Veidu į vaiką
namuose – kaip ir kitiems jaunesniems – laibu kūneliu atlaikyti iš vyresnių berniukų skrendančio ūkinio muilo smūgius, negailestingą daužymą kumščiais. Jei auklėtoja pamatydavo kurio nors vaiko mėlynes, nusikaltusiojo vaidmenį prisiimdavo kitas to paties likimo bendraamžis: mat geriau auklėtojos bausmė, nei dar vienas vyresniųjų nevaldomo pykčio priepuolis. Intensyvus ir kasdienis paauglių smurtas silpnesniųjų mažamečių širdelėse budino žvėrį: pasitaikius progai ir jie jau žinojo, kaip su pasitenkinimu engti kitus – silpnesnius. Beveik visi vaikų namuose gyvenę vaikai atsidūrė įkalinimo vietose, daugelio ir gyvų jau nebėra. „Gal ir mano kelias būtų ta kryptimi pasukęs, nes žiaurumas jau teikė malonumą... Gal, jei toje tamsoje nebūtų buvę ŽMONIŲ... Vieno, dviejų...“ – prisimena kunigas. Atšiaurią vaikų namų kasdienybės rutiną praskaidrindavo auklytė, dirbusi vieną popietę per savaitę. Vaikai jos laukdavo, nes ji nebardavo, mylėjo, apdovanodavo saldainiais. Vaikai į ją įsikibdavę ir net į tualetą neišleisdavę, į sudiržusias nuo žiaurumo ir atšiaurumo širdeles gerdavę jos meilę – gyvybės ir žmoniškumo eliksyrą. Mažajam Vytautui dar labiau pasisekė: viena virėja per langą nepamiršdavo slapčia kyštelėti pro šalį bėgančiam vaikui sumuštinį. Ir taip kasdien. Kol atsirado šeima... „Kai tokį vaiką tėvai pasisodina ant suolo į savo tarpą, jam gyvenimas ir laikas tarsi sustoja – jis nieko daugiau nebemato, tik šiuos du žmones. Jie vieninteliai tą pačią akimirką tampa jo pasauliu. Ir nebeieškai kitų, negalvoji, ar jie tinkami, gal yra geresnių, jaunesnių... Ne, tik šie vieninteliai. Man taip buvo... Ir tai šeimai. Jie tapo mano tėvais. Dovanojo save...“ Šiandien į vaikų globos namus, taip pat kaip ir Vytautas, patenka po 1 220 vaikų per metus. Be abejo, ir šiandien globos namuose galima sutikti gerų auklyčių ar virėjų. Tačiau popiežius Pranciškus primena, jog nė vienas vaikas nėra klaida, tad kiekvienas vertas tėvų meilės ir būtinai – namų jaukumo. Apsisprendus tapti vaiko gyvenime tuo stebuklingu žmogumi – įtėviu ar globėju – lengva nebus. Dauguma mūsų šiuos sunkumus nujaučiame ir dėl to nesiryžtame rizikuoti. Kunigas Vytautas neslepia: „Žinau, įtėviams nebuvo lengva, nes ne vienus metus jiems teko sugerti mano pyktį visam pasauliui, vėliau tą pyktį keitė padaužiškumas, paauglystės išbandymai. Kai kurias tėvų pamo-
kas pajėgiu tik dabar suprasti ir taikyti savo gyvenime. Vaikams reikia mylinčių tėvų ir laiko išmokti jų pamokas. Būkite kantrūs ir palaikykite vieni kitus, nepalikite vaikų likimo valiai.“ Neseniai pradėta Kauno arkivyskupijos Carito programa „Vaiko gerovės institutas“ kaip tik ir padeda įtėviams bei globėjams palaikyti vieniems kitus, būti vieni kitiems ta „saulės baterija“, įkraunančia džiaugsmo, kantrybės ir pasitikėjimo. Vytauto tėveliai vieni susidorojo su vaiko auklėjimu ir iš nuskriausto berniuko išaugo puikus žmogus ir kunigas, dėl šios savo patirties gebantis atjausti paklydusius žmones. Įsivaizduokime, ką galime nuveikti kartu!
Šventasis Raštas sako, kad mūsų tėvystė kyla iš Dievo tėvystės / motinystės. Įtėvių meilė tuo labiau. Nemanykime, kad esame Dievo vaikai. Ne, mes esame įvaikiai. Tai kodėl netapus įtėviais, kaip Dievas? Jei tėvystė yra kilnus, tai įtėvystė – superkilnus pašaukimas, nes tu gali pamilti ne savo vaiką, kurio negimdei ir kurio gimusio niekas nepriglaudė dėl kitų nuodėmės. O tu glaudi arba dar priglausi, kaip kad Dievas glaudžia tave. Ses. Daiva Kristina KUZMICKAITĖ MVS, Kauno arkivyskupijos Carito programos „Vaiko gerovės institutas“ vadovė
VISA INFORMACIJA ĮVAIKINIMO IR GLOBOS KLAUSIMAIS Kauno arkivyskupijos Carito programa „Vaiko gerovės institutas“ Papilio g. 5, 44275 Kaunas, tel.: 8 616 15 723, 8 602 99 158, el. p. vgi@kaunas.caritas.lt kaunas.caritas.lt/musu-darbai/vaiko-geroves-institutas/ www.facebook.com/caritas.vgi
Kauno m. sav. vaikų gerovės centras „Pastogė“ P. Plechavičiaus g. 21, 49260 Kaunas, tel. (8 37) 313 912, el. p. pastoge@kalnieciai.lt www.pastoge.lt
Artuma 2017 m. birželis
25