LAIMĖ – 2021 gegužė

2 0 2 1 G E G U Ž Ė 4,89 Eur

Prenumeratoriams – nuo 2,90 Eur

Monika Kazakevičiūtė-Kriščiūnienė:

„Dukra ištirpdė

MANO “ SIRDĮ TEM A

KĄ PERDUOSIME S AV O VA I K A M S ?

Rasa Tapinienė, Brigita Arsobaitė-Dalgėdė, Eglė Žiemytė

Tvarkingų namų paslaptys

L A I MĖ 2 0 2 1 G EG U ŽĖ

1

Laimė TENDENCIJOS

Mada ir interjeras

MOMA vaza

Podiumo įkvėpti interjero akcentai ir išskirtinės detalės atspindi naujausias mados tendencijas ir leidžia susikurti stilingus ir jaukius namus.

BOTTEGA VENETA rankinė VALENTINO kelnės

BALENCIAGA diržas KWAIDAN EDITIONS suknelė

NILS STRINNING lentyna

MATT PUGH žvakidžių rinkinys

Neoninės spalvos madoje ir interjere patiks tikrai ne kiekvienam, bet drąsesniems pabandyti verta, ypač turint omenyje, kad šį sezoną ryškios detalės ir aksesuarai itin aktualūs.

YUKIKO NAGAI stalelis

MERVE KAHRAMAN fotelis

16

20 2 1 G EG U ŽĖ LA I M Ė

LESLIE AMON maudymosi kostiumėlis

THE ATTICO

MERYLL ROGGE palaidinė

THE ATTICO bateliai

NUOTRAUKA IŠ @THE_ATTICO INSTAGRAMO ARCHYVŲ

Pulsuojantis neonas

EÉRA auskaras

SELETTI lėkštė FOSCARINI šviestuvas BOTTEGA VENETA apyrankė YALI GLASS vaza

MIZUKI auskarai

NUOTRAUKOS IŠ GAMINTOJŲ ARCHYVŲ

JACQUEMUS

Baltas džiaugsmas Balta asocijuojasi su švara, tyrumu, naujumu ir atgimimu, tad pavasarį save ir namus puošti šia spalva norisi daugeliui, juolab kad nemažai kolekcijų šį sezoną neapsiėjo be jos.

NEOUS rankinė

JACQUEMUS suknelė

©VIDA PRESS (4)

MOOOI sofa PHILOSOPHY DI LORENZO SERAFINI kelnės MUUTO stalelis

IITTALA arbatinukas

KHAITE glaustinukė MANOLO BLAHNIK basutės

L A I MĖ 2 0 2 1 G EG U ŽĖ

17

NANUSHKA švarkas („Mados linija“) JACQUEMUS palaidinė („Mados linija“) CELINE džinsai („Mados linija“)

20

20 2 1 G EG U ŽĖ LA I M Ė

Fotografės: M O N I K A P E N K U T Ė I R V I L M A A L I U KO N Y T Ė

Stilistė Š A R Ū N Ė S K I R M A N T A I T Ė Vizažistė R Ū T A G R I G O N Ė Plaukų stilistė A N Ž E L I K A W O J C

Laimė VIRŠELIO VEIDAS

Dukra ištirpdė

MANO ŠIRDĮ Tekstas B E A T R I Č Ė J U R E V I Č I Ū T Ė

Mados namų „Más 924“ įkūrėjai MONIKAI KAZAKEVIČIŪTEIKRIŠČIŪNIENEI dukros gimimas ne tik padovanojo gilesnį meilės suvokimą, bet ir išmokė geriau planuoti kasdienybę. Net draugai stebisi, kaip lengvai ji atsisakė pašėlusios praeities ir laiką sau mielai dalijasi su Uma. Tik štai mados į šalį nenustūmė. Kūrybinės ambicijos gyvenimui suteikia spalvingumo, o kartais ir aštresnį skonį.

L A I MĖ 2 0 2 1 G EG U ŽĖ

21

Laimė TEMA

Ką perduosime

savo vaikams?

DOVILĖ ŠTUIKIENĖ

Mamos... Kartais jas kopijuojame, o kartais, ypač maištingoje paauglystėje, būname įsitikinusios, kad darysime atvirkščiai.

O labiausiai jas suprantame, kai pačios tampame mamomis. Tada tai, ką jos mums suteikė geriausio, norisi perduoti ir savo vaikams.

Norėjau išauginti juos laisvus Žurnalistė, TV laidų vedėja RASA TAPINIENĖ džiaugiasi išaugusiais savo vaikais: devyniolikmetė Vasara studijuoja medicinos mokslus Londono universiteto koledže (UCL), septyniolikmetis Vakaris – vienuoliktokas, mokosi pagal Wolsey Hall Oxford programą.

36

20 2 1 G EG U ŽĖ LA I M Ė

„Į klausimą, koks buvau vaikas, matyt, geriausiai atsakytų mama. Bet subjektyviai žvelgdama atgal, nors buvau padykusi, o paauglystėje, natūralu, ir hormonų audrų būta, sakyčiau, jog turėjau per daug veiklos, kad būtų likę laiko rimtesniam maištui planuoti. O ir maištauti, tiesą sakant, nelabai buvo dėl ko. Vienintelis dalykas, dėl ko nebuvo diskutuojama, – tai mokslas. Čia mane laikė labai griežtai. Dėl viso kito buvo galima derėtis ir susitarti.

Man labiausiai yra įstrigusi mamos filosofija, kurią jai vaikystėje išdėstė kaimo felčerė, įkvėpusi tapti medike: „Vaikeli, jei pas tave į namus užeis žmogus ir pamatys sujaukta viduryje, bet švarius kampus – supras, kad neturėjai laiko. Bet jeigu vidurys bus išblizgintas, o į kampus subrauktos šiukšlės ir kybos voratinkliai – vadinasi, esi nevala.“ Panašiai sakė ir

močiutė, tik jau apie batus: „Nesvarbu, kad priekis nublizgintas, jei užkulniai apšikti.“ Iš pirmo žvilgsnio abu šie pastebėjimai labai buitiški. Tačiau iš tiesų jie ne apie tvarką, o apie žmogų.

Apie tą paradinę, nupoliruotą pusę, kuri absoliučiai nieko verta, jei galvos ar sielos kertelės užgrūstos šiukšlėmis ir apėjusios voratinkliais.

Gal nuskambės keistai, bet kitaip nei mano mama, kuri buvo užsibrėžusi, kad jos dukra šoks, skambins pianinu ir mokės užsienio kalbų, – kažkokių iliuzijų ar išankstinių nuostatų neturėjau.

Na, gal tik vieną: norėjau užauginti juos laisvais, kūrybingais, kritiškai mąstančiais, empatiškais, atsakingais žmonėmis. Ir kadangi vienai – jau devyniolika, kitam – tuoj aštuoniolika, galiu tikriausiai drąsiai konstatuoti, kad mums su jų tėčiu bendromis pastangomis pavyko tai padaryti. >

FOTOGRAFAS MARKAS CECHANOVIČIUS, STILISTĖ ALMINA VENCLOVAITĖ

Labiau už akademinius pasiekimus man buvo svarbu sudaryti vaikams visas sąlygas, kad jie susiformuotų kaip asmenybės.

L A I MĖ 2 0 2 1 G EG U ŽĖ

37

Laimė SIMPTOMAI

Kaia Gerber ir 2020 m. pavasario–vasaros „Givenchy“

NEBE PASL A P T I S Jei tikėsime dizainerių prognozėmis, vasarą bus liemenėlių paradas.

Moterys vilkės tik tokius drabužius, kuriuos galima atsagstyti, atlapoti, atsmaukti, o pagrindiniais akcentais taps blyškūs pandeminiai pilvai ir liemenėlės ar braletės. Visi bus sveiki, žvalūs, be kaukių, o didmiesčiai atrodys kaip Viduržemio jūros kurortai.

52

20 2 1 G EG U ŽĖ LA I M Ė

©VIDA PRESS (26)

Mados tinklaraštininkė Soraya Bakhtiar su „Koché“ palaidine, 2021 m.

Kuklu, paprasta, elegantiška: mados tinklaraštininkė Chiara Ferragni, 2014 m.

Nei šilta, nei šalta: Jasmine, 2017 m.

Liemenėlė daro karjerą ne pirmą kartą. Keli tokie šuorai buvo praėjusiame dešimtmetyje. Bet tada viskas buvo aišku: karštis, praktiška mada, sportiškos mergaitės. Dabar provokuojamas liemenėlių bumas kitoks. Net galima įtarti sąmokslą, kurio tikslas – grąžinti moterims jų įprastą išvaizdą. Nes ji pasikeitė. Vienas iš priverstinės izoliacijos pliusų buvo laisvė: neiti, neskubėti, išsimiegoti ir – nevilkėti to, ką dera vilkėti viešumoje, bet tau nėra patogu. Liemenėlė buvo kaip tik toks nebūtinas daiktas. Baltinių gamintojai išsigando, kad jos ignoravimas taps mada...

Turbūt netrūksta laimingųjų, kurios rytais ją užsisega ir pamiršta, bet statistika rodo, kad daugelis moterų, grįžusios namo, pirmiausia nusimeta aukštakulnius ir atsikrato liemenėlės – net jei jos virbai netrukdo kvėpuoti. Tad, savaime suprantama, sėdint namuose niekas neskuba ja naudotis.

Panaršius socialinius tinklus nesunku rasti moterų, kurios atvirai demonstruoja, kad po jų palaidinėmis nieko nėra. Damos siunčia patiktukus, nes balsuoja už patogumą? Turbūt.

Tačiau kai vieninteliu modelio aksesuaru tampa speneliai, tai jau atrodo kaip maištas, o ne noras patogiai jaustis. Kad ir kaip keistai pandemijos laikais skambėtų žodis „laisvė“, kalbama būtent apie ją. Kai prieš pusšimtį metų vyko seksualinė revoliucija, moterys degino ne kelnaites, o liemenėles – kaip daiktą, rodantį, kad vergaujame vyrams, trukdantį tapti jų lygiavertėmis partnerėmis.

Krūtis formuojantys kaušeliai reikalingi tik tam, kad moteris atrodytų seksualiai. Prieštaraujate? Man irgi nepatinka tokia prielaida. Tačiau visi drabužiai ir baltiniai tiesiog kinta ar sukasi ratu priklausomai nuo mados tendencijų, o liemenėlė, padedama dizainerių, chemikų, inžinierių, vis tobulėja, vis gviešiasi pakelti, suglausti, padidinti ar sumažinti tai, kas duota gamtos, apgauti regą – patobulinti vonios veidrodyje matomą vaizdą. Nes to reikia moterims, kurios nori būti patrauklios... Nors kai liemenėlę sudeginusi aktorė Jane Fonda dalyvavo indėnų protesto mitinge, kariai, turėję jį išvaikyti, taip spitrinosi į jos krūtis, kad pamiršo leisti ašarines dujas. >

Lady Gaga Metropolitano gala puotoje, 2019 m.

JACQUEMUS 2021 m. pavasaris–vasara

ALBERTA FERRETTI 2021 m. pavasaris– vasara

VERSACE 2021 m. pavasaris– vasara

KOCHÉ 2021 m. pavasaris–vasara

L A I MĖ 2 0 2 1 G EG U ŽĖ

53

Laimė STILIAUS FAILAI

Suknelė arbatai

L A U R A M I Z G I R Y T Ė - L AT O U R

Nuo XIX amžiaus vidurio tea dress buvo naminė suknelė, inspiruota japoniško kimono, skirta dėvėti tik namuose.

58

20 2 1 G EG U ŽĖ LA I M Ė

NUOTRAUKA IŠ ASMENINIO ALBUMO (FOTOGRAFAS ALBERTAS LATOUR)

M

ada, kaip rūpestinga draugutė, sako: žiek – turiu tau tokią suknelę, turint omeny aplinkybes, bus pats tas. Ta suknelė – tea dress. Pažodžiui – „arbatos suknelė“, o tiksliau – popiečio suknelė. Ji nėra darbinė ir konservatyvi, ne vakarinė iš brangių audinių, ne klubinė mini, ne atostogų, ji beveik niekada nėra juoda ir tikrai ne maža. Ji kiek kitokia nei prieš pandemiją trendinusi oversized maksi suknia, nors galima laikyti jas tolimomis giminaitėmis. Tai kas, po šimts, tai per suknelė?

Popiečio suknelė labiausiai nei bet kuris kitas drabužis išvengė mados protokolo, griežtų taisyklių, politinių mados tendencijų ir, galima sakyti, liko nepakitusi nuo 1930-ųjų. Nuo XIX amžiaus vidurio tea dress buvo naminė suknelė, inspiruota japoniško kimono, skirta dėvėti tik namuose – su ja rodytis žmonėse buvo nepadoru, nes madam teko apsirengti pačiai, be tarnų pagalbos, po ja nebuvo veržiamas korsetas (kokia tu mados ponia, jei pati rengiesi?). Reikėjo sulaukti 1929-ųjų Didžiosios depresijos, kad popiečio suknelė įgautų funkcionalumo ir galios už namų ribų: ištikus ekonominiam nuosmukiui, iki to laiko daugiausia namais ir šeima besirūpinusios moterys plūstelė-

©VIDA PRESS (3)

Užknistos karantininių apribojimų, svajojame apie ką nors naujo pavasariui.

Susibūrimai ir vakarienės – kol kas tik naminiai, dviejų šeimyninių burbulų, restoranai nedrąsiai atveria duris, jei neteko jų užkalti visam laikui; rimtesnių vakarėlių dar palūkėsim.

Treningų, kokie jie ten bebūtų, – nebenorim, jau gana.

CELINE

CELINE

ERDEM

CELINE

ERDEM

COACH

jo į darbo rinką – dirbti vadinamųjų moteriškų darbų: mokytojų, klientų aptarnavimo sektoriuje, slaugių ir sekretorių. Tuo pat metu sumažėjo ir santuokų – moterys mėgavosi naujai atrastu savarankiškumu ir laisve nebūti priklausomos nuo vyrų. Tuo metu kilo ryškiausios, įžūliausios moterys dizainerės, kuriančios modernioms moterims: Madeleine Vionnet, Elsa Schiaparelli, Coco Chanel. Tačiau dirbančioms moterims reikėjo praktiškos suknios, kuri tiktų popiečio arbatėlėms su draugėmis, naminiams vakarėliams, piknikams ar sulakstyti šen bei ten reikalų. Tuo metu dizaineriai žaidė bias kirpimu – iš įstrižo audinio, dėl kurio suknelės be įmantrių formavimų jausmingai drapiravosi apie kūną.

Popiečio suknelės buvo nei ilgos, nei trumpos – žemiau kelių, bet virš kulkšnių; iš minkštų, lengvų, dažniausiai raštuotų – gėlėtų, taškuotų, geometrinio rašto audinių; su apykaklėmis, kaspinais po kaklu arba giliomis V iškirptėmis.

Suknelės stilius, audiniai ir paskirtis, gal kiek ir neįtikėtina, išliko tie patys, net vintažinis siluetas. Tad labai parankiai ši suknelė sugrįžo į madą ir veržiasi į mūsų garderobą: dirbdamos iš namų, su apribota socialine veikla, ieškome stilingo drabužio, kuris tiktų visoms progoms.

Nuvežti vaiką į darželį, zoom’o susirinkimui, saugaus atstumo vynui ir picai su drauge parke.

Ir gal – jau greitoje ateityje (jei skiepysimės) – ji tiks ir rimtesniems dinner parties.

Kaip ją stilizuoti? Ne visos mėgstam vintažinį stilių, tad beretė, apvalianosiai batyčiai su dirželiais, raudonas lūpdažis, prigludęs kardiganiukas ir mažas rankinukas tebūnie ištikimoms vintažo ir istorinio stiliaus gerbėjoms. „Celine“, „Coach“, „Erdem“ pavasario ir vasaros kolekcijose – arbatinių suknelių renesansas. Jas dizaineriai derino su sunkiasvoriais auliniais, kalnų batais, platformomis, beisbolo kepurėmis, didžiuliais, tįstelėjusiais kardiganais ir sportiniais džemperiais. Kaip ir daugeliu stiliaus atvejų, svarbiausia yra proporcijos: suknelės ilgis, jos lengvumas ir kontrastingi kompanionai siekiant modernaus įvaizdžio. Ir, žinoma, palankus stilius visoms, kurioms (kaip man) sunku apsispręsti, kas labiau patinka: vintažas ar modernas, atsainus minimalizmas ar jausmingas moteriškumas.

Jau neminint, kad skirtas visoms figūroms.

Moterys supranta moteris. 

L A I MĖ 2 0 2 1 G EG U ŽĖ

59

Laimė MADA

Gegužės įkvėpimai

Iš instagramo merginų semiamės įkvėpimo madingiausiems mėnesio deriniams.

1

2

3

4

6

7

9 8

@pernilleteisbaek

NEONINĖ ŽALIA 1. RESERVED švarkas, 39,99 €; 2. SAINT LAURENT akiniai nuo saulės, 295 €; 3. WANDLER rankinė, 675 €; 4. MARYSIA maudymosi liemenėlė, 150 €; 5. JURGOS GUSAROVIENĖS auskarai „Laimės ratai“, 1920 €; 6. H&M sportiniai bateliai, 49,99 €; 7. ZARA megztinis, 19,95 €; 8. BOTTEGA VENETA rankinė, 3200 €; 9. BALENCIAGA batai, 795 €

66

20 2 1 G EG U ŽĖ LA I M Ė

NUOTRAUKOS IŠ INSTAGRAMO IR IŠ GAMINTOJŲ ARCHYVŲ

5

@giedre.dukauskaite

L A I MĖ 2 0 2 1 G EG U ŽĖ

67

Laimė GROŽIS

Paneigti

mitą

Jeigu naudojatės išmaniuoju telefonu, į darbą važiuojate elektra varomu automobiliu, o jūsų grindis plauna robotas – pats metas visiems laikams atsikratyti ir atgyvenusių grožio mitų.

76

20 2 1 G EG U ŽĖ LA I M Ė

V E I D O P ORAS GA LI M A SUM A ŽI NTI

ODAI ŠVE IST I – PR IE MONĖ S SU GRŪ DEL IAIS

Deja, veido poros neturi raumenų ir galios susitraukti, jų dydis užkoduotas genetiškai, o bandydamos agresyviai šveisti ar spaudyti galite padėtį net pabloginti! Ką galite padaryti, kad poros būtų ne tokios didelės? Naudokite savo odos tipui tinkamas priemones (svarbu palaikyti porų švarą ir jos bus ne tokios pastebimos), o kosmetika (makiažo bazės, maskuokliai) padeda vizualiai glotninti veido paviršių ir laikinai užmaskuoja poras. Ir, beje, odos be porų nebūna, nebent tai „fotošopo“ rezultatas.

Tikriausiai žinote pagrindinę taisyklę: bet kurio tipo odą reikia valyti, drėkinti ir šveisti. Odos šveitimas – būtina jos atsinaujinimo, geresnės būklės sąlyga, tačiau seniai praėjo laikai, kai pašalinti negyvas ląsteles galėjome tik grūdelių turinčiais šveitikliais.

Iš tiesų kai kurios šveičiamosios dalelės yra per grubios odos paviršiui (tarkim, graikinių riešutų dalelės, kartais naudojamos šveitiklių sudėtyje) ir gali jį subraižyti, smarkiai sudirginti odą. Šveitimas – tikrai ne ta grožio procedūra, kuri neatsiejama nuo skausmo ar diskomforto; priešingai – naudojant rūgštinius veido šveitiklius negyvos dalelės pašalinamos švelniai, palaipsniui, puoselėjant odą.

Svarbu nepamiršti, ypač sugrįžtant pirmiems šiltesniems spinduliams, kad nušveista oda yra jautresnė saulei, todėl būtina kasdien naudoti priemones su SPF.

THE ORDINARY „Niacinamide 10 % + Zinc 1 %“ veido serumas SMASHBOX „Photo Finish“ poras maskuojanti makiažo bazė

Paakiai patamsėja dėl miego stygiaus

MAKE UP FOR EVER „Matte Velvet Skin“ maskuoklis

Nuovargis ir patamsėję paakiai, atrodo, tiesiog klasika tapęs duetas. Deja, kokybiškas miegas nebūtinai išsprendžia patamsėjusių paakių problemą. Kartais nepageidaujamas tamsus paakių atspalvis yra paveldimas (dėl kaukolės ypatumų, paakių odos storio, elastingumo, kraujagyslių ir t. t.) ir jį sėkmingai užmaskuoti gali tik meistriškai parinktos priemonės. Žinoma, tai nereiškia, kad paakių odą galite ignoruoti. Priešingai, šią įnoringą veido sritį būtina drėkinti lengvos tekstūros kremais – ji pirmoji išduoda dehidratavusios odos požymius, gali rastis mimikos raukšlių.

Drėkinimas – būtina sąlyga, kad geriau laikytųsi maskuoklis: kuo oda drėgnesnė, elastingesnė, tuo maskuojamosios priemonės atrodo natūraliau, mažiau pastebimos.

NUOTRAUKOS IŠ GAMINTOJŲ ARCHYVŲ

KREMĄ NUO RAUKŠLIŲ REIKIA PRADĖTI NAUDOTI SULAUKUS 25 METŲ Odos priežiūros priemones reikia rinktis pagal jos tipą, o ne pagal tai, kas parašyta jūsų pase. Jaunatviniais dažnai vadinami spuogai, arba aknė, gali kamuoti ir ne vieną dešimtmetį po pasibaigusios paauglystės ar, priešingai, sausą odą gali turėti ir jauni žmonės. Odos tipas taip pat gali kisti (dažnai metams bėgant oda praranda drėgmę, darosi sausesnė), svarbu nuolat tai stebėti ir koreguoti priežiūros rutiną. Dažnai odos pokyčių pradžia būna nepastebima plika akimi, todėl specialistai naudoja jos drėgmės lygio matuoklius, stebi tekstūros pakitimus – pagal tai galima efektyviau parinkti priemones ir konkrečias veikliąsias medžiagas.

SVR „[Cera] Biotic“ regeneruojamasis kremas

BIOLINE „Age Beauty Secret” naktinė veido kaukė su atminties efektu; www.grozioakademija.lt

DRIU BEAUTY „BHA gelis“ veidui šveisti ir užsikimšusioms poroms valyti LABORATOIRES FILORGA „OxygenPeel Re-oxygenating micro-peeling Lotion“ mikrošveitiklis

Suskilinėjusius plaukų galiukus galima atgaivinti Iš galvos išaugę plaukai iš esmės yra negyvas pluoštas, kuris neturi galimybės atsinaujinti, todėl vienintelis būdas efektyviai atgaivinti (ir nuo tolesnio plyšimo apsaugoti) suskilinėjusius plaukų galiukus – juos nukirpti. Kai plaukas įplyšta, jo išvaizdą galima pagerinti tik kosmetiškai: suglotninti pasipūtimą, suteikti blizgesio, paslankumo, tačiau klijų galiukams suklijuoti, deja, iki šiol nėra. Norint išvengti skilinėjimo, būtina užkirsti kelią galiukų pažeidimui: jeigu plaukus reguliariai drėkinsite, šukuosite nepešančiu šepečiu, atsisakysite dažno formavimo karštais prietaisais ir naudosite priemones, saugančias nuo išorinio poveikio, plaukų galiukus sveikus išlaikysite ilgiau.

KÉRASTASE „Extentioniste Thermique“ apsauginis gelis plaukams džiovinti TANGLE TEEZER „Detangling Fine & Fragile“ šepetys sausiems, ploniems ir pažeistiems plaukams

L A I MĖ 2 0 2 1 G EG U ŽĖ

77

Laimė VEIDO DIENORAŠTIS

Neturėjau kada sužvaigždėti

80

20 2 1 G EG U ŽĖ LA I M Ė

„Kovo 9-ąją švenčiau, nes visus metus su Algirdu pragyvenome savo sodyboje Zarasų rajone. Man ta korona – rojus! – šūkteli ELVYRA PIŠKINAITĖLATĖNIENĖ. – Ramybė, niekur nereikia skubėti, darai, ką nori, vaikštai po miškus... Su vyru esame kartu, kaime – tai viskas, ko galiu trokšti.“

T NUOTRAUKA IŠ REDAKCIJOS ARCHYVO (FOTOGRAFAS TOMAS KAUNECKAS)

ėvai estetikos mokė savo pavyzdžiu

„Iš vaikystės turiu keletą mielų prisiminimų, susijusių su moterišku grožiu.

Man labai patiko, kaip darželio auklėtoja pasidažydavo lūpas, kaip muzikos vadovė susišukuodavo plaukus... Pamenu mamos skaistalus – tokios gražios spalvos, kad man jie atrodė lyg stebuklas! Kai jau buvau vyresnė, mama dovanų gavo nepaprasto dailumo manikiūro rinkinį. Tai buvo aksominė bordo spalvos dėžutė su įrankiais kaulinėmis kriaunomis... Mamos draugė pamokė, kaip daryti manikiūrą, ir aš tais nuostabiais įrankiais darydavau jį mamai. O šalia gyvenančiai kaimynei padėdavau susisukti plaukus: mes draugavome ir ji kviesdavosi mane jai patalkinti. Kitos kaimynės namuose buvo senų mados žurnalų, kuriuos man leisdavo pavartyti... Kaip aš grožėdavausi manekenėmis vapsvos liemeniu, vilkinčiomis pūstomis suknelėmis!

Nepamenu, kad su mama būtume aptarinėjusios grožio, išvaizdos reikalus, tačiau akyse stovi jos, bibliotekininkės, vaizdas: labai tvarkinga apranga, sugarbanoti plaukai, gintarinė segė... Tėčiui buvo nepaprastai svarbu, kaip atrodo batai, todėl kiekvieną vakarą jis mano ir sesers batus nušveisdavo ir išblizgindavo, kad spindėtų it veidrodžiai. Batai turi būti švarutėliai – tai mano kraujyje. Tėvai estetikos mokė savo pavyzdžiu.“

O Dieve, koks kompleksas atsirado!

„Vaikystę pravaikščiojau trumpais plaukais su įrištu baltu kaspinu. O taip norėjosi ilgų, storų plaukų kaip sesės! Žmonės aikčiojo: „Kokia Nijolės kasa!“ Deja, maniškiai buvo ne tokie.

Bet vėliau plaukus atsiauginau ir visai neblogai atrodė. Oi, kartą buvau su jais prisidirbusi... Panorau pamatyti Jaunimo teatro spektaklio „Pirosmani, Pirosmani“ premjerą. Ta proga pakeičiau šukuoseną – chemiškai sugarbanojau savo ilgus plaukus. Kaip siaubingai atrodė! Plaukus nudegino ir jie tapo panašūs į avies vilną. Verkiau kirpykloje, verkiau eidama namo... Gerai, kad ataugo.

Buvo laikas, kai kompleksavau dėl kojų. Mokiausi klasėje, kuri, vadovaujama kūrybingos ir teatrališkos auklėtojos, nuolat pasirodydavo mokyklos renginiuose. Gal tai buvo monta-

žas, skirtas Spalio revoliucijos metinėms... Deklamavau Eduardo Mieželaičio tekstą: „Dviem kojom tvirtai atsirėmęs į žemę / ir dviem rankom tvirtai įsirėmęs į saulę...“ Po koncerto prieina prie manęs mergaitė iš vyresnės klasės ir sako, kad netvėrė juoku, girdėdama šiuos žodžius ir matydama mano plonas kaip pagaliukai kojas... O Dieve, koks kompleksas atsirado! Iš mokyklos laikų dar yra ir toks prisiminimas: sienlaikraštyje buvo labai supeiktos dvi vyresnių klasių mokinės už tai, kad nusidažė plaukus. Bet aš jų nesmerkiau, priešingai, žavėjausi, nes jos vilkėjo trumpas uniformas ir plaukus rišosi į uodegas. Tai buvo drąsu.“

Turbūt mano kantrybė trūko

„Ilgai slėpiau, kad ketinu stoti į aktorystę. Juk jei neįstočiau, būtų gėda... Kai pagaliau atskleidžiau savo ketinimus, prasidėjo: „Tai nori būti kaip Mainelytė?“ Abi su Vaiva baigėme Širvintų mokyklą, tik ji anksčiau už mane. Vieną kartą nebeišvėriau ir atšoviau: „Noriu būti tokia kaip aš pati!“ Turbūt mano kantrybė trūko.“

Puikybė – labai didelė nuodėmė

„Kai pradėjo rodyti „Riešutų duoną“, nuėjau į Vilniaus kino teatrą „Tėvynė“ pažiūrėti mūsų filmo. Niekas manęs tada nepažino ir autografo neprašė. Tačiau per Kino dienas Šiauliuose buvau šokiruota man rodomo dėmesio: aš, tuomet dar studentė, buvau vadinama „gerbiama aktore“, vaišinama tortais...

Jaučiausi labai nejaukiai... Ne renginiuose, bet gatvėje žmonės pradėjo mane atpažinti pasirodžius televizijos serialui „Giminės“. Tačiau žvaigždžių ligos išvengiau. Manau, kad puikybė – labai didelė nuodėmė. Be to, kai prasideda naujas darbas, vėl nusileidi ant žemės, gauni per nosį ir ima atrodyti, kad nieko nemoki... Gal tiesiog buvau labai užimta ir neturėjau kada sužvaigždėti... Dirbau, auginau vaikus. Spektakliai, gastrolės, vaikų darželiai, mokyklos, buitiniai reikalai...“

Turėjome atrodyti kaip pilkos pelytės

„Mokiausi aktorinio meistriškumo kurse, kuriam vadovavo dvi režisierės – Dalia Tamulevičiūtė ir Irena Bučienė. Mano diplome parašyta: dramos aktorius su lėlių teatro specializacija.

Pamenu, kaip priekabiai Tamulevičiūtė vertino mūsų, studenčių, išvaizdą: negalėjome ateiti į repeticiją lakuotais nagais, puošniau apsirengusios, turėjome atrodyti kaip pilkos pelytės.

Kodėl būsimų aktorių vadovė taip elgėsi, galiu tik spėlioti. Gal manė, kad raudoni nagai ar lūpos išmuš iš vėžių kolegas?.. Iki dabar man tai didelė paslaptis. Beje, prabėgus nemažai metų po studijų nutiko štai kas: drauge su viena pagyvenusia dėstytoja žiūrėjome tuomečio Tamulevičiūtės kurso studentų darbą. „Bet ir surenka Tamulevičiūtė tokias negražias“, – tarė ji, greičiausiai pamiršusi, kad aš – buvusi šios režisierės auklėtinė.

Hmm, nebuvo malonu tai išgirsti...“ >

L A I MĖ 2 0 2 1 G EG U ŽĖ

81

Laimė WELLNESS

VIDINĖ GEROVĖ

a la Japan Japonų kultūrą, pasaulėvaizdį atspindi įvairūs ritualai, tradicijos, nuostatos, jie padeda japonams atsispirti blogai nuotaikai, patirti ramybę, įžvelgti grožį ten, kur vakariečiai to nemato.

Besidomintiems wellness jų filosofija ir gyvenimo būdas – vertingų idėjų šaltinis.

86

20 2 1 G EG U ŽĖ LA I M Ė

ikigai

Atrasti priežastį keltis rytais Ikigai vertimas į kitas kalbas tėra apytikslis, bet šis žodis nusako tai, dėl ko verta gyventi arba keltis rytais. Galima sveikai maitintis, mankštinti kūną, daryti atpalaiduojančias praktikas, tačiau, jei nėra ryšio su ikigai, tikėtis geros sveikatos ir laimės – tuščias reikalas. Kiekvienas žmogus, pagal japonų kultūrinę tradiciją, turi ikigai. Tačiau ne kiekvienas šią vidinę erdvę, kurioje susitinka ir susipina troškimai, gebėjimai, vertybės ir galimybės, yra apčiuopęs. Sakoma, jog ikigai padaro kiekvieną dieną prasmingą ir džiaugsmingą.

Ikigai paiešką geriausia pradėti nuo savo vertybių ir dalykų, kurie patinka, kuriuos sekasi daryti, surašymo.

Jie vaizduojami kaip iš dalies vienas kitą užklojantys apskritimai – visų jų sankirtoje, t. y. giliai žmogaus viduje, slypi ikigai. Japonų gyvenimo būdo ekspertai atkreipia vakariečių dėmesį į tai, kad savo ikigai, arba tikslo, žinojimas padeda japonams išlikti gyvybingiems ir darbingiems ilgus metus.

L A I MĖ 2 0 2 1 G EG U ŽĖ

87

Laimė SIELOS UNIVERSITETAI

Kas aš, jei po manęs nieko neliks?

Moterys, netapusios mamomis

Žaislų parduotuvėse iki pat lubų išrikiuotos rožinės dėžės su lėlėmis. Šios pagamintos taip, kad kuo labiau primintų tikrus kūdikius. Į tokias lėles mažos mergaitės blizgančiomis akimis pradeda žiūrėti vos išmokusios regzti pirmuosius sakinius. Jos jau žaidžia namus ir svajoja tapti mamomis. Tarsi su įžengimu į šį pasaulį būtų užprogramuotos vienam tikslui – atėjus laikui ant rankų laikyti tikrą kūdikį.

94

20 2 1 G EG U ŽĖ LA I M Ė

GY VE NIMAS P O D I AG N OZ Ė S Statistiškai apie 10 proc. moterų kasmet išgirsta, kad niekada negalės susilaukti vaikų. Tą akimirką nuo mažens statyta svajonių pilis subyra į šipulius. Tuščia.

Būtent šis žodis išsprūsta iš lūpų moterims, paprašytoms pasidalyti, ką jautė sužinojusios lemtingąjį „ne“. Profesorius Jamie Anderson yra pasakęs, kad sielvartas – tai meilė, kurios nebėra kur padėti.

Tada ji ima kauptis akių kampučiuose, susisuka į gniužulą gerklėje, užspaudžia krūtinę. Psichiatrai ir psichologai teigia, kad vienas iš būdų šį sielvartą bent kiek palengvinti yra pasistengti atrasti naujus indus, į kuriuos būtų galima supilti tą savyje užspaustą meilę, rūpestį ir švelnumą. Galbūt tai artimiausi šeimos nariai, kuriems iki šiol vis pritrūkdavote laiko pasakyti, kad mylite. Gal tai įkvepiantis darbas ar projektas, kuriame matote prasmę ir savo energiją galite atiduoti atlapa širdimi. Gal tai neatlygintina pagalba žmonėms – net ir tiems, kuriuos sutikote pirmą kartą gyvenime. Galbūt – labdaros organizacija, kurios dalimi norėtumėte tapti. Galiausiai, gabalėlį širdies paprašyti pasaugoti galima net augintinių. Augalų darželio ant palangės... Ir meilė lėtai, bet gracingai atranda naujų vietų, kuriose gali žydėti.

GUNO KARLSSONO ILIUSTRACIJA

P RAL AIMĖ JUSI OS LAI KU I Kartais moterims vaikų susilaukti nepavyksta ne dėl biologinių sunkumų.

Kartais gyvenimas tiesiog nesiklosto taip, kaip norisi. Mergaitės užauga ir supranta, kad viskas daug sudėtingiau, nei išsirinkti lėlę iš žaislų lentynos. Kartais kovoti tiesiog pritrūksta laiko. Ir jėgų.

Tik ar tai reiškia, kad atsitraukus iš šio mūšio gyvenime daugiau nelieka dėl ko kovoti?

Viena didžiųjų problemų, su kuriomis susiduria šioje situacijoje esančios moterys, yra savęs kaltinimas: „Ar tikrai padariau viską?“ Tokia tyli saviplaka kelia nuolatinį destruktyvų stresą. Neleidžia į ateitį žengti su pozityviu tikėjimu. O ateitis toli gražu nelaukia tuščiomis. Tiesiog ji bus kitokia, nei anksčiau tikėjotės.

Tačiau nebūtinai ne tokia graži. Todėl rytojaus istorijas pasitikti verta iškelta galva. Ne kaip pralaimėtojai.

Taip, visi žinome, kad savigrauža niekur nenuveda, tačiau kaip su tuo kovoti? Psichologijos profesorius Elisha Goldsteinas įsitikinęs, kad pirmiausia reikia suvokti, jog praėjusio laiko nebeįmanoma sugrąžinti ir nutikusių dalykų nebeįmanoma pakeisti. Vienintelis kelias į priekį – išmokti sau atleisti (net kai racionalios priežasties save kaltinti iš tiesų nėra) ir suvokti, kad praeities išgyvenimai, nesvarbu, geri ar blogi, daro

mus stipresnius. Gebėjimas priimti praeitį, pasiimti iš jos reikalingas pamokas ir paleisti – ne trumpam užsimiršti, bet iš tikrųjų paleisti – yra vienintelė jėga, leidžianti žmonėms tobulėti. Daranti mus išmintingus, tvirtus ir pasiruošusius drąsiau sutikti ateitį.

BE VAIKŲ – SAVO NO RU Šalia stovi ir moterys, kurios kenčia būtent dėl to, kad turėjo progą pasirinkti.

Ir pasirinko. Tai moterys, nusprendusios nesusilaukti vaikų. Nesvarbu, kad gyvename XXI amžiuje, kuriame oras tiesiog pritvinkęs kovos už saviraišką ir laisvą valią, – jos neišvengia kitų moterų aikčiojimo, kosčiojimo ir priešiškos nuomonės brukimo. Neprašyto debatų vakarėlio, kreivų žvilgsnių, antakių kilnojimo ir beveik su pašaipa tariamo „Nusiramink, praeis kiek laiko ir tikrai užsinorėsi“.

Nėra jokių mokslinių įrodymų, kad toks reiškinys kaip motinystės instinktas apskritai egzistuoja.

Arba rūgštaus „Pamatysi, kai pasensi, tikrai dėl to gailėsiesi“.

Kitiems savo nuomonę taip užtikrintai brukti leidžia per šimtus metų įsišaknijęs visuomenės įsitikinimas, kad moteris nėra šimtu procentu išsipildžiusi, kol nesusilaukia vaikų. Neva tai motinos gamtos mums įskiepytas instinktas, kuriam priešindamosi eitume prieš pačią prigimtį. Tačiau profesorė Maria Vicedo-Castello, atlikusi daugelį tyrimų, priėjo prie išvados, kad nėra jokių mokslinių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad toks reiškinys kaip motinystės instinktas apskritai egzistuoja. Kad visos moterys yra biologiškai sukurtos geriau pasirūpinti vaikais nei vyrai; kad iš prigimties geba jausti vaikams didesnę meilę, švelnumą ir rūpestį. Pasak mokslininkės, jei įgimto universalaus motinystės instinkto teorija būtų teisinga, gimstamumo ro-

dikliai bėgant metams pasaulyje išliktų panašūs. Tačiau istoriškai 1960–1970 metais vykstant didžiajam feminizmo judėjimui, kovojančiam už lygiavertę teisę į išsilavinimą ir darbą, gimstamumas staiga smuko. Moterys paprasčiausiai įgavo daugiau drąsos pačių gyvenimą valdyti klausydamos savo sąmonės, ne romantizuotų instinktų.

Apskritai, pasak biheiviorizmo krypties mokslininko Paulo Dolano, mes esame linkę pagal iš anksto suformuotus naratyvus lengvai manipuliuoti įvairių faktų svarba. Jie yra tapę tokia natūralia kultūros dalimi, kad perprogramuoti įrašytas vieno scenarijaus plokšteles atrodo milžiniškų pastangų ir laiko reikalausiantis darbas. P. Dolanas iškelia dar vieną svarbią problemą: sudėdami visas gyvenimo prasmės ir išsipildymo viltis į vaikų atsiradimą, tėvai nesąmoningai užkrauna vos gimusiems kūdikiams nematomos atsakomybės naštą. Atsakomybės padaryti juos laimingus. Leisti pajusti pasididžiavimą. Iš tiesų vaikai suteikia laimės, tačiau negali kitam žmogui tapti vaistais nuo beprasmybės. Nauja gyvybė yra stebuklas, tačiau tai neturėtų būti priežastis pateisinti kieno nors stereotipus ar lūkesčius, sulipdyti griūvančius santykius, iškelti iš depresijos, atnešti į namus šventę ir iki šiol nepatirtą, neblėstantį džiaugsmą. Nauja gyvybė į pasaulį ateina nugyventi savo istorijos.

Meilė platesnė už visus suvokiamus mato vienetus. Tai rūpinimasis, pagalba, šildančios rankos. Tai gebėjimas įkvėpti ir pakylėti. Suteikti užuovėją. Padalyti skausmą pusiau. Ir visa tai galima duoti pasauliui nebūtinai mainais už tai, kad kažkas gimė turėdamas dalelę jūsų genų. Taip motiniškai mylėti galima patį gyvenimą. Su visomis jo spalvomis ir tekstūromis. Su augalais ir gyvūnais. Su žmonėmis ir jų beribiais jausmais. Galbūt tikroji motinystė prasideda ne tada, kai susilaukiame biologinio kūdikio.

Galbūt mes visos tampame mamomis, kai paprasčiausiai išmokstame į pasaulį išleisti savyje augančią meilę.

M O R TA Š M I TA I T Ė

L A I MĖ 2 0 2 1 G EG U ŽĖ

95

Laimė DAILĖS GALERIJA

Fra Filippo Lippi autoportretas paveiksle „Švč. Mergelės Marijos mirtis“. Fragmentas.

1467–1469. Uficių galerija, Florencija

K A R M E L I TA S

F

ra Filippo Lippi (1406–1469) buvo kvatročento (ankstyvojo Renesanso) tapytojas.

Amžininkai neabejojo, kad – geriausias, todėl pro pirštus žiūrėjo į tai, ką jis veikė, kai netapė. Juolab Lippi nieko nepagirdė nuodais, nepersmeigė špaga. Jis tik buvo amžinai įsimylėjęs. Italų tai nestebino: tais laikais visi pakampiuose skaitė Giovanni Boccaccio „Dekameroną“ ir žinojo, kad vienuoliai moterų geidžia gal net labiau už įžadų nedavusius vyrus. Bėda, kad Lippi mylėjo ne tyliai dūsaudamas; jo aistros atimdavo tiek jėgų, kad dažnai jų nelikdavo niekam kitam.

Todėl karmelitą lydėjo amžini skandalai. Nežinia, ar jam buvo

96

20 2 1 G EG U ŽĖ LA I M Ė

saugu vaikščioti gatvėmis: tapytoją persekiojo ir užsakovai, ir paliktų merginų giminaičiai. Tiesa, vieni savo jėgomis, kiti – per teismus: Lippi visą gyvenimą bylinėjosi, nes retai kada laiku baigdavo darbus ir nesibodėjo asistentų paveikslų pardavinėti kaip savo… Į vienuolyną jis pateko ne savo noru. Netekęs tėvų, Lippi atsidūrė pas tetą, o šiai papildoma burna pasirodė per brangi ir sūnėną atidavė Florencijos karmelitų vienuoliams. Šešiolikos metų Lippi priėmė ordino įžadus, devyniolikos tapo kunigu.

1432 metais paliko vienuolyną, bet nenutolo nuo jo; to meto laiškuose vadino save „skurdžiausiu Florencijos vienuoliu, turinčiu išlaikyti šešias santuokinio amžiaus dukterėčias“. >

©VIDA PRESS (10)

Šio vyruko istorija įkvėpė prancūzų rašytoją Stendhalį ir tapytoją Eugène’ą Delacroix, Gabriele D’Annunzio erotinę literatūrą ir norvegų roko grupę. Galima būtų tuo pasidžiaugti, jei netrikdytų viena smulkmena: mūsų herojus buvo vienuolis karmelitas. Jo kolegos tapydavo klūpėdami ant kelių. O maestro mokėjo derinti pareigas su pramogomis.

MADONA SU KŪDIKIU IR DVIEM ANGELAIS. 1460–1465. Uficių galerija, Florencija

APREIŠKIMAS SU DVIEM KLŪPINČIAIS AUKOTOJAIS. 1440–1445. Nacionalinė senovės meno galerija, Roma

ŠV. BENEDIKTAS LIEPIA BROLIUI MAURUI IŠGELBĖTI PLACIDĄ. 1445. Vašingtono nacionalinė dailės galerija L A I MĖ 2 0 2 1 G EG U ŽĖ

97

Laimė MENAS

NEĮKAINOJAMI Sausį „Sotheby’s“ aukcione parduotas Sandro Botticelli portretas pasiekė rekordą, pakeitė brangiausių senųjų meistrų sąrašą ir – tikimasi – išjudino sudėtingą meno kūrinių rinką.

Minėtą rinką krečia ne tik pandemija, tiesą sakant, nenuskurdinusi pasaulio turtingiausiųjų. Kur kas rimčiau ją veikia skandalai dėl klastočių (tai atskira šiuo metu vėl populiarėjanti tema). Šiaip ar taip, kai paklausa didesnė už pasiūlą, visada atsiranda norinčiųjų ją papildyti. Kaip ir savo kišenes. Išmanantys meno kūrinių rinką teigia, kad senųjų meistrų brangiausių kūrinių sąrašas keičiasi menkai ir publiką sudomina rečiau nei nūdienos kūrėjų darbai. Šedevrų sąrašas baigtinis, o ir XIV–XVIII a. kūriniai ne tokie madingi kaip Luciano Freudo, Davido

Hockney ar Damieno Hirsto darbai. Sausio 28-ąją Niujorko „Sotheby’s“ parduotas Botticelli „Jaunuolis su medalionu“ ne tik tapo aukciono rekordu, bet ir perstumdė sąrašą. Apie 1480 metus tapytas paveikslas aukciono metu netikėtai pabrango dešimčia milijonų eurų ir atkreipė dėmesį į kai kurias senųjų meistrų meno kūrinių rinkos tendencijas. Ir atsidūrė prabangioje ir brangioje kompanijoje, nors lyderio nepralenkė. Neįkainojamų kūrinių sąrašas sudarytas remiantis garsiausių pasaulio aukcionų duomenimis. Kainos nurodytos eurais.

1 Priskiriama Leonardo da Vinci, „Pasaulio gelbėtojas“ Net jei nesidomite senuoju menu ir nieko nežinote apie „Christie’s“ aukcioną, apie šį paveikslą rašė visa spauda.

Deja, pastarosios žinios apie jį – poros metų senumo: 2019-aisiais iš Luvro filialo Abu Dabyje dingusio paslaptingo šedevro jau seniai niekas nematė. Spėjama, kad jis puošia vieno iš Saudo Arabijos princų, veikiausiai – Saudo Arabijos sosto paveldėtojo, karaliaus Salmano sūnaus Mohamedo bin Salmano Al Saudo, jachtą. Apie 1499 metus tapyto paveikslo autorystė mįslinga: gali būti, kad jo autorius – vienas iš da Vinci mokinių. „Pasaulio gelbėtojas“ oficialiai laikomas brangiausiu aukcione parduotu paveikslu pasaulyje. Prieš kurį laiką pasirodė tyrimas, kuriame teigiama, kad iš pradžių buvo nutapyta tik Kristaus galva, o ranka ir Žemės rutulys – valdžios simbolis – pridėti vėliau.

102

20 2 1 G EG U ŽĖ LA I M Ė

©VIDA PRESS (1)

381 mln.

2

Sandro Botticelli, „Jaunuolis su medalionu“ 78 mln.

Pradinė „Sotheby’s“ aukciono kaina buvo 68 milijonai eurų. Paveikslo istorija miglota, dėl autorystės ne visi sutaria, todėl žinovai abejojo, ar atsiras norinčių atsisveikinti su tokia suma. Žinovai klydo: paveikslo grožis – jaunas auksaplaukis vyras ryškiai mėlyname fone laiko apskritą medalioną su barzdotu šventuoju – pasirodė svarbesnis nei abejonės dėl jo kilmės.

(Medalionas – originalus XIV a. kūrinys, priskiriamas Sienos dailininkui Bartolommeo Bulgarini.) „The Art Newspaper“ spėja, jog portretą internetu įsigijo pirkėjas iš Rusijos.

Palyginimui: prieš porą metų už kitą Botticelli paveikslą – Mikelės Marulo portretą – „Frieze“ meno mugėje privatus pirkėjas prašė 25 milijonų eurų. Neblogas skirtumas (kaip ir tarp pirmojo ir antrojo brangiausių paveikslų). Taigi „Jaunuolis“ – brangiausias meistro kūrinys.

Peteris Paulius Rubensas, „Kūdikių išžudymas“ 57,8 mln.

3

Ilgai manyta, kad šis 1609–1611 metais datuojamas paveikslas dingęs. Tačiau 2002 metais jis atsirado „Sotheby’s“ aukcione. Po kelerių metų pirkėjas, verslininkas ir meno kolekcininkas Kennethas Thompsonas perdavė biblinio siužeto drobę Ontarijo meno galerijai Toronte. Galima tik pridurti, kad šį aukciono pirkinį gerokai lenkia privatūs sandoriai: už Caravaggio „Juditą ir Holoferną“ kolekcininkai sumokėjo 150 milijonų eurų. O susimetę 160 milijonų eurų Amsterdamo meno muziejus ir Luvras įsigijo Rembrandto tapytus sutuoktinių Maerteno Soolmanso ir Oopjen Coppit porinius portretus. >

L A I MĖ 2 0 2 1 G EG U ŽĖ

103

Laimė PATIRTIS

Kaip tvarkyti namus,

kad juose būtų gera?

Sukūrusi šeimą GIEDRĖ BAGDONIENĖ net neabejojo, kad bus tobula namų šeimininkė.

Ji mėgo būti namuose ir tvarkytis. Todėl įsivaizdavo, kad ir augindama vaikus galės rodyti kitoms pavyzdį, kaip galima ir gražiai atrodyti, ir išblizginti kambarius, ir kepti pyragus, ir su šypsena pasitikti svečius.

Tačiau kai gimė pirmasis vaikelis, po dvejų metų – antras, pastebėjo, kad vis blogiau ir blogiau sekasi įgyvendinti savo viziją.

Sujauktuose namuose ji jautėsi sutrikusi ir pasimetusi. Tačiau ne veltui sakoma, kad krizė kartu yra ir galimybė. Dabar Giedrė – knygos „Tvarkos maniakės išpažintis“ autorė, efektyvaus namų tvarkymo konsultantė, mokanti, kaip sąmoningai tvarkyti namus.

106

20 2 1 G EG U ŽĖ LA I M Ė

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ALBUMO NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ALBUMO (FOTOGRAFĖ MONIKA PIETARYTĖ)

„Labiausiai slėgė ir sunkiausia buvo matyti: kad ir kiek besi-

stengčiau tvarkytis, situacija namuose nesikeičia. Visko juose buvo per daug – žaislų, drabužių, virtuvės rakandų. Nešvarūs indai buvo lyg nesibaigianti lavina. Atrodė, ištisai dirbu, o rezultato vis tiek nėra. Jaučiausi beviltiška, nuolat nepatenkinta namų šeimininkė, nemylėjau savo namų, todėl iš jų išvažiavusi ar išėjusi pasivaikščioti nebenorėdavau grįžti.

Vieną dieną atsibudusi pagalvojau: „Daugiau taip nebegaliu. Turiu ką nors daryti.“ Vyras Saulius stengėsi mane suprasti, visąlaik matė mano perdėtą norą kontroliuoti ir padaryti viską tobulai. Įtikinėjo, kad nereikia tiek ruoštis, pavyzdžiui, laukiant svečių. Esame labai skirtingi: jam chaosas netrukdo, o man švara ir tvarka visada buvo svarbu. Kad ir kiek bandžiau pakeisti savo požiūrį ir įteigti sau, jog prioritetai turi būti kitokie, suvokiau: taip tik save apgaudinėju. Ėmiau suprasti, kad mano būsena prasta dėl nuolatinio tvarkymosi. Ir pirmąkart gyvenime išdrįsau ieškoti pagalbos. Visų pirma kreipiausi į tas pažįstamas moteris, kurių namai man visada atrodė pavyzdiniai. Ėmiau klausinėti, kaip jos tvarkosi. „Kiek laiko namuose skiri tvarkai palaikyti?

Parodyk, kaip atrodo tavo stalčiai. Ką laikai virtuvės spintelėse? Kaip viską sudėlioji? Kur laikai dangtelius ir maišelius? Kaip atrodo tavo spinta?

Kaip pavyksta palaikyti tvarką, kad galiu ateiti pas tave neperspėjusi ir randu švarius namus, nors tu taip pat turi du vaikus?“ – tokių mano klausimų dauguma moterų net nesuprasdavo. Jas stebino, kodėl tvarkingi namai man atrodė kaip stebuklas.

Mano pagrindinis atradimas buvo, kad tvarkinguose namuose gyvenantys žmonės labai gerai žino, kokie daiktai jiems būtini. Turėdami aukštus standartus daiktams, jie perka tik tai, kas reikalinga, tuos daiktus saugo ir jais rūpinasi.

Taigi – neapsikrauna šlamštu.

Daug kam atrodo, kad namų tvarkytoja yra išsigelbėjimas. Taip, ji sudės daiktus į vietas ir pavalys ten, kur reikia pavalyti. Tačiau namų tvarkytoja niekada negalės atrinkti šeimininkams reikalingų ir skirtų išmesti daiktų. O mums, lietuviams, labiausiai reikia įvertinti tai, ką turime savo namuose. Daiktų gausoje kasdien vis labiau skęstame.

Būtent tie, kurių pajamos žemesnės, daiktų prikaupia ypač daug. Taip yra dėl stygiaus potyrio. Ir man buvo taip pat.

Aš irgi kažkada maniau, kad gyvenimo kokybė ir mano, kaip moters, branda turi atsispindėti daiktuose. Ir jei namai vis labiau jų prisipildo: daugiau drabužių spintoje, virtuvėje yra įvairiausios buitinės technikos, daugiau gėlių vazų, tai aš gyvenu vis geriau ir geriau.

Vien dėl šio stipraus įsitikinimo aš apkroviau namus daiktais, kurie man nebuvo reikalingi, neteikė džiaugsmo, ir reikėjo labai daug energijos ir laiko, kad juos sutvarkyčiau ir iškuopčiau. 140 kvadratinių metrų erdvė nuo sandėliuko iki garažo buvo užgriozdinta daiktų.“ >

Didžiausia įkvėpėja man tapo mama, kuri, ištuštėjus vaikystės namams, išsikraustė į vieno kambario butą.

L A I MĖ 2 0 2 1 G EG U ŽĖ

107

Laimė MANO ERDVĖ

ūkyje

Finansininkės MONIKOS VILČINSKAITĖS, jos vyro Vytauto ir sūnų – penkerių Viliaus bei dvejų Motiejaus – šeimos ūkyje netoli Vilniaus kol kas – belgų aviganis Hugo, Abisinijos katė Torka ir į jų plačias valdas, pačių apsodintas 800 eglučių, vis užsukantys miško gyventojai. Juos, gyvenimą mieste prieš porą metų iškeitusius į sodybą užmiestyje, kas rytą stebi pro didžiulius svetainės langus.

Ateities planuose – ir naminės vištos su stilinga, gražia, prie namo derančia vištide, ir, kas žino, kas dar, – idėjų, kūrybiškumo ir atkaklumo šiai šeimai netrūksta!

114

20 2 1 G EG U ŽĖ LA I M Ė

FOTOGRAFĖ GRETA SKARAITIENĖ („ŽMONĖS FOTO“)

Gyvenimas

L A I MĖ 2 0 2 1 G EG U ŽĖ

115

Laimė MAISTAS

Takai su žuvimi ir ridikėlių salsa 4–6

TAKAI Gaminti 20 min.

Šaukštai ne po pietų

Fotografė ir stilistė

J U R G I TA VA S K E L

@duonos.ir.zaidimu

Šylant orams leisti daugiau laiko lauke (arba bent jau tiek, kiek leidžia aplinkybės), bet ne pietų sąskaita, – misija įmanoma. Skanus maistas neprivalo uždaryti kelioms valandoms virtuvėje.

Minimaliai pastangų – maksimalus rezultatas!

124

20 2 1 G EG U ŽĖ LA I M Ė

Jautienos maltinukai (kofta) 4–6

PORCIJOS Gaminti 15 min.

L A I MĖ 2 0 2 1 G EG U ŽĖ

125