Page 1


XIV. Draudimo teisė ........................................................................................................................... 4 14.1. Gyvybės draudimas ................................................................................................................ 4 14.2. Ne gyvybės draudimas.......................................................................................................... 12 14.2.1. Motorinių transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės draudimas .............. 17 XV. Asmens duomenų apsauga ......................................................................................................... 28 15.1. Bendrieji aspektai ................................................................................................................. 28 15.2. Asmens duomenų apsauga (Direktyva 95/46) ...................................................................... 28 15.3. Kiti asmens duomenų apsaugos aspektai.............................................................................. 28 XVI. Ekonominė ir pinigų politika .................................................................................................... 29 16.1. Ekonominė politika .............................................................................................................. 29 16.2. Pinigų politika ...................................................................................................................... 30 16.3. Euro ...................................................................................................................................... 36 16.4. Europos centrinių bankų sistema .......................................................................................... 38 XVII. Užsienio ir saugumo politika .................................................................................................. 39 17.1. ESTT kompetencija spręsti bylas, susijusias su užsienio ir saugumo politika ..................... 39 17.2. ES institucijų kompetencija priimant ES teisės aktus BUSP srityje .................................... 41 17.3. Bendri ES teisės aktų BUSP srityje priėmimo, galiojimo, taikymo klausimai .................... 49 17.3.1. Dėl BUSP srities ES teisės aktų priėmimo .................................................................... 49 17.3.2. BUSP srities ES teisės aktų galiojimo ir taikymo klausimai ......................................... 52 17.4. Sutarčių nuostatų, susijusių su BUSP sritimi, aiškinimas .................................................... 53 17.5. Informacijos BUSP srityje viešumas .................................................................................... 56 17.6. Subjektų, kurių atžvilgiu yra taikomos BUSP srities ES teisės aktuose numatytos sankcijos, teisės .............................................................................................................................................. 57 17.6.1. Teisė į gynybą ES teisėkūros metu ir teisė į veiksmingą teisminę gynybą BUSP srityje ................................................................................................................................................... 57 17.6.2. Teisės į nuosavybę specifika BUSP srityje ................................................................... 70 17.7. Atskirų ES teisės aktų BUSP srityje nuostatų išaiškinimas ................................................. 71 17.7.1. Dėl Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 nuostatų išaiškinimo .......................................... 71 17.7.2. Dėl Reglamento (EB) Nr. 881/2002 nuostatų teisėtumo ir išaiškinimo ........................ 75 17.7.3. Dėl Reglamento (EB) Nr. 423/2007 nuostatų teisėtumo ir išaiškinimo ........................ 82 XVIII. Bendra prekybos politika ir kita ES išorės politika ............................................................... 91 18.1. Prekybos politika .................................................................................................................. 91 18.1.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 91 18.1.2. Prekybos su trečiosiomis šalimis reglamentavimas ...................................................... 95 18.1.2.1. Bendrieji aspektai ................................................................................................... 95 18.1.2.2. Apsauga nuo dempingo ir subsidijų ....................................................................... 97 18.1.2.3. Importas, eksportas ir kiekybinės kvotos ............................................................. 143 18.1.2.4. Apsauga nuo neteisėtų prekybinių veiksmų ......................................................... 145


18.1.2.5. Kovos su prekių klastojimu prekyboje su trečiosiomis šalimis priemonės .......... 148 18.1.3. Tarptautiniai susitarimai dėl prekybos politikos ir bendri veiksmai tarptautinėse organizacijose .......................................................................................................................... 152 18.1.4. Nacionalinės apsaugos priemonės ............................................................................... 158 18.2. GATT ir PPO ...................................................................................................................... 159 18.3. Bendradarbiavimas vystimosi labui ................................................................................... 169 18.4. Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo, etc....................................... 173 18.4.1. Turkija ......................................................................................................................... 173 18.4.2. Europos valstybės ........................................................................................................ 201 18.5. Susitarimai aplinkos srityje ................................................................................................ 214 18.6. Susitarimai transporto srityje .............................................................................................. 216 XIX. Socialinė politika .................................................................................................................... 218 19.1 Bendrieji aspektai ................................................................................................................ 218 19.2. - Darbuotojų vyrų ir moterų lygybė (lygios galimybės) ..................................................... 231 19.3. Užimtumo apsauga ir darbuotojų apsauga, jeigu darbdavys tampa nemokus .................... 250 19.4. Europos socialinis fondas ................................................................................................... 262 19.5. Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga ............................................................................... 271 19.5.1. Priemonės darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti ............................... 271 19.5.2. Saugos ir sveikatos apsaugos būtiniausi reikalavimai dirbant su displėjaus ekrano įrenginiais ................................................................................................................................ 277 19.5.3. Darbuotojų apsauga nuo rizikos, susijusios su kancerogenų arba mutagenų poveikiu darbe ........................................................................................................................................ 278 19.5.4. Būtiniausių saugos ir sveikatos reikalavimų laikinosiose arba kilnojamosiose statybvietėse įgyvendinimas .................................................................................................... 279 19.5.5. Būtiniausi sveikatos ir saugos reikalavimai, susiję su fizinių veiksnių (triukšmo) keliama rizika darbuotojams ................................................................................................................. 280 19.5.6. Tam tikri darbo laiko organizavimo aspektai .............................................................. 281 19.5.7. Nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata ................................................................................................................................................. 297 19.5.8. Darbuotojų informavimas apie galiojančias sutarties arba darbo santykių sąlygas .... 308 19.6. Bendrijos mastu veikiančių įmonių darbuotojų informavimas bei konsultavimasis su jais310 XX. Švietimas, profesinis mokymas, jaunimas ir sportas ............................................................... 316 20.1 Profesinio mokymo apibrėžimas. ........................................................................................ 316 20.2. Europos Bendrijos (Europos Sąjungos) ir valstybių narių kompetencijos profesinio mokymo srityje klausimai ........................................................................................................................... 318 20.3 Profesinio mokymo ir kitų Europos Sąjungos sutarčių nuostatų sąsajos ............................ 319 20.4 Sporto ir ES teisės santykis ................................................................................................. 324 XXI. Sveikatos apsaugos teisė ir pacientų teisės ............................................................................. 326 21.1. Pacientų teisių apsauga ....................................................................................................... 326


21.1.1. Teisė pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis kitoje valstybėje narėje ............. 326 21.1.2. Teisė pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ................................................................ 340 21.2. Vaistų ir gydymo paslaugų reklama ................................................................................... 342 21.3. Vaistinių veikla ................................................................................................................... 350 21.3.1. Ėmimasis vaistinių veiklos .......................................................................................... 350 21.3.2. Prekyba internetu ......................................................................................................... 357 21.3.3. Kitos vaistinių veiklos sąlygos .................................................................................... 362 21.4. Vaistų įtraukimas į nacionalinių sveikatos draudimo sistemų sritį ir kainų nustatymas .... 366 21.5. Lygiagretus vaistų importas................................................................................................ 373 XXII. Vartotojų apsaugos teisė ....................................................................................................... 380 XXIII. Bendrijos prekių ženklas...................................................................................................... 414 23.1. Bendrieji aspektai ............................................................................................................... 414 23.2. Absoliutūs atmetimo pagrindai ........................................................................................... 416 23.2.1. Bendrieji aspektai ........................................................................................................ 416 23.2.2. Nagrinėjami žymenys .................................................................................................. 443 23.3. Santykiniai atmetimo pagrindai .......................................................................................... 446 23.3.1. Bendrieji aspektai ........................................................................................................ 446 23.3.2. Nagrinėjami žymenys .................................................................................................. 460 23.4. Registarcijos panaikinimo ir pripažinimo negaliojančia procedūra ................................... 460


XIV. Draudimo teisė 14.1. Gyvybės draudimas

Turinys

Draudimo direktyvos 73/239 ir 79/267 – Apribojimai pasirenkant turtą <...> 53. <...> Direktyvos 73/239 1 18 straipsnio 1 dalį, iš dalies pakeistą Direktyvos 92/49 2 26 straipsniu, ir Direktyvos 79/267 3 21 straipsnio [dabar Direktyvos 2002/83 31 straipsnis] 1 dalį, iš dalies pakeistą Direktyvos 92/96 4 27 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad nacionalinė taisyklė negali drausti draudimo bendrovėms laisvąjį turtą laikyti valstybės vidaus ar užsienio akcinių ribotos atsakomybės bendrovių akcijomis, suteikiančiomis daugiau nei 5 % balsavimo teisių, neturint administracinių institucijų išduoto leidimo. <...> 57. <...> Direktyvos 73/239 18 straipsnio 1 dalis, iš dalies pakeista Direktyvos 92/49 26 straipsniu, ir Direktyvos 79/267 21 straipsnio 1 dalis, iš dalies pakeista Direktyvos 92/96 27 straipsniu, yra pakankamai tikslios ir besąlygiškos, kad jomis būtų galima remtis nacionaliniuose teismuose prieš nacionalines valdžios institucijas, siekiant, kad bet kuri jų neatitinkanti nacionalinė teisės nuostata būtų netaikoma.“ <Neoficialus vertimas> 1999 m. balandžio 20 d. Sprendimas Försäkringsaktiebolaget Skandia (byla C-241/97, Rink. p. I1879) Direktyva 92/96 – Tiesioginis gyvybės draudimas – Informacija draudėjams <...> 31. <...> direktyvos <92/965> 31 straipsnio [šiuo metu Direktyvos 2002/83 36 straipsnis] 3 dalis draudžia nacionalinius teisės aktus, pagal kuriuos pasiūlyme dėl gyvybės draudimo arba, nesant tokio pasiūlymo, gyvybės draudimo polise draudėjas turi būti informuojamas, kad esamos gyvybės draudimo sutarties nutraukimas, susiaurinimas ar perleidimas, siekiant pasirašyti kitą gyvybės draudimo sutartį, apskritai yra draudėjui žalingas.“ <Neoficialus vertimas> 2002 m. kovo 5 d. Sprendimas Axa Royale Belge SA (byla C-386/00, Rink. p. I-2209) Draudimas - Pirmosios direktyvos 73/239 15 ir 16 straipsniai - Pirmosios direktyvos 79/267 17 ir 18 straipsniai - Draudimo įmonės likvidavimo procedūra panaikinus leidimą - Su darbo santykiais susijusių bei draudimo kreditinių reikalavimų tenkinimo eiliškumas <...> 24. <...> nei Bendrijos teisės aktuose, įpareigojančiuose draudimo įmonės sudaryti pakankamus draudimo techninius atidėjimus ir pakankamą mokumo atsargą visai veiklai vykdyti, 1973 m. liepos 24 d. Pirmoji Tarybos direktyva 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo, kurią panaikino ir pakeitė 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II). 2 1992 m. birželio 18 d. Tarybos Direktyva 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičianti Direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (trečioji ne gyvybės draudimo Direktyva), kurią panaikino ir pakeitė Direktyva 2009/138 (minėta pirmiau). 3 1979 m. kovo 5 d. Pirmoji Tarybos direktyva 79/267/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio gyvybės draudimo veiklos pradėjimu ir vykdymu, suderinimo, kurią panaikino ir pakeitė 2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo. 4 1992 m. lapkričio 10 d. Tarybos direktyva 92/96/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu gyvybės draudimu, derinimo, ir iš dalies keičianti Direktyvas 79/267/EEB ir 90/619/EEB (trečioji gyvybės draudimo direktyva), kurią panaikino ir pakeitė Direktyva 2002/83 (minėta pirmiau). 5 Minėta pirmiau. 1


nei kurioje nors kitoje Direktyvų 73/2396 ir 79/2677 nuostatoje nėra draudimo įmonės likvidavimą reglamentuojančių taisyklių (šia prasme žr. Direktyvos 2001/178 antrą konstatuojamąją dalį). 25. Žinoma, nacionalinių teisės aktų dėl iš draudimo įmonių reikalaujamų finansinių garantijų koordinavimo, kurio ir buvo siekiama priimant <Direktyvas 73/239 ir 79/267>, tikslas yra užtikrinti tinkamą apdraustųjų ir trečiųjų šalių apsaugą visose valstybėse narėse (žr. Direktyvos 73/239 antrą konstatuojamąją dalį ir Direktyvos 79/267 pirmą konstatuojamąją dalį). Draudimo įmonių pareiga sudaryti pakankamus techninius atidėjimus yra skirta užtikrinti, kad šios įmonės turėtų finansinių išteklių vykdyti jų sutartinius įsipareigojimus apdraustiesiems (žr. 1986 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, 205/84, Rink. p. 3755, 38 punktą; žr. taip pat Direktyvos 73/239 devintą konstatuojamąją dalį, Direktyvos 79/267 septintą konstatuojamąją dalį, Direktyvos 92/49 dvyliktą konstatuojamąją dalį bei Direktyvos 92/96 tryliktą konstatuojamąją dalį). 26. Todėl svarstomos Bendrijos teisės nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad jas priimdamas Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė numatyti, jog draudimo įmonės likvidavimo atveju išieškant iš techninius atidėjimus dengiančio turto kreditiniams draudimo reikalavimams tenkinti visada suteikiama absoliuti pirmenybė. 27. Tokio išaiškinimo negalima pagrįsti Direktyvų 73/239 ir 79/267 nuostatomis. Be to, jų 10 straipsnio 1 dalis prieštarauja Direktyvai 2001/17, kuri valstybėms narėms leidžia, siekiant „užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp draudimo kreditorių ir kitų privilegijuotų kreditorių, kuriuos saugo valstybės narės įstatymai, apsaugos“ (keturiolikta konstatuojamoji dalis), tam tikrų reikalavimų grupėms, ypač draudimo įmonių darbuotojų reikalavimams tenkinti, suteikti pirmenybę prieš draudimo kreditinius reikalavimus, įskaitant ir iš techninius atidėjimus dengiančio turto, jei draudimo kreditinių reikalavimų tenkinimo pirmenybės teisė neapribota techninius atidėjimus dengiančiu turtu. 28. Taigi <...> atsakytina, kad Direktyvos 73/239 15 ir 16 straipsniai bei Direktyvos 79/267 17 ir 18 straipsniai [dabar Direktyvos 2002/83 20 ir 27 straipsniai] nedraudžia nacionalinių teisės aktų, numatančių, kad draudimo įmonės bankroto, likvidavimo ar analogišku nemokumo atveju techninius atidėjimus dengiantis turtas gali būti panaudotas su darbo santykiais susijusiems reikalavimams tenkinti pirmiau už draudimo kreditinius reikalavimus, jei pastariesiems tenkinti šie teisės aktai suteikia pirmenybės teisę, visais atvejais apimančią techninius atidėjimus dengiantį turtą ir kitą įmonės turtą, be to, numatoma galimybė vykdomosios valdžios sprendimu šios pirmenybės teisės taikymą išplėsti visam įmonės turtui. 2004 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Epikouriko Kefalaio (byla C-28/03, Rink. p. I-8533) Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Sąjungos pilietybė – Apribojimai – Mokesčių teisės aktai - Papildomas senatvės ir ankstyvos mirties draudimas - Darbdavio mokamų draudimo įnašų atskaita tik kai įnašai pervedami valstybėje narėje įsteigtam draudikui – Mokesčių lengvata, taikoma tik tokiems darbdavio mokamiems draudimo įnašams, kurie pervedami valstybėje narėje įsteigtam draudikui – Kapitalo, išperkamųjų sumų ir sukauptų sumų, pervestų savo gyvenamąją vietą į užsienį perkėlusiems gavėjams, apmokestinimas – Kapitalo ir išperkamųjų sumų, pervestų už valstybės narės ribų įsteigtai institucijai, apmokestinimas – Pareiga užsienio draudikams paskirti atsakingąjį atstovą – Nepriimtinumas pagal Sutartį - Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas

Minėta pirmiau. Minėta pirmiau. 8 2001 m. kovo 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/17/EB dėl draudimo įmonių reorganizavimo ir likvidavimo, kurią panaikino ir pakeitė Direktyva 2009/138 (minėta pirmiau). 6 7


<...> 79. Kadangi Sutarties ir EEE susitarimo nuostatos, susijusios su laisvu darbuotojų judėjimu, įsisteigimo laisve ir laisvu asmenų judėjimu, pastarajame šio sprendimo punkte nurodytas nacionalines nuostatas draudžia, nebūtina atskirai nagrinėti šių nuostatų atsižvelgiant į EB 56 straipsnį [dabar SESV 63 straipsnis], susijusį su laisvu kapitalo judėjimu9. 80. Taigi reikia konstatuoti, kad: – darbdavio draudimo įnašų, mokėtinų pagal papildomojo senatvės ir ankstyvos mirties draudimo sutartį, atskaitą susiedama su <1992 m. Pajamų mokesčio kodekso (toliau - CIR 1992)> 59 straipsnyje numatyta sąlyga, kad šie įnašai turi būti pervesti Belgijoje įsteigtai draudimo įmonei arba socialinio aprūpinimo fondui, – ilgalaikio taupymo mokesčio lengvatą, pagal CIR 1992 145/1 ir 145/3 straipsnius suteiktą už asmeninius papildomojo senatvės ir ankstyvos mirties draudimo arba papildomos pensijos įnašus, sumokėtus darbdaviui išskaitant juos iš darbuotojo atlyginimo arba įmonei išskaitant juos iš įmonės vadovo, nesusaistyto sutartiniais darbo santykiais, atlyginimo, susiedama su sąlyga, kad šie įnašai pervedami Belgijoje įsteigtai draudimo įmonei arba socialinio aprūpinimo fondui, – CIR 1992 364a straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatydama, kad kai kapitalas, išperkamoji suma ir sukaupta suma, nurodyti šio kodekso 34 straipsnyje, yra išmokami arba skiriami mokesčių mokėtojui, kuris anksčiau perkėlė savo gyvenamąją vietą arba savo kapitalo buvimo vietą į užsienį, mokėjimas arba skyrimas laikomas įvykdytu dieną prieš šį perkėlimą, pagal minėto 364a straipsnio antrąją pastraipą skyrimui prilygindama bet kokį šio kodekso 34 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą perkėlimą, dėl ko pagal CIR 1992 270 straipsnį kiekvienas draudikas yra įpareigotas iš anksto išskaityti profesinės veiklos mokestį už kapitalą ir išperkamąją sumą, išmokamą ne rezidentui, kuris kažkuriuo momentu buvo Belgijos rezidentas mokesčių tikslais, jeigu visa ši suma ar jos dalis buvo sukaupta per laikotarpį, kai suinteresuotasis asmuo buvo Belgijos rezidentas mokesčių tikslais, net jeigu Belgijos Karalystės sudarytos dvišalės sutartys dėl mokesčių teisę apmokestinti tokias pajamas suteikia kitai Susitariančiajai Šaliai, – pagal CIR 1992 364b straipsnį apmokestindama kapitalo arba išperkamosios sumos, sukauptų gavėjo arba teisę į jas turinčių asmenų naudai iš darbdavio arba asmeninių papildomos pensijos įnašų, pervedimą, pensijų fondo arba draudimo institucijos, kuriuose šios sumos yra sukauptos, atliekamą kitam už Belgijos ribų įsteigtam pensijų fondui arba kitokiai draudimo institucijai, nors toks pervedimas nėra apmokestinamas, jeigu kapitalas arba išperkamoji suma yra pervedami kitam pensijų fondui arba kitai draudimo institucijai, įsteigtiems Belgijoje, – pagal <Bendrojo reglamento dėl 1927 m. kovo 3 d. Karaliaus sprendimu nustatytai valstybinei rinkliavai prilygintų mokesčių> 224/2a straipsnį reikalaudama, kad užsienio draudikai, neturintys veiklos buveinės Belgijoje, prieš teikdami savo paslaugas Belgijoje paskirtų šioje valstybėje reziduojantį atsakingąjį atstovą, kuris asmeniškai raštu Belgijos valstybei įsipareigotų sumokėti metinį draudimo sutarčių mokestį, palūkanas ir baudas, kurias gali tekti mokėti pagal sutartis dėl Belgijoje esančios rizikos, Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 18, 39, 43 ir 49 straipsnius [dabar SESV 21, 45, 49 ir 56 straipsniai], EEE susitarimo 28, 31 ir 36 straipsnius bei Direktyvos 92/96 10 4 straipsnį, dabar – Direktyvos 2002/8311 5 straipsnio 1 dalį. 2007 m. liepos 5 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją (byla C-522/04, Rink. p. I-5701) Pagrindinės teisės - Kova su diskriminacija - Vienodas požiūris į moteris ir vyrus - Galimybė naudotis prekėmis bei paslaugomis ir prekių tiekimas bei paslaugų teikimas - Draudimo 2006 m. spalio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Portugaliją, C-345/05, Rink. p. I-10633, 45 p.; 2007 m. sausio 30 d. Sprendimas Komisija prieš Daniją, C-150/04, Rink. p. I-1163, 76 p. 10 Minėta pirmiau. 11 Minėta pirmiau. 9


įmokos ir išmokos - Aktuariniai veiksniai - Atsižvelgimas į lyties kriterijų kaip veiksnį atliekant draudimo rizikos įvertinimą - Privataus gyvybės draudimo sutartys - Direktyva 2004/113 - 5 straipsnio 2 dalis - Leidžianti nukrypti nuostata be nustatytų galiojimo laikotarpio apribojimų - Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija - 21 ir 23 straipsniai – Negaliojimas <...> 16. Pagal ES 6 straipsnio, į kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro nuorodą savo prejudiciniuose klausimuose ir kuris minimas Direktyvos 2004/113 12 1 konstatuojamojoje dalyje, 2 dalį Sąjunga grindžiama laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei teisinės valstybės principais, t. y. principais, kurie yra valstybėms narėms bendri ir gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai. Šios pagrindinės teisės įtrauktos į chartiją, kuri nuo 2009 m. gruodžio 1 d. turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys. 17. Chartijos 21 ir 23 straipsniuose skelbiama, kad, viena vertus, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl asmens lyties, kita vertus, visose srityse turi būti užtikrinta moterų ir vyrų lygybė. Kadangi Direktyvos 2004/113 4 konstatuojamąja dalimi aiškiai daroma nuoroda į šiuos straipsnius, reikia įvertinti šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies galiojimą, atsižvelgiant į minėtas chartijos nuostatas13. 18. Teisė į vienodą požiūrį į moteris ir vyrus taip pat reglamentuojama ESV sutarties nuostatose. Pirma, pagal ESVS 157 straipsnio 1 dalį kiekviena valstybė narė užtikrina, kad būtų taikomas principas abiejų lyčių darbuotojams už vienodą ar vienodos vertės darbą mokėti vienodą užmokestį. Antra, pagal ESVS 19 straipsnio 1 dalį Taryba, Europos Parlamentui pritarus, gali imtis atitinkamų veiksmų, siekdama kovoti su diskriminacija dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos. 19. ESVS 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtinamas vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principas konkrečioje srityje, o ESVS 19 straipsnio 1 dalimi suteikiami įgaliojimai Tarybai, kuriuos ji turi įgyvendinti laikydamasi visų pirma ESS 3 straipsnio 3 dalies antros pastraipos, pagal kurią Sąjunga kovoja su socialine atskirtimi ir diskriminacija bei skatina socialinį teisingumą ir apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, solidarumą ir vaiko teisių apsaugą, ir ESVS 8 straipsnio, pagal kurį visuose savo veiksmuose Sąjunga siekia pašalinti moterų ir vyrų nelygybės apraiškas ir diegti jų lygybę. 20. Palaipsniui įgyvendinant šią lygybę, būtent Sąjungos teisės aktų leidėjas, vadovaudamasis ESS 3 straipsnio 3 dalies antra pastraipa ir ESVS 8 straipsniu Sąjungai priskirta užduotimi ir atsižvelgdamas į Sąjungos ekonominių ir socialinių sąlygų raidą sprendžia, kada imtis veiksmų. 21. Tačiau kai nusprendžiama imtis tokių veiksmų, jis turi nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo, o tai netrukdo numatyti pereinamųjų laikotarpių arba leidžiančių nukrypti nuostatų, kurios galiotų ribotą laikotarpį. 22. Kaip konstatuota Direktyvos 2004/113 18 konstatuojamojoje dalyje, priimant šią direktyvą aktuarinių su lytimi susijusių veiksnių naudojimas buvo plačiai paplitęs teikiant draudimo paslaugas. 23. Todėl Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo palaipsniui, taikydamas atitinkamus pereinamuosius laikotarpius, įgyvendinti vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą, būtent taisyklę dėl lyčių vienodų įmokų ar išmokų. 24. Būtent šia prasme Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 2004/113 5 straipsnio 1 dalyje numatė, kad draudimo įmokų ir išmokų skirtumai, susidarantys, kai remiamasi lytimi kaip veiksniu apskaičiuojant šias įmokas ir išmokas, turi būti panaikinami vėliausiai 2007 m. gruodžio 21 dieną. 2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyva 2004/113/EB, įgyvendinanti vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą dėl galimybės naudotis prekėmis bei paslaugomis ir prekių tiekimo bei paslaugų teikimo. 13 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Volker und Markus Schecke ir Eifert, C-92/09 ir C-93/09, Rink. p. I-11063, 46 p. 12


25. Nukrypstant nuo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės dėl lyčių vienodų įmokų ar išmokų, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata suteikė valstybėms narėms, kurių nacionalinėje teisėje priimant Direktyvą 2004/113 tokia taisyklė dar nebuvo taikoma, teisę nuspręsti iki 2007 m. gruodžio 21 d. leisti nustatyti proporcingus asmenų įmokų ir išmokų skirtumus, jei lytis yra lemiamas veiksnys atliekant rizikos įvertinimą, pagrįstą svarbiais ir tiksliais aktuariniais bei statistiniais duomenimis. 26. Pagal tą pačią dalį valstybės narės, atsižvelgdamos į Komisijos ataskaitą, po penkerių metų nuo 2007 m. gruodžio 21 d. persvarsto savo sprendimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje 2004/113 nėra nuostatos dėl šių skirtumų taikymo trukmės, šia teise pasinaudojusios valstybės narės gali leisti draudikams taikyti tokį skirtingą požiūrį be galiojimo laikotarpio apribojimų. 27. Taryba abejoja, ar apdraustųjų moterų ir vyrų situacijos tam tikruose privataus draudimo sektoriuose gali būti laikomos panašiomis, nes atsižvelgiant į techninį draudikų, klasifikuojančių rizikas į kategorijas pagal statistiką, požiūrį apdraustųjų moterų ir vyrų rizikos lygiai gali skirtis. Ji teigia, kad Direktyvos 2004/113 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybe tik siekiama, kad skirtingos situacijos nebūtų vertinamos vienodai. 28. Atsižvelgiant į nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pagal bendrą vienodo požiūrio principą, kaip Bendrijos teisės bendrąjį principą, reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas14. 29. Šiuo klausimu pažymėtina, kad situacijų panašumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į Sąjungos akto, kuriuo nustatomas nagrinėjamas skirtumas, dalyką ir tikslą 15 . Šioje byloje šis skirtumas nustatytas Direktyvos 2004/113 5 straipsnio 2 dalyje. 30. Neginčijama, kad Direktyva 2004/113 siekiamas tikslas draudimo paslaugų srityje, kaip matyti iš jos 5 straipsnio 1 dalies, taikyti taisyklę dėl lyčių vienodų įmokų ar išmokų. Šios direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nustatoma, kad, siekiant užtikrinti vienodą požiūrį į moteris ir vyrus, dėl to, kad į lytį atsižvelgiama kaip į aktuarinį veiksnį, neturėtų atsirasti asmenų įmokų ir išmokų skirtumų. Šios direktyvos 19 konstatuojamojoje dalyje valstybių narių galimybė netaikyti taisyklės dėl abiem lytims vienodų įmokų ir išmokų įvardijama kaip „išimtis“. Direktyva 2004/113 grindžiama prielaida, kad taikant vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą, įtvirtintą chartijos 21 ir 23 straipsniuose, atitinkamos moterų ir vyrų situacijos, kiek tai susiję su taisykle dėl lyčių vienodų įmokų ar išmokų, yra panašios. 31. Šiomis aplinkybėmis kyla pavojus, kad Direktyvos 2004/113 5 straipsnio 2 dalyje numatytą nuo vienodo požiūrio į moteris ir vyrus leidžiančią nukrypti nuostatą pagal Europos Sąjungos teisę bus leidžiama taikyti neapibrėžtą laikotarpį. 32. Tokia nuostata, leidžianti atitinkamoms valstybėms narėms neribotą laiką taikyti taisyklės dėl lyčių vienodų įmokų ar išmokų išimtį, prieštarauja vienodo požiūrio į moteris ir vyrus tikslui, kurio siekiama Direktyva 2004/113, ir yra nesuderinama su chartijos 21 ir 23 straipsniais. 33. Todėl ši nuostata turi būti laikoma negaliojančia pasibaigus atitinkamam pereinamajam laikotarpiui. 34. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/113 5 straipsnio 2 dalis yra negaliojanti nuo 2012 m. gruodžio 21 dienos. 2011 m. kovo 1 d. Sprendimas Association Belge des Consommateurs Test-Achats (byla C-236/09, Rink. p. I-773)

14 15

2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Arcelor Atlantique ir Lorraine ir kt., C-127/07, Rink. p. I-9895, 23 p. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Arcelor Atlantique ir Lorraine ir kt., C-127/07, Rink. p. I-9895, 26 p.


Gyvybės draudimas - Draudimo sandoriams taikomas metinis mokestis - Direktyva 2002/83 - 1 straipsnio 1 dalies g punktas ir 50 straipsnis - Sąvoka „valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas“ - Nyderlanduose įsteigta draudimo bendrovė - Draudėjas, pasirašęs draudimo sutartį Nyderlanduose ir po sutarties sudarymo išvykęs gyventi į Belgiją - Laisvė teikti paslaugas <...> 24. Kaip matyti iš Direktyvos 2002/83 16 3 konstatuojamosios dalies, ši direktyva buvo priimta atsižvelgiant į būtinybę užbaigti kurti gyvybės draudimo vidaus rinką įsisteigimo teisės ir laisvės teikti paslaugas valstybėse narėse požiūriu, kad draudimo įmonės, kurių pagrindinė buveinė yra Sąjungoje, galėtų lengviau vykdyti Sąjungos teritorijoje prisiimtus įsipareigojimus ir suteikti draudėjams galimybę kreiptis ne tik į jų pačių šalyse įsteigtus draudikus, bet ir į draudikus, kurių pagrindinė buveinė yra Sąjungos teritorijoje ir kurie yra įsteigti kitose valstybėse narėse. 25. Kadangi šiuo metu gyvybės draudimo sutarčių netiesioginis apmokestinimas nėra suderintas Sąjungos lygmeniu, kaip nurodyta Direktyvos 2002/83 55 konstatuojamojoje dalyje, kai kurios valstybės narės netaiko draudimo sandoriams jokių netiesioginių mokesčių formų, o kitos taiko specialius mokesčius ar kitokių formų rinkliavas, kurių struktūra ir normos labai skiriasi. 26. Iš tos pačios konstatuojamosios dalies matyti, kad priimdamas Direktyvą 2002/83 Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užkirsti kelią esamiems skirtumams, iškreipiantiems valstybių narių konkurenciją teikiant draudimo paslaugas, ir teigė, kad iki to laiko, kol tai bus suderinta, mokesčių sistemos ir kitos rinkliavų formos, kurias nustato valstybės narės, kuriose prisiimama įsipareigojimų, turėtų išspręsti šią problemą. 27. Direktyvos 2002/83 IV antraštinėje dalyje, kurioje įtvirtintos nuostatos, susijusios su įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas, esančio 50 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, neatsižvelgiant į galimą vėlesnį suderinimą, kiekvienai draudimo sutarčiai išimtinai taikomi netiesioginiai mokesčiai ir parafiskaliniai mokesčiai už draudimo įmokas valstybėje narėje, kurioje prisiimtas įsipareigojimas. Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies g punkte valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, apibrėžiama kaip valstybė narė, kurioje yra nuolatinė draudėjo gyvenamoji vieta, jei draudėjas yra fizinis asmuo. 28. Šiuo klausimu <RVS Levensverzekeringen NV> ir Estijos vyriausybė iš esmės tvirtina, kad Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 1 straipsnio 1 dalies g punktu, reikia aiškinti taip, kad valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, yra valstybė narė, kurioje yra draudėjo nuolatinė gyvenamoji vieta draudimo sutarties sudarymo momentu, ir kad draudėjui persikėlus į kitą valstybę narę ir nenutraukus draudimo sutarties valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, lieka ta pati. Esant tokiai situacijai jos palaiko vadinamąjį „statiškąjį“ sąvokos „valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas“ aiškinimą. 29. Belgijos ir Austrijos vyriausybės bei Europos Komisija, priešingai, teigia, kad valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, nustatoma tuo momentu, kai sumokama draudimo įmoka, pagal kurią skaičiuojamas mokestis. Šios vyriausybės ir Komisija palaiko vadinamąjį „dinamiškąjį“ šios sąvokos aiškinimą. <...> 47. <...> konstatuotina, kad, remiantis Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies tekstu ir jo aiškinimu siejant su kitomis šios direktyvos nuostatomis, galimas tiek vienas, tiek kitas šios nuostatos aiškinimas, ir kad šios nuostatos taikymo sritį reikia nustatyti iš principo atsižvelgiant į ja ir visa Direktyva 2002/83 siekiamus tikslus. 48. Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta, kad kiekvienai draudimo sutarčiai išimtinai taikomi netiesioginiai mokesčiai ir parafiskaliniai mokesčiai už draudimo įmokas valstybėje narėje, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, tikslas – kompetenciją apmokestinti gyvybės draudimo įmokas suteikti tik vienai valstybei narei, siekiant išvengti tokių įmokų dvigubo apmokestinimo.

16

Minėta pirmiau.


49. Nors iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad ši kompetencija turi būti suteikta kiek įmanoma remiantis materialiu ir objektyviu kriterijumi17, niekur nenurodyta, kad pagal šį kriterijų suteikta kompetencija turi likti nepakitusi visą sutarties galiojimo laikotarpį. 50. Direktyvoje 2002/83 pasirinktas kriterijus reiškia, kad valstybės narės kompetencija rinkti netiesioginius mokesčius ir parafiskalinius mokesčius už draudimo įmokas priklauso nuo to, ar yra ryšys tarp šios valstybės narės teritorijos ir draudėjo, t. y. ar draudėjas ten nuolat gyvena. 51. Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies vadinamasis „dinamiškasis“ aiškinimas lemtų tai, kad pirmenybė būtų teikiama ryšiui, egzistavusiam draudimo sutarties pasirašymo momentu, o ne dabartiniam ryšiui, egzistuojančiam mokant draudimo įmokas. 52. Tačiau, <...> kai kalbama apie netiesioginius mokesčius už draudimo įmokas, apmokestinimo pagrindas yra ne draudimo sutarties sudarymas, o draudimo įmokų mokėjimas. 53. Iš to matyti, kad valstybė narė, turinti kompetenciją apmokestinti draudimo įmokas, turi būti valstybė narė, su kurios teritorija šių įmokų mokėjimo metu draudėjas turi ryšį, t. y. joje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ir kad reikia pasirinkti vadinamąjį „dinamiškąjį“ Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies aiškinimą. 54. Šios išvados nepaneigia būtinybė nustatyti draudėjo nuolatinę gyvenamąją vietą kaskart jam mokant draudimo įmokas. 55. Netgi aiškinant priešingai, t. y. kad draudėjo gyvenamoji vieta nustatoma tik vieną kartą – pasirašant draudimo sutartį, kaskart draudėjui persikėlus gyventi į kitą valstybę narę, reikėtų draudimo įmokos mokėjimo momentu nustatyti, kur buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta draudimo sutarties sudarymo momentu. 56. Tačiau ilgalaikių sutarčių, kokios dažnai būna gyvybės draudimo sutartys, atveju pateikti įrodymų dėl draudėjo nuolatinės gyvenamosios vietos draudimo sutarties sudarymo momentu gali pasirodyti sunkiau negu įrodymų, susijusių su dabartine šio draudėjo situacija. 57. Toliau Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalį reikia nagrinėti atsižvelgiant ir į jos tikslą užkirsti kelią skirtingose valstybėse narėse galiojančios fiskalinės tvarkos skirtumams, iškreipiantiems valstybių narių konkurenciją teikiant draudimo paslaugas. 58. Susiejant draudimo įmokų apmokestinimo kompetenciją su draudėjo nuolatine gyvenamąja vieta, Direktyva 2002/83 siekiama užtikrinti, kad visoms gyvybės draudimo sutartims, kurios siūlomos draudėjui, būtų taikoma ta pati fiskalinė tvarka, neatsižvelgiant į valstybę narę, kurioje yra draudimo bendrovės buveinė, ir kad gyvybės draudimo paslaugų teikėjo pasirinkimo nepaveiktų su šių įmokų apmokestinimu susijusios aplinkybės. Taigi draudimo bendrovės neatsiduria palankesnėje ar nepalankesnėje padėtyje dėl daugiau ar mažiau palankių mokesčių savo kilmės valstybėje narėje ir turi vienodas galimybes konkuruoti su draudimo bendrovėmis, įsteigtomis valstybėje narėje, kurioje nuolat gyvena draudėjas. 59. Tik Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies vadinamasis „dinamiškasis“ aiškinimas leidžia užtikrinti tokią lygybę ir užkirsti kelią konkurencijos iškraipymams garantuojant, kad galiojančiai sutarčiai ir galimai naujai sutarčiai bus taikoma ta pati fiskalinė tvarka. 60. <...> tarp jau galiojančių draudimo sutarčių ir tų, kurios potencialiai gali būti sudaromos su kita draudimo bendrove, t. y. kai draudėjas perkelia sutartį į kitą draudimo bendrovę, egzistuoja konkurencija, nors ir ne tokia didelė kaip konkurencija dėl naujų draudimo sutarčių pasiūlos. Galimybė, kad draudėjui persikėlus gyventi į kitą valstybę narę toliau bus taikoma valstybėje narėje, kurioje jis gyveno draudimo sutarties sudarymo momentu, galiojanti tvarka, kuri yra palankesnė už valstybėje narėje, į kurią jis persikėlė, galiojančią tvarką, gali draudėją atgrasyti nuo draudimo bendrovės pakeitimo. Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalį aiškinant „dinamiškai“, tokio su mokesčių sąlygomis susijusio atgrasymo nėra. 61. Iš to matyti, kad Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies tikslai leidžia atsižvelgti į draudėjo nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimą. 17

2001 m. birželio 14 d. Sprendimas Kvaerner plc, C-191/99, Rink. p. I-4447, 52 p.


62. Dar reikia patikrinti, ar toks aiškinimas suderinamas su Direktyvos 2002/83 bendruoju tikslu. Kaip nurodyta šio sprendimo 24 punkte, šia direktyva siekiama užbaigti kurti gyvybės draudimo vidaus rinką įsisteigimo teisės ir laisvės teikti paslaugas valstybėse narėse požiūriu, kad draudimo įmonės, kurių pagrindinė buveinė yra Sąjungoje, galėtų lengviau vykdyti Sąjungos teritorijoje prisiimtus įsipareigojimus ir suteikti draudėjams galimybę kreiptis ne tik į jų pačių šalyse įsteigtus draudikus, bet ir į draudikus, kurių pagrindinė buveinė yra Sąjungos teritorijoje ir kurie yra įsteigti kitose valstybėse narėse. 63. Kadangi klausimas, ar Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti „statiškai“, ar „dinamiškai“, kyla tada, kai valstybė narė, kurioje draudėjas nuolat gyvena draudimo sutarties sudarymo momentu, ir valstybė narė, kurioje jis nuolat gyvena mokėdamas draudimo įmokas, nesutampa ir draudimo bendrovė yra arba anksčiau buvo ne toje valstybėje narėje, kur nuolat gyvena draudėjas, klausimą dėl šios nuostatos aiškinimo reikia nagrinėti laisvės teikti paslaugas požiūriu. 64. Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, kad draudimo sutarčiai taikomos fiskalinės tvarkos pakeitimas dėl to, kad draudėjas persikėlė gyventi į kitą valstybę narę, ne tą, kurioje įsteigta draudimo bendrovė, su kuria buvo sudaryta sutartis, yra papildoma našta draudimo bendrovei, nes ji turi išsiaiškinti ir taikyti kitokias mokesčių teisės normas, nors gali būti nusprendusi neteikti draudimo paslaugų toje valstybėje narėje. 65. Tačiau reikia priminti, kaip minėta šio sprendimo 46 punkte, kad, nesant suderinimo Sąjungos lygmeniu, valstybė narė gali bet kada įvesti arba panaikinti draudimo sandorių tiesioginį apmokestinimą arba pakeisti mokesčio tarifą ar apmokestinimo bazę. Taigi net aiškinant Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalį „statiškai“ draudimo bendrovės gali atsidurti tokioje situacijoje, kai kompetenciją apmokestinti draudimo įmokas turinti valstybė narė lieka ta pati, bet šių bendrovių renkamoms draudimo įmokoms taikomos naujos mokesčių teisės normos. 66. Kalbant apie <...> pateiktą argumentą dėl papildomų išlaidų ir administracinio pobūdžio sunkumų, atsiradusių dėl būtinybės visą draudimo sutarties galiojimo laikotarpį aiškintis, kurioje valstybėje narėje gyvena draudėjas ir kokia fiskalinė tvarka galioja toje valstybėje narėje, pasakytina, kad sutartyje paprastai numatoma arba bet kuriuo atveju gali būti numatyta, jog draudėjas turi informuoti draudiką apie persikraustymą. Be to, pareiga išsiaiškinti galiojančius teisės aktus išlieka Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalį aiškinant ir „statiškai“, ir „dinamiškai“. Be to, esant situacijoms, kai draudimo paslaugos teikiamos naudojantis laisve teikti paslaugas ir kai ir draudėjas, ir draudimo bendrovė išvyko iš valstybės narės, kurioje teikiama paslauga, minėtos nuostatos „statiškasis“ aiškinimas gali lemti draudimo bendrovės pareigą domėtis fiskaline tvarka, galiojančia valstybėje narėje, su kuria nei ji, nei draudėjas visiškai nebesusiję. 67. Dėl <...> rizikos, kad draudimo sutartis bus nutraukta draudėjui persikėlus gyventi į kitą valstybę narę nei ta, kur jis nuolat gyveno sutarties sudarymo momentu, preziumuojant, kad tokia rizika egzistuoja, pasakytina, kad ši rizika kyla ne tiesiogiai dėl Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies „dinamiškojo“ aiškinimo, o dėl būsimų hipotetinių draudimo bendrovės veiksmų, todėl laikytina pernelyg abejotina ir netiesiogine, kad galėtų daryti įtaką aiškinant šią nuostatą. 68. Taigi darytina išvada, kad Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies vadinamasis „dinamiškasis“ aiškinimas leidžia geriau pasiekti tikslus išvengti dvigubo apmokestinimo ir konkurencijos iškraipymų ir yra suderinamas su bendruoju šios direktyvos tikslu užbaigti kurti gyvybės draudimo vidaus rinką, be kita ko, laisvės teikti paslaugas požiūriu. 69. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, <...> reikia atsakyti taip: Direktyvos 2002/83 50 straipsnis aiškintinas taip, kad juo valstybei narei nedraudžiama rinkti netiesioginio mokesčio už gyvybės draudimo įmokas, kurias sumokėjo draudėjai fiziniai asmenys, nuolat gyvenantys šioje valstybėje narėje, jei atitinkamos draudimo sutartys sudarytos kitoje valstybėje narėje, kurioje sutarčių sudarymo momentu tie draudėjai nuolat gyveno. 2013 m. vasario 21 d. Sprendimas RVS Levensverzekeringen NV (C-243/11, Rink. p. I-0000) 14.1.

Turinys


14.2. Ne gyvybės draudimas

Turinys

Laisvė teikti paslaugas – Laisvas kapitalo judėjimas – Finansinės garantijos pateikimas – Kelionių agentūra, kaip garantiją, reikalingą jos veiklai vykdyti, pateikusi kitoje valstybėje narėje įsisteigusios kredito institucijos arba draudimo bendrovės garantiją <...> 39. <...> Sutarties 59 straipsnio ir <Direktyvos> 92/49 18 neatitinka tokios nacionalinės taisyklės, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias reikalaujama, kad, įgyvendinant Direktyvos 90/31419 7 straipsnį, kai finansinę garantiją pateikia kitoje valstybėje narėje esanti kredito institucija arba draudimo bendrovė, garantas sudarytų sutartį su Prancūzijoje esančia kredito institucija arba draudimo bendrove.“ <Neoficialus vertimas> 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimas André Ambry (byla C-410/96, Rink. p. I-7875) Direktyva 73/239 – Draudimo bendrovių veiklos apribojimas vien draudimo ir su jomis tiesiogiai susijusiomis operacijomis, atmetant bet kokią kitą komercinę veiklą <...> 64. <...> Direktyvos 73/23920 8 straipsnio 1 dalies b punktas nedraudžia savitarpio pagalbos bendrijoms, kurios užsiima tik draudimo veikla, sukurti savo organizaciją, turinčią teisinį statusą ir savarankiškumą, - pavyzdžiui, savitarpio pagalbos bendrijų asociaciją, - kuri užsiima komercine veikla, jeigu šių bendrijų šiai organizacijai perduotas kapitalas neviršija jų laisvojo turto ir jeigu kiekvienu atveju bendrijos atsakomybė yra ribojama jos įnešto kapitalo dalimi. <…> 70. <...> Direktyvos 73/239 8 straipsnio 1 dalies b punktas yra pakankamai tikslus ir besąlygiškas, kad juo būtų galima remtis nacionaliniuose teismuose prieš administracines valdžios institucijas, siekiant, kad bet kuri jo neatitinkanti nacionalinė teisės nuostata būtų netaikoma.“ <Neoficialus vertimas> 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas ABBOI (byla C-109/99, Rink. p. I-7247) Ne gyvybės draudimas - Direktyva 88/357 – Sąvokos „įsisteigimas“ ir „valstybė narė, kurioje yra rizika <...> 57. <...> Direktyvos <88/357 21 > 2 straipsnio c punktas, d punkto paskutinė įtrauka ir 3 straipsnis leidžia valstybei narei apmokestinti kitoje valstybėje narėje įsisteigusį juridinį asmenį draudimo mokesčiu nuo draudimo įmokų, kurias šis juridinis asmuo sumokėjo draudikui, taip pat įsisteigusiam kitoje valstybėje narėje, siekiant apdrausti jo dukterinės bendrovės ar šios bendrovės dukterinės bendrovės, įsisteigusios apmokestinančioje valstybėje narėje, verslo riziką. Nėra svarbu, ar draudimo įmokas sumokėjęs juridinis asmuo ir juridinis asmuo, kurio verslo rizika yra draudžiama, yra tos pačios bendrovių grupės bendrovės, kurias sieja ryšys, išskyrus patronuojančios ir dukterinės bendrovės ryšį. <…> 60. <...> aiškinant Direktyvos <88/357> 2 straipsnio d punkto sąvokas „draudėjas“ arba „valstybė narė, kurioje yra rizika“ nėra svarbu, kaip bendrovių grupėje yra išrašomos sąskaitos įmokoms, susijusioms su draudžiama rizika, arba kaip jos yra mokamos.“ <Neoficialus vertimas>

Minėta pirmiau. 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų. 20 Minėta pirmiau. 21 1988 m. birželio 22 d. Antroji Tarybos direktyva 88/357/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, apibrėžianti nuostatas, padedančias veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas, ir iš dalies keičianti Direktyvą 73/239/EEB, kurią panaikino ir pakeitė Direktyva 2009/138 (minėta pirmiau). 18 19


2001 m. birželio 14 d. Sprendimas Kvaerner plc (byla C-191/99, Rink. p. I-4447) Žr. taip pat Sprendimą Försäkringsaktiebolaget Skandia Žr. taip pat Sprendimą Epikouriko Kefalaio Teisinių išlaidų draudimas — Direktyva 87/344 — 4 straipsnio 1 dalis — Apdraustojo laisvė pasirinkti advokatą — Sutartinis apribojimas — Keliems apdraustiesiems tuo pačiu įvykiu padaryta žala — Draudiko pasirinktas teisinis atstovas <...> 39. Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš Direktyvos 87/34422 preambulės matyti, jog ja siekiama, viena vertus, palengvinti draudimo bendrovių naudojimąsi įsisteigimo laisve, pašalinant kliūtis, kylančias iš nacionalinės teisės aktų, draudžiančių jungti teisinių išlaidų draudimą su kitomis draudimo grupėmis, ir, kita vertus, apsaugoti apdraustųjų interesus, kiek įmanoma pašalinant galimus interesų konfliktus ir sudarant galimybes spręsti draudikų ir apdraustųjų ginčus. 40. Šiuo tikslu minėta direktyva buvo įvestos, pirma, organizacinės ir sutartinės priemonės bei, antra, tam tikras skaičius specialiųjų garantijų apdraustiesiems. 41. Kalbant apie organizacines ir sutartines priemones, Direktyvos 87/344 3 straipsnio 2 dalimi draudikams suteikiama galimybė pavesti tvarkyti pretenzijas specialiai šiam tikslui paskirtiems tos pačios įmonės darbuotojams arba sutartimi perduoti pretenzijų tvarkymą atskiro juridinio asmens statusą turinčiai įmonei. Be to, šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies c punktu sudaroma galimybė išvengti interesų konfliktų, suteikiant apdraustajam laisvę pasirinkti atstovą nuo pranešimo apie draudiminį įvykį. 42. Remiantis Direktyvos 87/344 3 straipsnio 3 dalimi, kiekvienas iš minėtų sprendimų laikomas vienodai saugančiu teisinių išlaidų draudimu apsidraudusių asmenų interesus. Kiekviena valstybė narė turi užtikrinti, kad jos teritorijoje įsisteigusios draudimo bendrovės taikytų bent vieną iš šių alternatyvių sprendimų. Valstybė narė gali įpareigoti taikyti vieną iš šių sprendimų arba leisti bendrovėms laisvai pasirinkti iš kelių alternatyvių sprendimų. 43. Be to, Direktyvos 87/344 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisinių išlaidų draudiminė apsauga turi būti sutarties, sudarytos atskirai nuo kitų draudimo grupių, objektas arba ji turi būti numatyta atskiroje vieno draudimo poliso dalyje, kur nurodomas teisinių išlaidų draudiminės apsaugos pobūdis. Valstybės narės gali įpareigoti draudikus taip pat nurodyti teisinių išlaidų draudimo įmokos dydį. 44. Kiek tai susiję su specialiosiomis garantijomis, šioje direktyvoje apdraustiesiems pripažįstama teisė laisvai pasirinkti atstovą 4 straipsnio a punkte numatytose procedūrose arba, kaip numatyta šio straipsnio b punkte, kilus interesų konfliktui. 45. Kaip matyti iš Direktyvos 87/344 4, 6 ir 7 straipsnių, juose apdraustiesiems pripažįstamomis teisėmis siekiama plačiai ginti jų teises, neapsiribojant situacijomis, kai kyla interesų konfliktas. 46. Taip pat reikia pažymėti, kad iš Direktyvos 87/344 3–5 straipsnių formuluočių bei šios direktyvos konteksto matyti, kad kiekvienam apdraustajam, neperžengiant kiekvieno iš šių straipsnių nustatytų ribų, pripažįstama bendra ir savarankiška teisė laisvai pasirinkti atstovą. 47. Taigi primintina, pirma, kad Direktyvos 87/344 4 straipsnio 1 dalyje apdraustajam pripažįstama teisė pasirinkti atstovą, tačiau, išskyrus situacijas, kai kyla interesų konfliktas, ši teisė suteikiama tik

1987 m. birželio 22 d. Tarybos Direktyva 87/344/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su teisinių išlaidų draudimu, derinimo, kurią panaikino ir pakeitė Direktyva 2009/138 (minėta pirmiau). 22


teisminėse ir administracinėse procedūrose. Įvardžio „kiekviena“ ir veiksmažodžio „pripažinti“ esamojo laiko vartojimas parodo, kad ši taisyklė yra visuotinė ir privaloma. 48. Antra, pabrėžtina, kad šioje nuostatoje įtvirtinama minimali laisvė, kuri turi būti suteikta apdraustajam, kad ir kokį šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje numatytą sprendimą pasirinktų draudimo bendrovė. <...> 68. Dėl šių motyvų <...> reikia atsakyti, kad Direktyvos 87/344 4 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad teisinių išlaidų draudikas negali pasilikti teisės pasirinkti visų suinteresuotųjų apdraustųjų teisinio atstovo tuo atveju, kai tuo pačiu įvykiu žala padaroma dideliam apdraustųjų skaičiui. 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas byloje Erhard Eschig (byla C-199/08, Rink. p. I-8295) Teisinių išlaidų draudimas - Direktyva 87/344 - 4 straipsnio 1 dalis - Apdraustojo laisvė pasirinkti advokatą - Išlaidų, susijusių su apdraustojo atstovavimu teisme, atlyginimo apribojimas - Atlyginimas, apribotas suma, lygia tai, kurios prašo kompetentingo pirmosios instancijos teismo apylinkėje įsisteigęs advokatas <...> 36. <...> Direktyvos 87/34423 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią gali būti susitarta, jog asmuo, turintis teisinių išlaidų draudimą, gali pasirinkti jo interesams atstovauti administraciniuose ar teismo procesuose tik galinčius verstis šia profesine veikla asmenis, kurie turi savo kontorą teismo ar administracinės institucijos, kompetentingos nagrinėti bylą pirmąja instancija, buveinės vietoje, jei tam, kad apdraustojo laisvė pasirinkti įgaliotą jam atstovauti asmenį neprarastų reikšmės, šis apribojimas yra susijęs tik su atstovo dalyvavimu susijusių išlaidų, kurias padengia teisinių išlaidų draudikas, apimtimi ir su tuo, kad draudėjo faktiškai sumokėta išmoka būtų pakankama, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. 2011 m. gegužės 26 d. Sprendimas Gebhard Stark (byla C-293/10, Rink. p. I-4711) Laisvė teikti paslaugas - Įsisteigimo laisvė - Direktyvos 73/239 ir 92/49 - Tiesioginis draudimas, išskyrus gyvybės draudimą - Laisvė nustatyti tarifus - Sveikatos draudimo sutartys, nesusijusios su profesine veikla - Apribojimai - Privalomieji bendrojo intereso pagrindai Dėl Direktyvos 92/4924 29 straipsnio, 39 straipsnio 2 bei 3 dalių ir Direktyvos 73/23925 8 straipsnio 3 dalies aiškinimo <...> 20. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyvos 92/49 29 straipsniu, 39 straipsnio 2 bei 3 dalimis ir Direktyvos 73/239 8 straipsnio 3 dalimi valstybei narei draudžiama nustatyti sistemą, pagal kurią reikalaujama iš anksto patvirtinti draudimo įmokų tarifus, kuriuos draudimo įmonė ketina taikyti sudarydama sandorius su draudėjais jos teritorijoje, arba apie šiuos tarifus sistemingai informuoti26. 21. Kaip Teisingumo Teismas jau nurodė, Sąjungos teisės aktų leidėjas taip siekė užtikrinti laisvės nustatyti tarifus ne gyvybės draudimo srityje principą27.

Minėta pirmiau. Minėta pirmiau. 25 Minėta pirmiau. 26 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją , C-518/06, Rink. p. I-3491, 100 p. 27 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją , C-518/06, Rink. p. I-3491, 101 p. 23 24


22. Vis dėlto negalima preziumuoti, kad egzistuoja visiškas suderinimas ne gyvybės draudimo įmokų tarifų srityje, pagal kurį neleidžiama jokia nacionalinė priemonė, galinti daryti poveikį tarifams, nes nėra aiškiai šiuo klausimu išreikštos Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo valios28. 23. Taigi negalima teigti, kad nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis nustatomas techninis pagrindas, pagal kurį draudimo įmonės turi apskaičiuoti įmokas, prieštarauja laisvės nustatyti tarifus principui vien dėl to, kad šis techninis pagrindas daro poveikį tarifų pokyčiui29. 24. Kalbant apie tarifų padidinimo sistemą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, draudimo įmonėms leidžiama padidinti jų tarifus remiantis dviejų rūšių indeksais, t. y. vartojimo kainų indeksu ir medicininiu indeksu. 25. Reikia konstatuoti, kad tokia sistema, kuri nedaro poveikio šių įmonių galimybei laisvai nustatyti jų bazinę draudimo įmoką, turi techninio pagrindo požymius, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 23 punkte minėtą teismo praktiką. 26. Iš tiesų, kadangi pagal ją leidžiama tarifus padidinti tik remiantis dviejų rūšių indeksais, ši sistema veikia kaip techninis pagrindas, apribotas tarifų pokyčio ribomis, kuriose draudimo įmonės turi apskaičiuoti jų įmokas. 27. Šiomis aplinkybėmis vien to, kad atsakinga už draudimo įmonių priežiūrą administracinė institucija draudimo įmonės prašymu gali nuspręsti jai leisti imtis priemonių, skirtų subalansuoti savo tarifus, jeigu dėl jų patiriama ar gali būti patirta nuostolių, nepakanka nagrinėjamos tarifų padidinimo sistemos techninio pagrindo pobūdžiui paneigti. <...> 29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tarifų padidinimo sistema, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, negali būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 92/49 29 straipsniui ir 39 straipsnio 2 bei 3 dalims ir Direktyvos 73/239 8 straipsnio 3 daliai. Dėl SESV 49 ir 56 straipsnių aiškinimo Dėl įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimo sąvokos <...> 34. Taigi tarifų padidinimo sistema, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, <...> gali atgrasyti draudimo įmones, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje nei valstybėje, kur nustatyta tokia sistema, įsteigti joje filialą ar teikti paslaugas įgyvendinant laisvę jas teikti. 35. Iš tiesų šios įmonės turėtų ne tik pakeisti savo sąlygas ir tarifus, kad atitiktų šios sistemos reikalavimus, bet ir nustatyti poziciją dėl tarifų, taigi ir verslo strategiją kartu su pradinėmis įmokomis, rizikuodamos, kad būsimas tarifų padidinimas bus nepakankamas išlaidoms, kurių jos patirs, padengti. 36. Tuo remiantis darytina išvada, kad draudimo įmonės, siekdamos patekti į valstybės narės, kurioje nustatyta tarifų padidinimo sistema, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, rinką, privalo, jei nori patekti į šią rinką šios valstybės narės teisės aktus atitinkančiomis sąlygomis, persvarstyti savo verslo politiką ir strategiją30. 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendimai Komisija prieš Liuksemburgą , C-346/02, Rink. p. I-7517, 24 p. ir Komisija prieš Prancūziją, C-347/02, Rink. p. I-7557, 25 p.; 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją , C-518/06, Rink. p. I-3491, 106 p. 29 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendimai Komisija prieš Liuksemburgą , C-346/02, Rink. p. I-7517, 25 p. ir Komisija prieš Prancūziją, C-347/02, Rink. p. I-7557, 26 p.; 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją , C-518/06, Rink. p. I-3491, 105 p. 30 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją , C-518/06, Rink. p. I-3491, 69 p. 28


37. Šiomis aplinkybėmis tarifų padidinimo sistema, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, turi būti laikoma įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimu. Dėl įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimo pateisinimo <...> 40. Šiuo klausimu reikia priminti, pirma, kad <...> tarifų padidinimo sistema, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, siekiama apsaugoti vartotoją ir visų pirma neleisti, kad apdraustojo draudimo įmokos būtų labai ir netikėtai padidintos. 41. Taigi vartotojo apsaugos tikslas yra privalomas bendrojo intereso pagrindas, nes draudimo sektorius yra ypač opi sritis vartotojo, kaip draudėjo ir apdraustojo, apsaugos atžvilgiu31. 42. Antra, tarifų padidinimo sistema, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kiek ja draudimo įmonėms neleidžiama smarkiai ir netikėtai padidinti draudimo įmokų, atrodo tinkama siekiamam tikslui įgyvendinti. 43. Trečia, kalbant apie klausimą, ar tokia sistema viršijama tai, kas būtina siekiamam tikslui pasiekti, reikia pažymėti, kad <...> vienas iš stacionaraus gydymo draudimo požymių yra tai, jog tikimybė, kad turės įsikišti draudikai, didėja su apdraustųjų amžiumi, nes didžioji dalis medicinos išlaidų patiriama paskutiniaisiais gyvenimo metais. Todėl, kaip, beje, pažymi ir Komisija, nors papildomas stacionaraus gydymo „vienvietėje palatoje“ draudimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, gali būti pasiūlytas mažais tarifais santykinai jauniems apdraustiesiems, šie tarifai gali būti padidinti dėl apdraustojo amžiaus ir dėl padidėjusių išlaidų, kurių dėl to turi draudikas. 44. Taigi, atsižvelgiant į tokį požymį, tarifų padidinimo sistema, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, leidžia užtikrinti, jog apdraustojo draudimo įmokos nebus labai ir netikėtai padidintos vyresniame amžiuje, kai jam kaip tik reikalingas šis draudimas, nes negalėdamas susimokėti, jis netektų galimybės juo pasinaudoti. <...> 47. Atsižvelgiant į šias specifines aplinkybes ir jeigu nėra mažiau ribojančios priemonės, leidžiančios tomis pačiomis sąlygomis pasiekti vartotojo apsaugos nuo draudimo įmokų didelio ir netikėto padidinimo tikslą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neatrodo, kad tarifų padidinimo sistema, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, viršytų tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti. 48. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 92/49 29 straipsnis, 39 straipsnio 2 bei 3 dalys ir Direktyvos 73/239 8 straipsnio 3 dalis aiškintini taip, kad jais nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriuose sveikatos draudimo sutarčių, nesusijusių su profesine veikla, srityje numatytos nuostatos, pagal kurias draudimo įmoka, franšizė ir išmoka kasmet gali būti keičiamos tik: – remiantis vartojimo kainų indeksu arba – remiantis vadinamuoju „medicininiu“ indeksu, jeigu ir tiek, kiek šio indekso pokytis viršija vartojimo kainų indekso pokytį, arba – gavus atsakingos už draudimo įmonių priežiūrą administracinės institucijos leidimą, atitinkamai draudimo įmonei pateikus prašymą, kai ši institucija pripažįsta, kad taikant šios įmonės tarifą, nepaisant tarifų pakeitimų, apskaičiuotų remiantis šių dviejų rūšių indeksais, patiriama ar gali būti patirta nuostolių.

31

1986 m. gruodžio 4 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, 205/84, Rink. p. 3755, 32 ir 33 p.


49. SESV 49 ir 56 straipsniai aiškintini taip, kad jais nedraudžiami tokie teisės aktai, jeigu nėra mažiau ribojančios priemonės, leidžiančios tomis pačiomis sąlygomis pasiekti vartotojo apsaugos nuo draudimo įmokų didelio ir netikėto padidinimo tikslą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. 2013 m. kovo 7 d. Sprendimas DKV Belgium (byla C-577/11, Rink. p. I-0000) 14.2. 14.2.1. Motorinių transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės draudimas Turinys Privalomas motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas - Direktyvos 72/166, 84/5 ir 90/232 – Draudimo sutarties sąlygos, pagal draudimas negalioja tam tikrais transporto priemonių naudojimo ar vairavimo atvejais <...> 13. Kaip matyti iš <Pirmosios 32 , Antrosios 33 ir Trečiosios 34 direktyvų> preambulių, jomis siekiama, pirma, užtikrinti laisvą ir transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Bendrijos teritorijoje, ir jose esančių asmenų judėjimą, ir antra, garantuoti, kad nukentėjusieji šių transporto priemonių sukeltuose eismo įvykiuose būtų vertinami vienodai, neatsižvelgiant į konkrečią Bendrijos teritorijos vietą, kurioje įvyko eismo įvykis (žr. ypač Antrosios direktyvos preambulės penktą konstatuojamąją dalį ir Trečiosios direktyvos preambulės ketvirtą konstatuojamąją dalį). 14. Šiuo tikslu Pirmojoje direktyvoje <...> buvo sukurta sistema, pagrįsta prielaida, kad transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra Bendrijos teritorijoje, yra apdraustos (žr. aštuntą konstatuojamąją dalį). Taigi Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad, išskyrus 4 straipsnyje numatytas išimtis, valstybės narės imasi visų reikiamų priemonių užtikrinti, kad naudojant transporto priemones būtų apdrausta civilinė atsakomybė. 15. Tačiau originalioje šio straipsnio versijoje valstybėms narėms buvo palikta nuspręsti dėl žalos, kuriai taikomas draudimas, ir privalomo draudimo terminų ir sąlygų. 16. Siekiant sumažinti likusius valstybių narių įstatymų skirtumus dėl draudimo pareigos apimties (Antrosios direktyvos preambulės trečia konstatuojamoji dalis), Antrosios direktyvos 1 straipsnyje buvo numatyta privaloma civilinė atsakomybė tiek žalos turtui, tiek asmeniui atveju iki nurodytos draudimo sumos. Trečiosios direktyvos 1 straipsnyje ši pareiga išplėsta keleivių, išskyrus vairuotoją, sužalojimo atveju. 17. Antrosios direktyvos 1 straipsnio 4 dalis taip pat pagerino nukentėjusiųjų apsaugą, reikalaudama, kad valstybės narės įsteigtų arba įgaliotų instituciją, kurios užduotis būtų atlyginti žalą, padarytą turtui arba asmeniui nenustatyta transporto priemone arba neapdrausta transporto priemone.

1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo, kurią panaikino ir pakeitė 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo. 33 1983 gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, kurią panaikino ir pakeitė Direktyva 2009/103 (minėta pirmiau). 34 1990 m. gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, kurią panaikino ir pakeitė Direktyva 2009/103 (minėta pirmiau). 32


18. Siekiant užtikrinti apsaugą, daug kartų nurodytą direktyvose, Pirmosios direktyvos, toliau praplėstos ir papildytos Antrąja ir Trečiąja direktyvomis, 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad privalomas motorinės transporto priemonės draudimas turi leisti trečiosioms šalims, nukentėjusioms nuo transporto priemonių sukeltų eismo įvykių, atlyginti visą žalą turtui ir asmeniui iki Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribų. 19. Bet koks kitoks aiškinimas reikštų leidimą valstybėms narėms apriboti žalos atlyginimo mokėjimą trečiosioms šalims, nukentėjusioms nuo eismo įvykio, tam tikromis žalos rūšimis, ir tokiu būdu nukentėjusieji būtų vertinami skirtingai, priklausomai to, kur įvyko eismo įvykis, o būtent to norima išvengti aptariamomis direktyvomis. Tokiu atveju Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis netektų savo veiksmingumo. 20. Taigi Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis draudžia draudikui pasinaudoti teisės nuostatomis arba sutarties sąlygomis tam, kad galėtų atsisakyti atlyginti eismo įvykio, kurį sukėlė apdrausta transporto priemonė, žalą nukentėjusiems tretiesiems asmenims. 21. Šiuo klausimu Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje tik pakartojama, jog ši pareiga taikoma ir draudimo poliso nuostatoms ar sąlygoms, nustatančioms, kad draudimas negalioja tam tikrais transporto priemonių naudojimo ar vairavimo atvejais (kai transporto priemonę vairuoja neįgaliotas asmuo, vairuotojo žymėjimo neturintis asmuo arba asmuo, kuris nesilaiko teisės aktuose numatytų techninių reikalavimų dėl atitinkamos transporto priemonės būklės ar saugos reikalavimų). Tačiau nukrypstant nuo šios pareigos, minėto 2 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje nustatoma, kad draudikas gali nemokėti žalos atlyginimo tam tikriems nukentėjusiesiems, atsižvelgiant į tai, kad jie patys sukūrė tokią situaciją (asmenys, įsėdę į transporto priemonę žinodami, kad ji buvo pavogta), arba žalos atlyginimo, kurį jie gali gauti kitur (nukentėjusieji, kurie gali gauti patirtos žalos atlyginimą iš socialinio draudimo institucijos). <...> 24. Todėl <…> Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad, nepažeidžiant Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies, privalomo draudimo sutartyje negali būti numatyta, kad tam tikrais atvejais, ypač kai transporto priemonės vairuotojas buvo apsvaigęs, draudikas neprivalo mokėti žalos turtui ir asmeniui, kurią sukėlė apdrausta transporto priemonė, atlyginimo trečiosioms šalims. Kita vertus, joje gali būti numatyta, kad tokiais atvejais draudikas turi regreso teisę į draudėją.“ <Neoficialus vertimas> 1996 m. kovo 28 d. Sprendimas Ruiz Bernáldez (byla C‑129/94, Rink. p. I‑1829) Privalomas motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas - Direktyva 84/5 – Minimalios draudimo sumos – Civilinės atsakomybės rūšis – Žala apdraustojo arba vairuotojo šeimos nario asmeniui <...> 35. <...> pagal Antrosios direktyvos 35 3 straipsnį reikalaujama, kad privalomas motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas padengtų keleiviams, kurie yra apdraustojo arba vairuotojo šeimos nariai, padarytą žalą asmeniui, kai šie keleiviai yra vežami be užmokesčio, ir nepaisant, ar yra transporto priemonės vairuotojo, padariusio eismo įvykį, kaltė, tik jeigu pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę yra reikalaujama padengti tokią žalą, padarytą tokiomis pačiomis sąlygomis keleiviams, esantiems trečiosiomis šalimis. <...> 41. <...> Antrosios direktyvos, iš dalies pakeistos Stojimo aktu, 1 straipsnio 2 dalis ir 5 straipsnio 3 dalis draudžia nacionaliniuose įstatymuose numatyti maksimalias žalos atlyginimo sumas, kurios yra mažesnės nei šiose nuostatose įtvirtintos mažiausios draudimo sumos, jeigu, nesant

35

Minėta pirmiau.


transporto priemonės vairuotojo, padariusio eismo įvykį, kaltės, atsiranda tik civilinė atsakomybė už atsiradusią žalą. <Neoficialus vertimas> 2000 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Mendes Ferreira ir Delgado Correia Ferreira (byla C-348/98, Rink. p. I-6711) Privalomasis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas Direktyvos 84/5 ir 90/232 - Civilinės atsakomybės režimas - Keleivio prisidėjimas prie žalos padarymo - Teisės į žalos atlyginimą atėmimas ar apribojimas <...> 17. Pirmiausia reikėtų priminti, kad Pirmąja, Antrąja ir Trečiąja direktyvomis36 siekiama, pirma, užtikrinti laisvą ir transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Bendrijos teritorijoje, ir jose esančių asmenų judėjimą, antra, garantuoti, kad nukentėjusieji šių transporto priemonių sukeltuose eismo įvykiuose būtų vertinami vienodai, neatsižvelgiant į konkrečią Bendrijos teritorijos vietą, kurioje įvyko eismo įvykis37. 18. Vadovaudamasis nukentėjusiųjų apsaugos tikslu, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis draudžia draudikui pasinaudoti teisės nuostatomis arba sutarties sąlygomis tam, kad galėtų atsisakyti atlyginti eismo įvykio, kurį sukėlė apdrausta transporto priemonė, žalą nukentėjusiems tretiesiems asmenims38. 19. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje tik pakartojama, jog ši pareiga taikoma ir draudimo poliso nuostatoms ar sąlygoms, nustatančioms, kad draudimas negalioja tam tikrais transporto priemonių naudojimo ar vairavimo atvejais (kai transporto priemonę vairuoja neįgaliotas asmuo, vairuotojo žymėjimo neturintis asmuo arba asmuo, kuris nesilaiko teisės aktuose numatytų techninių reikalavimų dėl atitinkamos transporto priemonės būklės ar saugos reikalavimų)39. 20. Nukrypstant nuo šios pareigos, minėto 2 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje nustatoma, kad draudikas gali nemokėti žalos atlyginimo tam tikriems nukentėjusiesiems, atsižvelgiant į tai, kad jie patys sukūrė tokią situaciją (asmenys, įsėdę į transporto priemonę žinodami, kad ji buvo pavogta)40. 21. Visais atvejais nuostata, nukrypstanti nuo Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje numatytos bendrosios taisyklės, turi būti aiškinama siaurai. <...> 23. Iš to išplaukia, kad Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa turi būti aiškinama taip, jog teisės nuostata ar draudimo polise esančia sutarties sąlyga, numatančia, kad draudimas negalioja tam tikrais transporto priemonių naudojimo ar vairavimo atvejais, galima remtis prieš eismo įvykyje nukentėjusius trečiuosius asmenis, tik jei draudikas gali įrodyti, jog asmenys savanoriškai įsėdo į padariusį žalą automobilį, žinodami, kad jis pavogtas. <...> 27. Savo kompetenciją valstybės narės turi įgyvendinti atsižvelgdamos į Bendrijos teisę, ypač į Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį ir Trečiosios direktyvos 1 straipsnį, kurių tikslas yra garantuoti, kad dėl privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo visi transporto priemonės sukeltame įvykyje nukentėję keleiviai gautų savo patirtos žalos atlyginimą.

Minėtos pirmiau. 1996 m. kovo 28 d. Sprendimas Ruiz Bernáldez, C-129/94, Rink. p. I-1829, 13 p. 38 1996 m. kovo 28 d. Sprendimas Ruiz Bernáldez, C-129/94, Rink. p. I-1829, 20 p. 39 1996 m. kovo 28 d. Sprendimas Ruiz Bernáldez, C-129/94, Rink. p. I-1829, 21 p 40 1996 m. kovo 28 d. Sprendimas Ruiz Bernáldez, C-129/94, Rink. p. I-1829, 21 p. 36 37


28. Taigi nacionalinės teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios transporto priemonių eismo įvykiuose patirtos žalos atlyginimą, negali panaikinti savo naudingumo. 29. Taip atsitiktų, jeigu nacionalinės teisės aktas, kuriame nurodomi bendri ir abstraktūs kriterijai, vien tik dėl keleivio prisidėjimo prie žalos atsiradimo atimtų iš jo teisę į žalos atlyginimą iš privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo arba tokią teisę neproporcingai apribotų. 30. Nukentėjusiajam mokamas jo patirtos žalos dydis gali būti sumažinamas tik esant išimtinėms aplinkybėms ir vertinant kiekvieną konkretų atvejį atskirai. 31. Vertinant šių aplinkybių egzistavimą ir proporcingą žalos atlyginimo sumažinimą, kurį pagal savo kompetenciją atlieka nacionalinis teismas, ta aplinkybė, kad keleivis yra transporto priemonės, kurios vairuotojas sukėlė eismo įvykį, savininkas, neturi reikšmės. 32. Iš tiesų Trečiosios direktyvos 1 straipsnis, kuriame nustatoma, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu draudžiama atsakomybė už visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padarytą žalą asmeniui, atskiria tik vairuotojo ir kitų keleivių padėtį. 33. Kita vertus, iš šio sprendimo 18–20 punktuose minėto apsaugos tikslo išplaukia, kad teisinė transporto priemonės savininko, kuris eismo įvykio metu jos nevairavo, o važiavo kaip keleivis, padėtis yra tokia pati kaip ir kitų eismo įvykyje nukentėjusių keleivių. <...> 35. Atsižvelgiant į tai, <...> tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalis ir Trečiosios direktyvos 1 straipsnis draudžia nacionalinės teisės normas, leidžiančias atsisakyti išmokėti ar neproporcingai sumažinti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įmonės mokėtiną žalos atlyginimą, tai grindžiant keleivio prisidėjimu prie jo patirtos žalos atsiradimo. Aplinkybė, kad šis keleivis yra transporto priemonės, kurios vairuotojas sukėlė eismo įvykį, savininkas, nėra svarbi. 2005 m. birželio 30 d. Sprendimas Candolin ir kt. (byla C-537/03, Rink. p. I-5745) Transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimas – Direktyva 2000/26 – Draudimo bendrovei nustatytas reikalavimų atlyginti žalą nagrinėjimo terminas <...> 26. Direktyvos 2000/2641 4 straipsnio 6 dalyje numatyto trijų mėnesių termino aiškinimas, kad žalą patyrusi šalis neturi jokios galimybės, net ir esant paprastoms teisinėms ir faktinėms aplinkybėms, reikalauti sureguliuoti jos patirtą žalą prieš pasibaigiant minėtam terminui, neatitiktų žalą patyrusios šalies apsaugos tikslo. <…> 28. <...> Direktyvos 2000/26 4 straipsnio 6 dalis aiškintina taip: ši nuostata nedraudžia nacionalinės teisės normos, pagal kurią žalą patyrusi šalis, nustačiusi pagrįstą trumpesnį nei šioje nuostatoje numatytą trijų mėnesių mokėjimo terminą, gali draudimo įmonei pareikšti ieškinį.

2005 m. gruodžio 1 d. Nutartis Autohaus Ostermann GmbH (byla C-447/04. Rink. p. I-10407)

2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva), kurią panaikino ir pakeitė Direktyva 2009/103 (minėta pirmiau). 41


Automobilių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas - Direktyvos 72/166, 84/5 ir 90/232 - Transporto priemonės keleiviams padaryta žala - Transporto priemonės dalis, nepritaikyta vežti sėdinčius keleivius <...> 22. <...> Reikia konstatuoti, kad pagal Trečiosios direktyvos 42 1 straipsnį privalomasis draudimas apima atsakomybę dėl visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padarytos žalos dėl transporto priemonės naudojimo. 23. Kadangi šis straipsnis akivaizdžiai numato atsakomybės už visus keleivius draudimą, <Minister for the Environment, Ireland ir Attorney General> teiginys <kad, viena vertus, kadangi sąvoka „keleivis“ Trečiojoje direktyvoje neapibrėžta, valstybės narės turi apibrėžti, kurie iš transporto priemonėse keliaujančių asmenų laikomi keleiviais šios direktyvos požiūriu, ir, kita vertus, ši direktyva neįpareigoja valstybių narių užtikrinti privalomą atsakomybės už asmenų, keliaujančių transporto priemonės dalyse, kuriose neįrengtos sėdimos vietos, sužalojimo draudimą,> gali būti priimtas tik tuo atveju, jei keleiviams vežti nepritaikyta transporto priemone vežami asmenys negalėtų būti traktuojami kaip keleiviai. 24. Bendrijos teisės aktų tikslams prieštarautų situacija, kurioje sąvoka „keleivis“ ir todėl draudiminė apsauga neapimtų nukentėjusiųjų asmenų, buvusių transporto priemonėje, neskirtoje jiems vežti ir tam neįrengtoje. Pagal Trečiosios direktyvos ketvirtą ir penktą konstatuojamąsias dalis šios nuostatos tikslas yra būtent panaikinti spragas, susijusias su privalomojo motorinių transporto priemonių keleivių draudimo apsauga, tam tikrose valstybėse narėse ir apsaugoti šią ypač pažeidžiamą galimų nukentėjusiųjų kategoriją, taip pat garantuoti, jog su nukentėjusiaisiais eismo įvykio metu bus elgiamasi vienodai, nepaisant to, kurioje Bendrijos valstybėje įvykis atsitiko. <...> 26. Be to, <...> priimdamas sprendimą dėl sėdintiems keleiviams vežti nepritaikytoje transporto priemonėje vežtų keleivių sužalojimo Teisingumo Teismas šiuos asmenis laikė „keleiviais“, nepaisant automobilio dalies, kurioje jie buvo vežami43. 27. Be to, Bendrijos teisės aktai aiškiai numato pareigos saugoti kelių eismo įvykio aukas išimtis. Šios išimtys numatytos Antrosios direktyvos 44 1 straipsnio 4 dalies trečiojoje pastraipoje ir 2 straipsnio 1 dalyje. 28. Tačiau Bendrijos teisės aktų leidėjas nenumatė nukrypti leidžiančios nuostatos atskiros kategorijos asmenims, galinčiais tapti eismo įvykio aukomis, kurie buvo neskirtoje jiems vežti ir tam neįrengtoje transporto priemonės dalyje. Tokiomis aplinkybėmis šie asmenys priskiriami sąvokai „keleivis“ ir todėl jiems turėtų būti taikoma Bendrijos teisės garantuojama draudiminė apsauga. 29. Kadangi Bendrijos teisė numato bei apibrėžia galimybę nukrypti nuo pareigos apsaugoti kelių eismo įvykių aukas ir minėtų tikslų įgyvendinimas reikalauja Bendrijos lygmeniu vienodo požiūrio į keleivių draudiminę apsaugą, valstybės narės negali nustatyti papildomų privalomojo draudimo apribojimų keleivių atžvilgiu. 30. Todėl nacionalinės teisės aktai negali susiaurinti sąvokos „keleivis“ ir taip panaikinti asmenų, kurie pagal Pirmąją 45 , Antrąją ir Trečiąją direktyvas turi teisę į motorinių transporto priemonių padarytos žalos atlyginimą, draudiminės apsaugos.

Minėta pirmiau. 2002 m. spalio 14 d. Nutartis Withers, C-158/01, Rink. p. I-8301, 21 p. 44 Minėta pirmiau. 45 Minėta pirmiau. 42 43


<...> 32. Taip pat reikia priminti, kad pareiga užtikrinti keleivių draudiminę apsaugą yra atskira nuo kompensacijos tuo atveju, kai jie tampa transporto priemonių sukeltos avarijos aukomis, dydžio. Pirmąją garantuoja ir apibrėžia Bendrijos teisės aktai, o antrąją iš esmės reglamentuoja nacionalinė teisė. 33. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Pirmąja, Antrąja ir Trečiąja direktyvomis nesiekiama suderinti valstybių narių civilinės atsakomybės taisyklių ir kad pagal egzistuojančią Bendrijos teisę jos yra laisvos nustatyti transporto priemonių eismo avarijoms taikomas civilinės atsakomybės taisykles. Tačiau valstybės narės privalo užtikrinti, kad draudimas apimtų pagal jų nacionalinę teisę taikytiną civilinę atsakomybę, kaip tai numato jau minėtų trijų direktyvų nuostatos46. 34. Be to, iš šios teismo praktikos išplaukia, kad savo kompetenciją šioje srityje valstybės narės privalo įgyvendinti laikydamosi Bendrijos teisės, būtent Trečiosios direktyvos 1 straipsnio, o nacionalinės teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios nukentėjusiųjų nuo eismo įvykio patirtos žalos atlyginimą, negali panaikinti šio straipsnio veiksmingumo47. 35. Todėl nacionalinės teisės aktai, kuriuose nurodomi bendrieji ir abstraktūs kriterijai, neturėtų nenumatyti žalos atlyginimo keleiviui arba neproporcingai jo apriboti vien dėl keleivio prisidėjimo prie žalos atsiradimo. Tokios atlygintinos žalos dydis gali būti sumažinamas tik esant išimtinėms aplinkybėms ir vertinant kiekvieną konkretų atvejį atskirai bei laikantis Bendrijos teisės48. 36. Remiantis tuo, kas išdėstyta, <...> Trečiosios direktyvos 1 straipsnis aiškintinas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas neapima atsakomybės už asmenų, keliaujančių motorinės transporto priemonės dalyje, kuri neskirta keleiviams ir kurioje jiems nėra įrengta sėdimų vietų, sužalojimą. <...> 44. <...> Trečiosios direktyvos 1 straipsnis atitinka visas tiesioginio veikimo sąlygas ir todėl suteikia privatiems asmenims teisių, kuriomis jie gali tiesiogiai remtis nacionaliniuose teismuose. Tačiau nacionalinis teismas privalo patikrinti, ar šia nuostata galima remtis tokios įstaigos, kokia yra <Motor Insurers Bureau of Ireland (MIBI)>, atžvilgiu. 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Farrell (byla C-356/05, Rink. p. I-3067) Teisės aktų derinimas — Privalomo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema — Savanoriškojo draudimo sutartis — Negalėjimas taikyti Rezoliucinė dalis 1. Privalomo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema, nustatyta <direktyvose 72/166, 84/5, 90/232, 2000/2649 ir 2005/1450>, nedraudžiami nacionaliniai teisės aktai, kuriuose numatyta, kad savanoriškojo motorinių transporto priemonių draudimo sutartyje draudikas netaiko apsaugos kilus žalai, kai automobilį vairavo nuo alkoholio apsvaigęs asmuo. 2000 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Mendes Ferreira ir Delgado Correia Ferreira, C-348/98, Rink. p. I-6711, 23 ir 29 p.; 2005 m. birželio 30 d. Sprendimas Candolin ir kt., C-537/03, Rink. p. I-5745, 24 p. 47 1996 m. kovo 28 d. Sprendimas Ruiz Bernáldez, C-129/94, Rink. p. I-1829, 19 p.; 2005 m. birželio 30 d. Sprendimas Candolin ir kt., C-537/03, Rink. p. I-5745,, 27 ir 28 p. 48 2005 m. birželio 30 d. Sprendimas Candolin ir kt., C-537/03, Rink. p. I-5745, 29, 30 ir 35 p. 49 Minėtos pirmiau. 50 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, kurią panaikino ir pakeitė Direktyva 2009/103 (minėta pirmiau). 46


2. Privalomo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema, nustatyta direktyvose 72/166, 84/5, 90/232, 2000/26 ir 2005/14, nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose nenustatyta, kad draudikas atlygina žalą iš karto po įvykio nukentėjusiam draudėjui pagal savanoriškojo motorinių transporto priemonių draudimo sutartį ir susigrąžina iš atsakingo įvykį sukėlusio asmens šiam draudėjui išmokėtą kompensacijos sumą esant tokiomis aplinkybėmis, kai draudimo apsauga netaikoma dėl draudimo netaikymo sąlygos. 3. Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad draudikas netaiko savanoriškojo motorinių transporto priemonių draudimo apsaugos kilus žalai, kai automobilį vairavo nuo alkoholio apsvaigęs asmuo, yra tiek įsisteigimo laisvės, tiek laisvės teikti paslaugas apribojimas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nuspręsti, kiek šis apribojimas vis dėlto gali būti taikomas kaip Sutartyje dėl ESV aiškiai numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos arba gali būti grindžiamas, remiantis Teisingumo Teismo praktika, privalomais bendrojo intereso pagrindais. 2010 m. spalio 28 d. Nutartis Frăsina Bejan (byla C-102/10, Rink. p. I-139*) Prašymas priimti prejudicinį sprendimą - Direktyva 72/166 - 3 straipsnio 1 dalis - Direktyva 84/5 - 2 straipsnio 1 dalis - Direktyva 90/232 - 1 straipsnis - Teisė į privalomojo civilinės atsakomybės draudimo išmoką žalai, atsiradusiai dėl eismo įvykio, atlyginti - Ribojimo sąlygos - Prisidėjimas prie nuostolių atsiradimo - Vairuotojų kaltės nebuvimas - Atsakomybė už riziką <...> 24. <...> reikėtų priminti, jog iš Pirmosios ir Antrosios direktyvų51 preambulių matyti, kad jomis siekiama, pirma, užtikrinti laisvą ir transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra Sąjungos teritorijoje, ir jose esančių asmenų judėjimą ir, antra, garantuoti, kad nukentėjusieji šių transporto priemonių sukeltuose eismo įvykiuose būtų vertinami vienodai, neatsižvelgiant į konkrečią Sąjungos teritorijos vietą, kur įvyko eismo įvykis52. 25. Šiuo tikslu Pirmąja direktyva, kaip matyti ir iš jos aštuntos konstatuojamosios dalies, buvo įtvirtinta sistema, grindžiama prezumpcija, kad draudiminė apsauga apima transporto priemones, kurių įprasta buvimo vieta yra Sąjungos teritorijoje. Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės privalo imtis visų būtinų priemonių užtikrinti, kad draudimo apsauga apimtų transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra jų teritorijoje, valdytojų civilinę atsakomybę53. 26. Tačiau šiuo straipsniu (pirminės redakcijos) valstybėms narėms paliekama pareiga nustatyti žalą, kuriai taikoma apsauga, ir privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tvarką. Siekiant sumažinti skirtumus tarp valstybių narių įstatymų dėl privalomojo draudimo apimties, kaip tai nurodyta ir Antrosios direktyvos trečioje konstatuojamoje dalyje, šios direktyvos 1 straipsniu civilinės atsakomybės srityje numatyta privaloma nustatytų dydžių neviršijančios žalos turtui ir asmeniui apsauga, o Trečiosios direktyvos 54 1 straipsniu ši pareiga išplėsta numatant šios apsaugos taikymą ir kitiems nei vairuotojas keleiviams55. 27. Todėl Pirmosios direktyvos, patikslintos ir papildytos Antrąja ir Trečiąja direktyvomis, 3 straipsnio 1 dalimi valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad draudimo apsauga apimtų transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra jų teritorijoje, valdytojų civilinę atsakomybę, ir,

Minėtos pirmiau. 1996 m. kovo 28 d. Sprendimas Ruiz Bernáldez, C-129/94, Rink. p. I-1829, 13 p.; 2000 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Mendes Ferreira ir Delgado Correia Ferreira, C-348/98, Rink. p. I-6711, 24 p. 53 2000 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Mendes Ferreira ir Delgado Correia Ferreira, C-348/98, Rink. p. I-6711, 25 p. 54 Minėta pirmiau. 55 2000 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Mendes Ferreira ir Delgado Correia Ferreira, C-348/98, Rink. p. I-6711, 26 p. 51 52


be kita ko, patikslinamos žalos rūšys bei tretieji žalą patyrę asmenys, kuriuos šio draudimo apsauga turėtų apimti56. 28. Teisingumo Teismas jau yra pareiškęs nuomonę dėl šios pareigos pasekmių tretiesiems asmens, kiek tai susiję su padarytos žalos atlyginimu pagal apdraustojo asmens privalomąjį motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą. <...> 36. <...> nacionalinės civilinės atsakomybės teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios transporto priemonių eismo įvykiuose patirtos žalos atlyginimą, negali panaikinti šių straipsnių veiksmingumo57. 37. Taip atsitiktų, jeigu dėl žalą patyrusio asmens atsakomybės už jo patirtą žalą, įvertintos remiantis nacionaline civilinės atsakomybės teise, jo prisidėjimo prie minėtos žalos padarymo jis savaime netektų teisės į žalos, už kurią yra atsakingas, atlyginimą pagal privalomąjį motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą arba tokia teisė būtų neproporcingai apribota. <...> 39. Šiuo atveju pagrindinė byla susijusi su žalos, kurią patyrė motorinės transporto priemonės vairuotojas susidūrus šiai transporto priemonei su kita transporto priemone nesant vairuotojų kaltės, atlyginimu taikant civilinę atsakomybę. Priešingai aplinkybėms, kurioms esant buvo priimti minėti sprendimai Candolin ir kt. bei Farrell58, vairuotojo patirtos žalos atlyginimo sumažinimą lemia ne civilinės atsakomybės draudimo apsaugos ribojimas, bet apdraustojo civilinės atsakomybės ribojimas remiantis taikytina civilinės atsakomybės sistema. <...> 41. Kitaip tariant, pagrindinėje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais siekiama padalyti civilinę atsakomybę už žalą, padarytą susidūrus dviem transporto priemonėms nesant vairuotojų kaltės. <...> 43. Priešingai atitinkamam teisiniam kontekstui, kuriam esant buvo priimti minėti sprendimai Candolin ir kt. bei Farrell59, <pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata> savaime negali panaikinti nukentėjusių asmenų, šiuo atveju − kūno sužalojimų susidūrus su kita motorine transporto priemone patyrusio motorinės transporto priemonės vairuotojo, teisės į žalos atlyginimą pagal privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą arba ją neproporcingai apriboti. Šia nuostata iš esmės tik numatoma, kad civilinė atsakomybė padalijama proporcingai kiekvienos transporto priemonės prisidėjimui prie žalos atsiradimo, o tai turi įtakos žalos atlyginimo dydžiui. 44. Todėl reikia konstatuoti, jog ši nuostata neturi įtakos Sąjungos teisėje numatytai garantijai, kad trijų minėtų direktyvų nuostatas atitinkančio draudimo apsauga apimtų pagal nacionalinę teisę taikytiną civilinės atsakomybės sistemą. 45. Be to, šią išvadą patvirtina Direktyva 2005/14 60 į Trečiąją direktyvą įterptas 1a straipsnis, kuriame, kalbant apie žalos asmeniui ir turtui, kurią patiria pėstieji, dviratininkai ir kiti nemotorinių transporto priemonių valdytojai, atlyginimą, daroma nuoroda į nacionalinę civilinę teisę. Kadangi šioje nuostatoje numatyta, kad minėtą žalą apima privalomasis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas, jei nukentėję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą 2000 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Mendes Ferreira ir Delgado Correia Ferreira, C-348/98, Rink. p. I-6711, 27 p. 2005 m. birželio 30 d. Sprendimas Candolin ir kt., C-537/03, Rink. p. I-5745, 28 p.; 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimas Farrell, C-356/05, Rink. p. I-3067, 34 p. 58 2005 m. birželio 30 d. Sprendimas Candolin ir kt., C-537/03, Rink. p. I-5745; 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimas Farrell, C-356/05, Rink. p. I-3067 59 2005 m. birželio 30 d. Sprendimas Candolin ir kt., C-537/03, Rink. p. I-5745; 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimas Farrell, C-356/05, Rink. p. I-3067 60 Minėta pirmiau. 56 57


remiantis nacionaline teise, kitaip negali būti kalbant apie transporto priemonės vairuotoją, kai jis tuo pačiu metu yra ir auka, ir kartu su kitu vairuotoju atsakingas už jo per eismo įvykį su kita transporto priemone patirtus kūno sužalojimus. Be to, šiuo aspektu iš Direktyvos 2009/103/EB61 12 straipsnio matyti, jog tai, kad privalomasis draudimas apima specifinei kategorijai aukų, t. y. nemotorinių transporto priemonių valdytojams ir keleiviams, padarytą žalą, nelemia nei atsakomybės, nei minėtos atlygintinos žalos dydžio. 46. Atsižvelgiant į prieš tai išdėstytas aplinkybes į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis, Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalis ir Trečiosios direktyvos 1 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad jais nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos dviejų transporto priemonių susidūrimo atveju atsiradus žalai, kai nustatyta, kad dėl to nekaltas nė vienas vairuotojas, atsakomybė už šią žalą padalijama proporcingai kiekvienos transporto priemonės prisidėjimo prie jos atsiradimo laipsniui ir, kilus abejonių šiuo klausimu, nustatoma, kad šis prisidėjimo laipsnis yra vienodas. 2011 m. kovo 17 d. Sprendimas Carvalho Ferreira Santos (byla C-484/09, Rink. p. I-1821) Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas - Direktyvos 72/166, 84/5 ir 90/232 - Teisė į kompensaciją iš motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo - Apribojimo sąlygos - Nukentėjusiojo prisidėjimas prie patirtos žalos - Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinį - Nuo nelaimingo atsitikimo nukentėjusiems tretiesiems nepilnamečiams asmenims taikomos nuostatos <...> 31. Pažymėtina, kad, skirtingai nuo aplinkybių, kurioms esant buvo priimti minėti sprendimai Candolin ir kt. bei Farrell 62 , pagrindinėje byloje nukentėjusiųjų nuo kelių eismo įvykio teisei į patirtos žalos atlyginimą turi įtakos ne civilinės atsakomybės draudimo apsaugos ribojimas, bet apdraustojo vairuotojo civilinės atsakomybės ribojimas remiantis taikytina civilinės atsakomybės sistema. 32. Šiuo klausimu iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Portugalijos civilinio kodekso 503 ir 504 straipsniais kelių eismo įvykio atveju įtvirtinama atsakomybė be kaltės, tačiau pagal šio kodekso 505 straipsnį 503 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio sukeltą žalą netaikoma, jei dėl eismo įvykio kaltas nukentėjusysis. Be to, jei nukentėjusysis savo kaltais veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, Portugalijos civilinio kodekso 570 straipsnyje numatyta, kad, atsižvelgiant į šio asmens kaltės laipsnį, jis gali netekti visos ar dalies kompensacijos. 33. Kitaip tariant, pagal pagrindinėje byloje taikomus nacionalinės teisės aktus tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, kelių eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės vairuotojo atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą netaikoma, tik jei dėl šio įvykio visiškai kaltas nukentėjusysis. Be to, jei savo kaltais veiksmais nukentėjusysis prisidėjo prie savo patirtos žalos atsiradimo ar padidėjimo, pagal minėtus teisės aktus žalos atlyginimas mažinamas proporcingai jo kaltės laipsniui. 34. Priešingai atitinkamam teisiniam kontekstui, kuriam esant buvo priimti minėti sprendimai Candolin ir kt. bei Farrell, nukentėjusiajam prisidėjus prie savo patirtos žalos atsiradimo ar padidėjimo, minėtais teisės aktais savaime nepanaikinama ir neproporcingai neribojama jo (nagrinėjamu atveju – nepilnamečio vaiko, žuvusio jo vairuojamam dviračiui susidūrus su motorine transporto priemone, tėvų) teisė į žalos atlyginimą iš kelių eismo įvykyje dalyvavusios motorinės Minėta pirmiau. 2005 m. birželio 30 d. Sprendimas Candolin ir kt., C-537/03, Rink. p. I-5745; 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimas Farrell, C-356/05, Rink. p. I-3067 61 62


transporto priemonės vairuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo. Taigi šie teisės aktai neturi įtakos Sąjungos teisėje numatytai garantijai, kad trijų minėtų direktyvų nuostatas atitinkančio draudimo apsauga apimtų pagal taikomą nacionalinę teisę nustatytą civilinės atsakomybės sistemą63. 35. <...> Pirmąją, Antrąją ir Trečiąją direktyvas 64 reikia aiškinti kaip nedraudžiančias civilinę atsakomybę reglamentuojančių nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis leidžiama atimti ar apriboti nukentėjusiojo nuo nelaimingo atsitikimo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš eismo įvykyje dalyvavusios motorinės transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudiko, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus nukentėjusiojo visišką ar dalinę kaltę dėl patirtos žalos. 2011 m. birželio 9 d. Sprendimas Ambrósio Lavrador ir Olival Ferreira Bonifácio (byla C-409/09, Rink. p. I-4955) Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas - Direktyva 72/166 - 3 straipsnio 1 dalis - Direktyva 84/5 - 2 straipsnio 1 dalis - Direktyva 90/232 - 1 straipsnis Teisė į motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo mokamą žalos atlyginimą - Apdraustojo asmens civilinė atsakomybė - Nukentėjusiojo prisidėjimas prie patirtos žalos - Teisės į žalos atlyginimą apribojimas <...> 35. <...> pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis siekiama tik nustatyti nukentėjusiojo teisę į žalos atlyginimą remiantis apdraustojo asmens civiline atsakomybe ir galimą tokios teisės apimtį. Tačiau jos nėra tokios, kad jomis būtų ribojama apdraustojo civilinės atsakomybės draudimu apsauga. 36. <...> iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Portugalijos civilinio kodekso 503 ir 504 straipsniais kelių eismo įvykio atveju įtvirtinama objektyvioji atsakomybė, tačiau, nepažeidžiant šio kodekso 570 straipsnio, 503 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio sukeltą žalą, remiantis šio kodekso 505 straipsniu, netaikoma, tik jei dėl eismo įvykio kaltas nukentėjusysis ar trečiasis asmuo arba jis įvyko dėl force majeure. Portugalijos civilinio kodekso 570 straipsnio 1 dalyje patikslinama, kad jei nukentėjusysis savo kaltais veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, atsižvelgiant į kompetentingo teismo atliktą šių kaltų veiksmų sunkumo ir jų pasekmių vertinimą, jis gali netekti viso ar dalies žalos atlyginimo65. 37. Bylose, kuriose priimti minėti sprendimai Candolin ir kt. bei Farrell, buvo nagrinėjamos kitos teisinės aplinkybės, o šiomis nacionalinės teisės nuostatomis, kai nukentėjusysis per eismo įvykį (nagrinėjamu atveju – tokiame eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės keleivis) prisidėjo prie jo patirtos žalos atsiradimo, savaime nepanaikinama arba neproporcingai neapribojama šio nukentėjusiojo teisė į kelių eismo įvykyje dalyvavusios motorinės transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo mokamą žalos atlyginimą66. 38. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės normos neturi įtakos Sąjungos teisėje numatytai garantijai, kad motorinių transporto priemonių

63

2011 m. kovo 17 d. Sprendimas Carvalho Ferreira Santos, C-484/09, Rink. p. I-0000, 43-44 p/ Minėtos pirmiau. 65 2011 m. kovo 17 d. Sprendimas Carvalho Ferreira Santos, C-484/09, Rink. p. I-0000, 43 p.; 2011 m. birželio 9 d. Sprendimas Ambrósio Lavrador ir Olival Ferreira Bonifácio, C409/09, Rink., p., 32 p. 66 2011 m. kovo 17 d. Sprendimas Carvalho Ferreira Santos, C-484/09, Rink. p. I-0000, 43 p.; 2011 m. birželio 9 d. Sprendimas Ambrósio Lavrador ir Olival Ferreira Bonifácio, C409/09, Rink., p., 34 p. 64


valdytojų civilinė atsakomybė, apibrėžta pagal taikytiną nacionalinę teisę, būtų apdrausta laikantis Pirmosios, Antrosios ir Trečiosios direktyvų67 nuostatų68). 39. <...> tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis, Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalis ir Trečiosios direktyvos 1 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose dviejų transporto priemonių susidūrimo, dėl kurio vienos iš šių transporto priemonių keleiviui padaryta žala ir dėl kurio nekaltas nė vienas šių transporto priemonių vairuotojas, atveju numatyta galimybė apriboti apdraustųjų asmenų civilinę atsakomybę arba jos netaikyti. 2012 m. spalio 23 d. Sprendimas Marques Almeida (byla C- 300/10, Rink. p. I-0000) 14.2.1.

67

Turinys

Minėtos pirmiau. 2011 m. kovo 17 d. Sprendimas Carvalho Ferreira Santos, C-484/09, Rink. p. I-0000, 44 p.; 2011 m. birželio 9 d. Sprendimas Ambrósio Lavrador ir Olival Ferreira Bonifácio, C409/09, Rink., p., 34 p. 68


XV. Asmens duomenų apsauga Informacija ruošiama 15.1. Bendrieji aspektai Informacija ruošiama 15.2. Asmens duomenų apsauga (Direktyva 95/46) Informacija ruošiama 15.3. Kiti asmens duomenų apsaugos aspektai Informacija ruošiama Turinys


XVI. Ekonominė ir pinigų politika 16.1. Ekonominė politika

Turinys

EB 104 straipsnis – Reglamentas (EB) Nr. 1467/97 – Stabilumo ir augimo paktas – Perviršinis bendrasis valstybės biudžeto deficitas – Tarybos sprendimai pagal EB 104 straipsnį – Tarybos kompetencijos ribos <...> 74. Atsižvelgiant į svarbą, kurią Sutarties autoriai suteikia biudžetinės drausmės laikymuisi, ir į šiam tikslui numatytas taisykles, jas [biudžetinės drausmės taisykles] reikia aiškinti taip, kad būtų veiksmingos. <...> 76. <...> [P]areiga užtikrinti, kad valstybės narės laikytųsi biudžetinės drausmės, daugiausiai tenka Tarybai. <...> 80 <...> Taryba turi diskreciją. Kai Komisija jai pateikia rekomendacijas, o ne pasiūlymus EB 250 [dabar SESV 293 straipsnis] straipsnio prasme, ji gali, pavyzdžiui, kitaip įvertindama atitinkamus ekonominius duomenis, siūlomas priimti priemones ir tvarkaraštį, kurio turi laikytis atitinkama valstybė narė, pakeisti Komisijos siūlomą aktą jam priimti reikalinga dauguma. 81. Tačiau iš Sutartimi nustatytos [perviršinio valstybės biudžeto deficito kontrolės] sistemos teksto ir struktūros išplaukia, kad Taryba negali išvengti EB 104 straipsnyje [dabar SESV 126 straipsnis] įtvirtintų bei Reglamente Nr. 1467/97 69 sau nustatytų taisyklių. Ji negali laikytis alternatyvios procedūros, pavyzdžiui, priimdama aktą, kuris nėra konkrečiam etapui numatytas sprendimas arba yra priimtas ne pagal taikomose nuostatose nustatytas sąlygas. <...> 87. <...> Ginčijamose išvadose aiškiai nurodoma, kad Taryba „nusprendžia kol kas sustabdyti <...> perviršinio deficito procedūrą (atitinkamos valstybės narės) atžvilgiu“ ir kad ji „bus pasirengusi priimti sprendimą pagal EB 104 straipsnio 9 dalį Komisijos rekomendacijos pagrindu, jei (atitinkama valstybė narė) nevykdys šiose išvadose nurodytų įsipareigojimų“. 88. Taip nurodydama Taryba ne vien konstatuoja, kad perviršinio deficito procedūra faktiškai sustabdoma dėl to, jog neįmanoma priimti Komisijos rekomenduojamo sprendimo, nors tokią padėtį galima ištaisyti bet kuriuo metu. Tiek, kiek Tarybos išvados sustabdymą susieja su tuo, ar atitinkama valstybė narė laikosi savo įsipareigojimų, jos riboja Tarybos teisę įspėti pagal EB 104 straipsnio 9 dalį ankstesnės Komisijos rekomendacijos pagrindu tol, kol šių įsipareigojimų yra laikomasi. Be to jose numatyta, kad Taryba vertindama, ar taikyti įspėjimą, tai yra, ar tęsti perviršinio deficito procedūrą, atsižvelgia ne į atitinkamai valstybei narei anksčiau pagal EB 104 straipsnio 7 dalį pateiktų rekomendacijų turinį, bet į jos vienašalius įsipareigojimus. 89. Toks sprendimas dėl sustabdymo pažeidžia EB 104 straipsnį ir Reglamento Nr. 1467/97 9 straipsnį. <...> 91. Vadovaujantis EB 104 straipsnio 13 dalimi rekomendacijos pagal EB 104 straipsnio 7 dalį gali būti priimtos tik remiantis Komisijos rekomendacija. <...> Taryba turi teisę priimti kitokį sprendimą, nei rekomendavo Komisija. 92. Tačiau priėmusi rekomendacijas pagal EB 104 straipsnio 7 dalį, ji negali jų vėliau pakeisti be naujos Komisijos rekomendacijos, nes <...> perviršinio deficito procedūros atveju iniciatyvos teisė priklauso Komisijai.

Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1467/97 1997 m. liepos 7 d. dėl perviršinio deficito procedūros įgyvendinimo paspartinimo ir paaiškinimo (OL 1997 m. specialusis leidimas, 10 skyrius, 1 tomas, p. 89 – 94) 69


2004 m. liepos 13 d. sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C27/04, Rink. p. 6649) Duomenų apie perviršinio deficito procedūrą teikimas - Reglamentas (EB) Nr. 3605/93 - Europos sąskaitų sistema 1995 (ESS 95) - Reglamentas (EB) Nr. 2223/96 2006 m. rugsėjo 5 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis (byla T-148/05, Rink. p. II-00061) 16.1. 16.2. Pinigų politika

Turinys

Ekonominė ir pinigų politika – Valstybių narių kompetencija – Stabilumo mechanizmas, taikytinas valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro – Sprendimas 2011/199/ES – SESV 136 straipsnio pakeitimas iš dalies – Galiojimas – ESS 48 straipsnio 6 dalis – Supaprastinta peržiūros procedūra – Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutartis 1. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą70 susijęs, pirma, su 2011 m. kovo 25 d. Europos Vadovų Tarybos sprendimo 2011/199/ES, kuriuo iš dalies keičiamas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 136 straipsnis, kiek tai susiję su stabilumo mechanizmu, taikytinu valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro71 galiojimu ir, antra, su ESS 2 straipsnio, ESS 3 straipsnio, ESS 4 straipsnio 3 dalies, ESS 13 straipsnio, SESV 2 straipsnio 3 dalies, SESV 3 straipsnio 1 dalies c punkto ir 2 dalies, SESV 119– 123 ir SESV 125–127 straipsnių išaiškinimu, o taip pat su veiksmingos teisminės apsaugos ir teisinio saugumo bendrųjų principų išaiškinimu. <...> 45. Reikia nagrinėti, pirma, ar SESV sutarties pakeitimas Sprendimu 2011/19972 yra susijęs tik su ESV sutarties trečiosios dalies nuostatų pakeitimu ir, antra, ar juo nepadidinama sutartimis Sąjungai suteikta kompetencija. <...> 56. <...> Kiek tai susiję su, pirma, stabilumo mechanizmo siekiamu tikslu – užtikrinti euro zonos kaip visumos stabilumą, šis tikslas aiškiai skiriasi nuo kainų stabilumo palaikymo, kuris yra pagrindinis Sąjungos pinigų politikos tikslas. Iš tiesų nors euro zonos stabilumas gali turėti įtakos šioje zonoje naudojamos valiutos stabilumui, ekonominės politikos priemonė negali būti prilyginama pinigų politikos priemonei vien dėl to, kad ji gali sukelti netiesioginį poveikį euro stabilumui. 57. Kalbant, antra, apie priemones, skirtas numatytam tikslui pasiekti, Sprendime 2011/199 tik nurodoma, kad stabilumo mechanizmu bus suteikiama visa būtina finansinė pagalba ir jame nenumatyta nieko kito dėl šio mechanizmo veikimo. Taigi akivaizdu, kad finansinės pagalbos suteikimas valstybei narei nepriklauso pinigų politikai. <...> 60. Atsižvelgiant į stabilumo mechanizmui, kurio nustatymas numatytas Sprendimo 2011/199 1 straipsniu, patikėtus tikslus, į priemones, numatytas jiems pasiekti, į glaudų šio mechanizmo ir Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Airijos parlamentaro T. Pringle pateiktą apeliacinį skundą dėl High Court (Airija) sprendimo, kitai proceso šaliai esant Government of Ireland, Airijai ir Attorney General, kuriuo siekiama, kad būtų pripažinta, jog, pirma, SESV 136 straipsnio dalinis pakeitimas Sprendimo 2011/199 1 straipsniu yra neteisėtas ESV sutarties pakeitimas ir jog, antra, ratifikuodama, patvirtindama 2012 m. vasario 2 d. Briuselyje sudarytą Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutartį ar jai pritardama Airija prisiimtų pareigas, nesuderinamas su sutartimis, kuriomis pagrįsta Europos Sąjunga. 71 OL L 91, p. 1 72 2011/199/ES: 2011 m. kovo 25 d. Europos Vadovų Tarybos sprendimas, kuriuo iš dalies keičiamas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 136 straipsnis, kiek tai susiję su stabilumo mechanizmu, taikytinu valstybėms narėms, kurių valiuta yra euras (OL 2011, L 91, p. 1—2) 70


SESV sutarties nuostatų, susijusių su ekonomine politika, ryšį ir į bendrąją teisinio reglamentavimo sistemą, skirtą sustiprinti Sąjungos ekonominį valdymą, darytina išvada, kad šio mechanizmo nustatymas priklauso ekonominės politikos sričiai. <...> 63.Darytina išvada, kad Sprendimo 2011/199 1 straipsniu, kuriuo papildant SESV 136 straipsnį 3 dalimi numatomas stabilumo mechanizmo nustatymas, nedaromas poveikis išimtinei Sąjungos kompetencijai, numatytai SESV 3 straipsnio 1 dalies c punkte, pinigų politikos valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, srityje. 64. Antra, dėl klausimo, ar Sprendimu 2011/199 veikiama Sąjungos kompetencija valstybių narių ekonominės politikos koordinavimo srityje, reikia pažymėti, kad dėl to, jog SESV 2 straipsnio 3 dalyje ir SESV 5 straipsnio 1 dalyje Sąjungos vaidmuo ekonominės politikos srityje apribojamas koordinavimo priemonių priėmimu, ES ir SESV sutarčių nuostatomis Sąjungai nesuteikiama konkreti kompetencija nustatyti tokį stabilumo mechanizmą, koks numatytas šiame sprendime. <...> 68. Pagal ESS 4 straipsnio 1 dalį ir ESS 5 straipsnio 2 dalį valstybės narės, kurių valiuta yra euro, turi kompetenciją sudaryti tarpusavio sutartį dėl tokio stabilumo mechanizmo, koks numatytas Sprendimo 2011/199 1 straipsnyje, nustatymo73. 69. Tačiau įgyvendindamos savo kompetenciją šioje srityje minėtos valstybės narės negali nesilaikyti Sąjungos teisės74. Tačiau griežtomis sąlygomis, kurios pagal SESV 136 straipsnio 3 dalį – nuostatą, su kuria susijusi SESV sutarties peržiūra – taikomos stabilumo mechanizmo teikiamai finansinei pagalbai, siekiama užtikrinti, kad šiam mechanizmui veikiant bus laikomasi Sąjungos teisės, įskaitant priemones, kurių ėmėsi Sąjunga valstybių narių ekonominės politikos koordinavimo srityje. 70. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Sprendimu 2011/199 įgyvendinta ESS 48 straipsnio 6 dalies pirmoje ir antroje pastraipose nustatyta sąlyga, pagal kurią supaprastintos peržiūros procedūra gali būti taikoma tik SESV sutarties trečiosios dalies nuostatoms. <...> 72. <...> SESV 136 straipsnio 3 dalimi, kurios įtraukimas numatytas Sprendimo 2011/199 1 straipsniu, patvirtinama valstybių narių kompetencija nustatyti stabilumo mechanizmą ir, be to, numatant, kad bet kokios finansinės pagalbos pagal šį mechanizmą teikimui bus taikomos griežtos sąlygos, siekiama užtikrinti, jog veikiant šiam mechanizmui bus laikomasi Sąjungos teisės. 73. Minėtu pakeitimu Sąjungai nesuteikiama jokia nauja kompetencija. Iš tiesų SESV 136 straipsnio pakeitimu, atliktu Sprendimu 2011/199, nesukuriamas joks teisinis pagrindas, kuriuo būtų siekiama leisti Sąjungai imtis veiksmų, kurie buvo negalimi prieš įsigaliojant SESV sutarties pakeitimui. 74. Nors Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutartyje 75 (toliau – ESM sutartis) minimos Sąjungos institucijos, be kita ko, Komisija ir ECB, bet kokiu atveju šia aplinkybe nedaromas poveikis Sprendimo 2011/199, kuriame numatoma tik tai, kad valstybės narės nustato stabilumo mechanizmą, ir nieko nesakoma apie galimą Sąjungos institucijų vaidmenį šioje srityje, galiojimui.

1993 m. birželio 30 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją, C-181/91 ir C-248/91, Rink. p. I-3685, 16 punktą; 1994 m. kovo 2 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C-316/91, Rink. p. I-625, 26 punktą ir 2008 m. gegužės 20 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C-91/05, Rink. p. I-3651, 61 p 74 2002 m. sausio 15 d. Sprendimo Gottardo, C-55/00, Rink. p. I-413, 32 p 75 2012 m. vasario 2 d. Briuselyje sudaryta Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutartis tarp Belgijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Estijos Respublikos, Airijos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Italijos Respublikos, Kipro Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Maltos, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos, Slovakijos Respublikos ir Suomijos Respublikos. 73


75. Darytina išvada, kad Sprendimu 2011/199 nepadidinama sutartimis Sąjungai suteikta kompetencija. 76. Nagrinėjant pirmąjį klausimą nebuvo atskleista nieko, kas galėtų daryti poveikį Sprendimo 2011/199/ES galiojimui. <...> 94. <...> Pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies c punktą Sąjunga turi išimtinę kompetenciją pinigų politikos valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, srityje. Pagal SESV 282 straipsnio 1 dalį ECB kartu su valstybių narių, kurių valiuta yra euro, centriniais bankais, kurie sudaro Eurosistemą, vykdo Sąjungos pinigų politiką. Pagal SESV 127 straipsnio 1 dalį ir SESV 282 straipsnio 2 dalį ECBS bendrai ir Eurosistemos konkrečiai siekiamas tikslas yra palaikyti kainų stabilumą. 95. Tačiau ESM veiksmai nepriklauso minėtose ESV sutarties nuostatose numatytai pinigų politikai. 96. Iš tiesų pagal ESM sutarties 3 straipsnį ir 12 straipsnio 1 dalį ESM tikslas nėra palaikyti kainų stabilumą, tačiau juo siekiama tenkinti ESM narių, t. y. valstybių narių, kurių valiuta yra euro, finansavimo poreikius, jei jos yra susidūrusios ar joms iškilo pavojus susidurti su sunkiomis finansavimosi problemomis ir jei tai yra būtina siekiant išsaugoti euro zonos kaip visumos ir jos valstybių narių finansinį stabilumą. Šiuo tikslu ESM nėra įgaliotas nei nustatyti bazinės palūkanų normos euro zonai, nei vykdyti euro emisiją, nes laikantis SESV 123 straipsnio 1 dalies visa jo teikiama finansinė pagalba turi būti finansuojama įmokėtu kapitalu ar išleidžiant finansinius instrumentus, kaip tai numatyta ESM sutarties 3 straipsnyje. 97. Kaip matyti iš šio sprendimo 56 punkto, galimas ESM veiksmų poveikis kainų stabilumui neturi įtakos šiam teiginiui. Iš tiesų net manant, kad ESM veiksmais galėtų būti daroma įtaka infliacijos lygiui, tokia įtaka būtų tik netiesioginė ekonominės politikos priemonių, kurių imtasi, pasekmė. 98. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad SESV 3 straipsnio 1 dalies c punktu ir SESV 127 straipsniu valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, nedraudžiama nei sudaryti tokios sutarties, kaip ESM sutartis, nei jos ratifikuoti. <...> 101. <...> Valstybėms narėms draudžiama sudaryti tarpusavio sutartį, kuria gali būti daromas poveikis bendroms taisyklėms ar pakeista jų taikymo sritis. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šiuo klausimu pateiktais argumentais nebuvo atskleista tai, jog tokia sutartimi, kaip ESM sutartis, būtų daromas toks poveikis. 102. Iš tiesų, pirma, kadangi valstybės narės, kurių valiuta yra euro, sudarė EFSF už Sąjungos sistemos ribų, tuo, kad ESM perims šios priemonės funkcijas, neįmanoma daryti poveikio Sąjungos bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį. 103. Antra, nors iš ESM sutarties 1 konstatuojamosios dalies matyti, kad ESM kartu su kitomis funkcijomis perims ir pagal SESV 122 straipsnio 2 dalį nustatytai EFPSP laikinai priskirtą funkciją, šia aplinkybe taip pat nedaromas poveikis Sąjungos bendroms taisyklėms ir nekeičiama jų taikymo sritis. 104. Iš tiesų nustačius ESM nedaromas poveikis Sąjungos kompetencijai pagal SESV 122 straipsnio 2 dalį suteikti konkrečią finansinę pagalbą valstybei narei, kuri patiria sunkumų arba kuriai dėl gaivalinių nelaimių ar išimtinių, jos nekontroliuojamų aplinkybių gresia dideli sunkumai. 105. Be to, dėl to, kad nei SESV 122 straipsnio 2 dalyje, nei jokioje kitoje ES ir SESV sutarčių nuostatoje nenustatyta konkreti kompetencija Sąjungai nustatyti tokį nuolatinį stabilumo mechanizmą, kaip ESM (žr. šio sprendimo 64–66 punktus), pagal ESS 4 straipsnio 1 dalį ir ESS 5 straipsnio 2 dalį valstybės narės turi teisę veikti šioje srityje. <...> 109. <...> Valstybės narės turi kompetenciją sudaryti tarpusavio sutartį dėl tokio stabilumo mechanizmo, koks numatytas ESM sutartyje, nustatymo, jeigu susitariančiųjų valstybių narių įsipareigojimais pagal tokią sutartį laikomasi Sąjungos teisės. 110. Be to, svarbu konstatuoti, kad ESM nesiekiama koordinuoti valstybių narių ekonominės politikos, tačiau jis yra finansavimo mechanizmas. Iš tiesų pagal ESM sutarties 3 straipsnį ir 12


straipsnio 1 dalį ESM siekiama sutelkti finansinius išteklius ir savo narėms, kurios yra susidūrusios ar kurioms iškilo pavojus susidurti su sunkiomis finansavimosi problemomis, teikti paramą finansiniam stabilumui. 111. Nors, žinoma, pagal ESM sutarties 3 straipsnį, 12 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą valstybei narei, ESM narei, finansinė pagalba teikiama taikant griežtas sąlygas, kurios yra pritaikytos pasirinktam pagalbos instrumentui ir kurios gali būti nustatytos makroekonomikos koregavimo programos forma, vis dėlto numatytos sąlygos nėra valstybių narių ekonominės politikos koordinavimo instrumentas, bet jomis siekiama užtikrinti ESM veiksmų suderinamumą su, be kita ko, SESV 125 straipsniu ir koordinavimo priemonėmis, kurių ėmėsi Sąjunga. 112. Iš tiesų ESM sutarties 13 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje aiškiai numatyta, kad pagalbai stabilumui taikomos sąlygos turi būti „visiškai suderinamos su [ESV sutartyje] numatytomis ekonominės politikos koordinavimo priemonėmis“. Be to, iš to paties straipsnio 4 dalies matyti, kad prieš pasirašant susitarimo memorandumą, kuriame nurodytos paramai stabilumui taikomos sąlygos, Komisija patikrina, ar taikomos sąlygos yra visiškai suderinamos su ekonominės politikos koordinavimo priemonėmis. 113. Galiausiai ESM sutartimi taip pat nedaromas poveikis Tarybos kompetencijai pagal SESV 126 straipsnio 7 ir 8 dalis teikti rekomendacijas valstybei narei, turinčiai perviršinį deficitą. Iš tiesų, pirma, nenumatyta, kad ESM teiks tokias rekomendacijas. Antra, ESM sutarties 13 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje ir 4 dalyje numatyta, kad ESM narėms, kurioms suteikta finansinė pagalba, taikomos sąlygos turi būti suderinamos su bet kokia rekomendacija, kurią Taryba gali pateikti vadovaudamasi minėtomis ESV sutarties nuostatomis. 114. Darytina išvada, kad SESV 2 straipsnio 3 dalimi, SESV 119–121 straipsniais ir SESV 126 straipsniu valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, nedraudžiama nei sudaryti tokios sutarties, kaip ESM sutartis, nei jos ratifikuoti. <...> 119. Sąjungos kompetencijos, kuri jai nustatyta SESV sutarties 122 straipsnio nuostata, vykdymui nedaromas poveikis nustatant tokį stabilumo mechanizmą, kaip ESM. 120. Be to, SESV 122 straipsnyje nėra nieko apie tai, kad tik Sąjunga turi kompetenciją skirti finansinę pagalbą valstybei narei. 121. Darytina išvada, kad valstybės narės gali nustatyti tokį stabilumo mechanizmą, kaip ESM, tačiau tik su sąlyga, kad jam veikiant laikomasi Sąjungos teisės ir, be kita ko, priemonių, kurių ėmėsi Sąjunga valstybių narių ekonominės politikos koordinavimo srityje. Kaip matyti iš šio sprendimo 111–113 punktų, ESM sutarties 13 straipsnio 3 dalies antra pastraipa ir 4 dalimi siekiama užtikrinti, kad visa ESM teikiama finansinė pagalba būtų suderinama su tokiomis koordinavimo priemonėmis. 122. Darytina išvada, kad SESV 122 straipsniu valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, nedraudžiama nei sudaryti tokios sutarties, kaip ESM sutartis, nei jos ratifikuoti. 123. Reikia priminti, kad SESV 123 straipsniu draudžiamas lėšų pereikvojimas sąskaitose ir bet kurios kitos formos kredito galimybės Sąjungos ir valstybių narių institucijoms ir viešosios valdžios organams ECB ir valstybių narių centriniuose bankuose bei pastariesiems draudžiama tiesiogiai iš jų pirkti skolos priemones. <...> 125. <...> SESV 123 straipsnis yra specialiai skirtas ECB ir valstybių narių centriniams bankams. Todėl šis draudimas netaikomas valstybės narės ar visų valstybių narių teikiamai finansinei pagalbai kitai valstybei narei. 126. Iš ESM sutarties 3 straipsnio, 12 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio matyti, kad būtent ESM teikia finansinę pagalbą šio mechanizmo narei, kai įgyvendinamos visos minėtose nuostatose nustatytos sąlygos. Taigi nors valstybės narės veikia tarpininkaujant ESM, jos nenukrypsta nuo SESV 123 straipsnyje įtvirtinto draudimo, nes jis nėra joms skirtas. <...> 128. Darytina išvada, kad SESV 123 straipsniu valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, nedraudžiama nei sudaryti tokios sutarties, kaip ESM sutartis, nei jos ratifikuoti. <...> 130. <...> Iš SESV 125 straipsnyje, pagal kurį Sąjunga ar valstybė narė „nėra atsakinga už [kitos valstybės narės] įsipareigojimus“ ir „jų neprisiima“, vartojamų žodžių matyti, jog šiuo straipsniu


nesiekiama Sąjungai ir valstybėms narėms uždrausti teikti bet kokios formos finansinę pagalbą kitai valstybei narei. <...> 135. <...> SESV 125 straipsniu siekiama užtikrinti, kad valstybės narės laikytųsi patikimos biudžeto politikos. Iš tiesų SESV 125 straipsnyje įtvirtintu draudimu užtikrinama tai, kad valstybėms narėms būtų taikomos rinkos taisyklės, kai jos skolinasi, nes šiomis taisyklėmis jos skatinamos laikytis biudžeto disciplinos. Laikantis šios disciplinos prisidedama prie to, kad Sąjunga pasiektų aukštesnio tikslo, t. y. pinigų sąjungos finansinio stabilumo palaikymo. 136. Atsižvelgiant į šį SESV 125 straipsniu siekiamą tikslą reikia manyti, kad šia nuostata Sąjungai ir valstybėms narėms draudžiama teikti finansinę pagalbą, kuria būtų pažeidžiamas šios pagalbos gavėjos valstybės narės skatinimas vykdyti patikimą biudžeto politiką. Kaip matyti iš ECB nuomonės dėl Europos Vadovų Tarybos sprendimo, kuriuo iš dalies keičiamas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 136 straipsnis, kiek tai susiję su stabilumo mechanizmu, taikytinu valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, projekto 5 punkto, finansinės pagalbos suteikimas remiantis tokiu stabilumo mechanizmu, kaip ESM, yra suderinamas su SESV 125 straipsniu tik tuo atveju, jei jis yra būtinas euro zonos kaip visumos finansiniam stabilumui apsaugoti ir jei jam taikomos griežtos sąlygos. 137. Tačiau SESV 125 straipsniu vienai ar kelioms valstybėms narėms nedraudžiama teikti finansinę pagalbą valstybei narei, kuri išlieka atsakinga už savo įsipareigojimus savo kreditoriams, jei tokiai pagalbai taikomomis sąlygomis ši valstybė narė skatinama įgyvendinti patikimą biudžeto politiką. 138. Kalbant apie ESM sutartį, reikia konstatuoti, pirma, kad remiantis paramos stabilumui instrumentais, kuriais ESM gali naudotis pagal šios sutarties 14–18 straipsnius, matyti, jog ESM nebus valstybės narės paramos gavėjos skolų laiduotoju. Ši valstybė liks atsakinga už savo finansinius įsipareigojimus savo kreditoriams. 139. Iš tiesų finansinės pagalbos ESM narei suteikimas kredito linijos forma pagal ESM sutarties 14 straipsnį ar paskolų forma pagal tos pačios sutarties 15 ir 16 straipsnius tikrai nereiškia, kad ESM prisiims valstybės narės pagalbos gavėjos skolą. Atvirkščiai, suteikus tokią pagalbą šiai valstybei narei, kuri tiek, kiek tai susiję su turimomis skolomis, išlieka atsakinga už savo įsipareigojimus savo kreditoriams, jai atsiranda nauja skola ESM. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pagal ESM sutarties 13 straipsnio 6 dalį visa remiantis šios sutarties 14–16 straipsniais suteikta pagalba turi būti grąžinta ESM valstybės narės pagalbos gavėjos, o vadovaujantis minėtos sutarties 20 straipsnio 1 dalimi prie grąžintinos sumos pridedama atitinkama marža. 140. Kalbant apie ESM sutarties 17 ir 18 straipsniuose nurodytus pagalbos instrumentus, reikia pažymėti, kad, pirma, jei ESM perka ESM narės išleistus vertybinius popierius pirminėje rinkoje, tai prilyginama paskolai. Dėl pirmesniame punkte nurodytų priežasčių pirkdamas tokius vertybinius popierius ESM neprisiima valstybės narės pagalbos gavėjos skolos. 141. Antra, kalbant apie ESM narės išleistų vertybinių popierių pirkimą antrinėje rinkoje, reikia konstatuoti, kad susiklosčius tokiai situacijai valstybė narė emitentė taip pat išlieka vienintele atitinkamos skolos mokėtoja. Tai, kad ESM kaip ESM narės išleistų vertybinių popierių įgijėjas šioje rinkoje sumoka šių vertybinių popierių savininkui, ESM narės emitentės kreditoriui, kainą, nereiškia, jog ESM prisiima šios ESM narės skolą šiam kreditoriui. Iš tiesų minėta kaina gali gerokai skirtis nuo tokiais vertybiniais popieriais suteikto kredito vertės, nes ji priklauso nuo atitinkamos ESM narės išleistų vertybinių popierių antrinėje rinkoje veikiančio pasiūlos ir paklausos dėsnio. 142. Antra, ESM sutartyje nenumatyta, kad pagalba stabilumui bus suteikta iš karto, kai valstybė narė, kurios valiuta yra euro, patiria sunkumų susirasti finansavimą rinkoje. Iš tiesų, remiantis šios sutarties 3 straipsniu ir 12 straipsnio 1 dalimi, pagalba stabilumui gali būti suteikta ESM narėms, kurios yra susidūrusios ar kurioms iškilo pavojus susidurti su sunkiomis finansavimosi problemomis, tik jei tokia pagalba yra būtina euro zonos kaip visumos ir jos valstybių narių finansiniam stabilumui apsaugoti ir šios pagalbos teikimui taikomos griežtos sąlygos, pritaikytos pasirinktam finansinės pagalbos instrumentui. 143. Iš šio sprendimo 111 ir 121 punktų matyti, kad griežtomis sąlygomis, kurios taikomos ESM teikiamai paramai stabilumui, siekiama užtikrinti, kad ESM ir valstybės narės paramos gavėjos


laikytųsi priemonių, kurių Sąjunga ėmėsi konkrečiai valstybių narių ekonominės politikos koordinavimo srityje ir kuriomis siekiama, be kita ko, užtikrinti, jog valstybės narės vykdytų patikimą biudžeto politiką. <...> 145. <...> ESM sutarties 25 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jei valstybė narė ESM narė neperveda reikalaujamų lėšų, visoms kitoms narėms pateikiamas kvietimas įmokėti didesnes lėšas. Tačiau pagal tą pačią nuostatą valstybė narė, likusi skolinga ESM, privalo įmokėti savo kapitalo dalį. Vadinasi, kitos ESM narės nėra laiduotojos už kapitalo nesumokėjusios narės skolą. 146. Taigi toks mechanizmas, kaip ESM, ir jame dalyvaujančios valstybės narės neatsako už valstybės narės pagalbos stabilumui gavėjos įsipareigojimus ir neprisiima šių įsipareigojimų, kaip tai suprantama pagal SESV 125 straipsnį. 147. Darytina išvada, kad SESV 125 straipsniu valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, nedraudžiama nei sudaryti tokios sutarties, kaip ESM sutartis, nei jos ratifikuoti. <...> 153. ESS 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekviena institucija veikia neviršydama sutartimis jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų bei tikslų. <...> 158. Reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad srityse, kurios nepriklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai, už Sąjungos sistemos ribų valstybės narės turi teisę skirti užduotis institucijoms, kaip antai veiksmų, kurių kartu ėmėsi valstybės narės, koordinavimas ar finansinės pagalbos valdymas 76 , tiek, kiek šiomis užduotimis neiškraipomi ES ir ESV sutartimis šioms institucijoms suteikti įgaliojimai77. 159. ESM sutartyje Komisijai ir ECB skirtos funkcijos yra tokios užduotys, kaip minėtos pirmesniame punkte. 160. Pirma, ESM veiksmai yra susiję su ekonomine politika. Sąjunga neturi išimtinės kompetencijos šioje srityje. 161. Antra, pagal ESM sutartį Komisijai ir ECB skirtomis funkcijomis, kad ir kokios svarbios jos yra, nesuteikiama kompetencija priimti sprendimų. Be to, šių dviejų institucijų atliekami veiksmai pagal tą pačią sutartį įpareigoja tik ESM. 162. Trečia, Komisijai ir ECB skirtomis užduotimis neiškraipomos ES ir ESV sutartimis šioms institucijoms suteikti įgaliojimai. 163. Iš tiesų, kalbant apie Komisiją, iš ESS 17 straipsnio 1 dalies matyti, kad ji „remia bendruosius Sąjungos interesus“ ir „prižiūri Sąjungos teisės taikymą“. 164. Svarbu priminti, kad ESM sutartimi siekiama euro zonos kaip visumos finansinio stabilumo. Vykdydama užduotis pagal ESM sutartį, Komisija remia bendruosius Sąjungos interesus. Be to, ESM sutartimi Komisijai skirtomis užduotimis jai sudaroma galimybė, kaip tai numatyta šios sutarties 13 straipsnio 3 ir 4 dalyse, kontroliuoti ESM sudarytų susitarimo memorandumų suderinamumą su Sąjungos teise. 165. Kalbant apie ESM sutartimi ECB skirtas funkcijas, jos dera prie ESV sutartimi ir ECBS statutu šiai institucijai nustatytų užduočių. Iš tiesų savo funkcijomis pagal ESM sutartį ECB remia bendrą ekonominę politiką Sąjungoje vadovaujantis SESV 282 straipsnio 2 dalimi. Be to, iš ECBS statuto 6.2 straipsnio matyti, kad ECB gali dalyvauti tarptautinėse finansų institucijose. Šio statuto 23 straipsnyje patvirtinama, kad ECB gali „užmegzti ryšius su <...> tarptautinėmis organizacijomis“. <...> 171. <...> Kaip matyti iš ESM sutarties 16 konstatuojamosios dalies, Teisingumo Teismo jurisdikcija, kurią jis įgyvendina pagal tos pačios ESM sutarties 37 straipsnio 3 dalį, yra tiesiogiai paremta SESV 273 straipsniu. Pagal šį straipsnį Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti visus valstybių narių ginčus, susijusius su sutarčių dalyku, jei tokie ginčai pateikiami pagal specialų šalių susitarimą.

1993 m. birželio 30 d. Sprendimas Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją, C-181/91 ir C-248/91, Rink., 1993, p. I-3685, 16, 20 ir 22 p.; 1994 m. kovo 2 d. Sprendimas Parlamentas prieš Tarybą, C-316/91, Rink., 1994, p. I-625, 26, 34 ir 41 p. 77 1992 m. balandžio 10 d. Nuomonė 1/92, Rink. p. I-2821, 32 ir 41 p.; 2002 m. balandžio 18 d. Nuomonė 1/00, Rink., 2002, p. I-3493, 20 p.; 2011 m. kovo 8 d. Nuomonė 1/09, Rink., p., 75 p. 76


172. Nors tiesa, kad tam, jog atsirastų Teisingumo Teismo jurisdikcija, SESV 273 straipsnyje reikalaujamas susitarimas, atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą niekas neužkerta kelio tam, kad dėl iš anksto nustatytų ginčų toks susitarimas būtų pateiktas iš anksto remiantis tokia sutarties sąlyga, kaip ESM sutarties 37 straipsnio 3 dalis. <...> 174. <...> Ginčas dėl ESM sutarties aiškinimo ar taikymo taip pat gali būti susijęs su Sąjungos teisės nuostatų aiškinimu ar taikymu. Iš tiesų pagal šios sutarties 13 straipsnio 3 dalį, susitarimo memorandumas, dėl kurio susitariama su valstybe nare pagalbos stabilumui prašytoja, turi būti visiškai suderinamas su Sąjungos teise ir, be kita ko, priemonėmis, kurių ėmėsi Sąjunga valstybių narių ekonominės politikos koordinavimo srityje. Taigi sąlygos, kurios taikomos teikiant tokią pagalbą valstybei narei, yra bent jau iš dalies nustatytos Sąjungos teisėje. 175. Tiesa, kad pagal SESV 273 straipsnį tam, jog atsirastų Teisingumo Teismo jurisdikcija, reikalaujama, kad jam pateiktame ginče dalyvautų tik valstybės narės. Šiomis aplinkybėmis kadangi ESM yra sudaryta išimtinai iš valstybių narių, ginčas, kurio šalis yra ESM, gali būti laikomas valstybių narių ginču, kaip jis suprantamas pagal SESV 273 straipsnį. 176. Todėl ESM sutarties 37 straipsnio 3 dalimi jurisdikcijos aiškinti ir taikyti šios sutarties nuostatas suteikimas Teisingumo Teismui atitinka SESV 273 straipsnyje nustatytas sąlygas. 177. Darytina išvada, kad ESS 13 straipsniu valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, nedraudžiama nei sudaryti tokios sutarties, kaip ESM sutartis, nei jos ratifikuoti. <...> 179. <...> Reikia priminti, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatos, kaip nurodyta jos 51 straipsnio 1 dalyje, skirtos valstybėms narėms tik kai jos įgyvendina Sąjungos teisę. Pagal šio straipsnio 2 dalį Chartija neišplečia Sąjungos teisės taikymo srities už Sąjungai suteiktų įgaliojimų ribų, nesukuria Sąjungai naujos kompetencijos ar užduočių ir nepakeičia Sutartyse nustatytųjų. Taigi Teisingumo Teismas turi aiškinti Sąjungos teisę atsižvelgdamas į Chartiją, bet paisydamas Sąjungai suteiktos kompetencijos ribų78. 180. Reikia pažymėti, kad valstybės narės neįgyvendina Sąjungos teisės, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, kai jos nustato tokį stabilumo mechanizmą, kaip ESM, kuriam nustatyti, kaip tai matyti iš šio sprendimo 105 punkto, ES ir ESV sutartyse Sąjungai nesuteikta jokia konkreti kompetencija. 181. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad veiksmingos teisminės apsaugos bendruoju principu valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, nedraudžiama nei sudaryti tokios sutarties, kaip ESM sutartis, nei jos ratifikuoti 182. Šiomis aplinkybėmis į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: ESS 4 straipsnio 3 dalimi, ESS 13 straipsniu, SESV 2 straipsnio 3 dalimi, SESV 3 straipsnio 1 dalies c punktu ir 2 dalimi, SESV 119– 123 straipsniais ir SESV 125–127 straipsniais bei veiksmingos teisminės apsaugos bendruoju principu valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, nedraudžiama nei sudaryti tokios sutarties, kaip ESM sutartis, nei šios sutarties ratifikuoti. 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimas Pringle (byla C-370/12, Rink,. p.) 16.2. 16.3. Euro

Turinys

Reglamentas (EB) Nr. 1103/97 - Euro įvedimas - Nacionalinių valiutų vienetų perskaičiavimas į euro vienetus - Mokėtinų arba apskaičiuojamų pinigų sumų po perskaičiavimo apvalinimas "Mokėtinų ar apskaičiuojamų pinigų sumų" sąvoka

2010 m. spalio 5 d. Sprendimas McB., C-400/10 PPU, Rink., 2010, p. I-8965, 51 p.; 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimas Dereci ir kt., C-256/11, Rink., p., 71 p. 78


<...> 31. <...> Reglamentu [(EB) Nr. 1103/97] 79 siekiama užtikrinti, jog perėjimas prie bendros valiutos būtų vykdomas nedarant įtakos piliečių ir įmonių prisiimtiems įsipareigojimams. 32. Nustatant taisykles, susijusias su perskaičiavimo operacijomis, siekiama, kad perėjimas prie euro būtų neutralus. Iš tiesų, didžiausio įmanomo šių operacijų neutralumo piliečių ir įmonių atžvilgiu paieška pagal šio Reglamento dvyliktąją konstatuojamąją dalį reiškia, kad turi būti pasiektas „didesnis perskaičiavimo operacijų tikslumas“. <...> 34. Iš Reglamento (EB) Nr. 1103/97 tikslų ir ypač iš jo vienuoliktojoje konstatuojamojoje dalyje esančios nuorodos į nacionalines pinigų sumų apvalinimo taisykles matyti, kad šis Reglamentas nustato tik būtiniausias taisykles, susijusias su tam tikrų sumų apvalinimais ir suteikia nacionalinės valdžios institucijoms teisę išlaikyti arba priimti taisykles, kurios leistų geriau įgyvendinti perėjimo prie vienos valiutos neutralumo tikslą. <...> 36. Taigi Reglamento (EB) Nr. 1103/97 5 straipsnio pirmasis sakinys [numatantis, kad mokėtinos arba apskaičiuojamos pinigų sumos apvalinamos iki cento] neturi būti aiškinamas išplėstai. <...> [J]is gali būti taikomas tik [mokėtinoms ar apskaičiuojamoms] pinigų sumoms, kurių atžvilgiu praktinės − komercinės, apskaitos ar finansinės – priežastys ne tik pateisina, bet ir įpareigoja suapvalinti iki arčiausio cento. <...> 43. <...> [T]oks tarifas kaip pagrindinėje byloje nagrinėjama minutės kaina nėra mokėtina ar apskaičiuojama pinigų suma Reglamento Nr. 1103/97 5 straipsnio pirmojo sakinio atžvilgiu ir dėl to visais atvejais neturi būti apvalinama iki arčiausio cento. Tai, kad šis tarifas remiasi vieneto, kurio pagrindu apskaičiuojama galutinė sąskaitos suma, tam tikru kartotiniu ar kad šis tarifas yra vartotojui svarbiausias prekių ar paslaugų kainos elementas, neturi įtakos atsakymui į pateiktą klausimą. <...> 57. <...> Reglamentas Nr. 1103/97 turi būti aiškinamas taip, jog jis nedraudžia apvalinti iki arčiausio cento kitų sumų negu mokėtinos ar apskaičiuojamos su sąlyga, kad ši apvalinimo praktika nepažeistų šio Reglamento 3 straipsnyje numatyto sutarčių tęstinumo principo ir Reglamento siekiamo perėjimo prie euro neutralumo tikslo, t. y. kad ši apvalinimo praktika nedarytų įtakos ūkio subjektų, įskaitant vartotojus, sutartiniams įsipareigojimams ir neturėtų realių padarinių faktiškai mokėtinai kainai. 2004 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Verbraucher-Zentrale Hamburg (byla C-19/03, Rink. p. 08183) Ekonominė ir pinigų politika - Reglamentai (EB) Nr. 1103/97 ir 974/98 - Nacionalinių valiutų vienetų perskaičiavimas į euro vienetus <...> 32. Nors <...> Reglamentais (EB) Nr. 1103/97 80 [dėl tam tikrų nuostatų, susijusių su euro įvedimu] ir (EB) Nr. 2866/98 [dėl euro ir eurą įvedančių valstybių narių valiutų perskaičiavimo kursų] visiškai nebuvo pažeista valstybių narių kompetencija mokesčių srityje ir jų teisė didinti mokesčius, vis dėlto <...> mokesčio sumos perskaičiavimas į eurus turi būti atliekamas laikantis Reglamentu (EB) Nr. 1103/97 numatytų nuostatų ir teisinių priemonių tęstinumo principo bei perėjimo prie euro neutralumo tikslo. 33. Tai susiję su teisinio saugumo ir skaidrumo reikalavimais, kurie leidžia įvedant eurą apsaugoti ūkio subjektų lūkesčius. <...> 37. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes <...> Reglamentai (EB) Nr. 1103/97 ir Nr. 974/98 [dėl euro įvedimo] turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės aktą, kuris, vykdant 1997 m. birželio 17 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1103/97 dėl tam tikrų nuostatų, susijusių su euro įvedimu (OL 1997 m. specialusis leidimas, 10 skyrius, 1 tomas, p. 81 – 83) 80 1997 m. birželio 17 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1103/97 dėl tam tikrų nuostatų, susijusių su euro įvedimu (OL 1997 m. specialusis leidimas, 10 skyrius, 1 tomas, p. 81 – 83) 79


tokio mokesčio kaip pagrindinėje byloje [mokesčio už žmonėms vartoti tiekiamą arba panaudotą miltų, rupių miltų ir kvietinių kruopų kiekį] dydžio keitimo į eurus operaciją, jį pakėlė iki didesnio dydžio už tą, kuris būtų gautas taikant šiuose reglamentuose numatytas perskaičiavimo taisykles, nebent toks padidinimas atitinka šiuose reglamentuose įtvirtintus teisinio saugumo ir skaidrumo reikalavimus, o tai reiškia, kad atitinkami teisės aktai turi leisti aiškiai atskirti valstybės narės valdžios institucijų sprendimą padidinti mokesčio dydį nuo jo perskaičiavimo į eurus operacijos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra jo nagrinėjamoje byloje. 2007 m. sausio 18 d. sprendimas Estager (byla C-359/05, Rink. p. 581) 16.3. 16.4. Europos centrinių bankų sistema Šiuo metu aktualios Teisingumo Teismo praktikos nėra. Turinys


XVII. Užsienio ir saugumo politika 17.1. ESTT kompetencija spręsti bylas, susijusias su užsienio ir saugumo politika

Turinys

Bendroji ESTT kompetencija BUSP srityje – Sprendimų dėl lėšų įšaldymo teisėtumo kontrolės ribos <...> 47. <...> joks ieškinys Bendrijos teisme dėl bendrosios pozicijos panaikinimo nėra numatytas <...> pagal ES sutarties V antraštinę dalį, susijusią su [Bendrąja užsienio ir saugumo politika] <...>. <...> 54. Kalbant apie ieškovės nurodytą veiksmingos teisminės gynybos stoką, reikia nurodyti, kad ji pati savaime Bendrijos teisinėje sistemoje, paremtoje kompetencijų suteikimo principu, išplaukiančiu iš EB 5 straipsnio [dabar ES sutarties 5 straipsnis], nesukuria atitinkamos Bendrijos kompetencijos akto, priimto labai artimoje, tačiau skirtingoje teisinėje sistemoje pagal ES sutarties V ir VI antraštines dalis, atžvilgiu81. Todėl ieškovė negali remtis <...> sprendimu Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą 82 , kuriame Teisingumo Teismas pagrindė savo samprotavimus ta aplinkybe, kad EB sutartis nustatė visapusišką teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, skirtą užtikrinti institucijos aktų teisėtumo kontrolę. Vadinasi <...> ES sutartis nustatė ribotą aktų, priimtų pagal jos V ir VI antraštines dalis, teisminę kontrolę, netaikydama jos tam tikroms sritims ir nenumatydama tam tikrų teisių gynimo būdų. 55. <...> nesant būtinumo svarstyti galimybės užginčyti bendrosios pozicijos galiojimo valstybių narių teismuose, kad ginčijamoji bendroji pozicija būtų veiksmingai įgyvendinta, reikia priimti Bendrijos ir (arba) ją įgyvendinančius nacionalinius aktus. Nėra teigiama, kad šiuos įgyvendinimo aktus negalima ginčyti ieškinyje dėl panaikinimo Bendrijos arba nacionaliniame teisme. Todėl neįrodyta, kad ieškovė neturi veiksmingos, nors ir netiesiogiai prieš pagal ginčijamą bendrąją poziciją ir tiesiogiai jos nenaudai priimtus aktus nukreiptos teisminės gynybos priemonės. <...> 56. Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas nagrinėti tik tą ieškinio dėl pagal ES 15 ir 34 [dabar – ES sutarties 29 straipsnis. ES 34 straipsnis panaikintas] straipsnius priimtos bendrosios pozicijos dalį, kurioje ieškovė šiam ieškiniui pagrįsti nurodo Bendrijos kompetencijos pažeidimą (<...> nutarties Selmani prieš Tarybą ir Komisiją83 56 punktas). <...> <...> 58. <...> Nors rėmimasis bendrąja pozicija pagal ES sutartį reiškia, kad atitinkami asmenys neturi teisės tiesiogiai pareikšti ieškinio, t. y. galimybės tiesiogiai užginčyti ginčijamos bendrosios pozicijos teisėtumo Bendrijos teisme, tai nereiškia, kad buvo pažeista Bendrijos kompetencija. Galiausiai, kalbant apie 2002 m. vasario 7 d. Europos Parlamento rezoliuciją, kurioje jis smerkia teisinio pagrindo, susijusio su ES sutartimi, pasirinkimą nustatant su terorizmu susijusių asmenų, grupių ir organizacijų sąrašą, reikia pripažinti, kad ši kritika susijusi su politiniu pasirinkimu, o ne su pasirinkto teisinio pagrindo teisėtumu ar Bendrijų kompetencijų pažeidimo klausimu (45 punkte minėtos nutarties Segi ir kt. prieš Tarybą 46 punktas). <...> 159. <...> pagal BUSP srityje priimtą bendrąją poziciją Taryba, remdamasi EB 60, 301 ir 308 straipsniais [dabar – SESV 75, 215 ir 352 straipsniai], priimdama priemonę, nustatančią ekonomines ir finansines sankcijas, turi didelę diskreciją dėl informacijos, į kurią reikia atsižvelgti. Kadangi vertindamas įrodymus, faktus ir aplinkybes, pateisinančias tokių priemonių priėmimą, Bendrijos teismas negali pakeisti Tarybos vertinimo, Pirmosios instancijos teismo vykdoma sprendimų dėl lėšų įšaldymo teisėtumo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros ir motyvavimo taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės ir ar nebuvo akivaizdžios vertinimo klaidos ir piktnaudžiavimo įgaliojimais. Ši ribota kontrolė ypač taikytina vertinant argumentus, kuriais pagrįsti tokie sprendimai (žr. 146 punktą ir 1987 m. kovo 26 d. Europos žmogaus 2004 m. birželio 7 d. nutartis Segi ir kt. prieš Tarybą, T-338/02, Rink., 2004, p. II-1647, 38 p. 2002 m. liepos 25 d. sprendimas Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C-50/00 P, Rink., 2002, p. I-6677 83 2005 m. lapkričio 18 d. nutartis Selmani prieš Tarybą ir Komisiją, T-299/04, Rink., 2005, p. II-0000 81 82


teisių teismo sprendimo Leander prieš Švediją, A serija Nr. 116, § 59 bei 158 punkte minėto sprendimo Al-Nashif prieš Bulgariją § 123 ir 124). 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Organisation des Modjahedines du peuple d'Iran prieš Tarybą (byla T-228/02, Rink., 2006, p. II-04665) <...> 33. Teisingumo Teismas privalo užtikrinti, kad aktais, kurie, Tarybos nuomone, patenka į ES V antraštinę dalį, ir kurie dėl savo pobūdžio gali sukurti teisinių pasekmių, nesikėsinama į Bendrijai pagal EB sutarties nuostatas suteiktus įgaliojimus84. 34. Todėl Teisingumo Teismas yra kompetentingas nagrinėti pagal EB 230 straipsnį [dabar – SESV 263 straipsnis] Komisijos pateiktą ieškinį dėl panaikinimo ir tai darydamas – taip pat nagrinėti pagal EB 241 straipsnį [dabar – SESV 277 straipsnis] nurodytus pagrindus tiek, kiek jie susiję su ES 47 straipsnio [dabar – ESS 40 straipsnis] pažeidimu. 2008 m. gegužės 20 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Tarybą (byla C-91/05, Rink., 2008, p. I-03651) ES teisės aktų, įgyvendinančių JT Saugumo Tarybos rezoliucijų nuostatas, teismingumas ESTT <...> 287. Kalbant konkrečiau apie Bendrijos aktą, kuriuo, kaip ginčijamu reglamentu, siekiama įgyvendinti pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtą Saugumo Tarybos rezoliuciją, Bendrijos teismas, įgyvendindamas išimtinę kompetenciją, kurią numato EB 220 straipsnis [dabar – pakeistas ESS 19 straipsniu], neturi kontroliuoti šio tarptautinio organo priimtos tokios rezoliucijos teisėtumo, net jei ši kontrolė apsiribotų šios rezoliucijos atitikties jus cogens tikrinimui. 288. Be to, galimas Bendrijos teismo sprendimas, kuriuo būtų nuspręsta, kad Bendrijos aktas, kuriuo siekiama įgyvendinti tokią rezoliuciją, prieštarauja iš Bendrijos teisinės sistemos išplaukiančiai viršesnei normai, nereiškia, kad abejojama šios rezoliucijos viršenybe tarptautinės teisės prasme. <...> 299. <...> Jungtinių Tautų tarptautinę teisinę sistemą reglamentuojantys principai nereikalauja, jog ginčijamo reglamento vidinio teisėtumo teisminė kontrolė pagrindinių teisių atžvilgiu būtų neįmanoma dėl to, kad šiuo aktu siekiama įgyvendinti pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtą Saugumo Tarybos rezoliuciją. 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (byla C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351) Bendro pobūdžio draudimų neteismingumas ESTT <...> 37. Taigi, pirma, Sprendimo 2010/41385 4 straipsnyje nustatyti draudimai yra bendro pobūdžio priemonės, nes jų taikymo sritis nustatyta remiantis objektyviais kriterijais, o ne konkrečiais fiziniais ar juridiniais asmenimis. Todėl, kaip teigia Taryba ir Komisija, Sprendimo 2010/413 4 straipsnis nėra sprendimas, kuriuo numatytos fiziniams ar juridiniams asmenims taikomos ribojamosios priemonės, kaip tai suprantama pagal SESV 275 straipsnį. 39. Šiomis aplinkybėmis reikia nuspręsti, kad pagal SESV 275 straipsnio pirmą pastraipą Bendrojo Teismo jurisdikcijai nepriklauso nagrinėti ieškinį dėl Sprendimo 2010/413 4 straipsnio teisėtumo įvertinimo <...>. 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Komisija prieš Tarybą, C-176/03, Rink., 2005, p. I-7879, 39 p.; 2007 m. spalio 23 d. sprendimas Komisija prieš Tarybą, C-440/05, Rink., 2007, p. I-0000, 53 p. 85 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimas 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL 2010, L 195, p. 39) (toliau – Sprendimas 2010/413). 84


2012 m. balanžio 25 d. Bendrojo Teismo sprendimas Manufacturing Support & Procurement Kala Naft Co., Tehran prieš Tarybą (byla T-509/10, Rink., p.) 17.1. 17.2. ES institucijų kompetencija priimant ES teisės aktus BUSP srityje

Turinys

ES teisės aktai, įgyvendinantys JT Saugumo Tarybos rezoliucijų nuostatas – Bendrosios pozicijos ar bendrųjų veiksmų reikalingumas <...> 291. Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad Bendrijos kompetencija turi būti įgyvendinama laikantis tarptautinės teisės 86 , nes pirmojo iš šių sprendimų tame pačiame punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad neperžengiant kompetencijos ribų priimtas aktas turi būti aiškinamas ir jo taikymo sritis nustatoma atsižvelgiant į atitinkamas tarptautinės teisės normas. <...> 293. Jungtinių Tautų kontekste prisiimtų įsipareigojimų laikymasis yra <...> svarbus tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo srityje, Bendrijai EB 60 ir 301 straipsnių [dabar – SESV 75 ir 215 straipsniai] pagrindu priimant teisės aktus, kuriais įgyvendinamos pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtos Saugumo Tarybos rezoliucijos. 294. Naudodamasi šia kompetencija Bendrija turi ypatingą dėmesį skirti aplinkybei, kad pagal Jungtinių Tautų Chartijos 24 straipsnį Saugumo Tarybos rezoliucijų pagal Chartijos VII skyrių priėmimas reiškia pagrindinės šio tarptautinio organo pareigos palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą vykdymą, kuris pagal šį VII skyrių apima teisę nustatyti, kas laikytina grėsme tarptautinei taikai ir saugumui, ir imtis būtinų priemonių jiems palaikyti ar atkurti. <...> 295. Reikia pripažinti, kad EB 60 ir 301 straipsniuose [dabar – SESV 75 ir 215 straipsniai] numatyta kompetencija galima naudotis tik priėmus bendrąją poziciją arba ėmusis bendrųjų veiksmų pagal ES sutarties nuostatas dėl BUSP, kurios numato Bendrijos veiksmus. 296. Priėmus tokį aktą, Bendrija pagal EB sutartį privalo imtis iš jo išplaukiančių priemonių, o ši pareiga, kai siekiama įgyvendinti pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtą Saugumo Tarybos rezoliuciją, reiškia, kad rengdama šias priemones Bendrija turi tinkamai atsižvelgti į atitinkamos rezoliucijos tekstą ir tikslą ir atitinkamas su tokiu įgyvendinimu susijusias iš Jungtinių Tautų Chartijos kylančias pareigas. 297. Be to, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad aiškinant ginčijamą reglamentą taip pat reikia atsižvelgti į Saugumo Tarybos rezoliucijos 1390 (2002), kurią šiuo reglamentu, kaip nurodyta jo ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje, siekiama įgyvendinti, tekstą ir tikslą87. 298. Tačiau reikia pažymėti, kad Jungtinių Tautų Chartija neįpareigoja pagal jos VII skyrių priimtas Saugumo Tarybos rezoliucijas įgyvendinti apibrėžtu būdu, nes tai padaryti reikia pagal kiekvienos JTO narės vidinėje teisinėje sistemoje šioje srityje taikomą tvarką. Iš principo Jungtinių Tautų Chartija JTO nariams leidžia laisvai pasirinkti įvairius galimus tokių rezoliucijų perkėlimo į jų vidinę teisinę sistemą būdus. 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (byla C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351) Vystomojo bendradarbiavimo politikos ir BUSP santykis – Kovos su šaulių ir lengvųjų ginklų platinimu priemonės 1992 m. lapkričio 24 d. sprendimas Poulsen ir Diva Navigation, C-286/90, Rink., 1992, p. I-6019, 9 p.; 1998 m. birželio 16 d. sprendimas Racke, C-162/96, Rink., 1998, p. I-3655, 45 p. 87 2007 m. spalio 11 d. sprendimas Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, C-117/06, Rink., 2007, p. I-8361, 54 p. (toliau sprendimuose cituojama kaip – Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus). 86


<...> 60. <...> pagal ES sutarties V antraštinę dalį priimtas teisines pasekmes sukuriantis aktas turi įtakos EB sutarties nuostatoms ES 47 straipsnio prasme, jei jis galėjo būti priimtas pagal EB sutartį, ir nebūtina nagrinėti, ar toks aktas kliudo Bendrijai įgyvendinti savo kompetenciją arba riboja ją įgyvendinant. Iš tiesų iš Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad jei pagal ES sutarties V ar VI antraštinę dalį priimto akto nuostatų dėl jomis siekiamo tikslo ir jų turinio pagrindinis tikslas yra įgyvendinti EB sutartimi Bendrijai pavestą politiką ir jos galėjo būti tinkamai priimtos pagal pastarąją sutartį, Teisingumo Teismas pripažįsta, kad šios nuostatos buvo priimtos pažeidžiant ES 47 straipsnį88. 61. Kadangi ES 47 straipsnis pažeidžiamas, jei pagal ES sutartį Sąjungos priimtą ir teisinių pasekmių sukuriantį teisės aktą būtų galėjusi priimti Bendrija, nėra svarbu išsiaiškinti, ar tokioje srityje, koks yra vystomasis bendradarbiavimas, kuri nepriklauso Bendrijos išimtinei kompetencijai ir kur dėl šios priežasties valstybės narės įgyvendindamos savo kompetenciją gali veikti atskirai arba kartu su kitomis valstybėmis narėmis89, tokį aktą jos galėjo priimti įgyvendindamos savo kompetenciją. 62. Vis dėlto klausimas, ar tokio Sąjungos priimto akto nuostatos priklauso Bendrijos kompetencijai, yra susijęs su šios kompetencijos suteikimu ir todėl su pačiu jos egzistavimu, o ne su išimtiniu ar bendruoju jos pobūdžiu90. <...> 73. Iš tiesų, jeigu Bendrijos teisės akto analizė rodo, kad juo siekiama dvigubo tikslo arba jis turi dvi sudedamąsias dalis, ir jei viena iš jų yra laikytina pagrindine ar dominuojančia, o kita yra tik papildoma, teisės aktas turi būti grindžiamas tik vienu teisiniu pagrindu – tuo, kurio reikalauja tikslas arba pagrindinė ar dominuojanti sudedamoji dalis91. 74. [Iš to reikia daryti išvadą, kad] <...> [K]ovos su šaulių ir lengvųjų ginklų platinimu priemonės nepatenka į Bendrijai suteiktą kompetenciją vystomojo bendradarbiavimo politikos srityje, kai iš jų tikslo ar pagrindinės sudėtinės dalies aišku, kad jomis siekiama BUSP tikslų. 75. Kalbant apie priemones, kuriomis tuo pačiu metu siekiama kelių tikslų arba kurios yra daugialypės ir nė viena iš dalių nėra papildoma kitos atžvilgiu, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad kai dėl to taikomi skirtingi EB sutartyje nurodyti teisiniai pagrindai, tokia priemonė išimties tvarka turi būti pagrįsta šiais skirtingais teisiniais pagrindais92. 76. Tačiau atsižvelgiant į ES 47 straipsnį [dabar ES sutarties 40 straipsnis] toks sprendimas yra negalimas, kai kalbama apie priemonę, kuria siekiama kelių tikslų arba kurią sudaro kelios sudėtinės dalys, priklausančios atitinkamai EB sutartimi Bendrijai priskirtai vystomojo bendradarbiavimo politikai ir BUSP, jei nė viena iš jų nėra papildoma kitos atžvilgiu. 77. Iš tiesų, kadangi ES 47 straipsnis draudžia Sąjungai pagal ES sutartį priimti priemonę, kuri tinkamai gali būti priimta pagal EB sutartį, Sąjunga neturi remtis atitinkamu BUSP teisiniu pagrindu priimdama nuostatas, kurios taip pat patenka į EB sutartimi Bendrijai suteiktos kompetencijos sritį. <...> 92. Taigi, kai BUSP akte, kurį siekiama įgyvendinti ginčijamu sprendimu, neatmetama galimybė, kad jo tikslus galima pasiekti Bendrijos priemonėmis, priimtomis naudojantis jos kompetencija vystomojo bendradarbiavimo srityje, reikia išnagrinėti, ar pats ginčijamas sprendimas turi būti laikomas priemone, kuria siekiama Bendrijos vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslų.

2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą 51 ir 53 p.; 2007 m. spalio 23 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, 69–74 p. 89 1993 m. birželio 30 d. Sprendimas Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją, C-181/91 ir C-248/91, Rink., 1993, p. I-3685, 16 p.; 1994 m. kovo 2 d. Sprendimas Parlamentas prieš Tarybą, C-316/91, Rink., 1994, p. I-625, 26 p. 90 2006 m. gegužės 30 d. Sprendimas Komisija prieš Airiją, C-459/03, Rink., 2006, I-4635, 93 p. 91 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, C-211/01, Rink., 2003, p. I-8913, 39 p.; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, C-338/01, Rink., 2004, p. I-4829, 55 p.; 2006 m. sausio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, C-94/03, Rink., 2006, p. I-1, 35 p.; 2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą 51– 53 p.; 2007 m. spalio 23 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą 71–73 p. 92 2003 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Tarybą, C-211/01, Rink., 2003, p. I-8913, 40 p.; 2006 m. sausio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Tarybą, C-94/03, Rink. p. I-1, 36 p. 88


<...> 98. <...> ginčijamas sprendimas turi specifinį tikslą stiprinti grupės besivystančių Afrikos valstybių gebėjimus kovoti su reiškiniu, kuris, kaip nurodoma šio sprendimo pirmoje konstatuojamojoje dalyje, kliudo šių valstybių tvariam vystymuisi. <...> 108. <...> atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo tikslus ir turinį, ši sprendimą sudaro dvi sudėtinės dalys, kurių nė viena negali būti laikoma papildoma kitos atžvilgiu ir kurių viena patenka į vystomojo bendradarbiavimo politikos sritį, o kita – į BUSP. 109. Atsižvelgiant į šio sprendimo 76 ir 77 punktuose pateiktus argumentus, reikia nuspręsti, kad Taryba, priėmusi ginčijamą sprendimą pagal ES sutarties V antraštinę dalį, nors šis taip pat patenka į vystomojo bendradarbiavimo politikos sritį, pažeidė ES 47 straipsnį. 2008 m. gegužės 20 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Tarybą (byla C-91/05, Rink., 2008, p. I-03651) EB 60, 301 ir 308 straipsniai (dabar – SESV 75, 215 ir 352 straipsniai) kaip teisinis pagrindas reglamentui BUSP srityje – Ryšio su trečiąja šalimi nebuvimas – Sankcijų poveikis bendrajai (vidaus) rinkai <...> 179. <...> reikia išnagrinėti subsidiarų Komisijos teiginį, kad jei ginčijamas reglamentas negalėjo būti priimtas remiantis vien EB 60 ir 301 straipsnių [dabar SESV 75 ir 215 straipsniai] teisiniu pagrindu, remtis EB 308 straipsniu [dabar SESV 352 straipsnis] negalima, nes pastaroji nuostata taikoma būtent, tik jeigu jokia kita EB sutarties nuostata nesuteikia atitinkamam aktui priimti būtinos kompetencijos. Ginčijamu reglamentu nustatytos ribojančios priemonės priklauso Bendrijos veiksmo sričiai, būtent jos kompetencijai bendrosios prekybos politikos ir kapitalo judėjimo bei mokėjimų srityje. 180. <...> jokia EB sutarties nuostata nenumato priemonių, panašių į ginčijamame reglamente numatytąsias, skirtų kovai su tarptautiniu terorizmu ir, konkrečiau kalbant, nustatančių ekonomines ir finansines sankcijas, pavyzdžiui, lėšų įšaldymą asmenims ir subjektams, įtariamiems prisidėjus jį finansuojant, nenustatant jokio ryšio su trečiosios valstybės teritorija ar ją valdančiu režimu. Taigi šioje byloje pirmoji EB 308 straipsnio taikymo sąlyga yra tenkinama. <...> 184. Ginčijamo reglamento esminis tikslas ir dalykas, kaip nurodyta šio sprendimo 169 punkte, yra kovoti su tarptautiniu terorizmu ir jame šiam tikslui numatyta ekonominio ir finansinio pobūdžio ribojančių priemonių visuma, kaip antai asmenų ir subjektų, įtariamų prisidedant prie tarptautinio terorizmo finansavimo, lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas. 185. Dėl šio tikslo ir dalyko negalima teigti, kad šis reglamentas konkrečiai taikomas tarptautinei prekybai tiek, kiek jis iš esmės skirtas skatinti, lengvinti ar reglamentuoti prekybą. 186. Be to, nors šis reglamentas gali paveikti tarptautinę prekybą, jo tikslas aiškiai nėra sukelti tiesioginių tokio pobūdžio pasekmių. 187. Todėl ginčijamas reglamentas negali būti grindžiamas Bendrijos kompetencija bendrosios prekybos politikos srityje. <...> 190. Visų pirma, kalbant apie EB 57 straipsnio 2 dalį [dabar SESV 64 straipsnio 2 dalis], reikia pripažinti, kad ribojančios priemonės, kurias nustato ginčijamas reglamentas, nepatenka nė į vieną šioje nuostatoje numatytų priemonių kategorijų. 191. Paskui dėl EB 60 straipsnio 1 dalies [dabar SESV 75 straipsnio 1 dalis] reikia pasakyti, kad ši nuostata taip pat negali pagrįsti ginčijamo reglamento, nes jos taikymo sritį apibrėžia EB 301 straipsnio [dabar SESV 215 straipsnis] taikymo sritis. 192. Kaip jau nuspręsta šio sprendimo 167 punkte, pastaroji nuostata nenumato ribojančių priemonių, kaip antai nagrinėjamų šioje byloje, priėmimo, kurioms būdingas jokio ryšio su trečiąjį šalį valdančiu režimu nebuvimas. 193. Galiausiai dėl EB 60 straipsnio 2 dalies [dabar SESV 75 straipsnio 2 dalis] reikia pripažinti, kad ši nuostata nenumato tokios Bendrijos kompetencijos, nes ji tik leidžia valstybėms narėms dėl


tam tikrų ypatingų priežasčių imtis vienašališkų priemonių trečiųjų šalių atžvilgiu dėl kapitalo judėjimo ir mokėjimų, Tarybai turint teisę valstybę narę įpareigoti tokias priemones pakeisti arba panaikinti. <...> 197. Iš tikro, nors teisinga manyti <...>, kad tarp Bendrijos veiksmų, apimančių ekonomines sankcijas pagal EB 60 ir 301 straipsnius, ir ES sutarties tikslų išorės santykių srityje, įskaitant BUSP, yra sąsaja, nei EB sutarties nuostatų tekstas, nei jos struktūra neparemia koncepcijos, pagal kurią ši sąsaja taikoma kitoms EB sutarties nuostatoms ir būtent EB 308 straipsniui. 198. Konkrečiai kalbant apie EB 308 straipsnį, jei laikytumėmės Pirmosios instancijos teismo nuomonės, ši nuostata EB 60 ir 301 straipsnių kontekste leistų priimti Bendrijos aktus, kuriais siekiama ne vieno iš Bendrijos tikslų, bet vieno iš ES sutarties tikslų išorės santykių srityje, kuriai priklauso BUSP. 199. Tačiau reikia pripažinti, kad tokiai koncepcijai prieštarauja pats EB 308 straipsnio tekstas. 200. Iš tikro norint remtis šia nuostata reikia, kad, pirma, numatomas veiksmas būtų susijęs su „bendrosios rinkos veikimu“ ir, antra, juo būtų siekiama „vieno iš Bendrijos tikslų“. 201. Pastarosios nuostatos, atsižvelgiant į aiškų ir konkretų jos apibrėžimą, niekaip negalima suprasti kaip apimančios BUSP tikslus. 202. Sąjungos ir Bendrijos kaip susijungusių, tačiau skirtingų teisinių sistemų koegzistavimas ir konstitucinė ramsčių struktūra, kurios norėjo galiojančių sutarčių rengėjai ir kurie Pirmosios instancijos teismo teisingai nurodyti skundžiamo sprendimo Kadi 120 punkte ir skundžiamo sprendimo Yusuf ir Al Barakaat 93 156 punkte, yra ir institucinio pobūdžio priežastys, prieštaraujančios šios sąsajos išplėtimui tiems EB sutarties straipsniams, su kuriais ji aiškiai nenustato ryšio. 203. <...> EB 308 straipsnis, kuris yra neatskiriama suteiktais įgaliojimais pagrįstos institucinės sistemos dalis, negali būti pagrindas išplėsti Bendrijos įgaliojimų sritį už bendrų Sutarties nuostatų ribų, ypač nuostatų, kurios apibrėžia Bendrijos užduotis ir tikslus (minėtos Nuomonės 2/94 94 30 punktas). <...> 212. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad EB 308 straipsnis kartu su EB 60 ir 301 straipsniais galėjo būti ginčijamo reglamento teisinis pagrindas. 213. Iš tikro pastarasis tiek, kiek nustato ekonominio ir finansinio pobūdžio ribojančias priemones, aiškiai patenka į EB 60 ir 301 straipsnių taikymo sritį ratione materiae. 214. Todėl šia prasme šių straipsnių įtraukimas į ginčijamo reglamento teisinį pagrindą yra pagrįstas. 215. Be to, šios nuostatos pratęsia praktiką, iki Mastrichto sutartimi įrašius EB 60 ir 301 straipsnius grįstą EB 113 straipsniu (po pakeitimo – EB 133 straipsnis) [dabar SESV 207 straipsnis]95, pagal kurią Bendrijai buvo patikėtas veiksmų, priimtų Europos politinio bendradarbiavimo kontekste ir apimančių ekonominio pobūdžio ribojančias priemones trečiųjų šalių atžvilgiu, įgyvendinimas. 216. Kadangi EB 60 ir 301 straipsniuose aiškiai ar numanomai nėra numatytos teisės taikyti tokias priemones asmenims, neturintiems jokio ryšio su trečiosios šalies valdančiuoju režimu, kaip antai numatyti ginčijamame reglamente, tokios galios neturėjimas, atsirandantis dėl šių nuostatų taikymo srities ratione personae apribojimo, gali būti kompensuojamas nurodant kaip šio reglamento teisinį pagrindą be dviejų pirmųjų straipsnių, kuriais šis aktas grindžiamas materialine prasme, taip pat EB 308 straipsnį, jei tenkinamos kitos EB 308 straipsnio taikymo sąlygos.

2005 m. rugsėjo 21 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimas Yusuf ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, T-306/01, Rink., 2005, p. II-3533) (sprendimuose toliau cituojama kaip – Yusuf ir Al Barakaat arba Yusuf). 94 1996 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo nuomonė 2/94 dėl Bendrijos prisijungimo prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Rink. p. I−1759. 95 1995 m. spalio 17 d. Sprendimas Werner, C-70/94, Rink. p. I-3189, 8–10 p.; 1997 m. sausio 14 d. Sprendimas Centro-Com, C-124/95, Rink., 1997, p. I-81, 28 ir 29 p. 93


<...> 222. <...> reikia priminti, kad ginčijamu reglamentu siekiama nedelsiant neleisti asmenims, susijusiems su Osama bin Ladenu, Al-Qaida tinklu ir Talibanu, disponuoti bet kokiais finansiniais ir ekonominiais ištekliais, norint sukliudyti teroristinės veiklos finansavimą96. 223. Priešingai nei Pirmosios instancijos teismas nusprendė skundžiamo sprendimo Kadi 116 punkte ir skundžiamo sprendimo Yusuf ir Al Barakaat 152 punkte, šis tikslas gali būti siejamas su Bendrijai EB sutartimi priskirtais tikslais. Todėl skundžiamuose sprendimuose taip pat padaryta teisės klaida šiuo klausimu. <...> 225. Ginčijamo reglamento tikslas gali būti siejamas su vienu iš Bendrijos tikslų EB 308 straipsnio prasme, taigi šio reglamento priėmimas nepažeidė Bendrijos kompetencijos, kokia ji išplaukia iš bendrų Sutarties nuostatų visumos ribų. 226. Tiek, kiek EB 60 ir 301 straipsniai numato Bendrijos kompetenciją nustatyti ribojančias ekonominio pobūdžio priemones, siekiant įgyvendinti veiksmus, kurių imtasi BUSP kontekste, jie išreiškia netiesioginį juos pagrindžiantį tikslą, t. y. leisti priimti tokias priemones veiksmingai panaudojant Bendrijos instrumentą. 227. Šį tikslą galima laikyti Bendrijos tikslu EB 308 straipsnio prasme. <...> 229. Ribojančių ekonominio pobūdžio priemonių, priimtų BUSP kontekste, įgyvendinimas naudojant Bendrijos instrumentą neperžengia bendrų EB sutarties nuostatų visumos ribų, nes tokios priemonės dėl savo pobūdžio turi ir ryšį su bendrosios rinkos veikimu, o šis ryšys yra kita EB 308 straipsnio taikymo sąlyga, kaip nurodyta šio sprendimo 200 punkte. 230. Jei ekonomines ir finansines priemones, kokios nustatytos ginčijamu reglamentu, kurias sudaro iš principo bendrai taikomas nurodytų asmenų ir organizacijų visų lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas, vienašališkai taikytų kiekviena valstybė narė, šių nacionalinių priemonių išplitimas galėtų paveikti bendrosios rinkos veikimą. Tokios priemonės ypač galėtų paveikti prekybą tarp valstybių narių, būtent, kiek tai susiję su kapitalo ir mokėjimų judėjimu ir ūkio subjektų įsisteigimo teisės naudojimu. Be to, iš to galėtų išplaukti konkurencijos iškraipymas, nes valstybių narių vienašališkai priimtų priemonių galimi skirtumai galėtų lemti geresnę ar blogesnę kai kurių ūkio subjektų konkurencinę padėtį, nors šie privalumai ar trūkumai kyla ne dėl ekonominių priežasčių. <...> 235. Jei, kaip nuspręsta šio sprendimo 196–204 punktuose, EB 308 straipsnio įtraukimas į ginčijamo reglamento teisinį pagrindą nebūtų pateisinamas tuo, kad šiuo aktu siekiama BUSP priskirto tikslo, šis reglamentas vis tiek galėtų būti grindžiamas šia nuostata, nes, kaip išplaukia iš šio sprendimo 225–231 punktų, yra pagrįsta manyti, kad juo siekiama vieno iš Bendrijos tikslų ir jis, be to, susijęs su bendrosios rinkos veikimu EB 308 straipsnio prasme. Be to, jį pridėjus prie ginčijamo reglamento teisinių pagrindų, Europos Parlamentas gavo teisę dalyvauti sprendimo dėl aptariamų priemonių, taikomų būtent privatiems asmenims, priėmimo procedūroje, nors pagal EB 60 ir 301 straipsnius ši institucija neatlieka jokio vaidmens. 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (byla C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351) Tarybos teisė priimti lėšų įšaldymo priemones, platesnes nei nurodyta JT Saugumo Tarybos rezoliucijose <...> 51. Galiausiai tiek, kiek ieškovas tvirtina, kad Reglamento Nr. 423/200797 15 straipsnio 2 dalis ir 7 straipsnio 2 dalis negali būti teisėtas ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas, nes jose Tarybai leidžiama priimti lėšų įšaldymo priemones, platesnes, nei priėmė Saugumo Taryba, reikia pažymėti, kad iš EB 60 ir 301 straipsnių [dabar SESV 75 ir 215 straipsniai] negalima daryti išvados, kad 96

97

2007 m. spalio 11 d. Sprendimas Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, C-117/06, Rink., 2007, p. I-8361, 63 p. 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL 2007, L 103,

p. 1—23)


šiomis nuostatomis Bendrijai suteikta kompetencija apima tik Saugumo Tarybos priimtų priemonių įgyvendinimą. Todėl Taryba turėjo kompetenciją priimti ne tik Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 1 dalį, kuria įgyvendinama Rezoliucija 1737 (2006), nurodant įšaldyti į ją įtrauktų subjektų lėšas, bet taip pat šio reglamento 7 straipsnio 2 dalį, kurioje leidžiama priimti kitų subjektų, Tarybos nuomone, tiesiogiai susijusių su branduolinių ginklų platinimu arba teikiančių paramą, lėšų įšaldymo priemones. 52. Tokioms aplinkybėmis, aišku, neabejojama, kad Reglamento Nr. 423/2007 6 konstatuojamojoje dalyje Tarybai nustatoma pareiga naudotis įgyvendinimo galiomis, suteiktomis šio reglamento 7 straipsnio 2 dalyje atsižvelgiant „į <...> [Rezoliucijos] 1737 (2006) tikslus“. Vis dėlto pareiga siekti Rezoliucijos 1737 (2006) tikslų niekaip nereiškia, kad Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalis gali būti įgyvendinta tik Saugumo Tarybos priimtose ribojančiose priemonėse išvardytų subjektų atžvilgiu pagal tą pačią rezoliuciją. Į tai, kad Saugumo Taryba nepriėmė šių priemonių arba kad užėmė specialią poziciją, daugiausia galima atsižvelgti kartu su kitomis reikšmingomis aplinkybėmis vertinant, ar tenkinamos Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalyje išvardytos sąlygos. 2009 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Bank Melli Iran prieš Tarybą (byla T-390/08, Rink., 2009, p. II-03967) EB 60, 301 ir 308 straipsniai (dabar – SESV 75, 215 ir 352 straipsniai) kaip teisinis pagrindas – Bendroji pozicija kaip ES teisės akto BUSP srityje pagrindas – JT Saugumo Tarybos rezoliucijų reikšmė ES teisėkūrai ir ES teisės BUSP srityje taikymui <...> 65. Apeliantas ginčija Pirmosios instancijos teismo motyvavimą, susijusį su Reglamento Nr. 423/2007 98 teisiniu pagrindu, ir mano, kad šis reglamentas turėjo būti priimtas vieningai, remiantis EB 60, 301 ir 308 straipsniais [dabar SESV 75, 215, 352 straipsniai] arba EB 60 ir 301 straipsniais ir Bendrąja pozicija 2007/140 99 . Todėl ginčijamas sprendimas dėl šio reglamento 7 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmenų, subjektų ir organizacijų sąrašo pakeitimo negalėjo būti priimtas kvalifikuotąja balsų dauguma, kaip tai numatyta Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 2 dalyje. <...> 69. Aiškiai matyti, kad nagrinėjamo akto tikslas ir turinys susijęs su ekonominių priemonių nustatymu Irano Islamo Respublikai, todėl nebuvo būtina remtis EB 308 straipsniu, ir EB 301 straipsnis buvo pakankamas teisinis pagrindas, nes juo Bendrijai leidžiama imtis veiksmų, kuriais būtų visiškai nutraukti arba iš dalies apriboti ekonominiai santykiai su viena ar keliomis trečiosiomis valstybėmis, ir tokie veiksmai gali apimti su atitinkamos trečiosios valstybės režimu siejamų subjektų, kaip antai Bank Melli Iran, lėšų įšaldymą. 70. Dėl apelianto nurodytos būtinybės į teisinių pagrindų sąrašą įtraukti Bendrąją poziciją 2007/140100 užtenka konstatuoti, kad tokią būtinybę paneigia EB 301 straipsnio tekstas, nes jame numatyta galimybė imtis Bendrijos priemonių tais atvejais, kai bendroji pozicija ar bendrieji veiksmai, priimti pagal ES sutarties (redakcija prieš Lisabonos sutartį) nuostatas, susiję su BUSP, numato, kad Bendrija gali veikti. Šiame straipsnyje nurodyta, jog bendrosios pozicijos ar bendrųjų veiksmų reikia tam, kad galima būtų nustatyti Bendrijos priemones, tačiau nenumatyta, kad šios priemonės turi būti pagrįstos tokia bendrąja pozicija ar bendraisiais veiksmais. 71. Bet kuriuo atveju bendroji pozicija negali būti Bendrijos akto teisinis pagrindas. Iš tikrųjų Tarybos bendrosios pozicijos BUSP srityje <...> priimamos pagal ES sutarties 15 straipsnį [dabar ES sutarties 29 straipsnis], o Tarybos reglamentai <...> priimami pagal EB sutartį. 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL 2007, L 103, p. 1—23) 99 2007 m. vasario 27 d. Tarybos bendroji pozicija 2007/140/BUSP dėl ribojančių priemonių Iranui (OL 2007 L 61, p. 49) (toliau sprendimuose – Bendroji pozicija 2007/140 arba Bendroji pozicija 2007/140/BUSP). 100 2007 m. vasario 27 d. Tarybos bendroji pozicija 2007/140/BUSP dėl ribojančių priemonių Iranui (OL 2007 L 61, p. 49) (toliau sprendimuose – Bendroji pozicija 2007/140 arba Bendroji pozicija 2007/140/BUSP). 98


72. Taigi Taryba galėjo priimti Bendrijos aktą remdamasi tik kompetencija, kuri jai buvo suteikta pagal EB sutartį, nagrinėjamu atveju – pagal EB 60 ir 301 straipsnius. <...> 103. Minėtame Sprendime Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją101 Teisingumo Teismas priėmė sprendimą dėl Saugumo Tarybos rezoliucijos ir Bendrijos reglamento sąsajos. Minėto sprendimo 296 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad rengdama Bendrijos priemones, kuriomis siekiama įgyvendinti bendrojoje pozicijoje nurodytą Saugumo Tarybos rezoliuciją, Bendrija turi tinkamai atsižvelgti į atitinkamos rezoliucijos tekstą ir tikslą. 104. Taip pat Teisingumo Teismas keletą kartų nusprendė, kad aiškinant reglamentą reikia atsižvelgti į Saugumo Tarybos rezoliucijos, kurią siekiama šiuo reglamentu įgyvendinti, tekstą ir tikslą102. 105. Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad Bendrijos institucijų tinkamas atsižvelgimas į tai, ką nustato Jungtinių Tautų institucijos, negali reikšti, kad nereikia kontroliuoti Bendrijos akto teisėtumo pagrindinių teisių, kurios yra sudėtinė bendrųjų Bendrijos teisės principų dalis, atžvilgiu, ir tai negali paneigti Saugumo Tarybos rezoliucijos viršenybės tarptautiniu lygmeniu103. 106. <...> Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalimi Tarybai suteikta savarankiška teisė. Šiuo klausimu pareiga „tinkamai atsižvelgti“ į atitinkamos rezoliucijos tekstą ir tikslus nė kiek nepaneigia išvados, kad Taryba sprendžia savarankiškai, laikydamasi savo teisės sistemos normų. <...> 107. Skundžiamo sprendimo 65 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Rezoliucijos 1803 (2008) turinys ir tikslai nėra kriterijus, kuriuo remiantis reikėtų vertinti, ar ginčijamas sprendimas atitinka proporcingumo principą. Šį teiginį reikia vertinti atsižvelgiant į Rezoliucijos 1803 (2008) tekstą, kuriuo valstybės neįpareigojamos imtis konkrečių priemonių ir pagal kurį jų prašoma atidžiai stebėti jų teritorijose esančių finansų įstaigų, įskaitant Bank Melli Iran, veiklą, siekiant išvengti, kad tokia veikla būtų prisidedama prie branduolinių ginklų platinimo riziką keliančios veiklos. 108. Tokiu tekstu visiškai nedraudžiama, kad valstybės Bank Melli Iran atžvilgiu imtųsi konkrečių lėšų įšaldymo priemonių. 2011 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bank Melli Iran prieš Tarybą (byla C-548/09 P, Rink., p.) EB 60, 301 ir 308 straipsnių bei dabartinių SESV 75, 215 ir 352 straipsnių palyginimas – SESV 215 straipsnis kaip teisinis pagrindas priemonėms kovoti su terorizmu – BUSP ir laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kūrimo santykis <...> 52. Iš tiesų šiame [dabar SESV 215 straipsnis] straipsnyje, įtrauktame į ESV sutarties dalį dėl Sąjungos išorės veiksmų, kaip ir EB 301 straipsnyje, numatytas visiškas ekonominių santykių su viena ar keletu trečiųjų šalių nutraukimas arba dalinis apribojimas. Reikia pažymėti, kad EB 301 straipsnio ir SESV 215 straipsnio 1 dalies formuluotės panašios. Kalbant apie EB 60 straipsnį, kuris buvo taikomas EB 301 straipsnyje numatytais atvejais ir kuriame buvo įtvirtinta, kad taikytina EB

2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (byla C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351) (sprendimuose toliau cituojama kaip – Kadi arba Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją). 102 1996 m. liepos 30 d. Sprendimas Bosphorus, C-84/95, Rink. p. I-3953, 14 p.; 1997 m. vasario 27 d. Sprendimas Ebony Maritime ir Loten Navigation, C-177/95, Rink., 1997, p. I-1111, 20 p,; 2007 m. spalio 11 d. Sprendimas Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, C-117/06, Rink., 2007, p. I-8361, 54 p.; 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351, 297 p.; 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimas M ir kt., C-340/08, Rink., 2010, p. I-3913, 45 p.; 2010 m. birželio 29 d. Sprendimas E ir F, C-550/09, Rink., 2010, p. I-06213, 72 p. 103 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351, 288 ir 326 p. 101


301 straipsnyje nustatyta tvarka, reikia nurodyti, kad SESV 215 straipsnio 1 dalyje finansiniai santykiai minimi tam, kad jis apimtų pirmiau EB 60 straipsniu reguliuojamas sritis. 53. Be to, remdamasi SESV 215 straipsnio 2 dalimi Taryba gali patvirtinti ribojamąsias priemones, nukreiptas prieš fizinius ar juridinius asmenis, grupes ar nevalstybinius subjektus, t. y. priemones, kurios iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo galėjo būti priimtos į teisinį pagrindą papildomai įtraukiant EB 308 straipsnį, jeigu subjektai, kuriems numatyta jas taikyti, neturėjo jokio ryšio su trečiosios šalies valdančiuoju režimu104. 54. Kalbant apie SESV 75 straipsnį, pasakytina, kad jo kontekstas ir turinys skiriasi nuo EB 60 ir 301 straipsnių konteksto ir turinio. SESV 75 straipsniu nenumatytas visiškas finansinių ir ekonominių santykių su viena ar keletu trečiųjų šalių nutraukimas arba dalinis apribojimas. Įtvirtintas ESV sutarties trečiojoje dalyje (Sąjungos politikos sritys ir vidaus veiksmai) ir būtent jos V antraštinėje dalyje „Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė“, šis straipsnis skirtas tik administracinių priemonių sistemos, susijusios su kapitalo judėjimu ir mokėjimais, apibrėžimui, kai to reikia, kad būtų pasiekti 67 straipsnyje nurodyti tikslai užkertant kelią terorizmui ir susijusioms veikoms bei kovojant su jomis. <...> 56. SESV 215 straipsnis įvirtintas ESV sutarties penktosios dalies IV antraštinėje dalyje „Ribojančios priemonės“, skirtoje Sąjungos išorės veiksmams. 57. Šio straipsnio 1 dalis susijusi su priemonių, būtinų ekonominių ir finansinių santykių su viena ar keletu trečiųjų šalių visiškam nutraukimui ar daliniam apribojimui, patvirtinimu. Atsižvelgiant į tai, jo 2 dalyje numatyta, kad Taryba patvirtina „ribojančias priemones, nukreiptas prieš fizinius ar juridinius asmenis, grupes ar nevalstybinius subjektus“, ir konkrečiai neminima kova su terorizmu, o šios priemonės nėra ribojamos vien su kapitalo judėjimu ir mokėjimais susijusiomis priemonėmis. 58. Be to, skirtingai nuo SESV 75 straipsnio, SESV 215 straipsnio 2 dalimi, kaip nurodyta šio sprendimo 47 straipsnyje, galima remtis tik, kai BUSP sprendime numatyta imtis ribojamųjų priemonių prieš fizinius ar juridinius asmenis, grupes ar nevalstybinius subjektus. Savo ruožtu SESV 75 straipsnyje įtvirtina, jog jis gali būti taikomas, kai to reikia siekiant SESV 67 straipsnio tikslų, t. y. įgyvendinant laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę. 59. Atsižvelgiant į tai, reikia priminti, kad minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 197 punkte Teisingumo Teismas manė, kad tarp Bendrijos veiksmų, apimančių ekonomines priemones pagal EB 60 ir 301 straipsnius, ir ES sutarties (redakcija iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo) tikslų išorės santykių srityje, įskaitant BUSP, įtvirtinta sąsaja. Ši sąsaja aiškiai numatyta SESV 215 straipsnyje, ko negalima pasakyti apie SESV 75 straipsnį, kuriuo neįtvirtinamas joks ryšys su BUSP sprendimais. 60. Kalbant apie kovą su terorizmu ir jo finansavimu, reikia pripažinti, kad SESV 215 straipsnyje nėra jokios nuostatos, remiantis kuria kovai su šiais reiškiniais skirtos priemonės, nukreiptos prieš fizinius ar juridinius asmenis, grupes ar nevalstybinius subjektus, negalėtų būti šio straipsnio 2 dalyje numatytomis ribojamosiomis priemonėmis. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors nei EB 60 nei EB 301 straipsniuose aiškiai nepaminėta kova su terorizmu, iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo abi šios nuostatos buvo naudojamos kaip teisinis pagrindas patvirtinant ribojamąsias priemones, skirtas kovoti su šiuo reiškiniu (šiuo klausimu visų pirma žr. minėtame Sprendime Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją nagrinėtas priemones). <...> 61. Nors akivaizdu, kad kova su terorizmu ir jo finansavimu gali patekti į laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kūrimu siekiamus tikslus, numatytus, pavyzdžiui, ESS 3 straipsnio 2 dalyje, vis dėlto tikslas kovoti su tarptautiniu terorizmu ir jo finansavimu, siekiant palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, atitinka tikslus, kurių siekiama Sutarčių nuostatomis dėl Sąjungos išorės veiksmų. 62. ESS 21 straipsnio, kuris patenka į ES sutarties V antraštinės dalies 1 skyrių, įtvirtinantį bendrąsias nuostatas, susijusias su Sąjungos išorės veiksmais, 2 dalies c punkte nurodyta: „Sąjunga nustato ir įgyvendina bendrą politiką ir veiksmus bei siekia aukšto lygio bendradarbiavimo visose tarptautinių 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351, 216 p. 104


santykių srityse, kad <...> išsaugotų taiką, užkirstų kelią konfliktams ir stiprintų tarptautinį saugumą pagal Jungtinių Tautų Chartijos tikslus ir principus <...>“. Dėl BUSP reikia nurodyti, kad pagal ESS 24 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą „Sąjungos kompetencija [BUSP] srityje apima visas užsienio politikos sritis ir visus su Sąjungos saugumu susijusius klausimus, įskaitant laipsnišką bendros gynybos politikos formavimą, kuris sudarytų sąlygas pereiti prie bendros gynybos“. 63. Kadangi terorizmas sukelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui, Sąjungos veiksmais BUSP srityje taip pat, kaip ir įgyvendinant šią politiką patvirtintomis priemonėmis vykdant Sąjungos išorės veiksmus, pirmiausia SESV 215 straipsnio 2 dalyje numatytomis ribojamosiomis priemonėmis, gali būti siekiama su juo kovoti. 64. Šį teiginį patvirtina būtent ESS 43 straipsnio 1 dalis, pagal kurią visos remiantis bendra užsienio ir saugumo politika vykdomos misijos „gali prisidėti kovojant su terorizmu, taip pat remiant trečiąsias šalis, savo teritorijose kovojančias prieš terorizmą“. 65. Remiantis tuo, kas pirma išdėstyta, darytina išvada, kad SESV 215 straipsnio 2 dalis gali būti Sąjungos patvirtintų ribojamųjų priemonių, nukreiptų prieš fizinius ar juridinius asmenis, grupes ar nevalstybinius subjektus, įskaitant priemones, skirtas kovoti su terorizmu, teisinis pagrindas, kai sprendimas imtis šių priemonių priimtas įgyvendinant BUSP. 66. Be to, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 69 punkte, kadangi SESV 75 straipsniu ir SESV 215 straipsnio 2 dalimi įgyvendinamos skirtingos Sąjungos politikos kryptys, kuriomis nors ir siekiama papildomų tikslų, tačiau kurių taikymo sritys nėra tapačios, negalima manyti, kad SESV 75 straipsnis yra konkretesnis teisinis pagrindas nei SESV 215 straipsnio 2 dalis. <...> 78. <...> pakanka konstatuoti, kad SESV 215 straipsnio 2 dalis yra tinkamas teisinis pagrindas patvirtinti tokias, kaip antai šioje byloje nagrinėjamas, priemones, taikytinas subjektams, dalyvaujantiems teroro aktuose, kurie, dėl tokių veiksmų pasaulinio lygio ir jų keliamos grėsmės tarptautinio masto, iš esmės paveikia Sąjungos išorės veiksmus. <...> 84. Todėl toks aktas, kaip antai ginčijamas reglamentas, kuriame įtvirtintos į sąrašą įtrauktų asmenų pagrindinių teisių apsaugos priemonės, gali būti priimtas remiantis SESV 215 straipsnio 2 dalimi. Priešinga išvada, jog šis aktas galėtų būti priimtas tik SESV 75 straipsnio pagrindu, galiausia lemtų tai, kad labai sumažėtų SESV 215 straipsnio veiksmingumas, nepaisant to, kad atitikties pagrindinėms teisėms reikalavimas taip pat taikomas Sąjungos aktams, kuriais įgyvendinamos Saugumo Tarybos rezoliucijos105. 2012 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Parlamentas prieš Tarybą (byla C-130/10, Rink., p.) 17.2. 17.3. Bendri ES teisės aktų BUSP srityje priėmimo, galiojimo, taikymo klausimai 17.3.1. Dėl BUSP srities ES teisės aktų priėmimo

Turinys

Procedūros, galinčios baigtis lėšų įšaldymu, eiga – Sprendimo dėl lėšų įšaldymo priėmimas remiantis valstybės narės informacija ar sprendimu – Sprendimo įšaldyti lėšas teisėtumo teisminė kontrolė <...> 51. Sprendimo OMPI106 117 punkte ir sprendimo PMOI107 131 punkte Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiomis nuostatomis, padarė išvadą, kad procedūra, galinti baigtis lėšų įšaldymo priemone pagal susijusius teisės aktus, vyksta dviem – nacionaliniu ir Bendrijos – lygiais. Pirma, 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351, 285, 299 ir 326 p. 106 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Organisation des Modjahedines du peuple d'Iran prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla T-228/02, Rink., 2006, p. II-04665). 107 2008 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą (byla T-256/07, Rink. p. II-0000). 105


kompetentinga nacionalinė institucija, iš principo – teisminė institucija, turi suinteresuotojo asmens atžvilgiu priimti sprendimą, atitinkantį Bendrosios pozicijos 2001/931 108 1 straipsnio 4 dalies apibrėžimą. Jei kalbama apie sprendimą pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą, jis turi būti pagrįstas rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais. Antra, Taryba, veikdama vienbalsiai, remdamasi tikslia informacija ar atitinkamos bylos medžiaga, kuri rodo, kad toks sprendimas buvo priimtas, turi nuspręsti įtraukti suinteresuotąjį asmenį į ginčijamą sąrašą. Paskui Taryba turi reguliariai ir bent kartą per šešis mėnesius atnaujinti ginčijamą sąrašą, siekdama užtikrinti, kad yra pagrindo jame palikti suinteresuotąjį asmenį. Šiuo klausimu nacionalinės valdžios institucijos, atitinkančios minėtą apibrėžimą, sprendimo patikrinimas, atrodo, yra esminė pirminė sąlyga, kad Taryba galėtų priimti pradinį sprendimą įšaldyti lėšas, o vėlesni šio sprendimo patikrinimai nacionaliniu lygiu, atrodo, būtini vėlesniems sprendimams palikti lėšas įšaldytas priimti. 52. Sprendimo OMPI 123 punkte ir sprendimo PMOI 132 punkte Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, priminė, kad pagal EB 10 straipsnį [dabar ES sutarties 4 straipsnio 3 dalis] santykiams tarp valstybių narių ir institucijų nustatomos abipusės pareigos lojaliai bendradarbiauti109. <...> 53. Sprendimo OMPI 124 punkte ir sprendimo PMOI 133 punkte Pirmosios instancijos teismas manė, kad Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies nuostatų, kurios bendroje kovoje su terorizmu įtvirtina specialią bendradarbiavimo tarp Tarybos ir valstybių narių formą, taikymo atveju šis principas nustato Tarybai pareigą kuo daugiau pasikliauti kompetentingos nacionalinės institucijos, bent teisminės institucijos, vertinimu, kiek jis susijęs su „rimtais ir patikimais įrodymais ir įkalčiais“, kuriais pagrįstas sprendimas. 54. Kaip buvo nuspręsta sprendimo PMOI 134 punkte, iš to, kas išdėstyta anksčiau, matyti, kad nors įrodinėjimo, jog asmens, grupės ar organizacijos lėšų įšaldymas yra arba lieka teisėtai pagrįstas, pareiga pagal susijusius teisės aktus tenka Tarybai, šios pareigos dalykas lėšų įšaldymo procedūroje Bendrijos lygiu yra sąlygiškai apribotas. Pradinio sprendimo įšaldyti lėšas atveju jis iš esmės apima tikslią informaciją ar atitinkamos bylos medžiagą, kurios rodo, kad kompetentingos institucijos, atitinkančios Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies apibrėžimą, sprendimas buvo priimtas suinteresuotojo asmens atžvilgiu. Be to, po tyrimų priimto vėlesnio sprendimo dėl lėšų įšaldymo atveju įrodinėjimo pareiga iš esmės susijusi su tuo, ar lėšų įšaldymas lieka pagrįstas, atsižvelgiant į visas susijusias nagrinėjamo atvejo aplinkybes ir ypač į tolesnę kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimo eigą. <...> 73. <...> Taryba neturi teisės pagrįsti sprendimo dėl lėšų įšaldymo valstybės narės pateikta informacija ar atitinkamos bylos medžiaga, jei ši valstybė narė nenori jų leisti pateikti Bendrijos teismui, įgaliotam atlikti šio sprendimo teisėtumo kontrolę. 74. Šiuo klausimu reikia priminti, jog sprendime OMPI 110 (154 punktas) Pirmosios instancijos teismas jau nusprendė, kad sprendimo įšaldyti lėšas teisėtumo teisminė kontrolė apima tiek jį pagrindžiančių faktų bei aplinkybių vertinimą, tiek įrodymų bei informacijos, kuriais pagrįstas šis įvertinimas, patikrinimą, kaip Taryba tai aiškiai pripažino savo rašytinėse pastabose byloje, kurioje priimtas 2005 m. rugsėjo 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Yusufir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (T-306/01, Rink. p. II-3533), panaikintas apeliacine tvarka priėmus 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimą Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink. p. I-0000). Pirmosios instancijos teismas taip pat turi įsitikinti, kad buvo paisyta teisės į gynybą ir reikalavimo motyvuoti, bei prireikus, kad privalomi reikalavimai, kuriais Taryba išimtinai rėmėsi norėdama išvengti šios pareigos, buvo pagrįsti. 2002 m. birželio 17 d. Tarybos bendroji pozicija 2002/462/BUSP, įgyvendinanti Bendrąją poziciją 2001/931 ir panaikinanti Bendrąją poziciją 2002/340 (OL 2002, L 160, p. 32). 109 2003 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Airija prieš Komisiją, C-339/00, Rink., 2003, p. I-11757, 71 ir 72 p. 110 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Organisation des Modjahedines du peuple d'Iran prieš Europos Sąjungos Tarybą, T-228/02, Rink., 2006, p. II-04665, 154 p. 108


2008 m. gruodžio 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą (byla T-284/08, Rink., 2008, p. II-03487) Sprendimo įšaldyti lėšas nacionalinės valdžios institucijos sprendimo pagrindu priėmimas <...> 111. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas tiek į šioje byloje nagrinėjamų nuostatų formuluotę, kontekstą ir tikslus (visų pirma žr. Bendrosios pozicijos 2001/931 pagrindimo 1 konstatuojamąją dalį), tiek į Reglamento Nr. 2580/2001 111 2 straipsnio 3 dalyje numatytą didelį nacionalinių institucijų vaidmenį lėšų įšaldymo procese112, mano, jog sprendimas „pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą“, kad Taryba pagrįstai galėtų juo remtis, turi būti priimtas nacionalinėje procedūroje, kurioje tiesiogiai ir visų pirma siekiama nustatyti prevencinio ar represinio pobūdžio priemonę suinteresuotajam asmeniui, siekiant kovoti su terorizmu ir atsižvelgiant į jo įsitraukimą į šią veiklą. Šio reikalavimo neatitinka nacionalinės teisminės institucijos sprendimas, kuriame tik papildomai ir tarp kitko nusprendžiama dėl suinteresuotojo asmens galimo dalyvavimo tokioje veikloje, nagrinėjant ginčą, pavyzdžiui, dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų. <...> 116. <...> [K]ai Taryba, remdamasi nacionaliniu sprendimu „pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą“ dėl teroro aktų ir atlikusi patikrinimą, numato priimti ar palikti galioti lėšų įšaldymo priemonę pagal Reglamentą Nr. 2580/2001, ji negali neatsižvelgti į vėlesnę šių tyrimų ar baudžiamojo persekiojimo eigą113. Įmanoma, kad policijos ar saugumo tyrimas bus baigtas nesikreipiant į teismą, nes nebus surinkta pakankamai įrodymų arba teisminis tyrimas nebus atliekamas dėl tų pačių priežasčių. Taip pat sprendimas dėl baudžiamojo persekiojimo gali pasibaigti šio persekiojimo nutraukimu arba kaltinamojo išteisinimu. Taryba negali neatsižvelgti į tokias aplinkybes, kurios yra visų reikšmingų duomenų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama vertinant situaciją, dalis (žr. šio sprendimo 98 punktą). Priešingu atveju Tarybai ir valstybėms narėms būtų suteikiami pernelyg dideli įgaliojimai neapibrėžtam laikui įšaldyti asmens lėšas, netaikant jokios teisminės kontrolės, nesvarbu, kaip baigsis galimi teismo procesai. 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Jose Maria Sison prieš Tarybą (byla T-341/07, Rink., 2009, p. II-03625) <...> 56. 1 punkte minėto Sprendimo Sison II114 93 punkte Teismas priminė, kad ankstesniuose savo sprendimuose, remdamasis šiomis nuostatomis, jis yra nustatęs, jog patikrinimas, ar egzistuoja nacionalinės valdžios institucijos sprendimas, atitinkantis Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies apibrėžtį, yra esminė išankstinė sąlyga, kad Taryba galėtų priimti pirminį sprendimą įšaldyti lėšas, o priimant vėlesnius sprendimus įšaldyti lėšas būtina atlikti vėlesnius sprendimo pasekmių nacionaliniu lygiu patikrinimus. 57. Iš šios nusistovėjusios Teismo praktikos matyti, kad Taryba neturi jokios diskrecijos vertinti, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja faktinės ir teisinės aplinkybės, galinčios lemti lėšų įšaldymo priemonės

111

2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu ( OL 2004 m. specialusis leidimas, 18 skyrius, 1 tomas, p. 207 – 212) 112 2007 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Sison prieš Tarybą, T-47/03, Rink. p. II-0000, 164 p. 113 2008 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą, T-256/07, Rink., 2008, p. II-0000; 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimas People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą, T-284/08, Rink. p. II-0000. 114 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Sison prieš Tarybą, T-341/07, Rink. p. II‑3625, (toliau – Sprendimas Sison II).


taikymą asmeniui, grupei ar subjektui, kaip apibrėžta Reglamento Nr. 2580/2001 115 2 straipsnio 3 dalyje, skaitomoje kartu su Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalimi. Tai ypač galioja tikrinant, ar esama tikslios informacijos arba bylos medžiagos, kurios rodo, jog dėl atitinkamo asmens buvo priimtas Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje pateiktą apibrėžimą atitinkantis nacionalinės institucijos sprendimas, o vėliau – atliekant paskesnį šio sprendimo pasekmių nacionaliniu lygiu patikrinimą (šiuo klausimu žr. 1 punkte minėto Sprendimo Sison II 96 punktą ir nurodytą teismo praktiką bylose dėl People’s Mojahedin Organization of Iran lėšų įšaldymo). 58. Vis dėlto, priešingai, nei tvirtina ieškovas, nagrinėjamu atveju šios vienintelės aplinkybės nepakanka, kad šių nuostatų pažeidimą būtų galima laikyti pakankamai akivaizdžiu ir kad dėl jo kiltų Bendrijos atsakomybė. Kaip jau priminta (žr. šio sprendimo 37–39 punktus), Bendrijos teismas turi, be kita ko, atsižvelgti ir į spręstinos situacijos sudėtingumą teisiniu ir faktiniu požiūriu, ir į teisės aktų taikymo ar aiškinimo sunkumus. 2011 m. lapkričio 23 d. Bendrojo Teismo sprendimas Jose Maria Sison prieš Tarybą (byla T-341/07, Rink. dar nepaskelbtas) 17.3.1. 17.3.2. BUSP srities ES teisės aktų galiojimo ir taikymo klausimai

Turinys

Dėl sprendimo taikymo visuotinumo – Sprendimas 2005/930/EB <...> 97. <...> ginčijamas sprendimas116, kuriuo ieškovė paliekama ginčijamame sąraše <...> taip pat yra visuotinai taikomas kaip Reglamentas Nr. 2580/2001117 ir, kaip pastarasis, tiesiogiai taikytinas visoje valstybėje narėje. Todėl, nepaisant pavadinimo, jis, kaip ir šis aktas, pasižymi norminiu pobūdžiu EB 249 straipsnio [dabar – SESV 288 straipsnis] prasme118. 98. Vis dėlto šis sprendimas nėra išimtinai tik norminio pobūdžio. Nors ir galioja erga omnes, jis taip pat yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su ieškove, kurią įvardija kaip turinčią būti įtraukta į asmenų, grupių ir organizacijų, kurių lėšos turi būti įšaldytos pagal Reglamentą Nr. 2580/2001, sąrašą. <...> 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Organisation des Modjahedines du peuple d'Iran prieš Tarybą (byla T-228/02, Rink., 2006, p. II-04665) Sprendimo, keičiančio reglamento priedą, teisinė galia – Pareiga paskelbti teisės aktą <...> 45. Pirmiausia pažymėtina, kad, nepaisant pavadinimo, ginčijamas sprendimas119 yra tokio pat pobūdžio kaip ir reglamentas. Jame pateikiamas tik priedas, kuris pakeičia Reglamento Nr.

2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (OL 2004 m. specialusis leidimas, 18 skyrius, 1 tomas, p. 207 – 212) 116 2005 m. gruodžio 21 d. Tarybos sprendimas 2005/930/EB, įgyvendinantis Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantis Sprendimą 2005/848/EB (OL 2005, L 340, p. 64). 117 2001 m. gruodžio 27 d Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (OL 2004 m. specialusis leidimas, 18 skyrius, 1 tomas, p. 207) (toliau – Reglamentas Nr. 2580/2001). 118 2003 m. gegužės 6 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis DOW AgroSciences prieš Parlamentą ir Tarybą, T-45/02, Rink. p. II-1973, 31-33 p. ir 29 punkte minėto sprendimo Yusuf 184-188 p. 119 2008 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimas 2008/475/EB, įgyvendinantis Reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui 7 straipsnio 2 dalį (OL 2008 L 163, p. 29). 115


423/2007 120 V priedą. Šio priedo poveikis nustatytas minėto reglamento 19 straipsnio antroje pastraipoje, kur numatyta, kad šis reglamentas privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, o tai atitinka EB 249 straipsnyje [dabar – SESV 288 straipsnis] numatytą reglamento poveikį. 46. Iš principo tokiu atveju Sutartyje numatyta ne pareiga apie tokį aktą pranešti, o pareiga jį paskelbti pagal EB 254 straipsnio 1 ir 2 dalis [dabar – SESV 297 straipsnis]. 2011 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bank Melli Iran prieš Tarybą (byla C-548/09 P, Rink., 2011, p. I-11381) Dėl bendrųjų pozicijų, priimtų iki Lisabonos sutarties, galiojimo – Bendroji pozicija 2002/402/BUSP <...> 107. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Protokolo Nr. 36 121 9 straipsnį Sąjungos institucijų, organų ir įstaigų aktų, priimtų remiantis ES sutartimi iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo, teisinė galia išlieka tol, kol įgyvendinant Sutartis šie aktai nepanaikinami, neanuliuojami arba iš dalies nepakeičiami. 108. Taigi po Lisabonos sutarties įsigaliojimo Bendroji pozicija 2002/402122 teisiškai liko galioti tol, kol nebus panaikinta, anuliuota arba iš dalies pakeista. 109. Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 102 punkte, tai, kad pagal ES sutartį BUSP srityje dabar numatyta priimti ne bendrąsias pozicijas, o sprendimus, nereiškia, kad iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo priimtos bendrosios pozicijos laikomos neegzistuojančiomis, nes priešingu atveju Protokolo Nr. 36 9 straipsnio veiksmingumas labai sumažėtų. 110. Tokiomis aplinkybėmis, nors šių dviejų rūšių teisės aktų teisinis kontekstas nėra identiškas, taikant SESV 215 straipsnį bendrąsias pozicijas, kurios įsigaliojus Lisabonos sutarčiai nebuvo panaikintos, anuliuotos arba iš dalies pakeistos, galima laikyti panašiomis į pagal ES sutarties V antraštinės dalies 2 skyrių priimamus sprendimus, į kuriuos šiame straipsnyje daroma nuoroda. 2012 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Parlamentas prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-130/10, Rink., p.) 17.3.2. 17.4. Sutarčių nuostatų, susijusių su BUSP sritimi, aiškinimas

Turinys

EB 60 ir 301 straipsniai (dabar – SESV 75 ir 215 straipsniai) – Sąvoka „Trečiosios šalys“ Sankcijų trečiųjų šalių atžvilgiu poveikis privatiems asmenims – Sąsaja su Jungtinių Tautų Chartijos 41 straipsniu <...> 166. <...> atsižvelgiant į EB 60 ir 301 straipsnių [dabar SESV 75 ir 215 straipsniai] tekstą, būtent juose esančias sąvokas „trečiųjų šalių atžvilgiu“ ir „su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis“, šios nuostatos numato priemonių prieš trečiąsias šalis priėmimą, o pastaroji sąvoka gali apimti tokios

120

2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui

(OL 2007, L 103,

p. 1—23) Protokolas Nr. 36 dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų, pridėtas prie ESS, SESV ir EAEB sutarties (OL 2010, C 83, p. 322). 122 2002 m. gegužės 27 d. Europos Sąjungos Tarybos bendroji pozicija 2002/402/BUSP dėl ribojančių priemonių prieš Usamą bin Ladeną, Al-Qaida organizacijos ir Talibano narius bei su jais susijusius kitus asmenis, grupes, susivienijimus ir subjektus, panaikinančią bendrąsias pozicijas 96/746/BUSP, 1999/727/BUSP, 2001/154/BUSP ir 2001/771/BUSP (OL 2004 m. specialusis leidimas, 18 skyrius, 1 tomas, p. 292). 121


šalies vadovus ir su šiais vadovais susijusius arba tiesiogiai ar netiesiogiai jų kontroliuojamus privačius asmenis ir organizacijas. <...> 168. Toks EB 60 ir 301 straipsnių aiškinimas, kokį siūlo Komisija, pagal kurį pakanka, jog susijusios ribojančios priemonės būtų taikomos trečiosiose šalyse esantiems arba su ja kitokiu pagrindu susijusiems asmenims arba organizacijoms, yra per platus ir juo tinkamai neatsižvelgiama į iš paties teksto išplaukiantį reikalavimą, kad remiantis šiomis nuostatomis priimamos priemonės būtų nukreiptos prieš trečiąsias šalis. <...> 172. EB 301 straipsnyje vartojama sąvoka „iš dalies“] iš tikro nurodo galimą priemonių, kurias galima priimti pagal šią nuostatą, taikymo ratione materiae arba ratione personae apribojimą. Tačiau ji nepaveikia reikalaujamų šių priemonių adresatų savybių ir todėl negali pateisinti jų taikymo išplėtimo adresatams, kurie neturi jokio ryšio su trečiąją šalį valdančiu režimu ir dėl šios aplinkybės nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį. 173. Negalima pritarti ir Komisijos argumentui dėl Jungtinių Tautų Chartijos 41 straipsnio ir EB 301 straipsnio terminų sutapimo, iš kurio, jos nuomone, išplaukia, kad pastarasis yra platforma Bendrijai įgyvendinant bet kurią Saugumo Tarybos priimtą priemonę, reikalaujančią Bendrijos veiksmo. 174. Iš tikro EB 301 straipsnyje konkrečiai numatomas ekonominių santykių nutraukimas „su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis“, nors tokio pasakymo nėra Jungtinių Tautų Chartijos 41 straipsnyje. 175. Be to, kitais atžvilgiais Jungtinių Tautų Chartijos 41 straipsnio taikymo sritis taip pat nesutampa su EB 301 straipsnio, nes pirmojoje nuostatoje leidžiama priimti kelias priemones, nenumatytas antrojoje, įskaitant iš esmės kitokias nuostatas nei tos, kuriomis siekiama nutraukti ar apriboti ekonominius santykius su trečiąja šalimi, kaip antai diplomatinių santykių nutraukimą. 176. Reikia atmesti ir Komisijos argumentą, kad EB 301 straipsnis nustato procedūrinę sąsają tarp Bendrijos ir Sąjungos ir todėl šią nuostatą reikią aiškinti taip pat plačiai kaip ir atitinkamą Bendrijos kompetenciją, įskaitant susijusią su bendrąja prekybos politika ir laisvu kapitalo judėjimu. 177. Toks EB 301 straipsnio aiškinimas gali susiaurinti šios nuostatos taikymo sritį ir veiksmingumą, nes joje, atsižvelgiant į patį tekstą, numatomas ekonominius santykius su trečiosiomis šalimis paveikiančių priemonių priėmimas, kurios gali būti labai įvairios, ir todėl a priori neturi būti ribojamos sritimis, susijusiomis su kita materialine Bendrijos kompetencijos dalimi, kaip antai bendrosios prekybos politikos ar laisvo kapitalo judėjimo sritimi. 178. Tokio aiškinimo nepagrindžia ir EB 301 straipsnio tekstas, nes šis Bendrijai suteikia materialinę kompetenciją, kurios apimtis yra iš principo autonominė kitos Bendrijos kompetencijos atžvilgiu. 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (byla C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351) EB 60 ir 301 straipsniai (dabar – SESV 75 ir 215 straipsniai) – „Trečiųjų šalių“ sąvoka ir jos apimtis pagal EB 60 ir 301 straipsnius (dabar – SESV 75 ir 215 straipsniai) <...> 43. Iš tikrųjų, kaip skundžiamo sprendimo 61 punkte priminė Bendrasis Teismas, remiantis Teisingumo Teismo praktika „trečiųjų šalių“ sąvoka pagal EB 60 ir 301 straipsnius [dabar SESV 75 ir 215 straipsniai] gali apimti tokios šalies vadovus ir su šiais vadovais susijusius arba tiesiogiai ar netiesiogiai jų kontroliuojamus privačius asmenis ir subjektus123. 44. Atsižvelgdamas būtent į šią teismo praktiką Bendrasis Teismas išnagrinėjo, ar tarp apelianto ir Mianmaro Sąjungos Respublikos vadovų egzistavo pakankamas ryšys, kuriuo būtų galima pateisinti EB 60 ir 301 straipsnių pagrindu priimtų ribojamųjų priemonių taikymą šiam apeliantui. 45. Nagrinėjant šį apeliacinį skundą reikia nustatyti, ar skundžiamo sprendimo 66 ir 67 punktuose nusprendęs, jog egzistuoja prezumpcija, kad Mianmaro karinio režimo svarbių įmonių vadovų šeimos nariai gauna naudos iš šių vadovų užimamų pareigų, todėl nėra kliūčių manyti, jog jie taip pat gauna 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351, 166 p. 123


naudos iš šios šalies vyriausybės ekonominės politikos, Bendrasis Teismas teisingai taikė Teisingumo Teismo praktiką dėl EB 60 ir 301 straipsnių taikymo srities, įtvirtintą pirmiausia minėtame Sprendime Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją124. <...> 53. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs, kad, atsižvelgiant į EB 60 ir 301 straipsnių tekstą, būtent į juose esančias sąvokas „trečiųjų šalių atžvilgiu“ ir „su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis“, šiose nuostatose numatytas priemonių prieš trečiąsias šalis priėmimas, o antroji sąvoka gali apimti tokios šalies vadovus ir su šiais vadovais susijusius arba tiesiogiai ar netiesiogiai jų kontroliuojamus privačius asmenis ir organizacijas125. <...> 55. Pagal šio sprendimo 53 punkte primintą Teisingumo Teismo praktiką126 negalima atmesti galimybės, kad kai kurių įmonių vadovams gali būti taikomos remiantis EB 60 ir 301 straipsniais priimtos ribojamosios priemonės, jei įrodyta, kad jie susiję su Mianmaro Sąjungos Respublikos vadovais arba kad šių įmonių veikla priklausoma nuo šių vadovų. 56. Tačiau į ginčijamo reglamento127 VI priedo sąrašą įrašytų įmonių vadovų šeimos nariams lėšų įšaldymo priemonės taikomos tik dėl to, kad jie priklauso asmenų, savo ruožtu susijusių su minėtais nacionaliniais vadovais, šeimai. <...> 60. Tiesa, kad minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 166 punkte Teisingumo Teismas plačiai išaiškino EB 60 ir 301 straipsnius, nes į šiuose straipsniuose vartojamą sąvoką „trečiosios šalys“ įtraukė tokių šalių vadovus ir su šiais vadovais susijusius arba tiesiogiai ar netiesiogiai jų kontroliuojamus privačius asmenis ir organizacijas, tačiau šiam aiškinimui turėjo būti taikomi reikalavimai, skirti užtikrinti, kad EB 60 ir 301 straipsniai būtų taikomi atsižvelgiant į jiems priskirtą tikslą. 61. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas atmetė Komisijos požiūrį, pagal kurį pakanka, jog susijusios ribojamosios priemonės būtų taikomos trečiosiose šalyse esantiems arba su jomis kitokiu pagrindu susijusiems asmenims arba organizacijoms, kad būtų galima pripažinti, jog jos priimtos trečiųjų šalių atžvilgiu, kaip tai suprantama pagal EB 60 ir 301 straipsnius128. 62. Teisingumo Teismo manymu, toks EB 60 ir 301 straipsnių aiškinimas šioms nuostatoms suteiktų pernelyg plačią taikymo sritį ir juo visiškai neatsižvelgiama į iš paties teksto išplaukiantį reikalavimą, kad remiantis šiomis nuostatomis priimamos priemonės būtų nukreiptos prieš trečiąsias šalis129. 63. Iš to darytina išvada, jog/<...> tam, kad priemones prieš fizinius asmenis, kaip ribojamąsias priemones trečiųjų šalių atžvilgiu, būtų galima priimti remiantis EB 60 ir 301 straipsniais, jos turi būti skirtos tik šių šalių vadovams ir su šiais vadovais susijusiems asmenims130. 64. Šiuo reikalavimu užtikrinamas pakankamas atitinkamų asmenų ir trečiosios šalies, kuriai skirtos Sąjungos priimamos ribojamosios priemonės, ryšys ir užkertamas kelias pernelyg plačiam EB 60 ir 301 straipsnių aiškinimui, kuris prieštarauja Teisingumo Teismo praktikai. 65. Pripažindamas, jog galima preziumuoti, kad svarbių įmonių vadovų šeimos nariai taip pat gauna naudos iš vyriausybės ekonominės politikos, Bendrasis Teismas išplėtė fizinių asmenų, kuriems gali būti taikomos tikslinės ribojamosios priemonės, kategoriją. 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351 125 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351, 166 p. 126 T.y. 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (byla C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351) 127 2008 m. vasario 25 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 194/2008 dėl ribojančių priemonių Birmai (Mianmarui) atnaujinimo ir sustiprinimo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 817/2006 (OL 2008, L 66, p. 1). 128 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351, 168 p. 129 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351, 168 p. 130 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351, 166 p. 124


66. <...> priemonių taikymas fiziniams asmenims vien dėl jų šeiminio ryšio su atitinkamos trečiosios šalies vadovais susijusiais asmenimis, neatsižvelgiant į jų asmeninį elgesį, prieštarauja Teisingumo Teismo praktikai, susijusiai su EB 60 ir 301 straipsniais. <...> 68. Be to, minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 168 punkte nuspręsdamas, kad trečiųjų šalių atžvilgiu priimtos ribojamosios priemonės negali būti taikomos su atitinkama šalimi „kitokiu pagrindu“ susijusiems asmenims, Teisingumo Teismas norėjo apriboti fizinių asmenų, kuriems gali būti taikomos tikslinės ribojamosios priemonės, kategorijas tik tais asmenimis, kurių ryšys su atitinkama trečiąja šalimi yra akivaizdus, t. y. trečiųjų šalių vadovais ir su šiais vadovais susijusiais asmenimis. <...> 70. Todėl apelianto lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo priemonė remiantis EB 60 ir 301 straipsniais sankcijas trečiosioms šalims nustatančiame reglamente gali būti numatyta tik remiantis konkrečiomis ir tiksliomis aplinkybėmis, leidžiančiomis nustatyti, kad šis apeliantas gauna naudos iš Mianmaro Sąjungos Respublikos vadovų ekonominės politikos. 2012 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Pye Phyo Tay Za prieš Tarybą (byla C-376/10 P, Rink., p.) 17.4. 17.5. Informacijos BUSP srityje viešumas

Turinys

Informacijos, susijusios su terorizmu įtariamais asmenimis ar subjektais, viešumas – Sprendimas 2002/848/EB <...> 34. Priešingai nei tvirtina apeliantas, atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką, Pirmosios instancijos teismas dėl Tarybos sprendimo, kuriuo, remiantis viena iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkte 131 numatytų išimčių, susijusių su visuomenės interesu, atsisakoma visuomenei suteikti galimybę susipažinti su dokumentu, teisminės kontrolės apimties ginčijamo sprendimo 46 punkte teisingai nusprendė, kad Taryba turi turėti plačią diskreciją nustatydama, ar dokumentų, patenkančių į minėtų / [Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkte 132 numatytų] išimčių sritis, atskleidimas gali pažeisti visuomenės interesą. Ginčijamo sprendimo 47 punkte Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nusprendė, jog Bendrijos teismo teisėtumo kontrolė, vykdoma tokio sprendimo atžvilgiu, turi apsiriboti procedūros ir motyvavimo taisyklių 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL 2004 m. specialusis leidimas, 1 skyrius, 3 tomas, p. 331) (toliau – Reglamentas Nr. 1049/2001). Sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos reglamento 4 straipsnio 1 dalis: „1. Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga: a) visuomenės intereso, susijusio su: – visuomenės saugumu, – gynybos ir kariniais reikalais, – tarptautiniais santykiais, – Bendrijos arba valstybės narės finansine, pinigų ar ekonomine politika; <...>“ 132 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL 2004 m. specialusis leidimas, 1 skyrius, 3 tomas, p. 331) (toliau – Reglamentas Nr. 1049/2001). Sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos reglamento 4 straipsnio 1 dalis: „1. Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga: a) visuomenės intereso, susijusio su: – visuomenės saugumu, – gynybos ir kariniais reikalais, – tarptautiniais santykiais, – Bendrijos arba valstybės narės finansine, pinigų ar ekonomine politika; <...>“ 131


laikymosi, faktinių aplinkybių tikslumo, o taip pat akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes arba piktnaudžiavimo įgaliojimais nebuvimo patikrinimu. <...> 42. Antra, kalbant apie argumentą, kurį apeliantas bando grįsti aplinkybe, jog visi prašomi dokumentai ir pirmas sprendimas dėl atsisakymo patenka į EB sutarties taikymo sritį, o ne į užsienio politikos ir bendrojo saugumo sritį, pakanka nurodyti, jog tokia aplinkybė nėra patvirtinta šioje byloje. Taryba šiuo klausimu pabrėžė, kad Sprendimas 2002/848, kuriuo apeliantas buvo įtrauktas į ginčijamą sąrašą, iš tikrųjų yra glaudžiai susijęs su 2002 m. spalio 28 d. Tarybos bendrąja pozicija 2002/847/BUSP, atnaujinančia Bendrąją poziciją 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu ir panaikinančią Bendrąją poziciją 2002/462/BUSP (OL 2002, L 295, p. 1). <...> 66. Iš tikrųjų Pirmosios instancijos teismas, šio sprendimo 77 punkte tvirtindamas, kad neabejotinai galima pripažinti, jog valdžios institucijų turimi dokumentai, susiję su terorizmu įtariamais asmenimis ar subjektais ir priklausantys slapto pobūdžio dokumentų kategorijai Reglamento Nr. 1049/2001 9 straipsnio 133 prasme, neturi būti atskleisti visuomenei, siekiant nesumažinti operatyvinės kovos su terorizmu veiksmingumo bei nepakenkti visuomenės saugumo apsaugai, to paties sprendimo 78 punkte teisingai nusprendė, kad Taryba, atsisakydama suteikti galimybę susipažinti su prašomais dokumentais, susijusiais su visuomenės saugumu, nes juos atskleidus būtų pažeistas visuomenės interesas, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos. 2007 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Sison prieš Tarybą (byla C-266/05 P, Rink., 2007, p. I-01233) 17.5. 17.6. Subjektų, kurių atžvilgiu yra taikomos BUSP srities ES teisės aktuose numatytos sankcijos, teisės 17.6.1. Teisė į gynybą ES teisėkūros metu ir teisė į veiksmingą teisminę gynybą BUSP srityje Turinys Teisės į gynybą nacionalinėje teisėje ir ES teisėje santykis – Sankcijų netikėtumo būtinybė – Suinteresuotam asmeniui teikiamos informacijos turinys – Sprendimo teisėtumo teisminė kontrolė, siekiant užtikrinti asmenų teisę į veiksmingą teisminę gynybą – Lojalaus bendradarbiavimo principas BUSP srityje – Kaltinimų nepublikavimas 91. <...> Pagal [teisės į gynybą] principą bet kuris asmuo, kuriam gali būti taikoma sankcija, privalo turėti galimybę veiksmingai pateikti savo nuomonę dėl prieš jį surinktų įrodymų, kuriais grindžiama ši sankcija134. <...> 95. <...> garantija, susijusi su teisės į gynybą paisymu priimant sprendimą dėl lėšų įšaldymo pagal Reglamentą Nr. 2580/2001135 iš suinteresuotųjų asmenų negali būti atimta remiantis vieninteliu Sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos reglamento 9 straipsnis: „1. Slapto pobūdžio dokumentais yra laikomi iš institucijų arba jų įsteigtų agentūrų, iš valstybių narių, trečiųjų šalių arba tarptautinių organizacijų kilę dokumentai, kurie, priklausomai nuo atitinkamos institucijos taisyklių, klasifikuojami kaip „TRÈS SECRET/TOP SECRET“ (YPATINGAI SLAPTI), „SECRET“ (SLAPTI) arba „CONFIDENTIEL“ (KONFIDENCIALŪS), ir kurie gina esminius Europos Sąjungos arba vienos ar daugiau valstybių narių interesus 4 straipsnio 1 dalies a punkte minimose srityse, ypač susijusius su visuomenės saugumu, gynyba ir kariniais reikalais. <…> 3. Slapto pobūdžio dokumentai registruojami registre ir išduodami tiktai esant dokumento parengėjo sutikimui. 4. Institucija, nusprendusi neduoti leidimo susipažinti su slapto pobūdžio dokumentu, nurodo tokio savo sprendimo priežastis, nepažeisdama 4 straipsniu ginamų interesų. <…>“ 134 1994 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas Fiskano prieš Komisiją, C-135/92, Rink., 1994, p. I-2885, 3940 p. 135 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (OL 2004 m. specialusis leidimas, 18 skyrius, 1 133

tomas, p. 207 – 212)


pagrindu, <...> kad nei EŽTK, nei bendrieji Bendrijos teisės principai nesuteikia asmenims jokios teisės būti išklausytiems kol bus priimtas norminis teisės aktas136. <...> 111. [Teisė į veiksmingą teisminę gynybą] taikytina taip pat ir teroristine veikla įtariamų asmenų bei organizacijų lėšų įšaldymo priemonėms (šiuo klausimu žr. 2002 m. liepos 11 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto priimtų gairių dėl žmogaus teisių ir kovos su terorizmu XIV punktą). <...> 119. Suinteresuotojo asmens teisė į gynybą visų pirma turi būti veiksmingai garantuojama nacionalinėje procedūroje, kurios pabaigoje kompetentinga nacionalinė valdžios institucija priima sprendimą, numatytą Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje. Iš esmės šiame nacionaliniame lygyje suinteresuotajam asmeniui turi būti leista galiausiai pareikšti savo nuomonę dėl jo atžvilgiu turimų įrodymų, kuriais grindžiamas aptariamas sprendimas, nepažeidžiant galimų teisės į gynybą apribojimų, pagal nacionalinę teisę pateisinamų būtent viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar tarptautinių santykių išsaugojimo pagrindais137. 120. Vėliau suinteresuotojo asmens teisė į gynybą turi būti veiksmingai užtikrinta Bendrijos procedūroje, kurios pabaigoje Taryba priima sprendimą įtraukti arba išsaugoti su juo susijusius duomenis ginčijamame sąraše pagal Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį. Iš principo šioje procedūroje suinteresuotajam asmeniui tik turi būti suteikta galimybė tinkamai pareikšti savo nuomonę dėl teisinių aptariamos Bendrijos priemonės taikymo sąlygų, t. y. kalbant apie pradinį sprendimą įšaldyti lėšas – dėl tikslios informacijos ar bylos medžiagos, kurios parodo, kad jo atžvilgiu kompetentinga nacionalinė valdžios institucija priėmė sprendimą, atitinkantį Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies apibrėžimą, buvimo, o kalbant apie vėlesnius sprendimus palikti lėšas įšaldytas – dėl argumentų, pateisinančių suinteresuotojo asmens duomenų išsaugojimą ginčijamame sąraše. 121. Atvirkščiai, tiek, kiek aptariamas sprendimas susijęs su valstybės narės kompetentinga valdžios institucija, teisės į gynybą paisymas Bendrijos lygiu paprastai nereikalauja šiame etape, kad suinteresuotasis asmuo turėtu galimybę iš naujo pareikšti nuomonę dėl minėto sprendimo tinkamumo ir pagrįstumo, nes šie klausimai gali būti aptarti tik nacionaliniu lygiu atitinkamose valdžios institucijose arba suinteresuotajam asmeniui pateikus ieškinį – kompetentingame nacionaliniame teisme. Be to, iš principo Taryba neprivalo pareikšti nuomonės dėl valstybės narės teisės aktuose numatytos procedūros, pradėtos dėl suinteresuotojo asmens ir pasibaigusios minėtu sprendimu, teisėtumo ar dėl nacionalinių valdžios institucijų suinteresuotojo asmens pagrindinių teisių laikymosi. Šiuos įgaliojimus turi tik kompetentingi nacionaliniai teismai arba prireikus Europos žmogaus teisių teismas138. 122. Tiek, kiek Bendrijos lėšų įšaldymo priemonė yra priimta remiantis valstybės narės nacionalinės valdžios institucijos sprendimu, priimtu dėl tyrimų ir baudžiamųjų persekiojimų (labiau nei remiantis sprendimu dėl nuteisimo), teisės į gynybą paisymas irgi iš principo nereikalauja, kad suinteresuotasis asmuo galėtų išreikšti savo nuomonę dėl klausimo, ar šis sprendimas yra „paremtas rimtais ir patikimais įrodymais ir įkalčiais“, kaip numatyta Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje. Iš tikrųjų, nors šis elementas yra viena iš teisinių aptariamos priemonės taikymo sąlygų, Pirmosios instancijos teismas mano, kad būtų netinkama, atsižvelgiant į EB 10 straipsnyje [dabar ES sutarties 4 straipsnio 3 dalis] įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą, jam taikyti teisės į gynybą užtikrinimo sąlygą Bendrijos lygiu.

136

2005 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Ahmed Ali Yusuf ir Al Barakaat International Foundation prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Bendrijų Komisiją, T-306/01, Rink., 2005, p. II-03533, 322 p. 137 1998 m. liepos 10 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimas Tinnelly & Sons ir kt. ir McElduff ir kt. prieš Jungtinę Karalystę, Teismo praktikos rinkinys, A serija 1998-IV, 78 p 138 2003 m. balandžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Le Pen prieš Parlamentą, T-353/00, Rink., 2003, p. II-1729, 91 p., patvirtintas apeliacine tvarka 2005 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo sprendimu Le Pen prieš Parlamentą, C-208/03 P, Rink. p. I-6051


123. Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, kad pagal EB 10 straipsnį straipsnyje santykiams tarp valstybių narių ir institucijų nustatomos abipusės pareigos lojaliai bendradarbiauti139. Šis principas taikomas visuotinai ir taikytinas taip pat ES sutarties VI antraštinės dalies reguliuojamai BUSP sričiai, kuri, be to, visiškai paremta valstybių narių ir institucijų bendradarbiavimu140. <...> 125. <...> jei Taryba savo pradinį ar vėlesnius sprendimus įšaldyti lėšas pagrindžia informacija ar įrodymais, kurie jai valstybės narės atstovų buvo pateikti prieš tai jų nepateikus minėtai kompetentingai nacionalinei institucijai įvertinti, šie įrodymai turi būti laikomi naujais įrodymais, kurie iš principo turi būti pateikti ar išklausyti Bendrijos lygiu, nes tai nebuvo padaryta nacionaliniu lygiu. 126. <...> santykiuose tarp Bendrijos ir jos valstybių narių teisės į gynybą paisymas yra sąlygiškai ribotas Bendrijos procedūros dėl lėšų įšaldymo lygyje. Pradinio sprendimo įšaldyti lėšas atveju iš principo reikalaujama, kad, viena vertus, Taryba praneštų suinteresuotajam asmeniui tikslią informaciją ar supažindintų su bylos medžiagą, kurios rodo, kad valstybės narės kompetentinga institucija jo atžvilgiu priėmė sprendimą, atitinkantį Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje numatytą apibrėžimą, bei prireikus pateiktų 125 punkte aptartus naujus įrodymus ir, kita vertus, kad jam būtų suteikta galimybė tinkamai pareikšti savo nuomonę dėl šios informacijos ar bylos medžiagos. Vėlesnio sprendimo palikti lėšas įšaldytas atveju teisės į gynybą paisymas iš dalies reikalauja, viena vertus, kad suinteresuotajam asmeniui būtų pateikta informacija ar bylos medžiaga, kuri, Tarybos nuomone, pateisina jo duomenų išsaugojimą ginčijamuose sąrašuose bei prireikus 125 punkte aptarti nauji įrodymai, ir, kita vertus, kad jam būtų suteikta galimybė tinkamai pareikšti savo nuomonę šiais klausimais. 127. <...> tam tikri teisės į gynybą apribojimai gali būti teisėtai numatyti ir taikomi suinteresuotiesiems asmenims nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai nagrinėjamos tokios specialios ribojančios priemonės kaip antai asmenų, grupių ir organizacijų, kuriuos Taryba įvardijo kaip susijusius su teroristiniais aktais, lėšų ir finansinio turto įšaldymas. 128. <...> pagal Saugumo Tarybos rezoliuciją 1373 (2001) įkalčių pateikimas ir suinteresuotųjų asmenų apklausa iki pradinio sprendimo įšaldyti lėšas priėmimo galėtų pakenkti sankcijų veiksmingumui ir būtų nesuderinami su Bendrijos siekiamu bendro intereso tikslu. Pradinė lėšų įšaldymo priemonė vien savo pobūdžiu turi būti netikėta ir taikoma nedelsiant. Taigi apie tokios priemonės taikymą neturėtų būti iš anksto pranešama141. 129. Vis dėlto, kad suinteresuotieji asmenys galėtų tinkamai ginti savo teises pareikšdami ieškinį Pirmosios instancijos teisme, reikia, jog įkalčiai jiems būtų pateikti kuo anksčiau po pradinio sprendimo įšaldyti lėšas priėmimo arba kartu su juo (taip pat žr. 139 punktą). 130. Šiomis aplinkybėmis suinteresuotieji asmenys taip pat privalo turėti galimybę prašyti nedelsiant peržiūrėti pradinę jų lėšų įšaldymo priemonę142. Pirmosios instancijos teismas vis dėlto pripažįsta, kad pradinio sprendimo įšaldyti lėšas atveju nėra įpareigojimo oficialiai atlikti tokios apklausos a posteriori, atsižvelgiant į suinteresuotųjų asmenų galimybę nedelsiant pareikšti ieškinį Pirmosios instancijos teisme, kuri užtikrina pusiausvyrą tarp į ginčijamą sąrašą įtrauktų asmenų pagrindinių teisių garantijos ir būtinybės imtis prevencinių kovos su tarptautiniu terorizmu priemonių143. 2003 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Airija prieš Komisiją, C-339/00, Rink., 2003, p. I-11757, 71 ir 72 p. 140 2005 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Pupino, C-105/03, Rink., 2005, p. I-5285, 42 p. 141 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Ahmed Ali Yusuf ir Al Barakaat International Foundation prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Bendrijų Komisiją, T-306/01, Rink., 2005, p. II-03533, 308 p.; 1980 m. birželio 26 d. generalinio advokato J.-P. Warner išvada byloje National Panasonic prieš Komisiją, 136/79, Rink., 1980, p. 2033, 2061, 2068, 2069 142 2000 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas F prieš Komisiją, T-211/98, Rink., 2000, VT, p. I-A-107 ir II-471, 34 p.; 2001 m. spalio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas X prieš ECB, T-333/99, Rink., 2001, p. II-3021, 183 p.; 2002 m. balandžio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Campolargo prieš Komisiją (byla T-372/00, Rink. VT, p. I-A-49 ir II-223, 32 p. 143 1980 m. birželio 26 d. generalinio advokato J.-P. Warner išvada byloje National Panasonic prieš Komisiją, 136/79, Rink., 1980, p. 2069 139


<...> 131. <...> ankstesni argumentai nėra svarbūs Tarybos priimtiems vėlesniems sprendimams palikti lėšas įšaldytas, kurie turi būti reguliariai arba bent kartą per šešis mėnesius peržiūrimi siekiant užtikrinti, kad yra pagrindo išsaugoti su suinteresuotais asmenimis susijusius duomenis ginčijamame sąraše, numatytame pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį. Iš tikrųjų šiuo etapu lėšos jau yra įšaldytos, todėl nebūtina užtikrinti netikėtumo, kad būtų užtikrintas sankcijos veiksmingumas. Tad dėl bet kokio vėlesnio sprendimo palikti lėšas įšaldytas turi būti iš naujo apklausti suinteresuotieji asmenys ir pateikti nauji įkalčiai. <...> 133. <...> šios bylos aplinkybėmis nagrinėjant apsaugos priemonę, kovoje su terorizmu ribojančią tam tikrų asmenų, grupių ir organizacijų disponavimą jų turtu, privalomi Bendrijos ir jos valstybių narių saugumo arba jų tarptautinių santykių išsaugojimo reikalavimai gali prieštarauti tam tikrų įkalčių suinteresuotiesiems asmenims pateikimui ir šių asmenų apklausai dėl šių įkalčių per administracinę procedūrą144. 134. Šie apribojimai atitinka bendras valstybėms narėms konstitucines tradicijas ir, kaip tai nurodė Taryba ir Jungtinė Karalystė, prieš tai pažymėjusios, kad bendros teisės būti išklausytam išimtys administraciniame procese yra pripažįstamos daugelyje valstybių narių dėl viešojo intereso, viešosios tvarkos ar tarptautinių santykių išsaugojimo, arba dėl to, kad suteiktomis aptariamomis teisėmis yra arba gali būti pažeistas būsimo sprendimo tikslas (žr. 72 punkte nurodytus pavyzdžius). <...> 136. Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis šie argumentai visų pirma taikytini „rimtiems ir patikimiems įrodymams ar įkaičiams“, kuriais paremiamas nacionalinis sprendimas pradėti tyrimą ar baudžiamąjį persekiojimą, apie kurį buvo pranešta Tarybai, tačiau suprantama, kad //<...> galimybės susipažinti su šia informacija apribojimai gali taip pat būti susiję su sprendimo tiksliu turiniu, konkrečiais motyvais arba netgi su jį priėmusios institucijos tapatybe. <...> [T]am tikromis labai ypatingomis aplinkybėmis valstybės narės ar trečiosios valstybės, kurioje kompetentinga institucija asmens atžvilgiu priėmė sprendimą, nurodymas, pateikiant suinteresuotajam asmeniui konfidencialią informaciją, kuria jis gali netinkamai pasinaudoti, gali pakenkti valstybės saugumui. <...> 137. <...> bendras teisės į gynybą paisymo principas reikalauja, jog 126 punkte nurodyti įkalčiai, jei įmanoma, būtų pateikti suinteresuotajam asmeniui kuo greičiau po pradinio sprendimo įšaldyti lėšas priėmimo arba kartu su juo, jei imperatyvūs Bendrijos arba jos valstybių narių saugumo arba jų tarptautinių santykių išsaugojimo reikalavimai tam neprieštarauja. Esant toms pačioms sąlygoms prieš priimant kiekvieną vėlesnį sprendimą palikti lėšas įšaldytas turi būti pateikiami nauji įkalčiai ir apklausiama iš naujo. Atvirkščiai, teisės į gynybą laikymasis nereikalauja, kad įkalčiai būtų pateikti suinteresuotajam asmeniui iki pradinio sprendimo įšaldyti lėšas priėmimo arba kad jis šiomis aplinkybėmis oficialiai būtų išklausytas a posteriori. <...> 146. Darytina išvada, kad iš principo priemonės dėl lėšų įšaldymo pagal Reglamentą Nr. 2580/2001 motyvuose turi būti nurodytos ne tik šio reglamento teisinės taikymo sąlygos, bet ir priežastys, dėl kurių Taryba, pasinaudodama savo diskrecijos teise vertinti, mano, jog suinteresuotajam asmeniui turi būti taikoma tokia priemonė. 147. <...> išsamus kaltinimų suinteresuotajam asmeniui išdėstymas galėtų ne tik prieštarauti privalomiems bendrojo intereso pagrindams, o tai bus aptarta 148 punkte, bet ir pažeisti teisėtus aptariamų asmenų ir organizacijų interesus, nes gali rimtai pakenkti jų reputacijai. Todėl reiktų pripažinti, kad tik [sprendimo, kuriuo numatomos sankcijos] rezoliucinė dalis bei 143 punkte nurodyto pobūdžio bendri argumentai turi būti nurodyti Oficialiame leidinyje paskelbtoje sprendimo dėl lėšų įšaldymo versijoje, nes suprantama, kad specialūs ir konkretūs sprendimo motyvai turi būti pranešti suinteresuotiesiems asmenims kitu tinkamu būdu. 148. <...> [Argumentai, nurodyti 133-137 punktuose, dėl teisės į gynybą paisymo principo apribojimų] mutatis mutandis galioja pareigai motyvuoti taikytinų apribojimų atžvilgiu.

2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Ahmed Ali Yusuf ir Al Barakaat International Foundation prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Bendrijų Komisiją, T-306/01, Rink., 2005, p. II-03533, 320 p. 144


<...> 151. Iš viso to, kas pasakyta, darytina išvada, kad pradinio sprendimo įšaldyti lėšas motyvuose turi būti specialiai ir konkrečiai nurodytas kiekvienas iš 116 punkte145 aptartų elementų bei prireikus 125 ir 126 punktuose numatyti elementai ir priežastys, dėl kurių, savo diskrecija atlikusi įvertinimą, Taryba mano, kad ši priemonė turi būti taikoma suinteresuotiesiems asmenims, išskyrus atvejus, kai privalomi Bendrijos ir jos valstybių narių saugumo arba su jų tarptautinių santykių išsaugojimu susiję pagrindai tam prieštarauja bei atsižvelgiant į 147 punkte išdėstytus argumentus. Be to, vėlesnio sprendimo palikti lėšas įšaldytas motyvuose turi būti nurodytos specialios ir konkrečios priežastys, dėl kurių Taryba, atlikusi pakartotinį tyrimą, mano, kad suinteresuotųjų asmenų lėšos lieka įšaldytos pagrįstai. <...> 154. <...> nagrinėjamo sprendimo teisėtumo teisminė kontrolė apima tiek jį pagrindžiančių faktų bei aplinkybių vertinimą, tiek įrodymų bei informacijos, kuriais pagrįstas šis įvertinimas, patikrinimą. <...> Pirmosios instancijos teismas taip pat turi įsitikinti, kad buvo paisyta teisės į gynybą ir reikalavimo motyvuoti bei prireikus, kad privalomi reikalavimai, kuriais Taryba išimtinai rėmėsi norėdama išvengti šios pareigos, buvo pagrįsti. 155. <...> ši kontrolė <...> yra vienintelė procesinė garantija, leidžianti užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp kovos su tarptautiniu terorizmu reikalavimų ir pagrindinių teisių apsaugos. Kadangi Tarybos nustatyti suinteresuotųjų asmenų teisės į gynybą apribojimai turi būti atsveriami griežtos nepriklausomo ir nešališko teismo kontrolės 146 , Bendrijos teismui turi būti suteikta galimybė kontroliuoti priemonių dėl lėšų įšaldymo teisėtumą ir pagrįstumą, nesant galimybės jam pareikšti prieštaravimą dėl to, kad Tarybos naudojami įrodymai ir informacija yra slapti ar konfidencialūs. 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimas Organisation des Modjahedines du peuple d'Iran prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla T-228/02, Rink., 2006, p. II-04665) Bendroji pozicija 2001/931/BUSP – Aukos statusas EŽTK 34 straipsnio prasme – Teisminės apsaugos veiksmingumo būtinumas – Tikslus asmenų, kuriems taikomos sankcijos, nustatymas <...> 80. Remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika, EŽTK 34 straipsnis 147 bendrai reikalauja, kad tam, jog pareiškėjas būtų pripažintas auka šio straipsnio prasme, jis turi nurodyti, jog nukentėjo nuo jau padaryto EŽTK pažeidimo148. Tik ypatingomis aplinkybėmis būsimo pažeidimo pavojus vis dėlto gali suteikti pareiškėjui EŽTK pažeidimo aukos statusą 149 . Tačiau iš Europos žmogaus teisių teismo praktikos matyti, kad asmenys, kurie teigia esą susiję su subjektu, nurodytu prie Bendrosios pozicijos 2001/931 pridėtame sąraše, nors jų pačių ten nėra, nėra aukos EŽTK 34 straipsnio prasme ir todėl jų ieškiniai nepriimtini150. <...> 110. <...> teisminės apsaugos veiksmingumas yra dar svarbesnis, nes Reglamentu Nr. 2580/2001 numatytos ribojančios priemonės, sukelia sunkias pasekmes. Ne tik sudaromos kliūtys visiems šiame reglamente numatytų asmenų, grupių ir susivienijimų finansiniams sandoriams ir „116. <...> sąrašas turi būti sudaromas remiantis tikslia informacija ar atitinkamos bylos medžiaga, kurios rodo, kad kompetentinga institucija dėl atitinkamų asmenų, grupių ir organizacijų yra priėmusi sprendimą, remdamasi rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais, pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą dėl teroristinio akto, pasikėsinimo padaryti, dalyvauti ar padėti darant tokią veiką arba nubausti už tokius veiksmus. <...>“ 146 2006 m. gegužės 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Eurofood, C-341/04, Rink., 2006, p. I-3813, 66 p. 147 EŽTK 34 straipsnis. Kiekvienas fizinis asmuo, nevyriausybinės organizacijos ar grupės asmenų, teigiantys, kad jie yra vienos iš Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių padaryto Konvencijoje ir jos protokoluose įtvirtintų teisių pažeidimo auka, gali pateikti (Europos žmogaus teisių) Teismui individualią peticiją. Aukštosios Susitariančiosios šalys įsipareigoja niekaip netrukdyti veiksmingai pasinaudoti šia teise. 148 1978 m. rugsėjo 6 d. EŽTK sprendimas Klass ir kt. prieš Vokietiją, Serija A Nr. 28, 33 p. 149 1995 m. gruodžio 4 d. Europos žmogaus teisių komisijos sprendimas Noël Narvii Tauira ir kt. prieš Prancūziją, ieškinys Nr. 28204/95, Décisions et rapports (DR) 83-A, p. 112, 130 150 2002 m. gegužės 23 d. EŽTK sprendimas Segi ir kt. bei Gestoras Pro-Amnistia ir kt. prieš 15 Europos Sąjungos valstybių, ieškiniai Nr. 6422/02 ir 9916/02, Recueil des arrêts et décisions 2002-V 145


finansinėms paslaugoms, bet ir pakenkiama jų reputacijai bei politinei veiklai dėl to, kad jie įvardijami kaip teroristai. 111. Pagal Reglamento Nr. 2580/2001151 2 straipsnio 3 dalį, skaitomą kartu su bendrosios pozicijos 1 straipsnio 4–6 dalimis, asmuo, grupė ar susivienijimas gali būti įtraukiami į ginčijamą sąrašą tik pateikus tam tikrus įrodymus ir nepažeidžiant tikslaus nurodytų asmenų, grupių ar susivienijimų nustatymo. Be to, patikslinama, kad asmens, grupės ar susivienijimo vardas ir pavardę ar pavadinimas gali būti paliekami šiame sąraše tik su sąlyga, kad Taryba reguliariai peržiūri jų padėtį. Teismui turi būti suteikta galimybė visa tai kontroliuoti. 2007 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Osman Ocalan, veikiantis Kurdistano darbininkų partijos (Kurdistan Workers' Party) (PKK) vardu ir Serif Vanly, veikiantis Kurdistano nacionalinio kongreso (Kurdistan National Congress) (KNK) vardu prieš Tarybą (byla C-229/05 P, Rink., 2007, p. I-00439) Teisė kreiptis į Jungtinių Tautų sistemos Sankcijų komitetą ir teisės į gynybą ES teisminėse institucijose santykis – Pareigos pranešti motyvus būtinumas – Ribojančių priemonių netikėtumas ir taikymas nedelsiant – Bendrijos teisminė kontrolė – Teisė į gynybą ir veiksmingos teisminės apsaugos principas <...> 321. <...> Sankcijų komiteto peržiūrėjimo procedūros egzistavimas šios Jungtinių Tautų sistemos kontekste, net atsižvelgiant į jos nesenus pakeitimus, negali būti bendro imuniteto nuo jurisdikcijos Bendrijos vidaus teisinėje sistemoje priežastis. 322. Iš tikro toks imunitetas, kuris būtų didelė EB sutartyje numatytos pagrindinių teisių apsaugos sistemos išimtis, nėra pagrįstas, nes ši patikrinimo procedūra aiškiai nesuteikia teisminės apsaugos garantijų. 323. Nors bet kuris asmuo ar organizacija gali tiesiogiai kreiptis į Sankcijų komitetą per vadinamąjį „centrinį“ tašką pateikdama prašymą išbraukti iš sąrašo, reikia pripažinti, kad šio komiteto procedūra iš esmės lieka diplomatinė ir tarpvalstybinė, nes suinteresuotieji asmenys ar organizacijos neturi realios galimybės ginti savo teisių, o šis komitetas priima sprendimus bendru sutarimu, kiekvienam nariui turint veto teisę. 324. Šiuo klausimu iš Sankcijų komiteto gairių su naujausiais 2007 m. vasario 12 d. pakeitimais išplaukia, kad prašymą išbraukti pateikęs ieškovas nei kaip nors gali užtikrinti savo teisių Sankcijų komiteto procedūroje, nei būti šiais tikslais atstovaujamas, nes tik jo pilietybės arba gyvenamosios vietos valstybė turi galimybę prireikus pateikti pastabas dėl šio prašymo. 325. Be to, šios gairės Sankcijų komiteto neįpareigoja nei pranešti tam ieškovui priežastis ir įrodymus, pagrindžiančius jo įrašymą į sąrašą, nei leisti net ribotai susipažinti su šiais duomenimis. Galiausiai šis komitetas neturi jokios pareigos motyvuoti sprendimą atmesti prašymą išbraukti. <...> 326. Iš to, kas nurodyta, išplaukia, kad / <...> pagal EB sutartimi jiems suteiktą kompetenciją Bendrijos teismai privalo užtikrinti iš principo visišką visų Bendrijos teisės aktų teisėtumo kontrolę pagrindinių teisių, kurios yra sudėtinė bendrųjų Bendrijos teisės principų dalis, atžvilgiu, įskaitant tokius Bendrijos aktus, kuriais, kaip ginčijamu reglamentu, siekiama įgyvendinti pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtas Saugumo Tarybos rezoliucijas.

151

2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu ( OL 2004 m. specialusis leidimas, 18 skyrius, 1 tomas, p. 207 – 212)


<...> 336. <...> atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką kitose srityse 152 , šiuo atveju reikia padaryti išvadą, kad teisminės apsaugos, kuri turi būti vykdoma, be kita ko, motyvų, kuriais šiuo atveju grindžiamas asmens arba organizacijos vardo įrašymas į ginčijamo reglamento I priede esantį sąrašą, dėl kurio atitinkamiems asmenims taikoma ribojančių priemonių visuma, teisėtumo atžvilgiu, veiksmingumas reiškia, kad atitinkama Bendrijos institucija privalo šiuos motyvus pranešti suinteresuotajam asmeniui arba organizacijai, kai tik įmanoma, arba įrašymo momentu, arba bent jau kuo greičiau po to, kad suinteresuotieji asmenys galėtų pasinaudoti teise kreiptis į teismą per nustatytą terminą. 337. <...> pareigos pranešti motyvus laikymasis būtinas <...>, kad asmenys, kuriems ribojančios priemonės taikomos, galėtų kuo geresnėmis sąlygomis ginti savo teises ir visiškai susipažinę su informacija nuspręsti, ar reikia kreiptis į Bendrijos teismą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Heylens ir kt. 15 punktą), ir tam, kad pastarasis galėtų visiškai vykdyti atitinkamo Bendrijos akto teisėtumo kontrolę, o tai jis privalo daryti pagal EB sutartį. 338. Dėl teisės į gynybą ir, visų pirmą, teisės būti išklausytam, pažymėtina, kad tokių ribojančių priemonių, kokias nustato ginčijamas reglamentas153, atveju iš Bendrijos institucijų nereikalaujama šių motyvų pranešti iš anksto, iki asmenį arba organizaciją įrašant į šį sąrašą. 339. <...> toks išankstinis pranešimas pakenktų šiuo reglamentu nustatytų lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo priemonių veiksmingumui. 340. Siekiant šio reglamento tikslo, šios [ribojančios] priemonės savo pobūdžiu turi būti netikėtos ir, kaip Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, nedelsiant taikomos154. <...> 342. Be to, Bendrijos akto, kuriuo siekiama įgyvendinti Saugumo Tarybos rezoliuciją, priimtą kovos su terorizmu kontekste, atveju viršesni su saugumu ar Bendrijos ir jos valstybių narių užsienio santykiais susiję motyvai gali neleisti suinteresuotiesiems asmenims perduoti kai kurios informacijos ir išklausyti dėl jos teikiamus jų paaiškinimus. 343. Tačiau, kalbant apie veiksmingos teisinės apsaugos principo laikymąsi, tai nereiškia, kad tokioms ribojančioms priemonėms, kokias nustato ginčijamas reglamentas 155 , netaikoma jokia Bendrijos teismo kontrolė, jei teigiama, kad jas numatantis aktas yra susijęs su nacionaliniu saugumu arba terorizmu. 344. Tačiau tokiu atveju Bendrijos teismas, vykdydamas teisminę kontrolę, turi įgyvendinti priemones, kurios leistų suderinti, viena vertus, teisėtą saugumo rūpestį dėl informacijos, į kurią atsižvelgta priimant susijusį aktą, pobūdžio ir šaltinių ir, antra vertus, būtinybę leisti teisės subjektui pakankamai pasinaudoti procedūros taisyklėmis156.

1987 m. spalio 15 d. Sprendimas Heylens ir kt., 222/86, Rink., 1987, p. 4097, 15 p.; 2005 m. birželio 28 d. Sprendimas Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02 P iki C-208/02 P ir C-213/02 P, Rink. p. I-5425, 462 ir 463 p. 153 2002 m. gegužės 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 881/2002, nustatančio tam tikras specialias ribojančias priemones, taikomas tam tikriems asmenims ir subjektams, susijusiems su Osama bin Ladenu, Al-Qaida tinklu ir Talibanu, ir panaikinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 467/2001, uždraudžiantį tam tikrų prekių ir paslaugų eksportą į Afganistaną, sustiprinantį skrydžių uždraudimą ir pratęsiantį Afganistano Talibano lėšų ir kitų finansinių išteklių įšaldymą (OL 2004 m. specialus leidimas 18 skyrius, 1 tomas, p. 294) (toliau - Reglamentas (EB) Nr. 881/2002 arba Reglamentas Nr. 881/2002). 154 2007 m. spalio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Gerda Möllendorf ir Christiane Möllendorf-Niehuus, C-117/06, Rink., 2007, p. I-08361, 63 p. 155 2002 m. gegužės 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 881/2002, nustatančio tam tikras specialias ribojančias priemones, taikomas tam tikriems asmenims ir subjektams, susijusiems su Osama bin Ladenu, Al-Qaida tinklu ir Talibanu, ir panaikinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 467/2001, uždraudžiantį tam tikrų prekių ir paslaugų eksportą į Afganistaną, sustiprinantį skrydžių uždraudimą ir pratęsiantį Afganistano Talibano lėšų ir kitų finansinių išteklių įšaldymą (OL 2004 m. specialus leidimas 18 skyrius, 1 tomas, p. 294) (toliau - Reglamentas (EB) Nr. 881/2002 arba Reglamentas Nr. 881/2002). 156 1996 m. lapkričio 15 d. EŽTT sprendimą Chahal prieš Jungtinę Karalystę, Recueil des arrêts et décisions 1996-V, § 131 152


<...> 349. <...> nepranešus apie prieš [asmenis, kuriems taikomos sankcijos] surinktus įrodymus ir atsižvelgiant į šio sprendimo 336 ir 337 punktuose jau minėtus ryšius tarp teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę apsaugą, apeliantai taip pat negalėjo tinkamomis sąlygomis ginti savo teisių Bendrijos teisme šios informacijos atžvilgiu, taigi reikia pripažinti, kad buvo pažeista ši teisė į veiksmingą teisminę apsaugą. 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (byla C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351) Įrodinėjimo našta priimant sprendimus dėl lėšų įšaldymo <...> 134. <...> nors įrodinėjimo, jog asmens, grupės ar organizacijos lėšų įšaldymas yra arba lieka teisėtai pagrįstas pagal susijusius teisės aktus, pareiga tenka <...> Tarybai, šios pareigos dalykas lėšų įšaldymo procedūroje Bendrijos lygiu yra sąlyginai apribotas157. Pradinio sprendimo įšaldyti lėšas atveju jis iš esmės apima tikslią informaciją ar atitinkamos bylos medžiagą, kurios rodo, kad kompetentingos institucijos, atitinkančios Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies apibrėžimą, sprendimas buvo priimtas suinteresuotojo asmens atžvilgiu. Be to, po tyrimų priimto vėlesnio sprendimo dėl lėšų įšaldymo atveju įrodinėjimo pareiga iš esmės susijusi su tuo, ar lėšų įšaldymas lieka pagrįstas, atsižvelgiant į visas susijusias nagrinėjamo atvejo aplinkybes ir ypač į tolesnę kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimo eigą. 2008 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą (byla T-256/07, Rink., 2008, p. II-03019) Sprendimo įšaldyti lėšas teisėtumo kontrolė kaip procesinė garantija užtikrinant pagrindinių teisių apsaugą <...> 75. Nagrinėjamu atveju [sprendimo įšaldyti lėšas teisėtumo teisminė] kontrolė būtina dar ir dėl to, kad ji yra vienintelė procesinė garantija, leidžianti užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp kovos su tarptautiniu terorizmu reikalavimų ir pagrindinių teisių apsaugos. Kadangi Tarybos nustatyti suinteresuotųjų asmenų teisės į gynybą apribojimai turi būti atsveriami griežtos nepriklausomo ir nešališko teismo kontrolės158, Bendrijos teismui turi būti suteikta galimybė kontroliuoti priemonių dėl lėšų įšaldymo teisėtumą ir pagrįstumą, nesant galimybės jam pareikšti prieštaravimą dėl to, kad Tarybos naudojami įrodymai ir informacija yra slapti ar konfidencialūs159. 2008 m. gruodžio 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą (byla T-284/08, Rink., 2008, p. II-03487) Teisė į gynybą ir veiksmingą teisminę apsaugą <...> 89. Todėl reikia nuspręsti, kad ginčijamas reglamentas tiek, kiek jis susijęs su apeliantais, buvo priimtas nepateikiant jokios garantijos dėl juos kaltinančios informacijos suteikimo ar jų išklausymo šiuo klausimu; taigi reikia padaryti išvadą, kad šis reglamentas buvo priimtas taikant procedūrą, per 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą (byla T-228/02, Rink. p. II-4665, 126 p. 158 2006 m. gegužės 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Eurofood, C-341/04, Rink., 2006, p. I-3813, 66 p. 159 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą, T-228/02, Rink. p. II-4665, 155 p. 157


kurią nesilaikyta apeliantų pagrindinių gynybos teisių, o dėl to pažeistas ir veiksmingos teisminės apsaugos principas160. 2009 m. gruodžio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hassan prieš Tarybą ir Komisiją ir Ayadi prieš Tarybą (bylos C-399/06 P ir C-403/06 P, Rink., 2009, p. I-11393) Motyvų nepranešimas – Būtinumas priemonę taikyti netikėtai – Pareiga pranešti motyvus priimant sprendimą sąrašuose palikti asmenis, kuriems taikytinas lėšų įšaldymas <...> 61. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad priimdama pradinį sprendimą įšaldyti lėšas Taryba neprivalo atitinkamam asmeniui ar subjektui iš anksto pranešti apie motyvus, kuriais ketina pagrįsti šio asmens pavardės ar subjekto pavadinimo įtraukimą į Reglamento Nr. 2580/2001161 2 straipsnio 3 dalyje numatytą sąrašą. Iš tiesų dėl paties tokios priemonės pobūdžio, kad ji neprarastų savo veiksmingumo, būtina galimybė tokią priemonę priimti netikėtai ir nedelsiant taikyti. Tokiu atveju institucijai iš esmės užtenka pranešti atitinkamam asmeniui ar subjektui motyvus ir leisti jiems pasinaudoti teise būti išklausytiems priimant sprendimą arba iškart po to, kai sprendimas buvo priimtas. <...> 62. Tačiau priimant vėlesnį sprendimą įšaldyti lėšas, kuriuo Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje numatytame sąraše jau esantys asmens pavardė ar organizacijos pavadinimas jame paliekami, toks netikėtumas nebūtinas siekiant užtikrinti priemonės veiksmingumą, todėl prieš priimant tokį sprendimą iš esmės turi būti pateikti kaltinimai ir suteikta galimybė atitinkamam asmeniui ar subjektui būti išklausytiems. <...> 64. Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 103 punkte, kad apsaugos elementas, kurį užtikrina reikalavimas pranešti apie kaltinimus ir teisė pateikti pastabas prieš tokios ribojimus nustatančios priemonės, kaip antai ginčijamas sprendimas, priėmimą yra pagrindinis ir esminis teisės į gynybą elementas. Juo labiau kad tokios priemonės daro svarbią įtaką asmenų ir grupių, kurių atžvilgiu jos priimtos, teisėms ir laisvėms. <...> 67. <...> [teisės į gynybą] išimtis yra priimtina pradinių sprendimų įšaldyti lėšas atžvilgiu ir pateisinama būtinybe užtikrinti įšaldymo priemonių veiksmingumą ir galiausiai viršesniais su saugumu ar Sąjungos ir jos valstybių narių užsienio santykiais susijusiais motyvais 162 (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 342 punktą). <...> 71. Vis dėlto neginčijama, kad 2008 m. birželio 9 d. Taryba gavo iš Prancūzijos Respublikos naujos informacijos, susijusios su numanomų PMOI narių atžvilgiu Prancūzijoje pradėtomis ikiteisminio tyrimo procedūromis, kuri, šios valstybės narės manymu, galėjo pateisinti tai, kad ši organizacija būtų palikta Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje numatytame sąraše. 72. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Taryba turėjo labai greitai išnagrinėti šią naują informaciją, kad nuspręstų, ar ją galima laikyti kompetentingos institucijos sprendimu pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, kuriuo galima pagrįsti PMOI palikimą minėtame sąraše, ar šią grupę reikia nedelsiant iš to sąrašo išbraukti.

160

2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Yassin Abdullah Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Bendrijų Komisiją, sujungtos bylos C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-06351, 352 p. 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (OL 2004 m. specialusis leidimas, 18 skyrius, 1 tomas, p. 207 – 212)

161

2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink. p. I-6351, 342 p.

162


73. Nors, kaip tvirtina Prancūzijos Respublika, tiesa, kad bent jau nuo 2008 m. birželio 24 d. Taryba negalėjo palikti Sprendimo 2007/868163 be pagrindo ir turėjo kuo greičiau imtis atitinkamų veiksmų, vis dėlto, kaip tam pritaria, be kita ko, ši valstybė narė ir kaip teisingai skundžiamo sprendimo 42 punkte pažymi Pirmosios instancijos teismas, nei 2008 m. gegužės 7 d. Court of Appeal sprendimas, nei 2008 m. birželio 23 d. Home Secretary nutartis tuo metu taikomam Sprendimui 2007/868 nedarė poveikio automatiškai ir nedelsiant. 74. Iš tiesų pastarasis sprendimas toliau galiojo dėl Sąjungos institucijų teisės aktų teisėtumo prezumpcijos, kuri pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką reiškia, kad jie sukelia teisinių pasekmių, kol nėra pripažinti netekusiais galios, panaikinti patenkinus ieškinį dėl panaikinimo, paskelbti negaliojančiais prejudiciniu sprendimu arba netaikytinais patenkinus prieštaravimą dėl teisėtumo164. 75. Todėl atsižvelgiant į tai, kad, kaip priminta šio sprendimo 64 ir 65 punktuose, iš esmės labai svarbu užtikrinti teisę į gynybą, kai vykdoma procedūra, po kurios priimama ribojamoji priemonė, koks yra ginčijamas sprendimas, Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 39 ir 43 punktuose nusprendė, kad Taryba neįrodė, jog ginčijamą sprendimą reikėjo priimti taip skubiai, kad ši institucija niekaip negalėjo pranešti PMOI apie jos atžvilgiu gautus naujus įrodymus ir suteikti jai galimybės būti išklausytai prieš priimant ginčijamą sprendimą. 2011 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Prancūzijos Respublika prieš People's Mojahedin Organization of Iran (byla C-27/09 P, Rink. dar nepaskelbtas) Motyvavimo pareiga pagal SESV 296 straipsnį – Motyvų nebuvimo poveikis teisėtumo teisminei kontrolei – Baudžiamasis nuosprendis <...> 55. Nagrinėjamu atveju, kaip Taryba patvirtino per posėdį, motyvai dėl Reglamento Nr. 2580/2001 165 taikymo DHKP-C teisinių sąlygų, konkrečiai kalbant, dėl kompetentingos institucijos priimto sprendimo Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies prasme bei motyvų pareiškimai apie konkrečias ir aktualias priežastis, dėl kurių Taryba manė, kad DHKP-C įrašymas į Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje numatytą sąrašą buvo arba liko pagrįstas, nebuvo pateikti nė dėl vienos iš šio sprendimo 20 punkte nurodytos nuostatos. 56. Todėl kaltinamiesiems nebuvo pateikta informacija, reikalinga patikrinti DHKP-C įrašymo į šio reglamento 2 straipsnio 3 dalyje numatytą sąrašą laikotarpiu iki 2007 m. birželio 29 d. pagrįstumą, konkrečiai kalbant, šį įrašymą pagrindžiančių įrodymų tikslumą ir aktualumą, nepaisant aplinkybės, kad juo grindžiamas kaltinamasis aktas. Per posėdį Taryba pripažino, kad šie kaltinamieji taip pat turi teisę žinoti apie tokį įrašymą pagrindžiančius įrodymus. 57. Minėto įrašymo motyvų nebuvimas taip pat neleidžia atlikti tinkamos jo teisėtumo teisminės kontrolės, kuria, pirmiausia, siekiama patikrinti jį pagrindžiančias aplinkybes, įrodymus bei informaciją. Kaip per posėdį pažymėjo F, galimybė atlikti tokią kontrolę yra būtina, kad būtų galima užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp kovos su tarptautiniu terorizmu reikalavimų ir pagrindinių laisvių bei teisių apsaugos.

2007/868/EB: 2007 m. gruodžio 20 d. Tarybos sprendimas, įgyvendinantis Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantis Sprendimą 2007/445/EB (OL 2007, L 340, p. 100—103) 164 2008 m. vasario 12 d. Sprendimas CELF ir ministre de la Culture et de la Communication, C-199/06, Rink., 2008, p. I-469, 60 p. 165 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (OL 2004 m. specialusis leidimas, 18 skyrius, 1 tomas, p. 207 – 212) 163


<...> 59. Vis dėlto, net darant prielaidą, kad priimdama Sprendimą 2007/445166 Taryba siekė ištaisyti aptariamą įrašymo motyvų nebuvimą laikotarpiu iki 2007 m. birželio 29 d., šiuo sprendimu negalima remtis kartu su AWG 34 straipsnio 4 dalimi, siekiant pagrįsti baudžiamąjį nuosprendį už per minėtą laikotarpį padarytus nusikaltimus ir nepažeisti nuostatų, galinčių pagrįsti tokio pobūdžio nuosprendį, negaliojimo atgaline data principo167. 60. Iš tikrųjų, jei Sprendime 2007/445 būtų galima proceso pagrindinėje byloje tikslais pateikti motyvų pareiškimą dėl šio sprendimo 20 punkte nurodytų sprendimų, kurie laikotarpiu iki 2007 m. birželio 29 d. buvo negaliojantys, jis pagrįstų baudžiamąjį nuosprendį už per šį laikotarpį padarytus nusikaltimus, nors jo paties tuo metu dar nebuvo. 61. Šiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas pagrindinėje byloje turėtų netaikyti šio sprendimo 20 punkte minėtų nuostatų, kuriomis negalima paremti kaltinamųjų baudžiamojo persekiojimo laikotarpiu iki 2007 m. birželio 29 d. 2010 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas. Baudžiamoji byla prieš E ir F (byla C-550/09, Rink., 2010, p. I-06213) Motyvavimo pareiga – Individualus sprendimų, priimtų Reglamento Nr. 423/2007 pagrindu, priėmimo priežasčių paskelbimas – Motyvų nurodymas ir klausimo dėl inkriminuojamų veiksmų įrodymo santykis <...> 50. Nors Reglamente Nr. 423/2007 168 nenumatyta, kokia forma apie šias priežastis 169 „pranešama“ atitinkamiems asmenims, subjektams ir organizacijoms, Jungtinės Karalystės teiginiui, kad užtenka paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, negalima pritarti. 51. Iš tiesų, jeigu būtų galima laikyti, kad apie konkrečias ir specifines priežastis pranešta paskelbus sprendimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, būtų sunku suprasti interesą tiesiogiai numatyti tokį pranešimą, kaip tai padaryta Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje, nes bet kuriuo atveju toks sprendimas pagal EB 254 straipsnio 1 ir 2 dalis turi būti skelbiamas dėl savo reglamentuojamojo pobūdžio, kuris nurodytas šio sprendimo 45 punkte. 52. Iš to matyti, kad šioje nuostatoje numatytą pareigą Taryba turi įvykdyti pranešdama individualiai. <...> 55. Nagrinėjamu atveju Taryba nepranešė konkrečių ir specifinių lėšų įšaldymo priežasčių, kaip tai numatyta Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje, tačiau Prancūzijos bankininkystės komisija pateikė pakankamai informacijos apelianto padaliniui ir apeliantas turėjo galimybę pareikšti skundą. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, Pirmosios instancijos teismas taip pat nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 90 punkte nusprendė, jog tai, kad Taryba nepranešė apeliantui apie ginčijamo sprendimo motyvus, neužkirto kelio šiam laiku su jais susipažinti ir įvertinti jam nustatytų lėšų įšaldymo priemonių pagrįstumą. 56. Nors, kaip nurodyta, iš principo būtinas individualus pranešimas, užtenka konstatuoti, kad pagal Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalį nereikalaujama jokio konkretaus būdo; šioje dalyje tik 166

2007/445/EB: 2007 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimas, įgyvendinantis Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantis sprendimus 2006/379/EB ir 2006/1008/EB (OL 2007, L 169, p. 58—62)

1984 m. liepos 10 d. Sprendimas Kirk, 63/83, Rink., 1984, p. 2689, 21 ir 22 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Fedesa ir kt., C-331/88, Rink., 1990, p. I-4023, 44 p.; 2005 m. gegužės 3 d. Sprendimas Berlusconi ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, Rink., 2005, p. I-3565, 74-78 p. 168 2007/868/EB: 2007 m. gruodžio 20 d. Tarybos sprendimas, įgyvendinantis Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantis Sprendimą 2007/445/EB (OL 2007, L 340, p. 100—103) 169 Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 2 dalyje numatyta Tarybos pareiga nurodyti konkrečias ir specifines priežastis, dėl kurių buvo priimti sprendimai pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 dalį, ir apie jas pranešti atitinkamiems asmenims, subjektams ir organizacijoms 167


minima pareiga „pranešti“. Svarbu užtikrinti šios nuostatos veiksmingumą, t. y. užtikrinti asmenų ir subjektų, kuriems skirtos pagal minėto reglamento 7 straipsnio 2 dalį priimtos ribojamosios priemonės, veiksmingą teisminę gynybą, o nagrinėjamu atveju tai buvo padaryta. <...> 88. <...> ginčijamo sprendimo motyvavimo klausimas skiriasi nuo klausimo, susijusio su apelianto elgesio, kuriuo buvo kaltinamas, įrodymu, kitaip tariant – šiame sprendime minimomis faktinėmis aplinkybėmis ir laikymu, kad šios faktinės aplinkybės reiškia dalyvavimą Irano Islamo Respublikos branduolinėje veikloje, dėl kurios kyla rizika, kad ši valstybė platins branduolinius ginklus, arba kuriant šios valstybės šių ginklų tiekimo sistemą, arba paramą šiai veiklai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies a ir b punktus. 2011 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bank Melli Iran prieš Tarybą (byla C-548/09 P, Rink.. 2011, p. I-11381) Motyvų nurodymo ir klausimo dėl inkriminuojamų veiksmų įrodymo santykis – Individualaus informavimo apie sprendimą nebūtinumas – Teisės į gynybą apibrėžimas – Veiksmingos teisminės gynybos principo apibrėžimas – Teisėtumo kontrolės sąlygos ir ribos – Įrodymų iš konfidencialių šaltinių vertinimas <...> 56. Tačiau ginčijamų aktų motyvavimo klausimas skiriasi nuo klausimo, susijusio su ieškovams inkriminuojamų veiksmų įrodymu, t. y. šiuose aktuose minimomis aplinkybėmis ir jų vertinimu kaip paramos branduolinių ginklų platinimo veiklai170. 57. Todėl klausimas, ar ginčijamų aktų motyvai yra pagrįsti įrodymais, svarbus nagrinėjant trečiąjį ieškinio pagrindą, susijusį su vertinimo klaida sprendžiant dėl ieškovų dalyvavimo branduolinių ginklų platinimo veikloje. <...> <...> 69. Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad neatsižvelgiant į tai, ar Taryba žinojo F. Mahmoudian adresą ar privalėjo imtis priemonių jį sužinoti, Sprendimo 2010/413171 24 straipsnio 3 dalyje ir Reglamento Nr. 423/2007 172 15 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos nesilaikymas nesutrukdė pastarajam sužinoti apie konkrečias ir specifines priežastis, dėl kurių priimtos jam taikytinos ribojamosios priemonės. Todėl šiuo atveju tuo, kad F. Mahmoudian nebuvo asmeniškai pranešta apie Sprendimą 2010/413 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 668/2010, negalima pateisinti šių aktų panaikinimo. <...> 71. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisės į gynybą, ir visų pirma teisės būti išklausytam, paisymas bet kokioje procedūroje, kuri buvo pradėta subjekto atžvilgiu ir gali pasibaigti jo nenaudai priimtu aktu, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas ir turi būti užtikrintas net nesant nagrinėjamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų173. 72. Pagal teisės į gynybą paisymo principą reikalaujama, pirma, kad suinteresuotajam subjektui būtų pranešta apie įrodymus, kuriais pagrįstas jo nenaudai priimtas aktas. Antra, jis turi turėti galimybę veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl šių įrodymų174.

2011 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bank Melli Iran prieš Tarybą, C-548/09 P, Rink., 2011, p. I11381, 88 p. 171 2010/413/CFSP: 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimas dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL 2010, L 195, p. 39—73) 172 Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 2 dalyje numatyta Tarybos pareiga nurodyti konkrečias ir specifines priežastis, dėl kurių buvo priimti sprendimai pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 dalį, ir apie jas pranešti atitinkamiems asmenims, subjektams ir organizacijoms 173 2009 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Bank Melli Iran prieš Europos Sąjungos Tarybą Byla T-390/08, Rink., 2009, p. II-03967, 91 p. 174 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą, T-228/02, Rink. p. II-4665, toliau – Sprendimas OMPI, 93 p. 170


<...> 80. Pagal teismo praktiką, kalbant apie pirmąjį aktą, pagal kurį įšaldytos subjekto lėšos, reikia nurodyti, kad apie įrodymus prieš subjektą turi būti pranešama priimant atitinkamą aktą arba kuo greičiau po jo priėmimo. Suinteresuotojo subjekto prašymu, jis taip pat turi teisę pateikti nuomonę dėl šių įrodymų priėmus aktą175. <...> 87. Veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir įtvirtintas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose bei 2000 m. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 303, 2007, p. 1) 47 straipsnyje. Teisminės kontrolės veiksmingumas reiškia, kad atitinkama Sąjungos institucija privalo ribojamosios priemonės taikymo motyvus pranešti suinteresuotajam subjektui, kiek įmanoma, arba šią priemonę priimant, arba bent jau kuo greičiau po to, kai ją priėmė, kad suinteresuotasis subjektas galėtų pasinaudoti savo teise pareikšti ieškinį per nustatytą terminą. Šios pareigos pranešti tokius motyvus laikymasis iš tiesų būtinas tiek dėl to, kad asmenys, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, galėtų kuo geresnėmis sąlygomis ginti savo teises ir visiškai susipažinę su informacija nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į Sąjungos teismą, tiek dėl to, kad šis galėtų visiškai vykdyti atitinkamo akto teisėtumo kontrolę, o tai yra jo pareiga176. <...> 96. <...> akto, kuriuo priimtos subjektui taikytinos ribojamosios priemonės, teisėtumo teisminė kontrolė apima tiek jį pagrindžiančių faktų ir aplinkybių vertinimą, tiek įrodymų ir informacijos, kuriais pagrįstas toks vertinimas, patikrinimą. Kilus ginčui, Taryba turi pateikti šiuos įrodymus, kad Sąjungos teismas galėtų juos patikrinti177. 97. <...> teisėtumo kontrolė, kuri turi būti atlikta šiuo atveju, nėra apribota tik nurodytų motyvų abstrakčios „tikimybės“ patikrinimu, o turi apimti klausimą, ar šie motyvai pakankamai teisiškai pagrįsti įrodymais ir konkrečia informacija. 98. Taryba taip pat negali teigti, kad ji neprivalo pateikti tokių įrodymų. 99. Šiuo atžvilgiu Taryba tvirtina, pirma, kad ieškovams taikytinos ribojamosios priemonės priimtos valstybės narės siūlymu pagal Sprendimo 2010/413 23 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Tačiau ši aplinkybė nepanaikina fakto, jog ginčijami aktai yra Tarybos aktai, kuri dėl to privalo įsitikinti, kad jų priėmimas yra pateisinamas, prireikus prašydama atitinkamą valstybę narę jai pateikti šiuo tikslu reikalingus įrodymus ir informaciją. 100. <...> Taryba negali remtis tuo, kad atitinkami įrodymai gauti iš konfidencialių šaltinių ir todėl negali būti atskleisti. Iš tiesų, jei šia aplinkybe galbūt galėtų būti pateisinami šių įrodymų pranešimo ieškovams ar jų advokatams apribojimai, vis tik, atsižvelgiant į esminį teisminės kontrolės vaidmenį, kiek tai susiję su ribojamųjų priemonių priėmimu, Sąjungos teismas turi galėti patikrinti tokių priemonių teisėtumą ir pagrįstumą, ir negalima remtis tuo, kad Tarybos naudojami įrodymai ir informacija yra slapti ar konfidencialūs 178 . Be to, Taryba neturi teisės pagrįsti sprendimo dėl ribojamųjų priemonių taikymo valstybės narės pateikta informacija ar bylos duomenimis, jei ši valstybė narė nenori leisti jų pateikti Sąjungos teismui, įgaliotam atlikti šio sprendimo teisėtumo kontrolę179. 101. <...> Taryba klaidingai teigia, kad atsižvelgiant į atitinkamų veiksmų slaptumą iš jos negali būti reikalaujama pateikti įrodymų dėl subjekto dalyvavimo branduolinių ginklų platinimo veikloje. Vien tik tai, kad priimti ribojamąsias priemones pasiūlyta pagal Sprendimo 2010/413 23 straipsnio 2 dalį, leidžia daryti prielaidą, kad pagal aplinkybes atitinkama valstybė narė ar Sąjungos vyriausiasis 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink. p. I-6351, 342 p. ir Sprendimo OMPI 137 p. 176 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351, 335-337 p. 177 2009 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Bank Melli Iran prieš Europos Sąjungos Tarybą Byla T-390/08, Rink., 2009, p. II-03967, 37 ir 107 p. 178 Sprendimas OMPI, 155 p. 179 2008 m. gruodžio 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą, T-284/08, Rink. p. II-3487, 73 p. 175


įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai turi įrodymų ar informacijos, įrodančių, jo nuomone, kad atitinkamas subjektas dalyvauja branduolinių ginklų platinimo veikloje. Kita vertus, galimi Tarybai kilę sunkumai bandant įrodyti šį dalyvavimą tam tikrais atvejais gali turėti įtakos iš jos reikalaujamų pateikti įrodymų apimčiai. Tačiau dėl šių sunkumų ji negali būti visiškai atleidžiama nuo jai tenkančios įrodinėjimo pareigos. 2012 m. kovo 21 d. Bendrojo Teismo sprendimas Fulmen ir Fereydoun Mahmoudian prieš Tarybą (sujungtos bylos T-439/10 ir T-440/10, Rink. dar nepaskelbtas) Bylos dėl laikinųjų apsaugos priemonių – Rimtos žalos atsiradimo tikimybė – Įrodinėjimo našta <...> 42. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad nors nebūtinai turi būti visiškai aišku, kad atsiras rimta ir nepataisoma žala ir užtenka pakankamai didelės tokios žalos atsiradimo tikimybės, bet kuriuo atveju pareiškėjas turi įrodyti faktus, kurie laikomi galintys sukelti tokią žalą180. 43. Toliau, siekiant įvertinti, ar pareiškėjo tvirtinama žala iš tiesų yra rimta, bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendžiantis teisėjas turi turėti pagrįstą ir tikslią informaciją, paremtą detaliais dokumentais, parodančiais pareiškėjo esamą situaciją ir leidžiančiais ištirti tikėtinas prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nepaskyrimo pasekmes. Todėl pareiškėjas privalo pateikti informaciją, paremtą dokumentais, galinčią tiksliai ir išsamiai apibūdinti esamą situaciją, kuri, jo teigimu, pateisina šių priemonių suteikimą181. 44. <...> [K]ai prašoma sustabdyti priemonės vykdymą, prašomų laikinųjų apsaugos priemonių suteikimas yra pateisinamas tik tuo atveju, kai nagrinėjamas veiksmas yra lemiamas veiksnys, sukeliantis rimtą ir nepataisomą žalą. 2012 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Tarif Akhras prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-110/12 P(R), Rink., p.) 17.6.1. 17.6.2. Teisės į nuosavybę specifika BUSP srityje

Turinys

Teisė į nuosavybę ir teisė vykdyti ekonominę veiklą <...> 111. Ketvirta, dėl ieškovės patirtų nepatogumų iš teismo praktikos matyti, kad pagrindinės teisės, kuriomis ji remiasi, t. y. teisė į nuosavybę ir teisė vykdyti ekonominę veiklą, nėra absoliučios ir naudojimuisi jomis gali būti taikomi Bendrijos siekiamo bendrojo intereso tikslais pagrįsti apribojimai. Be to, bet kuri ribojanti ekonominė ar finansinė priemonė savaime apima poveikį nuosavybės teisei ir laisvam profesinės veiklos vykdymui, taip padarydama žalos asmenims, kurie nebuvo pripažinti atsakingais už padėtį, dėl kurios imtasi atitinkamų priemonių. Ginčijamu reglamentavimu siekiamų tikslų svarba gali pateisinti net sunkias neigiamas pasekmes kai kuriems ūkio subjektams182. 112. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Bendrijoje buveinę turinčio banko lėšų įšaldymu gerokai apribojama jo ūkinės veiklos laisvė ir teisė į nuosavybę. Iš tiesų suinteresuotasis subjektas nebegali Teismo pirmininko nutartis Komisija prieš Laboratoires Servier, C-156/03 P-R Rink. 2003, p. I-6575, 36 p.; 2011 m. sausio 31 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Komisija prieš Éditions Odile Jacob, C-404/10 P-R, Rink., 2011, p. I-00006, 30 p. 181 2010 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Almamet prieš Komisiją, C-373/10 P(R), 24 p. 182 1996 m. liepos 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bosphorus, C-84/95, Rink., 1996, p. I-3953, 21–23 p.; 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351, 354–361 p. 180


sudaryti naujų sandorių su savo klientais ir, negavęs konkretaus leidimo, negali atlikti jokio lėšų pervedimo. Vis dėlto, atsižvelgiant į ypatingą tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo svarbą, Pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad sukelti nepatogumai nėra neproporcingi siekiamiems tikslams. 2009 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Melli Bank plc prieš Tarybą (sujungtos bylos T-246/08 ir T-332/08, Rink. 2009, p. II-02629) Nepateisinamas nuosavybės teisės apribojimas <...> 91. Antra, dėl kaltinimų, susijusių su teisės į nuosavybę pažeidimu, padarytu taikant ginčijamu reglamentu nustatytas lėšų įšaldymo priemones, Teisingumo Teismas savo sprendimo Kadi 366 punkte nusprendė, kad [Reglamentu (EB) Nr. 881/2002] nustatomos ribojančios priemonės yra nuosavybės teisės apribojimas, kuris iš principo gali būti pateisinamas. 92. Tačiau akivaizdu, kad ginčijamas reglamentas tiek, kiek jis susijęs su F. Hassan ir C. Ayadi, buvo priimtas jiems nepateikiant jokios garantijos, suteikiančios galimybę pateikti savo argumentus kompetentingoms institucijoms, nors jų nuosavybės teisių apribojimas laikytinas žymiu, atsižvelgiant į jų atžvilgiu priimtų įšaldymo priemonių bendrą apimtį ir realią trukmę183. 93. Todėl reikia daryti išvadą, kad nagrinėjamų bylų aplinkybėmis ginčijamame reglamente numatytų ribojančių priemonių taikymas F. Hassan ir C. Ayadi atžvilgiu dėl jų įtraukimo į ginčijamo reglamento I priede esantį sąrašą yra nepateisinamas jų nuosavybės teisių apribojimas184 2009 m. gruodžio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hassan prieš Tarybą ir Komisiją ir Ayadi prieš Tarybą (bylos C-399/06 P ir C-403/06 P, Rink., 2009, p. I-11393) Lėšų įšaldymas <...> 49. Kaip skundžiamo sprendimo 86 punkte nurodė Pirmosios instancijos teismas, lėšų įšaldymas turi rimtų pasekmių atitinkamiems subjektams, nes tai gali apriboti galimybę pasinaudoti pagrindinėmis teisėmis. 2011 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bank Melli Iran prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-548/09 P, Rink. dar nepaskelbtas) 17.6.2. 17.7. Atskirų ES teisės aktų BUSP srityje nuostatų išaiškinimas 17.7.1. Dėl Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 nuostatų išaiškinimo

Turinys

Dėl galimybės taikyti ribojančias priemones asmenims, vykdžiusiems teroristinę veiklą <...> 107. <...> [Reglamento Nr. 2580/2001 ir Bendrosios pozicijos 2001/931] nuostatomis nedraudžiama taikyti ribojančių priemonių asmenims ar organizacijoms, kurios praeityje atliko teroristinius veiksmus, nors ir nėra įrodymų, kad jos tokius veiksmus nagrinėjamu metu atlieka arba prie jų prisideda, jei tai pateisinama aplinkybėmis. 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351, 369 p. 184 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351, 370 p. 183


108. <...> Nors tiesa, kad Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 2 dalyje apibrėžiant, kas yra „su teroro aktais susiję asmenys, grupės ir organizacijos“, naudojamas tiesioginės nuosakos esamasis laikas („asmenys, kurie daro“), taip yra dėl teisinėms apibrėžtims ir sudėtims būdingo apibendrinimo, o ne dėl nuorodos į tam tikrą laikotarpį. Tai matyti ir iš Reglamento Nr. 2580/2001185 2 straipsnio 3 dalyje vartojamo esamojo laiko dalyvio prancūzų kalbos versijoje („les personnes <…> commettant“) arba anglų kalbos versijoje („persons committing“) bei patvirtinta tiesioginės nuosakos esamojo laiko naudojimu atitinkamuose žodžių junginiuose kitomis kalbinėmis versijomis (konkrečiai žr. vokišką versiją „Personen, die eine terroristische Handlung begehen“, itališką versiją „persone che commettono“, olandišką versiją „personen die een terroristische daad plegen“ ir slovakišką versiją „osôb, ktoré páchajú“). Be to, Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalimi leidžiama priimti ribojančias priemones asmenų, kurie jau buvo nuteisti už teroristinius veiksmus, atžvilgiu, tai paprastai reiškia praeityje vykdytą teroristinę veiklą, kuri tuo metu, kai ji konstatuojama apkaltinamajame nuosprendyje, aktyviai nebevykdoma. Galiausia to paties straipsnio 6 dalis numato, kad asmenų ir organizacijų, įtrauktų į ginčijamą sąrašą, vardai yra reguliariai ir bent kartą per šešis mėnesius peržiūrimi siekiant užtikrinti, kad yra pagrindo palikti juos sąraše. Jeigu nenorima atsisakyti šios nuostatos praktinio veiksmingumo, darytina prielaida, kad ja leidžiama palikti ginčijamame sąraše asmenis ir organizacijas, per ankstesnį pusmetį ar pusmečius iki tyrimo neatlikusius naujų teroristinių veikų, jei jų palikimas pateisinamas atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes. 109. Antra, reikia pabrėžti, kad Reglamentu Nr. 2580/2001 ir Bendrąja pozicija 2001/931, kaip ir jų įgyvendinama Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos Rezoliucija 1373 (2001), siekiama kovoti su teroristinių veiksmų grėsmėmis tarptautinei taikai ir saugumui. Šio tarptautinei bendrijai esminės svarbos tikslo įgyvendinimui iškiltų pavojus, jei šiais aktais numatytos lėšų įšaldymo priemonės galėtų būti taikomos tik asmenims, grupėms ir organizacijoms, kurie dabartiniu metu atlieka ar visiškai neseniai atliko teroristines veikas. <...> 110. Be to, nors šiomis priemonėmis iš esmės siekiama užkirsti kelią tokioms veikoms atlikti ar jas pakartoti, jos yra pagrįstos ne tik esamos arba būsimos grėsmės, bet ir elgesio praeityje įvertinimu. 111. Šiuo atžvilgiu Taryba ir Jungtinė Karalystė paaiškino, kad pagal patirtimi paliudytą informaciją laikinas organizacijos, praeityje užsiėmusios terorizmu, veiklos nutraukimas negali savaime garantuoti, kad suinteresuotasis asmuo bet kuriuo metu vėl jos nesiims, ir todėl nebūtina tikėti šiomis aplinkybėmis išreikštu tariamu smurto atsisakymu. Būtent taip galėtų atsitikti tuo atveju, kai tokios veiklos nebelieka dėl nustatytų sankcijų efektyvumo arba kai ji nutraukiama sąmoningai, nagrinėjamai organizacijai siekiant, kad būtų panaikintos sankcijos, kad ji ir vėl galėtų imtis buvusios teroristinės veiklos. Veiklos nutraukimą taip pat galima paaiškinti tuo, kad suinteresuotajam asmeniui sudėtinga įvykdyti naujus teroristinius veiksmus dėl kompetentingų institucijų priimtų prevencinių priemonių efektyvumo arba dėl tokiems veiksmams parengti reikalingo laiko. 112. Kadangi šie svarstymai neatrodo nepagrįsti, reikia pripažinti, kad Tarybos turima didelė diskrecija informacijos, į kurią reikia atsižvelgti, priimant arba paliekant galioti lėšų įšaldymo priemonę186, atžvilgiu taikytina ir vertinant grėsmę, kurią gali kelti praeityje teroristinius veiksmus atlikusi organizacija, nepaisant jos teroristinės veiklos sustabdymo ilgesnį ar trumpesnį laikotarpį ar net akivaizdaus šios veiklos nutraukimo. 2008 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą (byla T-256/07, Rink., 2008, p. II-03019)

2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (OL 2004 m. specialusis leidimas, 18 skyrius, 1 tomas, p. 207 – 212) 186 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą, T-228/02, Rink. p. II-4665, 159 p. 185


Lėšų suteikimas – Sąvoka „lėšos, kitas finansinis turtas ir ekonominiai ištekliai“ <...> 66. <...> Reglamento Nr. 2580/2001187 2 straipsnio 1 dalies b punkte188 nustatytas draudimas yra suformuluotas labai plačiai189. 67. Žodis „suteikimas“ turi plačią reikšmę, apimančią visus aktus, kuriuos reikia atlikti tam, kad į Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje nurodytą sąrašą įtrauktas juridinis asmuo, grupė ar susivienijimas įgytų realią teisę visiškai disponuoti atitinkamomis lėšomis, kitu finansiniu turtu ar ekonominiais ištekliais190. 68. Ši reikšmė nepriklauso, ar yra santykiai tarp pateikėjo disponuoti ir priėmėjo. Kaip nurodo Generalbundesanwalt, ir, priešingai F ginamai pozicijai, įvairiose Reglamento Nr. 2580/2001 kalbinėse versijose nėra nurodoma, kad tokiu priėmimu nelaikomas šiame sąraše įrašytos organizacijos nario lėšų pervedimas tai organizacijai. 69. Sąvoka „lėšos, kitas finansinis turtas ir ekonominiai ištekliai“ Reglamento Nr. 2580/2001 prasme pagal jo 1 straipsnio 1 punkte esantį apibrėžimą taip pat formuluojama plačiai ir apima bet kokį bet kokiu būdu įgytą turtą. Šiuo atžvilgiu nesvarbu, ar turtas nuosavas, ar surinktas arba gautas iš trečiųjų asmenų. 70. Svarbu pridurti, kad aiškinant Reglamentą Nr. 2580/2001 reikia atsižvelgti į Bendrosios pozicijos 2001/931, kurią šiuo reglamentu, kaip nurodyta jo 5 konstatuojamojoje dalyje, siekiama įgyvendinti, tekstą ir tikslą. 71. Šios bendrosios pozicijos 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas suformuluotas taip pat plačiai kaip ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 1 dalies b punkte. Be kita ko, šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 3 dalyje191, į kurią daroma nuoroda šio reglamento 1 straipsnio 4 dalyje, „teroro aktui“ suteikiama plati reikšmė, pagal šio bendrosios pozicijos iii punkto k papunktį apimanti teroristinės grupės veiklos „bet kokį finansavimą“. 72. Kaip nurodo Europos Komisija, aiškinant Reglamentą Nr. 2580/2001, be to, reikia atsižvelgti į Rezoliucijos 1373 (2001), į kurią nuoroda daroma šio reglamento 3 konstatuojamojoje dalyje, sąvokas ir tikslą192. 73. Šios rezoliucijos 1 punkto d papunktyje įtvirtintas bendras draudimas būtent teikti lėšas fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie padaro ar kėsinasi padaryti teroristinius veiksmus. Šios rezoliucijos 1 punkto b papunktyje, be kita ko, numatyta, kad valstybės „kriminalizuoja apgalvotą jų piliečių arba

2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (OL 2004 m. specialusis leidimas, 18 skyrius, 1 tomas, p. 207 – 212) 188 Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 1 dalies b punkto redakcija, galiojusi sprendimo priėmimo metu: „1. Išskyrus atvejus, kai leidžiama pagal 5 ir 6 straipsnius: <...> b) į šio straipsnio 3 dalyje nurodytą sąrašą įtrauktam fiziniam ar juridiniam asmeniui, grupei ar susivienijimui neleidžiama nei tiesiogiai, nei netiesiogiai naudotis arba savo naudai disponuoti jokiomis lėšomis, kitu finansiniu turtu ir ekonominiais ištekliais; <...>“. 189 2007 m. spalio 11 d. Sprendimas Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, C-117/06, Rink., 2007, p. I-8361, 50 p. 190 2007 m. spalio 11 d. Sprendimas Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, C-117/06, Rink., 2007, p. I-8361, 51 p. 191 Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi sprendimo priėmimo metu: „3. Šioje bendrojoje pozicijoje „teroro aktai“ – tai viena iš toliau išvardytų tyčinių veikų, kurios, atsižvelgiant į jų pobūdį ir kontekstą, gali padaryti didelę žalą valstybei ar tarptautinei organizacijai, kurios apibrėžiamos kaip nusikaltimas pagal nacionalinę teisę, kai padaromos siekiant: <...> iii) rimtai destabilizuoti ar sunaikinti pagrindines valstybės ar tarptautinės organizacijos politines, konstitucines, ekonomines ar socialines struktūras: <...> k) dalyvavimas teroristinės grupės veikloje, įskaitant informacijos ar materialinių išteklių tiekimą arba jos veiklos bet kokį finansavimą, žinant, kad tokiu dalyvavimu prisidedama prie grupės nusikalstamos veiklos.” 192 2007 m. spalio 11 d. Sprendimas Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, C-117/06, Rink., 2007, p. I-8361, 54 p.; 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimas M ir kt., C-340/08, Rink., 2010, p. I-0000, 45 p. 187


jų teritorijose lėšų, skirtų arba kurios žinoma, kad bus panaudotos teroristiniams veiksmams atlikti, teikimą arba rinkimą bet kuriomis priemonėmis, tiesiogiai arba netiesiogiai“. <...> 75. Kaip nurodė Komisija, kaltinamųjų tvirtinimas, jog kai jie gauna aptariamas lėšas, jos netiesiogiai jau yra prieinamos DHKP-C, todėl jas perduoti šios organizacijos vadovybei nereiškia suteikti jai naudotis Reglamento Nr. 2580/2001 prasme, negali paneigti pateiktos analizės. 76. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į DHKP-C struktūrą, kuri, kaip per posėdį išdėstė Generalbundesanwalt, sudaryta iš centrinių valdymo organų ir keturių pagrindinių skyrių, suskirstytų į nacionalinius, regioninius ir vietos poskyrius, to, kad šios organizacijos nariai turi iš trečiųjų asmenų gautų lėšų, nepakanka, kad būtų pripažinta, jog šiomis lėšomis disponuoja pati vadovybė, įkūnijanti Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje numatytame sąraše įrašytą minėtą organizaciją. Nagrinėjamu atveju buvo būtina, kad šios lėšos būtų perduotos šiai vadovybei tam, kad DHKP-C realiai įgytų teisę, kurios ji iki tol neturėjo, visiškai jomis disponuoti siekdama įgyvendinti savo tikslus. 77. Kalbant apie kaltinamųjų nurodytą aplinkybę, kad nebuvo įrodyta, jog jų perduotas lėšas DHKPC realiai panaudojo teroristinei veiklai finansuoti, reikia pažymėti, kad tiek Reglamento Nr. 2580/2001 1 straipsnio 1 punkte nurodytame apibrėžime, tiek šio reglamento 2 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytose sąvokose ji nėra svarbi. Šio reglamento 2 straipsnio 3 dalies sąraše įrašytai organizacijai suteiktos lėšos savaime reiškia galimybę, kad jos bus panaudotos šiai veiklai 193. Todėl 2 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintas draudimas taikomas tokiam suteikimui ir už jį pagal taikytiną nacionalinę teisę turi būti skiriamos numatytos baudžiamosios sankcijos, neatsižvelgiant į įrodymą, kad organizacija realiai šias lėšas panaudojo tokio pobūdžio veiklai. 78. Teisingumo Teismui pateiktose pastabose F taip pat nurodo, kad tai, jog nei Bendrojoje pozicijoje 2001/931, nei Reglamente Nr. 2580/2001, skirtingai nei Rezoliucijoje 1373(2001), nenumatytas lėšų rinkimas šio reglamento 2 straipsnio 3 dalyje numatytame sąraše įrašyto asmens, grupės ar susivienijimo naudai, reiškia Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą netaikyti reglamento tokiems veiksmams. 79. Vis dėlto, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir kaip per posėdį patvirtino Generalbundesanwalt, kaltinamasis aktas susijęs ne su lėšų rinkimu apskritai, o su pajamų iš šios veiklos perdavimu organizacijai, kurios nariai yra kaltinamieji. <...> 80. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, <...> Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas tokiu atveju, kai į šio reglamento 2 straipsnio 3 dalyje nurodytą sąrašą įtrauktam juridiniam asmeniui, grupei ar susivienijimui šio juridinio asmens, grupės ar susivienijimo narys perduoda lėšas, kitą finansinį turtą ar ekonominius išteklius, kuriuos jis surinko ar gavo iš nesusijusių asmenų. 2010 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas. Baudžiamoji byla prieš E ir F (byla C-550/09, Rink., 2010, p. I-06213)

17.7.1.

193

Turinys

2010 m. balandžio 29 d. Sprendimas M ir kt., C-340/08, Rink., 2010, p. I-0000, 57 p.


17.7.2. Dėl Reglamento (EB) Nr. 881/2002 nuostatų teisėtumo ir išaiškinimo

Turinys

Reglamento (EB) Nr. 881/2002 2 straipsnio 3 dalis, 4 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnis – Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys, nuosavybės teisių perleidimas – Sutarčių, sudarytų iki įsigaliojant reglamentui, vykdymas – Įšaldymas esant pirkėjų daugetui <...> 46. <...> pagrindinėje byloje aptariamas turtas, pastatas, yra ekonominis išteklius Reglamento Nr. 881/2002194 2 straipsnio 3 dalies195 prasme, todėl toks turtas aiškiai patenka į šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies sąvoką „ekonominiai ištekliai“, nes toks nekilnojamasis materialus turtas nėra lėšos, bet gali būti panaudotas įsigyti lėšų, prekių ar gauti paslaugų. <...> 49. Tačiau iš šios nuostatos teksto jokiu būdu negalima daryti prielaidos, kad, kaip teigia pardavėjos, ji yra netaikoma įsigyjant ekonominių išteklių tam tikromis sąlygomis, tokiomis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, t. y. sandoriui, kuriame yra ekonominis balansas tarp sandorio objekto ir už jį mokamo atlyginimo. 50. Priešingai, 2 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas yra suformuluotas labai plačiai, tai galima spręsti iš žodžių „tiesiogiai ar netiesiogiai“ vartojimo. 51. <...> „suteikimas“ yra plati sąvoka, nereiškianti tam tikros konkrečios teisinės kategorijos, o apimanti visus aktus, kuriuos reikia pagal taikomą nacionalinę teisę atlikti tam, kad asmuo įgytų realią teisę visiškai disponuoti atitinkamu turtu. 52. Reikia konstatuoti, kad galutinis nuosavybės teisės į turtą perleidimo įrašymas į nekilnojamojo turto registrą yra toks196 aktas, nes aišku, kad pagal Vokietijos teisę tik po šio akto pirkėjas įgyja teisę ne tik jį įkeisti, bet, svarbiausia, perleisti šį nekilnojamąjį turtą, į kurį jam buvo perleista nuosavybės teisė. 53. Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 3 dalimi siekiama uždrausti būtent tokius aktus, nes jie sudaro galimybę į šio reglamento I priede esantį sąrašą įrašytiems asmenims įsigyti lėšų, prekių ar gauti paslaugų. 54. Svarbu pridurti, kad aiškinant Reglamentą Nr. 881/2002 taip pat reikia atsižvelgti į Saugumo Tarybos rezoliucijos Nr. 1390 (2002), kurią šiuo reglamentu, kaip tai nurodyta jo ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje, siekiama įgyvendinti, tekstą ir tikslą197. 55. Pagal Rezoliucijos Nr. 1390 (2002) 2 pastraipos a punktą valstybės privalo „užtikrinti, kad nei nagrinėjamos, nei visos kitos lėšos (priklausančios asmenims, grupėms, susivienijimams ar 194

2002 m. gegužės 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 881/2002 nustatantis tam tikras specialias ribojančias priemones, taikomas tam tikriems asmenims ir subjektams, susijusiems su Usama bin Ladenu, Al-Qaida tinklu ir Talibanu, ir panaikinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 467/2001, uždraudžiantį tam tikrų prekių ir paslaugų eksportą į Afganistaną, sustiprinantį skrydžių uždraudimą ir pratęsiantį Afganistano Talibano lėšų ir kitų finansinių išteklių įšaldymą (OL 2004

m. specialusis leidimas, 18 skyrius, 1 tomas, p. 294 – 307) Reglamento (EB) Nr. 881/2002 2 straipsnio redakcija, galiojusi bylos nagrinėjimo metu: „2 straipsnis 1. Visos lėšos ir ekonominiai ištekliai, priklausantys, valdomi ar laikomi fizinių ar juridinių asmenų, grupių ar organizacijų, nurodytų Sankcijų komiteto ir išvardytų I priede, yra įšaldomi. 2. Jokios lėšos negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai suteiktos Sankcijų komiteto nurodytiems ir I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, grupėms ar organizacijoms nei naudojamos jų naudai. 3. Jokie ekonominiai ištekliai negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai suteikiami Sankcijų komiteto nurodytiems ir I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, grupėms ar organizacijoms nei naudojami jų naudai, kad šie asmenys, grupės ar organizacijos negalėtų įsigyti lėšų, prekių ar gauti paslaugų.“ 196 T.y. „aktas, kurį reikia kvalifikuoti kaip „tiesioginį ar netiesioginį ekonominių išteklių suteikimą“ į šiuos sąrašus įrašytam fiziniam asmeniui sudarant jam sąlygas „įsigyti lėšų, prekių ar gauti paslaugų“ Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 3 dalies prasme“ (žr. aptariamo sprendimo 48 punktą). 197 1996 m. liepos 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bosphorus, C-84/95, Rink. p. I-3953, 13 ir 14 p.; 2006 m. kovo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Aulinger, C-371/03, Rink., 2006, p. I-2207, 30 p. 195


subjektams, įrašytiems į pagal Rezoliucijas 1267 (1999) ir 1333 (2000) parengtą sąrašą) ar finansiniai ištekliai nebūtų tiesiogiai ar netiesiogiai jų piliečių ar bet kurių jų teritorijoje esančių asmenų naudojami jų siekiamiems tikslams įgyvendinti“. 56. Šios nuostatos plati ir nedviprasmiška formuluotė patvirtina, kad Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 3 dalis taikoma bet kokiam ekonominių išteklių suteikimui, taigi ir pagrindinėje byloje nagrinėjamam aktui, kuriuo vykdoma dvišalė sutartis, sudaryta susitarus dėl ekonominio atlyginimo sumokėjimo. <...> 60. Iš to, kas pasakyta, reikia daryti išvadą, kad tokia operacija kaip galutinis nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą perleidimo įrašymas į nekilnojamojo turto registrą yra draudžiamas Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 3 dalies prasme, nes, jei būtų leista, ji reikštų teisės disponuoti ekonominiu ištekliu suteikimą asmeniui, kuris yra įrašytas į šio reglamento I priedo sąrašą, ir tai jam sudarytų galimybes įsigyti lėšų, prekių ar gauti paslaugų. 61. Šios išvados negali paneigti ta pagrindinės bylos aplinkybė, kad, visų pirma, daug pagal taikomą Vokietijos teisę privalomų nekilnojamojo turto perleidimo sandorio veiksmų, kuriuos reikia atlikti norint perleisti nuosavybės teisę į šį turtą, o konkrečiai pirkimo–pardavimo sutarties, susitarimo dėl nuosavybės teisės perleidimo sudarymas, pardavimo kainos sumokėjimas, jau buvo atlikti prieš tai, kai draudimas buvo pradėtas taikyti vienam iš pirkėjų jį įrašius į minėtą sąrašą. 62. Iš tiesų Reglamento Nr. 881/2002 9 straipsnis198 turi būti suprantamas taip, kad jo nustatytos priemonės, tarp kurių yra ir ekonominių išteklių įšaldymas, taip pat draudžia vykdyti prieš įsigaliojant šiam reglamentui sudarytas sutartis, pavyzdžiui, į nekilnojamojo turto registrą galutinai įrašyti nuosavybės teisės perleidimą. <...> 64. Reglamento Nr. 881/2002 nuostatų nedelsiamą taikymą taip pat patvirtina tai, kad Bendrijos teisės aktai nenumato išimčių, leidžiančių jiems įsigaliojus įgyvendinti tokį prieš tai sudarytos sutarties vykdymo aktą, koks pagrindinės bylos atveju yra galutinis nuosavybės teisės perleidimo įrašymas į nekilnojamojo turto registrą, ir kuris, kaip jau buvo minėta, reiškia teisės disponuoti šiuo turtu suteikimą to paties reglamento 2 straipsnio 3 dalies prasme. 65. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Tarybos reglamento Nr. 881/2002 2a straipsnio 4 dalies b punktą199, pažodžiui atkartojantį 2002 m. sausio 16 d. Rezoliucijos 1452 (2002) 2 dalį, to paties reglamento 2 straipsnio 2 dalyje numato draudimo išimtį, kiek tai susiję su į įšaldytas sąskaitas pervedamais mokėjimais pagal sutartis, susitarimus ir įsipareigojimus, atsiradusius iki datos, kurią šioms sąskaitoms pradėtos taikyti Saugumo Tarybos rezoliucijų nuostatos, be kita ko, ir šiuo reglamentu, tokie mokėjimai taip pat turi būti įšaldyti kaip ir sąskaitos, į kurias jie buvo pervesti. 66. Tačiau tokios išimties Bendrijos teisės aktai nenustato Tarybos reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 3 dalyje nustatytam draudimui suteikti ekonominius išteklius, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje. Tokios išimties taip pat nėra atitinkamose Saugumo Tarybos rezoliucijose. <...> 68. <...> pagal taikomą nacionalinę teisę, kadangi neatlikus tokio įrašymo negalima įvykdyti pirkimo–pardavimo sutarties, pardavėjos privalo sugrąžinti pirkėjams jų įsigyto nekilnojamojo turto

Reglamento (EB) Nr. 881/2002 9 straipsnio redakcija, galiojusi bylos nagrinėjimo metu: „9 straipsnis Šis reglamentas taikomas nepaisant visų teisių ar įpareigojimų, suteiktų ar paskirtų tarptautiniais susitarimais, sutartimis, licencijomis ar leidimais, pasirašytais, sudarytomis ar suteiktais prieš įsigaliojant šiam reglamentui.“ 199 Reglamento (EB) Nr. 881/2002 2a straipsnio redakcija, galiojusi bylos nagrinėjimo metu: „4. Tarybos reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 2 dalis netaikoma iš įšaldytų sąskaitų gaunamoms papildomoms pajamoms iš: a) palūkanų arba kitų dėl šių sąskaitų atsirandančių pajamų; arba b) mokėjimų pagal sutartis, susitarimus ir įsipareigojimus, atsiradusių iki datos, kurią šioms sąskaitoms pradėtos taikyti <...> Saugumo Tarybos rezoliucijų nuostatos, paeiliui įgyvendintos Reglamentu (EB) Nr. 337/2000 <...>, Reglamentu (EB) Nr. 467/2001 <...> arba šiuo reglamentu. Tokiu pat būdu kaip ir sąskaita, į kurią tai yra pervedama, tokios palūkanos, kitos pajamos ir mokėjimai taip pat yra įšaldomi.“ 198


kainą. Tačiau kyla klausimas dėl tokio sugrąžinimo atitikties Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 2 dalyje numatytam draudimui. 69. Šiuo klausimu svarbu nurodyti, jog jei tokių sunkumų kiltų dėl to, kad nacionalinę teisę paveiktų Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 3 dalies taikymas, jie negalėtų turėti įtakos atsakymui į klausimą, ar pagal Bendrijos teisę draudimas, kuris numatomas šioje nuostatoje, taikomas tokiu atveju, koks yra nagrinėjamas pagrindinėje byloje. 70. Bet kuriuo atveju pagal nacionalinę teisę numatytas pirkimo–pardavimo sumos sugrąžinimas, atrodo, leidžiamas pagal Reglamento Nr. 881/2002 2a straipsnio 4 dalies b punktą. Ši nuostata numato šio reglamento 2 straipsnio 2 dalyje numatyto draudimo išimtį, jei yra įvykdomos šios išimties taikymo sąlygos, tarp kurių yra ir reikalavimas įšaldyti sugrąžintas lėšas. 71. Kita vertus, nagrinėjant klausimą, ar tuo atveju, kai yra pirkėjų daugetas, ir ypač tuo atveju, kai jie sudaro civilinės teisės reglamentuojamą bendriją, turi būti įšaldyta visa sugrąžinama pirkimo– pardavimo suma, ar tik jos dalis, atitinkanti pirkėjo, kuriam taikomos apribojančios priemonės, dalį, reikia konstatuoti, kad čia taip pat kalbama apie Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto draudimo įgyvendinimą nacionalinėje teisėje. 72. Kaip jau buvo nuspręsta šio sprendimo 69 punkte, toks klausimas, susijęs su nacionalinės teisės normų, susijusių su šio draudimo taikymo pasekmėmis, taikymo sritimi, neturi įtakos Teisingumo Teismui aiškinant šią 2 straipsnio 3 dalį. <...> 79. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, galimas pardavėjų gautų sumų sugrąžinimas būtų neproporcingas jų teisės į nuosavybę pažeidimas, ir, jei taip, taikyti nagrinėjamą nacionalinę teisę, kiek tai įmanoma, taip, kad nebūtų pažeisti šie iš Bendrijos teisės kylantys reikalavimai. 80. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus prejudicinius klausimus reikia atsakyti taip: Reglamento Nr. 81/2002 2 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokiu atveju, kai ir nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, ir susitarimas dėl nuosavybės teisės į šį turtą perkėlimo buvo sudaryti prieš įrašant įgijėją į šio reglamento I priede esantį sąrašą ir pirkimo– pardavimo kaina taip pat buvo sumokėta iki šios datos, ši nuostata draudžia po šios datos, vykdant minėtą sutartį, galutinai įrašyti nuosavybės teisės perleidimą į nekilnojamojo turto registrą. 2007 m. spalio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus (byla C-117/06, Rink., 2007, p. I-08361) Reglamento (EB) Nr. 881/2002 tikslas – Draudimo suteikti lėšų ir ekonominių išteklių subjektai – Teisė į nuosavybę <...> 169. <...> [Reglamento (EB) Nr. 881/2002] esminis tikslas ir dalykas yra kovoti su tarptautiniu terorizmu, pirmiausia atkirsti jo finansinius išteklius įšaldant asmenų ir subjektų, įtariamų dalyvaujant su juo susijusioje veikloje, lėšas ir ekonominius išteklius, o ne paveikti ekonominius Bendrijos ir kiekvienos iš trečiųjų šalių, kuriose šie asmenys ar subjektai yra, santykius, net jei jų gyvenamoji vieta būtų žinoma. <...> 222. <...> ginčijamu reglamentu siekiama nedelsiant neleisti asmenims, susijusiems su Osama bin Ladenu, Al-Qaida tinklu ir Talibanu, disponuoti bet kokiais finansiniais ir ekonominiais ištekliais, norint sukliudyti teroristinės veiklos finansavimą200. <...> 242. Nors ginčijamas reglamentas numato ribojančias priemones asmenims ir subjektams, kurių vardai nurodyti jo I priede esančiame išsamiame sąraše, reguliariai keičiamame vardus išbraukiant arba įrašant, kad jis atitiktų suvestinį sąrašą, reikia pripažinti, kad šis reglamentas taikomas bendrai ir abstrakčiai apibrėžtiems asmenims.

200

2007 m. spalio 11 d. Sprendimas Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, C-117/06, Rink., 2007, p. I-8361, 63 p.


243. Ginčijamame reglamente, kaip ir Rezoliucijoje 1390 (2002), kurią juo siekiama įgyvendinti, yra ypač plačiai apibrėžtas draudimas šiems asmenims ir subjektams suteikti lėšų ir ekonominių išteklių201. 244. Kaip skundžiamo sprendimo Yusuf ir Al Barakaat 186 ir 188 punktuose teisingai nusprendė Pirmosios instancijos teismas, šis draudimas taikomas bet kam, kas fiziškai gali turėti nurodytų lėšų ar ekonominių išteklių. 245. Šis draudimas taip turi būti taikomas tokiomis aplinkybėmis, kuriomis priimtas minėtas sprendimas Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, susijęs su klausimu, ar ginčijamas reglamentas draudžia sudarius pirkimo-pardavimo sutartį nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perdavimą galutinai įrašyti į nekilnojamojo turto registrą, jei vienas iš pirkėjų yra fizinis asmuo, įrašytas į šio reglamento I priedo sąrašą. 246. Iš tikro šio sprendimo 60 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad tokia operacija, koks yra galutinis nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą perleidimo įrašymas į nekilnojamojo turto registrą, draudžiama pagal ginčijamo reglamento 2 straipsnio 3 dalį, nes ji reikštų teisės disponuoti ekonominiais ištekliais suteikimą asmeniui, įrašytam į šį sąrašą, o tai sudarytų jam galimybių įsigyti lėšų, prekių ar gauti paslaugų. <...> 358. Ši įšaldymo priemonė yra apsaugos priemonė, kuria nuosavybė iš šių asmenų nėra atimama. Tačiau šia priemone neabejotinai apribojamas Y. A. Kadi naudojimasis teise į nuosavybę, o šis apribojimas, be to, laikytinas žymiu, atsižvelgiant į bendrą įšaldymo priemonės apimtį ir aplinkybę, kad ji taikoma nuo 2001 m. spalio 20 dienos. 359. Todėl kyla klausimas, ar toks Y. A. Kadi teisės į nuosavybę įgyvendinimo apribojimas gali būti pateisintas. 360. Šiuo klausimu pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką turi egzistuoti protingas proporcingas santykis tarp naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo. Todėl reikia nustatyti, ar išlaikyta pusiausvyra tarp bendrojo intereso reikalavimų ir suinteresuotų asmenų intereso. Tačiau teisės aktų leidėjas turi turėti didelę diskreciją tiek pasirinkdamas įgyvendinimo priemones, tiek nuspręsdamas, ar jų pasekmės yra pateisinamos bendruoju interesu, siekiant atitinkamų teisės aktų tikslo (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2007 m. rugpjūčio 30 d. EŽTT sprendimą J. A. PYE (Oxford) Ltd. ir J. A. PYE (Oxford) Land Ltd. prieš Jungtinę Karalystę, dar nepaskelbtas Recueil des arrêts et décisions, §§ 55 ir 75). 361. <...> Bendrijos akto, koks yra ginčijamas reglamentas, tikslo svarba pateisina net sunkias neigiamas pasekmes kai kuriems ūkio subjektams, įskaitant tuos, kurie visiškai neatsako už situaciją, dėl kurios buvo priimtos atitinkamos priemonės, bet kuriuos šios priemonės paveikia, konkrečiai – jų nuosavybės teises202. 362. Šiuo atveju ribojančios priemonės, numatytos ginčijamame reglamente, padeda Bendrijos mastu įgyvendinti ribojančias priemones, kurias Saugumo Taryba nusprendė taikyti Osama bin Ladenui, Al-Qaida tinklui, Talibanui ir kitiems su jais susijusiems asmenims, grupėms, įmonėms ir organizacijoms. 363. Atsižvelgiant į bendrojo intereso tikslą, kuris tarptautinei bendrijai toks pat svarbus kaip ir pagal Jungtinių Tautų Chartiją panaudojant visas priemones kovai su grėsme tarptautinei taikai ir saugumui, kurią sukelia terorizmo aktai, asmenų, kuriuos Saugumo Taryba arba Sankcijų komitetas nurodė kaip susijusius su Osama bin Ladenu, Al-Qaida tinklu ar Talibanu, lėšų, finansinio turto ir kitų ekonominių išteklių įšaldymas savaime nelaikytinas netinkamu ar neproporcingu 203. Šiuo požiūriu taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad ginčijamo reglamento redakcija po pakeitimų, padarytų Reglamentu Nr.

2007 m. spalio 11 d. Sprendimas Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, C-117/06, Rink., 2007, p. I-8361, 50-55 p. 1996 m. liepos 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bosphorus, C-84/95, Rink. p. I-3953, 22-23 p. 203 žr. minėto sprendimo Bosphorus 26 punktą ir minėtą EŽTT sprendimą Bosphorus Hava Yolları Turizm ve Ticaret Anonim Şirketi prieš Airiją Recueil des arrêts et décisions 2005 VI § 167 201 202


561/2003204, priimtu po Rezoliucijos 1452 (2002)205, tarp kitų leidžiančių nukrypti nuostatų ir išlygų numato, kad suinteresuotųjų asmenų prašymu ir akivaizdžiai neprieštaraujant Sankcijų komitetui kompetentingos nacionalinės institucijos neįšaldo lėšų, reikalingų padengti esmines išlaidas, įskaitant mokėjimą už maisto produktus, nuomą, gydymo išlaidas, mokesčius ar komunalines paslaugas. Be to, lėšos, reikalingos bet kokioms kitoms „ypatingoms išlaidoms“, gali būti nebeįšaldomos gavus Sankcijų komiteto leidimą. 365. Be to, reikia pažymėti, kad Saugumo Tarybos rezoliucijos, kurias siekiama įgyvendinti [Reglamentu (EB) Nr. 881/2002], numato bendrosios jose įtvirtintų priemonių sistemos periodinio peržiūrėjimo mechanizmą ir procedūrą, kuri suinteresuotiesiems asmenims leidžia bet kuriuo metu dėl savo atvejo Sankcijų komitetui pateikti prašymą peržiūrėti, kurį dabar galima tiesiogiai siųsti šiam komitetui per vadinamąjį „centrinį“ tašką. 366. Iš to reikia padaryti išvadą, kad ginčijamu reglamentu nustatomos ribojančios priemonės yra nuosavybės teisės apribojimas, kuris iš principo gali būti pateisinamas. <...> 368. <...> taikomos procedūros turi suinteresuotajam asmeniui taip pat suteikti tinkamą galimybę pateikti savo argumentus kompetentingoms institucijoms. Kad būtų laikomasi šios sąlygos, kuri yra iš EŽTK protokolo Nr. 1 1 straipsnio kylantis reikalavimas, taikomas procedūras reikia vertinti bendrai206 (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2002 m. gegužės 21 d. EŽTT sprendimą Jokela prieš Suomiją, Recueil des arrêts et décisions 2002-IV, § 45 ir jame nurodyta teismų praktika, ir § 55). 369. Ginčijamas reglamentas tiek, kiek jis susijęs su Y. A. Kadi, buvo priimtas pastarajam nepateikiant jokios garantijos, jam suteikiančios galimybę pateikti savo argumentus kompetentingoms institucijoms, nors jo nuosavybės teisių apribojimas laikytinas žymiu, atsižvelgiant į jo atžvilgiu priimtų ribojančių priemonių bendrą apimtį ir realią trukmę. 370. Todėl reikia padaryti išvadą, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis ginčijamame reglamente numatytų ribojančių priemonių taikymas Y. A. Kadi atžvilgiu dėl jo įtraukimo į ginčijamo reglamento I priede esantį sąrašą yra nepateisinamas jo nuosavybės teisės apribojimas. <...> 372. Iš viso to, kas nurodyta, išplaukia, kad ginčijamas reglamentas turi būti panaikintas tiek, kiek jis susijęs su apeliantais. 373. Tačiau ginčijamo reglamento panaikinimo šia dalimi neatidėliotinas poveikis galėtų padaryti rimtą ir nepataisomą žalą ribojančių priemonių, kurios nustatytos šiuo reglamentu ir turi būti įgyvendinamos Bendrijos, veiksmingumui, nes iki jo galimo pakeitimo nauju reglamentu Y. A. Kadi ir Al Barakaat galėtų imtis priemonių, siekdami išvengti, kad lėšų įšaldymo priemonės jiems dar galėtų būti taikomos. 374. Be to, kadangi iš šio sprendimo išplaukia, kad ginčijamas reglamentas turi būti panaikintas tiek, kiek jis susijęs su apeliantais, dėl šiuo reglamentu nustatytų ribojančių priemonių priėmimo procedūrai taikomų principų pažeidimo, neatmestina, kad tokių priemonių taikymas apeliantams vis dėlto yra pateisinamas iš esmės. 375. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pagal EB 231 straipsnį [dabar SESV 264 straipsnis] ginčijamo reglamento pasekmes tiek, kiek jame apeliantų vardai įrašyti į jo I priede esantį sąrašą, reikia palikti galioti trumpą laiką, kuris turi būti nustatytas taip, kad Tarybai leistų ištaisyti nustatytus pažeidimus ir kartu tinkamai atsižvelgti į didelį aptariamų ribojančių priemonių poveikį apeliantų teisėms ir laisvėms.

2003 m. kovo 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 561/2003, iš dalies keičiantis, dėl lėšų ir kitų ekonominių išteklių įšaldymui taikomų išimčių, Reglamentą (EB) Nr. 881/2002, nustatantį tam tikras specialias ribojančias priemones, taikomas tam tikriems asmenims ir subjektams, susijusiems su Osama bin Ladenu, Alkaeda tinklu ir Talibanu (OL 2004 m. specialus leidimas 18 skyrius, 2 tomas, p. 91). 205 2002 m. gruodžio 20 d. Saugumo Tarybos Rezoliucija 1452 (2002), kuria siekiama palengvinti įsipareigojimų laikymąsi kovojant su terorizmu. 206 2002 m. gegužės 21 d. EŽTT sprendimas Jokela prieš Suomiją, Recueil des arrêts et décisions 2002-IV, § 45 ir § 55 204


2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (byla C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351) Reglamento (EB) Nr. 881/2002 2 straipsnio 2 dalis – Draudimas suteikti lėšas asmenims, susijusiems su terorizmu įtariamais subjektais – Ekonominių išteklių sąvoka – Socialinio draudimo ir socialinės paramos išmokos – Teisinio saugumo principas <...> 33. Pagrindinėse bylose Treasury nusprendė, kad Reglamento Nr. 881/2002207 2 straipsnio 2 dalis taikoma mokant nagrinėjamas socialinio draudimo ir socialinės paramos išmokas nurodytų asmenų sutuoktinėms, remdamasis minėtos nuostatos formuluote anglų kalba, kuri taip pat yra šios bylos proceso kalba. <...> 35. Pagal minėtos nuostatos versiją anglų kalba nurodytas asmuo, „ar kas nors jų [jo] vardu, tiesiogiai ar netiesiogiai, negali naudotis jokiomis lėšomis“ („no funds shall be made available, directly or indirectly, to, or for the benefit of“). 36. Treasury, kaip ir teismai, susipažinę su pagrindinėmis bylomis pirmojoje bei apeliacinėse instancijose, ir Jungtinės Karalystės vyriausybė iš to daro išvadą, kad Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas taikomas, kai netiesiogiai suteikiamos lėšos nurodyto asmens naudai. 37. <...> [Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 2 dalis] taikoma ir tuomet, kai lėšos suteikiamos asmeniui, kuris nėra nurodytas asmuo, tačiau kai nurodytas asmuo iš jų netiesiogiai gauna naudos. Taip yra pagrindinių bylų atveju, nes nagrinėjamos socialinio draudimo ir socialinės paramos išmokos apskaičiuojamos ir suteikiamos tam, kad jomis galėtų naudotis šeima, įskaitant jai priklausantį nurodytą asmenį. 38. Šiuo atžvilgiu, nors atrodo, kad Treasury nustatytą Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 2 dalies taikymo sritį taip pat galima pagrįsti kai kuriomis kitomis, pavyzdžiui, vengrų, olandų, suomių ir švedų kalbų, versijomis, vis dėlto reikia konstatuoti, kad minėtos nuostatos redakcija kitose kalbinėse versijose, visų pirma versijose ispanų, prancūzų, portugalų ir rumunų kalbomis, yra kitokia. 39. Iš tiesų iš minėtų kalbinių versijų matyti, kad draudžiama ne tik tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti lėšų, bet ir „naudoti“ lėšas nurodyto asmens „naudai“. 40. Minėtose kalbinėse versijose nurodyto asmens tariamai gaunama nauda susijusi ne su lėšų suteikimu, o su jų naudojimu. Be to, minėtose kalbinėse versijose žodžiai „tiesiogiai ar netiesiogiai“ susiję su lėšų suteikimu, o ne su naudojimu. <...> 45. Be to, aiškinant Reglamentą Nr. 881/2002 taip pat reikia atsižvelgti į Rezoliucijos 1390 (2002), kurią šiuo reglamentu, kaip nurodyta jo 4 konstatuojamojoje dalyje, siekiama įgyvendinti, tekstą ir tikslą208. <…> 49. Atsižvelgiant į tokius konstatuotus Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 2 dalies ir Rezoliucijos 1390 (2002) 2 dalies a punkto kalbinių versijų skirtumus ir tai, kas nurodyta šio sprendimo 44 ir 45 punktuose, Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti remiantis teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, bendra struktūra ir tikslu, ir šiuo atveju atsižvelgiant į Rezoliucijos 1390 (2002) dalyką. 50. Šiuo atžvilgiu dėl įpareigojimų, numatytų Rezoliucijos 1390 (2002) 2 dalies a punkte, 2008 m. birželio 30 d Saugumo Tarybos priimtos Rezoliucijos 1822 (2008) 4 dalyje numatyta, kad jie „taikomi visų rūšių ekonominiams ir finansiniams ištekliams <...> naudojamiems teikiant paramą Al-Qaida

2003 m. kovo 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 561/2003, iš dalies keičiantis, dėl lėšų ir kitų ekonominių išteklių įšaldymui taikomų išimčių, Reglamentą (EB) Nr. 881/2002, nustatantį tam tikras specialias ribojančias priemones, taikomas tam tikriems asmenims ir subjektams, susijusiems su Osama bin Ladenu, Alkaeda tinklu ir Talibanu (OL 2004 m. specialus leidimas 18 skyrius, 2 tomas, p. 91) 208 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351, 297 p. 207


tinklui, Usamai bin Ladenui ir Talibanui, taip pat asmenims, grupėms, įmonėms ir susijusiems subjektams“. 51. <...> 2009 m. rugsėjo 11 d. informaciniame dokumente „Turto įšaldymo sąlygų paaiškinimas“, skelbiamame Sankcijų komiteto interneto svetainėje, šis komitetas nurodė, kad „turto įšaldymo tikslas yra atimti galimybę iš asmenų, grupių, įmonių ir subjektų, išvardytų [Sankcijų komiteto sudarytame sąraše], naudotis terorizmo rėmimo priemonėmis“. <...> 54. <...> nurodytų asmenų turto įšaldymo režimo, kuriam priklauso Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas suteikti lėšų, tikslas yra užkirsti kelią tokiems asmenims naudotis bet kokios rūšies ekonominiais ar finansiniais ištekliais, kuriuos jie galėtų panaudoti teroristinei veiklai remti. 55. Be to, tokį tikslą atspindi Reglamento Nr. 881/2002 1 straipsnio 2 punkte pateikto sąvokos „ekonominiai ištekliai“ apibrėžimo, pagal kurį tai „įvairios rūšies turtas, <…>, kuris nėra lėšos, tačiau gali būti panaudotas lėšoms, prekėms įsigyti ar paslaugoms gauti“, kvalifikavimas, taip pat draudimas, numatytas minėto reglamento 2 straipsnio 3 dalyje, suteikti nurodytiems asmenims ekonominių išteklių „kad šie asmenys, grupės ar organizacijos [jie] negalėtų įsigyti lėšų, prekių ar gauti paslaugų“. 56. Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 881/2002 tikslą, minėtą kvalifikavimą reikia aiškinti taip, kad ekonominių išteklių įšaldymo priemonė taikoma tik turtui, galimam paversti lėšomis, prekėmis ar paslaugomis, kurios gali būti panaudotos teroristinei veiklai remti. 57. Tiesa, kad nei Reglamento Nr. 881/2002 1 straipsnio 1 punkte pateiktas lėšų apibrėžimas, nei minėto reglamento 2 straipsnio 2 dalyje numatyta draudimo suteikti lėšų priemonė taip nekvalifikuojama. Tačiau tai paaiškina faktas, kad minėtos nuostatos konkrečiai susijusios su lėšomis, kurios, jei tiesiogiai ar netiesiogiai suteikiamos nurodytam asmeniui, pačios savaime sukelia riziką, kad bus neteisėtai panaudotos tokiai teroristinei veiklai remti. 58. Tačiau pagrindinėse bylose Treasury pateiktas Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 2 dalies aiškinimas nebuvo pagrįstas bet kokia rizika, kad nagrinėjamos lėšos gali būti neteisėtai panaudotos siekiant remti teroristinę veiklą. <...> 61. <...> mažai tikėtina, kad minėtos lėšos209 galėtų būti paverstos priemonėmis, kurios padėtų remti teroristinę veiklą, juo labiau kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos išmokos yra tokio dydžio, kad jų pakanka tik esminiams atitinkamų asmenų poreikiams patenkinti. 62. Todėl tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, dėl naudos natūra, kurią nurodytas asmuo galėtų netiesiogiai gauti iš jo sutuoktinei mokamų socialinių išmokų, negali būti pažeistas Reglamento Nr. 881/2002 tikslas, kuris, kaip nurodyta šio sprendimo 54 punkte, yra užkirsti kelią nurodytiems asmenims naudotis bet kokios rūšies ekonominiais ar finansiniais ištekliais, kuriuos jie galėtų panaudoti teroristinei veiklai remti. 63. Todėl atsižvelgiant į konstatuotus Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 2 dalies kalbinių versijų skirtumus minėtą nuostatą reikia, paisant jos tikslo, aiškinti taip, kad ji netaikoma mokant socialinio draudimo ir socialinės paramos išmokas tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje. <...> 65. Pagal [teisinio saugumo] principą reikalaujama, kad tokie teisės aktai, kaip Reglamentas Nr. 881/2002, kuriuose nustatytos ribojančios priemonės, turinčios didelį poveikį nurodytų asmenų teisėms ir laisvėms210, ir kuriuose, kaip nurodyta minėto reglamento 10 straipsnyje, tokių priemonių pažeidimo atveju numatytos, nagrinėjamu atveju baudžiamojo pobūdžio, sankcijos pagal nacionalinę teisę, būtų aiškūs ir tikslūs, kad atitinkami asmenys, įskaitant trečiuosius asmenis, pvz., pagrindinėje byloje nagrinėjamos socialinio draudimo įstaigos, galėtų aiškiai žinoti savo teises ir pareigas ir atitinkamai imtis veiksmų.

T.y. socialinio draudimo ir socialinės paramos išmokos. 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351, 375 p. 209 210


66. Tokiomis aplinkybėmis dėl priešingo aiškinimo nei pateiktas šio sprendimo 63 punkte kiltų teisinio nesaugumo rizika, visų pirma susijusi su trišalėmis situacijomis, kurioms esant lėšos tiesiogiai ar netiesiogiai suteikiamos ne nurodytam, bet kitam asmeniui, su kuriuo nurodytas asmuo palaiko daugiau ar mažiau glaudžius ryšius ir netiesiogiai gauna tam tikros naudos iš tokių lėšų. 67. Toks teisinis nesaugumas atrodo juo labiau nepriimtinas dėl to, kad tokiose situacijose bet kuriuo atveju kyla klausimas, ar konkrečiai naudai, kurią nurodytam asmeniui suteikė asmuo, kuriam suteiktos lėšos, gali būti taikomos Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos ribojančios priemonės. 68. <...> tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, naudos, kurią kaip pagalbą natūra iš savo sutuoktinei suteiktų lėšų gauna nurodytas asmuo, taip pat negalima priskirti ekonominiams ištekliams pagal Reglamento Nr. 881/2002 1 straipsnio 2 punktą ir 2 straipsnio 3 dalį, nes tokios naudos nurodytas asmuo negali panaudoti „lėšoms, prekėms įsigyti ar paslaugoms gauti“ minėtų nuostatų prasme. 69. Iš tiesų, kaip minėta šio sprendimo 61 punkte, tokiose situacijose, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, negalima pagrįstai teigti, kad minėtą naudą galima paversti ekonominiais ar finansiniais ištekliais, kuriuos nurodytas asmuo galėtų panaudoti teroristinei veiklai remti. 70. Taip pat negalima teigti, kad jei būtų laikomasi aiškinimo, jog mokant pagrindinėje byloje nagrinėjamas socialines išmokas netaikomos Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 2 ir 3 dalys, minėto reglamento 2a straipsnyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata, šiuo atveju susijusi su pagrindinėmis išlaidomis, netektų prasmės. 71. Kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 102 punkte, minėta nukrypti leidžianti nuostata turi būti suteikta visais atvejais, kai lėšos tiesiogiai ar netiesiogiai suteikiamos nurodytam, o ne trečiajam asmeniui, nes tokioje situacijoje nurodytas asmuo gali nuspręsti dėl tokių lėšų panaudojimo, o tai reiškia, kad kyla jų neteisėto panaudojimo terorizmo tikslais rizika. 72. Pagaliau negalima nesutikti, kad jei būtų laikomasi aiškinimo, jog mokant pagrindinėje byloje nagrinėjamas socialines išmokas netaikomos Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 2 ir 3 dalys, toks nurodytas asmuo būtų atleistas nuo pareigos pasirūpinti šiomis pagrindinėmis išlaidomis pats ir galėtų kitais būdais įgytą turtą panaudoti siekiant terorizmo tikslų. 73. Iš tiesų, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 105 punkte, net jei tiesiogiai trečiųjų asmenų prisiimta atsakomybė už nurodyto asmens pagrindines išlaidas nepatenka į Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio taikymo sritį, vis dėlto tai nepaneigia fakto, kad minėtoje nuostatoje numatytas įšaldymas ir draudimai toliau visiškai taikomi tokiam asmeniui, prireikus nepažeidžiant minėto reglamento 2a straipsnyje įtvirtintos nukrypti leidžiančios nuostatos. 74. <...> Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma nurodyto asmens sutuoktinei mokamoms valstybės socialinio draudimo ir socialinės paramos išmokoms, remiantis vien tuo, kad tokia sutuoktinė gyvena su minėtu nurodytu asmeniu ir pasinaudos arba galės pasinaudoti tam tikra tokių išmokų suma mokėdama už prekes ar paslaugas, kurias toks nurodytas asmuo vartos arba iš kurių turės naudos. 2010 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas The Queen, prašoma M ir kt., prieš Her Majesty’s Treasury (byla C-340/08, Rink., 2010, p. I-03913) 17.7.2. 17.7.3. Dėl Reglamento (EB) Nr. 423/2007 nuostatų teisėtumo ir išaiškinimo

Turinys

Lėšų įšaldymo privalomumas – Priklausantis ar kontroliuojamas subjektas – Ekonominės veiklos draudimo teisėtumas <...> 63. Viena vertus, atsižvelgiant į tai, kad vartojamas žodis „įšaldomos“, lėšų įšaldymo priemonės taikymas ir priklausantiems bei kontroliuojamiems subjektams yra privalomas, o Taryba šiuo


klausimu neturi jokios diskrecijos. Iš tiesų, jei teisės aktų leidėjas būtų ketinęs suteikti Tarybai tokią diskreciją, jis būtų išreiškęs savo valią tiesiogiai įtvirtindamas tai atspindinčią nuorodą, pavyzdžiui, „galėtų būti įšaldyti“. <...> 67. <...> Reglamento Nr. 423/2007211 7 straipsnio 2 dalies d punkte Tarybai nustatyta pareiga įšaldyti subjekto, „kuris priklauso arba kurį kontroliuoja“ subjektas, pripažintas dalyvaujančiu platinant branduolinius ginklus šio reglamento 7 straipsnio 2 dalies a arba b punkto prasme, lėšas, Tarybai kiekvienu atveju atskirai vertinant, ar suinteresuotasis subjektas yra „priklausantis ar kontroliuojamas“. <...> 69. Taigi, pirma, kadangi Taryba turi įvertinti, ar subjektas yra „priklausantis ar kontroliuojamas“, ji turi atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, kaip antai nagrinėjamo subjekto veiklos nepriklausomybės laipsnis arba jai taikomos valstybės institucijos priežiūros galimas poveikis. Nagrinėjamo subjekto veiklos pobūdis ir galimas ryšio tarp šios veiklos ir branduolinių ginklų platinimo nebuvimas, atvirkščiai, nėra reikšmingos aplinkybės šiuo klausimu, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 103 punkto, lėšų įšaldymo priemonė, kurioje nurodytas priklausantis ar kontroliuojamas subjektas, nebuvo priimta dėl to, kad šis subjektas pats dalyvavo platinant branduolinius ginklus. Tai, kad Reglamentu Nr. 423/2007 patvirtintų ribojančių priemonių tikslas yra užkirsti kelią Irano Islamo Respublikos grėsmę keliančioms branduolinei ir raketų programoms, taip pat būtinai reiškia, jog minėtos priemonės buvo priimtos trečiosioms šalims ir todėl turi būti suderinamos su minėtame sprendime Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją212 įtvirtintu EB 60 ir EB 301 straipsnių [dabar SESV 75 ir 215 straipsniai] aiškinimu. <...> 100. Vadovaujantis teismo praktika, pagal proporcingumo principą <...> ekonominės veiklos draudimas yra teisėtas su sąlyga, jog draudimo priemonės yra tinkamos ir būtinos aptariamais teisės aktais teisėtai siekiamiems tikslams įgyvendinti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams213 (1990 m. lapkričio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Fedesa ir kt., C-331/88, Rink. p. I-4023, 13 punktas). <...> <...> 103. <...> subjektų, kurie priklauso arba kuriuos kontroliuoja subjektas, pripažintas kaip dalyvaujantis platinant branduolinius ginklus Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies a arba b punkto prasme, lėšų įšaldymas yra susijęs [Reglamento Nr. 423/2007 tikslu užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui ir finansavimui bei taip daryti spaudimą Irano Islamo Respublikai nutraukti atitinkamą veiklą]. Iš tiesų įšaldžius pripažinto platinant branduolinius ginklus subjekto lėšas išlieka nemaža rizika, kad jis darys spaudimą jam priklausantiems ar jo kontroliuojamiems subjektams apeiti jam taikomų priemonių poveikį, skatindamas arba jam tiesiogiai ar netiesiogiai pervesti lėšas arba atlikti sandorius, kurių jis pats negali atlikti dėl lėšų įšaldymo. Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad subjektų, kurie priklauso arba kuriuos kontroliuoja subjektas, pripažintas kaip dalyvaujantis platinant branduolinius ginklus, lėšų įšaldymas yra reikalinga ir tinkama priemonė siekiant užtikrinti prieš tokį subjektą priimtų priemonių veiksmingumą ir garantuoti, kad šios priemonės nebus apeinamos. <...> 120. Iš ginčijamo sprendimo motyvų ir posėdyje Tarybos pristatytų pastabų šioje byloje matyti, kad pastaroji nusprendė ieškovei taikyti Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktą, nes ji buvo BMI „priklausantis“ subjektas. Iš pirmo žvilgsnio šios sąvokos turinys atrodo aiškus, nes atsižvelgiama į BMI priklausančią ieškovės kapitalo dalį. Vis dėlto reikia pažymėti, kad, remiantis šio sprendimo 61 punkte minėta teismo praktika, nagrinėjamos sąvokos reikšmė turėtų būti aiškinama ne vien pagal jos tekstą, bet ir Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkto ryšį su Reglamentu Nr. 423/2007 siekiamu tikslu, aptartu šio sprendimo 102 ir 103 punktuose. 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL 2007, L 103, p. 1—23) 212 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-6351 213 1990 m. lapkričio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Fedesa ir kt., C-331/88, Rink., 1990, p. I-4023, 13 p. 211


121. Dėl to reikia išnagrinėti, ar yra nemaža tikimybė, kad ieškovė galėtų būti priversta bandyti išvengti jos patronuojančiai bendrovei nustatytų priemonių poveikio dėl to, kad ji priklauso BMI. Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas gali remtis konkurencijos teisės srityje išplėtota teismo praktika, susijusia su dukterinės bendrovės neteisėtų veiksmų priskyrimu jos patronuojančiai bendrovei. Iš tiesų abiem atvejais reikia įvertinti, ar patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką savo dukterinei bendrovei ir ši vykdo patronuojančios bendrovės pavedimus, o ne savarankiškai priima sprendimus dėl savo veiklos 214 , nors patronuojančios bendrovės nurodymai pirmuoju ir antruoju atveju nėra tokie patys. 122. Be to, šis skirtumas reiškia, kad aiškinant Reglamentą Nr. 423/2007 reikia atkreipti didesnį dėmesį į personalo skyrimo klausimus, palyginti su kitais konkurencijos teisės srityje vertinamais veiksniais. Iš tiesų tam, kad turėtų nuolatinį poveikį priklausomo subjekto veiklai, šio sprendimo 103 punkte minėtas patronuojančios bendrovės spaudimas iš esmės turi būti nukreiptas į dukterinės bendrovės direktorius ir (arba) darbuotojus. 123. Šiuo klausimu padėtis, kai vienas subjektas visiškai priklauso kitam, paprastai reiškia, kad pastarasis gali paskirti pirmojo subjekto direktorius ir taip veiksmingai kontroliuoti jos vadovybę ir galiausiai visus darbuotojus. Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad išimtinėmis aplinkybėmis Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkto taikymo net visiškai priklausomam subjektui negalima pateisinti, atsižvelgiant į aplinkybes, atsveriančias patronuojančios bendrovės įtaką dukterinei bendrovei. 2009 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Melli Bank plc prieš Tarybą (sujungtos bylos T-246/08 ir T-332/08, Rink. 2009, p. II-02629) Vienodo požiūrio principas – Lėšų įšaldymo nelaikymas baudžiamąja sankcija <...> 57. <...> [L]emiamas kriterijus Reglamento Nr. 423/2007215 7 straipsnio 2 dalies a ir b punktams įgyvendinti, vadinasi, ir taikytinas palyginimo kriterijus, siekiant nustatyti, ar pažeidžiamas vienodo požiūrio principas, yra tai, ar atitinkamas subjektas dalyvauja branduolinių ginklų platinimo veikloje, yra tiesiogiai su ja susijęs ar teikia paramą. 58. Šios bylos aplinkybėmis ginčijamame sprendime ieškovas pripažintas subjektu, teikiančiu paramą branduolinių ginklų platinimui, o, kaip pripažinta šio sprendimo 30 punkte, ieškovas nepateikė priimtino ieškinio pagrindo šios išvados pagrįstumui paneigti. 59. Tokiomis aplinkybėmis, net darant prielaidą, kad Taryba iš tiesų nesiėmė priemonių įšaldyti tam tikrų kitų Irano bankų, dalyvaujančių branduolinių ginklų platinimo veikloje, tiesiogiai su ja susijusių ar teikiančių paramą, lėšų, vis dėlto šios aplinkybės ieškovas negali nurodyti, nes vienodo požiūrio principas turi būti suderinamas su teisėtumo principu, pagal kurį niekas savo labui negali remtis kitų naudai padarytais neteisėtais veiksmais216. <...> 111. Reikia pažymėti: kadangi subjektų, kuriems taikomos Reglamente Nr. 423/2007 numatytos ribojančios priemonės, lėšos yra ne konfiskuotos kaip nusikalstamu būdu įgytos lėšos, o laikinai įšaldytos, šios priemonės nėra baudžiamoji sankcija. Be to, jomis nereiškiami tokio pobūdžio kaltinimai217. 1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Imperial Chemical Industries prieš Komisiją, 48/69, Rink., 1972, p. 619, 133 p.; 1996 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas Viho prieš Komisiją, C-73/95 P, Rink. p. I-5457, 16 p. 215 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL 2007, L 103, p. 1—23) 216 1998 m. gegužės 14 d Pirmosios instancijos teismo sprendimai SCA Holding prieš Komisiją, T-327/94, Rink. p. II-1373, 160 p.; Mayr-Melnhof prieš Komisiją, T-347/94, Rink. p. II-1751, 334 p.; 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas LR AF 1998 prieš Komisiją, T-23/99, Rink. p. II-1705, 367 p. 217 2007 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Sison prieš Tarybą, T-47/03, Rink. p. II-0000, 101 p. 214


2009 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Bank Melli Iran prieš Tarybą (byla T-390/08, Rink., 2009, p. II-03967) Reglamento (EB) Nr. 423/2007 tikslas <...> 68. Kaip matyti iš pavadinimo, Reglamentas Nr. 423/2007218 susijęs su ribojamųjų priemonių Irano Islamo Respublikai nustatymu. Iš jo konstatuojamųjų dalių ir visų nuostatų matyti, kad juo siekiama imantis ekonomiką ribojančių priemonių sutrukdyti šios valstybės branduolinei politikai arba ją sustabdyti, atsižvelgiant į ja keliamą riziką. Kaip savo išvados 75 punkte nurodė generalinis advokatas, kovojama su konkrečia rizika, kylančia dėl Irano branduolinių ginklų platinimo programos, o ne su bendra branduolinių ginklų platinimo veikla. 2011 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bank Melli Iran prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-548/09 P, Rink. dar nepaskelbtas) Reglamento (EB) Nr. 423/2007 7 straipsnio 3 ir 4 dalys – Prevencinio pobūdžio ribojamosios priemonės – Ekonominių išteklių sąvoka – Veikla, kurios tikslas arba poveikis yra apeiti numatytą draudimą <...> 34. <...> Reglamento Nr. 423/2007219 7 straipsnio 3 ir 4 dalyse <...> įtvirtintos dvi atskiros draudimo priemonės. 3 dalimi šio reglamento IV ir V prieduose nurodytiems asmenims, subjektams arba organizacijoms draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai leisti naudotis lėšomis arba ekonominiais ištekliais arba daryti tai jų naudai. 4 dalimi draudžiama sąmoningai ir apgalvotai dalyvauti veikloje, kurios tikslas arba poveikis yra tiesiogiai arba netiesiogiai apeiti 3 dalyje nurodytą draudimą. 35. Kiekviena šių priemonių turi atskirą turinį, t. y. vienos nepaisymas sudaro atskirą pagrindą skirti sankcijas, įskaitant baudžiamąsias, pagal taikytiną nacionalinę teisę, kaip numatyta Reglamento Nr. 423/2007 16 straipsnio 1 dalyje. 36. Reglamento Nr. 423/2007 12 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodytas atsakomybės (įskaitant baudžiamąją) už šio reglamento 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos draudimo priemonės pažeidimą subjektyvus požymis, patvirtinama, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas suvokė šios priemonės nepaisymą kaip atskirą pažeidimą šio reglamento 7 straipsnio 4 dalyje apibrėžtos draudimo priemonės pažeidimo atžvilgiu. <...> 39. <...> Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas yra suformuluotas labai plačiai ir tai galima spręsti iš žodžių „tiesiogiai ar netiesiogiai“ vartojimo220. 40. Šioje dalyje pavartotų žodžių junginio „leidžiama naudotis“ prasmė <...> apima <...> visus veiksmus, kuriuos reikia atlikti tam, kad asmuo gautų galimybę disponuoti atitinkamu turtu221. 41. Šiomis aplinkybėmis <...> reikėtų manyti, kad veiksmai, kurie pasireiškia tokio turto, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje222, tiekimu iš valstybės narės ir pastatymu asmeniui Irane ir tokio turto tiekimo ar pastatymo parengiamieji ir paskesni veiksmai, taip pat suinteresuotųjų asmenų

2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL 2007, L 103, p. 1—23) 219 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL 2007, L 103, p. 1—23) 220 2007 m. spalio 11 d. Sprendimas Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, C-117/06, Rink. p. I-8361, 50 p.; 2010 m. birželio 29 d. Sprendimas E ir F, C-550/09, Rink. p. I-6231, 66 p. 221 2007 m. spalio 11 d. Sprendimas Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, C-117/06, Rink. p. I-8361, 50 p.; 2010 m. birželio 29 d. Sprendimas E ir F, C-550/09, Rink. p. I-6231, 51 p. 222 Aut.: byloje kalbama apie vitrifikacinę krosnį. 218


suvedimas, gali patekti į „galimybės naudotis suteikimo“ sąvoką, kaip suprantama pagal Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 3 dalį. <...> 43. <...> Reglamentu Nr. 423/2007, kaip numatyta jo 3 konstatuojamojoje dalyje, įgyvendinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP223, priimta siekiant Europos Sąjungoje Rezoliucijos 1737 (2006) tikslų, kartu siekiama įgyvendinti ir šią rezoliuciją224. Todėl aiškinant šį reglamentą reikia atsižvelgti į nurodytos rezoliucijos tekstą ir tikslus. 44. Tiek iš Rezoliucijos 1737 (2006), ypač 2 ir 12 punktų, tiek iš Bendrosios pozicijos 2007/140/BUSP, ypač pirmos ir devintos konstatuojamųjų dalių, teksto nedviprasmiškai matyti, kad Irano Islamo Respublikos atžvilgiu priimtos ribojamosios priemonės yra prevencinio pobūdžio, nes jomis siekiama užkirsti kelią branduolinių ginklų „platinimo rizikai“ šioje valstybėje. Atsižvelgiant į tarptautinių ir Sąjungos teisės aktų, kurių dalis yra Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 3 dalies nuostatos, bendrą struktūrą ir tikslus, tokios rizikos buvimas turi būti vertinamas tuo pačiu metu, kai atliekami atitinkami veiksmai. 45. Vadovaujantis būtent Irano Islamo Respublikos atžvilgiu priimtų ribojamųjų priemonių prevenciniu pobūdžiu, siekiant taikyti Reglamentą Nr. 423/2007, jo 1 straipsnio i punkte nurodyta sąvoka „ekonominiai ištekliai“ apibrėžta kaip bet kurios rūšies turtas, kitas nei lėšos, kuris „gali būti panaudotas“ įsigyti, be kita ko, produktus, kuriuos naudojant prisidedama prie branduolinių ginklų platinimo Irane. 46. Iš to matyti, kad, taikant šią sąvoką, Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo atveju svarbus veiksnys yra galimybė, jog šis turtas bus naudojamas siekiant gauti lėšų, prekių ar paslaugų, kurias panaudojus galėtų būti prisidedama prie branduolinių ginklų platinimo Irane <...>. 47. Kadangi turtas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 423/2007 1 straipsnio i punktą, tokioje situacijoje, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, savaime kelia apėjimo riziką, nes panaudojant jį prisidedama prie branduolinių ginklų platinimo Irane225, kad būtų galima taikyti 7 straipsnio 3 dalį, nereikia, kad šį turtą būtų galima naudoti nedelsiant atliekant nagrinėjamus veiksmus. 48. Taikant Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 3 dalį, pagrindinėje byloje ekonominiai ištekliai, šiuo atveju – vitrifikacinė krosnis, reiškia galimybę ją naudoti gaminant branduolinių raketų komponentus, taip prisidedant prie branduolinių ginklų platinimo Irane, nepaisant to, kad jos negalima panaudoti nedelsiant po to, kai ji buvo pristatyta ir pastatyta. 49. Remiantis tuo darytina išvada, kad aplinkybė, jog ši krosnis po to, kai buvo pastatyta Irane, nebuvo paruošta eksploatacijai, savaime nepašalina galimybės naudotis ekonominiais ištekliais suteikimo, kaip tai suprantama pagal kartu taikomus Reglamento Nr. 423/2007 1 straipsnio i punktą ir 7 straipsnio 3 dalį. <...> 51. <...> Bendrosios pozicijos 2007/140/BUSP, kurią įgyvendinti siekiama Reglamentu Nr. 423/2007, 9 konstatuojamojoje dalyje, kaip ir Rezoliucijos 1737 (2006) 12 punkte, nurodyti pagrindai, kuriais grindžiamas kitų asmenų ar subjektų nei tie, kurie, kaip nustatė Jungtinių Tautų Saugumo Taryba arba Sankcijų Komitetas, dalyvauja, yra tiesiogiai susiję arba remia Irano branduolinių ginklų platinimo veiklą, įtraukimas į sąrašą. Vienas iš šių pagrindų yra tas, kad atitinkamas asmuo ar subjektas veikė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos arba Sankcijų Komiteto nurodyto asmens ar subjekto vardu, jo nurodymu ar jo kontroliuojamas. 52. Šie pagrindai taip pat svarbūs vertinant, ar ekonominių išteklių tiekimas Reglamento Nr. 423/2007 IV ir V prieduose nurodytam asmeniui ar subjektui laikytinas „netiesioginiu galimybės naudotis suteikimu“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 7 straipsnio 3 dalį, šiuose prieduose nurodytam

2007 m. vasario 27 d. Europos Sąjungos Tarybos bendroji pozicija 2007/140/BUSP dėl ribojančių priemonių Iranui (OL 2007 L 61, p.49). 224 2007 m. spalio 11 d. Sprendimas Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, C-117/06, Rink. p. I-8361, 50 p.; 2010 m. birželio 29 d. Sprendimas E ir F, C-550/09, Rink. p. I-6231, 54 p. 225 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimas M ir kt., C-340/08, Rink., 2010, p. I-3913, 57 p. 223


asmeniui ar subjektui, kad būtų galima taikyti šioje nuostatoje įtvirtintą draudimą ir nacionalinėje teisėje, taikomoje už šio draudimo nepaisymą, nustatytas sankcijas. 53. Todėl jei pagrindinės bylos aplinkybėmis M. Afrasiabi veikė SHIG vardu, jos nurodymu ar jos kontroliuojamas ir siekė eksploatuoti nurodytą turtą šios įstaigos naudai, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šis teismas gali nuspręsti, kad buvo netiesiogiai suteikta galimybė naudotis ekonominiais ištekliais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 3 dalį. 54. Taip pat reikia nurodyti, pirma, kad tiek atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 423/2007 siekiamą tikslą, tiek į būtinybę užtikrinti šio reglamento veiksmingą taikymą kovojant su branduolinių ginklų platinimu Irane, į jo 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo taikymo sritį reikia įtraukti visus asmenis, dalyvaujančius darant šia nuostata draudžiamus veiksmus. 55. Antra, svarbu pažymėti, kad Reglamento Nr. 423/2007 12 straipsnio 2 dalimi nuo bet kurios atsakomybės, įskaitant baudžiamąją, atleidžiami asmenys, kurie nežinojo ir neturėjo pagrįstos priežasties įtarti, kad jų veiksmai pažeis šio reglamento 7 straipsnio 3 dalyje nurodytą draudimą suteikti galimybę naudotis. 56. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, esant tam tikroms aplinkybėms, turėtų patikrinti, ar kiekvienas iš kaltinamųjų, kuris atliko pagrindinėje byloje nagrinėjamus veiksmus ir žinojo ar bent jau turėjo pagrįstų priežasčių įtarti, kad šie veiksmai prieštarauja tokiam draudimui. 57. <...> Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 3 dalis aiškintina taip, jog netiesioginio galimybės naudotis ekonominiais ištekliais, kaip jie suprantami pagal šio reglamento 1 straipsnio i punktą, suteikimo draudimas taikomas veiksmams, susijusiems su veikiančios, tačiau dar neparuoštos eksploatacijai vitrifikacinės krosnies tiekimu ir pastatymu trečiajam asmeniui Irane, kuris, veikdamas šio reglamento IV ir V prieduose nurodyto asmens, subjekto ar organizacijos vardu, nurodymu ar jo kontroliuojamas, ketina eksploatuoti šią krosnį, kad gamintų tokiam asmeniui, subjektui ar organizacijai produktus, kuriuos naudojant gali būti prisidedama prie branduolinių ginklų platinimo šioje valstybėje. <...> 60. <...> Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 4 dalyje nurodydamas veiklą, kurios tikslas arba poveikis yra tiesiogiai arba netiesiogiai „apeiti“ būtent 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą, Sąjungos teisės aktų leidėjas nukreipia į veiklą, kurios tikslas ar poveikis – išvengti, kad ši draudimo priemonė būtų taikoma kaltininkui 226 . Tokia veikla skiriasi nuo veiksmų, kuriais formaliai pažeidžiamas minėtoje 3 dalyje įtvirtintas galimybės naudotis suteikimo draudimas. <...> 68. <...> Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad: – ji taikytina veiklai, kurioje dėl jos formalumo negalima įžvelgti šio reglamento 7 straipsnio 3 dalyje nurodyto pažeidimo sudėties, tačiau kuria tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama užkirsti kelią šioje nuostatoje įtvirtinto draudimo taikymui ar dėl kurios jis nėra taikomas, – sąvokos „apgalvotai“ ir „sąmoningai“ apima kumuliacinius žinojimo ir valios aspektus, kurie egzistuoja tuomet, kai nurodytą tikslą ar poveikį turinčioje veikloje dalyvaujantis asmuo sąmoningai jo siekia ar bent jau suvokia, kad jo dalyvavimas gali turėti tokį tikslą ar poveikį, ir sutinka su tokia galimybe. 2011 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Baudžiamoji byla prieš Mohsen Afrasiabi ir kt. (byla C-72/11, Rink. dar nepaskelbtas) Priklausomi ir kontroliuojami subjektai – Sankcijų kontroliuojamiems subjektams būtinumas ir pagrindas

skyrimo

priklausomiems

ir

226 1974 m. gruodžio 3 d. Sprendimas van Binsbergen, 33/74, Rink. p. 1299, 13 p.; 1985 m. sausio 10 d. Sprendimas Association des Centres distributeurs Leclerc ir Thouars Distribution, 229/83, Rink. p. 1, 27 p.; 1994 m. spalio 5 d. Sprendimas TV10, C-23/93, Rink. p. I-4795, 21 p.


39. <...> Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai, remdamasis Reglamento Nr. 423/2007227 7 straipsnio 2 dalies d punkto228 formuluote, nusprendė, kad pagal šią nuostatą Taryba privalėjo įšaldyti subjekto, kuris „priklauso arba kurį kontroliuoja“ kitas subjektas, pripažintas dalyvaujančiu platinant branduolinius ginklus pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 dalies a arba b punktą, lėšas, kiekvienu atveju atskirai įvertinusi, ar suinteresuotasis subjektas yra „priklausantis“ nuo nurodyto subjekto arba jo „kontroliuojamas“. 40. Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 64 ir 65 punktuose teisingai nusprendė, kad, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies įžanginėje dalyje pateiktus žodžius „kai <…> nustatoma, kad jie“, Taryba turi atskirai įvertinti, ar konkretus subjektas yra „priklausantis arba kontroliuojamas“, atsižvelgdama, be kita ko, į tokios priklausomybės laipsnį arba kontrolės intensyvumą. Bendrasis Teismas minėto sprendimo 63 ir 69 punktuose taip pat teisingai pabrėžė, kad, atsižvelgiant į minėtoje Reglamento Nr. 423/2007 nuostatoje vartojamą žodį „įšaldomos“, turi būti priimta lėšų įšaldymo priemonė subjekto, kuris, kaip pripažino Taryba, priklauso subjektui, savo ruožtu pripažintam dalyvaujančiu platinant branduolinius ginklus, arba yra jo kontroliuojamas, atžvilgiu, ir ji neturi būti grindžiama tuo, jog tokiame platinime dalyvauja pats priklausantis arba kontroliuojamas subjektas. 41. Šios dvi Bendrojo Teismo išvados viena kitai neprieštarauja, nes pirmoji susijusi su pareiga patikrinti, su tam tikra diskrecija, ar subjektas yra „priklausantis“ nuo nurodyto subjekto arba jo „kontroliuojamas“, o antroji – su pareiga įšaldyti tokio subjekto lėšas netikrinant, ar jis pats dalyvauja platinant branduolinius ginklus. 42. Tokiomis aplinkybėmis negalima daryti išvados, kad dėl to, jog Taryba turi diskreciją nuspręsti, ar subjektas yra priklausantis arba kontroliuojamas, ji taip pat turi teisę nustatyti, ar toks subjektas prisideda prie branduolinių ginklų platinimo, kad nuspręstų, ar turi būti įšaldytos jo lėšos. 43. Taip pat iš Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos motyvuoti negalima daryti jokios išvados, kad tokia diskrecija turi būti pripažįstama. Iš tiesų, konkrečios ir specifinės priežastys, kurias Taryba turi nurodyti, susijusios su atitinkamų asmenų, subjektų ir organizacijų įrašymu į atitinkamą sąrašą, t. y. prireikus, dalyvavimas Irano Islamo Respublikos branduolinėje veikloje, arba, kiek tai susiję su priklausančiais ar kontroliuojamais subjektais, priežastys, dėl kurių ji nusprendė, kad įvykdyta priklausymo ar kontrolės sąlyga. <...> 58. Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 103 punkte nusprendė, jog įšaldžius pripažinto platinant branduolinius ginklus subjekto lėšas išlieka nemaža rizika, kad jis darys spaudimą jam priklausantiems ar jo kontroliuojamiems subjektams, kad apeitų jam taikomų priemonių poveikį, ir kad šių subjektų lėšų įšaldymas yra reikalingas ir tinkamas siekiant užtikrinti priimtų priemonių veiksmingumą ir garantuoti, kad šios priemonės nebus apeinamos. <...> 61. Taip pat, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 53 punkte ir dėl skundžiamo sprendimo 111 ir 112 punktuose Bendrojo Teismo nurodytų priežasčių, minėtas teismas galėjo, nepadarydamas teisės klaidos, nuspręsti, kad, atsižvelgiant į ypatingą tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo svarbą, banko teisės verstis ekonomine veikla ir teisės į nuosavybę apribojimai, kuriuos lėmė lėšų įšaldymo priemonės, nėra neproporcingi siekiamiems tikslams.

2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL 2007, L 103, p. 1—23) 228 Reglamento (EB) Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkto redakcija, galiojusi bylos nagrinėjimo metu: „2. Įšaldomos visos V priede nurodytiems asmenims, subjektams ir organizacijoms priklausančios, jų turimos, jų valdomos arba kontroliuojamos lėšos <...>. Į V priedą įtraukiami į IV priedą neįtraukti fiziniai ir juridiniai asmenys, subjektai ir organizacijos, kai pagal Bendrosios pozicijos 2007/140/ <...> 5 straipsnio 1 dalies b punktą nustatoma, kad jie: <...> d) yra juridinis asmuo, subjektas arba organizacija, kurie priklauso arba kuriuos kontroliuoja, įskaitant neteisėtas priemones, a arba b punkte nurodytas asmuo, subjektas arba organizacija.“ 227


62. Trečia, apeliantė nurodo tai, kad Taryba netaikė praktikos įšaldyti visų subjektų, kurie priklauso arba kuriuos kontroliuoja subjektai, pripažinti dalyvaujančiais platinant branduolinius ginklus, lėšas. Tačiau Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo: – 73 punkte nusprendė, jog Taryba galėjo teisėtai netaikyti Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkto subjektams, kurie, kaip ji manė, neatitiko šios nuostatos taikymo kriterijų, – 74 punkte nusprendė, jog ne visada įmanoma nustatyti visus kaip platinant branduolinius ginklus pripažintam subjektui priklausančius ar jo kontroliuojamus subjektus ir – 75 punkte nusprendė, kad galima kitokia Tarybos praktika, darant prielaidą, jog ji neteisėta, negali sukurti teisėtus lūkesčius suinteresuotiesiems subjektams, ar juo labiau teisės savo naudai remtis kitų naudai padarytu teisės pažeidimu. <...> 75. Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta, kad turi būti įšaldytos lėšos subjektų, kurie pripažinti priklausančiais subjektams, savo ruožtu pripažintiems dalyvaujančiais branduolinių ginklų platinime, tiesiogiai su juo susijusiais ar teikiančiais jam paramą, arba jų kontroliuojamais, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 7 straipsnio 2 dalies a arba b punktą. Šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į Rezoliucijos 1737 (2006) 12 punktą, kuriame numatyta, kad turi būti įšaldytos lėšos subjektų, kurie priklauso arba kuriuos kontroliuoja asmenys ar subjektai, pripažinti dalyvaujančiais branduolinių ginklų platinime, tiesiogiai su juo susiję ar teikiantys jam paramą. 76. Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte numatyti du alternatyvūs kriterijai, t. y. priklausymas ir kontrolė. Iš ginčijamo sprendimo ir Tarybos per posėdį Bendrajame Teisme pateiktų pastabų, kaip jo nurodyta skundžiamo sprendimo 120 punkte, matyti, kad apeliantės lėšos buvo įšaldytos dėl to, kad ji buvo subjektas, „priklausantis“ Bank Melli Iran. Taigi Bendrasis Teismas teisingai nusprendė tik patikrinti, ar Melli Bank priklauso Bank Melli Iran. <...> 79. <...> Iš tiesų, kai subjektas 100 % priklauso subjektui, kuris laikomas dalyvaujančiu platinant branduolinius ginklus, Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta priklausymo sąlyga yra įvykdyta. <...> 81. Priešingai, nei teigia apeliantė, priemonė, kuri jos atžvilgiu priimta dėl jos visiško priklausymo Bank Melli Iran, nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos. Iš tiesų, pagal Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktą priimtos lėšų įšaldymo priemonės konkrečiai nesietinos su savarankiškais tokio subjekto, kaip apeliantė, veiksmais, ir dėl to nereikalaujama, kad jos veiksmai prieštarautų šio reglamento nuostatoms. 2012 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Melli Bank plc prieš Tarybą (byla C-380/09 P, Rink., p.) 17.7.3. Reglamentas 17.7.3. Dėl Sprendimo 2010/413 nuostatų išaiškinimo

Turinys

Ribojamųjų priemonių nustatymas dėl paramos, kurią subjektas teikia branduolinių ginklų platinimo veiklai – Rizikos buvimo nepakankamumas numatyti ribojamąsias priemones <...> 114. Tačiau Sprendimo 2010/413229 20 straipsnio 1 dalyje numatytas lėšų įšaldymas, taikomas „asmen[ims] ir subjekt[ams], <...> kurie <...> teik[ia] paramą“ branduolinių ginklų platinimo veiklai. Be to, Reglamento Nr. 423/2007230 7 straipsnio 2 dalis ir Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 2

229

2010/413/CFSP: 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimas dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL 2010, L 195, p. 39—73) 230 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL 2007, L 103, p. 1—23)


dalies a punktas taikomi, be kita ko, subjektams, kurie „teikia paramą“ branduolinių ginklų platinimo veiklai. 115. Teisės aktų leidėjo vartojamoje formuluotėje numatyta, kad ribojamosios priemonės nustatomos subjekto atžvilgiu dėl paramos, kurią jis teikia branduolinių ginklų platinimo veiklai, o tai reiškia, jog prieš tai jis užsiėmė veikla, atitinkančia šį kriterijų. Tačiau nesant tokios faktinės veiklos vien rizikos, kad atitinkamas subjektas teiks paramą branduolinių ginklų platinimo veiklai ateityje, nepakanka. 2012 m. balanžio 25 d. Bendrojo Teismo sprendimas Manufacturing Support & Procurement Kala Naft Co., Tehran prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla T-509/10, Rink., p.) 17.7.3.

Turinys


XVIII. Bendra prekybos politika ir kita ES išorės politika 18.1. Prekybos politika 18.1.1. Bendrieji aspektai Turinys Bendra prekybos politika - Įgaliojimų pasidalijimas <...> Bendros prekybos politikos sritis, tiksliau eksporto politikos sritis, būtinai apima paramos eksportui sistemas, tiksliau priemones, susijusias su kreditais, kurie skirti vietos išlaidoms, susijusioms su eksporto veikla, finansuoti. Iš tikrųjų, tokios priemonės yra svarbi prekybos politikos dalis, o pastaroji sąvoka apima tą patį turinį, nepriklausomai nuo to, ar ji taikoma kalbant apie valstybės, ar apie Bendrijos veiksmus tarptautinėje arenoje. <...> Imdamasi priemonių, būtinų įgyvendinti minėtomis bendros prekybos politikos nuostatomis, ypač 113 straipsniu, įtvirtintus principus, Bendrija gali, atsižvelgdama į jai suteiktus įgaliojimus, ne tik priimti Bendrijos teisės vidaus taisykles, bet ir sudaryti susitarimus su trečiosiomis šalimis pagal Sutarties 113 straipsnio 2 dalį ir 114 straipsnį. <...> 113 ir 114 straipsnių nuostatos, numatančios sąlygas, kurias turi atitikti, pagal Sutartį sudaromi susitarimai prekybos politikos srityje, aiškiai rodo, kad šiuo klausimu įgaliojimų pasidalinimas tarp valstybių narių ir Bendrijos yra neįmanomas. <...> Tam, kad bendros prekybos politikos srityje Bendrijos priimtos "vidaus" ir "išorės" priemonės būtų suderinamos su Sutartimi, jos nebūtinai turi apimti iš šių priemonių kylančių įsipareigojimų ir finansinės naštos perdavimą Bendrijos institucijoms: tokia priemone siekiama tik vienašališkus valstybių narių veiksmus <...> pakeisti bendrais veiksmais, kurie yra pagrįsti vienodais principais ir atliekami Bendrijos vardu. 1975 m. lapkričio 11 d. nuomonė 1/75 (Rink., 1975, p. 01355) Prekės ženklo savininko teisė užkirsti kelią produktų, turinčių tokį patį prekės ženklą, importavimui į Bendriją bei gaminimui ir pardavimui joje <...> 21. <...> nei EB sutarties nuostatos dėl laisvo prekių judėjimo, nei dėl laisvo išleidimo į apyvartą produktų, įvežamų iš trečiųjų šalių, nei, galiausiai, principai, reguliuojantys bendrą prekybos politiką, nedraudžia prekės ženklo savininkui visose Bendrijos valstybėse narėse pasinaudoti savo teise užkirsti kelią iš trečiosios šalies atkeliaujančių panašių produktų, turinčių tokį patį prekės ženklą, importavimui.231 22. Be to, Sutarties nuostatų dėl laisvo prekių judėjimo negali būti nurodomos siekaitn uždrausti prekės ženklo savininkui valstybių narių teritorijose pasinaudoti savo teise užkirsti kelią kitam to paties prekės ženklo savininkui trečiojoje šalyje gaminti tokius produktus ir jais prekiauti Bendrijoje, asmeniškai ar per Bendrijoje įsteigtas dukterines įmones.232 1976 m. birželio 15 d. sprendimas EMI Records Limited prieš CBS United Kingdom (byla C-51/75, Rink., 1976, p. 00811) Nevienodas požiūris į trečiąsias šalis ir su jomis prekybą vykdančius asmenis Tas pat nurodoma 1976 m. birželio 15 d. sprendimo EMI Records prieš CBS Grammofon (byla C-86/75, Rink., 1976, p. 00871) 21 punkte. 232 1976 m. birželio 15 d. sprendimo EMI Records prieš CBS Grammofon (byla C-96/75, Rink., 1976, p. 00913) 13 punkte. 231


<...> 25. Nors ir matyti, kad Komisija su Taivanu elgėsi mažiau palankiai nei su kai kuriomis kitomis trečiosiomis šalimis, reikia priminti, kad Suatrtyje nėra numatytas bendrasis principas, įpareigojantis Bendriją, jos išorės santykiuose, visoms trečiosioms šalims taikyti vienodo palankumo rėžimą. <...> Pakanka pažymėti, kad jei nevienodas požiūris į trečiąsias šalis yra suderinamas su Bendrijos teise, nevienodas požiūris į prekibininkus Bendrijoje turėtų būti laikomas taip pat suderinamas su Bendrijos teise, kai toks nevienodas požiūris yra automatinė nevienodo požiūrio į trečiąsias šalis, su kuriomis tokie prekybininkai užmezgė prekybos santykius, pasekmė. 1982 m. spalio 28 d. sprendimas Faust prieš Komisija (byla C-52/81, Rink., 1982, p. 03745) Prekybos politika ir vystymasis <...> 16. <...> Teisingumo Teismas jau pažymėjo, kad prekybos politikos sąvoka turi tą patį turinį, nepriklausomai nuo to, ar ji taikoma kalbant apie valstybės, ar apie Bendrijos veiksmus tarptautinėje arenoje (nuomonė byloje 1/75, lapkritis 11, 1975 [1975] ECR 1355). 17. Šiuolaikiniuose tarptautiniuose santykiuose ryšys tarp prekybos ir vystymosi tampa vis stipresnis. Tai pripažino Jungtinės Tautos, visų pirma Jungtinių Tautų konferencijoje prekybos ir vystymo klausimais (UNCTAD), ir GATT <...>. 18. Būtent atsižvelgiant į šias aplinkybes, išsivystė modelis, kuriuo yra pagrįsta Bendrijos bendrųjų tarifų lengvatų sistema <...>. Ši sistema atspindi naują tarptautinių prekybos santykių koncepciją, kurioje vystymosi tikslai vaidina svarbų vaidmenį. 19. Nustatant bendros prekybos politikos ypatybes ir priemones 110 ir tolesniuose straipsniuose, Sutartimi buvo atsižvelgta į galimus pokyčius. Todėl 110 straipsnyje kaip vienas iš bendros prekybos politikos tikslų buvo numatyta prisidėti „prie darnaus pasaulio prekybos plėtojimo“, kas suponuoja, kad prekybos politika bus koreguojama, siekiant atsižvelgti į bet kokius tarptautinės bendruomenės požiūrio pokyčius. Be to, 113-116 straipsniuose numatytos ne tik institucijų priimamos priemonės, siekiant sudaryti susitarimus su trečiosiomis šalimis, bet ir bendri veiksmai „ekonominio pobūdžio tarptuatinėse organizacijose“, o šis apibrėžimas yra pakankamai plataus pobūdžio, kad apimtų tarptautines organizacijas, kurios gali spręsti prekybos problemas vystymosi politikos atžvilgiu. 20. Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad priemonės ryšys su vystymosi problemomis jos nepašalina ir bendros prekybos politikos sirties, kaip ji apibrėžta Sutartyje. Teisingumo Teismas nurodė, kad nebūtų įmanoma naudingai vykdyti jokios bendros prekybos politikos, jei Bendrija negalėtų taip pat imtis ir veiksmų, viršijančių tas priemones, kurios skirtos daryti poveikį tik tradiciniams užsienio prekybos aspektams. Taip suprantant „prekybos politiką“, ji laukui bėgant neišvengiamai taptų bereikšmė (Nuomonė 1/78, 1979 m spalio 4 [1979] ECR2871). 1987 m. kovo 26 d. sprendimas Komisija prieš Tarybą (byla C-45/86, Rink., 1987, p. 01493) Bendroji prekybos politika - Statistinė nomenklatūra <...> 15. Įgaliojimai sukurti tokią statistinę nomenklatūrą įtvirtinti Sutarties 113 straipsnyje. Statistiniai duomenys apie išorės prekybą, kartu su atitinkama nomenklatūra, yra nepakeičiamas prekybos politikos įrankis. 113 straipsnyje nurodytas Prekybos politikos priemonių sąrašas yra ne baigtinisi, o tik pavyzdinis. 1988 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Komisija prieš Tarybą (byla C-165/87, Rink., 1988, p. 05545)


Kompetencija sudaryti daugiašales sutartis dėl prekių prekybos. Paslaugų teikimas į užsienį. Tarptautinės paslaugų srities sutartys. <...> 24. EB sutarties 232 straipsnio [panaikintas] 2 dalyje nurodyta, kad šios Sutarties nuostatos „nepažeidžia Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties nuostatų“. Kadangi Euratomo sutartyje nėra jokių nuostatų dėl išorės prekybos, niekas netrukdo, kad sutartys, sudarytos remiantis EB sutarties 113 straipsniu [dabar SESV 207 straipsnis], būtų taikomos ir tarptautinei prekybai Euratomo sutartyje reglamentuojamais produktais. <...> 26. Žinoma, EAPB sutarties 71 straipsnyje nustatyta, kad „ši Sutartis nedaro įtakos valstybių narių vyriausybių galioms prekybos politikos srityje, išskyrus joje numatytus atvejus“. Beje, EB sutarties 232 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši Sutartis neturi įtakos EAPB steigimo sutarties nuostatoms, ypač valstybių narių teisėms ir pareigoms bei institucijų įgaliojimams. 27. Tačiau kadangi EAPB sutartis buvo parengta tuomet, kai dar nebuvo Europos ekonominės bendrijos, šios Sutarties 71 straipsnis galėjo būti taikomas tik anglių ir plieno gaminiams. Bet kuriuo atveju kompetenciją valstybėms narėms ja buvo galima suteikti tik sutarčių, susijusių būtent su EAPB sutartyje reglamentuojamais gaminiais, srityje. Kita vertus, vadovaujantis EB sutarties 113 straipsniu, tik Bendrija yra kompetentinga sudaryti bendro pobūdžio išorės sutartis, t. y. sutartis, apimančias visų rūšių prekes, net jei tarp jų yra EAPB sutartyje reglamentuojamų gaminių. Kaip Teisingumo Teismas pareiškė minėtoje Nuomonėje 1/75 (p. 1365, 3 punktas), EAPB sutarties 71 straipsnis negali „padaryti EEB sutarties 113 ir 114 straipsnių negaliojančių ir paveikti kompetencijos derėtis bei sudaryti tarptautines sutartis bendros prekybos politikos srityje perdavimo Bendrijai“. Šiuo atveju, išnagrinėjus daugiašales sutartis dėl prekių prekybos, paaiškėjo, kad nė viena iš jų nėra konkrečiai susijusi su EAPB sutartyje reglamentuojamais gaminiais. Iš to galima daryti išvadą, kad Bendrijos išimtine kompetencija sudaryti šias sutartis neturi būti abejojama dėl to, kad jos taip pat taikomos EAPB sutartyje reglamentuojamiems gaminiams. <...> 34. <...> darytina išvada, kad pagal EB sutarties 113 straipsnį tik Bendrija yra kompetentinga sudaryti daugiašales sutartis dėl prekių prekybos. <...> 37. Iš pradžių reikia aptarti ne transporto paslaugas, o tuomet – konkrečias transporto paslaugas. 38. Aptariant pirmąsias paslaugas reikia priminti, kad pateikdamas Nuomonę 1/75 dėl Bendrijos kompetencijos apimties dėl susitarimų, susijusių su vietos išlaidų standartu, Teisingumo Teismas nusprendė, „kad bendros prekybos politikos sritis, tiksliau eksporto politikos sritis, būtinai apima paramos eksportui sistemas, tiksliau priemones, susijusias su kreditais, kurie skirti vietos išlaidoms, susijusioms su eksporto veikla, finansuoti“ (Rink. 1975, p. 1362). Aptariamos vietos išlaidos apėmė tiek prekių tiekimo, tiek paslaugų teikimo išlaidas. Tačiau Teisingumo Teismas, neatskirdamas prekių ir paslaugų sektorių, nepripažino išimtinės Bendrijos kompetencijos. 39. Minėtoje savo Nuomonėje 1/78 (44 punktas) Teisingumo Teismas atmetė tokį 113 straipsnio aiškinimą, kuris „įgyvendinant bendrą prekybos politiką leistų naudotis tik priemonėmis, kuriomis siekiama daryti įtaką tik tradiciniams išorės prekybos aspektams“. Atvirkščiai, jis nusprendė, kad „išorės prekybos klausimo sprendimas turi remtis plačiu požiūriu“, atsižvelgiant į tą „faktą, kad 113 straipsnyje išvardytų prekybos politikos objektų sąrašas <…> laikomas nebaigtiniu sąrašu“ (minėtos Nuomonės 1/78 45 punktas). 40. <...> kai kuriose išsivysčiusiose šalyse paslaugų sektorius tapo svarbiausiu ekonomikos sektoriumi, o pasaulio ekonomika patiria esminius struktūrinius pokyčius. Pastebima tendencija perkelti įprastinę pramonę į besivystančias šalis, o išsivysčiusios šalys daugiausia tampa didelės pridėtinės vertės paslaugų ir prekių eksportuotojomis. Teisingumo Teismas pažymi, kad šią tendenciją patvirtina PPO sutartis ir jos priedai, kurie buvo bendro derybų proceso, apimančio ir prekes, ir paslaugas, objektas. 41. Atsižvelgiant į šią tendenciją tarptautinėje prekyboje, iš Sutartyje numatytos bendros prekybos politikos plataus pobūdžio galima spręsti, kad prekybos paslaugomis iš esmės negalima automatiškai neįtraukti į 113 straipsnio taikymo sritį <...>.


42. Norint patikslinti šią išvadą, vis dėlto reikia atsižvelgti į prekybos paslaugomis sąvoką, pateiktą GATS, ir nustatyti, ar Sutarties sistemos visuma nesiekiama, kad tam tikrais atvejais paslaugos nebūtų įtrauktos į 113 straipsnį. 43. Pagal GATS I straipsnio 2 dalį prekyba paslaugomis apima keturis paslaugų teikimo būdus: 1) teikimą į užsienį, kuriam nereikia, kad asmenys judėtų; 2) vartojimą užsienyje, kai paslaugos gavėjas turi persikelti į PPO valstybės narės teritoriją, kur yra įsikūręs paslaugos teikėjas; 3) komercinį įsisteigimą, t. y. dukterinės bendrovės ar padalinio įsteigimą PPO valstybės narės teritorijoje, kur turi būti teikiama paslauga; 4) PPO valstybės narės fizinių asmenų įsisteigimą, dėl kurio vienos valstybės narės paslaugų teikėjas gali teikti paslaugas kitos valstybės narės teritorijoje. 44. Kai paslauga teikiama į užsienį, vienoje šalyje įsikūręs paslaugos teikėjas teikia paslaugą kitoje šalyse esančiam vartotojui. Šiuo atveju nei teikėjas persikelia į gavėjo šalį, nei gavėjas persikelia į teikėjo šalį. Taigi ši situacija analogiška prekių prekybai, kuri, be jokios abejonės, priskiriama Sutartyje numatytai bendrai prekybos politikai. Todėl nėra jokių ypatingų priežasčių, kurios neleistų tokio paslaugų teikimo įtraukti į bendros prekybos politikos sąvoką. 45. To negalima pasakyti apie kitus tris GATS numatytus paslaugų teikimo būdus: vartojimą užsienyje, komercinį įsisteigimą ir fizinių asmenų įsisteigimą. 46. Aptariant fizinių asmenų įsisteigimą, iš Sutarties 3 straipsnio [1 dalis panaikinta; iš esmės pakeista SESV 3 – 6 straipsniais; 2 dalis dabar – SESV 8 straipsnis], kuriame „bendra prekybos politika“ (b punktas) yra atskirta nuo „priemonių, susijusių su asmenų atvykimu ir judėjimu“ (d punktas), galima daryti išvadą, kad taisyklės, reglamentuojančios situaciją, kai trečiųjų šalių piliečiai kerta valstybių narių išorės sienas, negali būti priskiriamos bendrai prekybos politikai. Apskritai tai, kad Sutartyje yra skyrių, skirtų laisvam fizinių ir juridinių asmenų judėjimui, rodo, kad šie dalykai nepriklauso bendrai prekybos politikai. 47. Todėl galima daryti išvadą, kad GATS nurodyti paslaugų teikimo būdai „vartojimas užsienyje“, „komercinis įsisteigimas“ ir „fizinių asmenų įsisteigimas“ nepriklauso bendrai prekybos politikai. 48. Kalbant apie konkrečias transporto paslaugas pažymėtina, kad <...> nagrinėdamas transporto politiką Teisingumo Teismas pirmą kartą nusprendė, kad Bendrijos kompetencija sudaryti tarptautines sutartis „kyla ne tik iš Sutartyje aiškiai išreikštų įgaliojimų, pavyzdžiui, 113 ir 114 straipsniuose nurodytų įgaliojimų dėl tarifų ir prekybos sutarčių ir 238 straipsnyje nurodytų įgaliojimų dėl asociacijos sutarčių, bet taip pat gali kilti ir iš kitų Sutarties nuostatų bei jų pagrindu Bendrijos institucijų priimtų aktų“233. Šis sprendimas pagrįstas nuomone, kad tarptautinės sutartys transporto srityje neparemtos 113 straipsniu. 49. Sprendimo AETR taikymo sritis negali būti sumažinama sutartis dėl saugumo taisyklių <...> atskiriant nuo komercinio pobūdžio sutarčių. 50. Iš tiesų sprendime AETR jos nėra atskiriamos. Teisingumo Teismas savo tyrimą patvirtino 1977 m. balandžio 26 d. Nuomonėje 1/76 (Rink. p. 741) dėl sutarties, kurios tikslas buvo pagerinti vidaus laivybos ekonominę padėtį, t. y. dėl ekonominio pobūdžio sutarties, kurioje nenustatomos saugumo taisyklės. Be to, remiantis transportui skirta antraštine dalimi buvo sudaryta daug sutarčių su trečiosiomis šalimis, kurių ilgą sąrašą savo pastabose pateikė Jungtinė Karalystė. <...> 53. <...> darytina išvada, kad tik paslaugų teikimas į užsienį patenka į Sutarties 113 straipsnio taikymo sritį, o tarptautinės paslaugų srities sutartys į ją nepatenka. 1994 m. lapkričio 15 d. nuomonė 1/94 (Rink., 1994, p. I-05267) EB sutarties 113 straipsnis - Kompetencijos pasidalijimas - Dvejopo naudojimo prekių eksporto apribojimai

233

1971 m. kovo 31 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, 22/70, vadinamas AETR, Rink. p. 263, 16 p.


<...> 8. Sutarties 113 straipnyje [dabar SESV 207 straipnis] numatyta, kad bendra prekybos politika grindžiama vienodais principais, ypač keičiant muitų normas, sudarant susitarimus dėl muitų tarifų ir prekybos, vienodinant liberalizavimo priemones, vykdant eksporto politiką ir įgyvendinant prekybos apsaugos priemones. 9. Tokios bendros prekybos politikos įgyvendinimas reikalauja šią sąvoką aiškinti ne siaurai, kad Bendrijos vidaus prekyba nebūtų trikdoma skirtumų, galinčių atsirasti tam tikruose ekonominių santykių su ES nepriklausančiomis šalimis sektoriuose. (žr. nuomonę 1/78 Teisingumo Teismo [1979] Rink 2871, 45 punktas). 10. Taigi, nacionalinės taisyklės, kuriomis siekiama užkirsti kelią arba apriboti tam tikrų produktų eksportą patenka į bendros prekybos politikos taikymo sritį, kaip apibrėžta EB sutarties 113 straipsnyje. 11. Tai, kad apribojimas yra susijęs dvejopo naudojimo prekėmis, neturi įtakos šiai išvadai. Gaminių savybės negali nulemti jų nepatenkimo į bendros prekybos politikos taikymo sritį. 12. Kadangi 113 straipsnio 1 dalimi atsakomybė už bendrą prekybos politiką buvo perduota Komisijai, nacionalinės prekybos politikos priemonės yra leistinos tik tuo atveju, jei Bendrija tai konkrečiai nurodo (sprendimai byloje 41/76 Donckerwolke prieš procureur de l Republique [ 1976] Rink 1921, 32 punktas, ir byla 174/84 Bulk Oil prieš S International [1986] Rink 559, 31 punktas). 13. <…> Sutarties 113 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad normos, ribojančios dvejopo naudojimo prekių eksportą į trečiąsias valstybės patenka į šio straipsnio taikymo sritį ir kad šiuo klausimu Bendrija turi išimtinę kompetenciją, o tai padaro valstybių narių kompetenciją negalima išskyrus atvejus, kai Bendrija suteikia joms konkretų leidimą tokia kompetencija pasinaudoti.234 1995 m. spalio 17 d. sprendimas Leifer ir kt. (byla C-83/94, Rink., 1995, p. I-03231) Privalomos galios neturinčio akto prekybos politikos srityje priėmimas <...> 40. Tačiau reikia pažymėti, kad šis sprendimas negali būti aiškinamas kaip patvirtinantis Komisijos teiginį, kad to, jog toks aktas, kaip antai gairės, neturi privalomos galios, pakanka šiai institucijai suteikti kompetenciją jį priimti. Iš tikrųjų, nustatant sąlygas, kuriomis gali būti priimamas toks aktas, kaip antai šiuo atveju aktas, kuriuo siekiama sumažinti pavojų atsirasti įtampai, susijusiai su techninių prekių prekybos kliūčių buvimu, būtina tinkamai atsižvelgti į kompetencijos padalijimą ir Sutartyje nustatytą institucinę pusiausvyrą bendros prekybos politikos srityje. 2004 m. kovo 23 d. sprendimas Prancūzija prieš Komisiją (byla C-233/02, Rink., 2004, p. I-02759) 18.1.1. 18.1.2. Prekybos su trečiosiomis šalimis reglamentavimas 18.1.2.1. Bendrieji aspektai Turinys Prekybos su trečiosiomis šalimis liberalizavimas <…> 66. <...> reikia išnagrinėti argumentus, susijusius su Sutarties 110 straipsniu [dabar SESV 206 straipsnis] <…>. 67. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, ši nuostata negali būti aiškinama kaip draudžianti Bendrijai priimti priemones, galinčias turėti įtakos prekybai su trečiosiomis šalimis (Byla Tas pat nurodoma 1995 m. spalio 17 d. sprendimo Werner prieš Vokietiją (byla C-70/94, Rink., 1995, p. I-03189) 8 – 12 punktuose. 234


112/80 Dürbeckv Hauptzollamt Frankfurt am Main-Flughafen [1981] ECR 1095, 44 punktą, ir minėta byla 245/81 Edeka Zentrale prieš Vokietiją, 24 punktas). Kaip matyti iš pačios nuostatos formuluotės, jos tikslas prisidėti prie laipsniško tarptautinės prekybos apribojimų panaikinimo negali įpareigoti institucijų liberalizuoti importą iš trečiųjų šalių, kai tai prieštarautų Bendrijos interesams. <...> 1998 m. lapkričio 19 d. sprendimas Jungtinė Karalystė prieš Tarybą (byla C-150/94, Rink., 1998, p. I-07235) Bendra prekybos politika - Teisėtų lūkesčių apsaugos principas <...> 75. <…> pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką teisėtų lūkesčių apsaugos principu negali būti remiamasi siekiant padaryti reglamentą negalimu pakeisti, ypaš srityse, tokiose kaip tekstilės gaminių importas, kuriose nuolatinis nuostatų derinimas su besikeičiančia ekonomine padėtimi yra būtinas, taigi ir pagrįstai numanomas (šiuo klausimu žr. sprendimo byloje C-315/96 Lopex Eksporto [1998] ECRI-317, punktai 28-30). 1999 m. lapkričio 23 d. sprendimas Portugalija prieš Tarybą (byla C-149/96, Rink., 1999, p. I-08395) Bendra prekybos politika - Bendrijos preferencija - Teisėtų lūkesčių apsaugos principas <...> 18. Akivaizdu, kad „Bendrijos preferencija“ yra viena iš politinio pobūdžio nuostatų, kuriomis rėmėsi Bendrijos institucijos nustatydamos prekybos su trečiosiomis šalimis tvarką. 19. Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, ši preferencija nėra joks teisinis reikalavimas, galintis nulemti tam tikro akto negaliojimą235. <...> 47. Galimybė pasinaudoti teisėtų lūkesčių apsauga priklauso kiekvienam ūkio subjektui, kuriam institucija sukėlė pagrįstų vilčių. Be to, niekas nedraudžia valstybei narei, pareiškus ieškinį dėl panaikinimo, teigti, kad institucijos teisės aktas pažeidžia tam tikrų ūkio subjektų teisėtus lūkesčius236. 48. Vis dėlto, jei tokie ūkio subjektai gali numatyti jų interesus paveiksiančios Bendrijos priemonės priėmimą, negali būti remiamasi teisėtų lūkesčių apsaugos principu237. 49. <...> kadangi Bendrijos institucijos, rinkdamosi būtinas bendros prekybos politikos įgyvendinimo priemones, naudojasi diskrecija, ūkio subjektų teisėti lūkesčiai, kad esama situacija bus išlaikyta, nėra pateisinami238. 2005 m. kovo 10 d. sprendimas Ispanija prieš Tarybą (byla C-342/03, Rink., 2005, p. I-01975) 18.1.2.1.

Turinys

1994 m. liepos 14 d. spendimas Graikija prieš Tarybą, C-353/92, Rink. p. I-3411, 50 p. 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Ispanija prieš Tarybą, C-284/94, Rink. p. I-7309, 42 p.; 2004 m. liepos 15 d. Sprendimas Di Lenardo ir Dilexport, C-37/02 ir C-38/02, Rink. p. I–0000,70 p. 237 1997 m. balandžio 15 d. Sprendimas Irish Farmers Association ir kt., C-22/94, Rink. p. I-1809, 25 p.; 2004 m. liepos 15 d. Sprendimas Di Lenardo ir Dilexport, C-37/02 ir C-38/02, Rink. p. I–0000, 70 p. 238 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Ispanija prieš Tarybą, C-284/94, Rink. p. I-7309, 43 p. 235 236


18.1.2.2. Apsauga nuo dempingo ir subsidijų

Turinys

Dempingas - Sudarytos normaliosios vertės apskaičiavimas - Komisijos ir Tarybos pareiga atlikti tyrimą <...> 61. Iš Bendrijos teismų praktikos išplaukia, kad prekybos apsaugos priemonių srityje Bendrijos institucijos turi plačią diskreciją dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos turi išnagrinėti, sudėtingumo239. 62. Iš to matyti, kad Bendrijos teismo vykdoma institucijų vertinimų kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar laikytasi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar nėra akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes arba ar nepiktnaudžiauta įgaliojimais240. 63. Tačiau reikia priminti, kad kai Bendrijos institucijos turi plačią diskreciją, Bendrijos teisės sistemos administracinėse procedūrose suteiktų garantijų užtikrinimas turi dar didesnę svarbą ir tarp šių garantijų visų pirma yra pareiga kompetentingai institucijai kruopščiai ir nešališkai ištirti visas nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias svarbias aplinkybes, atitinkamo asmens teisė pateikti savo požiūrį ir teisė, kad sprendimas būtų pakankamai motyvuotas241. 64. Šiomis aplinkybėmis, nors prekybos apsaugos priemonių, konkrečiai kalbant, antidempingo priemonių, srityje Bendrijos teismas negali įsikišti į tik Bendrijos valdžios institucijų atliekamą vertinimą, jis turi užtikrinti, kad institucijos atsižvelgtų į visas svarbias aplinkybes ir kad jos įvertintų bylos aplinkybes rūpestingai, kaip to reikalaujama tam, kad būtų galima manyti, jog apskaičiuota normalioji vertė buvo nustatyta pagrįstai 242 . Šiuo atžvilgiu iš bazinio reglamento 243 2 straipsnio 3 dalies matyti, kad kiekvienas jame išvardytas sudarytos normaliosios vertės apskaičiavimo metodas turi būti taikomas išsaugant pagrįstą šio apskaičiavimo pobūdį ir šis požiūris, beje, aiškiai įtvirtintas 3 dalyje244. 65. Be to, Pirmosios instancijos teismas tvirtina, kad nors pagal bazinį Reglamentą Nr. 384/96 dėl antidempingo Komisija, kaip tyrimą atliekanti valdžios institucija, privalo nustatyti, ar produktu, kuriam taikoma antidempingo procedūra, prekiaujama dempingo pagrindais ir jį pateikus į laisvą apyvartą Bendrijoje sukeliama žala, ir nors ši institucija tokiomis aplinkybėmis neturi perkelti dalies jai šiuo atžvilgiu tenkančios įrodinėjimo pareigos 245 , vis dėlto bazinis reglamentas nesuteikia Komisijai jokios teisės atlikti tyrimo, jai leidžiančio įpareigoti gamintojus arba eksportuotojus, dėl 1987 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas NTN Toyo Bearing ir kt. prieš Tarybą, 240/84, Rink. p. 1809, 19 p.; 1998 m. sausio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Sinochem prieš Tarybą, T-97/95, Rink. p. II-85, 51 p.; 1998 m. liepos 17 d. Sprendimas Thai Bicycle Industry prieš Tarybą, T-118/96, Rink. p. II-2991, 32 p.; 2002 m. liepos 4 d. Sprendimas Arne Mathisen prieš Tarybą, T-340/99, Rink. p. II-2905, 53 p.; 2004 m. spalio 28 d. SprendimasShanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 48 p. 240 1987 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas NTN Toyo Bearing ir kt. prieš Tarybą, 240/84, Rink. p. 1809, 19 p.; 1991 m. spalio 22 d. Sprendimas Nölle, C-16/90, Rink. p. I-5163, 12 p.; 1995 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Ferchimex prieš Tarybą, T-164/94, Rink. p. II-2681, 67 p.; šio sprendimo 61 punkte nurodyto Sprendimo Thai Bicycle Industry prieš Tarybą33 punktas; šio sprendimo 61 punkte nurodyto Sprendimo Arne Mathisen prieš Tarybą 54 punktas ir šio sprendimo 61 punkte nurodyto Sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą 49 p. 241 1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Technische Universität München, C-269/90, Rink. p. I-5469, 14 p. ir šio sprendimo 49 punkte nurodyto Sprendimo Nölle prieš Tarybą ir Komisiją 73 p. 242 1999 m. spalio 12 d. Sprendimas Acme prieš Tarybą, T-48/96, Rink. p. II-3089, 39 p. ir šio sprendimo 49 punkte nurodyto Sprendimo Fresh Marine prieš Komisiją 73 – 82 p. 243 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1) 1 straipsnio 2 dalyje, su pakeitimais, padarytais 2000 m. spalio 9 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2238/2000 (OL L 257, p. 2, toliau – bazinis reglamentas) 244 1991 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nakajima prieš Tarybą, C-69/89, Rink. p. I-2069, 35 p. 245 1997 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas EFMA prieš Tarybą, T-121/95, Rink. p. II-2391, 74 punktą ir šio sprendimo 64 punkte nurodyto Sprendimo Acme prieš Tarybą, 40 p. 239


kurių pateiktas skundas, dalyvauti tyrime arba pateikti informaciją. Šiomis sąlygomis Taryba ir Komisija priklauso nuo savanoriško šalių bendradarbiavimo joms pateikiant informaciją per nustatytą terminą. Šiomis aplinkybėmis šių šalių atsakymai į bazinio reglamento 6 straipsnio 2 dalyje numatytą klausimyną bei vėlesnis to paties reglamento 16 straipsnyje nurodytas patikrinimas, kurį gali atlikti Komisija vietoje, yra esminiai antidempingo procedūros eigai. Įmonėms, dėl kurių atliekamas tyrimas, nebendradarbiaujant galimybė, jog institucijos atsižvelgs į kitus nei pateikti atsakyme į klausimyną duomenis, yra susijusi su antidempingo procedūra ir siekia paskatinti šių įmonių sąžiningą ir rūpestingą bendradarbiavimą246. 66. Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad norint išaiškinti bazinio reglamento nuostatas, susijusias su suinteresuotųjų šalių informacija, reikia atsižvelgti būtent į iš pagarbos teisei į gynybą išplaukiančius reikalavimus. Iš tiesų šie reikalavimai yra privalomi ne tik vykstant procedūroms, kurios gali baigtis sankcijų paskyrimu, bet taip pat vykstant tyrimo procedūroms prieš priimant reglamentus dėl antidempingo, kurie gali tiesiogiai ir konkrečiai paveikti atitinkamas įmones ir sukelti joms nepalankias pasekmes247. 67. Galiausiai iš Bendrijos teismų praktikos išplaukia, kad jeigu terminų su antidempingo procedūra susijusių įmonių atsakymų ir informacijos perdavimui nustatymas pateisinamas geros šios procedūros eigos per baziniame reglamente numatytą terminą tikslais, institucijos turi labai plačią diskreciją dėl galimybės atsižvelgti į joms per vėlai pateiktus atsakymus ir informaciją. Tiek, kiek šiuo atsižvelgimu negalima padaryti žalos procedūrinėms kitų šalių teisėms ir nepagrįstai neprailginama procedūra, jis neturi būti laikomas neteisėtu 248 (sprendimo 49 punkte nurodyto Sprendimo Euroalliages ir kt. prieš Komisiją 81 punktas). <...> 87. Tiesa, kad, kaip iš šio sprendimo 65 punkte minėtos Bendrijos teismų praktikos matyti, kad Komisija visiškai neturi atlikti suinteresuotųjų šalių užduoties gaudama informaciją, kurią pastarosios turi jai pateikti atliekant antidempingo tyrimą. Konkrečiai kalbant, nors Komisija kiek įmanoma turi patikrinti suinteresuotųjų šalių pateiktos informacijos, kuria ji grindžia savo išvadas, tikslumą (žr. bazinio reglamento 6 straipsnio 8 dalį), siekiant atlikti šią pareigą atlikti reikia, kad šios šalys bendradarbiautų su Komisija bazinio reglamento 18 straipsnio prasme. Taip pagal pastarąją nuostatą, kai suinteresuotoji šalis atsisako suteikti galimybę susipažinti su būtina informacija arba jos nepateikia per baziniame reglamente numatytą terminą, arba labai trukdo tyrimui, remiantis turimais duomenimis gali būti padarytos preliminarios arba galutinės, teigiamos arba neigiamos išvados. Tas pats taikoma, jei nustatoma, kad atitinkama šalis pateikė neteisingą arba klaidinančią informaciją. 2006 m. liepos 13 d. sprendimas Shandong Reipu Biochemicals (byla T-413/03, Rink., 2006, p. II02243) Antisubsidiniai tyrimai - Subsidijos dydžio apskaičiavimas - Žalos nustatymas - Priežastinis ryšys - Teisė į gynybą <…> 28. Reikėtų priminti, kad prekybos apsaugos priemonių srityje Bendrijos teismo vykdoma institucijų atlikto vertinimo kontrolė ribojama patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčijamas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdi klaida vertinant šias aplinkybes arba ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais249. 1999 m. spalio 12 d. Sprendimas Acme prieš Tarybą, T-48/96, Rink. p. II-3089, 42-44 p.; 1999 m. spalio 28 d. Sprendimas EFMA prieš Tarybą, T-210/95, Rink. p. II-3291, 71 p. 247 1991 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Al-Jubail Fertilizer prieš Tarybą, C-49/88, Rink. p. I-3187, 15 p. 248 2003 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Euroalliages, Pechiney électrométallurgie, Vargön Alloys AB ir Ferroatlántica, SL prieš Europos Bendrijų Komisiją, T-132/01, Rink., 2003, p. II-02359, 81 p. 249 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 48 ir 49 p. 246


29. Tai taikoma ir <...> nuvertėjimo trukmės vertinimui pagal pagrindinio reglamento250 7 straipsnio 3 dalį. Vadovaujantis šia nuostata, su ilgalaikio turto įgijimu susijusi subsidija paskirstoma „laikotarpiui, atitinkančiam įprastą tokio turto nuvertėjimo trukmę atitinkamoje pramonėje“. Iš šios nuostatos, reikalaujančios, be kita ko, įvertinti įprastą atitinkamos pramonės praktiką, formuluotės ir sistemos matyti, kad nagrinėjamojo laikotarpio nustatymas yra didelės institucijų diskrecijos analizuoti sudėtingas ekonomines situacijas dalis. <...> 40. Pagrindinio reglamento 7 straipsnio 3 dalyje nėra specialių taisyklių dėl aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti nustatant nuvertėjimo trukmę. Todėl Bendrijos institucijos turi didelę diskreciją pasirinkti, kuriuos iš kriterijų laikyti svarbiais. 41. Minėtos nuostatos tikslo atžvilgiu iš pagrindinio reglamento 5 straipsnio, skaitomo kartu su 7 straipsnio 3 dalimi, matyti, kad įprastos nuvertėjimo trukmės atitinkamoje pramonėje nustatymo tikslas – apskaičiuoti perkant ilgalaikį turtą eksportuotojo gautos naudos dalį, tenkančią tiriamajam laikotarpiui.<...> <...> 45. <...> pagrindinio reglamento 7 straipsnio 3 dalis palieka institucijoms diskreciją pasirinkti veiksnius, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant įprastą nuvertėjimo trukmę. Aplinkybė, kad Bendrijos institucijos nepanaudojo nagrinėjamo metodo kituose antisubsidiniuose tyrimuose, savaime dar nereiškia minėtos nuostatos pažeidimo251. <...> 47. <...> nustatydamos nagrinėjamo turto įprastą nuvertėjimo trukmę Bendrijos institucijos galėjo atsižvelgti į eksportuotojo valstybės teisės aktais numatytą nuvertėjimo apskaičiavimo metodą, nepažeisdamos pagrindinio reglamento 7 straipsnio 3 dalies. <...> 88. Dėl pagrindinio reglamento 7 straipsnio 3 dalies reikia pastebėti, kad pagal šią nuostatą Taryba turi įvertinti įprastą nuvertėjimo trukmę atitinkamoje pramonės srityje. Šis vertinimas taip pat gali reikalauti atsižvelgti į atitinkamo eksportuotojo padėtį. Kaip jau buvo nurodyta 40 punkte, šiuo klausimu nesant specialių taisyklių, Bendrijos institucijos turi diskreciją pasirinkti, kuriuos iš kriterijų laikyti svarbiais. <...> 92. Pagrindinio reglamento 11 straipsnio 1 dalis, be kita ko, numato, kad vertinant subsidiją ir žalą dažniausia neatsižvelgiama į informaciją, kuri susijusi su laikotarpiu po tiriamojo laikotarpio. Todėl Bendrijos institucijų analizei svarbūs duomenys paprastai yra susiję su laikotarpiu, kuris pasibaigia kartu su tiriamuoju laikotarpiu. Tačiau ši nuostata nepanaikina galimybės nagrinėjant šiuos duomenis atsižvelgti į ateityje galimų įvykių prognozę, kiek ji yra svarbi ir pagrįsta objektyviais atliekant tyrimą gautais įrodymais. <...> 125. <...> vadovaujantis pagrindinio reglamento 30 straipsnio 1 ir 2 dalimis, atitinkami eksportuotojai gali reikalauti atskleisti galutinę informaciją apie esminius faktus ir motyvus, kurių pagrindu ketinama rekomenduoti imtis nuolatinių priemonių. Šiuo galutinės informacijos atskleidimo reikalavimu siekiama užtikrinti atitinkamų įmonių teisės į gynybą apsaugą252. 126. Be to, vadovaujantis nusistovėjusia teismų praktika prekybos apsaugos priemonių srityje, įmonėms, kurių atžvilgiu atliekamas tyrimas dėl nuolatinių priemonių įvedimo, administracinėje procedūroje turi būti sudarytos galimybės veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodytų aplinkybių tikrumo ir svarbos253.

1997 m. spalio 6 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2026/97 dėl apsaugos nuo subsidijuoto importo iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 288, p. 1, toliau – pagrindinis reglamentas) 251 2003 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Euroalliages ir kt. prieš Komisiją, T-132/01, Rink. p. II-2359, 68 ir 69 p. 252 2002 m. lapkričio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Kundan ir Tata prieš Tarybą, T-88/98, Rink. p. II-4897, 131 p. 253 2002 m. lapkričio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Kundan ir Tata prieš Tarybą, T-88/98, Rink. p. II-4897, 132 p. 250


127. Šiuo atžvilgiu nevisiškas galutinės informacijos atskleidimas lemia nuolatinius muitus nustatančio reglamento neteisėtumą tik tuo atveju, kai dėl šio trūkumo atitinkamos šalys neturėjo galimybės veiksmingai apginti savo interesų254. <...> 161. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Bendrijos institucijos turi didelę diskreciją nustatyti laikotarpį, į kurį reikia atsižvelgti vertinant žalą255. 162. Taip pat reikia pastebėti, kad Bendrijos institucijos gali nagrinėti žalą, patirtą per daug ilgesnį nei tiriamąjį laikotarpį. Ši galimybė pateisinama tuo, kad ekonominių tendencijų nagrinėjimas turi apimti pakankamai ilgą laikotarpį256. <...> 168. <...> turi būti įvertinta bendra žala, nesant poreikio individualizuoti kiekvienos iš atsakingų bendrovių importuotų prekių poveikio257. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad Bendrijos institucijos nepadaro akivaizdžios vertinimo klaidos, jei remiasi duomenimis, kurie joms yra pagrįstai prieinami258. <...> 176. <...> siekdamos ištirti ekonomines tendencijas Bendrijos institucijos teisėtai gali atsižvelgti į Bendrijos pramonės raidą visu nagrinėjamuoju laikotarpiu, įskaitant metus, kuriais importas dar nebuvo pasiekęs didelių apimčių. <...> 213. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką žalos nagrinėjimas turi apimti visus veiksnius, o atskirai paimtas vienas ar kitas veiksnys negali būti sprendimą lemiantis pagrindas. Teigiama vieno veiksnio raida nekliudo konstatuoti didelės žalos, jei šis konstatavimas grindžiamas skirtingais veiksniais, į kuriuos atsižvelgti reikalauja pagrindinis reglamentas259. <...> 216. Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad ginčydamas bendrą žalos įvertinimą ieškovas negali apsiriboti tuo, kad pasiūlo savo įvairių ekonominių veiksnių įvertinimą, o turi detalizuoti priežastis, dėl kurių, remdamasi šiais veiksniais, Taryba turėjo padaryti kitokią išvadą dėl žalos260. <...> 230. Pagrindinio reglamento 8 straipsnio 7 dalis numato pareigą išnagrinėti žinomus veiksnius, kurie tuo pačiu metu, kaip ir subsidijuotas importas, daro žalą Bendrijos pramonei. Šis nagrinėjimas turi leisti atskirti nagrinėjamajam importui šių kitų veiksnių padarytą žalą. Šie veiksniai, be kita ko, yra nesubsidijuoto importo kiekiai ir kainos. <...> 237. Pagal teismų praktiką atsakomybė už žalą gali būti priskirta nagrinėjamam importui, net jeigu jis lėmė tik dalį didesnės, dėl kitų veiksnių atsiradusios žalos261. Todėl negalima iš karto atmesti galimybės, kad žalą vienu metu sukėlė keletas veiksnių, kurių kiekvienas, atskirai vertinamas, yra didelės žalos priežastis. <...> 260. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką nustatydamos žalą Bendrijos institucijos privalo išnagrinėti, ar jų įrodinėjamą žalą iš tikrųjų lemia dempingo kainomis parduodamas arba subsidijuotas importas, ir atskirti ją nuo bet kurios žalos, atsiradusios dėl kitų veiksnių, pavyzdžiui, dėl Bendrijos gamintojams poveikį darančių antikonkurencinių veiksmų262. 254

2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronic Co. Ltd prieš Europos Sąjungos Tarybą, T-35/01, Rink., 2004, p. II-03663, 292 p. 255 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronic Co. Ltd prieš Europos Sąjungos Tarybą, T-35/01, Rink., 2004, p. II-03663, 277 p. 256 1991 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nakajima All Precision Co. Ltd prieš Europos Bendrijų Tarybą, C-69/89, Rink., 1991, p. I-02069, 87 p. 257 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronic Co. Ltd prieš Europos Sąjungos Tarybą, T-35/01, Rink., 2004, p. II-03663, 163 p. 258 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronic Co. Ltd prieš Europos Sąjungos Tarybą, T-35/01, Rink., 2004, p. II-03663, 229-230 p. 259 2000 m. kovo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Miwon prieš Tarybą, T-51/96, Rink. p. II-1841, 105 p. 260 2000 m. kovo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Miwon Co. Ltd prieš Europos Sąjungos Tarybą, T-51/96, Rink., 2000, p. II-01841, 103 p. 261 1988 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Canon ir kt. prieš Tarybą, 277/85 ir 300/85, Rink. p. 5731, 62 p. 262 1992 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Extramet Industrie SA prieš Europos Bendrijų Tarybą, C-358/89, Rink., 1992, p. I-03813, 16 p.; 2001 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Mukand Ltd, Isibars Ltd, Ferro Alloys Corporation Ltd ir Viraj Impoexpo Ltd prieš Europos Sąjungos Tarybą, T-58/99, Rink., 2001, p. II-02521, 39-40 p.


<...> 269. Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad siekdamos paneigti išorinio veiksnio lemiamą poveikį Bendrijos institucijos turi išnagrinėti, ar minėtas poveikis buvo toks, kad nutrauktų priežastinį ryšį tarp nagrinėjamo importo ir Bendrijos pramonei padarytos žalos (žr. 232 punktą). Tačiau šis nagrinėjimas nebūtinai reikalauja nustatyti tikslų nagrinėjamo veiksnio poveikį. Pakanka, kad Bendrijos institucijos konstatuotų, jog nepaisant šio išorės veiksnio, nagrinėjamo importo padaryta žala buvo didelė. 2006 m. spalio 4 d. sprendimas Moser Baer India prieš Tarybą (byla T-300/03, Rink., 2006, p. II03911) Dempingas - Dempingo skirtumo nustatymas - Asimetrinio skaičiavimo metodo pasirinkimas Skirtinga eksporto kainų struktūra atsižvelgiant į pirkėjus, regionus ar laiko periodus Vadinamasis „prilyginimo nuliui“ metodas <…> 54. <...> asimetriniu metodu siekiama atspindėti realų taikomo dempingo mastą tais atvejais, kai konstatavus skirtingą eksporto kainų struktūrą, nesvarbu, kokia būtų to priežastis, kitais dviem metodais to padaryti negalima. Skirtingos eksporto kainų struktūros, atsižvelgiant į pirkėjus, regionus ar laiko periodus, egzistavimo klausimas yra visiškai objektyvus klausimas ir todėl nelabai svarbu, ar egzistuoja šią situaciją pagrindžianti tyčinė apgaulė. Reikalauti tyčios įrodymo reikštų trukdyti remtis asimetriniu metodu tais atvejais, kai šis metodas yra vienintelis, galintis atspindėti realų dempingo mastą, ir trukdyti geram šios nuostatos veikimui, įtvirtinus pagrindinio reglamento 263 2 straipsnio 11 dalyje nenumatytą sąlygą. 55. Šie argumentai nepaneigia fakto, jog dempingas gali būti tyčinis veiksmas, kurį galima siekti nuslėpti, todėl konstatuotas kainų struktūros skirtumas gali atsirasti dėl eksportuotojų veiksmų. Vis dėlto, atvirkščiai, niekas neparodo, jog asimetrinis metodas buvo numatytas tik siekiant kovoti su tyčiniu dempingo slėpimu. <...> asimetrinio metodo naudojimas priklauso ne nuo institucijų išvados, kad buvo ketinama nuslėpti dempingą, o tik nuo išvados, kad simetrinių metodų naudojimas techniškai galėtų „paslėpti“ ar „užmaskuoti“ 264 realų dempingo mastą, t. y. neleistų jo teisingai įvertinti. <...> 58. <...> Pagrindiniame reglamente niekur nereikalaujama, kad, siekdamos įrodyti dempingo ar žalos buvimą, institucijos įrodytų tyčią. 59. Šiuo klausimu ir bendrai reikia priminti, kad dempingo konstatavimas yra pirmasis etapas nagrinėjant klausimą, ar reikia nustatyti antidempingo muitą, grindžiamas visiškai objektyviu normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginimu. Šis palyginimas, atliekamas pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio nuostatas, grindžiamas atitinkamų įmonių buhalterinių ir ekonominių duomenų palyginimu ir visiškai neapima vidaus ir eksporto kainų dydžio priežasčių paieškos. <...> priežastys, dėl kurių eksportuotojas gali būti priverstas parduoti savo vidaus rinkoje kainomis, mažesnėmis už gamybos sąnaudas, arba parduoti Bendrijoje mažesnėmis už normaliąją vertę kainomis, apskaičiuojant dempingą nėra svarbios. Todėl eksportuotojas negali teigti, kaip tai iš esmės daro ieškovės, kad reikia remtis realiomis vidaus kainomis, o ne apskaičiuota normaliąja verte, nes konkurentų spaudimas kainų atžvilgiu verčia šį eksportuotoją parduoti vidaus rinkoje mažesnėmis nei gamybos sąnaudos kainomis. Taip pat negalima ginčyti dempingo remiantis tuo, kad kainų lygis Bendrijoje privertė eksportuoti mažesnėmis nei normalioji vertė kainomis265. 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1), iš dalies pakeisto Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2238/2000 (OL L 257, p. 2, toliau – pagrindinis reglamentas) 264 1987 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimai NTN Toyo Bearing ir kt. prieš Tarybą, 240/84, Rink. p. 1809, 23 p. ir Nippon Seiko prieš Tarybą, 258/84, Rink. p. 1923, 25 p. 265 1997 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Ajinomoto ir The NutraSweet Company prieš Tarybą, T-159/94 ir T-160/94, Rink. p. II-2461, 126–129 p. 263


<...> 80. Visų pirma reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką prekybos apsaugos priemonių srityje Bendrijos institucijos dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo turi didelę diskreciją266. 81. Iš to matyti, kad Bendrijos teismo vykdoma institucijų vertinimo kontrolė turėtų apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiavimo įgaliojimais267. 82. Taigi įgyvendindamos pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalies nuostatas, ypač antrosios asimetrinio metodo taikymo sąlygą, susijusią su simetrinių metodų nepajėgumu atspindėti realaus dempingo masto, institucijos turėjo atlikti sudėtingą ekonominį vertinimą. 83. Be to, nors antroji asimetrinio metodo taikymo sąlyga susijusi visai ne su dempingo skirtumo apskaičiavimo metodo, dėl kurio gaunamas didesnis skaičius, taikymu, o su metodo, kuris atspindi realų taikomo dempingo mastą, taikymu, dėl asimetrinio metodo, jeigu jis apima 97 straipsnyje aprašytą prilyginimą nuliui, vis dėlto negaunamas didesnis dempingo skirtumas nei tas, kuris gaunamas taikant pirmąjį simetrinį metodą, kai tam tikros eksporto operacijos nebuvo vykdytos dempingo kaina268. Taigi, jei taikant asimetrinį metodą gaunamas didesnis dempingo skirtumas nei taikant pirmąjį simetrinį metodą, tai neišvengiamai reiškia, kad, be sandorių dempingo kaina, egzistuoja sandoriai, kuriems dempingas netaikomas. Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas pripažįsta, jog tai, kad taikant asimetrinį metodą gaunamas didesnis dempingo skirtumas nei taikant pirmąjį simetrinį metodą, yra svarbu nustatant, ar pastarasis metodas leidžia atskleisti realų taikomo dempingo mastą. <...> 86. <...> įgyvendindamos pagrindiniu reglamentu suteikiamą diskreciją, institucijos neprivalo išsamiai ir iš anksto išaiškinti kriterijų, kuriuos jos ketina taikyti kiekvienu atveju, net jeigu nustato naujas pagrindines taisykles (žr. 80 punkte minėto sprendimo Thai Bicycle Industry prieš Tarybą 68 punktą ir nurodytą teismo praktiką). <...> 97. Visų pirma reikia apibūdinti prilyginimo nuliui mechanizmą. Prilyginimas nuliui yra operacija, kuria neigiamas dempingo skirtumas, parodantis, kad pardavimas eksportui buvo vykdomas didesne nei normalioji vertė kaina, yra prilyginamas nuliui siekiant išvengti maskuojančio poveikio, kurį atsižvelgimas į šį neigiamą dempingo skirtumą galėtų turėti kitur konstatuotam teigiamam dempingui. <...> prilyginimą nuliui, kuris nebuvo paminėtas 1994 m. Antidempingo kodekse ir pagrindiniame reglamente, paprastai naudoja šalys importuotojos ir muitinių sąjungos, tarp kurių ir Europos bendrija. <...> 103. <...> nei 1994 m. Antidempingo kodekso 2.4.2 straipsnio formuluotė, <...> nei pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalies formuluotė nedraudžia remtis prilyginimu nuliui taikant asimetrinį metodą. <...> 113. <...> dviejų pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalyje minėtų metodų kombinuoto taikymo perspektyva bet kurio atveju neatitinka šia nuostata siekiamos įgyvendinti sistemos. Iš tikrųjų šis straipsnis dėl dempingo skirtumo apskaičiavimo numato vieno iš trijų galimų metodų, tarp kurių du – simetriniai – metodai yra įprasti, o vienas – asimetrinis – išimtinis, taikymą. Sąlyga, susijusi su skirtingos eksporto kainų struktūros, atsižvelgiant į laiko periodus, pirkėjus ar regionus, egzistavimu, yra tik viena iš asimetrinio metodo taikymo sąlygų. Todėl šios sąlygos įtvirtinimu 1998 m. liepos 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Thai Bicycle Industry prieš Tarybą, T-118/96, Rink. p. II-2991, 32 p.; 2002 m. liepos 4 d. Sprendimas Arne Mathisen prieš Tarybą, T-340/99, Rink. p. II-2905, 53 p.; 2004 m. spalio 28 d. Sprendimas Shanghai Teraoka Electronics prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 48 p.; taip pat šiuo klausimu žr. 55 punkte minėto sprendimo Toyo Bearing ir kt. prieš Tarybą 19 p.; 1998 m. sausio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Sinochem prieš Tarybą, T-97/95, Rink. p. II-85, 51 p. 267 1991 m. spalio 22 d. Sprendimas Nölle, C-16/90, Rink. p. I-5163, 12 p.; 1995 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Ferchimex prieš Tarybą, T-164/94, Rink. p. II-2681, 67 p.; 80 punkte minėti sprendimai Thai Bicycle Industry prieš Tarybą 33 p.;Arne Mathisen prieš Tarybą 54 punktas ir Shanghai Teraoka Electronics prieš Tarybą 49 p. 268 Generalinio advokato F. G. Jacobs išvada 2003 m. sausio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimui Petrotub ir Republica prieš Tarybą, C-76/00 P, Rink. p. I-79, I-84, 8-15 p. 266


visiškai nesiekiama leisti institucijoms padalyti tyrimo laikotarpį pagal laiko periodus, pirkėjus ar regionus, siekiant kombinuotai taikyti du apskaičiavimo metodus, atsižvelgiant į šiuos laiko periodus, pirkėjus ar regionus. Todėl bet kuriuo atveju institucijos negalėjo kombinuotai taikyti dempingo skirtumo apskaičiavimo metodų. 2006 m. spalio 24 d. sprendimas Ritek Corp. ir Prodisc Technology prieš Tarybą (byla T-274/02, Rink., 2006, p. II-04305) Dempingas - Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statuso panaikinimas Reglamento (EB) Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktai bei 6 straipsnio 1 dalis <...> 40. Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš pagrindinio reglamento 269 2 straipsnio 7 dalies b punkto matyti, jog normaliosios vertės apskaičiavimo metodas skiriasi pagal tai, ar suinteresuotieji gamintojai įrodo, kad jie tenkina šio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nurodytus kriterijus ir kad dėl to jiems taikomos rinkos ekonomikos sąlygos. Iš tiesų pripažinus, kad gamintojas veikia rinkos ekonomikos sąlygomis, jo gaminių normalioji vertė apskaičiuojama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1–6 dalyse numatytas rinkos ekonomikos valstybėms taikytinas taisykles. Kita vertus, nepripažinus, kad gamintojas veikia rinkos ekonomikos sąlygomis, normalioji vertė nustatoma pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą. 41. Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkte numatytas gaminio normaliosios vertės apskaičiavimo metodas yra išimtis iš 2 straipsnio 7 dalies a punkte numatyto specialaus apskaičiavimo metodo, kuris iš principo taikomas importo iš ne rinkos ekonomikos valstybių atveju270. 42. Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies pradinė redakcija buvo pakeista Reglamentu Nr. 905/98, o vėliau – Reglamentu Nr. 2238/2000, nes Taryba manė, kad reformos, kurių buvo imtasi tam tikrose valstybėse, įskaitant Kiniją, iš esmės pakeitė šių valstybių ekonomiką ir atsirado įmonių, veikiančių rinkos ekonomikos sąlygomis. Reglamento Nr. 905/98 5 konstatuojamojoje dalyje akcentuojama būtinybė peržiūrėti antidempingo praktiką šių valstybių atžvilgiu, nurodant, jog gaminio normalioji vertė gali būti nustatyta pagal rinkos ekonomikos valstybėms taikomas taisykles tais atvejais, kai galima įrodyti, jog rinkos sąlygos taikomos vienam ar keliems gamintojams, kurių veikla gaminant ar parduodant nagrinėjamą gaminį yra tiriama. Pagal to paties reglamento 6 konstatuojamąją dalį „patikrinimas, ar taikomos rinkos sąlygos, bus atliekamas remiantis tinkamai pagrįstais skundais, paduotais vieno ar kelių gamintojų, kurių veikla turi būti tiriama ir kurie nori pasinaudoti galimybe normaliąją (nagrinėjamo produkto) vertę apskaičiuoti pagal rinkos ekonomikos valstybėms taikomas taisykles“271. 43. <...> nustatymas, ar nagrinėjamas gamintojas veikia rinkos ekonomikos sąlygomis, turi poveikio dempingo maržos apskaičiavimui ir dėl to – Tarybos nustatyto galutinio antidempingo muito dydžiui, nes jis diktuoja normaliosios vertės apskaičiavimo metodą. Be to, rinkos ekonomikos veikiančios įmonės statuso suteikimas įmonei lemia ir tyrimo atlikimo būdą, nes taikydama pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1–6 dalis Komisija nustato normaliąją vertę, remdamasi informacija, kurią jai pateikė atitinkamas eksportuotojas, ir šiuo atžvilgiu gali patikrinti jos tikslumą. Kita vertus, taip nėra tuo atveju, kai normalioji vertė nustatoma vadovaujantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktu.

1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1, toliau – pagrindinis reglamentas) 270 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 50 p. 271 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 51 p. 269


44. Tai paaiškina, kodėl pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto paskutinė pastraipa numato, kad tai, ar atitinkamas gamintojas veikia rinkos ekonomikos sąlygomis, turi būti nustatyta per tris mėnesius nuo procedūros pradžios, o nustatytas statusas turi išlikti galiojantis visu tyrimo laikotarpiu. Šios nuostatos tikslas visų pirma yra užtikrinti, kad šis nustatymas nebūtų atliekamas pagal jo poveikį dempingo maržos skaičiavimui. Be to, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto paskutinis sakinys draudžia institucijoms iš naujo vertinti informaciją, kurią jos turėjo iš pradžių, nustatydamos įmonei rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusą. 45. Tokiu atveju pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto paskutinis sakinys neturėtų reikšti, kad normalioji vertė būtų nustatoma pagal rinkos ekonomikos valstybėms taikomas taisykles, kai paaiškėja, jog tyrimo metu ir prireikus po laikinųjų priemonių įvedimo atitinkama šalis veikė ne rinkos ekonomikos sąlygomis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto prasme. 46. Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktas iš tiesų numato specialų importo iš ne rinkos ekonomikos valstybių normaliosios vertės apskaičiavimo metodą būtent dėl to, kad informacija, kuria remiamasi apskaičiuojant normaliąją vertę, kaip numatyta šio straipsnio 1– 6 dalyse, nelaikoma patikima normaliajai vertei apskaičiuoti. Tačiau, nors pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktas tam tikroms valstybėms numato 7 dalies a punkte numatyto normaliosios vertės apskaičiavimo metodo išimtį, ši išimtis turi būti aiškinama siaurai272 ir dėl to neturėtų būti taikoma tuo atveju, kai pasikeitus faktinei situacijai arba paaiškėjus naujoms aplinkybėms, apie kurias Komisija negalėjo pagrįstai žinoti per pirmus tris mėnesius nuo antidempingo procedūros pradžios nustatydama įmonės statusą rinkos ekonomikos sąlygų atžvilgiu, paaiškėja, kad atitinkamas gamintojas neatitinka kriterijų, kuriuos turi atitikti rinkos ekonomikos sąlygomis veikianti įmonė. 47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto paskutinį sakinį reikia aiškinti taip, kad jis draudžia institucijoms iš naujo vertinti informaciją, kurią jos turėjo iš pradžių, nustatydamos įmonei statusą rinkos ekonomikos sąlygų atžvilgiu. Tačiau ši nuostata nedraudžia panaikinti suteikto rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statuso, kai pasikeitusi faktinė situacija, kurios pagrindu buvo suteiktas šis statusas, nebeleidžia atitinkamo gamintojo laikyti veikiančiu rinkos ekonomikos sąlygomis. <...> 53. <...> rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statuso panaikinimas yra tik priemonių ateičiai ėmimasis dėl konstatuoto svarbių aplinkybių pasikeitimo. Todėl, kadangi statuso panaikinimas turi tik poveikį ex nunc, jis visiškai nekelia pavojaus ieškovės įgytoms teisėms273. 54. Dėl argumento, kad rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas turėjo būti panaikintas pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalyje numatytą procedūrą, reikia pabrėžti, kaip pastebėjo Taryba, kad šios nuostatos tikslas – peržiūrėti galutines priemones, įvestas antidempingo procedūros pabaigoje. Iš tiesų peržiūrėjimo procedūros tikslas – priderinti nustatytus muitus prie aplinkybių, kuriomis jie įvesti, vėlesnės raidos 274, o tai paprastai reiškia, kad remiamasi tiriamuoju laikotarpiu po galutinių priemonių, kurias siekiama peržiūrėti, įvedimo. Atvirkščiai, peržiūrėjimo procedūra nėra skirta peržiūrėti aplinkybes, kuriomis buvo remiamasi nustatant šiuos muitus, jeigu jos liko nepakitusios, nes toks peržiūrėjimas iš tikrųjų yra pradinės procedūros pradėjimas iš naujo275. <...> 59. <...> tiriamojo laikotarpio nustatymo ir draudimo atsižvelgti į vėlesnes nei šis laikotarpis aplinkybes tikslas – užtikrinti, kad tyrimo rezultatai būtų tipingi ir patikimi (minėto 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 50 p. 273 1976 m. birželio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas Elz prieš Komisiją, 56/75, Rink. p. 1097, 18 p.; 1994 m. lapkričio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Dornonville de la Cour prieš Komisiją, T-498/93, Rink. VT p. I-A-257 ir II-813, 48 p. 274 2000 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Medici Grimm prieš Tarybą, T-7/99, Rink. p. II-2671, 82 p. 275 2000 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Medici Grimm prieš Tarybą, T-7/99, Rink. p. II-2671, 85 p. 272


sprendimo Euroalliages prieš Komisiją 74 punktas). Iš tiesų pagrindinio reglamento 6 straipsnio 1 dalyje numatytas tiriamasis laikotarpis skirtas visų pirma užtikrinti, kad suinteresuotųjų gamintojų veiksmai pradėjus antidempingo procedūrą neturėtų poveikio veiksniams, kuriais grindžiamas dempingo ir žalos apskaičiavimas, ir kad procedūros pabaigoje įvesti galutiniai muitai iš tikrųjų atlygintų žalą dėl dempingo. 60. Taip pat reikia pastebėti, kad antidempingo muitų įvedimas yra ne sankcija už ankstesnius veiksmus, bet gynybos ir apsaugos nuo dempingu grindžiamos nesąžiningos konkurencijos priemonė. Taigi tyrimą būtina atlikti remiantis kuo naujesne informacija, kad būtų galima įvesti antidempingo muitus, galinčius apsaugoti Bendrijos pramonę nuo dempingo276. 61. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagrindinis reglamentas, atsižvelgiant į jo 6 straipsnio 1 dalyje pavartotą žodį „paprastai“, leidžia išimtis iš draudimo atsižvelgti į vėlesnę nei tiriamasis laikotarpis informaciją. Dėl su tyrimu susijusioms įmonėms palankių aplinkybių jau buvo nuspręsta, kad Bendrijos institucijos neprivalo atsižvelgti į vėlesnę nei tiriamasis laikotarpis informaciją, nebent ši informacija atskleidžia naujus pokyčius, dėl kurių numatomi įvesti antidempingo muitai tampa akivaizdžiai netinkami (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Sinochem Heilongjang prieš Tarybą 88 punktą ir Euroalliages prieš Komisiją 75 punktą). Jeigu, atvirkščiai, informacija apie vėlesnį nei tiriamasis laikotarpį, atskleidžianti faktinius atitinkamų įmonių veiksmus, pateisina antidempingo muitų įvedimą arba padidinimą, remiantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, reikia konstatuoti, kad institucijos turi teisę ir net pareigą į ją atsižvelgti. 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nanjing Metalink prieš Tarybą (byla T-138/02, Rink., 2006, p. II-04347) Bendra prekybos politika - Antidempingo muitai - Kompensaciniai muitai - Teisė į gynybą Vienodas požiūris - Žalos nustatymas - Priežastinis ryšys <...> 37. Pirma, kalbant apie Reglamento Nr. 384/96 277 9 straipsnio 5 dalį, joje nustatyta, kad „kiekvienu atveju atitinkamo dydžio antidempingo muitas turi būti įvedamas nediskriminaciniu pagrindu produktui, importuojamam dempingo kaina iš visų šaltinių ir darančiam žalos, išskyrus jo importą iš tų šaltinių, kurių įsipareigojimai buvo priimti pagal šio Reglamento nuostatas“. 38. Iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, kad ji draudžia diskriminacinį importuojamų produktų, kurių atžvilgiu buvo taikomi antidempingo muitai už to paties produkto importą, vertinimą278. <...> 41. Iš tikrųjų aplinkybė, kad Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 5 dalis yra vienodo požiūrio principo pavyzdys (38 punkte minėto sprendimo Europe ChemiCon (Deutschland) prieš Tarybą 51 punktas), netrukdo tam, kad iš institucijų būtų reikalaujama laikytis šio principo taikant kitas Reglamento Nr. 384/96 nuostatas279.

2000 m. spalio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Industrie des poudres sphériques prieš Tarybą, C-458/98 P, Rink. p. I-8147, 91 ir 92 p. 277 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos 276

bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL 1996, L 056, p.1)

2002 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Europe Chemi-Con (Deutschland) prieš Tarybą, T-89/00, Rink. p. II-3651, 58 p. 279 2003 m. spalio 23 dalies Pirmosios instancijos teismo sprendimas Changzhou Hailong Electronics & Light Fixtures ir Zhejia; 2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T-120/04, Rink. p. II-4441, 77 p. Yankon prieš Tarybą, T-255/01, Rink. p. II-4741, 60 ir 61 p. 278


42. Vis dėlto pagal nusistovėjusią teismo praktiką vienodo požiūrio principo turi būti laikomasi derinant su teisėtumo principu, pagal kurį niekas negali savo naudai remtis neteisėtumu kito naudai280. <...> <...> 44. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisių į gynybą užtikrinimo principas yra pagrindinis Bendrijos teisės principas281. 45. Pagal šį principą įmonėms, susijusioms su tyrimo procedūra prieš priimant antidempingo reglamentą, turi būti suteikta galimybė per administracinę procedūrą veiksmingai išreikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumo ir svarbos bei dėl įrodymų, kuriais rėmėsi Komisija grįsdama dempingo praktikos ir iš jos kylančios žalos egzistavimą282. <...> 63. Reikia priminti, kad antidempingo ir kompensaciniai muitai yra ne sankcija už ankstesnius veiksmus, bet gynybos ir apsaugos nuo dempingu ir subsidijomis grindžiamos nesąžiningos konkurencijos priemonė 283 . Be to, pagal Reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 2 dalį ir pagal Reglamento Nr. 2026/97284 8 straipsnio 2 dalį žala nustatoma remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir objektyviai ištyrus: pirma, importo dempingo ir subsidijų kiekius bei importo poveikį panašių produktų kainoms Bendrijos rinkoje; ir, antra, tokio importo nulemtą poveikį Bendrijos pramonei. 64. Iš to matyti, kad nustatant antidempingo ir kompensacinius muitus reikia atsižvelgti į Bendrijos sudėtį jų priėmimo momentu. Kadangi per tyrimo laikotarpį Komisijos gautoje informacijoje nebuvo atsižvelgta į plėtros perspektyvą ir todėl ji susijusi tik su iš penkiolikos valstybių narių sudaryta Bendrija, Komisija, priimdama laikinuosius reglamentus, ir prireikus Taryba, priimdama skundžiamus reglamentus, turi patikrinti, ar ši informacija taip pat buvo aktuali iš 25 valstybių narių sudarytai Bendrijai. 65. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 384/96 6 straipsnio 1 dalis ir Reglamento Nr. 2026/97 11 straipsnio 1 dalis draudžia atsižvelgti į aplinkybes, atsiradusias pasibaigus tyrimo laikotarpiui. Vis dėlto šiuo atveju tai, kad Bendrijos plėtra yra įvykis, įvykęs po tyrimo laikotarpio, jokiu būdu negali atleisti institucijos nuo 64 punkte minėtos pareigos. 66. Pirmosios instancijos teismas dėl Reglamento Nr. 384/96 6 straipsnio 1 dalies jau yra pabrėžęs, jog tiriamojo laikotarpio nustatymu ir draudimu atsižvelgti į vėlesnes nei šis laikotarpis aplinkybes siekiama, kad tyrimo rezultatai būtų tipingi ir patikimi, užtikrinant, kad suinteresuotųjų gamintojų veiksmai pradėjus antidempingo procedūrą neturėtų poveikio veiksniams, kuriais grindžiamas dempingo ir žalos apskaičiavimas, ir kad procedūros pabaigoje įvesti galutiniai muitai iš tikrųjų atlygintų žalą dėl dempingo285. 67. Be to, tai, kad Reglamento Nr. 384/96 6 straipsnio 1 dalyje vartojamas žodis „paprastai“, leidžia draudimo atsižvelgti į vėlesnę nei tiriamasis laikotarpis informaciją išimtis. Dėl su tyrimu susijusioms įmonėms palankių aplinkybių jau buvo nuspręsta, kad Bendrijos institucijos neprivalo atsižvelgti į vėlesnę nei tiriamasis laikotarpis informaciją, nebent ši informacija atskleidžia naujus pokyčius, dėl kurių numatomi įvesti antidempingo muitai tampa akivaizdžiai netinkami 286 . Jeigu, atvirkščiai, informacija apie vėlesnį nei tiriamasis laikotarpį, atskleidžianti faktinius atitinkamų įmonių veiksmus, 2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T-120/04, Rink. p. II-4441, 77 p. 281 1991 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Al-Jubail Fertilizer prieš Tarybą, C-49/88, Rink. p. I-3187, 15 p.; 1997 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Ajinomoto ir NutraSweet prieš Tarybą, T-159/94 ir T-160/94, Rink. p. II-2461 282 1997 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas EFMA prieš Tarybą, T-121/95, Rink. p. II-2391, 84 p. 283 2006 m. lapkričio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Nanjing Metalink prieš Tarybą, T-138/02, Rink. p. II-4347, 60 p. 284 1997 m. spalio 6 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2026/97 dėl apsaugos nuo subsidijuoto importo iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL 2004 m. specialusis leidimas, 11 skyrius, 10 tomas, p. 78 – 110) 285 2006 m. lapkričio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Nanjing Metalink prieš Tarybą, T-138/02, Rink. p. II-4347, 59 p. 286 1996 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Sinochem Heilongjiang prieš Tarybą, T-161/94, Rink. p. II-695, 88 p.; 2001 m. birželio 20 d. Sprendimas Euroalliages ir kt. prieš Komisiją, T-188/99, Rink. p. II-1757, 75 p. 280


pateisina antidempingo muitų įvedimą arba padidinimą, remiantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, reikia konstatuoti, kad institucijos turi teisę ir net pareigą į ją atsižvelgti287. Taip pat galima samprotauti ir dėl Reglamento Nr. 2026/97 11 straipsnio 1 dalies, kurios redakcija šiuo atžvilgiu yra tapati Reglamento Nr. 384/96 6 straipsnio 1 daliai. 68. Be to, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką prekybos apsaugos priemonių srityje Bendrijos institucijos turi didelę diskreciją dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos turi išnagrinėti, sudėtingumo 288 . Tačiau nusistovėjusioje teismų praktikoje taip pat teigiama, kad, kai institucijos turi tokią diskreciją, Bendrijos teisės sistemos administracinėse procedūrose suteiktų garantijų užtikrinimas turi dar didesnę svarbą, ir šios garantijos apima, be kita ko, kompetentingos institucijos pareigą rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas atskiro atvejo aplinkybes289. 69. Reikia konstatuoti, kad dešimties naujų valstybių narių įstojimas laikotarpiu nuo tyrimo laikotarpio pabaigos iki skundžiamų reglamentų priėmimo yra svarbi aplinkybė, kurią institucijos turėjo išnagrinėti šio sprendimo 68 punkte minėtos teismo praktikos prasme ir įvertinti jos poveikį abiem nagrinėjamoms procedūroms. <...> 71. Kalbant apie Komisijos pareiškimą dėl galimos priemonių peržiūros dėl plėtros, jis jokiu būdu nereiškia, kad buvo pakankamai atsižvelgta į plėtros poveikį nagrinėjamoms procedūroms. Priešingai, pagal šį metodą plėtros poveikis nenagrinėjamas savo iniciatyva, nors ir numatoma galimybė vėliau peržiūrėti priemones. Todėl vien tokios peržiūros galimybė, kuri yra palikta Komisijos diskrecijai ir kuri atsirado po reglamentų priėmimo, neatleidžia institucijų nuo jų pareigos užtikrinti, kad Bendrijos plėtra neturėtų poveikio antidempingo ir antisubsidijų muitams. <...> 89. Pagal Reglamento Nr. 2026/97 2 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktį: „Laikoma, kad subsidija egzistuoja, jeigu: <...> kilmės arba eksportuojančios valstybės vyriausybė skyrė finansinį indėlį, kitaip sakant, jei: <...> vyriausybės pajamos, kurios kitu atveju turi būti sumokamos, yra sulaikomos arba nesurenkamos (pavyzdžiui, fiskalinės lengvatos, tokios, kaip mokestinės paskolos); šiuo atžvilgiu eksportuojamos prekės atleidimas nuo muitų ar mokesčių, mokamų už panašią prekę, skirtą vartoti valstybės viduje, arba tokių muitų ar mokesčių sumažinimas suma, neviršijančia priaugusios jų dalies, nėra laikoma subsidija, jei tokia išimtis suteikiama laikantis I–III priedų nuostatų.“ 90. Iš šios nuostatos matyti, kad <...> Reglamento Nr. 2026/97 I–III priedai nėra paprastos gairės, siekiant nustatyti, ar yra garantijos, užtikrinančios, kad grąžinant muitus nebūtų perviršio, bet juose numatytos taisyklės, kurių būtina laikytis tam, kad atsisakymas išieškoti muitą arba atleidimas nuo muito nebūtų laikomi subsidija. Ši išvada akivaizdžiai išplaukia iš labai aiškios Reglamento Nr. 2026/97 2 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunkčio formuluotės. Be to, iš šio straipsnio struktūros matyti, kad leidimas nukrypti, suteiktas atleidimo nuo muito arba atsisakymo jį išieškoti atveju, yra principo, pagal kurį valstybės pajamų, kurios paprastai turi būti sumokamos, sulaikymas arba nesurinkimas yra subsidija, išimtis. Todėl jis turi būti aiškinamas griežtai. <...> 120. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tai, ar Bendrijos pramonė patyrė žalą ir ar ją galima priskirti importui dempingo kaina arba subsidijoms, bei tai, ar importas iš kitų šalių, arba, bendriau kalbant, kiti žinomi veiksniai prisidėjo prie Bendrijos pramonės patirtos žalos, apima sudėtingų ekonominių klausimų vertinimą, kurį atlikdamos institucijos turi plačią diskreciją. Todėl Bendrijos teismo vykdoma kontrolė institucijų atliekamo vertinimo atžvilgiu turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo

2006 m. lapkričio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Nanjing Metalink prieš Tarybą, T-138/02, Rink. p. II-4347, 61 p. 288 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronics prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 48 p. 289 1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Technische Universität München, C-269/90, Rink. p. I-5469, 14 p.; 1995 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Nölle prieš Tarybą ir Komisiją, T-167/94, Rink. p. II-2589, 73 p. 287


laikytasi procedūros taisyklių, ar faktai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo tikslūs, ar vertinant šiuos faktus nebuvo padaryta akivaizdžios klaidos arba piktnaudžiauta įgaliojimais290. 121. <...> pagal Nr. 384/96 3 straipsnio 2 ir 3 dalis bei Reglamento Nr. 2026/97 8 straipsnio 2 ir 3 dalis žalos dydis nustatomas atsižvelgiant, be kita ko, į importo padidėjimą, kainų Bendrijos rinkoje pokyčius bei Bendrijos pramonės pelningumo pokyčius. Taigi svarbu, kad veiksniai, kuriais remiasi institucijos, atitiktų normalias rinkos sąlygas (šiuo atžvilgiu žr.111 punkte minėto sprendimo Mukand ir kt. prieš Tarybą 46 punktą). <...> 135. <...> pagal nusistovėjusią teismo praktiką, vertindamos žalą Taryba ir Komisija privalo ištirti, ar žala, kurią jos ketina nustatyti, iš tiesų atsirado dėl importo dempingo, ir neatsižvelgti į dėl kitų veiksnių atsiradusią žalą, visų pirma kilusią dėl pačių Bendrijos gamintojų elgesio 291. <...> <...> 146. Todėl institucijos turi įvertinti kitų žinomų veiksnių ir, be kita ko, nagrinėjamo produkto importo iš trečiųjų šalių poveikį ne tik nagrinėdamos priežastinį ryšį tarp nagrinėjamo importo ir Bendrijos pramonės patirtos žalos, bet taip pat nustatydamos Bendrijos pramonės patirtą žalą. <...> 161. Skaičiavimo metodo Bendrijos pramonės patirtai žalai nustatyti pasirinkimas priklauso pripažintai institucijų diskrecijai ir toks pasirinkimas pateisinamas tokiam nustatymui būdingais sudėtingais ekonominiais vertinimais. Tačiau tai, kad naudojamas skaičiavimo metodas, pagrįstas pelno, kurio galėjo tikėtis Bendrijos pramonė nesant nesąžiningos praktikos, dydžiu, o ne skaičiavimo metodas, pagrįstas tik priverstiniu kainų mažinimu, nėra jokia akivaizdi vertinimo klaida. 162. Tarybos pasirinktas pelno dydis siekiant apskaičiuoti tikslinę kainą, kuri turi pašalinti žalą, turi būti lygus tokiam pelno dydžiui, kurio Bendrijos pramonė galėtų pagrįstai tikėtis esant normalioms konkurencijos sąlygoms, kai nevykdomas importas dempingo kaina arba subsidijuotas importas292. 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimas HEG ir Graphite India prieš Tarybą (byla T-462/04, Rink., 2008, p. II-03685) Dempingas - Normaliosios vertės apskaičiavimas - Bendrijos pramonės bendradarbiavimas – Koregavimas - Vienas ekonominis vienetas - Akivaizdi vertinimo klaida - Įsipareigojimo pasiūlymas - Teisė į gynybą - Pareiga motyvuoti <...> 38. Iš Bendrijos teismų praktikos išplaukia, kad prekybos apsaugos priemonių srityje Bendrijos institucijos turi didelę diskreciją dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos turi išnagrinėti, sudėtingumo293. 39. Iš to matyti, kad Bendrijos teismo vykdoma institucijų vertinimų kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar laikytasi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar nėra akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes arba ar nepiktnaudžiauta įgaliojimais294. 40. Tačiau reikia priminti, kad kai Bendrijos institucijos turi didelę diskreciją, Bendrijos teisės sistemos administracinėse procedūrose suteiktų garantijų užtikrinimas turi dar didesnę svarbą ir tarp

1995 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Ferchimex prieš Tarybą, T-164/94, Rink. p. II-2681, 131 p.; 111 punkte minėto sprendimo Mukand ir kt. prieš Tarybą 38 p. 291 2007 m. kovo 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Aluminium Silicon Mill Products prieš Tarybą, T-107/04, Rink. p. II-669, 72 p. 292 1999 m. spalio2006 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shandong Reipu Biochemicals prieš Tarybą, T-413/03, Rink. p. II-2243, 61 p. 293 2006 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shandong Reipu Biochemicals prieš Tarybą, T-413/03, Rink. p. II-2243, 61 p.; taip pat žr. šiuo klausimu žr. 1987 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas NTN Toyo Bearing ir kt. prieš Tarybą, 240/84, Rink. p. 1809, 19 p. 294 1991 m. spalio 22 d. Sprendims Nölle, C-16/90, Rink. p. I-5163, 12 p.; taip pat 38 punkte minėto sprendimas Shandong Reipu Biochemicals prieš Tarybą 62 p. 290


šių garantijų visų pirma yra pareiga kompetentingai institucijai kruopščiai ir nešališkai ištirti visas nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias svarbias aplinkybes295. 41. Šiomis aplinkybėmis, nors prekybos apsaugos priemonių, konkrečiai kalbant, antidempingo priemonių, srityje Bendrijos teismas negali įsikišti į tik Bendrijos valdžios institucijų atliekamą vertinimą, jis turi užtikrinti, kad institucijos atsižvelgtų į visas svarbias aplinkybes ir įvertintų bylos aplinkybes rūpestingai, kaip to reikalaujama tam, kad būtų galima manyti, jog apskaičiuota normalioji vertė buvo nustatyta pagrįstai296. <...> 64. Iš Teisingumo Tesimo praktikos matyti, kad teisės į gynybą užtikrinimo reikalavimai yra privalomi ne tik vykstant procedūroms, kurios gali baigtis sankcijų skyrimu, bet taip pat vykstant tyrimo procedūroms prieš priimant reglamentus dėl antidempingo, kurie gali tiesiogiai ir konkrečiai paveikti atitinkamas įmones ir sukelti joms nepalankių pasekmių297. Suinteresuotosioms įmonėms turi būti suteikta galimybė per administracinę procedūrą veiksmingai išreikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumo bei svarbos ir dėl įrodymų, kuriais rėmėsi Komisija, grįsdama dempingo praktikos ir iš jos kylančios žalos egzistavimą298. Šie reikalavimai dar kartą buvo pabrėžti bazinio reglamento 299 20 straipsnyje, kurio antroje dalyje numatyta, kad skundo pateikėjai, importuotojai ir eksportuotojai bei jiems atstovaujančios asociacijos, taip pat eksportuojančios valstybės atstovai „gali reikalauti galutinai atskleisti esminius faktus ir motyvus, kurių pagrindu ketinama rekomenduoti pradėti taikyti galutines priemones“. 65. Be to, reikia priminti, kad pagal teismų praktiką EB 253 straipsniu reikalaujama motyvacija turi aiškiai ir vienaprasmiškai atskleisti Bendrijos institucijos, kuri priėmė ginčijamą teisės aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su jo priėmimo priežastimis, o Teisingumo Teismas − vykdyti priežiūrą 300 . Tačiau Taryba reglamento motyvuojamojoje dalyje neturi atsakyti į visus vykstant administracinei procedūrai suinteresuotųjų asmenų pateiktus faktinius ir teisės klausimus301. Be to, nereikalaujama, kad motyvavimas apimtų visus susijusius fakto ir teisės elementus, nes ar sprendimo motyvavimas atitinka reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant į akto kontekstą bei atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą302. <...> 87. Be to, reikia pažymėti, kad nors pagal bazinį reglamentą Komisija, kaip tyrimą atliekanti valdžios institucija, privalo nustatyti, ar produktu, kuriam taikoma antidempingo procedūra, prekiaujama dempingo pagrindais ir jį pateikus į laisvą apyvartą Bendrijoje sukeliama žala, ir nors ši institucija tokiomis aplinkybėmis neturi perkelti dalies jai šiuo atžvilgiu tenkančios įrodinėjimo pareigos 303 , vis dėlto bazinis reglamentas nesuteikia Komisijai jokios teisės atlikti tyrimo, jai leidžiančios įpareigoti bendroves dalyvauti vykstant tyrimui arba pateikti informaciją. Tokiomis 1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Technische Universität München, C-269/90, Rink. p. I-5469, 14 p. ir 38 punkte minėto sprendimo Shandong Reipu Biochemicals prieš Tarybą 63 p. 296 1999 m. spalio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Acme prieš Tarybą, T-48/96, Rink. p. II-3089, 39 p.; 38 punkte minėto sprendimas Shandong Reipu Biochemicals prieš Tarybą, 64 p.; taip pat žr. 39 punkte minėto sprendimas Nölle 13 p. 297 1991 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Al-Jubail Fertilizer prieš Tarybą, C–49/88, Rink. p. I-3187, 15 p. 298 1991 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Al-Jubail Fertilizer prieš Tarybą, C–49/88, Rink. p. I-3187, 17 p. 299 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45), iš dalies pakeisto 2004 m. kovo 8 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 461/2004 (OL L 77, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 150, toliau – bazinis reglamentas) 300 1999 m. spalio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Acme Industry prieš Tarybą, T-48/96, Rink. p. II-3089, 141 p. 301 1998 m. birželio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas British Airways ir kt. prieš Komisiją, T-371/94 ir T-394/94, Rink. p. II-2405, 94 p. 302 1995 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Ferchimex prieš Komisiją, T-164/94, Rink. p. II-2681, 118 p. 303 1997 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas EFMA prieš Tarybą, T-121/95, Rink. p. II-2391, 74 p. ir 41 punkte minėto sprendimo Acme prieš Tarybą 40 p. 295


sąlygomis Taryba ir Komisija priklauso nuo savanoriško šalių bendradarbiavimo joms pateikiant informaciją laiku. Šiomis aplinkybėmis šių šalių atsakymai į bazinio reglamento 6 straipsnio 2 dalyje numatytą klausimyną yra esminiai antidempingo procedūros eigai (38 punkte minėto sprendimo Shandong Reipu Biochemicals prieš Tarybą 65 punktas). 88. Vis dėlto iš bazinio reglamento 18 straipsnio „Vengimas bendradarbiauti“, būtent iš jo 3 dalies, matyti, kad „jeigu suinteresuotosios šalies pateiktoje informacijoje yra tam tikrų netikslumų, bet juos galima patikrinti ir dėl to nesusidaro didelių sunkumų panaudoti informaciją pagrįstoms ir tikslioms išvadoms, taip pat jeigu tokia informacija pateikta laiku, ji buvo kontroliuojama, o suinteresuotoji šalis visais įmanomais būdais stengėsi pateikti ją tinkamai, pateiktoji informacija neatmetama“. <...> 90. Nors antidempingo procedūros šalys remiantis bazinio reglamento 6 straipsnio 2 dalimi iš esmės turi atsakyti į Komisijos klausimyno klausimus, iš to paties reglamento 18 straipsnio 3 dalies matyti, kad kitu būdu ar kitame dokumente pateikta informacija nėra atmetama, jei yra įvykdytos keturios šiame straipsnyje išvardytos sąlygos. 91. Jeigu šalis neatsakė į klausimyno klausimus, tačiau pateikė informacijos kitame dokumente, jai negali būti priekaištaujama dėl nepakankamo bendradarbiavimo, jei, pirma, galimi trūkumai nesudaro didelių sunkumų panaudoti informaciją pagrįstoms ir tikslioms išvadoms, antra, informacija buvo pateikta laiku, trečia, ji buvo kontroliuojama ir, ketvirta, šalis visais įmanomais būdais stengėsi pateikti tinkamą informaciją. 92. Iš to išplaukia, kad <...> su Bendrijos gamintoju susijusios bendrovės atsakymų į Komisijos klausimyno klausimus nepateikimas nebūtinai lemia tai, kad šis gamintojas būtų laikomas nebendradarbiaujančiu. Minėtas gamintojas nėra laikomas nebendradarbiaujančiu, jei pateiktos informacijos trūkumai neturi didelės reikšmės tyrimui. <...> 131. <...> bazinio reglamento 19 straipsnio tikslas yra apsaugoti ne tik verslo paslaptis, bet ir kitų antidempingo procedūros šalių teisę į gynybą. Todėl, kaip matyti iš teismų praktikos, pažeidimai per antidempingo procedūrą, Komisijai nepateikiant nekonfidencialios santraukos, nėra toks procesinių teisių pažeidimas, kuris pateisintų antidempingo muitą nustatančio reglamento panaikinimą, nebent suinteresuotasis asmuo pakankamai nežinojo nagrinėjamo dokumento ar dokumentų turinio esmės ir dėl to negalėjo tinkamai pareikšti savo nuomonės apie jų realumą bei reikšmingumą (šiuo klausimu dėl 1988 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2423/88 dėl apsaugos nuo subsidijuojamo importo ar importo dempingo kaina iš Europos ekonominės bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 209, p. 1) 8 straipsnio 4 dalies, kurios turinys iš esmės identiškas bazinio reglamento 19 straipsnio 32 daliai, žr. 1998 m. spalio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Industrie des poudres sphériques prieš Tarybą, T-2/95, Rink. p. II-3939, 137 punktą). Todėl <...> tai, kad Komisija panaudojo informaciją, kurios nekonfidenciali santrauka nebuvo pateikta, antidempingo procedūros šalių gali būti nurodoma kaip antidempingo priemonės panaikinimo motyvas, tik jeigu jos gali įrodyti, kad šios informacijos panaudojimas pažeidė jų teises į gynybą. <...> 134. <...> suinteresuotosioms šalims turi būti suteikta galimybė veiksmingai išreikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumo ir svarbos bei dėl įrodymų, kuriais rėmėsi Komisija, grįsdama dempingo praktikos ir iš jos kylančios žalos egzistavimą. Vis dėlto dėl teisės susipažinti su tyrimo medžiaga pažeidimo reikia pažymėti, kad toks pažeidimas negali lemti visiško ar dalinio ginčijamo reglamento panaikinimo, nebent nagrinėjamų dokumentų atskleidimas būtų suteikęs nors mažą galimybę pakeisti administracinės procedūros baigtį, jei atitinkama įmonė būtų jais rėmusis per minėtą procedūrą304. <...> 139. <...> bazinio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje nėra nustatyta jokios Komisijos pareigos nutraukti antidempingo procedūrą, jei pritariančių skundui Bendrijos gamintojų gamybos apimtis sudaro mažiau kaip 25 % visos Bendrijos gamybos apimties. Iš tikrųjų šis straipsnis yra susijęs tik su Komisijos tyrimui pradėti būtinu skundo palaikymo lygiu. Tokį aiškinimą patvirtina bazinio 2008 m. sausio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware prieš Tarybą, T-206/07, Rink. p. II-0000, 71 p. 304


reglamento 9 straipsnio 1 dalis, pagal kurią „atsiėmus skundą, tyrimo procedūros gali būti nutrauktos, jeigu tai neprieštarauja Bendrijos interesams“. Taigi, net jei Bendrijos pramonė atsiima skundą, Komisija neprivalo užbaigti procedūros, o tik turi tokią teisę. <...> 146. <...> nors teisės aktų leidėjas <...> siekė atitinkamoms šalims, būtent eksportuotojams, pagal bazinio reglamento 20 straipsnio 2 dalį pripažinti teisę būti informuotiems apie esminius faktus ir motyvus, kurių pagrindu ketinta rekomenduoti nustatyti galutinius antidempingo muitus 305 , Komisija neprivalo pranešti atitinkamoms šalims apie visas šiuo klausimu reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes306. <...> 148. Reikia pažymėti, kad nors klausimai, susiję su Bendrijos pramonės apibrėžimu ir Komisijos pasirinkimo atrenkant Bendrijos gamintojus galiojimu, yra esminiai nustatant žalą, Komisija neprivalo atitinkamoms šalims nurodyti minėtos žalos vertinimo detalių. <...> <...> 177. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką dėl normaliosios vertės nustatymo, tačiau pagal analogiją taikomą ir apskaičiuojant eksporto kainą, gamybos ir pardavimo veiklos pasidalijimas grupės, sudarytos iš teisiškai atskirų bendrovių, viduje negali pakeisti fakto, kad tai iš tikrųjų yra vienas ekonominis vienetas, tokiu būdu organizuojantis visą veiklą, kurią kitais atvejais vykdo teisiniu požiūriu vienas vienetas307. 178. Reikia pažymėti, kad konstatavus, jog gamintojas paprastai vidiniam pardavimo departamentui pavestas užduotis perduoda jo produktų platinimo bendrovei, kurią ekonomiškai kontroliuoja ir su kuria sudaro vieną ekonominį vienetą, tai, kad institucijos remiasi pirmo nepriklausomo pirkėjo susijusiam platintojui sumokėta kaina, yra pateisinama. Atsižvelgimas į susijusio platintojo kainas leidžia išvengti situacijos, kai sąnaudos, kurios akivaizdžiai yra įtraukiamos į produkto pardavimo kainą prekyba užsiimant į gamintojo organizaciją integruotam pardavimo departamentui, nebeįtraukiamos į kainą ta pačia pardavimo veikla užsiimančiai teisiškai atskirai bendrovei, nors ir ekonomiškai gamintojo kontroliuojamai308. 179. Iš teismų praktikos taip pat matyti, kad vienas ekonominis vienetas egzistuoja, kai gamintojas paprastai vidiniam pardavimo departamentui pavestas užduotis perduoda jo produktų platinimo bendrovei, kurią jis ekonomiškai kontroliuoja309 . Be to, kapitalo struktūra yra reikšmingas vieno ekonominio vieneto egzistavimo požymis310. Be to, buvo nuspręsta, kad vienas ekonominis vienetas gali egzistuoti gamintojui vykdant dalį pardavimo funkcijų, papildančių jo produktų platinimo bendrovės vykdomas funkcijas311. 180. Be to, reikia priminti, kad panašiai kaip šalis, pagal bazinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį prašanti koregavimo, kad būtų galima palyginti normaliąją vertę ir eksporto kainą ir nustatyti dempingo skirtumą, turi pateikti įrodymų, kad jos prašymas yra pagrįstas, institucijos, nusprendusios atlikti koregavimą, turi remtis įrodymais arba bent jau prielaidomis, leidžiančiais patvirtinti veiksnio, kuriuo remiantis atliekamas koregavimas, egzistavimą ir nustatyti jo poveikį kainų palyginimui312. <...> 184. Be to, reikia pažymėti, kad pagal šio sprendimo 180 punkte nurodytą teismų praktiką pirminė įrodinėjimo pareiga priklauso institucijai, manančiai, jog turi atlikti koregavimą, o ne atitinkamai šaliai, su kuria susijęs šis koregavimas. Atsižvelgiant į šio sprendimo 177 ir 1998 m. lapkričio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Champion Stationery ir kt. prieš Tarybą, T-147/97, Rink. p. II-4137, 55 p. 306 1995 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Ferchimex prieš Komisiją, T-164/94, Rink. p. II-2681, 118 p. 307 1988 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Brother Industries prieš Tarybą, 250/85, Rink. p. 5683, 16 p.; 1992 m. kovo 10 d. Sprendimas Matsushita Electric prieš Tarybą, C-175/87, Rink. p. I-1409, 12 p.; 1993 m. spalio 13 d. Sprendimas Matsushita Electric Industrial prieš Tarybą, C-104/90, Rink. p. I-4981, 9 p. 308 1992 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Canon prieš Tarybą, C-171/87, Rink. p. I-1237, 9–13 p. 309 1992 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Canon prieš Tarybą, C-171/87, Rink. p. I-1237, 9 p. 310 1994 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Gao Yao prieš Tarybą, C-75/92, Rink. p. I-3141, I-3142, 33 p 311 1992 m. kovo 10 d. Sprendimas Matsushita Electric prieš Tarybą, C-175/87, Rink. p. I-1409, 14 p. 312 2002 m. lapkričio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Kundan ir Tata prieš Tarybą, T-88/98, Rink. p. II-4897, 96 p. 305


178 punktuose nurodytą teismų praktiką, reikia pažymėti, kad Komisijos siekiant pagrįsti pagal bazinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį atliktą koregavimą pateikta informacija nėra pakankama ir negali būti laikoma prielaidomis, leidžiančiomis įrodyti veiksnio, kuriuo remiantis atliekamas koregavimas, egzistavimą bei nustatyti jo poveikį kainų palyginimui. <...> 194. Pagal teismų praktiką iš bazinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies teksto ir struktūros matyti, kad eksporto kainos ar normaliosios vertės koregavimas gali būti atliekamas tik norint įvertinti veiksnių, kurie daro poveikį kainoms ir jų palyginimui, skirtumus313. <...> 195. Todėl jei koregavimas buvo taikomas tinkamai, tai atkūrė simetriją tarp normaliosios vertės ir eksporto kainos, tačiau jei koregavimas nebuvo taikomas tinkamai, tai išlaikė arba net sukūrė asimetriją tarp normaliosios vertės ir eksporto kainos. <...> 200. <...> antidempingo procedūrose suinteresuotosios šalys turi teisę būti informuotos apie esminius faktus ir motyvus, kurių pagrindu ketinta rekomenduoti nustatyti galutinius antidempingo muitus. Be to, atitinkamos šalys turi būti informuotos iki to laiko, kol dar gali realiai pareikšti savo nuomonę prieš priimant ginčijamą reglamentą314. 201. <...> antidempingo procedūros šalys turi teisę būti informuotos ne tik apie tai, kad norint palyginti normaliąją vertę ir eksporto kainą buvo atliktas koregavimas pagal bazinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį, bet ir apie priežastis, dėl kurių šis koregavimas buvo atliktas. Iš tikrųjų informacija apie koregavimą ir jo priežastis yra esminė, nes toks koregavimas daro tiesioginį poveikį antidempingo muito dydžiui. Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog paprasčiausias pranešimas atitinkamoms šalims, kad buvo atliktas koregavimas, nepaaiškinant priežasčių, negali būti laikomas pakankamu šio sprendimo 64 ir 146 punkte nurodytos teismų praktikos atžvilgiu. Iš tikrųjų iš šios teismų praktikos matyti, kad Bendrijos institucijos privalo atitinkamoms šalims suteikti informaciją, kuri būtų naudingą ginant savo interesus (64 punkte minėto sprendimo Al-Jubail Fertilizer prieš Tarybą 17 punktas). Taigi paprasčiausias Komisijos pranešimas ieškovėms, kad buvo atliktas koregavimas, nenurodant tokio koregavimo priežasčių, nesuteikia ieškovėms galimybės ginti savo interesus, konkrečiai aiškinant, kodėl šios priežastys neteisingos. <...> 225. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad jokia bazinio reglamento nuostata neįpareigoja Bendrijos institucijų priimti ūkio subjekto, dėl kurio vyksta pirminis dempingo muito nustatymo tyrimas, įsipareigojimų pasiūlymus dėl kainų. Iš minėto reglamento matyti, kad tokių įsipareigojimų priimtinumą vertina pačios institucijos, pasinaudodamos savo diskrecija (šiuo klausimu dėl 1979 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3017/79 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina arba subsidijuoto importo iš Europos ekonominės bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 339, p.) 10 straipsnio, kurio turinys iš esmės identiškas bazinio reglamento 8 straipsniui, žr. 1987 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nachi Fujikoshi prieš Tarybą, 255/84, Rink. p. 1861, 42 punktą). 226. Tačiau reikia priminti, kad kai Bendrijos institucijos turi didelę diskreciją, Bendrijos teisės sistemos administracinėse procedūrose suteiktų garantijų užtikrinimas turi dar didesnę svarbą ir tarp šių garantijų, be kita ko, yra diskriminavimo draudimo principas (šiuo klausimu žr. 38 punkte minėto sprendimo Shandong Reipu Biochemicals prieš Tarybą63 punktą). 227. Pagal teismų praktiką diskriminavimo draudimo principas draudžia, pirma, skirtingai vertinti vienodas situacijas ir, antra, vienodai vertinti skirtingas situacijas, išskyrus tuos atvejus, kai objektyvios priežastys pateisina tokį vertinimą315. 228. Kadangi Komisija turi didelę diskreciją pripažinti ar atmesti įsipareigojimus dėl kainos ir gali atsižvelgti į visas su tokiu pasiūlymu susijusias faktines aplinkybes, šios faktinės aplinkybės būtinai turi būti panašios, kad būtų galima nuspręsti, jog pažeistas diskriminavimo draudimo principas. 2002 m. lapkričio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Kundan ir Tata prieš Tarybą, T-88/98, Rink. p. II-4897, 94 p. 314 2004 m. spalio 28 d. Sprendimas Shanghai Teraoka Electronics prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 330 p. 315 1998 m. liepos 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Thai Bicycle prieš Tarybą, T-118/96, Rink. p. II-2991, 96 p. 313


<...> 230. Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, jog pagal bazinio reglamento 8 straipsnio 1 dalį esminė sąlyga, kad Komisija patvirtintų įsipareigojimo pasiūlymą, yra „eksportuotojo savanoriškas įsipareigojimas pakankamai sumažinti savo kainas arba nutraukti eksportą dempingo kainomis.“ 2009 m. kovo 10 d. sprendimas Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP prieš Taryb1 (byla T-249/05, Rink., 2009, p. II-00383) Dempingas - Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas - Reglamento (EB) Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies a ir c punktai bei 11 straipsnio 9 dalis <...> 76. Iš jungtuko „ir“ vartojimo tarp 2 straipsnio 7 dalies c punkto ketvirtos ir penktos įtraukų bei iš jose nustatytų sąlygų pobūdžio matyti, kad jos yra kumuliacinės, todėl, jeigu gamintojas, prašantis suteikti jam RES316, netenkina bent vienos sąlygos, jo prašymas tūri būti atmestas317. <...> 79. <...> prekybos apsaugos priemonių srityje Bendrijos institucijos turi didelę diskreciją dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias turi išnagrinėti, sudėtingumo318. 80. Iš to matyti, kad Bendrijos teismo vykdoma institucijų vertinimo kontrolė turėtų apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčijamas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdi klaida, vertinant šias aplinkybes, ir ar nebuvo piktnaudžiavimo įgaliojimais319. 81. Tas pats taikoma ir teisinei sistemai, faktinei ir politinei padėčiai atitinkamoje šalyje, kurią Bendrijos institucijos privalo įvertinti, kad nustatytų, ar eksportuotojas veikia rinkos sąlygomis valstybei per daug nesikišant ir atsižvelgiant į tai, ar gali jam būti suteikiamas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas320. 82. Be to, reikia pabrėžti, kad pagrindinio reglamento321 2 straipsnio 7 dalies b punkte numatytas produkto normaliosios vertės apskaičiavimo metodas yra 2 straipsnio 7 dalies a punkte tuo tikslu numatyto specifinio metodo, taikomo iš esmės prekių ne iš rinkos ekonomikos šalies importui, išimtis. Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad bet kuri nuo bendros taisyklės nukrypti leidžianti nuostata ar jos išimtis turi būti aiškinama griežtai322.

rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronics prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 54 p. 318 1996 m. birželio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Prancūzija ir kt. prieš Komisiją, T-162/94, Rink. p. II-427, 72 p.; 1998 m. sausio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Sinochem prieš Tarybą, T-97/95, Rink. p. II-85, 51 p.; 1998 m. liepos 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Thai Bicycle prieš Tarybą, T-118/96, Rink. p. II-2991, 32 p.; 2002 liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Arne Mathisen prieš Tarybą, T-340/99, Rink. p. II-2905, 53 p. 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronics prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 48 p. 319 1987 m. gegužės 7 m. Teisingumo Teismo sprendimas NTN Toyo Bearing ir kt. prieš Tarybą, 240/84, Rink. p. 1809, 19 p.; 1998 m. liepos 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Thai Bicycle prieš Tarybą, T-118/96, Rink. p. II-2991, 33 p.; 2002 liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Arne Mathisen prieš Tarybą, T-340/99, Rink. p. II-2905, 54 p.; 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronics prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 49 p. 320 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronics prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 49 p. 321 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56; 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45), iš dalies pakeisto 1998 m. balandžio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 905/98 (OL L 128; p. 18, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 111) (toliau – pagrindinis reglamentas) 322 1995 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Oude Luttikhuis ir kt., C-399/93, Rink. p. I-4515, 23 punktas; 2001 m. sausio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-83/99, Rink. p. I-445, 19 punktas ir 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Belgijaprieš Komisiją, C-5/01, Rink. p. I-11991, 56 punktas; šios sprendimo 76 punkte minėto sprendimo Shanghai Teraoka Electronics prieš Tarybą 50 p 316 317


83. Galiausiai reikia pabrėžti, kad įrodinėjimo pareiga tenka eksportuojančiam gamintojui, kuris nori gauti RES. Iš tikrųjų pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte numatyta, jog skunde „turi būti pateikta pakankamai įrodymų“. Todėl Bendrijos institucijos neturi įrodyti, kad eksportuojantis gamintojas neatitinka šiam statusui gauti keliamų reikalavimų. Tačiau Bendrijos institucijos turi vertinti, ar eksportuojančio gamintojo pateiktų įrodymų pakanka, kad būtų patenkinti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte įtvirtinti reikalavimai, o Bendrijos teismas tikrina, ar atliekant šį vertinimą nebuvo padaryta akivaizdi klaida323. <...> 90. Vis dėlto konstatuotina, kad plačiai Bendrijos institucijų diskrecijai priklauso nagrinėti norinčių gauti RES įmonių apskaitos suderinamumą su jų pasirinktais pasaulyje pripažintais apskaitos standartais. Jei nagrinėjamos įmonės nesutinka su šiuo pasirinkimu, jos privalo įrodyti, kad institucijų pasirinkti standartai nėra pripažinti pasaulyje arba jog tai, kad jų apskaita tariamai pažeidžia šiuos standartus, pagal kitus pasaulyje pripažintus standartus nelaikoma pažeidimu, nes įrodinėjimo pareiga tenka norinčiai gauti RES eksportuojančiam gamintojui (žr. šio sprendimo 83 punktą). <...> 116. Iš tikrųjų pabrėžtina, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antrojoje pastraipoje <...> nenurodoma, ar viršijus terminą turi būti privalomai suteiktas RES arba nebegalima tęsti aptariamo tyrimo; <...>. 117. Todėl, kadangi tokios informacijos nėra ir kitose pagrindinio reglamento nuostatose, siekiant nustatyti, ar juo įpareigojama privalomai suteikti RES arba nebegalima tęsti atitinkamo peržiūros tyrimo, kai Komisija viršija trijų mėnesių terminą, reikia išnagrinėti minėto reglamento tikslą ir struktūrą324. 118. <...> svarbu pabrėžti, pirma, pagrindiniame reglamente pateiktą skirtingą vertinimą tais atvejais, kai institucijos viršija ne trijų mėnesių terminą, o kitus procedūrinius terminus. <...> 120. Taigi konstatuotina, kad kai pagrindiniu reglamentu siekiama nubausti už tai, kad institucijos nesilaiko procedūrinių terminų, numatant pareigą visiškai tenkinti prašymą arba nustatant kitas konkrečias pasekmes, jame tai aiškiai pažymima. 121. Antra, primintina, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkte numatytas normaliosios vertės apskaičiavimo metodas yra tam tikroms šalims taikoma 2 straipsnio 7 dalies a punkte numatyto metodo išimtis, kuri turi būti aiškinama griežtai 325 . Taigi ji negali būti automatiškai taikoma, kai Komisija viršija trijų mėnesių terminą, nes nėra tai numatančios nuostatos. 122. Galiausiai dėl klausimo, ar iš pagrindinio reglamento tikslo ir struktūros matyti, kad Komisijai viršijus trijų mėnesių terminą Bendrijos institucijos negalėtų priimti reglamento, įvedančio nagrinėjamoms įmonėms antidempingo muitus, darytina išvada, kad bent jau atliekant peržiūros tyrimą, <...> pagrindinis reglamentas turi būti aiškinamas kaip nenumatantis tokių pasekmių. 123. Iš tikrųjų prašyme atlikti pirminio reglamento peržiūrą dėl „naujo eksportuotojo“ pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį viena arba kelios įmonės, kurioms įvestas antidempingo muitas, nustatytas dar tuomet, kai jos neeksportavo nagrinėjamų prekių į Bendriją, reikalauja išnagrinėti dempingo skirtumą atsižvelgiant į jų ekonominę padėtį tam, kad joms galėtų būti nustatytas naujas tik šia padėtimi pagrįstas antidempingo muitas, kuris gal būtų mažesnis nei anksčiau taikomas muitas ar net visai panaikintas. 124. Šiomis aplinkybėmis negalima daryti išvados, kad jeigu minėtos įmonės būtų įsteigtos ne rinkos ekonomikos šalyje ir prašytų suteikti joms RES, Komisija turėtų nutraukti jų atžvilgiu tyrimą tuo atveju, jei viršytų trijų mėnesių terminą, nes tai dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių prieštarautų šių įmonių pirminio prašymo tikslui peržiūrėti jų individualią padėtį.

2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronics prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 53 p. 324 2005 m. sausio 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Merck, Sharp & Dohme, C-245/03, Rink. p. I-637, 26 p 325 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronics prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 50 p. 323


125. Taip pat negalima daryti išvados, kad viršijus trijų mėnesių terminą Komisija turėtų pradėti naują tyrimą nagrinėjamų įmonių ir jų prašymo atžvilgiu, nes taip šis terminas praktiškai būtų pažeistas dar labiau, o sprendimo dėl RES priėmimas būtų nukeltas dar vėlesniam laikui. <...> 127. <...> pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antrojoje pastraipoje nustatytu trijų mėnesių terminu, be kita ko, siekiama užtikrinti, kad klausimas, ar gamintojas tenkina minėtame straipsnyje numatytus kriterijus, nebūtų sprendžiamas atsižvelgiant į jo poveikį dempingo skirtumo skaičiavimui. Taigi pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto paskutinis sakinys draudžia institucijoms, priėmus sprendimą dėl RES, vėliau iš naujo vertinti šiuo klausimu turimą informaciją326. 128. Todėl minėto termino veiksmingumas nenukentėtų, jei per laikotarpį tarp trijų mėnesių termino pabaigos ir sprendimo dėl RES priėmimo, atsižvelgiant į bylos aplinkybes būtų konstatuota, kad dėl prašančių suteikti joms RES įmonių veiksmų Komisija negali nustatyti, kokį poveikį jų prašomam dempingo skirtumo skaičiavimui galėtų turėti jos sprendimas dėl RES. <...> 176. Tačiau primintina, kad nors pagrindinio reglamento 11 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad, jei aplinkybės nepasikeitė, Komisija, pagal šį straipsnį atlikdama bet kuriuos tyrimus, taiko tą pačią metodiką, kaip ir atliekant tyrimus, kurių pagrindu nustatytas muitas, vis dėlto iš jo matyti, kad taikoma metodika turi atitikti pagrindinio reglamento 2 ir 17 straipsnius. 177. Iš to matyti, kad per peržiūros tyrimą institucijos neprivalo taikyti tokios metodikos kaip per pirminį tyrimą, jei ji neatitinka pagrindinio reglamento 2 straipsnio nuostatų. <...> 187. <...> pagrindinio reglamento 11 straipsnio 9 dalyje nustatyta Komisijos pareiga atliekant bet kuriuos peržiūrų tyrimus pagal minėtą straipsnį taikyti tą pačią metodiką, kaip atliekant tyrimus, kurių pagrindu nustatytas muitas, neapima pareigos arba draudimo per peržiūros tyrimą atlikti patikrinimus vietoje priklausomai nuo to, ar tokie patikrinimai buvo atlikti per pirminį tyrimą. Iš tikrųjų informacijos patikrinimas negali būti laikomas pasirinktos dempingo buvimo nustatymo metodikos dalimi, o tik būdu gauti informacijos, leidžiančios taikyti nagrinėjamą metodiką. <...> 258. Iš tikrųjų, remiantis pagrindinio reglamento struktūra, nustatant normaliąją vertę siekiama nustatyti produkto pardavimo kainą, kokia būtų, jei produktu būtų prekiaujama savo kilmės ar eksportuojančioje valstybėje, ir todėl skaičiuojant sudėtinę vertę reikia atsižvelgti į sąnaudas, tenkančias pardavimams vidaus rinkoje327. Tačiau nustatydamos normaliąją vertę, institucijos privalo atsižvelgti ne į tikrąsias nagrinėjamos bendrovės sąnaudas, o į pagrįstą PBA sąnaudų 328, kurias ši bendrovė galėtų patirti, jei savo kilmės valstybėje parduotų pakankamus nagrinėjamo produkto kiekius, vertinimą. 2009 m. kovo 18 d. sprendimas Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision prieš Tarybą (byla T-299/05 , Rink., 2009, p. II-00565) Dempingas - Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas - Reglamento (EB) Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktai <...> 83. Reikia priminti, kad pagrindinio reglamento329 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirma įtrauka reikalauja, kad norėdamas gauti RESVGS 330 eksportuojantis gamintojas turi pateikti pakankamai įrodymų, jog „įmonių sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų, įskaitant, pavyzdžiui, išlaidas

2006 m. lapkričio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Nanjing Metalink International prieš Tarybą, T-138/02, Rink. p. II-4347, 44 p. 327 1991 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nakajima prieš Tarybą, C-69/89, Rink. p. I-2069, 64 p. 328 pardavimo, bendrosios bei administracinės sąnaudos 329 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1) su pakeitimais (toliau – pagrindinis reglamentas) 330 rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančių gamintojų statusas 326


žaliavoms, technologijoms ir darbo jėgai apmokėti, gamybai, pardavimui ir investicijoms, priimami pagal rinkoje vyraujančią pasiūlą ir paklausą bei valstybei per daug nesikišant į šią sritį“. 84. Iš šios nuostatos teksto aiškiai matyti, kad vertinti, ar egzistuoja per didelis valstybės kišimasis, reikia atsižvelgti į tai, kaip „įmonių sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų“ yra priimami. Iš tikrųjų ši nuostata reikalauja, kad atitinkami eksportuojantys gamintojai įrodytų, jog jų sprendimai priimami „atsižvelgiant į rinkos sąlygas“ bei „valstybei per daug nesikišant“. Be to, žodžių junginio „į šią sritį“ vartojimas sustiprina atitinkamų sprendimų ir valstybės kišimosi ryšį. Todėl valstybės elgesys, kuriuo nedaroma įtaka tokiems sprendimams, negali būti pripažintas „per dideliu kišimusi“ pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos prasme. 85. Be to, atsižvelgiant į šios nuostatos tekstą, tikslą ir kontekstą, sąvoka „per didelis valstybės kišimasis“ negali būti prilyginama bet kokiai įmonės veiklai daromai įtakai ar bet kokiam dalyvavimui sprendimų priėmimo procedūroje ir turi būti suprantama kaip viešosios valdžios veiksmas, kuris gali lemti šių sprendimų nesuderinamumą su rinkos ekonomikos sąlygomis. 86. Iš tikrųjų žodžių junginio „per didelis kišimasis“ vartojimas rodo Bendrijos teisės aktų leidėjo valią leisti tam tikrą valstybės įtakos įmonės veiklai ar dalyvavimo sprendimų priėmimo procedūroje lygį, kuris neturi jokios reikšmės būdui, kaip priimami sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų. 87. Taip pat reikia pažymėti, kad pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktus 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje nurodytos sąlygos yra skirtos nustatyti antidempingo tyrime dalyvaujančius gamintojus, kuriems „dėl panašaus svarstomo gaminio gamybos ir pardavimo taikomos rinkos ekonomikos sąlygos“ (pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktas; taip pat žr. Reglamento Nr. 905/98 penktą konstatuojamąją dalį) ir kurie veikia „rinkos ekonomikos sąlygomis“ (pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktas). Be to, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1–6 dalyse išdėstytų taisyklių taikymas suponuoja tam tikrų duomenų, pavyzdžiui, mokėtų ar mokėtinų kainų, gamybos ir pardavimo išlaidų „įprastomis prekybos sąlygomis“ turėjimą apie svarstomą gaminį (pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 dalis). Būtent šiame kontekste pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nurodyti kriterijai reikalauja, kad RESVGS siekiančios įmonės veiktų rinkos ekonomikos sąlygomis ir kad kainos, išlaidos ir pagrindiniai apskaitos dokumentai būtų patikimi331. 88. Taigi reikia konstatuoti, kad nagrinėjamos sąlygos yra skirtos patikrinti, ar atitinkami nagrinėjamų eksportuojančių gamintojų sprendimai yra priimti remiantis tik komerciniais vertinimais, būdingais rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančiai įmonei, ar vis dėlto jie yra iškraipyti kitų vertinimų, būdingų valstybės kontroliuojamoms ekonomikoms. 89. <...> pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos aiškinimo tikslu reikia atsižvelgti į tai, kad to paties reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkte nurodytos valstybės, nepaisant reformų, nėra laikomos rinkos ekonomikos valstybėmis 332 . Tai Bendrijos teisės aktų leidėjo ekonominės, teisinės ir politinės situacijos šiose trečiosiose valstybėse vertinimas, kuris yra aiškiai pripažintas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalyje ir kuris pateisina importo iš šių valstybių specialų traktavimą nustatant normaliąją vertę. Todėl reikia preziumuoti, kad sąlygos, kuriomis veikia įmonės šiose valstybėse, nėra panašios į rinkos ekonomikos valstybėse esančias sąlygas, jei neįrodoma priešingai. 90. Konkrečiai ne rinkos ekonomikos valstybės kontekste aplinkybė, kad šioje valstybėje įsteigta bendrovė yra kontroliuojama valstybės, gali sukelti abejonių dėl to, ar minėta valstybė nėra daugiau nei paprasta akcininkė, kuri laikosi rinkos taisyklių, ir ar bendrovės valdymas yra pakankamai nepriklausomas nuo valstybės ir bendrovė pati nepriklausomai gali priimti sprendimus dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų, atsižvelgdama į rinkos sąlygas, atspindinčias pasiūlą ir paklausą. Be to, reikia pažymėti, kad iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos, pagal kurią 331

2003 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Changzhou Hailong Electronics & Light Fixtures ir Zhejiang Yankon prieš Tarybą, T-255/01, Rink. p. II-4741, 41 p. 332 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronics prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 51 ir 52 p.


yra „priimami“ įmonių sprendimai, matyti, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas konkrečiai reikalauja, kad atitinkamos įmonės sprendimų priėmimo procedūra būtų nepriklausoma nuo bet kokio per didelio valstybės kišimosi. Todėl ji privalo įrodyti, kad jos sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų yra priimami savarankiškai, t. y. siekiant maksimizuoti pelną, ir kad juos priimant nebuvo viešosios valdžios poveikio. Savarankiškų ir prekybos taisyklėmis pagrįstų sprendimų priėmimas iš esmės yra privataus sektoriaus požymis, todėl Bendrijos institucijos, įgyvendindamos savo didelę diskreciją, turimą šioje srityje, vertindamos atitinkamo eksportuotojo pateiktus įrodymus, teisėtai gali atsižvelgti į aplinkybę, kad atitinkama įmonė yra kontroliuojama valstybės. <...> 106. Be to reikia priminti, kad kai Bendrijos institucijos turi didelę diskreciją, Bendrijos teisės sistemos administracinėse procedūrose suteiktų garantijų užtikrinimas turi dar didesnę svarbą ir tarp šių garantijų visų pirma yra pareiga kompetentingai institucijai kruopščiai ir nešališkai ištirti visas nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias svarbias aplinkybes, atitinkamo asmens teisė būti išklausytam ir teisė, kad sprendimas būtų pakankamai motyvuotas333. 2009 m. birželio 17 d. sprendimas Zhejiang Xinan Chemical Industrial prieš Tarybą (byla T-498/04 , Rink., 2009, p. II-01969) Reglamento (EB) Nr. 2026/97 8 straipsnio 7 dalis - Dėl subsidijuoto importo atsiradus žala Žalos nustatymas <...> 87. Vertindamos žalą Taryba ir Komisija privalo išnagrinėti, ar jų ketinama patvirtinti žala iš tiesų atsirado dėl subsidijuoto importo, ir neatsižvelgti į dėl kitų veiksnių, be kita ko, pačių Bendrijos gamintojų elgesio, atsiradusią žalą334. 88. Šiuo atžvilgiu Bendrijos institucijos turi patikrinti, ar šių kitų veiksnių poveikis nebuvo toks, kad nutrauktų priežastinį ryšį tarp nagrinėjamo importo ir Bendrijos pramonei padarytos žalos. Jos taip pat turi patikrinti, ar dėl kitų veiksnių atsiradusi žala neįtraukta į pagal pagrindinio reglamento335 8 straipsnio 7 dalį apskaičiuotą žalą ir ar taikomas kompensacinis muitas neviršija to, kas būtina subsidijuoto importo sukeltai žalai kompensuoti. 89. Akivaizdu, kad veiksmai, kurie tiesiogiai veikia Bendrijoje gaminamų produktų kainą, nagrinėjamu atveju – mokesčio patento savininkui mokėjimas, gali sukelti abejonių, pirma, dėl priežastinio ryšio tarp subsidijuoto importo ir žalos336 ir, antra, dėl žalos, kurią Bendrijos pramonė patyrė dėl dirbtinai sumažintų šio importo kainų, įvertinimo. 90. Pagrindinio reglamento 8 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad žinomi veiksniai, kiti nei subsidijuotas importas, taip pat nagrinėjami tam, kad būtų užtikrinta, jog šių veiksnių padaryta žala nebūtų priskirta subsidijuotam importui. Taigi šios normos tikslas nesuteikti Bendrijos pramonei didesnės nei būtina apsaugos. 91. Tačiau priežastinis ryšys tarp subsidijuoto importo ir Bendrijos pramonės patirtos žalos gali būti nustatytas, jei Bendrijos institucijos konstatuoja, jog, nepaisant šio išorės veiksnio, nagrinėjamo importo padaryta žala buvo didelė pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalies prasme. 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Moser Baer India prieš Tarybą (byla C-535/06 P, Rink., 2009, p. I07051) 1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Technische Universität München, C-269/90, Rink. p. I-5469, 14 p.; 2006 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shandong Reipu Biochemicals prieš Tarybą, T-413/03, Rink. p. II-2243, 63 p. 334 1992 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Extramet Industrie prieš Tarybą, C–358/89, Rink. p. I–3813, 16 p.; 2008 m. vasario 28 d. Sprendimas AGST Draht- und Biegetechnik, C–398/05, Rink. P. I–1057, 35 p. 335 1997 m. spalio 6 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2026/97 dėl apsaugos nuo subsidijuoto importo iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 288, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas liet. k., 11 sk., 10 t., p. 78, toliau – pagrindinis reglamentas) 336 2008 m. vasario 28 d. Sprendimas AGST Draht- und Biegetechnik, C–398/05, Rink. P. I–1057, 45-54 p. 333


Dempingas - Reglamento (EB) Nr. 398/2004 11 straipsnio 2 dalis <...> 76. Reikia pažymėti <...> kad remiantis pagrindinio reglamento 337 11 straipsnio 2 dalimi atliekant besibaigiančių galioti antidempingo priemonių peržiūrą Bendrijos institucijos turi tik nustatyti, ar priemonei baigus galioti bus labai tikėtina, jog dempingas ir žala tęsis arba pasikartos, o tokiais atvejais šios priemonės paliekamos galioti. Priešingu atveju antidempingo priemonės panaikinamos. Šį teiginį patvirtina šio reglamento 11 straipsnio 6 dalies formuluotė, pagal kurią, jei peržiūra tai pateisina, priemonės panaikinamos arba paliekamos galioti remiantis šio straipsnio 2 dalimi; o iš minėtos 6 dalies išplaukia, kad priemonės gali būti ne tik panaikintos arba paliktos galioti, bet ir pakeistos remiantis to paties straipsnio 3 ir 4 dalimis. Todėl besibaigiančių galioti priemonių peržiūra negali lemti galiojančių priemonių pakeitimo. 77. Be to, pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4 dalies paskutiniame sakinyje numatytas reikalavimas, kad antidempingo muito suma „neviršytų nustatyto dempingo skirtumo, tačiau ji turėtų būti mažesnė už šį skirtumą, jei šio mažesnio muito pakaktų Bendrijos pramonei padarytai žalai pašalinti“. Atsižvelgiant į bendrą sistemą ir į sistemos, kuriai taikytinas šis straipsnis, tikslus, jis negali būti taikomas minėto reglamento 11 straipsnio 2 dalyje numatytai procedūrai. Be to, kaip buvo nurodyta ankstesniame šio sprendimo punkte, Bendrijos institucijos, pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalį atlikdamos antidempingo priemonių peržiūrą, gali tik palikti galioti minėtas priemones arba jas panaikinti. 2010 m. vasario 11 d. sprendimas Hoesch Metals and Alloys (byla C-373/08, Rink., 2010, p. I-00951) Dempingas - Individualus režimas - Įmonių atranka - Bendrijos pramonės palaikomas skundas - Atitinkamo produkto apibrėžimas - Žala <...> 72. <...> Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal pagrindinio reglamento 338 17 straipsnio 1 ir 3 dalių tekstą pasinaudojimas pavyzdžių atranka, kaip technika, leidžiančia valdyti didelį pareiškėjų, eksportuotojų, importuotojų, produktų tipų ar sandorių skaičių, yra tyrimo apribojimas. Tokį vertinimą patvirtina pagrindinio reglamento 9 straipsnio 6 dalis, pagal kurią neatrinkti gamintojai nėra tiriami. 73. Vis dėlto pagrindiniame reglamente numatyta, kad kai taikomas šis apribojimas, institucijos turi dvi pareigas. Pirmiausia atrinkti pavyzdžiai turi būti reprezentatyvūs pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 ir 2 dalių prasme. Antra, pagrindinio reglamento 9 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad neatrinktų gamintojų dempingo skirtumas neturi viršyti svertinio dempingo skirtumų vidurkio, nustatyto atrinktoms bendrovėms. 74. Antra, ši nuostata, skaitoma kartu su pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalimi, į kurią jį daro nuorodą, kiekvienam neatrinktam gamintojui suteikia galimybę prašyti apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą, jeigu jis pateikia visą reikalingą informaciją per tam nustatytą terminą ir jei toks nagrinėjimas neproporcingai neapsunkina Komisijos užduoties ir leidžia užbaigti tyrimą laiku. 75. Trečia, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkte numatyta, kad normalioji vertė apskaičiuojama pagal to paties straipsnio 1–6 dalis, jei remiantis vieno ar kelių gamintojų, kurių veikla turi būti tiriama, paduotais tinkamai pagrįstais skundais įrodoma, kad šios dalies c punkte nurodytos sąlygos yra įvykdytos. 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45), iš dalies pakeistas 2004 m. kovo 8 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 461/2004 (OL L 77, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 150; toliau − pagrindinis reglamentas) 338 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45) su pakeitimais (toliau – pagrindinis reglamentas) 337


76. Taigi <...> neatrinkti gamintojai gali prašyti apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą, o tai reikštų prašymo suteikti RESVĮS 339 /IR 340 patenkinimą, kai kalbama apie pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkte nurodytas valstybes, tik remdamiesi minėto reglamento 17 straipsnio 3 dalimi. Tačiau ši nuostata leidžia Komisijai įvertinti, ar, atsižvelgiant į prašymų suteikti RESVĮS/IR skaičių, jų nagrinėjimas pernelyg neapsunkintų tyrimo ir netrukdytų jo baigti laiku. 77. Iš to, kas išdėstyta, matyti, pirma, kad pavyzdžių atrankos atveju pagrindinis reglamentas nesuteikia neatrinktiems ūkio subjektams besąlyginės teisės į individualaus dempingo skirtumo apskaičiavimą. Tokio prašymo priėmimas iš esmės priklauso nuo Komisijos sprendimo, susijusio su pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalies taikymu. 78. Antra, kadangi pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą RESVĮS suteikimas ar IR taikymas yra reikšmingas tik nustatant normaliosios vertės apskaičiavimo metodą, siekdama nustatyti individualaus dempingo skirtumą Komisija neprivalo nagrinėti neatrinktų ūkio subjektų prašymų suteikti RESVĮS/IR, jei taikydama pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalį nusprendžia, kad tokių skirtumų apskaičiavimas pernelyg apsunkintų tyrimą ir trukdytų jį baigti laiku. <...> 103. Kaip matyti iš pagrindinio reglamento 5 straipsnio 1 ir 4 dalių, antidempingo tyrimas oficialiai pradedamas, jei skundas yra paduodamas Bendrijos pramonės ar jos vardu, išskyrus atvejus, kai taikoma minėto straipsnio 6 dalis. Skundas laikomas paduotu Bendrijos pramonės ar jos vardu, jeigu jam pritaria tie Bendrijos gamintojai, kurių bendra gamybos apimtis sudaro daugiau nei 50 % visų skundui pritariančių ar nepritariančių Bendrijos gamintojų, gaminančių panašų produktą. Be to, aiškiai pritariančių skundui Bendrijos gamintojų gamybos apimtis turi sudaryti ne mažiau nei 25 % visų Bendrijos gamintojų, gaminančių panašų produktą, gamybos apimties. 104. Dėl „pritarimo“ sąvokos reikia pažymėti, kad pagal pagrindinio reglamento 5 straipsnio 2 dalį skunde turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys dempingą, žalą ir šių priežastinį ryšį. Skunde šiuo klausimu turi būti pateikti tam tikri duomenys, prieinami pareiškėjui. 105. Pritarimas Bendrijos pramonės ar jos vardu pateiktam skundui įpareigoja pareiškėją (-us) ir asmenis, kurių vardu jis buvo pateiktas, pirma, pateikti dokumentus, kurių Komisija prašo siekdama patikrinti, ar sąlygos yra įvykdytos ir, antra, leisti Komisijai atlikti bet kokią kontrolę, siekiant išsiaiškinti, ar šie pateikti dokumentai atitinka tikrovę. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į privalomų tyrimo priemonių nebuvimą, šalių atsakymai į pagrindinio reglamento 6 straipsnio 2 dalyje numatytą klausimyną bei vėlesnis to paties reglamento 16 straipsnyje nurodytas patikrinimas, kurį gali atlikti Komisija vietoje, yra esminiai antidempingo procedūros eigai341. 106. Todėl Komisija, tikrindama, ar pritarimas skundui atitinka pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje nustatytą ribą, teisingai neatsižvelgė į gamintoją, kuris neturėjo jo paties ar jo vardu pateiktą skundą patvirtinančių dokumentų arba neleido patikrinti tokio skundo pagrįstumo. Kai Bendrijos gamintojas nurodo neleisiantis patikrinti remiant jo paties ar jo vardu pateiktą skundą nurodytų duomenų, jis visų pirma turi būti laikomas gamintoju, atsisakiusiu bendradarbiauti pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalies prasme, ir, antra, turi būti atskirtas nuo grupės gamintojų, pritariančių skundui pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 4 dalies prasme. <...> 131. <...> nagrinėjamo produkto apibrėžimas vykdant antidempingo tyrimą padeda parengti sąrašą produktų, kurie prireikus bus apmokestinti antidempingo muitu. Apibrėždamos nagrinėjamą produktą institucijos gali atsižvelgti į įvairius veiksnius, pavyzdžiui, fizines, technologines ir chemines produkto charakteristikas, jo naudojimą, galimybę pakeisti kitu, vartotojo požiūrį į jį, platinimo tinklus, gamybos procesą, gamybos sąnaudas, kokybę ir kita. 132. Todėl tvirtinimas, pagal kurį atitinkamo produkto nereikia įtraukti į nagrinėjamo produkto apibrėžimą, turi būti grindžiamas argumentais, galinčiais įrodyti, kad institucijos atliko klaidingą, jų

rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas Individualus rėžimas 341 2006 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shandong Reipu Biochemicals prieš Tarybą, T-413/03, Rink. p. II-2243, 65 p. 339 340


nuomone, reikšmingų veiksnių vertinimą arba kad kitų reikšmingesnių veiksnių vertinimas būtų lėmęs šio produkto neįtraukimą į nagrinėjamo produkto apibrėžimą. <...> 146. <...> pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnį pavyzdžių atranka yra tyrimo apribojimas, atrenkant tik pagrįstai nustatytą šalių, produktų ar sandorių pavyzdžių skaičių, kurie pagal atrankos metu turimą informaciją yra statistiškai tinkami, arba tiriant didžiausią reprezentatyvų produkcijos, pardavimo ar eksporto kiekį, kurį galima pagrįstai ištirti per turimą laiką. 147. Ši nuostata suteikia Komisijai laisvę atrenkant bendroves, kurios išreiškė norą dalyvauti atrankoje ir pateikė šiuo klausimu reikalingą informaciją. Atsižvelgiant į pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje Komisijai suteiktą diskreciją, Bendrijos teismas, atlikdamas šio pasirinkimo kontrolę, turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar faktai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo tikslūs, ar vertinant šiuos faktus nebuvo padaryta akivaizdžios klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais. <...> 168. Tai, kad įmonės sukčiavo nacionaliniu lygiu, nebūtinai reiškia, kad jos nebendradarbiaus Komisijos antidempingo tyrime ar kad pateiks Komisija neteisingą informaciją. <...> 198. Dėl kiekybinių kvotų sistemos panaikinimo (žr. šio sprendimo 188 punktą) reikia pažymėti, kad antidempingo muitų įvedimas yra ne sankcija už ankstesnius veiksmus, bet gynybos ir apsaugos nuo dempingu grindžiamos nesąžiningos konkurencijos priemonė. Taigi tyrimą būtina atlikti remiantis kuo naujesne informacija, kad būtų galima įvesti antidempingo muitus, kurie apsaugotų Bendrijos pramonę nuo dempingo342. 199. Todėl kai institucijos konstatuoja, jog produkto, kuriam iki tam tikro termino buvo taikomi kiekybinių kvotų apribojimai, importas padidėjo po šių apribojimų panaikinimo, jos gali atsižvelgti į šį padidėjimą vertindamos Bendrijos pramonės patirtą žalą. <...> 208. <...> niekas neįpareigoja institucijų apskaičiuojant pelno maržą, kurią būtų gavusi Bendrijos pramonė, jei nebūtų buvę importo dempingo kaina, remtis tik duomenimis apie nagrinėjamą produktą. Atvirkščiai, jos gali remtis duomenimis apie giminiškus produktus, panašius į nagrinėjamuosius plačiąja prasme. Net jei šie produktai nepatenka į nagrinėjamų produktų apibrėžimą, už juos Bendrijos pramonės gauta pelno marža gali būti laikoma tinkamu rodikliu apskaičiuojant pelno maržą, kurią Bendrijos gamintojai būtų gavę pardavę nagrinėjamus produktus, jei nebūtų buvę importo dempingo kaina. 2010 m. kovo 4 d. sprendimas Brosmann Footwear (HK) prieš Tarybą (byla T-401/06, Rink., 2010, p. II-00671) Dempingas - Sudarytos normaliosios vertės apskaičiavimas - Pagrįsta pelno marža - Žala <...> 64. Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 343 2 straipsnio 6 dalies c punktas apskaičiuojant sudarytą normaliąją vertę suteikia institucijoms didelę diskreciją renkantis pardavimo, administravimo ir kitų bendrųjų išlaidų bei pelno maržos apskaičiavimo metodą. 65. Tokiomis aplinkybėmis Bendrijos teismo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar laikytasi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar nėra akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes arba ar nepiktnaudžiauta įgaliojimais344. 2006 m. lapkričio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Nanjing Metalink prieš Tarybą, T-138/02, Rink. p. II-4347, 60 p.; Sprendimas Industrie des poudres sphériques prieš Tarybą, C-458/98 P, Rink. p. I-8147, 91 ir 92 p. 343 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45) su pakeitimais (toliau – pagrindinis reglamentas) 344 1991 m. spalio 22 d. Sprendimas Nölle, C-16/90, Rink. p. I-5163, 12 p.; 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimas Rotexchemie, C-26/96, Rink. p. I-2817, 11 p.; 2006 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shandong Reipu Biochemicals prieš Tarybą, T-413/03, Rink. p. II-2243, 62 p. 342


66. Be to, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies c punkte numatyta, kad šis metodas turi būti pagrįstas. Taigi Bendrijos teismas gali konstatuoti akivaizdžią vertinimo klaidą pasirenkant metodą, tik jei tas metodas yra nepagrįstas. Todėl kitų pagrįstų metodų, kuriais būtų galima remtis tokioje situacijoje, egzistavimas neturi reikšmės pasirinkto metodo teisėtumui, nes Bendrijos teismas negali institucijos vertinimo šiuo atveju pakeisti savu vertinimu. 67. Be to, iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies c punkto matyti, kad kai institucijos, norėdamos apskaičiuoti pagrįstą pelno maržą, taiko šią nuostatą, jos neprivalo naudoti duomenų, susijusių su tos pačios bendros kategorijos produktais, tačiau turi įsitikinti, kad remiantis pagrįstu metodu nustatyta pelno marža neviršytų tos pačios bendros kategorijos produktų pardavimo pelno maržos. <...> 74. Nors pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies c punktą pelnas, nustatytas naudojant pagrįstą metodą, neturi viršyti pelno, kurį paprastai gauna kiti eksportuotojai ar gamintojai parduodami tos pačios kategorijos produktus kilmės valstybės vidaus rinkoje, šios nuostatos negalima aiškinti taip, kad institucijos negali nustatyti pelno maržos, jeigu neturi patikimo apskaičiavimo pagrindo, susijusio su pelnu, gautu iš tos pačios kategorijos produktų pardavimo. <...> 94. <...> „mažesnio muito taisyklės“ pasekmė yra tai, kad gamintojas, kuriam buvo nustatytas antidempingo muitas, negali jo ginčyti remdamasis tuo, kad per tyrimą buvo nustatyta per didelė žala tuo atveju, kai muito dydis yra lygus dempingo skirtumui, jei pastarasis yra mažesnis tiek už netinkamai nustatytą žalą, tiek už realią žalą345. <...> 111. <...> įmonėms, susijusioms su tyrimo procedūra prieš priimant antidempingo reglamentą, turi būti suteikta galimybė per administracinę procedūrą veiksmingai išreikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumo ir svarbos bei dėl įrodymų, kuriais rėmėsi Komisija grįsdama dempingo praktikos ir iš jos kylančios žalos egzistavimą346. 112. <...> galutinės informacijos neišsamumas reglamento, nustatančio galutinius antidempingo muitus, neteisėtumą sąlygoja, tik jei dėl šių trūkumų suinteresuotosios šalys negalėjo tinkamai ginti savo interesų. Taip būtų, jei trūkumai būtų susiję su faktais ir motyvais, kurie skiriasi nuo naudotų laikinosioms priemonėms, kurioms pagal pagrindinio reglamento 20 straipsnio 2 dalį galutinėje informacijoje turi būti teikiamas ypatingas dėmesys. Dėl tų pačių priežasčių taip būtų ir tuomet, jei trūkumai būtų susiję su faktais ir argumentais, besiskiriančiais nuo tų, kuriais grindžiamas po galutinės informacijos dokumento pateikimo priimtas Komisijos ar Tarybos sprendimas, kaip tai matyti iš pagrindinio reglamento 20 straipsnio 4 dalies paskutinio sakinio. <...> 117. <...> tai, jog Komisija pakeitė savo analizę gavusi suinteresuotųjų šalių pateiktus komentarus dėl galutinės informacijos dokumento, savaime nėra teisės į gynybą pažeidimas. Iš tikrųjų, kaip matyti iš pagrindinio reglamento 20 straipsnio 4 dalies paskutinio sakinio, galutinės informacijos dokumentas netrukdo Komisijai ar Tarybai priimti bet kokį vėlesnį sprendimą. Ši nuostata tik įpareigoja Komisija kuo skubiau atskleisti faktus ir motyvus, besiskiriančius nuo tų, kuriais grindžiamas pirminis požiūris, išdėstytas galutinės informacijos dokumente. Iš tikrųjų remdamiesi šiuo paaiškinimu suinteresuotieji asmenys gali suprasti priežastis, dėl kurių institucijos priėmė kitokią poziciją. 118. Todėl norint nustatyti, ar Komisija nepažeidė ieškovės teisės, kylančios iš pagrindinio reglamento 20 straipsnio 4 dalies paskutinio sakinio, reikia taip pat patikrinti, ar Komisija jai atskleidė faktus ir motyvus, kuriais grindžiamas naujas požiūris į žalą ir į jai pašalinti reikalingų priemonių formą, nes šie faktai ir motyvai skiriasi nuo nurodytų galutinės informacijos dokumente (žr. šio sprendimo 112 punktą).

1988 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Brother Industries prieš Tarybą, 250/85, Rink. p. 5683, 24 p. 109 punkte minėto sprendimas Al-Jubail Fertilizer prieš Tarybą 17 p.; 2000 m. spalio 3 d. Sprendimas Industrie des poudres sphériques prieš Tarybą, C-458/98 P, Rink. p. I-8147, 99 p.; 1998 m. lapkričio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Champion Stationery ir kt. prieš Tarybą, Rink. p. II-4137, 55 p.; 110 punkte minėto sprendimo Kundan ir Tata prieš Tarybą 132 p. 345 346


<...> 124. Suteikdama ieškovei trumpesnį nei dešimties dienų terminą pateikti pastabas dėl papildomo galutinės informacijos dokumento Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 20 straipsnio 5 dalį347 . Vis dėlto ginčijamas reglamentas dėl šios aplinkybės neturėtų būti panaikintas. Reikia dar įrodyti, ar aplinkybė, kad Bendrijos institucijos nesuteikė ieškovei pagrindinio reglamento 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto termino galimiems komentarams dėl pirma nurodytos papildomos informacijos pateikti, konkrečiai paveikė jos teisę į gynybą per ginčijamą procedūrą348. <...> 133. <...> antidempingo muitų įvedimas yra ne sankcija už ankstesnius veiksmus, bet gynybos ir apsaugos nuo dempingu grindžiamos nesąžiningos konkurencijos priemonė. Taigi tyrimą būtina atlikti remiantis kuo naujesne informacija, kad būtų galima įvesti antidempingo muitus, galinčius apsaugoti Bendrijos pramonę nuo dempingo349. 134. Taigi, kai institucijos konstatuoja, kad produkto, kuriam iki tol buvo taikomi kiekybiniai apribojimai, importas išauga pasibaigus tiems apribojimams, jos gali atsižvelgti į šį išaugimą vertindamos Bendrijos pramonės patirtą žalą. 2010 m. kovo 4 d. sprendimas Foshan City Nanhai Golden Step Industrial prieš Tarybą (byla T410/06, Rink., 2010, p. II-00879) Dempingas - Proporcingumo principas - Reglamento (EB) Nr. 384/96 8 straipsnio 7 ir 9 dalys (dabar Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 8 straipsnio 7 ir 9 dalys) <...> 44. Reikia priminti, kad pagal EB sutarties 5 straipsnio trečioje pastraipoje numatytą proporcingumo principą Bendrijos teisės aktai yra teisėti su sąlyga, kad jais įgyvendinamos priemonės būtų tinkamos nagrinėjamų teisės aktų teisėtai siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti, turint omenyje, kad, galint pasirinkti iš kelių tinkamų priemonių, iš principo reikia imtis mažiau suvaržančios350. 45. Tačiau kalbant apie tokią sritį, kaip antai bendra prekybos politika, kurioje Bendrijos teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją, t. y. Sutartimi jam nustatytą politinę atsakomybę, reikia pažymėti, kad tik akivaizdžiai netinkamas, atsižvelgiant į kompetentingai institucijai pavestą siekti tikslą, priimtos priemonės pobūdis gali paveikti tokios priemonės teisėtumą351. 46. Ši didelė diskrecija, kurią Bendrijos teisės aktų leidėjas turi minėtoje srityje, prilygsta didelei diskrecijai, kuri teismo praktikoje pripažįstama Bendrijos institucijoms, kai taikydamos pagrindinius reglamentus jos imasi konkrečių antidempingo apsaugos priemonių352. 47. Iš to išplaukia, kad apsaugos nuo dempingo priemonių srityje teismo kontrolė turi apsiriboti klausimu, ar Bendrijos teisės aktų leidėjo priemonės yra akivaizdžiai netinkamos, atsižvelgiant į siekiamą tikslą353.

1998 m. lapkričio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Champion Stationery ir kt. prieš Tarybą, Rink. p. II-4137, 80 p. 348 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 331 p. 349 2000 m. spalio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Industrie des poudres sphériques prieš Tarybą, C-458/98 P, Rink. p. I-8147, 91 ir 92 p.; 2006 m. lapkričio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Nanjing Metalink prieš Tarybą, T-138/02, Rink. p. II-4347, 60 p. 350 1996 m. birželio 5 d. Sprendimas NMB France ir kt. prieš Komisiją, T-162/94, Rink. p. II-427, 69 p., 2000 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas International Potash Company prieš Tarybą, T-87/98, Rink. p. II-3179, 39 p.; ir 2002 m. liepos 4 d. Sprendimas Arne Mathisen prieš Tarybą, T-340/99, Rink. p. II-2905, 112 p. 351 1996 m. birželio 5 d. Sprendimas NMB France ir kt. prieš Komisiją, T-162/94, Rink. p. II-427, 70-71 p.; 352 1996 m. birželio 5 d. Sprendimas NMB France ir kt. prieš Komisiją, T-162/94, Rink. p. II-427, 72 p.; 1983 m. spalio 4 d. Sprendimas Fediol prieš Komisiją, 191/82, Rink. p. 2913, 30 p.; 1995 m. gegužės 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas NTN Corporation ir Koyo Seiko prieš Tarybą, T-163/94 ir T-165/94, Rink. p. II-1381, 70 ir 113 p. 353 1996 m. birželio 5 d. Sprendimas NMB France ir kt. prieš Komisiją, T-162/94, Rink. p. II-427, 73 p.; 2002 m. liepos 4 d. Sprendimas Arne Mathisen prieš Tarybą, T-340/99, Rink. p. II-2905, 115 p. 347


<...> 51. Visų pirma reikia priminti, kad iš pagrindinio reglamento354 8 straipsnio 7 ir 9 dalių matyti, jog bet kokio įsipareigojimo arba pareigos bendradarbiauti vykdant ir stebint šį įsipareigojimą pažeidimo pakanka, kad Komisija galėtų atšaukti įsipareigojimo patvirtinimą ir nustatyti galutinį antidempingo muitą, remdamasi per tokį įsipareigojimą paskatinusį tyrimą išsiaiškintais faktais, su sąlyga, kad šis tyrimas baigtas galutinai nustačius dempingą ir žalą ir kad atitinkamam eksportuotojui buvo sudaryta galimybė pareikšti savo pastabas355. 52. Be to, svarbu pabrėžti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką, vien įsipareigojimo pažeidimo pakanka, jog jis galėtų būti atšauktas356. 53. Antra, reikia priminti, kad nors proporcingumo principas taikomas siekiant sužinoti, ar nustatytų antidempingo muitų suma yra tinkama atsižvelgiant į Bendrijos pramonės patirtą žalą357, tačiau jis netaikomas aiškinantis dėl paties apmokestinimo šiais muitais358. <...> 55. <...> įsipareigojimo patvirtinimo atšaukimo teisėtumo per se negalima paneigti remiantis proporcingumo principu359. 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Usha Martin prieš Tarybą ir Komisiją (byla T-199/06, Rink., 2010, p. II-04335) Dempingas - Reglamento, kuriuo nustatomi galutiniai antidempingo muitai, motyvavimas <...> 114. Kadangi reglamentas, kuriuo nustatomi <...> galutiniai antidempingo muitai, patenka į bendrą visumos priemonių sistemą, negalima reikalauti, kad jo motyvuose konkrečiai būtų nurodytos įvairios faktinės ir teisinės aplinkybės, kurios yra jo dalykas ir kurios kartais būna gausios ir sudėtingos, ar kad institucijos pateiktų savo poziciją dėl visų argumentų, kuriais remiasi suinteresuotosios šalys. Atvirkščiai, pakanka, jog aktą priėmusi institucija išdėstytų faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, turinčius esminę reikšmę ginčijimo reglamento bendroje struktūroje. 115. Tiesa, reglamento, kuriuo nustatomi antidempingo muitai, motyvai turi būti vertinami atsižvelgiant, be kita ko, į informaciją, kurią Sąjungos institucijos pateikė suinteresuotiesiems asmenims, ir į per tyrimą jų pateiktas pastabas. Tačiau institucijos neturi konkrečiai motyvuoti to, kad neatsižvelgė į įvairius suinteresuotųjų asmenų pateiktus argumentus. Pakanka, kad reglamente būtų aiškiai pagrįsti pagrindiniai jų atliktos analizės dalykai, nes toks pagrindimas gali atskleisti priežastis, dėl kurių jos atmetė atitinkamus argumentus, kuriais šalys rėmėsi per administracinę procedūrą. 116. Be to, reglamentas, kuriuo atlikus tyrimą nustatomi antidempingo muitai, turi būti motyvuotas tik dėl visų faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios buvo svarbios atliekant jame pateiktą vertinimą. Tokio akto motyvais nesiekiama paaiškinti, kaip institucijų pozicija keitėsi per administracinę procedūrą, taigi jie nėra skirti pagrįsti skirtumus tarp galutiniame akte pasirinkto sprendimo ir laikinos pozicijos, išdėstytos dokumentuose, kurie per šią procedūrą buvo išsiųsti suinteresuotosioms šalims, kad šios galėtų pateikti savo pastabas. Todėl šia pareiga iš institucijų nereikalaujama paaiškinti, kodėl tam tikru administracinės procedūros etapu nurodyta pozicija buvo galbūt nepagrįsta. 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45, toliau − pagrindinis reglamentas) 355 2002 m. liepos 4 d. Sprendimas Arne Mathisen prieš Tarybą, T-340/99, Rink. p. II-2905, 118 p. 356 2000 m. kovo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Miwon prieš Tarybą, T-51/96, Rink. p. II-1841, 52 p.; 2002 m. liepos 4 d. Sprendimas Arne Mathisen prieš Tarybą, T-340/99, Rink. p. II-2905, 57 p. 357 1993 m. balandžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Findling Wälzlager, C-136/91, Rink. p. I-1793, 13 p. 358 2002 m. liepos 4 d. Sprendimas Arne Mathisen prieš Tarybą, T-340/99, Rink. p. II-2905, 121 p. 359 2002 m. liepos 4 d. Sprendimas Arne Mathisen prieš Tarybą, T-340/99, Rink. p. II-2905, 122 p. 354


2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Whirlpool Europe prieš Tarybą (byla T-314/06, Rink., 2010, p. II05005) Bendrasis muitų tarifas - Reglamentas (EB) Nr. 384/96 – Antidempingo muitai – Viso antidempingo muitų dydžio bauda <...> 48. <...> Reglamento Nr. 384/96360 14 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja nedraudžiama valstybės narės teisės nuostata, kurioje už į Sąjungos muitų teritoriją importuotų prekių klaidingą tarifinį klasifikavimą numatyta bauda, lygi visam taikytinam antidempingo muitui, jeigu jos dydis nustatytas taikant tokius reikalavimus, kokie taikomi nacionalinėje teisėje už panašaus pobūdžio ir sunkumo pažeidimus, ir dėl kurių sankcija tampa veiksminga, proporcinga ir atgrasanti, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. 2010 m. spalio 7 d. sprendimas Stils Met (byla C-382/09, Rink., 2010, p. I-09315) Dempingas - Atsisakymas pradėti dalinę tarpinę nustatyto antidempingo muito peržiūrą <...> 77. Visų pirma primintina, kad prekybos apsaugos priemonių srityje institucijos turi didelę diskreciją dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos turi išnagrinėti, sudėtingumo361. Taip pat yra ir tuo atveju, kai Europos Sąjungos institucijos atlieka sudėtingus techninius vertinimus362. 78. Taip pat pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką šioje srityje Europos Sąjungos teismo vykdoma institucijų atlikto vertinimo kontrolė apsiriboja tik patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais363. 79. Šiuo atveju, atsižvelgiant į šio sprendimo 77 punkte nurodytą teismų praktiką, Komisija turi būti laikoma turinčia didelę diskreciją nustatydama, ar būtina palikti galioti antidempingo priemones pagal pagrindinio reglamento364 11 straipsnio 3 dalį, taip pat nustatydama, ar prašyme atlikti tarpinę peržiūrą yra pakankamai tokios peržiūros būtinybės įrodymų. <...> 81. <...> pagrindiniame reglamente nepatikslinama, kaip turi būti apibrėžtas produktas arba produktų grupė, dėl kurių gali būti atliekamas dempingo tyrimas, ir nereikalaujama sukurti išsamios taksonomijos365.

1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL 2004 m. specialusis leidimas, 11 skyrius, 10 tomas, p. 45 – 64) 361 2007 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ikea Wholesale, C-351/04, Rink. p. I-7723, 40 p.; 2008 m. liepos 8 d. Bendrojo Teismo sprendimas Huvis prieš Tarybą, T-221/05, 38 p. 362 1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Technische Universität München, C-269/90, Rink. p. I-5469, 13 p.; taip pat šiuo klausimu žr. šio sprendimo 49 punkte minėto Sprendimas Microsoft prieš Komisiją 88 ir 89 p. 363 2004 m. spalio 28 d. Bendrojo Teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 48 ir 49 p.; 2006 m. spalio 4 d. Bendrojo Teismo sprendimas Moser Baer India prieš Tarybą, T-300/03, Rink. p. II-3911, 28 p. 364 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45, toliau – pagrindinis reglamentas) 365 2004 m. spalio 28 d. Bendrojo Teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 61 p. 360


82. Apibrėždamos nagrinėjamą produktą institucijos gali atsižvelgti į įvairius veiksnius, pavyzdžiui, fizines, technines ir chemines produkto savybes, jo naudojimą, produktų tarpusavio pakeičiamumą, vartotojo požiūrį į jį, platinimo tinklus, gamybos procesą, gamybos sąnaudas ir kokybę. 83. Pavyzdžiui, kalbant apie aplinkybių pasikeitimą, pagrindžiantį tam tikro produkto nebeįtraukimą į nagrinėjamo produkto apibrėžtį, tvirtinimas, kad Komisija, atsisakiusi pradėti tarpinę peržiūrą, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, turi būti grindžiamas argumentais, galinčiais įrodyti, kad Komisija, spręsdama, ar pradėti peržiūrą, atliko klaidingą veiksnių, kuriuos ji pripažino reikšmingais, vertinimą arba kad ji turėjo atsižvelgti į kitus reikšmingesnius veiksnius, kurie atliekant peržiūrą nulemtų šio produkto nebeįtraukimą į nagrinėjamo produkto apibrėžtį. <...> 107. Iš pagrindinio reglamento 21 straipsnio 1 dalies pirmo ir antro sakinių (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009366 21 straipsnio 1 dalies antras ir trečias sakiniai) matyti, kad institucijos turi teisę netaikyti konkrečių antidempingo priemonių, net jei yra kitos sąlygos nustatyti antidempingo muitą, t. y. dempingas, žala ir priežastinis ryšys, jei jos mano, kad nėra Bendrijos intereso taikyti tokias priemones. Taigi, tuo atveju, kai Bendrijoje laipsniškai nyksta produktų, kuriems taikomos antidempingo priemonės, gamyba, Bendrijos intereso vertinimas neatsiejamas nuo tarpinėje peržiūroje pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalį sprendžiamo klausimo, ar būtina palikti galioti nagrinėjamas antidempingo priemones. 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimas EWRIA ir kt. prieš Komisiją (byla T-369/08 , Rink., 2010, p. II06283) Dempingas - Eksporto kainos nustatymas - Pelno marža - Įsipareigojimas dėl kainos <…> 26. Taigi iš pagrindinio reglamento367 2 straipsnio 9 dalies matyti, kad Komisija ir Taryba gali manyti, jog eksporto kaina yra nepatikima dviem atvejais: kai yra saitų tarp eksportuotojo ir importuotojo ar trečiosios šalies arba dėl kompensacinio susitarimo tarp eksportuotojo ir importuotojo ar trečiosios šalies. Kitu atveju, jei eksporto kaina yra, institucijos privalo ja remtis, kad nustatytų dempingą368. 27. Be to, reikia pažymėti, kad pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 9 dalies antrą pastraipą (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 9 dalies antra pastraipa), kai eksporto kaina apskaičiuojama remiantis kaina, už kurią produktai parduoti pirmam nepriklausomam pirkėjui, arba kitu priimtinu būdu, norint nustatyti patikimą eksporto kainą ties Bendrijos muitų sienomis, ji koreguojama pagal visas išlaidas, patirtas nuo importavimo iki perdavimo, taip pat pelno marža. Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 9 dalies trečioje pastraipoje (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 9 dalies trečia pastraipa) numatyta, kad išlaidos, pagal kurias atliekamas koregavimas, apima pagrįstą pardavimo, administracinių ir kitų bendrųjų išlaidų ir pelno maržą. 28. Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad atliekamas koregavimas atsižvelgiant į pelno maržą, bet šioje nuostatoje nenumatytas, kaip tai nurodo šalys, šios maržos apskaičiavimo ar nustatymo metodas. Joje tik nustatoma, kad koreguojama pelno marža turi būti pagrįsta. 29. Pagal teismo praktiką, kai gamintojas ir importuotojas į Bendriją yra susiję, tokią pagrįstą pelno maržą galima apskaičiuoti, remiantis ne susijusio importuotojo pateiktais duomenimis, kuriuos gali paveikti šie saitai, o tais duomenimis, kuriuos pateikia nepriklausomas <...>. 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL 2009, L 343, p.51) 367 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45), iš dalies pakeistas (toliau – pagrindinis reglamentas) 368 2002 m. lapkričio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Kundan ir Tata prieš Tarybą, T-88/98, Rink. p. II-4897, 49 p. 366


30. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 9 dalį reikia aiškinti kaip paliekančią institucijoms pasirinkimą: naudotis realia susijusio importuotojo pelno marža ar hipotetine nesusijusių importuotojų pelno marža; joje nustatytas vienintelis įpareigojimas: minėta marža turi būti pagrįsta. <...> 38. <...> pagal nusistovėjusią teismo praktiką institucijos naudojasi didele diskrecija prekybos apsaugos priemonių srityje, todėl Sąjungos teismas gali atlikti tik ribotą teisminę kontrolę 369 . Ši teismo praktika taikoma ir pagrįstos pelno maržos nustatymui, nes jis neišvengiamai apima sudėtingus ekonominius vertinimus370. <...> 81. <...> dėl kaltinimo pažeidus pagrindinio reglamento 20 straipsnio 1 dalį reikia priminti, kad šis straipsnis susijęs su šalių informavimu. Konkrečiau kalbant, šiame straipsnyje numatyta atitinkamų šalių galimybė prašyti jas informuoti apie esminius faktus ir motyvus, kurių pagrindu nustatytos laikinosios priemonės ir nurodoma, kaip tai padaryti. Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad informacijos prašymai pateikiami raštu iš karto po laikinųjų priemonių nustatymo pradžios ir kad prašoma informacija nedelsiant pateikiama raštu. 82. Tačiau šio straipsnio tekste nėra nieko, iš ko būtų galima spręsti, kaip tvirtina ieškovės, kad laikinos informacijos dokumentą galima eksportuotojams pateikti tik po laikinųjų antidempingo priemonių nustatymo ir gavus raštu pateiktą prašymą. Iš pagrindinio reglamento 20 straipsnio 1 dalies galima daryti išvadą, kad atitinkamos šalys negali reikalauti pateikti informacijos dokumento prieš nustatant laikinąsias priemones ir turi pateikti savo prašymą raštu, tačiau šiuo straipsniu Komisijai nedraudžiama imtis iniciatyvos pateikti šį dokumentą prieš nustatant laikinąsias priemones ir negavus rašytinio prašymo. <...> 84. <...> iš esmės pagrindinio reglamento 6 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog susijusios šalys, pateikusios raštišką prašymą, gali reikalauti leisti susipažinti su nekonfidencialia procedūros byla ir gali dėl šioje byloje esančios informacijos pateikti pastabų, į kurias Komisija privalo atsižvelgti. Pagrindinio reglamento 8 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šalys, siūlančios įsipareigojimą dėl kainos, turi pateikti nekonfidencialią tokio įsipareigojimo versiją, kad apie jį būtų galima pranešti kitoms tyrimu suinteresuotoms šalims. 85. <...> Šiose nuostatose numatyta įsipareigojimą dėl kainos pasiūliusių šalių pareiga pateikti nekonfidencialią šio įsipareigojimo versiją ir Komisijos pareiga leisti su šia nekonfidencialia versija susipažinti suinteresuotosioms šalims, pateikusioms rašytinį prašymą, tačiau jose nėra jokio nurodymo ir juo labiau jokios pareigos, susijusios su momentu, kuriuo įsipareigojimo dėl kainos kopiją reikia įtraukti į nekonfidencialią procedūros bylą. 2011 m. spalio 25 d. sprendimas CHEMK ir KF prieš Tarybą (byla T-190/08 , Rink., p.) Dempingas - Priežastinis ryšys - Bendrijos interesas - Turimi duomenys - Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas - Teisė į gynybą - Pareiga motyvuoti <…> 30. Pirma, kiek tai susiję su šios nuostatos sąvokomis, iš Pagrindinio reglamento371 3 straipsnio 6 dalies matyti, kad institucijos turi įrodyti, jog importas dempingo kaina sukelia didelę žalą Bendrijos pramonei, atsižvelgiant į jo kiekį ir kainas. Čia kalbama apie vadinamąją priskyrimo analizę. Iš Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 7 dalies matyti, kad institucijos privalo nagrinėti visus kitus žinomus veiksnius, kurie tuo pat metu kaip importas dempingo kaina daro žalą Bendrijos 1998 m. sausio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Sinochem prieš Tarybą, T-97/95, Rink. p. II-85, 51 p.; 1998 m. liepos 17 d. Sprendimas Thai Bicycle prieš Tarybą, T-118/96, Rink. p. II-2991, 32 ir 33 p. 370 2000 m. kovo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Miwon prieš Tarybą, T-51/96, Rink. p. II-1841, 42 p.; 26 punkte minėto Sprendimo Kundan ir Tata prieš Tarybą 50 p. 371 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45), iš dalies pakeists (toliau – pagrindinis reglamentas) 369


pramonei, ir šių kitų veiksnių padarytos žalos nepriskirti minėtam importui. Čia kalbama apie vadinamąją nepriskyrimo analizę. 31. Antra <...> Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 6 ir 7 dalimis siekiama, kad institucijos atsietų ir atskirtų importo dempingo kaina žalingą poveikį nuo kitų veiksnių žalingo poveikio. Jei institucijos atsisako atsieti ir atskirti skirtingų žalos veiksnių poveikį, jos negali tinkamai nuspręsti, kad importas dempingo kaina padarė žalą Bendrijos pramonei. <...> 42. Pirma, dėl Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 6 ir 7 dalių sąvokų <...> reikia pažymėti, kad šioje nuostatoje nepatikslinama, ar kitus nei importas dempingo kaina žalos veiksnius reikia nagrinėti kartu, ar atskirai. 43. Antra, kaip minėta šio sprendimo 31 punkte, Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 6 ir 7 dalių tikslas – atsieti ir atskirti importo dempingo kaina žalingą poveikį nuo kitų veiksnių žalingo poveikio, kad kitų veiksnių padaryta žala nebūtų priskirta minėtajam importui. Kad šis tikslas būtų pasiektas, tam tikromis aplinkybėmis būtina bendrai išnagrinėti kitus veiksnius. Taip yra būtent tuo atveju, kai institucijos, atlikusios atskirą nagrinėjimą, nusprendžia, kad kiekvienas iš šių kitų veiksnių neigiamai veikia Bendrijos pramonės padėtį, tačiau šio poveikio negalima laikyti reikšmingu. 45. <...> tam tikrais atvejais bendra kitų nei importas dempingo kaina žalos veiksnių poveikio analizė gali būti būtina. Taip yra būtent tuo atveju, kai institucijos nusprendžia, jog daug kitų nei importas dempingo kaina žalos veiksnių galėjo prisidėti prie žalos, bet kiekvieno iš jų individualaus poveikio negalima pripažinti reikšmingu. <...> 51. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką, klausimas, ar Bendrijos pramonė patyrė žalą ir ar ją galima priskirti importui dempingo kaina, bei klausimas, ar kiti žinomi veiksniai prisidėjo prie Bendrijos pramonės patirtos žalos, apima sudėtingų ekonominių klausimų vertinimą, kurį atlikdamos institucijos turi plačią diskreciją. Todėl Sąjungos teismo vykdoma kontrolė institucijų atliekamo vertinimo atžvilgiu turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar faktai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo tikslūs, ar vertinant šiuos faktus nebuvo padaryta akivaizdi klaida arba ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais372. <...> 88. <...> vertinti, ar esama priežastingumo ryšio, nebūtinai reikia visos Bendrijos pramonės lygmeniu, kad nebūtų galima atsižvelgti į žalą, kurią atskiram Bendrijos gamintojui padarė kitas nei importas dempingo kaina veiksnys. Iš tiesų šio sprendimo 30 punkte jau pabrėžta, kad atlikdamos nepriskyrimo analizę, numatytą Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 7 dalyje, institucijos turi nagrinėti visus kitus, be importo dempingo kaina, žinomus veiksnius, kurie tuo pat metu kaip importas dempingo kaina daro žalą Bendrijos pramonei, ir juos nagrinėti taip, kad šių kitų veiksnių padaryta žala nebūtų priskirta minėtam importui. Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 7 dalyje nepatikslinta, kad atliekant šį nagrinėjimą reikia atsižvelgti tik į visai Bendrijos pramonei kitų veiksnių padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta šio sprendimo 31 punkte, šia nuostata siekiama, kad institucijos atsietų ir atskirtų importo dempingo kaina žalingą poveikį nuo kitų veiksnių žalingo poveikio, gali būti, kad tam tikromis aplinkybėmis į žalą, kurią atskiras Bendrijos gamintojas patyrė dėl kito veiksnio nei importas dempingo kaina, reikia atsižvelgti, nes šis veiksnys prisidėjo prie žalos, kuri padaryta visai Bendrijos pramonei. <...> 119. Jei Taryba pažeidė Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 7 dalyje esančią nepriskyrimo taisyklę, dėl tokio pažeidimo būtų pateisinama panaikinti ginčijamą reglamentą tik tada, jei jis sukeltų abejonių šio reglamento teisėtumu, padarydamas negaliojančią visą institucijų atliktą priežastingumo ryšio analizę373. <...> 164. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad <...> institucijos, naudodamosi savo diskrecija, privalo nagrinėti, ar Bendrijos pramonė patyrė žalą ir ar šią žalą reikia priskirti importui dempingo kaina, ar kiti žinomi veiksniai prisidėjo prie šios žalos atsiradimo, ir kad ši diskrecija turi būti įgyvendinama kiekvienu atveju atsižvelgiant į reikšmingas aplinkybes. 2008 m. gruodžio 17 d. Sprendimas HEG ir Graphite India prieš Tarybą, T-462/04, Rink. p. II-3685, 120 p. 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 167 p. 372 373


<...> 180. Tokiomis aplinkybėmis reikia priminti, kaip nurodyta šio sprendimo 88 punkte, kad, <...> vertinti, ar esama priežastingumo ryšio, nebūtina visos Bendrijos pramonės lygmeniu, be galimybės atsižvelgti į žalą, kurią atskiram Bendrijos gamintojui padarė kitas nei importas dempingo kaina veiksnys. Į žalą, kurią atskiram Bendrijos gamintojui padarė kitas nei importas dempingo kaina veiksnys, reikia atsižvelgti, nes ji prisideda prie žalos, padarytos visai Bendrijos pramonei. 181. Kadangi ieškovių pateikti duomenys iš tiesų rodo, kad kai kurie gamintojai buvo nepelningi 2003 ir 2004 m., institucijos turėjo įvertinti šios situacijos poveikį visos Bendrijos pramonės patirtai žalai, tačiau jos to nepadarė. Vadinasi, institucijos neįvykdė pareigos atlikti nepriskyrimo analizę ir pažeidė Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 7 dalį. 182. Vis dėlto, kaip pažymėta šio sprendimo 119 punkte, svarbu įrodyti, kad toks pažeidimas daro poveikį ginčijamo reglamento teisėtumui, padarydamas negaliojančią visą institucijų atliktą priežastingumo ryšio analizę. Šiuo atveju ieškovės privalo įrodyti, kad specifinė dalies Bendrijos gamintojų situacija 2003 ir 2004 m. lėmė visos Bendrijos pramonės patirtą žalą arba prie jos prisidėjo. Jos taip pat turi įrodyti, kad penkių iš šešių Bendrijos gamintojų nuostoliai nebuvo importo dempingo kaina padarinys. <...> 194. Šio sprendimo 88 punkte jau konstatuota, kad, kitaip, nei tvirtina Taryba, vertinti, ar esama priežastingumo ryšio, nebūtina visos Bendrijos pramonės lygmeniu, be galimybės atsižvelgti į žalą, kurią atskiram Bendrijos gamintojui padarė kitas nei importas dempingo kaina veiksnys. Į žalą, kurią atskiram Bendrijos gamintojui padarė kitas nei importas dempingo kaina veiksnys, reikia atsižvelgti, nes ji prisideda prie žalos, padarytos visai Bendrijos pramonei. 195. Vis dėlto, svarbu patikslinti, kad būtinybė atsižvelgti į veiksnius, padariusius žalą atskiram gamintojui, jei jie prisidėjo prie žalos, padarytos visai Bendrijos pramonei, šiuo atveju nereiškia, kad institucijos privalėjo sistemingai nagrinėti individualią kiekvieno Bendrijos gamintojo situaciją. <...> 221. Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 1 dalies ir 21 straipsnio 1 dalies (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009374 21 straipsnio 1 dalis) pažodinis ir teleologinis aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad <...> nustatant, ar esama Bendrijos intereso, kaip tai numatyta Pagrindinio reglamento 21 straipsnio 1 dalyje, Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 1 dalis netaikoma, o tai reiškia, kad priimant tokį sprendimą galima atsižvelgti į duomenis, susijusius su laikotarpiu po tiriamojo laikotarpio. 222. Reikia priminti, kad Pagrindinio reglamento 6 straipsnis vadinasi „Tyrimas“. Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tyrimas „turi apimti ir dempingą, ir žalą, todėl jie tiriami kartu“. Joje taip pat patikslinama, kad „siekiant pagrįstų išvadų, parenkamas tiriamasis laikotarpis“ ir kad „į informaciją, susijusią su laikotarpiu po tiriamojo laikotarpio, paprastai neatsižvelgiama“. Kadangi Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 1 dalyje patikslinama, jog tyrimas apima tik dempingo ir žalos nustatymą, šios nuostatos paskutinis sakinys, kad į pokyčius pasibaigus tiriamajam laikotarpiui paprastai neatsižvelgiama, taip pat taikomas tik dempingo ir žalos įvertinimui. 223. Šį aiškinimą patvirtina ir Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 1 dalies tikslo analizė. Pagal teismo praktiką tiriamojo laikotarpio nustatymo ir draudimo atsižvelgti į vėlesnes nei šis laikotarpis aplinkybes tikslas – užtikrinti, kad tyrimo rezultatai būtų tipiški ir patikimi375. Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 1 dalyje numatytas tiriamasis laikotarpis skirtas visų pirma užtikrinti, kad suinteresuotųjų gamintojų veiksmai pradėjus antidempingo procedūrą neturėtų poveikio veiksniams, kuriais grindžiamas dempingo ir žalos apskaičiavimas, ir kad procedūros pabaigoje įvesti galutiniai muitai iš tikrųjų atlygintų žalą dėl dempingo (216 punkte minėto Sprendimo Nanjing Metalink prieš Tarybą 59 punktas). Taigi <...> suinteresuotosios šalys gali paveikti dempingo ir žalos apskaičiavimą, pakeisdamos savo prekybos politiką, tačiau tokios galimybės nėra nustatant, ar Bendrija suinteresuota taikyti priemones. Todėl tikslas, dėl kurio nustatomas tiriamasis laikotarpis,

2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL 2009, L 343, p. 51—73) 375 2001 m. birželio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Euroalliages prieš Komisiją, T-188/99, Rink. p. II-1757, 74 p. 374


po kurio prasidėjusio laikotarpio duomenys neįtraukiami į vertinimą, neturi reikšmės priimant Pagrindinio reglamento 21 straipsnyje numatytą sprendimą. 224. Svarbu pabrėžti, kad Pagrindinio reglamento 21 straipsnyje niekaip neribojamas laikotarpis, į kurio duomenis institucijos gali atsižvelgti, nustatydamos, ar esama Bendrijos intereso. Pagal teismo praktiką nagrinėjant Bendrijos interesą būtina įvertinti galimus numatytų priemonių taikymo ir netaikymo padarinius Bendrijos pramonės interesui ir kitiems esamiems interesams. Atliekant šį vertinimą reikalinga prognozė, pagrįsta būsimų įvykių prielaidomis, apimanti sudėtingų ekonominių aplinkybių vertinimą 376 . Kadangi Pagrindinio reglamento 21 straipsnyje numatyta analizė yra perspektyvinė, institucijos gali atsižvelgti į informaciją, susijusią ne su tiriamuoju, o su po jo einančiu laikotarpiu. <...> 227. <...> nagrinėdama sudėtingas ekonomines aplinkybes Komisija turi plačią diskreciją vertinti Bendrijos interesą. Todėl Sąjungos teismo vykdoma kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar faktai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo tikslūs, ar vertinant šiuos faktus nebuvo padaryta akivaizdžios klaidos arba ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais377. <...> 240. Šiuo atžvilgiu svarbu priminti, kad Pagrindinio reglamento 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog sprendžiant, ar dėl Bendrijos interesų reikia imtis priemonių, reikia įvertinti visus esamus interesus, įskaitant Bendrijos pramonės ir naudotojų bei vartotojų interesus. Pagal teismo praktiką, vertinant Bendrijos interesą, reikia rasti pusiausvyrą tarp skirtingų susijusių šalių interesų ir bendrojo intereso378. 241. Reikia pabrėžti, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 227 punkte, Komisija turi plačią diskreciją, vertindama Bendrijos interesą. Šia diskrecija turi būti naudojamasi, kiekvienu atveju remiantis visomis svarbiomis aplinkybėmis (šiuo klausimu žr. 227 punkte minėto Sprendimo Gestetner Holdings prieš Tarybą ir Komisiją 43 punktą). Vis dėlto, ankstesnis sprendimas, kuriame daroma išvada, kad seniau to paties produkto importui iš tų pačių šalių, kaip ir tas, dėl kurio pradėta tyrimo procedūra, nustatytos antidempingo priemonės neturi atstatomojo poveikio, gali būti reikšmingas, taikant Pagrindinio reglamento 21 straipsnio 1 dalį, jei prisideda įrodant, kad antidempingo priemonių įvedimas neatitinka bendrojo intereso. Tokiu atveju šalis, kuri remiasi minėtu sprendimu, vis tiek turi paaiškinti, kuo aplinkybės, kuriomis priimtas tas sprendimas, yra panašios į vykdomos antidempingo procedūros aplinkybes ir kodėl tame sprendime padarytos išvados turi būti taikomos ir minėtai procedūrai. <...> 256. <...> dėl motyvavimo pareigos neįvykdymo, kiek tai susiję su tiekimo pertraukimais, reikia priminti, kad pagal teismo praktiką EB 253 straipsniu [dabar SESV 296 straipsnis] reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai ir vienaprasmiškai atskleisti Sąjungos institucijos, kuri priėmė ginčijamą teisės aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su jo priėmimo priežastimis, o Sąjungos teismas galėtų vykdyti priežiūrą 379 . Tačiau institucijos, motyvuodamos laikiną arba galutinį reglamentą, neturi atsakyti į visus suinteresuotųjų asmenų faktinius ir teisės klausimus, pateiktus vykstant administracinei procedūrai380. <...> 267. Pirma, reikia pažymėti, kad Pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 ir 3 dalys suformuluotos taip, kad institucijos turi teisę naudotis turimais duomenimis kai suinteresuotoji šalis trukdo surengti Komisijos tarnybų numatytą tikrinamąjį vizitą.

2003 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Euroalliages ir kt. prieš Komisiją, T-132/01, Rink. p. II-2359, 47 p. 377 2003 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Euroalliages ir kt. prieš Komisiją, T-132/01, Rink. p. II-2359, 67 p. 378 2003 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Euroalliages ir kt. prieš Komisiją, T-132/01, Rink. p. II-2359, 48 p. 379 1999 m. spalio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Acme prieš Tarybą, T-48/96, Rink. p. II-3089, 141 p. 380 1998 m. birželio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendims British Airways ir kt. prieš Komisiją, T-371/94 ir T-394/94, Rink. p. II-2405, 94 p. 376


<...> 269. <...> Pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytos skirtingos situacijos. Pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalyje apskritai aprašomi atvejai, kai institucijoms tyrimui atlikti būtina informacija nėra pateikta, o Pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalyje numatyti atvejai, kuriais tyrimui atlikti būtini duomenys pateikti, tačiau juose yra tam tikrų netikslumų 270. Teismas mano, kad suinteresuotajai šaliai atšaukus tikrinamąjį vizitą taikoma ne Pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalis, o jo 1 dalis. Iš tiesų, reikia manyti, kad toks atšaukimas patenka į minėto reglamento 18 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Žinoma, negalima teigti, kad jį apima paskutiniai trys šioje nuostatoje numatyti atvejai <...>. 271. <...> negalima remtis Pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalimi, siekiant apeiti pareigą užtikrinti tikrinamąjį vizitą, kai Komisijos tarnybos mano tokį vizitą esant būtiną. Žinoma, tikrinamuoju vizitu siekiama patvirtinti per tyrimo procedūrą suinteresuotos šalies pateiktus duomenis ir gali būti, kad šiuos duomenis įmanoma patikrinti ne rengiant vizitą suinteresuotos šalies patalpose, o kitomis priemonėmis. Vis dėlto, reikia priminti, kad pagal Pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalį, kai pateiktoje informacijoje yra tam tikrų netikslumų, turimais duomenimis nesinaudojama tik tada, jei suinteresuotoji šalis visais įmanomais būdais stengėsi pateikti tinkamą informaciją. Tačiau negalima pripažinti, kad šalis taip elgėsi, jei ji atsisakė užtikrinti tikrinamąjį vizitą. 272. Antra, Pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 ir 3 dalių tikslas patvirtina, kad dėl atsisakymo užtikrinti tikrinamąjį vizitą pateisinama naudotis turimais duomenimis. Kiek tai susiję su Pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalimi, reikia priminti, jog pagal teismo praktiką, kadangi pagrindiniu reglamentu Komisijai nesuteikiama teisė atlikti jokio tyrimo, leidžiančio įpareigoti gamintojus ar eksportuotojus, kurių atžvilgiu pateiktas skundas, dalyvauti tyrime arba pateikti informaciją, Taryba ir Komisija priklauso nuo suinteresuotųjų šalių noro bendradarbiauti ir joms pateikti informaciją per nustatytą terminą. Tokiomis aplinkybėmis šių šalių atsakymai į Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 2 dalyje (Reglamento Nr. 1225/2009 6 straipsnio 2 dalis) numatytą klausimyną bei vėlesnis to paties reglamento 16 straipsnyje (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 16 straipsnis) nurodytas patikrinimas, kurį Komisija gali atlikti vietoje, yra esminiai antidempingo procedūros eigai. Įmonėms, dėl kurių atliekamas tyrimas, nebendradarbiaujant galimybė, jog institucijos atsižvelgs į kitus nei pateikti atsakyme į klausimyną duomenis, yra susijusi su antidempingo procedūra ir skatina šių įmonių sąžiningą ir rūpestingą bendradarbiavimą381. Pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalimi siekiama, kad institucijos be reikalo neatmestų duomenų, kurie, nors ir netobuli, vis dėlto gali būti naudojami ir patikrinami. 273. Rėmimasis turimais duomenimis, kai suinteresuotoji šalis atsisako užtikrinti tikrinamąjį vizitą, atitinka šiuos tikslus. Iš tiesų toks atsisakymas pažeidžia lojalaus ir rūpestingo bendradarbiavimo tikslą, kurio laikymąsi siekiama užtikrinti Pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalimi. Be to, šiomis aplinkybėmis institucijų negalima kaltinti neteisėtai atmetus duomenis, nes duomenų, kurie nepatikrinti vietoje, nebūtina patikrinti kitais būdais, – jų galima nepaisyti. 274. Trečia, galimybę remtis turimais duomenimis, kai suinteresuotoji šalis atsisako užtikrinti tikrinamąjį vizitą, patvirtina Pagrindinio reglamento sistemos analizė. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pagal Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 8 dalį (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 6 straipsnio 8 dalis), išskyrus šio reglamento 18 straipsnyje numatytus atvejus, atliekant dempingo ir žalos tyrimą, kuriam Komisija turi vadovauti, ji privalo kiek įmanoma patikrinti suinteresuotųjų šalių pateiktos ir išvadas grindžiančios informacijos teisingumą. Be to, pagal Pagrindinio reglamento 16 straipsnio 1 dalį (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 16 straipsnio 1 dalis) Komisija, jei būtina, rengia vizitus, kad išnagrinėtų importuotojų, eksportuotojų, prekybininkų, agentų, gamintojų, prekybos asociacijų ar organizacijų dokumentus ir patikrintų apie dempingą ir žalą pateiktą informaciją. 275. Vadinasi, būtent institucijos turi nuspręsti, ar būtina, kad būtų patikrinta suinteresuotos šalies pateikta informacija, ją patvirtinti surengus tikrinamąjį vizitą šios šalies patalpose, o jei 2006 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shandong Reipu Biochemicals prieš Tarybą, T-413/03, Rink. p. II-2243, 65 p. 381


suinteresuotoji šalis trukdo patikrinti savo pateiktus duomenis, taikomas Pagrindinio reglamento 18 straipsnis ir institucijos gali naudotis turimais duomenimis. 276. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad pagal Pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalį institucijos gali naudotis turimais duomenimis, kai suinteresuotoji šalis trukdo atlikti tikrinamąjį vizitą, ir kad pagal šio reglamento 18 straipsnio 3 dalį institucijos neprivalo vietoje nepatikrintų suinteresuotos šalies pateiktų duomenų tikrinti remdamosi kitais turimais informacijos šaltiniais. <...> 294. Pagal Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 8 dalį Komisija privalo kiek įmanoma patikrinti suinteresuotųjų šalių pateiktos ir išvadas grindžiančios informacijos teisingumą. Kadangi Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 8 dalyje neribojama pareigos tikrinti duomenis, naudojamus institucijų išvadoms pagrįsti, apimtis, tokia pareiga taikoma ir informacijai, kurią pateikė suinteresuotoji šalis, prašanti taikyti RER382. 295. Be to, pagal Pagrindinio reglamento 16 straipsnio 1 dalį, Komisija gali vykdydama pareigą patikrinti informaciją rengti vizitus suinteresuotųjų šalių patalpose, jei mano, kad tai reikalinga. Šioje nuostatoje galimybė rengti tokius vizitus dėl informacijos, kurią Komisija siekia patvirtinti, neribojama. Vadinasi, Pagrindinio reglamento 16 straipsnio 1 dalimi Komisijai leidžiama rengti vizitą eksportuojančio gamintojo patalpose, siekiant išnagrinėti jo prašymą taikyti RER ir įsitikinti jame pateiktos informacijos teisingumu, jei ji tai laiko būtina. 296. Todėl aplinkybė, kad Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktu nereikalaujama rengti tikrinamojo vizito eksportuojančio gamintojo, prašančio taikyti RER, patalpose nereiškia, kad toks vizitas negali įvykti. Be to, negalima manyti, kad tikrinamojo vizito organizavimas nagrinėjant prašymą taikyti RER yra papildoma sąlyga, kurios nėra Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkte. <...> 314. <...> institucijos neprivalėjo reikalauti, kad Bendrijos gamintojai jas paaiškintų, nes šie gamintojai neprivalo atlikti nepriskyrimo analizės pagal Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 7 dalį (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 3 straipsnio 7 dalis). Tokią analizę privalo atlikti institucijos, kad galėtų priimti laikiną ir galutinį sprendimus. Kitaip tariant, tokio paaiškinimo reikia ieškoti ne Bendrijos gamintojų pateiktų duomenų nekonfidencialioje versijoje, o institucijų atliktoje analizėje. 319. <...> pagal teismo praktiką, net jei pagal teisės į gynybą užtikrinimo principą eksportuojantiems gamintojams turi būti pranešama apie pagrindines aplinkybes ir argumentus, kuriais remiantis ketinama nustatyti laikinuosius antidempingo muitus, vien dėl šios teisės pažeidimo reglamentas, kuriuo nustatomi galutiniai muitai, dar netampa negaliojantis, jeigu pastarojo reglamento priėmimo procedūros trūkumas, dėl kurio atitinkamo reglamento, kuriuo nustatomi laikinieji muitai, priėmimo procedūra tampa negaliojančia, buvo ištaisytas383. 2011 m. spalio 25 d. sprendimas Transnational Company "Kazchrome" ir ENRC Marketing prieš Tarybą (byla T-192/08, dar nepaskelbta Rinkinyje) Dempingas - Normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginimas - Reglamentas (EB) Nr. 384/96. 2 straipsnio 7 ir 10 dalys <...> 25. Reikia pažymėti, kad nustatant normaliąją vertę ir eksporto kainą taikomos atskiros taisyklės ir kad dėl to nagrinėjamos pardavimo, administracinės ir kitos bendrosios sąnaudos nebūtinai turi

rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės režimas 2001 m. gegužės 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ajinomoto ir NutraSweet prieš Tarybą ir Komisiją, C-76/98 P ir C-77/98 P, Rink. p. I-3223, 67 p. 382 383


būti taip pat vertinamos kiekvienu konkrečiu atveju. Vis dėlto į šių abiejų verčių skirtumą gali būti atsižvelgta Pagrindinio reglamento384 2 straipsnio 10 dalyje numatyto koregavimo atveju385. 26. Šiuo atžvilgiu iš Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies teksto ir struktūros matyti, kad eksporto kainos ar normaliosios vertės koregavimas gali būti atliekamas tik norint įvertinti veiksnių, kurie daro poveikį kainoms ir jų palyginimui, skirtumus ir siekiant užtikrinti, jog būtų lyginama tame pačiame prekybos etape. <...> 33. Nors Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti bendri principai, kuriais remiantis normalioji vertė paprastai yra grindžiama įprastomis prekybos sąlygomis nepriklausomų pirkėjų eksportuotojų šalyse sumokėtomis ar mokėtinomis kainomis, nei iš šio reglamento 2 straipsnio 7 dalies teksto, nei iš jos struktūros, nei iš Teisingumo Teismo praktikos nematyti, kad kai Sąjungos institucijos nustato normaliąją vertę remdamosi „kitais pagrįstais pagrindais“, ši normalioji vertė turėtų visada atitikti normaliąją vertę, kuria produktas parduodamas pirmam nepriklausomam klientui. Tokiu aiškinimu būtų pasikėsinta į Sąjungos institucijų diskreciją nustatant normaliąją vertę šalyse, kuriose nėra rinkos ekonomikos (šiuo klausimu minėto Sprendimo Ikea Wholesale 40 punktą). 34. Šios išvados nepaneigia ir Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalis, kurioje numatytas vien eksportuojančios įmonės, veikiančios rinkos ekonomikos sąlygomis, normaliosios vertės nustatymas. 2011 m. spalio 27 d. sprendimas Dongguan Nanzha Leco Stationery prieš Tarybą (byla C-511/09 P, dar nepaskelbta Rinkinyje) Dempingas - Normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginimas - Kitokio nei pradiniame tyrime naudotas metodo taikymas - Reglamento (EB) Nr. 384/96 2 straipsnio 10 dalies b punktas ir 11 straipsnio 9 dalis (dabar – Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 2 straipsnio 10 dalies b punktas ir 11 straipsnio 9 dalis) <…> 40. <…> vertindamos prekybos apsaugos priemones institucijos turi didelę diskreciją, nes privalo išnagrinėti sudėtingas ekonomines, politines ir teisines aplinkybes386. 41. Didelę diskreciją jos iš principo turi ir vertindamos faktines aplinkybes, pagrindžiančias tai, kad taikytas palyginimo metodas yra teisingas, nes teisingumo sąvoka yra neapibrėžta ir kiekvienu atskiru atveju ją institucijos turi sukonkretinti atsižvelgdamos į atitinkamą ekonominį kontekstą. Nusistovėjusioje teismų praktikoje pripažinta, kad pasirenkant vieną iš įvairių dempingo skirtumo skaičiavimo metodų ir nustatant normaliąją produkto vertę atliekami sudėtingi ekonominiai aplinkybių vertinimai, todėl tokio vertinimo teisminė kontrolė turi būti ribota ir apimti tik patikrinimą, ar laikytasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdžios šių aplinkybių vertinimo klaidos ir ar nepiktnaudžiauta įgaliojimais387.

1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45), iš dalies pakeistas 2004 m. kovo 8 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 461/2004 (OL L 77, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 150; toliau – Pagrindinis reglamentas) 385 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimas Nakajima prieš Tarybą, C-69/89, Rink. p. I-2069, 73 p. 386 2007 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ikea Wholesale, C-351/04, Rink. p. I-7723, 40 p.; 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Huvis prieš Tarybą, T-221/05, Rink. p. II-0000, 38 p.; 2009 m. rugsėjo 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Dongguan Nanzha Leco Stationery prieš Tarybą, T-296/06, Rink. p. II-0000, 40 p. 387 2007 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ikea Wholesale, C-351/04, Rink. p. I-7723, 41 p.; 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Huvis prieš Tarybą, T-221/05, Rink. p. II-0000, 39 p.; 2009 m. rugsėjo 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Dongguan Nanzha Leco Stationery prieš Tarybą, T-296/06, Rink. p. II-0000, 41 p. 384


42. Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies formuluočių ir struktūros matyti, kad eksporto kaina ar normalioji vertė gali būti koreguojamos tik siekiant atsižvelgti į veiksnių, kurie daro poveikį kainoms ir jų palyginimui, skirtumus. Kitaip tariant, tai reiškia, kad koregavimo tikslas yra atkurti produkto normaliosios vertės ir eksporto kainos simetriją, taigi tinkamas koregavimas atkuria normaliosios vertės ir eksporto kainos simetriją. Atvirkščiai, netinkamai atliktas koregavimas sukuria normaliosios vertės ir eksporto kainos asimetriją388. 43. Taigi, kai vertinamas taikyto palyginimo metodo teisingumas, normaliosios vertės ir eksporto kainos simetrijos sąvoka yra pagrindinis kriterijus, kuris atitinka poreikį nustatyti kainų palyginamumą, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 389 1 straipsnio 2 dalį (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 1 straipsnio 2 dalis). Pagal šio reglamento 2 straipsnio 10 dalies pirmus tris sakinius (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 10 dalies pirmi trys sakiniai) eksporto kaina ir normalioji vertė turi būti palygintos pasirenkant tą patį prekybos lygmenį, lyginamų pardavimo operacijų datos turi būti kuo artimesnės, be to, turi būti atsižvelgta į kitus kainų palyginamumui įtakos turinčius skirtumus, ir tik tais atvejais, kai apskaičiuotos normaliosios vertės ir eksporto kainos negalima palyginti, institucijos turi teisę atlikti korekcijas. 44. Be to <...> iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje ir 8 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa ir 8 dalis) pateiktų apibrėžimų matyti, kad normalioji vertė „paprastai yra nustatoma pagal kainas, kurias įprastomis prekybos sąlygomis moka arba turi mokėti nepriklausomi pirkėjai“, o eksporto kaina yra „faktiškai sumokėta arba mokėtina“ kaina, ir tai iš principo reikalauja įtraukti PVM į šią vertę ir kainą. <...> 54. Iš pagrindinio reglamento 11 straipsnio 9 dalies matyti, kad paprastai per peržiūrą institucijos turi taikyti tą metodą, įskaitant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalyje numatytą eksporto kainų ir normaliosios vertės palyginimo metodą, kuris taikytas per pradinį tyrimą, užbaigtą muito įvedimu. Toje pačioje nuostatoje numatyta išimtis, leidžianti institucijoms taikyti kitokį nei per pradinį tyrimą taikytas metodą, tačiau tik jei pasikeitė aplinkybės. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad bet koks nukrypimas nuo bendrosios taisyklės arba bet kuri jos išimtis turi būti aiškinamos siaurai. Taigi, būtent institucijos turi įrodyti, kad aplinkybės pasikeitė, jei nori taikyti kitą nei per pradinį tyrimą naudotas metodą (žr. šio sprendimo 40 punkte minėto Sprendimo Huvis prieš Tarybą 41 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). <...> 56. Būtina pažymėti, kad šis skirtingas vertinimas nėra „metodo pakeitimas“, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 9 dalį. 58. Pagrindinio reglamento 11 straipsnio 9 dalimi reikalaujama, kad atitinkamas metodas atitiktų to paties reglamento 2 ir 17 straipsnių nuostatas (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 17 straipsnis), kuriose įtvirtintų reikalavimų reikia paisyti bet kuriuo atveju. Taigi, Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, kad per peržiūrą paaiškėjus, jog per pradinį tyrimą taikyto metodo taikymas neatitinka pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies b punkto, institucijos privalo nebetaikyti šio metodo390, net jei tai reikštų „metodo pakeitimą“ siaurąja prasme. 59. Taigi, kai per peržiūros procedūrą institucijos neturi įgaliojimų atlikti korekcijos pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį, jos negali būti įpareigotos tai padaryti pagal to paties reglamento 11 straipsnio 9 dalį vien todėl, kad tokia korekcija buvo atlikta per pradinį tyrimą. Kitais žodžiais tariant, pastarąja nuostata aiškiai reikalaujama, jog per peržiūrą taikomas metodas atitiktų pagrindinio reglamento 2 straipsnio reikalavimus, todėl per peržiūrą negali būti atlikta korekcija, kuri yra negalima, be kita ko, pagal šio reglamento 2 straipsnio 10 dalies b punktą. 2009 m. rugsėjo 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Dongguan Nanzha Leco Stationery prieš Tarybą, T-296/06, Rink. p. II-0000, 42 p. 389 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45) su pakeitimais (toliau – pagrindinis reglamentas) 390 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Huvis prieš Tarybą, T-221/05, Rink. p. II-0000, 50 p. 388


2011 m. gruodžio 16 d. sprendimas Dashiqiao Sanqiang Refractory Materials prieš Tarybą (byla T423/09, dar nepaskelbta Rinkinyje) Dempingas - Reglamentas (EB) Nr. 384/96. 2 straipsnio 7 dalis - Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas - Įmonių atranka <…> 30. <…> pagal pagrindinio reglamento391 2 straipsnio 7 dalį iš ne rinkos ekonomikos valstybių importuojamų prekių normalioji vertė apskaičiuojama nesilaikant tos pačios nuostatos 1–6 dalyse nustatytų taisyklių, iš esmės pagal trečiosios rinkos ekonomikos valstybės kainą arba apskaičiuotą vertę. 31. Vis dėlto pagal šio straipsnio 7 dalies b punktą, atliekant su importu iš, be kita ko, Kinijos susijusius antidempingo tyrimus, normalioji vertė apskaičiuojama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1–6 dalis, jei remiantis vieno ar kelių gamintojų, kurių veikla tiriama, paduotais tinkamai pagrįstais skundais ir vadovaujantis tos pačios 7 dalies c punkte išdėstytais kriterijais ir tvarka įrodoma, kad minėtas gamintojas ar gamintojai, gamindami ir parduodami į atitinkamą produktą panašų gaminį, veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. 32. Reikia pabrėžti, kad įrodinėjimo pareiga tenka gamintojui, kuris nori įgyti RESVĮS 392 pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą. Tam pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte numatyta, jog tokio gamintojo pateiktame skunde turi būti pateikta pakankamai šioje nuostatoje paminėtų įrodymų, kad jis veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Todėl Sąjungos institucijos neturi pareigos įrodyti, kad eksportuojantis gamintojas neatitinka šiam statusui įgyti keliamų reikalavimų. Tačiau šios institucijos turi įvertinti, ar atitinkamo gamintojo pateiktos informacijos, patvirtinančios pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte įtvirtintų reikalavimų įvykdymą, pakanka norint jam suteikti RESVĮS, o Sąjungos teismas turi patikrinti, ar atliekant šį vertinimą nebuvo padaryta akivaizdi klaida. <...> 36. Vis dėlto teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisija neprivalėjo nagrinėti neatrinktų ūkio subjektų prašymų suteikti RESVĮS, pagrįstų pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktais. 37. Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis priskirtina prie reglamento nuostatų, skirtų tik normaliajai vertei nustatyti, o to paties reglamento 17 straipsnis, susijęs su atranka, priskirtinas prie nuostatų, reglamentuojančių galimus dempingo skirtumo apskaičiavimo metodus. Taigi tai yra skirtingo turinio ir tikslo nuostatos. 38. Antra, Komisijos pareiga priimti sprendimą dėl ūkio subjekto prašymo suteikti RESVĮS aiškiai išplaukia iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkto. Ši nuostata nustato pareigą apskaičiuoti normaliąją vertę pagal to paties straipsnio 1–6 dalis, jei iš vieno ar kelių gamintojų paduotų tinkamai pagrįstų skundų paaiškėja, kad minėtas gamintojas ar gamintojai veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Dempingo skirtumo apskaičiavimo būdas neturi reikšmės tokiai pareigai, susijusiai su kiekvieno gamintojo veiklos gaminant ir parduodant panašų produktą ekonominių sąlygų pripažinimu. 39. Trečia, pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antrą pastraipą per tris mėnesius nuo tyrimo pradžios nustatoma, ar gamintojas atitinka tos pačios 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nustatytus kriterijus, kurie leistų suteikti RESVĮS.“

1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45), iš dalies pakeistas 2004 m. kovo 8 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 461/2004 (OL L 77, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 150; toliau – pagrindinis reglamentas). 392 rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas 391


2012 m. vasario 2 d. sprendimas Brosmann Footwear (HK) ir kt. prieš Tarybą (byla C-249/10 P, dar nepaskelbta Rinkinyje) Antidempingo muitai - Teisė į gynybą - Reglamentas (EB) Nr. 384/96 - Normaliosios vertės ir žalos apskaičiavimas - Sąvoka „vienas ekonominis vienetas“ - Teisė į gynybą <…> 51. <...> nustatant normaliąją vertę ir eksporto kainą taikomos atskiros taisyklės ir <...> dėl to nagrinėjamos pardavimo, administracinės ir kitos bendrosios sąnaudos nebūtinai turi būti taip pat vertinamos kiekvienu konkrečiu atveju. Vis dėlto į šių abiejų verčių skirtumą gali būti atsižvelgta pagrindinio reglamento393 2 straipsnio 10 dalyje numatyto koregavimo atveju394. <...> 54. <...> pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies tekstas, konkrečiai kalbant, tai, kas pažymėtą jos i punkte, netrukdo „vieno ekonominio vieneto“ sąvokos taikyti nustatant galutinę eksporto kainą, kad būtų teisingai palyginta pagal šį straipsnį. Taigi, kai gamintojas tiekia savo produktus eksportui į Sąjungą per teisiškai atskirą, bet ekonomiškai kontroliuojamą bendrovę, nėra jokios ekonominės ar teisinės privalomo pobūdžio priežasties, kuri neleistų pripažinti šių dviejų ūkio subjektų kaip „vieno ekonominio vieneto“. 55. Akivaizdu, kad „vieno ekonominio vieneto“ sąvoka buvo išplėtota siekiant nustatyti normaliąją vertę. <...> Iš tikrųjų, kai gamintojas tiekia produktus į Sąjungą per teisiškai atskirą, bet ekonomiškai kontroliuojamą bendrovę, išvados, atspindinčios santykių tarp šio gamintojo ir šios pardavimo bendrovės ekonominę realybę, reikalavimas nustatytas siekiant taikyti „vieno ekonominio vieneto“ sąvoką apskaičiuojant eksporto kainą. 56. <...> pirmąja instancija bylą išnagrinėjęs teismas, nustatydamas eksporto kainą, pagrįstai pagal analogiją pritaikė teismų praktiką, susijusią su „vieno ekonominio vieneto“ sąvoka, iš principo taikoma apskaičiuojant normaliąją vertę. <...> 58. <...> pagal Teisingumo Teismo praktiką šalis, pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį prašanti koregavimo, kad būtų galima palyginti normaliąją vertę ir eksporto kainą ir nustatyti dempingo skirtumą, turi pateikti įrodymų, kad jos prašymas yra pagrįstas395. 59. Be to, pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį, jeigu nustatytos normalioji vertė ir eksporto kaina nėra vienodo palyginamojo pagrindo, jos turi būti koreguojamos kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgiant į besiskiriančius veiksnius, kurie, kaip tvirtinama ir yra įrodyta, turi įtakos kainoms ir jų palyginamumui. 60. Tokiomis aplinkybėmis <...> pareiga įrodyti, kad turi būti atliktas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies a–k punktuose nurodytas specifinis koregavimas, tenka tam, kas siekia šiuo koregavimu remtis, ir nesvarbu, koks tai koregavimas. 61. Taigi, kai gamintojas teigia, kad turi būti taikomas normaliosios vertės (paprastai sumažinant) arba eksporto kainos (logiškai padidinant) koregavimas, šis subjektas ir turi pažymėti bei įrodyti, kad buvo įvykdytos tokiam koregavimui atlikti taikomos sąlygos. Kita vertus, <...> kai <...> Komisija ir Taryba mano, kad reikia taikyti koregavimą sumažinant eksporto kainą, nes pardavimo bendrovė vykdo panašias funkcijas kaip ir komisinių pagrindu dirbantis agentas, šios institucijos turi pateikti bent neprieštaraujančias prielaidas, patvirtinančias, kad ši sąlyga įvykdyta. <...> 63. Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, Sąjungos institucijos dėl ekonominių, politinių ir 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45), iš dalies pakeistas 2004 m. kovo 8 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 461/2004 (OL L 77, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 150, toliau – pagrindinis reglamentas) 394 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimo Nakajima prieš Tarybą, C-69/89, Rink. p. I-2069, 63, 70 ir 73 punktus ir 1992 m. kovo 10 d. Sprendimo Minolta Camera prieš Tarybą, C-178/87, Rink. p. I-1577, 12 p 395 1987 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nachi Fujikoshi prieš Tarybą, 255/84, Rink. p. 1861, 33 p.; 1987 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nippon Seiko prieš Tarybą, 258/84, Rink. p. 1923, 45 p.; 1987 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Minebea prieš Tarybą, 260/84, Rink. p. 1975, 43 p. 393


teisinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo, turi didelę diskreciją. Vykdant tokio vertinimo teisminę kontrolę reikia tik patikrinti, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais396. 64. Tačiau reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką iš EB 225 straipsnio ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos matyti, jog tik Bendrasis Teismas turi kompetenciją, pirma, konstatuoti faktus, išskyrus atvejus, kai jo konstatuotų aplinkybių neatitiktis tikrovei matyti iš jam pateiktos bylos medžiagos, ir, antra, įvertinti šiuos faktus. Taigi, Bendrajam Teismui konstatavus ar įvertinus faktus, pagal EB 225 straipsnį Teisingumo Teismas turi kompetenciją patikrinti Bendrojo Teismo pateiktą teisinį šių faktų ir jais remiantis padarytų teisinių išvadų įvertinimą397. 65. Taigi Teisingumo Teismas neturi kompetencijos nei konstatuoti faktų, nei iš principo nagrinėti įrodymų, kuriais Bendrasis Teismas rėmėsi pagrįsdamas šiuos faktus. Jeigu šie įrodymai buvo gauti teisėtai, paisyta bendrųjų teisės principų ir procesinių normų, taikomų įrodinėjimo naštos paskirstymui ir įrodymų tyrimui, tik Bendrasis Teismas gali nustatyti jam pateiktos medžiagos vertę. Taigi šis įvertinimas pats savaime, išskyrus šių įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas ir todėl nepatenka į apeliacinio skundo pagrindu atliekamos Teisingumo Teismo peržiūros taikymo sritį398. <...> 76. Pirmąja instancija bylą išnagrinėjęs teismas <...> teisingai priminė Teisingumo Teismo praktiką dėl šalių, kurių atžvilgiu vyksta antidempingo tyrimas, teisės į gynybą užtikrinimo. Pagal šią praktiką suinteresuotosioms įmonėms turi būti suteikta galimybė per administracinę procedūrą veiksmingai išreikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumo bei svarbos ir dėl įrodymų, kuriais rėmėsi Komisija, grįsdama dempingo praktikos ir iš jos kylančios žalos egzistavimą399. 77. Reikia pabrėžti, kad teisės į gynybą gerbimas yra nepaprastai svarbus antidempingo tyrimo procedūrose400. <...> 150. <...> iš pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalies matyti, kad kitu būdu ar kitame dokumente, t. y. ne atsakyme į klausimyną, pateikta informacija neturi būti atmetama, jei įvykdytos šiame straipsnyje išvardytos sąlygos. <...> jeigu šalis nepateikė atsakymo į klausimyną, tačiau pateikė informacijos kitame dokumente, jai negali būti priekaištaujama dėl nepakankamo bendradarbiavimo, jei, pirma, galimi trūkumai nesudaro didelių sunkumų panaudoti informaciją pagrįstoms ir tikslioms išvadoms, antra, informacija buvo pateikta laiku, trečia, ji buvo kontroliuojama ir, ketvirta, jei šalis visais įmanomais būdais stengėsi pateikti tinkamą informaciją. 151. <...> atrinktas Sąjungos gamintojas nebus laikomas nebendradarbiaujančiu, jei duomenų pateikimo trūkumai dėl su minėtu gamintoju susijusios bendrovės atsakymo į Komisijos klausimyną nepateikimo neturi didelės reikšmės tyrimui. 152. Iš to matyti, kad Teismas, nusprendęs pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalį, kad su tokiu gamintoju susiję duomenys neturi būti automatiškai atmetami apskaičiuojant Sąjungos pramonės patirtą žalą, nepažeidė pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalies <...>. <...> 171. <...> pagrindinio reglamento 19 straipsnio 3 dalyje reguliuojami santykiai tarp suinteresuotos šalies, pateikiančios konfidencialią informaciją ir nenorinčios jos atskleisti netgi apibendrintai, arba pateikiančios santrauką, ir už antidempingo tyrimą atsakingos institucijos, kuri gali nuspręsti, jog į informaciją galima neatsižvelgti, nebent atitinkami šaltiniai pakankamai tvirtai 2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Ikea Wholesale, C-351/04, Rink. p. I-7723, 40 ir 41 p. 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimas Moser Baer India prieš Tarybą, C-535/06 P, Rink. p. I-7051, 31 p. 398 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimas Moser Baer India prieš Tarybą, C-535/06 P, Rink. p. I-7051, 32 p. 399 1991 m. birželio 27 d. Sprendimas Al-Jubail Fertilizer prieš Tarybą, C-49/88, Rink. p. I-3187, 17 p. 400 1991 m. birželio 27 d. Sprendimas Al-Jubail Fertilizer prieš Tarybą, C-49/88, Rink. p. I-3187, 15-17 p.; 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Technische Unie prieš Komisiją, C-113/04 P, Rink. p. I-8831, 55 p.; 2009 m. spalio 1 d. Sprendimas Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware prieš Tarybą, C-141/08 P, Rink. p. I-9147, 93 p. 396 397


įrodytų, kad ši informacija yra teisinga. Tačiau kai už tyrimą atsakinga institucija nusprendžia, kad atitinkamą informaciją galima naudoti, o tokią galimybę jai suteikia pagrindinis reglamentas, dėl kitų tyrime dalyvaujančių suinteresuotų šalių išlieka klausimas, ar toks panaudojimas galėtų paveikti jų teisę į gynybą. 2012 m. vasario 16 d. sprendimas Taryba ir Komisija prieš Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP (sujungtos bylos C-191/09 P ir C-200/09, dar nepaskelbta Rinkinyje) Dempingas - Reglamentas (EB) Nr. 384/96 - 2 straipsnio 7 dalies a punktas - Normaliosios vertės nustatymas - Ne rinkos ekonomikos šalis - Komisijos pareiga rūpestingai nustatyti normaliąją vertę remiantis panašaus produkto kaina ar jo verte trečiojoje rinkos ekonomikos šalyje <...> 19. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad dempingo srityje normaliosios vertės nustatymas yra vienas iš esminių etapų, galinčių padėti nustatyti galimo dempingo egzistavimą. Pagrindinio reglamento 401 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas, kad normalioji vertė paprastai nustatoma pagal kainas, kurias įprastomis prekybos sąlygomis moka arba turi mokėti nepriklausomi pirkėjai eksportuojančiose valstybėse. 20. Toliau reikia pabrėžti, kad pagal Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą iš ne rinkos ekonomikos valstybių importuojamų prekių normalioji vertė apskaičiuojama nukrypstant nuo šio straipsnio 1–6 dalyse nustatytų taisyklių, t. y. iš principo pagal trečiosios rinkos ekonomikos valstybės kainą arba apskaičiuotą vertę. Šia nuostata iš esmės siekiama išvengti ne rinkos ekonomikos valstybėse nusistovėjusių kainų ir sąnaudų, nes jos nėra normalių rinkoje veikiančių jėgų rezultatas402. 21. Pagal Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto antrą pastraipą atitinkama trečioji rinkos ekonomikos valstybė parenkama būdu, kuris nėra nepagrįstas, ir atsižvelgiant į visą atrankos metu turimą patikimą informaciją. Sąjungos institucijos, atsižvelgdamos į egzistuojančias alternatyvas, turi stengtis parinkti tokią trečiąją valstybę, kurioje panašaus produkto kainą formuoja į eksporto valstybėje egzistuojančias kiek įmanoma panašesnės sąlygos, su sąlyga, kad ši trečioji valstybė yra rinkos ekonomikos valstybė. 22. Institucijų diskrecijai vertinti taikoma teisminė kontrolė. Dėl panašios valstybės parinkties visų pirma reikia patikrinti, ar vertindamos pasirinktos valstybės panašumą šios institucijos nepraleido esminių aplinkybių ir ar byloje surinkta informacija nagrinėta pakankamai rūpestingai, kad būtų galima manyti, jog normalioji vertė nustatyta tinkamai ir būdu, kuris nėra nepagrįstas403. 23. Trečia, iš Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto formuluotės matyti, kad importo iš ne rinkos ekonomikos valstybės normalioji vertė apskaičiuojama remiantis arba trečiosios rinkos ekonomikos valstybėje nusistovėjusia kaina ar apskaičiuotąja verte, arba kaina, rinkos ekonomikos trečiojoje valstybėje nusistovėjusia už į kitas valstybes, įskaitant Sąjungą, eksportuojamus produktus, o jei tai neįmanoma, – remiantis kuriuo nors kitu pagrįstu pagrindu. 24. Iš šios nuostatos formuluotės ir struktūros matyti, kad pagrindinis importo iš ne rinkos ekonomikos valstybių normaliosios vertės nustatymo metodas yra vadovavimasis „trečiosios rinkos ekonomikos valstybės kaina arba apskaičiuotąja verte“ ar „kaina, taikoma importuojant iš tokios trečiosios valstybės į kitas valstybes, įskaitant [Sąjungą] [kaina, rinkos ekonomikos trečiojoje valstybėje nusistovėjusia už į kitas valstybes, įskaitant Sąjungą, eksportuojamus produktus]“. 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45) su pakeitimais, padarytais 2005 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2117/2005 (OL L 77, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 150; toliau – Pagrindinis reglamentas) 402 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimas Rotexchemie, C-26/96, Rink. p. I-2817, 9 p. 403 1991 m. spalio 22 d. Sprendimas Nölle, C-16/90, Rink. p. I-5163, 12 ir 13 p. 401


Subsidiariai leidžiamas šios vertės apskaičiavimo metodas grindžiamas „kuriuo nors kitu pagrįstu pagrindu, įskaitant už panašų gaminį [Sąjungoje] faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą, kuri prireikus tinkamai pakoreguojama, kad būtų įskaičiuojamas pagrįstas pelnas“. 25. Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto formuluotės patvirtina, kad prioriteto suteikimo pagrindiniam metodui tikslas yra pasiekti, kad eksporto šalyje nusistovėjusi normalioji vertė būtų pagrįstai nustatyta parinkus trečiąją valstybę, kurioje panašaus produkto kainą formuoja į eksporto valstybėje egzistuojančias kiek įmanoma panašesnės sąlygos, su sąlyga, kad ši trečioji valstybė yra rinkos ekonomikos valstybė. 26. Darytina išvada, kad Sąjungos institucijų diskrecija vertinti parenkant panašią valstybę nesuteikia joms teisės nukrypti nuo reikalavimo parinkti trečiąją rinkos ekonomikos valstybę tuo atveju, kai toks parinkimas įmanomas. <...>remdamosi kitu pagrįstu pagrindu institucijos gali nukrypti nuo pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkte įtvirtintos bendrosios taisyklės, skirtos produktų iš ne rinkos ekonomikos valstybės normaliajai vertei nustatyti, tik tuo atveju, jei neįmanoma taikyti šios bendrosios taisyklės. <...> 30. Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkte, kuriuo prioritetas teikiamas jame numatytam pagrindiniam normaliosios vertės nustatymo metodui, t. y. pagal trečiojoje rinkos ekonomikos valstybėje nusistovėjusią kainą arba apskaičiuotąją vertę, iš Sąjungos institucijų reikalaujama pakankamai rūpestingai išnagrinėti turimą informaciją, kuri, be kita ko, apima ir Eurostato statistiką, nustatant, ar egzistuoja panaši valstybė, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą. 31. Tos pačios nuostatos tikslui – pabandyti rasti panašią valstybę, kurioje panašaus produkto kainą formuoja į eksporto valstybėje egzistuojančias kiek įmanoma panašesnės sąlygos, – būtų pakenkta, jei Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto sąvoka „pateikta patikima informacija“ būtų suprantama kaip informacija, skundo pareiškėjo pateikta tik skunde arba suinteresuotųjų šalių nurodyta vėliau per tyrimą. 32. <...> Komisija privalo savo iniciatyva ištirti visą prieinamą informaciją, nes per antidempingo tyrimą ji neatlieka teisėjo vaidmens, kurio kompetencija apsiribotų sprendimo priėmimu tik pagal šalių pateiktus duomenis ir informaciją. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 3 ir 4 dalimis Komisija įgaliojama prašyti, kad valstybės narės pateiktų informaciją ir atliktų reikalingus tikrinimus. 2012 m. kovo 22 d. sprendimas GLS (byla C-338/10, dar nepaskelbta Rinkinyje) Dempingas - Antidempingo priemonių galiojimo pabaiga - Dempingo tęsimo ar pasikartojimo tikimybė – Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 11 straipsnio 2 dalis <…> 21. Pirmiausia reikia priminti, kad bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, Sąjungos institucijos dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo turi didelę diskreciją404. Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad dempingo ir žalos tęsimo ar pasikartojimo tikimybės vertinimas suponuoja sudėtingų ekonominių klausimų nagrinėjimą, todėl tokio vertinimo teisminė kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar nustatytos tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdžių klaidų vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais405. 22. Antra, pagal Pagrindų reglamento 406 11 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą antidempingo priemonė baigia galioti praėjus penkeriems metams nuo sprendimo ją taikyti įsigaliojimo dienos arba 2007 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ikea Wholesale, C-351/04, Rink. p. I-7723, 40 p.; 2010 m. vasario 11 d. Sprendimas Hoesch Metals and Alloys, C-373/08, Rink. p. I-951, 61 p. 405 2001 m. birželio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Euroalliages prieš Komisiją, T-188/99, Rink. p. II-1757, 45 ir 46 p. 404

2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 343, p. 51, klaidų ištaisymas OL L 7, 2010, p. 22), toliau – Pagrindų reglamentas 406


penkeriems metams nuo paskutinės dempingą ir jo žalą nagrinėjusios peržiūros užbaigimo dienos, „jeigu peržiūros metu nebuvo nustatyta, kad priemonei baigus galioti bus labai tikėtina, jog dempingas ir žala tęsis arba pasikartos“. Iš šios nuostatos visų pirma matyti, kad priemonės galiojimo pabaiga praėjus penkeriems metams yra taisyklė, o jos palikimas galioti – išimtis. Be to, priemonės palikimas galioti priklauso nuo jos galiojimo pabaigos vertinimo, taigi nuo atitinkamos rinkos situacijos raidos ateityje galimybėmis pagrįstų prognozių. Galiausiai iš šios nuostatos išplaukia, kad paprasčiausios dempingo ir žalos tęsimo ar pasikartojimo galimybės nepakanka pateisinti tam tikros priemonės palikimą galioti, nes tokiam pateisinimui keliama sąlyga dėl dempingo ir žalos tęsimo ar pasikartojimo tikimybės pozityvaus konstatavimo, remiantis kompetentingų institucijų atliktų tyrimu407. <...> 40. <...> sąvoka „dempingas“, kaip ji vartojama Pagrindų reglamento 11 straipsnio 2 dalyje, nėra apibrėžta. Vis dėlto atsižvelgiant į reglamento struktūrą ir, kadangi nenustatyta kitaip, darytina išvada, kad Pagrindų reglamento 11 straipsnio 2 dalyje vartojama „dempingo“ sąvoka turi tokią pačią reikšmę kaip ir „dempingo“ sąvoka šio reglamento 1 straipsnyje, kuris skirtas „principams“. 41. <...> pagal Pagrindų reglamento 1 straipsnį, ypač pagal jo 1 ir 2 dalis, dempingas susijęs su Europos Sąjungoje į laisvą apyvartą išleistu produktu. Jeigu šis produktas yra dempingo objektas ir jeigu jis sukelia žalą, institucijos, esant kitoms sąlygoms, gali nustatyti antidempingo priemones. 42. <...> antidempingo procedūros iš principo susijusios su visais iš kurios nors trečiosios valstybės importuojamais tam tikros kategorijos produktais, o ne su konkrečių įmonių importuojamais produktais 408 . Be to, pagal Pagrindų reglamento 9 straipsnio 5 dalį kiekvienu atveju atitinkamo dydžio antidempingo muitas turi būti nediskriminaciniu būdu nustatomas importui dempingo kaina. 43. <...> pagal Pagrindų reglamento 11 straipsnio 2 dalį institucijos gali arba palikti galioti priemones, arba leisti jų galiojimui pasibaigti. Jos negali pakeisti šių priemonių, be kita ko, norėdamos įvertinti aplinkybę, kad kai kurios įmonės netaiko dempingo. 44. Tai reiškia, kad Pagrindų reglamento 11 straipsnio 2 dalyje vartojama dempingo tęsimo sąvoka reiškia dempingą, kuris taikomas atitinkamam tam tikros trečiosios valstybės kilmės produktui, o ne tik tam tikrų įmonių taikomą dempingą. 2012 m. gegužės 8 d. sprendimas Dow Chemical prieš Tarybą (byla T-158/1o, dar nepaskelbta Rinkinyje) Dempingas - Procedūros dėl vienintelės bendrovės pradėjimas - Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje numatytas trijų mėnesių terminas <…> 65. Pirmiausia reikia priminti, kad antidempingo procedūros iš principo susijusios su visais iš kurios nors trečiosios valstybės importuojamais tam tikros kategorijos produktais, o ne su konkrečių įmonių importuojamais produktais409. <...> 76. Kiek tai susiję su pagrindinio reglamento410 5 straipsnio 9 dalies kontekstu ir jos tikslu, reikia pažymėti, kad ši nuostata yra įtraukta į pagrindinį reglamentavimą, susijusį su apsauga nuo importo dempingo kaina iš šalių, kurios nėra Sąjungos narės, o būtent į minėto reglamento 5 straipsnį, kuriame numatytos sąlygos inicijuoti procedūras, skirtas apsaugoti Sąjungą nuo tokio jai žalingo 2001 m. birželio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Euroalliages prieš Komisiją, T-188/99, Rink. p. II-1757, 41, 42 ir 57 p.; 2003 m. liepos 8 d. Sprendimas Euroalliages ir kt. prieš Komisiją, T-132/01, Rink. p. II-2359, 37 p. 408 1993 m. gruodžio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Rima Eletrometalurgia prieš Tarybą, C-216/91, Rink. p. I-6303, 17 p. 409 1993 m. gruodžio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Rima Eletrometalurgia prieš Tarybą, C-216/91, Rink. p. I-6303, 17 p. 410 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 343, p. 51, klaidų ištaisymas OL L 7, p. 22) 407


importo. Šia nuostata siekiama įpareigoti Komisiją, jei po konsultacijų paaiškėja, jog yra pakankamai įrodymų, kad būtų pateisinama pradėti procedūrą, inicijuoti šią procedūrą per 45 dienas nuo skundo gavimo dienos ir paskelbti apie jos pradžią Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. 77. Vadinasi, pagrindinio reglamento 5 straipsnio 9 dalies negalima aiškinti kaip draudžiančios Sąjungos institucijoms, jei skundas joms tinkamai pateiktas ir jame yra dempingo, žalos ir priežastinio ryšio tarp įtariamo importo dempingo kaina ir įtariamos žalos įrodymų, inicijuoti procedūrą vienintelio gamintojo atžvilgiu, kai tokiomis aplinkybėmis, kaip šiuo atveju, atlikus ankstesnį tyrimą konstatuota, kad minėto gamintojo dempingo skirtumas yra nulinis arba de minimis ir kai antidempingo priemonės taikomos visiems kitiems atitinkamos produkto gamintojams. <...> 82. Vadinasi, vien todėl, kad atitinkamiems gamintojams netaikoma antidempingo priemonė ir jų eksportas atleistas nuo muito, jų atžvilgiu negalima atlikti peržiūrų, nes jos vykdomos dėl sumokėtų muitų arba dėl būtinybės toliau taikyti muitus ir todėl negali būti taikomos gamintojams, kurių skirtumas yra de minimis. <...> 92. Visų pirma, pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4 dalyje numatant, kad antidempingo muitas nustatomas, kai galutinai nustatyti faktai įrodo, jog vykdomas dempingas ir juo padaryta žala bei dėl Bendrijos interesų reikia įsikišti, nenumatytas joks reikalavimas dėl bendrovių, kurių atžvilgiu reikia nustatyti tuos faktus ir gali reikėti nustatyti antidempingo muitą, skaičiaus. 93. Toliau, kalbant apie pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos antru sakiniu nustatytą pareigą reglamente, kuriuo nustatomas muitas, tiksliai apibrėžti muitą kiekvienam tiekėjui arba, jeigu tai nepraktiška, ir paprastai, kai taikytinas 2 straipsnio 7 dalies a punktas, – nagrinėjamai tiekiančiajai valstybei, reikia manyti, kad žodžius „kiekvienam tiekėjui“ reikia aiškinti kaip apibūdinančius kiekvieną tiekėją, kurio atžvilgiu vykdoma procedūra. Taigi šioje nuostatoje nereikalaujama, kad <...> muitai būtų nustatyti visiems atitinkamos trečiosios šalies tiekėjams. Šiuo atžvilgiu taip pat reikia pažymėti, kad tokį aiškinimą patvirtina ir Antidempingo sutarties 411 9.2 straipsnio tekstas, kuriame aiškiai nurodyta „institucijos įvardija tiriamosios prekės tiekėją ar tiekėjus“. <...> 125. <...> pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 1 dalį antidempingo priemonė galioja tiktai tokį laiką ir tokiu mastu, kiek tai reikalinga neutralizuoti žalą sukeliantį dempingą. Pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalį „galutinė antidempingo priemonė baigia galioti, praėjus penkeriems metams nuo sprendimo ją taikyti įsigaliojimo dienos“. Šiuo atžvilgiu reikia manyti, kad Taryba turi diskreciją nustatyti trumpesnį nei penkerių metų galutinių antidempingo muitų taikymo laikotarpį, jei dėl išimtinių aplinkybių taip apribojant galima geriausiai atsižvelgti į skirtingus procedūros šalių interesus ir palaikyti tarp šių interesų pusiausvyrą, kurios siekiama pagrindiniu reglamentu412. <...> 134. Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, Sąjungos institucijos dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo turi didelę diskreciją413. 135. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nustatant žalą reikia įvertinti sudėtingus ekonominius veiksnius. Tai daryti Sąjungos institucijos turi plačią vertinimo diskreciją414.

Sutartis dėl 1994 m. GATT VI straipsnio įgyvendinimo (OL L 336, p. 103; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 189, toliau –Antidempingo sutartis) 412 1998 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimasCecom prieš Tarybą, T-232/95, Rink. p. II-2679, 46 p. 413 1983 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Fediol prieš Komisiją, 191/82, Rink. p. 2913, 26 p.; 96 punkte minėto Sprendimo Ikea Wholesale 40 p.; 2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Moser Baer India prieš Tarybą, C-535/06 P, Rink. p. I-7051, 85 p. 414 1991 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nakajima prieš Tarybą, C-69/89, Rink. p. I-2069, 86 p.; 1995 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Ferchimex prieš Tarybą, T-164/94, Rink. p. II-2681, 131 p.; 2007 m. kovo 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Aluminium Silicon Mill Products prieš Tarybą, T-107/04, Rink. p. II-669, 43 p. 411


136. Todėl Sąjungos teismo vykdoma kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar faktai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo tikslūs, ar vertinant šiuos faktus nebuvo padaryta akivaizdžios klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais415. 137. Be to, būtent ieškovė privalo pateikti įrodymų, leidžiančių Bendrajam Teismui konstatuoti, kad nustatydama žalą Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą416. 138. Taigi <...> pagrindinio reglamento 3 straipsnio 5 dalyje Sąjungos valdžios institucijoms suteikiama diskrecija nagrinėti ir įvertinti įvairius šioje nuostatoje minimus veiksnius. Be to, šioje nuostatoje reikalaujama, tik kad būtų nagrinėjami „svarbūs [Sąjungos pramonės] būklę veikiantys“ ekonominiai veiksniai bei rodikliai. 139. Todėl būtent naudodamosi savo diskrecija institucijos turi nagrinėti šiuos veiksnius ir remtis tik tais minėtoje nuostatoje išvardytais vertinimo veiksniais, kuriuos jos laiko reikšmingais kiekvienu konkrečiu atveju417. <...> 160. <...> nėra pagrindo manyti, jog dėl bet kokio pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje numatyto trijų mėnesių termino praleidimo automatiškai turi būti panaikintas Tarybos reglamentas, kuriuo nustatyti galutiniai antidempingo muitai ir kurio priėmimo procesas apėmė nagrinėjamą terminą. Iš tiesų, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo <...> Sprendime Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision prieš Tarybą418, dėl pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje numatyto termino praleidimo reglamentas gali būti panaikintas, tik jei ieškovė įrodo, kad, jei nebūtų praleidusi termino, Taryba būtų galėjusi priimti kitokį, jos interesams palankesnį nei ginčijamasis reglamentą. <...> 177. <...> atitinkamas gamintojas turi tenkinti visus pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytus reikalavimus, kad galėtų pasinaudoti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusu, o jei netenkina vieno iš jų, jo prašymą reikia atmesti (109 punkte minėto Sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą 54 punktas), <...>. 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Since Hardware (Guangzhou) prieš Tarybą (byla T-156/11, dar nepaskelbta Rinkinyje) Prekybos politika – Dempingas - Reglamentas (EB) Nr. 384/96 - 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktai - Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas - Sąvoka „valstybės per didelis kišimasis“, kaip tai suprantama pagal 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmą įtrauką <...> 78. valstybės kontrolė, kaip nustatyta šioje byloje, iš principo negali būti prilyginama „per dideliam valstybės kišimuisi“, kaip jis suprantamas pagal pagrindinio reglamento 419 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmą įtrauką, ir negali atleisti Tarybos ir Komisijos nuo pareigos atsižvelgti į atitinkamo gamintojo pateiktus įrodymus, susijusius su konkrečia jo veiklos faktine, teisine ir ekonomine situacija.

1999 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas EFMA prieš Tarybą, T-210/95, Rink. p. II-3291, 57 p.; 135 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimas Aluminium Silicon Mill Products prieš Tarybą 43 p. 416 2006 m. spalio 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Moser Baer India prieš Tarybą, T-300/03, Rink. p. II-3911, 140 p.; 2009 m. kovo 18 d. Sprendimas Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision prieš Tarybą, T-299/05, Rink. p. II-565, 119 p. 417 1992 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Sharp Corporation prieš Tarybą, C-179/87, Rink. p. I-1635, 46 p. 418 2009 m. kovo 18 d. Sprendimas Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision prieš Tarybą, T-299/05, Rink. p. II-565, 138-139 p. 419 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45), iš dalies pakeisto 2004 m. kovo 8 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 461/2004 (OL L 77, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 150, toliau – pagrindinis reglamentas) 415


79. Iš tikrųjų iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos teksto aiškiai matyti, kad ši nuostata apima ne bet kokį valstybės kišimąsi į įmonės gamintojos veiklą, o tik kišimąsi šioms įmonėms priimant sprendimus dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų. 80. Be to, pats sąvokos „kišimasis“ vartojimas rodo, jog nepakanka valstybės galimybės daryti tam tikrą įtaką minėtiems sprendimams, būtina, kad ji darytų realią įtaką juos priimant. 81. Be to, kišimasis atitinkamam gamintojui priimant sprendimus dėl kainos, išlaidų ir sąnaudų turi būti „per didelis“. Taigi akivaizdu, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirma įtrauka <...> nedraudžia valstybės kišimosi į šiuos sprendimus iki tam tikro lygio. 82. Per didelis ar ne per didelis valstybės kišimasis į šiuos sprendimus turi būti vertinamas atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą užtikrinti, kad gamintojas veikia rinkos ekonomikos sąlygomis, būtent, kad jo sąnaudos ir taikomos kainos atitinka rinkoje vyraujančią pasiūlą ir paklausą. Todėl valstybės kišimasis, kuris nei dėl savo pobūdžio, nei dėl poveikio negali paveikti gamintojo sprendimų dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų taip, kad šie sprendimai neatitiktų rinkos ekonomikos sąlygų, negali būti laikomas per dideliu. <...> 89. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmą įtrauką aiškinant taip, kad valstybės kontrolė <...> dar nereiškia „per didelio valstybės kišimosi“ <...>, nepanaikina sąlygos, pagal kurią gamintojas turi savo sprendimus dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų priimti valstybei per daug nesikišant. 90. Iš tikrųjų, net kai gamintojas priima minėtus sprendimus atsižvelgdamas tik į rinkos sąlygas, atspindinčias pasiūlą ir paklausą, minėta sąlyga neleidžia jam suteikti RESVGS [rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančių gamintojų statusas], jei valstybė per daug kišasi į laisvą pasiūlos ir paklausos formavimąsi. Šiuo klausimu reikia priminti, kad RESVGS gali būti suteiktas ūkio subjektui tik jeigu jo patiriamos išlaidos ir sąnaudos ir taikomos kainos yra rinkoje nusistovėjusios pasiūlos ir paklausos pasekmė. Taip nebūtų tuo atveju, jei, pavyzdžiui, valstybė tiesiogiai kištųsi į tam tikrų žaliavų ar darbo jėgos kainų nustatymą. Tokiais atvejais, net jei gamintojas priimdamas sprendimus dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų vadovautųsi rinkos sąlygomis, atspindinčiomis pasiūlą ir paklausą, valstybės per didelis kišimasis neleistų manyti, kad toks gamintojas vadovaujasi rinkos ekonomikos sąlygomis. Antrasis minėtoje nuostatoje nurodytos dvigubos sąlygos elementas tiek įmonėms, kurias de facto kontroliuoja valstybė, tiek visiems kitiems gamintojams išlaiko savarankiškumą pirmojo šios dvigubos sąlygos elemento atžvilgiu. 91. Be to, minėtas aiškinimas visai nesukeičia įrodinėjimo pareigos, kuri <...> tenka gamintojui. Taip pat, nors šis aiškinimas iš tikrųjų įpareigoja Tarybą ir Komisiją <...> atsižvelgti į šio gamintojo pateiktus įrodymus ir kruopščiai juos išnagrinėti nustatant, ar pakanka įrodymų, kad gamintojas atitinka minėtą dvigubą sąlygą, jis nedaro įtakos šių institucijų didelei diskrecijai vertinti šiuos įrodymus. <...> 107. Tačiau ši diskrecija neatleidžia institucijų nuo pareigos atsižvelgti į gamintojo pateiktus reikšmingus įrodymus. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog tais atvejais, kai institucijos turi tokią diskreciją, Sąjungos teisinės sistemos suteiktų garantijų laikymosi administracinėse procedūrose kontrolė yra ypač svarbi420. 2012 m. liepos 19 d. sprendimas Taryba prieš Zhejiang Xinan Chemical Industrial Group (byla C337/09 P, Rink., p.) 18.1.2.2.

Turinys

1991 m. lapkričio 21 d. SprendimasTechnische Universität München, C-269/90, Rink. p. I-5469, 14 p.; 2008 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Nyderlandai prieš Komisiją, C-405/07 P, Rink. p. I-8301, 56 p. 420


18.1.2.3. Importas, eksportas ir kiekybinės kvotos

Turinys

Kiekybiniai apribojimai ir lygiaverčio poveikio priemonės <...>10. <...> prekyboje su trečiosiomis šalimis kiekybiniai apribojimai ir lygiaverčio poveikio priemonės sudaro dalį bendros prekybos politikos tiek pagal EB Sutarties 113 straipsnį [dabar SESV 284 straipsnis], tiek ir pagal bendrosios žemės ūkio politikos nuostatas <...>. 1971 m. gruodžio 15 d. sprendimas International Fruit Company ir kt. prieš Produktschap voor groenten en fruit (byla C-51/71, Rink., 1971, p. 01107) Reglamento (EEB) Nr. 2603/69 1 ir 11 straipsniai - Kiekybiniai apribojimai ir lygiaverčio poveikio priemonės - Eksporto laisvės išimtys <...> 20. Tiesa, kad Sutarties 34 straipsnyje, reglamentuojančiame laisvą prekių judėjimą Bendrijoje, yra atskiriami kiekybiniai apribojimai ir lygiaverčio poveikio priemonės. 21. Tačiau tai nereiškia, kad kiekybinių apribojimų sąvoka, vartojama dėl reglamento, reglamentuojančio prekybos santykius tarp Bendrijos ir trečiųjų šalių, turi būti aiškinama kaip neapimti lygiaverčio poveikio priemonių, kaip jos apibrėžtos Sutarties 34 straipsnyje. 22. Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo ankstesniuose sprendimuose, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į joje vartojamus terminus, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus421. 23. EB 113 straipsniu grindžiamas reglamentas, kurio tikslas yra įgyvendinti eksporto laisvės principą Bendrijos lygiu, kaip numatyta Eksporto reglamento 1 straipsnyje, negali neapimti valstybių narių patvirtintų priemonių, kurių poveikis yra lygiavertis kiekybiniams apribojimams, kai jų taikymas gali lemti <...> eksporto draudimą.422 <...> 26. Pirmosios instancijos teismas primena, kad byloje C-367/89 Richardt ir "Les AKSESUARAI Scientifiques" [1991] ECR 1-4621, 22 punkte jis nusprendė, kad visuomenės saugumo sąvoka, kaip apibrėžta Sutarties 36 straipsnyje, apima tiek valstybės narės vidaus saugumą, tiek ir jos išorės saugumą. Aiškinti šią sąvoką siauriau, kai ji vartojama Eksporto reglamento423 11 straipsnyje, reikštų leisti valstybėms narėms apriboti prekių judėjimą vidaus rinkoje labiau nei prekių judėjimą tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių.424 <...> 28. Taigi didelio neigiamo poveikio išoriniams santykiams ar taikiam tautų sugyvenimui rizika gali turėti įtakos valstybės narės saugumui. 29. <…> akivaizdu, kad prekių, kurios gali būti naudojamos kariniams tikslams, eksportas į šalį, kuri kariauja su kita šalimi, gali paveikti valstybės narės visuomenės saugumą, kaip jis buvo apibrėžtas (žr. byloje C-367/89 sprendimą Richardt ir "Les AKSESUARAI Scientifiques", minėto sprendimo 22 punktas). 425 30. <...> pagal Eksporto reglamento 11 straipsnį valstybės narės gali išimties tvarka priimti nacionalines priemones, ribojančias dvejopo naudojimo prekių eksportą į trečiąsias šalis, jeigu tai yra būtina siekiant išvengti didelio neigiamo poveikio išoriniams santykiams ar taikiam tautų 1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimas Merck , 292/82, Rink. p. 3781, 12 p.; Sprendimas 337/82 St Nikohus Brennerei prieš Hauptzollamt Krefeld [1984] ECR 1051, 10 p. 422 Tai, kas nurodyta šio sprendimo 20 – 23 punktuose, taip pat nurodoma 1995 m. spalio 17 d. sprendimo Werner prieš Vokietiją (byla C-70/94, Rink., 1995, p. I-03189) 19 – 22 punktuose. 423 1969 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2603/69, nustatantis bendrąsias eksporto taisykles 424 Tai, kas nurodyta šio sprendimo 26 punkte, taip pat nurodoma 1995 m. spalio 17 d. sprendimo Werner prieš Vokietiją (byla C-70/94, Rink., 1995, p. I-03189) 25 punkte. 421

Tai, kas nurodyta šio sprendimo 28 – 29 punktuose, taip pat nurodoma 1995 m. spalio 17 d. sprendimo Werner prieš Vokietiją (byla C-70/94, Rink., 1995, p. I-03189) 27 – 28 punktuose. 425


sugyvenimui rizikos, kuri gali turėti įtakos valstybės narės visuomenės saugumui šio straipsnio prasme. <...> 33. Kadangi Eksporto reglamento 11 straipsnis sudaro laisvės eksportuoti, numatytos Eksporto reglamento 1 straipsnyje, išimtį, jis privalo bet kuriuo atveju būti aiškinamas tokiu būdu, kad jo poveikis nebūtų didesnis nei tai yra būtina interesų, kuriuos juo siekiama užtikrinti, apsaugai. <...> 46. <...> Eksporto reglamento 1 straipsnis suteikia asmenims teises, kuriomis jie gali ginti teismuose. 1995 m. spalio 17 d. sprendimas Leifer ir kt. (byla C-83/94, Rink., 1995, p. I-03231) Reglamento (EEB) Nr. 2603/69 1 ir 11 straipsniai - Eksportavimo laisvės išimtys <...> 40. Reikia pažymėti, kad Eksporto reglamento426 1 straipsnis įgyvendina laisvės eksportuoti Bendrijos lygmeniu principą, ir todėl turi būti aiškinamas kaip apimantis valstybių narių priimtas priemones, kurių poveikis yra lygiavertis kiekybiniams apribojimams, kai jų taikymas gali sukelti eksporto draudimą (žr. minėto C-70/94 Werner, cituota pirmiau, 22 punktą ir minėto sprendimo C-83/94 Leif er ir kt [1995] Rink 1-3231, 23 punktas). <...> 44. Reikia priminti, kad šiuo atžvilgiu visuomenės saugumo sąvoka apibrėžta Eksporto reglamento 11 straipsnyje apima tiek valstybės narės vidaus saugumą, tiek ir jos išorės saugumą bei tai, kad dėl šios priežasties didelio neigiamo poveikio išoriniams santykiams ar taikiam tautų sugyvenimui rizika gali turėti įtakos valstybės narės išorės saugumui (žr. minėto C-70/94 Werner, minėto sprendimo 25 ir 27 ir byla C-83/94 Leifer ir kiti, minėto sprendimo 26 ir 28). <...> 46. Tačiau valstybės narės rėmimasis Eksporto reglamento 11 straipsniu negali būti pateisinamas, jeigu Bendrijos taisyklėse yra nustatytos šiame straipsnyje išrvardytų interesų apsaugai užtikrinti būtinos priemonės (žr. minėto 72/83, Campus Oil ir kt ν pramonės ministras ir energetikos [1984] ECR 2727, 27 punktas, kuris susijęs kreiptis į EEB sutarties 36 straipsnis). <...> 51. Galiausiai reikia priminti, kad, kadangi Eksporto reglamento 11 straipsnis sudaro laisvės eksportuoti, numatytos Eksporto reglamento 1 straipsnyje, išimtį, jis privalo bet kuriuo atveju būti aiškinamas tokiu būdu, kad jo poveikis nebūtų didesnis nei tai yra būtina interesų, kuriuos juo siekiama užtikrinti, apsaugai (žr. minėto C-83/94 Leifer ir kt minėto sprendimo 33 punktas).“ 1997 m. sausio 14 d. sprendimas The Queen, ex parte Centro-Com prieš HM Treasury ir Bank of England (byla C-124/95, Rink., 1997, p. I-00081) Reglamento (EB) Nr. 3285/94 tikslai <...> 94. Reikia pabrėžti, kad, remiantis Reglamento Nr. 3285/94 427 teisiniu pagrindu, būtent EB sutarties 113 straipsniu (po pakeitimo - EB 133 straipsnis), šis reglamentas buvo priimtas laikantis bendros prekybos politikos. 95. Šio reglamento tikslas yra liberalizuoti trečiųjų šalių kilmės produktų importą. Tačiau jo tikslas nėra liberalizuoti šių produktų pateikimo į rinką, kuris yra vėlesnė stadija už importą428. 96. Iš to <...> išplaukia, kad reglamentas visiškai nėra svarbus vertinant teisėtumą Bendrijos priemonių, skirtų uždrausti į Bendrijos rinką teikti iš trečiųjų valstybių importuotus produktus, dėl su žmonių sveikatos apsauga susijusių priežasčių neatitinkančius tokiam pateikimui iškeltų sąlygų.“

426

1969 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2603/69, nustatantis bendrąsias eksporto taisykles

1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 3285/94 dėl bendrų importo taisyklių ir Reglamento (EB) Nr. 518/94 panaikinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 11 skyrius, 10 tomas, p. 17 – 31) 428 2002 m. gegužės 30 d. Sprendimas Expo Casa Manta, C-296/00, Rink. p. I-4657, 30 ir 31 p. 427


2005 m. liepos 12 d. sprendimas Alliance for Natural Health (byla C-154/04, Rink., 2005, p. I-06451) 18.1.2.3. 18.1.2.4. Apsauga nuo neteisėtų prekybinių veiksmų

Turinys

Bendra prekybos politika - Reglamentas (EB) Nr. 3286/94 - Prekybos kliūtys - Patikrinimo procedūros dėl prekybos kliūčių nutraukimas - Bendrijos interesas <...> 41. Reglamento Nr. 3268/94429 4 straipsnis leidžia kiekvienai asociacijai, veikiančiai vienos ar kelių Bendrijos įmonių vardu <...> pasinaudoti teise remtis dvišaliame ar daugiašaliame prekybos susitarime nustatytomis tarptautinėmis prekybos taisyklėmis skunde, kuris pateikiamas Komisijai šio reglamento numatytomis sąlygomis, taip pat pasinaudoti to paties reglamento nuostatose numatytomis procedūrinėmis garantijomis. Šių garantijų visuma suponuoja, kad pareiškėja pagal Reglamentą Nr. 3286/94 turi teisę kreiptis į Pirmosios instancijos teismą dėl Komisijos sprendimo, nutraukiančio patikrinimo procedūrą, kuri buvo pradėta gavus jos skundą. <...> 48. Pirmiausia reikia pastebėti, kad pagal Reglamentą Nr. 3286/94 Bendrija, norėdama imtis priemonių pagal tarptautines prekybos taisykles dėl prekybos kliūties, nustatytos ir remiamos trečiosios šalies ir darančios poveikį jos rinkai, turi atitikti mažiausiai tris kumuliacines sąlygas, tai yra turi egzistuoti prekybos kliūtis, kaip apibrėžta reglamente, ši kliūtis turi sukelti neigiamą poveikį prekybai ir turi egzistuoti būtinumas veikti Bendrijos interesu. Jei baigusi patikrinimo procedūrą, kuri pradėta pagal Reglamentą Nr. 3286/94, Komisija nusprendžia, kad viena iš šių sąlygų neįvykdyta, Bendrijos institucijos turi teisę nuspręsti nebesiimti tokių priemonių. 49. Dėl sąvokos prekybos kliūtis, reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 3286/94 2 straipsnio 1 dalį: <...>. <...> 53. <...> prekybos kliūtis, kurią būtų galima nurodyti siekiant taikyti Reglamentą Nr. 3286/94, suponuoja tarptautinės prekybos taisyklėse numatytos teisės imtis priemonių būtinumą. Toks aiškinimas visų pirma matyti iš reglamento 1 straipsnio 1 dalies, nuostatos „laikantis esamų tarptautinių įsipareigojimų ir tvarkos“. Ją paremia Reglamento Nr. 3286/94 septinta konstatuojamoji dalis, kurioje pabrėžiama, kad „mechanizmo (įtvirtinto reglamente) tikslas – numatyti procedūrines priemones, kuriomis būtų reikalaujama, kad Bendrijos institucijos imtųsi priemonių trečiųjų šalių sudarytų arba palaikomų prekybos kliūčių, <...> jei galiojančiomis tarptautinės prekybos taisyklėmis yra suteikta teisė imtis veiksmų tokių kliūčių atžvilgiu“. Kitoks aiškinimas reikštų, kad bet kokia trečiųjų šalių sudaryta ar palaikoma prekybos veikla galėtų būti laikoma prekybos kliūtimi, nors jos atžvilgiu tarptautinėse prekybos taisyklėse nebūtų numatyta teisė imtis priemonių. <...> 65. <...> Reglamentu Nr. 3286/94 siekiama išlaikyti priežastinį ryšį tarp sukelto ar galimo neigiamo poveikio prekybai ir prekybos kliūties, kuri nustatoma atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes kiekvienu atveju pagal Reglamentą Nr. 3286/94. <...> Be to, neigiamas poveikis prekybai Reglamento Nr. 3286/94 prasme turi turėti svarbios įtakos Bendrijos arba Bendrijos regiono ekonomikai arba jų ekonominės veiklos sektoriui. <...> 94. Norint atsakyti į klausimą, ar Bendrijos interesais būtina imtis veiksmų, teisme turi būti tik patikrinta, ar laikomasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kurių pagrindu padarytas ginčijamas pasirinkimas, ar nėra akivaizdžios šių faktų vertinimo klaidos, ar nėra piktnaudžiavimo

429

1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 3286/94 nustatantis Bendrijos procedūras bendros prekybos

politikos srityje siekiant užtikrinti tarptautinėmis prekybos taisyklėmis, ypač sudarytomis globojant Pasaulio prekybos organizacijai (PPO), suteiktų Bendrijos teisių įgyvendinimą (OL 1994, L 349, p.71)


įgaliojimais. Tokiu atveju teisminė kontrolė apima ir patikrinimą, ar nėra teisės klaidų 430 . Kai ieškinys dėl Komisijos sprendimo, nutraukiančio patikrinimo procedūrą dėl prekybos kliūčių, kuris pagrįstas Bendrijos intereso nebuvimu pagal Reglamentą Nr. 3286/94, panaikinimo pateiktas Bendrijos teisme, tokiu atveju teisminė kontrolė apima ir teisės klaidų nebuvimo nagrinėjimą431. Toks teisminės kontrolės apribojimas, kuris taikomas nagrinėjant antidempingo priemones, a fortiori taikomas ir procedūrai, kuri yra kur kas bendresnė ir dėl kurios prireikus gali būti pateiktas skundas tarptautiniu mastu. <...> 97. Bendrąja prasme, manytina, kad Bendrijos intereso įvertinimas paskelbimo apie patikrinimo procedūros pradžią etapu yra parengiamojo pobūdžio. Jis neturėtų būti sutapatinamas su įvertinimu, kuris turi būti atliktas tolesniais etapais, tai yra baigiant patikrinimo procedūrą, kai turi būti nuspręsta, ar Bendrijos interesais būtina imtis veiksmų. 98. Kitoks išaiškinimas reikštų, kad Komisijai nusprendus pradėti patikrinimo procedūrą, priimant sprendimą dėl Bendrijos veiksmų, ji automatiškai turėtų nuspręsti, kad tokie veiksmai yra būtini, jeigu kitos teisinės Reglamento Nr. 3286/94 taikymo sąlygos, tai yra prekybos kliūčių ir jų sukelto neigiamo poveikio prekybai egzistavimas, būtų įvykdytos, taip atimant iš Komisijos jos veiksmų laisvę. <...> 173. Iš šių nuostatų matyti, kad Reglamentas Nr. 3286/94 suinteresuotiesiems pareiškėjams ir eksportuotojams bei importuotojams, taip pat suinteresuotosios valstybės ar valstybių atstovams suteikia teisę į informaciją pagal 8 straipsnio 4 dalies a ir b punktuose numatytas sąlygas, kuri, be kita ko, turi būti suderinama su Bendrijos institucijų pareiga saugoti komercinę paslaptį. Šie asmenys gali paprašyti pateikti informaciją apie svarbiausius patikrinimo procedūros faktus bei rezultatus. <...> 175. <...> jokia Reglamento Nr. 3286/94 nuostata nereikalauja, jog Komisija patikrinimo ataskaitos projektą šio reglamento 8 straipsnio 4 dalyje numatytiems asmenims nusiųstų šios dar nepateikus Patariamajam komitetui, kad šie asmenys galėtų pateikti savo pastabas Komisijai, nei kad informuotų šiuos asmenis savo pačios iniciatyva apie svarbiausius patikrinimo procedūros faktus bei rezultatus. 176. Priešingai, primintina, kad Reglamento Nr. 3286/94 8 straipsnio 4 dalies a ir b punktai įpareigoja asmenis, numatytus šioje nuostatoje, pateikti prašymus Komisijai suteikti informaciją. Dėl informacijos, naudojamos patikrinimo procedūros metu (numatytos a punkte), toks prašymas turi būti raštu pateiktas Komisijai, nurodant, kokią informaciją norima gauti ir kodėl. Jeigu prašymas susijęs su svarbiausiais patikrinimo procedūros faktais ir rezultatais (numatytais b punkte), reglamentas nenumato jokių formos reikalavimų ir nenustato specialių sąlygų, kurias turėtų atitikti toks prašymas. <...> 187. Reikia pabrėžti, kad nors imperatyvaus termino nesilaikymas daro negaliojantį kiekvieną aktą, priimtą po šio termino, tik rekomenduojamo pobūdžio termino praleidimas paprastai nereiškia, jog aktas, priimtas praleidus terminą, negalioja432. 188. Dėl Reglamento Nr. 3286/94 8 straipsnio 8 dalyje numatyto termino pobūdžio reikia konstatuoti, kad šios nuostatos antrame sakinyje tariamosios nuosakos naudojimas ir prieveiksmis „paprastai“ suponuoja, jog numatytas penkių mėnesių ataskaitos pateikimo terminas yra rekomenduojamo pobūdžio433. 189. Pirmosios instancijos teismo tvirtinimu, tai, kad, Komisijos manymu, dėl patikrinimo sudėtingumo laikotarpis turi būti pratęstas iki septynių mėnesių, neturi įtakos ataskaitos pateikimo termino pobūdžiui. Be to, septynių mėnesių terminas, kuris numatytas Reglamento Nr. 3286/94 1992 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Sharp Corporation prieš Tarybą, C-179/87, Rink. p. I-1635, 58 p.; 1998 m. spalio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Industrie des poudres sphériques prieš Tarybą, T-2/95, Rink. p. II-3939, 292 p. 431 2003 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Euroalliages ir kt. prieš Komisiją, T-132/01, dar nepaskelbto Rinkinyje, 49 p. 432 1995 m. gegužės 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas NTN Corporation ir Koyo Seiko prieš Tarybą, T-163/94 ir T-165/94, Rink. p. II-1381, 119 p. 433 1995 m. gegužės 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas NTN Corporation ir Koyo Seiko prieš Tarybą, T-163/94 ir T-165/94, Rink. p. II-1381, 119 p. 430


8 straipsnio 8 dalyje, kai patikrinimas „sudėtingas“, yra tik pradinio penkių mėnesių termino, kuris taikomas „nesudėtingo ar įprasto“ patikrinimo atveju, pratęsimas. Reglamento Nr. 3286/94 8 straipsnio 8 dalies antro sakinio pabaigoje nustatyta, kad „pratęsiama iki septynių mėnesių“. Tokia formuluotė naudojama ir kitose Reglamento Nr. 3286/94 kalbinėse versijose. Todėl, jeigu ataskaitos pateikimo terminas yra tik rekomenduojamas, o patikrinimas „nesudėtingas ar įprastas“, taip pat turi būti vertinama ir „sudėtingo“ patikrinimo atveju, nes kalbama tik apie paprasčiausią nustatyto termino pratęsimą. 190. Atsižvelgdamas į tai, Pirmosios instancijos teismas mano, kad Komisija neturėtų vėluoti pateikti patikrinimo ataskaitos viršydama „protingą“ terminą 434 , nes dėl to gali būti vėluojama priimti sprendimą nutraukti patikrinimo procedūrą. <...> 197. <...> Reglamentas Nr. 3286/94 nenumato nei termino Komisijai pateikti sprendimo projektą Patariamajam komitetui, pasibaigus konsultacijoms dėl patikrinimo ataskaitos, nei termino tarp Patariamojo komiteto sprendimo projekto apsvarstymo ir Komisijos sprendimo priėmimo. Todėl reglamentas nenumato termino, per kurį turi būti priimtas sprendimas nutraukti tokią patikrinimo procedūrą, kaip šioje byloje ginčijamas sprendimas, pasibaigus konsultacijoms su Komitetu, kuris numatytas Reglamento Nr. 3286/94 7 straipsnyje. 198. Pirmosios instancijos teismo manymu, tai, kad Reglamente Nr.3286/94 šiuo klausimu nėra nustatytas joks terminas, gali būti aiškinama kaip Bendrijos įstatymo leidėjo valia suteikti Komisijai tam tikrą veiksmų laisvę nustatant datą, kada ji turi priimti sprendimą dėl patikrinimo procedūros nutraukimo, atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes, būtent į galimus Komisijos veiksmus trečiųjų šalių institucijų atžvilgiu iki patikrinimo procedūros nutraukimo. 199. Tačiau tam tikros veiksmų laisvės pripažinimas nereiškia, kad Komisija gali vėluoti priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 3286/94 11 straipsnio 1 dalį viršydama protingą terminą, kuris turi būti nustatytas atsižvelgiant į kiekvieno atvejo aplinkybes. Tokiu apribojimu siekiama, kaip tvirtina ieškovai, užtikrinti, kad Komisija laikytųsi rūpestingumo pareigos ir nepažeistų gero administravimo principo. 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimas FICF ir kt. prieš Komisiją (byla T-317/02, Rink., 2004, p. II04325) Reglamentas (EB) Nr. 2193/2003 – Papildomų muitų taikymas tam tikrų produktų, kurių kilmės šalis yra Jungtinės Amerikos Valstijos, importui - Ratione temporis taikymo sritis 4 straipsnio 2 dalis - Apmokestinimas <...> 17. <...> nei remiantis Reglamento Nr. 2193/2003435 parengiamaisiais darbais, nei palyginus jo įvairias kalbines versijas nenustatyta, jog šio reglamento 4 straipsnio 2 dalyje būtų padaryta redakcinė klaida. 18. <...> 4 straipsnio 2 dalis, kurios tekstas, beje, yra vienareikšmis, atitinka Reglamentu Nr. 2193/2003 sukurtą sistemą. <...> ūkio subjektai turi turėti teisę tikėtis, kad produktams, kuriuos jie eksportavo iš Jungtinių Valstijų į Bendriją iki šio reglamento paskelbimo ir įsigaliojimo datos, nebus taikomi jame nustatyti papildomi muitai. Tačiau tokie lūkesčiai nėra teisėti produktų, kurie buvo eksportuoti po šios datos, atžvilgiu, nes nuo tada ūkio subjektai negalėjo nežinoti, kad pagal šio reglamento nuostatas bus taikomi papildomi muitai.

1995 m. gegužės 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas NTN Corporation ir Koyo Seiko prieš Tarybą, T-163/94 ir T-165/94, Rink. p. II-1381 435 2003 m. gruodžio 8 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2193/2003 nustatantis papildomus muitus tam tikriems importuojamiems produktams, kurių kilmės šalis yra Jungtinės Amerikos Valstijos (specialusis leidimas, skyrius, 2 tomas, p. 6 – 15) 434


19. <...> Reglamento Nr. 2193/2003 šešta konstatuojamąja dalimi negalima remtis siekiant jo 4 straipsnio 2 dalį aiškinti akivaizdžiai priešingai nei numatyta šios nuostatos tekste. 20. <...> Vadinasi, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 2193/2003 4 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kaip numato jos tekstas, t. y. kad papildomi muitai netaikomi produktams, kurie, remiantis įrodymais, yra pakeliui į Bendriją šio reglamento įsigaliojimo dieną ir kurių paskirties vieta negali būti pakeista. 2009 m. balandžio 2 d. sprendimas Tyson Parketthandel (byla C-134/08, Rink., 2009, p. I-04325) 18.1.2.4. 18.1.2.5. Kovos su prekių klastojimu prekyboje su trečiosiomis šalimis priemonės

Turinys

Reglamentas Nr. 3295/94 - Suklastotų prekių tranzitas per Europos Sąjungą <...> 26. Kaip nustatyta Reglamento436 1 straipsnio 1 dalies a punkte, šis reglamentas taikomas, kai suklastotos ar piratinės prekės yra aptinkamos tikrinant prekes, kurioms taikoma sąlyginio neapmokestinimo procedūra, kaip ji apibrėžta Bendrijos muitinės kodekso 84 straipsnio 1 dalies a punkte. <...> 27. Taigi aišku, kad turi būti taikomas prekėms, gabenamoms per Bendrijos teritoriją iš trečiosios šalies į kitą trečiąją šalį. Nesvarbu, šiuo atžvilgiu, ar teisių turėtojas arba šių teisių perėmėjai turi savo registruotą buveinę valstybėje narėje arba už Bendrijos ribų. 28. Reglamento Nr. 241/1999 437 priėmimas šio fakto nepaneigia, o atvirkščiai – jį patvirtina. Reglamentas Nr. 241/1999 atitinka Reglamento logiką, nes juo yra siekiama sudaryti galimybę nacionalinėms valdžios institucijoms dalyvauti didesniame kiekyje muitinės procedūrų. <...> 32. Šiuo atžvilgiu tam tikros intelektinę nuosavybę reglamentuojančios nuostatos, kurios turi įtakos tarpvalstybinei prekybai, yra esminis teisės aktų tarptautinės prekybos srityje elementas. <...> Teisingumo Teismas patvirtino nuomonėje 1994 lapkričio 15 metų 1/94, [1994] ECR I-5267, 55 punktas, kad intelektinės nuosavybės teisių apsaugai skirtos sienos perėjimo punktuose naudojamos priemonės gali būti priimtos autonomiškai Bendrijos institucijų, remiantis EB sutarties 113 straipsniu [dabar SESV 284 straipsnis]. 33. Taigi, Bendrija buvo įgaliota pagal Sutarties 113 straipsnį nustatyti bendras taisykles, skirtas sustabdyti klastojimą, atliekamą naudojantis sąlyginio neapmokestinimo muitinės procedūra, pavyzdžiui, išorinio tranzito procedūra. 34. Galiausiai, negalima sakyti, kad ne Bendrijos prekių išorinis tranzitas visiškai neturi poveikio vidaus rinkai. Iš tiesų, toks teiginys remiasi teisine fikcija. Prekėms, kurioms taikoma ši procedūra, nėra taikomi nei atitinkami importo muitai, nei kitos prekybos politikos priemonės. Taigi jos traktuojamos taip lyg nebūtų patekę į Bendrijos teritoriją. Iš tikrųjų, jie yra importuojami iš trečiosios šalies ir keliauja per vieną ar daugiau valstybių narių, kol galiausiai yra eksportuojami į kitą trečiąją šalį. Šis procesas gali turėti tiesioginį poveikį vidaus rinkai, nes kyla pavojus, kad suklastotos prekės, įformintos pagal išorinio tranzito procedūrą, gali nesąžiningai pateikti į Bendrijos rinką. 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas Polo prieš Lauren (byla C-383/98, Rink., 2000, p. I-02519)

1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 3295/94, nustatantis priemones, skirtas uždrausti suklastotas ir piratines prekes išleisti į laisvą apyvartą, jas eksportuoti, reeksportuoti ar taikyti sąlyginio neapmokestinimo procedūrą 437 1999 m. sausio 25 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 241/1999 iš dalies keičiantis Reglamentą (EB) Nr. 3295/94, nustatantį priemones, skirtas uždrausti suklastotas ir piratines prekes išleisti į laisvą apyvartą, jas eksportuoti, reeksportuoti ar taikyti sąlyginio neapmokestinimo procedūrą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 2 skyrius, 9 tomas, p. 148 – 152) 436


Reglamento Nr.3295/94 2 ir 11 straipsniai <...> 55. <...> Reglamento Nr. 3295/94 11 straipsnis reikalauja, kad valstybės narės nustatytų sankcijas už šio reglamento 2 straipsnyje nustatyto draudimo suklastotas prekes išleisti į laisvą apyvartą, eksportuoti, reeksportuoti ir jas pateikimą sąlyginio neapmokestinimo procedūrai. <...> 64. <…> - Tarybos reglamento Nr. 3295/94 2 ir 11 straipsnisi yra taikomi tokiais atvejais, kai prekės, gabenamos tranzitu tarp dviejų šalių, nepriklausančių Europos Bendrijai, buvo laikinai sulaikomos valstybės narės muitinės pareigūnų. - Pareiga aiškinti nacionalinę teisę suderinamai su Bendrijos teise, atsižvelgiant į jos tekstą ir tikslą, tam, kad būtų pasiekti jos tikslai, negali savaime ir nepriklausomai nuo valstybės narės priimtų teisės aktų, sukurti arba sugriežtinti baudžiamąją atsakomybę subjektui, kuris nesilaikė Reglamento Nr. 3295/94 reikalavimų. 2004 m. sausio 7 d. sprendimas X (byla C-60/02, Rink., 2004, p. I-00651) Reglamentas (EB) Nr. 1383/2003 - 11 straipsnis - Supaprastinta prekių sunaikinimo procedūra - Nustatymas iš anksto, ar buvo pažeistos intelektinės nuosavybės teisės - Administracinė sankcija <…> 24. Iš tikrųjų pagal Reglamento Nr. 1383/2003 438 9 straipsnio 1 dalį, jei, sutikus patenkinti intelektinės nuosavybės teisių subjekto prašymą taikyti muitinės priežiūros priemones, kompetentinga muitinės įstaiga įsitikina, jog nagrinėjamos prekės kelia įtarimą, kad yra pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, ji tų prekių neišleidžia arba jas sulaiko, kad būtų galima nustatyti intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą. 25. Viena vertus, jei ši procedūra nebaigiama per nustatytus terminus, tai gali lemti, kad į Bendrijos muitų teritoriją pateks intelektines nuosavybės teises pažeidžiančios prekės, tačiau, kita vertus, kai prekės ženklo savininkas pateikia prašymą taikyti muitinės priežiūros priemones, pagal Reglamento Nr. 1383/2003 6 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą kartu su juo pateikiama deklaracija, kuria prisiimama atsakomybė dėl visų prekių saugojimo muitinei prižiūrint išlaidų, atsirandančių taikant šio reglamento 9 straipsnį, ir prireikus dėl išlaidų, kurios atsiranda taikant minėto reglamento 11 straipsnį. 26. Siekiant išvengti sunkumų, susijusių su procedūros trukme ir intelektinės nuosavybės teisių savininko dengiamomis saugojimo išlaidomis, Reglamente Nr. 1383/2003 numatyta galimybė taikyti supaprastintą procedūrą, kuri šių teisių savininkui, susitarus su įtariamų prekių deklaruotoju, už prekes atsakingu asmeniu ar savininku, leidžia muitinei prižiūrint šias prekes sunaikinti, o pagal šio reglamento devintą konstatuojamąją dalį tai padaryti leidžiama nepradėjus teisminio proceso, kuriuo siekiama nustatyti, ar intelektinės nuosavybės teisės buvo pažeistos pagal nacionalinę teisę. 27. Tačiau šios supaprastintos procedūros, kurią nustatyti valstybių narių teisės sistemose nėra privaloma, taikymas negali užkirsti kelio valstybių narių valdžios institucijoms skirti „sankciją“ Reglamento Nr. 1383/2003 18 straipsnio prasme, nes šioje nuostatoje numatyta, kad valstybės narės turi numatyti tokias sankcijas už šio reglamento pažeidimus. 28. Iš tikrųjų, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1383/2003 trečios konstatuojamosios dalies, intelektinės nuosavybės teises pažeidžiančių prekių įvežimas apskritai turi būti draudžiamas Bendrijos muitų teritorijoje.

438 2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1383/2003 dėl muitinės veiksmų, atliekamų su prekėmis, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių atžvilgiu nustačius, kad jos pagamintos pažeidžiant tokias teises (OL 2004 m. specialusis leidimas, 2 skyrius, 13 tomas, p. 469 – 476)


29. Šiuo atžvilgiu, kaip numatyta Reglamento Nr. 1383/2003 18 straipsnyje, skaitomame kartu su šio reglamento dešimta konstatuojamąja dalimi, valstybės narės privalo numatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas už minėto reglamento pažeidimą. 30. Prekių sunaikinimas per neprivalomą procedūrą, vykdomą bendru prekės ženklo savininko ir importuotojo susitarimu <...> negali būti laikomas sankcija, skirta nacionalinės institucijos pagal sankcijų sistemą, kurią privalo numatyti valstybės narės pagal Reglamento Nr. 1383/2003 18 straipsnį. <...> 33. <...> intelektinės nuosavybės teisių savininko ir importuotojo susitarimu pradėjus taikyti supaprastintą procedūrą, numatytą Reglamento Nr. 1383/2003 11 straipsnyje, kompetentingoms nacionalinės valdžios institucijoms neužkertamas kelias asmeniui, atsakingam už tokių prekių įvežimą į Bendrijos muitų teritoriją, skirti administracinę baudą kaip „sankciją“ šio reglamento 18 straipsnio prasme. 2009 m. vasario 12 d. sprendimas Schenker (byla C-93/08, Rink., 2009, p. I-00903) Bendra prekybos politika - Kova prieš suklastotų ir piratinių prekių įvežimą į Sąjungą – Reglamentai Nr. 3295/94 ir Nr. 1383/2003 - Prekių iš trečiųjų valstybių, kurios yra Sąjungoje intelektinės nuosavybės teisėmis saugomų produktų imitacijos ar kopijos, muitinis sandėliavimas ir išorinis tranzitas <...> 63. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad prekės, kurios yra imitacijos ar kopijos, iš vienos trečiosios valstybės vežamos į kitą trečiąją valstybę, gali atitikti kiekvienoje iš šių dviejų valstybių galiojančias normas intelektinės nuosavybės srityje. Atsižvelgiant į EB 131 straipsnyje [dabar SESV 284 straipsnis] ir SESV 206 straipsnyje įtvirtintą bendros prekybos politikos pagrindinį tikslą – plėtoti pasaulio prekybą laipsniškai panaikinant tarptautinės prekybos apribojimus, būtina, kad šios prekės galėtų būti vežamos tranzitu per Sąjungą iš vienos trečiosios valstybės į kitą trečiąją valstybę taip, kad šiai operacijai nebūtų kliudoma net ir valstybių narių muitinėms laikinai sulaikant šias prekes. Būtent tokia kliūtis būtų sukurta, jei reglamentai Nr. 3295/94 439 ir Nr. 1383/2003 440 būtų aiškinami taip, kad yra teisėta sulaikyti tranzitu vežamas prekes be jokios informacijos, kuria remiantis būtų galima manyti, kad jos gali būti apgaulingai nukreiptos į vartotojus Sąjungoje. 78. <...> reglamentai Nr. 3295/94 ir 1383/2003 turi būti aiškinami taip: – prekės iš trečiosios valstybės, kurios yra Sąjungoje teise į prekių ženklą saugomo produkto imitacija arba Sąjungoje autorių teise, gretutine teise ar dizainu saugomo produkto kopija, negali būti laikomos „suklastotomis prekėmis“ ar „piratinėmis prekėmis“, kaip jos suprantamos pagal šiuos reglamentus, remiantis vien tuo, kad jos įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją joms taikant sąlyginio neapmokestinimo procedūrą, – tačiau šiomis prekėmis gali būti pažeista ši teisė ir dėl to jos gali būti laikomos „suklastotomis prekėmis“ arba „piratinėmis prekėmis“, jei įrodoma, kad jos skirtos būti parduotos Sąjungoje, o toks įrodymas laikomas pateiktu, be kita ko, kai paaiškėja, jog šių prekių parduota klientui Sąjungoje, pasiūlyta jų pirkti arba jos reklamuojamos vartotojams Sąjungoje, arba kai iš su nagrinėjamomis prekėmis susijusių dokumentų ar korespondencijos matyti, kad ketinama šias prekes nukreipti į vartotojus Sąjungoje,

1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 3295/94, nustatantis priemones, skirtas uždrausti suklastotas ir piratines prekes išleisti į laisvą apyvartą, jas eksportuoti, reeksportuoti ar taikyti sąlyginio neapmokestinimo procedūrą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 2 skyrius, 5 tomas, p. 318 – 323) 440 2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1383/2003 dėl muitinės veiksmų, atliekamų su prekėmis, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių atžvilgiu nustačius, kad jos pagamintos pažeidžiant tokias teises (OL 2004 m. specialusis leidimas, 2 skyrius, 13 tomas, p. 469 – 476) 439


– tam, kad institucija, kompetentinga spręsti bylą iš esmės, galėtų naudingai išnagrinėti, ar yra toks įrodymas ir kiti nurodyto intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo požymiai, muitinė, kuriai pateiktas prašymas taikyti muitinės priežiūros priemones, privalo nuo tada, kai gauna informacijos, kuria remiantis galima įtarti esant šį pažeidimą, neišleisti šių prekių ar jas sulaikyti, ir – tokia informacija, be kita ko, gali būti tai, kad nebuvo deklaruota prekių paskirties vieta, kai pagal prašomą taikyti sąlyginio neapmokestinimo procedūrą reikalaujama ją deklaruoti, nėra tikslios ar patikimos informacijos apie prekių gamintojo ar siuntėjo tapatybę ar adresą, trūksta bendradarbiavimo su muitine arba buvo atskleisti su nagrinėjamomis prekėmis susiję dokumentai ar korespondencija, leidžianti manyti, kad jos gali būti nukreiptos į vartotojus Sąjungoje. 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas Philips ir Nokia (Sujungtos bylos C-446/09 ir C-495/09, dar nepaskelbta Rinkinyje) Bendrijos kompetencija sudaryti tarptautinius susitarimus paslaugų ir intelektinės nuosavybės apsaugos srityje - TRIPS nuostatos dėl draudimo išleisti į laisvą apyvartą suklastotas prekes <...> 55. Iš pradžių reikia pabrėžti, kad TRIPS III dalies 4 skyriuje, kuriame numatyti intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo būdai, yra specialių nuostatų dėl pasienyje taikytinų priemonių. <...> šis skyrius turi savo atitikmenį 1986 m. gruodžio 1 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3842/86, nustatančio priemones, skirtas uždrausti suklastotas prekes išleisti į laisvą apyvartą (OL L 357, p. 1), nuostatose. Šis reglamentas, nustatydamas draudimą išleisti į laisvą apyvartą suklastotas prekes, teisingai paremtas Sutarties 113 straipsniu [dabar SESV 284 straipsnis]: jis susijęs su priemonėmis, kurių muitinės institucijos turi imtis prie Bendrijos išorės sienų. Kadangi tokio pobūdžio priemonių Bendrijos institucijos gali imtis savarankiškai, remdamosi EB sutarties 113 straipsniu, tik Bendrija gali sudaryti tarptautines šioje srities sutartis. <...> 57. Žinoma, yra ryšys tarp intelektinės nuosavybės ir prekių prekybos. Intelektinės nuosavybės teisės leidžia jų turėtojams sutrukdyti kitiems imtis tam tikrų veiksmų. Galimybė uždrausti naudoti prekės ženklą, gaminti produktą, kopijuoti modelį, atkurti knygą, diską ar vaizdajuostę neišvengiamai paveiks prekybą. Be to, intelektinės nuosavybės teisėmis ir siekiama tokio poveikio. Tačiau to neužtenka, kad jas būtų galima priskirti 113 straipsnio taikymo sričiai. Intelektinės nuosavybės teisės konkrečiai neskirtos tarptautinei prekybai: jos vidaus prekybai įtakos turi ne mažiau nei tarptautinei prekybai, o gal net daugiau. <...> 59. Čia reikia pabrėžti, kad vidaus teisės aktų dėl intelektinės nuosavybės leidybos srityje Bendrija pagal 100 ir 100a straipsnius yra kompetentinga suderinti nacionalinės teisės aktus ir, kurdama naujas teises vietoj nacionalinės teisės aktuose numatytų teisių, gali remtis 235 straipsniu, kaip ji padarė priimdama Tarybos reglamentą dėl Bendrijos prekių ženklo (1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (1994 m. sausio 14 d. OL L 11, p. 1). Šioms nuostatoms taikomos balsavimo taisyklės (vieningas balsavimas pagal 100 ir 235 straipsnius) arba darbo reglamentas (konsultacijos su Parlamentu pagal 100, 235 straipsnius ir bendro sprendimo procedūra pagal 100a straipsnį) skiriasi nuo taisyklių, taikomų pagal 113 straipsnį. 60. Jei būtų pripažinta, kad Bendrija turi išimtinę kompetenciją sudaryti sutartis su trečiosiomis šalimis siekiant derinti intelektinės nuosavybės apsaugą ir kartu užsiimti derinimu Bendrijos lygiu, Bendrijos institucijos galėtų išvengti suvaržymų dėl proceso ir balsavimo būdo, joms nustatyto Bendrijoje. 61. Šios išvados negalima pakeisti remiantis institucijų praktika imantis savarankiškų priemonių ar sudarant išorės sutartis pagal 113 straipsnį.


65. <...> Kadangi Teisingumo Teismas nusprendė, kad bendrųjų lengvatų nustatymas yra prekybos politikos priemonė441, jų sustabdymas taip pat yra prekybos politikos priemonė. Iš to tikrai negalima spręsti, kad pagal 113 straipsnį Bendrija turi išimtinę kompetenciją sudaryti su trečiosiomis šalimis sutartį, kuria siekiama suderinti intelektinės nuosavybės apsaugą tarptautiniu lygiu. <...> 68. Tai, kad Bendrija ir jos institucijos turi teisę į išorės sutartis, paremtas 113 straipsniu, įtraukti papildomų nuostatų, kurios nustato tik konsultavimosi tvarką arba taisykles, raginančias kitą sutarties šalį pagerinti intelektinės nuosavybės apsaugos lygį, nereiškia, kad Bendrija yra kompetentinga viena sudaryti tokio pobūdžio ir apimties tarptautinę sutartį kaip TRIPS. <...> 71. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus paaiškinimus, darytina išvada, kad, išskyrus TRIPS nuostatas dėl draudimo išleisti į laisvą apyvartą suklastotas prekes, TRIPS nepatenka į bendros prekybos politikos sritį. 1994 m. lapkričio 15 d. nuomonė 1/94 (Rink., 1994, p. I-05267) 18.1.2.5. 18.1.3. Tarptautiniai susitarimai dėl prekybos politikos ir bendri veiksmai tarptautinėse organizacijose Turinys Tarptautiniai susitarimai dėl prekybos politikos ir bendri veiksmai tarptautinėse organizacijose – Bendros prekybos politikos apibrėžimas - Bendrijos išimtinė kompetencija – Valstybių narių dalyvavimas susitarimo sudaryme – Susitarimo finansinės nuostatos <...> 43. <...> Atsižvelgiant į tai, kad [prekių susitarimai] apima vis daugiau ekonomiškai ypač svarbių produktų, nuosekli prekybos politika nebegalėtų būti įgyvendinama, jei Bendrija negalėtų pasinaudoti savo galiomis sudaryti taip pat ir susitarimus, kurie kartu su tradiciniais prekybos susitarimais tampa viena iš pagrindinių tarptautinės prekybos reguliavimo formų. 44. <...> prekybos politikos tikslų nebebūtų galima pasiekti, jei Bendrija neturėtų galimybių plėtoti priemonių, skirtų prisidėti prie tarptautinės prekybos vystymosi. Todėl Europos ekonominės bendrijos sutarties 113 straipsnis [dabar – SESV 207 straipsnis] negali būti aiškinamas taip, kad toks aiškinimas įgyvendinant bendrą prekybos politiką leistų naudotis tik priemonėmis, kuriomis siekiama daryti įtaką tik tradiciniams išorės prekybos aspektams, atmetant labiau išvystytus mechanizmus <...>. [Taip siaurai aiškinama] „prekybos politika“ laikui bėgant taptų nebegaliojančia. Nors Sutarties rengimo metu prekybos liberalizavimas buvo dominuojanti idėja, Sutartis nesudaro kliūčių Bendrijos prekybos politikos, kuria siekiama ne tik liberalizuoti prekybą, bet ir sukurti pasaulio prekybos kai kuriomis prekėmis reguliuojančias priemones, vystymuisi. 45. EEB sutarties 113 straipsnis [šiuo metu – SESV 207 straipsnis] suteikia Bendrijai įgaliojimus vykdyti „vienodais principais“ grindžiamą prekybos „politiką“ tokiu būdu nurodydamas, kad užsienio prekyba turi būti vykdoma remiantis plačiu požiūriu, o ne vien administruojant tikslias muitų ir kiekybinių apribojimų sistemas. Ta pati išvada gali būti padaryta atsižvelgiant į 113 straipsnyje [šiuo metu – SESV 207 straipsnis] vardijamus prekybos politikos objektus (muitų tarifų normų keitimas, muitų tarifų ir prekybos susitarimų sudarymas, liberalizavimo priemonių suvienodinimas, eksporto politika ir prekybos apsaugos priemonės), kurie sudaro nebaigtinį priemonių sąrašą ir kurie neturi būti suprantami kaip Bendrijos kontekste užkertantys kelią kitiems išorės politiką reglamentuojantiems procesams. Siauras bendros prekybos politikos aiškinimas galėtų trukdyti prekybai Bendrijos viduje dėl kai kuriuose ekonominių santykių sektoriuose egzistuojančių skirtingų santykių su trečiosiomis šalimis. <...> 50. Santykis tarp Sutarties Prekybos politikos skyriaus 113 ir 116 straipsnių [dabar – SESV 207 straipsnis, o EEB 116 straipsnis Lisabonos sutartimi panaikintas] turi būti vertinamas atsižvelgiant į minėtas aplinkybes. Nors jais siekiama tų pačių tikslų tiek, kiek jų tikslas yra bendros 441

1987 m. kovo 26 d. Sprendimas dėl bendrųjų lengvatinių tarifų Komisija prieš Tarybą, 45/86, Rink, p. 1493, 21 p.


politikos tarptautiniuose ekonominiuose santykiuose vykdymas, veiksmų pagal šiuos straipsnius imamasi skirtingomis aplinkybėmis ir todėl jie įkūnija skirtingas idėjas. Pagal 113 straipsnį [dabar – SESV 207 straipsnis] Bendrija nepriklausomai nustato bendrą prekybos politiką, atstovaujama vien savo institucijų <...>. Tuo tarpu 116 straipsnis [dabar panaikintas] skirtas bendriems valstybių narių veiksmams tarptautinėse organizacijose, kuriose Bendrija nedalyvauja <...>. 51. <...> Nuomonėje [1/75 (Rink., 1975, p. 1355)] Teisingumo Teismas pabrėžė, kad taikant Sutartį svarbu, ar tarptautinėje organizacijoje vykdomomis derybomis yra siekiama sudaryti privalomą susitarimą, kurio dalyviai yra tarptautinės teisės subjektai. Tokiu atveju taikomos Sutarties nuostatos, skirtos deryboms dėl susitarimų sudarymo ir jų sudarymui, kitaip tariant, turi būti taikomi 113, 114 ir 228 straipsniai [dabar SESV 207 ir 218 straipsniai, EEB 114 straipsnis panaikintas], o ne 116 straipsnis. <...> 56. Teisingumo Teismo nuomone, tai, kad susitarimas apima ir tokias sritis, kaip technologinė pagalba, tyrimų programos, darbo sąlygos ar konsultacijos mokesčių politikoje, kurios gali turėti įtakos natūralaus kaučiuko kainai, negali pakeisti susitarimo esmės, kuri turi būti vertinama atsižvelgiant į svarbiausią susitarimo tikslą, o ne individualias nuostatas, kurios iš esmės yra papildomo ir pagalbinio pobūdžio. <...> <...> 59. [Nagrinėjant priemonių pagal susitarimą finansavimo klausimą, tuo atveju, jei jos būtų finansuojamos išimtinai Bendrijos biudžeto lėšomis] Bendrijos išimtinės kompetencijos sudaryti susitarimą klausimas nekyla. <...> 60. [Jei priemonės pagal susitarimą būtų finansuojamos valstybių narių biudžetų lėšomis], negali būti paneigta, kad priemonių <...> finansavimas sudaro esminį rinkos reguliavimo schemos bruožą <...>. <...> todėl numačius, kad priemonės bus finansuojamos valstybių narių lėšomis, valstybės narės turi dalyvauti susitarimo sudaryme ar bent jau duoti sutikimą dėl numatomų finansavimo priemonių, taigi susitarimas turi būti sudaromas bendrai Bendrijos ir jos valstybių narių. Tokiu atveju Bendrijos išimtinė kompetencija negalima. 1979 m. spalio 4 d. nuomonė 1/78 (Rink., 1979, p. 2871) Tarptautiniai susitarimai dėl prekybos politikos ir bendri veiksmai tarptautinėse organizacijose – Kompetencijų pasidalijimas - Pareiga bendradarbiauti – Tarptautinės organizacijos einamosios veiklos biudžetas <...> 20. <...> vidaus teisės sistemos nuostatos, net jeigu jos yra konstitucinės, negali paveikti sutartyje numatyto tarptautinių kompetencijos padalijimo tarp valstybių narių ir Bendrijos. 21. <...> Kadangi PPO yra tarptautinė organizacija, kuri turės tik einamosios veiklos biudžetą, o ne finansinės politikos priemonę, to, kad valstybės narės prisiims dalį PPO išlaidų, jokiu būdu savaime neužtenka valstybių narių dalyvavimui sudarant sutartį pagrįsti. 24. EEB sutarties 232 straipsnio 2 dalyje [panaikintas Lisabonos sutartimi] nurodyta, kad šios Sutarties nuostatos „nepažeidžia Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties nuostatų“. Kadangi Euratomo sutartyje nėra jokių nuostatų dėl išorės prekybos, niekas netrukdo, kad sutartys, sudarytos remiantis EEB sutarties 113 straipsniu [dabar SESV 207 straipsnis], būtų taikomos ir tarptautinei prekybai Euratomo sutartyje reglamentuojamais produktais. <...> 29. <...> Šios sutarties [Sutarties dėl žemės ūkio, kuri yra pridėta prie PPO sutarties] tikslas – pasauliniu lygiu „sukurti teisingą ir į rinką orientuotą prekybos žemės ūkio produkcija sistemą“ (žr. Sutarties dėl žemės ūkio preambulę). Tai, kad dėl į šią sutartį įtrauktų įsipareigojimų reikalaujama, kad vidaus priemonės būtų nustatytos remiantis [Europos ekonominės bendrijos] Sutarties 43 straipsniu [dabar SESV 43 straipsnis], nereiškia, kad patys tarptautiniai įsipareigojimai negali būti priimti remiantis tik 113 straipsniu. <...> 31. <...> Kaip nurodyta <...> preambulėje, Sutartimi dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo siekiama „sukurti daugiašalę taisyklių bei elgsenos sistemą, kuria vadovaujantis būtų


rengiamos, priimamos bei įgyvendinamos sanitarinės ir fitosanitarinės priemonės, kad būtų kuo labiau sumažintas jų neigiamas poveikis prekybai“. Tokia sutartis gali remtis vien 113 straipsniu. <...> 33. <...> Sutartis dėl techninių prekybos barjerų yra bendros prekybos politikos dalis, nes jos nuostatomis paprasčiausia siekiama užtikrinti, kad techniniai reglamentai ir standartai bei techninių reglamentų ir standartų atitikties įvertinimo procedūros nesudarytų nereikalingų kliūčių tarptautinei prekybai (žr. sutarties preambulę ir 2.2 bei 5.1.2 straipsnius). 34. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus paaiškinimus, darytina išvada, kad pagal EEB sutarties 113 straipsnį tik Bendrija yra kompetentinga sudaryti daugiašales sutartis dėl prekių prekybos. <...> 41. <...> iš [Europos ekonominės bendrijos] Sutartyje numatytos bendros prekybos politikos plataus pobūdžio galima spręsti, kad prekybos paslaugomis iš esmės negalima automatiškai neįtraukti į 113 straipsnio taikymo sritį, kaip to pageidauja kai kurios pastabas pateikusios vyriausybės. 42. Norint patikslinti šią išvadą, vis dėlto reikia atsižvelgti į prekybos paslaugomis sąvoką, pateiktą GATS, ir nustatyti, ar Sutarties sistemos visuma nesiekiama, kad tam tikrais atvejais paslaugos nebūtų įtrauktos į 113 straipsnį. 43. Pagal GATS I straipsnio 2 dalį prekyba paslaugomis apima keturis paslaugų teikimo būdus: 1) teikimą į užsienį, kuriam nereikia, kad asmenys judėtų; 2) vartojimą užsienyje, kai paslaugos gavėjas turi persikelti į PPO valstybės narės teritoriją, kur yra įsikūręs paslaugos teikėjas; 3) komercinį įsisteigimą, t. y. dukterinės bendrovės ar padalinio įsteigimą PPO valstybės narės teritorijoje, kur turi būti teikiama paslauga; 4) PPO valstybės narės fizinių asmenų įsisteigimą, dėl kurio vienos valstybės narės paslaugų teikėjas gali teikti paslaugas kitos valstybės narės teritorijoje. 44. Kai paslauga teikiama į užsienį, vienoje šalyje įsikūręs paslaugos teikėjas teikia paslaugą kitoje šalyse esančiam vartotojui. Šiuo atveju nei teikėjas persikelia į gavėjo šalį, nei gavėjas persikelia į teikėjo šalį. Taigi ši situacija analogiška prekių prekybai, kuri, be jokios abejonės, priskiriama Sutartyje numatytai bendrai prekybos politikai. Todėl nėra jokių ypatingų priežasčių, kurios neleistų tokio paslaugų teikimo įtraukti į bendros prekybos politikos sąvoką. 45. To negalima pasakyti apie kitus tris GATS numatytus paslaugų teikimo būdus: vartojimą užsienyje, komercinį įsisteigimą ir fizinių asmenų įsisteigimą. 46. Aptariant fizinių asmenų įsisteigimą, iš Sutarties 3 straipsnio, kuriame „bendra prekybos politika“ (b punktas) yra atskirta nuo „priemonių, susijusių su asmenų atvykimu ir judėjimu“ (d punktas), galima daryti išvadą, kad taisyklės, reglamentuojančios situaciją, kai trečiųjų šalių piliečiai kerta valstybių narių išorės sienas, negali būti priskiriamos bendrai prekybos politikai. Apskritai tai, kad Sutartyje yra skyrių, skirtų laisvam fizinių ir juridinių asmenų judėjimui, rodo, kad šie dalykai nepriklauso bendrai prekybos politikai. 47. Todėl galima daryti išvadą, kad GATS nurodyti paslaugų teikimo būdai „vartojimas užsienyje“, „komercinis įsisteigimas“ ir „fizinių asmenų įsisteigimas“ nepriklauso bendrai prekybos politikai. 48. Kalbant apie konkrečias transporto paslaugas pažymėtina, kad joms Sutartyje skirta speciali antraštinė dalis (IV antraštinė dalis), atskirta nuo VII antraštinės dalies, skirtos bendrai prekybos politikai. Būtent nagrinėdamas transporto politiką Teisingumo Teismas pirmą kartą nusprendė, kad Bendrijos kompetencija sudaryti tarptautines sutartis „kyla ne tik iš Sutartyje aiškiai išreikštų įgaliojimų, pavyzdžiui, 113 ir 114 straipsniuose nurodytų įgaliojimų dėl tarifų ir prekybos sutarčių ir 238 straipsnyje nurodytų įgaliojimų dėl asociacijos sutarčių, bet taip pat gali kilti ir iš kitų Sutarties nuostatų bei jų pagrindu Bendrijos institucijų priimtų aktų“442. Šis sprendimas pagrįstas nuomone, kad tarptautinės sutartys transporto srityje neparemtos 113 straipsniu. <...> 53. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus paaiškinimus, darytina išvada, kad tik paslaugų teikimas į užsienį patenka į Sutarties 113 straipsnio taikymo sritį, o tarptautinės paslaugų srities sutartys į ją nepatenka. <...> 55. <...> TRIPS III dalies 4 skyriuje, kuriame numatyti intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo būdai, yra specialių nuostatų dėl pasienyje taikytinų priemonių. Kaip pažymėjo Jungtinės 442

1971 m. kovo 31 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, 22/70, vadinamas AETR, Rink., 1971, p. 263, 16 p.


Karalystės vyriausybė, šis skyrius turi savo atitikmenį 1986 m. gruodžio 1 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3842/86, nustatančio priemones, skirtas uždrausti suklastotas prekes išleisti į laisvą apyvartą (OL L 357, p. 1), nuostatose. Šis reglamentas, nustatydamas draudimą išleisti į laisvą apyvartą suklastotas prekes, teisingai paremtas Sutarties 113 straipsniu: jis susijęs su priemonėmis, kurių muitinės institucijos turi imtis prie Bendrijos išorės sienų. Kadangi tokio pobūdžio priemonių Bendrijos institucijos gali imtis savarankiškai, remdamosi EEB sutarties 113 straipsniu, tik Bendrija gali sudaryti tarptautines šioje srities sutartis. <...> 57. <...> yra ryšys tarp intelektinės nuosavybės ir prekių prekybos. Intelektinės nuosavybės teisės leidžia jų turėtojams sutrukdyti kitiems imtis tam tikrų veiksmų. Galimybė uždrausti naudoti prekės ženklą, gaminti produktą, kopijuoti modelį, atkurti knygą, diską ar vaizdajuostę neišvengiamai paveiks prekybą. Be to, intelektinės nuosavybės teisėmis ir siekiama tokio poveikio. Tačiau to neužtenka, kad jas būtų galima priskirti 113 straipsnio [šiuo metu SESV 207 straipsnis] taikymo sričiai. Intelektinės nuosavybės teisės konkrečiai neskirtos tarptautinei prekybai: jos vidaus prekybai įtakos turi ne mažiau nei tarptautinei prekybai, o gal net daugiau. <...> 60. Jei būtų pripažinta, kad Bendrija turi išimtinę kompetenciją sudaryti sutartis su trečiosiomis šalimis siekiant derinti intelektinės nuosavybės apsaugą ir kartu užsiimti derinimu Bendrijos lygiu, Bendrijos institucijos galėtų išvengti suvaržymų dėl proceso ir balsavimo būdo, joms nustatyto Bendrijoje. <...> 68. Tai, kad Bendrija ir jos institucijos turi teisę į išorės sutartis, paremtas 113 straipsniu, įtraukti papildomų nuostatų, kurios nustato tik konsultavimosi tvarką arba taisykles, raginančias kitą sutarties šalį pagerinti intelektinės nuosavybės apsaugos lygį, nereiškia, kad Bendrija yra kompetentinga viena sudaryti tokio pobūdžio ir apimties tarptautinę sutartį kaip TRIPS. <...> 71. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus paaiškinimus, darytina išvada, kad, išskyrus TRIPS nuostatas dėl draudimo išleisti į laisvą apyvartą suklastotas prekes, TRIPS nepatenka į bendros prekybos politikos sritį. <...> 79. <...> nė viena Sutarties nuostata nedraudžia institucijoms jų priimamose bendrose taisyklėse nustatyti, kaip turi būti derinami santykių su trečiosiomis šalimis veiksmai, ar nurodyti, kaip valstybės narės turėtų elgtis išorės santykių atžvilgiu. <...> <...> 95. Kai Bendrija į savo vidaus teisės aktus įtraukia nuostatas, susijusias su trečiųjų šalių nacionaliniams subjektams taikytinomis taisyklėmis, arba aiškiai įgaliojo savo institucijas derėtis su trečiosiomis šalimis, ji įgyja išimtinę išorės kompetenciją šiais aktais reglamentuojamose srityse. 96. Tas pats taikytina, net jei nėra aiškių nuostatų, įgaliojančių jos institucijas derėtis su trečiosiomis šalimis, tose srityse, kur Bendrija visiškai suderino galimybės užsiimti savarankiška veikla taisykles, nes taip priimtos bendros taisyklės gali būti paveiktos, kaip nurodyta minėtame sprendime AETR, jei valstybės narės išsaugotų laisvę derėtis su trečiosiomis šalimis. <...> 107. <...> sunkumai, kurių gali atsirasti PPO sutartį ir jos priedus įgyvendinant būtino bendradarbiavimo siekiant užtikrinti veiksmų vienybę srityje, jei Bendrija ir valstybės narės dalyvautų kartu, negali paveikti atsakymo į klausimą dėl kompetencijos, nes tai yra ankstesnis klausimas. <...> kompetencijos padalijimo klausimo sprendimas negali priklausyti nuo sunkumų, kurių galėtų iškilti vykdant sutartis. 108. Tais atvejais, kai aišku, kad sutarties ar konvencijos sritis iš dalies priklauso Bendrijos kompetencijai ir iš dalies – valstybių narių kompetencijai, svarbu užtikrinti glaudų valstybių narių ir Bendrijos institucijų bendradarbiavimą tiek per derybas ir sudarant sutartį, tiek vykdant įsipareigojimus. Ši pareiga bendradarbiauti kyla iš reikalavimo vieningai atstovauti Bendrijai tarptautiniu lygiu443 (1978 m. lapkričio 14 d. Nuomonės 1/78, Rink. p. 2151, 34–36 punktai ir minėtos Nuomonės 2/91 [(Rink., 1993, p. I-1061)] 36 punktas). 109. Ši pareiga bendradarbiauti yra dar svarbesnė tuomet, kai sudaromos tokios sutartys kaip PPO sutarties priedai, kurios yra neatsiejamai susijusios, ir atsižvelgiant į Susitarime dėl ginčų sprendimo 1978 m. lapkričio 14 d. Nuomonė 1/78, Rink., 1978, p. 2151, 34–36 p.; 1993 m. kovo 19 d. Nuomonė 2/91, Rink., 1993, p. I-1061, 36 p. 443


numatytas kryžminio atsako priemones. Nesant glaudaus bendradarbiavimo, jei valstybė narė, savo kompetencijos srityje tinkamai įgaliota imtis atsakomųjų priemonių, manytų, kad jų ėmusis tose srityse, kurias apima GATS arba TRIPS, jos būtų neveiksmingos, pagal Bendrijos teisę ji neturėtų galios imtis atsakomųjų priemonių prekių prekybos srityje, nes, vadovaujantis Sutarties 113 straipsniu [šiuo metu SESV 207 straipsnis], ši sritis iš esmės priklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai. Ir, atvirkščiai, jei Bendrija įgytų teisę imtis atsakomųjų priemonių prekių srityje, tačiau manytų negalinti jos įgyvendinti nesant glaudaus bendradarbiavimo, ji atsidurtų tokioje padėtyje, kai būtų teisiškai neįmanoma imtis šių priemonių GATS arba TRIPS srityse, kurios priklauso valstybių narių kompetencijai. 1994 m. lapkričio 15 d. nuomonė 1/94, (Rink., 1994, p. I-5267) Tarptautiniai susitarimai dėl prekybos politikos ir bendri veiksmai tarptautinėse organizacijose – kompetencijų pasidalijimas <...> 114. <...> šiuo atveju nagrinėjamais susitarimais iš dalies pakeičiamas GATS, tiksliau tariant, jo priedas su PPO narių konkrečių įsipareigojimų sąrašais. GATS yra mišrusis susitarimas, sudarytas ir Bendrijos, ir jos valstybių narių. Vieninteliame Bendrijos ir jos valstybių narių sąraše įsipareigojimų, kuriuos nagrinėjamais susitarimais siekiama iš dalies pakeisti, išvardyti, kaip ir kitų PPO narių sąrašuose, visi konkretūs įsipareigojimai, padedantys įtvirtinti daugiašalę pusiausvyrą tarp įvairių PPO narių įsipareigojimų. 115. Tokiomis aplinkybėmis reikia iš karto pabrėžti, kad Bendrijos ir jos valstybių narių įsipareigojimų sąrašas negali būti pakeistas vienašališkais valstybių narių veiksmais, nesvarbu, ar jos veiktų individualiai, ar bendrai. Bendrijos dalyvavimas tokiu atveju yra neišvengiamas. 116. Kita vertus, tos pačios aplinkybės nebūtinai reiškia, kad tas pat pasakytina apie valstybių narių dalyvavimą nagrinėjamuose susitarimuose. Tai, ar būtina šioms valstybėms dalyvauti, šiuo atveju priklauso visų pirma nuo to, ar dėl Nicos sutartimi padarytų EB 133 straipsnio [šiuo metu SESV 207 straipsnis] pakeitimų Bendrijos išorės kompetencija nepakito taip, kad pateisintų Bendrijos vienos pačios šių susitarimų sudarymą, t. y. klausimas, kuris bus nagrinėjamas šioje nuomonėje. <...> 119. <...> iš EB 133 straipsnio 5 dalies pirmosios pastraipos [nuostata pakeista Lisabonos sutartimi ir EB 133 straipsnio 5 dalis iš esmės pakeista SESV 207 straipsniu], t. y. Nicos sutartimi įvestos nuostatos, išplaukia, jog šiuo metu Bendrija taip pat turi kompetenciją pagal šią bendros prekybos politiką sudaryti tarptautinius susitarimus dėl prekybos 2 ir 4 būdu teikiamomis paslaugomis. Tokie paslaugų teikimo būdai, kurie GATS vadinami atitinkamai „vartojimu užsienyje“, „komerciniu įsisteigimu“ ir „fizinių asmenų įsisteigimu“ ir kurie anksčiau nepriklausė bendrai prekybos politikai (žr. minėtos Nuomonės 1/94 [(Rink., 1994, p. I-5267)] 47 punktą), jai dabar priklauso EB 133 straipsnio 5 ir 6 dalyse apibrėžtomis sąlygomis. <...> 124. <...> Bendrija turi kompetenciją sudaryti nagrinėjamus susitarimus iš dalies pagal EB 133 straipsnio 1 dalį [dabar SESV 207 straipsnio 1 dalis] ir iš dalies pagal EB 133 straipsnio 5 dalį, o Bendrijos aktas dėl šių susitarimų sudarymo turi būti grindžiamas pirmiausia šiomis dviem nuostatomis. <...> 128. <...> [tai], kad nagrinėjamų susitarimų I priedo nuostatomis įsipareigojimai yra atšaukiami arba pakeičiami ir todėl reiškia mažesnį valstybių narių paslaugų rinkų atvėrimą paslaugų teikėjams iš trečiųjų valstybių, vadinasi, sumažina šių valstybių narių išorės įsipareigojimus, juo labiau negali turėti poveikio apibrėžiant taisykles, nustatančias kompetenciją atlikti tokius atšaukimus arba pakeitimus. 129. Išorės kompetencija, leidžianti prisiimti įsipareigojimus dėl sąlygų, kuriomis trečiųjų valstybių paslaugų teikėjai gali patekti į paslaugų teikimo rinką Bendrijoje, neišvengiamai apima kompetenciją atšaukti tokius įsipareigojimus arba juos sumažinti. <...> 134. Taigi iš pačios šių nuostatų formuluotės išplaukia, kad, kitaip nei susitarimai dėl prekybos paslaugomis, kurios nesusijusios su EB 133 straipsnio 6 dalies antrojoje pastraipoje [dabar iš esmės


SESV 207 straipsnio 4 dalis] nurodytomis paslaugomis, susitarimų, susijusių su joje nurodytomis paslaugomis, Bendrija negali sudaryti veikdama pati viena, ir būtina, kad juos sudarant kartu dalyvautų Bendrija ir valstybės narės. 135. <...> EB 133 straipsnio 6 dalies antroji pastraipa atspindi siekį užkirsti kelią reglamentuoti prekybą tokiomis paslaugomis tarptautiniais susitarimais, kuriuos sudarytų viena Bendrija, pasinaudojusi prekybos srityje turima išorės kompetencija. Visiškai neužkertant galimybės Bendrijai turėti tokią kompetenciją, EB 133 straipsnio 6 dalies antrąja pastraipa savo ruožtu reikalaujama, kad šią kompetenciją, kuria Bendrija nagrinėjamu atveju dalijasi su valstybėmis narėmis, šios valstybės ir Bendrija įgyvendintų kartu. 136. <...> numatant bendrą Bendrijos ir jos valstybių narių veikimą pagal jų turimą pasidalijamąją kompetenciją, EB 133 straipsnio 6 dalies antrąja pastraipa [šiuo metu iš esmės SESV 207 straipsnio 4 dalis] sudaromos sąlygos tuo pačiu metu siekti ir Bendrijos intereso vykdyti pasaulinę, darnią bei veiksmingą išorės prekybos politiką, ir atsižvelgti į konkrečius valstybių narių interesus, kuriuos jos galėtų norėti ginti šioje nuostatoje nurodytose jautriose srityse. <...> <...> 140. <...> aiškinimas, [kad 133 straipsnio 6 dalies nuostata apima tik išimtinai arba daugiausia su prekyba joje nurodytų sričių paslaugomis susijusius susitarimus] iš EB 133 straipsnio 6 dalies antrosios pastraipos taikymo srities visų pirma pašalintų vadinamuosius horizontalius susitarimus prekybos visų rūšių paslaugomis srityje. Be to, dėl tokio aiškinimo visiškai tapatų dalyką reglamentuojančios tarptautinio susitarimo nuostatos, skirtos EB 133 straipsnio 6 dalies antrosios pastraipoje nurodytoms jautrių paslaugų sritims, būtų priskiriamos šioje nuostatoje nurodytai pasidalijamajai Bendrijos ir jos valstybių narių kompetencijai arba ne, atsižvelgiant į vienintelę aplinkybę – ar susitariančiosios šalys nusprendė reglamentuoti prekybą tik šiomis jautriomis paslaugomis, ar ne tik jomis, bet ir kokios nors kitos rūšies kitomis paslaugomis arba apskritai visomis paslaugomis. <...> 156. Siekiant išsiaiškinti EB 133 straipsnio 6 dalies trečiosios pastraipos apimtį, visų pirma reikia priminti, kad EB 133 straipsnio 5 dalies pirmojoje pastraipoje, kuria, kaip minėta, Bendrijai suteikiama išorės kompetencija bendros prekybos politikos 2–4 būdais teikiamų paslaugų srityje, aiškiai nurodyta, jog ši kompetencija taikoma „nepažeidžiant 6 dalies“. 157. Antra, reikia pastebėti, jog tai yra išskirtinis atvejis, kai Bendrijai išorės kompetenciją ypač siauroje srityje suteikiančia Sutarties nuostata sprendžiama potenciali Bendrijos teisės pagrindų kolizija – kaip tai daroma EB 133 straipsnio 6 dalies trečiąja pastraipa [dabar SESV 207 straipsnio 5 dalis], – konkrečiai nurodant, kad sudarant kai kurių rūšių tarptautinius susitarimus, kurie a priori gali būti grindžiami vienu ar kitu pagrindu, pirmenybė teiktina kitai Sutarties nuostatai. 158. Trečia, nekyla abejonių, jog „tarptautinių susitarimų transporto srityje“ formuluotė apima, be kita ko, su transporto paslaugomis susijusią prekybos sritį. Nebūtų prasminga bendros prekybos politikai skirtoje nuostatoje papildomai patikslinti, kad transporto srities susitarimai, nesusiję su prekyba transporto paslaugomis, priklauso transporto politikai, o ne šiai prekybos politikai. 159. Ketvirta, patikslinimas, pagal kurį derybos ir susitarimai transporto srityje „toliau“ reglamentuojami transporto politikai skirtomis Sutarties nuostatomis, išreiškia norą išlaikyti šioje srityje tam tikrą status quo ante. <...> 162. Iš išdėstytų aplinkybių išplaukia, kad prieš įsigaliojant Nicos sutarčiai prekyba transporto srities paslaugomis buvo visiškai pašalinta iš bendros prekybos politikos. <...> <...> 164. Iš visų išdėstytų argumentų darytina priešinga išvada, kad, kalbant apie tarptautinę prekybą transporto paslaugomis, EB 133 straipsnio 6 dalies trečia pastraipa siekiama išlaikyti principinį vidaus kompetencijos, kuri įgyvendinama vienašališkai priimant Bendrijos normas, ir išorės kompetencijos, kuri vykdoma sudarant tarptautinius susitarimus, paralelizmą, o abiejų rūšių kompetencija, kaip ir anksčiau, lieka įtvirtinta Sutarties antraštinėje dalyje, skirtoje būtent bendrai transporto politikai. 2009 m. gruodžio 15 d. nuomonė 1/08 (Rink., 2009, p. I-11129) 18.1.3.

Turinys


18.1.4. Nacionalinės apsaugos priemonės

Turinys

Nacionalinės apsaugos priemonės – Išimtis iš kiekybinių apribojimų draudimo - Siauras išimčių aiškinimas <...> 14. [EEB sutarties 115 straipsnio (panaikintas Lisabonos sutartimi) 1 dalies antrame sakinyje numatytas] leidimas iš esmės yra EEB sutarties 9 straipsnio [dabar SESV 28 straipsnis], taikomo kartu su 30 straipsniu [dabar SESV 34 straipsnis], išimtis, kadangi kiekybinių importo apribojimų ir visų lygiaverčio poveikio priemonių uždraudimas taikomas ne tik valstybėse narėse pagamintoms prekėms, bet ir prekėms, kurios, nors ir pagamintos trečiosiose šalyse, yra laisvoje apyvartoje valstybėse narėse. Kadangi tokie leidimai yra ne tik minėtų nuostatų, kurios yra esminės bendros rinkos veikimui, išimtis, bet ir kliūtis bendros prekybos politikos, numatytos 113 straipsnyje [dabar SESV 207 straipsnis], įgyvendinimui, 115 straipsnyje numatytos išimtys turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai. 1971 m. lapkričio 23 d. sprendimas Werner A. Bock v Commission of the European Communities (byla 62-70, Rink., 1971, p. 897) Nacionalinės apsaugos priemonės – Išimtis iš kiekybinių apribojimų draudimo – Komisijos pareiga vertinti valstybės narės pateiktus motyvus nacionalinėms apsaugos priemonėms <...> 6. Neįvertinusi valstybės narės pateiktų priežasčių, pateisinančių prekybos politikos priemones, kurias ji siekia taikyti, Komisija pažeidė EEB sutarties 115 straipsnyje [panaikintas Lisabonos sutartimi] jai įtvirtintą pareigą, pagal kurią ji turi įvertinti, ar priemonių buvo imtasi pagal Sutartį ir ar apsaugos priemonės yra būtinos minėtos nuostatos prasme. Išplėsdama leidimą gautoms paraiškoms, neįvertinus paraiškoje nurodyto [prekių, kurioms taikytinas apribojimas,] kiekio ar šio kiekio nereikšmingumo, Komisija viršijo savo įgaliojimus. 1976 m. balandžio 8 d. sprendimas Kaufhof AG v Commission of the European Communities (byla 29-75, Rink., 1976, p. 431) Nacionalinės apsaugos priemonės – pareiga notifikuoti apsaugos priemones – sąlyga apsaugos priemonėms taikyti <...> 15. Nors pareiga notifikuoti apsaugos priemones pagal EEB Sutarties 115 straipsnio [panaikintas Lisabonos sutartimi] antrą pastraipą yra absoliuti, tačiau ji nėra išankstinė sąlyga, būtina apsaugos priemonėms įsigalioti. 1978 m. spalio 3 d. sprendimas Amministrazione delle Finanze dello Stato v the Rasham undertaking (byla 27/78, Rink., 1978, p. 1761) Nacionalinės apsaugos priemonės – importo leidimo taikymo sąlygos <...> 11. Tik pagal Sutarties 115 straipsnį [panaikintas Lisabonos sutartimi] Europos Komisijai suteiktas leidimas leisti valstybei narei taikyti nacionalines apsaugos priemones trečiosiose šalyse pagamintoms prekėms, kurios vienoje iš valstybių narių yra laisvoje apyvartoje, išimties iš laisvo prekių judėjimo principo forma. 12. Valstybė narė negali taikyti reikalavimo gauti importo licenciją prekėms, pagamintoms trečiojoje šalyje, kurios kitoje valstybėje narėje yra laisvoje apyvartoje, išskyrus jei yra išpildytos visos 115 straipsnyje [panaikintas Lisabonos sutartimi] įtvirtintos materialinės ir procedūrinės sąlygos


1979 m. kovo 28 d. sprendimas Procureur de la République v Michelangelo Rivoira and others (byla 179/78, Rink., 1979, p. 1147) 18.1.4. 18.2. GATT ir PPO

Turinys

GATT – Bendriją įpareigojančios nuostatos – Tiesiogiai taikomos nuostatos – GATT įtaka Bendrijos teisės aktams <...> 18. <...> tiek, kiek pagal Europos ekonominės bendrijos sutartį Bendrija perima buvusią valstybių narių kompetenciją GATT taikymo srityje šio susitarimo nuostatos Bendrijai tampa privalomos. <...> 21. Iš susitarimo preambulės matyti, kad GATT yra grindžiamas derybomis, paremtomis abipusiai naudingomis sutartimis, ir pasižymi dideliu nuostatų, ypač susijusių su išimčių taikymu, priemonėmis, taikomomis kilus išskirtiniams sunkumams, bei ginčų tarp susitariančių šalių sprendimu, lankstumu. <...> 27. <...> Atsižvelgiant į minėtą kontekstą, GATT XI straipsnis Bendrijos piliečiams nesuteikia teisių, kuriomis jie tiesiogiai galėtų pasinaudoti teismuose. 28. Taigi GATT XI straipsniu nedaromas poveikis Komisijos reglamentų Nr. 459/70, 565/70 ir 686/70 galiojimui. 1972 m. gruodžio 12 d. sprendimas International Fruit Company NV and others v Produktschap voor Groenten en Fruit (sujungtos bylos 21/72 – 24/72, Rink., 1972, p. 1219) GATT – Bendriją įpareigojančios nuostatos – Apibrėžimas remiantis Bendrijos teisine sistema <...> 16. Įgyvendinant iš GATT kylančius įsipareigojimus Bendrija pakeitė valstybes nares, todėl šių įsipareigojimų privalomas poveikis turi būti apibrėžiamas remiantis atitinkamomis Bendrijos teisės nuostatomis, o ne anksčiau taikytomis <...> nacionalinių teisės sistemų nuostatomis. 1975 m. lapkričio 19 d. sprendimas Douaneagent der NV Nederlandse Spoorwegen v Inspecteur der invoerrechten en accijnzen (byla 38-75, Rink., 1975, p. 1439) GATT – Bendriją įpareigojančios nuostatos – Bendrijos pareiga užtikrinti GATT nuostatų laikymąsi trečiųjų šalių atžvilgiu <...> 28. Nors [GATT nuostatos] nėra tiesiogiai taikomos Bendrijos teisinėje sistemoje, remiantis 1972 m. gruodžio 12 d. sprendimu International Fruit Company, (sujungtos bylos 21/72 – 24/72, Rink., 1972, p. 1219), kuriame pateiktas aiškinimas vis dar galioja, ir asmenys negali jomis tiesiogiai remtis, <...> tai nepaneigia Bendrijos įsipareigojimo užtikrinti, kad GATT nuostatų būtų laikomasi santykiuose su trečiosiomis šalimis, kurios yra GATT susitariančios šalys. 1983 m. kovo 16 d. sprendimas Società Italiana per l'Oleodotto Transalpino (SIOT) v Ministero delle finanze, Ministero della marina mercantile, Circoscrizione doganale di Trieste and Ente autonomo del porto di Trieste (byla 266/81, Rink., 1983, p. 731) GATT – GATT nuostatų aiškinimas – Rėmimasis GATT nuostatomis ūkio subjektų ginče prieš Europos Komisiją <...> 19. Teisingumo Teismas ne kartą konstatavo, kad įvairios GATT nuostatos Bendrijos piliečiams nesuteikia teisių, kuriomis jie galėtų remtis nacionaliniuose teismuose 444 . Nepaisant to, iš šių 1972 m. gruodžio 12 d. Sprendimas International Fruit Company, sujungtos bylos 21/72 – 24/72, Rink., 1972, p. 1219; 1973 m. spalio 24 d. Sprendimas Schlueter, 9/73, Rink., 1973, p. 1135; 1983 m. kovo 16 d. Sprendimas Società Italiana 444


sprendimų negalima daryti išvados, kad piliečiai Teisingumo Teisme nagrinėjamame ginče, pradėtame pagal Reglamento Nr. 2641/84 3 straipsnį, negali remtis GATT nuostatomis, įrodinėdami, kad buvo vykdoma neteisėta komercinė veikla Reglamento Nr. 2641/84 prasme. 20. Taip pat derėtų pažymėti, kad Teisingumo Teismas minėtuose sprendimuose International Fruit Company ir SPI ir SAMI nurodė, kad GATT pasižymi dideliu nuostatų, ypač susijusių su išimčių taikymu, priemonėmis taikomomis kilus išskirtiniams sunkumams bei ginčų tarp susitariančių šalių sprendimu, lankstumu. Tačiau tai nedraudžia Teisingumo Teismui aiškinti ir taikyti GATT nuostatų <...>, siekiant nustatyti, ar konkreti komercinė veikla atitinka minėtas taisyklės. GATT nuostatos turi savarankišką reikšmę, kuri jas taikant konkrečiais atvejais, turi būti nustatyta aiškinimo būdu. 21. Tai, kad GATT XXIII straipsnyje numatyta speciali susitariančioms šalims taikoma ginčų sprendimo procedūra, nedraudžia Teisingumo Teismui šių nuostatų aiškinti. Kaip Teisingumo Teismas nurodė 1982 m. spalio 26 d. sprendime Kupferberg, (byla 104/81, Rink., 1982, p. 3641), <...> nors susitariančios šalys yra įsteigusios specialią institucinę sistemą, skirtą konsultavimuisi ir deryboms siekiant aiškinti susitarimo nuostatas, tai nereiškia, kad susitarimo nuostatos negali būti aiškinamos teisme. 22. Todėl Reglamentu Nr. 2641/84 ūkio subjektams, siekiantiems pripažinimo, kad tam tikra komercinė veikla buvo neteisėta, suteikiamos teisės remtis GATT nuostatoms <...> ir tie patys ūkio subjektai turi teisę prašyti Teisingumo Teismo įvertinti Komisijos sprendimo teisėtumą taikant tas nuostatas. <...> 29. <...> GATT III straipsnio tikslas yra užkirsti kelią bet kokiai importuojamų produktų diskriminacijai vietoje pagamintų produktų atžvilgiu, kuri gali pasireikšti vidaus mokesčiais ir taisyklėmis; šis straipsnis netaikomas tokioje situacijoje, <...> kai tam tikroms vietoje pagamintų prekių kategorijoms taikomi skirtingi eksporto mokesčiai. <...> 33. <...> į GATT XI straipsnio 1 dalies taikymo sritį nepatenka apribojimai, kylantys iš mokesčių ir kitų mokėjimų <...>. <...> 37. GATT XX straipsnio i punktas numato išimtis pagal GATT taikomiems draudimams; taigi turi egzistuoti draudimas, kurį numato kita nuostata, kuriai XX straipsniu numatoma išimtis. Taigi XX straipsnis neįtvirtinta savarankiškos bendrosios išimties. <...> 42. <...> GATT XXIII straipsnyje nėra įtvirtinta materialinė nuostata, kurios nepaisymas reikštų neteisėtą komercinę veiklą. XXIII straipsniu nustatoma procedūra, kuria susitariančioji šalis gali pasinaudoti GATT rėmuose, kai pagal GATT įgyjamos teisės yra pažeistos kitos susitariančios šalies veiksmais, net jei konkretūs veiksmai neprieštarauja GATT nuostatoms. 1989 m. birželio 22 d. sprendimas Fédération de l'industrie de l'huilerie de la CEE (Fediol) v Commission of the European Communities (byla 70/87, Rink., 1989, p. 1781) GATT – Rėmimasis GATT nuostatomis siekiant panaikinti Bendrijos teisės aktą – Tiesioginis taikymas <...> 109. Tos pačios GATT savybės, dėl kurių Teisingumo Teismas konstatavo, kad individas Bendrijoje negali remtis GATT nuostatomis ginče nacionaliniame teisme, siekdamas pripažinti Bendrijos teisės aktą neteisėtu, tai pat draudžia Teisingumo Teismui remtis GATT nuostatomis vertinant reglamento nuostatų teisėtumą valstybės narės pagal [EEB] Sutarties 173 straipsnį [dabar SESV 263 straipsnis] inicijuotame ginče. 110. Prieš tai minėtos specifinės GATT savybės atskleidžia, kad GATT nuostatos nėra besąlyginės ir pareiga jas pripažinti susitariančių šalių nacionalinėje teisėje tiesiogiai taikomomis tarptautinės teisės taisyklėmis negali būti kildinama iš GATT dvasios, bendrųjų nuostatų ar sąvokų. 111. Nesant tokios tiesiogiai iš GATT kildinamos pareigos Teisingumo Teismas gali vertinti Bendrijos teisės aktą GATT atžvilgiu tik jei Bendrija ketino įgyvendinti konkretų iš GATT kylantį per l'Oleodotto Transalpino (SIOT), 266/81, Rink., 1983, p. 731; ir 1983 m. kovo 16 d. Sprendimas sujungtose bylose SPI ir SAMI, 267/81 – 269/81, Rink., 1983, p. 801


įsipareigojimą ar jei Bendrijos teisės aktuose tiesiogiai daroma nuoroda į konkrečias GATT nuostatas445 . 1994 m. spalio 5 d. sprendimas Vokietijos Federacinė Respublika prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-280/93, Rink., 1994, p. I-4973) GATT – Vienodo požiūrio visų trečiųjų šalių atžvilgiu nebuvimas <...> 56. <...> Bendrijos teisėje nėra įtvirtinta bendro principo, kuriuo Bendrija būtų įpareigota santykiuose su trečiosiomis šalimis taikyti vienodą požiūrį visų trečiųjų šalių atžvilgiu. Todėl, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo sprendimo Faust v. Komisija, byloje 52/81, Rink., 1982, p. 3745, 25 punkte, jei skirtingas požiūris į trečiąsias šalis yra suderinamas su Bendrijos teise, skirtingas požiūris prekybininkų Bendrijoje atžvilgiu taip pat turi būti laikomas suderinamu su Bendrijos teise, kai šis skirtingas požiūris yra automatinė skirtingo požiūrio trečiųjų šalių, su kuriomis prekybininkai yra siejami komercinių ryšių, atžvilgiu pasekmė. 1998 m. kovo 10 d. sprendimas Vokietijos Federacinė Respublika prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-122/95, Rink., 1998, p. I-973) Pasaulio prekybos organizacija – TRIPS susitarimo nuostatų aiškinimas – Nacionalinių teisės aktų aiškinimas, atitinkančiu TRIPS susitarimo nuostatas būdu <...> 26. TRIPS susitarimo 50 straipsnio 1 dalimi reikalaujama, kad susitariančių šalių teisminės institucijos turėtų teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis būtų apsaugoti pagal tų šalių nacionalinę teisę įgyti prekių ženklų turėtojų interesai. Šiuo tikslu 50 straipsnyje yra įtvirtintos įvairios procedūrinės nuostatos<...>. 27. Pagal Reglamento Nr. 40/94446 99 straipsnį iš Bendrijos prekės ženklo kylančios teisės gali būti saugomos, taikant laikinąsias, įskaitant apsaugos, priemones. 28. Tiesa, kad [Reglamento Nr. 40/94] 99 straipsnyje nurodytos priemonės ir susijusios procedūrinės taisyklės, taikomos nacionaliniams prekių ženklams, yra numatytos valstybių narių nacionaliniuose teisės aktuose. Tačiau kadangi Bendrija yra TRIPS susitarimo susitariančioji šalis ir kadangi šis susitarimas taikomas Bendrijos prekių ženklams, Reglamento Nr. 40/94 99 straipsnyje nurodyti teismai, taikydami nacionalinius teisės aktus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, siekiant apsaugoti iš Bendrijos prekės ženklo kylančias teises, turi tai daryti kiek įmanoma labiau atsižvelgdami į TRIPS susitarimo 50 straipsnio formuluotę ir jo tikslus447. 1998 m. birželio 16 d. sprendimas Hermès International v FHT Marketing Choice BV (byla C-53/96, Rink., 1998, p. I-3603) Pasaulio prekybos organizacija – PPO susitarimai – PPO nuostatų pobūdis - Tiesioginis veikimas

1989 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Fédération de l'industrie de l'huilerie de la CEE (Fediol) prieš Europos Bendrijų Komisiją, 70/87, Rink., 1989, p. 01781; 1991 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nakajima All Precision Co. Ltd prieš Europos Bendrijų Tarybą, C-69/89, Rink.,1991, p. I-02069 446 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL 1994 m. specialusis leidimas, 17 skyrius, 1 tomas, p. 146 – 180) 447 1991 m. lapkričio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Giacomo Durighello prieš Istituto nazionale della previdenza sociale, C-186/90, Rink., 1991, p. I-05773, 9 p.; 1996 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C-61/94, Rink., 1996, p. I-3989, 52 p. 445


<...> 36. Nors tiesa, kad PPO susitarimai <...> ženkliai skiriasi nuo GATT 1947 nuostatų, ypač dėl nuostatų, reglamentuojančių apsaugos sistemą ir ginčų sprendimo mechanizmą, stiprinimo, [PPO susitarimų nustatyta] sistema nepaisant to suteikia didelę reikšmę susitariančių šalių deryboms 37. Nors pagal Susitarimo dėl ginčų sprendimo taisyklių ir tvarkos [(SGS)] 3 straipsnio 7 dalį pirmas ginčų sprendimo mechanizmo tikslas yra užtikrinti, kad būtų atšauktos aptariamos priemonės, jei nustatoma, kad jos neatitinka PPO taisyklių, tačiau ši nuostata numato, kad tuo atveju, kai praktiškai neįmanoma tuoj pat atšaukti tos priemonės, kaip laikinoji priemonė iki neatitinkančios priemonės atšaukimo gali būti suteikta kompensacija arba leidimas sustabdyti nuolaidų ar kitų įsipareigojimų taikymą. 38. Pagal SGS 22 straipsnio 1 dalį kompensacija bei nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymas yra laikinos priemonės, kurias galima taikyti tais atvejais, kai PPO ginčų sprendimo tarybos (GST) rekomendacijos ir sprendimai, numatyti SGS 2 straipsnio 1 dalyje, neįvykdomi per nustatytą pagrįstą laikotarpį, ir SGS 22 straipsnio 1 dali atskleidžia, kad pirmenybė teikiama visiškam rekomendacijos, kurios tikslas yra atitinkamos valstybės priimtą ginčijamą priemonę suderinti su apibrėžtaisiais PPO susitarimais, įvykdymui. 39. [SGS] 22 straipsnio 2 dalis numato, kad jei valstybė neįgyvendina minėtų rekomendacijų ir sprendimų per pagrįstą laiką, jei to reikalaujama ir vėliausiai per pagrįstą laiką ši susitariančioji šalis turi derėtis su šalimi, inicijavusia ginčų sprendimo procedūrą, siekiant rasti sprendimus dėl abipusiai priimtinos kompensacijos. 40. Tokiomis aplinkybėmis teisminių institucijų pareigos netaikyti PPO susitarimų neatitinkančių vidaus teisės normų nustatymas iš Susitariančiųjų Šalių įstatymų leidybos arba vykdomųjų institucijų atimtų šio Susitarimo 22 straipsniu suteiktą galimybę surasti bent jau laikiną derybomis pasiektą sprendimą. <...> 42. Aptariant PPO susitarimų taikymą Bendrijos teisės sistemoje, pažymėtina, kad <...> susitarimai, kuriais įsteigiama Pasaulio prekybos organizacija, įskaitant jų priedus, vis dar, kaip ir GATT, remiasi derybomis grindžiamais principais, siekiant sudaryti abipusiškas ir abipusiai naudingas sutartis, ir todėl skiriasi nuo kitų Bendrijos ir trečiųjų šalių susitarimų, kuriais nustatoma tam tikra įsipareigojimų asimetrija ar sukuriami integracijos į Bendriją santykiai <...>. 43. Be to, kai kurios susitariančios šalys, esančios vienomis svarbiausių Bendrijos partnerių, atsižvelgdamos į PPO susitarimų reguliavimo dalyką ir tikslus neįtraukia PPO susitarimų į normų sąrašą, kuriuo vadovaujasi jų teisminės institucijos, kontroliuodamos vidaus teisės normų teisėtumą. 44. Tiesa, kad tai, kad vienos iš susitariančių šalių teismai Bendrijos sudarytų susitarimų nuostatas vertina kaip tiesiogiai veikiančias, kai tuo tarpu kitos susitariančios šalies teismai tokio tiesioginio veikimo nepripažįsta, dar nereiškia kad susitarimas nebus įgyvendintas abipusiai. 45. Tačiau abipusiškumo trūkumas Bendrijos prekybininkų partnerių atžvilgiu, susijęs su PPO susitarimais, kurie grindžiami abipusiai naudingais susitarimais, <...> gali lemti nevienodą PPO taisyklių taikymą. 46. Bendrijos teismams suteikus teisę vertinti Bendrijos teisės aktų atliktį [PPO susitarimams] iš Bendrijos teisės aktų leidžiamųjų ir vykdomų institucijų būtų atimta veiklos laisvė, kuria naudojasi panašios Bendrijos prekybos partnerių institucijos. 47. Todėl atsižvelgiant į PPO susitarimų pobūdį ir struktūrą šie susitarimai nėra taisyklės, kuriomis remdamasis Teisingumo Teismas turi vertinti Bendrijos institucijų priimtų priemonių teisėtumą. <...> 49. Tik kai Bendrija ketina įvykdyti konkretų PPO atžvilgiu prisiimtą įsipareigojimą arba kai Bendrijos aktas aiškiai nukreipia į konkrečias PPO susitarimų nuostatas, Teisingumo Teismas gali vertinti Bendrijos priemonių teisėtumą, atsižvelgdamas į PPO taisykles448.

448 1989 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Fediol, 70/87, Rink., 1989, p. 1781, 19-22 p.; 1991 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nakajima All Precision Co. Ltd prieš Europos Bendrijų Tarybą, C-69/89, Rink.,1991, p. I-02069, 31 p.


1999 m. lapkričio 23 d. sprendimas Portugalijos Respublika prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-149/96, Rink., 1999, p. I-8395) Pasaulio prekybos organizacija - Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS) – Tiesioginis veikimas <...> 33. TRIPS, kuris yra išdėstytas PPO steigimo sutarties 1 C priede, sudarė Bendrija ir visos valstybės narės, įgyvendindamos pasidalijamąją kompetenciją 449 . Iš to išplaukia, jog Teisingumo Teismas, kai į jį kreipiamasi pagal EB sutarties nuostatas, ypač pagal EB 234 straipsnį [dabar SESV 267 straipsnis], turi kompetenciją apibrėžti Bendrijos taip prisiimtus įsipareigojimus ir šiuo tikslu aiškinti TRIPS sutarties nuostatas. <...> 35. Kai TRIPS 50 straipsnis gali būti taikomas tiek nacionalinės teisės, tiek ir Bendrijos teisės reglamentuojamoms situacijoms, kaip yra prekių ženklų srityje, Teisingumo Teismas yra kompetentingas aiškinti TRIPS nuostatas, siekiant išvengti ateityje galinčių kilti aiškinimo skirtumų450. <...> 44. <...> TRIPS nuostatos nesuteikia teisės individams tiesiogiai jomis remtis teismuose dėl Bendrijos teisės. <...> 47. TRIPS taikymo srityje ir kai atitinkamą sritį reglamentuoja Bendrijos teisės aktai, kaip yra prekių ženklų srityje, iš minėto Hermès sprendimo, ypač jo 28 punkto, išplaukia, kad valstybių narių teisminės institucijos turi, atsižvelgiant į Bendrijos teisę, taikydamos nacionalinius teisės aktus <..> pateikti kiek įmanoma TRIPS 50 straipsnį <...> atitinkantį aiškinimą. 48. Kita vertus, kai kalbama apie sritį, kurioje Bendrija dar nėra priėmusi teisės aktų ir kuri dėl to priklauso valstybių narių kompetencijai, intelektinės nuosavybės teisių apsauga ir priemonės, kurių imasi teisminės institucijos, nepatenka į Bendrijos teisės taikymo sritį. Todėl Bendrijos teisė neįpareigoja ir nedraudžia, kad tam tikros valstybės narės teisės sistema pripažintų privačių asmenų teisę tiesiogiai remtis TRIPS sutarties 50 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta norma arba įpareigotų teismą taikyti šią normą savo iniciatyva. 2000 m. gruodžio 14 d. sprendimas Parfums Christian Dior SA v TUK Consultancy BV ir Assco Gerüste GmbH and Rob van Dijk v Wilhelm Layher GmbH & Co. KG and Layher BV (sujungtos bylos C-300/98 ir C-392/98, Rink., 2000, p. I-11307) Pasaulio prekybos organizacija – PPO susitarimai – PPO nuostatų pobūdis - Tiesioginis taikymas – Bendrijos deliktinė atsakomybė <...> 51. Kadangi PPO taisyklėmis individams iš principo nesuteikiamos teisės, kuriomis jie gali remtis tiesiogiai, Bendrijos deliktinė atsakomybė nekyla jai pažeidus minėtas taisykles. 2001 m. kovo 20 d. sprendimas Cordis Obst und Gemüse Großhandel GmbH v Commission of the European Communities (byla T-18/99, Rink., 2001, p. II-913) Pasaulio prekybos organizacija – Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS) –TRIPS sutarties nuostatų aiškinimas – Rėmimasis TRIPS sutartimi <...> 41. Iš Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad jis yra kompetentingas aiškinti TRIPS sutarties nuostatas, jei to reikia atsakyti į valstybių narių teismų klausimus, kai pastarieji turi taikyti savo nacionalinę teisę tam, kad apsaugotų iš Bendrijos teisės, susijusios su šios sutarties taikymo sritimi, kylančias teises451. 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonė 1/94, Rink., 1994, p. I-5267 1998 m. birželio 16 d. Sprendimas Hermès International v FHT Marketing Choice BV, C-53/96, Rink., 1998, p. I3603, 32-33 p. 451 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Dior ir kt., C-300/98 ir C-392/98, Rink., 2000, p. I-11307, 35 ir 40 p. 449 450


42. Nuo to momento, kai Bendrija tapo TRIPS sutarties šalimi ji, kiek tai yra įmanoma, privalo aiškinti savo teisės aktus, reglamentuojančius prekių ženklus, atsižvelgdama į šios sutarties tekstą ir tikslą452. <...> 49. TRIPS sutarties 70 straipsnio 1 dalis yra tik skirta visai netaikyti šios sutarties „veiksmams, įvykusiems“ iki šios sutarties taikymo pradžios datos, tačiau ji neriboja numatytų įpareigojimų taikymo veiksmams, kurie tęsėsi po šios datos. Priešingai, šios Sutarties 70 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad ji Pasaulinės Prekybos Organizacijos (toliau – PPO) narei sukuria tokius įpareigojimus dėl „viso <...> esančio šios Sutarties objekto“, kuris jos pradėjimo taikyti datą yra ginamas toje valstybėje, ir tai reiškia, kad nuo šios datos ši valstybė privalo vykdyti visus TRIPS sutartyje numatytus įsipareigojimus dėl viso esančio šios Sutarties objekto (šiuo klausimu taip pat žr. 2000 m. rugsėjo 18 d. PPO apeliacinio komiteto ataskaitos Kanados byloje – Patentu suteikiamos apsaugos trukmė (AB–200–07), WT/DS170/AB/R, 69, 70 ir 71 punktus). <...> 54. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad dėl savo pobūdžio ir struktūros TRIPS sutarties nuostatos neturi tiesioginio veikimo. Teisingumo Teismas, tikrindamas Bendrijos institucijų teisės aktų teisėtumą pagal EB 230 straipsnio 1 dalį, iš principo neatsižvelgia į šias nuostatas, jos taip pat nesukuria asmenims teisių, kurias šie, remdamiesi Bendrijos teise, galėtų tiesiogiai įgyvendinti teismuose453. 55. Tačiau iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat aišku, kad pagal Bendrijos teisę nacionaliniai teismai, taikydami nacionalines taisykles, skirtas apsaugoti teises, susijusias su TRIPS sutarties taikymo sritimi, kurioje Bendrija jau priėmė teisės aktų, pavyzdžiui, prekių ženklų srityje, tai privalo daryti kiek įmanoma labiau atsižvelgdami į atitinkamų TRIPS sutarties nuostatų tekstą bei jomis siekiamą tikslą454. <...> 85. <...> firmos vardas gali būti žymuo prekėms ar paslaugoms žymėti TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies pirmojo sakinio prasme. Ši nuostata ženklo savininkui suteikia išimtinę teisę neleisti naudoti prekių ženklo tais atvejais, kai toks naudojimas sukelia ar galėtų sukelti grėsmę prekių ženklo funkcijoms, ypač svarbiausiajai – garantuoti vartotojams prekės kilmę, – TRIPS sutarties 17 straipsnyje numatytos išimtys, inter alia, leidžia tretiesiems asmenims naudoti į prekių ženklą panašius ar identiškus žymenis, nurodant firmos vardą, jei toks naudojimas nepažeidžia sąžiningos praktikos pramoninėje ir komercinėje veikloje. <...> 89. TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje nurodytą nuostatą, kad išimtinės teisės nemenkina jokių egzistuojančių „ankstesnių teisių“ reikia suprasti taip, kad jei firmos vardo savininkui priklauso į TRIPS sutarties reglamentavimo sferą patenkanti ir iki prekių ženklo atsiradusi ankstesnė teisė, tarp kurios ir prekių ženklo kyla konfliktas ir kurios pagrindu jis gali naudoti į prekių ženklą panašų ar jam identišką žymenį, tokio naudojimo negalima uždrausti remiantis TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies pirmuoju sakiniu prekių ženklo savininkui suteikiama išimtine teise. <...> 100. <...> firmos vardas, kuris nėra nei įregistruotas, nei įtvirtintas vartojant toje valstybėje, kur įregistruotas prekių ženklas, ir prašoma jį apsaugoti aptariamo firmos vardo atžvilgiu, gali būti laikomas pagrįstu egzistuojančia ankstesne teise, nurodyta TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje, jei firmos vardo savininkas turi į TRIPS sutarties reglamentavimo sferą ir objekto, ir laiko prasme patenkančią teisę, atsiradusią anksčiau už teisę į prekių ženklą, su kuriuo kyla konfliktas, ir kuri suteikia jos savininkui teisę naudoti į prekių ženklą panašų ar jam identišką žymenį. 2004 m. lapkričio 16 d. sprendimas Anheuser-Busch Inc. Prieš Budĕjovický Budvar, národní podnik (byla C-245/02, Rink., 2004, p. I-10989)

Situacija, kai buvo taikoma ir TRIPS sutartis, ir Direktyva 89/104 – 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie, C‑49/02, Rink., 2004, p. I‑6129, 20 p. 453 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Dior ir kt., C-300/98 ir C-392/98, Rink., 2000, p. I-11307, 42-45 p. 454 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Dior ir kt., C-300/98 ir C-392/98, Rink., 2000, p. I-11307, 42-47 p. 452


Pasaulio prekybos organizacija – Negalėjimas remtis PPO susitarimais Bendrijos akto teisėtumui užginčyti – PPO ginčų sprendimo tarybos rekomendacijos ir sprendimai <...> 41. <...> po 1997 m. rugsėjo 25 d. DSB [PPO ginčų sprendimo tarybos] sprendimo priėmimo įsipareigodama laikytis PPO taisyklių, būtent – 1994 m. GATT I straipsnio 1 dalies ir XIII straipsnio – Bendrija nesiekė prisiimti konkretaus įsipareigojimo PPO, galinčio pateisinti negalėjimo remtis PPO taisyklėmis Bendrijos teisme išimtį ir leidžiančio šiam teismui vykdyti nagrinėjamų Bendrijos nuostatų teisėtumo kontrolę šių taisyklių atžvilgiu. 42. <...> netgi esant DSB sprendimui, konstatuojančiam šalies narės priimtų priemonių nesuderinamumą su PPO taisyklėmis, šios organizacijos ginčų sprendimo sistema, kaip Teisingumo Teismas jau pažymėjo, vis dėlto teikia didelę reikšmę šalių deryboms455. 43. Taip pat, kai abiem ginčo šalims priimtinas sprendimas nepasiekiamas, pirmas ginčų sprendimo mechanizmo tikslas pagal Susitarimo 3 straipsnio 7 dalį paprastai yra užtikrinti, kad būtų atšauktos aptariamos priemonės, jei nustatoma, kad jos neatitinka PPO taisyklių; tačiau ši nuostata numato, kad tuo atveju, kai praktiškai neįmanoma tuoj pat atšaukti tos priemonės, kaip laikinoji priemonė iki neatitinkančios priemonės atšaukimo gali būti suteikta kompensacija arba leidimas sustabdyti nuolaidų ar kitų įsipareigojimų taikymą456. 44 Nors iš tikrųjų pagal šio Susitarimo 3 straipsnio 7 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį kompensacija bei nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymas yra laikinos priemonės, kurias galima taikyti tais atvejais, kai DSB rekomendacijos ir sprendimai neįvykdomi per nustatytą pagrįstą laikotarpį, antroji iš minėtų nuostatų pirmenybę teikia visiškam rekomendacijos, kurios tikslas yra atitinkamos valstybės priimtą ginčijamą priemonę suderinti su apibrėžtaisiais PPO susitarimais, įvykdymui 457. 45. Tačiau to paties 22 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu aptariamoji šalis narė neįvykdo šių rekomendacijų ir sprendimų per pagrįstą laikotarpį, tokia šalis narė, jeigu jos to prašoma vėliausiai pagrįsto termino pabaigoje, turi derėtis su bet kuria ginčo sprendimo procedūras inicijavusia šalimi, kad būtų sutarta dėl abiem pusėms priimtinos kompensacijos. Jeigu per 20 dienų nuo pagrįsto termino pabaigos nesutariama dėl tokios kompensacijos, skundžianti šalis gali prašyti, kad DSB leistų sustabdyti nuolaidų ar kitų įsipareigojimų pagal PPO susitarimus taikymą aptariamajai šaliai narei. 46. Be to, Susitarimo 22 straipsnio 8 dalis numato, kad pagal šio Susitarimo 21 straipsnio 6 dalį ginčas lieka DSB darbotvarkėje, kol bus nuspręsta, t. y. iki priemonės, prieštaraujančios PPO taisyklėms, „pašalinimo“, arba kol pasiekiamas šalims „priimtinas sprendimas“. 47. Kai nesutariama dėl priemonių, taikomų vykdant DSB rekomendacijas ir sprendimus, atitikties, Susitarimo 21 straipsnio 5 dalis numato, kad tokie ginčai turi būti sprendžiami „vadovaujantis šia ginčų sprendimo tvarka“, kuri apima šalių derybomis pasiektą sprendimą. 48. Tokiomis aplinkybėmis teisminių institucijų pareigos netaikyti PPO susitarimų neatitinkančių vidaus teisės normų nustatymas iš Susitariančiųjų Šalių įstatymų leidybos arba vykdomųjų institucijų atimtų šio Susitarimo 22 straipsniu suteiktą galimybę surasti bent jau laikiną derybomis pasiektą sprendimą458. 2005 m. kovo 1 d. sprendimas Léon Van Parys NV prieš Belgisch Interventie- en Restitutiebureau (BIRB) (byla C-377/02, Rink., 2005, p. I-1465) Pasaulio prekybos organizacija – Negalėjimas remtis PPO susitarimais ginčijant Bendrijos akto teisėtumą – Išimtys – Bendrijos aktas, skirtas užtikrinti jų vykdymą arba aiškiai ir tiksliai darantis nuorodą į juos

1999 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Portugalija prieš Tarybą, C-149/96, Rink., 1999, p. I-8395, 36–40 p. 1999 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Portugalija prieš Tarybą, C-149/96, Rink., 1999, p. I-8395, 37 p. 457 1999 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Portugalija prieš Tarybą, C-149/96, Rink., 1999, p. I-8395, 38 p. 458 1999 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Portugalija prieš Tarybą, C-149/96, Rink., 1999, p. I-8395, 40 p. 455 456


<...> 110. <...> šioje byloje principas pacta sunt servanda negali būti taikomas institucijoms atsakovėms, nes pagal nusistovėjusią teismų praktiką PPO susitarimai, įvertinus jų pobūdį ir struktūrą, iš esmės nepriklauso teisės aktams, pagal kuriuos Bendrijos teismai kontroliuoja Bendrijos institucijų veiksmų teisėtumą459. 111. Iš tiesų, pirma, PPO steigimo sutartis yra pagrįsta abipusiškumu ir abipuse nauda, kuo ji išsiskiria iš Bendrijos sudarytų sutarčių su trečiosiomis šalimis, kurios nustato tam tikrą įsipareigojimų asimetriją. Pagal nusistovėjusią praktiką keletas svarbiausių Bendrijos prekybos partnerių neįtraukia PPO susitarimų į normų sąrašą, kuriuo vadovaujasi jų teisminės institucijos, kontroliuodamos vidaus teisės normų teisėtumą. Kontroliuojant Bendrijos institucijų veiksmų teisėtumą pagal šias normas rizikuojama pažeisti pusiausvyrą taikant PPO taisykles, atimant iš Bendrijos teisės aktų leidžiamųjų ar vykdomųjų institucijų veiklos laisvę, kuria naudojasi panašios Bendrijos prekybos partnerių institucijos460. 112. Antra, nustačius teisminėms institucijoms pareigą netaikyti vidaus teisės normų, kurios prieštarauja PPO susitarimams, iš sutarties šalių įstatymų leidžiamųjų ir vykdomųjų institucijų būtų atimta teisė, suteikta SGS [Susitarimas dėl ginčų sprendimo taisyklių ir tvarkos] 22 straipsnio, rasti, nors ir laikinus sprendimus dėl abipusiai priimtinos kompensacijos461. 113. Iš to išplaukia, kad, iš galimo institucijų atsakovių PPO taisyklių pažeidimo iš esmės negali kilti Bendrijos deliktinė atsakomybė462. 114. Pirmosios instancijos teismas turėtų kontroliuoti institucijų atsakovių veiksmų teisėtumą pagal PPO taisykles tik tuo atveju, kai Bendrija ketina įvykdyti konkretų PPO atžvilgiu prisiimtą įsipareigojimą arba kai Bendrijos aktas aiškiai nukreipia į konkrečias PPO susitarimų nuostatas463. 115. Tačiau net ir esant GST [Ginčų sprendimo tarybos] sprendimui, kuriuo konstatuojama, kad nario priimtos priemonės yra nesuderinamos su PPO taisyklėmis, nė viena iš šių dviejų išimčių šiuo atveju netaikoma. 2005 m. gruodžio 14 d. sprendimas Fabbrica italiana accumulatori motocarri Montecchio SpA (FIAMM) ir Fabbrica italiana accumulatori motocarri Montecchio Technologies, Inc. (FIAMM Technologies) prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Komisiją (byla T-69/00, Rink., 2005, p. II5393) Pasaulio prekybos organizacija - Antrinės Bendrijos teisės aiškinimas atsižvelgiant į PPO susitarimus – GATS

1999 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Portugalija prieš Tarybą, C‑149/96, Rink., 1999, p. I‑8395, 47 p.; 2001 m. gegužės 2 d. Teisingumo Teismo nutartis OGT Fruchthandelsgesellschaft, C‑307/99, Rink., 2001, p. I‑3159, 24 p.; 2002 m. kovo 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Omega Air ir kt., C‑27/00 ir C‑122/00, Rink., 2002, p. I‑2569, 93 p.; 2003 m. sausio 9 d. Sprendimas Petrotub ir Respublika prieš Tarybą, C‑76/00 P, Rink., 2003, p. I‑79, 53 p.; 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Biret International prieš Tarybą, C‑93/02 P, Rink., 2003, p. I‑10497, 52 p. 460 1999 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Portugalija prieš Tarybą, C‑149/96, Rink., 1999, p. I‑8395, 42-46 p. 461 1999 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Portugalija prieš Tarybą, C‑149/96, Rink., 1999, p. I‑8395, 39-40 p. 462 2001 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Cordis prieš Komisiją, T‑18/99, Rink., 2001, p. II‑913, 51 p.; sprendimo Bocchi Food Trade International prieš Komisiją, 2001 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) sprendimas Bocchi Food Trade International T‑30/99, Rink., 2001, p. II‑943, 56 p.; 2001 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) sprendimas T. Port prieš Komisiją T‑52/99, Rink., 2001, p. II‑981, 51 p. 463 1989 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo Sprendimas Fediol prieš Komisiją, 70/87, Rink., 1989, p. 1781, 19‑22 p.; 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimas Nakajima prieš Tarybą, C‑69/89, Rink., 1991, p. I‑2069, 31 p.; 1999 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Portugalija prieš Tarybą, C‑149/96, Rink., 1999, p. I‑8395, 49 p.; 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Biret International prieš Tarybą, C‑93/02 P, Rink., 2003, p. I‑10497, 53 p. 459


<...> 18. <...> [1986 m. lapkričio 17 d. Tryliktosios Tarybos direktyvos 86/560/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų suderinimo – pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo apmokestinamiesiems asmenims, kurie nėra įsisteigę Bendrijos teritorijoje, tvarkos (toliau – Tryliktoji direktyva)] 2 straipsnio 2 dalis, leisdama pačiai valstybei narei nuspręsti kiekvienos trečiosios valstybės atžvilgiu, ar reikia taikyti abipusiškumo sąlygą, suteikia galimybę valstybėms narėms suderinti savo teisės aktus su šią diskreciją ribojančiais susitarimais, kurie sudaryti su tam tikromis trečiosiomis valstybėmis. 19. Šiomis sąlygomis reikalavimas aiškinti antrinę Bendrijos teisę laikantis, kiek tai įmanoma, Bendrijos sudarytų tarptautinių susitarimų, nereiškia, kad Tryliktosios direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje vartojamas terminas „trečiosios valstybės“ turi būti aiškinamas kaip taikomas tik trečiosioms valstybėms, kurios negali remtis GATS II straipsnio 1 dalyje numatyta šaliai taikomo didžiausio palankumo sąlyga. 20. Tačiau Tryliktosios direktyvos 2 straipsnio 2 dalis nepažeidžia valstybių narių teisės ir atsakomybės laikytis iš tarptautinių susitarimų, pavyzdžiui, GATS, kylančių pareigų. 21. <...> Tryliktosios direktyvos 2 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje nurodytas terminas „trečiosios valstybės“ reiškia visas trečiąsias valstybes, ir ši nuostata nepažeidžia valstybių narių teisės ir atsakomybės laikytis iš tarptautinių susitarimų, kaip antai, GATS, kylančių įsipareigojimų. 2007 m. birželio 7 d. sprendimas Řízení Letového Provozu ČR, s. p. prieš Bundesamt für Finanzen (byla C-335/05, Rink., 2007, p. I-4307) Pasaulio prekybos organizacija – Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS) – Pasidalijamoji kompetencija – Valstybių narių teisė pripažinti TRIPS nuostatų tiesioginį veikimą <...> 32. PPO steigimo sutartį Bendrija ir visos valstybės narės sudarė įgyvendindamos pasidalijamąją kompetenciją ir, kaip jau pastebėjo Teisingumo Teismas minėto [1998 m. birželio 16 d. Sprendimo Hermès, C‑53/96, Rink. p. I‑3603] 24 punkte, jų įsipareigojimai kitoms susitariančiosioms šalims paskirstyti nebuvo. 33. Kadangi PPO steigimo sutartį Bendrija ir visos valstybės narės sudarė įgyvendindamos pasidalijamąją kompetenciją, iš to išplaukia, jog Teisingumo Teismas, kai į jį kreipiamasi pagal EB sutarties nuostatas, ypač pagal EB 234 straipsnį [dabar SESV 267 straipsnis], turi kompetenciją apibrėžti Bendrijos taip prisiimtus įsipareigojimus ir šiuo tikslu aiškinti TRIPS sutarties nuostatas464. 34. Be to, kaip Teisingumo Teismas jau nusprendė, kai kalbama apie sritį, kurioje Bendrija dar nėra priėmusi teisės aktų ir kuri dėl to priklauso valstybių narių kompetencijai, intelektinės nuosavybės teisių apsauga ir priemonės, kurių imasi teisminės institucijos, nepatenka į Bendrijos teisės taikymo sritį ir todėl pastaroji neįpareigoja ir nedraudžia, kad tam tikros valstybės narės teisės sistema pripažintų privačių asmenų teisę tiesiogiai remtis TRIPS sutartyje įtvirtinta norma arba įpareigotų teismą taikyti šią normą savo iniciatyva465. 35. Atvirkščiai, jeigu nustatyta, kad atitinkamą sritį reglamentuoja Bendrijos teisės aktai, Bendrijos teisė yra taikoma, o tai apima ir pareigą pateikti TRIPS sutartį kiek įmanoma atitinkantį aiškinimą466, nors nagrinėjamos šios sutarties nuostatos tiesioginis veikimas negali būti pripažįstamas467. <> 47. <...> dėl to, kad TRIPS sutarties 33 straipsnis priklauso sričiai, kurioje, atsižvelgiant į esamą Bendrijos teisės raidos stadiją, valstybės narės iš esmės išsaugo savo kompetenciją, jos gali pripažinti tiesioginį šios nuostatos veikimą. 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Dior ir kt., C‑300/98 ir C‑392/98, Rink., 2000, p. I‑11307, 33 p. 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Dior ir kt., C‑300/98 ir C‑392/98, Rink., 2000, p. I‑11307, 48 p. 466 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Dior ir kt., C‑300/98 ir C‑392/98, Rink., 2000, p. I‑11307, 47 p. 467 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Dior ir kt., C‑300/98 ir C‑392/98, Rink., 2000, p. I‑11307, 44 p. 464 465


2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Merck Genéricos – Produtos Farmacêuticos Ldª prieš Merck & Co. Inc., Merck Sharp & Dohme Ldª (byla C-431/05, Rink., 2007, p. I-7001) Pasaulio prekybos organizacija – PPO ginčų sprendimų tarybos (GST) sprendimų tiesioginis veikimas <...> 127. <...> nuspręsdamas, kad PPO taisyklėmis, kurių pažeidimas buvo konstatuotas GST sprendime, nepaisant šiam sprendimui įgyvendinti nustatyto termino pabaigos, negalima remtis Bendrijos teisme siekiant, kad pastarasis kontroliuotų Bendrijos institucijų veiksmų teisėtumą šių taisyklių atžvilgiu, Teisingumo Teismas, be abejonės, atmetė šios kontrolės paties GST sprendimo pagrindu galimybę. 128. GST sprendimas, kurio vienintelis tikslas išdėstyti nuomonę dėl PPO nario veiksmų suderinamumo su jo prisiimtais įsipareigojimais šiuo klausimu, iš esmės neturėtų būti atskirtas nuo tokius įsipareigojimus numatančių materialinės teisės taisyklių, kuriomis remiantis atliekama ši kontrolė, bent jau kai reikia nuspręsti, ar šių taisyklių, ar sprendimo nepaisymu galima remtis Bendrijos teisme Bendrijos institucijų veiksmų teisėtumo kontrolės tikslais. 129. Kaip ir pačios PPO susitarimuose nustatytos materialinės teisės taisyklės, taip ir jų nesilaikymą konstatavusi GST rekomendacija ar sprendimas, nepaisant šios rekomendacijos ar sprendimo teisinio poveikio, negali privatiems asmenims sukurti teisių jais remtis Bendrijos teisme Bendrijos institucijų veiksmų teisėtumo kontrolės tikslais. 130. Pirma, <...> svarstymai, susiję su PPO susitarimų pobūdžiu ir jiems būdingu abipusiškumu bei lankstumu, išlieka priėmus tokį sprendimą ar rekomendaciją ir pasibaigus jiems įgyvendinti skirtam pagrįstam terminui. Konkrečiai kalbant, Bendrijos institucijos savo prekybos partnerių atžvilgiu išlaiko diskreciją ir teisę derėtis, siekdamos priimti šį sprendimą ar rekomendaciją įgyvendinančias priemones, ir ši diskrecija turi būti išsaugota. 131. Antra, reikia pabrėžti, kad GST rekomendacijos ir sprendimai, kaip matyti iš Susitarimo [dėl ginčų sprendimo taisyklių ir tvarkos] 3 straipsnio 2 dalies, negali praplėsti ar susiaurinti atitinkamuose susitarimuose nustatytų teisių ir pareigų. Iš to išplaukia, kad GST sprendimas, konstatuojantis tokios pareigos pažeidimą, negali įpareigoti PPO susitarimų šalies pripažinti privačių asmenų teisės, kurios jie neturėtų pagal šiuos susitarimus nesant tokio sprendimo. 132. Tačiau šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas dėl 1994 m. GATT nuostatų, kurių pažeidimą šiuo atveju konstatavo GST, jau nusprendė, jog šios nuostatos negali sukurti privatiems asmenims teisių, kurias šie, remdamiesi Bendrijos teise, galėtų tiesiogiai įgyvendinti teismuose468. 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Fabbrica italiana accumulatori motocarri Montecchio SpA (FIAMM), Fabbrica italiana accumulatori motocarri Montecchio Technologies LLC, prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Komisiją (sujungtos bylos C-120/06 P ir C-121/06 P, Rink., 2008, p. I6513) Pasaulio prekybos organizacija – Bendrijos nuostatų, kuriomis perkeliamos PPO steigimo sutarties nuostatos aiškinimas <...> 32. <...> tiek, kiek pagal [1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (toliau – pagrindinis reglamentas)] 5 konstatuojamąją dalį <...> [šio] reglamento 3 straipsnio 6 ir 7 dalimis į Sąjungos teisę perkeliamas PPO steigimo sutarties <...> 1A priede nurodytos Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) VI straipsnio įgyvendinimo (<...> toliau – 2001 m. gegužės 2 d. Teisingumo Teismo nutartis OGT Fruchthandelsgesellschaft, C‑307/99, Rink., 2001, p. I‑3159, 25 ir 26 p. 468


antidempingo susitarimas) 3.5 straipsnis, reikia remtis šia nuostata ir PPO ginčų sprendimo institucijos pateiktu jos išaiškinimu. 33. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog atsižvelgiant į PPO susitarimų pobūdį ir bendrą sistemą, šie aktai iš esmės nėra tarp tų normų, kurių atžvilgiu Sąjungos teismas tikrina Sąjungos institucijų aktų teisėtumą pagal EB 230 straipsnio [dabar SESV 263 straipsnis] pirmą pastraipą 469 . Tačiau jeigu Bendrija siekė įgyvendinti prisiimtą konkretų įsipareigojimą PPO arba tuo atveju, kai Sąjungos akte aiškiai daroma nuoroda į konkrečias PPO susitarimų nuostatas, Sąjungos teismas privalo vykdyti nagrinėjamo Sąjungos akto teisėtumo kontrolę, atsižvelgdamas į PPO taisykles470. <...> 36. Be to, nors PPO ginčų sprendimo institucijos pateikti antidempingo susitarimo išaiškinimai negali saistyti Bendrojo Teismo vertinant ginčijamo reglamento galiojimą 471 , niekas nedraudžia Bendrajam Teismui juos nurodyti, kai, kaip šiuo atveju, aiškinama pagrindinio reglamento nuostata472. 2011 m. spalio 25 d. sprendimas Transnational Company „Kazchrome“ AO, ENRC Marketing AG prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla T-192/08, Rink., 2011, p. II-7449) 18.2.

18.3. Bendradarbiavimas vystimosi labui

Turinys

Bendradarbiavimas vystimosi labui – Pagarba žmogaus teisėms – Specifinės konkretiems sektoriams skirtos nuostatos <...> 24. Tai, kad [EB ir Indijos partnerystės ir bendradarbiavimo] susitarimo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pagarba žmogaus teisėms ir demokratijos principams sudaro esminius Susitarimo elementus, nereiškia, kad šios nuostatos viršija Europos ekonominės bendrijos 130u straipsnio [dabar SESV 208 straipsnis] 2 dalyje numatytus tikslus. Pati pastarosios nuostatos formuluotė pažymi pagarbos žmogaus teisėms ir demokratijos principams svarbą, kad bendradarbiavimo vystymosi labui politika būtų pritaikyta siekiant užtikrinti pagarbą minėtoms teisėms ir principams. 25. Be to, <...> žmogaus teisių svarba bendradarbiavimo vystymosi labui kontekste jau buvo pabrėžta įvairiose valstybių narių ir Bendrijos institucijų deklaracijose ir dokumentuose, kurie buvo sudaryti dar iki įsigaliojant Europos Sąjungos sutarčiai ir EB sutarties XVII antraštinei daliai. <...> 36. Visų pirma pažymėtina, kad iš Sutarties XVII antraštinės dalies [dabar SESV penktos dalies III antraštinė dalis], ypač iš 130u straipsnio [dabar SESV 208 straipsnis] 1 dalies, 130w straipsnio [dabar SESV 209 straipsnis] 1 dalies, 130x straipsnio [dabar SESV 210 straipsnis] ir 130y straipsnio [dabar SESV 211 straipsnis], aišku, kad, viena vertus, Bendrija turi kompetenciją su trečiosiomis šalimis sudaryti bendradarbiavimo vystymosi labui susitarimus ir kad, kita vertus, ši kompetencija yra ne išimtinė, bet papildanti valstybių narių kompetenciją. 37. Kad susitarimas būtų laikomas bendradarbiavimo vystymosi labui susitarimu Sutarties 130y straipsnio [dabar SESV 211 straipsnis] tikslais, susitarimu turi būti siekiama Sutarties 130u straipsnyje nurodytų tikslų. Iš 130u straipsnio 1 dalies aišku, kad šie tikslai yra suformuluoti plačiai, tam, kad siekiant jų būtų galima imtis priemonių įvairiose srityse. <...>

1999 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Portugalija prieš Tarybą, C‑149/96, Rink., 1999, p. I‑8395, 47 p.; 2003 m. sausio 9 d. Sprendimas Petrotub ir Republica prieš Tarybą, C‑76/00 P, Rink., 2003, p. I‑79, 53 p. 470 1999 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Portugalija prieš Tarybą, C‑149/96, Rink., 1999, p. I‑8395, 54 p.; 2003 m. sausio 9 d. Sprendimas Petrotub ir Republica prieš Tarybą, C‑76/00 P, Rink., 2003, p. I‑79, 30 p. 471 2005 m. kovo 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Van Parys, C‑377/02, Rink., 2005, p. I‑1465, 54 p. 472 2008 m. rugsėjo 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Reliance Industries prieš Tarybą ir Komisiją, T‑45/06, Rink. p. II‑2399, 107 p. 469


<...> 39. Taigi tai, kad bendradarbiavimo vystymosi labui susitarime yra nuostatų, skirtų įvairioms sritims, negali pakeisti šio susitarimo pobūdžio, kuris turi būti apibrėžtas atsižvelgiant į pagrindinį tikslą, o ne individualias sąlygas, jei šios sąlygos nesukuria tokių išsamių įpareigojimų specifinėse srityse, kuriais būtų siekiama skirtingų nei bendradarbiavimo vystymosi labui tikslų <...>. <...> 45. [EB ir Indijos partnerystės ir bendradarbiavimo] susitarimo nuostatos, skirtos specifinėms sritims, sudaro bendradarbiavimo tarp susitarimo šalių pagrindą. Vertinant [minėtų nuostatų] visumą, jos apsiriboja bendradarbiavimo sričių apibrėžimu ir kai kurių aspektų ir veiksmų, kuriems skiriamas ypatingas dėmesys, pabrėžimu. Tos nuostatos nenustato konkrečių bendradarbiavimo kiekvienoje konkrečioje srityje įgyvendinimo priemonių. <...> 47. Todėl bendradarbiavimo nuostatų konkrečioje srityje įtvirtinimas nebūtinai reiškia, kad šiomis nuostatomis suteikiama bendra kompetencija imtis bendradarbiavimo veiksmų toje srityje. Taigi tokiu būdu nėra nulemiamas Bendrijos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasidalijimas ir nesuteikiamas teisinis pagrindas Bendrijai imtis bendradarbiavimo įgyvendinimo priemonių toje srityje. <...> 54. <...> Įpareigojimai nustatyti energetikos, turizmo ir kultūros srityse yra įpareigojimai imtis veiksmų, kurių tikslas nėra skirtingas nei bendradarbiavimo vystymosi labui tikslas. <...> 60. <...> narkotikų vartojimo kontrolė patenka tarp priemonių, kuriomis siekiama 130u straipsnyje numatytų tikslų, kadangi narkotikų gamyba, jų vartojimas ir susijusios veiklos gali sudaryti kliūtis ekonominiam ir socialiniam vystymuisi. <...> 71. <...> susitarimo 10 straipsnyje numatytas tikslas gerinti intelektinės nuosavybės apsaugą prisideda prie 130u straipsnio 1 dalies tikslo skatinti sklandžią ir laipsnišką besivystančių šalių integraciją į pasaulio ekonomiką. 1996 m. gruodžio 3 d. sprendimas Portugalijos Respublika prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C268/94, Rink., 1996, p. I-6177) Bendradarbiavimas vystymosi labui – Tikslai - Finansinė ir techninė pagalba ir ekonominis bendradarbiavimas su besivystančiomis šalimis <...> 56. ES sutartimi priimtų bendradarbiavimui su besivystančiomis šalimis skirtų EB 177–181 [dabar SESV 208-211 straipsniai] straipsnių tikslas yra ne tik tvarus ekonominis ir socialinis šių šalių vystymasis, jų sklandi ir laipsniška integracija į pasaulio ekonomiką bei kova su skurdu, bet ir demokratijos bei teisinės valstybės plėtojimas ir žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių gerbimas laikantis Jungtinėse Tautose ir kitose tarptautinėse organizacijose prisiimtų įsipareigojimų. 57. Be to, iš Tarybos, joje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų, Europos Parlamento ir Komisijos bendro pareiškimo dėl Europos Sąjungos vystomosios politikos, pavadinto „Europos konsensusas“ (OL C 46, 2006, p. 1) matyti, kad be taikos ir saugumo negalimas tvarus vystymasis ir skurdo panaikinimas, o atnaujinta Bendrijos vystomoji politika neišvengiamai yra susijusi su demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms skatinimu. 58. Bendrijos teisės aktų leidėjas, 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1905/2006, nustatančiu vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (OL L 378, p. 41), panaikindamas Reglamentą Nr. 443/92, taip pat nusprendė sustiprinti bendradarbiavimo politikos sistemą pagerinant jos veiksmingumą. Šiuo tikslu 2006 m. lapkričio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1717/2006, nustatantis stabilumo priemonę (OL L 327, p. 1), numato išorinės pagalbos instrumentais teikiamą pagalbą, papildančią Bendrijos pagalbą, skirtą visų pirma atitinkamų valstybių pažeidžiamumo prevencijai. <...> 59. Akivaizdu ir neginčijama, kad Reglamente Nr. 443/92 nėra jokios aiškios nuorodos į kovą su terorizmu ir tarptautiniu nusikalstamumu. Taip pat svarbu pabrėžti, kad Komisijos 2002 m. pateiktas pasiūlymas iš dalies pakeisti Reglamentą Nr. 443/92 (2002 m. liepos 2 d. KOM 2002/0340, galutinis) į jo taikymo sritį įtraukiant kovą su terorizmu buvo nesėkmingas.


<...> 61. <...> kalbant apie finansinę ir techninę pagalbą, iš Reglamento Nr. 443/92 5 straipsnio matyti, kad parama besivystančių valstybių institucijoms savaime yra ne tikslas, bet instrumentas siekiant sustiprinti jų vystymosi politikos bei projektų valdymo pajėgumus tose srityse, kurioms šis reglamentas teikia ypatingą reikšmę, t. y. visų pirma kaimo sektorius, aplinkos apsauga, kova su narkotikais, vystymosi kultūrinė dimensija, vaikų apsauga ir demografiniai klausimai. Tačiau už sienų valdymą atsakingų institucijų administracinių pajėgumų stiprinimo siekiant kovoti su terorizmu ir tarptautiniu nusikalstamumu negalima laikyti patenkančiu į vieną iš šiame reglamente numatytų veiklos sričių. 62. Dėl Reglamento Nr. 443/92 6 straipsnio, konkrečiose srityse ir konkrečiais atvejais numatančio 5 straipsnyje nurodytą finansinę ir techninę pagalbą sąlygiškai pažangesnėms besivystančioms valstybėms, visų pirma viešosios valdžios institucinių pajėgumų stiprinimą, iš šio reglamento 1 straipsnio trečio sakinio matyti, kad ši pagalba turi stiprinti šioje nuostatoje išvardytus tikslus. Todėl joje numatytos finansinės ir techninės pagalbos atžvilgiu Reglamento Nr. 443/92 6 straipsnyje numatytų institucinių pajėgumų stiprinimas taip pat nėra tikslas. <...> 64. Akivaizdu, kad sienų valdymas iš principo stiprina atitinkamos šalies vidaus stabilumą ir saugumą ir taip sudaro galimybes geriau atlikti patikrinimus, susijusius visų pirma su prekyba ginklais, nuodingomis medžiagomis ir žmonėmis, t. y. veikomis, kurios neabejotinai sudaro rimtas ekonominio ir socialinio vystymosi kliūtis. Tačiau reikia konstatuoti, kad vidaus stabilumas ir saugumas ne tik visiškai nepaminėtas Reglamente Nr. 443/92, bet ir nėra jokio įrodymo, iš kurio būtų galima daryti išvadą, jog šių tikslų netiesiogiai siekiama šiuo reglamentu, kurio septintoje konstatuojamojoje dalyje prie atnaujintų prioritetų minimi: aplinka, žmogiškoji vystymosi dimensija ir ekonominis bendradarbiavimas atsižvelgiant į abipusius interesus. <...> 66. <...> Kadangi bet kuri bendradarbiavimo priemonė jau vien dėl numatomo finansavimo iš principo gali turėti poveikį ekonominei atitinkamos šalies situacijai, tam, kad institucinių pajėgumų stiprinimo projektą būtų galima priskirti ekonominio bendradarbiavimo sričiai, jis turi turėti tiesioginį ryšį su investicijų ir vystymosi stiprinimo tikslu. 2007 m. spalio 23 d. sprendimas Europos Parlamentas prieš Europos Komisiją (byla C-403/05, Rink., 2007, p. I-9045) Bendradarbiavimas vystymosi labui –Apimtis – Kovos su šaulių ir lengvųjų ginklų platinimu priemonės – Bendra užsienio ir saugumo politika <...> 67. <...> nors dabartinės Bendrijos vystomojo bendradarbiavimo politikos nereikia apriboti tiesiogiai su skurdu skirtomis kovoti priemonėmis, tam kad priemonę būtų galima priskirti prie šios politikos, reikia, kad ji prisidėtų prie šios politikos ekonominio bei socialinio vystymo tikslų siekimo (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo473. 68. Šiuo klausimu iš daugybės Sąjungos institucijų bei Europos Sąjungos Tarybos dokumentų aiškėja, kad tam tikros priemonės, kuriomis siekiama išvengti nestabilumo besivystančiose šalyse, įskaitant ir tas, kurios priimtos kovojant su šaulių ir lengvųjų ginklų platinimu, gali prisidėti panaikinant ar sumažinant ekonominio bei socialinio šių šalių vystymosi kliūtis. <...> 71. Tačiau tam, kad Bendrija įgyvendindama vystomojo bendradarbiavimo politiką galėtų priimti konkrečią priemonę, skirtą kovoti su šaulių ir lengvųjų ginklų platinimu, reikia, kad ir šios priemonės tikslai, ir jos turinys patektų į šioje srityje Bendrijai pagal EB sutartį suteiktos kompetencijos sritį. 72. Taip nėra, jei tokios priemonės, nors ir prisidedančios prie ekonominio ir socialinio besivystančios valstybės vystymosi, pagrindinis tikslas yra BUSP įgyvendinimas.

473

1996 m. gruodžio 3 d. Sprendimas Portugalija prieš Tarybą, C‑268/94, Rink., 1996, p. I‑6177, 44, 60, 63 ir 73 p.


2008 m. gegužės 20 d. sprendimas Europos Komisija prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-91/05, Rink., 2008, p. I-3651) Bendradarbiavimas vystymosi labui – Ekonominis, finansinis ir techninis bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis - Santykis <...> 39. <...> remiantis pažodine reikšme, EB 181a straipsnyje [dabar SESV 212 straipsnio 1 dalis] vartojami žodžiai „trečiosios šalys“ yra pakankamai platūs ir apima tiek besivystančias šalis, tiek ir kitas trečiąsias šalis. Tačiau iš to negalima daryti išvados, neapribojant EB 179 straipsnio [dabar SESV 209 straipsnis] taikymo srities, kad bet koks ekonominis, finansinis ir techninis bendradarbiavimas su besivystančiomis šalimis EB 177 straipsnio [dabar SESV 208 straipsnis] prasme gali būti apimtas remiantis vien EB 181a straipsniu [dabar SESV 212 straipsnis]. 40. Iš tiesų, nors EB 181a straipsnyje tiesiogiai numatytas „ekonominis, finansinis ir techninis bendradarbiavimas“, o EB 179 straipsnyje tik bendrai minimos „priemonės“, vis dėlto toks bendradarbiavimas, remiantis jo nuostatomis, yra tipinė bendradarbiavimo vystymosi labui forma. EB 179 straipsnyje, skaitomame kartu su EB 177 straipsniu, numatyta, kad [Europos investicijų bankas] EIB pagal jo statute nustatytas sąlygas prisideda prie priemonių, reikalingų bendradarbiavimo vystymosi labui srityje Bendrijos politikos tikslams pasiekti, įgyvendinimo. Antai Tarybos, joje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų, Parlamento ir Komisijos bendro pareiškimo dėl Europos Sąjungos vystomosios politikos „Europos konsensusas (vystymosi klausimais)“ (OL C 46, 2006, p. 1) 119 punkte skelbiama, kad EIB „vaidina vis didesnį vaidmenį įgyvendinant Bendrijos pagalbą investuojant į privačias ir viešąsias įmones besivystančiose šalyse“. 41. Be to, EB 181a straipsnis pradedamas žodžiais „nepažeisdama kitų šios Sutarties, ypač XX antraštinės dalies, nuostatų“. Šie žodžiai reiškia, kad minėta XX antraštinė dalis [šiuo metu SESV 208-211 straipsniai] yra speciali bendradarbiavimo vystymosi labui nuostata. 42. Žinoma, EB 179 straipsnis <...> taip pat pradedamas žodžiais „nepažeisdama kitų šios Sutarties nuostatų“. 43. Vis dėlto reikia pažymėti, kad, <...> EB 179 straipsnis buvo suformuluotas tuo metu, kai EB 181a straipsnio dar nebuvo, kadangi XXI antraštinė dalis , kurioje yra pastarasis straipsnis, buvo įtraukta į Sutartį tik vėliau ją peržiūrint Nicos sutartimi. Prieš įsigaliojant EB 181a straipsniui ir tiek, kiek jis nesusijęs su Bendrijos priemonėmis, priskirtinomis kitoms politikoms, Bendrija, nesant konkretaus teisinio pagrindo, imdamasi priemonių ir sudarydama bendradarbiavimo sutartis su trečiosiomis šalimis, kurios nebuvo besivystančios šalys, rėmėsi EEB Sutarties 235 straipsniu (dabar − EB 308 straipsnis [dabar SESV 352 straipsnis]). Todėl į Sutartį įtraukiant XXI antraštinę dalį buvo sukurtas konkretus teisinis šio bendradarbiavimo pagrindas ir palengvinta Bendrijos veiksmų šioje srityje ėmimosi procedūra Tarybos kvalifikuotą daugumą pakeičiant vieningu sprendimu, kaip reikalauja EB 308 straipsnis. 44. EB 179 straipsnio išlyga yra ne tokia konkreti, kaip numatytoji EB 181a straipsnyje [šiuo metu SESV 212 straipsnis], kuri tiesiogiai nurodo Sutarties XX antraštinę dalį. 45. Esant šioms sąlygoms, EB 181a straipsnyje numatyta išlyga, susijusi su XX antraštine dalimi, turi prioritetą prieš EB 179 straipsnį. 46. Šio aiškinimo neturėtų paneigti <...> [tai,] kad su bendradarbiavimo vystymosi labui sritimi susijusios priemonės gali būti grindžiamos vien EB 181a straipsniu, jei jos atitinka šią politiką, išplaukiančią iš Sutarties XX antraštinės dalies. Skelbiant, kad ekonominis, finansinis ir techninis bendradarbiavimas „atitinka plėtrą remiančio Bendrijos bendradarbiavimo politiką“, EB 181a straipsnio 1 dalimi paprasčiausiai pažymima, kad Bendrija, priimdama priemones pagal EB 181a straipsnį, privalo užtikrinti atitiktį tam, kas buvo priimta, ar galėtų būti priimta remiantis EB 179 straipsniu. Tokią analizę patvirtina EB 178 straipsnis [dabar SESV 208 straipsnio 1 dalies antros pastraipos pirmas sakinys], pagal kurį į EB 177 straipsnyje nurodytus tikslus Bendrija atsižvelgia įgyvendindama politiką, kuri gali turėti poveikio besivystančioms šalims.


47. Iš to išplaukia, kad tiek, kiek EB 181a straipsnis taikomas nepažeidžiant EB sutarties XX antraštinės dalies, susijusios su bendradarbiavimu vystymosi labui, šiuo straipsniu nesiekiama nustatyti EB 177 straipsnyje skelbiamų bendradarbiavimo vystymosi labui minėtos XX antraštinės dalies prasme tikslų siekiančių priemonių teisinio pagrindo. <...> 67. <...> skundžiamas sprendimas tiek, kiek jis susijęs su besivystančiomis šalimis Sutarties XX antraštinės dalies prasme, priskirtinas šios antraštinės dalies ir todėl EB 179 straipsnio taikymo sričiai [dabar SESV 209 straipsnis]. Todėl šį sprendimą sudaro dvi sudėtinės dalys: viena susijusi su bendradarbiavimu vystymosi labui ir priskirtina EB 179 straipsnio [dabar SESV 209 straipsnis] taikymo sričiai, o kita − su ekonominiu, finansiniu ir techniniu bendradarbiavimu su trečiosiomis šalimis, kurios nėra besivystančios šalys, ir priskirtina EB 181a straipsnio taikymo sričiai. <...> 71. <...> skundžiamu sprendimu EIB suteiktos Bendrijos garantijos pagalba siekiama sustiprinti finansinį bendradarbiavimą tiek su besivystančiomis šalimis, tiek su kitomis trečiosiomis šalimis. Todėl šis sprendimas susijęs su panašaus pobūdžio veiksmais, kurie skiriasi tik dėl nagrinėjamų regionų ar šalių. <...> būtų rizikinga arba nepagrįsta bandyti nustatyti dominuojantį geografinį komponentą minėtame sprendime. Tai ypač tinka dėl to, kad besivystančių šalių Sutarties XX antraštinės dalies prasme kategorija keičiasi ir, atsižvelgiant į to paties sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje numatytą galimybę Tarybai kiekvienu konkrečiu atveju nuspręsti dėl šalių, kurios net nėra paminėtos skundžiamo sprendimo I priede, tinkamumo gauti EIB finansavimą, kuriam suteikiama Bendrijos garantija. 72. <...> atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo turinį ir tikslą, jame yra neatskiriamos sudėtinės dalys, kurios priskirtinos atitinkamai EB 179 ir 181a straipsnių taikymo sritims, ir neįmanoma nustatyti pagrindinio arba dominuojančio tikslo ar sudėtinės dalies. <...> 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimas Europos Parlamentas prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C155/07, Rink., 2008, p. I-8103) 18.3. 18.4. Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo, etc. 18.4.1. Turkija

Turinys

Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas darbuotojų judėjimas - Tiesioginis veikimas <...> 16. [Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacijos susitarimas (toliau – susitarimas)], atsižvelgiant į jo struktūrą ir turinį, pasižymi tuo kad jis nustato asociacijos tikslus ir gaires šiems tikslams pasiekti, neįtvirtindamas konkrečių tikslui pasiekti reikalingų taisyklių. Tik tam tikrose specialiose srityse detalios taisyklės yra įtvirtintos susitarimo protokoluose <...>. <...> 23. Susitarimo 12 straipsnio ir protokolo 36 straipsnio vertinimas atskleidžia, kad jais išdėstoma veiksmų programa ir jie nėra pakankamai tikslūs ir besąlyginiai, kad galėtų tiesiogiai reglamentuoti laisvą asmenų judėjimą. <...> 25. Todėl <...> susitarimo 12 straipsnis, protokolo 36 straipsnis, skaitomi kartu su susitarimo 7 straipsniu, nėra valstybių narių vidaus teisinėse sistemose tiesiogiai taikomos Bendrijos teisės nuostatos. 1987 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Meryem Demirel v Stadt Schwäbisch Gmünd (byla 12/86, Rink., 1987, p. 3719) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas darbuotojų judėjimas – Tiesioginis veikimas – Teisė dirbti ir teisė gyventi


<...> 14. Kad Asociacijos tarybos sprendimų nuostatos būtų tiesiogiai veikiančios jos turi atitikti tas pačias sąlygas, kaip ir paties Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos susitarimo nuostatos. 15. Teisingumo Teismas [1987 m. rugsėjo 30 d. sprendime Demirel, (byla 12/86, Rink., 1987, p. 3719)] pažymėjo, kad Bendrijos su trečiąja valstybe sudaryto susitarimo nuostata veikia tiesiogiai, jei atsižvelgiant į susitarimo tekstą, tikslą ir pobūdį, joje nustatytas aiškus ir tikslus įpareigojimas, kurio vykdymas arba veikimas nepriklauso nuo kito akto priėmimo. Tie patys kriterijai taikomi nustatant, ar Asociacijos tarybos sprendimų nuostatos veikia tiesiogiai. <...> 26. <...> [Asociacijos tarybos] sprendimo Nr. 2/76 2 straipsnio 1 dalies b punktas ir sprendimo 1/80 6 straipsnio 1 dalis bei sprendimo Nr. 2/76 7 straipsnis ir sprendimo 1/80 13 straipsnis veikia tiesiogiai valstybėse narėse. <...> 29. Du Turkijos darbuotojo individualios situacijos aspektai – [teisė įsidarbinti ir teisė apsigyventi]- yra tarpusavyje susiję, todėl tokiam darbuotojui po tam tikro teisėto darbo laikotarpio valstybėje narėje suteikus teisę dribti bet kokį darbą, šis darbuotojas bent jau teisėto darbo metu turi teisę teisėtai gyventi toje valstybėje narėje, nes kitaip teisė teisėtai dirbti prarastų savo veiksmingumą. 30. Teisėtas darbas, net jei šis darbas nebūtinai sąlygojamas tinkamai išduoto teisės gyventi leidimo, reiškia stabilią ir saugią situaciją valstybės narės darbo rinkoje. 1990 m. rugsėjo 20 d. sprendimas S. Z. Sevince v Staatssecretaris van Justitie (byla C-192/89, Rink., 1990, p. I-3461) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija Laisvas darbuotojų judėjimas – Tiesioginis veikimas – Teisė dirbti ir teisė gyventi <...> 18. <...> [Asociacijos tarybos] sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies trečia įtrauka turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad Turkas darbuotojas neatitinka toje nuostatoje nustatyto reikalavimo būti teisėtai dirbusiam bent ketverius metus, kai jis buvo įdarbintas gyvenimo valstybėje narėje, kol bus užbaigtos leidimo gyventi išdavimo procedūros, pagrindu, net jei ši jo teisė gyventi buvo patvirtinta pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris tuo metu buvo apskųstas. <...> 22. Net jei teisėtas darbas [Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacijos susitarimo] 6 straipsnio 1 dalies prasme reiškia stabilią ir saugią situaciją valstybės narės darbo rinkoje ir todėl reiškia neginčijamą teisę gyventi bei, jei būtina, teisę į leidimą gyventi, priežastys, dėl kurių ši teisė buvo suteikta ar leidimas gyventi išduotas, nėra svarbios. 23. Kai darbuotojas turkas buvo įdarbintas valstybėje narėje pagal galiojantį darbo leidimą ilgiau nei vienerius metus, jis turi būti laikomas atitinkančiu Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje nustatytas sąlygas, net jei leidimas gyventi jam buvo išduotas kitu nei teisėto darbo pagrindu. <...> 25. <...> Sprendimu Nr. 1/80 nepažeidžiama valstybės narės kompetencija nustatyti Turkijos piliečių įvažiavimo ir pirmojo įsidarbinimo sąlygas, bet reguliuojama, ypač jo 6 straipsniu, turkų, kurie jau yra integravęsi valstybės narės darbo rinkoje, teisinė padėtis. Šiomis aplinkybėmis iš darbuotojų turkų, kurie pagal valstybės narės teisės aktus turi leidimą dirbti ir, kai reikalinga, teisę gyventi, negali būti pagrįstai atimamoms Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės. 26. <...> Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka turi būti aiškinama, kaip reiškianti, kad turkas, kuris įgijo teisę gyventi valstybėje narėje dėl siekio susituokti su valstybės narės piliete ir kuris teisėtai dirbo toje valstybėje narėje ilgiau nei vienerius metus tam pačiam darbdaviui, turi teisę į darbo leidimo pratęsimą net jei paraiškos pateikimo metu jo santuoka buvo nutrūkusi. <...> 36. <...> darbuotojas turkas, atitinkantis Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirmoje ar trečioje įtraukoje nustatytas sąlygas, gali remtis jomis tiesiogiai, siekdamas ne tik darbo leidimo, bet ir leidimo gyventi pratęsimo. 1992 m. gruodžio 16 d. sprendimas Kazim Kus v Landeshauptstadt Wiesbaden (byla C-237/91, Rink., 1992, p. I-6781)


Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija Laisvas darbuotojų judėjimas – Tiesioginis veikimas – Teisė dirbti ir teisė gyventi <...> 12. Teisės [kuriomis turkų kilmės darbuotojai gali naudotis,] yra skirtingos ir priklauso nuo sąlygų, nustatomų pagal priimančioje valstybėje narėje teisėtai išdirbtą laikotarpį. Po vienerių metų teisėto darbo darbuotojas turkas turi teisę atnaujinti darbo leidimą darbo tam pačiam darbdaviui tikslais (pirmoji [Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies] įtrauka). Po trijų metų teisėto darbo ir atsižvelgiant į pirmenybės Bendrijos valstybių darbuotojams taisykles, jis gali sutikti su kito tos pačios profesijos darbo savo pasirinktam darbdaviui pasiūlymu (antroji įtrauka). Po ketverių metų teisėto darbo jis gali laisvai pasirinkti bet kurį apmokamą darbą (trečioji įtrauka). 13. Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka skirta užtikrinti vien darbo tam pačiam darbdaviui tęstinumą ir yra taikoma tik jei turkas darbuotojas prašo pratęsti jo leidimą dirbti, siekiant toliau dirbti tam pačiam darbdaviui <...>. <...> 15. <...> Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka netaikytina turkų kilmės darbuotojo atvejui, kuris per vienerius teisėto darbo metus pakeitė darbdavį ir prašė pratęsti jo leidimą dirbti, kad galėtų vėl dirbti pirmojo darbdavio įmonėje pagal darbo sutartį <...>. <...> 17. Kaip ir Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies atveju, 7 straipsniu aiškiai, tiksliai ir besąlygiškai nustatomos turkų darbuotojų vaikų, kurie baigė profesinio rengimo kursus priimančiojoje valstybėje narėje, teisės priimti bet kurį darbo pasiūlymą, nepriklausomai nuo gyvenimo valstybėje narėje trukmės, jei bent vienas iš vaiko tėvų bent trejus metus teisėtai dirbo toje valstybėje narėje. Kaip ir 6 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio antroji pastraipa tiesiogiai veikia Bendrijos valstybėse narėse. <...> 20. Kadangi teisė gyventi yra esminė teisei įsidarbinti ir dirbti tiek tam pačiam darbdaviui, pratęsiant leidimą dirbti, tiek ir kitam darbdaviui, <....> Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta teisė priimti bet kokį darbo pasiūlymą apima ir teisės gyventi pripažinimą. <...> 23. <...> darbuotojas turkas, kuris atitinka Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antroje pastraipoje numatytas sąlygas, gali priimti bet kokį darbo pasiūlymą atitinkamoje valstybėje narėje bei remtis šia nuostata, siekdamas leidimo gyventi pratęsimo. 1994 m. spalio 5 d. sprendimas Hayriye Eroglu v Land Baden-Württemberg (byla C-355/93, Rink., 1994, p. I-5113) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas darbuotojų judėjimas – Darbas valstybėje narėje – Teisėto darbo pertraukos <...> 19. Asociacijos tarybai Sprendime Nr. 1/80 įtvirtinus socialinio pobūdžio nuostatas, šių nuostatų tikslas buvo remiantis EEB sutarties 48, 49 ir 50 straipsniais [dabar SESV 45, 46 ir 47 straipsniai] užtikrinti laisvą darbuotojų judėjimą. 20. Siekiant įgyvendinti šį tikslą minėtuose EB sutarties straipsniuose įtvirtinti principai turėtų būti kiek įmanoma taikomi darbuotojams turkams, kurie naudojasi Sprendime Nr. 1/80 įtvirtintomis teisėmis. Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į [Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacijos steigimo sutarties (toliau – Asociacijos sutartis)] 12 straipsnio ir Papildomo protokolo 36 straipsnio formuluotes, taip pat Sprendimo Nr. 1/80 tikslą palaipsniui įgyvendinti laisvą asmenų judėjimą remiantis EEB sutarties 48 ir 49 straipsniais <...> ir EEB sutarties 50 straipsniu <...> nusprendė, kad pastaruosiuose straipsniuose išdėstyti principai, kiek tai yra įmanoma, turi būti taikomi Turkijos piliečiams, kurie naudojasi šiuo sprendimu suteikiamomis teisėmis 21. [Sprendimo Nr. 1/80] 6 straipsnio 1 dalimi teisės į darbą srityje reguliuojama valstybės narės teisėtai darbo rinkai priklausančio darbuotojo turko teisinė padėtis. 22. [Sprendimo Nr. 1/80] 6 straipsnio 1 dalies tikslais siekiant įvertinti, ar darbuotojas turkas priklauso valstybės narės darbo rinkai, remiantis [EEB ir Turkijos asociacijos] susitarimo 12


straipsniu bei valstybės narės darbuotojo teisinės padėties kitoje valstybėje narėje analogija, turi būti nustatyta, ar <...> teisiniai darbo santykiai gali būti priskirti tos valstybės narės teritorijai ar gali būti nustatytas pakankamai artimas ryšys su šia teritorija. <...> 27. Darbo teisėtumas turi būti vertinamas remiantis priimančiosios valstybės teisės aktais, nustatančiais darbuotojo turko apsigyvenimo sąlygas darbo vietos valstybėje narėje. <...> 29. Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta, kad teisės gyventi ir dirbti pripažinimas priklauso nuo to, ar darbuotojas turkas savo teisėtą darbą gali patvirtinti specialiu administraciniu dokumentu, tokiu kaip darbo ar gyvenimo leidimas, išduotu priimančiosios valstybės institucijų. 30. Todėl [Sprendimo Nr. 1/80] 6 straipsnio 1 dalimi suteikiamos teisės nepriklauso nuo to, ar Turkijos piliečiai, kurie yra integravęsi valstybės narės teisėtoje darbo rinkoje, turi tos valstybės narės kompetentingų institucijų išduotus administracinius dokumentus, kurie šiuo požiūriu gali turėti tik deklaratyvią reikšmę <...>. <...> 38. <...> [Sprendimo Nr. 1/80] 6 straipsnio 2 dalimi užtikrinamas teisės į darbą tęstinumas ir galimybė tęsti darbą po laikino darbo pertrūkio. 39. Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnis taikomas darbuotojams turkams, kurie dirba ar laikinai negali dirbti. Jis netaikomas darbuotojui turkui, kuris galutinai nutraukė savo darbinę veiklą valstybėje narėje dėl, pavyzdžiui, išėjimo į pensiją ar tapimo neįgaliu. 1995 m. birželio 6 d. sprendimas Ahmet Bozkurt v Staatssecretaris van Justitie (byla C-434/93, Rink., 1995, p. I-1475) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas darbuotojų judėjimas – Teisė ieškoti kito darbo <...> 29. Priešingai nei valstybių narių piliečiai, darbuotojai turkai neturi teisės laisvai judėti Bendrijoje, tačiau jie priimančiosios valstybės narės, kurioje jie teisėtai gyvena ir dirba tam tikrą laikotarpį, teritorijoje gali naudotis tam tikromis teisėmis. 30. <...> darbuotojas turkas <...> turi teisę tiek, kiek yra pagrįstai reikalinga, priimančiojoje valstybėje narėje efektyviai ieškoti naujo darbo ir atitinkamą teisę gyventi tuo laikotarpiu, nepriklausomai nuo to, kad jis pats nutraukė ankstesnius darbo santykius ir iš karto naujai neįsidarbino. 31. <...> suteikiant Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies trečiajai įtraukai visišką veiksmingumą, darbuotojas turkas turi turėti teisę po bent ketverių metų teisėto darbo laikotarpio palikti turimą darbą dėl asmeninių aplinkybių ir pagrįstu laikotarpiu ieškoti naujo darbo toje pačioje valstybėje narėje <...>. 32. Laikas, kuris yra pagrįstai reikalingas, kad galima būtų surasti kitą apmokamą samdomą darbą, turi būti nustatytas nacionalinių kompetentingų institucijų <...>. Šis laikas turi būti pakankamas, kad būtų galima efektyviai pasinaudoti 6 straipsnio 1 dalies trečioje įtraukoje numatyta teise <...>. <...> 36. <...> [Sprendimo Nr. 1/80] 6 straipsnio 2 dalyje teisėto darbo laikotarpių, numatytų 6 straipsnio 1 dalies pirmoje – trečioje įtraukose, skaičiavimo tikslais, numatomos darbinę veiklą nutraukusiam darbuotojui turkui palankesnės taisyklės, atsižvelgiant į teisėto darbo trukmę ir apskaičiuojant tam reikalingus įvairius darbo laikotarpius. <...> 40. Darbuotojas, kuris <...> valstybėje narėje išdirbęs ilgiau kaip keturis metus palieka savo darbą, siekdamas ieškoti naujo, negali būti traktuojamas kaip visiškai pasitraukęs iš darbo rinkos, jei jis tinkamai užsiregistruoja įdarbinimo institucijose, kaip priklausantis tos valstybės narės darbo rinkai [Sprendimo Nr. 1/80] 6 straipsnio 1 dalies pirmojo sakinio prasme. 41. Jei darbuotojui turkui nepavyksta įsidarbinti iškart <...> reikalaujama, kad jis įvykdytų visus priimančiojoje valstybėje narėje nustatytus formalumus <...>. 1997 m. sausio 23 d. sprendimas Recep Tetik v Land Berlin (byla C-171/95, Rink., 1997, p. I-329)


Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas darbuotojų judėjimas – Šeimos susijungimo teisė – Reikalavimas gyventi kartu – Nepertraukiamas gyvenimas kartu <...> 28. Kaip ir [Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80] 6 straipsnio 1 dalis <...>, 7 straipsnio antra pastraipa <...>, 7 straipsnio pirma pastraipa valstybėse narėse veikia tiesiogiai, todėl Turkijos piliečiai, atitinkantys joje nustatytas sąlygas gali tiesiogiai remtis joje nustatytomis teisėmis. <...> 33. Dėl šeimos nario teisės gyventi pradinį trijų metų laikotarpį <...> pažymėtina, kad, nors <...> valstybė narė, suteikusi teisę šiam šeimos nariui įvažiuoti į savo teritoriją šeimos susijungimo tikslais, negali atsisakyti šiam asmeniui suteikti teisės gyventi, kad šeimos nariai galėtų veiksmingai pasinaudoti teise būti kartu, ši valstybė narė išlaiko teisę nustatyti tokias teisės gyventi sąlygas, kuriomis būtų užtikrinta, kad šeimos nario buvimas jos teritorijoje atitinka sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos dvasią ir tikslus. 34. [Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirma pastraipa] siekiama užtikrinti valstybės narės darbo rinkoje tinkamai užsiregistravusių darbuotojų turkų teises dirbti ir gyventi valstybėje narėje, joje išlaikant šeiminius ryšius. <...> 36. Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirma pastraipa nustatyta sistema siekiama sudaryti palankias sąlygas priimančioje valstybėje narėje šeimai susijungti, leidžiant pirmiausia šeimos nariams būti su darbuotoju migrantu ir po tam tikro laikotarpio sustiprinant jų padėtį suteikiant teisę įsidarbinti šioje valstybėje narėje. 37. Atsižvelgiant į [sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos] prasmę ir tikslą, ši nuostata negali būti aiškinama, kaip tik reikalaujanti, kad priimančioji valstybė narė leistų darbuotojo turko šeimos nariui įvažiuoti į savo teritoriją, nereikalaujant, kad šis šeimos narys ir toliau iš tikrųjų gyventų su darbuotoju migrantu iki įgydamas teisę pateikti į darbo rinką. 38. Toks aiškinimas ne tik kad pažeistų šeimos vienybės tikslą, bet ir keltų riziką, jog Turkijos piliečiai galėtų išvengti griežtesnių 6 straipsnyje nustatytų reikalavimų, piktnaudžiaudami sudarant fiktyvias santuokas <...>. <...> 41. Sprendimu Nr. 1/80 nedraudžiama valstybės narės institucijoms reikalauti, kad, siekiant pratęsti leidimą gyventi Turkijos piliečio šeimos nariui šeimos susijungimo tikslais, šis šeimos narys iš tiesų gyventų su darbuotoju trejus metus, kaip numatyta to sprendimo 7 straipsnio pirmos pastraipos pirmoje įtraukoje. <...> 47. Pagal [7 straipsnio pirmos pastraipos pirmos įtraukos] prasmę ir tikslą šeimos narys turi gyventi su darbuotoju turku nepertraukiamai pirmuosius tris metus. 48. Tačiau šis aiškinimas nedraudžia suinteresuotajam asmeniui protingą laikotarpį, remiantis teisėtomis priežastimis, nebūti Bendrijos gyvenamojoje vietoje, pavyzdžiui, aplankyti šeimą savo kilmės valstybėje. Šie laikotarpiai, kuriais nenutraukiamas nuolatinis gyvenimas kartu priimančiojoje valstybėje narėje, turi būti traktuojami kaip laikotarpiai, kai šeimos nariai gyveno kartu. 49. Taip pat turi būti vertinami laikotarpiai iki šešių mėnesių, šeimos nario praleisti kilmės valstybėje ne dėl savo valios. 1997 m. balandžio 17 d. sprendimas Selma Kadiman v Freistaat Bayern (byla C-351/95, Rink., 1997, p. I-2133) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas darbuotojų judėjimas – Darbo santykių stabilumas – Darbas pas kelis darbdavius <...> 22. Kadangi [Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka] reikalaujama, kad siekiant pratęsti leidimą dirbti pas tą patį darbdavį darbuotojas būtų nenutrūkstamai dirbęs vienerius metus, 6 straipsnio pirmos dalies pirma įtrauka grindžiama prielaida, kad tik bent vienerius metus trunkantys darbo santykiai yra pakankamai stabilūs užtikrinant darbuotojo turko darbo pas tą patį darbdavį tęstinumą.


<...> 24. Šiomis aplinkybėmis 6 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, kuria darbuotojui nesuteikiama teisė pasirinkti kito darbdavio ir nenumatomos antroje įtraukoje nustatytos išimtys, negali būti suprantama kaip reiškianti, kad darbuotojas turkas tenkina toje nuostatoje numatytas sąlygas ir todėl naudojasi ja suteiktomis teisėmis, jei iki išdirbant vienerius metus pas tą patį darbdavį jis pradeda dirbti kitam darbdaviui. 25. Tais atvejais, kai kompetentingos institucijos suteikė teisę darbuotojui turkui nepraėjus vienerių metų laikotarpiui pakeisti darbdavį <...>, teisė į leidimo dirbti ir gyventi pratęsimą pagal 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą atsiranda tik pasibaigus kitam vienerių metų teisėto darbo laikotarpiui. <...> 31. <...> Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka turi būti aiškinama, kaip reiškianti, kad darbuotojo turko leidimas gyventi priimančiojoje valstybėje narėje gali būti pratęstas jam teisėtai išdirbus vienerius metus tam pačiam darbdaviui. 1997 m. gegužės 27 d. sprendimas Süleyman Eker v Land Baden-Württemberg (byla C-386/95, Rink., 1997, p. I-2697) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas darbuotojų judėjimas – Leidimas gyventi suteiktas dėl nuteisimo <...> 26. Darbo laikotarpiai, įgijus leidimą gyventi dėl padarytų neteisėtų veiksmų lėmusių nuteisimą, negali būti traktuojami kaip teisėti sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi Turkijos pilietis neatitiko leidimui gyventi įgyti nustatytų sąlygų <...>. 1997 m. birželio 5 d. sprendimas Suat Kol v Land Berlin (byla C-285/95, Rink., 1997, p. I-3069) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas darbuotojų judėjimas – Apsigyvenimas ir darbas profesinio rengimo tikslais – Teisė į darbo leidimo pratęsimą <...> 32. Niekas nedraudžia valstybėms narėms leisti Turkijos piliečiams, siekiantiems dalyvauti profesiniame rengime, atvykti ir apsigyventi jos teritorijoje <...>. 33. <...> darbuotojas turkas, kuris pasibaigus profesiniam rengimui dirba apmokamą darbą su tikslu pasirengti vėlesnei darbinei veiklai, turi būti laikomas saistomu normalių darbo santykių. <...> <...> 36. <...> Sprendimu Nr. 1/80 valstybei narei nedraudžiama atsisakyti Turkijos piliečiui suteikti teisę įvažiuoti į jos teritoriją ir pirmą kartą įsidarbinti bei nedraudžiama nustatyti darbo sąlygų, taikomų pirmaisiais metais pagal to sprendimo 6 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką. 37. Tačiau valstybė narė negali vienašališkai modifikuoti 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos darbuotojų turkų integracijos į priimančiosios valstybės narės darbo rinką sistemos, uždrausdama darbuotojui, kuriam buvo leista atvykti ir kuris vykdė ekonominę veiklą ilgiau nei trejus su puse metų, įgyti teises, į kurias jis turi teisę pagal minėtos nuostatos tris įtraukas, priklausomai nuo darbo laikotarpio. <...> 53. Tai, kad leidimai dirbti ir gyventi valstybėje narėje buvo suteikti konkrečiam tikslui, į kurį nepatenka imigranto dirbtas darbas, nereiškia, kad šis darbuotojas neturi teisės naudotis 6 straipsnio 1 dalyje numatyta sistema<...>. <...> 55. <…> Turkijos pilietis, [teisėtai gyvenęs ir dirbęs valstybėje narėje], gali prašyti atnaujinti jo leidimą gyventi valstybėje narėje nepriklausomai nuo to, kad leidimas gyventi ir užsiimti darbine veikla jam buvo išduotas tik laikinai ir darbui pas konkretų darbdavį, siekiant susipažinti ir pasiruošti darbui Turkijoje <...>. <...> 61. <...> Tai, kad darbuotojas turkas išreiškė intenciją užbaigus su profesiniu rengimu susijusią darbinę veiklą valstybėje narėje grįžti į Turkiją, nereiškia, kad jis negali pasinaudoti Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalyje numatytomis teisėmis, nebent būtų nustatyta, kad toks pareiškimas buvo padarytas tik siekiant neteisėtai gauti leidimus gyventi ir dirbti priimančiojoje valstybėje narėje. 1997 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Faik Günaydin, Hatice Günaydin, Günes Günaydin and Seda Günaydin v Freistaat Bayern (byla C-36/96, Rink., 1997, p. I-5143)


Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas darbuotojų judėjimas – Nacionalinių apribojimų, taikomų tam tikroms darbuotojų turkų kategorijoms, draudimas – Teisėtas darbas – Pertraukos teisėto darbo metu <...> 30. Nors šiame vystymosi etape Sprendimas Nr. 1/80 nedaro įtakos valstybių narių teisei atsisakyti leisti įvažiuoti į savo teritoriją Turkijos piliečiams ir pradėti dirbti bei iš esmės nedraudžia nustatyti darbo sąlygų pirmaisiais darbo metais, kaip numatyta to sprendimo 6 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje, 6 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybių narių kompetentingos institucijos gali priimti tokius teisės aktus, kokie yra reikalingi užtikrinant darbuotojų turkų teises pagal to straipsnio 1 ir 2 dalis. 31. Tačiau [6 straipsnio 3 dalis] negali būti aiškinama kaip leidžianti valstybėms narėms priimti jų norimas taisykles, reguliuojančias darbuotojų turkų, kurie jau yra integravęsi tos valstybės narės darbo rinkoje, padėtį, dėl kurių vienašališkai tam tikroms darbuotojų kategorijoms, kurios jau atitinka 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, būtų neleidžiama progresyviai naudotis platesnėmis teisėmis, numatytomis [6 straipsnio 1 dalies] trijose įtraukose. <...> 34. <...> nacionaliniai teisės aktai, numatantys, kad kai kurių Turkijos piliečių gyvenimas ir darbas priimančiojoje valstybėje narėje yra apribotas tam tikra veikla konkrečiam darbdaviui ir negali trukti ilgiau nei trejus metus, turi būti laikomi nesuderinami su [sprendimo Nr. 1/80] sistema ir tikslais ir negali būti priimti 6 straipsnio 3 dalies pagrindu. <...> 37. <...> Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama, kaip draudžianti valstybei narei priimti teisės aktus, kuriais tam tikroms darbuotojų turkų kategorijoms <...> neleidžiama pasinaudoti iš 6 straipsnio 1 dalies išplaukiančiomis teisėmis. <...> 59. 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „teisėtas darbas“ yra Bendrijos teisės sąvoka, kuri turi būti apibrėžta objektyviai ir vienodai atsižvelgiant į nuostatos dvasią ir tikslą. <...> 61. [Teisėto darbo] sąvokos aiškinimas nepriklauso nuo subjektyvių aplinkybių, tokių kaip žinojimas, kad asmeniui yra taikomi apribojimai, dėl kurių jam neleidžiama pasinaudoti Sprendime Nr. 1/80 numatytomis teisėmis ir kurie yra darbo ir (ar) gyvenimo toje valstybėje narėje sąlyga. <...> 63. <...> Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama, kaip reikalaujanti, kad apskaičiuojant teisėto darbo trukmę būtų atsižvelgta į trumpus laikotarpius, nenurodytus 6 straipsnio 2 dalyje, kurių metu darbuotojas turkas neturėjo galiojančio leidimo gyventi ar dirbti, kai valstybių narių kompetentingos institucijos tuo pagrindu nekvestionavo darbuotojo gyvenimo toje valstybėje narėje teisėtumo ir, priešingai, išduodavo jam naujus leidimus gyventi ar dirbti. 1997 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Kasim Ertanir v Land Hessen (byla C-98/96, Rink., 1997, p. I5179) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas darbuotojų judėjimas – Darbuotojų migrantų vaikų teisė dirbti <...> 38. [Sprendimo Nr. 1/80] 7 straipsnio antra pastraipa yra palankesnė nei pirmoji ir yra skirta reglamentuoti specifinę darbuotojo turko vaikų, o ne kitų šeimos narių, padėtį, siekiant palengvinti jų dalyvavimą darbo rinkoje pabaigus profesinio rengimo mokymus <...>. 39. Šiomis aplinkybėmis [7 straipsnio 2 pastraipa] negali būti aiškinama siaurai ir, nesant priešingiems įrodymams, negali būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad darbuotojas turkas tuo metu, kai jo vaikas siekia įsidarbinti užbaigęs profesinį mokymą, vis dar dirbtų toje valstybėje narėje. <...> 47. Atsižvelgiant į [Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antros pastraipos] dvasią ir tikslą bei jos kontekstą, gali būti tik reikalaujama, kad tėvas valstybėje narėje būtų teisėtai gyvenęs ir dirbęs už atlyginimą bent jau trejus metus kažkuriuo metu iki vaikui baigiant profesinio rengimo mokymus. 1998 m. lapkričio 19 d. sprendimas Haydar Akman v Oberkreisdirektor des Rheinisch-BergischenKreises (byla C-210/97, Rink., 1998, p. I-7519)


Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas darbuotojų judėjimas – Darbuotojo sąvoka – Dalyvavimas darbo rinkoje <...> 24. [Darbuotojo sąvoka] Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies prasme turi būti aiškinama remiantis darbuotojo sąvoka Bendrijos teisėje. <...> 51. Sąvoka „tinkamai užsiregistravęs kaip dalyvaujantis darbo rinkoje“ turi būti aiškinama kaip taikoma visiems darbuotojams, kurie atitinka konkrečios valstybės narės teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir turi teisę vykdyti veiklą jos teritorijoje. 1998 m. lapkričio 26 d. sprendimas Mehmet Birden v Stadtgemeinde Bremen (byla C-1/97, Rink., 1998, p. I-7747) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas darbuotojų judėjimas – Tiesioginis veikimas <...> 74. Sprendimo Nr. 3/80 3 straipsnio 1 dalis jo taikymo srityje nustato tikslų ir besąlyginį principą, kuris gali būti taikomas nacionaliniame teisme ir todėl reglamentuoja asmenų teisinę padėtį. Šios nuostatos tiesioginis veikimas reiškia, kad asmuo, kuriam ji taikoma, gali ja remtis valstybės narės teisme. 1999 m. gegužės 4 d. sprendimas Sema Sürül v Bundesanstalt für Arbeit (byla C-262/96, Rink., 1999, p. I-2685) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas darbuotojų judėjimas – Darbo pertrūkiai dėl laikino sulaikymo – Viešosios tvarkos išimtis - Išsiuntimas bendrosios prevencijos tikslais <...> 32. [Sprendimo Nr. 1/80] 6 straipsnio 1 dalies trijose pirmose įtraukose išvardytoms teisėms taikoma vienintelė sąlyga, kad darbuotojas turkas laikytųsi priimančiosios valstybės narės teisės aktų, reglamentuojančių patekimą į jos teritoriją bei apmokamą darbą. <...> 34. Atitinkant [prieš tai minėtas] sąlygas iš sprendimo Nr. 1/80 tiesiogiai įgytoms teisėms negali būti taikomi kiti reikalavimai. 35. <...> tam, kad išliktų turkų kilmės darbuotojo teisės dirbti bet kokį darbą savo pasirinkimu pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies trečią įtrauką, ši nuostata aiškintina kaip taikytina ne tik atliekamam darbui, bet ir suteikianti suinteresuotajam asmeniui, jau teisėtai dirbančiam priimančioje valstybėje narėje, besąlygišką teisę dirbti, kuri būtinai apima teisę nutraukti profesinę veiklą, kad tam tikras asmuo galėtų laisvai pasirinkti kitą profesinę veiklą. <...> 41. <...> laikino pobūdžio darbo pertrūkiai, kol, kaip pagrindinėje byloje, darbuotojas turkas yra sulaikytas prieš teisminį nagrinėjimą, negali patys savaime paneigti iš Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies trečios įtraukos tiesiogiai kylančių teisių, jei po paleidimo jis per pagrįstą laiką gali susirasti naują darbą. 42. Asmens laikinas sulaikymas nedaro jokios įtakos vėlesniam jo dalyvavimui darbiniame gyvenime <...>. <...> 56. <...> kalbant apie išimties dėl viešosios tvarkos, numatytos Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalyje, taikymo srities apibrėžimą, reikia remtis tos pačios išimties išaiškinimu, padarytu laisvo Bendrijos valstybių narių darbuotojų judėjimo srityje; juo labiau kad toks aiškinimas yra pateisinamas, nes minėtos nuostatos formuluotė yra beveik tapati EEB Sutarties 48 straipsnio 3 dalies [dabar SESV 45 straipsnio 3 dalis] formuluotei. <...> 61. <...> Turkijos piliečiui gali būti neleidžiama pasinaudoti tiesiogiai Sprendimu Nr. 1/80 jam suteikiamomis teisėmis jį išsiunčiant tik jei šios priemonės yra pagrįstos asmeniniu elgesiu, iš kurio matyti, kad jis kels konkrečią naujų viešosios tvarkos pažeidimų grėsmę.


<...> 63. Todėl <...> išsiuntimo priemonės, kurios taikomos priėmus apkaltinamąjį nuosprendį bendros prevencijos tikslais yra nesuderinamos su [sprendimo Nr. 1/80] 14 straipsnio 1 dalimi. 2000 m. vasario 10 d. sprendimas Ömer Nazli, Caglar Nazli and Melike Nazli v Stadt Nürnberg (byla C-340/97, Rink., 2000, p. I-957) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas darbuotojų judėjimas – Laiku nepateiktas prašymas pratęsti leidimą gyventi <...> 52. <...> valstybės narės turi teisę reikalauti, kad užsieniečiai jų teritorijoje turėtų galiojantį leidimą gyventi ir, kai šis leidimas yra laikinas, kad užsieniečiai laiku kreiptųsi dėl leidimo gyventi pratęsimo. <...> 58. <...> tačiau valstybės narės negali apriboti Bendrijos Turkijos piliečiams tiesiogiai suteiktų teisių – laisvai dirbti ir gyventi šiuo tikslu – atsisakydamos pratęsti leidimą gyventi dėl to, jog paraiška pratęsi leidimą gyventi buvo pateikta per vėlai. <...> 61. <...> leidimas gyventi nesudaro teisės gyventi, tiesiogiai suteikiamos sprendimu Nr. 1/80, pagrindo, nepriklausomai nuo to, ar priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos išdavė šį dokumentą, kuris tik įrodo šios teisės egzistavimą. <...> 65. <...> laikotarpis kai Turkijos pilietis neturėjo galiojančio leidimo gyventi valstybių narių kompetentingų institucijų negali būti laikomas neteisėto gyvenimo laikotarpiu, lemiančiu teisės gyventi pagal sprendimą Nr. 1/80, kuri jam leidžia toliau naudotis teise laisvai dirbti savo pasirinkimu pagal to sprendimo 7 straipsnio pirmos pastraipos antrą įtrauką, praradimą. <...> 67. <.... Turkijos pilietis, kuriam buvo leista atvykti į valstybę narę šeimos susijungimo su darbuotoju Turku, teisėtai dalyvaujančiu tos valstybės darbo rinkoje, pagrindu, ir kuris teisėtai toje valstybėje narėje gyveno ilgiau nei penkerius metus bei teisėtai su pertraukomis dirbo įvairius darbus, nepraranda iš Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos antros įtraukos tiesiogiai kylančių teisių, ypač teisės pratęsti leidimo gyventi galiojimą, net jei šio leidimo gyventi galiojimo laikas baigėsi iki pateikiant prašymą pratęsti jo galiojimą, kurį valstybės narės kompetentingos institucijos atsisakė tenkinti. 2000 m. kovo 16 d. sprendimas Sezgin Ergat v Stadt Ulm (byla C-329/97, Rink., 2000, p. I-1487) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Įsisteigimo laisvė – Tiesioginis veikimas – Valstybės narės teisė reglamentuoti pirmąjį atvykimą ir veiklos pradėjimą <...> 42. Kaip ir [EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo] 12 straipsnis, reglamentuojantis laisvą darbuotojų judėjimą, 13 straipsnis nenustato nieko daugiau nei bendrais terminais, darydamas nuorodas į atitinkamas EB sutarties nuostatas, įtvirtinta įsisteigimo laisvės susitariančiosiose šalyse ribojimų draudimą ir pats nenustato tikslių taisyklių šiam tikslui pasiekti. <...> 45. [Kadangi remiantis Papildomo protokolo 41 straipsnio 2 dalimi Asociacijos taryba turi patvirtinti konkrečias taisykles Asociacijos sutarties 13 straipsnyje nustatytiems principams įgyvendinti] Asociacijos sutarties 13 straipsnis tiesiogiai reglamentuoti individų teises gali ta pačia apimtimi kaip ir Papildomo protokolo 41 straipsnio 2 dalis. Taigi minėtas 13 straipsnis valstybėse narėse neveikia tiesiogiai. 46. Kaip galima matyti iš [Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalies] formuluotės, šio straipsnio nuostatomis aiškiai, tiksliai ir besąlygiškai nustatoma nedviprasmiška status quo sąlyga, draudžianti susitariančiosioms šalims nustatyti naujus įsisteigimo laisvės apribojimus nuo Papildomo protokolo įsigaliojimo dienos.


<...> 48. Kadangi Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalies formuluotė yra beveik identiška EEB sutarties 53 straipsnio formuluotei, pirmoji nuostata turi būti taikoma tiesiogiai dėl to pačių priežasčių kaip ir EEB sutarties 53 straipsnis. <...> 63. <...> principai, nustatyti aiškinant EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo nuostatas, siekiant laipsniškai įgyvendinti darbuotojų iš Turkijos laisvą judėjimą Bendrijoje, pagal analogiją turi būti taikomi ir minėtų Asociacijos susitarimo nuostatų, susijusių su įsisteigimo teise, atžvilgiu. 64. <...> Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalies status quo sąlyga savaime negali leisti Turkijos piliečiui pasinaudoti įsisteigimo teise ir teise gyventi šalyje, kuri yra būtina norint naudotis įsisteigimo teise. 65. Taigi Turkijos piliečio pirmąjį įsileidimą į valstybės narės teritoriją reglamentuoja išimtinai tos valstybės vidaus teisė, o atitinkamas asmuo gali reikalauti tam tikrų teisių pagal Bendrijos teisę, susijusių su įsidarbinimu ar savarankiškos veiklos vykdymu ir tam būtinu gyvenimu šalyje, tik jei jo padėtis atitinkamoje valstybėje narėje yra teisėta <...> 67. Tai, kad [pareiškėjas pagrindinėje byloje] neišvyko iš Jungtinės Karalystės baigus galioti jo vizai ir be leidimo pradėjo vykdyti savarankišką veiklą toje valstybėje narėje, nesuteikia jam nei tiesioginės teisės įsisteigti nei teisės gyventi. <...> 69. Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta status quo taisyklė neleidžia valstybei narei imtis kokių nors naujų priemonių, kurių tikslas ar poveikis yra nustatyti Turkijos piliečio įsisteigimui ir iš to išplaukiančiam gyvenimui jos teritorijoje griežtesnes sąlygas nei tos, kurios buvo taikomos tuo metu, kai Papildomas protokolas įsigaliojo tai valstybei narei. 2000 m. gegužės 11 d. sprendimas The Queen v Secretary of State for the Home Department, ex parte Abdulnasir Savas (byla C-37/98, Rink., 2000, p. I-2927) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas darbuotojų judėjimas – Teisėto gyvenimo šeimoje laikotarpio skaičiavimas – Gyvenimas ne santuokoje <...> 36. Tai, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje <...> tarp savo dviejų santuokų gyveno kartu, šis ne santuokoje kartu gyventas laikotarpis negali būti laikomas pertraukiančiu jų jungtinį šeimos gyvenimą, todėl į jį turi būti atsižvelgiama skaičiuojant teisėto gyvenimo laikotarpio trukmę Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos prasme. 2000 m. birželio 22 d. sprendimas Safet Eyüp v Landesgeschäftsstelle des Arbeitsmarktservice Vorarlberg (byla C-65/98, Rink., 2000, p. I-4747) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas darbuotojų judėjimas – Teisė ieškoti darbo <...> 58. Turkijos pilietis, kuris <...> nepertraukiamai ketverius metus teisėtai dirbo valstybėje narėje, bet kuris vėliau buvo bedarbis, dėl laikino nedarbo nepraranda teisių, kurias jis tiesiogiai įgijo pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies trečią įtrauką. 59. Toks darbuotojas turkas, kuris galutinai nepasitraukė iš valstybės narės darbo rinkos ir gali prašyti pratęsti jo leidimą gyventi siekiant pasinaudoti savo teise be apribojimų ieškoti darbo, ne tik atsakydamas į jam jau pateiktus darbo pasiūlymus, bet ir pagrįstą laiko tarpą ieškoti naujo darbo <...>. 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimas Bülent Kurz, né Yüce v Land Baden-Württemberg (byla C-188/00, Rink., 2002, p. I-10691)


Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas darbuotojų judėjimas – Nediskriminacija darbo sąlygų srityje – Teisė dalyvauti darbuotojus atstovaujančių organų rinkimuose <...> 57. [Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80] 10 straipsnio 1 dalis aiškiai, tiksliai ir besąlygiškai nustato valstybėms narėms draudimą diskriminuoti dėl pilietybės šių valstybių darbo rinkoje esančius darbuotojus migrantus turkus, kurie dėl šios diskriminacijos patirtų žalą atlyginimo ir kitų darbo sąlygų srityje. 58. Šis vienodo požiūrio reikalavimas nustato konkretaus tikslo įpareigojimą, todėl iš esmės asmuo gali juo remtis valstybės narės teisme reikalaudamas netaikyti diskriminuojančių nuostatų <...>, nes nėra būtina priimti jokių papildomų įgyvendinimo priemonių <...> <...> 67. <...> Sprendimo Nr. 1/80 10 straipsnio 1 dalis turi būti pripažinta kaip veikianti tiesiogiai valstybėse narėse, todėl Turkijos piliečiai, kuriems šis straipsnis taikomas, turi teisę ja remtis valstybės narės nacionaliniuose teismuose. <...> 73. Nustatant Sprendimo Nr. 1/80 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo diskriminuoti darbo sąlygų srityje apimtį, turėtų būti remiamasi šio principo aiškinimu, pateiktu darbuotojų, kurie yra Bendrijos valstybių narių piliečiai, laisvo judėjimo srityje. 74. Šis požiūris yra pateisinamas, be kita ko dėl to, kad šis straipsnis yra suformuluotas beveik identiškai EEB sutarties 48 straipsnio 2 daliai [dabar SESV 45 straipsnio 2 dalis]. <...> 78. Atsižvelgiant į laisvo darbuotojų, kurie yra valstybių narių piliečiai, judėjimo principus, pagal analogiją taikomus darbuotojams turkams, besinaudojantiems Sprendimo Nr. 1/80 suteikiamomis teisėmis, nacionaliniai teisės aktai, kuriuose numatyta, kad rinkimuose į darbuotojus atstovaujančio ir ginančio organo narius <...> gali dalyvauti tik asmenys, turintys valstybės narės pilietybę, yra nesuderinami su to sprendimo 10 straipsnio 1 dalimi. 2003 m. gegužės 8 d. sprendimas Wählergruppe Gemeinsam Zajedno/Birlikte Alternative und Grüne GewerkschafterInnen/UG ir kt. (byla C-171/01, Rink., 2003, p. I-4301) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas paslaugų judėjimas – Status quo taisyklės taikymas <...> 67. Atsižvelgiant į tai, kad Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis taikoma tiek įsisteigimo laisvei, tiek ir laisvei teikti paslaugas, aiškinimas, taikomas įsisteigimo laisvei, turi būti taikomas laisvei teikti paslaugas. <...> 84. <...> Turkijos piliečiui, teisėtai dirbančiam valstybėje narėje, nebereikia [Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje] įtvirtintos status quo nuostatos apsaugos, susijusios su teise į darbą kadangi jis jau naudojasi <...> 6 straipsniu jam suteikiamomis teisėmis. Kita vertus, status quo reikalavimu, taikomu darbo sąlygoms, siekiama užtikrinti, kad nacionalinės kompetentingos institucijos susilaikytų nuo priemonių, kuriomis būtų trukdoma siekti Sprendime Nr. 1/80 numatytų tikslų <...> Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniu daroma nuoroda į atitinkamose teritorijose teisėtai gyvenančius ir dirbančius darbuotojus ir jų šeimos narius. <...> status quo taisykle gali pasinaudoti tik Turkijos pilietis, kuris atitinka priimančiosios valstybės narės nustatytus įvažiavimo, gyvenimo ir, kai taikoma, darbo reikalavimus ir todėl yra laikomas gyvenančiu toje valstybėje narėje teisėtai <...>. 85. Todėl valstybės narės net ir įsigaliojus Sprendimui Nr. 1/80 turi teisę nustatyti griežtesnes taisykles, taikomas neteisėtai jos teritorijoje esantiems Turkijos piliečiams. <...> 117. <...> Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis ir Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnis turi būti aiškinami kaip reiškiantys, kad - Šios dvi nuostatos valstybėse narėse veikia tiesiogiai <...>; - Jais draudžiama nustatyti naujus nacionalinius apribojimus teisei įsisteigti, teisei teikti paslaugas bei laisvam darbuotojų judėjimui nuo jų įsigaliojimo <...>;


Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnis yra taikomas Turkijos piliečiams tik jei jų gyvenimas priimančiojoje valstybėje narėje yra ne tik teisėtas, bet ir trunkantis tam tikrą laiką, reikalingą nuosekliai integracijai; <...> - Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalies apsauga gali naudotis ne tik Turkijoje įsisteigęs subjektas, teikiantis paslaugas valstybėje narėje, bet ir šio subjekto darbuotojai, siekiant užkirsti kelią naujiems laisvo paslaugų judėjimo apribojimams; tačiau jis negali būti taikomas valstybėje narėje įsisteigusiam subjektui, kai šio subjekto teikiamomis paslaugomis naudojasi įsisteigę toje pačioje valstybėje narėje; - Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis draudžia valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti reikalavimą turėti darbo leidimą, kai Turkijoje įsisteigęs subjektas siekia teikti paslaugas toje valstybėje narėje, jei tas reikalavimas nebuvo nustatytas įsigaliojant Papildomam protokolui. -

2003 m. spalio 21 d. sprendimas Eran Abatay and Others, Nadi Sahin preš Bundesanstalt für Arbeit (sujungtos bylos C-317/01 ir C-369/01, Rink., 2003, P. I-12301) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacija – Laisvas darbuotojų judėjimas – Taikymo sritis asmenų atžvilgiu – Valstybės narės darbo rinkoje teisėtai esančio Turkijos darbuotojo ,,šeimos nario“ sąvoka <...> 34. <...> remiantis [Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros (toliau – Sprendimas Nr. 1/80)] 7 straipsnio pirmos pastraipos formuluote, šioje nuostatoje numatytomis teisėmis galima pasinaudoti tik patenkinus dvi šioje dalyje nurodytas sąlygas, pirma, asmuo turi būti priimančios valstybės narės darbo rinkoje teisėtai esančio Turkijos darbuotojo šeimos narys ir, antra, asmeniui turi būti išduotas šios valstybės kompetentingų institucijų leidimas atvykti pas minėtą darbuotoją. 35. Dėl antrosios sąlygos, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pagal dabartinę Bendrijos teisę nuostatos, susijusios su Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos Respublikos asociacija, neatima iš valstybių narių teisės reglamentuoti Turkijos piliečių atvykimą į jų teritoriją, kaip ir sąlygų, susijusių su jų pirma profesine veikla, todėl pirmasis leidimas tokiems piliečiams įvažiuoti į valstybės narės teritoriją iš esmės išimtinai reglamentuojamas pagal šios valstybės nacionalinę teisę474. <...> 38. <...> [Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos] nuostata nepateikia darbuotojo „šeimos nario“ sąvokos apibrėžimo. 39. Ši sąvoka turi būti aiškinama vienodai Bendrijos lygmeniu, norint užtikrinti vienodą jos taikymą valstybėse narėse. 40. Jos taikymo sritis turi būti nustatyta atsižvelgiant į ja siekiamus tikslus ir į jos naudojimo kontekstą. <...> 44. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika po 1995 m. birželio 6 d. Sprendimo Bozkurt (C434/93, Rink. p. I-1475, 14, 19 ir 20 punktai), Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į [Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacijos steigimo sutarties (toliau – Asociacijos sutartis)] 12 straipsnio ir Papildomo protokolo 36 straipsnio formuluotes, taip pat Sprendimo Nr. 1/80 tikslą palaipsniui įgyvendinti laisvą asmenų judėjimą remiantis EEB sutarties 48 ir 49 straipsniais <...> [dabar SESV 45 ir 46 straipsniai] ir EEB sutarties 50 straipsniu <...> [dabar SESV 47 straipsnis],

474

2003 m. spalio 21 d. Sprendimas Abatay ir kt., C‑317/01 ir C‑369/01, Rink., 2003, p. I-12301, 63 ir 65 p.


nusprendė, kad pastaruosiuose straipsniuose išdėstyti principai, kiek tai yra įmanoma, turi būti taikomi Turkijos piliečiams, kurie naudojasi šiuo sprendimu suteikiamomis teisėmis475. 45. Darytina išvada, kad nustatant sąvokos „šeimos narys“ Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos prasme taikymo sritį, reikia atsižvelgti į tos pačios sąvokos laisvo darbuotojų, kurie yra Bendrijos valstybių narių piliečiai, judėjimo srityje, aiškinimą, ir ypač į Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio 1 dalies taikymo sritį476, dėl minėto reglamento 8 straipsnio 1 dalies išaiškinimo taikymo darbuotojų turkų teisės būti renkamiems į tokias įstaigas, kaip darbuotojų rūmai ar įmonės komitetai, tikslais). 46. <...> Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmoje pastraipoje nėra jokios nuostatos, dėl kurios būtų galima manyti, kad „šeimos nario“ sąvoka turėtų būti taikoma tik darbuotojo šeimos nariams pagal kraujo ryšį. 47. Šis aiškinimas taip pat patvirtinamas 1999 m. lapkričio 11 d. Sprendimu Mesbah (C‑179/98, Rink. p. I-7955), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad Maroko piliečio darbuotojo migranto „šeimos nario“ sąvoka 1976 m. balandžio 27 d. Rabate pasirašyto Europos ekonominės bendrijos ir Maroko Karalystės bendradarbiavimo susitarimo, kuris Bendrijos vardu patvirtintas 1978 m. rugsėjo 26 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2211/78 (OL L 264, p. 1), 41 straipsnio 1 dalies prasme apima ir aukštutinės linijos šio darbuotojo ir jo sutuoktinio, kuris gyvena su juo priimančioje valstybėje narėje, giminaičius. Iš tiesų toks aiškinimas, pateiktas dėl bendradarbiavimo susitarimo, turi juo labiau būti taikomas ir Asociacijos sutarčiai, kuria siekiama įgyvendinti dar ambicingesnius tikslus <...> [skatinti Susitariančiųjų Šalių ilgalaikių ir harmoningų prekybos ir ekonominių santykių, įskaitant ir darbo sektoriuje, plėtrą, palaipsniui užtikrinant laisvą darbuotojų judėjimą (12 straipsnis), panaikinant įsisteigimo laisvės (13 straipsnis) ir laisvo paslaugų teikimo (14 straipsnis) apribojimus, siekiant pakelti Turkijos gyventojų pragyvenimo lygį ir palengvinti vėlesnį Turkijos stojimą į Europos Bendriją (preambulės konstatuojamosios dalies 4 punktas ir 28 straipsnis)]. 48. <...> Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad posūnis, kuriam yra mažiau nei 21 metai arba kuris yra išlaikomas teisėtai valstybės narės darbo rinkoje esančio Turkijos darbuotojo, šios nuostatos prasme yra šio darbuotojo šeimos narys ir turi visas šiuo sprendimu suteiktas teises, jeigu jam buvo išduotas tinkamas leidimas atvykti pas šį darbuotoją į priimančią valstybę narę. 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Engin Ayaz prieš Land Baden-Württemberg (byla C-275/02, Rink., 2004, p. I-8765) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Turkijos darbuotojo vaiko, sulaukusio pilnametystės, teisė apsigyventi <...> 21. Dėl tos aplinkybės, kad [1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros (toliau – Sprendimas Nr. 1/80)] 7 straipsnio pirmoji pastraipa aiškiai numato tik prielaidą, kad Turkijos darbuotojo šeimos nariams „leidžiama susijungti“, negalima daryti išvados, kad šio sprendimo autoriai norėjo neleisti šeimos nariui, gimusiam priimančiosios valstybės narės teritorijoje ir dėl to neturėjusiam prašyti leidimo atvykti pas Turkijos darbuotoją į priimančiąją valstybę narę remiantis šeimos susijungimo teise, naudotis joje nurodytomis teisėmis. 22. Sąlyga, pagal kurią šeimos nariams turi būti leista atvykti pas Turkijos darbuotoją, paaiškinama tuo, kad nuostatos, susijusios su Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos Respublikos asociacija 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas Wählergruppe Gemeinsam, C‑171/01, Rink. p. I‑4301, 72 p. ir pagal analogiją dėl Asociacijos sutarties 14 straipsnio, susijusio su paslaugų teikimo laisve, 2003 m. spalio 21 d. Sprendimas Abatay ir kt., C‑317/01 ir C‑369/01, Rink., 2003, p. I-12301, 112 p. 476 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas Wählergruppe Gemeinsam, C‑171/01, Rink., 2003, p. I‑430; 2004 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Komisija prieš Austriją, C‑465/01, Rink., 2004, p. I-8291 475


(toliau – EEB–Turkijos asociacija), neatima iš valstybių narių teisės reglamentuoti Turkijos piliečių atvykimą į jų šalies teritoriją, kaip ir sąlygų, susijusių su jų pirma profesine veikla; ir todėl pirmąjį leidimą įvažiuoti į šalį užsieniečiui valstybė narė iš esmės išimtinai reglamentuoja savo nacionaline teise477. 23. Tiek, kiek šia sąlyga siekiama Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos netaikyti Turkijos darbuotojo šeimos nariams, kurie atvyko į priimančiosios valstybės narės teritoriją ir joje gyvena pažeisdami šios valstybės narės teisės aktus, ji negalėtų būti teisiškai taikoma tam šeimos nariui, kuris, kaip ir šioje pagrindinėje byloje, gimė ir visada gyveno minėtoje valstybėje narėje ir kuriam nereikėjo gauti leidimo atvykti pas minėtą darbuotoją. 24. Tačiau nėra jokio pagrindo manyti, kad Sprendimo Nr. 1/80 straipsnio autoriai, remdamiesi Turkijos darbuotojo vaikų gimimo vieta, norėjo padaryti skirtumą tam, kad iš gimusių priimančiojoje valstybėje narėje, skirtingai nei iš šeimos narių, kuriems buvo leista atvykti pas minėtą darbuotoją, būtų atimta teisė įsidarbinti ir teisė apsigyventi, išplaukiančios iš šio sprendimo 7 straipsnio nuostatų. <...> 29. Iš Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos negalima daryti išvados, kad šeimos nariai, kurių atžvilgiu taikomas šis sprendimas, praranda teises, kurias ši nuostata jiems suteikia, vien dėl to, jog atitinkamu laikotarpiu minėtas darbuotojas nebepriklauso teisėtai priimančiosios valstybės darbo rinkai. 30. Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, valstybės narės nebeturi teisės nustatyti Turkijos darbuotojo šeimos nariui gyvenimo sąlygų po trejų metų gyvenimo laikotarpio, numatyto Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos pirmoje įtraukoje, kai suinteresuotasis asmuo iš esmės turi faktiškai gyventi su šiuo darbuotoju; taip ypač turėtų būti Turkijos migranto, tenkinančio Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos antroje įtraukoje nustatytas sąlygas, atveju478. 31. Dėl šeimos narių, kuriems taikoma Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmoji pastraipa, ir kurie, kaip M. Cetinkaya, po penkerių metų teisėto gyvenimo su darbuotoju turi teisę laisvai įsidarbinti priimančiojoje valstybėje narėje pagal šio straipsnio antrą įtrauką, ne tik šios nuostatos tiesioginis veikimas, dėl kurio suinteresuotasis asmuo įgyja asmeninę teisę įsidarbinti tiesiogiai pagal Sprendimo Nr. 1/80 straipsnį, bet ir šios teisės veiksmingumas būtinai apima susijusią teisę apsigyventi, taip pat pagrįstą Bendrijos teise ir nepriklausomą nuo to, ar tebeegzistuoja šių teisių įgijimo sąlygos479. 32. <...> šeimos narys gali naudotis Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmąja pastraipa suteiktomis teisėmis pasibaigus atitinkamai trejų metų ir penkerių metų bendro gyvenimo su Turkijos darbuotoju, teisėtai dirbančiu priimančiojoje valstybėje narėje, gyvenimo laikotarpiams, net jeigu po šių laikotarpių minėtas darbuotojas dėl to, kad pasinaudojo savo teisėmis išeiti į pensiją, daugiau nebepriklauso tos valstybės narės darbo rinkai. <...> 36. Teisingumo Teismas jau anksčiau nusprendė, kad teisės apsigyventi, išplaukiančios iš teisės įsidarbinti ir teisės realiai dirbti, kuria naudojasi Turkijos darbuotojo šeimos nariai, apribojimai yra dviejų rūšių. Viena vertus, Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio pirma dalimi valstybėms narėms suteikiama galimybė atskirais atvejais ir esant pateisinančiai priežasčiai nustatyti apribojimus, susijusius su turko migranto buvimu priimančiosios valstybės narės teritorijoje, kai jis savo asmeniniu elgesiu kelia realią bei rimtą grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar visuomenės sveikatai. Kita vertus, šeimos narys, kuriam tinkamai buvo leista atvykti pas Turkijos darbuotoją į valstybę narę, tačiau kuris išvyksta iš priimančiosios valstybės teritorijos reikšmingam laikotarpiui ir be pateisinamų priežasčių, iš esmės praranda teisinį statusą, kurį jis buvo įgijęs pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmąją pastraipą480. <...> 39. <...> Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmoji pastraipa aiškintina taip, kad ji draudžia, jog po asmens nuteisimo laisvės atėmimo bausme, po kurios jis gydėsi nuo narkomanijos, šia nuostata 2004 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Ayaz, C‑275/02, Rink., 2004, p. I‑8765, 35 p. 2000 m. kovo 16 d. Sprendimas Ergat, C‑329/97, Rink., 2000, p. I‑1487, 37–39 p. 479 2000 m. kovo 16 d. Sprendimas Ergat, C‑329/97, Rink., 2000, p. I‑1487, 40 p. 480 2000 m. kovo 16 d. Sprendimas Ergat, C‑329/97, Rink., 2000, p. I‑1487, 45, 46 ir 48 p. 477 478


Turkijos piliečiui, esančiam [tokioje kaip pagrindinėje byloje] padėtyje, suteikiamos teisės būtų ribojamos dėl to, kad jis ilgą laiką nebuvo darbo rinkoje. <...> 43. <...> kalbant apie išimties dėl viešosios tvarkos, numatytos Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalyje, taikymo srities apibrėžimą, reikia remtis tos pačios išimties išaiškinimu, padarytu laisvo Bendrijos valstybių narių darbuotojų judėjimo srityje; juo labiau kad toks aiškinimas yra pateisinamas, nes minėtos nuostatos formuluotė yra beveik tapati Sutarties 48 straipsnio 3 dalies formuluotei481. 2004 m. lapkričio 11 d. sprendimas Inan Cetinkaya prieš Land Baden-Württemberg, (byla C-467/02, Rink., 2004, p. I-10895) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas <...> 66. <...> [reikalavimą, kad Direktyvos 64/221 8 ir 9 straipsniuose įtvirtinti principai būtų taikomi darbuotojams iš Turkijos, kurie naudojasi Sprendimo Nr. 1/80 suteikiamomis teisėmis] pateisina tikslas laipsniškai įgyvendinti laisvą darbuotojų iš Turkijos judėjimą, įtvirtintas Asociacijos susitarimo 12 straipsnyje. Socialinės Sprendimo Nr. 1/80 nuostatos yra papildomas šios laisvės įgyvendinimo etapas 482 . Visų pirma Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalis suteikia jos sąlygas atitinkantiems migruojantiems darbuotojams iš Turkijos tikslias teises įsidarbinimo srityje 483 . Iš nusistovėjusios teismų praktikos taip pat išplaukia, kad ši nuostata, kuriai pripažintas tiesioginis veikimas, sukuria individualią teisę įsidarbinimo srityje ir su ja susijusią teisę apsigyventi484. 67. Kad šios teisės būtų veiksmingos, darbuotojai iš Turkijos turi galėti jomis remtis nacionaliniuose teismuose. Siekiant užtikrinti šios teisminės apsaugos veiksmingumą, minėtiems darbuotojams būtina suteikti tokias pačias procesines garantijas, kurias Bendrijos teisė suteikia valstybių narių piliečiams, ir todėl leisti šiems darbuotojams pasinaudoti Direktyvos 64/221 8 ir 9 straipsniuose numatytomis garantijomis. <...> 68. Šis aiškinimas taikytinas ne tik Turkijos piliečiams, kurių teisinė padėtis apibrėžta Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnyje, bet ir jų šeimos nariams, kurių situaciją apibrėžia to paties sprendimo 7 straipsnis. Nė viena aplinkybė negali pateisinti to, kad šiems piliečiams, teisėtai gyvenantiems valstybės narės teritorijoje, Sprendimo Nr. 1/80 jiems suteikiamų teisių požiūriu būtų suteikta mažesnė savarankiška apsauga, nei numato Direktyvos 64/221 8 ir 9 straipsniai. <...> 2005 m. birželio 2 d. sprendimas Georg Dörr prieš Sicherheitsdirektion für das Bundesland Kärnten, ir Ibrahim Ünal prieš Sicherheitsdirektion für das Bundesland Vorarlberg (byla C-136/03, Rink., 2005, p. I-4759) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas - Teisių apribojimas dėl ilgo nedarbo, susijusio su įkalinimu, po kurio atliekamas gydymas nuo narkomanijos, arba dėl bendro gyvenimo su turkų kilmės darbuotoju nebuvimo <...> 22. <...> svarbu priminti teismų praktiką, pagal kurią Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmoji pastraipa taikytina Turkijos piliečio, kuriam, kaip teisėtai dirbančio arba dirbusio priimančioje 481

2000 m. vasario 10 d. Sprendimas Nazli, C‑340/97, Rink., 2000, p. I‑957, 56 p. 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Birden, C‑1/97, Rink., 1998, p. I-7747, 52 p.; 2002 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Kurz, C‑188/00, Rink., 2002, p. I-10691, 40 p. 483 2003 m. spalio 21 d. Sprendimas Abatay ir kt., C‑317/01 ir C‑369/01, Rink., 2003, p. I-12301, 78 p. 484 1990 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Sevince, C‑192/89, Rink., 1990, p. I-3461, 29 ir 31 p.; 1992 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Kus, C‑237/91, Rink., 1992, p. I-6781, 33 p.; 1997 m. sausio 23 d. Sprendimas Tetik, C‑171/95, Rink., 1997, p. I-329, 26, 30 ir 31 p.; 2002 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Kurz, C‑188/00, Rink., 2002, p. I-10691, 26 ir 27 p. 482


valstybėje narėje turkų kilmės darbuotojo šeimos nariui, buvo leista joje apsigyventi dėl šeimos susijungimo priežasčių arba kuris yra gimęs ir visada gyveno šioje valstybėje, situacijai. Ši nuostata taikoma tokioms situacijoms neatsižvelgiant į aplinkybę, kad ginčijamu metu suinteresuotasis asmuo yra pilnametis ir nebegyvena kartu su šeima, o gyvena atskirai nuo darbuotojo šioje valstybėje narėje485. <...> 24. <...> nors Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos pirmoje įtraukoje iš principo reikalaujama, kad tuo atveju, jei pats suinteresuotasis asmuo neatitinka sąlygų, pagal kurias galėtų dirbti priimančioje valstybėje narėje, turkų kilmės darbuotojo šeimos narys trejus metus faktiškai gyventų su šiuo darbuotoju 486 , vis dėlto pasibaigus šiam trejų metų laikotarpiui valstybės narės nebeturi teisės kelti reikalavimų turkų kilmės darbuotojo šeimos nario gyvenimui jų teritorijoje ir tai a fortiori taikoma Turkijos migrantui, atitinkančiam Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos dalies antroje įtraukoje nustatytas sąlygas487. <...> 31. <...> turkų kilmės darbuotojo šeimos narys, kuris atitinka visas Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos sąlygas ir nori dirbti priimančioje valstybėje narėje, neprivalo atitikti šiuo atžvilgiu griežtesnių šio sprendimo 6 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų488. 32. <...> Turkijos pilietis, kuriam pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos antrą įtrauką suteikta teisė laisvai dirbti bet kokį savo pasirinktą apmokamą samdomą darbą, nepraranda šios teisės nei dėl ilgalaikio nedarbo dėl jo net kelerius metus trunkančio įkalinimo, po kurio jis ilgai gydėsi nuo narkomanijos, nei dėl aplinkybės, kad sprendimo išsiųsti priėmimo metu suinteresuotasis asmuo buvo pilnametis ir nebegyveno kartu su turkų kilmės darbuotoju, dėl kurio jis buvo įgijęs šią teisę, o gyveno nuo šio darbuotojo nepriklausomą gyvenimą. 2005 m. liepos 7 d. sprendimas Ceyhun Aydinli prieš Land Baden-Württemberg (byla C-373/03, Rink., 2005, p. I-6181) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Tiesioginis veikimas – Švietimo prieinamumas teisėtai darbo rinkoje esančio turkų kilmės darbuotojo vaikams – Kartu su tėvais gyvenantys vaikai – Parama mokslui Pasinaudojimas parama studijoms užsienyje <...> 23. Sprendimo Nr. 1/80 9 straipsnio pirmas sakinys numato vienodo požiūrio pareigą dėl mokymosi pagal bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo programas prieinamumo, remiantis tokiais pačiais reikalavimais, kurią asmuo gali nurodyti nacionaliniame teisme prašydamas panaikinti valstybės narės teisės aktų diskriminacines nuostatas, numatančias, kad teisė suteikiama su tokia sąlyga, kuri nėra nustatyta valstybės piliečių atžvilgiu, nereikalaujant imtis papildomų ją įgyvendinančių priemonių489. 24. Ši išvada susijusi su aplinkybe, kad sprendimo Nr. 1/80 9 straipsnis yra tik Asociacijos susitarimo 9 straipsnyje, darančio nuorodą į EEB sutarties 7 straipsnį <...> [dabar SESV 18 straipsnis], numatyto bendrojo nediskriminacijos dėl priklausymo vienai ar kitai valstybei principo490 įtvirtinimas

2000 m. kovo 16 d. Sprendimo Ergat, C‑329/97, Rink., 2000, p. I‑1487, 26 ir 27 p.; 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimas Cetinkaya, C‑467/02, Rink., 2004, p. I‑10895, 34 p. 486 1997 m. balandžio 17 d. Sprendimas Kadiman C‑351/95, Rink., 1997, p. I‑2133, 33, 37, 40, 41, ir 44 p.; 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimas Cetinkaya, C‑467/02, Rink., 2004, p. I‑10895, 30 p. 487 2000 m. kovo 16 d. Sprendimas Ergat, C‑329/97, Rink., 2000, p. I‑1487, 37–39 p.; 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimas Cetinkaya, C‑467/02, Rink., 2004, p. I‑10895, 30 p. 488 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Akman, C‑210/97, Rink., 1998, p. I‑7519, 48‑50 p. 489 1999 m. gegužės 4 d. Sprendimo Sürül, C‑262/96, Rink. p. I‑2685, 63 p 485

490

2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo Wählergruppe Gemeinsam, C‑171/01, Rink. p. I‑4301,] 58 p


ir konkretizavimas švietimo ir profesinio mokymo prieinamumo priimančioje valstybėje narėje srityje491. <...> 29. Turkų kilmės vaikas, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, teisėtai kartu su tėvais gyvenantis priimančioje valstybėje narėje ir nuo studijų pradžios perkėlęs savo pagrindinę gyvenamąją vietą iš tėvų gyvenamosios vietos į toje pačioje valstybėje esančios švietimo ar kvalifikacijos kėlimo įstaigos buvimo vietą ir deklaruodamas tėvų gyvenamąją vietą kaip antrąją, įvykdo sprendimo Nr. 1/80 9 straipsnio pirmame sakinyje numatytą gyvenimo kartu sąlygą. 30. Pirma, ši nuostata nenumato, kad pasinaudojimas vienodo požiūrio į švietimo ir profesinio mokymo prieinamumą teise priklauso nuo specialių gyvenimo kartu su tėvais sąlygų mokymosi laikotarpiu, pavyzdžiui, bendro tėvų ir vaikų šeimos ūkio buvimo, ar nuo ypatingo gyvenimo būdo tuo metu, pavyzdžiui, daugiau gyvenant pagrindinėje, o ne antrojoje gyvenamojoje vietoje. 31. Antra, šis aiškinimas kyla siekiant užtikrinti visišką nuostatoje numatyto tikslo, t. y. leisti turkų kilmės vaikams pasinaudoti švietimo sistemos ir profesinio mokymo siūlomomis galimybėmis jų tėvų priimančioje valstybėje narėje, neapribojant suinteresuotojų asmenų švietimo arba mokymosi pasirinkimo, įgyvendinimą. <...> 33. <...> gyvenimo kartu su tėvais sąlyga sprendimo Nr. 1/80 9 straipsnio pirmo sakinio prasme įvykdyta tokiu atveju, kai po teisėto gyvenimo valstybėje narėje kartu su turkų kilmės tėvais vaikas savo pagrindinę gyvenamąją vietą nurodo toje pačioje valstybėje, kur studijuoja universitete, o tėvų gyvenamąją vietą nurodo kaip savo antrąją gyvenamąją vietą. <...> 44. Kadangi turkų kilmės vaikams užtikrinamas nediskriminacinis paramos mokslui priemonių prieinamumas ir priimančioji valstybė narė suteikia savo užsienyje studijuojantiems piliečiams galimybę pasinaudoti parama mokslui, atsižvelgiant į sprendimo Nr. 1/80 9 straipsnio antro sakinio formuluotę ir siekiant išsaugoti lygias mokinių galimybes, turkų kilmės vaikai privalo turėti galimybę pasinaudoti tomis pačiomis lengvatomis, jei planuoja studijuoti už šios valstybės narės ribų. Šiuo atžvilgiu niekaip negali būti pateisinama išimtis turkų kilmės vaikų atžvilgiu tik todėl, kad jie nusprendžia mokytis jų šeimos kilmės valstybėje. 2005 m. liepos 7 d. sprendimas Gaye Gürol prieš Bezirksregierung Köln (byla C-374/03, Rink., 2005, p. I-6199) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Asociacijos tarybos sprendimas Nr. 1/80 – 6 straipsnio 1 dalies trečia įtrauka ir 2 dalis – Teisėtas buvimas valstybės narės darbo rinkoje – Nuteisimas baudžiamojoje byloje – Laisvės atėmimo bausmė <...> 25. <...> turkų kilmės pilietis, kuris pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies trečią įtrauką naudojasi teise laisvai pasirinkti bet kokį apmokamą samdomą darbą, nepraranda šios teisės nedirbdamas net ir kelerius metus trunkančio įkalinimo metu, nes jo nebuvimas priimančios valstybės teisėto darbo rinkoje yra laikinojo pobūdžio. Šios nuostatos suinteresuotajam asmeniui suteikiama teisė dirbti ir su ja susijusi teisė gyventi gali būti ribojamos pagal to paties sprendimo 14 straipsnio 1 dalį tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos sumetimais, arba jei Turkijos pilietis praleido protingą terminą, per kurį po savo išlaisvinimo galėjo susirasti naują apmokamą samdomą darbą. 2005 m. liepos 7 d. sprendimas Ergül Dogan prieš Sicherheitsdirektion für das Bundesland Vorarlberg (byla C-383/03, Rink., 2005, p. I-6237)

491

1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Akman, C‑210/97, Rink. p. I‑7519, 41 p


Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Teisė į leidimo gyventi pratęsimą <...> 34. Teisingumo Teismas ne vieną kartą yra nusprendęs, kad teisės darbo srityje ir su jomis susijusi teisė apsigyventi, kurios suteikiamos turkų kilmės darbuotojams pagal nuostatas, įtvirtintas Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies trijose įtraukose, palaipsniui plečiamos atsižvelgiant į teisėtos darbinės veikos laikotarpį ir jų tikslas – progresyviai sustiprinti suinteresuotųjų asmenų situaciją priimančioje valstybėje. Be to, pagal taip pat nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės valdžios institucijos negali šių teisių taikymui nustatyti sąlygų arba apriboti jų taikymo, nes kitaip šis sprendimas netektų naudingo poveikio492. 35. Konkrečiai kalbant, kaip matyti iš Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies trijų įtraukų teksto formuluotės, teisės, kuriomis turkų kilmės darbuotojai gali naudotis pagal šias nuostatas, yra skirtingos ir priklauso nuo sąlygų, nustatomų pagal priimančioje valstybėje narėje teisėtai išdirbtą laikotarpį493. 36. Taip pat iš minėtų nuostatų matyti, jog teisėtai išdirbęs vienerius metus turkų kilmės darbuotojas įgyja teisę toliau dirbti darbą pagal darbo sutartį tam pačiam darbdaviui (pirma įtrauka). Teisėtai išdirbęs trejus metus jis, išskyrus atvejus, kai valstybių narių darbuotojams yra teikiama pirmenybė, turi teisę priimti kitą tos pačios profesijos jo pasirinkto darbdavio pasiūlymą (antra įtrauka). Po ketverių metų teisėto darbo jis gali naudotis besąlygine teise ieškoti ir laisvai dirbti bet kurį pasirinktą darbą pagal darbo sutartį (trečia įtrauka)494. 37. Todėl iš šio laipsniško turkų kilmės darbuotojų integravimo į priimančiosios valstybės narės darbo rinką sistemos, įtvirtintos Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalyje, struktūros ir tikslo išplaukia, kad atitinkamai šios nuostatos trijose įtraukose įtvirtintas sąlygas suinteresuotieji asmenys turi įvykdyti iš eilės. Bet koks kitas sprendimas iškreiptų Asociacijos tarybos įgyvendinamos sistemos vieningumą, kuria siekiama progresyviai sustiprinti turkų kilmės darbuotojų padėtį priimančioje valstybėje narėje. <...> 44. <...> turkų kilmės darbuotojas migrantas paprastai negali remtis teise pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies trečią įtrauką vien dėl to, kad priimančioje valstybėje narėje teisėtai dirbo darbą pagal darbo sutartį ilgiau nei ketverius metus, jeigu pirmiau nėra išdirbęs ilgiau nei vienerius metus tam pačiam darbdaviui ir po to papildomai dar dvejų metų šiam darbdaviui. <...> 69. <...> Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnis turi būti aiškinamas taip: – turkų kilmės darbuotojo naudojimasis teisėmis, suteiktomis pagal šio straipsnio 1 dalies trečią įtrauką, iš esmės priklauso nuo to, ar suinteresuotasis asmuo yra iš anksto įvykdęs tos pačios dalies antros įtraukos sąlygas, – turkų kilmės darbuotojas, kuris dar neįgijo teisės laisvai pasirinkti bet kurį darbą pagal darbo sutartį pagal minėtą trečią įtrauką, privalo priimančioje valstybėje narėje teisėtai nepertraukiamai išdirbti reikalaujamą laikotarpį, nebent jis gali remtis teisėta darbo nutraukimo priežastimi, kaip antai numatytoji šio straipsnio 2 dalyje, kuri pateisintų jo laikiną nebuvimą darbo rinkoje,<...>

1997 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Günaydin, C‑36/96, Rink., 1997, p. I‑5143, 37–40 ir 50 p.; 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Birden, C‑1/97, Rink., 1998, p. I‑7747, 19 p.; 2002 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Kurz, C‑188/00, Rink., 2002, p. I‑10691, 26 p.; 2003 m. spalio 21 d. Sprendimas Abatay ir kt., C‑317/01 ir C‑369/01, Rink., 2003, p. I‑12301, 78 p. 493 1994 m. spalio 5 d. Sprendimas Eroglu, C‑355/93, Rink., 1994, p. I‑5113, 12 p.; 1997 m. sausio 23 d. Sprendimas Tetik, C‑171/95, Rink., 1997, p. I‑329, 23 p.; 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimas Eker, C‑386/95, Rink., 1997, p. I‑2697, 21 p.; 1997 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Günaydin, C‑36/96, Rink., 1997, p. I‑5143, 25 p.; 1997 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Ertanir, C‑98/96, Rink., 1997, p. I‑5179, 25 p. 494 1994 m. spalio 5 d. Sprendimas Eroglu, C‑355/93, Rink., 1994, p. I‑5113, 12 p.; 1997 m. sausio 23 d. Sprendimas Tetik, C‑171/95, Rink., 1997, p. I‑329, 26 p.; 2000 m. vasario 10 d. Sprendimas Nazli, C‑340/97, Rink., 2000, p. I‑957, 27 p. 492


2006 m. sausio 10 d. sprendimas Mehmet Sedef prieš Freie und Hansestadt Hamburg (byla C-230/03, Rink., 2006, p. I-157) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antroji pastraipa – Darbuotojo turko pilnametis vaikas, įgijęs profesinį išsilavinimą priimančiojoje valstybėje narėje <...> 24. <...> 7 straipsnio antroji pastraipa negali būti aiškinama labiau ribotai negu to paties straipsnio pirmoji pastraipa ir todėl teisės, kurias ji suteikia šioje antrojoje pastraipoje nustatytas sąlygas atitinkantiems Turkijos piliečiams, juo labiau negali būti apribotos kitomis sąlygomis negu tos, kurios taikomos to paties straipsnio pirmajai pastraipai. <...> 27. Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antroji pastraipa negali būti aiškinama kaip taikoma tik nepilnamečiam asmeniui, priimančiosios valstybės narės teisėtai darbo rinkai priklausančio darbuotojo turko vaikui, o netaikoma šio darbuotojo pilnamečiam vaikui. <...> 29. <...> valstybėje narėje ilgiau negu trejus metus teisėtai išdirbusio darbuotojo migranto iš Turkijos pilnametis vaikas, šioje valstybėje sėkmingai įgijęs profesinį išsilavinimą ir atitinkantis Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antrojoje pastraipoje nustatytas sąlygas, teisę apsigyventi, kuri yra kildinama iš šia nuostata suteiktos teisės priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti, praranda tik šio sprendimo 14 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais arba kai jis išvyksta iš priimančiosios valstybės narės teritorijos reikšmingam laikotarpiui ir be pateisinamų priežasčių. 2006 m. vasario 16 d. sprendimas Ergün Torun prieš Augsburgo miestą (byla C-502/04, Rink., 2006, p. I-1563) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Šeimos susijungimas – Vaikų teisės - Atitiktis taisyklei, pagal kurią Turkijos Respublikai nesudaromos palankesnės sąlygos nei tos, kurias valstybės narės sudaro viena kitai <...> 64. <...> EEB ir Turkijos asociacijoje (išskyrus konkretų atvejį, kai Turkijos pilietis gimė ir visada gyveno priimančioje valstybėje narėje) šeimos susijungimas nėra iš Turkijos imigravusio darbuotojo šeimos nario teisė, tačiau priklauso tik nuo nacionalinės valdžios institucijų pagal atitinkamos valstybės narės teisę ir nepažeidžiant 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio priimto sprendimo495. 65. Be to, pagal Reglamento Nr. 1612/68 496 11 straipsnį vaikai, turintys teisę gyventi kartu su valstybės narės piliečiu, kuris dirba kitos valstybės narės teritorijoje, vien remdamiesi šia aplinkybe turi teisę imtis bet kokios veiklos kaip pagal darbo sutartį dirbantys asmenys priimančiosios valstybės narės teritorijoje, o iš Turkijos imigravusio darbuotojo vaikų teisė dirbti aiškiai reglamentuojama Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmojoje pastraipoje, t. y. nuostatoje, kuri šiuo aspektu numato įvairias sąlygas, atsižvelgiant į teisėto gyvenimo kartu su šiuo darbuotoju migrantu trukmę, nuo kurios priklauso jų turimos teisės. Pavyzdžiui, per pirmus trejus gyvenimo metus Turkijos piliečiams nėra suteikiama jokia tokio pobūdžio teisė, o teisėtai išgyvenę su savo šeima trejus metus, jie turi teisę priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti, išskyrus atvejus, kai pirmenybė teikiama Bendrijos valstybių narių darbuotojams. Ir tik teisėtai išgyvenę bent penkerius metus, jie gali laisvai dirbti bet kokį pasirinktą samdomą darbą.

2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Baumbast, C‑413/99, Rink., 2002, p. I‑7091, 72 p. 1968 m. spalio 15 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL 1968 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 15 – 26) 495 496


66. Galiausiai Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad, skirtingai nuo valstybių narių darbuotojų, Turkijos piliečiai neturi teisės laisvai judėti Bendrijos viduje ir tam tikromis teisėmis gali pasinaudoti tik vienos priimančiosios valstybės narės teritorijoje497. 67. Be to, Teisingumo Teismo praktika, susijusi su sąlygomis, kuriomis gali būti ribojamos Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsniu suteikiamos teisės, be išimties, susijusios su viešąja tvarka, visuomenės saugumu ir visuomenės sveikata, kuri vienodai taikytina tiek Turkijos, tiek Bendrijos piliečiams498, nurodo antrą šių teisių netekimo priežastį, taikytiną tik migrantams iš Turkijos, t. y. faktą, kad jie išvyko iš priimančiosios valstybės narės teritorijos reikšmingam laikotarpiui ir be pateisinamų priežasčių <...>. Tokiu atveju, jei suinteresuotasis asmuo pageidauja vėliau grįžti į šią valstybę, atitinkamos valstybės narės valdžios institucijos turi teisę pareikalauti, jog jis joms pateiktų naują prašymą tam, kad jam būtų leista atvykti pas darbuotoją iš Turkijos, jei jis vis dar tebėra nuo jo priklausomas, arba kad jam būtų leista atvykti dirbti pagal to paties sprendimo 6 straipsnį499. 68. Šiomis sąlygomis iš Turkijos imigravusio darbuotojo vaiko situacija negali būti naudingai palyginta su valstybės narės piliečio vaiko situacija, atsižvelgiant į esminius abiejų teisinių situacijų skirtumus, be to, palankesnis situacijos, į kurią patenka pastarasis, pobūdis išplaukia net iš taikytinų teisės aktų formuluotės. 2007 m. liepos 18 d. sprendimas Ismail Derin prieš Landkreis Darmstadt-Dieburg (byla C-325/05, Rink., 2007, p. I-6495) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Įsisteigimo laisvė - Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis − Status quo sąlyga − Apimtis − Valstybės narės teisės aktai, kuriais, įsigaliojus Papildomam protokolui, nustatyti nauji Turkijos piliečių įsileidimo į savo teritoriją jiems siekiant pasinaudoti įsisteigimo laisve apribojimai <...> 54. <...> Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis nesuteikia Turkijos piliečiams teisės įvažiuoti į valstybės narės teritoriją, nes tokios pozityviosios teisė nepriklauso nuo galiojančių Bendrijos teisės aktų, todėl ji lieka reglamentuojama nacionalinės teisės. 55. Iš to išplaukia, kad status quo sąlyga, kokia įtvirtinta Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje, veikia ne kaip pagrindinė taisyklė, dėl kurios atitinkama materialinė teisė, kurią ji pakeičia, tampa netaikytina, bet kaip kvaziprocedūrinė taisyklė, kuri laiko atžvilgiu nustato, pagal kurias valstybės narės teisės aktų nuostatas reikia vertinti Turkijos piliečio, pageidaujančio pasinaudoti įsisteigimo laisve valstybėje narėje, padėtį. <...> 58. <...> ši status quo sąlyga nepaneigia principinės valstybių narių kompetencijos spręsti dėl nacionalinės imigracijos politikos. Iš tiesų vien tai, kad įsigaliojusi tokia sąlyga reikalauja iš šių valstybių susilaikyti, taip tam tikru mastu apribodama jų diskreciją šioje srityje, neleidžia manyti, kad tai pažeidžia pačią šių valstybių suverenios kompetencijos užsieniečių politikos srityje esmę500. <...> 63. <...> kad Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta status quo sąlyga turi būti taikoma ir teisės aktams, susijusiems su Turkijos piliečių pirmuoju įsileidimu į valstybę narę, kurios teritorijoje jie, vadovaudamiesi Asociacijos susitarimu, ketina pasinaudoti įsisteigimo laisve. <...> 69. <...> Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti įsigaliojus šiam Protokolui atitinkamoje valstybėje narėje nustatyti bet kokius naujus apribojimus naudotis įsisteigimo laisve, įskaitant tuos, kurie susiję su materialinėmis ir (arba) procedūrinėmis 1997 m. sausio 23 d. Sprendimas Tetik, C‑171/95, Rink., 1997, p. I‑329, 29 p.; 2000 m. gegužės 11 d. Sprendimas Savas, C‑37/98, Rink., 2000, p. I‑2927, 59 p.; 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas Wählergruppe Gemeinsam, C‑171/01, Rink., 2003, p. I‑4301, 89 p. 498 2000 m. vasario 10 d. Sprendimas Nazli, C‑340/97, Rink., 2000, p. I‑957, 55, 56 ir 63 p. 499 2000 m. kovo 16 d. Sprendimas Ergat, C‑329/97, Rink., 2000, p. I‑1487, 49 p. 500 2006 m. gegužės 16 d. Sprendimas Watts, C‑372/04, Rink., 2006, p. I‑4325, 121 p. 497


Turkijos piliečių pirmojo įsileidimo į šios valstybės narės teritoriją, kur jie ketina užsiimti profesine savarankiškai dirbančių asmenų veikla, sąlygomis. 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Veli Tum, Mehmet Dari, prieš Secretary of State for the Home Department (byla C-16/05, Rink., 2007, p. I-7415) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Didelis nuteisimų baudžiamąja tvarka skaičius – Sprendimo išsiųsti teisėtumas <...> 35. <...> Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Turkijos piliečiui Sprendimu Nr. 1/80 tiesiogiai suteiktos teisės gali būti atimtos jį išsiunčiant, tik jei šią priemonę pateisina aplinkybė, kad suinteresuotojo asmens asmeninis elgesys kelia konkrečią naujų rimtų viešosios tvarkos pažeidimų grėsmę. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ši priemonė negali būti nustatoma automatiškai bendros prevencijos tikslais501. 36 Šia prasme nuteisimas kelis kartus pats savaime neturi reikšmės. 2007 m. spalio 4 d. sprendimas Murat Polat prieš Riuselsheimo miestą (byla C-349/06, Rink., 2007, p. I-8167) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Darbuotojas, priklausantis teisėtai darbo rinkai – Leidimas įvažiuoti kaip studentui ar au pair – Įtaka teisei apsigyventi <...> 35. <...> galimas socialinis tikslas, kuriuo studentams ar au pair buvo suteiktas leidimas įvažiuoti, taip pat teisė dirbti, pats savaime negali pakeisti teisėto suinteresuotųjų asmenų vykdomos veiklos pobūdžio ir todėl nesudaro kliūties jiems priklausyti priimančiosios valstybės narės teisėtai darbo rinkai. Teisingumo Teismas minėto [1998 m. lapkričio 26 d. Sprendime Birden (C‑1/97, Rink. 1998, p. I‑7747,)] 51 punkte nusprendė, kad sąvoka „teisėta darbo rinka“ neturi būti suprantama kaip bendroji darbo rinka, palyginti su specialiąja socialinį tikslą turinčia darbo rinka, kurią palaiko viešoji valdžia. <...> 38. [Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies] nuostata taikoma Turkijos piliečiams, kurie turi darbuotojo statusą priimančioje valstybėje narėje, nekeliant reikalavimo, kad į Bendriją jie būtų atvykę kaip darbuotojai. Šį statusą jie galėjo įgyti ir jau atvykę.<...> <...> 40. Norint patikrinti, ar Turkijos piliečiai atitinka šias sąlygas, nereikia atsižvelgti į tai, kokiu tikslu suinteresuotiesiems asmenims buvo leista atvykti į atitinkamos valstybės narės teritoriją. Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalyje numatytų teisių suteikimas visiškai nepriklauso nuo motyvų, dėl kurių jiems iš pradžių buvo suteikta teisė įvažiuoti, dirbti ir apsigyventi502. <...> <...> 43. <...> siekiant nustatyti, ar Turkijos pilietis, teisėtai atvykęs į valstybės narės teritoriją, gali joje išdirbęs bent jau vienerius metus pasinaudoti Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalyje numatytomis teisėmis, reikia patikrinti, ar suinteresuotasis asmuo atitinka šioje nuostatoje nustatytas objektyvias sąlygas, ir nereikia atsižvelgti nei į motyvus, dėl kurių jam teisė atvykti buvo suteikta iš pradžių, nei į teisės dirbti apribojimus laiko atžvilgiu. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionalinės valdžios institucijos neturi įgaliojimų nustatyti šių teisių taikymo sąlygų ar jas apriboti, nes tai apribotų šio sprendimo veiksmingumą503. 501

2000 m. vasario 10 d. Sprendimas Nazli, C‑340/97, Rink., 2000, p. I‑957, 61 ir 63 p.; 2005 m. liepos 7 d. Sprendimas Dogan, C‑383/03, Rink., 2005, p. I‑6237, 24 p. 502 1997 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Günaydin, C‑36/96, Rink., 1997, p. I‑5143, 51 ir 52 p. 503 1997 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Günaydin, C‑36/96, Rink., 1997, p. I‑5143, 37-40 ir 50 p.; 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Birden, C‑1/97, Rink., 1998, p. I‑7747, 19 p.; 2002 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Kurz, C‑188/00, Rink. p.


44. <...> tokie pagrindinių bylų motyvai, dėl kurių atitinkamiems Turkijos piliečiams buvo suteikti leidimai įvažiuoti, t. y. au pair veiklos vykdymas ar mokslas, patys savaime negali sutrukdyti suinteresuotiesiems asmenims pasinaudoti Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalimi. Tas pats taikoma ir ketinimų deklaracijoms, kurias šie piliečiai turėjo pateikti ir kuriose jie nurodo, kad nepageidauja priimančiojoje valstybėje pasilikti ilgiau kaip dvejus metus arba kad jie ketina iš jos išvykti pasibaigus studijoms, bei jų ribotos trukmės leidimams apsigyventi. <...> 46. <...> argumentai, jog studentas ar au pair galėtų apeiti priimančiosios valstybės narės įstatymus, kad laipsniškai įgytų neribotą prieigą prie pastarosios darbo rinkos, negali būti priimti. Iš tiesų šių įstatymų apėjimo nebus, jei suinteresuotieji asmenys tiesiog naudosis Sprendime Nr. 1/80 jiems aiškiai suteiktomis teisėmis. Kitaip būtų, jei šie asmenys apgaulės būdu būtų įgiję teisę atvykti į valstybės narės teritoriją, nurodydami melagingus ketinimus mokytis ar vykdyti au pair veiklą. Tačiau kai jų ketinimų tikrumą įrodo realūs mokslai ar vykdyta au pair veikla, jie teisėtai gavo darbą priimančiojoje valstybėje narėje ir atitinka Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, suinteresuotieji asmenys be apribojimų gali naudotis šios nuostatos jiems suteikiamomis teisėmis. 2008 m. sausio 24 d. sprendimas Ezgi Payir, Burhan Akyuz, Birol Ozturk prieš Secretary of State for the Home Department (byla C-294/06, Rink., 2008, p. I-203) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas - Darbo sąlygos – Nediskriminavimo principas – Futbolas – Profesionalių žaidėjų iš trečiųjų valstybių, kuriuos galima įtraukti į nacionalinėse varžybose dalyvaujančių komandų sudėtį, skaičiaus apribojimas <...> 32. <...> Papildomo protokolo 37 straipsnyje ir Sprendimo Nr. 1/80 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bet kokios valstybių narių darbo rinkoje esančių darbuotojų, Turkijos piliečių, diskriminacijos dėl pilietybės atlyginimo ir kitų darbo sąlygų srityje draudimą reikia aiškinti taip: šios nuostatos draudžia Turkijos pilietybę turinčiam profesionaliam sportininkui, teisėtai įdarbintam valstybėje narėje įsteigtame klube, taikyti šios valstybės sporto federacijos nustatytą taisyklę, pagal kurią klubai nacionalinėse varžybose gali įtraukti į komandos sudėtį tik ribotą žaidėjų iš trečiųjų valstybių, nesančių Europos ekonominės erdvės susitarimo šalimi, skaičių. 2008 m. liepos 25 d. nutartis Real Sociedad de Fútbol SAD, Nihat Kahveci prieš Consejo Superior de Deportes, Real Federación Española de Fútbol (byla C-152/08, Rink., 2008, p. I-6291) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas - Turkų kilmės darbuotojo pilnamečio vaiko teisė apsigyventi – Samdomo darbo nedirbimas – Įgytų teisių praradimo sąlygos <...> 35.Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad Turkijos pilietis, kuriam dar vaikui buvo leista atvykti į valstybės narės teritoriją šeimos susijungimo tikslais ir kuris pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos antrą įtrauką gavo teisę laisvai dirbti šioje valstybėje narėje bet kurį pasirinktą samdomą darbą, nepraranda teisės nuolat gyventi šioje valstybėje, nuo kurios priklauso teisė laisvai dirbti, net jei būdamas 23 metų jis nedirbo samdomo darbo nuo mokyklos baigimo, t. y. nuo 16 metų, ir dalyvavo valstybinėse pagalbos įsidarbinant programose, bet jų nebaigė. 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Hakan Er prieš Wetteraukreis (byla C-453/07, Rink., 2008, p. I7299) I‑10691, 26 p.; 2003 m. spalio 21 d. Sprendimas Abatay ir kt., C‑317/01 ir C‑369/01, Rink., 2003, p. I‑12301, 78 p.; 2006 m. sausio 10 d. Sprendimas Sedef, C‑230/03, Rink., 2006, p. I‑157, 34 p.


Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas - Darbuotojo priklausymas teisėtai darbo rinkai Darbuotojo turko šeimos narių teisių priimančios valstybės narės teisėtoje darbo rinkoje apribojimas dėl šio darbuotojo apgaulingo elgesio - Susitarimo taikymas turkams pabėgėliams <...> 22. Kaip matyti, iš pačios Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos formuluotės, numatytos dvi darbuotojo turko vaiko teisės įsidarbinti priimančioje valstybėje narėje sąlygos, t. y. kad šis darbuotojas turi priklausyti tos valstybės teisėtai darbo rinkai ir vaikas – bent trejus metus teisėtai joje gyventi. Reikia pažymėti, kad pirmojoje sąlygoje vartojama ne sąvoka „teisėtai išdirbęs“, vartojama Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalyje, o tik nurodoma sąvoka „priklausyti valstybės narės teisėtai darbo rinkai“. <...> 26. [pareiškėjas pagrindinėje byloje] tapo priverstiniu bedarbiu po to, kai įmonė, kurioje jis dirbo, paskelbė apie savo nemokumą, todėl negalima remiantis vien šia situacija teigti, kad pastarasis nebepriklauso priimančios valstybės narės teisėtai darbo rinkai. 27. <...> argumentai dėl priklausymo teisėtai darbo rinkai Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalyje gali būti taikomi ir aiškinant šio sprendimo 7 straipsnio pirmąją pastraipą. 28. Minėtą sąvoką aiškinti skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar ji nurodyta Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnyje ar jo 7 straipsnyje, reikštų sujaukti Asociacijos tarybos, siekusios laipsniškai sustiprinti darbuotojų turkų padėtį priimančioje valstybėje narėje, nustatytos sistemos nuoseklumą. <...> 37. <...> darytina išvada, jog tam, kad darbuotojo turko šeimos narys įgytų Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatytą teisę įsidarbinti priimančioje valstybėje narėje, turi būti įvykdyta sąlyga, pagal kurią darbuotojas turkas turi priklausyti teisėtai darbo rinkai bent trejus bendro gyvenimo metus. <...> 40. <...> Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos pirma įtrauka turi būti aiškinama taip, jog darbuotojo turko vaikas gali pasinaudoti šioje nuostatoje numatytomis teisėmis, jei jam trejus metus gyvenant kartu su šiuo darbuotoju, pastarasis dvejus su puse metų vykdė profesinę veiklą, o paskesnius šešis mėnesius buvo bedarbis. <...> 50. <...> tai, kad darbuotojas turkas įgijo teisę gyventi šalyje ir teisę įsidarbinti valstybėje narėje kaip politinis pabėgėlis, neužkerta kelio jo šeimos nariui pasinaudoti Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatytomis teisėmis. <...> 56. <...> atsižvelgiant į ryšį tarp darbuotojo turko pagal Sprendimą Nr. 1/80 turimų teisių ir jo šeimos narių, kuriems buvo leista pas jį atvykti, turimų teisių, pagal šio sprendimo 7 straipsnį <...> šio darbuotojo apgaulingas elgesys gali paveikti jo šeimos narių teisinę padėtį. 57. Vis dėlto šis poveikis turi būti vertinamas atsižvelgiant į priimančios valstybės narės nacionalinių valdžios institucijų sprendimo panaikinti minėto darbuotojo leidimą gyventi šalyje priėmimo datą. 58. Jei tą dieną, kai buvo panaikintas darbuotojo turko leidimas gyventi šalyje, jo šeimos narių teisės dar nėra įgytos, t. y. sąlyga per Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatytą laikotarpį faktiškai gyventi kartu su darbuotoju dar nėra įvykdyta, valstybės narės turi teisę dėl šio darbuotojo apgaulingo elgesio atsiradusias pasekmes taikyti ir jo šeimos nariams. 59. Tačiau jei patys šeimos nariai jau įgijo teisę įsidarbinti ir teisę gyventi priimančioje valstybėje narėje, šių teisių negalima ginčyti remiantis pažeidimais, kurie praeityje paveikė minėto darbuotojo teisę gyventi šalyje. 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimas Ibrahim Altun prieš Stadt Böblingen (byla C-337/07, Rink., 2008, p. I-10323) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Darbuotojo turko vaiko teisė priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti priimančiojoje valstybėje narėje, kurioje jis įgijo profesinį parengimą – Profesinio parengimo pradžia iš šios valstybės narės tėvams išvykus visam laikui


<...> 27. <...> Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antra pastraipa siekiama ne sukurti palankias sąlygas šeimos susijungimui priimančioje valstybėje narėje504, bet skatinti darbuotojų turkų vaikų patekimą į darbo rinką. 28. Šis konstatavimas skatina aiškinti Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antrą pastraipą taip, jog šioje nuostatoje numatytai darbuotojų turkų vaikų teisei netaikoma sąlyga, kad vienas iš jų tėvų vis dar turėtų darbuotojo statusą ar dar gyventų priimančios valstybės narės teritorijoje, kai vaikas joje pradeda profesinį parengimą. 29. Kai Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antroje pastraipoje numatytos sąlygos įvykdytos, šia nuostata darbuotojo turko vaikui suteikiama teisė įsidarbinti priimančioje valstybėje narėje ir kartu teisė joje gyventi. 30. Tiesa, kad darbuotojo turko vaiko teisė laisvai įsidarbinti pagrįsta darbuotojo darbu šioje valstybėje narėje praeityje. 31. Tačiau <...> šio 7 straipsnio antros pastraipos specialios funkcijos, susijusios su darbuotojų turkų vaikų integracija į priimančios valstybės narės darbo rinką, pasekmė ta, kad reikalavimas, pagal kurį vienas iš tėvų turi dirbti šioje valstybėje bent trejus metus, neturi būti suprantamas kaip nustatantis, jog kai vaikas pradeda profesinį parengimą, šis tėvas vis dar privalo turėti darbuotojo statusą. Šio reikalavimo vienintelis tikslas – paraleliai su vaiko profesiniu parengimu nustatyti jam palankų integracijos lygį priimančioje valstybėje narėje tam, kad jam galėtų būti taikomas specialus šioje nuostatoje numatytas požiūris. <...> 45. <...> Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antra pastraipa turi būti aiškinama taip, jog jei darbuotojas turkas teisėtai dirbo priimančioje valstybėje narėje daugiau nei trejus metus, tokio darbuotojo vaikas, šioje valstybėje narėje įgijęs profesinį parengimą, gali pasinaudoti teise laisvai įsidarbinti šioje valstybėje narėje ir atitinkama teise apsigyventi, nepaisant to, kad po to, kai su tėvais grįžo į kilmės šalį, jis vienas grįžo į šią valstybę narę tam, kad pradėtų šį parengimą. 2010 m. sausio 21 d. sprendimas Ümit Bekleyen prieš Land Berlin (byla C-462/08, Rink., 2010, p. I563) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Įgytų teisių praradimo sąlygos <...> 44. <...> darbuotojas turkas Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies prasme gali remtis EEB ir Turkijos asociacijos susitarimu suteikta judėjimo laisve, net jeigu jo atvykimo į priimančią valstybę narę tikslas nebeegzistuoja. Kai toks darbuotojas atitinka šioje 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, jo teisei apsigyventi priimančioje valstybėje narėje negali būti taikomos papildomos sąlygos, susijusios su interesais, galinčiais pateisinti buvimą, arba su darbo pobūdžiu. 2010 m. vasario 4 d. sprendimas Hava Genc prieš Land Berlin (byla C-14/09, Rink., 2010, p. I-931) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – „Standstill“ ir nediskriminavimo nuostatos – Pareiga sumokėti rinkliavą už leidimo gyventi šalyje išdavimą ir jo galiojimo pratęsimą – Mokėtinos rinkliavos proporcingumas – Palyginimas su Sąjungos piliečių mokama rinkliava <...> 75. <...> reikia pripažinti, kad taikydama Turkijos piliečiams neproporcingo dydžio rinkliavą už leidimų gyventi šalyje gavimą ar jų galiojimo pratęsimą, palyginti su taikyta Sąjungos piliečiams už panašius dokumentus, Nyderlandų Karalystė tuo pačiu taikė diskriminuojančią rinkliavą. Kiek ši rinkliava taikoma Turkijos darbuotojams ar jų šeimos nariams, ja įvedama diskriminuojanti darbo sąlyga, prieštaraujanti Sprendimo Nr. 1/80 10 straipsniui. Kiek ji taikoma Turkijos piliečiams, 504

1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Akman, C‑210/97, Rink., 1998, p. I‑7519, 43 p.


ketinantiems pasinaudoti įsisteigimo laisve ar laisve teikti paslaugas pagal Asociacijos susitarimą, ar jų šeimos nariams, ji prieštarauja bendram nediskriminavimo principui, įtvirtintam Asociacijos susitarimo 9 straipsnyje. 76. <...> darytina išvada, kad priėmusi ir palikusi galioti teisės aktą, kuriame už leidimo gyventi šalyje išdavimą numatyta neproporcinga rinkliava, palyginti su taikyta valstybių narių piliečiams už panašių dokumentų išdavimą, ir taikydama šį aktą Turkijos piliečiams, turintiems teisę gyventi Nyderlanduose pagal Asociacijos susitarimą, papildomą protokolą ar Sprendimą Nr. 1/80, Nyderlandų Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Asociacijos susitarimo 9 straipsnį, papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalį ir Sprendimo Nr. 1/80 10 straipsnio 1 dalį bei 13 straipsnį. 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas Europos Komisija prieš Nyderlandų Karalystę (byla C-92/07, Rink., 2010, p. I-3683) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Darbuotojų migrantų socialinė apsauga –Gyvenamosios vietos sąlygos atsisakymas – Apimtis <...> 68. Atsižvelgiant į Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos formuluotę, ja aiškiai, tiksliai ir besąlygiškai siekiama uždrausti valstybėms narėms sumažinti, pakeisti, sustabdyti ir nutraukti išmokų mokėjimą ar išieškoti jas dėl to, kad teisę į jas turintis asmuo gyvena Turkijoje ar kitos valstybės narės teritorijoje nei ta, kur yra įstaiga, atsakinga už išmokų mokėjimą. 69. <...> šioje nuostatoje nustatytas tikslus rezultato įsipareigojimas, t. y. bet kokio ribojimo draudimas tiek, kiek tai susiję su Turkijos piliečių pagal valstybės narės teisės aktus įgytų teisių eksportu. Todėl tokiu įsipareigojimu asmuo gali remtis nacionaliniame teisme, kai prašo netaikyti priešingų valstybės narės teisės aktų, ir tokiu tikslu nereikia priimti papildomų taikymo priemonių505. 70. Todėl Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalies pirmai pastraipai priskiriamas pobūdis, kuris akivaizdžiai skiriasi nuo pobūdžio, charakterizuojančio technines skirtingų nacionalinės teisės aktų socialinės apsaugos srityje derinimo nuostatas <...>. 71. Dėl šio aiškinimo nekyla klausimų dėl to, kad Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta, kad joje įtvirtintas gyvenamosios vietos sąlygos draudimas taikomas, „jeigu šiame sprendime nenustatyta kitaip. Iš tiesų šiuo aspektu pakanka nurodyti, kad šiame sprendime nenumatyta nuo minėtoje nuostatoje nustatyto gyvenamosios vietos sąlygos draudimo leidžianti nukrypti arba jį apribojanti nuostata. <...> 74. <...> Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad ji veikia tiesiogiai, todėl Turkijos piliečiai, kuriems ji taikoma, turi teisę ja tiesiogiai remtis valstybių narių teismuose, kai prašo netaikyti jai priešingų vidaus teisės nuostatų. <...> 93. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, Turkijos pilietis, priklausęs oficialiai valstybės narės darbo rinkai pagal 1980 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros, priimtą pagal Asociacijos susitarimą įsteigtos Asociacijos tarybos, remdamasis šiuo sprendimu negali turėti teisės toliau gyventi šios valstybės teritorijoje po to, kai tapo nelaimingo atsitikimo darbe auka ir dėl to negali nuolat dirbti ir galutinai nepriklauso darbo rinkai506. 94. Šiomis aplinkybėmis negalima remtis tuo, kad suinteresuotieji asmenys išvyko iš priimančiosios valstybės narės teritorijos savo valia ir neturėdami pagrįstų priežasčių ir kad dėl tokio elgesio jie prarado pagal EEB ir Turkijos asociacijos sutartį įgytas teises507. 95. Vadinasi, buvusių darbuotojų migrantų turkų, kaip antai atsakovų pagrindinėje byloje, padėtis, jeigu jie grįžo į Turkiją praradę teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje dėl to, kad šioje valstybėje narėje tapo neįgalūs, siekiant taikyti Papildomo protokolo 59 straipsnį, negali būti 1999 m. gegužės 4 d. Sprendimas Sürül, C‑262/96, Rink., 1999, p. I‑2685, 63 p. 1995 m. birželio 6 d. Sprendimas Bozkurt, C‑434/93, Rink., 1995, p. I‑1475, 42 p. 507 2010 m. vasario 4 d. Sprendimas Genc, C‑14/09, Rink., 2010, p. I‑931, 42 p. 505 506


naudingai prilyginama Sąjungos piliečių padėčiai, nes jie, turėdami teisę judėti bei laisvai apsigyventi valstybių narių teritorijose ir išlaikydami savo teisę gyventi valstybėje narėje, kuri teikia išmokas, gali nuspręsti, pirma, išvykti iš šios valstybės narės teritorijos ir dėl to prarasti šias išmokas, ir, antra, turi teisę bet kuriuo momentu grįžti į susijusią valstybę narę508. 96. <...> Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, ja draudžiama valstybės narės teisės nuostata, kuria, <...> buvusiems darbuotojams migrantams turkams panaikinama pagal nacionalinės teisės aktus suteikta papildoma išmoka, jeigu jie sugrįžo į Turkiją praradę teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje dėl to, kad joje tapo neįgalūs. 2011 m. gegužės 26 d. sprendimas Raad van bestuur van het Uitvoeringsinstituut werknemersverzekeringen prieš H. Akdas ir kt. (byla C-485/07,Rink., 2011, p. I-04499) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Šeimos susijungimas – Turko darbuotojo vaikas, gyvenęs kartu su juo daugiau nei trejus metus, tačiau sudaręs santuoką iki minėtoje nuostatoje numatyto trejų metų termino pabaigos <...> 66. <...> Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos pirma įtrauka turi būti aiškinama taip: – pagal šią nuostatą draudžiami tokie valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos šeimos narys, kuriam buvo tinkamai leista atvykti pas teisėtai šioje valstybėje narėje dirbantį migrantą darbuotoją turką, nebegali pasinaudoti toje pačioje nuostatoje numatytomis šeimos susijungimu pagrįstomis teisėmis vien todėl, kad tapęs pilnamečiu sudaro santuoką, nors ir toliau gyvena kartu su šiuo darbuotoju per pirmus trejus gyvenimo priimančioje valstybėje narėje metus, – Turkijos pilietis, kuriam, kaip antai ieškovei pagrindinėje byloje, ši nuostata taikytina, gali teisėtai pasiremti ja pagrįsta teise apsigyventi priimančioje valstybėje narėje, neatsižvelgiant į tai, kad sudarė santuoką dar nepasibaigus pirmos pastraipos pirmoje įtraukoje numatytam trejų metų laikotarpiui, jeigu per visą šį laikotarpį jis faktiškai gyveno kartu su migrantu darbuotoju turku, dėl kurio jam buvo leista atvykti į šios valstybės narės teritoriją dėl šeimos susijungimo. 2011 m. birželio 16 d. sprendimas Fatma Pehlivan prieš Staatssecretaris van Justitie (byla C-484/07, Rink., 2011, p. I-05203) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Leidimas gyventi – Leidimo gyventi panaikinimas – Galiojimas atgaline data <...> 53. <...> Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka turi būti aiškinama taip, kad pagal ją kompetentingoms nacionalinėms institucijoms neleidžiama panaikinti darbuotojo turko leidimo gyventi šalyje galiojimo atgaline data nuo tos dienos, kai nebelieka nacionalinėje teisėje numatyto pagrindo išduoti leidimą gyventi šalyje, jeigu šis darbuotojas turkas nebuvo pripažintas kaltu dėl jokių apgaulingų veiksmų ir leidimas panaikinamas pasibaigus 6 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje numatytam teisėto vienų metų darbo terminui. 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Baris Unal prieš Staatssecretaris van Justitie (byla C-187/10, dar nepaskelbtas rinkinyje)

2007 m. liepos 18 d. Sprendimas Derin, C‑325/05, Rink., 2007, p. I‑6495, 68 p.; 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimas Bozkurt, C‑303/08, Rink., 2010, p. I‑13445, 45 p. 508


Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Turkijos piliečio, gimusio priimančiosios valstybės narės teritorijoje ir čia nepertraukiamai gyvenusio daugiau nei 10 metų kaip darbuotojo turko vaikas, teisė į gyvenimą šalyje – Bausmės už nusikalstamas veikas – Sprendimo išsiųsti teisėtumas – Sąlygos <...> 60. <...> Direktyvos 2004/38 509 28 straipsnio 3 dalies a punkte numatyto apsaugos nuo išsiuntimo režimo, kuriuo naudojasi Sąjungos piliečiai, negalima perkelti Turkijos piliečiams suteikiamoms garantijoms nuo išsiuntimo, norint taikyti Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalį. <...> 62. Norint nuspręsti, ar Sąjungos teisės nuostatą galima taikyti pagal analogiją EEB–Turkijos asociacijai, reikia palyginti Asociacijos susitarimu siekiamą tikslą ir šio susitarimo kontekstą su Sąjungos teisės akto tikslu ir kontekstu. 63. Pirmiausia dėl EEB–Turkijos asociacijos reikia priminti, kad pagal Asociacijos susitarimo 2 straipsnio 1 dalį jo tikslas – nuolat ir subalansuotai stiprinti Susitariančiųjų šalių prekybinius ir ekonominius santykius, be kita ko, laipsniškai įgyvendinant laisvą darbuotojų judėjimą. 64. <...> EEB–Turkijos asociacija sudaryta išimtinai dėl ekonominių tikslų. <...> 67. Kalbant apie išimties dėl viešosios tvarkos, numatytos Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalyje, taikymo srities apibrėžimą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad reikia remtis tos pačios išimties išaiškinimu, padarytu laisvo Bendrijos valstybių narių piliečių judėjimo srityje. Beje, Teisingumo Teismas šiuo atžvilgiu nurodė, kad toks aiškinimas juo labiau pateisinamas, nes minėtos nuostatos formuluotė beveik tapati EB 39 straipsnio 3 dalies [dabar SESV 45 straipsnio 3 dalis] formuluotei510. 68. Remiantis tuo galima daryti išvadą, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką tokį principų, kurie yra pagal Sąjungos teisę suteikiamos pagrindinės judėjimo laisvės pagrindas, perkėlimą galima pateisinti tik EEB–Turkijos asociacijos tikslu, t. y. laipsniškai įgyvendinti laisvą darbuotojų judėjimą, kaip tai numatyta Asociacijos susitarimo 12 straipsnyje511. Tačiau šiame straipsnyje daroma nuoroda į Sutarties straipsnius, susijusius su laisvu darbuotojų judėjimu, patvirtina, kad ši asociacija sudaryta siekiant išimtinai ekonominių tikslų. 69. Antra, dėl nagrinėjamos Sąjungos teisės pirmiausia reikia nurodyti, kad Direktyva 2004/38 pagrįsta EB 12, 18, 40, 44 ir 52 straipsniais [dabar SESV 18, 21, 46, 50 ir 59 straipsniai]. Šia direktyva nesiekiama vien ekonominių tikslų, bet ji skirta tam, kad būtų padarytas paprastesnis naudojimasis pagrindine ir asmenine teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, kuri pagal Sutartį tiesiogiai suteikiama Sąjungos piliečiams, ir direktyva siekiama sustiprinti šią teisę512. 70. Taigi šia direktyva įtvirtinamas labai sustiprintas apsaugos nuo išsiuntimo priemonių režimas, pagal kurį suteikiamos dar didesnės garantijos tuo atveju, kai Sąjungos piliečiai yra ypač integravęsi priimančioje valstybėje narėje513. 71. Be to, Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punkte esančios pačios „privalomųjų priežasčių“ sąvokos, kuria numatoma ypač didelė grėsmė visuomenės saugumui ir leidžiama imtis išsiuntimo priemonės tik išimtinėmis aplinkybėmis, atitikmens Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalyje nėra514.

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 46 – 61) 510 2007 m. spalio 4 d. Sprendimas Polat, C‑349/06, Rink., 2007, p. I‑8167, 30 p. 511 2005 m. birželio 2 d. Sprendimas Dörr ir Ünal, C‑136/03, Rink., 2005, p. I‑4759, 66 p. 512 2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Tsakouridis, C‑145/09, Rink., 2010, p. I-11979, 23 p. 513 2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Tsakouridis, C‑145/09, Rink., 2010, p. I-11979, 25-28 ir 40-41 p. 514 2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Tsakouridis, C‑145/09, Rink., 2010, p. I-11979, 40-41 p. 509


72. Iš šio palyginimo matyti, kad, skirtingai nei Sąjungos teise, išplaukiančia iš Direktyvos 2004/38, EEB–Turkijos asociacija siekiama tik ekonominių tikslų ir apsiribojama laipsnišku laisvo darbuotojų judėjimo įgyvendinimu. <...> 74. Vadinasi, tarp EEB–Turkijos asociaciją reglamentuojančių taisyklių ir Sąjungos teisės pilietybės srityje egzistuojantys esminiai skirtumai, susiję ne tik su jų formuluote, bet taip pat su dalyku ir tikslu, parodo, kad aptariami du teisiniai režimai negali būti laikomi ekvivalentiškais, nes pagal Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punktą Sąjungos piliečiams skirto apsaugos nuo išsiuntimo režimo negalima mutatis mutandis taikyti siekiant nustatyti Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalies prasmę ir taikymo sritį. <...> 78. Vis dėlto tokiu, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamu, atveju, kai svarbios Direktyvos 2004/38 nuostatos negalima taikyti pagal analogiją <...>, reikia nustatyti kitą Sąjungos teisės pagrindą, susijusį su Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalies taikymu. 79. Kalbant apie užsienietį, kaip antai N. Ziebell, kuris priimančiojoje valstybėje narėje teisėtai nepertraukiamai gyvena daugiau kaip dešimt metų, toks pagrindas yra Direktyvos 2003/109 515 12 straipsnis, kuris, EEB–Turkijos asociacijos teisėje nesant palankesnių taisyklių, yra taisyklė, užtikrinanti minimalią apsaugą nuo bet kurio trečiosios šalies piliečio, turinčio ilgalaikio teisėtai gyvenančio gyventojo statusą valstybės narės teritorijoje, išsiuntimo. <...> 85. <...> būtent atsižvelgęs į tuometinę N. Ziebell padėtį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų, viena vertus, įvertinti būtinybę užtikrinant teisėto tikslo, kurio siekia priimančioji valstybė narė, apsaugą imtis numatytos priemonės, susijusios su jo teise į gyvenimą šalyje, ir, kita vertus, esamus integracijos veiksnius, kurie leistų suinteresuotajam asmeniui vėl pritapti prie priimančiosios valstybės narės visuomenės. Šiuo požiūriu minėtas teismas turėtų konkrečiai įvertinti, ar Turkijos piliečio elgesys tuo metu kelia pakankamai rimtą grėsmę pagrindiniam visuomenės interesui, tinkamai atsižvelgęs į visas konkrečias šio asmens padėtį apibūdinančias aplinkybes, kurios apima ne tik per Teisingumo Teismo posėdį pateiktus duomenis <...>, bet ir ypač glaudų ryšį, atitinkamą užsienietį siejantį su Vokietijos Federacine Respublika, t. y. teritorija, kur jis gimė, nuolat nepertraukiamai gyveno daugiau kaip 35 metus, paskui susituokė su šios valstybės narės piliete ir kur užsiima profesine veikla. 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimas Nural Ziebell prieš Land Baden‑Württemberg (byla C-371/08, dar nepaskelbtas rinkinyje) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Darbuotojo turko, įgijusio priimančiosios valstybės narės pilietybę, šeimos nariai – Turkijos pilietybės išsaugojimas <...> 41. <...> Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad darbuotojo turko, teisėtai dirbančio valstybės narės darbo rinkoje, šeimos nariai vis dar gali remtis šia nuostata tada, kai šis darbuotojas, išsaugodamas Turkijos pilietybę, įgijo priimančiosios valstybės narės pilietybę. 2012 m. kovo 29 d. sprendimas Staatssecretaris van Justitie prieš Tayfun Kahveci ir Osman Inan (sujungtos bylos C-7/09 ir 9/09, Rink., p.) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Teisėtai valstybės narės darbo rinkoje dirbančio

2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, status (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 272 – 281) 515


darbuotojo turko šeimos narių teisė gyventi šalyje – Šeimos narės, kuri nėra Turkijos pilietė, teisė susijungti su darbuotoju turku <...> 65. <...> Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad darbuotojo turko šeimos narys, kuris yra kitos nei Turkija trečiosios šalies pilietis, priimančiojoje valstybėje narėje gali remtis iš šios nuostatos kylančiomis teisėmis, kai visos kitos joje numatytos sąlygos yra tenkinamos. 2012 m. liepos 19 d. sprendimas Natthaya Dülger prieš Wetteraukreis (byla C-451/11, Rink., p.) 18.4.1. 18.4.2. Europos valstybės

Turinys

Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo – Europos ekonominės bendrijos ir Portugalijos Respublikos susitarimas – Skirtingi susitarimu ir Europos ekonominės bendrijos sutartimi siekiami tikslai <...> 15. Vien nuostatų panašumo nepakanka, kad Teisingumo Teismo praktika, Bendrijos kontekste nustatanti ryšius tarp komercinės bei pramoninės nuosavybės teisių ir laisvo prekių judėjimo, būtų taikoma [Europos ekonominės bendrijos ir Portugalijos Respublikos] susitarimo nuostatoms. <...> 18. [Europos ekonominės bendrijos] sutarties 30 ir 36 straipsnių [dabar SESV 34 ir 36 straipsniai] aiškinimo motyvai nėra taikomi Bendrijos ir Portugalijos santykiams, apibrėžtiems susitarimu. Išanalizavus susitarimo nuostatas aišku, kad nors susitarimu besąlygiškai panaikinami tam tikri prekybos tarp Bendrijos ir Portugalijos apribojimai, tokie kaip kiekybiniai apribojimai ir lygiaverčio poveikio priemonės, susitarimu nesiekiama tų pačių tikslų kaip ir Europos ekonominės bendrijos sutartimi tiek, kiek pastarąja siekiama sukurti vieningą rinką, kurioje taikomos sąlygos yra kaip įmanoma labiau panašios į galiojančias valstybių vidaus rinkose. 1982 m. vasario 9 d. sprendimas Polydor Limited and RSO Records Inc. v Harlequin Records Shops Limited and Simons Records Limited (byla 270/80, Rink., 1982, p. 329) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo – Europos ekonominės bendrijos ir Portugalijos Respublikos susitarimas – Skirtingi susitarimu ir Europos ekonominės bendrijos sutartimi siekiami tikslai <...> 29. Nors [Europos ekonominės bendrijos ir Portugalijos Respublikos] susitarimo 21 straipsniu bei Europos ekonominės bendrijos 95 straipsniu [dabar SESV 110 straipsnis] siekiama to paties tikslo – panaikinti diskriminaciją mokesčių srityje, abi šios nuostatos, kurių formuluotės skiriasi, turi būti aiškinamos kiekvienos iš jų kontekstuose. 30. Kadangi susitarimu ir EEB sutartimi siekiama skirtingų tikslų <...> EEB sutarties 95 straipsnio [dabar SESV 110 straipsnis] aiškinimas negali pagal analogiją būti taikomas laisvosios prekybos susitarimui. 31. <...> susitarimo 21 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos formuluotę ir tikslus, kurių siekiama susitarimu nustatyta laisvosios prekybos sistema. 1982 m. spalio 26 d. sprendimas Hauptzollamt Mainz v C.A. Kupferberg & Cie KG a.A. (byla 104/81, Rink., 1982, p. 3641) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - Europos ekonominės erdvės susitarimas – Europos ekonominės bendrijos sutarties ir Europos ekonominės erdvės susitarimo nuostatų tekstas ir tikslai – Tapačios nuostatos


<...> 14. Tai, kad [Europos ekonominės erdvės] susitarimo [(toliau – susitarimas)] nuostatos ir atitinkamos Bendrijos teisės nuostatos yra vienodai suformuluotos, nereiškia, kad jas būtinai reikia vienodai aiškinti. Iš tikrųjų tarptautinė sutartis turi būti aiškinama ne tik vadovaujantis jos formuluotėmis, bet ir atsižvelgiant į jos tikslus. 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 31 straipsnyje šiuo klausimu teigiama, kad sutartis aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir į sutarties objektą bei jos tikslą. 15. Lyginant susitarimo ir Bendrijos teisės nuostatų tikslus, reikia pažymėti, kad susitarimas yra susijęs su laisvąją prekybą ir konkurenciją reglamentuojančių nuostatų taikymu ekonominiams ir prekybos Susitariančiųjų Šalių santykiams. 16. Kalbant apie Bendrijos teisės nuostatų tikslus, reikia pasakyti, kad laisvosios prekybos ir konkurencijos taisyklės, kurių taikymą susitarime siekiama išplėsti visoje Susitariančiųjų Šalių teritorijoje, yra išplėtotos ir sudaro Bendrijos teisinės sistemos, kurios tikslai yra platesni nei minėto susitarimo, dalį. 17. Iš EEB sutarties 2, 8a ir 102a straipsnių [dabar ES sutarties 3 straipsnis, SESV 21 ir 120 straipsniai] matyti, kad šios sutarties tikslas – pasiekti ekonominę integraciją, kuri lemtų vidaus rinkos bei ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimą. Be to, Suvestinio Europos akto 1 straipsnyje patikslinama, kad visų Bendrijos sutarčių tikslas yra prisidėti prie realaus progreso siekiant Europos vienybės. 18. Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad EEB sutarties nuostatos, reglamentuojančios laisvą judėjimą ir konkurenciją, pačios tikslo neturėdamos, yra tik šių tikslų įgyvendinimo būdai. 19. Susitarimo tikslo kontekstas taip pat skiriasi nuo konteksto, kuriame siekiama Bendrijos tikslų. 20. Iš tikrųjų EEE [(Europos ekonominė erdvė)] turi būti įkurta remiantis tarptautine sutartimi, kuri iš esmės sukuria tik Susitariančiųjų Šalių teises ir pareigas ir nenumato jokio suverenių teisių perdavimo jos įsteigiamoms tarpvyriausybinėms institucijoms. 21. Tačiau EEB sutartis, nors ir sudaryta kaip tarptautinis susitarimas, yra konstitucinė Bendrijos chartija, grindžiama teisinės valstybės principu. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Bendrijos sutartys sukūrė naują teisinę sistemą, kurios labui valstybės, nors ir ne visose srityse, apribojo savo suverenias teises, ir šios teisinės sistemos subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų piliečiai516. Pagrindiniai taip nustatyti Bendrijos teisinės sistemos ypatumai yra jos viršenybė prieš valstybių narių teisę, taip pat daugelio nuostatų, kurios yra taikytinos pačioms valstybėms narėms ir jų piliečiams, tiesioginis veikimas. 22. Iš šių svarstymų aišku, kad teisės normų vienodumo EEE neužtikrina tai, jog Bendrijos teisės ir atitinkamų susitarimo nuostatų turinys yra tapatus arba tapati jų formuluotė. 24. Susitarimo 6 straipsniu <...> [vienodumo užtikrinimo] tikslo siekiama nustatant, kad susitarimo normos turi būti aiškinamos vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, susijusia su atitinkamomis Bendrijos teisės nuostatomis. 25. Tačiau šis aiškinimo mechanizmas neleidžia užtikrinti siekiamo teisinio vienodumo dėl dviejų priežasčių. 26. Pirma, 6 straipsnyje kalbama tik apie Teisingumo Teismo sprendimus, priimtus iki susitarimo pasirašymo dienos. Kadangi ši Teisingumo Teismo praktika keisis, bus sunku atskirti naują teismo praktiką nuo ankstesnės, taigi ir praeitį nuo ateities. 27. Antra, nors susitarimo 6 straipsnyje aiškiai nepatikslinama, ar daroma nuoroda į visą Teisingumo Teismo praktiką, ypač Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su Bendrijos teisės tiesioginiu veikimu ir viršenybe, iš jo Protokolo Nr. 35 matyti, kad, nepripažindamos šioje Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintų tiesioginio veikimo ir viršenybės principų, Susitariančiosios Šalys tik įsipareigoja į savo atitinkamas teisines sistemas įtraukti įstatymo galią turinčią nuostatą, įtvirtinančią EEE susitarimo nuostatų viršenybę prieš joms prieštaraujančias teisės normas. 516

1963 m. vasario 5 d. Sprendimas Van Gend en Loos, 26/62, Rink., 1963, p. 1


28. Iš to išplaukia, kad pagal susitarimo 6 straipsnį Teisingumo Teismo praktikos laikymasis neapima pagrindinių šios praktikos elementų, kurie yra nesuderinami su susitarimo ypatybėmis. Todėl 6 straipsnis negali užtikrinti teisės vienodumo visoje EEE nei praeityje, nei ateityje. 29. Iš pirmiau išdėstytų svarstymų aišku, kad susitarimo tikslų ir konteksto bei Bendrijos teisės tikslų ir konteksto skirtumai trukdo pasiekti vienodumą aiškinant ir taikant teisę EEE. 1991 m. gruodžio 14 d. nuomonė 1/91, (Rink., 1991, p. I-6079) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - Europos ekonominės erdvės susitarimas – Europos Bendrijos Teisingumo Teismo kompetencija aiškinti susitarimo nuostatas <...> 21. Siekiant užtikrinti kuo vienodesnį [Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – susitarimas)] ir Bendrijos teisės nuostatų, kurios yra įtrauktos į susitarimą, aiškinimą, pagal susitarimo 105 straipsnį Jungtinis komitetas turi nuolat peržiūrėti Europos Bendrijų Teisingumo Teismo [(toliau – Teisingumo Teismas)] ir [Europos laisvosios prekybos asociacijos teismo (toliau – ELPA teismas)] praktiką ir užtikrinti vienodą susitarimo aiškinimą. <...> 23. <...> pagal 'procès-verbal agréé ad article 105' Jungtinio komiteto sprendimai nedaro įtakos Teisingumo Teismo praktikai. 24. Šis principas yra pagrindinis saugiklis, kuri būtinas Bendrijos teisės autonomiškumui išsaugoti. <...> 29. Jungtinio komiteto galios, numatytos susitarimo 111 straipsnyje, nepažeidžia Teisingumo Teismo praktikos privalomo pobūdžio ar Bendrijos teisinės sistemos autonomiškumo, kadangi numatyta, jog 'procès-verbal agréé ad article 105' principas yra privalomas Susitariančioms šalims. <...> 35. Jei Teisingumo Teismo prašoma priimti prejudicinį sprendimą pagal susitarimo 111 straipsnio 3 dalį, šis sprendimas yra privalomas tiek Susitariančioms šalims, tiek Jungtiniam komitetui. Todėl Teisingumo Teismui suteikiama jurisdikcija Susitariančių šalių ginčo metu aiškinti susitarimo nuostatas yra suderinama su EEB sutartimi. 1992 m. balandžio 10 d. nuomonė 1/92 (Rink., 1992, p. I-2821) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo – Europos Bendrijos susitarimas su Austrijos Respublika laisvosios prekybos srityje – Europos ekonominės bendrijos sutarties nuostatų aiškinimo taikymas panašioms laisvosios prekybos susitarimo nuostatoms <...> 11 Tai, ar [Europos ekonominės bendrijos] Sutarties nuostatos aiškinimas taikytinas susitarimo tarp Bendrijos ir trečiosios šalies palyginamai, panašiai ar net identiškai nuostatai, visų pirma priklauso nuo kiekvienos iš šių nuostatų tikslo, atsižvelgiant į konkretų jos kontekstą, ir šiuo atveju pakankamai svarbus yra susitarimo ir Sutarties tikslų bei konteksto palyginimas. 1993 m. liepos 1 d. sprendimas Metalsa Srl (byla C-312/91, Rink., 1993, p. I-3751) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo – Europos ekonominės erdvės susitarimas – tapačių nuostatų aiškinimas <...> 110. <...> EEE susitarimo 6 straipsnį reikia aiškinti taip: jei EEE susitarimo nuostata iš esmės yra tapati atitinkamoms EEB ir EAPP sutarčių bei teisės aktų dėl šių sutarčių taikymo normoms, ji aiškinama pagal Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktiką iki EEE susitarimo pasirašymo. 111. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad EEE susitarimo 10 straipsnis yra iš esmės tapatus EB sutarties 12, 13, 16 ir 17 straipsniams, kurie draudžia pasibaigus pereinamajam laikotarpiui tarp valstybių narių taikyti importo ir eksporto muitus bei jiems lygiavertį poveikį


turinčius mokesčius. Taigi, remiantis EEE susitarimo 6 straipsniu, 10 straipsnį reikia aiškinti pagal Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktiką iki Susitarimo pasirašymo. 1997 m. sausio 22 d. sprendimas Opel Austria GmbH prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla T-115/94, Rink., 1997, p. II-39) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo – Europos ekonominės erdvės susitarimas – laisvas kapitalo judėjimas - tikslai <...> 28. Iš [EEE susitarimo 40 straipsnio] nuostatų matyti, kad kapitalo judėjimo apribojimus ir diskriminaciją draudžiančios taisyklės, kiek tai susiję su santykiais tarp valstybių EEE susitarimo šalių, ar jos būtų Sąjungos, ar ELPA narės, yra identiškos taisyklėms, kurios nustatytos ES teisėje santykiams tarp valstybių narių. <...> 29. Be to, viena pagrindinių EEE susitarimo užduočių yra kiek įmanoma visapusiškai užtikrinti laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą visoje EEE, kad Europos Sąjungos teritorijoje sukurta bendroji rinka būtų išplėsta į ELPA [(Europos laisvosios prekybos asociacijos)] valstybes. Šiuo tikslu keliomis minėto susitarimo nuostatomis siekiama užtikrinti kuo vienodesnį jo aiškinimą visoje EEE517. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas turi prižiūrėti, kad EEE susitarimo nuostatos, iš esmės identiškos Sutarties dėl ES veikimo nuostatoms, būtų vienodai aiškinamos valstybėse narėse. 30. Taisyklių, susijusių su laisvu kapitalo judėjimu EEE, vienodo taikymo tikslui prieštarautų tai, jei valstybė, kaip antai Austrijos Respublika, kuri yra šio 1994 m. sausio 1 d. įsigaliojusio susitarimo šalis, 1995 m. sausio 1 d. įstojusi į Sąjungą, galėtų, remdamasi Europos ekonominės bendrijos sutarties 73c straipsniu [dabar SESV 64 straipsnis], palikti galioti teisės aktus, kuriais ribojama ši laisvė kitos valstybės, šio susitarimo šalies, atžvilgiu. <...> 32. <...> laisvo kapitalo judėjimo tarp EEE susitarimo šalimis esančių valstybių subjektų apribojimai turi būti vertinami minėto susitarimo 40 straipsnio ir XII priedo atžvilgiu, kurie turi tokią pačią teisinę galią kaip ir iš esmės jiems identiškos Europos ekonominės bendrijos 73c straipsnio nuostatos. <...> 39. Nuo 1995 m. gegužės 1 d., dienos, kai įsigaliojo EEE susitarimas Lichtenšteino Kunigaikštystėje, ir tose pačiose srityse valstybės narės nebegali remtis EEB 73c straipsniu Lichtenšteino Kunigaikštystės atžvilgiu. <...> 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Margarethe Ospelt and Schlössle Weissenberg Familienstiftung (byla C-452/01, Rink., 2003, p. I-9743 Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - EB ir Rusijos Federacijos partnerystės susitarimas – Tiesioginis veikimas – Įdarbinimo sąlygos – Nediskriminavimo principas <...> 20. <...> EB ir Rusijos Federacijos partnerystės susitarime nėra aptartas jo veikimo šio susitarimo šalių (toliau – šalys) teisės sistemose klausimas, ir Teisingumo Teismas turi išspręsti šį klausimą kaip ir bet kokį kitą, susijusį su susitarimų taikymu Bendrijoje518. <...> 22. Iš EB ir Rusijos Federacijos partnerystės susitarimo 23 straipsnio 1 dalies teksto matyti, kad ši nuostata aiškiai, tiksliai ir besąlygiškai nustato kiekvienai valstybei narei draudimą, palyginti su savo piliečiais, diskriminuoti dėl pilietybės Rusijos darbuotojus darbo sąlygų, atlyginimo arba atleidimo iš darbo atžvilgiu. Šia nuostata gali naudotis Rusijos pilietybę turintys ir valstybės narės teritorijoje teisėtai įdarbinti darbuotojai.

517 518

1992 m. balandžio 10 d. Nuomonė 1/92, Rink., 1992, p. I‑2821 1999 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Portugalija prieš Tarybą, C‑149/96, Rink., 1999, p. I‑8395, 34 p.


23. Šis vienodo požiūrio reikalavimas nustato konkretaus tikslo įpareigojimą, todėl iš esmės asmuo gali juo remtis valstybės narės teisme reikalaudamas netaikyti diskriminuojančių nuostatų, nes nėra būtina priimti jokių papildomų įgyvendinimo priemonių519. <...> 28. Aplinkybė, kad minėtas [EB ir Rusijos Federacijos partnerystės] susitarimas tik nustato šalių partnerystę ir nenumato asociacijos arba vėlesnio Rusijos Federacijos įstojimo į Bendrijas, nereiškia, kad jo nuostatos negali tiesiogiai veikti. Iš Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad jei susitarimas nustato šalių bendradarbiavimą, kai kurios tokio susitarimo nuostatos <...> [nustatytomis] sąlygomis gali tiesiogiai reglamentuoti asmenų teisinį statusą520. <...> 36. <...> kaip panašiomis aplinkybėmis sprendimuose Bosman521 ir Deutscher Handballbund522 nustatė Teisingumo Teismas, EB ir Rusijos Federacijos partnerystės susitarimo 23 straipsnio 1 dalis, panašiai kaip ir Bendrijų ir Slovakijos asociacijos sutarties 38 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka, suteikia Rusijos darbuotojams, teisėtai įdarbintiems valstybės narės teritorijoje, teisę darbo sąlygų atžvilgiu naudotis tokiu pačiu režimu, koks pagal panašias EB sutarties nuostatas taikomas valstybių narių piliečiams, ir draudžia pagrindinėje byloje nagrinėjamą diskriminaciją dėl pilietybės. 37. Be to, sprendimuose Bosman ir Deutscher Handballbund Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokia taisyklė, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra susijusi su darbo sąlygomis 523 . Todėl aplinkybė, kad EB ir Rusijos Federacijos partnerystės susitarimas taikomas tik darbo sąlygų, atlyginimo ir atleidimo iš darbo atžvilgiu ir netaikomas teisei būti įdarbintam, neturi reikšmės. <...> 41. <...> EB ir Rusijos Federacijos partnerystės susitarimo 23 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, [kad] ši nuostata draudžia Rusijos pilietybę turinčiam profesionaliam sportininkui, teisėtai įdarbintam valstybėje narėje įsteigtame klube, taikyti šios valstybės sporto federacijos nustatytą taisyklę, pagal kurią klubai nacionalinėse varžybose gali įtraukti į komandos sudėtį tik ribotą žaidėjų iš trečiųjų valstybių, nepriklausančių EEE, skaičių. 2005 m. balandžio 12 d. sprendimas Igor Simutenkov prieš Ministerio de Educación y Cultura, Real Federación Española de Fútbol (byla C-265/03, Rink., 2005, p. I-2579) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo – Europos ekonominės erdvės susitarimas – Įsisteigimo laisvė <...> 24. <...> Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad EEE susitarimo 31 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, draudžiančios įsisteigimo laisvės apribojimus, yra tapačios įtvirtintosioms EB 43 straipsnyje [dabar SESV 49 straipsnis]524. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje srityje EEE susitarimo normos ir EB sutarties normos turi būti aiškinamos vienodai525. 2008 m. spalio 23 d. sprendimas Finanzamt für Körperschaften III in Berlin prieš Krankenheim Ruhesitz am Wannsee-Seniorenheimstatt GmbH (byla C-157/07, Rink., 2008, p. I-8061)

2002 m. sausio 29 d. Sprendimas Pokrzeptowicz-Meyer, C‑162/00, Rink., 2002, p. I‑1049, 22 p.; [2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas Wählergruppe Gemeinsam, C‑171/01, Rink., 2003, p. I‑4301, 58 p. 520 1991 m. sausio 31 d. Sprendimas Kziber, C-18/90, Rink., 1991, P. I-199, 21 p.; 1998 m. sausio 15 d. Sprendimas Babahenini, C‑113/97, Rink., 1998, p. I‑183, 17 p.; 1998 m. birželio 16 d. Sprendimas Racke, C‑162/96, Rink., 1998, p. I‑3655, 34–36 p. 521 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Bosman, C‑415/93, Rink., 1995, p. I‑4921 522 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas Deutscher Handballbund, C‑438/00, Rink., 2003, p. I‑4135 523 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas Deutscher Handballbund, C‑438/00, Rink., 2003, p. I‑4135, 44-46 p. 524 2006 m. vasario 23 d. Sprendimas Keller Holding, C‑471/04, Rink., 2006, p. I‑2107, 49 p. 525 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas Ospelt ir Schlössle Weissenberg, C‑452/01, Rink., 2003, p. I‑9743, 29 p.; 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimas Bellio F.lli, C‑286/02, Rink., 2004, p. I‑3465, 34 p. 519


Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo – Savarankiškai dirbantys asmenys <...> 34. <...> [Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo (toliau – Susitarimas)] I priedo III skyriuje nėra jokios nuostatos, kuria būtų įpareigojama Susitarimo I priedo 14–16 straipsnius taikyti tik „savarankiškai dirbantiems asmenims“ šio priedo 12 straipsnio 1 dalies prasme ir netaikyti jų „savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams“ šio priedo 13 straipsnio 1 dalies prasme. 35. Iš tiesų jokia minėto III skyriaus nuostata neleidžia manyti, kad savarankiškai dirbantys pasienio darbuotojai, remiantis Susitarimo I priedo 14 straipsniu, neturi teisės į profesinį ir geografinį mobilumą priimančiosios valstybės teritorijoje ir kad jiems, remiantis šio priedo 16 straipsniu, negali būti atsisakyta suteikti teisę verstis veikla, susijusia su viešosios valdžios įgyvendinimu šioje valstybėje. Kalbant apie geografinį mobilumą, ši išvada teisinga, net jeigu teisė į geografinį mobilumą turi būti įgyvendinama taip, kad būtų apsaugotas minėto priedo 13 straipsnyje apibrėžto „savarankiškai dirbančio pasienio darbuotojo“ statusas. 36. Kalbant apie [I] priedo 15 straipsnyje įtvirtintą vienodo požiūrio principą, iš jokios Susitarimo I priedo III skyriaus nuostatos taip pat nematyti, kad savarankiškai dirbantys pasienio darbuotojai negali juo remtis. 37. Atsižvelgiant į tai, kad nei Susitarimo I priedo III skyriaus nuostatų tekste, nei šio skyriaus struktūroje nėra nieko, dėl ko šio priedo 14–16 straipsnių būtų galima netaikyti savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams, negalima tvirtinti, kad minėto priedo 13 straipsnio 1 dalyje numatyti darbuotojai minėto skyriaus atžvilgiu nėra laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis kaip asmenys, kuriems yra taikomas šio priedo 12 straipsnis. <...> 42. Todėl šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad [Susitarimo I priedo] II skyriaus 6 ir 7 straipsniuose įtvirtintos nuostatos atitinkamai dėl samdomų darbuotojų bei samdomų pasienio darbuotojų ir minėto priedo 8–10 straipsniuose yra numatyti profesinio ir geografinio mobilumo principai, vienodo požiūrio principas bei teisė nesuteikti samdomiems darbuotojams teisės dirbti tam tikrus darbus viešojo valdymo srityje. Šiame skyriuje nėra nuostatų, kuriomis remiantis būtų galima manyti, kad šie principai ir ši teisė taikomi tik samdomiems darbuotojams ir netaikomi samdomiems pasienio darbuotojams. Šiame skyriuje nėra nuostatų, kurių pagrindu būtų galima tvirtinti, kad samdomi pasienio darbuotojai, išsaugodami savo statusą, negali naudotis profesiniu bei geografiniu mobilumu ir vienodu požiūriu ar kad negalima tam tikrais atvejais atsisakyti suteikti jiems teisės dirbti darbus viešojo valdymo srityje. 43. Iš to, kad, pirma, vienodo požiūrio principas yra taikomas tiek samdomiems darbuotojams, tiek samdomiems pasienio darbuotojams, ir, antra, iš panašios Susitarimo I priedo II skyriaus ir šio priedo III skyriaus struktūros matyti, kad Susitarimo šalys nenorėjo atskirti savarankiškai dirbančių asmenų ir savarankiškai dirbančių pasienio darbuotojų, kiek tai susiję su minėto principo taikymu pastariesiems darbuotojams. 44. Antra, kalbant apie Susitarimo tikslą, reikia priminti, kad remiantis šio Susitarimo 1 straipsnio a ir d punktais šio Susitarimo tikslas yra būtent Bendrijos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos piliečiams suteikti teisę įsisteigti kaip savarankiškai dirbantiems asmenims bei sudaryti tokias pačias gyvenimo, įdarbinimo ir darbo sąlygas, kokios yra suteikiamos piliečiams. Tačiau, kaip pažymi Komisija, šie tikslai būtų tik iš dalies pasiekti, jei vykdantiems savo veiklą savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams galėtų būti taikomi specialūs apribojimai, kurie nėra taikomi kitiems savarankiškai dirbantiems asmenims. 45. Be to, remiantis Susitarimo 2 straipsniu, vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai, teisėtai gyvenantys kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, taikant Susitarimo I–III priedų nuostatas negali būti diskriminuojami dėl pilietybės. 46. Todėl pagal teleologinį Susitarimo I priedo 12, 13 ir 15 straipsnių aiškinimą, atsižvelgiant į šio priedo 1 straipsnio a ir d punktus bei 2 straipsnį, savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams


negalima sudaryti mažiau palankių sąlygų priimančiojoje valstybėje nei pastarosios piliečiams, kiek tai susiję su teise užsiimti savarankiškai dirbančių asmenų veikla ir ja verstis. 47. Trečia, kalbant apie Susitarimo I priedo VI skyrių „Nekilnojamojo turto įsigijimas“, reikia konstatuoti, kad šio priedo skyriaus vienintelio 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pasienio darbuotojas turi tokias pačias teises kaip pilietis įsigyti nekilnojamąjį turtą ekonominei veiklai vykdyti. 48. Net jei šio sprendimo pirmesniame punkte minėtas straipsnis netaikomas žemės nuomai, Susitariančiosios Šalys negalėjo numatyti, kad šioms sutartims turi būti taikomos mažiau palankios nei nekilnojamojo turto įsigijimo sąlygos, kuriomis paprastai garantuojamas platesnis naudojimasis atitinkamomis daiktinėmis teisėmis. 49. Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad pagal Susitarimo I priedo 15 straipsnio 1 dalį viena Susitariančioji Šalis kitos Susitariančios Šalies „savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams“ šio priedo 13 straipsnio prasme dėl teisės užsiimti savarankiškai dirbančių asmenų veikla ir ja verstis priimančiojoje valstybėje turi sudaryti ne mažiau palankias sąlygas, nei ji suteikia savo piliečiams. 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimas Erich Stamm, Anneliese Hauser (byla C-13/08, Rink., 2008, p. I11087) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo Įsisteigimo laisvė – Vienodas požiūris <...> 27. <...> susitarimai [su Šveicarijos Konfederacija] buvo pasirašyti po to, kai 1992 m. gruodžio 6 d. Šveicarijos Konfederacija atsisakė pasirašyti Europos ekonominės erdvės susitarimą (EEE). Atsisakydama Šveicarijos Konfederacija nepasirašė ekonomiškai integruoto vieneto su vientisa rinka projekto, pagrįsto bendromis taisyklėmis tarp narių, bet pasirinko dvišalių susitarimų tarp Bendrijos ir jos valstybių narių tam tikrose srityse būdą. Todėl Šveicarijos Konfederacija neprisijungė prie Bendrijos vidaus rinkos, kurioje buvo numatyta panaikinti kliūtis sukurti visiškos judėjimo laisvės erdvę, panašią į tą, kurią siūlo nacionalinė rinka ir kuri, be kita ko, apima laisvę teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvę. 28. Taigi siekiant sustiprinti ryšius tarp Susitariančiųjų Šalių dvišalis susitarimas buvo pasirašytas tarp Europos Bendrijos ir jos valstybių narių bei Šveicarijos Konfederacijos dėl laisvo asmenų judėjimo [(toliau – Susitarimas)]. Nuo 2006 m. balandžio 1 d. jis buvo išplėstas Išplėtimo protokolu, pasirašytu 2004 m. spalio 26 d., valstybėms narėms, įstojusioms į Europos Sąjungą 2004 m. gegužės 1 d. (OL L 89, 2006 3 28, p. 30). 29. Atsižvelgiant į tai, Bendrijos teisės nuostatų, susijusių su vidaus rinka, išaiškinimas negali būti automatiškai perkeltas į Susitarimo išaiškinimą, nebent jame šiuo klausimu yra aiškiai numatytos nuostatos526. <...> 33. Iš Susitarimo 1 straipsnio, kuriame nustatyti jo tikslai, teksto matyti, kad jie nustatyti Bendrijos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos piliečių naudai, todėl fiziniams asmenims. <...> 34. <...> Susitarimo nuostatose sutelktas dėmesys į šias asmenų, Bendrijos ir Šveicarijos piliečių, kategorijas, t. y. į savarankiškai dirbančius asmenis, kurie apima ir savarankiškai dirbančius pasienio darbuotojus, tarp kurių yra samdomi darbuotojai, komandiruoti darbuotojai ir pasienio samdomi darbuotojai, paslaugas teikiantys asmenys, paslaugas gaunantys asmenys, Susitariančiosios Šalies teritorijoje mažiau nei vienus metus dirbantys asmenys, studentai, darbo ieškantys asmenys, ekonominės veiklos nevykdantys asmenys bei šių skirtingų kategorijų asmenų šeimos nariai. Visos

526

1982 m. vasario 9 d. Sprendimas Polydor ir RSO Records, 270/80, Rink., 1982, p. 329, 15–19 p.


šių asmenų kategorijos, išskyrus paslaugas teikiančius ir gaunančius asmenis, pagal pobūdį turėtų būti fiziniai asmenys. 35. Reikia konstatuoti, kad, išskyrus Susitarimo 5 straipsnio 1 dalį ir I priedo 18 straipsnį, kuriuose numatoma, kad teisė teikti nustatytas paslaugas suteikiama bendrovėms, jokia šio Susitarimo ar jo priedo nuostata nesuteikia juridiniams asmenims teisės įsisteigti vienos ar kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje. <...> 37. <...> Susitarimo 16 straipsnio 1 dalyje, susijusioje su acquis communautaire taikymu santykiuose tarp Susitariančiųjų Šalių, jos taikymas numatomas tik siekiant Susitarimo tikslų. Šie tikslai išvardyti Susitarimo 1 straipsnio a punkte, kuriame aiškiai numatyta įsisteigimo teisė fiziniams asmenims kaip savarankiškai dirbantiems asmenims. Šią teisę patvirtino teismo praktika 527 . Atvirkščiai, tokios teisės suteikimas juridiniam asmeniui nėra Susitarimu siekiamas tikslas. 38. <...> 16 straipsnio 1 ir 2 dalimis negalima remtis pagrindinėje byloje, nes Susitarime nenurodoma jokia nuostata, susijusi su juridinių asmenų įsisteigimo teise. 39. Todėl nereikia tvirtinti, kad juridiniai asmenys turi tokią pačią įsisteigimo teisę kaip fiziniai asmenys šio Susitarimo atžvilgiu. 40. <...> kalbant apie Susitarimo nuostatų dėl paslaugų teikimo poveikio ieškovo pagrindinėje byloje situacijai, reikia pabrėžti, kad pagal Susitarimo 1 straipsnio b punktą jo tikslas yra sudaryti palankesnes sąlygas teikti paslaugas Susitariančiosios Šalies teritorijoje ir visų pirma liberalizuoti trumpalaikių paslaugų teikimą. <...> 47. Susitarimo I priedo 9 straipsnyje užtikrinamas vienodas požiūris į samdomus darbuotojus, vienos Susitariančiosios Šalies piliečius kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje. Požiūris į juos negali skirtis nuo požiūrio į nacionalinius samdomus darbuotojus įdarbinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu, konkrečiai kalbant, atlyginimo, atleidimo iš darbo ir profesinio perkvalifikavimo ar grąžinimo į darbą atveju atžvilgiu. 48. Todėl šiame straipsnyje numatyta tik Susitariančiosios Šalies piliečio diskriminacija dėl pilietybės kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje. 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimas Christian Grimme prieš Deutsche Angestellten-Krankenkasse (byla C-351/08, Rink., 2009, p. I-10777) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo – Europos ekonominės erdvės susitarimas – laisvas kapitalo judėjimas – Ribojimų pateisinimas <...> 69. Kaip Teisingumo Teismas jau nusprendė, teismo praktika, susijusi su naudojimosi judėjimo laisvėmis Bendrijoje apribojimais, negali būti visa apimtimi taikoma kapitalo judėjimui tarp valstybių narių ir trečiųjų valstybių, nes toks judėjimas yra susijęs su kitu teisiniu kontekstu528. 70. Šiuo atveju visų pirma reikia pažymėti, kad tarp valstybių narių kompetentingų institucijų ir trečiosios valstybės kompetentingų institucijų nėra bendradarbiavimo tarp valstybių narių kompetentingų institucijų sistemos, nustatytos Direktyvoje 77/799 529 , jei ši trečioji valstybė neprisiėmė jokių savitarpio pagalbos įsipareigojimų. <...> 72. Šiomis aplinkybėmis nagrinėjami Italijos teisės aktai EEE susitarimo Susitariančiųjų Šalių atžvilgiu turi būti laikomi pateisinamais privalomu bendrojo intereso pagrindu, susijusiu su kova su sukčiavimu mokesčių srityje, ir tinkamais užtikrinti atitinkamo tikslo įgyvendinimą bei neviršija to, kas būtina jam pasiekti.

2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimas Stamm ir Hauser, C‑13/08, Rink., 2008, p. I‑0000, 44 p. 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimas A, C‑101/05, Rink., 2007, p. I‑11531, 60 p. 529 1977 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginio apmokestinimo srityje (OL 1977 m. specialusis leidimas, 9 skyrius, 1 tomas, p. 63 – 68) 527 528


2009 m. lapkričio 19 d. sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką (byla C540/07, Rink., 2009, p. I-10983) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo – Įsisteigimo laisvė <...> 34. <...> Iš tiesų svarbu priminti, kad Sąjungos teisės nuostatų, įskaitant Sutarties nuostatas, susijusias su bendrąja rinka, aiškinimas negali būti automatiškai pritaikytas [1999 m. birželio 21 d. Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo (toliau – Susitarimas)] išaiškinimui ir bet kuriuo atveju pagal šį Susitarimą juridiniai asmenys neįgyja teisės įsisteigti. 35. Pažymėtina, kad Susitarimo I priedo 25 straipsnyje, reglamentuojančiame nekilnojamojo turto įsigijimą, kaip teises šioje srityje turintys asmenys įvardijami „Susitariančiosios Šalies pilietis, kuris turi teisę gyventi šalyje“, ir „pasienio darbuotojas“. 36. Todėl iš šio 25 straipsnio nuostatų formuluotės aiškiai matyti, kad šioje nuostatoje numatytos aptariama teise besinaudojančių asmenų kategorijos pagal savo pobūdį apima fizinius asmenis, kurie naudojasi šia teise įgyvendindami judėjimo laisvę. 37. <...> Susitarimo I priedo 25 straipsnį reikia aiškinti taip, jog įsigyjant nekilnojamojo turto nustatytas reikalavimas prilyginti piliečiams apima tik fizinius asmenis. 2010 m. vasario 11 d. sprendimas Fokus Invest AG prieš FinanzierungsberatungImmobilientreuhand und Anlageberatung GmbH (FIAG) (byla C-541/08, Rink., 2010, p. I-1025) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo - Laisvė teikti paslaugas <...> 39. Kalbant apie tai, ar, be paslaugų gavėjų atvykimo ir apsigyvenimo tvarkos, [1999 m. birželio 21 d. Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimu dėl laisvo asmenų judėjimo (toliau – Susitarimas)] taip pat siekiama įtvirtinti vienodo požiūrio principą, kiek jis susijęs su jų teisiniu statusu vienoje iš Susitariančiųjų Šalių, pastebėtina, kad nors Susitarimo 2 straipsnyje kalbama apie nediskriminavimo principą, vis dėlto juo bendrai ir absoliučiai uždrausta ne bet kokia Susitariančiųjų Šalių piliečių, gyvenančių kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, diskriminacija, o tik diskriminacija dėl pilietybės ir tik tiek, kiek šių piliečių situacija patenka į materialinę šio Susitarimo I–III priedų taikymo sritį. 40. Susitarime ir jo prieduose nėra jokios specialios taisyklės, pagal kurią paslaugų gavėjai naudotųsi nediskriminavimo principu taikant mokestinį reglamentavimą dėl paslaugoms teikti sudarytų komercinių sandorių. 41. Be to, Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad Šveicarijos Konfederacija neprisijungė prie Bendrijos vidaus rinkos, kuria siekiama panaikinti kliūtis sukurti visiškos judėjimo laisvės erdvę, atitinkančią nacionalinę rinką, ir kuri, be kita ko, apima laisvę teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvę530. 42. Teisingumo Teismas taip pat yra patikslinęs, kad tokiomis sąlygomis Sąjungos teisės nuostatų, susijusių su vidaus rinka, išaiškinimo negalima automatiškai taikyti aiškinant Susitarimą, jeigu tai aiškiai nenumatyta pačiame Susitarime531. 43. <...> Susitarimo nuostatomis nedraudžiama, kad už paslaugas mokėtinos rinkliavos, kaip antai medžioklės rinkliava, atveju vienos Susitariančiosios Šalies pilietis, kaip paslaugų gavėjas, kitos 530 531

2009 m. lapkričio 12 d. Sprendimas Grimme, C‑351/08, Rink., 2009, p. I‑10777, 27 p. 2010 m. vasario 11 d. Sprendimas Fokus Invest, C‑541/08, Rink., 2010, p. I‑1025, 28 p.


Susitariančiosios Šalies teritorijoje būtų vertinamas kitaip nei pagrindinę gyvenamąją vietą toje valstybėje turintys asmenys, Sąjungos piliečiai ir su pagal Sąjungos teisę jiems prilyginti asmenys. 2010 m. liepos 15 d. sprendimas Alexander Hengartner, Rudolf Gasser prieš Landesregierung Vorarlberg (byla C-70/09, Rink., 2010, p. I-7233) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - Europos ekonominės erdvės susitarimas – Laisvas kapitalo judėjimas - Teisinė galia, sutampanti su Bendrijos teisės nuostatų teisine galia <...> 20. Viena pagrindinių EEE [(Europos ekonominės erdvės)] susitarimo užduočių yra kiek įmanoma visapusiškai užtikrinti laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą visoje EEE, kad [Europos] Sąjungos teritorijoje sukurta bendroji rinka būtų išplėsta į ELPA [(Europos laisvosios prekybos asociacijos)] valstybes. Šiuo tikslu keliomis minėto susitarimo nuostatomis siekiama užtikrinti kuo vienodesnį jo aiškinimą visoje EEE 532 . Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas turi prižiūrėti, kad EEE susitarimo nuostatos, iš esmės identiškos Sutarties dėl ES veikimo nuostatoms, būtų vienodai aiškinamos valstybėse narėse533. 21. Iš EEE susitarimo 40 straipsnio nuostatų matyti, kad kapitalo judėjimo apribojimus ir diskriminaciją draudžiančios taisyklės, kiek tai susiję su santykiais tarp valstybių EEE susitarimo šalių, ar jos būtų Sąjungos, ar ELPA narės, yra identiškos taisyklėms, kurios nustatytos ES teisėje santykiams tarp valstybių narių534. 22. Iš to išplaukia, kad nors laisvo kapitalo judėjimo tarp EEE susitarimo šalimis esančių valstybių nacionalinių subjektų apribojimai turi būti vertinami minėto susitarimo 40 straipsnio ir XII priedo atžvilgiu, šios nuostatos turi tokią pačią teisinę galią kaip ir SESV 63 straipsnio nuostatos535. <...> 40. Reikia priminti, kad teismo praktika, susijusi su naudojimosi judėjimo laisvėmis Sąjungoje apribojimais, negali būti visa taikoma kapitalo judėjimui tarp valstybių narių ir trečiųjų valstybių, nes tokie apribojimai yra susiję su kitu teisiniu kontekstu536. <...> 42. <...> EEE susitarimo XXII priede numatyta, kad EEE valstybės narės privalo perkelti į savo nacionalinę teisę direktyvas, suderinančias bendrovių teisę, ypač direktyvas, susijusias su bendrovių apskaita. Šios priemonės suteikia apmokestinamajam asmeniui galimybę pateikti patikimus ir patikrintinus duomenis, susijusius su EEE sutarties šalimi esančioje valstybėje įsteigta bendrove. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad Direktyva 77/799537 netaikoma santykiams tarp valstybių narių kompetentingų institucijų ir Lichtenšteino Kunigaikštystės valdžios institucijų. 43. Pagrindinėje byloje Prancūzijos mokesčius administruojančioms valdžios institucijoms neįmanoma iš atitinkamų Lichtenšteino Kunigaikštystės institucijų gauti informacijos, reikalingos vykdyti veiksmingą bendrovių mokesčių mokėtojų pateiktos informacijos kontrolę. 44. <...> kai pagal valstybės narės teisės aktus mokesčio lengvatos suteikimas priklauso nuo to, ar įvykdytos sąlygos, kurių laikymąsi galima patikrinti tik gavus informacijos iš trečiosios valstybės EEE narės kompetentingų institucijų, iš esmės yra teisėta, jog ši valstybė narė atsisako suteikti tokią lengvatą, ypač jeigu dėl to, kad ši trečioji valstybė neturi sutartinės pareigos pateikti informaciją, neįmanoma šios informacijos iš jos gauti. <...> 52. <...> EEE susitarimo 40 straipsnis nedraudžia nacionalinio reglamentavimo, kaip antai aptariamas pagrindinėje byloje, pagal kurį ES valstybėje narėje pagrindinę buveinę turinčios 1992 m. balandžio 10 d. Nuomonė 1/92, Rink., 1992, p. I‑2821 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas Ospelt ir Schlössle Weissenberg, C‑452/01, Rink., 2003, p. I‑9743, 29 p. 534 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas Ospelt ir Schlössle Weissenberg, C‑452/01, Rink., 2003, p. I‑9743, 28 p. 535 2009 m. birželio 11 d. Sprendimas Komisija prieš Nyderlandus, C‑521/07, Rink., 2009, p. I‑4873, 33 p. 536 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimas A, C-101/05, Rink., 2007, p. I-11531, 60 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, C-540/07, Rink., 2009, p. I-10983, 69 p. 537 1977 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginio apmokestinimo srityje (OL 1977 m. specialusis leidimas, 9 skyrius, 1 tomas, p. 63 – 68) 532 533


bendrovės yra atleidžiamos nuo ginčijamo mokesčio, o trečiojoje valstybėje, EEE narėje, pagrindinę buveinę turinčioms bendrovėms numatytas minėtas atleidimas nuo mokesčio su sąlyga, kad tarp minėtos valstybės narės ir šios trečiosios valstybės būtų sudaryta sutartis dėl administracinės pagalbos kovojant su sukčiavimu ir mokesčių vengimu, arba su sąlyga, kad taikant sutartį, kurioje numatyta nediskriminavimo dėl pilietybės sąlyga, šie juridiniai asmenys nebūtų daugiau apmokestinami nei šios valstybės narės teritorijoje įsteigtos bendrovės. 2010 m. spalio 28 d. sprendimas Établissements Rimbaud SA prieš Directeur général des impôts, Directeur des services fiscaux d’Aixen-Provence (byla C-72/09, Rink., 2010, p. I-10659) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo – Europos ekonominės erdvės susitarimas – Laisvas kapitalo judėjimas <...> 36. <...> Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad taisyklių, susijusių su laisvu kapitalo judėjimu EEE [(Europos ekonominėje erdvėje)], vienodo taikymo tikslui, kuris buvo primintas šios nutarties 33 punkte, prieštarautų tai, jei valstybė, kaip antai Austrijos Respublika, kuri yra šio 1994 m. sausio 1 d. įsigaliojusio susitarimo šalis, 1995 m. sausio 1 d. įstojusi į Sąjungą, galėtų, remdamasi SESV 64 straipsniu, palikti galioti teisės aktus, kuriais ribojama ši laisvė kitos valstybės, šio susitarimo šalies, atžvilgiu538. <...> 39. <...> nuo šios dienos [1995 m. gegužės 1 d.] ir tose pačiose srityse valstybės narės gali palikti galioti teisės aktus, kuriais ribojamas laisvas kapitalo judėjimas, ir jais remtis Lichtenšteino Kunigaikštystės atžvilgiu, tik jei pagal Sąjungos teisę šie teisės aktai gali būti taikomi kitų Sąjungos valstybių narių atžvilgiu. <...> 51. <...> EEE susitarimo 40 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiamas toks nacionalinės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo, remiantis Direktyvos 88/361 6 straipsnio 4 dalimi, draudžiama Lichtenšteino Kunigaikštystės piliečiui įsigyti Sąjungos valstybėje narėje nepagrindinį gyvenamąjį būstą, ir dėl to nacionalinė institucija turi šio nacionalinės teisės akto netaikyti. 2011 m. birželio 24 d. nutartis projektart Errichtungsgesellschaft mbH, Eva Maria Pepic, Herbert Hilbe (byla C-476/10, Rink., 2011, p. I-05615) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - Europos susitarimas, įsteigiantis Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Bulgarijos Respublikos asociaciją - Įrašymas į advokatų stažuotojų sąrašą – Diskriminacija dėl pilietybės <...> 27. <...> Asociacijos susitarime su Bulgarijos Respublika nėra nieko, kas leistų iš šio susitarimo 38 straipsnio 1 dalies pirmos įtraukos arba kitų jo nuostatų daryti išvadą dėl susitariančiųjų šalių noro panaikinti bet kokią diskriminaciją dėl pilietybės, kiek tai susiję su Bulgarijos piliečių galimybe įgyti reglamentuojamas profesijas. Be to, šiuo aspektu svarbu atsižvelgti į tai, kad ši nuostata išdėstyta šio susitarimo IV antraštinės dalies I skyriuje „Darbuotojų judėjimas“, nors šiame susitarime reglamentuojamos profesijos minimos 47 straipsnyje, kuris pateiktas II skyriuje, skirtame įsisteigti ir reglamentuojančiam galimybę užsiimti reglamentuojamomis profesijomis, šiuo atveju nenustatant pareigos nediskriminuoti dėl pilietybės. 28. Iš to matyti, kad Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje įtvirtintas nediskriminavimo principas turi būti aiškinamas kaip taikomas tokioms nacionalinėms reglamentuojamos advokato profesijos įgijimo taisyklėms, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje. Todėl įrašymas į advokatų stažuotojų sąrašą, kuris, <...> yra reglamentuojamos 538

2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Ospelt ir Schlössle Weissenberg , C‑ 452/01, Rink. p. I‑ 9743, 30 p.


advokato profesijos įgijimo sąlyga, negali būti laikomas darbo sąlyga pagal Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką. <...> 30. <...> Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje įtvirtintas nediskriminavimo principas iki šios valstybės įstojimo į Sąjungą nedraudė valstybės narės teisės nuostatų, <...> kuriomis remiantis Bulgarijos pilietis dėl šiose nuostatose numatytos su pilietybe susijusios sąlygos negalėjo būti įrašytas į advokatų stažuotojų sąrašą ir dėl to jam negalėjo būti išduotas įgaliojimas, suteikiantis teisę atstovauti teismuose. 2011 m. liepos 7 d. sprendimas Gentcho Pavlov, Gregor Famira prieš Ausschuss der Rechtsanwaltskammer Wien (byla C-101/10, Rink., 2011, p. I-05951) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - Europos Bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo – Vienodas požiūris – Savarankiškai dirbantys pasienio darbuotojai <...> 22. Reikia pažymėti, kad savarankiškai dirbančio pasienio ūkininko, kuris turi ūkį [Europos Bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo (toliau – Susitarimas)] Susitariančiosios Šalies teritorijoje ir yra išsinuomojęs žemės ūkio paskirties sklypą kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, situacija patenka į Susitarimo taikymo sritį, neatsižvelgiant į ekonominės veiklos tikslą, kurio siekiama žemės nuomos sutartimi. 23. <...> reikia priminti, kad pagal teismo praktiką Susitarimo I priedo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas, susijęs su teise užsiimti privačia veikla ir jos vykdymu, taikomas ne tik „savarankiškai dirbantiems asmenims“, kaip tai suprantama pagal šio priedo 12 straipsnio 1 dalį, bet ir „savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams“, kaip apibrėžta šio priedo 13 straipsnio 1 dalyje, kaip antai Šveicarijos pasienio ūkininkams539. <...> 32. Pagal šią nuostatą [Susitarimo I priedo 5 straipsnio 1 dalį] viešoji tvarka yra pagrindas, dėl kurio gali būti apribotos pagal Susitarimą suteiktos teisės. Nors Susitariančiosios Šalys, atsižvelgdamos į savo nacionalinius poreikius, kurie gali skirtis, nelygu valstybė ir laikotarpis, iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos reikalavimus, kiekviena valstybė narė negali vienašališkai nustatyti šių reikalavimų taikymo srities, Teisingumo Teismui nevykdant kontrolės540. Remiantis šia išvada, sąvoka „viešoji tvarka“ turi būti nagrinėjama ir aiškinama atsižvelgiant į Susitarimą ir juo siekiamus tikslus. 33. Būtina pažymėti, kad Susitarimas patenka į platesnį Europos Sąjungos ir Šveicarijos Konfederacijos, kuri, nors ir nepasirinko dalyvauti Europos ekonominėje erdvėje ir Sąjungos vidaus rinkoje, vis dėlto yra susijusi su ja daugeliu susitarimų, apimančių plačias sritis ir numatančių specialias teises bei pareigas, kurios kai kuriais aspektais yra analogiškos nurodytosioms Sutartyje, tarpusavio santykių kontekstą. Šių susitarimų, įskaitant pagrindinėje byloje aptariamąjį, bendras tikslas yra stiprinti ekonominius ryšius tarp Europos Sąjungos ir Šveicarijos Konfederacijos. Todėl pagrindai, išsamiai išvardyti Susitarimo I priedo 5 straipsnio 1 dalyje, kaip leidžiantys nukrypti nuo Susitarimo pagrindinių taisyklių, kaip antai vienodo požiūrio principo, turi būti aiškinami siaurai. 34. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nors teritorijos planavimas ir racionalus žemės ūkio paskirties sklypų paskirstymas tam tikromis aplinkybėmis gali būti teisėtas bendrojo intereso tikslas, taisyklės, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurios yra susijusios su žemės ūkio paskirties sklypų nuoma, jokiu būdu negali patekti į sąvoką „viešoji tvarka“, kaip tai suprantama pagal Susitarimo I priedo 5 straipsnio 1 dalį, ir apriboti pagal šį Susitarimą suteiktų teisių. 35. Būtina pridurti, kad toks diskriminacinio pobūdžio nacionalinės teisės aktas, kaip nagrinėjamasis šioje byloje, kaip nauja ribojanti priemonė taip pat prieštarautų Susitarimo 13 straipsnyje įtvirtintai „stand still“ (negalėjimas toliau veikti) sąlygai. 539 540

2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimas Stamm ir Hauser, C‑13/08, Rink., 2008, p. I‑11087, 47–49 p 2008 m. liepos 10 d. Sprendimas Jipa, C‑33/07, Rink., 2008, p. I‑5157, 23 p.


36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, <...> Susitarimo I priedo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas draudžia valstybės narės teisės aktą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, pagal kurį leidžiama šios valstybės narės kompetentingai institucijai užginčyti žemės ūkio paskirties sklypo, esančio konkrečioje valstybės narės teritorijoje, nuomos sutartį, sudarytą tarp šios valstybės narės rezidento ir kitos Susitariančiosios Šalies pasienyje gyvenančio rezidento, grindžiant tuo, kad išnuomotas žemės ūkio paskirties sklypas naudojamas žemės ūkio produktų, kurie turi būti išvežami iš Sąjungos vidaus rinkos neapmokestinti muitais, gamyboje, ir taip iškraipoma konkurencija, jeigu taikant šį teisės aktą poveikis daromas kur kas didesniam kitos Susitariančiosios Šalies piliečių skaičiui nei valstybės narės, kurios teritorijoje taikomas šis teisės aktas, piliečių skaičius. <...> 2011 m. spalio 6 d. sprendimas Rico Graf, Rudolf Engel prieš Landratsamt Waldshut (byla C-506/10, Rink., 2011, p. I-09345) Susitarimai dėl laisvos prekybos, asociacijos, stabilizavimo - Europos ekonominės erdvės susitarimas - Įsisteigimo laisvė – Laisvas kapitalo judėjimas <...> 21. <...> Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad EEE susitarimo 31 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, kuriomis draudžiami įsisteigimo laisvės apribojimai, yra tapačios įtvirtintosioms SESV 49 straipsnyje541. <...> 23. Įsisteigimo laisvė apima bendrovių, įkurtų pagal valstybės narės arba trečiosios valstybės, EEE narės, teisės aktus ir Sąjungoje ar trečiojoje valstybėje, EEE susitarimo šalyje, turinčių savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, teisę vykdyti veiklą kitose valstybėse narėse arba trečiosiose valstybėse, EEE susitarimo šalyse, per dukterines bendroves, padalinius ar atstovybes542. <...> 27. <...> pagal EEE susitarimo 31 straipsnį draudžiama bet kokia diskriminacija dėl bendrovių buveinės vietos543. 28. Pagal EEE susitarimo 31 straipsnyje įtvirtintą nediskriminavimo principą valstybė narė privalo apmokestinimo tvarką, taikomą keitimuisi akcijomis tarp nacionalinių bendrovių, taikyti ir keitimuisi akcijomis, kai dalyvauja trečiojoje valstybėje, EEE susitarimo šalyje, įsteigta bendrovė. <...> 32. <...> vien tuo, jog keičiantis akcijomis jų įsigyjančios bendrovės buveinė yra trečiojoje valstybėje, EEE susitarimo šalyje, negalima pagrįsti bendros sukčiavimo mokesčių srityje prezumpcijos ir pateisinti priemonės, keliančios grėsmę naudojimuisi pagrindine EEE susitarime garantuojama laisve544. 2012 m. liepos 19 d. sprendimas Veronsaajien oikeudenvalvontayksikkö prieš A Oy (byla C-48/11, Rink., p.)

18.4.2.

541

Turinys

2006 m. vasario 23 d. Sprendimas Keller Holding, C‑471/04, Rink., 2006, p. I‑2107, 49 p. ir 2008 m. spalio 23 d. Sprendimas Krankenheim Ruhesitz am Wannsee‑Seniorenheimstatt, C‑157/07, Rink., 2008, p. I‑8061, 24 p. 542 2008 m. spalio 23 d. Sprendimas Krankenheim Ruhesitz am Wannsee‑Seniorenheimstatt, C‑157/07, Rink., 2008, p. I‑8061, 28 p. 543 2008 m. birželio 26 d. Sprendimas Burda, C‑284/06, Rink., 2008, p. I‑4571, 77 p. 544 2000 m. rugsėjo 26 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją, C‑478/98, Rink., 2000, p. I‑7587, 45 p.; 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimas X ir Y, C‑436/00, Rink., 2002, p. I‑10829, 62 p.; 2004 m. kovo 4 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C‑334/02, Rink., 2004, p. I‑2229, 27 p.; 2011 m. lapkričio 29 d. Sprendimas National Grid Indus, C‑371/10, Rink., 2011, p. I-12273, 84 p.


18.5. Susitarimai aplinkos srityje

Turinys

Susitarimai aplinkos srityje – Sąjungos išorės kompetencija aplinkos srityje – Orhuso konvencija – Visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus ir teisė kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais – Tiesioginis veikimas <...> 30. Bendrija Orhuso konvenciją pasirašė ir vėliau patvirtino Sprendimu 2005/370. Taigi pagal nusistovėjusią teismo praktiką šios konvencijos nuostatos nuo šiol yra sudedamoji Sąjungos teisės sistemos dalis545. <...> 31. Kadangi Bendrija ir visos jos valstybės narės Orhuso konvenciją sudarė įgyvendindamos pasidalijamąją kompetenciją, darytina išvada, kad Teisingumo Teismas, į kurį kreipiamasi pagal EB sutarties nuostatas, būtent pagal EB 234 straipsnį [dabar SESV 267 straipsnis], turi jurisdikciją daryti skirtumą tarp įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė Sąjunga, ir įsipareigojimų, tenkančių vien valstybėms narėms, ir aiškinti Orhuso konvencijos nuostatas546. <...> 35. <...> remiantis EB 175 straipsniu [dabar SESV 192 straipsnis] kartu su EB 174 straipsnio [dabar SESV 191 straipsnis] 2 dalimi, Sąjunga aplinkos srityje turi aiškiai nustatytą išorės kompetenciją547. <...> 39. Tiesa, kad deklaracijoje dėl kompetencijos, priimtoje pagal Orhuso konvencijos 19 straipsnio 5 dalį ir pridėtoje prie Sprendimo 2005/370 548 , Bendrija, be kita ko, nurodė, „kad galiojančiais teisiniais dokumentais nėra numatytas visų iš Konvencijos 9 straipsnio 3 dalies kylančių įsipareigojimų įgyvendinimas, nes tie įsipareigojimai yra susiję su administracinėmis ar teisminėmis procedūromis, taikomomis užginčijant privačių asmenų ar valdžios institucijų, kurios nėra Europos bendrijos institucijos, kurioms taikomas Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies d punktas, veiksmus ir neveikimą, ir kad dėl to už tokių įsipareigojimų vykdymą tuo metu, kai Europos bendrija patvirtina Konvenciją, yra atsakingos valstybės narės ir jos lieka už tai atsakingos, kol Bendrija, vykdydama savo įgaliojimus pagal EB sutartį, priima Bendrijos teisės nuostatas, reglamentuojančias tokių įsipareigojimų įgyvendinimą“. 40. Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad ginčas pagrindinėje byloje nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, nes, <...> konkrečiam klausimui, dėl kurio dar nebuvo priimta Sąjungos teisės aktų, gali būti taikoma Sąjungos teisė, jeigu jis susijęs su sritimi, kurios didelė dalis patenka į šios teisės taikymo sritį. <...> 45. <...> Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies nuostatose nėra jokio aiškaus ir tikslaus įpareigojimo, kuris galėtų tiesiogiai reguliuoti asmenų teisinę situaciją. Kadangi tik „visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus“, turi minėto 9 straipsnio 3 dalyje numatytas teises, šios nuostatos vykdymas arba veikimas priklauso nuo vėlesnio akto priėmimo. <...> 52. <...> Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis Sąjungos teisėje neveikia tiesiogiai. Tačiau procedūros taisykles, susijusias su sąlygomis, kurios turi būti tenkinamos, kad būtų galima pateikti administracinį skundą arba pareikšti ieškinį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamas tiek į šios konvencijos 9 straipsnio 3 dalies tikslus, tiek į tikslą užtikrinti veiksmingą teisminę Sąjungos teise suteikiamų teisių apsaugą, kad aplinkos apsaugos

2006 m. sausio 10 d. Sprendimas IATA ir ELFAA, C‑344/04, Rink., 2006, p. I‑403, 36 p.; 2006 m. gegužės 30 d. Sprendimas Komisija prieš Airiją, C‑459/03, Rink., 2006, p. I‑4635, 82 p. 546 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Dior ir kt., C‑300/98 ir C‑392/98, Rink., 2000, p. I‑11307, 33 p.; 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Merck Genéricos – Produtos Farmacêuticos, C‑431/05, Rink., 2007, p. I‑7001, 33 p. 547 2006 m. gegužės 30 d. Sprendimas Komisija prieš Airiją, C‑459/03, Rink., 2006, p. I‑4635, 94-95 p. 548 2005/370/EB: 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimas dėl Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais sudarymo Europos bendrijos vardu (OL 2005, L 124, p. 1—3) 545


organizacija <...> turėtų galimybę teisme ginčyti sprendimą, priimtą pasibaigus administracinei procedūrai, kuri gali pažeisti Sąjungos aplinkos teisę. 2011 m. kovo 8 d. sprendimas Lesoochranárske zoskupenie VLK prieš Ministerstvo životného prostredia Slovenskej republiky (byla C-240/09, Rink., 2011, p. I-01255) Susitarimai aplinkos srityje – Orhuso konvencija - Orhuso konvencijos taikymo vadove pateiktų paaiškinimų reikšmė ir apimtis <...> 27. Nors Orhuso konvencijos taikymo vadovas gali būti laikomas aiškinamuoju dokumentu, į kurį aiškinant konvenciją prireikus galima atsižvelgti greta kitų reikšmingų dalykų, jame esanti analizė neturi jokios privalomos galios ir tokios norminės reikšmės, kokią turi Orhuso konvencijos nuostatos. 2012 m. vasario 16 d. sprendimas Marie-Noëlle Solvay ir kt. prieš Région wallonne (byla C-182/10, Rink., p.) Susitarimai aplinkos srityje – Orhuso konvencija – Taikymo sritis – Valdžios institucijų veiksmai <...> 52. Europos bendrija Orhuso konvenciją pasirašė ir vėliau patvirtino 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, p. 1). Todėl ši konvencija institucijoms yra privaloma ir turi viršenybę Bendrijos antrinės teisės aktų atžvilgiu. Iš to matyti, kad Reglamento Nr. 1367/2006 galiojimas gali būti paveiktas dėl jo nesuderinamumo su Orhuso konvencija. <...> 58. <...> Reglamentas Nr. 1367/2006549 buvo priimtas tam, kad Sąjunga įgyvendintų Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus tarptautinius įsipareigojimus. Iš Reglamento Nr. 1367/2006 1 straipsnio 1 dalies d punkto matyti, kad šio reglamento tikslas – prisidėti prie įsipareigojimų, kylančių iš Orhuso konvencijos, įgyvendinimo, visų pirma „Sąjungos lygiu suteikiant teisę kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais šiame reglamente nustatytomis sąlygomis“. Be to, Reglamento Nr. 1367/2006 18 konstatuojamojoje dalyje aiškiai remiamasi Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalimi. Iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad įsipareigojimai įtvirtinti Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje ir kad Reglamentu Nr. 1367/2006 siekiama įgyvendinti Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, kiek tai susiję su Sąjungos institucijomis550. <...> 62. Iš tiesų Sąjungos institucijų teisės aktai, kuriuos jos priėmė vykdydamos teisėkūros funkcijas, nepatenka į Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies ir Reglamento Nr. 1367/200610 straipsnio taikymo sritį. 63. Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis taikoma valdžios institucijų aktams, o iš Orhuso konvencijos 2 straipsnio 2 dalies matyti, kad šios konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „valdžios institucija“ neapima teismų ar įstatymų leidybos institucijų. <...> 68. <...> Orhuso konvencijos taikymo vadovu, parengtu Centrinės ir Rytų Europos Regioniniam aplinkos centrui, pagrindžiama išvada, kad priimdama Reglamentą Nr. 149/2008 551 Komisija nevykdė teisėkūros funkcijų. Šis vadovas nėra teisiškai privalomas, tačiau niekas nekliudo Bendrajam Teismui juo remtis siekiant išaiškinti Orhuso konvencijos 2 straipsnio 2 dalį. 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams (OL 2006, L 264, p. 13—19) 550 2011 m. kovo 8 d. Sprendimas Lesoochranárske zoskupenie, C‑240/09, Rink., 2011, p. I-01255, 39 ir 41 p. 551 2008 m. sausio 29 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 149/2008, iš dalies keičiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 396/2005 ir papildantis jį II, III ir IV priedais, kuriuose I priede išvardytiems produktams nustatomas didžiausias likučių kiekis (OL 2008, L 58, p. 1—398) 549


69. Pagal šį vadovą (42 puslapis) „Komisija nelaikoma vykdančia teismines ar teisėkūros funkcijas“, kaip tai suprantama pagal Orhuso konvencijos 2 straipsnio 2 dalį. Taigi ji laikoma valdžios institucija, kaip ji suprantama pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį. <...> 72. Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „veiksmai“ šioje konvencijoje neapibrėžta. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tarptautinė sutartis turi būti aiškinama pagal joje vartojamas sąvokas ir jos tikslą. 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės ir 1986 m. kovo 21 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių tarp tarptautinių organizacijų ir valstybių arba tarp tarptautinių organizacijų 31 straipsniuose, kuriuose perteikiama bendroji paprotinė tarptautinė teisė, šiuo klausimu patikslinama, kad sutartis turi būti aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastą reikšmę ir į sutarties objektą bei jo tikslą552. 83 <...> Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies negalima aiškinti taip, kad joje nurodytos tik individualiai taikomos priemonės. 2012 m. birželio 14 d. sprendimas Stichting Natuur en Milieu ir Pesticide Action Network Europe prieš Europos Komisiją (byla T-338/08, Rink., p.) 18.5. 18.6. Susitarimai transporto srityje

Turinys

Susitarimai transporto srityje - Oro transportas – Monrealio konvencija –Vežėjų atsakomybė už bagažą – Ribos bagažo sunaikinimo, praradimo, sugadinimo ar vėlavimo atvejais – Kelių keleivių bendras bagažas – Tik vieno iš jų atliktas įregistravimas <...> 19. <...> Reglamento Nr. 2027/97553 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Bendrijos oro vežėjo atsakomybę už keleivius ir jų bagažą reglamentuoja visos su tokia atsakomybe susijusios Monrealio konvencijos nuostatos. 20. Kadangi nuo šios konvencijos įsigaliojimo datos jos nuostatos yra sudėtinė Sąjungos teisės sistemos dalis, Teisingumo Teismas yra kompetentingas dėl jų išaiškinimo priimti prejudicinį sprendimą laikydamasis bendrų tarptautinės teisės aiškinimo taisyklių, kurios taikomos Sąjungai554. <...> 27. Taigi kartu skaitomos atitinkamos Monrealio konvencijos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad oro vežėją reikia laikyti atsakingu už žalos atlyginimą keleiviui kito keleivio, skridusio tuo pačiu skrydžiu, vardu įregistruoto bagažo praradimo atveju, jei šiame prarastame bagaže buvo pirmojo keleivio daiktai, kuriuos praradęs jis patyrė žalos. Todėl vadovaujantis Monrealio konvencija ne tik keleivis, asmeniškai įregistravęs savo bagažą, bet ir keleivis, kurio daiktai buvo kito keleivio, skridusio tuo pačiu skrydžiu, vardu įregistruotame bagaže, šių daiktų praradimo atveju pagal šios konvencijos 17 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje nustatytą tvarką turi asmeninę teisę į jos 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų ribų neviršijančios žalos atlyginimą. 28. Be to, šią išvadą patvirtina Monrealio konvencijos priėmimo tikslai. <...> 35. <...> Monrealio konvencijos 22 straipsnio 2 dalyje numatyto žalos atlyginimo tikslais nacionaliniam teismui kontroliuojant atitinkami keleiviai turi pakankamai teisiškai įrodyti pamesto bagažo turinį ir tai, kad kito keleivio vardu įregistruotame bagaže faktiškai buvo kito keleivio, skridusio tuo pačiu skrydžiu, daiktų. Šiuo atžvilgiu nacionalinis teismas gali atsižvelgti į tai, kad šie keleiviai yra tos pačios šeimos nariai, pirko bilietus kartu ar prisiregistravo tuo pačiu laiku.

552

2006 m. sausio 10 d. Sprendimas IATA ir ELFAA, C‑344/04, Rink., 2006, p. I‑403, 40 p. 1997 m. spalio 9 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2027/97 dėl oro vežėjo atsakomybės nelaimingų atsitikimų atveju (OL 1997 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 3 tomas, p. 489 - 491) 554 2010 m. vasario 25 d. Sprendimas Brita, C‑386/08, Rink., 2010, p. I‑1289, 39–42 p.; 2010 m. gegužės 6 d. Sprendimas Walz, C‑63/09, Rink., 2010, p. I‑4239, 20 ir 22 p. 553


36. <...> reikia atsakyti taip: Monrealio konvencijos 22 straipsnio 2 dalis, skaitoma kartu su jos 3 straipsnio 3 dalimi, aiškintina taip, kad bagažo praradimo atveju teisė į žalos atlyginimą ir oro vežėjo atsakomybės ribojimas taikomi ir keleiviui, kuris reikalauja šios žalos atlyginimo dėl prarasto kito keleivio vardu įregistruoto bagažo, jei šiame prarastame bagaže faktiškai buvo pirmojo keleivio daiktų. 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimas Pedro Espada Sánchez ir kt. prieš Iberia Líneas Aéreas de España SA (byla C-410/11, Rink., p.) 18.6.

Turinys


XIX. Socialinė politika 19.1 Bendrieji aspektai

Turinys

SESV 151 straipsnis <…> 26. EEB sutarties 117 straipsnyje [dabar SESV 151 straipsnyje 555 ] išvardytų tikslų programinis charakteris nereiškia, kad šie tikslai neturi jokio teisinio poveikio. Jie nustato, be kita ko, kitų Sutarties nuostatų ir antrinės Bendrijos teisės socialinės apsaugos srityje aiškinimui svarbius aspektus. Tačiau šių tikslų įgyvendinimas turi būti socialinės politikos, kurios reglamentavimas yra atsakingų institucijų reikalas, rezultatas556. <…> 28. Nors gyvenimo ir darbo sąlygų kokybės gerinimas, kaip išplaukia iš EEB sutarties preambulės ir 2 bei 117 straipsnių [dabar ES sutarties 3 straipsnio557 ir SESV 151 straipsnio], atspindi esminį Sutarties tikslą, tačiau valstybės narės disponuoja apsisprendimo laisve <…>. 1993 m. kovo 17 d. sprendimas bylose Firma Sloman Neptun Schiffahrts AG prieš Seebetriebsrat Bodo Ziesemer der Sloman Neptun Schiffahrts AG, (sujungtos bylos C-72/91 ir C-73/91, Rink., 1993, p.I-00887) Direktyva 2000/78/EB558 <...> 64. <…> užimtumo politika bei padėtis darbo rinkoje yra tarp Direktyvos 2000/78 559 6 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje aiškiai išvardytų tikslų ir pagal ES 2 straipsnio pirmosios pastraipos pirmą įtrauką bei EB 2 straipsnį [dabar ES sutarties 3 straipsnis] aukšto užimtumo lygio skatinimas yra vienas iš Europos Sąjungos ir Bendrijos siekiamų tikslų. <…> 68. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal dabar galiojančią Bendrijos teisę valstybės narės ir prireikus socialiniai partneriai nacionaliniu lygiu turi didelę diskreciją ne tik pasirinkti konkretų socialinės ir užimtumo politikos tikslą, bet ir nustatyti priemones, kurios būtų tinkamos jį pasiekti560. <….> 71. Taigi valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos turi rasti tinkamą pusiausvyrą tarp egzistuojančių skirtingų interesų. Vis dėlto reikia užtikrinti, kad šiomis aplinkybėmis numatytos

„Sąjunga ir valstybės narės, atsižvelgdamos į pagrindines socialines teises, nustatytas 1961 m. spalio 18 d. Turine pasirašytoje Europos socialinėje chartijoje ir 1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijoje, mano, jog tikslinga didinti užimtumą, skatinti kurti geresnes gyvenimo bei darbo sąlygas, kad palaikant jų gerėjimą būtų galima siekti jų suderinimo, deramos socialinės apsaugos, administracijos ir darbuotojų dialogo, žmogiškųjų išteklių plėtotės siekiant nuolatinio didelio užimtumo ir kovojant su socialine atskirtimi. Šiuo tikslu Sąjunga ir valstybės narės įgyvendina priemones, pagal kurias atsižvelgiama į įvairias nacionalinės patirties formas, ypač sutartinių santykių srityje, ir būtinumą išlaikyti Sąjungos ekonomikos konkurencingumą. Jos tiki, kad tokia raida vyks ne tik dėl socialinių sistemų suderinimui palankaus vidaus rinkos veikimo, bet ir dėl Sutartyse numatytos tvarkos ir įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatų suderinimo“. 556 1987 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas Giménez Zaera, a. a. O.,126/86, Rink., 1987, p. 03697, 14 p. 557 „<...> 3. Sąjunga sukuria vidaus rinką. Ji siekia Europos, kurioje vystymasis būtų tvarus, pagrįstas subalansuotu ekonomikos augimu ir stabiliomis kainomis, didelio konkurencingumo socialine rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, bei aukšto lygio aplinkos apsauga ir aplinkos kokybės gerinimu. Ji skatina mokslo ir technikos pažangą. Ji kovoja su socialine atskirtimi ir diskriminacija bei skatina socialinį teisingumą ir apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, kartų solidarumą ir vaiko teisių apsaugą. Ji skatina ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą bei valstybių narių solidarumą. Ji gerbia turtingą savo kultūros ir kalbų įvairovę bei užtikrina, kad Europos kultūros paveldas būtų saugomas ir turtinamas <…>“. 558 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos Direktyva 2000/78/EB nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 79). 559 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos Direktyva 2000/78/EB nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL 2000 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 79 – 85) 560 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Mangold, C-144/04, Rink., 2005, p. I-9981, 63 p. 555


nacionalinės priemonės neviršytų to, kas yra tinkama ir būtina atitinkamos valstybės narės siekiamam tikslui įgyvendinti. 2007 m. spalio 16 d. sprendimas byloje Félix Palacios de la Villa prieš Cortefiel Servicios SA, (byla C-411/05, Rink., 2007, p. I-08531) Direktyva 1999/70/EB561 - Bendrojo susitarimo dėl terminuotų darbo sutarčių 562 8 punkto 3 dalis563 - Terminuotos darbo sutartys <...> 54. <...> Bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalį reikia aiškinti kaip nedraudžiančią nacionalinės teisės aktų, <...> kurie dėl būtinybės skatinti užimtumą ir neatsižvelgiant į šio susitarimo įgyvendinimą, sumažino asmenų amžiaus ribą, nuo kurios terminuotos darbo sutartys gali būti sudaromos be jokių apribojimų. 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimas byloje Werner Mangold prieš Rüdiger Helm, (byla C-144/04, Rink., 2005, p. I-09981) Direktyva 1999/70/EB - Bendrojo susitarimo dėl terminuotų darbo sutarčių 5 punkto 1 dalis564 - Viešajame sektoriuje paeiliui sudarytos terminuotos darbo sutartys - Sąvokos „paeiliui sudarytos sutartys“ ir „objektyvios priežastys“, pateisinančios tokių sutarčių atnaujinimą Priemonės, skirtos išvengti piktnaudžiavimo <…> 69. <…> sąvoka „objektyvios priežastys“ bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a papunkčio prasme turi būti suprantama kaip skirta apibrėžtoms ir konkrečioms aplinkybėms, apibūdinančioms konkrečią veiklą ir todėl šiame konkrečiame kontekste galinčioms pateisinti terminuotų darbo sutarčių sudarymą paeiliui. 70. Šias aplinkybes gali lemti, pavyzdžiui, ypatingas užduočių, kurioms atlikti šios sutartys buvo sudarytos, pobūdis ir su juo susiję požymiai arba, jei reikia, teisėto valstybės narės socialinės politikos tikslo siekimas. 71. Kita vertus, nacionalinės teisės nuostata, kuri tik <...> bendrai ir abstrakčiai leidžia paeiliui sudaryti terminuotas darbo sutartis, negali būti suderinama su dviejuose prieš tai esančiuose punktuose nurodytais reikalavimais. 72. Iš tiesų tokia visiškai formali nuostata, terminuotų darbo sutarčių sudarymo paeiliui konkrečiai nepagrindžianti objektyviomis aplinkybėmis, susijusiomis su atitinkamos veiklos specifika ir jos 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 3 tomas, p. 368). 562 1999 m. kovo 18 d. sudarytas Bendrasis susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis, kurį įgyvendina Direktyva 1999/70/EB. 563 „Šio susitarimo įgyvendinimas nėra teisėtas pagrindas sumažinti darbuotojams teikiamą bendrą apsaugą susitarimo taikymo srityje“. 564 „<…> Kad būtų neleidžiama piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius tais atvejais, kai nėra lygiaverčių teisinių priemonių, neleidžiančių piktnaudžiauti, valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ar praktiką, ir (arba) socialiniai partneriai, atsižvelgdami į konkrečių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų reikmes, nustato vieną ar kelias iš toliau nurodytų priemonių: a) objektyvias priežastis, pateisinančias tokių sutarčių ar santykių atnaujinimą; b) maksimalią bendrą paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių trukmę; c) tokių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičių“. 561


vykdymo sąlygomis, kelia realų pavojų, kad šios rūšies sutartys bus sudaromos piktnaudžiaujant, ir todėl nėra suderinama su bendrojo susitarimo tikslu ir veiksmingumu. 73. Vadinasi, sutikus su tuo, kad nacionalinė nuostata gali automatiškai ir be jokio kito patikslinimo pateisinti paeiliui sudarytas terminuotas darbo sutartis, būtų pažeistas bendrojo susitarimo tikslas apsaugoti darbuotojus nuo darbo santykių nepastovumo bei netektų prasmės principas, pagal kurį neterminuotos sutartys yra bendriausia darbo santykių forma. 74. Konkrečiai tariant, terminuotų darbo sutarčių sudarymas, kai tai pagrindžia tik vienintelė bendro pobūdžio įstatymo ar kito teisės akto nuostata, neatsižvelgiant į konkretų atitinkamos veiklos turinį, neleidžia nustatyti objektyvių ir skaidrių kriterijų siekiant patikrinti, ar tokių sutarčių atnaujinimas iš tiesų atitinka tikras reikmes, leidžia pasiekti tam numatytą ir būtiną tikslą. 75. Vadinasi <...> bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a papunktis turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia paeiliui sudaryti terminuotas darbo sutartis, kai vienintelė tai pateisinanti aplinkybė yra ta, kad tai numato valstybės narės įstatymo ar kito teisės akto bendro pobūdžio nuostata. Priešingai, sąvoka „objektyvios priežastys“ šio punkto prasme reikalauja, kad rėmimasis šia ypatinga darbo santykių rūšimi, kaip tai numatyta nacionalinės teisės aktais, būtų pateisintas konkrečiais įrodymais, ypač susijusiais su atitinkama veikla bei jos vykdymo sąlygomis. <...> 84. <...> nacionalinė nuostata, pagal kurią paeiliui sudarytomis laikomos tik tos terminuotos darbo sutartys, kurias skiria 20 darbo dienų ar trumpesnis laikotarpis, dėl savo pobūdžio turi būti laikoma kenkiančia bendrojo susitarimo dalykui, tikslui ir veiksmingumui. 85. <...> toks griežtas ir ribojantis kelių paeiliui sudarytų darbo sutarčių apibrėžimas leistų metų metus darbuotojus įdarbinti laikinai, nes praktikoje darbuotojai dažniausiai neturi kito pasirinkimo, o tik sutikti, kad su jų darbdaviu juos siejančias sutartis skirtų 20 darbo dienų pertrauka. 86. Be to, tokio tipo nacionalinės teisės aktai <...> kelia pavojų, kad ne tik didelės grupės terminuotų darbo santykių atveju nebus galima pasinaudoti Direktyva 1999/70 ir bendruoju susitarimu siekiama darbuotojų apsauga, didžiajai jais siekiamo tikslo daliai prarandant prasmę, tačiau taip pat darbdaviams bus leista tokiais santykiais naudotis piktnaudžiaujant. <...> 89. <...> bendrojo susitarimo 5 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, <...> pagal kuriuos tik terminuotos darbo sutartys ar terminuoti darbo santykiai, kai jų neskiria ilgesnis nei 20 darbo dienų laikotarpis, šio punkto prasme turi būti laikomi sudarytomis ar sukurtais „paeiliui“. <...> 105. <...> jei atitinkamos valstybės narės teisės sistemoje <...> nėra numatyta kita veiksminga priemonė, skirta išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir esant reikalui už tai nubausti, bendrasis susitarimas draudžia taikyti nacionalinės teisės aktus, kurie absoliučiai draudžia viešajame sektoriuje neterminuotomis darbo sutartimis pakeisti paeiliui sudarytas terminuotas darbo sutartis, kurių tikslas iš tikrųjų yra patenkinti darbdavio „nuolatines ir pastovias reikmes“ ir kurios turi būti laikomos sudarytomis piktnaudžiaujant. 2006 m. liepos 4 d. sprendimas byloje Konstantinos Adeneler ir kiti prieš Ellinikos Organismos Galaktos (ELOG) (byla C-212/04, Rink., 2006, p. I-06057) Direktyva 1999/70/EB - Bendrojo susitarimo dėl terminuotų darbo sutarčių 5 punkto 1 dalis ir 8 punkto 3 dalis - Terminuotos darbo sutartys viešajame sektoriuje - Paeiliui sudarytos darbo sutartys - Absoliutus draudimas viešajame sektoriuje terminuotas darbo sutartis pakeisti neterminuotomis darbo sutartimis <…> 87. <…> bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama valstybei narei priimti nacionalinės teisės aktą, <…> kuriuo, konkrečiai siekiant perkelti Direktyvą 1999/70, kad jos nuostatos būtų taikomos viešajame sektoriuje, numatyta įgyvendinti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius


prevencijos priemones, išvardytas 5 punkto 1 dalies a–c papunkčiuose, kai vidaus teisėje jau yra <…> „lygiavertė teisinė priemonė“ šio punkto prasme, <…> tačiau jeigu minėtas teisės aktas, pirma, nepaveikia piktnaudžiavimo sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius prevencijos veiksmingumo, kylančio iš šios lygiavertės teisinės priemonės, ir, antra, ja nepažeidžiama Bendrijos teisė, ir, konkrečiai kalbant, šio susitarimo 8 punkto 3 dalis. <…> 107. <...> bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a papunktis turi būti aiškinamas taip, jog juo draudžiama, kad atitinkamos valstybės narės valdžios institucijos taikytų <...> nacionalinės teisės aktą taip, kad paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių atnaujinimas viešajame sektoriuje būtų laikomas pateisinamu „objektyviomis priežastimis“ minėto punkto prasme vien dėl to, kad šios sutartys pagrįstos teisės aktuose numatytomis nuostatomis, kurios leidžia atnaujinti darbo sutartis, siekiant tenkinti tam tikras laikinas reikmes, nors realiai šios reikmės yra nuolatinės ir ilgalaikės. Kita vertus šis punktas netaikomas, kai sudaroma pirmoji ar vienintelė terminuota darbo sutartis ar nustatomi terminuoti darbo santykiai. <...> Dėl sąvokos „sumažinimas“ bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalies prasme – Dėl sumažinimo darbuotojų, sudariusių pirmąją ar vienintelę terminuotą darbo sutartį, atžvilgiu 120. <...> nagrinėjant, ar yra „sumažinimas“ bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalies prasme, reikia atsižvelgiant į visas valstybės narės vidaus teisės nuostatas, susijusias su darbuotojų apsauga terminuotų darbo sutarčių srityje. 121. <...> bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatytas „sumažinimas“ turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į bendrąjį apsaugos lygį, kuris atitinkamoje valstybėje narėje buvo taikomas tiek darbuotojams, paeiliui sudariusiems terminuotas darbo sutartis, tiek darbuotojams, sudariusiems pirmąją ar vienintelę terminuotą darbo sutartį. <...> 123. <...> „sumažinimo“ buvimas bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalies neturi būti nagrinėjamas tik atsižvelgiant į pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų apsaugos lygį, kuris išplaukia iš „lygiavertės teisinės priemonės“ šio susitarimo 5 punkto 1 dalies prasme. <...> 125. Toliau kalbant apie bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalies apimtį, reikia priminti, kad iš pačių šios nuostatos sąvokų matyti, kad šį susitarimą įgyvendindamos valstybės narės negali jo laikyti teisėtu pagrindu sumažinti bendrą darbuotojų apsaugos lygį, kurį anksčiau užtikrino vidaus teisės sistema šio susitarimo reglamentuojamoje srityje (<...> sprendimo Mangold565 50 punktas). 126. Iš to matyti, kad bendruoju susitarimu nedraudžiama sumažinti darbuotojų apsaugos terminuotų darbo sutarčių srityje, bet tam, kad toks sumažinimas patektų į jo 8 punkto 3 dalyje įtvirtintą draudimą, jis turi būti susijęs, pirma, su bendrojo susitarimo „įgyvendinimu“ ir, antra, su pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų „bendruoju apsaugos lygiu“566. <...> 177. <...> bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiamas nacionalinės teisės aktas, <...> kuriame, skirtingai nei anksčiau galiojusioje vidaus teisės nuostatoje <...>, pirma, nebenumatyta galimybė terminuotas darbo sutartis, kai viešajame sektoriuje jos paeiliui sudarytos piktnaudžiaujant, pertvarkyti į neterminuotas darbo sutartis arba, norint tai daryti reikia, kad būtų tenkinamos tam tikros kumuliacinės ir griežtos sąlygos, ir, antra, jame numatytomis apsaugos priemonėmis neleidžiama naudotis darbuotojams, sudariusiems pirmąją arba vienintelę terminuotą darbo sutartį, kai šie pakeitimai, <...> taikomi ribotai darbuotojų, sudariusių terminuotą darbo sutartį, kategorijai arba juos gali kompensuoti piktnaudžiavimo sudarant terminuotas darbo sutartis prevencijos priemonės šio bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies prasme. 178. Vis dėlto, įgyvendinant šį bendrąjį susitarimą, <...> apsauga, kuri vidaus teisės sistemoje anksčiau taikyta pagal terminuotas sutartis dirbusiems darbuotojams, negali būti sumažinta daugiau nei nustatytoji minimalios apsaugos nuostatomis, įtvirtintomis bendrajame susitarime. Konkrečiai kalbant, bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies laikymasis reikalauja, kad tokiame teisės akte, kalbant apie piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis, būtų numatytos veiksmingos ir įpareigojančios tokio piktnaudžiavimo prevencijos priemonės ir pakankamai veiksmingos ir 565 566

2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Mangold, C-144/04, Rink., 2005, p. I-9981. 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Mangold, C-144/04, Rink., 2005, p. I-9981, 52 p.


atgrasomąjį poveikį turinčios sankcijos, kad būtų užtikrintas visiškas šių prevencijos priemonių veiksmingumas <...>. <...> 189. <...> bendrasis susitarimas turi būti aiškinamas taip, kad kai atitinkamos valstybės narės teisės sistemoje nagrinėjamame sektoriuje yra kitų veiksmingų priemonių, kurios leistų išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir, esant reikalui, už jį nubausti šio susitarimo 5 punkto 1 dalies prasme, juo nedraudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatos, absoliučiai draudžiančios viešajame sektoriuje neterminuotomis darbo sutartimis pakeisti paeiliui sudarytas terminuotas darbo sutartis, kurios, sudarytos siekiant tenkinti nuolatines ir ilgalaikes darbdavio reikmes, turi būti laikomos sudarytomis piktnaudžiaujant <...>. 190. Kita vertus, kadangi bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalis netaikoma darbuotojams, sudariusiems pirmąją ar vienintelę terminuotą darbo sutartį, šia nuostata nereikalaujama, kad valstybės narės nustatytų sankcijas, kai realiai tokia sutartimi tenkinamos ilgalaikės ir nuolatinės darbdavio reikmės. <...> 196. Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalis, atsižvelgus į jos turinį, nėra besąlyginė ir pakankamai tiksli, kad asmuo ja galėtų remtis nacionaliniame teisme. Iš tiesų pagal šią nuostatą valstybės narės turi diskreciją piktnaudžiavimo sudarant terminuotas darbo sutartis prevencijos tikslais imtis vienos ar kelių šiame punkte nurodytų priemonių arba egzistuojančių lygiaverčių teisinių priemonių, tačiau jos tai turi daryti atsižvelgdamos į specifinių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų poreikius. Be to, neįmanoma pakankamai nustatyti minimalios apsaugos, kuri bet kuriuo atveju turėtų būti įgyvendinama pagal bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį. 2009 m. balandžio 23 d. sprendimas bylose Kiriaki Angelidaki ir kiti prieš Organismos Nomarchiakis Autodioikisis Rethymnis (C-378/07), Charikleia Giannoudi prieš Dimos Geropotamou (C-379/07) ir Georgios Karabousanos ir Sofoklis Michopoulos prieš Dimos Geropotamou (C-380/07), (sujungtos bylos C-378/07 iki C-380/07, Rink., 2009, p. I-03071) Direktyva 1999/70/EB - Bendrojo susitarimo dėl terminuotų darbo sutarčių 5 punkto 1 dalies a punktas - Paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys - Objektyvios priežastys, galinčios pateisinti tokių sutarčių atnaujinimą 56. <...> Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad nacionalinės teisės nuostatose <...> numatytas laikinas poreikis turėti pavaduojantį personalą iš esmės gali būti objektyvi priežastis pagal šį punktą. Vien tai, kad darbdavys gali būti priverstas naudotis pasikartojančiu ar net nuolatiniu laikinu pavadavimu ir tokį pavadavimą taip pat galima atlikti įdarbinant darbuotojus pagal neterminuotas darbo sutartis, nereiškia, kad nėra objektyvios priežasties pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktą ar nėra piktnaudžiavimo pagal šį punktą. Tačiau vertindamos, ar tokia objektyvi priežastis pateisina terminuotų sutarčių ar darbo santykių atnaujinimą, valstybių narių institucijos pagal savo kompetenciją turi atsižvelgti į visas atvejo aplinkybes, įskaitant bendrą praeityje su tuo pačiu darbdaviu sudarytų terminuotų darbo sutarčių ar nustatytų darbo santykių skaičių ir trukmę. 2012 m. sausio 26 d. sprendimas byloje Bianca Kücük prieš Land Nordrhein-Westfalen, (byla C586/10, dar nepaskelbtas Rinkinyje) Direktyva 1999/70/EB - Bendrojo susitarimo dėl terminuotų darbo sutarčių 5 punktas Paskutinės terminuotos darbo sutarties pakeitimas neterminuota - Pareiga perimti tokias pačias pagrindines paskutinės terminuotos darbo sutarties sąlygas <...> 46. <…> bendrojo susitarimo 5 punktą reikia aiškinti taip, kad valstybė narė, kuri savo nacionalinės teisės aktuose numato, jog terminuotoms darbo sutartims trunkant tam tikrą laiką šios


sutartys pakeičiamos neterminuota darbo sutartimi, neprivalo reikalauti, jog neterminuotoje darbo sutartyje būtų perimamos tokios pačios pagrindinės ankstesnės darbo sutarties sąlygos. Vis dėlto, siekiant nepakenkti Direktyva 1999/70567 siekiamiems tikslams ir jos veiksmingumui, tokia valstybė narė turi užtikrinti, jog pakeičiant terminuotas darbo sutartis neterminuota darbo sutartimi, nebūtų daromi esminiai ankstesnės sutarties pagrindinių sąlygų pakeitimai, kurie apskritai būtų nepalankūs suinteresuotajam asmeniui, kai jo užduočių dalykas ir pareigų pobūdis išlieka tokie patys. 2012 m. kovo 8 d. sprendimas byloje Martial Huet prieš Université de Bretagne occidentale (byla C251/11, Rink., p.) Direktyva 1999/70/EB - Bendrasis susitarimas dėl terminuotų darbo sutarčių <…> 42. <…> bendrąjį susitarimą reikia aiškinti taip, kad jis iš esmės nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kurie viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius atveju nenumato, kad jie būtų pakeičiami neterminuotomis darbo sutartimis arba neterminuotais darbo santykiais, nors toks pakeitimas numatytas sudarius darbo sutartis su privataus sektoriaus darbdaviu arba nustačius su juo darbo santykius, jeigu šiuose teisės aktuose numatyta kita veiksminga priemonė, skirta išvengti viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir, esant reikalui, už tai nubausti. 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimas byloje Andrea Vassallo prieš Azienda Ospedaliera Ospedale San Martino di Genova e Cliniche Universitarie Convenzionate (byla C-180/04, Rink., 2006, p. I-07251) Direktyva 1999/70/EB - Bendrojo susitarimo dėl terminuotų darbo sutarčių 4 punktas 568 Nediskriminavimo principas <…> 37. <…> bendruoju susitarimu siekiama taikyti nediskriminavimo principą pagal terminuotą darbo sutartį dirbantiems darbuotojams tam, jog darbdavys nenustatytų tokių darbo santykių, kad šie darbuotojai negalėtų pasinaudoti teisėmis, kuriomis naudojasi pagal neterminuotą darbo sutartį dirbantys darbuotojai. 38. Bendrijos socialinės teisės principas neturėtų būti aiškinamas siaurai. 39. <…> kadangi EB 137 straipsnio [dabar SESV 153 straipsnis] 5 dalis 569 yra nuo to paties straipsnio 1-4 dalių nukrypti leidžianti nuostata, šioje dalyje reglamentuojamos sritys turi būti

1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 3 tomas, p. 368 – 373) 568 „Nediskriminavimo principas <…> 1. Pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams negali būti taikomos mažiau palankios darbo sąlygos negu panašiems nuolatiniams darbuotojams vien dėl to, kad jie sudarė terminuotas darbo sutartis ar palaiko terminuotus darbo santykius, nebent ši nevienoda traktuotė yra objektyviai pagrįsta. 2. Tam tikrais atvejais taikomas pro rata temporis (proporcingo laiko) principas. 3. Valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais, ir (arba) socialiniai partneriai, atsižvelgdami į Bendrijos teisę ir nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis bei praktiką, nustato šio straipsnio taikymo priemones. 4. Pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų ir nuolatinių darbuotojų kvalifikacija, vertinama atsižvelgiant į jų darbo stažą, yra vienoda, nebent tokios kvalifikacijos skirtumai yra objektyviai pagrįsti“. 569 „Šio straipsnio nuostatos netaikomos darbo užmokesčiui, teisei jungtis į asociacijas, teisei streikuoti arba teisei imtis lokautų“. 567


aiškinamos siaurai, kad nebūtų pažeistos 1–4 dalių taikymo sritys ar užginčyti EB 136 straipsniu [dabar SESV 151 straipsnis] siekiami tikslai. 40. Nagrinėjant išimtį, susijusią su EB 137 straipsnio [dabar SESV 153 straipsnis] 5 dalyje numatytu „darbo užmokesčiu“, ji grindžiama tuo, kad nacionaliniu lygmeniu atlyginimų lygis nustatomas darbuotojų ir administracijos sutartimi ir yra valstybių narių kompetencija šioje srityje. Šiomis sąlygomis buvo nuspręsta, kad tikslinga dabartinėje Bendrijos teisėje nederinti atlyginimų lygio taikant EB 136 [dabar SESV 151 straipsni] ir paskesnius straipsnius. 41. Todėl minėta išimtis negali būti taikoma visais tam tikrą ryšį su atlyginimu turinčiais atvejais, nes kitaip kad kai kurios iš EB 137straipsnyje [dabar SESV 153 straipsnis] numatytų sričių prarastų savo reikšmę. <…> 48. <…> bendrojo susitarimo 4 punkto 1 papunktyje įtvirtinta „įdarbinimo sąlygų“ sąvoka turi būti aiškinama taip: ji gali pagrįsti <…> reikalavimą skirti pagal terminuotą darbo sutartį dirbantiems darbuotojams priedą už darbo stažą, kuris pagal nacionalinę teisę suteikiamas tik pagal neterminuotą darbo sutartį dirbantiems darbuotojams. <…> 58. <…> minėta sąvoka reikalauja, kad nagrinėjamas nevienodas požiūris būtų pagrįstas tiksliais ir konkrečiais veiksniais, kurie apibūdina atitinkamą įdarbinimo sąlygą, atsižvelgiant į konkrečias jo taikymo aplinkybes ir remiantis objektyviais ir skaidriais kriterijais tam, kad būtų įvertinta, ar šis nevienodas požiūris atitinka tikras reikmes, leidžia pasiekti numatytą tikslą bei yra būtinas jam įgyvendinti. 59. <…> bendrojo susitarimo 4 punkto 1 papunktis turi būti aiškinamas kaip prieštaraujantis, jog skirtingo požiūrio į pagal terminuotą ir neterminuotą darbo sutartį dirbančius darbuotojus taikymas būtų grindžiamas tik tuo, kad jis numatytas valstybės narės įstatymo ar kito teisės akto nuostatoje arba profesinių sąjungų bei darbdavio sudarytoje kolektyvinėje sutartyje. 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimas byloje Yolanda Del Cerro Alonso prieš Osakidetza-Servicio Vasco de Salud, (byla C-307/05, Rink., 2007, p. I-07109) Direktyva 1999/70/EB - Bendrojo susitarimo dėl terminuotų darbo sutarčių 4 ir 5 punktai Darbo sąlygos <…> 57. <…> iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos, sprendžiant iš jų turinio, yra besąlyginės ir pakankamai aiškios, asmenys gali jomis remtis valstybės, kaip darbdavės, atžvilgiu570. 58. <…> šią Teisingumo Teismo praktiką leidžiama taikyti susitarimams, kaip antai bendrajam susitarimui, kurie yra EB 139 straipsnio [dabar SESV 155 straipsnis] 1 dalies pagrindu Bendrijos mastu vykusio socialinių partnerių dialogo rezultatas ir kurie remiantis šio straipsnio 2 dalimi buvo įgyvendinti Europos Sąjungos Tarybos direktyva, būdami jos sudedamąja dalimi. 59. Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalimi draudžiama pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams sudaryti mažiau palankias darbo sąlygas negu panašioje situacijoje esantiems nuolatiniams darbuotojams vien dėl to, kad jie sudarė terminuotas darbo sutartis ar palaiko terminuotus darbo santykius, nebent šis nevienodas požiūris yra objektyviai pagrįstas. 60. Šia nuostata bendrai ir nedviprasmiškai draudžiamas bet koks objektyviai nepagrįstas nevienodas požiūris į pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius asmenis darbo sąlygų atžvilgiu. <…> šios nuostatos turinys yra pakankamai tikslus, kad ja galėtų remtis asmuo ir taikyti nacionalinis teismas571. <...> 68. <…> bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalis, atsižvelgus į jos turinį, yra besąlyginė ir pakankamai tiksli, kad asmuo ja galėtų remtis nacionaliniame teisme. 570

1986 m. vasario 26 d. Sprendimas Marshall, 152/84, Rink., 1986, p. 723, 47 ir 49 p.; 2003 m. kovo 20 d. Sprendimas Kutz-Bauer, C-187/00, Rink., 2003, p. I-2741, 31 ir 71 p. 571 1986 m. vasario 26 d. Sprendimo Marshall, 152/84, Rink., 1986, p. 723, 52 p.


<…> 70. Įpareigojus priimti bent vieną bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje nurodytą veiksmingą bei privalomą priemonę, siekiant išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, tais atvejais, kai nėra lygiaverčių teisinių priemonių pagal nacionalinę teisę 572 , pagal 5 punkto 1 dalį valstybėms narėms nustatytas bendras tikslas – užkirsti kelią tokiems piktnaudžiavimo atvejams, bet joms leidžiama pasirinkti būdus, kaip tai pasiekti. <…> 73. Vis dėlto reikia pripažinti, kad <…> bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje neįtvirtinta jokia besąlyginė ir pakankamai aiški pareiga, kuria asmuo, nesant per nustatytą terminą priimtos perkėlimo priemonės, galėtų remtis nacionaliniame teisme. <…> 79. Iš to išplaukia, kad ši nuostata, atsižvelgus į jos turinį, nėra besąlyginė ir pakankamai tiksli, jog asmuo ja galėtų remtis nacionaliniame teisme. 80. <…> bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 4 punkto 1 dalis yra besąlyginė ir pakankamai tiksli, jog asmuo ja galėtų remtis nacionaliniame teisme, bet taip nėra šio susitarimo 5 punkto 1 dalies atveju. <…> 114. Atsižvelgiant į bendrojo susitarimo tikslus, jo 4 punktas turi būti suprantamas kaip įtvirtinantis Bendrijos socialinės teisės principą, kuris neturėtų būti aiškinamas siaurai. <...> 134. <...> bendrojo susitarimo 4 punktas aiškinamas taip, kad pagal jį darbo sąlygos apima sąlygas, susijusias su darbo užmokesčiu ir pensijomis, mokamomis dėl darbo santykių, išskyrus sąlygas dėl pensijų, išplaukiančių iš teisės aktuose numatytos socialinės apsaugos sistemos. 2008 m. balandžio 15 d. sprendimas byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt. (byla C-268/06, Rink., 2008, p. I-02483) Direktyva 1999/70/EB - Bendrojo susitarimo dėl terminuotų darbo sutarčių 4 punktas Nediskriminavimo principas - Bendrojo susitarimo taikymas viešojoje tarnyboje <…> 47. <…> Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje numatyta darbo sąlygų sąvoka apima <…> sąlygą, susijusią su tuo, kad vykstant atrankos procedūrai, laikantis vidinės paaukštinimo tvarkos, turi būti atsižvelgiama į anksčiau kaip laikinojo tarnautojo išdirbtus laikotarpius. <…> 62. <…> Direktyvą 1999/70573 ir jos priede pateiktą Bendrąjį susitarimą reikia aiškinti taip, kad, pirma, jie taikomi su administracija ir kitomis viešojo sektoriaus institucijomis sudarytoms terminuotoms darbo sutartims ir nustatytiems terminuotiems darbo santykiams ir, antra, jais reikalaujama panaikinti nevienodą požiūrį į valstybės narės statutinius pareigūnus ir panašius laikinuosius tarnautojus, pagrįstą tik tuo, kad pastarieji dirba terminuotai, nebent nevienodas požiūris būtų objektyviai pateisintas, kaip tai suprantama pagal šio Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį. <…> 73. Šia sąvoka reikalaujama, kad nagrinėjamas skirtingas vertinimas būtų pagrįstas tiksliais ir konkrečiais veiksniais, kurie apibūdina atitinkamą darbo sąlygą, atsižvelgiant į konkrečias jos taikymo aplinkybes ir remiantis objektyviais ir skaidriais kriterijais tam, kad būtų įvertinta, ar šis skirtingas vertinimas atitinka tikras reikmes, leidžia pasiekti numatytą tikslą ir yra būtinas jam įgyvendinti. Šiuos veiksnius gali lemti, pavyzdžiui, ypatingas užduočių, kurioms atlikti šios sutartys buvo sudarytos, pobūdis ir savybės arba prireikus teisėto valstybės narės socialinės politikos tikslo siekimas574. 572

2006 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Adeneler ir kt., C-212/04, Rink. p. I-6057, 65 ir 101 p.; 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Marrosu ir Sardino, C-53/04, Rink., 2006, p. I-7213, 44 p.; 573 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 3 tomas, p. 368 – 373) 574 2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Del Cerro Alonso, C-307/05, Rink., 2007, p. I-7109, 53 p.


74. Atvirkščiai, rėmimasis vien tuo, kad viešosios administracinės tarnybos tarnautojų darbas yra laikinas, neatitinka šių reikalavimų ir todėl negali būti objektyvi priežastis, kaip ji suprantama pagal bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį. Iš tiesų pripažinus, kad vien to, jog darbo santykiai yra laikini, pakanka neterminuotai ir terminuotai dirbančių darbuotojų skirtingam vertinimui pateisinti, Direktyvos 1999/70 ir bendrojo susitarimo tikslai netektų prasmės ir taip tęstųsi terminuotai dirbantiems darbuotojams nepalanki situacija575. <…> 84. <…> Bendrojo susitarimo 4 punktą reikia aiškinti taip, kad juo draudžiama neįskaičiuoti viešosios administracinės valdžios tarnyboje laikinojo tarnautojo išdirbtus laikotarpius tam, kad šis asmuo, kuris vėliau tapo statutiniu pareigūnu, galėtų dalyvauti vidinėje paaukštinimo procedūroje, kurioje gali dalyvauti tik statutiniai pareigūnai, nebent toks neįskaičiavimas būtų objektyviai pateisinamas, kaip tai suprantama pagal šio punkto 1 dalį. Vien tai, kad laikinasis tarnautojas išdirbo šiuos laikotarpius tarnyboje pagal terminuotą darbo sutartį ar terminuotus darbo santykius, negali būti tokia objektyvi priežastis. 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimas byloje Francisco Javier Rosado Santana prieš Consejería de Justicia y Administración Pública de la Junta de Andalucía, (byla C-177/10, Rink., p.) Direktyva 1999/70/EB <...> 117. <...> Direktyva 1999/70 konkrečiai siekiama ne pagerinti darbo aplinką sustiprinant darbuotojų sveikatą ir saugą, o derinti nacionalinės teisės aktus ir praktiką darbo sąlygų, susijusių su profesinių santykių trukme, atžvilgiu. <...> 134. <…> Teisingumo Teismas <…> sprendime Adeneler ir kt. 576 nusprendė, kad sąvoka „objektyvios priežastys“ bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a papunkčio prasme turi būti suprantama kaip taikoma apibrėžtoms ir konkrečioms aplinkybėms, apibūdinančioms konkrečią veiklą ir todėl šiame konkrečiame kontekste galinčioms pateisinti terminuotų darbo sutarčių sudarymą paeiliui. Šias aplinkybes gali lemti, pavyzdžiui, ypatingas užduočių, kurioms atlikti šios sutartys buvo sudarytos, pobūdis ir savybės arba prireikus teisėto valstybės narės socialinės politikos tikslo siekimas577. 2009 m. balandžio 30 d. sprendimas byloje Laleh Aayhan ir kt. prieš Europos Parlamentą, (byla F65/07, Rink., 2009, p. FP-I-A-1-001054) Direktyva 1999/70/EB - Bendrojo susitarimo dėl terminuotų darbo sutarčių bendrosios dalies 10 dalis578 - Darbo santykių stabilumo principas - Draudimas piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius <...> 74. Nors pagal Bendrojo susitarimo bendrosios dalies 10 dalį šiame susitarime nustatyti „bendrieji principai, minimalūs reikalavimai ir nuostatos“, iš Direktyvos 1999/70 579 575

2011 m. kovo 18 d. Nutartis Montoya Medina, C-273/10, Rink., 2011, p., 42 ir 43 p. 2006 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Adeneler ir kt., C-212/04, Rink. p. I-6057, 69 p. 577 2006 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Adeneler ir kt., C-212/04, Rink. p. I-6057, 70 p. 578 „<…> šis susitarimas nurodo, kad valstybės narės ir socialiniai partneriai turi nustatyti priemones, kurios įgyvendintų šio susitarimo bendruosius principus, minimalius reikalavimus ir nuostatas, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės situaciją bei į konkrečių sektorių ir profesijų, įskaitant sezoninio pobūdžio veiklą, aplinkybes“. 579 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 3 tomas, p. 368 – 373) 576


14 konstatuojamosios dalies, Bendrojo susitarimo preambulės trečios pastraipos, jo bendrosios dalies 9 dalies ir 1 bei 4 punktų matyti, kad nagrinėjami principai yra nediskriminavimo, t. y. vyrų ir moterų lygybės, principas ir draudimo piktnaudžiauti teise principas. Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje <...> nustatyti minimalūs reikalavimai, skirti tam, kad būtų apribotas terminuotų sutarčių sudarymas arba terminuotų darbo santykių nustatymas paeiliui ir taip išvengta piktnaudžiavimo tokiomis sutartimis bei asmenų, su kuriais jos sudaromos, situacijos neapibrėžtumo 580 . Tokios minimalios apsaugos nuostatos yra ypač svarbios Bendrijos socialinės teisės normos581, tačiau pagal jas darbo santykių stabilumas nelaikomas bendruoju teisės principu, kuriuo remiantis būtų galima vertinti institucijos akto teisėtumą. 75. Iš tiesų, net jeigu darbo santykių stabilumas yra svarbiausias darbuotojų apsaugos elementas582, iš Bendrojo susitarimo nematyti, kad jam būtų suteikta privalomosios teisės normos galia. Be to, Direktyvos 1999/70 6 ir 7 konstatuojamosiose dalyse, Bendrojo susitarimo preambulės pirmoje pastraipoje ir bendrosios dalies 5 dalyje akcentuojama būtinybė pasiekti reikiamą pusiausvyrą tarp „lankstaus darbo laiko ir darbuotojų apsaugos“. Reikia pridurti, kad, kaip Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, Bendrajame susitarime nenustatyta bendra pareiga – po tam tikro skaičiaus terminuotų sutarčių pratęsimo arba tam tikro darbo laikotarpio – šias sutartis pakeisti neterminuota sutartimi583. 76. Nors darbo santykių stabilumo principo negalima laikyti bendruoju principu, jis yra tikslas, kurio siekė Bendrojo susitarimo šalys, jo 1 punkto b papunktyje nurodydamos, kad šiuo susitarimu stengiamasi „sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarinėjant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius“584. 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimas bylose O prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos F69/07 ir F-60/08, Rink., 2009, p. FP-I-A-1-00349; FP-II-A-1-01833) Direktyva 1999/70/EB - Draudimo piktnaudžiauti principas - Draudimas piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius <…> 59. Draudimo piktnaudžiauti teise principas, pagal kurį niekas negali piktnaudžiaudamas remtis teisės normomis, yra vienas iš bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina teismas585. 60. Taip pat svarbu pažymėti, kad teisės aktų, skirtų neleisti piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, priėmimas yra Direktyvoje 1999/70 teisės aktų leidėjo pripažintas ir siektinas tikslas. Baudimas už piktnaudžiavimą teise šioje srityje, be kita ko, atitinka tikslus, kuriuos Bendrija ir valstybės narės, atsižvelgdamos į pagrindines socialines teises, nustatytas 1961 m. spalio 18 d. Turine pasirašytoje Europos socialinėje chartijoje ir 1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijoje, apibrėžė

2006 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Adeneler ir kt., C-212/04, Rink. p. I-6057, 63 punktą; 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Angelidaki ir kt., C-378/07–C-380/07, Rink. p. I-0000, 73 punktą ir 2009 m. balandžio 24 d. Teisingumo Teismo nutarties Koukou, C-519/08, Rink. p. I-0000, 53 p 581 2007 m. rugsėjo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Del Cerro Alonso, C-307/05, Rink. p. I-7109, 27 p 582 2005 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Mangold, C-144/04, Rink. p. I-9981, 64 punktą; 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Impact, C-268/06, Rink. p. I-0000, 87 punktą ir minėto sprendimo Angelidaki ir kt. 105 p 583 2006 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Adeneler ir kt., C-212/04, Rink. p. I-6057, 91 p.; 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Angelidaki ir kt., C-378/07–C-380/07, Rink. p. I-0000, 183 p.; 2006 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Marrosu ir Sardino, C-53/04, Rink. p. I-7213, 47 p.; 2009 m. balandžio 24 d. Teisingumo Teismo nutarties Koukou, C-519/08, Rink. p. I-0000, 85 p. 584 2009 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aayhan ir kt. prieš Parlamentą, F-65/07, Rink. VT p. I-A-1-0000 ir II-A-1-0000, 114 ir 115 p. 585 2008 m. gegužės 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ampliscientifica ir Amplifin, C-162/07, Rink., 2008, p. I-4019, 27, 30 ir 32 p.; 2007 m. gegužės 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Citymo prieš Komisiją, T-271/04, Rink., 2007, p. II-1375, 107 p. 580


EB 136 straipsnyje [dabar SESV 151 straipsnis], tarp šių tikslų yra darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimas bei derama jų socialinė apsauga“. 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimas byloje Vahan Adjemian e.a prieš Europos Komisiją, (byla T-325/09 P, Rink., p.) Direktyva 97/81/EB586 - Direktyva 76/207/EEB587 - Vienodas požiūris į darbuotojus, dirbančius visą darbo dieną, ir darbuotojus, dirbančius ne visą darbo dieną - Darbo laiko trukmė ir darbo laiko organizavimas <…> 40. <…> darbuotojui, sudariusiam darbo sutartį, <…> pagal kurią darbo trukmė ir darbo laiko organizavimas priklauso nuo reikalaujamo atlikti darbo krūvio ir kiekvienu konkrečiu atveju yra nustatomi šalių susitarimu, taikoma Direktyva 76/207. Tokiam darbuotojui taip pat taikomas Direktyvos 97/81 priede esantis Bendrasis susitarimas, jeigu: – jis yra sudaręs darbo sutartį arba jo darbo santykius apibrėžia valstybėje narėje galiojantys įstatymai, kolektyvinės sutartys arba praktika, - jis yra darbuotojas, kurio įprastų darbo valandų skaičius, apskaičiuotas per savaitę arba pagal ne ilgesnį kaip vienerių metų darbo laiko vidurkį, yra mažesnis už panašaus darbuotojo, dirbančio visą darbo dieną Bendrojo susitarimo 3 straipsnio 2 dalies prasme, darbo valandas, ir – pagal šio Bendrojo susitarimo 2 straipsnio 2 dalies sąlygas valstybė narė nėra uždraudusi taikyti visų arba kai kurių šio Susitarimo sąlygų laikiniesiems darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną. <…> 42. <…> Direktyvos 97/81 588 priede esančio Bendrojo susitarimo 4 straipsnis numato, kad darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, negali būti sudaromos blogesnės darbo sąlygos, negu panašiems darbuotojams, dirbantiems visą darbo dieną, tik dėl tos priežasties, kad jie dirba ne visą darbo dieną, nebent šis nevienodas požiūris yra objektyviai pagrįstas. <…> 54. <…> Direktyvos 97/81 priede esančio Bendrojo susitarimo 4 straipsnis draudžia darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, sudaryti blogesnes darbo sąlygas negu panašiems darbuotojams, dirbantiems visą darbo dieną, tik dėl tos priežasties, kad jie dirba ne visą darbo dieną, nebent šis nevienodas požiūris yra objektyviai pagrįstas. <…> 58. <…> Bendrojo susitarimo 3 straipsnis įtvirtina kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, ar darbuotojas yra „panašus darbuotojas, dirbantis visą darbo dieną“. Tokiu asmeniu yra laikomas „toje pačioje įmonėje visą darbo dieną dirbantis darbuotojas, kuris sudarė tos pačios rūšies darbo sutartį arba palaiko tokius pačius darbo santykius ir atlieka tą patį arba panašų darbą (profesines pareigas), tinkamai atsižvelgiant į kitus motyvus, įskaitant darbo stažą ir kvalifikaciją (įgūdžius).“ Pagal tą patį straipsnį, kai toje įmonėje nėra panašaus darbuotojo, dirbančio visą darbo dieną, reikia lyginti atsižvelgiant į taikomą kolektyvinę sutartį, arba, kai nėra galimos taikyti kolektyvinės sutarties, atsižvelgiant į nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis arba praktiką. 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyva 97/81/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 3 tomas, p. 267). 587 1976 m. vasario 9 d. Tarybos Direktyva dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 187), kurią panaikino 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (OL 2006 L 204, p. 23). 588 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyva 97/81/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 3 tomas, p. 267). 586


<…> 66. <…> Direktyvos 97/81 priede esančio Bendrojo susitarimo 4 straipsnis589 bei Direktyvos 76/207 2 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys įmonės darbuotojų darbo ne visą darbo dieną darbo sutarčių, kurios neapibrėžia nei savaitės darbo laiko trukmės, nei darbo laiko organizavimo, nes jie priklauso nuo reikalaujamo atlikti darbo krūvio, nustatomo kiekvienu konkrečiu atveju, suteikiant šiems darbuotojams teisę sutikti dirbti arba atsisakyti šio darbo, kai visų kitų tos pačios įmonės darbuotojų darbo sutartys nustato savaitės darbo laiko trukmę ir darbo laiko organizavimą. 2004 m. spalio 12 d. sprendimas byloje Nicole Wippel prieš Peek & Cloppenburg GmbH & Co. KG, (byla C-313/02, Rink., 2004, p. I-09483) Direktyva 97/81/EB - Bendrasis susitarimas dėl darbo ne visą darbo dieną 590 - Vienodas požiūris į darbuotojus, dirbančius visą darbo dieną, ir darbuotojus, dirbančius ne visą darbo dieną - Diskriminacija <…> 30. Bendruoju susitarimu, ypač jo 4 straipsniu, siekiama tikslo, kuris yra vienas iš pagrindinių tikslų, įrašytų į Susitarimo dėl socialinės politikos591 1 straipsnį, ir kuris perkeltas į EB 136 straipsnio [dabar SESV 151 straipsnio] pirmą pastraipą, taip pat į ESV sutarties preambulės trečią pastraipą ir į 1989 m. gruodžio 9 d. Strasbūre įvykusiame Europos Tarybos susitikime priimtos Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos, kuri nurodyta minėtoje EB sutarties [dabar SESV] nuostatoje, 7 punktą ir 10 punkto pirmą pastraipą. Šie pagrindiniai tikslai susiję su gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimu ir tinkamos darbuotojų socialinės apsaugos sukūrimu. Konkrečiai kalbant, siekiama pagerinti darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, darbo sąlygas ir užtikrinti jų apsaugą nuo diskriminacijos, kaip tai patvirtina Direktyvos 97/81 3 ir 23 konstatuojamosios dalys. <...> 32. Atsižvelgiant į Bendrojo susitarimo tikslus, jo 4 straipsnį reikia suprasti kaip įtvirtinantį Bendrijos socialinės teisės principą, kurio negalima aiškinti siaurai592. 2010 m. birželio10 d. sprendimas bylose Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS) prieš Tiziana Bruno ir Massimo Pettini (C-395/08) ir Daniela Lotti ir Clara Matteucci (C-396/08), (sujungtos bylos C-395/08 ir C-396/08, Rink., 2010, p. I-05119)

„Nediskriminavimo principas 1. Darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, negali būti sudaromos blogesnės darbo sąlygos, negu panašiems darbuotojams, dirbantiems visą darbo dieną, tik dėl tos priežasties, kad jie dirba ne visą darbo dieną, nebent šis nevienodas požiūris yra objektyviai pagrįstas. 2. Prireikus taikomas pro rata temporis principas. 3. Valstybės narės ir (arba) socialiniai partneriai, atsižvelgdami į Europos teisės aktus, nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ir praktiką, nustato šio straipsnio taikymo priemones. 4. Valstybės narės, pasikonsultavusios su socialiniais partneriais pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis arba praktiką, ir (arba) socialiniai partneriai prireikus gali dėl objektyvių priežasčių sudaryti specialias darbo sąlygas, susijusias su darbo stažu, darbo laiku arba kvalifikaciniu uždarbiu. Atsižvelgiant į 4 straipsnio 1 dalyje nurodytą nediskriminavimo principą, būtina nuolat peržiūrėti profesinę kvalifikaciją, susijusią su darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, galimybe naudotis specialiomis darbo sąlygomis“. 590 1997 m. birželio 6 d. sudarytas Bendrasis susitarimas dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį įgyvendina Direktyva 97/81/EB. 591 Susitarimas dėl socialinės politikos, sudarytas tarp Europos bendrijos valstybių narių, išskyrus Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę (OL C 191, 1992, p. 91), pridėtas prie protokolo (Nr. 14) dėl socialinės politikos, pridėto prie ES sutarties. 592 2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Del Cerro Alonso, C-307/05, Rink., 2007, p. I-7109, 38 p.; 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimas Impact, C-268/06, Rink., 2008, p. I-02483, 114 p. 589


Direktyva 97/81/EB. Bendrasis susitarimas dėl darbo ne visą darbo dieną - Ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, kurie sudarė darbo sutartį arba yra susiję darbo santykiais, sąvoka - Ne visą darbo dieną dirbantys teisėjai, kuriems atlyginama mokant honorarą už dieną <...> 41. <...> vien aplinkybės, kad teisėjai turi būti laikomi vykdančiais teismines funkcijas, nepakanka atimti iš jų galimybę naudotis šiame susitarime [Bendrajame susitarime dėl darbo ne visą darbo dieną] numatytomis teisėmis. <...> 47. <...> aplinkybė, jog teisėjams taikomos tarnybos sąlygos, ir kad jie gali būti laikomi darbuotojais, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną 2 straipsnio 1 dalį, nepažeidžia teisminės veiklos nepriklausomumo principo ir neatima iš valstybių narių galimybės priimti konkretų teisėjų veiklą reglamentuojantį teisės aktą. <...> 51. <...> valstybės narės turi apibrėžti „darbuotojų, kurie sudarė darbo sutartį arba yra susiję darbo santykiais“, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną 2 straipsnio 1 dalį, sąvoką ir, be kita ko, nustatyti, ar ši sąvoka apima teisėjus, su sąlyga, kad ši kategorija nėra nepagrįstai nepriskiriama asmenims, kuriems taikoma Direktyva 97/81 593 ir šiuo susitarimu suteikiama apsauga. Šios apsaugos netaikyti galima tik tokiu atveju, jeigu teisėjus ir Ministry of Justice siejančių santykių pobūdis iš esmės skiriasi nuo santykių, kurie sieja dirbančius asmenis, pagal nacionalinę teisę patenkančius į darbuotojų kategoriją, ir jų darbdavius. <...> 64. <...> sąvoka „objektyviai“, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną 4 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama kaip neleidžianti pateisinti nevienodą požiūrį į ne visą darbo dieną dirbančius darbuotojus, ir visą darbo dieną dirbančius darbuotojus remiantis tuo, kad toks požiūris yra numatytas bendroje ir abstrakčioje normoje. Atvirkščiai, minėta sąvoka reikalaujama, kad nagrinėjamas nevienodas požiūris atitiktų tikras reikmes, leistų pasiekti numatytą tikslą ir būtų būtinas jam pasiekti (pagal analogiją Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 5 straipsnio 1 dalies a punktu, žr. minėto Sprendimo Del Cerro Alonso594 57 ir 58 punktus). <...> 67. <...> Bendrasis susitarimas dėl darbo ne visą darbo dieną turi būti aiškinamas kaip prieštaraujantis tam, kad nustatant teises į senatvės pensiją nacionalinėje teisėje būtų išskiriami teisėjai, dirbantys visą darbo dieną, ir teisėjai, dirbantys ne visą darbo dieną, kuriems atlyginama mokant honorarą už dieną, nebent toks nevienodas požiūris būtų objektyviai pateisinamas <...>. 2012 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Dermod Patrick O’Brien prieš Ministry of Justice, (byla C393/10, dar nepaskelbtas Rinkinyje) Diskriminacijos dėl asmens lyties draudimas - Darbuotojai vyrai ir moterys - Vienodas darbo užmokestis - Teisė į išmoką, suteikiama atleidžiamiems darbuotojams vyrams ir moterims, sulaukus skirtingo amžiaus - Atsižvelgimas į nacionalinės teisės aktais nustatytą skirtingą pensinį amžių vyrams ir moterims <…> 35. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, susijusia su Sutarties 119 straipsniu [EB sutarties 117-120 straipsniai buvo pakeisti EB 136-143 straipsniais; dabar SESV 151-161 straipsniai], sąvoka „darbo užmokestis“ EB 141 straipsnio [dabar SESV 157 straipsnis] <…> prasme apima bet kokį atlyginimą grynaisiais arba natūra, esamą ar būsimą, kurį darbuotojas tiesiogiai arba netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą. Tai, kad tam tikros išmokos mokamos po darbo santykių nutraukimo, netrukdo išmokas laikyti darbo užmokesčiu šių nuostatų prasme595. 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyva 97/81/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC) (OL 1998 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 3 tomas, p. 267 – 272) 594 2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Del Cerro Alonso, C-307/05, Rink., 2007, p. I-7109, 57 ir 58 p. 595 1990 m. gegužės 17 d. Sprendimas Barber, C-262/88, Rink., 1990, p. I-1889, 12 p.; 1999 m. vasario 9 d. sprendimas Seymour-Smith ir Perez, C-167/97 Rink., 1999, p. I-623, 23 ir 24 p. 593


<…> 37. Be to, dėl išmokos, kurią darbdavys moka darbuotojui atleisdamas jį iš darbo, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tokia išmoka yra atidėto darbo užmokesčio, į kurį darbuotojas turi teisę dėl savo darbo, tačiau kuris yra mokamas darbo santykių nutraukimo momentu siekiant palengvinti darbuotojo prisitaikymą prie naujų aplinkybių, susijusių su darbo santykių pabaiga, forma596. <…> 42. EB 141 straipsnyje [dabar SESV 157 straipsnis] įtvirtintas <…> vienos ir kitos lyties darbuotojų vienodo užmokesčio už vienodą darbą principas prieštarauja nuostatų, įtvirtinančių tiesioginę diskriminaciją dėl lyties, taikymui. 43. Dėl EB 141 [dabar SESV 157 straipsnis] straipsnio primintina, kad, atsižvelgiant į jo privalomą pobūdį, diskriminacijos dėl vienos ir kitos lyties darbuotojų draudimas taikomas ne tik institucijų veiksmams, bet ir visoms sutartims, kuriomis siekiama kolektyviai reglamentuoti samdomą darbą597. 44. Tačiau, remiantis Teisingumo Teismo praktika, šis vienodo darbo užmokesčio principas kaip specifinė bendrojo nediskriminavimo principo išraiška suponuoja, kad darbuotojai vyrai ir moterys, kuriems šis principas taikomas, yra tokioje pačioje ar panašioje padėtyje598. 2004 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Viktor Hlozek prieš Roche Austria Gesellschaft mbH, (byla C-19/02, Rink., 2004, I-11491) 19.1. 19.2. Darbuotojų vyrų ir moterų lygybė (lygios galimybės)

Turinys

EEB 119 straipsnis <...> 18. [EEB sutarties] 119 straipsnio [dabar SESV 157 straipsnis 599 (EB sutarties ex 141 straipsnis)] tikslas būtų pažeistas, jei šis straipsis nebūtų taikomas viešajajam sektoriui. Be to, Teisingumo Teismas 1985 m. gegužės 21 d. Sprendime Komisija prieš Vokietiją, 248/83, p. 1459, 16 punkte nurodė, kad Direktyva 76/207 – kaip ir Direktyva 75/117 600 – taikoma darbo santykiams viešajame sektoriuje <...>.

1990 m. gegužės 17 d. Sprendimas Barber, C-262/88, Rink., 1990, p. I-1889, 13 p.; 1990 m. birželio 27 d. Sprendimas Kowalska, C-33/89, Rink., 1990, p. I-2591, 10 p.; 1999 m. vasario 9 d. Sprendimas Seymour-Smith ir Perez, C-167/97 Rink., 1999, p. I-623, 25 p. 597 1976 m. balandžio 8 d. Sprendimas Defrenne, 43/75, Rink., 1976, p. 455, 39 p.; 2004 m. lapkričio 18 d. Sprendimas Sass, C-284/02, Rink., 2004, p. I-11143, 25 p. 598 1993 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Roberts, vadinamasis „Birds Eye Walls“, C-132/92, Rink., 1993, p. I-5579, 17 p.; 1996 m. vasario 13 d. Sprendimas Gillespie ir kt., C-342/93, Rink., 1996, p. I-475, 16–18 p.; 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Abdoulaye ir kt., C-218/98, Rink., 1999, p. I-5723, 16 p.; 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Mouflin, C-206/00, Rink., 2001, p. I-10201, 28 p. 599 „1. Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad būtų taikomas principas už vienodą ar vienodos vertės darbą abiejų lyčių darbuotojams mokėti vienodą užmokestį. 2. Šiame straipsnyje „užmokestis“ – tai įprastinis bazinis arba minimalus darbo užmokestis arba alga ir bet koks kitas atlygis grynaisiais arba natūra, kurį darbuotojas tiesiogiai arba netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą. Vienodas užmokestis nediskriminuojant dėl lyties reiškia, kad: a) užmokestis už tą patį akordinį darbą apskaičiuojamas taikant tą patį mato vienetą; b) valandinis užmokestis už tą patį darbą yra vienodas. 3. Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, pasikonsultavę su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, imasi priemonių užtikrinti, kad būtų taikomas moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio užimtumo bei profesinės veiklos principas, taip pat vienodo užmokesčio už vienodą arba vienodos vertės darbą principas. 4. Siekiant užtikrinti visišką moterų ir vyrų lygybę per visą darbingą amžių, vienodo požiūrio principas nekliudo valstybėms narėms ir toliau laikytis arba imtis priemonių, numatančių konkrečias lengvatas, padedančias nepakankamai atstovaujamai lyčiai verstis profesine veikla arba šalinančias ar kompensuojančias nepalankias profesinės veiklos sąlygas“. 600 1975 m. vasario 10 d. Tarybos Direktyva dėl valstybių narių įstatymų, skirtų vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 179), kurią panaikino Direktyva 2006/54/EB. 596


1997 m. spalio 2 d. sprendimas byloje Hellen Gerster prieš Freistaat Bayern, (byla C-1/95, Rink., 1997, p. I-05253) Vienodas požiūris į vyrus ir moteris <....> 23. <...> sprendimo Kalanke601 16 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinė taisyklė, pagal kurią pareigų paaukštinimo tose srityse, kuriose tam tikro lygio pareigas užima daugiau vyrų nei moterų, atveju moterims, turinčioms tokį pat profesinį pasirengimą kaip ir jų konkurentai vyrai, automatiškai teikiama pirmenybė, yra diskriminuojanti dėl lyties. 1997 m. lapkričio 11 d. sprendimas byloje Hellmut Marschall prieš Land Nordrhein-Westfalen, (byla C-409/95, Rink. 1997, p. I-06363) Vienodas požiūris į vyrus ir moteris - Direktyva 76/207/EEB <...> 23. Pagal direktyvos [Direktyvos 76/207/EEB] 602 2 straipsnio 2 dalį valstybės narės gali direktyvos netaikyti tokiai profesinei veiklai, kurios pobūdžiui <...> lytis yra būtina sąlyga, tačiau primintina, kad tokia nuostata, kaip išimtis iš direktyvoje įtvirtintų teisių, turi būti aiškinama siaurai <...>603. 24. Teisingumo Teismas, pavyzdžiui, yra nustatęs, kad įkalinimo įstaigų prižiūrėtojams 604 arba policijos veiklai esant dideliems vidiniams neramumams605 lytis gali būti būtina sąlyga. 25. Valstybė narė gali tokią veiklą ir jai paruošiantį profesinį mokymą kiekvienu konkrečiu atveju paskirti vyrams arba moterims. Valstybės narės, kaip išplaukia iš direktyvos [Direktyvos 76/207/EEB] 9 straipsnio 2 dalies, tokiu atveju įpareigotos šias veiklas reguliariai tikrinti tam, kad atsižvelgiant į socialinę pažangą būtų nuspręsta, ar išimtis iš bendro direktyvos reguliavimo dar gali būti pateisinama606. 26. Nustatant išimčių apimtį <...> turi būti atsižvelgiama į proporcingumo principą, kuris priklauso bendriesiems EB principams. Pagal jį išimtys negali viršyti to, kas būtina ir tinkama pasiekti numatyto tikslo; be to, lygybės principas turi būti kiek įmanoma suderintas su viešojo saugumo reikalavimais <...> 27. Tačiau nacionalinės institucijos pagal aplinkybes disponuoja tam tikra veiksmų laisve priimant reikalingas priemones valstybės narės viešajam saugumui palaikyti607. 1999 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Angela Maria Sirdar prieš The Army Board ir Secretary of State for Defence, (byla C-273/97, Rink., 1999, p. I-07403) EB 141 straipsnis <...> 17. <...> EB 141 straipsnio [dabar SESV 157 straipsnis] 1 dalies negalima aiškinti taip, kad šios nuostatos taikymas apsiriboja vien tokiais atvejais, kai vyrai ir moterys atlieka darbą vienam ir tam pačiam darbdaviui. <...> [A]smenys nacionaliniuose teismuose gali remtis šiame straipsnyje 601

1995 m. spalio 17 d. Sprendimas Kalanke, C-405/93, Rink., 1995, p. I-3051, 16 p. 1976 m. vasario 9 d. Tarybos Direktyva dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 187 – 189) 603 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimas Johnston. 222/84, Rink., 1986, p. 1651, 26 p. 604 1988 m. birželio 30 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, 318/86, Rink., 1988, p. 3559, 11-18 p. 605 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimas Johnston. 222/84, Rink., 1986, p. 1651, 37 p. 606 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimas Johnston. 222/84, Rink., 1986, p. 1651, 37 p. 607 1995 m. spalio 17 d. Sprendimas C-83/94, Leifer ir kt., p. I-3231, 35 p. 602


įtvirtintu principu diskriminacijos, tiesiogiai kylančios iš teisės aktų ar kolektyvinių sutarčių, atveju, kaip ir tokiu atveju, kai darbas atliekamas vienoje ir toje pačioje privačioje ar viešoje įmonėje ar tarnyboje <...>. 2002 m. rugsėjo 17 d. sprendimas byloje A. G. Lawrence ir kiti prieš Regent Office Care Ltd, Commercial Catering Group ir Mitie Secure Services Ltd (byla C-320/00, Rink., 2002, p. I-07325) Vienodas požiūris į vyrus ir moteris <...> 33. <...> kai kurios Sutartyje numatytos išimtys susijusios tik su asmenų, prekių, kapitalo ir paslaugų judėjimo laisvėmis, o ne su socialinėmis Sutarties nuostatomis, iš kurių kyla vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principas. Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką šis principas yra bendras, o Direktyva 76/207 taikoma darbo santykiams viešajame sektoriuje608. 2003 m. kovo 11 d. sprendimas byloje Alexander Dory prieš Bundesrepublik Deutschland (byla C186/01, Rink., 2003, p. I-02479) EB 141 straipsnis - Vienodas požiūris į vyrus ir moteris. <...> 33. Reikia priminti, kad Europos žmogaus teisių teismas nusprendė, jog aplinkybė, kad transseksualas negali tuoktis su tos lyties asmeniu, kuriai pats priklausė prieš lyties keitimo operaciją, ir kad atsižvelgiant į civilinį statusą jie laikomi tos pačios lyties asmenimis, nes pagal Jungtinės Karalystės teisės aktus neleidžiama teisiškai pripažinti jo naujos lyties tapatybės, sudaro teisės tuoktis pagal EŽTK 12 straipsnį pažeidimą609. 34. Pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai, kuriais pažeidžiant EŽTK neleidžiama porai <...> įvykdyti santuokos reikalavimo, būtino, kad vienas iš jų turėtų teisę gauti kito darbo užmokesčio dalį, laikytini iš esmės prieštaraujančiais EB 141 straipsnio [dabar SESV 157 straipsnis] reikalavimams. 35. Kadangi asmens <...> lyties pakeitimo teisinio pripažinimo sąlygas nustato valstybės narės, kaip, beje, pripažino Europos žmogaus teisių teismas610, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju asmuo <...> gali remtis EB 141 straipsniu, kad būtų pripažinta jo teisė nurodyti savo partnerį kaip reversinės pensijos gavėją“. 2004 m. sausio 7 d. sprendimas byloje K.B. prieš National Health Service Pensions Agency ir Secretary of State for Health, (byla C-117/01, Rink., 2004, p. I-00541) EB 141 straipsnis - Direktyva 75/117/EEB - Netiesioginė ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų moterų diskriminacija. <...> 12. <...> pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 141 straipsnyje [dabar SESV 157 straipsnis] ir Direktyvos 75/117611 1 straipsnyje įtvirtintas vienodo darbuotojų vyrų ir moterų darbo užmokesčio principas reiškia bet kokios diskriminacijos dėl lyties draudimą visų aspektų ir sąlygų atlyginant už 1985 m. gegužės 21 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, 248/83, Rink., 1985, p. 1459, 16 p.; 1997 m. spalio 2 d. Sprendimas Gerster, C-1/95, Rink., 1997, p. I-5253, 18 p. 609 2002 m. liepos 11 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimai Christine Goodwin prieš Jungtinę Karalystę ir I. prieš Jungtinę Karalystę, 97–104 ir 77–84 p. 610 2002 m. liepos 11 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimai Christine Goodwin prieš Jungtinę Karalystę ir I. prieš Jungtinę Karalystę, 103 p. 611 1975 m. vasario 10 d. Tarybos Direktyva dėl valstybių narių įstatymų, skirtų vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 179 – 180) 608


tą patį darbą arba už vienodos vertės darbą atžvilgiu, išskyrus atvejus, kai nevienodas požiūris gali būti pateisinamas kitais, su priklausomybe tam tikrai lyčiai nesusijusiais, tikslais arba kai jis būtinas tam, kad būtų įgyvendintas siekiamas tikslas 612 . Dėl ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų Teisingumo Teismas nusprendė, kad nepalankioje padėtyje esančios grupės nariai, vyrai ar moterys, turi teisę į tai, kad jų atžvilgiu būtų taikoma tokia pati sistema kaip ir kitiems darbuotojams, proporcingai jų darbo laikui613. 14. Dėl EB sutarties 141 straipsnyje [dabar SESV 157 straipsnis] <…> įtvirtintos sąvokos „darbo užmokestis“ reikia pasakyti, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką ji apima visas darbdavio darbuotojui už darbą mokamas, įskaitant ir netiesiogiai, esamas ar būsimas išmokas grynaisiais ar natūra614. 15. Be to, iš teismų praktikos dėl metodo, taikytino vienodo darbo užmokesčio principo laikymuisi įvertinti, palyginant suinteresuotų darbuotojų darbo užmokestį, matyti, jog veiksminga kontrolė galima tik esant tikram skaidrumui, kuris gali būti užtikrintas tik tuo atveju, kai šis principas taikomas visų darbuotojų vyrų ir moterų darbo užmokesčio aspektų atžvilgiu, vengiant bendro suinteresuotiems asmenims mokamo atlyginimo įvertinimo 615 . Taigi būtina atskirai palyginti darbo užmokestį už įprastą darbo valandų skaičių ir mokėjimą už viršvalandžius. <…> 19. <…> EB 141 straipsnis [dabar SESV 157 straipsnis] <…> draudžia taikyti nacionalinės teisės aktus, numatančius, kad dirbantiems ne visą darbo dieną, taip pat kaip ir dirbantiems visą darbo dieną mokytojams nėra apmokama už viršvalandžius, neviršijančius trijų valandų per kalendorinį mėnesį, jeigu šis nevienodas požiūris iš esmės turi didesnį poveikį moterims nei vyrams ir jis negali būti pateisinamas kitais, su priklausomybe tam tikrai lyčiai nesusijusiais tikslais, arba jis nėra būtinas tam, kad būtų įgyvendintas siekiamas tikslas. 2004 m. gegužės 27 d. sprendimas byloje Edeltraud Elsner-Lakeberg prieš Land NordrheinWestfalen, (byla C-285/02, Rink., 2004, p. I-05861) EB 141 straipsnis - Direktyva 75/117/EEB - Vienodo darbuotojų vyrų ir moterų darbo užmokesčio principas - Atsižvelgimas į karinės tarnybos laikotarpį, skaičiuojant išeitinę išmoką - Galimybė lyginti karinę tarnybą atliekančius darbuotojus ir darbuotojas moteris, kurios po gimdymo atostogų naudojasi vaiko priežiūros atostogomis, į kurių trukmę nėra atsižvelgiama skaičiuojant išeitinę išmoką <...> 39. <...> nauda, kurią karinę tarnybą, arba ją pakeičiančią privalomą civilinę tarnybą, kuri gali būti savanoriškai pratęsiama, atliekantys asmenys gauna dėl to, kad į šios tarnybos trukmę yra atsižvelgiama skaičiuojant jų išeitinę išmoką, kurią jie gali vėliau gauti, turi būti laikoma jų užmokesčio dalimi EB sutarties 141 straipsnio [dabar SESV 157 straipsnis] prasme. <…> 59. <…> EB sutarties 141 straipsnyje <…> įtvirtintas vienodo užmokesčio principas, kaip ir nediskriminavimo principas <…>. Vadinasi, išeitinę išmoką gaunantys vyrai ir moterys yra vienodoje padėtyje616. <…> 62. <…> Dėl karo tarnybos pareigos specifinio pobūdžio Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Bendrijos teisei neprieštarauja tai, kad tokia pareiga valstybėje narėje būtų taikoma tik vyrams617. 2000 m. kovo 30 d. Sprendimas JämO, C-236/98, Rink., 2000, p. I-2189, 36 p.; 2001 m. birželio 26 d. Sprendimas Brunnhofer, C-381/99, Rink., 2001, p. I-4961, 27 ir 28 p. 613 1990 m. birželio 27 d. Sprendimas Kowalska, C-33/89, Rink., 1990, p. I-2591, 19 p. 614 1990 m. gegužės 17 d. Sprendimas Barber, C-262/88, Rink., 1990, p. I-1889, 12 p. 615 1990 m. gegužės 17 d. Sprendimas Barber, C-262/88, Rink., 1990, p. I-1889, 34-35 p.; 2001 m. birželio 26 d. sprendimas Brunnhofer, C-381/99, Rink., 2001, p. I-4961, 35 p. 616 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Abdoulaye ir kt., C-218/98, Rink., 1999, p. I-5723, 16 p.; 2001 m. lapkričio 29 d. Sprendimas Griesmar, C-366/99, Rink., 2001, p. I-9383, 39 p. 617 2003 m. kovo 11 d. Sprendimas Dory, C-186/01, Rink., 2003, p. I-2479. 612


<...> 65. <...> EB sutarties 141 straipsniui ir Direktyvai 75/117 neprieštarauja tai, kad skaičiuojant išeitinę išmoką atsižvelgiama į karinės tarnybos arba jai analogiškos civilinės tarnybos, kurią daugiausia atlieka vyrai, trukmę, nors neatsižvelgiama į vaiko priežiūros atostogas, kuriomis daugiausia naudojasi moterys. 2004 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Österreichischer Gewerkschaftsbund, Gewerkschaft der Privatangestellten prieš Wirtschaftskammer Österreich, (byla C-220/02, Rink., 2004, p. I-05907) Direktyvos 76/207/EEB 2 straipsnio 3 dalis - Vienodas požiūris į vyrus ir moteris - Draudimas įdarbinti moteris darbams požeminės kalnakasybos pramonėje ir darbams esant aukštam slėgiui bei povandeniniams darbams <...> 43. Kaip Teisingumo Teismas konkrečiai nurodė 1998 m. birželio 30 d. Sprendime Brown (C-394/96, Rink. p. I-4185, 17 punktas), direktyvos [Direktyvos 76/207/EEB]618 2 straipsnio 3 dalis619, išsaugodama valstybėms narėms teisę palikti galioti arba priimti naujus moterų apsaugai skirtus teisės aktus, kiek tai susiję su „nėštumu ir motinyste“, pagal vienodo požiūrio į abi lytis principą pripažįsta, pirma, moters biologinės būklės apsaugos nėštumo metu ir po jo, ir, antra, moters bei jos vaiko ypatingo ryšio po gimdymo apsaugos teisėtumą. <...> 45. Tačiau Direktyvos 76/207 2 straipsnio 3 dalis neleidžia uždrausti moterims dirbti tam tikro darbo remiantis vien tuo, kad nuo tų pačių pavojų, sukeliančių vienodų pasekmių tiek vyrams, tiek moterims ir nepriklausančių nuo specifinių aiškiai išvardytų moterų apsaugos poreikių, jos turėtų būti apsaugotos labiau nei vyrai620. <...> 50. Iš to išplaukia, kad <...> bendro pobūdžio draudimas įdarbinti moteris požeminės kalnakasybos pramonės srityje pagal Direktyvos 76/207 2 straipsnio 3 dalį nėra laikomas leistinu skirtingu požiūriu. <...> 69. Absoliutus draudimas įdarbinti moteris povandeniniams darbams nėra pagal Direktyvos 76/207 2 straipsnio 3 dalį leistinas skirtingas požiūris. <...> 74. Tokiomis aplinkybėmis teisės aktai, neleidžiantys įvertinti individualaus atvejo ir draudžiantys moteris įdarbinti nagrinėjamam darbui, nors toks darbas nėra draudžiamas vyrams, kurių plaučių tūris ir eritrocitų skaičius yra toks pats arba mažesnis nei vidutinis šių kintamųjų apskaičiuotas kiekis, yra neleistinas pagal Direktyvos 76/207 2 straipsnio 3 dalį ir laikomas diskriminacija dėl lyties. 2005 m. vasario 1 d. sprendimas byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Austrijos Respubliką, (byla C-203/03, Rink., 2005, p. I-00935) Direktyva 75/117/EEB - Vienodas darbo užmokestis - Direktyva 76/207/EEB - Darbo stažo apskaičiavimas - Įrodinėjimo pareiga <…> 26. <…> norint taikyti vienodo požiūrio principą <…>, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar yra toks pats arba tokios pačios vertės darbas. <…> 28. Dėl vienodo darbo užmokesčio ir atsižvelgiant į pačią EB sutarties 119 straipsnio [EB sutarties 117-120 straipsniai buvo pakeisti EB 136-143 straipsniais; dabar SESV 151-161 1976 m. vasario 9 d. Tarybos Direktyva dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 187 – 189) 619 Žr. Direktyvos 2006/54/EB, panaikinusios Direktyvą 76/207/EEB, 18 straipsnio 1 dalį: „Ši direktyva nepažeidžia nuostatų dėl moterų apsaugos, ypač dėl nėštumo ir motinystės“. 620 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimas Johnston, 222/84, Rink., 1986, p. 1651, 44 p.; 2000 m. sausio 11 d. Sprendimas Kreil, C-285/98, Rink., 2000, p. I-69, 30 p. 618


straipsnis] formuluotę bei į teismų praktiką, reikia pripažinti, kad darbas, kurį norima palyginti, nebūtinai turi būti tas pats, kurį dirba asmuo, besiremiantis šiuo principu savo naudai621 <…>. <…> 34. Tiesa, kad tam tikros darbuotojų grupės, kurias sudaro tik vienos lyties atstovai, yra leidžiamos, <…> ir todėl darbuotojų grupės, kurią sudaro tik moterys, įkūrimas pats savaime nėra tiesioginė diskriminacija moterų atžvilgiu; tačiau reikia pripažinti, kad nepalankus požiūris į šią grupę, kuris susijęs su vienodu požiūriu ar vienodu darbo užmokesčiu, gali sudaryti tokią diskriminaciją. <…> 38. Bet kuriuo atveju, kaip generalinė advokatė pabrėžė savo išvados 33 punkte, jog remiantis tuo, kad ne viso darbo laiko valandinis darbo užmokestis yra mažesnis už viso darbo laiko valandinį darbo užmokestį, ne visada galima teigti, kad yra diskriminacija, nes ne viso ir viso laiko darbo užmokesčio skirtumą galima paaiškinti objektyviai pateisinamomis priežastimis, kurios nesusijusios su bet kokia diskriminacija dėl lyties622 <…>. <…> 44. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, nacionalinė priemonė yra netiesioginė diskriminacija, jeigu ji, nors ir suformuluota neutraliai, turi neigiamą poveikį daug didesniam procentui moterų nei vyrų623. <…> 64. <…> tik nacionalinis teismas kompetentingas įvertinti faktines aplinkybes, ir jis, atsižvelgdamas į visas aplinkybes, turi nustatyti, ar ir kiek nagrinėjama nuostata yra pateisinama objektyviomis ir nesusijusiomis su bet kokia diskriminacija dėl lyties priežastimis. <...> 66. <...> jeigu visiškas ne viso darbo laiko darbo neįtraukimas apskaičiuojant darbo stažą daro poveikį daug didesniam procentui darbuotojų moterų nei darbuotojų vyrų, jis yra netiesioginė diskriminacija dėl lyties, prieštaraujanti Direktyvai 76/207, nebent šis neįtraukimas pateisinamas objektyviomis ir su jokia diskriminacija dėl lyties nesusijusiomis priežastimis. <...> Ne viso darbo laiko darbo proporcingas įskaičiavimas apskaičiuojant darbo stažą taip pat prieštarauja šiai direktyvai, nebent darbdavys įrodo, kad jis pateisinamas priežastimis, kurių objektyvumas priklauso būtent nuo darbo stažo įskaitymo tikslo, ir tais atvejais, kurie susiję su įgytos patirties pripažinimu, nuo vykdomų pareigų pobūdžio ir patirties, įgytos išdirbus tam tikrą darbo valandų skaičių tokiose pareigose, santykio. <...> 75. <...> kai darbuotojas tvirtina, jog jo atžvilgiu buvo pažeistas vienodo požiūrio principas, ir jis įrodo faktus, leidžiančius daryti prielaidą, kad yra netiesioginė ar tiesioginė diskriminacija, Direktyva 97/80 624 turi būti aiškinama ta prasme, kad pareiga įrodyti, jog šis principas nebuvo pažeistas, tenka atsakovui. 2005 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, (byla C-196/02, Rink., 2005, p. I-01789) Vienodas darbo užmokestis ir vienodas požiūris į vyrus ir moteris <...> 33. Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad atsižvelgiant į vienodo požiūrio principo svarbą, diskriminacijos dėl lyties draudimo išimtis, numatyta Direktyvos 79/7625 7 straipsnio 1 dalies

2000 m. kovo 30 d. Sprendimas JämO, C-236/98, Rink., 2000, p. I-2189, 49 p.; 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Lawrence ir kt., C-320/00, Rink., 2002, p. I-7325, 4 p. 622 1981 m. kovo 31 d. Sprendimas Jenkins, 96/80, Rink., 1981, p. 911, 10 ir 11 p. 623 1997 m. spalio 2 d. Sprendimas Gerster, C-1/95, Rink., 1997, p. I-5253, 30 p.; 1997 m. spalio 2 d. Sprendimas Kording, C-100/95, Rink., 1997, p. I-5289, 16 p.; 2004 m. spalio 12 d. Sprendimas Wippel, C-313/02, Rink., 2004, p. I– 0000, 43 p. 624 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyva 97/80/EB dėl įrodinėjimo pareigos diskriminacijos dėl lyties bylose (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 3 tomas, p. 264), kurią panaikino Direktyva 2006/54/EB. 625 1978 m. gruodžio 19 d. Tarybos Direktyva dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 215). 621


a punkte, turi būti aiškinama siaurai 626 . Ši nuostata gali būti taikoma tik nustatant pensinį amžių suteikiant teisę į senatvės ir ištarnauto laiko pensijas bei į kitas socialinio draudimo išmokas627 <...>. 2005 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Paolo Vergani prieš Agenzia delle Entrate, Ufficio di Arona, (byla C-207/04, Rink., 2005, p. I-07453) EB 141 straipsnis - Direktyva 75/117/EEB - Vienodas vyrų ir moterų darbo užmokestis - Su nėštumu susijusi liga - Priskyrimas bendrai atostogų dėl ligos tvarkai - Poveikis darbo užmokesčiui <...>628 35. <...> laikinojo nedarbingumo atostogų tvarka, vienodai traktuojanti su nėštumu susijusia liga sergančias darbuotojas ir kitus darbuotojus, sergančius su nėštumu nesusijusiomis ligomis, patenka į EB 141 straipsnio [dabar SESV 157 straipsnis] ir Direktyvos 75/117629 taikymo sritį. <...> 59. Primintina, kad pagal dabar galiojančią Bendrijos teisę nei jokia nuostata, nei bendrasis šios teisės principas nereikalauja palikti pilno darbuotojos darbo užmokesčio motinystės atostogų metu su sąlyga, kad išmokėtos pašalpos nebus tokios mažos, jog būtų paneigtas Bendrijos teisės siekiamas tikslas apsaugoti darbuotojas, ypač iki gimdymo630 . 60. Taigi, jei taisyklė, kuri tam tikrais atvejais numato sumažinti darbuotojai motinystės atostogų metu mokamas pašalpas, nėra diskriminacija dėl lyties, juo labiau kaip tokia diskriminacija neturėtų būti vertinama taisyklė, kuri tais pačiais atvejais numato sumažinti pašalpas darbuotojai, nebūnančiai darbe nėštumo metu dėl su juo susijusios ligos. 61. Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad dabar galiojanti Bendrijos teisė nereikalauja palikti pilno darbo užmokesčio darbuotojai, nesančiai darbe nėštumo metu dėl su juo susijusios ligos. 62. Vadinasi, dėl tokios ligos darbe nesančiai darbuotojai darbo užmokestis gali būti sumažintas su sąlyga, kad, pirma, su ja bus elgiamasi vienodai kaip ir su darbuotoju vyru, nesančiu darbe dėl ligos, ir, antra, kad sumokėtos pašalpos nebus tokios mažos, jog būtų paneigtas tikslas apsaugoti nėščias darbuotojas. <...> 65. Tačiau šie ypatumai nedraudžia, kad tam tikrais atvejais nebuvimas darbe dėl su nėštumu susijusios ligos būtų įskaičiuotas į bendrą apmokamų laikinojo nedarbingumo atostogų dienų skaičių. <...> 67. Vis dėlto nebuvimo darbe nėštumo metu dėl su juo susijusios ligos įskaičiavimas į bendrą didžiausią apmokamų laikinojo nedarbingumo atostogų dienų skaičių, kuris darbuotojai priklauso nustatytu laikotarpiu, neturėtų lemti to, kad nebuvimo darbe metu, į kurį atsižvelgta atliekant skaičiavimą po motinystės atostogų, darbuotoja gautų mažesnę pašalpą nei minimali suma, kuri jai priklausė ligos, atsiradusios dėl nėštumo, metu (žr. šio sprendimo 62 punktą). <...> 69. Taigi <...> EB 141 straipsnis [dabar SESV 157 straipsnis] ir Direktyva 75/117 privalo būti aiškinami taip, jog nėra diskriminacija dėl lyties: – laikinojo nedarbingumo atostogų tvarkos taisyklė, kuri darbuotojoms, iki motinystės atostogų nebuvusioms darbe dėl ligos, susijusios su nėštumu, kaip ir darbuotojams vyrams, nebuvusiems darbe dėl kitos ligos, numato sumažinti darbo užmokestį, kai darbe nebūnama ilgiau nei nustatytą laikotarpį, 626

1986 m. vasario 26 d. Sprendimas Marshall, 152/84, Rink., 1986, p. 723, 36 p.; 1993 m. kovo 30 d. Sprendimas Thomas ir kt., C-328/91, Rink., 1993, p. I-1247, 8 p. 627 1986 m. vasario 26 d. Sprendimas Roberts, 151/84, Rink., 1986, p. 703, 35 p.; 2004 m. kovo 4 d. Sprendimas Haackert, C-303/02, Rink., 2004, p. I-2195, 30 p. 628 Pagrindinėje byloje nagrinėjama tvarka iš esmės nustato darbo užmokesčio palikimo dėl ligos darbe nebūnančiam darbuotojui sąlygas. Ji numato, kad pilno darbo užmokesčio palikimą lemia tam tikras maksimalus metinis laikotarpis ir kad jį viršijus paliekama 50 % darbo užmokesčio, nustatant ketverių metų maksimalų jo mokėjimo laikotarpį. Tokia tvarka, kuri numato darbo užmokesčio sumažinimą ir vėlesnį teisės į jį pasibaigimą, veikia savaime, remiantis aritmetiniu nebuvimo darbe dėl ligos dienų skaičiavimu. 629 1975 m. vasario 10 d. Tarybos Direktyva dėl valstybių narių įstatymų, skirtų vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 179 – 180) 630 1996 m. vasario 13 d. Sprendimas Gillespie ir kt., C-342/93, Rink., 1996, p. I-475, 20 p.


su sąlyga, kad, pirma, su ja bus elgiamasi vienodai kaip ir su darbuotoju vyru, nesančiu darbe dėl ligos, ir, antra, kad sumokėtos pašalpos nebus tokios mažos, jog būtų paneigtas tikslas apsaugoti nėščias darbuotojas, – laikinojo nedarbingumo atostogų tvarkos taisyklė, kuri numato, kad nebuvimas darbe dėl ligos įskaičiuojamas į bendrą didžiausią apmokamų laikinojo nedarbingumo atostogų dienų skaičių, kuris darbuotojui priklauso nustatytu laikotarpiu, nepaisant to, ar liga yra susijusi su nėštumu, ar ne, su sąlyga, jog nebuvimo darbe dėl su nėštumu susijusios ligos įskaičiavimas nelems to, kad nebuvimo darbe metu, į kurį atsižvelgta atliekant skaičiavimą po motinystės atostogų, darbuotoja gautų mažesnę pašalpą nei minimali suma, kuri jai priklausė ligos, atsiradusios dėl nėštumo, metu. 2005 m. rugsėjo 8 d. sprendimas byloje North Western Health Board prieš Margaret McKenna, (byla C-191/03, Rink., 2005, p. I-07631) Direktyva 76/207/EEB - Vienodas požiūris į vyrus ir moteris - Motinystės atostogos - Laikina motinystės atostogų išėjusi tarnautoja, priimta į nuolatines pareigas jai laimėjus konkursą Stažo skaičiavimas <...> 47. <...> Direktyva 76/207 631 draudžia nacionalinės teisės aktus, kurie motinystės atostogų išėjusiai darbuotojai nepripažįsta tų pačių teisių, kurios pripažįstamos kitiems tą patį konkursą dėl įdarbinimo laimėjusiems asmenims galimybės siekti nuolatinio tarnautojo karjeros sąlygų atžvilgiu, nes jie nukelia jos pareigų ėjimo pradžią į šių atostogų pabaigą, neatsižvelgiant į minėtų atostogų trukmę apskaičiuojant šios darbuotojos tarnybos stažą. 2006 m. vasario 16 d sprendimas byloje Carmen Sarkatzis Herrero prieš Instituto Madrileño de la Salud (Imsalud), (byla C-294/04, Rink., 2006, p. I-01513) Vienodas požiūris į vyrus ir moteris socialinės apsaugos srityje - Direktyva 79/7/EEB Atsisakymas paskirti senatvės pensiją 60 m. sulaukusiai transseksualei, kuriai buvo atlikta vyriškosios lyties pakeitimo į moteriškąją operacija <...> 24. Direktyvos 79/7 taikymo sritis negali apsiriboti vien diskriminacija, atsirandančia dėl priklausymo vienai ar kitai lyčiai. Atsižvelgiant į direktyvos tikslą ir siekiamų saugomų teisių prigimtį, ji taip pat taikoma ir diskriminacijai, atsirandančiai suinteresuotajam asmeniui pakeitus lytį (šiuo klausimu žr. 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvą dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL L 39, p. 40)632. <...> 38. <...> Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ji draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos asmeniui, pagal nacionalinės teisės aktų nustatytas sąlygas pakeitusiam lytį iš vyriškosios į moteriškąją, atsisakoma suteikti teisę gauti senatvės pensiją remiantis tuo, kad jis nebuvo sulaukęs 65 metų, nors tas pats asmuo turėtų teisę į tokią pensiją sulaukęs 60 metų, jeigu pagal nacionalinę teisę jis būtų laikomas moterimi. 2006 m. balandžio 27 d. sprendimas byloje Sarah Margaret Richards prieš Secretary of State for Work and Pensions (byla C-423/04, Rink., 2006, p. I-03585)

1976 m. vasario 9 d. Tarybos Direktyva dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 187 – 189) 632 1996 m. balandžio 30 d. Sprendimas P. prieš S., C-13/94, Rink., 1996, p. I-2143, 20 p. 631


Vienodo darbo užmokesčio mokėjimo darbuotojams vyrams ir moterims principas - Stažas kaip lemiamasis veiksnys nustatant darbo užmokesčius <…> 27. EB 141 straipsnio [dabar SESV 157 straipsnis] 1 dalis nustato principą už vienodą ar vienodos vertės darbą abiejų lyčių darbuotojams mokėti vienodą užmokestį633. 28. Kaip Teisingumo Teismas nusprendė 1976 m. balandžio 8 d. Sprendime Defrenne (43/75, Rink. p. 455, 12 punktas), šis principas, kuris yra specifinė bendrojo lygybės principo, draudžiančio skirtingai vertinti vienodas situacijas, jei toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas, išraiška, yra vienas iš Bendrijos pagrindų634. <…> 30. Ne tik tiesioginė, bet ir netiesioginė diskriminacija patenka į EB 141 straipsnio [dabar SESV 157 straipsnis] 1 dalies taikymo sritį635. 31. Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad EB 141 straipsnis [dabar SESV 157 straipsnis], kaip ir anksčiau buvęs EEB sutarties 119 straipsnis (EB sutarties 117–120 straipsniai buvo pakeisti EB 136–143 straipsniais [dabar SESV 151-161 straipsniai]), turi būti aiškinamas taip, kad tariamos diskriminacijos atveju darbdaviui tenka pareiga įrodyti, jog nagrinėjama praktika yra pateisinama objektyviais veiksniais, nesusijusiais su diskriminacija dėl lyties636. 32. Pateiktas pateisinimas turi būti pagrįstas teisėtu tikslu. Šiam tikslui pasiekti pasirinktos priemonės turi būti tinkamos ir būtinos tam tikslui637. 33. Minėto sprendimo Danfoss 24 ir 25 punktuose Teisingumo Teismas pastebėjęs, kad neatmestina tai, jog dėl rėmimosi darbo stažo kriterijumi darbuotojos moterys gali būti vertinamos mažiau palankiai nei darbuotojai vyrai, konstatavo, kad darbdavys neprivalo specialiai pateisinti rėmimosi šiuo kriterijumi. 34. Laikydamasis tokios pozicijos, Teisingumo Teismas pripažino, kad darbo užmokesčio politikos tikslas − atlyginti už įgytą patirtį, kuri leidžia darbuotojui geriau atlikti užduotis, yra teisėtas. 35. Paprastai rėmimasis darbo stažo kriterijumi yra tinkamas šiam tikslui pasiekti. Iš tiesų darbo stažas įgyjamas kartu su patirtimi ir bendrąja prasme leidžia darbuotojui geriau atlikti užduotis. 36. Taigi darbdavys teisėtai gali atlyginti už darbo stažą, neturėdamas įrodyti darbuotojui patikėtų vykdyti specifinių funkcijų svarbos. 37. Tame pačiame sprendime Teisingumo Teismas vis dėlto neatmetė galimybės, kad gali būti situacijų, kuriose darbdavys turi išsamiai pateisinti rėmimąsi darbo stažo kriterijumi. 38. Taip yra, pavyzdžiui, tuo atveju, kai darbuotojas pateikia įrodymų, galinčių sukelti rimtų abejonių dėl tinkamo minėto tikslo įgyvendinimo kuris šiuo atveju yra rėmimasis darbo stažo kriterijumi. Taigi darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad tai, kas yra teisinga bendrąja prasme, tai yra, kad darbo stažas įgyjamas kartu su patirtimi ir leidžia darbuotojui geriau atlikti užduotis, taikoma ir nagrinėjamo darbo atžvilgiu. 39. Reikia pridurti, kad kai darbo užmokesčiui nustatyti naudojama profesinio klasifikavimo sistema, pagrįsta darbo, kurį reikia atlikti, vertinimu, nereikalaujama, jog rėmimosi tam tikru kriterijumi pateisinimas konkrečiai būtų susijęs su atitinkamo darbuotojo situacija. Taigi jeigu tikslas, kurio siekiama remiantis darbo stažo kriterijumi, yra įgytos patirties pripažinimas, tokioje sistemoje

2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Lawrence ir kt., C-320/00, Rink., 2002, p. I-7325, 11 p. 2001 m. birželio 26 d. Sprendimas Brunnhofer, C-381/99, Rink., 2001, p. I-4961, 28 p.; 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Lawrence ir kt., C-320/00, Rink., 2002, p. I-7325, 12 p 635 2004 m. gegužės 27 d. Sprendimas Elsner-Lakeberg, C-285/02, Rink., 2004, p. I-5861, 12 p. 636 1989 m. spalio 17 d. Sprendimas Danfossm C-109/88, Rink. p. 3199, 22 ir 23 p.; 1990 m. birželio 27 d. Sprendimas Kowalska, C-33/89, Rink., 1990, p. I-2591, 16 p; 1998 m. birželio 17 d. Sprendimas Hill ir Stapleton, C-243/95, Rink., 1998, p. I-3739, 43 p.; 2003 m. spalio 23 d. Sprendimas Schönheit ir Becker, C-4/02 ir C-5/02, Rink., 2003, p. I-12575, 71 p. 637 1986 m. gegužės 13 d. Sprendimas Bilka, 170/84, Rink., 1986, p. 1607, 37 p. 633 634


nereikia įrodyti, kad tam tikras darbuotojas per tam tikrą laikotarpį įgijo geriau savo darbą atlikti leidžiančios patirties. Tačiau reikia objektyviai atsižvelgti į darbo, kuris turi būti atliktas, pobūdį638. 40. <…> EB 141 straipsnis [dabar SESV 157 straipsnis] turi būti aiškinamas taip, jog tuo atveju, kai dėl rėmimosi darbo stažo kriterijumi kaip lemiamu veiksniu nustatant darbo užmokestį palyginamiems darbuotojams vyrams ir moterims už vienodą ar vienodos vertės darbą yra atlyginama skirtingai: - darbdavys neturi specialiai įrodyti, kad rėmimasis darbo stažo kriterijumi yra tinkamas šiam tikslui pasiekti, kiek tai susiję su tam tikru darbu, nebent darbuotojas pateiktų įrodymų, galinčių sukelti rimtų abejonių šiuo atžvilgiu, nes rėmimasis šiuo kriterijumi bendrąja prasme yra tinkamas kriterijus teisėtam tikslui − atlyginti už įgytą patirtį, kuri leidžia darbuotojui geriau atlikti užduotis, pasiekti; - nereikia įrodyti, kad tam tikras darbuotojas per tam tikrą laikotarpį įgijo patirties, leidžiančios jam geriau atlikti savo darbą, kai darbo užmokesčiui nustatyti naudojama profesinio klasifikavimo sistema pagrįsta darbo, kurį reikia atlikti, vertinimu. 2006 m. spalio 3 d. sprendimas byloje B. F. Cadman prieš Health & Safety Executive (byla 17/05, Rink., 2006, I-09583)

C-

<...> 19. Šios direktyvos [Direktyvos 79/7/EEB] 4 straipsnio 1 dalis draudžia „(bet kokią) lyčių diskriminaciją <...> ypač susijusią: su socialinės apsaugos sistemų taikymo apimtimi ir galimybių naudotis <...> sąlygomis, įsipareigojimu mokėti įmokas ir įmokų dydžio apskaičiavimu ir išmokų apskaičiavimu <...>“. Šia nuostata teisės subjektai gali remtis nacionaliniuose teismuose, kad šie netaikytų bet kokių jai prieštaraujančių nacionalinių nuostatų639. <...> 23. Jei buvo diskriminuojama, vienodas požiūris atkuriamas, kai diskriminaciją patyręs darbuotojas atsiduria toje pačioje situacijoje kaip ir kitos lyties darbuotojai. Iš to išplaukia, kad toks darbuotojas negali reikalauti palankesnio, pavyzdžiui, mokestinio požiūrio, nei tas, kuris būtų buvęs, jeigu jis būtų teisėtai priklausęs sistemai. <...> 39. Be to, kaip Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs Bendrijos teisei prieštaraujančios diskriminacijos atveju, tol, kol nėra priimtos vienodą požiūrį atkuriančios priemonės, lygybės principo laikymasis gali būti užtikrintas tik neprivilegijuotai kategorijai priklausantiems asmenims suteikiant tas pačias privilegijas kaip ir priklausantiesiems privilegijuotai kategorijai. Tokiu atveju nacionalinis teismas neturi taikyti jokios diskriminacinės nacionalinės nuostatos, neprašydamas ar nelaukdamas, kad įstatymų leidėjas ją pirmiau panaikintų, ir neprivilegijuotos grupės nariams turi taikyti tą pačią tvarką, kuri taikoma asmenims iš kitos grupės640. 2007 m. birželio 21 d. sprendimas bylose Office national des pensions prieš Emilienne Jonkman ir Hélène Vercheval, Noëlle Permesaen prieš Office national des pensions, (sujungtos bylos C-231/06 – C-233/06, Rink., 2007, p. I-05149 )

638

1986 m. liepos 1 d. Sprendimas Rummler, 237/85, Rink., 1986, p. 2101, 13 p. 1989 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Ruzius-Wilbrink, C-102/88, Rink., 1989, p. 4311, 19 p.; 1993 m. spalio 27 d. Sprendimas van Gemert-Derks, C-337/91, Rink., 1993, p. I-5435, 31 p. 640 1994 m. rugsėjo 28 d. Sprendimas Avdel Systems, C-408/92, Rink., 1994, p. I-4435, 16 ir 17 p.; 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Rodríguez Caballero, C-442/00, Rink., 2002, p. I-11915, 42 ir 43 p.; 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Cordero Alonso, C-81/05, Rink., 2006, p. I-7569, 45 ir 46 p. 639


Direktyvos 76/207/EEB 2 straipsnis - Direktyvos 92/85/EEB 8 ir 11 straipsniai - Nėščių darbuotojų apsauga. Teisė į motinystės atostogas <…> 23. Šioje nuostatoje [Direktyvos 92/85/EEB641 2 straipsnio a punkte] „nėščia darbuotoja“ apibrėžiama, kaip „nėščia darbuotoja, kuri praneša apie savo padėtį savo darbdaviui pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką.“ 24. Tai reiškia, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas dėl Direktyvos 92/85 taikymo tikslo nusprendė apibrėžti Bendrijos lygmenyje sąvoką „nėščia darbuotoja“, net jei jis manė, kad vienam iš šios sąvokos aspektų, susijusiam su sąlygomis, kuriomis darbuotoja praneša darbdaviui apie savo padėtį, turi būti taikomi nacionalinės teisės aktai ir (arba) praktika. 25. Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką darbuotojo sąvoka neturi būti skirtingai aiškinama pagal nacionalinės teisės aktus, nes tai yra Bendrijos teisės sąvoka. Ji turi būti apibrėžta remiantis objektyviais darbo santykius apibūdinančiais kriterijais atsižvelgiant į atitinkamų asmenų teises ir pareigas. Pagrindinis darbo santykių požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą642. 26. Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad darbo santykių teisinė prigimtis sui generis nacionalinės teisės atžvilgiu negali daryti įtakos darbuotojo statusui pagal Bendrijos teisę643. <…> 28. <…> Direktyva 92/85 taip pat taikoma tokiose atostogose [vaiko priežiūros atostogose] esančių darbuotojų situacijai. 29. Nors pagal Direktyvos 92/85 pirmą, penktą ir šeštą konstatuojamąsias dalis ji skirta skatinti darbo aplinkos gerinimą, kad būtų užtikrinta geresnė darbuotojų, ypač nėščių, sauga ir sveikatos apsauga darbe, jos keturioliktoje konstatuojamojoje dalyje Bendrijos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad dėl nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų pažeidžiamumo yra būtina suteikti joms teisę į motinystės atostogas. 30. Nors Bendrijos teisės aktų leidėjas norėjo bendrai apsaugoti nėščias darbuotojas nuo pavojaus, kurį joms gali sukelti profesinės veiklos vykdymas, pripažindamas teisę į motinystės atostogas, leidžiančias joms laikinai nedirbti, jis nenustatė, jog tam, kad galėtų pasinaudoti šiomis atostogomis, nėščia moteris asmeniškai turi patirti nurodytą pavojų. 31. Todėl ta aplinkybė, kad Direktyva 92/85 siekiama pagerinti nėščios moters apsaugą darbe, neleidžia manyti, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas neketino teisę į minėtas atostogas suteikti darbuotojai, kuri, prašydama suteikti atostogas, jau laikinai nevykdo profesinės veiklos dėl kitų atostogų. <…> 46. <…> Direktyvoje 92/85 [numatyta teisė] į motinystės atostogas, kuriomis siekiama, viena vertus, apsaugoti moters biologinę būklę per nėštumą ir po jo bei, kita vertus, ypatingus jos ir vaiko santykius per laikotarpį po nėštumo ir gimdymo išvengiant, kad šiems santykiams trukdytų įsipareigojimai, kylantys dėl profesinės veiklos vykdymo tuo pačiu metu644. 47. Dėl šios priežasties pagal Direktyvos 92/85 8 straipsnį valstybės narės turi imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad darbuotojos turėtų teisę bent į 14 savaičių nepertraukiamas motinystės atostogas. 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 2 tomas, p. 110 – 117) 642 1986 m. liepos 3 d. Sprendimas Lawrie-Blum, 66/85, Rink. p. 2121, 16 ir 17 p.; 2000 m. balandžio 20 d. Sprendimas Lehtonen ir Castors Braine, C-176/96, Rink., 2000, p. I-2681, 45 p.; 2004 m. kovo 24 d. Sprendimas Collins, C-138/02, Rink., 2004, p. I-2703, 26 p.; 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Trojani, C-456/02, Rink., 2004, p. I-7573, 15 p.; 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimas Alevizos, C-392/05, Rink., 2007, p. I-0000, 67 p. 643 1982 m. kovo 23 d. Sprendimas Levin, 53/81, Rink. p. 1035, 16 p.; 1989 m. gegužės 31 d. Sprendimas Bettray, 344/87, Rink., 1989, p. 1621, 15 ir 16 p.; 2002 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Kurz, C-188/00, Rink., 2002, p. I-10691, 32 p. 644 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą, C-519/03, Rink. p. I-3067, 32 p.; 2001 m. lapkričio 29 d. Sprendimas Griesmar, C-366/99, Rink., 2004, p. I-9383, 43 p.; 2004 m. kovo 18 d. Sprendimas Merino Gómez, C-342/01, Rink., 2004, p. I-2605, 32 p. 641


48. Iš šios direktyvos penktos ir šeštos konstatuojamųjų dalių išplaukia, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė įgyvendinti 1989 m. gruodžio 9 d. Europos Tarybos susitikime Strasbūre priimtos Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos tikslus. EB 136 straipsnyje [dabar SESV 151 straipsnyje] taip pat yra nuoroda į 1961 m. spalio 18 d. Turine pasirašytą ir vėliau 1996 m. gegužės 3 d. Strasbūre pataisytą Europos socialinę chartiją, kurios šalimis yra visos valstybės narės, prisijungusios prie pirminės ar pataisytos chartijos ar prie jų abiejų. Europos socialinės chartijos 8 straipsnis, reglamentuojantis dirbančių moterų teisę į motinystės apsaugą, skirtas užtikrinti joms ne trumpesnes kaip 12 savaičių (pirminė chartijos redakcija) ir 14 savaičių (pataisyta redakcija) trukmės motinystės atostogas. 49. Tokiomis aplinkybėmis nėščioms darbuotojoms suteikta teisė į motinystės atostogas turi būti vertinama kaip ypatingos svarbos socialinės teisės apsaugos priemonė. Bendrijos teisės aktų leidėjas manė, kad suinteresuotosios gyvenimo bent 14 savaičių laikotarpiu iki ir po gimdymo sąlygų esminius pakeitimus galima laikyti teisėta laikino profesinės veiklos nevykdymo priežastimi, be galimybės valstybės valdžios institucijoms ar darbdaviams kokiu nors būdu užginčyti šios priežasties teisėtumą. 50. Kaip išplaukia iš šio sprendimo 46 punkte nurodytos Teisingumo Teismo praktikos, motinai suteikta apsauga motinystės atostogų forma skirta apsaugoti ją nuo papildomų įsipareigojimų. Pareiga rūpintis pirmuoju vaiku įgyvendinant bendrajame susitarime numatytų vaiko priežiūros atostogų tikslą paskutinėje motinos nėštumo stadijoje yra papildomas panašaus pobūdžio ir svarbos įsipareigojimas. Todėl visiškai teisėta reikalauti, kad būtų išvengta tokių papildomų įsipareigojimų, suteikiant suinteresuotajai galimybę dėl jos padėties keisti atostogų laikotarpį. 51. Iš viso to, kas išdėstyta, išplaukia, kad bent 14 savaičių laikotarpis iki ir po gimdymo laikytinas situacija, kuri, atsižvelgiant į bendrajame susitarime numatytų vaiko priežiūros atostogų tikslą, gali sudaryti kliūčių jį įgyvendinti, ir teisėta priežastimi pakeisti šių atostogų laikotarpį. <…> 54. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką vienodo vertinimo ir nediskriminavimo principai reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas645. <…> 56. Be to, Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs, jog Bendrijos teisės garantuojamos atostogos negali daryti įtakos teisei gauti kitas šios teisės garantuojamas atostogas646. <...> 58. <...> Direktyvos 76/207 2 straipsnis, draudžiantis bet kurią, tiesioginę ar netiesioginę, diskriminaciją dėl lyties darbo sąlygų atžvilgiu, bei Direktyvos 92/85 647 8 ir 11 straipsniai dėl motinystės atostogų draudžia vaiko priežiūros atostogas reglamentuojančias nacionalines nuostatas, kuriose neatsižvelgiama į atitinkamai darbuotojai nėštumo sukeltus pokyčius bent 14 savaičių laikotarpiu iki ir po gimdymo, ir dėl to atmetamas prašant suteikti motinystės atostogas suinteresuotosios pateiktas prašymas pakeisti vaiko priežiūros atostogų laikotarpį ir ji netenka su pastarosiomis susijusių teisių. 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Sari Kiiski prieš Tampereen kaupunki, (byla C-116/06, Rink., 2007, p. I-07643) Nėščių moterų apsauga - Direktyvos 92/85/EEB 10 straipsnis - Draudimas atleisti iš darbo nuo nėštumo pradžios iki motinystės atostogų pabaigos - Apsaugos laikotarpis - Sprendimas atleisti 2006 m. spalio 26 d. Sprendimas Koninklijke Coöperatie Cosun, C-248/04, Rink., 2006, p. I-10211, 72 p.; 2007 m. gegužės 3 d. Sprendimas Advocaten voor de Wereld, C-303/05, Rink., 2007, p. I-0000, 56 p. 646 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą, C-519/03, Rink., 2005, p. I-3067, 33 p.; 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimas Federatie Nederlandse Vakbeweging, C–124/05, Rink., 2006, p. I-3423, 24 p. 647 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 2 tomas, p. 110) 645


darbuotoją iš darbo per šį apsaugos laikotarpį - Pranešimas apie sprendimą atleisti iš darbo ir jo įgyvendinimas pasibaigus šiam laikotarpiui - Vienodas požiūris į darbuotojus vyrus ir moteris - Direktyva 76/207/EEB - Tiesioginė diskriminacija dėl lyties - Nėščių moterų apsauga - Draudimas atleisti iš darbo nuo nėštumo pradžios iki motinystės atostogų pabaigos <…> 32. <…> taikydamos Direktyvos 92/85 648 10 straipsnį valstybės narės negali pakeisti „atleidimo iš darbo“ sąvokos apimties ir taip susiaurinti šia nuostata numatytos apsaugos taikymo srities bei kelti pavojaus jos veiksmingumui. 33. Atsižvelgiant į Direktyvos 92/85, o konkrečiau kalbant, jos 10 straipsnio tikslus reikia pažymėti, kad draudimas atleisti iš darbo nėščią, neseniai pagimdžiusią arba maitinančią krūtimi moterį per apsaugos laikotarpį apima ne tik pranešimą apie sprendimą atleisti iš darbo. Šia nuostata tokioms darbuotojoms teikiama apsauga neleidžia nei priimti sprendimo atleisti iš darbo, nei imtis pasirengimo atleisti iš darbo priemonių, pavyzdžiui, asmens, kuris galutinai pakeistų atitinkamą darbuotoją dėl jos nėštumo ir (arba) vaiko gimimo, paieškos ir atrankos. <…> 36. Vis dėlto reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 31 punkto, pagal Direktyvos 92/85 10 straipsnio 1 punkto nuostatas nėščią, neseniai pagimdžiusią arba maitinančią krūtimi darbuotoją galima atleisti iš darbo išskirtiniais atvejais, nesusijusiais su jų padėtimi, leidžiamais pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką. <…> 38. <…> Direktyvos 92/85 10 straipsnį reikia aiškinti kaip draudžiantį ne tik per šio straipsnio 1 dalyje numatytą apsaugos laikotarpį pranešti apie sprendimą atleisti iš darbo dėl nėštumo ir (arba) vaiko gimimo, bet ir, nepasibaigus šiam laikotarpiui, imtis pasirengimo priemonių tokiam sprendimui priimti. <…> 40. <…> Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad apsauga nuo atleidimo iš darbo turi būti pripažįstama moteriai ne tik per motinystės atostogas, bet ir per visą nėštumo laikotarpį. Darbuotojos atleidimas iš darbo jos nėštumo metu ar per motinystės atostogas dėl priežasčių, susijusių su nėštumu ir (arba) vaiko gimimu, yra tiesioginė diskriminacija dėl lyties <…>. 41. <…> aplinkybė, kad apie tokį sprendimą atleisti iš darbo pranešta pasibaigus Direktyvos 92/85 10 straipsnyje numatytam apsaugos laikotarpiui, neturi reikšmės <…>. <…> 47. Reikia priminti, kad pagal Direktyvos 92/85 12 straipsnį valstybės narės taip pat turi imtis būtinų priemonių, kurios suteiktų teisę visoms darbuotojoms, manančioms, kad buvo pažeistos jų teisės dėl šioje direktyvoje numatytų pareigų nesilaikymo, įskaitant numatytąsias jos 10 straipsnyje, pateikti ieškinį teisme. Direktyvos 10 straipsnio 3 punktas konkrečiai numato, kad valstybės narės turi imtis būtinų priemonių apsaugoti nėščias, neseniai pagimdžiusias ir maitinančias krūtimi