Miliūnas. Architekto Eugenijaus Miliūno (Simo) kūryba

MILIŪNAS. Architekto Eugenijaus Miliūno (Simo) kūryba

_0*

Projekto rengėjas všį “Nulinis laipsnis”

PROJEKTĄ REMIA: UAB “MATERIALUS” UAB “ENERGY GREEN”

PROJEKTĄ PRISTATO IR REMIA: UAB “AEXN”

2022m. Visos teisės saugomos

M I L I Ū N A S

ARCHITEKTO EUGENIJAUS MILI Ū NO (SIMO) K Ū RYBA

1 SĄSIUVINIS

IDEALIZMAS: vienetai. Architekto Eugenijaus Miliūno (Simo) kūrybos paroda ............................................ 18

ARTEFAKTAI: eksponatai............................. 21

ENG. SUMMARY: Exhibition of the Work by Architect Eugenijus Miliūnas (Simas)......................... 48

BIOGRAFIJA

ARCHITEKTAS EUGENIJAUS VIKTORAS MILIŪNAS (SIMAS)

Lietuvos architektūros lauke Eugenijaus Viktoro Miliūno figūra – ypatinga. Tai ne tik puikus profesionalas, degantis aistra architektūrai, bet ir mąstytojas, bandantis perkelti savo pasaulėžiūros kertinius akcentus į architektūros sritį. Tuo jo darbai – bent jau ankstyvieji – sietini su postmodernizmo srove. Nes jo architektūra nėra vien pastatai – kiekviename jų slypi istorija, ar, kaip pasakytų prof. Vytautas Brėdikis, scenarijus – būtinas geros architektūros atributas.

Gimęs 1952 m. rugsėjo 8 d. Panevėžyje, E. V. Miliūnas nuo 1959 m. augo Garliavoje, Kauno r. 1975 m. baigęs Vilniaus inžinerinį statybos institutą, kur įgijo architekto

specialybę (ir pravardę, lydinčią jį visą gyvenimą –Simas), jis grįžo į gimtąjį miestą. Pasak V. Dičiaus, tuo metu Kauno miestui stigo gerų, modernią architektūrą kuriančių profesionalų, o 1975 m. absolventų laida buvo itin gabi. Tad nemažai jų buvo „išmesta desantu“ į Kauną (be E. V. Miliūno, Kaune karjerą pradėjo K. Kisielius, H. Žukauskas ir kt.). 1980–1997 m. menininkas dirbo architektu AB „Miestprojektas“ Kaune, nuo 1991 m. vadovavo VIII-ajam projektavimo skyriui. 1995 m. dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete, 1996 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto architektūros katedroje (docentas). Nuo 1993 m. dėstė VDA Kauno dailės instituto architektūros katedroje (docentas).

Architektas Eugeijus Miliūnas (Simas), 2010 m. Eriko Ovčarenko fotografija.

Profesinėje veikloje V. E. Miliūnas įsitvirtino kaip kūrybinga, giliamintė asmenybė. Filosofija ir architektūra jam – neatsiejami dalykai. Tad ir jo darbai kupini reikšmių, prasmių, simbolikos. L. Kahn’as yra pasakęs, kad žmogui būdinga mąstyti metaforomis. E. Miliūnas skaito tas metaforas aplinkoje ir koduoja jas savo projektuose. Pavyzdžiui, projektuojant „Kalniečius“, dėl viešosios erdvės stygiaus aplink pastatą, tam buvo išnaudotas jo vidus – sukurtas mini Laisvės alėjos prototipas. Šiuo periodu architektas žavisi aiškiomis, paprastomis geometrinėmis figūromis (kaip jis pats įvardija –„absoliučiomis formomis“[2]) – kubu, stačiakampe prizme, dėl ko jo pastatai pasižymi monumentalumu. „Kalniečiai“ – ne išimtis. Čia jis estetiką kuria dalindamas plokštumas tiesiomis linijomis į kvadratus ir stačiakampius, ar „kelia“ kubus, stačiakampes prizmes.

Dar toliau E. Miliūnas žengia projektuodamas M. Žilinsko dailės galeriją – jai idėjų jis semiasi iš antikinės architektūros, Atėnų akropolio. Nenorėdamas priešpastatyti dailės galerijos Soborui, jis it propilėjais atitveria galeriją nuo Vienybės a., ir laiptais kopiančiam lankytojui kuria jai vienai skirtą scenarijų su „šventoriumi“ priešais „meno šventyklą“.

Kaip architektūros kritikai tikina, talentingam architektui būdinga keisti savo kūrybos braižą maždaug kas dešimtmetį. E. Miliūnas gabus, ir jo kūrybos kelias suko nuo klasikos erdvių formavimo pažinimo ir interpretavimo link archetipinio jų kodavimo: „Norėčiau kurti neteigiančią architektūrą“, – prisipažįsta jis. Vienas tokių projektų – Mykolo Žilinsko dailės galerijos praplėtimo ir saugyklos projektas, kuriam sukurti pasitelkė ir skulptorių M. Navaką, pasiūliusį… būsimą pastatą apželdinti. Taip statinio sienos būtų dematerializuotos, net –humanizuotos. Silpnas šios pozicijos atgarsis yra ir Šiaulių arena, apdailinta holografiniu stiklu – eksterjeras nieko nedeklaruojantis, maloninantis akį ir tiek. Didžioji pastato vertė – jo vidinė struktūra, vidaus erdvės.

Tačiau architekto gulbės giesmė – Kauno arena, pastačius įgijusi „Žalgirio“ arenos vardą. Pats E. Miliūnas pripažino,

kad ši arena Nemuno saloje – pats sudėtingiausias ir įdomiausias projektas per visą jo kūrybinę karjera: „Labai sunku kurti tokį statinį, kurį galima apžvelgti iš visų pusių, iš didelio atstumo. Tuomet architektas – kaip nuogas: niekur nepasislėpsi, niekuo neprisidengsi. Viskas – kaip ant delno. Didžiausia sėkmė – kad pavyko tokį milžinišką pastatą gerai įkomponuoti visai atviroje vietoje. Juk jis turėjo neišsišokti, tapti organiška Kauno Naujamiesčio dalimi, o ne kažkokiu svetimkūniu. Stengėmės, kad išorėje jis būtų kuklus, o viduje – emocionalus ir išraiškingas.“ [4] Kolegos pripažįsta, kad Simas dirba struktūriškai, jis analizuoja objekto paskirtį, jo esmę – fizinę ir semantinę. [8] Jo projektuose erdvė yra svarbiausias komunikacijų laukas: garso, vizualinės komunikacijos informacinis ryšys. Projektuodamas jis funkcinius vienetus, kurių kiekvienas išreiktas savaip, kiekvienam skirta konkreti erdvė: uždara ar atvira. Taip E. Miliūno kuriama erdvė įgauna jos pačios metafizinę reikšmę. Greta funkcinio patogumo, jam rūpi ir organiškas ryšys su fizine aplinka, tad kiekvienas panaudotas elementas – reikalingas, ir iš jų kuriama estetika.

Nors visi E. Miliūno darbai pasižymi monumentalumu, išbaigtomis formomis, jokiu būdu negalima būtų jį apkaltinti savęs plagijavimu: kiekvienas kūrinys unikalus, turintis savo istoriją. Kaip jam tai pavyksta, atskleidžia E. Miliūno požiūris į architekto kūrybą: „… ši veiklos sritis reikalauja universalumo; negali specializuotis ar užsisklęsti erdvėje – regos laukas turi būti itin platus. Gal dėl to net šiokiu tokiu diletantu tampi negalėdamas į vieną sritį gilintis, tačiau konstruojant pastatus, urbanistines erdves, kontekstas tiesiog būtinas.“ [5]

Aida Štelbienė

Darbai:

1981-1989 m. Mykolo Žilinsko dailės galerija (kartu su K. Kisieliumi, S. Juškiu), Kaunas; 1985 m. viešbučio „Inturist“ konkursinis projektas, I-II vietos; 1986 m. firminė lengvosios pramonės gaminių parduotuvė „Rėda“, Kaunas; 1986-1988 m. Kalniečių III mikrorajono prekybinis ir visuomeninis centras „Kalniečiai“, Kaunas; 1990-1992 m. 1941 m. birželio mėn. sukilėlių paminklas buv. senosiose kapinėse (su skulpt. R. Antiniu jaunesniuoju), apdovanotas Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus diplomu „Geriausia 1992 m. realizacija“, Kaunas; 1992 m. Šiaulių Švč Širdies katalikų bažnyčios projektas (Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus diplomu „Geriausia 1992 metų projektas“; 1993 m. Tremtinių koplyčia (kartu su skulpt. R. Antiniu jaunesniuoju), Rokiškis; 1994 m. gyvenamasis namas su biuru „Lita-West“ (su V Zabulioniu), apdovanotas Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus diplomu „Geriausia 1994 m. visuomeninio pastato realizacija“, Kaunas; 1994 m. autobusų ir geležinkelių stočių mazgas (su V. Merkevičiumi), Kaunas; 1995 m. Lietuvos akcinis inovacinis banko Kauno filialo konkursinis projektas, I premija (kartu su D. Paulauskiene, V. Merkevičiumi, E. Naruševičiumi, V. Čalka), Kaunas; 1995 m. buvusių kapinių prie Vytauto prospekto sutvarkymas (su A. Buraičiu, S. Putviu), Kaunas; 1995 m. Prado nacionalinio muziejaus Madride konkursinis projektas (su M. Mankumi, D. Trainausku; maketas P. Narusevičiaus); 1996 m. Prisikėlimo bažnyčios aikštė su prieigomis (su M. Mankumi); 1997 m. Mykolo Žilinsko dailės galerijos praplėtimo ir saugyklos projektas (skulpt. M. Navakas), Kaunas; 1998 m. teritorijos tarp Dangės upės, Pilies gatvės, AB „Baltijos laivų statykla“ ir Kuršių marių naudojimo projektas (kartu su L. Šliogeriene, V. Šliogeriu, D. Trainausku), Klaipėda; 1998 m. Sporto ir kultūros rūmų Kaune konkursinis projektas (kartu su A. Bubliu, D. Paulauskiene, M. Mankumi, L. Tuleikiu, G. Balčyčiu, D. Trainausku, V. Makaraičiu, A. Kazlausku, V. Čalka) (Kaunas); 1999 m. kotryniečių vienuolynas Šilainiuose (su D. Paulauskiene), apdovanotas Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus diplomu „Geriausia 2000 m. architektūros realizacija Kaune“ ir 1999 metų žurnalo „Archiforma“ prizu „Geriausias 1999 m. žurnale publikuotas objektas“, Kaunas; 1999 m. gyvenamasis namas Aukštuosiuose Kaniūkuose, Kaunas; 2000 m. Kultūros ir turizmo informacijos o konkursinis projektas (kartu su M. Mankumi), Nida; 2004-2007 m. Šiaulių miesto Aukštabalio multifunkcis kompleksas (Šiaulių arena) (su G. Balčyčiu, A. Černiausku, L. Tuleikiu, V. Čalka, A. Ramanausku, K. Ščevinsku, J. Baronu, K. Vaikšnoru), Šiauliai; 2006-2011 m. Kauno pramogų ir sporto rūmų (Kauno „Žalgirio” arena) Nemuno saloje projektas (kartu su A. Bubliu, A. Ramanausku, D. Paulauskiene, R. Bingelyte Baltrušaitiene, V. Miliūnu, G. Eigirdu, V. Čalka, A. Ražaičiu), Kaunas; 2011 m. Daugiafunkcinis centras vietoje senojo „Merkurijaus“ Kaune, Laisvės al., su Algimanto Kančo studija.

Žymūs apdovanojimai:

1999 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija už reikšmingiausius Lietuvos menui ir kultūrai darbus; 2008 m. įsimintiniausias Kauno menininkas, 2009 m. pasidabruotas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medalis, 2010 m. Kauno garbės piliečio vardas už „Žalgirio“ arenos suprojektavimą; 2012 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už konceptualų architektūros erdvių suvokimą ir šiuolaikinių visuomenei reikšmingų pastatų sukūrimą.

Šaltinai:

1. Lietuvos architektai. Vilnius: Lietuvos architektų sąjunga, VDA leidykla, 2002. P. 432-433.

2. Dičius, Vytautas. Eugenijus Miliūnas – tikėjimas ir viltis. [In:] Archiforma, 1997, Nr. 1, p. 28-32.

3. http://lt.wikipedia.org/wiki/Eugenijus_Mili%C5%ABnas

4. Mikšionienė, R. Nacionalinės premijos laureatas E. Miliūnas džiaugėsi, kad architektūra pagaliau išsikovojo deramą vietą tarp kitų menų. 2012-12-11.

http://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/nacionalines-premijos-laureatas-e-miliunas-dziaugesi-kad-architektura-pagaliau-issikov ojo-derama-vieta-tarp-kitu-menu.htm

5. Šepetytė, D. Nacionalinės premijos laureatas E.Miliūnas: Nereikia pirkti žvaigždžių lietuvių sąskaita. [interaktyvus]

6. Minkevičius, J. Kotryniečių vienuolynas Šilainiuose. Kaunas. [In:] Archiforma, 1999, Nr. 2, p. 97-102.

7. http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/nacionalines_premijos_laureatas_emiliunas_nereikia_p irkti_zvaigzdziu_lietuviu_saskaita/

8. Dičius, V. Apie Areną: architektūra – tai mąstymas. 2012-08-13. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-08-13-vytautas-dicius-apie-arena-architektura-tai-mastymas/86564

9. Rėklaitė , J. Šiaulių arena. http://www.archmap.lt/objects/siauliu-arena/

10. Juocevičiūtė, E. Namai studijos „Dvyniai”. http://www.archmap.lt/objects/namai-studijos-dvyniai/ 11. Štelbienė, A. Gyvenamasis namas Kaune. http://www.archmap.lt/objects/gyvenamasis-namas/

12. Rudokas, K. „Žalgirio“ arena. http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/925?rt=3&type=2&ss=%C5%BEalgirio%20arena

13. Genys, Laimutis. Kaunas įvertino triūsą. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2011, vas. 17, p. 19.

14. Grigalevičius, Tomas. Garbės piliečio vardas – Kauno arenos autoriui. – Iliustr. // 15 min. – 2010, gruodžio 13, p. 2.

15. Inytė, Vėjūnė. Kauniečius kūrėjus titulai įpareigojo. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2009, saus. 12, p. 15.

16. http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=MILI%DBNAS%20EUGENIJUS%20VIKTORAS

17. http://www.kaunastic.lt/index.php/lt/turizmas/miesto-izymybes/category/116-kauno-architektura-virtualus-turas.html

IDEALIZMAS: VIENETAI

ARCHITEKTO EUGENIJAUS MILIŪNO (SIMO) KŪRYBOS PARODA

Parodos “Idealizmas: vienetai” plakatas

Padėka

Prie parodos ir projekto įgyvendinimo prisidėjo didelis būrys žmonių ir rėmėjų, kuriems reiškiame nuoširdžią padėką. Už Eugenijaus Miliūno kūrybos artefaktųeksponatų išsaugojimą, nuoširdžiai dėkojame Pauliui Naruševičiui, kuris maloniai paskolino jau išnykusio Miliūno archyvo likučius ir atrestauravo ekspozicijoje rodomus Kauno Žalgirio arenos projekto maketus. Be šio žmogaus geranoriško indėlio neturėtume net ir to mažo kiekio

medžiagos. Parodos ir projekto realizavimui didelę įtaką padarė architektas, leidėjas ir aktyvus architektūros lauko kritikas Audrys Karalius, atlikęs kuratoriaus vaidmenį, padėjęs renkant ir sisteminant išlikusio archyvo medžiagą, taip pat ženkliai prisidėjęs prie parodos koncepcijos. Atskirai norime padėkoti Miliūno architektūros studijai ir Daliai Miliūnienei, kurių dalyvavimas ir geranoriškumas lėmė, kad dalis Miliūno archyvo medžiagos buvo išsaugota ir dabar rodoma ekspozicijoje. Reiškiame padėką fotografui Gintautui Trimakui, kurio pagalba ir fotografijų spauda leido realizuoti vizualųjį parodos sumanymą. Taip pat nuoširdų

ačiū tariame projekto rėmėjams – Lietuvos Kultūros tarybai, UAB „Materialus“, UAB „Energy green“ ir UAB „AEXN“.

Parodos koncepcija

Architektas Eugenijus Miliūnas (Simas) yra vienas reikšmingiausių architektų – menininkų Lietuvos XX a. pab. – XXI a. pr. architektūroje ir apskritai šiuolaikinės architektūros istorijoje, nors jo vaidmuo dar nėra tinkamai atskleistas, bet įtaka profesiniam architektūros laukui ir

platesniam socialiniams kontekstui – milžiniška. Sumanytos parodos mastelis ir apimtis niekaip neatspindi šios asmenybės nacionalinės reikšmės ir buvo nulemti kelių esminių veiksnių. Viena vertus, paroda nebuvo planuojama vien kaip retrospektyvinis projektas, kuriuo būtų įmanoma apibendrinti užbaigtą profesinį etapą ar gyvenimo tarpsnį, bet veikiau tapo nuoširdžia pastanga priminti apie sunkiai sergantį kūrėją Simą, parodyti mažai žinomą ir nerodytą jo darbų medžiagą kiek kitu kampu, net jei ji susijusi su gerai atpažįstamais architektūros objektais. Todėl paroda yra paremta surastais artefaktais ir originalia pirminių šaltinių medžiaga, kurią išsaugojo Eugenijaus Miliūno bendražygis ir

bendradarbis Paulius Naruševičius. Kita vertus, parodos mastelį ir apimtį nulėmė surastos medžiagos kiekis ir kokybė, nes, kaip projekto vykdymo metu paaiškėjo, beveik visas Miliūno darbų artefaktų archyvas su eskizais, maketais ir kita originalia medžiaga buvo negrįžtamai prarastas, ir tai taip pat sąlygojo, kad jos paieškų laukas išsiplėtė, o parodos turinio formavimas komplikavosi. Taigi, šia paroda primename, kad Simas yra didis architektas menininkas ir kukliai pripažįstame, kad parodos erdvės Kaune ir Vilniuje yra gerokai per mažos jam, tačiau būtent tai, ką matome, ir parodo tikrąją padėtį, kiek ir kokios pirminės Simo kūrybos

medžiagos šiandien dar turime.... Labai tikimės, kad įsikūrus NAi (Nacionaliniam Architektūros institutui) buvusiame centrinio pašto pastate Kaune, visa parodoje rodoma ir kita projekto metu surinkta medžiaga pateks į jo archyvus ir bus tinkamai išsaugota ateities kartoms.

Idėjinė parodos ašis yra užkoduota jos pavadinime „Idealizmas: vienetai“ , kurio autorius yra architektas Audrys Karalius. Ją paaiškinti galima skirtingai; tai projekte ir padaro pats idėjos autorius. Ši idėja jos kuratorių buvo interpretuojama skirtingai, tačiau pamatinė samprata išliko ta

pati. Idealizmo sąvoką projekte ir parodoje galime interpretuoti skirtingai:

(A) kaip šių dienų architektūroje nykstančią (ar beveik visai išnykusią), savybę, neretai lemiančią esminį skirtumą tarp vertės ir vertybės architektūros praktikoje (jas, regis, vis sunkiau atskiria architektai, nors ir diskutuoja architektūros kokybės klausimais), skatinančią architektūros lauko siekius orientuotis didesnio ir bendrojo gėrio kryptimi (profesinį pilietiškumą ir kūrėjų atsakomybę visuomenei už savo veiksmų ilgalaikį poveikį) ir tuo pat metu – pastangas tampriau susieti architektūros lauką su likusia kultūrine

aplinka (ko vis dar labai trūksta). Visos šios savybės yra itin aiškiai matomos Eugenijaus Miliūno (Simo) darbuose, kuriuose visų pirma išryškėja siekis reikšti ir įkūnyti vertybes, o ne vertę, kurti architektūrą, kuri neapsiriboja amato lygio užduočių sprendimais, bet apima ir sprendžia kur kas daugiau urbanistinių, architektūrinių ir net socialinių problemų, siekiant maksimalaus aplinkos integruotumo, kad ir kokioje situacijoje būtų kuriama. Toks siekis dažnai realizuojamas architektūros kūriniui suteikiant skirtingų kultūrinių kodų ir konotacijų, paremtų ne tik įvaizdžių paralelėmis su civilizacinės reikšmės

architektūros kūriniais, bet ir pamatine kolektyvinės sąmonės patirtimi, kurios tekstą netiesiogiai suvokia visuomenė ir kuris architekto yra įspaudžiamas į architektūros kūrinį dar pirminiame –filosofiniame – jo sukūrimo etape. Beveik visuose Simo darbuose matyti ilgalaikio architektūros poveikio ir atsakomybės ateities kartoms požymių, vengiama madingo trumpalaikio bravūriško grožio, bet, veikiau, siekiama fundamentaliais architektūros erdvėkūros dėsniais ir universalia ilgaamže sąranga grįsto kūrinio rezultato.

(B) idėjos kaip meninės dingsties ar meninio prado pamatą, dėl kurios architektas nueina ne vieną „papildomą mylią“, grynindamas ir reflektuodamas ją tol, kol pasiekia aukščiausios kokybės architektūros kūrinio lygį. Toks primityvių užduoties ribų ir mentalinių resursų nepaisymas vardan Architektūros ir yra ta idealizmo pusė, kurios šiandien vis dažniau pasigendame architektūros praktikoje. Tai – profesinė nerimastis, labai dažnai lemianti, kad kūrybinės kančios rezultatas būna daugiasluoksnis ir įtaigus, ir dažniausiai kokybiškas. Tokio idealumo yra ko ne visoje Miliūno architektūroje ir jis patiriamas žiūrovo skirtingo mastelio erdvėse suvokiant jo architektūros kūrinius. Vistalinės (kalbant Daniel R. Montello terminais) ir aplinkos erdvės požiūriu idealumas pasireiškia stipriu emociniu poveikiu jo kūrinius patiriančiam žmogui iš išorės - aplinkoje, kai skirtinga pastato perspektyva vis naujai nustebina, sutelkia dėmesį į skirtingus santykius bei aplinkos niuansus ir veikia žiūrovą vizualiai bei emociškai; kitiap sakant, vientisos architektūrinės idėjos meninė raiška virsta architektūrine charizma, kuriai žiūrovas dažniausiai nelieka abejingas. Taktilinės ir figūrinės erdvės mastelio požiūriu architektūros detalių kokybė ir meninis intensyvumas, kai nepasitenkinama tipišku, kataloginiu ir jau daug kartų pakartotu sprendimu, bet kiekvienu atveju siekiama unikalios ir tik tam kūriniui bei tai vietai būdingos architektūrinės detalės, sukuria išskirtinumo ir aukščiausios meninio vertingumo pojūtį žmogui tiesiogiai liečiantis ir sąveikaujant su Simo architektūra.

Visuose parodoje eksponuojamuose kūriniuose yra aiškiai matomas šis idealusis architektūros pradas, kurio materializacija jau nebepriklauso nuo architekto, bet veikiau nuo aplinkybių ir pragmatiškos tikrovės, kurio siekti ir nepalikti, kaip rodo Miliūno kūryba, yra pamatinė kūrėjo architekto pareiga, nežiūrint į tai, ar jis bus realizuotas, ar liks tik idėja. Eugenijaus Miliūno (Simo) darbai parodo fundamentalią architektūros vertybinę ašį ir orientaciją bei skatina architektūrą kurti, o ne daryti.

ARTEFAKTAI

PARODOS EKSPONATAI

Parodos turinys

Parodos turinys formuoja tris pagrindines temas – teminius pjūvius.

1-sis – originaliais artefaktais paremta kūrybos ir idėjų materializacijos projekcija. Parodoje rodomi darbiniai, kolektyvinio kūrybinio proceso artefaktai, į katalogus nepatekę, nebaigtos statybos foto negatyvai, eskizai, piešiniai ir analizės foto montažai, kuriuos atliko nebūtinai Eugenijus Miliūnas, tačiau kurie rodo įdomų ir turiningą kolektyvinės architektūrinės kūrybos eigą. Tai – darbinė architektūrinės virtuvės medžiaga. Daugumos parodoje eksponuojamų negatyvų ir fotografijų autorius – Algimantas Kaunietis, parodos fotografijų spaudą atliko fotografas Gintautas Trimakas, dalies fotografijų autorius Laimutis Brundza. 2-asis parodos teminis pjūvis - idėjos ir realizacijos kertinėse Lietuvos kultūrai vietose. Tai - Eugenijaus Miliūno (Simo) kūrinių svarbiausiose miestų erdvėse sugretinimas, siekiant perteikti universalių – klasikinių architektūrinio idealumo principų taikymą kūryboje, kurie būdingi šiam architektui. Parodoje gretinami Nacionalinės dailės galerijos konkursinio projekto idėjos Vilniuje, Katedros aikštėje, ir Žalgirio arenos Kaune architektūriniai objektai, kuriuose, nors ir skirtingai, matyti klasikinių fundamentalių architektūros principų taikymas. Nacionalinės dailės galerijos atveju erdvėkūrai būdinga antikinės Graikijos Atėnų agoros neformalus planas ir tūrinė erdvinė kompozicija, kuri tuo pat metu sprendžia Katedros aikštės erdvės ribos formavimo uždavinius. Kauno Žalgirio arenos atveju objekto tūrinės erdvinės kompozicijos ir mastelio formavimui naudojami tiek patys universalūs Romos Koliziejui ir kitiems panašiems objektas taikyti formos ir funkcijos organizavimo principai, kuriuos nesunku atpažinti, tačiau jie interpretuojami moderniai ir ypač šiuolaikiškai. Tuo pat metu objekto „įauga“ į urbanistinį ir gamtinį kontekstus yra maksimaliai integrali ir atitinka tradicinius klasikinius miestokūros dėsnius. Kita eksponatų grupė pastiprinanti šį teminį pjūvį – Žilinsko galerijos ir Šilainių bažnyčios kupolo architektūriniai kūriniai, kuriuose nesunkiai įžvelgtume klasikinio Akropolio

erdvinę sąrangą ir renesansišką Florencijos katedros kupolo paraleles. Šiuose kūriniuose akivaizdi idėjinė sąšauka su kertiniais Europos civilizacijos architektūriniais objektais.

3-ioji tema - Grand Idėjos ir praradimai. Šiai temai atskleisti eksponuojami La Defence 1983m. konkursinio darbo maketo medžiaga, ją gretinant su Kalniečių prekybos centru Kaune. Abu projektai – utopiški savo esme, ir galbūt dėl to pirmasis likęs tik idėja, o antrasis – šiandien patiria grubią dekonstrukciją, kylančią iš negalėjimo (arba negebėjimo) kūrinio pritaikyti šių dienų socialiniams-ekonominiams lūkesčiams. Abejuose darbuose nesunkiai atpažįstama klasikinė ašinės kompozicijos vystymo idėja, kuri realizuota skirtingu masteliu. Šiuo sugretinimu ekspozicijoje žiūrovas sąmoningai yra vedamas prie refleksijos, kad meistro kurtos grand idėjos nebuvo apribotos kultūrinės ir fizinės geografijos, bet liko aktualios skirtinguose kontekstuose; kad materija ir kūriniai yra laikini ir jų svarba bei vertinimas priklauso nuo visuomenės

kultūringumo ir profesinės klausos; ir kad idealizmas su skirtingomis savo apraiškomis lėtai ir užtikrintai nyksta iš mūsų lietuviško architektūros pasaulio kolektyvinės sąmonės. Čia tenka pripažinti, kad mūsų dienų architektūros mankurtams negebant atskirti vertės nuo vertybės, griauti ir naikinti gerą architektūrą tampa kasdiene norma, sąmoningai ignoruojant jau idealizmui priskiriamas architektūrinės sąžinės ir architektūrinės klausos sąvokas bei už grašius pasmerkiant nebūčiai giliai išjaustą ir kultūringą architektūrą. Deja, vietoj jos pasiūloma provinciali komercijos šventovė, neintegrali aplinka, idėjinis ir kultūrinis vietos chaosas arba nieko, kas bent per nago juodymą savo kokybe prilygtų pasmerktajam kūriniui.

Parodos ir projekto kuratorius, architektas dr. Tomas Grunskis

„IDEALISM: THE ONES“.

La Defence konkursinio projekto maketas. 1983m. (Alg. Kauniečio fotografija)

La Defence konkursinio projekto maketas. 1983m. (Alg. Kauniečio fotografija)

La Defence konkursinio projekto maketas. 1983m. (Alg. Kauniečio fotografija)

Nacionalinės dailės galerijos konkursinio projekto maketas. (Alg. Kauniečio fotografija)

Nacionalinės dailės galerijos konkursinio projekto maketas. (Alg. Kauniečio fotografija)

Nacionalinės dailės galerijos konkursinio projekto situacijos planas.

Firminė lengvosios pramonės gaminių parduotuvė „Rėda“, 1986 m. Kaunas (Alg. Kauniečio fotografija)

Firminė lengvosios pramonės gaminių parduotuvė „Rėda“, 1986 m. Kaunas (Alg. Kauniečio fotografija)

Firminė lengvosios pramonės gaminių parduotuvė „Rėda“, 1986 m. Kaunas (Alg. Kauniečio fotografija)

Firminė lengvosios pramonės gaminių parduotuvė „Rėda“, 1986 m. Kaunas (Alg. Kauniečio fotografija)

Mykolo Žilinsko dailės galerija (kartu su K. Kisieliumi, S. Juškiu), Kaunas; 1981-1989 m. (Alg. Kauniečio fotografija)

Mykolo Žilinsko dailės galerija projekto maketas (kartu su K. Kisieliumi, S. Juškiu), Kaunas; 1981-1989 m. (Alg. Kauniečio fotografija)

Mykolo

Žilinsko dailės galerija statyba (kartu su K. Kisieliumi, S. Juškiu), Kaunas; 1981-1989 m. (Alg. Kauniečio fotografija)

Mykolo Žilinsko dailės galerija statyba (kartu su K. Kisieliumi, S. Juškiu), Kaunas; 1981-1989 m. (Alg. Kauniečio fotografija)

Viešbučio „Inturist“ konkursinis projektas, I-II vietos, 1985 m.

Viešbučio „Inturist“ konkursinis projektas, I-II vietos, 1985 m.

Viešbučio „Inturist“ konkursinis projektas, I-II vietos, 1985 m.

Kalniečių III mikrorajono prekybinis ir visuomeninis centras „Kalniečiai“, Maketas. Kaunas, 1986-1988 m. (Alg. Kauniečio fotografija)

Kalniečių III mikrorajono prekybinis ir visuomeninis centras „Kalniečiai“, Interjeras. Kaunas, 1986-1988 m. (Alg. Kauniečio fotografija)

Kalniečių III mikrorajono prekybinis ir visuomeninis centras „Kalniečiai“, Interjeras. Kaunas, 1986-1988 m. (Alg. Kauniečio fotografija)

Šilainių bažnyčios kupolas, studija. Maketas - Paulius Narusevičius.

1941 m. birželio mėn. sukilėlių paminklas buv. senosiose kapinėse (su skulpt. R. Antiniu jaunesniuoju), Kaunas 1990-1992 m.

Exhibition of the Work by Architect Eugenijus Miliūnas (Simas)

Special Thanks

We would like to express our gratitude to a large group of people and sponsors, who in one or another way contributed to implementation of the project and exhibition. For safekeeping the artefacts/ exhibits as presented in this exhibition, we feel sincerely tankful to Paulius Naruševičius, who has kindly agreed to lend us the remaining part of Miliūnas’ Archive and renewed the models of Kaunas Žalgiris Arena designs making them presentable for our exhibition. Without this person’s good-willed contribution, we wouldn’t be able to obtain even this small amount of the material. Architect, publisher and active architecture critic Audrys Karalius also has made his remarkable contribution while implementing the exhibition and entire project, acting as its co-curator and giving us a hand in collecting and systematising the material of the extant archive; besides, he has contributed a lot to the development of the exhibition concept. We would like to give our special thanks to Miliūnas Architects’ Studio and Ms Dalia Miliūnienė, whose involvement and benevolence have preconditioned the preservation of the part of Miliūnas’ archive, which now is presented for the audience. We express our gratitude to photographer Gintautas Trimakas, whose help and excellent photographic prints have allowed us to implement the visual design of the exhibition. Besides, our sincere thanks goes to the project sponsors – the Council for Culture of Lithuania, and private companies Materialus, UAB, Energy Green, UAB, and AEXN, UAB.

Concept of the Exhibition

Architect Eugenijus Miliūnas (Simas) is one of the outstanding architects and artists in the Lithuanian architecture of the second half of the 20th and the beginning of the 21st century, as well as in the history of contemporary architecture in general. Although his role still needs to be disclosed in full, Miliūnas’ influence on professional field of architecture, as well as broader social context has been tremendous. The small scale of the exhibition fails to reflect in full the national significance of this personality; it has been determined by a few essential factors. On the one hand, the exhibition has not been planned solely as a retrospective project aimed at summarizing the completed professional phase or a life stage, but has rather become a sincere attempt to remind the audience about terminally ill architect-artist Simas by showing the little-known or even unknown part of his work at a different angle, even if the material is related to the well-known architectural objects. Therefore, the exhibition is based on the found artefacts and original material of the primary sources preserved by Mr Paulius Naruševičius, the fellow-artist and colleague of Eugenijus Miliūnas. On the other hand, the scale of the exhibition has been determined by the amount and quality of the material that has been found, because, as it has emerged while implementing the project, almost the entire archive of Miliūnas’ work has been irreversibly lost, including his sketches, models and other original materials. This fact has substantially complicated the formation of the exhibition content. Thus, in short, by this exhibition we aim to remind of Simas as a great architect and artist, and humbly admit that the exhibition spaces in Kaunas and Vilnius are really too small for him, but exactly this small amount of material that we can see in the exhibition reveals the real situation of what and how much of the original material by Simas is still available today… We hope that the National Institute of Architecture that still is in the process of formation in the former central post-office building in Kaunas will get interested in the material of this exhibition and other materials collected during this project, and ensure its safe-keeping in its archives for future generations.

The ideological concept of the exhibition has been coded in its very name “Idealism: the Ones” generated by architect Audrys Karalius. Although the idea has been interpreted differently by the exhibition co-curators, its foundational concept has remained the same. The concept of idealism can be interpreted quite differently in the project and exhibition:

(A) as a declining (or almost extinct) feature in contemporary architecture, which often determines an essential difference between worth and value in architectural practice (it seems, it is quite hard to distinguish these two qualities for contemporary architects, although they dispute actively on the quality issues of architecture), encourages architects’ aspirations for orientation towards the bigger general good (professional social engagement, architects’ responsibility to society for a long-term effect of their actions) and, at the same time, the attempts for closer connections between the field of architecture and other cultural environment (still badly lacking). These qualities are undoubtedly found in the works of Eugenijus Miliūnas (Simas), which, first of all, reveal his aspiration to express and embody values rather than worth, create architecture without restricting himself to solutions of tasks on the trade level, but rather architecture covering and solving urban, architectural and even social issues, seeking for maximum environmental integrity, regardless of the situation. Often such aspirations are implemented by providing a piece of architecture with different cultural codes and connotations, based not only on the image parallels with architectural works of the civilization significance, but also on foundational experiences of the collective conscience, indirectly perceived by society and applied by an architect in his/her architectural work in the primary – philosophical – stage of its creation. Almost every work by Simas shows the signs of its long-term architectural impact and responsibility for future generations, avoidance of

fashionable bravado short-term beauty, but rather aims at a creative result based on fundamental space-formation laws and universal durable structure.

(B) Idea as a creative purpose or artistic principle, for which an architect is ready to go “an extra mile” while purifying and contemplating it, until he/ she reaches the highest level of the architectural work. Such omission of primitive boundaries and mental resources of the task for the sake of Architecture is exactly that kind of idealism, which we miss so often in contemporary architectural practice. It is the professional malaise that most often determines the multilayer and affective, as well as mostly high-quality result of the creative pains. Such idealism is present in almost all architectural works by Miliūnas and is experienced by a viewer in spaces of different scale while perceiving his architectural works. In the aspect of vistal (using Daniel R. Montello’s term) and environmental scale, idealism is manifested by strong emotional impact on a person experiencing his works from the outside – in the environment, where different vista of the building surprises anew, draws attention to different relations and environmental nuances, and affects a viewer visually and emotionally. In other words, the artistic expression of solid architectural idea turns into an architectural charisma, to which no viewer can remain indifferent. In the aspect of tactile and figurative spatial scale, the quality and artistic intensity of architectural details, as the author is not content with a typical, catalogue and multiply repeated solution, but rather seeks for unique architectural details characteristic for that particular work and that particular place, make an impression of exclusivity and highest possible artistic value for a person directly interacting with Simas’ architectural works.

Such ideal origin of architecture can be noticed in every architectural work of the exhibition. The materialisation of such ideal origin no longer depends on the architect, but rather on the circumstances and pragmatic reality, and, as shown by Miliūnas’ work, seeking and maintaining is the main duty of every architect-creator, regardless of whether his/ her work is realized, or remains in the stage of idea. The works of Eugenijus Miliūnas (Simas) reveal the fundamental value axis and orientation of architecture, and encourage to create rather than make architecture.

Content of the Exhibition

Three main themes – or thematic sections – may be distinguished in the exhibition.

The first one is the projection of materialised Miliūnas’ creative work and ideas based on the original artefacts. The exhibition presents artefacts, photo negatives, sketches, drawings and photomontages of different analyses, made through collective creative process and disclosing the richness and intensity of it. These are the working material of the architectural “kitchen”. The majority of the negatives and photographs as presented at the exhibition were made by Algimantas Kaunietis; the author of the exhibition prints is photographer Gintautas Trimakas; some of the photographs were made by Laimutis Brundza.

The second thematic section of the exhibition may be referred to as the ideas and realisations in the places of special importance for Lithuanian culture. It is an attempt to show Eugenijus Miliūnas’ creative work in crucial urban spaces with the aim to reveal the application of universal (classical) principles of architectural ideality, which, without doubt, are present in his work. The ideas of the competition design for the National Art Gallery in Vilnius, Cathedral Square, and architectural objects of Žalgiris Arena in Kaunas are shown in the exhibition. In both works, the application of classical fundamental architectural principles is obvious, although in different way. The informal plan and space-volume composition of the Ancient Agora of Athens can be noticed in the space formation of the National Art Gallery, solving at the same time the tasks of boundary setting for the Cathedral Square. In the case of Žalgiris Arena in Kaunas, the same - universal - form and function organization principles are quite recognizable in the formation of the object’s space-volume composition and scale, as were applied in the Colosseum of Rome and other similar objects, but they have been interpreted in especially modern and contemporary way. Besides, the integration of the object into the urban and natural contexts is well-done and in compliance with the classical principles of urban development.

One more group of exhibits strengthening this thematic section is the architectural works of Žilinskas Art Gallery and the Dome of Šilainiai Church, in which one can easily discern the parallels of Acropolis spatial structure and Dome of the Florence Cathedral. These architectural pieces represent an obvious ideological linkup with foundational architectural objects of European civilization.

Finally, the third thematic section of the exhibition can be named grand ideas and losses. To disclose this subject, the exhibition presents the material of the 1983 competition design of La Defence in Paris, by juxtaposing it to the design material of the shopping mall Kalniečiai in Kaunas. Both designs are utopian by their essence. Maybe, this is the reason why the first has remained as a beautiful idea and the other currently is undergoing a rough deconstruction due to the society’s inability (or rather – incapability) to adapt the work to the social-economic needs of the present time. The classical idea of axial composition development is recognizable in both works, although realised at a different scale. Such juxtaposition has been applied in the exhibition not accidentally, but rather prompts a viewer to a

conscious reflection of the following: the grand ideas developed by the Master were not restricted by cultural and physical geography, but have remained relevant even in different contexts; the mater and works are temporary, and their importance and value depend on the culture and professionalism of society; and idealism in its versatile forms has been gradually waning from the collective conscious of our Lithuanian world of architecture. Here, we must admit that the destruction of high quality architecture has become a daily norm as architectural mankurts of our time have lost the ability to distinguish value from worth, defying the concepts of architectural conscience and architectural “hearing”, which are being rejected as “idealistic”, as well as putting to death cultured and deeply emotionally experienced architecture for money. Unfortunately, instead of such true architecture, they can offer only a provincial commercial sanctuary, non-integral environment, ideological and cultural chaos of the place, or literally nothing, that could at least by an eyelash compare by quality to the condemned piece of architecture.

Summary

This project reminds a bit of social ethnography, when the entire puzzle is made from trifles and artefacts or even their fragments scattered around and then the separate elements can be related into a single narrative. The project has been and still is difficult, never-ending and develops, it seems, expanding itself. Probably, it shouldn’t surprise, when you are trying to understand such personality as that of Eugenijus Miliūnas. By implementing this project, we have just broken the ice with the entire river flowing underneath.

Miliūnas is a magnificent figure in the field of Lithuanian architecture, who has sown a grain of art and thought of architecture in the many of us. This exhibition is our attempt to express our deepest respect to this Master, Architect and Teacher, by remembering him and his work.

Post Scriptum

To my fellow architects: we all have a limited amount of time here and our works sometimes seem insignificant to us, even if made with great sincerity. But my advice – before throwing away your sketch, design or model, first think – maybe although it seems like a piece of worthless trash to you, it may seem valuable to someone and he/ she will be able to learn from it or even implement the idea. Therefore, never “throw your pearls before swine”, but rather keep your archives and give them over to the National Institute of Architecture, when you are able to do it. We are responsible for our heritage to ourselves and culture of our country. I humbly ask you never forget it.

Exhibition and Project Curator, Architect Dr. Tomas Grunskis