Laimė Nr. 2

NAUJAS

VARDAS LA IMĖ

2018 SPALIS 3,89 Eur Prenumeratoriams – nuo 2,08 Eur

+ MADOS GIDAS

2 NR.

PAŠAUKIMO PAIEŠKOS Skraidantys kūnai Džentelmenas naro kostiumu Talento išbandymas užsieniu 1

RUDENINĖ MADA Mokslininkė apie tai, kaip smegenys kuria laimę Ką galima atrasti Lietuvoje?

Viršelio veidas

LAIMĖ STILIUS

1

STILIUS

(27)

2018–2019 M. RUDUO–ŽIEMA

201 8 1 9

R U D U O –Ž I E M A

SKAISTĖ SEMENIKĖ

20 18 s p al is

9 771392 256016

10

SEZON AS

LAIMĖ

Kai norisi, kad rankinė būtų ilgalaikė investicija

ZARA megztinis, 49,95 €

Trys viename: mada, komfortas ir gera nuotaika

COMME DES GARÇONS x CONVERSE batai, 115 €

24 CÉLINE rankinė, 2200 €

daiktai, kuriems sakome „TAIP“ Rudenį derėtų pirkti astrus ir mokyklinius sąsiuvinius, bet tada gyvenimas būtų įspraustas į kampą. Todėl pirkime tai, ko reikia, nepamiršdamos savęs.

LANVIN MODERN PRINCESS EAU SENSUELLE aromatas, 30 ml EDT – 59,95 €

ZARA kelnės, 49,95 €

2 01 8 sp al i s

BALENCIAGA batai, 760 €

SPORTMAX paltas, 659 €

IVO NIKKOLO auskarai, 39,90 €

Nemari klasika – visada stilinga fedora

H&M kepurė, 19,99 €

HYSTERIA kojinės, 14 €

STILISTĖ ALMINA VENCLOVAITĖ

LINDEX skara, 14,99 €

MANGO rankinė, 49,99 €

24

SEZON AS

LA IMĖ

GAMINE akiniai, 315 €

Labai modernūs, nors antikos reliktą imituojantys auskarai

COCCINELLE pirštinės, 120 €

H&M striukė, 299 €

ALIGHIERI auskarai, 480 €

Vienas iš sezono must have – plisuotas sijonas

MAX MARA rankinė, 999 €

WEEKEND MAX MARA rankinė, 355 € MAX MARA batai, 569 € MARELLA sijonas, 105 €

Dabar langučių raštas dažniausiai taikomas švarkams arba kelnių kostiumui

YVES SAINT LAURENT VOLUME EFFET FAUX CILS THE CURLER blakstienų tušas, apie 40 €

MARELLA skara, 129 €

ZARA švarkas, 79,95 €

25

HALMANERA batai, 275 €

20 18 s p al is

LA IMĖ

HE ROJĖ

LAI M Ė

Tekstas

V IRŠE L IO

DOVILĖ ŠTUIKIENĖ

Kadaise jai teko atsisakyti mėgstamų studijų ir vietoj jų plauti indus mažo Ispanijos miestelio bare, bet SKAISTĖ SEMENIKĖ ne iš tų, kurios nuleidžia rankas, – vėliau sukandusi dantis gavo rinkodaros specialisto diplomą Dubline, Vilniuje dirbo keliuose bankuose, o dabar ėmė ir atsidėjo tapybai.

Jai sekasi, ji laiminga ir dar savo laime užkrečia kitus.

gerai, kad esu kovotoja!

37

MAX MARA suknelė MAX MARA paltas

FOTOGRAFĖ Reda Mickevičiūtė STILISTĖ Redita Survilaitė VIZAŽISTĖ Ana Procenko PLAUKŲ STILISTĖ Virginija Jančiulė

20 18 s p al is

HE ROJĖ

LAIMĖ

V IRŠE L IO

Jei iš pat ryto norisi nuskaidrinti dieną, reikia Skaistę pakviesti kavos – iš tolo šviečia ne tik jos šypsena, bet ir avietinis švarkas bei gėlėtos kelnės: nuobodžiai rengtis – ne jos natūrai. Kalbėdama ji gestikuliuoja rankomis, kilsčioja antakius, vis prisimerkia – bandau ją tokią įsivaizduoti banke.

Apie tai Skaistė sako:

„Kiekvieną rytą save pakoučindavau: „Banke dirbti nuostabu, daug kas norėtų būti mano vietoje!“ Raudonai pasidažydavau lūpas, pasipuošdavau, kiek protokolas leisdavo, ir – pirmyn! Bet toks nusiteikimas išblėsdavo jau po dviejų valandų...“

S

urasti veiklą, kuri džiugintų širdį, prireikė daug metų?

Turbūt apie dvidešimt. Kelias buvo ilgas – nuo pat mokyklos baigimo svajojau būti menininkė, Klaipėdoje baigiau dailės mokyklą, norėjau studijuoti reklamos dizainą Vilniaus dailės akademijoje, bet įstojau tik į mokamą vietą. Tada dar nebuvo paskolų studentams, šeima negalėjo tokių sumų skirti mano mokslams, tad teko susidurti su gyvenimo realybe: arba moki pinigus, arba važiuoji į užsienį indų plauti. Taip ir padariau! Išvažiuojant, aišku, buvo labai liūdna – juk baigi mokyklą gerais pažymiais, o štai ima ir nepasiseka! Bet tai buvo pirmas žingsnis į suaugusiųjų gyvenimą, kur ne viskas klostosi taip, kaip norėtum, ir niekas ant lėkštutės nieko nebepaduoda, kovoti už būvį tenka pačiam.

2 01 8 sp al i s

Nuo ko ta kova prasidėjo?

Ogi nuo apelsinų skynimo – nusivežė mane draugai padirbėti į Ispaniją, bet apelsinų skynėjos karjera truko labai trumpai. Kaip šiandien atsimenu: buvau darbdavio aprėkta vidury lauko, kad nieko nemoku, esu per lėta ir todėl atleista, mane įsodino į mašiną ir dar priminė: „Kad tavęs čia daugiau nematyčiau!“ Sėdėjau ir blioviau. Paskui sugalvojau, kad kol draugai skins apelsinus, galėsiu vietiniame bariuke indus plauti. Bet netikau ir ten! Ir vėl per lėta, nors savęs tokia nelaikiau. Man, devyniolikmetei, tai buvo antras smūgis: aš niekam netinku! Nei aukštajai mokyklai, nei indams plauti. Na, pagalvojau, gal vis tiek dar kam nors tiksiu – ir nuėjau į kitą barą. Ten tikau – savininkas prancūzas nebuvo priekabus, per trejus Ispanijoje praleistus metus išmokau kalbą, kurios pradžiamokslio mane pamokė bariuke dirbanti virėja, – ji ėmėsi mane globoti, jos dėka dabar skaniai gaminu salotas ir paeliją. >

38 38

IŠ

A RČ IAU

LAIMĖ Tekstas DOVILĖ ŠTUIKIENĖ

Atrodo, kad jie paneigia fizikos dėsnius, nes scenoje juda kitaip nei paprasti mirtingieji. Šokėjai AIRIDA GUDAITĖ-ŽAKEVIČIENĖ ir LAURYNAS ŽAKEVIČIUS, šokio mokyklos ir Vilniaus miesto urbanistinio šokio teatro „Low Air“ įkūrėjai, dabar, regis, jau yra beveik savo karjeros viršūnėje ir dažnai susimąsto: o kas toliau?

Skraidantys kūnai FOTOGRAFAS Gediminas Žilinskas STILISTĖ Vilija Rušinskaitė VIZAŽISTĖ Deimantė Kazėnaitė

2 01 8 sp al i s

ZARA lietpaltis, džinsai BERSHKA palaidinė

46

LA IMĖ

ZARA švarkas, batai H&M marškiniai, kelnės

47

20 18 s p al is

LAIMĖ PAT I RT I S

Tekstas VA L D A S P U T E I K I S

TALENTo IŠBANdYMAS UŽSIENIU

Ar Dusetose gyvenantis ir kuriantis tapytojas Šarūnas Sauka būtų išlikęs toks pat stiprus, jei būtų studijavęs Paryžiuje ir gyventų Niujorke? Ar gali vakarietiškas diplomas menininkui atverti naujų perspektyvų arba kaip nors paveikti talentą, būti šio indikatorius? Meno studijos prestižinėse užsienio akademijose – būtinybė, karjeros pamatas ar šioks toks snobizmas?

T

MARIJA PALAIKYTĖ,

ada: prieš srovę. „Mada – tai pats interaktyviausias menas, nes ne tik dizaineris yra kūrėjas – toks esame kiekvienas jos interpretuotojas.

Kurdami kasdienį stilių, perorganizuojame skirtingų prekių ženklų idėjas, jungiame jas, leisdami susiformuoti naujoms tendencijoms.

Visi, drabužiais pridengiantys kūną, yra mados tendencijų gimimo, plėtojimo ir žlugimo procesų dalyviai. Mada atsiranda ne šiaip sau – ji yra visų socialinių, kultūrinių, politinių, ekonominių laikmečio tendencijų atspindys, o pats drabužis – viso to galutinis rezultatas, pasiekęs mus arčiausiai kūno. Bet aš negimiau taip galvodama, aš net nebuvau vaikas, kuris siuva lėlėms drabužius ar kitaip akivaizdžiai realizuoja prigimtines ateities vizijas mados industrijoje. Tik jau mokyklos laikais supratau, kad apranga gali būti ne vien žaidimas, atspindintis mano emocijas, – ji kuria emocijas aplink mane! Man patiko būti matomai, eksperimentuoti su savo stiliumi ir tokiu būdu net kiek provokuoti. Vis dėlto tada nedrįsau įsivaizduoti, kad tai taps mano profesija... Kultūros istorijos ir antropologijos

2 01 8 sp al i s

bakalauro studijos VU buvo tobula platforma ieškant tikrojo pašaukimo. Didžiai mano nuostabai, kurso kolegų jautrumas madai bei „kitokių nei jie“ stiliui buvo dar ryškesnis nei mokyklos laikais, o ir dėstytojai nuoširdžiai skeptiškai vertino madą kaip mokslinio tyrimo lauką. Atrodė, kad visi norėjo matyti niveliuotą kuklumą ir tariamai bohemišką laisvę, o tai sunkiai derėjo su mano tuomečiu saviraiškos bei moteriškumo įsivaizdavimu. Kuo labiau jie nesuprato mano aprangos, tuo smagesnis buvo kasdienis stiliaus žaidimas ir tuo įdomesnė man darėsi mada kaip nebylios komunikacijos priemonė. Mes juk norėjome tapti antropologais – tais, kurie gilinasi į žmonių elgseną ir tos elgsenos priežastingumą. Štai taip aš panorau pasigilinti į juos ir save – pažinti madą kaip galingą sociokultūrinį fenomeną, kuris mus taip skyrė, o kartu ir jungė.“ Kitoks mados pasaulis. „Greit pastebėjau, kad sėkmė mados industrijoje yra neatsiejama nuo antropologinio mąstymo.

Apmaudu, kad tokio supratimo vis dar stokojame Lietuvoje.

Mada nėra vien tik „gražios suknelės“, vien tik sukurtos tendencijos, parduotuvių ar žurnalų turinys. Man mada yra >

54

NUOTRAUKA IŠ ASMENINIO ALBUMO

mados tendencijų prognozuotoja, Florencijos tarptautinio mados instituto „Polimoda“ absolventė

LA IMÄ–

55

20 18 s p al is

M A DA

LAIMĖ

KADA NORS...

Ach, tos šelmiškos rankovės, ant kurių tarsi netyčia šmėsteli „Balenciaga“ vardas. Visa reali dabartinė mada – po jo ženklu.

Viena ant kitos suvilktos pūkinės striukės ir liemenės, puloveriai, džemperiai, sportbačiai, galiausiai – gebėjimas banalią languotą palaidinę paversti geismo objektu. Bet kada nors šie neįmantrūs drabužiai lygiuosis į begalves skulptūras, virs klasika ir antika, o mados istorikai apie juos rašys disertacijas.

Fotografė Aistė Daunoravičiūtė Stilistė Almina Venclovaitė Vizažistė Alina Vaitkevičiūtė Plaukų stilistas Robeenas Snapbackas Modelis Beatričė Savickaitė („Image Group“)

2 01 8 sp al i s

76

LA IMĖ

BALENCIAGA megztinis, 1350 € H&M sijonas, 199 € MANGO batai, 59,99 € GARDEN pirštinės, 19 €

77

20 18 s p al is

ROLAS

ROKEN-

Į VA I Z D I S

LAIMĖ

FOTOGRAFAS Dainius Ščiuka STILISTĖ Vilija Rušinskaitė MAKIAŽAS IR TEKSTAS Vytautės Žališkevičiūtės PLAUKŲ STILISTAS Edvardas Kulvičius MODELIAI: Kamilė („Baltic Model Management“), Ieva Marta („DUO Management“) ir Monika („Modilinos“ agentūra)

2 01 8 sp al i s

Užsisukus kasdienių darbų ir rūpesčių rate lengva nepastebėti, kad dienos pasidarė vienodos, jose trūksta įkvėpimo ir tų mažų dalykų, kurie priverčia širdį plakti smarkiau.

Nepamirškite pasirūpinti tuo, su kuo praleisite visą gyvenimą, – savimi: į kasdienybę įtraukite šiek tiek rokenrolo – tai gera rudeninio slogučio profilaktika. Rokenrolas karaliauja ir grožio tendencijų topuose: įvaizdžiai, dvelkiantys triukšmingais koncertais, vakarėliais ar tiesiog nežabojama laisve, dabar ant bangos.

102 106

LA IMÄ–

103 107

20 18 s p al is

LAIMĖ

SV E I KATA

Laiku sugauti

Diagnozę „krūties vėžys!“ dažniausiai išgirsta vyresnio amžiaus moterys, tačiau jis aptinkamas ir trisdešimties nesulaukusių moterų kūnuose.

Alexandrios Whitaker istorija ir šiandienės medicinos galimybės pažaboti krūties vėžį nuteikia optimistiškai. Bet svarbu turėti omeny ir tai, kaip labai sveikata priklauso nuo mūsų pačių.

Š

į kovą Alexandria Whitaker parašė instagrame: „Niekada nemaniau, kad man galėtų diagnozuoti vėžį, juolab krūties. Kodėl turėtų? Pagal logiką (ir statistiką!) aš – visiška anomalija. Man – 24-eri. Sergančių šeimoje nėra. Esu aktyvi ir sveika.

Pernai spalį atlikau kompleksinį metinį sveikatos patikrinimą. Vis dėlto aš – ta, kuri turi vėžį. Kai išgirdau diagnozę, nutariau, jog nenoriu, kad kas nors dar, išskyrus šeimą ir artimus draugus, apie jį sužinotų. Bet laikui bėgant supratau, kad galiu tai, kas man nutiko, paversti kuo nors geru. Žinojimas ir ankstyvas ligos aptikimas labai svarbūs. Pažink savo kūną ir pajutusi kažką įtartino, pasitikrink. Aš apčiuopiau gumbą kli-

2 01 8 sp al i s

juodama lipnią liemenėlę! Nesu miela ir nesitikėjau tokios reakcijos, kokią stebiu. Geri žodžiai ir meilė, kurių sulaukiau per kelias pastarąsias savaites, man reiškia labai daug. Kažkiek laiko atrodysiu ir jausiuosi kitaip, bet vis tiek būsiu ta pati akiplėša! O kol kas vietoj manęs gerk vyną ir eik į sporto klubą. A, tiesa, ir apsičiupinėk krūtis, nes taip gali išgelbėti sau gyvybę.“ Apsisprendusi nesislėpti nuo pasaulio Alexandria instagrame ir puslapyje www.whittystittycommittee.com skelbia savo nuotraukų ir informaciją, padedančias suprasti, ką jai tenka patirti kovojant su krūties vėžiu ir kaip visa ši situacija keičia jos požiūrį į save.

Alexandria kalba atvirai, nuoširdžiai, detaliai. Viename naujausių įrašų sugretino dvi nuotraukas – iki ligos ir dabar – ir jas pakomentavo taip: „Mer-

ginai kairėje jos išvaizda kėlė pasitikėjimą savimi. Ji buvo stipri. Ji sunkiai dirbo, kad jos kūnas taip atrodytų. Tuo metu ji buvo geriausios formos... bet vis tiek nebuvo visiškai patenkinta.

Nori sužinoti paslaptį? Mergina kairėje nemylėjo savęs. Ji nemylėjo savo kūno.

Mergina dešinėje? Ji kur kas silpnesnė.

Ji nesportavo 4 ar 5 mėnesius. Formos, dėl kurių ji taip stengėsi, dingo. Ji nebemato stangraus pilvuko. Ji ilgisi savo šviesių ilgų plaukų. Ji deda pastangų, kad susigrąžintų pasitikėjimą savimi.

Nori sužinoti antrą paslaptį? MERGINA DEŠINĖJE DAUG LABIAU MYLI SAVO KŪNĄ, NEI KADA NORS JĮ MYLĖJO MERGINA KAIRĖJE. Mano kūną dulkino, badė, skenavo, į jį leido radioaktyvių dalelių, pumpavo nuodų, supjaustė, jam, kurio amžius – 24 metai, sukėlė medicininę meno-

122 128

LA IMĖ

pauzę. Po viso šito aš daugiau niekada nereikšiu jam pretenzijų. Kūnas padeda man išgyventi, daro mane stipresnę, nei kada nors būčiau tapusi be šitos kelionės. Kai jaučiu, kad nuotaika prastėja, tuojau pat pradedu kalbėtis su juo ir sugalvoju bent 5 dalykus, už kuriuos esu jam dėkinga. Pirmą kartą buvo sunkoka, tačiau vėliau supratau, kad sąrašas – beribis. Lažinuosi, kad jūsiškis – taip pat! AČIŪ, AKYS IR SMEGENYS! AČIŪ, KOJOS!..“

©WWW.WHITTYSTITTYCOMMITTEE.COM (4)

APIE KĄ KALBA ONKOLOGIJOS SPECIALISTAI?

Kovai su vėžiu – jo prigimčiai pažinti, naujiems, efektyviems vaistams kurti – pasaulyje skiriamos milžiniškos investicijos, šioje srityje darbuojasi įvairių sričių profesionalai. Lietuvos onkologai laiko ranką ant pulso, o įrodymas, kad turime kvalifikuotų specialistų, – vienintelis Baltijos šalyse specializuotas krūtų ligų chirurgijos centras, Nacionalinio vėžio instituto padalinys.

Jūsų dėmesiui – keletas viešoje erdvėje nuskambėjusių mūsų onkologų minčių apie dabartinę padėtį.

Mokslininkų pastangos šiuo metu labiausiai nukreiptos į vėžio užkardymą, t. y. siekiama rasti priežasčių, kodėl ląstelės mutuoja ir tampa vėžinės, o imuninė sistema nepajėgia su jomis susidoroti.

Reguliarus profilaktinis sveikatos tikrinimas – pripažintas būdas aptikti vėžį pačioje jo užuomazgoje. Jei moteriai dėl jauno amžiaus nenumatyta teisė į valstybės finansuojamas patikras, ją imtis iniciatyvos atlikti tyrimus dėl krūties vėžio turėtų paskatinti rizikos veiksniai. Žmonės randa įvairių priežasčių nesitikrinti: vieni tiesiog atmeta mintį, kad gali susirgti, kiti bijo išgirsti diagnozę, treti, planuodami laiką, teikia pirmenybę ne sveikatai, bet darbui ir kitiems dalykams... Tačiau nepaneigiama tiesa ta, kad kuo anksčiau vėžys aptinkamas, tuo didesnė išgijimo galimybė.

Genai, aplinka ir gyvenimo būdas – trys pagrindiniai veiksniai, kurie gali išprovokuoti šią ligą. Apskritai gyvenimo būdas lemia daugiausia, tačiau jaunoms moterims dažnai pakiša koją ne jis, o prigimtinės priežastys. Antra vertus, krūties vėžio atsiradimą gali paskatinti ir kitos, tarsi su juo nesusijusios, priežastys, pavyzdžiui, stiprus krūties sumušimas ar nuolat dėvima labai ankšta liemenėlė.

123 129

Krūties vėžiu suserga ne tik jaunos moterys, bet ir vyrai.

Mutavusį BRCA geną paveldėjusių moterų tikimybė susirgti krūties (kiaušidžių) vėžiu padidėja dešimt kartų.

Krūties vėžys – dažniausia onkologinė moterų liga pasaulyje. Lietuva – ne išimtis. Šiuolaikinės technologijos padeda kūne aptikti milimetro dydžio onkologinių pakitimų.

Kai diagnozuojamas krūties vėžys, dar nustatomas ir jo potipis, t. y. kokios

mutacijos jį lėmė. Nuo to priklauso, kaip moteris bus gydoma. Išsivysčiusiose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, kiekvienai krūties vėžio aukai skiriamas individualus gydymas vadovaujantis tarptautinėmis rekomendacijomis ir turimomis galimybėmis.

Taikinių terapija, biologinė imunoterapija – modernios ir efektyvios technologijos, bet jų pagrindu pagaminti vaistai labai brangūs. Be to, nauji vaistai atkeliauja į šalies klinikas lėčiau, nei norėtųsi.

Gydant krūties vėžį jėgas suvienija įvairių sričių specialistai. Be genetikų, medikamentinio, chirurginio, radiologinio gydymo žinovų, pasitelkiami ir su (ne)vaisingumu dirbantys gydytojai, jei susirgusi moteris – jauno amžiaus ir ateityje norėtų gimdyti. >

20 18 s p al is

ASM E N IN IS

G IDAS

LAIMĖ

3 2 4

PRANCŪZO ŽVILGSNIS Prancūzijos ambasadorius PHILIPPE’AS JEANTAUD, skaičiuojantis jau ketvirtus aukščiausio rango diplomato darbo Lietuvoje metus, kaip retas kuris kitos šalies jo kolega įsijautė į Lietuvos gyvenimą ir pagauna subtiliausius mūsų mentaliteto niuansus. Kiekviena aplinkos detalė jam išduoda, kad Lietuva – tikrų tikriausia Europos valstybė. Devyni ambasadoriaus orientyrai.

1. Josepho Franko namas (Didžioji g. 1). „Istorinis pastatas, kuriame įsikūrusi Prancūzijos ambasada, – vienas gražiausių Vilniuje. Pirmojo ambasadoriaus Philippe’o de Suremaino dėka prieš ketvirtį amžiaus restauruotas namas natūraliai tapo lietuvių ir prancūzų traukos centru. Kai atvykau į Lietuvą, pirmą savo darbo dieną atidariau langą į kiemą, paskui iš antro aukšto nusileidau į kavinę ir, sėdėdamas su puodeliu kavos, stebėjau praeivius: jaučiausi, kad esu civilizuotoje Europos valstybėje.“ 2. Nesibaigianti paroda. „Negalėčiau išskirti vienos kurios nors meno galerijos Lietuvoje, tačiau kai kiekvieną birželį „Litexpo“ (Laisvės pr. 5) vyksta didžiausias tarptautinis dailininkų forumas „ArtVilnius“, šią vietą pavadinčiau gražiausia parodų sale. Sunku įsivaizduoti kitą tokią meno koncentra-

2 01 8 sp al i s

ciją, kuri ne tik trauktų kūrėjus, meno mėgėjus ir kolekcininkus, bet ir taptų jaukia susitikimų vieta. Dar smagiau, kad kasmet šioje parodoje dalyvauja ir po kelias Prancūzijos galerijas. Beje, kiekvieną rudenį, spalio antroje pusėje, Paryžiaus Didžiuosiuose rūmuose taip pat vyksta tarptautinė šiuolaikinio meno paroda – FIAC.“ 3. Muziejaus lobiai. „Muziejų kultūra, kultūrinio ir istorinio palikimo išsaugojimas – europietiškos civilizacijos bruožai. Mane ypač domina muziejai, skirti konkrečioms asmenybėms. Didelį įspūdį yra padaręs Pietų Prancūzijoje esantis tapytojo Nicolas de Staëlio muziejus. Nedvejodamas turiu prisipažinti, kad tikru atradimu atvykus į Lietuvą man tapo Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune (V. Putvinskio g. 55). Jame esu lankęsis daugelį kartų. Įkurtas 1921-aisiais,

jis tapo vienintele pasaulyje kultūros erdve, kurioje sutelktas kone visas talentingo lietuvių menininko palikimas. Tai vieta, leidžianti susipažinti su Čiurlioniu ir kaip su dailininku, ir kaip su muziku, ir kaip su žmogumi apskritai; vieta, kurioje vyksta reikšmingiausi miesto renginiai ir koncertai. Maža to, be galo žavi pastato architektūra, savaime kurianti specifinę atmosferą.“ 4. Desertas. „Mane visada vilioja mažos jaukios kavinės, bandelių krautuvėlės: jose norisi būti dėl kylančio namų jausmo. Šeimyninė aplinka ir šeimyninis dėmesys klientui – bet kurios viešosios erdvės traukos elementai. Nors Lietuvoje smulkusis verslas keičiasi labai dinamiškai, tačiau randasi vis daugiau ir daugiau kavinių, desertų krautuvėlių, jau suformavusių savo veidą ir turinčių išskirtinį valgiaraštį.

Sostinės „Sugamour“ (Vokiečių g. 11) – viena tokių. Čia jaučiuosi kaip namie.

Ar rinkčiausi pirmą aukštą ir gėrėčiausi išradingomis vitrinomis, ar antrą ir mėgaučiausi nepaprastai skaniais morenginiais pyragaičiais – visur itin jauku. Jei tik planuoju neoficialius susitikimus, visada galvoju apie šią kavinę.“

1 40

FOTOGRAFAS TOMAS ADOMAVIČIUS

KRYPTIS

1

LA IMĖ

5 9 7

6

8

5. Salė, į kurią norisi grįžti. „Nors save laikau labiau kino ir modernaus šokio mėgėju, tačiau nesu abejingas ir operai, baletui, dramos teatrų pastatymams.

Maloniai nustebino pats Klaipėdos dramos teatras (Teatro g. 2). Įsikūręs labai gražioje aikštėje, kurią puošia Taravos Anikės skulptūra, šis nepriekaištingai rekonstruotas statinys reprezentuoja itin turtingą Klaipėdos krašto istoriją. Šviesos ir šešėlių žaismas, stulbinantys vitražai, puiki akustika, rafinuotas interjeras – viskas nuteikia išties pakiliai. Šioje erdvėje teko žiūrėti vieną modernaus šokio spektaklį ir buvau tiesiog sužavėtas. Tai unikalus kultūros objekto pavyzdys, kaip organiškai gali derėti istorinė pastato dalis su modernia, interjeras su eksterjeru.“ 6. Promenada parke. „Kai tik būnu prie Baltijos jūros, nepraleidžiu progos pasivaikščioti Palangos botanikos parke.

Jis man primena XIX a. prancūzų kraštovaizdžio architekto kunigaikščio Paulio de Lavenne’o de Choulot darbus, kurių šis sukūrė per 300 Prancūzijoje ir visoje Europoje. Oro grynumas, pušyno ir jūros kvapas yra išskirtiniai Baltijos pajūrio gamtos lobiai. Tiškevičių rūmus puošiantis pušynas unikalus tuo, kad, įkurtas XIX

1 41

a. prancūzų kraštovaizdžio architekto Édouard’o André, padedant jo sūnui René ir belgų sodininkui Buyssenui de Coulonui, atlaikė istorines pervartas ir tebėra autentiškas. Jūra, Tiškevičių rūmuose veikiantis Gintaro muziejus ir aplinkui plytinti žaluma – trys komponentai, reprezentuojantys Lietuvą ir jungiantys kultūrą ir nepažeistą, nenufiltruotą natūrą. Reikia tik įsivaizduoti, kokiomis vertybėmis vadovavosi Tiškevičių šeima, kad sukūrė tokią harmoniją.“

8. Nustebimas provincijoje. „Periferijos gyvenimas man ne mažiau įdomus nei miestų. Vienas iš Lietuvos didingumą liudijančių ženklų – Norviliškių pilis. Prie pat Baltarusijos sienos esantis renesansinis istorinis XVI a. objektas ir aplink jį nusidriekusios medinės trobelės tarsi žymi dvi istorines Lietuvos epochas. Pagrindinė pilis, vartų ir gynybinis bokštai buvo svarbiausios sudedamosios uždaros pilies su jaukiu kiemu dalys – visa tai atitinka architektūrinę Europos pilių koncepciją.“

7. Akį traukiantis pastatas. „Kauno moderno architektūra mane visada jaudina: senoji geroji tarpukario Europa...

Kai tik lankausi Kaune, žvilgsnis stabteli ties Gedimino gatvės 48-uoju namu, kurį 1929-aisiais gydytojui ir visuomenininkui Pranui Gudavičiui suprojektavo žinomas tarpukario Kauno architektas Edmundas Alfonsas Frykas. Art deco stiliaus pastato pirmame aukšte buvo įkurta klinika ir gyveno pats gydytojas, kiti aukštai buvo nuomojami. Šis pastatas liudija itin stiprią tarpukario Kauno miesto jėgą, veržlumą, vitališkumą, gebėjimą kūrybiškai perimti modernios Vakarų Europos gyvenimą.“

9. Vakarienė restorane. „Patiekalų kokybė ir patiekimo kultūra Lietuvoje iš esmės nesiskiria nuo kitų Europos didmiesčių. Yra begalė restoranų, kuriuose su malonumu pietauju ar vakarieniauju. Vis dėlto favoritu laikyčiau Kaune įsikūrusį „Dia“ (Maironio g. 9).

Patiekalų, ruošiamų iš vietos ūkiuose užaugintų produktų, valgiaraštis ir vyno pasirinkimas atitinka kiekvieno gurmano skonį. Modernūs šviestuvai, natūralaus medžio faktūra, malonūs akiai gobelenai, geometrinių formų sienų puošyba kuria itin jaukią atmosferą, kaip aš mėgstu sakyti – valgymo aplinkos choreografiją.“ >

20 18 s p al is

KŪ RĖ JA

LAIMĖ Tekstas VA L D A S P U T E I K I S

Loros kasdienybės magija Šiuolaikinę akademinę muziką griežianti smuikininkė LORA KMIELIAUSKAITĖ kurį laiką buvo labiau žinoma nišinei publikai. Kai režisierius Šarūnas Bartas prieš kelerius metus atrado jos aktorės talentą ir pasiūlė atlikti pagrindinį vaidmenį filme „Ramybė mūsų sapnuose“, Lorai atsivėrė galimybė eiti dviem kryptimis – muzikos ir vaidybos.

Fotografė Dovilė Dagienė Lora vilki OVO THINGS drabužius

2 01 8 sp al i s

152

LA IMĖ

Ir vis dėlto apie sapnus – tiki jų pranašingumu?

Dažniausiai sapnuoju keliones ir nepažįstamus žmones.

Taip ryškiai ir stipriai, kad prabudus dar kelias akimirkas vaizdai ir garsai tarsi tęsiasi, kol galiausiai atsiremiu į realų pasaulį. Jei tam tikru etapu išgyvenu kūrybinę įtampą, labai dažnai naktimis kamuoja košmarai: patenku į nemalonias situacijas, kai tenka gelbėtis pačiai ir saugoti nuo pavojaus artimus žmones. Baisiausia, kad tomis akimirkomis sapnuose privalau labai greitai priimti radikalius sprendimus. Sunku atsekti, ar bent vienas sapnas yra konkrečiai išsipildęs taip, kad visas siužetas būtų persikėlęs į realybę. Turbūt – ne, gal tik mažais fragmentais. Greičiausiai ne sapnai realizuojasi tikrovėje, o išgyventa tikrovė persikelia į sapnus.

Kai šešiametė buvai močiutės atlydėta į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, abi apsigyvenote bendrabutyje – kaip nepaprastai aukojosi tavo artimas žmogus.

Iš dalies – taip, tokį poelgį dėl mano, smuikininkės, perspektyvų reikėtų vadinti auka, tačiau, kita vertus, tėvai dėl didesnių galimybių taip pat norėjo palikti namus Marijampolės krašte, Šunskų miestelyje, ir kūrėsi Vilniuje. Kaimas iki šiol man asocijuojasi su nerūpestinga vaikyste, gėlynais, uogynais, laisvai lakstančiais šunimis ir katėmis, maža įvairių tradicijų saistoma bendruomene, kur žmonės vieni kitus pažįsta kaip nuluptus. Kai senelis pardavė sodybą ir kai po daugelio metų ją pamačiau gerokai apleistą, tikrai suspurdo širdis ir atgijo sentimentai. Seniai jau tame krašte nebuvau – neatsimenu, kiek metų, bet seniai.

Tos vietos, atrodo, lyg ir traukia, bet kartu ir kažkuo baugina – gal kad neberasiu to, kas buvo? Šunskų miestelis su tuomet gyvenusiais penkiais ar šešiais šimtais žmonių, be kita ko, dar buvo ir muzikalus. Kas žino, gal tai kažkaip paveikė mudu su broliu, kad abu pasirinkome ilgus muzikos studijų metus. Arnas – violončelininkas, aš – smuikininkė, abu LMTA magistrantai, abu esame muzikinis duetas – „Twenty Fingers Duo“. Mūsų mama – chorvedė, tačiau didžiausią darbą bus nudirbęs senelis: buvo itin temperamentingo būdo (neatsimenu, kad jis nebūtų užkalbinęs kaime sutikto žmogaus), mokėjo groti įvairiausiais instrumentais (akordeonu, klarnetu, saksofonu), niūniuodavo ar švilpaudavo net tada, kai likdavo vienas, – niekada jo nemačiau ramaus ar apatiško. O kai jis lygiai prieš dešimt metų iškeliavo į amžinybę, aplinkui pasidarė tylu tylu... Prisimenu, vežiojosi jis mane į koncertus Vilniuje, rodė, kaip griežia Vilhelmas Čepinskis, galiausiai nupirko vaikišką smuikelį – taigi šitaip užkrėtė muzika. Nepatikėsite, bet aš neprisimenu savęs be smuiko. Kad pajusčiau stryką ir lavinčiau pirštelius, muzikos mokytoja liepdavo stryku ridenti teniso kamuoliuką – taip per žaidimą pratino prie muzikos. Griežti man niekada nebuvo žaidimas ar pramoga – vien tik darbas, tiesa, net ausiai ne visada malonus: gergždžia, traška, čirpia, cypia... Tačiau atsikratyti to niekada neturėjau minties: kai gyveni ir bręsti tarp tokių pačių kaip tu, neįsivaizduoji, kad gali gyventi dar ir kitaip. Toks klausimas kilo, kai baigiau pirmą akademijos kursą: dariau metus trukusią studijų pauzę, tačiau groti vis

tiek nenustojau. Domino įvairūs žanrai, įvairios muzikavimo technikos – nuo klasikos iki modernios ir elektroninės muzikos. Pastaruoju metu esu pasinėrusi į šiuolaikinę akademinę muziką, kuri neretai susijusi su įvairiais muzikinio triukšmo niuansais. Pavyzdžiui, kai klausausi savo mėgstamo prancūzų kompozitoriaus Yanno Robino kūrinių, užsimerkusi neatskirčiau alto nuo smuiko, suabejočiau, kokio dydžio ansamblis.

Konkursai? Naudinga eilutė tavo CV (juokiasi).

Akademinės atostogos sutapo su asmenine pažintimi: sutikote režisierių Šarūną Bartą ir sulaukėte jo pasiūlymo vaidinti filme „Ramybė mūsų sapnuose“.

Kinas atskleidė naujų horizontų, leido pramerkti akis ir plačiau pažvelgti į pasaulį. Kas daugeliui buvo kaip savaime suprantami dalykai, man jie vėrėsi kaip nauji ir nepatirti.

Niekada nesvajojau tapti aktore, nesidomėjau kinu, nekaupiau artistų nuotraukų ir nevarčiau „gliancinių“ žurnalų su publikacijomis apie Holivudo žvaigždes. Kiek netikėta pažintis su Šarūnu Bartu, pusę metų trukę kino bandymai, kuriems įpusėjus mudu tapome pora, priartino mane prie kino. Nesu lengvai prisirišanti prie žmonių, santykius visada vertinau labai atsargiai, todėl pažįstamų turiu daug, o tikrų draugų – vos kelis. Jei nuo pirmų bendravimo akimirkų pajuntu su žmogumi stiprų ryšį, vadinasi, tas žmogus mano širdyje liks ilgam, o gal ir visam gyvenimui. Jei draugą prisileidžiu, visa širdimi jam atsiveriu, darau tai ne dėl akimirkos. Taip atsitiko ir su Šarūnu. Tai, kad esame skirtingų kartų žmonės, kad kiekvienas atsinešėme skirtingus patirčių bagažus, niekada netrukdė kurti santykių. Abu labai branginame vienas kito laisvę ir susikurtą individualią erdvę, nesikišame į kūrybines sferas. Jei paprašysiu, kad Šarūnas ateitų į mano koncertą, jis būtinai tai padarys, bet jei jausiu, kad jo buvimas nebūtinas, tada apie tai net neprasitarsiu. Patetiškai neidealizuosiu, kad jis yra iš tų vyrų, kurie grįžę namo klausosi mano smuikavimo, dievina talentą ir nešioja ant rankų (juokiasi). Iki mūsų susitikimo „Skalvijoje“ režisieriaus Šarūno Barto vardas man buvo absoliučiai nežinomas ir negirdėtas, todėl kai prisistatė esąs režisierius, pagalvojau, kad gal kokius televizijos serialus kuria – žodžiu, pasinėrusi į muzikos pasaulį, neturėjau apie kino žmones žalio supratimo.

Laukdamasi Unos Marijos ir jai jau gimus, baigiau bakalauro ir įstojau į magistro studijas. Mokytis man labai patinka, todėl pagal galimybes išnaudoju visas kūrybines šiuolaikinės akademinės muzikos laboratorijas, susiieškau autoritetą, kurio meninis pasaulis su savita raiška ir interpretacijomis man priimtinas, ir lekiu. Štai susiradau Austrijoje gyvenančią ir kuriančią profesorę Barbarą Lüneburg – jau tris kartus lankiausi jos rengiamose kūrybinėse laboratorijose. Šįmet pas ją patekau visai atsitiktinai, atvykusi į Darmštato muzikos festivalį. Negana to, mane patraukė dar ir vaidybos menas.

Tiesa, vaidinti kine buvo nepaprastai sunku, maniau, niekada to nebedarysiu, tačiau, praėjus kuriam laikui po premjeros, pajutau vaidybos alkį, tad pamokos kartu su vyresnių klasių moksleiviais pas teatro „Teomai“ režisierę Silvą Krivickienę >

Jei draugą prisileidžiu, visa širdimi jam atsiveriu, darau tai ne dėl akimirkos.

Taip atsitiko ir su Šarūnu.

153

20 18 s p al is

LAIMĖ

SU P RAST I

M A DĄ

Atsparus suvaržymams

B

enai, kuo Tave taip patraukė dizainas, kad nusprendei susieti su juo savo gyvenimą? Įvaizdžio dizainas tėra vienas iš gausybės dalykų, kurie man patinka ir daro mane laimingą. Mada yra lyg viena iš kelių galimų transporto priemonių, padedančių man nuvykti tolimą kelią, kuriuo keliaudamas jaučiuosi gerai ir esu savimi. Man artimas vizualinės estetikos kūrimas apskritai. Tik taip susiklostė, kad būtent šiuo metu labiausiai noriu dirbti su vadinamąja mada.

Dar gyvendamas Lietuvoje buvai gerai žinomas mados bendruomenei, tačiau Tavo karjera pagreitį įgavo jau palikus Lietuvą. Londone dirbai vienu iš vadovų didžiausioje visame

2 01 8 sp al i s

pasaulyje drabužių tinklo COS parduotuvėje, šiuo metu dirbi asmeniniu konsultantu ir vizualinės komunikacijos specialistu liukso klasės prekės ženklo „Celine“ parduotuvėje. Be to, rengi įžymybes, kuri fotografijos projektus, vienoje žinomiausių Varšuvos konceptualių parduotuvių pristatai savo asmeninę ženklo BAR kolekciją.

Tokią nuoseklią įvykių eigą ir buvai suplanavęs ar viskas netikėta?

Planą turėjau ir turiu tik vieną: kasdien nuveikti ką nors tokio, kas nustebintų ir priverstų gerai jaustis tiek mane patį, tiek aplinkinius. Man patinka matyti laimingus žmones, ypač jeigu aš padedu tą laimę kurti. Jokio konkretaus plano neturėjau – savaime taip viskas klostėsi. Atsirasdavo žmonių, kurie

kvietė mane į nuotykius. Taip visiškai netikėtai atsidūriau COS – net nežinodamas apie šią pasaulinio garso kompaniją, ėjau į darbo pokalbį, jo metu pasakojau viską, kas man tą akimirką šovė į galvą. Darbą gavau. Dirbau penkiasdešimties žmonių komandoje, patirtis buvo beprotiška – juk parduotuvė įsikūrusi Londono Regent gatvėje, kurią kasmet aplanko milijonai mados mylėtojų iš viso pasaulio. Po dvejų metų su COS pajutau, kad noriu daugiau. Kad galiu daugiau. Nusprendžiau kraustytis į avangardinės mados sostinę – Berlyną. Susiplanavau visus darbus, susisiekiau su draugais, pradėjau ieškoti būsto ir tada... sulaukiau skambučio iš „Celine“. Per sekundę viskas ir vėl apsivertė aukštyn kojomis. Netrukus vadovybė pastebėjo mano gebėjimus vizualinėje komunikacijoje – taip tapau ir šios parduotuvės vizualinio įvaizdžio kuratoriumi. Tada skambučio sulaukiau ir iš Varšuvos. Vienos žinomiausių konceptualių parduotuvių TFH komanda, kuri dažnai rengia bendrus projektus su lietuvių kūrėjais, pakvietė bendradarbiauti ir mane. Kolekciją ne šiaip sau pavadinau „Atsparus suvaržymams“ (angl. „Oblivious to restraint“). Toks jaučiuosi.

Lietuvą palikai prieš trejus metus, metęs kostiumo dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje, ir persikėlei ten, kur nieko neturėjai. Kas nutiko, kad stačia galva nėrei į nežinią?

Po metų Vilniaus dailės akademijoje išmokau vieną svarbų dalyką – nenoriu, kad mane varžytų. Negavęs visapusiškos laisvės, studijas mečiau. Nusprendžiau tobulinti savo žinias viename geriausių mados studijas siūlančių Londono universitetų.

156

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ARCHYVO

Taisyklėms ir suvaržymams taręs griežtą „ne“, kostiumo dizaineris ir vizualinio meno kūrėjas BENAS BARANAUSKAS prieš kelerius metus save atrado Londone. Čia kartu su būriu bendraminčių kuria kitokią madą, kuri sulaukia net ryškiausių alternatyviojo meno garsenybių palaikymo. Vos 22-ejų menininkas tvirtai įsisąmoninęs vienintelę gyvenimo taisyklę: tik laisvas žmogus gali būti laimingas!

LA IMĖ B. Baranauskas ir L. Gatins dažnai susitinka ilgoms fotosesijoms, kai vienas tampa modeliu, o kitas – fotografu.

Kartais Benas savo mūzą įamžina tiesiog gatvėje, turistų lankomiausiose vietose

Negalėčiau pasakyti, kad atvykęs neturėjau nieko. Turėjau galvą ant pečių, buvau sveikas ir motyvuotas, turėjau norų ir ambicijų. Svarbiausia, kad turėjau visas galimybes daryti tai, ką norėjau.

Kaip Tave pasitiko Londono mados pasaulis, į kurį, be kūrybinių idėjų ir ambicijų, neatsivežei nei daug pinigų, nei įtakingų pažinčių?

Londonas mane, kaip ir kitus ieškotojus, pasitiko išskėstomis rankomis. Taip, konkurencijos čia gal ir daug, bet kartu jos ir visai nėra, nes konkurentai man tapo bičiuliais, kurie motyvuoja judėti į priekį. Kas yra įtakingos pažintys? Man įtakingos pažintys buvo ir yra žmonės, kurie daro įtaką tam, ką veikiu, o tokių žmonių čia apstu – tik spėk su visais pažindintis. Mane visur lydi geranoriškumas, esu nuoširdus ir atviras, pats traukiu tokius žmones, mano kelionę kartu kuria ir garsūs menininkai, ir gatvėje sutikti nepažįstamieji.

Kai prieš porą metų Paryžiaus mados savaitei aprengęs savo kurtu kostiumu garsiąją mados ikoną Lily Gatins stovėjau nuošalyje ir stebėjau, kaip dešimtys fotografų ryja ją tiesiog gatvėje, prie manęs priėjo nepažįstamas vyras ir apipylė komplimentais tiek pačią Lily, tiek jos įvaizdį. Nežinojau, kas jis toks, bet padėkojau, pasikalbėjome, o tada pakvietė mus į legendinius mados namus „Comme des Garçons“ – pasirodo, šis praeivis buvo šių mados namų dizainerės, nepakartojamos Rei Kawakubo, vyras Adrianas Joffe! Tądien ir užsimezgė ta nežemiška draugystė, kurią lydėjo ne tik kvietimai į visus būsimus „Comme des Garçons“ kolekcijų pristatymus, bet ir pažintys su ne mažiau žinomais avangardinės mados kūrėjais Junya Watanabe, Kei Ninomiya ir kitais. Būtent tokiais atsitiktinumais mados pasaulis mane ir stebina kone kiekvieną dieną.

Tavo kūrinių stilius nesunkiai atpažįstamas: skulptūriški siluetai, draperijos, ekscentriški aksesuarai, neką mažiau ekscentriški modeliai, juoda spalva. Ką Tu komunikuoji tokia estetika?

Man juoda spalva yra pati iškalbingiausia, ir visa mano kūrybos koncepcija nuosekliai juoduoja. Naudoju ir daugiau spalvų – pavyzdžiui, raudoną, bet taip jau klostosi, kad šiuo metu yra juodasis periodas.

Mano kūryboje sąmoningai ir nesąmo-

157

Viena garsiausių pasaulyje eksperimentinės mados propaguotojų amerikietė Lily Gatins seniai yra tapusi B. Baranausko mūza. Nuotraukoje ji pozuoja vilkėdama Beno kurtu kostiumu

Įvaizdžiai iš serijos „Įžengus karalienei“, kuriuos kūrė su haute couture avalynės dizainere Carolin Holzhuber

Man patinka matyti laimingus žmones, ypač jeigu aš padedu tą laimę kurti. ningai reflektuoja kasdieniai potyriai ir išgyvenimai, įkvepia nauji kvapai, garsai ir sutikti žmonės. Antai projektą „Įžengus karalienei“ (angl. „When Regina Enters the Stage“) įkvėpė trys mano sutiktos moterys, spinduliuojančios nežemišką energiją. Bendraujant gimė idėja sukurti jas atspindinčius kostiumus, o rezultatas net man pačiam užgniaužė kvapą.

Nesivaikau tendencijų. Tikiu, kad mano drabužį dėvintis žmogus nori

patirti tą žodžiais nepaaiškinamą akimirką, kai nebėra nei taisyklių, nei išankstinių nuomonių, nei apribojimų ar standartų. Tik laisvas žmogus gali būti išties laimingas.

O kaip kasdien gyvena žmogus, kurio galvoje gimsta visos šios idėjos?

Man didžioji inspiracija yra žmonės. Šiuo metu gyvenu tai Londone, tai Berlyne, tai Paryžiuje ir naujų pažinčių tikrai netrūksta. Tačiau nemažą dalį laiko vis dėlto praleidžiu vienas – medituodamas, keliaudamas savo mintyse.

Pasitaiko ir vakarėlių bei draugų susibėgimų, bet vis rečiau. Nebeturiu tiek laiko, kad visur spėčiau...

Vis dėlto ką Tu kuri – madą ar stilių? O gal įvaizdžiais kaip režisierius kuri istorijas?

Neklijuoju etikečių. Dirbdamas užduodu sau tik vieną klausimą – kaip tinkamiausiai sukurti norimą istoriją.

Taip atsitiko su mano nauju bičiuliu Chaddu Curry (garsus alternatyviosios mados stilistas, modelis, aut. past.), su >

20 18 s p al is

M A N O

E RDV Ė

LAIMĖ

„Ilgai su vyru turėjome užsiėmimą – rengėme kitą sodybą. Man buvo nesvarbu, kaip esu apsirengusi, susišukavusi, bet pakabinu gražią užuolaidą, ištaisau kur įspūdingą gėlę ir jau gėriuosi savimi: nuostabu! Tada ir supratau, kad gražus vaizdas kažką sukuria. Tarsi niekas nepasikeičia, bet susikuria emocija. Namų puošimas yra emocijos. Nori pasidžiaugti – sukuri ką nors. Nori nusiraminti – perstumdai baldus.

Namai yra tavo vidinis balsas.“

2 01 8 sp al i s

164

Tekstas EGLĖ ZAI

LIETUS IŠSKALBS JURGOS RADZEVIČIŪTĖS IR PAULOS WANDER (5) NUOTRAUKOS

Įsivaizduoju juos, vasarą sėdinčius terasoje lietui lyjant, žiūrinčius į paliktus ant lieptelio daiktus: rankšluosčius, žurnalą, gumines šlepetes; klausančius žolių šiuženimo ir kitų gamtos garsų, kuriuos į žmonių apgyventą žemę išmeta gilus miškas.

„Man patiktų sudėti gyvenimą – visus savo daiktus – į stalčiukus. Bet užsiimu dalykais, dėl kurių mano namuose visada visko pilna. Žmonės prineša visokių daiktų, dovanoja, palieka. Negaliu jų nekaupti, nelaikyti, paslėpti. Tad tik kantriai dėlioju, braukiu nuo jų dulkes. Norėčiau turėti dirbtuves, jose būtų bardakas, o visa kita – minimalizmas stalčiukuose.

Ir ne dėl to, kad toks stilius, bet dėl to, kad žmogui tiek ir tereikia: reikalingo daikto stalčiuje. O aš atsidarau savo stalčių, ieškau laido, o ten – žvakidės, baterijos, kvepalai...“

165

20 18 s p al is