Dovilė Zavedskaitė
ŽEMĖLAPIAI SCENOGRAFO VAIZDUOTĖJE
38
Trims scenografams – Godai Palekaitei, Paulei Bocullaitei ir Mariui Nekrošiui – davėme užduotį: sukurti vaizduotės diagramą tema „Scenografija kaip erdvė tapatumui“. Arba „Scenovaizdžių kū ryba kaip įsivietinimas konkrečioje lokacijoje ir laike“, arba „Scenografija kaip geografija“, arba „O kas, jei diagramoje neslėpsiu, kad dauguma veiksnių, apibrėžiančių tapatumą, yra man visiškai nesvarbūs?“. Visi arba gimė pokalbiuose, kurie ne tilo ilgas naktis. Nutarėme patys nesibaiminti, kad galbūt ryšys su savo teritorija, bendruomene, istorija veikia mus kaip žmones, tačiau mažai reiškiasi sąmoningoje kūryboje. Nutarėme išdrįsti vektorių „Nacionalumas scenografijoje“ keisti į „Nacionalumo scenografija“. Nutarėme neveng ti asmeniškumo arba atvirkščiai – ištrinti save. Galų gale nutarėme tiesiog žvelgti. Žvelgimui pasirinkome kelionę į sce nografų vizualiąją vaizduotę: paprašėme sukurti minčių žemėlapius, kuriuos būtų galima ne tik skaityti, bet ir matyti. Atsispyrėme nuo Linos Michelkevičės ir Vytauto Michelkevičiaus monogra fijos „Diagraminės vaizduotės atlasas: žemėlapiai tyrimuose, mene ir edukacijoje“, kurios ano tacijoje minčių žemėlapis pristatomas kaip „dau giasluoksnė diagrama, nevaržomai judanti kūno ir rankos trajektorija, vizuali dvejonė, materialus ar vaizdinis mąstymo įrankis, iki galo neišreiškiamų žinių brėžinys, juslių notacija“. Vienas svarbiau sių vaizduotės diagramos tikslų – „vienoje plot mėje atverti daug žinių sluoksnių, atrasti netikė tus ryšius skirtingomis raiškos priemonėmis“.
