Verslo pietūs nr.1

2016 Nr. 1

VERSLO pietūs KARJERA E. Daugėlaitė A. Tapinas R. Širvinskas O. Surajevas V. Alesius

16

sėkmės receptų

NEUROMARKETINGAS Vartotojų įpročiai ir reklamos magija

ESKEDAR MAŠTAVIČIENĖ Gyvenime svarbiausia turėti tikslą ir viltį LONDONO VERSLAS Į mados verslą per instagramą

REGIONŲ VERSLAS Levandų oazė ir hobis, ir verslas IEVA LIEKYTĖ Laisvalaikio pilotė KELIONĖS Kenijos spindesys ir skurdas Tailandas. Turistinis Čiangmajus

grafika / dizainas /dovanos

www.karbar.lt

2

VERSLO pietūs

3

4

VERSLO pietūs

www.adatyte.com

VERSLO pietĹŤs

5

REDAKTORĖS ŽODIS

6

VERSLO pietūs

REDAKTORĖS ŽODIS

APIE DRĄSIUS ŽMONES

ir jų keliones

Likus keturiems mėnesiams iki 30-ojo gimtadienio, aš išėjau iš redakcijos į niekur. Pirmą kartą neturėjau plano, o man, savo darbus pratusiai organizuoti turint planą A, atsargai – B ir jei netingiu – C, – tai buvo ne išėjimas, o išbėgimas už savo komforto ribų. Bet puikiai žinojau du dalykus: man reikia daugiau vertės visuomenei atnešančios veiklos, nes dirbti tik siekiant uždirbti pinigų man niekada nebuvo motyvas veikti. 2015 metais pelnytas Nacionalinio lygybės ir įvairovės forumo Metų žurnalisto apdovanojimas man suteikė daugiau džiaugsmo, nei po to beveik trečdaliu padidėjęs atlyginimas.

Ir antra – turiu pakankamai žinių ir patirties įgyvendinti savo idėjas, be to, man patinka mokytis naujų dalykų, ir tai aš darau nuolat nieko neverčiama, nes kitaip

būna pernelyg nuobodu, o naujos žinios suteikia pasitenkinimo.

Kita vertus, iššūkiai mane jaudina, o tai, kaip bežiūrėsi, buvo naujas gyvenimo nuotykis. Ir aš tiksliai nežinojau, kur jis mane nuneš. Bet niekada nebuvau iš tų, kurie ieško lengviausio kelio – charakterio tvirtumą ir ryžtą siekti užsibrėžto tikslo pasitikrinau dar studijuodama vienu metu 2 profesijas, kai per sesiją laikydavau 14 egzaminų. Ir vėliau tikrinau ne sykį, kai norėjosi mesti vieną ar kitą projektą, nes einasi ne taip, kaip norisi, – susiimdavau, pasiraitodavau rankoves ir padarydavau.

Nes didžiausia laimėta kova yra kova prieš save patį, kai atrodo pavargai ir nebegali, bet atsiputi minutę ir kopi į kalną toliau, nes vaizdas pasiekus viršūnę ir pasididžiavimas savimi už įveiktą kelią viską atperka.

VERSLO pietūs

7

REDAKTORĖS ŽODIS

Praėjus pusei metų, vasario mėnesį, atostogaudama Birštone, jau tiksliai žinojau, ką veiksiu – pasakosiu drąsių žmonių sėkmės istorijas apie nueitą kelią į tikslą. Karjeroje, versle, asmeniniame gyvenime. Kuo daugiau vingių ir posūkių, tuo įdomesnis pasakojimas, o kartu liudijimas apie suteiktas pamokas. Kartais žmonės, pabandę kartą ar du imtis mėgstamos veiklos, nusivilia ir nuleidžia rankas, bet geriausiai tobulėjame būtent patyrę nesėkmę, o daugiausia apie mus pasako tai, kaip suklupę sugebame atsitiesti ir eiti toliau. Atlikęs tūkstančius bandymų patobulinti elektros lemputei, Tomas Edisonas sakė: aš nesusikirtau.

Aš atradau 10000 būdų, kurie neveikia.

O paskui angliniu bambuko siūlu pasiekė užsibrėžtą tikslą – lemputė ėmė degti šimtus valandų.

Kai leidausi į žurnalo Verslo pietūs kelionę, turėjau planą A, B ir C, bet reikalai ne kartą sukosi taip, kad jaučiausi it centrifugoje. Vienas mano rašytojų šiuo metu gyvena Afrikoje ir susisiekti galima tik tada, kai pagauna internetą. Arba

Irane blokuojamas feisbukas, tad geriausia bendrauti paštu su žmogumi, rašančiu žurnalui, bet ir tai ne visada ramu, ar tikrai laišką gaus. Viršelio fotosesijos laukėme 3 savaites, nes sirgo tai Eskedar vaikas, tai fotografas. Ir daugelis kitų situacijų, kurios, regis, turėjo užvirinti mano karštakošišką kraują, nes viskas guli ant mano pečių, esu atsakinga už komandos vedimą į pergalę, bet štai – esu rami kaip belgas arba estas. O šiandien, praėjus 10 mėnesių nuo žurnalo idėjos, aš įveikiau pirmąjį kelionės etapą, ir Jūs skaitote žurnalą Verslo pietūs. Žurnalas man parodė, kad mano degantis, kietakaktiškas, tiesmukas ir kartais net agresyvus charakteris geba staigiai transformuotis į visišką ramybę ir šaltą protą kritinėse situacijose. Ne tik tai akimirkai, kai reikia priimti sprendimus, bet apskritai, kai reikia išlaukti, nors laukti aš ir labai nemėgstu.

Gyvenime gerai duoti sau sunkių užduočių ir pasinerti į išbandymus, nes tada, o gal ypač tada, pamatai save tokį, koks nežinojai, kad gali būti.

Sandra Vilimaitė 8

VERSLO pietūs

KOMANDA

VERSLO pietūs Žurnalo vyr. redaktorė SANDRA VILIMAITĖ Londono verslas redaktorius LIUTAURAS MIKUČIONIS Kalbos redaktorė NERINGA DANGVYDĖ Kūrybos vadovas KAROLIS BARANOVSKIJ IT techniniai sprendimai DEIVYDAS SARCEVIČIUS Tekstai DAIVA REPEČKAITĖ LIUTAURAS MIKUČIONIS RŪTA ELITOK DALIA MIKONYTĖ SANDRA VILIMAITĖ IZABELĖ NORKUTĖ WWW.BUVAUKINE.LT Nuotraukos DALIA MIKONYTĖ PAULIUS ŠAPARNIS DAIVA REPEČKAITĖ UGNĖ ANDRIJAUSKAITĖ LIUTAURAS MIKUČIONIS SANDRA VILIMAITĖ RŪTA DRUSKYTĖ KAROLIS BARANOVSKIJ RAŠYKITE MUMS redakcija@verslopietus.lt

Viršelis - ESKEDAR MAŠTAVIČIENĖ Nuotrauka - PAULIUS ŠAPARNIS Makiažas - VIKTORIJA KOIRO Paltas - LAURA DAILI VERSLO pietūs

9

T URIN Y S 12 44 76 144

10

LEVANDŲ OAZĖ - IR HOBIS, IR VERSLAS

MEILĖ MENUI PRASIDĖJO NUO VAIKYSTĖS

Į MADOS VERSLO PASAULĮ PER INSTAGRAMĄ

POKALBIS SU GABRIELE LABANAUSKAITE

24 54 86 156

GAMTOS ILGESYS ATVĖRĖ VERSLO GALIMYBES

LAUMIŲ VAIKŲ PAMOTĖ

SOCIALINIO VERSLO MODELIS: LABDAROS PARDUOTUVĖ

R.ŠIRVINSKAS E. DAUGĖLAITĖ A. TAPINAS O. SURAJEVAS V. ALESIUS

VERSLO pietūs

34 68 118

172

VESTUVIŲ ORGANIZAVIMAS TAILANDE SVAJONĖ, VIRTUSI REALYBE

SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBOS IT SPECIALISTĖ

LAIŠKAI IŠ IRANO

IEVA LIEKYTĖ – PILOTĖ LAISVALAIKIU

98

130

GYVENIME SVARBIAUSIA TURĖTI TIKSLĄ IR VILTĮ

VARTOTOJŲ ĮPROČIAI IR REKLAMOS MAGIJA

198 178

186

TURISTINIAME ČIANGMAJUJE – PASLĖPTOS PROVINCIJOS GYVENTOJŲ DRAMOS

KENIJOS LŪŠNYNŲ ŽAVESYS IR SKURDAS

210

SU MARATONININKĖS IŠTVERME – PER VISAS GYVENIMO KLIŪTIS

FILMAI MOTYVACINIAI TOP 7

Copyright © 2016 - 2017 IV Sandra Vilimaitė.

Visos teisės saugomos.

Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką Sandros Vilimaitės sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

VERSLO pietūs

11

REGIONAI

LEVANDŲ OAZĖ –

12

VERSLO pietūs

REGIONAI

ir hobis, ir verslas Kai Vilniaus rajone įsikūrė kvapais, spalvomis ir ramybe lankytojus viliojantis levandų ūkis, spaudos puslapiuose sumirgėjo istorija, kaip jo įkūrėja Jūratė Lankauskaitė-Kregždienė idėją verslui tiesiog susapnavo.

Tekstas Daiva Repečkaitė Nuotraukos Sandra Vilimaitė

VERSLO pietūs

13

REGIONAI

P

raėjo tas laikas, kai vilnijantys Viduržemio jūros augalo žiedai buvo naujovė Lietuvoje – ūkis skaičiuoja šeštus metus, o J.Lankauskaitė-Kregždienė toliau kuria planus, kaip patobulinti ir išgryninti veiklą. „Sukurta koncepcija – ramaus poilsio vieta. Mes – ne tradicinio kaimo turizmo sodyba, kur žmonės važiuoja švęsti didelių švenčių. Orientuojamės į poilsį, meditaciją, – aiškina ji. – Taip sudėtingiau pinigine prasme, bet mums mieliau.“ Prekyba levandų sodinukais, puokš14

tės, žiedai ir arbata, stiebeliai iešmams ir kvapioms prakuroms, kvapusis levandų vanduo, suvenyrai, ekskursijos, fotosesijos, kempingo paslaugos – net toks ilgas sąrašas neapima visų levandų panaudojimo galimybių. Ūkio šeimininkė garsėja savo firminiais sausainiais su levandomis, o tinklalapyje ir ankstesniuose interviu siūlo jas naudoti avienai marinuoti, vabzdžių įkandimams gydyti ir odai tonizuoti. Violetiniai levandų laukai vilioja vestuvininkus ir kitus fotosesijų mėgėjus, poilsiautojus iš įvairių šalių nuo Vakarų

VERSLO pietūs

REGIONAI

„Svarbiausia – bendrauti su savo svečiais, tada daug gali išmokti ir nereikia išradinėti dviračio.“ Svečių poreikius atspėti, atrodo, sekasi – nakvynės paieškos variklio booking.com lankytojai J. Lankauskaitės-Kregždienės kempingą ir viešbutį „Lavender Village“ vertina net 9.4 balais iš 10“

Europos iki Australijos. Neseniai ramia sodyba susidomėjo įmonės, pasigavusios madą visai darbo dienai perkelti darbuotojus į gamtą. „Jau šiemet turėjome keletą tokių. Padirbo gamtoje, papiknikavo ir išsiskirstė – liko labai patenkinti,“ – giriasi šeimininkė. „Bendraujam su sveiko maisto manufaktūra, šiaurietiško ėjimo įmone, įsteigėme landšaftinį mini golfą. Viskas priklauso nuo žmonių poreikių,“ – pasakoja apie kelerius metus besitęsiantį eksperimentą verslininkė. – Jeigu kažkas nepasitvirtina,

patrauki į šoną ir darai toliau. Tas pats su prekėmis. Svarbiausia – bendrauti su savo svečiais, tada daug gali išmokti ir nereikia išradinėti dviračio.“ Svečių poreikius atspėti, atrodo, sekasi – nakvynės paieškos variklio booking.com lankytojai J. Lankauskaitės-Kregždienės kempingą ir viešbutį Lavender Village vertina net 9.4 balais iš 10.

STOVYKLAVIETĖS NEPLANAVO „Veikla prasidėjo nuo ūkio, apie poilsiavietę nebuvo jokios užuominos, – prisimena levandų sužavėta J. Lankauskaitė-Kregždienė. – Pradžioje nesitikėjome jokio verslo daryti, bet atsirado susidomėjimas, o su juo ir lankytojų poreikiai, pradedant tualetu, baigiant pasibuvimu, meditacijomis.“ Tačiau būtent stovyklavietės steigimui pavyko gauti ES paramą: pagal Lietuvos kaimo plėtros programą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai verslininkei skirtas neatlygintinas finansavimas stovyklavietei įrengti. „Tai nuostabu, kad gavom paramą, mums tai buvo didelė pagalba. Be jos nebūtume įrengę poilsiavietės, nes investicijos su tokia koncepcija kaip mūsų, nežinia, kada galėtų atsipirkti, – aš tiek negyvensiu,“ – juokauja verslininkė, bet investicijos atsiperka greičiau nei planuota.

Paklausta apie stovyklavietės reklamą, verslininkė teigia užsiregistravusi minėtame booking.com. „Taip pat olandų kempingų portale esame užsiregistravę, jie kasmet mus patikrina, ar sąlygos nepasikeitė,“ – priduria ji. Daugybė svečių į Lavender Village tinklalapį užklysta per interneto paiešką, o lietuviai informacija dalijasi iš lūpų į lūpas arba atranda per socialinį tinklą Facebook.

VERSLO pietūs

15

16

VERSLO pietūs

„Būtent svečių komentarai padėjo plėtoti viešbučio ir stovyklavietės viziją.

Viešbutyje dabar yra trys kambariai – žaliasis, mėlynasis ir žiedų. Atsižvelgiant į svečių pasiūlymus, iš kambarių buvo pašalinti televizoriai – jie tiesiog netiko prie ramaus poilsio koncepcijos.“ koncepcijos“

VERSLO pietūs

17

REGIONAI

18

VERSLO pietūs

REGIONAI

Booking.com svetainėje beveik visų atsiliepimų raktinis žodis – ramybė. Lankytojai taip pat džiaugiasi maloniu aptarnavimu ir švara. „Prancūzai keletą kartų siuntė padėkos atvirukus – tikrus, ne elektroninius, laiškus su nuotraukomis.

Keliautojai iš Rusijos irgi liko labai patenkinti ir sužavėti: jie atvažiavo iš didesnių miestų, kur tokių grožių aplink didmiesčius nelabai turi. Sudėtingiau su turistais iš Baltarusijos – kai kurie atvažiuoja su kitokiais siekiais, jų mentalitetas sunkiau priima mūsų stovyklavietės koncepciją, jie nelabai pataiko, pasirinkę šį viešbutį,“ – prisimena patirtį levandų ūkio savininkė.

Anot jos, svečiai iš Lietuvos žino, ko tikėtis, ir taip pat kaip užsieniečiai yra pasiryžę už tai sumokėti brangiau.

Būtent svečių komentarai padėjo plėtoti viešbučio ir stovyklavietės viziją. Viešbutyje dabar yra trys kambariai – žaliasis, mėlynasis ir žiedų. Atsižvelgiant į svečių pasiūlymus, iš kambarių buvo pašalinti televizoriai – jie tiesiog netiko prie ramaus poilsio koncepcijos. „Klientai pageidavo ramių pramogų – taip atsirado golfas, kajakai, ne koks krepšinis ir ne futbolas,“ – prisimena savininkė.

Pasak J.Lankauskaitės-Kregždienės, dabartinis stovyklavietės pavidalas greičiausiai dar ne galutinis. „Kasmet stengiamės pasiūlyti kažką naujo – naują pavėsinę terasą, kur atsidaro visi langai, panoraminį vaizdą į ežerą... Norėtųsi viešbutį praplėsti, pasiūlyti daugiau ir aukštesnio lygio kambarių, sukurti įdomesnį interjerą.“

VERSLO pietūs

19

20

VERSLO pietūs

„Pasėlių draudimas nedraudžia levandų, nes jos nereglamentuotos Lietuvoje. Bet aš, pradėdama veiklą, tai žinojau“

VERSLO pietūs

21

REGIONAI

22

VERSLO pietūs

REGIONAI

VISKUO RŪPINASI PATI J.Lankauskaitė-Kregždienė teigia verslu pradėjusi užsiimti prieš daugiau kaip dešimtmetį. Anksčiau ji yra turėjusi gėlių parduotuvę: „Teko ją uždaryti. Verslas baigėsi labai nesėkmingai, nes buvo pridaryta klaidų, prasidėjo Rusijos krizė.

Bet kas mūsų nenužudo, tas mus užgrūdina. Nesėkmė nėra blogis, nes iš jos mokomės. Reikia nenuleisti rankų, neužsigraužti.“ Be Lavender Village Vilniaus rajono gyventoja dar vadovauja įmonei, kuri generuoja ir parduoda saulės energiją, bet paskutiniu metu levandų ūkis tapo jos pagrindine veikla. Verslininkė teigia atiduodanti ir socialinę duoklę – dalyvavusi labdaros šventėse, teikusi produktų labdarai.

Kaip viską suspėti, kai veiklų sąrašas nuolat plečiasi? J.Lankauskaitė-Kregždienė galvoja ir apie komandos plėtrą, planuose yra atskiras SPA centriukas su lauko sukūrine vonia ir garine levandų pirtimi, tačiau dabar – visu administravimu, produktais ir reklama rūpinasi pati. „Minčių plėsti komandą kilo, bet apyvarta nėra tokia, kad būtų verta samdy-

ti žmogų visu etatu, mokėti mokesčius.

Turiu buhalterę ir ūkvedį, sūnus padeda su feisbuku. Tenka suktis, kaip yra, nes tai nėra didelis verslas, o ir ambicijų padaryti stambaus verslo neturime. Dirbu tiek, kiek pačiai miela.“ Paklausta, kaip viešasis sektorius galėtų palengvinti darbą iniciatyviems žmonėms kaip ji, levandų ūkio šeimininkė teigia daug nesitikinti nei iš valstybės, nei iš savivaldybių. „Pradėjome ūkį savarankiškai. Pasėlių draudimas nedraudžia levandų, nes jos nereglamentuotos Lietuvoje. Bet aš, pradėdama veiklą, tai žinojau.“ Tiesa, ji norėtų, kad Vilniaus rajono savivaldybė būtų labiau linkusi bendradarbiauti. „Mes savo jėgomis pasitvarkom, bet padaryti gerą, patogų privažiavimą – dideli pinigai,“ – teigia verslininkė. Dabar savivaldybė kelią jau išlygino.

Pradedantiems verslą regionuose ji linki nebijoti ir imtis savo idėjų, net ir žinant, kad bus sunku. „Niekas už mus pačius to nepadarys. Visada bus sunku, bet viskas priklausys ir nuo jūsų požiūrio.“

VERSLO pietūs

23

REGIONAI

GAMTOS ILGESYS ATVĖRĖ VERSLO

GALIMYBES

24

VERSLO pietūs

REGIONAI

Kartais būna taip: neplanuoji kurti verslo, bet verslas susikuria pats.

Taip nutiko Anykščių meno inkubatoriuje įsikūrusiems natūralios kosmetikos gamintojams Gamtos Pilnatvė. „Verslas auga, perspektyvos auga, nors mes tik ieškojome savęs. Verslas atsirado kaip rezultatas“, - sako įmonės direktorė Renata Paramonova.

Tekstas Sandra Vilimaitė Nuotraukos asmeninio archyvo

VERSLO pietūs

25

T

REGIONAI

rys draugės pedagogės Žydrė Saprigonaitė, Vaida Zlatkutė ir Renata Paramonova ieškojo savęs, siekė harmonijos su gamta ir prasmės gyvenime, o gyvenimas pasisuko taip, kad ieškojimai atvedė į verslo kelią. O Vilnių, kur gyveno ir dirbo, iškeitė į mažą Anykščių miestelį. „Tas gražios ir tobulos gamtos jausmas taip užvaldė, kad stovėdama ant Šventosios upės kranto galvojau: aš tikrai čia kada nors gyvensiu. Tik tuomet nesitikėjau, kad norai gali taip greitai pildytis“, - atmena Renata.

Ir iš tiesų ant upės kranto sugalvotas noras išsipildė beveik po dvejų metų: Renata metė prestižinius pedagogės darbus Vilniuje, gražius namus, išsikraustė į Anykščius, kaip pati sako, į pobaisį butelį, ir užsiregistravo darbo biržoje. „Atgaivą sielai atrasdavau Vaidos Zlatkutės jogos užsiėmimuose, seminaruose apie vaistines žoleles, kur virdavom sveiką maistą, praktikuodavome jogą lauke, kūrendavome pirtį ir džiaugdavomės buvimu su gamta ir gamtoje. Draugystė su gamta man patiko nuo mažens, aš niekada nesijausdavau vieniša gamtoje. Užaugau labai gražioje vietoje šalia Nemenčinės, prie Gėlos ežero. Studijuoti pedagogikos išvykau į Vilnių, radau darbą, pradėjau kurti šeimą ir maniau, kad jau įleidau šaknis. Tačiau visą tą laiką jaučiau, kad kažkas ne taip, jaučiau ilgesį, kurio pati sau negalėjau įsivardyti. Aš tiesiog nesupratau, ko ilgiuosi. Kai atvykau į Anykščius, man tapo viskas aišku – ilgiuosi namų, ne fizine prasme, bet namų plačiąja prasme – gamtos ilgiuosi“.

26

Mokytojas iš Pietų Amerikos Vaida supažindino Renatą su savo draugu iš Amerikos, jis kartais atvykdavo į Lietuvą organizuoti savęs pažinimo seminarus, mokymus, praktikas gamtoje, o vėliau tapo jų mokytoju. „Sykį gavau muilą dovanų iš mokytojo, buvau jautrios sausos odos, netiko įprasti prausikliai. Labai gražiai subtiliai įpakuotas, labai kvapnus. Nusiprausiau ir negalėjau patikėti pirmuoju efektu: tiko iš karto, nes buvo pagamintas iš kokybiškų, natūralių aliejų. Negalėjau patikėti, kad muilas gali būti toks nepaprastas. Tada klausiau: iš kur gavo? Sako: padariau.

Negalėjau patikėti, kaip padarei? Man buvo taip įdomu, o mokytojas pažadėjo galbūt kada nors išmokys ir mane. Labai užsidegiau noru mokytis, o jis savo pažadą įvykdė labai greitai. Reikėjo pažinti aliejus, sudaryti receptą, buvo tokia įdomi pamoka. Paprastomis buitinėmis sąlygomis pagaminome nerealiai gerą muilą: kreminės konsistencijos, malonų veidui.

Vėliau palengva, žingsnis po žingsnio, pradėjome studijuoti žoleles. Anykščiai - dėkinga vieta tam, čia jų gausu. „Draugė Vaida buvo pagrindinė gamintoja, o mes su Žydre pagalbininkės. Iš pradžių gaminome tik sau. Pirkdavome prabrangius kosmetinius aliejus, merkdavome žoleles, laikydavome šiltoje vietoje apie mėnesį, tam, kad aliejus absorbuotų visas vaistines augalo savybes, ir iš gautų fitolių kurdavome kosmetinius gaminius. Dalijome draugams, artimiesiems. Žmonės geranoriškai priimdavo, prašydavo dar ir dar. Dar dirbdama su mokiniais atsinešdavau gaminių per muges ir kitus darbo renginius. Ateina tėveliai,

VERSLO pietūs

REGIONAI

mes duodam uostyti, - nusipirkdavo ar gaudavo dovanų ir būtinai užsisakydavo dar. Viską darome rankomis, be gamybos įrengimų. Žmonėms patikdavo kvapas, iki šiol jis yra mūsų vizitinė kortelė, daug investuojame į tai. Mums tai niekada nebuvo tik verslas. Labiau - kūryba. Sukurti kvapus, atrasti aliejus, juos tarpusavy suderinti, pagaminti ypatingus kosmetinius gaminius, - apie pirmus žingsnius pasakoja Renata.

Hobis tapo verslu Mokytojas sužadino meilę gamtai bei įkvėpė tikslo ieškojimui.

Joga, sveika gyvensena, natūrali medicina, vaistažolių pažinimas, gamtos stovyklos vaikams, kosmetikos kūrimas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi ir aistra. Visko tiek daug, kad gimė idėja sujungti visas veiklas. „Gamtoje viskas yra vientisa.

Tuomet buvo mintis viską sujungti į vieną, ir taip gimė Gamtos pilnatvė. 2011 metais įkūrėme VšĮ, bet mums pačioms netikėtai pardavimai ėmė augti, kartu privalėjo augti ir gamyba, nes žmonės norėjo mūsų produktų. Per draugus ir pažįstamus mūsų gaminiai iškeliavo į 7 skirtingas šalis, siuntėme savo gaminių ir į Šveicariją, ir į Ameriką. Tada buvome priverstos įkurti gamybinę įmonę, UAB, ir žodis Pilnatvė išliko pavadinime.

Taigi dabar yra VšĮ Gamtos pilnatvė ir - nuo 2015 metų - UAB Pilnatvė. Tiesą pasakius, mus gana VERSLO pietūs

27

REGIONAI

gąsdino dvi įmonės, nes mes nesame verslininkės, reikėjo pradėti strateguoti, planuoti, tvarkyti finansus – tai dideli iššūkiai, nes visų dalykų teko mokytis“.

Tačiau gyvenimas ir čia turėjo paruošęs pagalbą. Į trijų draugių verslo gyvenimą atėjo ketvirta – Edita Noreikienė – verslo plėtros vadybininkė.

Anykščių menų inkubatorius Verslininkės pasakojo, kad Anykščių menų inkubatorius taip pat gyvenime atsirado staiga ir netikėtai. Inkubatorius visiems rezidentams organizuoja mokymus, sesijas apie verslumą. Nes dauguma menininkų sukuria gražų produktą, bet parduoti nėra taip lengva. Tad inkubatorius buvo didelė pagalba verslui.

Edita Noreikienė: visada svajojau apie verslą, todėl Renatai pasiūlius prisijungti prie Gamtos pilnatvės, pagalvojau, kad būtų nuostabu. Iš pradžių maniau, kad užsiimsiu viena sritimi, bet šiandien matau, kad mane domina viskas. Ne tik verslo plėtra, bet ir produkto gamyba.

Nors užsiimu daugiausia verslo klausimais. Didžiausias mano noras buvo dirbti darbą, kuris suteiktų prasmę gyvenime, norėjau veiklos, kuria galėčiau duoti žmonėms kokybiškus ir širdžiai malonius gaminius, o ne tik galvoti, kaip uždirbti pinigų. Pinigai net neturi būti tikslas, nes svarbiausia - jaustis gerai ir jausti pasitenkinimą.

Renata: kai yra tikras, stiprus noras – aplinkybės tampa nebesvarbios, nes jos pačios susiklosto pačia geriausia ir naudingiausia linkme. Viskas mums pavyksta intuityviai, nes jei verslą kurtume pagal taisykles, kaip priimta, tai pradėtume nuo investicijų, o pas mus viskas vyksta tarsi iš kito galo.

28

Edita: aišku, vėliau vis tiek tenka domėtis ir aiškintis taisykles, ir ten ieškome savęs - kas mums tinka, kas netinka.

Verslo kūrimas, organizavimas ir matavimas.

Renata: man atrodo, kad net ir geriausiai susidėliotame versle turi mokėti žaisti. Gamtoje viskas yra iš to žaismo.

Jūs kalbate taip, kaip rašo dauguma knygų apie motyvaciją, tikslus, idėjas, verslo įgyvendinimą: reikia daryti tai, kas patinka ir teikia malonumą, o visa kita – ateis.

Renata: tokių knygų aš neskaičiau, viskas ateina labiau iš tikro vidinio žinojimo, kad tai yra geras dalykas. Net jei visas pasaulis susimoko ir sako, kad darai nesąmonę, bet jei tiki savimi ir savo idėja, tai galiausiai pasiseka.

O kaip reagavo artimiausi žmonės?

Jūs kūrėte šeimą Vilniuje, o paskui sakote: važiuosiu į Anykščius?

Renata: visi ieškojimai vyksta per asmenines krizes. Kai susipažinau su Vaida, išgyvenau gilią krizę, vyko skyrybų procesas. Buvau sutrikusi, pasiklydusi, ieškojau pagalbos. Tada atsirado joga. Žinojau, kad turėsiu daug ką keisti, pirmiausia savo širdyje. Tačiau į Anykščius atvažiavau lengvai, manęs jau niekas nesiejo, buvau laisva. Žinoma, tėvams buvo be galo sunku suprasti, kam važinėju į tuos Anykščius, o dar kai pradėjau kalbėti, kad norėčiau ten gyventi, – išvis nesuprantama. Vilniuje atsisakiau gerų, prestižinių darbų, turėjau 15 metų patirtį Valdorfo, Montessori ir įprastoje mokykloje. Išvažiavau į Anykščius ir užsiregistravau darbo biržoje – tai tikrai buvo šokas visiems artimiesiems. Bet aš visada širdyje žinojau, kad teisingai elgiuosi. Man nebuvo

VERSLO pietūs

REGIONAI

VERSLO pietūs

29

REGIONAI

sunku palikti draugus, šeimą, pomėgius ir atsidurti šiame miestelyje. Be darbo, pinigų, niekas manęs neišlaikė, bet žinojau, kad visi vidiniai virsmai turi prasmę, ir mokytojas labai inspiravo jausmą, kad viskas bus gerai. Be to, buvau ne viena, mes buvome trise ir dar turėjome mokytoją – tai didelė jėga.

Kalbant apie iššūkius, sakėte, kad Amerikoje kurti verslą lengviau nei Lietuvoje, kodėl?

Renata: kai pradėjome aiškintis, kaip legalizuoti verslą, kokie galioja įstatymai, 30

kokioms instancijoms tapsime pavaldžios, intensyviai skaičiau, lankiau seminarus.

Tuomet išvažiavau į Ameriką, nes pasikvietė draugai, mėnesį ten gyvenau.

Sužinojau, kad įmones Amerikoje labai lengva įkurti, nereikia jokių pradinių įnašų turėti kaip Lietuvoje. Ten lengviausia dalis - legalizuoti produktą. Kai tu pagamini Amerikoje gerą muilą ir, kaip gamintoja, esi visiškai atsakinga už gaminį, etiketėje nurodai įmonės pavadinimą ar savo vardą, pavardę – to užtenka. Jei kas nors nutiks, bus alergija – atsakys gamin-

VERSLO pietūs

REGIONAI

tojas, bet nėra pundo dokumentų, raštų įrodymui, nereikia tyrimų, kaip pas mus.

Lietuvoje galioja bendras ES kosmetikos gamybos reglamentas, jis labai griežtas ir visose šalyse vienodas.

Taigi, kai pagamini kosmetikos gaminį, visų pirma, turi jį notifikuoti europinėje sistemoje, įvesti visus duomenis. Jei bet kokioje ES šalyje esantis žmogus turi įtarimų dėl produkto ar nori juo prekiauti, jis sužino, kas ta gamtos pilnatvė, kur ji yra, kas joje dirba, kas yra tikrieji gamintojai – tai yra pirminė informacija.

Antra – jei kuri sau, jokių reikalavimų nėra, bet jei nori parduoti – parduodamas produktas turi turėti saugos ataskaitą ir informacinę bylą – visoje Europoje tai yra bendras reikalavimas. Toje saugos ataskaitoje turėtų būti kiekvieno ingrediento aprašai, kas įeina į produkto sudėtį, mikrobiologiniai, dermatologiniai tyrimai. Taip pat turi būti tyrimas, kaip tie ingredientai tarpusavyje sąveikauja. Tai – mokslinis darbas, mums, menininkams, gamintojams, tai nėra labai įkandama, nes tą sritį reikia išmanyti, todėl ją tvarko

VERSLO pietūs

31

REGIONAI

chemikai, fizikai, medikai. Saugos ataskaitos paruošimą dabar galima nusipirkti Lietuvoje: samdaisi įmonę, kuri tau šitą darbą padaro. Lietuva yra maža, ir pajamos nėra didelės palyginti su Prancūzija arba Italija, – tai mums kainuoja labai daug. Mažam gamintojui, mažai įmonei tai yra didelė investicija. Mes neturėjome jokių investicijų iš šalies, todėl viską, ką parduodavom, investuodavom.

Kas jums padėjo kurti verslą?

Renata: pagal vadovėlį reikėtų turėti pradinių investicijų, daug laiko praeitų, kol įsisuksi, todėl mes stebiname žmones, kad darydami „iš idėjos“ sugebame taip augti ir plėstis. Net neturint pinigų, mums viskas labai stipriai įsisuko, kodėl?

Mums padėjo, mus išviešino Anykščių menų inkubatorius, tada Anykščių regioninis parkas suteikė savo prekinį ženklą - jų pievose renkame žoleles, - tai mums didžiulis privalumas, nieko nekainuoja.

Dėl šio ženklo patekome į Lajų taką, o Lajų takas yra šių metų sensacija – buvo puiki nemokama reklama. Anykštietiškas produktas iš vietinių žolelių – puikus suvenyras įsigyti. O Anykščių menų inkubatorius pritraukia daug žurnalistų, ir iš televizijos, ir tai suteikė daug reklamos.

Noriu pasakyti vieną dalyką - pažiūrėkite, kiek aplinka leidžia augti, jei tik nori.

32

Ir iki šiol nė vieno euro nesame išleidę reklamai. Produktas pats save parduoda, jis „atveda“ žmogų. Ne mes ieškome turime lojalių klientų. Reklama keliauja iš lūpų į lūpas. Taigi ir neturint pinigų viskas užaugo. Įkūrusi VšĮ, aš buvau pirmoji darbuotoja ir dirbau viena. Vėliau prisijungė kiti žmonės. Dabar su buhaltere esame šešiese. Įmonei išlaikyti 6 žmones nėra pigu, bet tai mums - stipraus augimo įrodymas.

Privalumas, kad esame mažame jaukiame miestelyje. Mūsų veiklą skatina Anykščių rajono savivaldybė ir suteikia finansinę galimybę auginti verslą. Nuolat rašome projektus ir dalyvaujame konkursuose. 2015-aisiais laimėjome projektą ir investavome į produktų pakuotės tobulinimą. Bet ne pinigų kiekis svarbiausia.

Dalyvavome ir gražiausio pavadinimo konkurse: iš 10 tūkstančių pakliuvome į penkioliktuką – atrodytų, tai tėra smulkmenos, bet jos susideda į visumą.

Ką patartumėte pradedantiesiems verslą?

Edita: atkreipiau dėmesį, kad mes, pradėdamos verslą, galvojame drąsiai į priekį, ir nors sąskaitoje dabar nėra tos sumos, kuri mums reikalinga, visada galvojame, kad tai įmanoma, tikime, kad padarysime ir įsivaizduojame, lyg jau turime

VERSLO pietūs

REGIONAI

tuos pinigus. Manau, tai daugeliu atvejų mums padeda judėti į priekį, nesirūpinti vien tik pinigais. Tad žmonėms, kurie tik pradeda verslą, labai svarbu nebūti vien tik racionaliems ir konservatyviems mąstytojams apie biudžetą, nes galbūt tai, kad žiūrėjome vien tik į priekį, mums ir atnešė sėkmę.

Renata: kad ir kokia gera būtų idėja, kad ir kiek turėtum pinigų, bet labai svarbu, kas tai daro. Mūsų didžiausia vertybė ir turtas yra komanda. Be jokios abejonės, be šitų žmonių nebūtų nieko. Esame labai skirtingos, bet susiliejame į visumą.

Edita: metus važinėju iš Vilniaus į Anykščius, dabar su vyru ieškome galimybės čia apsigyventi, nes čia traukia būti, noriu toliau plėtoti verslą ir kartu augti. Be to, man norisi lėtesnio tempo, daugiau erdvės ir gamtos, o Anykščiai man visa tai duoda. Vidury darbo dienos galime eiti žoliauti, o ne biure sėdėti – tai nuostabu.

Kaip komanda pasiskirsčiusi verslo sritimis? Renata – vadovė, Edita – verslo plėtros vadybininkė, o kiti komandos nariai?

Renata: Vaida ir Žydrė daugiausiai laiko skiria gamybai. Bet viskas nevyktų taip sklandžiai, jei kiekviena iš mūsų nenusimanytume visose srityse. Esu vadovė, bet vis tiek mano saldžiausia sritis arba tai, kur geriausiai jaučiuosi, yra gamyba: žolelių rinkimas, ištraukų darymas, pilstymas, etikečių klijavimas, galiojimo datos užrašymas – viską darome rankomis. Kita vertus, neišmanydama visų sričių, negalėčiau tinkamai vadovauti.

Edita: svarbu paminėti ir dalyvavimą mugėse – tai patogiausias ir geriausias

būdas klientus supažindinti su verslu ir pačioms pažinti mūsų produktų vartotoją. Mugėse parduodi gaminius, užsidirbi, ir tuomet gali toliau investuoti į žaliavas.

Renata: kai jau atsirado pakuotė, gražiai atrodantis gaminys, – mums reikėjo sužinoti žmonių reakciją ir vertinimus.

Tad mugės tam labai padėjo, nes ten gali tiesiogiai bendrauti su klientu. Mūsų produktai nėra pigūs: kai parduodi kremą už 20 eurų, turi mokėti jį pristatyti.

Tačiau pakalbėjus su žmogumi, regis, jis pajaučia tą meilę, kurią išgyvename mes gamtoje ir kūryboje.

Vedate sveikatingumo savaitgalius, ar Lietuvoje vis daugiau žmonių rūpinasi sveika gyvensena?

Renata: sveikatingumas yra tai, kuo gyveno mūsų seneliai, protėviai, o mes atitolome nuo gamtos, pamiršome natūralius dalykus. Tad siūlome atsigręžti atgal į gamtą, vaikams ir suaugusiesiems palikti kompiuterius ir išmaniuosius telefonus. Tačiau pastebime, kad daugumai žmonių tą sunku padaryti, atsijungti nuo miesto ritmo, darbo, šeimos ir įsipareigojimų. Pamiršti stresą ir nustoti planuoti kelis žingsnius į priekį, o tiesiog būti čia ir dabar – su savimi ir gamta.

Edita: kai pradėjau domėtis sveikatingumu, regis, ir mano aplinka ėmė keistis, pastebėjau daugiau žmonių, kuriems tai taip pat rūpi. Gal tai, kas vyksta aplink mus, priklauso daugiau nuo mūsų pačių.

Aš pati norėjau ramybės, atokvėpio, daug dirbau biure ir pradėjau ieškoti harmonijos gyvenime. Ši tendencija mane labai žavi, vis daugiau žmonių ima ieškoti savęs, prasmės ir balanso gyvenime.

VERSLO pietūs

33

UŽSIENIO VERSLAS

VESTUVIŲ ORGANIZAVIMAS TAILANDE –

34

VERSLO pietūs

UŽSIENIO VERSLAS

SVAJONĖ, VIRTUSI

REALYBE

Klaipėdiečiai Mantas Pralgauskas ir Rasa Skridailaitė susikrovė kuprines ir savarankiškai išsiruošė į poros mėnesių kelionę pažinti tikrojo Tailando. Įsimylėjo šalį ir atrado Koh Koodo salą, kuri tapo jų antraisiais namais, o Lietuvoje gimusi svajonė organizuoti vestuves Tailande virto realybe. Vis dėlto Mantas Pralgauskas sako, kad norint įgyvendinti svajonę svarbiausia „dirbti ir dar kartą dirbti - tik ilgu darbu ir tikint tuo, ką darai, galima pasiekti neįmanoma“.

Tekstas Sandra Vilimaitė Nuotraukos Mantas Pralgauskas

VERSLO pietūs

35

UŽSIENIO VERSLAS

36

VERSLO pietūs

UŽSIENIO VERSLAS

VERSLO pietūs

37

K

UŽSIENIO VERSLAS

aip gimė idėja organizuoti vestuves Tailande?

Kodėl būtent Tailandas, kuo jis jus sužavėjo?

Kaip sakoma, „žmogus planuoja, dievas juokiasi“. Niekada gyvenime nežinai, kas tavęs laukia po dienos, savaitės ar metų.

Abu su žmona esame kiek kitokie nei mūsų bendraamžiai. Galima sakyti, nutrūkę nuo grandinės. Tokia savybė mus skatina nerti stačia galva ten, kur laukia nežinomybė, kur nėra jokios garantijos, kad pasiseks.

Pirmą kartą į Tailandą nukeliavome prieš aštuonerius metus. Tada keliavome kaip turistai: lagaminai, prabangus užsakytas viešbutis. Pirmasis įspūdis apie šalį buvo prastas, baisėjomės nešvara, tajų gyvenimo būdu... Dar ir dabar kelia šypseną prisiminus, kaip tas dvi savaites Tailande valgėm beveik tik McDonalde.

Grįžę po atostogų sutarėme, kad daugiau ten kojos nekelsim, yra pasaulyje daugiau šalių, kur galima nuvykti. Bet, matyt, po poros metų atėjo kažkoks „nušvitimas“, kaip juokaujame. Supratome, kad tą kartą nieko Tailande nepamatėme, buvome eiliniai turistai atvipusiais žandikauliais, nejaukiai besijaučiantys ištraukti iš savo europietiško komforto. Tad susikrovėme ne lagaminus, o kuprines, ir patraukėme į Tailandą savarankiškai pakeliauti porą mėnesių. Va tada ir pamilome šią šalį. Keliavome į tokias vietas, kurios nebūdavo minimos turistų giduose. Susipažindavome su nuostabiais žmonėmis, būtent tokios avantiūros dėka ir atradome Koh Koodo salą, kuri ilgainiui tapo mūsų antraisiais namais. Per tuos kelerius metus į Tailandą vykdavome vis ilgesniam ir 38

ilgesniam laikui. Vis dėlto žiemos Lietuvoje nelepina, o ir darbo nebūdavo tuo metu. Esu profesionalus vestuvių fotografas, žmona tvarko visus reikalus, susijusius su klientais, reklama.

Vieną gražų rudens vakarą vaikščiojome kartu Lietuvoje palei marias ir šnekėjomės, kaip būtų gera Tailande likti ilgiau, ne tik keliems mėnesiams. Ir tada žmonai Rasai gimė idėja, kuri tuo metu atrodė tik graži iliuzija: „O kodėl mums nepradėjus planuoti vestuvių Tailande?“ - sušuko ji. Pradėjus gvildenti šią mintį, iškart susidūrėme su kliūtimis, kurios atrodė neįveikiamos. Koh Koodo sala yra gana atoki, turistai tik pamažu ją atranda kaip rojaus kampelį: nuostabūs paplūdimiai, džiunglės, kriokliai. Tad visi planavimo rūpesčiai, net tokie elementarūs kaip gėlės, buvo sunkiai įgyvendinami. Bet taip tik atrodo, kol nepradedi veikti. Turi tikslą ir eini jo link, ieškai išeičių, ir jeigu tikrai stengsiesi, viskas būtinai pavyks.

Niekas neateina lengvai, turi dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Tik ilgu darbu ir tikint tuo, ką darai, galima pasiekti neįmanoma.

Kiek laiko praleidžiate Tailande ir kiek - Lietuvoje?

Iš pradžių Tailande gyvendavome kelis mėnesius, vėliau pradėjome derinti vestuvių fotografavimą vasarą Lietuvoje su žiemojimu Tailande. Vienais metais turėjome puikią galimybę padirbėti vestuvių fotografais Tailande vienoje vestuvių planavimo kompanijoje. Tai buvo nepaprasta patirtis, be kurios veikiausiai nebūtumėme išdrįsę pradėti savo vestuvių planavimo verslo.

Paskutinis mano vasaros sezonas Lietuvoje buvo šiemet. Ilgai svarstę, nuspren-

VERSLO pietūs

UŽSIENIO VERSLAS

dėme, kad Lietuvoje kol kas neteiksiu fotografavimo paslaugų, o visa galva pasinersime į planavimą Tailande. Pirmą kartą žmona buvo likusi viena Koh Koodo saloje, kol darbavausi vasarą Lietuvoje, - tai buvo labai sunkus etapas mums abiems. Tačiau, kas iš pradžių atrodė neįmanoma, pasirodo, nėra taip jau ir sunku. Žinoma, daugiau tokių drastiškų veiksmų, kai liekam vienas nuo kito atskirti per 12 000 km, nebeplanuojame. Esame vienas kitam labai artimi. Šiais metais į Tailandą grįžau spalio pradžioje. Kiek čia pasiliksim, kol kas neaišku.

Papasakokite, kokia jūsų komanda?

Kaip dirbate?

Svarbiausia komanda ne tik gyvenime, bet ir versle esame mudu su žmona. Ji yra didžiausias idėjų generatorius, viskas, kas iki šiol nutiko, buvo tik jos dėka. Tikriausiai ne vienas verslininkas žino, kaip nelengva pradėti daryti viską nuo nulio.

Mūsų idėja apie vestuvių organizavimą Tailande prasidėjo nuo dviejų žmonių: manęs ir mano žmonos.

Koh Koodo salą galima prilyginti nedideliam kaimeliui, tad rasti organizavimui reikalingų daiktų tiesiog neįmanoma. Čia netgi pirmąjį bankomatą pastatė tik pernai. Visų organizavimo reikmenų plaukdavome pirkti į žemyną. Vykdavome į Bankoką. Mūsų namai šiuo metu labiau primena sandėlį nei namus: visur, kur tik pažvelgsi, - vestuvių organizavimui reikalingi daiktai: aksesuarai, arkos, gėlės. Šiuo metu komandoje turime dar kelis žmones, kurie padeda vestuvių dieną.

Pirmus kartus viską patys darydavome, puošdavome iki paryčių arką gėlėmis, viską suvežiodavome patys. Dabar turime

darbuotojų, nebereikia daug kuo rūpintis, nors patikėti kitam žmogui darbą labai sunku. Tiek tajai, tiek žmonės, atvykę čia dirbti iš Burmos, Kambodžos, kiek kitaip į viską žiūri. Jei nestovėsi šalia ir nebaksnosi kaskart pirštu, kaip tinkamai padaryti darbą, tai rezultatu neretai nusivilsi. Čia žmonės kitaip žiūri į gyvenimą, jie be galo atsipalaidavę, ir mūsų reiklumas ne visada jiems priimtinas. Netgi kurdami savo verslą vietiniai yra labai atsipūtę.

Pavyzdžiui, viešbutyje durų rankena tuoj nukris ar grindys įlūš... „Mai pen rai“ – pasakytų tajus (vertimas: „Viskas gerai, nesijaudink“).

Ar galima sakyti, kad tarp lietuvių populiarėja tendencija tuoktis užsienyje? Ir kaip manote, kodėl?

Kol kas didžioji dalis mūsų klientų yra būtent lietuviai. Yra ir keletas užsieniečių, bet tautiečiai labiausiai domisi galimybe susituokti Tailande. Apskritai pastaraisiais metais tarp lietuvių tapo gana populiaru vykti atostogauti į Tailandą, vis daugiau jų renkasi keliauti savarankiškai be agentūrų. Mūsų sukurtoje feisbuko grupėje „Tailandas savarankiškai“ šiuo metu yra virš 19 tūkstančių narių. Jie kasdien diskutuoja, dalijasi patarimais.

Galimybe susituokti Tailande domisi poros, norinčios sau padovanoti nepamirštamą šventę. Iškelti vestuves Lietuvoje kainuoja ne vieną ir kartais - ne vieną dešimtį tūkstančių eurų, o štai mūsų vestuvestailande.lt paslaugos prasideda nuo 600 eurų. Neretai poros atvyksta su artimiausiais draugais, šeimos nariais.

Mes patys su žmona esame susituokę Kuboje ir nė akimirką nesuabejojome savo sprendimu.

VERSLO pietūs

39

UŽSIENIO VERSLAS

40

VERSLO pietūs

UŽSIENIO VERSLAS

VERSLO pietūs

41

UŽSIENIO VERSLAS

42

VERSLO pietūs

UŽSIENIO VERSLAS

Kas sunkiausia organizuojant vestuves? Ar būna situacijų, kad atsisakote dirbti, nes matote, kad kliento ir jūsų požiūriai labai išsiskiria?

Mes gyvename ir organizuojame vestuves Koh Koodo saloje. Sudėtingiau jau vien dėl to, kad čia sala. Būna ir taip, kad nebelieka parduotuvėse pieno ar duonos, reikia laukti kitos dienos, kol atplauks krovininiai laivai su produktais. Puokštes, gyvas gėles ceremonijai užsakome iš žemyne esančio miestelio. Turime žmonių, kurie viską paruošia, bet vis tiek kiekvieną kartą laukdami užsakytos prekės kiek nerimaujame, nes, žinant vietinius, gali visko pasitaikyti. Galbūt žmogui susirgs višta ar karvė, ir jis negalės įvykdyti mūsų užsakymo, ir čia ne juokai. Mums taip dar nėra nutikę, bet mūsų draugai ne kartą pasakojo istorijų, kaip neatėjus darbuotojui į darbą jie išgirsdavo pasiteisinimą telefonu, kad „va, kiaulė serga, reikia slaugyt, neateisiu“. O klientų pageidavimai ir norai būna visiškai suprantami ir žemiški. Visi, kas vyksta čia tuoktis, nori gražios šventės sau. Žmonės sako: daryk tai, kas patinka, ir tau pasiseks. Ar įmanoma išgyventi vien tik iš šios veiklos, ar dirbate ir kitus darbus?

Lietuvoje turėjome ir neblogus darbus, jų užteko pragyventi, bet jautėme, kad kažko trūksta. Ne materialiai. Stresas, monotonija ir darbas nuo 8 iki 5 neteikė

daug džiaugsmo. Galiausiai, kai viskas pakrypo Tailando link, mes net nežinojome, kaip viskas bus, ar pavyks, ar teks nukabinus nosis grįžti atgal. Kol kas viskas gerai. Ir - ne, mes neuždirbame daugiau nei Lietuvoje, bet mūsų gyvenimo kokybė pasikeitė. Pasikeitė požiūris į gyvenimą, į žmones. Mums nereikia daug, užtenka stogo virš galvos, pavalgyti, apsirengti. Mūsų džiaugsmu tapo malonumas dirbti. Be vestuvių organizavimo, rūpinamės salos benamiais šunimis. Namuose laikome 8 priglaustus, iš šiukšlių konteinerių surinktus šuniukus. Kelis kartus organizavome šunų kastravimo akcijas, kurių metu buvo kastruota 800 šunų. Noras padėti kitiems, būti geriems, nelaikyti pykčio savyje, vertinti tai, ką turi, - tai yra brangiausia gyvenime.

Kur semiatės motyvacijos ir įkvėpimo?

Su žmona papildome vienas kitą, motyvuojame, neleidžiame palūžti vienas kitam – tai labai svarbu. Matant laimingus žmones, kurie dėkoja, džiaugiasi mūsų atliktu darbu, pasidaro be galo gera, ir tai tik dar labiau skatina tobulėti. Tailandas mus daug ko išmokė. Išmokė džiaugtis paprastais dalykais, neteisti kitų ir daugiau dirbti siekiant vidinės ramybės. O vidinė ramybė ateina tik tada, kai gyveni laimingą gyvenimą, kai darai tai, kas teikia džiaugsmo.

...

VERSLO pietūs

43

PROFESIJOS

MEILĖ MENUI

prasidėjo nuo vaikystės Menotyros mokslų daktarė Eglė Jaškūnienė nuo pat mažų dienų mėgo meną, muziejų eksponatus galėdavo apžiūrinėti valandų valandas, ypač monetas. Žymaus fotomenininko ir žurnalisto Zino Kazėno dukra nuo obels nuriedėjo nedaug: patarta tėvelio draugų, pasirinko menotyros studijas, o vėliau su kūryba ir menu susijusios veiklos tik plėtėsi.

Tekstas Sandra Vilimaitė Nuotraukos Dalia Mikonytė

44

VERSLO pietūs

PROFESIJOS

VERSLO pietūs

45

M PROFESIJOS

enotyrininkės kolegos ir draugai juokauja, kad ji domisi ir užsiima „viskuo“, bet pati Eglė sako, kad visi užsiėmimai yra susiję, be to, jai visada patiko mokytis naujų dalykų, kitaip gyvenime, pasak mokslininkės, būtų pernelyg nuobodu.

Kas jus paskatino rinktis meninę veiklą? Ar būta jūsų tėčio Zino Kazėno įtakos?

Penki balai! Taip. Tėvelis - fotografas, dirbo žurnalistu. Jis daug keliaudavo, kai aš maža buvau, ir, aišku, keliaudavau kartu. Pirmiausia mano dėmesį patraukė muziejai. Tėvelis pasakojo, kad nueidavome į muziejų, ir aš ten kiekvieną lopinėlį apžiūrinėdavau, ypač traukdavo monetos. Jam jau nuobodu, jau atsibodo, o aš vis vaikštau ir grožiuosi, žiūrinėju.

Be to, tėvelis visą gyvenimą tapė, dirbo su menininkais, tad nuo pat mažens gyvenau apsupta kūrybos, jaučiau potraukį menui. Mokykloje sekėsi ir lietuvių kalba, ir matematika. Lietuvių kalbą dėstė Violeta Tapinienė. Ji ragino mane rašyti. Ypač gerai man sekdavosi rašyti analitinius tekstus. Tėvelio draugai patarė studijuoti meno istoriją, kur yra ir meno, ir istorijos, ir analitinis rašymas. Šis derinys man puikiai tiko, tad pradėjau savarankiškai ruoštis stojamiesiems.

Pamenu, mano vedėja buvo Nijolė Tumėnienė, ir aš, berods, vienintelė iš stojamojo rašinio, meno kūrinio analizės, gavau 5 (penkiabalėje sistemoje – aut. past.). Konkursas buvo labai didelis, bet tas gautasis penketas, matyt, ir nulėmė, kad pavyko įstoti, nes į kursą priimdavo 5-7 žmones. Prabangios studijos.

Ar buvo vidinių konfliktų, kad gal46

būt dar ko nors norėtųsi, ar visą laiką ir žinojote, ką veiksite?

Nebuvo. Tiesa, kai baigiau Balio Dvariono muzikos mokyklą, man siūlė rinktis Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, bet nepanorau. Pavasarį prieš baigiamuosius egzaminus apsisprendžiau rinktis menotyros studijas Vilniaus Dailės akademijoje ir pradėjau įnirtingai ruoštis. Mokykloje neturėjome jokių meno istorijos pagrindų, teko savarankiškai skaityti namie esančias knygas apie meną, o jų buvo išties nemažai. Vėliau atradau Martyno Mažvydo biblioteką. Man viskas buvo įdomu, skaičiau su užsidegimu.

Atsimenu, kai įstojau, ateinu pas grupės drauges ir sakau: „Klausykit, mergos, kokį dailininką atradau įdomų – Gaguinas!“ „O, įdomu, reikės pasižiūrėti“, - jos sako. Pasirodo, tai buvo Gogenas (juokiasi).

Dabar turite daug veiklų. Kurios jums įdomiausios?

Kartą kapelmeisteris Saulius Pilinkus mane pristatydamas kolegoms pasakė: „Kuo ji užsiima, aš nežinau, ji užsiima viskuo“. Tai taip jis juokavo, bet iš tiesų viskas vyksta nuosekliai. Veiklos, kuriomis užsiimu, susijusios: leidyba, fotografija. Po nepriklausomybės pasirodė kompiuteriai – žiauriai norėjau išmokti dirbti kompiuteriu, savarankiškai įvaldžiau grafinio dizaino programas, o vė-

VERSLO pietūs

PROFESIJOS

Atsimenu, kai įstojau, ateinu pas grupės drauges ir sakau: „Klausykit, mergos, kokį dailininką atradau įdomų – Gaguinas!“ „O, įdomu, reikės pasižiūrėti“, - jos sako. Pasirodo, tai buvo Gogenas

VERSLO pietūs

47

PROFESIJOS

Mokėjau ir InDesign ir Photoshop programas, bet manęs nemėgo dailininkas. Nes anksčiau galėdavo pasakyti: „To negalim padaryti“ - ir direktorė su vadybininku nuo jo „atšoka“, o aš sakau: „Galima padaryti“. Ir dar pasakau, kaip.

liau ir dėsčiau.

Ar dėstymas atėjo iš pašaukimo?

Ne. Kai studijavau Vilniaus dailės akademijoje, turėjome įvairių praktikų: muziejuose dirbdavome ekskursijų vadovais, redakcijose darbas buvo susijęs su menotyra. Tad po praktikos sakiau: gyvenime nedirbsiu pedagogikos srityje ir žurnalistikoje! Tai dabar skamba juokingai.

Kaip nutiko, kad viskas pasikeitė?

Su spauda dirbau pagal specialybę savaitraščiuose 7 meno dienos, Literatūra ir 48

menas. Tai buvo ta profesinė veikla, kuria užsiima visi, baigę studijas. Pirmoji stotelė, kur dirbi kaip profesionalas. Galėjau eiti dirbti į muziejų, bet nenorėjau. Iš tiesų labiausiai mane traukė Lietuvos mokslų akademija, norėjau užsiimti moksline veikla, bet laisvų vietų buvo mažai, tad patekti praktiškai neįmanoma. Po nepriklausomybės atgavimo pradėjau glaudžiai bendradarbiauti su Kelionių magija. Ten žurnalistikos jau buvo daugiau. Mano didžiausias hobis – kelionės. Mėgstu joms

VERSLO pietūs

PROFESIJOS

ruoštis, pasiskaityti prieš važiuodama.

Tad Kelionių magijai rašiau kultūrinius reportažus, fotografavau. Buvo labai smagus darbas, tuos tekstus daug kas skaitė, juk Kelionių magija tuomet buvo bene vienintelis žurnalas apie keliones.

Vėliau mane pakvietė dirbti žurnale Namas, kuriame gyvenu. Turėjau savo rubriką apie menininkus. Vėliau rašydavau apie netradicinius interjerus, fotografuodavome kartu su fotografu Arūnu Baltėnu. Taip pat pristatydavome menininkų

portretus - tokios apybraižėlės būdavo.

Buvau naudinga ir kaip redaktorė. Juk įvaldžiusi maketavimą, buvau dirbusi spaudoje. Mokėjau ir InDesign ir Photoshop programas, bet manęs nemėgo dailininkas. Nes anksčiau galėdavo pasakyti: „To negalim padaryti“ - ir direktorė su vadybininku nuo jo „atšoka“, o aš sakau: „Galima padaryti“. Ir dar pasakau, kaip. Pati nemaketuodavau, dirbau kaip vadovas, bet tada ir supratau, kad gerai turėti dešimt specialybių, nes visur tada

VERSLO pietūs

49

PROFESIJOS

„įsipaišysi“.

Dabar kalbama, kad kuo daugiau moki, tuo geriau, bet vis tiek žmonės sako, kad geriau dirbti vieną darbą. O kaip anuomet?

Tai irgi atėjo iš šeimos. Tėvelis buvo žurnalistas, o žurnalistas privalo daug žinoti, nuolat viskuo domėtis. Mąstyti keturiom kryptim. Tėvelis ir man sakydavo, kad kuo daugiau žinosiu, tuo daugiau gyvenime turėsiu šansų. Jis visą laiką buvo laisvai samdomas darbuotojas ir net neskatino manęs eiti dirbti valdiško darbo. Dirbdavau kartu su juo. Vis dėlto visos mano veiklos susijusios su kūryba ir menais.

Aišku, šeimoje buvo nuostata, kad turi baigti aukštąją mokyklą, įgyti specialybę, turėti išsilavinimą, bet paskui gyvenimas mano kartą privertė kitaip žiūrėti: mūsų jau nesiųsdavo atidirbti trejus metus už nemokamą mokslą. Praleidau dvejus metus fotomenininkų sąjungoje, paskui įkūrėme kooperatyvą ir gyvendavome iš fotografijų. Tuo metu dar ir vieną kitą paskaitą skaitydavau. Turėjau du didžiausius norus: išmokti dirbti kompiuteriu ir vairuoti. Tada išleidau pirmąją lietuvių kalba knygą „Adobe Photoshop pradžiamokslis: 13 pamokų“. Paskui atėjo nepriklausomybė, prasidėjo krizė, ir vėl reikėjo galvoti, kaip pragyventi. Tada pradėjau profesionaliai fotografuoti, išmokau dirbti su 50

Turėjau du didžiausius norus: išmokti dirbti kompiuteriu ir vairuoti. Tada išleidau pirmąją lietuvių kalba knygą „Adobe Photoshop pradžiamokslis: 13 pamokų“

VERSLO pietūs

PROFESIJOS

VERSLO pietūs

51

PROFESIJOS

Linhof kamera, 6×9 formatu, „bandūra“ - ją turėjo tėvelis, ir man labai patiko su ja fotografuoti. Tada prasidėjo atvirukų verslas. Žmonės kalba, kad po kelerių metų reikia keisti specialybę. Manau, čia yra logikos. Kai „užsiciklini“ ties vienu, pradeda atsibosti. Nors gal nuo charakterio priklauso – kitam labai gerai, ateina aštuntą ryto ir išeina penktą... Ir dirba tą patį darbą.

Mokslininkės darbas nuobodžiausias?

Ne nuobodžiausias, bet nėra perspektyvų. Aš norėjau į Lietuvos mokslų akademiją. Kai baigiau studijas, po metų įstojau į sąjunginį techninės estetikos mokslinių tyrimų institutą Maskvoje, į aspirantūrą, nes Lietuvoje menotyros nebuvo. Ten įstoti be siuntimo praktiškai nebuvo šansų, bet aš ir dar du žmonės ruošėmės savarankiškai, ir mums visiems pavyko.

Studijavome neakivaizdiniame skyriuje ketverius metus, parašėme po pirmą daktaro darbo variantą, ir Lietuva tapo nepriklausoma. Maskva liepė susimokėti už mokslą, o pas mus - blokada, viskas talonais. Tada gimė pirmas vaikas Martynas, užsiėmiau fotografija, ir jau buvo ne iki mokslų. Be to, prasidėjus krizei

Mokslų akademija jokių leidinių neleido.

Lietuvoje menotyros doktorantūra atsirado apie 2000-uosius. O aš apsigyniau 2012 metais.

Vėlgi, jei nori dirbti mokslinį darbą, turi eiti į edukaciją. Juk nerašysi pats sau.

O iš to pas mus negyvenama. Užsienyje yra mokslo tyrimų institutai, moksliniai etatai. Pas mus moksliniai etatai yra tik universitete. O visose kitose aukštosiose esi ir dėstytojas, ir administratorius, ir mokslininkas.

Lietuvai trūksta pinigų mokslinei veiklai?

Taip, labai tiksliai. O dar turint omeny, kokia skylė buvo po nepriklausomybės...

Na, bet taip išėjo, gyvenome tokiu laiku.

Kaip dabar atrodome meno srityje?

Pas mus mažiau avangardinių ieškojimų, bet iš esmės lygis pasiektas. Kaip ir pasaulyje, turime profesionalią fotografiją - yra fotografija kaip raiškos formatas, ir fotografija kaip medija meninėje kūryboje. Fotografijos žanrai irgi aiškūs: reklaminė, buitinė, mados ir portretų, žurnalistinė ir parodinė... Visas spektras – viskas pas mus yra gerai. Gal tik avangardo ir novatoriškumo trūksta.

„Jei nori dirbti mokslinį darbą, turi eiti į edukaciją. Juk nerašysi pats sau. O iš to pas mus negyvenama“ 52

VERSLO pietūs

PROFESIJOS

ŠVEICARIŠKA ELEGANCIJA IR

IŠSKIRTINUMAS

VERSLO pietūs

www.swisstime.lt.

53

PROFESIJOS

LAUMIŲ VAIKŲ PAMOTĖ

54

VERSLO pietūs

Tekstas Sandra Vilimaitė Nuotraukos Žaneta Pau, Maria Cavali asmeninis archyvas

F

PROFESIJOS

otografė Maria Cavali pasaulyje išgarsėjo projektu Heterochromija – Laumių vaikai, tačiau kelias į svajonę buvo vingiuotas, ne visada patogus, bet, kaip sako Maria, priverčiantis išmokti ne vieną pamoką. „Mano entuziazmu spindinčios akys daugelį įtikino mano idėjomis, tačiau tai, ką pasiekiau per penkerius metus, dirbdama protingai būčiau pasiekusi per trejus“, – atvirauja fotografė.

Marios Cavali atkaklumas ir užsispyrimas siekiant tikslo atsiskleidė labai anksti, ji vienu metu studijavo dvejose aukštosiose mokyklose: politologiją ir fotografiją, tad per studentų ašarų ir paskutinės vilties-nakties sesijas jai tekdavo dvigubai daugiau egzaminų ir mažiau miego. Dar studijuodama Maria daug keliavo, atliko praktiką Amsterdame, o po studijų nusprendė ten apsigyventi. Nei apie fotografiją, nei apie politologiją tuo metu negalvojo ir, kaip pati prisipažįsta, apskritai nelabai žinojo, ką nori veikti gyvenime. Svarbiausia užduotis tuomet buvo rasti darbą Olandijos sostinėje, tačiau „padoresnio“ gauti nepavykus įsidarbino parduotuvėje ir restorane, nors tai visiškai nedžiugino.

Iš Nicos į Dubajų „Aplikavau į įvairiausius darbus, patirties turėjau nemažai, kalbų mokėjau irgi pakankamai, tačiau nežinant, ko nori, tai yra lyg tuščias šaudymas į orą. Amsterdame prasidėjo žiema, buvau labai išsekusi po intensyvių darbo paieškų, išvargusi nuo dviejų turimų darbų, dar namuose kilo gaisras, ir tai buvo paskutinis lašas, paskatinęs keliauti ieškoti darbo kitur. „Gal kur nors, kur šilčiau“, - šovė į galvą mintis. Kalbu prancūziškai ir Nicoje jau esu buvusi studijų laikais, vieną vasarą dirbau aukle pagal Au Pair programą, tad pradėjau žiūrėtis darbų Prancūzijos Rivje-

roje. Mane sudomino kompanijos Naseba darbo skelbimas, jie siūlė vietą marketingo srityje, buvau pakviesta į Skype pokalbį, paskui buvo antrasis darbo pokalbio turas Monake. Taigi susiradau darbą pardavimų srityje“, - pasakoja Maria.

Dirbdama Nasebos kompanijoje, Maria Cavali įvairioms kompanijoms siūlė konferencijų paketus, jai reikėjo gilintis į vis naujas skirtingų industrijų sferas, darbo buvo itin daug, bet užsispyrimo palypėti karjeros laipteliu aukščiau nei darbas restorane ar parduotuvėje, irgi buvo daugiau. „Gyvenau Nicoje, nes gyventi Monake būtų buvę be proto brangu. Be to, Nicoje nuo Au Pair laikų turėjau kelis draugus, nors tuo metu jie studijavo kitur, tad aš tik dirbau, miegojau, bėgiojau, kartais nuvažiuodavau į aplinkinius miestelius, bet svarbiausias mano tikslas buvo įsitvirtinti kompanijoje, kad daugiau nebetektų dirbti mažai apmokamų studentiškų darbų. Ir mano pastangos atsipirko, po kelių mėnesių buvau išsiųsta stažuotis į Dubajų (Dubajuje yra pagrindinė kompanijos Naseba būstinė). Kelione pasirūpino darbdaviai, nors šeima labai jaudinosi, siunčiau jiems visus kompanijos kontaktus: adresus, telefonų numerius. Po pusmečio kompanijoje tikrai nemaniau, kad būsiu parduota šeichams, bet šeimai, žinoma, atrodė kitaip“.

VERSLO pietūs

55

PROFESIJOS

Lūžio taškas Jungtinių Arabų Emyratuose Maria praleido apie metus, bet Dubajus ilgainiui atsiskleidė kaip plastikinis, svetimas savo kultūra miestas. „Tuo metu jau nebenorėjau niekam nieko įrodyti, o ir darbas patiko vis mažiau. Kartą, leisdamasi liftu iš savo apartamentų 43 aukšte, pažvelgiau į save lifto veidrodyje ir pagalvojau: „Kas tu ir ką tu čia darai?“ - taip suvokiau: atėjo laikas pokyčiams.

Visada norėjau fotografuoti, nuo 16 metų dirbau su juostine kamera, bet pafotografuodavau draugus, kokias vestuves – tuo ir pasibaigdavo. Be to, ir mano šeimoje fotografija buvo laikoma daugiau hobiu nei profesija, tad neturėjau minties, kad galiu dirbti fotografe. Bet Dubajus, o vėliau dalyvavimas Burning Man festivalyje, kur savanoriavau kaip fotografė Media Mecca komandoje, viską sudėliojo į vietas – sudeginau praeitį ir nusprendžiau versti naują gyvenimo lapą. Grįžau į Amsterdamą ir viską pradėjau nuo nulio. Taip prasidėjo kelionė didžiosios svajonės įgyvendinimo link“.

Kaip klojosi kelias link svajonės?

Amsterdame įsidarbinau gide deimantų fabrike, laisvai kalbėjau prancūziškai, rusiškai ir angliškai, pardavinėjau deimantus rusų milijonieriams ir įsimylėjėliams, sutikau nuostabių žmonių. Olandijoje labai populiaru dirbti vos keletą dienų per savaitę. 3-4 dienas per savaitę dirbau fabrike, o laisvas skirdavau fotografijai.

Buvau labai užsidegusi tapti fotografe, ėmiausi įvairiausių fotografijos darbų ir projektų, praktiškai ėmiau viską, kas susiję su fotografija. Dirbau ir mokamai, ir nemokamai. Žiūrint iš šiandieninės 56

perspektyvos, sakyčiau, kad tuo metu gana taškiausi. Tada net tiksliai nežinojau, kaip įgyvendinti savo svajonę, kartais galvodavau, kad būnant 26 metų jau vėlu ką nors pradėti, tačiau nenorėjau sustoti ir negalėjau pasiduoti, tad ėjau į priekį kaip mokėjau ir galėjau. „Working hard, but not smart“ posakis man labai tiktų, nes dirbau daug, bet mažai uždirbdavau.

Buvo etapas, kai 4 mėnesius dirbau 7 dienas per savaitę. Tačiau pragyventi vien iš fotografijos vis dar nepavyko.

Po metų arimo gavau darbą baldais prekiaujančioje tarptautinėje kompanijoje 1stDibs – ten fotografuodavau baldus, ir su ja dirbu iki šiol. Tai pati didžiausia meno kūriniais, baldais ir antikvaru prekiaujanti kompanija pasaulyje, jungianti įvairias pasaulio šalis. Fotografuodavau Olandijoje, fotografijas siųsdavau į Niujorką, o 1stDibs kompaniją aplankiau šių metų sausį, viešėdama Niujorke. Buvo labai smagu su visais susipažinti, nes ketverius metus bendravome ir dirbome per Skype. Taip pat nemažai laiko fotografavau Lamų slėniui, dariau reportažus iš Paryžiaus. Dirbau su L᾽Oréal produktais.

Ar dabar fotografija yra tavo pagrindinis pajamų šaltinis?

Dabar pagrindinis mano pajamų šaltinis yra daiktų fotografija, kartu fotografuoju žurnalui Luxurious Magazine Asia ir ruošiuosi darbo kelionei į Honkongą. Ten fotografuosiu gatvės madas ir ypatingas miesto vietas. O šiuo metu su fotografu Timu Johannisu kuriame naują kompaniją Rodsncones, kur stengiamės koncentruotis ties didesniais tarptautiniais klientais bei žurnalais. Manau, fotografijoje svarbu išmokti fokusuoti ne vien kadrą,

VERSLO pietūs

PROFESIJOS

„Kartą, leisdamasi liftu iš savo apartamentų 43 aukšte, pažvelgiau į save lifto veidrodyje ir pagalvojau: „Kas tu ir ką tu čia darai?“

VERSLO pietūs

57

PROFESIJOS

„Karjera yra tai, kas gyvena tavyje, tai nėra darbas, kurį atsėdi ir baigi, kai baigiasi darbo valandos“

58

VERSLO pietūs

PROFESIJOS

„Kai yra noras – visada yra kelias“

VERSLO pietūs

59

PROFESIJOS

bet kartu rasti savą nišą ir ten tobulėti, nes darant viską apie viską tikriausiai nelabai gali ir pavykti (šypsosi).

Pradėjusi savo kelią į svajonę, dirbai chaotiškai. Ar keistum ką nors?

Dirbau išties labai chaotiškai, ir jei grįžčiau atgal į praeitį – susikurčiau planą arba gal net pasamdyčiau žmogų, kuris galėtų man padėti tai padaryti. Nes man regis, kad tai, ką pasiekiau per penkerius metus, protingai dirbdama būčiau pasiekusi per trejus.

Kita vertus, mane į priekį vedė begalinis entuziazmas. Tai labai svarbu, nes mano degančios akys įtikino ir įkvėpė daugelį žmonių, kurie ėmė ir manimi patikėjo. Nemažai antikvarų fotografijos klientų ėmė mane samdyti kitiems fotografijos darbams ir projektams. Tada dar net nekalbėjau olandiškai, todėl ne visada būdavo lengva. Susikalbėti padėjo kamera, nes fotografija tai nėra vien techniškai gera fotografija, tai ir psichologinės žinios, komunikacija, verslo pagrindai, laiko planavimas. Mano gyvenimas yra tai, ką darau, ir tai, ką darau, yra mano gyvenimas: aš nuolat atsakinėju į laiškus, organizuoju fotosesijas, dirbu prie savo laisvų projektų... karjera yra tai, kas gyvena tavyje, tai nėra darbas, kurį atsėdi ir baigi, kai baigiasi darbo valandos.

Olandų pamokos Dabar fotografės profesinėje srityje viskas suplanuota ir apskaičiuota. Tam turėjo įtakos pragmatiški ir racionalūs olandai. „Olandijoje išmokau verslumo, jie yra gana gerbiami verslo pasaulyje.

Už darbą visada sumoka, visai nesvarbu, esi draugas ar ne. Lietuvoje kažkodėl vis

60

dar populiaru draugams daryti darbus nemokamai, bet tai nėra geras įprotis.

Dabar, kai draugai pradeda naują veiklą, stengiuosi juos paremti, nes parama labai svarbi, ypač iš artimų žmonių.

Talentingi lietuviai gali dirbti iš idėjos, talentingi olandai to niekada nedarys – jie turi gauti atlygį už savo darbą. Man, atėjusiai iš lietuviškos kultūros, buvo šokas – taip atvirai kalbėti apie pinigus! Bet pripratau ir, svarbiausia, supratau, kad tai verslo esmė! O lietuviai nelabai verslūs, nes vis dar vyrauja žodžiai „nepatogu“, „nemalonu“ kalbant apie pinigus. Olandai apie pinigus kalba tiesiai ir neturi dėl to problemų. Taip pat išmokau pasakyti NE. Anksčiau būdavo sunku tą pasakyti, juk myli savo veiklą. Kai paprašo ką nors nufotografuoti, tarsi negali atsisakyti. Bet juk realiai naudoju savo techniką, man kainuoja kelionė, valgis, paskui bus daug nuotraukų, kurias reikės retušuoti. Tai visa diena darbo. Kitas dalykas, kurį gerai išmokau – žmonės ima ne taip vertinti, kai dirbi nemokamai. „Maria, jei tavo darbas nieko nevertas – nieko už jį ir neprašyk“, - kartą man yra pasakęs mokytojas Girdas. Atsimenu, net pyktelėjau, bet dabar visiškai suprantu: kaip gyvenime, taip ir veikloje: kol savęs nevertinam patys, tol nevertins ir kiti. O fotografija – brangi profesija, todėl pusvelčiui dirbdamas niekada nenusipirksi naujos technikos, nepadarysi geresnių darbų, negausi didesnių užsakymų. Vidutinybių yra milijonai, o profesionalumas reikalauja profesionalaus požiūrio ir pagarbos tam, ką darai.

VERSLO pietūs

PROFESIJOS

„1stDibs kompaniją aplankiau šių metų sausį, viešėdama Niujorke. Buvo labai smagu su visais susipažinti, nes ketverius metus bendravome ir dirbome per Skype“

VERSLO pietūs

61

„Dar ir dabar gaunu nemažai laiškų, kuriuose žmonės man dėkoja, kad populiarinu heterochromiją ir kad šis projektas tarsi leidžia jiems jaustis labiau ypatingiems negu keistiems ir kitokiems“

62

VERSLO pietūs

VERSLO pietūs

63

PROFESIJOS

Jei nusikeltume penkerius metus į praeitį, kokių patarimų duotum ankstesnei sau?

Manau, svarbiausia gyvenime žinoti, ko nori: nuo to viskas ir prasideda. Tai galima labai paprastai padaryti – tiesiog darant kuo daugiau skirtingų darbų, nes supratimas, ko nenori, priartina prie to, ko nori. Aš dirbti pradėjau jau mokykloje, pakavau puslegalius CD į dėžutes, dvyliktoje klasėje dirbau vaizdo kasečių nuomos punkte Mindaugo „Maximoje“, vasarą – drabužių parduotuvėje Londone, aukle Nicoje, Air Baltic stiurdese, restorane, Dubajuje... Visi šie darbai man padėjo išsigryninti ir suvokti tai, ko išties noriu ir kas esu, kartu įgijau labai daug patirties, ji mane neša per gyvenimą ir dabar. Pradėti niekada nebūna vėlu, taigi galėčiau duoti ir du patarimus – svarbiausia niekada nesustoti ir pasiryžti surasti tai, kas tave daro laimingą.

Kaip manai, kiek svarbu specializuotis fotografijoje?

Manau, tai yra vienas svarbiausių dalykų. Būna fotografų, kurie savo puslapyje rašo, kad fotografuoja vestuves, portretus, laidotuves, papuošalus, vaikus, interjerą – praktiškai fotografuoja viską. Taigi kyla klausimas - kiek iš tų sričių jie gali padaryti išties gerai? Pradėdama fotografuoti dariau viską, bet pamažu likau prie to, kas mane išties domina, ir dabar stengiuosi tobulėti ir augti fotografuodama portretus ir produktus. Pradedantiems fotografams patarčiau dalyvauti konkursuose, plėsti pažinčių ratą, dirbti prie projektų, kurie juos įkvepia, ir kuo daugiau fotografuoti.

64

Tavo projektas Heterochromija – Laumių vaikai taip pat prasidėjo nuo konkurso?

Taip, pati idėja prasidėjo nuo konkurso apie žmogaus tapatybę, bet į konkursą fotografijų taip ir nepristačiau.

Papasakok plačiau apie Laumių vaikus.

Buvo toks konkursas apie identitetą, ir aš norėjau nufotografuoti moterį su dviem skirtingomis akimis. Įsivaizdavau 7 nuotraukų seriją, jos būtų sukabintos ilgame koridoriuje, kur 3 nuotraukos viename šone, trys – kitame, ir paskutinė nuotrauka didesnė nei visos kitos ir tiesiai į tave žiūrinti. Mano idėja buvo nufotografuoti tą moterį skirtingais įvaizdžiais, kad atrodytų, jog čia ne tas pats žmogus. Eini koridoriumi, peržiūri visas fotografijas ir tik vėliau pamatai moterį salės gale, žiūrinčią į tave dviem skirtingomis akimis, ir supranti, kad tai ta pati moteris. Tada pradėjau ieškoti modelių, bet buvo tik viena agentūra, turėjusi tokį modelį. Bet agentūra buvo labai brangi, apskaičiavau, kad mokant stilistei ir visažistei reikėtų visai apvalios sumos, kurią išleisti eksperimentiniam darbui nebuvau pasirengusi. Tad pradėjau ieškoti modelių feisbuke ir daugiausia visų man parašiusių žmonių buvo iš Lietuvos. Kaip tik turėjau vykti į Lietuvą, ten nufotografavau 5 žmones.

Kitas etapas buvo, kai dirbau su stiliste ir vizažiste, išsinuomojau studiją ir kiekvienam žmogui sugalvojau sukurti savitą stilių. Bet išėjo taip, kad jie visi atrodė kaip iš žurnalų viršelių. Makiažas, parinktas stilius - ir, regis, už viso to dingsta pats žmogus, pameti akis. Vėliau

VERSLO pietūs

PROFESIJOS

atspausdinau visas nuotraukas, išsirinkau tą, kuri man asocijuojasi su projektu labiausiai (tai buvo pati pirmoji daryta heterochromijos fotografija), ir tarsi pradėjau visą seriją iš pradžių.

Kas buvo sunkiausia?

Kai ėmiausi šio projekto, daugelis buvo itin kritiški, nepalaikė net artimi žmonės.

Bet galvojau taip: man įdomu ir vis tiek darysiu. Esu užsispyrusi. O palaikymo sulaukiau iš tų pačių žmonių, kuriuos fotografavau. Dar ir dabar gaunu nemažai laiškų, kuriuose žmonės man dėkoja, kad populiarinu heterochromiją ir kad šis projektas tarsi leidžia jiems jaustis labiau ypatingiems negu keistiems ir kitokiems.

Taigi viskas prasidėjo nuo to, kad buvo įdomu, bet išaugo į socialinį reiškinį. Tarsi duodu balsą žmonėms, kurie atrodo šiek tiek kitaip nei įprasta, atskleidžiu tai portretais. Pasakose žmonės skirtingomis akimis vadinami laumių vaikais, bet su raganomis ar velniais jokių sąsajų neturi.

Bet tarp žmonių yra išlikusių pasakojimų, kad šie žmonės yra raganiai (šypsosi).

Dauguma žmonių skirtingų spalvų akimis patyrė nemažai patyčių, ir tai juos traumavo. Viena mergina man pasakojo, kad taupo pinigus lazerio operacijai, kad galėtų pasikeisti akių spalvą, bet yra rizikos apakti. Kiti kaip tik jaučiasi labai ypatingi ir savo akimis labai didžiuojasi.

Man labai gražu, net nebūčiau sugalvojusi, kad žmonės dėl to gali kompleksuoti.

Man irgi labai gražu (šypsosi).

Girdėjau, Laumių vaikų paroda bus Niujorke?

Nenorėčiau dabar daug kalbėti apie projekto planus, nes mano karjera permainin-

ga, tad dabar sunku tai pamatyti iš laiko perspektyvos. Niujorkas daugumai nežinia kodėl yra magiškas žodis, bet iš esmės parodą planuoju daryti tada, kai bus išleista Heterochromijos portretų knyga. Manau, pirmiausia parodą surengsiu Amsterdame, Lietuvoje, o vėliau - ir Niujorke. Kai yra noras – visada yra kelias.

Yra dar viena fotografė olandė, kuri taip pat ėmėsi fotografuoti skirtingų akių žmones, irgi nuogais pečiais. Draugai man parodė. Bet aš reaguoju ramiai: jei vienas žmogus sukūrė filmą apie II pasaulinį karą, tai ką, dabar kiti jau negali? Idėjos sklando ore ir jos niekam nepriklauso, kas pirmas jas pasiima ir materializuoja žemėje, tai tam ta idėja ir priklauso. Man regis, kiekvienas turėjo tokių situacijų gyvenime, kai sakė: „Oho, aš irgi apie tai galvojau!“ Šiuo atveju aš priimu tai kaip komplimentą, kad mano sumanymas įdomus kitiems ir, žinoma, žiūriu į tai kaip į tam tikrą motyvaciją sparčiau dirbti prie šio projekto.

Ar buvo akimirkų, kai norėjosi nuleisti rankas?

Visiems būna tokių akimirkų. Aš liūdnai dienai leisdavau tiesiog praeiti. Geriau tądien eiti pasivaikščioti, pažiūrėti filmą, paskaityti knygą ar nuveikti ką kita malonaus. O vėliau pasitikti naują dieną - kaip atversti naują knygos puslapį, kur jau apima kita nuotaika.

Anksčiau labiau sutrikdavau užklupus tokioms nuotaikoms, bet dabar esu senas vilkas, ir taip lengvai manęs iš vėžių neišmuši. O kai tą dieną išlauki, ima ir atsiranda koks didelis projektas arba nutinka kas nors gera.

VERSLO pietūs

65

66

VERSLO pietūs

VERSLO pietūs

67

PROFESIJOS

Specialių jų tyrimų

tarnybos IT specialistė Vilnietė Jekaterina Osipova prisipažįsta, kad apie inžinerinę informatiką Vilniaus Gedimino technikos universitete mintis pildant stojančiųjų pageidavimų sąrašą buvo labai tolima – pažymėta 17 numeriu iš 20. Tuo metu, 2004 metais, madingesnės studijų kryptys buvo vadyba, ekonomika, teisė, tad ir Jekaterina jas visas surašė pirmais pageidavimų numeriais. Tačiau, kaip sako pati pašnekovė, – inžinerinės informatikos studijos buvo likimas.

Tekstas Sandra Vilimaitė Nuotraukos Dalia Mikonytė

„

IT studijos buvo likimas, nes tuo metu buvo madinga stoti į vadybą, ekonomiką, ir, aišku, šias studijų kryptis pirmas stojamųjų pageidavimų sąraše ir surašiau, o inžinerinė informatika buvo 17 vietoje, taigi įstojau ten. Pradėjau mokytis, ir man studijos patiko, suprantama, buvo žiauriai sunku - aukštoji matematika ir fizika, mechanika, bet visada maniau, kad susidūrus su sunkumais reikia juos įveikti, o ne nuo jų bėgti, todėl užsispyriau ir baigiau mokslus VGTU. Vėliau prasidėjo krizė, maniau, kad darbo paieškos bus sunkios, tad nusprendžiau studijuoti Nuotolinio mokymosi informacinių technologijų magistrantūroje, taip pat VGTU“.

68

Tai gana glaudžiai susijusios specialybės?

Tai tos pačios informacinės technologijos, labai panašūs dalykai, dar buvo ir naujų: pats nuotolinis mokymasis, mokymosi principai, mokymuisi skirtos virtualios aplinkos ir panašiai. Po metų baigiau studijas ir gavau darbą.

Kaip nutiko, kad pradėjai dirbti policijoje?

Apie pusantrų metų dirbau vienoje mažoje įmonėje, ta įmonė turėjo įvairių problemų, be to, ten padariau viską, ką galima, ir nebuvo kur daugiau tobulėti, darėsi tiesiog nuobodu. Pradėjau ieškotis kito darbo, buvau šiek tiek nusivylusi privačiu sektoriumi, tad galvojau pabandyti dirbti valstybiniame.

VERSLO pietūs

PROFESIJOS

VERSLO pietūs

69

PROFESIJOS

Tuo metu buvo paskelbtas konkursas Informatikos ir ryšių skyrius ieškojo informacinių technologijų vyresniojo specialisto. Jie norėjo žmogaus, kuris jiems sukurtų naują interneto svetainę. Reikalavimai kandidatams buvo labai griežti, konkursui ruošiausi, skaičiau, mokiausi.

Tada konkurso metu buvo testas iš teisės aktų, ir klausimai, tiesiogiai susiję su darbu. Konkurse dalyvavome dviese: aš ir vienas vaikinas. Aš testą išlaikiau, o vaikinas – ne. Taigi likau viena. Tada buvo pokalbis su komisijos nariais, atsakiau į visus jų užduotus klausimus. Jie padarė pertrauką, per kurią pasitarė, tada man pranešė, kad gavau darbą. Tuomet man suteikė trečią kvalifikacinę klasę – tai turi įtakos atlyginimo dydžiui. Iš viso jų yra 3, o dabar jau turiu pirmą – taigi pasiekiau lubas.

Kokios Tavo darbo funkcijos policijoje?

Turiu daug pareigų, nuo A iki Z. O realiai administruoju ir tvarkau policijos puslapį, taip pat administruoju intranetą.

Ką sakė artimieji, kai sužinojo, kad eisi darbintis į policiją?

Sakė, kad bus man ten blogai. Tiesiog.

Mano kolega iš tos mažos įmonės, kiek anksčiau nei aš išėjo ir įsidarbino įmonėje Adform, ten ir mane rekomendavo be mano žinios, bet tuo metu jau buvau laimėjusi konkursą policijoje. Į pokalbį Adform nuėjau, bet vis dėlto pasirinkau darbą policijoje.

Tai policija Tau patiko?

Na, pinigų atžvilgiu Adform būtų buvę geriau.

Koks jausmas dirbti policijoje?

Aš dirbu vyriausiame policijos komi70

sariate, Birželio 23-osios gatvėje. Dirbu skyriuje, kur nematau jokių suimtųjų.

IT sritis dažniausiai visuomenės priskiriama vyrams, ar šis mitas gajus tarp IT specialistų?

Dabar to skirstymo jau seniausiai nėra.

O ir nuostabos mano profesija niekam nebekelia. Galbūt anksčiau, prieš kokius 10 metų, moteris IT specialistė atrodė įspūdingai, bet tai jau seniai užmarštyje.

Kai studijavau, merginų buvo mažiau nei vaikinų, iš kokių 20 žmonių 7-8 buvo merginos. Galbūt atėjus dirbti į policiją, kur apskritai dirba daugiau vyrų, šiek tiek nustebimo būta.

O kaip į Tavo gyvenimą atėjo darbas STT? Ieškojau naujo darbo, norėjosi permainų. Paskelbiau gyvenimo aprašymą portale cv.lt, o vėliau ten gali matyti, kas peržiūrėjo tavo CV. Taigi atsidarau ir matau, kad mano gyvenimo aprašymą peržiūrėjo STT. Na, galvoju, įdomu, ką jau prisidirbau (juokiasi). Po savaitės matau, kad STT dar kartą peržiūrėjo mano CV, reiškia, tikrai reikia laukti jų skambučio. Taip ir buvo. Skambina STT sako: norėtume jus pasikviesti pokalbiui. Aš sutikau.

Koks jausmas eiti į darbo pokalbį su STT? Man visada kyla sveikas jaudulys prieš einant į pokalbį, tad negaliu pasakyti, kad tą sykį jaučiausi kaip nors ypatingai. Jaudulio buvo, bet tiek, kiek jo būna įprastai.

Kaip sekėsi darbo pokalbis?

Atėjau, ir vėl buvo 4 žmonių komisija: valdybos, personalo ir IT skyriaus vadovai, o paskutiniojo jau nepamenu. Aišku, sėdint prieš šiuos žmones, dirbančius STT, kur jie visi su kostiumais, itin pasi-

VERSLO pietūs

PROFESIJOS

VERSLO pietūs

71

PROFESIJOS

72

VERSLO pietūs

PROFESIJOS

tempę, įtampa jautėsi truputį labiau nei pokalbyje su policija. Be to, ir klausimų man turėjo labai daug. Jie visi buvo susiję su darbu kaip ir įprastame pokalbyje.

Vėliau su manimi susisiekė, tada patikrino mano duomenis. Atsakymas atėjo maždaug po mėnesio. Patikrinimą aš praėjau, tad jie įsitikino, kad esu patikimas žmogus. Jie turėjo tikrinti ne tik mane, bet ir mano šeimos narius. Matyt, žiūrėjo, ar nesu teista, ar neturiu skolų ir panašius dalykus. Taip pradėjau dirbti STT komunikacijos poskyryje.

Ar yra STT karjeros perspektyvų?

Tikriausiai nelabai, nes IT specialistui nėra kur daugiau ten kilti.

Tada kokios apskritai perspektyvos IT specialistui?

Reikia eiti į privačias įmones, kurios dirba su didesniais projektais. Man norėtųsi daugiau atsakomybės, prisidėti prie projektų valdymo.

Ar STT tenka dirbti su slaptais dalykais?

Turiu žymą, kad galiu dirbti su slapta informacija, ne su visiškai slapta, bet su slapta. Iš tiesų visa informacija, su kuria dirbu, yra slapta ir negali būti perduoda tretiesiems asmenims.

Ar kada išgyvenai vidinių prieštaravimų dėl specialybės?

Aš iki šiol nežinau, ką veikčiau, jei mano gyvenime nebūtų informatikos. Nesugalvoju, ką kita galėčiau dirbti. Net minčių niekada nebuvo, matyt, tai mano kelias.

Gyvenimas sklandžiai viską sudėliojo.

...

VERSLO pietūs

73

LONDONO VERSLAS

Londono VERSLAS

L

ondonas yra nenuspėjamas, intriguojantis ir kartais atimantis žadą.

Jis niekada nemiega, tad kiekviena diena yra kelionė į naujus ir kartais netikėtus atradimus. Čia gyvena daugiau nei aštuoni milijonai žmonių, jie kuria šio nuostabaus daugiakultūrio didmiesčio aurą, jie rašo naują istoriją Londonui, įgyvendindami dabarties ir ateities planus. Žmonės gatvėse lekia vejami profesinių reikalų ir verslo susitikimų, kiekviena minutė tampa gyvybės ir mirties klausimu kruopščiai suplanuotoje rutinoje. Nusiplūkusiems ir pavargusiems nuo miesto ritmo čia pat siūlomos atokvėpio oazės – šimtai parkų, gyvuojančių tarp miesto gatvių, juos lengva pasiekti iš bet kurios Londono vietos.

Londonas taip pat yra kultūros ir meno centras, bet svarbiausia – jis yra didelių galimybių miestas. Ir čia sėkmė nėra kaip laimėjimas loterijoje: iš tiesų sėkmė priklauso nuo užsidegimo širdyje ir atsidavimo darbui, drąsos rizikuoti, atrasti ir tiesiog bandyti kilti karjeros laiptais ar

kurti savo verslą. Manau, paslapties formulė – tiesiog būti atviram pačiam sau, žinoti savo silpnąsias vietas ir išnaudoti stipriąsias, nemeluoti ir neapsimetinėti prieš kitus. Džiaugtis mažais laimėjimais ir siekti didelių.

Aš velniškai myliu šį miestą, nes čia gera. Londonas – didžiulis verslo centras: kiek žmonių atrado čia sėkmę įgyvendindami savo verslo idėją! Sukūrė neišpasakytai pelningus, klestinčius verslus. Kiek iš jų kilo karjeros laiptais ir tapo įmonių vadovais, garsiais menininkais, dizaineriais, stilistais, bankininkais, modeliais, fotografais... Ir juk visai nesvarbu, kokia tavo profesija, svarbu, kaip esi tam atsidavęs. Visa tai nėra lengva – bet pasiekiama.

Pasinerkime kartu į Londono verslo istorijas: tikras, įkvepiančias, pasakojančias apie sunkų darbą ir jaudinančią sėkmę!

Ir kas ten žino, gal patirtys iš Londono įkvėps įgyvendinti taip ilgai kurtą idėją?

Juk kartais pritrūksta mažumėlės drąsos.

Tačiau išdrįskime – juk jau pats laikas!

Liutauras Mikučionis Londono VERSLO redaktorius 74

VERSLO pietūs

LONDONO VERSLAS

Nuotrauka Rūtos Druskytės

VERSLO pietūs

75

LONDONO VERSLAS

Į MADOS VERSLO PASAULĮ PER

INSTAGRAMĄ

76

VERSLO pietūs

LONDONO VERSLAS

Stilius ir mada yra viena iš aktualiausių temų, dalis rutinos.

Kiekvieną dieną užduodame klausimą sau: o kaip gi rengtis šiandien? Tai - lyg mūsų atspindys prieš visuomenę, kurioje gyvename, tad dažnai galvojame, kaip save pateikiame aplinkai.

Tekstas ir nuotraukos Liutauras Mikučionis

VERSLO pietūs

77

LONDONO VERSLAS

L

ondone gyvenanti, kurianti ir dirbanti dvidešimt trejų metų drabužių dizainerė Rebecca Elizabeth Kellet teigia, kad mada jai prilygsta futurizmui ir tai yra jos gyvenimo būdas.

Savo talentu ji sužavėjo investuotojus iš JAV. Kaip sako pati, tai didžiulis karjeros postūmis jos gyvenime, įkvėpimas dar labiau atsiduoti kūrybai.

Apibūdinkite sąvoką, kas yra mada?

Manau, kad mada yra jausmas. Paprastai sakant, mada turi prasmę, kurią skaitome per drabužį, prasmę, kurią įžvelgiame mados tendencijose ir pokyčiuose. Tai jausmas, kai žmonės žavisi tiesiog buvimu čia ir dabar, nuolatinis mados ir stiliaus jutimas. Madai savo gyvenime skiriu daug laiko, ji lyg futurizmas – literatūros ir meno tvirtovė. Taip pat - jausmų išlaisvinimas. Kurdama drabužius, atiduodu visą save. Aš tiesiog juos jaučiu. Lieku nustebinta, kai publika pamato mano kūrybą ir teigiamai įvertina. Tai vis dar mane žavi. Džiaugiuosi, kai publika skiria laiko apžiūrėti, apsvarstyti ir pakomentuoti mano kuriamą stilių.

Rebecca, ką mada reiškia asmeniškai jums pačiai?

Mada - tai vizualinis ir meninis realizavimas savęs ir to, kas aš esu, terapija bei priklausomybė (juokiasi).

Kaip manote, mada yra menas ar verslas?

Manau, mada yra menas + verslas = mados verslas. Tai lyg du viename. Menas gali būti perteiktas per daugybę įvairovių - pasirenkant drabužius ir jų derinius.

Taip pat man labai gražu, kai per madų renginius galime išvysti daug meninių 78

instaliacijų, kurios siejasi su rodoma kolekcija. Mada yra menas, kai pridedame vertės tam, ką kuriame, reikšmės - ką vilkime, kaip reprezentuojame save sau ir visuomenei. Kalbant apie mados verslą, gautos pajamos Didžioje Britanijoje yra ypač svarbios mūsų ekonomikai. Šių dienų žiniasklaida ir Europa yra drebinama Didžiosios Britanijos referendumo rezultatų. Mano asmeniniu požiūriu, Brexit sukels labai didelių neigiamų pasekmių Didžiosios Britanijos mados pasauliui, nes pasikeis importo, eksporto sąlygos bei teisės.

„Mada yra menas, kai pridedame vertės tam, ką kuriame, reikšmės ką vilkime, kaip reprezentuojame save“ Kada supratote, kad norite dirbti mados industrijoje?

Visą gyvenimą buvau apsupta mados, būdama vaikas to tiesiog nesupratau.

Prisiminus vaikystę, mano močiutė visą laiką rengdavosi nepakartojamai žaviai, turėjo savitą stilių ir puikiai nusimanė apie medžiagų kokybę. Būdama šešiolikos, pajutau, kad noriu savo gyvenimą sieti su mada, niekada nesivaikiau stiliaus tendencijų, prisipažinsiu, turiu silpnybę spalvoms – kuo ryškiau, tuo geriau, visada rengiuosi spalvingai ir gal net per daug spalvingai, tačiau tai puikiai suderinu

VERSLO pietūs

LONDONO VERSLAS

VERSLO pietūs

79

LONDONO VERSLAS

80

VERSLO pietūs

LONDONO VERSLAS

„Mano kūryba susižavėjo keli verslininkai iš Niujorko.

Tiesiog pastebėjo mano drabužių kolekcijas instagrame“

VERSLO pietūs

81

LONDONO VERSLAS

tiek savo „spintoje“, tiek savo kūryboje, ir man tai kelia labai daug gerų emocijų.

Kur mokėtės mados meno?

Baigiau mados ir tekstilės dizaino studijas Kūrybiniame menų universitete Ročesteryje. Manau, niekas nepadeda geriau suprasti studijų programos, kurią mokaisi, kaip praktika. Turėjau galimybę atlikti praktiką Suzie Turnet įmonėje, kurioje išmokau daugybės techninių dalykų apie drabužių dizainą, Peter Pilotto buvo viena iš mėgstamiausių mano žinomų įmonių iki tos akimirkos, kai atlikau joje praktiką. Tačiau viską permąsčius, buvo ir gerų patirčių. Valandos buvo ilgos, neturėdavai laiko sau ir poilsiui, už praktiką nebuvo apmokama - tai kita labai purvina mados industrijos pusė, su kuria kovoja studentai. Aplinkoje buvo daug streso, jaučiausi gerai ir nesuprantu, kodėl. Man tai patiko. Įgijau labai daug žinių apie vaizdų spausdinimą ant drabužių pasitelkiant įvairias technologijas. Žinau, kad kartais labai sunku kalbėti apie save.

Kaip apibūdintumėte savo asmenybę?

Visa mano patirtis leido susikurti stiprų skydą ir tapti stipria bei pasitikėjimo savimi nestokojančia moterimi. Anksčiau buvau labai jautri, manau, tai vis dar išliko, tik geriau moku su tuo susitvarkyti.

Manau, esu karjeros siekianti asmenybė, puikiai suprantu savo darbo etiką. Anksčiau tekdavo sau priminti, kad kartais ne visada dirbi tai, ką nori, bet aukojiesi dėl savo ateities investicijos. Privalėjau būti stipri atlikdama praktiką, nes nebūčiau sau atleidusi, jei būčiau palūžusi ir neturėčiau to, ką turiu dabar - savo augančio verslo ir savo asmenybės. Sunkumai tik 82

dar labiau sustiprindavo ir užgrūdino.

Kaip prasidėjo jūsų karjera?

Mano karjera prasidėjo universitete.

Pasitaikė nuostabi galimybė - buvau pakviesta į dizainerės vakarėlį. Tai buvo ta akimirka, kai susipažinau su labai daug žmonių iš mados industrijos, taip pat - su Hillary Alexandra, britų mados industrijos žurnaliste, kuri rašo į vieną garsiausių ir skaitomiausių Didžiosios Britanijos laikraščių The Telegraph. Susidomėjusi mano kuriamais darbais, ji parašė apie mane straipsnį ir tai buvo nuostabi investicija prieš pradedant kurti baigiamąją kolekciją bakalauro gynimui.

O kaip klostosi jūsų karjera dabar?

Mano kūryba susižavėjo keli verslininkai iš Niujorko. Tiesiog pastebėjo mano drabužių kolekcijas instagrame. Tada gavau jų žinutę su pasiūlymu. Jie investuoja į mano kūrybą, produkciją, reklamą. Būtent dabar jaučiuosi labai laiminga ir jaučiu begalinę sėkmę. Prieš kelias savaites baigiau kolekciją moterims. Jos pagrindinė medžiaga yra džinsinis audinys. Ši kolekcija buvo pristatyta pirkėjams Saks fifth avenue, taip pat gavau pasiūlymą kurti rankinių ir batų kolekciją, kurį, žinoma, priėmiau. Kolekcija pasieks pirkėjus 2016 metų pabaigoje. Jaučiuosi, kad karjera klostosi puikiai (šypsosi).

Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie pradeda savo kelią mados industrijoje? Žmonėms, kurie eina į mados industriją, noriu palinkėti niekada nepasiduoti, siekti savo svajonės. O jei svajojate apie savo įmonę, dirbkite tol, kol tai turėsite.

Stenkitės nebūti įsiskaudinę ar įsižeidę, kai girdite, kad jūsų kuriami dizainai niekam tikę. Visada įdėkite daug pastangų

VERSLO pietūs

LONDONO VERSLAS

VERSLO pietūs

83

84

VERSLO pietūs

ir pasitikėjimo, ir jūsų kuriamus darbus pastebės daugybė žmonių. Tai pasibels į kieno nors širdį. Daug dizainerių išsako neigiamą nuomonę, nes viduje nori tave pakreipti kita linkme arba galbūt įskaudinti, nes mato, kad sugebi kur kas daugiau. Tai nėra blogai. Priešingai - tai yra geras postūmis. Pabandykite tikrai labai gerai pailsėti, kai galite. Vieną vakarą per mėnesį aš jaučiuosi išėjusi iš šio

pasaulio, fiziškai ir psichologiškai, tiesiog negaliu mąstyti – dėl per didelio darbo krūvio. Mylėkite save. Miegokite, kai turite bet menkiausią galimybę. Tiesiog galvokite: jeigu aš, kaip asmenybė, nesu geras ir jaučiu, kad tai atsispindi mano kuriamuose drabužiuose, turiu staigiai keisti strategiją, nes nepasiseks. Niekada nemeluokite sau, būkite atviri, mylėkite, ką darote ir kuriate.

...

VERSLO pietūs

85

LONDONO VERSLAS

SOCIALINIO VERSLO MODELIS:

LABDAROS PARDUOTUVĖ 86

VERSLO pietūs

LONDONO VERSLAS

Tekstas ir nuotraukos Liutauras Mikučionis

VERSLO pietūs

87

J

LONDONO VERSLAS

i – Ancuta David, profesionali, atsidavusi, iškalbinga, geraširdė moteris, dirbanti vienoje iš didžiausių labdaros parduotuvių pasaulyje. Kaip ji pati sako: Londonas yra kupinas gerų, nuostabių ir šiltų žmonių, kurie su malonumu prisideda prie labdaros. Dauguma galvoja, kad šiame mieste sukasi dideli pinigai ir verslai, bet kiekviename rajone gali atrasi bent kelias labdaros parduotuves, kuriose dirba per šimtus tūkstančių žmonių vien tik Londono regione.

Koks yra tikslas labdaros parduotuvės, kurioje šiuo metu dirbate?

Mūsų tikslas yra surinkti kuo daugiau pinigų, kuriuos aukoja kiekvienas žmogus apsipirkdamas mūsų labdaros parduotuvėje – „Oxfam“, kurių tinklas pasklidęs po visą pasaulį. Taip pat padedame pas mus dirbantiems savanoriams įgyti naujų įgūdžių, labiau pasitikėti savimi darbo aplinkoje, užmegzti naujų pažinčių, išmokti įveikti iššūkius, o įgytą patirtį jie gali panaudoti ateityje dirbdami aptarnavimo sektoriuje arba labdaros organizacijose. „Oxfam“ paaukoti pinigai keliauja į šalis, kurios patiria skurdą, dažniausiai - į Afriką ir Aziją padėti žmonėms pamatyti naujų gyvenimo spalvų, išbristi iš nepriteklių.

Ar galima teigti, kad labdaros parduotuvė yra socialinis verslas?

Taip, galima. Tačiau be bendruomenės prisidėjimo šis verslo modelis būtų neįmanomas. Kiekvienas mūsų darbuotojas yra absoliutus savanoris, negaunantis jokios algos. Tad turime labai didelį kolektyvą, nes dauguma žmonių, kurie dirba pas mus, ateina vos vieną dieną per savaitę - jie turi kitus darbus, už kuriuos pragyvena. Atlyginimą gauna tik labdaros parduotuvės vadovai, bet jis nėra labai geras, priklauso nuo pašaukimo ir atsidavimo. Labdaros parduotuvės turi turėti 88

vadovą, kuris galėtų viską prižiūrėti ir įdarbinti savanorius. Įsivaizduokite, jeigu parduotuvės vadovai keistųsi kiekvieną dieną per savaitę, parduotuvė prarastų kontrolę, todėl visose pasaulio labdarose priimta vadovams mokėti atlyginimą. O savanoriauti nuostabu todėl, kad sutinki daug visko mačiusių žmonių, su skirtinga gyvenimo patirtimi, kuria dauguma iš jų noriai dalijasi. Didžiausias džiaugsmas savanoriams - tikėjimas, kad prisideda prie bendruomenės gerovės kūrimo ir padeda skurdą patiriantiems žmonėms. Viską, ką parduodame savo labdaros parduotuvėse, aukoja žmonės, gyvenantys Londone.

Kartais organizuojame labdaros akcijas ir renginius, per kuriuos pasakojame, kur keliauja mūsų paaukoti pinigai, ir taip stengiamės pritraukti daugiau savanorių.

Kai kurios parduotuvės Londone taip pat turi kampanijų rengimo grupes, kurios padeda mūsų labdarai surinkti kuo daugiau pinigų.

Ar sunku būti vadove?

Kartais tai tikrai didelis iššūkis, bet kartu - puiki galimybė dirbti su įvairiais komandą sudarančiais žmonėmis, įkvėpti kiekvieną savanorį surinkti kuo daugiau pinigų labdarai. Turime daugybę žmonių su nuostabia patirtimi, kai kurie ateina tos patirties visai neturėdami, bet tai netrukdo pasiekti gerų rezultatų. Aš, kaip

VERSLO pietūs

LONDONO VERSLAS

„Būti labdaros parduotuvės vadove reiškia, kad turiu valdyti sėkmingą socialinį verslą“

VERSLO pietūs

89

LONDONO VERSLAS

„Paaukoti pinigai keliauja į šalis, kurios patiria skurdą, dažniausiai - į Afriką ir Aziją padėti žmonėms pamatyti naujų gyvenimo spalvų, išbristi iš nepriteklių“

90

VERSLO pietūs

LONDONO VERSLAS

VERSLO pietūs

91

LONDONO VERSLAS

„Gauname didžiulius kiekius dizainerių kurtų rūbų, papuošalų, knygų ar virtuvės reikmenų“

92

VERSLO pietūs

LONDONO VERSLAS

vadovė, visada suteikiu galimybę ir keletą šansų naujiems savanoriams. Pažiūriu, kokie gali būti jų rezultatai. Būti labdaros parduotuvės vadove reiškia, kad turiu valdyti sėkmingą socialinį verslą. Tai labai didelė atsakomybė. Kartais būna, kad neturime ką parduoti: viskas priklauso tik nuo to, kaip bendruomenė noriai aukoja labdarai. Tačiau žmonėmis, kurie padeda „Oxfam“, dar neteko nusivilti: beveik visada gauname didžiulius kiekius dizainerių kurtų rūbų, papuošalų, knygų ar virtuvės reikmenų. Dėl to džiaugiuosi, kad gyvenu Londone: čia yra tiek daug nuostabių, gerų ir nepakartojamų žmonių.

Ancuta, kaip manote, kokių savybių ir charakterio reikia žmogui, kad būtų geras vadovas labdaros parduotuvėje? Žmogus turi degti aistra labdarai. Jis turi būti atsidavęs darbui, mokėti rūpintis savimi ir komanda, ją motyvuoti. Vadovas turi būti pasitikintis savimi, kūrybingas, draugiškas, turėti iškalbą, sugebėti gerai komunikuoti su visuomene. Taip pat jis turi suvokti, kuo skiriasi labdara nuo komercinės parduotuvės. Labai svarbu būti pajėgiam surinkti ir išlaikyti komandą, paskirstyti darbus. Mano parduotuvėje komandą kartais sudaro ir iki trisdešimties žmonių. Be to, savanoriams reikia išaiškinti, koks yra „Oxfam“ darbas ir tikslas, kad kiekvienas parduotuvėje dirbantis žmogus sugebėtų tai pristatyti visuomenei.

VERSLO pietūs

93

94

VERSLO pietūs

„Žmogus turi degti aistra labdarai. Jis turi būti atsidavęs darbui, mokėti rūpintis savimi ir komanda, ją motyvuoti.”

VERSLO pietūs

95

LONDONO VERSLAS

96

VERSLO pietūs

LONDONO VERSLAS

Ar turite kokių nors gudrybių ar metodų, kaip surinkti kuo daugiau pinigų „Oxfam“ labdarai?

Viskas, ką darome, yra mūsų širdyje.

Dažnai reikia nuspręsti, kaip parduotuvė turi atrodyti, kad būtų patraukli pirkėjui. Kiekvieną savaitę atnaujiname mūsų vitriną, kad praeiviai matytų, jog turime naujų drabužių ir buičiai reikalingų daiktų. Jeigu to nesiimsi, verslas nebus sėkmingas. Turiu būti kūrybinga ne tik parduotuvėje, bet ir su žmonėmis, kuriuos įdarbinu. Turiu jais pasitikėti, nes viskas čia priklauso nuo komandos darbo.

Tikėjimas, kad surinksime daug pinigų, labai motyvuoja judėti į priekį. Kai lydi sėkmė, kyla ir naujų idėjų, ką turime keisti savo parduotuvėje. Be to, labai gera žinoti, kad visada tau padės regiono vadovas arba vadovai iš kitų regionų.

Jautiesi, kad esi šeimoje, kuri kovoja dėl gražaus ir vieningo tikslo.

Ar mėgaujatės savo darbu?

Aš myliu savo darbą. Apima nuostabus

jausmas, kai supranti, kokie dosnūs yra žmonės. Jie aukoja labdarai ne tik daug nuostabių reikalingų daiktų, bet ir savo laiką. Mano darbas man patinka dar ir tuo, kad turiu galimybę dirbti su žmonėmis, kurie visame pasaulyje sugeba surinkti didžiules sumas mūsų labdarai. Be to, smagu žinoti, kad padedu žmonėms, kuriems sudėtingiau susirasti naujų pažinčių ir draugų. Savanoriaudami jie integruojasi į visuomenę, papildo savo CV ir kartais susiranda apmokamus darbus.

Ko norėtumėte palinkėti žmonėms, kurie svajoja ateityje būti vadovais?

Kai galvoju, ko norėčiau palinkėti, susimąstau apie save: manau, kad esu kupina entuziazmo, kūrybinga ir draugiška.

Tai padeda būti sėkminga vadove. Be to, linkiu susikurti tokią aplinką, kuri įkvėptų. Matykite savo darbo prasmę, ugdykite savyje kūrybiškumą, kad dirbti būtų linksma ir gera.

...

VERSLO pietūs

97

VIRŠELIO TEMA

98

VERSLO pietūs

VIRŠELIO TEMA

Gyvenime svarbiausia turėti

TIKSLĄ IR VILTĮ Kartais mes, lietuviai, mėgstame skųstis, kad sunku įsidarbinti, dar sudėtingiau pradėti savo verslą, apskritai būname nepatenkinti esama padėtimi gyvenime keiksnodami aplinkybes ir užvis labiausiai - valdžią. Tačiau įsivaizduokite – gyvenimas jus priverčia persikelti į kitą žemyną, kultūriškai svetimą šalį, kur nemokėdami vietinių kalbos esate priversti išgyventi. Kaip tada tektų kabintis į gyvenimą, jei savam vandenyne plaukiodami skundžiamės? O štai etiopė Eskedar Maštavičienė šypsosi, ji į mūsų šalį atvyko prieš beveik 10 metų, nemokėdama lietuvių kalbos dirbo per 3 darbus, ėmėsi studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete, o vėliau įkūrė ir savo verslą. Bet leiskimės į intriguojančią ir kupiną nuotykių Eskedar gyvenimo kelionę nuo pradžių.

VERSLO pietūs

Tekstas Sandra Vilimaitė Nuotraukos Paulius Šaparnis Drabužiai LAURA DAILI 99

100

VERSLO pietūs

VERSLO pietūs

101

102

VERSLO pietūs

VERSLO pietūs

103

104

VERSLO pietūs

VERSLO pietūs

105

E

VIRŠELIO TEMA

skedar gimė centrinėje Etiopijos dalyje, mažame kaimelyje netoli Ambo miesto. „Mano kaimas labai mažas, ten net automobiliai nevažinėja, tad jodinėdavom arkliais – būdavo išties labai smagu. Kaime yra mokykla, ten baigiau 8 klases ir išvažiavau toliau mokytis į sostinę – Adis Abebą, kur baigiau vidurinę. Tad galima sakyti, kad palikusi kaimą būdama 13 metų pradėjau visiškai savarankišką gyvenimą, nors ir gyvenau kartu su pusseserėmis išnuomotame name Adis Abeboje, tačiau buvau pati už save atsakinga. Gerai atsimenu prieš man išvažiuojant mamos žodžius: Eskedar, aš šalia tavęs nebūsiu kiekvieną dieną ir nekontroliuosiu, ką darai, viskas dabar – tavo gyvenimas tavo rankose. Šiuos žodžius prisimenu iki šiol, o ir tada jie skambėdavo galvoje ir niekada nebuvo noro netinkamai elgtis, niekada nevartojau alkoholio ar tabako“.

Gimtajame kaimelyje Eskedar nuo pat mažens buvo išskirtinis vaikas, nes elgdavosi taip, kaip dažniausiai jų kultūroje buvo priimta elgtis berniukams. Ji buvo maištinga, galėjo apginti save ir stoti prieš neteisybę, be to, itin mėgo žaisti futbolą. O užaugusi svajojo studijuoti fiziką ir tapti kosmonaute.

Ar kaime buvo neįprasta, kad mergaitė nori tapti kosmonaute? Koks moterų vaidmuo vietinėje kultūroje?

Noras tapti kosmonaute buvo keistas, nes netiko mergaitei. Aš visada turėjau savo vietą futbolo komandoje su berniukais, buvo tokių vaikų, kurie sakė: išeik, tu mergaitė, nežaisi su mumis. Visada su tuo kovodavau ir sakydavau: aš atėjau čia prieš tave, ir aš esu komandoje, reiškia, aš žaisiu.

106

Ir net tose srityse, kur buvo nepriimtina taip egltis, išsikovodavau savo teises.

Mano senelis buvo labai gerbiamas žmonių, didelis kaimo autoritetas, nes statė bažnyčią. Jis taip pat buvo ir mano autoritetas, palaikydavo mane ir patenkintas manimi sakydavo: čia mano mergaitė. O močiutė buvo gana susirūpinusi ir kartodavo: šita mergaitė niekada neištekės, neturės vaikų dėl savo berniukiško charakterio.

Moterys mano kaime tradiciškai rūpinasi šeima, buitimi, ir augina vaikus. Tačiau kalbant apie miestą, pavyzdžiui, Adis Abebą – moterų gyvenimas gali būti toks pat kaip ir vakariečių, kur mergaitės eina į mokyklą, studijuoja, dirba. Vis dėlto kultūrinių apribojimų moterims yra, tačiau jų yra ir Lietuvoje. Aišku, čia juntama mažiau, bet vis tiek egzistuoja vyrų ir moterų socialiniai vaidmenys.

Kaip sekėsi siekti kosmonautės profesijos?

Mūsų kaime nebuvo žmonių, kurie turėtų tokią profesiją, neturėjau su kuo pasitarti ir į ką lygiuotis, nežinojau, kokių studijų man reikės. Išvykus mokytis į Adis Abebą, man labai gerai sekėsi fizika, bet 10 klasėje reikėjo rinktis tarp tiksliųjų ir socialinių mokslų, ir aš pasukau link pastarųjų, nes turėjau labai gerus mokytojus. Taigi tada pasimiršo ir svajonė būti kosmonaute, nes nebuvo mentorių, kurie pasakytų ar parodytų kelią, kaip ten nueiti. Tą pačią situaciją matau ir Lietuvos vaikų namuose. Jie turi auklėtojų, bet ar jie turi žmogų, kuris juos motyvuotų ir sakytų: „Kai užaugsi, būsi matematikas arba IT specialistas, aš tau parodysiu, kaip ten nueiti.“?

VERSLO pietūs

VIRŠELIO TEMA

Odisėjos pradžia Baigusi vidurinę mokyklą Eskedar įstojo į Unity University Ethiopia, ten studijavo verslo administravimą, apskaitą ir finansus, tačiau dėl tam tikrų politinių įvykių turėjo palikti Etiopiją ir keliauti į Libiją. „I᾽m a rebel soul. Jeigu matau neteisybę – negaliu tylėti“, - sako Eskedar.

Tačiau Libijoje taip pat nebuvo ramu, teko keliauti ieškoti saugesnio prieglobsčio.

Kaip vėliau pasiekei Maltą?

Iš Libijos į Maltą plaukėme laiveliu, nors tiksliau būtų sakyti - valtimi: daug žmonių ir mažai vietos. Nuo tų įvykių jau prabėgo daugiau nei dešimt metų, ir ima atrodyti, kad visa tai tebuvo baisus sapnas. Regis, lyg tai būtų buvęs kitas gyvenimas – pilnas iššūkių ir pavojų. Dabar, kai pagalvoju apie tai, sau sakau: tikrai taip įvyko? O, dieve.

Ar galima sakyti, kad Tavo stiprus charakteris, svajonės ir iš aplinkos išsiskiriantis elgesys, - visa tai vedė Tave į priekį?

Nori nenori, mes gyvename pagal Darvino teoriją: išgyvena tik stipriausi. Bandau būti kuo stipresnė - tai nereiškia, kad nesi švelnus žmogus, bet turi būti stiprus. Įvairių pusių būna ir profesijoje, ir asmeniniame gyvenime. Ir su draugais, visur visuomenėje turi būti stiprus.

Kai patiri tokią baisią ir ekstremalią kelionę, kurios aš negaliu suprasti jos nepatyrusi, galiu tik pabandyti įsivaizduoti, ar tai stipriai grūdina ir kiti dalykai gyvenime ima atrodyti paprastesni?

Viena vertus, tai iš tiesų labai stipriai paveikia, padaro žmogų stipresnį, ir dau-

gelis problemų nebeatrodo tokios didelės kaip anksčiau, daug kas tampa paprasčiau. Tačiau kartu ši patirtis suteikia žmogui daugiau empatijos, jį padaro jautrų aplinkai. Dabar, sekdama naujienas ir matydama karą, pavyzdžiui, Sirijoje ar Jemene, labai susigraudinu ir man siaubingai liūdna, nes aš labai gerai žinau, ką reiškia būti jų vietoje.

Esame anksčiau kalbėjusios, kad gyvenime sutinki tuos žmones, kurie ypač reikalingi tuo metu. Galbūt atsimeni atvejį, kai tos pagabos reikėjo labiausiai?

Negaliu pasakyti, kad buvo tik vienas ar du kartai, kai pagalbos reikėjo labiausiai. Man tiesiog visada taip yra, visada reikalingi žmonės atsiranda tada, kai jų reikia. Buvo žmonių, kurie man suteikė prieglobstį, priėmė gyventi Libijoje, kai aš nieko neturėjau, arba vis dar turiu labai gerų draugų, su kuriais susipažinau Maltoje. Vėliau, jau porą metų pagyvenusi Lietuvoje, 2009 metais grįžau į Maltą, į tą pačią nevyriausybinę organizaciją padirbėti su pabėgėliais kaip savanorė, ten praleidau tris vasaros mėnesius. Grįžau ten, kur pati atkeliavau kaip pabėgėlė.

Koks buvo jausmas ten grįžti?

Vis dar viskas buvo kaip nauja. Mums reikėjo atlikti pabėgėlių apklausas dėl apgyvendinimo ir kitų socialinių problemų.

Iš tiesų man buvo gana sunku kalbinti pabėgėlius, tačiau žinojau, kad tai yra prasminga. Nes galėjau būti kažkam viltis, žmonės žinojo, kad buvau perkelta į Lietuvą ir turėjau galimybę čia studijuoti, galėjau laisvai judėti, grįžti savanoriauti į Maltą. Būdama šalia jų kartojau: rytoj ir jūs galėsite tai padaryti.

VERSLO pietūs

107

VIRŠELIO TEMA

108

VERSLO pietūs

VIRŠELIO TEMA

Tu buvai vilties simbolis, saugaus ir geresnio gyvenimo ženklas.

Taip, labai geras jausmas įkvėpti ir suteikti žmonėms vilties.

Kas tau padėjo per tas keliones, viltis kažkokia, kas vedė į priekį?

Daug dalykų. Vienas dalykas yra saugaus gyvenimo viltis, ir kitas labai svarbus dalykas norint išgyventi - tu turi kažko norėti, turi turėti tikslą gyvenime.

Jei gyveni karo sąlygomis – tuomet turi visa širdimi trokšti taikos, saugios vietos, prieglobsčio, tada tas tikslas ir viltis veda į priekį.

Ar esi tikinti?

Taip, tikinti, bet ne religinga. Anksčiau buvau religinga, esu krikščionė ortodoksė, mano tėvai, mano seneliai labai religingi. Bet mano gyvenimo kelionė, kurią išgyvenau ir keliavau kaip pabėgėlė, mane išmokė dar papildomų dalykų, kurių man iš tikrųjų nedavė religija.

Tuomet supratau, kad ne tik mano kelias yra teisingas, yra daug kelių, svarbu nepažeisti kito žmogaus teisės, kiekvienas turi teisę būti tuo, kuo jis nori būti, tikėti, kuo jis nori tikėti. Etiopijoje krikščionys gyvena šalia musulmonų ir draugauja, ir tada supranti, kad veda ne tikėjimas, o žmonės, jų moralinės vertybės, orumas, ir tai - pagrindinė mano vertybė. Žmonės yra žmonės, jie turi teisę tikėti kuo nori.

Saugi žemė – Lietuva Atvykusi į Maltą iš Libijos, Eskedar gyveno pabėgėlių centre, ten tikrino jos dokumentus ir kitą informaciją, vėliau persikėlė į miestą. Ten gyvendama ji susitiko su Lietuvos pareigūnais, jie buvo atvykę padėti pagal programą pabėgėlių klausimais. Pareigūnai pasikalbėjo

su Eskedar, ir ši sutiko vykti į Lietuvą. „Net nežinojau, kas manęs laukia, o laukė – sniegas“, - dabar prisiminusi kvatojasi Eskedar. Ji į Lietuvą atvyko 2007 m. sausio paskutinę dieną. Žinau, kad atvykai nepasiruošusi žiemos šalčiui?

Visiškai. Šiaip net ir negalėčiau pasiruošti, jei man ir sakytų: Eskedar pasiruošk šaltai žiemai. Čia tas pat, kaip tu pabandytum suprasti mano kelionės patirtį. Reikia nueiti tą kelią, kad suvoktum.

Tad ir su sniegu bei šalčiu buvo tas pats – taip gražu per televizorių, romantiška,

„Mano didžiausias planas buvo surasti saugią vietą gyventi ir studijuoti“ dabar jau ir man romantiška po beveik 10 metų, bet iš pradžių buvo sunku.

Ar atvykusi į Lietuvą turėjai planą?

Mano didžiausias planas buvo surasti saugią vietą gyventi, taip pat norėjau studijuoti. Iš pradžių, kai gyvenome Pabradėje, paskui Rukloje, kai nežinai, kur kreiptis, ir nėra to, kas tau pataria dėl studijų, užklumpa ir depresija, ir liūdesys, ir pesimizmas apima. Bet paskui suimi save į rankas, sukaupi visas jėgas ir padarai tai, ką reikia padaryti.

Rukloje nebuvo žmonių, kurie suteiktų pakankamai informacijos apie studijas Lietuvoje?

Niekas negali būti tavo asmeninis palydovas, gyvenime taip jau yra. Kas nors tau padeda dėl bazinių dalykų, o paskui viskas priklauso nuo tavęs: kaip surasi išeitį ir sugebėsi įveikti kliūtis. Dar bū-

VERSLO pietūs

109

VIRŠELIO TEMA

dama Rukloje radau žmogų, kuris žadėjo padėti surasti universitetą, tad jam atidaviau visus savo dokumentus, o vėliau jis dingo. Žinau, kad išvažiavo iš Lietuvos gyventi į Briuselį, kur dirba pelno nesiekiančioje organizacijoje. Tad man buvo išties sudėtinga situacija: neturiu nei dokumentų, nei žinau, į ką kreiptis.

Vos tik atvykau gyventi į Vilnių – pirmas dalykas, kurį padariau – nuėjau į biurą, kur dirbo tas žmogus, ir paprašiau surasti dokumentus. Jie sakė, kad nieko nežino, tačiau susisiekę su tuo asmeniu atgavo mano popierius, ir nuo to laiko rūpinausi pati ne tik universiteto paieška, bet ir visais stojimų reikalais.

Ar nesutrikai?

Aišku, būna, kad sutrinki, kai planuoji ką nors padaryti, ir tą dieną nepasiseka.

Grįžti namo, apsiverki, o kitą dieną vėl imi ir darai. Ir bandai tol, kol padarai.

Atvykai 2007 metais, nekalbėjai lietuviškai, o štai dabar kalbi puikiai.

Kas Tau padėjo išmokti?

Aš labai norėjau išmokti lietuvių kalbą, todėl pradėjau iškart kalbėti nuo žodžių „nežinau“, „nemoku“, „labas“, ir kiekvieną dieną tas žodynas plėtėsi, vis daugiau išmokdavau.

Be to, studijuodama buvau apsupta kitų studentų, kalbančių lietuviškai. 2008 metais įstojau į VGTU Tarptautinio verslo administravimą ir finansus, o nuo pernai studijuoju magistrantūroje Tarptautinį verslą ir verslo administravimą. Tad geriausia mokytis taip: imti ir kalbėti kaip išeina.

Ar studijuoti Lietuvoje buvo sudėtinga?

Buvo labai sunku iš pradžių, nes reikėjo mokėti už mokslą, todėl dirbau per 3 darbus.

110

Kaip spėjai?

Dirbau ne visu etatu trijose vietose, miego labai trūkdavo, bet paskui buvo viskas gerai. Dirbdavau 48 valandas per savaitę.

Kai prasidėjo studijos, pasilikau tik vieną darbą, kurį dirbau savaitgaliais. Mokiausi dieniniame. Beje, kai išvykau iš Etiopijos, buvau paskutinio kurso studentė, buvo likęs mėnuo iki išleistuvių. O Lietuvoje buvo galimybė daugelį dalykų įskaityti iš studijų Etiopijoje, tad mane iškart perkėlė į 3 kursą – 2010 metais baigiau studijas.

Kokius darbus dirbai?

Kasininke prekybos centre, padavėja restorane ir pardavimų konsultante vyriškų verslo kostiumų parduotuvėje Suitsupply. Bet paskui studijuodama likau dirbti tik Suitsupply, man ten buvo labai gera vieta dirbti ir šaunus kolektyvas, labai sutapo mūsų biolaukai.

Ar teko kruopščiai planuoti laiką, kad viską suspėtum?

Tiesą sakant, neplanuoju - aš tiesiog žinau, ką turiu nuveikti per dieną. Dabar, kai mano darbo vietos išsidėsčiusios gana toli viena nuo kitos, be abejo, turiu planuoti keliones ir numatyti laiką, kad spėčiau nuvežti ir pasiimti vaikus iš darželio.

Patys lietuviai sako, kad sunku įsidarbinti, kaip Tau pasirodė?

Manau, kad kiekvienas žmogus turėtų save išbandyti įvairiose srityse, nes jei nori būti profesorius ar vadovas, šiaip tavęs į tokią vietą niekas nepriims, turi turėti tam tikrų įgūdžių, supratimą apie darbo pobūdį. Tad jei neturi galimybių būti direktoriumi iš karto – reikia pradėti nuo pirmo laiptelio ir mokytis, augti,

VERSLO pietūs

VIRŠELIO TEMA

VERSLO pietūs

111

VIRŠELIO TEMA

112

VERSLO pietūs

VIRŠELIO TEMA

toliau kilti karjeros laiptais.

Dirbdama Suitsupply sugalvojai pradėti savo verslą, atidarei drabužių parduotuvę.

Vakar skaičiau mokslinį tyrimą, kad imigrantai yra verslesni, dažniau ryžtasi pradėti verslą nei vietiniai. Tam yra dvi priežastys: diskriminacija, sunku gauti darbo vietą, antra – kai turi įvairios patirties iš skirtingų šalių, pradedi plačiau matyti, kokių galimybių yra toje šalyje, kurioje gyveni dabar. Mano variantas buvo antrasis – esu bandžiusi darbintis, tai įmanoma, bet nėra paprasta, jei turi mažų vaikų, ir darbas turi būti lankstus, o ir pats turi būti lankstus, norėdamas rasti laiko ir darbui, ir šeimai. Lietuvoje mačiau galimybę, kuria galiu pasinaudoti ir įgyvendinti savo verslo idėją. Tad nutariau susikurti verslą ir dirbti mados srityje.

Viena įkūrei verslą?

Taip. Viena vertus, tai buvo labai gerai, jei priimi tai kaip pamoką, nes daug ko išmokau, supratau verslo procesą nuo A iki Z, gilinausi į vadovavimą, finansus, logistiką, ir visa tai man davė daug žinių ir praktinių įgūdžių. Bet blogai, kad neturint partnerio viskas gula ant tavo pečių.

Tai buvo sunkiausia. Neturėjau komandos, ir paskui nusprendžiau, kad neturiu eiti šiuo keliu. Parduotuvė gyvavo apie dvejus metus, ją uždariusi ir pradėjau dėstyti verslo anglų kalbą įmonėms. Žinojau, kad anglų filologijos žinios man atneš duonos, kad tai - mano stiprioji pusė, nes lietuvių kalbos taip gerai nemoku, kad galėčiau save realizuoti kaip finansų ekspertė. Be to, nuo šio rudens tapau lektore Socialinių mokslų kolegijoje.

Kaip studentai?

Labai šaunūs mano studentai, jie rimtai žiūri į mokslą. SMK kolektyvas yra tarptautinis, čia yra studentų iš įvairiausių pasaulio šalių. Vyksta mainai, yra atvažiavusių studijuoti į Lietuvą. Man patinka matyti vis daugiau įvairių tautų veidų, ir tai labai įdomu. Tačiau labai gaila, kad Lietuva praranda žmogiškuosius išteklius, daugiau kaip 50 procentų mano studentų jau dabar planuoja išvykti dirbti į užsienį. Tai labai priklauso nuo siūlomų atlyginimų. O mes juk siekiame pritraukti užsienio investuotojus į Lietuvą - bet ar turėsime pakankamai specialistų jiems pasiūlyti?.. Valstybė turi daug darbo.

Kaip jautiesi dėstydama, ar manai, kad tai Tavo kelias?

Mano pašaukimas visada bus darbas su žmonėmis - ar tai bus mokymai, ar viešieji ryšiai, ar rinkodara. Ten, kur reikia bendrauti su žmonėmis, jaučiu, kad yra mano vieta.

Kur semiesi įkvėpimo? Esi labai pozityvi, skleidi džiugią energiją.

Semiuosi įkvėpimo iš stiprių moterų biografijų, labai daug skaitau, ne tik biografijas, tačiau ir įvairius mokslinius tyrimus. Mane įkvepia tokie žmonės kaip Oprah Winfrey, kuri pradėjo nuo nulio ir tapo didžia. Bet ne tik televizijos magnatus turiu omeny - yra labai daug žmonių, kurie suteikia įkvėpimo, netgi negatyvūs dalykai, klaidos irgi duoda tam tikrą pamoką, ir tada sužinai, ko tu neturi daryti.

Kaip manai, ar parduotuvė buvo taip pat pamoka, kad Tavo kelias dėstytojauti?

Iš tikrųjų man daug žmonių sakydavo: Eskedar, ne tavo vieta čia, bet man buvo

VERSLO pietūs

113

VIRŠELIO TEMA

labai smagu darbe bendrauti su daug žmonių. Kartais jauti, kad tampi labiau psichologė nei drabužių konsultantė. Išgirsti daug dalykų, patarimų gauni, patarimų duodi. Tai labai super, bet atimdavo daug laiko.

Kokie Tau pasirodė lietuviai, kai atvažiavai į Lietuvą?

Kai kurie žmonės sako, kad mes atrodome gana uždari ir šalti?

Galbūt viešosiose vietose lietuviai atrodo santūrus, galbūt šiek tiek šalti, bet jei pasisvečiuosi pas lietuvius namuose – suprasi, kad lietuviai labai draugiški ir linksmi žmonės.

Lankantis Graikijoje man labai įstrigo, kaip žmonės garsiai kalba, juokiasi ir gestikuliuoja. Įsivaizduoju, kad jie, atvažiavę į Lietuvą, irgi keistai žiūri į mus, tokius ramius.

Mano kultūroje, Etiopijoje, iš merginų ir moterų reikalaujama būti santūrioms, tylioms, neišsišokti. Kita vertus, kultūra, kurioje gyveni, tave veikia. Su lietuviais man gera, be to, gyvendama čia jau dešimtį metų nori nenori perėmiau lietuviškų elgesio bruožų, po truputį tampu lietuve jau (kvatojasi). Aplinka daro įtaką, keičia tave.

Ar susidūrei su ryškiais kultūriniais skirtumais?

Taip, tai susiję su bendruomenėmis, bendruomeniškumu apskritai. Žmonės Vilniuje bėga nuo pirmadienio iki penktadienio, paskui šeštadienį sekmadienį reikia pailsėti ir išsimiegoti, ir vėl pirmadienis, galbūt ir nėra laiko bendruomeniškumui.

114

Tiesa, ne kartą esu girdėjusi, kad tame pat daugiabutyje gyvenantys žmonės nesisveikina.

Ten, kur gyvenome šešerius metus, beveik kiekvieną kaimyną pažinojau, sveikindavomės, kartu ir kavą kartais gerdavome. Tad viskas priklauso ir nuo tavęs, kaip elgsies. Dabar persikėlėme į naują vietą, tad iš naujo reikės susipažinti su kaimynais.

Ar planuoji likti Lietuvoje? Kokie tavo dešimtmečio ar penkerių metų planai?

Mano planai visada yra susiję su Lietuva, nes Lietuva yra mano vaikų gimtinė. Čia esu labai laiminga, galiu dirbti mėgstamą darbą, ir tai ne darbo užmokestis lemia, o tai, kaip jaučiuosi dirbdama. O jaučiuosi čia labai puikiai, tačiau nežinau, kas tiksliai bus, nes mes planuojame, o dievas juokiasi. Juk mano gyvenimas yra tas vienas pavyzdžių. Kai Etiopijoje mokiausi dvyliktoje klasėje, mano anglų kalbos mokytojas sakė: po metų norėčiau tave matyti Adis Abeboje universitete studijuojant filologiją. Planuoji baigti studijas, būti profesoriumi ir ten likti gyventi, bet, žiūrėk, dabar esu Vilniuje, už 9 tūkstančių kilometrų nuo gimtųjų namų, ir manau, kad negaliu nieko užtikrintai pasakyti. Dabar gyvenu čia ir noriu padaryti viską, kiek leidžia mano jėgos ir kompetencija, kad prisidėčiau prie šios valstybės visuomenės, o kas bus po 5 ar 10 metų, nežinau.

Ko labiausiai pasiilgsti iš Etiopijos?

Visko. Saulės, žmonių, giminių, ir ne tik iš Etiopijos. Čia yra didžiausia bėda: kai gyveni įvairiose šalyse tam tikrą laiką, po mažą širdies dalelę lieka tenai.

VERSLO pietūs

VIRŠELIO TEMA

VERSLO pietūs

115

VIRŠELIO TEMA

116

VERSLO pietūs

VIRŠELIO TEMA

Kiek moki kalbų?

Lietuvių, anglų, italų, taip pat kalbu pora Etiopijos kalbų: amharų ir oromų (iš viso Etiopijoje kalbama 70 kalbų – aut.past.), ir dar truputį arabų.

Labai daug kalbų kalbi? Žinok, jei moki 3, tai ketvirtą išmokti jau paprasčiau. Lietuviams neturėtų būti sudėtinga mokytis kalbų, nes Vilniuje yra multikultūrinė visuomenė, čia žmonės moka po tris kalbas. O ketvirta jau yra noro ir motyvacijos reikalas.

Kalbos turi panašių gramatinių sistemų arba panašių žodžių, pavyzdžiui, italų, anglų, tarptautiniai žodžiai. Tada labai paprasta pasiskolinti žodžius, lietuvių kalba tikrai panaši į oromų, nes kai noriu kalbėti oromų kalba, į galvą dabar gana dažnai ateina lietuvių žodžiai.

Ar seki naujienas iš gimtinės?

Be jokios abejonės, neramumų ten vyksta kas 10 metų - vėl buvo nužudyta daug studentų, dabar ten draudžiami netgi taikūs protestai. Negali platinti antivalstybinės žinutės ir feisbukas užblokuotas, internetas kontroliuojamas. Kažkokia atvirkštinė demokratija.

O kalbant apie linksmus dalykus, ar buvo tokių, kuriuos lietuviai daro juokingai?

Pavyzdžiui rožinė sriuba šaltibarščiai?

Na, šaltibarščiai yra labai rožiniai (juokiasi).

Man šypseną kelią kruopščiai lietuvių puoselėjami gėlynai, jie tvarkomi kiekvieną pavasarį, žmonės sodina, rūpinasi, taip gražu būna - ateina žiema ir nebelieka gėlių. Ir pavasarį viskas prasideda iš naujo. O Etiopijoje visus metus geros oro sąlygos, bet mes nesodiname dažnai: vieną kartą pasodinai, užaugo, ir turi. Paskui metus lauki, kol lietus pradės lyti, net jei ir turi vandens, vis tiek lauki lietaus.

VERSLO pietūs

117

Laiškai iš IRANO 118

VERSLO pietūs

LAIŠKAI IŠ IRANO

SVEIKI ATVYKĘ Į IRANĄ – PRAŠOM UŽSIRIŠTI SKARĄ!

Iranas – egzotiškiausia pasaulio vieta, kurioje man teko ne tik pakeliauti, bet ir gyventi ištisus 4-erius metus. Pirmoji kelionė į kadaise Irano sostinę, o dabar 6-tą pagal dydį miestą Tebrizą buvo gana ilga ir varginanti.

Tekstas Rūta Elitok, Nuotraukos Rūtos asm. archyvo

T

rys skrydžiai (Vilnius-RygaStambulas-Tebrizas) ir valandų valandos oro uostuose, laukiant kito lėktuvo. Tačiau buvau tiek kupina jaudulio ir entuziazmo, kad keliauju į tokį egzotišką kraštą, jog, po teisybei, didžiąją laiko dalį prasvajojau, mintyse mėgindama įsivaizduoti, kaip gi ten viskas iš tiesų bus.

Paskutinio skrydžio metu netikėtai (nors gal ir visai tikėtai – mano kelionė jau tęsėsi apie parą!) labai palaimingai užsnūdau, deja, jis buvo per trumpas, kad atsikėlus norėtųsi šypsotis – „koks gražus rytas“. Visgi teko budintis, nes atėjo lemtingas momentas UŽSIRIŠTI SKARĄ. „Ar ir tu ten ryši skarą?“ – tai, tikriausiai, vienas dažniausių ir pats pirmas klausimas, kurio nuolat sulaukiu. Irano valstybė oficialiai vadinama Irano Islamo Respublika, kas išvertus į paprastą kalbą reiškia, kad religiniai įsakymai šalyje turi valstybinių įstatymų statusą, ir viskas, kas yra draudžiama ar liepiama Korane (musulmonų šventajame rašte), yra kontroliuojama ir reguliuojama valdžios.

„Skaros ryšėjimas moterims – ne laisvas pasirinkimas, pagrįstas jų religiniais įsitikinimais, o griežtas valstybinis įstatymas - už jo nesilaikymą gresia bausmė” Galima būtų palyginti, tarkim, su krikščionišku Dievo įsakymu „Nežudyk“, kurio sulaužymas yra labai aiškiai ir konkrečiai baudžiamas kiekvienoje šalyje pagal jos įstatymų nustatytą tvarką. Tad skaros ryšėjimas moterims – ne laisvas pasirinkimas, pagrįstas jų religiniais įsitikinimais, o griežtai baudžiamas valstybinis įstatymas (įspėjimai, piniginės baudos, asmeninių daiktų konfiskavimas, plakimas rykštėmis, įkalinimas).

Pirmiausia supratau, kad skarą kažkur saugiai supakavau – juk reikalas rimtas, čia ne šiaip kaklą apsirišti! Taigi reikėjo užsitikrinti, kad pagrindinis mano nau-

VERSLO pietūs

119

LAIŠKAI IŠ IRANO

„Irano valstybė oficialiai vadinama Irano Islamo Respublika. Išvertus į paprastą kalbą tai reiškia, kad religiniai įsakymai šalyje turi valstybinių įstatymų statusą, tad viskas, kas yra draudžiama ar liepiama Korane (musulmonų šventajame rašte), yra kontroliuojama ir reguliuojama valdžios.“

josios mados akcentas nesusiglamžytų.

Suradusi prajuokinau iranietes, nes mėginau savąją skarą rištis be anei kruopelytės gėdos spoksodama į jų rišimosi technikas. Žinau, koks išraiškingas gali būti mano veidas, tad lengvai galiu tą jų juoką suprasti. Jei niekada nesirišote skaros ant galvos, tą padaryti be veidrodžio (ir ypač pirmą kartą!) – gan sudėtinga užduotis.

Ką ten sudėtinga! Kažkuriuo momentu, kai žmonės jau pradeda judėti iš lėktuvo, spjauni į „kaip čia gražiau užsirišus“ ir tiesiog bandai užsimaukšlinti ją taip, kad nekristų, o ji, patikėkit manim, KRENTA lyg pasijuokti iš vargšės europietės norėdama.

120

Jeigu niekada nedėvėjai skaros, atrodo, kad užsirišai ją kažkaip ne taip ir vis norisi ją pasitaisyti, ką padarius kiekvieną kartą jautiesi taip, tarsi pagadinai reikalus dar labiau. Lyg tyčia, skara taip suvelia plaukus, tarytum jie sąmoningai bandytų išsigelbėti iš po jos. Be to, ryšėdama skarą jos visai nejauti, tad nuolat teiraujiesi pažįstamo žmogaus šalia, ar ji vietoj ir ar nenukrito (nes, prisiklausius apie Irano baisumus, įsivaizduoji, kad skarai nuslydus nutiks kažkas LABAI blogo).

O kur dar tas neapleidžiantis jausmas, jog esi kaip arklys lenktynėse, kai jam uždedami akidangčiai, kad matytų tik tiesiai priešais save – skara uždengia šonus ir,

VERSLO pietūs

LAIŠKAI IŠ IRANO

norint žvilgtelėti į kairę ar dešinę, tenka gręžtis visu kūnu (tiesą pasakius, tai dar primena ir patemptus kaklo raumenis, kai reikia dėvėti įtvarą: sukinėjiesi visu kūnu kaip robotas arba, kaip mano klasės draugė man kartą tokia proga pasakė, – „kaip elegantiška ir gracinga inteligentė“). Taigi, iš tikrųjų vos ne visą laiką galvoji apie skarą ir apie tai, ar ji nenukrito, garbės žodis, visą laiką!

Visgi gera žinia ta, kad prie skaros (kaip ir prie visko gyvenime – po 4 metų praleistų Irane dabar jau drąsiai galiu teigti, kad priprasti galima tikrai prie absoliučiai visko!) priprantama labai greitai. Po

poros dienų „skarinėjimosi“ tiesiog pamiršti, kad ant galvos kažkas yra. Manau, man pasisekė, kad pirmą kartą į Iraną atkeliavau šaltuoju metų laiku, kada kažko nešiojimas ant galvos yra gan įprastas dalykas ir mums, šiauriečiams. O dar kai ir visos moterys aplinkui su skaromis, viskas labai greitai pradeda atrodyti, na, paprasčiausiai natūraliai. Juk ir mes iš pradžių nelabai mėgome kepures (o kai kurie gal ir vis dar jų nemėgsta), bet kai matai jas visur aplinkui, o ausys šąla, užsimaukšlini ir pats – per daug nesusimąstydamas.

VERSLO pietūs

121

122

VERSLO pietūs

VERSLO pietūs

123

LAIŠKAI IŠ IRANO

„Jokia kita gyvenimo patirtis, tik Irano, neprivertė susimąstyti ir pradėti vertinti mažiausias kitur taip „savaime suprantamas“ kasdienes smulkmenas ir patogumus, pajusti, ką reiškia mūsų taip dažnai tariamas, bet iš tiesų toks sunkiai suvokiamas ir apčiuopiamas žodis – „laisvė“

124

VERSLO pietūs

LAIŠKAI IŠ IRANO

VERSLO pietūs

125

LAIŠKAI IŠ IRANO

126

VERSLO pietūs

LAIŠKAI IŠ IRANO

„Pagrindiniai moterų aprangos Irane reikalavimai: – užsidengti plaukus; – užsidengti kojas; – užsidengti 2/3 rankų; – užsidengti „lytį“, t. y. iki kiek žemiau užpakalio.

VERSLO pietūs

127

Tai nėra toks baisus ir nepatogus dalykas, kaip įsivaizdavau. Iš tikrųjų net nesitikėjau, kad taip teigiamai į jas reaguosiu (o po kiek laiko ir išvis atsiras noras pakeisti kepurę skara), ir, žinokit, nors čia ir galioja taisyklės apsirengimui, tačiau vietinės moterys atrodo tokios moteriškos, elegantiškos ir gražios, kad ir pačiai norisi pasitempti. Skarų rišimosi būdų yra devynios galybės, ir bendrame vaizde jos atrodo daugiau kaip nepaprastai gražus aksesuaras, o ne prievolė. Iš esmės, svarbiausia, kad turėtum kažką ant galvos, o kaip tai padarysi – čia jau 128

tavo reikalas (išimtys – vietos, kur privalai vilkėti uniformą, ir fotografavimasis oficialioms nuotraukoms). Stebi iranietes (o nestebėti ir nesistebėti jomis tiesiog neįmanoma!) ir kraipai galvą: ir kaip jos sugeba taip užsirišti skarą, kad, atrodo, jog matai visą šukuoseną? Ir dar, beje, ohoho kokią! Kai kada net sunku suvokti, kaip joms ta skara laikosi, nes vietinės ją užsiriša taip toli ant pakaušio, kad, atrodo, jog absoliučiai nedengia plaukų.

Jokių vertimų prisidengti kaklą ar visus plaukus.

VERSLO pietūs

Pagrindiniai moterų aprangos Irane reikalavimai: – užsidengti plaukus; – užsidengti kojas; – užsidengti 2/3 rankų; – užsidengti „lytį“, t. y. iki kiek žemiau užpakalio.

Iranietės moka nuostabiai pasirinkti drabužius, atitinkančius reikalavimus, bet kartu tokius, kad atrodo tiesiog stulbinančiai. Didžiausią įspūdį padarė tai, jog, rodos, VISOS moterys atrodo gražiai. Visos gražiai apsirengusios, visos su šukuosenom ir makiažais, ir visos – karalienės! Daugiau apie tai papasakosiu kito

numerio laiške iš Irano.

Iš tiesų, jei ne Iranas, niekada ir nebūčiau pagalvojusi, kiek daug iš tikrųjų gali būti skirtingų skarų: vasarinės, žieminės, tinkamos nešioti viduje ir skirtos laukui, šventinės, kasdienės, darbui, poilsiui ir t.t. Ir kokios jos gali būti gražios! O buvimas Irane, kaip jokia kita mano gyvenimo patirtis, privertė susimąstyti, pradėti vertinti ir džiaugtis mažiausiomis, kitur taip „savaime suprantamomis“ kasdienėmis smulkmenomis ir patogumais, ir pajusti, ką reiškia mūsų taip dažnai vartojamas, bet iš tiesų toks sunkiai suvokiamas ir apčiuopiamas žodis – „laisvė“.

VERSLO pietūs

129

NEUROMARKETINGAS

130

VERSLO pietūs

NEUROMARKETINGAS

Vartotojų įpročiai ir reklamos magija „Žmonės, pamatę reklamą per TV, youtube, ją dažniausiai išjungia, savo kompiuteriuose įsidiegia įskiepį naršyklėje AdBlock, kad visai nematytų iššokančių reklamų, tad kaip reklamai vis dėlto pavyksta paveikti vartotojus“, - klausiu neuromarketingo specialistės, vartotojų neuromokslo doktorantės Dalios Bagdžiūnaitės.

Tekstas Sandra Vilimaitė Nuotraukos Martynas Brikys, Karolis Baranovskij, Sandra Vilimaitė, Rūta Druskytė

VERSLO pietūs

131

NEUROMARKETINGAS

M

oksliniais tyrimais įrodyta, aiškina D. Bagdžiūnaitė, kad norint pastebėti mums teikiamą informaciją, sakykime, reklamą, užtenka mažiau nei 32 milisekundžių. Nuolatinis kartojimas reikalingas tam, kad ją prisimintume. Pasak įpročius nagrinėjančios mokslininkės Wendy Wood, 45 proc. mūsų elgesio yra pagrįsti automatiniais procesais. Kartojant atitinkamą veiksmą tame pačiame 132

kontekste, suformuojamas atitinkamas įprotis. Įpročiui aktyvuoti užtenka užuominos. Kodėl apie tai pasakoju? Prekiniai ženklai – tai smegenų neuronų tinkluose išsaugotos asociacijos. Šias asociacijas formuojame kiekvieną dieną, kiekvieną minutę susidurdami su atitinkama informacija.

Tradicinio marketingo požiūriu vartotojas matomas kaip logika besiremiantis kompiuteris, kuris pats nusprendžia, į ką

VERSLO pietūs

NEUROMARKETINGAS

jam kreipti dėmesį, kokius sprendimus daryti. Todėl senieji reklamos poveikio modeliai, kaip, pavyzdžiui, AIDA (angl.

Attention, interest, desire, action), remiasi tokia seka: tam, kad žmogus būtų paveiktas reklaminės žinutės, jis turi 1) sąmoningai atkreipti dėmesį į reklaminę žinutę, 2) sąmoningai įsisąmoninti informaciją, 3) logiškai ją interpretuoti pasverdamas visus už ir prieš, 4) sąmoningai priimti sprendimą tos reklamos atžvilgiu.

Pasirodo, kad šių žingsnių paveikti žmogų reklaminei žinutei visai nereikia.

Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas su kolega Amosu Tverskiu 1980 metais įrodė, kad žmogus vis dėlto nėra racionalus individas ir jo sprendimų priėmimo procesai, įskaitant ir informacijos apdorojimą, yra žymiai greitesni, dažnai vykdomi akimirksniu.

Pasak Stepheno J. Genco, išleidusio knygą apie neuromarketingo pagrindus, netiesioginis reklamos poveikis remiasi mūsų emocijomis. Čia visa ko pagrindu tampa įtvirtintos asociacijos, pasąmoninis informacijos apdorojimas (pavyzdžiui, didelį daiktą automatiškai galime pastebėti tarp mažų, skirtingos spalvos mums pažįstamoje aplinkoje visada intuityviai atkreips dėmesį), taip pat dažnas tos pačios informacijos kartojimas bei poveikis vartotojui tokiu būdu, kuomet jis sąmoningai nesijaus veikiamas.

Norėčiau jums pateikti pavyzdį. Gal teko pastebėti Skip mygtuką youtube, kuris leidžia reklamą išjungti po 5 sekundžių? Arba reklaminius skydelius, kurie atsiranda vidury pasirinkto vaizdo įrašo kelioms sekundėms? Puiki strategija. Vartotojai įsivaizduoja, kad turi galią valdyti reklamos poveikį tiesiog atsisakydami žiūrėti visą reklaminį filmuką. O reklamos specialistai per šį trumpą laiką sugeba pademonstruoti prekinį ženklą ar perteikti trumpą gerai įsimenamą muzikos melodiją. Kuo daugiau informacija, kad ir labai trumpai, mums kartojama, tuo geriau ji įsitvirtina mūsų ilgalaikėje atmintyje, kuri galiausiai tampa esminiu

VERSLO pietūs

133

NEUROMARKETINGAS

Dalia Bagdžiūnaitė – Kopenhagos verslo mokyklos (patenka tarp 10 geriausių pasaulio ir Europos verslo ir vadybos mokyklų), marketingo departamento, vartotojų neuromokslo doktorantė.

Be mokslinių tyrimų, Dalia dėsto vartotojų neurologiją, neurorinkodarą ir neurodizainą. Ji taip pat bendradarbiauja su vienu iš pirmaujančių universitetų JAV, Pietų Karolinos universitetu (University of Southern California), yra aktyvi Pasaulinės neurorinkodaros ir verslo asociacijos (Global Neuromarketing and Business Association) narė.

Jos projektas Pasaulinės neurorinkodaros ir verslo asociacijos nominuotas kaip vienas geriausių Neurotalentų 2015 konkurse ir buvo pristatytas Pasaulio Neuromarketingo forume 2015 metais (Neuromarketing World Forum 2015).

134

VERSLO pietūs

NEUROMARKETINGAS

VERSLO pietūs

135

dalyku, nulemiančiu mūsų pasirinkimus.

Kaip nutinka, kad kartojama reklama ne atgraso žmogų (būna, sako, kad jau bloga nuo tos reklamos), bet vis tiek pradeda skatinti jį pirkti tam tikrą produktą?

Blogi dalykai greičiau atkreipia dėmesį, blogos žinios – stiprus emocinis stimulas.

Emociškai stiprias žinutes geriau prisimename. Taip bandome save apsaugoti nuo įvarių klaidų. Didelėje parduotuvėje, kurioje yra didelis, kognityviškai „sunkus“ pasirinkimas (niekas iš mūsų nemėgsta problemų ir skirti daug laiko sprendimui priimti), tam, kad nenaudotume savo smegenų resursų, remiamės savo žiniomis, kurios lengviausiai prieinamos. Todėl užuot rinkęsi neaiškią pakuotę, įtartinai pigias ar labai brangias prekes, kurių nepažįstame, rinksimės 136

„Mr. Proper“ valiklį. Nepriklausomai nuo to, kad ši reklama ir muzika jau seniai įkyrėjusi, bent jau žinome, kad produktas atliks savo funkciją - kaip kažkur kažkada girdėjome.

Esi rašiusi, kad net rytą sutikta kaimynė laiptinėje su tam tikro prekės ženklo drabužiu daro mums poveikį, o ar svarbu, ar tas drabužis kaimynei tinka ir ji gražiai atrodo, ar nesvarbu, kaip tas drabužis atrodo, bet prekės ženklas lieka atmintyje?

Anot vieno žymiausių neuromokslininko Reado Montague’o, tol, kol funkcionuoja mūsų smegenys, jos visą gyvenimą ženklina ir ženklino atpildą prognozuojančias patirtis tam, kad galėtų nuspėti ateityje laukiamą atpildą. Prekiniai ženklai veikia kaip atpildo užuominos. Priklausomai nuo prekinio ženklo žinomu-

VERSLO pietūs

NEUROMARKETINGAS

mo ir asmeninės vertės, šios užuominos keičia dopamino hormono cirkuliavimą įvariuose smegenų regionuose.

Turbūt ne naujiena, kad remiantis psichologijos teorija nuolatiniu kartojimu pagrįstą (angl. Mere exposure effect) informaciją arba konceptą galima paversti geriau pažįstamais ir taip sužadinti simpatijas. Tačiau vien tik kartojimo gali neužtekti, nes žmogaus prigimtis yra tokia, kad jam visada reikia naujovių, todėl kartojimas žinutėje turi būti derinamas su naujais elementais. Pavyzdžiui, tas pats prekinis ženklas gali būti pristatytas su nauja istorija ar šiek tiek atnaujinta pakuote. Prekės žinomumas - tik viena iš sąlygų, kuri veikia mūsų sprendimus, tačiau ne vienintelė.

Mūsų asmeninį prekinio ženklo vertės suvokimą lemia ir kiti veiksniai. Visų pirma, formuojamos asociacijos ir jų rinkiniai. Sutikę laiptinėje kaimynę, mes ne tik pastebime prekinį ženklą, kuris, pasak pirmosios teorijos, skatina mūsų simpatijas, bet ir akimirksniu priskiriame kitas asociacijas, tokias kaip suknelės estetinė vertė, kvapas laiptinėje, kaimynės charakteris, o galiausiai veikia ir mūsų nuotaika ir emocinis fonas. Mūsų smegenys apdoroja šią informaciją gana greitai, mes sveriame įvairių asociacijų vertę ir talpiname į savo atminties dėžutę. Taip pat svarbi ir mūsų pačių prekinio ženklo patirtis vartojant atitinkamas prekes ar paslaugas. Taip pasąmoningai asociacijų principu kuriami prekinio ženklo lūkesčiai. Kai kurios asociacijos mūsų atminties dėžutėje išlieka labai trumpai - taip apsisaugojame nuo informacijos pertekliaus, o kai kurios iš-

lieka ilgam.

Dažnai vyrauja nuomonė, kad brangesnis daiktas yra kokybiškesnis. Ar tai iš tiesų veikia vartotoją ir jis, pamatęs žemesnę panašaus produkto kainą, ima manyti, kad prekė ne tokia kokybiška?

Prekiniai ženklai iš tiesų keičia mūsų pojūčius, skonį, kvapą, jausmus. Neuromagnetinio rezonanso eksperimentai parodė, kad žmonėms pateikiant tą patį produktą, bet pristačius jį su kitu prekės ženklu ar pateikus skirtingą kainą, atitinkamai skirsis ir reakcijos. Įdomu, kad visų pirma keičiasi vartotojo neurologinės reakcijos, ne tik subjektyvūs vartotojo atsiliepimai. Prekiniai ženklai taip pat aktyvuoja mūsų sąmoninius ir pasąmoninius tikslus ir mūsų vertybes. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės, kurie mažiau pasitiki savimi ar susiduria su emociniais sunkumais, pasąmoningai, patys to nesuvokdami, ieško būdų tai kompensuoti.

Jie prekiniams ženklams yra itin paveikūs. Juk reklama mums prižada geresnį gyvenimą. Tuo pačiu placebo principu, nusipirkę brangesnį daiktą, jaučiamės stipresni ir laimingesni, tikėdamiesi ir geresnės „pažadėtos“ kokybės.

Lietuvoje dabar madinga kreiptis į žymius žmones, kurie savo feisbuko sienoje dalinasi reklama. Ar žinomumas iš tiesų veikia ir skatina pirkti tam tikrus produktus ar paslaugas? Ar vis tiek apsisprendimą pirkti nulemia kiti veiksniai?

Neseniai teko skaityti labai įdomų straipsnį būtent šia tema. Mokslininkas Philipas Cushmanas pasiūlė teoriją apie

VERSLO pietūs

137

tuščią save (angl. empty self), kuria jis aiškina, kodėl garbinami žymūs žmonės. Įžymybių nuomonė tikrai veikia, bet tik kai kurias vartotojų grupes. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad tie, kurie remiasi materializmo vertybėmis ir turi polinkį pirkti bandydami kompensuoti žemą pasitikėjimą savimi bei nepriteklių, yra ypač paveikūs žymių žmonių nuomonei ir apskritai kartais gali pereiti į patologinį žymių žmonių sudievinimą. Būtent neteisingas savęs vertinimas (turint narcisistinės asmenybės bruožų arba savivertės problemų), skatina žmones ieškoti kažkokios išorinės kompensacijos, kur įžymybių garbinimas yra viena iš šios kompensacijos formų.

Kita teorija teigia, kad esame linkę rinktis tai, kuo tikime, todėl, jeigu žmogus mums patinka, rinksimės tai, ką ir jis renkasi. Tas pats principas kaip ir socialiniai tinklai. Jeigu įžymus žmogus yra charizmatiškas ir kelia pozityvių asociacijų, kiekvienas iš mūsų neatsispirsime jo charizmai ir tą charizmą asocijuosime su jo reklamuojamu produktu.

Ar marketingo kampanija, kuri yra sėkminga JAV, gali tikti Europai, Lietuvai, ar vis dėlto visas kampanijas reikia pritaikyti kiekvienai šaliai, t.y. ar yra bendrų receptų, kurie veikia viso pasaulio vartotojus?

Mes į pasaulį ateiname su dviem mechanizmais – evoliucijos suformuotu mechanizmu (kuris veikia visus pasaulio gyventojus) bei gebėjimu mokytis (kuris sukuria socialines, kultūrines interpretacijas).

Manau, nėra sėkmės eliksyro, bet egzistuoja komunikacijos efektyvumo gairės, kurios tinka visiems žmonėms. Tačiau 138

nereikėtų pamiršti, kad šios gairės turi būti derinamos su atitinkama vartotojų kultūra, socialinėmis normomis.

Pateiki statistiką, kad žmogus per dieną vidutiniškai pamato nuo 15 iki 35 reklamų, kaip jos išlieka atmintyje? Ir kokie svarbiausi faktoriai, kad reklama įsimintų?

Mes veikiame kaip mašina. Informaciją fiksuojame labai greitai, bet smegenys ją įnirtingai rūšiuoja. Taip apsisaugojame nuo įvairių psichinių sutrikimų. Mūsų dėmesį bei atmintį veikia atitinkamos taisyklės, kuriomis vadovaujasi mūsų smegenys.

Mūsų dėmesį dažnai patraukia naujovės.

Tad prekių ženklams svarbu išsiskirti tarp konkurentų. Nereikia specifinių šūkių, tam gali užtekti netradicinių spalvų, kitokios muzikos, skirtingo pakuotės dydžio ar tos pačios įžymybės rekomendacijos.

Mūsų smegenims patinka informacija, kurią galime lengviau apdoroti. Kalbant apie vizualinį dėmesį, visi iki vieno reaguojame į atitinkamus dirgiklius, kurie evoliucijos metu padėjo apsisaugoti ir išgyventi. Automatiškai atkreipiame dėmesį į didelius daiktus tarp mažų, didelius kontrastus, judesį (pvz. blyksinčius reklaminius skydelius), veidus, akis, vietas, į kurias nukreiptos žmogaus akys, persidengiančius objektus, vizualiai sugrupuotus objektus, žiūrimos vietos centrą, nemalonų ir nenuspėjamą garsą.

Todėl regimoji ir girdimoji komunikacija turi būti pateikiama laikantis atitinkamų taisyklių ir yra ypač svarbi net prieš perduodant atitinkamą semantinę reikšmę.

Emocinis sąryšis yra viena svarbiausių sąlygų. Emocijos – tai ne tik sąmoningai išreiškiami jausmai, emocijas skaitome iš

VERSLO pietūs

NEUROMARKETINGAS

„Žmogus per dieną vidutiniškai pamato nuo 15 iki 35 reklamų, kaip jos išlieka atmintyje?“

VERSLO pietūs

139

NEUROMARKETINGAS

140

VERSLO pietūs

NEUROMARKETINGAS

„Kalbant apie vizualinį dėmesį, visi iki vieno reaguojame į atitinkamus dirgiklius, kurie evoliucijos metu padėjo apsisaugoti ir išgyventi. Automatiškai atkreipiame dėmesį į didelius daiktus tarp mažų, didelius kontrastus“

VERSLO pietūs

141

NEUROMARKETINGAS

142

VERSLO pietūs

NEUROMARKETINGAS

mūsų veidų išraiškos, visų pirma, jos yra pasąmoninės reakcijos. Reklamos, kurios sugeba sukurti emocinį sąryšį (tarkime, visos reklamos metu nevartojant žodžių, tik rodant veido mimikas), tikrai išsiskirs iš savo konkurentų.

Pasak mokslininko Roberto Cialdinio, išleidusio labai garsią knygą apie įtikinimo galią (angl. Infleunce: The Psychology of Persuation), egzistuoja šešios pagrindinės poveikio technikos, kurios gali būti naudojamos siekiant padidinti pardavimus.

1. Abipusiškumas (angl. reciprocity) – suteikiant paslaugą ar padovanojus dovaną žmogui, ją gavęs žmogus jaučiasi įsipareigojęs grąžinti skolą.

2. Įsipareigojimas ir nuoseklumas (angl. commitment and consistency) – jeigu žmogus viešai prisiima įsipareigojimą, jis turi jį įvykdyti.

3. Socialinis įrodymas (angl. social proof) – matydamas kitus, atliekančius atitinkamus veiksmus, žmogus jaučia socialinį spaudimą įrodyti, kad jis nėra kitoks ir priklauso visuomenei.

4. Autoritetas (angl. authority) – autoriteto nuomonė skatina elgtis pagal autoriteto diktuojamas taisykles ir atliekamus veiksmus.

5. Patikimas (angl. liking) – esame nuolankesni mums patinkančio žmogaus siūlymams.

6. Ribotumas (angl. scarcity) – manant, kad atitinkama prekė, produktas ar objektas turi ribotą pasiekiamumą, užauga mūsų noras jį turėti. Šie principai gali būti naudojami ne tik pardavimuose bendraujant su pirkėjais, bet ir reklaminėse žinutėse formuojant atitinkamą komunikaciją.

VERSLO pietūs

143

POŽIŪRIO KAMPAS

144

VERSLO pietūs

Pokalbis su

Gabriele Labanauskaite-Diena „Nežinau, kaip įvardyti moteriškumą. Dar nesurezgiau galvoje sąvokų ir socialinių dimensijų voratinklio. Man tai vis dar yra kažkoks kabantis oksimoronas, pats sau prieštaraujantis“, – sako dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė-Diena pokalbyje apie moteriškumą, kuriančią moterį ir meną.

Kūrėjos namai, Naujamiestis, Vilnius Tekstas ir nuotraukos Dalia Mikonytė

VERSLO pietūs

145

POŽIŪRIO KAMPAS

A

r kada esi apmąsčiusi savo, kaip kuriančios moters, tapatybę?

Taip, patyriau savyje visai nemažai įsišaknijusių stereotipų, jų nepavyksta staiga atsikratyti arba dar ne visada esu pajėgi juos dekonstruoti ir pajungti kitai krypčiai. Štai rašydama apie stiprias moteris arba kritikuodama lyčių santykius, kartais laikausi feministinės krypties, o kartais pati sau prieštarauju. Vadinasi, savistaba ir savianalizė ne visada žengia koja kojon su spontanišku elgesiu, tačiau, kita vertus, žmogus – įvairialypė asmenybė, o ne tik teorijos ir praktikos kratinys. Pavyzdžiui, kai atlikėja eina į sceną pasidažiusi ir pasipuošusi, ar tai feministiška ar antifeministiška pozicija? Juk radikalus feminizmas pasakytų, kad tai noras įtikti vyrams, o liberalusis – kad kiekvienas turi teisę atrodyti taip, kaip nori, nepriklausomai nuo lyties. Be to, galbūt nori patikti moterims, o ne vyrams. Ar kada apie tai pagalvojote?

Taip pat man dažnai kyla klausimas, ar norint parduoti padangas, būtina jas reklamuoti su pusnuoge gražuole? Ar būtina apnuoginti moterį, kad parduotum bet kokią vyrui skirtą prekę? Tokiu atveju pati moteris prilyginama prekei. Dar neteko matyti prie reklamuojamo lūpdažio stovinčio pusnuogio vyro. Tačiau jeigu ir būtų, minčių sukeltų turbūt visiškai skirtingų.

Tad nuolat sąmoningai tenka galvoti, kaip save reprezentuoji ir kaip save reprezentuoja kitos moterys. Tą paskatino bendradarbiavimas su užsieniu, ypač – Skandinavijos menininkėmis, mes daug diskutavome apie lyčių stereotipus, kaip 146

į darbinius, oficialius susitikimus rengiasi vyrai ir kaip moterys. Gaila, bet norinčios rimtai būti priimtos moterys tiesiog rengiasi kaip vyrai – griežtu klasikiniu kostiumu. Man patinka, kai moterys atranda savo dalykinį stilių, neprarasdamos savasties, tačiau sutinku, kad kiekvienas turi teisę rengtis pagal savo skonį ir įsivaizdavimą. Mūsų apranga rodo tam tikrą žinutę ir skatina arba paneigia lyčių stereotipus. Net žiūrėdama teatro spektaklį pastebiu, kaip kuriami tam tikri prototipai arba stereotipai, kaip kuriami vyrų ir moterų reprezentuojami moterų paveikslai. O pati jaučiuosi dar tik įpusėjusi šį sąmoningumo kelią ir neatradusi savo visiškai identiško santykio šiuo klausimu.

Bet kaip moterį – kūrėją aš save svarstau visą laiką.

O kas tau yra moteriškumas? Apskritai apie tai aktualu kalbėti?

Aktualu, nes apie tai apskritai mažai buvo kalbama. Ir dėl to, kad tos sąvokos ir jų suvokimas keičiasi. Nežinau, kaip įvardinti moteriškumą. Dar nesurezgiau galvoje sąvokų ir socialinių dimensijų voratinklio. Man tai vis dar yra kažkoks kabantis oksimoronas, pats sau prieštaraujantis. Tarkim, iš tos pačios dichotomijos – kas yra vyriška, o kas yra moteriška.

Jeigu moteriai priskiriama intuicija – su kuo galėčiau sutikti, nes daugeliu atvejų moterys turi daugiau intuicijos negu vyrai, nors, kita vertus, tai labai stereotipiška ir kvaila. Ties kiekvienu tokiu punktu galima labai ilgai galvoti – kas yra moteriška, o kas yra vyriška. Kaip ir nagrinėjamoje literatūroje ar poezijoje, nesutikčiau, kad ten yra moterų poezija ar literatūra, bet manau, kad moterys rašo

VERSLO pietūs

POŽIŪRIO KAMPAS

VERSLO pietūs

147

POŽIŪRIO KAMPAS

„Aš asmeniškai niekada nejaučiau poreikio identifikuotis su konkrečiomis subkultūromis, tačiau mielai palaikau tokių bendruomenių iniciatyvas ir kartais pati prie jų prisidedu“

kitaip negu vyrai. Ne tik dėl temų ar stilistikos, bet ir dėl daugelio kitų aspektų.

Esi susipažinusi su feminizmu?

Domiuosi. Daugiau galbūt esu tam tikruose draugų ratuose ir kontekstuose, kur feminizmas yra labai svarbus. Ir džiaugiuosi, kad mano vyras irgi yra feministas.

Nebūtinai jis yra aktyvus ar kažkaip kitaip viešai reiškiantis savo nuomonę, bet visada jaučiu jo palaikymą. Būna liūdna, kai girdi 148

ką nors kalbant apie feminizmą lyg kokį virusą ar baisų užkratą. Bet kuri moteris, paklausta ar nori turėti teisę į aukštąjį mokslą, savarankišką darbą, nepriklausomybę, atsakys „taip“, tačiau dauguma jų pridurs „bet aš ne feministė“. Naudojimasis per kitų pastangas kadaise iškovotomis galimybėmis ir paties judėjimo nuvertinimas man atrodo tolygus šakos, ant kurios sėdi, pjovimui.

VERSLO pietūs

POŽIŪRIO KAMPAS

Ar kada priklausei kokiam nors subkultūriniam judėjimui? Kaip manai, ar subkultūriniai judėjimai yra aktualūs ir apskritai gyvuoja šiandien?

Savaime atradau tas nišas, kurių reikėjo nerimstančio augančio žmogaus savirealizacijai, bet ne konkrečiose subkultūrose, o meninėse ir socialiai aktyviose veiklose.

Gyvename sociume, tarp žmonių, įvy-

kių, judėjimų, – tikriausiai negalime likti visiškai abejingi. Manau, kad kiekvienas iš mūsų turėtų pasirinkti kažkokią poziciją. Tik klausimas, ar būtina su kuo nors identifikuotis? Aš niekada nejaučiau poreikio tapatintis su konkrečiomis subkultūromis, bet mielai palaikau jų iniciatyvas ir kartais pati prisidedu. Dabar, būdama trisdešimt šešerių, dažniausiai sutinku bendraamžių, kurie kažkada priklausė

VERSLO pietūs

149

POŽIŪRIO KAMPAS

150

VERSLO pietūs

POŽIŪRIO KAMPAS

subkultūriniams judėjimams, o dabar iš to arba išaugo, arba tęsia tą subkultūrų kelią kaip tam tikri guru, rodantys kryptį jaunesniems. Subkultūrą suprantu ir kaip tam tikrą edukacinį procesą, alternatyvą daugumai įprastoms formoms. Kai rašiau pjesę „Raudoni batraiščiai“, kalbančią apie dviejų brolių – skinheado Juozo ir jo homoseksualaus brolio Jono konfliktą, teko nagrinėti skinheadų subkultūrą ir suvokti, kad jų yra labai skirtingų – ne tik trankančių kitų galvas ir agresyviai besielgiančių, bet ir tokių, kurių subkultūra gimė kaip maištas prieš tam tikrą sistemą.

Kokius menininkus/kūrinius rekomenduotum, kaip inspiracijos šaltinį?

Kaip kūrėjai man įdomiausia alternatyvios muzikos ir teksto apjungimo istorijos atžvilgiu – Laurie Anderson. Labai mėgstu poeziją. Galėčiau daug lietuvių poečių įvardyti, derinačių tapybą arba grafiką ir poeziją, pavyzdžiui, Aldona Gustas ir Neringa Abrutytė, jos labai lengvai ir tapybiškai žaidžia žodžiu. O iš tokių tarpdisciplininių ir kadaise mane pastūmėjusių projektų norėtųsi paminėti „Orbitą“ – latvių tarpdisciplininį poezijos projektą, kur labai įdomiai leidžiamos poezijos knygos kartu su fotografijomis – atsiverti tam tikrą eilėraštį ar tam tikrą fotografiją, nes knyga padalyta į dvi dalis. Šiaip dabar labai daug kas įkvepia. Ypač turbūt moterų kūryba.

VERSLO pietūs

151

POŽIŪRIO KAMPAS

152

VERSLO pietūs

POŽIŪRIO KAMPAS

„Grįžk pavalgyti“ man nelabai galiojo. Ir kai bausdavo, pavyzdžiui, statydavo į kampą ir klausdavo „ar suprantu, už ką stoviu?“, aš sakydavau, kad „tikrai nesuprantu ir greičiau mane paleiskit, nes aš turiu nuvažiuoti į centrinį turgų gumos nusipirkti“

VERSLO pietūs

153

POŽIŪRIO KAMPAS

154

VERSLO pietūs

POŽIŪRIO KAMPAS

Ar pritartum teiginiui, kad paauglystėje, per maištą, susiformuoja pagrindinės idėjos kaip „gyventi šį gyvenimą“?

Labai geras klausimas ir geras pasvarstymui dalykas. Vaikystėje buvau labai problemiškas vaikas, apskritai neklausiau tėvų, ir man nuo pat mažumės buvo labai aišku, ko aš noriu. Jeigu išeini į kiemą, tai žinai kiek ir kokių reikalų ten turi padaryti, ir kažkoks „grįžk pavalgyti“ man nelabai galiojo. Ir kai bausdavo, pavyzdžiui, statydavo į kampą ir klausdavo „ar suprantu, už ką stoviu?“, atsakydavau, kad „tikrai nesuprantu ir greičiau mane paleiskit, nes aš turiu nuvažiuoti į centrinį turgų gumos nusipirkti“. Norėjosi gyventi visiškai savarankišką gyvenimą nuo mažens. Esu dėkinga, kad tėvai iš tiesų mane suprato ir man davė palyginti daug laisvės ir pasitikėjo mano pačios sprendimais. Nors nebuvome pasiturinti šeima, bet aš gaudavau dienpinigių, ku-

riais jie man leido disponuoti pačiai. Tai išugdė atsakomybę ir mokėjimą planuoti savo biudžetą.

Bet šiaip maža aš buvau labai problemiška, kol nepradėjau tos savo energijos kažkaip tikslingai nukreipinėti. Kai tik išmokau rašyti, iš karto pradėjau rašyti.

Po to prasidėjo visi būreliai, sportai ir tokios problematiškos paauglystės kaip ir nebuvo. Tiesiog visą laiką buvau žiauriai užsiėmusi. Kažkada viena britų žurnalistė paklausė, ar nesutapo mano „nusiraminimas“ su Nepriklausomybės atėjimu į Lietuvą. Kai atgavome Nepriklausomybę, man buvo dešimt metų, ir galvoju, gal iš tikrųjų padarė įtaką? Galbūt ne mane tiesiogiai, bet mano tėvų savijautą, visų aplinkinių savijautą? Ir per tai galbūt veikė ir mano elgesį? Dar neturiu atsakymo į šitą klausimą, bet iš tiesų žmonės pasidarė kažkokie kitokie.

...

VERSLO pietūs

155

KARJERA

Makalius.lt yra žinomiausias ir labiausiai lankomas savarankiškų kelionių portalas Lietuvoje, o jo įkūrėjo Rimvydo Širvinsko šypseną pažįsta net tie, kurių kelionės apsiriboja priemiesčio sodu. Jis jaunas, sėkmingas, žavus ir be proto myli savo darbą. Su Rimvydu Širvinsku kalbamės apie kelią link profesinės svajonės išsipildymo.

R I MV Y DA S ŠIRVINSKAS

Kalbino Liutauras Mikučionis Nuotrauka „DGfotografija“

K

as, jūsų patirtimi, svarbiau: detalus verslo planas ar intuicija, kaip daryti? Kuo dažniau pats vadovaujatės dabar ir kaip buvo tik pradėjus verslą? Ar buvote parengęs verslo planą?

Niekada neturėjau ir dabar dar neturiu verslo plano. Tiesiog užsibrėžiu tikslą, kurį artimiausiu metu norėčiau pasiekti. Štai, pats pirmas mano tikslas (kol net nebuvo verslo) buvo sukurti savo tinklaraštį, pavadinimu Makalius.lt. Sukūręs jį, turėjau naują tikslą – jį išpopuliarinti. To tikslo siekiau dvejus metus, kol atsirado mano verslas, nes įgijau užtektinai sugrįžtančių skaitytojų, bet tikslas iki dabar nepasiektas – vis dar populiarinu savo projektą, nes nežinau, kokį lankomumą Lietuvoje įmanoma pasiekti su turizmo portalu: jis negali lygiuotis į naujienų portalus, nes yra nišinis: čia kalbama tik apie keliones. Kita vertus, visi žmonės mėgsta keliauti ir bent kartą per metus ieško informacijos apie keliones.

Svarbiausia yra degti noru ką nors pasiekti. Aš visuomet turiu tikslą, o kai jį pasiekiu, jau būnu sugalvojęs kitą. Dirbti be plano/tikslo nėra gerai. Kiekvieną rytą keliuosi ir kuo skubiau noriu išbėgti iš namų ir sėsti į savo darbo vietą Makaliaus 156

kelionių studijoje. Prie lovos stalčiuje laikau užrašų knygelę ir tušinuką – kai nesiseka užmigti, mintyse pradeda suktis daug naujų idėjų, ką dar galiu nuveikti turizmo versle. Tuojau pat viską suguldau ant popieriaus.

Taigi nei iš pat pradžių, nei dabar verslo plano toli į ateitį neturiu. Turiu norų, troškimų ir tikslų, kuriuos įvykdžius mano verslas kiekvieną kartą dar labiau įsitvirtina rinkoje, o tuomet mąstau, ką dar nuveikti.

Didelius verslus sukūrę žmonės sako: daryk, ką mėgsti ir tai galiausiai atneš tau sėkmę ir pinigų. Kaip manote, koks jūsų verslo sėkmės receptas?

Galbūt turite atradęs asmeninių sėkmės recepto komponentų ir galite jais pasidalyti?

Tie žmonės labai teisūs. Negali būti sėkmingas verslininkas, jeigu darysi tai, apie ką neišmanai, arba tai, kas tau nepatinka. Gali pasiekti aukštumų, tau gali sektis, bet viduje jausiesi labai nelaimingas. Mano manymu, būtina derinti darbą ir savo paties gerovę. Pirmaisiais verslo metais visą dėmesį skyriau tik savo projektui. Dieną naktį sėdėdavau prie kompiuterio ir varvindavau akis, blogai miegodavau, nes nuolat nerimaudavau,

VERSLO pietūs

KARJERA

VERSLO pietūs

157

KARJERA

kas manęs lauks kitą dieną, ar nenutiks kas bloga, su kokiais iššūkiais man reikės susidurti ir panašiai.

Taip sutriko mano mityba, išsekau, pamiršau asmeninį gyvenimą ir draugus, nemažai jų net praradau, nes nutraukiau ryšius vien dėl to, kad pasinėriau stačia galva į darbus... Šių metų pradžioje tvirtai sau pasakiau: viskas, Rimvydai, verslas tvirtai stovi ant kojų, pats metas skirti dėmesio ir sau.

Dabar viską taip ir derinu - nepersidirbu. Dirbu tol, kol darbas man teikia malonumą, o tai dažniausiai būna įprasta pilna darbo diena. Einu sportuoti, taisyklingai maitinuosi, miegu bent 8 valandas per parą ir džiaugiuosi, kad viską suderinti pavyko pačiu laiku - kol dar „neperdegiau“, nes kitaip būčiau tapęs apatiškas viskam ir tiesiog pavargčiau. O kai pats verslas tampa nebeįdomus, kaip gali būti geras verslininkas, jei savo projekto nebemyli?

Kur semiatės motyvacijos? Ieškote įkvėpimo? Ar esate išgyvenęs situacijų, kai nusvyra rankos, kyla minčių viską mesti? Kas padėjo jas išgyventi?

Rankos sviro ir viską mesti norėjau kelis kartus, ir visa tai buvo pirmaisiais mano projekto gyvavimo metais. Taip galėjo nutikti dėl kelių priežasčių: jauno amžiaus, nepatyrimo versle ir labai karšto kritikos priėmimo. Tuo metu kiekvienas neigiamas atsiliepimas apie mano projektą („kam toks portalas reikalingas“, „visi ir taip mokame keliauti“, „aš netgi viską žinau geriau nei pats Makalius“) labai stipriai mane paveikdavo, nes dar nestovėjau ant kojų tvirtai. Po kiekvienos tokios žinutės pagalvodavau - gal tikrai 158

esu nereikalingas? Gal išmesti savo idėją į šiukšliadėžę ir toliau tyliai studijuoti bei viską laikyti savyje, neatsiskleisti?

Išgyventi padėjo vyresni draugai, verslininkai, kurie tikėjo mano ir mano projekto reikalingumu. Juk plėtoti Makaliaus projektą man nieko nekainavo: tuo metu studijavau Vilniaus kolegijoje turizmo ir viešbučių administravimą, po paskaitų prisėsdavau porai valandų ir atnaujindavau savo tinklaraštį. Atsakydavau pagalbos prašantiems žmonėms, ieškodavau informacijos, kurią galiu paskelbti tinklaraštyje, ir viskas. Tai kainavo tik mano asmeninį laisvą laiką - jokių piniginių investicijų.

Kaip įsivaizdavote savo verslą iš pradžių ir kaip matote jį dabar? Rekvizitai.lt duomenimis, 2015-aisiais jūsų įmonės metų apyvarta siekė 3-5 mln. eurų, esate labiausiai žinomas savarankiškų kelionių organizatorius Lietuvoje. Ar drąsiausiose svajonėse tikėjotės tokios sėkmės?

Iš pradžių neturėjau tikslo iš to pragyventi, ką jau kalbėti apie naujas darbo vietas ir jų išlaikymą. Tinklaraštį įkūriau tik tam, kad visus savo kelionių įspūdžius, į kairę ir į dešinę dalijamus įvairiuose Lietuvos portaluose bei diskusijų puslapiuose, sudėčiau į vieną vietą - Makalius.lt puslapį. Maniau, tai bus puikus prisiminimas ateičiai, kai užaugsiu, kur nors įsidarbinsiu ir kada nors norėsiu paskaityti savo sapaliojimus apie pigias keliones...

Mano svajonė labai prasilenkė su tuo, ką dabar turiu. Svajojau tiesiog dirbti turizmo srityje - paprastu kelionių vadybininku arba kelionių vadovu (lydėti gru-

VERSLO pietūs

KARJERA

pes į užsienį ir suteikti visą informaciją turistams). Nemaniau, kad tapsiu ne tik vadybininku, bet įkursiu nuosavą kelionių agentūrą, kuri vėliau taps kelionių organizatoriumi, vadovausiu 33 darbuotojams, o mano projektas taps lankomiausiu kelionių portalu Lietuvoje. Viskas atėjo labai pamažu, sėkmė neužgriuvo netikėtai - viskam pamažu ruošiausi. Projektui Makalius.lt šiuo metu jau septyneri metai.

Pradėjote organizuoti keliones ne tik po pasaulį, bet ir po Lietuvą? Ar tai rodo, kad lietuviai vis dažniau renkasi atostogas gimtinėje (kalbame apie tuos žmones, kurie gali sau leisti keliones ir užsienyje, bet vis dėlto renkasi Lietuvą)?

Poilsio paketus Lietuvoje pradėjome siūlyti tik šiemet balandį. Tai lėmė didėjantis prašymų kiekis padėti susirasti gerą pasiūlymą savaitgaliui Lietuvoje, nes ne visi turi galimybę išvykti į užsienį. Be to, vietinis turizmas ėmė sparčiai populiarėti per pastaruosius trejus metus.

Nepasakyčiau, kad Lietuvos gyventojai linkę atostogauti Lietuvoje. Veikiau jie

prie savo atostogų užsienyje (kurios kasmet, beje, vis pinga) gali sau leisti ir smagų savaitgalį viename iš SPA viešbučių.

Atgauti jėgas pakanka ir tokio savaitgalio, o mano misija - pasirūpinti, kad jis mano skaitytojui nekainuotų labai daug.

Nors viešai ir kalbama, kaip sunku gyventi Lietuvoje, stebėdamas lietuvių atostogų planavimo tendencijas to nepasakyčiau: vis daugiau žmonių išsiruošia savo pirmoms atostogoms lėktuvu į užsienį, o anksčiau keliavę kartą per metus, dabar sau gali leisti atostogauti dukart ar daugiau kartų.

Makaliaus kelionės po 10 metų?

Kaip matote savo verslą ateityje?

Turiu tikslą! Bet kaip ir kitų savo turėtų tikslų (pavyzdžiui, įkurti kelionių agentūrą, gauti kelionių organizatoriaus licenciją, pradėti organizuoti keliones autobusu, parašyti knygą, turėti savo televizijos laidą...), kol neįgyvendinau, tol garsiai kalbėti nesu linkęs... Bet galiu prasitarti, kad Makaliaus tikslas yra kuo labiau įsitvirtinti kelionių organizatorių gretose.

...

VERSLO pietūs

159

KARJERA

Kiekvieną dieną nuo 6 valandos ryto su mumis sveikinasi laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja Eglė Daugėlaitė. Ji LRT pradėjo dirbti po praktikos 2010 metais, o nuo 2012 metų sėdo už rytinio tiesioginio eterio laidos vairo. Eglė Daugėlaitė pasakoja, kaip jai sekėsi kopti karjeros laiptais ir kas ją motyvuoja siekti tikslų.

EGLĖ DAUGĖLAITĖ

Kalbino Liutauras Mikučionis Nuotrauka LRT

Į

LRT atėjote kaip praktikantė, kiek laiko truko praktika ir kaip nutiko, kad likote dirbti? Kaip manote, kuo buvote geresnė už kitus praktikantus? Ir ką pati patartumėte dabar atėjusiam jaunam praktikantui, kuris svajoja likti dirbti televizijoje?

Praktika dažniausiai trunka mėnesį arba kelis. Taip jau nutiko, kad komanda ieškojo pastiprinimo, tad man pasiūlė prisijungti. Ilgai nesvarsčiau, sutarėme, kad vos pridavusi baigiamąjį bakalauro darbą Vilniaus universitete pradedu darbuotis LRT. Praktikantams patarčiau ateiti su praktikos vizija, temomis ir klausti, klausti, klausti. Visada drąsinu, kad nieko bloga perklausti dukart, o ne valandą sėdėti ir bandyti išsiaiškinti pačiam. Iniciatyvumas, darbštumas ir greita reakcija nė vienam praktikantui dar nesutrukdė.

Kiek metų rengėte naujienų reportažus, skaitėte spaudą, kol pakvietė dirbti laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja? Kaip manote, kodėl atrinko būtent jus?

Pradėjau dirbti 2010-aisiais, o po 1.5 metų ėmiau apžvelgti spaudą tiesioginiame eteryje. Toks šaltas dušas išties sveika – intonacijoms, dikcijai ir, žinoma, jaus160

mui prieš kameras. O dar po pusmečio gavau pasiūlymą pakeisti tuometę vedėją Guodą. Kodėl atsirinko būtent mane, tiksliai tikrai nežinau, bet manau, kad vadovai ir kolegos stebėjo, vertino, įžvelgė potencialą.

Ar tapti laidos vedėja buvo jūsų svajonė, kurios kryptingai siekėte, ar taip tiesiog susiklostė aplinkybės?

Ką patartumėte žmonėms, kurie dar tik svajoja apie karjerą? Kas, jūsų nuomone, kylant karjeros laiptais svarbiau: užsispyrimas ir valia siekti tikslo ar vidinė motyvacija?

Kurti pridėtinę vertę manau, nori kiekvienas žurnalistas - ar rengdamas trumpą informacinę žinutę, ar 3 valandų dokumentiką. Turėjau visokių minčių, kur link noriu eiti. Man patiko tai, ką dariau „Labame ryte“ dirbdama reportere, turėjau ciklų, kuriuos rengiau ir tuo mėgavausi. Gavusi pasiūlymą visada projektuoju, ar tikrai matau save ten. Jei ne - atsisakau. Vesti laidą buvo labai smalsu ir nemenkas iššūkis. Ir čia, kaip bet kuriame darbe, reikia tobulėti, augti, mokytis, daug skaityti, ruoštis. Tik gal dinamika kiek intensyvesnė. Tad tą ir patarčiau visiems, lipantiems pirmaisiais profesiniais laipteliais: niekada negalvokite, kad jau viską mokate ir žinote.

VERSLO pietūs

KARJERA

VERSLO pietūs

161

KARJERA

Dabar visi nori visko iš karto, dažnai nusivilia, jei nepavyksta iš pirmo karto. Ar jūsų karjeroje buvo vidinių būsenų, kai norėjote nuleisti rankas, mesti ar keisti darbą/praktiką, ir jei buvo, kaip atsilaikėte? Kas jus motyvuoja nepasiduoti? Žinau, kad šiandien ką tik baigusieji studijas ar turintieji labai mažai patirties nori tikrai nejuokingo atlygio, ir kartais atrodo, kad tai ir yra vienintelė motyvacija dirbti. Anaiptol. Reikia suprasti, kad darbovietę renkatės ne tik dėl atlygio, bet ir dėl atmosferos, profesinio tobulėjimo galimybių, atsakomybės ir dar daugybės kitų aspektų. Labai svarbu nenorėti visko iškart, o susitaikyti su ta kelione laipteliais į viršų ir pamažu. Taip, kartais gali būti labai sunku, norisi viską mesti, bet atsitrauki, susirašai visus „už“ ir „prieš“ arba galimų veiksmų planą ir dažniausiai pamatai, ar tai gerai minamas kelias ar tik takelis.

Eglė Daugėlaitė po 10 metų - kokia ji ir kur ji profesijos srityje?

Po dešimties metų tebematau save žurnalistikoje ir televizijoje. Bet kas gali žinoti, kas įvyks po dienos ar savaitės, tad prognozuoti ir užtikrintai sakyti - bus taip ar kitaip, labai sunku. Žinau, kad man svarbiausia profesiniame kely atrodo realizuoti save. Turėti svajonių ir jas įgyvendinti - taip pat nemenkas varikliukas. Žinoma, tvirtumo svajonėms suteikia stabilios savo ir šeimos poreikius tenkinačios pajamos. Tikiu, kad toks kokteilis sėkmingai plaksis ilgus metus.

162

VERSLO pietūs

...

VERSLO pietūs

163

KARJERA

Žurnalistas Andrius Tapinas pavasarį mus sukvietė į Laisvės pikniką, vasarą savanoriškai iškeliavo už šiaurės poliarinio rato – į Igarką, kur Misija: Sibiras dalyviai susitiko su ten tebegyvenančiais lietuviais ir tvarkė apleistas lietuvių tremtinių kapines. O rudenį įkūrė dar neregėtą Lietuvoje dalyką – internetinę televiziją, kurios transliaciją remia patys prenumeratoriai.

ANDRIUS TAPINAS

Kalbino Sandra Vilimaitė Nuotraukos Martynas Grašys, Gaudrius Dzikaras

E

sate žinomas TV laidų vedėjas, Pinigų kartos kūrėjas, 2006 metais buvote ir restorano Starz savininkas, dirbote pirmosios sporto televizijos Sport1 programų direktoriumi, esate knygų Vilko valanda ir Maro diena autorius, DELFI savaitės apžvalgininkas ir Laisvės TV įkūrėjas. Tikrai daug veiklų, ar visos buvo jums įdomios, o gal taip lengviausia atsirinkti, kas gyvenime geriausiai sekasi?

Manau, būtų pirmasis variantas. Negalėčiau dirbti vieno darbo nuo 8 iki 5 biure, man būtų nuobodu. Nesakau, kad blogai dirbti tokį darbą, bet tai - ne man.

Kiekviena veikla man buvo įdomi ir suteikė pamoką. Pavyzdžiui, tas pats restoranas buvo nesėkmingas projektas, bet daug ko išmokė, nes tikriausiai būtent iš nesėkmių galime pasimokyti daugiausiai.

Be to, dauguma veiklų susijusios su televizija, o tai visada man buvo įdomiausia.

Geriausiai jaučiuosi būtent dirbdamas televizijoje.

Jauniems žmonėms sakoma: atrask tai, ką mėgsti, ir tau pasiseks. Kaip manote, kas dar svarbu norint pasiekti užsibrėžtų tikslų profesinėje srityje?

164

Nebūtinai vien tik jauniems žmonėms.

Dabar ir keturiasdešimtmečiai ieško savęs, nebijo kardinaliai keisti veiklą ar profesiją. Ši tendencija atėjo iš Vakarų, ir ji džiugina, nes niekada nėra vėlu išmokti ko nors nauja. Ir dar ypač svarbu išeiti iš savo komforto zonos: kuo dažniau tą darai, tuo daugiau dalykų išmoksti. Tam labai padeda visuomeninė veikla – tai ir mokyklų lankymas, Laisvės pikniko organizavimas ar dalyvavimas Misija: Sibiras.

Ar būna dienų, kai norisi viską mesti ir nuleisti rankas? Kur tuomet semiatės motyvacijos?

Iš tiesų man labai retai pasitaiko tokių dienų. Bet jei būna, geriausia užsiimti kokia nors kita veikla, pavyzdžiui, žaisti kompiuterinius žaidimus ar išeiti pasivaikščioti, paskaityti knygą. O išvis geriausia - ištrūkti trumpų atostogų į kitą šalį, pravėdinti galvą.

Kaip gimė idėja kurti Laisvės TV? Kai LRT nebeliko Pinigų kartos, galvojome, ką daryti toliau, svarstėme įvairius variantus. Pati rinka rodė tendenciją, kad žmonės nori kokybiško turinio, už kurį yra pasirengę mokėti. Pavyzdžiui, 15min portalo apmokestinimas vienu euru, jei nenori matyti reklamos, buvo sėkmingas. Sukūrėme pirmą tokią internetinę

VERSLO pietūs

KARJERA

VERSLO pietūs

165

KARJERA

televiziją Lietuvoje, kuri veikia tik atviru kodu (Youtube platformoje), o transliaciją remia patys žmonės – Laisvės TV prenumeratoriai www.patreon.com/laisvestv skiria mums tam tikrą sumą per mėnesį. Visi pinigai naudojami turinio kūrimui finansuoti. Pradėjome gyvuoti kaip vienos laidos televizija, bet laikui bėgant laidų daugėja. (Šiuo metu Laisvės TV turi daugiau nei 4 tūkst. prenumeratorių ir transliuoja 4 laidas – aut. past.).

Andrius Tapinas po 10 metų?

Geras klausimas. Aš, tiesą sakant, nežinau, kas bus po pusmečio. Šie metai parodė, kaip greitai viskas keičiasi. Galiu tvirtai pasakyti tik viena – po 10 metų Andrius Tapinas bus ir dirbs Lietuvoje.

...

166

VERSLO pietūs

KARJERA

VERSLO pietūs

167

KARJERA

Komikas, laidų vedėjas, scenarijų autorius Olegas Surajevas žinomas ir mėgstamas internete, jo asmeninį profilį feisbuke seka daugiau nei 97 tūkst. žmonių. Jis netiki įkvėpimu ir mano, kad net ir blogą dieną geriausiai pataiso darbas ir dar kartą darbas.

OLEGAS SURAJEVAS

Kalbino Sandra Vilimaitė Nuotrauka Vidas Černiauskas

V

ienoje Žinių radijo laidoje esate sakęs, kad komiko profesija jus lydėjo nuo mokyklos laikų, tačiau kas paskatino dirbti kryptingai, kurti socialinio humoro laidą Apie, važinėti po Lietuvą su stand-up pasirodymais? Ar artimieji pritarė, išgirdę jūsų sumanymus?

O gal siūlė susirasti „normalų“ darbą nuo 8 iki 5 val.?

Paskatino daug faktorių. Bet svarbiausias buvo suvokimas, kad galiu tai daryti ne tik laisvalaikiu. Tiesiog atėjo toks momentas.

Artimieji pritaria. Jie matė, kad humoras man daug reiškia nuo mokyklos laikų. „Normalų“ darbą turėjau kelerius metus, bet ir dabar mano darbo diena užtektinai aiški ir suplanuota. Tiesa, kartais reikia ilgiau pasėdėti prie rašymo, kad viskas įvyktų. Bet koks darbas nėra „normalus“?.. Į viską galima pažiūrėti labai įvairiai.

Laidoje Apie juokaujate apie savaitės aktualijas ir nebijote kalbėti nepatogiomis temomis.

Kaip jas atsirenkate savo laidai?

Kriterijai paprasti: 1. Ar tema yra aktuali/žinoma.

2. Ar tema atskleidžia esmę, socialinius trūkumus, žmogaus trūkumus, turi mora168

linį-filosofinį pagrindą. Dažniausiai blogų temų nebūna - svarbu rasti „nervą“ ir esmę.

3. Nėra trečio punkto.

Tačiau laidą Apie jau „padėjau ant lentynos“: dabar darysime kitokius projektus. Taigi per metus su puse nufilmavome apie 40 epizodų, o jei labai noriu pasisakyti, galiu tai padaryti tiesiog feisbuke.

Dabar visi nori visko greitai, dažnai nusivilia, jei iš pirmo karto nepasiseka, tada nuleidžia rankas. Ar jūsų karjeroje buvo vidinių būsenų, kai norėjote mesti ar keisti veiklą?

Kaip susitvarkėte?

Aš irgi noriu greitai, ir man kiekvieną dieną būna bent 2-3 momentai, kai viskas atrodo beprasmiška ir norisi viską mesti. Susitvarkau paprastai: dirbu, ieškau tų kelių, kurie yra įdomesni nei tie, kuriais jau ėjau.

Kas jus įkvepia kurti?

Kitų žmonių geri darbai, suvokimas, kad aplink daug įvairių nuostabių žmonių, kuriems rūpi, ką darai. Bet netikiu įkvėpimu, tikiu darbais, darbais ir darbais.

Kaip įsivaizduojate savo veiklą po dešimties metų?

Po dešimties metų man bus 38-eri, arba nebus – dėl šitų dviejų dalykų esu tikras 100 procentų.

VERSLO pietūs

KARJERA

VERSLO pietūs

169

KARJERA

Žymiausias Vilniaus gatvės fotografas Vincas Alesius, žmonių pasakojimu, pralenkė orą ir tapo pirmuoju kriterijumi, apie kurį jie galvoja prieš išeidami į miestą. O fotografo feisbuko sienos sekėjai kartais priversti griebtis valerijono dėl nuotraukos su vyru aptemptomis kelnėmis. Nors iš tiesų Vincas atlieka šviečiamąją funkciją ir parodo mums visiems, kokie žmonės gyvena ir vaikšto Vilniaus gatvėmis.

VINCAS ALESIUS

Kalbino Sandra Vilimaitė Nuotrauka iš asmeninio archyvo

V

ilniečiai prieš išeidami į gatvę iš pradžių galvoja ne apie orą, o kaip apsirengti, nes Vincas Alesius gali nufotografuoti. Ar tikslingai siekėte populiariumo fotografuodamas žmones gatvėje, ar populiariumas atėjo kaip mėgstamos veiklos rezultatas?

Man atrodo, tai yra nedidelio miestelio ypatumas: kai atsiranda žmogus, kuris daro ką nors nauja ir neįprasta, tai tampa didele naujiena. Žmonės labai suasmenina tuos dalykus. Juk tai yra tiesiog gatvės nuotraukos, kuriomis aš fiksuoju akimirkas ir miesto gyvenimą, o ne atskirus žmones. Tas mitas išsirutuliojo iš to, kad dėmesį sutelkiu į žmogų kaip į vieną pagrindinių gatvės personažų.

Kartais kreipiu didesnį dėmesį į žmogų, bet nepozicionuoju savęs kaip stiliaus fotografo. Aišku, malonu, kad žmonės džiaugiasi ir nori patekti į kadrą - mane pamatys! - bet specialiai šito nesiruošiau daryti.

Kaip pavyksta sugyventi su kritikais?

Peržvelgus jūsų feisbuko sieną matyti, kad gausu ekspertų, kurie pamokys jus ne tik kaip fotografuoti, bet ir kaip pačią nuotrauką pristatyti.

170

Man nėra sudėtinga su kritikais, nes auditorija, kuri stebi tuos vaizdus, yra nuo 20 iki maždaug 35 metų amžiaus – daug jaunesnė. Paprastai nesikišu į komentarus ir pats beveik niekada nekomentuoju nei nuotraukų, nei pasisakymų. Ir į kritiką piktai neatsakau, nes internetas yra didžiausia pasaulio šiukšliadėžė, kur visi viską meta ir kur tikrai sunku apginti savo poziciją. Geriau savo nuomonę išsakyti per interviu, o veldamasis į diskusijas internete, nemanau, kad gali pasiekti savo tikslą.

Pristatydamas nuotrauką, tyčia provokuojate užrašu virš jos?

Susidaro įspūdis, kad feisbuke jus seka daug provincijos žmonių, kuriems vyras aptemptomis kelnėmis sukelia širdies smūgį.

Tik laiko klausimas, kada išlįs komentatoriai su išsilavinimo stoka. Galima sakyti, kad tai darai tyčia. Be to, tai pramoga žmonėms, o internetas tam ir skirtas, kad rašytum, ką nori. Žmonės dabar taip internetą suasmenina, kad vieni kitus paduoda į teismą už komentarus. Prieš 15 metų buvo sunku net pagalvoti, kad kas nors gali tau pateikti kaltinimus, remdamasis įrašu interneto puslapyje. Žmo-

VERSLO pietūs

KARJERA

nės labai giliai viską priima į širdį. Tad ir prierašai prie nuotraukų apgalvoti ir pritraukiantys žmonių dėmesį.

Ar taikote kokius nors kriterijus atsirinkdamas žmones gatvėje?

Man patinka vyresni žmonės, dažnai vykstu toliau nuo centro į Vilniaus rajonus jų ieškoti. Ir kartais pakanka vieno gero kadro, kad grįžtum namo laimingas it žuvį pagavęs ir paleidęs – tą momentą užfiksavęs. Vizija, kurią tik pats fotografas supranta. Kiti žmonės gali net nepastebėti to, kas buvo norima pasakyti.

Kur semiatės motyvacijos blogą dieną?

Jei jauti, kad kamera tave slegia ar kas nors nepavyko – padėk į šalį ir padaryk pertrauką. Nesikoncentruok į nesėkmę, imkis kitų mėgstamų dalykų. Veikla turi teikti malonumą, nuotraukos, nepaisant, niūrios jos ar šviesios, – džiuginti.

Kaip įsivaizduojate save po 10 metų?

Manau, fiksuosiu ir toliau tai, ką matau, dalysiuosi su kitais. Tikriausiai jau būsiu surengęs ir nuotraukų pristatymą tam tikra tematika.

...

VERSLO pietūs

171

HOBIS

172

VERSLO pietūs

HOBIS

Ieva Liekytė – pilotė laisvalaikiu Kiekvienas mūsų laisvalaikiu turime hobį – kas žvejoja, kas fotografuoja iš drono ar renka pašto ženklus. O štai kaunietė Ieva Liekytė laisvalaikiu skraido lėktuvais. Ir ne šiaip skraido, o gavusi licenciją pati juos piluotoja ir dar kokį keleivį paskraidina. Meilę aviacijai pilotė Ieva jautė nuo pat vaikystės, o aerodromą tikriausiai būtų galima pavadinti jos antraisiais namais.

Kalbino Sandra Vilimaitė Nuotraukos iš Ievos Liekytės asmeninio archyvo ir pilotai.lt

K

aip kilo idėja mokytis pilotuoti lėktuvą? Ar nuo vaikystės jais žavitės? O galbūt šeimoje yra pilotų?

Idėja kilo labai natūraliai, nors niekada negalvojau, kad gausiu tam pritarimą.

Vis dėlto esu mergina, ir iš tiesų egzistuoja tam tikri stereotipai, kokia veikla yra moteriška, o kokia – vyriška. Aviacija žaviuosi nuo vaikystės, aerodrome praleidau daug laiko ir dar daugiau jo ketinu praleisti ateityje. Vieną kartą pabandžius skristi, negali nustoti apie tai galvojus. Žinoma, kiekvienam skirtingai, bet mano atveju buvo būtent taip. Taip ir iki šiol nuseku akimis kiekvieną praskrendantį lėktuvą. Skrydžio jausmas yra kerintis. Šeimos aviacinės šaknys, jei taip galėčiau pavadinti, ganėtinai gilios. Senelis (Alfonsas Liekis) buvo garsus aviakonstruktorius, pelnęs daugelį apdovanojimų

savo srityje, kurio garbei tėvelis (Dalius Liekis) įsteigė pilotų klubą, skatino mažosios aviacijos populiarumą, vienijo žmones, kurie domisi aviacija. Vėliau, būdamas 16 metų, tėvelio pėdomis pasekė ir brolis (Lukas Liekis), su kuriuo iki šiol stengiamės puoselėti tėvelio idėjas ir tikslus asociacijoje Pilotai.lt.

Kiek laiko truko piloto kursai? Kas sudėtingiausia mokantis pilotuoti lėktuvą? O kas smagiausia?

Mokymo trukmė – labai individualus procesas, kuris ir trunka individualiai.

Klube buvau tikriausiai ne tik jauniausia, bet ir greičiausiai gavusi licenciją (gal net Lietuvoje, tikslios informacijos neturiu, niekada tuo nesidomėjau). Ją man pavyko įgyti per kelis mėnesius. Toks buvo begalinis noras ir troškimas išmokti pilotuoti lėktuvą. Puikiai pamenu, kaip vasaras leisdavau aerodrome ir, kad ga-

VERSLO pietūs

173

HOBIS

lėčiau paskraidyti daugiau, nusnūsdavau angare tarp skrydžių, plaudavau lėktuvus, pildavau kurą, darydavau viską, kad įgyčiau daugiau patirties ir kuo greičiau „pagaučiau esmę“, kaip, kodėl, kokiais principais lėktuvas valdomas, o ir pačiai visa tai patiko daryti. Laikas aerodrome bėgdavo labai greitai, mokymosi periodas buvo labai įdomus. Taip pat džiaugiuosi ir savo instruktoriumi, kuris išugdė preciziškus įgūdžius ir tiksliai išmokė pilotuoti, pajausti lėktuvą.

Negalėčiau išskirti ko nors ypač sudėtingo ar lengvo, visko mokomasi palengva, visi pratimai turi savo eiliškumą, todėl ir įgūdžių įgyjama palaipsniui. Asmeniškai man smagiausia būdavo variklio gedimo imitacijos. Kai netikėtose situacijose būdavo imituojamas variklio sustojimas, turėdavai greit reaguoti ir spręsti iškilusią problemą. Tai sukeldavo adrenalino pliūpsnį, kuriuo labai mėgaudavausi.

Pats skrydžio jausmas iš esmės yra sunkiai žodžiais nupasakojamas. Skrydis man kelia labai daug emocijų. Kad ir kiek skraidyčiau, niekada nepavargstu, dar niekada nepagalvojau, kad atsibodo, nebenoriu. Matyt, esu alergiška rutinai, todėl ir ši veikla puikiai man tinka. Kiekvienas skrydis vis kitoks, įspūdžiai, taip pat ir žmonės, keleiviai šalia – vis kiti!

Kaip į jūsų norą pilotuoti lėktuvą reagavo artimieji ir draugai?

Iš tiesų nesitikėjau, kad viskas vyks taip.

Aš tiesiog paklausiau mamos, ar galėčiau pabandyti mokytis pilotuoti lėktuvą? Mane nustebino jos atsakymas. Ji nė mirksnį nesuabejojo, ir jau kitą dieną sėdėjau aerodrome ir laukiau savo pirmojo skrydžio. Už tai esu dėkinga mamai.

174

Ji visada tiki mano sprendimais ir mano jėgomis. Manau, labai svarbu gyvenime turėti žmogų, kuris tavimi tiki. Bet, žinoma, visų pirma turi tikėti savimi ir savo sprendimais, kad jais patikėtų ir kiti.

Taigi reakcija buvo teigiama. Įprasta manyti, kad daugiau pilotų yra vyrų nei moterų, ar mokydamasi pilotuoti lėktuvą jautėte nuostabą?

Ar pilotams visuomenėje sukurti stereotipai negalioja?

Esu girdėjusi, kad gal tai „ne visai mergaitiškas užsiemimas“, bet niekada į tai nekreipdavau dėmesio. Kaip ir dabar. Visada imuosi veiklos, jei tik ji mane žavi ir traukia, nesilaikau standartų ar įsisenėjusių stereotipų, o kaip tik norėčiau paskatinti juos išnykti. Esu tikra, kad ir moterys puikiai gali pilotuoti, o ir pasaulyje moterų aviatorių daugėja. Reikalingas tikslingas dėmesio koncentravimas, susikaupimas, - to neneigiu. Bet vis dėlto noriu paminėti, kad pirmiausia – noras.

Jei tik noro yra – viskas įmanoma ir išmokstama.

Kaip atrodo įprasta piloto diena, pasiruošimas skrydžiui?

Nesu keleivinio orlaivio pilotė. Turiu ULO ir PPL licencijas, taigi aviaciją ir savo dieną galiu derinti su kitomis veiklomis. Vasarą skraidau, o ne sezono metu esu giliai pasinėrusi į operos studijas. Pasiruošiama skrydžiui išanalizavus orus: ar tinkamos sąlygos, numatomos prognozės. Viskas priklauso nuo skrydžio - ar tai bus skrydis vietoje, netoli aerodromo, ar ne Lietuvoje. Jei kalbame apie skrydį į užsienį – pasiruošti reikia kiek daugiau. Derinamas skrydžio planas, sustojimai (jei reikalingi), išanalizuojamos

VERSLO pietūs

HOBIS

VERSLO pietūs

175

HOBIS

176

VERSLO pietūs

HOBIS

aerodromo, į kurį skrendame, schemos.

Bet iš esmės viskas yra paprasčiau nei gali atrodyti. Tobulėjančios technologijos palengvina pasiruošimą skrydžiui.

Kokius lėktuvus pilotuojate?

Kurie patinka labiau?

Su kuriais sudėtingiau skristi ir reikia daugiau įgūdžių?

2012 metais pradėjau skraidyti su ultralengvuoju dviejų vietų Flight Design CT-LS lėktuvu.

2015 metais PPL licencijai gauti skraidžiau su Grumman AA-5 lėktuvu.

Sunku išskirti, kas patinka labiau. Mielai skraidyčiau su viskuo, kas tik skrenda.

Vis dėlto esu labai pripratusi prie CT-LS orlaivio, su juo man skristi įdomiausia, bet tikrai nevengiu išbandyti ir kitų orlaivių. Turiu didžiulį troškimą išmokti pilotuoti akrobatinį lėktuvą. Jau esu skridusi kelis kartus. Kiekvienas kartas buvo įspūdingas. Tikrai jaučiu, kad galėčiau išmokti ir gerai įvaldyti akrobatinį lėktuvą. Tačiau šiam sportui reikia didelių investicijų. Galimybės skraidyti ir mokytis pilotažo neturiu. Bet kiekvieną dieną apie tai galvoju ir svajoju. Tikiuosi, kad vieną dieną svajonės ims realizuotis.

Ar bijote aukščio?

Nebijau (šypsosi).

Kaip manote, ar pilotai yra adrenalino fanatikai?

Negaliu kalbėti už visus. Bet asmeniškai aš vis ieškau adrenalino įvairiausiomis formomis. Tokia jau esu. Manau, įvairių yra ir pilotų. Vieni skraido, ir tai priima kaip darbą, kiti - kaip hobį. Vieniems adrenalino reikia daugiau, kitiems - mažiau. Tretiems gal visai jo nesinori.

Mokotės klasikinio dainavimo, kuo dar užsiimate be skraidymo?

Dažnai sakau, kad mano širdis lygiai padalyta dviem gyvenimo aistroms – aviacijai ir dainavimui. Šiuo metu studijuoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje trečiame kurse, dainavimo specialybę (operą). Šios profesijos ir siekiu - visus įgūdžius ir įgytas žinias tobulinti ir siekti operos solistės karjeros. Taip pat mėgstu ir kamerinę muziką. Nevengiu džiazo ir populiariosios muzikos stilių.

Manau, studijų metas ir skirtas savojo „aš“ ieškojimui. Taigi visą dėmesį ir laiką šiuo metu skiriu balsui lavinti ir mokytis.

Aktyviai koncertuoju, ieškau įvairiausių būdų saviraiškai ugdyti. Visko būna, kartais sekasi geriau, kartais prasčiau. Pats šis mokymosi procesas yra įdomus. Džiaugiuosi, nors ir visokiausių dvejonių yra buvę, kad esu savo vietoje, kuri teikia daug džiaugsmo.

...

VERSLO pietūs

177

KELIONĖS

KELIONĖS

Kenija

178

VERSLO pietūs

KELIONĖS

Su maratonininkės ištverme –

per visas gyvenimo kliūtis Kai šių metų olimpinėse žaidynėse moterų maratono rungtyje triumfavo kenietė Jemima Jelagat Sumgong, pasirodė daug įprastų aiškinimų, kur slypi bėgikų iš Rytų Afrikos sėkmės paslaptys.

Tekstas Daiva Repečkaitė, Nuotraukos Daiva Repečkaitė, Ugnė Andrijauskaitė

O

limpinės žaidynės – ne vienintelė proga pasireikšti, nes individualūs atletai puikiai pasirodo Bostono, Niujorko, Londono ir kituose garsiuose maratonuose bei ilgo nuotolio varžybose. Pavyzdžiui, 2012 m. Bostono maratone ir tarp vyrų, ir tarp moterų visas prizines vietas užėmė keniečiai. J.M.Sumgong – ir šių metų Londono maratono nugalėtoja. Tiesa ta, kad tai yra pirmoji Kenijos olimpinė pergalė moterų maratono rungtyje, bet iš Kenijos kilę bėgikai ir bėgikės neretai atstovauja ir kitoms šalims, taip kaip šiemet sidabro medalį laimėjusi Bahreino atstovė Eunice Kirwa. Kai gimtojoje šalyje tiek talentų, kad jų užtenka ir užsieniui, ko tikisi jaunoji bėgikių karta? Šeštadienis – užimta diena Vakarų Kenijos Iteno miestelyje, kur įsikūrusios kelios treniruočių stovyklos. Autobusas iš Eldoreto – didžiausio apylinkės miesto – važiuoja šaliai neįprastai lygiu keliu, palei kurį matyti daug kavinių ir metalo dirbtuvių. Palei kelią ganosi avys ir kar-

vės, bet jos netrukdo vyrams ir moterims nuo ankstyvo ryto bėgti palei kelią nusidriekusia trasa. Aštuoniolikmetė Edith neseniai baigė mokyklą ir dabar skiria laiko treniruotėms. Nors treniruojasi tik penkis mėnesius, jau ruošiasi varžyboms rugsėjį ir tikisi gerų rezultatų. Kol kas neturi nė trenerio – tik draugai padeda nuimti laiką. Įvairūs šaltiniai spėlioja, kad kuklios treniruočių sąlygos gali paaiškinti Kenijos atletų sėkmę. Ne kartą kaip svarbus veiksnys buvo įvardytas vaikščiojimas į mokyklą, netgi batų trūkumas, dėl kurio geriau susiformuoja čiurna. Tačiau mokslininkai raukosi: keniečiams pagal

„Iš Kenijos kilę bėgikai ir bėgikės neretai atstovauja ir kitoms šalims“

VERSLO pietūs

179

KELIONĖS

Mišri grupė bėgikų treniruojasi Iteno miestelio trasoje 180

VERSLO pietūs

KELIONĖS

„Itene bėgiojančioms merginoms, kaip ir vaikinams, laimėti rungtynių prizai – galimybė praturtėti ir mėgautis šlove gimtinėje“

VERSLO pietūs

181

KELIONĖS

rezultatus neprilygsta tokiomis pat sąlygomis augantys vaikai iš kitų regionų. Žinia apie tai, kad aukštikalnių oras puikiai tinka treniruotis, į Iteną pritraukia sportininkų iš viso pasaulio – jiems čia patinka minkšto molžemio bėgimo takeliai miškų apsuptyje, o ištvermę lavinti padeda retas kalnų oras. Šiose vietovėse tradiciškai gyvena kalendžinų gentis – būtent iš jos yra kilę dauguma elitinių Kenijos bėgikų. Mokslininkams maga ištirti, ar gali būti, kad kalendžinai turi kažkokį „bėgimo geną“, bet, turint galvoje Afrikos kolonizavimo istoriją, tiek pačius tyrėjus, tiek išgarsėjusius bėgikus purto nuo minties, kad baltaodžiai mokslininkai sugrįžtų nagrinėti afrikiečių fizinių savybių.

Owenas Andersonas, ištyręs Kenijos bėgikų mitybos įpročius, nustatė, kad šie atitinka naujausias mokslininkų rekomendacijas atletams. Keniečiai suvartoja daugiau angliavandenių, kurių gausiai gauna iš tradicinės kukurūzų košės ugali. 2013 m. kelių mokslininkų komandos tyrimai gerus rezultatus maratone susiejo su itin mažu kūno masės indeksu. Anot „Runner’s World“, paauglius ilgą laiką stebėję mokslininkai įsitikinę – ištvermės reikalaujančiose rungtyse tiesiog svarbu būti aukštam ir itin liesam.

21 m. inžinerijos studentės Faith sudėjimas būtent toks, ir ji tikisi, kad jau šį rudenį ji bus pasirengusi bėgimo varžyboms. Mergina nėra kilusi iš šių vietovių, bet bėgimu ji susidomėjo vidurinėje mokykloje, o, studijoms artėjant prie pabaigos (ji tikisi lapkritį gauti diplomą), nusprendė persikelti pas Itene gyvenančią draugę ir pasinerti į daugybę jaunuolių 182

viliojantį bėgimo pasaulį. Po interviu ji susikaupusi nušuoliuoja prisijungti prie savo draugų – vaikinų ir merginų kompanijos, kuri treniruojasi drauge.

Verslininkas Henry’is Kimeli Kapkiai, kuris po traumos pats nebebėgioja, bet sako paremiąs apie dvidešimt jaunųjų atletų patarimais ir pinigais, teigė, kad įprasta, jog vaikinai ir merginos treniruojasi kartu. „Moterys turi daug galimybių,“ – tvirtina Faith. – „Jei daug dirbi ir susitelkusi sieki tikslo, gali daug pasiekti.

O štai vyrams reikia daugiau pakovoti.“ Jos žodžius patvirtina JAV žurnalo Slate kalbintas italas treneris Renato Canova, kuris Itene treniruoja bėgikus iš Kinijos. Pasak jo, sporte moterų konkurencija mažesnė nei vyrų. Dėl šios priežasties Kinijoje remti moteris atletes, kad pasauliniu mastu siektų aukščiausių rezultatų, – oficiali strategija.

Itene bėgiojančioms merginoms, kaip ir vaikinams, laimėti rungtynių prizai – galimybė praturtėti ir mėgautis šlove gimtinėje. Baigus sportinę karjerą, galima treniruoti kitus. Tarp aukštikalnių ir Nairobio dirbantis treneris Peteris Kiplagatas sako, kad kalendžinų šeimose merginoms užduodama daugiau darbų namuose, o vaikinai maratonui gali praktikuotis ir ganydami gyvulius. Bet bėgimas yra tapęs itin patrauklia profesija, todėl sąlygos sudaromos ir mergaitėms. Nors Kenijoje įprasta, kad moterys „laiko visus namų kampus“, Itene kalbintos bėgikės tikino, kad joms netrukdo nei tradicijos, nei turimi vaikai.

Radusios, kur prisėsti šalia trasos, netoli kelio ilsisi Priscilla, Elaine ir jų draugės. Jos treniruojasi apie trejus metus ir

VERSLO pietūs

KELIONĖS

Studentė Faith ilsisi prieš sugrįždama į trasą teigė galinčios iš to pragyventi. Bėgikės pripažino, kad prireikė laiko po gimdymų grįžti į trasą, bet tai nebuvo sunku. „Amžiaus ribų nėra. Dievui davus, galima bėgti ir iki 30, ir iki 40 metų,“ – įsitikinusi Priscilla. Jų optimizmas ir užkrečia, ir skamba beveik įtartinai, bet kiek beklausinėtum, jokie gyvenimo ar sporto sunkumai šioms bėgikėms neatrodo pakankamai rimti, kad dėl jų vertėtų skųstis.

Kaip rodo keli Kenijos rinktinę supurtę skandalai, vis dėlto pačiose viršūnėse atletus į priekį veda ne vien kukurūzų košė ir didelė aistra bėgimui. Kaip rašo Runner’s World, pačiai J.J.Sumgong buvo skirta dvejų metų nuobauda už dopingo vartojimą, bet galiausiai atletė laimėjo

apeliaciją ir galėjo dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Jos treniruočių partnerė Rita Jeptoo nespėjo „atidirbti“ nuobaudos. Žurnalas Quarz rašė, kad korupcija sporto asociacijose ir menka valstybės parama traumas patyrusiems sportininkams verčia perspektyvius atletus emigruoti.

Tačiau keli debesėliai būriams jaunuolių, besiveržiančių į sporto olimpą, neužtemdo trokštamos šlovės šviesos.

Dar pradinėje mokykloje Faith gėrėjosi žiūrėdama į bėgikus. Dabar paklausta, ar verčiau savo ateitį sietų su bėgimu, ar su inžinerija, ji savo svajonę formuluoja taip: „Norėčiau bėgti maratonus, šiek tiek padirbti, ir vėl bėgti.“

VERSLO pietūs

183

KELIONĖS

„Amžiaus ribų nėra. Dievui davus, galima bėgti ir iki 30, ir iki 40 metų,“ – įsitikinusi Priscilla

Priscilla (kairėje) ir jos draugės džiaugiasi, kad gali pragyventi iš mylimo sporto 184

VERSLO pietūs

KELIONĖS

VERSLO pietūs

185

KELIONĖS

Tailandas

186

VERSLO pietūs

KELIONĖS

Turistiniame Čiangmajuje –

paslėptos provincijos gyventojų dramos Šiaurinės Tailando dalies sostine vadinamas Čiangmajus iš pirmo žvilgsnio atrodo sukurtas patogumui. Tvarkingas gatvių tinklas, geros sąlygos važinėti dviračiu, daugybė parduotuvių, turgelių, įvairiausių paslaugų, kavinių ir nakvynės namų kompaktiškame miesto centre pagauna ir daugybę keliautojų priverčia užtrukti ilgiau nei jie planavo.

Tekstas Daiva Repečkaitė, Nuotraukos Daiva Repečkaitė

VERSLO pietūs

187

L

KELIONĖS

abai norisi traukti toliau, į daugiau nuotykių žadančias vietoves – į kalnus arba „kuprinėtojų“ sostine vadinamą Pai miestelį, bet kiekviena diena Čiangmajuje tarp kelionės punktų su sudėtingesne logistika masina: dar truputį, dar ne viskas išbandyta. Čia – nieko panašaus į tipišką didmiesčio gausmą neaprėpiamame Bankoke. Tačiau nepanašu ir į mažesnius miestelius, kur tenka kalbėtis ženklais. Ieškantys egzotikos, gali susirasti pakelės užkandinę, kurioje prekiaujama ir skruzdžių kiaušiniais. Norintiems poilsio – masažo salonai ir barai su gyva muzika.

Nenuostabu, kad išplėtota turizmo ekonomika traukia darbuotojus iš kitų Tailando vietovių – dažnai ir pačius pažeidžiamiausius, mažai galimybių gyvenime turinčius darbuotojus.

Pirma diena: kalnų kava „Akha Ama“ kavinės kvepia neseniai sumaltomis kavos pupelėmis, primena „hipsterines“ pasisėdėjimo savo nešiojamojo kompiuterio kompanijoje vietas bet kuriame pasaulio mieste. Tačiau šio verslo idėja neįprasta. Lee Ayu Chuepa, kavos perdirbimo ir kavinių verslo įkūrėjas, socialinį verslą sukūrė ieškodamas, kaip pagelbėti savo gentainiams iš akha tautos, tradiciškai gyvenančios aukštikalnėse. Tradicinis jų gyvenimo būdas – žemdirbystė ir prekyba produktais – nebepakankamas, kad būtų galima išsilaikyti ir įsigyti daiktų, kurių reikalauja šiuolaikinis gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, išmaniųjų telefonų. „Mokykla moko vaikus vartoti, konkuruoti, kovoti. Niekada nemoko grįžti namo ir sukurti kažką bendruomenei,“ – negaili kritikos Lee. „Mano gyvenimas labai skiriasi nuo 188

ankstesnių kartų. Dabar kaimuose augantys vaikai bent jau gali įgyti išsilavinimą ir, be gimtosios, kalba bent dviem kalbomis (tajų, kinų ir/ arba anglų),“ – pasakoja Lee, įtikėjęs, kad būti iš etninės mažumos – papildoma galimybė, o ne trūkumas. „Mokykloje nesakydavau, kad mano tautybė – akha. Bet dabar pripratau ir netgi taip pavadinau savo prekinį ženklą. Į Italiją (mugę Turine – aut.past.) vykau su tautiniu kostiumu. Išskirtinumas yra išskirtinumas,“ – sako savo TED tinklo kalba išgarsėjęs ir daug pasaulio apkeliavęs verslininkas. Jo socialinio verslo pranašumas tas, kad, išmokę auginti kavą, kalnų gyventojai gali įterpti sau įprastus augalus tarp kavamedžių – kavos auginimas visiškai netrukdo pasisodinti daržovių sau, nebūtina keisti įprasto gyvenimo būdo ar kraustytis į miestą.

Nors Tailandas niekada negarsėjo kava, vis daugiau šio produkto pavyksta eksportuoti. Kavos poreikis yra stabilesnis nei pasirodymų turistams, kuo vis dažniau verčiasi akha kaimų gyventojai. Štai gurmaniškesnėse Bankoko kavinėse kava kainuoja ne mažiau nei Vakarų Europoje – o kavinės vis tiek pilnos.

Antra diena: gėlės ir siuviniai „Į kaimą nuvažiuojame naujiesiems metams. Tebeturime ten namą ir žemės,“ – pasakoja lahu tautos kaimą su šeima palikęs studentas Mew. „Neturiu kito pasirinkimo – turiu gyventi mieste. Jei galėčiau, gyvenčiau kalnuose. Bet ten negalėčiau studijuoti ir dirbti,“ – apgailestauja jis. Puikiai anglų kalbą išmokęs vaikinas Čiangmajuje pažįsta daug užsieniečių – jis pasirengęs išnaudoti didelio turistinio miesto galimybes.

VERSLO pietūs

KELIONĖS

VERSLO pietūs

189

KELIONĖS

190

VERSLO pietūs

KELIONĖS

„Turistai išvyksta su individualiai surankiotais Čiangmajaus mozaikos gabalėliais ir išsiveža savaip pamatytas istorijas“

VERSLO pietūs

Sausojo metų laiko pabaiga. Čiangmajų dengia tiršti dūmai ir danguje ridinėjasi raudona saulė. Važinėjantis dviračiu ar rikša, patartina dėvėti kaukę. Gamyklų išmetami teršalai susimaišo su deginamos laukų žolės dūmais – kaip ir Lietuvoje, šį įprotį Tailando valdžiai sunkiai sekasi išgyvendinti. Anksčiau, padegę laukus, kaimų gyventojai palikdavo žemę pailsėti ir traukdavo toliau, bet dabar lydiminės žemdirbystės praktikuoti nebegalima, reikia dirbti griežtai apribotame plote. Sunkiai prisitaikydami prie pasikeitusių sąlygų žemdirbystei, kaimų gyventojai plūsta į miestus ir miestelius, ieško darbo pramonėje, kuriasi skurdžiuose priemiesčiuose ir ieško savo nišos. Jie tikisi, kad ir pasiturinčių tajų, ir turistų pamėgtame mieste jiems kas nors nutrupės – pavyks parduoti girliandų, siuvinėtų krepšių, šviežių vaisių ar dar ko nors.

Vietiniame klube pagal pasaulinius „hitus“ trepsi raišteliais papuoštos, vingriais raštais tatuiruotos baltaodžių keliautojų kojos įsispiriamose šlepetėse, lauke izraeliečių pora aiškinasi santykius, o pro šalį viena po kitos eina moterys iš kalnų su smailiomis kepurėmis, tikėdamosi, kad kam nors šiame linksmybių sūkuryje prireiks gėlių. Dažniausiai neprireikia – vaikščioti tenka visą naktį.

Skurdžiuose priemiesčiuose moterys dieną renka ir komponuoja 191

„Vietinės šventės stalas šventyklos teritorijoje nukrautas skanėstais, kurių galima paragauti nemokamai“

192

VERSLO pietūs

VERSLO pietūs

193

KELIONĖS

„Tuo tarpu pačios šventyklos nė iš tolo nedvelkia askeze – prabangūs meno kūriniai, paauksuotos detalės ir įspūdingi stogai iš tolo traukia akį“

194

VERSLO pietūs

KELIONĖS

gėles, o naktį vaikšto su jų padėklais, kol išparduos, kiek pasiruošė. „Amatų įgūdžiai jiems įaugę į kraują, – tiki rankdarbių krautuvėlę ir mokyklą „Craft Chiang Mai“ turinti verslininkė Premruedee Kullasu, tačiau pabrėžia, kad kalniečių skonis ne visada atitinka rinką – tenka tiksliai jiems nurodyti, ką siūti, nes tradiciniai drabužiai retai domina pirkėjus.

Jaunystėje įsitraukusi į karališkąjį projektą, per kurį etninės mažumos supažindinamos su tajų kultūra, rankdarbių entuziastė dabar bendradarbiauja su audėjomis ir siuvinėtojomis kalnuose. „Jiems reikia pagalbos su dizainu ir prekyba, – mano ji. – Ateityje kai kurie amatai išnyks. Aš noriu įkvėpti jaunąją kartą pasitelkti tradicines technologijas kūrybai. Jei saugosime [griežtai] tradicinius būdus, juos prarasime, bet naujoji karta galėtų sujungti naujas idėjas su tradicinėmis technologijomis. Taip uždirbs daugiau ir kurs darbo vietas,“ – įsitikinusi verslininkė.

Trečia diena: pokalbiai vienuolyne Pailsėję ir apsipirkę, turistai ieško ir dvasinio peno – ne tik pagal vakariečių pomėgius sukurtose jogos mokyklose. Čiangmajus garsėja galimybe pabendrauti su jaunais vienuoliais vienoje iš daugybės budistinių šventyklų. Tai nėra surežisuotas šou – vienuoliai mokosi anglų kalbos ir ieško galimybių ją praktikuotis.

Vienuolystė – prieinama galimybė vaikinams iš neturtingų šeimų greta teologinio įgyti ir kitą išsilavinimą – filologijos, istorijos ar kitoje srityje, lankyti paskaitas universitetuose.

Turistai nuolat keičiasi, tad vienuoliams tenka atsakinėti į tuos pačius, visiem rū-

„Vienuoliams draudžiama liestis prie moterų, todėl, prireikus ką nors paduoti, reikia objektą padėti ant stalo“ pimus klausimus. Kaip atradai pašaukimą vienuolystei? Kaip atrodo tipiška vienuolio diena? Kaip paaiškintum pagrindinius budizmo principus? Tačiau rutinos jauni vienuoliai nebijo, o tarpuose tarp standartinių pasakojimų galima išmokti naujų žodžių ir sužinoti apie negirdėtas šalis, iš kurių atvyksta užsieniečiai.

Vienuoliai įspėja, kad jiems draudžiama liestis prie moterų, todėl, prireikus ką nors paduoti, reikia objektą padėti ant stalo. Klausiami apie tai, ko dar jiems negalima daryti, pasakoja naudojantys tik žmonių paaukotus daiktus. Krepšius, telefonus, net kelionių bilietus aplankyti tėvus – jei kas padovanoja, priimti galima. Kartais žmonės paaukoja ir grynųjų, tada galima nusipirkti šio to sau arba pataupyti. Toks asketiškas gyvenimo būdas Čiangmajuje kalbintiems jaunuoliams nėra naujovė: jie pasakojo kilę iš neturtingų šeimų tolimuose regionuose, vienas – iš Malaizijos pasienio, kuriame ne visada saugu. Vienuolystė jiems yra galimybė „išeiti į žmones“, panašiai kaip kunigystė XIX a. Lietuvos valstiečių vaikams. Grynaisiais gautas aukas jie sakė dažnai siunčiantys šeimoms.

Tuo tarpu pačios šventyklos nė iš tolo nedvelkia askeze – prabangūs meno kūriniai, paauksuotos detalės ir įspūdingi

VERSLO pietūs

195

KELIONĖS

stogai iš tolo traukia akį. Vietinės šventės stalas šventyklos teritorijoje nukrautas skanėstais, kurių galima paragauti nemokamai.

Vos už kelių žingsnių – vėl vartojimo rojus. Jei nieko ypatingo neprireiks, keliautojai gali ir neatrasti už miesto centro ribų plytinčių užkimštų gatvių, kai kur be šaligatvių, prekystalių ir automobilių pergrūstų kvartalų. Šalia šiaurinių vartų – vadinamasis džiazo kooperatyvas su Lotynų Amerikos ritmais, pramogų kvartale – regio klubas, o lankytojai – iš viso pasaulio. Vietiniuose baruose, kaip ir galima tikėtis, senstelėję baltaodžiai šliejasi prie keliskart jaunesnių tailandiečių. Į turtingesnius klientus besiorientuojantys verslai reklamuoja savo visuomeninę misiją – labai populiaru dirbti su „kaimų raida“.

Visur daugybė kelionių agentūrų, kuriose galima nusipirkti bilietų pramogoms 196

ar kelionėms į kitus Tailando miestus, ir visai nekeista, jei jus aptarnaus liekna transseksualė, važinėjanti motoroleriu.

Patogiai vartotojiškas Čiangmajaus mikropasaulis tampa galimybe ne tik vadinamiesiems skaitmeniniams klajokliams (nuotoliniu būdu dirbantiems), bet ir turtėjančios Tailando visuomenės užribių gyventojams. Turistai išvyksta su individualiai surankiotais Čiangmajaus mozaikos gabalėliais ir išsiveža savaip pamatytas istorijas. Gyventojai lieka laukti naujų, tarpusavyje panašių turistų.

„Vietiniuose baruose senstelėję baltaodžiai šliejasi prie keliskart jaunesnių tailandiečių“

VERSLO pietūs

KELIONĖS

VERSLO pietūs

197

KE N IJO S LŪŠNYNŲ

žavesys ir skurdas 198

VERSLO pietūs

Trečias mėnuo Kenijoje pakeitė ne tik mano pasaulio suvokimą, bet ir pripildė galvą žinių, potyrių, skonių ir atradimų. Žinių, kurias gali perskaityti knygose, bet visada geriau išgirsti iš pirmų lūpų, potyrių, kuriuos gali pamatyti filmuose, bet neišdildomi jie taps tik pajutus pačiai, skonių, kuriuos gali bandyti pasigaminti namuose, bet tai nebus nieko panašaus į ant laužo gamintą vakarienę naktį prie Nilo upės, netoliese šmirinėjant krokodilams. Ir svarbiausia – atradimų, kai perėjusi viską iš naujo atrandi save.

Tekstas Izabelė Norkutė Nuotraukos Izabelė Norkutė

VERSLO pietūs

199

R

KELIONĖS

inkdamasi savanoriavimo vietą galvojau apie tris didžiausius pasaulio lūšnynus, vienas iš jų – Kenijoje, pavadinimu Kibera.

Po beveik mėnesį trukusių paieškų sėdėjau parą laiko trukusiame skrydyje šia kryptimi su bilietu į vieną pusę ir vis dar nežinojau, kur mane vėjai neša. Dabar suprantu, ta nežinia buvo geras dalykas, nes vykdamas su konkrečiu įsivaizdavimu gali skaudžiai nusivilti.

Kibera yra įsikūrusi Nairobyje, Kenijos sostinėje, kurią 1899 metais įkūrė britai, tada tai buvo tiesiog kolonijinės reikšmės geležinkelio stotis, šiandien – didžiulis miestas su daugiau nei 6 milijonais gyentojų. Vienas milijonas gyvena Kiberoje, kur nėra tualetų, AIDS plinta kaip gaisras, Kenijos valdžia šios miesto dalies tiesiog išsižadėjusi, o narkomanų ir jaunų gimdyvių lavonai – tiesiog peržengiami einant gatve. Kaip čia sprendžiamos tualeto nebuvimo problemos? Labai paprastai – celofaninis ar koks kitoks maišelis po reikalo į jį yra tiesiog užrišamas, pasukamas kelis kartus virš galvos ir sviedžiamas tolyn.

Vietiniai šį reikalą vadina skraidančiu tualetu. Kiberoje daugiau nei pusė gyventojų yra bedarbiai, kurių šeimose auga nuo 5 iki 12 vaikų, tokioje vietinėje šeimoje apsistojau ir aš.

Pirmomis savaitėmis kultūriniam šokui apibūdinti trūksta teisingų žodžių. Nešvara, kuklus maistas valgomas rankomis, nusikalstamumas, prievartavimai ir žudynės vyksta tiesiog čia pat už kampo, tad posakis „atsarga gėdos nedaro“ tikrai įgavo prasmę. Temsta ties pusiauju labai anksti, sutemus geriau nekelti kojos laukan. Tačiau ne visada spėdama su švie200

sa adrenalino gavau užtektinai. Turbūt vienas labiausiai įsiminusių įvykių buvo susišaudymas, kurio epicentre atsidūriau ir aš. Vieną pavakarę ieškodama interneto užsukau į už poros kilometrų esantį prekybos centrą, kur veikia interneto kavinė. Prieš tai verta paminėti, kad Kenijoje gyvena daug musulmonų, o 2013 metais didžiausiame Nairobio prekybos centre įvykusi teroro ataka iki šiol yra daugiausia gyvybių nusinešusi visoje Afrikoje. Gaila, šios žinios mažai tepasiekia Europą, arba išvis nepasiekia. Būtent per trečiąsias teroro akto metines atsidūriau tame pat prekybos centre, o ieškodama rozetės, kur įkrauti kompiuterį, išgirdau klyksmus ir šūvius. Ir teisūs tie, kurie tvirtina, kad nepatyręs pats, mažai ką tesuprasi. Tos penkios minutės, po pirmų šūvių gulint ant šaltų grindų, aplink motinas, dengiančias vaikus, ir kitus vietinius, besimeldžiančius savomis kalbomis, – buvo ilgiausios mano gyvenime. Visi laukėme, kada įbėgs teroristai ir ištaškys mums smegenis. Tuo metu buvo tik viena mintis – parašyti mamai atsisveikinimo žinutę, dabar tai galbūt skamba juokingai, bet būdama šoko būsenos tiesiog nesugebėjau logiškai sugalvoti. Savo širdies plakimą jaučiau kaip durų beldimą, kol įbėgo policija ir mus evakuavo, nes, pasirodo, pirmame prekybos centro aukšte 8 jaunuoliai, iš Kiberos lūšnyno pavogę ginklus ir prisižiūrėję per daug Boni ir Klaido filmų, nusprendė apiplėšti banką. Žuvo 4 žmonės, o man kaip liudininkei drebančiu balsu teko pabuvoti ir Kenijos pagrindiniame televizijos kanale, kur reporteriai klausinėjo, kaip jautėmės, kol visi galvojome, kad tai dar viena teroro ataka.

VERSLO pietūs

KELIONĖS

VERSLO pietūs

201

KELIONĖS

Taip mane pasveikino pirmosios savaitės Nairobyje, be visų pavojų, atnešusios ir daug gražių akimirkų. Pradėjau dirbti vietinėje mokykloje, padėti šeimoms su kasdienėmis sveikatos ir švietimo trūkumo problemomis. Pagrindinis tikslas buvo apsaugoti jaunas nepilnametes nuo ankstyvų nėštumų, pasakoti joms apie apsisaugojimo priemones, dalyti jas, tikrinti užsikrėtusiuosius ŽIV ir AIDS. Nors žmonės čia turi labai daug problemų ir yra neturtingi, jų gerumas kartais nesuvokiamas, jie pasiruošę pasidalyti paskutiniu kąsniu, o šnekėdama su jais vis galvoji, iš kur toks turtingas vidinis 202

pasaulis pas žmogų, kuris gyvenime matęs tik skurdą.

Iš esmės man labai pasisekė, nes atvykusi savanoriauti į Kiberą, užpildžiau paraiškas ir buvau priimta į keletą kitų organizacijų, kurių dėka apkeliavau visą šalį skersai išilgai ir savo laiką bei pagalbą dalinau skirtingiems žmonėms ir skirtingoms jų problemoms.

Pavažiavus kiek toliau į šalies gilumą, mūsų, europiečių, akimis – prasideda akmens amžius. Turbūt iš visų 42 genčių Kenijoje, labiausiai laukinės – Samburu ir Turkana. Jie vis dar laksto nuogi, gyvena molio trobelėse, šneka tik savo gen-

VERSLO pietūs

KELIONĖS

ties kalba ir masiškai praktikuoja voodoo.

Smalsumo vedama ir aš pabuvojau viename rituale – vidurnaktį ant kalno gentis pjovė ožką ir murmėjo nesuprantamus dalykus nesuprantamais balsais, panirę į transo būseną. Dažniausiai tokios apeigos vykdomos dviem atvejais – norint kam nors pakenkti, arba atvirkščiai – prašant sėkmės, bet sėkmė šiuo atveju naudinga tik vienai pusei (puikus pavyzdys – meilės kerai), todėl galima drąsiai priskirti tai ir pirmam variantui.

Paprastai turistai į tokius ritualus ir vietines patirtis neįleidžiami, tačiau gyvenimas su vietiniais man atvėrė daug

durų, kurios turistams yra nepasiekiamos ir apie juos su jais apskritai nekalbama.

Tradicinė virtuvė labai paprasta, bet tuo pačiu ir skani. Skumawiki žolės (panašu į mūsų rūgštynes) troškintos ant laužo, su ugali patiekalu – kukurūzų miltų ir vandens tešla, bene populiariausias patiekalas, valgomas, žinoma, rankomis.

Chapati blynai taip pat vienas pagrindinių vietinių valgių. Įdomu tai, kad virtuvės čia tiesiog lauke, o visą virtuvės įrangą sudaro malkos ir keletas puodų.

Jei lyja – lauki kol nustos, kad pasigamintum maisto, jei nenustoja – vakarienės nebus. Gėlo vandens nebuvimas – didelė

VERSLO pietūs

203

KELIONĖS

204

VERSLO pietūs

KELIONĖS

VERSLO pietūs

205

KELIONĖS

206

VERSLO pietūs

KELIONĖS

„Už 600 kilometrų nuo centrinės Kenijos dalies, plyti pasakiško grožio Indijos vandenynas, su daugybe turistų ir vienu gražiausiu pasaulyje tituluojamu Diani paplūdimiu“

VERSLO pietūs

207

problema, o vaizdai, kai vaikai geria iš balos, niekuo nestebina. Tačiau kažkokiu stebuklingu būdu jie sveiki ir drūti. Iš balos gerti nebandžiau, bet vandenį keičiau cukranendrių sultimis: nusiskynusi tiesiog kramtai, ir bėgančios cukringos sultys labai gerai atgaivina.

Dienos, praleistos šiaurinėje Kenijos dalyje, labai skirdavosi nuo dienų sostinėje: interneto čia nerasi, o dušą atstoja tiesiog ežeras, kur maudaisi tada, kai begemotai ir krokodilai ilsisi po sočių pietų. Įdomus faktas, kad Afrikoje kasmet daugiau žmonių žūva nuo agresyvių begemotų, nei nuo liūtų ar hienų. Taip pat 208

reikia saugotis skorpionų ir nevaikščioti basomis, nes užmynus tai gali būti tavo paskutinis pasivaikščiojimas. Žinoma, civilizaciją čia taip pat galima rasti, už 600 kilometrų nuo centrinės Kenijos dalies, plyti pasakiško grožio Indijos vandenynas, su daugybe turistų ir vienu gražiausiu pasaulyje tituluojamu Diani paplūdimiu. Čia viskas pritaikyta vakarietiškam stiliui, o dar ne taip seniai į pakrantės viešbučius ir restoranus juodaodžiai būdavo tiesiog neįleidžiami, ir nesvarbu, kiek turi pinigų, – čia viskas pritaikyta baltiesiems.

Kai turiu laisvadienį, sėdu į naktinį au-

VERSLO pietūs

tobusą ir ryte jau būnu pakrantėje. Pirmą kartą išvydusi Diani kurortą, tikrai jaučiausi kaip Bounty šokolado reklamoje. Viena labiausiai klestinčių pakrantės veiklų – kokosų prekyba. Pardavėjų tiek daug, kad jie tarpusavyje susipeša, kuriam lipti į medį ir nuskynus šviežią kokosą paduoti klientui į rankas. Kaina vos 50 Kenijos šilingų – tai atitinka 5 eurocentus. Taip, kurį laiką į kokosus pažvelgti nebegaliu.

Labai įdomu stebėti vietinės televizijos serialus, kurie moko, kaip mušti žmoną, kai neklauso. Kenijoje yra legali poligamija, nors krikščionybė čia pirmoji reli-

gija, ji leidžia turėti kiek nori žmonų. Ir pasikartosiu – moko kaip jas mušti, bet svarbiausia, kad neliktų mėlynių (į galvą, nes gumbas geriau nei mėlynė, arba spirti į užpakalį). Šiuo metu Kenijoje ateina karštasis sezonas, gruodį ir sausį termometro stulpeliai pakyla iki 45 laipsnių, o jausmas, kai maudaisi šaltame vandenyje ir tuo pat metu iškart prakaituoji, jau dabar pažįstamas. Nežinau, kiek dar laiko būsiu čia, nes padėti ir nuveikti dar yra ką, bet tikrai žinau, kad kiekviena diena duoda neįkainojamos žmogiškos patirties, o grįžus iš čia niekas nebeatrodys taip, kaip buvę.

VERSLO pietūs

209

KINAS

Kinas yra pramoga, o kartu ir mūsų gyvenimo dalis. Dažnai žiūrime filmus, kai jaučiamės gerai, o dar dažniau – kai blogai. Tam yra paprasta priežastis – norime atitrūkti nuo savo pasaulio, patirti ką nors nauja, nematyta. Filmai gali išgąsdinti, sugraudinti, prajuokinti ir, svarbiausia, – įkvėpti. Tokias istorijas, suteikiančias motyvacijos, norisi žiūrėti dar ir dar, rekomenduoti visiems aplinkiniams. Sudarėme būtent tokių filmų TOP 7, kurie geba įkvėpti bet kokiems gyvenimo siekiams.

Tekstas buvaukine.lt

7. Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos / The Fault in Our Stars Nors pasakojimas - apie paauglius, ir toks filmo pasirinkimas gali atrodyti gana banalus, bet svarbiausia yra pati istorija ir tai, kaip šie jaunuoliai džiaugiasi kiekviena jiems skirto gyvenimo minute. Jie žino, kad pabaiga gali tykoti už bet kurio kampo. Žiūrint šį filmą, tampa kiek lengviau perprasti vėžiu sergančių žmonių pojūčius, norus, kiekvieno įvykio svarbą. Jų veiksmai, sugebėjimas išreikšti save tikrai gali įkvėpti keistis mus pačius. Juk daugumai mūsų – visas gyvenimas yra prieš akis ir nereikia rūpintis dėl laiko. Jei imi galvoti - „O kas, jei ir man reikėtų skaičiuoti minutes?..“, vadinasi, filmas tave pasiekė. Ir pasiekė taip, kad būtų galima perdėlioti gyvenimo prioritetus.

Ir nors šis filmas orientuotas į jaunesnę auditoriją, kuriai labai jau norisi gražios meilės, laimingos pabaigos jame nėra.

Bent jau tokios, kokią esame įpratę tradiciškai suprasti. Ir dėl to filmas atsiduria šiame septintuke. O pagrindinius vaidmenis atlieka kylančios jaunosios kartos žvaigždės Shailene Woodley ir Anselis Elgortas.

6. Pianistas / The Pianist Šią karinę dramą yra matę dauguma 210

pasaulio kino mėgėjų. Ir ne šiaip sau.

Tai ne tik filmas apie karo žiaurumus.

Ne tik apie žydų genocidą. Pirmiausia tai filmas apie vieną žmogų, kuris laikydamasis vienintelės savo gyvenimo aistros sugebėjo išlikti ir perduoti žinią apie save. Tai neapsakomai jautri, skaudi ir visai kitaip gyvenimo prasmę nušviečianti istorija apie pianistą, mačiusį blogiausia, kas gali nutikti gyvenime, ir vis tiek gebėjusį išlaikyti muzikos grožį.

Todėl suprantama, kad filmas laimėjo net tris „Oskarus“, o pagrindinį vaidmenį atlikęs Adrienas Brody᾽is pelnė pasaulinę šlovę.

5. Prarastasis / Cast Away Tai dar vienas puikus filmas, kuriame pečius surėmė Tomas Hanksas ir režisierius Robertas Zemeckis. Gal ir labai akivaizdu, kodėl šis filmas patenka tarp labiausiai įkvepiančių filmų. Neįmanoma nesižavėti žmogaus atkaklumu, kurio pagrindinis tikslas - išgyvenus po lėktuvo katastrofos grįžti namo, pas mylimąją. Kiekvienas potyris tampa lyg naujas, dar nematytas. Bet svarbiausia, filme vyrauja išlikimo tema bet kokiomis įmanomomis priemonėmis, perlipant visus galimus psichologinius barjerus. O aktoriaus vaidyba ir pasakojimas yra tokie įtraukiantys, kad filmas tikrai

VERSLO pietūs

KINAS

nusipelnė tų dviejų „Oskaro“ statulėlių.

4. 127 valandos / 127 hours Kaip elgtumėtės, jei išeitumėte niekam nieko nepasakęs ir užstrigtumėte ten, kur niekas nevaikšto? Būtent apie tai šis filmas ir yra. Paremtas tikra istorija, filmas pasakoja apie pačias didžiausias žmogaus ne tik fizines, bet ir psichologines kančias, kai jam tenka apsispręsti, kas jam svarbiau – ranka ar gyvybė? Ir nors visa juosta yra bene vieno aktoriaus šou, galime stebėti, kaip žmogus kinta.

Tiesa, gal ir sunku būtų čia įžiūrėti įkvėpimą, bet ryžtas gyventi veikėjo galvoje sukėlė tikrą chaosą, su kuriuo jis galiausiai susitvarkė. Net šešiems „Oskarams“ nominuotas darbas tikrai nusipelnė būti šioje sąrašo vietoje. O tikrasis istorijos herojus ir toliau tęsė nutrūktgalviškus žygius. Užsispyrimas siekti savo tikslų – svarbiausia šio filmo idėja.

3. Lūšnynų milijonierius / Slumdog millionaire Tai turbūt buvo filmas, apie kurį kalbėta visus 2008 metus. Netikėtai į aukštumas šovęs darbas tapo įkvėpimo šaltiniu kiekvienam ne JAV gyvenančiam indui. Tačiau lygiai taip pat ir visiems kitiems. Berniuko istorija nuo pačių blogiausių gyvenimo sąlygų iki televizijos žaidimą laiminčio jaunuolio pakerėjo ne tik paprastus kino mėgėjus, bet ir kritikus. Tai buvo pasakojimas, kuris užburia tikrumu ir suteikia norą būti geresniemss, siekti gyvenimo tikslų, kad ir kokių kliūčių iškiltų kelyje į sėkmę.

Ne be reikalo filmas laimėjo net aštuonis „Oskarus“.

2. Visko teorija / The Theory of Everything Kuo arčiau pirmosios vietos, tuo trumpesni aprašymai. Turbūt todėl, kad kiekviena istorija yra tokia gerai pažįstama, jog net nesinori per daug kalbėti. Visko teorija pasakoja apie genialiausią mūsų laikų asmenį, mokslininką, fiziką, astronomą ir atradėją Stepheną Hawkingą, o filmas tik perteikia jo biografiją. Bet taip gerai, kad jau įpusėjus žiūrėti nebelieka jokio gailesčio šiam žmogui dėl jo situacijos. Gimsta pagarba, noras būti tokiam pat užsispyrusiam - galinčiam pasiekti viską, nors fiziškai vos pirštą pakrutini.

Stepheno užsispyrimas gyventi toliau, kad ir kokios būtų gydytojų prognozės, daro įspūdį ne tik filme: jis ir gyvenime yra būtent toks.

1. Ieškantys laimės / The Pursuit of Happyness Galima ginčytis, ar būtent šis filmas nusipelno pirmosios vietos. Tačiau pati jo esmė, jos atskleidimas pasitelkus pagrindinius aktorius daro sunkiai nusakomą įspūdį. Aktorius Willas Smithas su sūnumi Jadenu parodo tai, ką kine retai išvysime. Tikrą tėvišką meilę vaikui ir ryžtą daryti viską, kad tiek jis pats, tiek vaikas būtų laimingi. Kad ir kiek tai kainuotų tėvui. Tai tikrai dėmesio vertas darbas, ypač tiems, kurie šiek tiek atitrūko nuo tikrųjų gyvenimo džiaugsmų.

...

VERSLO pietūs

211

Daugiau skaitykite www.verslopietus.lt

VERSLO pietĹŤs

212