__MAIN_TEXT__
feature-image

Page 1

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2016 m. balandis

4


Iš šventojo vyskupo Melitono Sardiečio († 190 m.) Velykų homilijos

„Aš esu už jus paaukotas avinėlis“ Supraskite, mylimieji: Velykų slėpinys yra senas ir naujas, amžinas ir laikinas, nykstantis ir nenykstantis, marus ir nemarus. Senas dėl Įstatymo, naujas dėl Žodžio; laikinas simboliais, amžinas malone; nykstantis, nes aukojamas avinėlis, nenykstantis, nes Viešpats teikia gyvenimą; marus, nes jis palaidojamas žemėn, nemarus, nes jis prisikėlė iš numirusių. Tad senas yra Įstatymas, tačiau naujas yra Žodis; simbolis yra laikinas, malonė amžina; avis nykstanti, Viešpats nenykstantis, jis buvo paaukotas kaip avinėlis, o prisikėlė kaip Dievas. Antai tarsi avį vedė jį į pjovyklą, nors jis nebuvo avis, ir jis kaip ėriukas tylėjo, nors jis nebuvo ėriukas. Juk simbolis praėjo ir pasirodė tiesa: avinėlį pakeitė Dievas, avį žmogus, o tas žmogus – Kristus, kuris visa aprėpia. Taigi, avinėlio aukojimo, Velykų šventimo ir Įstatymo priesakų tikslas buvo Kristus Jėzus, į kurį buvo nukreipti visi senojo Įstatymo, ir juo labiau naujosios Sandoros įvykiai. Įstatymas tapo Žodžiu, kas buvo sena, tapo nauja (juk ir viena, ir kita yra kilę iš Ziono bei Jeruzalės), įsakymas pavirto malone, simbolis tiesa, avinėlis Sūnumi, avis žmogumi ir žmogus Dievu. Viešpats, būdamas Dievas, apsivilko žmogumi ir patyrė kančias dėl kenčiančio žmogaus, buvo įkalintas dėl belaisvio, nuteistas dėl kaltojo, palaidotas dėl mirusiojo. Jis prisikėlė iš numirusiųjų ir skardžiu balsu štai ką paskelbė: „Kas mane bepasmerks? Tegu man prisistato. Aš išgelbėjau pasmerktą, aš atgaivinau mirusį, aš prikėliau palaidotą. Kas drįs su manimi bylinėtis? Aš, tarė jis, esu Kristus, aš nugalėjau mirtį, įveikiau priešą, pamyniau pragarą, surišau galingą priešininką ir iškėliau žmogų į dangaus aukštybes: tai aš, sako jis, aš esu Kristus. Tad ateikite, visos žmonijos tautos, prislėgtos nuodėmių, ir gaukite nuodėmių atleidimą. Nes aš esu jūsų atleidimas, aš išganymo Velykos, aš esu už jus paaukotas avinėlis, aš jūsų išpirka, aš jūsų gyvenimas, aš jūsų prisikėlimas, aš jūsų šviesa, aš jūsų išganymas, aš jūsų karalius. Aš jus iškeliu į dangaus aukštybes; aš jus prikelsiu ir jums parodysiu dangiškąjį Tėvą; tai aš jus prikelsiu savo dešine.“


Laiškas skaitytojams

Turinys Mieli „Artumos“ bičiuliai,

Kronika

Gilus, gili..

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Pamokslas ar homilija

3

Bažnyčios pulsas

4

Dr. Arūnas STREIKUS Lituanorum gente

6

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Raktas į valstybės saugumą

9

Vytautas SINICA Verti ir neverti gyvenimai

10

Didelės ir mažos kryžkelės

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Teisieji šalia neteisiųjų

11

Troškulys tam, kad atsigerčiau

12

Zita VASILIAUSKAITĖ Geri ir blogi patarimai

14

Bronė GUDAITYTĖ Nuo stiklinės vandens...

16

Vytautė MACIUKAITĖ Gyvasis vanduo

17

Antanas SAULAITIS SJ „Tevilnija teisingumas lyg upės srovė“ 18 Deimantės abejonė

19

Patarti reikia tada, kai paklausia

20

Veidu į vaiką

Noriu šilto pienelio...

21

Paul LEMOINE Ką norime perduoti vaikams?

22

Atsargiai paAUgliAI

23

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Troškimai, skandinantys meilę

24

Jaunimo iššūkis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Elvyra KUČINSKAITĖ EITI per skyrybų skausmą

26

Atokvėpio valandai

Paulius SUBAČIUS Iš tiesų laimingas

28

Tomas VILUCKAS Kai kinas ir politika drauge

29

Giovannino GUARESCHI Tiedu iš terasos

30

Akiračiai

Šventasis Vincentas Paulietis

31

Sveikata

Metalo!!!

leiskite Jus ir vėl, dar ir dar kartą pasveikinti su mūsų Viešpaties Jėzaus pergale šiuo Bažnyčios giedamu ir vis kartojamu velykiniu priegiesmiu: Regėjau versmę, trykštančią iš šventovės dešiniojo šono, aleliuja; ir visi, kuriuos vanduo tas pasiekė, buvo išgelbėti ir gieda: aleliuja, aleliuja! Taip, tai iš pranašo Ezekielio regėjimo, užrašyto dar Senajame Testamente; bet šitai mes ne tik regime „įvaizdintą“ freskoje (žr. žurnalo viršelį), – mes, eiliniai žmogeliai, paprasti krikščionys, išgyvename, dabar patiriame būtent tai, ką didžiausieji pranašai pranašavo, o Velykų Avinėlis Kristus mums padovanojo – savo Naujuoju Testamentu padarė mus pirmaeiliais paveldėtojais tos gelbėjančios versmės, kurios girdomi galime būti tikri, jog esame išgelbėti, kurios atsigėrę galim daugiau niekada nebetrokšti, todėl ir giedoti bei nenustoti: aleliuja, aleliuja! Tikrai nuostabių dalykų mums Viešpats padarė, ir niekaip žmogus negali atsistebėti, nors metai po metų vis tą patį šventi, bet kaskart kaip čia ir dabar! Ir tai dėl, regis, šitaip priprasto mums dalyko, kaip Bažnyčios liturgija. O dar, sako Jis, dabar jūs matote tik miglotu pavidalu... tai kas gi bus, kai regėsime ryškiai, veidas į veidą?! Taip, atsiprašau, mielieji, truputį „užnešė“ čia mane, bet ne apie liturgiją ir dieviškąjį regėjimą balandžio Artuma (nors apie troškulį – tikrai!). Kaip pamenate, jau aname numeryje pradėjome nagrinėti Gailestingumo jubiliejaus proga popiežiaus Pranciškaus aikštėn vėl ištrauktus geruosius darbus kūnui ir sielai. Tad šį kartą bandome suprasti antrą porą: ištroškusį pagirdyti ir abejojančiam patarti... Atrodo, kas gi tokių akivaizdžių dalykų gali nesuprasti, ką čia dar postringauti – vandens stiklinę paduoti gebam, nekainuoja; o patarimų tai jau tikrai – apie viską ir už dyką, ir kiekvienas mokam bei apsčiai dalijam! Bet ar tikrai? O patys – ar suradom tokį patarimą, ar kas pagirdė mus taip, kad numalšinom savo troškulį ir abejonę?.. Apie pagirdimus čia jau prasitariau truputį; galėčiau duoti Jums ir vieną patarimą, bet, atsiprašau, ne už dyką – maždaug už vieną tūkstantį euriukų. Jei abejojate, ar Jėzus buvo žmogumi, tikrai mirė ir prisikėlė, jei trokštate pažinti Jį iš labai arti, jei norite, kad Dievo Žodis kasdien realiai malšintų jūsų troškulį, prašau, labai prašau jūsų – susitaupykite tą tūkstantėlį pinigėlių ir nuvykite Šventąją Žemę – ten, kur gimė, vaikščiojo, kalbėjo, kentėjo, mirė ir prisikėlė Jis – Žmogaus Sūnus, kaip pats sakė, o mums, bent man iki šiol, vis atrodė truputį mistinis, truputį labiau Dievas, nei žmogus... Bet dabar, kai iš Jo malonės pagaliau gavau ir aš pavaikščioti Jo žemiškomis pėdomis, kažkaip visiškai naujai ir realiai išgyvenu ir Jo žemiškąją mirtį bei dieviškąjį prisikėlimą. Aleliuja, aleliuja su jumis vis giedantis – Darius Chmieliauskas

34

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Mano neišmanymas užduota tema

35

Viršelyje – Dievo Avinėlis tarp šventųjų. Mozaikos fragmentas. Švč. M. Marijos ėmimo į dangų benediktinų abatija Jeruzalėje. XX a. pr. UIG/Scanpix nuotrauka

Artuma 2016 m. balandis

1


Kronika Kalbos skrynelė

Gilus, gili... Į būdvardžio gilus ir prieveiksmio giliai vartojimą ne savo reikšme yra atkreipęs dėmesį Juozas Balčikonis (toliau cituojama iš jo atsakymo Edvardui Viskantai dėl romano Altorių šešėly recenzijos): „Klaidingas yra galvojimas laikyti pasakyme jis buvo giliai religingų tėvų sūnus žodį giliai vartotinu mūsų kalbai remiantis tuo, kad čia kitos kalbos turi tą giliai. Mes patys vartojam gilus, giliai, tik ne paminėtam sakiny. Ką kitos kalbos turi, to mes galim neturėti, ir priešingai – ką mes turim, kitos kalbos gali neturėti. Juk mes nesakom, kaip kitos kalbos, gili naktis, giliai klysta, giliai gerbiamas ir t. t. Mes galim vartoti tik tą, ką mūsų kalba leidžia, o ne imti savo vartojimui pavyzdžio iš kitų kalbų.“ Mūsų laikų bendrinėje kalboje būdvardžio gilus, -i reikšmės plėtimą turėtų riboti DLKŽ žyma knyg. (t. y. knyginis žodis). Ir čia sunku pasakyti, ar tie kiti būdvardžiai dingsta iš mūsų kalbos dėl knyginių verstinių štampų ir kokių nors poetizmų vartosenos, ar tiesiog dėl mūsų tingėjimo pagalvoti, koks gi būdvardis prie konkretaus ar abstraktaus daiktavardžio labiau tiktų. Gal ir poetiška sakyti gili vienatvė, bet ne ką poetiškiau – šiurpi, verianti, šaiži. Ir dar. To paties plauko yra ir mūsų pamėgtas pasakymas gilus tikėjimas. Žinoma, ne klaida. Nors Šventajame Rašte randame: „Tuomet Jėzus tarė jai: O moterie, didis tavo tikėjimas!“ (Mt 15, 28). „Taip jūsų nuoširdus tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą...“ (1 Pt 1, 7). „Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą“ (Rom 10, 10). Skaitykime Dievo žodį! Violeta MICEVIČIŪTĖ

Per Klausučių ūlytėlę čiū dra, dra lia lia, bridau gilų purvynėlį oi kukū, oi lia lia. Šios dainos žodžiais šįkart pravėriau „Kalbos skrynelę“ norėdama pasvarstyti apie būdvardį gilus, -i. Tikriausiai iš mokyklos laikų prisimename, kad būdvardis nusako daikto ar reiškinio ypatybę ir eina kartu su daiktavardžiu. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (2011 m. internetinėje versijoje) randame tokias būdvardžio gilus, -i reikšmes: 1. toli einantis žemyn ar tolyn nuo paviršiaus: G. ežeras, vanduo. Gilios šaknys. G.  purvynas.  ~i žaizda. G.  urvas. Gilios raukšlės. Dangus mėlynas, g. Šiemet sniego ~ù. || prk. : ~i žiema (daug sniego). ~i išmintis. 2. tolimas, atstus: Tos žolės auga ~iamè miške. 3. knyg. didelis, stiprus: G. jausmas, įspūdis. Čia norėčiau jūsų dėmesį atkreipti į prie 3 punkto esančią santrumpą knyg. Tai reiškia, kad tokie pasakymai šnekamajai kalbai svetimi, kad tai paimta tik iš knygų. Kitais žodžiais sakant, juridiškai vartotini, teiktini. Taigi, atrodytų, jokia čia bėda tas gilus jausmas ar gilus įspūdis. Tačiau apmaudu, kai su žyma knyg. įgijęs juridinį vartojimo statusą būdvardis gilus išgrūda iš mūsų vartosenos daugybę kitų ne ką prastesnių žodžių. Būdvardį gilus, -i dažnai be reikalo vartojame visokiam didumui, stiprumui ar svarumui reikšti. Tam reikalui apibūdinti yra raiškesnių atitinkamos reikšmės žodžių: išsamùs, nuodugnùs, dìdis, dìdelis, tvìrtas, nuoširdùs ir kt.: Atliko išsamų, nuodugnų (ne gilų) patikrinimą. Kalbėjo su didžiu, nepaprastu (ne giliu) pasipiktinimu (labai pasipiktinęs). Reiškiame nuoširdžią (ne gilią) užuojautą. Užuot valkioję gilus, -i, netingėkime paieškoti kitų būdvardžių ypatybei nusakyti. Jų tikrai yra, pavyzdžiui, gili istorija – sena; gilus įvykis – skaudus, sunkus, sudėtingas; gilus patikrinimas – išsamus; gilus įspūdis – stiprus; gili senatvė – žila; gilus ruduo – vėlyvas; gilus miegas – kietas.

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 4 (315) / 2016

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas. Užsakymo Nr. 206316, tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja. Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. I pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

2

Artuma 2016 m. balandis

remia kai kurias Artumos skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Veidu į vaiką“, „Jaunimo iššūkis“, „Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“, „Akiračiai“ publikacijas


Kronika Liturgijos katechezė

Balandžio liturginiai skaitiniai

1 P Apd 4, 1–12; Ps 118; Jn 21, 1–14 2 Š Apd 4, 13–21; Ps 118; Mk 16, 9–15 3 S II VELYKŲ SEKMADIENIS (II sav.)

Apd 5, 12–16; Ps 118; Apr 1, 9–11a. 12–13. 17–19; Jn 20, 19–31 Dievo Gailestingumo šventė 4 P VIEŠPATIES APREIŠKIMAS ŠVČ. MERGELEI MARIJAI Iz 7, 10–14; 8, 10; Ps 40; Žyd 10, 4–10; Lk 1, 26–38 5 A Šv. Vincentas Fereras, kunigas Apd 4, 32–37; Ps 93; Jn 3, 7b–15 6 T Apd 5, 17–26; Ps 34; Jn 3, 16–21 7 K Šv. Jonas Salietis, kunigas Apd 5, 27–33; Ps 34; Jn 3, 31–36 8 P Apd 5, 34–42; Ps 27; Jn 6, 1–15 9 Š Apd 6, 1–7; Ps 33; Jn 6, 16–21 10 S III VELYKŲ SEKMADIENIS (III sav.) Apd 5, 27b–32. 40b–41; Ps 30; Apr 5, 11–14; Jn 21, 1–19 11 P Šv. Stanislovas, vyskupas, kankinys Apd 6, 8–15; Ps 119; Jn 6, 22–29 12 A Apd 7, 51 – 8, 1a; Ps 31; Jn 6, 30–35 13 T Šv. Martynas I, vyskupas, kankinys Apd 8, 1b–8; Ps 66; Jn 6, 35–40 14 K Apd 8, 26–40; Ps 66; Jn 6, 44–51 15 P Apd 9, 1–20; Ps 117; Jn 6, 52–59 16 Š Apd 9, 31–42; Ps 116; Jn 6, 60–69 17 S IV VELYKŲ SEKMADIENIS (IV sav.) Apd 13, 14. 43–52; Ps 100; Apr 7, 9. 14b–17; Jn 10, 27–30 Maldų už dvasinius pašaukimus diena 18 P Apd 11, 1–18; Ps 42; 43; Jn 10, 1–10 19 A Apd 11, 19–26; Ps 87; Jn 10, 22–30 20 T Apd 12, 24 – 13, 5a; Ps 67; Jn 12, 44–50 21 K Šv. Anzelmas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas Apd 13, 13–25; Ps 89; Jn 13, 16–20 22 P Apd 13, 26–33; Ps 2; Jn 14, 1–6 23 Š Šv. Jurgis, kankinys Apd 13, 44–52; Ps 98; Jn 14, 7–14 24 S V VELYKŲ SEKMADIENIS (I sav.) Apd 14, 21b–27; Ps 145; Apr 21, 1–5a; Jn 13, 31–33a. 34–35 Pasaulinė gyvybės diena 25 P Šv. Morkus, evangelistas 1 Pt 5, 5b–14; Ps 89; Mk 16, 15–20 26 A Šv. Fidelis Sigmaringietis, kunigas, kankinys Apd 14, 19–28; Ps 145; Jn 14, 27–31a 27 T Apd 15, 1–6; Ps 122; Jn 15, 1–8 28 K Šv. Petras Šanelis, kunigas, kankinys; Šv. Liudvikas Marija Grinjonas Monforietis, kunigas Apd 15, 7–21; Ps 96; Jn 15, 9–11 29 P Šv. Kotryna Sienietė, mergelė, Bažnyčios mokytoja, Europos globėja 1 Jn 1, 5 – 2, 2; Ps 103; Mt 11, 25–30 30 Š Šv. Pijus V, popiežius Apd 16, 1–10; Ps 100; Jn 15, 18–21 Popiežiaus intencijos balandžiui:

Bažnyčios – kad smulkieji ūkininkai už savo vertingą darbą gautų teisingą atlygį; misijų – kad Afrikos krikščionys politinių ir religinių konfliktų apsuptyje liudytų meilę ir tikėjimą į Jėzų Kristų.

Pamokslas ar homilija Kun. Artūras KAZLAUSKAS Pamokslu yra vadinama paskaita, konferencija ar mokymas apie krikščioniškąjį tikėjimą ir jo išgyvenimą. O homilija yra liturgijos dalis, kurioje, remiantis išklausytais Šventojo Rašto tekstais bei šventės aspektais, „bičiuliškai kalbamasi“ (gr. homilein) apie Viešpaties darbus šiandien. Tad ką daryti, kad Dievo žodžio ištroškusieji liturgijoje būtų pagirdyti, o Juo abejojantiems būtų patarta? Domėdamasis „homilijos reikalais“, skaičiau italų rašytus straipsnius ir net solidžias knygas (tarp jų – ne viena pasauliečių) daugiareikšmiais pavadinimais, pvz.: Pamokslininkas prieš veidrodį; Nuo kurio pulpito...; Homilija: rizikinga žinia; Išgelbėti homiliją; Mokytas pamokslininkas; Ne, pamokslui ne!; Ar jau baigėte sakyti mums pamokslą? Kad homilijos reikalai šiandien, vaizdingai sakant, įdomūs, matyti ir iš Pranciškaus, pirmo popiežiaus, tiesiogiai (ir dažnokai) kalbančio apie šią subtilią Bažnyčios užduotį. Geriausia homilija būna ilgai ruošiama ir trunkanti neilgai. Tai ne šou. Ir ne paskaita ar konferencija. Ir ne meditacija ar katechezė. Tai – Dievo ir Jo tautos dialogas. Dialogas, kuriame kalbamasi apie nuostabius Dievo išgelbėjimo darbus ir vėl iš naujo įsipareigojama Sandorai – abipusei sutarčiai. Homilija yra jautrus uždavinys. Ir svarbus. Apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium (Evangelijos džiaugsmas) Pranciškus net 18 paragrafų paskyrė šiai temai nagrinėti. Jis sako, kad negali užsikimšti ausų skundams, kurie girdimi visur. Tad nori net smulkmeniškai parodyti naujas (ar seniai žinotas ir pamirštas) galimybes. Homilijoje, sako jis, įvertinamas ganytojo ir jo kaimenės artumas. Žinome, kad ir vieni, ir kiti dažnai dėl to kankinasi: vieni klausydami, kiti sakydami. Homilija gali būti galinga ir sėkminga Dvasios patirtis, guodžiantis susitikimas su Žodžiu, gaivus nuolatinio atsinaujinimo ir brendimo šaltinis. Homilija, sako Pranciškus, turi būti trumpa, kad nepažeistų liturginės dviejų dalių (Žodžio ir Eucharistijos) struktūros. Joje turi nuskambėti širdį uždegantys žodžiai. Čia svarbus pasirengimas. Homiletas, kuris kalba nepasirengęs (mat manosi kalbąs, ką Dvasia įkvėpia), yra ne „dvasingas“, bet nesąžiningas ir neatsakingas priimtų dovanų atžvilgiu. Gera homilija turi turėti idėją, jausmą ir įvaizdį. Ji turi būti pozityvi, nes visada turi teikti viltį ir nepalikti šiandienio pasaulio negatyvume, – juk Evangelija yra pozityvi. Ji kviečia į atvirumą dialogui, kantrumą, širdingą, nepasmerkiantį priėmimą... Homilijoje reikia parodyti Evangelijos žinios vienovę, o ne tarpusavyje nesusijusias idėjas ar vertybes. Skirtumas tarp vienovės teikiamos šviesos ir tarpusavyje nesusijusių idėjų teikiamos šviesos yra toks pat, kaip tarp širdies užsidegimo ir nuobodulio. Homiletui tenka labai graži ir sunki užduotis suvienyti mylinčias Viešpaties ir Jo tautos širdis. Dievo ir Jo tautos dialogas sustiprina jų sandorą ir sutvirtina meilės saitą. Homilijos metu tikinčiųjų širdys nutyla leisdamos kalbėti Jam. Viešpats ir Jo tauta tiesiogiai, be tarpininkų, kalbasi tūkstančiais būdų. Tačiau tikintieji nori, kad homilijoje kas nors taptų priemone ir jų jausmus išreikštų taip, jog po to kiekvienas galėtų pasirinkti, kaip tą pokalbį tęsti. Viliuosi, kad atpažinote šiose mintyse savo ganytojus ir jų homilijas. Jei ne, neišsiversime be broliškos pagalbos (plg. Mt 18, 15–17). Pirmiausia būtina melstis už kiekvieną, kuriam patikėta ši subtili užduotis. Po to linkiu drąsos (tik subtiliai, labai nuolankiai ir akis į akį!) paprašyti savo ganytojo paskaityti popiežiaus mintis apie vieną svarbiausių jo tarnysčių. „Rasi, jis dar duos vaisių“ (Lk 13, 9)! Artuma 2016 m. balandis

3


Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

ginės aukos ir kokie pareigūnai atsako už šventumo bylai skirtų pinigų srautų priežiūrą.

Dievo vardas – Gailestingumas

L’Osservatore Romano nuotrauka

„Eikite išpažinties, kad šiek tiek apsivalytumėte, tai bus tik į naudą“, – sakė popiežius Pranciškus dar prieš prasidedant Gailestingumo jubiliejui, o dabar primena tikintiesiems, kad Dievo gailestingumą galima patirti ir klausykloje. Pats Pranciškus eina išpažinties kas dvi savaites ir nepraleidžia progos paraginti kunigų, kad šie skirtų laiko išpažinčių klausymui, klausytų su šiluma, rūpesčiu bei tėviška meile, o ne užsiimtų „griežtu, smulkmenišku ir grobuonišku tardymu“. Tačiau tai nereiškia, kad penitentai neprivalo atlikti nuodugnaus sąžinės patikrinimo. „Žmogus turėtų susimąstyti apie savo gyvenimo tiesą, apie tai, ką jis jaučia ir galvoja, būdamas Dievo akivaizdoje. Jis turėtų sugebėti sąžiningai pažvelgti į save ir savo nuodėmę. Turėtų jaustis kaip nusidėjėlis tam, kad būtų Dievo nustebintas“, – sakė popiežius Pranciškus neseniai išleistoje knygoje Dievo vardas – Gailestingumas („Baltos lankos“, 2016). Kol kas atrodo, kad Pranciškaus kvietimas pasiekia tikslą, bent jau artimiausioje aplinkoje. Per pirmuosius Gailestingumo jubiliejaus mėnesius Romos Šv. Petro bazilikoje smarkiai išaugo išpažinčių skaičius. Gausėja prie klausyklos ateinančių nekatalikų: nors nuodėmklausys gali išklausyti nekataliką ir jam patarti, tačiau dauguma atvejų tai nelaikoma sakramentu. Dar vienas Šventųjų metų pakeitimas  – atgailos pobūdis. Vietoj maldos už atgailą ski4

Artuma 2016 m. balandis

riama atlikti gailestingumo darbą: aplankyti ligonį, nupirkti maisto senyvo amžiaus žmogui, apmokėti skurstančiojo komunalines sąskaitas arba padėti nuvykti į bažnyčią. Na, o Anglijos Salfordo vyskupija išpažinčių klausimą išsprendė kūrybiškai. „Jei žmonės neina prie klausyklos, klausykla pati ateis“, – nutarė vyskupas Johnas Arnoldas ir palaimino Gailestingumo autobusą, kuris visą gavėnią keliavo po vyskupiją, mėgindamas pasiekti nuo tikėjimo atkritusius katalikus. Pasak vieno iš autobusu keliavusių kunigų, žmonių susidomėjimas „viršijo lūkesčius“. Grįžtant prie kasdienių rūpesčių, Vatikane toliau tęsiasi teismas dėl neteisėtai nutekintų dokumentų, kurių pagrindu prieš keletą mėnesių du italų žurnalistai išleido knygas, atskleidžiančias finansų skaidrumo stoką ir drausmės pažeidimus Vatikane, o vienas iš autorių, Gianluigi Nuzzi, knygoje Pirkliai šventykloje kaip vieną iš tokių skaidrumo stokojančių pavyzdžių minėjo Šventųjų skelbimo kongregaciją ir „nepakankamą kanonizacijoms skirtų grynųjų pinigų priežiūrą“, dėl kurios vienos bylos išlaidos kartais sudarančios iki pusės milijono eurų. Siekdamas užtikrinti didesnę atskaitomybę, popiežius Pranciškus patvirtino naujas taisykles, apibrėžiančias finansinę šventumo bylų pusę. Naujose Vatikano normose nuodugniai išdėstyta, kaip turėtų būti prižiūrimos pini-

Motinos Teresės Dievo meilės misionierių ordinui pastarosios savaitės atnešė ir skaudžių, ir džiaugsmingų žinių. Kovo 4 d. Jemene kankinių mirtimi žuvo keturios ordino seserys, tarnavusios Adeno senelių ir neįgaliųjų slaugos namuose, o praėjus lygiai pusmečiui po tragedijos, rugsėjo 4 d. Vatikane popiežius Pranciškus Motiną Teresę iš Kalkutos paskelbs šventąja. Ateities tendencijas Katalikų Bažnyčioje mėgino prognozuoti Vatikano dienraštis L’Osservatore Romano, paskelbdamas keletą komentarų, svarstančių galimybę leisti pasauliečiams, tarp jų ir moterims, sakyti per Mišias pamokslą. Moterys jau vadovauja rekolekcijoms, veda konferencijas, o kai kuriais atvejais ir sako pamokslus, „kodėl tad jos negalėtų visų akivaizdoje sakyti pamokslo per Mišias?“ – rašė prancūzė dominikonė Catherine Aubin. Pasak kitų autorių, tokią galimybę būtina svarstyti, kad pasauliečiai, ir vyrai, ir moterys, galėtų kalbėti liturginiame susirinkime aiškiai nustatytomis sąlygomis. Galimas daiktas, prognozuoti ateities statistiką padės Vatikano Centrinio Bažnyčios statistikos biuro ataskaita, apimanti 2005–2014 m. duomenis, susijusius su Bažnyčios darbuotojais, sakramentų gyvenimu, vyskupijomis bei parapijomis. Per tą laikotarpį Bažnyčia Europoje išaugo 2  procentais, ir nors 40 proc. žemyno gyventojų sudaro katalikai, tas skaičius per dešimtmetį beveik nepakito. Krikštytų katalikų skaičius pasaulyje šiuo metu sudaro 1 270 000 arba beveik 18 proc. visų Žemės gyventojų. Didžiausias augimas užfiksuotas Afrikoje, kur katalikų padaugėjo 41 proc., taip pat Azijoje, kur jų skaičius išaugo 20 proc. Didžiausias katalikų procentas, lyginant su bendru gyventojų skaičiumi, išlieka Šiaurės ir Pietų Amerikoje, kur jie sudaro beveik pusę pasaulio katalikų. Rūta TUMĖNAITĖ


Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Prisikėlimo liudytoja Tikrąjį dvasinį pavasarį Lietuvai vėl atneša džiugiosios Velykų šventės – Prisikėlusio Kristaus pergalė žmonių gyvenime. Velykiniuose laiškuose savo ganomųjų bendruomenėms Lietuvos vyskupai Gailestingumo jubiliejaus metais ypač pabrėžė tikrąjį džiaugsmą, kurį žmogui teikia pasidalijimas su kitu savo tikėjimu ir viltimi, pasitarnavimas artimo fizinei ir dvasinei gerovei. Į velykinį „Aleliuja“ keliauta 40 gavėnios dienų, per atgailą, gerus darbus patiriant gailestingąjį Tėvo apkabinimą. Kovo 4–5 d. bažnyčiose atsiliepta į popiežiaus iniciatyvą surengti „24 valandas Viešpačiui“, kad Jo gailestingumas būtų dar plačiau skelbiamas ir prieinamas. Kauno arkikatedroje tąnakt kunigai ir net vyskupai pasikeisdami budėjo klausyklose. Šioje vigilijoje ypač jauni žmonės mokėsi būti svetingai priimančia Bažnyčia. Kauniečiai rengė evangelizacinę programą „Šviesa naktyje“, ėjo į gatves, kalbino ir lydėjo praeivius į susitikimą su Viešpačiu. Kitądien kaip piligri-

Evangelizacinė programa „Šviesa naktyje“ Kaune

mai jaunimas lankė jubiliejines šventoves Lietuvoje, žengė pro Gailestingumo duris ir antspaudais ženklinosi Piligrimo pasus. Kelionę užbaigė malda Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje drauge su šio krašto jaunimu. Kauno kunigų seminarijos klierikai jaunų širdžių malda atgailos žygyje pėsčiomis užtarė socialiniais tinklais jiems siunčiamus žmonių prašymus. Pasaulio jaunimo dienoms Krokuvoje besirengiantį Lietuvos jaunimą keliose vyskupijose lankė tarptautinės evangelizacinės mokyklos Jeunesse-Lumière

(„Jaunimo šviesa“, Prancūzija) bendraamžiai misionieriai. Carito darbuotojai bei savanoriai talkino priešvelykinėje „Maisto banko“ akcijoje ir prekybos centruose rinko aukojamus produktus galbūt visai šalia alkstančiam žmogui. Su sriuba senoliams nuolat skubantys Lietuvos maltiečiai Maltos ordino konferencijoje Maltos sostinėje Valetoje buvo aukštai įvertinti kaip viena geriausių ir aktyviausių maltiečių organizacijų Europoje. Kovo 3 d. Vilniaus Išganytojo bažnyčioje vyko maltiečių padėkos šv. Mišios ir vakaras rėmėjams. „Gailestingumo keliuose pasitikime tavimi!“ – šiuo atliepu Maldos už pasaulio lietuvius sekmadienio visuotinėje maldoje atsiliepta ne tik Lietuvoje, bet ir kitur, kur tik gyvuoja lietuvių katalikų bendruomenės. Pasklidusias po daugiau kaip 40 šalių, kovo 6-ąją radijo ryšiu iš Melburno Švč. M. Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčios jas suvienijo šv. Mišios, kurioms vadovavo Australijoje lietuvius lankęs prel. Edmundas Putrimas. LVK delegatas užsienio lietuvių sielovadai drauge su arkivyskupu Gintaru Grušu paskelbė kvietimą tądien melstis už svetur tarnaujančius kunigus, atstumų išskirtas šeimas, netekusius vilties ar pakliuvusius į vergovės pinkles, taip pat už dalyvaujančius nusikalstamoje veikloje prašant jiems atsivertimo.

židiniuose – parapijose ir misijose Toronte, Hamiltone, Monrealyje ir kitur. Kovo 11-ąją LR Seime Gailestingumo jubiliejų minėjęs vyskupas Arūnas Poniškaitis, be kita, atkreipė dėmesį į dabarties drąsą – tarti atsiprašymo ar atleidimo žodį ir laikytis truputėlio „pasninko mūsų žodžiuose: kad nežadėtume to, ko tikrai negalėsime ištesėti; kad kategoriškai netvirtintume to, kuo nesame tikri“. „Tėvai, savo pavyzdžiu rodykite teisingą kelią vaikams. O jūs, sveikatos sistemos darbuotojai, užtikrinkite, kad darbas gelbstint gyvybes nesikirstų su etikos ir moralės principais. Valstybės vadovai ir tarnautojai, verslo pasaulio atstovai, siekite neprasilenkti su tiesa ir teisingumu. Mūsų visų pilietinė atsakomybė ir pareiga yra atpažinti, ar mūsų išrinktieji veda tautą teisingais keliais ir dalyvaujant rinkimuose bei kitais žingsniais siekti, kad įstatymai atitiktų tiesos ir doros kelio principus“, – sakė LVK pirmininkas arkivysk. Grušas iškilmingose Mišiose Vilniaus arkikatedroje. COMECE  – Europos Bendrijos 28  šalių vyskupų konferencijas vienijanti komisija – savo posėdyje Briuselyje viceprezidentu išrinko dešimtmetį joje LVK atstovaujantį Vilkaviškio vyskupą Rimantą Norvilą.

Visų žvilgsniai vis labiau krypsta į Vilnių, kur gegužės 6–8 d. švęsime Gailestingumo jubiliejaus Lietuvoje kulminaciją – nacionalinį kongresą (išsamiau žr. skelbimą viršelio p. IV). Į jį jau kviečiama registruotis, o sekmadienio bendruomeninėje maldoje melstis už jo sėkmę bei malones. Kongreso evangelizacinė, maldos, kultūrinė programa telksis sostinės širdyje  – Katedros aikštėje. Žinios apie jį nuolat skelbiamos internete (kongresas.lt) bei aplinkraštyje Gailestingi kaip Tėvas. Esame kviečiami dideliame būryje iš nau„24 valandos Viešpačiui“ Panevėžio katedroje jo išgyventi Dvasios dovanojamą Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas vienybę ir džiaugsmą, kad „priklausome Tamkevičius visą mėnesį lankė Kanados Jėzui Kristui, kuriame mums yra apsčiai lietuvių bendruomenes ir vedė gavėnios išlietas Dievo gailestingumas“. rekolekcijas jų tautiškumo ir tikėjimo Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2016 m. balandis

5


Kronika

Lituanorum gente Keletas pastabų apie atsiradimo priežastis ir aplinkybes Dr. Arūnas STREIKUS kreipta prieš popiežių ir jo atstovus Lietuvoje, baigėsi oficialiais diplomatiniais demaršais, po kurių diplomatiniai Lietuvos santykiai su Šventuoju Sostu praktiškai buvo suspenduoti. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, kuomet nesimatė jokios perspektyvos, jog artimiausiu metu Lietuvos bažnytinės administracijos sutvarkymo reikalai gali būti sureguliuoti valstybės ir Šventojo Sosto derybomis, iniciatyvos ėmėsi Lietuvos vyskupai, raginami Kaune likusio delegatūros sekretoriaus prel. Luigi Faidutti. Pastarasis tikėjosi, kad taip bus ne tik daug greičiau išspręstos Bažnyčios apaštališkajai veiklai opios problemos, bet ir sumažinta įtampa, tvyrojusi Lietuvos ir Šventojo Sosto santykiuose. Čia reikia pabrėžti, jog Romoje nusivylimas žemu katalikų Lietuvoje sąmoningumu tuomet buvo ne ką mažesnis, nei lietuvių politikų nepasitikėjimas popiežiumi ir jo atstovais Lietuvoje, nepaisiusiais nerealių lietuviškojo nacionalizmo ambicijų.

Prieš 90 metų, 1926 m. balandžio 4 d., popiežius Pijus XI paskelbė apie Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimą. Paskelbimo dokumente – Lituanorum gente – nustatytos ir suderintos su valstybinėmis naujos vyskupijų ribos, o pati Katalikų Bažnyčia Lietuvoje tapo tiesiogiai pavaldi Šventajam Sostui. Nuo tada, anot provincijos įsteigimo projektą parengusio arkivysk. Jurgio Matulevičiaus (arba, kaip mums labiau įprasta jį vadinti – Matulaičio), Lietuvoje prasidėjo naujas religinis gyvenimas.

Diplomatijos krizė Bažnyčios organizacinės struktūros reforma, turėjusi suderinti bažnytinės administracijos tvarką su modernios tautinės valstybės geopolitinėmis realijomis, buvo vienas aktualiausių valstybės ir Bažnyčios santykių darbotvarkės punktų per pirmąjį pirmosios Lietuvos Respublikos egzistavimo dešimtmetį. Didžiąją tuometinės Lietuvos valstybės teritorijos dalį apėmusi Žemaičių vyskupija su daugiau nei milijonu tikinčiųjų akivaizdžiai buvo per didelė, o Vilniaus, Seinų ir Varmijos vyskupijų dalys, atsidūrusios Lietuvos teritorijoje, neturėjo ryšių su savo diecezijų centrais ir praktiškai veikė savarankiškai. Be to, šios vyskupijos ar jų dalys priklausė skirtingoms metropolijoms: Žemaičių ir Vilniaus vyskupijos teoriškai dar buvo Mogiliavo metropolijos dalis, Seinų – Varšuvos, o Klaipėdos krašto katalikų parapijos su visa Varmijos vyskupija buvo tiesiogiai pavaldžios Šventajam Sostui. Ilgalaikiai dokumento Paradoksalu, tačiau kelią kurti savarankišką vaisiai – visų pirma Lietuvos bažnytinę probažnytinio gyvenimo vinciją atlaisvino 1925 m. atgijimas – pranoko pavasarį prasidėjusi viena didžiausių krizių Šventolūkesčius. jo Sosto ir pirmosios Lietuvos Respublikos santykių istorijoje. Ją išprovokavo itin audringa lietuvių reakcija į žinią apie tų metų vasario 10 d. Lenkijos su Šventuoju Sostu pasirašytą konkordatą, kuriuo Lenkijos valdoma Vilniaus arkivyskupijos dalis buvo integruota į Lenkijos bažnytinę provinciją. Prasidėjusi kiaušinių mėtymu į apaštališkosios delegatūros pastatą Kaune, kairiųjų jėgų kurstoma rėksminga spaudos kampanija, nu6

Artuma 2016 m. balandis

Ledai pajudėjo Pirmas žingsnis iš aklavietės buvo žengtas 1925 m. spalio 29 d., kuomet prel. Justino Staugaičio namuose Aukštojoje Panemunėje susirinkę vyskupai Antanas Karosas, Pranciškus Karevičius ir Juozapas Skvireckas bei lietuviškosios Vilniaus vyskupijos dalies administratorius kan. Juozapas Kukta nusprendė kreiptis į popiežių su prašymu įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją. Po keturių dienų parengtame laiške buvo išdėstyta ir susirinkimo dalyvių sutartinai priimta vizija, kaip naujoji metropolija turėtų atrodyti. Prašyme siūlyta Žemaičių vyskupiją padalyti tik į dvi dalis, iš jų įkuriant Kauno arkivyskupiją ir Telšių vyskupiją, kuriai taip pat būtų priskirtos Klaipėdos krašto parapijos. Be šių diecezijų, provinciją turėjo sudaryti senąjį pavadinimą išsaugojusi Seinų vyskupija bei iš lietuviškosios Vilniaus vyskupijos dalies sudarytina laikina Trakų apaštalinė administratūra. Suvokdamas sprendžiamo klausimo svarbą, popiežius Pijus XI nesiryžo jo spręsti nuotoliniu būdu, juolab kad tuo metu Kaune nebuvo normaliai veikiančios Šventojo Sosto atstovybės, galėjusios visapusiškai ištirti padėtį ir pateikti pagrįstą nuomonę apie Lietuvos vyskupų siūlo-


Kronika

mą bažnytinės administracijos pertvarkymo projektą. Be to, 1925 m. rudenį, kai buvo sudaryta nauja, Leono Bistro vadovaujama Vyriausybė, kurioje užsienio reikalų ministro pareigos buvo patikėtos filosofijos daktarui prel. Mečislovui Reiniui, atsirado nedidelė viltis, jog pavyks išeiti iš kelis mėnesius trunkančios diplomatinių santykių krizės. Pasiuntus į Lietuvą dar vieną apaštališkąjį vizitatorių, kurio svarbiausias uždavinys būtų galutinai parengti ir įgyvendinti bažnytinės provincijos projektą, tikėtasi atitirpdyti įšaldytus diplomatinius šalių santykius. Šią atsakingą misiją Pijus XI švenčiant Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą pavedė marijonų vienuolijos atnaujintojui, iš Vilniaus vyskupo sosto ką tik atsistatydinusiam Jurgiui Matulevičiui. 1925 m. gruodžio viduryje į Kauną atvykęs vizitatorius porą mėnesių intensyviai rinko informaciją apie Bažnyčios reikalų būklę bei visuomenės nuotaikas. Atlikto tyrimo rezultatus išsamiai pristatė 1926 m. kovo pradžioje rašytame laiške kardinolui Pietro Gasparri. Arkivysk.  Matulevičius čia itin kritiškai įvertino katalikybės padėtį Lietuvoje, o ypač didelį nerimą jam kėlė deramo vadovavimo stoka: „Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra tarsi be galvos, religinis gyvenimas ir veikla – be prižiūrėtojo, katalikai – be vadovo. Niekieno netrukdomas blogis galėjo laisvai augti ir klestėti, suleido šaknis ir išsikerojo. Bažnyčios tvarka pašlijo, gyvenimas pagedo, ir viskam netrukus gresia žlugimas.“ Kaip ir ankstesni Šventojo Sosto atstovai, vizitatorius labai neigiamai vertino aktyvų kunigų dalyvavimą politikoje, o jo santykiai su dvasininkais  – krikščionių demokratų lyderiais (išskyrus galbūt tik Reinį) – nuo pat vizito pradžios buvo komplikuoti. Įsitikinęs, kad greitu laiku nepavyks atkurti pašlijusių diplomatinių Šventojo Sosto ir Lietuvos santykių, apaštališkasis vizitatorius, kaip ir dera jo statusui, didžiausią dėmesį sutelkė į bažnytinius reikalus. Svarbiausias rūpestis, žinoma, buvo kuo greičiau įkurti bažnytinę provinciją bei atnaujinti bažnytinę vadovybę.

Apaštalų Sosto dovana 1926 m. kovo 8  d. su Lietuvos vyskupais ir Vyriausybe suderintą provincijos steigimo projektą arkivysk. Matulevičius įteikė kardinolui Gasparri. Palyginus jį su vyskupų anksčiau pateiktu siūlymu, matyti keletas reikšmingų pakeitimų. Visų pirma, Žemaičių vyskupiją čia jau siūloma dalyti nebe į dvi, o į tris dalis, greta Kauno ir Telšių įkuriant ir Panevėžio vyskupiją. Tokia padalijimo logika buvo grindžiama dviem pagrindiniais

argumentais: viena vertus, tai geriau atitiktų tuo metu galiojusį diecezijos dydžio standartą, neviršijantį pusės milijono tikinčiųjų; antra vertus, tikėtasi, kad didesnis diecezinių centrų skaičius prisidės prie katalikiško veikimo suaktyvinimo periferijoje. Vizitatoriui taip pat pavyko įtikinti vietos politinį ir bažnytinį elitą atsisakyti jų taip trokštamo Seinų vyskupijos pavadinimo, vietoj jo parenkant naujai vyskupijai jokių geopolitinių implikacijų neturintį pavadinimą pagal planuojamą jos centrą Vilkaviškyje. Dėl panašių priežasčių Vilniaus vyskupijos lietuviškosios dalies laikinoji administratūra pagal naują projektą turėjo vadintis nebe Trakų, o Kaišiadorių.

Konstitucijos Lituanorum gente pradžia

Nors Romoje esminių priekaištų pateiktam Lietuvos bažnytinės provincijos sandaros planui neturėta, buvo padarytos dvi gana svarbios pataisos: vengdamas galimų neaiškumų dėl Lietuvos teritorijoje buvusios Vilniaus vyskupijos dalies statuso, Šventasis Sostas planavo steigti ne Kaišiadorių apaštališkąją administraciją, o normalią vyskupiją; Klaipėdos krašto parapijas prie būsimos Telšių vyskupijos numatyta prijungti ne paprasto dekanato, o savarankiškos prelatūros statusu, taip užtikrinant daugiau garantijų šio regiono katalikų autonomiškumui. Nepaprastųjų Bažnyčios reikalų kongregacija, net nesulaukusi galutinio Lietuvos Vyriausybės atsakymo dėl šių korekcijų, davė nurodymą popiežiaus Konsistorijai rengti provincijos steigimo dekreto projektą. Buvo skubama šį aktą paskelbti Velykų pirmąją dieną, matyt, tikintis, jog Viešpaties Prisikėlimo šventės metu paskelbta žinia apie savarankiškos bažnytinės provincijos įsteigimą katalikiška save laikančioje šalyje bus priimta su dideliu džiugesiu kaip Šventojo Tėvo dovana ir padės išsklaidyti visuomenėje politikų paskleistas abejones jo geranoriškumu. Krikščionims demokratams irgi buvo svarbu, kad Artuma 2016 m. balandis

7


Kronika

Konstitucija būtų paskelbta prieš rinkiminės kampanijos į Seimą pradžią, nes manyta, jog tai padės atitolinti prognozuojamą šalies politinio gyvenimo gravitaciją į kairę. Deja, tokie išskaičiavimai, jeigu jų iš tikrųjų būta, nepasitvirtino. Kairiosios partijos rinkimų kampanijos metu gana sėkmingai išnaudojo Lituanorum gente kritiką savo pozicijoms stiprinti. Buvo priekaištaujama, kad viskas buvo padaryta paskubomis ir slapta, neatsiklausus Seimo sutikimo, kad Kaišiadorių ir Vilkaviškio vyskupijų įkūrimas tolygus Vilniaus ir Seinų atsisakymui. Piktai buvo puolami ir iškart po Konstitucijos paskelbimo nominuoti nauji vyskupai: Kazimieras Paltarokas, Justinas Staugaitis, Mečislovas Reinys, Juozapas Kukta. Rinkimų rezultatai irgi parodė, jog rinkėjai provincijos įsteigimo nelaikė krikščionių demokratų partijos nuopelnu. Kita vertus, kaip liudija šaltiniai, katalikiškosios visuomenės dalies reakcija į Konstitucijos paskelbimą iš tikrųjų buvo labai džiaugsminga, o jos ilgalaikiai vaisiai – visų pirma su nauju vyskupijų įsteigimu susijęs bažnytinio gyvenimo atgijimas – gal netgi pranoko lūkesčius.

Lietuvos vyskupai, iš karės: Kazimieras Paltarokas, Antanas Karosas, Jonas Skvireckas, Jurgis Matulaitis, Pranciškus Karevičius, Justinas Staugaitis, Juozapas Kukta, Mečislovas Reinys, 1926 m.

Kaip buvo rengiama apaštališkoji konstitucija Lituanorum gente, galime pažvelgti ir dokumento projekto autoriaus, mūsų palaimintojo Jurgio Matulaičio, akimis. Kelios ištraukos iš palaimintojo laiškų bičiuliams. Lietuvoje Bažnyčią radau daugeliu požiūrių baisios būklės. Verkiau kaip vaikas. Atrodė, pats Liuciferis dirbo ten su piktųjų dvasių legionu, kad pasikastų po Bažnyčios pamatais ir ją sugriautų. Santykiai su Šventuoju Sostu beveik nutraukti, nesuprantamas priešiškas nusistatymas ir nepasitikėjimas Bažnyčios Galva. Masonai naudojosi šia padėtimi, apsukriai įsiterpdami į katalikų organizacijas; viena vertus, katalikų vardu jie stengėsi kuo pikčiau įžeidinėti Šventąjį Tėvą, o kita vertus, patys tą patį Šventąjį Tėvą kaltino ir juodino Lietuvoje. Slapta šėtono ranka stūmė šią tautą veik iki apostazės. O kai kurie kunigai! Viešpatie Dieve, gelbėk juos! Tačiau taip pat radau daug Dievui ir Bažnyčiai atsidavusių sielų ir tarp kunigų, ir tarp pasauliečių. Supratau, kad ši piktųjų dvasių padermė nesiduos kitaip išvaroma, kaip tik malda ir pasninku (1926-03-30 laiškas kun. Lucjanui Chalecki). Reikalai eina ne per geriausiai bet ir ne per blogiausiai. Turėjau labai daug darbo, sunkaus ir be galo alsinančio, beveik nė kiek laisvo laiko nebelikdavo. Širdis ir mano nervai, jaučiu, dar labiau nuvargę, negu kad yra buvę Lietuvoje. Visa mano paguoda maldoje buvo. Diecezijų padalijimo ir provincijos sudarymo dokumentas jau beveik visiškai paruoštas; belieka tik bulė parašyti. Kai kas pavyko geriau, tiksliau ir naudingiau suredaguoti, negu kad buvo manyta ir norėta. Bet kai kur teko nurodytąją formą žymiai pakeisti. Iš esmės likosi dalykas tas pats, bet jo išvaizda kiek pakitėjo. Užtai išeis dokumentas be jokios politinės ar tautinės spalvos; mano nuomone, baž-

8

Artuma 2016 m. balandis

nytiniu atžvilgiu jis bus taip suredaguotas, kad geriau vargu begalima. Kad ne konkordatas su lenkais, kuriame gal kiek perdaug tautinės spalvos matosi, ir kad ne bulė, Lenkijos hierarchija sudaranti (taip tekste – red. past.), kažin ar galėtų ką nors mūsų dokumentui prikišti net ir tautininkai. Buvo nurodyta ir kita redakcija, bet ar ji būtų buvusi geresnė, nežinia. Norint pulti ir kritikuoti, visuomet galima. <...> Tikiuosi, kad bažnytiniu atžvilgiu tą dokumentą bus galima lengvai apginti. Kaip ten bus su jo priėmimu, bet vis tik tai bus dokumentas didelės Lietuvai istorinės reikšmės. Esu įsitikinęs, kad jis daug padarys ir naudos; jis sustiprins katalikybę ir Katalikų Bažnyčią Lietuvoje, o taip pat tautą ir valstybę; po jo ir katalikų pasaulio akyse, ir tarptautiniuose santykiuose kitaip Lietuva ir Lietuvos Bažnyčia išrodys. Gal Dievas duos, kad po jo prasidės naujas tikybinis gyvenimas Lietuvoje. Pagaliau, visa kas Dievo rankose. Ne tas yra ko vertas, kuris sodina, ne tas, kuris laisto, bet Viešpats, Dievas, kuris visa kam duoda auglių ir derlių. Melskitės, kad viskas išeitų didesnei Dievo garbei. Drauge bus ir nauji vyskupai paskirti. Geri ir dori katalikai, man rodos, turės taip pat kuo pasidžiaugti. Parinkta kur geriausi ir kur tinkamiausi žmonės iš tų, kuriuos Lietuva turi. Visa kas bus viešai paskelbta tuoj po Velykų (1926-03-29 laiškas kun. Pranciškui Būčiui). [Šventasis Tėvas] labai buvo patenkintas mano darbais, net davė man dovanų – aukso medalį su Jojo ir Jo kanonizuotų šventųjų paveikslais (1926-03-15 laiškas arkivysk. Jonui Skvireckui).


Kronika

Raktas į valstybės saugumą Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Bėda ta, kad jų – visuomeniškai aktyvių piliečių – Lietuvoje neįtikėtinai mažai! Apie pusę Lietuvos gyventojų nedalyvauja jokioje pilietinėje ar visuomeninėje veikloje. Iš bendro konteksto neišsiskiria ir katalikai visuomenininkai. Vienintelė katalikiška organizacija, galinti bent kiek pretenduoti į masinį žmonių dalyvavimą, yra Caritas. Dėl to veiklūs katalikai galėtų apsvarstyti naują budėjimo tėvynės sargyboje būdą: plėskime savo organizacijas, darykime jas patrauklesnes ne vien „doriems katalikams“, bet ir ieškantiesiems, atviro mąstymo žmonėms; „suvisuomeninkime“ savo aplinką. Taip prisidėtume ne vien prie Bažnyčios Lietuvoje augimo ir atsinaujinimo, bet, galbūt, ir prie mūsų valstybės ilgalaikio saugumo.

Pastarųjų metų neramumai Lietuvos pašonėje – nuo Rusijos agresijos iki Šengeno erdvės atrofijos – į politikų darbotvarkės viršų iškėlė valstybės saugumo klausimus. Kol kas šie klausimai sprendžiami gana našiai: Lietuva įsigijo efektyvios vakarietiškos karinės technikos, paspartino karinio rezervo formavimą atnaujindama jaunuolių šaukimą karinėn tarnybon; šalyje rotacijos principu pradėjo „budėti“ amerikiečių karių kuopa. Vis dėlto klausimas tebėra atviras: ar agresijos atveju bus kam iššauti Lietuvos įsigytas prieštankines raketas? Ar didesnės jėgos akivaizdoje mūsų rezervas neišsilakstys? Ar nūdienos lietuviai paseks pokario partizanų pavyzdžiu, ar, atvirkščiai, nuspręs, kad „už tokią Lietuvą“ kovoti neverta? Netiesioginį atsakymą į šį klausimą siūlo politologės Ainės Ramonaitės atlikto tyrimo rezultatai. Kalbėdama sausio mėnesį vykusiame Krikščioniško pilietinio veikimo forume, mokslininkė pastebėjo, kad sėkminga rezistencija – nesvarbu, ar taiki, ar ginkluota, – galima tuomet, kai šalyje veikia daug nuo valdžios nepriklausomų visuomeninių organizacijų. Net jei šių organizacijų veikla nesusijusi su politika, agresijos momentu jos sudaro svarbų pasipriešinimo okupantui tinklą. Tokio tinklo efektyvumo pavyzdys gali būti rekordinė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos gyvavimo trukmė. Kroniką kuriančių ir platinančių pogrindžio organizacijų gausa buvo viena iš priežasčių, neleidusi sovietų saugumo aparatui galutinai nutildyti šio pasipriešinimo balso. Negana to, Ramonaitės tyrimas atskleidžia, jog visuomeniškai aktyvūs žmonės būtų daug labiau linkę įsitraukti į pasipriešinimą išorės agresijai prieš Lietuvą, nei jų pasyvieji bendrapiliečiai. Svarbu tai, jog visuomenininkų ryžtas ginti Lietuvą pastebimas ne dėl to, kad jais tampa patriotai. Dalyvavimo organizacijose efektas reikšmingas net kontroliuojant respondentų demografinius, ekonominius, socialinius, edukacinius ir kitokius aspektus.

Sanja Gjenero nuotrauka

Šalies politikams taip pat derėtų skirti daugiau dėmesio visuomeniškumui, kaip bendrojo gėrio prielaidai, ugdyti, tinkamai bendradarbiaujant su įvairiomis bendruomenėmis. Juk pavojaus atveju Lietuvą gins ne vien pabūklai ir raketos, bet pirmiausia – Lietuvos žmonės, kuriems tėvynė – tai ne valdžia, politikai ar abstrakčios vertybės, bet jų ir jiems artimų žmonių bendruomenė.

Nabeel Qureshi IEŠKOJAU ALACHO, SURADAU JĖZŲ Pamaldus musulmonas susitinka su krikščionybe Iš anglų kalbos vertė Mykolas Šilinis Knygoje įtaigiai atskleidžiama netikėta musulmono kelionė iš islamo į krikščionybę. Nuo vaikystės išsiugdęs karštą aistrą islamui, autorius, susidūręs su krikščionimis, sąžiningai mėgina paneigti pagrindines krikščionybės tiesas. Nepajėgdamas atremti krikščionybės argumentų, ima gilintis į islamo pagrindus ir patiria tikėjimo krizę. Po skausmingos vidinės kovos, paskatintas antgamtinių potyrių, galiausiai išsižada islamo ir išpažįsta Jėzų. Leidykla „Vox altera“ Artuma 2016 m. balandis

9


Kronika Šeimos politikos aktualijos

Verti ir neverti gyvenimai Vytautas SINICA Kasdieniame mąstyme abortai ir eutanazija yra dvi visiškai skirtingos nepagarbos gyvybei (modernistams – pagarbos individo pasirinkimo laisvei) formos. Viena jų tyko gyvenimo pradžioje, kita – pabaigoje. Abortas nutraukia negimusią gyvybę, eutanazija – pasenusią, nukamuotą kančių ir norinčią išeiti. Šiandien toks įsivaizdavimas gerokai pasenęs. Nors eutanazija gana sunkiai skinasi kelią į naujas, jos nelegalizuojančias šalis, tą padariusiose šalyse jos ribos nuosekliai plečiamos. Ne taip seniai buvusi apribota įvairiais saugikliais, šiandien Olandijoje, Belgijoje, o ypač Kanadoje, eutanazija greitu tempu virsta plačiai prieinama „paslauga“ pagal pageidavimą, be būtinybės įrodyti tariamai gyventi neleidžiančias kančias ir be amžiaus apribojimų. Būtent saugiklių ir amžiaus cenzo panaikinimas buvo pagrindiniai pokyčiai, kurie skirtingais keliais veda į tai, jog eutanazija ją įteisinusiose šalyse virto vertų ir nevertų gyventi gyvenimų atrankos procedūra sprendimą apie gyvenimo vertę vis dažniau priimant tretiesiems asmenims. Šie tragiški pokyčiai padeda geriau suvokti, kad eutanazija yra tik būdai nutraukti nepatogius gyvenimus ir šiuo atžvilgiu nesiskiria nuo abortų. Pastarieji viso labo atliekami iki gimimo, eutanazija – iškart po jo. Vaikų eutanazija kaip reiškinys leidžia geriausiai suvokti šį makabrišką tęstinumą. Belgijoje bet kokio amžiaus vaikų eutanazija oficialiai įteisinta 2014-ųjų kovą. Olandijoje tai de facto leista nuo 2005 m., jei laikomasi vadinamojo Groningeno protokolo, t. y. galima prognozuoti tikėtiną jo mirtį dar vaikystėje ar kūdikystėje. Šiandien Nyderlanduose teisinantis „orios mirties“ suteikimu nužudoma 650  naujagimių per metus, o šalies akademinėje bendruomenėje netyla balsai, reikalaujantys tokią praktiką įtvirtinti įstatymuose, ne vien leisti jai egzistuoti pagal nutylėjimą. Bet pirmiausia eutanazija yra populiarėjanti paslauga senjorams. „Slidaus šlaito“ argumentas, perspėjantis, kad ką 10

Artuma 2016 m. balandis

nors kartą leidus tik išimtiniais atvejais, tai taps plačiai taikoma norma, pasitvirtino visose eutanaziją įteisinusiose šalyse. Šveicarijoje, kur eutanazijos paslauga itin komercializuota ir teikiamos net mobilių „orios mirties“ brigadų atvykimo į namus paslaugos, eutanazijos skaičius 2013–2015 m. išaugo 70 proc. 2014 m. studija atskleidė, kad net 16 proc. eutanazijos atvejų atliekama aukoms nesergant jokia liga, tiesiog pavargus nuo gyvenimo. Žmonės žudomi dėl prastėjančios išvaizdos, vienatvės, nuobodulio. Kitaip tariant, eutanazija, kaip ir abortai, kartą įteisinta, tampa prieinama „pagal pageidavimą“ ir nėra ribojama tokiais objektyviais kriterijais, kaip ligos ar neišvengiamos mirties rizika. Kanada pernai tapo naujausiu eutanazijos plėtros poligonu. Šalies Aukščiausiasis teismas ėmėsi politikos ir išaiškino, kad eutanazija neprieštarauja šalies Konstitucijai. Tai atvėrė kelią šiuo metu svarstomam ir valdančiųjų paramą turinčiam projektui. Jame numatyta nesergančiųjų mirtinomis ligomis, kenčiančiųjų nuo demencijos, psichinių ligų, įskaitant akivaizdžiai pagydomą depresiją, teisė į eutanaziją. Galbūt svarbiausia – rengiamasi legalizuoti eutanaziją „brandiems nepilnamečiams“ (mature minors), kad ir ką reikštų ši abstrakti naujakalbės sąvoka. Pãskui Beniliukso šalis vėluojanti Kanada „pažangą“ vejasi šuoliais. Otavos arkivyskupas Terrencas Prendergastas šį kovą išplatino ganytojiškąjį laišką, raginantį tikinčiuosius priešintis eutanazijos įteisinimui, o vasarį savo poziciją išsakė ir Kanados Vyskupų Konferencija, eutanazijos legalizavimą popiežiaus Pranciškaus žodžiais įvardijusi „išmetimo kultūros“ išraiška ir „valstybės

remiamu nekaltųjų žudymu“. Kanados Bažnyčios hierarchų pozicija yra tvirta ir principinga, tačiau taip pat palieka nuošalėje arba tarp eilučių kraupų (ne)kokybiškos gyvybės atrankos momentą. Kaip minėta, būtent vertos ir nevertos gyventi gyvybės atranka yra gija, į ištisinį mirties konvejerį sujungianti nužmoginančias abortų ir eutanazijos praktikas. „Pažangiose“ šalyse abortai atliekami be jokių apribojimų. Kovo debatuose abu demokratų kandidatai į JAV prezidentus sutiko, kad „abortas yra moters, jos gydytojo ir šeimos sprendimas apie tai, ką daryti su savo kūnu, ir šio sprendimo valstybė negali riboti jokiu pagrindu ir jokiu metu“. Kitaip tariant, pasisakė už teisę nužudyti kūdikį bet kada iki pat jo gimimo momento vien motinai sumanius. Taigi plonytė riba skiria „moters teisę į abortą“ nuo kūdikio gyvybės apsaugos. Tiksliau skyrė, nes pagal plintantį eutanazijos reguliavimą ir ką tik gimusi gyvybė gali būti įvertinta ir, radus esant netinkamą, nutraukta. Ne taip seniai JAV šokiravęs daktaras Kermitas Glosnellis, atlikdavęs jau gimusių kūdikių „abortus“, viso labo gyveno per anksti, kai JAV įstatymai dar neleido gyvybės „racionalizavimo“.

Neteisingo ir žmones kaip kitiems patogius arba nepatogius daiktus rūšiuojančio žudymo legalizavimas aborto ir eutanazijos formomis mūsų dienomis skleidžiasi su nauju pagreičiu. Slepiantis po aukų negaliomis ir kančių baime, paprasčiausiai vykdoma vertųjų gyventi atranka. Tokio gyvybių skirstymo Vakarų pasaulis nematė nuo Trečiojo Reicho dienų.


Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas apie gailestingumo darbus

Teisieji šalia neteisiųjų Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje. Ir tars karalius stovintiems dešinėje: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mt 25, 31–34). Mozaika iš Šv. Apolinaro naujosios bazilikos Ravenoje, Italija, VI a.

Žvelgiant į evangelisto Mato (25, 31–46) aprašytą sceną, reikėtų pabrėžti, jog svarbiausia šioje ištraukoje ne tautų teismo eiga, džiaugsmingas nuosprendis apdovanotiesiems ar siaubą keliantis nuosprendis pasmerktiesiems; svarbiausia čia – nuosprendžio motyvacija. Ji atskleidžia Jėzaus Gerosios Naujienos esmę bei Kalno pamokslo apie dangaus karalystę reikšmę. Šis aprašymas taip pat apibrėžia, koks turėtų būti Jėzaus mokinio budrumas ir pasiruošimas sutikti ateinantį Viešpatį. Aktyvi artimo meilė yra gražiausia meilės Dievui išraiška, nes Jis, būdamas neregimas, susitapatina su artimu, kurį susitinkame kasdienybėje. O žmogus, meilės įsakymą priimantis visa širdimi ir jį praktikuojantis, vadinamas teisiuoju (gr. dikaios). Šį nuostabų Paskutinio teismo aprašymą būtų galima susieti su vienu gražiausių Senojo Testamento tekstų – pranašyste apie Tikrąjį Ganytoją – Dievą (Ez 34). Jame išvardyti beveik visi evangelisto Mato vartojami Jėzaus titulai. Pranašystė kalba, jog teisėjas gali būti Žmogaus Sūnus, teisiantis visas tautas, o ne tik Izraelį. „Palaimintieji“ paveldės dangaus karalystę, nes jie liudijo Dievo gailestingumą: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ Kadangi teisėjas yra taip pat ir karalius, Jis kviečia teisiuosius į savo karalystę, paruoštą nuo pasaulio sukūrimo. Tai reiškia, kad karalystės dovana didesnė nei sukūrimo dovana. Evangelijos kontekste aiškėja, jog žmonės asmeniškai atsakingi, kad patektų į karalystę. Yra vardijami šeši gailestingumo darbai. Sąrašas iki galo neišbaigtas,  – nepaminėta pagalba užpuolikų aukoms, pagalba tokių nelaimių, kaip artimųjų mirtis ir t. t., atveju. Tad šis sąrašas yra labiau simbolinis. Išvardytus darbus galima suskirstyti į tris grupes:  alkano bei ištroškusio pamaitinimas ir pagirdymas;  keleivio priėmimas ir nuogo aprengimas;  ligonių ir kalinių aplankymas.

Pirmasis gailestingumo darbas yra alkaną / ištroškusį pasotinti. Raginimas pamaitinti išalkusius dažnai sutinkamas Šventajame Rašte bei judaizmo tradicijoje (Iz 58, 7; Job 22, 7; Pat 25, 21; Ez 18, 7. 16; Tob 1, 17; 4, 16). Blogųjų žmonių atskyrimas nuo gerųjų bibliniams rašytojams reiškė, kad šiame pasaulyje teisieji gyvena greta neteisiųjų. Žemėje žmonės sudaro nevienarūšę visuomenę: blogieji gyvena greta teisiųjų, ir neretai vieni ir kiti yra neatpažįstami, – tarp teisiųjų ir neteisiųjų nematyti aiškaus skirtumo. Žiemos laiku sunku atskirti sveiką medį nuo ligoto, tačiau kai ateina pavasaris, skirtumą lengvai pastebime. Panašiai kiekvienas žmogus parodo save ir išsiskiria savo tikėjimu ir darbais. Blogas žmogus netenka lapų ir vaisių, o teisingas yra apsivilkęs amžino gyvenimo žaluma ir šlovės vaisiais. Toks bus padalijimo, kurį įvykdys dangiškasis Ganytojas, kriterijus. Žemiškasis ganytojas atlieka padalijimą, remdamasis kūno išvaizda. Dangiškasis Ganytojas padalija žvelgdamas į žmogaus sielą.

Dalykis savo maistu su išalkusiais ir savo drabužiais su nuogaisiais. Išdalyk savo perteklių kaip išmaldą ir neleisk savo akiai šykštauti, kai duodi išmaldą. Būk dosnus su savo duona ir vynu ant teisiųjų kapų, bet nedalyk jų nusidėjėliams (Tob 4, 16–17). Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

Artuma 2016 m. balandis

11


Didelės ir mažos kryžkelės

Troškulys tam, kad atsigerčiau Būna, ieškome, kas mus išklausytų, patartų arba trokštame su kuo nors tik patylėti drauge. Žmogui visuomet reikia kito žmogaus, ypač svarbu, kad kas nors palydėtų mus dvasiniame gyvenime. Tik kodėl dvasios palydėtojus maišome su psichologais? Jei ne sunkumams spręsti, tai kam tuomet reikalingi dvasios vadovai? Kaip juos išsirinkti ir apie ką šnekėtis susitikus? Troškimas ir alkis yra mūsų variklis, kaip ta morka zuikiui, – sako buvusi pogrindininkė ir aktyvi Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos bendradarbė sesuo eucharistietė Bernadeta MALIŠKAITĖ SJE, dabar padedanti kitiems savo „pogrindžiuose“ susigaudyti. – Būti dvasiškai palydimam ir kitus palydėti, kokia tai patirtis? – Jeigu pati nebūčiau palydima, būtų nesąžininga palydėti kitus. Drauge su dvasios palydėtoju atpažinau daugybę dalykų. Pvz., jaunystėje labai svarbu, ką apie mus galvoja, bet aš nesu tai, ką pats apie save ar kiti apie mane galvoja. Aš – tai, ką Dievas apie mane žino. Arba kartais dvasios palydėtojas neskatina daryti, ką užsimojame, atvirkščiai – sulaiko. Ragina kurį laiką gyventi įtampoje, su bėda, negalia ar kokiu polinkiu. Tam reikia Dievo pagalbos. Bet kur apstu nuodėmės, ten dar daugiau malonės. Vadinasi, ten yra tavo šventumo vieta, nes visur kitur jau esi sveikas. Kaip popiežius Pranciškus sako: nuodėmė yra mano susitikimo su Dievu vieta. Dievas jos nebijo, o aš bijau tik dėl puikybės, kad sau negražiai atrodau. Ir išvis, kas sakė, kad į kalnus reikia lipti stačiomis? Norime, kad viskas vyktų kaip greito maisto restorane. Kas tikra – auga iš lėto. Neištempiama. Kas būtų, jeigu pumpurus pabandytume praskleisti? Reikia kantrybės nenusivilti savimi, Dievo darbu manyje, atpažinti, kad jis vyksta, neša naudą, o dvasinis gyvenimas niekada nėra bergždžias. Na, o kaip dvasios palydėtoja, gaunu daug, galiu stebėti, kaip atsiveria Dievo ir žmogaus santykio slėpinys. Būna, rekolekcijose duodu žmogui skaičiukus (t. y. Šventojo Rašto nuorodas), o jis atneša Dievą. – Kaip paaiškintumėte, kas tai yra, nieko nežinančiam apie dvasinį palydėjimą? – Kiekvienas savo gyvenimu pasakoja istoriją, svarbu, kad ji būtų ne mano vieno, bet ir mano autoriaus, Kūrėjo, istorija, kad atitikčiau Jo planą, nes Jis žadėjo gyvenimo apsčiai. Dvasinio pokalbio susitinka du suaugę žmonės, ieškantys didesnės prasmės ir gilesnių tiesų, kurių visuomet alkstama ir trokštama. Palydėtojas tiki tuo, ką palydimasis pasakoja. Čia svarbu, kaip žmogus supranta, kaip „skaito“ savo tikrovę. Ir Šventajame Raš12

Artuma 2016 m. balandis

te klausiama: kas parašyta?, o po to: kaip skaitai? Kaip tai nuskamba tavo istorijoje? Tame bandyti atrasti Dievo žvilgsnį, Jo vedimą ir savyje rasti jėgų atsiliepti, kad tai duotų daugiau džiaugsmo, prasmės. – Turbūt atėję palydėjimo žmonės tikisi patarimų? – Jėzuitiškų dvasinių pratybų pagal šv. Ignacą metu palydėtojas niekada neprimeta ir nepasako, ką turėtume daryti, tik padeda nuritinti akmenis, kurie neleidžia matyti kelio, kantriai padeda eiti, kai žmogus įstringa. Mokymas turi įtakos, bet ne jis centre. Žmogus turi pats atrasti sprendimą. – O kaip atrasti tinkamą palydėtoją? – Vienokį ar kitokį dvasinį palydėjimą jau esame patyrę skaitydami knygas, eidami išpažinties, kalbėdamiesi su kunigu, giminaičiais, draugais. Juk esame socialinės būtybės, svarbu papasakoti savo gyvenimo istoriją, išgirsti kito, pasidalyti, padrąsinti vienam kitą. Tai neformalus palydėjimo būdas, draugų susitikimas, pagalba atpažinti Dievą kasdienybėje. Lygiai kaip Mozei dejavo tauta, o jis nuolatos primindavo apie Dievo ištikimybę ir padėdavo ją atpažinti. Nebuvo jokios repeticijos prieš einant per dykumą, tiesiog reikėjo eiti. Niekas nežinojo, kad reikės pasiekti dugną. Ir dvasiniame palydėjime yra toks dugno įvaizdis. Iškyla sunkių klausimų ar patirčių, kai reikia eiti visu pajėgumu, įveikiant savąjį „negaliu“. Kaip žmogui padėti ištverti? Kaip būti pagalba tame, atpažinti trukdžius? Kas ieško, tas randa, kaip alkį malšinti. Daugumoje didesnių parapijų, dekanatuose yra dvasios palydėtojų; vien tik Gyvenimo ir tikėjimo institute (GTI) jau 15 metų jiems rengiami kursai. Institute kasmet turime iš įvairių Lietuvos vietų atvažiuojančių 16– 18 žmonių grupę, turime jų koordinates. Palydimasis gali rinktis, su kuo kalbėtis – su vienuoliu ar kunigu, arba su pasauliečiu, ištekėjusia moterimi ar vedusiu vyru. O dėl susitikimų su palydėtojais yra tokia nuostata: žmonės susitinka kas mėnesį ar kas du, kokius penkis šešis kartus,


Didelės ir mažos kryžkelės

– Bet ar privaloma jį turėti? Galbūt tai svarbu tik specialiais atvejais, kai užsidega „raudona lemputė“? – Pas dvasios vadovą einame ne problemų spręsti (problemas turime išsakyti specialistams). Ateiname išgirsti Dievo, o Jis retai prabyla trankydamasis perkūnais ar išbandymais, labiau patys vieni kitus išbandome. Dievą galime atpažinti džiaugsme. Mūsų gyvenimas turėtų teikti Dievui garbę ir šlovę, bet net matydami pastoracijos darbuotojus, neišskiriant kunigų ir vienuolių, pastebime, jog jie skelbia apie Dievą, amžinybę, gyvenimo apstumą, o patys dejuoja, kaip sunku. Kas tai?! Ogi akligatviai! Žmonės įstrigę. Štai jums atsakymas, kodėl palydėtojas svarbus. Turime daugybę į pasąmonę nustumtų gynybinių mechanizmų ir neatpažįstame, kol kitas nepadeda, arba atpažįstame, kai dugną prieiname, kai nė nenorime pažinti, nes juk balti švarkai gražesni be dėmės. Gyvename kaip stručiai galvas sukišę, ir kartais tik kitoks nei aš gali padėti drąsiai pažvelgti į gyvenimą. Dvasinio pokalbio aplinka saugi, konfidenciali, palydėtojas tarnauja žmogui; kaip popiežius Pranciškus pasakytų: apaštalauja ausimi, klauso žmogaus istorijos Dievo akivaizdoje. Kiekvienas turime baimių, tų tamsių rūsių, kurių baidomės, ir nenorime iš jų nieko iškelti. Ne pirmo palydėjimo metu išsilaisvinama iš tokių dalykų, kiekvienas tiesiog juda savo malonės tempu. O ar visiems reikia palydėjimo? Manau, kad ne, bet žmonės turi žinoti, jog gali rinktis. – Ir vis tik panašu į psichologiją, nejaugi ne? – Juk pas psichologą žmogus ateina su kažkokiu trūkumu, problema yra objektas, svarstoma, kaip ją pašalinti, kad žmogus turėtų daugiau gyvenimo. Pas dvasios palydėtoją žmogus gali ateiti ir su džiaugsmu, ir su problema, bet ne tam, kad tai būtų objektas ir reikėtų ieškoti sprendimų. Svarbiausia, kad žmogus lengviau gyventų dvasinį gyvenimą, girdėtų Dievą ir Jame rastų atsakymą. Ignacas visada tikėjo, kad Dievo valia ten, kur giluminiai troškimai, tik turi juos atsirinkti. Kai pati paklystu, atrodo, kad giluminis troškimas veda į parduotuvę kremo nusipirkti ar į kirpyklą plaukų apsikirpti, deja, labai greitai paaiškėja, kad tuštuma ir blogumas lieka, niekur nedingsta, vadinasi – ne to reikėjo. Reikėjo susitikti su savimi, su Dievu arba tiesiog drąsos išbūti, iškelti kažką iš vidaus, ne užtepti kremais, ar tai būtų moraliniai dalykai, ar dvasiniai sužeidimai, dorybių stoka. O kai gyveni vienaip, deklaruoji kitaip, gyvenimas nuolatos duoda per galvą. – Atrodo, kad palydėtojas turėtų būti labai tobulas žmogus, turintis gerą santykį su Dievu ir taip toliau... Bet juk tas santykis būna visoks, ne tik geras. – Mitas, kad palydėtojai – tobuli žmonės. Jie paprasti, juos atpažinę esame seniai. Visur yra žmonių, kuriems

kiti nori išsipasakoti, nes jie turi dovaną klausyti, atverti širdį, suprasti kitą, pajausti. Tokios dovanos yra dėl kitų. Tokie žmonės net nebaigę kursų palydi, turi išminties. Mes, vesdami kursus, ne ruošiame palydėtojus, bet padedame pagilinti žinias apie tai. Ateina ir jaunų žmonių, kurie turi patirties ir patys yra palydimi. Tai būtina sąlyga. Žmogus gali palydėti kitą, nes žino, ką reiškia, kai palydėtojas eina kartu, ne priekyje, šalia. Arba žingsniu atsilikęs. Pastebi, kai ką nors išbarstai, ir primena, kad dar ką tik turėjai kišenėje. Arba padeda atrišti mazgus, kaip Jėzus atlaisvino juos žmonėms. Pavyzdžiui, Zachiejus buvo per mažas, lipo į medį, kad pamatytų Jėzų, o šis liepė nulipti ir pasisiūlė ateiti į svečius. Ne apie kliūtį Jėzus kalba, ne apie tai, kaip tave šventa žemė dar nešioja, bet duoda daugiau gyvenimo. Dvasios vadovas – veržliam, normaliam, aistringam žmogui, kuris nori labiau gyventi. Juk aistra ir parodo norą gyventi.

Vido Venslovaičio nuotrauka

stebi, ar pokalbiai padeda, ar gyvenimas vyksta prasmingiau, ir tada sprendžia, ar tęsti susitikimus, ar nutraukti. Ir nebūtina visko baigti – juk galima ieškoti kito palydėtojo.

Pas palydėtoją ateiname išgirsti Dievo.

– Bet jei esu nei šioks, nei toks: drungnas, prigesęs... – Prigesę ateina užsidegti. Vėl atrasti, jei jau žinome, ką reiškia Dievo patirtis. Tas troškulys tam ir yra, kad atsigerčiau, kai jaučiu, kad nevažiuoju, jau buksuoja. Jei žmonės labai atvėsta, tai net toks terminas yra – chroniškas nelaimingumas. Žmogus viskuo apdovanotas, bet ištisai nelaimingas. Svarbu tą prasmę susigrąžinti, o širdis visuomet bus linkusi užsisklęsti ir pavargti. – Ar einant dvasinio palydėjimo būtina kasdienė malda? – Kalbant apie reguliarų, formalų dvasinį palydėjimą, malda yra privaloma sąlyga, nes Dievas sutinkamas meldžiantis. Taip ir keliami klausimai: ar aš tikrą Dievą sutikau? O gal tik užsimerkusi pasvajojau, pameditavau ir tik save sutikau? Kaip ir kiek žmogus meldžiasi, jau ne taip aktualu. Tačiau malda turi būti ne periferijoje, o centre. Esmė – išgirsti Dievą, ką Jis man kirba, per ką kalba. – Už pokalbį ir už palydėjimą – ačiū! Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ Visą pokalbį skaitykite mūsų interneto svetainėje artuma.lt. Artuma 2016 m. balandis

13


Didelės ir mažos kryžkelės

Geri ir blogi patarimai Zita VASILIAUSKAITĖ mažai klaidingų sprendimų žmonės linkę nuslėpti. Kai psichologinės konsultacijos metu išgirstu, kad šeimoje tarp sutuoktinių jau seniai vyrauja smurtiniai santykiai, stebiuosi, kodėl taip ilgai kentėta. Aišku, atsakoma vienodai – buvo gėda prisipažinti tėvams ir draugams, kad su manimi šitaip elgiamasi. Ir ta gėda ne iš piršto laužta, o paremta suvokimu, kad suklydau pasirinkdamas tokį žmogų gyvenimo palydovu. Tačiau jei pasirinkimas padarytas artimųjų patarimu, daug lengviau pripažinti klaidą, nes atsakomybė dėl jos tenka ir patarėjams. Dažnai sprendimus priimame remdamiesi vienu ar kitu pagrindu. Pirmiausia žinome, kad aplinkiniai turi tam tikrų lūkesčių mūsų atžvilgiu. Jei delsiame apsispręsti, pasmerkiame save dvejones lydinčiam nerimui bei įtampai. Todėl kai kurie žmonės pasiduoda aplinkinių spaudimui ir priima sprendimą, prieštaraujantį pačių supratimui ar norui. Atsakomybė pasidalyta, kartais net atiduota į kitų rankas, bet ar visada toks sprendimas atneša palengvėjimą? Deja. Klasikinis pavyzdys: jaunuolis įstoja studijuoti dalyko, kad įtiktų tėvų norui, o ne dėl to, kad apie tai svajojo. Tokiam studentui sunku studijuoti, nes dalykas jo nedomina, o baigęs studijas (jei iš viso jas baigs) vargs darbe, nes jausis „ne savo vietoje“. Kita vertus, žmogus gali nepaisyti aplinkinių lūkesčių ir apsispręsti pasikliaudamas tik savimi. Tada jam būtina susirinkti kuo daugiau informacijos, t. y. ieškoti pagalbos siekiant išvengti klaidingo pasirinkimo. Ši taktika pranašesnė, nes žmogus pats imasi atsakomybės, ir net jei suklysta, įgyja patirties ir turi svarų pasiteisinimą prieš save („man nuoširdžiai tuo metu atrodė, kad tai geriausias sprendimas“), jausdamasis visaverčiu ir oriu savo gyvenimo dalyviu.

Jei stabtelėtume ir pagalvotume, pasirodytų, kad gyvename gausiai apsupti patarimų. Juk mums beveik nuolat kažkas patarinėja, mes kažkam patarinėjame... Taip, patarimai yra neatsiejama mūsų tikrovės dalis. Ir vis dėlto net brandaus amžiaus žmogus prisimintų tik ant rankos pirštų suskaičiuojamus vertingus, lemtingai paveikusius jo gyvenimą patarimus. Tokia didelė jų gausa ir tokia nedidelė svarba... Kažin kodėl? Patarimų girdime nuo mažens: pradžioje patarinėja tėvai, paskui auklėtojai ir mokytojai (prašymais, draudimais, bausmėmis, paskatinimais ir t. t.), vėliau šeimos nariai, giminės, draugai, darbdaviai, pažįstami ir nepažįstami. Patarimai liejasi iš reklamos televizijoje, radijuje, kompiuterio ekranų, laikraščių ir žurnalų. Atrodytų, visas pasaulis susirūpinęs tavo gerove ir laime. Ir iš tiesų, juk visų pastangų idėja remiasi kiekvieno mūsų poreikiu – gero patarimo įvairiausiose gyvenimo srityse.

Kodėl mums reikia patarti? Savo gyvenime nepaliaudami ieškome geriausių sprendimų ir juos priimame. Gyvename labai neapibrėžtoje, intensyviai kintančioje tikrovėje ir turime joje veikti, t. y. išgyventi. Šiuolaikinis pasaulis nėra suvaržytas griežtais papročiais ar labai aiškiomis elgesio taisyklėmis. Kiekvienam mūsų suteikta laisvė veikti ir gyventi, kaip išmanome, aišku, neperžengiant įstatymų ribų. Pasikliauti tik savo protu ir žiniomis jau aiškiai nepakanka, kai gyveni apsuptas intensyvios, prieštaringos informacijos. Viena būdingiausių žmogaus būsenų tampa abejonės, nes nelengva priimti teisingą sprendimą. Dar mokykloje jaunuoliai turi apsispręsti, kokių dalykų egzaminus laikys po kelerių metų, nes tai nulems jų galimybes paskui pasirinkti tolesnių studijų kryptį. Arba, pavyzdžiui, kaip nesuklysti priimant sprendimus dėl santuokos, kai ji suvokiama kaip didžiulis viso gyvenimo įsipareigojimas? Kaip planuoti darbinę karjerą, kad vėliau nesigailėtum atmetęs ar priėmęs darbo pasiūlymą? Ir taip be pabaigos, nekalbant apie kasdienius pasirinkimus – į kokį specialistą kreiptis pagalbos gydymo, teisinėje, mokymo ir kt. srityse, kokius produktus naudoti, su kuo palaikyti santykius ir t. t. Labai nenorime suklysti, nes numanome klaidingų sprendimų priėmimo kainą. Be to, klaidingi sprendimai akivaizdžiai rodytų menką mūsų išmintingumą. O kas nori pasirodyti esąs kvailas? Gal todėl ne14

Artuma 2016 m. balandis

Kodėl būtina geriau pažinti patarėjus? Patarėjų būna labai įvairių. Labai įtartina, kai jie pirmiausia ieško sau naudos. Dauguma tokių skuba su patarimais kitiems, nes taip gali pasijusti labiau kompetentingi, protingesni, galiausiai – reikšmingesni. Tiems žmonėms būdingas didesnis ar mažesnis nevisavertiškumo kompleksas, kurį bando įveikti nuolat patarinėdami aplinkiniams, dažnai su aiškiai pabrėžiamu savo pranašumu prieš kitus. Todėl tie, kuriems pataria, labai


Didelės ir mažos kryžkelės

greitai tai pajunta ir patarimą atmeta. Tokių „patarėjų“ kiekvienas nesunkiai rastume savo aplinkoje. Jie paprastai labai greiti patarti, dažnai tai daro neprašyti, o svarbiausia – yra nekompetentingi (nors jiems patiems taip neatrodo). Jei taip darote, linkėjimas būtų kuo skubiau liautis, nes tokia veikla bevaisė, – žmonės nesinaudos jūsų patarimais. Kita vertus, ir jums tai mažai pagelbės, jūs tik susikursite savo reikšmingumo iliuziją, nutolinančią nuo asmeninių problemų sprendimo. Dažnai patarimo kreipiamės į profesionalus, savo srities ekspertus. Deja, sąžiningų, kuriems tikrai rūpė-

Tai kas gi yra geras patarimas?

Linden Laserna nuotrauka

Patarimas geras, kai žmogus gali juo pasinaudoti, ieškodamas teisingo sprendimo. Kad tai įvyktų, reikia tam tikrų sąlygų. Patarimu gali pasinaudoti tik tas, kuris pats jo kreipiasi ir tai išreiškia įvairiais būdais. Pavyzdžiui, žmogus išsako jį apėmusias abejones („aš neįsivaizduoju, kaip elgtis tokioje situacijoje“) arba pasidalija planuojamu sprendimu, tikėdamasis neįtikėtino rezultato („gal ji mane pamiltų, jei padovanočiau jai džipą?“) ir pan. Jei pajuntate, kad jūsų profesinė kompetencija, gyvenimiška patirtis ar įžvalgos pagelbėtų žmogui, būtinai atsiliepkite į jo abejones. Svarbiausia – nuoširdus rūpestis dėl artimo gerovės, todėl pokalbyje ne tik nuoširdžiai įsiklausykite į kitą, bet ir parodykite, kad suprantate jo situaciją, netgi galite joje įsivaizduoti save. Kartais suteikdami žmogui galiNuoširdžiai stengiantis mybę atvirai išsišnekėti, jūs ir supadėti žmogui, teikiate jam neįkainojamą pagaljūsų užduotis būtų tik bą. Tikriausiai dauguma esame patyrę, kad dalydamiesi rūpessuteikti jam papildomos svarbios čiu ar abejone patys pradedame informacijos, kuri padėtų jam geriau suprasti savo situaciją ir atrandame teisingą sprendimą. į savo gyvenimą pažvelgti plačiau. Tačiau jei žmogus laukia jūsų nuomonės, būtinai ją išsakytų abejojančio žmogaus gerovė, tarp jų nėra daug. Ne kite, – patarkite abejojančiam. Nekalbėkite „iš aukšto“, vienas esame susidūrę su situacija, kai išspręsti nedidelę nekritikuokite svarstančio žmogaus išsakytų sprendisveikatos problemą siūloma brangiais vaistais ar sudėtin- mo variantų, nevertinkite jų kategoriškai kaip teisingų gomis procedūromis. Arba pardavėjas besąlygiškai giria ar klaidingų, gerbkite jo orumą. Nuoširdžiai stengiantis savo prekę, nutylėdamas apie jos trūkumus. Kiekvienoje padėti žmogui, jūsų užduotis būtų tik suteikti jam pagyvenimo srityje rasime specialistų, kurie bus suintere- pildomos svarbios informacijos, kuri padėtų jam į savo suoti tik kuo didesniu pelnu, todėl jie vers mus naudo- gyvenimo situaciją pažvelgti plačiau, giliau ar kitu aspektis mokamomis paslaugomis kuo ilgiau (gydytojai gydo tu. Juk kreipdamasis žmogus parodė pasitikėjimą jumis, ir gydo, mechanikai tvarko ir tvarko automobilį ir t. t.). jūsų kompetencija, sąžiningumu, geranoriškumu. Todėl Saugokimės tokių „patarėjų“ ir bėkime nuo jų, jei tik visada būkite jo pusėje, parodykite, kad pasitikite ieškančiojo išmintimi ir gebėjimu rasti, priimti ir įgyvendinti įtariame klastingą savanaudiškumą. Nenuleiskime rankų ir ieškokime sąžiningų profe- teisingą ir jam priimtiną sprendimą. sionalų. Jie paprastai išsako nuomonę savo kompetencijos ribose, nedarydami abejojančiam šiurkštaus spauTačiau labai svarbu, o gal ir svarbiausia, – dimo naudotis tik jų patarimu. Ir apskritai, kreipkimės tie, kurie ieško sprendimo, turi galiausiai pagalbos į tuos, kuriuos lydi sėkmė mums rūpimoje nepamiršti nuoširdžiai pasitarti su savimi, srityje. Deja, mus supančioje patarimų lavinoje kelis pabūti tyloje ir įsiklausyti į savo širdies kartus išsiskyrusieji patarinėja, kaip sukurti laimingą balsą, išdrįsti jį išgirsti, nes būtent jis ir yra santuoką, nutukusieji porina apie sveiko maisto naudą Gyvenimo Dovanotojo mums balsas. Juk ir pan. Ko verti patarimai, jei pats žmogus jais nesugegaliausiai už savo sprendimus ir gyvenimą ba pasinaudoti? atsiskaitysime tik Jam; ir vargu ar galėsime Kita vertus, džiugu, kad visuomenė po truputį bręsuž neteisingus savo sprendimus suversti ta, ir jau neverta kalbėti apie reklamos „patarimus“, nes kaltę blogiems patarimams. daugelis suprantame, kad jais siekiama tik padidinti produkto vartojimą, t. y. nešti pelną. Artuma 2016 m. balandis

15


Didelės ir mažos kryžkelės

Nuo stiklinės vandens iki Dievo karalystės Bronė GUDAITYTĖ

Marijos Stanulytės nuotrauka

Atpirkimo istorijoje troškulys ir vanduo žymi pagrindinius Jėzaus kaip Mesijo pasirodymo momentus. Savo mokymo pradžioje Jėzus padaro pirmąjį stebuklą – vandenį paverčia vynu, kad pagirdytų trokštančius džiaugtis gyvenimu (kai Dievas yra šalia). Šis stebuklas ženklina kažką nauja, kas pakeis daugelio gyvenimą – vandenį pavers vynu. Šis vynas – tai Jėzaus auka, mirtis ant kryžiaus, Jo kraujas už mūsų gyvybę. Mirdamas Jėzus parodo, kad vanduo ir kraujas iš Jo šono yra skirti mūsų gyvybei palaikyti. Jis trokšta mus pagirdyti savimi.

Apie savo troškulį Jėzus prabyla du kartus: kartą prie Jokūbo šulinio prašė samarietės: „Duok man gerti“ (Jn 4, 7); kitąsyk  – ant kryžiaus, vienu žodžiu: „Trokštu“ (Jn  19,  28). Jis pašventino troškulį jį patirdamas. Šiandien bet kur pasaulyje trokštąs žmogus  – tai Kristus, trokštantis artimųjų. Kiekvienam jų vandens padavimas – tai Kristaus pagirdymas. Tai Jo paties žodžiai, kuriuos Paskutinio teismo dieną ištars palaimintiesiems: „Buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte“ (Mt 25, 35) ir atstumtiesiems: „Buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte“ (Mt 25, 42). Atkreipdamas žmonių dėmesį į tokį iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą patarnavimą, kaip vandens padavimą ištroškusiam, Kristus sako, kad visa, kas daroma iš meilės artimui, turi prasmę. Mūsų gera intencija pradėtas darbas gali turėti neišmatuojamą dvasinę vertę. Jono evangelijoje skaitome apie Jėzų, kelionėje nuvargusį ir sėdintį prie šulinio (žr. Jn 4, 1–42). Pirmieji Jo pasakyti žodžiai samarietei moteriai – „Duok man gerti.“ Šis prašymas pakartojamas ant kryžiaus, kai iškankintas ir visų apleistas Jėzus taria: „Trokštu.“ Abu prašymai išreiškia daugiau negu vandens troškimą. Tai greičiau stiprus Dievo troškimas gelbėti žmogų, o sykiu ir sužadinti jame amžinojo gyvenimo troškimą. Lygiai taip, kaip trokšta vandens, žmogus turi kitą gilų troškulį, ir jį vienintelis Dievas gali numalšinti. Šiam troškuliui žmoguje sužadinti ir jį numalšinti Kristus leidžiasi į varginan16

Artuma 2016 m. balandis

čią, alinančią ir rizikingą kelionę. Samariečiai su žydais nesutarė, todėl ten eidamas Jėzus rizikavo savo gyvybe. Tačiau evangelistai, kalbėdami apie Jėzaus keliones, dažnai pabrėžia, kad Jis „turėjo“ eiti per tą vietą. Tad galima spėti, kad Jėzus užsuka į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, ne atsitiktinai, bet su konkrečiu ketinimu. Tas „būtinumas“ yra ne kas kita, kaip Tėvo valia, kuriai Jėzus paklusdavo su sūnaus meile. Be to, apie Dievo valios vykdymą Jėzus kalba kaip apie gyvybę palaikantį maistą: kuomet mokiniai ragina Jėzų pasistiprinti, Jis jiems atsako, jog turi valgyti maisto, kurio jie nežino (žr. Jn 4, 32). Kristaus apsilankymo Samarijoje tikslas galėjo būti toji samarietė moteris, kuri viena išeina semti vandens ne anksti ryte, bet karščiausiu dienos metu. Mat jai buvo lengviau pakelti saulės kaitrą, negu smerkiančius ir deginančius kitų žmonių žvilgsnius, gal net ir apkalbas bei pašaipų plūdimą: įstatymiškai neturinti vyro, bet gyvenanti jau su šeštuoju, ji turėjo būti visų smerkiama ir atstumta. Ji pati laikė save nusidėjėle ir verta kitų pasmerkimo. Būtent todėl ji išeina semtis vandens viena. Tokia vidinė laikysena, kurią Biblija vadina „sugraudinta širdimi“, nugali Dievą ir pritraukia Jo gailestingumą. Jėzus jau laukia, ir šis susitikimas jai tampa naujo etapo pradžia. Jėzus, prašydamas samarietę vandens atsigerti, jai suteikė tikėjimo dovaną ir taip pasotino jos tikėjimo troškulį, kad Dievo meilė joje suliepsnojo. Malonės paliesta moteris nieko Kristui nepaža-

dėjo, tačiau jos prašymas su vaikišku pasitikėjimu: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“ ypatingu būdu tuojau pat buvo išklausytas. Prie šulinio ji paliko viską, ką turėjo, t. y. savo ąsotį. Tačiau ne vien tik tai – ji paliko baimę, nuolatinį žmonių vengimą, savęs pačios nuvertinimą. Gavusi gyvojo vandens ji nesistengė jo pasilaikyti sau, bet tuojau pat, pamiršusi patirtas skriaudas ir užgauliojimus, nuskubėjo pas tuos pačius žmones, kurie ją žemindavo ir nuo jos nusigręždavo. Toks jos žingsnis yra nesavanaudiškos ir nuoskaudų nelaikančios meilės ženklas, meilės, kuri lyg amžinojo gyvenimo vanduo išsiliejo jos širdyje Šventosios Dvasios prisilietimu. Ko ši istorija mus moko? Kad meilė yra sunkus, varginantis ir rizikingas kelias – per karštį ir per pasiaukojimą. Be šito kelio gal ir lengviau gyventi, bet gyvendami be kančios, be meilės rizikos tiesiog prarastume galimybę tapti žmonėmis pagal Dievo paveikslą ir panašumą. O kad tokie taptume, turime palikę savo egoistines baimes trokštantį pagirdyti ir patys trokšti: trokšti gyvybę atiduoti už kitą, galbūt mažiausiai pastebimą, silpniausią, visų užmirštą ir paniekintą... Trokšti Dievo karalystės!


Didelės ir mažos kryžkelės

Gyvasis vanduo Vytautė MACIUKAITĖ ir suvokę daugybę šio pasaulio tiesų. Todėl ir meilės troškulį pirmiausia numalšina kiti žmonės: tėvai, giminės, draugai, sutuoktiniai, vaikai ir anūkai. Ir mes atsiliepiame jiems savąja meile. Nemylėdami žmonių, negalėsime pamilti Dievo. O negavę meilės, nesugebėsime jos dovanoti. Vis dėlto vien žmonių meilė mums ir mūsų meilė žmonėms nepakankama ir iki galo neišreiškia mūsų kaip žmonių esmės bei pašaukimo. Bet kokia žmogiška meilė yra ribota, ir mes trokštame jos vis daugiau. Tik vienas Dievas gali užpildyti šį mūsų troškimą. Taigi, kad taptume atviri Dievo meilei, esame kviečiami regimai rodyti savo meilę kūrinijai. Tie, kurie malšino troškulį ir atliko bet kokį kitą meilės darbą, leidosi vedami Dievo ir buvo Jį įtikėję. Vis dėlto Kristus dažnai įspėja, kad būtent tie, kurie atrodo labiausiai nuo Dievo nutolę, kitiems parodo didžiausią gailestingumą. Gailestingasis samarietis (Lk 10, 30–37) vienintelis nepraėjo pro šalikelėje gulintį sužeistą žmogų, o kunigas ir levitas, laikę save mylinčiais Dievą, nerado laiko nukentėjusiajam. Jėzus kalba apie sūnų, kuris atsisakė vykdyti tėvo valią, bet vėliau apsigalvojo ir įvykdė. Taip pat jis tvirtina, jog „muitininkai ir ištvirkėlės greičiau <...> pateks į Dievo karalystę. Juk Jonas atėjo pas jus teisumo keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo“ (Mt 21, 31–32).

Išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti – regis, šie geri darbai nedaug skiriasi vienas nuo kito. Gal tik tiek, kad be vandens išgyventume gerokai trumpiau nei be maisto. Vanduo, kaip žinia, svarbiausias sudėtinis mūsų kūno elementas, sudarantis net 70 proc. kūno masės. Jo atsargas privalome nuolat papildyti. Pirmieji graikų filosofai svarstė, iš kokio elemento viskas atsirado, kas yra pagrindinė sudedamoji visatos dalis. Greta oro, žemės ir ugnies, minėtas vanduo. Talis iš Mileto, pirmasis graikų filosofas (624–546 m. pr. Kr.), buvo įsitikinęs, jog viskas atsirado ne iš ko kito, o iš vandens, nes jis žemę suvokė kaip didžiulę plokštumą, plūduriuojančią ant begalinių vandenų, o dangų – kaip sferą, pritvinkusią lietaus. Kiek vėliau, V a. pr. Kr., gyvenęs gamtos filosofas Empedoklis išplėtojo keturių elementų mokslą, būdamas įsitikinęs, jog visata gimė iš visų keturių pirminių medžiagų kartu. Biblijoje vanduo taip pat vaidina labai svarbų vaidmenį. Dievas sukuria vandenį antrąją pasaulio atsiradimo dieną ir tik trečiąją atskiria nuo jo sausumą. Tvanu Jis baudė sugedusią žmoniją. Raudonojoje jūroje paskendo izraelitus besivejanti egiptiečių armija. Dykumoje Dievas atverdavo šaltinius ištroškusiai Izraelio tautai, taip leisdamas atgauti jėgas, kad galėtų keliauti į Pažadėtąją žemę. Daugybė svarbių susitikimų įvykdavo prie šulinių. Vanduo skirtas nuplauti, nutyrinti bei troškuliui malšinti. Pats Kristus paprastam troškuliui numalšinti teikė didžiulę reikšmę: „Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“ (Mt 10, 42). Šv. Pranciškus stebėjo vandenį ir troško būti toks tyras ir toks klusnus kaip vanduo. Kuo toliau, tuo labiau Biblijoje ryškėjo troškulio malšinimo dvasinė prasmė. Fizinis troškulys tapo dvasinių troškimų simboliu. Juk ne tik mūsų kūnas trokšta, bet ir dvasia. O mūsų dvasia labiausiai ištroškusi meilės ir pati trokšta mylėti. Šv. Tomas Akvinietis visuomet pabrėždavo, jog ne Dievas yra tas, kurį pažįstame pirmiausia. Atvirkščiai, Jį atrandame paskiausiai, surinkę daugybę žemiškų patirčių

Vido Venslovaičio nuotrauka

Daug mąsčiau, ar rašyti apie gerą darbą kūnui, ar sielai. Siela atrodo didingesnė, vertesnė pagarbos. Regis, ir studijavau tam, kad rūpinčiausi dvasiniais reikalais. Bet iš kur žinau, kad Dievas egzistuoja, ir kokiu būdu labiausiai patiriu Jo gerumą? Ar iš to, kad kažkas apie Jį rašė ar mąstė? Iš dalies taip, bet toks Dievo buvimas labai neapčiuopiamas. Tikriausią Dievo prisilietimą patiriame kažkam padarius gerą darbą mums. Ir būtent gerą darbą kūnui – tebus tas darbas kad ir paduoti stiklinę šalto vandens!

Štai ir mes esame kupini gražiausių idėjų ir minčių. Bet kaip sunku pamatyti paprasčiausius šalia esančio žmogaus poreikius! Ir kaip nutinka, kad juos kur kas geriau už mus mato samariečiai, muitininkai, ištvirkėlės ir palaidūnai? Matyt todėl, kad suvokia save kaip labai nutolusius nuo Dievo, kaip ištroškusius! Ir kas geriau už juos žino, ką reiškia trokšti? Jie nėra pataikūnai ar veidmainiai nei prieš Dievą, nei prieš žmones. Todėl kaip tik per juos gausiausiai liejasi Dievo malonės vandenys. Artuma 2016 m. balandis

17


Didelės ir mažos kryžkelės

„Tevilnija teisingumas lyg upės srovė“ Antanas SAULAITIS SJ Visą naktį su bičiuliu budime po plačiašakiu medžiu Itapipokos („skilęs akmuo“) miesto ambulatorijos kieme. Parapijos klebonas – jėzuitas gydytojas – kas savaitę vieną parą nemokamai aptarnauja miestiečius. Atveža vyrukai savo draugą motociklininką sužalota kulkšnimi. Padedi įnešti, paguldyti, palaikyti koją, kol daktaras apžiūri. Atskuba jauna motina su pustrečių metų mergyte. Iš karto aišku – viduriuoja. Kunigas rūpinasi, kiek gali, man prasitardamas – iki ryto neišgyvens. Išgelbėti būtų galima košyte už porą eurų iš vaistinės, tačiau varginga šeima neturėtų, kaip užmokėti, o ligoninė atsargų šiąnakt nebeturi. Kitoje šiaurės rytų Brazilijos vietovėje būrys vaikų, nešini nedideliu karsteliu, traukia į kapines laidoti. Žvilgsniu iš tarpdurio juos palydi motina. Pasisako pagimdžiusi dešimt vaikų, šis atsiguls šalia keturių broliukų ir sesučių. „Kaip atlaikote tokį skausmą?“ – „Turiu penkis angeliukus danguje“, – atsako. Pusė vaikų mirė nesulaukę penkerių metų nuo viduriavimo, kaspinuočių ar užkrėtimo, nes vanduo užterštas. 11 proc. žmonijos neturi patogiai prieinamo (arčiau negu 1 km) geriamojo vandens, kurio parūpinti yra moterų ir mergaičių uždavinys. Ne veltui kaimelyje keliolikos metų berniukas visas nusimaudė litru vandens.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Krūmokšnių takeliu kalvotoje tyrų apylinkėje motina veda vaiką, kitas jos rankose. Tėtis abiem rankom ant galvos neša prikimštą skurdų lagaminėlį. Šeima nebeišgali, trauksis į nežinią didmiesčio link savo šeimynėlei geresnių sąlygų ieškoti. Uždirbdavo po kelis eurus per dieną rinkdami puošniųjų atalių riešutus kosmetikai, biokurui, tepalui laikrodžiams sutepti. Sausra baigiasi badu, panašiai kaip patriarcho Jokūbo laikais (Pradžios knyga 41), šimtai tūkstančių nelaimės ištiktų žmonių keliasi į kitas sritis ir užsienį. Vaikai nutraukia mokslą. 18

Artuma 2016 m. balandis

Nemaža dalis pasaulio pabėgėlių traukiasi iš plotų, nykstančių dėl sausros ir taršos. Jau rašoma, kad ateityje karų kils ne dėl naftos, žemės ar kitų priežasčių, bet dėl vandens. Žmonijai tinka tik 0,007 proc. vandens; kitas sūrus, ledynuose ar nepasiekiamai požeminis. „Todėl kraštas rauda, visi jo gyventojai gaišta, drauge su laukų žvėrimis, padangių paukščiais ir jūrų žuvimis žūsta“,  – skelbia pranašas Ozėjas (4, 1–3). Pasaulyje trys ketvirtadaliai atliekų nehigieniškai išmetamos, 1 mlrd. gyventojų neturi uždarų tualetų, vamzdynai praranda iki 60 proc. vartotojų nepasiekiančio geriamojo vandens. Didžiulė įtampa ir nesantaika kyla dėl upių, tokių kaip Jordanas ar Koloradas, naudojimo žemės ūkiui, kai vandens telkiniai priklauso kelioms valstybėms. Tais pačiais kaip ir Ozėjo laikais gyvenęs pranašas Amosas skatina: „Tevilnija teisingumas lyg upės srovė, o teisumas tarsi tekanti upė“ (5, 24). Nepatyręs šių laikų aplinkos taršos masto, nesaikingo eikvojimo apimčių, pranašas mato išeitį iš nesąžiningo valdymo – tokį solidarumą, kurį skelbia Jėzus: „Man reikėjo sveikos aplinkos, ir Tu dirbai globodamas gamtą, užtikrinančią mano gyvybę“ (plg. Mt 25, 35–36). Lietuvoje netrūksta vandens, taip pat ir geriamojo, tačiau aplinka sergėtina ne mažiau negu tyruose ir dėl jos pačios, ir iš solidarumo su vargstančiais. Popiežius Pranciškus užsimena apie vandenį ir Žemės namų globą enciklikoje Laudato si’ ir apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium. Labai tinka pažiūrėti, kaip naudojame vandenį namuose – ar valomės dantis ir muilinamės užsukę čiaupą. Tinka atliekas išskirstyti ir perdirbti; sužinoti, kur išmesti vaistus, tam tikrus skysčius, baterijas. Žinoti, iš kur ir koks vanduo parūpinamas gyvenvietėje, kaip apdirbamos nuotekos, kaip su kritulių vandeniu, koks vanduo dar kartą panaudojamas. Valdininkai kartais linkę tiesti matomus tiltus, kelius, statyti pastatus, tačiau ne tiek – nematomus vamzdynus, valymo įrangą. Sąmoningas piliečių veiklumas – svarbus įnašas į vietovės, šalies ir pasaulio rūpinimąsi švariu vandeniu kiekvienam.


Didelės ir mažos kryžkelės Vaikams apie gailestingumą

Deimantės abejonė Vieną rytą Deimantė atsikėlė dėl visko netikra: ilgai neapsisprendė, kuo rengtis, nežinojo, ar nori kakavos, ar arbatos, ir labai nepatikliai žvelgė į sumuštinį, kurį paprastai prarydavo dviem kąsniais. – Kas gi mano mergaitei įkando? – paklausė mama. – Abejoju, ar aš tavo mergaitė, – atšovė Deimantė. – Gal tau visai pasimaišė?! – suriko Inesa. – Taip! O kodėl ji mane verčia ruošti pamokas, o tau nieko nesako?! – Todėl, kad Inesa įpratusi dirbti, o tau reikia išmokti, – mama kantriai aiškino. – Reikia mokytis, Deimante. – O man – nusispjaut! – įžūliai metė Deimantė, tada griebė striukę ir puolė prie laukujų durų. Mama tik spėjo pamatyti jos akyse didelius ežerėlius, kupinus sūraus vandens ir skausmo. Inesa kiek padelsusi nusivijo seserį. Deimantė vis bėgo ir bėgo, o ašaros sruvo iš akių. Ji buvo gera bėgikė, Inesa jai neprilygo. Pagaliau nusiminusi ir sukrėsta Inesa užėjo pas Jorį su Urte. Kad ir kaip bjauriai jautėsi, čia negalėjo nenusikvatoti, matydama, kaip Urtė girdė sesutę iš buteliuko, o pati mažylė šį buteliuką laikė... paremdama kojytėmis. Urtė išdidžiai pareiškė: – Štai vienas iš septynių gerų darbų: ištroškusį pagirdyk! Netrukus trijulė bėgiojo po parką ir kitas savo pamėgtas vietas ieškodama Deimantės, bet šios niekur nebuvo. Tiesą sakant, Deimantė ir pati nežinojo, kur esanti – bėgo tarsi per savo nelengvo gyvenimo sūkurį: tai nejaukūs tėvų namai, paskui vaikų namai, įvaikinimo formalumų neištvėrusi ponia... Tiek visko, kad nerimas vijo mergaitę į nepažįstamas miesto vietas tol, kol pasijuto apsupta vaikėzų, kurie kraustė kišenes, o nieko neradę nuvilko striukę ir trenkė jai. Kai atsipeikėjo, pirmiausia pamatė sportbačius. Guminės jų nosys jaukiai ir šiltai spindėjo pavasario saulėje. Jie tarsi sakė: „Nebijok, žinome, kaip jautiesi.“ – Kai man reikėjo atlikti Tėvo užduotį, bijojau, net krauju prakaitavau. Bet Tėvas ir aš taip tave mylėjome, kad padariau viską. Dabar jau tikrai kalbėjo ne sportbačiai. Šito balso su niekuo nesupainiosi – jis buvo toks švelnus! Deimantė žinojo, kad tai Jis, Jėzus, atėjo jos išgelbėti.

– Tavo užduotis siaubinga, – sušnibždėjo ji. – Kaip galėjo Tėvas Tau to norėti? – Matai, kitaip žmonės vis abejotų, kad yra Dievo mylimi, ir vis kankintų Jį, lėkdami į pražūtį. Tada ji padavė Jam ranką, ir abudu tylėdami patraukė namo. Ten, kur lietėsi judviejų delnai, Deimantė užčiuopė vageles. Tai buvo žaizda. Mergaitė jautė, kaip iš vagelių plūdo paguoda, ramybė, žinojimas, kad yra mylima – visada, amžinai. – Ei, Deimanteeee, Daimanteee, palauk! – išgirdo draugų balsus. Jėzus sustojo, įkišo ranką į džinsų kišenę ir pribėrė Deimantei į saują kviečių grūdų. – Jei kviečio grūdas neapmirs, neduos vaisiaus. Kai ruoši pamokas, prisimink, – pasilenkęs Jis pabučiavo ją į kaktą ir skubiai pasitraukė.

Grįžę vaikai rado mamą išbalusią ir labai nuliūdusią. Deimantė priėjo prie jos ir kūkčiodama puolė į glėbį. – Mama, aš atsiprašau, aš tavo mergaitė. – Taip, tu mano, visiškai mūsų, – sakė mama. Tada Deimantė pasėjo kviečius ir augino juos tol, kol davė vaisių. Tas sėklas sėdavo kiekvieną pavasarį ir jų vis daugėjo, kol sauja kviečių tapo didžiuliu lauku. Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Artuma 2016 m. balandis

19


Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie abejones ir patarimus

Simonas, 4 metai – Simonai, ar į tave dažnai kreipiasi žmonės, prašydami, kad jiems patartum? – Nelabai dažnai, bet kartais brolis paklausia, ar jau dabar išvesti šuniuką pasivaikščioti. Aš visada sakau, kad reikia eiti į kiemą, nes Aiva jau labai nori į tualetą. Ir pabėgioti nori. Ji sėdi prie durų ir prašo, kad ją kas nors išvestų į lauką. Kartą mama ėjo su Aiva pasivaikščioti ir labai ilgai rengėsi. Ir tada pamatė, kad prie durų jau bala atsirado. Aš sakiau, patariau mamai, kad greičiau rengtųsi ir eitų su šuniuku į lauką, bet ji nespėjo. Jai paskambino draugė, ir tada ji kalbėjo telefonu. Tai Aiva ir nesulaukė, kol mama pabaigs kalbėti, ir padarė tą balą. Bet nieko, tada jau sutvarkėm tuos Aivos reikalus ir vis vien į kiemą išėjome. – Ir ką tu tada patarei mamai? – Aš patariau, kad reikia greičiau apsirengti, o mama Aivai patarė, kad ji daugiau taip nebesielgtų ir viską darytų lauke, o ne namuose prie durų. – Tai pasidalijote patarimais ir susitarėte? – Na, atrodo, kad šį kartą susitarėm: aš su mama, o mama su Aiva.

Austėja, 5 metai – Austėja, kaip manai, ar verta abejojančiam žmogui padėti savo patarimu? – Manau, kai tavęs kas nors ko nors paklausia, ką daryti, kokį daiktą nusipirkti arba dar ko nors, tai visada reikia patarti. Juk žmogus klausia tada, kai nebežino, kaip jam pasielgti. Kartą su sese ėjome pas jos draugę į gimtadienį ir dovanų draugei pirkome tokį plaukų lankelį. Ilgai rinkomės, kokios spalvos lankelį pirkti. Ir tada aš patariau, kad reikia pirkti tokį 20

Artuma 2016 m. balandis

gražų, rausvą, su balta ramunėle. Kai tą lankelį padovanojome, tai sesės draugė labai apsidžiaugė, nes ji net rausvą suknelę turėjo, ir tas lankelis jai labai tiko ir patiko. Tai va, aš patariau labai gerai ir todėl visi liko labai patenkinti. Su tuo plaukų lankeliu mes net fotografavomės ir nuotraukas dar dabar turiu telefone, tiksliau, sesė turi. Jį visi, net draugės mama, pasimatavo ir sakė, kad labai gražu. – Tai geras tavo patarimas dar labiau papuošė šventę? – Na taip. Nes aš patariau labai nuoširdžiai. Tikrai pasistengiau. – O tau pačiai dažnai prireikia kitų žmonių ar vaikų patarimų? – Kartais. Dažniausiai, kai nežinau, ką pirkti, arba nežinau, kaip pasielgti, tai aš klausiu mamos arba močiutės. Jos visada man pataria. Nors kartą, kai nežinojau, kokią knygą išsirinkti, mama patarė visai jokios nepirkti. Tada toks patarimas man nelabai patiko. Bet nieko, po kelių dienų abi knygas man močiutė nupirko. Dabar aš jas spalvinu. Renkuosi, kurią noriu. Kartais net užsimerkiu ir į kurią pirštu pataikau, tą ir spalvinu. Ten dar daug vietos liko. Dar galėsiu darbuotis kokį mėnesį.

Jonas, 6 metai – Jonai, kaip manai, ar reikia žmogui patarti, kai jis kuo nors abejoja ir klausia, ką jam daryti? – Reikia, bet ne visada. Kai aš bandau patarti mamai, kaip apsirengti einant į svečius, tai ji vis vien kitaip apsi-

rengia. Tai kam tada patarti, jeigu tavęs neklauso? Patarti reikia tada, kai mama tavęs ko nors paklausia. Kartą ėjome pasivaikščioti į parką, tai mama nežinojo, kokius apsiauti jai batus – žieminius ar nežieminius. Sakiau, kad apsiautų tuos šiltus rudus ir tada tikrai nesušals. Ji taip ir padarė. Paklausė mano patarimo ir viskas buvo gerai. Mes smagiai pasivaikščiojome ir dar balandžius palesinome, ir visai nesušalome. – O tu ar dažnai klausi kitų žmonių patarimo? – Klausiu močiutės, ar galiu neiti į darželį. Ir kartais ji man pataria pasilikti namuose, aišku, kai gali su manimi pabūti. Man tas jos patarimas labai patinka, nes namuose su močiute

Jolantos Klietkutės nuotrauka

daug smagiau. Tada mes piešiame, lenktyniaujame, kartą net tokį žaidimą „Aukščiau žemės“ žaidėme. Buvo labai smagu. Aš labai norėčiau, kad močiutė man dažniau patartų neiti į darželį, bet ji kartais turi eiti į darbą ir tuomet pataria man eiti į darželį. – O ar paisai patarimo eiti į darželį? – Na taip. Taigi negaliu vienas būti namuose, kai juose nieko nėra, visi dirba arba kuo nors užsiėmę. Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ


Veidu į vaiką Tėčio dienoraščiai

Noriu šilto pienelio... Noriu, kad pagulėtum... Į pabaigą eina mūsų šeimos vakarinė malda. Atsiklaupęs ant suolelio bandau susikaupti, bet ant kelių karstosi tai Tomas, tai mūsų mažiausiasis Titas. Baigiantis maldai jaučiu – man jau riesta. Dar tik aštuonios valandos vakaro, o mano energijos lygis artėja prie nulio, jėgos senka. Po dienos maratono ropščiuosi nuo maldos suolelio ant sofos ir slapta viliuosi bent 10 minučių nusnūsti. Bet kur tau. Vos užmerkiu akis, Tomas surinka į ausį. – Tėt, tėt, jau miegi? – ir pamatęs, kad atsimerkiu, džiaugsmingai kviečia: – Einam pažaisti traukinukais? – Hmmm.... Ech, neleidi nusnūsti, – sumurmu.  – Na, leisk bent penkias minutes numigti. – Ne, ne... Tėt, tada einam pilies iš didelių kaladėlių statyti. Jaučiu, kad nieko nebus, keliuosi; čia mano brangiausioji įteikia mūsų mažylį sakydama: – Kaip gerai, kad neįmigai, – laikas Titą maudyti. Viduje jau noriu bumbėti, bet sumurmėjęs „Dieve, padėk“ pradedu mažylio maudynes. Tomas vis įkiša galvą pasižiūrėti, kada baigsiu ir ateisiu žaisti. Po maudynių nušluostęs perduodu Titą Giedrei. Kur buvęs, kur nebuvęs, Tomas jau šalia, tempia už rankos. O aš savo ruožtu bandau jį perkalbėti. Maudynėm... – Žiūrėk, jau sutemo, saulutė nuėjo miegoti, laikas ir mums ruoštis. Einam praustis, o po to griūsime miegoti. – Pirma pastatome pilį, o paskui maudysiuos, – pagalvojęs Tomas užtikrintai linkteli galvą. Fiziniam nuovargiui sumažinti vėl tegaliu sumurmėti „Dieve, padėk“, ir su Tomu leidžiamės į pilies statybą. Gerai, kad kaladėlės didelės, greitai pastatome keistą, labiau garažą primenančią pilį. Bet Tomas patenkintas. Sustato joje penkias mašinėles. Einame maudytis. Ar nuo karštų garų, ar dėl to, kad galiu ramiai pasėdėti atsirėmęs į vonios kraštą, vėl merkiasi akys, snūduriuoju. Nemėgstu šitos būsenos, ne kartą esu taip užmigęs skaitydamas pasaką, o tada pradedu pasakoti situacijas darbe, kažką „nepasakiško“. Ir tik vaikų bakstelėjimai: „Tėti, ką čia šneki?“ sugrąžina į realybę. Taip ir dabar. Krūpteliu, nes beveik jau miegu, gaunu vandens čiurkšlę, ir Tomas juokdamasis klausia: – Tėti, ką tu čia apie darbą pasakoji? Susiimdamas, iš paskutinių jėgų, traukiu vaiką iš vonios, šluostau, rengiamės pižamą, valomės dantis ir, pasibaigus vakaro prausimuisi, sakau: – Na, Tomai, jau vėlu, eisim miegoti. Sūnus žiūri į mane didelėmis akimis, jos blausiasi ir apsiašaroja.

– Tėveli, dar noriu pienelio. – Bet juk per maldą gėrei pieno, visą stiklinę išgėrei. – Tada buvo šaltas pienelis, – sako ašaroms krintant kaip pupoms, – o dabar noriu šilto pienelio. Jaučiu, kad pienas – tik pretekstas išlaikyti mūsų ritualams. Žinau, kaip svarbu keturmečiui jų seka, kad jie vaikui teikia saugumo ir stabilumo, bet kartu noriu šaukti – juk kartais taip vargina! Stoviu vonioj ir noriu prieštarauti, bet prisimenu Jėzaus žodžius: Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte. Iš tiesų sakau jums: kaskart kai taip nepadarėte vienam iš mažiausiųjų, nė man nepadarėte (Mt 25, 42. 45). Žiūriu į savo mažylį, į jo akis ir jaučiu Jėzaus kvietimą. Širdis atlyžta. Ją užplūsta šiluma, jėgos sugrįžta, atsiranda antras kvėpavimas. – Na gerai, neverk. Einam, pašildysiu pienelio. Tomo akys nušvinta, ir mes keliaujame į virtuvę. Smagu stebėti sūnų, kuris jaučiasi laimingas, pradeda pasakoti, kas vyko darželyje, kuria istorijas ir čiauškia. Rymau prie stalo, džiaugiuosi jo entuziazmu, negalėdamas nė įsiterpti, palaikau pokalbį tik pritardamas „hmm“ arba „tu matai“ ir jaučiu mūsų artumą. Bet pasibaigus pieneliui, prasideda antras troškimų ratas. – Tėt, tėt, – Tomas tampo mane apsnūdusį už rankovės. – Noriu, kad pagulėtum su manim ir pasektum pasaką... Žiūri į akis ir laukia mano reakcijos. Nors jaučiu, kad išsitiesęs nulūšiu greičiau, negu pasaka prasidės, matydamas susirūpinusias Tomo akis nusileidžiu. – Gerai, einam, pagulėsiu, – sakau. – Bet pamatysi: aš greitai užmigsiu... O Tomas apsidžiaugęs tik nusijuokia: – Tai gerai. Miegok pas mane, – o pagalvojęs užbaigia: – Aš tave apkamšysiu ir pasaką paskaitysiu. Kaip tarėmės, taip ir buvo. Vos atsigulusį ir pradėjusį skaityti pasaką mane suima miegas. Spėju sumurmėti: „Viskas, jau lūžtu“, atiduodu skaityti pačiam Tomui, o pats pašnibždomis meldžiuosi: „Viešpatie, esu pavargęs – mane atgaivink, neduoda ramybės darbo rūpesčiai – mane nuramink, esu ištroškęs miego – mane ir Tomą kuo greičiau užmigdyk. Amen.“ Kada užmigo Tomas – žino tik Dievas.

Artuma 2016 m. balandis

21


Veidu į vaiką

Ką norime perduoti vaikams? Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE Atsakomybė už savo vaikus įpareigoja mus kuo labiau gyventi Meilės įstatymu, nors žmogiškai ir esame silpni. Stenkimės iš tiesų mylėti artimą, mylėdami Dievą, išgyvendami tai be veidmainystės. Kaip svarbu neiškreipti vaiko ar paauglio nuostatų, nors kartais sąmoningai arba ne nukrypstame nuo savųjų. Kiek nusikaltimų žmonijos istorijoje padaryta dėl gero tikslo, kiek užgrobta ar pasiųsta vergijon vadovaujantis melagingais pretekstais. Ir šiandien industrinės šalys dėl solidarumo, pagalbos trečiajam pasauliui pernelyg dažnai naudojasi jo turtais ir atiduoda tai, kas joms atlieka, taip dar labiau nuskurdindamos. Visa tai žeidžia mus kaip ir daugelį žmonių, kurie dėl to nekalti. Bet ar tie žmonės tokie pat griežti sau? Šiandien gyvename dienos šviesos nevengiančio amoralumo akivaizdoje, o tai, man atrodo, yra dar blogiau už įvardijamą nemoralumą, nes iškreipia nuostatas, ypač mūsų vaikų ir paauglių.

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Gali pasirodyti, kad šiais svarstymais tolstu nuo savo temos – vaikų ugdymo. Bet iš tiesų kaip tik su vaikais tai ir yra labiausiai susiję, nes mūsų veiksmai ir gestai neišvengiamai veikia mūsų vaikų formavimąsi. Jie mato daugybę juos gluminančių problemų ir neklausinėdami arba užduodami netiesioginius, apsukrius klausimus ir ypač stebėdami, klausydamiesi mūsų žiūri, kokia mūsų nuomonė, reakcija į tai, ir tuo remdamiesi mėgina susidaryti savąją. Todėl svarbu, kad iš mūsų laikysenos, žodžių išryškėtų krikščioniškos dorovinės vertybės, kurių jie tikisi. Šitaip mes perduosime Meilę. Pateiksiu jums keletą problemų, itin susijusių su artimo ir Dievo meile. Visų pirma, viena opi prigimtinės moralės problema, kad mes ryžtingai pasisakome prieš karą, mirties bausmę (ir Viešpats gerai žino mano nuomonę), tačiau dangsty22

Artuma 2016 m. balandis

damiesi apgaulingais humanistiniais, o tiksliau – demagogiškais principais laikome visai normaliu dalyku kasmet nužudyti šimtus tūkstančių vaikų motinos įsčiose! Giname vadinamuosius silpnesnius, tačiau šie mažučiai silpnieji niekad negalės pasisakyti. Pasitenkiname prasimanymu, kad iki tam tikros nėštumo savaitės jie dar nėra žmogiškos būtybės (o savaičių skaičius kiekvienam krašte skirtingas! Pagal poreikį!). Dabar juoktumės skaitydami senųjų laikų teologų ginčus mėginant nustatyti sielos atsiradimo datą, kuri kiekvienai lyčiai dar buvo ir skirtinga! Tačiau neraudonuojame patys kalbėdami panašias kvailystes, nes taip – daugeliui patogiau! Tačiau šio pasibjaurėtino įstatymo kūrėjų sąžinė nebuvo labai rami. Tai įrodo Hipokrato priesaika, kurią duoda mokslus baigę jauni gydytojai. Anksčiau gydytojas prisiekdavo „saugoti gyvybę visais jos gyvavimo etapais, nuo pradėjimo“. Tačiau įteisinus abortą reikėjo tekstą pakeisti, ir naujojoje priesaikoje ši frazė buvo visiškai išbraukta. Kaip viskas paprasta. Tačiau tai įrodo, kad šio įstatymo šalininkai turėjo jaustis nekaip, aiškiai suvokdami, kad jie nebėra gyvybės saugotojai. Ir vis dėlto drįstame šią priesaiką, iš kurios „išoperuota“ esminė frazė, vadinti Hipokrato priesaika. Koks didžiulis šio didžio gydytojo įžeidimas ir koks nuosmukis! Kitas įrodymas – nebedrįstame vartoti trikdančių žodžių: niekas nebesako „abortas“, o sako „nėštumo nutraukimas“; vaikas tapo tiesiog „gimdos produktu“, „embrionu“. Juk tokie žodžiai mažiau slegia sąžinę! Tačiau kaip mūsų vaikai tuomet supranta pagarbą gyvybei?! Ką jie tuomet mano apie motinystę? Turėtume sakyti, kad per pirmuosius nėštumo mėnesius moteris nenešioja kūdikio, nes tik atėjus tam tikrai dienai embrionas jos įsčiose tampa žmogumi, ir vyras čia visai niekuo dėtas! Iš savo pusės turiu pasakyti, kad mano žmona, vos tik pajutusi pirmuosius nėštumo požymius, iškart pasijusdavo mama, pamildavo savo vaikelį, o aš pasijusdavau naujo žmogaus tėvu; nuo tos akimirkos mes abu prisiimdavome už jį atsakomybę. Kaip man, gydytojui, visą gyvenimą skyrusiam vaikų gydymui, nesijausti sukrėstam prasidėjus tokio masto legalioms žudynėms? Galbūt paprieštarausite, kad būna tikrai dramatiškų situacijų, ir tai žinau. Todėl reikia padaryti viską, kas įmanoma, kad būtų pagelbėta šioms motinoms, tačiau


Atsargiai paAUgliAI

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio Artumos numeryje. Iš knygos PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007). Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

Kilometras paguodos Galvoju kartą – štai jau esu keturiolikos metų senumo, o ką dėl tėvynės savo padariau? Galvoju, galvoju ir sugalvoju – ogi nieko. Ničnieko. Nė truputėlio. Kažkoks keistas liūdesys aplanko mane – negi aš niekam tikusi? Tikriausiai. Tad nusprendžiau kam nors tikti, tik nežinau kaip. Matot, nepatyrusi esu. Mąsčiau, mąsčiau, kol sumąsčiau – ogi paguodą dalinsiu. Ir ne šiaip sau, o su šimto procentų nuolaida – ir taip ištisą kilometrą. Paguodos. Patenkinta nusiviepiau kaip mėnulis ir išėjau. Einu, einu, kol sutinku žmogelį  – atrodo, turtingas. Turbūt taupyti mėgsta. O tokie viską, kas nemokama, ima. Prieinu ir klausiu: – Gal jums paguodos reikia? – O kam man ta paguoda? – nepatikliai mane nužvelgia žmogelis. – Pas mus dabar akcija. Šimto procentų nuolaida, – bandau įsiūlyti paguodos. – Vis tiek nereikia,  – žmogelis nesutinka. Tai kuklus, galvoju. Matyt, jam nepatogu iš manęs paguodą imti. – Na, nors porą metrų, – nenusileidžiu. Žmogelis pasukioja pirštą prie smilkinio ir nueina. Žiūriu į tolstančią figūrą ir galvoju – sunku bus tą kilometrą paguodos išdalinti... Vido Venslovaičio nuotrauka

niekas negali pateisinti vaiko nužudymo. Tos moterys, kurios atsiduria dramatiškoje situacijoje, sudaro tik labai mažą padaromų abortų procentą. Yra dar vienas šiek tiek mažesnis nusikaltimas, bet jis irgi prieštarauja Bažnyčios mokymui. Daugelis krikščionių naudoja visokias kontracepcijos priemones. Kaip pretekstas minimas moters siekis išsilaisvinti, bet ar iš tiesų šios priemonės dar labiau nepadaro moters vyro verge, nekalbant apie tai, kokius pavojus tai sukelia jai pačiai? Dažniausiai taip elgiamasi norint pasijusti nuo bet kokių suvaržymų išsilaisvinusiais suaugusiais, tačiau ar taip kaip tik netampama instinktų vergais? Greičiau būtent instinktai yra išlaisvinami, ir jiems nebevadovauja nei protas, nei valia, nei Meilė. Ar iš tiesų tai yra Meilė, ar tai norime perduoti savo vaikams? Ar nebūtų krikščioniškiau naudoti šiek tiek sveikos askezės reikalaujančius metodus, kuriems abu sutuoktiniai sąmoningai pritartų iš meilės vienas kitam ir Dievui ir kurie juos abu praturtintų? Daugybė žmonių su savo lytiškumu daro bet ką tiek santuokoje, tiek už jos ribų, bet prisistato esą krikščionys. Beje, neretai jie būna labai dosnūs ir malonūs. Sutinku, kad toks kilnumas yra svarbi savybė, be to, visuomet buvau mokomas, jog kūno nuodėmės yra lengvesnės už kitas didžiąsias ydas (tuomet, kai kyla iš paprasto žmogiško silpnumo ir nėra sunkus nusikaltimas Meilės atžvilgiu). Tačiau juk gali būti daug lengviau aukotis ir tarnauti aplinkiniams, negu įgyti savitvardos, išmokti susivaldyti; argi ne tikras kilnumas būtų siekti tokios savitvardos šeimoje ir lytiškumo srityje? Savitvarda visiškai netrukdo ir veikiau skatina aukotis aplinkiniams; juk visuomet buvo manoma, kad vienintelė susivaldyti padedanti priemonė yra pasiaukojimas kitiems. Tačiau šis pasiaukojimas neturi tapti priemone kompensuoti kitoms ydoms. Visuomet prisiminkime, kad vaikai mus stebi ir klauso.

(Danielė M.)

Laiko pardavėjas Antrą kartą gyveno žmogus su rožiniu ant kaklo. Niekas nežinojo jo vardo, todėl vadino žmogumi su rožiniu ant kaklo. Tokia paprasta išvaizdos detalė – rožinis – labai išsiskyrė, kadangi rūbai buvo vargani ir suplyšę. Tačiau jis visada šypsodavosi ir niekada nenudelbdavo akių. Žmogelis turėjo labai keistą užsiėmimą – kolekcionavo meilę. Kolekcionavo jis visas meilės rūšis: pavydžią, piktybišką, apsimestinę, nuoširdžią, šiltą, klastingą, nepatikimą. Nebuvo jis donžuanas. Tikrai ne. Jis kolekcionavo meilę darydamas gerus darbus. Žmogelis vaikščiodavo po apylinkes ir dovanodavo žmonėms savo geranorišką pagalbą. Parduodavo savo laiką. Vieni žmogeliui su rožiniu už tai atsilygindavo, kiti ne. Jis dėl to visai nesikrimsdavo, tik nuoširdžiai nusišypsodavo. Toks ir buvo jo tikslas. Kieno nors iššiepti geltoni dantys priversdavo jį gana gerai jaustis visą dieną. Tačiau niekas niekada nepasiteiraudavo žmogelio vardo ir kitą dieną jį užmiršdavo. Kiekviena diena žmogeliui su rožiniu būdavo tarsi nauja kelionė toje pačioje apylinkėje. Miręs žmogelis atsisėdo Dievo Tėvo dešinėje ir užsisakė antro apsilankymo žemėje įvertinimą. Vis tiek gavo mažiau negu pardavė. (Teodoras U.) Artuma 2016 m. balandis

23


Jaunimo

is

iššūk

Troškimai, skandinantys

meilę

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ tyti, kur einu, su kuo būnu, ką veikiu, man buvo nepakeliama. Absoliutus asmenybės laisvės suvaržymas. Galiausiai tie vyrai man pradėdavo atrodyti primityvūs, tokie, kaip senovėje į jūrą išplaukdavę šeimos maitintojai, kurių žmonos ašarodamos laukdavo trobelėje ir nedrįsdavo toliau miško kojos iškelti. Nenorėjau tokia būti. Be to, esu labai užsispyrusi, todėl kiekvieną kartą padarydavau priešingai, negu vaikinas norėdavo. Paprašo, kad viena neičiau į vakarėlį? Būtinai nueisiu. Pasako, kad jam laisvas vakaras ir turime išnaudoti progą susitikti? Atšaunu, kad aš kaip tik turiu darbų ir negaliu. Mane gąsdino mintis, jog gyvenant šeimoje reikės būti nuolat su kitu susijusiai, priklausyti vienam nuo kito. Vis juokaudavau, kad jau gyvendama su tėvais užtektinai prisiklausiau paliepimų. Bet kai visi trys mano „mergintojai“ nuleido rankas ir sukūrė šeimas su kitomis, susimąsčiau. Labai nustebau, nes tikėjausi, kad nors vienas jų galiausiai priims mano siūlomas „būkime visiškai individualūs“ sąlygas. Bet ne. Jie susirado mielas mergaites, matyt, norėjusias prisiderinti ir kartu ieškojusias kompromisų. Vis pamatau, kaip įkelia į feisbuką nuotraukų iš kartu leidžiamo laiko gamtoje ar viešnagių pas tėvus. Po vieną vakarėliuose jų niekur nematyti. Mane „į vietą pastatė“ mano vyras. Nes taip, kaip jau sakiau, – visgi ištekėjau. Kai pradėjome matytis, neplanavau nieko rimto, tenorėjau pabendrauti. Buvau įsitikinusi, kad man tiesiog netinka šeimos idėja. Bet jis labai greitai tiesiai pasakė: „Aš tave vesiu, būsim šeima.“ Nors iš pradžių netikėjau, bet jo ryžtas man padarė įspūdį. Dėl laisvės jis kaip kirviu nukirto: „Arba nori tąsytis atskirai, gyventi vienišą, liūdną gyvenimą ir atrodyti kaip tos moterys, kurios giriasi neva niekad nenorėjusios vaikų, bet visi žino, jog tai netiesa, arba nori būti su manim. Jei būti su manim, tada ir tartis.

Mūsų troškimai – variklis eiti pirmyn. Trokšti meilės labai žmogiška, – mes sukurti gyventi drauge. Tačiau perdėtas rodomos meilės troškulys gali dusinti. Ir priešingai – kartais laisvės noras santykius gali taip „atrišti“, kad žmonės nebesueis. Kas šeimoje yra laisvė? Kaip gerbti kitą asmenį ir jo romantikos suvokimą?

Laisvė šeimoje dingsta? Gyvenant priespaudoje, laisvės troškimas įkvepia keistis, nebijoti ir išsivaduoti iš savo kankintojo. Jis prisimenamas, kai švenčiame Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, kai pasaulį sukausto terorizmo grėsmė. Laisvė suprantama kaip galimybė gyventi pasaulyje, savo šalyje ir nebijoti kvėpuoti. Tačiau tas pats laisvės troškimas įgauna neigiamą atspalvį, kai kalbame apie asmeninius santykius. Kur šeimoje prasideda ir baigiasi kiekvieno jos nario laisvė? Ką svarbiau naujai susikūrusioje poroje nubrėžti – atsakomybės vienas kitam ar individualios laisvės ribas? Pasakoja Tatjana (26 m.): Mane pagal senąjį suvokimą jau buvo galima laikyti senmerge, – ištekėjau 26 m. Visos draugės jau spėjo sukurti šeimas; įsijungusi feisbuką tik ir matydavau, kuris dar iš buvusių klasės draugų susilaukė vaikučių. Mama vis klausdavo, kodėl nekuriu šeimos, juk buvo vyrų, kurie piršosi: ir pirmoji meilė po mokyklos, ir vėliau sutiktas vyresnis vaikinas, ir vaikystės kiemo draugas... Su jais visais sutariau puikiai ir iš šono nebuvo matyti jokios priežasties, kodėl negalėtume tapti šeima. Visi trys padorūs, išsilavinę, dirbantys ir atsakingi. Su vienu netgi buvau sutikusi tuoktis, bet paskui viską nutraukiau. Kodėl? Man visada atrodė, kad jie – o gal ir visi vyrai apskritai – turėjo vieną didelį minusą: norėjo itin tradicinės šeimos. Aš nesu tradicinė mergina ir laisvė man labai svarbu. Jeigu vaikinas nenorėdavo išleisti manęs savaitgalį su draugais, man atrodydavo, kad tai didžiulė kontrolė. Apskritai mintis, kad turiu atsiskai24

Artuma 2016 m. balandis


Jaun

imo iššūkis

Nes esam kartu, nes tavo LAISVAS pasirinkimas yra būti su manimi. Tu normalus žmogus – negi tau netrūksta artumo?“ Tokie žodžiai padarė man įspūdį. Pirmą kartą su manimi niekas nesipyko, drausdamas kur nors eiti, o pasakė pasirinkimus. Aš turėjau pasirinkimo laisvę. Ir pasirinkau būti su juo. Pati stebiuosi, kad į šeimą dabar žiūriu kitaip. Taip, kai ką paaukojau. Paaukojau pasisėdėjimus sporto bare su priešingos lyties draugais, paaukojau atostogas vien su besilinksminančia draugų kompanija. Kaskart išeidama pasakau, kur einu, o didelę laisvalaikio dalį planuojame ir praleidžiame kartu su vyru. Bet kiek aš iš to gaunu! Pasirodo, kai pradedi dėl žmogaus aukotis ir kai daugiau laiko sąmoningai skiri vienas kitam, pasikeičia bendravimo kokybė. Atsiranda didžiulis artumas. Pradedi jausti, kad tai būtent tavo žmogus, ir jis nedalina savęs kitiems. Džiaugiuosi, kad ir aš nebedalinu. Laisvė šeimoje, pasirodo, yra tik tai, ką tu gali suteikti kitam. O ne pats reikalauti.

Kad jau apie santykius, tai apie santykius. Man pačiai niekada nebuvo lengva juos kurti ir puoselėti. Su laisvės troškuliu aš dar susidoroju, bet meilės ir dėmesio troškimas nenugalimas. Blogai ne tai, kad noriu meilės. Blogai, kad noriu jos „holivudinės“. Ir ne aš viena – kiek merginų svajoja apie didžiulį sužadėtuvių žiedą, nors mūsuose susižadėti su žiedais dar neseniai nė nebuvo įprasta? Kiek jų, prisižiūrėjusios filmų, kaltina mylimuosius dėmesio stoka? Aš – ne išimtis. Žinau, kad jeigu į kitą žmogų

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia

Jeigu jis nemyli manęs taip, kaip aš norėčiau, tai dar nereiškia, kad myli per mažai. Vido Venslovaičio asociatyvinės nuotraukos

„Holivudinės“ romantikos spąstuose

žiūrėčiau kaip į atskirą, su visomis jo savybėmis, įpročiais ir žodynu, mane žavėtų jo romantika. Bet nepaisant vyrų skirtumų tarsi norisi, kad jie visi būtų vienodai romantiški, maždaug kaip Ryanas Goslingas arba Bradas Pittas. Vargas mano mylimajam, kuris yra gyvenimiškas vyras, o ne kino štampas. Kino įspūdžiai užkrečia moterį nerealiomis fantazijomis apie tai, kaip vietoj įprasto „labanaktis“ ji turėtų girdėti: „Laukiu, kol ryte vėl pabusiu greta tavęs.“ Niekšas tas, kuris nemoka dažniausių romantiškų frazių. Ironizuoju, tačiau tai iš tiesų gali virsti didele problema. Neišpildyti lūkesčiai, kuriuos susikuriame patys, lūkesčiai, taip nutolę nuo realybės, pamažu mus ėda. Žinau tai, nes ėda mane. Su savimi susitvarkyti padeda tik viena mintis: „Jeigu jis nemyli manęs taip, kaip aš norėčiau, tai dar nereiškia, kad myli per mažai. Tiesiog myli taip, kaip jis tą supranta.“ Šiuos žodžius (citata netiksli) kadaise pasakė Vytauto Šapranausko mylimoji. Man ji labai įstrigo ir stengiuosi visada sau priminti, kad esu mylima taip, kaip būtent mano žmogus moka.

KURSAS „SEPTYNI DIDIEJI MELAI APIE BAŽNYČIĄ BEI JOS ISTORIJĄ“ balandžio 4, 11, 18, 25 d. Perkūno name, Kaune (galima lankyti atskiras paskaitas, temos paskelbtos tinklalapyje) SEMINARAS „ŠOKIAI PAGAL LIETUVIŠKAS GIESMES“ balandžio 9 d., Perkūno name, Kaune KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO PROGRAMA „EKSPERIMENTAS CHEMIJOS PAMOKOSE“ balandžio 9 d., Kauno Jėzuitų gimnazijoje, Kaune SEMINARAS „3 D FORMATAS MANYJE: DEKALOGAS, DVASINGUMAS, DĖKINGUMAS“ balandžio 15–16 d., Perkūno name, Kaune

Mylimasis nesako pakankamai švelnių žodžių? Bet gal jis pastatė jums – savo šeimai – namą? Ne žodžiais, o darbais. Suvokiu, jog tik priimdama kitą tokį, koks jis yra, liaujuosi ginčytis su Dievu. Liaujuosi mintyse Jam siūlyti kito patobulinimus. Ir pagaliau pradedu dėkoti už tai, ką man atsiuntė.

ASMENINĖS REKOLEKCIJOS balandžio 20–25 d. arba rugpjūčio 6–13 d. Jėzuitų rekolekcijų namuose, Kulautuvoje ŠV. IGNACO LOJOLOS DVASINĖSE PRATYBOS. PAGRINDAS birželio 24–29 d. Jėzuitų rekolekcijų namuose, Kulautuvoje Registracija ir informacija Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 778 24 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Artuma 2016 m. balandis

25


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

EITI per skyrybų skausmą Elvyra KUČINSKAITĖ dargi pririša jį prie mūsų. Atidėdami susitikimą su tiesa, vengdami sau ir kitiems pripažinti, kad jau seniai nebėra taip, kaip norėtume, pasitarnaujame daugybei naujų progų mus aitrinti ir žeisti. Pavyzdžiui, tariamai saugodami savo artimuosius nuo skausmo, kai kas metų metus slepia skyrybų faktą, taip atimdami iš jų ir savęs progą guosti ir būti paguosti. Gyvenimas meluojant ar nuslepiant tiesą ne tik aitrina žaizdą, bet ir verčia jaustis kaltiems, nesąžiningiems, sutrikusiems, vis labiau įsuka į „tikro“ ir „netikro“ gyvenimo girnas, kasdienybės miltus malančias itin skaudžiai... Tiesa, kad ir skaudi, visada apvalo – mus ir tuos, kuriuos saugome... Arba  – pasitelkdami artimuosius, tolimuosius, visas komunikacijos priemones persekiojame buvusį savo sutuoktinį, nepaisydami, kad jis mus tyčia žemina, tikėdamiesi, kad orumo netekusi mūsų meilė privers jį sugrįžti... Išsitieskite. Pakelkite galvą. Ir tik tada kalbėkite. Esate verti daugiau. Antraip vėliau veikiausiai sunkiai atleisite sau už tai, kad buvote sau tokie negailestingi ir leidotės būti šitaip paniekinti.

Šiuo metu itin nuogąstaujame ir diskutuojame apie karus, neramumus ir įtampas pasaulyje. Bet Gailestingumas, į kurio slėpinį esame kviečiami pasinerti 2016-aisiais Viešpaties metais, visų pirma karų ir neramumų ieško konkrečiose kenčiančiose širdyse. Daugybė tokių širdžių laukia Bažnyčios, visuomenės ir kiekvieno iš mūsų dėmesio jau ilgus dešimtmečius – tai žmonės, kurių šeimos valia ar nevalia patyrė skyrybų nešamą griūtį. Įsiklausydama į popiežiaus Pranciškaus kvietimą atsigręžti į skyrybų netektį išgyvenančius brolius bei seseris, ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje kreipia savo žvilgsnį į tuos, kurie į Viešpaties stalą žvelgė (ir tebežvelgia) su kaltu ilgesiu ir atstūmimo gėla. Pradedame Elvyros Kučinskaitės, daug metų teikiančios pagalbą skyrybų krizėje atsidūrusiems žmonėms, rašinių ciklą tiems, kam toji širdgėla rūpi. Kenčiantiems. Norintiems išgirsti ir suprasti kito kančią. Pasitikintiems Dievo gailestingumu. Norintiems būti jo tarpininkais ir liudytojais. Tie, kam teko išgyventi skyrybas, veikiausiai pritars minčiai, jog šis įvykis pagrįstai lygintinas su pačiais sunkiausiais patyrimais: karu, žemės drebėjimais, epidemijomis, artimųjų netektimis... Tik šios stichijos siaučia mažuose ir dažnai labai trapiuose mūsų širdžių pasauliuose. Gerai žinau, kad yra ir kitaip tvirtinančių žmonių, ir galbūt jie sako tiesą, bet yra tekę patirti, kad būtent tie, kurie nuo savęs ir kitų ilgai slepia tikruosius išgyvenimus, kenčia nė kiek ne mažiau, o dažnai – net ir labiau, sirgdami „lėtiniu skyrybų skausmu“. Šiai temai išskleisti telkiuosi uragano, kuris sugriauna namus, dažnai netgi išplauna jų pamatus, su šaknimis išrauna sodus, įvaizdį. Sugretinus šiuodvi „stichijas“, kai kurie dalykai, kuriuos ištikti nelaimės (ir tai visiškai nekeista) pamirštame, taps akivaizdūs.

Susitikite su tiesa, kai būsite tam pasirengę Visų pirma – po žemės drebėjimo niekas negali likti tose pačiose vietose. O neretai mes bandome, net labai stengiamės gyventi taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. „Taip neturi būti!“ – sakome. Neturi. Bet būna. Cunamiai sunaikina miestus, karai išžudo mylimuosius, mylimieji mus išduoda ir palieka. Visa tai sunaikina mūsų galias gyventi. Taip būna. Natūralu, jog šoko ištikti kažkurį laiką galime tarsi nejausti nei skausmo, nei pykčio, nei kitų sunkius įvykius lydinčių jausmų. Tačiau nereikėtų sąmoningai vengti „atsibusti“ – tokie „sapnai“ labai apsunkina mūsų vidinio gijimo kelionę, nes ne tik trukdo palikti skausmą, bet 26

Artuma 2016 m. balandis

Gelbėkite tai, kas dar gelbėtina Kas gi pirmiausia daroma po žemės drebėjimo? Ogi gelbstima tai, kas dar gelbėtina. Visų pirma, žinoma, mūsų vaikai. Jų protai ir širdys, jausmai ir valia gyventi, nepalūžti, gebėjimas neprarasti pasitikėjimo savimi, suaugusiaisiais, visu pasauliu... Skyrybų cunamis mūsų vaikams, už kuriuos abi besiskiriančios pusės ir toliau lieka atsakingos, turėtų nešti kaip įmanoma mažesnius nuostolius. Antra, mūsų fizinė, dvasinė, psichinė, socialinė sveikata. Neretai atrodo, kad didelio skausmo ištiktas žmogus, užuot sau padėjęs, būna rimtai pasišovęs save pribaigti – toks negailestingas, nekantrus ir neteisingas jis būna sau. Vargu ar moralai čia padėtų, bet tiesa vis dėlto tokia: kad ir kas būtų, liekame atsakingi už savo pačių sveikatą ir gyvybę. Atsakingi kam? Vaikams. Kitiems mums brangiems žmonėms. Sau patiems. Kūrėjui, į mus sudėjusiam visa, ką turime gražiausio. Tai neturi būti sugriauta. Tiesiog patikėkite tuo dabar. Atėjus laikui jūs padėkosite sau už šį tikėjimą.


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Ieškokite pagalbos. Rūpinkitės savo sveikata, miegu, poilsiu, įstenkite susikurti nors šiek tiek džiaugsmo akimirkų. Nesileiskite apgaunami širdgėlos: galimybė džiaugtis visada yra, tik jūs į ją nebeturite jėgų atsigręžti. Nepamirškite šio paradokso: jėgos rasis, kai tik apsispręsite stotis džiaugsmo pusėn. Na, ir turbūt sunkiausiai gelbėtinas yra pagarbos ne tik sau, bet ir buvusiam sutuoktiniui „būtinojo minimumo“ išsaugojimas. Kas yra ir kam reikalingas tas „minimumas“? Mažų mažiausiai tam, kad galėtume toliau gyventi kvėpuodami neužnuodytu oru ir kad savo vaikams paliktume kuo daugiau galimybių visa širdimi atsiliepti į vieną iš Dievo kvietimų „gerbk savo tėvą ir motiną“. Mūsų vaikams šios pagarbos tikrai dar prireiks, o jos jie labai sunkiai išmoktų, neturėdami bent mažiausio sektino pavyzdžio. Jums nebūtina mylėti savo „skriaudėjo“, nereikia ir teisinti jo piktų ar neteisingų poelgių, neigti jums padarytų skriaudų... Pradžioje pakaks tik tiek, kad susilaikysite nuo piktų, teisiančių ir kaltinančių žodžių savo vaikų akivaizdoje. Liekite sunkius savo jausmus toliau nuo pažeidžiamų širdelių, kurios nuo pradėjimo momento tvinksi ir jūsų buvusio sutuoktinio valia bei ritmu.

Leiskite sau gedėti Po didelių netekčių neišvengiamai ateina metas gedėti. Tai laikas, kurį visi žmonės pagarbiai atiduoda liūdesiui, kai apraudama tai, kas apraudotina, išgedima, kas gedėtina, paleidžiama tai, kas prarandama. Čia veikiausiai derėtų priminti, jog skyrybų širdgėlą, kitaip, nei sutuoktinio netektį šiam mirus, dažnai lydi neapykanta ir neviltis, maištas prieš visą pasaulį ir jo Kūrėją. Vargu ar reiktų save už tai barti ir teisti. Kai šie jausmai nuslopinami, jie tik gamina mūsų gelmėse „atominę liūdesio bombą“, galinčią sprogti sunkiai numatomu metu, būdu ir jėga. Jausmai duodami tam, kad juos išgyventume, – pažįstami ir pripažįstami jausmai tampa mūsų sanitarais ir gydytojais. Išgyventi „negražius jausmus“ ne tik galima, bet ir būtina – juk jie yra! Svarbu į juos nesiremti priimant sprendimus, nuo kurių priklausys mūsų gyvenimo pasirinkimai ir tolesnės nuostatos. Atpažinti–pripažinti–išpažinti–paleisti–atleisti – tebus pažintas šis nebūtinai trumpas, bet veiksmingas apsivalymo ir išsilaisvinimo kelias, kuriuo keliaus sužeisti jūsų jausmai. Nesileiskite į šią nelengvą trasą vieni. Apsidairykite – tikrai rasite jus palaikančių bendrakeleivių.

Valykite griuvėsius, statykite naujus namus Gedului pasibaigus, o ir gedint, pamažu imami valyti griuvėsiai. Vieniems šis darbas einasi šiek tiek lengviau, kitus kartais ištinka nelengvi atkritimai, ir tai suprantama – juk buvote ištikti uragano. Jau niekada nebebūsite tokie, kokie buvote iki jo, ir jūsų liūdnajai atminčiai teks surasti deramą vietą. Tikėjimas savimi, kitais, gyvenimu

ir Dievu šiame etape tampa nepaprastai svarbūs – tie, kurie išdrįsta darkart patikėti iš naujo, šią atkarpą įveikia nelygintinai lengviau. Ir tada ateis metas ruošti vietą naujiems namams. Jums tai atrodo keista? Manote, kad gyvenimas pralaimėtas? Nesvarbu. Vis viena statykite. Net jei jums atrodys, kad visai nepajėgiate, – statykite. Net jei nebematysite jokios prasmės – statykite. Pats statymas pamažu vėl padarys jus kuriančiu, gyvenimą teigiančiu ir juo tikinčiu žmogumi. Jei liksite gyventi griuvėsiuose, tapsite benamiu. Jei naujus namus mėginsite statyti ant senųjų išlaužų, tai, kas bus pastatyta, greitai vėl gali tapti griuvėsiais. Jei išvalytoje vietoje pasistatysite pašiūrę, gyvensite pašiūrėje. Jei sukursite rūmą, gyvensite rūmuose.

Net jei jums atrodys, kad visai nepajėgiate, – statykite. Pats statymas pamažu vėl padarys jus kuriančiu, gyvenimą teigiančiu ir juo tikinčiu žmogumi.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Akivaizdu, jog šioje gelbėjimo, gedėjimo ir atstatymo kelionėje kažkurį iš etapų vargu ar derėtų atidėti, kaip ir kažką skubinti vargu ar būtų įmanoma. Skyrybų dramoje kiekvienas turime savo laikrodį, matuojantį mūsų skausmo laiką, taigi turime būti atidūs ir jautrūs jo dūžiams. Neišsigąskite, jei pajusite, jog nuėję gerą kelio gabalą, regis, vėl atsidūrėte jo pradžioje. Arba jei kelionė atrodys chaotiška, netekusi krypties, ką jau kalbėti apie kažkokius etapus... Net jei taip ir būtų, žingsniai, kurie jau bus jūsų žengti iki tol, gydys ir kels. Ir dar apie liūdnąją atmintį. Kaip jau sakiau, ji visada liks mūsų sieloje ir kūne. Tačiau kiek jai naujuose savo namuose duosime vietos? Ar skirsime jai „liūdesio kambarį“, kurį kartais lankysime, kuriame kartais verks mūsų širdis, bet pagedėjusi švelniai užvers jo duris ir eis toliau kurti, gyventi? Ar leisime šiai atminčiai užkeroti, užgožti mūsų namus? Ar ji virs mums prakeiksmu, ar pamažu taps išminties diadema? Rinktis teks kasdien. Artuma 2016 m. balandis

27


Atokvėpio valandai

Iš tiesų laimingas Kiekvienas vyresnis žmogus turi ką papasakoti apie praėjusias dienas. Atsiminimai, dienoraščių rinkiniai užtvindę knygynų lentynas ar laukia nesulaukia leidėjų. Vis dėlto dauguma tokios literatūros įdomi tik giminaičiams. Dialogo su kard. Audriu Juozu Bačkiu (Taip, laimingas. Kardinolą Audrį Juozą Bačkį kalbina Antanas Gailius. „Naujasis Židinys-Aidai“, 2016) keliamas smalsulys toli peržengia „tiesiogiai suinteresuotų“ – kunigų, bendradarbių – ratą. Viena, užuot porinęs apie save, arkivyskupas emeritas suteikia progą jo žvilgsniu pamatyti tokią įžymybių, šalių ir įvykių panoramą, kokia vargiai buvo prieinama dar bent vienam lietuviui. Antra, greta pastangų atkurti konkrečius spalvingus epizodus labai svarbi šiandienė, didžiulės patirties prisodrinta jų refleksija. Todėl įtraukia ne vien puslapiai, kuriuose reikšmingas Šventojo Sosto pareigūnas, vėliau kardinolas stebi pokalbius su prezidentais ar dalyvauja konklavose. Pasakojimai apie vaikystę, seminariją Prancūzijoje, Šv. Kazimiero lietuvių kolegiją Romoje reikšmingi kaip asmenybės formavimosi istorija. Bet dar labiau intriguoja tų dienų apmąstymas iš perspektyvos, įžvalgios pastabos, kaip kito Bažnyčios ir visuomenės gyvenimas Europoje XX a. antroje pusėje, koks užsisklendęs buvo išeivių pasaulėlis. Trečia – ir tai itin retas dalykas net pasaulinėje memuaristikoje – kritiškas požiūris į visų, bet pirmiausia savo veiklą ir pastangas. Ne koks apgailestavimas, teisinimasis dėl žmogiško silpnumo, o it atviras nervas skaudžiai gyvas svarstymas, ką buvo ir dar galima padaryti kitaip, kokios galimybės pražiopsotos. „Aš kaltinu tik save“, „mes, ganytojai, tikrai negražiai elgėmės su tais žmonėmis“,  – kur dar vyskupų tekstuose rastumėte tokių pri28

Artuma 2016 m. balandis

sipažinimų? „Rietenos“, „durnystės“ – ne vieną ir ne du kartus pavartoti žodžiai, kurie liudija kardinolo kalbėsenos tiesumą bei autoironiją. Tačiau pati didžiausia jo drąsa yra pasakyti: „esu laimingas“, – su tokiu pasitikėjimu Dievu, kuris išties užkrečia. Knyga nėra sensacinga pasaulietinės žiniasklaidos akimis – išskyrus kelis greičiau humoristinius škicus, nenarstomi privatūs gyvenimai, santūriai atsiliepiama apie Vatikano finansus. Tai nereiškia, kad vengiama keblių aktualių klausimų. Antai plačiai svarstomos dvasininkų visuomeninio veikimo peripetijos, demokratijos ribos Bažnyčioje. Aiškindamas Šventojo Sosto poziciją, kardinolas remiasi visu savo gyvenimu, ir tai skamba kur kas įtikimiau nei plikos paties gudriausio dokumento eilutės. Katalikas turėtų likti netgi labai nustebęs, kai ras kard.  Bačkį išsitariant, kad Pauliaus VI enciklika Humanae vitae buvo bene gilesnį pėdsaką Bažnyčios gyvenime palikęs įvykis nei Vatikano II Susirinkimo dokumentai. Besidominčiam praeitimi gal jau bus girdėtas Jono Pauliaus  II palyginimas,

esą Lietuvos ir Lenkijos santykiai „buvo tarsi nelaimingų vedybų istorija“. Tačiau suglumins liudijimas, jog Šventasis Tėvas klausęs, kodėl krikščionybės jubiliejui švęsti Lietuvoje pasirinkti 1987-ieji, juk LDK valdovas Jogaila apsikrikštijo ir vedė šv. Jadvygą 1386 m.? Ogi iš tiesų, kodėl? Privačiai pasakytų subtilių šventojo popiežiaus žodžių apie Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdą net nesinori cituoti – geriau, kad skaitytojas pats juos susirastų su visu kontekstu. Nė specializuotoje literatūroje nėra tokio detalaus Vatikano institucijų vidinio veikimo apibūdinimo – ši knyga patenkins amžiną smalsavimą, kokius dalykus pontifikas iš tiesų sprendžia asmeniškai, ką daro jo artimiausia aplinka. Antanui Gailiui be galo kantriu, ilgai trukusiu klausinėjimu pavyko ištraukti detalių, iš kurių susidėlioja išsamus Jono Pauliaus II ir kard. Bačkio glaudaus bendravimo paveikslas, nors pastarasis iš kuklumo ir buvo linkęs apie tai nutylėti. Tinkamas knygos redagavimas, kuriuo išlaikyta autentiško kalbėjimo maniera, leidžia skaitant nuolat girdėti kardinolo balsą. Ir justi, kad pats šis pokalbis buvo nuolatinis dvasinis darbas, intensyvus svarstymas, ar visuomet įsiklausyta į Dievo kvietimą, ar deramai paisyta Bažnyčios reikalų, ar įgyvendinta krikščionio misija. Paulius SUBAČIUS

Kviečiame į knygos pristatymus:  balandžio 13 d. 17.30 val. Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje,

Šv. Mykolo g. 6  balandžio 20 d. 18 val. Kaune, VDU Didžiojoje auloje, Gimnazijos g. 7


Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

Kai kinas ir politika drauge Paskutinį vasario sekmadienį vykstantys JAV Kino meno ir mokslo akademijos teikiami „Oskarų“ apdovanojimai tarsi užsklendžia kino metus. Nors dalis kino mėgėjų „Oskarus“ linkę ignoruoti arba lydėti pašaipomis, tačiau Holivudas lieka pasaulio kino pramonės centru, o kasmet Los Andžele teikiami apdovanojimai atspindi pagrindines kino meno tendencijas. Šiemetiniai apdovanojimai buvo aptarinėjami dėl dviejų dalykų: pagaliau aktorius Leonardo Dicaprio gavo „Oskarą“, kurį atsiimdamas pasakė vieną įsimintiniausių kalbų šio apdovanojimo ceremonijų istorijoje, o geriausiu filmu tapo „Sensacija“ (Spotlight, 2015). Dicaprio sėkmė

buvo prognozuojama, tačiau sprendimas apdovanoti „Sensaciją“ neišvengia spekuliacijų, kad buvo paremtas labiau politiniais, bet ne meniniais kriterijais. Dvi „Oskarų“ statulėles gavęs filmas pasakoja apie JAV dienraščio Boston Globe prieš 15 metų atliktą tyrimą, kuris atskleidė ir paskelbė apie lytinę prievartą prieš nepilnamečius katalikiškoje aplinkoje. „Sensaciją“ turėtų pažiūrėti kiekvienas Bažnyčios gyvenimui neabejingas katalikas, nors žiūrint šį filmą kartėlis neišvengiamas. Filmas išsamiai atskleidžia visą pedofilijos skandalo genezę, kaip jis vystėsi, net neslepiamą Boston Globe vyriausiojo redaktoriaus Martino Barono intenciją šiuo tyrimu sutriuškinti Katalikų Bažnyčią kaip „sistemą“. Beje, filmo autoriai kaltės dėl vaikų išnaudojimo slėpimo sąžiningai neverčia vien ant Bažnyčios pečių, bet primena ir teisėsaugos,

žiniasklaidos bei pačios visuomenės abejingumą šiam blogiui. Filme nėra manipuliacijų sutanotų pedofilų, prievartos vaizdais; keliami tikėjimo pamatų klausimai. „Sensacijos“ net neišeina vadinti antiklerikaliniu filmu. Tačiau šiame filme yra faktai, žinia, bet meninė jo dalis liko neišskleista. Suvedę į „Google“ paiešką pavadinimą Spotlight gausime nuotraukas su krūva dokumentų nukrautą stalą apsėdusių žmonių nuobodžiaujančiais veidais. „Sensacijoje“ nėra įsimenančių scenų, siužetas dėl istorijos žinomumo Kadras iš filmo „Sensacija“ nejaudina, žiūrovas turi apsišarvuoti kantrybe dvi valandas stebėti „kalbančias galvas“. Pedofilijos skandalas įeis į juoduosius istorijos puslapius, o „Sensaciją“ kino mėgėjai greit pamirš. JAV kino akademija ne pirmą ir ne paskutinį kartą priėmė politizuotą sprendimą, bet turėtume pasakyti, kad tokius priima, pvz., ir Kanų ar Berlyno filmų festivaliai. Opių politinių, socialinių temų neišvengs ir prasidedantis „Kino pavasaris“, kurio repertuare ne vienas filmas vertas dėmesio ir laiko. Žiūrovai neturėtų praleisti programoje „Baltijos žvilgsnis“ rodomo rusų režisieriaus Aleksandro Mindadzės darbo „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“ (Милый Ханс, дорогой Петр, 2015), kurį vienas garsiausių rusų kino kritikų Antonas Dolinas vadina geriausiu

2015-ųjų Rusijos filmu. Jis savo tėvynėje susidūrė su neoficialiu boikotu, nes filmo siužetas vystomas kino pasaulyje dar nerodytu laiku – tuoj po Molotovo-Ribbentropo pakto, kai tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės SSRS buvo itin draugiški santykiai. Istoriškas, kandus ir skausmingas filmas pasakoja apie dviejų inžinierių, vokiečio ir ruso, draugystę totalitarinių režimų kontekste. Nūdien aktuali sankirta su islamo civilizacija yra atspindėta ir „Kino pavasario“ programoje. „Oskaro“ pretendentė neanglakalbių filmų kategorijoje, danų drama „Karas“ (Krigen,  2015), pasakoja apie misijoje Afganistane tarnaujančio kariškio moralinį konfliktą ir sunkius pareigos arba šeimos pasirinkimus. Kita „Oskaro“ nominantė – Prancūzijoje kuriančios turkų režisierės Deniz Gamze Ergüven drama „Mustangės“ (Mustang, 2015) perteikia penkių nepilnamečių našlaičių seserų istoriją Šiaurės Turkijoje, kai mergaičių senelė ir dėdė po nekalto žaidimo su berniukais įkalina jas pagal islamiškus papročius, tuo sukeldami joms tik laisvės geismą. Ekologišką žvilgsnį, pagarbą kultūriniam unikalumui apdainuoja kerinti Kolumbijos režisieriaus Ciro Guerra juosta „Gyvatės apkabinimas“ (El Abrazo de la Serpiente,  2015), pasakojanti apie visiškoje izoliacijoje gyvenančio Amazonės šamano susitikimą su dviem vakariečiais mokslininkais. Totalitarinė visuomenė visuomet sieks kontroliuoti šeimą, vyro ir moters meilę, kuriai lemta prasiveržti net nepalankiausiomis aplinkybėmis – teigia praėjusiais metais Kanus sujudinusi distopija „Omaras“ (Lobster, 2015). Tad kinas be politinių temų niekaip neapsieina. Laiko ženklas? Tomas VILUCKAS Artuma 2016 m. balandis

29


Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Tiedu iš terasos Giovannino GUARESCHI Vakar vakare didžiajame Viaredžo pokylyje (kalbama apie istorinį karnavalą ir pokylį Viaredžo mieste – vert. past.) vėl netikėtai pamačiau tuos du iš terasos. Gerai neatsimenu, kada nutiko tas įvykis terasoje, tačiau buvo tikrai įdomu.

* * *

Ėjo pirmieji karo mėnesiai, ir aš tada važinėjau dviračiu, kad savo kelionių kronikomis liūdinčiau vieną Milano dienraštį. Ilgiau kaip mėnesį keliavau tuštutėliais keliais, nes visi automobiliai buvo užmigdyti garažuose, ir daugiausia, ką galėjau sutikti, – tai vieną kitą pašto automobilį, klaidžiojantį mažesniais keliais it kokį vaiduoklį. Vieną rugpjūčio dieną atsidūriau tuščiame viešbutėlyje ant jūros kranto. Vieninteliai klientai buvome aš ir jaunų jaunavedžių pora, kurie visada laikėsi kartu švelnūs ir tylūs. Viešbutis buvo su terasa į jūrą; vakare eidavome į terasą ieškoti vėsumos, ir jaunavedžių pora tyliai paskęsdavo savo reikaluose, o aš – savo. Netoli viešbutėlio buvo vila, tad kai mėnulis pakildavo virš vandens, kažkas joje pianinu pradėdavo skambinti senas melodijas: pianino skambesys buvo tolimas, neryškus, tarsi sklistų iš kito pasaulio ir kito amžiaus. Tuomet abu jaunavedžiai šokdavo tuščioje terasoje. Atsimenu, vieną vakarą, šviečiant mėnuliui, jūra buvo lygi, ir aš žiūrėjau į ją iš savo vienišo kampelio. Pasigirdo pianino muzika, ir iš šešėlio terasoje išėję du jaunuoliai pradėjo šokti; jie vis šoko lengvi tarsi iš oro, tylūs tarsi iš atsiminimų. Vienu metu šią gražią akimirką šiek tiek išsiblaškiau, gal apsnūdau, o gal truputį apėmė melancholija, ir trumpam nuleidau galvą: kai ją pakėliau, pianino muzika tebeskambėjo iš toli, bet terasa buvo tuščia. Jūra mėnulio šviesoje buvo lygi tarsi krištolas; du jaunuoliai buvo ten, už dešimties metrų nuo manęs, ir lengvi šoko ant vandens. Muzika vis grojo, o du jaunuoliai toliau šoko, tolo horizonto link ir sukdamiesi palengva išnyko. Ir nusinešė paskutines tylias pianino natas. Aš išvykau kitą rytą ir tęsiau savo kelionę melancholiškais keliais ieškodamas vaiduoklių, kuriuos būčiau galėjęs prispausti smeigtuku ir priklijuoti ant laikraštinio popieriaus. Paskui man nutiko įprastų dalykų, kurie gali nutikti žmonėms, linkusiems kariauti, ir tai buvo didelis vargas, tačiau dviejų jaunavedžių, kurie dingo šokdami ant vandens, istorija neišėjo iš galvos. Po karo keliaudamas sutikau daugybę žmonių, žiūrėjau į veidus, ieškodamas panašumo į du jaunuosius iš 30

Artuma 2016 m. balandis

terasos. Ir vakar pamačiau juos Viaredžo šventėje – jie buvo tarp kitų ir šoko kartu su kitais. Tik nesakykite, kad tas kartas terasoje buvo sapnas ir kad dėl konjako ar kaklaraiščio, prie kurių nesu pratęs, Viaredžo pokylyje išvydau tai, ką buvau matęs: buvau ir jaunas, ir ryšėjau kaklaraištį, ir gėriau konjaką, ir žinau, kas gali nutikti, kai kaklą veržia kaklaraištis ir į galvą trenkia konjakas  – nieko panašaus nepamatysit. Užpilkite man akis senuoju konjaku, suveržkite aplink kaklą penkis kaklaraiščius; daugiausia, kas bus – priversite galva sudaužyti vitrinos stiklą net neįsibrėžiant, kaip darydavau, kai buvau jaunas, sulysęs ir galvojau, kad be vienos merginos, kurios dabar net vardo neatmenu, niekada nebegalėsiu gyventi. Vakar vakare Viaredžo puotoje nebuvau girtas – aš iš tiesų mačiau tuos du nuo terasos prie jūros kranto dingusius jaunuosius kartu su paskutiniais nenaudingais prarastos taikos apgailėjimais, kartu su paskutinėmis viltimis dėl karo, kuris taip pat bus pralaimėtas. Ir tai reiškia, kad pokaris baigėsi.

* * *

Šią vasarą aš žiūrėjau į pasaulį naujomis akimis; ir sakau jums, kad tos akys buvo ir senos, tos pačios, kaip buvo prieš karą. Aš klaidžiojau po tuščią miestą rugpjūčio atostogų dienomis: mieste tvyrojo tvankuma, tyla ir kasdienybės nuobodybė. Visi tie, kurie turėjo mirti, mirė. Tie, kurie tikėjo vienu dalyku, ir tie, kurie tikėjo priešingu. Taip pat ir tie, kurie netikėjo niekuo ir kurie buvo įsukti į įvykius nieko nesuprasdami. O tie, kurie dar gyvena, pradės juos švelniai užmiršti... Kažkur perskaičiau šiuos žodžius, ir dabar jie skamba man ausyse; jei nebūtų jų kitas parašęs, juos tikrai dabar būčiau aš parašęs. Tokius žodžius ar panašius. Baigėsi pokaris, baigėsi nuotykis, ir vėl jaučiu saldokos kasdienybės nuobodybės skonį. Žmonės vėl pradeda skaičiuoti savo pinigus, tveriasi jų; ir ponia galvoja, kad jei ne išlaidos, tuoj pat įsigytų trūkstamas kavos servizo dalis. Ponia pradeda gėdytis, kad trys puodeliai kavos servize visai nedera nei forma, nei spalva. Visa tai labai gražu, bet giliai liūdna, ir mirusieji vis labiau tolsta. Savo nelaimei, mokiausi gramatikos, sintaksės ir kitų išraiškos suvaržymo taisyklių, ir, deja, man nepavyko jų visiškai pamiršti, todėl nepajėgiu pasakyti, ką jaučiu, nes


Akiračiai

mano mintis, tiesa, atranda tinkamus žodžius, kurie ją paverčia ženklais, bet žodžiai galvoje tuoj pat tarsi atsimuša į kokią nors normą, apsivelia tarsi prakeiksmas, ir tos kelios mano smegeninės mintys susipainioja. Faktas, kad pokaris baigėsi, nes aš mačiau du jaunuosius, sugrįžusius iš jūros šokti ant žemės, ir tai gražu, bet man kelia melancholiją. Jie buvo pasenę ir pastorėję, jis su ūsais, kaip ir aš, o ji – tokia pati, kaip Margarita. Kaip Margarita, kuri nori, kad peržiūrėčiau dešrų pardavėjo sąskaitą, ir rašo man klausdama, ar nupirkau anglių žiemai. Kas susigaudytų šioje painiavoje? Ar įmanoma, kad kas nostalgiškai ilgėtųsi ligos, nuo kurios ką tik paspruko? Ar įmanoma, jog pradėčiau galvoti, kad kai sirgau, vyliausi išgyti, o dabar, kai jau esu išgijęs, daugiausia, ko galiu bijoti, tai susirgti? Aš nieko negalvoju  – tik tai, jog kažkas pasibaigė ir dabar reikia pradėti kažką naujo. Ir nežinau ką. Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.). Publikuojama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu. Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

Šventasis Vincentas Paulietis Kad suprastume šio šventojo nuveiktų darbų reikšmę ir didžiulę svarbą Gailestingumo jubiliejaus metais, trumpam nusikelkime į jo gyvenamąją epochą. XVII a. pradžia buvo itin sunkūs laikai prancūzų Bažnyčiai. Karaliaus dvare vaidai, intrigos, šalis suskilusi į aršiai kovojančias tarpusavyje grupes. Pilietinių karų metų nusiaubti kaimai, miestai, pilys, siautėja banditizmas, smurtas, masinė seksualinė prievarta. Pakrikę kariuomenės likučiai žudo gyventojus, grobia viską iš eilės, prievartauja moteris, negailėdami nė seserų vienuolių. Bažnyčios padėtis irgi daugiau nei apverktina. Dvasininkai godūs, savanaudžiai, beširdžiai, atvirai paleistuvauja. Be to, Katalikų Bažnyčią atakuoja reformatai, jansenizmas ir, nors sunku tuo patikėti, kunigų neraštingumas. Dažnas iš jų nemokėjo skaityti, rašyti, aukoti Mišias. Tiesa, kiekvienas mokėjo sukalbėti Sveika, Marija... Moralinė griūtis ištiko ne tik karaliaus dvarą, bet, dar baisiau, ir dvasininkiją. Tokiu tad laikotarpiu 1581 m. balandžio 24 d. pasaulį išvydo Vincentas Paulietis.

Gyvenimo pradžia Vincento Pauliečio tėvai buvo skurde paskendę valstiečiai. Jis, trečias iš šešių vaikų, nuo penkerių metukų ganė kiaules, o vėliau pagelbėdavo ir sunkesniuose ūkio darbuose. Tačiau berniukas pasižymėjo ypatingu protu ir gabumais. Savo valdas apžiūrintis dvarininkas išsyk atkreipė dėmesį į išskirtinį vaiką, įkalbėjo tėvą atiduoti jo globon ir išsivežė mokytis į netolimą Dakso miestą. Gaskonija, kurios Puji kaime gimė būsimas šventasis, tuo metu skurdo labiausiai iš visų Prancūzijos provincijų, o ką jau kalbėti apie de Paulių šeimą... Didžiausia Vincento svajonė – išsiveržti iš vargo gniaužtų ir „išeiti į žmones“. Tam tebuvo vienas kelias – kunigystė. Tada apie jokį pašaukimą Vincentas nė negalvojo. Jis taip gėdijosi savo skurdo, kad kai tėvas atvažiavo varganom vežėčiom ir palaike kumele jo aplankyti, būdamas paauglys atsisakė su juo susitikti. To jis nepamirš visą gyvenimą ir atgailaus. 1600 m. Vincentas, baigęs Dakso pranciškonų kolegiją ir jau studijuodamas teologiją Tulūzoje, gavo šventimus. Nors apie Vincentą Paulietį parašyta daugiau nei pusantro tūkstančio biografijų, tam tikras jo gyvenimo tarpas taip ir lieka miglotas. Artuma 2016 m. balandis

31


Akiračiai

20-metis Vincentas tampa Tilio parapijos klebonu, o po metų išvyksta į Romą. Būdamas 24-erių keliauja į Bordo, Tulūzą, Marselį. Neaišku, kaip pagrobiamas musulmonų piratų į vergiją. Po trejų metų grįžta į Paryžių. Dar po metų kyla skandalas: jį apkaltina vagyste. Laimei, Vincentas išteisinamas. Paryžiuje jis vėl gauna parapiją ir... tampa vienu iš karalienės Margaritos de Valua, karaliaus Henriko IV pirmosios sutuoktinės, nuodėmklausių.

Posūkis Būtent tada jis nusprendė keisti veiklos kryptį ir nuėjo pas garsų kardinolą Pierre’ą de Bérulle’į. Šis sutiko būti jo dvasiniu vadovu ir paskyrė į mažutę parapiją Paryžiaus priemiestyje Kliši. Vincentas tarp skurdžių parapijiečių patyrė laimę. Ją atnešė ne karjera, pinigai, išgarsėjimas, o tarnystė vargšams ir gailestingumo darbai. Bet nežinomi Viešpaties keliai! Susiklostė taip, kad Vincentui liepta palikti parapiją ir tapti garsių aristokratų de Gondi vaikų auklėtoju. Netrukus Vincentą pamilo ne tik visa šeima, dvariškiai, jis jau buvo ne vien auklėtojas, bet ir visų ganytojas. Maža to, eidavo į aplinkinius kaimus katechizuoti valstiečių. Tačiau Vincentui to nepakako. Vieną naktį jis pabėgo iš pilies ir įsikūrė atokioje vargingoje parapijoje Šatijon le Domb. Ilgai neišbuvo, nes nutiko svarbus įvykis jo gyvenime. Prieš šv. Mišias į zakristiją atėjusi moteris pasakė, kad atkampioje sodyboje merdi visa šeima ir nėra kam jai padėti. Apie tai Vincentas paskelbė iš sakyklos. Kai po pietų išvažiavo ieškoti sodybos, keliu žmonės traukė nelygu procesija, nešdami, kas ką gali. Troboje irgi buvo pilna žmonių. Tai Vincentą smarkiai sujaudino ir... supykdė! Mat pagalba atėjo spontaniškai, neorganizuota, o Vincentas buvo didelis tvarkos šalininkas.

Šv. Vincentas Paulietis pristato pirmąsias Gailestingąsias seseris karalienei Onai Austrei. Paveikslas Šv. Margaritos bažnyčioje, Paryžius, Prancūzija, XVIII a.

Gailestingumo darbų pradžia Vincento aplinkoje būta daug turtingų aukštuomenės damų. Jos veržėsi daryti artimo meilės darbus, pa32

Artuma 2016 m. balandis

gelbėti vargšams. Vincentas iš jų subūrė pirmą krikščionybės istorijoje savanorišką struktūrinę organizaciją Caritas ir parengė išsamias instrukcijas. Jose nurodyta, kaip užmegzti kontaktus su skurstančia šeima, sudaryti budėjimų grafikus, ieškoti lėšų, vesti darbo ir finansines apskaitas, slaugyti ligonius, juos maitinti ir kt. Tačiau de Gondi šeima reikalavo, kad Vincentas sugrįžtų. Įsikišo kardinolas, Paryžiaus arkivyskupas, dar keli įtakingi hierarchai ir jam teko paklusti. Vincentas geidė būti tarp vargšų, o teko vėl gyventi pilyje! Bet jis suprato: kadaise norėjo prabangos ir Dievas pasiuntė jį į pilį. Tačiau pasiuntė ir tam, kad įgytų daugiau ryšių, pažinčių su galingaisiais, kad geriau galėtų tarnauti vargšams. Tuo metu jis susibičiuliavo su būsimu šventuoju Pranciškumi Salezu, įkvėpusiu jį, nužymėjusiu gaires į šventumą, kupinu ramybės, kartu ir energijos, jėgų. Vincentas jau perkopė keturiasdešimt. Amžininkai apie jį rašė: „Prisitaikydavo prie aplinkos, kurioje dirbo, ir išgaudavo maksimalią naudą žmonėms ir aplinkybėms. Buvo labai tikslus, atsargus, toliaregis. Vienodai atidžiai sekė didelius ir mažus dalykus.“ Yra žinoma jį draudus sau ir kitiems bereikalingą riziką, netoleravus prastai atliekamo darbo. Tai buvo idealaus vadovo pavyzdys.

Kongregacijų kūrimas ir kita Vincentas labai sielojosi dėl kunigų neišprusimo, tamsumo. Jis pats ypač daug dėmesio skyrė pamokslams. Sakydavo ne labai ilgus, bet aktualius, visiems suprantamus. Žmonės jų pasiklausyti veržte verždavosi, nukeldavo net turgaus dieną. Subūręs bendraminčių kunigų (juos vadino sūnumis) būrelį, keliavo po atkampias vietoves, apsistodavo jose porą savaičių. Žmones kunigų apsilankymai traukė lyg magnetas, jie atsiversdavo. Šių kunigų pamokslai taip paveikė karalių, kad jis ėmė prašyti jų pamokslauti karališkuose rūmuose, taip pat itin blogą vardą turinčiuose trijuose Paryžiaus kvartaluose. Tokios keliaujančios misijos kūrėsi visoje šalyje. Taip atsirado kunigų vincentiečių arba lazaristų kongregacija. Vincento laikais veikė 840 misijų. Kunigų seminarijų tais laikais dar nebuvo. Tad Vincentas su kitais kunigais misionieriais lazaristais pradėjo vesti seminarus „Dvasinės pratybos kandidatams į kunigus“. Labai panašūs seminarai rengti ir kunigams. Galiausiai pavyko įsteigti didžiąją ir mažąją seminarijas. Telkėsi spiečiai damų, norinčių patarnauti vargšams ir juos remti. Tarp jų buvo karalienė Ona Austrė, taip pat princesė Marija Liudvika Gonzaga, būsimoji Lenkijos karalienė. Sykį nenoriai pas Vincentą atėjo išpažinties 32 metų aristokratė, po vyro mirties kentėjusi nuo depresijos. Viskas baigėsi tuo, kad jos psichika išgijo, o ji pati tapo artima Vincento bendražyge. Tai šventoji Liudvika Marijak. Kartu su Vincentu jiedu įkūrė Gailestingųjų seserų (vincentiečių) kongregaciją (Lietuvoje jos vadinamos šaritėmis). Vincentas pasakė: „Jūsų vienuo-


Akiračiai

ir nors kokią pastogę. Tokių centrų Paryžiuje Vincentas įsteigė nemažai. Dar kartą verta priminti, kad visos iniciatyvos ir darbai gyvavo paremti grynai savanoryste. Vincentas tapo neoficialiu, bet faktiniu ministru. Su juo tardavosi karaliai, kiti įtakingi asmenys. Dar gyvas būdamas jis užsitarnavo Tėvynės tėvo titulą. O kur dar Bažnyčios pamatų stiprinimas, t. y. kunigų misionierių, Gailestingųjų seserų kongregacijų, Carito ir kitų organizacijų kūrimas?

Galudienis Šv. Vincentas Paulietis, šv. Liudvika Marija ir Gailestingosios seserys globoja našlaičius. M. Gomes Moreno, Ispanija, 1907 m.

lynas bus ligonių namai, celės – nuomojami kambarėliai, koplyčia – parapijos bažnyčia, kiemas – miesto gatvės.“ Vincentas ir Liudvika surasdavo šimtus moterų, norinčių būti Gailestingosiomis seserimis. Viena iš jų darbo vietų buvo tūkstančio lovų vargšų ligoninė, kurioje žmonės gulėdavo po kelis ant vienų gultų. Jei kildavo epidemija, vienoje lovoje „valetu“ gulėdavo penki šeši pacientai. Į šį karštą tašką Vincentas pirmiausia pasiuntė 620 gailestingųjų damų (Caritas), įskaitant ir karalienę. Neilgai trukus damos paėmė ligoninę į savo globą ir padėtis išsyk pasitaisė. Kadangi Paryžiuje kasmet surasdavo po kelis šimtus pamestinukų, Vincentas įsteigė Gailestingųjų seserų globojamus vaikų namus. Kitaip vaikai atsidurdavo prieglaudose, kur jiems duodavo alkoholio (kad miegotų), laikydavo beveik alkanus ir išgyvenusius... parduodavo. Pirkėjai būdavo elgetos. Šie vaikelius suluošindavo ir siųsdavo elgetauti. Dauguma tų, už aštuonis skatikus nupirktų vaikų, gatvėje ir numirdavo. O Gailestingosios seserys užaugindavo visus. Vincentas jas mokė: „Jūs turite sekti Mergele Marija, nes teks būti ir motinomis, ir mergelėmis tuo pat metu.“ Po pamestinukų atėjo eilė kaliniams ir galerų irkluotojams. Tiesiogine to žodžio prasme šie žmonės puvo gyvi. Vincentas tapo jų kapelionu ir atsivedė savo Gailestingąsias seseris. Joms pasakė: „Kai parapijose įkūrėme gailestingumo bendruomenes, Dievas davė mums ligoninę, patikėjo pamestinukus ir, atrodo, buvo patenkintas. Dabar siunčia mums katorgininkus, su kuriais elgiamasi žiauriau nei su gyvuliais.“ Ir damos valė, plovė kameras, skalbė baltinius, virė sriubą, slaugė ligonius, tvarstė žaizdas. Joms teko nusileisti į patį socialinį dugną, klausytis užgauliojimų, nešvankių blevyzgų ir dar apsiginti. Karų metu gailestingosios seserys eidavo į mūšio lauką gelbėti sužeistųjų, perrišti žaizdų. Praūžus kovoms Paryžių užplūdo būriai benamių, valkatų. Vincentas pasirūpindavo ir jais. Kadangi senstančius amatininkus darbdaviai vijo lauk, Vincentas surinkdavo darbštesnius, duodavo pagalbinių, t. y. lengvesnių, darbų šalia stipresnių meistrų ir taip išgaudavo dukart daugiau naudos. Augo darbo sparta, kokybė, buvę valkatos vėl turėjo duonos kąsnį

Likusi našle karalienė Ona Austrė (Liudviką XIII į amžinybę palydėjo Vincentas) savo dvasios vadu bei patarėju pasirinko Vincentą, ir jis tapo de facto socialinių reikalų ministru. Tačiau Bažnyčios reikalų niekuo gyvu neapleido. Ne tik plėtė misijas, steigė seminarijas, bet ir buvo išrinktas Sąžinės tarybos nariu bei sekretoriumi. Istorikų teigimu, jansenizmo ereziją Inocentas  X uždraudė paveiktas Vincento. Šis nė akimirkai nepamiršo esąs katalikų kunigas. Toks ir buvo. Vincentas Paulietis išgyveno 79  metus. Be dviejų kongregacijų, daugybės labdaringų įstaigų, įkūrė 18  kunigų seminarijų. Jo kunigai misionieriai (Šv. Lozoriaus kongregacija) bei Gailestingųjų seserų kongregacija dar Vincentui gyvam esant jau veikė Barselonoje, Tunise, Alžyre, Šv. Liudvika Marijak Airijoje. Bažnyčia tvirtėjo visoje Europoje ir Vincento Pauliečio indėlis buvo tikrai nemenkas. Žmogaus, tapusio kunigu be ypatingo pašaukimo... Ir suaugusio su Kristumi. Kaip čia nepasakysi: „Žmogus planuoja, o Dievas kvatoja“! Vincentas Paulietis mirė 1660 m. rugsėjo mėnesį, vakare ramiai užmigęs. Jo palaikai ilsisi Šv. Vincento koplyčioje Sevro gatvėje Paryžiuje. Beatifikuotas 1729 m., kanonizuotas 1737 m. Šventasis Vincentas Paulietis globoja labdaros organizacijas, ligonines, kalinius, kunigus lazaristus ir Gailestingąsias seseris. Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2016 m. balandis

33


Sveikata

! ! ! o l M e ta Taip šaukdavo jaunimas per roko koncertus. Geri buvo laikai... Ir saulė skaistesnė, ir žolė žalesnė. Ir šiaip prieš 30–40 metų gyvenimas buvo geresnis. Ne todėl, kad prie sovietų, o kad jauni ir sveiki buvom. Šį kartą straipsnelis bus apie gausiausią, 36,4 proc. žemės masės sudarantį mūsų planetos metalą – geležį. Kad būtume gyvi, kiekviena mūsų ląstelė turi gauti deguonies joje vykstančioms biocheminėms reakcijoms palaikyti. Kai įkvepiame į plaučius oro, deguonis prasiskverbia į kraują. Raudonosios kraujo ląstelės – eritrocitai – išnešioja tą deguonį po visą organizmą. Eritrocituose esantis baltymas hemoglobinas (jis nudažo kraują raudonai) ir yra ta medžiaga, kuri plaučiuose deguonį prisijungia, o audiniuose atiduoda. Geležis yra sudėtinė hemoglobino dalis, raudonos – rūdžių spalvos. Mažakraujyste, arba anemija, gydytojai vadina būkles, kai kraujyje sumažėja deguonies nešėjų  – eritrocitų arba hemoglobino. Orientaciniai skaičiai kraujo tyrimo lapelyje rodo, kad mažakraujystės nėra, jei hemoglobino (Hb) kiekis vyrams yra daugiau 130, o moterims daugiau 120  gramų litre. Jeigu tie skaičiukai sumažėja, tai visi mūsų organai ima kęsti deguonies badą, nes nėra kam deguonies transportuoti, nors plaučiai dirba aktyviau, besistengdami dar daugiau jo pateikti. Nuostabiai su-

konstruotas mūsų organizmas išnaudoja daugybę kompensacinių mechanizmų, kad tik ilgiau ir pakankamai ląstelės gautų deguonies, bet galiausiai tenka sutelkti kraujotaką svarbiausiuose organuose – smegenyse ir širdyje (tai jie palaiko mus gyvus). Kitų  – badaujančių – organų veikla sutrinka. Tuomet vargina silpnumas, svaigimas, greitas nuovargis, dusulys, širdies plakimas ar skausmas, sutrinka dėmesys, atmintis, intelektas, apima depresija, pasikeičia kvapų ir skonio jutimai, norisi nevalgomų daiktų – molio, kreidos, dantų pastos, atsiranda pakitimų burnos ir liežuvio gleivinėje, nagai ir plaukai plonėja, lūžinėja, oda tampa blyški, plona, sausa, įtrūksta lūpų ir akių kampučiai, imuninės sistemos pakenkimą rodo negyjančios žaizdos, dažnos peršalimo ligos. Dažniausiai pasitaiko mažakraujystė dėl nepakankamo geležies kiekio maiste, bet galimos ir kitos jos priežastys: ūminis ar lėtinis (slaptas) kraujavimas, nėštumas, greitas augimas (kūdikių, paauglių), C, B grupės vitaminų, ypač B12 trūkumas, folinės rūgšties, baltymų, vario nepakankamas kiekis, parazitinės, infekcinės, onkologinės, endokrininės, inkstų, kepenų, reumatinės, įgimtos, imuninės, žarnyno ligos. Todėl nepulkime gerti geležies, tik įtarę ar radę mažakraujystę. Tegu gydytojas nustato jos priežastį. Atkreipiu dėmesį į du dalykus. Pirmasis – mažakraujystė, kai Hb žemas, nebūtinai yra geležies trūkumas. Antrasis – esant geležies stokai, ilgą laiką dar gali nebūti mažakraujystės (jau minėjau apie kompensacinius mechanizmus), todėl jokių nusiskundimų nebus ir kraujo tyrimas rodys Hb normą. Jeigu jau toks svarbus šitas metalas, tai iš kur jo gauti? Jeigu pastebė-

jote, maisto papildų reklamuotojai yra įpareigoti paskelbti: „Svarbu įvairi subalansuota mityba ir sveikas gyvenimo būdas.“ Šventa teisybė! Jeigu mes šitos rekomendacijos laikytumės, jokie maisto papildai mums būtų nereikalingi. O geležies atsargas papildysime valgydami jautienos ir kiaulienos kepenų, liežuvio, inkstų, liesos mėsos, sojos, kiaušinių trynių, kukurūzų, avižų kruopų, pupelių, žemės riešutų, obuolių, kriaušių, špinatų, datulių, mėlynių, petražolių, ikrų, ruginės duonos, džiovintų vaisių. Geras daiktas yra senasis hematogenas neviršijant jo 100 gramų per dieną. Jis tiktų vaikams vietoj šokoladukų. Tačiau tai maisto papildas, o ne pakaitalas. Geležies pasisavinimą gerina vitaminas C – sultys, vaisiai, daržovės, o slopina kava, arbata, sėlenos, kalcis. Jeigu jau nustatyta geležies stokos mažakraujystė, teks gerti vaistus – geležies preparatus. Nesupainiokite – ne maisto papildus su geležimi, bet vaistus. Galimas jų šalutinis poveikis. Retai naudojami ir į veną leidžiami geležies preparatai. Gydytojas paskirs, ko, kaip ir kiek reikia. Gydytis reikės ilgai – keletą mėnesių ir dar kurį laiką, jau padidėjus hemoglobinui. Geležies atsargas organizme parodo feritino tyrimas. Prisiminiau tų, „sunkiojo metalo“, laikų atsitikimą. Vienam draugui, pirmą kartą įveikusiam visą triatlono distanciją, nešėme padovanoti didžiulį armatūros gabalą. Triatloninkai – geležiniai žmonės, nors turi tos geležies, kaip ir mes visi, 3–5 gramus.

MAGNIFICAT VAIKAMS – žurnalas, skirtas 7–12 metų vaikams. Jis lydės vaikus liturginių metų ritmu (6 numeriai per metus), bus puikus vadovas šv. Mišiose ir tikėjimo kelyje. Jame rasite sekmadienių šv. Mišių skaitinius su paaiškinimais, užduotėlėmis ir iliustracijomis; patrauklias skiltis, skirtas maldai; pagalbą gilinantis į pagrindinius gyvenimo ir tikėjimo klausimus; naujus ir įdomius susitikimus bei interviu. Pirmoji Komunija – pagrindinė gegužės–birželio numerio tema. Kaip jautriai išgyvename pirmąjį intymų vaiko susitikimą su Dievu, kaip virpa vaiko širdelė tą gražią baltą dieną ir kokia tai šventė visai Bažnyčios bendruomenei?! O kad ši šventė nesibaigtų, pateikiame pasiūlymų, kaip vaikui gyventi toliau, kaip išlaikyti ir brandinti savo tikėjimą. www.magnificat.lt/vaikams/

34

Artuma 2016 m. balandis


Gyvenimas kaip senas vynas

Mano

neišmanymas užduota tema Vanda IBIANSKA tai daroma kasdien. Apmaudu, bet taip elgiasi ir dažnas uolus lakstytojas į bažnyčią. Kartais nutinka keistų chamizmo išpuolių, kai savęs nesuvaldome. Prašai, prašai žmogaus ką nors daryti kitaip (nes klysta), bet jis vis vien daro savaip. Po keturių penkių prašymų pratrūkstama ir imama šaukti. Tai nepateisinama. Tereikia sėsti pokalbio. Teks su užsispyrėliu (neišmanančiu, gal neurotiku) ramiai išsiaiškinti. Chamizmo pliūpsnių nutinka ir tada, kai jais ginamės skaudžiai užgauti. Tai irgi nedovanotina, nes taip nusileidžiama iki puolančiojo lygio. Bet tai jau braidymas po pievas. Nuklydau todėl, kad apie troškulį nieko neišmanau. Lygiai kaip ir apie girdymą. Todėl palieku įmantrių samprotavimų arabeskas ta tema kitiems. Dieve, padėk jiems parašyti taip, kad skaitytojai įdėmiai perskaitytų. To labai noriu.

Tvirtai žinau, kad rašyti galima tik tai, ką gerai išmanai. Maža to, nepakenčiu alegorijų, Ezopo kalbos ir viduriavimo žodžiais bei kalbinėmis įmantrybėmis, todėl viską suprantu tik tiesiogiai, t. y. pažodžiui. Tokios mano galimybių ribos. Tad kaip galiu pagirdyti trokštantį Lietuvoje? Iš kiekvieno čiaupo bėga sanitarines Europos normas atitinkantis vanduo, jo stygiaus nėra. Parduotuvėse irgi pilna geriamojo vandens butelių. Ne dykuma gi.

Pirma užduotis: trokštantį pagirdyti Na taip, Kristaus laikais ir Jo žemėje su vandeniu buvo striuka. Pabandyk, žmogau, uoloje iškapoti šulinį, kol pasieksi vandenį! Todėl judėjams geriamasis vanduo buvo gyvybiškai svarbus, be jo galėjai ir numirti. Bet ką man pagirdyti dabar? Alkoholiką degtine? Tai jau ne! Nors jie, tiesą sakant, visada ištroškę. Be to, seimūnas Antanas Matulas griežtai draudžia. Beje, mano sąžinė irgi. Tik kas aš tokia prieš Matulą ir tą antrąjį, kurio pavardės net neprisimenu? Jie kariai. Galima sakyti, samurajai. Jei imsimės troškulio interpretacijų perkeltine prasme, tai ką pamatysime? Žmonės trokšta pinigų (dauguma), žinių (nedaugelis), pripažinimo (visi). Ak, net kultūringo, taktiško elgesio (aš tai ypač). Jei imsi vardyti viską, bus daina be galo. Dėl tų pinigų visaip galima galvoti. Padėti neturte atsidūrusiems privalu, dalytis būtina. Bet su protu, kad netaptume melžiamomis karvėmis. Nepykite. Nieko neturiu prieš karves, jos man netgi gražios. Žinių įgyjama mokyklose, universitetuose. Ten jų gaunama tik šiek tiek. Didžioji dalis sukaupiama skaitant knygas. Nebūdama intelektualė nei eruditė, nedaug ką galiu kitiems duoti. Pripažinimas susipina su moraline tvarka, kultūringu elgesiu, taktu, gerais ir teisingais žodžiais. Todėl, mano galva, jei kitam pavyko ką nors gerai ar meistriškai padaryti, padorus žmogus tiesiog privalo jį pagirti. Lygiai kaip ir įvardyti jo teisingą elgesį. Man nepatinka, kai besąlygiškai giriamas šlamštas, tik norint „palaikyti“, „pakelti nuotaiką“ ir pan. Todėl neužtarnautų komplimentų nesuokiu. Negerai? Nemanau. Su kultūringu elgesiu visaip esti. Nevalia žmogui prikišti žinių stokos, išvaizdos trūkumų, ypač amžiaus. Bet

Antra užduotis: abejojančiam patarti Va čia tai jau mano darbo laukas! Visai nesuprantu kodėl, bet žmonės man labai mėgsta išsipasakoti ir klausti patarimo. Išklausyti ir patarti – kiekvieno pareiga. Tačiau dažnai tai labai slidi ir pavojinga sritis. Laimei, ne visada. Neretai žmogus nuoširdžiai išsipasakoja, kalba ilgai, nuodugniai, pagalvodamas ir... Ir pats apsisprendžia! Nieko patarti nereikia, nes jau pasidarė teisingas išvadas. Svarbu klausyti. Nelengvas darbas, nes reikia tai daryti atidžiai, nepertraukiant, įsijaučiant į žmogaus situaciją. Kantrybės išbandymas pradžioje ir „įsigyvenimas“ po 10–15 minučių. O jau paskui kaip sviestu patepta. Nežinau, kaip dirba psichologai, bet esu linkusi manyti, kad daro kažką panašaus. Būna, jog išsipasakojusio žmogaus daromos išvados klaidingos, kam nors pikta linkinčios. Tada tenka mintyse pasakyti „Šventoji Dvasia Dieve, padėk“ ir imtis atmazgyti tą Gordijo mazgą, kuris susikraigliojo ne šiaip sau. Kai išdėlioji visą mozaiką, ir paaiškėja, kaip žmogus turėtų pasielgti teisiai ir dorai, neretai nutinka, kad jis tavo patarimų klausyti nenori! Abejoja toliau ir galiausiai padaro savaip. Netvarkingai moraliai, sugadindamas Artuma 2016 m. balandis

35


Gyvenimas kaip senas vynas

gyvenimą sau ir pridarydamas nuoskaudų kitiems. Ką gi, tenka įrašyti jį į sąrašą tų, už kuriuos meldžiuosi. Tik kas iš to! Malkų krūva vis vien jau priskaldyta. Telieka melstis, kad ateityje nebeskaldytų. Būna, kad žmogus prisidirbo, žino, jog padarė blogai, graužiasi, bet nori save pateisinti. Pasakodamas kaltę prisiima, bet čia pat teisinasi, aiškiai laukdamas „išteisinimo“, „supratimo“. Jei išsklaidysi abejones patarimu atsiteisti, pataisyti padarytą skriaudą ar žalą, neapsidžiaugs. Bet labai tikėtina, kad galiausiai pasielgs deramai. Blogiausia patarinėti mamoms, kurių vaikai „pasišiukšlino“. Net labiausiai kritiška ir protinga mama nepajėgia nugalėti instinkto ir linkusi ginti savo atžalą, o jos širdyje kažkaip savaime susiformuoja juodas debesėlis, plaukiantis patariančiojo link. Taip elgiasi, laimei, ne visos. Tačiau dauguma atvejų prašančios patarti mamos išklauso, tik tų patarimų nepaiso. O užbaigsiu pasakojimu, kadaise išgirstu iš a. a. dramaturgo Juozo Grušo. Štai jis.

Romualdo Rakausko nuotrauka

* * *

Prieš mirtį žydas pasikviečia katalikų kunigą į infekcinę ligoninę. Pasikalba, atlieka išpažintį ir sako: – O visą savo turtą palieku sinagogai. Kunigas pasijaučia nepatogiai: – Kaipgi taip? Tai gal man pakviesti jums rabiną? – Tu gal juokauji?! Rabiną į infekcinę ligoninę?!

* * *

Traukinio kupė sėdi blondinė ir advokatas. Šis siūlo merginai sužaisti paprastą žaidimą, kad nebūtų nuobodu. Blondinė atsisako, ji pavargusi ir nori miegoti. Advokatas reikalauja žaisti: – Jūs pamatysite, tai labai paprasta. Aš užduosiu jums klausimą; jei jūs nežinosite atsakymo, sumokėsite man 5 eurus, ir atvirkščiai. Ji vėl atsisako. – Na, gerai, pakeisim taisykles: jei aš nesugebėsiu atsakyti į jūsų klausimą, sumokėsiu 500 eurų, jei atvirkščiai – jūs man tik 5 eurus. 36

Artuma 2016 m. balandis

„Kaime gyveno senas vyras, plačiai išgarsėjęs išmintimi ir mokėjimu spręsti šeimynines problemas. Atvažiuoja palaikį arkliuką pasikinkęs kaimietis iš toli ir ima porinti. Girdi, pati rėksnė, prasta gaspadinė, tinginė, bet blogiausia, kad su kaimynu Petru vis kažkur dingsta. Ką daryti? Neišvarys gi, prieš altorių prisiekė. Ir lupti nevalia, o taip norėtųsi... Pasakoja pusvalandį, kitą, kol nutyla. Tada kaimo išminčius papapsi pypkę, palinguoja galva ir atsidusęs sako: ‘Matai, Jonai, moteris yra moteris ir nieko čia nepakeisi.’ Važiuoja Jonas namo ir mąsto: ‘Ale tai protingas žmogus!’ Kitą sykį atidarda brikele Morta ir guodžiasi išminčiui. Jos Kazys įniko lankytis pas Oną, degtinėlės nustojo vengti, blynus, barščius namuose peikia, laukas nebaigtas arti, daržinės stogas prakiuro, tvora baigia nugriūti, o jam nė motais. Šnekėjo, šnekėjo, apsiverkė Morta, pyko, vėl ašarojo, kol pailsusi nutilo. Tada iki tolei tylėjęs išminčius ir sako: ‘Matai, Morta, vyras yra vyras ir nieko čia nepakeisi.’ Važiuoja Morta namo ir galvoja: ‘Ale tai protingas žmogus! Išsyk dūšia atsigavo.’ Ir toliau sklido girdas apie seno kaimiečio didį protą, išmintį ir... patarimus.“ Tad tuo ir baigiu antrąją užduoties dalį. Šviesaus pavasario, brangūs skaitytojai! Tepagirdo lietus ištroškusią Lietuvos žemę, teišsklaido pavasaris visas abejones ir svyravimus. Juk tuoj sužels laukai, sužydės pievos, sužaliuos miškai, ir visiems, kam dar nesukako trisdešimt, kils nesuprantamas noras palakstyti su transparantu: „Pasauli, myliu tave!“

Mergina sutinka. Advokatas klausia jos, kiek kilometrų nuo Žemės iki Mėnulio. Ji tylėdama ištraukia 5 eurus, atiduoda jam ir savo ruožtu klausia: – Kas pakyla į kalną ant trijų kojų, o atgal nusileidžia ant keturių? Advokatas ilgai galvoja, ima gūglinti, vėliau skambina draugams, – viskas veltui. Po dviejų valandų žadina blondinę, atiduoda jai 500 eurų ir klausia: – Tai koks atsakymas? Ji tylėdama išsitraukia iš rankinuko 5  eurus ir atiduoda advokatui.

* * *

Žmonės malonūs, švelnūs ir mandagūs, kol neužimi jų įprastinės vietos bažnyčioje.

* * *

Daugelis nori Dievui tarnauti, labiausiai – patarėjais.

* * *

Nelaukime, kol šeši tvirti vyrai nugabens į bažnyčią.


Nauja „Artumos“ leidyklos knyga!

Svarbiausia – ne susituokti su tinkamu žmogumi, daug svarbiau tapti tinkamu žmogumi savo sutuoktiniui. Nedvejokite! Sutuoktinis – svarbiausias žmogus jūsų gyvenime. Įdomiai ir šmaikščiai parašyta knyga pravarti dar tik svajojantiems apie šeimą ir ją ketinantiems kurti sužadėtiniams, neseniai susituokusiems ar pavargusiems ir išsikvėpusiems sutuoktiniams. Ji įkvėps, pralinksmins, nemoralizuodama pamokys, palydės į laimingą santuokinį gyvenimą.

IEŠKOKITE REDAKCIJOJE BEI KATALIKIŠKUOSE KNYGYNUOSE!

Vieninteliam Lietuvoje katalikiškam žurnalui šeimai Artuma iki gegužės 1 d.

2

ŠV. JONO APAŠTALINĖS SESERYS KVIEČIA Seminaras sutuoktiniams „KOMPROMISŲ PAIEŠKA POROJE“ (ves psichologas Algirdas Petronis) balandžio 24 d., 10.30–16 val., Senųjų Trakų Šv. Jono apaštalinių seserų vienuolyne Informacija ir registracija: tel. 8 646 833 63 el. p. sen.trakai.registracija@gmail.com senujutrakuvienuolynas.org

galite skirti procentus gyventojų pajamų mokesčio!

Tai gali būti dar vienas gailestingumo darbas kūnui ir sielai – Jūsų paramos dėka Artumą galės skaityti ir vargingiau gyvenančios šeimos bei vieniši žmonės! VšĮ Caritas leidykla „Artuma“, įm. k. 134460120

Kviečiame paremti šeimomis besirūpinančias organizacijas ir skirti gyventojų pajamų mokesčio! Jau daugiau nei 25 metus CA­RI­TO vyk­do­mą veik­lą Lietuvos Caritas Įm. k. 192066334 www.caritas.lt

2 procentus

Šeimai palankios aplinkos bei saugios vaikų gerovės siekančios tėvų asociacijos veiklą

„Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenes, vienijančias įgimtą proto negalią turinčius žmones, jų tėvus ir draugus

„Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija“ Įm. k. 300560436

Asociacija „Tikėjimas ir Šviesa“ Įm. k. 193011091

www.nsta.lt

ww.ts.lcn.lt


GAILESTINGUMO KONGRESO

PROGRAMA Gegužės 6–8 d. Vilniuje

PENKTADIENIS, 2016 05 06 15.00 17.00 17.30 19.00

Registracija Katedros aikštėje Vakarinė malda Katedroje Šv. Mišios ir kongreso atidarymas Katedroje Vakaro renginiai „Gailestingumas mieste“

Įvairiose Vilniaus senamiesčio vietose vyks evangelizaciniai, kultūriniai renginiai kongreso dalyviams ir Vilniaus miesto gyventojams

ŠEŠTADIENIS, 2016 05 07 8.30 10.00

Pusryčiai ir ryto malda Konferencijos ir užsiėmimai

Vilniaus senamiesčio bažnyčiose vyks paskaitos ir užsiėmimai tikėjimo, dvasinio gyvenimo, žmonių santykių temomis

13.30 Pietūs 15.00 Dievo Gailestingumo vainikėlis Katedros aikštėje 15.15 Sutaikinimo pamaldos Katedros aikštėje 18.00 Šv. Mišios Katedros aikštėje 19.30 Vakarienė 21.00 Koncertas „Aš čia!“ Katedros aikštėje Per naktį – Švč. Sakramento adoracija Katedroje SEKMADIENIS, 2016 05 08 8.30 Pusryčiai ir ryto malda 10.00 Procesija rikiuojasi Nepriklausomybės aikštėje 11.00 Procesija Katedros link 13.00 Šv. Mišios Katedros aikštėje Išvykimas

Visa informacija apie renginį

WWW.KONGRESAS.LT

Būtina registracija. Dalyvio krepšelis 4–14 Eur (yra galimybė gauti nakvynę ir maitinimą)

Artumoje

Balandžio aptariama antroji gailestingumo darbų kūnui ir sielai „pora“: ką reiškia „ištroškusį pagirdyti“ ir „abejojančiam patarti“? Kūno troškuliui numalšinti pakanka ir stiklinės vandens, o kaip atsigerti, kai širdis ima trokšti? Kur tada ieškoti gerų patarimų? Ar galime pagirdyti vieni kitus? Ar savo gyvenime sutikome Prisikėlusįjį, kuris trokšta pagirdyti mus savąja pergale? Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt

Profile for Artuma

Artuma  

2016 m. balandis / 4

Artuma  

2016 m. balandis / 4

Profile for artuma
Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded