NŪDIENOS MINTYS

SKAITYMAS BE PROGRAMŲ

Juozas Šikšnelis

Rašytojas, bibliotekininkas

Manyčiau, kad vėlokai susigriebta visokiais lygiais ir visokiomis priemonėmis skatinti skaitymą – skelbti skaitymo programas, metus, mokymus. Bet ar veltui sakoma: geriau vėliau nei niekados.

Mūsų akyse auga antroji neskaitanti karta. Tai tragiška, nes esu giliai įsitikinęs, kad neskaitančių tėvų vaikai niekada neskaitys. Geriančių tėvų vaikai neretai tampa abstinentais, rūkalių – nerūkantys, tikinčių – ateistais, ateistų – kulto tarnais, bet neskaitančiųjų niekada negrįš prie knygos. Nes skaitymas nėra vien tik malonumas, o veikla, reikalaujanti tam tikrų mūsų pastangų: fizinių – per regėjimą, dvasinių – per protą. Skaityti tai ne išsidrėbus krėsle bukai spoksoti į televizoriaus ekraną, kuriame sproginėja muilo burbulai – operoje ar realybės šou. Skaityti tai ne spoksoti į kompiuterio ekraną nardant po socialinius tinklus.

Skaitymas – tai aktyvus fizinis ir dvasinis vyksmas.

Ilgus metus lengva ranka uždarinėjome kaimo ir kitokias bibliotekas, leidome siautėti laukinio kapitalizmo gaivalams, iki beprotybės kelti knygų kainas, braukėme ir striukinome mokyklų skaitymo programas. Dabar bandome viską sugrąžinti. Ar pasiseks? Ne taip lengvai. Nes serga visa kultūra, besiblaškydama nuo elitinio iki kičinio meno ir nerasdama to auksinio vidurio, kuriame tūno paprastas žmogus ir paprasta knyga, tik tarp jų – stiklinė siena. Paimk, kad nori ir paskaityk...

Kaip senas bibliotekininkas galiu pareikšti, kad tam tikra visuomenės dalis buvo, yra ir bus skaitanti, nepaisant visokiausių nukrypimų. Jų poreikį skaityti iš dalies tenkina bibliotekos tegul ir nesočiai finansuojamu fondų atnaujinimu, tegul ir čia dirbančių

J Jackson („Unsplash“) nuotr.

menkai apmokamų bibliotekininkų pastangomis, bet žmogus, pavarvinęs seilę į knygą knygyno lentynoje, gali tikėtis ją aptikti bibliotekoje. Ne visas norimas, bet didelę jų dalį. Mes, bibliotekininkai, be programų, be proginių metų, be triukšmingų akcijų savo tyliu kasdieniniu darbu dėjomės, dedamės ir dėsimės grąžindami visuomenę prie knygos skaitymo.

Tyliu, kasdieniniu darbu.

Po žingsnelį.

Be jau paminėtų skaitymo programų, metų bei festivalių (kaip be jų šalyje, kur per savaitę dažnai vyksta iki penkių festivalių), tapo norma mokyti bibliotekininkus skaitymo skatinimo. Paprastai tuo užsiima lektoriai, edukatoriai, mentoriai ar dar kažkaip gudriai besivadinantys asmenys, laimėję projektinį finansavimą ir parengę neva auksines taisykles, kaip grąžinti žmones prie knygų. Nesu prieš mokymąsi, bet jei mes negalime, o gal net neturime instrumentų pamatuoti tokių mokymų rezultatų, t. y. elementarios naudos, ekonomistų terminu – pridėtinės vertės, kai vienintelis matmuo – seminaro dalyvių skaičius, tai gal susimąstykime apie jų prasmingumą, nes dažnai taikosi, kad edukatorių ir mentorių entuziazmas bei energija baigiasi su gautų projektinių lėšų pabaiga, pateikus tvarkingą ataskaitą. Kita vertus, jei tie mokymai nesudrumsčia bibliotekininkų protų, bet paskatina veikti ir mąstyti, valio! Juk tai ne pati didžiausia blogybė Marijos žemėje. Mano laikais apie prastai dirbantį

bibliotekininką sakydavo: jis koja skaitytojui parodo lentyną, kurioje stovi ieškoma knyga. Tad gal po seminaro apie skaitymo skatinimą tokie bibliotekininkai ims rodyti ranka, ne koja.

Bet čia užnešė ant slidaus kelio. Didelio proto nereikia norint suprasti, kad gausiausias skaitytojų būrys ieško ir skaito tik savo pamėgtos tematikos knygas. Kadangi šio rašinio autorius nepriklauso daugumai, tai po atgimimo labai stebėjausi, kai viena ponia atakuodavo mane prašydama duoti ką nors apie tremtį. Nieko daugiau, tik apie tremtį. Bandydavau įsiūlyti tuo metu madingas, visų graibstomas knygas, ne, jai reikia tik apie tremtį. Kitas, žiūrėk, pamišęs dėl detektyvų. Pažinojau vieną tokį, kuris juos skaitydavo po kelis kartus. Yra meilės romanų gerbėjų, faktografinių bei biografinių ar istorinių... Kaip sakoma, visokių yra, visokių reikia, bet daina – ne apie tai.

Esu įsitikinęs, kad skaitymas, kaip veiksmas, atnešantis begalinį džiaugsmą bei pasitenkinimą, žmonėms, skaitantiems knygas viena tema, jokio ypatingo pasitenkinimo nesukelia, jiems tai – mechaninis veiksmas, tarsi maisto iš pusfabrikačių gaminimas ir valgymas, nieko sukrečiamai naujo: tos pačios schemos, tie patys štampai ir netgi charakteriai. Kita, nors nedidelė, skaitytojų grupelė, kuriai priklausau, į biblioteką eina tarsi į medžioklę ir, atidžiai rinkdamasi, iš dešimties atranda vieną knygą, kurią skaitydama pajaučia tą slėpiningą atmosferą, verčiančią pakilti virš realybės ir persikelti į išgalvotą paralelinį knygos pasaulį. Toks jausmas prilygintinas apsvaigimui, bet be tam reikalui skirtų priemonių.

Pasirinkti lektūrą galima ieškojimų keliu, bet dabar, šiais informacijos pertekliaus laikais, kur nepasisuksi, ten atrasi, kas tau piršte bandys įpiršti, ką skaityti (ir ne tik). Vadinamieji influenceriai savo socialiniuose tinkluose vograuja apie mėgstamas knygas, kurių galbūt net iki galo neperskaitė, nes jei būtų atvirkščiai, jiems pritrūktų laiko maivytis ir vaipytis prieš kameras, peršant lengvatikiams ir nesinaudojantiems savo proto galiomis įvairius niekus. Knygos reklamuojamos ir žiniasklaidoje, jau nekalbant apie įvairius metų ar kūrybiškiausių bei gražiausių knygų konkursus, į kuriuos nominuoja mitinės ekspertų grupės. Tad viešojoje erdvėje siūlymų skaityti – per akis. O kur dar pažįstami, klausinėjantys: „Ar skaitei? Būtinai paskaityk.“ Dar bibliotekininkai, apsišvietę skaitymo skatinimo seminaruose. Nors jiems čia tenka ne paskutinės instancijos vaidmuo, bet reikėtų siekti, kad ne vien ranka parodytų lentyną su skaitytojo ieškoma knyga, bet ir žodžiais ją pristatytų.

Neskaitykite gerų knygų, skaitykite geriausias, dar studijų metais paprotino vienas filosofijos dėstytojas.

Ką visu tuo norėjau pasakyti?

Mokyti pažinti raides pradedame nuo paprastų, bet prasmingų žodžių: mama, kala, mala ir t. t. (pardon, tai buvo seniai, mano vaikystėje, dabar tikriausiai vaikams siūlomi raidėms pažinti visai kiti žodžiai). Taip ir žmogų grąžinti prie knygų reikia nuo paprastų, bet galinčių suintriguoti tekstų. Svarbu, kad jis pajustų skonį. Ne pusgaminio, bet natūralaus produkto skonį.

JUOZO ŠIKŠNELIO LITERATŪRINIS MENIU

1. Vos prabudus – Kristijono Donelaičio „Metai“ Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą... Skirta pavasariui, bet subalansuota visiems metams, kiekvienai dienai. 2. Po pusryčių sveika pamąstyti kartu su Umberto Eco „Fuko švytuokle“ Kažkur skaičiau, kad paskutinę akimirką, kai gyvenimas, tas paviršių paviršius, pasidengia patirties pluta, jau žinai visą paslaptį, galią ir šlovę, kodėl gimei, kodėl miršti ir kaip skirtingai viskas galėjo susiklostyti. Esi išmintingas. Tačiau didžiausia tos akimirkos išmintis yra žinojimas, jog viską sužinojai per vėlai. Viską supranti tada, kai nebėra ko suprasti. 3. Po kavos pravartu pavartyti Fernando Savatero „Gyvenimo klausimus“ Sakydami „kūrėjas“, įsivaizduojame žmogų, sukūrusį kažką, ko be jo nebūtų buvę, žmogų, padovanojusį pasauliui kažką – mažą ar didelį, kas be jo niekada negalėtų būti kaip tik tokia ar kitokia forma. <...> Kai dėl absoliutaus blogio: netikiu, kad jo esama. Blogi žmonės – tai prastai informuoti geri žmonės. Tas, kuris daro pikta, taip elgiasi dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių kiti daro gera. 4. Priešpiečiams labiausiai tinka Jorge Luiso Borgeso „Smėlio knyga“ Nusiaubę sodą, išniekinę taures ir altorius, hunų raiteliai įsiveržė į vienuolyno biblioteką, sudraskė į skutus jiems nesuprantamas knygas ir plūsdamiesi sudegino jas, galbūt baimindamiesi, jog knygų raidės slepia šventvagystes ir niekina jų dievą – geležinį jataganą. 5. Pietaujant – Juliano Barneso „Flobero papūga“ 6. Po pietų norisi mėgautis Sigito Gedos „Septynių vasarų giesmėmis“ Senas tėvas ilgai ten žiūrėdavo naktį pro langą –Gal pareis iš vaikų kas, nuklydęs į sapną, į tolumą, –Ne, tik žilas mėnulis iš tikro mylėjo lietuvišką dangų: „Vargas tiems, kurie nuo manęs atsitolino!“ 7. Dar neišalkus, artėjant pavakariams – Juozo Apučio „Ratu palei ežerus“ 8. Pavakariams – Antano Ramono „Nakties žodžiai“ Naktį mintis bėga kitaip. Kitoks jos kelias. Ji laisva, nevaržoma, atvira. Tamsoje kur kas lengviau kalbėti nuoširdžiai, ir žodžiai liejasi tarsi savaime. Naktis – fantazijos, meilės ir nuoširdumo prieglobstis. Diena daug drovesnė ir dirbtinesnė už naktį. Nuo meilės žodžio jinai rausta ir nuleidžia akis. 9. Po vakarienės – Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“ 10. Dar pageidautina atrasti laiko Juliano Barneso „Kalbant atvirai“, „Pabaigos jausmui“; François-Henri Désérable’io „Toks ponas Piekielnis“; Abrahamo B. Yehoshua „Ponas Manis“, „Moteris Jaruzalėje“ ir dar šimtams skaitytojo vertų knygų