Ingrida Ragelskienė
NACIONALINĖS DRAMATURGIJOS TEATRAS – FIKCIJA AR BŪTINYBĖ?
Kviesdama pokalbio apie nacionalinę dramatur giją dvi ypatingai šiai sričiai nusipelniusias pa šnekoves, humanitarinių mokslų daktares – dra mos teorijos, lietuvių ir visuotinės dramaturgijos tyrėją Aušrą Martišiūtę-Linartienę ir d ramaturgę Gabrielę Labanauskaitę, pabandžiau prisiminti patį „dramaturgijos“ apibrėžimą. Buvo džiugu at rasti, kad šiuo metu definicijų turime dešimtis, mano mėgstamiausių penketukas: „tekstas, laukiantis, kol bus pastatytas“, „kūrinys, pagrįstas konfliktišku veiksmu, meniškai išbaigčiausią pa vidalą įgaunančiu spektaklyje“, „tekstas, skirtas atlikti scenoje“, „literatūros žanras, apimantis ir neliteratūrines formas“ bei „neužbaigtas ir pa statymo laukiantis scenarijus“. Beveik visuose apibrėžimuose aptinkame tam tikrą dramatur gijos, kaip literatūros žanro, nevisavertiškumo momentą – drama gimsta tik scenoje, o pats slapčiausias teatrinis prietaras, žinomas kiek vienam dramaturgui, byloja: nori sulaukti savo kūrinio pastatymo – slapčia pabučiuok teatro sceną... Mes nebetikime prietarais, bet statisti ka byloja – visų Lietuvos valstybinių teatrų reper tuarinis topas ir pagrindinis bilietų pardavimų generatorius pastarąjį penkmetį yra n acionalinės dramaturgijos pastatymai, tarp populiariausių minėtini: „Išvarymas“, „Atžalynas“, „Karalienė Luizė“, „Katedra“, „Madagaskaras“, „Dėdės ir dėdie nės“, „Grybų karas“, „Dainuojantis ir šokantis mer gaitės vieversėlis“, „Balta drobulė“, „Bedalis ir labdarys“, „Rusiškas romanas“. Išties – drama yra paradoksalus menas, turintis du gyveni mus – literatūrinį ir teatrinį. Labai norisi tikėti pastaruoju metu įsivyravus harmoningą pusiau svyrą tarp šių polių. Daugelio vidurinės k artos lietuvių dramaturgų kūryba tapo įamžinta ir knygų, dramų rinktinių pavidalu, čia minėtinos
Mariaus Ivaškevičiaus, Gintaro Grajausko, Her kaus Kunčiaus dramaturgijos rinktinės bei at skirų dramų leidimai, kartu tai ir bene dažniausiai statomi dramaturgai. Stebint dabartinę situaci ją bei naujausias tendencijas, galima teigti, kad šiuolaikinė nacionalinė dramaturgija sieja išto bulintą tekstinę kūrybą ir jos įveiksminimą teatre. AUŠRA MARTIŠIŪTĖ-LINARTIENĖ Jūs ir nacionalinė dramaturgija – kurioje barikadų pusėje esate? Esu nacionalinės dramaturgijos barikadų pusė je. Pirmiausia dėl to, kad turime turtingą ir uni kalią teatro istoriją, menančią ne tik didikų dvarų ir universiteto kultūrą, bet ir itin glaudžiai susi jusią su nacionalinio atgimimo ir Lietuvos vals tybės istorija. Teatras suvaidino svarbų vaidmenį tiek XX a. pradžioje, tiek ir XX a. antroje pusėje, sutelkdamas tautą Atgimimui, Sąjūdžiui. Taigi, na cionalinė dramaturgija praeityje ir dabartyje man siejasi su laisvės ir nepriklausomybės siekiančia visuomene, Vydūno žodžiais tariant, su „sau žmo gumi“ – laisvu, sąmoningu, drąsiu ir ambicingu. Kaip apibūdintumėte dabartinę nacionalinės dramaturgijos Lietuvoje situaciją? Dabartinė nacionalinės dramaturgijos situacija man primena atžalyną – jaunų kūrėjų laiką, kuris viltingai žada lietuvių dramaturgijos suklestėjimą. Turime jau ir šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos klasikais tapusių kūrėjų, kurių dramų pastatymai įsitvirtino teatro istorijoje (Sigito Parulskio, Ma riaus Ivaškevičiaus, Daivos Čepauskaitės, Lauros Sintijos Černiauskaitės, Gintaro Grajausko, Vy tauto V. Landsbergio, Herkaus Kunčiaus ir kitų dramaturgų pjesės).
59
