Nulinis laipsnis - Plagiatas 2015

* INTERVIU

_1 Šachmatinis plagiatas: suprekinta Architektūra ar „Aukso grūdo“ vagystė INTERVIU SU AUDRIU KARALIUMI Šio architektūros kultūros ir kritikos zino tema – plagiatas. Į ją žiūrime be išankstinių nuostatų. Diskutuodami su Kolegomis, apčiuopėme temos dviprasmybę ir supratome, kad ją suvokiame gana skirtingai. Tačiau visiems aišku, kad tema aktuali – ypač mūsų laiku ir Lietuvoje. Atkreipėme dėmesį, kad kartkartėmis architektūros medijose iškyla kaltinimų plagiatu architektams – būta keleto atvejų, susijusių su banko, bažnyčių ir kitais pastatais, skirtingo pobūdžio kaltinimų plagijavimu. Dažniausiai šiais teiginiais, pagrįstai arba ne, suabejota.

Gali būti, kad plagiatas architektūroje vis dar neapibrėžtas. Tai iš esmės ir norėtume išsiaiškinti.

Po keleto asmeninių pokalbių su Jumis susidariau įspūdį, kad šią problemą suvokiate gana aiškiai, turite tam argumentų. Taigi klausiu: ar egzistuoja plagiatas architektūroje; jei taip – tai kokiais bruožais ar savybėmis galima jį apibūdinti?

Pradėsiu nuo Lietuvoje populiaraus teiginio, esą „urbanistikoje autorystės nėra“. Keista girdėti, kai architektai ir valdininkai taip kalba. Esą nesvarbu, kas urbanistinę idėją pasiūlė, – ją realizuoti turi teisę visai kitas architektas.

Vienas iš aktualių Kaunui atvejų yra Šarūno Kiaunės studijos laimėtas Kauno salos sutvarkymo konkursas 2008 metais. Dabar „Kauno planas“ daro salos detalųjį planą ir, kiek žinau, autorių nuomonės visai nepaiso, tarsi autorystės nė nebūtų.

Panašiai baigiasi ir kiti konkursai, kuriuos laimėjus su autoriumi pagarbiai atsisveikinama, ir tiek. Mano galva, tai neteisinga nuostata, nes kiekvienos autorystės esmė yra originali idėja ir jos plėtotė (ar dalyvavimas) iki projektinio pavidalo. Idėja yra esmė, vadinamasis „aukso grūdas“; manau, kad kiti architektai, ar savivaldybė, tiesiog neturi teisės to „aukso grūdo“ savo nuožiūra trupinti, pūsti ar perdirbinėti.

Jūs kalbate apie autorystę ir jos uzurpavimą – pasisavinimą?

Taip, tai yra pasisavinimas ir kartu autorystės išniekinimas, jos deformavimas. Mano skaudžiausia patirtis šiuo požiūriu yra dešinysis Kauno Santakos krantas Vilijampolėje. Čia prieš vienuolika metų pasiūliau koncepciją, kaip reikėtų vystyti Neries ir Nemuno krantą miesto ir visuomenės naudai. Kaip suformuoti visuomeninės erdvės tipo krantinę su įvairias laivybos ir bendrakultūriais mazgais ir trasomis, apimančiomis mūsų didžiąsias upes ir stiprinančiomis Kauno tapatybę. Būta ypač aktualios galimybės šalia Kauno Pilies, ties miesto istoriniu branduoliu.

Deja, padovanota Kaunui koncepcija per dešimt metų išsirutuliojo į klaikius žemės grobimus ir urbanistinių rodiklių išpūtimą greito pelno dėlei. Galiausiai šviesios idėjos, perėjusios per kelias žemės savininkų ir vystytojų rankas, šiandien išniekintos ir apverstos aukštyn kojomis. Daugeliui neįsigilinusių gali atrodyti, kad tai, kas šiandien statoma ties Santaka, yra to paties mano projekto tąsa. Deja, 2004-ųjų urbanistinės minties šiandieniniuose projektuose praktiškai nebeliko.

Tad tas plagiatas buvo labai skausmingas, nes iš jo pasiimtas tik idėjos apvalkalas, o visa esmė išmesta lauk, vėliau į tą patį apvalkalą sukišant visiškai kitokį turinį. Žinoma, apmaudu, jog šiame procese dalyvauja ir Kauno savivaldybė, ir architektų cechas. Tokiais instituciniais (ne)veiksmais lyg ir duodama visiems suprasti, kad pas mus vogti idėjas normalu...

Dar kartą įrodyta: projekto koncepcijos nėra būtina pavogti medžiaginiu pavidalu. Galima tiesiog satanizuoti idėją iškraipant jos turinį ir it niekur nieko užpildant savuoju. Tokiu būdu bet kuri dieviška idėja gali būti paverčiama šėtoniška – iš miesto atgręžimo į vandenį strategijos ir gyvybingų krantinių su polifunkcėmis erdvėmis žmonėms ir laivams idėjos realizuojamas pats pigiausias betoninis šlaitas su nuliniu farvateriu ir siauručiais laipteliais nusileisti iki vandens.

Mano galva, plagiatas architektūroje ir urbanistikoje yra kur kas pavojingesnis nei dailėje ar literatūroje. Nes būtent architektūroje ir urbanistikoje, pasivogęs patrauklų pavidalą, gali tą pavidalą užpildyti visiškai kitu turiniu.

Galiausiai tas šėtoniškas užpildas gali diskredituoti ir pačią idėją...

* INTERVIU

_2 tarp kopijavimo ir įtakos Interviu su Gintaru Čaikausku Pagal viešąją erdvę, galima suprasti, kad Jūs neabejingas plagiato architektūroje temai.

Apibendrintai kalbėti būtų gal kiek netikslu. Architektūros tema specifinė. Girdėjau, muzikoje jau atrandama juridinių kelių plagiatui nustatyti. Kiek kalbėjau apie architektūrą su teisininkais, mane patikino, kad kol kas beveik neįmanoma nustatyti plagiato atvejų šioje srityje, nebent tai būtų identiška kopija.

Neįmanoma todėl, kad nėra teisminės praktikos, ar todėl, kad tai per daug sudėtinga sritis?

Dėl abiejų priežasčių. Kaip ir visose meno srityse, architektūroje labai daug subjektyvumo. Jeigu kopija nėra absoliučiai identiška, tai sunkiai nusakoma juridine kalba. Todėl galėčiau kalbėti nebent apie plagijavimą menine prasme, kur yra riba tarp įtakos ir kopijavimo. Architektūros srityje įprasta kalbėti apie prieš tai buvusių kolegų įtaką (Vitruvijo, Paladijo, orderinė sistema, jos pritaikymas). Bet tai nėra tema plagiatui iliustruoti – tai daugiau darbo stilius, metodika, skonis.

Tad kodėl, Jūsų nuomone, kaltinimas plagijavimu vis iškyla viešojoje erdvėje?

Jis iškyla emociškai. Kažkas, tarkim, sukuria meno kūrinį sunkiai ir giliai išgyvendamas, kuomet sunkiai įvardijama, iš kur kilo pirminė idėja ar autoriaus vizija. O po to kažkas, galbūt kažkur žvilgtelėjęs, tarkim, publikacijon, tai lengva ranka interpretuoja. Konkurso metu ar konkurencinės kovos metu daliai kolegų ar konkurentų tai gali pasirodyti nesąžiningas žaidimas. Galiu pasakyti, kad savo kūryboje stengiuosi nebūti labai madingas; madingumas dabar tapo vienu vertinimo kriterijų. Dar daugiau: kartais parodos ar kokio vertinimo metu žiuri atstovai, atradę tokius atramos taškus (kad taip buvo, taip matė, taip daroma), lyg ir perskaito tam tikrą kodą, kad tai lyg teisingas kelias, ir savotiškai apsidraudžia tokį sprendimą paremdami. Tuomet neva nebus klaidos: taip daroma, tai yra suprantama. Taip „daro“ olandai, taip „daro“ suomiai, ispanai – todėl tai teisinga.

Mane tai truputį ir neramina, ir nervina, nes tokiu atveju, sukūrus kažką naujo, dvigubai sunkiau: reikia ne tik įteigti, kad sumanyta idėja turi teisę gyvuoti, bet taip pat paneigti, kad tai nebūtinai turi atrodyti kaip kažkieno galvoje susiklostęs štampas.

Ar įmanoma nuplagijuoti idėją, emociją, metaforą? Ar plagiato ar kopijavimo terminai gali būti taikytini šioms sąvokoms?

Tai labai niuansuota ir labai subtilu, priklauso nuo to, kiek, kokiu laipsniu. Nesu prieš įtaką, kuri buvo ir bus. Štai kalbama apie Alvaro Aalto įtaką Lietuvos pokario architektūrai, bet tai galbūt teigiamas dalykas – tai padėjo mums vystytis. Mes paneigėme klasikos citavimą stalinizmo architektūroje, kuri tikrai gali būti laikoma plagijavimu. Be to, yra ir tipiniai projektai – tai dar kita tema. Pavyzdžiui, iki šiol neaišku, ar Profsąjungų rūmai (Vilniuje) yra tipinis, kartotinis, ar unikalus projektas… … arba „Lietuvos“ kino teatras Vilniuje… … taip, aš taip ir nesupratau, koks jų statusas, nors domėjausi abiem atvejais. Įtaka, arba prieš tai buvusių idėjų atspindys, yra gana dažnas reiškinys, taip pasitaiko. Bet tik tuo atveju, jei jis nėra beprasmiškas, jeigu gali būti laikomas aukštesne raidos pakopa. Tarkim, mene impresionistai plėtojo ir tobulino vienas kito idėjas, bet jie visi unikalūs, jie nekopijavo – susikūrė srovė, atsirado sinergija, radosi meno kryptis. Tikras plagiatas prilygtų vagystei; bent Lietuvos atveju tokio negirdėjau. Nors teoriškai tai įmanoma.

Nors juridiškai tai apibrėžti sunku.

Tai kvepia kaltinimu. Menininkai gali kalbėti apie įtakas, gražu–negražu. Kitas dalykas – kad visi kažką stebime, studijuojame, mokomės; pasąmonėje užkoduota įvairių ruošinių, kuriuos, esant reikalui, galima (visiškai netyčia) panaudoti.

Turite omenyje vadinamąjį sąmoningą ir nesąmoningą kopijavimą… … taip, žmogus visai nuoširdžiai kuria, ir pati ranka, pati pasąmonė meta panašią detalę. Ir norint sukritikuoti, tai padaryti labai lengva. Girdėjau sakant: duokite man projektą, o aš tikrai surasiu pasaulyje kažką panašaus; galėsim paleisti gandą, kad tai panašu. Studentai mėgsta žaisti tokį žaidimą – pavyzdžiui, dabar internete lengva rasti analogų.

Tad, pasak Jūsų, jis egzistuoja?

Taip, toks – egzistuoja. Plagijavimas klesti architektūroje vagiant autorines naujienas. Juk jos nėra juridiškai įforminamos ar patentuojamos. Tarkime, per Le Corbusier ar Miesą van de Rohe atkeliavo berėmės stiklo ir plieno konstrukcijos.

Ilgainiui tai tapo modernios formos tradicija. Šiais laikais to nebevadiname plagiatu, bet autoriniai, ypatingi sprendiniai kuriami ir šiandien. Ir kuomet jie „dar šilti“ jau naudojami kito autoriaus panašiame kontekste, tai – jau plagiatas.

Bet juk visa tai taip pat galime pavadinti citavimu.

Taip, gal ir įmanoma. Tarkime, architektas viešai teigia esąs Tadao Ando mokinys ir pasekėjas, savo architektūrą kuria tais pačiais principais, taikydamas tas pačias raiškos priemones, medžiagas, šviesotamsą. Tada jo veiksmus galime vadinti citavimu. Tačiau tokiu atveju regiu ir būtiną sąlygą – cituojamasis šaltinis turi būti viešas...

Na, gerai, imkime kitą pavyzdį: tarkime, humanitariniuose moksluose įmanomas citavimas, siekiant pagrįsti tam tikrus teiginius, tačiau citavimo neturi būti daugiau negu tam tikras procentas teksto ir čia būtina nurodyti autorių. Jeigu autorius nenurodomas, tuomet tai laikoma plagiatu ir už tai baudžiama. Architektūros srityje tokių nuostatų nėra, ir jei savo objekte siūlai didelį vandens baseiną, jo gale įdedi kryžių ir visa tai matosi iš bažnyčios vidaus – tai jau atpažįstamas įvaizdis, kuris pagrįstai galėtų būti laikomas Ando citata.

Tiesa, čia paminėtas nuostatas galima taikyti ir architektūroje. Architektūroje citata korektiška, jei yra akivaizdžių ženklų, jog tai sąmoningas architekto elgesys. Tarkime, sąmoningai prisipažįstu, kad konkretus kūrinys yra dedikuojamas A. Paladio ir jame interpretuojamos jo estetinės nuostatos, kompozicijos principai ir pan. Tikiu, kad net ir tokiu atveju įmanoma sukurti originalų kūrinį, grįstą kito architekto įžvalgomis. Tačiau nesu matęs tokio atvejo, kad kažkas architektūroje būtų viešai įvardijęs citavimą.

Gali būti, kad yra šiek tiek kitaip, – tarkime, Le Corbusier buvo suformulavęs penkis moderniosios architektūros principus, kurie vėliau tapo tam tikra tradicija. Vadovaudamiesi jais kaip paradigma, vėliau dirbo ir kiti modernizmo architektai, lyg ir atkartodami formas, erdvinius ir funkcinius sprendinius. Iki šių dienų pagal panašią tradiciją dirba ir minėtasis Ando, kurdamas iš esmės modernistinę architektūrą. Gal tai reiškia, kad principai, kurie yra įvardijami ir išreiškiami manifestu, vėliau tampa bendrąja nuosavybe? Ir jais sekant galima sukurti kažką unikalaus, bet sykiu ir universalaus? Čia kas kita. Tai prilyginčiau religijai: kai pranašas paskelbia savo mokymą, tada tiems, kurie seka tomis tiesomis ir tampa jo mokiniais, tarsi atidaromos kūrybinės virtuvės durys. Pranašas perduoda pasekėjams ne tik pasaulėžiūrą, bet ir sukonstruotus principus bei kūrybos receptus.

Tai pozityvu. Visgi tai leisti sau gali tik genijai, architektūros pirmeiviai, žinantys, kad niekas, kas naudosis jo principais, paties autoriaus nepranoks.

Buityje viskas banaliau… Mūsų architektui pripažinti patį citavimo faktą – sunkiai įveikiamas slenkstis. Mes neturime citavimo kultūros architektūroje. Gal architektūra pas mus ir netampa meno bei kultūros dalimi dėl to, kad ji nesivadovauja kultūros ir meno papročiais, taisyklėmis? Lietuvoje dominuoja teisinės ir techninės taisyklės, kada leidžiama ir legalu yra viskas, ko nedraudžia įstatymas, statybinės normos ir reglamentai.

Visgi sutikčiau, kad šiuolaikiniame architektūrinės informacijos vandenyne išvengti sąmoningo ar nesąmoningo citavimo ir / ar plagijavimo gana sunku. Architektūros supanašėjimas – aiški iliustracija, laikmečio žymė, nulemta tapatybės stokos ir mąstymo schemų unifikacijos. Nyksta net tik autorystės, bet ir architektūros lyties požymiai...

Manyčiau, visgi galima sutikti, kad urbanistikoje autorystė traktuojama dviprasmiškai, ir suprasti, kodėl ją kartais vis bandoma paneigti. Tačiau tikriausiai tik tuo atveju, kai nėra aiškaus autoriaus įspaudo į miesto struktūrą (pavyzdžiui, „urbanistinės kalvos atvejis“), – gal tik tada, kai kūryboje dalyvauja daug veikėjų. Tačiau žvelgiant į problemą siauriau (architektūrą vertinant kaip erdvės kūrybą ir meną) – gal yra kur kas aiškesnių bruožų, padedančių įvardyti plagiatą?

Elementai ar dar kas nors, kas jį aiškiai nurodytų. Juk pats esi kažkada minėjęs, kad muzikoje yra metodas ir principas, padedantis indikuoti, kad tam tikra tema nuplagijuota.

Urbanistikos atveju autorystę apibrėžti ne visada lengva, bet vien dėl to autorystė neišnyksta. Gal tik bendraautorių ratas išsiplečia. Bet jei dalis projekto pavogta iš vieno, kita dalis iš kito, tai trečiasis, viską pasisavinęs ir pridėjęs savo „potėpių“, tikrai neįgyja teisės visų trijų vadinti bendraautoriais. Bendraautorystė randasi tik iš sąmoningo bendradarbiavimo.

Suprantama, banalioje srautinėje architektūroje plagiato sąvokos vartoti nėra prasmės, nes patys statiniai neturi ryškesnių autorystės požymių…

Aš tokius dalykus tiesiog pavadinčiau primityvia architektūros „brendifikacija“, kai parduodami architektūros įvaizdžiai.

Turbūt? Architektūra didele dalimi tapo tipologiniu produktu, plataus vartojimo preke. Dažniausiai būtent plataus vartojimo architektūra pati yra plagiatas – modifikuotas, deformuotas tolimo originalo mutantas.

Lietuvoje plagiato kultūra labai paplitusi ir tapusi norma. Pilka norma. Tik nedaugelis architektų gilinasi, mąsto, ilgai ir kantriai lipdo savo pasaulėžiūrą ir stilių, kuris yra atpažįstamas, atsekamas jų kūriniuose. Kiti tiesiog neršia internetiniame informacijos sraute ir atrajoja tą informaciją pagal užduotą temą. Dažniausiai tos kompiliacijos tėra daugelio analogų nuograužos. Nestipriai tarpusavyje susietų citatų rinkinys. Tokios nuograužų architektūros turime tikrai per daug.

Dėl to tik labai nedaugelis lietuviškų biurų turi savo braižą, savo veidą. Tarkime, Audrius Ambrasas, Rolandas Palekas, Darius Čiuta, Valdas Ozarinskas, Andrė Baldišiūtė, Tomas Lapė ar Bučai. Jų kvapas juntamas visada – nesvarbu, koks objektas būtų. O šiaip jau įprasta leisti architektūrą meinstryminiu konvejeriu, kur būtent švelnesnis ar aršesnis plagiatas yra pagrindinė mūza. Taip gimsta greitas architektūrinis maistas. Šiandienistų kokteilis…

Manau, daugeliu atveju konteksto žinojimas gali padėti paaiškinti veiksmus – tarkime, pagal postmodernistinės architektūros tradiciją, citavimas ir metaforiškumas iki mūsų dienų nėra išnykę. Nemažai apdovanotų Lietuvoje parchitektūros objektų turi šių bruožų – pavyzdžiui, Rolando Paleko „sąvaržėlė“, „Cut“ ir kiti. Gali būti, kad, perkėlus architektūrą į tokį prasminį lygmenį, galimybės ją apkaltinti plagijavimu nebelieka, nes net jei kažkas ir gali taip galvoti, tai dėl interpretacijos per formą, funkciją ir kitas savybes plagiato bruožų nebelieka, objektui suteikiama kita, gal net unikali prasmė. Tačiau tada, kai citavimas akivaizdus, autorystės nurodymą taip pat laikyčiau privalomu dalyku. Tačiau nesąmoningas citavimas yra irgi įmanomas, nes, kaip pats ir paminėjote, daugelis „penisi“ tais pačiais „archdeiliniais“ įvaizdžiais, kuriuos pardavinėja kaip produktą, o tik vėliau atsiranda kūrybinė virtuvė. Ar aiški riba tarp citavimo ir rinkimointerpretavimo?

Suprantama, būna atvejų, kai riba tarp plagijavimo ir sutapimo labai plonytė. Pats architektas geriausiai žino, kada „nusirašinėja“: prisirenka tam tikrą idėjų-ruošinių bagažą ir naudojasi jais it pusfabrikačiais, kompiliuodamas pagal situaciją. Mano galva, tai plagijavimas.

Tačiau jei architektas sukuria sprendinį, atliepiantį jam artimo architekto (mokytojo) mąstyseną, ir sąmoningai seka jo kompoziciniais bei erdvėdaros principais, bet paraidžiui nesisavina jo architektūros „gabalais“ – laikyčiau tai citavimu.

Ypač jei apie citavimą informuojama viešai.

Visgi, žvelgiant iš šalies ir neturint informacijos, vieną nuo kito atskirti sunku.

Tiesa, daugelis seka vadinamaisiais architektūros pranašais, prisipažindami, jog jiems jie daro įtaką skirtingu metu, ir vėliau jų architektūrinė kūryba išsivysto į kažką savita. Tokiais atvejais net citavimo nelabai atpažįstame.

Natūralu – gyvename architektūrinių pasekėjų pasaulyje. Būtų visai normalu, jei kritikai įvardytų, jog architekto A. A. kūryboje šiuo metu jaučiama Tsumtoro įtaka. Suvokta įtaka – normalu. „Nusirašinėjimas“, mėgdžiojimas, profanacija – keiktini...

Kalbėjome apie postmodernistinę architektūrą, kurioje galima įžiūrėti nemažai mėgdžiojimo. Jo tikriausiai pamatysime ir modernistinėje sovietinėje architektūroje, ir, gal dar labiau, postmodernioje jos tendencijoje. Dičiaus, Šeiboko modernizmas, Pempės ir Ramunio postmodernistinė kelių policija Vilniuje... Visi šie kūriniai atkartoja panašias to meto tendencijas.

Tendencijas – taip, bet ne konkrečius kūrinius. Nieko panašaus, pavyzdžiui, į Kelių policijos pastatą nesu matęs. Tai labai stiprus darbas – švarus, nuoseklus ir sąžiningas. Man architektūros ir stiliaus grynumo prasme panašūs yra ir Nijolės Bučiūtės Operos rūmai – tikras gintaras. Visgi daugelį architektūrinių pastatų sunku autorizuoti – būdingų formų, modernistinių kompozicijos principų taikymas, kurie tuo metu vartojami, skatina supanašėjimą.

O ar negali visa tai, apie ką šnekame, tiesiog būti siejama su „brendifikacijos“ fenomenu? Norėčiau prie to termino grįžti.

Juk tam tikri architektūriniai sprendiniai tam tikru metu tampa tradiciniai ir madingi. Kai kažkas sukuria „žymeklinį“ objektą su architektūriniu atradimu ir vėliau tai tampa „nuautorintu“ dalyku, ar tada tą sprendimą galima naudoti lygiai taip kaip ir bet kokį kitą išradimą? Kažkaip tipiškai.

Gal. O gal tiesiog mada? Gal architektūroje nėra taip baisiai isteriška kaip drabužių madoje, tačiau abiem atvejais medijų formuojama nuomonė stipriai išpučia ikonas iki pusdievių mastelio.

Gal jei nebūtų siūlomas ir propaguojamas modernumą atspindintis įvaizdis, kuris įtvirtintas sąmonėje kažkur toliau, jei nebūtų taip išpopuliarintas, jam čia nebūtų taip greitai pritarta, arba atvirkščiai – būtų nepritarta.

Tikriausiai. Nors aš skeptiškai žiūriu į architektūrines madas. Manau, kad profesinė savigarba turėtų architektą sustabdyti nuo beatodairiškų pastangų kiekvienais metais atitikti „vasaros madą“…

Aš terminą „brendifikacija“ vartoju pirmiausia tam, kad architektūrinius sprendinius apibrėžčiau kaip jau neautorinius.

Jei tik sutariame, kad tai įvaizdžio pardavimo reikalai, bet ne autorinis unikalus darbas ar kūrinys, tai tada galime atskirti kokybišką gerą architektūrą nuo nekokybiškos. Tarkime, Kęstučio Lupeikio prokuratūros nuplagijuoti ar „brendifikuoti“ praktiškai neįmanoma. Nes jei tai būtų išbandyta, tai taptų akivaizdžiu dalyku.

Sutinku, nes formos dalykai yra lengviau suvokiami, apčiuopiami ir atpažįstami. Atkreipsiu dėmesį, kad industrija yra labai suinteresuota tokiu architektūros suprekinimu, nes tuomet autoriniai konstrukciniai sprendiniai tampa plataus vartojimo preke. Kad ir Herzogo ir De Meurono akmeninės sienos, apvilktos plieno tinklu… Jos „lakstė“ po įvairiausias pasaulio šalis ir apsigyveno įvairiausiuose architektūros objektuose, kol galų gale šiandien jas jau galime nusipirkti bet kurioje sodininkystės parduotuvėje…

Bet kokio originalaus kūrinio suprekinimas yra baisus dalykas, atimta kultūrinė gyvybė.

Norėčiau grįžti prie pirmojo klausimo – apie autorystės vagystę. Minėjau, kad humanitariniuose moksluose įmanoma kompiuterinėmis programomis įvertinti plagiato laipsnį – svetimų tekstų kiekį darbe. Kaip Jums atrodo: ar panašiai galima elgtis architektūroje? Ar mūsų laikais objektyviai ir produktyviai galime taikyti plagiato terminą architektūroje? Ar įmanoma tai kokiu nors būdu apibrėžti?

Ir taip, ir ne. Čia panašiai kaip dailiajame čiuožime. Galima aiškiai įvardyti, kur techninės klaidos ar akivaizdus atlikimo brokas. Tačiau kūrybinis, meninis lygmuo vis tiek matuojamas ekspertiniu metodu.

Manau, kad autorinio grynumo nustatymo procesas architektūroje eina išvien. Ir kada, tarkime, devynių ekspertų „rentgene“ keturi pripažįsta, kad architektūros kūrinys turi plagiato bruožų, – tai rimtas signalas. Ir autoriui, ir visuomenei, kuri žinotų, jog riba ties plagiatu labai plona.

Manau, kad tokia praktika būtų labai „sveikatinanti“ architektūrą, o toks „filtras“ pirmiausiai būtų naudingas nacionalinių premijų ar kitų valstybinių apdovanojimų kandidatams…

Tikėkimės, kad toks ekspertavimas kada nors atsiras. Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi ir užrašė Tomas Grunskis

Tai lyg „didžėjinė“ architektūra?

AK. Tikriausiai. Ar didžėjus – plagiatorius? Jis gi ima ir „perleidžia per save“ viską, kas neužrakinta…

Manyčiau, todėl šiais laikais architektūra ir patiria tokią „bestilinės srovės“ problemą, kur „viskas galima“. Susiformavo savotiška tax free architektūrinė terpė, kurioje „visi lygūs ir laisvi“ architektūrinti bet ką. Čia neršia tūkstančiai trečiarūšių architektų, čiumpa viską, kas madinga, sau, savo greito vartojimo projektams. Tai lemia masinį supanašėjimą ir pačios architektūrinės autorystės nykimą. Gali būti, kad pasaulio architektūros „makdonaldizaciją“ nulėmė būtent rinkos nesugebėjimas atskirti kokybiškos architektūros ir išplitusi mažiausios kainos epidemija… Žinoma, galima paminėti ir priešingą dalyką, kai, leidžiant neribotam biudžetui, pastangos bet kokia kaina išsiskirti įklampina kitoje pelkėje. Čia paminėtinas kad ir Rimo Adomaičio „Tūkstančio litų“ pastatas Kaune. Nors pigių biurų pastatui pigiame kontekste ir apvelkamas išskirtinai brangus fasadinis vualis, architektūrinių ovacijų nesulaukiame. Nes brangus bilietas nebūtinai garantuoja sėkmę pigiems triukams...

Palietėte labai įdomų aspektą. Jei pamenate, postmodernizmo termino perkėlimas į architektūrą pasireiškė keliais dalykais; vienas iš jų buvo Anot Roberto Venturi „Duck“, arba „Decorated Shed“ („Antis“, arba „dekoruota pašiūrė“). Šiam pastatui lyg suteiktas „Anties“ prototipas ir panaudota tiesmuka metaforiška literatūra.

Gal… Tačiau iš esmės net ir „literatūriškumas“ Adomaičio atveju labai sukarikatūrintas. Jei architektūros įvaizdžiui sukurti paimama didžiausia pirmosios Lietuvos Respublikos piniginė kupiūra, kuri, mano žiniomis, net nebuvo išleista į apyvartą būtent dėl nepraktiškai didelės vertės ir, be abejonės, žada ir simbolizuoja aukščiausią verslo kokybę, o ta kupiūra aprengi pigų, elementarų kontorų pastatą – visa tai gali būti suvokiama tik kaip melas. Kaip dekoratyvus pažadas be turinio, be išsipildymo.

Bet apie ankstesnius (sovietinius) laikus sakoma, kad visi vartė tuos pačius žurnalus, buvo tie patys pirminiai šaltiniai.

Taip, bet tuomet buvo milžiniškas skirtumas tarp mūsų ir Vakarų.

Architektai, minėdami plagijavimo kontekstą, išskiria du dalykus – studentišką kūrybą ir konkursinius darbus.

Kiekvienas kursinis darbas prasideda nuo vadinamosios analogų paieškos; tada vertinamas studento sugebėjimas analizuoti, atrasti tendencijas, sistemas ir kt., bet jokiu būdu neplagijuoti ir nekopijuoti.

Jums kaip dėstytojui teko susidurti su studentų plagijavimu?

Mano praktikoje to nebuvo. Nors yra buvę atvejų, kad studentai vieni kitus „gaudė“ per peržiūras.

O tas kitas atvejis su konkursiniais darbais, kai per trumpą laiką reikia pateikti sudėtingą programą?

Yra buvę tokių atvejų, tačiau, kiek žinau, net svarstymų (komisijose) yra buvę, bet atsakymas visuomet buvęs neigiamas.

O Jūsų asmenine nuomone – ar yra buvę plagijavimo atvejų konkursuose?

Konkursuose atvirų plagijavimo atvejų nežinau, tačiau įtakos atvejų – taip. Kaip sako architektai, „pasivartė žurnalų“; bet tai nedramatizuojama.

Architektūros istorijoje individualios raiškos klausimas ne visada būdavo svarbus. Ir dabar tradicionalisto plagiatu niekas neapkaltins… … dabar gi madinga: kičas, dvarai. O dėl istorijos, atsimenu, buvo kalbama, kad viena Vilniaus bažnyčia atrodo kaip Il Gesu Romoje, ir tai laikoma komplimentu. Šiais laikais vargu ar bus užsakymas pastatyti taip, kaip ten. Greičiausiai bus prašoma padaryti panašiai, kaip kažkur. Nukopijavus namą ant krioklio (F. L. Wright) prasidėtų diskusija, o nukopijavus Vilos Rotondos (A. Paladio) elementus būtų manoma, kad tai normalu.

Ta elementų naudojimo tendencija grįžo per postmodernizmą.

Tai buvo ironizavimas, taip pat įtaka, interpretavimas. Aš irgi žavėjausi J. Stirlingu, A. Rossi, kur, pavyzdžiui, pereinama (viename pastate) nuo pirmapradžio akmens iki aukštosios technologijos (high-tech) blizgesio ir moderniausių konstrukcijų. Mane tokia eklektika labai žavėjo, bet tai buvo brangiai ir gerai realizuota. Be to, tai buvo nauja klasikinių elementų interpretacija.

Yra buvę specialistų, kiekvienam garsiam sovietiniam pastatui rasdavusių po analogą: tarkime, dabartiniams Seimo rūmams – Bostono (JAV) rotušė ir kt.

Seimo rūmai, kaip apverstas zikuratas, yra tipologinis įvaizdis. Bet labai svarbu ir žmogaus asmeninis požiūris: jeigu nusiteiki ir tikrai stengiesi kurti kitaip, tai lyg ir nėra problemų. Bet yra kita problema – nekoduoji atraminių įvaizdžių, kurie padeda, tarkime, konkursuose. Kiekviena atranka yra staigi, impulsyvi, atrenkant neišvengiamas tam tikras technologinis (žiuri) paviršutiniškumas. Ir tada visi fiksuoja tokius taškus, kurie yra koduoti.

Bet ir (konkursų) žiuri nariui gali kilti mintis, kad kuris nors darbas yra nuplagijuotas; gali kilti atmetimo reakcija.

Gali. Bet dažnai būna priešingai: laimima todėl, kad yra kodai, tai madinga – ir todėl tai gerai. Jeigu darbas nėra matytas: neaišku, gerai ar negerai. Lyg apsidraudžiama: kas anksčiau buvo gerai, bus gerai ir dabar.

Kalbėjosi ir užrašė Martynas Mankus

* INTERVIU

_3 Architektūra, mados, ženkliškumas Interviu su architektais Sla Malenko ir Aurimu Sasnausku Savo interneto dienoraštyje esate rašę apie plagiatą studentų darbuose…

A. S. ... taip, bet tai stilizacija. Kalbėti apie plagiatą realizuotuose objektuose sunkiau. Analizuojant nerealizuotą projektą, lyginti lengviau: ar identiškas atlikimas, idėja, estetika.

S. M. Panašumas [minėtojo darbo] – charakterio, dvasios, atlikimo, koloristikos, nesigilinant į funkciją, išdėstymą ir kt. Du darbai vienoda nuotaika. Vėliau mus apkaltino plagiatu – Bauskės bibliotekos konkurse. Mes to studentų darbo, su kuriuo buvome lyginami, nebuvome matę. Nori nenori, peršasi išvada, kad būna ir atsitiktinumų. Žodžiu, patys pakliuvome į tokią situaciją – buvo labai įdomu panašius darbus palyginti.

A. S. Plagiatu, manau, galima laikyti kopijavimą pažodžiui, o ne tokius atvejus, kuomet sutampa tik funkciniai sprendimai,

panašiai veikia aplinka ir kt.

Minėjote panašias emocijas, bet tai labai nekonkretus dalykas – kaip ir funkcija ar kt. O plagiatas turi turėti apčiuopiamą išraišką – kiek paimta ir nukopijuota.

S. M. Yra to pažodinio plagiato Kinijoje ar Maskvoje, kur [plagijuojami] ištisi miestai: ir nuotaika, ir struktūra, ir dydis, ir medžiagos.

Bet ir Lietuvoje nuolat pasigirsta kalbų apie plagiatą.

S. M. Šiuo atveju daug lemia aplinka, ekonominės sąlygos, statybininkai, užsakovas. Galiausiai – gal tu norėjai nuplagijuoti, bet viskas taip išsikreipė, kad nebepanašu.

O konkurse įmanoma nuplagijuoti?

S. M. Įmanoma. Kai reikia koncentruotai pateikti idėją, o laiko nedaug, tuomet įmanoma rasti panašumų ar analogų. Kai viskas popieriuje – viskas įmanoma.

Yra architektų, dažnai matančių plagiato ar analogų atvejų. Galbūt jie jautresni aplinkai? Gal ne visi tai pastebi, ne visi čia mato problemą?

A. S. Architektūroje būna tam tikrų naujų tendencijų, naujų medžiagų. Nesąmoningai domisi visi [panašiais šaltiniais], tad atsiranda elementų iš kitų objektų, panašių fasadinių sprendimų, panašus pateikimas, nes taip „madinga“, ir kt.

S. M. Yra architektūrinės tendencijos, kaip ir visur – madoje, muzikoje. Gali rasti paralelių tarp tam tikrų atlikėjų, sukišti juos į tam tikrus stilius. Ir architektūroje yra tam tikrų srovių, stilių, bendrų vardiklių. Pavyzdžiui, surūdijęs fasadas; bet tai tik elementas.

Pagal plagiato apibrėžimą, kad darbas būtų pripažintas plagiatu, turi sutapti didelis kiekis elementų. Ar galima detales laikyti plagijavimu?

S. M. Turbūt ne. Pas mus [mūsų kultūroje] tai nemadinga, egzistuoja bendra opinija, kad kopijuoti blogai, jei kopijuoji – tai kažko tau trūksta. Kartais vertiesi per galvą, kad nepadarytum taip pat. Nors sprendimas ir atrodo logiškas, bet gal kiek dirbtinai atmetinėji, kad tik nebūtum panašus į kitus.

Yra tokia sąvoka kaip „brendifikacija“: pradedi ieškoti savo stiliaus, nes aplinkybės įpareigoja išradinėti, bet sykiu privalai būti nuoseklus ir laikytis savo „stiliaus“. Tai tave stumia ieškoti, tarkime, išraiškingų formų, o tada gal pradedi save plagijuoti.

A. S. Jei, tarkim, Frank O’Gehry turi savo atpažįstamą stilių, o tu taip pat suprojektuosi – bus plagiatas. Tačiau didžioji dalis architektūros neidentifikuojama [raiškos aspektu]. O tokių „brendinių“ architektų nėra daug. Tai [„brendas“] padeda išsiskirti, bet tuomet ir plagijavimu lengviau apkaltinti.

Sunku kalbėti apie realizuotus objektus, bet konkursuose galbūt galėtų veikti patikros sistema – juk privalai per trumpą laiką perteikti maksimaliai paveikų rezultatą minimaliomis priemonėmis.

A. S. Konkurso laimėtojas dažniausiai būna ženkliškas objektas. Tad jį lengviau ir sulyginti [ieškant plagiato] su kitais darbais. Viena vertus, lengviau išsiskirti, antra vertus – kopijavimas lengviau atpažįstamas.

O dėl Bauskės bibliotekos – projektuodami sprendimo nekeitėte (po kaltinimo plagiatu)?

A. S. Aišku, ne. Į mus kreipėsi akademinio projekto autorės, kurių kompozicija buvo plyname lauke.

S. M. Mūsų sprendimą tuo metu diktavo sudėtinga sklypo konfigūracija, kur kitaip net neįmanoma tos programos įvykdyti. Savo architektūrą kildiname iš konteksto – tada bent jau struktūriškai mažiau šansų ką nors nuplagijuoti. Ir savo atpažįstamo stiliaus neturime – manome, kad nesame lengvai atpažįstami. Šis atvejis buvo lyg jaunimo atsakas į mūsų įrašą [interneto dienoraštyje]. Išsinagrinėjome objektą, į kurį tariamai panašus buvo mūsų darbas; pasaulyje tokių analogų, kur viena funkcija yra vienas tūris, – labai daug. Yra pavyzdžių, kur kiekvienas kambarys yra atskiras tūris ir juos jungia bendra gyvenamoji erdvė, – tai tiesiog principas, kaip formuoti erdves.

Galbūt galima pasakyti, kad tai archetipas, tradicinė forma.

S. M. Turbūt todėl pasaulyje ir nėra daug architektūros plagijavimo bylų – labai sunku įvardyti, kas tai.

Galvojant apie intencionalų postmodernistinį citavimą, kyla klausimas: kiek plagijavimas ar kopijavimas yra sąmoningas, o kiek nesąmoningas?

S. M. Manau, kad postmodernizme architektai greičiausiai kopijuoja ne vienas kitą, o bendrus istorinius įvaizdžius.

Kaip vertintumėte kai kurių autorių teiginius, kad sovietinis modernizmas kopijavo užsienio pavyzdžius?

A. S. Manau, kad, kažkam atradus mažiau naudotą, anksčiau nematytą formą, ženklą, visi po to mėgina kartoti.

S. M. Peržvelgus populiariam konkursui sukurtus darbus (pavyzdžiui, „Agilos“ Nidoje), juos galima suskirstyti į tam tikras grupes: „namai su smėliu“, „namukai ant platformos“, „lenktas stogas“. Ir visa tai teoriškai kažkur matyta – tam tikras būdas spręsti tam tikrą problemą. Galbūt kaskart neišradinėji naujo būdo tam pačiam klausimui spręsti, ieškai paruošto sprendimo. Bet vėlgi – galima lyginti tik tam tikrus charakteringus pastato elementus.

Architektūriniuose projektuose dažnai galima įžvelgti tam tikras įtakas – ar tai galima laikyti kopijavimu?

A. S. Panašumas ar įtaka dažniausia yra paviršutiniška. Siaurai žiūrint, visi stikliniai biurų pastatai yra vienas į kitą panašūs.

S. M. Visi jie vienas kito kopijos; tokie pastatai privalo maksimaliai išnaudoti sklypą, visi turi atitikti normas ir būti patogūs eksploatuoti. Jei [kalbant apie komercinius pastatus] į lygtį surašai visus [pakankamai apribojančius] kintamuosius, atsakymas gaunasi panašus. Žodžiu, nėra architektūroje plagiato, nėra... ... tikėjausi, kad pasakysi, jog yra.

S. M. Gal yra, bet manau, kad jei tokie atvejai egzistuoja, jie nenagrinėjami – tai nėra įdomu mūsų cechui.

A. S. Ši tema artimesnė studentų darbams. Tikroje architektūroje kopijavimui visada yra kliūčių: kontekstas, programa, funkciniai niuansai.

S. M. Mes [savo interneto dienoraštyje] norėjome parodyti ne tai, kad pastatai identiški, bet tai, kad identiška nuotaika.

A. S. Studentiško darbo atveju nėra realios programos, realaus užsakovo, realaus konteksto, todėl kartais nueinama lengvesniu keliu, pasitaiko „nusižiūrėjimų“.

Studentų padėtis paradoksali tuo, kad kopijavimas kaip mokymosi priemonė virsta kopijavimu kaip smerktina praktika.

A. S. Atliekant labai abstrakčius darbus, daug [žurnalų] vartoma, žiūrima, pritaikant tam tikrus elementus.

S. M. Pastebėjau, kad su laiku žiūriu vis mažiau architektūros analogų, mažiau biure užsakome žurnalų, internete pažiūrim tik anonsus. Archdaily apskritai devalvavo architektūrą – ten didžiulis kiekis įvairiausios kokybės informacijos.

Taigi vienas iš būdų [vengti įtakų] – nežiūrėti; taip gali tapti labai originalus. Bet ir tai nereiškia, kad ko nors nepadarysi kaip kitas.

A. S. Manau, kad Vokietijoje, Šveicarijoje šiuo metu yra tendencija daryti kitaip. Tarkime, lietuviai nori būti panašūs į olandus, o olandams įdomiau, kuo lietuviai gali būti kitokie negu jie.

S. M. Mes patys dažnai diskutuojame, kuo architektai Lietuvoje galėtų būti išskirtiniai. Dažnai žiūrima, ką daro kiti, ir sukuriamos prastos kokybės kopijos. Sunku rasti skirtumų tarp, tarkime, lietuviškų ir vokiškų biurų darbų.

A. S. Nuolat padiskutuojame, kad trūksta architektų, dirbančių ne „kaip kažkur“, o savaip.

S. M. Kopijavimo, plagijavimo tema gera, nes mes visi plagijuojame, kopijuojame tendencijas, kurios jau išbandytos, o gal jau net ir nebemadingos.

* PLAGIATAS ?

*!? PLAGIATAS

_0*

Tad plagiatą Jūs siejate su autoriniu kūriniu ir jo keitimu – perdarymu?

Taip, nors plagijavimas architektūroje yra sudėtinga tema ir čia viskas ne taip aišku. Tarkime, jei nuplagijuojamas visas kūrinys, tai aiškus kriminalas, už kurį gali būti baudžiama. Bet architektūroje klesti šachmatinis plagijavimas. Ne plagijuojant visą objektą, bet savanaudiškai jį išfragmentuojant.

Literatūros teorijoje egzistuoja keletas voliuntaristinių sampratų, kad visą pasaulinę literatūrą galima įsprausti į 7 (arba 15) pagrindinius siužetus. Kitaip tariant, keli pagrindiniai naratyvai nusako visą įmanomų siužetų spektrą, o jie patys yra antriniai ir kartotiniai; „kiekviena knyga kalba apie kitas knygas ir kiekviena istorija pasakoja jau papasakotą istoriją“ (Eco 2012: 5261). Panaši nuomonė egzistuoja ir dėl (pop)muzikos – visą muzikinę kūrybą galima suspausti į kelis motyvus. Be abejo, tai pernelyg supaprastinantis požiūris, tačiau jis pakankamai vaizdžiai iliustruoja kiekybinį kūrybos aspektą kaip pasirinkimą iš menamai baigtinio variantų skaičiaus. Sykiu klausiama: kiek ir kokia dalimi meno kūrinys gali būti unikalus ir išskirtinis?

Vienas kokybinių kūrybos, taip pat ir architektūros, vertinimų nusakomas autorystės, individualumo, autentiškumo sąvokomis, atitinkamai ir jų antonimais – plagiatu, kopijavimu, imitacija. Laikoma, kad plagiatas architektūroje: 1) pažemina meno kūrinio vertę; 2) paneigia jo išskirtinumą ir abejoja jo autentiškumu; 3) yra svetimų idėjų vagystė. Tokie kaltinimai plagiatu Lietuvoje pasigirsta po kiekvieno didesnio viešojo architektūros konkurso ar raiškesnio realizuoto objekto viešojoje erdvėje. Kaltinimas neoriginalumu ir antrinėmis idėjomis nėra naujas reiškinys, tačiau šiais moderniais kraštutinio individualizmo laikais tai bene sunkiausias įmanomas kūrybinis nusikaltimas. Tai kertasi su kertinėmis modernių (arba pomodernių) laikų vertybėmis – originalumu, autentiškumu, asmenine pozicija. Kuo remiasi tokie kaltinimai? Beveik išimtinai – išoriniu panašumu į kitus (dažniausiai Vakarų) pavyzdžius. Nors tokia architektūros kritika dažniausiai būna neinstitucinė ir dominuoja internetinių komentarų skiltyse bei socialiniuose tinkluose, kartais ji pasitelkiama ir architektūros profesionalų diskusijose. Šis tekstas – tai bandymas susiorientuoti architektūrinio plagiato temoje. Plagiato samprata dvejopa: 1) objektyviai įvertinant kūrinio originalumą ir inovatyvumą; 2) originalumą analizuojant subjektyviais kūrybos turinio aspektais.

Prieš nagrinėjant plagiato temą architektūroje, naudinga pažvelgti, ką šis terminas reiškia platesniame kontekste, kitose meno srityse. Plagiato terminas nusistovėjęs humanistikoje: „Plagiatas – pasisavinimas svetimo kūrinio (mokslo, meno, literatūros) arba kūrybinės minties, idėjos; svetimo kūrinio išleidimas savo vardu“ (Tarptautinių žodžių žodynas, 2002).

Akademinėje sferoje nusistovėjo jo apibrėžimas (MRU, ŠU, Vilniaus universiteto EPAS), aptikimo priemonės (Lietuvoje – svetainė plag.lt), numatyta baudžiamoji atsakomybė už plagijavimą. Antra vertus, atkreiptinas dėmesys, kad, kalbant apie tekstų sutapimus, sutapimas ir plagiatas – ne tas pats: sutapimu laikytini cituojami šaltiniai, kai kada įmanomas tik vienas nagrinėjamos problemos formulavimo būdas ir kt.

Nors architektūroje (industrializacija, masinė statyba) svarbūs dauginimo, multiplikavimo, pakartojimo aspektai, originalumo idėja išlieka centrine disciplinos ašimi. Ar originalumą galima atpažinti architektūroje? Dar: ar įmanoma jį atskirti nuo citavimo, interpretacijos, pastišo? Kiek toks veiksmas sąmoningas, o kiek jis gali būti neintencionalus? Tekste lygiagrečiai naudojami ir kiti terminai – kopijavimas, interpretacija, – siekiant geriau atskleisti, ką reiškia plagiatas kaip kraštutinai neigiamą konotaciją turintis terminas.

Plagiato samprata skleidžiasi kaip prieštara esminiam modernizmo, Apšvietos amžiaus rezultato, principui – nuolatiniam inovacijos siekiui. Architektūroje ir humanistikoje meninio kūrinio originalumo kaip vertės samprata susiformavo palyginti vėlai, jos atsiradimas siejamas su antropocentristiniu Renesansu. Daugelio žinomų viduramžių statinių autoriai architektai nežinomi, o jei duomenų apie autorystę išliko, individuali raiška ten nevaidina lemiamo vaidmens. Tad meno kūrinio individualumas (architektūroje – atskiro pastato autentiška raiška) – tai moderniųjų laikų reiškinys.

Minėtas individualios raiškos diskursas nusako modernizmui esminę tradicijos ir inovacijos prieštarą ir tebesitęsiančią diskusiją, kas svarbiau – naujovės ar istorija, autorius ar kūrinys. Iki moderniųjų laikų architektūrinę raišką buvo galima apibendrinti stiliaus samprata. Iki tol, kai 1828 m. vokiečių architekto Heinricho Hübscho knygos pavadinime užduotas klausimas: In Welchem Style sollen wir bauen? (Kokiu stiliumi turime statyti?). Dėl technikos progreso ir kintančių gyvenimo sąlygų pavadinime turbūt pirmąkart artikuliuotai suabejota vyraujančio stiliaus (tuo metu – neoklasicistinio) dominavimu. XX a. pradžios architektūros avangardas praeities imitavimą jau atvirai paskelbė tabu. Prie imitavimo formų priskirta ir tradicinės architektūros raiška.

Modernybės laikai (nepaisant mokslo technikos revoliucijos skatinamos masinės gamybos), kaip naujumo mašina, įpareigojo kūrėjus be perstojo „atradinėti“, „atnaujinti“, „inovuoti“. Kopijavimas (ikimodernios architektūros) atitinkamai įgavo neigiamą moralinę reikšmę – kaip autorystės idėją paneigiantis veiksmas. Klausimas toks: kiek pati modernioji architektūra yra novatoriška kopijuodama, kartodama ar net plagijuodama pati save? Vieno atsakymo nėra: akivaizdu, kad, pavyzdžiui, nemaža moderniosios architektūros dalis perdirba ir daugina klišėmis virtusius Le Corbusier 5 moderniosios architektūros postulatus.

Imitacijos klausimas savaip reikšmingas ir aktualus šiuolaikinėje paveldosaugoje. Nors pagal Venecijos chartiją imitacinės (ar falsifikacinės) formos istorinės aplinkos architektūroje netoleruojamos, dėl tokių sprendimų neretai kyla klausimų. Paveldosaugos specialistai kritikuoja ne tik šiuolaikinius, su istorine aplinka nederančius architektūros pastatus, bet ir iš istorinės retrospekcijos kildintinus objektus. Pavyzdžiui, rašydamas apie Vilniaus Senamiestį, paveldosaugos specialistas Algimantas Gražulis keletą pastatų įvardija kaip „tikrovėje neegzistavusių XIX a. pabaigos carinio Vilniaus architektūros statinių ir kompleksų imitacijas“ – mini pastatų grupę vadinamajame Tymo kvartale Maironio g. 21, 23, 23a, „Barbacan Palace“ viešbutį Šv. Kazimiero / Bokšto g. 12 / 19, „Kempinski“ viešbučio priestatą prie Katedros a., daugiabutį gyvenamąjį namą Strazdelio g., Sereikiškių parko rekonstrukcijos projektą ir kt. (Gražulis 2010: 222).

Tradicionalistinio požiūrio architektūroje šalininkai, kritikuodami modernistinę architektūrą, neretai pasitelkia prancūzų mokslininką René Girard’ą ir jo „mimetinio troškimo“ teoriją. Ja remiantis (pvz., Samir Younes), bandoma įrodyti, kad architektūrinius identitetus formuoja imituojamos pageidaujamos architektūrinės formos, o sykiu – ir jų kūrėjų identitetai.

Leonas Krieras ir Samiras Younes’as Girard’o mimetinio konkuravimo sampratą pritaikė architektūrai – apibūdinti dvigubam mimetiniam architektų santykiui su formomis ir savo asmenybėmis (Younes 2012:83). Tai paaiškina, kaip architektai aproprijuoja kompozicijose naudojamas formas (formalioji imitacija) ir kaip jie traktuoja savo gerbtiną asmenybę kaip tiesioginį modelį (personalioji imitacija). Kaip teigia minėti autoriai, kultūrinio modernizmo veikiami dauguma architektų save laiko formų kūrėjais ex nihilo, o taip meninis identitetas painiojamas su meniniu unikalumu. Tokią raišką sarkastiškai vertina Krieras: „[...] imitacija – paslėpta arba deklaruojama“.

A. S. Paimdamas ženklišką pastatą, panaudodamas jo elementus, tikiesi pasiekti tą patį efektą, – nėra nukopijuota identiškai, bet labai aišku, kad idėja perimta.

Kartais būna taip, kad tam tikras sprendimas (gal jau kažkada nagrinėtas) konkrečioje vietoje pats prašosi...

S. M. ... vadinasi, taip ir turi būti, taip reikia ir statyti, kitaip nebus [juokiasi]. Pavyzdžiui, jei labai griežtai surašytos konkurso taisyklės, tikrai gali rastis daug panašių sprendinių. Tai ne trūkumas – telieka išsirinkti geriausią.

Kiek architektūros procentų turi sutapti, kad objektas būtų laikomas plagiatu?

S. M. Kartais ir vieno nukopijuotas procentas gali viską sugadinti.

Ar visada architektams būtina siekti autentiškumo arba inovatyvumo?

S. M. Mes, pavyzdžiui, projektuojame labai daug biurų [interjerų], kur aplinkybės ir programos labai panašios. Ir visada siekiame dirbti šiek tiek skirtingai. O yra architektų, kurie, mūsų manymu, visada naudoja tuos pačius medžiagų derinius, detales, baldus, elementus. Ir turbūt elgiasi teisingai, nes taip tampa atpažįstami.

A. S. Jei turi labai aiškų stilių arba mąstymo prieigą (tokių Lietuvoje nedaug), ir kopijavimas [stiliaus] ima vykti.

Kalbėjosi ir užrašė Martynas Mankus

* INTERVIU

_4 Plagiatas teisiniu aspektu Interviu su teisininke advokate Kristina Matvejenkaite Ar teko susidurti su plagiato problema architektūroje?

Kiek esu domėjusis ir susidūrusi praktikoje, šiuo klausimu labai maža kuo remtis. Problema visų pirmiausia ta, kad, kalbant apie architektūros plagiatą, teisėje tai nėra konkrečiai įvardyta ir nėra tiksliai apibrėžta. Kalbant apie teisinį reguliavimą, nerasite šios temos struktūruotai aprašytos vienoje vietoje; yra tikrai ne vienas teisės aktas, kuriuo galima remtis. Pirmas atskaitos taškas – Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, kur nusakyta, kas yra autoriaus teisės ir kaip jos ginamos. Yra kitų teisės aktų, kurie bando šią problemą užkabinti: šiek tiek Statybos įstatymas, Statybos techniniai reglamentai. Civiliniame kodekse paminėti bendrieji teisių gynimo principai ir būdai, kuriuos galima panaudoti, esant įtarimui plagiatu ar pažeidimu, bei įtvirtintas gynimosi mechanizmas. Taip pat yra ir tarptautiniai dokumentai. Direktyvose įvardytas ir užtikrintas Europos sąjungos teisės gynimas; yra ir tarptautinės sutartys, skirtos intelektinės nuosavybės apsaugai. Taigi teisinių dokumentų tikrai daug. Bet yra kita problema: teisė ir gyvenimas dažnai nueina skirtingomis kryptimis, arba žmonės tiesiog nesivadovauja ta teise, kuri yra jiems skirta ir įtvirtinta dokumentuose. Ir būtent tai pastebiu Lietuvoje – ne tik architektūroje, bet ir kitose meno srityse. Tam tikra problema (kažkas negerai pasielgė arba pažeidė kieno nors teises) aptariama bendruomenėje, mažoje terpėje. Apie tai padiskutuojama ir nurimstama, į viešumą tai nepakliūva. Problema nesprendžiama oficialiu būdu. Gerai, jei, tarkime, pažeidus autoriaus teises, pavyksta tai išspręsti architektų bendruomenės viduje. Tad jeigu būtent dėl to apie tai nieko negirdime ir mažai ką žinome – labai džiaugiuosi, kad žmonės susitaria geranoriškai. Bet bijau kitko – kad mes tiesiog sakome: „Nieko nepadarysi, pažeidė mano teises, nenoriu pyktis, kam to reikia“. Atrodo, to, kad reiktų savo teises saugoti ir dėl jų kovoti, žmonės nevertina kaip svarbaus dalyko. Tiesiog susitaiko su esama padėtimi, nebando jos pakeisti. Aš viso to labai pasigendu ir mano praktikoje tokių atvejų (plagiato) buvę nėra. Aišku, egzistuoja ir teisininkų specializacija – dirbantys autorinių teisių srityje galbūt daugiau galėtų papasakoti. Bet bent jau stebint teismų praktiką, priimtus sprendimus, matai, kad jų (ta tema) tiesiog nėra.

vardai. Tai būtų autoriaus neturtinių teisių gynimo būdas ir apsauga nuo galimų pažeidimų.

Architektų profesinės organizacijos turi tam tikrą institutą – etikos komisijas, kurios savo organizacijoje pagal savo kompetenciją išsprendžia kai kuriuos ginčytinus klausimus. O ar galima įvertinti tokį atvejį, kada ne pats autorius gina savo kūrinį, bet teigiama, kad pas mus sukurtas kūrinys yra panašus į užsienio autorių analogus?

Klausimas: kiek darbai turi būti panašūs, kad vieną jų būtų galima įvardyti kopija, plagiatu, autorinių teisių pažeidimu? Koks galėtų būti teisinis plagiato nustatymo mechanizmas?

Tai vienas sudėtingiausių uždavinių, ir jei tai pereina į teisminį ginčą, juridine prasme nėra detaliai nusakyta, kaip atskirti plagiatą.

O kuo vadovautųsi teismas, kokiais dokumentais galėtų remtis?

Išeitinė padėtis būtų pats kūrinio apibrėžimas: kas yra originalus kūrinys, kokia jo materialinė išraiška, meninė vertė. Originalumo kriterijus esminis. Jei tariamos kopijos atveju būtų nustatyta, kad joje nėra originalumo, būtų pakankamai pagrindo teigti, jog tai plagiatas ir autoriaus teisių pažeidimas. Gali būti ir taip, kad, nemačius kažkokio architektūros kūrinio, galima atsitiktinai sukurti gan panašų. Įsivaizduoju, kad tai įmanoma, ir tikiu, kad taip būna; tai dažnai nutinka muzikos kūriniuose. Bet juk neįrodysi, kad tikrai nematei, negirdėjai to kito kūrinio.

Jei taip išėjo netyčia, ginčo atveju teismui reikėtų pasitelkti ekspertus ir ekspertinį vertinimą.

Ar galima reziumuoti, kad teisės aktai neapibrėžia (architektūrinio) plagiato sąvokos? Kad jais vadovaujantis galima įvertinti turtinę ar neturtinę žalą, bet galiausiai klausimas peradresuojamas ekspertams – architektams, kurie ir vertintų tą panašumo ar identiškumo klausimą?

Tikriausiai taip – panašiai yra teismų išsamiau nagrinėjamoje srityje, prekių ženklų apsaugoje. Ten komerciniai interesai turbūt svarbesni, todėl ši sritis labiau išplėtota, joje jau yra nemažai teismų sprendimų. Į teismus kreipiamasi, norint apginti prekės ženklą nuo pažeidimų, na, o teismai šiais sprendimais yra suformavę tam tikrą praktiką, taisykles: į ką reikia atkreipti dėmesį, kokie turi būti vertinimo kriterijai. Nagrinėjamama, ar prekės ženklai yra tik panašūs (vienas į kitą), ar vienas jų yra kopija, siekianti suklaidinti vartotoją, kad šis galvotų perkąs kokio žymaus gamintojo (turinčio „vardą“) produkciją. Ar prekės ženklai tik panašūs, bet neklaidina vartotojo ir vartotojas nesieja vienos prekės su kitu gamintoju. Tad šioje srityje problema panaši, tik joje teismų praktika pakankamai gausi, lengviau ir nagrinėti problemas ir pažeidimus.

Kaip prekės ženklų atveju įvedama skirtis, kaip identifikuojamas panašumas, peržengiantis pavojingą (kopijavimo, plagijavimo) ribą?

Nagrinėjamos skirtingos sritys. Visų pirma žiūrima, kiek yra panašumo tarp prekių ženklų vaizdo, spalvinės gamos, grafinės dalies, žodžių, aprašymo. Atsižvelgiama ir į statistinius duomenis. Pavyzdžiui, gatvėje vykdoma vartotojų apklausa (pateikiant klausimą su panašiais prekės ženklais): ar atrodo, kad tai tas pats gamintojas?

Jei didžioji dalis apklaustųjų panašumą patvirtina, tai irgi turi įtakos teismui vertinant, ar klaidinama, ar ne. Įdomus precedentas, bet galima teigti, kad vartotojai visi yra žmonės, o architektūroje ar mene reikėtų pasitelkti ekspertus, kritikus.

Taip, tai galėtų būti pavyzdžiu architektūrai tik tuo aspektu, kad reikia daugiau ginčų ir teismų praktikos. Kriterijai, kuriais galima remtis skiriant, kur yra kopija, plagiatas, nesavarankiškas kūrinys, susiklosto per gyvenimišką patirtį. Kitos išeities nėra. Susodinus kelis teisės specialistus ir paprašius jų tai aprašyti, būtų bereikšmė praktika, galbūt net pakenktų. Mes esame normatyvistinio (teisinio) paveldo valstybė, mums svarbu taisykles įtvirtinti pirmiausia teisės aktu. Teismas negali sau leisti išeiti už teisės aktų ribų ir pats apibrėžti savo praktiką kaip teisę – kitaip nei Amerikoje ar Anglijoje, kur veikia precedentinė teisė ir teismai patys kuria teisinę praktiką. Manau, kad teismams jau suteikta pakankamai įrankių, yra bendri teisingumo, sąžiningumo, protingumo principai, pripažįstama teismų praktikos reikšmė. Jei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienąkart suformulavo poziciją tam tikru klausimu, kiti teismai turėtų tuo vadovautis. Todėl mums reikalingi ginčai, nors jie daug kainuoja ir yra skausmingi; aš pati nesu teisminių ginčų šalininkė. Taip pat manau, kad labai svarbu suteikti žodį ir vertę savivaldai – to dabar Lietuvoje pasigendame. Architektų savivalda Lietuvoje taip pat yra gan silpna ir kai kurių funkcijų atlikti nepajėgia – įskaitant ir autorių teisių gynimo sritį. Tai bando daryti Architektų rūmai, bet, kadangi narystė neprivaloma, neišeina. Nes kaip įmanoma priversti ne savo rūmų narį vykdyti nurodymus, laikytis etikos standartų, atsižvelgti į autorių teises?

Kopijavimas būna ir meninis, intencionalus – pavyzdžiui, muzikoje paplitę „remiksai“, „mešapai“ (mash-up) ir kt. Ar įmanoma teisiškai įvertinti tokius atvejus, kada naujas kūrinys sukuriamas perkomponuojant esamus?

Teisiniu aspektu tai įtvirtinta, autoriaus interesai ginami ir perkuriamų kūrinių atveju. Pačiame autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme yra konkrečių nuostatų, pagal kurias galima kurti išvestinius kūrinius, juos adaptuoti, aranžuoti. Visa tai daroma laikantis pagrindinių pirminio autoriaus teisių. Norint tai daryti, privaloma gauti jo arba jos sutikimą. Kitas dalykas: viešai skelbiant ir platinant privaloma nurodyti, kad sukurta panaudojus kito autoriaus pirminį kūrinį. Kai kopijuojama ir perdirbama be sutikimo, autorius gali gintis teisinėmis priemonėmis, siekti įrodyti, kad panaudotas tikrai jo kūrinys. Tam vėlgi reikės ekspertinio vertinimo. Pirminis autorius turėtų surinkti pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad tai tikrai jo kūrinys, iškraipytas ir perdarytas į kitą. Net mokslinėje literatūroje sakoma: nesvarbu, kokia yra naujo kūrinio vertė, savo menine verte jis gali net pranokti pirminį, – tai neturi reikšmės, nes vis tiek pirminio autoriaus negalima paneigti. Perkurtas kūrinys gali labiau patikti visuomenei, galbūt net gauti apdovanojimų, tačiau bet kuriuo atveju privalu gerbti pirminę autorystę.

Kalbėjosi ir užrašė Martynas Mankus

Sutikčiau, kad architektai, arba, plačiau, menininkai, nepakankamai gina savo teises. Bet antra vertus – ar tai nėra susiję dar ir su tuo, kad čia gana sudėtinga reguliavimo sritis? Mes domėjomės ir pasauliniais plagiato nagrinėjimo atvejais – ten irgi neradome pernelyg daug pavyzdžių.

Autorių teisių sritis apskritai yra labai plati, ir, norint pamatyti galimybes jas apginti, reikia nagrinėti kiekvieną konkrečią pažeidimų sritį. Nes autorių teisių yra ne viena: tai turtinės, neturtinės; taip pat kiekviena jų turi savo pošakius, išsiskaido į smulkesnes teises. Kiekviena jų yra atskira ir kiekviena gali būti pažeista, arba gali būti pažeistos iškart kelios. Kaip jas ginti – kitas klausimas. Kalbant apie asmenines neturtines autorių teises (architektų), suprantame jas kaip teisę į autoriaus vardą ir (architektūros) kūrinio neliečiamybę. Čia galimybių architektams labiau įsitvirtinti, apsiginti ir teises užsitikrinti yra tikrai nemažai, ir tai padaryti būtų gana paprasta. Tarkime, sudarant sutartį su užsakovu dėl architektūros kūrinio sukūrimo, užtektų sutartyje įrašyti, kad užsakovas, viešai naudodamas kūrinį (pavyzdžiui, plakatus, skrajutes, vizualizacijas), nurodytų autorius. Kiek pati tokių atvejų esu žiūrėjusi, nurodomo architekto nemačiau. Tai elementari sritis, kur, autorystės teises įtraukus į sutartį, galima labai paprastai užsitikrinti, kad būtų nurodyti architektų bendraautorių

Progresyvios šiuolaikinės architektūros diskursas skleidžiasi per nuolatinę inovaciją ir išradimus, nuolat ieškant naujų prieigų, morfologijų, įvaizdžių. Olandų architektas Remas Koolhaasas 1990 m. net teigė, kad nuvargo nuo kasdienės architektūros „atradybų“ proceso, ir paskelbė patentuosiąs savo biuro „išrastas“ strategijas bei steigsiąs „generinės“ architektūros filialą (Koolhaasas yra rašęs apie „generinį miestą“ kaip anoniminį postindustrinį miestovaizdį, kur net išskirtiniai ikoniški pastatai susilieja į niveliuojančią visumą). Peršasi paradoksali išvada: sekant tradicija, būti apkaltintam plagiatu yra mažiau galimybių, nei ieškant galimai atsikartojančių naujovių.

Kalbant apie plagijavimui, kopijavimui ir imitacijai priešingą autentiškumo sampratą, galima prisiminti XX a. pradžios mąstytojo Walterio Benjamino darbus: „Net ir pačiai tobuliausiai reprodukcijai stinga vieno: meno kūrinio“ (Benjamin 2005: 2164). Čia iš esmės teigiama, kad autentiškumo neįmanoma pakartoti techninėmis priemonėmis. Tačiau aproprijuojant (pasisavinant) per reprodukciją, originale atsiranda tam tikra nauja kokybė, kaip atrama meno kūrinio suvokimui.

Benjaminas įveda terminą aura – ji gaubia originalų kūrinį, jos neturi reprodukcija.

Naujus aspektus į autorystės ir interpretavimo traktavimą literatūroje, mene, architektūroje XX a. 7-uoju dešimtmečiu atnešė su poststruktūralizmu ir postmodernizmu siejamos sampratos5, atvėrusios laisvę meno kūrinio interpretacijai, – autoriaus mirtis, atviras kūrinys. Postmodernizmas humanistikai davė abejonę didžiaisiais naratyvais, o architektūroje legitimavo pastišą, citavimą ir nuorodas. Kopijavimas (istoristinės citatos), metaforos (nuorodos į kitus objektus, taip pat ir architektūrinius) XX a. antrojoje pusėje tapo ne blogo tono ženklu, o visateise raiškos priemone. Vertinant, ar kūrinys yra postmodernistinė radikali formų apropriacija, ar plagiatas, reikėtų nepamiršti „noro būti atpažintam“ kriterijaus: jei atpažinta kopija originalui prideda prasmės, išplečia interpretacijų lauką – tai nėra plagiatas. Svarbu, ar autorius tikėjosi ir norėjo būti atpažintas.

Kaip ryškus postmodernistinio pastišo (atpažįstamos apropriacijos) pavyzdys minėtinas architektų Steve’o Ashtono, Howardo Raggatto ir Iano McDougallo suprojektuotas Australijos nacionalinis muziejus. Jo dalis, skirta aborigenų kultūrai, – tai Žydų muziejaus Berlyne kopija, tik sumažinto mastelio ir kitokios apdailos. Žaibo formos pastato Vokietijoje autorius Danielis Libeskindas neigiamai vertino tai, ką Australijos architektai pavadino citata. Australijos aborigenų istorija sugretinta su Holokausto istorija (postmoderniai cituojami Libeskindo Žydų muziejus Berlyne, Le Corbusier vila Savoja, Jørno Utzono Sidnėjaus opera, Jameso Stirlingo meno galerija Štutgarte, Aldo Rossi pastatas).

XX a. pradžioje Benjaminas įtaigiai analizavo originalumo vaidmenį technikos amžiuje, o dabar mes gyvename globalių tinklų, perduodančių duomenis bet kam, kas turi prieigą, bet kurioje vietoje bet kuriuo metu, eroje. Čia kyla klausimas: ar tinklinės reprodukcijos laikais autorystė apskritai įmanoma? Ir, grįžtant prie realios ir apčiuopiamos architektūros, – koks šiame amžiuje autorystės ir kopijavimo vaidmuo? Jei įvairūs analogai paplito ir įsitvirtino ne tik literatūroje, bet ir muzikoje (semplingai, koveriai, remiksai, mešapai) bei vizualiajame mene (détournement, reappropriation, objet-trouvé, para-fiction), tai kodėl jie laikomi nepriimtinais architektūroje?

Architektai profesionalai išskiria dvi situacijas, kada galima svarstyti plagiato atvejus, – studentų darbai ir konkursai.

Pirmasis atvejis susijęs su pakankamai abstrakčiu akademinių užduočių pobūdžiu. Antruoju, architektūrinių konkursų, atveju, būna priešingai: užduotis, kontekstas, užsakovas labai konkretūs ir realūs, tačiau užduočių specifika – per minimalų laiką pateikti maksimaliai paveikų, apibendrintą, todėl redukuotą sprendimą.

Kopijavimas architektūros studijų procese paradoksalus tuo, kad tuo pat metu: 1) formuoja mokymo(si) ir kultūros formavimo(si) bazę; 2) yra konflikto ir nesutarimų pagrindas. Tai reiškia, kad studijų specifika studentus įpareigoja nuolat balansuoti tarp kopijavimo (tokios užduotys kaip studija-kopija, analogų analizė ir kt.) ir individualios raiškos. Galiausiai savarankiškas akademinis darbas dažniausiai būna susijęs su abstrakčia užduotimi (dažnai pasirenkama ir „poetizuojama“, todėl „derinama“, „reguliuojama“), laisvai pasirenkamu kontekstu, realaus užsakovo (ir, atitinkamai, konkrečios programos) nebuvimu. To pasekmė – akademinių studijų konfliktai. Interneto tinkluose buvo gausiai aptarinėjami parodų „Geriausi architektūros studentų baigiamieji darbai“ 20086 ir 20107 m. rezultatai (greičiausiai labai neapsiriktume spėdami, kad dauguma komentatorių – taip pat studentai). Kontroversiškumo įžvelgta dviem atvejais: vienu – darbo panašumas į užsienio biuro darbą, antru – panašumas į kitą ankstesnį studentų darbą. Detalios analizės neleistų atlikti ribota pateikta medžiaga, tačiau, reziumuojant, abu atvejai – apibendrintos, monumentalios formos, minimalistinės raiškos, o tai kelia gan daug komplikacijų siekiant palyginti darbus.

Panaši raiškos problema matyti ir architektūriniuose konkursuose. Svarbesni ir prestižiniais laikomi konkursai sulaukia nebe šimtų, o tūkstančių pasiūlymų. Neseniai įvykusiam Helsinkio bibliotekos konkursui pateikta daugiau kaip 530 darbų, Bauhauzo muziejus Desau mieste konkursui – 831 darbas, Guggenheimo muziejaus Helsinkyje konkursui – 1715 darbai.

Klausimas: kaip suvaldyti (eksponuoti, išanalizuoti ir įvertinti) tokius sunkiai įsivaizduojamus informacijos kiekius, kuomet, kažkieno paskaičiavimu, komisijos nariai darbui įvertinti turi ne daugiau kaip minutę? Ne paslaptis, kad trumpiausias idėjos paieškos kelias (nors gal nė vienas architektas to nepripažintų) – analogų, prototipų paieška. O konkurso rezultatas dažniausiai – vienas arba keli rakursai (vizualizacijos), t. y. maksimaliai koncentruoti arba, atvirkščiai, redukuoti įvaizdžiai. Todėl dažnai teisingai išspręsti funkcijos, programiniai, socialiniai aspektai yra lyg ir savaime suprantamas dalykas, o darbai konkuruoja emocijų, įspūdžių, formų aspektu. (Klausimas, ką galima nuspręsti pagal tokį skurdų informacijos kiekį, lieka atviras.) Tad konkursinis (vizualusis) pasiūlymas turi akimirksniu patraukti dėmesį, arba bus atmestas. Čia savaime kyla pagunda pateikti ženklišką (išsiskiriantį forma, dominavimu, kontrastu) ar minimalistinį objektą, su vienintele sąlyga – jis turi patraukti dėmesį. Akivaizdu, kad sudėtingą konkurso užduotį (ir pačią architektūrą) redukavus iki kelių „seksualių“ rakursų, jie be konteksto, detalių, medžiagų tampa galimo tarpusavio lyginimo atveju ir dažnai vadinami „kopijomis“ ir „plagiatais“.

Kaip teigia architektas Rolandas Palekas (su komanda laimėjęs 3 vietą iš 1170 dalyvių atvirame Stokholmo bibliotekos išplėtimo konkurse; taip pat minėtas ir galimo plagiavimo kontekste kitame lietuviškame konkurse), Reikia drąsos projektuoti „švarią“, pirmapradę formą: rizikuoji būti apkaltintas plagijavimu [...]. Juk bet kurią buvusią ar būsimą pasaulio piramidę, kupolą ar kubo formos statinį galima palyginti vieną su kitu tokiu rakursu ir tokioj šviesoj, jog bus panašu. Paprastas dvišlaitis – taip pat nesaugu. Galima prigalvoti kokių nors „mandrų“ detalių puošmenų – tuomet rizika sumažės. Piktavalis kritikas, žinoma, užmirš, kad architektūros kūrinys – ne tik fasadai, bet ir vidaus suplanavimas, erdvių sąranga, ryšys su aplinka... (Palekas 2007: 166)8

Visi minėti atvejai, besiskleidžiantys tarp plagijavimo bei kopijavimo iki interpretacijos bei koliažo, turi bendrą vardiklį, kuri apibendrintai galima pavadinti įtaka. Dauguma architektų laisvai pripažįsta, kad jų kūrybą veikia ne tik „nearchitektūriniai“ šaltiniai (pavyzdžiui, dažnai pasitaikantys variantai – fantastiniai filmai), bet ir konkretūs architektai, kryptys, architektūriniai fenomenai (suprematistai, konstruktyvizmas, Bauhauzas ir kt.). Toks pri(si)pažinimas nėra naujas – greičiau tai nuolatinė kūrybos konstanta.

Kitas įtakos aspektas, precedentas – tam tikrų teorijų tapsmas dominuojančiomis. Aplink jas buriasi atitinkamų požiūrių ir praktikų visuma, konsoliduojanti tam tikras „žaidimo taisykles“ ir kurianti specifinę Zeitgeist – laiko dvasią, apibendrinančią to meto kultūrines, estetines, socialines pajautas. Tad, viena vertus, tokie darbai atliepia laiko dvasią, antra vertus, galima teigti, kad jie tampa paveikūs stiliui, madoms, tendencijoms.

Tuomet galima išskirti ir kitą idėjų persidengimo (vargu ar būtume teisūs, vadindami tai plagiatu) atvejį, arba neintencionalų sutapimą. Tai galima aiškinti Carlo Gustavo Jungo apibrėžta kolektyvine pasąmone, bet teisingiau būtų tai

grįsti minėtomis laikmečio idėjomis, kurių sklaidą ypač pagreitino globali tinklaveika. Kaip teigia architektas Tauras Paulauskas: Žinoma, didžiausias autorių teisių pažeidimas – plagiatas, bet tokių dalykų dabar pasitaiko retai, nes šiame informacijos amžiuje specialiai ką nors plagijuoti arba įrodyti, kad tai yra plagiatas, – ganėtinai sudėtinga. Mes visi gyvename toje pačioje informacinėje aplinkoje. (Sabaitytė 2013:909)

2011 m. Vilniaus miesto savivaldybės vyriausias architektas Artūras Blotnys sukritikavo Modernaus meno centro konkurse laimėjusį darbą kaip antrinį (kartotinį). Jo manymu, po dviejų konkursinių turų laimėjęs darbas priminė netoliese suprojektuoto Zaros Hadid Guggenheimo muziejaus projektą: Mums būtent tas variantas – laimėtojas10 – kelia šiek tiek abejonių savo stilistika. [...] Nesinorėtų, kad du panašios funkcijos pastatai, kurių pasiūlymai buvo pateikti ne vienu metu ir skirtingų autorių, būtų kažkaip panašios stilistikos. Čia gali parodyti mūsų kaip miesto kūrėjų skurdą kūrybine prasme, jei atsiranda du panašūs dalykai vienoje vietoje su panašiomis meninėmis ar išraiškos priemonėmis.11

Kalbama apie du dramatiškų trikampių formų muziejaus pastatus. Kadangi nesakoma apie jų specifiškai skirtingą funkciją, struktūrą, planą, detales, akivaizdu, kad lyginami tik išorės pavidalai. Esant atvirkštinei situacijai, jei Guggenheimo muziejaus konkursas būtų organizuotas vėliau, įdomu, ar išorinio panašumo klausimas būtų nagrinėjamas.

Reikia pripažinti, kad dauguma minėtų sampratų priklausytų vakarietiškajai kultūrai. Rytietiškoje civilizacijoje kopijavimo veiksmas ir sąvoka gali būti suprantama visai kitaip – tarkim, Kinijos kultūroje mimezis gali būti traktuojamas kaip jėgos apropriacija. Kaip teigia istorikai, kopijavimas gali būti suvokiamas ir kaip viršenybės ženklas; kitaip nei pagal postkolonializmo teoriją, tiriančią suvereno ir subalterno santykius, kada suverenas perkelia ir primeta ženklus kolonijoms, šiuo atveju patys subalternai savinasi suvereno ženklus kaip savo viršenybės įrodymą.

Kopijavimas – nuo atskirų statinių (Eifelio bokštas), kompleksų („angliški“, „olandiški“ kvartalai) iki visų miestų (Huizhou mieste Kinijos pietuose replikuotas ištisas, iki skulptūrų, Austrijos Halštato miestelis). Kinijos pietų didmiestyje, Čonginge, realizuota pastatų grupė, labai primenanti Hadid projektą Pekine, Soho. Kopijavimu kaltinto projekto autorius po viešo apsižodžiavimo sukūrė reklaminį šūkį: „Kopijuoti neplanavom, tik aplenkti“.

Nors kopijavimų atvejų daug, tyrėjai prognozuoja, kad imitacijos laikotarpis, šaliai transformuojantis iš „trečiojo pasaulio“ šalies į „pirmojo“, – pereinamasis, grįžtant prie kontekstualesnių architektūros formų.

Plagijavimas ar kopijavimas, moraliniu aspektu reiškiantis apgavystę, teisiniu aspektu priklauso intelektualinės nuosavybės ir autorinių teisių reguliavimo sričiai. Tačiau kadangi architektūros raiška sudėtinga, įvertinti kažką kaip plagiatą pakankamai subjektyvu, sunkiai apčiuopiama ir sudėtinga nustatyti. Jau neminint fakto, kad baigtas architektūros kūrinys visada yra apibrėžtas vietos ir konteksto (išskyrus įsivaizduojamus kūrinius), kurie visuomet bus nauji. Saugant architektūros kūrinio autorių teises kartais atsiranda ir tam tikrų teisinių paradoksų, kaip antai 2015 m. siūlymas autorinėmis teisėmis saugoti „Google“ Street Europoje vaizdus, ištrinant pastatus (panašiai, kaip „suliejami“ žmonių veidai ir automobilių numeriai), kurių vaizdo naudojimas nesuderintas su autoriais.

Tam tikras teisinis požiūris į architektūros plagijavimą yra nustatytas daugelyje šalių; juridinėje plotmėje remiamasi Berno konvencija, saugančią intelektinę nuosavybę. Kitaip nei kitos meno sritys, architektūra šioje srityje pakankamai atsilikusi – pavyzdžiui, JAV architektūra į intelektinės nuosavybės objektų registrą įtraukta tik 1990 m. Teisinių ginčų atveju remiamasi esminio panašumo terminu. Teisminių nagrinėjimų būta, bet apie pripažintus oficialius plagijavimo atvejus išgirstume retai.

Tartp garsiausių tarptautinių atvejų galima paminėti Laisvės bokštą Niujorke (Freedom Tower; dangoraižis, suprojektuotas vietoje po terorizmo akto sugriuvusių bokštų) atvejį. Šiuolaikinis multimilijonis dizainas buvo lyginamas su studentišku darbu; teisėjai rado panašumų statinio struktūroje, detalėse; pareiškėjas ieškinį atsiėmė. Tokia baigtis daugelį nuvylė, nes buvo tikimasi, kad nagrinėjimas ir galutinis teismo nutarimas padės patikslinti plagiato architektūroje sampratą ir intelektinės nuosavybės bei jos apsaugos ribas. Panašiai baigėsi ir daugiau juridinių ginčų, kurių išvada būna tokia: architektūra – pernelyg sudėtinga, daugiaplanė ir niuansuota disciplina, kad galima būtų įžvelgti ir nustatyti akivaizdžius plagijavimo atvejus. Panašias išvadas patvirtintų ir Lietuvos architektų sąjungos Etikos komisija, kurios viešojoje erdvėje skelbti nagrinėti atvejai – ne tiesioginis, aistras žadinantis plagijavimas, o pakankamai banalūs kito architekto nusamdymo, projekto koregavimo ar projektavimo perėmimo atvejai.

Uoli galimo plagijavimo ir kopijavimo pavyzdžių paieškos praktika, be abejo, turi ir moralinį kontekstą. Mestas kaltinimas „Kas galėtų paneigti, kad projektas panašus į...“ yra pakankamai žeidžiantis, nes verčia abejoti autoriaus kūrybiniais sugebėjimais, žemina kūrinio vertę, menkina jo išskirtinumą. Todėl suprantamas praktikuojančių architektų sąlyginis nuosaikumas plagiato klausimu (kai kurie jų dauguma tokių atvejų atvirai vadina „raganų medžiokle“): uolios plagiatų svetimoje kūryboje paieškos sabotuoja jų pačių kūrybines pastangas, ir neretai prieš juos atsigręžia.

Erdvinio skenavimo įranga bei 3D spausdintuvų tobulėjimas šiandien vėl verčia prisiminti Benjaminą ir „meno kūrinio mechaninės reprodukcijos amžiuje“ problemą. Šiuolaikinės parametrinės, algoritminės, atvirojo kodo architektūros raida kelia abejonių, ar architekto autorystė išliks aktuali. Architektė ir teoretikė Ines Weizman (Weizman 2012: 2412) siūlo išskirti ne tik architektų (autorines), bet ir pačių pastatų teises. Ar įmanoma objektus ir pastatus suvokti kaip autorinių teisių subjektus, kurių raiška egzistuoja už kūrėjo interpretacijos ribų?

Architektūrą apibrėžia daugelis parametrų: vietos (vernakuliarioji architektūra), laiko (paklusimas laikmečio estetiniams idealams), asmeninių architektų preferencijų ir įtakų. Plagijavimo, kopijavimo, mimikrijos akto įžvelgimas architektūroje, nors ir priklauso nuo suvokėjo (kritiko, vartotojo, komentatoriaus) išsilavinimo ir kompetencijos, laikytinas charakterizavimo ir vertinimo aktu. Architektūra ir toliau išlieka atvirame interpretaciniame lauke.

Eco, U. 2012. Rožės vardas. Vilnius: Tyto alba.

Gražulis, A. 2010. Vilniaus senamiečio žaizdos. Kultūros barai 3: 14-24.

Younes, S. (editor). 2012. Architects and Mimetic Rivalry. Papadakis Publishers.

4 Benjamin, W. 2005. Nušvitimai. Esė rinktinė. Vilnius: Vaga.

5 Tarp ryškiausių pavyzdžių paminėtini R. Barthes, M. Foucault, U. Eco. 6 http://a2sm.blogas.lt/geriausi-architekturos-studentu-baigiamieji-darbai-2008-4.html (žiūrėta 2015.10.27) 7 http://archata.lt/?p=3851 (žiūrėta 2015.10.27) 8 Palekas, R. (sudaryt.). 2007. PAS[s] : Paleko ARCH studijos darbų katalogas. Vilnius : Vaga.

9 Sabaitytė, Lina. 2013. Profesinės etikos pažeidimai – problema ar ne? Statyba ir architektūra. Nr. 7, 2013. p. 90.

10 Autoriai – architektai Ž. Putrimaitė, D. Čipkus, M. Mickevičius, M. Morkūnas, D.Romanovskis.

11 http://delfi.lt/news/daily/lithuania/vilniaus-savivaldybes-atstovams-kliuva-mmc-ir-guggenheimo-muziejaus-projektu-panasumas.d?id=47332615 (žiūrėta 2015.10.29).

12 Weizman, I. 2012. Architectural Doppelgangers. AA Files No.65.

1

2 3

Teksto autorius Martynas Mankus

*!? PLAGIATAS

* PLAGIAVIMO

ATLASAS

Išorinis dviejų skirtingų objektų panašumas gali turėti daug kartais prieštaringų aspektų, diktuojamų skirtingų prieigų, nuostatų, kontekstų. Atlasas, nesiekdamas plagiato sampratos ištirpinimo, siekia apžvelgti įvairias sąvokas, nusakančias estetinius architektūros raiškos pasikartojimus.

Analògija [gr. analogia – atitikimas]: skirtingų daiktų, reiškinių, sąvokų panašumas (www.tzz.lt).

Taip pat žr. Kopijavimas.

Apropriacija - apropriãcija [lot. appropriatio], užvaldymas ko nors, pavertimas savo nuosavybe. Mene ir architektūroje apropriacija reiškia anksčiau sukurtų elementų ir įvaizdžių naudojimą, rekontekstualizuojant juos naujame objekte. Ši prieiga būdinga postmodernizmo įtakojamai architektūrai; pavyzdžiui Australijos nacionalinio muziejaus komplekse panaudoti (aproprijuoti) iškart keli žinomi modernizmo pastatai.

Taip pat žr. Citavimas, Koliažas.

Archetipas [gr. archetypon < archē – pradžia + typos – pavyzdys]: pirmavaizdis, prototipas; K. Jungo psichologijoje – struktūriniai kolektyvinės pasąmonės elementai kaip visų psichinių procesų ir išgyvenimų potenciali galimybė (tzz. lt). Archetipams architektūroje galima priskiriama kryžiaus forma (dominuojanti kulto pastatų planinėje struktūroje) ar “primitive hut”, pirmapradė trobelė, kurios pagrindiniai elementai (kolonos, antablementas, frontonas) formuoja archetipinį statinio šlaitiniu stogu įvaizdį.

Brendas – vardas, terminas, dizainas ar kita savybė, išskirianti produktą ar daiktą iš kitų produktų ar daiktų. Komunikaciniu požiūriu brendas dažnai chrakterizuoja, poetizuoja ir esmingai išryškina architektūrinę koncepciją. Brendingą architektūroje galima apibrėžti kaip savitos asmeninės meninės prieigos (Z. Hadid, F. O’Gehry, D. Libeskind), ar siauriau, stiliaus kūrimą; jis neretai suprantamas kaip architektūros komodifikacija (suprekinimass).

Taip pat žr. Ikoniška, Metafora, Stilius.

Citavimas - rašytinio veikalo arba kalbos ištrauka kito teksto samprotavimui pagrįsti ar patvirtinti (tzz.lt). Architektūroje (pvz. postmodernizmo) citavimas paplitęs kaip ankstesnių istorinių elementų taikymas naujuose objektuose.

Taip pat žr. Apropriacija, Koliažas.

Evoliucija – idėjos, formos, objekto tobulinimas siekiant suteikti jam naują kokybę.

Generinis – pasižymintis apibendrintais, nespecifiškais bruožais, balansuojantis ant banalumo ribos. Generiniai pastatai ir erdvės kuriami kaip idealus fonas bet kokiai veiklai ir naudojimui, todėl gali būti sunkiai atskiriami tarpusavyje.

Geneologija – kūrinio idėjinės ir konceptualios ištakos. Architektūroje egzistuoja bent kelios pastebimos apibendrintos geneologijos, „šeimos medžiai“ ar ideologijos, kurių pagrindu konstruojama idėjinė ir estetinė raiška: gamtinė (organinė kryptis kaip darnesnio pasaulio simbolis), socialinė (dėmesys bendruomenėms ir skirtingoms socialinėms grupėms), progreso (architektūrinėmis priemonėmis formalizuojamas technologinis progresas) ir kt.

Ikoniška – terminas, kuriuo apibūdinama raiški, įsimenanti ir siekianti išsiskirti architektūra; ją dažnai įmanoma apibrėžti vienu koncentruotu įvaizdžiu. Architektų, pasižyminčių ikoniška raiška kūryboje neretai įmanoma pastebėti (savo pačių sukurtų) prieigų, įvaizdžių, formų kartojimą ir multiplikaciją.

Taip pat žr. Brendas, Metafora.

Imitacija - [lot. imitatio]: sekimas, mėgdžiojimas; netikras, dirbtinis, tik vaizduojantis, panašios išvaizdos daiktas, reiškinys, medžiaga, pvz., marmuro imitacija, raudonmedžio imitacija, odos imitacija, sprogimo imitacija (tzz.lt). Architektūra kaip gamtos imitacija. Terminas dažnai taikomas paveldosaugos srityje.

Taip pat žr. Citavimas, Kopijavimas.

Interpretacija - [lot. interpretatio — aiškinimas]: muzikos, teatro, literatūros kūrinio savitas atlikimas (www.zodziai.lt); suvokėjo sąmoningų ir pasąmoninių atsakų dialogas ir projekcija į kūrinį. Nors terminas apibrėžia antrinius kūrinius, vienas jų požymių – sukuriama nauja savarankiška kultūrinė vertė. Įtaka – autoriteto, kokios jėgos poveikis, reikšmė (www.zodynas.lt). Labai reikšmingas dėmuo architektūroje ir mene apskritai. Kūrėjų ar jų grupių įtaka struktūruoja architektūros raidą. Taip pat, tai labai svarbus pedagoginis, ugdymo metodas.

Kanonas [gr. kanōn]: visuotinė taisyklė, norma; visuma meninių metodų arba taisyklių, privalomų kuriam nors meniniam stiliui. Anksčiau kanonas architektūroje dominavo kaip pavyzdinis stilius, originalumas buvo suvokiamas tik šio stiliaus ribose.

Taip pat žr. Klišė, Stilius.

Kartotinis projektas - žr. Tipizacija.

Klišė [pranc. cliché]: banali, nuvalkiota frazė, stereotipinė mintis (www.tzz.lt).

Klišė architektūroje siejama su numanomų sprendimų, numanomų metaforų, numanomų detalių taikymu, - tokių kaip „brūkšninis kodas“, „vertikalus sodas“, „konfeti urbanizmas“. Le Corbusier 5 moderniosios architektūros postulatus, kartojamus ir multiplikuojamus paraidžiui, irgi galima vadinti klišėmis. Tačiau klišes maišant tarpusavyje, ir vartojant netikėtuose kontekstuose, jos gali tapti įtaigiu raiškos būdu.

* PLAGIATO PROJEKTAS:

Taip pat žr. Brendas, Ikoniška, Stilius.

Koliãžas [pranc. collage – prilipdytas]: tapybos ir grafikos technika: prie pagrindo lipdoma popieriaus, audinio ar kitos medžiagos gabalai ir piešiama ar tapoma (tzz.lt). Koliažas architektūroje taikomas kaip perdirbimo technika, paverčianti senas idėjas ar prasmes naujomis.

Taip pat žr. Citavimas.

Kopijavimas (kartočių kūrimas) – informacijos ar artefakto atkartojimas remiantis pačiu informacijos ar artefakto pavyzdžiu, bet taikant skirtingą procesą nei buvo naudojamas originalui sukurti. Kopijavimas architektūroje buvo istoriškai paplitusi stiliaus sklaidos priemonė, “kiekvienas architektūros stilius buvo platinamas imitacijų arba kopijų pagalba ”. Pavyzdžiui, kolonijinė architektūra perkėlė (kopijavo) imperijų stilių svetimuose kontekstuose. Kopijavimas taip pat yra palitusi pedagoginė praktika, studentams atkartojant (tuo pačiu analizuojant) pripažintus kūrinius.

Masinė gamyba – modernizmo įtakota didelių kiekių produkcija, besiremianti tipizacija, standartizacija. Architektūroje paplito daugiabučių gyvenamųjų namų statyboje; dėl ribotų raiškos priemonių kiekio, įmanoma rasti identiškų atvejų net ir skirtingose šalyse.

Taip pat žr. Tipizacija.

Metafora - apibrėžiama kaip perkėlimo, palyginimo figūra, kada, remiantis panašumu, vieno daikto savybės priskiriamos kitam. Architektūroje metaforos pasitelkiamos tiek struktūrinei (pvz., “oda”, “griaučiai”), tiek estetinei raiškai (pvz., modernistinė “mašinos” estetika, taip pat žr. postmodernistinę R. Venturi “anties” sąvoką) iliustruoti. Kai kada tam tikros metaforos ima dominuoti specifinių funkcijų raiškoje, - tarkim, “juoda dėžė” – teatrams (taip pat, - kultūros centras, prokuratūra ir kt.), “baltas kubas” - meno galerijoms. Skirtingi objektai meninei raiškai stiprinti gali pasitelkti tas pačias metaforas.

Mimikrija - [angl. mimicry < gr. mimikos — mėgdžiojamasis], biol. individo supanašėjimas su aplinkos daiktais, kitais gyvūnais arba augalais, padedantis jam apsisaugoti nuo priešų. Architektūroje mimikrija dažniausiai laikomos gamtos įtakotos formos.

Taip pat žr. Kopijavimas, Replika.

Paradigma – terminas, nusakantis kaip tam tikros teorijos tampa dominuojančiomis, ir tampa „diskursyvinėmis formacijomis“ (pgl. M. Foucault). Apie tokias teorijas buriasi atitinkamų požiūrių ir praktikų visuma, konsoliduojanti tam tikras „žaidimo taisykles“. Architektūroje tai tampa tam tikromis įtakos kryptimis.

Taip pat žr. Ikoniška, Įtaka, Stilius.

Pastišas [pranc. pastiche — mišinys]: vizualaus meno, literatūros, teatro ar muzikos kūrinys, imituojantis kitų menininkų darbų stilių ar charakterį. Skirtingai nuo parodijos, pastišui būdingas pagarbus (o ne ironiškas) santykis su kūriniu, kurį jis imituoja. Kaip teigia F. Jameson, „(...) pastišas yra bejausmė parodija, parodija, praradusi humoro pojūtį (...), šiuolaikinė tam tikro pobūdžio bejausmė ironija“ (Jameson 2002:19 ) Pirmavaizdis (arba provaizdis) - realus meno kūrinio šaltinis; šiaip kokio reiškinio pavyzdys, prototipas (www.zodynas.lt).

Architektūroje pirmavaizdis dažnai suvokiamas kaip pirminis, vėliau vystomas, kopijuojamas ir tiražuojamas, prototipas.

Taip pat žr. Archetipas.

Precedentas - [lot. praecedens (kilm. praecedentis) – einantis priešakyje], teis.: jau buvęs panašus faktas, įvykis, kuriuo galima pasiremti. Architektūrinės koncepcijos paieškos pirminėse stadijose neretai remiamasi precedentu ar pavyzdžiu kaip idėjine atrama.

Taip pat žr. Įtaka.

Prototipas - [gr. prōtotypon – pirmavaizdis]: pirminis, ankstyviausias ko nors, pvz., dirbinio, mašinos, pavyzdys, pagal kurį gaminami, kuriami kiti tos rūšies daiktai.

Taip pat žr. Pirmavaizdis.

Ready-made – masinės gamybos daiktas, kuriam suteikiamas meno kūrinio statusas. Tokios “rastų” daiktų estetikos esama arch. V. Ozarinsko darbuose. R. Koolhaaso ir OMA Zebriugės terminalo projektui kaip prototipas pasirinktas studijoje aptikta piešimo modelio galva.

Taip pat žr. Prototipas.

Rèplika [pranc. réplique]: dailės kūrinio kopija, sukurta paties autoriaus; nuo originalo skiriasi dažn. formatu, koloritu (tzz.lt). Identiškomis architektūrinėmis kopijomis pasižymi Kinija, kur galima aptikti daugelio įvairaus laikotarpio pasaulio pastatų replikų.

Taip pat žr. Kopijavimas.

Reprodukcija – atkartojimas. Žr.

Taip pat žr. Kopijavimas, Replika, Tipizacija.

Signature – taip charakterizuojama ženkliška architektūra, tampanti autoriaus atpažįstamumo ženklu, parašu.

Taip pat žr. Ikoniška, Ženkliškumas.

Simuliakras - tai simuliuotas, netikras, suvaidintas veiksmas ar veiklos rezultatas. Prancūzų filosofas Žanas Bodrilardas (Jean Baudrillard, (1929 –2007) knygoje „Simuliakrai ir simuliacija“) simuliakru vadino tokią daikto, reiškinio ar fenomeno būklę, kai tas daiktas veidrodžio principu nebeatspindi šalia vykstančio gyvenimo, o imasi vaizduoti ir rodyti tą, ko iš tiesų nėra (tzz.lt). Bendrai simuliakras apibrėžiamas kaip kopijos kopija, kuomet ji smarkiai nutolsta nuo originalo.

Stilius (architektūrinis) - architektūros klasifikavimas remiantis forma, statybos technika, medžiagomis, laikotarpiu, regionu ir kitais kriterijais. Architektūrinis stilius yra architektūros istorijos mokslo objektas. “In welchem Style sollen wir bauen?” paklausė H. Hubsch – ženklas, kad nebeakivaizdu savaime, kad tai reikia apsvarstyti, įsigavo nerimas dėl galimybių pasirinkimo. Galima teigti, kad stiliaus sąvoką šiuolaikiniais laikais pakeitė mados, arba tendencijos sąvokos; „dabar taip daro“, „vyraujančios tendencijos“ ir t.t. Šablonas (arba pavyzdys, modelis, derinys, angl. pattern). – 1977 m. Christopher Alexander knygoje ‘Pattern Language’ pateikė architektūros kalbos elementų, arba šablonų rinkinį kaip alternatyvų būdą konstruoti miestą (pattern making) iki smulkiausių detalių. “Kiekvienas šablonas aprašo problemą, kuri pasikartoja iš naujo ir iš naujo mūsų aplinkoje ir tuomet aprašo tos problemos sprendimo esmę tokiu būdu, kad galima tą sprendimą naudoti milijoną kartų, tačiau niekad to nedarant du kartus tuo pačiu būdu.”

Tipizacija - meninio apibendrinimo būdas — idėjinio turinio reiškimas konkrečiais, tipiškais vaizdais (www.zodziai.lt).

Ryškiausias tipizacijos architektūroje pavyzdys - kartotinis projektas, projektas, paruoštas reprodukcijai skirtinguose kontekstuose. Labiausiai paplitęs individualioje gyvenamojoje statyboje, jis ima dominuoti ir prekybos kompanijų pastatuose, kurios paruošia įvairių dydžių ir konfigūracijų “vartojimo vadovus”, “book‘us”, “modulorus”, kaip skirtingose vietose pritaikyti reikalingų dydžių, spalvų, struktūrų pastatus (Maxima, VW ir kt.).

Tipologija – mokslinis pažinimo metodas - objektų grupavimas į tam tikras grupes, remiantis jų panašumais arba skirtumais pagal pasirinktus kriterijus (www.zodynas.lt). Architektūroje tipologija yra tam tikra generalizavimo (apibendrinimo) priemonė, arba taksonomija, klasifikuojanti objektus pagal formodarą, funkciją, stilių ir kitus požymius. Taip K. Melnikovo darbininkų klubo Maskvoje (1928) auditorijų formodara susišaukia su V. Dičiaus KPI Chemijos technologijos fakulteto auditorijomis Kaune (1970).

Taip pat žr. Šablonas, Tipizacija.

Tradicija - istoriškai susidarančių ir įsitvirtinančių kultūros formų (papročių, vaizdinių, simbolių, idėjų) perdavimas iš kartos į kartą; pačios formos, laiduojančios kultūros išliekamumą ir vienovę (www.tzz.lt). Architektūroje tradicija plačiąja prasme suvokiama kaip inovacijos priešybė; tai laukas, kuriame kopijavimo sąvoka beprasmė, nes tradicija sąlygoja raiškos tęstinumą.

Vernakuliaras - žr. Tradicija. Ženkliškumas - žr. Ikoniška, Signature.

Teksto autorius Martynas Mankus

Modernios Lietuvos muziejus 2015m.

Plagiato meninio projekto „Modernios Lietuvos muziejus 2015m.“ paaiškinimas (kalba netaisyta) Vienas iš žygdarbių, paženklinusių moderniosios Lietuvos valstybės egzistavimą ir sociokultūrinį būvį buvo 1933m. Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis “Lituanica” per Atlantą. Tai įvykis, pasukęs sociokultūrinius to meto Lietuvos valstybės vektorius nuo praeities į ateitį ir modernumo kryptimi bei iš dalies atspindėjęs to meto modernias socialines vertybes. Šio įvykio istorija ir jo baigtis yra vis dar nevienareikšmė. Egzistuoja keletas romantinių ir moksliškai pagrįstų šio skrydžio ir jo pabaigos versijų. Moderniosios Lietuvos muziejaus Vilniuje meninio projekto koncepcija yra grindžiama “Lituanica documentica” G.Sviderskytės nuo 2011 m. vykdomo tyrimo informacijos centro medžiaga (www.lituanica-documentica.lt) ir vieno iš tyrėjų - G.Kačergiaus skaičiavimais bei pusiau grožine “Kiro vizija”. Šio alternatyvaus dabarčiai meninio projekto erdvinės - planinės struktūros pagrindui naudojama minėtoje vizijoje nurodytos paskutinės skrydžio dalies bei esamo urbanistinio konteksto užduodamos erdvių kryptys. Pastato tūrio ir įvaizdžio formavimui pasitelkiamas žinomas ir jau archetipinis architektūros sprendinys – parafrazuota citata. Tai - Žydų muziejaus Berlyne idėjinė paralelė (Autorius architektas Daniel Liebeskind, projektavimas 1999m, atidarytas 2001 m.) ir jos interpretacija.

(Projekto autoriai redakcijai yra žinomi)

“Lituanica” skrydžio galimas alternatyvus maršrutas pagal G.Kačergių.

_0*

Paskutinio skrydžio etapo krypčių adaptacija.

Meninio plagiato projekto genplanio schema

Architektūros kultūros ir kritikos platformos “Nulinis laipsnis” zinas. Nr.2, 2015 m. Tema: “Plagiatas”. ISSN 2424-4856 Išleido Všį “Nulinis laipsnis” , www.0-X.eu. Redakcijos nuomonė ne visada sutampa su tekstų autorių ir pašnekovų nuomone © Nulinis laipsnis. Redaktoriai: Martynas Mankus, Tomas Grunskis, Justinas Dūdėnas. Kalbos redaktorė: Rima Bertašavičiūtė. Vertėja: Jurga Grunskienė. Dizainas: Uab „AEXN“ (www.aexn.lt)