MINIATIŪRA IŠ BELGŲ „BOOK OF HOURS“, 1390 M., BRITISH LIBRARY
MINIATIŪRA IŠ „HISTORIA BELLI TROIANI SOLUTO SERMONE SCRIPTA“, 1390 M., AUSTRIJA
XIII a. pabaigoje Artimuosiuose Rytuose žlugus paskutinėms kryžiuočių tvirtovėms Vakarų Europos riteriai ėmė dairytis naujų kraštų.
dvarą parsivedė lietuvį belaisvį. Šis grafui patarnavo vilkėdamas raudonos ir žalios spalvų livrėja, o vadintas tiesiog Veliuoniškiu. Iš išlikusių 1394-ųjų Vilniaus apsiaustyje dalyvavusio anglų Derbio grafo Henriko sąskaitų matyti, kad nuobodžiaujantis anglas, be vaško ir riešutų, už markę nusipirko ir du vaikus.
Dvikovos su pagonimis Neišvengiama tokių žygių dalis buvo ir dvikovos. Nors pagonys oficialiai nebuvo pripažįstami lygiaverčiais priešininkais, riteriai svečiai nepraleisdavo progos jų iškviesti į dvikovą. Čekų didikas Plichtas 1317 m. dvikovoje ties Veliuona įveikęs lietuvį. O 1329 m. dvikovoje grūmėsi net du valdovai – garsusis Jonas Liuksemburgietis ir mūsiškis Margiris. Kryžiuočiai, žinoma, visaip stengdavosi išmušti mintis apie tokias dvikovas svečiams iš galvos. Jų supratimu, net dvikovos su lenkais, kurie buvo krikščionys (tačiau susitepę sąjunga su pagonimis lietuviais), reiškė žemą lygį. 1392 m. prancūzų riteriai ties Vilniumi, anot Vygando Marburgiečio kronikos: „... norėjo rungtis dvikovoje su lenkais iš ginklų ir žirgų, bet magistras, gero norėdamas, nutraukė, o maršalas Werneris von Tetingeris pasakė, kad tai niekam nesuteiks šlovės, kas su jais rungsis, nes tai tikėjimo priešai.“
Kare kaip kare Į kryžiaus žygius pakovoti Lietuvoje susiruošusiems atėjūnų riteriams tekdavo susidurti ir su pavojais. Deja, kristi nuo mūsų protėvių rankos grėsė ne taip dažnai kaip norėtųsi, nors tokie atvejai kronikose minimi. Pasak W. Urbano, eili-
niams kryžininkams bent XIV a. pradžioje nemažas laimėjimas atrodė nuostolių santykis 1:4, mat gyrėsi, kad viename mūšyje paklojo 200 pagonių, patys tepraradę gal 50 vyrų. Kilmingų riterių žūdavo gerokai mažiau. 1363 m. šturmuojant Veliuoną galvą padėjo anglų riteris Geoffrey Skropas (palaidotas Karaliaučiaus katedroje). 1385 m. rugsėjį Neryje nuskendo Kacenelnbogeno grafas Wilhelmas II, o 1394 m. rugpjūtį Nemuno pakrantėje žuvo 25-metis Derbio grafo palydovas riteris Jonas iš Liutamo. Tačiau riteriai krisdavo ir kitaip. 1391 m. vasarą Karaliaučiuje, padiskutavę religiniais klausimais, tarpusavyje susikovė anglai ir škotai. Laimėjo anglai, o per susirėmimą nudėtas Škotijos karaliaus žentas, lordas Williamas Douglasas ir du jo tarnai. 1392 m. sausį vokiečiai ir anglai susikovė dėl garbės žygyje joti su Šv. Jurgio vėliava. Tie konfliktai dėl vėliavų tarp vokiečių ir anglų riterių kildavo daugelyje žygių. Vokiečiai visad tvirtino turį pirmumo teisę į Šv. Jurgio vėliavą, savo ruožtu anglai atsakydavo tuo pačiu. Kruvino mūšio vos išvengta 1364 m., kai į Gardiną su Šv. Jurgio vėliava žygiavusius anglus mėgino užpulti įniršę vokiečių riteriai. 1392 m. viskas vyko panašiai: vos vokietis Rupertas Schokendorfas išskleidė Šv. Jurgio audeklą, anglas Henry Persy atsakydamas iškėlė anglišką „Šv. Jurgį“. Neaišku, ar per šį susidūrimą kas nors žuvo, tačiau vaidingieji anglai tais pat metais vis dėlto nukovė vieną vokiečių riterį su tarnu. Anot H. Boockamnno, galiausiai neapsikentę kryžiuočiai anglams tiesiai šviesiai pareiškė tokių sve-
Dėl pirmumo nešti Šv. Jurgio vardu pavadintą vėliavą nuožmiai varžėsi anglų ir vokiečių riteriai.
čių ne itin pageidaujantys, tad nuo 1394 m. „joks anglų riteris nedalyvavo žygiuose į Lietuvą“.
Ligos ir išpirkos Ne menkesnis pavojus nei kristi nuo pagonių ar bendražygių rankos buvo ir ligos. Grėsmę taip pat kėlė krikščioniškų jausmų stokoję lenkų ir Pamario didikai, kurie vogčiomis mėgindavo suimti tai vieną, tai kitą riterį, kad paskui paleistų tik už gerą išpirką. Tai buvo įprastas viduramžių Europos didikų būdas pasipelnyti, tereikia prisiminti Ričardo I Liūtaširdžio įkalinimą. Tokio likimo, beje, vos išvengė ir Jonas Liuksemburgietis, po 1345 m. žygio į Lietuvą grįžęs namo. Jo sūnų Karolį V lenkai sulaikė Kališe, kad išspaustų paskutinį pfenigą, bet šiam pavyko išsivaduoti gudrumu. Kad ir kokie tykotų pavojai, Vakarų Europos riteriai (ar ketinę jais tapti) plūdo į Prūsiją. Istoriko Wernerio Paravicini žiniomis, vien XIV a. antroje pusėje ordinas dėl tokių pastiprinimų į LDK teritoriją surengė apie 100 žygių. Lietuvą užgriuvo tikras stručių plunksnomis linguojančių (tradicinis riterių šalmų papuošalas) riterių tvanas. Kiekvienas kilmingesnis su savimi atsivesdavo keliolikos, keliasdešimties, o žymiausieji – ir kelių šimtų karių palydą. Istorija 4 r 2013
39