8 minute read
BIBLIOTEKŲ TURTAI
Albertas Zalatorius. Aliaus Budreikos nuotr.
Advertisement
BIBLIOTEKOJE
Deimantė Žukauskienė
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyrius
Literatūrologas Albertas Zalatorius (1932–1999) Lietuvos žmonių atmintyje paliko ryškų pėdsaką kaip didis eruditas, vakarietiško mąstymo žmogus dar gerokai prieš Sąjūdį. Tai – Lietuvos patriotas, kurio darbai ir gyvenimas išlieka įkvėpimo šaltiniu daugeliui žmonių ir šiandien. Įvairiapusė šio visuomenės veikėjo veikla atsispindi nuo 2020 m. pradžios Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomame A. Zalatoriaus dokumentų archyve, su kuriuo netrukus galės susipažinti ir lietuvių literatūros mokslininkai, tyrinėtojai.
Archyvinius dokumentus maždaug prieš metus, sausio gale, bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriui padovanojo A. Zalatoriaus duktė Eglė Zalatoriūtė. Fondą sudaro 307 vienetai rankraščių, mašinraščių, spaudinių, fotografijų, korespondencijos. Jame daug profesoriaus mokslinę, pedagoginę veiklą liudijančių dokumentų, įvairių užrašų, straipsnių bei recenzijų, biografinės medžiagos, apimančios 1900–2007 m. laikotarpį.
Fonde yra ir personalijų dokumentų: A. Zalatoriaus asmens dokumentai, įvairių organizacijų narysčių bilietai ir leidimai (tarp jų – ir Lietuvos TSR valstybinės respublikinės bibliotekos (dab. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) skaitytojo pažymėjimas). A. Zalatoriaus fonde yra asmeninė užrašų knygelė, gyvenimo aprašymas, autobiografija, Lietuvos TSR valstybinės (1988 m.) ir Lietuvos mokslų akademijos įsteigtos Vinco Krėvės-Mickevičiaus premijos laureato (1997 m., pirmasis laureatas) diplomai. Taip pat yra sūnaus Manto Zalatoriaus užrašytas pasakojimas apie šeimos relikvijas.
Mokslinės veiklos do-
kumentai. A. Zalatoriaus fonde – filologijos mokslų kandidato laipsnio disertacija „Apsakymo žanro raida lietuvių literatūroje (iki 1917 m.)“ (1968) bei daktaro disertacija „XX amžiaus lietuvių novelė. (Ikisovietinis laikotarpis. Semantinis aspektas)“ (1986). Čia daug parengiamosios straipsnių, knygų medžiagos, straipsniai, recenzijos apie XX a. lietuvių prozą, jos raidą, literatūrologo atsakymai į įvairių kultūros leidinių anketų klausimus.
Fonde galima susipažinti su mokslinių stažuočių į Jungtines Amerikos Valstijas (daugiausia Čikagą) 1986–1998 m. dokumenA. Zalatorius, baigęs vidurinę mokyklą. 1951 m. tais, taip pat dokumentais ir spaudiniais, susijusiais su A. Zalatoriaus 1992–1997 m. veikla Lietuvos mokslo taryboje. Mokslininkas išsaugojo mokslinių konferencijų medžiagą: „Priklausomybės metų (1940–1990) lietuvių visuomenė: pasipriešinimas ir / ar prisitaikymas“ (1995 m.), „Lituanistika XX amžiaus išvakarėse: tyrinėjimų prioritetai, metodai ir naujovės“ ir „Lituanistika pasaulyje šiandien: darbai ir problemos“ (1996–1997 m.).
Medžiaga apie Vincą Krėvę-Mickevičių. Ji apima 1900–1997 m. laikotarpį. Fonde išlikę V. Krėvės bei jo šeimos narių, JAV lietuvių išeivių (pavyzdžiui, su Antanu Saliu, Vincu Maciūnu, su kuriais rašytojas dirbo Pensilvanijos universitete (Filadelfijoje), bičiuliavosi) A. Zalatorius su šeima dukters namuose. Pirmoje eilėje iš kairės: motina Anastazija Zalatorienė, žmona Aldona, grupinių ir pavienių nuotraukų. Taip pat jame – V. Krėanūkė Elvyra Stanevičiūtė, Albertas Zalatorius, tėvas Petras Zalatorius; antroje eilėje iš kairės: dukra Eglė Zalatoriūtė, žento Antano Stanevičiaus sūnus Jonas, sūnus Mantas Zalatorius. 1988 m. vasara. vės, jo žmonos laidotuvių JAV pavienės ir grupinės nuotraukos, religinių paveikslėlių kolekcija ir visa su Pedagoginės veiklos dokumentai. Tarp šių dorašytojo perlaidojimu 1992-aisiais Subartonyse (Varė- kumentų – ne tik A. Zalatoriaus dėstytų kursų menos r.) susijusi fotografuota medžiaga. A. Zalatoriaus džiaga, įvairūs egzaminų bilietai, kontrolinių darbų fonde – V. Krėvės paso fotokopija, laiškas nežinomam temos, paskaitų planai, medžiaga (pvz., paskaita asmeniui (1948 m.) ir rašytojui adresuotas laiškas iš lituanistams „Smuikininkas Gariūnų turguje (1993)), Lituanistikos instituto Čikagoje (1953 m.). bet ir tuomečio Vilniaus pedagoginio universiteto
Tarp rankraščių yra A. Zalatoriaus apytikriai 1980– Lituanistikos fakulteto istorija, Ilinojaus universi1990 m. rengta V. Krėvės kūrinių ir laiškų iš Baku Liu- teto Čikagoje Literatūros fakulteto magistrantams dui Girai kartoteka, 1980–1995 m. rašyti straipsniai ir ir doktorantams dėstyta lietuvių literatūros kurso jų parengiamoji medžiaga apie V. Krėvės gyvenimą medžiaga (1995). ir kūrybą. Gausu V. Krėvės kūrybos dokumentų, spaudinių kopijų, kurias surinko pats A. Zalatorius ar A. Zalatoriaus korespondencija. Tai – nedaug gavo iš JAV lietuvių išeivių. Taip pat su rašytojo ir jo publikuota ir visuomenei galbūt mažiau žinoma kūrybos įamžinimu susijusi medžiaga, memorialinio fondo medžiaga. A. Zalatorius ilgus metus palaikė muziejaus Vilniuje, vadinamajame profesorių name, ryšį su JAV gyvenančiais lietuvių rašytojais, visuoįkūrimo 1997-aisiais dokumentai (1992–1995 m.). menės veikėjais, leidėjais, įvairiomis organizacijomis,
Su tėvais Petru ir Anastazija prie Baltijos jūros. 1988 m. vasara, Melnragė, Klaipėda. Nuotraukos iš A. Zalatoriaus archyvo; saugoma Nacionalinėje bibliotekoje
A. Zalatorius su Stasiu Lozoraičiu (antras iš kairės), Ilona Gražyte-Maziliauskiene ir neidentifikuotu asmeniu. 1992 m., JAV
„Smuikininkas Gariūnų turguje“ – A. Zalatoriaus paskaitos užrašų fragmentas, 1993 m. balandžio 30 d., Vilnius
Lietuvos rašytojais kūrinių spausdinimo bei kitais klausimais. Taigi fonde yra susirašinėjimo su Juozu Apučiu, Vytautu Doniela, Jurgiu Gimbutu, Violeta Kelertiene, Vytautu Martinkumi, Nele Mazalaite, Ilona Gražyte-Maziliauskiene, Salomėja Narkeliūnaite, Kostu Ostrausku, Viktorija Skrupskelyte, Dalia Sruogaite, Alina Stakniene, Antanu Vaičiulaičiu, Broniumi Vaškeliu ir kt. medžiaga. Išlikusi korespondencija atspindi nenuilstamą A. Zalatoriaus kūrybinę, mokslinę energiją, literatūrinę veiklą, atskleidžia ne vieną jo bruožą.
Ikonografinė medžiaga. Ši fondo dalis – tai A. Zalatoriaus portretinės nuotraukos, fotografijos su artimaisiais, kolegomis literatūrologais, mokslininkais, studentais, lietuvių rašytojais įvairių kūrybos vakarų, renginių metu. Viešnagių JAV nuotraukose – mokslininkas su lietuviais išeiviais: Kostu Ostrausku, Bernardu Brazdžioniu, Stasiu Lozoraičiu, Ilona Gražyte-Maziliauskiene ir kt. Fonde rasime ir Pasaulio lituanistų bendrijos 1997 m. organizuotos konferencijos „Lituanistika pasaulyje šiandien: darbai ir problemos“ dalyvių grupinių ir pavienių nuotraukų, Vinco Krėvės premijos įteikimo A. Zalatoriui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, 1999 m. skirtos A. Zalatoriui, kurią iš Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus atsiėmė (po mirties) žmona Aldona Zalatorienė, nuotraukas. Šeimos perduotame fonde iš viso yra 127 vnt. fotografijų.
Visuomeninė veikla. Fonde yra ir Lietuvos valstybingumo istorijai ypač svarbių metų – 1988–1993 m. politinių įvykių dokumentai: Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegato (A. Zalatorius nuo 1988 m. buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio narys) ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų (1993 m.) komisijos pažymėjimai, Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos medžiaga. Priminsime, kad A. Zalatorius buvo tarp Pasaulio lituanistų bendrijos steigėjų, todėl tarp fondo dokumentų – bendrijos statutas, narių sąrašai, posėdžių užrašai (1994–1996 m.).
Įvairūs kiti dokumentai. A. Zalatoriaus fonde yra ir tėvo Petro rinkti žemės ūkio veiklos kvitai, sutartys, įvairūs pažymėjimai (apima 1928–1952 m.), įvairūs profesoriaus ir kitų asmenų paskiri dokumentai, užrašai, rašteliai, 1992 m. užrašyti Petro Zalatoriaus (1900–1997) atsiminimai. Šiame fonde saugomi ir kitų literatūros mokslininkų (Birutės Ciplijauskaitės, Alinos Staknienės ir kt.) atsiųsti darbai, dokumentai, susiję su A. Zalatoriaus veikla Lietuvos rašytojų sąjungoje (1977–1998 m). Mokslininkas išsaugojo ir literatūrinių premijų – Antano Vaičiulaičio ir Nelės Mazalaitės – steigimo dokumentus (1994–1997 m.). Fonde – ir į Vakarus pasitraukusio poeto bei kritiko Algimanto Mackaus (1932–1964) ekslibrisas.
Viešnagės JAV metu su rašytoju Kostu Ostrausku (dešinėje). 1988 m.
A. Zalatorius gimė 1932 m. lapkričio 3 d. (dokumentuose – spalio 2 d.) Karveliuose, Panevėžio rajone, valstiečių šeimoje. 1951 m. baigė Ramygalos vidurinę mokyklą, 1956-aisiais – Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Buvo rekomenduotas į aspirantūrą, bet, sąlygų verčiamas, išvyko mokytojauti į Varnius. 1960 m. grįžo į Vilnių. Nuo 1961 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, kuriame 1965 m. baigė aspirantūrą, 1968 m. apgindamas filologijos mokslų kandidato, o 1986 m. – daktaro disertacijas, pamažu kopdamas mokslinės karjeros laipteliais – nuo jaunesniojo iki vyriausiojo mokslinio bendradarbio.
Aktyviai reikštis spaudoje pradėjo nuo 1965 metų. Didžiausią dėmesį mokslininkas skyrė šiuolaikinės lietuvių prozos, ypač novelistikos, problemoms. Parengė Prano Vaičaičio, Šatrijos Raganos, Antano Vaičiulaičio, Vinco Krėvės, Petro Tarulio raštus, 1978–1995 m. – penkias lietuvių prozos antologijas, su kitais moksliniais bendradarbiais parašė „Lietuvių literatūros istoriją“ (1977), įvairiuose rinkiniuose, periodinėje spaudoje, enciklopedijose paskelbė per 300 mokslo, kritikos ir publicistikos darbų.
Studijuodamas aspirantūroje, A. Zalatorius pasirinko apibendrinančio pobūdžio temą apie lietuvių apsakymo raidą nuo pat šio žanro užuomazgų iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Gausi ir prieštaringa medžiaga reikalavo ne tik kruopštaus darbo, bet ir teorinio pasirengimo, gebėjimo apibendrinti faktus ir daryti savarankiškas išvadas. A. Zalatorius puikiai susidorojo su šiuo uždaviniu, jo kandidatinė disertacija buvo įvertinta kaip naujas žodis lietuvių prozos tyrinėjimuose. Jis pateikė savitą apsakymo sampratą, mokslinę žanro klasifikaciją, originalias svarbiausių novelistų charakteristikas. 1971 m. atskira knyga išėjusi monografija „Lietuvių apsakymo raida ir poetika“ buvo labai palankiai sutikta ne tik tarp lietuvių, bet ir išeivijos mokslininkų. Ji tapo parankine dėstytojų, mokytojų, studentų knyga.
A. Zalatorius tęsė šios srities tyrinėjimus, kurių rezultatas – 1980 m. išleista monografija „XX amžiaus lietuvių novelė“. Pasitelkdamas moderniausius literatūros tyrinėjimo metodus (semiotinį, struktūralistinį, interpretacinį), literatūrologas sukūrė lietuvių novelės semantikos vaizdą, estetines vertybes integruodamas į platesnį filosofinių, kultūrinių, etninių vertybių kontekstą. Už šią monografiją jam suteiktas filologijos mokslų daktaro laipsnis. Straipsnių rinkinį „Prozos gyvybė ir negalia“ (1988) galima laikyti pirmųjų dviejų monografijų tęsiniu. A. Zalatoriaus straipsnių yra spausdinta anglų, rusų, lenkų, latvių, gruzinų, serbų kalbomis.
A. Zalatorius rengė monografiją apie Vincą Krėvę-Mickevičių, inicijavo rašytojo archyvų pargabenimą į Lietuvą. Ilgus metus rašytai monografijai apie V. Krėvės kūrybą pabaigti pritrūko sveikatos ir negailestingai bėgančio laiko. Apie rašytoją yra rašęs: „Vincas Krėvė yra viena didžiųjų XX a. figūrų, jei ne pati didžiausia. Svarbiausias jos ženklas – universalumas, kuris įgalina į viską žiūrėti lyg iš kosmoso aukštumų. Pabandykime įeiti į Krėvės situaciją: rašytojas, profesorius, tautosakos rinkėjas ir tyrinėtojas, kultūrininkas, visuomenės ir politikos veikėjas, publicistas, literatūros kritikas, gausybės žurnalų redaktorius, Mokslų akademijos prezidentas ir organizatorius, pagaliau šeimos tėvas, žmogus, dėl savo teisumo, demokratizmo ir staigaus temperamento užkliūvantis snobams ir karjeristams <…>“1. Tuo V. Krėvė kiek primena ir patį A. Zalatorių.
Literatūrologas daugiau kaip 30 metų (1961–1992 m.) darbavosi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Per tuos metus teko talkinti ir kitoms mokslo institucijoms: Vilniaus pedagoginiam institutui, Vilniaus universitetui. 1991 m. perėjo į tuometį Vilniaus pedagoginį universitetą vadovauti Lietuvių literatūros katedrai. Tais pačiais metais jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Čia skaitė kursus apie 1918–1940 m. literatūrą, specialųjį kursą apie V. Krėvę, vedė seminarus.
Mokslininkas skaitė pranešimus, paskaitas ir Jungtinėse Valstijose – federacijos „Santara-Šviesa“, Lituanistikos instituto suvažiavimuose, Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume, Ilinojaus universiteto Lituanistikos katedroje Čikagoje. 1992 m. Vašingtone vykusiame Lituanistikos instituto suvažiavime kilo idėja įkurti Lietuvoje pasaulio lituanistų bendriją, į kurią įeitų Čikagoje veikiančio Lituanistikos instituto nariai ir žymiausi Lietuvos bei pasaulio lituanistai (kalbininkai, literatūrologai, etnologai, folkloristai), istorikai. Bendrijos tikslas – keistis informacija, rengti bendrus suvažiavimus, skatinti moderniausių metodų taikymą lituanistiniuose tyrinėjimuose, kaupti lėšas leidybai, finansuoti ją, leisti žurnalą, propaguoti lituanistiką pasaulyje. Iniciatyvinėje grupėje buvo Lietuvos ir išeivijos mokslininkai: literatūrologai Juozas Girdzijauskas, Violeta Kelertienė, Kęstutis Nastopka, Rimvydas Šilbajoris, Bronius Vaškelis, Saulius Žukas, kalbininkai Bronys Savukynas, Zigmas Zinkevičius, istorikai Egidijus Aleksandravičius, Romas Batūra, Eugenijus Jovaiša, Antanas Tyla, Vytautas Žalys, folkloristas Kazys Grigas. 1994 m. steigiamajame suvažiavime A. Zalatorius išrinktas Pasaulio lituanistų bendrijos pirmininku, jai vadovavo iki pat mirties.
A. Zalatorius buvo ir įvairių institucijų tarybų narys: Lietuvos mokslo taryboje buvo Atestacinės komisijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tarybos narys, Vilniaus pedagoginio universiteto Senato Mokslo komisijos pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto Senato narys. Nuo 1977 m. literatūrologas priklausė Lietuvos rašytojų sąjungai, nuo 1988-ųjų – jos valdybos narys. A. Zalatorius priklausė periodinių leidinių – „Kultūros barų“, „Literatūros ir meno“, „Metų“, „Lituanistikos“, „Metmenų“ – redakcinėms kolegijoms.
Šiek tiek dalyvavo ir politinėje veikloje: 1988–1991 m. buvo Sąjūdžio seimo narys, Sąjūdžio seimo tarybos pirmininko pavaduotojas, Sąjūdžio Vilniaus tarybos narys.
Ši A. Zalatoriaus profesinės veiklos apžvalga parengta pagal Nacionalinės bibliotekos fondo archyvinius dokumentus.
