Didelės ir mažos kryžkelės Migruojantis pasaulis
„Švietimas bus tavo tėvas ir motina“ Antanas SAULAITIS SJ tų vystyti stovykloje, sugrįžęs namo ar nukeliavęs į kitą šalį. Somalyje jaunuoliai dar mokosi vandens technikos, taisyti bakus, valyti ir dezinfekuoti vandenį, kiti lavinasi vyrų kirpykloje ar higienos srityje. Kolumbijoje per 50 metų trunkančias vidaus kovas žūsta daug sukilėlių, o kaip nauji kovotojai grobiami vaikai ir jaunimas, ypač prie mokyklų. Jie negali saugiai mokytis. JRS veikia Jungtinėse Tautose, šalies įstaigose, su kitomis nevalstybinėmis organizacijomis užtardamos išvietintųjų reikalus septynių milijonų krašte; rūpinasi saugiomis mokyklomis, amatų mokymu. Pietų Sudane ir kitose šalyse užpuolamos mergaitės ir moterys; jos itin nori mokytis – JRS stengiasi sudaryti saugias sąlygas. Švietimo stotys dažnai parūpina maisto, medicininę pagalbą, psichologinį ugdymą, paramą. Sirijoje vykdoma programa – „Švietimas taikai“; tai psichosocialinis palaikymas, kuomet dirbama su vaikais bei jaunimu, kurių mokyklos užimtos kariškių. Karo traumos reiškiasi blogu vaikų elgesiu, nesugebėjimu bendrauti. Todėl mokytojai ir mokytojos tampa socialiniais darbuotojais, mokydami vaikus, kaip būti mokiniais, kaip elgtis mokykloje, draugauti, tinkamai elgtis. Per lėles ar piešinius vaikai išreiškia skaudžias savo patirtis, netektis, svajones. JRS savanoriai lanko šeimas, tėvams patardami, kaip padėti vaikams, namuose išvengti smurto, kai gyvenvietės ar pabėgėlių stovyklos sausakimšos ir ankštos.
Švietimas yra pagrindinė priemonė skurdui, smurtui naikinti ir ugdyti laisvai, solidariai visuomenei. Tačiau ne visiems karo, sukilimų, sausros, gamtos nelaimių ar kitų bėdų ištiktiems įmanoma lavintis ir išsimokslinti. Prasėdėjus 26 metus mokinio bei studento suole man vis vien trūksta vienų labai svarbių mokslo metų – vaikų darželio. Tuos metus reikėjo slėptis nuo bombardavimų, persikelti iš vietos į vietą nuo Rytprūsių iki pietų Vokietijos.
JRS nuotrauka
Pirmoji klasė – išbombarduotame Augsburge, be galo geros mokytojos p. Rudaitienės virtuvėje. Kaip šiandien matau būrelį vaikų, susėdusių apie valgomąjį stalą su sąsiuviniais ir knygelėmis. Laukuose dar gulėjo nesprogusių bombų, lėktuvų nuolaužų. Toje pačioje gatvėje stebėjome amerikiečius, be šūvio užimančius mūsų vaikystės miestą. Politikos neišmanantis penkerių metų vaikas tėvų klausia: „Ar dabar bus geriau, kai amerikiečiai čia?“ Tokios istorijos, gaila, nesibaigia. Po Antrojo pasaulinio karo būta 50 mln. išvietintų žmonių (arba dipukų – nuo angl. displaced person), 2016 m. – 60,5 milijonų išvietintų vaikų, jaunimo, moterų, vyrų. „Švietimas bus tavo tėvas ir motina, kai manęs nebebus“, – sako tėvas sukilimo pabėgėlių stovykloje savo sūnui ar dukrai. 1980 m. įsteigtos Jėzuitų pabėgėlių tarnybos (Jesuit Refugee Service – JRS) simbolis galėtų būti dykumoje, medžio pavėsyje sėdintys ką tik iš karo zonos į naują išvietintų stovyklą atvykę vaikai ar jaunuoliai su mokytoju ar mokytoja savanoriais. Sakoma, švietimas kainuoja, tačiau JRS tarnyba klausia – o neraštingumas? Nevalstybinių, savanoriškų tarnybų, dirbančių su imigrantais, pabėgėliais, savo šalyje išvietintais, yra daug, jos dažnai turi savitų dovanų ir tam tikrose srityse. Devyniolikmetis jaunuolis nuo penktos klasės nelankė mokyklos, nes kariuomenės, sukilėliai ar nusikaltėlių grupuotės vargina kaimus ir miestus. Išmokęs siuvėjo amato, jis buria kitus amatų mokyklos jaunuolius į kooperatyvą dalytis vienintele siuvimo mašina, kad ištekliai didėtų, išlaidos mažėtų, o savo naują verslą galė-
JRS daugybėje šalių ir labai skirtingomis sąlygomis vadovauja aukštojo mokslo įstaigoms, rengia mokymąsi internetu. Mokykla ir švietimas visokio amžiaus nukentėjusiems yra ir gydymo būdas. Ne veltui besimokantys jauni žmonės sako: „Atėmė mūsų namus, bet neatims mūsų ateities.“
Artuma 2016 m. gegužė
9