POKALBIS

JULIJA GLOSAITĖ: „Matyt, būsiu biblioteką „prisižaidusi“

Julija Glosaitė. Martyno Zarembos nuotr.

Ko reikia, kad žmogus norėtų eiti į biblioteką? Žinome, kaip svarbu pasiūlyti pakankamai naujų paslaugų, jas tinkamai išviešinti, nuolat stebėti vartotojų lūkesčius ir poreikius. Taip pat svarbu ne tik prisikviesti ir sudominti vartotoją, bet ir stengtis užmegzti su juo ilgalaikį ryšį. Visu tuo Vilniaus savivaldybės centrinėje bibliotekoje užsiima rinkodaros vadybininkė Julija Glosaitė, už savo darbą įvertinta 2019 metų geriausio jaunojo bibliotekininko vardu. Jos veikla apima ir socialinių tinklų strategijos kūrimą, ir renginių, įvairių projektų organizavimą bei įgyvendinimą.

Pasidomėjome, kas jaunąją darbuotoją motyvuoja įgyvendinti savo idėjas, kas labiausiai džiugina ir kodėl dirbti bibliotekoje jai yra įdomu.

Apdovanojimas jums skirtas už profesionalumą tobulinant bibliotekos teikiamas paslaugas, populiarinant skaitymą, vykdant projektinę veiklą, skleidžiant gerąją bibliotekos patirtį Lietuvoje ir užsienyje. Kokie nuveikti darbai jums pačiai atrodo svarbiausi, atnešę daugiausia naudos, o gal įdomiausi?

Keistas sutapimas, kad netikėtą žinią apie apdovanojimą gavau tokiu vienu įdomiausių savo karjeroje metu. Itin greitai pasaulį užkariavęs koronavirusas bibliotekų darbą pakeitė kone per naktį. Ypač įdomu būti to dalimi. Kad ir koks neramus planetai šis metas, susitelkus mūsų bibliotekos komandai, nebuvo kada apie tuos neramumus galvoti, teko suktis iš padėties, visiems kartu spręsti, kaip perorganizuoti bibliotekų veiklą, kaip viską kuo geriau iškomunikuoti, kokių pasiūlyti naujų paslaugų.

Apdovanojimai ragina susimąstyti, ką tavo veikla duoda tau pačiam. Iš tiesų šiuo susitelkimo laikotarpiu dažnai tiesiog stabtelėdavau ir mintyse padėkodavau už savo įdomų darbą.

Vertindama ankstesnius projektus ir bibliotekininko darbą apskritai, manau, kad svarbūs yra visi telkti bendruomenes padedantys sumanymai – nuo mažiausių, vykdomų bibliotekų filialuose, iki didelių, pasiekiančių visą miestą, šalį, o gal ir kelias. Širdžiai mielas liks projektas „Ar skaitei Vilnių?“, kurį su kolege Tautvile Jurgelevičiene įgyvendinome Antakalnio ir Pilaitės filialuose, kviesdamos žmones ne tik skaityti, bet ir fotografuoti vietas iš jau perskaitytų literatūros kūrinių apie Vilnių.

Iš pastarųjų projektų tikrai malonu buvo ir yra dirbti kuriant vasaros skaityklas: 2018-aisiais šį darbą pradėjome su partneriais UAB „Gera pramoga“ įsteigdami skaitymo erdvę sostinės Lukiškių aikštėje, o pernai jau patys atidarėme labai instagramišką kupolą Bernardinų sode. Tokie projektai padeda garsinti bibliotekų veiklą, mat rezultatą pamato net ir bibliotekose nesilankantys asmenys. O man, kaip rinkodaros vadybininkei, tokie rezultatai labai svarbūs.

Požiūris į bibliotekų rinkodarą, laikui bėgant, esmingai keitėsi. Kokia šio darbo bibliotekoje specifika ir pagrindiniai tikslai?

Mano požiūriu, bibliotekų rinkodara turėtų užtikrinti, kad žmonės lankytųsi bibliotekose ir (arba) naudotųsi jų nuotolinėmis paslaugomis. Tam būtina veiksminga komunikacija, reklamos kampanijos, naujų paslaugų kūrimas, pasitelkiamos ir kitos priemonės, kuriomis užmezgamas ilgalaikis ryšys su vartotoju. Viena svarbiausių šio proceso dalių – išsiaiškinti, kurie metodai yra veiksmingi, išsikelti tikslus ir analizuoti rezultatus. Netiriant veiklų veiksmingumo, „šaudoma į orą“, nes neįmanoma atskirti naudingų žingsnių nuo nepasiteisinusių.

O mano veikla šioje srityje apima daugelį dalykų: pradedant socialinių tinklų strategijos kūrimu ir baigiant renginių organizavimu ar įvairių projektų įgyvendinimu.

Kūrybiškumas jaunojo specialisto darbe – kiek tai svarbu? Kas įkvepia naujas idėjas ir skatina jas įgyvendinti?

Manau, nėra profesijos, kurioje kūrybingumas nebūtų svarbus. Tvirtai tikiu, kad bet kurioje veikloje kūrybinis mąstymas pranoks įprastinį. Tik, žinoma, ne visos dienos atneša netikėtų idėjų ir yra palankios kūrybai. Mane nuo tokių dienų gelbsti įvairūs apribojimai: kartais tenka idėją įgyvendinti be biudžeto, kartais spaudžia laikas, kartais didžiulį darbą tenka nudirbti su maža komanda. Tuomet ir reikia pasitelkti kūrybingumą sugalvojant, kaip turimomis priemonėmis pasiekti norimą rezultatą.

Profesionalumas, profesinės kompetencijos susijusios su kvalifikacijos kėlimu, dalyvavimu įvairiuose mokymuose ir seminaruose. Tai ypač aktualu ir jauniems specialistams. Kokia yra jūsų mokymosi patirtis, pradedant studijomis ir galimybe kelti kvalifikaciją jau dirbant bibliotekoje?

Vilniaus universitete studijavau kultūros istoriją ir antropologiją, magistro studijoms pasirinkau paveldosaugą, tad tiesiogiai su bibliotekomis mano studijos nebuvo susijusios. Tačiau bibliotekoje dirbau nuo pirmo kurso (Centrinės bibliotekos Antakalnio filiale pradėjo dirbti 2007 m. – V. G.), taigi praktinių žinių spėjau prisirinkti.

Kalbant apie įvairiausius mokymus, pastebiu, kad kitų sričių lektoriai tik neseniai išmoko dėstomą turinį pritaikyti bibliotekų kontekstui – anksčiau vyravo įsivaizdavimas, kad bibliotekos skirtos tik knygoms išduoti, tad ir geriausi konsultantai, nesusidūrę su bibliotekų darbu, savo mokymuose galėdavo pateikti tik labai apibendrintą informaciją.

Prieš porą metų Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka buvo pagrindinis projekto „Vilnius skaito“ partneris, sostinės Lukiškių aikštėje veikusiai vasaros skaityklai suteikęs didžiąją dalį leidinių. Nuotraukoje– J.Glosaitė rūpinasi leidinių išdėliojimu. 2018m. MatoMiežionio/15min.ltnuotr.

2009m. grupės airių pradėta rengti technologijų konferencija „Web Summit“ greitai tapo vienu didžiausių interneto industrijos renginių pasaulyje. Į ją pasisemti naujų idėjų, sėkmės istorijų, profesinio įkvėpimo kasmet suplūsta tūkstančiai dalyvių. Lisabona, 2017m. Vilniausmiestosavivaldybėscentrinėsbibliotekosnuotr.

Labai svarbu dalintis idėjomis su kolegomis, dalyvauti vietos ir tarptautinėse konferencijose, įvairiose stažuotėse užsienyje. Beje, mokytis iš kolegų, plėsti akiratį man padeda ir dalyvavimas Lietuvos bibliotekininkų draugijos tarybos veikloje (nuo 2017 m. – V. G.), kur sutinku ilgametę patirtį sukaupusių specialistų, daugiau sužinau apie kolegų iš kitų šalies bibliotekų darbą, geriau suprantu, kaip veikia ir koks svarbus yra bibliotekų atstovavimas.

Kita vertus, svarbu ir gebėjimas kitų sričių patirtis pritaikyti savo darbe, todėl darbo kelionėms į užsienį rinkausi ne tik bibliotekų konferencijas, bet ieškojau ir platesnių galimybių. Japonijoje 2015 m. sėmiausi patirties populiariame Tokijo kultūros centre „Spiral“, o Portugalijoje nusprendžiau apsilankyti didžiausioje pasaulyje technologijų konferencijoje „Web Summit 2017“. Pastarąjį renginį rekomenduočiau kone kiekvienam, ypač bibliotekininkui, nes tai – tarsi žvilgsnis į netolimą ateitį, padėsiantis planuojant būsimas veiklas.

Dabartines pareigas einate nuo 2015 m., o apskritai Vilniaus centrinėje bibliotekoje dirbate jau keliolika metų. Gal įtakos susieti savo karjerą su bibliotekomis turėjo jūsų mamos, žinomos Vilniaus universiteto bibliotekininkystės srities mokslininkės prof. Audronės Glosienės, ir močiutės, ilgametės Rumšiškių bibliotekininkės, pavyzdys, šeimos tradicija?

Tai – klausimas, kurio sulaukiu nuo mažumės. O mano atsakymas, laikui bėgant, labai keitėsi. Augdama visada sakiau, kad jokiais

J. Glosaitė (pirma iš kairės) Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje 2017m. vykusiame nevyriausybinės organizacijos „Elektroninė informacija bibliotekoms“ (Electronic Information for Libraries, EIFL) iniciatyvos „Jaunieji Afrikos bibliotekų novatoriai“ viešųjų bibliotekų inovacijų seminare. Rengtų susitikimų tikslas– pasidalyti su Afrikos viešųjų bibliotekų atstovais gerąja patirtimi. TomoJanuškevičiausnuotr.

Kiekvienais metais per Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę Vilniaus centrinė biblioteka pristato bendruomenei savo praėjusių metų veiklas. Bibliotekos paslaugų ir vykdytų projektų apžvalgą pateikia J.Glosaitė. 2018m.Vilniausmiestosavivaldybėscentrinėsbibliotekosnuotr.

būdais nežengsiu mamos (taip pat močiutės) pėdomis. Gera buvo žiūrėti į didelius mamos darbus, bet save įsivaizdavau kitur. Visgi jos netektis 2009 m. pakoregavo mano planus ir, nors iš pradžių bibliotekoje dirbau, kad save išlaikyčiau, pradėjusi magistro studijas, supratau, kad būtent čia turiu laisvę įgyvendinti ir savo idėjas. O tokia laisvė – labai stiprus variklis. Už tai turiu padėkoti savo bibliotekos direktorei Rimai Gražienei, kad visus tuos metus sudarė sąlygas baigti mokslus, o galiausiai – siekti karjeros bibliotekoje.

Kita vertus, turiu prisipažinti, kad dar ir dabar turimose savo knygose randu vaikystėje gamintų knygų išdavimo lapelių, formuliarų ir pan., tad, matyt, būsiu biblioteką „prisižaidusi“ (šypsosi).

Kaip pakomentuotumėte savo teiginį, išsakytą per šiųmetės Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės virtualaus atidarymo renginį, kad „darbas bibliotekoje yra dinamiškas, nenuobodus ir reikalingas“? Kokios darbo bibliotekoje galimybės jus labiausiai džiugina arba kas teikia didžiausią pasitenkinimą?

Karantinas buvo geriausias mūsų darbo lakmusas. Kartais nelengva netikintiems mūsų veiklos prasmingumu įrodyti, kokie esame reikalingi. Rengiame „blizgančias“ ataskaitas, giriamės, kaip įmanydami, užsakome brangiausius tyrimus, ir vis tiek lieka mus nuvertinančių asmenų. Tai natūralu ir taip bus visada, tačiau veiklos ir skaičiai kalba patys už save. Per savo daugiau nei dešimties metų darbo patirtį neprisimenu kito tokio laiko, kai bibliotekoms būtų buvę skirta tiek daug skaitytojų, visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Visos šalies bibliotekos, dėl pandemijos paskelbus šalyje karantiną, turėjo dėti daug pastangų, kad šį dėmesį bei lūkesčius pateisintų ir patenkintų. Manau, visi su šiuo iššūkiu puikiai susitvarkėme, be to, gavome dar vieną progą įsitikinti, kiek daug netikėtų pokyčių, į kuriuos privalome reaguoti labai greitai, gali būti mūsų veikloje.

Dinamikos mano darbui suteikia ir bandymai būti tarp pirmųjų, kurie įgyvendina naujas idėjas: kartu su kolegomis pirmieji Lietuvoje pamėginome sukurti virtualiosios realybės turinį pagal lietuvių autorių kūrinius, įdiegėme elektroninių knygų skaityklių skolinimo į namus paslaugą, karantino laikotarpiu itin operatyviai pavyko organizuoti bekontaktį knygų pristatymą į namus. Tai džiugina ir mus, ir mūsų bendruomenę.

Ko pasigendate šiuolaikinėje bibliotekoje? Kaip manote, pasikeitus dar vienai kartai, kuri bibliotekų veiklos sritis lankytojams taps prioritetinė, bus populiariausia?

Pasigesti nieko nepasigendu – gražu žiūrėti, kaip greitai bibliotekos prisitaiko prie technologinių, socialinių, globalių pokyčių. Jei dar ko ir nesuspėjome, esu tikra, jau tuoj įgyvendinsime. Kalbant apie ateitį, manau, kad bibliotekų veiklos kiekviena pagal svarbą atsipjaus savo pyrago gabalėlį. Atliepdami įvairiausius visuomenės poreikius, vienam atrieksime skanų skaitymo gabalėlį, kitam – mokymosi ar darbo erdvę, trečiam – bendravimo platformą, ketvirtam – virtualųjį pasaulį. Mėginčiau spėti, jog bibliotekos teiks vis daugiau viešųjų paslaugų, kad vartotojui viskas būtų dar patogiau ir greičiau.

Šiuo metu socialiniuose tinkluose ypač populiarūs bibliotekininkų sudaromi siūlomų perskaityti knygų sąrašai, mėgstamiausių knygų penketukai. Ar jūs pati daug skaitote? O gal turite kokį išskirtinį pomėgį, kuriam norėtumėte skirti daugiau laiko?

Mano vaikystės namuose visuomet buvo skaitoma daugiau nei daug. Todėl, nors skaitymą ir knygas labai mėgstu, visad išgyvenu šiokią tokią gėdą, kad skaitau nepakankamai. Bet bandau leisti sau puoselėti ir kitą gyvenimo meilę – kiną, kurį „vartoju“ dideliais kiekiais. Kino teatrai man apskritai yra magiška vieta, todėl labai nekantrauju, kada bus galima nesibaiminant viruso ten vėl sugrįžti.

Dėkojame už pokalbį ir linkime sėkmingai įgyvendinti daug naujų gražių idėjų!