Page 1

Vytauto Didžiojo universitetas

GRETINAMOJI LIETUVIŲ IR PRANCŪZŲ KALBŲ FONETIKA

Asta Kazlauskienė ir Loïc Boizou

Vadovėlis

Kaunas, 2018


Recenzentai: Prof. dr. Genovaitė Kačiuškienė (Šiaulių universitetas, Matejaus Belo universitetas, Slovakija) Prof. dr. Aurelija Leonavičienė (Vytauto Didžiojo universitetas)

Vadovėlis apsvarstytas ir rekomenduotas leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedros posėdyje 2018 m. spalio 15 d. (protokolo Nr. 04) ir Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2018 m. spalio 19 d. (protokolo Nr. 3-6).

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-467-365-8 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094673658

© Asta Kazlauskienė, 2018 © Loïc Boizou, 2018 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2018


Turinys Pratarmė ............................................................................................................................. 5 LIETUVIŲ IR PRANCŪZŲ KALBŲ FONETIKA ......................................................... 6 1. Įvadas ............................................................................................................................ 6 1.1. Kalbėjimas ir garsinės kalbos vienetai ............................................................. 6 1.2. Fonetika ir fonologija ..................................................................................... 11 1.3. Rašytinės ir garsinės kalbos santykis ............................................................. 15 2. Garsinės kalbos elementų ypatybės ir jų tyrimas ........................................................ 22 2.1. Garso sukūrimas ............................................................................................. 22 2.2. Akustinės garso ypatybės ............................................................................... 26 3. Balsiai .......................................................................................................................... 30 3.1. Kokybiniai balsių požymiai ........................................................................... 30 3.2. Lietuvių ir prancūzų kalbų balsinių sistemų skirtumai .................................. 34 4. Priebalsiai .................................................................................................................... 40 4.1. Priebalsiai pagal tarimo vietą ......................................................................... 40 4.2. Priebalsiai pagal tarimo būdą ir balso stygų veiklą ........................................ 44 4.3. Lietuvių ir prancūzų kalbų priebalsių skirtumai ............................................ 47 5. Garsai ir jų junginiai rišliojoje kalboje ........................................................................53 5.1. Skiemuo.......................................................................................................... 53 5.2. Garsų sąveika ................................................................................................. 57 6. Prozodija ...................................................................................................................... 65 6.1. Frazavimas ..................................................................................................... 65 6.2. Kirtis ir ritmas ................................................................................................ 68 6.3. Intonacija ........................................................................................................ 71 7. Nuo raidės iki garso .....................................................................................................75 7.1. Pastoviosios balsės ir dviraidžiai.................................................................... 75 7.2. Nepastoviosios balsės..................................................................................... 76 7.3. Priebalsės žodžio pradžioje ir viduryje .......................................................... 79 7.4. Priebalsės žodžio gale .................................................................................... 81 7.5. Nosinės priebalsės ir balsės ............................................................................ 82 7.6. Ypatingesni tarimo atvejai ............................................................................. 84 PRAKTINĖ DALIS: KLAUSIMAI, UŽDUOTYS, PRATYBOS ..................................86 1. Įvadas ........................................................................................................................... 86 2. Garsinės kalbos elementų ypatybės ir jų tyrimas ........................................................ 88 3. Balsiai .......................................................................................................................... 89

3


4. Priebalsiai .................................................................................................................. 100 5. Garsai ir jų junginiai rišliojoje kalboje ......................................................................110 6. Prozodija .................................................................................................................... 114 7. Nuo raidės iki garso ...................................................................................................115 Priedas. Tarptautinė fonetinė abėcėlė ............................................................................124 Rekomenduojama ir naudota literatūra..........................................................................125 Prancūzų kalbos terminų rodyklė .................................................................................. 126

4


Pratarmė Vadovėlis supažindina su prancūzų kalbos fonetika ir tartimi. Jo poreikį lėmė pasikeitusios aplinkybės: į prancūzų filologiją, frankofonijos šalių kalbų ir kultūrų programą ir kitas su prancūzų kalba susijusias programas neretai stoja studentų, mokykloje nesimokiusių prancūzų kalbos. Todėl jie dar negali skaityti vadovėlių prancūzų kalba, bet turi mokytis taisyklingos tarties jau nuo pirmojo semestro. Tad nuo kitų panašaus pobūdžio leidinių vadovėlis skiriasi tuo, kad mokytis užsienio kalbos fonetikos pamatų siūloma nuosekliai gretinant lietuvių ir užsienio kalbos sistemas. Tikimės, kad tai bus patrauklesnis ir lengvesnis būdas ne tik susipažinti su teoriniais pagrindais, bet ir perprasti užsienio kalbos fonologinę sistemą, lyginti garsų tarsenos skirtumus ir panašumus. Vadovėlyje naudojamasi Tarptautinės fonetikos asociacijos patvirtinta tarptautine fonetine abėcėle (toliau TFA). Ji labai paranki gretinant kalbas, nors ir nėra vienos nuomonės dėl lietuvių kalbos garsų žymėjimo TFA (dėl to kai kurie mūsų pasirinkti simboliai ateityje gali būti koreguojami). Vadovėlyje orientuojamasi į standartinės lietuvių ir prancūzų kalbos Prancūzijoje garsines sistemas, įvairūs socialiniai ir regioniniai tarimo aspektai paliekami užribyje. Aprašant prancūzų kalbos garsinę sistemą didžiausias dėmesys yra sutelktas į labai aiškią fonologinę funkciją turinčius, akivaizdžią opoziciją sudarančius foneminius skirtumus. Prancūzų kalbos pavyzdžiai vadovėlyje yra įgarsinti gimtakalbio Gilles Vuillard. Esame jam dėkingi už pagalbą. Vadovėlį sudaro dvi pagrindinės dalys: pirmojoje aiškinami svarbiausi teoriniai fonetikos terminai, gretinamos lietuvių ir prancūzų kalbos garsinės sistemos, antrojoje pateikti kartojimo klausimai ir praktinės užduotys. Taip pasielgta dėl to, kad studentai turi daug mobiliųjų įrenginių, kuriais naudodamiesi gali skaityti mokomąją literatūrą, bet praktines užduotis rekomenduojama atlikti raštu. Tad jie galės studijuoti pirmosios dalies elektroninę versiją, o pratyboms spausdinti antrąją dalį. Prancūzų kalbos rašybos ir tarties santykis sudėtingesnis nei lietuvių kalbos, todėl vadovėlyje tam skirtas atskiras skyrius. Tačiau būtina paminėti, kad jame aptarimai tik pagrindiniai dalykai, itin sudėtingi rašybos atvejai plačiai neaptariami. Esame dėkingi vadovėlio recenzentams prof. dr. Genovaitei Kačiuškienei ir prof. dr. Aurelijai Leonavičienei už vertingas pastabas ir patarimus.

5


LIETUVIŲ IR PRANCŪZŲ KALBŲ FONETIKA 1. Įvadas Pažintį su lietuvių ir prancūzų kalbų fonetikos ypatumais pradėsime nuo bendrųjų dalykų. Išsiaiškinsime: koks santykis tarp žodžio reikšmės ir jo išraiškos, kaip vyksta kalbėjimas ir kalbos supratimas, kas sudaro garsinę kalbą, kodėl garsinė kalba ir raštas nesutampa. 1.1. Kalbėjimas ir garsinės kalbos vienetai §1. Kalba yra viena iš svarbiausių socialinių žmogaus veiklų. Ji atlieka daug funkcijų, vis dėlto viena iš svarbiausių funkcijų yra dalytis informacija. Informacija gali būti įvairi: pašnekovui ar skaitytojui norime pranešti naujienas, pasidžiaugti atradimais, o galbūt norime parodyti savo nuotaiką, pateikti kalbamos situacijos ar pašnekovo vertinimą. Tad pašnekovui ar skaitytojui siunčiame pranešimą, kuriame įvairiais būdais koduojame informaciją. Vadinasi, mūsų pranešimas yra dvisluoksnis, jį sudaro turinys ir forma. Turinys – tai informacija, kuria norime pasidalyti (reikšmė), o forma, arba turinio išraiška, – materialus tos informacijos įkūnijimas (rašmenys, garsai, gestai ir kt. elementai). Pavyzdžiui, žodžiu liet. jūra, pranc. mer pavadiname tokį vandens telkinį (tai šio žodžio turinys, reikšmė), o raidžių ar garsų junginys (liet. j-ū-r-a, pranc. m-e-r) yra turinio, reikšmės išraiška. Ilgai ginčytasi ir dabar dar nėra vienos nuomonės, ar ryšys tarp kalbos ženklų turinio ir išraiškos yra motyvuotas, prigimtinis, ar yra sąsajų tarp to daikto, kurį įvardijame, ir žodžio. Nemotyvuoto ryšio šalininkai teigia, kad tarp daikto ir žodžio nėra jokio semantinio (reikšmės) ryšio, tai mūsų susitarimo reikalas daiktą įvardyti būtent tuo žodžiu, ir pateikia tokių argumentų: • Nors žodžiai kalbose reiškia tą patį, bet jie turi skirtingą išraišką, pavyzdžiui, jau minėtas liet. jūra, pranc. mer. • Net ir toje pačioje kalboje yra žodžių, turinčių vienodą išraišką, bet skirtingą reikšmę, pavyzdžiui, liet. akis yra „regėjimo organas, mezginio

6


kilpa, bulvės duobutė, žiedo pagražinimas“ ir kt.; pranc. pièce yra „kambarys, moneta, gabalas, pjesė“. • Ir atvirkščiai, yra žodžių, turinčių tą pačią ar labai panašią reikšmę, bet skirtingą išraišką, pavyzdžiui, liet. suliesėti, sulysti, sumenkti, sublogti, sudžiūti; pranc. avenant, engageant, plaisant, agréable „malonus“. Motyvuoto ryšio šalininkai dažnai mini garsų pamėgdžiojimus, bando ieškoti sąsajų tarp garsų ypatybių ir jų keliamų psichoakustinių asociacijų. Deja, garsažodžiai kalbose užima tik nedidelę dalį žodyno, be to, jie kalbose gali skirtis, pavyzdžiui, šuns lojimą lietuviai imituoja au–au, prancūzai ouaf–ouaf, anglai woof–woof, ruff–ruff, japonai wan– wan. §2. Rašytinėje kalboje informaciją fiksuojame rašmenimis (raidėmis, hieroglifais, įvairiais sutartiniais simboliais). Garsinėje kalboje informaciją perduodame garsų srautu, dažnai turinčiu dar ir papildomų ypatumų, kurie rodo garsinių junginių ribas, padeda išryškinti svarbesnius informacijos srauto vienetus ir kt. Be to, garsinę kalbą dažnai lydi ir kūno signalai (mimika, kūno judesiai, laikysena ir kt.). Kaip vyksta kalbėjimas ir kalbos supratimas? • Pirmiausia

kalbėtojo

smegenyse

sugeneruojama

ir

užkoduojama

informacija, kurią jis nori pasakyti pašnekovui. • Smegenys perduoda nervinius impulsus (komandas) kvėpavimo organams ir kalbos padargams, kurie turi užimti tam tikrą padėtį ir reikiamai judėti. • Kalbos padargai juda ir sukelia oro vibraciją (garso bangas). • Garso bangos sklinda oru ir pasiekia pašnekovo ausį. • Pasiekusios ausis, garso bangos suvirpina klausos organus. • Iš ausų nerviniai impulsai keliauja į klausytojo smegenis. • Čia jie atkoduojami. §3. Kalbėjimas nėra monotoniškas, nepertraukiamas. Jam būdinga tam tikra prasminė ir ritminė sąranga. Visą garsinės informacijos srautą, kai kada dar vadinamą pasakymu (pranc. énoncé, angl. utterance) kalbėtojas skaido į mažesnius vienetus – frazes (pranc. syntagme, angl. phrase). Toks skaidymas reikalingas ir kalbėtojui, ir klausytojui. Kalbėtojas fiziškai priverstas daryti pauzes, kad galėtų įkvėpti oro, kurio

7


reikia garso bangoms suformuoti. Klausytojas gali priimti ir tinkamai apdoroti (atkoduoti) informaciją, kai ji dozuojama. Frazės susideda iš žodžių ir yra įrėminamos pauzių bei gaubiamos tam tikros intonacijos. Intonacija (pranc., angl. intonation) – specifinis, tik frazei būdingas požymis, kuris gali skirti iš tų pačių žodžių sudarytas frazes. Intonaciją paprastai suvokiame kaip balso aukščio (pranc. hauteur, angl. pitch) kaitą, pavyzdžiui, liet. Brolis parėjo. Brolis parėjo? Brolis parėjo! Pranc. Ton frère est rentré. Ton frère est rentré ? Ton frère est rentré ! Ilgos frazės skaidomos į smulkesnius vienetus sintagmas (pranc. syntagme, anglakalbėje literatūroje dažniau vartojami terminai prosodic phrase, phonological phrase, intermediate phrase, major phrase). Idealiu atveju garsinės informacijos srautas į frazes ir sintagmas skaidomas remiantis žodžių gramatiniais ir semantiniais (reikšmės) ryšiais. Panagrinėkime Ezopo pasakėčios fragmentą. Jį bus lengviau perskaityti ir klausytojui suprasti, jei suskaidysime į semantinius ir intonacinius fragmentus – frazes ir sintagmas (galimos ribos pažymėtos atitinkamais simboliais „//“, „/“): Víeną diẽną, / Šiáurės Vė́ jui ir ̃ Sáulei besigiñčijant, / kurìs ìš jų̃ stiprèsnis, / pasiródė keliáutojas, / vilk̃ intis apsiaustù. // Šiaurỹs ir ̃ Sáulė susìtarė, / kàd stipresniù bùs laĩkomas tàs, / kurìs privers̃ keliáutoją / nusimèsti apsiaũstą. Tą patį padarykime su prancūzų kalbos pavyzdžiu. La bise et le soleil se disputaient, / chacun assurant / qu'il était le plus fort, / quand ils ont vu un voyageur qui s'avançait, / enveloppé dans son manteau. // Ils sont tombés d'accord / que celui qui arriverait le premier / à faire ôter son manteau au voyageur / serait regardé comme le plus fort. Vienas žodis, kurį kalbėtojas laiko svarbiausiu frazėje, gali būti pabrėžiamas. Tas žodis turi loginį frazės kirtį (pranc. accent de focalisation, angl. phrasal stress). Lietuvių ir prancūzų kalbose loginio kirčio realizacija susijusi su vienu skiemeniu: lietuvių kalbose su kirčiuotu skiemeniu, prancūzų – su pirmuoju skiemeniu. Loginis kirtis išryškėja tik gana ekspresyvioje kalboje, neutraliai kalbant gali būti ir nepastebimas. Pavyzdžiui, nagrinėtuose sakiniuose galimą (bet nebūtiną) loginį kirtį turintys žodžiai paryškinti: Víeną diẽną, / Šiáurės Vė́ jui ir ̃ Sáulei besigiñčijant, / kurìs ìš jų̃ stiprèsnis, / pasiródė keliáutojas, / vilk̃ intis apsiaustù. // Šiaurỹs ir ̃ Sáulė susìtarė, / kàd stipresniù bùs laĩkomas tàs, / kurìs privers̃ keliáutoją / nusimèsti apsiaũstą.

8


Prancūzų kalbos pavyzdys: La bise et le soleil se disputaient, / chacun assurant / qu'il était le plus fort, / quand ils ont vu un voyageur qui s'avançait, / enveloppé dans son manteau. // Ils sont tombés d'accord / que celui qui arriverait le premier / à faire ôter son manteau au voyageur / serait regardé comme le plus fort. Žodžiai garsinėje kalboje ne visada sutampa su įprastais, žodynuose teikiamais žodžiais (dar vadinamosiomis leksemomis). Analizuodami garsinę kalbą fonetiniu žodžiu laikome kiekvieną formą ir netgi savarankiškus žodžius su prišlijusiais bekirčiais žodžiais, pavyzdžiui, liet. namas, namo, į namus, namų link. Prancūzų kalboje fonetinį žodį paprastai sudaro visas junginys, pavyzdžiui: dans sa chambre „jo(s) kambaryje“, manger des pommes „valgyti obuolius“, arba net ir sakinys, jei jis neilgas, pavyzdžiui: Ton frère est rentré. Plačiau apie tai §36. Įsidėmėkite, kad lietuvių kalbos žodis yra labai savarankiškas vienetas, todėl dažnai sutampa leksinis ir fonetinis žodis. Tuo lietuvių kalba labai skiriasi nuo prancūzų kalbos, kur leksiniai žodžiai retai būna savarankiški fonetiniai žodžiai, jie jungiasi į labai glaudžius vienetus, vadinamąsias fonetines grupes (apie tai plačiau §36). Žodžių šlijimas, arba prozodinis jų savarankiškumas, priklauso nuo kalbėjimo tempo: greičiau kalbant daugiau žodžių gali prišlyti, lėčiau kalbant net ir vienskiemeniai žodžiai gali išsaugoti savarankišką kirtį. Mūsų nagrinėtuose sakiniuose kirčio gali netekti šie žodžiai (prišlijęs žodis jungiamas prie savarankiško tokiu simboliu „ ‿“): Víeną diẽną, / Šiáurės Vė́ jui ir‿Sáulei besigiñčijant, / kurìs iš‿jų̃ stiprèsnis, / pasiródė keliáutojas, / vilk̃ intis apsiaustù. // Šiaurỹs ir‿Sáulė susìtarė, / kàd stipresniù bùs laĩkomas tàs, / kurìs privers̃ keliáutoją / nusimèsti apsiaũstą. Prancūzų kalbos pavyzdys: La‿bise

et‿le‿soleil

qu'il‿était‿le‿plus‿fort, qui‿s'avançait,

/

se‿disputaient, /

/

chacun‿assurant

quand‿ils‿ont‿vu

enveloppé

/

un‿voyageur

dans‿son‿manteau.

//

Ils‿sont‿tombés‿d'accord / que‿celui qui‿arriverait le‿premier / à‿faire

ôter

son‿manteau

comme‿le‿plus‿fort.

9

au‿voyageur

/

serait‿regardé


Žodis susideda iš vieno ar daugiau skiemenų (pranc. syllabe, angl. syllable), kuriuos į darnią visumą jungia kirtis (kaip intonacija ar loginis frazės kirtis jungia žodžius į frazę). Skiemuo neturi savarankiškos reikšmės (turinio), jis sudarytas iš garsų ir yra vienas iš kalbos ritmo elementų (kai kuriose kalbos jis svarbiausias ritmo generatorius). Daugelyje kalbų žodžiui būdingas leksinis kirtis (pranc. accent tonique, accent lexical, angl. stress, lexical stress) – vieno skiemens pabrėžimas, išryškinimas kitų to žodžio skiemenų atžvilgiu, žodžio akcentinė viršūnė, pavyzdžiui, liet. einù, gyvẽnimas. Prancūzų kalboje leksinį kirtį turi paskutinis žodžio skiemuo. Kai leksemos (žodžiai) jungiamos į fonetinį žodį, kirtį išsaugo tik paskutinis junginio žodis. Įsidėmėkite, kad prancūzų kalboje svarbiausias kirčio požymis – balsio pailgėjimas (skirtingai nei lietuvių kalboje, kur kirčiuoto skiemens balsiai ar dvigarsiai yra dar ir intensyvesni, aukštesnio tono, plačiau žr. 37 skyrių). Kai kuriose kalbose (pavyzdžiui, lietuvių, latvių, švedų, serbų-kroatų) su kirčiu yra susijęs ir kitas prozodinis elementas – priegaidė (pranc. accent tonal, angl. syllable accent, pitch accent). Tai kirčiuoto skiemens tarimo kaita, padedanti skirti vienodos garsinės struktūros žodžius ir formas, pavyzdžiui, šáuk – šaũk, téisė – teĩsė. Prancūzų kalba priegaidžių neturi. Garsai į grupes jungiami pagal konkrečiai kalbai būdingus dėsningumus, pavyzdžiui, lietuvių kalboje žodžio pradžioje gali būti iki trijų priebalsių: skristi, sprogti ir t. t. Prancūzų kalboje trijų priebalsių junginiai pasitaiko tik skoliniuose (ypač iš klasikinių kalbų), pavyzdžiui, structure „struktūra“. Priebalsių distribucijos dėsningumus nagrinėja fonologijos atšaka fonotaktika (pranc. phonotactique, angl. phonotactics), plačiau apie tai žr. §26. Be to, garsai ir fonetiniai elementai grupuojami į tam tikras ritmines grupes. Tokio grupavimo pagrindas kalbose gali skirtis, bet jo tikslas vienas – skaidyti garsinės kalbos srautą į tam tikras ritmo atkarpas ir suteikti kalbai ritmiškumo, reikalingo ir kalbėjimui, ir kalbos suvokimui (plačiau apie tai žr. §37). Žodžiai, skiemenys, garsai kalboje lyg segmentai sukimba ir išsidėsto vienoje linijoje vienas paskui kitą, todėl jie vadinami segmentiniais elementais (pranc. unité segmentale, élément segmental, angl. segmental unit, žr. 1 ir 2 lenteles). Intonacija, kirtis, priegaidės, tonai yra nesavarankiški, jie vienija minėtus segmentus į darnią visumą ir vadinami graikišku terminu prozodiniai elementai (pranc. unité prosodique, élément prosodique, angl. prosodic unit) arba lotynišku terminu supersegmentiniai elementai

10


(pranc. unité suprasegmentale, élément suprasegmental, angl. supersegmental unit) (apie juos plačiau §35–41). 1 lentelė. Lietuvių kalbos segmentiniai garsinės kalbos vienetai Šioje ir 2 lentelėje garsams užrašyti kol kas nevartojami specialūs simboliai, su jais susipažinsite §7. Frazė Sintagma

Sintagma

Šiaurys

pūtė

taip

stipriai,

kaip tik

pajėgė

Skiemenys

Šiau-rys

pū-tė

taip

sti-priai,

kaip-tik

pa-jė-gė

Garsai

Š-ia-u-r-y-s

p-ū-t-ė

t-a-i-p

s-t-i-p-r-ia-i,

k-a-i-p-t-i-k

p-a-j-ė-g-ė

Fonetiniai žodžiai

2 lentelė. Prancūzų kalbos segmentiniai garsinės kalbos vienetai Frazė Sintagma

Sintagma

Sintagma

Sintagma

Fonetiniai žodžiai

Alors

la bise

s'est mise

à souffler

de toute

sa force

Skiemenys

A-lors

la-bise

s'est mise

à-sou-ffler

de-toute

sa-force

Garsai

A-l-o-rs

l-a-b-i-se

s'-est-m-i-se

à-s-ou-ff-l-er

d-e-t-ou-te

s-a-f-o-r-ce

1.2. Fonetika ir fonologija §4. Garsinės kalbos vienetų ypatybes tiria fonetika (pranc. phonétique, angl. phonetics) ir fonologija (pranc. phonologie, angl. phonology). Tai dvi kalbos mokslo šakos, kurių objektas tas pats (tą liudija ir jų pavadinimų kilmė: gr. phōnēma „garsas, balsas“), bet skiriasi tikslas ir metodai. Visi garsinės kalbos reiškiniai gali būti tiriami dviem aspektais: • artikuliaciniu aspektu, arba artikuliacinė fonetika (lot. articulo „aiškiai tariu“; pranc. phonétique articulatoire, angl. articulatory phonetics), tiriama kalbos padargų veikla, tariant garsus; • akustiniu aspektu, arba akustinė fonetika (gr. akustikos „klausos, girdėjimo“; pranc. phonétique acoustique, angl. acoustic phonetics), tiriama kalbos padargų sukurti garsai (akustinė fonetika) ir tų virpesių suvokimas (psichoakustinė fonetika).

11


Artikuliacinė ir akustinė fonetika (arba tiesiog fonetika) tiria garsų sukūrimo, perdavimo, priėmimo principus, visus garsinės kalbos elementų požymius. Pagrindinis fonetikos vienetas – garsas (pranc. son, angl. sound), pavyzdžiui, [a] (jis rašomas laužtiniuose skliaustuose). Fonetika labai plačiai remiasi kitų mokslų metodais, priemonėmis: anatomijos, fiziologijos, akustikos. Todėl ji neretai laikoma tarpine disciplina tarp gamtos ir humanitarinių mokslų. Kalbos garsai turi dvejopo pobūdžio ypatybių. Vienos ypatybės nekeičia žodžio reikšmės ir jų kalbos vartotojai tarsi negirdi, nors garsų analizės programos fiksuoja, pavyzdžiui, lietuvių kalbos veiksmažodyje sakė priebalsį s galime ištarti ir kiek ilgesnį, bet visi supras, kad tai tas pats žodis sakė. Prancūzų kalboje žodyje ornement „ornamentas“ balsis o gali būti ištartas atviras arba šiek tiek uždaresnis, tačiau prancūzai vis tiek supras kaip to paties žodžio pakartojimą. Yra ypatybių, kurios kalbos vartotojams svarbios, nes nuo jų priklauso žodžio reikšmė, pavyzdžiui, žodžiai geriu ir geru skiriasi tik vienu požymiu – antrojo priebalsio minkštumu, bet į jį mūsų klausa reaguoja. Prancūzų kalboje o, esančio žodžio paskutiniame skiemenyje, tarimas atviresne ar uždaresne burna yra skiriamasis požymis, plg. gana uždara burna tariamas [pom] paume „delnas“ (panašiai tariamas liet. moka) ir atviresne burna tariamas [pɔm] pomme „obuolys“ (kaip liet. atomas). Tokios ypatybės kalbininkų vadinamos skiriamosiomis. Jos priklauso nuo konkrečios kalbos fonologinės sistemos, pavyzdžiui, balsių ilgumas lietuvių kalboje yra skiriamoji ypatybė (plg. rito ir ryto), o prancūzų kalboje balsių ilgumas priklauso nuo skiemens pozicijos fonetiniame žodyje (pailgėja tik paskutinio kirčiuoto skiemens balsis). Prancūzų kalboje balsių ilgumas gali būti fakultatyvus, neretai susijęs su regioniniu tarimu, pavyzdžiui, [mɛːt̪ χ] (arba [mɛt̪ χ]) maître „meistras“ ir [mɛt̪ χ] mettre „dėti“, bet toks tarimas yra kiek senstelėjęs (garsų tarimo simbolius žr. 4 lentelėje). Lietuvių kalboje priebalsių minkštumas yra skiriamasis požymis (plg. geru ir geriu), o prancūzų kalboje visi priebalsiai šiuo požiūriu panašūs (šiek tiek minkštesni nei lietuvių kalbos kietieji priebalsiai). Tačiau minkštasis k yra būdingas vyresnės Paryžiaus darbininkų, amatininkų kartos tarimui, pavyzdžiui, casquette [kjas̪ kjɛt̪ ] „kepė“, vietoje standartinio [kas̪ kɛt̪ ]. Skiriamąsias ypatybes tiria fonologija (pranc. phonologie, angl. phonology). Jos objektas – tie garsų santykiai ir požymiai, kurie skiria vienus turinio plano

12


elementus nuo kitų. Taigi fonologija domisi garsinių elementų funkcijomis. Fonologijos svarbiausias vienetas – fonema (pranc. phonème, angl. phoneme), pavyzdžiui, /a/ – mažiausias kalbos vienetas, skiriantis žodžius (rašomas tarp pasvirųjų brūkšnių). Į fonemos sąvoką įeina tik skiriamieji požymiai (diferenciniai, distinktyviniai, turintys įtakos žymint kokią nors reikšmę, pranc. caractéristique distinctive, angl. distinctive feature), kurie kalbose, kaip jau minėta, gali skirtis ir kiekvienai kalbai nustatomi atskirai. Taigi fonema – abstraktus vienetas, kalbėjimo akte realizuojamas kaip konkretus garsas. Garsai paprastai netariami izoliuoti, jie, kaip jau žinote, įeina į didesnius vienetus. Gretimų garsų ir prozodinių elementų (kirčio, priegaidės, intonacijos) įtaka gali būti tokia ryški, kad garsas įgyja naujų požymių, pavyzdžiui, namas priebalsis n tariamas liežuviui liečiant priešakinius dantis, o lankas – liežuvio užpakalinė dalis pakyla prie gomurio. Prancūzų r yra tariamas nevirpinant balsų stygų, kai jis yra greta t, p, k, pavyzdžiui, mettre „dėti“. Šie garsai (liet. n gomurinis ir pranc. r nevirpamasis) nelaikomi skirtingomis fonemomis, nes jų ypatybes lemia tolesnis garsas ir negalima laisvai pasirinkti, kurį garsą vartoti. Jeigu garso ypatybė tiesiogiai priklauso nuo jo pozicijos žodyje, nuo kirčio, tai turime ne savarankiškas fonemas, o jų variantus, kurie dar vadinami alofonais, alternantais (pranc., angl. allophone). Taigi lietuvių kalbos atveju turime vieną fonemą /n/, kuri kalboje realizuojama dviem skirtingais garsais [n̪] ir [ŋ], o prancūzų kalboje /ʁ/ realizuojama kaip [ʁ] (balso stygos virpa) ir [χ]. Įsidėmėkite, kad mokydamiesi užsienio kalbos turite skirti daug dėmesio fonemoms ir alofonams, nes būtina žinoti, kokios toje kalboje yra fonemos (jos skiria žodžius), o kas tik alofonai (garsai, įgiję skirtingų požymių dėl pozicijos, kirčio ir kt.). Fonemų variantų atsiranda ne tik dėl gretimų garsų ar prozodinių vienetų įtakos. Variantiškumas susijęs ir su individualiais kalbėtojo ypatumais (kalbėjimo tempu, balso aukščiu), socialiniais aspektais (moterų, vaikų, vyrų tartis), regioniniais tarties skirtumais, negimtakalbių akcentu. Taigi fonemų variantai reikalingi tam, kad būtų išgirsti ir suprasti visų minėtų grupių atstovai. §5. Prieš pradėdami nagrinėti ir gretinti lietuvių ir prancūzų kalbų garsines sistemas, trumpai aptarkime tris labai svarbius kalbotyros terminus: kalbos sistema, norma ir

13


kalbėjimas. Kalbos sistemą sudaro abstraktūs dalykai, kuriais remdamiesi mes galime kalbėti ir suprasti kalbą. Kalbėjimas yra konkretus garsų ar simbolių srautas ir juo perduodama informacija. Kalbėjimas – unikalus fizinis reiškinys, nepasikartojantis ir kalbos padargais niekada toks pat nepakartojamas. Lietuvių kalboje šiems dalykams pavadinti vartojami keli terminai: kalba ir šneka, kalba ir kalbėjimo aktas, kalbėjimas. Kitose kalbose šių terminų vartojimas yra nusistovėjęs: angl. language – parole, vok. Sprache – Rede, pranc. langue – parole. Tarp kalbos ir kalbėjimo yra norma. Tai ilgainiui susiformavusios kalbos ypatybės, bendros visiems tam tikros kalbinės bendruomenės aktams, pavyzdžiui, bendrinės lietuvių kalbos norma reikalauja, kad [r] būtų tariamas kaip liežuvio priešakinis 1–2 dūžių priebalsis, nors suprasime ir daugiadūžį ar liežuvėlinį. Standartinėje prancūzų kalboje r turi būti tariamas [ʁ] (virpinant balso stygas), bet Prancūzijos pietvakarių regionuose dažniau yra tariamas kaip lietuviškas [r]. Konkretumo atžvilgiu šie trys lygmenys išsidėsto taip:

kalba (abstrakčiausias lygmuo)

↓ norma (apima vieną kalbą)

↓ kalbėjimas / kalbėjimo aktai (konkrečiausias lygmuo) Vaikai gimtąją kalbą įsisavina ją nuolat girdėdami (remiasi konkrečiausiu lygmeniu – kalbėjimu). Mokydamiesi užsienio kalbos apimame ir normų (mokomės gramatikos, tarties taisyklių), ir kalbėjimo lygmenis (klausome įrašų ir kt.). Šioje knygoje didžiausią dėmesį sutelksime į abiejų gretinamų kalbų normų lygmenį – į tai, kas apibendrinta ir nusakoma tam tikromis taisyklėmis.

14


1.3. Rašytinės ir garsinės kalbos santykis §6. Pradedant garsinės kalbos analizę visada pravartu išsiaiškinti, kodėl raštas ir garsinė kalba ne visada sutampa – ne viską, kas parašyta, balsu perskaitome, ir ne viską užrašome, ką balsu tariame. Kalba turi dvi raiškos formas: rašytinę (užrašytas tekstas) ir sakytinę (garsinę, balsu pasakytą). Vadinasi, kalba turi du inventorius: vienas rašytinei raiškai, kitas sakytinei. Visos kurios nors kalbos rašto raidės sudaro tos kalbos raidyną, arba abėcėlę (pranc.,

angl.

alphabet),

visi

kalbos

garsai

garsyną

(pranc.

inventaire

phonétique/phonologique, angl. sound system). Įprastinėje rašyboje raidėmis dažniausiai žymime ne konkrečius garsus, bet orientuojamasi į fonemų žymėjimą, nes svarbu fiksuoti tik skiriamuosius požymius. Fonetinės ypatybės, priklausančios nuo gretimų garsų, pozicijos žodyje ar kirčio, priegaidės (alofonai), rašte gerokai rečiau fiksuojamos. Lietuvių kalbos raidyną sudaro 32 raidės, garsyną – 56 fonemos (garsai). Remiantis klasikiniu požiūriu, prancūzų kalbos raidyną sudaro 26 raidės, nes raidės su papildomais ženklais (pavyzdžiui, e, é, è, ê) yra laikomos viena raide (e). Jeigu raides su papildomais ženklais atskirai skaičiuosime (kaip lietuvių kalboje), prancūzų raidyną sudarys 42 vienetai. Prancūzų kalbos garsyną maksimaliai sudaro 38 fonemos (garsai), bet viena iš jų yra periferinė (vartojama tik skoliniuose arba onomatopėjose) ir trys balsiai yra fakultatyvūs. Raidžių kiekis raidyne ir fonemų (garsų) garsyne skiriasi, nes nėra idealaus vienos fonemos atitikmens rašte. Lietuvių kalboje: • Ta pati

fonema (garsas) gali būti užrašoma skirtingomis raidėmis,

pavyzdžiui, raidės ū ir ų žymi ilgąjį balsį žodžiuose pūsti ir skųsti (labai tikėtina, kad seniau šių garsų tarimas skyrėsi). • Ta pati raidė gali žymėti skirtingą fonemą (garsą), pavyzdžiui, žodžiai geriu ir geru skiriasi antrojo priebalsio tarimu: geriu tariame minkštąjį, o žodyje geru – kietąjį priebalsį, bet juos abu užrašome ta pačia raide r. Kitas pavyzdys: jis mes kamuolį ir mes pirkome kamuolį, kur balsis žodžiuose mès ir mẽs yra skirtingos trukmės, bet užrašomas vienodai.

15


Asta Kazlauskienė ir Loïc Boizou GRETINAMOJI LIETUVIŲ IR PRANCŪZŲ KALBŲ FONETIKA Vadovėlis Vadovėlį leidybai parengė Asta Kazlauskienė ir Loïc Boizou 2018 11 16. Užsakymo Nr. K18-073 Išleido Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT–44248 Kaunas www.vdu.lt | leidyba@bibl.vdu.lt

Profile for Vytautas Magnus University

Gretinamoji lietuvių ir prancūzų kalbų fonetika  

Gretinamoji lietuvių ir prancūzų kalbų fonetika  

Advertisement