26
GRAŽI LIETUVA
Pro objektyvą
stebime Lietuvos vietoves Keliautojas, fotografas ir leidėjas Vytautas Kandrotas, po Lietuvą aktyviai keliaujantis jau daugiau nei 10 metų, pastebi teigiamus mūsų šalies pokyčius – vis daugiau objektų pritaikomi lankyti turistams. Pats nuolat lankydamasis įvairiose Lietuvos vietovėse, jis reikšmingai prisideda ir prie keliavimo po savąjį kraštą skatinimo. Pasikliaudami jo parengtų kelionių vadovų maršrutais tūkstančiai žmonių atranda gražiausias šalies vietoves. Po Lietuvą keliaujate jau daugiau nei 10 metų. Ar yra tokia lankytina vieta, į kurią norisi grįžti dažniausiai? Lietuva nėra tokia didelė, kad kaskart skubėtum keliauti tik į naujas vietoves. Dauguma lankytinų vietų jau yra aplankytos, ir ne po vieną kartą. Mūsų šalis labai sparčiai keičiasi ir gražėja, vis daugiau objektų rekonstruojami, remontuojami, pritaikomi lankyti turistams. Arba leidykla nusprendžia atnaujinti kurį nors kelionių vadovą – sudarai sąrašą ir važiuoji iš naujo. Arba atnaujini fototechniką – tada irgi tenka atnaujinti nuotraukų fondą. O jau kaip paprastam žmogui man patinka sugrįžti į tas vietas, kur gerai jaučiuosi, galiu neskubėti, pabūti su savo mintimis. Tokios vietos Vilniuje – Belmontas ir Pūčkorių atodanga, Kaune – Ąžuolynas ir Santakos parkas, o kiek tolėliau – etnografiniai kaimai nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, snaudžiantys pasienio miesteliai, Ventės ragas, Vištyčio regioninis parkas...
Kitas dalykas, gyvenu Kaune, šalies viduryje, todėl kiekvienoje kelionėje tenka pravažiuoti pro pakelėje esančias mielas lankytinas vietas. Turėdamas galimybę stabteliu. Dažnai tenka važiuoti A16 keliu iš Vilniaus pro Trakus, Aukštadvarį, Birštoną. Tiesiog sustoju, nusiperku ledų ir suvalgau juos žiūrėdamas į Salos pilį. Arba vadinamasis Rojaus kelias nuo Kauno link Jurbarko. Jau smagu vien juo važiuoti...
Kokia vieta, jūsų manymu, nepelnytai sulaukia per mažai po Lietuvą keliaujančių žmonių dėmesio? Tokių vietų yra ne viena. Idealiu atveju kiekvieno rajono savivaldybėje galėtų išaugti „turizmo gigantas“, to krašto „vizitinė kortelė“, kaip mes įvardijame Trakų Salos pilį ar Anykščių Lajų taką. Bėda ta, kad daugelis objektų šeimininkų toje pačioje teritorijoje pradeda konkuruoti tarpusavyje, užuot bendradarbiavę ir sudarę išsamią programą turistams. Arba dėl tų pačių idėjų pešasi kelios savivaldybės, kaip, pavyzdžiui, dėl medinės pilies statybos. O ten, kur prieš kelerius metus verslas, valstybinės institucijos ir savivaldybė dėl turistų pradėjo dirbti petys į petį, dabar jau matomi rezultatai. Iš tokių sėkmingų pavyzdžių galima paminėti Birštono kurortą, Biržų ir Pamario turizmo klasterius. Vasarą poilsiautojus itin domina išvykos prie vandens telkinių. Ką pasirinktumėte jūs – Lietuvos pajūrį ar ežerą atokesnėje vietovėje? Niekad nebuvau didelis Lietuvos pajūrio propaguotojas – pirmiausia dėl vangios infrastruktūros plėtros ir vietos verslininkų požiūrio į klientus. Tai ir šiemet siūlau rinktis ežerus ar kitus vandens telkinius. Pirmiausia dėl didžiulio poilsiautojų srauto pajūrio kurortuose. Antra, visi, kas tik netingėjo, per pastaruosius metus sugebėjo pasinaudoti ES parama ir ne tik įrengti vietos paplūdimius, bet ir pasistatyti baseinus, vandens pramogų parkus.
∙
