Rimgailė Renevytė
KAIP NE-IŠKRISTI IŠ PASAULIO?
„Spektaklis kalba apie žmogiškumą, kuriuo visi dalijamės, tačiau sykiu byloja ir apie tam tikrų kultūrų išskirtinumą. Įeidami į vienas kito spek taklius ir mokydamiesi jų gramatikos bei ž odyno, geriau vienas kitą pažįstame“,1 – rašė Victoras Turneris, kartu su Richardu Schechneriu anali zuodamas teatro ir ritualo ryšį. Tačiau šią Turnerio mintį perkeliant į multikultūrinę nūdieną, kyla klausimas – ar dar išvis reikia įeiti į spektaklius, kultūras? Ar dar egzistuoja ribos, kurias reiktų peržengti, erdvė, į kurią reiktų įžengti? Kitaip ta riant, ar šiame įvairialypiame post- laike vis dar įmanoma iškristi iš pasaulio? O gal svarbiau – ar dar norisi iš jo iškristi? Apie tai skirtingomis – į Lietuvą atvyks tančių ir iš jos išvykstančių spektaklių – kryptimis svarsto prodiuserės Ana Ablamonova ir Rusnė Kregždaitė bei festivalių meno vadovės Gintarė Masteikaitė ir Kristina Savickienė.
1
[Victor, Turner]. By Means of Performance: Intercultural Studies of Theatre and Ritual. Ed. Richard Schechner, Willa Appel. Cambridge: Cambridge University Press, 1990, p. 1.
IŠVYKSTANTYS Šiuolaikinės operos festivalio NOA (Naujosios operos akcija) bei „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova ir teatro „Meno ir mokslo labo ratorija“ prodiuserė Rusnė Kregždaitė. Koks yra globalus spektaklis? Kuo jis skiriasi nuo lokalaus kūrinio? Ana Ablamonova: Galvojant apie spektaklio globalumą ir lokalumą, pirmiausia mintyse išnyra Lietuvos ir pasaulio žemėlapių vaizdiniai, globalumas susitapatina su tarptautiškumu ir aukš tesne menine kokybe, o lokalumas lieka kažkur pašonėje, lengvai prieinamas, todėl tarsi neįdo mus ir nevertas ypatingo dėmesio. Ar ne taip dažnai pagalvojame? Atrodo, kad būtent taip, todėl neretai kažką pradedame ypač vertinti tik po to, kai tas kažkas būna pastebėtas tarptau tiniu mastu.
Manau, meno kontekste globalumo ir lokalumo sąvokos neturi būti matuojamos vien tik žemės plotu, o turėtų būti siejamos su išliekamąja verte ir su auditorija bei jos kultūrinių patirčių įvairo ve. Ir auditorijos dydis šiuo atveju nėra esminis. Globalus darbas gali būti orientuotas į nedidelę, nišinę žiūrovų grupę, kaip ir lokalus – į mases. Globalus darbas nebūtinai turi keliauti po įvai riausius pasaulio festivalius, o it koks nekilnoja masis turtas gali būti pririštas prie konkrečios lokacijos. Teatre yra kalba, kuri, būdama nesu prantama, bet reikšminga spektaklio dalimi, gali tapti kliūtimi auditorijai suvokti meno kūrinį. Neradus sprendimų šiai kalbai perteikti, darbas tampa nepilnai suprantamas auditorijai, bet ar tai reiškia, kad praranda savo globalumą? Juk, pa vyzdžiui, kūrinio muzikinės kalbos nesupranta mumas nekonvertuoja jo iš globalaus į lokalų... Iš tikrųjų man būtų sudėtinga rasti tiks lų apibrėžimą globaliam ir lokaliam spektakliui. Niekada nerūšiavau teatro vadovaudamasi šiuo principu. Man tenka dirbti su aktyviai po pasaulį keliaujančiais darbais, sukurtais lietuvių kalba (pvz., V. Grainytės, L. Lapelytės, R. Barzdžiukaitės opera „Geros dienos!“) arba įvairiomis, net ir išgalvotomis kalbomis (pvz., R. Vitkauskaitės, J. Hedmano, Å. Nordgren erdvinė opera t amsoje „Con fessions“); prodiusuoju kūrinius, kurie negalėtų keliauti tarptautiniu mastu dėl negalimybės už sienio auditorijai perteikti lietuvių kalba sukurto turinio (pvz., A. Bumšteino garso instaliacija-per formansas „Olympian Machine“ arba garso vai dinimas „Audiokaukas“), bet gali būti, jeigu šie darbai tokie pat būtų perkurti, pavyzdžiui, anglų kalba – galėtų tapti labiau keliaujantys (ar tai reiškia, kad globalesni?); yra ir vienas „nekilno jamasis turtas“ (R. Ribačiausko, M. Jančiausko,
53
