__MAIN_TEXT__

Page 1

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2017 m. gruodis

12


Ganytojo žodis

Dievo Sūnus gimsta šeimoje

L’Osservatore Romano nuotrauka

Dievo Sūnaus Įsikūnijimas atveria naują pradžią visuotinėje vyro ir moters istorijoje. Ši nauja pradžia prasideda šeimoje, Nazarete. Jėzus gimė šeimoje. Jis galėjo ateiti įspūdingu regimu būdu kaip karvedys ar imperatorius. Ne, ne, Jis gimė šeimoje. Tai svarbu: suvokti Jo gimimą, šią gražią sceną. Dievas pasirinko ateiti į pasaulį žmogiškojoje šeimoje, kurią Jis pats suformavo. Jis suformavo ją atokiame kaime, Romos imperijos pakraštyje. Ne Romoje, kuri buvo imperijos sostinė, ne didmiestyje, bet viename iš nepastebimų, menkos reputacijos pakraščių. Evangelijoje tai primenama posakiu: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ (Jn 1, 46). Galbūt daugelyje pasaulio vietų mes taip pat sakome išgirdę minint kai kurių priemiesčių rajonų vardus. Taigi būtent ten, didelės imperijos pakraštyje, prasidėjo pati švenčiausia ir geriausia Jėzaus buvimo tarp žmonių istorija! Būtent ten buvo ši šeima.

Jėzus gyveno toje periferijoje trisdešimt metų. Evangelistas Lukas taip apibendrina šį laikotarpį: Jėzus „buvo jiems klusnus“ – tai yra klusnus Marijai ir Juozapui. Kas nors galėtų pasakyti: „Bet ar šis Dievas, atėjęs mūsų išgelbėti, tuščiai eikvojo trisdešimt metų tame prastos reputacijos pakraštyje?“ Jis išeikvojo trisdešimt metų! Jis to norėjo. Jėzaus kelias ėjo toje šeimoje. „Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 51–52). Čia nepasakojama apie stebuklus, gydymus ar pamokslavimą – Jis to nedarė šiuo laiku, – nekalbama nei apie minią žmonių. Nazarete viskas vyko „normaliai“, pagal maldingos ir darbščios izraelitų šeimos tradiciją: jie dirbo, motina virė valgį, rūpinosi namų ruoša, lygino baltinius... darė viską, ką paprastai motinos daro. Tėvas, dailidė, dirbo ir mokė savo sūnų amato. Trisdešimtį metų. „Bet koks eikvojimas, tėve!“ Dievas veikia slėpiningais būdais. Tačiau svarbiausia – tai buvo šeima! Tai nebuvo eikvojimas. Jie buvo dideli šventieji: Marija, švenčiausioji, nekaltoji moteris, ir Juozapas, teisiausias vyras... Šeima. Iš tikrųjų nesunku įsivaizduoti, kiek daug mamų galėtų pasimokyti iš Marijos rūpinimosi sūnumi! Taip pat kiek daug tėčių galėtų žvelgti į Juozapo, teisiojo vyro, pavyzdį – jis pašventė savo gyvenimą, kad sunkiais laikais išlaikytų ir apsaugotų vaiką ir žmoną – savo šeimą! Jau nekalbant apie tai, kiek daug jaunuolių galėtų semtis padrąsinimo iš paauglio Jėzaus, norėdami suprasti, kaip būtina ir gražu puoselėti savo giliausią pašaukimą ir svajoti didžias svajones! Per tuos trisdešimt metų Jėzus puoselėjo savo pašaukimą, kuriam Tėvas Jį atsiuntė. Tuo laiku Jėzus neprarado drąsos, bet puoselėjo ją, kad vėliau galėtų vykdyti savo misiją. Kiekviena krikščionių šeima – panašiai kaip Marija ir Juozapas – gali pirmiausia pasveikinti Jėzų, Jo klausytis, kalbėti su Juo, Jį globoti, saugoti, augti su Juo ir taip gerinti pasaulį. Paruoškime vietos savo širdyje ir savo dienotvarkėje Viešpačiui. Panašiai kaip Marija ir Juozapas, ir jiems nebuvo lengva: kiek daug sunkumų teko įveikti! Tai nebuvo fiktyvi, netikra šeima. Nazareto šeima ragina mus iš naujo atrasti šeimos pašaukimą ir misiją, kiekvienos šeimos. Tai, kas vyko per tuos trisdešimt metų Nazarete, gali vykti taip pat su mumis mums stengiantis, kad taptų norma ugdyti meilę, o ne neapykantą, būtų įprasta padėti vieni kitiems atmetant abejingumą ar priešiškumą. Neatsitiktinai Nazaretas reiškia „ta, kuri saugoja“, panašiai kaip Marija, kuri, pasak Evangelijos, laikė tuos dalykus savo širdyje (plg. Lk 2, 19. 51). Nuo tada kas kartą, kai šeima laikosi šio slėpinio – net jei tai vyksta pasaulio pakraštyje, – veikia Dievo Sūnaus slėpinys, mus gelbėti ateinančio Jėzaus slėpinys. Jis ateina išgelbėti pasaulio. Tai yra didi šeimos misija – padaryti vietos ateinančiam Jėzui, priimti Jėzų šeimoje: vaikuose, sutuoktinyje, seneliuose… Jėzus ten yra. Priimti Jį ten, kad Jis galėtų dvasiškai augti šeimoje. Tesuteikia Viešpats mums šią malonę šiomis paskutinėmis advento dienomis. Ačiū. Popiežius Pranciškus Iš bendrosios audiencijos katechezės (2014 12 17). Vertė Bažnyčios žinių redakcija


Laiškas skaitytojams

Turinys

Mieli Artumos Bičiuliai,

Kronika

Klausimai ganytojams

4

Kun. Artūras KAZLAUSKAS „Rytoj būsiu...“

5

Bažnyčios pulsas

6

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Pranašysčių lydimas

8

Ieva ĄŽUOLAITYTĖ-STANEIKIENĖ 9 „Gerumas mus vienija“ Antanas GAILIUS Kalėdų žvaigždė

10

Meilės džiaugsmas

Tomas VILUCKAS Toks paprastas dvasingumas

11

Antanas SAULAITIS SJ Aštuoni seneliai

13

Vijoleta VITKAUSKIENĖ Mūsų tikslas – giliausia mudviejų bendrystė

14

Zita VASILIAUSKAITĖ Siela ir kasdiena

16

Laiko vestuvės

18

Mano mama vairuoja ir meldžiasi, nes labai bijo

19

Atrasti savo gyvenimo kryptį

20

Veidu į vaiką

Laura ALEKNIENĖ Kaip kalbėtis su vaikais apie gimties dalykus? (II)

21

O mes kitokie

Gedas MALINAUSKAS Tokių yra Dangaus karalystė...

23

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Tik nepaleisk mūsų siūlo

24

Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Pilkai žalsva uniforma

26

Prašyčiau – tik ne „Vienas namuose“ 28 Akiračiai

Tadas Kosciuška

29

Sveikata

Gyd. Vytis ŽEMAITIS Apči

32

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Fiti miti

33

Viršelyje – Kristaus gimimas. Fra Angelico freska, Florencija, 1437–1445 m.

kai rašau Jums šį laišką, pasigirsta jau rimtų, sapnus ir svajones patvirtinančių balsų, kad popiežius Pranciškus atvyks į Lietuvą! Koks džiaugsmas, kad Šventojo Tėvo sapnai pildosi ir mūsų svajonės įsikūnija ne tik per Kalėdas! O sykiu apima lyg kažkoks nerimas – kas dabar bus, ar mes tam pasiruošę? Pamenu, dar prieš gerus metus mūsų tuometė ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė kažkur garsiai pasakė: popiežius anksčiau ar vėliau tikrai atvažiuos pas mus, bet ar mes pasiruošę išgirsti tai, ką jis nori mums pasakyti? Na, bent jau dabar tai pats laikas tam ruoštis! Kita vertus, kas ne kas, bet Artumos skaitytojai jau ištisus metus tam ruošėsi – juk čia turiu su Jumis ne tik šia džiugia žinia pasidalyti, ne tik šviesaus Kalėdų laukimo palinkėti, bet ir paskutinį šių metų Artumos numerį pristatyti. Tad gruodį atverčiame jau paskutinį popiežiaus Pranciškaus laiško Amoris laetitia – apie meilę šeimoje – skyrių, kuriuo Šventasis Tėvas kviečia mus gyventi santuokiniu dvasingumu. Bet kas gi tai? Juk šeimą vis spaudžia įvairūs žemiški rūpesčiai, rutina, o čia dar reikia kažkaip gyventi dvasingoje santuokoje? Ar tai reiškia, jog turime įtraukti ir Dievą į savo šeimos kasdienius ir svarbius sprendimus? Ir dar būtina melstis dviese, – nejau nepakanka sekmadienį nueiti į bažnyčią? Ar tai ir padarys mūsų šeimą šventą?! Štai kokiomis temomis užbaigiame metus ir, norėjau sakyti, užverčiame Pranciškaus Meilės džiaugsmą. Bet iš tiesų ne užverčiame, o labai tikimės, kad tai padės jį atsiversti to dar nepadariusiems, o atsivertusiems – likti prie jo dar ilgiems ir labai įdomiems svarstymams, atradimams! Ir šis skyrius tik atrodo toks šventas: dar labiau jis yra realistinis, kaip ir visas dokumentas, kuriame apstu itin žemiškų dalykų. Na, pvz., kur Jūs matėte kitą tokį posinodinį apaštališkąjį paraginimą, kur popiežius duoda „instrukcijas“ apie sutuoktinių pasibučiavimų svarbą?! Mielieji, tik Jums prisipažinsiu: iki šiol maniau, kad mums, žemiškoms šeimoms, Šventoji Šeima – Jėzus, Marija ir Juozapas – nuostabi ikona, bet neįmanomas pasiekti šeimos pavyzdys būtent dėl jos tobulo šventumo ir mūsų žemiško sužeistumo... O štai tas popiežius Pranciškus kažkaip ėmė ir atvėrė man akis ar širdį, kad praregėčiau – kaip ši Šeima yra arti mūsų visų ir kiekvieno... Tad palieku Jus su malda Šventajai Šeimai, kuria popiežius užbaigia visą laišką, o aš linkiu pradėti adventą, naujų stebuklų metą ir metus. Ačiū, kad esate ir būsite Dievo ir žmonių artumoje! Padėkime atrasti ją vieni kitiems... Darius Chmieliauskas

Jėzau, Marija ir Juozapai, jumyse kontempliuojame tikros meilės spindesį, į jus su pasitikėjimu kreipiamės. Šventoji Nazareto Šeima, padaryk ir mūsų šeimas bendrystės vietomis ir aukštutiniais maldos kambariais, tikromis Evangelijos mokyklomis ir mažomis namų Bažnyčiomis. Šventoji Nazareto Šeima, tenelieka niekada mūsų šeimose prievartos, užsisklendimo ar susiskaldymų; įskaudintieji ar papiktintieji tuoj pat tepatiria paguodą ir tebūna išgydyti. Šventoji Nazareto Šeima, padėk visiems suvokti, kad šeima yra šventa, nepažeistina ir labai graži Dievo sumanyme. Jėzau, Marija ir Juozapai, išgirskite, išklausykite mūsų maldavimą. Amen! Artuma 2017 m. gruodis

3


Kronika

Klausimai ganytojams Per „Marijos radiją“ dažnai skamba kreipinys į Švč. Mergelę Mariją kaip Lietuvos Karalienę. Ar nebūtų prasmingiau, kad per jubiliejinius Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo metus labiau išpopuliarėtų Trakų paveikslo titulas – Lietuvos Globėja? Galbūt Lietuvos Vyskupų Konferencija jį netgi įrašytų į Marijos litaniją, nes tai vienintelis ir pirmasis popiežiaus pripažintas Mergelės Marijos titulas Lietuvai? Pernai buvo įrašytas į litaniją Aušros Vartų Marijos paveikslo titulas – Gailestingumo Motina. Trakai kol kas lieka nuskriausti. (Klausimas pateiktas Kaišiadorių vyskupijos Gyvojo Rožinio laikraštėlyje „Gyvasis“) Ne kartą teko ir man girdėti net per „Marijos radiją“ šį kreipinį litanijoje. Marijos Lietuvos Karalienės kreipinys yra grynai savavališka iniciatyva, kurios niekas nėra patvirtinęs. Be Lietuvos Vyskupų Konferencijos patvirtinimo nederėtų vartoti jokių naujų kreipinių litanijose. Ši iniciatyva greičiausiai žvelgia į lenkiškus Švč. Mergelės Marijos litanijos tekstus ir ten randa Marijos, kaip Lenkijos Karalienės, titulą. Kadangi Lenkija šiuo metu visiems yra tapusi tiek ekonominio, tiek dvasinio klestėjimo pavyzdžiu, maldininkai pamėgdžioja kaimynus. Kai Čenstakavoje 1717 m. popiežiaus karūnomis buvo vainikuotas paveikslas, Marijai buvo suteiktas Lenkijos Karalienės titulas, nes Lenkija buvo karalystė. Po metų 1718-aisiais Lietuvoje buvo vainikuotas Trakų Dievo Motinos paveikslas, tačiau Karalienės titulo negalėjo suteikti, nes Lietuva buvo Didžioji kunigaikštystė. Trakų paveikslas gavo iš popiežiaus kitą titulą – Lietuvos Globėja (Patrona Lituaniae), nes Lietuva nebuvo karalystė. Pradėjus švęsti Trakų paveikslo vainikavimo 300 metų jubiliejų būtų gražu, jog ir Mergelės Marijos litanijoje atsirastų šis – pirmojo Lietuvoje vainikuoto paveikslo – titulas: Marija Lietuvos Globėja, bet tai sprendžia ganytojai. Atsakė mons. Algirdas Jurevičius

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 12 (335) / 2017

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techniniai redaktoriai Ąžuolas JAŠINSKAS ir Valdonė MILIUVIENĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 214312, tiražas 10 300 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1,10 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja. Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

Gruodžio liturginiai skaitiniai

1 P Dan 7, 2–14; Dan 3, 75–81; Lk 21, 29–33 2 Š Dan 7, 15–27; Dan 3, 82–87; Lk 21, 34–36 3 S I ADVENTO SEKMADIENIS (I sav.)

Iz 63, 16b–17. 19b; 64, 2b–7; Ps 80; 1 Kor 1, 3–9; Mk 13, 33–37 4 P Šv. Jonas Damaskietis, kun., Bažnyčios mokyt. Iz 2, 1–5; Ps 122; Mt 8, 5–11 5 A Iz 11, 1–10; Ps 72; Lk 10, 21–24 6 T Šv. Mikalojus, vyskupas Iz 25, 6–10a; Ps 23; Mt 15, 29–37 7 K Šv. Ambraziejus, vysk., Bažnyčios mokyt. Iz 26, 1–6; Ps 118; Mt 7, 21. 24–27 8 P ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS NEKALTASIS PRASIDĖJIMAS Pr 3, 9–15. 20; Ps 98; Ef 1, 3–6. 11–12; Lk 1, 26–38 9 Š Šv. Jonas Didakas Kuautlatoatsinas Iz 30, 19–21. 23–26; Ps 147; Mt 9, 35 – 10, 1. 5a. 6–8 10 S II ADVENTO SEKMADIENIS (II sav.) Iz 40, 1–5. 9–11; Ps 85; 2 Pt 3, 8–14; Mk 1, 1–8 11 P Šv. Damazas I, popiežius Iz 35, 1–10; Ps 85; Lk 5, 17–26 12 A Gvadalupės Švč. Mergelė Marija Iz 40, 1–11; Ps 96; Mt 18, 12–14 13 T Šv. Liucija, mergelė, kankinė Iz 40, 25–31; Ps 103; Mt 11, 28–30 14 K Šv. Kryžiaus Jonas, kun., Bažnyčios mokyt. Iz 41, 13–20; Ps 145; Mt 11, 11–15 15 P Iz 48, 17–19; Ps 1; Mt 11, 16–19 16 Š Sir 48, 1–4. 9–11; Ps 80; Mt 17, 9a. 10–13 17 S III ADVENTO SEKMADIENIS (III sav.) Iz 61, 1–2a. 10–11; Lk 1, 46–50. 53–54; 1 Tes 5, 16–24; Jn 1, 6–8. 19–28 18 P Jer 23, 5–8; Ps 72; Mt 1, 18–24 19 A Ts 13, 2–7. 24–25; Ps 71; Lk 1, 5–25 20 T Iz 7, 10–14; Ps 24; Lk 1, 26–38 21 K Šv. Petras Kanizijus, kun., Bažnyčios mokyt. Gg 2, 8–14; Ps 33; Lk 1, 39–45 22 P 1 Sam 1, 24–28; 1 Sam 2, 1. 4–8; Lk 1, 46–56 23 Š Šv. Jonas Kentietis, kunigas Mal 3, 1–4. 23–24; Ps 25; Lk 1, 57–66 24 S IV ADVENTO SEKMADIENIS (IV sav.) 2 Sam 7, 1–5. 8b–12. 14a. 16; Ps 89; Rom 16, 25–27; Lk 1, 26–38 25 P KRISTAUS GIMIMAS (KALĖDOS) Vigilija: Iz 62, 1–5; Ps 89; Apd 13; Mt 1, 1–25 Rytas: Iz 62, 11–12; Ps 97; Tit 3; Lk 2, 15–20 Diena: Iz 52, 7–10; Ps 98; Žyd 1; Jn 1, 1–18 26 A Šv. Steponas, pirmasis kankinys Apd 6, 8–10; 7, 54–59; Ps 31; Mt 10, 17–22 27 T Šv. Jonas, apaštalas, evangelistas 1 Jn 1, 1–4; Ps 97; Jn 20, 1–8 28 K Šv. Nekaltieji Vaikeliai, kankiniai 1 Jn 1, 5 – 2, 2; Ps 124; Mt 2, 13–18 29 P Šv. Tomas Beketas, vyskupas, kankinys 1 Jn 2, 3–11; Ps 96; Lk 2, 22–35 30 Š 1 Jn 2, 12–17; Ps 96; Lk 2, 36–40 31 S ŠVENTOJI ŠEIMA Pr 15, 1–6; 21, 1–3; Ps 105; Žyd 11, 8. 11–12. 17–19; Lk 2, 22–40 Šventojo Tėvo intencija sausiui:

parėmė š. m. II pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

4

Artuma 2017 m. gruodis

remia kai kurias Artumos skilčių „Kronika“, „Meilės džiaugsmas“, „Jaunimo iššūkis“, „Atokvėpio valandai“, „Akiračiai“ publikacijas

bendroji – už senyvo amžiaus žmones, kad jie, savo šeimų ir krikščioniškų bendruomenių remiami, savo išmintimi ir patirtimi prisidėtų prie tikėjimo liudijimo ir ateities kartų ugdymo.


Kronika Liturgijos katechezė

„Rytoj būsiu...“ Kun. Artūras KAZLAUSKAS Adventas – liturginis laikotarpis, skirtas pasirengti Kalėdoms – Dievo Sūnaus atėjimo pas žmones šventei. Kartu tai ir laikas, kai, atmindami pirmąjį Kristaus atėjimą, esame nuteikiami laukti antrojo Jo atėjimo laikų pabaigoje. Vakarų apeigų krikščionims – tai ir naujų liturginių metų pradžia. Adventas kyla iš lotyniškojo adventus, reiškiančio atėjimą, nors labiau yra paplitusi laukimo samprata. Pirmą kartą Kalėdos Romoje švęstos 336 m. Įdomu tai, jog Galijoje ir Ispanijoje adventu rengiamasi Kalėdoms nuo IV a. pabaigos, o Romoje – tik nuo VI a. Adventas nuo pat jo šventimo pradžios tampa panašus į gavėnią. Iš tiesų nuo pat šventės pradžios Kalėdos suvoktos kaip Kristaus prisikėlimo šventimas dieną, kai minimas Jo gimimas. 380 m. Saragosos Susirinkimas nurodo tikintiesiems dalyvauti bendruomenių sueigose kasdien nuo gruodžio 17 d. iki sausio 6 d. Iš VI a. šaltinių žinome, kad buvo nustatytos šešios savaitės, skirtos rengtis Kalėdoms; panašiai kaip gavėnioje, numatytos pasninko dienos. Šis laikotarpis vadintas „Šv.  Martyno gavėnia“, kadangi prasidėdavo lapkričio 11-osios pasninku. Šiandien advento laikas pradedamas Pirmąja sekmadienio Vakarine po Kristaus Visatos Valdovo sekmadienio ir baigiasi prieš Pirmąją Kalėdų Vakarinę (Vakarinė – Valandų liturgijos dalis, krikščionių atliekama kiekvieną vakarą. Sekmadieniai ir iškilmės turi dvi Vakarines, pirmoji  – išvakarėse), ir turi du

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia

Dievo žodžio įkvėptus kelius – sekmadienių ir šiokiadienių. Nepamirština, kad pirmoji ir svarbiausia krikščionio kasdienė malda – Dievo žodžio skaitymas ir svarstymas. Advento sekmadienių Dievo žodžio liturgija pateikia svarbias temas: pirmąjį sekmadienį apmąsto Viešpaties atėjimą laikų pabaigoje, Jono Krikštytojo misiją (antrąjį ir trečiąjį), ketvirtąjį – įvykius prieš Jėzaus gimimą. Senojo Testamento skaitiniai dažniausiai imami iš Izaijo pranašysčių apie Mesiją ir jo laikus. Apaštalo laiškuose vyrauja šiam laikotarpiui reikšmingi raginimai. Šiokiadieniai turi dvi skaitinių dalis: iki gruodžio 17 d. ir nuo 17 iki 24 d. Pirmojoje advento dalyje pirmiausia, beveik tęstiniu būdu skaitoma Izaijo knyga, o Evangelijos ištraukos  – parinktos pagal Izaijo ištraukos tematiką. Nuo antrosios savaitės ketvirtadienio pradedamos skaityti ištraukos apie Joną Krikštytoją, pirmieji skaitiniai dažniausiai Izaijo, parinkti siejant su Evangelijos ištraukos tematika. Paskutinę savaitę prieš Kalėdas skaitomi pirmieji Evange-

lijų pagal Matą ir Luką skyriai, kuriuose aprašomi įvykiai prieš gimstant Jėzui. Senojo Testamento ištraukos – dažniausiai svarbiausios Mesijo eros pranašystės. Mums, pagaliau gavusiems lietuvišką Valandų liturgiją, reikšminga paminėti ir advento vadinamąsias didžiąsias septynias „O“ antifonas (trumpus, prasmę teikiančius posmelius), atliekamas Mišiose prieš Evangeliją ir prieš Vakarinės Evangelijos himną nuo gruodžio 17 iki 23 dienos. Romoje jos žinomos jau nuo VI a. Antifonos prasideda lotynišku kreipiniu į Kristų, paimtu iš Biblijos: „O Sapientia“ („o Išmintie“), „O Adonai“ („o Viešpatie“; iš hebrajų k.), „O Radix Iesse“ („o Dovydo šaknie“), „O Clavis David“ („o Dovydo (namų) rakte“), „O Oriens“ („o Rytmetine (žvaigžde)“), „O Rex gentium“ („o Tautų Karaliau“), „O Emmanuel“ („o Emanueli (Dieve su mumis)“). Nuo ankstyvųjų viduramžių buvo pastebėta, kad kristologinio kreipinio pirmosios raidės, skaitant nuo paskutinės (23 d.), sudaro lotynišką frazę ero cras, o tai reiškia: „Rytoj būsiu.“ O tai juk ir yra visa advento prasmė!

REKOLEKCIJOS Šv. Ignaco Lojolos Dvasinės pratybos. Pagrindas gruodžio 26–31 d., Liškiavoje ir sausio 2–7 d., Liškiavoje

KURSAI

MALDOS GRUPĖ MOTERIMS Šlovinkim Jo vardą šventišku šokiu (Ps 149, 3) nuo sausio 8 d., Perkūno name, Kaune

Kelionė po Naująjį Testamentą nuo sausio 10 d., Perkūno name, Kaune

Amžių Bažnyčios lobiai, priklausantys ir man... nuo sausio 10 d., Perkūno name, Kaune

Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 280530; mob. 8 686 77824, el. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Artuma 2017 m. gruodis

5


Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai

L’Osservatore Romano nuotrauka

Popiežiaus Pranciškaus iniciatyva lapkričio 19-ąją buvo minima pirmoji Pasaulinė vargstančiųjų diena. Taip popiežius priminė krikščionims bei paragino juos meilę artimui reikšti ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais, apčiuopiamais gestais. Šią dieną Pranciškus įsteigė užbaigdamas Gailestingumo jubiliejų. Tądien sekmadienio Mišias Šv. Petro bazilikoje popiežius aukojo maždaug keturiems tūkstančiams vargstančiųjų – nuo benamių iki namus turinčių, tačiau labai kukliai gyvenančių žmonių iš visos Europos. Po pamaldų popiežius pietavo kartu su 1,5 tūkst. vargšų Pauliaus VI salėje. Svarbu, kad ši diena taptų gyvo bažnytinio rūpesčio dėl vargstančiųjų ženklu, o ne dar vienu proginiu renginiu. Pats popiežius nuolatos rodo dėmesį vargstančiųjų reikmėms. Lapkritį garsioji prabangius sportinius automobilius gaminanti italų bendrovė Lamborghini padovanojo popiežiui Pranciškui specialiai jam pagamintą šios markės Huracán modelio egzempliorių; šis automobilis bus parduotas aukcione, o gautais pinigais popiežius nusprendė paremti labdaros projektus. Lapkričio 22 d. įvairiose Didžiosios Britanijos vietovėse buvo raudonai apšviesti įvairūs pastatai, katalikiškos mokyklos ir bažnyčios. Mažiausiai dešimt katalikiškų katedrų dalyvavo tarptautinės labdaros organizacijos „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai“ atminimo akcijoje #RedWednesday (Raudonasis trečiadienis) Anglijoje, Škotijoje ir Velse. Kankinių kraujo spalva apšviesti pastatai britams priminė persekiojamus krikščionis, kurių padėtis pagal tarptautines ataskaitas vis blogėja; 2016 m. buvo nužudyta daugiau nei 90 tūkst. krikščionių. 6

Artuma 2017 m. gruodis

Pasaulį sukrėtė žinia apie lapkričio 5 d. įvykdytą išpuolį JAV Teksaso valstijoje prieš mažos gyvenvietės Saderland Springse baptistų bendruomenę. Per pamaldas bažnyčioje į ją įžengęs jaunas vyras Devinas Kelley pradėjo šaudyti, atimdamas gyvybę 26 asmenims nuo 5 iki 72 metų amžiaus ir sužeisdamas beveik visus kitus, o netrukus ir pats nusišovė. Popiežius Pranciškus pareiškė užuojautą tragedijos Teksase sukrėstiems žmonėms, tragiškai nukentėjusiai baptistų bendruomenei. „Mes esame kartu su jumis šiuo baisios tragedijos laiku“, – visų katalikų vardu parašė nukentėjusiems kardinolas Danielis DiNardo, JAV Vyskupų Konferencijos pirmininkas. Nors manoma, kad vyriškis turėjo psichinių problemų, tačiau nevertėtų numoti ranka į aplinkybę, kad jis viešai reiškė pabrėžtinai ateistines pažiūras. Popiežiaus kelionė į Mianmarą ir Bangladešą lapkričio pabaigoje tapo ketvirtąja šiais metais ir dvidešimt pirmąja nuo pontifikato pradžios. Pranciškaus vizitas skelbė susitaikymo, atleidimo ir taikos žinią, itin aktualią rohinjų tragedijos akivaizdoje. Nors šiose šalyse katalikai sudaro ženklią mažumą, tačiau būtent iš jų pontifikas skyrė pirmuosius kardinolus. Tad ši Pranciškaus kelionė į pietryčių Azijos šalis tik patvirtina jo išskirtinį dėmesį „Bažnyčiai pasaulio pakraščiuose“. Pranciškus paskyrė dvi Popiežiškosios pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos pasekretores, vieną – gyvybės skyriui, kitą  – pasauliečių skyriui. Abi moterys italės yra žinomų aukštųjų mokyklų dėstytojos. 49 metų Gabriella Gambino yra bioetikos specialistė iš Milano arkivyskupijos, ištekėjusi, penkių vaikų motina,

dėsto bioetiką Romos universitete „Tor Vergata“ ir Jono Pauliaus II Santuokos ir šeimos teologijos studijų institute. Jai pavesta pasekretorės pareigomis kuruoti Dikasterijos gyvybės sritį. Dikasterijos pasekretore pasauliečių skyriui paskirta teisininkė, 52 metų Linda Ghisoni, dviejų vaikų motina, ligi šiol buvusi Romos vyskupijos santuokos bylų pirmos instancijos tribunolo teisėja Lacijaus regionui ir teisės dėstytoja Romos universitete „Roma Tre“. Popiežius savo veiksmu dar sykį parodo pasauliečių ir moterų dalyvavimo bažnytinėse struktūrose būtinybę. Didelio atgarsio internetinėje žiniasklaidoje sulaukė vieno garsiausių nūdienos teologų, kapucino t. Thomo Weinandy, Tarptautinės teologų komisijos nario ir buvusio JAV Vyskupų Konferencijos doktrinos komiteto patarėjo, laiškas popiežiui Pranciškui, kuriame teigiama, kad šis keliąs „nuolatinę sumaištį“, tikinčiųjų „papiktinimą“ ir žeminąs doktrinos svarbumą, taip neva skatindamas paprastus katalikus „prarasti pasitikėjimą aukščiausiuoju ganytoju“. Pats tokio laiško atsiradimas liudija, kad Bažnyčioje vis labiau atsiranda erdvės nuomonių įvairovei. Į šį laišką netrukus sureagavo JAV episkopato vadovas kard. DiNardo: „Per visą Bažnyčios istoriją jos tarnautojai, teologai ir pasauliečiai diskutuodavo ir išsakydavo savo nuomones daugeliu teologinių ir pastoracinių klausimų ir reikalų. Šiais laikais tokios diskusijos persikėlė į populiariąją žiniasklaidą.“ Jis paragino „garbingose ir nuolankiose diskusijose apie teologinius ir pastoracinius reikalus“ visuomet laikytis šv. Ignaco taisyklės, kad būtume nusiteikę artimojo žodžius ir veiksmus interpretuoti teigiamai, užuot juos smerkę. Pasak kardinolo, juo labiau tokį nusiteikimą turime turėti Šventojo Tėvo mokymo atžvilgiu. Baigdamas savo laišką jis rašė: „Užtikrinu, kad mes, kaip ganytojai ir tikėjimo mokytojai, visuomet esame lojalūs ir glaudžioje vienybėje su Šventuoju Tėvu popiežiumi Pranciškumi, kuris yra nuolatinis ir regimas vienybės tiek tarp vyskupų, tiek tarp visos tikinčiųjų bendruomenės, šaltinis ir pamatas.“ Tomas VILUCKAS


Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Lietuva laukia! Mus pasiekė džiugi žinia, kad kitąmet į Lietuvą atvyksta popiežius Pranciškus: po 25 metų laisvės kelio vėl būsime apkabinti, padrąsinti ir palaiminti Šventojo Tėvo savo žemėje! Ši trumpa, džiugi žinia lapkričio 22 d. popietę, dar ir nežinant išsamesnių vizito detalių, pasklido Lietuvoje, gniauždama kvapą ir nesustabdomai plisdama iš lūpų į lūpas, regis, greičiau, nei ji sklido medijose!

Telšių vyskupijos nuotraukos

mečio proga buvo pasodinti trys lietuviški ąžuoliukai.

„Aš sapnavau, kad aplankau Lietuvą“, – šis žmogiškai paprastas popiežiaus Pranciškaus pasidalijimas, kaip būsimo džiaugsmo nuojauta ir dar stipresnė viltis, pasiekė Lietuvą jau Žemaičių vyskupijos piligrimams lapkričio 7–11  d. lankant Romą. „Popiežius Pranciškus atrodo įsijautęs į mūsų tautos istoriją, mus atpažįsta“, – dalijosi apie audienciją Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas, Šventąjį Tėvą pasveikinęs visos Lietuvos vardu ir žemaičių, kurie buvo atvykę prie apaštalų kapų padėkoti už vyskupijos įsteigimo 600 metų jubiliejų, Dievo vedamą šio krašto istoriją ir dabartį. „Atvykome, kad sustiprintume nuostabią tikėjimo dovaną, kurią mūsų tėvai saugojo ir gynė daugybę sunkumų, priespaudos ir persekiojimų metų ir perdavė mums, suteikdami didžiulę atsakomybę perteikti ją mūsų vaikams. Ši kelionė į Romą išreiškia mūsų troškimą atnaujinti tikėjimo ištakas ir pradėti naują kelionės etapą“, – sakė iškilmėse Šv. Petro bazilikoje apaštališkasis nuncijus Baltijos kraštams arkivyskupas Pedro López Quintana. Žemaičiai piligrimai, be to, Amžinajame mieste lankė Švč. Mergelės Marijos Didžiąją baziliką, meldėsi prie šv. Pranciškaus kapo Asyžiuje. Be kita, lapkričio 7 d. Vatikano soduose Lietuvos valstybės atkūrimo šimt-

„Štai vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo (Ps 34, 7). Bažnyčia visada suvokė šio šauksmo svarbą“, – Evangelijos paraginimą priminė popiežius Pranciškus, kaip Gailestingumo jubiliejaus tęsinį pakviesdamas XXXIII eilinį sekmadienį nuo šiol minėti Pasaulinę vargstančiųjų dieną ir mokytis žvelgti jiems į akis, juos apkabinti, atpažinti vargdienystės vertybes (plg. žinią „Mylėkime ne žodžiu, bet darbu“). Lietuvos vyskupai savo kreipimesi šiai dienai taip pat padrąsino atsiverti tikram susitikimui su vargšais, motyvuoti, parodyti jiems viltį ir daugiau gyvenimo galimybių, o gal net pasimokyti iš jų, kaip priimti gyvenimo negandas. „Mūsų meilė turi būti praktiška ir konkreti“, – sakė Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas prie atviro Aušros Vartų koplyčios lango Gailestingumo Motinos atlaidų iškilmėse, kurios Lietuvoje sutapo su Pasauline vargstančiųjų diena. Šią dieną Gailestingoji Motina minėta kaip vargstančiųjų Motina – jos širdyje vienas kitam esame broliai ir seserys. Pasidalyta mintimi, jog visi galime mylėti labiau negu iki šiol – pats Jėzus padaugina mūsų meilės gestus. Be kita, kalbėta apie vienatvės skurdą, paliečiantį ir šeimas, jei jose pamirštama sėsti prie vieno stalo, kalbėtis ir melstis. Aušros Vartų atlaidai tradiciškai truko aštuondienį, o juose Marijos Taikos Karalienės net 8 kalbomis prašyta taikos pasauliui bei mūsų namams ir ją kuriančių krikščioniškų dorybių. Užbaigę atlaidus Lietuvos vyskupai sėdo prie vieno pietų stalo su Vilniaus arkivyskupijos

Carito socialinės pagalbos ir integracijos centro „Betanija“ lankytojais, nešdami žinią, jog skurstantieji yra Bažnyčios širdyje, ir iš čia, žvelgiant į vargšų meilės Mokytoją, gimsta realios karitatyvinės iniciatyvos bei visų krikščionių paakinimas imtis realių gerumo darbų. Vargstantiesiems tarnaujančias organizacijas, bendruomenes Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas pakvietė į specialiai šiai dienai skirtą susitikimą su drauge švenčiama Eucharistija, o dalyvavę karitiečiai, maltiečiai, samariečiai, arkiečiai ir kiti liudijo savo tarnysčių prasmę ir džiaugsmą – megzti neįkainojamus žmogiškuosius ryšius, skiepyti solidarumą. Lapkričio 10–12  d. Vilniuje, kaip istoriniame ir dvasiniame unitų centre, baigėsi Bazilijonų ordino 400 metų įsteigimo jubiliejaus paminėjimas, 2016 m. lapkritį prasidėjęs prie šv. Juozapato kapo Romoje. Atgimstančioje Vilniaus Švč. Trejybės (Bazilijonų) bažnyčioje (jos restauruotoje kriptoje pagaliau ramybei atgulė čia besimėtę vienuolių palaikai) liturgijai vadovavo Ukrainos graikų apeigų katalikų Kijevo ir Haličo didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas. Apie bazilijonų istoriją pasakojo dvi jubiliejui skirtos parodos – Lietuvos valstybės istorijos archyve bei Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur ne tik parodoje, bet ir kelių šalių mokslininkų diskusijoje pristatyti Vilniaus bazilijonų spaustuvės (vaisingai veikusios du šimtmečius nuo XVII  a.) leidiniai bei unitų vaidmuo Lietuvos ir kaimyninių kraštų istorijoje. Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2017 m. gruodis

7


Kronika

Pranašysčių lydimas tas, Vladimiro kalėjimas, Invalidų namai Mordovijoje... Baigusiam visą bausmę vyskupui Teofiliui buvo trukdoma grįžti į Lietuvą. Religinių reikalų įgaliotinis Bronius Pušinis manė, kad grįžęs Matulionis „tikinčiųjų akyse netektų kankinio už dieviškąją bažnyčią aureolės ar vaiKuomet popiežius Pranciškus 2016 m. gruodžio 1 d. niko“, o KGB viršininkas Kazimieras Liaudis bijojo, kad oficialiai pripažino Dievo tarno Teofiliaus Matulionio vyskupo grįžimas „gali suaktyvinti priešišką reakcingai kankinystę, daugeliui tai buvo stulbinanti naujiena. Ta- nusiteikusių kunigų veiklą ir pakeisti padėtį Kaišiadočiau apie būsimojo palaimintojo kankinystę visi žinojo rių vyskupijos valdyme“. Abi šios archyvinės citatos turi jau 1933 m. spalį, kai vyskupas Teofilius su grupe kalinių pranašiško užtaiso, nes išreiškia tautos nuomonę, jog vysgrįžo iš Rusijos kalėjimų. Tuometinė spauda vienbalsiai kupas Teofilius yra vertas kankinystės už Bažnyčią vainikalbėjo apie vyskupą kankinį, o 1934 m. popiežius Pi- ko, o jo veikla tikrai paskatins kunigus uoliau atlikti savo jus XI susitikime su vyskupu Teofiliumi pavadino jį tikru pareigas ir pagausins ganytojų skaičių. Čia turiu mintyje tikėjimo išpažinėju ir kankiniu. Tad oficialus kankinystės vyskupo Teofiliaus sprendimą be sovietinės valdžios pripripažinimas buvo ne kokia nelaukta naujiena, bet vei- tarimo paskirti savo įpėdiniu kanauninką Vincentą Sladkevičių ir įšventinti jį vyskupu. Iš šiandienos perspektyvos kiau jau žinomos tikrovės patvirtinimas. Prasidėjus Lietuvos okupacijai, sovietai vyskupo Teo- matome, kad tai buvo ne vien eiliniai vyskupo šventimai, filiaus asmenyje įžvelgė žmogų, keliantį didžiulį pavo- bet Teofiliaus pranašiškas žingsnis, nubrėžęs Bažnyčios jų sovietinei ideologijai, todėl jau 1940 m. pabaigoje iš Lietuvoje ateitį. Ne veltui sakoma, kad šventieji žvelgia Maskvos atėjo įsakymas akylai jį stebėti. Turime pripa- į tikrovę giliau ir mato daugiau, o jų veikla kuria ateitį. žinti, kad sovietai buvo visiškai teisūs  – Matulionis iš Per kardinolą Sladkevičių teofiliškas žodis skambėjo Sąjūdžio laikais Vilniaus Katedros aikštėje. tiesų buvo jiems labai pavojingas. Apie vyskupo Teofiliaus šventumą pranašavo net Per antrąją sovietų okupaciją 1944–1946 m. vyskupas Teofilius drąsiai ir atvirai gynė jaunimą nuo okupan- ir tie, kurie buvo jam priešingi. Vienas iš jų – Kauno ir tų prievartos, pasisakė už sąžinės ir religijos laisvę. To- Vilkaviškio vyskupijų valdytojas kanauninkas Juozapas kia jo laikysena buvo pavyzdys kitiems ganytojams. Štai Stankevičius, laikinai valdęs ir Kaišiadorių vyskupiją Kauno arkikatedros administratorius kanauninkas Povi- tuomet, kai Matulionis buvo tremtyje. Valdytojas manė, las Dogelis dienoraštyje 1945 m. Invalidų namuose Mordovijoje, 1955 m. T. Pilkos nuotrauka jog Bažnyčiai reikia bendradarbiauti su sovietais tam, kad ji išliktų, tačiau birželio 21 d. taip užrašė: „Visų iš tremties grįžęs vyskupas Teofilius akys į Kaišiadoris nukreiptos. buvo kitos nuomonės ir perėmė KaiKaišiadorių vyskupas – kankinys šiadorių vyskupijos valdymą į savo Teofilius Matulionis labai drąsiai rankas. Kanauninkas Stankevičius tuo gina Bažnyčios teises. Bolševikai nebuvo patenkintas ir savo dienorašsako – iš visų vyskupų pats netyje užrašė tokius žodžius: „Geras yra sukalbamiausias yra Kaišiadorių senelis vyskupas Teofilius Matulionis. vyskupas.“ Melagingais pažadais Gal jis bus kada ir šventuoju paskelbir bauginimais sovietams pavytas. Bet šio pasaulio jis jau nesuvoko bent laikinai apriboti kitų kia. Iki šiol, kaip žadėjo, jis nesikišo į ganytojų įtaką žmonėms, tačiau vyskupijos valdymą. Bet dabar <...> Teofilius Matulionis tapo jiems pradeda kištis ir, mano supratimu, latikra rakštimi nepatogioje vietobai nevykusiai.“ Grįžęs iš Teofiliaus je. Okupantai ėmėsi kraštutinių Matulionio laidotuvių kanauninkas priemonių prieš nesukalbamą ir Stankevičius taip užrašė: „Tai buvo į jokius kompromisus su jais neivyskupas kalinys, vyskupas kovotonantį vyskupą. Toliau sekė areš-

Viena iš sąlygų pradėti palaimintuoju paskelbimo procesą yra vadinamasis šventumo garsas (fama sanctitatis), kuris lydi tą asmenį žemiškajame gyvenime. Žvelgdami į palaimintojo Teofiliaus gyvenimą, aplinkiniai matė jį kaip išskirtinį ir Dievui artimą asmenį. Pašaukimas į šventumą palaimintojo gyvenime buvo toks ryškus, kad net jo persekiotojai negalėjo to nepastebėti. Šiame kontekste galime kalbėti net apie išsipildžiusias pranašystes, kurios tik šiandien leidžiasi būti atpažįstamos.

8

Artuma 2017 m. gruodis


Kronika

jas. Kada nors turės istorija tarti savo žodį: ar tinkami buvo jo kovos metodai? Bet... ir ne visi apaštalai vartojo vienodus metodus. Kiekvienoje kovoje tinka senovės išmintis: ką tik darai, daryk išmintingai ir numatyk dalykų pabaigą.“ Sovietams simpatizavęs valdytojas čia kalba taip pat kaip pranašas. Vyskupo Teofiliaus laidotuvių dienomis iš aukštų sovietinės sistemos pareigūnų kilo keletas svarbių pranašysčių. Štai saugumo viršininkas Alfonsas Randakevičius baiminosi, jog Matulionio kapas viešose kapinėse taps lankoma „religinių fanatikų“ vieta, o po laidotuvių religinių reikalų įgaliotinis Justas Rugienis pasidžiaugė, kad viskas praėjo be didesnio bažnytinio triukšmo. Jis taip pat Maskvai referavo, kad vyskupui palaidoti Kaišiadorių katedros kripta buvo pasirinkta norint išvengti piligrimų antplūdžio. Rugienis savo kolegas Maskvoje taip pat pranašiškai įspėjo apie „pavojų“, jog ateityje Vatikanas gali sugalvoti Matulionį paskelbti šventuoju. Sovietmetyje nebuvo jokios vilties net kalbėti apie Teofiliaus Matulionio paskelbimą palaimintuoju ar šventuoju, tačiau vyskupo artimieji – giminaičiai, dvasininkai bei pasauliečiai – elgėsi labai pranašiškai: saugojo jo laiškus, asmeninius daiktus, rinko biografinę medžiagą, platino vyskupo Teofiliaus nuotraukų albumus, mašinėle slaptai perrašinėdavo liudijimus apie vyskupo kankinio gyvenimą. Susižavėjusiųjų Teofiliaus asmeniu atsirado ir išeivijoje, kuri savo ruožtu įvairiais būdais puoselėjo pranašišką viltį. Paskelbus vyskupą Teofilių palaimintuoju, pranašystės tik iš dalies išsipildė, nes jose kalbama apie Teofiliaus paskelbimą šventuoju. To ir mes siekiame, meldžiame ir viltingai laukiame žinodami, kad ir tai kada nors išsipildys. Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS * Straipsnyje panaudotos citatos iš Lietuvos ypatingojo archyvo ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo bylų, susijusių su palaimintojo Teofiliaus Matulionio sekimu.

„Gerumas mus vienija“ – kam išleidžiami paaukoti pinigai? Popiežiaus Pranciškaus pakviesti lapkričio 19 d. paminėjome Pasaulinę vargstančiųjų dieną. Tačiau popiežius ragina ir kasdien savo parapijose ypatingą dėmesį skirti materialinį skurdą ir neteisybę kenčiantiems žmonėms, likimo ir kitų žmonių nuskriaustiesiems. Tradicija tapusi Carito advento akcija „Gerumas mus vienija“ ir šiais metais, jau 20-ąjį kartą, kviečia mus paaukoti vargstantiesiems įsigyjant Carito žvakelių. Esame dėkingi, kad dalydamiesi padedate Carito savanoriams kasdien eiti susitikti su vargstančiaisiais. Vienoje vyskupijoje į Caritą pagalbos kreipėsi šeima, auginanti berniuką, turintį sunkią negalią, ir mergaitę. Martynas, kuriam šiandien jau 12 metų, gimė normalaus svorio bei ūgio ir atrodė kaip visi vaikai – sveikas ir guvus. Bet nuo penkto mėnesio svoris nustojo augti ir būdamas trejų metų svėrė vos 10 kg. Prasidėjo ilgos ir varginančios kelionės pas gydytojus. Po trejų metų tyrimų ir susitikimų su gydytojais paaiškėjo, kad berniukas serga reta genetine raumenų liga. Dėl šios retos ligos jo raumenys labai silpni. Paaiškėjus diagnozei, šeima nenuleido rankų ir diena po dienos stengėsi padėti Martynui augti, o berniukui buvo reikalinga nuolatinė pagalba bei priežiūra. Bet liga pamažu progresavo, ir kartą, susirgęs plaučių uždegimu, Martynas pateko į Kauno klinikų vaikų reanimaciją. Būklė buvo kritinė. Martyno tėveliai išgirdo dar vieną žinią – kvėpavimo nepakankamumas. Vienintelė pagalba – dirbtinis plaučių ventiliavimas miego metu, nes miegodamas vaikas tam tikrais tarpais nustoja kvėpuoti, todėl jo plaučiuose kaupiasi anglies dioksidas. Kad jis nedustų, šeima turėjo įsigyti specialų aparatą. Tačiau išvarginta vis didėjančių ligos poreikių šeima neturėjo reikiamos pinigų sumos. Mylintys tėveliai ir kiti artimieji nenuleido rankų. Paramos buvo kreiptasi į geros valios žmones, ir su visų pagalba buvo įsigytas reikalingas aparatas.

Šiandien Martynui kvėpuoti padeda dirbtinis plaučių ventiliavimo aparatas. Tačiau, be aparato, dar reikalingos kaukės ir specialus maistas – juo maitinamo berniuko svoris pamažu auga. Iš kasmet Carito Lietuvoje organizuojamos paramos akcijos „Gerumas mus vienija“ buvo skirtos lėšos specialiam maistui ir kaukei įsigyti. Šiandien draugystė su Martynu ir jo šeima tęsiasi – Carito savanoriai visuomet pasirengę pagelbėti šeimai įvairiose situacijose. Tai tik viena iš daugelio istorijų, kuriose Carito darbuotojai ir savanoriai dalyvauja kiekvieną dieną. Kasdienis rūpestis, dėmesys, šiluma ir pagalba gali suteikti didelės drąsos, stiprybės ir vilties tiems, kurie jos stokoja. Kviečiame leistis į bendrystę – dovanoti savo dėmesį, skirti dalį laiko ar pasidalyti turimomis materialinėmis gėrybėmis. Svarbiausia – drąsinti save parodyti draugystę ir solidarumą su vargstančiaisiais suteikiant jiems konkrečią pagalbą – savarankiškai ar kartu su savo bendruomenės nariais. Carito žvakelių galite įsigyti bažnyčiose, parapijos namuose ar Carito centruose. Ieva ĄŽUOLAITYTĖ-STANEIKIENĖ,

Artuma 2017 m. gruodis

9


Kronika

Marijos Stanulytės nuotrauka

Kalėdų žvaigždė Antanas GAILIUS

Tai čia dar tik pasaulio reikalai ir reikaliukai, nuo kurių mūsų gyvenimas, aišku, priklauso net tada, kai mėginame į juos nekreipti dėmesio ir auginti savus kopūstus. Gal net dar labiau už juos Artumos žmonėms turėtų rūpėti Bažnyčios gyvenimas. O jo irgi negalėtume pavadinti tiesiog ramiu ir šviesiu, kaip derėtų krikščionims. Neprisimenu, kad kada nors mano atmintyje katalikams būtų reikėję rinkti parašus Šventajam Tėvui palaikyti. Šį rudenį toks parašų rinkimas nuvilnijo per Europą. Tiesą sakant, neįstengiu suprasti, kaip tie garsūs ir vieši ar patyliukais burnojantys ir Šventajam Tėvui nepritariantys balsai geba suderinti didžiai katalikišką tikėjimą, kad Šventoji Dvasia veikia Bažnyčioje ir kad būtent jos įkvėpta konklava išrenka popiežių, su abejonėmis, ar tik Romos vyskupas neveda mūsų klystkeliais. Nors, aišku, suprantu, kad sėdėti teisuolių krasėse ir iš aukšto žvelgti į aplink slankiojančius nusidėjėlius yra paprasčiau, nei tarnauti lauko ligoninėje ir slaugyti visokius paliegėlius. Bet kaip įtikinti save patį, kad tikrai esi teisuolis, o ne vienas tų klipatų, kuriems lauko ligoninė ir reikalinga? Juk gyvenimas net pernelyg prikišamai rodo, kokie esame netvarūs, riboti, kaip kartais nesugebame susidoroti net su savo pačių, jau nekalbant apie brolių, vaikų ar anūkų, bėdomis.

Atėjus tamsiausiam metų laikui, kai, regisi, saulės daugiau gal net nebeišvysime, toli toli sužimba Kalėdų žvaigždė. Turiu draugų Australijoje ir žinau, kad ten žmonės šventąsias Kalėdas švenčia per patį karščiausią vidurvasarį, su trumpikėmis paplūdimiuose ir panašiai. Žinoti yra viena, o įsijausti – visai kita, ir aš negaliu atsistebėti, kaip jie ten be Kalėdų žvaigždės gali ištverti žiemą. Tiesa, pačioje Australijoje žiema gal ir ne tokia tamsi, bet yra Pietų pusrutulyje ir tokių kraštų, kur viskas atvirkščiai nei pas mus. Kita vertus, juk gamtos tamsybės nėra pati didžiausia mus slegianti našta. Nuo jų jau išmokome gelbėtis žiburiais, fejerverkais ir kitais išmoningais žaidimais, kurie kartais tikrai gelbsti. O tai, dėl ko Kalėdų žvaigždė mums iš tikrųjų reikalinga, turbūt daugmaž vienodai svarbu ir Šiaurės, ir Pietų pusrutuliui. Mat išsyk įkandin šventųjų Kalėdų ateina ir Naujieji metai, o mes kažkodėl įpratę ties šia pačių nusibrėžta linija susiskaičiuoti savo pelną ir nuostolį. Džiaugiuosi, kad Artuma išeina mėnesio pradžioje, ir visokios statistikos dar nebus mus užvertusios nenuneigiamų laimėjimų ir pergalių skaičiais. Todėl gal lengviau pamatysime, kad mūsų pelno ir nuostolių balansas nebūtinai didžiai teigiamas. Bent man jis toks neatrodo. Galingiausios pasaulio valstybės vairą laiko užgaidus ir ne itin švarus vaikas, ir visai nežinia, ar visas jo paikystes sugebės ištiesinti kad ir labai ištobulinta Amerikos demokratijos mašina. Prancūzijoje atsigynėme nuo Le Pen, bet dar nežinome, ką mums atneš Macrono prezidentavimas. Vokietijoje Angela Merkel lyg ir laimėjo rinkimus, bet kažin ar per šventąsias Kalėdas ten jau bus nauja Vyriausybė. Ispanija kamuojasi su katalonais, o kaimyninėje Lenkijoje žygiuoja vyrai, skelbiantys, kad tikras lenkas gali būti tik baltaodis. Pas mus Lietuvoje viena po kitos eižėja politinės partijos, šitaip atverdamos kelią keisčiausiems valdžios mechanizmams rastis. Gerai dar, kad, pasak apklausų, nesame labai patenkinti turima lyg partine, lyg ir ne vyriausybe. Tiesą sakant, patenkinti ja ir negalime būti, nes kartais taip ir nežinome, ar valstybę valdo lyg ir nepartinis Ministras Pirmininkas ar lyg ir partinis Ramūnas. 10

Artuma 2017 m. gruodis

Bent aš to nemoku, todėl ir pradėjau kalbą nuo Kalėdų žvaigždės. Man regisi, kad ji yra viltis, vienodai ryškiai šviečianti mums ir Šiaurės, ir Pietų pusrutulyje. Nebent jos vedami mes sugebėsime nuklampoti per mūsų molynę ir pasibelsti į Betliejaus kūtelės duris. Turime pažadą, kad ten mūsų ašaros bus nušluostytos ir kad gausime po sklidiną taurę. Kad po šventųjų Kalėdų nakties tamsumos ateis ir šventųjų Velykų rytas.


Meilės džiaugsmas

Toks paprastas dvasingumas Tomas VILUCKAS Baigdamas savo paraginimą šeimoms Meilės džiaugsmas, popiežius Pranciškus kviečia pažvelgti į gyvenimą šeimoje kaip erdvę, kurioje ugdomas santuokai būdingas dvasingumas. Mūsų visuomenėje žodis „dvasingumas“ yra įgijęs pačių įvairiausių, neretai abstrakčių, prasmių. Tad kuo ypatingas popiežiaus siūlomas santuokinis dvasingumas?

Šventoji Dvasia kuria dvasinį gyvenimą Savo apmąstymų išeities tašku Pranciškus pasirinko Vatikano II Susirinkimo dekreto dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam actuositatem ištrauką: „Savitą pobūdį pasauliečių dvasiniam gyvenimui privalo suteikti santuoka ir šeima, celibatas arba našlystė, liga, profesinė ir visuomeninė veikla. Tad tenesiliauja jie nuolatos ugdę šias sąlygas atitinkančias įgimtas savybes bei talentus ir tesinaudoja Šventosios Dvasios jiems suteiktomis dovanomis“ (4). Taip Susirinkimo tėvai išreiškė įsitikinimą, kad Bažnyčios narių negalima rūšiuoti į dvasingus ir nedvasingus, nes kiekvienas pakrikštytasis pagal savo sąlygas gali ugdytis autentišką dvasinį gyvenimą, kurio branduolys – Šventosios Dvasios veikimas per Jos dovanas. Toks požiūris remiasi Bažnyčios tėvų įžvalga, kad žmogaus dvasinio gyvenimo autorius yra Šventoji Dvasia. Būtent Ji kuria mūsų dvasinį gyvenimą, apdovanodama mus savo malone. Tai pabrėžia ir apaštalas Paulius: „Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse“ (Rom 8, 9). Dvasios žmonėmis mus daro Šventosios Dvasios artumas, o ne kokios nors dvasinės lavybos. Tikrasis dvasingumas – tai Dvasios veikimas krikščionyje, laiduojantis jo gyvą, asmeninį ryšį ir bendrą likimą su Jėzumi: „Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse“ (Rom 8, 11). Šie apaštalo Pauliaus žodžiai aiškiai parodo, kad svarbiausias Šventosios Dvasios gyvenimo žmoguje tikslas yra atvesti mus į prisikėlimo šlovę, kai mūsų dvasinis gyvenimas visiškai išsiskleis Švenčiausiosios Trejybės akivaizdoje. Tokio dvasingumo perspektyvoje Pranciškus siūlo keturis elementus, kurie sudaro šeimos ir santuokos dvasingumą. Tai antgamtinė bendrystė, bendra malda, išskirtinė ir laisva meilė bei tarpusavio rūpestingumas. Svarbu pasakyti, kad šie dvasingumo požymiai nėra dirbtinai įtraukti į šeimos santykius, bet įsišaknija kasdieniame šeimų gy-

venime, ir jų išryškinimas kreipia mūsų dėmesį į maloningą Šventosios Dvasios veikimą.

Antgamtinė bendrystė

Šeima yra prigimtinė tikrovė ir ją aptinkame kiekvienoje kultūroje ir civilizacijoje. Tačiau popiežius siūlo į gyvenimą šeimoje žvelgti ne tik per prigimtinę, bet ir per malonės prizmę. Kasdienis šeimos gyvenimas per tarpusavio meilę tampa Švenčiausiosios Trejybės šlovinimu, „kasdienybės liturgija“, o tokia bendrystė, pasak Pranciškaus, „yra autentiškas šventėjimo paprastame gyvenime ir mistinio augimo kelias, būdas artimai susijungti su Dievu“ (AL 316). Todėl šeimos bendrystė yra erdvė, kurioje sąveikauja žmogiškas ir dieviškas pradas. Dievo užmojis nuo pat pradžių buvo sukurti žmones kaip būtybes iš kūno ir kraujo, kurioms suteikiama galimybė amžinai gyventi kaip dvasinėms būtybėms Jo amžinojoje šeimoje. Jei mes atsiliepiame Dievui meile ir paklusnumu Jo valiai, Jis mums siūlo šį didį pažadą: „Aš būsiu jam Dievas, o jis bus man sūnus“ (Apr 21, 7). Toks yra visa apimantis, transcendentinis Dievo tikslas – suteikti mums galimybę tapti Jo amžinosios šeimos dalimi. Taip laiminga santuoka, darni šeima tampa dar viena proga suprasti Dievo meilę ir Jo užmojį žmonijai. Kadangi dvasinė tikrovė ir šeimos gyvenimas yra susipynę, santuoka ir šeima gali padėti suprasti esamą ir būsimą Dievo santykį su žmogumi. Būtent šeimoje mokomės mylėti, suvokti savo bendruomeninį matmenį, tarpasmenių santykių dinamiką, daugybę krikščioniškų simbolių, kurie įsišakniję mūsų patirtyje. Tokiu būdu pats šeimos gyvenimas tampa terpe augti Dvasios malone.

Bendra malda Malda yra bet kokio dvasingumo išsiskleidimas. „Malda šeimoje yra viena tinkamiausių priemonių velykiniam tikėjimui išreikšti bei sustiprinti“, – rašoma paraginime (AL 318). Šis tikėjimas nukreiptas į gyvą Jėzaus buvimą ir dalyvavimą tarp krikščionių. Prisiminkime Jėzaus posakį, kad ten, kur du ar trys susirinkę Jo vardu, ten Jis yra tarp jų (plg. Mt 18, 20). Žydai sakydavo: „Kur susėda du ir mokosi Įstatymo, ten tarp jų yra Dievo šlovė.“ Jėzus taip pat dalyvauja mažoje bendruomenėje, kaip Artuma 2017 m. gruodis

11


Meilės džiaugsmas

ir dideliame susibūrime. Jis dalyvauja šeimos maldoje, kur yra tik keletas žmonių, kaip ir didingoje šventovėje. Jėzus nėra kiekio šalininkas. Jis yra visur, kur tik susitinka tikinčios širdys, ir visai nesvarbu, kiek jų yra, nes Jis dovanoja save kiekvienam asmeniškai. Pagal vieną pirmųjų šios Jėzaus ištarmės interpretacijų, du ar trys yra tėvas, motina ir vaikas. Tai reiškia, kad Jėzus yra nematomas svečias kiekvienuose namuose, o bendra malda šį Jo buvimą šeimos kasdienybėje tam tikru būdu įženklina.

nebūtų Dievo ištikimybės, nes žmogiška ištikimybė yra tik dieviškosios atspindys. Dievo ištikimybė skirta tapti versme mūsiškei, kad žvelgdami į ją patikėtume konkrečiu jos įgyvendinimu. Vėl reikalingas Šventosios Dvasios veikimas, kad būtų nuolatos atnaujinamas žvilgsnis į šalia esantį žmogų, gerbiamas jo slėpinys. Todėl popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį, kad tarp sutuoktinių turėtų būti „sveika autonomija“. Meilė skleidžiasi laisvėje, be laisvės nėra ir meilės. Laisvė – tai nuolatinis kito asmens teigimas, jo troškimų, poreikių, sprendimų paisymas. Taip per laisvę išryškėja meilė, kuri siekia ne kitą užgožti, pajungti savo interesams, bet suteikti jam erdvę Viešpaties akivaizdoje.

Rūpestis dėl kito Galiausiai popiežius Pranciškus kviečia Dvasios veikimo perspektyvoje žvelgti ir į kasdienius tarpusavio santykius. „Dievo meilė reiškiasi ‘gyvais ir konkrečiais žodžiais, kuriais vyras ir moteris išsako savo santuokinę meilę’. Šitaip abu vienas kitam atspindi dieviškąją meilę, paguodžiančią žodžiu, žvilgsniu, pagalba, glamone, apkabinimu“ (AL 321). Tai tam tikra kasdienybės mistika. Dievo malonę mes gauname ne tik sakramentuose, ne tik slėpiningų įkvėpimų akimirkomis, bet būtent kasdieniuose tarpusavio santykiuose. Kasdienio gyvenimo malonė nėra „pigi“ ar prasta – ją paprasčiausiai sunkiau pastebėti. Tai byloja gerai žinoma Laiško romiečiams ištrauka: „Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Šie žodžiai taip pat nurodo į kasdienio gyvenimo patirtį. Yra kasdienės nuodėmės, kurios reiškia kasdienę malonę. Ši kasdienė malonė yra stipresnė, negu kasdienybės kluptelėjimai ar kasdienybės rutina. Maža to – ši malonė kasdienius veiksmus ir santykius pakylėja iki amžinybės matmens. L’Osservatore Romano nuotrauka

Išskirtinė ir laisva meilė Vienatinis ir amžinas kito asmens pasirinkimas nėra tik įstatymas. Pranciškus primena: „Sutuoktiniai prisiima iššūkį ir trokšta senti bei eikvoti jėgas drauge taip atspindėdami Dievo ištikimybę“ (AL 319). Ištikimybė nūdienos pasaulyje tampa iššūkiu; kad būtų įmanoma jį deramai priimti, sutuoktiniai yra sustiprinami Dvasios malone, ištikimybės malone. Tik iš Dievo ištikimos ir savęs netausojančios meilės žmogui sutuoktiniai semiasi jėgų palaikyti tarpusavio ištikimybę. Nėra kito meilės pavyzdžio, tik pats Dievas, bet kokios meilės šaltinis. Kristus primygtinai ragino: „Kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 13, 34). Niekas nenuginčys, kad Dievo meilės ištikimybė žmogui nežino ribų. Santuoka yra pašaukimas liudyti šią meilę. Į tai kvietė ir popiežius šv. Jonas Paulius II: „Liudyti neįkainojamos vertės santuokinę ištikimybę – tai vienas iš vertingiausių ir svarbiausių mūsų laikų krikščionių sutuoktinių uždavinių“ (apaštališkasis paraginimas dėl krikščioniškos šeimos uždavinių šiuolaikiniame pasaulyje Familiaris consortio 20). Apaštalas Jonas teigia: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8) – tai reiškia, kad kalbama apie tobulą meilę. Ištikimybė yra tokios meilės bruožas. Mes nepajėgtume būti ištikimi, jei 12

Artuma 2017 m. gruodis

Visų dvasingumo požymių ašis – meilė kaip agapė. Šios meilės versmė – trijų mylinčių dieviškųjų Asmenų bendrystė – ir santuokinį dvasingumą padaro gyvą. Popiežius Pranciškus kviečia šios gyvybės apraiškas įžvelgti šeimos gyvenimo paprastume, kad dvasingumas nebūtų atitolęs ir svetimas žmonėms, surinktiems į šeimos bendrystę.


Meilės džiaugsmas

Aštuoni seneliai Antanas SAULAITIS SJ Prieš akis – JAV savaitinio žinių žurnalo iškarpa su spalvota pusės puslapio kalėdine nuotrauka „Aštuoni seneliai“, pilna besišypsančių suaugusiųjų ir vaikų. Pora išsituokė, sukūrė antras šeimas. Abu turėjo tėčius ir motinas, kaip ir sutuoktiniai antrose šeimose, todėl gausūs tų šeimų anūkėliai turi keturias močiutes ir keturis senelius. Kažkaip jiems pavyko taikingai vaikų (ir savo) labui draugiškai bendrauti ir švenčių nuotrauką pripildyti šviesių ir ramių veidų. Galima tik įsivaizduoti, kokia jausmų maišatis sukosi jų širdyje ir gyvenime, kokie sąmoningi sprendimai sumezgė didžiulės šeimynos tinklą. (Sociologinis dėsnis esąs, kad skyrybos išardo santuoką, bet nesugriauna šeimos.)

Zoli Plosz nuotrauka

Tokios darnos galima pavydėti. Aptardamas Sinodo apie šeimą išvadas, popiežius Pranciškus primena, kad visą gyvenimą ištikimai gyventi ir meilingai sugyventi yra santuokos idealas, siekinys. Vestuvių dieną jaunieji susituokia teisiškai, ir nors jie yra vedę, bet dar nėra „viena“; užtrunka keleri metai, kol bendru gyvenimu jie tampa iš tikrųjų vyru ir žmona. Ar išliks „vienu kūnu“, paaiškės paskutinę dieną. Vaikystėje girdėjau žmones sakant „gyvanašlė, gyvanašlys“. Atrodė, lyg sakoma su tam tikra pašaipa, lyg kokiam nusikaltėliui. Vaiko širdyje tai buvo nemaloniai skaudus žodis, nors reikšmės nežinojau, tik kad liko vienas ar viena. Miestelyje gyveno tokia panelė Šuopytė, visų vaikų mėgstama it močiutė. Sužadėtinis žuvo karo metu, liko netekėjusi iki žilos senatvės. Kita miela ir brangi užsienyje gyvenanti moteris sovietmetį neturėjo žinių apie savo vyro likimą, atrodo, žuvęs kaip partizanas. Viena būdama, teikė gyvybę visai bendruomenei profesine veikla ir kilniu asmens taurumu. Mūsų aplinkoje yra ir draugiškas, veiklus, labai aukštas, daug patyręs vyras, gyvenantis vienas. Po skyrybų kai kurie lieka vieni. Laikosi tos pirmosios (civilinės, ypač bažnytinės) priesaikos Dievo ir žmonių akivaizdoje, neketina antros santuokos kurti. Nesvarsto jie galimybės siekti vadinamosios santuokos anuliacijos. Dėl savęs ir dėl vaikų jie šventai įsipareigoję laikytis pirminio pažado, nors antroji pusė ir nusprendusi negrįžtamai kitaip. Sutuoktinių trokštamą tikrąjį santuokos (ir sakramentinės Santuokos) veidą kuo jautriausiai galima pajusti antrą kartą susituokusiųjų ratelyje. Vieni – abu su savo vaiku ar vaikais, kiti – su vienos šalies „prieaugliu“, tačiau patyrę ankstesnės santuokos griūtį su visais kaltės, nuoskaudų, baimių, akligatvių, apmaudo, skriaudos, pykčio, savigraužos ir kitais jausmais. Per daug paprasta būtų sakyti, kad

dėl to jie tikrai žino, ko ištikima ir pagarbi santuoka siekia. Bet pasidalijime, svarstybose nebūtinai įvardytas gilus Dievo ir Dievo palydėjimo troškimas pranoksta šiaip pamaldžius būrelius ar mokymus. Iš Jėzaus žodžių ir elgesio matome, kad Jis nesiekia smerkti ar bausti, priekaištauti ar „nubraukti“, o kaip tik atleisti ir gydyti nuo dabar, nuo to, koks žmogus ar žmonės yra. Pradėdamas nuo šiandien ir dabar bendrauti su žmogumi, laikančiu pilną kuprinę akmenų (ar akmenų ant širdies), Dievas nesiknaisioja po praeitį, o žiūri pirmyn – kaip gelbėti kiekvieną ir visus. Dievo pastangas pastatyti ant kojų ir padėti šviesiomis akimis kibti į gyvenimo kovą palengvina ir net įgalina tikinti bendruomenėlė, aplinkiniai ir parapija. Krikščionys, pripratę ištiesti ranką ir širdį, eina vieni šalia kitų, palaikydami svyruojantį ar išsigandusį, jaukiai priimdami atbaidytą ar suklydusį. Ir patys, pačios mokosi pasitikėti bendrumu, bendryste, sukurta veikliu Dievo žodžio ir sakramentų šventimu. Dangaus karalystei labai tinka kai kuriose krikščioniškose kultūrose dažnas posakis „gelbėkime, ką galime“.

Kaip meilinga, pagarbi ir ištverminga santuoka ir darni šeima – idealas, taip ir aštuonių senelių įvaizdis – siekis suprasti ir susikibus rankomis Dievo globoje gyvuoti.

Artuma 2017 m. gruodis

13


Meilės džiaugsmas

Mūsų tikslas – giliausia mudviejų bendrystė Silvijos Knezekytės nuotraukos

traukė mus per dantį: „Ką, nežinote medicininių priemonių?“ Nenustojau verkti, sąžinė šaukė viena, mintys ką kita. Ir tikrai pirmą kartą gyvenime meldžiausi, nesustodama kartojau vieną ir tą patį sakinį: „Dieve, padaryk mane laimingą.“ Tą dieną pabėgau į sodybą, tarytum į tamsą, bet su nurimusia sąžine. Čia ir įvyko gyvenimo posūkis. Po kelių savaičių atsitiktinai paėmiau į rankas Naująjį Testamentą ir jį tiesiog „suvalgiau“. Tą vasarą visa širdimi pamilau Dievą – įtikėjau. Viskas pasikeitė. Vladas: Man tai buvo kelio pradžia į gilesnį tikėjimą. Pradėjau eiti į bažnyčią ir stengiausi suprasti, kas joje vyksta. Dabar Dievas jau yra mano draugas. Simona: Aš ieškojau savo būdo tikėti. Pamenu, atsitiktinai nuėjau į arkivyskupijos Jaunimo centro renginį studentams. Buvo jaunimo iš įvairių bendruomenių, taip pat dalyvavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Nesupratau, ką jie kalba, buvau „iš kitos orbitos“. Atsimenu, pabaigoje sako: „Dabar bus agapė.“ Kas per agapė, kas per žodis, – nieko nesupratau. Nieko nepažinojau, tad paltą ant pečių ir pro duris. Einu Gedimino prospektu ir verkiu... Tą vakarą prisiliečiau prie tikinčių žmonių pasaulio, o grįžau į namus be tikėjimo. Buvo labai skaudu. Tuo metu kažkas įkvėpė melstis. Vieną vakarą sakau vaikams: „Vaikai, melsimės.“ Vaikai sako: „Gerai“, nors dar nežino, kas tai yra, ir aš taip pat... Atbėgo pas mane į lovą, nepamenu, gal tada persižegnojome, gal „Tėve mūsų“ sukalbėjome. O kitą vakarą visi trys ateina ir klausia: „Mamyte, o šįvakar melsimės?“ Sakau: „O jūs norite?“ – „Taip“ – „O kodėl?“ – „Nes tavo lovytėje labai šilta.“ Taip ir pradėjome melstis šiltoje lovytėje. Vladas: Bendras maldos ritmas atsirado ne per mėnesius ir ne per metus. Simona labai karštai įtikėjo, o aš tyliai protestavau. Nespėjame į Mišias, galime ir nenueiti: kas čia tokio... Mano augimas vyko po truputį.

Eilinę lietingą dieną svečiuojuosi pas Simoną ir Vladą, kurie susituokę 26 metus, turi septynis vaikus. Kalbamės apie santuokinio gyvenimo dvasingumą. Pokalbis toks sraunus, kad tik kur ne kur įterpiu vieną kitą klausimą. Ir štai prieš jus – Dievo teberašoma vienos santuokos istorija. – Koks buvo jūsų tikėjimas, kai tuokėtės? Vladas: Mano tėvų šeima buvo religinga – per Kalėdas ir Velykas nueidavome į bažnyčią, buvau sutvirtintas. Simona: Iki 17 metų žodžio „Dievas“ negirdėjau, bet paauglystėje gimė nuojauta, kad Dievas yra. Kai buvau 18-os, atsivertė visa Lietuva, ir mes su broliu dvyniu priėmėme Pirmąją Komuniją. – Kodėl tuokėtės bažnyčioje? Vladas: Tuokėmės bažnyčioje, nes visi taip darė. Simona: Bet širdyje buvo nuojauta, kad Dievas kažkaip tame dalyvauja. – Kaip keitėsi jūsų tikėjimas santuokoje? Simona: Susituokėme, kai man buvo 20, o Vladui 24 metai. Kai sulaukiau 23-ejų, jau augo dvi dukros (2 m. ir 9 mėn.). Vieną įsimintiną dieną apsilankiusi pas savo gydytoją išgirdau: „Jūs laukiatės.“ Man tai buvo pasaulio pabaiga. Tikėjausi gyvenime turėti vieną du vaikus, ne daugiau. Tiesa, gydytoja pridūrė: „Jei norėsite aborto, turite apsispręsti per dvi dienas, po to bus per vėlu.“ Ta diena buvo pati sunkiausia ir stipriausia mano gyvenime. Su Vladu tiesiog nuoširdžiai gyvenome šeimyninį gyvenimą ir tiek. Jokio sąmoningo apsisprendimo apie vaikų skaičių neturėjome, jokių įsitikinimų, jokio vertybinio pamato. Ir štai – trečias. Tą dieną aš save laidojau. Neturėjau jokio atsakymo. Pažįstami sutarė dėl aborto rytojaus rytui. O aš be perstojo verkiau, sukosi įvairiausios mintys – jei nedarome aborto, kaip pragyventi; visą gyvenimą iš namų neišeisiu, kaip mano darbas, o mano moteriškumas, mano figūra, ką žmonės pasakys ir t. t. Mūsų kolegos ligoninėje (tuo metu abu ten dirbome) 14

Artuma 2017 m. gruodis


Meilės džiaugsmas

Simona: Man tas laikas buvo skausmingas. Vladas išeidavo į darbą, o aš verkdavau. Nuoširdžiai tikėjau, bet tarp mūsų atsivėrė gili takoskyra. Kaip būti kartu? Man Dievas buvo mano laimės pamatas, ir aš nemačiau kito būdo gyventi, o Vladas Jo dar nebuvo radęs. Kaip tuomet mums būti? Suvokiau, kad mano iniciatyvos nepadės, o taip norėjosi. Visokių gudrybių prigalvodavau. Viena iš jų buvo kelionė į Prancūziją, į Pasaulines jaunimo dienas. Tada Vladui akcentavau – varom į užsienį, ne į Jaunimo dienas. Vladas: Man tai buvo didžiulis įvykis – išvysti vienoje vietoje tiek laimingų žmonių, kurie skuba pamatyti popiežių. Ten labiau atradau Dievą. O po penkerių santuokos metų sekmadienio Mišios mums jau buvo natūralus dalykas. Daug davė įvairios paskaitos, susitikimai, ypač atrasta bendruomenė, kurioje ir augome. Simona: Tuo metu susipratome, kad kitu žvilgsniu turime pažvelgti ir į mūsų intymų gyvenimą. Kontracepcija buvo svetima, abortai net nesvarstytini, tai kaip tuomet gyventi, jei neplanuojame turėti kasmet po vieną? Tuo metu į rankas pateko Billingso metodo knygelė. Pavarčiau ir galvoju: „Kas čia per briedas?“ Numečiau. Bet kuomet gimė ketvirta dukra, jau priimta ir laukta mūsų abiejų be jokio abejonės šešėlio, mes labai rimtai išmokome naudotis natūraliu šeimos planavimo (NŠP) metodu. Vladui viskas buvo aišku, jis yra studijavęs mediciną, tad man labai aiškiai paaiškino. Atsimenu, man patiko, kad jis apie mano kūną suprato daug daugiau, nei aš pati. Nuo pradžių mano vyrui NŠP nebuvo svetimas. Vladas: Mes pradėjome gyventi pagal NŠP, nes kontracepcija buvo iš esmės nepriimtina mūsų santuokoje, o reikėjo išmintingai planuoti. Bet taip gyvendami jau 18 metų matome, kad šis būdas mums davė daug daugiau – jis iš esmės pakeitė mūsų žvilgsnį į vienas kitą. Simona: Jei santuoka yra „tapimas vienu kūnu“, tai mums NŠP yra to „vieno kūno“ ritmas. Jis skaistina mūsų žvilgsnį į kitą. Dievas palaimino mus sakydamas: „Valdykite žemę“ (plg. Pr 1, 28). O kas ta arčiausiai esanti žemė? Tai mano kūnas. Man NŠP yra tas „žemės apvaldymas“. Šv. Paulius sako: „Susijuoskite strėnas tiesa“ (plg. Ef 6, 14). O kodėl sako susijuosti ne galvą, širdį, o strėnas? Suprantu, kad tiesa intymiame santuokiniame gyvenime steigia gilią tvarką. NŠP pradėjome, kad per dešimt metų nesusilauktume dešimt vaikų, o dabar tai yra mūsų savastis, būdas gyventi santuokinį gyvenimą. Vladas: Atsigręžę matome, kad NŠP iš mūsų nieko, pvz., malonumo dalies, neatėmė, atvirkščiai – suteikė; ne atskyrė, o sujungė; padeda pažinti ir mylėti dar giliau. Bet ne visada būna lengva. Pagrindinis argumentas pasirenkant NŠP mums buvo tas, kad jį naudojant gali tapti vienu kūnu be jokios baimės, be jokio šešėlio, su giliu ne tik kūnišku, bet ir dvasiniu džiaugsmu. Čia kaip su kiekvienu geru dalyku – reikia valios ir aiškaus tikslo. O tikslas – giliausia mudviejų bendrystė.

– Kaip Dievas pakeitė jūsų kasdienybę? Simona: Mūsų dienos labai paprastos. Pirmoji dienos valanda skirta Dievui. Suskamba žadintuvas, namai dar miega, – tai mano ir Dievo laikas. Po to skamba Vlado žadintuvas, jis prisijungia ir meldžiamės kartu. Tuomet mudu geriame kavą, pasikalbame apie dieną arba patylime. O tuomet jau pirmyn į dienos trasą. Vladas: Paskutiniais metais, kai būna sunku, dienos eigoje tyliai kartoju maldą. Ji mane priartina prie Dievo. Neabejoju, kad bendrystė su Dievu maldoje veikia mūsų elgesį, kasdienius pasirinkimus. Kiek kartų su žmona pradėdavome pokalbį su malda Dievo akivaizdoje, tiek jį ir pabaigdavome nesusipykę. Kitaip gali baigtis liūdnai. Simona: Mes vis dar pykstamės, bet per laiką tie pykčiai tapo racionalesni, aš reaguoju truputį ramiau. Anksčiau, kai susipykdavome, tylėdavome. Dabar jau mokame susipykę ir pasikalbėti. Bet vis dar mokomės kalbėtis;

pvz., abu lankome dailės terapiją – atrandame gražių dalykų vienas kitame. Intensyvus šeimyninis gyvenimas užtušavo daug dalykų, kurie liko neapmąstyti, neįvertinti. – Kas jums yra šventumas? Simona: Man šventumas – mano nuolatinio artumo su Dievu pasekmė. Gal tai? Vladas: Tai labai stiprus žodis. Man šventumas – kelias. Dievas tarytum duoda laiptelį po laiptelio. Vaikas – laiptelis, barnis – laiptelis, didelis įvykis – laiptelis. Taip einu 26 metus ir tikiuosi, kad nueisiu su Jo pagalba. – Kokią svarbiausią žinią įrašėte vienas kito širdyje per tuos 26 santuokos metus? Simona: Per Vladą Dievas man perduoda žinią apie Jo ištikimybę, švelnumą, kantrybę; aš esu svarbi ir mylima iki galo. Vladas: Koks vis dėlto Dievas įžvalgus, kad aš susituokiau būtent su Simona. Mano meilė suteikia sparnus, nežiūrint begalinių skirtumų, esu laimingas. Simonos dėka vis labiau suvokiu, ką reiškia „ir du taps viena“. – Ačiū už pokalbį. Kalbino Vijoleta VITKAUSKIENĖ Artuma 2017 m. gruodis

15


Meilės džiaugsmas

Siela ir kasdiena Zita VASILIAUSKAITĖ tina vyrą, kad šis grįžęs namo nenori drauge pasimelsti, o paskui kartu gaminti maistą ir tvarkytis. Nors šeima save laiko tikinčia, gyvenimą kartu jie supranta visai skirtingai. Žmonai neatrodo taip svarbu, kad vyras po darbo grįžta alkanas, pavargęs ir jam ne malda galvoje. Ji mano, jog tikėjimo praktika yra pirmučiausias dalykas, o visa kita gali palaukti. Kitos šeimos vyras jau daugiau nei dvejus metus ieškosi mėgstamo darbo ir kasdien uoliai lanko bažnyčią, skiria daug laiko maldai. Šeimoje auga trys mažamečiai vaikai, tad žmona plėšosi per kelis darbus. Į jos pastabas, kad turėtų imtis bet kokio darbo, vyras stebėdamasis atkerta, jog jai trūksta dvasingumo... Kai kurie žmonės atskiria minėtas gyvenimo sritis, ir tai tampa dažna rimtų konfliktų priežastimi. Suprantama, tokia aplinka labai trukdo siekti dvasingumo. Vienas šeimos narys, matydamas tokį „tikintį žmogų“, gali atšalti, o kartais ir visai prarasti tikėjimą. Būdami apdovanoti kūnu ir jo poreikiais, gyvendami pasaulyje su savo dėsniais, turime su jais skaitytis, o ne ignoruoti... Reikėtų siekti tinkamai susidėlioti prioritetus kasdienybėje, suprasti, kad visi mūsų poreikiai svarbūs ir kad vienų, pvz., dvasinių, tenkinimas niekaip nepakeičia ir nepatenkina kitų, pvz., fiziologinių.

Neretai tenka sutikti tikinčiųjų, kurie mano, kad jų siekiamas dvasingumas, šventumas niekaip arba beveik nesusiję su kasdiena, šeimos gyvenimu. Tačiau taip tikrai nėra. Mūsų santykiai, darbai, kalbos gali ir pagelbėti dvasingumo sklaidai šeimoje, ir trukdyti.

Kaip suprantame dvasingumą? Apie tai kalbame, turėdami omenyje, kad dvasingas žmogus ne tik mato jį supančią materialią aplinką, bet ir jaučia, jog jo gyvenime ir jame pačiame yra ir kita – nematoma vidinė tikrovė. Todėl jis neapsiriboja materialiniais dalykais ir socialiniu gyvenimu (darbu, santykiais su kitais, pramogomis ir pan.), bet siekia dvasiškai augti Dievo link. Tam labai padeda religinė praktika ir visa, kas su ja susiję (dalyvavimas apeigose, malda, priklausymas tikinčiųjų bendruomenei ir t. t.). Kuo žmogus dvasingesnis, tuo svarbiau jam rūpintis savo siela. Šventųjų gyvenime matome, kad jiems minimaliai rūpėjo kūno poreikiai: šventieji gyveno intensyvų dvasinį gyvenimą rūpindamiesi ne tik savo, bet ir kitų žmonių sielomis. Tai darė savo gyvenimo būdu, veiklia meile artimui, malda, pasiaukojimu ir pan. O kaip yra mūsų kasdienybėje? Kiek ir kaip rūpinamės artimųjų ir savo pačių dvasiniu gyvenimu? Kadangi nemažai tikinčiųjų kreipiasi psichologinės pagalbos, verta pasižiūrėti, kaipgi žmogaus dvasingumo siekimas yra susijęs su jo psichologija.

Ar dvasingumas susijęs su kasdienybe? Nemaža dalis žmonių mano, kad dvasingumas ir kasdienybė sukasi visiškai skirtingose orbitose. Juk uždirbti pinigų, tvarkytis namuose, gaminti valgį, ilsėtis po sunkios darbo dienos, rūpintis sveikata sunegalavus ir t. t. – tai įprasta kiekvieno suaugusiojo veikla. Tačiau pamąstykime, kaip mums sekasi, pvz., melstis, kai esam sušalę, alkani ar neišsimiegoję? O kaip sekasi dalyvauti šv. Mišiose, susipykus su mylimu ir brangiu žmogumi? Mūsų veikla ir poreikiai daro poveikį vieni kitiems, yra neatskiriami ir glaudžiai susiję. Išorinės aplinkybės šeimoje, susijusios su mūsų poreikių tenkinimu, tiesiogiai veikia mūsų savijautą, o kartu ir sėkmę siekiant dvasinio tobulėjimo. Viena šeima kreipėsi psichologinės pagalbos dėl rimtų nesutarimų ir dažnų kivirčų. Pokalbyje paaiškėjo, kad vyras pyksta ant žmonos, nes grįžęs po darbo namuose neranda pagaminto maisto ir elementarios tvarkos, nors žmona jau kuris laikas nedirba ir būna „prie namų“. Žmona visiškai kitaip mato šią situaciją. Ji kal16

Artuma 2017 m. gruodis

Aš siekiu dvasingumo, o tu – ne... Pasitaiko, kad tikėjimo kelionėje vienas sutuoktinis yra toliau pažengęs nei kitas. Tuomet pažengusysis pasijaučia pranašesnis ir kitose gyvenimo srityse, imasi auklėtojo vaidmens žeisdamas kito žmogaus orumą. Pastarasis jaučiasi menkinamas, vis daugiau jėgų skiria kovai už lygiaverčius santykius, o dvasinis gyvenimas jam tampa vis mažiau patrauklus. Neteisingai suprasta vieno sutuoktinio pagalba kitam dvasinio augimo kelyje gali būti rimtų nesutarimų šeimyniniuose santykiuose priežastimi. Kita vertus, susiduriu su šeimomis, kurios savo nesutarimus „nurašo“ dvasingumui. Štai žmona su vyru nesutaria dėl vaiko auklėjimo stiliaus, taisyklių. Užuot ieškoję bendro sutarimo (žinia, kad niekas taip nepakenkia sėkmingam vaiko ugdymui, kaip prieštaringas auklėjimas ir reikalavimai, kai vienas tėvų kažką leidžia, o kitas draudžia), jie tarpusavyje pradeda konkuruoti dėl vietos vaiko širdelėje. Tuomet tas, kuris jaučiasi dvasingesnis, pradeda žeminti kitą kaip nevisavertį, buką. Pastarasis nelieka skolingas ir pradeda atvirai tyčiotis iš religijos, papročių, pvz., pasninko dieną demonstratyviai valgo mėsą, nu-


Meilės džiaugsmas

Jolantos Klietkutės nuotrauka

stoja sekmadieniais dalyvauti Mišiose. Jis žino, kad tokiu elgesiu skaudina antrąją pusę, bet juk kovoje mušama per skaudžiausią vietą. Deja, pralaimi visi, o ypač vaikai. Ne mažiau žalos padaro ir netinkamas vaikų religinis auklėjimas. Tenka susidurti su suaugusiaisiais, kurie kreipiasi psichologinės pagalbos, nes išgyvena vienišumą, izoliaciją, nereikalingumo jausmą. Dažnai jiems pasiūlau keisti gyvenimo būdą (beje, kuris dažniausiai lemia mūsų savijautą), aktyviau dalyvauti parapijos gyvenime, savanoriškoje veikloje. Tai padėtų išplėsti bendravimo ratą,

sutikti naujų žmonių, galiausiai pasijusti naudingiems ir taip įveikti psichologines vienatvės problemas. Tačiau jie dažnai sureaguoja, kategoriškai atmesdami tokią galimybę. Pasirodo, žmogus augo labai religingoje aplinkoje, tėvai, arba bent vienas iš jų, buvo labai griežti, jų gyvenimo devizas buvo: „Gyvenimas – tai ašarų pakalnė, todėl dabar kentėk, o džiaugsiesi rojuje.“ Vaikas kentėjo nuo elementaraus nepritekliaus, tėvų griežtų bausmių, bendraamžių patyčių, vienatvės. Tokios gyvenimo aplinkybės nebuvo palanki dirva to žmogaus dvasingumui augti ir puoselėti. Tėvai vaiką mylėjo ir siekė jį auklėti „teisingai“, taip, kaip suprato. Tik bėda, kad suprato klaidingai, o jų užaugintas vaikas negali net žiūrėti į dvasingumo siekiančių žmonių pusę.

Kokia gyvenimiška aplinka palankiausia siekiant dvasinio tobulėjimo? Žmonės kreipiasi psichologinės pagalbos ir dėl to, kad pykstasi dėl smulkmenų. Tai sujaukia jų vidų, tuomet jiems sunku melstis, susikaupti. Ir taip yra iš tikrųjų, nes jau aptarėme, kad mūsų gyvenime visos sritys – ir fizinė, ir psichologinė – susijusios su dvasine savijauta. Natūralu, kad mūsų santykiams kartais pakiša koją nuovargis, susierzinimas. Šeimoje tų blogų akimirkų sunku išvengti, bet sutuoktiniai, ypač siekiantys dvasinio augimo, nesupranta, kad dažniausiai visokie susikirtimai yra tik nesusipratimų, nenumatytų aplinkybių rezultatas. Pvz., šeima planavo nuvažiuoti sekmadienį į tolimesnę bažnyčią, kur vyko at-

laidai. Tačiau penktadienį darbe užgriuvo patikrinimo komisija, ir per savaitgalį vienam sutuoktiniui tenka tvarkyti įvairias ataskaitas, sutartis. Numatytas savaitgalio planas griuvo. Aišku, abu sutuoktiniai dėl to nepatenkinti, ypač tas, kurio neprispaudė neatidėliotini darbai. Arba vienas sutuoktinis sugalvojo siurprizą – vakare pakviesti antrąją pusę į kiną, o ši, nieko neįtardama, pažadėjo vakare užsukti pas tėvus ir jiems pagelbėti buityje. Atrodytų, nesusipratimas. Tačiau jis gali sukelti barnį ir įsiskaudinimą. O to leisti tikrai nevertėtų. Klaida būtų užgniaužti nepasitenkinimą, apsimesti, kad viskas gerai. Mat kaupiamos nuoskaudos mūsų santykius veikia kaip rūdys. Todėl visada tokiais atvejais reikėtų geranoriškai pasikalbėti ir išsiaiškinti nesusipratimą sukėlusią situaciją. Iš kitos pusės, sutuoktiniai turi siekti, kad vienas kito atžvilgiu būtų supratingi ir geranoriški. Štai moteris prašo patarimo, kaip elgtis. Šeimoje auga trys pametinukai. Ji jaučiasi labai pavargusi ir išsekusi, nes vyras nuo ryto iki vakaro dirba, o ant jos pečių gula „namai ir vaikai“. Ir taip jau septynerius metus – be poilsio ir išeiginių. Pagaliau jai pasitaiko proga vieną savaitgalį išvykti į rekolekcijas vienuolyne. Prašo vyro, kad ją išleistų, bet tas pasipiktina ir apkaltina ją egoizmu. Tačiau ir žmonai reikia atokvėpio ne tik dėl savęs, bet ir dėl šeimos. Juk nepailsėjusi ji daug greičiau susierzina ir supyksta, dėl to kenčia jos santykiai ir su vaikais, ir su vyru. Meilė šeimoje pirmiausia reiškia supratingumą, jautrumą vienas kito poreikiams. Bendros tikėjimo praktikos (malda, pasiaukojimas, dalyvavimas Bažnyčios gyvenime ir t. t.), naudojamos daugumos tikinčių ir dvasinio augimo siekiančių šeimų, yra labai svarbios šeimos gyvenime. Tačiau nepamirština, kad jų vaisingumas ir naudingumas yra susijęs ir su tuo, kaip elgiamės ir kitose gyvenimo srityse. Sutuoktinių dvasingumui augti ir puoselėti reikia palankios aplinkos. Ją patys kuriame. Tai veiklios ir supratingos meilės aplinka. Svarbu ne tik mylėti žmogų, bet ir rūpintis, kad ta meilė jį pasiektų, kad jis jaustųsi mylimas ir svarbus. Tokiam žmogui nereikės grumtis kovojant šeimoje dėl savo būtiniausių poreikių patenkinimo, ginti savo orumo. Tik tuomet jis bus laisvesnis pakelti akis į Dangų, spręsti žmogaus gyvenimo prasmės klausimus ir eiti giliau tikėjimo kelionėje. Tikinčiose šeimose siekiama sudaryti pačias palankiausias sąlygas, kad visi jos nariai dvasiškai augtų.

Artuma 2017 m. gruodis

17


Meilės džiaugsmas

Laiko vestuvės Girgždančiais laiptais iš antro aukšto leidosi moteris su Saulėlydžiu, prilipusiu prie jos it mažytis orangutangas. Paskui ją sekė Elzytė ir kiti vaikai. – Saulėlydi... – sumikčiojo Petras, – atleisk. – Mama sakė. Visi pridaro kvailysčių,  – tarė Saulėlydis ir, atlipęs nuo mamos, padavė ranką tėvui. – Nuo šiol aš – Saulius. – Gražus vardas,  – pagyrė Petras, paskui pasilenkė ir atsargiai jį apkabino, lyg berniukas būtų buvęs porcelianinis. – Visų atsiprašau, – tarė Petras, kreipdamasis į vaikus ir suaugusiuosius. Vietoj ilgai buvusio paauglio stovėjo augalotas vyras. Pratrūko plojimai. Tuomet Petras mostelėjo ranka į vaikus. – Ar kas norėtų tapti šių vaikų tėčiais ir mamomis? Visi buvo pasiruošę. Elzytė iš karto priėjo prie Deboros ir Elijo. Mama su tėčiu ją mielai priėmė. – Dulcissima (lot.  „pati saldžiausia, mieliausia“), – pabučiavo ją mama. Lauke pliaupė lietus ir riaumojo nuskrendantys motociklai su besikeikiančiais tynais.

* * *

Pro duris įžengė nuotaka su ką tik nuskintų gėlių vainiku. Chronos iš rankų iškrito paletė ir dažai. Tykšdami dažai virto nuostabiomis gėlių girliandomis. Jis paėmė Kairos už rankos. – Brangioji, – sušnibždėjo. – Taip, laikas, – nusišypsojo ji. Ir juodu pasibučiavo tiesiai į lūpas. Staiga žaislų sandėlis nušvito. Viskas aplinkui tapo nauja. Senos nušiurusios sienos švytėjo nauju dažų sluoksniu, supleišėjusios grindys virto glotniu par18

Artuma 2017 m. sausis gruodis

ketu. Visi pasijuto pažįstą Dievą giliai ir neatšaukiamai, ir tai pripildė jų širdis džiaugsmo, išsiliejančio linksmomis giesmėmis ir šokiais Jo garbei. Buvo ir nežinia iš kur atsiradusių vaišių. Neatpažįstamai pasikeitusio sandėlio viduryje sukosi žavi nežemiška pora: Chronos ir Kairos, t. y. Laikas ir Laikienė. – Jie atrodo jauni kaip amžinybė, – sušnabždėjo Debora Elijui. – Vėl pradedi nusišnekėti, – nusijuokė Elijas, bet nepiktai, nes buvo per daug laimingas. – Ačiū, mielieji,  – kreipėsi Kairos į Deborą, Eliją, tėtį ir mamą. – Pagaliau besilaukiantys žodžiai pagimdė tikrovę. – Dar viena, – mintyse prunkštelėjo Elijas. Tačiau nieko nepasakė, nes juk kalbėjo pati Laiko žmona! – Ir tau ačiū,  – pasilenkė nuotaka prie Lotos, o ši lyžtelėjo ką tik pabučiuotas jos lūpas. Rodės, jog Lotutė šelmiškai nusišypsojo. Kaip visada.

* * *

Po puotos visi patraukė robotų namų link. Mamos ir tėčiai, glausdami kūdikius ir vesdamiesi vaikus, išsiskirstė po namus. Robotės auklės buvo išjungtos. Petro įsakymu jos buvo perprogramuotos taip, kad atliktų tuos darbus, kurie atima iš tėvų daugiausia laiko ir neleidžia jiems būti su vaikais. Kiekviena šeima turėjo pateikti savo pageidavimą. Viena šeima paprašė robotės, kuri visą dieną žaistų kompiuterinius žaidimus vietoj jos sūnaus. Berniukas pagaliau buvo laisvas draugauti, mokytis ir sportuoti. Kartais robotai tikrai praverčia!


Meilės džiaugsmas

Ignas, 5 metai Už mus visus mūsų šeimoje tai mano mama meldžiasi. Tada ji būna tokia liūdna ir su niekuo nesikalba. Kai aš kartą norėjau paprašyti saldainių, mama meldėsi. Ji liepė man palaukti, tada dar kartą tyliai paprašiau, tai davė saldainį, bet tik vieną. Mano mama kalba maldeles, kai nueina į bažnyčią arba kai vairuoja automobilį. Ji labai bijo vairuoti. Aš mačiau: kai ji atsisėda ir jau užveda mašiną, tai net persižegnoja, kad tik laimingai nuvažiuotų ir mane nuvežtų, kad tik posūkį teisingai padarytų arba kad automobilis nesugestų. Dar mes meldžiamės, kai būna Kalėdos ir mes valgome Dievo pyragėlius. Ir kai nueiname į bažnyčią, nes kunigas liepia tada melstis. Kai mano brolis ėjo Pirmosios Komunijos, mes irgi visi meldėmės. Bet tada jau ir tėtis buvo su mumis bažnyčioje, ir jis meldėsi. Mama sakė, kad jeigu aš nesimelsiu, tai kunigas broliui gali ir neduoti Komunijos. Tada aš labai stipriai meldžiausi, per Mišias netriukšmavau ir visai nebėgiojau. Tada broliui davė Komuniją, o mane tik

palaimino ir tokį kryžiuką ant kaktos pirštu nupiešė. Komuniją man duos kitą kartą, kai užaugsiu.

Arijus, 4 metai Tam, kad pas mus namuose apsigyventų geroji dvasia (toks mažas nematomas angeliukas), mano mama buvo pasikvietusi į namus kunigėlį. Jis pašventino mūsų namą ir visus kambarius ir net vonią, viską aptaškė tokiu šventu vandenėliu ir dar paskui kartu su močiute ir mama tokias maldeles kalbėjo. Aš irgi prašiau Dievulio, kad mums niekada nieko blogo neatsitiktų, kad mūsų namas neužsidegtų. Tada dar prašiau, kad mama su tėčiu nesusipyktų, kad aš būčiau geras ir Kalėdų senelis man padovanotų tokius riedučius kaip Arno. Mama sakė, kad to angeliuko, kuris saugo mūsų namus ir mus pačius, negalima išgąsdinti. Todėl reikia būti labai geram, negalima garsiai rėkauti, pykti, o vakare dar reikia dantukus išsivalyti, nes jis viską mato ir paskui viską žino. Jį reikia labai saugoti, nesipykti ir garsiai nerėkauti, kad neišsigąstų ir neišskristų iš mūsų namų.

Odrė, 5 metai Kai mirė mano močiutė, tai tada ji apsigyveno danguje ir dabar viską mato, ką mes darome, ir dar girdi, kai mes kalbame, ir stebi, ar mylime vieni kitus. Mama sakė, kad dabar mes turime savo angelą, kuris mus saugo ir mums padeda. Kartais mes su mama ir tėčiu nuvažiuojame pas močiutę ir nušluojame jos kapą, kad ji ramiai sau ilsėtųsi ir linksmai gyventų danguje. Kai močiutė dar sirgo, ji mane išmokė tokią maldelę-eilėraštuką: „Dieve, saugok mūsų šalį ir Odrytę, ir tėvelį.“ Kai nuvažiuoju aplankyti močiutės į kapus, visada uždegame žvakutę, mama pasodina vis naujų gėlyčių, o aš jai visada padeklamuoju tą maldelę, kurią ji mane išmokė, tik sakau: „Dieve, saugok mūsų šalį ir močiutę, ir tėvelį.“ Ir tada būna viskas gerai, nes grįžę iš kapų mes dar užsukame į piceriją ir ten suvalgome picą. Užrašė Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Užduotys: 1. perskaityk Iz 11, 1–9 ir atsakyk, kurie laukiantys žodžiai jau išsipildė, o kurie išsipildė dabar, šioje jau atsisveikinančioje su tavimi pasakoje; 2. ž aislų sandėlyje pasimetė raktinis žodis, kuris tapo kūnu. Surask jį ir nuspalvink. Lapkričio atsakymas: jei kalbi maldą „Tėve mūsų“, supranti, kad Tėvas tau irgi atleido, todėl ir tu gali atleisti.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Artuma 2017 m. gruodis

19


Meilės džiaugsmas

Atrasti savo gyvenimo kryptį Kaip pasielgti? Kokią specialybę pasirinkti? Ar man keisti darbą? Ar kurti šeimą? Ar su šiuo žmogumi? Koks mano gyvenimo tikslas? Ko Dievas iš manęs nori? Kokia Dievo valia mano šeimai? Tai klausimai, į kuriuos nerimastingai ieškome atsakymo, klausiame kitų žmonių nuomonės, ieškome patarimų ir ženklų, galinčių padėti mums apsispręsti.

Du klausimai Mums nereikia toli ieškoti savo gyvenimo tikslo. Galime rasti jį žvelgdami į mažus kasdienius dalykus ar įvykius, kurie teikia mums paguodą (ramybę, drąsą, meilę, užsidegimą, tikrumą, aiškumą, dėkingumą) ar nepaguodą (sumaištį, nepasitenkinimą, liūdesį, neviltį, netikrumą, kaltinimą, sausrą), – per šiuos vidinius judesius atsiskleidžia Dievo valia mums. Tereikia kasdien užduoti sau du klausimus: už ką esu šiandien dėkinga (-s)? Už ką esu mažiausiai dėkinga (-s)? Šie klausimai padeda mums atpažinti paguodos ir nepaguodos akimirkas. Daugelį amžių žmonės jas atpažindami atrasdavo kryptį savo dienai ir gyvenimui. To paties galite klausti ir kitaip: kada šiandien buvau laimingiausia (-s)? Kada šiandien buvau liūdniausia (-s)? Kuri akimirka šiandien buvo svarbiausia / ryškiausia? Kuri akimirka šiandien buvo sunkiausia? Kada šiandien suteikiau daugiausiai meilės ir ją patyriau? Kada šiandien suteikiau mažiausiai meilės ir ją patyriau? Kada šiandien jaučiausi labiausiai gyvybingas? Kada šiandien jaučiau tarsi gyvybė apleidžia mane? 20

Artuma 2017 m. gruodis

Šiuos klausimus užduodame sau norėdami apmąstyti bet kokią svarbesnę patirtį ar bet kurį laikotarpį – dienos eigoje, taip pat po pokalbio, susitikimo, filmo. Kai ką nors organizuojate ir jaučiate, kad nesiseka, ar kai pokalbis pradeda virsti ginču, nurimkite ir paklauskite šių dviejų klausimų. Taip peržvelgiame dieną, savaitę, galima tai daryti ir Naujųjų metų proga. Nepriklausomybės dieną galime pamąstyti, už ką mes esame labiausiai ir mažiausiai dėkingi mūsų lietuviškame pavelde. Kaip per paskutinius metus mūsų šalis mus gaivino arba, atvirkščiai, liūdino. Jėzus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn  10,  10). Todėl Dievo valia visuomet yra ten, kur patiriame daugiau arba, kaip Jis sako, apsčiau gyvenimo (nebūtinai paprasto), daugiau ramybės (nors kartais ir išsikovotos), daugiau paguodos, daugiau laisvės. Todėl turime atpažinti, kas mums teikia apsčiau gyvenimo, ir eiti tuo keliu.

Peržvalga Kiekvieną vakarą galime užbaigti uždegdami žvakę, kuri simbolizuoja Dievo šviesą mūsų kasdienėje patirtyje, stodami į mylinčio Dievo akivaizdą, skirdami penkias minutes tylai ir ramybei bei užduodami sau du klausimus: už kurią šios dienos akimirką esu labiausiai dėkinga (-s)? Už kurią šios dienos akimirką esu mažiausiai dėkinga (-s)? Tuomet šiomis akimirkomis pasidalijame su šalia esančiais. Papras-

Gaelle Marcel nuotrauka

tai tai trunka apie dvidešimt minučių. Jei norite miego, lengvai padarysite tai per dešimt minučių. Tai ir vadiname peržvalga. Nors peržvalga naudinga ir atliekant ją vienam, dar geriau, jei galima ją atlikti keliese – su šeima, draugais, bendruomenės nariais. Kai dalijamės vienas su kitu, tos akimirkos, kurias pasirenkame paminėti, tampa dar tikroviškesnės ir mums svarbesnės. Be to, pasidalijimas peržvalga suteikia galimybę įžengti į vienas kito širdį. Mums reikia peržvalgos, kad pastebėtume ne tik tai, kas yra negerai, bet ypač – kad pastebėtume, kas yra gerai. Kiekvieną vakarą visų pirma pamatome, už ką esame dėkingi tą dieną, ir padėkojame. Tuomet klausiame savęs, už ką nesame dėkingi. Kuomet atrandame kažką, už ką nesame dėkingi, tai įvardijame, išgyvename, įvertiname tai, kad to neneigiame, ir Dievas yra su mumis toje situacijoje. Kai priimame visus savo jausmus ir leidžiamės būti mylimi juos visus išgyvendami, mes gyjame. Tokiu būdu sąžiningai pripažįstame skausmą ir priimame meilę.

Peržvalga su šeima Šią peržvalgą puikiai gali atlikti ir šeimos su mažais vaikais. Nenuogąstaukite – vaikai iškart ją supranta bei priima ir ima klausinėti vienas kito: „Kuri dienos dalis tau buvo geriausia?“ ir: „Kuri dienos dalis tau buvo blogiausia?“


Veidu į vaiką Motinos užrašai

Jokūbas, Ena ir trys jų vaikai jau 11 metų kas vakarą atlieka peržvalgą. Kartais visa šeima susirenka prie stalo ir atlieka peržvalgą kartu. O kartais Jokūbas ir Ena atlieka ją su kiekvienu vaiku atskirai, guldydami juos miegoti. Jie klausia: kas šiandien labiausiai tave pradžiugino? Kada šiandien jauteisi liūdnas, bejėgis ar piktas? Pasidaliję atsakymais, visas dienos akimirkas ir jausmus atiduoda Dievui, dėkodami už paguodą ir melsdami pagalbos nepaguodoje. Peržvalga padeda šeimai susitaikyti ir pataisyti vienam kitą. Pavyzdžiui, vieną vakarą Erikui nepaguoda buvo dienos laikas, kai jis buvo nubaustas už tai, kad su kažkuo nemaloniai elgėsi. Kitą kartą Erikas pasidalijo, kad jam geriausia dienos dalis buvo ta, kai jis aplaistė Mortą ir ši kiaurai permirko. Morta pasakė, kad jai blogiausia dienos dalis buvo tada, kai ji visa sušlapo. Tuomet įsiterpė tėvas ir švelniai paskatino abu vaikus susitaikyti. Erikas ir Morta iš peržvalgos mokosi, kad vieno asmens geriausia dienos dalis gali būti kitam asmeniui blogiausia dienos dalis, ir gerbti vienas kitą bei savo skirtingumus. Peržvalga gali būti mūsų gyvenimo vedlys. Kuomet kasdien ją atliekame, nereikšmingos akimirkos tampa svarbios, ir tai dažnai parodo būdą, kaip Dievas nori mums teikti daugiau gyvybės. Pagal Dennis Linn, Sheila Fabricant Linn ir Matthew Linn knygą Sleeping with Bread: Holding What Gives You Life parengė ses. Teresė Elsterytė MVS

Kaip kalbėtis su vaikais apie gimties dalykus?

(II)

Laura ALEKNIENĖ Žinau, kad net ir žinant visą teoriją, kaip kalbėtis su vaikais, dažnai sunku rasti tinkamų žodžių perteikti tam, ką norisi pasakyti. Todėl pasidalysiu su jumis, kaip pati kalbuosi su vaikais apie lytiškumą ir vaisingumą. Remdamasi šiomis mintimis, kalbuosi su įvairaus amžiaus savo vaikais, pagal jų brandą kažką praleisdama ar išplėtodama. Tačiau visada pradedu nuo to, kokį planą Dievas turėjo.

Dievo palaiminimas Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, sukūrė jį kaip vyrą ir moterį, ir Jis juos palaimino tardamas „Būkite vaisingi ir dauginkitės...“ (Pr 1, 28). Tai patys pirmi žodžiai, kuriuos Dievas pasakė žmogui, jį sukūręs. Antrajame skyriuje skaitome „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu. Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos“ (Pr 2, 24–25). Taigi Dievas sukūrė mus ir padovanojo mums nuostabią ir šventą dovaną: tapti vienu kūnu, būti vaisingiems ir daugintis. Jis matė, kad tai buvo gera. Ir mes visi nešiojamės šitą palaiminimą, visi esame pakviesti atrasti šią Dievo dovaną ir tinkamai ja naudotis. Dievas mums dovanoja daug dovanų. Ar žinome, kokių dovanų esame gavę iš Dievo? Kaip jomis naudojamės? Kaip manote, kokių dovanų mama turi? (Kokia saldi ir nuostabi gali būti šita akimirka, kai vaikai mums įvardija, kas mumyse yra gera.) O kokių dovanų tu turi? Dievas be galo dosnus, ir mums reikia vis iš naujo sau tai priminti. O ką gi reiškia, kad vyras ir moteris tampa vienu kūnu? Tai gimties, santuokinis aktas, gimstantis iš meilės ir meilėje, skirtas perteikti besąlygiškai, ištikimai ir amžinai meilei vienas kitam ir pradėti naują gyvybę. Tada, kai moteris ir vyras myli vienas kitą, kai Santuokos metu padovanoja vienas kitam savo pažadą mylėti vienas kitą iki gyvenimo galo, jie gali būti saugūs ir laimingi būdami nuogi ir nejausdami gėdos, dovanodami vienas kitam tą šventą dovaną, gautą iš Dievo, – savo kūną, kuris gali būti vaisingas.

Kaip atsiranda žmogus? Mes žinome, kad berniukai ir mergaitės skiriasi. Tai taip įdomu: juk Dievas sukūrė mus tokius skirtingus ir papildančius vienas kitą. Koks reikalingas mamos švelnumas, rūpestingumas ir namų jaukumo puoselėjimas, ir koks reikalingas tėčio teikiamas saugumas, gėrėjimasis mumis ir padrąsinimas – tai šeimos pilnatvė! Ir mūsų kūnai yra skirtingi. Berniukams kažkas kabo tarp kojyčių, mergaitėms ne. Tai gimties, Artuma 2017 m. gruodis

21


Veidu į vaiką Motinos užrašai

lyties organai. Jų yra ne tik žmogaus kūno išorėje, bet ir viduje – mūsų pilveliuose. Jie skiriasi ir yra labai reikalingi, kad gimtų nauja gyvybė. Tada, kai subręstame ir padovanojame save kitam žmogui, leidžiame jam save pažinti iki galo. Taigi, vyrai turi varpą – pimpiliuku dažnai vadinamą, ir dvi sėklides – tokius kamuoliukus, kuriuose bręsta sėklelės. Milijonai sėklelių kasdien. Sėkleles vyras pasėja žmonos kūne.

Jolantos Klietkutės asociatyvinė nuotrauka

Moterys turi gimties takelį, kuriuo vaikelis užgimsta, kai jau užauga ir nori išlįsti iš pilvelio. Tai būna pirmoji jo kelionė, kurią jis pats turi įveikti. Tuo pačiu gimties takeliu ir sėklelė yra pasėjama. Kaip tai įvyksta? Tai įvyksta tuo metu, kai moteris ir vyras pagal tą nuostabų Viešpaties sumanymą tampa vienu kūnu. Jie vienas kitą labai stipriai apsikabina, ir vyro varpa atranda moters gimties takelį. Jie kurį laiką būna taip apsikabinę, mylėdamiesi ir dovanodami vienas kitam save, ir tuomet sėklelės pasėjamos. Jų pasėjama labai daug, ir jos lekia gimties takeliu ieškoti kiaušinėlio, kurį gamina du slapti moters pilve esantys organai – kiaušidės. Tik viena sėklelė iš tų milijonų – pati stipriausia ir geriausia – suranda kiaušinėlį, pramuša jį ir įlenda į jo vidų. Įsivaizduokit – taip prasideda naujas žmogus! Tą akimirką Dievas jau žino, kokios bus to žmogučio akys, kokie plaukai, ar jis bus aukštas, ar žemas, judrus ar ramesnis, ir dar labai daug visko jau yra žinoma. Ir tai įvyksta dėl Dievo palaiminimo būti vaisingiems ir Jo dovanos – tapti vienu kūnu.

Saugoti ausis, širdis ir kūną Šią dovaną Dievas mums padovanojo, kad ją saugotume, kad atėjus metui galėtume ją padovanoti tam žmogui, su kuriuo norėsime nugyventi visą savo gyvenimą. Ne visi žmonės pasirenka lytiškumo dovaną išsaugoti Santuokai. Tuomet dažniausiai gimties aktas vadinamas

22

Artuma 2017 m. gruodis

„seksu“ ar dar mažiau tikrąją jo esmę atspindinčiais – vulgariais – žodžiais (juos vyresniems vaikams verta įvardyti). Turėtume vengti tokių vulgarių žodžių, nes tai nuvertina Dievo kūrybą ir Jo meilės dovaną mums. Pasaulis grobia lytiškumą ir santuokinį aktą, nužemindamas jį iki malonumo mašinos. Daugybė žurnalų ir interneto puslapių mirgėte mirga patarimais, kaip patirti „geresnį seksą“, taip sutrypdami tikrąją gimties akto prasmę ir nuplėšdami paslapties, šventumo skraistę. Santuokinis aktas yra labai intymus, paslaptingas sutuoktinių buvimas, skirtas meilei išreikšti ir gyvybei pradėti, o tai, kad jis malonus, yra dar viena Dievo malonės dovana. Todėl neklausykime, neskaitykime, saugokime savo akis, širdis ir kūnus. Tiesa parašyta mums Šventajame Rašte. Tai šventa. Tai iš Dievo. Tai tarsi nuostabios gėlės žiedas. Jei visiems leistume jį čiupinėti, kas iš jo liktų? Ar norėtume būti susijungę ir tapę vienu kūnu su daugybe žmonių? O būtent taip ir įvyksta – vyras ir moteris tampa vienu kūnu! Esame kviečiami saugoti šią dovaną – ne tik savyje, bet ir kituose. Santūri apranga ir santūrus elgesys, susilaikymas nuo negražių kalbų apie šią Dievo dovaną padeda ir kitiems ją saugoti, neveda kitų į pagundą panaudoti ją netinkamai. O pasiūlymų netinkamai ją naudoti išgirsite daug kartų, pasaulis dažnai tai siūlo, kaip daugybę kitų malonumų (alkoholis, tabakas, narkotikai…). Galime netgi išgirsti, kad tai privaloma „išbandyti“, „patirti“, „išmokti“. Mes visada turime klausti savęs, kurioje pusėje norime likti, kieno kariai būti – Dievo ar velnio, ar pasaulio. Net jei jau esame matę negražių sekso vaizdų, o galbūt draugai yra pasakoję ar patys prisidėjome pasakodami kitiems apie seksą, mes vis dar galime grąžinti šventumą šiai Dievo dovanai savo mintimis ir elgesiu. Dieve, šlovinu Tave, nes esu nuostabiai padaryta (-s)! (plg. Ps 139, 14). Dėkoju Tau už lytiškumo ir vaisingumo dovaną, už galimybę padovanoti kitam žmogui visą save. Padėk man tai suvokti dar giliau, pagal Tavo širdį ir žvilgsnį. Padėk kalbėtis apie tai su savo vaikais, padėk mums būti Tavo kariais. Jėzaus vardu. Amen.


O mes kitokie

Tokių yra Dangaus karalystė... Gedas MALINAUSKAS ją ir buvo apibūdinusi. Tačiau viskas pasikeisdavo maldoje. Ona pakeldavo akis, pažvelgdavo į visus ir užgiedodavo: „Aleliuja, Aleliuja!“ Kadangi Arkoje daugumai giesmių pritariame rankomis, t. y. ne tik plojame, bet ir rodome, kaip „kartu statome bendruomenę“ arba „Dievas stato namus“, Ona greitai suvokė judesius ir juos rodydavo bei plodavo iš širdies. Malda buvo ženklas mamai ir bendruomenei, kad Ona visų pirma yra žmogus. Šis žmogus jaučia, nori šlovinti, ir jo ryšys su Dievu yra visai kitoks. Kai pasibaigdavo malda, Ona užsisklęsdavo, tačiau mes jau žinojome kelią į jos širdį. Ona tapo maisto laiminimo iniciatore. Kai bendruomenės nariai nebežinodavo, kokią giesmę pasirinkti, užtekdavo pažiūrėti į Oną, ir ši visai laisvai užvesdavo savo mėgstamiausią. Šiuo metu Ona su mama gyvena užsienyje, bet jos buvimas Arkos bendruomenėje buvo stiprus liudijimas, kad bičiuliai turi kitokį santykį su Dievu, ir jis plėtojasi mums nesuprantamu būdu... Iš prisiminimų mane sugrąžina tylus šnopavimas. Ogi mano bičiulis Antanas šnarpščia šalia. Kumšteliu ir, pažadinęs Antaną, bandau patyliukais, pusiau ženklais paaiškinti jam pamokslo esmę. Žinau – daug ko nesupras, bet viskas pasikeis per Eucharistiją, kai jis išdidžiai nuskubės priimti Jėzaus. Žvelgdamas į Antaną, menkai suprantantį, kas vyksta, mąstau apie tai, kaip Bažnyčios vedliai yra pasirengę įgyvendinti Jėzaus žodžius „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė“ (Lk 18, 16). Žodis „netrukdykite“ atspindi Jėzaus troškimą, tik turbūt kyla klausimas: KAIP?

Įprastos Mišios. Sėdžiu ne vienas, o su bičiuliu Antanu (bičiuliais mes vadiname intelekto negalią turinčius asmenis). Jis labai mėgsta eiti į bažnyčią, sveikintis su žmonėmis, per ramybės palinkėjimą paduodamas kitiems ranką. Antanas mėgsta niūniuoti, įsitraukdamas į šlovinimą, bet giedoti jam per sunku. Prasidėjus Šventojo Rašto skaitiniams, mano bičiulis pradeda snūduriuoti. Besidairydamas prisiminiau popiežiaus Pranciškaus klausimą, kaip mūsų Bažnyčia pasirengusi įtraukti mažutėlius, tarp jų ir žmones, turinčius intelekto negalią.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Pradžioje kyla skaudžių prisiminimų. Prieš kelerius metus šventėme draugės laikinųjų įžadų šventę. Per Eucharistiją kunigas nenorėjo duoti Komunijos bičiulei Irenai ir ją tik palaimino. Bažnyčios gale užtikau Ireną verkiančią. – Man nenori duoti Jėzaus, – ištarė pro ašaras ir, norėdama išlieti skausmą, paprašė: – Nueik ir nubausk tą kunigą. – Gerai, einu ir prikulsiu kunigą, – bandžiau pajuokauti, bet paskui pasakiau: – Gal jis nesuprato tavęs? Einame ir paprašysime, kad tau duotų Jėzų. Paskutiniai eilėje prie Komunijos vėl priartėjome prie kunigo. Jisai sutriko ir nežinojo, ką daryti. Užteko nuraminti jį ir pasakyti, kad bičiulė Irena supranta, ką priima į savo širdį, ir jai buvo duotas Ostijos gabalėlis. Reikėjo pamatyti Irenos veidą, kaip jis nušvito ir suspindėjo. Paėjusi keletą žingsnių nuo altoriaus, ji iškėlė į viršų rankas ir tyliai pasakė „Yes... Tu su manim.“ Nors ir patyrusi atmetimą, Irena, kaip tikra tyraširdė, nebegalvojo apie nesėkmę, bet džiaugėsi bendryste su Jėzumi. Vėliau prisiminiau linksmesnę bičiulės Onos istoriją. Atvedusi ją mama neturėjo didelių lūkesčių Onutei ir mūsų Arkos bendruomenei. Ona turėjo autizmo sindromą, nepalaikydavo akių kontakto su žmonėmis, nemėgo įprasto triukšmo ir nejaukiai jausdavosi didelėje grupėje. Mama tik norėjo, kad dienomis Ona pas mus saugiai pabūtų ir pavalgytų. Nors Arkos bendruomenėje stengiamės neakcentuoti negalios ir ieškoti, kokių dovanų žmogus turi, su Ona buvo sunkiau. Pradžioje nežinojome, ko tikėtis, ir ji beveik nieko nedarė. Mergina elgdavosi taip, kaip mama

Nori sužinoti, kaip? Ateik gruodžio 14 d. 18 val. į Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčią Kaune, kur arkivyskupas Lionginas Virbalas kartu su bičiuliais iš Arkos ir Tikėjimo ir Šviesos bendruomenių švęs šv. Mišias, ir pamatysi...

Artuma 2017 m. gruodis

23


Jaunimo

is

iššūk

Tik

nepaleisk mūsų siūlo Vido Venslovaičio nuotrauka

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Santuoka iki mirties dažnai nuvertinama. Neva jeigu antra pusė – raganos ir šėtonas „viename“, kodėl turiu kankintis? Bet gal tai tik nedideli kasdienybės kentėjimai, su kuriais tereikia išmokti gyventi? O ką daryti santuokoje susidūrus su kančia, kurios nebepakeli?

Išmokome gyventi su liga Labai neseniai imta garsiai kalbėti apie tai, jog visos priklausomybės yra liga. Ne tik nuo cheminių medžiagų, bet ir nuo santykių, apsipirkinėjimo, kompiuterinių žaidimų... Taip pat ir nuo sekso. Daivos (27 m.) istorija. Nėra malonu pasakoti. Paprasčiausiai noriu, kad kitos poros žinotų – priklausomybė nuo sekso yra išgyvenama. Sunkiai, labai sunkiai. Bet įmanoma. Mūsų santuokos pradžia buvo kaip visų. Išskyrus lovą. Jis norėdavo labai daug, labai dažnai. Kartais iki šešių kartų per dieną. Kartais man nepriimtinais būdais. Drovėjausi sakyti „ne“, nesmerkiau, jaučiau pareigą, kad jis būtų laimingas. Kai pasidarė per baisu, pratrūkau. Susakiau, kad nebus daugiau taip. Jis puolė į neviltį, perkreipė veidą, lyg būčiau jam trenkusi. Nurimęs sutiko, atsiprašė. Viskas susitvarkė, pradėjome miegamajame gyventi kaip visi. Net pajuokaudavo, kad nesupranta, kas jam buvo užėję. Ėmė dirbti viršvalandžius. Sportuoti. Medžioti. Turėjo daug hobių atskirai nuo manęs. Jaučiau jo atitolimą, bet jis tai neigė. O tada radau žinutes. Susirašinėjimus su ne viena moterimi... Sudaužiau telefoną. Konfrontavau, jis puolė į siaubingą agresiją, riksmais draskėmės be stabdžių. Paskui pravirko, sako: „Man kažkas negerai.“ Sutikau nueiti pas terapeutę. Tada ir sužinojom... Priklausomybė nuo sekso. Dešimtys moterų. Noras keistis ir pasiryžimas lankyti visas reikalingas konsultacijas. Mano pasiryžimas likti kartu. Terapeutė, šeimos konsultantė, šeimų kursai, perorganizuotas laisvalaikis, pakeista gyvenamoji vieta, sekmadieniniai pokalbiai su 24

Artuma 2017 m. gruodis

dvasios vadovu, kaukimas į pagalvę ir visų rastų knygų ta tema skaitymas. Man tai buvo per didelė kančia, per didelė mano jėgoms. Todėl stengiausi atiduoti ją Dievui – kaip bus, taip, Tu pasiimk. Ir esam kartu. Šiandien yra treji metai nuo jo paskutinio atkryčio. Nenoriu prisiminti to, kas buvo. Noriu tik liudyti: pasveikti įmanoma, bet reikia visos pagalbos, kokią galite gauti. Tai – liga. Jei nepalikčiau sergančio vėžiu, nepalikau ir šioje situacijoje. Ačiū Viešpačiui, kad įkvėpė vyrui norą gydytis, o man – kantrybės suprasti. Tikiu, kad mūsų laukia daug gerų metų, daug įspūdžių. Jie jau dabar mezgasi. Tik reikia nepaleisti siūlo.

Kai baigiasi medus Abu sveiki, abu jauni, didelių problemų iš šalies žiūrint nėra. Tad kokias problemas ir kančią gali kelti kasdieninis sutuoktinių buvimas? Lijanos (24 m.) pasakojimas. Arba visi, kurie „glianciniuose“ žurnaluose trimituoja, kad pirmi santuokos metai jiems lyg pasaka, meluoja, arba čia man vienai ne kažką. Tas „medaus mėnesio“ periodas jau buvo draugystėje: gėlės, pasimatymai, flirtas, meilumas, šimtaprocentinis dėmesys kitam. O tekėjau jau „baigiantis gazui“. Prasidėjo realybė ir šakės. Kiek aš turėjau fantazijų apie santuoką, lygiai tiek jų neišsipildė. Save įsivaizdavau tobulą: kas rytą pagaminu gardžiausius pusryčius, kartu sėdim, plepam, žiūrim vienas kitam į akis... Vakarais romantiškai prie žvakės kalbamės apie dieną, miegam visada apsikabinę, lovos ritmai irgi sutampa, tobula, tobula, tobula. O kad nespėsiu kas rytą padaryti restoraninio stalo? Kad iš darbo žmonės grįžta pavargę ir nebūtinai romantikos ieško? Kad kai tau bloga ar pasitempei koją, tai ne apsikabinti lovoje norisi, o susisukti į atskirą antklodę? Ir kad tos „lovos norai“ gali būti labai skirtingi? Apie tai – ne, nepagalvojau. Pamačiau jau santuokoje ir išsigan-


Jaun

imo iššūkis

dau: viskas griūva! Barnius kėliau dėl visko, norėjau kontroliuoti situaciją ir sustatyti mūsų porą į savo įsivaizduojamą standartą. Kitas žmogus yra kitas – aišku, kad nepasiduoda bandymams valdyti. Tada dar blogiau – ėmiau jaustis auka. Jau tokia kankinė, kad nevykusi santuoka, tokia nelaiminga, kad vyras negeras, – tiesiog ašarų pakalnės... Ir po kiekvieno barnio galvodavau: „Jau galas. Skyrybos...“ Tada perskaičiau Gary Chapmano knygą Darni santuoka. Joje daug kalbama apie poros elgesį, darną, ir viskas grindžiama Biblija. Pradėjau suprasti, kad negaliu kito perdaryti pagal save. Ir kad atsakau tik už savo elgesį, savo meilę. Svarbiausia, supratau, jog meilė – tai ne įsimylėjimas, kai skraidai ir viskas gražu. Meilė – sąmoningas pasirinkimas, sąmoningai atliekami meilės veiksmai, net kai situacija ne tokia, kokios tikėjaisi. Dabar man atrodo, jog būti drauge net kančioje nebūtinai reiškia didelius gyvenimo išbandymus. Tą kančią gali justi ir kasdienybėje, jei nesugebi priimti kito ir bendrauti širdimi. Bet jeigu, nepaisydamas tos mažos kančios, kurią jauti kas kartą, kai santykiai „suklumpa“, vis tiek renkiesi būti su žmogumi ir jį mylėti – tai, manau, verta viso gyvenimo. Kas vakarą padėkoju už dieną, už gautas pamokas, kas rytą paprašau bendravimo iš širdies ir padėti priimti kitą. Taip po vieną dieną ir išgyvenama daug metų. Trokštu to, mokausi.

Kalėjimas ar laimė? Stebint vyresnių porų bendravimą sunku įsivaizduoti, kokie jie buvo jaunystėje. Ar laimingi? Jei ne – kaip kartu tiek laiko išbuvo? Kartais pirmasis įspūdis būna labai apgaulingas. Elenos (20 m.) pasakojimas. Seneliai kartu pragyveno 51 metus. Atsimenu tiksliai, nes praėjus metams po auksinių vestuvių abu numirė. Jie buvo tokia keista pora. Senelis vis pokštaudavo: „Jeigu žmogų būčiau užmušęs, ir tai jau būčiau atsėdėjęs, o kai susituoki, tai visam gyvenimui kalėjimas...“ Beveik visus tuos metus, kai su jais bendravau jau būdama paauglė ir studentė, seneliai sirgo. Abu. Ir slaugę abu turėjo, ir dar vienas kitu pasirūpindavo. Paskui maždaug vienu metu ir sauskelnių abiem prireikė. Ir jie nesiliovė dėl to burbėti vienas ant kito. Senelė rėkdavo, kad vėl seneliui reikia lepinimo, vėl pagalbos, kodėl pats negali apsieiti... Senelis oriai išlaikydavo savaitę nekalbadienių arba šaukdavo atgal visokias nesąmones, nežinia, iš kur ištrauktas (pvz.: „Kaip buvai pasileidusi, taip ir likai, tau tik dėmesio ir pinigų!“). Man ir broliams jie atrodė tikrai nelaimingi, per auksines vestuves juokėmės, kad nelabai yra ką švęsti (seneliai net šventės metu sugebėjo apsiburbuliuoti). Matydama jų pavyzdį nusiteikiau, kad susisaistyti iki gyvenimo galo reiškia vien kančią. Stebėdavausi, kodėl žmonės yra kartu, jeigu jiems taip blogai. Kaip minėjau, praėjus metams po

šventės jiedu numirė. Tą pačią dieną... Ne avarija, ne kas – nuo senatvės ir ligų. Ryte kvietėm greitąją vienam, vakare atsisveikinom ir su antruoju. Per šarvojimą leptelėjau mamai: „Gaila, kad taip nelaimingai nugyveno gyvenimą, nesuprantu, kodėl nesiskyrė.“ Kaip mama nustebo! Dėdė stovėjo šalia, išgirdo, ėmė juoktis. „Nelaimingai? – sako. – Didesnės meilės aplink nežinau!“ Ir jie papasakojo vėliau man ir broliams vadinamąjį platesnį paveikslą. Pasakojo, kiek jaunystėje seneliai aukojosi vienas dėl kito. Senelis dirbo per tris darbus ir važinėjo į komandiruotes, senelė visada viena prižiūrėjo vaikus ir namus ir jokios pagalbos neturėjo, darė viską, kad išsiverstų. Pasakojo, kaip važiuodavo visi atostogauti, kokie jie laimingi būdavo kartu, kiekvieną rytą gerdavo kavą lauko kiemelyje, kiekvieną vakarą būtinai kartu eidavo gulti. Visur buvo kartu, o mamos ir dėdės klasės draugai savo tėvams prikišdavo juos kaip pavyzdį: štai kokie turi būti tėvai, kokia turi būti pora. O jie nuolat vienas ant kito burbėdavo. Dėdė juokėsi, kad jeigu per dieną neišgirsdavo apsirėkavimo ar paburnojimo, vadinasi, tėvai rimtai susipykę. Nes tikrai susipykę nekalbėdavo – taip buvo tik kelis kartus gyvenime. O burbuliuoti ir komentuoti vienam kitą buvo jų kasdienybė. Jie taip vienas kitą mylėjo, kad galėjo bumbėti, tačiau žinojo, jog kitas iš to tik pasijuoks, nepriims rimtai. „Išsiburbuliuodavo ir bučiuodavosi“, – prisiminė mano mama. O kokia nuostabi vaikystė buvo mano dėdės ir mamos – progai pasitaikius jie vis dar pasidalija kokiu prisiminimu. Man labai palengvėjo, kai supratau, kad seneliams šeima nebuvo bausmė. Galiausiai, jei būtų buvę taip blogai, juk būtų senatvėje į atskirus slaugos namus išsivaikščioję. Sužinojus priešistorę mano požiūris kardinaliai pasikeitė. Kaip tik ėmiau norėti tokių santykių, kuriuose galėtum būti savimi ir žinoti, kad tavęs nepaliks. Žinoti, kad net senatvėj slaugysite vienas kitą patys vos paeidami. Dabar svarstau, kad tikriausiai, kai išvežė senelį, senolė to nepakėlė – išėjo paskui. Toks jų buvo ryšys. Vaikai, jau užaugę anūkai, buvimas kartu ligoje ir sąmoningas santykių kūrimas – įkvepiantys meilės įrodymai. Su kiekviena išgyventa kančia tampame laisvesni, paaugame. Ir kai mažutės kasdienybės kančios išauga į kito pažinimą ir ilgą sielų draugystę, supranti – VERTA.

Artuma 2017 m. gruodis

25


Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Pilkai žalsva uniforma Giovannino GUARESCHI Nelauktai įžengiau į virtuvę ir aptikau Margaritą, besirengiančią pradėti barbarišką darbą. Vos suspėjau laiku nutverti jai už rankos ir nuginkluoti. – Kodėl, Margarita? – paklausiau. – Albertino nuogas, – dramatiškai paaiškino Margarita. Dėl pasakymo „Albertino nuogas“ nereikėtų pernelyg nerimauti: kiekvienas namuose turi mamą arba žmoną ir gerai žino, kad kai kokia nors ponia iškilmingai praneša: „Aš esu nuoga“, tai reiškia, jog iš tiesų ji tik ketina atnaujinti paltuką ar įsigyti naują rankinę. Tad kai Margarita man paaiškino, jog Albertino „nuogas“, aš jai atsakiau, kad šis faktas nesuteikia jai leidimo sunaikinti mano uniformą. – Aš laikausi reglamento, – atkirto Margarita. – Pilkai žalsva panaikinta kariuomenėje. Daugiau tau jos nebereikės. Ir geriau ja atsikratyti, nes jei kratos metu atras pas tave paslėptą tokio tipo uniformą, lauk bėdos. Džiovanino, ir taip esi per daug susikompromitavęs. Atsimink, kad turi du vaikus (pilkai žalsva uniforma ir keliomis jos atmainomis Italijos kariai buvo rengiami nuo 1909 m., dar valdant monarchams. Po Antrojo pasaulinio karo uniformų spalva buvo pakeista; vert. past.). Tada meiliai į ją prabilau. – Margarita, nuo tos dienos, kai visa galva panirome į pilką Milano rūką, praėjo daug metų, ir daug rūko nusileido ir nusėdo mūsų plaukuose. Bet atsimink tas dienas: tada man nesakydavai, kaip išmokai sakyti dabar: „Esu nuoga“, o juk iš tiesų buvai menkai apsirengusi, buvo šalta, ir aš tau padovanojau savo mėlynąjį minkštos medžiagos apsiaustą, ir jis tapo tavo juodu paltu. Tačiau įstrižo audimo pilkai žalsvos uniformos nei tau, nei niekam kitam neatiduosiu. Nors pilkai žalsva dabartinėje kariuomenėje yra panaikinta, nors man tada komandavęs pulkininkas dabar yra generolas ir nešioja kaki (Guareschi tyčia iškraipo žodį „chaki“, kuris reiškia rusvai žalsvą spalvą; vert. past.) spalvos uniformą, mano kariuomenėje vis dar dėvima ir visada bus dėvima tik pilkai žalsva. Margarita kruopščiai sulankstė uniformą ir nuėjo padėti jos į drabužių spintą, viršutinę lentyną, aukštai, kur per vasaros mėnesius nukeliauja vilnoniai daiktai. – Naftalininė kariuomenė, – tarstelėjo Margarita.

* * *

Dabar aš norėčiau kreiptis į kariuomenės generalinio štabo viršininką ir jam pasakyti: „Prakilnybe, turite manęs paklausyti, nors ir nesikreipiu hierarchiniu keliu, 26

Artuma 2017 m. gruodis

nes esu vienas iš patikimiausių itališkos artilerijos stiprintojų (Guareschi rašo apie savo tarnavimo kariuomenėje laikotarpį 1936 m., kai tapo vienu iš atsargos karininkų, kurie, kilus reikalui, gali papildyti ar sustiprinti reguliariąją kariuomenę; vert. past.). Pone generole, kai prieš daugelį metų atvykau į Modeną, į karinių pajėgų artilerijos šeštąjį pulką, sandėliuose aptikau įprastus 105–28, įprastus 149–13 (pabūklų tipai; vert. past.), ir jų buvo visai nedaug, tačiau po kelių mėnesių kareivinės atpylė patrankų vamzdžiais. Pone generole, pulkininkas buvo šaunus vyras, vienas iš tų, kurie tuoj perpranta žmones, ir jis, vos nužvelgęs mane, nusivedė į didelį varganą baraką ir pasakė: – Tai bendros patalpos. – Taiptamsta, – atsakiau. – Netamsta! – tvirtai atkirto pulkininkas. – Tai visai bevertis barakas, į kurį kareiviai žengia su pasidygėjimu. O jūs galite šį varganą baraką paversti elegantiška susitikimų vieta. Tiesą sakant, vienintelis dalykas, kurį jaučiausi galįs padaryti iš šio vargano barako, – tai paversti jį bausmės kambariu nedrausmingiems keturkojams. Arba būčiau galėjęs jį padegti, jei tik kelių baldų ir lubų medis, padengtas, kaip matėsi, dažų plutomis, būtų buvęs padegamas. Kad ir kaip būtų, atsakiau: – Taiptamsta. – Dėl bataliono, manau, nesijaudinkite, – paguodė mane pulkininkas. – Batalionas, kuriam buvote priskirtas, be jūsų tik laimės. Tikiu, kad iš tiesų taip pasakė, o jei to nepasakė, suklydo, nes aš buvau labiausiai nevykęs kandidatas, išspaustas rezervo karininkams ugdyti skirtose mokyklose. Ir tai todėl, kad aš, nors ir lankęs klasikinį licėjų, o matematikos srityje žinojęs tik būtinas sąvokas, kad galėčiau atskirti daugybą nuo briaunainio, buvau nukreiptas į artileriją, kur, norint šauti į vakaruose esantį tašką, reikia, pavyzdžiui, taikytis į šiaurėje esančios varpinės viršūnę ir apskaičiuoti daugybę bjaurių dalykų, pažymėtų graikiškomis raidėmis. Nekalbant apie sutapimų paralelizmą su trikojų teleskopų velniava, baltų ir raudonų dryžių medinėmis lentelėmis (užsimenama apie kadaise naudotą įrankį uniformų sagoms blizginti; vert. past.) ir panašiai. Inžineriniai dalykai, trumpai tariant. Ir vis dėlto iš visur surankiojau grupelę kareivių, ir, pasitelkdami glaistą, netikrą medį, netikrą marmurą, rietenas su aprūpinimo skyriumi ir specialius leidimus mano bendradarbiams, sugebėjome patalpas padaryti teiktinas


Atokvėpio valandai

ir lankytinas. Nelaimei, aš, užuot baigęs darbą, čiupau teptukus ir nutapiau ant sienų keturis didelius paveikslus. Tai pasirodė esą nepaprastai svarbu artilerijos pulkui sustiprinti: pulkininkas, pamatęs paveikslus, pervedė mane per kareivines ir parodė vargingiausiai kalkėmis nubaltintas sienų dalis, ir taip aš pradėjau tapyti patrankas ir pabūklus, apjuostus vėliavomis, šūkiais, juostelėmis, dekoratyviniais užrašais, laurais, ąžuolais ir debesimis. Tuo užsiėmiau iki neaiškios paskutinės alegorinės freskos: ją užbaigęs, išvykau į bandymų lauką ir šaudymo pratybas. Trumpai tariant, kariuomenės vyriausiojo štabo viršininkui generolui norėčiau pasakyti, kad jei į jį kreipiuosi, tai reikėtų manęs paklausyti, nes esu vienas iš itališkos artilerijos stiprintojų. Ir generolas turi tai atsiminti dėl paprastos priežasties: pulkininkas tuomet yra generolas šiandien. Tai, ką noriu pasakyti, be abejonės, yra paikystė, prajuokinsianti daug žmonių, bet vis tiek ją pasakysiu. Kodėl kariuomenė negrįžta prie pilkai žalsvos uniformos? Matėme savo tėvus, apsirengusius pilkai žalsvai, pone generole. Ir mūsų vaikai matė mus apsirengusius pilkai žalsvai. Kodėl turėtume matyti savo vaikus, apsirengusius kaki? Dėl techninių priežasčių? Tos techninės priežastys reikalingos kare. Be to, pone generole, ne, kalbama ne apie karą, bet apie gynybą, ir jei turėtume ginti savąsias žemes, pilkai žalsva tinka kuo geriausiai, nes mūsų žemės padengtos žaluma. Susirinkome nuo žemės dėvėtas kelnes ir švarkelius, kuriuos kiti mėtė kaip skarmalus; regėjome menką savo garderobą Senigalijos turguje (į šį turgų prie Adrijos jūros atkeliaudavo daug prekių iš kitų šalių; vert. past.); bet dabar viskas pasikeitė, prabėgo daug laiko, ir būtų miela sugrįžti prie pilkai žalsvos uniformos. Mes iš rezervo, mes iš naftalininės kariuomenės (kaip sako ponia Margarita), jaustumės artimesni jums iš kaki spalvos kariuomenės. Mažai reiškiame, bet mūsų daug, mūsų, iš naftalininės kariuomenės. Matėme, kiek daug kalinių grįžta vilkėdami kaki, tad daugumai kaki tapo nelaisvės spalva. Visada geriau Vitorio Veneto spalva, nors dabar ji išėjo iš mados (Guareschi apeliuoja į Italijos vaidmenį istoriniuose įvykiuose. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Vitorio Veneto miesto apylinkėse italai herojiškai atrėmė austrų-vengrų imperinės kariuomenės puolimą. Antrajame pasauliniame kare chaki spalvos uniformas dėvėjo pranašesnės kariuomenės, kurioms italų kariai pakliūdavo į nelaisvę arba su kuriomis, pasikeitus aplinkybėms, kariavo vienoje pusėje; vert. past.). Per daug retorikos buvo išsakyta apie pilkai žalsvą ir apie Vitorio Venetą: dėl to sutariame. Tačiau antiretorikos retorika yra vienodai stiprus blogis. Be to, natūralios reakcijos sukelia retoriką. Bet kokiu atveju Albertino, anot motinos, yra nuogas, bet mano pilkai žalsva uniforma lieka nepaliestas naftalinas. Ir nesapnuoja karų, neverta jaudintis. Niekada jų

nesapnavo, nors ir būdama kariškos išvaizdos. Tačiau gali būti, pone generole, kad aš kalbėjau apie pilkai žalsvą ir kaki, norėdamas pasakyti visai kitą dalyką. Kuo puikiausiai gali būti. Iš kitos pusės, dėl to aš nekaltas. Tai artilerijoje mane išmokė taikyti į vakarus, kai, sakykime, norima šauti į šiaurę. Kai aš kalbu, Margarita, prieš atsakydama, visada žiūri į mane įtariai. – Ką norėjai pasakyti? – po to atsargiai manęs paklausia. Vieną dieną bandžiau sutvarkyti balkono žaliuzes užsilipęs ant nepatentuotų kopėčių, bet jos išsprūdo man apačioje, tad likau įsitvėręs žaliuzių dėžės. – Margarita, pakišk kopėčias po kojomis! – surikau. – Ką norėjai pasakyti?  – nepatikliai pasiteiravo Margarita. Viską sudėjus, esu ūsuotas bulvių maišas, kuris labai trumpai gali išbūti pakibęs ant žaliuzių dėžės dėl nelabai sportiškos bulvių prigimties: iš tiesų netrukus po to nudribau ant grindų. – Norėjau pasakyti, kad jei man nepakiši kopėčių, nulėksiu čia, – pasakiau Margaritai. – Ir štai iš tiesų atsidūriau apačioje. Margarita papurtė galvą: – Neįtikėtina, esi pernelyg dviprasmiškas, Džiovanino. Nedaug trūko, kad būčiau atsidūręs rūsyje. Tad leidau suprasti, kad buvau įskaudintas jos įtarumo. – Pažįstu tave, Džiovanino, – ramiai tarė Margarita. – Atsimeni, kai mudu tuokėmės? Atsiminiau. – Tai štai: tada iš to, kaip tu atsakei „taip“, aš tuoj pat supratau, kad tu norėjai pasakyti visai kitą dalyką. Tarstelėjau, kad prabėgo daug metų nuo to „taip“, ir šiaip jau nepasitikėjimas turėjo būti praėjęs. – Istorija dar nesibaigė, – atsakė Margarita. – Pamatysime. Jei Dangus man suteiks džiaugsmo iš šito melancholiško pasaulio iškeliauti pirmam (kai, suprantama, bus laikas ir nelaikas) ir aš pasakysiu: „Margarita, iškeliauju anapus“, esu įsitikinęs, kad Margarita manęs paklaus: „Ką norėjai pasakyti?“ Po to pažvelgs į mano jau visam laikui sustingusius ūsus ir atsidus: „Kaip įmanoma, kad iki paskutiniosios jis užsispyręs sako vieną dalyką, kad pasakytų visai kitą?“ Ir niekam nepavyks jos įtikinti, kad aš iš tiesų numiriau, ir kai mane įtaisys po trimis metrais žemės, sugrįš namo nepatikliai purtydama galvą. Ir lauks, kad aš sugrįžčiau. O dienos bėgs.“ Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.). Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu. Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

Artuma 2017 m. gruodis

27


Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

Prašyčiau – tik ne „Vienas namuose“ „Ką žiūrim per šventes?“ – klausdavo manęs tėvai, vėliau kambario draugai, dabar vyras. Arba aš jų. Klausimas, kokį filmą rinktis gruodį, nuskamba kasmet ir kone visų namuose. Televizija dėl savo menkstančio įvaizdžio ir toliau nesijaudina – kaip ir prieš penkiolika metų, vėl siūlo „Vienas namuose“. Tą patį siūlys ir dar po penkiolikos, tad galime tik džiaugtis, kad mūsų pasirinkimų programa neberiboja: yra mokami kanalai, filmų nuoma, siuntimasis internetu... Tik žinok, ką nori pamatyti, ir turėsi. Taigi jau gruodis – ką žiūrim?

„Tegyvuoja meilė“ Kartais Holivudas išleidžia šventinių filmų, kuriuose surinktas visas aktorių žvaigždynas, reklama milžiniška, tik prasmės – nė kvapo. Šis – ne tas atvejis. Taip, kiekvienas aktorius jame dešimt kartų matytas ir puikiai atpažįstamas: Hugh Grantas, Liamas Neesonas, Colinas Firthas, Emma Thompson, Keira Knightley... Tačiau kūrėjai nemanipuliuoja garsiais vardais – kaip tik nejučia ima atrodyti, kad tiek profesionalų į vieną vietą susirinko sukurti šito šilto ir kokybiško produkto tau ir dėl tavęs. Nuo 2003 m., kai pirmąkart pasirodė Richardo Curtis režisuotas „Tegyvuoja meilė“(Love actually), šį filmą žiūriu kasmet. Jame kiekvienas rastų sau tinkamą kalėdinio meilės džiaugsmo istoriją. Filmas susideda iš kelių porų, kurių istorijos atskleidžiamos keičiantis scenoms. Vyras prarado žmoną ir dabar jo svarbiausia meilė – sūnus (sūnus 12-os metų, todėl yra ir jo mokyklinės meilės linija). Moteris, įsimylėjusi bendradarbį, tačiau gyvenimą aukojanti sergančiam broliui. Vidutinio amžiaus biuro vadovas, savo nuostabios šeimos pagrindą supurtantis dėl pigios simpatijos sekretorei. Rašytojas, kurio meilė namų tvarkytojai gimė jiems nėkart neprisilietus vienam prie kito ir net negalint susikalbėti ta pa28

Artuma 2017 m. gruodis

čia kalba. Yra ir nepadorus roko dainininkas, su pasididžiavimu pasakojantis apie laikus, kai mėgavosi seksu ir narkotikais, o iš tiesų suvokiantis, kad tas laikas nebuvo vertas vienatvės ir dabar kankinančios vidinės tuštumos. Daugelis istorijų filme baigiasi priešingai, nei būtų galima tikėtis iš kalėdinio meilės filmo – jų finale kalba ne vartotojiška meilė, o pasiaukojimas. Pasiaukojimas dėl draugo, brolio, vaiko, šeimos. Atsidavimas tokiai meilei, kokia tau skirta, o ne įsivaizduojama. Filmas be galo saldus, bet prieš šventes – būtinas pažiūrėti.

kos: fabrike dirba mažyčiai keistos tautos žmogeliukai, yra teleportuojantis televizorius, o nuo tam tikros rūšies šokolado gali susitraukti, išsipūsti ar pamėlynuoti. Vaikus tokie triukai visada žavi. Suaugusiesiems nervų jie taip pat neturėtų gadinti, nes siužete viskas pagrįsta ne kokiais magijos principais, o logika ir chemija; fabrike kalbama apie naujausius išradimus. Filme skatinamas gėris: neturtinga šeima atsisako pirkinio sau, kad išgalėtų padovanoti vaikaičiui vieną šokoladą, o bilietą į fabriką laimėjęs berniukas ketina jį parduoti, kad uždirbtų pinigų šeimai, tačiau vos turėdami maisto šeimos nariai vis tiek atsisako – tebūnie jam šventė. Įdomiausia, jog į fabriką pakliuvę vaikai kaipmat atsisijoja  – neturintys moralinių vertybių būtinai nukenčia. Gerumas nugali viską – tą mintį matome kiekviename siužeto posūkyje. Šis filmas tikrai yra šeimos filmas, mat čia patraukliai perteikiama vertybių svarba. Ar verta dar pridurti, jog pagrindinį vaidmenį jame atlieka Johny Deppas?

„Čarlis ir šokolado fabrikas“ Šis filmas (Charlie and the Chocolate Factory) neskirtas specialiai Kalėdų sezonui. Jame vykstantys stebuklai su šventėmis tarsi nesusiję. Tačiau yra kelios detalės, dėl kurių jis ypač tinkamas, kai namuose kalbama apie meilę, pasiaukojimą, šeimyniškumą ir gėrį. Filmas, kurį režisavo įstabusis spalvų ir psichopatiškos fantastikos meistras Timas Burtonas, 2005 m. sukurtas pagal to paties pavadinimo populiaraus vaikų rašytojo Roaldo Dahlo knygą. Jame pasakojama apie neturtingą berniuką, laimėjusį vieną iš penkių bilietų apsilankyti įstabiame keistuolio Vilio Vonkos šokolado fabrike. Istorijoje gausu fantasti-

„Kalėdų pasaka“ Prancūzų kinas atpažįstamas aktoriams dar nepravėrus burnų. Muzika, šviesos, kadruotės – specifinė stilistika jau sukuria visai kito, nei mums įprasta, kino vaizdą. Šiame Arnaud Desplechino 2008 m. režisuotame filme (A Christmas Tale / Un conte de Noël) dar išvystame garsiųjų prancūzų Catherine Deneuve ir Jeano-Paulio Roussillono veidus. Kino siužetas optimistiškai nenuteikia: keistuolių šeima, dėl įvairių konfliktų ir nemoralaus gyvenimo būdo menkai


Akiračiai

tebendraujanti, susiburia švęsti Kalėdų. Šeimos motinai pranešus, jog serga vėžiu, visi susitelkia į vieną tikslą – rasti jai tinkamą donorą. Donoras, kaip paaiškėja, gali būti tik jau kelerius metus nuo šeimos išvis atskirtas sūnus. Tada pasirodo ir jis, ir pašliję šeimynos santykiai iš naujo lipdomi mirtinos ligos bei Kalėdų fone. Atrodytų, kokie čia šventiniai džiaugsmai? Bet vos pradėjus žiūrėti supranti, kad tai pasakojimas apie kone kiekvieną šeimą. Ar turite tetą, su kuria nebendraujate? O gal keistuolį brolį? Ar jaučiatės mamos vertinamas mažiau nei jaunėlė sesuo? Artimieji kritikuoja sprendimus? Susitikę per šventes visi truputį susipyksta, o paskui vėl susidraugauja ir pamilsta vieni kitus? Čia viskas apie jus ir mus. Žiūrėdamas supranti, kad nebevertini tos šeimos iš šalies, o tarsi atsiduri joje, nes bent viena detalė tikrai ir tavo atpažįstama. „Jie apsimeta esantys normalūs, bet tokie nėra“, – apie pagrindinę šeimą sako viena filmo veikėja. Argi tai ne apie kiekvieną iš mūsų? Todėl susivienijimas ir konfliktų sprendimas siaubingos ligos akivaizdoje tikrai atrodo kaip Kalėdų stebuklas. Tiesa, dėl prancūzų drovumo stokos yra scenų ir pokalbių, kurie vaikams nepritinka. Tačiau šeimos vyresniesiems ir jaunimui toks kinas – malonumas. Šie trys filmai yra mano šių švenčių sezono plane. Taip pat žadu pagaliau pažiūrėti „Tas nuostabus gyvenimas“ (It’s a wonderful life), nes jaučiuosi keistai, vis dar jo nemačiusi. Tarsi būčiau vienintelė, vis dar nemokanti daugybos lentelės. Juk „Tas nuostabus gyvenimas“ – tokia klasika! Vėl žiūrėsiu ir „Jėzus Kristus Superžvaigždė“ (Jesus Christ Superstar). Taip, žinau, kad jo kulminacija ir įvykiai – labiau gavėnios, o ne Kalėdų meto, tačiau ir senąją, ir naująją miuziklo versijas noriu žiūrėti per kiekvienas šventes. Ką žiūrėsite jūs? Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ

Tadas Kosciuška Pasaulyje žinomas kaip Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko – LDK gimęs, įtvirtinimus mūšiams statęs karo inžinierius, generolas, JAV karo už nepriklausomybę (1775– 1783) dalyvis, Kosciuškos sukilimo (1794) vadas. Jo būta labai įvairiapusio žmogaus. Visą gyvenimą kovojo už laisvę, žmogaus teises, savo tėvynę ir jos žmones. Didvyris, kurį visais įmanomais būdais skelbia savu JAV, Lenkija, Baltarusija. Na, taip pat ir mes, nes gimė LDK žemėse.

Kilmė, jaunystė Mūsų herojaus šeima buvo vidutiniai bajorai. Neskurdo, bet nebuvo ir turtingi. Tėvas Ludwikas Tadeuszas – lietuviško pėstininkų pulko pulkininkas, motina  – Tekla Ratomska, kilusi iš smulkių bajorų. Tadas Kosciuška gimė 1746 m. Meračiauščinos dvare, netoli Kosavos miestelio Lietuvos Brastos vaivadijoje. Buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Anksti mirus tėvui, motina su pulkeliu vaikų vertėsi sunkiai, tačiau du sūnus mokytis į pijorų vienuolių įsteigtą kolegiją išsiuntė. Mokslai truko penkerius metus. Našlė ilgiau išlaikyti kolegijoje sūnų nepajėgė finansiškai. Vyresnysis brolis paveldėjo tėvų dvarus, tad Tadas pasirinko karininko kelią. Verta pabrėžti, kad vaikystėje Kosciušką kaip asmenybę formavo labai išsilavinęs ir daug keliavęs dėdė, o tėvų įtaka nebuvo itin didelė. 1765 m., padedamas kunigaikščio Adamo Czartoryskio, Tadas įstojo į elitinės Riterių mokyklos kadetų korpusą. Ir tuoj pat sublizgėjo neeiliniais gabumais. Studijavo istoriją, filosofiją, lotynų, prancūzų, vokiečių, lenkų kalbas, ekonomiką, matematiką, Artuma 2017 m. gruodis

29


Akiračiai

Gimtinė. Viktoro Vincento Adamo litografija,1848 m.

geodeziją. Kaip išimtinai gabus kadetas, jis gavo teisę lankyti inžinerijos mokslų kursą. 1769 m. baigė studijas, būdamas kapitonas. Gabumai savo ruožtu, tačiau Kosciuška nebuvo didikas ir piniguose nesimaudė. Bet jam ir vėl padėjo kunigaikštis Czartoryskis. Jis išrūpino jaunuoliui karališkąją stipendiją studijoms Paryžiuje. Čia Kosciuška gilino žinias karališkosios gvardijos karo akademijoje. Prancūzijos sostinėje praleido jam lemtingus penkerius metus. Nokstanti revoliucija ir jos idėjos padarė rimtą poveikį Kosciuškos politinėms ir socialinėms pažiūroms.

1776 m. rugsėjį Kosciuška gavo užduotį pastatyti dalies Filadelfijos, o vėliau ir viso miesto karinius įtvirtinimus. Apie jo novatoriškus ir talentingus darbus, svariai padedančius amerikiečiams iškovoti pergales, garsas greit ir plačiai pasklido. Kaip karo inžinierius, visoje Amerikoje jis nuveikė galybę darbų. 1783 m. Kosciuška gavo brigados generolo laipsnį, specialią padėką, 200 ha žemės ir 12 tūkst. dolerių premiją, kuri turėjo būti išmokėta vėliau. Dar didesnis Kosciuškos pagerbimas buvo jo priėmimas į Cincinatų draugiją, elitinę, vien tik amerikiečiams skirtą organizaciją. Bet kupidonai ir amūrai su Kosciuška elgėsi bjauriai. Amerikoje jis vėl įsimylėjo vieno iš generolų dukterį, bet ir vėl tėvas jam atsakė! Tiesa, vėliau tėtukas graužė sau alkūnes, bet jau buvo po laiko. Savo turtą valdyti Kosciuška patikėjo Thomui Jeffersonui, kuris tapo ir jo testamento vykdytoju. Viską, ką turėjo, Kosciuška skyrė vergams išpirkti ir juodaodžių mokykloms steigti.

Meilės nesėkmės Karštas patriotas ir aukščiausios prabos karininkas 1774 m. grįžo į tėvynę – šalį, draskomą, niokojamą, žeminamą Rusijos, Austrijos ir Prūsijos. Kariuomenė buvo sunykusi, merdinti. Suprantama, Kosciuškai joje vietos neatsirado. Tai jauną karininką varė į neviltį. Maža to, 28  metų Kosciuška beviltiškai įsimylėjo Lietuvos lauko etmono Józefo Sylwesterio Sosnowskio dukterį Ludwiką. Jausmas buvo abipusis. Tačiau kai Tadas paprašė didžiūno dukters rankos, išgirdo: „Balandė ne žvirbliui, o didiko duktė ne šlėktelei.“ Tikroji priežastis buvo kita. Kosciuškos būsimos karjeros sėkmė akivaizdi, tad epitetas „žvirblis“ čia ne visai tiko. Iš tikrųjų girtas Sosnowskis dukters ranką pralošė kortomis! Taip pasibaigė didelė, nors ir neilgai trukusi Tado ir Ludwikos meilė.

Amerikoje 1775 m. Kosciuška išvyko į Drezdeną, tikėdamasis ten gauti darbą. Deja, patyrė nesėkmę, todėl patraukė į Paryžių. Amerikoje tuo metu vyko kovos dėl nepriklausomybės, ir visa Prancūzija ūžė joms pritardama bei jas remdama. Į ją atvykę amerikiečiai verbavo profesionalius karininkus savo kariuomenei stiprinti. Kosciuška Paryžiuje neužtruko. Tiesa, spėjo susitikti su tada jau garsiu rašytoju Pierre’u Beaumarchais ir 1776 m. birželį iš Havro uosto išplaukė į Ameriką. Du su puse mėnesio trukusi pavojinga, nemalonių nuotykių kupina kelionė baigėsi laimingai. 30

Artuma 2017 m. gruodis

Kosciuškos statytas Klintono fortas (Vest Pointas), JAV

Norėdamas pareikšti pagarbą, Kosciušką aplankė indėnų vadas Mažasis Vėžlys. Generolas padovanojo jam porą pistoletų, sakydamas, kad panaudotų juos prieš kiekvieną, „kuris norės nuskriausti tavo tautą“.

Sugrįžimas 1784 m. vasarą Kosciuška grįžo į Lietuvą ir apsigyveno paveldėtuose Sechnovičiuose. Jo nesant, dvarą valdė sąžiningas ir ūkiškas svainis. Skolų nebuvo, pajamos buvo net stabilios, tiesa, ne per didžiausios. Čia Kosciuška sėsliai pragyveno penkerius metus. Tik grįžęs valstiečiams vyrams sumažino lažą, palikdamas tik dvi dienas per savaitę. Moteris ir paauglius nuo lažo atleido visai. Dėl to sulaukė didelės valstiečių meilės bei pagarbos ir dar didesnio aplinkinių bajorų nepasitenkinimo. Tuo metu Lietuvos ir Lenkijos situacija buvo nepavydėtina. Abiejų Tautų Respubliką spaudė agresyvios kaimyninės šalys, o kariuomenė buvo tik simboliška. Baigiantis 1789 m., Kosciuška gavo generolo majoro laipsnį ir pradėjo tarnybą ATR kariuomenėje. Drauge su kitais ėmėsi ją reorganizuoti. Karas ir meilė lydėjo Kosciušką visą gyvenimą. 1790 m. jis vėl įsimylėjo. Šį kartą (kaip tyčia!) nepaprastai turtingo


Akiračiai

Ukrainos dvarininko dukrą. Neaprėpiamų žemių savininkas irgi palaikė Kosciušką per menku tapti jo žentu. Likimas pasirodė esąs kerštingas: nūnai retas žino kažkokio amerikiečio generolo ir Ukrainos turčiaus pavardes, o Kosciuškos – visas pasaulis. 1792 m. Kosciuška vadovavo mūšiams ir pasižymėjo kare su Rusija. Po pralaimėto karo iš tarnybos pasitraukė turėdamas generolo leitenanto laipsnį. Susiskaldžiusi šalis pateko į Rusijos ir Prūsijos gniaužtus. Kosciuška išvyko į Leipcigą, po to į Paryžių ieškoti paramos planuojamam sukilimui. Kelionės nebuvo rezultatyvios. Kaip visada, nukentėjusiems teko kovoti už savo šalį vieniems. Ir Kosciuška Saksonijoje ėmė ruoštis. Jį išrinko sukilimo karo vadu. Pasiruošimas nevyko sklandžiai, nes sukilėliai dėl daugelio dalykų tarpusavyje nesutarė. Laikas irgi nebuvo palankus. Tačiau okupacinė Rusijos valdžia elgėsi pasibaisėtinai ir laukti nebuvo galima.

Kosciuškos sukilimas 1794 m. kovo 24 d. Kosciuška Krokuvos turgaus aikštėje perskaitė sukilimo aktą, iškilmingai prisiekė ir oficialiai priėmė ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado pareigas. Sukilimo metu jis reformavo kariuomenę. Įvedė valstiečių milicijos (kosinierių – liet. „dalgininkų“) padalinius, taip pat pirmuosius snaiperių dalinius. Rekrutavo medžiotojus ir eigulius. Tačiau jėgos vis vien buvo nelygios. Milžiniška rusų armija sutraiškė sukilėlius. 1794 m. spalio 10 d. sužeistas Tadas Kosciuška pateko į rusų nelaisvę ir buvo įkalintas Petropavlovsko tvirtovėje. Na, šis pasaulis kupinas keistumų ir paradoksų. Be vado likę sukilėliai dar kovėsi iki lapkričio vidurio. O Kosciuška kalėjo ir per dvejus nelaisvės metus sukūrė du polonezus ir valsą, nes, be kita ko, buvo ir puikus pianistas. Dedikavo sukilėlių kariuomenei.

Paskutinioji „emigracija“ 1796 m. caras Paulius I pareikalavo, kad Kosciuška prisiektų jam ištikimybę. Už tai pažadėjo paleisti 20 tūkst. ATR piliečių, sukilėlių ir politinių kalinių iš Rusijos kalėjimų. Taip pat generolas turėjo prisiekti, kad negrįš į tėvynę. Prisiekė. Per Šiaurės Europą ir Londoną Kosciuška išplaukė į Ameriką. 1797 m. grįžo į Europą ir, kurį laiką pagyvenęs Paryžiuje, galutinai įsikūrė Šveicarijoje. Čia praleido 1807–1817 metų laikotarpį. Apsigyveno savo draugo Peterio Zeltnerio pilyje netoli La Genevraye. Visą laiką buvo aktyvus politiškai ir socialiai. Išleido porą knygų karybos temomis. Susitiko su Napoleonu Bonapartu, tačiau juo nepasitikėjo. Atsisakė derėtis su Rusijos caru Aleksandru I Vienoje, kur caras tikėjosi Kosciuškos pritarimo kuriant marionetinę nykštukinę Lenkijos karalystę. 1808 m. persikėlė į Zoloturno miestelį. 1817 m. spalio 15 d. jodinėdamas nukrito nuo žirgo ir mirė. Jam buvo 71  metai. Palaidotas Zoloturne,

bet po metų Krokuvos miesto pastangomis palaikai buvo ekshumuoti ir iškilmingai palaidoti Krokuvos Vavelio katedroje šalia karalių.

Koks jis buvo? Tai buvo ne tik talentingas inžinierius, karys, bet ir aukštos moralės žmogus, be to, intelektualas, eruditas. Puikiai grojo pianinu, gražiai piešė, deklamaJuliuszo Kossako akvarelė, 1879 m. vo eiles, todėl moterys jį gausai apdovanodavo dėmesiu. Bet... meilėje nesisekė! Tos, kurias mylėjo, jam buvo nepasiekiamos, todėl liko nevedęs. Amžininkų vertintas štai kaip. Rusijos imperatorienė vadino jį „Bestija!“ Jules Verne’as knygoje 20 000 mylių po vandeniu pagerbė Kosciušką, rašydamas, jog kapitono Nemo kajutėje kabojo Kosciuškos portretas. George’as Byronas rašė: „Kosciuška – tai garsas, kuris rėžia tironui ausį.“ Napoleonas Bonapartas vadindavo jį Šiaurės didvyriu. Thomas Jeffersonas sakė: „Skaidriausias laisvės sūnus, <...> laisvės visiems, o ne saujelei ir turtuoliams.“ George’as Washingtonas apie Kosciušką pasakė ir parašė tiek gerų žodžių, kad nė pakartoti neįmanoma.

Atminties ženklai Kosciuškos vardu pavadinta planetoidas, aukščiausias Australijos kalnas, apygarda Indianos valstijoje (JAV), miestas Misisipės valstijoje (JAV), du pagrindiniai Niujorko tiltai, sala Aliaskoje. Paminklai Kosciuškai stovi Krokuvoje, Lodzėje, Čikagoje, Vašingtone, Detroite, Filadelfijoje, Vest Pointe ir kitur. Daugybėje Lenkijos, JAV, Baltarusijos ir kitų šalių miestuose jo vardu pavadintos gatvės. Lietuvoje Kosciuškos gatvės yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Druskininkuose. Ypač Tadą Kosciušką gerbia Baltarusija, kartais net jį savindamasi. Nenuostabu, nes tokį didvyrį nori turėti kiekviena tauta. Kosciušką šlovina JAV, Lenkija. Tačiau kad ir ką sakytume, gimė jis LDK. Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2017 m. gruodis

31


Sveikata

Apči – atsiprašau – į sveikatą – ačiū – nėr už ką Labai išsigandau. Apėmė panika. Naujienų antraštės tiesiog siaubą kelia. Žinote, ką jos rašo? Gal matėte? „Valstybės lėšomis vaikai bus skiepijami nuo rotaviruso.“ „Į planinių skiepų kalendorių įtraukta vakcina nuo pneumokoko.“ Naujausia žinia: „Meningokoko skiepai nuo kitų metų bus nemokami.“ Jau ir taip vaikai nemokamai skiepijami nuo hepatito B, tuberkuliozės, stabligės, difterijos, poliomielito, kokliušo, tymų, kiaulytės ir raudonukės, nuo Haemophilus influenzae B, o vienuolikametės mergaitės – dar ir nuo žmogaus papilomos viruso. Kai yra rizika, mus už dyka skiepija nuo pasiutligės. Kai kuriuos dykai paskiepija nuo gripo. Daugelis skiepijasi nuo gripo ir erkinio encefalito už „savus“. Keliautojai, kai reikia, moka už skiepus nuo hepatito A, geltonojo drugio, choleros, vėjaraupių, japoniškojo encefalito, vidurių šiltinės. „Liksiu be darbo!“ – pagalvojau. Tačiau kolegos nuramino, kad gamta nemėgsta tuštumos. Visada atsiras, ką gydyti. Visko skiepais nesuvaldysi. Radau ir visai optimistiškų antraščių, pavyzdžiui: „Dramatiškai daugėja sergančiųjų peršalimo ligomis.“ Tai šitais snarglitais, gerklitais, kosulitais ir užsiimsime. Vadinamosios peršalimo ligos  – tai virusiniai kvėpavimo takų uždegimai. Labai svarbu susitarti dėl pavadinimų ir juos tinkamai vartoti. Dažnai peršalimą nepelnytai pavadiname gripu. Gripas taip pat yra virusinis kvėpavimo takų uždegimas, tik ypatingai pasireiškia. Pradžioje pakyla labai aukšta – 39–40 – laipsnių temperatūra. Savijauta būna labai prasta – apima silpnumas, galvos, kaulų, raumenų, akių skausmai. Kartais vemiama. Po 1–2 dienų prasideda kosulys ir gerklės skausmas, retai – sloga. Jei gripas nesukelia komplikacijų, pasveikstama per 5–7 dienas. Kai tuo pačiu metu panašiai serga daug žmonių – epidemija. Konkrečiam žmogui gydytojai gripą nustato tik iš būdingų požymių ir epidemiologinės situacijos. Įprastai gripo virusui nustatyti tyrimai neatliekami. Jeigu gydytojas sako: „Jums gripas“, žinokite, kad jis nori pasakyti: „Jūsų ligos požymiai 32

Artuma 2017 m. gruodis

labai panašūs į vadovėlyje aprašytus gripo požymius“, tačiau taupo laiką. Būna ir lengvų gripo formų – ne pagal vadovėlį. Peršalimą sukelia kitų rūšių, bet ne gripo virusai. Peršalus savijauta būna pusėtina, daug kas einame į darbą ar į mokslus. Liga prasideda nuo slogos, kosulio, karščiuojama vidutiniškai – iki 39 laipsnių. Rečiau laužo kaulus. Gripo epidemija per mėnesį ar du „išsikvepia“, o peršalimais sergame nuo rugsėjo iki vasaros – tol, kol būname susibūrę į kolektyvus. Peršalimo ligą gydytojai vadina įvairiai, pagal tai, kurią kvėpavimo takų dalį uždegimas labiausiai paliečia. Nosis – sloga (rinitas). Ertmės (ančiai) greta nosies – sinusitas. Ryklė – faringitas, faringotonzilitas, adenoiditas. Balso plyšys – laringitas. Gerklė – tracheitas. Bronchai – bronchitas. Vaikų ausys irgi priskiriamos kvėpavimo takams – otitas. Tiek gripas, tiek ir peršalimas negydomi antibiotikais – šie virusų neveikia. Liga praeina savaime. Tie, kurie tvirtina, kad nuo peršalimo jiems padeda tik antibiotikai, naiviai klysta. Jie tiesiog pasveiko be reikalo gerdami antibiotikus. Neprievartaukime gydytojų skirti antibiotikus nuo pirmos peršalimo dienos. Trečią–ketvirtą

karščiavimo dieną, jei savijauta blogėja ar negerėja, ateikime pas daktarą. Tegu apžiūri, įvertina, ar neprasidėjo bakterinė komplikacija, padaro kraujo tyrimą. Peršalimo bėdą bandykime išspręsti pas savo šeimos gydytoją. Sezono metu ligoninių skubios pagalbos (priėmimo) skyriuose ir taip beprotnamis. Patys geriausi katalikai pasaulyje yra japonai. Jie taip myli artimą, kad dedasi medicinines kaukes vos pajutę peršalimo požymius. Stengiasi kitų neužkrėsti. Būtų dar geresni, jei sirgdami visai neitų iš namų. Kvėpavimo takų virusai labai lengvai plinta nuo žmogaus žmogui oru ir per rankas. Todėl mylėkime savo artimus – susirgę likime namuose, nekosėkime ir nečiaudėkime greta žmonių, neiškvėpkime kitam žmogui į veidą. Paeikime nuošaliau, vienkartine nosinaite užsidenkime burną ir nosį, po to nosinaitę išmeskime, rankas nusiplaukime ir dezinfekuokime. Iš bėdos galima, jeigu jau nespėjome nosinaitės išsitraukti, kosėti ar čiaudėti į alkūnės linkį. Kai jau sirgdami einame į polikliniką, užsidėkime kaukę. Juokinga, bet šiek tiek padeda. Jeigu šalia jūsų kas nors nehigieniškai kosi ar čiaudi (nemokytas, nekultūringas), stenkitės tuo momentu sulaikyti kvėpavimą ir paeikite į šalį. Nereikia bandyti nutraukti čiaudulio užsispaudžiant nosį. Čiaudulys yra valingai nesulaikomas refleksas. Bandant taip daryti gali trūkti ausies būgnelis. Gal pastebėjote – miegodami nečiaudime, nes ilsisi už čiaudulį atsakinga smegenų sritis. Kai kuriems čiaudulį sukelia netikėta ryški šviesa. Čiaudulys išvalo mūsų kvėpavimo takus nuo kenksmingų dulkių, gleivių, mikrobų. Mums tai į sveikatą, bet ne aplinkiniams. Nusičiaudėję minioje galite vienu kartu užkrėsti apie 150 žmonių. Dėl visa ko geriau pasakyti „atsiprašau“. Kol jus gąsdinau, man baimė ir panika praėjo. Mūsų valdžia randa pinigų vaikų skiepams, apsaugai nuo sunkių ligų, kaip ir turtingose Europos šalyse! Vadinasi – gyvenimas gerėja. Kad tik tų vaikų būtų... Gyd. Vytis ŽEMAITIS


Gyvenimas kaip senas vynas

arba Nerimta Vanda IBIANSKA Artėjant Kūdikėlio Gimimo šventei, norisi džiaugtis ir visai nesinori gilintis į rimtus ir visokius sunkius dalykus. Jei manote kitaip, jūsų valia. Kažkodėl man atrodo, kad, be itin dorovingų straipsnių, galima leisti sau paskaityti ką nors nerimta. Nes jei visą laiką klausysi vien Wagnerio ir tik Wagnerio, tai po dviejų savaičių, oi, kaip užsinorėsi Édith Piaf, Charles’io Aznavouro arba, net gali nutikti taip, ir Džordanos Butkutės. Kitas – tai ir „Naujųjų pupyčių“.

* * *

Metų pabaigoje pasaulis kasmet įsitempęs laukia, ką paskelbs Nobelio premijų laureatais. Kad su tais nobeliais nėra tvarkos, tai jau nepasiginčysi. Net paties padangių berniuko Pakso partija „Tvarka ir teisingumas“ čia nesusitvarkytų. Šiaip būtų nieko, bet stringa taikos ir literatūros premijų reikalai. Pirmosios negavo Mahatma Gandhi ir šv. Jonas Paulius II. Už tai komitetas žiauriai susimovė skirdamas taikos premijas Michailui Gorbačiovui, Menachemui Beginui, Yasserui Arafatui ir – o siaube! – birmietei Aung San Suu Kyi. Pastaroji, buvusi opozicionierė, tapusi šalies vyriausybės vadove, įsivėlė į pusės milijono savo piliečių žudynes ir tremtį. Va tau ir taikos balandžiai su alyvų šakele snape. Nieko sau!

* * *

Na, bet yra ir gerų naujienų. Štai 1984 m. trys profesoriai – du bostoniečiai ir vienas niujorkietis, – gerai paieškoję, rado genus, nuo kurių priklauso žmogaus biologinis laikrodis. Praėjus 33 metams, kai Michaelas Rosbashas sulaukė 73-ejų, Jeffrey C. Hallas 72-ejų, o Michaelas W. Youngas 68-erių, jiems tą nobelį skyrė. Kodėl tiek laukė – nežinia. Laikrodis svarbus kiekvienam iš mūsų. Nors daug kas apie jį žino, dėl visa ko primenu. 6–9 val. ryto organizmas nustoja gaminti miego hormoną ir suaktyvina kortizolio gamybą. Tuo metu kraujas būna tirštesnis, kraujagyslių sienelės kietesnės, kraujospūdis aukštesnis. Tai didžiausios infarkto rizikos metas. Na, vyrams dar pakyla testosterono lygis. 9–12 val. produktyvumo viršūnę pasiekia smegenys. 12–15 val. aktyvesnė tampa virškinimo sistema, bet pavalgius apima mieguistumas. Tai valandos, kai įvyksta daugiausia eismo įvykių (apie 14 val.), pražūtingai veikia alkoholis. 15–18 val. geriausiai darbuojasi kraujotaka, plaučiai. Raumenys 6 proc. stipresni, temperatūra pasiekia aukščiausią paros lygį. Šis laikas palankiausias fizinei veiklai. 15–18 val. pasiekiama daugiausia sporto rekordų. 18–21 val. esame nusiteikę

romantiškai, o kepenys puikiai skaido alkoholį. 21–24 val. organizmas pradeda gaminti miego hormoną. 1–3  val. miego metu smegenys įsako šalinti toksinus, sutelkia vakardienos išgyvenimus, o virškinimo sistema vos vos kruta. 3–6  val. temperatūra krinta iki minimumo, kūnas „remontuoja“ smulkius „gedimus“ (pvz., odos įdrėskimus ir pan.). Tuo laiku gimsta daugiausia vaikų, bet įvyksta ir daug astmos priepuolių. Štai taip esame užprogramuoti. Ne į temą – nugirstas pokalbis. Sėdi bare du vyrai (kaip žinoma kiekvienai feminai, jie visi yra niekšai) ir kalbasi. „Žinai, JAV mokslininkai tvirtina, kad alkoholyje yra moteriškų hormonų!“ – „Šventa tiesa! Pastebėjau, kad po dešimtos taurelės daug blogiau vairuoju!“ Čia buvo net visai ne į temą, bet vis vien juokinga. Moterys, matai, blogai vairuoja!

* * *

Na, pasaulyje yra dar viena, šį kartą kurioziška naujiena. Kai pasirodys gruodžio Artuma, tai jau nebus naujiena. Na, bet vis vien žinia. Saudo Arabijoje oficialiai leis moterims vairuoti automobilius. Žinote, kodėl neleido iki šiol? Drauge su karališkąja šeima šalį valdo musulmonai dvasininkai. Norite – tikėkite, norite – ne, bet pretekstas drausti toks: „Moterims būti vairuotojomis stinga proto.“ Arabės 30 metų šioje šalyje kovojo už teisę vairuoti. Kai kurios jų nuo 2011 metų demonstratyviai, nieko nepaisydamos važinėjo miestuose. Jas suimdavo, nuteisdavo, išplakdavo ir pan. Tačiau prasidėjo teigiami poslinkiai. Karalius Abdula 2013 m. priėmė 30 moterų į Šurą (monarcho patariamąjį organą), o 2015 m. joms suteikta teisė balsuoti. Tačiau vairuoti iki šiol – niekaip! Didelis damų užtarėjas sosto įpėdinis 32 metų princas Mohammadas bin Salmanas kovoja, kad silpnoji lytis turėtų lygias teise su vyrais. Va tau XXI amžius.

* * *

Prakalbus apie turtingąją Saudo Arabiją, prie daikto prisiminiau. Nūdienis tėtis klausia sūnaus: „Jori, ko norėtum užaugęs turėti?“ – „Pinigų!“ – „O dar ko?“ – „Labai daug pinigų!“ – „O dar?“ – „Procentų!“ Na, bet pinigų iš tikrųjų reikia visur, visiems, ir tai ne juokais. Artuma 2017 m. gruodis

33


Gyvenimas kaip senas vynas

Štai paryžiečiai baigia plaukus nusirauti, nežinodami, kur jų gauti. O bėda tokia: ėmė kristi akmenys nuo Notre Dame. Remontui reikia mažiausiai 100 milijonų eurų, bet katedra ir miestas tokių pinigų neturi. Iš tiesų pastatas senokas, pradėtas statyti dar 1163 m., nenuostabu, kad susidėvėjo. Užteršto Paryžiaus oro net akmenys neatlaiko. Būtų į merus išsirinkę mūsiškį kaunietį, tai tuoj tvarką padarytų. Techniškai tvarkingai nugriautų ir įrengtų toje vietoje verslo centrą arba automobilių stovėjimo aikštelę. O tie paryžiečiai verkšlena, kreipiasi į pasaulį, pagalbos šaukiasi. Gerai, kad amerikiečiai ne tik pamišę dėl Paryžiaus, bet ir pinigų turi, tai dabar renka po visą Ameriką. Paryžiaus arkivyskupui tik drebėti belieka, nes konstrukcijos gali neatlaikyti, kol Valstijos prigrybaus tų dolerių ar eurų.

* * *

Viena iš pasaulio naujienų 2017 m. yra ypač šviesi ir viltinga. Ji susijusi su nutukimu ir antsvoriu. Klausimas aktualus visiems išsivysčiusiems kraštams. Vaikštome stori, riebalai liula, kenčia širdis, stuburas, sąnariai, kraujagyslės, kas tik nori. Ir puntame, šlemščiame, kemšame, maumojame, nuo šaldytuvo nesitraukiame. Tai toji minėta viltinga naujiena yra tokia. Mokslininkai iš Voriko universiteto (JAV) identifikavo mūsų smegenyse ląsteles,

vadinamuosius tanacitus, kurie gali sukelti (ir sukelia!) sotumo jausmą. Bloga žinia vegetarams, veganams, žaliavalgiams ir kitiems mitybos sektantams. Nors ką ten bloga! Ir taip perkarę slankioja. Bet vis tiek. Tų ląstelių, t. y. tanacitų, gerai formai palaikyti reikia jautienos, vištienos, skumbrių, avokadų, lęšių, abrikosų, slyvų ir migdolų. Jeigu šis ląstelių mechanizmas gerai veiks, atsakinga už sotumą smegenų dalis per 30 sekundžių gaus signalą: „STOP!“ Kaip supratau, taip nutiks kapojant riebią kiaulieną, bet prieš tai užkertant avokadų, migdolų ar kokių lęšių. Painu!

* * *

Dar viena gera naujiena atskuba širdininkams. Nors, tiesą sakant, ji visiems aktuali. Šį kartą pasidarbavo ne gudrieji JAV berniukai, o Čilės mokslo vyrai. Jie žmoneliams su nukentėjusiomis širdimis, t. y. tokiomis, kurioms reikia saujų tablečių, spec. režimo ir šiltnamio sąlygų, į kraujotakos sistemą įvedė kamieninių ląstelių, paimtų iš kūdikių, gimusių darant cezario pjūvį, virkštelės kraujo. Padariniai tokie: širdys ėmė pačios save „remontuoti“ ir net imunitetas viršun šovė. Ši procedūra buvo atlikta 15 pacientų. Nepastebėta jokio pašalinio poveikio, visi pacientai jaučiasi puikiai. Jei ir toliau viskas eisis sklandžiai, reikš, jog širdį „suremontuoti“ bus galima visai paprastai. Šiokio tokio nerimo yra. Per kiek laiko tai taps rutinine procedūra Lietuvoje? Lėktuvais atstumą iki Čilės galima įveikti, bet su mokslu kitaip. Jis juda labai lėtai, nes tūkstantį kartų reikia viską patikrinti. Tikiuosi, kad perskaitę tuos fiti miti deramai susikaupėte rimtai lektūrai, tad dabar jau pradėkite skaityti žurnalą nuo pradžios. O aš sveikinu visus ištikimuosius Artumos skaitytojus artėjančių šv. Kalėdų proga linkėdama ramių ir šviesių Kristaus Gimimo švenčių!

* * *

Urtė mato savo draugą besikapstantį eketėje. – Henrikai, ar įlūžai? – Ne, žiema mane užklupo besimaudant.

* * *

Kalbasi du katinai: – Ko nebeišeini pasivaikščioti? – Daug dirbu. Pas mus svečių atvažiavo, kol visi paglosto, taip pavargstu, taip pavargstu...

* * *

– Ooo! Labas! Dvejus metus nesimatėme! Kas naujo? – Tai va, sulčių nusipirkau. 34

Artuma 2017 m. gruodis

* * *

Lėktuvo salonas. Vienas keleivis sėdi ir burba: – Vieta toli nuo lango! Gėrimai šilti! Laikraščiai pasenę! Stiuardesės kojos kreivos! Ir taip kokią valandą. Galiausiai jo kaimynas, nebegalėjęs daugiau tverti, sako: – Klausykite! Gal užsičiaupsite pagaliau! – Ooo! Ir dar kokie nepatenkinti žmonės aplinkui!

* * *

1. Įrašai slaptažodį. 2. Pasirodo: SLAPTAŽODIS NETEISINGAS. 3. Užrašyk tą patį dalyką tik stipriau ir garsiau.


Artuma

Vienintelis Lietuvoje katalikiškas žurnalas šeimai ir visiems ieškantiems Dievo bei žmonių artumos

2018-aisiais kviesime susipažinti su Šventąja Dvasia! Kas iš tiesų yra ta paslaptingoji, Jėzaus žadėtoji ir Tėvo siųstoji Dvasia Guodėja, Užtarėja, Gaivintoja, kuri pučia, kur nori?.. Žinome apie Ją Šventraštyje kalbant, tačiau ar Ji veikia mūsų kasdienybėje, čia ir dabar? Kokias dovanas Ji dalija ir už ką? Ar galime prašyti Jos, ko panorėję?.. Na, o švenčiant atkurtos Valstybės 100-metį bei Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos vainikavimo

300 metų jubiliejų, Artumoje daug dėmesio skirsime gyvenimo džiaugsmo mūsų Lietuvoje – Marijos žemėje – paieškoms, stiprinsime meilę sau, artimui ir Tėvynei!

Kai viskas brangsta – Artuma nebrangsta! Visų 2018 metų prenumerata kainuos tik 21 eurą Užsiprenumeruoti galima „Lietuvos pašto“ skyriuose arba internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010), redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303)

Kalėdinė Artumos knygų akcija – visos knygos redakcijoje po 5 eurus www.artuma.lt

p r e n u m e r ata Mieli skaitytojai, dėkojame už Jūsų palaikymą ir ištikimybę mūsų žurnalui. Su Jūsų pagalba tikimės toliau tobulėti ir džiuginti Jus puikiais tekstais, įdomiomis mintimis ir visokeriopai kokybišku žurnalo turiniu.

2018

m e ta m s !

Prenumeratą galite įsigyti Lietuvos pašto ir „PayPost“ skyriuose. Taip pat elektroniniais adresais: http://www.prenumeruok.lt/ http://www.knygynas.nzidinys.lt/2-kategorija

Pastaruoju elektroniniu adresu taip pat galima užsisakyti prenumeratą ir ne Lietuvoje.


Gruodžio Artuma: ar šventa gali būti tik Šventoji Šeima – Jėzus, Marija ir Juozapas? Popiežius Pranciškus Meilės džiaugsmą baigia kvietimu gyventi santuokiniu dvasingumu. Kas tai? Ką reiškia gyventi dvasingoje santuokoje? Juk mus vis spaudžia žemiški rūpesčiai, rutina – kaip įtraukti Dievą į svarbius sprendimus ir šeimos kasdienybę? Ar būtina melstis dviese? Ar nepakanka sekmadienį nueiti į bažnyčią? Ieškome Dievo dideliuose maldinguose susibūrimuose, bet juk tobula Šeima prasidėjo mažoje, vargo spaudžiamoje prakartėlėje...

Nepamirškite užsiprenumeruoti

Artumos

2018-iesiems!

Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt

Profile for Artuma

Artuma 2017 m. gruodis / 12  

Katalikiškas mėnraštis šeimai ir visiems ieškantiems Dievo bei žmonių artumos

Artuma 2017 m. gruodis / 12  

Katalikiškas mėnraštis šeimai ir visiems ieškantiems Dievo bei žmonių artumos

Profile for artuma
Advertisement