VISATOS VYKSMAS
Vytauto Didžiojo universitetas
Augustinas Dainys
Visatos vyksmas ir ugdymas(is)
Monografija
Kaunas, 2023
Recenzentai:
prof. dr. Algis Mickūnas (Ohajo universitetas, JAV)
dr. Tomas Kavaliauskas (Vytauto Didžiojo universitetas)
Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos tarybos posėdyje 2023 m. birželio 13 d. (protokolo Nr. ŠA-TA-N-10).
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
ISBN 978-609-467-563-8 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094675638
© Augustinas Dainys, 2023
© Vytauto Didžiojo universitetas, 2023
5
b. Hegelis ir netarpiškumo kritika ........................................................................................................
c. Pasaulio žaismės ir tikrovės rigidiškumo įvykiai ........................................................................
d. Plastiškumas, įprastybė, nuostaba
e. Plastiškumas ir nuopuolis
f. Plastiškumo ribų klausimas
g. Plastiškumas, Platonas, Visatos vyksmas ........................................................................................
h. Paulius: rigidiško įvykio struktūra .................................................................................................
9 skyrius. Tiesos egzistencinė interpretacija .......................................................................................................
a. Buvimas kaip nuolatinis iš-stojimas į tikrovę ...............................................................................
b. Refleksija ir kontempliacija ................................................................................................................
c. Sąmonės akligatvis
d. Trys tiesos aspektai: nepaslėptis, neužmarštis, asmens tapatybė
e. Dalyvavimas be tapatybės
e. Stebėtojas, arba sąmoningumo likutis, kuris
b. Aristotelio, Descarteso ir Levino
c. Trys filosofo veiklos
d. Empirinės tezės apie ugdymą kaip
.......................................................................... 277
e. Transcendentalinės tezės apie ugdymą kaip PF iškėlimas ......................................................... 279
f. Transcendentalinė pedagogika kaip PF, arba dalykų rodymas(is) ugdymo(si) aikštėje kaip universali patyrimo struktūra
g. Transcendentalinės pedagogikos plotmė kaip mokyklos ..........................................................
12 skyrius. Transcendentalinės pedagogikos metmenys
a. Ugdymas kaip technē
b. Grynoji ir empirinė dorovė ugdyme
c. Transcendentalinis ir empirinis momentai ugdyme
d. Kodėl Kantas neišplėtojo transcendentalinės pedagogikos?
Pratarmė
Išradus raštą, buvo išrastas žinojimo saugojimo būdas knygų pavidalu ir pradėta kaupti jas bibliotekose. Per visą knygos gyvavimo laikotarpį, pradedant senovės laikais ir einant iki mūsų dienų, prisikaupė daug tekstų, kurie prigamino daug žinojimo triukšmo, todėl nuo filosofijos atsiradimo plečiasi žinojimo paklaidų debesis. Žinojimui būdinga entropija: bėgant laikui, vystantis istorijai, atsiranda paklaidų žinojime. Būti filosofu ilgą laiką reiškė pateikti žinojimo didįjį pasakojimą, kuris įneša savo tvarką į žinojimą ir suvaldo žinojimo triukšmą.
Šiuo metu žinojimas tapo informacijos kapitalizmo preke ir yra parduodamas bei perkamas. Universitetai parduoda žinojimą, siūlydami įvairias studijų programas, kurios sutvarko iki šiol buvusį žinojimo triukšmą, nes įneša į jį aiškumo. Universitetų dėstytojai pateikia studentams susistemintas žinias, nuo jų atsijoja tai, kas neesminga. XX a. antrojoje pusėje buvo įžengta į postmodernizmo būvį ir šio būvio teoretikas prancūzų filosofas Jeanas François Lyotard‘as pripažino, kad baigėsi laikai didžiųjų pasakojimų, kai jie sutvarkydavo žinojimą ir pateikdavo kryptingą jo interpretaciją. Su didžiaisiais pasakojimais negerai tai, kad didieji pasakojimai be teiktos žinijos sistemos drauge yra arbitralūs, jie savavališkai primeta savo tvarką žinojimo sistemos pavidalu ir išstumia įvairius mažuosius arba su ja konkuruojančius filosofinius pasakojimus, kurie didiesiems pasakojimams neparankūs. Postmodernizmas, dekonstravęs didžiuosius pasakojimus, išlaisvino mažųjų pasakojimų polifoninę ir poliseminę įvairovę, tačiau be išlaisvinančio potencialo, taip buvo atverta galimybė didinti žinojimo entopiją. Žinojimo vartotojas yra pasimetęs.
Norėtume įvesti išminties kaip žinojimo filtro terminą ir sakyti, kad filosofinė išmintis – tai žinojimo filtras, kuris mažina žinojimo triukšmą ir entropiją. Mąstant jau po postmodernizmo, mes vienareikšmiškai negalime pasisakyti už didžiuosius pasakojimus, nes jie yra arbitralūs ir daug ką išstumia, paneigia, atmeta, maskuoja, represuoja, todėl nekviečiame prie jų sugrįžti. Tačiau filosofines knygas galime suprasti kaip žinojimo filtrus, kurie mėgina susivokti žinojimo triukšmo sąlygomis ir traktuoti dalykus mažinant neaiškumo ir paklaidų debesį. Filosofinis veikalas yra žinojimo filtras, kuris, ne visada būdamas didžiuoju pasakojimu, sutvarko, perkošia, atsijoja nereikalingą žinojimą.
Šioje knygoje pateikiamas žinojimo filtras – tai vyksmo ontologija kaip vykstančios būties mokslas. Klasikinei, stabilumo ontologijai mes priešiname vyksmo ontologiją kaip žinojimo filtrą ir postuluojame vykstantį pasaulį, į kurį mes atėjome ir kuriame viskas kinta ir vyksta, kai klasikinis pasaulis buvo stabilių formų pasaulis, ir pagrindinė kuriančio žmogaus figūra buvo skulptorius. Graikai statydavo šventyklas, tašydavo jų kolonas, bandydavo įforminti, stabilizuoti vyksmą. Mūsų laikais buvo atvertas vyksmas ir prieita prie išvados, kad vykstančio pasaulio mąstymas mums leidžia geriau susivokti šiame pasaulyje ir lengviau gyventi negu manymas, kad pasaulis yra stabilus. Ši žinojimo schema yra žinojimo filtras, kuris mums leidžia geriau susivokti žinojimo situacijoje, todėl pripažįstame, kad pradžioje buvo vyksmas, o ne stabilumas. Stabilumas steigiamas užvaldant vyksmą ir spontaniškas vyksmas yra žaismių srautai.
Šiandieninių žmonių dvasinė problema yra išplitusi depresija, nerimo būsenos, atsirandančios dėl to, kad šiandieninis žmogus nepasitiki gyvenimu, bijo vykstančio pasaulio, kuris visada yra kitoks ir mes nežinome, ką mums atneš rytojus. Šiandieninis žmogus bando nusavinti vyksmą, įsteigti stabilumą bei vyksmui primesti stabilias formas, bet, kaip rodo praktika, vykstantis pasaulis nusimeta jam primestus stabilumo apynasrius ir tokį žmogų, siekiantį stabilumo, įveda į dar didesnę krizę. Tada ištinka nerimo atakos, susergama depresija. Pasaulis išsprūsta iš žmogaus rankų, kurios nori užvaldyti, sustabdyti, nusavinti vyksmą. Tai mėginama įgyvendinti savo proto vaizdinius projektuojant į pasaulį ir stengiantis, kad juos atitiktų pasaulio daiktų padėtys, o tai galima įgyvendinti tik valingai pasauliui primetant savo proto vaizdinius ir valios pastangomis juos užlaikant. Tačiau pasaulis tarpsta tarp stabilumo ir chaoso vyksme, jis nėra nei stabilus kaip Egipto piramidė, nei absoliučiai chaotiškas, jis yra per vidurį tarp stabilumo ir chaoso, todėl pasaulio prigimčiai būdinga išsprūsti iš viską kontroliuoti siekiančių rankų, kuriančių stabilumą. Pasaulis nusimeta jam primetamus vaizdinius ir vyksta žaismėse, tad kai pasaulis išsprūsta iš vyksmą kontroliuoti siekiančių rankų, toks žmogus lieka įbaugintas nepažinios ir nekontroliuojamos tikrovės. Todėl, užuot viską kontroliavus ir gyvenus baimingai, žmogui veikiau reikia atsiduoti pasauliui ir juo pasitikint dalyvauti pasaulio žaismėse, kai žaidžiantis pasaulis žmogų neša. Tai toks pat jausmas, kurį patiria banglentininkas, skriejantis ant bangos keteros. Banglentininkas pasitiki pasauliu ir dalyvauja jo žaismėje, užuot malšinęs ir kontroliavęs žaismes.
Šioje knygoje pateikiame ugdytojišką vyksmo problemos sprendimą. Gebėjimas dorotis su vyksmu yra diegiamas ugdymo, ir mėginti sustabdyti, harmonizuoti
vyksmą – tai užsiimti saviugda. Žmogus negali sustabdyti vyksmo, nes pasaulis nuolat vyksta, tačiau gali užsiimti saviugda – formuoti savo įgūdžius, kurie leistų dorotis su vyksmų atsitiktinumais, ir taip susikurti informacinį filtrą, kuris leistų įnešti tvarkos į šiandieninę žiniją. Vyksmo ontologijos ugdytojiškas sprendimas teigia, kad svarbu ne bandymas stabilizuoti vyksmus primetant jiems savo susikurtus juos represuojančius vaizdinius, taip daro totalitarinės valstybės ir jų lyderiai, bet išsiugdyti savyje gebėjimus dorotis su vyksmu ir būti drąsiam, pasitikėti gyvenimu, būti kosminiu banglentininku ir būti nešamam kosminio vyksmo bangos. Kiekvienas žmogus yra ugdomas arba ugdosi tapti subjektu, kuris egzistencinį maksimumą pasiekia tapęs kūrybingu ir savo kūrybinį potencialą realizavusiu suaugusiuoju. O pedagogų uždavinys yra dėti jaunuose žmonėse egzistencinius pamatus, kad jie taptų sėkmingi ir save realizavę suaugusieji, ir tada, jeigu jie bus sėkmingi ir etiški suaugusieji, mūsų visuomenei bus geriau, nes tai, kokia bus visuomenė ateityje, priklauso nuo to, kaip dabar ugdomi jaunuoliai. Kita vertus, ugdymo(si) problemą sudaro ir tai, kad ugdytojas padeda ugdytiniams atverti, surasti, lokalizuoti, konkretizuoti jų gabumus. Arba suteikti žemėlapį, kad pats ugdytinis atrastų savo gabumus ir įsitikintų, kuo jis nori užsiimti.
Šio teksto autorius didžiąją savo intelektualaus gyvenimo dalį įtariai žiūrėjo į postmodernizmą ir jo teorines inovacijas traktavo ne kaip sektiną pavyzdį, bet kaip intelektualinį iššūkį, kurį reikia įveikti. Kaip tik dėl to monografijai fundamentalios įtakos turėjo tie filosofai, kurie Vakarų filosofijos intelektualiniame žemėlapyje gali būti pažymėti kaip mąstantys po postmodernizmo. Iš jų ypač paminėtini du filosofai – Arvydas Šliogeris ir Alainas Badiou. Šių filosofų orientacija yra realistinė. Jie mąsto tikrovę, Šliogerio atveju sudarytą iš juslinių daiktų, o Badiou atveju – iš elementų be savybių, atsisakydami mąstyti tikrovę kaip tekstą, kaip tai daro postmodernistai. Šliogeris postuluoja daiktus naiviai realistiškai, kaip bekalbių juslinių daiktų, nepridengtų kalbos etiketėmis, sankaupą. O Badiou įveda matematinį aibių teorijos realizmą, kada realybė yra sudaryta iš aibių elementų be savybių, o matematika, besiremianti aibių teorija, yra ontologija, nes mąsto būtį kaip būtį. Badiou filosofijai pritaikomas Georgo Cantoro atradimas, kad aibės poaibių aibė yra didesnė už pačią aibę, šios knygos autorių kvietė apmąstyti pasaulio elementų žaismes, kurios atsiranda pasaulio elementams vieniems su kitais sudarant įvairias kombinacijas. Šių dviejų mąstytojų realistinis nusiteikimas nubrėžia šios monografijos žiūros perspektyvą. Ši knyga nėra siekis pristatyti šių dviejų mąstytojų filosofiją, greičiau mėginimas eiti toliau jų nužymėtu keliu, pasiūlant skaitytojui originalų filosofinį veikalą.
Šliogerio bekalbio daikto mąstymas ir šio mąstymo kritika pristatoma šios knygos
„Konceptualiame įvade, arba Radikaliojo realizmo link“, kur įvedama gili diskusija su Šliogerio bekalbio daikto konceptu. Šliogerio mąstymas vadinamas naiviuoju realizmu ir mėginama rasti būdą, kaip mąstyti daiktinę tikrovę ne naiviai realistiškai, bet pokantiškai, t. y. suprantant, kad protas visada dalyvauja tikrovės konstravime.
Pripažįstama, kad tokios naivios bekalbės kalbos neuždengtos tikrovės nėra, tačiau šios monografijos autorius, remdamasis Greimo estezės idėja, daro išvadą, jog įvyksta kalbos kontekstų pertrūkiai ir blyksteli daiktai savaime, todėl, atsiribodamas nuo Šliogerio bekalbio daikto idėjos, šios monografijos autorius kalba apie nekalbį daiktą, kai bekalbių daiktų mąstymas yra naiviai realistiškas, nes postuluojama tarytum jie stūkso kaip kokios skulptūros muziejuje. Šios monografijos autorius pripažįsta, kad visada prie visų daiktų yra prisegtos kalbos etiketės, tačiau tai nereiškia, kad reikia daryti postmodernistinį teorinį ėjimą, pripažįstant tikrovei teksto statusą, tik pripažinti, kad įvyksta pertrūkiai pasaulio kalbos kontekstuose ir tada daiktai blyksteli kaip nekalbiai. Daiktai visada yra apdengti kalbos kontekstų, bet šie kontekstai įtrūksta. Šie įtrūkiai, nutinkantys nuostabos, grožio, keistumo akimirkomis, yra prieiga į daiktus savaime, kurių savarankiškas buvimo statusas panaikinamas postmodernizme.
Badiou traktato „Būtis ir įvykis“ teorinės inovacijos toliau plėtojamos pirmos dalies antrame skyriuje „Nuo dalyvavimo proto sąvokoje prie dalyvavimo pasaulio įvykyje“. Šios monografijos autoriui svarbi Badiou įvykio samprata, kurią jis supranta kaip savireferentišką elementą. Mes savaip interpretuojame šią idėją sakydami, kad įvykis – tai trumpas jungimasis buityje, kada užtrumpinama tarp kelių tikrovės hierarchijos pakopų. Tarkim, Kristaus įvykyje užtrumpinama tarp Dievo ir žmogaus – Dievas ir žmogus tampa viena. Galime sakyti, kad, mąstydami įvykį, mes paimame namą, kuris sudarytas iš plytų, o paėmę atskirą jo plytą, joje randame tokį patį namą. Konkrečiai šią procedūrą mes ir vadiname trumpuoju jungimusi būtyje. Įvykio tikrovė yra savireferentiška tikrovė, kada realybė savireferentiškai manifestuoja save pačią, o ne nurodo į kitas realybės hierarchijos pakopas. Plyta yra tikrovės elementas, kuris su kitomis plytomis sudaro derinius, kurie yra gatvės, tvoros ir namai. Mums rūpi šios plytų žaismės, kurios yra vyksmas. Pastatyti namą ar išgrįsti gatvę yra dalyvauti vyksme. O tikrovės hierarchijos yra tikrovės elementų poaibių aibių hierarchijos, kurioms nutinka savireferentiškumo paradoksai, kuriuos mėgino išspręsti Russellas tipų teorijoje, mėgindamas tikrovės elementų aibes išdėlioti į hierarchijas. Mums artimas ir Russellas, kuris mąstė tikrovės elementų hierarchijas, ir artimas Badiou, kuris ieškojo tikrovės elementų hierarchijų savireferencijų, kai įvyksta trumpi jungimaisi būtyje. Detaliau apie tai 2d skyriuje.
Aptarę šių dviejų mąstytojų filosofines inovacijas ir savotiškai jas transformuodami, perkurdami ir kritikuodami mes formuluojame savo radikaliojo realizmo filosofiją. Kitaip negu Šliogeris, kuris yra stabilumo ontologijos šalininkas, mes plėtojame vyksmo ontologiją. Vyksmo ontologija aptariama antroje šios knygos dalyje „Vyksmo teorija“. Čia ieškome būdų, kaip spontaniškai dalyvauti Visatos vyksme. Ketvirtoje dalyje mes teikiame ugdomąjį vyksmo ontologijos sprendimą, sakydami, kad bet koks žmogiškos praktikos stabilumas diegiamas ugdyme, kuris padeda įsisavinti išmokstamą buvimo formą, kurios stabilumas laike tveria tiek, kiek išsaugoma ją diegianti ugdymo(si) praktika. Labai bendrai nusakėme šios knygos pagrindinį sumanymą, kuris gali būti įrašytas į bendrąjį naujojo realizmo judėjimą. Jo pagrindinė idėja yra mąstyti tikrovę bei neužsidaryti tikrovės galimybių imanencijoje. Dabar detaliau aptarsime šios knygos dėstymą. Knygą sudaro keturios dalys, kurių kiekviena sudaryta iš trijų skyrių, ir konceptualusis įvadas. Dėstyti pradedame nuo „Konceptualaus įvado, arba Radikaliojo realizmo link“, kuris buvo parašytas parašius beveik visą knygą. Būtent šio konceptualaus įvado šviesoje turi būti suprasta visa knyga. Šiame įvade mes pateikiame radikaliojo realizmo filosofinę poziciją, kuri bando suderinti Šliogerio daiktų savaime mąstymą su Kanto pažinimo teorija, mąstančia daiktų duočių galimybes, arba realistinį požiūrį į tikrovę su postmodernistiniu imanentiniu, kuris teigia, kad tikrovė yra tekstas ir negalima išeiti anapus teksto, nes nėra išorinio teksto, kaip teigė Derrida. Mes nepasisakome konkrečiai nė už vieną poziciją, bet įvedame radikaliojo realizmo sprendimą, kuris šias dvi pozicijas – realistinę ir postmodernistinę – traktuoja kaip to paties kvėpavimo vyksmo įkvėpimą ir iškvėpimą.
Toliau, išdėstę savo konceptualinę programą, pereiname prie pirmos dalies dėstymo, kuri vadinasi „Tikrovių atradimai“. Pirmos dalies pirmame skyriuje „Kalba ir žmogaus tikroviškumo klausimas“ mes apskritai mėginame mąstyti, kaip atrandami tikrovės daiktai ir kokie yra daikto patyrimo modusai, koks tos būtybės, kuri patiria daiktus arba kuri kalba apie daiktus, ontologinis statusas? Ir čia mes skyrėme tarp asmens ir subjekto kaip dviejų skirtingų žmogiškosios būtybės dalyvavimo buvimo būdų. Taip pat, kaip jau minėjome, antrame skyriuje „Nuo dalyvavimo proto sąvokoje prie dalyvavimo pasaulio įvykyje“ mes apmąstome Badiou įvykio filosofiją, savaip ją plėtodami ir vėlgi ieškodami autentiško dalyvavimo pasaulio tikrovėje galimybės. Trečiame skyriuje „Dievo pėdsakai pasaulyje“ mes bandome daiktų grožį mąstyti kaip Dievo pėdsakus pasaulyje arba Visatoje ir pateikiame savotišką lietuviškos krikščionybės variantą, kada Dievo pėdsakai mąstomi kontempliuojant gamtos grožį, kuris lietuvių bendrijai yra ypač svarbus kaip paskutiniams Europos gamtameldžiams.
Antroje dalyje „Vyksmo teorija“ pateikiame vyksmo ontologiją, kuri priešinama stabilumo ontologijai kaip klasikinei. Čia, antros dalies pirmame skyriuje „Daugio ontologija“, mes taip pat remiamės Badiou tikrovės elementų daugių mąstymu ir įvedame daugio ontologiją, kada pasaulio tikrovės elementų daugis žaidžia tarpusavyje, ir kalbame apie hiperžaismes ir mažąsias žaismes, pasaulio žaismes. Hiperžaismių tinklą mes suprantame kaip Dievą. Antrame skyriuje „Vyksmo ontologija“ pateikiame vyksmo ontologiją, kurią priešiname stabilumo ontologijai, ir lietuvių literatūroje randame tokį vyksmo žmogų – tai yra Vinco Mickevičiaus-Krėvės apysakos „Raganius“ skerdžių Kazį Gugį, kuris nieko neužlaiko, tačiau tas jo neužlaikymas suartina jį su Platono „Puotos“ Erotu. Kazio Gugio neužlaikantis vyksmo gyvenimas priešinamas pasiturinčių ūkininkų užlaikančiam ir turtus kaupiančiam gyvenimui, kai šie ūkininkai, paisydami materialaus statuso, yra akli dvasiniais klausimais. Tuo tarpu nesubstancinis individas Kazys Gugis, dalyvaudamas Visatos vyksmuose, tampa reginčiu –raganiumi, ką reiškia šio žodžio etimologija, ir jis yra jaunimo patarėjas dvasiniais klausimais. Tad dalyvavimas vyksme kuria dvasinį regintįjį. Antros dalies trečiame skyriuje „Būtis ir esinys kaip Didžiojo vyksmo atributai“ mes kalbame apie Heideggerį, plėtojame ir transformuojame Heideggerio būties ir esinio mąstymą bei keliame klausimą, kas duoda būtį, ir atsakome, kad ją duoda Didysis vyksmas. Trečioje dalyje „Žmogaus tapatybė Visatos vyksme“ analizuojame žmogaus tapatybę. Pirmą skyrių „Kontekstualizmas ir asmens tapatybė“ pradedame nuo XX a. Vakarų filosofijoje įsivyravusio kontekstualizmo, kurį mėginame permąstyti ir keliame klausimą, kas yra žmogaus tapatybė. Atsakome, kad žmogaus tapatybė yra neužmarštis, kuri kuriama patiriant daiktų nepaslėptį. Antrame trečios dalies skyriuje „Tarp tikrovės plastiškumo ir rigidiškumo“ įvedame plastiško ir rigidiško įvykio sampratas ir apmąstome smegenų plastiškumą. Trečiame antros dalies skyriuje „Tiesos egzistencinė interpretacija“ kalbame apie egzistencinę tiesos sampratą, kuri turi tris modusus: nepaslėptį, neužmarštį ir asmens tapatybę.
Ketvirtoje dalyje „Būti yra mokytis būti“ pateikiame ugdymo filosofijos kaip pirmosios filosofijos projektą bei transcendentalinės pedagogikos sampratą. Šioje dalyje siekiame ugdymo filosofijos netraktuoti taip taikomosios filosofijos disciplinos, kada fundamentalių filosofijos teorinių problemų sprendimas pritaikomas tokiai praktinei žinijos sferai kaip vaikų ir jaunuolių ugdymas ir ugdymo filosofiniam apmąstymui, bet ugdymą siekiame traktuoti kaip visą teorinio filosofavimo centrą, formuluodami ugdymo kaip pirmosios filosofijos idėją ir kurdami transcendentalinės pedagogikos sampratą. Pirmame skyriuje „Ugdytojas kaip skulptorius, sodininkas ir vedlys“ kalbame
apie tris ugdymo metaforas: skulptoriaus, sodininko ir vedlio. Antrame ketvirtos dalies skyriuje „Ugdymas(is) kaip pirmoji filosofija“ keliant ugdymo kaip pirmosios filosofijos idėją kritiškai permąstome Aristotelio metafizikos, Descareso pažinimo teorijas ir Levino etikos kaip pirmosios filosofijos projektus, parodydami ugdymo fundamentalų matmenį, gulintį visų šių projektų pamate. Pateikiame ugdomąjį Visatos vyksmo problemos sprendimą, kada kiekviena stabili esatis užlaikoma ugdyme, mokant savarankiškų gyvenimo formų. Taip pat mes manome, kad ugdymas(is) yra ne tik vaikų ir jaunuolių dalia, bet šiandieninė visuomenė atveria tokį dalyką, kad ugdymasis yra apskritai kiekvieno žmogaus, net ir seno, lemtis. Trečiame ketvirtos dalies skyriuje „Transcendentalinės pedagogikos metmenys“ pateikiame sampratą transcendentalinės pedagogikos, kurios uždavinys yra ugdytojo siektis, kad jaunuolis suprastų, kad turi etiškai elgtis ne dėl bausmių baimės, bet iš savo vidinės būtinybės.
Kitaip nei Kantas, kuris transcendentalumą lokalizavo proto idealybėje, kuri buvo atsieta nuo smegenų fiziologijos, mes transcendentalumą lokalizuojame smegenų struktūroje, kaip galimybę smegenims sudaryti naujas neuronų jungtis, kurios yra performatyvus apriori. Ši sąvoka yra dar vienas iš būdų įvardyti ugdymą(si). Mokytis yra dalyvauti sinapsių susidarymo vyksme, kurios, kol būtybė gyva, visada gali būti sudarytos naujai ar koreguotos senos. Tad transcendentalumas yra apriorinė galimybė sudaryti smegenų neuronų jungtis. Tad Hebbo mokymesi jau glūdi visas transcendentalinis potencialas. Smegenys yra plastiškos, todėl jų buvimo būdas yra nuolatinis mokymasis, kada smegenys įgauna tą formą, kuria žmogus sąveikauja su pasauliu. Kiekviena atliekama praktika lemia, kad smegenyse susidaro sinapsės – neuronų jungtys, ir taip ši praktika yra įsisavinama ir įgūdžio pavidalu tveria laike. Kadangi smegenys yra plastiškos, jos sukurtos mokytis. Gerą pedagogą nuo blogo skiria gebėjimas dirbti su ugdytinių smegenų plastiškumu, nes vykusioje pamokoje susidaro daugiau sinapsių arba jos sėkmingiau koreguojamos. Žmogų apibrėžiame ne kaip klasikinė filosofija per idealią pasaulio pažinimo procedūrą ir ne kaip postmoderni filosofija per kalbos vartojimo procedūrą, bet per gebėjimą mokytis, todėl ugdymas(is) yra labiausiai pamatinis žmogaus buvimo matmuo, kuris formuoja tiek pažinimą, tiek ir kalbos vartojimą, mokantis naujų kalbos praktikų.
Dar norėtume pasakyti keletą sakinių apie šios knygos mąstymo stilių. Autorius rašo pakartojimais ir variacijomis, tarytum tą pačią mintį bando įtvirtinti naujoje teksto vietoje nauju kampu, tačiau iš dalies pakartodamas pačią minties struktūrą. Analogų tokiam mąstymui galima rasti vėlyvojo Wittgensteino ir vėlyvojo Heideggerio tekstuose, kada ta pati mintis naujame kontekste įtvirtinama nauja pavyzdžių seka ar
nauja prieiga. Jeigu reikėtų disertacijos stiliumi surašyti Wittgensteino „Filosofinių tyrimų“ inovacijas, turbūt jos užimtų trisdešimt mašinraščio puslapių, o visa kita – tai begaliniai pavyzdžiai, kuriais ta pati mintis naujai kontekstualizuojama. Šioje knygoje pasitaiko minčių refrenų, kada rašant kildavo uždavinys nauju kampu pažvelgti į tą patį konceptualinį laimėjimą, nutikusį ankstesniame skirsnyje, skyriuje ar dalyje, ir jį pakartoti vėlgi performuluojant iš kitos perspektyvos.
Autorius pradėjo rašyti šią knygą kaip įsitikinęs antikantininkas, kuris suvokė Kantą kaip tą filosofą, kurį reikia įveikti, o baigė tapęs giluminiu kantininku. Autoriaus antikantizmą skatino Meillassoux knygos „Po baigtybės“ studijos ir analizė su studentais seminaruose, tačiau jis kritiškai žvelgė į Kantą dar anksčiau, nuo filosofijos studijų laikų. Bet kaip XX a., kurį galima vadinti antiplatonizmo amžiumi, įdomiausi filosofai buvo tie, kurie ieškojo kūrybingos prieigos prie Platono, taip ir XXI a., kurį galima vadinti antikantizmo amžiumi, įdomiausi filosofai yra tie, kurie ieško originalios ir kūrybingos prieigos prie Kanto. Tad šios knygos ketvirtos dalies paskutinis skyrius daugiausia skirtas Kantui, kuriant transcendentalinės pedagogikos metmenis. Autorius baigė knygą radęs kūrybingą dialogą su Kantu ir kūrybingai pritaikęs jo transcendentalinį mąstymą savo pedagoginiam posūkiui.
Konceptualusis įvadas, arba Radikaliojo realizmo link
a. Tikrovės dvejinimasis
Tikrovės prigimtyje, pačioje jos gelmėje glūdi gilus susidvejinimas, gaminantis tikrovės atvaizdus, tarytum tikrovės sąlyga būtų gamtoje, visuomenėje ir atskirame žmoguje nugrimzdęs ir ištirpęs veidrodis. Tikrovė nuolat dvejinasi, lyg į kiekvieną daiktą būtų atgręžtas atvaizdų šaltinis: štai žmogus sėdi prie stalo ir žiūri pro langą į medį, ir štai jis susidvejina į medį, augantį kieme, ir žmogaus suvokimą, kuris, nusukus akis nuo medžio, virsta medžio vaizdiniu, nugulusiu atmintyje. Žmogus eina gatve, pamato pažįstamą žmogų, ką nors jam pasako, jis iškart atsiliepia į pasveikinimą, o jo atsiliepimas dvejinasi į atliepimą jo atsiliepimui, kurie virsta vaizdiniais žmonių sąmonėse, kurie ilgainiui perauga į keliaaukštes sąmonės struktūras, ir taip tikrovė dauginasi. Tačiau refleksija būdinga ne tik atskiram žmogui ir visuomenei, bet ir gamtai. Gamtai taip pat būdingos simetrinės struktūros: obuolio viduje glūdi penkiakampė posūkio simetrija, kai penkios sėklytės pasisuka po 72 laipsnius, kol apeina ratą. Gyvo organizmo ląstelės nuolat dauginasi, o tai vyksta genetinio kodo perrašymo ir atspindėjimo būdu, tarytum gyvybės sąlyga yra DNR refleksija. Refleksija ir simetrija būdinga ne tik gyvajai gamtai, bet ir mineralams, kurie augdami kuria simetrines struktūras. Apie šį esmišką tikrovės susidvejinimą klasikinė ir neklasikinė filosofija mąsto skirtingai. Klasikinė filosofija mano, kad šį vieno tikrovės elemento atliepimą kitam, to paties susidvejinimą, reikia skelti į dvi dalis: į originalą ir simuliakrą, kai originalas eina pirmiau už simuliakrą ir manoma, kad simuliakras tik iškraipo, degeneruoja ir slepia originalą. O postmoderni filosofija mano, kad simuliakras eina pirmiau už originalą ir yra duoti tik tikrovės simuliakrai, o originalo išvis nėra arba jis nepasiekiamas. Nei viena, nei kita pozicijos nėra absoliučiai teisios, bet yra dalinai teisios, kaip diena iš dalies teisi nakties atžvilgiu, įkvėpimas iš dalies teisus iškvėpimo atžvilgiu, lanko įtempimas iš dalies teisus jo atleidimo atžvilgiu, tačiau be vieno negalimas kitas, ir abi dalys sudaro visuminį tikrovės paveikslą.
Šioje knygoje nemėginsime ginti nei vieno, nei kito požiūrio, tiesiog konstatuosime, kad tikrovė dvejinasi, dauginasi ir taip produkuoja savo pačios atvaizdus, o šie – kitus
atvaizdus. Klasikinis požiūris būtų kaip nors metodiškai sutvarkyti šiuos atvaizdus į
tikrovės hierarchijas, kai originalas eina pirmiau simuliakro, o postmodernus požiūris būtų šiems tikrovės dubliams pripažinti rizominį koegzistavimą vienoje plotmėje. Ir klasikinis, ir neklasikinis požiūris yra savaip puikūs, kiekvienas turi ir savo inovacijų, ir savo trūkumų, tačiau mes priimame ir klasikinį, ir postmodernų požiūrius kaip duotybę, kurių visuma parodo, kaip tikrovė yra. Tačiau mes neatstovaujame nei vienam, nei kitam požiūriui, bet sakome, kad tikrovė ir jos dvejinimasis, glūdintis giliausioje
tikrovės prigimtyje, santykiauja vienas su kitu kaip įkvėpimas ir iškvėpimas: žmogus
įkvepia tikrovę, įtempia savo buvimą, prisipildo tikrovės patyrimo, sutampa su tikrove, prisiliečia prie jos daiktų, o po to iškvepia, nurimsta, reflektuoja ir įvardija patyrimą, kurdamas tikrovės simuliakrus. Tikrovė ir jos simuliakrai egzistuoja kaip įkvėpimas ir iškvėpimas.
Klasikinis požiūris linksta manyti, kad simuliakrai – tai blogis, yda ir reikia įsitikrovinti. Romantikai savaip dramatizuoja daikto ir jo simuliakro dualizmą. Sako, kad daiktai arba tikrovė yra gėris ir kad žmogui gera dalyvauti tikrovėje, nes žmogus, dalyvaudamas tikrovėje, jaučia, kad gyvena tikrą gyvenimą, kad jo gyvenimas nesiklosto paraleliai tikrovei, bet kad jis, būdamas čia ir dabar, tikroviškai patirdamas jį supančius daiktus, patiria didelį džiaugsmą ir entuziazmą. Jeigu pavartosime Sodeikos dalyvavimo tikrovės nuošalėje terminą, kurį jis nukalė mėgindamas aprašyti Kierkegaardo filosofinę situaciją, kaip nepavykusio įsitikrovinimo siekį, galima sakyti, kad tikrovės simuliakruose gyvendamas žmogus jaučia beprasmybę, jam reikia užmušinėti laiką gyvenant tikrovės nuošalėje, tarytum alsuojant prikvėpuotame kambaryje, ir tada jis kankinasi. O dalyvavimas tikrovėje yra gėris ir žmogaus buvimo tikslas. Romantinis požiūris sako, kad jeigu žmogus dalyvauja pilnatviškai jį supančioje tikrovėje, jam nereikia svaigalų, kad jaustų gyvenimo džiaugsmą. Ir įkandin Baudelaire‘o manoma, kad, būnant tikrovės nuošalėje, žmogui reikia svaigintis, nes toks buvimas yra nepakeliamas. Tarytum šį stokos jausmą žmogus kompensuoja linksmybėmis, pramogomis, kurios padeda iškęsti nedalyvavimo tikrovėje kančią. Toks yra romantinio požiūrio į tikrovę kraštutinumas.
Klasikiniam požiūriui atstovauja Platonas, kuris septintos „Valstybės“ knygos pradžioje, olos alegorijoje, teigia, kad pradinis žmogaus būvis – tai yra kalinių, įkalintų šešėlių karalystėje, būvis, todėl esmiškai stokojantis būvis, ir filosofo uždavinys yra nutraukti kasdienybės grandines, išsivaduoti iš šio šešėlių būvio, tapti laisvam, pabėgti iš šešėlių kalėjimo ir pamatyt tikrus daiktus. Platono idėjos ir jos atvaizdo teorija teigia, kad pradinė žmogaus situacija suprantama kaip stokojantis ir šešėliškas atvaizdų
Augustinas Dainys • VISATOS VYKSMAS IR UGDYMAS(IS)
karalystės būvis, kurį filosofas turi įveikti. Atsiribojusi nuo kūno, filosofo siela turi pakilti į viršdangėje nutinkantį sau tapačių idėjų mąstymą. Šis būvis suprantamas kaip pilnatviškas filosofo gyvenimo tikslas. Taip pat šiam požiūriui atstovauja Marxas su skirtimi tarp, viena vertus, išnaudojamos proletariato klasės pradinės situacijos ir, kita vertus, komunizmo būvio kaip siekiamybės, kuri turi būti įgyvendinta tada, kai bus įvykdyta proletariato klasės revoliucija ir ši klasė iš buržuazijos perims darbo įrankius ir taps jų savininke. Tada, pasak Marxo, įsivyraus komunizmas kaip savotiškas šiapusinis rojus. Klasikiniam požiūriui atstovauja Freudo psichoanalizė, pradedanti nuo stokojančio ego mechanizmų, kuriuos apnuogina psichoanalitiko darbas, o vėliau, psichoanalitiko klientui šiuos stokojančius mechanizmus įsisąmoninus, pereinama į savimi besidžiaugiančios ir gyvenimo malonumais besimėgaujančios brandžios asmenybės būvį.
Esama kito požiūrio į tikrovę, kuris pradeda jau ne nuo stokos, ne nuo simuliakrų (arba falsimuliakrų, kaip Šliogeris niekinamai pasakytų apie stoką), bet, pavyzdžiui, nuo Deleuze‘o ir Guattari teigtos pilnatvės. Vakaruose vienas iš pirmųjų klasikinį žmogaus mąstymo modelį apvertė Nietzschė, o Deleuze‘as, kaip nyčeistas, kartu su Guattari šį modelį išplėtojo „Anti-Edipe“. Deleuze‘as su Guattari pradėdami nuo pilnatvės, įveda šizofreniko sąmonės viršprodukcijos modelį, kaip intensyvumų produkciją, kuri yra jų pradžios taškas. Neklasikinį požiūrį išrado Nietzschė, pradedantis nuo gyvenimo aristokrato, besidžiaugiančio savo gyvybinių impulsų intensyvumu, ir toliau plėtojo Deleuze‘as ir Guattari. Tad klasikiniam požiūriui stoka yra pradinė filosofinė situacija, o nyčiškam neklasikiniam požiūriui pradinė situacija yra pilnatvė. Pronyčiškai mąstant, galima sakyti, kad filosofas turi būti aristokratas, jaučiantis savo gyvybinių impulsų intensyvumą ir jais besidžiaugiantis, ir priešinti save susimokiusiai ir nuo resentimento kenčiančiai Platono šešėlių karalystės kalinių gaujai ir teigti savo pilnatvę bei ja džiaugtis. Deleuze‘as ir Guattari, įkvėpti Nietzschės, mėgina atmesti šitą modelį ir pradėti nuo pilnatviškos būsenos. Įkandin Nietzschės, galima būtų pasakyti, kad Platono kaliniai yra resentimento žmonės, nes jų išeities situacija yra stoka. Platonas tikino, kad kasdienybės šešėlių karalystės kaliniai turi išsivaduoti iš jos ir išeiti į dalyvavimą tikrovėje, taip ir Marxas sako, kad proletariatas turi išsivaduoti iš vergų statuso, už grašius parsiduodant darbo įrankių savininkei buržuazijai, tapti savo darbo įrankių savininkais, tada buvę vergai patirs pilnatvę, kuri vadinsis komunizmu.
Norėdami parodyti, kaip veikia neklasikinis pilnatvės kaip pradinės situacijos modelis, šioje pastraipoje pristatysime keletą „Anti-Edipo“ idėjų. Deleuze‘as ir Guattari šiame veikale kritikuoja klasikinę Freudo psichoanalizę, kuri apribojama edipiškos
šeimos konsteliacijos modelio, kurį sudaro tėvas, mama ir sūnus, kai, tarkim, sūnus, geidžia mamos ir konkuruoja dėl jos dėmesio su tėvu, tuo pat metu su juo tapatindamasis. Tėvas, reaguodamas į konkurenciją, grasina sūnų iškastruoti. Edipiškame modelyje įstrigęs sūnus patiria kastracijos baimę. Vaikas šiame edipiškame modelyje yra esmiškai stokojantis, nes negali realizuoti geismo motinai. Tuo tikslu vaiko sąmonė
įsivelia į simbolinį edipinį teatrą, kurio dėka bando kompensuoti stoką ir simboliškai dorotis su ja. Deleuze‘as ir Guattari, pradėdami nuo pilnatvės, atmeta nesąmonybės teatro modelį, kuris bando dorotis su stoka, ir įveda fabriko ar gamyklos kaip nuolatinės produkcijos modelį. Aktorių šiame modelyje keičia inžinierius, kuris užtikrina produkciją. Šiame modelyje šizofrenikas kaip sąmonės vaizdinių fabrikas gamina sąmonės vaizdinius. Vaizdinių viršprodukcijos eigoje jis išsenka ir užlūžta, kaip susidėvėjusios gamyklos staklės, tačiau tai nėra klasikinė stoka, o yra susidėvėjimas kaip produkcijos šalutinis padarinys. Šio skirsnio minčiai šis referavimas svarbus tuo, kad tikrovės dvejinimasis kaip vaizdinių dauginimasis nėra vien negatyvi šliogeriška stoka kaip falsimuliakrų rastis, bet tikrovės vaizdinių produkavimasis gali būti suvoktas ir kaip pilnatvė.
Žvelgdami į klasikinę ir neklasikinę filosofijas bei jas lygindami, matome asimetrišką situaciją. Antika buvo fatališkų aistrų laikas, kai gyvenimas buvo labai intensyvus, todėl nevaldomos antikinės aistros kėlė pavojų žmonių bendrijoms, todėl reikėjo gyvenimą slopinti, nugyveniminti, pajungiant mąstymo taisyklėms, kurios reguliavo gyvenimą. Kaip atsvarą antikos aistrų vitališkumui ir jo intensyvumui aistros buvo nuaistrinamos atsidedant mąstymui ir užsiimant filosofija. Aistros antikoje buvo suvokiamos kaip stokojantis būvis, todėl buvo manoma, kad būtina apvaldyti savo aistras ir atsiduoti idealybei, kuri buvo suvokiama kaip pilnatvė. Buvo manoma, kad ši idealybė, kuriai pajungiamos aistros, turi valdyti žmogaus vitališkumą. Saulius Tomas Kondrotas taip aprašo Herakleito antikines aistras: „Visas jis labiau primena įsiutusį jautį, kurio viduje ne viduriai, bet žerplėjančios anglys, krateryje kunkuliuojantis vynas, ir tos tvoskiančios kaitros neįmanoma niekuo užgesinti: nei vandeniu, nei smerkimu (ar panieka), nei moterų glamonėmis. Tik mąstymas gali čia padėti. Jeigu neturėtų šios priemonės, jis eitų griauti miestų. Pats vienas“ (Kondrotas, 2020: 59).
XIX–XX a. atveju mes matome atvirkštinę situaciją, kada buvo pradėtas teigti atvirkštinis modelis, nes gyvenimo intensyvumas nusilpo ir filosofai, vartojant Bergsono terminą, pradėjo kalbėti apie élan vital, apie vitališką veržimąsi, kurį reikia išlaisvinti nuo gyvenimą reguliuojančių mąstymo taisyklių. Nusilpus gyvenimui, filosofija pradėjo teigti vitališkumą ir kritikuoti abstrakčias elgesio reguliavimo taisykles, kurios
Augustinas Dainys Visatos vyksmas ir ugdymas(is) Monografija
Redaktorė Auksė Matiukė Maketuotoja Laura Petrauskienė Viršelio dizainerė Saulė Žemaitytė
2023 06 21. Užsakymo Nr. K23-024
Išleido
Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt