SUKAKTYS

SMARAGDAI IR AUKSAS

Mato Šalčiaus kelionių pėdsakais

Kelionėse Mato Šalčiaus naudota vizitinė kortelė. B.d. LNB RKRS F189-330, lap. 8

Vytautas Smilgevičius Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnysis redaktorius

Sakoma: žmogų kelionėse pažinsi – įgysi tikrą draugą arba rimtai susipyksi. Siūlome nors paviršutiniškai pažinti lietuvių keliautoją Matą Šalčių. Tebūna tai žymųjį mūsų keliauninką, kurio gimimo 130 metų sukaktį minėjome šį mėnesį, lydintis vėjo skrydis: vėjas – ne mokslininkas, jis tiesiog skrieja ir stebi. Stebėkime ir mes. Leiskimės į paslaptingus, viliojančius, kupinus nuotykių ir pažinimo Rytus.

M. Šalčius (dešinėje) su Maneklalu Gandhi. B. d.

Matas Šalčius (1890 m. rugsėjo 20 d.–1940 m. gegužės 26 d.) – žymiausias lietuvių keliautojas. Ir ne tik. Jis – geras, mylintis vaikus pedagogas, kartografas, poliglotas, aktyvus visuomenės veikėjas, politikas, diplomatinėje tarnyboje dirbęs asmuo, šaulys, Klaipėdos sukilimo dalyvis, netgi (jo paties teigimu) – žvalgas.

Skaitydami M. Šalčiaus kelionių 1929–1930 m. po Rytus užrašus, be buitinių pastabų (kiek kilometrų nuo Lietuvos nuvažiuota, kiek pinigų išleista), sužinome apie matytų daug ryškių vaizdų. Port Saidas „sužimba tūkstančiais ryškių elektros šviesų. Horizonte juodais šešėliais atsimuša karpytlapės, plačiašakės palmės. Stebuklingai gražu!“ 1 Pakeliui į Tel Avivą laukai atrodo įspūdingai: „Žydėjo kaip baltos nuotakos vyšnių, trešnių ir migdolų žiedai. Laukuose žaliavo arti plaukimo javai akmenynuose. Pievutėse ir kiekvienam minkštam žemės sklypely raudonavo tūkstančių raudonų aguonėlių žiedai.“ 2 Ties Beirutu irgi stebuklingai ryškūs vaizdai: „Avietinės spalvos stogai žaliose pakalnėse kaip rubinai smaragdo laukuose. Paskui lygus kaip delnas slėnis. Kalnas apaugęs karklais, sodai, tiršti laukai, viskas žydi, kvepia, jauni lapeliai, kaip Lietuvoj per Sekmines. Nepajutau, kaip nuriedėjo dvi didelės ašaros.“ 3 Kartais gamta ir nagus parodo, bet nugali gražūs vaizdai ir keliautojų pastangos: „Kovojom su milžinišku driežu, jis sieksnio ilgio. Jis šnypštė, purškė, kyščiojo ilgą liežuvį, kando aštriais dantimis ir draskė aštriais nagais. Buvo

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus (toliau – LNB RKRS) Mato Šalčiaus fondas F189-274, lap. 58. Ten pat, lap. 88. Ten pat, lap. 123.

rusvi kaip rojaus paukšteliai. Šilovar

nės. Kaip deimantas blizgą vabalai.

Vieną paėmiau į pirštinę. Tai tikras

Izidos vabalėlis.“ 4 Įdomūs vaizdai iš

Jeruzalės: „Buvau Universitete. Alyvų

kalne. Nuo čia gražiausias pasaulyje

reginys. Judėjos kalnai. Negyvoji

jūra. Jordanas. Moabitų kalnas. Trans

jordanija. Užgesęs vulkanas. Greta

sutrukę 5 kaizerio namai.“ 6 Užjorda

nės kalnai iš Jeruzalės pusės atrodo

taip: „Nepaprastai gražūs – raudoni,

išraižyti grioviais statūs uolų krantai,

skęstantieji mėlyname rūke.“ 7

Bet vien įstabiais vaizdais, kad ir

kokie spalvingi bei tobuli jie būtų, sotus nebūsi, reikia ir pavalgyti. Skaitome, kaip keliautojai pietavo pas stačiatikių archimandritą: „Pavaišino gerais pietumis: skumbrija – jie patys jos nevalgo, nes žuvies jiems negalima, žolinių koldūnų – į batvinių 8 lapus įvyniota ryžių, alyvų, svogūninių saločių 9 ir oranžų 10 .“ 11 Kavinėje pietūs jau kiti: „<...> davė ryžių pilavo ir paplotainį duonos, paėmė 6 kranus 12 – 7 lit. 20 centų. Vadinasi, Persija labai brangi.“ 13 Gerokai vėliau vienas armėnas vaišino pietumis: „Prie pietų davė persų degtinės, šviežių agurkų ir, žinoma, pilavo su kimštais kabačkais 14 . Po pietų davė arbatos su citrinų žiedų konfitiūrais.“ 15 Vieni pusryčiai buvo netikėti: miegojo Matas Šalčius ir Antanas Poška 16 stotyje, atsikėlė ryte, o tuomet vietinis gyventojas „paėmė mane už rankos, privedė prie krepšio ir išėmęs padavė arabiškos duonos paplotėlių. Aš paklausiau kiek – jis atsakė, kad tai man „bakšišas“ 17 , ir pinigų neėmė. Kitas arabas – stoties sargas taip pat atnešė mums saldžios arbatos ir pinigų neėmė.“ 18 Vakarienių irgi būta savotiškų: „Vakare mus pakvietė svečių Varšuvos žydai. Jie pagrojo gramofonu ir pavaišino 96° degtine.“ 19 Ar visą vakarą keliautojai klausėsi gramofono, degtine užgerdami, istorija nutyli...

Pasisotinus fotogeniškais vaizdais ir maistu, laikas leistis į pažintis su kitų tautų atstovais. Tų susitikimų tiek daug (juk skrendame su vėju), kad pacituosime tik ryškiausius. PirmiauKilme jie serbai. Labai išgyrė Pietų Afriką ir pasirodė labai inteligentiški žmonės.“ 21 Nakvynė Jeruzalėje: „Nakvojame „Lebanono“ viešbuty, kurį laiko ponas Eisenstadtas nuo Vilkmergės, esąs jau per 30 metų Palestinoje. Jis dar kalba lietuviškai.“ 22 Dalyvauta ir susirinkime, M. Šalčiaus žodžiais tariant, „pas žydelį iš Debeikių. Į ten buvo atėję ir visi kiti iš Lietuvos, apie 20 žmonių. Šeimininkas pagrojo suktinį, „Lietuva tėvynė mūsų“. Tai aš girdėjau keletą kartų Tel-Avive.“ 23 Būta ir tokių susitikimų: „Vakare aplankiau p. Goldbergą iš

M. Šalčius su žmona Bronislava ir dukra Danute. Apie 1913 m. LNB RKRS F189-833, lap. 28 Kibartų 24 , kuris neatsisakė Lietuvos pilietybės.“ 25 Kartais M. Šalčius tie

siog sušunka: „Graikai visur graikai!

Ten pat, lap. 136v. „Izidos vabalėlis“ – nuoroda į Richardo Bernhardo Heldmanno romaną „The Beetle“, lietuviškai pavadintą „Izidės vabalėliu“. Turbūt turima omeny – apgriuvę. LNB RKRS F189-274, lap. 98v. Neaiškus pastatas. Kitur M. Šalčius mini „buv. Vokietijos kaizerio rūmus“. Ten pat, lap. 96. Batvinis – tarmiškai burokas. Svogūnų salotų. Apelsinų. M. Šalčius vartoja anglizuotą šio žodžio formą (angl. orange). LNB RKRS F189-274, lap. 114. Kranas – Irano piniginis vienetas 1825–1932 m. Nuo 1932 m. pakeistas rialu santykiu 1:1. Palyginimui: sotus patiekalas gerame Kauno restorane tuo metu kainavo 2,5–4,5 lito. LNB RKRS F189-274, lap. 197. Turbūt – aguročiais. LNB RKRS F189-274, lap. 157. Su juo M. Šalčius keliavo po Europą, Afriką ir Rytų šalis. Bakšišas (nuo turk. Bahšiš): Rytuose – išmalda, duoklė, dovana, arbatpinigiai. Šiame tekste – greičiausiai dovana. LNB RKRS F189-274, lap. 72v. Ten pat, lap. 83. Žmoniškiausi žmonės.“ 26

Susipažinus su gamta, miestais, gyventojais, sočiai pavalgius, laikas ir apie materialius dalykus pagalvoti. Pinigų reikia (vizos, benzinas, mokesčiai, nakvynė, transporto priemonės remontai... – viskas kainuoja), o lėšos sparčiai tirpsta. Juolab kad ir maistas kartais brangus. Ką daryti? M. Šalčius ima rašyti straipsnius į vietinę šalių, per kurias keliauja, spaudą ir skaityti paskaitas apie savo keliones. Paskaitos – mokamos, dalis gautų lėšų atitekdavo skaitovui. Po tas mokamas ir pasidairysime.

Štai Lietuvos keliautojas, žurnalistas Matas Šalčius skaito paskaitą „rusų kalba apie savo kelionę ir Lietuvą“ Tel Avivo darbininkų klube, klausytojų „tik“ 150, kuo M. Šalčius nepatenkintas 27 . Tame pačiame Tel Avive jis skaito paskaitą „Makabi“ organizacijai – vėl apie keliones; honoraras – 1,5 svaro, kuriuos M. Šalčius iškart investuoja: „Atsispaudžiau 400 savo vizitinių kortelių su paveikslu.“ 28 Kita paskaita (klausytojų skaičius nenurodomas) davė 1 svarą ir 11 piastrų 29 pajamų 30 . Rišon Lecijone, kad ir kiek M. Šalčius stengėsi, „paskaitos man nesurengė niekas“ 31 , t. y. reikėjo grįžti tuščiomis. Paskaita Haifoje keliautojo aprašyta plačiau: ir afišos, skelbiančios, kad Žurnalistų sąjungos vicepirmininkas Matas Šalčius skaitys pranešimą, ir bilietų platinimo subtilybės („<...> nupirkau 4 bilietų knygeles į savo paskaitą. Dvi knygeles paėmiau pats išplatinti“ 32 ), įėjimas – 3,5 piastro paprastiems klausytojams, 2 piastrai studentams ir darbininkams. „Žmonių buvo apie 300“ 33 , pajamų gauta 3 svarai ir 40 piastrų.

20 21

22

23 24

25 26 27

28 29

30 31 32 33 JAV. LNB RKRS F189-274, lap. 63. Ten pat, lap. 86v. Ten pat, lap. 90v. Turi būti – Kybartų. LNB RKRS F189-274, lap. 74v. Ten pat, lap. 128v. Ten pat, lap. 81v. Ten pat, lap. 85. Greičiausiai turimas omenyje Anglijos valdomo Egipto svaras. 1 svaras – 100 piastrų. 1929 m. vienas Anglijos svaras Kauno biržoje buvo vertinamas maždaug 49 litais. LNB RKRS F189-274, lap. 95. Ten pat, lap. 95v. Ten pat, lap. 116v. Ten pat, lap. 117v.

Galim žvilgtelėti ir į išlaidas (na taip, mes – ne Mokesčių inspekcija, betgi įdomu). Į kelionės vidurį, ties Iranu, išlaidos jau viršijo epizodines pajamas. Keliautojams prasidėjo finansinė krizė. Teko skolintis iš automobilių mėgėjų klubų („Paskolino dešimt svarų pinigų. Tai vis nuopelnas sekretoriaus klūbo <...>“ 34 ), prašyti atsitiktinių žmonių paramos („Stoka pinigų. Kely teko prašyti tepalo ir benzino iš automobilistų“ 35 ). Teherane M. Šalčius prašė pagalbos Belgijos konsulo: „Pasisakius, kad pinigų neturime, pradėjo suprasti mūsų būklę ir pažadėjo rekomenduoti tramvajų Teherane direktoM. Šalčius apie 1929-uosius (LNB RKRS F189-809, lap. 2), riui <...>, kad duotų darbo.“ 36 Deja, protekkai keliavo su Antanu Poška (nuotr. dešinėje, apie 1929m. cija nepadėjo: darbo Teherano tramvajų įmonėje M. Šalčius negavo 37 . Nepasisekė darbo LNB RKRS F189-850, lap. 1) paieškos ir bendroje persų su sovietais įmonėje: žadėta buhalterio vieta, „bet paskui pareiškė, kad nieko neišeisią, ir toliau atsisakė teikti bet kokią pagalbą“ 38 . Būta ir tokių kuriozų: „Mums pataisė padangas ir pareikalavo 6 rupijų. Mes neturėjome, tai paėmė vieną padangą kaip laidą 39 . Po pietų auto sąjungos sekret[orius] paskolino 40 20 rupijų, tai atsiėmėm padangą.“ 41 Matyt, visiška neviltis paskatino įrašą: „Stoka smulkių. Reikės užstatyti mašiną.“ 42 Paskutinis įrašas apie finansus ir apie A. Pošką: šis įsidarbinęs „prie kelių valkavimo 43 mašinos su 45 tomanais algos ant kelio Kum 44 –Teheran“ 45 . Matyt, pinigų trūkumas ėmė trukdyti A. Poškos ir M. Šalčiaus santykiams. Prasidėjo neobjektyvus bendrakeleivio vertinimas („Paškevičius 46 žiūri mašiną kur pamesti ir užmiršta visus defektus <...>“) 47 , kartais ir įžeidimai, po kurių A. Poška „labai įsižeidė ir pareiškė toliau nenorįs su manim važiuoti ir nusirišo nuo mašinos M. Šalčiaus kelionės užrašų fragmentas. 1930-03-07–08. LNB RKRS F189-274, lap. savo daiktus. Kai pamatė, kad aš jo neišsigandau, pastoviniavo ir 95v–096 vėl pririšo daiktus“ 48 . Paprastas motociklo sumėtymas kelyje tampa beveik sąmokslu: „Poškus vos nenukirto man trijų pirštų mėtydamas mašiną.“ 49 Vieną paskutiniųjų dienoraščio įrašų M. Šalčius pradėjo taip: „Keliauju vienas. 26.X.30 (sekmadienis). Sudiev, Teheranai!“ 50 Tolesnė keliautojų gyvenimo istorija tokia: Mato Šalčiaus žemiškoji kelionė baigėsi 1940 m. Bolivijoje, Antanas Poška pergyveno kalinimą Turkijoje 1937 m., tremtį okupuotoje Lietuvoje, reabilitaciją ir savo kelionę baigė 1992 m. Vilniuje.

Norintieji plačiau susipažinti su įvairiapuse M. Šalčiaus veikla gali apsilankyti iki š. m. spalio 4 d. veikiančioje jam skirtoje parodoje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus skaitykloje.

34 Ten pat, lap. 69v. Kvietimas į M. Šalčiaus paskaitą Pehlevi mieste (Iranas). LNB RKRS F189-193, lap. 13 35 36 Ten pat, lap. 151. Ten pat, lap. 161. 37 Ten pat, lap. 161v. 38 Ten pat, lap. 160v. 39 Užstatą. 40 Greičiau paaukojo, tolesni įrašai nemini šios skolos grąžinimo. 41 LNB RKRS F189-274, lap. 141. 42 Ten pat, lap. 161v. 43 Galimai – kelių lyginimo. 44 Komas (Qom) – miestas dab. Irane, 140 km į pietus nuo Teherano. 45 LNB RKRS F189-274, lap. 162. 46 Antanas Poška iki 1929 m. vadinosi Paškevičiumi. M. Šalčiaus užrašuose ši forma dažniausiai liudija neigiamą požiūrį į A. Pošką. 47 LNB RKRS F189-274, lap. 70v. 48 Ten pat, lap. 71. 49 Ten pat, lap. 152. 50 Ten pat, lap. 164. 1930 m. spalio 26 d. įrašas.

„PLANAVOME IR KŪRĖME BIBLIOTEKŲ ATEITĮ“

Kai kurie profesiniame kelyje sutinkami žmonės galėtų būti palyginti su kertiniais, atraminiais tam tikrų bibliotekininkystės sričių stulpais – nuoseklus žinių kaupimas, domėjimasis pasaulio bibliotekų praktika, žinių ir patirties sklaida padarė juos gerai žinomus bibliotekininkų bendruomenei, jie – bibliotekininkų gerbiami specialistai, ekspertai, publikacijų autoriai. Po keliasdešimt rezultatyvaus darbo metų Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliotekininkystės skyrių paliko dvi savo sričių profesionalės: Liubovė Buckienė Nacionalinėje bibliotekoje dirbo net 50 metų (!) ir Genovaitė Ivaškevičienė, ten pat dirbusi 25 metus. Linkėdami kolegėms kuo geriausios sėkmės tolesniuose gyvenimo etapuose, dalijamės jų pačių ir bendradarbių prisiminimais apie nueitą profesinį kelią.

Liubovė Buckienė Nacionalinėje bibliotekoje dirbo 50 metų! Arūno Sartanavičiaus nuotraukos

TARPTAUTINIU MASTU PRIPAŽINTA EKSPERTĖ

Laimingas tas, kuris džiaugsmingai dirba ir džiaugiasi darbais, kuriuos padarė (J. W. Goethe). Šie žodžiai taikliausiai apibūdina Liubovę Buckienę, su kuria aplinkybės mus suvedė bendram darbui 1991 m. pavasarį, kai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (toliau – Nacionalinė biblioteka) buvo įkurtas Bibliografijos ir knygotyros centras (BKC). Pagrindinė naujai suformuoto centro užduotis buvo kompiuterizuoti valstybinės einamosios ir retrospektyviosios bibliografijos rengimą bei jos sklaidą.

Tuomet trūko ne tik kompiuterių – nebuvo sukurtos šio darbo organizavimo metodologijos, grindžiamos suderintais tarptautinių standartizacijos organizacijų standartais. Šalyje nebuvo jokios profesionalios programinės įrangos, užtikrinančios šios pertvarkos įgyvendinimą. Tad šiuo visuotinio stygiaus metu ir pradėjome dirbti drauge. Liubovei kartu su jos vadovaujamu padaliniu buvo patikėtas vienas šio kompleksinio darbo barų – Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO) ir Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) standartų vertimas bei jų taikymas kompiuterizuojant valstybinės einamosios ir nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos rengimą bei sklaidą. Laikui bėgant, ši veikla plėtojosi, ir BKC buvo patikėta parengti Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) lingvistinį aprūpinimą.

Šiandien, žvelgiant iš 29 metų perspektyvos, galima tik stebėtis ir džiaugtis anuomet priimtais sprendimais. LIBIS sistema ir LIBIS programinė įranga užtikrino šalies bibliotekų automatizavimą, paspartino informacijos apie šalies kultūrą, politinį ir visuomeninį gyvenimą kūrimą ir ją aktualizavo pateikdama bendroje Europos skaitmeninėje erdvėje. Pašalinio akimis viskas gali atrodyti paprasta: surinkai reikiamus katalogavimo standartus bei rekomendacijas ir po tam tikro laiko turi pageidaujamą rezultatą. Tačiau LIBIS lingvistiniam aprūpinimui reikėjo daugelio specialistų žinių, sutelkto triūso ir laiko.

Šiam darbui buvo pasitelkta ir Liubovė. Laiko nuotolis negailestingai užmarštin nugramzdina daugelį dalykų, tačiau atmintin giliai įsirėžė tai, kokį džiaugsmą ir dvasinį pasitenkinimą Liubovei teikia ši veikla. Ji gilinosi į naujas katalogavimo metodologijas, jų taikymą praktikoje, konsultuodavosi su užsienio ekspertais ir tuoj pat sukauptomis žiniomis dosniai dalydavosi su kitais komandos nariais. Dar anuomet tapo akivaizdu, jog Liubovė yra komandinio darbo šalininkė. Ir šis darbas nenuėjo perniek: 1998 m. buvo publikuotas pagrindinis LIBIS lingvistinio aprūpinimo dokumentas – Kompiuterinių bibliografinių įrašų metodika, kurioje apibendrinta nacionalinė katalogavimo praktika, pateikiamos tarptautinių standartizacijos organizacijų bei IFLA rekomendacijos, reglamentuojančios autoritetinių ir bibliografinių įrašų rengimą. Remiantis šia metodika parengus UNIMARC/B ir UNIMARC/A žinių bazes, pagaliau atsirado galimybė sukurti nacionalinę LIBIS programinę įrangą.

Maloniai stebina ir kitas Liubovės bruožas – nuoseklumas, užtikrinęs jai tarptautiniu mastu pripažintos UNIMARC ekspertės titulą. Su IFLA Nuolatiniu UNIMARC komitetu Liubovė pradėjo bendradarbiauti nuo 1994 metų, kai LIBIS kūrimo koncepcijoje ir LIBIS paraiškose finansavimui gauti UNIMARC buvo patvirtintas vidiniu planuojamos sukurti sistemos formatu. Vėliau, 2003-iaisiais, BKC pasiekė džiugi žinia: „IFLA UNIMARC programos vardu man malonu Jus informuoti, kad Liubovės Buckienės kandidatūrai buvo vienbalsiai pritarta ir ji tampa UNIMARC komiteto tikruoju nariu. Fernanda Campos.“ Liubovės veikla IFLA UNIMARC komitete mūsų šalies bibliotekoms padėjo greičiau perimti UNIMARC pildinius integruojant juos į LIBIS. Tai savo ruožtu pagerino informacinės paieškos galimybes.

Šios mintys apie Liubovę – tai tik vieno įgyvendinto projekto refleksija, neatspindinti jos vykdytos veiklos įvairovės. O sukurta išties nemažai: publikacijos, skelbtos profesinėje spaudoje, konferencijų pranešimai, UNIMARC ir jo pildinių vertimai. Kur dar katalogavimo ir bibliografijos vadovai – tam reikėtų kur kas išsamesnio įvertinimo. Institucija daug laimi, kai į ją ateina ne tik puikus specialistas, bet ir kūrybiška asmenybė, gebanti aistringai pasinerti į įgyvendinamas veiklas. Tokia yra Liubovė Buckienė, niekada negailėjusi nei jėgų, nei laiko darbui Nacionalinėje bibliotekoje, kuriai ji atseikėjo 50 savo gyvenimo metų. Su šia garbinga sukaktimi, Liuba!

Doc. dr. Regina Varnienė-Janssen Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas

Tomas Auškalnis: Su Liubove kartu dirbta beveik trylika metų verčiant į lietuvių kalbą UNIMARC standarto ir su juo susijusius tekstus, pritaikant juose lietuviškąją terminiją, kuriant naujus terminus. Jos patarimų ir pagalbos svarbos neįmanoma pervertinti. Tai nepaprastos profesionalo įžvalgos žmogus, savotiškas profesinių naujovių „radaras“, puiki savo srities pasaulinio konteksto žinovė. Ir nuostabi kolegė.

Genovaitė Rutkauskienė: Liuba savo veikla, profesiniu smalsumu ir imlumu naujovėms, gebėjimu įžvelgti tų naujovių tolimas perspektyvas yra neatsiejama didžiausios Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS), gyvuojančios jau 34 metus, sukūrimo ir plėtojimo istorijos dalis. Dažnas pokalbis su Liuba, užklausus „kaip laikotės“, prasidėdavo nuo profesinių naujienų: „žinok, labai įdomų dalykėlį radau...“. Liubos profesinės aistros (būtent – aistros) objektas – standartai, svarbi informacinės sistemos ir bet kurios profesinės veiklos sudedamoji dalis. Apie nuoseklų Liubos darbą standartų ir jų naujovių taikymo srityje byloja jos rengti, redaguoti ir versti metodiniai leidiniai, Lietuvos ir užsienio spaudoje publikuoti straipsniai, kurie taip pat – LIBIS saugomų informacijos išteklių dalis. PROFESINĖS VEIKLOS DOSJĖ

Liubovė BUCKIENĖ

• 1965m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto rusų kalbos ir literatūros studijas, baigė 1970 m. • 1970m. priimta į Valstybinės respublikinės bibliotekos (VRB) Knygų tvarkymo ir katalogų skyrių vyresniąja bibliotekininke • Nuo 1977 m. perkelta į VRB Periodikos sektorių (nuo 1986 m. – sektoriaus vedėja) • 1988m. lapkričio 25 d. paskirta VRB ABIS (automatizuotos bibliotekų informacijos sistemos) sektoriaus vedėja • Nuo 1991 m. kovo – Lietuvos nacionalinės Martyno

Mažvydo bibliotekos (LNB) Bibliografijos ir knygotyros centro (BKC) Standartizacijos ir kompiuterizacijos skyriaus vedėja • Nuo 1993m. kovo– LNB BKC Spaudinių registracijos, standartizacijos ir kompiuterizacijos skyriaus vyriausioji bibliografė • Nuo 2002 m. lapkričio – LNB BKC Elektroninių formatų skyriaus vedėja • Nuo 2004 m. kovo – LNB BKC Standartų skyriaus vedėja • Nuo 2011 m. sausio – LNB Nacionalinio skaitmeninimo ir virtualios elektroninio paveldo sistemos

Standartų ir metodinio skyriaus vedėja • 2016 m. sausis–2020 m. rugsėjo 1 d. – LNB Bibliotekininkystės skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja

Genovaitė Ivaškevičienė Nacionalinei bibliotekai atidavė 25 profesinės veiklos metus.

PROFESIONALĖ, SUPYNUSI ĮSPŪDINGŲ DARBŲ PYNĘ 1975 m. baigusi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybės (techninių bibliotekų specializacija) studijas, Genovaitė Zolubaitė (Ivaškevičienė) pagal paskyrimą pradėjo dirbti inžiniere Vilniaus skaičiavimo mašinų Specialiajame konstruktorių biure, Mokslinės-techninės informacijos ir patentotyros skyriuje. Čia įgijo svarbios patirties bibliotekininkystės teorines žinias taikant praktiškai. Genovaitė pripažįsta, kad čia „įsisavinti visi bibliotekinio darbo procesai: užsakyti, aprašyti, susidėti į lentynas, nurašyti dokumentus ir aptarnauti specialistus“. Darbas (nuo 1981 m. liepos iki 1995 m. sausio) Vilniaus universiteto Mokslinės informacijos, Informacijos sistemų katedrų vyresniąja laborante, jaunesniąja moksline bendradarbe ir dėstytoja valandininke jai suteikė unikalią galimybę padirbėti su bibliotekininko profesijai nusipelniusiais žmonėmis – profesoriais Levu Vladimirovu, Romualdu Broniukaičiu, kitais katedrų dėstytojais.

Buvęs Nacionalinės bibliotekos direktorius (2004–2010 m.) Vytautas Gudaitis skaičiuoja, kad „su Genovaite teko dirbti ir bendrauti bemaž 40 metų“: iš pradžių kaip su universiteto Mokslinės informacijos katedros vyr. laborante ir dėstytoja, be skaitomų paskaitų ir vedamų pratybų, pagirtinai kasmet vadovavusia 5–6 diplominiams darbams. „Mūsų specialybės dėstytojai labai vertino jos darbą. Manau, kad ir buvę studentai ją iki šiol mini geru žodžiu. Nuo 1995 m. rudens mūsų keliai vėl susikirto, jai pradėjus dirbti Nacionalinėje bibliotekoje vyr. metodininke, o vėliau – Vidaus audito tarnybos vadove“, – sakė V. Gudaitis.

Pradėjusi dirbti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (1995 m. ėjo Bibliotekininkystės centro Mokslinio metodikos skyriaus vyriausiojo metodininko pareigas), G. Ivaškevičienė savo veikloje visada stengėsi suteikti praktinę pagalbą kolegoms iš rajonų ir miestų viešųjų bibliotekų, talkino sprendžiant šių bibliotekų pertvarkos problemas. Dalyvavo diskusijose ir darbo grupėse kuriant bibliotekininkystės norminius dokumentus, nenuilstamai konsultavo kolegas įvairiausiais bibliotekų tvarkybos klausimais. Pastaruosius dešimt metų aktyviai dirbdama metodinį darbą, pagalbą įvairiais bibliotekų fondų organizavimo klausimais G. Ivaškevičienė teikė besikreipiantiems Lietuvos bibliotekininkams. Šis periodas, pasak Genovaitės, produktyviausias: buvo parengtos bibliotekos fondo organizavimo ir apskaitos rekomendacijos.

Per 25 darbo Nacionalinėje bibliotekoje metus G. Ivaškevičienė supynė įspūdingą profesinių rezultatų pynę – paskelbė apie 80 įvairaus pobūdžio darbų: straipsnių, metodinių rekomendacijų, komentarų įstatymų leidybos, fondų komplektavimo ir apskaitos, darbo organizavimo, vidaus kontrolės klausimais. Atskirais leidiniais publikuotos keturios autorės sudarytos metodinės rekomendacijos. Šiuo metu parengtas spaudai didelės apimties straipsnis, skirtas nedidelių bibliotekų vartotojų skaitymo analizei. Genovaitė dalyvavo pagalbos vaikams visuomeninių organizacijų veikloje, dirbo nevyriausybinių organizacijų prie Vyriausybės sudarytoje komisijoje. Įtraukus ir šių temų publikacijas, jos bibliografija peržengia 100 pozicijų.

Įsimintiniausi profesinio gyvenimo etapai.

G. Ivaškevičienei itin įsiminė pirmoji bibliotekų modernizavimo programa (2000–2009 m.), prie kurios rengimo 1999 m., vadovaujant tuometiniam bibliotekos direktoriui Vladui Bulavui ir dirbant kartu su kolegomis V. Gudaičiu, Rimalda Kvietkauskiene, Antanu Senkumi, jai teko prisidėti. Genovaitė prisimena: „Tuomet dar nebuvo strateginio planavimo dokumentų ir šį dokumentą teko parengti visiškai nuo nulio. Tai buvo labai didelis iššūkis: generavome visų tipų bibliotekų modernizavimo idėjas dešimčiai metų į priekį. Sunkiai nudirbtas, daug triūso reikalavęs darbas. Planavome ateitį, o visus tekstus ir skaičiavimus atlikome ranka, nes skyriuje turėjome tik vieną kompiuterį...“

G. Ivaškevičienė taip pat išskiria dalyvavimą darbo grupėje, kuriant pirmąją Lietuvos bibliotekų įstatymo redakciją: „Priėmus šį dokumentą, labai pasijuto tikslai, konkretumas, prioritetai.“

Apie tarpsnį, kai 2001–2010 m. dirbo Nacionalinės bibliotekos Vidaus audito tarnybos vadove, Genovaitė prisimena: „Pažinojau visus 500 darbuotojų. Žinojau, ką kiekvienas jų daro, kaip vyksta visi bibliotekos procesai.“ Bibliotekos vyriausioji buhalterė Danutė Peslekienė apie šį laikotarpį sako taip: „Genutė – tai žmogus, kuris neskuba teisti. Skuba suprasti ir padėti. Dėkoju jai už beveik du dešimtmečius bendravimo, už profesionalius patarimus, ypač bibliotekiniais klausimais.“

G. Ivaškevičienei įsiminė metodinės išvykos į rajonus dešimtojo dešimtmečio viduryje. „Dalyvaudami ministerijos sudarytoje komisijoje, vykdavome į vietas. Prisimenu išvyką į Skuodą. Vizitas buvo įspūdingas ir dėl pačios kelionės, ir dėl atsakomybės. Važiavome paryčiais, siaučiant baisiai pūgai, o automobiliai nebuvo geriausi... Suvažiavo komisijos nariai iš skirtingų Lietuvos vietų, pasiskirstėme grupelėmis ir per pusdienį turėjom apžiūrėti visas vietos (mokyklų ir viešųjų filialus) bibliotekas, priimti sprendimus dėl bibliotekų sujungimo. Išvydome sudėtingą situaciją – nešildomas patalpas, tarpusavyje konfliktuojančias kultūros ir švietimo institucijas. Teko kalbėti su visomis pusėmis, aiškinti, argumentuoti. Baigiant vizitą buvo malonu išgirsti rajono švietimo institucijos atstovo pagyrimą už profesionalumą ir net padėką už suteiktą gilesnį bibliotekų pasaulio suvokimą.“ Bendrą komandiruotę į Mažeikius prisimena ir kolegė Dalia Jaskonienė, dėkinga Genovaitei už kartu atliktus darbus, vestus mokymus ir seminarus: „Visada sugebėdavome, padėdamos viena kitai, išspręsti iškilusias problemas, atsakyti į kolegų nelengvus (o kartais ir „suktus“) klausimus. Naujausią skyriuje rengtą dokumentą – Bibliotekų fondų apsaugos nuostatų naują redakciją irgi kūrėme kartu.“

Genovaitei patiko teikti profesines konsultacijas: „Smagu, kad rajonų bibliotekininkai mane laikė žmogiška, vertino už nuoširdumą. Suprasdavau žmogų, nežiūrėjau formaliai. Darai, ką gali. Taip mane nuo vaikystės mama mokė: „Daryk tik gerus darbus. Jeigu ne žmonės – Dievas atlygins...“

Apie ilgus metus dirbtą metodinį darbą G. Ivaškevičienės mintys tokios: „Tavo įdėto darbo, atrodo, niekas nemato. Todėl jauti didelį pasitenkinimą, kai sulauki atgalinio ryšio – pasakymo, kad padėjai. Juk tai labai svarbu ir ilgam išlieka.“ Genovaitei malonu prisiminti, kad jos darbai rekomenduoti ir profesinio ugdymo tikslais įtraukti į Bibliotekininkystės studijų vadovą.

Apie ateities planus. Pakiliai, bet kartu ir su juntamu apgailestavimu Genovaitė sako, kad liko neužbaigtų profesinių darbų, – pirmiausia tai Bibliotekų fondų nuostatų atnaujinama redakcija, po kurios būtų atnaujinama ir fondų organizavimo metodika, įtraukiant elektroninius dokumentus. „Bet tai jau vyks be manęs, kolegės tęs pradėtą veiklą... Žinoma, ekspertiniu žvilgsniu visada galėsiu prisidėti, jeigu prireiks“, – svarstė G. Ivaškevičienė.

Kalbėdama apie asmenius planus, Genovaitė pasidalijo įdomiu „atradimu“: „Šiemet per karantiną, dirbdama nuotoliniu būdu, suvokiau, kad per darbus tiesiog nematydavau pavasario – pražystančių tulpių, sprogstančių medžių žalumos. Pavasaris visada man būdavo įtemptas laikas, o dabar galėsiu visu tuo pasidžiaugti. Pasidžiaugti tais paprastais dalykais, kuriems anksčiau neturėjau laiko...“

Bibliotekos kolektyvui Genovaitė linki niekada nesustoti ir visą laiką mokytis. Nebijoti keistis ir atrasti kažką nauja. Nebijoti suklysti. Ir – daugiau bendrauti tarpusavyje. Daugiau bendrystės.

Profesiniame kelyje sutikti kolegos G. Ivaškevičienei linki sveikatos, sėkmės ir sako nuoširdžiausius dėkingumo žodžius už jos darbus, suteiktą metodinę pagalbą, profesinius patarimus. Dr. Daiva Janavičienė

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

PROFESINĖS VEIKLOS DOSJĖ

Genovaitė IVAŠKEVIČIENĖ

• 1970 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto bibliotekininkystės ir bibliografijos studijas, baigė 1975 m. • 1975–1981 m. dirbo Skaičiavimo mašinų Specialiajame konstruktorių biure Mokslinės-techninės informacijos ir patentotyros skyriaus inžiniere • 1981–1995m. dirbo Vilniaus universiteto Mokslinės informacijos, Informacijos sistemų katedrų vyresniąja laborante, jaunesniąja moksline bendradarbe ir dėstytoja valandininke • 1995–2000 m. – Lietuvos nacionalinės Martyno

Mažvydo bibliotekos (LNB) Bibliotekininkystės centro Mokslinio metodikos skyriaus vyriausioji metodininkė • 2001–2010 m. – LNB Vidaus audito tarnybos vadovė • 2010–2020 m. rugpjūčio 31 d. – LNB Bibliotekininkystės centro Bibliotekų vadybos skyriaus vyriausioji metodininkė; Bibliotekininkystės skyriaus vyriausioji metodininkė • 2016 m. sausis–2020 m. rugsėjo 1 d. – LNB Bibliotekininkystės skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja • G. Ivaškevičienė – 4 leidinių autorė: „Savivaldybės viešosios bibliotekos tinklo modelis (1996), „Bibliotekos fondas: organizavimas, analizė, vertinimas“ (2001), „Bibliotekos dokumentų fondo organizavimas“ (2014), „Rajonų savivaldybių kraštotyros darbo būklė ir perspektyvos“ (2017)