PARALELÄ–
_0*
PARALELĖ
_003
Norbert Tukaj parodos PARALELĖ katalogas
PARALELĖ Norbert Tukaj parodos PARALELĖ katalogas
Turinys
Katalogas
SUDARYTOJAI IR KONCEPCIJOS AUTORIAI: Tomas Grunskis, Norbert Tukaj, Aida Štelbienė
00: Padėka
KALBOS REDAKTORIUS ______________________
01: Įvadas. Apie tris dviprasmybes architekto Norbert Tukaj parodoje „Paralelė“ 02: Interviu Vilniaus koncertų ir sporto rūmų paralelės: didybė ir mirtis Norbert Tukaj kalbina Aida Štelbienė
DIZAINAS / DESIGN: UAB “AEXN”
_007
Tomas Grunskis
_010 _022
VIRŠELIO DIZAINAS: Norbert Tukaj FOTOGRAFIJOS: Norbert Tukaj TEKSTAI: ©Tomas Grunskis, interviu Aida Štelbienė kalbina Norbert Tukaj
TIRAŽAS: 002
PROJEKTO TINKLAPIS: www.0-x.eu
IŠLEIDO : “Nulinis laipsnis”
LEIDINĮ PARĖMĖ / PUBLICATION SUPPORTED BY:
_005
_004
_0*
_00:
Padėka
Norbert Tukaj dėkoja Open House Vilnius 2019 komandai, kuri įtraukė Vilniaus koncertų ir sporto rūmus į ekskursijų po Vilniaus architektūrą ir suteikė galimybę visiems norintiems aplankyti šiuo metu neveikiantį pastatą. 2019 metais vykusios 2 dienų ištisinės ekskursija buvo pagrindas nuotraukų serijai PARALELĖ, kuomet prie neveikiančio, tačiau tą dieną atviro lankytojams pastato, būriavosi eilės žmonių. Taip, kaip tai buvo prieš 30 metų. Ačiū Ūlai Ambrasaitei ir leidyklai “Lapas“, kurių suorganizuota Norbert Tukaj paskaita tapo pagrindu interviu su Aida Štelbiene(psl.021). To pasekoje dižiausia padėka architektūros galerijai _0* kuri surengė personalinę parodą PARALELĖ ir kuriai pamatą padėjo interviu su Aida Štelbiene. Ačiū visiems, dėl kurių smalsumo ir klausimų buvo įgyvendinta ši paroda. Taip pat ačiū visiems, kurie domėjosi, atėjo, žiūrėjo, buvo ir kalbėjo.
_007
PAV. 1 Vilnaius koncertų ir sporto rūmų interjero fragmentas 2019 m. (N. Tukaj fotografija)
_009
_008
PAV. 2, 3 Vilnaius koncertĹł ir sporto rĹŤmai 2019 m. (N. Tukaj fotografija)
_01:
_01.01: Apie tris dviprasmybes architekto Norbert Tukaj parodoje „Paralelė“ Tomas Grunskis
ai, ‒ turi bendrumų: perteikia vykusius ar tebevykstančius kultūrinius socialinio mentaliteto pokyčius, kurie visada bus siejami su skirtingo lygmens sociokultūrine kaita ar net destrukcija. Matyt, dėl tos priežasties visuomenė ilgesnį laiką patiria nesusivokimo būseną ar net mentalinį sąstingį, o konkrečiu Sporto rūmų atveju ‒ dviprasmybę, nes šis pastatas ir du jo kultūriniai sluoksniai paradoksaliai persidengia, taip išreikšdami šio statinio unikalumą ir kultūrinę polichromiją bei keisto asocialumo pobūdį. Taip, asocialumo, nes kai pastatas tampa kultūriniu ar muziejiniu artefaktu, su kuriuo neaišku, ką daryti, ir yra „pagarbiai“ paliekamas dūlėti taip ilgai, jis palengva virsta modernizmo griuvėsiais (panašiai juokavo žymus architektas Vytautas Brėdikis kalbėdamas apie modernistinius Lazdynus). Griuvėsiai paprastai yra grėsmingai asocialūs ir savo įvaizdžiu, ir būkle, tačiau specifiniam žiūrovui vibruoja kažkokiu patrauklumu, į kurį reaguojama su pagarbia baime. Šalia tokio kultūrinio artefakto įdomu būti kaip šalia piliakalnio, prie kurio ir žmonės, ir daiktai įgauna naują turinį, taurumo ar išorinio vertingumo. Jis tikriausiai ir traukia tuos, kurie neabejingi griūvančių amžinojo laiko artefaktų skleidžiamai energijai. Modernizmo griuvėsiai paprastai simbolizuoja apokalipsę arba revoliuciją ‒ iš esmės gan panašius dalykus ‒ esminį socialinį mentalinį pokytį ir prievartinį arba savanorišką išsivadavimą iš kultūrinių sąvaržų menamo laisvumo link. Paradoksalu, kad kadaise patys buvę kultūrinio laisvumo ir modernumo simboliais, nykdami ir naikinami modernistiniai pastatai gali išreikšti išsilaisvinimą iš modernistinių kultūrinių prietarų ar praeities. Taip, matyt, ir pasireiškia architektūros sociokultūrinis fenomenas: pastato nykimas ir griūtis džiūgaujančios minios fone gali reikšti daug daugiau nei esminį jo fizinės trikrovės pokytį ‒ jis tampa simboliškas. Tokių įvykių jau buvo Europoje ir Lietuvoje. Modernizmo ir postmodernizmo architektūra vienodai džiugiai griūva visiškai skirtingose sociokultūrinėse terpėse, bet iš esmės reiškia tą patį ‒ minėtą socialinę reakciją arba išsiveržusį socialinį pyktį praeities reiškinio atžvilgiu... Taip griuvo „Giraitė“ ‒ Kelių policija Vilniuje, ir dar grius ne vienas pastatas Lietuvoje. Panašiai išnyko ne vienas modernistinis architektūros artefaktas Europoje ir pasaulyje (daugiau pamatysite „demolishing modernism“ www.gocompare.com). Vilniaus sporto rūmų atvejis ‒ netikėtai kitoks. Nors po Nepriklausomybės atgavimo šio pastato istorijoje pilna žavesio, abejingumo, neigimo, išnykimo grėsmių bei prieštaravimų, kas, matyt, neturėtų stebinti, jo likimas yra nuspręstas. Artefaktas
ne tik liks Lietuvos architektūros kultūros žemėlapyje, bet ir bus pritaikytas šiandienos poreikiams ir socialinimas lūkesčiams. Taigi galime daryti bent jau prielaidą, kad Vilniaus sporto rūmų išnykimo grėsmė galimai sumažėjo, nors, matyt, reikia turėti omeny, kad keičiantis politinių sprendėjų kartoms ir jų vertybinėms sistemoms modernistinių griuvėsių egzistavimas yra rimta įvaizdžio ir ekonominė problema, kurią gerai pasinaudojus viešinimu nesunku „išpjauti“ ar išoperuoti iš kultūros tikrovės. Todėl, kol faktas neįvykęs, laukiame... Paroda „Paralelė“ tiek koncepcija, tiek ir turiniu atspindi minėtuosius dvilypumus, kurie išreikšti erdvės organizavimu ir vizualine modernistinės „katedros“ metarealybių priešstata. Struktūrinė ir vizualinė įtampa parodoje gilinama vaizdų architekto ir autoriaus interviu, kuriame girdime asmeninį jo pasakojimą apie Vilniaus sporto rūmus (klausimus pateikia Aida Štelbienė). Jame Norbert Tukaj perteikia savo, kaip architekto ir kaip fotografo, santykį su šiuo pastatu atskleisdamas svarbius emocinius jo suvokimo żymeklius. Autoriaus sukurti ir užfiksuoti vaizdai ‒ didelio formato ikoninės fotografijos ‒ rodo du skirtingus šio pastato tapatybės būvius. Pirmasis ‒ monumentaliai simboliškas, kur brutalus pastato grynumas atskleidžiamas, atrodytų, etaloniniu vaizdu, beveik šulmaniškai išpildant modernistinės architektūros vaizdavimo tradicijos kanonus, pagal kuriuos erdvė fiksuojama be žmogaus ir vizualinio triukšmo, o emocinė formos įtampa išreiškiama per erdvės tuštumą. Ir antrasis ‒ momentiškai socialus, kur Vilniaus sporto rūmai bent akimirką tampa Architektūros kultūrinės piligrimystės objektu ir šventiniu atributu. Įdomu, kad tik po kurio laiko pastebi, jog tas šventinis modernistinės kasdienybės aidas šiame pastate yra nusilpęs ir virtęs ilgalaikiu liūdesiu. Ir nors vaizdo akimirka atrodo netikėta ir džiugi, pilna žmonių, pastatui peržengus amžinojo laiko ribą šventės šurmulys aplink jį atrodo nesavalaikis, kažkuo prieštaringas. Taigi vėl prieš mus iškyla dvilypumas ‒ dviprasmybė, tik dabar jau tapatumo tikrovių, kai tuo pat metu Vilniaus sporto rūmai yra ir didingai funkcionali bei brutali modernizmo katedra, ir architektūros kultūrinė meka... Būtent šia trečiąja dviprasmybe ir pagrįsta esminė parodos metafora ‒ „Paralelė“. Taigi architektūra atsiranda ir griūva skirtingose sociokultūrinėse aplinkose. Žymeklinių kultūros pastatų būklė ir kaita nebūties ar kosmetinio naujumo link parodo visuomenės ar jos sprendėjų kultūros būklę ir sociumo santykius su stambesniais sociokultūriniais reiškiniais.
Architektūra iš esmės įkūnija socialinį mentalitetą, jo lėtesnę ar greitesnę kaitą, ir indikuoja jo įtrūkius. Tik emancipuota ir išsilavinusi visuomenė, pripažindama traumas ir mentalines schizmas, gali vertinti net ir tai, kas jai kelia neigiamų emocijų ir prikelia blogus prisiminimus. Net jeigu tai ‒ sovietinis košmaras ar su Laisvės idėja beveik kartu ištikęs pokomunistinis ekonominis skurdas ir politinė netvarka. Tai jau praeitis, kurioje architektūra dalyvavo, ją simbolizavo ir keitėsi. Tai tikrovė, kurios paralelinės galimybės baigėsi realiais įvykiais, o su jais siejama architektūra liko dviprasmybės situacijoje, kur dar daug erdvės refleksijai ir klausimams.
_0011
_0010
Dėsninga, kad architektūra visada materializuojama didesnėje arba mažesnėje sociokultūrinėje aplinkoje. Ši aplinka su charakteristikų ir savitumų hierarchija bei archetipais veik visada lemia architektūros kultūrinį turinį ir visuomenės galimybes jį suvokti (perskaityti). Ir kuo paprasčiau tas kultūrinis turinys su savais kodais išreiškiamas, tuo jo perskaitymo galimybės didėja. Šio turinio perteikimo funkciją architektūroje dažniausiai atlieka simboliai arba žymekliniai pastatai. Tai ‒ architektūros kūriniai, kurie reprezentuoja konkretų laikotarpį bei jo pasakojimus ir tuo pačiu, įveikę uždaro laiko pinkles ir išlikę po sociokultūrinių pokyčių, patys tampa tų pokyčių laikoženkliais. Tokiu simboliu turėtume laikyti ir pastatą, kurio refleksijai dedikuota Norbert Tukaj paroda „Paralelė“. Tai Vilniaus sporto rūmai, modernistinis Nepriklausomybės istorijos ženklas ir dabarties sociokultūrinės būklės bei vertybinės sistemos indikatorius, parodantis vyraujantį požiūrį ne tik į kultūros paveldą, bet ir į pamažu vadovėline praeitimi ar mitu tampantį Nepriklausomybės istorinį pasakojimą. Tai yra pastatas-dviprasmybė: jis įkūnija dabartinę socialinę ir mentalinę visuomenės būseną ir vaizdžiai iliustruoja santykį su abiem minėtais dalykais ‒ Modernizmo neigimą ir Nepriklausomybės simboliškumo nureikšminimą. Viena vertus, konstatuosime, jog, deja, sociokultūriniai simboliai kainuoja pernelyg brangiai tiems, kurių vertybės sutelktos į jos produktus, bet ne į pačią Nepriklausomybės idėją, kuri (vėlgi, deja) niekada negali „atsipirkti“ ir kainos neturi. Todėl, matyt, dėsninga ir simboliška, kad šio sociokultūrinio virsmo architektūrinis ženklas ‒ Sporto rūmai ‒ bemaž du dešimtmečius yra apleisti, o kultūrinis dėmesys jiems redukuotas beveik iki nulio. Ir, kita vertus, toks modernizmas (kurį reprezentuoja šis pastatas) su savo kultūriniais kodais ir kūriniais yra siejamas su sovietmečiu, kuris mūsų dienomis vertinamas vienareikšmiškai neigiamai. Su juo neigiamas ir pokario bei viso XX a. antros pusės modernistinis projektas ‒ jo turinys ir kultūrinės raiškos formos Lietuvoje. Šis dvilypis neigimas ir madingai arši kritika (vėlgi, deja) turi daugiau kultūrinės dezorientacijos, o ne nuoseklaus kritiškumo požymių, nes kultūra nėra fiziškai vientisas darinys, kurio nepatinkančią dalį galėtume išpjauti, ar auglys, kurį būtų galima išoperuoti. Toks rigoristinis kultūros matymas ir matavimas dažniausiai veda prie neargumentuoto jos artefaktų griovimo, kurį paprastai vadiname gaivališka visuomenės reakcija ‒ prasiveržusiu socialiniu pykčiu. Tačiau verta pastebėti, kad ir viena, ir kita ‒ tiek Nepriklausomybės simboliškumas, tiek ir modernizmo neigini-
Įvadas
_0013
_0012
PAV. 4, 5 Vilnaius koncertų ir sporto rūmų interjeras 2019 m. (N. Tukaj fotografija)
_0015
_0014
PAV. 5, 7 Vilnaius koncertų ir sporto rūmų interjeras 2019 m. (N. Tukaj fotografija)
_0017
_0016
PAV. 8, 9 Vilnaius koncertų ir sporto rūmų interjeras 2019 m. (N. Tukaj fotografija)
_02:
Interviu
_0021
PAV. 10 Vilnaius koncertų ir sporto rūmų interjero fragmentas 2019 m. (N. Tukaj fotografija)
_02.02: Vilniaus koncertų ir sporto rūmų paralelės: didybė ir mirtis Norbert Tukaj (N.T.) kalbina Aida Štelbienė (A.Š.)
N.T.: Tiesiog yra bendras jausmas, kad Sporto rūmai... griūva tiesiog Sporto rūmai. Visi supranta. Jie yra išskirtinėje vietoje – matomas objektas, bet labai daug metų stovi apleistas. Ir kiek prisimenu, tiek nenaudojamas, tik vienus Naujuosius metus pasitinkant ten vyko Dalios Ibelhauptaitės režisuota opera. Labai gaila ir apmaudu. Pastatas yra, jis išraiškingas, didelis. Miesto atžvilgiu, urbanistiškai, kaip ir svarbus, savo dydžiu išreikštas. Bet apleistas. Labiausiai turbūt dėl to kyla tas asmeninis apmaudas. Man tikrai nesmagu matyti nenaudojamus pastatus. Tada reikia arba nugriauti ir kitą statyti, arba sutvarkyti šitą ir naudoti, pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams. Visi turbūt laukia, kol tokie pastatai atsinaujins ir bus pradėti naudoti. A.Š.: O kas jums yra Vilniaus koncertų ir sporto rūmai? N.T.: Iš tikrųjų aš tik šiemet, 2019-aisiais, per Open House festivalį apsilankiau viduje. Anksčiau matydavau Sporto rūmus tik iš išorės, į patį pastatą atkreipiau dėmesį tik studijuodamas architektūrą, t. y. 2007‒2011 metais. Ir neturiu su juo ypatingo santykio – labiau kaip praeivis. Man Sporto rūmai – objektas, pro kurį tiesiog pravažiuoji ir matai. Asmeninio ryšio ‒ kur ten buvau, patyriau, dar kažką... ‒ tokio neturiu. Tik šiemet, apsilankęs viduje, susikūriau vizualų santykį. Jis toks savotiškas, nes pastatas apleistas, neveikiantis. A.Š.: Vaikystėje į tą pusę nevažiuodavote? N.T.: Iš tiesų tos vietos nekirsdavau. Realiai Sporto rūmai apžvelgiami tik iš vienos pusės, iš kitos Neries krantinės, nes Olimpiečių gatve važiuoja tik automobiliai, dabar dar dviračiai. Tais laikais nelabai ten kas išvis vyko. A.Š.: Gal pamenate pirmąjį kartą, kai išvydote tą pastatą? Apie tą momentą galėtumėte papasakoti?
_0022
N.T.: Iš pradžių išgirdau atsiliepimų, nes nuo pirmo kurso prisidėjau prie SIKON (architektūros studentų idėjų konkurso) organizavimo ir dar sutikau organizatorių, kurie 2005 ar 2006 metais Sporto rūmuose rengė SIKON tema, berods, „Mano namas“. Jie apie tą vietą labai gerai kalbėjo. Tada turbūt ir atkreipiau dėmesį į pastatą. Tuo metu dar „Lietuvos“ kino
teatras kino teatras „Lietuva“ stovėjo ir – dar prieš man įstojant studijuoti architektūrą – dėl jo vyko protestai. Sporto rūmų situacija buvo panaši, bet kino teatro nebeliko, o šitas pastatas dar yra ir įtrauktas į Kultūros paveldo registrą. Tad,grįžtant prie klausimo, aplinkiniai truputį pastūmėjo, suformavo, atkreipė mano dėmesį į šį objektą. Tada ir pastebėjau, kad jis išskirtinis – tokia mintis išsigrynino jau po studijų. Dabar pradedu matyti daugiau pavyzdžių, daugiau mąstyti ir suprasti jų vertę. A.Š.: Minėjote gerus atsiliepimus. Ką būtent įvardijo kaip „va TĄ“? N.T.: Architektai visų pirma vertina išorę, nes jie tą išorę kuria, ne interjerus. Vis tiek yra namas – tūris. Urbanistinė situacija atkreipia dėmesį į pačią erdvę ir į pastato architektūrinę raišką. SIKON konkurse svarbu ir tai, kad gera erdvė daro įtaką kūrybinių dirbtuvių aurai, sėkmei galbūt. Tad Sporto rūmai, jų išraiška ir emocija, visa erdvė, vieta mieste ir vieta aplink pastatą – visa tai teikia labai daug galimybių daryti, kurti. Sporto rūmai užkodavo gerą kūrybinių dirbtuvių rezultatą ir emociją, o už tos emocijos slypi pats pastatas, kuris užkoduoja, kaip ir erdvė. Klausiate apie atsiliepimus... Jie buvo netiesioginiai, kiek dabar prisimenu. Labai sudėtinga tiesioginius įvardyti, nes tik paskui gali suprasti, kas tuos atsiliepimus lėmė. Šiaip tiesioginių atsiliepimų apie architektūrą viešojoje erdvėje turbūt retai būna. Jei profesionalai ir kalba, tai kalba kitais terminais. Emocinis ryšys yra, jis kažkur paslėptas, netiesioginis. A.Š.: Gal galėtumėte dabar grįžti į neseną praeitį? Per Open House užėjote į vidų... N.T.: Buvau viduje, labai patiko. Ėjau be eilės, nes fotografavau, tad turėjau galimybę vaikščioti kur noriu, kaip noriu. Vertinant daugelį sovietmečio modernizmo visuomeninių pastatų, matyti, kad dauguma jų yra tiesiog ikoniniai ‒ be jų Vilniaus neįsivaizduotume. Atrodo, kad šiais laikais tokių ikoninių visuomeninių pastatų nepastatoma. Nebent vienetai. Sovietmečiu jų pristatyta daug, jie gana sėkmingi kūrybiškai, paveikūs, nes turi erdves, kurių dabar sutinkama labai retai. Jei lygintume žmogaus mastelį su šių erdvių masteliu, jos yra ilgos, aukštos ir kartais neracionalios, neproporcingos, bet turi emociją, vienaip ar kitaip veikia. Tokios didybės pajauta, nežinau, kaip pasakyti. Toks
geras jausmas apima, kai supranti, kad įeini į meno kūrinį ir esi meno kūrinyje, o ne šiaip pastate. Nes šiuolaikiniai pastatai toli gražu nėra meniški – juose labai daug buities. O jei sovietinis pastatas dar ir neveikiantis – vadinasi, išvalytas nuo visokių buitinių dalykų, nes visi viską išsinešiojo, – jo erdvė visiškai švari. Tokia emocija. Operos ir baleto teatras ‒ lygiai taip pat. Racionalumo jokio, bet emocija nepaprasta. Ir, kaip sakau, šiais laikais labai sudėtinga tai įgyvendinti. Pamatysime, kaip bus su Tautos namais. A.Š.: O per Open House ar pirmiausia apžiūrėjote Sporto rūmus iš išorės, juos taip fotografavote, o jau tada ėjote į vidų? Ar iš anksto buvote pasidomėjęs ir jau žinojote pastato pjūvį, planą? N.T.: Struktūrą žinojau. Buvau lankęsis ir pastate, buvo trumpa ekskursija su italais ‒ labai netikėtai, ten taip greitai tada apibėgome. Išorę žinojau jau seniai, struktūrą, stogo vantinės konstrukcijos ypatybes. Tiesiog nebuvau ilgiau ten vaikščiojęs, nebuvau patyręs to erdvės jausmo. Ir tą, manau, pavyko patirti, kai fotografavau. Žinoma, pradėjau nuo eksterjero. Pagalvojau, kad dabar gera proga tai dokumentuoti, nes planuojama rekonstrukcija. Neaišku, kas liks, kaip pasikeis. Buvo puikus oras, ištaikiau norimas apšvietimo sąlygas ir anksti, šeštą ar septintą ryto, užfiksavau eksterjerą, o paskui atvykau į ekskursiją apžiūrėti interjero. A.Š.: Gal galėtumėte nuosekliai papasakoti apie pasivaikščiojimą Sporto rūmuose? Įėjote pro drabužines su grupe? Ar vienas ėjote atskirai? N.T.: Ekskursija prasidėjo nuo viršutinės terasos, kuri yra tarsi pirmasis aukštas, necokolinis. Pirmiausia apėjome ratu, atsitraukėme nuo pastato, tada įėjome į jį cokoliniame aukštyje pro drabužinės holą. Ten aplankėme barą. Cokolinio aukšto holo erdvė sužavėjo masteliu, kolonų ir sijų ritmu, dydžiu – ji tikrai milžiniška. Tokių holo erdvių, kurios užima kokį penktadalį ar šeštadalį pastato ploto, niekas dabar nedaro, visiems tam užtenka paties mažiausio kambariuko, sakykime, muziejuje drabužinė yra kažkelintoji dalis pastato, nesureikšminta. Dar įspūdingi Sporto rūmų laiptai, atviros konstrukcijos, bet tai būdinga tam laikmečiui. Medžiagiškumas lipant į pirmąjį aukštą ir pereinant į holą prie stiklinės vitrinos, kur yra tobulai išsilaikęs meno kūrinys ‒ tas medinis, autoriaus neprisimenu, tik esu kažkur
užsirašęs... Paskui perėjome į neapšviestą salę. A.Š.: O kas paliko įspūdį pirmame aukšte? N.T.: Labiausiai – tas meno kūrinys, bareljefas, jeigu jį galima taip vadinti. Jis puikiai išsilaikęs. Tai yra viena sovietmečio statinių ypatybė – dalis biudžeto būdavo skiriama meno kūriniui pastate. Manau, tai labai paveiku ir naudinga erdvei, praturtina ir pastatą, ko šiais laikais mažiau sutinkama. Kai kur jau atsiranda, labiau gal privačiuose statiniuose, į kuriuos investuoja žmonės, o visuomeniniuose ‒ vis dar nelabai. Tada perėjome į pagrindinę salę. Elektros instaliacija ten nebeveikia, todėl praktiškai buvo visiškai tamsu, tik tam kartui sudėliotas minimalus apšvietimas. Tad nebuvo aišku, kaip salė atrodytų šviesoje. Viskas tokioje prietemoje. Todėl ypač jauti, kad pastatas tikrai apleistas, nenaudojamas, neveikiantis. O pirmoje dalyje, hole prie vitrinos, priešingai, dieną ten šviesu, ir net užaklintos vitrinos dalys taip stipriai neveikia – vis tiek emocija gera, nes šviesu, yra saulės. Šiaip matosi, kad pakankamai gerai išsilaikę viskas: natūralios medžiagos apdailos, akmuo, betonas. Tačiau jaučiasi, kad pastatas iš tikrųjų apleistas. Labai įdomu, kaip jis bus sutvarkytas. Ar sugadins, ar nesugadins naujas projektas. A.Š.: O ką įvardytumėte kaip sugadinimą? N.T.: Sugadinti – tai pakeisti emociją, kuri yra originali, sumanyta autorių. Apgyvendinant pastatą, atsiradus judėjimui ji pasikeičia, ir turbūt ‒ į neigiamą pusę, nes šiais laikais tokios erdvės suprantamos kaip neracionalios, niekam nereikalingos, jas nori sumažinti. Tad natūraliai toji buvusi emocija tikriausiai dings. A.Š.: Kaip galėtumėte apibūdinti tą emociją? Tai yra kas? Didybė? N.T.: Taip, monumentalumas, erdvės didumas, dydis. Jausmas, kad tu supranti pastatą. Visos erdvės, kurios, lyginant su žmogumi, yra gerokai didesnės, palieka įspūdį, verčia trumpam sustoti. Kaip ir pagrindinis holas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. O visos kitos erdvės suskaidytos, skirtos naudoti, racionalios, bet neturi emocijos ‒ jos atlieka paskirtį. Tokių turbūt irgi reikia, bet išskirtiniuose pastatuose, manau, ta emocija vis tiek svarbi.
_0023
A.Š.: Kai mąstėte apie šį interviu, kokių vaizdinių, jausmų kilo?
N.T.: Taigi, kad ne. Kiek teko kur būti, gal Šiaulių arena turi. Šiaulių arena daro emocinį poveikį, nes yra apvali, ją galima laisvai apeiti perimetru. Ten kitokia erdvė: pati arena nėra aukšta, bet interjere jauti tūrio struktūrą. Taigi atsiranda ir emocija. Bet ne visur ją pavyksta išgauti. Nežinau, nuo ko tai priklauso. Ta emocija yra sunkiai paaiškinama ir apibūdinama, ji tiesiog juntama. A.Š.: O Sporto rūmų salė irgi paveikė emociškai, ar vis dėlto tik nykuma jautėsi? N.T.: Salės erdvė gerai veikia, ten tik apšvietimo trūksta. Tik tamsa veikia kiek negatyviai, bet salės dydis daro įspūdį. Kiek žinau, lyg ir nori ją daryti mobilią – padalinamą ar dar kažkaip keisti. Neaiškus jos likimas. Gal bus atidaryta visa, nežinau, neįsivaizduoju. Tikiuosi, nesulygins stogo. A.Š.: Kai buvote salėje, lipote truputį aukščiau? N.T.: Šiek tiek palypėjau. Tas tribūnas turbūt perdarys, jos nėra labai racionaliai sumanytos, jas nepatogu naudoti. Tiksliau, viskas ten gerai, bet žmogui lipti nepatogu, o labai toli nėjau, nes tamsu, nieko labai nesimatė, tad nesinorėjo ten eiti dėl saugumo. A.Š.: Ar fotografavote pačią salę? N.T.: Taip, padariau kelis kadrus, bet neužsibuvau, nes buvo tamsu, neturėjau trikojo. To laikmečio visuomeniniai ikoniniai pastatai pasižymėjo novatoriškais sprendimais – tiek apdailų, tiek dar kažko. Pavyzdžiui, administracinėse patalpose sienų apdaila buvo faneruotų plokščių. Ji dar išlikusi. Matai, kas buvo madinga, gal net visai neseniai. Bet ten baldų jau nebėra, man atrodo, ten jau toks bet kas. Paveikta kažkokių remontų po sovietmečio, nes ten kažkokia administracija veikė – taigi išliko tokia pirminių sprendimų ir vėlesnių laikmečių eklektika.
_0024
A.Š.: Gal galėtumėte palyginti tuos du apsilankymus? Didesnis įspūdis liko po antrojo? Ar jau tiesiog geriau pažinojote pastatą ir žinojote, ko tikėtis?
N.T.: Pirmasis apsilankymas buvo žiemą, buvo šalta, o antrą kartą apsilankiau pavasarį. Buvo labai šilta, tad ir įspūdis liko geresnis, kai saulė švietė. Tiesiog natūraliai taip susiklostė. Su pačiu pastatu nesisieja, čia jau aplinkos veiksniai. A.Š.: Minėjote, kad fotografuodamas būtinai norėjote rytinio, ankstyvo apšvietimo. Kodėl? N.T.: Galvojau, kaip tą tūrį parodyti, atskleisti. Su šviesa visada daug niuansų. Net jei manai, kad bus gera šviesa, tai gal pastatas blogai atrodo taip apšviestas. Tiesiog spėjau, ir kažkaip pavyko. Pats pastatas buvo visiškai šešėlyje, nes saulė dar nebuvo atsisukusi, bent jau pagrindinis kampas nebuvo tiesiogiai apšviestas. Bet buvo atspindžiai ant vitrinos, labai labai geri, išryškino tą vitriną ir pastato tūrį. Tuo metu ne tiesioginė saulės šviesa, o jos atspindžiai nuo aplinkos veikia pastatą, ir jis taip savotiškai atrodo. Išryškėjo Sporto rūmų bruožai, kurių turbūt kitoks apšvietimas neperteiktų. Tai, manau, visai gerai. A.Š.: Ką labiausiai norėjosi akcentuoti? Skirtingą medžiagiškumą, formą, dar ką nors? N.T.: Šie dalykai vienaip ar kitaip matosi tam tikromis sąlygomis, bet man labiausiai patinka užfiksuoti pokytį, kaip pastatas keičiasi veikiant skirtingai aplinkai, skirtingai šviesai, orui ir panašiai. Norėjau užfiksuoti tą pokytį, kai anksti ryte, visiems dar miegant, pastatas yra toks visiškai tuščias, o paskui ateina darbo valanda, darbo laikas... Nors pastatas yra apleistas, kai vyko Open House ekskursijos, ten buvo labai daug lankytojų ‒ ir tada jis visiškai pasikeitė. Ir šiuo atveju gal svarbiau ne tai, kad šviesa atskleidžia patį pastatą, jo struktūrą, – ne toks tikslas buvo, bet parodyti tą emociją tarp ryto, kai aplinka tuščia, neveikia, ir paskui, kai ji veikia, kai būna pilna žmonių. Tada šviesa labiausiai padeda kreipti žiūrovą į dienos metą ir kuria istoriją. Ir tik paskui ‒ medžiagiškumas, forma, tūris... Apie tai net neverta kalbėti, nes juos privalai parodyti ir atskleisti, bet už to yra dar daug istorijos, man atrodo. O tūrio, medžiagiškumo atskleidimas čia yra visiška buitis, tu tiesiog turi tą padaryti kaip architektūros fotografas. O kas yra daugiau? Istorija. Tai turbūt todėl ryte buvau. A.Š.: O bandėte kada nors vakare fotografuoti?
N.T.: Vakare nebandžiau. Nacionalinę dailės galeriją fotografavau vakare, bet ji veikianti yra, o šitas pastatas neveikiantis, jis vakare turi tokią šiek tiek neigiamą emociją. Jeigu degtų šviesos, tai fotografuočiau, bet aplink irgi nedega – niekur jokios šviesos, tai ne. Miręs pastatas atrodo visiškai. Kažkaip ne. A.Š.: Ir jums pačiam yra nepriimtina, kad pastatas kelia neigiamų jausmų? N.T.: Taip. Ir aš manau, kad tai kelia neigiamų jausmų, nes jeigu yra miestas, vakare įsižiebia šviesos, tai čia ‒ juoda dėmė. Kaip buvęs „Žalgirio“ stadionas – labai ilgai jis irgi buvo tiesiog juoda dėmė. O juodos dėmės niekam nepatinka. Gal ir patinka menininkams, kurie akcentuoja tas juodas dėmes arba kokią nors neigiamą emociją, dar kažką, bet aš noriu išgauti teigiamą emociją, ir vakaras, tamsa, kurie labiausiai asocijuojasi su negatyvumu, man nėra artimi. A.Š.: Kokie dabar jausmai apima, kai pasakojate ar prisimenate Sporto rūmus? Lyg ir minėjote, kad jums truputėlį apmaudu. O dar kokie? Jeigu galite, pareflektuokite dabar, mums kalbantis... N.T.: Labai aiškiai, manau, įvardinau vieną esminį, o jeigu yra ir kitų, tai jie ne esminiai, ir kažkaip nekyla minčių. A.Š.: Bet jums rūpėtų šį pastatą išsaugoti, išlaikyti? N.T.: Esmė gal, kad jis veiktų. Visko neįmanoma išsaugoti. Vienos savybės turbūt bus išlaikytos, kitos ‒ truputį prigesintos, bet jis bent jau veiks. Tai nebus juoda dėmė mieste. A.Š.: O jeigu, tarkime, atvyksta svečių iš užsienio, kurie nieko nežino Vilniuje, kaip jiems paaiškintumėte, kas yra Sporto rūmai? N.T.: Kas yra Sporto rūmai? Turbūt bandyčiau papasakoti, kokia graži jų architektūra, kokia emocija juntama tame pastate. Gal net bandyčiau sugalvoti, kaip patekti į vidų. Ir pasakočiau apie emociją, apie didybę. Apie medžiagiškumą dar ką nors, grynumą. Architektūrą sunku eksponuoti mūsų klimato sąlygomis ‒ žiemą, vasarą. Tai dar viena sovietmečio modernizmo architektūros savybė – eksponavimas ir grynumas. Dabar to būna rečiau, viskas uždengiama kažkokiomis
plokštėmis, dar kažkuo. A.Š.: Kaip dabar jums atrodo Sporto rūmų buvimo vieta? N.T.: Manau, kad labai puiki ‒ kai miesto ribos plečiasi, ta centrinė dalis irgi išsiplėtusi. Neturiu minčių, kad kuriuos nors pastatus mieste galima būtų pradėti stumdyti ir keisti jų poziciją, nes jau praėję daug metų, aplink juos yra susiformavę srautai, rajonai, žmonės juda, transportas važiuoja, ir viskas daugmaž veikia. A.Š.: Ar pats užsukate kada pabūti prie Sporto rūmų, ką nors ten nuveikti? N.T.: Ne, bet visąlaik pasižiūriu pravažiuodamas. Kai važiuoji ta gatve, tai ir pasižiūri, atkreipi dėmesį, kaip sekasi tam pastatui. Kai ten bus veiklų, veiks pastatas, susitvarkys viešoji erdvė, bus kitaip. A.Š.: Iš tikrųjų matote tą pastatą kartu su erdve aplink jį? Ir kaip maždaug įsivaizduojate, kas ten turėtų būti? N.T.: Ateityje, manau, tikrai viskas bus išnaudota. Net nežinau, kas ten turėtų būti, – toną duoda laikmetis: ten turėtų būti tuščia erdvė minimaliai įsiterpiant, nes jei atsiras želdynų, medžių ar panašiai, jie ims užstoti pastatą, o dabar jis labai atvertas ir sureikšmintas, ir tai, manau, yra visai gerai. Čia lygiai taip, kaip Operos ir baleto teatras: priešais pagrindinį fasadą užaugę medžiai užstoja visas skulptūras, kertinį fasado dėmenį. Išskyrus fontanus ir tos perspektyvos kampą, esmės realiai nesimato ‒ ir, jeigu nežinai, tai ir nepamatysi. Reikia specialiai nueiti ir pakelti galvą į viršų. Tik nežinau, kaip buvo, kai tą teatrą statė. Ar medžių ten buvo, ar jie buvo maži, ar kaip. Taigi manau, paradinis vaizdas irgi sukuria tą emociją. A.Š.: Įdomu, kodėl norisi lyginti su Operos ir baleto teatru? N.T.: Nes jis turi beprotiškai įspūdingą erdvę priešais vitrinas ir yra turbūt vienintelis pastatas, kur architektė Elena Nijolė Bučiūtė numatė viską ‒ iki indų. Manau, tai labai geras pavyzdys. A.Š.: Manote, kad ir Sporto rūmai yra baigtas pastatas?
_0025
A.Š.: Tarkime, „Siemens“ arena irgi didžiulė, vientisa erdvė, bet ji nedaro tokio poveikio, ar vis dėlto daro?
N.T.: Ar Sporto rūmai baigtas pastatas? Paskirtis yra kitokia. Pastate vykstančių renginių tipologija lemia lankytoją ir kuria vidinę emociją. Tai vidinei emocijai šitoks Sporto rūmų užbaigtumas turbūt yra pakankamas, o Operos ir baleto teatras ‒ labiau kultūrinė vieta, todėl ji irgi atitinkamai baigta. Tai nepalyginami objektai, bet pagal paskirtį, manau, kiekvieno jų užbaigtumas yra tinkamas. A.Š.: Mūsų pokalbis artėja prie pabaigos, ir svarbiausias klausimas ‒ gal ko nors nepaklausiau, kas jums atrodo reikšminga paminėti kalbant apie Sporto rūmus? N.T.: Tik atkreipsiu dėmesį, kad Sporto rūmais labai domėtasi – Open House ekskursijos buvo gausiai lankytos. Nežinau, kodėl. Ar dėl to, kad rūmai uždaryti ir ten niekas negali patekti, todėl nori, – tas psichologinis momentas? Ar dėl to, kad jie įdomūs ir turi potencialo? Man iš tikrųjų labai įdomus visuomenės santykis su tuo pastatu: ar jis yra, ar nėra? Bet nežinau, kas gali atsakyti. Sprendžiant pagal festivalio metu ten apsilankiusių žmonių kiekį, santykis lyg ir yra. Bet kasdien, kai pastatas uždarytas, lyg ir nėra jokio santykio, visiškai. Lygiai taip pat gal, kaip KultFlux platforma prie Neries: kai nėra jokio objekto, tai ir santykio nėra. Kai atsiranda objektas, atsiranda ir santykis. Gal čia su tuo susiję?.. Nes vieta tikrai gera, viskas ten labai gerai. A.Š.: Tai jums pačiam reikšmingas tas objektas?
_0026
N.T.: Taip, man visi šie žymiausi visuomeniniai modernizmo objektai reikšmingi, pavyzdžiui, buvusi Ryšių ministerija, kurios fasadą restauravo. Pirmasis pavyzdys Lietuvoje. Labai smagu matyti, kad tokie pastatai atgaivinami. Bet kalbėjausi su vienu žmogumi, jis sakė, kad tai jo asmeninė iniciatyva buvo visus įkalbėti, kad čia reikia investuoti, susitvarkyti pastatą, ir kažkaip pavyko. Ir štai taip vieno žmogaus, sakykime, atsitiktinio, tikėjimas ir ambicijos padeda atsitiktinai išlaikyti gerą architektūrą. Toks tas visuomenės santykis su pastatu. Santykis su pastatais, kurie gyvi, neapleisti, yra geras. Gal ir čia taip bus. Juk yra taip ‒ kai turi ir kol turi, nevertini. Bet kai neturi, tai pradedi gailėtis, kad jau nebeturi ir praradai. Taigi, kol tie rūmai stovi, lyg ir visiems viskas gerai, o jei kas nors juos nugriautų, sugriūtų, neatstatytų, tada būtų truputį gaila – kaip nutiko Kelių policijos pastatui Giraitės gatvėje, kur dabar visiškai tuščias sklypas. Tad manau, daug kas
nepamąsto, kad ir Sporto rūmų atveju taip. Todėl ir neramu dėl neveikiančių pastatų – turiu omeny gerus architektūros pavyzdžius, nes juos matau iš profesinės pusės. Jei jų nebeliktų ir ten atsirastų kokia nors arena ar prastas daugiabučių kvartalas, būtų liūdniau. Bet miestas vystosi, nieko nepadarysi. A.Š.: Tad ir jums Sporto rūmai yra reikšmingiausi kaip geros, ikoninės architektūros pavyzdys? N.T.: Taip, kaip ir visi kiti visuomeniniai pastatai. Justino Šeiboko projektuota Lietuvos kooperatyvų sąjunga ar jo Ryšių ministerija, Elenos Nijolės Bučiūtės Operos ir baleto teatras, Gedimino Baravyko buvęs Revoliucijos muziejus, dabar NDG, – tai ikoniniai, nuostabūs pastatai. Daugiau jų yra, dabar visų neprisimenu. Čia tiesiog ryškiausi. Dar yra Baravyko kurti Santuokų rūmai, bet jie atrodo tokie mažiukai, pasislėpę, užslėpti, ne tokio mastelio, kitokia ten emocija. Visi žino tuos ikoninius pastatus ir kažkaip jie visai dar laikosi. Nes jei nebūtų šitų, tai išvis neturėtume ikoninių pastatų. Yra keletas vertingų naujos architektūros, bet realiai ‒ nelabai. Nėra tos emocijos, jie supanašėję, o šitie visi labai skirtingi, nors ir to paties laikmečio – sovietmečio. Dar Tautos namus turėsime – galbūt ikoninius, galbūt ne. Tai tiek. A.Š.: Ačiū už pokalbį. N.T.: Nėra už ką.
Ä–LELARAP
_0*