Akiračiai
mąsto apie gyvenimą pagal Evangeliją, sekimą Kristumi. Bet argi sutiks tėvas, turtingas aristokratas, kad jo gražuolė dukra taptų vienuole? Apie tai negali būti nė kalbos!
Pabėgimas Klara lankosi pas Pranciškų ilgų ir gilių pokalbių. Šis netrukus įsitikina, jog merginos ketinimai tapti vienuole rimti ir tvirti, tad jiems pritaria. Klarai belieka bėgti iš namų. Tačiau tai nėra paprasta. To meto italų aristokratų rūmuose būta „mirties durų“. Šias duris atverdavo tik dviem atvejais: kad išneštų pro jas negyvėlį kam nors mirus rūmuose arba kad išleistų ištekančią dukterį, kuri visam laikui išeidavo į Šventoji Klara su ordino seserimis. Freska Šv. Damijono savo naujuosius nabažnyčioje. Asyžius, XVI a. mus. Šiaip itin sunkios durys būdavo užsklęstos labai sunkiomis sklendėmis. Lyg to negana, jas paremdavo didžiuliu akmeniu. Taigi, atidaryti būdavo ne moterų jėgoms. Nepaisant to, 1211 m. Verbų sekmadienio naktį Klara, jos mylima teta Bianca ir draugė Bona, per „mirties duris“ išsprukusios iš rūmų, miško takeliu patraukė į Porciunkulės bažnytėlę. Ten, laikydami rankose fakelus, jų laukė Pranciškus ir broliai. Vietoj savo prabangių drabužių iš Asyžiaus Neturtėlio rankų gavo ašutines, nuometus. Ilgi ir vešlūs Klaros plaukai kerpami krito ant grindų. Tą naktį gimė moterų pranciškonių vienuolija, dabar žinoma kaip seserys klarisės, o kadaise vadinta Neturto Damų vardu.
Abatė sesuo Klara Pranciškus laikinai apgyvendino Klarą benediktinių vienuolyne netoli Bastijos. Tačiau giminės vyrai įpyko. Jie nusprendė bėglę sugrąžinti namo jėga. Atjoję dėdės buvo nusiteikę ryžtingai, bet Klara įsitvėrė altoriaus, o tai neliečiama vieta pasauliečiams. Kai to nepaisydami giminaičiai ėmė ją tempti, Klara nusiplėšė nuometą ir apstulbę vyrai pamatė jos nukirptus plaukus. Giminėms teko pasitraukti. Apie abu benediktinių vienuolynus, kuriuose pabuvo, Klara susidarė savo nuomonę. Čia, kaip ir tarp pasauliečių, egzistavo luomai. Seserys suskirstytos į turtingas ir neturtingesnes, net beturtes. Tokia tvarka ne Klarai! Jos troškimai, planai ir vizijos visai kitokie... Neilgai pas benediktines pabuvusią Klarą Pranciškus perkėlė į vienuolyną prie Šv. Damijono bažnyčios. Čia ji praleis likusius 42 savo gyvenimo metus, būdama naujos vienuolijos abate. 28
Artuma 2015 m. vasaris
Sesuo Klara suprato, kad vargšai ir turtingi prieš Dievą lygūs. Be to, puikiai žinojo, jog tarnauti Kristui vienodai pašaukti vyrai ir moterys. Vieni ir antri tiek pat atsakingi už aplinkinių atsivertimą ir išganymą. Kaip ir Pranciškus, Klara ryžosi gyventi visiškame neturte, gelbėti artimą malda ir konkrečia kasdiene paspirtimi jam patarnaujant. Jos radikalaus neturto troškimas vyrams kėlė abejonių, moterys jį priėmė su pasitikėjimu ir noriai. Į naująjį vienuolyną pradėjo plūsti įvairių socialinių sluoksnių postulantės – pradedant beturtėmis ir baigiant kilmingomis turtuolėmis. Laikui bėgant į ordiną įstojo Klaros biologinės seserys Agnese, Beatrice ir našle tapusi jos mama Ortolana. Čia visos buvo lygios ir vargingos. Pragyveno iš savo rankų darbo ir aukų. Vienuolija ilgai neturėjo regulos, gyveno pagal Pranciškaus „Forma vivendi“. Hierarchai neįsivaizdavo, kaip vienuolynas gali išsilaikyti neturėdamas jokio turto. Regulą rašė vyrai dvasininkai, besikeičiantys popiežiai įkalbinėjo turėti nors kokį bendrą vienuolyno turtelį, bet Klara buvo nepalenkiama. Seserys verpė paaukotas vilnas, linus, audė, dažė, siuvo vargingoms bažnyčioms liturginius rūbus bei kitus reikmenis. Sklypelyje augino daržovių, žmonėms siūdavo baltinius, ištekančioms jaunoms valstietėms gamino kraičio daiktelius, skalbė. Visa tai ir suneštos aukos buvo jų pragyvenimo šaltinis. Klara imdavosi pačių nemaloniausių ir sunkiausių darbų. Seserų maistas dažnai būdavo duona ir vanduo. Melsdavosi ilgai ir nuoširdžiai. Vienuolynas skendėjo tyloje; kalbėtasi tik būtiniausiais reikalais. Neturto Damų šventumas darė didelį įspūdį, girdas apie jį sklido toli ir plačiai. Klarą vadindavo Pranciškaus angelėliu. Ir taip kukliai mintančios seserys dažnai pasninkaudavo, rengdavo naktines Švenčiausiojo Sakramento adoracijas. Klara žavėjosi popiežiai, jos amžininkai Honorijus III, Grigalius IX, Inocentas IV, Aleksandras IV, tačiau visi primygtinai siūlė sušvelninti itin griežtą „Forma vivendi“. Klara ir seserys atsisakydavo. Galiausiai pati Klara parašė griežtą ordino regulą. Ji – pirmoji moteris Bažnyčios istorijoje, atlikusi šį darbą. Regula buvo patvirtinta Klarai jau gulint mirties patale, likus dviem dienoms iki jos iškeliavimo į amžinybę. Kai visai paliego stigmomis dangaus apdovanotas Pranciškus, Klara pati jam iš meldų surentė celę vienuolyno sode. Joje Asyžiaus Neturtėlis parašė garsiąją „Saulės giesmę“ ir išsakė Klarai savo paskutinę valią. Griežtas, itin asketiškas gyvenimo būdas nepridėjo abatei sveikatos, o XIII amžiaus medicina irgi buvo dar vargana. Klara ėmė sirgti. Nesveikata tęsėsi ilgai, bet abatė nesiskundė. 28 metus ji gyveno kamuojama ligų. Prieš Klaros mirtį ją aplankė popiežius Inocentas IV ir tuoj pat atsiuntė patvirtintą regulą. Gavusi dokumentą, Klara pagarbiai jį pabučiavo ir su palengvėjimu atsiduso. 1253 m. rugpjūčio 11 d., išklausiusi Evangelijos pagal Joną, Klara mirė. Jos laidotuvės, amžininkų tvirtinimu,