__MAIN_TEXT__

Page 1

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2015 m. liepa– rugpjūtis

7/8


Ganytojo laiškas

Į gyvenimą vedantis kelias Jėzus teigė, kad į visavertį gyvenimą čia, žemėje, ir amžinąjį gyvenimą veda „siauras kelias“ ir „ankšti vartai“: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13). Ką reiškia tas „siauras kelias“ ir „ankšti vartai“? Tai tiesos ir autentiškos meilės kelias, kuris niekuomet nebūna platus. Plati būna tik mylinti žmogaus širdis. Skelbdamas tiesą, Jėzus užsitraukė fariziejų rūstybę ir buvo pasmerktas. Mylėdamas žmones, Jėzus, būdamas Dievo Sūnus, apribojo save – įsikūnijo ir leidosi būti nukryžiuotas. Šiais metais popiežius Pranciškus pakvietė gerai įsižiūrėti į Dievui pašvęstąjį gyvenimą. Kas yra tas pašvęstas gyvenimas? Tai ėjimas siauru keliu, radikalus atsisakymas viso to, kas galėtų kliudyti keliauti į gyvenimą vedančiu keliu. Kliudo pinigai ir daiktai – Dievui pažadamas neturtas; kliudo savimeilė ir puikybė – Dievui pažadamas besąlygiškas klusnumas; kliudo kūniškumas – įsipareigojama gyventi skaistume. Iš tikrųjų, atsisakoma labai daug, bet sykiu žmogus neapiplėšia savęs – ir tai liudija džiaugsmas, kurio būna pilna Dievui savo gyvenimą pašventusiojo širdis. Prieš 53 metus Dievas vyskupo rankų uždėjimu man pavedė atlikti kunigo misiją, prieš 47 – pakvietė į Jėzaus Draugiją, o prieš 24 metus pavedė vykdyti vyskupo tarnystę. Dievas dažnai elgiasi taip, kad mes, žmonės, negalime numatyti, kas mūsų laukia. Mes galime tik atsiliepti – jo skiriamą misiją priimti ar atmesti, atlikti ją stropiai ar aplaidžiai. Dievas pavedė atlikti vyskupo misiją tuo metu, kai Lietuva ir Bažnyčia kėlėsi laisvam gyvenimui, kai reikėjo statyti tai, kas okupantų per pusšimtį metų buvo negailestingai griauta. Daug kur reikėjo labiau pasitikėti Dievo vedimu, nei savo išmintimi ar patirtimi. Todėl šiandien labiausiai noriu padėkoti Dievui, kuriam patikėjau savo gyvenimą ir kunigiškąją, vėliau vyskupiškąją tarnystę. Jeigu ne stropūs pagalbininkai – kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, kurie atsiliepė į jiems Dievo pavestą misiją, daug kas būtų buvę nepadaryta. Mano didelė pagarba ir dėkingumas prieš mane arkivyskupijai vadovavusiam kardinolui Vincentui, kuris dar seminarijos laikais buvo mano mokytojas; taip pat su manimi tarnavusiems vyskupams augziliarams – vyskupui Rimantui, vyskupui Jonui ir vyskupui Kęstučiui. Mano nuoširdi pagarba drauge su manimi tarnavusiems kunigams. Širdis džiaugėsi, kai mačiau kunigus, besirūpinančius ne savo patogumais ir pinigais, bet gyvosios Bažnyčios kūrimu. Su dideliu dėkingumu ir meile menu vyrus ir moteris, paaukojusius savo gyvenimą Dievui. Ten, kur reikėjo didelės atsakomybės ir pasitikėjimo, pakviesdavau juos kaip dvasios vadus arba kaip ištikimas pagalbininkes, ir jie niekada nenuvylė. Kunigai ir vienuoliai, nors ir kaip svarbūs, vieni patys niekuomet nebūtų atlikę to, ką reikėjo nuveikti. Jų buvo per maža. Didžiulį darbą arkivyskupijoje atliko pasauliečiai. Jie dėstė tikybą, katechizavo; jie ruošė jaunavedžius ir rūpinosi vargšais; jie projektavo Šiluvą, naujam gyvenimui prikėlė nacionalizuotus pastatus. Daug kur jie tarnavo kaip savanoriai. Dėkoju valdžios žmonėms ir politikams, kuriems rimtai rūpėjo Lietuvos reikalai, kurie gynė šeimą, gyvybę ir kurie iš Bažnyčios tikėjosi ne potencialių rinkėjų, bet bendradarbiavimo, kad žmonėms Lietuva būtų saugūs namai, kurių niekas nenorėtų palikti. Šiandien ramia širdimi palieku vyskupo tarnystę ir kaip sugebėdamas remsiu visus gerus darbus, kurie ateityje bus vykdomi arkivyskupijoje ir Lietuvoje. Tikiuosi, kad daugelis iš jūsų savo malda palydėsite tolesnę mano gyvenimo kelionę. Baigdamas noriu atsiprašyti visų, kuriuos kuo nors nuvyliau ar įskaudinau, kai paliesdavo nelengvi mano sprendimai, o tokių buvo ne vienas. Mano didžiausias noras, kad arkivyskupija ir visa Bažnyčia išliktų kaip tvirta, vieninga šeima, spinduliuojanti meile ir nuolat ieškanti tų, kurie dar nesuradę Evangelijos kelio.


Laiškas skaitytojams

Mielieji mūsų Skaitytojai ir Bičiuliai, dvigubas „Artumos“ numeris Jūsų rankose skelbia – vasara tikrai atėjo! Net jei ne kasdien bus taip šilta, kaip norėtųsi, o kartais ir lietus lis Lietuvoj, vis vien tai metas, kai galime turėti laiko! Žinoma, laiko ir daugiau paskaityti (dar ir todėl šis – toksai storas), bet ne tik – juk, regis, bėgame ištisus metus, laiko neturėdami ir galvodami: na, ateis vasara, atostogos, tai tada sutvarkysiu, nuvažiuosiu, aplankysiu, susitiksim, pabendrausim, paplepėsim, pasėdėsim, neskubėsim... ei, apsčiai gyvenimo turėsim!.. Tik ar iš tiesų taip padarysiu, ar tikrai suspėsiu?.. Nuojauta ir atmintis man kaži ko kužda, kad, oi, kaip greit prabėga vasara... prabėga metai... prabėgs gyvenimas ir... būsiu neturėjęs laiko jo nugyventi?! Ech, gerieji žmonės, prašau, maldauju, pasižadėkim sau ir vieni kitiems, kad labai pasistengsim, kad save ir vieni kitus tiesiog „priversim“ šitaip pasielgti! Nes, šit, pagaunu jau save besiteisinant, kad, ai, išeisiu aš į pensiją, tai tada turėsiu laiko ir tam, ir anam, ir dar kažkam... Bet juk tai visiška saviapgaulė, juk jeigu čia ir dabar aš neturiu laiko, neturiu atostogų, neturiu akimirkos žavingos, tai neturėsiu jos niekada, neturėsiu jokios pensijos – nei personalinės, nei valstybinės, anei jokios emeritūros... Mielieji, sustokim, atsikvėpkim ir įkvėpkim. Ir, ačiū Die, čia pat atrasim pavyzdžių – kaip šiame greičio, triukšmo ir konkurencijos beprotiškam pasaulyje galima neskubėti ir... visur suspėti, nieko savo neturėti ir... nieko nestokoti, savęs visiškai atsižadėti ir... panašu, kad už visus laimingesniam būti?!! Taip, tai mūsų sesės broliai tie vienuoliai, arba, kaip dabar įprasta sakyti, – Dievui gyvenimą pašventę asmenys. Nesąmonė – atsilieps tūlas teisus skeptikas – juk jie ir pasirinko visiškai skirtingą kelią negu mūsų, mirtingų pasauliečių, tai kaipgi gali būti mums pavyzdžiai?! Tai todėl vasariškoji „Artuma“ šįkart nutraukia savąją kelionę per Kalno palaiminimus ir visu veidu atsigręžia į vienuolius; pasigailėjus jų, kuriems popiežiaus valia šie metai dedikuoti, tačiau paskelbus apie dar tik kitąmet būsimus Gailestingumo metus, staiga Pašvęstųjų metai lyg nublanko, nutilo... bet tikrai nepranyko! Ir ačiū Dievui, ir popiežiui Pranciškui, ir Jums – mielieji Broliai Sesės pašvęstieji – kad esate, ir esate reikalingi mums ir visam pasauliui – kaip deguonis vandeniui, kaip vanduo gyvybei, kaip gyvybė meilei! Būkite ir toliau – palaiminti ir laiminantys, prašau, ačiū, daugelio vardu – Darius Chmieliauskas

Turinys Liturgijos katechezės

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Apie elgseną bažnyčioje

2

Kronika

Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

4

Iš redakcijos pašto

6

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Krikščionis politikoje: veikti, negalima pasiduoti Vytautas SINICA Drąsa ir argumentai Jolanta RAMONIENĖ Griaunanti šeimos politika?

7 8

17

Mūsų dukra – vienuolė?!

19

Pašvęstojo gyvenimo įvairovė

22

Mes atsisakome tuoktis!

23

Ses. Viktorija PLEČKAITYTĖ MVS Vienuolynų vaikymas sovietmečiu

24

Antanas GAILIUS Neregimoji kariuomenė

26

Jis toks beveik kaip šventasis

27

Teta Anelė išvyksta

28

Klausimai ganytojams

33

Jaunimo iššūkis 9

Didelės ir mažos kryžkelės

Antanas SAULAITIS SJ Apie Šventraščio pyragą

Vytautė MACIUKAITĖ Tikras ir netikras pašaukimas

10

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ Dievo balerina

34

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Stulbinantis pasirinkimas

36

O mes kitokie

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Šeima ir vienuoliai

11

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Nuvalyti ir pašventinti

12

Pokalbis redakcijoje Geras kelias būti laimingam

13

Br. Lukas SKROBLAS OSB Tu mane suvedžiojai, Viešpatie!

Valdonė MINCIŪTĖ Ieškau. Kurgi tu?

38

16

Gintautas VAITOŠKA Tad kaipgi dažnai pasveikstama?

40

Inesa VAITKŪNAITĖ Kitoks vienuolynas

37

Du tampa viena

42

Romanas KAZAKEVIČIUS „Dėkoju, kad esi moteris“

44

Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Būti savimi ir mylėti Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Nesibaigianti istorija (I)

50

Rūta LAZAUSKAITĖ Premijuotos knygos

52

Akiračiai

Dėkoju už pasveikimą

53

Šv. Grigalius Narekietis

54

Sveikata

Elektrinė audra smegenyse

56

Polina ŠEDIENĖ Liga visuomenės šešėlyje

57

Mandagumas mūsų kasdieninis

Kaip elgtis svarbiose iškilmėse

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

48

58

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Keturkojai gydytojai

59

Viršelyje – Aušrinės Marijos vienuolyne, Paparčiai, Kaišiadorių r. Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

1


Liturgijos katechezės

Apie elgseną bažnyčioje Kun. Artūras KAZLAUSKAS Vasara – atostogų ir kelionių metas. Vieni labiausiai lankomų kultūros paminklų Vakaruose yra bažnyčios – pakrikštytųjų namai. Krikščionys čia mokosi ir stiprinasi, kad pajėgtų būti, kuo turi būti. Bažnyčių pastatai visą savo grožybę atskleidžia ir savo prasmę parodo liturgijos metu. Kiekvieni namai turi savas taisykles. Ne visi jas žino. Pirmiausia, čia ne paplūdimys, tad ir drabužių reikia kitokių; nedera užeiti nepridengtais pečiais ir labai trumpomis kelnėmis ar sijonu. Daugelyje turistų pamėgtų bažnyčių prieangyje būna padėtos skaros, kuriomis prisidengiame apnuogintas kūno vietas. Dievas tikrai neskambins mobiliuoju telefonu, tad reikia išjungti garsą (kaip ir teatre bei ligoninėje!). Kramtomoji guma naudinga po valgio, bet ne bažnyčioje. Vyrai visose patalpose nusiima kepurę. Numylėtiniai gyvūnėliai turi palaukti lauke. Aptarti svarbias naujienas bus laiko išėjus, o svarbiais pastebėjimais dalijamės tyliai. Prie įėjimo apsišlakstoma švęstu vandeniu persižegnojant, paliečiant ar pabučiuojant, ar tiesiog pažvelgiant į čia pat esantį Nukryžiuotąjį. Tai – Krikšto atminimas. Mes esame suburti Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Pakrikštytieji prisimena, kad per Krikštą jie tampa šiuose namuose vykstančių sambūrių visateisiais dalyviais. Pirmiausia pareiškiama pagarba Eucharistinėje Duonoje esančiam Viešpačiui. Einama į Švenčiausiojo Sakramento koplyčią ar į suolą, jei tabernakulis yra didžiojoje bažnyčios erdvėje. Jo vieta žymima raudonai degančiu žibintu. Žegnojamės laiminančia, į save atgręžta plaštaka. Trimis didžiausiais pirštais, kurie ženklina Trejybę, tardami „Tėvo“, paliečiame kaktą, „ir Sūnaus“ – krūtinę duobutės lygyje, „ir Šventosios“ – kairį petį, „Dvasios“ – dešinį petį, „Amen“ – rankas sudedame. Šitaip prisimename, kad esame pakrikštyti Dievo – Trejybės vardu ir Juo pradedame visas savo veiklas. Tai – ir tikėjimo išpažinimas, ir bažnytinės tapatybės pareiškimas (katalikai žeg2

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

nojasi kitaip nei ortodoksai). Liturgijos metu žegnojamės tik visi kartu pradėdami Mišias ar kitų sakramentų šventimą. Dera persižegnoti ir palaiminimo metu. Dešinės rankos nykščio minkštąja dalimi paženkliname kryželiu kaktą, lūpas ir krūtinę prieš pradedant Evangelijos skelbimą per Mišias. Taip išreiškiame prašymą – linkėjimą, kad Evangelija būtų suvokiama, skelbiama ir išgyvenama. Klūpėjimas – intensyvios maldos ir atgailos ženklas. Abiem keliais klūpima garbinant Švenčiausiąjį Sakramentą bei atliekant išpažintį. Priklaupiama prieš Švenčiausiąjį Sakramentą praeinant pro tabernakulį ar pro altorių, kai švenčiama Eucharistijos liturgija ar adoruojama Eucharistija. Priklaupiama tiesia nugara ir galva, dešiniu keliu paliečiant grindis kairio kulno lygyje. Nedera klūpėti vienu keliu! Giliu nusilenkimu (lenkiant nugarą tiek, kad rankomis būtų galima paliesti kelius) pagerbiami Viešpaties ženklai, kai pro juos praeinama – altorius ir liturgijai vadovaujantis vyskupas ar jį pavaduojantis kunigas, bei priimant baigiamąjį palaiminimą. Sėdėjimas  – maldos, neskubos, dėmesingo klausymosi laikysena. Sėdima per skaitinius ir homiliją, atnašavimą, priėmus Komuniją. Suoluose būtina pagarba ir dėmesys vėliau atėjusiajam! Stovėjimas – pagrindinė krikščionio maldos laikysena, primenanti Velykas – drauge su Kristumi esame Prisikėlimo žmonės. Stovima nuo Mišių pradžios iki pirmojo skaitinio, per Evangeliją, per tikėjimo išpažinimą ir visuotinę maldą, per Eucharistijos maldą, kalbant „Tėve mūsų“, Komunijos maldą ir per palaiminimą.

Prisimindami, kad esame į naująją Jeruzalę keliaujanti, Kristaus vedama tauta, einame procesijose. Yra trys simbolinės procesijos – įžangos (suvienyti susirinkimą ir pradėti liturgiją), atnašų (atnešant duoną ir vyną bei dovanas ir pinigus Bažnyčios reikmėms) ir Komunijos (keliaujant priimti Viešpaties duodamą valgį) bei Eucharistinė (ypač Devintinių, kai skelbiame gatvėse, kad Kristus yra mūsų gyvenimo stiprybė). Pinigai renkami dviem tikslams  – Bažnyčios misijai vykdyti ir vargšų globai. Aukojama, tai yra dalijamasi savu gėriu džiaugsmingai ir dėkinga širdimi. Aukotoją pažįsta Dievas! Ramybės palinkėjimo metu šalia esantiems paspaudžiama dešinė pasižiūrint į akis ir linkint, kad priimtume Kristaus dovanojamą ramybę. Artimi žmonės gali sveikintis pabučiavimu ir apkabinimu. Nedera vaikščioti. Komuniją priimti gali tik pakrikštyti ir bent kartą per metus atliekantys išpažintį, neturintys sunkios (svarbios, norėtos ir sąmoningos) nuodėmės. Komunija priimama procesijoje. Iš anksto priklaupiama (kai nepajėgiame priklaupti ar atsiklaupti, nusilenkiame); priėjus prie Komunijos dalintojo į tikėjimo išpažinimą KRISTAUS KŪNAS atsiliepiame AMEN ir ant liežuvio padėtą Valgį pagarbiai sukramtome. Grįžę į savo vietą dėkojame (sėdėdami ar klūpėdami). Negalintys priimti Komunijos gali paprašyti asmeninio palaiminimo, kuris yra prašymas – linkėjimas – maldavimas keisti gyvenimą. Komunijos procesijoje dalyvaujame sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis. Tai yra ženklas – prašymas kaktą pažymėti kryželiu. Žvakės, paaukojus pinigų uždegamos bažnyčioje, yra „ne auka Dievui“, o mūsų maldos kokia nors intencija, ženklas. Užsakyti Mišias  – neaprėpiamą Kristaus Auką paskirti už save ar savo artimuosius, gyvus ir mirusiuosius  – derėtų bent kartą per metus. Tariamasi raštinėje ar zakristijoje paaukojant konkrečią pinigų sumą. Labai tikimės, kad šios kelios pastabos leis visiems bažnyčioje jaustis smagiai ir „savo vietoje“.


Kronika

Vido Venslovaičio nuotrauka

Liepos liturginiai skaitiniai 1 T Pr 21, 5. 8–20; Ps 34; Mt 8, 28–34 2 K Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė

Iz 61, 9–11; 1 Sam 2, 1. 4–8; Lk 2, 41–51 3 P Šv. Tomas, apaštalas Ef 2, 19–22; Ps 117; Jn 20, 24–29 4 Š Šv. Elzbieta Portugalė Pr 27, 1–5. 15–29; Ps 135; Mt 9, 14–17 5 S XIV EILINIS SEKMADIENIS (II sav.) Ez 2, 2–5; Ps 123; 2 Kor 12, 7–10; Mk 6, 1–6 6 P Šv. Marija Goreti, mergelė, kankinė Pr 28, 10–22a; Ps 91; Mt 9, 18–26 Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena 7 A Pr 32, 23–32; Ps 17; Mt 9, 32–38 8 T Pr 41, 55–57; 42, 5–7a. 17–24a; Ps 33; Mt 10, 1–7 9 K Šv. Augustinas Džao Žongas, kunigas, ir jo draugai, kankiniai Pr 44, 18–21. 23b–29; 45, 1–5; Ps 105; Mt 10, 7–15 10 P Pr 46, 1–7. 28–30; Ps 37; Mt 10, 16–23 11 Š Šv. Benediktas, abatas, Europos globėjas Pat 2, 1–9; Ps 34; Mt 19, 27–29 12 S XV EILINIS SEKMADIENIS (III sav.) Am 7, 12–15; Ps 85; Ef 1, 3–14; Mk 6, 7–13 13 P Šv. Henrikas Iš 1, 8–14. 22; Ps 124; Mt 10, 34 – 11, 1 14 A Šv. Kamilis Lelietis, kunigas Iš 2, 1–15a; Ps 69; Mt 11, 20–24 15 T Šv. Bonaventūra, vyskupas, Bažnyčios mokytojas Iš 3, 1–6. 9–12; Ps 103; Mt 11, 25–27 16 K Karmelio kalno Švč. Mergelė Marija Iš 3, 13–20; Ps 105; Mt 11, 28–30 17 P Iš 11, 10 – 12, 14; Ps 116; Mt 12, 1–8 18 Š Iš 12, 37–42; Ps 136; Mt 12, 14–21 19 S XVI EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.) Jer 23, 1–6; Ps 23; Ef 2, 13–18; Mk 6, 30–34 20 P Šv. Apolinaras, vyskupas, kankinys Iš 14, 5–18; Iš 15, 1–6; Mt 12, 38–42 21 A Šv. Laurynas Brindizietis, kunigas, Bažnyčios mokytojas Iš 14, 21 – 15, 1; Iš 15, 8–10. 12. 17; Mt 12, 46–50 22 T Šv. Marija Magdalietė Gg 3, 1–4a arba 2 Kor 5, 14–17; Ps 63; Jn 20, 1. 11–18

23 K Šv. Brigita, vienuolė, Europos globėja

Gal 2, 19–20; Ps 16; Jn 15, 1–8

24 P Šv. Sarbelijus Machlufas, kunigas

Iš 20, 1–17; Ps 19; Mt 13, 18–23

25 Š Šv. Jokūbas, apaštalas

2 Kor 4, 7–15; Ps 126; Mt 20, 20–28

26 S XVII EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

2 Kar 4, 42–44; Ps 145; Ef 4, 1–6; Jn 6, 1–15

27 P Iš 32, 15–24. 30–34; Ps 106; Mt 13, 31–35 28 A Iš 33, 7–11; 34, 5b–9. 28; Ps 103;

Mt 13, 36–43

29 T Šv. Morta

1 Jn 4, 7–16; Ps 113; Jn 11, 19–27 arba Lk 10, 38–42 30 K Šv. Petras Auksažodis, vysk., Bažnyčios mokyt. Iš 40, 16–21. 34–36; Ps 84; Mt 13, 47–53 31 P Šv. Ignacas Lojola, kunigas Kun 23, 1. 4–11. 15–16. 27. 34b–37; Ps 81; Mt 13, 54–58 Popiežiaus intencijos liepos mėnesiui:

Bažnyčios – kad politinė atsakomybė visada būtų suprantama kaip aukščiausia artimo meilės forma; misijų – kad su socialine nelygybe susiduriantys Lotynų Amerikos krikščionys liudytų meilę vargšams ir skatintų kurti broliškesnę visuomenę.

Rugpjūčio liturginiai skaitiniai

1 Š Šv. Alfonsas Marija Liguoris, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas Kun 25, 1. 8–17; Ps 67; Mt 14, 1–12 2 S XVIII EILINIS SEKMADIENIS (II sav.) Iš 16, 2–4. 12–15; Ps 78; Ef 4, 17. 20–24; Jn 6, 24–35 3 P Sk 11, 4b–15; Ps 81; Mt 14, 13–21 4 A Šv. Jonas Marija Vianėjus, kunigas Sk 12, 1–13; Ps 51; Mt 14, 22–36 5 T Švč. Marijos bazilikos pašventinimas Sk 13, 1–2. 25 – 14, 1. 26–30. 34–35; Ps 106; Mt 15, 21–28 6 K Kristaus Atsimainymas Dan 7, 9–10. 13–14; Ps 97; 2 Pt 1, 16–19; Mk 9, 2–10 7 P Šv. Sikstas II, popiežius, ir jo draugai, kankiniai; Šv. Kajetonas, kunigas Įst 4, 32–40; Ps 77; Mt 16, 24–28

8 Š Šv. Dominykas, kunigas, vienuolis

Įst 6, 4–13; Ps 18; Mt 17, 14–20

9 S XIX EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

1 Kar 19, 4–8; Ps 34; Ef 4, 30 – 5, 2; Jn 6, 41–51 10 P Šv. Laurynas, diakonas, kankinys 2 Kor 9, 6–10; Ps 112; Jn 12, 24–26 11 A Šv. Klara, mergelė Įst 31, 1–8; Įst 32, 3–4. 7–9. 12; Mt 18, 1–5. 10. 12–14 12 T Šv. Joana Pranciška Šantalietė, vienuolė Įst 34, 1–12; Ps 66; Mt 18, 15–20 13 K Šv. Poncijonas, popiežius, ir Ipolitas, kunigas, kankiniai Joz 3, 7–10a. 11. 13–17; Ps 114; Mt 18, 21 – 19, 1 14 P Šv. Maksimilijonas Marija Kolbė, kunigas, kankinys Joz 24, 1–13; Ps 136; Mt 19, 3–12 15 Š ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (ŽOLINĖ) Apr 11, 19a; 12, 1–6a. 10ab; Ps 45; 1 Kor 15, 20–27; Lk 1, 39–56 16 S XX EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.) Pat 9, 1–6; Ps 34; Ef 5, 15–20; Jn 6, 51–58 17 P Šv. Hiacintas, kunigas Ts 2, 11–19; Ps 106; Mt 19, 16–22 18 A Ts 6, 11–24a; Ps 85; Mt 19, 23–30 19 T Šv. Jonas Eudas, kunigas, vienuolis Ts 9, 6–15; Ps 21; Mt 20, 1–16 20 K Šv. Bernardas, abatas, Bažnyčios mokytojas Ts 11, 29–39a; Ps 40; Mt 22, 1–14 21 P Šv. Pijus X, popiežius Rut 1, 1. 3–6. 14–16. 22; Ps 146; Mt 22, 34–40 22 Š Švč. Mergelė Marija Karalienė Iz 9, 1–3. 5–6; Ps 113; Lk 1, 26–38 23 S XXI EILINIS SEKMADIENIS (I sav.) Joz 24, 1–2a. 15–17. 18b; Ps 34; Ef 5, 21–32; Jn 6, 60–69 24 P Šv. Baltramiejus, apaštalas Apr 21, 9b–14; Ps 145; Jn 1, 45–51 25 A Šv. Liudvikas; šv. Juozapas Kalasantas, kunigas 1 Tes 2, 1–8; Ps 139; Mt 23, 23–26 26 T 1 Tes 2, 9–13; Ps 139; Mt 23, 27–32 27 K Šv. Monika 1 Tes 3, 7–13; Ps 90; Mt 24, 42–51 28 P Šv. Augustinas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas 1 Tes 4, 1–8; Ps 97; Mt 25, 1–13 29 Š Šv. Jono Krikštytojo Nukankinimas Jer 1, 17–19; Ps 71; Mk 6, 17–29 30 S XXII EILINIS SEKMADIENIS (II sav.) Įst 4, 1–2. 6–8; Ps 15; Jok 1, 17–18. 21b–22. 27; Mk 7, 1–8. 14–15. 21–23 31 P 1 Tes 4, 13–17; Ps 96; Lk 4, 16–30 Popiežiaus intencijos rugpjūčio mėnesiui:

Bažnyčios – kad savanorystės srityje dirbantieji dosniai darbuotųsi vargstančiųjų labui; misijų – kad neapsiribotume savimi ir sugebėtume tapti artimaisiais vienišiems ir socialiai atskirtiems žmonėms.

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

3


Kronika

Visuotinės Bažnyčios pulsas

Saugoti Žemę kaip namus Ką tik praėjusį birželį popiežius Pranciškus aplankė Sarajevą, dvi dienas praleido šiaurinės Italijos Pjemonto sostinėje Turine, Vatikane susitiko su kelių valstybių vadovais, tarp jų – ir su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, priėmė kelių šalių vyskupų grupes, taip pat ir Latvijos Vyskupų Konferencijos narius su vieninteliu Estijos katalikų bendruomenės ganytoju. Svarbiems pastarojo mėnesio įvykiams reikia priskirti ir Lietuvoje jau gana plačiai aptartą popiežiaus sprendimą paskirti naują Kauno arkivyskupą. Tačiau pats svarbiausias mėnesio įvykis tikriausiai buvo naujos enciklikos paskelbimas. Nauja, formaliai jau antra, bet iš tiesų pirma popiežiaus Pranciškaus enciklika Laudato si’ – apie rūpinimąsi bendrais namais paskelbta birželio 14  d. Pirmąją savo pontifikato encikliką Lumen fidei Pranciškus paskelbė 2013 m. birželio 29 d. Tačiau iš tiesų tai buvo iš Benedikto XVI „paveldėtas“ tekstas, skirtas tuomet švęstiems Tikėjimo metams. Kartu tai buvo ir popiežiaus Benedikto sumanyto ciklo apie dieviškąsias dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę – paskutinė dalis po Deus caritas est (2005), Spe salvi  (2007) ir Caritas in veritate  (2009). Popiežiui Benediktui atsisakius Petro sosto, jo parašytą, bet dar nepaskelbtą encikliką pirmaisiais savo 4

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

pontifikato mėnesiais paskelbė Pranciškus. Tad dabar pasirodžiusią Laudato si’ turbūt visiškai pagrįstai galima vadinti pirmąja Pranciškaus enciklika. Žmonijos ir ypač save kaip Dievo tautą suvokiančių žmonių atsakomybės už kūriniją tema popiežiui Pranciškui brangi nuo pat jo kunigiškos ir vyskupiškos tarnystės Argentinoje laikų. Išrinkimo į Petro sostą akimirką jis pasirinko Pranciškaus vardą, galvodamas ne tik apie Asyžiečio neturtą, bet ir apie jo Kūrinijos giesmę (Lietuvoje geriau žinomą kaip Saulės giesmę) – besikartojančios jos invokacijos žodžiais Laudato si’ („Būk pašlovintas“) dabar jis pavadino savo encikliką. Pranciškus rašo apie žmogaus – Dievo kūrinio – atsakomybę už visus kūrinius, kurie nuo pat sukūrimo pradžios yra patikėti jo globai. Pradžios knygoje sakoma, kad Dievas skyrė žmogui misiją „dirbti“ žemę ir ja „rūpintis“ (Pr 2, 15) – valdyti, bet kartu ir globoti. Jei pristinga pusiausvyros, jei žmogus ima savintis šeimininko vaidmenį – gamta kenčia, virsta dykuma, atsiranda rimta grėsmė nuo gamtos būklės labai priklausomoms būsimoms žmonių kartoms. Aštuoniasdešimtyje enciklikos puslapių Pranciškus pirmiausia apžvelgia gamtosaugos ekspertų skelbiamus pavojaus signalus, primena Šventojo Rašto ir žydų – krikščionių tradicijos mokymą apie kūrinio atsakomybę už Dievo sukurtą pasaulį.

Pagrindines dabartinių ekologinių problemų priežastis jis mato technokratiniame žmogaus požiūryje į aplinką ir egoistiškame susitelkime į save patį. Kaip visose veiklos srityse, taip ir čia reikalingas dialogas, skaidrumas priimant sprendimus, sąžiningumas ir atsakomybė. Kad tai būtų įmanoma, reikalingas „ekologinis atsivertimas“, kuris, prieš įgydamas socialinį ir globalinį mastą, turi prasidėti nuo elementarių, gal net banalių, įgūdžių, tokių kaip išjungti nereikalingą šviesą ar rūšiuoti šiukšles, ugdymo. Tokie paprasti dalykai iš tiesų prisideda prie gamtą tausojančios atsakomybės ugdymo. Jie, pasak Pranciškaus, svarbūs ir gamtos sveikatai, ir žmogaus sielos išganymui. Trumpai prisiminkime abi šio mėnesio popiežiaus keliones. Birželio 6 d. jis aplankė Bosnijos ir Hercegovinos sostinę Sarajevą. Šio miesto vardas buvo tapęs žudynių ir neapykantos sinonimu. Šiandien, praėjus dviem dešimtmečiams nuo Balkanų karo, Sarajevas stengiasi būti susitaikinimo ir skirtybių vienybės simboliu. Tai gana sėkmingai vyksta, sprendžiant pagal susitikimuose su popiežiumi dalyvavusių žmonių, ypač jaunimo, spontaniškumą. Kiek mažiau optimizmo teikia komplikuota šalies politinę pusiausvyrą garantuojanti sistema, kuri tik fiksuoja pokario status quo ir neskatina tapti normalia pliuralistine valstybe. Antroji kelionė – vizitas Turine birželio 21–22 d. Nuvykęs į Pjemonto sostinę, Pranciškus aplankė garsiąją Turino drobulę, susitiko su arkivyskupijos tikinčiųjų bendruomene, užsuko į savo įkūrėjo šv. Jono Bosko gimimo 200 metų sukaktį mininčių saleziečių židinį. Antrąją dieną popiežius skyrė savo giminaičiams. Kaip žinoma, Bergoglio šeima yra kilusi iš Pjemonto. Iš čia tarpukario metais į Argentiną emigravo popiežiaus tėvas. Kiek anksčiau iš Pjemonto buvo išvykusi ir motinos šeima. Gerą pusdienį popiežiaus giminaičiai turėjo galimybę visiškai laisvai pabendrauti su dėde ir pusbroliu Jorge. Jonas MALINAUSKAS


Bažnyčios Lietuvoje pulsas nors nuvyliau ar įskaudinau, kai paliesdavo nelengvi mano sprendimai. Deja, tokių sprendimų buvo ne vienas. Mano didžiausias noras, kad arkivyskupija, susidedanti iš dvasininkų, vienuolių ir pasauliečių, ateityje išliktų kaip tvirta, vieninga Birželio 11 d. paskelbtas popiežiaus šeima, spinduliuojanti meile ir nuolat iešPranciškaus sprendimas po beveik dvejų kanti tų, kurie dar nesuradę Evangelijos metų priimti Kauno arkivyskupo met- kelio“, – sakė arkivyskupas Tamkevičius ropolito Sigito Tamkevičiaus prašymą Šv.  Jono Krikštytojo Gimimo iškilmėje atsistatydinti iš pareigų (dėl Bažnyčios dėkodamas Dievui ir žmonėms, lydėjukanonų nustatyto amžiaus) ir naujuo- siems 24 vyskupo tarnystės metus, išmoju šios arkivyskupijos ordinaru paskirti kiusiems, jog žmogaus laimė – ne pinigai Panevėžio vyskupą Lionginą Virbalą. ar patogus, be rūpesčių gyvenimas. Birželio 12 d. naujai paskirtasis KauTokio ir neteko patirti visą jį pašvenno arkivyskupas laišku kreipėsi į arki- tus gyvajai Bažnyčiai kurti. 19 metų nuo vyskupijos bendruomenę, jame, be kita, ingreso 1996-ųjų Sekminėse su Dvasios rašydamas: „Prisipažinsiu, kad nedrąsu įkvėpimu ir dovanomis, tvirta ranka ir syvykti į Bažnyčią, turėjusią tokius didžius kiu tėviška širdim ganytojas vadovavo arGanytojus, kaip kardinolas Vincentas kivyskupijai (be to, daugiau kaip 10 metų Sladkevičius ir arkivyskupas Sigitas Tam- ėjo LVK Pirmininko pareigas) veržliu, jau kevičius. Suprantu, kad tikintieji lauks Bažnyčios laisvės, tačiau ir atsikūrimo vartokio pat atsidavimo, maldingumo ir uo- gais paženklintu istorijos etapu. Juo kaip lumo, kokius matė iki šiol. Paklusdamas naujas Dvasios gūsis Kaune praūžia LieŠventajam Tėvui ir pasitikėdamas Die- tuvos II Eucharistinis kongresas, kuriamos vo malone, priimu šį paskyrimą. Drąsina naujos švenčių, renginių tradicijos, beveik tai, kad arkivyskupijoje matau didelį būrį penkerius metus rengiamas arkivyskupiatsidavusių kunigų, vienuolių ir aktyvių jos II sinodas, neatpažįstamai atnaujinama pasauliečių. Tik kartu su jumis ir jums Šiluvos šventovė, įkuriami pirmieji Lietupadedant galėsiu atlikti savo pareigas.“ voje Kauno kunigų seminarijos ParengiaLiepos 11 d. 12 val. – arkivyskupo Vir- masis kursas, Nuolatinių diakonų rengimo balo ingresas į Kauno arkikatedrą. centras, sveikinamas katalikiškų mokyklų steigimasis, puoselėjama akademinė bei ypač ligonių sielovada. Ganytojas laimino Atsinaujinimą Šventojoje Dvasioje, charizmines maldos grupes ir bendruomenes, palaikė evangelizacines pastangas „išeiti iš bažnyčių ir skelbti Kristų visur“. Už tikėjimą ir Birželio 23 d. arkiv. Tamkevičius pasodino ąžuoliuką savo pirmtako kard. Sladkevičiaus atminimui. Silvijos Knezekytės nuotrauka darbus dėl didesnio „Šiandien ramia širdimi palieku vys- Bažnyčios gėrio Šventojo Tėvo vardu kupo tarnystę. Tačiau visada būsiu šalia arkivyskupui per iškilmę dėkojo apašir kaip sugebėdamas remsiu visus gerus tališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro darbus, kurie ateityje bus vykdomi ar- López Quintana, už asmeninį indėlį į kivyskupijoje ir Lietuvoje. Tikiuosi, kad Lietuvos Nepriklausomybę – premjeras daugelis iš jūsų savo malda palydėsite Algirdas Butkevičius, už meilę – kaip tėtolesnę mano gyvenimo kelionę. Baig- vo savo vaikams – dėkojo arkivyskupijos damas noriu atsiprašyti visų, kuriuos kuo kunigai, institucijos, bendruomenės. Kaip

Siunčiama tarp žmonių

Kronika

brolį krikščionį, tikrą Kristaus liudytoją, Lietuvos patriotą arkivyskupą apkabino Stačiatikių ir Evangelikų liuteronų Bažnyčių vadovai, dėkodami už suvienytas pastangas ginant šeimą, gyvybę. „Norėčiau nugyventi gyvenimą, panašų į jūsų“, – sakė Evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, pabrėždamas, jog arkivyskupas, kaip tikėjo, taip ir sakė, kaip sakė, taip ir gyveno. Neatsižadėjo Dievo, Bažnyčios ir savęs persekiojimų metais, nors ir mūsų laikais, dėl nesibaigiančios kovos prieš pačią Bažnyčią, kaip drąsiai ėjusiam priekyje teko patirti priešiškumo. „Per visą okupacijos laiką, be paliovos, mūsų tauta kariavo tikrą karą prieš komunizmą, kariavo dvasinį karą“,  – minint okupacijos 75-metį bei Gedulo ir vilties dieną LR  Seime sakė vyskupas Jonas Kauneckas, be kita, paminėdamas prof. Katarzynos Korzeniewskos iš Lenkijos (ir mūsų žurnalo autorės) tyrimus apie bene svarbiausią Katalikų Bažnyčios vaidmenį griaunant SSSR. Tądien Vilniaus arkikatedroje arkivyskupas Gintaras Grušas priminė gailestingumo darbus, kurių laukia nauja šiandienos tikrovė, ypač pabėgėliai nuo karo baisybių savo šalyse. LVK sekretoriate birželio 18 d. pristatyta naujoji popiežiaus Pranciškaus enciklika Laudato si’. Spaudos konferencijoje dalyvavęs prof. Vytautas Landsbergis atkreipė dėmesį, jog dėl politikos ir verslo šiandien žmonės pameta pamatinius gyvybės, gyvenimo klausimus. LVK Pirmininkas arkvysk. Grušas kvietė santykį su kūrinija permąstyti ir rengiantis Sutaikinimo sakramentui, o Vilniaus arkivyskupijos Carito vadovas Linas Kukuraitis pabrėžė vartojimo kultūros žalą ir ekologijai, ir socialinei sričiai. Vilniaus arkivyskupijos Carito konferencijoje bei Šiaulių vyskupijos kunigams pristatytas Lietuvos Carito inicijuotas „Sisteminis skurdo problemos Lietuvoje tyrimas“ (2014 m. atliko Lietuvos socialinių tyrimo centras) ir rekomendacijos, kaip mažinti socialinę vargo atskirtį ir sykiu skatinti atsakomybę už savo pačių gyvenimą. Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

5


Kronika

Iš redakcijos pašto

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Skaitant ir vartant „Artumą“ Dalinamės su Jumis, mieli skaitytojai, mus pasiekusiu atsiliepimu apie „Artumą“ ir pamąstymu apie katalikišką spaudą. Šiuo metu „Artumos“ tiražas – 10 300 egz. Pagalvojus, jog Lietuvoje esama ne 10 300 šeimų, susimąstai: jau nemažai metų gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje, dargi tokiame katalikiškame krašte, o tik nedidelė dalelė žmonių domisi katalikiška spauda. Jau pats pavadinimas ARTUMA sako, kad prenumeruodami šį žurnalą šeimose, jį studijuodami priartėsime prie savo atžalų, o šios prie mūsų, o po to – prie Dievo. Ar įdomi „Artuma“? Jauniems tėvams – tai dorovingas ir dvasingas šeimos, ypač jaunos, vadovėlis, skirtas šeimos prasmei suvokti, vaikų psichologijai pažinti, jiems nukreipti tinkamo auklėjimo linkme. Tėvai neturėtų piktintis (pasitaikė ir tokių atvejų), kai paliečiami lytiškumo, homoseksualumo padariniai. Šitie dalykai šiandien visuomenėje gana opūs, nes jau ir ant įvairių pastatų, tualetuose prikeverzojama, pripiešiama įvairiausių nešvankybių. Tad ar neverta ir „Artumoje“ apie tai dažniau rašyti? Apie šiuos dalykus šiame leidinyje rašo ne „gatvės“ žmoneliai, o savo išsamius straipsnius pateikia psichologai, medikai, sociologai ir pan. Jau gegužės pabaigoje mus pasiekė birželio „Artuma“ (Nr. 6). Viena moteris, auginanti tris vaikus, papriekaištavo: „Sausio mėnesio numerio viršelyje buvo pavaizduota Kristaus ranka, o dabar ir visa Kristaus galva. Visą laiką tik Kristus ir Kristus!“ Šalia stovėję garbaus amžiaus žmonės jai papriekaištavo: „Bijok Dievo, moterie!.. Šiandieną Kristaus žvilgsnis, Jo laiminanti mus ranka kaip niekada reikalinga! Pasaulyje vyksta karai, visokiausi nesutarimai,

potvyniai, žemės drebėjimai, žiauriausios žudynės, netgi grasinama Trečiuoju pasauliniu karu ir dar drįsti taip sakyti?!“ Savo nuomones išsakyti panoro ir kiti. Vienas pagyvenęs vyriškis net pirštu bakstelėjo į Antonello da Messina 1465 m. nutapytą laiminantį Kristų tituliniame viršelyje, sakydamas: „Pažiūrėk į Kristaus veidą, akis, lūpas! Kokia dieviška palaima trykšta iš Jo veido! Atidžiau įsižiūrėk į laiminančio Kristaus pirštus. Jie nuo triūso sudiržę. Mat Kristus nebuvo koks nors baltarankis ponas, o gyveno tarp to meto vargingai gyvenusios liaudies: žvejų, amatininkų, elgetų, luošių ir pan. Prašykime, kad Viešpats mus visus kuo dažniau laimintų!..“ Toji moteris, kuri bandė lyg ir papriekaištauti, pasitraukus vyrams, dar ilgai žiūrėjo į „Artumos“ viršelyje pavaizduotą mus visus laiminantį Kristų. Sutikime, Kristus į mus žvelgia net iš katalikiškos spaudos... Mokėkime tai pastebėti. Ir toliau bendraukime su „Artuma“. Tegul ji būna ant kiekvienos šeimos, ant kiekvieno kataliko ir nekataliko stalo. Belieka pridurti, jog iš kiekvieno katalikiško leidinio (laikraščio ar žurnalo), iš kiekvienos „Marijos radijo“ laidos sklinda pamokantis ir mums patariantis Dievo žodis. Išgirskime Jį klausydamiesi „Marijos radijo“, užsiprenumeruodami (taip šeimoms reikalingą) „Artumą“ bei kitus katalikiškus leidinius. Katalikiška spauda – galingas ginklas! Juo ir naudokimės, tobulindami savo pačių ir mus pakeisiančios kartos dvasinį pasaulį. Pranciškus Žukauskas, Šilalė

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia į rekolekcijas REKOLEKCIJŲ SAVAITGALIS „PASLĖPTA IŠMINTIS IR NEMATOMAS LOBIS – KOKIA NAUDA IŠ VIENO IR KITO?“ (Sir 20, 30) rugpjūčio 7–9 d., Kulautuvoje REKOLEKCIJOS SU DVASINIU PALYDĖJIMU rugpjūčio 10–14 d., Kulautuvoje „MANO ŠIRDIES DRABUŽIS“ rugpjūčio 16–21 d., Kulautuvoje

6

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

11-OJI TARPTAUTINĖ BIBLIODRAMOS KONFERENCIJA (anglų k.) rugpjūčio 26–31 d., Vilniuje Renginys skirtas visiems, norintiems susipažinti su bibliodrama. Šių metų dalyviai – iš daugiau nei dešimties Europos šalių: Švedijos, Suomijos, Čekijos, Belgijos, Šveicarijos, Vokietijos, Estijos, Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos.

Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 77 824, el. p. gti@lcn.lt

www.gtinstitutas.lt


Kronika

Krikščionis politikoje:

veikti, negalima pasiduoti Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS, Iustitia et pax komitetas Lietuvoje „Ko labiausiai siekia politikai?“ – klausiu moksleivių, pristatydamas ISM Ekonomikos ir politikos studijų programą įvairiose Lietuvos mokyklose. „Pinigų“, – gudriai šypsosi būsimi verslininkai. „Įgyvendinti savo vizijas“, – kiek nedrąsiai atsako būsimi filosofai. „Nei to, nei to“, – nuviliu savo auditoriją. kėjais (angl. grassroots – „žolės šaknimis“). Šie politikai negali tiesiog „serfinguoti“ viešosios nuomonės bangomis nuo vienos vertybinės pozicijos prie kitos. Kad liktų ištikimi vertybėms, krikščionys politikai turi susikurti ir išlaikyti juos palaikančią elektorato dalį. Dabartinį politinį gyvenimą Lietuvoje apibrėžiančios taisyklės, beje, leidžia ne tik būti valdžioje, bet ir daryti politinę įtaką, užsitikrinus santykinai nedidelio nuošimčio – mažesnio, nei šalyje šiuo metu yra praktikuojančių katalikų, – rinkėjų palaikymą. Vido Venslovaičio nuotrauka

Sėkmės lydimas politikas labiausiai siekia politinės valdžios. Tai nereiškia, kad politikai yra sociopatai. Valdžios siekis – logiškas politikos imperatyvas. Politikas, kuris per daug gviešiasi turto, su pasipiktinimu bus išmestas iš posto. Ši taisyklė galioja, beje, ir turtų pertekusiems despotams. Diktatoriui, pavogtu bendruoju gėriu nesidalijančiam su savo generolais, kyla pavojus būti iškraustytam iš prezidento rūmų. Vien savo politinę viziją įgyvendinti siekiančio politiko perspektyvos taip pat ne kokios. Jei reikia kovoti, kad ši vizija taptų tikrove, vadinasi, ji patinka ne visiems: nepatinka ir turintiems kitokias vizijas, ir neturintiems vizijų, ir siekiantiems vien tik turto. Dėl to visiškas vizionierius netruks įsigyti sau priešišką interesų koaliciją. Šioji ras būdų, kaip atsikratyti principingo politiko, – tai paprasta šiuolaikiniais viešųjų ryšių metodais. Iš tiesų tai, ką sakau, jokia naujiena. Politika yra kompromisų, kaštų ir naudos skaičiavimo žaidimas. Sėkmės lydimas politikas gali arba vogti, arba kurti bendrąjį gėrį, bet tik tol, kol tai nekomplikuoja jo likimo valdžioje. O kaip tada politikoje dalyvauti krikščioniui? Viena aišku – negalima vogti. Privaloma pareiga laikytis septintojo Dievo įsakymo krikščionį politiką iškelia į vertybininkų, o ne į politinių pasipinigautojų kategoriją. Toliau, deja, ne taip aišku. Ką daryti, jei esi vertybininkas (nesvarbu, šeimos ar ekonominės politikos srityse), bet politinė logika verčia aukoti savo vertybes – tam, kad po rinkimų į valdžią neateitų politiniai priešininkai? Daryti kompromisus tik neesminiais klausimais? Deja, tai ne visada įmanoma. Smulkūs kompromisai, ypač tarp panašiai mąstančių politikų, yra savaime suprantami, kartais netgi padedantys ugdyti nuolankumą manevrai. Bet ką daryti, jei kultūros srovės jau taip „praplovė“ viešąją nuomonę, kad norint likti valdžioje būtinas kompromisas esminiais vertybiniais klausimais? Tokioje padėtyje esantis krikščionis politikas jau priėjo liepto galą: jei nedarys kompromiso – jam galas kaip politikui; jei darys – kaip vertybininkui. Dėl to, mano galva, sėkmę patiriantys krikščionys politikai privalo nuolat dirbti su eiliniais, prijaučiančiais rin-

Dėl to Lietuvos krikščionių politikų užduotis yra įveikiama. Bet reikia nedelsiant imtis darbų: pateikti katalikiškas vertybes tokiu būdu, kuris būtų priimtinas vidutiniam prijaučiančiam rinkėjui, išugdyti arba užverbuoti bent kelis lyderius, šį tą nutuokiančius apie klausimus, nesusijusius su socialine politika (t. y. apie ekonominę politiką, teismus, valstybės administravimą ir pan.), investuoti į kokybiškus krikščioniško atspalvio visuomenės informavimo kanalus ir pan.

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

7


Kronika

Drąsa ir argumentai Vytautas SINICA Norint garsiai ir sąžiningai kalbėti apie jautrius moralės klausimus liberalioje valstybėje, katalikams reikia dviejų dalykų – drąsos ir argumentų. Ar neužtenka tikėti privačiai, būti sąžiningam prieš save ir Dievą? Jei gyvename visuomenėje, neužtenka. Dievas katalikams siunčia kasdienių išbandymų – per kolegų ar pažįstamųjų klausimus, kuriais pasisako Bažnyčia ir kuriais katalikas turi savo nepajudinamą poziciją. Dažnai nesinori pasirodyti „nekorektiškam“ ar „atsilikusiam“. Ir vis dėlto nutylėjus būna nesmagu. Juk tylėti – tai neginti tiesos. Kiekvienas katalikas yra ir pilietis. Jo pareiga – ginti savo moralines nuostatas, kai jos svarstomos viešumoje ar parlamente. Liberaliajai demokratijai susitaikius su 1968-ųjų seksualinės revoliucijos padariniais, katalikui aiškūs moralės klausimai (pvz., šeimos samprata, gyvybės apsauga, lytinis ugdymas) tapo nuolatine politinių diskusijų tema. Katalikui svarbu, kokias moralės normas valstybės įstatymai atspindės ir skatins, ką – gėrį ar blogį – laikysime norma. Tai neleidžia tylėti. Tačiau kalbėti tiesą, kurios moko Bažnyčia, šiandienėje visuomenėje reikia drąsos. Universitetai Lietuvoje kryptingai ugdo antikatalikiškų pažiūrų socialinių mokslų studentus, vėliau tampančius teisininkais, žurnalistais, valstybės tarnautojais, politikais ir politologais. Jie formuoja viešąją nuomonę ir priima sprendimus. Jų „kastose“ susiformuoja vidinė cenzūra, „gero tono“ reikalavimai, nesuderinami su katalikiškomis moralinėmis pažiūromis. Tokioje aplinkoje dirbantiems katalikams ne tik sunku psichologiškai, bet ir rizikinga atvirai ginti savo poziciją. Vakaruose užtektinai tokios rizikos pavyzdžių. JAV už viešai išsakytą požiūrį į vienalytes „santuokas“ atleistas ne vienas televizijos laidų vedėjas, valstybės tarnautojas. Europos Parlamentas atmetė Italijos kandidatą į Europos Komisiją Rocco Buttiglione, nes šis pasakė, jog homosek8

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

sualius santykius laiko nuodėme. Šalyse, kur įvestas „pažangus“ lytinis švietimas, atleidžiami mokytojai bei darželių auklėtojai, atsisakantys vaikus mokyti apie tariamą vienalyčių santykių ar translytiškumo normalumą. Tėvai netenka teisės neleisti savo vaikų į jiems moraliai nepriimtinas, ankstyvus santykius išbandyti skatinančias lytinio ugdymo pamokas. Lietuvos kandidatas į Europos Žmogaus Teisių Teismą prof. Ignas Vėgėlė atmestas po skundų dėl viešos ir su mokslu suderinamos jo pozicijos, jog noras pasikeisti lytį yra psichinės ligos požymis. Lietuvoje dar negresia prarasti darbo dėl viešo pasisakymo ginant Bažnyčios mokymą. Tačiau valstybės tarnyboje ir liberalios žiniasklaidos priemonėse išsakius katalikišką poziciją šiais klausimais rizikuojama prarasti gerą vardą, kolegų supratimą, karjeros perspektyvas. Tokioje aplinkoje sakyti tiesą reikia drąsos. Ne mažiau už drąsą katalikui svarbu gebėti rasti argumentų savo pozicijai apginti. Bažnyčia moko to, kas objektyviai teisinga, todėl socialiniai ir gamtos mokslai katalikui gali pasiūlyti daugybę sekuliarių argumentų, kodėl jo pozicija yra teisinga. Dažnai tokių argumentų neturėjimas tampa baimės ir nekalbėjimo priežastimi, neretai – paverčia ginamą tiesą jos karikatūra, kai negebama jos paaiškinti. Mūsų pareiga – gebėti garsiai ginti savo tikėjimo diktuojamas ir protu patvirtinamas pažiūras. Bažnyčia katalikams turėtų rodyti drąsos pavyzdį. Geriausias jų – paties popiežiaus Pranciškaus atvira ir aiški parama referendumui už prigimtinę vyro ir moters šeimą Slovėnijoje, taip pat ir žygiams už gyvybę įvairiuose pasaulio miestuose. Drąsos įkvepia ir San Francisko arkivyskupo Salvatore Cardileone pavyzdys: jis inicijavo liberaliojoje Kalifornijoje laimė-

tą referendumą dėl vienalyčių „santuokų“ draudimo, dalyvauja demonstracijose už gyvybę ir prigimtinę šeimos sampratą, skatina griežtai laikytis Bažnyčios mokymo katalikiškų mokyklų programose. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Tačiau kartais prie Kristaus mokymo pralaimėjimų viešajame gyvenime prisideda ir pasyvi arba dviprasmiška Bažnyčios atstovų pozicija. Taip nutiko Airijoje. Referendumo už vienalytes „santuokas“ kampaniją ten, žinoma, laimėjo užsienio organizacijų pinigai, visų partijų ir žiniasklaidos parama. Tačiau katalikiška laikytos šalies Bažnyčia vietoj aiškaus signalo skleidė abejones. Dublino arkivyskupas pareiškė, kad pats balsuos „prieš“, tačiau negali patarti tikintiesiems, kaip balsuoti šiuo klausimu, kuriuo Bažnyčia pateikia aiškų, nedviprasmišką mokymą. Dauguma dvasininkų rinkosi pasyvumą. Bažnyčios užimama pozicija Lietuvoje duoda toną ir šalies katalikams. Debatai dėl vienalyčių partnerysčių įteisinimo ir plačiai nuskambėjęs siūlymas partijoms tartis dėl tariamų žmogaus teisių (žr. š. m. birželio „Artumoje“) suteikia puikią progą aiškiai kalbėti rūpimais visuomenės gyvenimo klausimais. Šia proga reikia naudotis ir ugdytis Bažnyčios mokymą ginti nesvyruojant ir argumentuotai. Baimė ar abejingumas Bažnyčios mokymą ginti viešojoje erdvėje yra brangiai kainuojančios klaidos.

Stebint, kaip stipriai viešasis katalikų reiškimasis užgniaužtas Vakarų Europos šalyse, belieka džiaugtis, kad Lietuvoje dar turime galimybę gintis. Nereikia kuklintis kasdienėse situacijose šia galimybe pasinaudoti. Moralės tiesa pati savęs neapgins nuo jos nusisukančioje visuomenėje.


Kronika

Griaunanti šeimos politika? Jolanta RAMONIENĖ, „Šeimos instituto“ vadovė Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ numatyta, kad solidari visuomenė – susitelkusi, save gerbianti, jaučianti atsakomybę už bendrą likimą bus tuomet, kai bus „puoselėjamas kartų solidarumas, stiprinama darni šeima, kaip svarbiausia visuomenės ląstelė ir tautos išlikimo garantas, kurioje subręsta laisvas, kūrybiškas ir atsakingas žmogus“. Daugelis turbūt pagalvojote, kad tai puikiai žinote, tad kam dar kartoti?! O kartoti reikia, idant ne tik žinotume, bet tuo gyventume. Prieš keletą metų daug kalbėta apie šeimos politiką. Tuomet vyravo karštos, pilnos prieštaravimų ir mažai argumentuotos diskusijos. Ilgainiui visuomenei jos pabodo, nes kėlė susipriešinimą, augino nepasitenkinimą. Šeimos politika prarado aktualumą, prieštaringumai nustūmė ją į užribį. Šeima savo reikšmės kiekvieno iš mūsų ir valstybės gyvenime dėl to neprarado. Tačiau vis dažniau kalbant apie lyčių lygybę kaip pelningą investiciją ar apie partnerystės finansinę naudą, visuomenė praranda aiškų suvokimą, kuo šeima yra išskirtinė. Dar Nepriklausomybės pradžioje apsispręsta, kad realiai sustiprinti šeimą ir kartu valstybę įmanoma tik turint aiškią veiksmų strategiją. Todėl 1995 m. buvo parengta Šeimos politikos koncepcija siekiant „skatinti įsigalėjimą demokratiškos ir savarankiškos šeimos, pagrįstos narių tarpusavio globa ir atsakomybe, užtikrinančios kartų kaitą ir perimamumą; padėti šeimoms realizuojant šeimos funkcijas, kurti sąlygas, stiprinančias šeimas bei užtikrinančias pilnavertį jų funkcionavimą“. Beveik po dešimtmečio priimtas dar vienas dokumentas Nacionalinė gyventojų (demografinės) politikos strategija, o jo viena dalis Šeimos gerovė skirta šeimos politikai. Dar po kelerių metų patvirtinta Valstybinė šeimos politikos koncepcija ir joje dar kartą apibrėžtas valstybinės šeimos politikos tikslas. Šie dokumentai galioja, kaip ir juose įvardyti bei savo esme labai panašūs siekiai. Tačiau tyrimai rodo, kad visuomenė iki šiol

nemato šeimos politikos naudos, šeimos politikos formuotojai neturi aiškaus sutarimo, ko turėtų būti siekiama. Todėl šeimos politika Lietuvoje apskritai tėra atsitiktinių, su šeima susijusių sprendimų priėmimas. Ir štai po 20 metų pasigirsta įžvalgų, kad stebint realią situaciją susidaro įspūdis, jog šeimos politikos tikslas yra... sugriauti šeimą! Kodėl taip nutiko? Ar ne todėl, kad viena kalbame, o kita darome? Savo atstovus valdžioje renkame pagal pažadus, o ne pagal darbus. Vis dar nepasitikime vieni kitais, dažniau kaltiname, nei stengiamės suprasti. Be to, daugelyje gyvenimo sričių pamirštame klausti „kodėl“. Bendras poros gyvenimas prasideda, „nes taip savaime susiklostė“, o išyra, nes „nesutapo charakteriai“. „Šeimos formų įvairovę“ pripažinti privalome, nes taip yra kitose valstybėse. Diskriminaciją (nepagrįstą teisių ribojimą) painiojame su diferenciacija (skirtumų išryškinimu). Leidžiame politikams priimti sprendimus be esminio pagrindimo, visuomenės gyvenimo taisykles kurti pagal netipinius atvejus ir pan. Akivaizdu, kad šeimos politikai formuoti ir įgyvendinti trūksta lyderių, autoritetų. Politikai nėra suinteresuoti investuoti į sudėtingą šeimos politikos sritį, kad ji būtų tikslinga, kompleksiška, nuosekli. Jiems tai rizikingas žingsnis, nes iš esmės šeimų stiprinimo įvairiomis priemonėmis rezultatai pastebimi praėjus nemažai laiko, o būtent laiko mūsų politikai turi nedaug. Jie beveik nuolatos rūpinasi rinkimais, o efekty-

vaus veikimo neskatinančius motyvus, kuriais vadovaudamiesi renkame savo atstovus, jau minėjau. Be to, šeimos vis dar nėra svarbios rinkėjos, kad dėl jų balso politikams būtų verta rungtis. Tyrimai rodo, jog beveik pusė mūsų valstybės piliečių nusišalina nuo bendradarbiavimo su valstybės institucijų atstovais, nes nemato prasmės. Ne šeimai skirtuose dokumentuose, o realybėje trūksta aiškios vizijos, vieningo tikslo, susitelkimo, veiksmų koordinavimo. Šeimų interesams atstovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms trūksta veikimo galios, jos dar nepajėgios imtis iniciatyvos, įsitraukti į ilgalaikį bendradarbiavimą. Iki šiol tarp įtrauktų į šeimos politikos formavimą ir įgyvendinimą institucijų nėra aiškaus, į bendradarbiavimą ir veiksmų koordinavimą, o ne į konkurenciją ar atsiribojimą vedančio atsakomybės pasiskirstymo. Mokslininkai ne kartą pateikė rekomendacijų dėl šeimos politikos formavimo ir įgyvendinimo, tačiau jos taip ir liko rekomendacijomis.

Kiekvienas esame atsakingas už tai, kokioje visuomenėje gyvename. Šeimos politikos srityje turime daug klausimų, atsakymus į juos rasti galime per dialogą siekdami sutarimo, kompromiso. Tačiau savo aplinkoje, bendruomenėje, žiniasklaidoje, net Seime užtikrintai diskutuoti bus įmanoma tik pirmiausia aiškiai įsivardijant: kodėl mums svarbi šeima ir kuo šeima svarbi valstybei?

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

9


Apie Šventraščio pyragą

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Didelės ir mažos kryžkelės

Antanas SAULAITIS SJ Pernai pasirodė Renos Rosner knyga Eating the Bible („Valgyti Bibliją“). Iš karto prisimenu vaizdelį Apreiškimo knygoje, kai angelas duoda autoriui suvalgyti nedidelį ritinį, saldų kaip medų, tačiau kartų prarijus (Apr 10, 8–11). Sunku įsivaizduoti uždavinį visą stambų Šventąjį Raštą „suvirškinti“, kaip ir nelengva suprantamai perskaityti. Knygoje receptai iš Šventraštyje randamų valgių, vaisių, daržovių, kaip raudona lęšių košė (sriuba), dėl kurios Esavas atidavė dvynukui savo paveldėjimo teisę (Pr 25, 30). Mums žinomesnė avižinių dribsnių košė turbūt nepasiektų Biblijos valgio su prieskoniais kokybės. Prieš akis ir velykinis pasakojimas apie Jėzų, savo mokiniams lauželyje iškepusį duonos ir žuvies (Jn 21, 9). Kai domisi kuriuo nors dalyku, žmogus ieško knygų tomis temomis. Šventąjį Raštą galima tirti kilometrinėmis teologijos knygomis, ir nuolat vis atsiranda tokių veikalų kaip, pvz., Biblijos paukščiai, augalai, vaisiai, muzikos instrumentai, Šv. Rašto žymios moterys, vyrai. Kiti autoriai išrenka kurios nors srities skilteles, pvz., Šv. Raštas apie šeimą, tų žemynų papročiai, apranga, simboliai, Dievo 125 pažadai studentams, teisingumo klausimai, išminties krislai, patarimai vaikams ir jaunimui, poezija Biblijoje… Senais laikais mokyklos patalpose rengėme Šv. Rašto savaitgalį nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio popietės. Programa buvo suskirstyta pagal amžių, taip, kad nuolat vyktų užsiėmimai pipirams, priešmokykliniams vaikams, jaunimui, suaugusiems, šeimoms kartu. Aišku, įpinta Šv. Rašto trumpa valandėlė, sekmadienio Mišios. Niekas tikrai nenagrinėjo biblinių plonybių. Vieni lipdė, piešė, kiti dainavo ar giedojo, dar kiti pasirinko vieną ar kitą temą seminare aptarti. Jaunimo temos buvo „Kas moralu ir kas nemoralu“, „Mūsų religinė ir tautinė ateitis“, „Draugai ir draugystė“, „Santuoka vaizduotėje ir tikrovėje“. Suaugusieji aptarė „Turtą ir neturtą Šv. Rašte“, „Apaštalą Paulių tarp žydų ir pagonių krikščionybės“, „Šv. Rašto įdomybes“. Visos temos pritaikytos pagal amžių, pajėgumą ir seminaro metą – adventą. Tad jaunimas karpė ir lipdė Jėzaus kilmės (Jesės) medžio simbolius, suaugusieji labiau gilinosi į pranašus ir Jėzaus gimimo pasakojimus, mažiausieji žaidė prieškalėdinius žaidimus ir ruošė reikmenis Mišioms. Šio seminaro aprašymas tėra įvadas į malonią viso renginio pabaigą – gerai parengtas Mišias ir vaišes. Užkandžių stalo dėmesys – Šventraščio pyragui. Išvaizda tikrai neprilygtų tiems baisiai gražiems ir per dosniai apteptiems tortams. Visas grožis – sudėtinės dalys, nes pyragą kepusieji receptą skaitė ne tiesiogiai, pvz., tiek gramų miltų, tiek litrų pieno, kažkiek žiupsnelių druskos ar stiklainių medaus. Prie kiekio buvo parašytos tik Šv. Rašto nuorodos, pvz.: 50 ml (Mt 9, 17), 200 g susmulkintų (Mt 21, 19) ir t. t. Tai buvo sudėtinės pastangos – vienas skaito Biblijos nuorodas, kita ieško po lentynas, trečia jau pjausto ar maišo, dar kitas rūpinasi tešlos nors paragauti. Nenuostabu, kad uolesni seminaro dalyviai prašė šio vaisinio torto recepto. Kepėjos mielai dalijosi meno paslaptimi, įteikdamos tokias pat mįslingas nuorodas. Tačiau pasigailėdamos užlipintame voke padavė paprastais žodžiais užrašytus duomenis, kad nesumaišytų tame pačiame Šv. Rašto sakinyje minimų kelių maisto produktų. 10

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

Jei ir Jūs norėtumėte išsikepti Senojo Testamento pyragą, Jums prireiks: 200 g Patarlių knygos 30, 33 200 g Jeremijo 6, 20* 5 Izaijo 10, 14 (atskirti) 300 g Kunigų 24, 5 žiupsnis 2 Karalių 2, 20 1 šaukštelis Amoso 4, 5** 1 šaukštelis Išėjimo 30, 23 1/4 šaukštelio 1 Karalių 10, 25 120 ml Teisėjų 4, 19 100 g sukapotų Skaičių 17, 23 100 g susmulkintų Jeremijo 24, 5 100 g 2 Samuelio 16, 1 Išsukite Pat  30 ir Jer  6. Įmuškite po vieną Iz 10 (tik trynius); įmaišykite Kun 24, 2 Kar 2, Am 4, Iš 30, 1 Kar 10. Į tešlą įpilkite Ts  4, įdėkite susmulkintus Sk 17, Jer 24, 2 Sam 16. Atskirai išplakite Iz 10 (baltymus) ir atsargiai įmaišykite į tešlą. Visą masę sukrėskite į 26 cm skersmens indą su skyle, pateptą Pat 30, pabarstytą Kun 24, 5. Kepkite apie 60 min. 170 C orkaitėje, kol paviršius taps auksinis arba suskambės Gabrieliaus trimitas. Ištraukę iš orkaitės, po 15 min. išimkite ir iš indo. Papuoškite Jeremijo sirupu: 200 g Jeremijo 6, 20 120 ml Pradžios 24, 45 70 g Patarlių knygos 30, 33 Šiek tiek Pradžios 43, 11 Inde ant žemos ugnies pavirkite Jer 6 iki auksinės spalvos, tuomet įpilkite Pr 24 ir virkite, kol pasidarys vientisa masė. Įdėkite Pat 30 ir maišykite, kol ištirps. Sirupu aplaistykite pyragą, papuoškite smulkintais 1 Pr 43. * iš kvapiųjų meldų (cukranendrių) gaminamas maisto produktas ** vietoj raugo Jums reikės nuo XIX a. naudojamo maistinio cheminio junginio Šiuolaikiškai parašyto recepto ieškokite rugsėjo „Artumoje“.


Šventasis Raštas šeimai

Didelės ir mažos kryžkelės

Šeima ir vienuoliai Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave.“ Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo“ (Mk 10, 28–30).

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Kristaus Bažnyčia, atėjusi iki mūsų laikų, yra tokia įvairi ir visapusiška, kad neretai jos nepažįstantys ar nenorintys pažinti žmonės skęste skęsta pramanytuose siaubo, paniekos ar pajuokų vaizdiniuose. Tie žmonės gali būti ir labai raštingi, daugelyje sričių išprusę, tačiau siauras savo žinias apie Bažnyčią panaudoja vien jos kritikai. Nuolatos painiojami Bažnyčios praktinės veiklos sritys ir evangelizaciniai uždaviniai: organizacija ir pasišventimas meilės tarnystei. Daugiausia įvairių „baubų“ sklando apie pašvęstojo gyvenimo bendruomenes, jų narių gyvenimo būdą. Visa tai piešiama tarsi įkalinimas, „užkardymas“, kur vyrauja nelaisvės vargai ir besiveržiančių į laisvę bėdos. Į ką panaši pašvęstojo gyvenimo bendruomenių tikrovė, atlaikiusi šimtmečius, davusi tiek šventumo, pasiaukojimo, artimo meilės liudijimų žmonijai? Į šeimą! Būtent šeimos bendruomenė prasideda nuo įsimylėjusiųjų sužadėtuvių, mylinčiųjų santuokos, dalijimosi viskuo ir bendros meilės tarnystės jai palenkiant visus savo sugebėjimus ir galias. Bereikia pridurti, kad toji meilė dieviška, siekiniai šventi, gebėjimai žmogiški, o vargai ir išbandymai, kaip ir kiekvienam žmogui, neišvengiami. Tereikia „atsijoti“ santuokai būdingą prigimtinės tėvystės-motinystės užduotį su jai tinkančiomis prigimties priemonėmis, ir jau galėsime lengviau pažinti, suprasti, žavėtis ar siekti pašvęstojo gyvenimo bendruomenių gretų. Jei daugelis šiandien žvelgdami į pašvęstąjį gyvenimą temato, ko negalės sau leisti, tai tikrai verta pagalvoti, ar su tokiu išskaičiavimu eidami į šeimą nepristigs pasiaukojimo, bendrumo, savitvardos ir ištvermės santuokiniams uždaviniams? Kodėl taip trūksta kandidatų į vienuolynus, seminarijas? Galbūt labiausiai dėl to, jog šeimos gyvenime vengiama tikrajai meilei būdingo rūpinimosi kitu, atsakomybės už artimo gerovę, pasidalijimo džiaugsmu ir kito kančios atjautimo? Pagal vieną iš „gudrių teorijų“, vienuolynuose privalo atsidurti šventieji, tobulieji, lyg angelai, ir iš tenai, plevėsuodami akinančiu savo patrauklumu bei stebuklais, suvilioti kitus. Ne. Į pašvęstosios meilės tarnystės kelią ateinama suvokus, jog su visu savo žmogišku silpnumu tapsi

tinkamesnis meilei remdamasis brolių dorybėmis bei stiprindamas jų silpnąsias vietas. Dėl to dauguma aplinkinių be paliovos stebisi tokių pašvęstųjų „nešventumu“, o šventuosius nuolat perkelia į keistuolių, dangaus kvailelių ir nevykėlių „zoologijos sodą“. Kuo glaudesnis šeimos narių savitarpio meilės ryšys, tuo labiau ji tinka pašvęsti savuosius narius visuomenės šventumo labui. Kuo labiau pašvęstieji tarnaus vienaip ar kitaip rengdami, palaikydami ir šventuman keldami šeimą, tuo daugiau atvirumo meilei, gyvybei, pasiaukojimui bus visuomenėje. Didžiulė pašvęstojo gyvenimo institucijų įvairovė liudija, jog iš visų pusių ir situacijų galima prieiti prie kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos ir visuomenės pašventinimo užduočių. Pasirinkti jas reikia pagal savo talentus, sugebėjimus, pasirengimą. Ar tam pakaks tik žmogaus norų, pageidavimų, išskaičiavimų? Ne. Reikia kur kas daugiau – Dievo teikiamo pašaukimo. Jo galima išmelsti, jį gauti, subrandinti ir įgyvendinti savo gyvenimu. Šie keturi su pašaukimu siejami dalykai pasižymi didele aplinkybių įvairove žmonių gyvenime. Vienur ji reiškia šventųjų istorijas, o kitur – neatrasto, neįgyvendinto pašaukimo tragedijas.

Į pašvęstosios tarnystės kelią juk neinama kaip į praradimą, bet einama šeimai skirto meilės prisipažinimo „aš tave myliu“ papildyti „aš myliu jus ir tave“. Tokiu meilės keliu pašauktieji eina „dėl Dievo meilės, tarnystės artimui ir sielų išganymo“. Taip išsipildo evangelinis Jėzaus pažadas, kuriuo „daug“ iškeičiame į „viską“. Suprasti, „iššifruoti“ – nelengva, o patikėti – nuostabu. Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

11


Didelės ir mažos kryžkelės

Nuvalyti ir pašventinti Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

Kai padarai įžadą Dievui, nedelsk jo vykdyti, nes kvailas neteikia jam malonumo. Įvykdyk, ką pažadi. Geriau įžado visiškai nedaryti, negu daryti įžadą ir jo nevykdyti. Neleisk savo lūpoms tavęs į kaltę vesti ir nesakyk Dievo atstovo akivaizdoje: „Tai buvo klaida!“ Kam gi Dievas turėtų pykti ant tavęs už tuos žodžius ir sunaikinti tavo rankų darbus? (Koh 5, 3–5). Izraelitams „nuvalymas“ ir „pašventinimas“ yra artimos sąvokos, kurias galima vartoti sinonimiškai. Visa, kas turėjo bet kokį ryšį su Dievu, buvo šventa, ir niekas negalėjo įžengti į Dievo aplinką, kol nepašventinta ir nepašalinta iš pasaulietiškos aplinkos. Hebrajiškas žodis qiddeš  reiškia „pašventinti“, jis gali būti verčiamas lotynišku žodžiu „konsekruoti“. Pašventinimas nereikalavo specialių apeigų: bet koks veiksmas, kuris susiedavo asmenį ar daiktą į artimą santykį su Dievu ar tarnystę Jam, savaime pašventindavo tą asmenį ar daiktą. Asmuo ar daiktas būdavo pašventinamas, kai turėdavo sąlytį su Dievu. Vėliau Izraelio istorijoje tam tikromis aplinkybėmis buvo numatytos specialios pašventinimo apeigos (pvz., po Babilonijos nelaisvės pradėta konsekruoti vyriausiąjį kunigą: jį nuvalydavo, aprengdavo drabužiais ir patepdavo specialiai paruošta krizma). Panašūs vėlesnių laikų tekstai nurodydavo patepti šventu aliejumi sanktuariumą, altorių ir visus sakralinius reikmenis (Iš 30, 26– 29; 40, 9–11; Kun 8, 10). Monarchijos laikotarpiu tokie patepimai buvo pagrindinė karūnavimo apeigų dalis, po jos karalius tapdavo sakraliu asmeniu. Šio pašventinimo žymė buvo nezer (tikslus šio hebrajiško žodžio vertimas – tai „konsekracijos ženklas“). Jį nešiojo karalius (2 Sam 1, 10; 2 Kar 11, 12; Ps 89, 40), jis buvo ir vyriausiojo kunigo puošmena, prilygstanti sis – gėlei, nešiojamai ant kaktos (Iš 39, 30; Kun 8, 9). 12

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

Pagrindinė šaknies nzr reikšmė yra „atskirti ir laikytis atskirtam nuo pasaulietiškumo“, kitaip – „pašventinti“. Iš čia kilęs daiktavardis nazir reiškia „Dievui pašventintą asmenį“. Tos pačios šaknies ir sinonimas neder – įžadas, per kurį daiktas ar asmuo pašventinamas Dievui. Įžadas yra tikrovėje pagrįstas pažadas, kad asmuo atsiduoda Dievui, t. y. pašvenčia Dievui daiktą, dešimtinę (Pr  28,  20–22), auką (2 Sam 15, 8), karo laimikį (Sk 21, 2), kitą asmenį (Ts 11, 30–31; 1 Sam 1, 11). Visais cituojamais atvejais įžadas yra sąlyginis, nes jo ištesėjimas priklauso nuo tam tikros gautos malonės. Įžadas yra tarsi maldos sustiprinimas per sutartį, sudarytą su Dievu. Šis abipusiškumas yra visų Senojo Testamento įžadų pamatas, ir netgi tuomet, kai sąlyga nėra aiškiai įvardyta, turimos omenyje „įžado“ ir „savanoriškos“ aukos. Kai kurie Kunigų knygos tekstai Dievas šaukia Samuelį. Karalienės Marijos psalmyno iliustracija. Anglija, 1310–1320 m.

(7, 16–17; 22, 18–23) ir netgi ankstesnieji deuteronominiai tekstai (Įst 12, 6. 17) aiškiai neišsaugoja šio skirtumo. Psalmyne yra tam tikrų bendrų pasakymų (Ps 50, 14; 61, 9; 65, 2), kurie nurodo, kad įžadas vystėsi tik pažado kryptimi, jau nepriklausomai nuo gautos Dievo malonės. Naziriatas galutinai tapo tokiu besąlyginiu įžadu. Jau padarytas įžadas privalo būti įvykdytas (Sk 30, 3; Įst 23, 22–24), ir geriau įžadų neduoti, nei vėliau juos sulaužyti (Koh 5, 3–5; Pat 20, 25). Kiekvienas asmuo, vyras ar moteris, gali pasišvęsti Viešpačiui apibrėžtam laikui, ir tai yra naziriato įžadas (Sk 6, 1–21). Įžadų metu asmuo privalo laikytis abstinencijos, nesikirpti plaukų ir vengti kontakto su lavonu. Naziriato praktika gyvavo ir Naujojo Testamento laikais. Šv. apaštalas Paulius padaro įžadą Kenchrėjoje (Apd 18, 18), o vėliau su kitais keturiais nazirais atlieka apsivalymo ceremoniją (Apd 21, 23–24). Vienintelė senovinė tradicija apie nazirą yra Samsono istorija (Ts 13–16). Samsonas pasišvenčia visam gyvenimui, nes jam tai Dievo pašaukimas. Taip pat ir Samuelis visam gyvenimui buvo pašvęstas Dievui ir skustuvas nepalietė jo galvos (1 Sam 1, 11).

O Dieve, iš tikrųjų tu išgirdai mano įžadus, – suteik man paveldą tų, kurie pagarbiai bijo tavo vardo. Pridėk dienų prie karaliaus gyvenimo, – tetveria jo metai per kartų kartas. Tesėdi jis soste Dievo Artume, tesaugo jį meilė ir ištikimybė. Amžinai giesmėmis šlovinsiu tavo vardą, kiekvieną dieną vykdysiu savo įžadus (Ps 61, 6–9).


Didelės ir mažos kryžkelės

Jei neteko artimiau pažinti vienuolių, apie juos žinome nedaug. O ir tos žinių nuotrupos dažniausiai prieštaringos ir miglotos, kaip, atrodytų, ir pats vienuolių gyvenimas. Tad į „Artumos“ redakciją pakvietėme ir apie vienuolinio gyvenimo prasmę bei šiandienos iššūkius kalbiname Lietuvos moterų ir vyrų vienuolijų vyresniųjų konferencijų pirmininkus seserį Astą VENSKAUSKAITĘ ACJ ir tėvą Gintarą VITKŲ SJ bei vieną iš Pašvęstųjų metams organizuoti komiteto koordinatorių seserį Agnietę IVAŠKEVIČIŪTĘ OSB.

Silvijos Knezekytės nuotraukos

Geras kelias būti laimingam

Metų pradžioje vyko visų Lietuvos vienuolijų simpoziumas. Besirengiant jam atlikote išsamią Lietuvos vienuolių apklausą. Labai įdomu: kokią tikrovę pamatėte? Ses. Agnietė: Didelių naujovių neatradom, tik ir plika akimi matomą vienuolių mažėjimą palyginti su 1990– 1995 m. Pamatėme, kad per tą laikotarpį išėjo labai daug jaunų seserų. T. Gintaras: Išeinančių vyrų vienuolių procentas taip pat labai aukštas. Galbūt tai galime sieti su tuo, kad įstoję į vienuolyną jie keliauja rengtis į užsienį, kur jų laukia ne tik naujas pasišventusių gyvenimo būdas, bet ir kitoks religingumas, kitoks būdas įvardyti savo religines patirtis, ir tada įstojusysis suabejoja savo pašaukimu. Kyla klausimas: ar mes blogai kandidatus atrenkame, ar su jais nepakankamai bendraujame ir jie galbūt visai kitaip įsivaizduoja, ką reiškia būti vienuoliu, todėl vėliau nusprendžia, kad vienuolyne jiems ne vieta? Lietuvoje vienuolių skaičius yra mažas, – jų mažiau nei diecezinių kunigų. Tai rodo, kad tauta nelabai supranta, ką reiškia vienuolinis gyvenimas. Kodėl turėčiau būti kažkokio ordino nariu, atrodyti keistai apsirengęs, gyventi kitokį gyvenimą? Kokia prasmė? Vienuoliai dirba mokyklose, ligoninėse, darželiuose, – aš galiu ir nepasišventęs Dievui tai daryti. Kodėl turėčiau tapti vienuoliu? Kontempliatyviųjų ordinų paskirtis tarsi aiškesnė: jie meldžiasi už tautą, atsiskiria nuo pasaulio – taip atlieka savitą paslaugą Dievo tautos labui. Ses. Agnietė: Man atrodo, kad pagrindinė tokio didelio išėjimų skaičiaus priežastis buvo vienuolių ugdymo

kokybė. Jos ir negalėjo būti, turint galvoj pogrindį. Sovietmetis nutraukė nepertraukiamas vienuolyno egzistavimo tradicijas. Vakaruose visuomenė užauga jau suprasdama, kam tie vienuolynai yra, kad jie yra nuo amžių, iš ko gyvena vienuoliai. T. Gintaras: Atsiminkime ir carinę Rusiją, kuri uždarė ir panaikino daugybę vienuolynų. Per Nepriklausomybės laikotarpį (1918–1940) daug vienuolynų atsikūrė, bet po 15–20 metų vėl buvo uždaryti. Dabar vyrų vienuolių ne lietuvių yra apie 40 proc. Gal tik keturiose vienuolijose – jėzuitų, pranciškonų, marijonų ir „Pilnų namų bendruomenėje“ – dominuoja lietuviai; 3–4 vienuolijos yra tik užsieniečių, kitos mišrios. Taigi lietuvių mažai. Buvo viliamasi, kad vienuoliniam gyvenimui Marijos žemė bus palanki. Iš Vakarų atvažiavo Tiberiados broliai, benediktinai, Gailestingumo broliai, joanitai, bet jaunuoliai menkai atsiliepia. Tai rodo, kad tradicija neperimta. Galima sakyti, ši apklausa padėjo jums įsivardyti naujas aplinkybes, kuriomis gyvenate. Bet sykiu jūs ir vyskupams bei kunigams aiškiai įvardijote, kokį turite lūkestį dvasininkijos atžvilgiu. Ses. Agnietė: Taip, vyskupijose susitikę su kunigais, įvardijome savo tris poreikius: daugiau supratimo mūsų tapatybei, daugiau pagarbos mūsų pašaukimui ir teisingo atlygio už mūsų darbą. Dabar daugelis seserų gyvena iš sielovadinės tarnystės, nes jei dirbi kitame darbe, sielovadinei tarnystei lieka laiko ir resursų nuotrupos. Taip pat reikia turėti laiko ir bendruomeniniam gyvenimui bei maldai, ne tik apaštalinei tarnystei. Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

13


Didelės ir mažos kryžkelės

Ar jūsų situacija kuo nors skiriasi nuo Europos ir pasaulio Dievui pašvęstųjų situacijos? Ses. Asta: Kalbant apie moterų vienuolijas Europoje, susidaro įspūdis, kad Lietuva kažkokiu būdu ne ėjo kartu su pokomunistinėmis šalimis, bet peršoko iškart į Vakarų Europos lygį. Teko būti Europos vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijų pirmininkų suvažiavime Albanijoje. Iš tikrųjų Vakarų Europos vaizdas liūdnas, – patys pirmininkai vyresnio amžiaus, o iš Rytų Europos visi jauni, jaučiasi reprezentuojantys jauną pašvęstąjį gyvenimą. T. Gintaras: Neseniai mūsų jėzuitų provinciją lyginau su jėzuitais Europoje ir pasaulio kontekste. Mes labai arti Jėzaus Draugijos vidurkio. Posovietinis blokas negali lygintis su Afrika, Indija ar Pietryčių Azija, bet mes geriau atrodome negu Vakarų Europa ir ypač Amerika. Esame labai arti lenkų ir kroatų jėzuitų. Ieškote Dievo valios šiandienei Lietuvai ir Bažnyčiai, pašvęstiesiems. Tad ką atrandat, kur Viešpats jus veda? Ses. Agnietė: Simpoziume aptarėme tris elementus: pasišventimą, bendrystę ir misiją. Buvo klausiama, kurį kaip išgyvename, kurį reikėtų stiprinti. Išryškėjo, kad Dievas kviečia stiprinti bendruomeninį gyvenimą, santykius tarpusavy ir su kitais. Per daug dirbame, turime per daug tarnysčių, o Dievas kviečia į atvirumą. Su tuo labai siejosi šį pavasarį vykusi ir atsiverti padėjusi Atvirų durų diena vienuolynuose. Ses. Asta: Gali puoštis iš išorės, bet jei viduje nesijauti tikrai Dievui priklausantis ir Jam gyvenantis, viskas, taip pat ir santykiai, bus dirbtina. Dar kartą turime įsisąmoninti savo tapatybę. Be pasišventimo nebūtų bendrystės ir misijos. Bendrystės sunkumai ir kyla iš pasišventimo teologinės prasmės nevisiško suvokimo, gilesnio išgyvenimo trūkumo. O kokie yra šiandienos vienuolinio gyvenimo iššūkiai? Ses. Agnietė: Viena iš problemų – pervargimas, persidirbimas ir darboholizmas. T. Gintaras: Kyla paviršutiniškumo pavojus, nes vis bėgi ir nerandi laiko atgaivai, maldai. Koks tada ženklas esi? Visi turime daug pareigų ir bendruomenėje, ir išorėje. Nemokam atsirinkti, apsiriboti. Visame pasaulyje stiprėja individualizmo, vartotojiškumo tendencijos. Veikia ir psichologiniai dalykai: mūsų karta susiformavo stresą išgyvenusių šeimų aplinkoje: tremtys, karai, režimo, kuris vertė žmones tylėti, neįvardyti savo jausenų, persekiojimas trukdė būti atviriems, išsakyti lūkesčius, poreikius. Dar nedrįstame paklausti, išsisakyti, paprašyti pagalbos ar ją pasiūlyti. Kitas klausimas – nežinau, kaip moterims, bet vyrus atakuoja internetas. Reikia labai priešintis, kad išlaikytum skaistumą. Susidoroti su tuo – iššūkis ir Dievui pasišventusiems asmenims. 14

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

Ses. Agnietė: Romoje, tarptautiniame ugdytojų suvažiavime, vienas iš pranešimų buvo apie ugdymo modelius. Jie įvairiomis epochomis naudoti įvairūs, tačiau dabar yra ugdymo modelio krizė. Jie nebeveikia. Nebent būtų galima kalbėti apie integracinį modelį. Fuga mundi („pabėgimas nuo pasaulio“) dėl interneto tampa nebeįmanomas. Vienuolynas jau nebėra vienintelė formuojanti aplinka ugdymo laikotarpiu, – visa aplinka formuoja.

Kaip jus turėtų priimti Bažnyčios žmonės? Kaip įsivaizduotumėte teisingą ir siektiną santykį su bendruomene, kurioje esate? T. Gintaras: Esame keliaujantys, toj pačioj valty sėdintys žmonės. Ir Vatikano II Susirinkimas sakė, kad esame dalis, turime tam tikrą savitą paskirtį, savo užduotį visuomenėje, šiek tiek kitaip organizuojame savo gyvenimo būdą bei papildome visuomenę ir kitus Dievo tautos narius. Melsdamiesi, ieškodami būdų šitoje visuomenėje atpažinti veikiantį Dievą ir ieškodami, kaip su Juo užmegzti ryšį, kiekvienas skirtingu būdu galime pasitarnauti palydėdami kitus. Mūsų malda ir pasidalijimas patirtimi, dvasiniu gyvenimu gali duoti vilties, įgūdžių tiems, kurie skuba, lekia, kenčia nuo beprasmybės. Būdami, kas esame, galime padėti kitiems surasti savo vietą, prasmę. Mes, jėzuitai, įsivardijame, kad gimnazijos leidžia mums iš karto megzti ryšius su žmonėmis: vaikais, šeimomis, mokytojais, politikais. Ir mūsų dvasinės lavybos, ignaciškasis dvasingumas, pritaikytas skubančiam žmogui, gali palengvinti kitų gyvenimą, padėti įžvelgti prasmę. Ses. Asta: Labai pritariu tam, ką sakai. Tai pagrindiniai dalykai santykyje su visuomene. Dar popiežius Jonas Paulius II sakė, kad pašvęstųjų gyvenimas turėtų būti bendrystės ir artimo meilės mokykla. Mes savo gyvenimu turėtume pasauliui parodyti, kad tokioje skubančioje, susiskaldžiusioje, susipriešinusioje visuomenėje įmanoma mylėti vienam kitą, gyventi vienam dėl kito. Savo pavyzdžiu galime padėti žmonėms, šeimoms atrasti savyje jėgų. Taip pat matyčiau nišą būti išklausančiu, priimančiu, atviru žmonių vargams ir kančioms. Dažnai žmonės man sako: „Neturiu kam išsipasakoti savo skausmų.“ Jeigu mes tam neturėsime laiko, kas turės?! Iš čia ir savižudybės. Tai ypač svarbu mūsų visuomenėj. Tada reikia žmogui


Didelės ir mažos kryžkelės

parodyti kryptį, pagrindą, ant kurio jis gali atsistoti, nuo ko pradėti savo kelionę. Bet reikia pačiam tvirtai stovėti. Ses. Agnietė: Nuo pat vienuolinio gyvenimo atsiradimo pradžios šis fenomenas nebuvo suprantamas. Mūsų gyvenimo būdo nesupranta net aktyvieji katalikai, artimiausieji. Visų pirma vienuolės yra dėl Dievo. Atvirų durų dienoj pas mus apsilankę žmonės dažniausiai užduodavo du klausimus: iš ko mes gyvename; kaip galime gyventi be vyro ir vaikų? Mintis, kad gyvename dėl Dievo, ne visiems buvo atėjusi į galvą. Dievas yra toks vertas, kad dėl Jo verta atsisakyti net labai gerų dalykų, tokių kaip šeima, sprendimo laisvė, kurie savaime yra labai geri. Bet jeigu žmogus sakytų: „O kodėl verta taip daryti?“ Ką jam atsakytumėte? T. Gintaras: Tai geras kelias būti laimingam. Ses. Asta: Taip, bet nereikia pamiršti, kad pats žmogus negali to kelio „pasiimti“. Iniciatyva yra iš Dievo. Ateina pašaukimas, o su pašaukimu – suvokimas. Kitaip nesuprasi. Ses. Agnietė: Verta vykdyti Dievo valią. Verta, nes tu taip būsi laimingiausias – juk tam buvai sukurtas. Ir tik tada, jei tai Dievo valia, verta rinktis pašvęstąjį gyvenimą. Visi kiti motyvai nesvarbūs. Čia esi kviečiamas į santykį – visą save dovanoti Jėzui Kristui. Kaip šeima galėtų padėti žmogui būti atviram pašaukimui? Juk pirmiausia asmens atsiliepimas priklauso nuo labiausiai jį veikiančios aplinkos – šeimos. Vis nugirstu, kad nūdien dauguma pašvęstųjų ir kunigų nerado namuose pašaukimui skleistis palankios aplinkos, kuri juos palaikytų, skatintų, vestų į tai. Net ir uolių katalikų šeimai dažnai tai yra iššūkis. Ses. Agnietė: Iššūkis dėl supratimo stokos. O gal matyti pavyzdžiai neįkvepia, todėl tėvai iš meilės vaikui draudžia. Pagrindinis patarimas tikinčiai šeimai būtų gerbti Dievo veikimą vaiko gyvenime. Vis dažniau girdžiu, kad vaikai pareiškia: noriu būti kunigu; noriu būti vienuole. Tėvai turėtų akies krašteliu žiūrėti, ar tas noras su amžium nedingsta. Svarbu nesijuokti, neužgesinti ir nebijoti apie tai kalbėtis, paauglystėje sugrįžti prie šios temos. Lygiai taip, kaip, pastebėję kažkokius vaiko talentus, pataria rinktis profesiją. Bet vis dažniau iš jaunesnių, sąmoningų šeimų girdžiu: „Kaip norėčiau, kad jis būtų kunigas“ arba: „Dukra pareiškė, kad nori būti vienuole.“ Ir tai sako nebijodami. Gal sovietmečio žmonės dėl stereotipinio įsivaizdavimo ir baimės draudė. Ses. Asta: Šeima galėtų padėti labiau pažinti Dievą, Jėzų, nes pašaukimas kyla iš to. Tam padės rekolekcijos, susitikimas su Jėzumi, TEKas ir t. t. Jėzaus pažinimas veda į norą vykdyti Jo valią. Ir jeigu Jėzus kviečia į vienuolyną ar kunigystę, asmuo atsiliepia. Šeima turi būti sąmoninga ar bent jau netrukdyti, jei vaikas pareiškė norą labiau susipažinti, kažkokią grupelę lankyti. T. Gintaras: Natūralus lūkestis turėti vaikaičių, nerimas, kas prižiūrės senatvėje, jei vaikas išeis į vienuolyną ir išvažiuos į užsienį. Jeigu šeimos mažos, tėvai iškart

reaguoja: „Mesk, vaikeli, tas nesąmones.“ Tada ieško argumentų užgesinti šią mintį (pedofilijos, homoseksualumo problemos) ir iš karto užtvenkia tą srovę. Kadangi tai nepažįstama sritis, kyla baimė ir nepasitikėjimas. Dievas yra į pilnatvę vedantis kelias, teikiantis atgaivą. Jei jie Jį pažintų, nedraustų. Ses. Agnietė: Man atrodo, kad toks mąstymas keičiasi. Mano mamai buvo svarbus tėčio argumentas: geriau ji tegu bus vienuolė Kaune, negu ištekės ir išvažiuos; tiek ją tematysi. Juk dabar tai, kad turi vaikų, dar nereiškia, kad jie tavimi pasirūpins senatvėje. Atvirkščiai, krikščioniškos vertybės – didesnė garantija, kad vaikas pasirūpins tėvais. Gal dabar, kai tiek kaupiama, kuriama ateičiai, vaikams, – labiau bijoma, kad visa tai sugrius. Jei vaikas netęs mano darbų, tai, ką dariau, netenka prasmės. Dėl ko stengiausi visą gyvenimą, jeigu jis trenks durim ir išeis abitą apsivilkęs? Tada vis tiek tėvai galvoja apie save. Ses. Asta: Bet tai negresia daugiavaikėms šeimoms. Dar neįpusėję Pašvęstųjų metai staiga beveik dingo iš mūsų darbotvarkės ir visai nenorėdamas popiežius jus pridengė Gailestingumo metais. Ką veikiat per šiuos metus ir dar veiksit, kad jie būtų prasmingi? Ses. Agnietė: Galima būtų apibendrinti metų programą ir išskirti tris mums svarbius dalykus: susivokti (tam buvo skirtas simpoziumas), prisistatyti visuomenei (jau pradėjom su Atvirų durų dienomis, o rugpjūčio 29 d. Vilniaus Bernardinų sode vyks Palapinių šventė) ir švęsti (didelė metų užbaigimo šventė vyks Kretingoje). Ses. Asta: Pašvęstųjų metų uždarymui ketiname važiuoti į Romą; jau bus prasidėję Gailestingumo metai, tad gausime dvigubus atlaidus. Kokią žinią jums svarbu pranešti Lietuvai per šiuos metus? Ses. Asta: Ar priimti, ar nesuprasti, ar liaupsinami, ar išjuokiami, Dievo noru esame neatšaukiama Bažnyčios dalis ir mylime jus  – tiek kitus Bažnyčios narius, tiek visus žmones. Stengiamės mylėti taip, kaip Jėzus ir su Juo, nešdami maldoje jūsų vargus ir rūpesčius, padėdami sutikti Jėzų gyvenimo keliuose, lengvindami jūsų skausmą, kartu su jumis kurdami Dievo karalystę. Ses. Agnietė: Porą paskutinių metų nuolat kartoju: „Ačiū Tau, Dieve, už pašaukimą.“ Tada norisi nebijoti Dievo valios, nebijoti atsiliepti. Nematau prasmės reklamuoti pašvęstojo gyvenimo, – juk esmė yra Jėzus Kristus, o ne pašvęstasis gyvenimas. Gyventi dėl Jėzaus ir su Juo visiškai, kad ir kur būtum, kad ir koks būtų Tavo pašaukimas. Tik būdamas savo pašaukime, galėsi pilnatviškai gyventi. T. Gintaras: Amen.

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

15


Didelės ir mažos kryžkelės

Tu mane suvedžiojai, Viešpatie! Br. Lukas SKROBLAS OSB Po keliolikos vienuolinio gyvenimo metų žvelgdamas į savojo pašaukimo užuomazgas, prisimenu pranašui Jeremijui Dievo ištartus žodžius: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau“ (Jer 1, 5). Kasdienis ėjimas Kristaus pėdomis pašvęstojo gyvenimo keliu žadina kaip tik šią nuojautą: esi norėtas ir pasirinktas paties Dievo valia prieš užsimezgant gyvenimui. Ir nesvarbu, kokios žmogiškos aplinkybės lėmė prasidėjimą: supratau, jog esu pažintas dar prieš gimdytojų valią. Eugenijaus Barzdžiaus nuotrauka

Praėjus metams po gimimo, man suteiktas Krikšto sakramentas neregimais saitais sujungė su Katalikų Bažnyčios bendruomene. Tėvai, tiesa, ėmėsi šios iniciatyvos veikiau skatinami tradicijos, o ne iš sąmoningo pasirinkimo. Iki paauglystės Krikšto malonė skleidėsi manyje neatnešdama itin regimų vaisių: ryšys su bažnytine tikrove buvo veikiau proginis. Tačiau tie proginiai laikai (pagrindinės metų šventės bei parapijos atlaidai) pritraukdavo tikrai daug žmonių, apeigos tikinčiuosius gaivino, jautėsi šventės atmosfera. Šios dienos, tegu ir varginančios, paliko tam tikrų pėdsakų. Labai giliai įsispaudė atmintin ir kunigo ukrainiečio, tarnavusio mūsų parapijoje, tikro žmogiškumo gestas: prieš įeidamas į bažnyčią jis man ištiesė ranką. Maždaug tuo laiku, dar būdamas vaikas, mamai kartodavau: „Ateityje stosiu į vienuolyną, bet tik į tą, kuriame gražiausios vienuolės!“ Kai man sukako 17 metų, brolis, neseniai sutikęs gyvąjį Kristų, pasiūlė drauge vykti į Šiluvą. Su mumis vyko ir mūsų teta. Šiluvos koplyčioje ji pradėjo eiti keliais aplink Mergelės Marijos statulą. Kurį laiką stebėjau ją ir net nepajutau, kaip pats atsiklaupiau ir pradėjau daryti tą patį. Praradau laiko nuovoką, – šis ėjimas truko pusantros valandos. Po to mano gyvenimas pradėjo keistis. Raginamas švelnios ir sykiu nesuvokiamos vidinės jėgos, ėmiau gręžtis į Kristų. Pradėjau lankytis įvairiose religinio pobūdžio bendruomenėse, seminaruose, stovyklose ir po metų pasijutau kviečiamas į dvasininkijos erdvę, visiškai nesuprasdamas, ką turėčiau rinktis. Pamažu supratau, kad nesu šaukiamas rinktis diecezinę kunigystę, o ilgainiui suvokiau, jog netraukia ir jokia pašvęstojo apaštalinio gyvenimo forma. Veržiasi iš vidaus ir į vidų vien kažkoks 16

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

nepaaiškinamo Absoliuto troškimas, prašantis ypatingų sąlygų. Kaip tik šis visą pasaulį apglėbiantis ir sykiu be galo slėpiningas troškimas, tampantis jau tikru imperatyvu, ir paskatino ieškoti iš pažiūros radikaliai priešingos erdvės – klauzūrinio gyvenimo. Keista – atsitraukimas nuo pasaulio triukšmo leidžia apkabinti visą pasaulį. Tokių troškimų vedamas ir atvykau į Palendrių Šv. Benedikto bendruomenę. Jau priartėjusį prie šių namų mane apėmė neapsakomai malonus jausmas. Netrukus prasidėjo vakaro bendruomeninė malda. Visi pradėjo giedoti, ir ką gi pajutau? Nuo galvos iki kojų nubėgo tarsi karštas aliejus, degindamas visą kūną. Tai buvo stiprus ženklas, pernelyg akivaizdžiai bylojantis, kad manyje gyvenančiam Absoliutui skleistis duota kaip tik šiuose namuose. Buvau tikras ir sykiu nepasiruošęs nusimesti visus kablius, kurie mane laikė sukabinę su pasaulietine visuomene. Sugrįžęs įsitraukiau į „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės gyvenimą, studijavau, dirbau, tačiau troškimas apkabinti pasaulį malda ir sykiu supratimas, jog miesto šurmulio sąlygomis to padaryti negalima, mane kankino. Pagaliau, būdamas 21 metų, patyriau stiprų ženklą, davusį man drąsos apsispręsti. Tai buvo „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės stovykla pas Tiberiados brolius Baltriškėse. Paskutinę dieną vyko Švč. Sakramento adoracija. Atsiverčiau Šventąjį Raštą ir į akis krito Kristaus žodžiai: „Nėra nė vieno, dėl Dievo karalystės palikusio namus ar žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus, kuris jau šiuo metu negautų nepalyginti daugiau, o būsimajame gyvenime – amžinojo gyvenimo“ (Lk 18, 29–30). Meditavau šiuos žodžius visą valandą. Po adoracijos lipu laiptas žemyn, pamatau skelbimų lentą – ir kas ant jos parašyta? „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 37). Šie žodžiai trenkė kaip kūju per galvą. Visų klausinėjau, kas tai parašė. Neatsirado nė vieno. Tuomet ryžtingai nusprendžiau viską


Didelės ir mažos kryžkelės

palikti ir sekti Kristumi vienuoliniame benediktiniškajame gyvenime. Tik įstojus jau ilgą laiką varginęs nepaaiškinamas Absoliuto troškimas ėmė skleistis kaip graži orchidėja, kuriai, pasirodo, reikėjo ypatingų sąlygų. Taigi „Tu mane suvedžiojai, Viešpatie, – aš leidausi suvedžiojamas. Tu buvai stipresnis už mane, – Tu nugalėjai“ (Jer 20, 7); Tu suvedžiojai mane, kurį pažinai dar prieš sukurdamas motinos įsčiose. Pašaukimas į kontempliatyvų vienuolinį gyvenimą yra viena iš Kristaus kasdienio sekimo formų, atitinkančių ypatingą Jo veido bruožą. Kristaus veidas turi daug bruožų. Jis skelbė, jog prisiartino Dievo karalystė, ragino atsiversti, mokė, gydė ligonius, prikeldavo žmones iš numirusių, išvarinėjo demonus, lankėsi nusidėjėlių namuose, darė stebuklus. Tačiau greta visų šių regimų veiksmų Jėzus dažnai atlikdavo ir kitą, nematomą žmonėms veiksmą – pasitraukdavo naktį melstis. Pasirinkęs negyvenamą vietą Jis melsdavosi savo Tėvui. Kaip tik dėl šio žmonių akims nematomo ryšio Jėzus galėjo pasakyti Pilypui: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje“ (Jn 14, 9. 11). Tad kontempliatyvusis vienuolinis gyvenimas atspindi ypatingą ir sykiu pamatinį Kristaus veido bruožą – melstis savo Tėvui vienumoje ir byloti apie Dievo pirmumą pasaulyje. Tai ir tylus, visa apglėbiantis žmonijos vienybės troškimas – „Kad jie būtų viena, kaip mes esame viena“ (Jn 17, 22).

Tikras ir netikras pašaukimas Vytautė MACIUKAITĖ Kiekvieno žmogaus pašaukimo kelias yra vienintelis ir nepakartojamas, todėl ir kiekvieno pašaukto asmens istorija individuali. Bet yra elementų, kurie visoms istorijoms bendri ir nuolat kartojasi. Todėl ir pakalbėkime būtent apie juos.

Ką jau žinome? Tikriausiai sutiksite, kad yra kelios pašaukimų rūšys. Visų pirma esame pašaukti būti žmonėmis, paskui – būti vyrais ar moterimis, tam tikros rasės, tautos bei laikmečio atstovais, būti krikščionimis, tėvais, motinomis, kunigais, vienuoliais/vienuolėmis (arba atsiskyrėliais), esame apdovanoti tam tikrais gabumais ir pagal juos pasirenkame savo profesiją. Pati pašaukimo sąvoka pasako, kad ne patys save pašaukiame, bet kitas mus šaukia. Krikščionys tiki, kad pašaukimo autorius yra ne kas kitas, kaip mūsų Kūrėjas, t. y. Dievas. Be to, pastebime, kad tėvystės ir motinystės pašaukimai kažkuo panašūs į kunigystę ir vienuolystę savo pasišventimu tarnauti kitiems. Žmonėmis, tam tikros lyties, tautos ir laikmečio atstovais gimstame, o visa kita galime pasirinkti: kurti šeimą, tapti kunigu ar vienuoliu ar gyventi viengungystėje ir daryti gerus darbus. Bet žmogus visuomet nori didinti savo laisvės ir pasirinkimo ribas, siekdamas didesnio mobilumo, mėgindamas išrasti laiko mašiną, darydamasis plastines ir lyties keitimo operacijas, tikėdamas reinkarnacija ar tiesiog murmėdamas ir reikšdamas savo nepasitenkinimą tuo, kam neturi jokios įtakos.

Kas neieško, tas neklysta Ieškodami pašaukimo, turime stebėti save, pažinti savo polinkius ir talentus, skaityti laiko ženklus ir prašyti Šventosios Dvasios, kad mus kreiptų teisinga linkme. Tačiau ne visiems ieškantiems tai pavyksta. Daug nuoširdžių žmonių nėra apsaugoti nuo klaidų ir neretai pasirenka ne savo kelią. Kas paskuba, kas nepaklauso protingų patarimų, kas pervertina savo jėgas ir gebėjimus, o kas tiesiog įsiklauso į klaidingus įkvėpimus, ieškodamas ne tiek Dievo valios ir tiesos, kiek dvasinių malonumų. Bet kas neieško, tas neklysta. Mes visi esame kelyje į Dievą, todėl šią kelionę galima palyginti su išėjimu iš namų ir ėjimu į tam tikrą tikslą. Kas niekada neišeina iš namų, tam vargu ar įmanoma pasiklysti. Galbūt yra žmonių, kurie pasirenka saugiausią kelią, nejusdami jokio ilgesio, troškimo pasiduoti nuotykiui, noro rizikuoti, o galbūt tiesiog bijodami padaryti klaidą ar nepasitikėdami Dievu, kad Jis gali juos laimingai nuvesti ten, kur jie nori patekti. Palikęs saugią aplinką, žmogus visuomet rizikuoja neberasti kelio net į savo paties namus. Bet kam neteko patirti ne tik dvasinėse, bet ir fizinėse kelionėse, kaip iš kažkur netikėtai atsiranda pagalba situacijose, kurios atrodo beviltiškos? Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

17


Didelės ir mažos kryžkelės

Prigimtis – malonės pamatas

ir noras ja dalytis turi ne tik seksualinę išraišką, bet gali būti įgyvendintas ir per gerus darbus. Dėl neturto galima atsakyti, kad kaupti didelius turtus nėra joks gėris savaime. Žmogus privalo turėti tiek, kad patenkintų svarbiausius savo poreikius. Savo perteklių jis kviečiamas panaudoti stokojančiųjų gyvenimui palengvinti. Dėl klusnumo pašauktieji taip pat neatsisako nei savo proto, nei laisvos valios. Atvirkščiai, jų laisva valia ir proto galimybės netgi prasiplečia, jeigu kito žmogaus ar Dievo valia patraukia jį pamąstyti apie tai, apie ką pats nemąstytų, ir atsidurti situacijose, kurių pats galbūt nepasirinktų.

Žmogui būdingas siekis kuo labiau atskleisti savo prigimtį ir kuo giliau ją išgyventi. Jeigu jis tam turės galimybę, būtinai trokš ja pasinaudoti, netgi pasiekdamas, o kartais ir peržengdamas savo galimybių ribas. Todėl kalbant apie kunigiškąjį ar vienuolinį pašaukimą, turime prabilti ir apie malonę. Šv. Tomas Akvinietis nepraleisdavo progos pabrėžti, kad malonė niekada neprieštarauja prigimčiai, bet, atvirkščiai, ją dar labiau atskleidžia, išvysto iki tobulumo, kuriam nėra ribų. Todėl atrodo, jog kiekvienas tikras pašaukimas yra dieviškos kilmės. Svarbu atpažinti balsą, kuris mus šaukia, ir sugebėti skirti dvaVilionės ir klystkeliai sias. Namo, į Itakę, keliaujantį Odisėją sirenės kvietė ir Kas tuomet yra tie netikri, į klystkelius vedantys balviliojo išsukti iš kelio. Jų balsai buvo tokie gražūs, kad Odisėjas turėjo vašku užlipdyti ausis palydovams, o jis sai? Nors paprastai tie balsai būna labai gražūs. Jie glosto pats buvo tvirtai pririštas prie laivo stiebo, kitaip nebū- mūsų savimeilę, pateikdami paprastą juodą-baltą pasaulėvaizdį ir vesdami mus į „elitinį mąstų atsilaikę pagundoms. Evangelijoje pagal Joną Lytinė meilė, turtas ir savivaKai Jis mus tymą“. mums duodama pagalba, kaip lė nėra nei gėris, nei blogis savaime. kviečia, tai daro Jei koks „pranašas“ kalba apie gėrį, atskirti tikrą – Dievo – balsą nuo netikro: labai paprastai – kuris yra vien dvasinis, apie „blogą“ Iš tiesų, iš tiesų sakau materiją, jeigu kritikuoja įsakymus ir Jis kalba mums moralę, propaguoja absoliučią laisvę, jums: aš  – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, busuprantama pririšdamas sekėjus prie savęs, skelvo vagys, plėšikai, todėl nebia susitikimo su Dievu galimybę, kalba. klausė jų avys. Aš esu vartai. kai žmogus yra pakitusios sąmonės Jei kas eis per mane, bus išgel(t.  y.  transo) būsenos, jo tiesų pabėtas. Jis įeis ir išeis ir ganykžinimą kaip slaptą ir prieinamą tik lą sau ras. Vagis ateina tik išrinktiesiems, jeigu žmonių tarpuvogti, žudyti, naikinti. Aš atėsavio santykiai nuasmeninami, tuojau, kad žmonės turėtų gyvemet labai verta suklusti ir patyrinėnimą, – kad apsčiai jo turėtų. ti, ar balsas, kuris mane kviečia, yra Aš – gerasis ganytojas. Geras Dievo. Bažnyčia visuomet rėmėsi ganytojas už avis guldo gyvybę aristoteliškąja samprata, kad dorybė (Jn 10, 6–11). slypi vidurio kelyje, o ne kraštutinuTikrasis pašaukimo Autorius ateina kaip savas pas sa- muose ar perlenkimuose. Būtent vidurio kelias atrodo vuosius. Pašaukimo tikrumą galima nesunkiai patikrinti paprastas, todėl gana nuobodus ir niekuo neypatingas, pagal tai, ar mano aukštesnis pašaukimas neprieštarauja bet palikę jį patenkame į klystkelius, kurie yra savęs ir mano prigimčiai: ar, tarkim, pasirinkęs kurį nors kelią, Dievo praradimo keliai. išliksiu asmeniu, neprarasiu savo laisvės, neprivalėsiu „išjungti“ savo proto, išliksiu vyru ar moterimi ir sugebėsiu Vienus Dievas pašaukia anksčiau, kitus augti meile Dievui ir žmonėms. vėliau. Bet kai Jis mus kviečia, tai daro labai Daug kas dėl šių punktų kritikuoja kunigystę ir viepaprastai – Jis kalba mums suprantama nuolinį gyvenimą. Sakoma, kad celibatas ir skaistumas kalba. Abejodami pašaukimo tikrumu, prieštarauja žmogaus prigimtiniam polinkiui kurti šeimą, visuomet galime pasikalbėti su daugiau neturtas – teisei į privačią nuosavybę, o klusnumas – gepatirties turinčiais dvasios vadovais arba bėjimui laisvai pasirinkti ir savarankiškai mąstyti. Tokia tiesiog patys bandyti medį pažinti iš vaisių. kritika parodo šių įžadų esmės ir žmogiškosios prigimties Kaip Gerasis Ganytojas rūpinasi savo avimis, nesuvokimą. Žmogus yra ne tik fizinė, bet ir dvasinė būtytaip vagis ir žmogžudys vagia bei žudo. bė, todėl jo poreikiai yra ne vien fiziniai. Kai kurie žmonės Todėl per darbus išryškėja ir tikrojo, nesukuria šeimos ne tik dėl tikėjimo, bet todėl, kad paprasir apgaulingojo pašaukimo autorius. čiausiai nesutinka tinkamo partnerio arba jų niekas nepaGintaro Česonio asociatyvinė nuotrauka

sirenka. Ir jie dėl to nenumiršta. Žmogaus meilės poreikis 18

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis


Didelės ir mažos kryžkelės

Mūsų dukra –

vienuolė?!

Vaikus užauginę tėvai laukia anūkų. Taip įprasta, ar ne? O ką daryti, jei tavo sūnus ar dukra nusprendžia pašvęsti gyvenimą Dievui? Kai panevėžiečiai Sigutė ir Remigijus LIUTKEVIČIAI sužinojo apie rimtus dukters ketinimus stoti į vienuolyną, juos ištiko šokas. Kaip sužinojote apie tokį dukters sprendimą? Sigutė: Mūsų dukra išvyko į Vilnių studijuoti italų kalbos, po dviejų kursų sužinojome, kad ji stoja į Nukryžiuotojo Kristaus seserų vienuolyną. Šio sprendimo link ji nėjo žingsnis po žingsnio, nuosekliai, tai galbūt todėl nesitikėjome tokios žinios. Galvojau sau: „Jeigu kažko nepadariau ir ji eina į vienuoles dėl to, kad kažko trūksta, tai padarysiu viską, persiversiu per galvą, kad tik neitų.“ Tai pirmoji mintis. Vėliau sūnus nuramino: „Mamyte, ten jos pašaukimas.“ Po truputėlį susitaikiau. Nuvažiavau į Vilnių, pas Motinėlę Aldoną, apžiūrėjau, kur ir kokiomis sąlygomis gyvens Aušra. Motinėlė guodė: „Jūs nebijokit, iki amžinųjų įžadų praeis pakankamai laiko, iki tol įsitikins, ar tai jos kelias.“ Motinėlė pasakojo, kad Aušrelę specialiai „padusina“ (čia aš taip panevėžietiškai pasakiau), kad ji matytų, jog šis kelias nėra rožėmis klotas, tai ne tik debesėliai – tai gyvenimas! Remigijus: Tėvai vaikus moko – būk toks, būk anoks, o aš nemėgau prievartos, nes pasirinkimo laisvę juk visi turime, bet ši žinia užklupo netikėtai. Ypač mano brolis nustebo: „Viešpatie Tu mano, kas dabar bus?!“ Abu netinkamai įsivaizdavome vienuolyną – iš knygų ir filmų... Atrodė, baisu! Sigutė: Mūsų reakcija pasikeitė. Dabar sakom, kad jau nebe vieną dukrą turim, o daug. Džiaugiamės galėdami aplankyti seses ir mielai laukiame jų savo namuose. Remigijus: Jei Aušra jaustųsi blogai, sugrįžtų į pasaulietišką gyvenimą. Man gera, jeigu vaikams gera. Tik tiek, nereikia nieko daugiau. Kaip keitėsi jūsų pačių gyvenimas? Sigutė: Patys eidavom į bažnyčią, vaikai ruošėsi sakramentams, bet nebuvom super katalikai. Po tokio dukters sprendimo sugrįžome arčiau prie tikėjimo. Atskalūnu save vadinęs Remigijus priėmė Pirmąją Komuniją, ėmė studijuoti Šventąjį Raštą. Anksčiau į bažnyčią eidavom tik per didžiąsias šventes, o dabar sekmadieniais atsikeliam, nu-

važiuojam į bažnyčią, pareinam, pavalgom, ir tai šventė! Jei kas nors nutinka ir negalim nueiti, tai kažko trūksta. Kokių pasikeitimų matote savo dukters gyvenime? Sigutė: Kai augo, tai buvo, oho, koks vaikas! Pamenu, pirmoj klasėj norėjo būti berniukas. Netradiciškai skamba. Mokykloje skatindavau bendrauti su klasės draugais, o ji gal kokią vieną ar dvi drauges turėjo, sakydavo: „Ko aš ten eisiu? Į sodą pagerti? Nenoriu ir man to nereikia!“, tačiau ji keliaudavo į piligrimines keliones, rasdavo kitokios veiklos. Drauge eidavome į koncertus, į motokrosą! O motokrosas tai būdavo jo! Jei tėvelis su sūnumi ir neidavo, mes nepraleisdavom galimybės. Pamenu dar vieną epizodą. Sykį tėvelis nubaudė abu vaikus ir pastatė į kampą. Sūnus pastovėjo, apsiraudojo, atsiprašė, o Aušrytė stovi. Stovi. Stovi. Ateina Remigijus pas mane ir tariamės, ką daryti. Neištvėrusi skatinau dukrą atsiprašyti, o ji stovėjo tol, kol pradėjo mėlti. Tėvelis išleido iš kampo, ranka numojo ir pasakė, kad daugiau nebaus. Remigijus: Beviltiška situacija. Ji manė, kad aš neteisus. Aušra su charakteriu, neįsakysi – daryk tą ar aną. Pasirinkdavo taip, kaip norėdavo. Neprieštaraudavau labai. Sigutė: Anksčiau dukrelė atrodė nežemiška, jai neegzistuodavo laikas, dabar ji kitokia ir mūsų bendravimas pasikeitė, palaikome šiltus santykius. Paskambina, rūpinasi mūsų sveikata. Remigijus: Klausia, kuo užsiimu, ką skaitau, nes komandiruotėse, po darbo turiu daug laisvo laiko, žinoma, jei nežvejoju. Tai kuo tėvai turi būti ypatingi, kad išaugintų dukterį vienuolę? Sigutė: Mes patys paprasčiausi tėvai! Kartais paklausiu žmonių: „Aš ką, nepanaši į vienuolės mamą?“ Nė vienas žmogus nėra pasakęs, jog panaši, o aš pasididžiuodama liudiju: „Taip, mūsų dukra – vienuolė!“ Mažai tokių, todėl meldžiuosi, kad kuo daugiau jaunų žmonių pašvęstų gyvenimą. Kai su Aušryte einu Panevėžio gatve, jaunuoliai Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

19


Didelės ir mažos kryžkelės

nutyla, nors trumpam tampa geresni. Ji visada su abitu, gal tik kokius langus plauna pasivilkusi kitą sijoną. Remigijus: Vyriausias sūnus – Bažnyčiai. Taip sako, ar ne? O mūsų Aušrytė pati apsisprendė. Mes nepastūmėjom, net nešnekėjom apie tai. Pasirinko pati, tai ir džiugu! Kaip paaiškinote dukters apsisprendimą draugams, bendradarbiams? Remigijus: Atrodė tokie nustebę! „Matai, iki ko privedė dukterį... kad net į vienuolyną įstojo!“ – komentavo vienas pažįstamas. Ką gi turėčiau atsakyti? Jie nedaug tepažįsta mane ir turbūt galvoja, kad dukrą uju, mušu, visaip ten... Nelabai man rūpi, ką kiti galvoja, o dėl dukters, tai... Šiek tiek didžiuojuosi, sakyčiau. Labai sureikšminti nenorėčiau, bet malonu, kad pasirinko tokį gyvenimo būdą. Vieni gali tapti mokslininkais, kiti kokios nors srities specialistais, bet ne kiekvienas sugeba pasišvęsti Dievui. Sigutė: Sykį, kai Aušrytė viešėjo Trinapolyje, mes su Remigijaus broliu ir jo žmona nuvykome jos aplankyti. Iki šiol jam sunku suvokti, kaip jauna mergina gali ten gyventi. Po tos viešnagės kartojo: „Kai išlošiu milijoną,

būtinai išpirksiu Aušrytę iš vienuolyno!“ Ji neištvėrusi sykį tarė: „Tai, dėde Virgi, kiek jūs už mane sumokėtumėt?“ Ir mano mama sakydavo: „Bepigu ten joms už uždarų sienų būti šventoms, tegul jos gyvenime tokios tampa.“ Žmonės mano, kad vienuolė gyvena tik už uždarų sienų. Remigijus: Pasenęs požiūris! Vienuolynai smarkiai savęs nereklamuoja, o žmonės taip ir nesužino tiesos apie juos. Aušrytės dėka mes sužinojom. Ką patartumėte tėvams, kurie, kaip tąsyk jūs, nerimauja ar net šoko ištikti negali patikėti tokiu vaikų apsisprendimu? Sigutė: Pati šeimoje esu devintas vaikas. Kai broliai susitikinėdavo su merginomis, kaime bobutės aiškindavo mano mamai: „Ką gi tu čia? Daryk tą, aną...“ O mama sakydavo: „Jei jam gerai, tai ir man gerai bus.“ Jei ji laiminga, tai mes laimingi dvigubai, ir kitiems tėvams patarčiau – reikia priimti savo vaiką tokį, koks jis yra. Juk jis suaugęs, ne koks kaprizingas šešiametis. Jei pasirinko ir jam gerai, tai ką dar kalbėti? Pirmučiausia galvokit ne apie save, bet apie vaiką. Remigijus: Ne trukdyti, o padėti reikia!

Pokalbio pabaigoje užklausiau Sigutės, ką darytų, jei dukra būtų pasirinkusi ne apaštalinį, o kontempliatyvųjį vienuolyną? Atsakė paprastai: „Tąsyk būčiau neištvėrusi!“ Silvijos Knezsekytės nuotraukos

Birutės ir Kęstučio ŠINKŪNŲ dukra jau beveik metus gyvena kontempliatyvioje, asketiškos regulos Betliejaus Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Bruno vienuolijoje.

Dukrą matote retai, negalite susiskambinti telefonu ar kada panorėję atvažiuoti į svečius. Turbūt nelengva šitaip? Kęstutis: Būtent dėl to šiek tiek prieštaravau. Klausiau dukters, kodėl ji šitaip pasirinko, bet man savo minčių nedėstė, tik kažkam prasitarė: „Einu ten, nes dvejoju, ar kitur nesuabejočiau.“ Man atrodo, kai dvejoji – nesirenki, bet teko susitaikyti. Birutė: Toks pasirinkimas man ne siurprizas. Ten ji lankėsi ne kartą, tik anksčiau vis grįždavo. Pirmą kartą pagyvenusi Paparčiuose 40 dienų, namo grįžo švytinčiu veidu, nors tuomet manė, kad šis kelias ne jai. Vis tik Rasa pasiryžo stoti į vienuolyną, o kai paskutinį sykį aplankiau ir paklausiau, kaip gyvena, atsakė: „Gerai, kai užtenka laiko maldai.“ Pagalvojau tyliai: „Jei tau ten dar per mažai laiko maldai, tai kur tu daugiau jo berasi?“ Šį ženklą suprantu kaip patvirtinimą, jog jos kelias būtent kontempliatyviajam vienuolyne. 20

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

Kęstutis: Aš tiesiog norėjau išsiaiškinti, kodėl taip? Dievas žmogų skiria bendruomenei ir jei tas žmogus užsidaro, mane aplanko viena iš skausmingiausių minčių: „Ar tai dėl to, kad mes taip auklėjom? Gal kažko nepadarėm, kad visuomenėje jai neatsirado vietos?“ Galbūt tai egoistiškas mąstymas, nes juk visiems tėvams norisi anūkų, norisi matyti, kaip gyvena vaikai, džiaugtis, kai kyla karjeros laiptais. Na, tą karjerą palikime antrame plane, bet, mėgindamas įsivaizduoti laimingą žmogų, tai tikrai ne vienuolyne jį matau. O jei mano dukra ten laiminga? Tai gerai, net jei nesuprantu. Esate gydytojai, turbūt norėjote ir savo dukterį matyti dirbančią šioje srityje? Kęstutis: Visuomet sakiau, kad moteris ir medicina – nesuderinami dalykai. Arba būk moterimi, arba medike. Apie mamas šneku: t. y. arba tu mama, arba medikė.


Didelės ir mažos kryžkelės

Birutė: Pačios Rasos vaikystėje kažkas paklausė, kuo ji norėtų būti? O ji atsakė: „Norėčiau būti gydytoja, bet tada vaikučiai mamytės nemato.“ Visai mažutė ištarė tai. Gal todėl baigė sociologijos studijas, o vėliau įgijo socialinio darbo magistro laipsnį. Kęstutis: Profesinis orientavimas visuomet vyko ne šiurkščiai peršant kokį kelią, bet ramiai. Nuo ketverių metukų kone kasdien vežiodavau į gimnastiką, sporto mokyklą, pramoginius šokius – ir jai puikiai sekėsi! Bet tarp mūsų parodytų kelių ji blaškėsi. Kartais pagalvoju – juk Dievas Kristų išbandė, gal taip ir ją išbando? Vedžioja po visur. Ar Rasa svarstė apie pašaukimą šeimai? Birutė: Ji sakė buvo gavusi rimtą pasiūlymą ir džiaugiasi, kad neištarė „taip“. Tai ieškojimai baigėsi vienuolyne? Birutė: Negaliu pasakyti, kad ieškojimai jau baigėsi. Ji atsakingai svarsto savo pasirinkimą, labai laukė melioto (postulanto vienuolinio drabužio), kaip to pirmojo žingsnelio į bendruomenę. Ji klauso širdies, todėl ieško tylos, ramybės, kad išgirstų. Daugiau negu kitur ramybės randa būtent šiame vienuolyne, o apie vidinius dalykus puikiai kalba išoriniai ženklai: Rasa ilgai šoko pramoginius šokius ir visuomet matydavau ją pasitempusią, bet gyvenimui ėmus mėtyti ji sulinko, o dabar vėl tiesiasi. Kas sunkiausia tėvams? Jei taip paprastai tariant, neatrodo, kad praradote dukrą? Kęstutis: Man sunkiausia tiesiog būti tėčiu, kuris pajunta, jog dukra išėjo gyventi atskirai. Galų gale supratau, kad tai nei žiauru, nei neteisinga, tai gyvenimo dialektika. Svajonę vesti dukrą prie altoriaus turėjau, bet ta svajonė blėso ir užgeso. Štai toks gyvenimas. Birutė: Kai matydavau, kad jai kažkas ne taip ir negalėdavau padėti, tuomet būdavo sunkiausia. Dabar jau nebe taip, galiu atvažiuoti, aplankyti, net jei retai. Nors mėgsta keliauti, pasirinko tokį vienuolyną, iš kurio negalės išvykti, nes, be visų kitų, privalomas ir stabilumo įžadas. Galima išvykti tik į laidotuves, pas gydytoją ar pan. Kaip Rasai sekasi įsitraukti į sesių gyvenimą? Birutė: Rasa visuomet troško turėti namelį, ar iš molio, ar šiaip kokią kaimo bakūžėlę, kurioje galėtų gyventi. Dabar turi namelį, atskirą celę, pradėjo auginti gėles, paprašė, kad rožių atvežčiau. Ji skaito, rašo, vis parvežu paką laiškų ir išsiunčiu Rasos draugams. Jie ir aplankyti draugės nuvažiuoja. Kęstutis: Sesutės susitinka tik per šv. Mišias ir kai kurias maldas, visos mokosi grigalinio giedojimo, tačiau tarpusavyje beveik nebendrauja. Labai seniai su choru važinėjome po Europą ir aplankėme vieną kontempliatyvųjį vienuolyną; po brolio pasakojimų negalėjau atsitokėti: įsivaizduojat, per parą galima tik valandą žiūrėti į kitą žmogų!

Birutė: Jos tik sekmadieniais kartu vaikšto, valgo, šnekasi. Taip pat pasiskirsto buities darbus, rašo (tapo) ikonas, pvz., gimtadienio proga gavau dovanų Rasos nutapytą Marijos ikoną. Be to, kai nuvažiuoju, ji paprašo atvežti receptų. Kuomet gyvenome kartu, mažai sukdavosi virtuvėje, o ten su džiaugsmu, meile gamina, turbūt nori pradžiuginti seses. Taip pat seserys priima pasauliečius pagyventi tyloje ir susikaupime. Kęstutis: Šalia vienuolyno įrengti namukai ir ten gali atvažiuoti su šeima ar vienas. Birutė: Vyresnioji mums rekomenduoja geriau rečiau atvažiuoti aplankyti dukters, bet ilgiau pabūti, tik per darbus ne visuomet taip išeina. Kęstutis: Vienuolyne nėra ne tik interneto, mobiliųjų, bet ir jokio muzikos instrumento! Kažkada sakė: „Mes grojam tik per Kalėdas, viena puodu, kita šaukštu.“ To niekaip nesuprantu, be muzikos išeičiau iš proto gan greitai! Birutė: Pamenu tą dieną, kai Rasa turėjo atiduoti telefoną, o kitą dieną sulaukiau iš jos žinutės: „Dar negaliu, negaliu atiduoti!“ Tuomet gana griežtai patariau pavesti telefoną Marijai. Tik klausiau savęs, ar teisingai pastūmėjau, bet dabar, matydama ją laimingą, džiaugiuosi. Jūsų nuomonė dukters pašaukimo klausimais ne visada sutampa. Kaip sutariat? Kęstutis: Kiekvienas mąstome kitaip, bet priešingybės čia nėra. Suaugusiam ir subrendusiam žmogui nieko negali aiškinti, gali nebent patarti, kaip tėtis ar mama. Įdomu, kaip tėvams pavyksta neišleisti dukterų į vienuolynus? Jie pririša prie lovos jas, ar ką? Na taip, turėjome kaimynus, kurių dukra baigusi vidurinę, bet į Laisvės alėją Kauno centre važiuodavo tik su mama. Birutė: Nuo pat vaikystės nė vienos dukters neauklėjome griežtai. Kęstutis: Kai maldoje pamąstau apie dukrą, vis tiek aišku, kad ji pasirinko ne taip jau blogai, nes neramiau jausdavausi tuomet, kai blaškydavosi ir rizikuodavo savo fizine bei protine veikla. Man geriau būtų kitaip, bet jei ji ten gerai jaučiasi, imu galvoti, kad Dievas to nori, o ir daugiau ten gerai besijaučiančių. Sesutės stato papildomas celes, laisvų tai nėra! Ką patartumėte tėvams, kurių dukterys galbūt užims tas naujai įrengtas vietas? Birutė: Vaikas nėra tėvų nuosavybė, o atiduoti jį Dievui į rankas – dovana. Abi dukras laiminu ir ryte, ir vakare. Jei ilgesnei maldai neturiu laiko, tai bent jau kryžiaus ženklu palaiminu. Ir anūkus. Padarau daug kryžiaus ženklų... Kęstutis: Suprasti tokį pašaukimą sudėtinga kaip ir tikėjimą, – juk protu tikėti neįmanoma. Birutė: „Kiekvieną vakarą palaiminusi jūsų dukrą matau vis platesnę šypseną“, – dalijosi namų vyresnioji. Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

21


Didelės ir mažos kryžkelės

Pašvęstojo gyvenimo įvairovė Šiemet dėkojant Viešpačiui už pašvęstojo gyvenimo dovaną, kuri Bažnyčios istorijoje pasireiškė gausia formų įvairove, birželio 5–7 d. Čenstakavoje (Lenkijoje) surengtas tarptautinis simpoziumas, pavadintas „Būti meile Bažnyčios širdyje“ ir skirtas individualių pašvęstojo gyvenimo formų aptarimui. Jūsų dėmesiui siūlome tėvo Leonello LEIDI CP, Vatikano Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos nario, mintis, išsakytas šiame simpoziume. Tekstą parengė renginyje dalyvavusi Jurga GAIŽAUSKAITĖ. Eremitų, našlių ir pašvęstųjų mergelių luomas – kas tai? Šiuo metu, remiantis kanonais, Bažnyčia pripažįsta dvi bendruomeninio pobūdžio pašvęstojo gyvenimo formas: vienuolinius ir pasaulietinius institutus. Į juos panašios yra apaštalinio gyvenimo bendruomenės. Taip pat 1983 m. Kanonų teisės kodekse, be bendruomeninių, pripažįstamos dvi individualaus pobūdžio pašvęstojo gyvenimo formos: eremitų gyvenimas ir pašvęstųjų mergelių luomas. Rytų Bažnyčių kanonų kodekse šalia eremitų ir pašvęstųjų mergelių dar minimos pašvęstosios našlės. Šios pašvęstojo gyvenimo formos nėra visiškai naujos. Mergelių, atsiskyrėlių ir pašvęstųjų našlių gyvenimo patirtis pažįstama iš pirmųjų amžių krikščionių gyvenimo. Šių krikščionių pašvęstasis gyvenimas pasižymėjo evangeliniu radikalumu ir dideliu Dangaus karalystės troškimu. Kuo jie skiriasi nuo vienuolinių institutų narių ir kas jiems padeda radikaliai gyventi Evangelija? Visų pirma šie pašvęstieji yra kviečiami klausytis Dievo žodžio, kurį Viešpats jiems taria kaip paskiriems asmenims ir kaip brolių bei sesių bendruomenei. Jie turi klausyti Jėzaus, nes, pasak popiežiaus Benedikto XVI, „tik Dievo žodis gali iš esmės pakeisti žmogaus širdį“. Tik Dievo žodis gali padaryti žmogaus širdį skaisčią, neturtingą ir klusnią kaip Kristaus, kuris buvo Tėvo pašvęstasis. Todėl pašvęstieji turi 22

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

gyventi klausydami Dievo žodžio su kontempliatyviu nusiteikimu, pasilikti „prirakinti“ prie Jėzaus, Tėvo Žodžio. Atvėrę protą ir širdį išganymo Žodžiui, jie mokės atsiverti žmonių žodžiams ir perduoti žmonėms Evangeliją. Mokės skelbti Evangelijos džiaugsmą visu savo gyvenimu, t. y. stengsis mylėti, kaip Kristus mylėjo, ir gyventi palaiminimais – būti neturtingi, romūs, trokštantys teisumo, gailestingi, tyros širdies, su ramybe ir džiaugsmu ištveriantys persekiojimus dėl Kristaus meilės. Individualių pašvęstojo gyvenimo formų narių būdingas bruožas – priklausyti Bažnyčiai, o ne konkrečią charizmą turinčiai bendruomenei. Todėl jie duoda pažadus per vietos vyskupo rankas. Eremitų, mergelių ir našlių luomų vienintelė regula yra Evangelija, Bažnyčios mokymas ir dvasingumas. Jie priima

Marijos Stanulytės nuotrauka

Bažnyčią kaip Motiną, yra persiėmę vietos Bažnyčios rūpesčiais ir džiaugsmais ir trokšta visos Bažnyčios šventumo. Kas yra savita kiekvienai iš šių pašvęstojo gyvenimo formų? Eremitai garbina ir šlovina Dievą vienatvės tyloje dėl visų žmonių išganymo. Pagrindinis bruožas, skiriantis šią pašvęstojo gyvenimo formą nuo kitų, yra griežtesnis atsiskyrimas nuo pasaulio, primenantis kiekvieno krikščionio pašaukimą būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Pašvęstosios mergelės duoda tobulos skaistybės pažadą sekti Kristumi pagal Evangeliją ir malda bei Dievo kiekvienai suteiktomis dovanomis tarnauja Bažnyčiai. Jų kasdienis gyvenimas, malda, Šventojo Rašto skaitymas ir artimo meilės darbai yra persmelkti vienybės su Sužadėtiniu. 2008 m. gegužės 15 d. kongrese Romoje „Pašvęstoji mergystė pasaulyje: dovana Bažnyčiai ir Bažnyčioje“ popiežius Benediktas  XVI kalbėjo: „Jūsų idealas, pats savaime iš tiesų aukštas, nereikalauja ypatingo išorinio pasikeitimo. Paprastai kiekviena pašvęstoji lieka gyventi savo aplinkoje. Tai kelias, kuris, atrodo, neturi vienuoliniam gyvenimui būdingų bruožų, visų pirma klusnumo. Tačiau jūsų sekimo Kristumi būdas yra meilė: jūsų charizma yra visiškai atsiduoti Kristui, supanašėti su Sužadėtiniu, o tai savaime reikalauja laikytis evangelinių patarimų, kad išsaugotumėte ištikimybę Jam.“ Kai kurios krikščionės sutuoktinės yra pašauktos pašvęsti Dievui savo našlystę ir būti ženklu dvasinės meilės, kurios mirtis nesunaikina. Amžinos skaistybės pažadą davusi našlė, perkeista Dievo malonės, lieka gyventi įprastoje aplinkoje, melsdamasi ir rūpindamasi savo vaikais, šeima ir vietos Bažnyčios, kuriai priklauso, bendruomene. Šios pašvęstojo gyvenimo formos buvo atnaujintos po Vatikano II Susirinkimo. Kanonų teisės kodeksas numato galimybę ateityje rastis ir kitoms naujoms tokio gyvenimo formoms. Dievui pašvęsti vyrai ir moterys kasdien liudija pasauliui Kristaus atperkamąją galią, kuri padaro juos pajėgius dovanoti save Kristui, o per Jį – kiekvienam žmogui ir būti meile Bažnyčios širdyje dėl pasaulio išganymo.


Didelės ir mažos kryžkelės

Mes atsisakome tuoktis! Mes norime siekti savo tikslo visa širdimi. Kai žmogaus širdis nepadalyta, jis visa esybe, visais veiksmais stengsis įgyvendinti savo siekį. Pavyzdžiui, jei žmogaus idealas – gyventi dėl Viešpaties, jis stengsis ir valgymu garbinti Viešpatį, ir ieškoti būdų, kaip savo darbais galėtų priartinti žmones prie Viešpaties. Žodžiu, visame kame ieškos Dievo, stengsis visa panaudoti, kad artėtų prie Viešpaties ir kitus prie Jo vestų. Kai žmogaus širdis nepadalyta, jis rūpinsis pašalinti iš savo gyvenimo visa, kas nepadeda siekti idealo. Įvairūs pomėgiai, draugystės, nepadedančios siekti tikslo, atokvėpiui nebūtinos pramogos – visa tai žmogus paaukoja, kai jo širdis tampa vis labiau atsidavusi vien Viešpačiui. Jeigu mūsų tikslas yra mylėti Viešpatį ir Jam tarnauti ir jei galime atsisakyti santuokos, mes renkamės nesituokti, kad galėtume įgyvendinti savo idealą visa širdimi. Jeigu būtume angelai, galėtume tik garbinti Dievą ir Jį mylėti. Tačiau esame žmonės ir turime gyventi kaip žmonės, kad mylėtume Viešpatį ir Jam tarnautume. Turime skirti laiko pagrindinei kiekvieno žmogaus veiklai: valgymui, miegui ir darbui. Be to, kiekvieno gyvenime yra dalykų, kurie, nors ir neesminiai, padeda mylėti Viešpatį ir Jam tarnauti: vieniems svarbu daugiau pamiegoti, kad atgautų jėgas, kitiems naudinga atsipalaiduoti ar pasportuoti. Šių poreikių nepaisant, nukenčia meilė ir tarnystė Viešpačiui. Nesusituokęs žmogus gali turėti didesnę laisvę ir jam gali būti lengviau siekti tikslo mylėti Viešpatį ir Jam tarnauti, tačiau ne visi pašaukti tokiam gyvenimo būdui. Kitiems kaip tik dėl to, kad yra nesusituokę, gali būti sunkiau mylėti Viešpatį ir Jam tarnau-

 Mes atsisakome tuoktis sekdami Kristumi, kuris atsisakė santuokos dėl dangaus karalystės (žr. Mt 19, 12).  Mes atsisakome santuokos, idant Viešpats būtų mūsų vienintelis lobis, mūsų dalis, mūsų džiaugsmas (žr. Mt 13, 44–46; Ps 16, 5–6; Ps 73, 25–26) ir mes būtume laisvi nuo visko, kas galėtų užimti mūsų širdį (žr. Lk 14, 33).  Mes atsisakome santuokos kaip gero dalyko, kurį norime paaukoti iš meilės Viešpačiui (žr. 1 Kor 9, 12).  Mes atsisakome santuokos, kad turėtume didesnę laisvę tarnauti Viešpačiui ir galėtume paankstinti Jo karalystės atėjimą (žr. 1 Kor 7, 33).  Mes atsisakome santuokos, kad turėtume nepadalytą širdį ir mums nereikėtų rūpintis patikti žmonai (žr. 1 Kor 7, 33).

ti. Santuoka jiems suteikia emocinę paramą, patenkina jų troškimus ir todėl atsisakyti santuokos jiems būtų našta. Atsiduoti Viešpačiui nepadalyta širdimi gali ne visi, ši dovana duota ne visiems (žr. 1 Kor 7, 7). Pats savaime santuokos ir šeimos atsisakymas neskatina labiau mylėti Viešpaties. Žmogus gali pradėti ieškoti pakaitalų, kurie ne taip sutelkia į Dievą, kaip gali sutelkti santuoka. Arba, pristigęs emocinio maisto, žmogus gali tapti viskam abejingas ir pulti į depresiją. Taigi pats savaime gyvenimas nesusituokus dėl Viešpaties neužtikrina, kad žmogus bus geresnis krikščionis ir geriau Jam tarnaus. Gali būti, kad susituokęs žmogus degs karštesne meile Dievui ir gyvens geresnį krikščionišką gyvenimą. Santuokos atsisakymas skatins labiau mylėti Viešpatį tik tuomet, jei asmuo turi malonę gyventi nesusituokęs, jei pažįsta Jį ir Jo meilę, jei ištikimai Jo ieško ir Jam atiduoda visą širdį. Tada gyventi nesusituokus žmogui nėra našta: priešingai, tai padeda jam siekti to, ko labiausiai trokšta – mylėti Viešpatį ir Jam tarnauti. Gyventi nesusituokus dėl Jo prasminga, jei taip gyvendamas žmogus gali daugiau laiko skirti maldai, kasdienybėje labiau susitelkti į Viešpatį, tarnystę Jam. Gyvendamas nepadalyta

širdimi dėl Jo, žmogus laikosi tam tikrų įsipareigojimų ir tai atlikti gali gerai arba prastai, sėkmingai arba nevykusiai, lygiai kaip sutuoktinis gali būti geras vyras ir tėvas arba ne. Visi šeimos neturintys žmonės patiria tam tikrą trūkumą. Jį kompensuoti galima stipriu ryšiu su Dievu, taip pat sveiku ir atsakingu gyvenimu kartu su broliais, nors broliškas gyvenimas nebus tolygus šeimai. Tad gyvenimas nesusituokus dėl Viešpaties gali padėti stiprinti santykį su Juo, paskatinti intensyviau ieškoti Jo pagalbos, dažniau kreiptis į Jį ir būti su Juo. Kaip sutuoktinis, palyginti su kitais žmonėmis, objektyviai yra pranašesnis mylėti savo sutuoktinę, taip ir nesusituokęs žmogus, objektyviai žvelgiant, turi pranašumą mylėti Viešpatį. Atsisakęs tuoktis žmogus atsiveria stipresnei ir visapusiškesnei bendrystei su Juo. Viešpats yra tas Asmuo, kurį mylime ir kurio stipriau ieškome.

Pagal dr. Danielio KEATINGO (teologo, Detroito (JAV) Švč. Jėzaus Širdies seminarijos dėstytojo, ekumeninės Žodžio tarnų bendruomenės, kuriai priklauso vyrai, gyvenantys nepadalyta širdimi dėl Viešpaties, nario), Žodžio tarnų įsipareigojimo ir gyvenimo regulos komentarus. Parengė Jurga GAIŽAUSKAITĖ Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

23


Didelės ir mažos kryžkelės

Vienuolynų vaikymas

sovietmečiu Ses. Viktorija PLEČKAITYTĖ MVS

seserų. Visos apeigos vyko tyliai, be giedojimo, recituotos šv. Mišios. Mes į koplyčią iš įvairių Marijampolės vietų slapta susirinkom, savo vienuoliškus rūbus atsinešėm ir ten apsivilkom, po įžadų vėl nusivilkom, apsirengėm pasaulietiškai ir po trumpų pusryčių išsiskirstėm.“ Karo audros ir antroji sovietų okupacija galutinai išblaškė seseris: viena sesuo žuvo, kelios atsidūrė kalėjimuose ar tremtyje (stebuklas, bet visos vėliau grįžo), visos neteko pastogės ir darbo: glaudėsi pavieniui ar po dvi tris pas žmones, bandė įsidarbinti, o tai nebuvo paprasta. Šių sunkumų gilumą atskleidžia to meto vyriausioji vadovė ses. Elena Benigna Gruodytė: „Ypač buvo sunku dėl to, kad aiškiai buvo siekiama mūsų šeimą išbraukti iš gyvenimo. Buvo laikoma nusikaltimu bet koks šeimos gyvybės ženklas. Reikėjo visa, kas vienuoliška, slėpti, laužyti tuos geruosius įpročius, su kuriais sesutės buvo labai susigyvenusios, kas joms buvo tarsi antroji prigimtis. Reikėjo didelio prisivertimo įprasti gyventi neįprastomis sąlygomis.“ Laikui einant, buitinės sąlygos šiek tiek gerėjo. Bet svarbiausia, kad seserys ieškojo ir rado būdų ne tik išsaugoti, bet ir auginti vienuolinį gyvenimą, dalydamosi juo su kitais. Net ir didžiausio persekiojimo sąlygomis buvo širdžių, kurias pasiekė seserų liudijimas, kurias stipriai užkalbino kviečiantis Viešpaties balsas ir kurios dosniai atsiliepė, nepaisydamos galimos kainos: „Pirmuosius įžadus darėme trys. Atsikėlėm ryte anksti. Sausio 6 d. – Trys Karaliai – didelis speigas. Apsirengę visos Vaičaičio gatve perkirtom Vytauto g. (tuomet Černiachovskio) ir patraukėm pro sodą į Alyvų g. Ten mediniame namelyje, mansardoje, gyveno tėvas Pranciškus Šulskis MIC. Ligonis, gulintis patale, bet pasodintas prie stalo aukodavo šv. Mišias. Jį slaugė ses. Onutė Vasiliauskaitė. Ji viena ir buvo 6 val. ryto. Tyliai apačioje pravėrusios duris, kurias ses. Onutė prieš mums ateinant buvo atrakinusi, bailiai dairėmės aplink, ar kas mūsų neseka. Tuomet buvo tikinčiųjų didžiausio persekiojimo laikai. Dar atėjo trys

Dėkoti už pašvęstojo gyvenimo kelią per pastaruosius 50 metų, išgyvenant Vatikano II Susirinkimo įkvėptą atsinaujinimą, grįžimą prie ištakų – tai vienas iš šių Pašvęstojo gyvenimo metų paskelbimo tikslų. Ir kaip skirtingai šis kvietimas nuskamba čia, Lietuvoje (ar kaimyninėj Latvijoj, ar tolimesnėje Albanijoje), nei, sakykime, Vakarų Europos kraštuose. Juk mums šiemet ir kitas jubiliejus – prieš 75 metus vienuolijos Lietuvoje buvo ištiktos sovietų okupacijos ir pradėjo slaptą, pogrindinį gyvenimą ir veikimą. Šiandien užkalbinta kiekviena vienuolinė šeima savaip paliudytų Viešpaties vedimą per 50 okupacijos metų. Bet visi liudijimai būtų ir šiek tiek panašūs. Tad šis straipsnelis – kelios nuotrupos iš Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų atminties.

Ateitis neaiški „1940 m. birželio 15 d. Sovietų kariuomenė peržengė Lietuvos Respublikos sieną ir po mėnesio visa jėga pasirodė Marijampolėje. <...> Tų pačių metų liepos 25 d. buvo pareikalauta apleisti Centrinius vienuolijos namus: seserų namą ir noviciato namą. Kiemo mažame namelyje dar leido pasilikti kuriam laikui. Liepos 26 d. seserys suprakaitavusios kraustė ir ištuštino patalpas, kuriose tuojau pat apsigyveno kariškiai. Kai kurioms seselėms išdavė leidimus – propuskus – įeiti į kiemą, į likusį neužimtą namelį. Be leidimo į kiemą įeiti jau buvo nebegalima – prie vartų stovėjo sargybinis. Rugpjūčio mėnesį buvo pareikalauta išsikraustyti ir iš kitų patalpų. Tik spaustuvės pastatas dar buvo nejudinamas. Todėl buvo skubama kuo greičiau dar atlikti metines rekolekcijas ir duoti ar atnaujinti įžadus (tai vyko rugpjūčio 15 d.). <...> Seserų įžadininkių buvo apie 30: vienos naujino, kitos davė pirmuosius, dar kitos – amžinuosius. Duodančios pirmuosius įžadus buvo įspėtos apsigalvoti, nes Vienuolijos ateitis neaiški, bet nei viena nesusilaikė nuo įžadų. Po įžadų seserys vėl turėjo eiti kraustyti daiktų iš užimtų patalpų...“ (Ses. Albina Pajarskaitė, Švč.  Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolija, 2012, p. 152). Ses. Apolonija Augustina Sereikytė tą dieną prisimena taip: „1940 m. rugpjūčio 15 d. septynios seserys padarėm amžinus įžadus, dalis darė pirmuosius ir nemažai atnaujino. Nemaža spaustuvės koplyčia buvo pilna 24

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis


Didelės ir mažos kryžkelės

Romualdo Rakausko nuotrauka

sesutės. Jos visos trys naujino įžadus. Ses. Onutė užra- ja uždegti. Jie iš tiesų žino ir kalba tai, ką mums ir šiankino duris; tiesa, kai lipome laiptais, nusiavėm batus, ir, dien labai reikia išgirsti: „Sugriauta ir uždaryta Bažnykad laiptai negirgždėtų, lipome vienomis kojinėmis, nes čia veda mus prie vidinės krikščionybės, prie jos esmės, apačioje gyveno šeimos. Tuomet ses. Onutė uždegė dvi kurioje mes turime tapti garbintojais dvasia ir tiesa. Štai žvakes; kambaryje buvo šviesa tik nuo tų žvakių. <...> pats Dievas daro didelę korektūrą – pataisą, vertybių reSes. Onutė atnešė tris paprastas skareles ir mes prisiden- viziją, perkainojimą ir didelį valymą. Konvencinės formos be įsitikinimo ir turinio. Išorinis gėme galvas. Jokių velionų nei abitų neturėjome. Kai tik baigėsi šv. Mišios, galėto būti apie 7 val., vėl visos pama- korektiškumas be vidinio teisingumo ir meilės... Dievo ranka, ne žmonių, baigia viską nušluoti, kad pažadinžu, ne kartu, išėjome namo... Mano amžinuosius įžadus taip pat reikėjo labai įslap- tų gyvą krikščionybę ir pravertų amžinąsias Bažnyčios tinti. Tai buvo 1955 m. gruodžio 8 d. Buvo šiokiadienis. versmes. Nėra bažnyčių? Argi ne tam, kad mūsų namų Prieš darbą nuėjusi į bažnyčią išklausiau šv. Mišias, po to židiniuose degtų amžinoji meilės ir vienybės lemputė?! nuėjau į darbą. Dirbau Chirurginiame skyriuje, kur guli Pabandykite bent tomis valandomis, kada visi esate naligoniai po operacijų. Ligonių buvo labai mažai. Nuėju- mie, uždegti raudoną lemputę ant stalo ir jūs pajusite jos si į darbą, stengiausi atlikti viską, kas reikalinga tą dieną. Paskui pasiprašiau Tikra religija prasideda sesutės, dirbusios kitose palatose, kad mane truputį išleistų. Apsirengusi ten, kur, rodos, buvau kasdieniškai, kad neįtartų. Nureikėtų ją visai bėgau pas t. Pranciškų Šulskį ir prie jo lovos padariau amžinus įžadus. Kas atmesti. prie jų buvo – neatsimenu. Turbūt tos dvi sesutės, kurios tuo metu tėveliui Šulskiui patarnavo. <...> Taigi, po apeigų, pasveikinta abiejų sesučių, auksinį įžadų žiedą pasislėpiau ir vėl nubėgau į darbą. Bet ta sesutė, kuri mane išleido, sako: ‘Žinai, eik namo. Skyriuje taip ramu, o tavo darbai jau padaryti.’ Aš jai padėkojau ir išėjau. Nuėjau tiesiai į bažnyčią; kaip tik buvo šv. Mišios, kaip šventadienį. Iš bažnyčios nuėjau pas savo vyresniąją ses. Aleksandrą. Ji mane pasveikino ir sako: ‘Tau reikia kur nors pasislėpti, kad galėtum susikaupti ir pasimelsti.’ Tai palaimingą vidinę šilumą bei šviesą savo širdyse... Argi ji mane įleido į šalia virtuvės esantį sandėliuką, prikrautą ne tam, kad mūsų kūnai būtų Šventosios Dvasios nesulovos patalynių ir kitokių daiktų... Tuomet aš užsimoviau teptos šventovės, argi ne tam, kad mūsų širdys pavirstų žiedą, atsiklaupiau šalia čia stovinčios lovos, prikrautos dorybių žiedais papuoštomis koplyčiomis su gaivia, vėsia raudonais impilais patalų, ir meldžiausi, meldžiausi...“ tyla viduje, kur joks karas ir maras neįstengia įsilaužti ir pasėti skeveldrų, griuvėsių, mirties. (iš ses. Veronikos Kazimieros Beišytės atsiminimų). Štai ko reikia mums ir ko siekia Viešpats visais daleidimais: daugiau vidaus, daugiau sielos. Viską įdvasinti, Ką šiandien reikia išgirsti? viskam duoti prasmės ir išraiškos, išsivadavimo iš žudanTiesa, jog vienuolinis gyvenimas Lietuvoje buvo skau- čios raidės, iš profanacijos ir banalumo, iš išorės melo ir džiai apiplėštas, neteko daugybės išorinių formų, labai veidmainystės, gal net iš pabalintų grabų, pilnų mirusiųsvarbių atramų. Tai buvo tikros žaizdos, tikros aukos ir jų kaulų ir visokio supuvimo. praradimai. Bet, akivaizdu, kaip ir kiekvienas apiplėšiTikra religija prasideda ten, kur, rodos, reikėtų ją vimas, ir šis talpino savyje ir malonę – stulbinamą Dievo sai atmesti. Kada tu būsi taip suspaustas, jog manysi žūgalybės ir gailestingumo patirtį, atrandamą tik išgyvenant nant tavo laikiną ir amžiną laimę, kada pats sau statysi visišką savo bejėgiškumą ir menkumą. Bet geriau apie tai amžinuosius klausimus ir, kaip tamsoje paklydęs vabategu kalba tos ir tie, kurie tamsiuosius dešimtmečius iš- lėlis, pulsi prie Dievo šviesos, tada tu įžengsi į tikrąją gyveno, kurie ir niūriausioje prieblandoje patys ištikimai religiją. Visa kita – vaikų žaislai“ (iš ses. Beišytės rašytidegė visa perkeičiančia Viešpaties meile ir kitus gebėjo nio palikimo). Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

25


Didelės ir mažos kryžkelės

Neregimoji kariuomenė Antanas GAILIUS Nežinau, ar buvo dar kur toks kone penkias dešimtis metų gyvavęs ir neužgesęs pogrindinis tinklas, kaip slaptieji moterų vienuolynai Lietuvoje. Iš to tinklo tik viena kita tapo garsi, pavyzdžiui, Nijolė Sadūnaitė. Dauguma sesių niekaip neišėjo į viešumą – žinia, to jos ir nesiekė. Juk ne dėl išgarsėjimo ir ėjo į vienuolyną – juolab slaptą. Vieną kitą jų mes pažinojome, apie vieną kitą sklido tykus gandas, kad ji – slapta vienuolė. Dauguma dirbo sau buhalterėmis, sekretorėmis, registratorėmis ar dar kuo, ir tik patys patikimiausi bičiuliai žinojo, kuo jos dar – arba, tikriau, kuo iš tikrųjų – užsiima. Galiu tik numanyti, kad Nepriklausomybės atgavimas ir galimybė išeiti į gatvę su abitu seserims nebuvo lengvas laikas. Turėjo būti, tiesa, džiugu, bet vis tiek nelengva iš konspiracinio pogrindžio išeiti į viešumą. Turėjo būti nelengva kone visą gyvenimą ar bent didžiulę jo dalį nugyvenus vienai ar dviese su kita seserim persikelti gyventi į bendruomenę. Bet labiausiai turėjo būti nelengva tai, jog kova baigėsi ir nebeliko to priešo, su kuriuo nuolatos grūmeisi. Tai kone visų veteranų dalia. Staiga nebereikėjo, pavyzdžiui, per kalkę keliais egzemplioriais spausdinti pogrindžio leidinių, nes tą darbą kur kas geriau pradėjo dirbti leidyklos. Pamaži nebereikėjo veteranių, mokančių vaikus katekizmo, nes to darbo ėmėsi šviežiai paruošti tikybos mokytojai. Spėju, kad ne vieną seserį kamavo ir galbūt tebekamuoja jausmas, kad ji nebereikalinga. Tai nesunku numanyti, kai retsykiais pamatome, kaip senojo ir tikrojo priešo vietoje susirandamas naujas ir netikras, bet su juo pradedama kovoti su senu įkarščiu. Numanau, kad ne vieną šios kariuomenės veteranę trikdė ir tebetrikdo ir permainos Bažnyčios gyvenime. Kažkodėl įtariu, kad mes, vadinamieji pasauliečiai, su tokiomis permainomis dorojamės lengviau. Nors, žinia, pažįstu ir pasauliečių, kuriuos trikdo ir erzina vietoj didingų vargonų bažnyčiose suskambėjusios gitaros.

Šiandien sutikti gatvėje vienuolę nėra joks stebuklas. Akis gal dar ir pastebi jos drabužį, bet jau nebekrūpčioja taip, kaip prieš dvidešimt penkerius metus, kai vienuolės pradėjo rodytis su abitais, kryželiais ant krūtinės ir privalomaisiais galvos apdangalais. Tada tikrai galėjo nutikti, kad parėjęs iš miesto kaip didelę naujieną pranešdavai saviškiams: „Mačiau vienuolę!“ Mano vyresnioji sesuo tais laikais kartą net suformulavo rimtą įžvalgą. Tik pagalvokit, pasakė ji, kokiais laikais mes gyvenam, jei vienuolės abitas yra laisvės ženklas. Apie tai nejučia pagalvojau, kai „Artuma“ man pranešė, kad liepos–rugpjūčio numerį ketina skirti pašvęstajam gyvenimui. Pagalvojau ir apie tai, ką kalbėjo pažįstama katalikų teologijos profesorė iš Amerikos, dažnai besilankanti Vilniuje ir gyvai besidominti mūsų istorija ir gyvenimu. Ji kalbėjo apie tai, kad Bažnyčią Lietuvoje išgelbėjo maldingos moterėlės, lietuviškai gal net stačiai ir šiurkštokai pasakytume – davatkos. Ar tikrai taip, žinoma, niekas negalėsime atsakyti. Ar neregimoji, nes slaptoji seserų vienuolių kariuomenė tikrai buvo pagrindinė Bažnyčią gelbstinti galybė, niekad nesužinosime. Užtat tikrai galime sakyti, kad ši kariuomenė buvo viena tų jėgų, kurios ištikimai laikė pagrindinius Bažnyčios bastionus. Marijos Stanulytės nuotrauka

Šios kariuomenės istorija dar neparašyta. Esama tik vieno kito liudijimo. Iš tokių liudijimų man ypač reikšmingas sesers Ksaveros Veriankaitės dienoraštis Viskas praėjo. Šios knygos teko ilgokai paieškoti. Ji brangi tuo, kad tai ne prisiminimai, o būtent dienoraštis. Prisiminimuose viskas dažniausiai nusispalvina gražesnėmis ar įspūdingesnėmis spalvomis. O dienoraštyje lieka tas gyvenimas, kurį patyrei šiandien ir čia. 26

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

Visa tai, žinoma, yra gal ir ne mūsų, bet pirmiausia pačių vienuolijų rūpesčiai, ir gerai, kad jie nepatenka į viešumą. Man rūpi tiktai priminti, kad neregimoji kariuomenė buvo ir kovojo, o veteranės vaikšto tarp mūsų. Jas, kaip ir visus veteranus, dera gerbti.


Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie pasišventusius Dievui Mantas, 6 metai – Mantai, ar pažįsti žmonių, pašventusių savo gyvenimą Dievui? – Pažįstu. Mūsų kunigas – tai jau tikrai pasišventęs kunigėlis. Labai geras, visada draugauja su vaikais ir dar sako, kad visi vaikai yra maži angeliukai. Mes su juo net futbolą kartą žaidėme, o kai sekmadieniais po Mišių einame gerti arbatos į parapijos salę, tai jis vaikams visada atneša vaišių, pavyzdžiui, pyrago, bandelių, arba sykį pavaišino vaikus namuose pagamintais saldainiais. Bet sakė, kad ne pats juos darė, jam kažkas tų saldainių atnešė, o jis jų atnešė vaikams. Labai skanūs buvo tie saldainiai. – O iš kur žinai, kad tas kunigas pasišventęs Dievui? – O taigi paprasta, tai labai gerai matosi. – Iš ko matosi? – Na, jis visada per Mišias labai gražiai meldžiasi, visada šypsosi ir geras visiems, ne tik vaikams. Kai suserga seni žmonės, pavyzdžiui, viena tokia močiutė, tai jis net pas ją į namus važiavo ir Komuniją davė, ir pasikalbėjo su ja. Na, jis toks beveik kaip šventasis.

Goda, 5 metai – Aš tai irgi savo gyvenimą pašvenčiau, bet ne Dievui, o mamai. Aš jai visada labai viską padedu daryti, net šaltibarščius padedu pagaminti, tik paskui rankas sunku nusiplauti nuo tų raudonųjų burokėlių. Bet nieko, vėliau jos nusiplauna. Kartą pilną puodą šaltibarščių atnešiau ir padėjau ant stalo. Buvo labai sunku, nes puodas buvo labai pilnas, bet aš pasišvenčiau ir nė truputėlio neišlaisčiau. Man pavyko pasišvęsti. – O ar pažįsti pasišventusių žmonių? – Pažįstu vieną tokį vienuolį. Jis ir kunigas, nes Mišias aukoja, ir vienuolis, nes labai pasišventęs. Kartą bažnyčioje buvo šventė, mudvi su močiute atėjome truputį anksčiau. Aš mačiau, kaip tas vienuolis taip lėtai vaikščiojo aplink bažnyčią ir meldėsi už visus žmones. Turbūt prašė Dievo, kad visi žmonės būtų sveiki, kad visiems viskas sektųsi ir kad šventė bažnyčioje gerai pasisektų.

– Ir kaip – ar pavyko ta šventė? – Labai pavyko. Buvo labai smagu, daug vaikų, ir dar visi meldėmės už vieną berniuką, kuris labai sunkiai serga. Kiti net verkė, kai už tą berniuką kunigas melstis pradėjo. O man močiutė sakė, kad kai meldžiasi toks pasišventęs žmogus, tai tas berniukas tikrai tikrai pasveiks. – Ar pasveiko? – Dar ne, bet jam dabar jau geriau, jau ne ligoninėje, o namuose gydosi. Jis tikrai pasveiks.

Austėja, 6 metai – Viena mano močiutė sako, kad viską, ką tik daro, daro Dievui ant garbės. Ir tikrai – sykį ji išvirė žirnių sriubos, atnešė, padėjo ant stalo ir sako: „Valgykit Dievui ant garbės.“ Paskui kartą parduotuvėje ji nusipirko loterijos bilietą. Išsirinko tą bilietą, sumokėjo pinigus ir pasakė, kad Dievui ant garbės. Ir tikrai paskui su tuo bilietu laimėjo du litus. Tas bilietas buvo laimingas. Mama tada dar pajuokavo, kad jei perki loterijos bilietą Dievui ant garbės, tai jis negali būti nelaimingas. – O kodėl tu manai, kad tavo močiutė pašventė savo gyvenimą Dievui? – Tai kad ji visada viską daro Dievui ant garbės. Ir dažniausiai jai pasiseka. Net kai kur nors važiuoja, ji visada prieš važiuodama persižegnoja ir dar tą, kuris vairuoja, peržegnoja. Nesvarbu, kas – mama ar tėtis – vairuoja mašiną, ji vis tiek peržegnoja. Ir, žinok, viskas visada baigiasi gerai. Dar nebuvo jokių avarijų ar šiaip nesėkmingų nutikimų. Tiesa, kartą, kai mama vairavo, mašinos padanga sprogo. Bet močiutė tada nevažiavo. Tai ir mamos niekas neperžegnojo, o ji pati tikriausiai ir pamiršo. Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

27


Didelės ir mažos kryžkelės

Palaiminimai vaikams

Teta Anelė išvyksta Prasidėjo saulėtos dienos, bet vaikai dar turėjo gyventi mieste, nes tėveliams atostogos bus vasaros viduryje. Gerai, kad yra mieloji teta Anelė, pas kurią kartais galima pernakvoti, neiti ilgai miegoti, sėdėti balkone, kepti zefyrus ir spoksoti į žvaigždes per teleskopą. Pas Anelę galima ir Entą atsivesti bei jo kišenėse paviešėti. Štai ir dabar jie tik ką pabuvo vienoje iš jų. Ten tyvuliavo ežeras, vaikai jame galėjo rankomis

pagaudyti žuvis ir stebėti, kaip Jėzus pakviečia apaštalus ir šie tučtuojau nueina su juo viską palikę. Vaikai labai stebėjosi, kaip jie galėjo staiga imti ir nueiti su Jėzum. – Niekaip negalėčiau palikti tėčio ir mamos; net dėl Jėzaus, – tvirtai pareiškė Urtė. – Nes tu dar vaikas, – pasakė Inesa. – Kai užaugsi, ką žinai, kaip bus... – Jori, ar galėtum paimti mano žuveles? – staiga tarė Anelė. – Ir tą ypatingą „Nebijok“ žuvelę... – Nusibodo valyti akvariumą? – supratingai paklausė Joris. – Ne, aš išvažiuoju į vienuolyną. Galbūt net į kitą šalį. – Ką??! Tu mus paliksi? – sušuko vaikai vienu metu. Tik Entas tylėjo ir tol vartė zefyrą virš žvakės, kol šis leptelėjo Inesai į sterblę. – Bet mums labai tavęs trūks, – paniuro Urtė. – Ar Jis tau pasakė: SEK MANE? 28

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

– Taip, – nusišypsojo Anelė. – Tada valtyje, per audrą. Pasaulis serga dėl to, kad žmonės dievu padarė turtą, malonumus ir valdžią. Vienuoliai viso to atsisako ir taip gydo pasaulį. – Kai vienuoliai gyvena pagal skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus, jie jau žemėje pasauliui parodo Dievo karalystę, – atgavo žadą Entas. – Taip žmonės greičiau randa kelią į laimę. Tą vakarą vaikai ilgai nerimo ir šnabždėjosi. Rezgė planus, kaip sulaikyti tetą Anelę namuose. Kai buvo suvalgytos visos atsisveikinimo vakarienės, visos ašaros išverktos, aukštakulniai ir suknelės išdalytos, o lagaminai sukrauti, būsimoji sesuo Anelė niekaip negalėjo rasti savo paso, be kurio į kitą šalį – nė iš vietos... Iš pradžių ieškojo, paskui dūsavo ir meldėsi, o galiausiai – pravirko. Tada į duris paskambino Entas ir įteikė pradingusį dokumentą. – Deimantė tavo pasą paslėpė mano puslapiuose, kai nakčiai vėl tapau knyga. Pabudau ir pajaučiau, kad atsirado vardas, anksčiau nebuvęs nei Evangelijoje, nei laiškuose. Netgi nuotrauka! – tarė jis. – Pasirūpink jais, – atsiduso Anelė. – Būtinai. O kai tau pačiai pritrūks paguodos, rasiu tau vieną kitą žodelį, – Entas apkabino tetą Anelę ir tuo metu jis atrodė visai ne kaip vaikas su keistais džinsais, veikiau – kaip galingas Žodis, kuris priverčia atsirasti dalykus, kurių iki tol nebuvo. Praėjus keliems mėnesiams, Inesa, Urtė, Joris ir Deimantė jau skaitė jiems adresuotą tetos laišką. Jame buvo ir nuotrauka, kurioje Anelė vilkėjo vienuolinį abitą ir šypsojosi, apsupta pabėgėlių mergaičių ir berniukų. – Gal ir aš, kai užaugsiu, būsiu vienuolė, – pareiškė Urtė. Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ Užduotis: surask ir išbrauk šiuos žodžius: skaistumas, klusnumas, neturtas, įžadai. Iš likusių raidžių sudaryk žodį. Birželio mėnesio atsakymas: Jėzaus Širdie, taikos ir ramybės davėja.


„Artuma“ kviečia į didžiuosius atlaidus! DIDIEJI ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS ATLAIDAI liepos 1–12 d.

Liepos 1 d., trečiadienis Atlaidų išvakarės

Meldžiamės už katalikiškas organizacijas ir Marijos Legiono narius 16 val. – šv. Mišios Panų kalne 19 val. – Mišparai Bazilikoje; po jų – Eucharistinė procesija aplink Baziliką Liepos 2 d., ketvirtadienis Katechetų diena

PAMALDOS ATLAIDŲ METU 7 val. – Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ Kęstaičiuose išlydi piligrimus į Žemaičių Kalvariją 7.30 val. – Rytmetinė liturginė valanda Žemaičių Kalvarijos bazilikoje 8 val. – šv. Mišios 10 val. – šv. Mišios, po jų – Švč. Sakramento adoracija ir Dievo Gailestingumo vainikėlis 12 val. – Suma, po jos – iškilminga pagrindinė procesija į Kryžiaus kelio kalnus 19 val. – vakarinės šv. Mišios. Paskutinę atlaidų dieną 19 val. šv. Mišių Bazilikoje nebus

Liepos 3 d., penktadienis Policijos ir teisėsaugos darbuotojų diena Liepos 4 d., šeštadienis Jaunimo ir jaunų šeimų diena 19 val. – jaunimo šv. Mišios, po jų – Kryžiaus kelio kalnai Liepos 5 d., sekmadienis DIDŽIOJI KALVARIJA Šeimų diena

Liepos 6 d., pirmadienis Žemdirbių ir kaimo parapijų diena Liepos 7 d., antradienis Brolių latvių diena Liepos 8 d., trečiadienis Kunigų, kunigų seminarijų auklėtinių ir ministrantų diena Liepos 9 d., ketvirtadienis Kelininkų diena Liepos 10 d., penktadienis Vienuolių diena Liepos 11 d., šeštadienis Vaikų diena Liepos 12 d., sekmadienis Žemaičių Kalvarijos parapijos ir jos kaimynių: Barstyčių, Sedos, Platelių, Alsėdžių, Gegrėnų parapijų diena

Išsamesnė informacija

zemaiciukalvarija.lt

PAL. JURGIO MATULAIČIO ATLAIDAI MARIJAMPOLĖJE liepos 5–12 d.

Liepos 5 d., sekmadienis Padėkos diena

Liepos 11 d., šeštadienis Šeimų ir jaunimo diena

13 val. – naujų votų sudėjimas prie pal. Jurgio Matulaičio altoriaus, liudijimai apie palaimintojo užtarimu gautas malones

Programa jaunimui: 15 val. – registracija Lūginėje 16 val. – šv. Mišios 17.15 val. – žygis iš Lūginės į Marijampolę 20 val. – vakaronė Nuo 21.30 val. iki 7.30 val. – vigilija Bazilikoje

Liepos 6 d., pirmadienis Lietuvos valstybės ir katalikiškų judėjimų bei bendruomenių diena Liepos 7 d., antradienis Socialinių darbuotojų ir savanorių diena Liepos 8 d., trečiadienis Švietimo ir žiniasklaidos darbuotojų diena Liepos 9 d., ketvirtadienis Kunigų diena

Liepos 12 d., sekmadienis PAGRINDINĖ IŠKILMIŲ DIENA Pašvęstųjų diena Programa jaunimui: 7.30 val. – Švč. Sakramento adoracijos pabaiga 9 val. – orientacinis žaidimas

Liepos 10 d., penktadienis Ligonių, slaugytojų ir medikų diena Išsamesnė informacija

marijampolesbazilika.lt

DIENOTVARKĖ 11 val. – Rožinio malda Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje 11.30 val. – katechezė ir liudijimai Bazilikoje 12 val. – šv. Mišios 13 val. – agapė marijonų vienuolyno kieme (liepos 5, 6, 12 d. – 13.30 val.) 13.45 val. – pasivedimo pal. Jurgiui Matulaičiui pamaldos Bazilikos pal. Matulaičio koplyčioje (liepos 5 d. pamaldų nebus, liepos 6 d. – 14.30) 14 val. – koncertas marijonų vienuolyno kieme (liepos 6 d. – 13 val.; liepos 7–11 d. koncerto nebus) 14 val. – išvykimas į pal. Jurgio Matulaičio tėviškę Lūginėje (liepos 5 d. – 14.30 val., liepos 6 d. – 14.45 val., liepos 12 d. – 15 val.) Kviečiame apsilankyti pal. Jurgio Matulaičio muziejuje marijonų vienuolyne nuo 10 iki 17 val. Koplyčia Lūginėje atvira maldininkams nuo 10 iki 18 val.


Artuma

Marijos Stanulytės nuotrauka

Katalikiškas mėnraštis šeimai


Kokie laimingi žmonės, mokantys džiaugsmingai tave šlovinti! Jie gyvena, VIEŠPATIE, tavo Artumo šviesoje. Ps 89, 16

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

www.artuma.lt


KRYŽIŲ KALNO ATLAIDAI

liepos 25–26 d.

Liepos 25 d., šeštadienis 19 val. – Vakarinė vigilija Kryžių kalne. Kryžiaus kelias Liepos 26 d., sekmadienis 11 val. – piligriminis žygis iš Šiaulių katedros į Kryžių kalną 14 val. – klausomos išpažintys 15 val. – šv. Mišios Kryžių kalne, vietoje, kur šv. Jonas Paulius II aukojo Mišias ir šios koplyčios pašventinimas

Išsamesnė informacija

siauliuvyskupija.lt kryziukalnas.lt

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ (ŽOLINĖS) ATLAIDAI rugpjūčio 14–22 d.

PIVAŠIŪNUOSE Rugpjūčio 14 d., penktadienis 18 val. – šv. Mišios. Atlaidų atidarymas Rugpjūčio 15 d., šeštadienis ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ IŠKILMĖ (ŽOLINĖ) Rugpjūčio 16 d., sekmadienis Jaunimo ir šeimų diena Rugpjūčio 17 d., pirmadienis Gyvojo Rožinio ir kitų maldos grupių diena Rugpjūčio 18 d., antradienis Carito diena Rugpjūčio 19 d., trečiadienis Žemdirbių ir bendruomenių diena

KREKENAVOJE

Rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio minėjimas. Kunigų ir vienuolių diena Rugpjūčio 21 d., penktadienis Tikybos mokytojų, katechetų ir pedagogų diena Rugpjūčio 22 d., šeštadienis ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS KARALIENĖS MINĖJIMAS Ligonių, slaugytojų ir medicinos darbuotojų diena PAMALDOS ATLAIDŲ METU Šv. Mišios – 10, 12 ir 18 val. Švč. Sakramento adoracija – trumpai išstatomas po 10 ir 12 val. šv. Mišių Rožinio malda – 9.30 ir 17.30 val. Išpažinčių klausoma nuo 9 val., vakare nuo 17 val.

Rugpjūčio 14 d., penktadienis Bazilikos konsekravimo metinių paminėjimas. Jaunimo diena 15 val. – krepšinio turnyras 3x3 17 val. – adoracija, sutaikinimo pamaldos 18 val. – šv. Mišios 19.30 val. – šlovinimas, katechezė, darbas grupėse 21 val. – koncertas Rugpjūčio 15 d., šeštadienis ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ IŠKILMĖ (ŽOLINĖ), Didžioji Krekenavos atlaidų diena 8 val. – šv. Mišios 9 val. – adoracija 10 val. – šv. Mišios 11 val. – rožinis 11.30 val. – giedamos M. Marijos Valandos 12 val. – iškilmingos šv. Mišios 14 val. – Virgilijaus Noreikos koncertas aikštėje prie Bazilikos 15 val. – Gailestingumo vainikėlis 17 val. – adoracija 18 val. – šv. Mišios 19 val. – koncertas-diskoteka miestelio aikštėje

Išsamesnė informacija

pivasiunai.lt

Rugpjūčio 16 d., sekmadienis Šeimų-bendruomenės diena 10 val. – šv. Mišios 11 val. – adoracija, rožinis 12 val. – šv. Mišios 13.30 val. – katechezė 14 val. – dainos, šokiai, žaidimai, vaišės aikštėje prie Bazilikos 17 val. – adoracija 18 val. – šv. Mišios Rugpjūčio 17 d., pirmadienis Kunigų ir vienuolių diena 9 val. – vidinio išgydymo pamaldos 11 val. – konferencija/liudijimai 12 val. – šv. Mišios 13.30 val. – savanorių stovyklos dalyvių spektaklis 14 val. – pietūs Rugpjūčio 18–22 d. – šv. Mišios tik 12 val. PAMALDOS ATLAIDŲ METU Šv. Mišios – 10, 12 ir 18 val. (rugpjūčio 17 d. 18 val. Mišių nebus) Išsamesnė informacija

krekenavosbazilika.lt

„Artuma“ kviečia į didžiuosius atlaidus!


Didelės ir mažos kryžkelės

Klausimai ganytojams Kokie galimi pašaukimo į vienuolinį gyvenimą ženklai? Pašaukimo į vienuolystę ženklai gali būti įvairūs, bet svarbiausias – vidinis širdies troškimas visiškai priklausyti Viešpačiui Jėzui, daryti tik tai, kas Jam patinka. Kaip kitus ženklus dar būtų galima paminėti potraukį į tylą, vienumą, maldą, Šventąjį Raštą, džiaugsmą ir ramybę pagalvojus apie gyvenimą vienuolyne, abito nešiojimą, troškimą skelbti Evangeliją, kalbėti apie Dievą su žmonėmis, ypač Jo dar nepažįstančiais, ir kt. Labai svarbu ištirti šiuos ženklus su dvasios tėvu ar motina, kartu su juo ar ja spręsti, kokia iš tikrųjų Dievo valia. Žinau, jog pašaukimas gali būti arba šeimai, arba kunigystei, vienuolystei. Taigi jeigu man ne kartą buvo minčių apie vienuolystę ir tai, jog šeimos kūrimas ne man, galbūt mano pašaukimas – būti vienuoliu? Kaip teisingai suprasti? Galbūt pašaukimą turiu šeimai, tik to dar nesuprantu? Kad ir kam paskirtumėte savo gyvenimą, jo negalėtumėte pasilikti vien sau, tektų kitam atiduoti su visa laisve ir nepriklausomybe. Todėl reikėtų pirmiausia subręsti pasiryžimui save paaukoti kitam, o jau paskui rinktis – šeimą, kunigystę, pašvęstąjį gyvenimą. Šie keliai yra tarnavimas Dievui, jei nesirenki tarnauti vien sau. Kokia tvarka ar sąlygos norint įstoti į vienuolyną? Kiekviena vienuolija turi savo priėmimo sąlygas, jas sužinoti galima kreipiantis konkrečiai. Bendriausios sąlygos  – tai išbandytas (bent pakankamai ilgą laiką praktikuotas) tikėjimas, sakramentų praktikavimas, geras vardas krikščionių bendruomenėje, laisva nuo santuokos būklė, tinkamas amžius (išsamios informacijos apie vienuolijas galite rasti ir ką tik išleistame mūsų žurnalo priede). Buvo laikas, kai duodavau pinigų kiekvienam, kuris paprašydavo. Dabar

duodu tik tada, kai matau, kad žmogui tai nėra gyvenimo būdas, kad tai daro iš tikro reikalo. Kokia teisinga krikščionio laikysena? Man negaila atiduoti kad ir visus turimus pinigus, jei tik žinočiau, kad tai padės žmogui keisti gyvenimą į gera. Kai kurie drąsiai sako: „Duok ir neteisk.“ Kiti sako: „Jei prisidedu prie kito nuodėmės – tai ir mano nuodėmė.“ Kuo vadovautis apsisprendžiant? Taip, jeigu žinome, kad mūsų duodami pinigai tikrai bus panaudoti alkoholiui ar eilinei narkotikų dozei, tuomet negalime duoti pinigų. Jei žmogus alkanas, reikia jam duoti pavalgyti; jei murzinas, ir turite galimybę, reikia jį išmaudyti; jei serga, ir turite galimybę, pasirūpinkite jo sveikata. Lengviausia pasakyti: „Aš už tave pasimelsiu.“ Kartais iš tikrųjų galime tik tiek. Kai mūsų pagalbos koks nors varguolis tikrai nenori priimti, dargi iškeikia, tuomet belieka tik pasimelsti. Bet visada, jei galime padaryti kokį nors gailestingumo darbą kūnui ar sielai, tai ir darykime. Dažnai galvoju, ar padariau nuodėmę, ar ne, sunku nuspręsti, ar ji lengva, ar sunki. Vis abejoju, ar tai buvo nuodėmė, ar tik pagunda, kuriai dažniausiai priešinuosi, o iš baimės įvardiju kaip nuodėmę. Kaip pagyti nuo to? Labai kviečiu atsigręžti į Dievą. Mūsų tikėjimo žinia yra Dievo dovanota išlaisvinimo iš nuodėmių ir mūsų perkeitimo bei išaukštinimo žinia. Tikras nuodėmės atpažinimas ateina ne užsisklendus savo baimėse, bet susitikime su Dievu. Jis yra gailestingasis Tėvas, kuris priima ir blogiausią savo vaiką su meile. Ir baisiausiam nusikaltėliui Nukryžiuotasis trokšta viską dovanoti ir suteikti dangų. Ši akistata su mylinčiu Dievu ištirpdo baimes, gydo skrupulus, atkuria sąžinėje pusiausvyrą. Dievas nori Jus išgydyti, bet reikia vieno mažo dalyko: Jūs turite Jam tai leisti. Kad pasveiktumėte, reikia stengtis suformuoti

sveiką sąžinę. Sveika sąžinė yra jautri sąžinė, ji yra per vidurį tarp skrupulingumo ir nejautrumo (kitas kraštutinumas būtų nejautrios sąžinės žmonės, kurie niekur savyje neįžvelgia nuodėmingumo). Jautrios sąžinės žmogus turi gebėjimą atpažinti nuodėmę, skirti sunkią ir lengvą, savo netobulumus priimti ramiai ir leistis Dievo gydomas. Sąžinei ugdyti labai padeda Atgailos (Sutaikinimo) sakramento šventimas. Primygtinai prašau susirasti gerą vardą tarp tikinčiųjų pelniusį kunigą nuodėmklausį ir visiškai pasivesti jo vedimui. Kaip rimtai pablogėjus sveikatai mes pasitikime gydytoju ir jo nustatytu gydymu, kol išgyjame, taip šiuo metu dera elgtis ir Jums. Dievas grąžins sąžinei ramybę. Norėjau sužinoti, kodėl rusų tautoje kryžius vaizduojamas su dviem skersiniais, vienas jų apačioje mažesnis ir įstrižas? Rusijos ir Serbijos ortodoksų Bažnyčių naudojamas kryžius paprastai turi ne tik didelį horizontalų skersinį, bet ir du kitus. Viršutinis simbolizuoja užrašą ant Kristaus kryžiaus: „Jėzus Nazarietis Žydų Karalius“ (lotyniški inicialai: INRI). Žemutinis įstrižas skersinis simbolizuoja ant kryžiaus prikaltą atramą Nukryžiuotojo kojoms. Stačiatikių tradicijoje jis drauge simbolizuoja svarstykles, kuriomis pasveriamos žmonių nuodėmės ir dorybės. Palinkimas į kairę pusę primena, kad Kristaus dešinėje nukryžiuotas ir atgailavęs plėšikas pirmasis pateko į rojų, o kairėje buvęs ir Kristui piktžodžiavęs nusikaltėlis dar labiau apsunkino savo likimą. Parengta pagal joanitai.org, klauskkunigo.lt ir Panevėžio vyskupijos svetaines

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

33


Jaunimo

is

iššūk

Dievo balerina Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ ir mylima tokia, kokia yra – su savo prabangiais drabužiais ir išskirtiniu makiažu. Po šio įvykio jos gyvenime įvyko radikalių pokyčių. „Aš norėjau susivienyti su Jėzumi, kad būčiau tik su Juo, norėjau būti angelu, norėjau visiškai pasikeisti. Kas atsitiko? Jėzus manyje padarė stebuklą, Jis mane išgydė, išlaisvino iš egoizmo, pavydo, savęs nevertinimo. Anksčiau meilė man reiškė valdyti kitą, kad užpildyčiau baisią tuštumą savyje“,  – susitikimo džiaugsmo neslėpė ses. Anna.

„Noriu dėkoti Dievui visa siela, visu protu ir visu kūnu“, – taip savo aistrą šokiui apibūdina sesuo Anna NOBILI. Šiame vasariškame numeryje, įpusėjus Pašvęstojo gyvenimo metams, kviečiame susipažinti su vienuole, kurią iš naktinių klubų šokėjos Dievas pašaukė į vienuolinį gyvenimą. Tačiau savo aistros šokiui ji neatsisakė. Tad susipažinkime su „Dievo balerina“ – taip save vadina ses. Anna. 2010 m. ji viešėjo Lietuvos jaunimo dienose Panevėžyje, o 2015 m. – Kauno arkivyskupijos organizuojamame kasmetiniame renginyje „Šv. Valentino diena kitaip“.

„Kai kiekvieną naktį, kol sukako 22-eji, iki pusės devynių ryto praleisdavau diskotekose, aš iš tiesų ieškojau meilės. O kai neužteko muzikos, pradėjau vartoti alkoholį. Ieškojau meilės, kai supratau, kad turiu kūną ir tas kūnas man patinka. Labai menkai save vertinau, todėl dalijau savo kūną vaikinams, kuriems jis patikdavo. Kiekvieną naktį vis keisdavau juos, grįždavau namo girta, jausdavausi vieniša ir apleista“, – apie audringą gyvenimą dalijosi ses. Anna. Ji tęsia: „Visi manimi naudojosi ir aš leidausi, kad kiti manimi naudotųsi. Kai šokdavau, šokdavau tik dėl to, kad būčiau dėmesio centre. Ir taip visam pasauliui, nesakydama nė žodžio, sakiau: ‘Man reikia meilės.’ Sutikusi Jėzų suvokiau, kad nieko neturiu duoti atgal, jog nusipelnyčiau Jo meilę, nes Jėzus tetroško mylėti mane. Supratau, kokia didelė ir nesuinteresuota meilė man skirta. Atpažinau, kad Jėzus turi tokį kvapą, kaip nekvepia joks kitas žmogus – tyrumo kvapą. Taip atradau, kad mano kūnas yra Šventosios Dvasios buveinė. Ir kad neturėjau duoti naudoti savo kūno, savo seksualumo kitiems, kad viskas, ką iki tol išgyvenau, tėra šiukšlės.“ Nuo devyniolikos prasidėjęs audringas gyvenimas tęsėsi trejus metus. Besivaikydama tuometinės Milano mados, dirbo šokėja tokiuose klubuose, kaip Hollywood ir Rolling Stone, pritrūkusi nuotykių vykdavo kelioms dienoms į Amsterdamą. Dievas turėjo savo planą: atsivertė Annos mama, kuri suvokė, kad negali padėti savo dukrai niekaip kitaip, tik malda, jos dėka artėjo pasikeitimų metas. Vieną Kalėdų naktį, išgirdusi varpus ir jausdama šventišką nuotaiką, jaunoji Anna apsilankė Šv. Eustorgijaus parapijoje. Kažkas joje ištirpo, ji pasijuto paliesta malonės 34

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

Nauja pradžia Šiandien ses. Anna, būdama 45 metų, gerai prisimena tą apsilankymą bažnyčioje: „Ten pirmą kartą sutikau Dievą, ten pažinau Jo meilę, ir Jis pradėjo mano kelionę.“ Kitas jos žingsnis buvo rekolekcijos Asyžiuje, kur melsdamasi ir medituodama aiškiai suvokė, kad Dievas yra Kūrėjas, o mes esame Dievo kūriniai. Vėliau Šv. Lauryno parapijoje pradėjusi lankyti jaunimo grupę, pamažu ėmė atrasti naują gyvenimo prasmę. Ji matė mylinčius vienas kitą žmones, nuoširdžius ir paprastus, laimingus realiame pasaulyje. Ir tai nebuvo apsimetinėjimas, į kurį ji pati buvo įsitraukusi per „nešvarius“ santykius, – tai buvo tikra, Dievo dovanota. Kūrėjo dovanų Anna matė vis daugiau ir daugiau, Jo meilė buvo vis stipresnė. Iš čia kilo troškimas padovanoti savo gyvenimą Jam – Tam, kuris teikia tikrą džiaugsmą ir gyvenimo prasmę, užpildo tuštumą ir myli besąlygiškai. Tad po atsivertimo, sulaukusi 28-erių, Anna tapo Šventosios Nazareto Šeimos seserų darbininkių vienuole. Pasak jos, iš seserų sklido džiaugsmas ir užsidegimas, ir tai ją labai palietė. Net ir atėjusią į vienuolyną nuolat lydėjo aistra šokiui, kuri buvo visos jos egzistencinės kelionės gija. Daugiau negu žodžiais Anna sugeba išreikšti jausmus per kūno judesius. Daugelis klausia: ar šokis dera su vienuoliniu gyvenimu, ar tai ne vulgaru, ar ne per seksualu, ar toks liudiErlendo Bartulio nuotraukos

Meilės paieškos, virtusios šiukšlėmis


Jaun

imo iššūkis

jimas tinkamas vaikams ir jaunimui? Šis klausimas kilo ir ses. Annai. Ji manė, jog norėdama pradėti naują, „švarų“ gyvenimą turi atsiriboti nuo savo praeities, atsisakyti visko, kas buvo, o šokis nedera su vienuoliniu gyvenimu. Tuomet tarė Dievui, kad šoks tik tada, jei Jis panorės. Atrodo, Dievas kalbėjo per seseris ir hierarchus. Šventosios Nazareto Šeimos seserys darbininkės priėmė ses. Anną su visais jos talentais ir dovanomis ir netgi pasakė, kad Annos talentas šokti gali tapti jos liudijimu. „Ir kai tapau Šventosios Šeimos sesute, Jėzus padarė dar vieną stebuklą. Jis užpildė visą mano tuštumą savimi pačiu, Jis išlaisvino mano širdį ir mano šokį. Aš dabar šoku ne tam, kad užpildyčiau tuštumą, bet kad noriu pasakyti: ‘Dievas tave myli. Jis užpildo tą tuštumą, kurios negali užpildyti niekas: nei tavo vyras, nei žmona, nei draugas, nei tėvai, nei darbas, nei sėkmės, nes vienatvė, kurios iš tikrųjų nėra, nes yra Dievas Tėvas.’ Tas Tėvas neatima nieko: aš palikau šokį (nes jis buvo nešvarus), bet Dievas pasakė: ‘Tu turi šokti man’ ir dėl to mes atidarėme krikščioniško šokio mokyklą, – 100 mokinių šoka, kad garbintų Dievą“, – dalijosi savo išgyvenimais ses. Anna. Čia mes randame atsakymą, ar galima liudyti Kristų tokiu būdu. Prie jo puikiai tinka ir Palestrinos vyskupo monsinjoro Domenico Sigalini parašyti žodžiai jos autobiografinės knygos „Aš šoku su Dievu“ įžangoje: „Taip, nes dera šlovinti Viešpatį, skelbiant tikėjimą Prisikėlimu, dėkojant už judesio malonę ir kūno maldą, kuri mūsų pasaulio praktikoje neįtraukia viso asmens.“

Šventas šokis Buvusi naktinio klubo šokėja tapo vienuole, bet neišsižadėjo savo aistros šokiui ir maldai, – juos ji apgyvendino už storų vienuolyno sienų. 2008 m. vysk. Domenico Sigalini paprašė atidaryti Palestrinoje modernaus šokio mokyklą „Šventasis šokis“. Ją lankė šimtai mažųjų šokėjų (nuo ketverių ir daugiau metų), bet kartu ir paauglių bei vyresnio amžiaus žmonių. Čia žmonės gali melstis judėdami (kiekviena pamoka prasideda malda), išreikšti save

ir savo talentus, čia jie mokosi skelbti Evangeliją. Mažame Palestrinos kaimelyje niekas jau nesistebi sklindančios houso, roko, hip hopo, repo muzikos garsais iš vienuolyno, kur žmonės kiekvieną popietę susirenka į užsiėmimus. Žinoma, kai kam keista girdėti apie šokančią seserį. „Skeptikams siūlau ateiti ir pamatyti: paaiškinti žodžiais, ką mes darome, yra sunku“, – sako ses. Anna. – Aš žinau, yra sunkumų, nes mūsų visuomenėje šokis nelaikomas teigiamu dalyku, todėl Dievo tauta turi būti labiau išsilavinusi. Tačiau nereikia ginčytis su kitaip mąstančiais, o tiesiog paaiškinti, kad dvasinis šokis yra viena maldos formų.“ Ses. Anna tęsia: „Kodėl, pavyzdžiui, Indijoje ar Afrikos šalyse galima šokti Viešpačiui, o Italijoje ne? Mes, vakariečiai, turime kūno problemą, kuri asocijuojasi su kūno pardavimu. Esame racionalūs ir statiški, mums sunku išgyventi savo kūniškumą, išreikšti emocijas ir jausmus, kuriuos jis siunčia. Priešingai, kūnas taip pat gali melstis. Šokis yra tai, kas visada priklausys žmogui. Kaip tik su pasauliečiais bendradarbiais dirbame šia linkme ir bandome vystyti tikrovišką kūno teologiją, kurią perduodame savo studentams. Todėl jie gali savo ruožtu kitus evangelizuoti per šokį. Man tai meilės mokykla, kur aš kažką dovanoju. Kai aš nustosiu šokti, mano mokiniai šoks už mane.“ Ir tai, atrodo, tiesa – ne tik pažiūrėti, bet ir šokti norinčių daugėja: seserys atidarė „Šventųjų šokių“ filialą Lečės mieste Pietų Italijoje, o kitą Šiaurės Italijoje. Atrodo, čia šokantys neieško sau šlovės, bet kiekvienas, pasitelkdamas savo talentus, mokosi ir liudija Evangeliją.

Žvelgiant į šokančią sesę Anną Nobili ir klausantis jos liudijimo, matant džiaugsmu ir meile spindintį jos veidą, galime įsitikinti, kad Dievas nieko neatima, bet iš begalinės meilės mums duoda tai, kas tikra, kas dovanoja Gyvenimą. Moko net į diskoteką keliauti su Jėzumi, nepalikti Jo prie klubo ar baro durų, bet savo kasdienybėje elgtis tikint, kad Jis nuolat yra šalia, ir šlovinti Jį visa siela, visu protu ir visu kūnu. Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

35


Jaunimo

is

iššūk

Stulbinantis pasirinkimas Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ joms negalima, nežinau. Dvasingumas, aišku, labai svarbu. Mano babytė labai pamaldi buvo, eidavo į Mišias kiekvieną sekmadienį, mane prieš miegą melstis mokydavo. Bet ji ir į tas Mišias pasipuošdavo: skarutė šilkinė, akiniai prašmatniais rėmeliais, rankinukas lakinis, bateliai nublizginti. Net apatinius išeiginius rengdavosi – kai ruošdavosi eit, sakydavo: „Kur mano bažnytiniai apatiniai?“ Tai va čia, man atrodo, super derinys dvasingumo ir savęs pateikimo. O jeigu moteris nesidažo ir leidžia net žiliems plaukams nuaugt, tai ką tokiai galiu pasakyt?

Jaunuolių sąmonėje dažnai būna susiformavęs neigiamas vienuolių įvaizdis. Atrodo, tarsi įstojus į vienuolyną būtų prarandama viskas, kas žmogų daro laimingą. Bet gal tai tik įvaizdis, atėjęs iš kino industrijos? Taigi ką apie vienuolinį gyvenimą ir vienuolius mano gatvėje pakalbinti jaunuoliai?

Man tai „lempa“

Algirdo Kazlos nuotrauka

Kai svarbiausiais dalykais tampa fiziniai patyrimai ir išorinės savybės, vienuolystė atrodo kankinantis pasirinkimas. Tautvydas (21 m.): Jeigu pats, savo noru, o ne kažkas uždaro, na, tai visiška „lempa“. Visos tos pažiūros, kad sekso negalima… Vadinas, renkasi tie, kuriems nepasiseka, ar ne? Pamatai, kad nesiseka, šeimos nesukursi, į balius nieks nekviečia, tai ir nusimeni: „Aha, niekam manęs nereikia, tai ir man nieko nereikia!“ Na, ir meluoji šitaip pats sau. Kaip tau gali moters nereikėt? Nebent nenormalus. Jeigu nors vienas draugelis yra, tai turėtų atkalbėti nuo tokios nesąmonės. O panos? Panos į vienuoles neina, man atrodo, ne? Tik moteriškės, kai pagyvena, pamato, kad nieks neima, tada... Aišku, man jie netrukdo, bet jei kas iš pažįstamų sugalvotų taip… Pasisodinčiau, išgertume kartu ir bandyčiau paprotint.

Oksana (24 m.): Studijuoju įvaizdžio stilisto profesiją. Tikiu, kad save reikia pateikti per išorę. 90 proc. to, kaip sutikti žmonės tave vertina, TIKRAI priklauso nuo to, kaip atrodai. Pavyzdukas: ėjau vieną rytą be nuotaikos, ką tik atsikėlusi, tik į parduotuvę, tai su treningu. Ir ką? Nė vienas žmogus man nenusišypsojo! O va dabar pasipuošiau, ir tas praeidamas nusišypso, ir anas pamerkia, va, ir jūs užkalbinot. Ne veltui juk mane pastebėjot? Man vienuolės neatrodo labai teigiamai. Gal nemoka savęs pateikti? Gal 36

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

Kiek apie tai žinome? Daugelis jaunų žmonių, išgirdę žodį „vienuolis“, prisipažįsta įsivaizduojantys vieną iš dviejų: Rytus, vyrus skustomis galvomis ir oranžiniais drabužiais, dvelkiančius smilkalus arba tamsų, grėsmingą rūsį su šiurpia muzika, juodai apsirengusiais, vidurnaktį kažką tame rūsyje slepiančiais vienuoliais. Jei kyla tokių vaizdinių, galbūt esame šiuo klausimu paprasčiausiai „neapsišvietę“? Tomas (19 m.): Mane visada labai domina, kai kas nors papasakoja apie pažįstamus vienuolius, kunigus, nes ši sritis atrodo labai paslaptinga – tarsi visi žino, bet iš tiesų nieko nežino. Atvirai sakau: man turbūt iki 15 metų atrodė, kad apskritai būna tik Šaolino vienuoliai. Visi filmai apie Rytų vienuolius. Aš net buvau kažkada užsidegęs nusiskust galvą, medituot išmokt. Bet turbūt nusikalbu truputį, pats jaučiu – juk ne galvos skutimasis esmė, argi ne taip? Vis tiek šauniai atrodo žmonės, kurie savo noru atsiskiria, užsidaro apmąstymuose, sveikai gyvena... Ir fizinė būklė labai gera turėtų būti tų žmonių: nerūko, negeria, kukliai valgo, mankštinasi. Ir, manau, gerai save pažįsta, nes tiek laiko su savim ir malda praleidžia, išsigrynint turėtų daug dalykų. Svarbiausia, jie turbūt turi labai artimą, asmeninį kontaktą su tuo, kas aukščiau. Net pavydu šiek tiek. Bet va, akivaizdžiai informacijos trūksta, nes visąlaik apie tuos filmuose matytus vienuolius ir šneku. Bet mūsiškiai vienuoliai galbūt panašūs? Aišku, suprantu, kad kalnų olose negyvena ir galvų jiems turbūt nebūtina skustis, bet, manau, vidinio gyvenimo stiprumas daugmaž toks pat? Danguolė (26 m.): Niekad nebuvau susimąsčiusi apie vienuolius, kol neįstojau į pirmą kursą. Bendrabučio negavau, pinigų beveik neturėjau ir taip pasisekė – mane priėmė gyvent kambarėly prie vienuolyno. Truputį bijojau iš pradžių, galvojau, kaip ten bus. Dar bendrakursė sužinojusi


O mes kitokie

juokais padovanojo Dano Browno knygą Da Vinčio kodas – išvis išsigandau perskaičiusi! Bet kai atsikrausčiau ir susipažinau su vienuolėmis… Kokio širdingumo, kokio gerumo tai žmonės! Aišku, turėjau pareigų, bet man buvo tik į naudą. Argi savo namuose grindų neplaučiau? Plaučiau, tik po kokios savaitės atidėliojimo, kai šiaip taip prisiversčiau. O ten būdavo labai konkretu, ką kasdien turiu padaryti, ir klausimų nekildavo. Todėl, kad gyvenau drauge. Ir tai ne tik ugdė drausmę, bet ir leido pasijusti tos bendruomenės dalimi. Kai nepasisekdavo meilėje ar sukonfliktuodavo su dėstytojais, mano bendrakursė eidavo į klubą, išgerdavo, pašokdavo ir taip „užsimiršdavo“. O aš turėjau su kuo pasikalbėti! Nė karto nebuvau atstumta, kai norėjosi pasipasakoti, o ir kokio atsako sulaukdavau! Ne bukų patarimų, o tikro sielos veidrodžio, kuriame pati pamatydavau, kuria kryptimi eiti. Kuomet baigėsi pirmi metai ir reikėjo išsikraustyti (ir man atsirado, kur gyventi, ir į vienuolyną norinčiųjų sąrašas jau laukė), verkiau. Paskutinį vakarą geriant arbatą dėkojau mane taip sutvirtinusioms moterims žodžiu, o Dievui už galimybę jas pažinti – mintyse. Beje, Da Vinčio kodą išmečiau: po metų, praleistų greta pašvęstųjų, man jis atrodė ne juokingas, o tiesiog bjaurus. Atrodo, jog Rytai ir meno kūrinių autoriai, pasirenkantys jiems patogias Bažnyčios puses, itin smarkiai formuoja mūsų nuomonę. Todėl taip gera, jog kasdienybėje sutinkami žmonės, pasirinkę vienuolio kelią, gali tą nuomonę pakeisti. Tiems, kurie savo šiluma, gyvenimu ir pavyzdžiu skleidžia žinią apie dvasingo gyvenimo pasirinkimus ir galimybę būti kitaip, – labai ačiū.

Kitoks vienuolynas Mažosios seserys Avinėlio mokinės „Jis mane pašaukė, – tyliai, su visišku pasitikėjimu sako mažoji sesuo Veronika, turinti Dauno sindromą. – Vieną žiemos dieną, kai sportavau su savo draugais veiklos centre, Dievas ištarė mano vardą ir pakvietė Jį sekti.“ Kai klausausi šio pašaukimo istorijos, žiūrėdama filmą „Les yeux tournés vers l’aube“ (liet. „Akys, nukreiptos į aušrą“, rež.  Marcas Jeansonas), man regisi, jog toje istorijoje Dievas turėjo šaukti ypač garsiai ir kantriai. Ir ne dėl to, kad Jį išgirstų mergina, turinti proto negalią, bet kad išgirstų sveikieji – jos artimieji, sesuo Lina, įkūrusi tokį vienuolyną, kunigai ir vyskupai, kurie turėjo daug širdies paprastumo ir patikėjo, jog ši kitokia mergina gali būti pašaukta gyventi vienuolinį gyvenimą ir kad gali atsirasti vienuolynas, kuris priimtų Dauno sindromą turinčias merginas. Esu skaičiusi, kad į vienuolynus patekti nuolat būdavo papildomų reikalavimų: kažkada reikėjo turėti kraitį, būti sveiko proto, geros sveikatos ir pan. Tokiame kontekste itin kontrastingai atrodo vienuolynas šių vargšių merginų, kurios turi mažiausiai turtų, galių ir galimybių – turi tik intelekto sutrikimą, sutrikusią kalbą ir sutrikusią smulkiąją motoriką. Tačiau paprastas ir vargingas gyvenimas gali atverti didelius dvasinius lobius. Dievas ir Bažnyčia, laimindami tokių merginų vienuolyną, sako, kad dvasiniame gyvenime šios seserys neturi negalios. Jos atvira širdimi bendrauja su Dievu ir šiam santykiui nėra jokių kliūčių. Pasivadinusi „Mažosiomis seserimis Avinėlio mokinėmis“ (Les Petites Sœurs Disciples del’Agneau) tokia nauja ir netikėta bendruomenė įsikūrė 1985 m. mažame Prancūzijos miestelyje. 1990 m. Tūro arkivyskupas Jeanas Honoré pripažino ją viešu tikinčiųjų susivienijimu.

Išaugusi iki septynių seserų (iš jų penkios seserys yra su negalia) ir įsikūrusi Le Blano miestelyje, Centro-Luaros Slėnio regione Prancūzijoje, ši seserų bendruomenė 1999 m. tapo kontempliatyvaus pašvęstojo gyvenimo institutu arba, paprastai sakant – vienuolija. Pirmą kartą šv.  Benedikto Regula buvo pritaikyta merginoms, turinčioms Dauno sindromą. Pamaldos, adoracija, Rožinio malda priderintos prie šių seserų ritmo ir išgalių. Nuometuotų moterų maldą tyloje maitina Eucharistija ir Evangelijos meditacija. Seserys nėra vienišos, jos glaudžiasi prie šalia esančio Fontgombo brolių benediktinų abatijos; kaip sako vyresnioji, vienuolijos įkūrėja sesuo Lina, jų trapiai bendruomenei reikia stipresnės bendruomenės palaikymo – silpniesiems reikia stipresniųjų. Seserys savo dvasinį gyvenimą derina su rankų darbu: dirba darže, sode ir virtuvėje, puikiai audžia, verpia, mezga, užsiima medžio drožyba ir pan. Nepasiekiami šioms seserims dideli dalykai, tačiau sekdamos šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresės „mažuoju keleliu“ jos visko mokosi gauti iš gerojo Dievo ir Jam dėkodamos kuria mažųjų seserų mokyklą, kuri yra Meilės mokykla. Tikiu, jog šv. Teresėlė nuolat budi virš šio vienuolyno ir beria savo rožių lietų su daug šypsenų, juoko ir švelnumo. Parengė Inesa VAITKŪNAITĖ Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

37


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Ieškau. Kurgi tu? aktyvus Bažnyčios narys, groja keliais instrumentais, prižiūri keletą svetainių specialiosiomis programomis. Kodėl specialiosiomis? Todėl, kad nuo pat gimimo jis visiškai aklas! Nepaisant to, geba įsitraukti į gyvenimą, o mes ką? Bumbame? Kažko negalim? O gal neturim jėgų?.. Kad ir kaip nesisektų ar kiltų pagunda pasiduoti ir nuleisti rankas, tokios istorijos įrodo, jog verta stengtis dėl šių žmonių! Nepasiduosim.

Prieš šimtą dienų startavusi katalikiška internetinė pažinčių svetainė kitolink.lt jau susilaukė beveik 3 000 registruotų vartotojų! Sėkmingą startą lydėjo daugybė iššūkių. Apie tai kalbamės su svetainės administratore Jurgita SALINIENE. – Pažinčių puslapis veikia, didžiausias darbas padarytas, tai turbūt atsipūtę atostogaujat? – Tai jau tikrai! Kurgi ne... Iš tiesų, tai vis dar susiduriame su iššūkiais! Juk veiklą pradėjome visiškai naujoje programinėje platformoje. Jei iš anksto būtume žinoję, kiek iššūkių lauks, būtume kitaip planavę veiksmus. Lygiagrečiai vartotojams besinaudojant svetaine, tebevyksta testavimas, atveriamos naujos funkcijos, pvz., suteikėme tiesioginių pokalbių galimybę ir pokalbių kambarius, kuriuose gali bendrauti keli svetainės nariai.

– Pati viltingai užsiregistravau į svetainę, žiūriu – tik trečdalis narių vyrai! Kaipgi šitaip? – Ateina skundų: „Čia kažkokia nelygybė! Net šiame puslapyje jaučiamės vienos...“ Tai problema. Kurgi jūs, vyrai?! Jau juokaujam, kad turbūt visi į šauktinių kariuomenę išėjo. Pažinčių svetainėje daug gražių moterų, nuoširdžių profilio prisistatymų, kai paskaitom, tai širdis nudžiunga! Tai ir prašom: vyrai, nesnauskit, atsiliepkit, kurgi jūs?!

– Darbas įtemptas, ar nekilo noro viską mesti? – Žinoma, norėjom! Ir ne kartą! Galvojau: „Kam šito reikėjo?! Antanas: Pats skeptiškai žvelgiau į pažintis internetu, o regisKiti geriau padarytų šį darbą...“ truotis gėdinausi, nes ir šiaip visi žino mano senbernystės ir pan. Tai milžiniškas iššūkis: bėdą, ko dar čia viešintis... Užsiregistravau, nes reikia ištenka suderinti namus, vaikus bandyti visas galimybes. Jeigu dabar žmonės klaustų, ar ir darbą svetainėje, o para turi viską padariau, kad išspręsčiau savo bėdą, atsakyčiau – mažai valandų, jėgos ribotos. taip! Nesutinku, jog yra trečias pašaukimas – vienišiaus Apnikdavo visokių minčių, gyvenimo kelias. Nors kai kuriomis vienatvės akimirkomis bet, pvz., sykį paskambino galima džiaugtis, pvz., planuojant laiką nereikia prie niemoteris ir nedrąsiu balsu prako derintis, bet tai nekompensuoja svajonių išsipildymo. Nors tarė: „Žinot, aš jau ne jaunuolė, esu laimingas, bet nuolat blaškausi, nerandu ramybės, daugelis veiklų, kuman keturiasdešimt, bet neturiu rias pasirenku, svarbios tik dėl to, kad noriu užpildyti laisvą laiką. Važiuoju artimo žmogaus ir ilgiuosi...“ Sėkvisur, kad tik netupėčiau namuose. Negaliu pakęsti vienatvės! Niekuomet mingai karjeros laiptais kylanti nesuvokiau, kaip žmonės gali nenorėti šeimos?! moteris pasiguodė, kad kitoje pažinčių svetainėje sutiko vyrų, noTautvydas: Mane užsiregistruoti pastūmėjo ši mintis: jei pats nenorėrinčių tik vienos nakties nuotykių. si, kad tau Dievas padėtų sutikti antrą pusę, tai Jis ir nepadės. Tikintys Pripažino jaučianti baimę, nerimą, žmonės dažniausiai daug daro, užsiima įvairia veikla, kuri kartais ir pabet vis vien viliasi sutikti vyrą, kiša koją, nes nuolat nėra laiko ieškoti poros. Pats daug dirbu ir neturiu kuris taps gyvenimo dalimi. Arantros pusės, tai pamaniau, kodėl gi ne? Visuomet įdomu pradėti pokalba, pvz., paskambino vaikinukas bį su nepažįstamu žmogumi, surasti bendraminčių, panašiai mąstančių ir papasakojo, kad apie kitolink.lt ir tikinčių žmonių, o susipažinus tęsti bendravimą gyvai. Susitikus žmonugirdo televizijos laidoje, nori gų pamatai visai kitokį, bendravimas pasikeičia, nelieka laiko apmąstyti, užsiregistruoti, bet negali sumokaip įtikti, todėl žmonės kalba taip, kaip iš tiesų galvoja. Įdomu ir tai, kai kėti viso nario mokesčio. Jis ėmė pagal profilio nuotrauką mėgini surasti žmogų minioje, ypač jei mergina vardyti, kaip kitaip galėtų prisidėti nuotraukoje su vakariniu makiažu. Nepakenktų įsidėti fotografiją, kurioje prie svetainės veiklos. Besiklausant atrodai natūraliai. Beje, nesutinku, kad ši svetainė yra paskutinis šiaudas man akys išsiplėtė, burna atsivėrė... nusivylusiems. Tai naujos pažinties galimybė. Jis puikiai dirba kompiuteriu, yra 38

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Antanas: Turime ieškoti, stengtis, tikėti! Ši svetainė skirta rimtai nusiteikusiems, bet pastebėjau, kad kai kurie slapstosi po slapyvardžiais, nesako tiesos. Neverta! Katalikai turi būti drąsūs ir atviri. Jei tikslas yra susipažinti ir sukurti gražią šeimą, tai ko gi bijome savęs tokių, kokie esame? Moterims atrodo, jei jos paslaptingesnės, tai vyrams tada įdomiau. Jei įdėta smulki nuotraukėlė, o vietoj vardo slaptažodis, tai vyrai turėtų pulti domėtis?! Pvz., man patinka metalo muzika, jei kiti mano, kad čia blogis – tegul mano! Bet toks esu – atviras ir nuoširdus, nors tokie dalykai atrodo neigiami, neva moterims patinka kieti vyrai! Dar mergelėms patariama: „Bet kokio neimk, turi rasti patį geriausią!“ Tokios visus brokina, o vyrai, į kuriuos nusispjauna, sukuria šeimas ir laimingai gyvena. Kartais atrodo, jog išlaikyti savo vertę reiškia kitus menkinti. Iš viso, viliantis nerealiais idealais, sunku gyventi.

go“. Na, o kalbant apie Bažnyčios pagalbą, tai dėkojame vyskupui Kęstučiui Kėvalui, kuris pristatė kitolink.lt kitiems ganytojams, šie su entuziazmu priėmė idėją, ir žinia pasklido po parapijas.

– Jau nebe paslaptis, kad ši svetainė Jums dviguba pradžia! – Paleidom svetainę ir mane ėmė pykinti. Po kelių dienų įsitikinau – į mūsų šeimą atkeliauja šeštas vaikelis. Prašiau Dievo vedimo, svetainės administraviTautvydas: Tai tobulėjanti, perspektyvi, ne pelno siekianti svetainė. Nario mą priėmiau kaip pašaukimą... mokestis skirtas tam, kad kitolink.lt išsilaikytų ir apsisaugotų nuo tų, kurie o staiga dar vienas žmogutis! Jei užsuka į panašius puslapius dėl savanaudiškų tikslų. Pats nesusidūriau su anksčiau galėdavau atsikelti penkapgaudinėjimais ar netiesa, o slapyvardžiai man netrukdo. Jei su žmogutą ryto, redaguoti tekstus, sužiūrėmi bendrauji, tai viskas anksčiau ar vėliau pasimato. Žinoma, sunkiau benti svetainės darbus, tai dabar tam drauti su tais, kurie užsirašo tik vardą ir neįsideda nuotraukos, gal tų, kurie nebeliko jėgų. Taigi reikėjo susigali save parodyti, ir tikėjimas stipresnis nei savęs neidentifikuojančių? kaupti ir klausti: „Dieve, ko nori Tu?“ Ir atsakymai atėjo su ramybe. – Ar nariai nevengia įvardyti tiesos apie save? Paskelbėme žinią vaikams, kurie be galo džiaugėsi! Arti– Nedidelė žmonių dalis parašo, kokia jų šeiminė pa- mieji irgi apsipratę... Juk jau šeštą kartą tokia naujiena! dėtis. Tiek mums, tiek kitiems nariams dėl to neramu. – Patarimas svetainės nariams. Sprendžiant šią problemą, profiliuose atsirado privalomas – Atidarius svetainę, visi mėgino vienu metu užsirelaukas, kuriame žmonės turi nurodyti šeiminę padėtį. Tai gistruoti ir gauti nemokamą narystę, pasipylė skambučiai: naujovė, kurios neturi net patys svetainės įkūrėjai austrai. „Jau nežinia kelintą kartą mėginu ir nepavyksta!“ Padėdavau užsiregistruoti ir primindavau, kad tai tik pirmas – Jurgita, o jūs galite skaityti narių pokalbius? – Ne! Mes, kaip ir visi, galime matyti tik asmens profi- žingsnis, reikia nepamiršti antrojo  – paieškas palydėti lio informaciją, kaip žmogus save pristato. Teko ir ištrinti malda. Nuolat tai primename. Viena mergina nustebo: kelis profilius, kurių prisistatymai atrodė nepagarbūs ir „Gera mintis! O gal žinote maldą, kuri padeda?“ Pasiūprovokavo. Be to, matome forumą, kuriame nariai vie- lėme prašyti šv. Juozapo užtarimo. Juk jis – Marijos sušai pasisako. Taip pat, jei nariai mus įtraukia į pokalbius žadėtinis ir būtent jo šventės dieną startavo mūsų internetinė svetainė! internetu, galime drauge susirašinėti, nieko daugiau. – Pagrindiniai Jūsų bendradarbiai austrai, o Lietuvoje nestinga talkininkų? – Įkuriant svetainę geranoriškai pasisiūlė pagelbėti bičiulių pora, kuri prieš 15 metų susipažino internete. Ir dabar dalijamės darbais! Kitas bičiulis prisipažino svajojęs apie tokią svetainę ir, pats jos neįkūręs, dabar džiaugiasi galėdamas prisidėti. Taip pat į mūsų komandą įsitraukė kun. Saulius Černiauskas. Jau pirmosiomis svetainės įkūrimo dienomis gavau keistą laišką: „Laba diena, ar jūsų svetainėje gali užsiregistruoti kunigas?“ Netrukus supratau gražią jo intenciją bendrauti su dalyviais ir atsakyti į rūpimus klausimus. Forume atsirado skiltis „klauskite kuni-

Antanas: Svajojau turėti keturis vaikus, t. y. keturias mergaites. Dabar ta svajonė mažėja. Pats esu ne tiek išrankus, bet labiau atsakingas. Nenoriu netikinčios žmonos, nemanau, kad įmanoma laimingai gyventi, kai vienas iš poros netikintis. Nors savosios mergelės nesutikau, Dievas davė kitų malonių, tad nešu šį senbernystės kryžių ir džiaugiuosi, nes didesnių sunkumų neturiu. Jei turėčiau šeimą, tai būtų tóbula, bet kartu turbūt per gerai. Tautvydas: Jei vyras ieško niekad netekėjusios moters, tai greičiausiai per save neperlips ir tik tokios ieškos, bet tikrai yra tokių, kurie neturi šio reikalavimo moteriai ir jiems nėra skirtumo, ar su vaikais, ar be vaikų, ar trisdešimties, ar keturiasdešimties. Pakanka, jei žmonių požiūris ir pomėgiai sutampa, o amžius nėra riba, nereikia vadovautis nuomone, kad pirmo vaiko būtina susilaukti iki 25-erių. O tie, kurie vienas kitą surado, galėtų pasidalyti, taip parodydami savo pavydžiu, kad svetainė efektyvi, ir paskatindami skeptikus pakeisti nuomonę!

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

39


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Tad kaipgi dažnai pasveikstama? Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė (XIV)

Gintautas VAITOŠKA nės, atsisakę homoseksualių santykių, sukūrę šeimas ir laimingai jose gyvenantys. „Mano tėtis buvo gėjus. Dabar jis puikus tėvas ir vyras“, – vykstant konferencijoms demonstracijose teigė vienas iš jų plakatų. „Pasikeisti galima!“, „Mano tėtis pasikeitė... Aš egzistuoju!“, – buvo rašoma berniuko nešamame plakate. „Aš  – laimingas vyras“, „Mes turime teisę pasikeisti. Tūkstančiai pasikeitė!“, – skelbė kiti užrašai. Šie žodžiai prieštaravo vienai svarbiausių gėjų judėjimo tezių „Gėjus visam laikui!“ (angl. Once gay – always gay), tam tikra prasme nutildančiai į šį gyvenimą įklimpusių vyrų sąžinės balsą. Demonstracijos palietė Robertą Spitzerį, ir jis, stengdamasis būti objektyvus, nutarė atlikti mokslinį tyrimą patikrindamas, ar ex gėjų judėjimo dalyviai kalba tiesą. Mokslininkas sudarė išsamų klausimyną ir apklausė 200 vyrų ir moterų, teigiančių, jog jau penkerius metus po gydymo arba įsitraukimo į išgydymo tarnystes gyvena heteroseksualiai. Spitzerio tyrimo rezultatai stebina pozityvumu: net 67 proc. tirtų vyrų ir moterų buvo pasiekę „gerą heteroseksualumo adaptaciją“. 76 proc. vyrų ir 47 proc. moterų buvo sukūrę šeimas, o prieš gydymą susituokę buvo atitinkamai 21 proc. vyrų ir 18 proc. moterų. Tokie geri, palyginti su ankstesniais terapijos sėkmės tyrimais, rezultatai aiškintini tuo, kad daugelis tiriamųjų praktikavo tikėjimą – buvo krikščionys arba praktikuojantys žydai; 76 proc. turėjo aukštąjį išsilavinimą, o penktadalis patys buvo arba psichinės sveikatos specialistai, arba ex gėjų tarnysčių lyderiai. Spitzerio tyrimas 2003 metais buvo publikuotas žymiajame Archives of Sexual Behavior žurnale.

Atsakant į šį klausimą, vėl reikia atsiminti potraukio tai pačiai gimčiai esmę: homoseksualūs polinkiai susiję su nepatenkintų emocinių poreikių ir sužeidimų seksualizavimu. Vadinasi, psichoterapijos sėkmę lemia šių sužeidimų išgydymo laipsnis. O pastarasis, savo ruožtu, priklauso ir nuo sužeidimo gylio, ir nuo gydymo trukmės, ir nuo paciento dorinio bei dvasinio gyvenimo aspektų. Tad skirtingiems žmonėms gydymo veiksmingumas taip pat skiriasi.

Roberto Spitzerio tyrimas Jau minėjome Annos Freud aprašytus atskirus išgydymo atvejus, taip pat protestantiškos „Exodus International“ išgydymo tarnystės sėkmės procentus (žr. š. m. kovo „Artumoje“). Dabar pažvelkime į žymiausius tyrimus apie homoseksualumo gydymo veiksmingumą. Roberto Spitzerio tyrimas galbūt yra žinomiausias dėl jį lydėjusių ginčų ir diskusijų. Visų pirma Spitzeris buvo tas JAV psichiatras, kuris 1973 m. „panaikino“ homoseksualumo diagnozę. Tiksliau kalbant, po to, kai 1971–1972 m. vykusios JAV psichiatrų asociacijos kasmetinės konferencijos buvo nutrauktos audringų gėjų judėjimų reikalavimų „depatologizuoti“ homoseksualumą, Spitzeris buvo tas psichiatras, kuris Asociacijos diagnostikos komitetui pasiūlė formuluotę, atitikusią visų šalių norus: laikyti homoseksualumą psichologine problema tik tuomet, jei žmogus jo nepriima savo viduje („egodistoninis homoseksualumas“); o jei žmogus dėl savo potraukio yra laimingas, – laikyti, kad jokio sutrikimo neturi. „Egodistoninio homoseksualumo“ diagnozė patenkino daugelio psichoanalitiškai nusiteikusių psichiatrų norą ir toliau laikyti, kad potraukis tai pačiai gimčiai yra psichoseksualinio vystymosi sutrikimas, o savo laimę skelbiančių gėjų judėjimo atstovus džiugino tai, kad jie galėjo dabar laikyti save ne tik linksmais, bet ir sveikais. Deja, kaip parodė istorija, suveikė „lapės uodegos rogutėse“ principas ir iš diagnostinių sąrašų pamažu pranyko ne tik „egodistoninio homoseksualumo“ diagnozė, bet ir bet koks „apversto“ potraukio paminėjimas diagnozių žinyne apskritai (pvz., naujausiame amerikiečių žinyne DSM 5). Praeito amžiaus pabaigoje vykstant Amerikos psichiatrų asociacijos konferencijoms vėl prasidėjo demonstracijos – tik šį kartą jau kitokio pobūdžio. Protestavo žmo-

40

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

Spitzerio „atgaila“ Mano cituojamo Roberto Spitzerio tyrimo duomenis internetu rasti sunku. Atkaklesni ieškotojai turės peržvelgti kokius penkis puslapius antraščių apie įžymiojo psichiatro „atgailą“ dėl „neteisybę“ teigusio savo tyrimo ir šią jo nuodėmę atperkančius teiginius, kad „Ne, homoseksualai pasikeisti negali – beveik niekada...“ O įvyko štai kas. Gydymo sėkmės galimybė taip įaudrino gėjų judėjimo dalyvius, kad Spitzeris patyrė di-


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

džiulį spaudimą paneigti savo tyrimo rezultatus, gavo ir susidoroti fiziškai grasinančių laiškų. Po kelerius metus trukusių atakų, taip pat garsiai pasmerktas „politiškai korektiškos“ daugybės savo kolegų nuomonės, 2012 m. 80-metis mokslininkas parašė atsiprašymo laišką gėjų bendruomenei, teigdamas, kad gailisi juos suklaidinęs. Jo tiriamieji apie savo pasikeitimą sumelavo. Toks istorijos perrašymas neįtikino Archives of Sexual Behavior redaktoriaus, garsaus lytinės tapatybės sutrikimų eksperto kanadiečio Kennetho Zuckero. Turėdamas omenyje, kad tyrimo metu Robertas Spitzeris buvo ne tik žymus psichiatras, bet ir Niujorko universiteto profesorius bei pasaulinio garso psichikos tyrimų specialistas, tikrai šį tą nusimanantis, kaip tinkamai atlikti mokslinius tyrimus, Zuckeras naujuose Spitzerio teiginiuose nerado pagrįstų įrodymų, kad tyrimas buvo atliktas netinkamai. Kaip ir kiekviena studija, ji turėjo savo trūkumų, tačiau yra ne blogesnė už daugelį kitų – taip pat ir tas, kurios įrodinėja atkuriamosios psichoterapijos „pavojingumą“, o paties tyrėjo ištartas rezultatų nuvertinimas – kad tiriamieji kalbėjo netiesą – niekuo nepagrįstas.

Keletas kitų tyrimų rezultatų Jų vėlgi sunkiai rastume visa žinančiame internete – čia lyg lavina plūsta teiginiai, kad homoseksualų potraukį sukelia biologinės priežastys ir todėl jis niekada negali pasikeisti. Taip atmetama ne tik šimtametė psichoterapijos ir tokių jos autoritetų, kaip Freudas, Jungas ir Adleris, patirtis, bet ir gausūs, moksliškai tikslūs gydymo rezultatų tyrimai (jie pateikiami išsamioje homoseksualumo psichoterapijos tyrimų apžvalgoje 2009  m. Journal of Human Sexuality žurnalo pirmame numeryje). Žymus amerikiečių psichoanalitikas Nicholas Cummingsas, ėjęs ir Amerikos psichologų asociacijos prezidento pareigas, 2007  m. straipsnyje reziumuoja, jog 1959–1979  m., kai jis vadovavo Sveikatos priežiūros organizacijai Kaiser Permanente, pats gydė apie du tūkstančius homoseksualių pacientų; daugelis jų nesiekė pakeisti gimtinio potraukio krypties, tačiau buvo nepatenkinti trumpa santykių su kitais vyrais trukme, žymiu homoseksualių santykių promiskuitetu, ligų baime arba norėjo sukurti šeimą. Nei Cummingsas, nei jo kolegos, kurie šioje didelėje sveikatos priežiūros įstaigoje gydė dar 16 tūkst. pacientų, nesistengė pakeisti jų gimtinio potraukio krypties, o iš visų 18 tūkst. pacientų tokį norą gydymo pradžioje išsakė tik apie 10 proc. Cummingsas teigia, jog apie 67 proc. pacientų pasiekė teigiamų gydymo rezultatų ta prasme, jog jų gyvensena tapo sveikesnė ir jie galėjo išlaikyti pastovesnius santykius, tebebūdami homoseksualūs, o daugiau kaip 13 proc. pacientų savo gyvensenoje patyrė gimtinės orientacijos pasikeitimą (2 400 pacientų). Toks nedidelis orientacijos pasikeitimo procentas aiškintinas tuo, jog Cummingsas ir

jo kolegos dirbo išskirtinai pasaulietiškai, o daugelis jų pacientų nepraktikavo tikėjimo. Kur kas geresni amerikiečio psichoanalitiko Irvingo Bieberio tyrimo rezultatai. 1962 m. aprašytame devynerių metų trukmės tyrime 77  psichoanalitikų grupė pateikė informaciją apie 106 pacientus, iš jų 29 (arba 27 proc.) gimtinio potraukio kryptis tapo visiškai heteroseksuali. Josepho Nicolosi  – vieno žymiausių mūsų dienų psichoterapeutų – 2000-ųjų metų duomenimis, iš 318 tirtų pacientų, kurie prieš terapiją buvo išskirtinai homoseksualūs, gydymo eigoje visiškai heteroseksualūs tapo 118 vyrų (36 proc.). Didesnė terapijos sėkmė, panašiai kaip ir Spitzerio tiriamųjų atveju, sietina su tuo, kad nemaža dalis Josepho Nicolosi komandos pacientų, be psichoterapijos, taip pat praktikuoja tikėjimą, turi dvasinį vadovą ir patiria draugiškos vyrų grupės paramą. Pateikti rezultatai kalba apie tai, kad pacientui ne visada pavyksta visiškai išgyti nuo ankstyvoje vaikystėje patirtų emocinių sužeidimų, tad ir jo gimtinio potraukio kryptis ne visada pasikeičia iki galo. Tačiau ir tuomet, kaip savo tyrime rašė Irvingas Bieberis, ir tie pacientai, kurie netapo visiškai arba bent iš dalies heteroseksualūs, gydymo metu patyrė teigiamą poslinkį savigarbos, pasitikėjimo savimi ir darbinio efektyvumo srityse. Vokiečių pastorius ir psichologas Uwe Bussas, pats nemažai metų gyvenęs kaip homoseksualas, tačiau po psichoterapijos bei gyvenimo Jaunimo ir visuomenės instituto Seksualinių priklausomybių centre (Vokietijoje) pasikeitęs ir sukūręs šeimą, pasakoja, jog kartais, kai būna pavargęs ar pasijaučia esąs „prastesnis“ už kurį nors vyrą, jam kyla homoseksualaus pobūdžio vaizdinių. Tačiau jie nėra kompulsyvaus pobūdžio; išsklaidžius menkavertiškumo iliuziją, tiek emocinis kito vyro ilgesys, tiek kūniškos pagundos pranyksta. Taip ir kiekvienam mūsų, norint gyventi skaisčiai, kartais reikia sustoti ir pamąstyti, ar nesame alkani, suirzę, vieniši ar pavargę. Tokios yra angliško žodžio „Stop!“ – „Halt!“ pirmosios raidės (hungry, angry, lonely, tired). Meilė sau nėra savimeilė; pasidžiaugti gyvenimo dovana, vadinasi, ir savimi – yra maldingumo – nuolatinio atsigręžimo į Viešpatį – aktas.

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

41


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Du tampa VIENA Populiarus Rašto skaitinys, pasirenkamas per krikščioniškas vedybas: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7). Tekstas puikus. Sukurtas pagal Dievo paveikslą, toks mylėjimo būdas atitinka mūsų tikrąją žmogiškąją prigimtį. Bet taip mylėti nėra lengva. Tam reikia nuolankumo ir kantrumo.

Meilė ir romantika Popiežius enciklikoje Lumen fidei rašė: „Tikėjimas nėra nedrąsių žmonių priebėga“ (53). Meilė turėtų remtis daugiau nei vien romantiniu jausmu. Romantinis jausmas yra puikus dalykas, bet vienas neatlaikys rūpesčių bei iššūkių, neišvengiamai lydinčių kiekvieną susituokusią porą. Norint būti tuo, kuo esame – mylėti taip, tarsi būtume sukurti meilei, – būtinos tam tikros dorybės. Kad įvykdytume savo paskirtį, tas dorybes turime suvokti ir puoselėti. Šventojo Jono Pauliaus II Kūno teologijoje kalbama apie tam tikrą „vidinę laisvę“ ir „savitvardą“, būtinas sutuoktiniams, jei jie tikrai trokšta save vienas kitam dovanoti (plg. Kūno teologija, 1980  01  16). Asmuo, pernelyg tvirtai saistomas romantinių lūkesčių ir neturintis vidinės laisvės raugo bei gebėjimo save dovanoti, stokos lankstumo. Santuokos sakramentiškumu gyventi bei sandoros keliu eiti norintiems sutuoktiniams reikia gebėjimo įveikti apmaudą, į šalį atidėti apeliavimus į savo teises ir tobulėti dosnumu. Neturint šios vidinės laisvės ir galios, kils rimtų problemų, nes gyvenimas įstums vyrus ir žmonas į dažnai visiškai neromantiškas situacijas. Santuoka, grįsta vien seksualiniu patrauklumu, nėra tvari. Erotiniai partneriai labiausiai pabrėžia vienas kito turėjimą ir todėl stokoja vidinių įgūdžių nusileisti ir padaryti erdvės savikritikai, susitaikymui ir augimui. Kurti ir ginti tokią gyvybiškai svarbią erdvę padeda santuokinis pažadas mylėti ištikimai, kaip myli Dievas. Sakramentinis įsipareigojimas daryti meilės 42

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

darbus net tada, kai mylėti sunku, yra esminis Dievo sandoros dėmuo.

Meilė verčia įsipareigoti Nė vienas mirtingasis negali patenkinti visų mūsų troškimų. Tikroji santuokinė vienybė remiasi Dievo sandora – sandora, kuri pritaria erotiniam troškimui, bet ir dar giliau įpareigoja vyrus bei moteris rūpintis vienas kitu sergant ir esant sveikiems, gyvenant turtingiau ar vargingiau. Krikščioniškoji santuoka nėra romantinis konkursas ar sąlygiškas susitarimas „iki naujos santuokos“ (KBK 1646). Vadinamajai bandomajai santuokai, mėginimui gyventi intymiai, bet hipotetiškai, išbandyti santykį ir laikytis jo tol, kol gyvi romantiniai jausmai, būdingas vidinis prieštaravimas (KBK  2391). Popiežius Pranciškus neseniai tai pabrėžė viename viešame kreipimesi: „Kaip dažnai kunigai – taip yra nutikę ir man, – paklausę susituokti norinčių porų: ‘Ar suvokiate, kad santuoka yra visam gyvenimui?’ išgirsta atsakymą: ‘Na taip, mes vienas kitą mylime, tačiau... kartu liksime tol, kol truks meilė. Kai ji pasibaigs, toliau eisime skirtingais keliais.’ Tai egoizmas: kai nieko nebejaučiu, santuoką nutraukiu ir tiesiog užmirštu, kad esame ‘vienas kūnas’, kuris negali būti perskirtas. Tuoktis rizikinga, labai rizikinga! Būtent šis egoizmas kelia mums grėsmę, nes visuose mumyse glūdi dvilypės asmenybės galimybė: viena sako: ‘Aš esu laisvas ir noriu to...’, o kita: ‘Aš, mane, man, su manimi, mano labui...’ Būtent mus užvaldęs egoizmas niekada neleidžia atsiverti kitiems“ (kreipimasis į jaunimą Asyžiuje, 2013 10 04).

Postmoderniame pasaulyje, kur pasitikėjimo maža, santuoka atrodo gąsdinantis dalykas. Jaudinamės, kad būsime susaistyti su tuo, kuris netinkamas. Be to, globalizuotame pasaulyje, kur ekonominiai būgštavimai dažnai yra pagrįsti, prieš imdami mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus, galime trokšti, jog pirma būtų atsakyti ir išspręsti visi gyvenimo iššūkiai bei klausimai, susiję su finansiniu ar ekonominiu saugumu. Atsiliepdama į galimą nerimavimą ir būgštavimą, Bažnyčia abipusio draugiškumo dvasia siūlo Jėzų, sakramentus ir savo narių paramą, būdama tikra, kad, nepaisant visų iššūkių, krikščioniškoji mylėsena yra galima bei atskleidžia mūsų tikruosius „aš“. Bažnyčia savo sūnums bei dukterims teigia, kad santuoka yra sakramentas, kad katalikų santuokos ryšys bei praktika daro palaikomąją malonę realią, artimą ir veiksmingą. Atsiliepdama į mūsų būgštavimus, Bažnyčia primygtinai tvirtina, jog pažadas mylėti pagal sandoros pavyzdį nėra hipotetinis ar skirtas mitiniams, tobuliems šventiesiems, bet yra realus ir dabartiniams keliaujantiems šventiesiems galimas įsipareigojimas. Pasak popiežiaus Pranciškaus, Santuokos sakramentas „skleidžiasi per žmogiškojo būvio paprastumą ir trapumą. Gerai žinome, kiek daug sunkumų ir išbandymų patiria sutuoktiniai. Svarbu išlaikyti gyvą ryšį su Dievu, kuris yra jų santuokinio ryšio pamatas“ (bendroji audiencija, 2014 04 02). Toks mylėjimo būdas nėra tai, ką galėtume atidėti sakydami, jog tai išbandysime išsprendę praktinius klausimus. Priešingai, tiktai taip mylint tinkamai artinamasi prie gyvenimo praktinių klausimų. Toks mylėjimo būdas nėra idealas nuolat tolstančiame horizonte. Priešingai, tokį meilės būdą turėtume rinktis kasdieniame gyvenime pradėdami šiandienių rūpesčių sūkuryje. Kita proga popiežius Pranciškus mokė: „Santuoka yra kasdienis darbas, net, pasakyčiau, amatas, auksakalio darbas,


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Puoselėti dorybes Žmonės, trokštantys statydinti savo santuoką ant uolos, tam turi ugdyti dorybes. Katalikų Bažnyčios katekizme sakoma, kad Santuokos sakramente Kristus pasilieka su pora padėdamas sutuoktiniams imti savo kryžių, „pakilti parpuolus“, atleisti ir nešioti vienas kito naštas (KBK 1642). Popiežius Pranciškus tai glaustai išreiškia sakydamas, jog bendrai gyventi yra „menas“, kurį „galima apibendrinti žodžiais: prašau, ačiū ir atsiprašau“ (kreipimasis į sužadėtinius, 2014 02 14). Mokytis tarti šiuos žodžius gali būti sunku. Bet jei šių paprastų žo-

džių trūksta, santuokos labai greitai gali virsti labai skausmingomis. Santuokai klestėti būtinos ir svarbios visos pagrindinės dorybės (išmintingumas, susivaldymas, teisingumas, tvirtumas) ir dieviškosios dorybės (tikėjimas, viltis ir meilė). Sėkla, iš kurios išauga tvirtos santuokos, pirmiausia yra skaistumas. Ugdant širdį santuokai būtina praktikuoti vidinę laisvę, žvelgti į savo lytiškumą bendrystės ir vienas kito asmeninio šventumo kontekste. Skaistumas ugdo gerus savęs atsižadėjimo ir savitvardos įgūdžius, kurie yra būtina gailestingo elgesio su kitais sąlyga. Santuokos fantazijos, neturint skaisčios širdies, yra prasta ilgos kelionės gailestingumo link pradžia. Tikra santuokinė vienybė irgi remiasi gailestingumu. Šios savybės mokomės iš Jėzaus ir ją regime visoje Dievo sandoroje. Liturgijoje meldžiamės: „Viešpatie, pasigailėk!“ Jėzus yra mums gailestingas, kad mes galėtume būti gailestingi. Gailestingumas auga, kai mes mylime taip, kaip mums parodė Jėzus. „Krikščioniškos santuokos malonė yra Kristaus kryžiaus – viso krikščioniškojo gyvenimo versmės  – vaisius“ (KBK  1615). Katalikai tiki, kad pats Kristus veikia kiekviename iš septynių sakramentų ir kad sakramentuose Šventoji Dvasia kaip ugnis visa, ką paliečia, paverčia dieviškuoju gyvenimu (KBK  1127). Santuokos sakramente Dievo sandora paverčiama regima, juo perduodama ir teikiama sandoros malonė (KBK 1617). Per Santuokos sakramentą Dievo sandora įžengia į mūsų namus ir tampa mūsų šeimų pamatu. Krikščioniškoji santuoka yra atsidavimas vienas kitam. Žinoma, visuomenėje siūloma alternatyvų, kitokių santuokos modelių. Tačiau „santuoką“ laikant prizu, gaunamu po ilgo erotinio partnerių konkurso, arba „sutartimi“, savo autonomiją serginčių individų teisių pasidalijimu, jau yra pasėjamos nusivylimo ir konflikto sėklos. Erosas išblės, o teisių varžymosi arena nėra vaisinga dirva gailestingumui. Amžių tėkmėje žmonės tuokdavosi dėl įvairiausių – ir kilnių, ir pragmatinių  – priežasčių. Sakramentinėje

santuokoje Bažnyčia mums siūlo prieglobstį, malonę ir kasdienes Dievo meilės pamokas. Bažnyčioje duoti santuokiniai įžadai nuolatos primena vyrui ir žmonai apie jų geresnę prigimtį bei santuoką susieja ir su kitais sakramentais, pirmiausia Atgailos ir Eucharistijos. Tokioje sakramentinėje tvarkoje santuokinis gyvenimas grindžiamas susitaikymu ir ištikimybe ir tai skatina bei sergi tikrąją lyčių bendrystę. Postmoderniaisiais laikais žmonėms, nežinantiems, kuo tikėti ir pasitikėti, toks žingsnis atrodo rizikingas. Tačiau Bažnyčia kaip Motina, pažįstanti žmogaus širdį geriau, nei mes pažįstame patys save, taip pat žino, kas yra Jėzus, būtent, kad jis – Viešpats, kad Jis vertas pasitikėjimo ir kad Jo mylėjimo būdas galiausiai yra vienintelis. Marijos Stanulytės nuotraukos

nes vyrui tenka užduotis padaryti savo žmoną moteriškesnę, o žmonai – savo vyrą vyriškesnį. Vadinasi, abiem kartu augti kaip vyrui ir moteriai savo žmogiškumu. Tai vadinama augimu drauge. Ir tai neateina iš oro! Viešpats, tiesa, laimina, bet tai priklauso nuo jūsų pačių, jūsų nuostatų, gyvensenos, vienas kito mylėjimo būdo. Aukite! Visada elkitės taip, kad kitas augtų“ (kreipimasis į sužadėtinius, 2014 02 14). Pranciškus pripažįsta, kad daug žmonių gali baimintis tokio iššūkio, jog žmonės gali vengti santuokos iš skepticizmo ar baimės: „Šiandien daugelis žmonių bijo priimti galutinius sprendimus visam gyvenimui, nes tai atrodo neįmanoma... ir tokia mąstysena daugelį besirengiančiųjų santuokai verčia sakyti: ‘Mes pasiliksime kartu tol, kol truks meilė.’ Bet ką reiškia ‘meilė’? Vien emociją, psichofizinę būklę? Jei vien tai, tai šitai negali būti pagrindas statydinti ką nors tvirta. Bet jei, priešingai, meilė yra santykis, tada ji yra auganti tikrovė, ir mes, pasitelkdami pavyzdį, galime sakyti, jog ji statydinama panašiai, kaip statomas namas. O namą juk statome drauge, ne vieni!.. Juk jį norėtumėte statyti ne ant lakaus emocijų smėlio, bet ant tikros meilės, iš Dievo kylančios meilės uolos... Neturime pasiduoti ‘išmetimo kultūrai’. Nuo baimės įsipareigoti ‘visam laikui’ pagyjama kasdien patikint save Viešpačiui Jėzui bei praktikuojant gyvenimą, virstantį kasdieniu dvasiniu bendro augimo taku, žingsnis po žingsnio“ (ten pat).

Klausimai diskusijai  Kas yra katalikiškasis santuokos dvasingumas? Kaip šeimos gali prisidėti prie krikščioniškosios santuokos aukštinimo ir sergėjimo?  Jei santuoka yra sakramentas, tai kokia prasmė pirštis? Kokių potencialaus sutuoktinio savybių turėtume ieškoti?  Kaip Atgailos ir Eucharistijos sakramentai susiję su Santuokos sakramentu?  Viešpaties maldoje sakome: „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Kaip atlaidumas įgalina santykius? Katechezė skirta pasirengti aštuntajam Pasaulio šeimų susitikimui Filadelfijoje (JAV) rugsėjo 22–27 d.; vertė „Bažnyčios žinių“ redakcija Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

43


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

„Dėkoju, kad esi moteris“ Šventojo Jono Pauliaus II palikimas „Dėkoju tau, moterie, už tai, kad esi moteris! Per įžvalgas, kurios yra tokia svarbi tavo moteriškumo dalis, tu praturtini pasaulio suvokimą ir padedi žmogiškiems santykiams tapti garbingesniems ir autentiškesniems“, – prieš 20 metų, 1995-ųjų birželį, prieš prasidedant Jungtinių Tautų Organizacijos Pekino konferencijai apie moteris, rašė Jonas Paulius II „Laiške moterims“.

Moters orumas ir Katalikų Bažnyčia Šis žodžių derinys kelia prieštaringas reakcijas. „Bažnyčioje nėra vietos moterims“, – sako vieni. „Bažnyčios nebūtų be moterų“, – sako kiti. „Bažnyčia liepia moterims tylėti (žr. 1 Kor 14, 34–35)“, – piktinasi moterų emancipacijos šaukliai. „Megztosios beretės per daug kalba“, – mano tie patys šaukliai, kai padėtis pasikeičia. „Bažnyčia yra patriarchalinė struktūra, ginanti tik vyrų interesus“, – tvirtina kai kurie. „Niekas kitas, jokia kultūra ar religija taip neišaukštino Moters – iki Dangaus – kaip Bažnyčia“, – pastebi Carlas Gustavas Jungas. Šios prieštaringos asociacijos atspindi dalį tiesos ir dalį netiesos. Tačiau kiek? Iki kurios ribos kritika yra teisinga ir nuo kur prasideda jau nebe kritika, bet ideologija, kuriai Bažnyčios mokymas paprasčiausiai yra šalintina kliūtis? Kaip išlaviruoti tarp šių dviejų kraštutinumų: viena vertus, atsisakyti moterų atžvilgiu neteisingų stereotipų, jų nesutapatinant su Dievo apreikšta tiesa; antra vertus, atsispirti toms nuostatoms, kurios, gal ir gundančios iš pirmo žvilgsnio, savo turiniu prieštarauja mūsų laimės keliui pagal Dievo Apreiškimą?

Į tobulumo Everestą įkopė tik vienas žmogus Jonas Paulius II siekė atsakyti į šiuos klausimus, bandydamas išgryninti Biblijos mokyme glūdinčią tiesą, skirtą visų laikų žmogui, apvalyti tą tiesą nuo siaurų interpretacijų, kuriomis ji per laiką buvo apipinta, pradedant nuo pačių Šventraščio autorių. Svarbiausias klausimas – kodėl Kūrėjas nusprendė sukurti žmogų kaip vyrą ir moterį ir kokie šio sprendimo padariniai (plg. MD 1)? Apaštališkąjį laišką „Moters orumas“  – Mulieris dignitatem (MD) Jonas Paulius II paskelbė 1988 m. 44

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

CNA nuotrauka

rugpjūčio 15-ąją, kaip pažymima laiške – dviejų tuometinių bažnytinio gyvenimo įvykių kontekste: tuo metu buvo švenčiami Marijos metai ir aptariami 1987 m. Vyskupų Sinodo apie pasauliečių „misiją ir pašaukimą“ rezultatai. Sinode daug diskutuota būtent apie moterų situaciją, viena vertus, prašant išryškinti jų orumą ir misiją visuomenėje ir Bažnyčioje, antra vertus, pasipriešinti moterų diskriminacijai. Šias dvi temas popiežius ir supina pirmuosiuose MD skyriuose. Jis kviečia pažvelgti į moterį, kuri Bažnyčios mokyme vadinama Dievo Motina. Ką jos gyvenimas ir patirtis gali pasakyti Bažnyčiai ir žmonijai apie moters orumą ir pašaukimą? Dievo Motina yra paradoksali sąvoka, visiškai pavaldi Dievo Įsikūnijimo slėpiniui – tikro Dievo tapimui tikru žmogumi. Ir būtent tai yra Dievo Gelbėtojo savęs apreiškimo viršūnė. O šio įvykio širdyje yra moteris (MD 3). Įvykis, pranokęs visus lūkesčius, galėjo įvykti per ją ir joje. Ne per prievartą, bet per dialogą ir laisvą jos sutikimą, per jos nepaprastą ir išskirtinę – dvasinę ir motinišką – sąjungą su Dievu. Šioje moteryje atsispindi „tobulumo pilnatvė“ (MD 5) to, kas būdinga jai kaip asmeniui ir kaip moteriai. Jei sąjungą su Dievu palygintume su kopimu į kalną, tai vienintelis žmogus, pasiekęs tobulumo Everesto viršūnę, yra moteris, vardu Marija. Visi kiti tebesame papėdėje, kas aukščiau, o kas žemiau. Toks yra Biblijos horizontas, kurio fone svarstome apie moters orumą, ta gija, kurios neturime išleisti iš rankų.

Panašumas į Dievą Ši Biblijos gija darniai susipina su kita, aptinkama Pradžios knygoje. „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Tai krikščioniškosios žmogaus sampratos pamatas. Tai krikščioniška konstitucija kiekvienam, save laikančiam Dievo karalystės piliečiu. Vyras ir moteris vienodu laipsniu sukurti pagal Dievo atvaizdą. Vyras yra asmuo tiek pat, kiek ir moteris, – primygtinai pabrėžia Jonas Paulius II (MD 6). Jis pasipriešina pastangoms kaip nors


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

sumenkinti moters orumą, remiantis antruoju sukūrimo pasakojimu (Pr 2, 5–25). Šiame pasakojime vartojama mažiau tiksli, labiau metaforinė ir mitologinė kalba, tačiau taip pat pabrėžiama principinė lygybė tarp moters ir vyro. Žmogaus „šonkaulis“, kurį Dievas panaudoja moteriai sukurti, išreiškia ne pavaldumą ar pranašumą, o tapatumą, vienodą žmogiškumą. Tik ji iš visų kitų kūrinių yra jam „tinkama bendrininkė“ (ir atvirkščiai – jis jai yra tinkamas bendrininkas). Pagal Dievo atvaizdą sukurtas žmogus gali įveikti savo vienatvę tik sutikęs sau lygų. Du Pradžios knygos pasakojimai apie žmogaus sukūrimą yra tarsi skaidrės, kurias galima sudėti vieną ant kitos ir išvysti pilnesnį vaizdą. Žmogus yra „panašus“ į Dievą (žr. Pr 1) – šis panašumas krikščioniškoje klasikinėje mintyje identifikuojamas kaip jo protingumas (racionalumas) ir laisvė. Žmogus turi gyventi santykyje su kitu (žr. Pr 2), kuris jam yra lygus, – vyras su moterimi, moteris su vyru. Žodį „santykis“ galima pavadinti kitaip: abipusiška meile, atsidavimu, savęs dovanojimu. Tai irgi reiškia buvimą žmogumi. Žmogus turi panašumo į Dievą ne vien kaip paskira, pavienė, racionali ir laisva būtybė, bet ir kaip tas, kuris tampa „viena“ su kitu žmogumi. Taip, šeimos formos yra kuriamos ir veikiamos kultūriškai, bet vyro ir moters santuoka tuo pat metu yra tai, kas pranoksta aplinkybes, nėra vien istorijos eigoje išsivystęs socialinis konstruktas ar kontraktas, bet yra pašaukimas, atsiradęs su juo pačiu. Pašaukimas bendrystei išsipildo per asmenų vyriškumą ir moteriškumą, kurie apima visą asmenį, nedalijant jo į kūną ir dvasią.

Dievas – Tėvas, bet ne vyras Dievas, leisdamas save pažinti, leidžia pažinti ir žmogų. Galime žvelgti ir iš kitos pusės: pažindami žmogų, pažįstame Dievą. Tad ar žmogaus prigimtis – kuri nėra uždara ir sau pakankama, bet atvira ir išsipildanti per bendrystę su kitu – savaime nėra esminės Dievo apreiškimo apie save tiesos Naujajame Testamente užuomina? Senasis Testamentas itin pabrėžia Dievo vientisumą ir vieninteliškumą, Naujajame Testamente kalbama apie Tėvą, kuris siunčia Sūnų, ir Jie abu dovanoja Dvasią. Šie trys Asmenys yra vienybėje ir bendrystėje. Šią vienybę bendrystėje vadiname „Trejybe“ (MD 7). Dabar geriau suprantame žodžius, jog „Dievas yra Meilė“ (1 Jn 4, 16) – ne vien mūsų atžvilgiu, bet ir pačia savo būtimi. Tačiau Jonas Paulius II perspėja – apie Dievo ir žmogaus panašumą kalbame pagal analogiją, tad neturime pamiršti esminio „nepanašumo“ tarp Kūrėjo ir visos kūrinijos. Apie Dievą šnekame vyriškais ar moteriškais apibūdinimais, pranašai Jo meilę lygino ne vien su „tėvo“ ar „sužadėtinio“, bet ir su „motinos“. Tačiau „Dievas yra dvasia“ (Jn 4, 24). Jis iš tiesų yra Tėvas, bet nėra vyras. Jo „tėvystė“ yra dieviška ir netelpa vyriškumo ar moteriškumo formose.

Vyro valdžia moteriai Žmogaus nuopuolis paradoksaliai patvirtina tiesą apie žmogaus panašumą į Dievą, taigi buvimą laisvam, galinčiam pasirinkti blogį prieš Dievo valią. Tuo pat metu per nuodėmę dramatiškai ir skausmingai atsiskleidžia žmogaus nepanašumas į Dievą, – taip rašo Jonas Paulius II, toliau analizuodamas Pradžios knygą (3). Nuopuolis suardė žmogaus, panorusio būti „kaip Dievas“, tad iš tiesų be Dievo, harmoniją su Kūrėju, su kitu, su pasauliu ir su savimi pačiu. Nors Biblijos pasakojimas skiria vyrui ir moteriai skirtingus vaidmenis, tačiau neabejotina, kad abu nupuolė. Gimtoji nuodėmė yra žmogaus – kaip vyro ir moters – nuodėmė (MD 9). Šiais žodžiais popiežius netiesiogiai atkerta tiems krikščionims, kurie juokais arba ne mėgsta tvirtinti išskirtinę moters kaltę dėl nuopuolio ar dabartinių jų nesėkmių. Lygiai taip – ir šitai tvirtinantiems kritikams, kurie piktinasi tokiu moters apkaltinimu. Abu pirmieji tėvai yra nuodėmės autoriai ir abu yra paliesti jos blogio. „Aistringai geisi savo vyro, ir tave valdys“, – perspėja Dievas moterį apie nuodėmės padarinius. Nuodėmė nepanaikino žmogaus panašumo į Dievą, tačiau jį aptemdė, sumenkino, iškraipė. Harmoningą ir abipusę bendrystę keičia „geismas“ ir „valdymas“. Pastarasis pažeidžia lygybę, lygų orumą, o be jo neįmanoma autentiška bendrystė. Moteris negali tapti vyriško „valdymo“ ar „turėjimo“ „objektu“ (MD 10; paryškinta popiežiaus). Dievo perspėjimas tiesiogiai kalba apie santuokos tikrovę, bet netiesiogiai – apie visas gyvenimo sferas, kuriose moterį dažnai matome nedėkingoje, diskriminuojamoje padėtyje. Ne, tai ne Dievo valia, bet nuodėmės apraiškos. Jos skaudžiausiai paliečia moteris, bet ir vyras tokiu būdu save paniekina. Moterys ir jų teisių judėjimai teisingai priešinasi tam, ką perteikia žodžiai – „jis tave valdys“. Kita vertus, siekiant išsilaisvinimo, vengtina kito klystkelio: moterims suvyriškėti atsisakant moteriškumo, joms darytis „vyrais“ ir elgtis „kaip vyrams“. Tai ne išskleistų, bet dar vienu būdu sužalotų moterį, užblokuotų tuos išteklius, kurie glūdi moteriškume.

Kristus šokiruoja „Ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę“, – galime įsivaizduoti, kokį nemalonų šoką patyrė aukštieji kunigai, fariziejai ir tautos seniūnai, girdėdami šiuos Kristaus žodžius (žr. Mt 21, 28–45), galima pajusti, koks „šventas pasipiktinimas“ turėjo kilti savimi patenkintiems Jėzaus priešininkams. Dievo Sūnus suprato, kas yra moters orumas, ir nepainiojo to su nuopuolio padariniais. Tai aiškėja iš Kristaus žodžių ir elgesio su moterimis, Jis ne kartą dėl to sukeldavo savo amžininkų nuostabą, sumišimą, kartais pasipiktinimą. Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

45


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Jonas Paulius II (MD 13) taip pat konstatuoja, jog net ir tie, kurie kritiškai žvelgia į krikščioniškąją žinią, visuotinai pripažįsta Kristų tarp savo amžininkų gynus tikrąjį moters orumą ir jį atitinkantį pašaukimą. Jėzus sutinka daug skirtingo amžiaus ir statuso moterų. Moterys veikia Jo palyginimuose. Jėzaus mokyme ir elgesyje nėra to meto kultūrai būdingos diskriminacijos. Kartais tai atsispindi mažose detalėse, kurios lengvai praslysta pro akis. Štai Jėzus išgydo sulinkusią, 18 metų išsitiesti negalinčią moterį (žr. Lk 13, 11–15). Jo kritikai, užuot džiaugęsi dėl šios moters, įžvelgia vien šabo pažeidimą. Jėzus juos sugėdina, moterį pavadindamas „Abraomo dukterimi“, nors visoje Biblijoje „Abraomo sūnus“ yra tik vyrams skirtas titulas.

„Nė aš tavęs nepasmerksiu“ Vienais svarbiausių ir iškalbingiausių Jėzaus pokalbių Evangelijoje Jonas Paulius II laiko pokalbius su moterimis: samariete (Jn 4), Morta (Jn 11). Savo analizėje jis išskiria dar vieną nepaprastą Evangelijos pagal Joną pasakojimą apie moterį, „sugautą svetimaujant“(žr. Jn 8). Rašto aiškintojai ir fariziejai vyrai atveda ją priešais Jėzų, reikalaudami Jo patvirtinti Mozės įstatymą, kad ji turėtų būti „užmušta akmenimis“. Jėzus juos tiesiog persmeigia žodžiais: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Jiems visiems „pasitraukus šalin“, Jėzus teiraujasi moters, ar dar kas ją smerkia. „Niekas, Viešpatie“, – atsako ji. „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“, – atitaria Viešpats. Iš tiesų tai metas, kai Jėzus parodo savo galią, kuri yra tiesos galia žmogaus sąžinės atžvilgiu. Evangelijoje aprašomas epizodas su įvairiomis variacijomis kartojasi visose istorijos epochose. Taip, Jėzus pripažįsta moters nuodėmę, tačiau ją už tai žiauriai nubausti norėjusius vyrus nutvilko žadindamas savo pačių nuodėmingumo suvokimą. Jie atvedė Jam moterį, vieną ištempdami visiems prieš akis, rodydami pirštais į „jos nuodėmę“, tačiau Jėzus iš šešėlio, iš tylos iškelia vyrą-nusidėjėlį, kuris vienodai (neretai ir daugiau) atsakingas už nuodėmę. Svetimautojos nuodėmė yra vyrų pažeidimų, piktnaudžiavimo, „vyriško“ neteisingumo patvirtinimas. Jėzus netoleruoja šios pasibjaurėtinos vyrų veidmainystės siekiant, kad moteris ir tik ji viena mokėtų už nuodėmę. Kiek kartų istorijoje, mūsų visuomenėje su tuo susiduriame? Kiek kartų moteris liko viena motinystėje ir už tai buvo paniekinta? Kiek kartų ji buvo priversta nuodėmingo vyro „išsilaisvinti“ nuo negimusio kūdikio? Kiek kartų moteris vyrui tapo ir tampa tik „daiktu“ pasismaginti, poreikiams patenkinti, valdyti? Jėzus mato moters širdį, iš „nusidėjėlės“ sugrąžina ją į buvimą „moterimi“, atskleidžia jai tiesą apie save 46

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

pačią, ir moterys nelieka skolingos: pirmiausia jos lydi Jėzų skausmo, nukryžiavimo keliu. Tai jos pirmos skuba prie kapo ir tampa Prisikėlimo liudytojomis. Marija Magdalietė „nuėjo ir pranešė mokiniams“ apie Jėzaus Prisikėlimą ir žengimą pas Tėvą. Ji tapo „apaštalų apaštale“.

Maskulinizmas Visada pravartu atsiminti, jog „Bažnyčios šventumas“, kylantis iš Dievo veikimo joje, skiriasi nuo „šventumo Bažnyčioje“, kuris žymi kiekvieno žmogaus, priklausančio Dievo tautai, kelią pavieniui ir drauge su kitais. Ar dar reikia sakyti, kai kiekvienas gali, apsižvalgydamas aplink ir neaplenkdamas savęs, pamatyti, kad šventumo Bažnyčioje nuolatos trūksta? Pasaulio kultūros, institucijos, mentalitetas yra apsunkinti milžiniškų ir perduodamų/ paveldimų sąlygojimų, kurie moterų kelią pavertė sunkiu, dažnai pamynė jų orumą, jas nureikšmino, net pavergė. Tai neaplenkia ir Bažnyčiai priklausančių žmonių. Užuot elgęsi kaip Kristus, nemažai Bažnyčios sūnų yra objektyviai atsakingi už tai, kad moters orumas nebuvo deramai pripažintas. Dėl to apgailestaudama, Bažnyčia turi nuolatos budėti, kad neišduotų Evangelijos, kad iš tiesų priimtų ir laikytųsi to, ką Viešpats jai perteikė. Šį savikritišką žvilgsnį aptinkame 1995 m. Jono Pauliaus II „Laiške moterims“. Jame popiežius nedvejodamas pasmerkia „agresyvųjį maskulinizmą“, atlyginimų, karjeros galimybių nelygybę, nelygybę kitose socialinio gyvenimo srityse, seksualinę prievartą ir baisų moterų išnaudojimą kai kuriose srityse, taip pat hedonistinę moters kūno sudaiktinimo ir išnaudojimo kultūrą. Moterų ir vyrų lygybė yra ne vien teisingumo aktas, bet ir būtinybė, jei siekiame visuomenės, kuri vadintųsi „humaniška“. To siekdami turime apmąstyti praeitį ir keisti kryptį ateityje. Skaitydami tautos istoriją, matome, kad ji dažnai susideda iš vienų vyrų užkariavimų ar pralaimėjimų kitiems vyrams virtinės, o kantrus ir ryžtingas moterų darbas dėl bendrojo gėrio, iš tikro svarbesnis ir geresnis, yra nepastebimas. Vyrai neapsakomai skolingi moterims dėl socialinės ir kultūrinės pažangos. „Ačiū jums, moterys – motinos, sutuoktinės, dukros, seserys, ekspertės visuose socialinio ir kultūrinio gyvenimo sektoriuose, pasišventusios Dievui“, – rašė šventasis Jonas Paulius II.

Moters genijus Žmogus yra vienintelis kūrinys, kurio Dievas norėjo „dėl jo paties“. Tai ir reiškia būti „asmeniu“, pačiam spręsti, siekti savirealizacijos. O tai neatsiejama nuo savęs dovanojimo, kuris dažniausiai tampa konkretus jungtuvėse. Iš šio moters ir vyro dovanojimosi gimsta dar viena dovana, nauja gyvybė, naujas asmuo – pagal Dievo ir pagal savo tėvų paveikslą. Tačiau moters motinystė yra kas kita, nei vyro tėvystė. Motinystė yra vienas iš principinių dalykų, kurį popiežius atpažįsta kaip „moters genijaus“ išskirtinumą.


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Motinystė įmanoma per tokią moters kūno sąrangą, kokios neturi vyras, tačiau tai nėra vien biologinis procesas. Prieš biologinę pradžią būna vidinė „pradžia“ – sutikimas išleisti į pasaulį naują gyvybę džiaugiantis ir žinant, kad taip įsiliejama į Dievo tėvystę. Svarbu, kaip pakartotinai pabrėžia popiežius, nesumenkinti motinystės materialia, biologine jos samprata, pametant tiesą apie asmenį. Motinystė yra susieta su asmenišku buvimu moterimi ir asmenišku dovanos matmeniu. Abu – ir vyras, ir moteris – yra tėvai, tačiau motinystės „dalis“ reikalauja daugiau, ypač ikigimdyminiu ir pogimdyminiu laikotarpiu. Vaiko žmogiškumo, asmenybės pamatai klojami ypač tuo metu. Tai suprasdamas vyras turi jausti „ypatingą skolą“ moteriai. Jokia „lygių teisių“ programa negalios, jei nebus atsižvelgiama į motinystę. Moters ryšys su joje augančia gyvybe ypatingas, o vyras, nors būdamas tėvas, tam tikru atžvilgiu lieka „išorėje“. Daug savo tėvystei jis išmoksta žvelgdamas į motinystę. Vėl atsigręždamas į Evangeliją Jonas Paulius II priduria, jog Naujoji Sandora, kurią Dievas su žmogumi sudaro per Jėzų Kristų, apima Marijos „taip“ ir jos motinystę. Kiekviena motinystė, popiežiaus įsitikinimu, yra susijusi su Dievo Sandora. Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie Bažnyčią, neranda geresnės analogijos jai apibūdinti, kaip moteriškumas ir motinystė. Plačiai sutariama, jog moteris, labiau nei vyras, yra dėmesingesnė konkrečiam asmeniui, o motinystė šią galią tik išplečia. Gimdymo patirtį turinčiai moteriai skausmas ir džiaugsmas yra pažįstami kitaip nei vyrui. Šie etiniai, dvasiniai, psichologiniai aspektai yra dalis to, ką Jonas Paulius II mėgo vadinti „moters genijumi“. Jam priskiriamas ir mergeliškumas, kaip laisvas dovanojimasis Dievui atsisakant fizinės, tačiau ne dvasinės motinystės.

Kaip turėtų būti Viešojoje erdvėje diskutuojant, pvz., apie sugyvenimo įteisinimą, dažnai pasitelkiamas argumentas, esą tai jau socialinė tikrovė, taip „jau yra“, tad bereikia tik įteisinti. Kodėl tos pačios logikos nesilaikoma kalbant apie vyro „valdžią“ moteriai, nelygybę tarp jų? Taip buvo per amžius, taip yra? Tačiau žmogus nuo kitų kūrinių ir skiriasi būtent tuo, kad ne apsiriboja tuo, „kas yra“, bet keičia natūralią aplinką ir socialinę tikrovę pagal tai, kaip „turėtų būti“. Be šito neatsirastų kultūros, civilizacijos. Tačiau lazda turi du galus. Ekologijos mokslas sako, jog natūralios aplinkos keitimas gali tapti tiek jos įdirbimu, tiek sunaikinimu. XX a. totalitarizmo ideologijos primena, jog socialinės tikrovės keitimas gali tapti arba asmens išlaisvinimu, arba jo suluošinimu. Viską lemia tai, pagal kokią doktriną, principus ar kriterijus visa keičiame. Jonas Paulius II labai stengėsi išplėtoti krikščioniškąjį mokymą apie žmogų, sujungti tai, ką apie žmogų sako mokslai, filosofija, etika, ir tai, ką sako apreikštasis Die-

vo Žodis. Būtent todėl tiek daug laiško apie „Moters orumą“ puslapių yra skirta Biblijos analizei. Jei reikėtų vienu sakiniu nusakyti Jono Pauliaus II mokymo turinį, būtų galima pacituoti šį: „Vyriškumas“ ir „moteriškumas“ skiriasi ir tuo pat metu vienas kitą papildo ir vienas kitą paaiškina (MD 26).

Tik (ne) namuose? Ši sintezė atmeta dažnai girdimą stereotipą, jog moteriai Bažnyčios (tiksliau kunigų ir vyrų) skirtas „pašaukimas“ yra „tik sėdėt namie ir gimdyt vaikus“, o vyrai pasirūpins visu kitkuo. Ne, Jonas Paulius II taip nemano, ir, sąžiningai skaitydami Bažnyčios mokymą, rasime dešimtis kvietimų moterims dalyvauti visuose viešojo gyvenimo baruose – kultūroje, politikoje, ekonomikoje. Tačiau lygybė neturi tapti „sulyginimu“. „Moters genijų“ Jonas Paulius II apibūdina ir tokiu teiginiu: „jai ypatingu būdu yra patikėtas žmogus“ (MD 30). Tai, savaime suprantama, nereiškia, jog vyras neatsakingas už žmogų, o reiškia, kad moteris priima žmogų (ir vyrą) su tokiu jautrumu, kuris skiriasi nuo vyro jautrumo ir jį papildo, ir tam tikruose dalykuose, galima sakyti, yra už jį pranašesnis. Matome nepaprastą moterų įsipareigojimą ugdymo, švietimo, globos sektoriuose. Jono Pauliaus II įsitikinimu, taip yra ne todėl, kad vyrai moterims paliko „tik šias“ sritis, bet todėl, kad šios sritys labiau atitinka „moters genijų“, jos jautrumą, jos motiniškumą. Ir šios sritys nėra „tik šios“, nėra antraeilės, bet yra lemiamos. Kita vertus, moters vaidmuo nėra apribotas jomis. Priešingai, pageidautina, kad moters jautrumas būtų perkeltas į politikos ar ekonomikos sritis. Gal politikoje būtų mažiau „galios žaidimų“ ir daugiau dėmesio silpnesniems? Gal ekonomikoje būtų mažiau „pelno logikos“ ir daugiau dėmesio vargšams? Moteriškume yra išteklių visuomenei sužmoginti. Panašiai Jono Pauliaus II apibendrinimai atmeta klaidingą stereotipą, jog motinystė moterį išnaudoja, atsidavimas šeimai ir ypač vaikams trukdo jai pasiekti savirealizaciją ir būti svarbiai visuomenės gyvenime. Versti moterį jaustis kalta dėl to, kad ji trokšta likti namuose, auginti savo vaikus ir jais rūpintis, yra nevykusi paslauga tiek jai, tiek vaikams, tiek visuomenei. Tad uždavinys dvejopas: iš vienos pusės – stiprinti, padėti moteriai šeimoje, o iš kitos – sudaryti sąlygas, kurios leistų jai panaudoti savo sugebėjimus, savo teises kuriant ir palaikant visuomenės gyvenimą visuose sektoriuose. Romanas KAZAKEVIČIUS Marijos Stanulytės ir Vido Venslovaičio nuotraukos

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

47


Veidu į vaiką

Būti savimi ir mylėti Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE Lytinis ugdymas beveik nesiskiria nuo auklėjimo plačiąja prasme. Juk lytiškumas nėra kokia nors atskira žmogaus dalis: viskas žmogaus – tiek vyro, tiek moters fizinė išvaizda, mąstysena, emocionalumas, lytinis potraukis – susiję su jo lytimi. Taigi lytinis ugdymas prasideda nuo gimimo, jo esmė – padėti vaikui ugdytis asmenybę atsižvelgiant į jo lytį, padėti suprasti tikrąją meilės prasmę, nes tai leis jam įgyti sveiką požiūrį į seksualumą ir teikti kūniškumui deramą vietą.

Vyriškumo ir moteriškumo ugdymas Esminis dalykas – tėvai turi būti susitaikę su vaikelio lytimi, neteikdami pranašumo jokiai lyčiai ir jokios nenuvertindami. Dažnos ir pavojingos dvi klaidos. Jas daro motinos, kurios auklėja savo sūnų kaip mergaitę, nes apgailestauja, kad neturi dukters, arba nori, kad jis vėliau suprastų savo žmoną, arba dėl kitos kurios nors priežasties, dažniausiai susijusios su tuo, jog pačios būna iki galo nesusitaikiusios su savo lytimi. Tokio auklėjimo rezultatai apgailėtini; vaikas kenčia, atsiranda menkavertiškumo jausmas, pasitikėjimo savimi stoka arba jam tai ima patikti! Kai kas moterų lygiateisiškumą supranta kaip lyčių suvienodinimą, kaip moters suvyriškėjimą, o tai yra tikras moters padėties paniekinimas. Keista patirti tiek priešiškumo moterims iš pačių moterų. Tokia laikysena labai neigiamai veikia vaikų ugdymą ir sutuoktinių santykius (tokios moterys nemėgstamos vyriškų vyrų, o jos pačios nesąmoningai siekia pažeminti savo sutuoktinį). Iš tiesų labai svarbu tinkamai suvokti lyčių lygybę: abi lytys lygiavertės, tačiau skirtingos savo prigimtimi ir papildo viena kitą fiziniu, intelekto ir emocijų aspektais. Vienintelis pranašumas yra moralinė laikysena ir lytį atitinkantis asmenybės išsivystymas: moteriška moteris pranašesnė už sumoteriškėjusį vyrą, o vyriškas vyras pranašesnis už suvyriškėjusią moterį. O moteriška moteris ir vyriškas vyras yra lygūs. Nesvarbu, kokį pašaukimą jie pasirinks, svarbu, kad būtų susiformavę kaip vyrai ar moterys tiek gyvendami santuokinį (dėl darnos šeimoje ir vaikų auklėjimo), tiek celibatinį ar vienuolinį gyvenimą (vienuolis bus geras vienuolis tiek, kiek būtų buvęs geras sutuoktinis, lygiai tas pats tinka ir moterims). Santykinai lengva suprasti, koks ugdymas tinkamiausias, norint išugdyti lytiškumą:  berniukui svarbu panaudoti savo jėgą, išlieti energiją atliekant raumenims skirtą veiklą; loginis mąstymas skatina jį rimtai įsigilinti į kokį nors dalyką, stengtis suprasti veikimo mechanizmus, daryti išradimus; bet 48

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

kartais tai išryškina jo lėtumą; berniuko drąsumas skatina jį prisiimti daugiau atsakomybės;  mergaitei svarbiau su lankstumu ir grakštumu susijusi fizinė veikla; ji pasižymi intuityviu ir įžvalgiu protu, greičiau supranta mintį, taip pat pasižymi praktine išmintimi, bet yra jautresnė; jai būdingas pašaukimas motinystei. Ugdyti svarbu suprantant ir gerbiant kitą lytį: tegul berniukai suvokia mergaitės vertę, juk viena jų kada nors taps jo vaikų motina, o tai neatsiejama nuo mandagaus, švelnaus elgesio su ja; tegul mergaitės supranta (tai jas apsaugos) smarkesnę, karštesnę berniukų prigimtį (tai paskatins jas būti santūresnes). Svarbu priimti savo lytį be jokio pranašumo ar menkavertiškumo atspalvio, tiesiog kaip normalų asmens požymį: tegul berniukai nemano esą pranašesni dėl savo jėgos, matomų išorinių lytinių organų (ir nelaiko mergaičių kastruotais berniukais); tegul mergaitės nesijaučia menkavertės. Tačiau ir berniukai mokykloje tegul nekompleksuoja, kad mergaitės, anksčiau bręsdamos ir būdamos gudresnės, neretai gauna geresnius pažymius. Tegul vieni ir kiti gerai supranta, jog yra lygūs, bet skirtingi, ir atėjus laikui galės darniai vienas kitą papildyti, jei vystysis visiškai atitikdami savo lytį.

Mokyti mylėti Mokyti vaiką mylėti – tai mokyti tikrosios meilės prasmės. Tai, kas dabar taip plačiai pateikiama žiniasklaidoje, filmuose, – malonumo, pasitenkinimo ieškojimas, taigi grynas savanaudiškumas, – yra tik meilės karikatūra. Tikroji meilė – visiškas savęs dovanojimas mylimam asmeniui ir poros atsidavimas kitiems. Šis meilės ugdymas prasideda pirmaisiais vaiko metais. Nors jam dar reikia augti iki pasiaukojamos meilės, nesąmoningai tokios meilės pamatai jau dedami. Nuo pat gimimo kūdikis, dar būdamas tik imančios meilės stadijoje, per savo poreikių patenkinimą prisiriša prie mamos ir vis dėlto jau pajėgia pripažinti minimalius jo paties naudai skirtus malonumų apribojimus. Nuo pirmųjų iki antrųjų metų pamažu atsiranda mainais grįsta meilė, mažylis, norėdamas gauti visą mamos dėmesį, sutinka su vienu mažyčiu apribojimu – švaros laikymusi (svarbu padėti mažyliui laiku įgyti tuštinimosi įgūdžius, o ne laukti, kol jis to išmoks vėliau, spontaniškai, vien dėl


Veidu į vaiką

savo asmeninio pasitenkinimo). Nuo dvejų iki penkerių metų vaikas mokosi dalytis motinos meile su savo varžovais: tėvu, broliu ar sese, ir galutinai įveikia savanaudišką meilę. Plačiau nebeaptarsiu šių etapų, nes esu kalbėjęs apie tai anksčiau, tiesiog noriu priminti jų svarbą. Vaikui sulaukus penkerių pagrindinis ugdymo darbas iš esmės nuveiktas, visi pamatai sudėti. Tačiau ir toliau reikia mokyti save dovanojančios meilės, kuri įmanoma ne anksčiau kaip prasidedant paauglystei, tačiau jai reikia rengtis palaipsniui, tinkamai derinant malonumus ir iš meilės priimamus apribojimus. Ir, kaip visuomet, esminis dalykas yra pavyzdys – nuoširdžios santuokinės meilės pavyzdys, šeimos dalijimosi su kitais pavyzdys, o ypač pačiam vaikui parodyta meilė; pats vaikas gerai jaučia, ar pasielgė savanaudiškai, ar ne, ar mes jį auklėjome tam, kad mums darytų garbę ir paliktų mus ramybėje, ar dėl jo paties asmenybės išsiskleidimo; ar mes jį išmokėme tikrosios meilės.

Sveikas požiūris į lytiškumą Gavęs tinkamus pagrindus vaikas, vėliau paauglys išsiugdys sveiką požiūrį į lytiškumą. Lytiniai organai yra tokie pat gerbtini, kaip ir kiti; lytinis instinktas yra normalus dalykas: „Dievas matė, kad tai buvo labai gera.“ Tačiau jiems turi būti skirta derama vieta: lytiniai organai turi būti naudojami pagal dieviškąjį Meilės planą, lytinis instinktas, kaip ir visi kiti instinktai, turi būti valdomas proto ir valios: „<…> pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite <visai kūrinijai>…“ (žr. Pr 1). Bet kuris instinktas – normalus dalykas, bet jis pavaldus pamatinėms (visuomenės, dorovinėms, religinėms…) vertybėms, taigi reikalinga tam tikra savidrausmė, ir vaikas po truputį mokosi, o paauglys ir suaugęs jau turi sugebėti valdyti savo instinktus. Tačiau šios savidrausmės turi būti mokomasi sveikai: ne aklai užslopinant, ne bijantis nemalonių padarinių ar bausmės, ne stengiantis į pasąmonę nustumti lytinius impulsus (neretai supainiojant instinktą, kuris yra normalus dalykas, ir jo patenkinimą, kuris gali būti netinkamas, bei išsiugdant kaltės jausmą dėl abiejų). Užslopinti impulsai lieka stiprūs, o slopinimas tik pablogina padėtį ir neišvengiamai sukelia patologines reakcijas: įvairias neurozes, lydimas nerimo, skrupulų… Be to, kyla didelis pavojus užsiverti. O suvokdamas esmę žmogus instinktą laiko normaliu dalyku ir gali dėl savo idealo kurį laiką ar visiškai jo netenkinti. Instinktams neišeikvota meilės jėga gali būti puikiai panaudota altruistinei veiklai. Taip jaunuolis geriausiai pasiruoš dovanoti visą save mylimam asmeniui, o galbūt nuspręs visiškai pasišvęsti tarnystei Dievui ir broliams.

Tėvų vaidmuo Tėvų vaidmuo tiek ugdant sąžinę, tiek mokant susivaldyti labai svarbus. Mažyliui dorovės normos neegzistuoja: jam gera tai, kas patinka. Tačiau pamažu gera ir bloga pasidaro tai, ką leidžia arba draudžia tėvai. Kaip

lengva iškreipti vaiko sąžinę: įvardijant blogiu tai, kas nėra blogis, uždraudžiant tai, kas trikdo mus, o ne tai, kas iš tiesų rimta, leidžiant suprasti, kad suaugusiems netaikomos tos pačios moralinės normos kaip vaikams. Grįžti prie šio klausimo paauglystėje bus tuo sunkiau, kuo klaidingesnį moralės supratimą būsime suformavę ir ypač jei mūsų elgesys nevisiškai sutapo su mūsų principais. Savitvardos įgijimas irgi smarkiai priklauso nuo tėvų laikysenos. Venkime pabrėžti neigiamus dalykus, tramdyti, kelti baimę, nes tai gali paskatinti pasipriešinimo reakciją arba slopinimą, pasitikėjimo savimi stygių. Pastebėkime tik teigiamus dalykus, kad vaikas anksti, bet pamažu, augdamas mylinčioje aplinkoje, imtų suprasti, jog viskam reikia ribų, ir įgytų aiškią valią bei sveiką gebėjimą valdytis.

Tegul vieni ir kiti gerai supranta, jog yra lygūs, bet skirtingi, ir atėjus laikui galės darniai vienas kitą papildyti. Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Taigi jau nuo lopšio jis žinos, kad malonumai gali būti ribojami jo paties naudai; vėliau tokie apribojimai atsiranda žaidimų, maisto atžvilgiu… Vaikas patirs įdėtų pastangų teikiamą džiaugsmą ir supras, kad kuo daugiau sunkumų teko patirti, kuo daugiau jėgų įdėti siekiant rezultato, tuo šis rezultatas malonesnis. Jis išmoks susitvardyti, kai truputį užsigauna, atsikelti, kai pargriūva. Tuomet nepulkime iškart prie jo, o nesišaipydami padėkime su humoru pažvelgti į situaciją; pavyzdžiui, pasakykime: „A! Buvo bum?!“, ir mažylis šypsodamasis atsistos. Kai užsigauna, jei reikia, nuplaukime ir pasakykime: „Nieko baisaus“, pabučiuokime skaudamą vietą ir švelniai tarkime: „Eik žaisti.“ Tegul taip pat išmoksta apriboti kai kuriuos savo polinkius: agresyvumą, smaližiavimą… Tik atminkime, kad joks apribojimas neturi vertės, jei vaikas tam nėra pakankamai subrendęs, dar negali to suprasti ir daryti iš meilės. Nepamirškime, kad pavyzdys daug paveikesnis nei patarimai. Išmokęs elgtis laisvai ir atsakingai, vaikas sugebės suvaldyti ir savo instinktus; o tėvams pavyks bent iš dalies išsaugoti paauglio pasitikėjimą jais. Tęsinys. Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007). Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

49


Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Nesibaigianti istorija (I) Giovannino GUARESCHI – Viešpatie, – kalbėjo Don Kamilis Kristui ant didžiojo altoriaus kryžiaus, – jau prieš dvi savaites grįžau savo bažnyčios bokštų pavėsin, bet vis dar širdyje jaučiu tą nervinę įtampą, kuri mane lydėjo visą kelionę... Nervinę įtampą, Viešpatie, ne baimę. Baimei nebuvo jokio pagrindo. Bet buvo pagrindo gėdytis. Aš jaučiau gėdą kaip kareivis, kuris, įpratęs atvirai kovoti, buvo įvilktas į priešo uniformą, šliaužiojo užfrontėje, sekdamas jo judėjimą ir spęsdamas jam pinkles. Ir kokia gėdinga kančia: plunksnakotyje paslėptas krucifiksas su sulankstomomis rankomis, Lenino citatų rinkiniu užmaskuotas brevijorius, ant viešbučio stalų slaptai celebruojamos Mišios. Kaip koktu visa tai buvo... – Nesijaudink, Don Kamili, – švelniai kalbėjo Kristus. – Tu taip elgeisi ne dėl to, kad būtum bailus ar norėtum savo artimą iš pasalų užpulti. Jei žmogus būtų miręs iš troškulio, tu nebūtum jam atsakęs gelbstinčio vandens gurkšnelio vien dėl to, kad turėjai nuslėpti savo tikrąjį „aš“ ir atrodei net pačiam sau juokingas. Kristaus kareivio didvyriškumas yra nuolankumas, jo tikrasis priešas  – puikybė. Tebūna palaiminti nuolankieji. – Viešpatie,  – atsakė Don Kamilis,  – Tu kalbi nuo kryžiaus, kuris yra išdidžiausias pasaulyje sostas, ir tai Tu pasiekei atviroje kovoje. Tu niekada nenuslėpei savo tikrojo „aš“. Tu niekada nepasirodei miniai, persirengęs velniu. – Don Kamili, ar Dievo Sūnui nebuvo nusižeminimas gyventi žmogumi ir kaboti ant kryžiaus tarp dviejų piktadarių, ir taip mirti? Pagalvok apie savo Dievą, Don Kamili. Pažiūrėk į Jo nukankintą kūną, į gėdingą erškėčių vainiką ant galvos. – Viešpatie, – kalbėjo Don Kamilis, – aš žiūriu į Tave ir matau tik dieviškąją Tavo aukos šviesą. Bet jokia šviesa, net 50

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

menka degtuko liepsnelė nenušviečia liūdnojo „draugo Don Kamilio“ pavidalo. Kristus nusišypsojo. – O liepsnelė, kurią tu uždegei senosios moterėlės akyse Grevinece? O kita liepsna, kurią tu matei benamio kareivio, jo žmonos ir vaikų akyse? Ir kaip atsitiko, Don Kamili, kad laive, kai audra taip baisiai šėlo ir tu savo mažąjį krucifiksą išsitraukei ir iškėlei prieš drebančiuosius, kurie manė esą pasmerkti mirti, – kaip atsitiko, kad niekam nebuvo juokinga, jog draugas Klastūnas elgiasi kaip Dievo tarnas, visi suklupo ir norėjo pabučiuoti tavo vargšą Kristų su sulankstomomis rankomis? Ar tu savęs neklausei, kaip tai galėjo atsitikti? – Aš,  – sumikčiojo jis,  – padariau tik tai, ką kiekvienas kitas Dievo tarnas būtų padaręs. – Taip, Don Kamili, bet niekas, išskyrus Peponį, nežinojo, kad tu esi dvasininkas. Visiems kitiems tu buvai tik draugas Klastūnas. O dabar? Kaip tu gali paaiškinti permainą jų širdyse? Don Kamilis skėstelėjo rankomis. Tik dabar pagalvojo apie tą keistą įvykį ir jam jis pasirodė neįtikėtinas. – Na, – švelniai tęsė Kristus, – visa tai parodo, kad maža šviesa išėjo iš „draugo Don Kamilio“.

* * *

Don Kamilis jau dvi savaites gyveno savo klebonijoje. Jau dešimt dienų jis bandė popieriun sutraukti visa, ką kelionėje matė, girdėjo, padarė. Jis norėjo, kad vyskupas patirtų kiekvieną smulkmeną, ir tai buvo nelengvas užmojis, nes vyskupas, nors jau senas ir užmaršus, vis dar puikiai atsiminė gramatikos taisykles. Milano stotyje paskutinį kartą trumpai atsisveikinęs su Peponiu, Don Kamilis nieko daugiau apie jį negirdėjo. Jau Berlyno oro uoste dingo neapolietis

rumunas. Veronoje atsisveikino draugas Sparva su trimis žiemkenčių daigais, o Milane iš keleivių būrio kartu su Don Kamiliu išsiskyrė draugas Svarstyklius ir draugas Orderius. – Ar tau nebūtų geriau kartu su mumis važiuoti iki Parmos arba Emilijos Redžo? – paklausė Gemzius. Don Kamilis jam atsakė turįs Milane išlipti dėl svarbių reikalų. Ir tai buvo tiesa, nes Milane Don Kamilis buvo palikęs savo juodąjį lukštą ir turėjo vėl jį pasiimti. Peponis greit atsiskaitė. Don Kamiliui dar tebestovint vagono koridoriuje, jis padavė draugui Gemziui pinigų ir džiaugsmingai sušuko: – Dabar jau tik šeši. Nupirk bufete šešis vyno butelius, po vieną kiekvienam. Aš vaišinu. Garsus Peponio juokas dar ilgai skambėjo Don Kamiliui ausyse. Per šias dvi savaites jis dažnai savęs klausdavo, kodėl Peponis prapliupo tokiu juoku. Paaiškinimą gavo iš paties Peponio ir būtent keturioliktosios dienos vakarą. Don Kamilis sėdėjo savo klebonijoje ir beviltiškai kovojo su gramatika. Kažkas apačioje pasibeldė į duris: tai buvo Peponis. Don Kamilis iš karto jo nepažino. Jis buvo atsisveikinęs su Peponiusenatoriumi, kuris dėvėdavo brangų kostiumą, brangius marškinius ir šilkinį kaklaraištį. Priešais stovėjo senų dienų Peponis-kaimietis – suglamžytomis kelnėmis, darbiniu švarku, skarele ant kaklo, dviratininko apsiaustu ir kreivai uždėta skrybėle. Don Kamilis nustebęs žiūrėjo į jį, paskui papurtė galvą. – Nepalaikyk blogu, kad mano atmintis silpna, – sušuko. – Aš užmiršau, kad darbo liaudis skursta dviem būdais: Romoje su senatoriška eilute, o gimtajame kaime – su viršaičio apdaru. Matyt,


Atokvėpio valandai

tamstai labai jau nusibodo keliauti tik naktimis. Bet prašau sėsti. – Tai, ką noriu tamstai pasakyti, galiu atlikti ir stovėdamas, – niūriai atsakė Peponis. – Aš atėjau sutvarkyti skolų. Iš po dviratininko apsiausto išsitraukė žvakę ir pastatė ją ant stalo. – Atnešiau ją tamstai, norėdamas Dievui padėkoti už išgelbėjimą nuo audros. Don Kamilis nusišypsojo. – Kai pavojus didžiausias – Dievas arčiausiai. Taip pasakė man ano laivo kapitonas Juodojoje jūroje. Deja, daugumas pamiršta gerąjį Dievą, kai tik pavojus praeina. Bet tamsta Jį atsiminei, ir mane tai nuoširdžiai pradžiugino. Peponio veidas pasidarė dar niūresnis. Jis pakišo ranką po apsiaustu. – O šitoji, – prabilo jis, – padėkoti mielajam Dievui už tai, kad mane išgelbėjo iš kunigo, kurį velnias buvo užkrovęs man ant galvos, pinklių. Sulig tais žodžiais jis iš po apsiausto išsitraukė gausiai išpuoštą žvakę, kuri buvo metro dvidešimties aukščio ir 15 centimetrų skersmens. Don Kamilis išpūtė akis. – Ją turėjau specialiai liedintis, – paaiškino Peponis.  – Norint pavaizduoti tikrai išgyventą pavojų, ji turėtų būti 16 metrų aukščio ir 3 metrų storio. – Tamsta teiki man per daug garbės, – atsakė Don Kamilis. – Aš pagaliau esu tik nereikšmingas kaimo klebonėlis. – Yra klebonėlių, kurie pavojingesni ir už storiausią popiežių, – pareiškė Peponis, ir jo balse skambėjo įsitikinimas. Paskui jis numetė ant stalo didelį geltoną voką ir du laiškus. – Tie atėjo mano adresu, kad perduočiau draugui Klastūnui. Bet tas reikalas man nepatinka ir turiu tamstą įspėti. Jei ateis daugiau tokių laiškų mano adresu, tai viską sumesiu į ugnį. Don Kamilis atplėšė geltoną voką. Jame buvo pluoštas nuotraukų ir laiškas, kurį jis skubiai perskaitė. – Čia yra... Peponis nutraukė jį. – Tamstos reikalai manęs nedomina, klebone. – Tai ne klebono reikalai, o draugo Klastūno. O pirminės partinės organizacijos sekretorius Klastūnas yra įpareigotas apie viską informuoti savo viršininką.

Taigi, čia yra draugo Orderiaus laiškas. Jis siunčia man krūvą nuotraukų, ir aš galiu su jomis pasielgti savo nuožiūra. Pažiūrėk į šią grupę – pirmojoje jos eilėje mudu stovime greta vienas kito. Ar ne jaudinantis vaizdas? Peponis sugriebė nuotrauką ir iškošė pro dantis: – Tikiuosi, šį kartą neiškrėsi kokios išdaigos? – Nesirūpink, senatoriau! Draugas Orderius man siunčia ir eilę „neoficialių“ nuotraukų, kuriose nematyti „išrinktųjų“, ir prašo mane panaudoti jas buržuazinėje spaudoje, neminint fotografo pavardės. Jis tikisi taip užsidirbsiąs šiek tiek pinigų. Matyt, partija jam labai mažai moka. Pažiūrėsiu, ar galėsiu jį patenkinti. – Ir į tokias šunybes esi linkęs! – subliovė Peponis. – Prašau! – pasakė Don Kamilis, iškeldamas vieną nuotrauką. – Mes negalime gerojo žmogaus skriausti. Nuotraukas, kuriose esu matomas, gali kiekvienu metu pasiųsti partijos laikraščiui. Ir kodėl jos neturėtų būti skelbiamos? Peponis susmuko ant kėdės ir nusišluostė prakaitą nuo kaktos. – Drauge, aš jau pasakiau: tau nėra ko baimintis. Pasirink nuotraukas, kurias partijos laikraštis gali spausdinti, o visa kita ramiai palik draugui Klastūnui. Tuo metu, kai truputį aprimęs Peponis peržiūrėjo nuotraukas, Don Kamilis perskaitė antrąjį laišką. Paskui pasakė: – Tai draugas Sparva. Jis labai dėkoja man už patarimą, nes jo motina esanti labai laiminga. Trys žiemkenčių daigai gerai išsilaikė, ir jis juos pasodino. Jis sako, kad motina juos kasdien aplanko. „Jeigu jie nunyktų, – rašo jis, – tai pasijusčiau, tarsi mano brolis būtų miręs antrą kartą.“ Jis prašo perduoti sveikinimus ir padėką draugui senatoriui. Peponis sumurmėjo ir toliau žiūrinėjo nuotraukas. Trečiajame laiške buvo popieriaus lapas su keliomis eilutėmis ir šiek tiek pinigų. – Tai iš draugo Kartuvio, – pasakojo Don Kamilis. – Kai grįžo namo, jam kilo įtarimas, ir jis davė laišką išversti. Jis dėkoja mums ir siunčia man tūkstantį lirų, kad už merginos sielą paaukočiau Mišias. Aš

grąžinsiu jam tą tūkstantį lirų ir už vargšės merginos sielą kas mėnesį aukosiu Mišias. Peponis trenkė kumščiu į stalą. – Viena norėčiau žinoti, – šaukė jis, – kas tam asilui pasakė, kad tu esi kunigas?! – Niekas. Jis pats atspėjo. – Bet kaip, po perkūnais?! – Gal jis išvydo šviesą, – sumurmėjo Don Kamilis. – Bet, nebūdamas elektrikas, nesugebu tau to paaiškinti. Peponis papurtė galvą. – Šviesa! O gal aš pats kaltas, – kalbėjo jis. – Ten, laive, tikriausiai bent kartą man bus išsprūdęs žodis „klebone“ vietoj „drauge“. – Neatsimenu, – atsakė Don Kamilis. Peponis parodė jam vieną nuotrauką. Buvo matyti priekyje stovintis Oregovas. – Kai jį paskutinį kartą mačiau, – kalbėjo Peponis, nulenkęs galvą,  – didysis audros šėlsmas jau buvo praėjęs. Kaip galėjo banga jį nusviesti į jūrą? Kas gi atsitiko ant denio, kai mes nuėjome į kajutę? – Tik vienas Dievas težino, – prabilo Don Kamilis. – Ir tik Jis vienas žino, kaip dažnai pagalvodavau ir vis tebegalvoju apie tą žmogų. Peponis giliai atsiduso, paskui atsistojo. – Tas mielai pasiimsiu, – pasakė, rodydamas į nedidelę nuotraukų krūvelę. – Gerai, – atsakė Don Kamilis. – O kaip dabar statysime tas žvakes? Peponis trūktelėjo pečiais. – Didžiąją aukoju už išgelbėjimą iš audros. – Tai abidvi, kad pasisekė nepaskęsti? – Ne, – sušuko Peponis, – mažąją už tai, kad išsigelbėjau iš kunigų spąstų. Peponis išėjo neatsisveikinęs, o Don Kamilis nuskubėjo į bažnyčią. Žvakidės, į kurią būtų tilpusi didžioji žvakė, bažnyčioje nebuvo, bet zakristijoje rado didelę bronzinę vazą, kurią buvo galima puikiai panaudoti. Don Kamilis pastatė žvakę ant altoriaus, uždegė ją ir prabilo: – Viešpatie, Peponis atsiminė Tave. – Ir tave, man atrodo, – nusišypsojo Kristus. Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968 Autoriaus iliustracija Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

51


Atokvėpio valandai

Premijuotos knygos Skaitome vaikams. Perkame vaikams

Pradėję šių rašinių ciklą, kėlėme sau tikslą į(si)vardyti geros knygos vaikams orientyrus. Jau ne kartą akcentavome meninę jų pusę, kalbėjome apie dailės žinovų įvertintus leidinius. Knygynuose tapo įprasta premijuotas knygas pažymėti reklaminiu skirtuku: „Meniškiausia x metų knyga vaikams“; „Geriausia metų knyga“ ir pan. Ką tai kalba mums, paprastiems pirkėjams? Pagrindinė už knygų grožį teikiamų apdovanojimų problema – jog komisijos vertina vien menotyriniu žvilgsniu, t. y. gali premijuoti tiesiog gražią, proporcingai ir kūrybingai sumaketuotą knygą su originaliomis iliustracijomis, tačiau – nebūtinai vertingą savo visuma, nebūtinai – tinkamą vaikams. Jonas Mačiukevičius. Rozalijus sugrįžo: eiliuota poema. Dailininkas Marius Zavadskis.  – Vilnius: Versus aureus, 2014, 36 p. (kaina manoknyga.lt el. knygyne – 5,61 €)

Mačiukevičius (g. 1939) – populiarus sovietmečio prozininkas (1986 m. – LSSR valstybinė premija), aktyvus visuomenės veikėjas (2014 m. – LR Riterio kryžius), pastaruoju metu labiausiai atsidėjęs kūrybai vaikams. Rozalijus sugrįžo iliustravęs Zavadskis apdovanotas Domicelės Tarabildienės premija (už „Gražiausią metų knygą“). Dailininko darbo akivaizdžiai nepalengvino tai, kad nėra aišku, kas tas Rozalijus (ar ne todėl pirma didesnė iliustracija atsiranda tik 11 p., o iliustravimo klausimas „išspręstas“ eilėraščius sunumeruojant ir piešiant mažai susijusius piešinėlius greta jų? Iliustracijos ir toliau yra pačios sau: eiliuojama apie Coliukę, o iliustracijoje – balerina ant virvelių...). Pabalio poetui įgriso balos varlės („vis kvarksėjo,//Nuo kurių, deja, seniai/Jis beveik apkurto./ Tad ir sprendė nekvailai –/Reikia kitur kurtis“, p. 9), jis svajoja apie VIETĄ. Pagaliau įsikūręs („Kai Rozalijus klasta/ Įsitvirtino,/Laukė diena paprasta/Ir dar52

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

belių virtinės“, p. 27), jaučiasi „lyg užgesęs“, dingsta PEGASAS ir nebegali kurti – todėl grįžta į „savo pabalį“, stveriasi landšafto darbų: „Gal ir negreitai/Pušelės tos auga,/Bet jas čia augins,/Ir nuo ožkų apsaugos“ (p. 33). Skamba ne visai aiškiai? Stringa rimas? Taigi... Taip pat sunku suprasti, kodėl visoje knygoje prasivardžiuojama ir kodėl tiek daug sarkazmo vaikams skirtame tekste. Rozalijaus „eilės-kvailelės“: „Jūs žinokit, varliakojai,/ Net mažiausi varliavaikiai,/ Nepalikite rytojui,/Ko visai daryt nereikia <...> Nepriprask už kitus/Atlikt savo darbų <...> Net kurmis  – tas durnis/Coliukę viliojo./ Tas kvėša nevėša/Kaip veršis gyliojo... <...> Žingsnis po žingsnio.../Į sielą  – giliau./ Artimiau pažinsi  –/Pasiųsi toliau“ (p.  6–8–18–22). Iliustracijų braižas tikrai originalus; gražūs priešlapiai, šriftas ir bendras leidinio maketas, tačiau knygos neįmanoma skaityti, jos prasmė aiški gal tik pačiam autoriui (ar čia knyga apie emigraciją, tėvynės meilę?). Dabartinės pasiūlos kontekste šis silpnas ir neskambus eiliavimas – anachronizmas. Tai knyga, prie kurios antrąkart grįžti tikrai neverta; apskritai nėra priežasčių ją skaityti.

Ieva Babilaitė. Skrisiu. Vilnius: Ieva Babilaitė, 2014, 40 p. (kaina Vilniaus grafikos meno centre (Latako g. 3) – apie 15 €)

Tai 2014 m. Knygos meno konkurso premiją (bibliofilinių ir eksperimentinių leidinių kategorijoje) pelniusi knyga. Meniška ją sunku pavadinti – ji pati yra menas, meno objektas. Tokie leidiniai paskatina diskusiją: ar jos skirtos (ir) vaikams? Atsakymas visada priklausys nuo tėvų kantrybės ir laiko, skiriamo skaitymui kartu su vaiku. Dėl geometrinių figūrų, permatomų lapų, iškirstų ertmių, versdami puslapį po puslapio, matome dinamiškai besikeičiantį vaizdą – panašiai žavimės ir džiaugiamės besikeičiančiu švytinčiu reginiu kaleidoskope. Kiek apgaulingu, tamsios spalvos viršeliu, tačiau labai skaidraus ir pakylėjančio turinio, apie vaiko-paukščio pirmąjį „budinkšt“ ir norą skristi: „Mama, apvilk mane sparnuotais rūbais!“ Tačiau skrydžio semantika gali būti suprasta įvairiai: ji ir apie gimimo slėpinį, apie tai, kad vaikų laukdami – tarsi skrendame, o galutinis auginimo tikslas – jų pačių skrydis. Gal net atsiras romantiškai nusiteikusių tėvų, kurie į ankstyvą ir daug detalių nereikalaujantį pirmąjį vaiko „Iš kur aš atsiradau?“ atsakys kartu su šia knyga („Saulę apkabinę, tėtis ir mama/Laukia vaikelio“). Autorė Babilaitė-Ibelhauptienė (g. 1973) – sakralaus meno kūrėja, patyrusi dailininkė, kurianti ir vaikams (ypač minėtina Čiauškančios raidės, 2010). Mažo tiražo, unikaliai sumanyta – tai knyga-nuotykis, turinti minimalų tekstą, tačiau gebanti kelti estetinį pasigėrėjimą ir teigiamas emocijas. Šiais laikais visi ieškome išskirtinės dovanos, tačiau ne visada pasirenkame autorinį, menišką kūrinį. Be reikalo. Rūta LAZAUSKAITĖ


Palaimintasis Jurgi, melski už mus!

Akiračiai

Dėkoju už pasveikimą „Gal šis faktas būtų kiek reikalingas šventos atminties arkivyskupo beatifikacijai, jeigu ne, tai tebūna mano padėka Dievo pagalbai per arkivyskupo Jurgio Matulaičio užtarimą“, – vylėsi pasveikimo malonę patyręs ir lygiai prieš 50 metų ją užrašęs kunigas Liudvikas Puzonas. 19 metų jis dirbo Labanoro parapijoje ir mirė 1988 m. Jo liudijimas 46 metus pragulėjo Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvuose, o prieš penkerius metus perduotas kanonizacijos bylai. Dėkoju už pasveikimą arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui. 1955  metais gyvenau Abezėje, Komijos Respublikoje. Pasireiškus tuberkuliozės paaštrėjimui buvau antrą kartą gydomas pneumatoraksu. Vieną kartą, būtent 1955 m. kovo 31 d., leidžiant orą įvyko embolija, netekau sąmonės ir buvau visa kaire kūno puse paralyžiuotas. Kai tik atgavau sąmonę ir pastebėjau gydytojo rankas darant dirbtinį kvėpavimą ir išgirdau šaukiant mane pavarde, pirmoji mintis buvo pavesti savo pasveikimą šventos atminties arkivyskupo Jurgio Matulaičio užtarimui ir dar tiesiog vaikiškai pagalvojau, kad nebus gėda Jurgiui Matulaičiui, jeigu mane iš tokios padėties išves. Sąmonė tai grįždavo, tai pranykdavo. Nežinau, kiek laiko buvau be pilnos sąmonės tokios būklės. Girdėjau, kaip atėjo pažįstamas lietuvis kunigas ir pasakė: „Gailėkis už nuodėmes. Duosiu išrišimą.“ Aš pagalvojau: „Tai ir gerai, kad duos išrišimą.“ Girdėjau išrišimo žodžius ir kaip po to pradėjo kalbėt rožinį, paskui vėl nieko neatsimenu. Po kiek laiko darė man rentgeno nuotrauką. Visą laiką kvėpavau deguonimi iš mediciniškų deguonies maišų – jutau nosyje kažkokį lyg deginimą. Deguonies iškvėpavau septynis maišus ir tik prie aštunto maišo pradėjau savarankiškai kvėpuoti. Atrodo, kad kitą dieną mane nunešė į ligoninės palatą, kurioje daiktai man neatrodė taip, kaip iš tikrųjų buvo. Visą naktį išgulėjau medicinos personalo – budinčių pažįstamų tautiečių felčerių – priežiūroje. Dėl embolijos visa kairė pusė buvo paralyžiuota ir aš gulėjau negalėdamas atsikelti. Kada pradėjau valdyti kairę pusę, nežinau. Žinau, kad

ar betonuotojas. Sveikata laikėsi gerai. Dabar yra 1965 m. liepos mėnuo ir dirbu savo tiesioginį kunigo darbą. Su širdimi iš ryto kartais būna sunkiau. Kiek buvo pakilęs spaudimas, bet šiaip visu kuo sveikatoje jaučiuosi normaliai.

pamažu pradėjau atsisėsti ir po dviejų savaičių pradėjau po truputį vaikščioti kitų prilaikomas. Po embolijos atgavus sąmonę kurį laiką (apie tris dienas), kada užmerkdavau akis, vaizduotėn įkyriai lįsdavo įvairios šmėklos ir vaizdai raudoname ar pilkame fone. Po mėnesio išėjau vienas pasivaikščioti į kiemą. Mane pamatęs senas žydų tautybės gydytojas Rubinčik rusiškai pasakė: „Labai džiaugiuosi Jus matydamas. Galvojau, kad jei tris valandas išgyvensite, tai gyvensite.“ Po šios embolijos daugiau pneumatoraksu nesigydžiau. Davė man kursą streptomicino ir birželio mėnesį iš ligoninės išvykau. Po to nuo 1955 m. liepos mėnesio ligi 1959 m. kovo mėnesio dirbau statybose įvairius fizinius darbus, daugiausiai kaip dailidė

Kun. Liudvikas Puzonas, Giedraičių parapijos klebonas, 1965 07 23

Malda prašant sveikatos

Malda kanonizacijai (paskelbimui šventuoju) priartinti

Viešpatie Jėzau Kristau, Tu mokei

mus: „Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.“ Todėl nuolankiai maldaujame Tave grąžinti sveikatą ligoniams (čia paminėti ligonių vardus), kurie šaukiasi (kuriems šaukiamės) palaimintojo Jurgio užtarimo. Trokštame, kad tai būtų naudinga jų išganymui. Tavimi, Viešpatie, pasitikime ir amžiais nebūsime apvilti. Amen. Tėve mūsų... Sveika, Marija... Garbė Dievui...

Šio fakto tikrumą liudija ir patvirtina medicinos gydytojas, kuris tuo laiku ligoninėj dirbo ir gydė. /Įrašas lotynų kalba:/ Tuo metu toje ligoninėje dirbau medicinos daktaru. Žinau ir liudiju, kad toks faktas tikrai buvo. Mano, kaip medicinos daktaro, nuomone, tai buvo trečio laipsnio embolija. Prognozė išgyventi buvo labai bloga. 1965 07 24 Medicinos daktaras Ignatius Vajvod /Antspaudas rusų kalba:/ Gydytojas Ignacij Timofejevič VAJVOD Nuotraukoje – kun. Liudvikas Puzonas tremtyje

Švenčiausioji ir nedalomoji Trejybe, kuri Tau ištikimai tarnaujančiųjų širdyse buveinę pasirenki ir po mirties už jų nuopelnus tinkamai atlygini, meldžiame, kad palaimintasis Jurgis, kuris Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globojamas su apaštališku uolumu ištikimai tarnavo Bažnyčiai, altorių garbės kuo greičiau susilauktų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Apie patirtas malones praneškite pal. Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos vicepostulatoriui Marijampolės Šv. ark. Mykolo parapijos klebonui kun. Andriui Šidlauskui MIC; J. Bendoriaus g. 3, Marijampolė, LT-68309; tel. (8 343) 53 360; el. p. mykolo.parapija@gmail.com.

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

53


Akiračiai

Grigor Narekaci, arba Šv. Grigalius Narekietis

Šv. Grigalius Narekietis. Armėniško manuskripto iliustracija, 1173 m.

Kas jis? Esu beveik tikra, kad nedaug kas girdėjo šį vardą. Ir nieko nuostabaus, nes priespaudos metais, gyvenant sovietiniame kalėjime, kuriuo buvo paversta Lietuva, krikščionybės lobiai ir pasaulio kultūros šedevrai mums buvo nepasiekiami. Tiesa, išimčių būta, bet tik nesusijusių su krikščionybe. Jei ši asmenybė būtų reiškusis skulptūroje, tapyboje ar pasaulietinėje literatūroje, žinios tikriausiai būtų prasiskverbusios ir pro geležinę uždangą. Tačiau Grigalius Narekietis – ne tik meno, kultūros žmogus. Šis genijus visų pirma yra šventasis, mistikas, vienuolis, filosofas ir tik tada poetas bei mokslo vyras. Čia verta pridurti, jog nors genijai retai būna šventi, Grigalius savyje sujungė viena ir kita.

2015 m. balandžio 15 d. Romos Katalikų Bažnyčios popiežius Jo Šventenybė Pranciškus paskelbė Grigalių Narekietį Visuotinės Bažnyčios mokytoju. Tai ypatingo dėmesio sulaukęs faktas, nes Grigalius Narekietis yra Armėnų apaštališkosios Bažnyčios (tautinės armėnų Bažnyčios) šventasis. Taigi šis tas apie ypatingą asmenybę, pakeltą į altorių garbę ir tapusią 36-uoju Bažnyčios mokytoju. Tiksli Grigaliaus Narekiečio gimimo data nežinoma. Skirtingi šaltiniai ją pateikia įvairiai, tad galime tik sakyti, jog gimė apie 944–951 m. Vaspurakane, esančiame Vano ežero pietinėje pusėje (dabar – Turkija), armėnų teologo, mąstytojo, religinės simbolikos aiškintojo, kunigaikščio Chosrovo Andzevaci šeimoje. Motinos taip pat būta itin dievobaimingos ir maldingos. Deja, berniukas jos neteko būdamas vos kelerių metukų. Kai tėvas liko našlys, jauniausius sūnus Saaką, Ovanesą ir Grigalių atidavė auklėti į Nareko vienuolyną, kurio abatas buvo jo žmonos dėdė, garsus mokslininkas, knygius Ananija Narekaci, o pats tapo armėnų vyskupu. Abatas Ananija garsėjo kaip išskirtinė asmenybė. Garsas apie jo išmintį ir šventumą sklido po visą Armėniją. Būtent abatas ir šventumo bei mokslo persmelkto vienuolyno aplinka formavo Grigaliaus vidinį pasaulį. Šiame vienuolyne Grigalius praleis visą savo gyvenimą. Nareko vienuolyne jisai puikiai išmoko graikiškai, lotyniškai, todėl antikos autorius skaitė originalo kalbomis. Lygiai taip pat skaitė Bažnyčios tėvų raštus. Įgijo solidžių žinių filosofijos, literatūros, teologijos, biblistikos, matematikos, medicinos ir architektūros srityse. Nuodugniai išstudijavo Origeno, šventųjų Jono Auksaburnio, Ireniejaus Lioniečio, Bazilijaus Didžiojo, Euzebijaus ir kt. raštus. Ypač išmanė Šventąjį Raštą ir jį komentavo. Kitaip sakant, tai buvo visapusiškai išsilavinęs ir išskirtinis žmogus. 54

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

Baigęs mokslus Grigalius davė amžinuosius vienuolio įžadus. Buvo toks pamaldus ir mokytas, jog jam suteikė vardapeto laipsnį – Armėnų apaštališkojoje Bažnyčioje taip vadintas labai mokytas, turintis teisę mokyti vienuolis. Neilgai trukus po įžadų Grigalius gavo kunigystės šventimus. Tapo jaunų vienuolių mokytoju ir dvasiniu tėvu. Grigalius garsėjo kontempliatyviu gyvenimu (jį lygina su šv. Bernardu Klerviečiu, Eckhartu, Henry Suso ir kt.). Daug melsdavosi naktimis, tad jį vadino „naktinės maldos vyru“. Doktrininių nesutarimų laikotarpiu Grigalių bandė apkaltinti manicheizmu (tai sinkretinė religija, t. y. visų religijų kratinys, jos pradininkas – persų vienuolis Manis), tačiau po raštiško Grigaliaus paaiškinimo šie absurdiški įtarimai greit nutilo. Beje, jo tėvą vyskupą irgi apkaltino erezija, nes šis pernelyg žavėjosi graikų autoriais. Metams bėgant žinia apie Grigaliaus šventumą ir mokytumą pasklido toli ir plačiai. Vyskupai prašydavo jo traktatų, išsilavinę aristokratai Šventojo Rašto aiškinimų, eiliniai žmonės pamokslų, o vienuoliai vadovų maldai ir mąstymams. Neatsakė nė vienam. Stengėsi patarnauti visiems. Kiek metų gyveno Grigalius Narekietis  – nežinia. Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus mirties metus – nuo 1003 m. iki 1010 m. Mirusį palaidojo bažnyčios šventoriuje, beveik šalia vienuolyno. Žmonės tuoj pat ėmė melsti jo, kaip šventojo, užtarimo, nė nelaukdami oficialios beatifikacijos ir kanonizacijos Bažnyčioje. Rašoma, jog dar gyvo Grigaliaus Narekiečio užtarimu yra įvykę stebuklų. Taip pat buvo ir po jo mirties. Savo filosofinėmis pažiūromis šv. Grigalius Narekietis artimas neoplatonikams. Tačiau eilinių žmonių kartų kartoms jo filosofinės pažiūros buvo ir yra nė motais. Griga-


Akiračiai

lius Narekietis jiems yra maldos, meilės, gėrio, santarvės, atgailos ir šventumo pavyzdys. Jam nuolat meldžiamasi, o armėnai pagrindinį šventojo kūrinį – „Sielvartingų giedojimų knygas“ – vadina antrąja Biblija. Ši knyga yra kiekvieno tikinčio armėno namuose, neretai naktį dedama po pagalve, ypač sunkiai susirgus. Šv. Grigalių Narekietį tautiečiai taip myli, kad apie jį sukurta daugybė legendų, mitų. Dažnai nerealių, bet visada persmelktų meilės ir neapsakomos pagarbos šventajam. Šv. Grigaliu Narekiečiu žavisi viso pasaulio krikščionys, ne tik Romos katalikai ir armėnai. Dera paminėti, kad šv. Jonas Paulius II pabrėždavo, jog šis šventasis yra vienas iškiliausių Dievo Motinos šlovintojų ir dainių. 2003 metus UNESCO paskelbė Grigaliaus Narekiečio „Sielvartingų giedojimų knygų“ metais. Taip pažymėtas šio nepaprasto kūrinio tūkstantmetis. Vis dažniau atliekamas pagal „Sielvartingų giedojimų knygų“ trečiojo skyriaus eiles sukurtas Alfredo Schnittkes „Keturių dalių koncertas chorui“. „Sielvartingų giedojimų knygos“ nėra vienintelis šio genijaus darbas. Be pagrindinio šedevro, jo palikimą sudaro 20  himnų, komentarai „Giesmių giesmei“, „Kryžiaus istorija“, „Panegirika apaštalams ir 72 mokiniams“ ir kiti kūriniai. O dabar šiek tiek apie „Sielvartingų giedojimų knygas“. Šis labai ankstyvo Renesanso kūrinys parašytas senąja armėnų kalba, dabar naudojama tik liturgijoje. Jis padėjo tvirtus pamatus literatūrinei armėnų kalbai. Išverstas į pagrindines pasaulio kalbas. Iki spaudos atsiradimo buvo perrašomas ranka. Seniausias išlikęs tokio rankraščio egzempliorius datuojamas XII  amžiumi ir saugomas Armėnijoje. „Sielvartingų giedojimų knygos“ nėra lengva ir paprasta poezija. Jos kalba sudėtinga, aibė metaforų, epitetų, palyginimų, sąsajų su Šventuoju Raštu. Knygą sudaro 95 skyriai. Kiekvienas iš jų prasideda eilute: „Žodis Dievui iš širdies gilumos“. Šv. Grigaliaus Narekiečio palikimo žinovas Sergejus Averincevas poemą vadina kūriniu, kurį šventasis „parašė visiems žmonėms ir visiems laikams“. Ir tai tiesa. Pradėjus skaityti šią nuostabią knygą, padėti jos nesinori, nes skaitymas savaime virsta malda. „Sielvartingų giedojimų knygose“ yra visko: išpažintis, atgaila, atsivėrimas, nusižeminimas, nuolankumas, dėkingumas Viešpačiui, Jo šlovinimas, Švenčiausiosios Trejybės paslapties apmąstymas, žodžiai apie sakramentų galią, pamaldumas Dievo Motinai ir meilės jūra. „Sielvartingų giedojimų knygas“ aprašyti, pasakoti apie jas beprasmiška. Šį nepaprastą kūrinį tiesiog reikia imti ir skaityti. Ramiai, susikaupus, tyloje pamąstant, nes tai malda. Ji pagauna, užkabina ir nebepaleidžia.

Žodis Dievui iš širdies gilumos

Gavęs iš Tavęs daug malonių, Patyręs Tavo kantrumą, Geradėjau, visad ir visur gailestingas! – Esu nuostolingasis, skolininkas, Kiaurai košiamas aistrų, sklidinas paklydimų, Atsilyginęs Tau įvairialypiais Prasikaltimais, kūniškais, dvasiškais. Štai kuo, o mano Dieve ir Viešpatie, atsimokėjau Po tiekos malonių! Atsiteisiau Tau blogiu, kaip priekaištingam Mozės pamoksle, Pametęs protą, puolęs į beprotybę. Visą šitą gausybę kilnių darbų ir malonių Sunaikinau savo poelgiais; Šią neapsakomą labdaros šviesą, Tavo suteiktą, Paleidau beprotybės verpetais, Aukščiausias. Nors ne sykį leidai suprasti, Tiesdamas rūpestingą ranką, Vienok atšlydavau, Kaip Izraelis, pasmerktas pranašo; Nors žadėdavau ir ketindavau įtikti, Vienok nesusikaupiau, Rezgiau tą pat blogį, Grįždamas į ankstesnį gyvenimo būdą. Užsėjau aš savo širdies dirvą nuodėmių erškėtynais, Išauginusiais vien tiktai rauges. <...> Dabar Tavo valia dovanoti mirusiai sielai gyvenimą, Nužengti su gailesčiu, aplankyti mane – pasmerktą. Gyvojo Dievo Sūnau, šlovė Tau visuotinė. Amen. Grigoras Narekaci. „Sielvartingų giedojimų knygos“. 5 skyriaus ištrauka. Vertė Sigitas Geda Nareko vienuolynas (1915 m. sugriautas turkų), 1911 m.

Parengė Vanda IBIANSKA P. S. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Sigitas Geda, 1999 m. išleido „Vaga“. Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

55


Sveikata

Elektrinė audra smegenyse Gydytojo patarimai

O sergantieji epilepsija? Išoriškai jie nuo sveikųjų nesiskiria. Bet dėl neteisingo ligos supratimo iki XX a. jie buvo uždaromi su psichiniais ligoniais, tik 1970-aisiais Britanijoje panaikintas draudimas jiems tuoktis, prieš keliolika metų Lietuvoje jiems dar neišduodavo vairuotojo pažymėjimo... Ne Biblijos laikai ar viduramžiai, žinoma, kai epileptikai buvo laikomi demonų apsėstaisiais. Tačiau ir dabar darželių auklėtojos ir mokytojos bijo dirbti su tokiais vaikais, nes sutrinka kritinėse situacijose, darbdaviai bijo nemalonumų, jei atsitiktų nelaimingas atsitikimas, ir net nebando kurti saugių darbo vietų. Šeimos nariai perdėtai globoja ligonį arba ignoruoja jo būklę, vyrai muša sergančias žmonas. Bijodami patyčių vaikai slepia savo ligą ir tampa uždari, nesimoko. Mokytis sunkiau ir dėl nuolat vartojamų vaistų. Retas ligonis baigia aukštąjį mokslą, 60 proc. jų neturi specialybės, jiems sunku susidraugauti ir kurti šeimą. Dažniausiai epilepsijos priežastis nenustatoma. Žinoma, kad ji yra smegenų auglių, persirgtų smegenų uždegimų, insultų, galvos traumų, smegenų pakenkimų gimdymo metu padarinys. Nedidelei daliai ligonių polinkis sirgti epilepsija paveldimas. Ligą sukelia kai kurios įgimtos ir įgytos infekcijos (toksoplazmozė, maliarija), kirminų (kaspinuočių, toksokarų) invazijos, medžiagų apykaitos sutrikimai, alkoholio vartojimas. Ligos formos ir traukulių pobūdis labai įvairūs. Tai priklauso nuo ligos priežasties ir kokią smegenų sritį apima padidėjęs elektrinis nervų ląstelių aktyvumas. Vieni priepuoliai būna su sąmonės netekimu, kritimu, viso kūno 56

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

Esama ligų, kuriomis sergantieji diskriminuojami. Tokių žmonių šalinamasi, jiems įstatymais draudžiama kokia nors veikla, apribojamos teisės, steigiami internatai, specialios (atskiros) ugdymo ir globos įstaigos. Jų nepriima į darbą, iš jų tyčiojasi, bijo su jais bendrauti, kad „nebūtų problemų“. Medicinos literatūroje tai vadinama stigmatizacija. Galite prieštarauti, kad visuomenė tapo tolerantiška, išsilavinusi, užjaučianti ir dėl ligos nelinkusi žmonių atstumti. Tačiau dėkim ranką prie širdies ir pasakykim, ar tikrai adekvačiai reaguojam į žmogų neįgaliojo vežimėlyje, apsigimusį vaiką, randuotaveidį, silpnaprotį, mikčiojantį, turintį tiką, galiausiai rudaplaukį, kairiarankį ar juodaodį – tiesiog kitokį. įsitempimu ir trūkčiojimu. Tuo metu ligonis gali šūkčioti, pasituštinti, pasišlapinti, ejakuliuoti. Kiti priepuoliai ištinka tik miegant, trūkčioja atskiros kūno dalys. Kartais atrodo, kad vaikas tik užsisvajojo ir maivosi, „varto akis“, sąmonės nepraranda. Įvairių ligos formų gydymas ir prognozė skiriasi. Apie 70 proc. ligonių pavyksta gyventi be priepuolių, tačiau būtina vartoti skirtus vaistus. Epilepsija nėra psichikos ar proto negalia. Tai lėtinė nervų sistemos liga. Ja serga apie vienas procentas gyventojų. Kai kuriose amžiaus grupėse epilepsija dažnesnė už astmą ar cukraligę. Ligoniai turėtų išmokti atpažinti savo pojūčius artėjant priepuoliui ir saugiai atsisėsti ar atsigulti, įspėti aplinkinius. Priepuolius sukelia alkoholis, nuovargis, nemiga, mirganti šviesa, staigus triukšmas, ilgas žiūrėjimas į ekranus, karščiavimas, žemas gliukozės kiekis kraujyje. Jei greta esančiajam prasidėjo traukuliai, – nesutrikim, nepanikuokim. Žmogui neskauda, jis nemirs, net jei trumpai pamėlo. Priepuolis dažniausiai savaime praeina per 2–3 minutes. Užfiksuokime priepuolio laiką, įsidėmėkime, kaip traukuliai pasireiškia, paguldykime žmogų ant šono, atlaisvinkime drabužius, apsaugokime nuo susižeidimų  – pakiškime ką nors minkšto po galva, nuvalykime seiles. Stebėkime, kvieskime pagalbą, jei per 5 minutes nepraėjo.

Jokiu būdu negalima spausti krūtinės ir daryti dirbtinio kvėpavimo, kišti ką nors į burną ar stengtis pražiodyti. Sergantieji ir jų artimieji turi susikurti saugią aplinką ir būti budrūs, kad netikėti kritimai ar sąmonės netekimai nesukeltų traumų, nekiltų gaisras. Sergantieji gali maudytis tik duše neužsirakinę, plaukioti vandenyje tik su gelbėjimo liemene. Gyvenimas sunkus ir niekas nėra žadėjęs, kad viskas bus gerai. Gyvenimą su liga tenka priimti, bet galima padaryti, kad būtų lengviau – kai nebūni vienas, bendrauji su tave suprantančiais, pasidaliji patirtimi, klausi, ko nežinai... Atsiranda veiklos, atitraukiančios nuo buvimo tik su liga. Sergančiųjų tarpusavio paramos bendruomenės – didelė jėga ir gėris. Būtent jose atsikratoma ligos kaip stigmos, per bendruomenes integruojamasi į visuomenę, keičiamas nepalankus valdžios ir aplinkinių nusiteikimas. Ir atsiranda gyvenimo džiaugsmo. Net ir sergant.


Sveikata

Liga visuomenės šešėlyje Polina ŠEDIENĖ, Lietuvos Carito projekto „Epilepsijos psichosocialinio konsultavimo centras“ vadovė Ši liga žinoma jau tūkstantmečius, nuo Mesopotamijos civilizacijos laikų. Nuo vėlyvosios antikos iki viduramžių ji buvo neretai interpretuojama kaip Dievo bausmė. Dėl tam tikrų istorinių priežasčių ši liga visuomenėje suvokta kaip sutrikimas, susijęs su beprotybe, o kai kuriais atvejais su blogiu ir nuodėme. Dažnai atsitinka taip, kad net šeimoje apie ją nekalbama. Taip pat apie ją nutylima ir pokalbiuose su draugais bei darbe su kolegomis. Taigi epilepsija... Ši liga apipinta klaidingomis žiniomis. Tad noriu pasakyti sergantiems epilepsija žmonėms, kad Dievas juos tikrai myli, svarbu, kad jie nepamirštų to ir tikėtų, jog yra mylimi. Noriu išreikšti savo dėkingumą už galimybę pažinti sergančius epilepsija žmones ir bendrauti su jais. Pasaulyje ši liga yra palietusi 50 mln. žmonių. Tai didelė visuomenės sveikatos problema. Europoje yra 6  mln., Lietuvoje apie 20 tūkst. sergančių epilepsija asmenų. Sergantieji yra įvairaus amžiaus. 15  mln. europiečių per savo gyvenimą patiria vieną priepuolį. Epilepsija yra dažniausia lėtinė nervų sistemos liga, kuri buvo žinoma jau senovėje, tačiau apie ją vis dar vengiama kalbėti. Žmonėms žodis „epilepsija“ asocijuojasi tik su kritimu be sąmonės, lydimu traukulių ir putų iš burnos. Labai dažnai neatpažįstamos tos epilepsijos formos, kurios pasireiškia be traukulių bei į alpimą panašiais sąmonės sutrikimais. Nors gyvename kitoje epochoje, mus vis dar tebeveikia viduramžiškas

mąstymas. Esame „modernūs“, naudojamės spauda, radiju ir televizija, kiekvienais metais vykstame atostogauti į svetimas šalis, esame visur pasiekiami mobiliaisiais telefonais. Nepaisant to, gyvename įsitikinę, kad epilepsija yra mistiška, paslaptinga, galbūt užkrečiama liga, o kontaktas su ja sergančiais žmonėmis gali pakenkti. Apie epilepsiją kalbėti nemadinga. Mes tik žinome, kad tokios įžymybės, kaip Cezaris ir Fiodoras Dostojevskis, kentėjo nuo šios ligos, tačiau nuostabu, kad tarp šių dienų politikų epilepsija nesutinkama. Ar būtų pažeidžiama jų politinė karjera, jei apie epilepsiją būtų žinoma visuomenėje, rinkėjams? Pasaulyje žinomi tik keli rašytojai, kurie atvirai kalbėjo apie epilepsiją arba ją vaizdavo savo tekstuose. Tai tokia dažna liga, jog kiekvienoje didesnėje gyvenamojoje vietoje yra ja sergančių žmonių, didesnėse mokyklose būna vienas arba keli ja sergantys vaikai. Iš kitos pusės, labai pozityvu tai, kad žmonės su gerai gydoma epilepsija neišsiskiria, kad apie 70 proc. sergančių-

jų daugiau nepatiria priepuolių ir gyvena visiškai įprastinį gyvenimą. Dėl epilepsijos mitologizavimo, žinių apie ją stokos žmonės, kuriems ji diagnozuota, susiduria su kančia, izoliacija ir įvairiais apribojimais. Liga paliečia visas socialinio gyvenimo sritis – šeimą, darbą, mokyklą, draugystę, sportą, laisvalaikį, vairavimą. 2013-ųjų pavasarį Lietuvos Caritas pradėjo naują projektą „Epilepsijos psichosocialinio konsultavimo centras“. Jo tikslai  – apie epilepsiją informuoti visuomenę, suteikti žinių įvairių organizacijų darbuotojams, konsultuoti sergančiuosius ir šeimas, kurios augina nuo jos kenčiančius vaikus. Kviečiame žmones, sergančius epilepsija, jų artimuosius, sergančių vaikų tėvus kreiptis tel. 8 646 378 02 arba el. p. caritas.epilepsija@gmail.com ir užsiregistruoti į konsultaciją. Konsultavimo paslaugos nemokamos. Taip pat kviečiame į sergančiųjų epilepsija susitikimus, kurie kiekvieną trečiadienį 14 val. vyksta Lietuvos Carito patalpose (Papiliog. 5, Kaunas).

Caritas Lietuvoje kviečia padėti nuo žemės drebėjimo Nepale nukentėjusiems gyventojams! Paramos akcija truks nuo birželio 3 d. iki rugsėjo 15 d. Paremti Nepalo žmones kviečiame: – tiesiogiai aukojant į Lietuvos Carito banko sąskaitą AB bankas Swedbank A.S. LT117300010115125084, paskirtis – Nepalo žmonėms; – atnešant piniginę auką parapijos klebonui arba į parapijos Caritą.

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

57


Mandagumas mūsų kasdieninis

Kaip elgtis svarbiose iškilmėse Žmogaus gyvenime yra mažiausiai trys didelės progos. Tai vestuvės, vaiko gimimas ir pakasynos. Pradėsiu nuo vestuvių, kurioms įprasta ilgai ruoštis, išleisti aibę pinigų ir pridaryti daug kvailysčių. Taigi...

Vestuvės Jos esti įprastinės ir su cveku. Pirmosiose jaunoji vilki tradicinę baltą suknelę, galvą papuošia šydu su rūtų vainikėliu, naiviai galvodama, jog atsiras nenuovokų, tikinčių jos nekaltybe. Jaunikis pasipuošęs kostiumu ir avi naujus batus, kurie žvėriškai spaudžia kojas. Pamergės pasidabinusios nuomotomis suknelėmis, kurios jas beviltiškai bjauroja. Pabroliai – kaip kas išmano. Apie piršlį ir svočią geriau nekalbėti. Antrosiose būna įvairiai. Jaunoji gali vilkėti super mini sijoną, tautinius drabužius ar gresiančią nukristi suknelę, nes jos (t. y. suknelės) viršutinės dalies kaip ir nėra. Kartais jaunoji būna be kojinių, kai kada avi kareiviškus aulinukus. Pasitaiko, kad mūvi batelius su kokarda ar prisega prie jų orchidėjos žiedą. Jaunikis gali avėti sportinukus, vilkėti drapanas ala senovės lietuvis – artojas. Trumpai sakant, visaip būna. Ką abiem atvejais turi daryti svečiai? Visų pirma  – atnešti brangių dovanų. Kaip žinoma, brangiausia yra pinigai. Kuo daugiau, tuo geriau. Praktiška, išmintinga ir... lengva! Jaunavedžiai ras, kur juos panaudoti, nesisielokite. O ką jiems reikėtų daryti su nepatinkančiais servizais, klaikia, nors autorine, vaza ar statulėle?! Viešnios privalo apsirengti kuo kukliau, kad „nepermuštų“ jaunosios. Tai jos diena, ji turi būti gražiausia. Svečiams pokylyje užsisėdėti netinka. Užvalgėt, išgėrėt ir marš namo! Lieka tik jaunimėlis, kuris turi oficialią teisę siautėti tol, kol neapsižodžiuos ar, vargeli mano, neapsistumdys. Piršlių korimai, važinėjimai 58

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

Marijos Stanulytės nuotrauka

limuzinu ir visų pakviestųjų šokiai bei dainos nepageidaujami, nes seniai nebemadingi. Vaišes galima minimalizuoti iki sausainių, saldainių ir putojančio vyno. Pigu, patogu ir paprasta atsikratyti sveikintojų, prieš tai surinkus dovanas. Taigi akcentuoju: svarbiausia svečių pareiga – dovanoti kuo didesnę sumą. Ypač tai pasakytina apie senelius, tėvus, dėdes, tetas ir krikštatėvius. Ir nepamiršti laiku, t. y. greitai pasišalinti.

Vaiko gimimas Lankyti einama tada, kai mažyliui sukanka trys ar keturios savaitės. Prieš tai laiką suderiname telefonu. Jauna mamytė turi pasitikti svečią susivėlusi, nešvariu chalatu, nesipraususi. Mat kūdikis labai vargina, atima visą laiką. Tėčiui dera atrodyti panašiai. Tinka treningas, šortai, basos kojos, trijų parų apžėlimas. Kava, arbata, pyragaičiais ar sumuštinukais nevaišinama, nes svetys gali užsisėdėti. Dovanos (geriausia pinigais) priimamos santūriai, leidžiant suprasti, jog suma neimponuojanti. Sidabriniai šaukšteliai, auksinės grandinėlės ar ypatingi vaikiški drabužėliai netinka. Į atėjusį su voku svetį jauni tėvai žvelgs kur kas maloniau. Kadangi namuose kaip kūtėje, tai sveikintojui ir pačiam norėsis kuo greičiau nešti kudašių. Reziumė: nešate pinigų, gėlių (padorumo dėlei) ir kuo greičiau dingstate. Neturėkite iliuzijų, kad laukė jūsų, o ne dovanų. Kūdikis rėkia, sisioja ir jauniems tėvams ne jūs rūpite.

Pakasynos Atėję į šermenis negiriame velionio: „Kaip gražiai atrodo!“, nes tai netgi nešvanku. Velioniai gražiai neatrodo, kaip ir skausme paskendę jų artimieji. Neskaičiuojame vainikų ir gėlių puokščių, nes vieni ir kitos tėra gėlininkų pelnas, ir iš esmės tie augalėliai visiškai nereikalingi. Kur

kas protingiau šeimą paremti pinigais, nes laidotuvės kainuoja daug ir artimiesiems gali būti striuka. Jeigu jie pasiturintys, gautus pinigus paaukos parapijai, slaugos ligoninei, vaikų ar senelių namams. Į šv. Mišias už mirusįjį eiti būtina, nes jam labai reikalinga mūsų malda. Lygiai taip būtina eiti ir į gedulinius pietus. Pernelyg dažnai nutinka, kad stalas padengtas 50 asmenų, o susėda tik 30. Šie pietūs yra pabuvimas drauge su velionio artimaisiais ir psichologinis jų palaikymas. Įėję į šarvojimo salę persižegnojame ir sukalbame „Amžinąjį atilsį“ ar pasimeldžiame ilgiau. Kas gali, atsiklaupia, kas negali, meldžiasi stovėdamas. Tik po to prieiname prie artimųjų pareikšti užuojautos. Šermenyse reikia būti tiek laiko, kad šeima prie karsto neliktų viena. Jeigu sėdi daug žmonių ir matome, kad jų nepristigs, ilgai užsibūti nederėtų. Į paskutinę kelionę palydėti privalu, nebent kaunietis būtų laidojamas Žagarėje ar Salantuose. Šermenyse paprastai sutinkame ilgai nematytų pažįstamų. Jei norisi su jais pakalbėti, išeinama į lauką ar į vestibiulį. Salėje turi būti tyla arba tyli muzika.

Kitos progos Prie kitų progų priklauso valstybiniai/vyriausybiniai apdovanojimai, sukaktys, „apvalūs“ jubiliejai, dideli pirkiniai (namas, sodyba, automobilis, šuo, vėžliukas). Jeigu „viršaus“ apdovanojimą lyg graži muzika lydi solidi premija, tada pagerbtasis vaišina sveikintojus. Per sukaktis, jubiliejus, įkurtuves irgi geriau dovanoti pinigų, o ne abejotinos vertės paveikslų, namų rakandų ir pan. Šuo beigi vėžliukas turi savo racioną, todėl gyvūnų ėdalo boginti taip pat neverta. Tomis visomis kitomis progomis priklauso išsijuosus girti: apdovanotąjį, jubiliatą, namą, sodybą, automobilį, šunį, vėžliuką. Nes kas priklauso, tai priklauso. Pvz., į šuns gyrimą maloniai reaguoja ne tik šeimininkas, bet ir giriamasis. Abu šypsosi, šuo vizgena uodegą. Šeimininkas  – ne. Vėžliukas reaguoja santūriai, nes jo toks charakteris. Tiek šį kartą apie deramą elgesį. V. I.


Gyvenimas kaip senas vynas

Keturkojai gydytojai Vanda IBIANSKA Naujajame Testamente pasakojama apie Lozorių, kuriam šunys laižė žaizdas. Taip pat ir senovės Graikijoje bei Romoje žinotas šunų gebėjimas gydyti. Šunys gydydavo karių, gladiatorių, piemenų žaizdas. Dabar mokslo įrodyta, jog šunų seilėse ir ant liežuvio yra antibakterinių ir kitų gydomųjų medžiagų. Taigi su žaizdomis ir votimis lyg ir aišku. O ką daugiau mes žinome apie Viešpaties kūrinijos ypatybes? Bijau, kad Jamesas Herriotas, kaip ir Selemonas Paltanavičius, nedaug ką galėtų pasakyti. Kodėl šuo neklysdamas pajunta, kur žmogui skauda ir pats pasirenka silpnąjį, kuriam reikia pagalbos? Gal todėl, kad Visagalis kiekvienam savo kūriniui davė tam tikrų dovanų?

Irutės Jaruševičiūtės nuotraukos

Šį straipsnį rengiausi rašyti jau seniai. Ne todėl, jog alpėju dėl šunų, kaip ir dėl visos gyvosios gamtos. Labiau dėl žmonių – tų bejėgių, visai silpnų, kai kada nebereikalingų nė artimiesiems. Jie nepatrauklūs, kartais keliantys šiek tiek baimės, ypač labai jauniems žmonėms. Susiruošę į Tėvo buveinę, bet dar nešantys savo kryžių čia. Dažniausiai labai sunkų. Mylimi ir puoselėjami Kauno krikščioniškosios slaugos ligoninės personalo, kuris nepasitenkina vien tuo, kad iškeliautų aprūpinti sakramentais, prie uždegtos žvakės ir palaikomi už rankos. Čia stengiamasi, jog iškeliaujantieji ir paskutines dienas praleistų oriai, mylimi, jausdami šalia savęs Jėzų. Šį kartą pasitaikė reta proga. Ligoninės sodelyje tiems, kuriuos dar galima išvežti vežimėliuose, buvo surengtas koncertas ir atvažiavo keturkojai „daktarai“– šunys. Jau kuris laikas šioje ligoninėje taikoma kaniterapija. Pagaliau „pagavau“ progą pamatyti tai savo akimis. Taigi vėsoka birželio diena. Vežimėliuose šiltai aprengti ir apklostyti pledais ligoniai. Šalia jų gydytojos, slaugytojos. Stoviniuoja Jėzuitų gimnazijos vienuoliktokai, klierikas Emilis, dar pora žmonių. Balsingasis ūkvedys, paskui vienas iš gimnazistų padainuoja. Stebiu ligonių veidus. Jie abejingi, sustingę, žvilgsniai įbesti į vieną tašką. Neatrodo, kad dainos ar jaunimas juos smarkiai domintų. Klierikas ir gimnazistai, tiesą sakant, jaudina personalą, mane, nes pats jų apsilankymas yra gražus. Tačiau jaunos moterys ir merginos, atvažiavusios su šunimis, ligoniams visai kas kita. Šunų septyni. Čihuahua vardu Zara dar tik mokosi dirbti, jai šalta,

ji dreba, todėl suvynioju į savo megztinį. Ilgaplaukis kolis Glorija jau turi dvi profesijas. Glorija gydo ir esant reikalui ieško dingusių žmonių. Šioji tuoj pat susiranda sau dvi pacientes. Kolis Mūza, taip pat kaip ir Glorija, moka atlikti du darbus. Ilgaplaukis kolis Megi glaustosi prie senyvos moters. Šeltis vardu Beris, Brabanto grifonas Jaris irgi su meile ir pasitenkinimu „eina pareigas“. Tačiau itin dėmesingas yra šeimininkų išmestas ir kaniterapijos grupės priglaustas mišrūnas mažasis Dadis. Jis daug žadantis! Visi šunys pradėti mokyti „nuo vystyklų“, t. y. iš pat mažens. Paruošimas darbui ir socializacija intensyviai dirbant užtrunka metus. Jų globėjos yra savanorės, jokio piniginio atlygio negauna. Kartais geri žmonės paaukoja pinigų jų automobilių degalams, bet tik kartais ir kukliai. Ineta Martinkevičiūtė, Gintarė Urbonavičiūtė, Ugnė Nedzinskienė ir vardo nenorėjusi sakyti jų talkininkė yra kaunietės. Ir dėl to man pasiutusiai smagu. Nuo vietinio patriotizmo niekur nepabėgsi! Prisėdu prie vidutinio amžiaus vyro, kuris po gilaus ir plataus insulto yra visiškai paralyžiuotas. Maitinimas, organizmo atliekų šalinimas ir kt. – viskas per stomas, kateterius ir pan. Kalbėti taip pat negali. Toks jau keleri metai. Matau, jog į aplinką visiškai nereaguoja. Priglaudžiu prie jo suvyniotą į megztinį „mokinę“ Zarą. Kalytė apuosto žmogų ir ima laižyti. Vyro akys sudrėksta, iki tol sustabarėjusiame veide pasirodo šypsenos šešėlis ir... skruostais nurieda dvi ašaros. Paskui atbėga darbuotis Glorija. Šypsena ryškėja... Savo akimis mačiau, kad tiems jau visai silpniems žmonėms nepakanka vien personalo dėmesio, rūpestingumo ir meilės. Keturkojai „daktarai“ juos tiesiog atgaivina. Apmirę, be išraiškos veidai atgijo, rankos tiesėsi į šunis. Pasirodo šypsenos. Dar vieno epizodo pati nemačiau, bet ligonį pažįstu. Tai studentas Aivaras, jau keleri metai jis guli ištiktas komos. Prie jo buvo atvesta Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

59


Gyvenimas kaip senas vynas

bokserė Nika. Ignoruodama komandas (neregėtas dalykas!), Nika įšoko į Aivaro lovą, prigludo prie jo, ir šuns nebuvo įmanoma nuo ligonio atitraukti. Aivaras atmerkė akis, veide atsirado išraiška, jis stengėsi padėti ranką ant Nikos. Tai truko ilgokai. Vaikino būklė šiek tiek pagerėjo. Tačiau Nika po to susirgo. Prireikė net lašines daryti. Pasveiko ir vėl darbuojasi. Štai tokių mažų stebuklų vyksta šalia mūsų. Kai kurie žiūri į juos skeptiškai, bet pakaktų pamatyti tai, ką mačiau aš, ir tas skepsis tuoj išnyktų. Ineta man papasakojo, kad šunys slaugos ligoninėje, globos namuose, onkologinėmis ligomis sergančių vaikų palatose nuveikia solidžių darbų. Atgyja depresijos kamuojami, viskam apatiški, praradusieji viltį ir nusivylusieji gyvenimu bei aplinkiniais žmonės. Pasak Inetos, „šuo pramuša barjerą“. Man buvo labai apmaudu sužinojus, jog ligoninėse neleidžiama šunų vesti į palatas. Visame pasaulyje leidžiama, o Lietuvoje – ne! Mūsų įstatymai išties kelia nuostabą. Ineta Martinkevičiūtė apie savo darbą sako:

* * *

Japonai sukūrė robotą, saugantį nuo vagių. Japonijoje per 5 min. pagavo 365 vagis, Amerikoje per 5 min. – 413 vagių, o Lietuvoje per 5 min. robotas dingo.

* * *

Moteris užeina į kilimų parduotuvę. – Norėčiau praktiško kilimo vaikų kambariui. Gal galėtumėte ką nors patarti? – O kiek vaikų turite? – Šešis. – Na, praktiškiausia būtų kambarį išasfaltuoti.

* * *

– Atleiskite, nenoriu trukdyti, bet kas jūs toks ir ką veikiate mano bute? – Oi, kaip ne laiku ir ne vietoje tokie filosofiniai klausimai...

* * *

Meteorologai neklysta, klysta orai.

60

Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis

„Dirbame krikščionišku pagrindu.“ Visos yra praktikuojančios katalikės. Pasakoja, kad per kaniterapiją ir šunis keistu, nesuprantamu būdu tarsi jaučia Dievo buvimą čia ir dabar, šalia ligonių, bejėgių žmonių. Viena iš trijulės augina neįgalų vaiką ir užsiėmimai kaniterapija taip pat yra papildoma veikla. Visos vienbalsiai tvirtina, esą tas ligoniams ir apleistiems, vienišiems žmonėms daromas akivaizdus poveikis atsiliepia ir pačioms. Didžiulis emocinis ir moralinis pasitenkinimas patiriamas matant savo (ir šunų!) darbo rezultatus yra nepaprastai puikus jausmas. Šunelių „mokytojos“ ir dresuotojos nėra veterinarės, jų profesijos skirtingos, bet visos turi universitetinį išsilavinimą. O dabar apie kitką. Dėl abejingo valdininkų požiūrio (o gal neišmanymo?) kaniterapija Lietuvoje nėra labai paplitusi. Visos pastangos, paslaugos, priemonės ir būdai, jei tai nėra susiję su ezoterika ar kitokia panašia bjaurastimi, turi būti taikomi tiek vaikučiams autistams, psichikos ligoniams, tiek ir važiuojantiems paskutinę gyvenimo stotelę. Apskritai visiems, kam tai gali pagelbėti. Krikščionių aktyvumas čia neįkainojamas. Kalbant apie terminalinius ligonius, būtų negerai, jeigu apsiribotume vien tik tradicine paliatyviąja medicina ir sakramentais. Asmuo turi prigimtinę teisę į orų gyvenimo saulėlydį ir niekam nevalia tos teisės riboti. Gražu, kai daroma viskas, kad sergantysis patirtų tegu ir trumpą džiaugsmą, atgytų psichologiškai, emociškai. Gera buvo matyti, kaip mažieji mūsų broliai rodė meilę ir norą padėti silpniems...

* * *

Vaistinėje: – Gal turite Antinutukino? – Ne. – O Celiulitišnykino? – Ne. – Tai gal Svorispatsnukritano? – Ponia, jums reikalingas Mažiaurijinas, Daugiausubinpajudanas ir Pošaldytuvanelandžiojatas.

* * *

Įmonės vadovas klausia įsidarbinti norinčio vyro: – Ar jūs vedęs? – Ne, bet vis tiek darau viską, ką man sako.

* * *

Vyras žmonai: – Įdomu, o ką tu darytum, jeigu pamatytum mane besibučiuojantį su kita moterimi? – Ką daryčiau? Kaip ir dera ištikimai žmonai, lankyčiau tave. Traumatologijos skyriuje...


Ateik ir sek paskui mane! Lk 18, 22

Jaunuoli, o gal čia Tave Kristus kviečia, ir pasirinkęs sekti Jį būsi pats laimingiausias ir geriausiai pasitarnausi kitiems žmonėms?

KAUNO KUNIGŲ SEMINARIJA Dokumentai priimami seminarijoje (Jakšto g. 1, Kaunas) iki rugpjūčio 7 d., darbo dienomis 9–13 val. Stojamieji egzaminai vyks rugpjūčio 10 d. (pirmadienį) 10 val. Informacija tel. (8 37) 32 37 34, el. p. seminarija@kn.lcn.lt. Plačiau internete kks.lcn.lt TELŠIŲ VYSKUPO VINCENTO BORISEVIČIAUS KUNIGŲ SEMINARIJA Dokumentai priimami seminarijoje (Katedros a. 6, Telšiai) nuo liepos 20 d., darbo dienomis 9–12 val. Stojamieji egzaminai vyks rugpjūčio 2–3 d. Vienuolyno g. 1A, Žemaičių Kalvarija; atvykti rugpjūčio 2 d. 16 val. Informacija tel. 8 616 01 275. Plačiau internete tks.lt VILNIAUS ŠV. JUOZAPO KUNIGŲ SEMINARIJA Dokumentai priimami seminarijoje (Kalvarijų g. 325, Vilnius) liepos 21–25 dienomis 9–17 val. Stojamieji egzaminai vyks liepos 28–29 d. Plačiau internete seminarija.lt

Kanos savaitė SUTUOKTINIŲ POROMS

Nuoširdžiai dėkojame

rugpjūčio 3-9 d. „Pailgio perlas“ poilsiavietėje, Švenčionių r. Družilių k. Ši savaitė suteiks galimybę:

• iš naujo atrasti gyvenimo santuokoje ir šeimoje prasmę, pasitelkiant dialogo, lytiškumo ir pasišventimo principus; • dalintis santuokinio gyvenimo turtais ir sunkumais su sutuoktiniu bei kitomis poromis; • labiau atsiverti Dievo veikimui, kuris šiandien yra pajėgus atnaujinti ryšius poroje bei moko mylėti ir atleisti; • švęsti gyvenimo kartu tiek poroje, tiek šeimoje džiaugsmą.

Tautos fondui

už paramą „Artumai“

Registracija tel. 8 610 03 070 (Jūratė). Daugiau informacijos: kana.lt

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 7/8 (306/307) / 2015

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidžia VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Maketuotoja Silvija KNEZEKYTĖ

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Atokvėpio valandai“, „Akiračiai“ publikacijas

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Užsakymo Nr. 202888, Tiražas 10 300 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Dvigubo žurnalo kaina 2 Eur Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83, redakcija@artuma.lt

www.artuma.lt

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja


Vienuolių palapinių šventė Bernardinų sode minint Pašvęstojo gyvenimo metus

Rugpjūčio 28 d., penktadienis 18.30 val. – šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje ir vienuolių malda už Vilnių

Rugpjūčio 29 d., šeštadienis 10.30 val. – Švč. Sakramento adoracija Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje 11 val. – iškilmingas šventės atidarymas Bernardinų sode, vienuolių choras giedos Pašvęstojo gyvenimo metų himną 11.30 val. – vaikų valanda. Saleziečių programa vaikams: pokalbis-žaidimas 12.30 val. – šlovinimas ir Pašvęstojo gyvenimo pristatymas. Apie Pašvęstąjį gyvenimą pasakoja Tiberiados broliai 13 val. – Dieninė Valandų liturgija kartu su vienuoliais 14.30 val. – malda giesmėmis su vienuoliais. Jungtinės vienuolių grupės koncertas 15 val. – Gailestingumo valanda su Gailestingojo Jėzaus seserimis; Gailestingumo vainikėlis 15.20 val. – pokalbis su ses. Benedikta: „Misija – Lietuva“ 16 val. – paskaita jaunimui „Kas yra Krikštas?“ (br. Gediminas Numgaudis OFM) 16.45 val. – atsisveikinimas; šventės pabaiga Bernardinų sode 17 val. – Švč. Sakramento adoracijos perkėlimas ant centrinio altoriaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje 18 val. – Vakarinė Valandų liturgija ir šv. Mišios Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje Visos šventės metu 11–17 val. vyks susitikimai ir įvairi veikla vienuolių palapinėse Daugiau informacijos:

vienuolijusvente.lt facebook paskyroje vienuolių palapinių šventė

Liepos–rugpjūčio „

Artuma“: viską metė ir nuėjo su Jėzumi

Kad vienuolių, arba, kaip šiandien sakoma, Dievui gyvenimą pašventusiųjų asmenų tarnystė, gaivinanti Bažnyčią ir pasaulį, nebūtų pamiršta, bet tinkamai suprasta bei priimta, „Artuma“ savo vasariškąjį numerį skiria būtent jai!

ISSN 1392-382X

Kodėl žmonės pašvenčia gyvenimą Dievui? Į ką panaši vienuolinio gyvenimo tikrovė? Ar tikrai mažėja kandidatų į vienuolynus? O gal Dievas duoda jų tiek, kiek reikia? Liepos-rugpjūčio „Artuma“ Jums padės suprasti, kaip galima staiga mesti viską ir nueiti su Jėzumi!

Profile for Artuma

Artuma  

2015 m. liepa–rugpjūtis / 7–8

Artuma  

2015 m. liepa–rugpjūtis / 7–8

Profile for artuma
Advertisement