KARŠTAS KLAUSIMAS

NUOSEKLUS FINANSAVIMAS – DAUGIAU GALIMYBIŲ

Po daugelio metų vasario 2 d. įvyko nuotolinis Lietuvos leidėjų asociacijos valdybos ir bibliotekininkų organizacijų atstovų susitikimas. Bibliotekoms jame atstovavo Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė Jolita Steponaitienė, Apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos vadovė Emilija Banionytė, Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos prezidentė Danguolė Abazoriuvienė, Lietuvos mokyklų bibliotekų darbuotojų asociacijos pirmininkė Žaneta Pratusevičienė ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos Mokyklų bibliotekų skyriaus pirmininkė Leonija Kėvalienė. Šalį ir pasaulį sukausčius COVID-19 pandemijai ir sutrikdžius ekonominę veiklą, leidėjai ir bibliotekininkai sutarė bendrai siekti juos vienijančių tikslų – ugdyti skaitančią visuomenę, knygų skaitymu stiprinti emocinę ir psichinę visuomenės sveikatą, pandemijos sąlygomis plėtoti vaikų kartos skaitymo gebėjimus.

Kultūros ministerijos duomenimis, 2020 m. šalies viešosioms bibliotekoms skirtas finansavimas dokumentams įsigyti, palyginti su pastaruoju dešimtmečiu, buvo rekordinis: šalia iš valstybės biudžeto skirtų 2,35 mln. eurų dėl COVID-19 pandemijos bibliotekų fondams komplektuoti papildomai skyrus 1,7 mln. eurų, bendra suma šioms reikmėms siekė daugiau kaip 4 mln. eurų. Tai netgi viršijo 1 gyventojui tenkantį ES vidurkį (1,22 ct); 2020 m. Lietuvoje jis siekė 1,45 ct (2008 m. – 0,76 ct).

Pakomentuoti šią padėtį paprašėme Lietuvos bibliotekininkų

draugijos pirmininkę J. Steponaitienę. Ar tai reiškia, kad 2020 m. bibliotekos galėjo įsigyti daugiau įvairių autorių knygų arba daugiau tos pačios knygos egzempliorių, kad skaitytojai trumpiau lauktų eilėje kokios populiarios knygos, įvairinti įsigyjamų leidinių tematiką, formų įvairovę? Gal visuomenė kaip kitaip pajuto ar pajus šį finansavimo pokytį?

„Unsplash“ nuotr.

– Taip, 2020 metai viešosioms bibliotekoms buvo labai dosnūs. Manau, tai pajuto skaitytojai, eilės laukiant norimo leidinio sumažėjo, pasiūla išsiplėtė. Jau nuo vasaros vidurio bibliotekos savo „Facebook“ paskyrose dalinosi nuotraukomis su knygų krūvomis ir bibliotekininkų šypsenomis.

Kiekviena biblioteka turi savo komplektavimo politiką ir pati nusprendžia, kokių ir kiek knygų jai reikia. Tačiau bendros tendencijos yra šios: lietuvių autorių knygos, kritikų ir premijomis įvertintos knygos, pasaulinį pripažinimą pelniusių autorių, kultūros ir visuomenės autoritetų rekomenduojamos knygos, taip pat – skaitytojų pasiūlytos.

Kaip visuomenė pajuto nūdienos gyvenimo pokyčius? Mes vis dar esame suvaržyti karantino, nedirba skaityklos, nevyksta knygų pristatymai ar tiesioginės parodos. Tačiau galimybė perskaityti daugiau knygų leis inicijuoti naujus susitikimus, renginius, kai tik galėsime grįžti į normalų bibliotekų veiklos ritmą.

Kad gyventojai galėtų tenkinti savo skaitymo poreikį, tiesiogiai prisideda tiek leidyklos, tiek bibliotekos: pirmosios prisiimdamos atsakomybę už knygos atsiradimą, antrosios – suteikdamos galimybę knygoms tapti prieinamoms kuo daugiau skaitytojų.

Apie leidėjų ir bibliotekininkų bendradarbiavimą pakalbinome Lietuvos

leidėjų asociacijos vykdomąją direktorę R. Elijošaitytę-Kaikarę.

lentynas knygomis, daugelis skolinasi knygas arba skaito jas bibliotekose. Tad kiekvienas leidėjas norėtų, kad jo leidiniai bibliotekose būtų prieinami, kad knygų būtų ir mažesnėse bibliotekose ar filialuose, kad nebūtų eilių prie knygų. Žinoma, smagu, kai kūrinio yra laukiama, kai daugybė skaitytojų nori jį perskaityti, bet tos eilės ne tik sukelia nepatogumų skaitytojui, jos sukuria ir piratavimo riziką: ne kiekvienas turi kantrybės mėnesius laukti, tad atsiranda niša ieškoti lengvesnių būdų ir skaityti nelegaliai.

Bendradarbiavimas su bibliotekomis abipusiškai svarbus ir dėl to, kad leidėjai neretai jas renkasi savo naujienoms pristatyti. Tokiu būdu ir leidėjas atranda savo skaitytoją, ir skaitytojas atranda ne tik mėgstamas knygas, bet ir leidėjus.

Leidybos procesas yra sudėtingas ir ilgas, o pajamos iš pardavimo grįžta maždaug per dvejus metus, t. y. tiek knyga vidutiniškai išbūna prekyboje. Norint investuoti į naujus pavadinimus, palaikyti nuolatinę įvairovę, labai svarbu, kad knygos negulėtų sandėliuose ar pardavimo vietų lentynose, o keliautų tiesiai į skaitytojų rankas. Kuo nuoseklesnis bus bibliotekų finansavimo modelis, tuo geriau bus ne tik skaitytojams ir bibliotekoms, bet ir leidėjams. Visiems, kurie prisideda kuriant knygą.

Mokyklų bibliotekos iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) atskiro finansavimo knygoms įsigyti negauna, bibliotekos fondo turinys dažnai priklauso nuo mokyklos vadovybės. Kaip sprendžiate

fondo formavimo reikalus? – paklausėme mokyklų bibliotekų atstovių.

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Monikos Požerskytės-Kalvelės nuotr.

Visi supranta, kaip svarbu gyventojams stabilus nuosekliai didėjantis viešųjų bibliotekų finansavimas dokumentams įsigyti, o kaip tai atsiliepia leidėjų veiklai?

– Pirminis ir pagrindinis siekis – kad skaitytų visi žmonės: ir vaikai, ir suaugusieji. Leidėjams labai svarbu turėti skaitytoją, nes būtent jam ir yra leidžiamos visos knygos. O žmonės juk renkasi, kaip skaityti: ne visi pildo namų

Žaneta Pratusevičienė. Vido Venslovaičio nuotr.

Lietuvos mokyklų bibliotekų darbuotojų asociacijos pirmininkė Ž. Pratusevičienė:

– Mes esame pavaldūs ŠMSM, tik bibliotekų veiklos srities teisinis reglamentavimas ateina

iš Kultūros ministerijos. Visos ŠMSM skiriamos lėšos mokymo veiklai organizuoti yra krepšelyje, iš jo dalis skiriama vadovėliams ir mokymo priemonėms įsigyti. Pagal ankstesnę skaičiavimo metodiką buvo skiriama konkreti suma mokiniui. Įvedus klasės krepšelį, mokyklos ir savivaldybės turi daugiau laisvės tą sumą perskirstyti. Perėjus prie nuotolinio mokymo, papildomai buvo skirta lėšų skaitmeniniam ugdymo turiniui. Į mokymo priemonių sąvoką įeina ugdymo procesui reikalinga literatūra, įskaitant ir grožinę. Atskirai lėšų grožinei literatūrai negaunam, tačiau suma vadovėlių ir mokymo priemonių fondui yra ne tokia ir maža.

Problema – kaip ji panaudojama. Protingai mokykloje paskirsčius prioritetus, lėšų vadovėliams užtenka, ir tada dažniausiai nuo direktoriaus priklauso, kokioms mokymo priemonėms ar grožinei literatūrai jos skiriamos. Aišku, gimnazijų, progimnazijų ir pradinių mokyklų poreikiai labai skiriasi.

Susitikime kelti finansavimo klausimai mokyklų bibliotekoms aktualūs. Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į jauniausius skaitytojus – kaip jie prisijaukins knygą, priklausys tolesnis jų, kaip skaitytojų, kelias. Todėl naujos vertingos grožinės literatūros jiems reikia daugiau. Nostalgiškai mename laikus, kai ir mokyklų bibliotekoms buvo skiriama lėšų grožinei literatūrai įsigyti. Vis dėlto problema – ne vien finansavimas. Švietimo sistemai būtina nuosekli skaitymo skatinimo strategija, užtikrinanti ne tik aprūpinimą knygomis, bet ir tai, kad jos būtų skaitomos. Ugdymo procese turi atsirasti skaitymo pamokos (kitose šalyse jos vadinamos bibliotekos pamokomis). Būtina stiprinti pagalbą mokiniams, turintiems skaitymo problemų. Vyresniems mokiniams bibliotekos pamokos turi apimti medijų ir informacinį raštingumą. Mano nuomone, būtent mokyklos bibliotekai turi būti skiriamas didesnis vaidmuo rengiant moksleivius visą gyvenimą trunkančiam mokymosi ir savišvietos procesui. Kartais mes pernelyg akcentuojame palyginti nedideles problemas, pro akis praleisdami esmę.

Lietuvos bibliotekininkų draugijos Mokyklų bibliotekų skyriaus pirmininkė L. Kėvalienė:

– Pagal Bibliotekų įstatymą bendrojo ugdymo mokyklų bibliotekos yra bendroje šalies bibliotekų sistemoje, todėl jų fondas tvarkomas pagal bendruosius bibliotekininkystės reikalavimus. Tai negali būti kažkokios atsitiktinės knygos kokioje nors patalpoje.

Savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklų bibliotekos atskiro finansavimo iš ŠMSM

Leonija Kėvalienė (priekyje). Nuotr. iš Lietuvos bibliotekininkų draugijos archyvo

negauna nuo 2009 metų. Klasės krepšelyje yra numatytos lėšos vadovėliams, mokymo priemonėms. Dalį šių lėšų mokyklos vadovo sprendimu galima skirti bibliotekos informacijos ištekliams komplektuoti.

Kiekvienoje mokykloje situacija skirtinga: 1) kai kuriose pakankamai lėšų bibliotekos fondui skiriama kiekvienais metais; 2) skiriama fiksuota suma kartą metuose (pvz., Knygų mugės metu), gale metų, jei lieka lėšų; 3) negaunančios jokio finansavimo mokyklų bibliotekos fondus papildo per „Knygų Kalėdų“ akciją, knygų dovanoja mokinių tėvai pagal bibliotekininkų parengtus sąrašus. Tačiau toks fondo pildymas turėtų būti tik papildomas, o ne vienintelis komplektavimo šaltinis.

Bendrojo ugdymo mokyklos bibliotekos informacijos išteklių įvairovę reglamentuoja švietimo aprūpinimo standartai, kuriuose nurodoma, kokius leidinius galima įsigyti biudžeto lėšomis. Juose teigiama, kad „ugdymo procesui reikalinga literatūra <...>, kuri padeda ugdyti mokinių skaitymo ir kalbos įgūdžius, komunikavimo ir kultūrinę kompetenciją, informacinius gebėjimus, teksto analizavimo ir interpretavimo įgūdžius <...>, formuotis pilietinę savimonę, veiksmingiau ir kokybiškiau organizuoti ugdymo procesą“.

Bibliotekos fondo turinys priklauso nuo galiojančių bendrojo ugdymo programų, kuriose išvardinti privalomi, kontekstiniai ir papildomi kūriniai. Šiuo metu pagrindinis ugdymas (apima 1–10 klases) vykdomas pagal 2016 m. patvirtintą, vidurinis (11–12 klasės) – pagal 2011 m. patvirtintą programą. Daugiausia lėšų reikia, kai jos pakeičiamos, nes būtina atnaujinti vadovėlių ir bibliotekos fondą pagal bendrąsias ugdymo programas.

Antra vertus, jis gali priklausyti ir, kaip jūs sakote, nuo mokyklos vadovybės.