Page 1

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2015 m. birželis

6


Iš popiežiaus Pranciškaus bulės „Misericordiae vultus“

Gailestingumo veidas Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas. Šie žodžiai gali būti geras krikščionių tikėjimo slėpinio apibendrinimas. Jėzuje iš Nazareto Tėvo gailestingumas tapo gyvas bei regimas ir pasiekė savo aukščiausiąjį tašką. Dievas, „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4) ir apsireiškęs Mozei kaip „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6), niekada nepaliovė leidęs pažinti savo dieviškąją prigimtį istorijoje įvairiais būdais bei laikais. Bet, „atėjus laiko pilnatvei“ (Gal 4, 4), Jis pagal savo išganymo planą atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš Mergelės Marijos, kad galutinai apreikštų mums savo meilę. Kas mato Jį, tas mato Tėvą (plg. Jn 14, 9). Būtent Jėzus iš Nazareto savo žodžiais, darbais bei visu savo asmeniu apreiškia Dievo gailestingumą. Šis gailestingumo slėpinys nuolat apmąstytinas iš naujo. Jis yra džiaugsmo, giedrumo ir ramybės versmė. Jis yra mūsų išganymo sąlyga. Gailestingumas – šiuo žodžiu apreiškiamas Švenčiausiosios Trejybės slėpinys. Gailestingumas yra galutinis ir aukščiausias aktas, kuriuo Dievas mus pasitinka. Gailestingumas yra pamatinis įstatymas, glūdintis širdyje kiekvieno žmogaus, nuoširdžiai žvelgiančio į savo gyvenimo kelyje sutinkamų brolių bei seserų akis. Gailestingumas yra Dievą ir žmogų suvienijantis kelias, nes atveria širdį vilčiai, kad esame visada mylimi nepaisant mūsų nuodėmingumo. <...> Žvelgdami į Jėzų ir Jo gailestingą meilę, regime Švenčiausiosios Trejybės meilę. Užduotis, Jėzaus gauta iš Tėvo, buvo pilnatviškai apreikšti Dievo meilės slėpinį. „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16), – pirmą ir vienintelį kartą visame Šventajame Rašte patvirtina evangelistas Jonas. Ši meilė tapo regima bei apčiuopiama visame Jėzaus gyvenime. Jo asmuo yra ne kas kita, kaip meilė, save neatlyginamai dovanojanti meilė. Jo santykiai su Jį supančiais žmonėmis yra unikalūs ir nepakartojami. Jo ženklai, daromi pirmiausia susidūrus su nusidėjėliais, vargšais, išstumtaisiais, ligoniais bei kenčiančiaisiais, yra gailestingumo mokymas. Viskas Jame byloja apie gailestingumą ir atjautą. Pamatęs, kad daugelis paskui Jį sekusių žmonių yra suvargę ir išsekę, pasimetę ir be piemens, Jėzus giliai širdyje pajuto jiems atjautą (plg. Mt 9, 36). Šios atjaučiančios meilės galia Jis gydė Jam atnešamus ligonius (plg. Mt 14, 14) ir keliais duonos kepaliukais bei keliomis žuvimis pasotino minią (plg. Mt 15, 37). Visomis šiomis aplinkybėmis Jėzų veikti skatino tik gailestingumas, leidęs perskaityti sutiktųjų širdis ir atsiliepti į jų tikriausius poreikius. Sutikęs Naino našlę, nešusią į kapą savo vienintelį sūnų, Jis taip stipriai pajuto begalinį sūnų apverkiančios motinos sielvartą, kad šį prikėlė iš numirusių ir grąžino jai (plg. Lk 7, 15). Išlaisvintam Gerazos apsėstajam skyrė tokią užduotį: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“ (Mk 5, 19). Gailestingumo kontekste pašaukiamas ir Matas. Eidamas pro muitinės stotį Jėzus pažvelgia į Matą. Jo žvilgsnis kupinas gailestingumo, atleidžiantis šio vyro nuodėmes. Įveikęs kitų mokinių prieštaravimą, Jis išsirenka jį, nusidėjėlį ir muitininką, būti vienu iš Dvylikos. Šv. Beda Garbingasis, komentuodamas šią Evangelijos vietą, parašė, kad Jėzus į Matą pažvelgė ir jį išsirinko gailestingąja meile: miserando atque eligendo. Šie žodžiai man padarė tokį įspūdį, kad juos pasirinkau savo šūkiu. Palyginimuose apie gailestingumą Jėzus Dievo prigimtį atskleidžia kaip Tėvo, kuris niekada nenurimsta, kol atjauta bei gailestingumu neišsklaido nuodėmės ir nenugali atmetimo. Iš šių palyginimų geriausiai žinomi trys: apie paklydusią avį, apie pamestą drachmą ir apie tėvą bei du jo sūnus (Lk 15, 1–32). Šiuose palyginimuose pirmiausiai pabrėžiamas Tėvo džiaugsmas atleidimo akimirką. Tai – Evangelijos ir mūsų tikėjimo šerdis, nes gailestingumas pateikiamas kaip visa nugalinti, širdį meilės pripildanti ir atleidimu paguodžianti jėga.


Laiškas skaitytojams

Turinys

Mielieji,

Kronika

Pro memoria Tėvelis Vaciulis

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Tabernakulis ir gailestingumas

3

Bažnyčios pulsas

4

Jolanta RAMONIENĖ Pavasario siurprizai šeimoms

6

Laukiant gimstančio kūdikio

7

„Apsisprendžiau būti laiminga“

8

Didelės ir mažos kryžkelės

Antanas SAULAITIS SJ Išmintis šiai dienai ir rytojui

10

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Teisingumas savaip

11

Hospisas – iškeliauti apkabintiems

12

Vytautė MACIUKAITĖ Nuodėmė ir atleidimas

14

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Priimk ir veik

15

Aistė STREMAITYTĖ Praplėsti širdį

16

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Gailestingumo durų stakta

17

Ką pasakė laukinė kriaušė?

18

Jei visi būtų gailestingi...

19

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Kokio gailestingumo trokštame?

20

O kur jūsų lobis?!

21

Valdonė MINCIŪTĖ Kai nori daugiau!

22

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Dosniai save dovanojant

24

Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Kaip kalbėti su vaiku apie lytiškumą? 26 Akiračiai

Stovėjęs žodžio sargyboje – kun. Lionginas Kunevičius

28

neįsivaizduojat, kaip sunkiai šįkart rašosi šis laiškas Jums... Visaip išsisukinėdamas galvojau net kokiais nors tautiškaiautoironiškais meteorologiniais anekdotais atsipirksiąs, pvz.: kaip baisu Lietuvoje, kur devyni mėnesiai – beveik ištisas ruduo ir dar tris mėnesius nėra vasaros... Bet susigriebiau, kad tokiame viltį, šilumą bei artumą skelbti norinčiame žurnale negražu pradėti dūsauti šitaip pesimistiškai. Supratau, jog vis vien neišsisuksiu, tad tiesiai šviesiai pranešu Jums, kad Jūsų rankose  – birželio „Artuma“, kuri šįkart bando suprasti jau penktąjį iš Jėzaus palaiminimų nuo kalno – Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo (Mt 5, 7). Na, ir? – teisingai paklausite, – tai kas gi čia tokio sunkaus – pristatyti tokią paprastą ir nūdien šitaip aktualią, jeigu nepasakytume, madingą, temą?! Taip, taip, ir vėl Jūs teisūs būsite – būtent todėl, kad šiais laikais ji tapo taip tampoma į visas puses, man ir baisu ją nuvalkioti... Žinoma, labai džiaugiuosi mūsų autoriais, kurie tikrai puikiai, o kartais net genialiai aptaria šį palaiminimą! Todėl aš ir bijau, – ne, ne gailestingumo, – bijau sugadint žurnalą, ištardamas kokią sentimentalią banalybę... Bet čia prieina popiežius Pranciškus ir taria: Misericordiae Vultus! Tai reiškia – Gailestingumo Veidas – ir viskas man nušvinta! „Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas“, – taip prasideda popiežiaus bulė dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo, kurioje, beje, atrandu, kad Pranciškus cituoja garsiosios 136-osios šlovinimo-dėkojimo psalmės visai kitokią versiją, man atveriančią jos naują veidą: Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas. Dėkokite dievų Dievui, nes Jo gailestingumas amžinas. Dėkokite viešpačių VIEŠPAČIUI, nes Jo gailestingumas amžinas. Tam, kuris daro nuostabiai didingus darbus, nes Jo gailestingumas amžinas. Tam, kuris savo išmintimi sukūrė dangus, nes Jo gailestingumas amžinas. Tam, kuris patiesė žemę ant vandenų, nes Jo gailestingumas amžinas. Tam, kuris padarė didžiuosius šviesulius, nes Jo gailestingumas amžinas. Saulę – valdyti dienai, nes Jo gailestingumas amžinas, Mėnulį ir žvaigždes – valdyti nakčiai, nes Jo gailestingumas amžinas. Kuris pirmagimius Egipte ištiko, nes Jo gailestingumas amžinas. (Ir taip toliau dar šešiolika eilučių.) Tuomet mane ištinka kažkokia palaima ir suima ramybė – vadinas, jei iš tiesų išvystu, patiriu, atpažįstu Gailestingumo Veidą, – man niekas nebeturėtų būt baisu! Nei žodžių subanalinimas, nei blogas oras, nei bloga valdžia. Gailestingumo Veidas. Teesie! Darius Chmieliauskas

Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Priešpaskutinė banga (II)

30

Rūta LAZAUSKAITĖ Apie sudėtingas emocijas

32

Sveikata

Ramunę baltąją...

33

Palaimintasis Jurgi, melski už mus! 34 Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Artimo meilė. Kokia ji būna?

35

Viršelyje – Laiminantis Kristus. Antonello da Messina. 1465 m., Italija

Artuma 2015 m. birželis

1


Kronika

Pro memoria

Tėvelis Vaciulis (1921–1944–2015) Lietuvą ištiko didžiulė netektis: pas Viešpatį iškeliavo kunigas Vaclovas Aliulis MIC, pasirašinėjęs Vaciuliu savo elektroniniame adrese. Daugeliui, tarp jų ir man, jis buvo Tėvelis Vaciulis. Vaclovas Aliulis. Marijonas. Didžiulį indėlį eilę metų krovęs į Šventojo Rašto parengimą lietuvių kalba. Nepagerbtas išskirtiniais titulais, tačiau buvęs mokyčiausiu Lietuvos kunigu. Beribė erudicija, itin retai pasitaikantis intelektas, žinių jūra buvo lobiai, kurių tegalima pavydėti baltu pavydu. Netgi reikia. Tačiau bene didesnės vertybės už išvardytąsias, tokias reikšmingas žmonėms, derėtų minėti visai kitas, mielas Dievui. Negali nežavėti Tėvelio kuklumas, tiesiog aristokratiškai gražus elgesys gerbiant absoliučiai kiekvieną žmogų. Ir meilė. Tikra, autentiška meilė ne tik ganomai kaimenei, bet ir jos tykojusiems vilkams, kurių agresija tos meilės ir Tėvelio asmenybės žavesio liejamoje šviesoje tirpo, nyko... Tėvelį mylėjo visi, daug kas taip ir vadino. Tokį vardą reikia užsitarnauti. Kunigas marijonas Vaclovas Aliulis jį užsitarnavo šimteriopai. Ir išsinešė su savimi tai, ko nespėjo užrašyti, paliko, kaip kadais man sakė, „mano mylimus Turgelius“, daugybę kitų kaimo parapijų, kuriose sėjo gėrio sėklą skelbdamas Dievo žodį, nutilo spaudoje ir radijuje jo ramus, išmintingas, neįkyriai, todėl taip paveikiai vedantis Dievop balsas. Iškeliavo nugyvenęs ilgą gyvenimą marijonas, iki dienų pabaigos likęs ištikimas pal. Jurgio Matulaičio maksimai: „Blogį nugalėti gerumu.“ Nebus rūstus Dievas, reiklus šv. Petras Tėveliui. Amžinybėje jį turėtų pasitikti džiaugsmingai, nes tokiomis asmenybėmis gėrisi ir danguje. Ak, mano išskirtinis skaitytojau Tėveli Vaclovai! Kaip norėtųsi, kad Jūsų pasitikti supultų pas Dievulį nukeliavę parapijiečiai dzūkai, Vilnijos lenkai ir lenkai-lietuviai, Gudijos kaimų žmoneliai! Tikiuosi, kad prie Svarbiausiųjų Vartų jau laukia šv. Ambraziejus Milanietis, šv. Grigalius su choralais, o šv. Vaclovas pagaliau turės su kuo iki valiai pasikalbėti. Ilsėkitės ramybėje, brangus Kunige, Vienuoli, lietuvių kalbos puoselėtojau, Mokslo Vyre ir Žmogau! Mūsų Lietuvos žemelė tebūnie Jums lengva kaip šilkas. Vanda IBIANSKA

Iš Tėvelio Vaclovo laiško „Artumai“ 25-erių metų jubiliejaus proga (visą tekstą rasite svetainėje artuma.lt). <...> Man labai įstrigo į atmintį ir vaizduotę dvi dienas trukęs „Caritas“ draugijos didingas steigiamasis suvažiavimas Kaune 1989 m. pavasarį. Šios draugijos iniciatorė, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų tuometinė vadovė Albina Pajarskaitė užbrėžė jai daug įvairesnius ir platesnius tikslus negu vien bažnytinė labdara. Žymiausi jų – krikščioniškos šeimos ugdymas ir tautinės bendrijos kūrimas. Praktiškai tai buvo užmojis vykdyti Lietuvos Sąjūdžio uždavinius krikščioniškomis priemonėmis, sąryšyje su Bažnyčia ir, pirmiausia, moterų jėgomis. 2

Artuma 2015 m. birželis

Malonu, kad „Caritas“ žurnalui užteko jėgų, keičiant pavadinimą, atšviežinti vadovybę, praplėsti temų amplitudę, na, ir turėti tėvišką Vyskupų Konferencijos Pirmininko globą. Dabar kiekviename numeryje yra vietos ir Šventajam Raštui, ir liturgijai, ir šeimos bei sveikatos klausimams, ir dar daug kam. Sulaukęs naujo numerio, pirmiausia pažiūriu „Šypsenų be raukšlių“, tada Vandos Ibianskos baigiamojo straipsnio, tada jau vyriausiojo redaktoriaus žodžio ir viso kito. Su gražiausiais linkėjimais, nerimtas Jūsų skaitytojas kunigas Vaclovas ALIULIS MIC


Kronika

Birželio liturginiai skaitiniai

1 P Šv. Justinas, kankinys. IX eilinė savaitė (I sav.)

Tob 1, 1–2; 2, 1–8; Ps 112; Mk 12, 1–12

2 A Šv. Marcelinas ir Petras, kankiniai

Tob 2, 9–14. 3, 1a; Ps 112; Mk 12, 13–17

Tabernakulis ir gailestingumas

3 T Šv. Karolis Luanga ir jo draugai, kankiniai

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Tob 3, 1–13. 16–17a; Ps 25; Mk 12, 18–27

4 K Tob 6, 10–13a; 7, 1b. 8–14; 8, 4–9a;

Ps 128; Mk 12, 28b–34

5 P Šv. Bonifacas, vyskupas, kankinys

Tob 11, 5–15a; Ps 146; Mk 12, 35–37

6 Š Šv. Norbertas, vyskupas

Tob12,1–15.20;Tob13,2.6–8;Mk12,38–44

7 S ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS

Iš 24, 3–8; Ps 116; Žyd 9, 11–15; Mk 14, 12–16. 22–26 8 P X eilinė savaitė (II sav.) 2 Kor 1, 1–7; Ps 34; Mt 5, 1–12 9 A Šv. Efremas, diakonas, Bažnyčios mokytojas 2 Kor 1, 18–22; Ps 119; Mt 5, 13–16 10 T 2 Kor 3, 4–11; Ps 99; Mt 5, 17–19 11 K Šv. Barnabas, apaštalas Apd 11, 21b–26; 13, 1–3; Ps 98; Mt 10, 7–13 12 P ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIS Oz 11, 1. 3–4. 8c–9; Iz 12, 2–6; Ef 3, 8–12. 14–19; Jn 19, 31–37 13 Š Nekaltoji Švč. Mergelės Marijos Širdis; šv. Antanas Paduvietis, Bažnyčios mokyt. Iz 61, 9–11; 1 Sam 2, 1. 4–8; Lk 2, 41–51 14 S XI EILINIS SEKMADIENIS (III sav.) Ez 17, 22–24; Ps 92; 2 Kor 5, 6–10; Mk 4, 26–34 15 P 2 Kor 6, 1–10; Ps 98; Mt 5, 38–42 16 A 2 Kor 8, 1–9; Ps 146; Mt 5, 43–48 17 T 2 Kor 9, 6–11; Ps 112; Mt 6, 1–6. 16–18 18 K 2 Kor 11, 1–11; Ps 111; Mt 6, 7–15 19 P Šv. Romualdas, abatas 2 Kor 11, 18. 21b–30; Ps 34; Mt 6, 19–23 20 Š 2 Kor 12, 1–10; Ps 34; Mt 6, 24–34 21 S XII EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.) Job 38, 1. 8–11; Ps 107; 2 Kor 5, 14–17; Mk 4, 35–41 22 P Šv. Paulinas Nolietis, vysk.; šv. Jonas Fišeris, vysk., ir Tomas Moras, kankiniai Pr 12, 1–9; Ps 33; Mt 7, 1–5 23 A Pr 13, 2. 5–18; Ps 15; Mt 7, 6. 12–14 24 T ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO GIMIMAS Iz 49, 1–6; Ps 139; Apd 13, 22–26; Lk 1, 57–66. 80 25 K Pr 16, 1–12. 15–16; Ps 106; Mt 7, 21–29 26 P Pr 17, 1. 9–10. 15–22; Ps 128; Mt 8, 1–4 27 Š Šv. Kirilas Aleksandrietis, Bažnyčios mokyt. Pr 18, 1–15; Lk 1, 46–50. 53–55; Mt 8, 5–17 28 S XIII EILINIS SEKMADIENIS (I sav.) Išm 1, 13–15; 2, 23–24; Ps 30; 2 Kor 8, 7. 9. 13–15; Mk 5, 21–43 29 P ŠV. PETRAS IR PAULIUS, APAŠTALAI Apd 12, 1–11; Ps 34; 2 Tim 4, 6–9. 17–18; Mt 16, 13–19 30 A Pirmieji šventieji Romos Bažnyčios kankiniai Pr 19, 15–29; Ps 26; Mt 8, 23–27 Popiežiaus intencijos birželio mėnesiui:

Bažnyčios – kad imigrantai bei pabėgėliai būtų priimti ir su jais būtų elgiamasi pagarbiai; misijų – kad asmeninis susitikimas su Jėzumi pažadintų daugelio jaunų žmonių troškimą paaukoti Jam save renkantis kunigystę arba pašvęstąjį gyvenimą.

Kokia svarbiausia bažnyčios – Dievo namų – vieta? Tabernakulis. Kadangi jis dažniausiai būna centrinėje bažnyčios vietoje, visa bažnyčios erdvė yra Dievo gyvenvietė. Tabernakulis  – lotyniškas padangtės, palapinės vertimas. Išėjimo knygoje Mozė duoda nurodymus, kaip įrengti palapinę Sandoros skryniai. Tai  – kilnojamasis statinys poilsiui, visai tautai sustojus ilgoje 40 metų kelionėje. Išrinktajai tautai įsikūrus Pažado žemėje, karalius Dovydas įrengia Skryniai palapinę bei nusprendžia ir Dievui pastatyti pastovius namus. Tačiau Dievas nenori tokių namų ir žada pats Dovydui namus pastatyti... (plg. 1 Kr 15–17). Nuo IV a. Dievo tauta kuriasi nuolatines susirinkimų vietas. Nuo VI a. liudijama, kad vienoje bažnyčioje yra tik vienas altorius, kaip ir vienas Viešpats. Vėliau bažnyčioje altorių daugėjant, vis dėlto išlieka vienintelio altoriaus kaip Viešpaties stalo samprata. IX a. ant altoriaus nuolatinai laikyti pradedami statyti šventųjų relikvijoriai. X a. gališkos kilmės dokumentas Admonitio Synodalis, tapęs visuotiniu Vakarų Bažnyčios įstatymu, nurodo, kad ant altoriaus galima laikyti tik šventųjų urnas (capsae), Evangelijų knygą ir komuninę su Viešpaties Kūnu ligoniams. Tik XVI a. tabernakulis pastatomas ant didžiojo altoriaus ir tik vėliau – jo centre. Dokumente minimas Švenčiausiojo Sakramento laikymo bažnyčiose tikslas – nedalyvaujantiems liturgijoje. Tik Didįjį ketvirtadienį Bažnyčia Eucharistiją palieka dalyvaujantiems Didžiojo penktadienio, kai nešvenčiamos Mišios, liturgijoje. Taigi, per Mišias Duona turi būti imama nuo altoriaus! Šiandien Bažnyčia tinkamiausia vieta įrengti tabernakulį laiko atskirą koplyčią. Kai bažnyčioje vyksta sakramentų šventimai, turistų vizitai, visada yra vieta pasitraukti maldai į tylos erdvę, kur įrengta palapinė Viešpačiui.

Čia Viešpats laukia, kada galės pradėti kelionę. Juk valgis skirtas valgyti! Nesuvalgyta eucharistinė Duona skelbia, kad yra nepasinaudojusių stiprybę teikiančiu valgiu dėl daugelio priežasčių: dėl ligos, senatvės ar rūpinimosi ligoniais, kalėjimo, darbo, kelionės, susiskaldymo, nuodėmės arba tikėjimo išsižadėjimo ar jo pamiršimo... Bažnyčia siekia, kad neliktų nė vieno, sekmadienį nepamaitinto Viešpaties Valgiu. O kiekvienas mirštantysis turi teisę ir pareigą gauti kelionės Duoną – Viatiką. Tam Bažnyčia pašaukia ekstraordinarinius Komunijos dalintojus – pasauliečius vyrus ir moteris patarnautojus, skubančius pas tuos, kurie negali būti krikščionių sambūriuose. (Kokie laimingi tie Italijos seneliai, kurie turi rozas ar antonijus, kiekvieną rytą po Mišių jiems užnešančius Komuniją... O mūsų bažnyčiose Viešpats taip ir nesulaukia, kada bus nuneštas.) Tabernakulis yra įtampos vieta – kur laukiama ir dažnai nesulaukiama. Štai kam skirtos mūsų adoracijos – kad persiimtume šita įtampa ir kai ką pakeistume. Vis prisimenu perspėjimą, kad jei tavo malda nekviečia veikti, tavo malda bloga. Adoracija – tylus dialogas! Jėzaus, laukiančio manęs ir trokštančio būti intymioje vienybėje su mumis ir su kitais, – kai gauni Jėzų, kartu gauni ir brolius seseris... Malda apkabink Eucharistijos tikslus: meilės darbus, pašaukimų augimą, tikrą taiką, krikščionių vienybę, Dievo Karalystės plitimą visame pasaulyje ir kiekvienoje širdy. Mūsų amžius to reikalauja, o meilė verčia.

Artuma 2015 m. birželis

3


Kronika

Visuotinės Bažnyčios pulsas Italijos Vyskupų konferencijos pirmininko kvietimas Sekminių išvakarėse melstis už šiais laikais nužudytus krikščionis, solidarizuotis su išvarytais iš namų, kitaip persekiojamais ir diskriminuojamais. Italų iniciatyvą parėmė popiežius. Į ją atsiliepė vyskupai daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje. Popiežius Pranciškus ne kartą yra sakęs, kad šiandien kankinių už tikėjimą yra daugiau negu pirmaisiais Bažnyčios istorijos amžiais. Turime būti dėkingi už jų herojiškumą. Taip pat turime už juos melstis ir reikalauti, kad būtų visuotinai pripažįstama religijos laisvė, kad niekas nebūtų persekiojamas ar žudomas dėl tikėjimo.

Šventųjų Bažnyčia

Didelį atgarsį sukėlė gegužės 10 d. įvykęs popiežiaus Pranciškaus susitikimas su Kubos prezidentu Rauliu Castro. Grįždamas iš Maskvoje vykusio tarptautinės bendruomenės kontroversiškai vertinto Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių minėjimo, Kubos prezidentas užsuko į Romą ir aplankė popiežių. Plačiai nuskambėjo po audiencijos spaudos konferencijoje Castro žodžiai, kad „jei popiežius ir toliau taip kalbės, tai jis, komunistas, sugrįš į Bažnyčią ir vėl ims melstis“. Vizitas buvo visiškai privatus. Kaip vėliau pranešta, Kubos prezidentas dar kartą padėkojo popiežiui ir Šventajam Sostui už tarpininkavimą atkuriant santykius su JAV. Buvo kalbama ir apie būsimą Pranciškaus vizitą Kuboje. Jau gerokai anksčiau buvo suplanuota kelionė į Jungtines Valstijas šių metų rudenį. Popiežius dalyvaus rugsėjo pabaigoje Filadelfijoje vyksiančiame Pasaulio šeimų susitikime, taip pat aplankys sostinę Vašingtoną ir Jungtinių Tautų Organizaciją, kurios centras yra Niujorke. Vėliau, pradėjus normalizuoti JAV santykius su Kuba, Pranciškus priėmė kvietimą tos pačios kelionės į Ameriką proga trumpam, pusdieniui, užsukti ir į Havaną. Pradėjus organizuoti vizitą galiausiai nuspręsta, kad jis truks ne kelias valandas, o beveik tris paras. Gegužės vidury įvyko du svarbūs šiemet minimų Pašvęstojo gyvenimo metų renginiai. Gegužės 16 d. Pranciš4

Artuma 2015 m. birželis

kus susitiko su savosios Romos vyskupijos vienuolėmis ir vienuoliais, o gegužės 17-ąją keturias seseris, gyvenusias XIX a. Prancūzijoje, Italijoje ir Palestinoje, paskelbė šventosiomis. Tai buvo ypač didelė šventė palestiniečiams katalikams, sulaukusiems pirmų istorijoje palestiniečių šventųjų. Romoje vykusiose kanonizacijos iškilmėse dalyvavo Palestinos prezidentas Mahmoudas Abbasas su vyriausybės delegacija ir keli tūkstančiai palestiniečių katalikų iš Palestinos teritorijų, Izraelio ir Jordanijos. Porą dienų prieš kanonizacijos iškilmes pranešta apie baigiamą rengti Palestinos ir Šventojo Sosto sutartį, kuria apibrėžiamas katalikiškų institucijų Palestinoje statusas ir jų bendradarbiavimas su valstybe kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės pagalbos srityse. Katalikų Bažnyčiai priklauso tik apie 2 proc. palestiniečių. Didžiausia jų bendruomenė gyvena Betliejuje. Jų vyskupas yra Jeruzalės Lotynų patriarchas, kurio kanoninėje jurisdikcijoje yra Palestina, Izraelis, Jordanija ir Kipras. Skirtingai negu kitose Artimųjų Rytų šalyse, palestiniečiai krikščionys ir musulmonai gana darniai sugyvena; bendra tautinė tapatybė juos jungia ganėtinai stipriai. Gegužės 23 d. daugelyje pasaulio vyskupijų buvo meldžiamasi už mūsų dienomis persekiojamus krikščionis. Šiai pasaulinei maldos akcijai pradžią davė

Gegužės 24 d. į altorių garbę iškeltas kiek ankstesnių laikų kankinys. Tą dieną Salvadore buvo paskelbtas palaimintuoju prieš tris su puse dešimtmečio nužudytas arkivyskupas Oskaras Romero. Arkivyskupas buvo nušautas 1980  m. kovo 24 d. prie altoriaus Mišių metu. Beatifikacijos procesas buvo gana ilgas. Reikėjo labai atidžiai išsiaiškinti, ar tikrai būta kankinystės, o ne tik politinės žmogžudystės, kuri, nors irgi ne mažiau kraupi ir smerktina, negalėtų būti priskirta prie herojiško krikščioniškojo liudijimo kategorijos. Po ilgai trukusio tyrimo Šventųjų skelbimo kongregacija paskelbė išvadą, kad arkivyskupas buvo nužudytas ne kaip opozicionierius, bet iš neapykantos tikėjimui ir jo drąsiai skelbtai artimo meilei. Gegužės mėnesį taip pat pasklido garsas, kad jau netrukus turėtume sulaukti kitos mūsų laikų šventosios – pal. Kalkutos Motinos Teresės kanonizacijos. Jos skelbimo šventąja byla dar neužbaigta, tad apie galimą kanonizacijos datą buvo kalbama tik kaip apie „darbinę hipotezę“ sudarant Šventųjų Gailestingumo metų programą. Jei byla būtų užbaigta, Motinos Teresės kanonizacija taptų vienu svarbiausių, daugiausia maldininkų į Romą sutrauksiančiu viso Jubiliejaus įvykių. Jonas MALINAUSKAS


Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Dovanos ir užduotys Gegužę, kai minime Spaudos laisvės ir Pasaulinę visuomenės komunikavimo priemonių dieną, dvi dešimtys Lietuvos katalikiškos žiniasklaidos – spaudinių, radijo bei televizijos programų, interneto portalų – atstovų drauge su LVK Visuomenės informavimo priemonių komisija pirmą kartą po 20 metų susirinko atnaujinti tarpusavio dialogo, padiskutuoti, kaip šiandien būti vis labiau reikalingais, žinomais ir bendradarbiaujančiais Gerosios Naujienos skelbėjais. Gegužės 7–8 d.

Birštone vykusiame seminare pristatytos katalikų žiniasklaidos plėtros gairės, studija apie jos vadybą, iškelta asociacijos idėja. Šį susitikimą inicijavo ir žurnalistus pakvietė labdaros ir paramos fondas „Bažnyčios kronika“. Naują gyvavimo etapą pradedantis fondas, be kita, sieks gerinti žurnalistų kompetenciją, kad katalikiškoji žiniasklaida užimtų deramą vietą viešojoje komunikavimo erdvėje (išsamiau naujoje svetainėje kronikosfondas.lt). „Bažnyčios kronikos“ fondo valdybos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius Komunikavimo dienos proga per Šeštines jau 17-tą kartą paskelbė kasmetinius apdovanojimus už sąžiningos žiniasklaidos ir krikščioniškųjų vertybių puoselėjimą. Šiemet jie skirti Ievai Urbonaitei-Vainienei – už ilgametį, sąžiningą žurnalistės darbą korektiškai pristatant Bažnyčios balsą visuomenės svarstomais aktualiais klausimais ir už pastangas skleisti krikščioniškąją kultūrą bei dvasingumą, kreipiantis į plačią ir įvairialypę auditoriją. Diana Adomaitienė (kuri yra ir mūsų žurnalo bendradarbė) apdovanota už profesionalų indėlį

į Marijos radijo veiklą ir ypač inicijuotą laidų ciklą „Pašaukė mane“, kuris ir toliau sėkmingai praturtina Pašvęstojo gyvenimo metus, už gebėjimą pagarbiai ir išradingai prakalbinti dvasininkus bei vienuolius (pokalbį su ses. Celina Galinyte žr. p. 8–9), šitaip paliudijant tikrąją Bažnyčios narių bendrystę. Visai netrukus, gegužės 26 d., einantį 95-uosius, Viešpats pasišaukė t. Vaclovą Aliulį MIC. 70 kunigystės metų pernai minėjęs t. Aliulis paliko ne tik uolaus ir ištikimo Kristaus apaštalo – kunigo ir marijonų vienuolio – pavyzdį (jis, be kita, sovietmečiu pogrindyje darbavosi rengiant kunigus kunigystei, vedant vienuolių kursus). T. Aliulį minime ir kaip buvusį Šventojo Rašto, liturginių tekstų, tikybos mokymo vadovėlių bei katalikiškos spaudos redaktorių, organizatorių ir leidėją (ypač prasidėjus Atgimimui), bendradarbį ir rėmėją, redaktorių mokytoją ir ugdytoją. O atsisveikiname su nuostaba ir dėkingumu minėdami, kuo Dvasia jį buvo gausiai apdovanojusi: išskirtinę inteligenciją ir erudiciją, ypač retą kalbos dovaną bei žmones mokėjusią gerbti ir mylėti širdį. Gegužės 12 d. Kaune Padėkos pamaldos Taizé bendruomenės 75-mečio ir jos įkūrėjo brolio Roger gimimo 100-mečio proga priminė, jog Dievo meilės žinios, sklindančios iš nedidelio Prancūzijos kaimelio, nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės metų buvo patrauktas ne vienas Dievo ieškantis mūsų šalies gyventojas. Paminėjimo proga Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje atidaryta fotografijų paroda, surengta talkinant fotomenininkui Gintarui Česoniui. Tą pačią dieną Lietuvos piligrimai 12-tą kartą pėsčiomis, melsdami Dievo gailestingumo Bažnyčiai ir pasauliui, iškeliavo į piligrimystę po Europą, šįkart – iš Žagarės, Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės gimtinės, į Santjago de Kompostelą, prie šv. Jokūbo kapo. Prieš pat Sekmines, gegužės 19–21 d., Trinapolio rekolekcijų namuose (Vilniuje) LVK plenarinį posėdį pradėję Lietuvos

Kronika

vyskupai jį užbaigė bendra Kryžiaus kelio malda Sekminių iškilmių proga Vilniaus Kalvarijoje. O posėdyje vienas pirmųjų aptartas Gailestingumo metų šventimas nacionaliniu bei vyskupijų lygmenimis. Be kita, svarstyti ir kiti artimi gailestingumo temai klausimai – sergančių senyvo amžiaus kunigų globa, Lietuvos Carito naujos iniciatyvos (pritarta pagalbos Nepalui akcijai). Policijos ir Bažnyčios pastangoms kovai su prekyba žmonėmis suvienyti ir Lietuvoje (Jungtinės Karalystės pavyzdžiu) įsteigta Šv. Mortos grupė, o jos koordinatoriumi paskirtas Lietuvos policijos kapelionas kun. Algirdas Toliatas. Į lietuviškąjį Švč. M. Marijos litanijos tekstą, gavus Vatikano pritarimą, norima įtraukti kreipinį „Gailestingumo Motina“. Raginimu, tęsiant Kristaus misiją, vienyti žmones į Bažnyčią, programa jaunimui, vaikams ir tėvams, kunigams ir vienuoliams į Sekmines šiemet kvietė garsiosios Vilniaus Kalvarijos. Čia priminta visiems svarbi Sekminių malonė, jog Šventosios Dvasios atsiuntimas ir jos išliejimas kaskart yra nauja dovana ir užduotis. Vigiliją gamtoje šventė Kauno arkivyskupijos Sekminių savaitgalio žygio į Šiluvą dalyviai; šiauliečiai su mokymais ir

šlovinimu Sekminių vigiliją šventė vyskupijos Pastoracijos centro salėje. Visa gaivinančios Sekminių Dvasios mėnesį Jos šviesa bažnyčiose sklido ir iš Sutvirtinimą ar Pirmąją Komuniją priimančių jaunuolių bei vaikų veidų. Jaunieji katalikai, sakramentus priimantys po ilgo pasirengimo, vedančio į asmeninį susitikimą su Kristumi ir pratinančio prie bažnytinio gyvenimo parapijose, vis brandesniais žingsniais žengia įkrikščioninimo kelyje. Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2015 m. birželis

5


Kronika

Šeimos politika

Pavasario siurprizai šeimoms Jolanta RAMONIENĖ, „Šeimos instituto“ vadovė Pavasario pabaigoje gausu su šeima susijusių švenčių. Tai Pasaulinė gyvybės diena, Motinos diena, Tarptautinė šeimos diena. Atrodo, tokiu metu visų mintys ir darbai turėtų būti nukreipti į pagarbos ir padėkos šeimai rodymą, šeimos stiprinimą. Ar taip vyko ir šįmet? Kaip vieną didžiausių pavasario „siurprizų“ šeimoms įvardiju socialdemokratų siekį pakeisti visuomenės santvarką. Perskaičius socdemų pasiūlytą Seime atstovaujamų partijų susitarimo Dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos Lietuvoje projektą, negalėjau patikėti – nejau partijoje dauguma taip mąsto? Pateiksiu keletą prieštaringų pasiūlymų, kurie iš esmės keičia požiūrį į gyvybę ir šeimą. Projekte siūloma partijoms susitarti, kad „žmogaus teisė į gyvybę apima jo teisę į eutanaziją“ ir „palaikyti teisės aktus, įteisinančius šią galimybę“, kad „žmogaus teisė į kūno neliečiamybę apima moters teisę į nėštumo nutraukimą iki įstatymų nustatyto nėštumo laikotarpio“ ir todėl politikai „įsipareigoja į šią teisę nesikėsinti“. Siūloma susitarti dėl teisės kurti šeimą ir teigiama, jog valstybė turi pripažinti „visas šeimos formas, kurios neprieštarauja Konstitucijai“, o partijos turi įsipareigoti „nesiimti jokių veiksmų siekiant siaurinti dabar Konstitucijoje įtvirtintą šeimos sampratą“. Be to, „valstybė negali diskriminuoti žmonių iškeldama vieną šeimos modelį kaip viršesnį prieš kitus“. Siūlomas susitarimas turėtų galioti artimiausią penkmetį (!) „neatsižvelgiant į rinkimų ciklus, kampanijas, rezultatus ir politinės valdžios pasikeitimą“. Per šį laikotarpį numatomas kryptingas „žmogaus teisių gynimo srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų veiklos finansavimo didinimas“, socialinė reklama, skirta žmogaus teisėms skatinti, renginių žmogaus teisių tematika organizavimas Lietuvos regionuose. 6

Artuma 2015 m. birželis

Ar tai bandymas netiesioginiu būdu padaryti tai, kas nepavyksta einant tiesiu keliu? Seime iki šiol nepavyksta priimti šias nuostatas įteisinančių įstatymų. Ar dabar inicijuojant nacionalinį susitarimą bandoma šias mirties kultūrą skleidžiančias nuostatas padaryti visuotinai priimtinas?! Ar tikrai siekiama lygybės visuomenėje, jei tai, kas skirtinga, siūloma traktuoti vienodai? Tuo metu Seime antrus metus vilkinamas Konstitucijos pakeitimo, kuriuo siekiama įtvirtinti, jog šeima kyla iš santuokos ir iš motinystės bei tėvystės, svarstymas. Tai sudaro palankią terpę ne tik siūlomam susitarimui, bet ir partnerystės įteisinimo pastangoms. Iškalbingą žinią mums siunčia Teisės ir teisėtvarkos komiteto svarstymų dėl partnerystės įteisinimo rezultatai. Nė vienas komiteto narys nepasisakė, kad partnerystės įteisinimas neprieštarauja Konstitucijos 38 str. nuostatoms. Tačiau remiantis tuo, kad daugiau buvo susilaikiusių, nei išreiškusių aiškią nepritarimo poziciją, bendra komiteto išvada palanki partnerystei įteisinti! Netylėkite! Nelaukite, kol „žmogaus teisių gynėjai“ sukurs naujų visuomenės gyvenimo taisyklių. Žinoma, galime tikėtis, kad partijų susitarimai dūlės stalčiuose, o nepriimtini įstatymų projektai „užstrigs“ svarstant begalę pataisų, kaip nutiko su šeimų stiprinimo pasiūlymais. Tačiau dar ne taip seniai atrodė neįtikėtina, kad Airijoje bus įteisintos vienalytės „santuokos“, o gegužės pabaigoje pasaulį apskriejo žinia, kad Airija tapo pirmąja šalimi, referendumu įteisinusia tos pačios lyties „santuokas“!

Dar keletas įžvalgų apie du Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „siurprizus“ šeimoms. Ministerija kasmet skelbia šeimoms atstovaujančių ir su šeimomis dirbančių organizacijų konkursą. Šįmet konkursas paskelbtas taip vėlai, kad laimėtojai turės mažiau nei pusmetį veikloms vykdyti. Negana to, nuspręsta į tą patį konkursą įtraukti ir vaikų vasaros poilsio organizavimą įvardijant tai kaip prioritetą! Gal kitąmet šiame konkurse bus numatytas vaikų darželių stygiaus problemos sprendimas?! Ar šeima yra toks savaime suprantamas gėris, kad jos nereikia atstovauti? Nereikia remti ir stiprinti nevyriausybinių šeimų organizacijų, kaip tai daroma lygių galimybių ar žmogaus teisių gynimo srityse? SADM suburtos darbo grupės dvejus metus rengtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (VTAPĮ) naujos redakcijos projektas balandį pagaliau pateiktas Seime. Tarp tėvų šis projektas vadinamas vaiko apsaugos be šeimos arba tėvų gąsdinimo įstatymu. Tam pagrindą suteikia jau pirmieji įstatymo straipsniai, kuriuose vaikas ir šeima išskiriami kaip atskiri subjektai. Naujoje įstatymo redakcijoje nebeliko ir skyriaus, skirto šeimai, o daug dėmesio skirta atvejams, kai šeimoje vaiko teisių nepavyksta užtikrinti ir jomis tenka rūpintis atskyrus vaiką nuo šeimos. O juk valstybės prioritetas turėtų būti vaikų teisių užtikrinimas šeimose. Tad kaip turėtume elgtis? Tiesiog priimti tokius „siurprizus“ ar pasirengti adekvačiai atsvarai? Siūlau ypač atkreipti dėmesį į Jūsų interesams atstovaujančias ir juos ginančias nevyriausybines organizacijas, dirbančias su šeimomis. Dalykitės informacija, įsitraukite į organizacijų veiklą, prisidėkite savo profesiniais gebėjimais, remkite savanorišku darbu, patirties perdavimu, daiktais ir pinigais, dalyvaukite šeimų renginiuose. Kiekvienas Jūsų galite tikrai daug nuveikti!


Tėvo dienai

Kronika

Laukiant gimstančio

kūdikio

Tėčio dienoraščiai Mano brangiausioji guli apkarstyta laidais. Cypsi aparatūra, matuojanti vaiko širdelės tonus. Laukiam ketvirtojo lėliuko atėjimo. Ligoninės aplinkoje man neramu, gal todėl, kad esu įpratęs viską kontroliuoti, o čia… Prisiminimus nutraukia akušerės žodžiai: – Na, brangioji, mažai beliko, paskutinis stūmimas. Šioje kritinėje situacijoje tesugebu surasti kelis žodžius: „Dieve, viskas iš tavo malonės.“ Pamatau, kaip akušerė iškelia Titą. Po kelių sekundžių gimdyklą perskrodžia verksmas. Giedrės veidu rieda džiaugsmo ašaros. Išspaudžiu ir aš šykščią vyrišką ašarą. Akušerė tarsteli:

Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

O akušerė su gydytoja džiaugiasi gera mano Giedrės gimdymo veikla. Vis juokauja: ketvirtas vaikas ir viskas vyksta gerai, tik gimdyt ir gimdyt... Lyg tarp kitko, ji vis komanduoja sesutei paruošti visokių aparatų, na, dėl visa ko. Atveža grėsmingai atrodančią automatinę lašelinę, pasistato prie durų specialų mobilųjį echoskopą, „uždega“ neonatologinį naujagimio apžiūros stalelį. Staiga sucypsi vaiko širdelės dažnį stebintis aparatas. Akušerė sunerimsta, iš jos veido suprantu, kad kažkas negerai. Sukomanduoja: – Lašinam 5 ml. Pažvelgusi į Giedrę priduria: – Čia dėl viso pikto, juk ketvirtas vaikas  – rizika didesnė. Kaip per miglą girdžiu gydytojos raminimą, kad viskas gerai. Praėjus sąrėmiui, susirūpinusi akušerė burbteli: – K čiortu, įkirpsiu truputį. Vaikas labai didelis, bus lengviau išlįsti... Išgirdęs, kaip kerpa žirklėmis, suglumstu. Nieko negaliu padaryti, tik laikau šlapią skepetėlę Giedrei ant kaktos. Noriu melstis, bet širdyje tegaliu ištarti varganą Aleliuja... (Širdį perveria prisiminimai, kaip gimdykloje laukėme, kol gims pirmagimis sūnus. Visi kalbėjo, kad su pirmuoju sąrėmiai trunka labai ilgai. Šokinėjau aplink, bet niekuo negalėjau padėti... Staiga monitoriuje pradėjo dingti Tado širdelės tonai, o gydytojas suriko: „Į operacinę!“ Stovėjau vienas koridoriuje ir laukiau; širdyje troškau melstis, tačiau tegalėjau ištarti: „O Jėzau...“ Mūsų antroji gimė neišnešiota  – 29  savaičių. Vos gimusią neonatologai žaibiškai išnešė į reanimaciją. Ji gulėjo inkubatoriuje, apkarstyta laidais ir prijungta prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Laukėm, kol suleisti vaistai subrandins plaučiukus. Bent akies krašteliu bandžiau ją pamatyti, bet man neleido net prisiartinti, kad neužkrėsčiau kokia infekcija. Praeidama sesutė negalėjo nieko pasakyti, tik: „Viskas Dievo valioje.“ Stovėjau koridoriuje ir grąžiau rankas, širdyje tesugebėjau ištarti: „Dieve, padėk...“)

– Tėveli, nebijokit, paimkit už rankos. Paėmus gimusio Tito mažą rankutę, širdį užlieja džiaugsmo banga. Kaip tada, kai pirmą sykį inkubatoriuje paėmiau pirmagimio Tado ranką, kai pirmą sykį nešiojau Aistę ant vienos rankos ar prie nuogos krūtinės glaudžiau trečiąjį sūnų Tomą. Iš visų jėgų, neabejojant ir užtikrintai norėjosi sušukti: Aleliuja. Tada užplūdo žodžių gausybė, prisiminiau psalmės žodžius: „Mano siela, šlovink Viešpatį, ir visa, kas manyje, tešlovina jo šventąjį vardą! Šlovink Viešpatį, mano siela, ir neužmiršk, koks jis geras“ (Ps 103, 1–2). Aleliuja.

Artuma 2015 m. birželis

7


Kronika

Pašvęstųjų metai

„Apsisprendžiau būti laiminga“ „Savo gyvenime nepadariau tik dviejų didelių nuodėmių: nieko tiesiogiai nenužudžiau ir niekada nerūkiau, o visa kita mano gyvenime buvo“, – paklausta apie pašaukimą drąsiai prabyla sesuo benediktinė Celina GALINYTĖ OSB. – Išgirdus tokius žodžius iš vienuolės lūpų, nejučiomis į galvą pradeda lįsti kudlotos mintys. – Gal kiek per aštriai pasakiau. Sakyčiau, tai buvo studentaujančio studento gyvenimas: vakarėliai, flirtas; nieko daugiau. Leidau sau koketuoti ir vilioti, nes ieškojau saugumo ir šilto santykio su žmogumi. Vis dėlto buvau žmogus, ieškantis prasmės, ir kuo labiau nuo jos tolau, tuo dažniau dalyvaudavau vakarėliuose, kad užpildyčiau širdyje atsiradusią tuštumą. Dėl žiojinčios tuštumos tapdavau pikta. Neįsivaizduoju, kaip mane žmonės iškęsdavo. Gėda prisipažinti, bet taip buvo. Tuo metu galvojau, kad viską pasieksiu savo jėgomis: susikursiu saugų, laimingą gyvenimą. Tai buvo didžiausia mano klaida. Tik vėliau supratau, kad Viešpats mūsų gyvenimo prasmė ir saugumas. Iki šiol kovoju, kad Dievas turėtų kuo daugiau vietos mano gyvenime. – Bet grįžkime į pradžią. Buvai spaliukė, pionierė ir komjaunuolė… – Mano tėvai nebuvo religingi, todėl vaikystėje buvau įsitikinusi, kad Leninas yra, o Dievo nėra. Buvau sovietmečio vaikas, patikėjęs ideologine propaganda, ir labai didžiavausi, kai tapau pioniere. Tiesa, tapusi komjaunuole, pasididžiavimo jau nejutau. – Ar todėl 1991-ųjų sausio 15 d. pakabinai komjaunimo bilietą ant Seimą saugojusių grotų? – Tai tėvų auklėjimo pasekmė. Jie, nors ir nereligingi, bet buvo išsilavinę ir puoselėjantys 8

Artuma 2015 m. birželis

lietuvybę. Tėvai prisidėjo prie tautinių šokių ansamblio „Rasa“ įkūrimo ir vylėsi, kad anksčiau ar vėliau Lietuva bus laisva. Mano senelis buvo Lietuvos kariuomenės majoras, todėl namuose visada tvyrojo laisvės troškimas ir noras dėl jos kovoti. Aš prisimenu pirmąjį įrašą savo dienoraštyje dar sovietiniais metais: „Nėra taikos pasaulyje, noriu kovoti už taiką.“ Vis galvodavau, kaip įvykdyti misiją neįmanomą ir kovoti už Lietuvos laisvę. 1989 metais, kai tik „užuodėm“ tokią galimybę, iš karto pasidavėme tam judėjimui ir nėrėme į jį visa širdimi. Todėl komjaunimo bilieto pakabinimas buvo ypatingas atsižadėjimo ženklas. Man buvo svarbu tai padaryti, nes šis fizinis veiksmas kartu buvo ir dvasinis. Šiuo aktu aš visiškai atsižadėjau bet kokių sąsajų su sovietų santvarka. – Paradoksalu, bet, pasirodo, Dievas girdi ir pionierių maldas? – Būtent! Net pionierių maldas! Čia ir yra Dievo stebuklas, ir mes Jo negalime apriboti.

15 metų su tėveliais, jaunesne sese ir broliu, 1985 m.

– Ar gali apie tai papasakoti? – Pirmas toks prisilietimas, kai patikėjau Dievo buvimu, įvyko, kai man buvo 15 metų. Tuo metu mano sesytė buvo keturmetė, sugalvojau ją pavėžinti dviračiu ir užsodinau ant bagažinės. Kvaila mintis, nes važiuojant sesė įkišo koją tarp rato stipinų ir ją susilaužė. Tai pamačiusi labai išsigandau ir namo ant rankų nešiau ne tik ją, bet ir dviratį. Pusiaukelėje supratau, kad nebeturiu jėgų nei dviračio, nei verkiančios sesės panešti, bet man atrodė, kad būtinai turiu tai padaryti. Nors ir netikėjau, pradėjau šauktis Dievo pagalbos. Sakiau: „Dieve, jei tu esi – padėk.“ Ir aš, penkiolikmetė, ne


Kronika

tik parnešiau sesę ir dviratį namo – ant manęs niekas nepyko, nei močiutė, nei tėvai. Man tai buvo stebuklas ir Dievo buvimo įrodymas. Po šio įvykio pradėjau tikėti į Dievą, bet Jėzų Kristų atradau daug vėliau, universitete. – Kaip tai atsitiko? – Baigusi vidurinę ir muzikos mokyklas, įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą ir prisijungiau prie kaimo kapelos „Saulė“. Kiek vėliau atėjo dar viena smuikininkė. Mes ne tik duetu griežėme, bet ir tapome geros draugės. Bet vienas dalykas mane labai stebindavo: mes visur būdavome kartu – ir mokėmės, ir grojom, ir baliukuose ūždavom, bet sekmadieniais ji kažkur dingdavo. Aš jos klausdavau: „Kur tu eini?“ „Pas geriausią draugą“, – ji atsakydavo. Buvo labai smalsu, kas tas geriausias draugas ir kodėl su juo susitinka tik sekmadieniais. Išdrįsusi apie tai paklausti, išgirdau, kad mano draugė eina į Mišias. Pirma mintis – negali būti! Kaip toks linksmas žmogus gali tikėti į Dievą?! Man tai buvo nesuderinami dalykai. Ir jau nepaleido mintis, kad ir man reikėtų nueiti į bažnyčią. Pirmą kartą užėjau į visiškai tuščią bažnyčią, ir buvo visai gera. „Na, gerai, – galvojau, – jeigu mane Kažkas skatina, tai kai vėl paskatins, nueisiu.“ Ir kaip tyčia To Kažko paskatinimą jausdavau sekmadieniais. Dabar dėkoju Dievui, kurį laikiau tik Kažkuo, kad tokiu būdu padėjo atrasti asmeninį santykį su Juo. Kartą mano draugė atbėgo su muzikos įrašu rankoje, šaukdama: „Ateik, paklausyk, kokia muzika!“ Man ta muzika nepaprastai patiko, tiesiog užbūrė. Taip atradau grigališkąjį giedojimą. Nuo tada pradėjome dviese giedoti, o vėliau subūrėme grigališkojo giedojimo grupę. Tai buvo dar vienas artimesnio Dievo pažinimo etapas, kuriame vis augau. – Kaip tas pažinimas išaugo į pašvęstąjį gyvenimą? – Atradusi tikėjimą, pradėjau mąstyti, kaip gyventi. Grigališkasis giedojimas skatino mintis ir apie vienuolystę. Pirmoji mintis apie vienuolinį gyvenimą mane stipriai išgąsdino. Jei atvirai, iš karto mečiausi į gyvenimo draugo paieškas. Kiek vėliau mano gyvenime atsirado žmogus, kurį mylėjau ir jaučiausi mylima. Bet Viešpats vis primindavo apie save ir vienuolystę, kol vieną dieną supratau, kad be Dievo nebegaliu gyventi. Taip jau susiklostė, kad tas žmogus turėjo išvykti ir atstumas mus išskyrė galutinai. Dabar galvoju, kad taip Dievas padėjo man apsispręsti. Vis dėlto labiausiai man padėjo pirmosios rekolekcijos, kurių metu apsisprendžiau būti vienuole ir pasiskyriau save kandidate į kandidates. Pati nutariau, kad aš tokia, nors niekas manęs iki tol vienuolyne net nebuvo matęs. Mane žavėjo grigališkasis giedojimas, būtent dėl to pradėjau mąstyti apie benediktiniškąjį gyvenimo būdą, bet tik įstojusi į vienuolyną supratau, kad ten negiedama... – Gali paaiškinti šį paradoksą? – Kai 1993 m. atėjau į vienuolyną, seserys, besimelsdamos Valandų liturgiją, dar negiedojo, nes nebuvo iki galo atkurtas vienuolinis gyvenimas. Reikėjo kelerių me-

tų, kad į maldos namus grįžtų tikrasis vienuolinis gyvenimo būdas. Apie 2000-uosius mes pradėjome giedoti ne tik šv. Mišių metu, bet ir melsdamosi Valandų liturgiją. – Kas yra tas slėpiningas pašvęstasis gyvenimas? – Man tai – gyvenimas su Kristumi bendruomenėje. Pašvęstąjį gyvenimą dar pavadinčiau Dievo darbuote, nes santykio kūrimas su Jėzumi taip pat yra darbas. Vienuolyne Valandų liturgijos maldą taip ir vadiname – Dievo darbuote. Šioje bendruomeninėje maldoje mes visos kartu meldžiamės Dievo žodžiais, o Dievas per savo žodį kalba mums. Tai yra Dievo darbuotės būdas su mumis ir per mus. Viliuosi, kad suprantamai paaiškinau. – Ar besidarbuodama nepatiri nuovargio momentų? – Žinoma, pavargstu ir savo silpnumą patiriu, bet jei lieki Dievuje, silpnumas yra išganantis ir teikiantis gyvybę. – Ar tokiais momentais nesinori iškelti savęs iš šitos žemės ir „persodinti“ į kitą? – Tikro noro pakeisti gyvenimą nebuvo todėl, kad aš laiminga. Toks mano pasirinkimas remiasi tikėjimu į Jėzų. NeKapeloje, prieš įstojant į vienuolyną. 1993 m. paisydama gyvenimo aplinkybių ir krizių, apsisprendžiu būti laiminga. Man krizė – tai velykinė patirtis: kančia, mirtis ir Prisikėlimas. – Turi dar vieną įdomią patirtį: buvai postulatore Dievo tarno Teofiliaus Matuliono beatifikacijos byloje. – Labai trumpai, kai vyskupijoje ruošėme dokumentus Vatikanui. – Kaip tau atrodo, kodėl Lietuva turi tik vieną šventąjį? – Tai netikėjimo šventumu problema. Jei patys siektume šventumo, tai būtų svarbu ir Bažnyčios šventieji, kurie mums yra kaip kelio ženklai Dievop. Mes, lietuviai, prisitaikantys, mums tinka ir kitų tautų šventieji. Nors žvelgiant iš tautiškumo pozicijos, galėtume labiau pasistengti, bet tam reikia drąsos. Sovietmetis išmokė viską slėpti, todėl ir apie patirtas malones dažnai nedrįstame prabilti. O šventumo byloje labai svarbu pasakyti, kodėl man tas žmogus šventas ir netgi pasitikėti, kad Dievas per jo užtarimą gali padaryti stebuklą. Neįmanoma paskelbti šventuoju, kol nepasidalysi, kas įvyko tavo gyvenime per jo užtarimą. Labai svarbu liudyti ir dalytis. – Ačiū už pokalbį. Kalbino Diana ADOMAITIENĖ. Parengta pagal „Marijos radijo“ laidą „Pašaukė mane“ Artuma 2015 m. birželis

9


Didelės ir mažos kryžkelės

Išmintis šiai dienai ir rytojui Antanas SAULAITIS SJ Išminties knygos pasižymi plačiu žvilgsniu, reikalų ir klausimų apimtimi. Kai izraelitai susipažino su aplinkinėmis kultūromis, susitiko su įvairių tikėjimų ir tradicijų žmonėmis tremties šalyse, sėmėsi iš jų ir posakių, patarimų, svarstymų, surinkdami ir suredaguodami pagal savo rūpestį teisiems tikinčiųjų santykiams Dievo akivaizdoje apibūdinti. Sakoma, kad šiandieną visų Išminties knygų mėgstamiausia yra Koheleto (arba Mokytojo) knyga. Šiame rinkinyje labiausiai ryškios abejonės, priešingybės, klausimai, kritiškas žvilgsnis nesvetimi šių laikų žinių, nuomonių ir religijų įvairovei. Plačiausiai žinomos vietos būtų pati pradžia: „Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas!“ (1, 2) bei: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti...“ (3, 1–11). Arkivyskupo Juozapo Skvirecko vertime iš Vulgatos prieš beveik šimtmetį Koheleto knyga prasideda: „Tuštybių tuštybė! Viskas yra tuštybė.“ Vertimas iš lotynų kalbos praranda originalaus žodžio „rūkas“ įvaizdį ir prasmę, lyg nuvertintų žmogaus pastangas, gyvenimą, mokslą, kūrybą, nes viskas „tuštybė“. Rūkas (prel. Antano Rubšio vertime) labai gražiai perteikia gyvenimo mįslę – daug kas neaišku, dviprasmiška, išryškėja tik vėliau, reikalauja pasitikėti ir ištverti, vertinti pagal pagrindinį tikslą – teisingai Dievo akivaizdoje, tikinčioje bendrijoje ir sudėtingame pasaulyje gyventi. Skaitydamas Išminties knygas pastebi užuominų ir net aiškią išminties kilmės nuorodą: „Bet suvokiau, kad neįsigysiu išminties, jeigu Dievas man jos neduos“ (Išm 8, 20), „Juk jis pats yra ir išminties vadovas...“ (7,  15). Vėliau išmintis suasmeninama: „Išėjau iš Aukščiausiojo burnos... Gyvenau dangaus aukštybėse...“ (Sir 24, 3.4). Krikščionys čia mato ženklią Dievo Žodžio nuorodą, kaip Evangelijos pagal Joną pradžioje (plg.  Jn  1,  1–3). Apaštalas Paulius skelbia „Kristų, kuris yra Dievo galybė ir išmintis“ (1 Kor 1, 24). Rytų krikščionių kunigas liturgijoje išeina iš už ikonastaso, nešdamas Raštą ir giedodamas: „Štai Išmintis.“

Trys išminčiai aplankė Betliejuje gimusį Jėzų. Tačiau išmintingam būti labiau norėtųsi dėl sudėtingo gyvenimo ir kartais klastingo pasaulio. Taigi laukiau savo penkiasdešimtojo gimtadienio, nes garbusis teologas Tomas Akvinietis yra teigęs, jog tampame išmintingi kaip tik tokio amžiaus. Buvo graži išvakarių šventė, daug žmonių, daug pyragų, atsigulus daug vilčių pabusti tikrai išmintingu krikščioniu. Tačiau rytą viskas lygiai kaip vakar – kas aišku, liko ryšku, kas nesuprantama, liko nesuvokta. Gal viduramžių mąstytojui nepasisekė įžvelgti tikslios datos – pats mirė tokio amžiaus nesulaukęs. Lietuvių tautosakos mėgėjai seniai kartoja patarles, priežodžius ir mįsles, kuriose glūdi senovinė išmintis apie gyvenimo nuotykius, pastangas, veiksmų pasekmes, patarimus. „Į balą puolęs, sausas nekelsi“,  – galioja ir siekiančiam nors pirštelį įmerkti į didžiulę Šventajame Rašte glūdinčią tūkstantmetę gyvenimo patirtį, ja nors kiek aplipti. Biblijoje yra septynios Išminties knygos: Jobo, Psalmynas, Patarlių, Koheleto, Giesmių giesmės, Išminties, Siracido. Prie šių dar priskiriami pasakojimai kitose knygose, pvz., Juozapo Egipte Pradžios knygoje (39–46). Nepaprastai įdomios Esteros, Juditos, Rutos knygos turiniu, stiliumi priklauso Išminties tradicijai. Psalmėms būdingi dvieiliai posakiai pažymi ir Išminties literatūrą, pvz.: „Vieni dalija dosniai, tačiau turtėja, o kiti šykštauja daryti, kas teisu, ir skursta“ (Pat 11, 24). Čia ne svarstymai, o esminis kasdienio gyvenimo vertybių dėsnis, girdimas ir vėliau: „Kas skriaudžia vargšą, įžeidžia jo Kūrėją, o kas pasigaili beturčio, teikia jam garbę“ (Pat 14, 31). Išminties knygoms rūpi ne įvairūs įdomūs, šmaikštūs posakiai, o žmogaus santykis su Dievu čia ir dabar: „Kas yra dosnus vargšui, skolina Viešpačiui, – Viešpats jam atmokės už jo gerą darbą“ (Pat 19, 17) arba: „Žmogaus širdis pilna visokių norų, bet išsipildys tik Viešpaties užmojis“ (Pat 19, 21). Patarimų apie šeimos gyvenimą, pvz., apie tėvų ir vaikų santykius (Sir  3,  1–16), kartais girdime ir Mišių skaitiniuose. Kiekvienam vertingas patarimas: „Švelnus atsakymas nuramina pyktį, o šiurkštus žodis sukelia įniršį“ (Pat 15, 1). Šiose knygose apstu pamokėlių iš gamtos, gyvūnų, augalų pasaulio, kaip Patarlių knygos 30 skyriuje, kur minimas erelis, siurbėlė, žaltys, barsukas, skruzdės, skėriai, liūtas... 10

Artuma 2015 m. birželis

Marijos Stanulytės nuotrauka

Yra ko pasisemti iki valiai.


Didelės ir mažos kryžkelės

Teisingumas savaip Šventasis Raštas šeimoms Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo. Jei kas sakytų: „Aš my-

Jolantos Klietkutės nuotrauka

susitartume kiekvienas skraidyti savo norų dirižabliais, liu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo broar užtektų vietos visiems, ar lio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato. Taigi mes turime jo įsikabinę į tų reikalavimų kiįsakymą, kad kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį (1 Jn 4, 19–21). tiems „burbulus“ neliktume nepasiekiami? O gal geriau Bandydamas suprantamiau kreiptis į dabartinę nu- būtų sąžinės „ekonomija“ – vidinė, teisinga, einanti pirm krikščionėjančią ir bedievėjančią visuomenę, kurioje net kiekvieno žmogiško veiksmo? katalikams vis labiau įteigiama tolerantiškai „katechiObuolį pavogę tėvai iš rojaus sodų buvo išvyti gėdingai zuotis“ pagal bedieviškus, antikrikščioniškus įstatymus nuogi. Dabartiniai technologijų rojaus turėtojai panašūs į sode apsivogusius vaikus, kurie sugauti lengvai laimėtų ir papročius, noriu pirmiausia pasakyti kelias įžvalgas. Pirmoji – kuo didesnė bedievybė valdžioje ir visuome- Kristaus gailestingumo malonę, tačiau kišenėje tebeslėptų nėje, tuo žiauresni nusikaltimai (iki tautų genocido) jose pavogtą rojaus obuolį, todėl išrastų naująjį gailestingumą – vykdomi, tuo baisesni tironai pasiskelbia dievais. Antroji įž- būti gailestingiems savaip. Taip atrodo ir visi „sutartiniai valga – kiekvienas žmogiškasis santykis, kuriame nepalikta gailestingumai“ bei „atleidimai sau“ be nuoširdžios išpažinvietos Dievui kaip moralės pagrindui, lieka tik naudos, ma- ties – nuodėmės sunaikinimo dieviškajame gailestingume. Maldoje Tėve mūsų žmogiškasis gailestingumas glaulonumo, prievartos lygmens ir lengvai tampa nežmoniškų džiai susijęs su Dievu. Tik vėl susigrąžinus giliausiai sąžiir išnaudotojiškų veiksmų priežastimi. Trečiasis – „taisant“ pirmųjų dviejų įžvalgų padarinius visuomenės ar žmogaus nėje su Dievu išgyvenamą, patiriamą ir dalijamą gailesgyvenime vien „teisių“ derinimu įstatymais, bet ne sąžine, tingumą, jis tampa tikras, pilnutinis, gyvastingas. moralinės vertybės praranda savo paskirtį, pagrindą, pedagogiką, nepasiekia kitos kartos, ima nykti „prisiminimų kartoje“ su apgaulinga paguoda: „Kaip radom, taip paliksime.“ Šventasis popiežius Jonas Paulius II pabrėžė, jog vadovaujantis vien teisingumu galima suformuluoti teiginį: Summum ius – summa iniuria (lot. „Aukščiausia teisė – didžiausia neteisybė“). Toks tvirtinimas nenuvertina teisingumo, nenuvertina teisingumo pagrindu kuriamos tvarkos, tiktai kitu aspektu nurodo, kad labai reikia gilesnių dvasinių jėgų, kurios sąlygoja pačią teisingumo tvarką. Būtent Bažnyčia, anot Jono Pauliaus II, turi liudyti ir įgyvendinti Dievo gailestingumą. „Mūsų epochos Bažnyčia turi giliau ir subtiliau suvokti reikalą ir visa savo veikla skelbti Dievo gailestingumą ir taip tęsti Senosios ir Naujosios Sandoros tradiciją... Bažnyčia turi liudyti Grąžinti vidinę „sąžinės sąskaitą“ ir išpažintyje gaunaDievo gailestingumą, turi išpažinti gailestingumą kaip išmo dieviško gailestingumo malonę į savojo meto kultūganingą tikėjimo tiesą, būtiną, norint gyventi iš tikėjimo; rą – tai sėkmingiausias atsakymas ir liudijimas pasauliui paskui turi stengtis įvesti bei įgyvendinti gailestingumą tokio gailestingumo, kuris ne apkvailina gailestingąjį, o tarp tikinčiųjų ir, kiek įmanoma, tarp visų geros valios sukuria dieviškuoju gailestingumu pašventinamą benžmonių“ (enciklika Dives in misericordia VII). druomenę, atveda į tikrą Meilę tikroje Tiesoje. Popiežius O kaip ugdyti asmenybę nuo vaikučio patirčių iki Pranciškus žinioje 2015-ųjų metų gavėnios proga ravisuomenės veikėjo sprendimų bei sąžinės? Tik stebina šė: „Labai trokštu, kad tos vietos, kuriose reiškiasi Bažvis labiau net ne į balioną, o į pripučiamą dirižablį pananyčia, – mūsų parapijos ir ypač mūsų bendruomenės – šesnės pastangos kiekvienam vaikui „prikabinti“ jo teisių taptų gailestingumo salomis abejingumo jūroje!“ burbulą ir iškelti virš pareigų, atsakomybės bei virš Dievo kiekvienam žmogui duodamų pašaukimo užduočių. Jei Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Artuma 2015 m. birželis

11


Didelės ir mažos kryžkelės

Iškeliauti apkabintiems 40 metų moteris, iš pirmo žvilgsnio tvirto, valdingo būdo. Prieš susirgdama vėžiu, sėkmingai kilo karjeroje sukarintose tarnybose. Visi ne kartą pajutom, kad yra labiau įpratusi įsakinėti, negu paklusti ar bent jau priimti tikrovę. Kartais slauges gelbėjo tik humoro jausmas... Ji man buvo sakiusi: „Sese, aš ir mirtį žadu pasitikti ne gulėdama kaip ištižėlė, o tvirtai stovėdama stovėsena ramiai.“ Tuomet jos pasakymą palaikėm dar viena valdingo būdo apraiška. Praėjo šiek tiek laiko, kartą užėjau į jos palatą. Ji jau buvo silpna, nekalbėjo, bet ištiesė man rankas. Apkabinau ir pajutau, kad ji keliasi ir bando stotis. Supratau, kas gali įvykti, pradėjau kalbėti Dievo gailestingumo vainikėlį. Mano padedama, atsistojo ir prilaikoma stovėjo. Užėjusi slaugė iš karto viską suprato ir padėjo prilaikyti. Nebaigiau vainikėlio, o ligonė jau iškeliavo. Taip, kaip norėjo...

Paliatyviosios slaugos ligoninė, vadinamasis hospisas, – erdvė, kur mirštama taip, kaip trokšti, o ne tada, kai tau ar kitiems nusibos tavo gyvenimas. VšĮ Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospiso Vilniuje gyvybingumo paslaptis atskleidžia direktorė, Gailestingojo Jėzaus vienuolijos sesuo Michaela RAK. – Tradiciškai Lietuvoje mirtis laikoma svarbiausiu gyvenimo įvykiu, kurį reikia patirti namuose, tarp savųjų. O Jūs siūlote mirti hospise?! – Kaip tik ne! Visiškai sutinku, kad geriausia vieta žmogui iškeliauti į amžinuosius namus yra jo žemiški namai, su pažįstamais, brangiais artimaisiais, netgi su daiktais. Namie saugiausia ir ligoniui, ir artimiesiems. Tai yra hospiso visuminės globos esmė. Pagalba jame – ir stacionare, ir namuose – nemokama. Pirmenybę į stacionarą teikiame onkologiniams ligoniams, tačiau pagal galimybes priimame ir kitus. Slauga namuose tokia pat svarbi veiklos dalis. Mūsų darbuotojai ir savanoriai lanko juose tuos, kuriems nereikia sudėtingos, nuolatinės medicininės priežiūros. Tik tuomet, kai namų sąlygomis būtina slauga negalima (pvz., reikia spec. aparatūros, procedūrų ir pan.), ligonis apgyvendinamas pas mus. Artimieji bet kuriuo paros metu gali ateiti aplankyti pacientų ir pasilikti, kiek nori. Jeigu sveikata pagerėja ir yra sąlygos, grįžta namo, o mes talkiname šeimai slaugoje. Dabar pas mus dirba 39 darbuotojai, talkina apie 60 savanorių. Pastovus personalas – tai slaugės, gydytojai, reabilitologai, psichologai, socialiniai darbuotojai, administracija. Bendradarbiaujam su įvairių konfesijų dvasininkais. Ir stacionare, ir namie siekiame pagelbėti ligoniui ne tik mediciniškai ar fiziškai. Mūsų tikslas – pagal mirštančiojo poreikius ir troškimus padėti jam ramiai prieiti ir peržengti naujo gyvenimo ribą. Savo misiją grindžiame įsitikinimu, kad mirštantieji nėra beprasmė našta visuomenei, kad jų kančių negalima sutrumpinti nužudant. Gebame palengvinti kančias, o mirštančiajam padėti išeiti iš šio pasaulio ne tuomet, kada jis sako, kad nori, bet taip, kaip jis nori. – Atleiskite, su medicina turėjau patirties tik gimdydama vaikus. Gimdymo namuose buvo galima susitarti su akušere dėl „gimdymo plano“; bet „mirties planą“ sunku įsivaizduoti... – Asociacija su gimdymu neabsurdiška. Kaip ir gimimas, mirtis ne pabaiga, o nauja pradžia. Ką reiškia padėti numirti taip, kaip žmogus nori? Kartą pateko pas mus 12

Artuma 2015 m. birželis

– Na, istorija įspūdinga, bet turbūt neįprasta. Paprastai žmonės bijo mirties... – Bijo ne pačios mirties, o nežinomybės: „Kaip tai įvyks? Ar skaudės? Ką jausiu?“ Todėl siekiam nenutylėti apie mirtį, kiek įmanoma mirštantįjį ir jo artimuosius jai parengti. Šias žinias profesionaliai „dozuojame“, kad ligonis priimtų tiesą ir nebūtų jos priblokštas. Visi pagal savo profesinį pasirengimą ir kompetenciją stengiamės padėti ligoniui suvokti, ko jis nori, kokio palaikymo reikia, ir tai suteikti. Ligonis nubrėžia mūsų veiklos ribas ir pobūdį, kiek ir kaip turime palydėti. Ne vien profesionalioje, bet ir tikėjimo perspektyvoje palydime ne į gyvenimo pabaigą, o į naują, amžinąjį gyvenimą. – Ar esate išgyvenusi ateisto mirtį? Tikėjimo perspektyvoje ji turbūt atrodo ypač dramatiška. – Esu tai patyrusi. Galioja tas pats principas: palaikome ir palydime tiek, kiek pats nori. Mirties ribą turi peržengti pats ir niekas su juo ten negali eiti, bet mes būnam kartu: kas nors iš artimųjų, jeigu jų nėra, slaugė ar sesuo laiko mirštančiajam už rankos, glosto arba tiesiog apkabina. Apkabinimas turbūt yra geriausias palaikymas (jausmų gali ir nebūti). Tai ne atsisveikinimas, o tiesiog buvimas su žmogumi leidžiant jam tai jausti, nepaliekant vieno dramatišką akimirką. Mums gyvybiškai reikia kito žmogaus šalia visomis gyvenimo akimirkomis – ne tik tą, paskutinę. – Vaizdinys – slaugė ar vienuolė, laikanti už rankos ligonį, – dažnai rodomas kaip gailestingumo iliustracija. Jame dažnai trūksta svarbaus elemento – kasdien slaugymo naštą nešančių šeimos narių...


Didelės ir mažos kryžkelės

– Gailestingumas – ne sentimentalumas ar vien kenčiančiojo pasigailėjimas. Tai tarsi skolos grąžinimas, nes visi kažkada patyrėme gailestingumą, pvz., kūdikystėje. Dabar mūsų eilė parodyti jį tiems, kurie kadaise jį rodė mums. Tai tampa nepakeliama našta, jei šeima dėl savo praeities nuoskaudų, neužgijusių žaizdų ar sunkių aplinkybių nėra meilės erdvė. Už gydymo pagalbą ne mažiau svarbu palaikyti ligonį ir šeimą, kad skausmingos praeities patirtys būtų suvoktos ir ištiesintos, kad paskutiniame gyvenimo etape žmogus būtų artimųjų palydėtas su meile. Ar pas mus, ar namuose pagalbą teikiame pagal tai, kiek ligonis ir jo artimieji nori priimti. Todėl dirba psichologai, socialiniai darbuotojai, padeda dvasininkai.

– Ką darote, kai išvargintas žmogus, rodydamas į mirtinai sergantįjį, sako: „Man jau jo gana, pavargau, paimkite jį nuo mano galvos“? – Ir taip būna. Tikrai nesakom: „Kokia čia našta, čia meilės pareiga.“ Padėti stengiamės pagal aplinkybes, o kiekviena skirtinga, todėl nenorėčiau apibendrinti. Slaugant ligonį būna ir psichinio, ir fizinio išsekimo. Kartais, susikaupus daug pykčio, skausmo ir nuovargio, santykiai tampa patologiški. Tuomet stengiamės parodyti, kad ligonis nėra tik našta, o visa su juo susijusi patirtis – veikiau uždavinys, iššūkis. Kaip tai atliksim, veiks mūsų gyvenimą dar ilgus metus po ligonio mirties. – Galima kalbėti apie santarvę: esame Vilniuje, kur tautiniai ir konfesiniai skirtumai ne visuomet susidėlioja į darnų daugiakultūrį paveikslėlį. – Mano prioritetas buvo sukurti kasdienybės ir darbo erdvę, kur skirtumai nelaikomi kliūtimi. Jei darbuotojas ne visai supranta lenkiškai ar lietuviškai, čia pat visada kas nors padeda versdamas. Todėl praktiniais ir vertybiniais sumetimais tarp personalo ir savanorių yra skirtingų tautybių ir konfesijų žmonių, ir netgi laikančių save netikinčiais. Kartą į pokalbį dėl darbo atėjo reikiamą kvalifikaciją turinti moteris ir dar nepradėjus jo sako: „Regis, be reikalo atėjau, nes jūs – vienuolė, o aš esu ateistė.“ Tada

klausiu: „Bet juk žinojot, kad dirbsite įstaigoj, kur globojami mirštantys žmonės, turbūt tokį darbą rinkotės. Kodėl norite tokioj aplinkoj dirbti?“ Ji atsakė: „Taip, noriu, nes į Dievą netikiu, bet tikrai tikiu žmogaus orumu ir didingumu.“ Spontaniškai apkabinau ją ir pasakiau: „Jeigu tik norit – pasilikit ir dirbkit.“ Iki šiandien dirba ji ir dar bent du save netikinčiais laikantys darbuotojai. – Hospisas yra ir Jūsų asmeninė patirtis, ir pašaukimo dalis. Kaip atsidūrėte šioje veikloje? – Man visada buvo aišku, kad turiu vienuolinį pašaukimą. Ieškojau savo vietos įvairiose kongregacijose, bet nė vienoj neradau ramybės. Mane tai vargino ir pagaliau nusibodo. Kad teisingai apsispręsčiau ir atpažinčiau vienuoliją, pasiryžau leistis į piligriminę kelionę iš Ščecino į Čenstakavą (daugiau kaip 700 km). Per dvi savaites kelionėje nieko nepaaiškėjo. Kai jos pabaigoje atsiklaupiau stebuklingojo paveikslo koplyčioje ir meldžiausi, atėjo mintis: kurios vienuolijos seserį išėjusi iš čia pirmą sutiksiu, ten ir stosiu. Pirma pasitaikė Gailestingojo Jėzaus sesuo. Studijavau teisę, o vienuolijos vyresnybė planavo, kad baigusi dirbsiu advokatų kontoroje, kur teisininko pagalba galės pasinaudoti neturtingieji. Susiklostė kitaip: buvau paskirta dirbti kuriant hospisą Gožuve. Kai 2000 m. kardinolas Audrys Juozas Bačkis leido mūsų kongregacijai apsigyventi ir pradėti veiklą Vilniaus arkivyskupijoje, vyresnieji atsiuntė mane su užduotim kurti jį čia. – Jei gautumėte, tarkim, milijoną eurų, kokioms būtiniausioms reikmėms skirtumėte? – Rasčiau gerą banką, kuris kas mėnesį mokėtų geras palūkanas. Jei rimtai – sunkiausia rasti lėšų būtiniausioms išlaidoms, visų pirma algoms, ligonių maitinimui, vienkartinėms priemonėms. Ligonių kasa teikia mums tik 40 proc. būtinos sumos. Kad veiktume ir atliktume savo misiją, t. y. nemokamai teiktume pagalbą, vienam veiklos mėnesiui turiu rasti 35 tūkst. eurų. Taigi, būnu dar ir profesionali elgetautoja. – Dėkodama už pokalbį pridurčiau paskutinį klausimą: kaip paremti? – Iš tiesų dėkojame už visokią paramą. Žinoma, visuomet laukiame savanorių. Galima paremti 2 proc. pajamų mokesčio arba tiesiogine įmoka į banko sąskaitą LT232140030002856368 (eurais). Daugiau informacijos tinklapyje hospisas.lt. Šia proga dėkoju Jums bei visiems mūsų dabartiniams ir būsimiems geradariams. Kalbėjosi Katarzyna KORZENIEWSKA Artuma 2015 m. birželis

13


Didelės ir mažos kryžkelės

Nuodėmė ir atleidimas Vytautė MACIUKAITĖ Itin dažnai Bažnyčioje girdime kalbant apie gailestingumą. Bet vyresni žmonės dar prisimena, kaip anksčiau kunigai pamokslaudavo apie pragarą (tiesą sakant, šiandien to kartais ir pasigendama). Vis dėlto kai kas dėl to nusisuko nuo Bažnyčios. Ir išties, kuo toliau žvelgiame į krikščionybės ir Bažnyčios istoriją, tuo aiškiau matome, kad ankstesniais laikais tikėjimo vyrai ir moterys elgdavosi didvyriškai, nuveikdavo didžių darbų, patirdavo nuostabių stebuklų, o dabar mūsų žvilgsniai vis labiau krypsta į savo žmogiškąjį silpnumą ir ribotumą, sykiu išryškėja ir Dievo meilės bei atleidimo poreikis. Kuo stipresnis žmogus jautėsi savo šventumu, tuo rūstesnis ir labiau baudžiantis Dievas atrodydavo jo akyse.

Tiesa ankstesnė už gailestingumą Šiais laikais vis stiprėja tolerancijos idėja, ji padaroma beveik savitikslė. Tačiau ir tolerancijos, ir gailestingumo pervertinti negalima, nes tai iškreiptų vertybių sistemą. Juk neįmanoma toleruoti kažko, kas negali būti klaidinga, ir negalima atleisti, jeigu neegzistuoja nuodėmė ir nusikaltimas. Ir kaip tik šituos dalykus – klaidos, nuodėmės ir nusikaltimo sampratą  – mėginama išnaikinti, prisidengiant klaidinga gailestingumo samprata. Vakaruose vis dažniau teigiama, kad nuodėmę sugalvojo Katalikų Bažnyčia. Tačiau nuodėmės sąvoką turi visos religijos, egzistavusios iki krikščionybės arba vėliau ir neturėjusios su krikščionybe jokių sąlyčio taškų. Nuodėmę aptiksime visose senovinėse mitologijose. Taigi tiek gailestingumui, tiek tolerancijai turi būti nustatytos ribos, kaip toli abi šios dorybės gali siekti. Ir tas ribas nustato tiesa. O kas gi yra tiesa – šito rimtai, o gal ir ne visai klausė daugybė filosofų, taip pat ir Poncijus Pilotas. Šv. Tomas Akvinietis tiesą apibrėžė kaip daikto, tikrovės ir proto atitikimą: jeigu aš kažką mąstau ir tai atitinka tikrovę, mano mintis yra teisinga; tokia tiesa negali „leistis“, kad dėl tolerancijos ar gailestingumo būtų iškreipta, ignoruojama ar net neigiama. Tarkim, jei aš sakau, 14

Artuma 2015 m. birželis

kad balta yra juoda, norėdama kažkam padėti, tai galiausiai niekam nepadės, o, atvirkščiai, tik pakenks.

Ribų reikalingumas Bet juk visi norime, kad gailestingumas ir tolerancija ne kenktų, o padėtų žmogui. Popiežius Benediktas XVI enciklikoje Caritas in veritate („Meilė tiesoje“) aiškiai parodo, kad meilė, neturinti tiesos pagrindo, nebėra meilė. Ji išsigimsta, gali virsti netgi neapykanta. Lygiai kaip ir tiesa be meilės tampa tironija. Šios dvi aukščiausios dorybės viena su kita glaudžiai susijusios ir negali būti atskirtos. Neretai žmonės, susidūrę su tam tikromis sistemomis, institucijomis, jomis

Tik žinodamas, jog jis pats reikalingas atleidimo ir gailestingumo, galės atleisti ir kitam žmogui. Vido Venslovaičio nuotrauka

nusivilia kaip šaltomis, nepajudinamomis ir varžančiomis gyvenimą. Jie siekia iš jų išsilaisvinti. Mes trokštame tiesioginio tiesos pažinimo, gyvenimo, kuriame iš išorės neprimetami jokie įsakymai, kur nereikia vien tik funkcionuoti, kur egzistuoja pasitikėjimas, meilė, atlaidumas, vienas kito supratimas ir besąlygiškas priėmimas. Ir vos tik mums pavyksta šito „jungo“ atsikratyti, mus apima neapsakomos laimės jausmas. O išties pasirodo, jog patekome į kitą vergiją, didesnę ir sunkesnę už buvusiąją. Pažvelkime kad ir į totalitarinius režimus, įvairias sektas, ateistines laisvą ir nevaržomą gyvenimą propaguojančias grupuotes. Jose visose iškildavo tironų ir diktatorių, kurie siekdavo kontroliuoti ne tik kiekvieną grupės narių žingsnį, bet ir kiekvieną jų žodį bei mintį. O visos šios grupės bei judėjimai įkurti siekiant laisvės ir meilės! Kodėl taip nutinka? Žmogus per išorinį išsilaisvinimą netampa laisvas nuo vidinio savo sugedimo. Mes esame paliesti gimtosios nuodėmės, ir rėmai yra ideali aplinka, geriausios sąlygos bręsti. Taip, tai yra kryžius, kurį vis norisi nusimesti. Bet nusimetę jį tik dar labiau apsisunkiname. Kristus mums davė pavyzdį, jog kryžių turime nešti, bet kartu ir pridūrė: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11, 30). Laikydamiesi Dievo įsakymų, priimdami Bažnyčios nustatytą tvarką, vadovaudamiesi protu, ieškodami asmeninio santykio su Dievu, pakeldami savo vienatvę mes kaip tik tai ir darome, ir tai nėra labai sudėtinga.

Grįžtamasis gailestingumo ryšys Tik pripažinus tikrovę ir priėmus tiesą galima kalbėti apie gailestingumą ir toleranciją. Galima sakyti, jog ten, kur yra gailestis ir atleidimas, prieš tai jau buvo pagarba tiesai. Vis dėlto neš-


Didelės ir mažos kryžkelės

dami savo kryžių, neretai patiriame, jog esame tam per silpni. Mums reikalinga Dievo ir kitų žmonių pagalba, kai susiduriame su savo ribomis. Savęs pažinimas visuomet yra susijęs su savo ribų pažinimu. Kas neprieina iki savo ribų, tas nežino, kur jos yra, ir nesupranta, neatpažįsta, koks ir kas iš tiesų jis pats yra. Taip, Dievo ir Bažnyčios reikalavimai dažnai yra per aukšti idealai mūsų silpnai prigimčiai. Ir tik tas, kas geba tai pripažinti bei sykiu tampa nuolankus, žengia pirmą žingsnį į atleidimo priėmimą iš Dievo. Tik žinodamas, jog jis pats, varganas ir ribotas, reikalingas atleidimo ir gailestingumo, galės atleisti ir kitam žmogui. Kuo geriau pažįstame save per kančią, tuo geriau pažįstame ir kitus žmones bei tampame atviresni meilei. Kuo labiau priimame meilę ir gailestingumą, tuo daugiau malonės ir jėgų gauname savo kryžiui nešti – tikrovei priimti, ir tuo mažiau ji mums atrodo nuobodi. Bet dažnai žmonės nusimeta savo kryžių ir bėga ieškoti atsakymų iracionaliame ezoterikos, sektų, okultizmo, narkotikų ar alkoholio pasaulyje, o jame patiria ne išsilaisvinimą ar sąmonės praplėtimą, o negailestingumą ir gėdą. Išganymo istorija yra puikus anksčiau pateiktos sekos pavyzdys, jog Dievas pirmiau davė įsakymus ir liepė jų laikytis, leido savo tautai pajusti neįgalumą (nežiūrint to, kad ne visi jį savyje sugebėjo pripažinti), o tik paskui atsiuntė savo Sūnų, per kurį atleido nuodėmes ir kurio mirtimi nuplovė mūsų kaltę.

Priimk ir veik Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš

kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus (Mk 11, 25).

Pirmieji keturi palaiminimai nusako vidinį nusistatymą, iš kurio kyla išorinis elgesys. Penktuoju palaiminimu – „palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7) – tiesiogiai kalbama apie veiksmą, raginant praktikuoti gailestingumą. Pats žodis eleēmōn (gailestingas) graikiškoje Biblijoje vartojamas 30 kartų (25 kartus jis priskiriamas Dievui, penkis kartus – žmogui). Naujajame Testamente žodis „gailestingas“ pavartotas tik du kartus (Mt 5, 7; Žyd 2, 17). Tad tuomet, kai Biblija mini gailestingumą, suprantama, kalba apie Dievo gailestingumą. Dievo gailestingumas turi du esminius aspektus: kaltės atleidimą (Iš 34, 6–7; Iz 55, 7) ir pagalbą žmogui (Iz 30, 18; Ez 39, 25; Ps 86, 15–16). Taigi pagal Bibliją gailestingumo vykdymas visų pirma yra Dievo ypatybė. Reikalavimas, kad žmogus praktikuotų gailestingumą, yra tikras paraginimas šiuo būdu sekti Dievu. Evangelija pagal Matą nurodo du gailestingumo praktikos būdus. Pirmąjį mini žymusis tekstas apie Paskutinį teismą (25, 31–46), kalbėdamas, kad reikia padėti artimui bet kokiame varge: „buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (25, 35–36). Akivaizdu, kad visi, net ir tie, kurie neturime materialių gėrybių, galime padėti kitiems. Antrasis būdas liudyti gailestingumą yra atleidimas. Palyginimas apie beširdį skolininką (Mt 18, 23–35) iškelia dvejopą evangelinio gailestingumo sampratą. Visų pirma atleidimas kitiems žmonėms kyla iš anksčiau gauto Dievo atleidimo: „Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ (18, 33). Tai reiškia – privalai atleisti, kadangi Dievas tau atleido. Palyginimo pabaiga, atrodo, perteikia priešingą perspektyvą: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (18, 35). Tai reiškia – privalai atleisti, kad Dievas tau atleistų. Abi išvadas reikia suprasti kaip papildančias ir paaiškinančias viena kitą, tačiau nevalia jų priešinti. Dievo atleidimas visada yra pirmesnis. Vis dėlto reikia, kad jis būtų žmogaus priimtas. O priimame tada, kai leidžiame jam duoti vaisių ir patys atleidžiame. Tokį supratimą patvirtina ir nagrinėjamo palaiminimo sandara. Tiesa, čia nematyti, kad Dievo gailestingumas pralenktų ir motyvuotų žmogaus veikimą. Vis dėlto yra tam tikras sąryšis tarp liudijamo ir gauto gailestingumo. Liudijamas gailestingumas iš tiesų yra priimto gailestingumo apraiška. Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų (Mt 6, 14–15). Artuma 2015 m. birželis

15


Didelės ir mažos kryžkelės

Praplėsti irdį

Vytauto Sadauko SJ nuotrauka

š

Aistė STREMAITYTĖ, Iustitia et pax komitetas Lietuvoje Vilniaus traukinių stotyje skaičiau priklausomybėmis sergančiųjų ir su jais dirbančiųjų liudijimus. Žavėjausi, galvodama, kaip norėčiau ir aš nuveikti ką nors gero. Prie manęs priėjo žmogus ir paprašė pietų. Nesureagavau. Greta sėdėjusi moteris piktai riktelėjo ant prašančiojo. Tik žmogui atsitraukus, suvokiau, jog ką tik praleidau progą nuveikti „ką nors gero“. Nulėkiau į parduotuvę, nupirkau maisto, porą kartų apėjau stotį, apvaikščiojau aplinkui, bet to vyriškio taip ir nebesutikau. Net grįžusi į Kauną įprastuose „postuose“ neradau nė vieno, kuris būtų norėjęs valgyti. Supratau, kad savo širdį turiu gerokai praplėsti. Dažnai susidūrę su silpnesniais teisinamės, kad viso pasaulio problemų neišspręsime. Vis dėlto šis ribotumas neatleidžia mūsų nuo to, ką galime daryti. Bažnyčios socialiniame mokyme vienas svarbiausių krikščioniškos labdaros ir artimo meilės principų – dėmesys vargšams. Šis principas kiekvieno krikščionio gyvenime praktiškai pasireiškia tiek, kiek šis stengiasi sekti Kristumi. Dėmesys vargšams priklauso nuo asmens apsisprendimo siekti teisumo, kuris suprantamas kaip žmogaus nuostata iš meilės Dievui ir artimui savo valią visiškai derinti su Dievo valia. Šv. Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus annus pabrėžė, kad teisingumas stiprinamas būtent per konkretų meilės veiksmą žmogui: „Visiškas teisingumas bus galimas tik tada, kai paramos prašantis nebus vertinamas kaip rūpestį keliantis akiplėša ar našta, o taps realia proga daryti gera dėl paties gėrio, galimybė laimėti didesnį turtą“ (58). Pasak popiežiaus Pranciškaus, Bažnyčios teikiama pirmenybė vargšams pirmiausia yra teologinė, o ne politinė, sociologinė, kultūrinė ar filosofinė kategorija. 16

Artuma 2015 m. birželis

O kas yra vargšas? Pirma, dažniausiai kylanti mintis – apie materialiai skurstantį žmogų, bet dar būdingesnis vargšo bruožas – žmogiškųjų ryšių, abipusiu pasitikėjimu grįsto bendravimo trūkumas. Pranciškus skiria įvairias skurdo ir silpnumo formas: benamystę, priklausomybes, senelių apleistumą, migracijos kuriamą atskirtį, prekybą žmonėmis, nelegalų darbą, prostituciją, negimusius kūdikius ir  t.  t. Popiežiaus teigimu, didžiausia šiuolaikinė vargšų patiriama diskriminacija yra dvasinio dėmesio stygius (plg. Evangelii gaudium (EG) 200). Patarnaudama silpnesniesiems ne kartą mačiau, jog daug svarbiau už sriubos lėkštę yra bendravimas. Gyvenimo tamsumas praėjęs žmogus ieško užuovėjos, kur jo nemokytų, priimtų besąlygiškai su visa jo gyvenimo patirtimi ir bendrautų kaip su lygiaverčiu. Jis ieško santykio be melo. Kartais (ar net visada) nuoširdi šypsena ir pagarbus „laba diena“ yra svarbiau nei moneta rankoje. Savo buvimu šie žmonės man rodo, kiek daug manyje puikybės, žaizdų, nepasitikėjimo, silpnumo. Tai leidžia išgyventi ir priimti savo skurdą Dievo akivaizdoje.

Anot popiežiaus Pranciškaus, nuo solidarumo su vargšo bėdomis priklauso ir mūsų santykis su Dievu. Mums būtina ugdyti naują mąstyseną, kuri pirmenybę teiktų bendruomenei (plg. EG 189). Asmeninė nuosavybė privalo geriau tarnauti bendrajam gėriui. Solidarumas – tai apsisprendimas vargšui atiduoti tai, kas jam priklauso. Praktikuojant tokį solidarumą, atsiveria kelias į esmines pertvarkas. Dėmesys vargšams apima ne tik mūsų asmeninius veiksmus, bet ir visų žmonių socialines pareigas bei reiškia sprendimus, susijusius su materialių gėrybių įsigijimu ir jų valdymu. Anot Jono Pauliaus II, svarbu ne vien duoti kitam tai, ko šis stokoja, bet ir padėti įsitraukti nuošalyje paliktoms tautoms į civilizacijos ir ūkio plėtrą. Dažnai politiką ir verslą priskiriame „nešvarioms“ sritims, tačiau Pranciškus pabrėžia, jog tai kilnūs pašaukimai, jei verslininkui rūpi „platesnė gyvenimo reikšmė“, o politikui – siekti bendrojo gėrio ir puoselėti žmogaus orumą. Tai susiję su autentišku tikėjimu, visada sukeliančiu troškimą keisti pasaulį, perduoti vertybes ir palikti ką nors gero prieš iškeliaujant Anapus. Norint gyventi autentišku tikėjimu reikia nemažai drąsos atsiverti ir nuolankumo paklusti Dievo vedimui, bet rizikuoti verta: „Kai gyvename artėdami prie kitų ir siekdami jų gėrio, mūsų širdys atsiveria didžiausioms ir gražiausioms Viešpaties dovanoms. Kaskart, kai mylėdami susitinkame su kitu žmogumi, tampame gebantys atrasti ką nors nauja Viešpatyje. Kaskart, kai atveriame akis pažinti kitą, mūsų tikėjimas dar geriau pažįsta Dievą“ (EG 272). Iš tiesų Dievas savo malonėms dalyti pasirenka įvairiausių pasiuntinių. Kartą sėdėjau bažnyčioje laukdama Mišių. Į bažnyčią atėjo moteris, kurią ne sykį buvau girdėjusi laidant necenzūrines replikas. Nusiteikusi sulaukti keiksmų lavinos, visą situaciją atidaviau Dievui. Praeidama pro mano suolą moteris atsigręžė ir tarė: „Mergaite, jūs labai graži.“


Didelės ir mažos kryžkelės

Gailestingumo durų stakta Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS gaminti maisto savo paklydusiam sūnui. Tuomet taip pat veiktų gailestingumas ir meilė, bet dėl to sūnui būtų gerokai sunkiau suprasti savo klaidą ir sugrįžti. Dievo mums rodomas gailestingumas konkrečiai pasireiškia per Atgailos sakramentą, kuris tampa tarsi stakta, laikančia Gailestingumo metų duris. Kuomet per šv. Faustiną Viešpats davė svarbią paskatą skelbti pasauliui Jo gailestingumą, tai vyko glaudžioje vienybėje su išpažintimi, nes iš Viešpaties gautų vidinių įkvėpimų tikrumą patvirtindavo jos nuodėmklausys. Šventosios Dienoraštyje randame tokius Viešpaties žodžius: „Dukra mano, žinok, kad prabilsiu į tave per šį kunigą ypatingu būdu, kad neabejotum mano norais“ (1101). Pradėjus plisti Dievo gailestingumo kultui būta ir nuogąstavimų, kad pati gailestingumo idėja nesumažintų Atgailos sakramento reikšmės. Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis viename ganytojiškajame laiške net įspėja, kad gailestingumas be Atgailos sakramento neveikia. Įžvelgdamas pavojingas tendencijas vien tik kalbėti apie gailestingumą ir nesieti jo su sakramentine Bažnyčios praktika, popiežius Pranciškus bulėje rašo: „Vėl padarykime centru Sutaikinimo sakramentą, nes jame galime ranka palytėti gailestingumo didybę.“ Dievo gailestingumo pažinimas kviečia į atsivertimą, kviečia į atgailą ir susitaikymą su Dievu. Be Atgailos sakramento mums Dievo rodomas gailestingumas bus tarsi durys, kurių nelaikys stakta.

Gailestingumo tema Lietuvoje plačiai plėtojama dėl šv. Faustinos regėjimų ir pagal juos nutapyto Gailestingojo Jėzaus paveikslo, tačiau tame galime įžvelgti ir pavojų gailestingumą pažinti tik paviršutiniškai. Rinkos ekonomikoje pinga tos prekės, kurių pasiūla viršija paklausą. Panašus dėsnis galioja ir kalbėjimo kultūroje: kuo dažniau vartojami tie patys žodžiai, tuo mažiau jie paveikūs. Kalbėjimas apie Dievo gailestingumą kaip esminę Jo savybę dar niekur neveda nematant dieviškojo gailestingumo išsiskleidimo Biblijoje ir sakramentinėje Bažnyčios praktikoje. Atrodo keista, kad teologijoje Dievo gailestingumo temai buvo skiriama mažai dėmesio, todėl teologai tik pastaraisiais dešimtmečiais šią temą naujai atranda ir plėtoja. Nors Dievas pats savaime (t. y. savo esme) be galo gailestingas, tačiau Jo gailestingumas atsiskleidžia tik santykyje su kūriniais. Tad gailestingumas pats savaime dar negali tapti mūsų susižavėjimo objektu. Gailestingumui parodyti būtinai reikia kito subjekto (žmogaus, gyvūno, augalo ar daikto). Tad Biblija – pagrindinė knyga, per kurią pažįstame iš Dievo būties gelmių besiveržiantį gailestingumą. Dieviškasis gailestingumas neapriboja žmogaus laisvės klysti ir džiaugiasi kiekvienu sugrįžtančiu. Tai bene geriausiai iliustruoja Sūnaus palaidūno istorija (plg. Lk 15, 11–32). Tėvas leidžia sūnui nutolti, leidžia ragauti iš kiaulių lovio savo pasirinkimo vaisių ir džiaugsmingai sutinka grįžtantį. Taip gali elgtis tik tėvas. O kaip būtų pasielgusi motina? Išgirdusi, kad tame krašte siaučia badas, ji tikriausiai susikrautų turimas maisto atsargas, pasiimtų puodų ir vyktų

Gintaro Česonio nuotrauka

„Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas“ – šiais žodžiais popiežius Pranciškus pradeda bulę Misericordiae vultus dėl ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus paskelbimo. Jubiliejinių metų siekinys – atverti žmonių širdis vilčiai, kad esame visada mylimi nepaisant mūsų nuodėmingumo. Kaip regimą jubiliejinių metų ženklą popiežius paragino visose katedrose įrengti Gailestingumo duris, kad kiekvienas, kuris žengs pro jas, patirtų paguodžiančio, atleidžiančio ir viltį įkvepiančio Dievo meilę.

Bažnyčia pasirinko pasauliui taikyti ne griežtumo ginklus, bet gailestingumo vaistus. Skelbdama Gailestingumo metus ji nori duoti mums receptą, kaip tais vaistais, tuo Misericordinu (Gailestingumynu), tinkamai naudotis, kad sveiktume ir augtume dvasia.

Artuma 2015 m. birželis

17


Didelės ir mažos kryžkelės

Palaiminimai vaikams

Ką pasakė laukinė kriaušė? Joris ir Urtė, Inesa, Deimantė ir Jonukas su tėveliais gimtadienio proga važiavo sveikinti vienkiemyje gyvenančio senelio. Ryškiai žali laukai spindėjo saulėje, virš jų klykavo išdykaujančios pempės, žydėjo slyvos ir ievos. Urtei akys užkliuvo už milžiniškos laukinės kriaušės kviečių lauko pakraštyje šalia miškelio. Ji visa buvo apsipylusi žiedais, o šakos išsidėsčiusios taip, jog Urtė lengvai galėjo įžvelgti seno žmogaus veidą su burna ir didele balta nosim. Gegužės mėnesį jų šeimos kas vakarą kalbėdavo Švenčiausiosios Mergelės Marijos litaniją. Vaikai šitos maldos nemėgo. Jiems buvo nuobodu klausytis keistų kreipinių ir nuolat kartoti „melski už mus“, todėl susigalvodavo visokių būdų jos išvengti. O šį vakarą jie visi pasileido per kviečių lauką didžiosios kriaušės link. – Kai grįšime, gal litanija jau bus sukalbėta? – vylėsi Urtė. Pribėgę prie kriaušės, vaikai pastebėjo paminklą su užrašu, jog toje vietoje Antrojo pasaulinio karo metu buvo sušaudyti nekalti žmonės, tarp jų ir vaikai. – Kokie žmonės galėjo taip padaryti?  – garsiai paklausė Inesa. – Tokie kaip jūs, tik turintys kietas kaip akmuo širdis, – pasigirdo atsakymas iš aukštai. Kalbėjo... kriaušė. Iš jos milžiniškos burnos padvelkė malonus žiedų kvapas, sudūzgė išbaidytos bitės. – O kaip žmogaus širdis tampa tokia baisi? – pa– Galite. Melskite Dievo gailestingumo, kad kietaširklausė Urtė. džių širdys pasikeistų... Jau šįvakar... – dar kartą vaikus – Pamažu. Kai nepastebi savo širdies kietumo ma- apsvaigino saldus žiedų aromatas. – Vaikų malda daug žuose dalykuose, pamažu tampi negailestingas, – susiū- gali. Maldaukit ir maldaukit. bavo kriaušė. Kai vaikai grįžo namo, litanija jau buvo sukalbėta, ta– Aš žinau: kai vaikai vadino mane Atmata, jie nebuvo čiau jie užsidegė žvakutę prie Mergelės Marijos paveiksvisai blogi, bet nebuvo ir geri, – tyliai pratarė Deimantė. lo ir ją naujai sukalbėjo už taiką pasaulyje. – Taip, Inesa su savo tėveliais suminkštino Jau gulėdama lovoje Urtė pareiškė: jų širdžių kietumą. Kitų širdies jautrumas – Birželio mėnesį kalbėsime Jėzaus Širdies liparodė jiems, kokie buvo neteisūs, – dar taniją. Jo širdis pati minkščiausia. kartą sudūzgė suirzusios bitės sujudė– Švelniausia,  – pataisė jus didžiulei burnai. Inesa. – Ar ir dabar pasaulyje – Gailestingiausia, – pertavyksta tokių baisių dalyrė Joris. kų, kaip buvo šioje vieto– Taip ir padarysime, – je? – paklausė Joris. užmigdama sušnibždėjo – Taip. Nuolat,  – atDeimantė. – Melsimės tol, sakė kriaušė, o jos rūstūs, kol neliks kietaširdžių. didžiuliai, balti nuo žiedų Užrašė antakiai susijungė į vieną. ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, – Ir mes nieko negalime panupiešė Silvija KNEZEKYTĖ daryti, nes mes – tik vaikai, – nusiminė Urtė. Užduotis: nuspalvink Jėzaus Širdį ir atrask litanijos kreipinį.

18

Artuma 2015 m. birželis


Vido Venslovaičio nuotrauka

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie gailestingumą Monika, 5 metai – Kaip manai, Monika, kas yra gailestingumas? – Manau, kad gailestingi žmonės – tie, kuriems gaila verkiančių vaikų. Jiems gaila senelių, kai šie neturi ko valgyti, katinėlių ir vabalų irgi gaila. Kartą mano sesė iš kiemo parsinešė purviną ir šlubą kačiuką šlapiom akytėm. Jį surado po balkonu. Kačiukas miaukė, rėkė ir sesei jo pasidarė labai gaila. Iš pradžių mama liepė tą kačiuką paleisti atgal į kiemą, bet valgyti jam davė iš karto. Paskui sesė labai prašė, kad leistų jį laikyti namuose, nes jis net bėgioti negalėjo, jo kojytė buvo sužeista. Vėliau mama pasidarė labai gailestinga ir leido tą kačiuką pasilikti. Kai mama jau leido truputį palaikyti tą kačiuką, tai net pas kačių gydytoją jį buvome nuvežę ir mes visi jį išgydėme. Dabar jis laksto pas močiutę kaime. Kai nuvažiuoju ten, tai jis visada atpėdina pasisveikinti. Jis labai mėgsta keptą žuvį, tai jam vežu lauktuvių. Kačiuko vardas Gailius. Tokį vardą mes su sese jam sugalvojom. – O kaip manai, ar už gailestingumą žmonėms reikia kaip nors atsilyginti? – Taigi reikia. Na, bent jau ačiū pasakyti, kad pagailėjo arba kad ką nors davė; taigi būtinai reikia. Manau, kad tie žmonės, kurie nepadėkoja už dovanas arba už batoną, arba už dešrelę, yra tiesiog nemandagūs. Bet aš tokių nemandagių nemačiau, na, nesutikau. Kartą vienai moteriškei prie parduotuvės daviau pinigą, tai ji ne tik padėkojo, bet dar peržegnojo mane ir palinkėjo, kad užaugčiau didelė ir sveika. Ir tikrai dabar aš net sloga beveik niekada nesergu.

– O sloga nesergi todėl, kad tinkamai apsirengi eidama į lauką, ar todėl, kad ta moteriškė palinkėjo tau sveikatos? – Ką čia gali žinoti kodėl. Gal ir viena, ir kita turi reikšmės. Taip galvoja mano mama.

Simonas, 6 metai – Simonai, ar girdėjai ką nors apie gailestingumą? – Tai aišku, kad girdėjau.Tai labai lengvas klausimas. Gailestingumas – labai geras daiktas. Jei būtų labai daug gailestingų žmonių arba jei visi žmonės būtų gailestingi, tai šitoje žemėje niekada niekas neverktų, nieko nebijotų ir nebūtų turtuolių ir vargšų. Būtų labai gerai. – O kuo čia dėti turtuoliai ir vargšai? – Juk jei žmogus gailestingas, o kitas žmogus jam pasiguodžia, kad neturi pinigų, tai tas, kuriam pasiguodžia, pasigaili jo ir pasidalija savo pinigais. Tada jau abu turi pinigų. Vienas daugiau, kitas mažiau, bet abu turi. Ir svarbiausia, kad abiem gerai. – Kaip tai – abiem gerai? – Na, paprastai. Tas, kuris turėjo pinigų ir pagailėjo kito žmogaus, jam gerai, kad nuo jo atstos ir nebeprašys tų pinigų, o tas, kuris neturėjo ir prašė pinigų, dabar jų jau turi. – O jei tas prašytojas sugalvos, kad galima pasinaudoti gailestingumu ir paprašyti daugiau pinigėlių? – Tada jau bus ne gailestingumas, o paprasčiausia paskola arba skola. Taip elgtis negalima, nes ir gailestingas žmogus dėl nuolatinių prašymų gali supykti, ir tas gailestingumas pasibaigtų.

Adomas, 6 metai – Aš tai manau, kad tik Dievas labai gailestingas, nes Jis atleidžia žmonėms, kai jie visokių negerų darbų padaro. Aišku, jei tik Jo atsiprašo ir gailisi dėl to, ką pridirbo. Kai reikia, kad tau kas nors būtų gailestingas, kad tave paguostų arba kad pagelbėtų tau, arba kad koks noras tavo išsipildytų, galima prašyti Marijos. Ji irgi išgirsta visus žmonių prašymus. Ji gailestinga, bet jau po Dievo. – Kaip tu manai, ar žmonės gailestingi, ar nelabai? – Yra gailestingų, o kiti tai nelabai. Mano tėtis, pavyzdžiui, nemyli katinų, tai jiems jis labai negailestingas. – O kodėl tu taip manai? – Kai ateina katinas, na, tas, kuris mūsų kieme gyvena, ir paprašo ėsti, tai tėtis niekada jam nieko neduoda, nuveja ir tiek. Nebent kartais tas katinas pataiko prie lango prieiti, kai mama būna virtuvėje. Tai mama visada jam valgyti duoda, aišku, kai tėtis nemato. Mama gailestingesnė nei tėtis. Ir mano močiutė labai gailestinga. Jai tai visų gaila. Kartą važiavome į Kauną, ir į mūsų mašinos langą atsitrenkė mažytis paukščiukas. Ir baigta, paukščiuko nebeliko. Močiutė net apsiverkė, kaip jai buvo gaila to paukščiuko. – O tau nebuvo gaila? – Gaila, bet aš tai neverkiau. Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ Artuma 2015 m. birželis

19


Jaunimo

is

iššūk

Kokio gailestingumo trokštame? Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Kai praeidami pro benamį pažiūrime į jį su gailesčiu ar netgi duodame centų (!), turbūt jaučiamės labai gailestingi. Kuomet su ašaromis stebime dokumentiką apie sergančius, beglobius vaikus, jaučiamės labai jautrūs. O kai artimajam prireikia pagalbos, purkštaujam: „Tegu susiima ir tvarkosi; nori, kad visi jo gailėtųsi.“ O kokio gailestingumo mes patys trokštame?

20

Artuma 2015 m. birželis

pakalbėtų. Bet kol kas rezultatų nedaug. Baisu matyti, kaip ji keičiasi, kaip kaskart veidas vis labiau sunykęs. Kuo galiu, tuo padedu. Ir atleisti lengviau; vis tiek mama. Filme „Neliečiamieji“ (Intouchables, 2011) neįgalusis pasirinko slaugąpadėjėją, kuris jo ne tik nesigailėjo, bet ir atvirai šaipėsi. Kito gailestis dažniausiai mus žemina. Pasakoja Dalytė (25 m.): Nuo vaikystės turėjau daug sveikatos problemų, bet, sulaukus devyniolikos, visai blogai pasidarė: pakriko stuburas, virškinimo sistema. Dėl to metus laiko turėjau nieko neveikti, tik gydytis ir ilsėtis. Matydavau facebooke kurso draugų susirašinėjimus apie užduotis, būsimus atsiskaitymus, o pati niekur negalėjau dalyvauti. Bet už visa baisesnė buvo replika: „Vargšelė tu.“ Nustojau kursiokams net atrašinėti, nes nuolat parašydavo: „Oi vargšė, gaila, sveik“ ar panašiai. Dirbti dėl sveikatos negalėjau, tik nedidelę stipendiją gaudavau. Tais pačiais metais numirė močiutė, Vido Venslovaičio nuotrauka

Kas yra gailestingumas? Tam tikras žvilgsnis ar elgesys? Kuo jis artimas kitoms vertybėms, tarkime, atlaidumui? Pasakoja Audrius (27 m.): Augau su mama, kuri labai gėrė (nežinau, ar pradėjo po tėčio mirties, ar jau seniau „padarydavo“). Ji ne sykį bandė susirasti vyrą, ateidavo pas mus kažkokių jos draugų, – iš pradžių pusiau padorūs, paskui jau vienas už kitą baisesni: be dantų, nešvarūs, užtat visi su kvapu. Todėl sakydavau, kad sunki vaikystė ir paauglystė man buvo būtent dėl mamos. Kitų mamos jiems priešpiečius į mokyklą ruošdavo, o aš saviškei parnešdavau sutaupytų kapeikų, kad „sausros rytą“ (kaip ji vadindavo) nemirtų. Tiesa, kartais jai užeidavo gerumo priepuolių: valydavo visus kampus, keldavosi šeštą man tept sumuštinių, vakarais namų darbus tikrindavo... Dvi, tris dienas iš eilės. Paskui vėl iš naujo: „Mamyte, tik nemirk.“ Iki kokių 15 metų tikėdavau, jog ji numirs. Paskui pamačiau, kad kiek begrasintų, iki butelio nueit prisikelia. Tada spjoviau ir nutariau baigęs mokyklą greičiau ir toliau išvažiuot. Įstojau mokytis Kaune ir studijų metais į namus grįždavau tik Kalėdoms. Mamą matydavau vis baisesnę. Gyvenant atskirai, atlėgo pyktis, pradėjau jos gailėtis. Bet kas iš to gailesčio? Padėti reikia. Suradau jai soc. darbuotoją, kad du kartus per savaitę užeitų pažiūrėt, kaip gyva, padėtų nusipirkti maisto ir t. t. Kas mėnesį siunčiau soc. darbuotojai kvitą maistui ir higienos priemonėms. Mamai parveždavau knygų, nes labai mėgo skaityti. Suradau jai AA grupės kontaktus, paprašiau iš ten žmogaus, kad su ja

su kuria buvom artimiausios. Jau ir taip sunku, bet kai dar kiekvienas sutiktas sakydavo: „Už ką tau tokie sunkūs metai, kiek nelaimių...“, na tai iš viso. Vienintelė draugė nuoširdžiai palaikė, ir taip su ja suartėjom. Ji niekada manęs nesigailėjo, nevadino vargšele, nežiūrėjo spanielio akim. Kaip tik sakė, kad esu labai stipri, tikėjo, kad susitvarkysiu. Apkabino, patylėjo kartu, kai reikėjo, pareiškė dėl močiutės užuojautą. Ji įkvėpė žiūrėt lengviau į viską, neprarast stiprybės. Ačiū jai už tai. Pasitaiko, kai nepriklausomai nuo aplinkinių pozicijos tu pats savęs nesigaili, o iš visos širdies smerki. Apie netikėtai gautą gailestingumą pasakoja Ingrida (23 m.): Vienu metu gyvenau žiauriai blogai, elgiausi baisiai. Gal dvejus metus truko tūsai, vyrai, skolos... Kiekvienas penktadienis  – naujas klubas, vakarėlis, balius. Kiekviena nauja pažintis – potencialus meilužis. Kiekvienas naujas įgeidis – naujausi telefonai, kompas – būtinai patenkintas, nesvarbu, kiek tam reikėtų pasiskolint. Išsigandau, kai nesugebėjau nieko grąžinti, skolos augo. Kad užsimirščiau, dar stipriau baliavot norėjau. Į kas antro sutikto vyro akis gėda pažiūrėt buvo, nes didelė galimybė, kad su juo kažkada miegojau. Staiga smogė pasišlykštėjimas savim. Atrodo, vieną dieną dar tūsinaus, o kitą jau slėpiaus nuo visų. Pasikeičiau telefono numerį, pradėjau vaikščiot su tamsiais akiniais ir skarom apsimuturiavusi... Ieškodama nusiraminimo pradėjau eiti į bažnyčią. Sėdėdavau ten ir verkdavau. Kartą pakalbino kunigas ir kažkaip įkalbėjo eiti išpažinties. Pradėjau pasakot, ir kaip po akmenį viskas krito nuo manęs... Dievas PAĖMĖ tas nuodėmes iš manęs ir atleido. Mane tarsi perkeitė. Tvarkaus gyvenimą, moku skolas, o vidus – jau kitas. Paskutinėje savo knygoje „Viršvalandžiai“ Jurga Ivanauskaitė rašo, kaip ji, iš puikybės maniusi, esą tokios nuodėmės neatleidžiamos, netikėtai gavo tokį išrišimą, nuo kurio visu vidumi sugrįžo į Tėvo namus. Kaskart prisibijodama eiti išpažinties, vėl perskaitau tą skyrių – visiško Dievo gailestingumo liudijimą.


Jaun

imo iššūkis

Ok Marijos Stanulytės nuotrauka

ur

jūs ų lob is

?!

Kas trejus metus vykstančios Lietuvos jaunimo dienos (LJD) paskutinį birželio savaitgalį užtvindys Alytų! Renginio organizatoriai tikisi daugiau kaip penkių tūkstančių dalyvių, kuriuos kvies švęsti, dalytis tikėjimu ir ieškoti Lobio drauge! Apie tai dalijasi LVK Jaunimo reikalų tarybos pirmininkas vyskupas Arūnas PONIŠKAITIS ir Lietuvos jaunimo pastoracijos centro vadovė Dovilė KAČIULYTĖ. Lietuvoje Jaunimo dienos vyksta jau n-tąjį kartą; ar pastebimi kažkokie jų vaisiai? Vysk. Arūnas: Rengdamiesi Jaunimo dienoms prisimename, kad tai Dievo darbas, nuo Jo atsiskyrę nieko nenuveiksime, net jei išoriškai viskas atrodys gražu, sėkminga ir vaisinga. Svarbu leisti Dievui veikti per mūsų kūrybą, organizacinį triūsą, kuriuo turime ieškoti ne savęs, savo garbės ar naudos, bet Dievo, atpažinti Jo troškimus. Tik tuomet mūsų pastangos bus prasmingos, o Gerosios Naujienos skelbimas neš džiaugsmą, kylantį iš susitikimo su Juo. Vienas iš regimų vaisių yra pačios LJD – jų dalyviai atvyksta po pasirengimo programos mažose grupelėse. Be to, džiaugiamės keliais šimtais savanorių. Jie ne tik padeda rengtis LJD ir jas vesti, bet, patyrę kitiems dovanoto laiko prasmę, įsitraukia į kitas iniciatyvas, kur reikalinga savanorystė. Tikimės paskatinti jaunimą ieškoti savo vietos parapijos bendruomenėse, įsitraukti į įvairias veiklas, patiems imtis iniciatyvos pagal turimus talentus. Tačiau labiausiai nori-

me, kad, brangindami atrastą santykį su gyvuoju Dievu, jaunuoliai būtų džiugūs, sąmoningi, atsakingi krikščionys. Norime skelbti Jėzų ir liudyti tikėjimą, kuris auga tuomet, kai juo dalijiesi. Kuo keičiasi LJD bėgant metams? Dovilė: Gražus pavyzdys yra Taizé Europos jaunimo susitikimai – juose išlaikoma nekintanti struktūra, tačiau nei vienas susitikimas nebūna toks pat. LJD programoje kaskart rasi maldą, bendrystę, džiaugsmą ir tūkstančius jaunuolių, kurie vedami ieškojimų ir kasdienybėje kylančių klausimų sutinka Dievą, leidžiasi į pasitikėjimo piligrimystę ir atvykę į svetimą miestą tampa savi. Tarsi nenutinka nieko išskirtinai naujo, tačiau veikia visa atnaujinanti Dvasia. Jai atsiliepiant neišvengiamai atsiranda pokyčių programoje, turinio pateikimo formoje, tačiau šie pokyčiai neatitraukia nuo centro, visada esančio Kristuje. Keičiasi tik laikotarpis, vieta ir žmonės. Kaip sako popiežius Pranciškus, „Bažnyčia eina pirmyn, susiduria su nauju-

mu, su Šventosios Dvasios staigmenomis. Reikia jas atpažinti ir suprasti“ (iš Mišių homilijos Šv. Mortos namuose, 2015-04-28 d.). Šios malonės prašome ne tik susirinkę draugėn, kai generuojamos idėjos, bet ir kasdien, kiekvieno iš mūsų atsakomybei. Mes patys, visi dalyviai, esame veidas – kaip keičiamės mes, taip keičiasi ir Jaunimo dienos. Atvykstantiems pirmą kartą tai nauja patirtis, kitiems lygiai taip pat, nes nei vienas į tą pačią upę dar nėra įbridęs du kartus. Kaip Jaunimo dienų misija prisideda prie Bažnyčios vienybės stiprinimo? Vysk. Arūnas: LJD komanda pasidalija atsakomybę, ieško reikalingų pagalbininkų, rėmėjų, specialistų. Taip visi susipažįsta, susibičiuliauja, mokosi pastebėti vieni kitų talentus, atleisti, suprasti, padėti. LJD rengiamos vis kitame mieste, tad dalyviai praturtina vieni kitus svetingumu, dėkingumu ir bendravimu. Taip ir auga Bažnyčios vienybė, kai būname kartu kaip vieno Dievo mylimi vaikai, Jo lobis ir patiriame, kad Jis yra su mumis, nes kur kieno lobis, ten ir jo širdis. Dovilė: Alytuje vyksiančių Jaunimo dienų tema – Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis (Lk 12, 34) – nepatogi. Ji kviečia atsižadėti laikinųjų gėrybių ir krauti lobį Danguje – mylėti savo artimą. Šią temą

Mes patys, visi dalyviai, esame veidas – kaip keičiamės mes, taip keičiasi ir Jaunimo dienos. pasirinkome anksčiau nei prieš metus ir dabar, girdėdami popiežių, kuris, kalbėdamas jaunimui, remiasi šia Evangelijos ištrauka, neabejojame: Šventoji Dvasia veikia, einame teisinga kryptimi! Ačiū už trumpą, bet išsamų pokalbį ir linkiu sėkmės jaunimui bei jo patyrusiems globėjams! Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Artuma 2015 m. birželis

21


Jaunimo

is

iššūk

MAG+S

Lietuvoje daugiau nei 10 metų gyvuoja ignaciškuoju dvasingumu besivadovaujantis jaunimo projektas MAG+S! Sveikinam! Tačiau kaip ignaciškoji veikla gali būti susijusi su magija?! Apie tėvų jėzuitų globojamą jaunimo bendruomenę projekto koordinatorių Daną VILUCKĄ ir Vilniaus bei Šiaulių MAG+S klubų koordinatorius Veroniką RAKAUSKAITĘ ir Sandrą LUKOŠIŪTĘ klausinėjo Valdonė MINCIŪTĖ.

22

Kristinos Šmulkštytės nuotraukos

Kai nori daugiau!

pristatė man MAG+S projektą ir pasiūlė imtis šio darbo. Nuo tos dienos MAG+S tapo mano gyvenimo iššūkių ir dovanų kelione.

Danas: MAG+S (lot. „daugiau, labiau“) yra tėvų jėzuitų atliepas į jaunimo troškimą susipažinti su ignaciškuoju dvasingumu. Kaskart, kai vyksta Pasaulio jaunimo dienos, toje šalyje bei mieste organizuojamas ir pasaulinis MAG+S projektas kaip gilesnis pasirengimas remiantis ignaciškuoju dvasingumu. Tai eksperimentų, patirčių ir iššūkių savaitė. Jaunimas gali pasirinkti: atlikti dvasingumo eksperimentą, vykti į piligriminę kelionę ar užsiimti socialine, menine veikla. Tai vyksta mažose grupėse, kurios turi dvasios vadovą. Ir nesvarbu, ar keliausi piligriminiame žygyje, ar atliksi socialinę veiklą, kiekvieną grupę lydės ta pati dienos tema. Veronika: Žodis eksperimentas kartais šokiruoja žmones; mane tai labiau žavi, nei stebina. Tai patekimas į netikėtą situaciją, kurioje daug saviugdos ir įvairių dvasinės kelionės išbandymų. Danas: Iššūkiai kviečia palikti savo tradicinę, įprastą aplinką, komforto zoną. Net jei yra ir labai komfortiškas, šis eksperimentas turi daug staigmenų, kurias dvasios vadovai ar koordinatoriai parenka kiekvienam asmeniškai. Ir nėra čia jokios magijos!

Kuo MAG+S toks ypatingas, kad verta jame dalyvauti? Veronika: Kiekviename MAG+S renginyje atsiverčiu iš naujo. Mano tikėjimo kelionėje tai svarbiausia. Sykį ėjome į piligriminį žygį be pinigų, telefonų, nebuvome susitarę dėl nakvynės vietos. Su nuostaba stebėjau žmones, kurie atverdavo savo namų ir širdžių duris, priimdavo nakvoti ir pamaitindavo. Danas: Aplankėme daug miestų ir miestelių, kvietėme jų gyventojus kartu melstis, dalyvauti šv. Mišiose. Sutikome žmonių, kurių prabangios mašinos puošė dideles vilas, tačiau jie mus vijo nuo durų: „Aš nieko neturiu, eikite lauk nuo mano nuosavybės!“ Na, o sutikta močiutė, kuri turėjo tik kriaukšlę duonos, mus priėmė nerimaudama, kad pačios kepta duona mums bus neskani. Veronika: Šiame projekte turime daug progų Dievą atrasti visur. Kartais patenkame į nepatogias, gąsdinančias situacijas. Pvz., šią vasarą vykome į Vengriją, džiaugiausi, kad tai bus tylos rekolekcijos. Staiga sužinojau, jog kasdien turėsiu dvasinius pokalbius anglų kalba. Nupasakoti dvasinę patirtį sunku, o čia dar angliškai! Tačiau būtent per tuos pokalbius gavau daugiausia dovanų.

Pala pala... Danai, juk baigei rinkodaros studijas! O čia užsiimi eksperimentais! Danas: Tą dieną, kai pristačiau baigiamąjį studijų darbą, atėjau į Kauno jėzuitų gimnazijos kiemą pasiimti automobilio. Jo neradau. Prisiminiau, kad pastačiau kitur... Bet sutikau jėzuitų provincijolą kun. Gintarą Vitkų SJ, ir jis paklausė: „Ką tu dabar veiki?“ Atsakiau, kad kaip tik dabar nieko, o jis sako: „Turiu tau pasiūlymą!“ Tuomet

Kaip lietuviai įsitraukia į pasaulinį MAG+S projektą? Danas: Tarptautinį MAG+S suorganizuoti Lietuvoje būtų sudėtinga, vien dėl to, kad Pasaulio jaunimo dienose susiburia ne tūkstančiai, bet milijonai jaunų žmonių. Toks renginys gali įvykti tik dideliame mieste, su galinga infrastruktūra. Tačiau šiais ir 2016 m. Lenkijoje vyksiančių Europos bei pasaulio MAG+S organizatoriai mus pasikvietė kaip partnerius, tad ir Lietuvoje vyks tarptautinių MAG+S eksperimentų.

Artuma 2015 m. birželis


Jaun

imo iššūkis

džiagą ir temą, internetu atlikdavome refleksiją. To pakaIš pradžių eksperimentuodavote tik vasarą? Danas: Pasaulio MAG+S rengiamas vasarą kas dve- ko, kad širdyje kiltų noras įkurti MAG+S klubą Šiauliuose. Veronika: Na, o mes nepažinojome Vilniuje gyvenančių jus ar trejus metus, o Europos MAG+S vyksta kasmet. Be to, šalys rengia nacionalinius MAG+S. Taip, mes pradėjo- tėvų jėzuitų, neturėjome patalpų, pradžioje gyvenome tik me nuo nacionalinio renginio, vasaros projekto – dviejų klubo idėja, seniai svajojau turėti bendruomenę. Ilgainiui eksperimentų, piligriminės kelionės ir socialinės veiklos susiformavo žmonių, kurie į susitikimus ateidavo reguliapaliatyviosios slaugos ligoninėje. Pasibaigus eksperimen- riai, branduolys, tapome atvira bendruomene ir visuomet tui, dalyviai klausinėjo: kodėl per metus vyksta tik vie- laukiame naujai prisijungiančių! Ne kartą įsitikinau, kad nas MAG+S?! Jie norėjo daugiau! Tuomet sugalvojome Dievas nori šio MAG+S klubo, todėl pasitikiu Jo vedimu. Danas: Kartais nesinori eiti į susitikimą, atsiranda žiemos susitikimą, surengėme tylos rekolekcijas. Šiame triukšmo, chaoso, bėgimo pilname pasaulyje tai galimybė svarbesnių reikalų, bet atėjęs gauni tiek daug, jog kassyk padaryti pauzę ir ramybėje bei tyloje sugrįžti į save. Reko- džiūgauji – kaip gerai, kad atėjau! Sandra: Pora Šiaulių klubo narių negalėdavo dalyvaulekcijos vyksta pagal MAG+S dienotvarkę, t. y. kiekviena diena turi savo temą, kasdien švenčiamos Mišios, vyksta ti susitikimuose. Tik dėl jų pakeitėme susitikimų laiką. refleksijos, pasidalijimai mažose grupelėse, dalyvius taip Mačiau žibančias jų akis! Jie džiūgavo, jog vėl turi galimybę susitikti. Tai maži dalykai, kurie duoda tiek daug... pat kviečiame jėzuitiškai atlikti dienos peržvalgą. Kartą pasibeldė į duris jaunuolis ir sako: „Labas, aš atvykau į rekolekcijas.“ Dvasios vadovė pa„TEŠVIEČIA JŪSŲ klausė: „Kodėl tu neužsiregistravęs?“, o jis atsakė: ŠVIESA“ „Tiesiog noriu dalyvauti.“ Šis jaunuolis dalyvavo MAG+S 2015 ne visose programos dalyse, bet veikla vaikiną taip Tarptautinis jėzuitų uždegė, kad jis atsivertė, negana to, dabar vadorenginys jaunimui vauja maldos grupelei Rygoje, padeda vaikų užAmžius: 18–35 metai imtumo grupėje, o neseniai keliavo į savanorystės Data: liepos 10–20 d. misiją Kirgizijoje. Yra ir daugiau eksperimente Renginio vietos: dalyvavusių žmonių, kurie tęsia veiklą MAG+S Lietuva, Lenkija, renginiuose, drauge juos organizuoja, o atsiranda Vengrija ir Čekija ir tokių, kurie stoja į vienuolijas. www.jezuitai.lt Veronika: Tas maištaujantis vaikinukas iš pankuojančios aplinkos kardinaliai pasikeitė, jo akys ėmė švytėti! Po praėjusios vasaros MAG+S susiti- Kokie žmonės renkasi klubuose? kimo ne vienas žmogus sakė, jog tai buvo geriausia saDanas: Nuo studentų, menininkų, mokytojų... iki Seivaitė jų gyvenime! mo darbuotojų. Šiuos žmones vienija ne profesija ar gyveUžsiminėte apie savanorystę Kirgizijoje... Danas: Lenkijos jėzuitai Kirgizijoje turi savo namus ir stovyklavietes, juose renkasi vaikai ir jaunimas. Bendradarbiaudami surengėme mėnesio savanorystę Azijoje. Tokio pobūdžio savanorystė nuodugniai suplanuota, kad į nepažįstamą aplinką atvykęs jaunuolis galėtų prasmingai dovanoti save vietos gyventojams ir pats gautų dvasinių dovanų. Be gausybės renginių skaičius tik auga, taip pat turite ir MAG+S klubų! Danas: Kauno klubas labiau organizacinis, meldžiamės ir drauge kuriame renginių programas. Veikia ir Vilniaus klubas, o po 2014 m. vasaros susitikimo klubas įsikūrė ir Šiauliuose. Tai mažos jaunimo bendruomenės. Sandra: Sykį dalyvavau nuotoliniame MAG+S eksperimente, atvykau tik į renginio atidarymą ir uždarymą. Su kitais dalyviais bendraudavome interneto svetainėje, žinute gaudavome dienos impulsus, apmąstydavome pateiktą me-

nimo būdas, o tikėjimo bendrystė, taip pat amžiaus grupė, nes klubuose renkasi vyresnis jaunimas, nuo 18 iki 35 metų. Tarp mūsų daug talentingų žmonių, vieni kuria, dainuoja, kiti koordinuoja, treti rašo ar dar ką nors geba gerai daryti. Ką daryti panorusiam dalyvauti MAG+S projekte? Danas: Dalyvauti MAG+S projekte kiekvienas gali! Jei turite troškimą ir negalite duoti dalyvio aukos, tai tikrai rasim būdų, kaip ją padengti ar sumažinti, kad kuo daugiau žmonių prisijungtų prie mūsų. Šią vasarą bus tarptautinis MAG+S  2015. Liepos 10– 20  dieną Lietuvoje vyks piligriminė kelionė su fotoaparatu, meno bei kūrybiškumo stovykla ir sociokultūriniu eksperimentu kaime. Uždarymas vyks labai gražiame miškais ir ežerais apsuptame bei stebuklais garsėjančiame Lenkijos miestelyje – Šventojoje Lipkoje. Daugiau informacijos svetainėje jezuitai.lt ir facebooko paskyroje „Magis LT“. Ačiū, bičiuliai, už pasidalijimą, o jūs, mieli skaitytojai, kvieskit savo vaikus, draugus, anūkus ar kitapus tvoros gyvenančius jaunus kaimynus eksperimentuoti! Artuma 2015 m. birželis

23


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Dosniai save dovanojant Biblija prasideda sode ir baigiasi pokyliu. Dievas sukūrė pasaulį, įvertino jį kaip gerą ir įžengė į jo istoriją. Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, prisiėmė kūną ir tapo vienu iš mūsų. Įprastiniai duona ir vynas, vanduo, aliejus ir žmogaus rankų prisilietimas – tai apčiuopiami būdai, kuriais, juos pašventinus, Dievo artumas tampa veiksmingas ir realus. Katalikų tikėjimas visada buvo tvirtai „fizinė“ religija.

Lytiškumo paskirtis Mes tikime gailestingumo darbais kūnui. Pamaitindami alkstantį, pagirdydami ištroškusį, aprengdami nuogą, suteikdami pastogę benamiui, slaugydami ligonį, aplankydami kalinį ar palaidodami mirusįjį iš tikrųjų tarnaujame Jėzui (Mt 25, 31–40). Pasitikime Dievo kūrinijos gerumu (Pr 1, 4–31). Toks pasitikėjimas persmelkęs katalikų vaizduotę. Jis regimai reiškiasi mūsų mene ir architektūroje, liturginio kalendoriaus pasninkavimo bei šventimo ritmu, mūsų tautos pamaldumais ir sakramentalijomis. Materialinei kūrinijai būdinga dvasinė prasmė, turinti įtaką mūsų kaip vyro ir moters gyvensenai. Mūsų lytiškumas turi paskirtį. Mūsų kūnai nėra tiesiog sielos kevalai ar juslinės mašinos smegenims. Nei jie yra žaliava, kuria galėtume laisvai piktnaudžiauti arba kurią galėtume perprogramuoti. Krikščionių akimis, kūnas ir dvasia yra artimai sujungti. Kiekvienas žmogus yra kūno ir sielos vienybė. „Tiesą sakant, kūnas yra sielos šventykla, bendradarbiauja su siela padedant juslėms taip, kaip vandens malūnas yra sukamas vandens“ (šv. Hildegarda Bingenietė. Explanatio symboli sancti Athanasii. Plg. 1 Kor 6, 19). Kūnui, kaip Dievo kūrinijos daliai, būdingas įgimtas kilnumas. Jis yra prigimtinė mūsų tapatybės dalis ir mūsų amžinoji lemtis. Dvi lytys įkūnija Dievo planą, numatantį žmonių priklausomybę vienas nuo kito, bendruomenę ir atvirumą naujai gyvybei. Piktnaudžiaujant kūnu ar jį žeminant daroma žala dvasiai. Žinoma, ne visados mylime taip, kaip reikėtų. Lytiškumas yra nepakartojamai galingas veiksnys žmonių santykiuose – galintis tarnauti ir gėriui, ir blogiui. Piktnaudžiaujamas ar netvarkingas lytiškumas visada būdavo didelis netvarkos ir nuodėmės šaltinis. Seksualinis troškimas ir lytinė savivoka gali būti sudėtingi dalykai. Mūsų tapatybė yra apreikšta Jėzuje ir Dievo plane mūsų gyvenimui, o ne nuopuolio paženklintais tvirtinimais apie save. Santuoka egzistuoja todėl, kad gyvybės davimas ir bendrystė, biologija ir Dievo sandora, prigimtis ir antgamtė išvien pagrindžia tai, kas yra „žmogiška“. Santuoka egzistuoja todėl, kad atrandame ir priimame, o ne išrandame ar išsiderame pašaukimą save dovanoti – pašaukimą, kuriam esmiškai būdinga tai, kad esame sukurti kaip vyrai ir moterys, sujungti sandoriniu ryšiu. Santuoka 24

Artuma 2015 m. birželis

yra Dievo kuriamojo darbo vaisius todėl, kad mes esame Dievo kūriniai ir kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį draugystei su Juo šiame sandoriniame ryšyje. Mūsų kaip dviejų skirtingų bei viena kitą papildančių lyčių kilmė ir mūsų pašaukimas mylėti, bendrauti ir perteikti gyvybę (KBK 2331 ir apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio 11) yra vienas ir tas pats dalykas. Pasak popiežiaus Pranciškaus, „tai – meilės istorija. Tai – sukūrimo šedevro istorija“ (iš Mišių homilijos Šventos Mortos namuose, 2014-02-28). Tas pašaukimas mylėti, bendrauti ir perteikti gyvybę apima visą moters ir vyro būtį, kūną ir sielą. Žmogus yra drauge ir fizinė, ir dvasinė būtybė (KBK 362). Kūnas tam tikra prasme apreiškia asmenį (popiežius Jonas Paulius II. Trečiadienio audiencijos apie Kūno teologiją, 1980-01-09). Todėl žmogaus lytiškumas niekada nėra vien funkcionalus. Lytiniai skirtumai, regimi kūne, tiesiogiai prisideda prie kūno santuokinio pobūdžio bei asmens gebėjimo mylėti (laiškas „Apie vyrų ir moterų bendradarbiavimą“ 8). Šio pašaukimo mylėti centre yra Dievo raginimas būti vaisingiems bei daugintis (Pr 1, 28). Todėl poros santuokinis susivienijimas per kūną savo prigimtimi taip pat yra kvietimas gyventi kaip tėvui ir motinai (enciklika Humanae vitae 2). Ne veltui Adomo žodžiuose, pirmąkart išvydus Ievą, girdime pasigėrėjimą: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 2, 23). Katekizme pažymima, kad nuo pradžių „vyras įvertina moterį kaip antrąjį aš, kaip tokį pat žmogų“ (371). Vyras ir moteris turi vienodą kilnumą, kylantį iš jų Kūrėjo Dievo. Dievo plane vyro ir moters panašumas ir skirtingumas sutampa su jų kaip vyro ir moters vienas kito lytiniu papildomumu. Sukurdamas vyrą ir moterį drauge (Pr 1, 26–27), Dievas jų norėjo kaip vieno kitam (KBK 371). Lytinis skirtingumas yra pirmapradis priminimas, kad mes sukurti dovanoti save kitiems vadovaudamiesi dorybe ir Dievo meile. Šv. Jonas Paulius II dažnai kalbėdavo apie „vedybinę arba santuokinę kūno prasmę“ (trečiadienio audiencijos apie Kūno teologiją, 1980-01-02). Jis pakartojo Vatikano II Susirinkimo mokymą, kad „vyro ir moters sąjunga yra pirminis asmenų bendravimo pavidalas“ (pastoracinė konstitucija Gaudium et spes 12). Tačiau lytinis skirtingumas ženklina visus mūsų, net nesusituokusiųjų, san-


Marijos Stanulytės nuotrauka

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

tykius, nes kiekvienas įžengiame į gyvenimą kaip sūnus arba duktė. Esame pašaukti būti broliais ir seserimis ne tik broliams ir seserims savo šeimose, bet ir vargstantiems kaimynystėje, bendruomenėse ar Bažnyčiose. Mūsų kaip vyrų ir moterų tapatybė yra pašaukimo į tėvystę ar motinystę, prigimtinę ar dvasinę, pagrindas. Taigi lytinis skirtingumas turi visuotinę reikšmę. Kadangi lytiškumas yra esminis mūsų tapatybės dėmuo, jo neįmanoma atskirti nuo žmogaus asmens prasmės. Lytiniai santykiai niekada nėra tiesiog fizinis ar emocinis impulsas. Jie visada apima daugiau. Lytinis troškimas rodo, kad mums niekados neužtenka savęs pačių. Trokštame artumo su kitu. Lytiniai santykiai, net ir „atsitiktiniai“, niekada nėra tiesiog biologinis aktas. Lytinis artumas iš tikrųjų visada yra tam tikra prasme santuokinis, nes sukuria žmogiškąjį ryšį net to nesiekiant. Tinkamai suvokiamas santuokinis aktas niekada nėra tiesiog intraversinis, autonominis erotinis aktas. Mūsų lytiškumui būdingas ne tik asmeniškumo bei intymumo aspektas, jis taip pat visada turi socialinį matmenį bei socialinių padarinių. Sakramentinė santuoka niekada nėra privati nuosavybė, bet atsiskleidžia priešais akis turint Dievo platesniąją sandorą.

dosniai save dovanojant. Abi gyvensenos žvelgia į Dievo sandorą ir laiko kūrinišką buvimą vyru ir moterimi pagrindu džiaugtis. Drausmė, mūsų taikoma savo meilei, būtent sandorinio ryšio drausmė, kartais jaučiama kaip našta. Bet kaip tiktai tokia drausme pagerbiama ir atskleidžiama tikroji meilės, sukurtos pagal Dievo paveikslą, prasmė. Skaistumo dorybę ugdyti esame pašaukti todėl, kad kaip vyrai ir moterys esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Skaistumas reiškiamas įvairiais būdais priklausomai nuo to, ar esame susituokę, ar ne. Tačiau kiekvienam skaistumas reiškia atsisakymą naudotis savo ar kitų žmonių kūnais kaip objektais pasitenkinti. Nesvarbu, ar būtume susituokę, ar ne, skaistumas yra kilnus ir malonės padedamas savojo lytiškumo įgyvendinimas Dievo įsakymų šviesoje. Geidulys yra skaistumo priešybė. Geidulys reiškia žvelgimą į kitus utilitaristiškai, tarsi kito kūnas egzistuotų vien potroškiui patenkinti. Tikruoju skaistumu „kūnas ne paniekinamas“, bet traktuojamas atsižvelgiant į visus asmens matmenis (Karolis Wojtyła „Meilė ir atsakomybė“). Skaistumas yra žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir pašaukto gyventi sandoroje, didysis „taip“ tiesai. Taip suprantamas skaistumas yra tai, ką visi pašaukti praktikuoti. „Kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas į skaistumą. <...> Susituokusieji pašaukti į santuokinio gyvenimo skaistumą; kiti skaisčiai gyvena susilaikydami“ (KBK 2348–2349). Skaisčia santuokine meile eros įkeliamas į meilės, rūpinimosi, ištikimybės ir atvirumo vaikams kontekstą. Skaisčiu celibatu per susilaikymą pripažįstama, kad lytinis artumas priklauso meilės, rūpinimosi ir ištikimybės kontekstui. Šio krikščionių mokymo šaknys senos. Šventasis Augustinas IV a. rašė: „Skaistumo dorybė yra trejopa: sutuoktinių, našlių ir mergeliškumu gyvenančiųjų. Neaukštinkime kurios nors vienos, nutylėdami kitas. Jos visos praturtina Bažnyčios drausmę“ (KBK 2349).

Skaistumas Į Dievo planą būti vyru arba moterimi atsiliepiama dviem pašaukimais – santuoka ir celibatu. Abu jie remiasi bendra prielaida, kad vyro ir moters lytinis artumas galimas ir skleidžiasi tik sandoros ryšyje. Celibatas yra būdas, kuriuo nesusituokę žmonės patvirtina santuokos tiesą ir grožį. Ir celibato pašaukimui, ir santuokai nepriimtini tokie lytiniai aktai, kai naudojamasi kitu laikinai ar saistant jį sąlygomis. Autentišku celibatiniu susilaikymu lytiškumas jokiu būdu neniekinamas, bet pagerbiamas tvirtinant, jog lytinis artumas tarnauja sandorai, o pastaroji – pirmajam. Gyvendamos sandoros šviesoje, ir susituokusios poros, ir celibatiškai gyvenantys asmenys siūlo savo lytiškumą bendruomenei, taip pat geismingumu bei išnaudojimu nesiremiančiai visuomenei kurti. Kitose katechezėse santuoką ir celibatą aptarsime išsamiau. Dabar pakaks pasakyti, kad abi gyvensenos remiasi Dievo kvietimu vyriškumą bei moteriškumą įgyvendinti

Klausimai diskusijai  Kodėl katalikai taip džiaugiasi fiziniu, apčiuopiamu pasauliu ir jį taip vertina? Pagalvokite apie ką nors gražaus, kaip antai gamtą, kūną, maistą ar meną. Kodėl visi šie dalykai tokie svarbūs katalikų tradicijoje?  Kokia kūrinijos paskirtis? Ar pasaulis yra tik tai, ką galime nevaržomai valdyti ir išnaudoti pagal savo troškimus?  Kartais giliai trokštame bei geidžiame to, kas mums nėra gėris. Kokiu būdu sužinome, kad koks nors troškimas teisėtas ir geras? Kaip galime puoselėti bei mėgautis kūrinija bei savo kūnais kasdieniame gyvenime?  Kodėl, jūsų manymu, katalikų praktika tradiciškai apima ir šventimą, ir pasninkavimą? Celibatą ir santuoką? Katechezė skirta pasirengti aštuntajam Pasaulio šeimų susitikimui Filadelfijoje (JAV) rugsėjo 22–27 d.;vertė „Bažnyčios žinių“ redakcija Artuma 2015 m. birželis

25


Veidu į vaiką

Kaip kalbėti su vaiku apie lytiškumą? Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE Natūralu, kad uždavinys kalbėti apie lytiškumą priklauso tėvams, nes tai juk reikės daryti palaipsniui, atsižvelgiant į vaiko poreikius, klausimus, jo intelekto ir emocinę raidą, lytinę brandą. Svarbu, kad tėvai, tai darydami ir visada sakydami tiesą, išsaugotų vaiko pasitikėjimą; ar kad bent iš dalies susigrąžintų paauglių pasitikėjimą, aiškiai ir geranoriškai aptardami jiems nerimą keliančias problemas. Šiais laikais žinių apie lytiškumą suteikiama ir mokykloje. Tai gali būti naudinga, ypač kai tam tikri klausimai paaiškinami moksliškai, bet tik tuomet, jei vaikai jau yra tų žinių gavę iš tėvų ir šie jas ugdydami papildo.

Kaip kalbėti? Nepaneigsime, kad ankstesniais laikais buvo daroma daug klaidų: 1) nieko nesakant; vaikas vis tiek sužinos, bet jo žinios bus iškreiptos ir galbūt nepadorios, o tėvai praras vaiko pasitikėjimą; 2) kvailai aiškinant (kopūstai, gandrai…); tokie atsakymai nepatenkina vaiko, o svarbiausia – įrodo jam, kad tėvai meluoja; 3) netaktiškai atsakant: „Tu dar per mažas“, „Nesirūpink šitais dalykais“ ir pan.; tai tik sužadina vaiko smalsumą ir leidžia jam suprasti, jog kažkas slepiama; 4) rodant nepasitenkinimą: „Tokie klausimai neužduodami!“; 5) barant, jei vaikas nagrinėja kitos lyties kūno anatomiją. Tokios reakcijos verčia vaiką lytiškumo dalykus suvokti kaip nepadorius (būtent todėl, kad ir suaugęs taip suvokia) ir visiškai iškreipia meilės sampratą. Taigi, būtinas visiškas atvirumas – geranoriškumas, vaiko poreikių supratimas, pagarba jo asmeniui ir jausmams. Reikia visuomet sakyti tiesą, ir sakyti paprastai, be paslaptingumo – viskas turi būti natūralu; kalbėti laisvai, neatrodyti sutrikusiam (sutrikęs būna tik suaugusysis, vaikui viskas yra visiškai normalu); atsakymas turi būti aiškus ir pakankamas, toks, kuris patenkintų vaiko smalsumą. Svarbu prisitaikyti prie vaiko amžiaus: žinios turi būti teikiamos palaipsniui, atsižvelgiant į jo klausimus ir į tai, ką jis jau gali suprasti; taip pat reikia prisitaikyti prie vaiko lyties. Padėkite suvokti kūniškumo esmę – neniekinti jo, bet parodyti, kad lytiškumas gali būti išgyvenamas tvarkingai, o svarbiausia – susieti jį su žmogiškosios meilės patirtimi.

Kada kalbėti? Žinoma, geriau per anksti, negu per vėlai, bet geriausia visuomet atrasti tinkamiausią, vaiko poreikius atitinkantį laiką. Kol vaikas mažas, tai nesukelia jokių sunku26

Artuma 2015 m. birželis

mų: mažylis trokšta išmokti, pažinti, atrasti daugybę jam įdomių dalykų, aišku, pagal savo jėgas ir supratimą. Retai kada nėštumas, kūdikio gimimas savoje ar kaimynų šeimoje nesukelia vaikui klausimų, o jeigu ir neklausia, tokios situacijos – gera proga apie tai prabilti. Tereikia atsakyti į vaiko klausimą, pasakyti tiesą, pritaikytą jo amžiui, ir visa jam atrodys normalu, tie dalykai jo visiškai netrikdys. Nereikia baimintis, kad užduos keblių, amžiaus neatitinkančių klausimų, nes tai jo nedomina; vaikas klausia tik to, kas jį iš tikrųjų domina. Jei pasakoma per daug, vaikas nesupranta ir parodo, kad jam nuobodu, ir net neprisimena to, lyg būtume davę pernelyg sudėtingą mokslinę knygą. Nors mes su žmona šiomis temomis vaikams nesame pasakę nieko netikslaus, vienas mūsiškis kartą mane nustebino – ėmė ir užklausė, ar vaikai gimsta per bambą. Prieš kelis mėnesius mama jam buvo paaiškinusi apie gimdymą ir užsiminusi apie bambagyslę bei jos paliekamą randelį. Tai jį taip mažai sudomino, kad nelabai ką ir suprato. Bet štai praėjus keliems mėnesiams panoro įsitikinti, ar teisingai suprato mamos paaiškinimą. Vėliau (artėjant lytinio brendimo amžiui), jei vaikas pasitiki ir toliau užduoda klausimų, belieka ir toliau į juos nuoširdžiai atsakyti. Deja, dažniausiai nebeklausinėja, nes kažkas vaikui sukėlė nerimą. Tai galėjo būti netaktiškas, nevykęs atsakymas, leidęs pajusti mūsų varžymąsi kalbėti apie tai, pokalbis su draugu, leidęs nujausti, kad čia kažkas nepadoraus, jausmų pabudimas ar keletas nesunkių nusižengimų, kurie jam atrodo nedorovingi. Todėl svarbu užmegzti dialogą dar iki lytinio brendimo pradžios ir paaiškinti viską tiksliai bei išsamiai, taip, kad vaikas, matydamas savo fiziologinius pasikeitimus prasidėjus brendimui, nenustebtų ir nepradėtų nerimauti ir kad gerai pažintų savo kūniškumą bei mokėtų jį valdyti. Pageidautina, kad pokalbiai vyktų pasinaudojant palankiomis progomis ir palaipsniui darytųsi išsamesni. Nors iš savo patirties galiu pasakyti, kad ir norėdamas labai gerai viską padaryti staiga vieną dieną imi ir susivoki, jog atsilikai dvejais ar net trejais metais, laikas susigriebti bei viską vienu kartu išdėstyti, o tuomet informacijos gausa gali užgriūti vaiką kaip lavina.


Veidu į vaiką

Ką sakyti?

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Kalbant su mažyliais Tegul mažylis iškart suvokia lyčių skirtingumą. Jei ką nors suprato klaidingai, pataisykite. Pavyzdžiui, Ana, mamai keičiant broliuko vystyklus, aiškino savo jaunesnei pusseserei, labai susidomėjusiai mažylio lytiniais organais, kad „visi kūdikiai yra tokie“ (Ana turėjo keturis jaunesnius broliukus, todėl jai tai atrodė akivaizdu). Mama pasinaudojo proga ir paaiškino, jog tokie bruožai būdingi berniukams. Kitaip gali pamanyti, jog sesutei dar kažkas neužaugo arba kad mergaitė – tai kastruotas berniukas! Tokį supratimą reikia kuo griečiau taisyti, kad mergaitė neįgytų kompleksų ir kad berniukai nebijotų, jog jiems taip gali atsitikti! Neleiskite vaikui pajusti bent mažiausią kurios nors lyties pranašumą. Reikia, kad jis nuo pradžių suprastų, jog abi lytys yra skirtingos, bet lygios, ir kiekviena turi tik jai būdingus požymius. Ne kartą susidūriau su mažomis mergaitėmis, kurios nerimavo, kad neturi penio. Tačiau kai paaiškindavau, kad paaugusios jos turės krūtis, o vėliau galės gimdyti vaikus, jas tai dažniausiai nuramindavo.

Tarp trejų ir penkerių metų Vaikas jau greičiausiai jūsų klausė, kur prieš gimdamas būna kūdikėlis. Tik nedarykite klaidų: visai paprasta pasakyti, kad anksčiau jo nebuvo, o paskui, vieną dieną, užsimezgė mamos pilvelyje. Venkite netikslumų: daugelis tėvų nedrįsta kalbėti apie pilvą ir sako: „Prie mamos širdutės.“ Tai nedidelė klaida, bet dėl tokio netikslumo bus sunku paaiškinti apie gimdymą! Todėl reikia sakyti „pilvelyje“, ir tai gali atrodyti gėdinga nebent suaugusiems, bet ne vaikui. Jei kuri nors iš artimųjų ims lauktis, vaikutis labai džiaugsis galėdamas pajusti kūdikėlį. Apie aštuntus–dešimtus metus ar anksčiau Laikas tinkamai papasakoti apie gimdymą: tegul vaikas žino, kad atliekant cezario pjūvį kūdikis gimsta neįprastu būdu. Tokio amžiaus vaikui vis dar galima paprastai paaiškinti, kad pilvo apačioje yra plyšys, ir jis reikiamu metu prasiplečia.

Nereikia sureikšminti gimdymo skausmų, nes mergaitei tai gali sukelti motinystės baimę ar tam tikrą kaltės jausmą mamos atžvilgiu. Jei reikia, galima papasakoti apie gimdymą be skausmo. Kalba apie bambagyslę ir bambutę paprastai irgi kyla labai natūraliai. Tai man atrodo visai paprasta ir šiais laikais nebekelia problemų. Tėvo vaidmuo pradėjime Šia tema prabilti tėvai jaučiasi mažiau laisvi. Tačiau visuomet reikia aiškiai sakyti vaiko amžiui pritaikytą tiesą. Jei kas ir pasijunta sutrikęs, tai nebent tėvai. Vis dėlto kalbėjimas apie tai yra vienintelis būdas parodyti vaikams, kad lytiškumas, intymūs santykiai gali būti tyrai išgyvenami. Nemanau, jog naudinga lyginti su augalais, vabzdžiais ir pan. Nebent tai būtų įvadas į temą, jei tik prie jo ilgai negaišite ir vaikui gerai išaiškinsite, jog žmonių lytiniuose santykiuose svarbus kitas dalykas – meilė, kad intymūs santykiai (kūniška jungtis) kyla iš meilės jausmo, ir vaikai yra šių santykių vaisius. Ir visai mažas vaikas turi poreikį matyti mylinčią porą, net jei tėvas jam atrodo tik maitintojas ir gynėjas. Kiek paaugusiam dar pakanka paaiškinti apie „mažą sėklytę“. Ir tai tiesa, daug suprantamesnė vaikui nei mokslinis graikų kalbos žodis „spermatozoidas“. Žinoma, vaikas norės sužinoti, iš kur atsiranda ši maža sėklytė. Taigi, jis turi žinoti, kad įvyksta dviejų mažų sėklyčių (viena jų – mamos, kita – tėčio) susijungimas; pradžioje pakaks žinoti, kad tai įvyksta per stiprios meilės įkvėptą tėvelių suartėjimą. Tačiau būdamas aštuonerių–dešimties vaikas jau turėtų žinoti, kaip tėvelis tą sėklytę ten padeda – tai įvyksta tėvams išgyvenant visišką sielų, širdžių, taip pat ir kūnų vienybę, per tą patį plyšį, pro kurį gimsta vaikelis. Drauge reikėtų priminti tikslius lytinių organų pavadinimus, kuriuos jis ir taip jau seniai žino. (Bendraudamas su klasės draugais vaikas gerokai praturtina savo žodyną!) Dar prieš prasidedant lytiniam brendimui būtina papasakoti vaikui apie jame vyksiančius pasikeitimus. Tegul sužino apie lytinį malonumą anksčiau, nei jį pajus, tegul sužino apie gaivališką lytinio instinkto jėgą, idant atėjus laikui galėtų ją valdyti. Prasidėjus lytinei brandai paauglys turi gerai pažinti lytinių organų anatomiją ir fiziologiją. Jis jau turi būti aiškiai suvokęs, kad lytinis aktas yra skirtas santuokai, nes jis reikalauja visiško dviejų asmenų susivienijimo, ir iš jo gali gimti vaikai. Krikščionys gali supažindinti su Bažnyčios mokymu. Dar grįšiu prie šios temos, nes šių dienų paaugliai apsupti visiškai priešingos informacijos. Be to, jie turi aiškiai žinoti, kas yra kontracepcija ir abortas. Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumos“ numeryje. Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007). Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ.

Artuma 2015 m. birželis

27


Akiračiai

Stovėjęs žodžio sargyboje Kun. Lionginas Kunevičius

Nelabai praktiškas ar linkęs į ūkiškus darbus ir remontus, su kuriais retas provincijos kunigas nūnai nesusiduria, užtat filosofiškas, mąslus, dažnai besišypsąs dzūkas, Dainavos krašte (Alytuje) 1932 m. sausio 18-ąją Adelės Baliukonytės ir Petro Kunevičių šeimoje gimė Lionginas. Poetiškai ir sykiu nostalgiškai apie Liongino gimimą rašė biografinėje knygoje „Aušros sūnus“ Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė: „Spiginant šalčiui ir siaučiant pūgai, į žemę atėjo silpnutis, mažutis berniukas. Pavargusi motina meiliai žvelgė į sūnų, galvodama, kad jis švarus ir tyras tarsi už lango baltas sniegas. Kas ir kokius pėdsakus paliks jame? Net ir tada, kai jį pavadino kario kankinio Liongino vardu, nenujautė, kad jos vaikas tyliai ir kantriai stovės gimtojo žodžio sargyboje.“ Kunigas Lionginas ne tik stovėjo žodžio sargyboje (beje, ir prie žurnalo „Artuma“, tuometinio „Carito“, ištakų). Gimė prieš pat ramų ir vaisingą lietuvių gyvenimą sudrumstusio lemtingojo karo pradžią. Nuo mažystės daugiau matęs negu ant savo kailio pajutęs žiaurią iš Vakarų su ginklu ir brutalia jėga atėjusią rudąją tikrovę, bet akis į akį susidūręs su rūsčia ir buka, nelauktai iš Rytų užgriuvusia ciniška ir klastinga melą, smurtą ir prievartą sėjusia sovietine santvarka. Ši santvarka dangstėsi karceriais, svetima kančia, įvairiausiomis leistinomis ir neleistinomis priemonėmis platino aklą propagandą, skaudžiai žeidė nuo mažumės krikščioniška dvasia auklėto Dzūkijos vaiko vidų, negailestingai daužė jo katalikišką sampratą, bet nei jos sugriovė, nei ją pakeitė. Jis nuo mažumės trupinį po trupinio turtino savo vidų, įvairiais būdais lavinosi – blaiviai žvelgė į sparčiai besikeičiančią aplinką, malda, mokslu ir darbu grūdino savo charakterį, su paslėptu įkarščiu domėjosi tautiškumu, puoselėjo meilę gimtajai žemei, vis kuo didesnės pagarbos rodė sveikoms tautos tradicijoms, linko prie Dievo ir vis drąsiau ėmė kvėpuoti Bažnyčiai palankia dvasia. Jo sveikos, tautinės lietuviškos pažiūros ir tvirti tikėjimo daigai ėmė ryškėti kūryboje nuo pat pirmųjų vaikiška ranka prirašinėtų dienoraščio puslapių ir mokyklinių eilėraščių. Mokinukas Lionginas rašė: „Pradėdamas kurti eilėraščius sakau, jei su Dievu pradėsiu, su Dievu pabaigsiu, jei bus silpna pradžia, tai bus stipri pabaiga. Aš pradėjau kurti eilėraščius 1943 m. lapkričio 21 d.“ Tokios kūrybiško, ne viena diena gyvenančio vienuolikmečio alytiškio gimnazisto, bręstančio būsimojo tvirto lietuvio patrioto mintys 28

Artuma 2015 m. birželis

susipina su kita, vis labiau ryškėjančia svajone: „Viskas tai tik niekas, čia tik lauki, čia, žiūrėk, kad jau baigiasi, taip ir eina šis silpnas kaip mažo vabalėlio gyvenimas. Vieno tik prašau Dievą, kad būčiau kunigas.“ Baigęs Alytaus vidurinę mokyklą, 1951 m. pradėjo mokytis bibliotekininkystės Vilniaus universitete. Vos dvejus metus Filologijos fakultete pasimokęs, įstoja į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, o ją baigęs iš arkivyskupo Julijono Steponavičiaus gauna kunigystės šventimus. Pagaliau išsipildė vaikystės svajonės! Paskiriamas į Kauną Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaru, paskui tas pačias pareigas eina Aukštojoje Panemunėje, Marijampolėje (anuomet Kapsuke). Didvyžiuose jau klebonas, bet netrukus iškeltas į nuošalią dzūkišką parapiją Gerdašius. Tada, būtent 1972 m. kovo 19 d., pasirodė pirmasis pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ numeris. Ne vienas straipsnis ar kitokia informacija šiame pogrindiniame leidinyje parašyta ir kunigo Liongino ranka. Kartą, sėdėdami prie rankraščiais ir knygomis apkrauto stalo, išsikalbėjome apie poeziją. Lionginas, gal ramios aplinkos paveiktas, kad mudu neskubėdami ir dėl nieko nebūgštaudami, ramiai sau dirbame, prisipažino: „Žinai, ir mano vienas eilėraštis, virtęs giesme ir išspausdintas liturginiame maldyne...“ Man nejučiomis išsprūdo: „Koks?“ Vietoj atsakymo išgirdau keturis posmelius: O angele, man skirtas, / šaukiuosi štai tavęs: / matai, esu netvirtas, / – tu būk arti manęs! Globok mane kas dieną, / padėk tvirta ranka, / o nepaliki vieno, / šventasis angele! Kai silpnas mano žingsnis / svyruos sunkiam kely, / pakreipk į Dievą žvilgsnį, / nes man padėt gali. – Globok mane kas dieną... Kai žemė blaško mintį, / kai Dievą užmirštu, – / padėk man prisiminti, / jog aš dangun einu. – Globok mane kas dieną... Kai audros dvasioj kyla, / vienam kai taip sunku, / prabilk į širdį tyliai, / ir vėl man bus ramu. – Globok mane kas dieną...


Akiračiai

Kažin kas man buvo sakęs, jog šios giesmės autorius – Amerikoje gyvenęs, kūręs ir ten miręs kun. Stasys Yla. Vadinasi, žinios neteisingos. Kun. Lionginas jokiu būdu nebūtų savinęsis šio garsaus kunigo autorystės. Taigi, be reikalo, kai spausdinami nauji maldynai, prie šios giesmės iki šios dienos nerašoma Kunevičiaus pavardė. Mudu su kun. Lionginu susitikdavome, kai reikėdavo peržiūrėti kiekvieno naujojo „Aušros“ (katalikiškas patriotinis žurnalas, leistas nuo 1975 m. iki Atgimimo; kun. Lionginas buvo jo redaktorius) numerio straipsnius, žinutes, protestus ir sovietinei vyriausybei siunčiamus dokumentus; šie ne kartą būdavo peržiūrėti paskubomis, nes dažnai jis man lipte lipdavo ant kulnų – labiau nei saugumas, mane vis ragindavo paskubomis baik baik, nes skubėte skuba, nes jau kažkas jo laukia. Geriausia būdavo tada, kai iš Lazdijų pėsčiomis atkulniuodavau į Būdvietį, kur tada kun. Lionginas klebonavo, su vaikais žaisdavo kokios pievutės pakraštyje futbolą ar eidavo žmonėms patalkinti prie ūkio. Tada šiek tiek ilgėliau mudu susėsdavom prie stalo, apsikraudavom mašinraščio lakštais, žodynais, knygomis. Juk dažnai reikėdavo ne tik tekstus po kelis kartus skaityti, bet ir patikrinti žemėlapį, pavartyti laikraštį ar žurnalą, žvilgterėti į vieną kitą knygą. Juk dėl skubotumo ar sąmoningo, pakišto iš nedraugų suktumo, neretai būdavo supainiotos vietovės, neįskaitomi asmenvardžiai, iškreipti istoriniai ir kitokie faktai. Paskubomis tokių dalykų nepatikrinsi ir neištaisysi. Ne kartą kai kurių straipsnių ar klaidingų samprotavimų reikėdavo atsisakyti. Tokiomis atokvėpio akimirkomis, nulikęs minutėlę kitą, kunigas Lionginas parodydavo klebonijos prieangį, kur tarp dviejų plonų lentelių, bemaž pirštais ištraukęs vinis, jis paslėpdavo savo nedidukę rašomąją mašinėlę, kurios ant stalo ilgai nelaikydavo. „Kai būsiu suimtas, – sakydavo man kun. Lionginas, – žinosi, kur paslėpta ši mašinėlė, kad toliau pats galėtum leisti ‘Aušrą’.“ Kai tik reikėdavo iškeliauti pas ligonį ar eiti aukoti šv. Mišių, ar kitokiomis progomis, kai nebūdavo laiko perrašinėti kieno nors ar paties atsigabentą numerio medžiagą, jis tą savo tarškantį pavojingą instrumentą vis nešdavo į prieangį ir rūpestingai įsprausdavo į gonkelių tarpulentę... Nuo 1985 m., kai nuo „Aušros“ redagavimo jau buvau atleistas, bet kartas nuo karto vis nepamiršdavau užsukti į Lukšius, kur po sulinkusiu it žirgo balnas varganos, į žemę susmukusios klebonijos stogu ir žemais langais, šaltame pirkelės samanotos kambarėlyje, dažniausiai prie stalo rasdavau triūsiantį kleboną Lionginą. Jis, žinoma, mane tučtuojau kviesdavosi į vidų. Tik, deja, norėdami atviriau pasikalbėti, mudu dažniausiai eidavome į erdvų kiemą arba į šventorių, kuriame, žiūrėk, iš kažkokios pašalės netrukus atsliūkina koks nors nepažįstamas, į palto apykaklę įsikvempęs vyriškis, arba nei iš šio, nei iš to šluota braukydama sniegą, arba tarytum šlavinėdama nukritusius nuo medžių lapus, aplink mus jau sukiojasi moteriškė, nenuleisdama akių nuo pašnekovų

ir vis kaskart slinkdama kuo arčiau, kad išgirstų, apie ką mudu kalbame. Išsyk jis nenorėdavo tikėti, kad mudu esame sekami. Tačiau tada, kai sykį jam pačiam ranka parodžiau penktą ar šeštąjį kartą pro mus, sėdinčius ant grioviakrančio ir skaitančius bei aptariančius gautuosius straipsnius ar kartais ir dažniausiai net viso numerio medžiagą, viename Nemuno vingyje pastebėjome pamažėle keliskart pro pat mūsų nosį pratursenant mėlyną „Žiguliuką“. Tik nuo tada kun. Lionginas šiek tiek retsykiais apsidairydavo, ar neturime „uodegos“. Tikrai vertas prisiminti, netgi įamžinti Lukšiuose kun. Liongino Kunevičiaus buvimas ir jo darbuotė. Jis anuomet, dvasinio genocido dienomis, išdrįso po saugumiečių rūpestingai kontroliuojamu stogu tyliai, kaip pelė po šluota, nepastebimai ir kruopščiai dirbti tokį slaptą ir, anomis dienomis žiūrint, – pražūtingą darbą. Drąsi ir ryžtinga pogrindinės literatūros leidyba buvo skirta ne vien šio krašto gerovei ir laisvei, – tai buvo visos Lietuvos tikinčiųjų iš pogrindžio glūdumos į užjūrius pakliuvęs įprastinės sovietinės tikrovės necenzūruotas balsas – tylus, bet galingas, tikrai prisidėjęs prie socializmo griūties. Kun. Lionginas Kunevičius po netrumpos ligos mirė Alytuje 1994 m. vasario 28 d. ir ten palaidotas.

Tevirsta ir visos Lietuvos švente š. m. birželio 14-oji, kai bus švenčiama Švč. Jėzaus Širdies šventė, o moderniųjų laikų knygnešiui kun. Lionginui Kunevičiui Lukšiuose atsiras atminimo lenta. Teparodo ši džiugi šventė, jog lietuviai moka deramai pagerbti savo kraštui nusipelniusius žmones, iš kurių vienas garbingiausių yra šis Lukšių krašte dirbęs ir daug jam meilės parodęs, jėgų atidavęs ir nemaža subtilaus, iš pirmo žvilgsnio nematomo ir net negalimo pasverti, pakilnoti moralinio talento palikęs. Kun. Kazimieras AMBRASAS SJ Artuma 2015 m. birželis

29


Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Priešpaskutinė banga (II) Giovannino GUARESCHI „Partizanas“ buvo lengvas, bet galingas, modernus ir visokį pagyrimą pranokstantis laivas. Pirmoji kelionės valanda praslinko labai maloniai. Po to, deja, įsimaišė velnias. Dangus apsiniaukė, ir vėjas išaugo į audrą. Susidarė įspūdis, kad reikalai krypsta į blogąją pusę. Atsargusis kapitonas laivą jau pasuko į atvirą jūrą, kad bangos ir vėjas jo neneštų į krantą. Bet čia, atviroje jūroje, bangos buvo dar aukštesnės, ir kapitono pasitikėjimas atrodė proporcingai smunkąs. Kajutėje staiga pasirodė jūreivis, sviedė ant grindų krūvą medvilninių skudurų ir sušuko kažką nesuprantamo. – Kapitonas nori, kad mes užsivilktume gelbėjimosi liemenes ir išeitume į denį, – pasakė Nadia Petrovna. Denyje buvo tikras pragaras. Iš dangaus pylė lietus. Iš jūros laivan virto milžiniškos vandens masės. Vėjas kaukė su pasiutusiu įniršiu, oras buvo juodas kaip degutas. Laivaratis sukosi be jėgos. Viena banga nusinešė abi gelbėjimosi valtis. Visų žvilgsniai nukrypo į kapitoną, kuris laikėsi abiem rankomis įsikabinęs į kapitono tiltelio turėklus. Jis jautė į save nukreiptus baugius visų žvilgsnius, tačiau dėjosi jų nematąs ir kraipė smakrą įvairiomis kryptimis, niūriu žvilgsniu stebėdamas horizontą. Padėtis turėjo reikšti tik viena: jie prigers Juodojoje jūroje kartu su visu laivu. Po kelių minučių nepaprastai didelė banga pasieks laivą, jį apvers ant šono, ir tada jiems beliks pasitikėti vien tik gelbėjimosi liemenėmis. Ji jau artėjo, toji didžioji banga. Ji artėjo iš užpakalio, vis didėjo, ir atrodė, kad laivas bus priekiu žemyn nugrūstas į Juodosios jūros gelmes. Bet tuo metu pasimaišė stiprus vėjo sūkurys, milžiniškas vandens kamuolys nuriedėjo deniu, o kai vanduo prasisklaidė ir laivas atsitiesė, kiekvienas apsidairė ir suskaičiavo savo draugus. Jie visi tebebuvo tenai: Peponis, devyni „išrinktieji“, draugė Nadia, draugas Oregovas, kapitonas ir šeši jūreiviai. Šeši jūreiviai, kapitonas ir visi keliaujančios draugijos nariai laikėsi, beviltiškai įsikabinę į visa, kas buvo stipresnio laive, ir įtemptai laukė pabaigos. Dabar laivas slinko išilgai milžiniškos bangos, pasakišku greičiu šliauždamas gilyn, bet neliko apačioje, o kaž30

Artuma 2015 m. birželis

kaip drebėdamas pradėjo kilti į viršų. Tuo metu lūžo vienas denio dangtis ir laivas nurijo nemažą kiekį vandens. Buvo visiškai aišku: jie nugrims iki pat kaklo į Juodąją jūrą ir taip pat pradės ryti vandenį. Peponis, drebėdamas abiem kinkom, atsisuko į Don Kamilį. – O tu? – sušuko jis piktai ir net beviltiškai. – Ko stovi ten? Daryk ką nors, dėl Dievo meilės! Don Kamilis atbudo. – Viešpatie, – prabilo jis, – dėkoju tau, kad man suteikei malonę mirti kukliu, ištikimu Dievo kareiviu. Jis užmiršo Juodąją jūrą ir audrą, ir tai, kad jis visiems keleiviams, išskyrus Peponį, buvo tik draugas Klastūnas, nutraukė sau nuo galvos kepurę ir kišenėje ieškojo plunksnakočio. Šis tebebuvo tenai. Don Kamilis išsitraukė mažąjį krucifiksą ir pakėlė aukštyn. Visi suklupo priešais Don Kamilį. Net ir draugė Nadia, ir šeši jūreiviai, ir aukštai, ant tiltelio, laivo kapitonas. Tik draugas Oregovas stovėjo įsikabinęs į komandos tiltelio turėklus ir, giliai sumišęs, stebėjo neįtikėtiną spektaklį. Po kepure, kurią buvo visiškai užsitraukęs ant ausų, matėsi pražiota burna ir plačiai išplėstos akys. – Viešpatie, – meldėsi Don Kamilis, – pasigailėk savo nelaimingų vaikų... Tuo metu nauja banga smogė į laivo šoną, o kita grasino užlieti denį. – Ego vos absolvo a peccatis vestris, in nomine Patris et Filii et Spiritus Sancti (lot. – „Aš jus išrišu iš jūsų nuodėmių vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“)... Jis peržegnojo dideliu kryžiumi šėlstančios audros elementus, o visi persižegnojo ir artinosi pabučiuoti mažojo krucifikso. Visi, išskyrus draugą Oregovą, kuris stovėjo sustingęs kaip geležies stulpas. Ir vėl denį užgriuvo vandens kalnas, atrodė, kad jis praris visus tuos mažus žmogelius. Bet Dievas buvo kitaip paskyręs. Pragariškas šokis tebesitęsė, bet didysis audros šėlimas jau buvo praėjęs. Jie visi matė, kad draugas Oregovas nebuvo atsiklaupęs ir nenusiėmė kepurės. Tai keistai juos veikė. Jie žvilgterėjo jo pusėn ir matė jį vis dar tebestovintį ant geležinių laiptelių. Ko nepratarė kietai sučiaupta jo burna, tą kalbėjo jo akys. Jos žibėjo tokia grėsminga šviesa, kad net draugę Nadią, draugą kapitoną ir draugus jūreivius nukrėtė šiurpulys. Peponio ir jo būrio šiurpulys nenukrėtė: jie buvo per daug linksmi, kad neprigėrė Juodojoje jūroje, ir visai nesirūpino draugo Oregovo žvilgsniu.


Atokvėpio valandai

* * *

Juodoji jūra vis dar smarkiai tebemėtė laivą, tačiau jūreiviai jau galėjo pajudėti iš vietos apžiūrėti laivo mašinų ir pompų. Keleiviai turėjo užtektinai darbo, kad išgręžtų savo drabužius. Draugas Oregovas buvo užmirštas. Audra jau buvo išliejusi savo įniršį, jūra iš lėto lygėjo ir denyje viskas pamažu grįžo į savo vėžes. Ir „išrinktieji“ jau rodė kasdieniškus veidus. Pagaliau nieko nepaprasto ir nebuvo atsitikę. Jūra buvo truputį pyktelėjusi, sukėlusi bangas ir aplaisčiusi vandeniu, sudaužiusi denio dangtį ir pasigrobusi dvi gelbėjimosi valtis. Draugas Oregovas, kurį visi buvo pamiršę, atsimintas tik tada, kai laivas įplaukė į O. uostą. Laipteliai buvo jau nuleisti, ir Peponis norėjo atsistoti savo būrelio priešakyje, kai draugė Nadia išdygo priešais jį. – Mes turime palaukti draugo Oregovo, – pasakė ji. Dabar atsirado laivo kapitonas, pasišnibždėjo su drauge Nadia ir nusivedė ją žemyn, į tarpdenį. Po kelių minučių jie vėl iškopė į viršų, ir draugas kapitonas bičiuliškai paspaudė rankas Peponiui ir kitiems „išrinktiesiems“. – Kak trevoga, tak do Boga, – pasakė jis, spausdamas Don Kamiliui ranką. – Mes galime eiti, – paaiškino draugė Nadia. – Deja, audros metu didžioji banga nuplovė nuo denio draugą Oregovą. Partija neteko ištikimo ir pajėgaus valdininko, o Rusija – drąsaus kario. Jie išlipo į krantą, ir Don Kamilis atsisuko, vis dar stipriai tebebanguojančioje jūroje žvilgsniu ieškodamas draugo Oregovo dvasios. – Tebūna Dievas jam atlaidus už jo nuodėmes, – sumurmėjo, tačiau tolesnis dingusiojo likimas jį gąsdino. Jis stengėsi patikėti, kad draugas kapitonas sakė teisybę. Ir pagaliau, kodėl gi ne? Jeigu draugas kapitonas į laivo dienyną įtraukė, kad audra į jūrą nušlavė dvi gelbėjimosi valtis ir draugą Oregovą, tai iš tikrųjų nebuvo pagrindo abejoti to įrašo tikrumu.

* * *

Baisioji audra suvėlino Berlyno oro ekspreso išskridimą. Pakeliui į oro uostą autobuse Don Kamilis pamatė, jog sėdi priešais draugą Gemzių. – Na, drauge, – pasakė jam, – atėjo laikas atsisveikinti. Mes išskrendame, o tu lieki. – Ne, – atsakė Gemzius. – Aš skrendu kartu. – Kaip? Ar draugei Nadiai nepasisekė tavęs sulaikyti? – Aš apie tai su ja nekalbėjau, – atsakė Gemzius. – Aš apsigalvojau ir nutariau, kad manęs dar labai reikės italų komunistų partijai. – Tai gražu iš tavo pusės, drauge, – susijaudinęs kalbėjo Don Kamilis. – Kas pareiga gali nutildyti savo širdį, tas tikras kovotojas. Draugas Gemzius atsiduso ir nukreipė žvilgsnį į langą. Tuo metu jie pasiekė oro uostą. Autobusas sustojo ties tvorele, ir visi išlipo. Draugė Nadia ir draugas Pepo-

nis nuėjo į kontorą ir parodė savo kelionės dokumentus. Policijos sargybai vadovaujantis karininkas patikrino juos, paskui perdavė sąrašą vienam puskarininkiui, kuris kartu buvo ir vertėjas, ir tas pradėjo šaukti: – Svarstyklius Petras... Svarstyklius žengė į kontorą. Karininkas nukreipė žvilgsnį į Peponį, tas linktelėjo „taip“; paskui pažvelgė į draugę Nadią, ir toji pasakė „Da“. – Taršaitis Salvatorė... Ir taip tęsėsi iki: – Poveržlė Valteris... Peponis, paskendęs savo mintyse, ne iš karto atsiminė, kad draugas Poveržlė jau seniai buvo Italijoje. Kai susigriebė, jau buvo vėlu: neapolietis rumunas iš Tifizo kolchozo stovėjo ten, dairydamasis su plačia šypsena veide. Ir Peponis jau buvo linktelėjęs „taip“. – Da, – pasakė nė kiek nenustebusi draugė Nadia. Dabar atėjo eilė draugui Klastūnui, ir Peponis turėjo smarkiai save tramdyti, kad nepasakytų „ne“. Bet tai truko tik dešimtąją sekundės dalį. – Dešimt atvyko, dešimt išvyko, – pasakė labai patenkintas vertėjas ir padavė Peponiui dokumentus. Jiems žingsniuojant į lėktuvą, Don Kamilis prisigretino prie draugės Nadios ir paklausė, ką laivo kapitonas jam rusiškai pasakęs. – Tai, ką tu pats, drauge, matei savo akimis: „Kai pavojus didžiausias – Dievas arčiausiai.“ – Senas rusų priežodis, – linktelėjo Don Kamilis. Dabar atėjo akimirka, kada reikėjo lipti į lėktuvą. Draugė Nadia kiekvienam paspaudė ranką. Ji paspaudė ją ir rumunui iš Neapolio ir jau buvo jam benusišypsanti, bet tuo metu praėjo draugas Gemzius, ir šypsena sustingo lūpose. Paskutinis buvo Don Kamilis. – Sudiev, drauge, – pasakė Don Kamilis. – Pasimelsk už mane, drauge, – tyliai atsakė draugė Nadia, ir dvi didelės ašaros nuriedėjo skruostais. Ilgą laiką, lėktuvui palikus žemę, Don Kamilis negalėjo užmiršti įspūdžio, kurį jam padarė graudžios jos akys. Paskui jis pažvelgė į begalines, migla apdengtas lygumas ir atsiminė sakinį, kurį buvo įsirašęs savo knygelėn: Spasitel mira, spasi Rosiju! – „Pasaulio Išganytojau, gelbėk Rusiją!“ Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968 Autoriaus iliustracija

Artuma 2015 m. birželis

31


Atokvėpio valandai

Apie sudėtingas emocijas Skaitome vaikams. Perkame vaikams Apie vaikų skaitymą drauge su tėvais – kaip dvasinio bendravimo formą – jau šiek tiek rašėme (2015/01). Minėjome, kad teminė knyga gali tapti reikšmingų pokalbių pradžia, kalbėjimosi apie problemas akstinu ir pan. Todėl ir šįkart – apie kelias, gal ne visai įprastas ir knygynuose rečiau pastebimas, tačiau – subtiliai terapines paveikslėlių knygas. Áslaug Jónsdóttir, Kalle Güettler, Rakel Helmsdal. Mažasis Pabaisiukas sako NE!; Dideli pabaisiukai neverkia. Iš islandų kalbos vertė Jurgita Marija Abraitytė. – Vilnius: Burokėlis, 2014, 32  p. (kaina burokelis.lt – po 4,50 €).

Nauja leidykla „Burokėlis“ savo debiutui (ir naujų autorių klausimui išspręsti) pasirinko geriausia islandų 2004-ųjų metų knyga pripažintą leidinį, – Mažasis Pabaisiukas sako NE! Neapsiverčia liežuvis sakyti, kad šios knygos viršelis  – patrauklus. Visgi susipažinti verta: tai pirmoji iš istorijų apie Mažąjį ir Didįjį Pabaisiukus, pamėgta Skandinavijoje bei kitose šalyse. Sėkmės paskatintas, autorių kolektyvas kūrė toliau, ir šiuo metu jau išleistos aštuonios knygos; praėjusių metų rudenį Islandijoje buvo minimas Pabaisiukų 10 metų „gimtadienis“, pasirodė elektroninės knygų versijos, spektaklis. Nesunku suprasti, kad tai – populiari knygų serija. Leidėjai išvertė ir lietuvių skaitytojams pasiūlė dvi pirmąsias, – jas dera aptarti kartu. Kuo gi jos patrauklios? Tradicinėse folklorinėse istorijose vienas svarbiausių elementų yra gėrio ir blogio opozicija, – iš čia kyla pasakų stiprybė ir išmintis. Tačiau kasdienybėje, ypač mokantis bendravimo, svarbūs ir kiti aspektai. Pvz., šios knygelės parašytos tarsi pagal tą pačią schemą (net prasideda panašiai: „Čia taip ramu ir tylu“; „Čia tylu ir ramu. O čia aš žvejoju tykioje jūroje“), 32

Artuma 2015 m. birželis

bet iš skirtingų perspektyvų. Taigi skaitydami jas paeiliui, neįkrentame į stereotopinį manymą, jog pirmasis personažas – neigiamas iš principo, o štai antrasis – teigiamas visose situacijose. Priešingai: galime vaikui parodyti, kad nė vienas jų nėra blogas, o jųdviejų draugystė nesimezga tik dėl nemandagaus elgesio, skirtingų ydų ir silpnybių. Pirmojoje mokomasi kantrybės, taip pat  – ištarti žodį „ne“, nebijoti savo nuomonės, netapti manipuliacijų subjektu (pozityviai santūria prasme, per paprastus ir vaikiškus pavyzdžius: „Tada jis nusprendžia, kad aš turiu nežiūrėti, skaičiuoti ir eiti ieškoti. O mano eilė slėptis n i e k a d a neateina! / Bet aš nedrįstu jam nieko pasakyti“). Tai tikrai vykęs bandymas „legalizuoti“ neigiamas emocijas ir kreipti jas konstruktyvių sprendimų link (išsakomos susikaupusios nuoskaudos; susitariama dėl bendravimo „sąlygų“; „Tada aš pagaliau atidarau duris Didžiajam Pabaisiukui. Jis užeina į svečius ir vaišinasi neriaugėdamas ir nečepsėdamas, ir nemėtydamas obuolių žievelių kur pakliūva“). Be to, nesunku atpažinti ir vaikišką pomėgį išsisukti nuo atsakomybės („Jis sukursto mane erzinti mažuosius krebždukus ir j u o k i a s i, kai jie verkia“) – taigi neilgoje paveikslėlių knygoje apstu dalykų, kuriuos būtų galima aptarti su vaiku. Antrojoje sprendžiama savivertės problema („Mažasis Pabaisiukas labai gražiai piešia ir viską teisingai rašo. / O mano piešinys b j a u r u s! Tačiau dideli pabaisiukai neverkia“); konkurenciją išgyvenantis Didysis yra užsisklen-

dęs viduje ir nenori bendrauti. Laimei, Mažasis nemoka plaukti, tad Didysis, mandagiai paprašytas, gali jį išmokyti ir atgauti pasitikėjimą savimi, tai reiškia – ir išsivaduoti nuo destruktyvių nuostatų („O viskas, ką darau aš, yra beviltiška!“) ir draugauti. Diegiamas labai svarbus supratimas, kad visi apdovanoti skirtingais gebėjimais. Tai terapinio pobūdžio knygos,  – ne tiek kalbiniams, kiek emociniams įgūdžiams lavinti, įdomios vaikams iki maždaug šešerių metų amžiaus. Teksto nedaug, istorijų sakiniai aiškūs ir raiškūs, dažniausiai trumpi, turi pakartojamąją, problemą ryškinančią tezę („Bet aš nedrįstu jam nieko pasakyti“; „Tačiau dideli pabaisiukai neverkia“). Apie iliustracijas dera pakalbėti atskirai. Jos tipiškai minimalistinio skandinaviško dizaino (atliktos aplikacijos technika, papildomai kai kurias detales išpiešiant ant viršaus), labai stambios, ekspresyvios. Objektyviai vertinant Lietuvos knygų rinkos kontekste – tai disonuojanti stilistika, mūsų akiai neįprastas net jų koloritas (dera nuraminti, kad antroji knygelė – gerokai spalvingesnė), tad ne visus tėvus knygos „įtikins“ savo vizualumu. Ir visgi – surizikuoti verta. Rūta LAZAUSKAITĖ


Sveikata

Ramunę baltąją... Gydytojo patarimai Girdėdami šią populiarios dainininkės atliekamą dainą ar patys ją garsiai traukdami, net nepagalvojame apie kitokią kuklios gėlelės prasmę. Papasakosiu gražią istoriją, kaip baltoji ramunė tapo kovos su tuberkulioze simboliu. Kovo 24-osios ryte skubėjau į darbą. Prie ligoninės būriavosi vaikinai ir merginos, laikydami kažin ką baltą rankose. Po valandos priešais palatų langus sužydėjo visa pieva popierinių ramunių. Tūkstančius gėlyčių pagamino Kauno moksleiviai ir darželinukai. Labdaros fondas, besirūpinantis tuberkulioze sergančiais vaikais, taip norėjo atkreipti visų dėmesį į primirštą, bet nenugalėtą ligą ir pradžiuginti palatose izoliuotus mažuosius ligonius. Tuo pat metu ramunės nuklojo Rotušės aikštę. 1882 m. kovo 24-ąją Robertas Kochas paskelbė atradęs tuberkuliozę sukeliančią bacilą, ilgai vadintą jo vardu. Atradimas įvertintas Nobelio premija. Šią dieną Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė Pasauline tuberkuliozės diena – kad nepamirštume, jog kasmet ja užsikrečia aštuoni milijonai ir miršta trys milijonai žmonių, o kas trečias pasaulio gyventojas yra užsikrėtęs tuberkulioze (geras ir senasis lietuviškas ligos pavadinimas – džiova). Giuseppe Verdi „Traviata“, Ericho Maria Remarque’o „Trys draugai“, Antono Čechovo, Jono Biliūno, Prano Vaičaičio, Vinco Kudirkos, palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio biografijos – tai dramatiškos kovos su tuberkulioze istorijos. Mokslininkai randa šiai ligai būdingų pakitimų 5 000 metų senumo Egipto mumijose. Apie 1900 m. Šveicarijoje, Portugalijoje, Švedijoje, Rusijos imperijoje pradėtos rinkti labdaros lėšos padėti tuberkulioze sergantiems. Štai tada ir pasirodė baltosios ramunės: aukojantiems būdavo įteikiamos jų puokštelės; pastatai ir karietos aukų rinkimo dienomis puoštos popierinėmis gėlėmis. Už surinktus pinigus buvo steigiamos specialios ligo-

ninės su neseniai išrastais rentgeno aparatais. Deja, pirmasis efektyvus vaistas – streptomicinas – išrastas tik 1944  m., amerikietis Selmanas Waksmanas už tai irgi gavo Nobelio premiją. Iki tol gydydavo aukštikalnių oras ir saulė, poilsis ir pagerinta mityba sanatorijose. Gal ne tiek gydydavo, kiek neleisdavo ligai plisti, ligonius uždarydami vienoje vietoje. Tuberkuliozė užkrečiama. Suserga kas dešimtas užsikrėtęs. Ligoniui kosint, čiaudint, juokiantis, kalbant su skreplių ir seilių lašeliais bakterijos patenka į plaučius. Atvira ligos forma sergantis per metus gali apkrėsti iki 25 žmonių. Stipri imuninė sistema susitvarko – apriboja ir nuslopina bakterijas. Liga netampa aktyvi ir nepasireiškia. Kai kontaktas artimas ir ilgalaikis, užkrato daug, organizmas nualintas alkoholio, rūkymo, bado, streso, nuovargio, narkotikų, ŽIV infekcijos  – susergama. Vaikus užkrečia negydomi, atvira forma sergantys suaugusieji. Senieji mūsų mokytojai vadino džiovą „didžiąja beždžione“, nes pradžioje ji mėgdžioja visų kitų ligų požymius, neturi nieko išskirtinio: nuovargis, kosčiojimas, nedidelė temperatūra, prakaitavimas, blogas apetitas... Kai jau krenta svoris ar atkosima kraujo, pasidaro aiškiau. Todėl svarbu įtarti tuberkuliozę ir laiku ją nustatyti. Mamos kartais bijo vadinamojo Mantu (tuberkulino) mėginio. Jis tikrai nepavojingas, nesukelia ligos, galimos tik alerginės reakcijos. Į odą vidiniame dilbio paviršiuje įšvirkščiama ne bakterijų, o tik jų sudėtyje esančio baltymo. Tai ne skiepas. Įvertinus paraudimo dydį sprendžiama, ar žmogus buvo susidūręs su tuberkuliozės bakterijomis ir ar reikia papildomai tirti. Mėginį priva-

lu atlikti visiems vaikams prieš mokyklą ir visiems bendravusiems su ligoniu tada, kai įtariamas užsikrėtimas. Nustačius ligą, bakterijas išskiriantis ligonis izoliuojamas, gydymas trunka nuo 6 iki 18 mėnesių. Vaistai pradžioje gali būti leidžiami, vėliau geriami, pasitaiko šalutinių reiškinių. Tokį varginantį gydymą ne visi sutinka tęsti, ypač geriau pasijutę narkomanai, alkoholikai ir benamiai. Jei gydymas nutraukiamas, bakterijos tampa atsparios vaistams, neišgydytieji toliau platina ligą ir naujai apsikrėtusiųjų beveik nebelieka kuo gydyti. Tuberkuliozė pagydoma. Sėkmingai gydome latentinę – dar požymiais nepasireiškiančią  – tuberkuliozę ir tik limfmazgius pažeidusią ligą; išgydome plaučių kavernas, odos, akių, inkstų, kaulų džiovą, net mirtinomis tuberkuliozės formomis – meningitu sergančius. Apmaudu, kad pasitaiko menkinančio požiūrio, diskriminacijos ligonių atžvilgiu. Ši liga – ne „asocialų“. Prisiminkime katekizme išvardytus gailestingumo darbus: nuliūdusį paguosk, ligonį lankyk. Dėkui savanoriams, aplankantiems ligoninėje gyvenančius vaikus. Pabaigoje žadėta romantinė istorija. 1476 m. visa Florencija gedėjo Simonettos Vespucci, 22 metų gražuolės, mirusios nuo tuberkuliozės. Garsusis renesanso dailininkas Sandro Botticelli taip pat buvo pakerėtas jos grožio, Simonetta tapo jo mūza. Botticellio paveiksluose madonos šypsosi paslaptinga Simonettos šypsena, jo nutapytų deivių veiduose tie patys ligos paaštrinti bruožai ir parausvėję skruostai, liūdnas, lyg ne šio pasaulio žvilgsnis. Menotyrininkai neabejoja, kad garsiajame paveiksle „Pavasaris“ (Primavera) nutapytoji Flora – tai Simonetta, apipilta ramunėlių žiedais. Pagal dailininko valią jį ir palaidojo prie mylimosios Simonettos kojų Visų Šventųjų bažnyčioje Florencijoje.

Artuma 2015 m. birželis

33


Sveikata

Palaimintasis Jurgi, melski už mus! PAL. JURGIO MATULAIČIO ATLAIDAI MARIJAMPOLĖJE liepos 5–12 d. Liepos 5 d., sekmadienis Padėkos diena 13 val. – naujų votų sudėjimas prie pal. Jurgio Matulaičio altoriaus, liudijimai apie palaimintojo užtarimu gautas malones Liepos 6 d., pirmadienis Lietuvos valstybės ir katalikiškų judėjimų bei bendruomenių diena Liepos 7 d., antradienis Socialinių darbuotojų ir savanorių diena Liepos 8 d., trečiadienis Švietimo ir žiniasklaidos darbuotojų diena Liepos 9 d., ketvirtadienis Kunigų diena Liepos 10 d., penktadienis Ligonių, slaugytojų ir medikų diena Liepos 11 d., šeštadienis Šeimų ir jaunimo diena Programa jaunimui: 15 val. – registracija Lūginėje 16 val. – šv. Mišios 17.15 val. – žygis iš Lūginės į Marijampolę 20 val. – vakaronė Nuo 21.30 val. iki 7.30 val. – vigilija Bazilikoje Liepos 12 d., sekmadienis PAGRINDINĖ IŠKILMIŲ DIENA Pašvęstųjų diena Programa jaunimui: 7.30 val. – Švč. Sakramento adoracijos pabaiga 9 val. – orientacinis žaidimas DIENOTVARKĖ 11 val. – Rožinio malda Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje 11.30 val. – katechezė ir liudijimai Bazilikoje 12 val. – šv. Mišios 13 val. – agapė marijonų vienuolyno kieme (liepos 5, 6, 12 d. – 13.30 val.) 13.45 val. – pasivedimo pal. Jurgiui Matulaičiui pamaldos Bazilikos pal. Matulaičio koplyčioje (liepos 5 d. pamaldų nebus, liepos 6 d. – 14.30) 14 val. – koncertas marijonų vienuolyno kieme (liepos 6 d. – 13 val.; liepos 7–11 d. koncerto nebus) 14 val. – išvykimas į pal. Jurgio Matulaičio tėviškę Lūginėje (liepos 5 d. – 14.30 val., liepos 6 d. – 14.45 val., liepos 12 d. – 15 val.) Kviečiame apsilankyti pal. Jurgio Matulaičio muziejuje marijonų vienuolyne nuo 10 iki 17 val. Koplyčia Lūginėje atvira maldininkams nuo 10 iki 18 val. Išsamesnė informacija www.marijampolesbazilika.lt

34

Artuma 2015 m. birželis

Redakciją jau pasiekė atgarsiai, kad meldžiate Dievą sveikatos bei išgijimo sau ir brangiems artimiesiems per Jurgio Matulaičio užtarimą. Toliau supažindiname su malonėmis, kurias žmonės patyrė šio palaimintojo padedami. Be to, kviečiame susitikti ir vienytis maldoje liepos 5–12 d. Marijampolėje, Pal. Jurgio Matulaičio atlaiduose. „Aš, V. K., gyvenanti Lentvaryje, meldžiuosi Lentvario bažnyčioje. Šv. Mišių metu paprastai būnu prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus, šalia jo kabo palaimintojo Jurgio portretas. Būdama bažnyčioje, dažnai pajusdavau palaimintojo žvilgsnį ir šypseną, – jaučiausi tarsi stebima, kurį laiką net nejauku būdavo. Kartą bažnyčioje radau daug knygų, matyt, parapijos klebonas dovanojo jų parapijiečiams. Pasidomėjusi išsirinkau Stasio Ylos knygą „Jurgis Matulaitis“. Perskaičiau ją per tris vakarus. Tada susimąsčiau ir pajutau ypatingą pagarbą arkivyskupui Jurgiui. Vėl bažnyčioje jausdavau tą žvilgsnį ir šypseną, tarsi skirtą man. Kartą per televiziją pamačiau, kad Marijampolėje vyksta Jurgio Matulaičio atlaidai. Užsidegiau dideliu noru ten pabūti. Su tikybos mokytoja greitai suorganizavome piligriminę kelionę, – nuvažiavom visas autobusas maldininkų iš Lentvario. Sesuo Jūratė kelionėje papasakojo jo biografiją, padalino lankstinukų su palaimintojo litanija, malda prašant sveikatos ir kanonizacijai priartinti. Sesuo patikino, kad jis dar yra ir negimusių kūdikių globėjas. Vėliau susiruošiau į Krekenavos Žolinių atlaidus. Beeinant pro duris paskambino sūnus ir paprašė, kad pabūčiau su marčia, nes ją operavo, ji blogai jautėsi, o sūnui reikia į darbą. Nebegalėjau važiuoti į atlaidus ir melstis, bet sesuo Jūratė piligrimų iš Lentvario paprašė maldos ir Mergelės Marijos globos mano marčiai. Marti laukėsi kūdikio, bet trijų mėnesių nėštumas buvo komplikuotas. Vaisius nesivystė ir ją prižiūrėjusi gydytoja akušerė-ginekologė marčią operavo, mat prie cezario pjūvio rando, likusio gimdoje po pirmojo gimdymo, vaisius priaugo. Operacijos metu pagal galimybes gydytojai sutvarkė, ką galėjo. Po tokių komplikacijų nebuvo galimybių pastoti ir išnešioti vaikelį. Pasiėmiau pal. Jurgio Matulaičio lankstinuką ir karštai meldžiausi prašydama sveikatos ir užtarimo marčiai. Maždaug po aštuonių mėnesių marti vėl pastojo. 2013 m. rugpjūtį, atlikus cezario pjūvį, gimė sveikas berniukas. Gydytoja sakė, kad tai unikalus atvejis, pirmas jos praktikoje. Dabar Lentvario bažnyčioje aš visada padėkoju Viešpačiui už pal. Jurgio stebuklą, įvykusį mūsų šeimoje.“ Malda prašant sveikatos Viešpatie Jėzau Kristau, Tu mokei mus: „Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.“ Todėl nuolankiai maldaujame Tave grąžinti sveikatą ligoniams (čia paminėti ligonių vardus), kurie šaukiasi (kuriems šaukiamės) palaimintojo Jurgio užtarimo. Trokštame, kad tai būtų naudinga jų išganymui. Tavimi, Viešpatie, pasitikime ir amžiais nebūsime apvilti. Amen.

Malda kanonizacijai (paskelbimui šventuoju) priartinti Švenčiausioji ir nedalomoji Trejybe, kuri Tau ištikimai tarnaujančiųjų širdyse buveinę pasirenki ir po mirties už jų nuopelnus tinkamai atlygini, meldžiame, kad palaimintasis Jurgis, kuris Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globojamas su apaštališku uolumu ištikimai tarnavo Bažnyčiai, altorių garbės kuo greičiau susilauktų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Tėve mūsų... Sveika, Marija... Garbė Dievui... Apie patirtas malones praneškite tel. (8 343) 53 360; el. p. mykolo.parapija@gmail.com.


Gyvenimas kaip senas vynas

Artimo meilė. Kokia ji būna

? Vanda IBIANSKA

Jie padėjo ir įsigyti baldų (ypač reikalingų mechanizuotų funkcinių lovų), dalį inventoriaus, aprūpino patalyne, drabužiais. Labdaringi ispanai (ne, ne, irgi ne lietuviai) nupirko spec. vežimėlių, kainuojančių po 450 eurų. Šie kažkiek palengvina personalo darbą, nebereikia nešioti sunkių svorių. Kartais, itin retai, ligoninę labai kukliai paremia Rotary klubas, vienijantis pasiturinčius žmones. Prieš daugelį metų italas Sergio Paterlini nupirko ligoninei „greitukę“. Dabar automobiliui jau 30 metų, jis ryja 20 l benzino, tad naudojamas tik kritiškais, būtiniausiais atvejais. Bet daugiau užsienio geradariai remti nebenori, primena, kad jau 25 metai esame laisvi. Be to, yra nemažai pasiturinčių lietuvių... Norėčiau, oi, norėčiau pamatyti turčių, susirūpinusį mirštančiaisiais ir tais, kurie juos slaugo. Tik esu tikra, jog sunkiai pavyks... Ai, bet jis kol kas galvoja, kad niekada nemirs. Kai bus be sąmonės, taip pat jau nebeaukos, nors atsidurs čia. Kalbant apie „slaugos mechanizmus“ yra ir kita medalio pusė. Joks mechanizmas negali ir niekada negalės pakeisti žmogaus rankų. Ir ne bet kokio, o rūpestingo, mylinčio žmogaus. Ateina lankytojų, tiesa, ne pas visus. Atneša savo ligoniui sulčių, mineralinio vandens, nepigių gėlių. Tik ar užsuka į buhalteriją palikti aukos? Čia belieka tik atsidusti. Antra vertus, esu visiškai tikra, kad nei giminės, nei dauguma mūsų žurnalo skaitytojų nežino ligoninės biudžeto. Todėl ir referuoju: vienam ligoniui per dieną galima skirti tik 1,8 euro maistui, 1,2 euro vaistams, 0,8 euro slaugos priemonėms. Nepamirškime, kad dar reikia higienos priemonių: muilo, tualetinio popieriaus, dezinfekavimo skysčių, gelių, pirštinių ir taip be galo. Visa tai iš niekur savaime neatsiranda. Ligonių kasos?! Savivaldybė?! Be komentarų. Per religines ir valstybines šventes pacientų pasveikinti ir su jais pasišnekėti ateina jaunimo iš savanoriškos organizacijos „Balta juoda“. O nelankomų pacientų čia nemažai... Slaugytojos dirba išsijuosusios. Reikia nuolatinio, įtempto dėmesio, daug fizinių, o dar daugiau – psichinių jėgų. Jos kasdien mato tik kančią ir mirtį. Ogi mirčiai ilgai žiūrėti į akis niekas negali. Todėl ir pasakoju jums ne širdį draskančias pacientų istorijas, o apie personalą. Šioje ligoninėje dirba tik praktikuojantys, gilūs katalikai, nors pacientų esti įvairių konfesijų, taip pat ir laisvamanių. Ligoninės direktorė (ji gydytoja) daro, kas tik

Rašysiu ne apie šeimos artimuosius, draugus, bičiulius ar kaimynus. Artimo sąvoka aprėpia kur kas platesnį žmonių ratą, dažnai ir tuos, kurių iki šiol nepažinojome. Visa ir visus mus jungia vienas žodis – žmogus. Kristus juk moko mylėti kiekvieną, net priešą (nors pastarąjį ne visiems pavyksta...).

Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Jau kažkelinti metai, kiek išgaliu, savanoriauju krikščioniškoje Kauno slaugos ligoninėje. Toje paliatyviosios medicinos įstaigoje kiekvieną akimirką matau autentišką, nesuvaidintą artimo meilę. Tik dalis ligonių iš čia trumpam grįžta namo. Dauguma užgęsta, iškeliauja į Tėvo namus be skausmų, aprūpinti sakramentais ir palydėti juos mylinčių žmonių, kurie uždegė žvakę, palaikė už rankos. Papasakosiu apie vieną dieną, Didįjį ketvirtadienį, balandžio 2-ąją, kurią dirbau šioje ligoninėje. Darbas čia komandinis. Injekcijai, vaistams sugirdyti, ligoniui pamaitinti pakanka vienos slaugytojos, o visoms procedūroms, susijusioms su stomomis, kateteriais, įvairiais vamzdeliais, maišeliais, atsiurbimais ir pan., toli gražu ne visada. Pacientui vartyti, prausti, keisti sauskelnėms, masažuoti ir kitiems darbams dažnai prireikia trijų arba keturių žmonių. Jei guli visai liesa senučiukė, tada viena arba dviese

susitvarko. O jei stambus vyras, kurių ten nemažai? Tada ir keturioms nelengva. Palatos slaugytoja kviečia į pagalbą koleges. Nė viena neatsako: „Neturiu laiko“, „Vėliau“, „Aš dabar užsiėmusi“. Subėga į krūvą tiek personalo, kiek tuo momentu reikia. Jei arti nėra kitų slaugytojų, noriai pasisiūlo padėti pakelti ligonį ir tuo metu netoliese dirbanti valytoja. Pro šalį einanti gydytoja – irgi. Slaugytojos sukasi vilkeliu. Prisėsti, atsipūsti laiko beveik nėra. Tiesa, Vokietijos katalikai (ne, ne Lietuvos...) padovanojo specialius keltuvus, įrengė tam tikras vonias, dušą patalo ligoniams maudyti.

Artuma 2015 m. birželis

35


Gyvenimas kaip senas vynas

įmanoma, kad palaikytų gerą personalo psichologinę savijautą. Du kartus per metus rengiamos rekolekcijos. Deja, dėl milžiniško krūvio darbe ne visi darbuotojai gali jose dalyvauti. Juk ligonių vienų nepaliksi! Rengiami Kalėdų vakarėliai, tik vėlgi – o kas bus prie ligonių? Tad dalyvauja pasikeisdami. Buvo pakviesta dailininkė mokyti darbuotojų batikos – tapybos ant šilko technikos. Joms tie pusvalandžiai buvo tikra atgaiva. Dabar šie darbai puošia ligoninės sienas. Ačiū Dievui, atsirado labai kilni, besiverčianti privačia praktika gydytoja psichoterapeutė, kuri be jokio atlygio dirbo su psichoterapijos grupe, sudaryta iš personalo. Tai buvo didelė ir apčiuopiama pagalba. Konfliktų su ligonių artimaisiais nėra. Pakibirkščiavimai su giminėmis itin reti. O darbuotojų tarpusavio santykiai ypač geri. Kažkiek sunkiau būna atėjus naujam žmogui, kol jis adaptuojasi. Tai suprantama, nes naujokę užgriūna pragariškas darbas ir myriop žengiantys ligoniai. Tačiau po kurio laiko naujokė stojasi į vėžes. Atlyginimai? Slaugytoja gauna 500 eurų, jos padėjėja 350 eurų. Ko čia stebėtis, kad gerai parengtas, išmokytas dirbti, įgijęs puikių praktinių įgūdžių jaunimas kartais panori kelti sparnus. Girdėjau kalbant, jog Švedijoje domimasi, kaip prisivilioti slaugytojų būtent iš šios ligoninės.

Lietuvoje dažnai sakoma, kad ši slaugos ligoninė geriausia, nors tai buvęs senas, silikatinių plytų sovietinis vaikų darželis, esantis miesto pakraštyje. Tai Lietuvos Carito įkurta maža ligoninė, kurios koplyčioje visada kas nors meldžiasi. Ligoninė, kur personalas savo ligonius vadina vardais, juos iš tikrųjų myli, nepaisydamas itin sunkaus darbo ir atlyginimų, neatitinkančių įdėtų psichinių bei fizinių pastangų, nekalbant apie kvalifikacijas. Padėkime šiai ligoninei, kas kiek galime. Tose šviesiose palatose gulintiems žmonėms reikia daug ko – ir vaistų, ir maisto, ir sauskelnių, ir brangiai kainuojančių medicinos priemonių, palengvinančių jų kančią. Nelikime abejingi, nes nė vienas nežinome, ar neatsidursime joje. „Ką padarėte vienam iš mano mažutėlių...“ (plg. Mt 25, 31–46) – prisimenate? Ligoninės paramos sąskaita: AB „Swedbank“ Nr. LT827300010002245585. Jeigu norėtumėte atvažiuoti ir auką palikti buhalterijoje (kur gausite ir kvitą), ligoninės adresas: Armatūrininkų g. 4, LT-52372, Kaunas; administracijos tel. (8~37) 370 430; budinčiojo posto – (8~37) 370 186. El. paštas kaunosl@takas.lt. Puslapis internete kaunoslauga.lt.

P. S. Kadangi esu ne tik naujovių (tiesa, pasaulyje seniai taikomų), bet ir gyvūnų mylėtoja, tai negaliu nepasidžiaugti dar vienu dalyku. Tą Didįjį ketvirtadienį išėjau gerokai pavargusi, nors ne ką tenuveikiau. Galvojau apie tuos žmones, kurie ten dirba diena iš dienos ir dar naktimis. Ir man buvo liūdna, kad tądien ligoninėje „daktarais“ nedirbo šuneliai. Mat čia taikoma ir kanoterapija. Darbuotojai pasakoja, kad atvedus į palatas specialiai tam parengtų ir apmokytų šunų, ligoniai išsyk atsigauna, tiesia į gyvūnus rankas, šypsosi. Jų savijauta ryškiai pagerėja. Va taip.

* * *

Šauktinių komisija. Šaukiamąjį klausinėja: – Iš kairės du priešai, iš dešinės taip pat, ką darysi? – Pavarau iš automato ir visi negyvi. – Teisingai. O jeigu iš kairės ir dešinės po tris priešus, iš priekio tankas? – Pavarau iš automato ir visi negyvi, metu granatą ir susprogdinu tanką. –Teisingai. O jeigu iš kairės ir dešinės po dešimt priešų, iš priekio ir užnugario po tris tankus, o dar ir du malūnsparniai? – Ei, sakykit teisybę: aš tik vienas tarnausiu?.. 36

Artuma 2015 m. birželis

* * *

Naujausiais tyrimais nustatyta: nuomonė, jog karvės mums duoda pieno, klaidinga! Jis tiesiog iš jų atimamas.

* * *

Įsidarbino Petras fabrike. Po kiek laiko pakliuvo į ligoninę. Atėję draugai klausinėja: – Tai kas gi atsitiko, kad dabar guli visas sutvarstytas? – Na kaip... Užėjau į cechą, reikėjo stakles pataisyti. Na, ir prireikė plaktuko... Šūktelėjau kolegai: „Vytai, mestelėk plaktuką!“ Iš kur aš galėjau žinoti, kad ten tiek Vytų dirba?..


GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia į rekolekcijas REKOLEKCIJŲ SAVAITGALIS „TROŠKIMŲ GALIA“ birželio 12–14 d., Kulautuvoje ŠV. IGNACO LOJOLOS DVASINĖS PRATYBOS. PAGRINDAS birželio 15–20 d., Kulautuvoje REKOLEKCIJŲ SAVAITGALIS „PASLĖPTA IŠMINTIS IR NEMATOMAS LOBIS – KOKIA NAUDA IŠ VIENO IR KITO?“ (Sir 20, 30) Rugpjūčio 7–9 d., Kulautuvoje

REKOLEKCIJOS SU DVASINIU PALYDĖJIMU rugpjūčio 10–14 d., Kulautuvoje „MANO ŠIRDIES DRABUŽIS“ rugpjūčio 16–21 d., Kulautuvoje Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Rotušės a. 7, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 778 24, el. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Kanos savaitė SUTUOKTINIŲ POROMS rugpjūčio 3-9 d. „Pailgio perlas“ poilsiavietėje, Švenčionių raj. Družilių k. Ši savaitė suteiks galimybę:

• iš naujo atrasti gyvenimo santuokoje ir šeimoje prasmę, pasitelkiant dialogo, lytiškumo ir pasišventimo principus; • dalintis santuokinio gyvenimo turtais ir sunkumais su sutuoktiniu bei kitomis poromis; • labiau atsiverti Dievo veikimui, kuris šiandien yra pajėgus atnaujinti ryšius poroje bei moko mylėti ir atleisti; • švęsti gyvenimo kartu tiek poroje, tiek šeimoje džiaugsmą. Registracija tel. 8 610 03070 (Jūratė). Daugiau informacijos: www.kana.lt

KVIEČIAME STUDIJUOTI Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete Daugiau informacijos: www.teologija.vdu.lt, www.vdu.lt; tel.: (8 37) 32 34 77, 8 687 17 399

Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Katalikų tikybos katedroje Daugiau informacijos: www.leu.lt; tel.: (8 5) 233 99 14, 8 629 27 003; el. p. if.ktk@leu.lt

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Socialinės pedagogikos ir katechetikos katedroje Daugiau informacijos: www.ku.lt; tel. (8 46) 39 86 37; el. p. spkk.pf@ku.lt

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 6 (305) / 2015

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidžia VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Užsakymo Nr. 202405, Tiražas 10 300 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 1 Eur Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83, redakcija@artuma.lt

www.artuma.lt

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja


Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai liepos 1–12 d. Liepos 1 d., trečiadienis Atlaidų išvakarės

Meldžiamės už katalikiškas organizacijas ir Marijos Legiono narius 16 val. – šv. Mišios Panų kalne 19 val. – Mišparai Bazilikoje; po jų – Eucharistinė procesija aplink Baziliką Liepos 2 d., ketvirtadienis Katechetų diena

PAMALDOS ATLAIDŲ METU 7 val. – Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ Kęstaičiuose išlydi piligrimus į Žemaičių Kalvariją 7.30 val. – Rytmetinė liturginė valanda Žemaičių Kalvarijos bazilikoje 8 val. – šv. Mišios 10 val. – šv. Mišios, po jų – Švč. Sakramento adoracija ir Dievo Gailestingumo vainikėlis 12 val. – Suma, po jos – iškilminga pagrindinė procesija į Kryžiaus kelio kalnus 19 val. – vakarinės šv. Mišios. Paskutinę atlaidų dieną 19 val. šv. Mišių Bazilikoje nebus

Liepos 3 d., penktadienis Policijos ir teisėsaugos darbuotojų diena Liepos 4 d., šeštadienis Jaunimo ir jaunų šeimų diena 19 val. – jaunimo šv. Mišios, po jų – Kryžiaus kelio kalnai Liepos 5 d., sekmadienis DIDŽIOJI KALVARIJA Šeimų diena

Liepos 6 d., pirmadienis Žemdirbių ir kaimo parapijų diena Liepos 7 d., antradienis Brolių latvių diena Liepos 8 d., trečiadienis Kunigų, kunigų seminarijų auklėtinių ir ministrantų diena Liepos 9 d., ketvirtadienis Kelininkų diena Liepos 10 d., penktadienis Vienuolių diena Liepos 11 d., šeštadienis Vaikų diena Liepos 12 d., sekmadienis Žemaičių Kalvarijos parapijos ir jos kaimynių: Barstyčių, Sedos, Platelių, Alsėdžių, Gegrėnų parapijų diena

Išsamesnė informacija www.zemaiciukalvarija.lt

Artuma

Birželio „ “ bando suprasti penktąjį Kalno palaiminimą – Jėzaus raginimą praktikuoti gailestingumą ir tokiu būdu sekti Jį. Tačiau kaip atpažinti tikrąjį gailestingumą? Tai sentimentalus kenčiančio pasigailėjimas ar šis tas daugiau? O jeigu Viešpaties gailestingumo patyrimas veda į atsivertimą, kas tuomet laukia nepažįstančių Dievo? Nejau gailestingumas tikrai neveikia be atgailos?.. „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Ar mums iš tiesų to reikia?!

ISSN 1392-382X

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

www.artuma.lt

Profile for Artuma

Artuma  

2015 m. birželis / 6

Artuma  

2015 m. birželis / 6

Profile for artuma
Advertisement