Verslo pietūs nr.3

2017 Nr. 3

VERSLO pietūs MOKSLO KARJERA Aistė Lisauskaitė

Sukūrė inovaciją – antibakterinį silikoną

Vytenis Buzas

Stažuotė NASA ir pirmasis lietuviškas Žemės palydovas

Urtė Neniškytė

Alzhaimerio ligos nauji atradimai

KELIONĖS

Transilvanija –

jaukūs miesteliai, rožės ir surūgę padavėjai

Malta:

septyni patarimai

MOKSLININKĖS Jolanta Karpavičienė

LDK moterų verslas ir Vakarų kultūra

Milda Ališauskienė

Kodėl žmonės pasirenka tikėti?

MARKETINGAS

Tinkamai parinkta auditorija lemia 70 % verslo sėkmės Y kartos pirkimo įpročiai

LAIŠKAI IŠ IRANO

Natūralumas Irane?

Ne, ačiū!

AUSTĖJA LANDSBERGIENĖ ledlaužis, keičiantis švietimo sistemą

2

VERSLO pietūs

REDAKTORĖS ŽODIS

Klausimai ir atsakymai

Smalsumas ir didelis noras sužinoti atsakymus į man rūpimus klausimus atvedė mane į žurnalistiką. Nuostabu yra tai, kad pagrindinis žurnalisto darbas yra klausti ir ieškoti atsakymų – visai kaip mokslininkų. Ne veltui Albertas Einsteinas sakė, kad svarbiausia yra nenustoti klausinėti, o Maria Skłodowska-Curie teigė, kad gyvenime nieko bijoti nereikia, rekia tik stengtis suprasti.

Dar gyvenime labai svarbu išmokti užduoti gerus klausimus – o tai padaryti gali tik tinkamai pasiruošus:

surinkus visą informaciją apie temą, pasidomėjus, kas jau kalbėta Lietuvoje ir pasaulyje, perskaičius ir peržiūrėjus visus interviu su dominančiu pašnekovu, – o galiausiai visa tai perfiltravus ir apmąsčius, – išsigryninti, ką tau įdomu paklausti. Ir dar svarbiau – kas rūpi tavo skaitytojui.

Smalsumas ir noras tyrinėti pasaulį yra įgimtas – vaikai ne veltui pasauliui pažinti naudoja visas savo jusles ir ragauja neragaujamus dalykus, nes taip sužino ir supranta, kad štai lego detalė graži pažiūrėti, bet visiškai ne-

VERSLO pietūs

3

REDAKTORĖS ŽODIS

valgoma, todėl labiau tinkama žaisti.

Moksliniai tyrimai rodo, kad nauja informacija skatina ir kuria naujas jungtis tarp neuronų, o kuo daugiau susidaro jungčių, tuo daugiau kūrybiškų sprendimų pateikiama į tam tikrą stimulą, todėl smalsūs žmonės geriau susidoroja su nežinomomis ir neapibrėžtomis situacijomis ir greičiau sprendžia problemas.

Gerai suformuluotas klausimas ir smalsumo skatinamas atsakymo ieškojimo kelias gali tave nuvesti atradimų link ir štai – tu antibakterinio silikono, galinčio išgelbėti tūkstančius gyvybių ligoninėse, išradėja arba pirmojo lietuviško Žemės palydovo kūrėjas, o gal Alhzhaimerio tyrinėtoja, atradusi naujus ligos veikimo mechanizmus.

O gal tau rūpi klausimas, kodėl žmonės tiki Dievą? Arba kodėl vieni nustoja tikėti, o netiktintieji tampa tikinčiaisiais?

Arba nenumaldomai trokšti pažinti savo šalies istoriją ir leidiesi į kelionę laiku, stebėdama, kaip ir kuo gyveno Lietuvos karaliai ir didikai, bajorai ir miestiečiai, o galiausiai dovanų gauni daug daugiau nei galėjai tikėtis – išaugusią savivertę ir pasididžiavimą savo šaknimis – Lietuvoje vyravusia Vakarų civilizacijos kultūra ar diplo-

4

matiniame gyvenime aktyviai dalyvavusiomis didikėmis.

Būna, atsakymų ieškojimas užtrunka: kelis mėnesius, metus, dešimtmečius arba kartais net visą gyvenimą. Bet vis dėlto svarbiausi klausimai, kuriuos privalai užduoti gyvenime, yra klausimai pačiam sau: kas esi? Ko nori iš gyvenimo? Ir kur eini? Kartais tuos klausimus vilkiname užduoti, nes bijome savo pačių atsakymų, bet bėda ta, kad nuo savęs nepabėgsi. Žinoma, visada gali užsiimti kitais reikalais ir užduoti kitus klausimus kitiems žmonėms, tačiau kaip tuomet žinoti, ar gyveni savo ar kitų lūkesčius atitinkantį gyvenimą? Sieki savo ar savo artimųjų primestų svajonių? Yra žmonių, kurie gali keliais sakiniais paaiškinti reliatyvumo teoriją, bet negali atsakyti į klausimą, ką jiems patinka veikti gyvenime?

Blogas posakis, kad smalsumas pražudė katę, nes smalsumas yra pasaulio variklis, o atsakymų į TAU rūpinčius klausimus ieškojimas ir yra gyvenimas.

Sandra Vilimaitė vyr. redaktorė

VERSLO pietūs

KOMANDA

VERSLO pietūs Žurnalo vyr. redaktorė SANDRA VILIMAITĖ Kelionių rubrikos redaktorė DAIVA REPEČKAITĖ Kalbos redaktorė NERINGA DANGVYDĖ Kūrybos vadovas KAROLIS BARANOVSKIJ IT techniniai sprendimai DEIVYDAS SARCEVIČIUS Tekstai DAIVA REPEČKAITĖ VIKTORIJA JUŠKAUSKAITĖ RŪTA ELITOK DALIA MIKONYTĖ SANDRA VILIMAITĖ

Nuotraukos DALIA MIKONYTĖ DAIVA REPEČKAITĖ EDGARAS ŽILAITIS VITALIJA ROMANOVA SANDRA VILIMAITĖ KAROLIS BARANOVSKIJ Viršelis - AUSTĖJA LANDSBERGIENĖ RAŠYKITE MUMS redakcija@verslopietus.lt

Nuotrauka - DALIA MIKONYTĖ MUA - EDITA JONAITYTĖ/STUMBRES LOOK

VERSLO pietūs

5

T URIN Y S 8

42

110

6

IŠ FACEBOOK PUSLAPIO – Į DIDŽIAUSIĄ VESTUVIŲ PORTALĄ

VYTENIS BUZAS atkaklumas ir atsidavimas – sėkmingo verslo formulė

KARJERA BERLYNE sunkiausia įsilieti į miesto ekosistemą

20

54

120

URTĖ NENIŠKYTĖ pripažinimas padeda pasitikrinti, ar esu teisingame kelyje

32

70

JOLANTA KARPAVIČIENĖ LDK moterys: nuo didikių diplomatiniame gyvenime iki smulkiųjų verslininkių

RŪTA ELITOK natūralumas Irane?

Ačiū, ne!

VERSLO pietūs

168

AISTĖ LISAUSKAITĖ mokslas ir menas – kūryba, skiriasi tik darbo įrankiai

MILDA ALIŠAUSKIENĖ apie įvairias tikėjimo formas, „bobučių socializaciją“ bei religinę veidmainystę

AGNĖ STUMBRĖ nematau tikslo viešintis be finansinės naudos

86

134

150

AUSTĖJA LANDSBERGIENĖ ledlaužis, keičiantis švietimo sistemą

TINKAMAI PARINKTA AUDITORIJA LEMIA 70 % VERSLO SĖKMĖS

Y KARTOS PIRKIMO ĮPROČIAI IR KAIP PRISITAIKYTI VERSLUI?

180

TRANSILVANIJA jaukūs miesteliai, rožės ir surūgę padavėjai

200

MALTA septyni patarimai

Copyright © 2017 IV Sandra Vilimaitė.

Visos teisės saugomos.

Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką Sandros Vilimaitės sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

VERSLO pietūs

7

VERSLAS

Iš facebook puslapio - į didžiausią vestuvių portalą

Vestuvių eskpertė, knygų autorė, viena iš portalo apievestuves.lt savininkų ir vyriausioji redaktorė Simona Krasauskienė niekada nesvajojo apie nuosavą verslą, labiausiai gyvenime ji troško rašyti. „Per paskutinę tikybos pamoką mokykloje vienuolei paklausus, kaip matome save po daug metų, atsakiau, kad mūvėsiu džinsus ir avėsiu sporbačius, džipu vežiosiu anūkus linksmintis ir pažinti pasaulį, o grįšiu į šviesų ir erdvų namą, kur bus daug Apple nešiojamųjų kompiuterių, ir gerdama arbatą rašysiu“.

Tekstas Sandra Vilimaitė Nuotraukos asmeninis archyvas

8

VERSLO pietūs

VILNIUS

VERSLO pietūs

9

VERSLAS

10

VERSLO pietūs

VERSLAS

I

r nors žurnalistika S. Krasauskienei tuomet atrodė kaip aukščiausias profesinio gyvenimo taškas, tačiau studijuodama suvokė, kad ją labiau domina viešieji ryšiai, komandos formavimas, strategijos kūrimas ir pan. „Tą supratusi, kryptingai ėjau į viešuosius ryšius. Tikybos pamokos refleksija, regis, jau pildosi, nes ir knygos gimsta, ir džinsai, ir džipas yra, o pasaulį pažinti vežioju vaikus ir save, mokausi kasdien ir visur iš visko“.

Nuo pirmo žurnalistikos kurso S. Krasauskienė studijavo ir dirbo Kaune. „Buvo daug įvairių patirčių, labiausiai įsiminė darbas leidykloje.

Po magistro studijų ir mokslų University of Tampere Suomijoje, dirbau 15min rinkodaros padalinyje, paskui ‒ Domino teatro viešųjų ryšių specialiste, Alma littera rinkodaros skyriuje, Epaso rinkodaros vadove leidiniams ir portalams“.

Kaip pradėjote savo veiklą?

Vestuvių portalas gimė prieš išvykstant studijuoti į Suomiją. Reikėjo žurnalistinės praktikos, o kai ją lengvai gavau LRT – vieną kartą telefonu atskriejo atsakymas TAIP, pagalvojau, kad lyg ir per lengvai.

Niekad neturėjau ambicijų turėti savą verslą, o ypač ‒ portalą, tačiau

po vieno kartu su leidykla įgyvendinto projekto (vestuvių planuoklis Mūsų vestuvės) sutikau įdomių, vyresnių ir daugiau patirties turinčių žmonių. Stebėdama jų veiklą, bendraudama, pati pradėjau augti.

Tuomet taip susiklosė, kad patekau į vestuvių rinką – nei planuoti vestuvių, nei dar ką nors daryti nenorėjau, bet man buvo labai įdomu apie tai pasakoti. Klausiausi ir gėriau į save istorijas – dirbančių vestuvėse ir tų, kurie jas planavosi sau. Taip pirmiausia gimė facebook puslapis. Greitai jis suvienijo daug sekėjų (2009 m. jų turėjome 5000) ir buvome didžiausias Facebook page Lietuvoje. Pirmoje parodoje Mūsų vestuvės, kuri vyko 2007-aisiais, sutiktas kolega Mindaugas galvojo apie tinklaraštį jaunavedžiams, aš taip pat – susitikom aptarti, ką daryti, kad du tinklaraščiai (tuo metu jie tik žengė į Lietuvą) netaptų konkurentais. Padarėm ne bendrą tinklaraštį, o portalą. Jam buvo įdomu IT, o man – turinys.

Kur ieškojote finansavimo?

Mindaugas finansavo projektą – samdė programuotoją, dizainerį.

Kartu su jais sėdėjo naktimis ir dienomis, o mano užduotis buvo rašyti tekstus ir suburti didesnę rašytojų

VERSLO pietūs

11

VERSLAS

komandą. Mindaugas finansavo visus darbus, savo honoraro neėmiau ir jokiomis sutartimis nesaisčiau mūsų projekto. Pasitikėjau ir tikėjau komanda. Visi padarė savo darbą per mažiau kaip metus, ir 2009 m. vasario 14 d. startavo www.apievestuves.lt. Tuo metu aš ir Mindaugas turėjome kitus darbus, o naktimis ir savaitgaliais kūrėme TVS (turinio valdymo sistemą), publikuodave tekstus ir kt. Dienomis su portalu dirbo kiti – samdytos administratorės. Kol buvo kuriamas portalas, facebook puslapis tarnavo kaip komunikacijos priemonė. Būdavo keista, kai sėdi kavinėje, o už nugaros merginos mano kurtą albumą iš facebook atsispausdinusios ir išdėliojusios ant stalo renkasi stalo korteles. Apievestuves.lt puslapis facebook tinkle buvo labai žinomas, nes dalijomės naujais, įdomiais dalykais, ko dar nebuvo Lietuvoje. Iš kur? Ogi labai greitai atradau pinterest, kai Lietuvoje jo dar nežinojo, ten buvo mano idėjų šaltinis. Gėriau visas naujienas, tendencijas ir jomis dalinausi, pagal tai kūrėme tekstus.

Aišku, turėjo atsirasti ir pinigų, todėl sukūrėme katalogą, taip pat ‒ eksperto poziciją ir dar daug visko.

Pradėjome siuntinėti komercinius pasiūlymus. Buvo lengva, nes mūsų facebook puslapį žinojo visa vestu12

VERSLO pietūs

VERSLAS

VERSLO pietūs

13

VERSLAS

14

VERSLO pietūs

VERSLAS

vių rinka. Apievestuves.lt puikiai išnaudojo socialinius tinklus, mūsų ekspertai buvo nuomonės lyderiai, influenceriai, jie pasakojo apie sutartis su tiekėjais, juodą auksą, vykdėme eksperimentus – apsimesdamos nuotakomis ėjome į salonus, o vėliau įspūdžius aprašydavome, dalyvavome parodoje ir pasakojome apie tai, ką ten matome. Nuolat su verslu dirbdavo kiti, nes man rodėsi, kad turiu daryti karjerą. Vakarais tikrindavau, ką padarė merginos ir Mindaugas, parodose dalyvaudavau, rašydavau vakarais ir t.t. Dieną turėjau vieną darbą, vakare ir savaitgalį ‒ kitą, bet tai man tiko, ir netgi labai. Augo pažinčių ratas, švęsdavom kiekvieną mėnesį online, pusės metų gimtadienį pasitikom ant Swedbank terasos, sveikindami kylančią saulę.

Kada išėjote iš samdomo darbo ir pasinėrėte į portalo apievestuves.lt veiklą?

Galiausiai supratau, kad karjerą padariau – pasiekiau aukščiausią tašką, kokį sau buvau išsikėlusi, supratau, kad dabar metas pailsėti (juokiasi).

Taigi su vyru suplanavome, kad laikas vaikams, ir planas greit išsipildė, o kartu su motinyste atėjo nauja jėga. Nėštumo metu (nuo pirmojo mėnesio jau nedirbau samdomo darbo) galvojau: arba pradėsiu griauti butą, arba turiu ko nors imtis. Rašiau VERSLO pietūs

15

VERSLAS

tinklaraštį, straipsnius į žurnalus ir portalus, pradėjo skambinti ir kviesti į darbo pokalbius ir galiausiai sustojau. Prisiminiau, kad yra pamirštas apievestuves.lt, ir prasidėjo – nauji tekstai, kylantis lankomumas, katalogo pardavimai, ekspertai, straipsniai, viskas pylėsi kaip iš gausybės rago. Prasidėjo atnaujinimo darbai.

Pamačiau, kad kai pats dirbi, – viskas ypač gerai sekasi. Apievestuves.lt yra ne tik portalas, tai – gyvenimo būdas ir veiklų jūra, kuri suvienijo labai daug žmonių. Išleidome 3 knygas: „Nuotakos biblija“, „Vestuvių planuoklis“, „Šeimos albumas“, organizavome didžiausius Lietuvoje vestuvių seminarus, vykome į Italiją, į vestuvių planuotojų iš viso pasaulio suvažiavimą, taip pat ‒ į Barselonoje vykstantį Bridal Fashion Show.

Kuo dabar gyvena jūsų verslas? Šiemet portalas apievestuves.lt padalijamas pusiau – 50 proc. lieka man ir Mindaugui, o kiti 50 proc. – investuotojui ir protingam asmeniui. Šis portalas į mano gyvenimą atvedė daug draugų ir draugių, dovanojo gražių akimirkų. Džiaugiuosi, kad jis sėkmingas ir veržlus, nuolat pirmaujantis socialiniuose tinkluose – pavyzdžiui, facebook puslapis apievestuves.lt turi 61 tūkst. sekėjų, o facebook grupė Nuotakų namučiai – daugiau nei 37 tūkst.

16

Mums įdomu apievestuves.lt plėtoti ir kurti ne tik jo turinį, bet ir išnaudoti naujausias technologijas, žaisti su dizainu ir IT, bendrauti su vartotojais per įvairias socialinių medijų platformas, vesti seminarus, stebėti vartotojus ir analizuoti jų poreikius ir taip kurti naujus produktus. O verslu portalas man niekad nebuvo, gal niekad ir nesu pasakiusi, kad čia ‒ mano verslas ir aš jo valdovė. Net nepagalvoju, nes visad save laikiau vyr. redaktore, kuri kasmet nori, kad jai pačiai būtų įdomu dirbti. Kai mėgsti tai, ką darai, – matyt, sekasi.

Daug kuo pasitikėjau, daug kas žlugo, bet turime nuolatinių klientų, ir tuo džiaugiuosi. Vieni jų jau visus dešimt metų kartu. Kasmet matome buhalterinius rodiklius, bet google rodmenys – konkurencingai veikia pačiai su savimi – na, šie metai geresni, ar ne? (2016 m. sausio mėnesį, google analytics duomenimis, portalas turėjo apie 340 tūkstančių naudotojų ir apie milijoną du šimtus tūkstančių puslapių rodinių.).

Iš facebook puslapio apievestuves.lt išaugote iki portalo. Kokių patarimų dėl komunikacijos, turinio, auditorijos auginimo duotumėte? Ar pasiteisina facebook mokama reklama, o gal geriau reklamuotis, kaip dabar populiaru, inluencerių sienose?

VERSLO pietūs

VERSLAS

VERSLO pietūs

17

VERSLAS

18

VERSLO pietūs

VERSLAS

Apie facebook galėčiau pasakoti ilgai. Buvo laikas, kai viską darėme bandau-darau principu, tada dalyvavome mokymuose ir iš gautų žinių parengėme planą, vėliau samdėme specialistus, paskui vėl samdėme facebook administratores, tada ‒ jau geriausią socialinio marketingo agentūrą, vėl patys ir t.t. Kasmet strategija keičiasi, nes reaguojame į vartotojus, pajamas ir kt.

Dabar facebook puslapyje darome: 1. Reaguodami į google paieškos žodžius ir Nuotakų namučiai klausimus, iškeliame senus, temas atitinkančius, tekstus.

2. Gražiai vizualizuojame klausimus, kviečiančius diskusijai, ir skatiname bendruomenę dalytis informacija. Pastebiu, kad fan page tai vyksta vangiau, o grupėje Nuotakų namučiai ‒ itin gerai.

3. Žmonėms nereikia didaktikos ir pamokų, jie nori linksmų ir įdomių dalykų, jie nori matyti save ir savo nuotraukas. Jie nori matyti į save panašius.

4. Su VIP retai kada dirbame ir siekiame nesivaikyti TOP influencerių. Tikime nišiniais bendradarbiavimais. Prisipažinsiu, būna dienų, kai norisi nupirkti įrašą pas Agnę Jagelavičiūtę facebook paskyroje, bet vis prisimenu, koks kelias buvo ir koks laukia, ir išlaukiu dieną.

5. Darėme susitikimus su facebook sekėjais, dabar turėjome Nuotakos darbo knygos pristatymo pusryčius, kvietėme Nuotakų namučių ir apievestuves.lt facebook puslapio merginas.

6. Dalijamės kokybišku turiniu: kelionių vaizdo įrašais, TOP᾽ais, receptais ir kita patrauklia informacija.

7. Nuo rudens strategija keisis, nes yra naujas partneris. Kas bus, pamatysime rudenį.

8. Pirkome reklamą – banerius, boostinome postus, reklamavome straipsnius, newsjackinome ir vis dėlto geriausiai veikia naudingos informacijos pateikimas, pavyzdžiui, kad nuo 2017 m. bus ir elektroniniai santuokos liudijimai arba suregistruotos gražiosios Lietuvos nuotakos.

9. Facebook tapo pagrindiniu verslo komunikacijos įrankiu ir bendravimo su klientais priemone.

Kokie didžiausi jūsų pasiekimai, kuriais didžiuojatės?

Didžiausias turtas – žmonės, kuriuos sutinkame dirbdami. Juos labiausiai branginu, net ir tuos, su kuriais keliai išsiskyrė. Kartu su žmonėmis gimsta gražios akimirkos, prisiminimai, pelningi ir kokybiški projektai, gražūs produktai, nuostabios fotosesijos, seminarai, stažuotės, draugystės, pokalbiai, keksiukai, meilė, pokalbiai po žvaigždėmis ar Barselonos paplūdimy.

VERSLO pietūs

19

M O K S LO K A R J E R A

Pripažinimas padeda pasitikrinti, ar esu teisingame kelyje

URTĖ NENIŠKYTĖ

Paauglystėje nusprendusi, kad savo gyvenimą nori sieti su gamtos mokslais, biochemikė Urtė Neniškytė kaip tarė, taip ir padarė – tapo mokslininke. Moteris sako, kad jei reikėtų duoti patarimą paauglei Urtei, mąsčiusiai apie mokslininkės kelią, ji pakartotų senelio žodžius: „Žmogų, kaip asmenybę, apibrėžia ne tai, kaip jis moka biologiją ar chemiją, o tai, kaip jis išmano savo šalies kultūrą, istoriją, literatūrą, koks jis yra pašnekovas“.

Tekstas Viktorija Juškauskaitė Nuotraukos Sandra Vilimaitė

20

VERSLO pietūs

KARJERA

VERSLO pietūs

21

M O K S LO K A R J E R A

22

VERSLO pietūs

M O K S LO K A R J E R A

B

iochemijos mokslų daktarė U. Neniškytė baigė Vilniaus ir Kembridžo universitetus, porą metų dirbo Italijoje. Mokslininkė tikina, kad „užsienyje įsteigti naują grupę reikalingiems tyrimams paprasčiau – suteikiamos ir patalpos, ir finansavimas“. Nors Lietuvoje to nėra, pašnekovė į tėvynę grįžo dėl patriotinių priežasčių ir, be abejo, nostalgijos.

Bene kiekvienas nuo mažens kūrėme neįprastus ateities planus. Ar jūsų dabartinės karjeros užuomazgų galima rasti jau vaikystėje? O galbūt tada galvoje sukosi visai kitos idėjos?

Iš tikrųjų susidomėjimas mokslu atsirado tada, kai prasidėjo mokslinės disciplinos mokykloje. Pirmoji buvo biologija, kuri prasideda šeštoje klasėje, iš karto pasirodė įdomi.

Mane visada labiausiai domino tie klausimai, kurie atsakomi mokslinių disciplinų. Paskui prasidėjo chemija bei fizika. Dalyvavau chemijos olimpiadose, tad į tiksliuosius mokslus įsitraukiau anksti. Tik baigiant mokyklą teko apsispręsti, ar „einu į mokslą“, ar ieškau geriau apmokamų specialybių. Tiesa, kai reikėjo rinktis dalykus, buvau pasirinkusi tokį profilį, kuris leido stoti bet kur – tiek į istoriją, tiek į teisę, tiek į mokslines specialybes. Dalį

pamokų lankiau su bendraklasiais, kitą – mokiausi savarankiškai su mokytojais. Tačiau galutinis sprendimas buvo stoti į biochemiją. Esu tuo patenkinta ir iki šiol kvalifikacijos keisti nesiruošiu.

Skaičiau, kad mokslininkės keliu pasukote neatsitiktinai, jūsų tėvai – chemikai. Kuo jus asmeniškai sužavėjo ši sritis?

Viena vertus, esu iš chemikų šeimos, tad mano požiūris į pasaulį buvo gana moksliškas – kaip žiūri tėvai, taip pradedi žiūrėti ir tu. Vaikiškai nustebau, kai atsidūriau klasėje su žmonėmis, kurie ne visi taip matė pasaulį ir kuriems biologija ar chemija atrodė sudėtinga, svetima.

Vis dėlto mes kiekvienas užaugome tam tikroje aplinkoje. Vėliau prisidėjo ir vidinis smalsumas. Supratau, kad tyrinėjimai gali atsakyti į klausimus apie pasaulį, apie gyvybę ir kaip ji (ne)veikia, kaip galime jai padėti.

Mane tai sudomino.

Ar augdama į viską žiūrėjote taip pat labai moksliškai?

Turbūt taip. Dabar, kai esi suaugęs, gali save vertinti kritiškai, reflektuoti ir matyti, kaip nuo tam tikro išsilavinimo ar aplinkos kinta požiūris. Kai esi vaikas, įsivaizduoji, kad visi pasaulį mato vienodai, nors taip nėra.

VERSLO pietūs

23

M O K S LO K A R J E R A

Tiek bakalauro, tiek magistro biochemijos studijas baigėte Vilniaus universitete. Kodėl doktorantūros laipsniui rinkotės mokslą svetur?

Doktorantūra mano akimis yra tarsi jauno mokslininko užaugimas ‒ kad galėtų dirbti laisvai ir nepriklausomai daryti mokslinius tyrimus. Tam, kad atliktum mokslinius tyrimus, turi įgyti patirties, neužsidaryti viename narvelyje, tad mano pasirinkimas buvo susijęs ne tiek su išvažiavimu iš Lietuvos, kiek su studijomis kitoje mokslo institucijoje. Jei Kembridže būčiau baigusi bakalaurą ir magistrą, doktorantūros laipsnio būčiau siekusi kitur. Lietuvoje nebuvo kitos vietos, kur galėčiau įgyti mane dominusį išsilavinimą, nes biochemijos srityje Vilniaus universitetas yra stipriausias, o jį buvau baigusi.

Be to, kai pradedi atlikti nepriklausomus tyrimus, turi suformuoti savo nišą. Be galo sunku tai padaryti, kai dirbi su tuo pačiu vadovu nuo bakalauro iki doktorantūros pabaigos, nes esi jo žmogus, o idėjinę nepriklausomybę įgyti nelengva, nes nėra tam erdvės. Išvažiavęs svetur, įgijęs naujos patirties, savo tyrimų sritį gali išgryninti. Iškart po studijų Kembridže negrįžau į Lietuvą būtent dėl šios priežasties – dar nesijaučiau taip, kad grįžusi galėsiu būti nepriklausoma.

24

VERSLO pietūs

M O K S LO K A R J E R A

VERSLO pietūs

25

26

VERSLO pietūs

M O K S LO K A R J E R A

Mano išvažiavimas buvo skirtas tam, kad rasčiau savo nišą. Tada, kai jau žinai, kas tau įdomiausia, ties kuo gali dirbti geriausiai, gali grįžti namo arba vykti į bet kokį kitą institutą pasaulyje ir pradėti tyrimus.

Kokiais tyrimais užsiėmėte Kembridžo universitete?

Kembridže tyrinėjau Alzheimerio ligos patologiją ir kokie molekuliniai mechanizmai ten dalyvauja. Labiausiai mane domino, kaip imuninės smegenų ląstelės prisideda prie Alzheimerio ligos vystymosi. Smegenyse esančios imuninės ląstelės skirtos tam, kad mus apsaugotų nuo bakterinio, virusinio užkrėtimo, kad traumų atveju padėtų sugyti, bet tam tikrų patologijų atvejais jos pernelyg stipriai aktyvuojasi ir pradeda žaloti smegenis. Mūsų klausimai buvo, kaip tas mechanizmas įsijungia ir kaip mes jį galėtume sustabdyti.

Ar radote atsakymą į iškeltus uždavinius?

Mes radome naują mechanizmą, kuris iki tol buvo nežinomas.

Alzheimerio ligos atveju smegenyse susidaro specifinės baltymų sankaupos, kurios pažeidžia neuronus.

Nors šie neuronai pažeisti, jie vis dar gyvuoja, yra funkcionalūs. Tačiau smegenų imuninės ląstelės atpažįsta šiuos neuronus kaip pažeistus ir juos pašalina. Jei likusiame kūne (ne

smegenyse) pažeista ląstelė pašalinama, jos vietą pakeičia sveika. Tačiau smegenyse neuronai neatsistato. Kai pašalinamas pažeistas neuronas, kuris nebuvo idealiai sveikas, bet veikė, mes nebeturime jokio neurono.

Nustatę, kad imuninės smegenų ląstelės šalina pažeistus neuronus, mes taip pat radome tai, jog sustabdžius tą šalinimą patologija yra lengvesnė.

Tikimės, kad ateityje tai bus pritaikyta ir terapiniams tikslams.

Minėjote, kad po studijų Anglijoje negrįžote į Lietuvą. Kur vėjai nunešė po studijų Kembridže?

Po doktorantūros buvau nusprendusi, kad Alzheimerio ligos toliau tyrinėti nenoriu. Tačiau tuo metu pasirodė pirmieji moksliniai straipsniai, kuriuose buvo aiškinama, kad tos imuninės sistemos ląstelės, kurias aš tyrinėjau, yra reikalingos ir normaliai besivystančioms smegenims. Pirmąjį tokį straipsnį išleido Italijoje esantis Europos molekulinės biologijos laboratorijos padalinys. Susiekiau su grupės vadovu ir mes sėkmingai užmezgėme ryšį, nusprendėme dirbti toliau, tad mano pagrindinis klausimas buvo – kaip imuninės ląstelės atpažįsta, kurių jungčių besivystančiose smegenyse nereikia. Vystantis smegenims, jungčių susiformuoja gerokai per daug, o paskui jos atrankiai pašali-

VERSLO pietūs

27

M O K S LO K A R J E R A

namos. Iki šiol mes nežinome, kurios jungtys yra „geros“, o kurios – „blogos“. Tai svarbu išsiaiškinti dėl to, kad tinkamas smegenų jungčių šalinimas yra būtinas normaliai smegenų raidai. Jei jų nepašalinama pakankamai, tai siejama su autizmo spektro sutrikimais, o jei jų pašalinama per daug – atsiranda tokie sutrikimai kaip šizofrenija.

Neseniai laimėjote „L᾽Oreal Baltic“ ‒ UNESCO apdovanojimą „Mokslo moterims“. Koks jausmas būti pirmąja Lietuvos mokslininke, laimėjusia šią stipendiją?

Kažkuri turėjo būti primoji (juokiasi). Aš esu pirmoji, nes apdovanojimas pradėtas skirti tik nuo šių metų.

Iš tiesų man labai smagu. Tai dar vienas įrodymas, kad mano darbai vertinami. Atranką vykdė ne „L’Oreal Baltic“ ir ne UNESCO, o Lietuvos mokslo akademija. Tai aukščiausiasis mūsų mokslo elitas. Smagu žinoti, kad jie mano tyrimus vertina ir mano, kad esu to nusipelniusi.

Kiek jums gyvenime svarbus pripažinimas, laimėjimai?

Pripažinimas yra svarbi dalis, nes tai padeda pasitikrinti, ar pasirinkau tinkamą tyrimų kryptį. Man nėra per daug svarbūs žmonių sveikinimai. Niekada nesureikšminau mokslinės veiklos kaip vienintelio dalyko, kurį galiu daryti. Po kiekvieno etapo 28

pabaigos žiūrėdavau, ar tai, ką darau, yra svarbu ir naudinga. Apdovanojimai yra kaip pasitikrinimo taškai, ar esi teisingame kelyje ir ar nereikia ieškoti alternatyvų.

Papasakokite, ties kuo dirbate šiuo metu. Šiuo metu tęsiu darbus, kuriuos pradėjau Italijoje. Tyrinėju, kokiu būdu yra atpažįstamos jungtys, kurias reikia šalinti. Italijoje atradome keletą molekulių, potencialiai žyminčių neuronų jungtis, kurios yra nereikalingos. Esu motinystės atostogose, tad darbai vyksta palengva, daugiausia juos vykdo mano studentai. Darome papildomus eksperimentus ir ruošiame publikuoti straipsnius, kuriuos tikimės išleisti šiais ir kitais metais. Nuo sausio mėnesio, kai grįšiu iš vaiko priežiūros atostogų, pradėsime aiškintis, kokiomis savybėmis skiriasi minėtosios reikalingos jungtys nuo nereikalingų.

Ką renkatės jūs – planavimą, savų žingsnių apmąstymą, o galbūt atvirkščiai – stačiai neriate į darbus, sprendimus priimate spontaniškai? Į tyrimus pasinerti spontaniškai yra sunku, nes mano darbai priklauso nuo finansavimo. Norint jį gauti, reikia rašyti paraiškas, kurios vertinamos nuo pusės iki vienerių metų. Jei viskas pavyksta, tada gali pradėti gautus pini-

VERSLO pietūs

M O K S LO K A R J E R A

VERSLO pietūs

29

30

VERSLO pietūs

M O K S LO K A R J E R A

gus naudoti tyrimams. Neplanuojant būtų sunku išsilaikyti, nes bet kada gali atsidurti situacijoje, kai seni tyrimai baigiasi, o naujam finansavimui prieš metus paraiškos neparašei ir neturi lėšų tolimesniems darbams.

Jei mieliau planuojate, tai kokių ambicijų turite ateičiai? Šiuo metu maksimalus tikslas, kurio sieksiu, tai Europos mokslų tarybos finansavimas mokslininkams, pradedantiems savo nepriklausomą karjerą. Tai didelės apimties dotacija, kurią gavus galima įsisteigti savo laboratoriją ir stipriai pasistūmėti su atliekamais tyrimais. Finansavimas skiriamas penkeriems metams, bet jį gauti sunku: pretenduoja daug mokslininkų, labai aukšti reikalavimai paraiškai.

Ar būna, kad pagaunate save reaguojančią ar besielgiančią kaip mokslininkė ir kitose gyvenimo srityse?

Net nesakyčiau, kad pagaunu, tai natūrali būsena. Aš visą gyvenimą analizuoju ir viską vertinu per mokslo prizmę.

Kokių patarimų galėtumėte duoti tai šeštos klasės mokinei Urtei, svajojančiai apie mokslininkės profesiją?

Man geriausią patarimą yra davęs senelis, ir tai, aišku, nebūtų man naujiena. Jis sakė, kad žmogų kaip asmenybę apibrėžia ne tai, kaip jis moka biologiją ar chemiją, o tai, kaip jis išmano savo šalies kultūrą, istoriją, literatūrą, koks jis yra pašnekovas. Tai viena iš priežasčių, kodėl mokyklą baigiau su plačiu profiliu. Nors tokia nuostata prieštarauja tam, kaip dabar formuojamas išsilavinimas, manau, kad įgijęs universalų išsilavinimą tu visada galėsi būti sėkmingas mokslininkas, o atvirkščiai – nebūtinai.

VERSLO pietūs

31

Mokslas ir menas – kūryba, skiriasi tik darbo įrankiai

AISTĖ LISAUSKAITĖ

Jaunoji mokslininkė Aistė Lisauskaitė neseniai pristatė inovaciją – antibakterinį silikoną – prie kurios plušo ne vienerius metus.

Pašnekovė pamena, kad paprasta nebuvo: dirbant ne kartą rankos sviro į šalis, atrodė, jog tikslų įgyvendinti nepajėgs. „Ties antrais ir trečiais darbo metais buvau nusivylusi – galvojau, kad mums tikrai nepavyks“, – apie sunkumus kalba mokslininkė.

Tekstas Viktorija Juškauskaitė Nuotraukos Dalia Mikonytė

32

VERSLO pietūs

VERSLO pietūs

33

M O K S LO K A R J E R A

N

epaisant abejonių, A. Lisauskaitė sukūrė produktą, galintį išgelbėti tūkstančius pacientų nuo patogeninių mikroorganizmų sukeliamų infekcijų: „Mes toliau tobulinsime šį projektą, aišku, man dar reikia pabaigti doktorantūros studijas, tačiau bandysime paprastą produktą padaryti patrauklų mūsų visuomenei bei užsienio rinkai“.

Pašnekovė neslepia džiaugsmo, kad tiek Lietuvos mokslininkai, tiek užsienio tyrėjai teigiamai įvertino antibakterinį silikoną.

Man visada įdomu sužinoti, ar žmonių kuriami planai vaikystėje išsipildo jiems ūgtelėjus. Kuo svajojote būti užaugusi? Ar jūsų „karjeros planai“ liko tokie pat kaip ir anuomet?

Oi, ne, iš tikrųjų aš norėjau stoti į menus. Vaikystėje daug piešdavau, dalyvaudavau olimpiadose, tad savo ateitį galvojau sieti su menais. Tačiau susiklostė kitaip – bakalauro studijoms pasirinkau pramonės inžineriją Kauno technologijų universitete (KTU). Tiesa, tik studijuodama magistrantūroje supratau, kad tai iš tiesų yra mano sritis.

Kodėl menus nustūmėte šalin?

Didžiausią įtaką padarė aplinka.

34

Lietuvoje vyrauja stereotipas, kad menininkai iš savo algos duonos nevalgo. Tad menai liko kaip hobis.

Vėlgi, žiūrint į meną ir mokslą – ir ten, ir ten yra kūryba, todėl darbo pobūdis beveik nepasikeitė, pakito tik įrankiai, su kuriais dirbu.

Papasakokite, kokias specialybes ir kur esate baigusi.

Kauno technologijų universitete baigiau pramonės inžinerijos bakalauro bei polimerų inžinerijos magistro studijas. Tame pačiame universitete medžiagų inžinerijos srityje siekiu apginti daktaro disertaciją.

Ką jums davė universitetas? Ar norint būti mokslininku, svarbu baigti aukštąją mokyklą? O galbūt tereikia sėkmės, papildomų sugebėjimų ar didelio noro veikti?

Universitetas davė gebėjimą pabaigti darbus iki galo. To man visada trūko.

Taip pat išmokė savybių, kurios nėra įgimtos, dar ‒ bendravimo įgūdžių, aišku, gavau ir mokslinių žinių. Nors mokslininkas mokslininkui nelygu, vis dėlto manau, kad daug lemia ir charakterio savybės. Pavyzdžiui, pažvelgus į praeitį, geriausi dailininkai pradėjo mokytis savarankiškai. Todėl manau, kad mes patys klijuojame savo gyvenimą, o aplinkiniai dalykai mums tik padeda.

VERSLO pietūs

M O K S LO K A R J E R A

VERSLO pietūs

35

36

VERSLO pietūs

M O K S LO K A R J E R A

Ar niekada nebuvo noro kopti karjeros laiptais užsienyje? Kalbama, kad Lietuvos mokslininkai neturi tokių sąlygų, kokios siūlomos kitose gerai išsivysčiusiose šalyse.

Visada norėjau, tačiau dėl šeimos niekur neišvykau. Dabar yra lygiai ta pati situacija. Aš vadovaujuosi tokia filosofija, kad pirmiausia turime pasiimti viską, ką galime iš artimos aplinkos. Esu dalyvavusi daugelyje tarptautinių konferencijų, man užteko ten įgytų žinių bei kontaktų.

Nesigailiu, kad niekur neišvykau.

Prieš pusmetį išvydome jūsų išradimą – antibakterinį silikoną. Kiek laiko praleidote prie šio projekto? Kaip jums sekėsi?

Visas darbas truko ketverius metus.

Ties antrais ir trečiais darbo metais buvau nusivylusi – galvojau, kad mums tikrai nepavyks. Tačiau man reikėjo rezultato, tad sudėjau į vieną visumą viską, ką turėjau padariusi.

Galvojau, „kaip bus, taip bus“.

Mikrobiologai, su kuriais dirbu, atsakė: „Aiste, tau pavyko“ (juokiasi).

Tada pradėjau tobulinti išradimą, prasidėjo konkursai, patentavimas.

Dabar tereikia investuotojų, nors jų vis atsiranda, bet ieškau ir, mano galva, geriausiųjų, su kuriais šį darbą sėkmingai pristatysime visuomenei.

Kaip suprantu, produktas dar nepasiekė nei Lietuvos, nei užsienio rinkų?

Ne. Norint išleisti bet kokį medicininį produktą, reikia kelerių metų – iš pradžių atliekami tyrimai laboratorijose, o vėliau ir su žmonėmis. Tam reikalingos didžiulės investicijos. Finansinės naudos ir pati dar negavau.

Paaiškinkite, kam reikalinga ši inovacija? Kur ji gali būti panaudota? Kokios jos funkcijos?

Tai silikonas su antimikrobiniu poveikiu į gram-teigiamas bei gram-neigiamas bakterijas ir tam tikrus grybelius. Daug paviršių yra užteršti patogeniniais mikroorganizmais (virusai, bakterijos, grybai), kurie mums sukelia infekcijas. Dėl jų vien Europoje per metus miršta apie 40 tūkst. žmonių. Antibakterinis silikonas turėtų būti naudojamas kateteriuose, įvairiose medicininėse žarnelėse, implantuose. Iš esmės produktas skirtas paviršiui apsaugoti – kad ant jo nesiveistų jokie mikroorganizmai.

Antibakterinis silikonas gali būti naudojamas ne tik medicinos srityje, nes norint jį pritaikyti medicinoje, dar reikia įdėti nemažai pastangų ir, aišku, investicijų. Nepaisant to, produktą galima naudoti įvairiose pramonės srityse, ten, kur reikalingas antimikrobinis aktyvumas (buitis,

VERSLO pietūs

37

M O K S LO K A R J E R A

tekstilė, vaikų prekės). Iš tikrųjų patys sprendžiame apie kuo tikslesnį jo panaudojimą.

Jums nebuvo gaila tiek laiko skirti vienam projektui?

Mano toks charakteris – jei pradėjai, turi pabaigti. Manau, kad tam reikalingas užsispyrimas. Būna tokių, kurie vis pradeda ir meta. Norint sukurti konkurencingą bei patikimą produktą, kurį būtų galima pritaikyti tam tikroje rinkoje, reikia skirti daug laiko. Ir antibakterinį silikoną taip pat dar reikia tobulinti.

Pristatėte analogų pasaulyje neturintį produktą. Kaip po to pasikeitė jūsų darbai ir kas laukia toliau?

Pirmiausia, tai galėjau išeiti iš laboratorijos ir pristatyti savo darbą, nes niekas apie jį nebūtų sužinojęs, jei nebūtume prabilę. Pradėjau kalbėti su investuotojais, turėjau susipažinti su lėšų valdymu, patentų rengimu.

Tai praplėtė mano akiratį. Toliau tobulinsime šį projektą, aišku, man dar reikia pabaigti doktorantūros studijas, tačiau bandysime paprastą produktą padaryti patrauklų mūsų visuomenei bei užsienio rinkai. Lietuvoje plastikų pramonė yra plati, tad nemanau, kad bus labai sunku.

Tikiuosi tuo pačiu įgyti ir pramoninės patirties.

38

VERSLO pietūs

M O K S LO K A R J E R A

VERSLO pietūs

39

40

VERSLO pietūs

M O K S LO K A R J E R A

Skaičiau, kad KTU laimėjote 1 000 eurų prizą. Kiek jums svarbūs apdovanojimai, tam tikras pripažinimas?

Tai nėra pats svarbiausias dalykas.

Kur kas reikšmingiau įgyvendinti tikslus. Kai viską darai pats vienas, reikalingas artimiausių žmonių paskatinimas, palaikymas, nes visada bus tų, kurie kritikuos ir nesupras.

Kokia esate už laboratorijos ribų?

Tokia pati. Visą gyvenimą sportuoju. Sportas sužadino konkurencijos jausmą, norą būti geresne už kitus.

Aišku, artimi man liko ir menai. Aš domiuosi tuo, kas vyksta pasaulyje, analizuoju. Nenoriu būti it siauriai mąstantis mokslininkas, susikoncen-

travęs į sintezės metodą ir siekiantis jį ištobulinti. Manau, kad norint būti kuo nors daugiau reikia žiūrėti, vertinti, matyti, domėtis.

Kokius patarimus galėtumėte duoti tiems, kurie tyliai svajoja prisidėti prie pasaulio gerovės reikalingais išradimais?

Man atrodo, kad svarbiausia išpildyti savo idėją, neklausyti pašalinių žmonių, kurie sako, kad tau nepavyks. Reikia tikėti savimi, rodyti charakterį, galvoti savo galva bei būti užsispyrusiam. Manau, jog svarbu daryti tai, kas tau patinka, kas, tavo manymu, yra geriausia.

Reikia nenuleisti rankų, nes niekas nepasidaro per vieną dieną.

VERSLO pietūs

41

M O K S LO K A R J E R A

Atkaklumas ir atsidavimas – sėkmingo verslo formulė VYTENIS BUZAS

Aviacijos inžinierius Vytenis Buzas dar studijuodamas universitete pradėjo savo karjerą. Vienas reikšmingiausių žingsnių, o gal tiksliau – šuolių, buvo stažuotė JAV aeronautikos ir kosmoso agentūros NASA AMES tyrimų centre Kalifornijoje. „Tais metais įvyko lūžis karjeroje – darbai pradėjo judėti į priekį kur kas greičiau“, – kalba pašnekovas.

Tekstas Viktorija Juškauskaitė Nuotraukos NanoAvionics

42

VERSLO pietūs

VERSLO pietūs

43

44

VERSLO pietūs

T

iesa, ne mažiau svarbiu įvykiu tiek V. Buzui, tiek pačiai Lietuvai tapo pirmojo lietuviškojo palydovo kūrimas, vykęs kiek vėliau nei stažuotė Kalifornijoje.

Daugelis vaikų svajoja tapti kosmonautais. Savo ruožtu aviacijos inžinierius Vytenis Buzas nelabai ir nutolo nuo šios profesijos. Vilniaus Gedimino technikos universitete įgijęs aviacinės mechanikos bakalauro laipsnį, vėliau jis studijas tęsė Kauno technologijų universitete. Pasak pašnekovo, toks pasirinkimas nieko nenustebino, nes aviacija lydėjo nuo mažens. „Toks jausmas, kad visą gyvenimą tuo domėjausi, nuo pat vaikystės.

Aišku, labiausiai mane sudomino artimieji. Mano šeimos – tiek tėčio, tiek senelių veiklos susijusios su technika, tad automatiškai tai persidavė man, ir aš po truputėlį ėjau to link. Ir studijos, ir stažuotės, ir moksliniai projektai buvo susiję su mechanika, technika, aviacija“, – pasakoja V. Buzas.

Iš universiteto suolo į komandiruotę NASA Sakoma, kad svarbu tinkamu metu atsidurti tinkamoje vietoje. Atrodo, kad pašnekovui būtent taip ir nu-

VERSLO pietūs

45

M O K S LO K A R J E R A

tiko: „2011 m. vyko konferencija, kurioje dalyvavo NASA AMES tyrimų centro direktorius. Kalbėjomės, siūlėme idėjas. Jam patiko tai, ką aš dariau (tuo metu dirbau su raketiniais mikrovarikliais mažiesiems palydovams), tad direktorius pakvietė stažuotis“. Minėtuosius darbus V. Buzas tęsė JAV aeronautikos ir kosmoso agentūros tyrimų centre.

Vyras neslepia, kad laikas, praleistas užsienyje, išmokė daugybės dalykų, kurių čia, Lietuvoje, įgyti nepavyko. Kaip sako pats, jis linkęs domėtis organizaciniais su technika susijusiais klausimais, tad namo parsivežė nemažai informacijos apie projektų valdymo planavimą, vadybinių ir organizacinių žinių, be abejo, technikos kontekste. „Praplėčiau akiratį, atsirado kontaktų, susipažinome su „Nanoracks“ kompanija, kuri organizuoja palydovų paleidimus. Taip priėjome ir prie pirmojo lietuviškojo palydovo“, – dėsto aviacijos inžinierius.

Paklaustas, kaip vertina komandiruočių užsienio šalyse būtinybę, V. Buzas teigia, kad dėl to negali kilti net klausimo – jos tiesiog privalomos tiems, kurie turi ambicijų, planuoja savo karjerą: „Lietuva yra jauna šalis, kaip laisva valstybė gyvename kiek ilgiau nei 25 metus, bet dar turime išmokti įsisavinti daug 46

VERSLO pietūs

M O K S LO K A R J E R A

LITUANICA - 2

VERSLO pietūs

47

M O K S LO K A R J E R A

48

VERSLO pietūs

M O K S LO K A R J E R A

VERSLO pietūs

49

M O K S LO K A R J E R A

naudingų dalykų iš Vakarų“.

Pirmasis lietuviškasis palydovas Kai Lietuvą pasiekė kalbos apie palydovą, Estija jau buvo bebaigianti savo projektą, o latviai beveik nuo jų neatsiliko. Tuo metu V. Buzas buvo studentas, bet pripažįsta, kad susimąstė: „Kodėl gi nepabandžius šioje srityje realizuoti savęs?“ „Finansavimą gavome iš gerų žmonių – jie prisidėjo tiek lėšomis, tiek praktiniais darbais ar dovanomis“, – apie paramą kalba Žemės palydovo „LituanicaSAT-1“ projekto vadovas.

Portalui „15min“ pasakodamas apie „LituanicaSAT-1“ inžinierius pripažino, kad kūrimo procesas neprailgo – truko pusantrų metų. Nuo ko priklauso projektų sėkmė, tempas?

V. Buzas kaip svarbiausią faktorių išskiria komandą, o tik vėliau – finansavimą: „Visų pirma, priklauso nuo asmenybių ir jų atsidavimo tam projektui. Kalbant apie pirmąjį palydovą, jis nebuvo komercinis projektas, tai buvo entuziastų darbas, turintis daug simbolinės reikšmės.

Aišku, svarbus ir biudžetas, o tuo metu lėšų mums tikrai trūko“. Į kosmosą 2014 m. pradžioje paleistas „LituanicaSAT-1“ tapo ilgiausiai Žemės orbitoje skriejusiu palydovu Lietuvos kosmoso istorijoje – jo skrydis truko beveik 5 mėn., o aplink Žemę apskriejo 100 mln. km.

50

Nepaisant to, kad palydovas pritraukė tiek žiniasklaidos, tiek aplinkinių dėmesį, vyras teigia, jog jo paties karjeroje tai buvo natūralus etapas, kuris padėjo augti toliau: 2014 m. jie įsteigė įmonę „NanoAvionics“.

Skaitant apie V. Buzą interneto platybėse, prie jo pavardės galime rasti dar vieną įmonę – VšĮ „Inovatyvūs inžineriniai projektai“. Pasirodo, ši kompanija buvo sukurta it užnugaris „LituanicaSAT-1“ kūrimo metu, kai projektui buvo renkamos lėšos.

Antrasis lietuviškasis palydovas „LituanicaSAT-2“ į kosmosą paleistas šių metų vasarą. Ties juo komanda dirbo septynerius metus. Pasak projektų vadovo V. Buzo, „LituanicaSAT-2“ buvo kur kas sudėtingesnis nei jo pirmtakas, tad reikėjo ir daugiau lėšų. Pastarasis orbitoje turėtų išbūti apie trejus metus.

Pasiteiravus, kodėl „NanoAvionics“ komandai svarbūs palydovai, inžinierius atsakė: „Mums tai kvalifikuotos darbo vietos – mes realizuojame save, gauname atlyginimus, dirbame kaip kompanija. Galime save realizuoti gimtinėje, nereikia vykti svetur, kuriame verslą bei pramonę, kuriame savo ateitį“.

Pasidalino sėkmės formule Kiekvienas projektas pirmiausia prasideda nuo tam tikros idėjos, vėliau vyksta kūrybos procesas, o

VERSLO pietūs

M O K S LO K A R J E R A

VERSLO pietūs

51

M O K S LO K A R J E R A

52

VERSLO pietūs

M O K S LO K A R J E R A

VERSLO pietūs

53

M O K S LO K A R J E R A

54

VERSLO pietūs

M O K S LO K A R J E R A

galiausiai galima džiaugtis rezultatu.

Nors visi etapai negalėtų egzistuoti vienas be kito, pašnekovas tvirtai pabrėžia, kad rezultatas jam rūpi labiausiai. V. Buzas aiškina, kad tuo vadovaujasi ir asmeniniame gyvenime, ir dirbdamas.

Lietuviškų palydovų kūrimas, stažuotė NASA, savos kompanijos įsteigimas – etapai, prisidėję prie aviacijos inžinieriaus V. Buzo sėkmės. Vyro nuomone, tam, kad sukurtum naują verslą ir jį išlaikytum, reikia paprastų dalykų. „Atkaklumas ir atsidavimas yra sėkmės formulė. Daugiau iš tikrųjų nieko nepridurčiau ir neatimčiau, nes visose srityse sunku pradėti „nuo nulio“. Aišku, yra pavyzdžių, kai kurioms firmoms pasiseka, bet jos

sudaro mažą procentinę dalį verslų, vykdomų pasaulyje. Tos super sėkmingos įmonės iškreipia vaizdą, nes užauga greitai. Tokių kompanijų yra vienetai – arba žmonės užčiuopia savo nišas, arba rezultatą pasiekia sunkiu darbu, arba jiems tiesiog pasiseka. Dažnai realybė žiauresnė – ir būtent čia atkaklumas, atsidavimas, užsispyrimas, naujos žinios yra sėkmės formulė“, – tikina pašnekovas.

Nors jo ir komandos įkurta įmonė dar jauna – jai vos treji metai – V. Buzas sako, kad šiuo metu „NanoAvionics“ sudaro 22 darbuotojai. Anot jo, kompanija dabar dirba su komerciniais klientais, planuoja kitas misijas, bet pagrindinis jų tikslas – įmonės plėtra, tobulėjimas ir augimas.

VERSLO pietūs

55

MOKSLININĖS

56

VERSLO pietūs

MOKSLININĖS

LDK moterys: nuo įtakingų didikių diplomatiniame gyvenime iki smulkiųjų verslininkių JOLANTA KARPAVIČIENĖ

Tekstas Sandra Vilimaitė Nuotraukos Dalia Mikonytė

VERSLO pietūs

57

MOKSLININĖS

X

VII a. pirmoje pusėje Valdovų rūmuose buvo pastatyta pirmoji opera – ir Vilniuje tai įvyko anksčiau nei Londone ar Paryžiuje, Lietuvoje vyravo vyno kultūra, kuri buvo diplomatinio ceremonialo dalis, o didikės pagal vakarietišką tradiciją dalyvaudavo ne tik dvaro politikoje, bet ir šalies diplomatiniame gyvenime. „Tai žmonėms suteikia didelį įspūdį ir prisideda prie istorinės kultūrinės tapatybės gaivinimo ir skleidimo, o ypač prie savivertės ugdymo, ko mums nepaprastai reikia. Didžiavimasis Lietuva gali būti pagrįstas asmeniniu santykiu su tam tikromis žiniomis, kurias muziejininkai, mokslininkai gali padėti žmonėms atrasti“, ‒ apie mokslo skleidžiamą vertę ir naudą visuomenei kalba humanitarinių mokslų daktarė, knygų ir straipsnių autorė, Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Jolanta Karpavičienė.

Kas jums yra mokslas ir mokslininko darbas?

Akademinėje sferoje jau įsivyrauja toks reikalavimas, kad mokslininkai savo darbus, tyrimus viešintų ir paskleistų visuomenėje. Humanitariniai mokslai iš pirmo žvilgsnio 58

dažnai neturi tokios pragmatiškos naudos kaip tikslieji, pastarieji gali duoti ir ekonominę. Vis dėlto socialinių, o ypač humanitarinių mokslų prasmė – visuomenei ir kiekvienam iš mūsų suteikti ir pilietinę pridėtinę vertę. Juk gyvename informacijos ir vartotojų visuomenėje, tad žmonės vartoja ir kultūrą bei žinias.

Mokslo, ypač kultūros institucijos, pavyzdžiui, muziejai turi suvokti savo veikimo specifiką jau pakitusioje terpėje ir atitinkamai skleisti žinias įvarioms grupėms žmonių taip, kad jos patrauktų ir įtrauktų.

Mokslininkai dabar vis dažniau imasi temų, kurios yra tarsi arčiau gyvenimo: žmogaus, mentaliteto, kasdienos istorijos, suranda labai įdomių žinių apie kultūrinę istorinę lietuvių tapatybę, ją suprantant ne kalbos prasme, o platesne civilizacine reikšme.

Man darbai Vilniaus universiteto, Istorijos fakulteto, Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedroje bei Valdovų rūmų muziejuje susipynė taip, kad galiu pritaikyti savo akademines žinias. Aštuntus metus dirbu Valdovų rūmų muziejuje, kuruoju kultūrinės veiklos sritį, verslo kalba tai būtų socialiniai ir kultūriniai projektai: parodos, renginiai, edukacija, įvairus pažintinis vyksmas mu-

VERSLO pietūs

MOKSLININĖS

ziejuje. Man pačiai buvo atradimas, kad muziejus yra ta vieta, kur galima įdomiai, patraukliai ir adekvačiai kalbėti apie istoriją bei ją aktualinti.

Valdovų rūmuose šiuo metu yra dvi nuolatinės ekspozicijos. Pirmojoje, kurios didžioji dalis įrengta autentiškose erdvėse, pristatomi šioje vietoje 20 metų vykdytų archeologinių tyrimų metu surasti vertingiausi radiniai (viso surasta arti pusė milijono, ekspozicijoje išsitenka tik nežymi dalis).

Antrojoje – rekonstruoti istoriniai interjerai, kuriuos puošia įsigytos ar dovanotos autentiškos istorijos, kultūros ir meno vertybės. Eksponatai atskleidžia Europos kultūros epochų sklaidą Lietuvoje – gotiką, renesansą, baroką. Žmonės, atėję į muziejų, gali lengviau pajusti tų epochų atmosferą, nes ji įkūnyta archeologiniais radiniais ir minėtomis vertybėmis – gobelenais, paveikslais, baldais, taikomosios dailės kūriniais, kad lengviau įsivaizduotume, kokiam kultūriniam laukui istoriniais laikais Lietuva priklausė, kaip kito tos kultūros mados.

Tai yra materialūs dalykai, bet muziejus yra labai palanki erdvė kalbėti ne tik apie materialųjį, bet ir dvasinį paveldą, kuris taip pat yra mūsų istorijos dalis. Tai praeityje gyvenusių ir šiose erdvėse veikusių žmonių

gyvenimai, įvykiai, reiškiniai. Apie tai rašomos knygos, tai užfiksuoti istoriniuose šaltiniuose, jie publikuojami, bet tam, kad taptų suprantami žmonėms, reikia muziejininkų pastangų. Man pačiai buvo atradimas, kiek daug gerų idėjų gali inspiruoti istorinės žinios, jas galima pritaikyti renginiams, edukacijoms, ekskursijoms, koncertams, teatriniams performansams ir pan.

Papasakokite plačiau, kaip atrodo istorija pagrįsti renginiai. Štai, pavyzdžiui, Užgavėnės Valdovų rūmuose nėra įprasta stereotipinė kaimiška šventė su More ir persirengėliais. Yra išlikusios Žygimanto Augusto dvaro sąskaitų knygos, ten fiksuojama, kad lėšos buvo leidžiamos įvairiausiems dalykams ‒ pradedant nuo malvazijos ar kitos rūšies vyno, parmezano sūrio, dviejų su puse milijonų plytų rūmų statyboms (ir tai per nepilnus ketverius metus!) iki specialiai skirtos nemažos sumos Užgavėnių teatro scenai. Tai renesanso epochos tradicija – Venecijos karnavalų mada – paplitusi visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje.

Pirmųjų žinių apie šią tradiciją aptinkame Bonos Sforcos, Žygimanto Augusto motinos, laikais. Vėliau, valdant Vazų dinastijos valdovams,

VERSLO pietūs

59

MOKSLININĖS

60

VERSLO pietūs

MOKSLININĖS

buvo populiaru vadinamieji smuklių festivaliai, šaltiniuose yra išlikę ten dalyvavusių didikų aprašymų, atsiminimų ir įspūdžių, – ką veikdavo, kaip rengdavosi, kaip švęsdavo, kuo vaišindavosi, ką norėdavo tuo pasakyti, kiek tai trukdavo ir pan.

Tad surinkę tą medžiagą ir papildę ją istorinio kulinarinio paveldo dalimi, kas yra nepaprastai įdomu, taip pat duomenimis apie vyno kultūrą plačiąja prasme (ne alkoholio vartojimo, bet vyno kultūros, kaip būtinos diplomatinio ceremonialo dalies, požiūriu), galime siūlyti įvairių programų.

Kitas pavyzdys – opera. Štai 1636 metais Valdovų rūmuose buvo parodyta viena iš trijų čia pastatytų operų – ir tai įvyko anksčiau nei Londone ar Paryžiuje. Vladislovas Vaza, dar iki išrinkimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi, keliavo po Europą, aplankė daugybę miestų ir ypač daug laiko praleido Florencijoje, Milane, Neapolyje ir kituose Italijos miestuose, kur užgimė naujas muzikos žanras – opera – ir tuo labai susidomėjo.

Varšuvoje pastatė virš dešimties operų, o Vilniaus rezidencijoje – tris operas. Šios žinios žmonėms palieka didelį įspūdį, prisideda prie istorinės kultūrinės tapatybės gaivinimo, skleidimo ir ypač ‒ prie savo vertės

stiprinimo, ko mums nepaprastai reikia. Didžiavimasis Lietuva gali būti pagrįstas asmeniniu santykiu su tam tikromis žiniomis, kurias būtent muziejininkai, mokslininkai gali padėti žmonėms atrasti.

Kaip pasirinkote savo mokslinių tyrimų objektą moterų tema?

Anuomet moters istorijos tema nebuvo įprastas pasirinkimas. Pagrindinis motyvas, jį lėmęs, buvo galimybė drauge su kolegomis Vilniaus universitete dirbti rengiant spaudai ir publikuojant vadinamosios Lietuvos Metrikos (taip vadiname LDK epochos dokumentų archyvą, kuris dar XVIII a. buvo išgabentas iš Lietuvos ir dabar yra Maskvoje) teismų bylų knygas. Jose gausu informacijos apie tai, kaip veikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio teismas (tuomet šalies valdovas vykdė ir teisėjo funkcijas), kokios bylos jose buvo nagrinėjamos. O tai neįkainojamas informacijos masyvas, teikiantis žinių ne tik apie baudžiamąją, administracinę, civilinę teisę, bet ir apie teisinę ir turtinę moterų padėtį. Dar kitas tyrimų objektas ‒ Lietuvos statutai, tiksliau trys šio, XVI a. kodifikuoto LDK teisyno, redakcijos: jose taip pat daug medžiagos apie moterų turtinį ir teisinį statusą. Pamenu, prieš daugybę metų vienas vokiečių teisės istorikas, perskaitęs I Lietuvos statu-

VERSLO pietūs

61

MOKSLININĖS

to sąvadą lotynų kalba, yra pasakęs: „Kur žiūri Lietuvos feministės, nes iš trylikos I Lietuvos statuto straipsnių ketvirtasis taip ir vadinosi „Apie moterų lytį ir merginų ištekinimą“, – mes niekur neturim tokių analogų tuometėje Europoje, kad taip glaustai ir sistemiškai būtų apibrėžta moters turtinė padėtis“.

Lietuvos statutuose taip pat numatyta dviguba išpirka už moterį.

LDK nužudžius, sužeidus arba įžeidus tam tikro socialinio sluoksnio moterį teismas priteisdavo pinginę kompensaciją du kartus didesnę, nei už to pat socialinio sluoksnio vyrą.

Pavyzdžiui, už bajorą ‒ šimtas rublių grašių, o už jo žmoną – dvigubai. Už valstietį būdavo pusrublis kapos grašių, bet už jo žmoną – dvigubai daugiau. Tai fenomenas, kuris tuomet nebuvo traktuojamas kaip išskirtinio dėmesio moterims reiškinys. Ir jis buvo ne tik užfiksuotas statutuose, bet realiai taikytas teismų praktikoje ir yra dokumentuotas teismų bylų knygose.

Moterų teisinės padėties tyrimai leidžia atskleisti platesnį civilizacinį pjūvį. Štai kita mane dominanti tyrimų kryptis – magdeburginiai (savivaldūs) miestai. Disertacijos tema apie moters teisinę ir turtinę padėtį Vilniuje ir Kaune XVI a. pirmoje pusėje praktiškai tapo išeities tašku atskleisti ir parodyti, kaip gyveno 62

ir sugyveno marga ir nevienalytė miestiečių ir miesto gyventojų bendruomenė, kaip buvo sprendžiami socialiniai, turtiniai, ekonominiai reikalai. Tyrinėjant istorinius šaltinius, prieš mano akis atsiskleidė miestas ne kaip urbanistinis darinys, bet kaip civilizacijos erdvė, kur žmonės išmoksta civilizuotai suvaldyti pyktį ir rasti taikaus sambūvio mechanizmus. Štai XVI a. pirmoje pusėje Kauno miesto tarybos knygose teko sekti įdomios bylos pėdsakais. Eilinė kaunietė iškėlė bylą savo anytai. Byloje rašoma, kad pavasarį jos abi susikasė daržą, pasėjo, ravėjo, laistė ir prižiūrėjo, o atėjus rudeniui anyta neduoda marčiai teisėtai priklausančios derliaus dalies.

Bylą nagrinėjo miesto vaitas (dabar būtų meras). Išnagrinėjęs bylą, jis priėmė sprendimą, kad abi moterys dabar ir ateityje derlių turi dalytis per pusę ir daugiau teismo neapkrauti papildomu darbu ir nekelti sumaišties, nes jei taip darys – bus nubaustos: pirma, viešai išplaktos miesto Rotušėje, antra, turės sumokėti baudą – atnešti tam tikrą kiekį plytų Kauno statomai rotušei ir tam tikrą kiekį vaškinių žvakių Kauno parapinei bažnyčiai. Taip atsiskleidžia fenomenas, kurį mokslininkai vadina gyvenimo sumiestinimu, kai net buitiniai konfliktai sprendžia-

VERSLO pietūs

MOKSLININĖS

VERSLO pietūs

63

MOKSLININĖS

64

VERSLO pietūs

MOKSLININĖS

mi civilizuotu teisiniu būdu. Antra, miestiečiai yra patys teisės subjektai, nes patys gali bylinėtis teisme, o, pavyzdžiui, valstietis negali kelti bylos, o jo žmona ‒ tuo labiau. Tačiau miestietis, kaip ir bajoras ar didikas, gali pats ginti savo teises.

Lietuva XIV a. pabaigoje priimdama katalikišką krikštą civilizacine prasme pasuko Vakarų linkme: perėmė ne tik religiją, tačiau ir daugybę kitų vakarietiškos civilizacijos vertybių: rašto kultūrą, mokyklų sistemą, teisės recepciją, luominę visuomenės sanklodą, valstybės valdymo struktūrą, Europos kultūros epochų ‒ gotikos, renesanso, baroko ‒ raišką, kurią įkūnijo architektūra, muzika, literatūra, net gyvenimo stilius.

Taip išryškėjo ir sustiprėjo Lietuvos geopolitinės situacijos fenomenas – priklausydama Vakarų civilizacijai, daugelį jos reiškinių LDK transliavo ir tarsi paskleidė į Rytus. Pavyzdžiui, LDK buvo apie 250 miestų, tarp jų ‒ ir Ukrainoje, Baltarusijoje, kurie buvo savivaldūs, naudojosi Magdeburgo teise vien tik todėl, kad priklausė LDK. Ar LDK moterys isšsiskyrė teisėmis ir laisvėmis Europoje?

Kalbant apie LDK, reikia suvokti, kad kalbame apie ikimoderniuosius laikus, o kas tai yra? Tai labai aiškiai apibrėžtas visuomenės sociali-

nis susisluoksniavimas ir gradacija. Žmogus, visų pirma, vertinamas pagal socialinę kilmę ir priklausymą tam tikram socialiniam sluoksniui, t.y. luomui. Tad gyvenimo kokybė, gyvenimo kelias priklausė nuo to, kokiame socialiniame sluoksnyje gimė. Kitas niuansas – lytis.

Yra toks dėsnis, kurį mokslininkai apibrėžia kaip lyties ir luomo dichotomiją. Luomas – didikas, bajoras, miestietis lemia žmogaus socialinę vietą visuomenės kopėčių skalėje.

Moterų padėtis priklauso nuo tėvo (jei neištekėjusi) arba nuo vyro. Todėl vedybų klausimu matrimonialinė politika buvo nepaprastai svarbi.

Kodėl atsirado Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės fenomenas? Nes Žygimantas Augustas, vedęs moterį iš žemesnio socialinio sluoksnio, sulaužė to meto taisykles ir kaip valdovas eliminavo galimybę savo vedybomis vykdyti valstybės politiką. Tuo metu vedybos buvo įrankis spręsti valstybinius konfliktus, plėsti įtaką. Paradoksalu, tačiau dažnu atveju vedybos neturėjo nieko bendra su meile, nors būdavo ir sėkmės pavyzdžių, kai sudarytos santuokos atvesdavo į šiltus vyro ir žmonos santykius (šypsosi). Barbora priklausė vienai iš galingiausių LDK – Radvilų giminei, o juo labiau, kaip tik tuo metu Radvilų giminė

VERSLO pietūs

65

MOKSLININĖS

gavo kunigaikščių titulą, – ir nors tai buvo labai aukšta kategorija, bet vis dėlto ‒ ne didžiųjų kunigaikščių-karalių kategorija. Dar daugiau – iš pradžių slapta vedęs Barborą Radvilaitę, Žygimantas Augustas Seime gynė savo padėtį ir atkakliai siekė, kad Seimas ne tik pripažintų Barborą jo teisėta žmona, tačiau ir duotų leidimą ją karūnuoti Lenkijos ir Lietuvos valdove. Tuomet jis pasakė labai gražią frazę: „Pas mus yra paprotys (įprastas visoje Vakarų ir Vidurio Europoje), kad ne žmona vyrą sukilnina, bet vyras ‒ moterį“. Miestiečio dukra, ištekinama už bajoro, tampa bajore, o vaikai turi prigimtinį bajoro titulą, tačiau, jei likusi našle ji ištekėdavo už paprasto miestiečio – tuomet vėl grįždavo į socialiniu požiūriu žemesnę miestietės padėtį. Tai svarbus aspektas siekiant suvokti, koks buvo tuometis požiūris į moterį ir jos statusą.

Vakarietiška Lietuva Nagrinėjant didikių moterų gyvenimą, atsiskleidžia jau minėtas fenomenas – Lietuvos priklausymas Vakarų civilizacijai. Ir čia turime įdomų reiškinį – jau Vytauto Didžiojo laikais ėmė formuotis vakarietiško tipo valdovo dvaras ir vakarietiška dvaro kultūra. Šios asmenybės valdymo laikais galima įžvelgti esminius kokybinius moters padėties pokyčius.

66

Pagal vakarietišką dvaro etiketą valdovo sutuoktinė privalo dalyvauti viešajame gyvenime. Ona Vytautienė ir pati turi tam tikrų funkcijų, ji visų pirma dalyvauja diplomatiniame gyvenime, kartu su Vytautu arba atskirai pati viena vyksta į Vakarus, kur demonstruoja pamaldumą – tuo rodydama, kad Lietuva pasukusi katalikišku keliu. Lanko palaimintosios Dorotėjos kapą Marienverderyje ir kitas šventas vietas. Ji vyksta su didele palyda – kiek žirgų lydi valdovą arba valdovę, rodo valstybės turtą ir statusą. Jei valdovė atvyksta su 400 žirgų palyda – ženklas, kad tai turtinga valstybė ir labai svarbus asmuo. Dar daugiau, Ona Vytautienė pati dovanoja dilpomatines dovanas (o kas dovanojama – tai iškart rodiklis apie valstybės turtą, ekonominį pajėgumą, kutūrinius horizontus, net civilizacines vertybes), ir ji pati gauna dovanų. Štai Vokiečių Ordino magistras siunčia asmeniškai Onai Vytautienei dovanų, būtent jai dėkodamas už tarpininkavimą vienu ar kitu klausimu, arba prašo palaikyti vieną ar kitą Vytauto nuomonę ir pan. Ji gauna tokių dovanų, kaip brangenybės, prabangių drabužių, prieskonių, perlais siuvinėtos pirštinaitės, kurios kainuoja kaip geras žirgas, arba muzikos instrumentų.

Vokiečių Ordino sąskaitų knygose

VERSLO pietūs

MOKSLININĖS

yra konkretūs įrašai apie dovanas Vytautui Didžiajam ir atskirai ‒ apie dovanas Onai Vytautienei. Akivaizdu, kad ji pati kaip asmenybė daro įtaką ir, kitas dalykas, ji yra valstybę reprezentuojantis asmuo. Šiuo požiūriu rytietiškas ir vakarietiškas ceremonialai skiriasi. Pavyzdžiui, patekti pas Makvos kunigaikščio žmoną arba dukteris būdavo praktiškai neįmanoma, to negalėjo net artimiausi bojarinai, nes jos uždarytos kažkur bokštuose – čia šiek tiek šaržuojant (juokiasi). Bet kuriuo atveju jos gyveno labai uždarą gyvenimą. O štai Lietuvos didžioji kunigaikštienė atskirai priima diplomatinį pasiuntinį su dovanomis ir pati dovanoja dovanas kaip valstybės reprezentantas. Ir valdovės dovanojamos dovanos buvo finansuojamos iš atskiro šaltinio. Ona Vytautienė ‒ pirmoji moteris Lietuvos istorijoje turėjusi savo antspaudą, kuris yra išlikęs. Ji susirašinėja, jos vardu siunčiami dokumentai, ji juos gauna – vadinasi, Ona Vytautienė veikia diplomatinių santykių apyvartoje ir komunikacinėje erdvėje. Ilgainiui valdovių gyvenime pradeda formuotis darinys, kurį mes vadiname dvaru. Dvaras – tai pareigūnų sistema, tam tikra sociopolitinė struktūra, kuri padeda įgyvendinti valdovų funkcijas, o vėliau per valdovo dvarą imama

valdyti valstybė. Kancleris, iždininkas, dvariškiai, apsauginiai, taip pat gydytojai, juvelyrai, siuvėjai, kiti amatininkai, kapelmeisteriai, virėjai, pažai – visi vykdo įvairius valdovės ir jos aplinkos pavedimus.

Moters turtinės garantijos Dar vienas svarbus aspektas, kalbant apie bajores, didikes ir, iš dalies, miestietes – Lietuvoje pradeda formuotis moters turtinės garantijos. Už vyro tekinama mergina, bajoraitė ar miestietė, gauna tam tikrą kraitį – taip realizuojama jos teisė paveldėti tėvų turtą. Nuo XV a. pabaigos Lietuvoje paplito vedybinės sutartys. Jose apibrėžiamas turtas, kurį gauna mergina, ištekėdama už vyro. Kraitis įvertinamas ir tuomet jaunikis savuoju turtu, tik dvigubai didesniu, garantuoja būsimos žmonos turtą. Tarkim, moteris atitekėdama atsineša šimto kapų grašių turto, tada vyras jau už dviejų šimtų kapų grašių vertę užrašo jai dvarus, taip garantuodamas, kad moters įnašas nebus iššvaistytas. Įkraičio arba dovinė sutartis fiksuojama notariškai teisme, kraitis yra moters turtinės padėties garantas tuo atveju, jei ji liks našle, nes socialinės rūpybos sistemos nebuvo. Našlystės atveju moteris gyvena jai priklausančiame doviniame dvare, ir nei vaikai, nei giminaičiai negali jos išvaryti. Panaši

VERSLO pietūs

67

MOKSLININĖS

schema veikia ir valdovų aplinkoje - sutuoktinis užrašo žemės valdas ir dvarus, kuriuos pati sutuoktinė administruoja per savo pareigūnus.

Lietuvos-Lenkijos valdovė turi savo materialinių išteklių, kuriais pati rūpinasi. Aišku, viskas priklauso nuo moters ir jos aktyvumo. Bona Sforca – puikus aktyvios, genialios ūkio valdytojos pavyzdys. Taigi pati struktūra leidžia moteriai dalyvauti ekonominiame gyvenime, ir ji suinteresuota tą daryti. Ir tai didelis skirtumas tarp vakarietiškos ir rytietiškos tradicijos.

Didikės, bajorės ir miestietės Lietuvos teisė jau nuo XV a. numatė, kad teisėtoj santuokoj sugyventi vaikai, tiek mergaitės, tiek berniukai, paveldi tėvų turtą lygiomis dalimis.

Vėliau paveldėjimo teisės apribojamos, ir I Lietuvos statute jau numatyta, kad motinos turtą visi vaikai dalinasi po lygiai nepaisant lyties, o dukterys gali pretenduoti tik į ketvirtąją tėvonijos dalį, bet visos ‒ lygiomis dalimis. Siekiant, kad dvarai nebūtų išdalyti, mergaitėms dažniausiai būdavo skiriamos ne žemės valdos, o brangenybės ir pinigai. Lietuvos Metrikoje ir kituose šaltiniuose apstu tokių atvejų, kai sutuoktiniai kreipdavosi į teismus, siekdami prisiteisti iš savo uošvių moterims žadėtus, bet neskirtus 68

kraičius. Ir teismai priimdavo ieškovams palankius sprendimus. Taip realizuojamos miestiečių ar bajorių turto teisės. XVI a. publicistas Mykolas Lietuvis savo leidinyje „Apie lietuvių, maskvėnų ir totorių papročius“ rašo: „Maskvėnų moterys neturi vyriškų teisių, o mūsiškės viešpatauja daugeliui vyrų: vienos – valdydamos valsčius, miestus, dvarus, kitos – gaudamos pelną, trečios – paveldėjimą.“ Istoriniuose šaltiniuose galima rasti daug informacijos ir apie moterų ūkinę veiklą, nes tai gina įstatymas.

Našlės veikla Likus našle atsiveria dar daugiau erdvės aktyviai veiklai, nes ji turi rūpintis turtu, kurį vaikams užaugus ir kuriant savąsias šeimas ar tuokiantis reikės skirti. Našlių galimybės veikti iki vaikų pilnametystės buvo gana plačios, tačiau III Lietuvos statutas jas susiaurina. Buvo konstatuota, kad nepilnamečių vaikų globėjais turi tapti vyriškos lyties asmenys, nebent pats velionis būtų numatęs, kad vaikų globa ir atitinkamai visas turto valdymas atitenka jo sutuoktinei. Buvo sudarytos prielaidos moteriai jaustis ir veikti kaip teisiniam subjektui. Pavyzdžiui, XVI a. vid. gyvenusi Ona Radvilaitė-Kiškienė – žinoma reformacijos veikėja. Radvilienės, Chodkevičienės ir daugybė

VERSLO pietūs

MOKSLININĖS

VERSLO pietūs

69

MOKSLININĖS

70

VERSLO pietūs

MOKSLININĖS

kitų didikių labai aktyviai veikdavo, nes tiesiog objektyviai tai suponuodavo aplinkybės.

Moterų verslas: pirklienės, amatininkės ir smulkios prekybininkės Pirklių verslas buvo šeimos verslas, jame dirbdavo visi namiškiai. Kauno miesto vaito knygoje pavyko rasti įrašą, kuriame vyras savo žmonai suteikia įgaliojimą spręsti įvairiausius klausimus, susijusius su prekyba Karaliaučiuje, ir ji turėjo atstovauti ne tik savo vyrui, bet ir broliui. Tai pavyzdys, kad veiklesnės moterys aktyviai dalyvaudavo versle, nes ir pats verslas buvo šeimos interesas.

Vilniuje buvo gerokai išplėtota cechinė struktūra, cechuose ūkinė ląstelė – amatininko dirbtuvė, kur dirba ir amatininko žmona. Ji neturi teisės dalyvauti cecho narių susirinkimuose, bet žino, kaip veikia visi procesai, ir, jei lieka našle, tęsia visus ūkinius reikalus. Šiaip į cechą net vyrui būdavo labai sunku patekti, daugybė taisyklių ir reikalavimų, reikėdavo ilgai lipti karjeros laiptais, pradedant nuo žemiausio iki kol galėsi tapti meistru, bet būdavo žymiai greitesnis būdas – vesti amatininko našlę. Lietuvoje buvo perimti Vakarų Europos cechų statutai, kur fiksuojamas tas pats prin-

cipas: jei vedama cecho amatininko našlė – jos vyras iškart tampa meistru.

Taip pat įprasta miesto moterų veikla – smulkusis verslas. Perparduoti sendaikčius, drabužius, namų ūkio rakandus, – labai įprasta, o jei pasitaiko nesutarimų dėl kokio daikto – ginčas sprendžiamas civilizuotai, teisme. Yra bylų, kur audėjienė (audėjo žmona) ar kepėjienė bylinėjasi tarpusavyje dėl įkeisto gyvulio, drabužio ar kito dalyko. Tai rodo smulkių prekybininkių gyvenimą, atskleidžia papildomus moterų pajamų šaltinius. Įvairius savo turtinius sandorius jos juridiškai fiksuodavo teisinėse institucijose, tarybos ar vaito teisme, nes teismas taip pat atlikdavo ir notarų fukcijas. Štai, pavyzdžiui, išlikęs šaltinis ‒ Vilniaus miesto pajamų ir išlaidų knygos. XVII a. viduryje Vilniaus rotušės aikštėje būta apie 800 medinių arba mūrinių prekyviečių, kurias miesto valdžia nuomodavo prekybininkams ir amatininkams. Prekyvietės būdavo suskirstytos zonomis: pavyzdžiui, moterys žvejės arba daržininkės už vietas moka po 30 grašių, kiaušinių ar sūrio prekiautojos ‒ tiek ir tiek grašių, ir pan. O tai, beje, rodo, kad moterys ne tik užsiima smulkiuoju verslu, bet ir specializuojasi tam tikroje srityje.

VERSLO pietūs

71

MOKSLININĖS

Apie įvairias tikėjimo formas, „bobučių socializaciją“ bei religinę veidmainystę

MILDA ALIŠAUSKIENĖ

Kodėl žmonės tiki? Kodėl atsiverčia į vieną ar kitą tikėjimą arba išvis atsisako religijos ir tampa netinkinčiaisiais? Kaip religija veikia visuomenę ir kaip visuomenė veikia religiją? Tai klausimai, kuriuos kelia ir į juos atsakymų ieško Atviros Lietuvos fondo vadovė, Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos katedros vedėja, profesorė Milda Ališauskienė.

Tekstas Sandra Vilimaitė Nuotraukos Aistė Petraitytė, pexels.com

72

VERSLO pietūs

P O L I T I K O S LY D E R Ė S

VERSLO pietūs

73

MOKSLININĖS

M

okslininkė pasakoja, kad užaugo labai religingoje šeimoje, tad ir religijotyros studijas rinkosi natūraliai. Tačiau anuomet tokios studijos atrodė gana keistas ir neįprastas sprendimas ne tik jos bendraamžiams, bet ir apskritai Lietuvos visuomenėje, kur religija dažnai laikoma privačiu pasirinkimu, o religijos studijos neatrodo mokslas. „Baigusi Katalikų tikybos bakalaurą, galėjau būti tikybos arba etikos mokytoja, tačiau nusprendžiau gilintis į religijotyrą. Magistro studijas rinkausi jau Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre. Doktorantūros studijoms pasirinkau Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedrą. Save laikau tiek religijotyrininke, tiek religijos sociologė“.

Kas jums yra mokslas ir mokslininkės darbas?

Visų pirma tai – pašaukimas, visada jaučiau norą ieškoti atsakymų į klausimus. Kitas dalykas – pasirinkimas.

Taip jau susiklostė šeimos gyvenimas, kad galėjau atsidėti mokslininkės darbui. Mano pasirinkimas būti mokslininke ir studijų objektas buvo sunkiai priimtas aplinkos. Tačiau po kurio laiko paaiškėjo, kad nors pasirinkau keistas ir nepopuliarias 74

studijas, bet galiu iš to gyventi ir siekti kažko daugiau. Aš save laikau sėkmės pavyzdžiu, nes hobis tapo darbu. Po ilgų ir gana racionalių apmąstymų man pavyko pasirinkti savo mokslinių tyrimų objektą. Augindama vaikus, racionaliai galvojau, kuo galėčiau užsiimti. Mokslas man yra įdomu. Skaičiau, ieškojau ir „užsikabinau“ negrįžtamai.

Mokslo sritis, kuri labiausiai domina?

Aš esu religijos sociologė, ir mane labiausiai domina klausimas, kodėl žmonės tiki? Kodėl jie pasirenka vieną ar kitą tikėjimą? Kodėl žmonės atsiverčia į vieną ar kitą tikėjimą arba kodėl išvis atsisako religijos ir tampa netinkinčiaisiais? Šie klausimai yra apie individą ir jo religinius pasirinikimus. Taip pat mane domina, kaip religija veikia visuomenę ir kaip visuomenė veikia religiją. Man įdomu, kokia yra lietuviška katalikybė ir kuo ji skiriasi, pavyzdžiui, nuo lenkiškosios, vokiškosios ar ispaniškosios. Socialinių mokslų požiūriu, religija yra socialinis reiškinys, todėl pasaulyje yra daug katalikybių, priklausomai, kokioje visuomenėje ji egzistuoja. Vienose visuomenėse svarbesnė patirtinė religija, kitur – ritualai ir praktikos. Žvelgiant iš

VERSLO pietūs

MOKSLININĖS

sociologinės perspektyvos, yra skirtingos katalikybės ir krikščionybės, nes kiekviena religija prisitaiko prie tam tikros visuomenės. Pavyzdžiui, nuvažiuoji į Vietnamą ir matai, kad jų Mergelė Marija vaizduojama įkypomis akimis, azijietiškų bruožų, ‒ tai daroma tam, kad tikintiesiems būtų galima identifikuotis ir atrasti kažkokių bendrumų su krikščionybe. Tikinčiajam turi ką nors reikšti tam tikras religinis simbolis, kad jis norėtų save su juo susieti. Tačiau sociologinis požiūris į religiją yra kitoks nei teologinis. Jei teologai kalba apie raštus bei dogmas ir sako, kad religija – nekinta arba kinta tik išskirtiniais atvejais kai kinta tikėjimo doktrina, tai sociologai teigtų, kad religija nuolat kinta, nes keičiasi ją išpažįstantys žmonės ir jų socialinė tikrovė. Religijai daro įtaką tiek socialinis kontekstas, tiek laikotarpis.

Vienaip krikščionybė atrodė XIX a.

Niujorko valstijoje, kai į ją laivais plaukė Europos religiniai pabėgėliai, ir visai kitaip ‒ Vakarų Europoje tuo pačiu laikotarpiu. Skirtumų tarp krikščionybių abiejuose Atlanto krantuose apstu ir šiomis dienomis.

Kokiais savo darbais labiausiai džiaugiatės?

Džiaugiuosi užsienyje išleista ko-

lektyvine monografija, Lietuvoje vykdytų mokslinių ir socialinių projektų rezultatais – knygomis ir fotografijų parodomis. Norisi tikėti, kad mano ir kolegų nuolatinis kalbėjimas apie religinę toleranciją taip pat nelieka be atgarsio ir visuomenė po truputį atpras lipdyti etiketes ir marginalizuoti kitaip tikinčiuosius ar netikinčiuosius. Manau, kad socialinių mokslų atstovams labai svarbu ne tik fiksuoti socialinę tikrovę, bet ir viešai kalbėti apie savo tyrimų rezultatus, kurių pagrindu galėtų vykti pokyčiai.

Ar religija apskritai reikalinga ir naudinga XXI a. žmogui?

Sociologai sako, kad nėra visuomenės be religijos. Tačiau sociologijoje religija yra plačiau suprantama, ji atlieka kelias funkcijas, pavyzdžiui, individui religija gali atsakyti į klausimus apie jo egzistenciją ir būtį.

Kita funkcija – religija sutelkia bendruomenę, ji leidžia pajausti bendrumą būnant kartu, turėti bendrų patirčių. Turiu omeny religiją kaip analitinį įrankį, tam tikrą konceptą, o ne kažkokią konkrečią religiją.

Kitas klausimas ‒ o ką mes įdedame į tą religiją? Kokią prasmę suteikiame tam analitiniam koceptui?

Pavyzdžiui, ar krikščionybė vienoje

VERSLO pietūs

75

P O L I T I K O S LY D E R Ė S

76

VERSLO pietūs

P O L I T I K O S LY D E R Ė S

ar kitoje visuomenėje šiais laikais atliepia sutelktumo funkciją? O gal tą funkciją toje visuomenėje atlieka kokie nors futbolo ar krepšinio sirgalių klubai. Atsiranda ir naujų religijų, kurios taip pat atsako į būties klausimus ir atlieka sutelktumo fukciją. Tą pat funkciją gali atlikti ir kiti socialiniai sąjūdžiai, tačiau religiniai sąjūdžiai turi savo specifiką, nes religija yra vienas iš socialinių institutų, kuriam būdingas tikėjimas, ritualai, bendruomenė ir religinė patirtis.

O Dievo neturi būti?

Ne visose religijose tikima į Dievo egzistavimą, dalis religijų apskritai nesiorientuoja į anapusybę. Kalbėdami apie religiją, turime suprasti, iš kokios perspektyvos kalbame. Visi neišvengiamai esame subjektyvūs, nes vienaip ar kitaip mūsų gyvenime religija dalyvauja nuo pat pradžių: nuo gimimo esame su ja šeimoje, mokykloje ir pan. Žiniasklaida mus taip pat socializuoja į vieną ar kitą religinę terpę. Moksle yra toks terminas confirmation bias (liet. „šališkas patvirtinimas“). Jis reiškia, kad pasaulį suvokiame ir matome pagal savo išankstines nuostatas, ieškome šališkų šių nuostatų patvirtinimų.

Tad dauguma Lietuvoje kalbėdami apie religiją yra krikščioniškai subjektyvūs. Sociologas turėtų vadovaudtis metodologinio agnosticizmo VERSLO pietūs

77

MOKSLININĖS

principu, neišskirti nei vienos religijos, nelaikyti jos viršesne už kitas.

Ar lietuviai ‒ religinga tauta?

Dauguma Lietuvos gyventojų (apie 80 proc.) save priskiria Romos katalikams, bet ką tai reiškia? Sociologiniai tyrimai rodo, kad maždaug 15-20 proc. gyventojų yra praktikuojantys, meldžiasi ir lankosi bažnyčioje. Dar apie pusė svarsto, kaip jų tikėjimas ar savęs priskyrimas vienai ar kitai religinei bendruomenei paveiks kasdienybę, turiu omeny, požiūrį į abortus, kontracepciją ir eutanaziją. Apskritai mūsų visuomenė yra pakankamai konservatyvi, tad šiems klausimams įtaką daro ir religija, tačiau veikia ir bendros visuomenės nuostatos. Taigi, turime daugumą visuomenės, save priskiriančios vienai ar kitai religinei bendruomenei, bet praktiškai tai nieko nepasako apie tos bendruomenės religingumą. Be to, kiekvienas religingumas gali būti nuo labai liberalaus iki labai konservatyvaus.

Tad ir katalikų būna labai liberalių, leidžiančių sau naudoti kontracepciją, pasisakančių už abortus, palankiai vertinančių eutanaziją ir keliančių tuos klausimus viešumoje. Yra ir labai konservatyvūs, pavyzdžiui, prieštaraujantys italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ demonstravimui.

78

Yra mokslininkų, sakančių, kad Lietuvoje nėra sąlygų užsiimti moksliniais tyrimais dėl per mažo finansavimo, ar pritariate tam? O gal čia tik tinginių pasiteisinimas ir, kas ieško, tas gauna ir finansavimą, ir paramą mokslo projektams?

Dėstant universitete iš tiesų sudėtinga dar ir mokslinius tyrimus daryti, nes krūviai yra didžiuliai, administracinio darbo gausėja, tad moksliniam darbui lieka gana mažai laiko. Mokslininkų, dirbančių mokslo institutuose, atlyginimai gerokai per maži. Mokslo ir švietimo ministerija trimituoja apie prastą mokslo ir studijų kokybę, bet manyčiau, mes kryptingai link šios padėties ėjome visus 25 metus. Galiausiai nutiko taip, kad mokslas ir mokslininko karjera nebėra pasirinkimas, patrauklus jauniems žmonėms. Vis dar lieka galimybė rengti projektines paraiškas ir dalyvauti konkursiniame mokslo finansavime, kurį organizuoja Lietuvos mokslo tarybos.

Tačiau čia susiduriame su keliomis problemomis. Viena vertus ekspertinis vertinimas samdant nacionalinio lygio ekspertus tampa problema, nes Lietuva per maža šalis, kad toks vertinimas išliktų objektyvus.

Kita problema – mokslinių tyrimų krypčių formulavimas, vis dar mažai

VERSLO pietūs

MOKSLININĖS

VERSLO pietūs

79

80

VERSLO pietūs

MOKSLININĖS

atsiveriame naujovėms, gana retai sudaromos sąlygos plėtoti nelokalius tyrimų projektus ir leisti mokslininkams siekti universalaus mokslo. Čia atvažiuotų užsieniečiai, lietuviai važiuotų į užsienį ir mes galėtume tapti tarptautinės bendruomenės mokslo dalimi. Bet nepaisant tokių kliūčių ir finansavimo stokos, žiūrint iš mano perspektyvos, Lietuvos mokslas su tuo finansavimu, kokį turi, yra padaręs stebėtinų dalykų.

Plaukia be baseino Lietuva. Mes turime tarptaunes karjeras padariusių mokslininkų, užsienyje pripažintų, atliekančių puikius tyrimus, kurie integruojasi į bendras pasaulio mokslo tendencijas. Ir nekalbu apie tiksliuosius mokslus, bet būtent apie humanitarinių ir socialinių mokslų atstovus. Tikrai turime ne vieną ir ne du aukščiausio lygio mokslininkus, kurie dirba ir/arba yra pripažinti Vakarų universitetuose bei mokslo centruose.

Tai čia ir žiniasklaidos kaltė.

Neseniai girdėjome apie DNR žirkles, bet jūsų minimų pavyzdžių nematome.

Manau, kad žiniasklaidos požiūris į humanitarinius ir socialinius mokslus atspindi visuomenės požiūrį į šiuos mokslus. Viena vertus, manoma, kad šie mokslai yra sunkiai apibrėžiami – kažkas kaž-

ką pakalbėjo, kažkas kažką parašė.

Mūsų visuomenė mokslą suvokia kaip industrinė visuomenė ‒ kad tikras mokslas yra tikslieji mokslai, kai laboratorijoje galima atlikti eksperimentą, iš vienos kolbelės kažką perpylus į kitą. Bet jeigu mokslo objektu tampa žmogus ar visuomenė, o mokslininkai dalyvauja, stebi, atlieka psichologinius eksperimentus – tada jau neva neaišku, ar tai mokslas. Mano kolega, atvykęs iš Amerikos, sako: „Kai gaunu atlyginimą už antropologijos profesoriaus darbą, man užtenka viskam, todėl galiu susitelkti ir galvoti vien apie tai, kaip prisidėti prie mokslo – galiu ramiai sėdėti, skaityti, galvoti, ką galiu dar nuveikti ir kokius tyrimus noriu atlikti“. Lietuvoje vis dar turime galvoti, kaip uždirbti pinigų, kad pirmiausia aprūpintume save ir savo artimuosius, o vėliau ieškome laiko ir galimybių mokslui. Tai akivaizdūs mūsų ir Vakarų mokslininkų skirtumas. Bet nėra visuomenės be mokslo, kaip ir be religijos. Ir valstybės nėra be mokslo. Jei mokslo nėra ‒ ir valstybės, tikėtina, nebus.

Religija lyg ir turėtų būti siejama su dvasingumu, bet dažniau viešai matyti veidmainystė. Kunigai perka prabangius automobilius už parapijiečių aukas, vienuoliai Vilniuje brutaliai išvaro

VERSLO pietūs

81

MOKSLININĖS

baro savininkus. Arba užtenka apsidairyti aplinkui, pažiūrėti į pažįstamus ir gimines. Būna, žmonės grįžę po mišių ir susėdę prie šventinio stalo savo kalbomis lengviausiai virsta seksistais, rasistais ir homofobais. Ir tokių pavyzdžių gausu per dažną lietuvio giminės suvažiavimą. Kaip jūs tai matote ir vertinate?

Tokių tyrimų nėra, tačiau čia galime kalbėti apie nuostatas. Mūsų visuomenėje yra palanki terpė netolerancijai. Nepaisant to, kad dauguma laiko save Romos katalikais, matome, kad net katalikų bažnyčios galvos Romos popiežiaus pamąstymai apie toleranciją nesulaukia palankių vertinimų. Sakyčiau, kad katalikybė Lietuvoje yra lyg visiems priimtinas rėmas – tam tikras skėtis, po kuriuo visi gyvename. Po tuo skėčiu visiems saugu, tačiau asmeninis gyvenimas tarsi nėra susijęs su tuo skėčiu. Kitas paaiškinimas, remiantis sociologijos klasikais, ‒ kad iš tiesų religija apima ir priklausymą bendruomenei, ir patirtį. Žmonės, kurie labiau susitelkę ties bendruomeniškumu, atlieka praktikas ir išpažįsta ritualus, galbūt nėra įsisąmoninę to tikėjimo: neskyrė tam dėmesio ir/ar neturėjo galimybių. Mūsų visuomenėje dauguma žmonių, kurie patyrė religinę socializaciją sovietiniu laikotarpiu. Tuo82

met Katalikų bažnyčios vieša veikla buvo apribota, religinė socializacija vyko paslapčia veikusiose katechezės grupėse, kurioms vadovavo vyresnio amžiaus moterys, dažnai vienuolės.

Religinė socializacija Lietuvoje nebuvo sistemiška ir struktūruota. Dalis žmonių gavo kratinius kažkokių žinių, kažkas buvo praleista. Be to religiniame gyvenime svarbi patirtis: vieni suvokia ir įprasmina ritualus, o kiti – ne, tad ir atsiranda nesusipratimai ir nesusikalbėjimai. Yra ir tokių, kurie eina į maldos namus, nes visi ten eina. Reikia per šventes nueiti ‒ ir eina. Taip pat per šventes reikia tradiciškai dažyti kiaušinius, nešti pašventinti. O kodėl taip reikia daryti, per daug ir nesigilina. 2012 m. atlikome visuomenės apklausą apie šventes ir jų supratimą. Aiškinomės, kiek religinių prasmių turi Kalėdų ar Velykų šventimas. Paaiškėjo, kad žmonės švenčia Kalėdas taip, kaip tai mato masinėje kultūroje, kas jiems pateikiama reklamose ir medijose. Jie yra švenčių vartotojai, o pačių religinių prasmių nėra, – štai tada ir atsiranda prieštaravimų. Žmonės nesupranta religinio gyvenimo vertybių ir jų neperkelia į asmeninį gyvenimą.

Svarbu pabrėžti, kad ir Katalikų bažnyčia, būdama sovietinėje terpėje, atsiliko nuo Katalikų bažnyčios

VERSLO pietūs

MOKSLININĖS

VERSLO pietūs

83

MOKSLININĖS

raidos pasauliniu mąstu, nes arba neturėjo galimybių tos raidos sekti arba galimybės buvo labai ribotos.

Turiu omeny II-ojo Vatikano susirinkimo nutarimus ir jų įgyvendinimą. Jei II-ajame Vatikano susirinkime buvo kalbama apie tarpreliginį dialogą, pakeistos įvairios liturginės knygos. Tuo tarpu atkūrus nepriklausomybę Lietuvos bažnyčiose, ilgą laiką vis dar buvo naudojamasi senosiomis liturginėmis knygomis ir meldžiamasi už žydų atsivertimą į krikščionis, nors tai akivaizdžiai prieštaravo minėto II Vatikano susirinkimo tarpreliginio dialogo principams. Lietuvos katalikų bažnyčia pasirenka, kiek atliepti pasaulinius pokyčius ir kiek jų atnešti į mūsų visuomenę. Dažnai tenka stebėti kaip skiriasi Rytų Europos ir Lietuvos bei Vakarų Europos katalikų bažnyčių pozicijos kai kurių Popiežiaus pasisakymų atžvilgiu. Tenka pripažinti, kad Katalikų bažnyčia nėra vienalytė, egzistuoja nuomonių įvairovė tiek tarp priimančių sprendimus, tiek tarp tikinčiųjų.

Kalbant apie islamo religiją, Lietuvoje matai paradoksą: žmonės bijo islamą išpažįstančių žmonių, kurie neva prievartaus mūsų moteris ir pjaustys galvas, nors pamiršta viešai skambėjusias istorijas: apie paaugles, ku84

rios nužudė, supjaustė gabalais bendraklasę ir laikė šaldytuve, apie vyrą, su kastuvu nukirtusį galvas tėvams, apie vaikus šulinyje, jaunuolio išprievartautą ir nužudytą senutę. Kaip jūs tai vertinate? Kodėl žmonės linkę bijoti „kitų“, bet nebijo savo darže siaučiančių monstrų? Čia įsijungia tam tikras socialinis mechanizmas, leidžiantis visuomenei jaustis labiau sutelktai kokios nors grėsmės ar priešo akivaizdoje, tokiais atvejais pasimiršta vidaus blogybės, dėmesys sutelkiamas į išorę.

Kai turi kokį nors priešą, atsiranda bendrumo jausmas, supratimas, kad MES ‒ tikrai ne JIE. Kuriami stereotipai apie kitus žmones esą jie kitokie, save pozicionuojant geresniais.

Musulmonai dabar yra tapę „kitais“ daugelyje visuomenių. Tai siejama su 2001-ųjų rugsėjo 11 diena, kai teroristiniai išpuoliai nekorektiškai buvo susieti su islamu, sakyčiau neįsigilinus į islamą ir apskritai religiją kaip socialinį reiškinį ir jo prasmę žmogaus gyvenime. Žiūrint iš religijos mokslų perspektyvos, tokius vertinimus po išpuolių JAV lėmė krikščioniškas subjektyvumas ir tam tikri politiniai interesai. Taigi dabar turime situaciją, kai viena iš pasaulinių religijų yra stigmatizuojama dėl statistiškai nematomos joje esančios

VERSLO pietūs

MOKSLININĖS

VERSLO pietūs

85

MOKSLININĖS

86

VERSLO pietūs

MOKSLININĖS

žmonių grupės. Žmonių linkusių į prievartą kiekis yra panašus visose religijose, dauguma pasaulio religijų turi juodų su terorizmu susijusių savo istorijos puslapių. Kiekvienoje socialinėje grupėje atsirastų žmonių, kurie galėtų įvykdyti teroristinius aktus nepriklausomai nuo jų geografinės vietos, išpažįstamos religijos, lyties ir pan. Taip pat aptiktume žmonių, kurie linkę įvykdyti, bet neįvykdo teroristinių išpuolių. Esti daugybė priežasčių, kodėl įvykdomas teroristinis aktas nuo asmeninių iki socialinių, religija yra tik vienas iš šių veiksnių, šiuo metu konkrečiai kalbant islamas yra tapęs „atpirkimo ožiu“ nukreipiančiu dėmesį nuo visuomenėse vykstančių procesų ir sukuriantis įsivaizduojamą priešą.

Kokius išskirtumėte dažniausiai pasitaikančius stereotipus, susijusius su religija? Pavyzdžiui, sakoma, kad mokslas ir tikėji-

mas nesuderinami, nes tikintis žmogus yra ribotas.

Esu susidūrusi ir su šiuo, ir su atvirkščiu stereotipu – mane apkaltino esą esu ateistė, nes manoma, kad religijos kritikuoti negalėtų tikintis žmogus. Visada sakau: žinote, aš esu sociologė, ir dabar mes kalbame apie mano mokslo objektą, o asmeninis mano gyvenimas lieka man. Ir kai man žmonės sako, kad mokslininkas negali būti tikintis, aš, kaip ir jūs sakote, manau, kad tai tėra stereotipas kaip, beje, ir kitas mano jau minėtas stereotipas. Mokslinė veikla yra darbas. Jį galima atsieti nuo asmeninio gyvenimo. Tai dvi skirtingos gyvenimo sferos. Panašiai galima būtų sakyti, kad mokslininkas negali tyrinėti šeimų, jei pats nėra sukūręs šeimos, tačiau tai greičiau nesigilinimas į socialinių tyrimų metodologijos aspektus.

VERSLO pietūs

87

VIRŠELIO TEMA

88

VERSLO pietūs

Austėja Landsbergienė ledlaužis, keičiantis švietimo sistemą

Tekstas Sandra Vilimaitė Nuotraukos Dalia Mikonytė MUA Edita Jonaitytė/Stumbres Look

VERSLO pietūs

89

VIRŠELIO TEMA

90

VERSLO pietūs

VIRŠELIO TEMA

S

umanius žurnalo numerį skirti mokslui ir mokslininkams, mūsų redakcijai nekilo abejonių, kas turi papuošti viršelį ir tapti žurnalo tema. Viena yra svajoti ir kalbėti apie kitokį švietimą bei mokslo reformas Lietuvoje ir visai kas kita – imti ir įgyvendinti savo viziją. „Niekada nenorėjau darželio ar mokyklos – aš ne tam sutverta! Visada norėjau pakeisti Lietuvos švietimo sistemą, būti tuo žmogumi, kuris pralauš ledus. Manau, man ir mano komandai visai neblogai sekasi“, - užtikrintai sako socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė.

Dar vaikystėje Austėja svajojo tapti mokslininke, dirbti laboratorijoje ir išgelbėti pasaulį. Panašu, kad labai toli nuo savo vaikystės plano nenusuko, nes pasaulį – tikrąja to žodžio prasme – galima išgelbėti per švietimą. A. Landsbergienė turėjo svajonę – Lietuvoje įsteigti ugdymo įstaigą, atitinkančią tarptautnius standartus, tačiau net jos bičiulis verslininkas sakė, kad tai labai sudėtinga idėja ir geriau jau Austėja imtų ir atidarytų parduotuvę. Tačiau mokslininkė patarimo nepaklausė ir dabar valdo 18 privačių Vaikystės Sodo darželių ir 3 privačias Karalienės Mortos mokyklas visoje Lietuvoje.

„Kai įsteigiau Vaikystės Sodą, namuose buvo keturi maži vaikai – jauniausiai dar net nebuvo dvejų! Be to, pradėjome su draugo paskola, atrodė, arba-arba. Dirbau po 20 valandų, be jokių laisvadienių ar savaitgalių keletą metų. Prisimenu, mama padovanojo savaitgalį Trakuose, su visokiais masažais ir veiklomis, o aš jį visą pramiegojau. Niekada jo nepamiršiu, nes tąkart supratau, kokia buvau įsitempusi ir susitelkusi – it styga“, ‒ verslo pradžios didžiausius sunkumus prisimena A. Landsbergienė. Ir nors dabar mokslų daktarė gali sau leisti miegoti ilgiau, tačiau tenka ir daugiau sukti galvą dėl įvairių kitų dalykų, pavyzdžiui, verslo strategijos. Žinoma, yra komanda, ji rūpinasi strategijos įgyvendinimu, tačiau, kaip sako Austėja, „turiu milžinišką atsakomybės jausmą – per petį nežiūriu, bet man nuolat rūpi. Manau, kad taip ir turi būti – vadovė turi gyventi savo organizacija! Tai turi būti ir darbas, ir hobis, ir pareiga, ir atsakomybė, ir didžiulė gyvenimo dalis. Tu ne(be)turi tokios prabangos kaip „užverti duris“, „atsipalaiduoti“ ir panašiai“.

Kaip manote, kokie svarbiausi faktoriai sėkmingam verslui?

Ką dabar darytumėte kitaip?

VERSLO pietūs

91

VIRŠELIO TEMA

Iš tiesų gyvenime nėra tokio dalyko kaip sėkmė: dirbk daug ir sunkiai ‒ ir pamatysi rezultatą! Beje, reikia ne imituoti darbą, o labai tikslingai dirbti. Žinoti, ko sieki. Nebijoti keisti ir keistis. Suklydus neprarasti galvos. Amerikiečiai dabar sako ne „practice makes perfect“, o „PERFECT practice makes perfect“ – noriu pasakyti, kad itin svarbus yra pats procesas, jo tikslingumas. Jeigu pradėčiau iš naujo, mažiau jaudinčiausi. Labiau pasitikėčiau savimi.

Neleisčiau klientams, kurie patys nežino, ko nori, manęs (ar mokytojų!) skaudinti ir numušti ūpo. To iš pradžių buvo nemažai, dar dabar šiurpuliukai bėgioja prisiminus. Dabar jau žinau, ką darau, ko nedarau, kada reikia atsiprašyti, o kada ‒ paprašyti užverti duris... iš kitos pusės.

Supratau, kad niekada neįtiksiu visiems, todėl turiu mylėti tuos, kurie tiki ir pasitiki, tvirtai eiti savo keliu ir nuolat tobulėti.

Ar kurdama verslą esate susidūrusi su lyčių stereotipais, esą moterys versle vadovaujasi jausmais, o ne logika, ar panašiais pasakymais?

Tie lyčių stereotipai šiandien yra itin pavojingi, nes jie kažkokie užslėpti.

Tarkim, Lietuvoje dažnas sako, kad moterims nėra reikalo jaudintis: Prezidentė moteris, ministrės – moterys, 92

daug patarėjų ir visuomenės veikėjų – moterys. Tačiau, pavyzdžiui, didžiausioje pardavimų konferencijoje tik dvi pranešėjos buvome moterys!

Ir taip yra dažnai. Netikiu priverstine 50:50 taisykle, bet tikiu, kad turime labiau įgalinti mergaites. Jos turi siekti, jos turi domėtis ir pan. Dabar gi Lietuvoje kaip ant mielių dygsta visokios moteriškumo mokyklos, kurios ragina (cituoju) palikti savo ego ant suoliuko, būti nuolankiomis vyrui, nes tai bus laimės garantas.

Dabar jūs man pasakykite: kuriam žmogui nesvarbu šeima?! Jeigu tos moterys įtikės, kad reikia palikti ego ant suoliuko, tai Lietuvoje kurs tik 50 proc. tų, kurie gali kurti! Ar mes to siekiame?! Ar mes to norime?! Jeigu vyrams nepatinka tvirtos, drąsios, kūrybingos moterys, tai jau tikrai ne moterų problema. Tiksliau, ir moterų – tų, kurios tokius vyrus (iš) auklėjo! Dar netikiu ir stiklinėmis lubomis, nes mes pasirenkame, ar leisime joms būti. Jos dėl to ir yra stiklinės, kad galima sudaužyti! Po vienų labai rimtų derybų man sakė: tu tame kabinete buvai vienintelis vyras! Žinote, ką aš atsakiau? „Tame kabinete aš buvau vienintelė moteris“ (nes taip ir buvo). Aš lygiuojuosi ne į vyrus, o į asmenybes. Ir visai nesvarbu, ar ta asmenybė yra vyras, ar moteris!

VERSLO pietūs

VIRŠELIO TEMA

VERSLO pietūs

93

VIRŠELIO TEMA

94

VERSLO pietūs

VIRŠELIO TEMA

Jus dažnai kviečia interviu ir neretai žurnalistai užduoda klausimus apie maisto ruošą, namų buitį, vaikų priežiūrą ar net tai, ką vyras gali jums leisti, o ko ne, ‒ ar tokie klausimai jus žeidžia?

Kaip į juos reaguojate? Ir apskritai, kaip, jūsų nuomone, reikėtų išgyvendinti įprotį klausti verslo, politikos, mokslo, karjeros moterų apie jų drabužius ir sukneles? Šiandien labiau kelia juoką nei žeidžia. Matyt, reikia įgyti patirties, reikia užtektinai pasitikėti savimi ir pakankamai metų nugyventi, kad išmoktum klausimų, situacijų nepriimti asmeniškai. Juk tai, kad užduodamas stereotipus skatinantis klausimas, yra ne mano, o žurnalisto/-ės profesionalumo problema. O šiaip juk interviu yra it tango, kurį šoka dviese: aš irgi galiu ir pasirinkti, kaip į klausimą atsakyti, kaip pakreipti atsakymą, galiu į klausimą atsakyti klausimu, galiu būti ir naivi, ir ironiška, ir nutylėti tai, ką, manau, reikia nutylėti. Tai irgi ir mokslas, ir menas, ir tai yra žavu!

Kaip manote, kokią įtaką vaikams daro pasakos ir apskritai knygos? Ir kaip tėvai galėtų tinkamai parinkti literatūrą? (Pavyzdžiui, kai vaikystėje skaičiau Pelenę ar Miegančiąją gražuolę, save tapatinau su princu, nes

buvo klaikiai nuobodu ir siaubinga vien pagalvoti, kad galėčiau tiesiog laukti, kol atjos princas manęs išgelbėti. Norėjau veiksmo, nuotykių ir todėl jau geriau būsiu princas nei princesė. Tada mama nupirko knygą Ronja, plėšiko duktė ir staiga man atsivėrė akys, kad mergaitės gali būti veikiančios ir patiriančios nuotykių). Tad ar galima sakyti, kad iš mergaičių tiesiog brutaliai atimama galimybė būti lydere, kai nuo vaikystės peršama nuomonė „būti princese ir laukti“, „būti gera mergaite ir neišsisokti“? Ir kaip apskritai galėtume, kaip visuomenė, prisidėti prie mergaičių lyderystės skatinimo?

Mano mama yra kosminis žmogus – ji ne tik buvo pralenkusi laiką mama, bet ir negailestinga, kai kalbame apie skaitymą. Ji vienareikšmiškai pasakė, kad visą svarbiausią grožinę literatūrą (taip, VISĄ klasiką!) turiu perskaityti iki mokyklos baigimo. Kodėl? Nes baigusi turėsiu skaityti studijoms, o dar vėliau – profesijai. Ir ji buvo teisi! Taigi skaičiau nuo Gargantiua ir Pantagriuelio iki Senio ir jūros. Įsimylėjau Steinbecką, Hemingway᾽ų, Mayą Angelou, Cvetajevą. Kai dukra buvo maža, skaitėme kompozitorių biografijas. Kai perskaitėme, mano

VERSLO pietūs

95

VIRŠELIO TEMA

Morta Sofija ir sako: o ši knyga buvo tik apie vyrus?! Supratau, kaip sąmoningai reikia su dukromis apie tai kalbėti, kaip reikia jas įgalinti, kaip reikia joms parodyti moteris, kurios kūrė, kurios GALĖJO. Dėl to ir Karalienės Mortos mokykla – jau XIII amžiuje gyveno moteris, kuri galėjo. Vadinasi, gali ir tu! Dėl to ir #TvirtaMergaitė iniciatyva: paskaitos, diskusijos, susitikimai, pranešimai, nuolatinis dalinimasis feisbuko paskyroje. Nes tai svarbu. Galų gale, jaučiu didžiulę atsakomybę už visas tas nuostabias, drąsias, tvirtas mergaites, kurios lanko Vaikystės Sodą ir Karalienės Mortos mokyklą. Noriu, jog jos žinotų, kad jos GALI. Gal yra knyga, kuri jus pačią išugdė, padarė stiprų įspūdį vaikystėje ar paauglystėje?

Vaikystėje – vasarą prieš mokyklą, dar būdama šešerių, – perskaičiau Dėdės Tomo trobelę. Raudojau kruvinomis ašaromis! Vėliau taip jaučiausi skaitydama Handmaid᾽s Tale, nors jau buvo apie 30. Įsivaizdavau save herojų vietoje, sapnavau, gyvenau tuo ir modeliavau situacijas, kaip elgčiausi aš. Man atrodo, kad esu kovotoja. Tiesiog turiu tvirtą stuburą, aiškius principus ir... geriau jau

96

kalėti už juos nei išsižadėti!

Kokią įtaką jūsų mąstymui ir asmenybei padarė vasaros Švedijoje? Ir kokių teigiamų dalykų, gerosios patirties galėtume visi pasimokyti iš švedų?

Manau, kad aš esu tokia, kokia esu, nes nuo 12 metų dalį arba visą vasarą leisdavau Švedijoje, švedų šeimoje. #TvirtaMergaitė projektas irgi, manau, dėl to atsirado. Tiesiog paauglystės metai yra nepaprastai svarbūs, nes esi pasinėręs į savęs paieškas. Mes su mano švediška „mama“ Anna iki paryčių diskutuodavome apie moterų teises, apie lygybę, apie tai, kaip Sovietų Sąjunga atrodė švedams, apie sunkaus darbo svarbą, apie tai, kad niekas gyvenime tau nieko neturi duoti.

Valstybės atsakomybė yra sukurti tau saugumą: pakankamai geros ligoninės, mokyklos, pasitikėjimas policininkais, o visa kita – tavo ir tik tavo atsakomybė. Tai buvo visiškai kitaip, nei girdėdavau Lietuvoje: valdžia tokia, anokia, to nepadarė, to nedavė... Teko mąstyti, kvestionuoti, susidaryti savo nuomonę, o tai, savo ruožtu, padarė man vieną didžiausių įtakų gyvenime.

VERSLO pietūs

VIRŠELIO TEMA

VERSLO pietūs

97

VIRŠELIO TEMA

98

VERSLO pietūs

VIRŠELIO TEMA

VERSLO pietūs

99

VIRŠELIO TEMA

Kaip manote, ar šauktiniais kviesti tik vaikinus yra diskriminacija? Gal būtų teisingiau kviesti jaunuolius neatsižvelgiant į lytį? Juk kiek jau turime pavyzdžių, kai merginos eina tarnauti savanorėmis.

Jau esu pasisakiusi, kad, manau, reikėtų kviesti visus. Man pavyzdys – Izraelis. Ten tenka reguliariai viešėti darbo reikalais, tai vis nusifotografuoju su karėmis merginomis ir pasakoju dukroms, kokios jos šaunios! Kažkada man švedai pasakojo, kad tie, kurie nenori eiti kariauti, gali eiti dirbti savanoriais į darželius. Įsivaizduojate, kaip būtų puiku Lietuvoje?! Į darželius ateitų jaunuolės ir jaunuoliai, tarnautų ten devynis mėnesius, padėtų pedagogams, vaikai kaifuotų – gal net pedagogo profesijos prestižas išaugtų?! Man tai buvo gėda dėl tų verktinių, nes aš – kai pagalvoju – visiškai negalėčiau apginti nei šeimos, nei Lietuvos, ir tai nėra sveikintina žinant mūsų geopolitinę situaciją.

Ar pritariate šio amžiaus idėjai apie mokymąsi visą gyvenimą?

Ir kaip manote, kodėl Lietuvoje net jauni 40+ žmonės kalba, kad „man jau vėlu mokytis“, „man jau vėlu pradėti viską iš naujo“? Žinoma, jai negalima nepritarti!

Savo mokytojams nuolat kartoju, 100

kad privalo tobulėti, nes juk niekaip neišmokysi vaiko nuolat mokytis, jei pats to nedarai. Viena liūdniausių mano istorijų, kai samdžiau pradinių klasių mokytoją, tik baigusią mokslus. Paklausiau, kokią knygą ji neseniai perskaitė, o ji atsakė, kad... ką tik ketverius metus mokėsi! Pati stengiuosi perskaityti bent knygą per savaitę. Žinoma, ne visada pavyksta, bet tai yra mano tikslas. Apskritai, mano visa šeima juokauja, kad niekad nebaigsiu mokslų – ką tik baigiau Stanford Graduate School of Business Executive mokslus ir... jau dairausi, kas toliau. Man atrodo, kad tai labai susiję su tuo, ką žmogus, būdamas vaikas, matė namuose ir kokios vertybės jam buvo skiepijamos. Man mokslai visada buvo šventa. Tiesiog. Tad dabar – nors ką tik atšvenčiau 40-metį – kaip niekad jaučiuosi taip, kad žinau, jog dar labai mažai žinau! O pradėti niekada nėra per vėlu: būdama 16 metų mokslo metus praleidau JAV. Nusprendžiau išlaikyti teises ir per paskaitas sėdėjau su 80+ metų moterimi iš Brazilijos. Anot jos: „Atvažiavau anūkų žiūrėti. Supratau, kad reikia anglų kalbos. Išmokau.

Dabar anūkai paaugo, reikia vežioti – laikausi teises!“. Kai tik pagalvoju, kad gal jau ne, visada prisimenu ją ir sakau TAIP. Mano mama pradėjo

VERSLO pietūs

VIRŠELIO TEMA

VERSLO pietūs

101

VIRŠELIO TEMA

102

VERSLO pietūs

VIRŠELIO TEMA

vairuoti prieš metus! Taigi viskas yra mūsų galvoje.

Kaip pati jautėtės mokykloje?

Kokį svarbiausią dalyką išsinešėte iš jos į gyvenimą?

Mokykla man patiko! Aš buvau itin žingeidus ir smalsus vaikas, tad man beveik viskas buvo įdomu – bent taip dabar prisimenu mokyklą.

Bendraklasius tikriausiai erzinau, nes sėdėjau antrame suole ir stengdavausi aktyviai dalyvauti. Pradinių klasių mokytoja per išleistuves pasidalino viena istorija: pasirodo, ji kartą susirgo, o raštinė niekam nepranešė, matyt, pamiršo. Po kelių dienų mokytoja paskambino į mokyklą ir paaiškėjo, kad aš tiesiog prisiėmiau atsakomybę ir dėsčiau – net namų darbus užduodavau, tai niekas nė nesuprato!

Kokias didžiausias švietimo sistemos problemas įžvelgiate ir kokie būtų, jūsų nuomone, sprendimai? Šiandien didžiausia bėda yra pedagogų (pa)ruošimas bei pedagoginio darbo prestižo stoka. Sunku gerbti žmogų, jei jis pats savęs negerbia!

Medikų profesija yra prestižinė nors atlyginimai nėra stebukliniai. Ar kas nors uždavė klausimą, kodėl? Tokia turėtų būti ir mokytojo profesija, nes tai yra tarnystės profesija, tai yra žmogiškumo profesija, tai yra mūsų ateities profesija. To šiandien nėra,

ir tai labai liūdina. Žmonių nepriversi gerbti, pagarba ateina iš vidaus.

Aš tikiuosi, kad artimiausiu metu tą įvardinsime ir gebėsime pajudėti iš dugno, kuriame esame atsidūrę.

Ne kartą kalbėta, kad Lietuva negeba tinkamai paruošti mokytojų, juos tiesiog reikia permokyti iš naujo. Kokią jūs matote situaciją? Kaip atsirenkate pedagogus ir ar sunku rasti tinkamų?

Prieš keletą metų į jūsų klausimą būčiau atsakiusi vienaip, tačiau šiandien galiu drąsiai sakyti, kad žmonės vis sąmoningiau renkasi mūsų organizaciją, vis rečiau tenka susidurti su tokiais, kurie įsivaizduoja, kad mažų vaikų ugdymas – tiesiog priežiūra, kad mažos mergaitės turi būti rožinės princesės, kad berniukai neverkia, kad reikalavimas, jog darbuotojas kasdien būtų pasiruošęs darbui, yra norma, o ne kažkokia užgaida ir t.t. Turime tikrai nemažai žmonių, kurie dirba jau šeštus, penktus, ketvirtus metus – tai jau rimta. Žinoma, kai darbuotojų daug (jau artėjame prie 400!), visokių pasitaiko, bet dauguma yra tokie, su kuriais drąsiai eičiau į žvalgybą. Kita vertus, pedagogų ruošimas, mano giliu įsitikinimu, šiandien yra opiausia Lietuvos problema, ir mes privalome nedelsiant imtis priemonių!

Savo organizacijoje be galo daug re-

VERSLO pietūs

103

VIRŠELIO TEMA

sursų skiriame mokymams: naujokų mokymams, Mokytojų Akademijai, vidiniams mokymams, Pašaukimo kokybės grupei ir pan. Esame švietimo organizacija, kurioje vyksta daugiausiai vidinių mokymų, nes pedagogai tiesiog nėra pasirengę XXI amžiaus mokyklai. Kai pagalvoji, galėtume tiek dar daugiau padaryti, jei nereikėtų kamšyti tų spragų. Ką padarysi, yra kaip yra, bet tai yra mūsų organizacijos prioritetas. Kaip ir kas vyksta kitose organizacijose, kurių prioritetai kiti, man baugu pagalvoti. Ir baugu net ne dėl mokytojų ‒ jiems gal net geriau, mokytis, va, nereikia! Gal kai kurie net galvoja, kad darbdavys geresnis, nelenda į akis su tais mokymais. Baugu dėl vaikų. Ir dėl Lietuvos. Tad, manau, visi turime garsiai ištarti: švietimas iš tiesų yra mūsų valstybės prioritetas. Kai tai ištarsime, kai susiremsime pečiais, kai vieningai dirbsime – žinau, kad Lietuvoje išauš geresnė diena.

Kalbėdama apie mergaičių lyderystę esate švyturys. Vis dar tenka išgirsti iš mokytojų apie tai, ką gali ir ko negali mergaitė, nes yra mergaitė. Kokių sulaukiate atsiliepimų ir nuomonių iš kolegų pedagogų?

Matyt, jau pakankamai apie tai kalbu, kad apie mane susibūrė tuo 104

tikintys ir idėjas palaikantys pedagogai. Pasiklausytumėte, ką ir kaip kalba mano komanda per susirinkimus!

Pavyzdžiui, šiandien į mūsų bendrą paštą atėjo mokytojos laiškas, kur ji papasakojo, kad į Sodelį pakvietė policijos pareigūnę, kuri pasakojo apie saugų eismą. Susitikimo esmė ‒ ne tik saugumas. Tai ir pilietiškumas, ir #TvirtaMergaitė ‒ o gal ims ir kokia mūsų sodietė taps pareigūne?! Visa tai darome sąmoningai ir tikslingai, norime įgalinti VISUS savo vaikus!

Mokyklose vaikai vis dar mokomi „iškalti“ teisingus atsakymus, bet ne mąstyti ir klausti, ieškoti atsakymo. Kokį požiūrį į mokslą ir mokymąsi jūs diegiate vaikams Karalienės Mortos mokykloje?

Mes mokome vaikus mąstyti! Siekiu, kad Karalienės Mortos mokyklos vaikai būtų tvirti, drąsūs, jautrūs, pagarbūs ir kūrybingi. Organizacijoje turime didžiulę komandą, kurios pagrindinis tikslas – nuolatinis ugdymo programos atnaujinimas ir tobulinimas, į procesą įtraukiame ir visus norinčius pedagogus. Pavyzdžiui, Suomijoje savaime suprantama, kad mokytojas dalyvaus kuriant, atnaujinant ir tobulinant ugdymo programą ir visa tai darys, nes tiesiog tuo tiki. Mes, viena vertus, turime subūrę komandą, bet, kita vertus, kviečiame jungtis mokytojus.

VERSLO pietūs

VIRŠELIO TEMA

VERSLO pietūs

105

VIRŠELIO TEMA

106

VERSLO pietūs

VIRŠELIO TEMA

VERSLO pietūs

107

VIRŠELIO TEMA

Tikiu, kad visų pirma turime būti pavyzdys vaikams. Man patiko, kaip viena mūsų vadovė pasakė: „Dirbu čia jau septinti metai, ir visi jie buvo skirtingi!“ Tokia, manau, ir turi būti švietimo organizacija, nes juk pasaulis nuolat keičiasi! Man kartais sako: „O tu nebijai eksperimentuoti?!“ Taip, VS ir KMM yra XXI amžiaus mokyklos prototipas. Gal net XXII amžiaus (šypsosi). Bet juk kas, jei ne aš?! Kada, jei ne dabar?! Juk remiuosi, ne „mamos nuojauta“, o rimtais moksliniais tyrimais. Kadangi turiu užmezgusi be galo vertingų kontaktų su geriausiais pasaulio universitetais ir mokyklomis, pati skaitau pranešimus mokslinėse konferencijose, žinau, ką ir kodėl darau.

Dažnai žmonės sako: „Turiu daug patirties“, o aš manau, kad šiandien reikia turėti daug ateities. Dabar artimiausia mano konferencija – kaip robotizacija ir dirbtinis intelektas, tikėtina, paveiks švietimą.

Kas jums yra mokslas ir mokslininko darbas?

Man tai yra kažkas nuostabaus!

Nuo pat vaikystės žavėjausi mokslininkais ir mokslininkėmis, skaičiau jų biografijas ir paslapčia svajojau, kad dirbsiu laboratorijoje ir išgelbėsiu pasaulį! Tikėjau (ir tebetikiu!), kad mokslininkai – varomoji jėga,

108

priverčianti mus visus nesustoti, nuolat tobulėti. Kai apsigyniau daktaro laipsnį, atrodė, kad įstojau į kažkokį ypatingą pasaulio išjudintojų ir kūrėjų klubą (šypsosi). Šiandien tokia naivi nebesu, bet vis vien gerbiu mokslininkus ir manau, kad jiems skiriame per mažai dėmesio.

Yra mokslininkų, sakančių, kad Lietuvoje nėra sąlygų dirbti mokslinį darbą dėl per mažo finansavimo, ar pritariate tam? O gal čia tik tinginių pasiteisinimas ir kas ieško, tas gauna ir finansavimą, ir paramą mokslo projektams?

Yra šiuose mokslininkų žodžiuose tiesos. Lietuvoje mokslininkų atlyginimai pririšti prie dėstomų valandų skaičiaus, t.y. prie pedagoginio darbo. Su moksliniais darbais sudėtinga, nes jiems reikia laiko, reikia finansavimo modelio, reikia išskirti prioritetus, reikia suprast, kad socialiniai ir humanitariniai mokslai neduos tiek pinigų, kiek gamtos ir technikos mokslai, tačiau jie yra tautos identiteto dalis, manau, juos irgi reikėtų atskirti. Dalį finansavimo galima rišti prie, pavyzdžiui, inovacijų pritaikomumo, spausdinimo rimtuose, prestižiniuose žurnaluose kiekio, tačiau tik dalį. Mokslininkai neturi jaustis duoneliautojais ir lakstyti per penkias mokyklas – juk tada jie visiškai

VERSLO pietūs

VIRŠELIO TEMA

VERSLO pietūs

109

VIRŠELIO TEMA

110

VERSLO pietūs

VIRŠELIO TEMA

negali kurti! Pavyzdžiui, mano visos idėjos inovacijoms Vaikystės Sode ir Karalienės Mortos mokykloje gimsta per atostogas, keliaujant – kai galva nėra užimta kasdienybe ir „Austėja, gal galima minutėlei“ (šypsosi).

Ką darote sunkią dieną, kai, regis, viskas nesiseka? Ar turite pabėgimo ar atsipalaidavimo ritualų?

Kalbuosi su vyru. Man jo nuomonė, jo palaikymas, jo parama yra labai svarbūs. Be to, mes kažkaip gebame vienas kitą mobilizuoti: kai man sunku – jis mane, o kai jam – aš jį. Tad mano atsipalaidavimo šaltinis yra mano šeima. Dažnai sakau, kad jie yra mano uola. Dar, žinoma, visada yra gera knyga.

Kokiais savo pasiekimais labiausiai didžiuojatės? Ir kokia jūsų ateities vizija?

Didžiuojuosi, kad sugebėjau vienu metu kurti ir organizaciją, ir auginti keturis vaikus. Didžiuojuosi studijomis Fellowship Columbia universitete Niujorke. Didžiuojuosi Executive studijomis Stanfordo universitete San Franciske. Didžiuojuosi apdovanojimu, kurį įteikė Švedijos karalius ir mūsų Prezidentė. Teisybę

pasakius, daug kuo didžiuojuosi ir nebijau to pasakyti. Kodėl? Todėl, kad, manau, mes, lietuviai, turėtume ir labiau savimi didžiuotis, ir mokėti sau ir per petį patapšnoti, ir save apsikabinti. Dabar nei savimi, nei kitais dažnai negebame nuoširdžiai pasididžiuoti, ieškome priekabių, graužiami pavydo ar dar kokio galo kirmino. Yra sakoma, kad tol, kol nemylėsi savęs, negebėsi ir kitų mylėti. Tikiu, kad visų pirma gerbti ir mylėti turime save. Ir sunkiai dirbti!

Ateičiai turiu daug planų, dar daugiau idėjų. Tikiuosi, kad nepritrūks sveikatos, nes energijos, optimizmo ir tikėjimo turiu užtektinai. Žinoma, visi planai susiję su švietimu, o kas tiksliai įvyks ‒ pamatysime.

Kita vertus, jaučiuosi ir nieko gyvenime dar ypač svarbaus nenuveikusi. Norėčiau sulaukti dienos, kai Lietuvos švietimo sistema atsigaus.

Norėčiau įgalinti jaunas šeimas. Norėčiau prisidėti, kad daugiau žmonių savo ateitį matytų ir kurtų Lietuvoje.

Laukiu nesulaukiu jau pilnos, nuo Sodelio iki dvyliktos klasės, mūsų organizacijos. Žodžiu, darbų dar yra labai daug!

VERSLO pietūs

111

B E R LY N O K A R J E R A

112

VERSLO pietūs

B E R LY N O K A R J E R A

Sunkiausia įsilieti į Berlyno ekosistemą

Eglė Duleckytė dirba mažoje nepriklausomoje leidybos kompanijoje Startup Guide, Berlyne. „Esu atsakinga už bendruomenės kuravimą ir plėtrą į naujus miestus. Mes spausdiname knygas apie skirtingų miestų startuolių ekosistemas, tad turiu gana daug keliauti ir megzti ryšius su partneriais skirtingose vietose“.

E. Duleckytė taip pat yra savamokslė kelionių fotografė, ir jai pagaliau pavyko surengti keletą parodų Berlyne, kuo ji labai džiaugiasi. Taip pat ji yra tarptautinio muzikos projekto Sofar Sounds koordinatorė ir komandos vadovė Berlyne Tekstas Dalia Mikonytė Nuotraukos Dalia Mikonytė, asmeninis archyvas, Daniela Carducci, Petar Tashev

VERSLO pietūs

113

B E R LY N O K A R J E R A

K

iek laiko gyveni Berlyne ir kodėl pasirikai šį miestą?

Berlyne gyvenu truputį ilgiau nei dvejus metus. Anksčiau gyvenau Londone, kuris man buvo šiek tiek per didelis ir komerciškas.

Berlyne lankydavausi gana dažnai ir po truputį supratau, kad čia jaučiuosi daug jaukiau, nei Didžiojoje Britanijoje, tad nusprendžiau įsikurti Berlyne.

Ar baigti mokslai atitinka tavo šiandieninę profesiją?

Ir taip, ir ne. Studijavau sociologiją Newcastle universitete. Įgijau daugiau teorinių nei praktinių žinių, bet mokslai buvo gana lankstūs ir leido domėtis politika, socialine psichologija ir filosofija. Sociologijos mokslai apima begalę sričių, bet manau, kad sugebėjau suprasti būdus, kaip visuomenė ir žmonės joje keičiasi.

Sutikau daugybę žmonių iš visų pasaulio kampelių ir išmokau bendrauti su visais kaip su lygiais. Manau, kad man tai tikrai padeda dirbant su žmonėmis iš skirtingų miestų, kul114

tūrų ir socialinės aplinkos.

Kokius kitus darbus esi dirbusi iki šiol?

Beveik visos mano pozicijos buvo susijusios su renginiais ir komandos ar programos kuravimu. Londone padėjau Europos Sąjungos remiamam projektui dirbti su daugiau nei 1500 kūrybinės industrijos startuolių, kad šie lengviau įsilietų į technologijų startuolių pasaulį. Pradėjusi gyventi Berlyne, padėjau atidaryti naują ir dabar ‒ vieną didžiausių coworking (liet. bendradarbiavimo) erdvių The Factory, kuravau renginių programą Tech Open Air konferencijoje, padėjau keliems startuoliams įsibėgėti Berlyne, plėstis ir surasti komandos narius, kurie jiems labiausiai tiktų.

Mėgstu savanoriauti kūrybiniuose projektuose ir muzikos ir meno festivaliuose. 2014 metais prisijungiau prie Sofar Sounds projekto ir „atvežiau“ jį į Lietuvą, subūriau komandą ir organizavau renginius iki 2016 metų gruodžio. Šiuo metu kuruoju šį projektą Berlyne.

VERSLO pietūs

B E R LY N O K A R J E R A

VERSLO pietūs

115

B E R LY N O K A R J E R A

116

VERSLO pietūs

B E R LY N O K A R J E R A

Kokie buvo didžiausi iššūkiai, su kuriais susidūrei siekdama profesinės sėkmės?

Sunkiausia buvo įsilieti į Berlyno ekosistemą, kai tik čia atkeliavau 2015 metais. Kai tai pavyko, supratau, koks vis dėlto varginantis yra startuolių darbo tempas ir krūvis, ypač kai darbuotojai palieka darbus po kelių mėnesių ir reikia adaptuotis prie naujos komandos, ar kai reikia susikaupti ties savo užduotimis, kurios kinta bene kasdien startuoliams greitai augant. Tūkstantmečio kartai siekiant tos profesinės sėkmės kartais lengva pasiklysti nes viskas taip greitai keičiasi. Manau, kad mano profesinė sėkmė yra suvokimas, kad mano pačios gerovė darbe, emocinis stabilumas, pasitikėjimas darbdaviu ir komandos nariais yra svarbesni už materialų atlyginimą.

Ar pavyksta pragyventi iš savo veiklos?

Pavyksta, nors tikrai nėra lengva – Berlynas auga labai greitai ir per pastaruosius metus labai pastebima gentrifikacija*. Bet viskas priklauso nuo asmeninių prioritetų – stengiuosi gyventi minimalistiškai ir daugiau dalintis / mainytis nei pirkti / vartoti.

* Gentrifikacija – procesas, kai vidurinė ar aukštesnė klasė keliasi į miesto centrą ir taip po truputį išstumia vietinius gyventojus, kurie nesugeba išsilaikyti. Dažnai šis procesas apibūdinamas kaip vidurinės klasės kolonizacija.

VERSLO pietūs

117

B E R LY N O K A R J E R A

118

VERSLO pietūs

B E R LY N O K A R J E R A

VERSLO pietūs

119

B E R LY N O K A R J E R A

120

VERSLO pietūs

B E R LY N O K A R J E R A

Kas tavo klientai?

Mano klientai dažniausiai yra renginių ir startuolių kompanijos.

Ar tavo veikla pavyktų, būtų reikalinga Lietuvoje? Ar norėtum gyventi Lietuvoje?

Tikriausiai pavyktų. Sunku nepastebėti, kaip greitai Vilnius išaugo į miestą, kuriame daugėja lietuviškų ir užsienio iniciatyvų. Manau, kad jeigu nuspręsčiau grįžti namo, norėčiau būti atsakinga už tarptautinių projektų įgyvendimą Lietuvoje.

Ar buvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti? Kas tuomet motyvavo nesustoti?

Tokių akimirkų pasitaikydavo (ir pasitaiko) gana dažnai. Motyvacija dažniausiai grįžta keliaujant (mėgstu keliauti viena) ir fotografuojant,

tad neretai kuriu planus išvažiuoti kelioms savaitėms, mėnesiams. Šiuo metu turiu labai gerą darbo Berlyne ir darbo keliaujant balansą, tad tuo džiaugiuosi. Turiu paminėti, kad draugai, komanda ir įkvepiantys kompanijų, kuriose dirbu, vadovai taip pat stipriai motyvuoja.

Kokie tavo ateities tikslai?

Labai norėčiau padėti savo dabartinei kompanijai išsiplėsti ir už Europos ribų – ką šiuo metu intensyviai planuojame kitiems metams. Po truputį mokausi ispanų kalbos, kad pagaliau galėčiau apkeliauti Centrinę ir Pietų Ameriką. Tačiau labai norėčiau, kad Berlynas liktų ta stotele, į kurią galiu sugrįžti po darbų ir kelionių.

VERSLO pietūs

121

LAIŠKAI IŠ IRANO

Laiškai iš Irano

Natūralumas Irane? Ne, ačiū!

III dalis

Tekstas Rūta Elitok Nuotraukos Asmeninis archyvas

122

VERSLO pietūs

LAIŠKAI IŠ IRANO

VERSLO pietūs

123

LAIŠKAI IŠ IRANO

I

ranas – šalis, kurioje natūralumas nėra vertybė. Na, nebent, jei veidrodyje matai būtent tai, ką įsivaizduoji savo mintyse. Kitu atveju, jokių problemų – sprendimų, kaip perkelti norus į realybę, yra begalė! Čia vaikščioti su pleistriuku ant nosies yra kone mados klausimas (kaip ir daugelis kitų rytiečių, iraniečiai labai mėgsta riestesnes vakarietiškas nosis). Ypač paaugliai ir jaunimas mėgsta juos užsiklijuoti, net jei tam priežasties ir nėra. Tas mažas stebuklingas popierėlis reiškia tiek daug! Tai kone tas pats, kas rūkymas mūsų jaunimui – net jei pats sau ir mąstai, kad „kaip neskanu“ ar „kaip smirda“, bet cigaretė tarp pirštų – bežodė deklaracija apie save. Taip ir Irane: pleistriukas ant nosies – ir tu iš karto tarsi pakliūni į tą „išrinktąjį ratą“.

Plastinės operacijos čia itin populiarios, be jokių sąsajų su gėda ar fakto slėpimu, be vyrų ir moterų diskriminacijos. Sąrašas, kaip save gali pasitobulinti, yra begalinis, kainos nesikandžioja, tad neblėsta ir entuziazmas savyje išryškinti aspektus, kuriuos su visais apribojimais, taiko124

VERSLO pietūs

LAIŠKAI IŠ IRANO

VERSLO pietūs

125

LAIŠKAI IŠ IRANO

126

VERSLO pietūs

LAIŠKAI IŠ IRANO

mais Irane, dar turi galimybę parodyti. Tikriausiai nesukels nuostabos tai, kad mėgstamiausios procedūros yra susijusios su galvos sritimi. Tiek moterys, tiek vyrai „riečia“ nosį, koreguoja plaukų liniją, tobulina veido bruožus (lūpos, skruostikauliai, akys ir pan.). Ir nors tam tikros operacijos populiaresnės tarp vyrų ar moterų, abi lytys atviros viskam.

Ir, kaip minėjau, nėra jokios gėdos, susijusios su plastinėmis operacijomis, tad kalbėti apie tai, ką pasidarei, yra pakankamai normali kasdienių pokalbių ar net naujoms pažintims palanki tema. Šiame laiške noriu papasakoti apie keletą savęs tobulinimo būdų, kuriems nereikia skalpelio ir kurie Irane yra visuotinai priimti kaip norma.

Norma, kuri yra kone priešinga mūsiškei, tad pratintis prie jos teko daug šypsantis, sprendžiant, rodėsi, net pasitelkus visas vaizduotės pastangas neišsprendžiamus klausimus, ieškant savyje kompromisų, kaip prisiderinti prie žmonių, su kuriais, žinojau, gyvensiu nemažai laiko. Ir sunkiausia yra visai ne prisitaikyti prie draudimų (Indijoje gyvenusi mano mama yra sakiusi, kad „po dviejų savaičių pripranti net prie Indijos“, ką labai lengvai galiu pritaikyti ir sau – po savaitės, poros vaikščioti su skara pasidaro normalių normaliausia!), o

atmesti taip stipriai ir giliai įsišaknijusią nepagrįstą nuostatą, kad „mano norma yra ta tikroji norma“. Ne ne, tie, kas nemažai keliauja, sutiks su manimi – toks dalykas, kaip „tikroji norma“, neegzistuoja! Tad pradėkime, pažadu, skaitydami šį laišką dar ne kartą nusišypsosite!

Pirma į akis krisianti iraniečių moterų veido dalis greičiausiai bus lūpos. Tad savęs tobulinimo būdas Nr. 1 – lūpų pieštukas. Jis čia naudojamas apsčiai ir paprastai būtinai daug tamsesnės ar išvis kokios nors kitokios spalvos nei lūpų dažai. Jei tau patinka didelės ir putnios lūpos ir tokias gavai iš tėčio ir mamos, tuomet viskas gerai, dažaisi „europietiškai“ – pieštukas ant ar šiek tiek virš lūpų kontūro. BEEEEET – čia prasideda komiškoji dalis – jei tavo lūpos nėra tokios, kokių norėtum, tada – imk pieštuką ir PAIŠYK. Ir be jokių apribojimų! Jei nori, kad tavo lūpos būtų dvigubai storesnės, prašom – piešiam liniją dvigubu atstumu nuo lūpų ir užpildom viską lūpų dažais. Nors Irane gyvenau daugiau kaip 4 metus, bet taip ir nepavyko visiškai suvaldyti savo spoksojimo.

O kai tekdavo kalbėtis su taip pasidažiusia moterimi, sutelkdavau visas valios pastangas, kad žiūrėčiau kur nors daugiau nei tik į nupaišytas lūpas. Natūralaus makiažo technika čia

VERSLO pietūs

127

LAIŠKAI IŠ IRANO

absoliučiai nepopuliari. Svarbiausia pasidaryti save tokią, kokią nori matyti. Ir stebėdama vietinius susidariau nuomonę, kad tokiu atveju ir kiti tave mato būtent tokią – su putliomis (ne nupaišytomis!) lūpomis.

Savęs tobulinimo būdas Nr. 2 – antakių pieštukas. Antras pagal svarbumą veido aspektas – antakiai (tiesą pasakius, labai sunku spręsti, ar pirmas, ar antras, nes iš tiesų abi šios zonos nepaprastai svarbios kiekvienai iranietei). Kaip ir visa kita, jie turi būti ryškūs ir efektyvūs! Pešiojant be jokių skrupulų pašalinami visi bent kiek trukdantys plaukeliai, net jei antakiai per daug suploninami ar sutrumpinami (o sutrumpinami jie visada; tiesą pasakius, iš pradžių to net nepastebėjau, bet čia beveik visų moterų antakiai kokiu trečdaliu trumpesni nei mūsų). Bendras vaizdas po procedūros – nepaprastai švarus. Bet po to vyksta grynas paišymas. Antakių pieštukas, ir nemažai, ir prašom – ko gamta nedavė, pasidarysiu pati. Bet trumpesni antakiai joms patinka, tad jie taip ir lieka trumpesni nei mūsų. Tikriausiai iš pradžių to nepastebėjau vien todėl, kad kiekviena detalė ant jų kūno buvo įdomi, o to, kas susiję su makiažu, vyksta tiek daug, kad antakių ilgis tiesiog nekrito į akis, kol jos manęs nepairanietino per vieną 128

apsilankymą grožio salone.

Labiausiai pastebėti įvairias smulkmenas pradėjau po vietinių makiažo kursų – po to, kai gyvai pamačiau procesą, atidžiau įsižiūrėjau į iraniečių moterų veidus. Jos tai daro labai gražiai, bet po Lietuvos, kur moterys, rodos, apskritai nelabai mėgsta makiažą, čia jo labai daug. Jis ryškus, gražus, bet jo DAUG. Kadangi kone vienintelė neuždrausta rodyti kūno dalis moterims yra veidas, jos sutelkia visas pastangas ir talentą būtent čia – visi bruožai išryškinami ir ištobulinami pagal asmeninį skonį. Bet bendras nerašytas susitarimas tarp visų žmonių – tai, ką matai, priimti kaip normą.

Irane neišgirsi pasakymo, kad „per daug pasidažei“, tai išvis neegzistuoja. Tai, ką matai ant veido, priimama kaip natūralu.

Na ir paskutinis savęs tobulinimo būdas šįkart – plaukai. Kadangi, nepaisant skaros, turi galimybių reikštis – reikškis! Kirpčiukai Irane labai populiarūs dėl paprastos priežasties – su jais yra daugiau plaukų veidui įrėminti.

Jeigu jie tau ne prie širdies – šiaušk plaukus, pakeldama prie šaknų, kad jų matytųsi kuo daugiau. Iranietės tiesiog tobulai sugeba taip susišukuoti, kad, rodos, nelabai ko ir telieka slėpti po skara, viskas būna prie veido.

Ir, nepaisant to, kone visų moterų

VERSLO pietūs

LAIŠKAI IŠ IRANO

VERSLO pietūs

129

LAIŠKAI IŠ IRANO

130

VERSLO pietūs

LAIŠKAI IŠ IRANO

kuodas po skara – milžiniškas, kas ilgą laiką man buvo didžiausia paslaptis. Jeigu tiek daug plaukų priekyje, kaip jų gali būti TIEK daug po skara? Pasidairius aplinkui, gali susidaryti įspūdį, kad visų iraniečių plaukai kuo ilgiausi ir storiausi, nes beveik visos turi tarsi „kupstelį“ po skarom. Dar lūkuriuodama Stambulo oro uoste pirmą kartą keliaudama į Iraną, pastebėjau iraniečių, kurių skaros buvo iškilusios neįtikėtinai aukštai ir toli į galą (panašu į netaisyklingos formos burbulą ant pakaušio). Galvotum, kad jos susisuko plaukus į kuodą, bet jis TOKS didelis ir taip aukštai iškilęs, kad sunku įsivaizduoti, KIEK ten tų plaukų turėtų būti. Labiausiai panašu, kad jos ten paslėpė... mažą šuniuką. Garbės žodis, tai buvo mano pirma mintis – kad ten tikriausiai arba katė, arba šuniukas miega, nes, rodos, paprasčiausiai negali būti TIEK daug plaukų.

Paskui ir Tebrize pastebėjau, kad didžiosios dalies moterų kuodas labai didelis, tad galvos forma tampa graži ir skara atrodo elegantiškiau (kai ją paprastai užsiriši ant galvos, pasidaro savotiškas „bobutės efektas“: labai apvali ir mažutė galva).

Pridėjus „papūstus plaukus“, tikrai susidaro įspūdis, kad iranietės jų turi mažiausiai keliasdešimt kartų dau-

giau nei mes, arba jie tiek pat kartų storesni nei mūsiškiai. Šią paslaptį išsiaiškinau klausinėdama vietinių, kaip jos taip sugeba užsirišti skarą, kad ji, atrodo, taip smarkiai nemėgina išsigelbėti ir pabėgti nuo jų kaip man. Moterys su manimi pasidalino (žinoma, juokdamosi iš klausimų apie tokius ELEMENTARIUS ir SAVAIME SUPRANTAMUS dalykus) ne tik 101 patarimu, bet ir papasakojo apie plaukų segtukus, kurie yra nežmoniško dydžio, dažniausiai gėlės formos (su daugybe atskirų žiedlapiukų), ir kuriuos įsisegus į plaukus (net nesvarbu, kokio ilgio ar storio būtų) ir susidaro tasai „miegantis mažas šuniukas“ – skara paprasčiausiai užsikabina už tų žiedlapių ir „sustoja“ vietoje, o gražiosios galvos formos efektas – tik netikėtas priedas.

Kiekviena moteris labai rimtai vertina savęs priežiūrą, ir nors eiti į dušą kiekvieną dieną Irane nėra norma, bet kuo nuosekliausiai išgražinti veidą – tiesiog privaloma!

Taip ir nutinka, kad beveik kiekviena moteris čia atrodo kaip lėlė – porcelianinė oda, neturinti nė mažiausių trūkumų, ryškios įspūdingos akys ir gražūs sušukuoti ar supinti plaukai. Ne kartą esu pagalvojusi, jog visa tai todėl, kad jos neturi laisvės išreikšti savęs

VERSLO pietūs

131

132

VERSLO pietūs

VERSLO pietūs

133

LAIŠKAI IŠ IRANO

134

VERSLO pietūs

LAIŠKAI IŠ IRANO

kitokiais būdais, kurių turime mes. Tad, nors neretai išgirsdavau, kad kiti užsieniečiai kritikuoja iranietes dėl jų perdėto dažymosi, aš tvirtai stojuosi jų pusėn – su ar be makiažo, moterys lygiai kaip ir vyrai turi teisę reikšti save taip, kaip gali ir nori. Pamėginus „pamiršti“ vakarietiškas vertybes ir siektinybes, ir įsivaizduoti, kad visą gyvenimą tegali save pasauliui parodyti per tuos mažus neuždengtos odos lopinėlius (kalbėtis su nepažįstamaisiais ir kitaip save pernelyg demonstruoti čia yra uždrausta ir griežtai baudžiama!), sakyčiau, faktas, kad gali pamatyti gatvėse išsigražinusias moteris, yra jų savotiškas laimėjimas prieš valdžią. Nes oficialiai dažytis juk yra uždrausta!

Kad ir kaip kai kurie vietinių bruožai man kėlė šypseną ar nuostabą, laikui bėgant išmokau tai gerbti ir vertinti, nes, kaip ir bet kokia tema, ‒ kuo labiau į ją giliniesi, tuo netikėtesnės tavo pradinėms nuostatoms išvados ir įžvalgos gali atsiverti. Juk jeigu turi galimybę rinktis, dažytis ar ne, ir pasirenki natūralumą – šaunu (lygiai taip pat, mano nuomone, turėtų būti renkantis priešingai)! O kas, jei taip apsispręsti negali, t. y. tavo valdžia deklaruoja, kad dažytis tau yra uždrausta? Ar tokiomis sąlygomis pasirinkti makiažą nėra taip pat ar net svariau negu natūralumą?

Mano šeimoje buvo nuolat kartojama – „visokių žmonių yra, visokių ir reikia“. Juk būtų taip nuobodu, jei visi būtume vienodi!

VERSLO pietūs

135

136

VERSLO pietūs

MARKETINGAS

Tinkamai parinkta auditorija lemia 70 procentų verslo sėkmės Verslo konsultavimas internetinės komunikacijos klausimais – kasdienė klaipėdietės Indrės Narbutienės duona. Šio darbo ,,didžiausias iššūkis – įrodyti lietuviui, kad investicijos į žinias, mokymus ir profesionalią pagalbą yra labai apčiuopiama ir atsiperka“, pripažįsta konsultantė.

Tekstas Sandra Vilimaitė Nuotraukos Vitalija Romanova

VERSLO pietūs

137

MARKETINGAS

I

ndrė Narbutienė visada domėjosi komunikacija, baigė ir šios krypties studijas. Vėliau sudomino marketingas, o kelias link privataus konsultavimo pasisuko išėjus motinystės atostogų. ,,Sėkmingai baigusi visus mokslus, vienoje skaitmeninės žiniasklaidos agentūroje įgijau marketingo žinių. O vieną dieną su visomis tomis žiniomis išėjau motinystės atostogų. Nuolat girdėjau raginimų, kad už savo žinias, pastabas ir pagalbą turėčiau imti pinigus, tad vaiko gimimas bei noras pradėti dirbti mėgstamą darbą ir buvo stipriausi argumentai. Bet tikroji paspirtis buvo labai žemiška, ją supras kiekviena mama, ‒ nenorėjau jaustis kalta prieš nieką, kad mano vaikas serga ir vėl imu biuletenį.

Tad domėdamasi socialiniais tinklais pastebėjau, kad verslas, naudodamas daugybę komunikacijos įrankių pavieniui, pamiršta visumą ir tai, kas yra tos socialinės medijos, kodėl mes jas pamėgome ir ką čia tikimės rasti. Taip kilo idėja konsultuoti būtent šiais klausimais.“ Kokie žmonės kreipiasi konsultacijų?

Visi verslai nori sėkmingai būti ir veikti facebook erdvėje. Dažniausiai 138

kreipiasi smulkaus ir vidutinio verslo savininkai, kurie patys administruoja savo socialinių tinklų paskyras. Tai žmonės, kurie suprato, kad nėra viskas taip paprasta ir kad reikia kažką keisti, nes iki šiol investuotas laikas ir reklamos biudžetas tikrojo tikslo nepasiekė. Facebook karaliene-eksperte tituluojama Mari Smith yra taikliai pasakiusi: „engagement doesn᾽t pay your bills“ (liet. „vien žmonių įsitraukimas nepadengs jūsų sąskaitų“), – praktiškai tai reiškia, kad ne like skaičius apmoka jūsų sąskaitas. Ir tai yra didysis iššūkis: išlaviruoti tarp pataikavimo savo sekėjams (like rinkimo dėl social proof) ir tikrųjų klientų, turinčių perkamąją galią įsigyti jūsų paslaugą/ produktą. Darydama strateginės komunikacijos analizes ne tik pateikiu savo pasiūlymų, kuria kryptimi, su kuo ir kaip komunikuoti, bet ir nemažai mokomosios medžiagos apie techninę facebook pusę. Tai dvi labai svarbios sėkmingos komunikacijos dalys. Kitu atveju labai daug gerų idėjų tiesiog numiršta ant profilio sienos taip ir nepamatytos. Tad mano mokomoji medžiaga prasideda basic lygiu, žengiant į advanced.

Tai labai svarbu, nes padeda patiems

VERSLO pietūs

MARKETINGAS

VERSLO pietūs

139

MARKETINGAS

140

VERSLO pietūs

MARKETINGAS

klientams pamatyti, kad facebook administruoti nėra jau taip paprasta.

Vieniems apdoroti medžiagą sekasi daug lengviau, jie pradeda klausti, aiškintis, ir mes važiuojam „gilyn į mišką“. Kitiems, deja, jau gavus pirminę informaciją vidinis balsas kužda, kad „tai ne tau“. Jie pradeda suvokti, kad šiuos reikalus reikia perleisti kitam. Bet vis tiek turi didelį pranašumą ‒ jau žino, kokios yra facebook galimybės ir ko reikalauti bei tikėtis iš naujo darbuotojo.

Kokiais savo laimėjimais labiausiai didžiuojiesi? Ar jau pastebėjai tendencijas, kokie klausimai žmonėms labiausiai rūpi?

Didžiausias laimėjimas – gebėjimas neįstrigti ties meile savo verslo idėjai ir greitai persiorientuoti į klientų poreikius. Iš pradžių mano strateginės komunikacijos vizija buvo kitokia nei dabartinė. Atrodė, kad žmonėms reikia komunikacijos patarimų ir padėti rasti savo vietą internetinėje erdvėje, atrinkti geriausius reklamos sklaidos kanalus, o iš tikrųjų visi ieškojo techninių žinių apie facebook socialinio tinklo galimybes. Ir to klientams labiausiai trūksta. Tad teko pačiai sparčiai mokytis techninių dalykų, ypač facebook, nes taip diktavo auditorija.

Tai tapo laimėjimu, nes dabar mano

verslo idėja yra saugioje zonoje – jei mano idėjos klientui per didelės ar per drąsios, jam lieka techninės žinios. Bet stiprioji pusė dažniausiai vis tiek yra komunikacijos strategija, nors iš pradžių patys klientai nesuvokia, kad jiems to reikia. O apskritai, kiekvienas klientas, kuris per konsultaciją pasijunta pagautas entuziazmo, naujų vėjų, idėjų ir ryžto veikti, – yra profesinis laimėjimas.

Pradedantys verslai dažnai savo auditoriją apsibrėžia taip: lytis, amžius ir miestas. Tačiau tarp 18‒65+ metų moterų ar vyrų yra didžiulių išsilavinimo, pajamų, pomėgių skirtumų. Kaip išsigryninti savo auditoriją? Galbūt yra kokių nors įrankių ar programėlių, padedančių atlikti šį darbą?

Sakyčiau, ne tik pradedantieji.

Kartais tikrai nustembi, kad ilgai gyvuojantis verslas dar neturi aiškaus savo kliento paveikslo. Tai rodo, kad visa ilgametė veikla dažniausiai yra tik samplaika laimingų atsitiktinumų. Kiekvienas verslas anksčiau ar vėliau prieina tašką, iš kurio be aiškaus kliento vaizdo ir įmonės tikslų negali pajudėti. Dažniausia verslo stagnacijos priežastis – jis nemato savo kliento, nežino, kam siunčia žinią ir kam deda pastangas.

Dažnai girdžiu su pasitikėjimu sa-

VERSLO pietūs

141

142

VERSLO pietūs

VERSLO pietūs

143

MARKETINGAS

kant: ,,Mano auditorija – mamos“.

Tada klausiu ‒ kokios mamos? Mamos gali būti turinčios vieną vaiką ir kelis, jaunos ir vyresnio amžiaus, jos gali būti iš didmiesčio ir mažo miestelio, dirbančios ir namų šeimininkės. Tikslinė auditorija, tikslus kliento paveikslas leidžia aiškiai formuoti savo pranešimus. Niekada nieko neparduosite mamai, turinčiai du ir daugiau vaikų, jei siųsite emocinį pranešimą ‒ „Užtikrinkite savo vaikų saugumą“ ar „Vaikams viskas, kas geriausia“. Nes tai ‒ emocinė žinutė, ji gali pasiekti pirmagimio susilaukusią mamą ir paveikti per baimes, o mama su patirtimi pirks tik tai, kas praktiškai įrodys daikto naudą, o ypač ‒ jei tai garantuos, kad ji galės ramiai išgerti puodelį karštos kavos.

Aiški tikslinė auditorija, vadinamasis „idealaus kliento paveikslas“, lemia kokius 70 proc. jūsų verslo sėkmės, nes tai ‒ atspirties taškas, nuo kurio prasideda visi kiti darbai: komunikacinės žinutės kūrimas, reklamos ir jos sklaidos platformos pasirinkimas. Klientą verslas turi ,,nusipiešti“ pats, pagal savo produktą, tikslus, vertybes, siekius ir t. t. O kaip jį pasiekti ir kas jam patinka, galima pamatyti pasitelkus facebook įrankį audience insights, kai sudėję ten preliminarią auditoriją, galime 144

matyti facebook pateiktus duomenis apie ją ‒ nuo demografijos iki ką jie seka šiame socialiniame tinkle. Tokia informacija labai naudinga tiek formuojant savo komunikacinę strategiją, tiek komunikacinį pranešimą ar net renkantis influencerius.

Kokias socialinių tinklų platformas labiausiai vertini (kur geriausia reklamuotis, kurios populiariausios Lietuvoje)? Kodėl?

Tai labai priklauso nuo verslo specifikos, tikslų ir lūkesčių.

Neabejotinai Lietuvoje karalius vis dar yra facebook. Čia praktiškai kiekvienas gali rasti savo klientą. Kylanti žvaigždė ‒ instagram: čia daug mažiau reklaminio triukšmo, ir tai yra didžiulis privalumas. Bet instagram turi auditorijos amžiaus ribas, todėl tai nėra tokia universali platforma kaip šiuo metu facebook. B2B sektoriui, neabejotinai, – linkedin.

Daugelis pataria socialiniuose tinkluose kurti tokį turinį, kuris patiktų ir būtų įdomus tikslinei auditorijai. Bet kaip žinoti, kas tai auditorijai patinka? Bandymų būdu? Ar būtina atlikti kokį nors tyrimą, pavyzdžiui, peržvelgti savo sekėjų sieną ir rinkti informaciją, kuo jie dalijasi, ką patys skelbia, kokioms grupėms priklauso ir pan.? Čia puikiai tinka minėtasis facebo-

VERSLO pietūs

MARKETINGAS

VERSLO pietūs

145

MARKETINGAS

146

VERSLO pietūs

MARKETINGAS

ok įrankis audience insights. Jį galima rasti ads manager išskleidus visus pasirinkimus. Įrankis suteikia galimybę ne tik pamatyti jau esamos auditorijos duomenis ir kokiu būtent turiniu ji domisi, bet ir preliminarios auditorijos, kurią bandome pasiekti, duomenis. Mini rinkos tyrimas – taip, prašom, facebook tinkle pilna tikslinių grupių, kur galite labai daug sužinoti apie savo auditorijos poreikius bei lūkesčius. Tas pats „pasivaikščiojimas“ ant savo sekėjo sienos taip pat gali duoti daug informacijos, padėti susidėlioti komunikacijos gaires, galų gale, ištyrinėję naujo sekėjo profilį, galite įsivertinti, ar tai būtent tas klientas, kurį bandote pasiekti. Į kokius klausimus svarbiausia atsakyti sau prieš apsibrėžiant auditoriją?

Visų pirma, turbūt kiekvienas turi išsikelti aiškius savo verslo idėjos tikslus ir identifikuoti problemas, kurioms siūlo sprendimą. Tada reikia patiems apsibrėžti auditoriją – kas su tomis problemomis susiduria. Bet, kaip minėjau anksčiau, mamos gali būti jūsų auditorija plačiąja prasme, bet tikslinė auditorija ‒ tai konkrečios mamos. Jei noriu sukviesti mamas į praktinius mokymus, idealaus pirkėjo vaizdas turėtų būti apibrėžtas taip: ,,Marija, 25 m.,

pirmas vaikas, gyvena didmiestyje, nuosavame name, turi aukštąjį išsilavinimą, domisi pažangiais vaiko auginimo ir auklėjimo būdais, šiuo metu išėjusi vaiko priežiūros atostogų, neplanuoja grįžti į esamą darbą, ieško savęs“.

Tuomet ieškai būdų tą konkrečią Mariją pasiekti ir pritraukti savo žinute. Žinutė: „Vaiko priežiūros atostogos ‒ puikus laikas tobulėti ir įgyti naujų žinių, padėsiančių sėkmingai grįžti į darbo rinką“. „Vaiko priežiūros atostogos ‒ puikus metas mėgstamą veiklą paversti nauju darbu!“ Personalizuota komunikacija yra vienas būdų efektyviai pasiekti tikslinį pirkėją: jei mano, kaip mamos, pagrindinis rūpestis ir baimės dabar susiję su vaiko išleidimu į darželį, tai tik tokia žinutė, kuria siūlomas šios problemos sprendimas, mane ne tik pasieks tame reklaminiame triukšme, bet ir parduos konkretų produktą.

O nuostabiausia, kad facebook suteikia visas galimybes pasiekti tas konkrečias mamas. Juk būtent socialinėse medijose yra fiksuojamas kiekvienas mūsų paspaudimas, kuriuos facebook algoritmas (dar vadinamas pirmuoju dirbtiniu intelektu) susistemina į interesų ir pomėgių visumą. Kartais juokauju, kad facebook algoritmas parašytų išties nepriekaiš-

VERSLO pietūs

147

MARKETINGAS

148

VERSLO pietūs

MARKETINGAS

tingus mūsų nekrologus (šypsosi).

Kokias didžiausias komunikacijos klaidas daro verslai? Ir kiek komunikacijos klaidos gali kainuoti?

Didžiausia klaida – tai komunikacijos nebuvimas. Neretai verslui facebook profilis tampa prekių/paslaugų katalogu. Ir tai yra didžiausia klaida. Socialinės medijos todėl ir yra vadinamos taip, kad tai ‒ komunikacijos platforma, kurią galima išnaudoti reklamai. Bet komunikacija čia yra esminė sąlyga. Žmonės seka verslus, nes tikisi sužinoti daugiau apie juos, jų virtuvę ir užkulisus. Tai puiki proga parodyti kitą savo verslo pusę. Nes prekių katalogą žmonės gali rasti jūsų internetiniame puslapyje, o facebook verslo profilis turi tapti ta vieta, kur galima pasiskaityti aktualios informacijos, patarimų, pamokymų, sužinoti jūsų verslo vertybinį požiūrį.

Kitas dalykas ‒ neseniai vykęs mini skandalas tarp fotografo Naglio Bieranco ir mados namų ,,House of Kikimara“ (kai dizaineriai atsisakė mokėti už fotografo paslaugas ir buvo paviešinti pokalbiai, kuriuose figūravo itin neskani mados namų atstovo leksika) labai puikiai įprasmino T. Hsieho pasakymą, kad „your culture is your brande“ (liet. „tavo bendravimo kultūra yra tavo prekės

ženklas“). Facebook tarsi lakmuso popierėlis labai greitai parodo, kas yra kas. Dirbtinis įvaizdis sėkmingai gali veikti tik suformuotas profesionalų. O tie, kas negali sau to leisti, turėtų tiesiog vadovautis savo pačių vertybėmis, savo požiūriu. Tikrai nereikia visiems pataikauti, ne kiekvienas yra jūsų klientas. Tvirtas ir aiškus vertybinis stuburas daug kartų geriau, negu bandymas dirbtinai įtikti visiems.

O klaidos gali kainuoti išties daug. facebook neabejotinai yra įvaizdžio formavimo vieta. Nors visa dar atsiranda manančiųjų, kad Facebook is᾽nt a big deal, o jo bendruomenė lyg ir gyvena paralelinėje realybėje, neturinčioje nieko daug bendra su realiu pasauliu, bet jie tikrai labai klysta. Tiesos akimirka gali tapti išties karčiu momentu ‒ AndriausTapino laidų personažai turbūt tai patvirtintų (šypsosi). Facebook ir kitos socialinės medijos bei tai, kiek į jas įsitraukiame, tampa kasdiene mūsų gyvenimo dalimi, todėl turėtų būti ir atitinkamai vertinami.

O kiekviena mūsų mintis ar žinutė, prieš ten patekdama, turėtų būti gerai pamatuota. Viskas, ką užrašome privačiai ar viešai, vieną dieną gali būti panaudota prieš mus (šypsosi).

Lietuvoje verslų komunikacija

VERSLO pietūs

149

MARKETINGAS

150

VERSLO pietūs

MARKETINGAS

dažniausiai būna gana konservatyvi. Ar galima sakyti, kad laimi tie, kurie nebijo garsiai išsiskirti ar net sukelti skandalą? Pavyzdžiui, kaip Keulė Rūkė.

Konservatyvumas, sakyčiau, gimsta iš to, kad Lietuva nėra didžiulė rinka, ir verslas dažnai turi lūkesčių, jog kiekvienas yra jo potencialus klientas.

Taip atsiranda jau aptartas pataikavimas ir griežtos, nuosaikios linijos laikymasis komunikuojant. Bet pokyčių tikrai vyksta, ir būtent dėl socialinių medijų ‒ čia mes galime savo žinią paskleisti tiesiogiai, be jokių filtrų, ir leisti auditorijai pačiai susidaryti nuomonę. Tuo tarpu anksčiau įprasti medijų kanalai ‒ radijas, televizija ir pan. ‒ mums dažniausiai pateikdavo paties fakto vertinimus, o tai neretai

iškreipdavo esmę. Dabar jau tikrai jaučiasi, kad verslas pagaliau suprato, jog gali pats diktuoti savo komunikacijos liniją.

Ir tikrai taip, šiandien laimi tie, kurie sugeba pamatuotai išsigryninti savo auditoriją pagal savo vertybinius požiūrius (kaip Keulė Rūkė). Unikalumas ir drastiškos kampanijos išties padeda išsiskirti iš to reklaminio triukšmo. Bet tai neturi būti absoliuti verslo siekiamybė. Visų pirma, visada reikia įvertinti savo auditoriją: ar jai reikia skandalų ir akibrokštų, ar jos lojalumą ir susidomėjimą galima laimėti ir nuosaikia komunikacijos linija? Kaip minėjau, aiškus auditorijos identifikavimas ir jūsų tikslai yra visa ko atspirties taškas.

VERSLO pietūs

151

MARKETINGAS

152

VERSLO pietūs

MARKETINGAS

Y

kartos pirkimo įpročiai ir kaip prie jų prisitaikyti verslui?

Jaunesni nei 35 metų, puikiai įvaldę technologijas, labiau egocentriški nei jų tėvai, mėgstantys dalytis savo gyvenimo akimirkomis socialiniuose tinkluose ir gauti dėmesio, itin vertinantys individualius ir išskirtinius gaminius bei teikiantis dėmesio pakuotei, mažiau lojalūs vienam prekės ženklui, bet praktiški vartotojai, siekiantys gauti kuo daugiau pridėtinės vertės – tokie žmonės yra Y karta. Kaip juos perprasti verslui ir tinkamai atliepti lūkesčius, aiškina Rūta Degutienė, projektų vadovė žiniasklaidos planavimo agentūroje „BPN LT“.

Tekstas Sandra Vilimaitė Nuotraukos Rūtos Degutienės asmeninis archyvas, rawpixel.com, tofros.com

VERSLO pietūs

153

MARKETINGAS

Y

karta tampa didžiausią perkamąją galią turinčia karta, kokie jos pirkimo įpročiai?

Tyrimuose priimta nagrinėti kartas pagal amerikietiškąją kartų teoriją, tačiau, kai kalbama apie Lietuvą, vertėtų nepamiršti, kad skirstyti pagal laikmetį yra netikslu dėl skirtingos demografinės, sociokultūrinės padėties bei istorinių įvykių. Mūsų Y karta gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje arba buvo vaikai, kai tai įvyko. Šios kartos atstovai buvo auginami besikuriančioje šalyje, kurios ekonomika vystėsi ir augo, tad yra pozityvesni ir atviresni naujoms idėjoms nei jų tėvai. Tačiau svarbiausia – rinkos ekonomikos sąlygomis užaugusi Y karta išmoko rinktis, o asmeninis biudžetas ilgainiui liko vienintelis apribojimas ieškant prekių ar paslaugų. Dauguma Y kartos atstovų vaikystėje ar paauglystėje turėjo galimybę naudotis internetu, kuris iš esmės pakeitė požiūrį į informacijos paiešką, dalinimąsi.

Dauguma Y kartos vaikų jau turėjo mobiliuosius telefonus, susirašinėjo trumposiomis žinutėmis, elektroniniais laiškais, dalyvavo pirmuosiuose internetiniuose pokalbiuose ir žaidė kompiuterinius žaidimus.

154

Ši karta yra labiau technologiškai pažengusi, bet nepraradusi socialinio ryšio su kitais: daug bendraujame ar perkame internetu, bet tuo pačiu mielai renkamės sekmadieninius pusryčius su draugais mažose kavinukėse ar sporto klubus, kur jaučiamės bendruomenės nariai.

Nuolat ir įvairiais būdais ieškome reikalingos informacijos internete: kaimynų klausiame rekomendacijų dėl gero automobilių aptarnavimo savo mikrorajone, o gydytojus stebiname įpročiu patys išsigooglinti sau ligą. Bendravimas tekstine informacija tapo toks natūralus, kad rašome dažniau nei skambiname, norime atsakymą gauti čia ir dabar. Atsiradus socialiniams tinklams, tapo įprasta susirašinėti ir su prekės ženklais: nuo žinutės restoranui dėl rezervacijos iki žinutės bankui, klausiant, kodėl banko kortelė neveikia, ar skundo prekybos centro profilyje, kad pirkta varškė buvo sugedusi.

Už technologinę kartos pažangą ne mažiau svarbu ir tai, kad visur ir visada renkamės, nes informacija tapo lengvai prieinama ir palyginama, o pasirinkimo variantų daugėja. Mes dar turime išlaikę mūsų tėvų įskiepytą praktiškumą, bet esame labiau pragmatiški: ieškome geriausio kai-

VERSLO pietūs

MARKETINGAS

Rūta Degutienė

VERSLO pietūs

155

MARKETINGAS

156

VERSLO pietūs

MARKETINGAS

nos ir kokybės santykio. Pastebėję, kad pirkdami kitą produktą ar paslaugą naudos gausime daugiau, senojo atsisakome. Didelę laiko dalį skiriame technologijoms, darbui ir laisvalaikiui, jaučiame nuolatinį laiko trūkumą, tad stengiamės apsipirkti kuo greičiau ir patogiau: pirkdami internetu, renkamės prekių pristatymą į darbą ir susierziname, kai ranka turime surašyti visus asmeninius duomenis, kuriuos bankas apie mus jau turi.

Ar galima teigti, kad tai karta, kuri viską perka internetu: maistą, drabužius, avalynę, keliones?

Taip pat internetu tvarko įvairius bankinius ir kitus reikalus?

Esame Y karta, kuri sėkmingai mokosi pirkti internetu, bet perkame dar toli gražu ne viską. Siuntų kiekiai auga, tačiau pati internetinio pirkimo kultūra dar tik vystosi visame pasaulyje. Technologinė pažanga lengvina atsiskaitymą, daugėja prekės pristatymo variantų, mažėja pristatymo kaina, atsiranda papildomų paslaugų (pvz. prekės draudimas) ir galimybė bendrauti tiesiai su gamintoju ar jo atstovu. Supaprastintos procedūros leidžia per kelias minutes išsirinkti patraukliausią draudimą ar pasikeisti mokėjimo planą internetiniame banke. Reikėjo šiek tiek laiko, kad įprastume interVERSLO pietūs

157

MARKETINGAS

netu užsisakyti kasdienes maisto ir buities prekes, bet didelė pristatymo kaina ar minimalaus krepšelio dydžio ribojimas lieka iššūkis dar didžiajai daliai vartotojų. Tikiu, kad artimiausiu metu mūsų laukia įdomūs pokyčiai, ir Lietuvą pasieks pasaulinės tendencijos: išmani prekių paieška dirbtinio intelekto pagalba renkantis ar atliekant užsisakymą, mikromokėjimai, paslaugų „prenumeratos“.

Kokiais dar įpročiais Y karta išsiskiria?

Išskirčiau tris pagrindinius įpročius, kurie formuoja Y kartos nuostatas ir veikia pirkimo įpročius. Pirmiausia, mūsų karta mėgsta lyginti.

Tik ne drabužius. Rinkdamiesi prekę ar paslaugą, lyginame kainas keliose parduotuvėse ir kainų palyginimo svetainėse, gavę pirkinį, lyginame jį su draugo pirkiniu, o jeigu draugas gavo daugiau vertės už tą pačią kainą, jaučiamės nusivylę. Lyginame savo darbovietes, laisvalaikį, savo santykius su artimais žmonėmis, nes turime galimybę lengvai dalytis informacija ir matome, kaip gyvena mūsų draugai ir bendraamžiai visame pasaulyje. Prekės ženklams reikia pasukti galvą, siekiant pasiūlyti ką nors geriau ar daugiau nei konkurentai. Lyginti tapo taip lengva ir įprasta, kad nebegalime sustoti. Net seminare ar paskaitoje 158

lyginame lektorių su užsienio konferencijų pranešėjais ar garsių universitetų dėstytojais. Kaip sakė vienas mano dėstytojų: „Šiais laikais turi šokti ant stalo, kad studentas teiktųsi bent kiek atkreipti į tave dėmesį“.

Antra, esame labiau egocentriški nei mūsų tėvai. Asmenukių karta, noras dalytis asmeninio gyvenimo detalėmis socialiniuose tinkluose su draugais, kurių daugumos gerai net nepažįstame. Esame ambicingi ir nuolat siekiame parodyti savo unikalumą, renkamės vienetinius drabužius, siunčiamės ar gaminamės savo susikurto dizaino daiktus, nes nenorime būti kaip visi. Mėgstame prekės ženklus, kurie leidžia mums atskleisti save bei rinktis.

Trečia, esame atviresni naujoms idėjoms. Puikiai šnekame užsienio kalbomis, atsivėrus sienoms galime laisvai keliauti, o internete skaitome užsienio tinklaraščius. Mėgstame prekės ženklus, kurie turi išskirtinumo, yra šmaikštūs, novatoriški, drąsūs, bet labiausiai – prekės ženklus, kurie mus moka nustebinti estetišku įpakavimu ar asmeniniu pasisveikinimu, paskambinus į automobilių nuomos aptarnavimo centrą.

Kaip verslai turėtų prisitaikyti prie šių įpročių?

Norėdamas gerai sutarti su Y karta, prekės ženklas visų pirma turėtų

VERSLO pietūs

MARKETINGAS

VERSLO pietūs

159

160

VERSLO pietūs

VERSLO pietūs

161

MARKETINGAS

162

VERSLO pietūs

MARKETINGAS

būti nuoširdus. Y karta moka tikrinti informaciją, tad bet kokia manipuliacija greitai pastebima. Suteiktas nuolaidos kuponas, kurio vėliau negali panaudoti, vartotoją gali ne juokais suerzinti, o dažnai apie tokį nesusipratimą sužino ir visas jo facebook draugų ratas. Norint surasti ir išlaikyti savo klientą, prekės ženklui svarbu turėti savo vertybes ir nuoseklią jų komunikaciją. Y karta ieško kitoniškumo, renkasi prekės ženklą, artimą savo vertybėms. Ir galiausiai prekės ženklai turėtų nepamiršti, kad Y kartos atstovas nori, kad prekė ar paslauga būtų jam ir apie jį, tad asmeninis dėmesys itin svarbu. Vertėtų atkreipti dėmesį į aptarnavimo kokybę (internete gausu skundų, kaip drabužių parduotuvėje pardavėja kalbėjosi telefonu užuot priėjusi pakonsultuoti) bei suteikti vartotojui laisvę rinktis, bet visuomet būti šalia, kai jam prireikia pagalbos.

Y karta yra mažiau lojalūs vienam prekės ženklui ir labiau poligamiški rinkdamiesi prekes ar paslaugas, t.y. vieną kartą jie gali pirkti „Dvaro“ pieną, bet pamatę akciją į krepšelį deda „Rokiškio“ pieną arba, pamatę patrauklesnę „Vilkyškių“ pieno pakuotę, – ims ir ją nusipirks.

Kaip kurti santykius su vartotojais, kurie nėra pastovūs?

Y kartos praktiškas ir pragmatiškas požiūris, poreikis lyginti ir galimybė laisvai rinktis sudaro puikias galimybes nuolat bandyti ką nors nauja, eskperimentuoti ar keisti prekės ženklą. Kainos ir kokybės santykis išlieka pagrindinis kriterijus renkantis, tad vartotojas lengvai keičia prekės ženklą, jeigu tikisi iš to gauti papildomos naudos. Lojalumas prekės ženklams mažesnis, bet Y karta lojali savo vertybėms.

Galbūt ne taip svarbu, ar pieno pakuotė bus su katinu, ar su karve, tačiau svarbu pieno kilmė (pvz. kad būtų lietuviškas). Vis labiau atkreipiame dėmesį į prekės ženklo vertybes: ekologija, dėmesys sveikatai, natūralumui, socialinė atsakomybė, bendruomeniškumas.

Kokias reikėtų rinktis komunikacijos formas, kurios patiktų Y kartai?

Komunikacijos iššūkis dabartinei kartai – kad komunikacija nebėra monologas (prekės ženklo vartotojui). Dabar tai labiau dialogas, kur Y kartos atstovas bus tas, kuris siekia prekės ženklo dėmesio ir išklausymo. O pats bendravimo procesas tampa savotiška veikla kartu ar bendru darbu tikslo link: kosmetikos priemonių integracija mobiliose aplikacijose, kur gali keisti savo plaukų ar lūpų dažų spalvą, ar prekės

VERSLO pietūs

163

MARKETINGAS

ženklo suteikta platforma ir techninės galimybės tau pačiam susikurti paslaugą, kurios tau reikia.

Ar tiesa, kad Y kartai svarbiau pakuotės estetinis vaizdas nei pats produktas, todėl reikėtų skirti didelį dėmesį įpakavimo dizainui?

Maisto kultūros tyrinėtojas iš Afrikos paklaustas, kas labiausiai jį nustebino Europoje, atsakė, kad europiečių reiklumas maisto išvaizdai – patiekalas pirmiausia turi būti gražus ir patraukliai atrodyti, o tik tuomet ir skanus. Estetinis vaizdas neturėtų sugadinti „skonio“ dar nepradėjus produkto vartoti, tačiau produktas ne mažiau svarbus.

Tą rodo ir Y kartos domėjimasis ekologija, sveika mityba, globaliu atšilimu, kur pakuotei keliami išskirtinai minimalūs reikalavimai (neeikvoti išteklių).

Kita vertus, lūkesčiai, susiję su prekės pateikimu ir įpakavimu, auga, nes socialiniame tinkle ne kartą matėme, kaip gražiai supakuotą kremą pirko draugė, kolegoms pasakojame apie salotas išsinešimui, kūrybingai įpakuotas taip, kad vėliau toks įpakavimas išsilanksto į patogią lėkštę, o rinkdami draugui dovaną kartais teikiame pirmenybę originaliam dizainui nei daikto kokybei.

164

VERSLO pietūs

MARKETINGAS

VERSLO pietūs

165

166

VERSLO pietūs

VERSLO pietūs

167

MARKETINGAS

168

VERSLO pietūs

MARKETINGAS

Kiek Y kartai svarbios paslaugos/ prekės rekomendacijos? Labiau vertinamos paprastų žmonių ar socialinių tinklų influencerių rekomendacijos?

Rekomendacijų ir atsiliepimų kultūra, prasidėjusi skundų puslapiuose ir forumuose, dabar persikėlė į socialines medijas. Kelios sekundės, ir 500 tavo draugų gavo prašymą rekomenduoti, kur skaniausi šonkauliukai mieste. Galimybė lengvai dalytis asmenine informacija ir asmeninio gyvenimo detalėmis mažina skirtumą tarp draugų ir sekamų influencerių. Mėgstamo atlikėjo nuotraukos su nauju augintiniu taip natūraliai įsilieja į bendrą tavo naujienų srautą, kad sutikęs jį gatvėje vos susilaikai nepaklausęs, kas nutiko jo kojai praeitą savaitgalį. Prekės ženklai vis daugiau dėmesio skiria šiam komunikacijos kanalui, kai kruopščiai pasirinktas influenceris ir kokybiškai integruotas prekės ženklas ne tik atkreipia vartotojų dėmesį, sužadina susidomėjimą, bet ir duoda apčiuopiamų rezultatų.

Lietuvos visuomenė yra konservatyvi, kiek tai veikia Y kartą?

Ar reklama Lietuvos Y kartai turėtų būti konservatyvesnė nei, pavyzdžiui, Vakarų Europoje ar JAV? O gal atvirkščiai ‒ laimi tie prekės ženklai, kurie nebijo išsišokti savo komunikacija?

Lietuvius matyčiau labiau kuklius nei konservatyvius. Mažmeninėje prekyboje matomos tendencijos, kad dauguma linkę rinktis pilkos, juodos, tamsios spalvos drabužius ir daiktus, vengia blizgučių ir auksinių detalių. Pati prekinių ženklų komunikacija dar mažiau drąsi nei Vakaruose, kur jau praeito amžiaus 8‒9 dešimtmetį buvo pastebimas seksualumo reklamoje proveržis ir augimas. Turime prekės ženklų, kurie kartais nustebina drąsia ir išsiskiriančia reklama: nuo netikėto Kauno sveikinimo Vilniui iki ledų reklamos su aiškia aliuzija į moters krūtis. Kitokia ir drąsi komunikacija sudomina Y kartą, tačiau ji turi būti laiku ir vietoje ir neprieštarauti prekės ženklo vertybėms.

VERSLO pietūs

169

MARKETINGAS

170

VERSLO pietūs

MARKETINGAS

Agnė Stumbrė: nematau tikslo viešintis be finansinės naudos

Provokuojamai seksualiomis nuotraukomis žaibiškai išgarsėjusi, lietuviškąja Kim Kardashian vadinama stilistė, dizainerė Agnė Stumbrė yra vienas sėkmingų asmeninio prekės ženklo kūrimo pavyzdžių, kai pats žmogus tampa prekės ženklu ir iš to uždirba pinigų.

Tekstas Sandra Vilimaitė Nuotraukos Edgaras Žilaitis

VERSLO pietūs

171

MARKETINGAS

D

uodama šį interviu, stilistė labai atvira – seksualumas yra labai gerai apgalvoto marketingo plano dalis. Ir jei tai neteiktų finansinės naudos, pasak stilistės, nebūtų ir jokio reikalo viešintis, nes žinomumas turi savo kainą, kurią tenka sumokėti. Šiuo metu A. Stumbrė valdo stiliaus konsultacijų platformą sumbreslook. com, kur žmonėms teikia stiliaus formavimo ir konsultavimo paslaugas, atlieka spintos revizijas. Tuo pat metu studijuoja madą Londono koledže, yra įkūrusi grupę Dijos, su kuria įrašinėja dainas ir ruošiasi koncertams, augina 3 vaikus ir dar rašo knygą.

Kokia buvo pati pradžia? Iš kur gavai finansavimą verslui? Kokios buvo didžiausios klaidos?

Viskas prasidejo nuo stumbreslook. com internetinio puslapio – sukūriau vietą, kur gali rasti visas grožio paslaugas, fotosesijas, tatuiruotes ir t.t.

Taip dirbau metus, kol pamačiau, kad sistema veikia.

Tuomet sunkiai, bet gavau patalpas salonui, kurį visai netrukus atidarysiu. Aišku, ne viskas sekėsi kaip sviestu patepta, turėjome daug nesklandumų, bet reikalai juda teigiama linkme, svarbiausia ‒ nenuleis172

ti rankų. Kalbant apie finansavimą – pasirinkau saugų kelią, tam tikra prasme apsidraudžiau, nes pradėjau tik su internetiniu puslapiu stumbreslook.com, tad ir lėšų reikėjo nedaug. Tačiau turėjau verslo strategiją ir viską, ką uždirbdavau iš stiliaus konsultacijų, atidėdavau tolimesnei verslo plėtrai ir auginimui. Kalbant apie klaidas – jų nebuvo daug ar didelių, nes verslo planas buvo apgalvotas puikiai. Tačiau teko nusivilti žmonėmis, kurie norėjo pasinaudoti viešumu, patogumu.

Nuolat daliniesi labai atviromis, kartais net vulgariomis nuotraukomis, o tai neabejotinai pritraukia dėmesį, viešojoje erdvėje esi lyginama su Kim Kardashian, tačiau kokią realią naudą duoda tokia asmeninio marketingo strategija?

Viešos ir seksualios nuotraukos – tai tikrai labai gerai apmąstyta marketingo strategija, kuri duoda realios naudos ir uždirba man pinigų.

Visų pirma, mano žinomumas nuolat didina stumbreslook.com klientų skaičių, taip pat neabejotinai turi įtakos kitoms mano veikloms, nes kartu su nuotraukomis žmonės sužino visą reikalingą informaciją apie mano verslus ir vykdomas veiklas. Štai, pavyzdžiui, įkūriau merginų

VERSLO pietūs

MARKETINGAS

VERSLO pietūs

173

MARKETINGAS

muzikos grupę Dijos, ir jūs dar negirdėjote nė vienos dainos, bet grupė jau tapo gana žinoma (šypsosi).

O lyginimą su Kim Kardashian taip pat galima protingai išnaudoti marketingui, nes mes lengviau įsimename tai, ką jau pažįstame, – tad aš kartais net specialiai provokuoju tam tikras asociacijas, nes žmonės mėgsta palyginimus ir galiausiai lengviau įsimena Agnę Stumbrę. Daug kas specialiai stengiasi tapti į ją panašia, o man tai pavyko savaime, ir tai yra puiku (šypsosi).

Išgarsėjai žaibišku greičiu, dar pernai gruodį apie tave rašė vienas portalas, o šiandien tave žino visa Lietuva. Portalai ir TV laidos apie tave nuolat kalba. Ar būtent seksualus įvaizdis ir buvo koziris, atvėręs tau visas duris į viešają erdvę?

Manau, kad dideliam pradžios šuoliui išties daugiausia įtakos turėjo seksualumas, bet visą laiką negali tuo remtis. Čia prasideda kita istorijos pusė – žmonės ir žurnalistai pamatė, kad aš esu įdomi pašnekovė, turiu neeilinę gyvenimo istoriją. Aš tiesiog neverkiau ant sofos, o bandžiau dirbti ir užsidirbti – ir man pavyko.

174

VERSLO pietūs

MARKETINGAS

VERSLO pietūs

175

MARKETINGAS

176

VERSLO pietūs

MARKETINGAS

Būdama žinoma, sulauki daug dėmesio, aišku, ir neigiamų nuomonių bei komentarų, kaip su tuo tvarkaisi?

Visą dėmesį skiriu savo veiklai ir šeimai, todėl komentarai, ypač neigiami, manęs nejaudina. O jei rašo asmeniškai – blokuoju, po straipsniais komentarų neskaitau, nes man jie neįdomūs. Tačiau jei asmeniškai pagiria, parašo malonią asmeninę žinutę – visada padėkoju (šypsosi).

Dabar vyrauja nauja tendencija, kad visi trokšta būti ne turtingi, o žinomi. Būti celebričiu ar bent facebook infuenceriu yra naujasis jaunų žmonių tikslas, tačiau kokia žinomumo kaina?

Nematau tikslo viešintis be finansinės naudos, nes to daryti tiesiog neapsimoka: juk vieša tampa viskas – ir tavo šeima, santykiai, draugai ir pan. Tikriausiai todėl šiandien ir esu viena: rasti žmogų, kuris galėtų tai toleruoti, sudėtinga. Žinomumo kaina yra labai didelė, dažnai skausminga, nes prarandi kai kuriuos artimus žmones. Tačiau mano tikslas yra viskuo aprūpinti save ir savo vaikus, suteikti jiems viską, kas geriausia, nedirbant nuo 8 iki 5, o turint kažką daugiau. Juk esu viena, viena auginu ir rūpinuosi vaikais, todėl noriu, kad jie turėtų maksimumą.

VERSLO pietūs

177

KELIONĖS

178

VERSLO pietūs

KELIONĖS

Kelionės ir klajonės

Apsikeitimai visokiais „oi, tavęs jau nespėju ir sekti“ ir „ai, taip, čia truputį užsukau į kitą žemyną“ yra mėgstamas viduriniosios klasės ritualas. Stengiuosi jame nedalyvauti tiek pat, kiek stengiuosi nekelti savo kavos nuotraukų į socialinius tinklus, neskleisti „kukliagyrų“ (humblebrag) apie tai, kaip patinka tas ar anas mano darbo aspektas, ir apskritai nesidemonstruoti, kiek pririnkau pagal šiuolaikinius standartus sėkmingo gyvenimo atributų. Tačiau, na, taip, aš daug keliauju. Būtų

dirbtina tiek kaip nors tai menkinti, tiek girtis ar save vadinti klajūne.

Juk išties dauguma mano kelionių buvo patogios ir darbo padiktuotos, bandant vakarais išpešti kokią laisvą valandėlę nematytam miestui apžiūrėti. Būtų naivu tokiu atveju kalbėti, kad kelionės padeda atrasti save ar panašiai. Vis dėlto jos tikrai padeda pažinti skirtumus. Gal būtent tai ir skatina labai skirtingus žmones sukimšti svarbiausius daiktus į kuprinę ir išsiruošti į kelią. Nesvarbu, ar tai kruizas, ar sekiojimas paskui gidą,

VERSLO pietūs

179

KELIONĖS

nuo kaktos braukiant prakaitą, ar kuprinėjimas, ar savaitgalis judriame mieste. Būti kitur yra tiesiog kitaip, tiek kitaip, kad jaudina ne tik kitoniškumas, bet ir atrasti panašumai.

Būtent todėl kelionės padeda atrasti naują perspektyvą, permąstyti savo kasdienybę ir įvertinti, kas svarbu. Šiame numeryje dalinuosi trumpais pastebėjimais apie savo naujuosius namus – Maltą. Saulėta sala, apsupta skaisčiai mėlynos jūros, turi daug privalumų, bet dalykai, su kuriais tenka susitaikyti ir sukandus dantis priprasti, verčia kelionėse į Europos žemyną atkreipti dėmesį į visai kitus dalykus nei anksčiau. Kokie platūs Europos šalių, įskaitant Lietuvą, šaligatviai! Kaip saugiai žmonės važinėja dviračiais! Kaip gera vasarą vėl mūvėti žiedus, o vakarais atvėsus gerti arbatą… Ką jau bekalbėti, malonu ir tai, kad karštas vanduo atbėga, kai tik užsimanau. Tai bent turistinės patirtys…

Kad ir kaip juokingai skambėtų, atvykus atostogų į Rumuniją, kurį laiką norėjosi tiesiog mėgautis kelioms dienoms išsinuomotu butu – žvilgsniu matuoti jo erdvumą, mėgautis natūralia šviesa (Maltoje pastatai renčiami taip, kad saulės patektų kuo mažiau), gerti kavą balkonėlyje, atsikėlus anksčiau, kad prisiminčiau, kas yra ryto vėsa. Ar 180

dėl to mažiau miela smėlio spalvos Valeta su savo džiazuojančiais barais? Ar nublanksta pasišiaušusi jūra, kurios išgraužtuose uolų properšose įsikuria krabai? Žinoma, kad ne.

Dažniausiai visai ne tame esmė, ar norėtųsi ilgiau pasilikti aplankytoje vietovėje. Ne tiek svarbu, ar ir kuo ji geresnė už tą, iš kurios kuriam laikui ištrūkome. Įdomiau tai, kad visos šimtą kartų girdėtos mantros apie buvimą akimirkoje ir mėgavimąsi smulkmenomis lengviausiai įgyvendinamos būtent kelionėse ar iš jų sugrįžus. Tai, kas kitose situacijose skamba kaip gyvenimo būdo žurnalų peršama pareiga, tampa natūraliu įpročiu, kai pradedi lyginti labai skirtingas šalis. Kažkur būna pigūs burnoje tirpstantys vaisiai. Kažkur tiesiog lengva bendrauti su žmonėmis. O dar kitur tiesiog gera matyti, kad viskas veikia, galima atsipalaiduoti ir tiesiog leistis nešamiems traukinio, laivo ar netgi dviračio.

Atsibodo? Nebestebina? Laikas naujai gyvenimo būdų rokiruotei.

Daiva Repečkaitė KELIONIŲ redaktorė

VERSLO pietūs

REKLAMA

TEKSTILĖS IR AKUSTIKOS SPRENDIMAI www.liepa.pro VERSLO pietūs

181

KELIONĖS

182

VERSLO pietūs

KELIONĖS

TR ANSILVANIJA jaukūs mi esteliai, rožės ir surūgę padavėjai Tekstas Daiva Repečkaitė Nuotraukos Daiva Repečkaitė

VERSLO pietūs

183

KELIONĖS

K

ažkur paskaičiusi, kad lietuviškai Transilvanija, istorinis regionas Vakarų Rumunijoje, vadinama Septynpiliu (pagal vokišką Siebenbürgen), įsivaizdavau, kaip lankysiu paslaptingas šio Karpatų kalnų apsupto regiono pilis. Tačiau dėl įvairių logistinių kliūčių savaitės trukmės kelionę galima pavadinti nuliapiliu.

Nepaisant to, Transilvaniją ilgam įsiminsiu kaip vešlios žalumos, jaukių senamiesčių ir paslaugių žmonių (išskyrus tada, kai jų darbas būti paslaugiems) kraštą. „Ar taksi vairuotojai nebandys apgauti dėl to, kad esu užsienietė?“ – nerimaudama klausiu Transilvanijos sostinėje Kluže Napokoje užaugusios draugės, ruošdamasi skrydžiui vėlai vakare. „Nebandys“, – atkerta ji. Išties, taksometras įjungtas, kaina tokia, kokią man nurodė vietiniai. Tada ir vėliau sutikti žmonės noriai kritikuos įvairias problemas savo šalyje, bet priešinsis stereotipui, kad Rumunijoje nesaugu ar tikėtina būti apmulkintam. Tamsoje pasiimu raktus ir nuseku internete išsinuomoto buto savininkui iš paskos į namą su vidiniu kiemu ir terasomis, primenantį puikiuosius senamiesčio namus Budapešte. Nenuostabu, čia 184

daug kas panašu, o ir vengrų kalba dažnai skamba gatvėse. Transilvanijoje gyvena ženkli vengrakalbė mažuma. Lietuviams universitetą dovanojusi Batorų giminė ir čia turėjo valdų.

Gyventojų skaičius šiame regione prilygsta dviem Lietuvoms. Europos istorijoje jis žinomas nuo tų laikų, kai romėnai užkariavo šį kraštą iš dakų. Nuo to laiko Transilvanija ėjo iš rankų į rankas ir keitė savo nacionalinę priklausomybę dar praėjusiame amžiuje. Brašovo miestelio Juodojoje bažnyčioje išsamiai paaiškinta, kad vokiečiakalbių katalikų bendruomenės anksti susidomėjo Reformacijos idėjomis, kurias padėjo populiarinti švietėjai, tokie kaip Johannesas Hanterusas. Bažnyčios stenduose dėstoma, kad Rytų Europa nesivadovavo „kieno valdžia, to ir religija“ principu. Skirtingų bažnyčių nariai gyveno vieni šalia kitų.

Taip Transilvanijoje yra iki šiol – skirtingos bažnyčios praturtina miestelius architektūrine įvairove.

Labai vokiškai atrodančiame Sibiu miestelyje, kurio pastatai kai kuriose gatvėse kaip du vandens lašai panašiose į Vilniaus Gedimino prospekto ar Vilniaus gatves, bažnyčios traukia minias įvairiakalbių turistų.

VERSLO pietūs

KELIONĖS

VERSLO pietūs

185

KELIONĖS

Prie pagrindinės protestantų bažnyčios gidas hebrajiškai pasakoja savo grupei, kurios pusė – moterys su hidžabais, apie krikščionybės keistumus. Judaizme, sako jis, taip ir anaip nė už ką nebūtų. Ypač jis tikisi savo grupę suintriguoti pasakojimais apie viduramžių indulgencijas. Turistai dairosi. Tą pačią dieną mačiau, kad jiems daugiau džiaugsmo teikė asmenukės pagrindinėje miesto aikštėje prie fontanų.

Man pamėginus įkišti nosį į nedidelę reformatų bažnyčią, kurioje tuo metu vyko pamaldos, priėjusi senjorė lyg niekur nieko užkalbina vokiškai. „Kartais einu į šią bažnyčią, nes įdomūs pamokslai“, – pasakoja ji. Tačiau vidury pamaldų į nedidelę jaukią erdvę nesiveržiame. „Šiandien eisiu į mūsiškę bažnyčią“, – sako ji, turėdama galvoje stačiatikių cerkvę toje pačioje gatvėje.

Besišnekučiuodamos apie miestelį, prieiname dailią cerkvę, senjorė mane įsiveda į vidų. Viena nesiveržčiau, nes pamaldos vyksta ir čia. Šiek tiek apsižiūrėjusi puošnius altoriaus papuošimus, mano kompanionė parodo, kur pagrindinė ikona. Ji panaši į Aušros Vartų Mariją. Štai kaip jau antrą kartą teleportavausi į Vilnių.

Gatvės su bažnyčiomis gale – jaukus, vešlios žalumos pilnas parkas.

Jame ant suoliuko įsikūrė muzikantų 186

VERSLO pietūs

KELIONĖS

VERSLO pietūs

187

KELIONĖS

188

VERSLO pietūs

KELIONĖS

VERSLO pietūs

189

KELIONĖS

190

VERSLO pietūs

KELIONĖS

grupė iš Vokietijos – ir patys pabrazdina styginiais, ir vietiniams vaikams leidžia su jais truputį pažaisti. Pagrindinėje miesto aikštėje repetuoja folkloro ansamblis. Gal dėl to, kad rugpjūtį pasitaikė ilgasis savaitgalis, miesteliai pilni muzikos.

Jos nestinga ir Alba Julijoje, kurioje sienomis apjuostas citadelės kiemas prikaišiotas aristokratiškai apsirėdžiusių skulptūrų. XIII a. pastatyta, bet vėlesniais amžiais papildyta Šv.

Mykolo katedra laikoma išraiškingiausiu Transilvanijos architektūros pavyzdžiu. Ji tapo paskutinio poilsio vieta XV a. Transilvanijos vaivadai Janošui Hunjadžiui, išgarsėjusiam karuose su Osmanais ir atsilaikiusiam prieš jų puolimą. Tarsi konkuruodami tarpusavyje, lankytojai antkapį puošia Vengrijos ir Rumunijos spalvų kaspinais. Taip pat ten ilsisi Izabelė Jogailaitė, Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos dukra. Tačiau kas Alba Julijoje ar bet kuriame minėtame miestelyje apsistoja centre ir tik lanko įžymias vietas, sunkiai įsivaizduos, kad anapus senamiesčių plyti blokinių namų rajonai. Brašove juos galima apžiūrėti nuo citadelės kalvos. Skirtingai nei Alba Julijos, Brašovo citadelė nyki ir apšepusi, bet turistai kantriai tursena į kalvą panoraminių vaizdų pasižiūrėti.

VERSLO pietūs

191

KELIONĖS

192

VERSLO pietūs

KELIONĖS

VERSLO pietūs

193

KELIONĖS

Vaizdai niekur nėra tokie puikūs kaip Brašove. Skirtingais rakursais senamiestį su čerpiniais stogais, išlakius bažnyčių bokštus ir guvias aikštes galima apžiūrėti užlipus į citadelę arba į Baltąjį bokštą, taip pat – pakilus keltuvu į kalną, ant kurio milžiniškos raidės sudaro miesto pavadinimą. Užrašas matyti iš įvairių senamiesčio kampų, kad niekada nepamirštume, kur atvažiavome. Žurnalas „National Geographic“ neseniai rašė apie tai, kaip Transilvanijos turizmo verslai visokiais būdais bando susikrauti turtus iš garsiausio „prekės ženklo“ šiame regione – grafo Drakulos. Rumunų folklore stingant tradicijos vaizduoti vampyrus, vientiso įvaizdžio stoką užkamšo verslininkų pastangos „įvietinti“ literatūros kūrinį.

Nugirstu, kaip prie senojo miesto vartų Brašovo gidas turistams pasakoja, kad kaip Drakulos pilis reklamuojama pilaitė Brano miestelyje turėjo tik labai menką ryšį su Drakulos prototipu laikomu Vladu Cepešu. Pasak gido, pastarasis ten tik kurį laiką kalėjo. „Nepagalvokite, kad siūlau į tą pilį nevažiuoti, ji labai graži, bet tik tiek“, – sako jaunas gidas.

Ne dėl jo pasakojimų, bet tik tam, kad nesijausčiau ką nors praleidusi, išsiruošiau į pilį. Pakeliui į autobusų 194

stotį susipažinau su dviem keliautojais iš Jungtinės Karalystės. Kadangi į sausakimšą autobusą netilpome, teko valandą palaukti trinantis stotyje, gurkšnojant reto šlykštumo kavą iš aparato ir stebint, kaip stoties rajonams būdingi tipai bando įsiūlyti žmonėms smulkių prekių arba prašo išmaldos. Galiausiai autobusas atvažiavo, bet dėl milžiniškų kamščių kelionė užtruko ne 45 minutes, kaip žadėta, o beveik dvi valandas. Atvykus prie pilies ir prasibrovus pro turgų, laukia antras šokas – sraigės tempu slenkanti eilė atrodo per ilga, kad galėtume suspėti į vieną iš trijų mus parvežti namo galinčių autobusų. Tiek to, nurašykime Drakulos pilį į nuostolius. Užkrimtę vietinio turgaus skanėstų (rekomenduoju išbandyti avies sūriu įdarytus grybus), apėjome dailias bažnytėles ir skulptūrų parką, godžiai apžiūrėjome pilies fasadą įvairiais rakursais.

Sėkmė kelionėje manęs nelydėjo ir su kitomis pilimis. Traukiniui iš Brašovo visą valandą vėluojant, užsukusi į Sinajos miestelį, kuris XIX a. buvo garsus kurortas, nutariau aplankyti tik vienuolyną. Iki pilies – pusvalandis kopimo įkalne, o vėluojantis traukinys mano sustojimą Sinajoje sutrumpino iki poros valandų. Tačiau vienuolynas pilnas visokių lobių – čia ir muziejus su

VERSLO pietūs

KELIONĖS

VERSLO pietūs

195

KELIONĖS

196

VERSLO pietūs

KELIONĖS

ikonomis ir religiniais reikmenimis iš įvairių stačiatikiškų kraštų, ir dailūs rožynai, ir garsaus bažnyčių dailininko Parvu Mutu išpuošta bažnytėlė. Aukų „dėžutė“ įrengta po geriamo vandens kraneliu – ji demonstruoja, kad plastikiniai rumuniški banknotai nebijo vandens.

Senovinė architektūra, rožynai, puikūs parkai ir spalvingi pastatai (gerai išsilaikę sužymėti keliakalbiais ženklais „istorinis paminklas“) – tai standartinis Transilvanijos miestelio paketas. Tik du dalykai trukdo mėgautis kelionėmis šiame regione – logistika ir klaikus, dešimtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį primenantis aptarnavimas. Kamščiai tarpmiestiniuose keliuose gerokai apsunkina susisiekimą, todėl reikėtų planuoti su dosniu „užmetimu“ ir, jei naudojatės viešuoju transportu, neplanuoti savo dienos pernelyg ambicingai. Autobusų tvarkaraščius galima pasižiūrėti internetu, bet Rumunija garsėja tuo, kad internetinės rezervacijos čia dažnai pradingsta, todėl patikimiausias būdas užsitikrinti vietą – paskambinti įmonei ir bilietą užsisakyti telefonu, kantriai diktuojant ilgą lietuvišką pavardę (patartina paryškinti Rytų europietišką akcentą, kad žmogui kitame laido gale būtų aiškiau).

Telefonu darbuotojai įspėja, kad

rezervuotą bilietą reikia pasiimti likus bent 20 min. iki reiso, bet stotyje abu kartus bilietų pardavėjos liepė eiti tiesiai pas vairuotoją. Kuo mažesnis miestelis, tuo sunkiau išsiaiškinti, kur kreiptis. Sibiu miestelyje pamėginau lėtai paklausti apie autobusą. Sutikusi tuščią žvilgsnį, paklausiau: „Ar kalbate angliškai?“ – „Rumuniškai“, – atsakė bilietų pardavėja su neslepiamu pasididžiavimu. „Deutsch, français?“ – mėginau. „Rumuniškai!“ – atkirto ji. Laimei, išskyrus paslaugų sektoriaus darbuotojus, kiti Transilvanijos gyventojai – itin paslaugūs, todėl pokalbį nugirdusi mergina priėjo ir paklausė, ar kalbu ispaniškai. Laužyta ispanų kalba paaiškinau jai situaciją, o kai ji ėmėsi išversti bilietų pardavėjai, ši ėmė ir prisiminė anglų kalbos pagrindus.

Daug sudėtingiau buvo, kai įmonės „Transmixt“ autobusas, pajudėjęs iš Klužo, kelyje „prikepė“. Tarp keleivių atsirado gigantišku auksiniu kryžiumi pasipuošęs mechanikas.

Kartu su vairuotoju jie „atkrapštė“ transporto priemonę, bet kai, sistemai pradėjus nepaliaujamai pypti, vairuotojas toliau manevravo serpentinais, net aš supratau, kad keleivis šaukė: „Ar išprotėjai?“ Susinervinęs vairuotojas niekam nieko neaiškino ir išskubėjo link artimiausio mies-

VERSLO pietūs

197

KELIONĖS

telio ieškoti pagalbos. Kiti keleiviai bandė prisiskambinti į įmonę, bet, kaip galima tikėtis, niekas telefonu neatsiliepė. „Čia Rumunija. Jie neturi tinkamo požiūrio į verslą“, – liejo apmaudą man vertėjavęs vyriškis, kuris teigė, kad gyvena JAV. „Nesijaudinkite, aš gyvenu Maltoje, ten irgi taip būna“, – bandžiau paguosti savo šalies požiūrio į verslą atvirai besigėdijančius bendrakeleivius, bet, baigiantis antrai valandai kelyje, apėmė neviltis. Laimei, atsirado vaikinas, pasiūlęs man ir britei turistei kartu tranzuoti. Kelyje vietiniu papročiu važiavimo kryptimi pasuktais nykščiais laukėme vos 15 minučių.

Traukiniai – gerokai patikimesni.

Vietiniai vienu balsu įspėja: į Bukareštą būtina vykti tik traukiniu. Tačiau ir nuo traukinių vėlavimo niekas neapsaugotas. Burbėjimas dėl vėluojančių traukinių – puikus būdas susipažinti su kitais keleiviais ir pasiklausyti jų istorijų. Taip susipažinau su amerikiečių respublikonų pora.

Vyriškis niekaip nenorėjo patikėti, kad stipri gerovės valstybė yra vienas iš Suomijos sėkmės faktorių, ir aiškino, kad suomiai mokosi geriausiai pasaulyje dėl „geros genetikos“.

Po visų logistikos vargų norėtųsi atsipalaiduoti jaukiame restoranėlyje ar lauko užkandinėje, tačiau, jei norite šiuose kraštuose pake198

VERSLO pietūs

KELIONĖS

VERSLO pietūs

199

KELIONĖS

200

VERSLO pietūs

KELIONĖS

liauti sėkmingiau nei aš, atlikite namų darbus ir išstudijuokite „Trip Advisor“. Nors Rumunija turi visas sąlygas auginti puikias daržoves (tuo įsitikinau, kai draugė pavaišino tėvų augintais pomidorais), garnyrui restoranuose pabarstoma beskonių atšildytų žirnių ir morkų. Vienos vaizdingos Sibiu kavinės padavėja vokiečių grupei taip ilgai nešė kavą ir alų, kad, bergždžiai pralaukę apie dvidešimt minučių, jie turėjo viską vienu mauku išgerti, kad spėtų į savo ekskursiją. Tame pačiame Sibiu ir vėliau Brašove bent keturis kartus atsistojau ir išėjau po to, kai, man pasisveikinus, padavėjai neatsakė ir tik nutėškė meniu. Jeigu ryte ieškote pusryčių, o virtuvė dar neatsidariusi, jums užriks „Closed“. Nieko panašaus į „Labas rytas, atsiprašome,

dar neatsidarėme, gal norėtumėte užsukti vėliau?“ paslaugų sektoriaus darbuotojai čia nėra girdėję. Šlykštus aptarnavimas ne kartą paskatino maitintis iš parduotuvėse įsigytų produktų sukomplektuotais užkandžiais savo kambaryje arba vietoj suplanuotų pietų valgyti veganišką tortą ar užuot patyrinėjus vietinės virtuvės lobius tenkintis burgeriu airiškoje smuklėje, nes tik tose vietose padavėjai atsakė į pasisveikinimą ir buvo malonūs.

Laimei, Transilvanijos sostinėje Kluže tokių problemų nekyla. Nors jame taip pat gausu senovinių grožybių, kaip laiko mašinoje jame nepasijusite. Gal ir gerai, kad oro uostai priverčia kelionės pradžioje ir pabaigoje aplankyti didžiuosius miestus.

VERSLO pietūs

201

KELIONĖS

MALTA septyni patarimai

Tekstas ir nuotraukos Daivos Repečkaitės

202

VERSLO pietūs

KELIONĖS

VERSLO pietūs

203

„

KELIONĖS

Malta nebėra Viduržemio jūros šalis“, – rašė tiesmukumu ir tiriamaisiais projektais garsėjanti vietinė tinklaraštininkė Daphne Caruana Galizia. Anot jos, anksčiau būtų buvę juokinga, jei maltiečiai važiuotų į Graikiją atostogauti, bet dabar jie ten skuba, nes jų pačių salos praranda ypatingą su tuo regionu siejamą nuotaiką. Tuo tarpu neramumai Egipte, Turkijoje ir Izraelyje verčia lietuvius žvalgytis tokių Viduržemio jūros taškų, kur karšta būtų tik saulė. Dažnai tokios paieškos atveda į Maltą, ‒ ir kur nesidžiaugsi, kad iki rudens Ryanair skrydžiai leidžia nebrangiai susiplanuoti keturių dienų arba savaitės atostogas. Maltoje gausu grožybių, daug saulės, skaidri šilta jūra ir puikiai angliškai kalbantys žmonės – sprendžiant pagal turizmo brošiūras ir keliautojų instagram, vieni privalumai. Tad kuo tikėti?

Milžiniški kamščiai, pikti „gezai“ kelyje, nuolatinis kelių remontas, nuo kurio jų kokybė paslaptingai negerėja, pastatų pergrūstos gatvės, architektūra, kurią tinklaraštininkė apibūdina kaip pigaus neskoningumo chaosą, ir nuo asfalto tvoskiantis karštis – tokia yra Malta jos gyventojams. Laimė, turistams ji vis dar atsiskleidžia kaip iki ašarų mėlynos jūros, dailių senamiesčio 204

VERSLO pietūs

KELIONĖS

VERSLO pietūs

205

KELIONĖS

206

VERSLO pietūs

KELIONĖS

balkonėlių ir kvapą gniaužiančių peizažų kraštas. Paruošus tam tikrus namų darbus, čia galima išvengti streso ir pasimėgauti tuo, kas šiame salyne geriausia.

1. Aplankykite mažesnes salas.

Gozo ir Komino (Comino) – Maltos salynui priklausančios salos, į kurias galima patekti atitinkamai keltu ar laiveliu. Daug maltiečių dabar purto kišenes, kad įsigytų nekilnojamojo turto Gozo saloje, nes ji labiau primena tą idilę, kurios jau spėjo pasiilgti betono džiunglėmis virstančios pagrindinės salos (Maltos) gyventojai. Gozo sala žalia, kaimiška ir rami. Įsijauskite į atmosferą ir pasiruoškite tam, kad padavėjai bus „priplaukę“, niekas nieko nežinos, bet viską atpirks puikūs vaizdai nuo citadelės ir jūros išgraužtų salų pajūryje. Tačiau pasiekti paplūdimius ar kitus miestelius saloje itin sudėtinga – viešojo transporto tinklas yra žvaigždės formos ir visur reikia vykti per salos sostinę Rabatą (Viktoriją).

Todėl verta įsigyti bilietą į turistinį autobusiuką (8 eurai), išsinuomoti automobilį ar netgi į keltą pasiimti Maltos saloje išsinuomotą transporto priemonę (priemoka 10 eurų). Komino saloje dauguma turistų plūsta į Mėlynąją lagūną pasipliuškenti itin ryškiai mėlyname vandenyje ir paplaukioti po arka. Tačiau vasarą

savaitgaliais ten suguža kvykiančių ir strykčiojančių „gezų“ pilnos pasilinksminimų valtys, paverčiančios įlanką Palangos Basanavičiaus gatve kvadratu. Todėl, jei į salą atvykote turistinio sezono įkarštyje, pasigrožėkite Mėlynąja lagūna nuo kalvos, apiplaukite ratą, bet visos dienos maudynėms rinkitės ne tokią gražią, bet ramesnę Santa Marija įlanką. Jei apsistojote Maltos turistinėje zonoje (pvz., Slimoje), nepagailėkite papildomų 7 eurų ir į Komino plaukite keltu tiesiai iš ten, o ne iš Čirkevos terminalo, į kurį autobusu važiuosite pusantros valandos.

2. Susiraskite, kas pavėžėtų. Beveik visi vietiniai vairuoja. Jeigu maltietis/-ė nevairuoja, tai reiškia, kad arba yra pasišventęs aplinkosaugininkas/-ė, arba niekaip neišsilaiko teisių. Viešasis transportas čia toks blogas, kad dauguma vietinių neįsivaizduoja, kaip apskritai įmanoma juo naudotis. Liūdna realybė ta, kad, nesant patogaus susisiekimo naktį anei Uberio, vietiniai nė nesusimąstydami vairuoja ir išgėrę.

Tačiau nuo skerdynių keliuose maltiečius ir šalies svečius gelbsti labai žema maksimali greičio riba (80 km/val), vingiuotos ir automobilių perkimštos gatvės. Todėl pasitikėkite maltiečiais – jie taip pripratę.

Vietinių sutiksite keliautojų tinklo

VERSLO pietūs

207

KELIONĖS

208

VERSLO pietūs

KELIONĖS

VERSLO pietūs

209

KELIONĖS

Couchsurfing ar tinklalapio Meetup renginiuose, įvairiuose festivaliuose ir facebook grupėse. Daugelis jų mielai tyrinėja savo salą ir joje iškylauja, todėl papildoma dingstis nuvykti į gražią, bet viešuoju transportu nepasiekiamą vietovę juos veikiausiai sudomins. Žinoma, vairuoti galite ir patys, ypač jei užaugote Kaune ir esate pripratę prie posūkių rodyti nemėgstančių vairuotojų. Tačiau jeigu yra galimybė nesigadinti nuotaikos pažindinantis su vietinių vairavimo ypatumais, geriau tokia galimybe pasinaudoti.

3. Prašykite pagalbos. Padavėjų arogancija ir aplaidumas, autobusų vairuotojų bei taksistų nesusigaudymas keliuose tenesuklaidina jūsų – vietiniai paprastai labai paslaugūs ir pasiruošę padėti, jei pakliuvote į bėdą. Net tris kartus, kai vaikščiodama pėsčiomis paklydau ir paklausiau kelio, praeiviai nutarė, kad lengviausia bus tiesiog pavėžėti.

4. Atraskite vietines pramogas – kaimų šventes, fejerverkus ir procesijas. Geras oras leidžia maltiečiams ilgai naktinėti ir švęsti lauke. Kiekviena parapija turi savo orkestrą, kuris iškilmingai žygiuoja grodamas per miestelį ar kaimą, kai ateina tos parapijos šventojo diena. Vasarą itin mėgstami fejerverkai – juos šaudo net ir dieną, kai spalvų nesimato. Sa210

VERSLO pietūs

KELIONĖS

VERSLO pietūs

211

KELIONĖS

koma, kad šis įprotis kilo iš papročio triukšmu gąsdinti piktąsias dvasias – fejerverkai į šį ritualą įsiliejo palyginti neseniai. Naduro miestelis Gozo saloje garsėja įspūdingiausiu Užgavėnių karnavalu (sutiksite ir žirnių ankščių, ir beždžionių, ir politikos veikėjų, o galbūt gausite patarškinti tradiciniais instrumentais), o įspūdingiausia Didžiojo Penktadienio procesija su grandinėmis apsikarsčiusiais kankiniais vyksta Mostoje.

Jei vykstate į Maltą religinių švenčių laikotarpiu, pasidomėkite, kur geriausia jas sutikti.

5. Aplankykite „Obuolio akį“ (Ghajn Tuffieha). Tai vienas gražiausių paplūdimių Maltos saloje, iš trijų pusių saugomas kalvos, todėl puikiai tinkamas maudynėms vėjuotą dieną, sezono pradžioje ar pabaigoje. Tiek nuo kalvos, tiek pačiame smėlio paplūdimyje atsiveria puikūs vaizdai.

Jei norėsite, perlipę per uolų barjerą pateksite į vienintelį Maltoje nudistų paplūdimį – jis nėra įteisintas, bet, skirtingai nei visur kitur, niekas neišrašys baudos už maudymąsi be liemenėlės. Personažai čia renkasi savotiški, bet ateina ir tiesiog ramesnio kampelio ieškančių nenuogalių.

6. Atraskite Valetą. Pagyrų šalies sostinei galima būtų prirašyti ne vieną lapą, nes bene vienintelis eu-

212

ropietiškas šalies miestas yra daugiasluoksnis kaip keliaaukštės britų kolonistų pastatydintos gatvės.

Nenuostabu, kad gatvelės, tiltai ir balkonai tarp Viktorijos vartų ir senamiesčio vadinami kinematografiškiausia Maltos vieta ir „vaidino“ daugybę įvairių pasaulio miestų čia statytuose filmuose. Pasidomėkite, ar jūsų mėgstamas filmas arba serialas nebuvo filmuotas Maltoje ir patirkite tikrąją šių vietovių atmosferą. Būtinai išbandykite kavines ant laiptų – tik atsargiai, nes kėdės nelabai stabilios. Paklaidžiokite lygiagrečiai sustyguotomis gatvėmis, pakelkite akis į šventųjų skulptūras pastatų kampuose, apžiūrėkite osmaniško stiliaus balkonėlius, paganykite akis į šiuolaikinį meną „Spazju Kreattiv“ centre, paklausykite iš sudegusio teatro sklindančios muzikos. Prieš leidžiantis į uostą plaukti keltu į vadinamąjį trimiestį (tris įdomius istorinius miestelius), verta praleisti šiek tiek laiko Aukštutinės Barakos soduose – stebėkite iš viso pasaulio sugužėjusius turistus, paklausykite patrankų šūvių ir pasimėgaukite panorama. Čia būti niekada neatsibosta. Anksčiau Valeta buvo tik dieninių pramogų vieta, bet, savivaldybės ir vietinių verslų pastangomis, ji atgijo. Čia įsikūrė

VERSLO pietūs

KELIONĖS

VERSLO pietūs

213

KELIONĖS

214

VERSLO pietūs

KELIONĖS

keli butikiniai viešbučiai, o sezono metu miestas pilnas muzikos iš judrių vietinių barų. Kitąmet Valeta bus Europos kultūros sostinė.

7. Atkreipkite dėmesį į sezonus.

Geriausia į Maltą skristi pavasarį arba rudenį. Baltijos jūros ruoniai išsimaudys jau pirmoje balandžio pusėje, bet maloniai šilta pasidaro maždaug gegužę. Rudenį vanduo išlieka įšilęs iki spalio pabaigos. Užtat kovą ir balandį tinkamiausias metas žygiams – teminių pasivaikščiojimų galite susirasti ir facebook tinkle. Rudenį planus gali sujaukti lietus, kuris čia ne šiaip pakrapnoja, o iš karto užtvindo gatves, tad reikia pasiruošti ir tam. Žiemą, ypač sausio mėnesį, į Maltą geriau nevažiuoti – tamsos ir drėgmės užtenka ir Lietuvoje. Tačiau kaip tik tuo metu turistus vilioja iškalbinga pramoga – ekskursijos po Valetą vaiduoklių tema.

VERSLO pietūs

215

ŠVEICARIŠKA ELEGANCIJA IR

IŠSKIRTINUMAS

VERSLO pietūs

www.swisstime.lt.

216