Tekstas: Brian Traantoft Rasmussen ir Thomas Græsbøll Svaneborg
Šias ištraukas kopijuoti draudžiama
Dėl vietos stokos šiose ištraukose nėra nuorodų į šaltinius, pastabų ir bibliografijos.
Mielas skaitytojau,
„Stalino pabėgėliai“ – knyga apie nuolatinį bėgimą, netektį ir bendrystę, taip pat viltį, drąsą ir kultūrines bendruomenes. Ji pasakoja tūkstančių estų, latvių ir lietuvių istorijas, Antrojo pasaulinio karo metais bėgusių iš Sovietų Sąjungos okupuotų tėvynių ir radusių laikiną prieglobstį kitapus Baltijos jūros - Danijoje.
Danijai 1945 m. gegužę švenčiant savo išsilaisvinimą, estų, latvių ir lietuvių laukė kita, niūresnė tikrovė. Šioje knygoje skamba jų balsai ir atskleidžiamos jų patirtys.
Knyga paremta išsamiais archyviniais tyrimais ir daugiau nei 25-iais interviu su pabėgėliais ir jų šeimų nariais, taip pat jų pažinotų danų laiškais ir dienoraščiais. Joje į dienos šviesą iškeliamas dramatiškas bėgimas iš Sovietų Sąjungos ir sudėtingos sąlygos, su kuriomis pabėgėliai susidūrė Danijoje – nuo šilumos ir svetingumo iki nepatiklumo ir įtarinėjimo.
Iniciatyvos pristatyti knygą „Stalino pabėgėliai“ Baltijos šalių publikai ėmėsi abu knygos autoriai, bendradarbiaudami su Danijos kultūros institutu Baltijos šalyse; ši iniciatyva, pažyminti Danijos pirmininkavimą ES Tarybai 2025-aisiais, įgyvendinama bendradarbiaujant su Danijos ambasadomis Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.
Kultūra gyvybiškai svarbi siekiant išsaugoti demokratiją ir Europos bendruomenes. Ji stiprina mūsų ištvermę ir sukuria patikimą įsipareigojimo demokratijai, laisvei ir kultūriniam identitetui pagrindą.
Latvijos, Estijos ir Lietuvos publikai skirtos ištraukos publikuojamos siekiant „sugrąžinti istoriją namo“ ir skleisti ją plačiau. Taip pat tai - nuoseklus žingsnis puoselėjant glaudžius Danijos ir Baltijos šalių ryšius.
Malonaus skaitymo,
Iš knygos įvado
Baltijos šalių pabėgėliai Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo turėjo kovoti už savo išlikimą. Didžiąją jų gyvenimo ir ateities dalį lėmė nacionalinių valstybių idėjos, nubrėžtos sienos ir ginčai „tikro“ pabėgėlio tema, tačiau jie iš visų jėgų gyvenimo iššūkius stengėsi sutikti taip, kad galėtų pasirūpinti savimi ir artimaisiais. Visai kaip šiandienos pabėgėliai, jie nebuvo tik beveidė žmonių masė ar srautas, nuolankiai nusilenkiantis jį supančių sistemų, struktūrų ir didžiųjų valstybių primestam likimui. Jie be paliovos kovojo, kad nepaklystų sumaišties sūkuriuose, jie derėjosi, delsė ir mėgino keistis kartu su vis kintančia kasdienybe, griebėsi turimų ryšių ir mezgė naujus, prireikus keitė tapatybę ir darė viską, ką galėjo, ne vien tam, kad išgyventų. Jie mylėjo, ilgėjosi, juokėsi ir verkė, jie buvo aistringi, baikštūs bei tvirtavaliai, kupini ir neapykantos, ir meilės. Jie tebuvo žmonės, ne daugiau už kitus linkę ir į gerą, ir į piktą. Šioje knygoje pažinsime nedidelę jų dalelę.
Susipažįstame su šešiais jaunais baltais, kurie, Raudonosios armijos verčiami, su šeimomis pabėgo į Daniją: tai Roaldas Volmeris iš Estijos, Laimonis Zakis iš Latvijos, Herbertas Neimanas iš Lietuvos ir Melita Krause, Gerda Torkel
bei Hertha Rechenberger iš Mėmelio – nedidelės vietovės pietvakarių Lietuvoje, įgijusios ypatingą reikšmę pokario metu sudėtingoje pabėgėlių politinėje situacijoje, taip pat sprendžiant klausimą, kas turi teisę į tarptautinę apsaugą. Į jų istoriją įsilieja daugybė antraeilių veikėjų, kurie kartkartėmis išnyra pasakojime, smulkesnėmis detalėmis papildydami istorijas. Tai latvių pabėgėlių dukra Anita Rand-Jørgensen, pasakojanti apie alkoholizmą, savižudybes ir traumas Danijos pabėgėlių stovyklose; švedų ir suomių kunigas Konstantinas Kochas, kuris taip atkakliai užsiėmė protestantų pabėgėlių sielovada ir dokumentų tvarkymu, kad net valdžia nuo jo pailso; Livija Klans-Kovalevskis, kurios laikas Danijoje prabėgo ir maloniai, ir įdomiai. Sutinkame Algirdą Tamašauską, kuris bėgant buvo atskirtas nuo tėvo ir vėl jį sutiko tik po 43-ų metų, bei Mariją Kristiansen, kuri 1946-aisiais gimė pabėgėlių šeimoje Danijoje ir vos už kelerių metų emigravo į Australiją. Pasilikti Danijoje Marijos tėvai nedrįso, bijodami priverstinės deportacijos į Sovietų Sąjungą. Prabėgus kone 80 metų, Marija paprašė savo sūnaus, marčios ir trijų anūkų nuvykti į jos gimtąjį miestą Vakarų Jutlandijoje ir gauti gimimo liudijimą, užtikrinsiantį jai teisę į lietuvišką pasą bei naują ryšį su prarastąja tėvyne.
Taip pat sutinkame ir keletą danų, atlikusių svarbius vaidmenis pabėgėlių gyvenime Danijoje, įskaitant užsienio reikalų ministrą Gustavą Rasmusseną, įsitraukusį į keblią žiniasklaidos cenzūros bylą; gydytoją Esther Ammundsen, kuriai buvo patikėta atsakomybė už visus ne vokiečių kilmės pabėgėlius Danijoje; į pensiją išėjusią vyriausiąją slaugytoją Johanne Møller-Larsen, vėl apsivilkusią baltą chalatą, kai buvusi darbovietė prisipildė sužeistų pabėgėlių ir karo belaisvių; ir stovyklos vadovą Henri Kaas-Larsen, kuris pabėgėlių stovykloje prie Šiaurės jūros darė viską, kad užtikrintų nors truputį ramybės ir saugumo daugybei kenčiančių žmonių. Dar susipažįstame su kompozitoriumi Gunnaru Bergu, kurio kelionės ir koncertai pabėgėlių stovyklose jam suteikė įkvėpimo naujoms kompozicijoms, su Svaneborgų šeima iš Vusto kaimo Šiaurės Jutlandijoje, atvėrusiai savo namus ir širdis jaunai vienišai motinai Herthai Rechenberger, ir su danų-žydų paaugle Salli Besiakov, kuri tarp Šiaurės jūros bangų ir kranto kopų užmezgė nepaprastą ir pavojingą ryšį su sovietų karo belaisviais Blovando stovykloje. (...) Knygos kalba siekėme išlaikyti dramatišką stilių, kurio dėmesio centre lieka žmogus. Taigi, mūsų bendra istorija vystosi per veikėjų portretus, siekiant sukurti artimą ryšį tarp skaitytojo ir žmogaus, apie kurį skaito, pasakotojo patirtis bei išgyvenimus. Kartkartėmis pasakojimo perspektyva praplatėja, kad atskirų
žmonių išgyvenimus galėtume suvokti bendrame nacionaliniame ir tarptautiniame kontekste. Knygos struktūrą taip pat galėtume pavadinti tarytum savotišku teatro spektakliu: į sceną įžengę skirtingi personažai mums siūlo naujas perspektyvas, savo asmeninę ir bendrą istoriją, chronologiškai ir tematiškai šiek tiek pastūmėja į priekį, o po to užleidžia savo vietą kitiems. Toks metodas mums atrodė savaime suprantamas, nes daugelis „mūsiškių“ pabėgėlių bėgo tais pačiais keliais, sėdėjo tose pačiose stovyklose ir Danijos bei tarptautinėje pabėgėlių sistemoje sutiko tuos pačius žmones. Kai kurie jų tapo draugais visam gyvenimui, o dauguma jų knygoje ne kartą pasirodo scenoje.
(…)
Autoriai
Procesija vakarų jutlandijoje 1945–1946 metais tautiniais kostiumais apsirėdę lietuviai Vakarų Jutlandijos viržynų kraštovaizdį pakeitė ir pavertė visiškai neįprastu, kaip čia, Nymindegabe, kur, tikriausiai, vyksta laidotuvių procesija. Lietuviai labai didžiuodamiesi savo nacionaliniu savitumu, stovyklose patys siuvosi tautinius kostiumus. (Livija Klans-Kovalevskis, privatus archyvas)
PABĖGIMAS IŠ LIETUVOS
Ištrauka iš skyriaus „Begalinis karavanas“
Iš pasakojimo apie Herbertą Neimaną
Zakių šeimai Latvijoje besiruošiant per jūrą keliauti tuo pačiu maršrutu, kuriuo Volmerių šeima pabėgo iš Estijos, Neimanų šeima Lietuvoje, Tauragės mieste, maždaug už 300 kilometrų į pietus nuo Ventspilio, atsisveikino su viskuo, ką pažinojo. Motina buvo pagimdžiusi penkis vaikus, bet iš jų buvo likęs tik šešiolikmetis Herbertas. Jo broliai ir seserys į žemę atgulė miško
pakrašty, netoli mažosios jų sodybos. Kartu su tėvais Meta ir Emiliu Herbertas susikrovė būtiniausius daiktus į arkliais pakinkytą vežimą. Emilis, įžvalgesnis nei dauguma, vežimą apklojo veltiniu, kad sutalpintų dar bent keletą jiems už nugaros liksiančio gyvenimo šukelių. Taip tarp namų apyvokos reikmenų, pieno ąsočių, antklodžių, kepinių, kiaulienos skerdienos ir trupučio šieno arkliams atsirado vietos ir Herberto dviračiui.
Šeimos tvarkingai suvynioti porcelianiniai indai buvo užkasti kieme už namo. Herberto tėvai, visai kaip Zakiai ir Volmeriai šalyse-kaimynėse šiaurėje, buvo įsitikinę, kad vieną dieną tos dailios lėkštės ir dubenys jiems vėl pasitarnaus. 1989-aisiais, prieš pat žlungant Sovietų Sąjungai, Herbertas, pirmąsyk radęs progą sugrįžti į Lietuvą ir aplankyti vaikystės namus, su dane žmona Elze ilgai ieškojo vietos, kur prieš 45 metus tėvai mėgino pasirūpinti šeimos ateitimi. Herbertas rausėsi visur su viltimi atgaivinti prisiminimus, bet visos pastangos nuėjo veltui. Tapo aišku, kad kažkas jau bus jį aplenkęs; gali būti, kad net keliais dešimtmečiais. Namo taip pat jau nebebuvo. Tarp krūmokšnių mėtėsi viskas, kas buvo likę: viso labo keletas juoduojančių nuolaužų, stambus vežimo žvangulis ir vienas senų tėvo kaliošų.
Emilis pakinkė arklius į ilgąjį vežimą, už kurio buvo pririštos dvi karvės; Herberto atmintyje išlikęs vaizdas priminė epizodą iš vesterno filmo. Jie iš lėto pasuko į kelią ir ten įsiliejo į vis gausėjantį žmonių srautą. Čia jie pradėjo pabėgėlių kelionę, užsitęsusią septynis mėnesius; tačiau iš tiesų ji tęsėsi visą likusį gyvenimą.
2002-aisiais Herbertas surašė savo atsiminimus. Jis taip pat pasakoja, kaip šeimai kirtus sieną į Mėmelio regioną prieglobstį suteikė pažįstami. „Buvome šiltai sutikti ir kelias dienas pas juos viešėjome. Arkliams žūtbūt reikėjo pailsėti, o mums po kelių dienų kelionės truputis atokvėpio taip pat išėjo į naudą. Ten savo karves ir palikome – jos jau su mumis nebepasivilko. Deja, vėliau sužinojome, kad ne visiems iš tos šeimos pavyko pabėgti. Sovietų kareiviai pagavo septyniolikmetę dukrą, išprievartavo ir nužudė,“ – taip rašo Herbertas savo memuaruose „Pabėgimas ir kiti atsiminimai“.
Keliaujant per Mėmelį arklių kinkinių su pabėgėliais kasdien vis daugėjo, ir Herbertas prisiminė, kad dažnai net nesimatė jų karavano pradžios ar pabaigos. Per kelias savaites trunkančią kelionę dalis vežimų neatlaikė ir ėmė lūžti. Jie buvo perkrauti, o esant toli nuo dirbtuvių, lūžus ašiai, savininkai pakelėje turėdavo palikti visą mantą. Kitoms šeimoms karavane teko į griovius išversti mažesnius baldus, siuvimo mašinas, sieninius laikrodžius, patalynę ir kitus sunkius daiktus.
Tokioje sumaištyje, spaudžiami atšiaurių žiemos orų, Herbertas ir jo tėvai iš lėto traukė į vakarus. Jie nakvojo pakeliui pasitaikiusiose sodybose. Kai kurias vietas vokiečių valstiečiai jau buvo apleidę, tad mažoji šeima sąmoningai nelėtino kelionės tempo.
„Pasitaikė užuominų, kad karas artėja prie pabaigos, o mes nenorėjome būti toliau nuo tėvynės, nei buvo būtina. Nes, žinoma, norėjome suktis ant kulno ir vėl grįžti namo. Bet frontas vis artėjo. Mums grėsė pavojus atsidurti tarp kovojančių pajėgų ar pakliūti tarp kulkų. Girdėjome ne tik patrankų griausmą, aiškiai zvimbė ir kulkosvaidžių salvės.“
Arkliais įkinkytais ilgais karavanais, vadinamaisiais „trekais“, Herbertas ir tūkstančiai kitų pabėgėlių iš Baltijos šalių ir Vokietijos teritorijų rytuose lėtai traukė į vakarus. Dauguma keliavo vežimais, kiti – rogėmis, likusieji ėjo pėsti, susisupę į storus paltus ir apsimuturiavę keliais sluoksniais šalikų. Keletas važiavo dviračiais. Jų būtis buvo pavojinga. Nuolat tykojo grėsmė būti užpultiems sovietų dalinių, užklysti ant vokiečių pionierių įrengto minų lauko ar patekti į karių kryžminę ugnį. Jauniems vyrams taip pat grėsė pavojus, kad SS uniformas vilkintys tautiečiai pagrobs juos, o fanatiški partijos pareigūnai išsiųs į besiartinantį frontą. Kankino ir baimė patirti mirtinų sužalojimų ar prarasti gyvybę dėl vadinamosios „netyčinės žalos“. Kai kariuomenės pajėgos dideliu greičiu pralėkdavo pakeliui į frontą ar iš jo, pabėgėlių kolonoms tekdavo skubiai trauktis į pakeles. Kartais tankai juos užklupdavo visai netikėtai, ir laiko atsitraukti likdavo visai nedaug. Nesuspėjusius, griaudžiančios mašinos nublokšdavo ir sutraiškydavo po vikšrais. Be to, kasdien kamavo badas ir atšiaurus oras. 1945-ųjų sausį ir vasarį pasitaikė itin atšiauri žiema: gausiai snigo, vis kildavo pūgos, temperatūra nukrisdavo iki dviženklės neigiamos temperatūros.
(…)
Vieną vėlyvą popietę, kai šeima ruošėsi nakvynei, Herbertą tėvai nusiuntė iš upelio atnešti vandens. Danguje įsižiebus pirmosioms žvaigždėms, Herbertas pastebėjo, kad apsistoti netoli upelio nusprendė ir dalis kitų pabėgėlių. Staiga jiems virš galvų prazvimbė spiečius nedidelių sovietų naikintuvų ir paleido Herberto vadinamąją „bombų liūtį“.
Jis išgirdo švilpesį, kurį skleidžia oru skriejančios bombos. Po akimirkos jos trenkėsi į žemę, o Herbertas metėsi į priedangą. Bombos krito žaibiškai, viena po kitos ir su kurtinančiu trenksmu, virš jo svaidydamos stambius žemės gabalus. Viena jų nusileido už 25 metrų nuo ten, kur jis gulėjo, ir miške išmušė kelių metrų gylio kraterį. Netrukus jis susivokė, kad stojo tyla, bet ją tuoj pat nutraukė klyksmai ir raudos. „Keletas žmonių žuvo, daugybė buvo sužeisti. Kai kurie ten buvusiųjų mėgino padėti. Kelias sekundes buvau tarytum apdujęs, sukrėstas to, kas įvyko, ir apsuptas žiaurių reginių. Paskui mane užplūdo siaubinga baimė; o kaip mano mama ir tėtis? Ar į juos pataikė bombos, ar jie buvo sužeisti?“ Herbertas paliko kibirus ir nuskubėjo ieškoti tėvų. Laimei, rado juos nesužeistus. Motina matė, kaip bombos krito ten, kur nuėjo jos sūnus, ir apsipylė ašaromis. Užmigti tą naktį buvo nelengva.
(...)
Ištrauka iš skyriaus „Tarp ledo lyčių juodoje jūroje“
Iš pasakojimo apie Melitą Krause
Tvirtai mamos rankos besilaikanti devynmetė Melita Krause, tą šaltą sausio dieną Gdynėje lipdama į laivą „Wilhelm Gustloff“, jau kone pusę savo gyvenimo buvo pabėgėlė. Kitaip nei Roaldas Volmeris, Gerda Torkel ir Laimonis Zakis, ji su tėvais 1941-ųjų vasarį buvo išvaryti iš namų vakarų Lietuvoje, netoli Jurbarko. Prieš mėnesį Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija pasirašė gyventojų mainų sutartį, pagal kurią okupuoto Mėmelio krašto lietuviai galėjo grįžti į sovietų užimtą Lietuvą, o Suvalkų krašto gyventojai turėjo būti perkelti į Vokietiją. Ant popieriaus migracija buvo savanoriška, tačiau tiek nacių, tiek sovietų valdžia daug kur pasitelkė smurtą ir prievartą. Vienaip ar kitaip, 1941-ųjų
žiemą Melita su tėvais ūkį ir visus gyvulius skubiai paliko anaiptol ne savo valia. Krause šeimą nedalia ištiko dėl prūsiškos Melitos prosenelių kilmės – pasak Melitos, „tai buvo jų sunkiausia nuodėmė“, ir, nors jos tėvas turėjo lietuvišką pasą ir tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o motina neturėjo jokių ryšių su Vokietija, vien senos šeimos istorijos pakako, kad jie būtų išsyk pervadinti Vokietijos piliečiais. Šeima tapo vadinamaisiais perkeldintaisiais, „Umsiedlere“ – žmonėmis, kurie privalėjo persikraustyti į Vokietiją.
2015-aisiais, nuo pabėgimo iš vaikystės namų Lietuvoje praėjus beveik 75 metams, Melita Krause savo istoriją papasakojo draugei lietuvei Čikagoje. Su šia drauge, dabartine muzikos istorijos profesore Lietuvoje, Danute Petrauskaite, mums teko susitikti konferencijoje Vilniuje. Danutė iškart labai susidomėjo mūsų projektu, nes Melita, ne vienerius metus gyvenusi Danijos pabėgėlių stovyklose, šiltai ir su meile pasakodavo apie tame krašte patirtą rūpestį ir paramą. Danutė mums atsiuntė Melitos atsiminimų nuorašą, interviu garso įrašą, taip pat keletą nuotraukų ir padėjo mums susisiekti su Melitos sūnumi Džonu. Deja, iš pačios Melitos interviu paimti negalėjome. Ji mirė 2016-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios po daugiau nei dešimties bėgimo metų buvo tapusios jos naująja tėvyne.
Dar 1941-ųjų žiemą Melitos tėvą kaip mediką išsiuntė į frontą, o ji su motina apsigyveno perkeldintųjų stovykloje Bytuve, tuometinėje Vokietijoje, maždaug už 100 kilometrų į vakarus nuo Gdynės. Čia jie gyveno ilgus metus, ir nors jos motina dirbo Vokietijos pramonės sektoriuje, Melita augo klausydamasi bombardavimų ir artilerijos ugnies griausmų. Vieną 1944-ųjų rudens dieną, maždaug tuo pačiu metu, kai kitiems Baltijos šalių vaikams ir paaugliams teko bėgti iš savo namų, Vokietijos valdžia staiga paskelbė, kad visiems reikia skubiai išvykti. Iš mieste įrengtų garsiakalbių gaudė žinia: „Gelbėkitės, bėkit, kur galite. Raudonoji armija vis artėja.“ Taip atsimena Melita; taip pat ji prisimena, kokią sumaištį ši žinia sukėlė mieste ir stovykloje. Visi suskubo bėgti. Melita su mama patraukė Gdynios link. Jos žinojo, kad iš ten laivu greičiausiai nusigaus į saugesnę teritoriją toli Vokietijos vakaruose. Keliauti teko pėsčiomis, nes nei arklių, nei vežimo juodvi neturėjo, o nakvynei glaudėsi apleistuose namuose ir vertėsi tuo, kas pasitaikė pakelėj.
„Matėme krūvas kūnų ir dejuojančių sužeistųjų, patyrėme karo siaubą, išmokome atpažinti kraujo dvoką.“
–
Melita Krause
Pagaliau pasiekusios Gdynę, juodvi gyveno nepritekliuje, kol Melitos motinai pagaliau pavyko gauti du bilietus į vieną didžiausių pasaulio istorijoje pabėgėlių laivų.
Prabangus laineris „Wilhelm Gustloff“ pastatytas 1937-aisiais, o kitais metais nuleistas į vandenį kaip pramoginis laivas Vokietijos valdžios pareigūnams ir darbininkams. (...)
Numatyta laivo talpa – maždaug 1450 keleivių, įskaitant įgulą. 1945-ųjų sausio 30-ą laive jų buvo virš 10 000 – tikslaus skaičiaus nežino niekas. Oficialiame keleivių sąraše uosto darbuotojų užregistruotas skaičius – 6050; likusiųjų, ko gero, surašyti jie nespėjo arba paprasčiausiai nesuvaldė situacijos. Prabėgus devynioms valandoms, tą patį vakarą, didžioji dauguma šių žmonių visam laikui pražuvo Baltijos jūroje. (...)
70 minučių po to, kai trys torpedos pataikė į šį vokiečių „Stiprybės per džiaugsmą“ simbolį maždaug 200 kilometrų į pietryčius nuo Bornholmo, jis nugrimzdo po vandeniu kaukiant sirenoms ir blyksint visoms jo šviesoms. Stingdančioje sumaištyje tarp juodos jūros ledokšnių plūduriavo tūkstančiai bejėgių žmonių. Daugelis vilkėjo švarkus, marškinius ir ilgus paltus, daugelis vaikiškus jūreiviškus drabužėlius ir menkas skareles, dar daugiau – apsunkusias sukneles, kurių svoris dabar tempė žemyn. Kiti vilkėjo uniformas, kuriomis kadaise taip didžiavosi. Ant jų skrybėlės juostelių buvo užrašyta „Kriegsmarine“ – nacių karo laivynas. Snigo. Oro temperatūra krito 18 laipsnių žemiau nulio, vandens – 4 laipsniai, vėjas pūtė 6-7 m/s greičiu.
Kajutės ir bendrosios patalpos buvo tokios perpildytos, kad dauguma gavusiųjų vieną nedaugelio gelbėjimosi liemenių jas nusivilko, kad dėl laive tvyrančio karščio neištiktų šilumos smūgis. Liemenės taip pat buvo pritaikytos suaugusiesiems, tad dauguma jas gavusių vaikų vandenyje apvirto: galvos paniro po vandeniu, o kojos tabalavo ore. Kai laivas pasviro ir apsivertė ant šono, jis užgriuvo porą ir taip sunkiai vandens paviršiuje besilaikančių gelbėjimosi valčių. Jose buvusiems žmonėms nebuvo nė menkiausios vilties. Melita neprisimena, kiek laiko buvo vandenyje. Neįsivaizduoja, kaip išgyveno ledinėje jūroje. Tik žino,
kad kažkuriuo momentu ją pagriebė vokiečių kareivis ir įkėlė į vieną iš didesnių paskui plaukusių katerių. Ji taip peršlapo ir sušalo, kad kone prarado sąmonę. Neprisimena, kas dėjosi jos galvoje. Tačiau neužmiršo, kaip užmerktomis akimis gulėjo valtyje. Aplink ją aidėjo klyksmai: tūkstančiai žmonių skendo. Du vokiečių torpediniai kateriai iš ledinio vandens sugebėjo išgelbėti kiek daugiau nei tūkstantį žmonių. Pagrindinė jų užduotis buvo laivą apsaugoti nuo tokių povandeninių atakų, tačiau išplaukus vienam kateriui, greit kilo problemų su varikliu, o kitame dėl apledėjimo neveikė radaras. Kitiems netoliese buvusiems vokiečių laivams pavyko išgelbėti dar du šimtus žmonių. Tikslus aukų skaičius nežinomas, tačiau manoma, kad jų būta nuo 5500 iki beveik 9400. Jei pastarasis yra arčiau tiesos, tai būtų didžiausia laivo katastrofa pasaulio istorijoje. Minų šalinimo konvojus, dėl kurio „Wilhelm Gustloff“ kapitonas įjungė šoninius žibintus, taip ir nepasirodė.
(...)
Melita visiškai atgavo sąmonę tik praėjus kelioms dienoms po laivo katastrofos. Paradoksalu, bet galbūt didžiausia laivo katastrofa pasaulio istorijoje suteikė ilgą laiką nepatirtą saugumo jausmą. Lydintys vokiečių laivai nuplukdė ją į Daniją, kur ji ir jos motina buvo nugabentos į pabėgėlių stovyklą prie Esbjergo. Gulint ligoninės lovoje ją stulbino tvyranti tyla. Nesigirdėjo jokių bombų, artilerijos sviedinių, klyksmų ir sirenų, tik visiška tyla ir ramybė. Melita išgyveno per plauką. Gyvenimas pabėgėlių stovykloje, bėgimas ir laivo katastrofa ją taip nualino, kad visiškai atgauti jėgas prireikė keleto mėnesių ligoninės lovoje.
(...)
Ištrauka
iš skyriaus „Tarytum iš sapno“
Iš pasakojimo apie Herbertą Neimaną
Vokiečių kareiviai įdėmiai apžiūrėjo jo tėvus ir patį Herbertą. Jis jautėsi tyrinėjamas nuo galvos iki kojų, o kareiviai šnabždėjosi tarpusavyje ir tikrino šeimos dokumentus. Čia pat jie ėmė pildyti laivo bilietus ir, netarę nė žodžio, tris atidavė. „Girdėjau, kaip mama tyliai sušnabždėjo „ačiū, Dieve brangus“. Mums per stebuklą buvo leista likti kartu,“ – prisimena Herbertas, galiausiai spėjęs įsimaišyti į eilę prie plaustų paplūdimyje. Ramia Baltijos jūra daugybė pabėgėlių nedidelėmis grupelėmis buvo atplukdyti prie laivo, į kurį
sulipo virvinėmis kopėčiomis. Gelbėjimo operacija užtruko visą dieną, ir, pasak Herberto, sklido gandai, kad keliems šimtams žmonių neliko vietos laive.
Herberto tėvas buvo ligotas ir išsekęs, tad jam skirtas gultas giliai laivo dugne, vienoje iš įgulos kajučių, kur miegoti buvo leista ir Herbertui, o motina liko ant denio. Šeima žinojo apie „Wilhelm Gustloff“ katastrofą ir Baltijos jūroje matė laivo nuolaužas ir žuvusių žmonių kūnus gelbėjimosi ratuose. Herbertas spėjo, kad tirštas rūkas apsaugojo laivą nuo kitų išpuolių – ir tikriausiai taip pat keliomis valandomis užtęsė jų kelionę. Keleiviai manė esą pakeliui į Kylį, bet praplaukus Bornholmą suprato, kad kapitonas pakeitė kursą. Kaip Laimonis mėnesiu anksčiau, 1945-ųjų gegužės pirmosios rytą Herbertas nuo jūros išvydo Kopenhagos bažnyčios bokštą.
„Pastaruosius šešis mėnesius daugiausia regėję su žeme
sulygintus ir sudegintus miestus, pagaliau gavome progą paganyti akis į dailius raudonstogius namus, apsuptus ryškiai
žalių, ką tik išdygusių bukų, vieną bažnyčios bokštą po kito, miestą, skendintį saulės šviesoje, regis, visai nepaliestą karo pragaišties. Visa tai paliko galingą įspūdį, tarytum būtum atsidūręs sapne.“ – Herbertas Neimanas
Ištrauka
iš
skyriaus „Danija laisva – kai kuriems“
Iš pasakojimo apie Herbertą Neimaną
Pirmąsias tris dienas Neimanų šeimai ir laivo įgulai teko tenkintis tuo, kad nuo bėgių galėjo grožėtis nuostabiais bažnyčių bokštų ir plytų namų vaizdais. Prieš Herbertui ir jo pagyvenusiems tėvams išlipant iš laivo, reikėjo patikrinti, ar jie neserga, o visi ligoniai, sužeistieji ir mirusieji buvo gabenami į krantą. Tas tris dienas Raudonasis Kryžius pasirūpino, kad juos apžiūrėtų gydytojai ir duotų valgyti bei gerti. Jis taip pat prisimena, kad vis daugiau žmonių krantinėje, išgirdę, kad jie iš Baltijos šalių, reiškė užuojautą. Ypač Herbertui į atmintį įsirėžė danas, ištiesęs jo tėvams padėklą su trisdešimčia kiaušinių. Šeimai, kuri jau kelis mėnesius nebuvo ragavusi šviežių kiaušinių, tai buvo tarytum
dovana iš aukštybių. Atsilygindamas vyrui už dosnumą, Herbertas išsyk padovanojo jam vokišką pistoletą, kurį jam buvo pavykę pavogti ir paslėpti pabėgimo metu.
Galbūt Herbertui autobiografija buvo proga pačiam tiksliai perteikti savo istoriją, galbūt tai parodo, kaip stipriai gali skirtis pabėgėlių patirtys, pagaliau pasiekus saugumą tarp „paprastų“ žmonių jų „įprastoje“ kasdienybėje. O gal šitaip jis prisiminė savo pažintį su Danija, kai 2002-aisiais rašė memuarus. Tačiau pasak žurnalistų, Raudonojo Kryžiaus ir Socialinių reikalų ministerijos bei Sąjungininkų valdžios atstovų, Frihavnas – Laisvasis Kopenhagos uostas – 1945ųjų pavasarį anaiptol nebuvo maloni vieta. (...) Praėjus kelioms dienoms po išlaisvinimo, aukšto rango pareigūnai iš Danijos Visuomenės sveikatos valdybos ir Sąjungininkų ekspedicinių pajėgų vyriausiosios valdybos (SHAEF, Vakarų Sąjungininkų vyriausiosios vadovybės, misija Danijoje) Danijos padalinio sąlygas Kopenhagos Laisvajame uoste apibūdino kaip, tiesiog, siaubingas ir visiškai nepatenkinamas. Aplinka buvo purvina, kur bepažvelgus gulėjo ligoniai ir sužeistieji, daugelis apgailėtinomis sąlygomis buvo apgyvendinti uosto pašiūrėse ir miegojo ant plonučių šiaudų sluoksnių. Sanitarinės sąlygos buvo tokios prastos, kad personalas, kariai ir pabėgėliai veltui kovojo su utėlėmis. Tuomet daugiau pusės visų pabėgėlių Kopenhagoje, kurių būta apie 35 tūkstančių, buvo apsistoję Kopenhagos Laisvajame uoste.
Gegužės 4-osios vidurdienį Herbertui ir jo šeimai pagaliau buvo leista palikti laivą. Į centrinę traukinių stotį jie buvo nuvežti dideliais autobusais, o iš ten keliavo į didžiulę stovyklą vidurio Jutlandijoje. Herbertui pasisekė atsisėsti prie lango, ir traukiniui dardant per Kopenhagos priemiesčius ir Zelandijos provincijas, virš Didžiojo Belto tolyn į Fiuną ir Jutlandiją, jį sužavėjo nuostabūs kraštovaizdžiai, tvarkingi ūkiai, ką tik nupjautos vejos ir žydintys sodai. Herbertas puikiai žinojo, kad Danija vis dar buvo okupuota vokiečių vermachto, o danų tauta nebuvo laisva – dar Kopenhagoje jis savo akimis buvo matęs pulkus vokiečių kareivių. Tačiau tai, kad žmogų galėjo supti tiek grožio ir puikybės, tiek pertekliaus ir gausos, aplink siaučiant pasauliniam karui, nusinešusiam milijonus gyvybių ir privertusio dar daugiau milijonų apleisti savo namus, į poetiškumą linkusiam tauragiškiui paaugliui atrodė nesuprantama ir neįtikėtina. Bent jau šitaip jis po daugelio metų visa tai prisiminė.
Vėlyvą popietę traukinys sustojo vidurio Jutlandijoje, Pietų Omės miestelyje. Herbertas ir visi kiti turėjo būti apgyvendinti tuščiuose valstybiniuose pataisos namuose. Tačiau Danijos Raudonasis Kryžius dar nebuvo baigęs rengti stovy-
klos, tad iš pradžių pabėgėliams teko nakvoti traukinyje. Raudonasis Kryžius aprūpino juos antklodėmis ir maistu, daugeliui pabėgėlių buvo leista apsižvalgyti mieste. Herbertas suskubo pasinaudoti proga. Jis jautėsi laimingas, taip, netgi palaimintas, kad jo šeima išgyveno pabėgimą, o su naujai įsižiebusiu optimizmu užplūdo ir įsitikinimas, kad jį supa gėris ir jam tik gero linkintys žmonės. Netrukus viltis pasitvirtino. Jam pasibeldus į vienas kaimynystės namų duris paprašyti bulvių, sėkmė vėl jam nusišypsojo. Vos spėjęs mokykline vokiečių kalba suveblenti „bulvių, bulvių“ ir kilstelėjęs ranką pirštu besti į prie perono stovintį pabėgėlių traukinį, jis atsitokėjo jau rankose laikąs nemažą bulvių maišą.
Keletas vietinių iš Pietų Omės atkeliavo į stotį pabendrauti su naujaisiais miesto svečiais. Jiems rūpėjo sužinoti, kas iš kur atvyko ir ką bėgdami matė bei patyrė. „Staiga įvyko kažkas nepaprasto. (...) Žmonės pratrūko džiūgauti ir dainuoti, apsipylė džiaugsmo ašaromis, šokinėjo iš laimės, puolė vieni kitiems į glėbius ir vieni kitus bučiavo.“ Priežastis – trumpas Britų transliavimo agentūros (BBC) naujienų programos reportažas danų kalba. „Dabar pat skelbiamas Montgomerio pranešimas, kad vokiečių pajėgos Olandijoje, Šiaurės Vakarų Vokietijoje ir Danijoje pasidavė. Kalba Londonas. Kartojame: Montgomeris dabar pat pranešė, kad vokiečių pajėgos Olandijoje, Šiaurės Vakarų Vokietijoje ir Danijoje pasidavė.“
„Danija laisva, Danija laisva!“ šaukė vietiniai stotyje, o stoties viršininkas, atlapojęs savo kabineto langus, visu garsu vėl ir vėl leido radijo pranešimą iš Londono. Žmonės plūdo iš namų, juokėsi, bučiavosi ir glėbesčiavosi. Iš radijų ir gramofonų liejosi šokių muzika. Ant palangių degė žvakės, žmonės visur mojavo Danijos vėliava, o nekenčiamos užuolaidos, skirtos šviesai maskuoti, buvo nuplėštos nuo langų ir krūvomis sudegintos gatvėse. Žmonės linksminosi ir šoko. Pirmą kartą per penkerius metus radosi proga švęsti. Herbertui ir daugybei pabėgėlių traukinyje ir stotyje neprireikė nė žodžio danų kalbos, kad suprastų jų euforiją. Džiaugsmas – visų suprantama kalba, tad jie taip pat apglėbė ir sveikino daugybę laimingų vidurio jutlandų.
„Mes dalijomės įspūdžiais su Pietų Omės gyventojais, nes mums tai irgi reiškė, kad dabar esame laisvoje šalyje, kad karas netrukus baigsis ir kad greitai galėsime sugrįžti namo.“
Tačiau ši viltis neišsipildė. Nei Laimoniui, nei Roaldui, Gerdai, Melitai, Herbertui ar 6000 Baltijos šalių pabėgėlių, kurie po šalį išsibarsčiusiose stovyklose taip pat klausė žinios apie Vokietijos kapituliaciją ir Danijos išlaisvinimą.
Ištrauka
iš skyriaus
„Dievo pamirštas užkampis ar rojus“
Iš pasakojimo apie Herbertą Neimaną
(...)
Laiką, praleistą Niumindegėbo stovykloje Herbertas su tėvais prisimena šiltai. Kol nemušė įvarčių žaisdamas futbolą su vietiniais vaikinais, jis dirbo Šiaurės Nėbelio miestelio plytinėje. Darbas buvo sunkus, čia jis po devynias valandas per dieną iš vietos į vietą nešiojo ir krovė plytas. Aštuonių kilometrų kelią ten ir atgal įveikdavo gergždžiančiu dviračiu, kuris vietoj padangos vertėsi kabelio žarna. Herbertas buvo be galo patenkintas, pagaliau galėdamas pats užsidirbti pinigų. Vėliau jis rado darbą samdiniu ūkyje netoli Spjaldo
kaimo, 50 kilometrų nuo stovyklos, ir apsigyveno ūkininko šeimoje kartu su ketvertu kitų vyrų. Herbertas prisimena, kad būtent čia prasidėjo jo integracija
į danų visuomenę.
Nuimdamas ropių derlių, jis ne visuomet spėdavo su kitais jaunuoliais, nes, žinoma, dar nebuvo įgudęs šiam darbui, tačiau vis vien buvo priimtas, o vienas iš vaikinų pasikvietė jį namo bei padėjo susirasti darbą Ūkyje arčiau stovyklos
Niumindegėbe. Tačiau darbo, futbolo ir daugybės naujų draugų, tarp kurių buvo ir vyresnysis Livijos brolis, ne visuomet pakako Herberto tėvynės ilgesiui užgožti. „Kai apimdavo ir ilgesys, nueidavau į arklides, apkabindavau arklį ir nubraukdavau kelias ašaras. Arklys buvo iš Lietuvos,“ – rašo jis. Danijoje jis atsidūrė kaip vienas iš vadinamųjų cemento arklių, kurie tarpukariu buvo importuojami
į Daniją su sąlyga, kad Lietuva savo nuožiūra importuos danišką cementą.
Neimanų šeimos nuotrauka
Meta ir Emilis Neimanai susilaukė penkių vaikų, tačiau 1944 metais bėgant iš Lietuvos, Herbertas buvo likęs vienintelis Išgyvenęs vaikas. Trijulė visą dramatišką kelionę į Daniją praleido kartu, kurios metu Herbertas keletą kartų dviračiu važiavo priešais arklių kinkinį, ieškodamas vietų, kur galėtų pernakvoti. 1946 metais šeima buvo apgyvendinta perkėlimo stovykloje Dragsbaek prie Thistedo. (Privatus archyvas)
Ištrauka iš skyriaus „Vėl namie“
Iš pasakojimo apie Herbertą Neimaną
Iš Danijos į Lietuvą Herbertas atvažiavo dar prieš šaliai iškovojant nepriklausomybę. Danijoje jis keletą kartų rinko lėšas komunistinio režimo badu marinamai evangelikų liuteronų bažnyčiai paremti. Be to, jis surinko 37 elektrinius vargonus, kurie jo iniciatyva buvo parvežti į Lietuvą. Jis jautė pareigą savo tėvynei, kuria be galo didžiavosi, pasakojo jo vyriausioji dukra Birgitte, kai mes 2024-aisiais apsilankėme Toljosės mieste pas ją ir jos motiną Elsę. Stalą jos padengė austa balta staltiese, kuri, ko gero, kartu keliavo visą pabėgėlių kelią iš Lietuvos į Kopenhagą ir galiausiai į Toljosę, kur mes sėdėjome 2024-ųjų pavasarį. Herbertas įgijo staliaus specialybę, bet netrukus įsidarbino sekretoriumi Tistedo YMCA, kur susipažino su Else ir 1956-aisiais ją vedė. Didžiąją gyve-
nimo dalį jis dirbo misionieriumi, tad šeima atsikraustė į Toljosę. Čia pasistatė namą, kur stalą dabar puošia balta staltiesė, o plytos pusakmenis turi savo nuolatinę vietą kabinete, kur Herbertas įrašinėjo savo telefonines maldas. Akmenį jis rado 1989-aisiais pirmą kartą po pabėgimo apsilankęs Lietuvoje ir sužinojęs, kad jo vaikystės namai buvo nugriauti ir atstatyti kitur mieste. Else paaiškino, kad akmuo buvo kamine, nes viena pusė ištepta suodžiais. Statybų aikštelėje Lietuvoje pora taip pat rado alyvų krūmą, kadaise augusį aplink Herberto vaikystės namus. Augalo ūglį atsargiai įdėjo į bagažinę, kuri, keliaujant į Lietuvą buvo prikrauta Biblijų. Šiandien baltasis alyvmedis išaugęs į dailų medį, besiruošiantį vėl pražysti Toljosės sode. Šeima su savimi taip pat parsivežė vežimo žvangulį ir keletą nuotraukų. Birgitte pasakojo, kad kai 1990-aisiais Herbertas gavo lietuvišką pasą, šis kaip ir akmuo su suodžių dėme tarytum vėl užmezgė ryšį su savo šaknimis, kuris nutrūko bėgant nuo Sovietų Sąjungos valdžios Lietuvoje. Pasak Birgittės, visi prisiminimai apie pabėgimą, pabėgėlio ir ankstesnįjį gyvenimą smarkiai iškilo jam ilgai gulint mirties patale. Čia jis kelis kartus prašė jam perskaityti giesmę apie mirties šešėlio slėnį iš Senojo Testamento. Joje, be kita ko, sakoma: „Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane.”
