VIRGINIA HEATH
KETURIŲ KNYGŲ SERIJA „NESUTRAMDOMIEJI BROLIAI VORINERIAI“ ANTRA KNYGA
Vilnius 2018
1 1814-ieji, gegužė Kraują stingdantis moters riksmas pažadino jį iš susimąstymo. Džeimis sustabdė žirgą ir skubiai apsižvalgė aplink ieškodamas, iš kur sklinda triukšmas. Jis tematė pievas ir medžius. O gal viską tik įsivaizdavo? Veidą šildė saulės spinduliai, žirgas nešė jį lėta ir lygia žingine. Gal tikrai jis užsnūdo? Juk buvo pervargęs. Džeimis jautėsi išsekęs, nes kaskart sutemus kamuodavo niūrios mintys ir prisiminimai. Žinojo, kad abu vyrai, atsakingi už jo skausmą, jau mirę ir nebekelia pavojaus. Tačiau jų vaiduokliai vis dar šmėžavo mintyse. Džeimis nuolat išlikdavo budrus, teužsnūsdavo kelioms valandoms, dažniausiai paryčiais, kai saulė kovodavo su tamsa. O gal dėl visko kalta tamsos baimė? Būdamas vaikas labai jos bijojo. Jau daug mėnesių svarstė, kas neduoda ramybės. Jis irzo, kad negali ramiai gyventi toliau.
Vi r gi n i a He a t h
Nuskambėjo dar vienas garsus ir kraują stingdantis riksmas. Džeimiui net oda pašiurpo. Jis įsitempė. Paklusdamas kareivio instinktui nuskubėjo ten, iš kur sklido triukšmas – prie vaismedžių sodo šalia didžiulės sienos, juosiančios Markhamo dvarą. Tvarkingai apgenėti medžiai augo lygiagrečiomis linijomis, tarp jų driekėsi takeliai žmonėms praeiti. Tylą drumstė tik švelnaus vasaros vėjelio judinami medžių lapai. Džeimis atidžiai apžvelgė medžius, kol pagaliau kažką pastebėjo: žavus keršas ponis ėdė prie kanopų išsibarsčiusius pusžalius obuoliukus. Ponis pabalnotas moterišku balnu ir su apynasriu, bet raitelės niekur nebuvo matyti. Džeimis atsargiai nulipo nuo žirgo ir laisvai apvijo vadeles aplink medžio šaką. Juodas eržilas buvo nirtus, apsuptas kitų žirgų visai pasiusdavo. Dailus kreminės ir rusvos spalvų ponis ilgais minkštais karčiais ir tankiomis blakstienomis, susidūręs su jo žirgu, neabejotinai pralaimėtų. Džeimis iš lėto nušlubavo prie vienišo gyvulio. Žinojo, kad šį keistą ponį išbaidyti gali bet koks greitas judesys. Jis bijojo, kad ponis nenulėktų laukais, kur akys veda. – Ramiai, mergyte... – bent jau Džeimiui atrodė, kad tai poniukė. Jei tai būtų vyriškos lyties ponis, kiti žirgai negailestingai erzintų jį dėl tokios moteriškos šukuosenos. – Sveiki! – iš viršaus atsklido išsigandusios merginos balsas. – Ar ten kas nors yra? 6
A r t e kė s i u ž m a n ę s ?
– Sveiki? – Džeimis nesitikėjo, kad teks kreiptis į dangų. Saulė Džeimį taip apakino, kad jis nieko nematė – tik ryškią geltoną šviesą. Vis dar nesusigaudė, kur ta mergina. Nebent ji angelas, atsiųstas į žemę jo pačiupti ir nusitempti į dangų. Bet Džeimis rimtai tuo abejojo. Jis jau turėjo progą, bet apgailėtinai susimovė. Jei jis kur nors ir keliaus, tai tik į pragarą. – Nematau jūsų! – Aš čia, medyje... Viliuosi, kad galėsite man pagelbėti, pone. Regis, įstrigau. Kokie keisti ir visiškai netikėti žodžiai. Kaip mergina sugebėjo įstrigti obelyje? Džeimis kiek išgalėdamas geriau prisidengė nuo saulės akis ir prisimerkęs tyrinėjo susipynusias šakas. Beveik dviejų metrų aukštyje mataravo dvi aulinukais apautos pėdos. Tarp šakų Džeimis pastebėjo porą dailutėlių moters kojų, padabintų puikaus šilko kojinėmis. Jas prilaikė gana pikantiškai atrodantys rusvi keliaraiščiai. Džeimis net išpūtė akis. Iš ten, kur jis stovėjo, atrodė, kad keliaraiščiai puošti gėlėmis. Virš jų švietė ir keli centimetrai rausvos šlaunies. Daugiau viską slėpė lapai. Laimė, kaip tik tada saulės spindulius uždengė dangumi slenkantis debesis, ir Džeimis galėjo geriau įsižiūrėti į medyje kybančią merginą. Pilkai mėlynas sijonas, nederantis su ryškiais apatiniais, užvirto aukštyn ir supančiojo jos kūną. Viena ranka ji kabinosi į šaką virš galvos, bet kita ranka ir galva buvo įsipainiojusios į sijono medžiagą. Putli merginos sėdynė ilsėjosi ant 7
Vi r gi n i a He a t h
plonos šakos. Atrodė, kad ši greitai nulūš. Jei taip nutiktų, mergina vožtųsi į kietą žemę. Džeimis sumetė, kad padėtis labai pavojinga. – Pasistenkite nejudėti. Tuoj užlipsiu pas jus! Taip priklauso elgtis džentelmenui. Bet kažin ar Džeimis sugebės įkopti į medį. Dėl Napoleono kaltės jam buvo sunku vaikščioti, jis beveik negalėjo bėgti, šo kių dienos tikrai liko praeityje. Į medį jis paskutinį kartą kopė būdamas liesas, vikrus paauglys. Tada tai buvo nesudėtinga. Prabėgus daugiau nei dešimčiai metų, dėl stiprių Vorinerių protėvių genų Džeimis buvo didelis ir tvirtas tarsi jautis. Jautis nieko neverta kaire koja. Ta nelemta koja tikrai jam nesukliudys. Jei jis nori įkopti į tą nelemtą medį, taip ir padarys! Džeimis perkėlė visą svorį ant dešinės kojos. Įsikibęs į šaką sunkiai palypėjo aukštyn. Pakilo tik trisdešimt centimetrų, bet svarbiausia, kad jis jau medyje. Džeimis užkėlė sveikąją koją ant kitos šakos ir vėl rankomis pasikėlė aukštyn. Jau geras pusmetris virš žemės! Kaipgi daugiau tai pavadinti, jei ne pažanga? Lėta, sunkia, vargana pažanga. Skausminga, gėdą užtraukiančia ir sielą skaudinančia pažanga. Mergina medyje nekreipė dėmesio į jo dejones. Buvo akivaizdu, kad kopti į medį Džeimiui reikėjo daug jėgų, bet pilkas beveidis gniutulas jam virš galvos pamanė, kad dabar – tinkamas metas pasikalbėti. – Tikriausiai svarstote, kaip įstrigau tame medyje... – nutęsė mergina. Dabar jau nebesvarbu, kaip ji ten 8
A r t e kė s i u ž m a n ę s ?
įsiropštė. Džeimis galėjo susitelkti tik į skausmingą, lėtą – centimetras po centimetro – kopimą į medį. – Iš tiesų tai gana juokinga istorija. Mano poniukė Apelsinukė labai mėgsta obuolius, – prakalbo mergina ir sumosavo kojomis. Trapi šaka jai po užpakaliu suvirpėjo. – Gana kvailai pamaniau, kad... Ai! Plonoji šaka pasidavė, nulinko žemyn ir nulūžo palei medžio kamieną. Laimė, mergina susiprotėjo kojomis apsivyti gretimą šaką, ši ir sulaikė ją, kad nesidrėbtų žemėn. Deja, dabar sijonas pakilo dar aukščiau. Merginos kojos dar labiau apsinuogino. Atrodė šauniai, nors buvo ne laikas ir ne vieta grožėtis. Kaip Džeimiui ir atrodė anksčiau, prašmatnieji keliaraiščiai tikrai buvo padabinti rožinio šilko gėlytėmis. Apvalus užpakalis dabar kybojo tarp dviejų šakų – tiesiai Džeimiui virš galvos. Mergina panikavo ir smarkiai mosikavo rankomis, stengdamasi išsilaisvinti iš pilkšvo muslino kalėjimo. Vienintele matoma ranka ji vis dar karštligiškai kabinosi į šaką sau virš galvos. Džeimis po truputėlį artinosi prie besikepurnėjančios figūros. – Panele, labai svarbu, kad išliktumėte rami! – Jei ji kris, smūgį atlaikyti teks jo kaukolei. Kuo arčiau merginos Džeimis kopė, tuo mažiau buvo įsitikinęs, kad sugebės ją pagauti. Sprendžiant iš užpakalio, mergina tikrai nėra liekna kaip smilgelė. Džeimis prisitraukė prie tvirtai atrodančios šakos ir viena ranka ją apsikabino. 9
Vi r gi n i a He a t h
– Imkite man už rankos! – paragino merginą Džeimis. Gal pavyktų nuleisti ją ant žemės? Jei tik, žinoma, ji neišnarins jam peties sąnario. Jei taip nutiktų, jis turėtų ne tik niekam tikusią koją, bet ir sužalotą ranką. Džeimis stebėjo, kaip mergina kuičiasi po susipainiojusius sijoną ir pasijonius. Galiausiai ji išlaisvino ranką ir ėmė aklai grabinėtis aplink. Deja, ne čiupo Džeimiui už rankos, kaip kad jis buvo nurodęs, o stengėsi pridengti apnuogintą kūną. Nedideli, kieti neseniai užsimezgę obuoliai ritosi iš medžiagos klosčių ir krito aplink Džeimį. Du kieti tarsi švinas obuoliukai trinktelėjo jam į galvą tarsi mažyčiai patrankos kamuoliai. Jis net aiktelėjo. – Dėl Dievo meilės, moterie, ką ten darai! Dabar pat čiupk prakeiktą ranką! – Džeimis net bakstelėjo merginai į ranką, bandydamas padėti jai susigaudyti, kur jis yra. Aplink pažiro dar daugiau medžio nuoplaišų. Beveidė mergina dar kartelį sucypė. Jos užpakalis sviro vis žemiau ir atsidūrė beveik šalia Džeimio veido. Galiausiai ji pačiupo jo ranką, bet buvo jau per vėlu. Sunkio jėga buvo neįveikiama. Jauno, trapaus medžio šakos nulinko, ir apvalus užpakalis ėmė slysti žemyn. Džeimis veikė instinktų, o ne džentelmeniškų manierų genamas. Sveikąja koja apsivijo šaką ir pabandė merginą sugriebti vieninteliu jam likusiu įmanomu būdu. 10
A r t e kė s i u ž m a n ę s ?
Jis įsikibo į apvalų, minkštą užpakaliuką ir tvirtai į jį atsirėmė bandydamas merginą sulaikyti. Ši pasipiktinusi sucypė ir ėmė audringai vaduoti užpakalinę dalį iš gniaužtų. Į visas puses mosikavosi rankomis, tikėdamasi rasti, kur įsikibti. Merginai taip pašėlusiai mojant rankomis Džeimiui buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą. Vis dėlto pirmas pasidavė ne jis, o medis. Šaka po sveikąja Džeimio koja garsiai trakštelėjusi sulūžo, ir jie abu bejėgiškai nubildėjo žemyn. Džeimis nukrito ant nugaros. Garsus dunkst. Po akimirksnio ant jo šleptelėjo ir mergina. Kažin kas buvo skausmingiau? Jei plaučiuose dar būtų likę nors kiek deguonies, greičiausiai jis būtų iš skausmo surikęs. Tačiau pasigirdo tik keistas šnypštimas – visas jo kūnas tarsi iš lėto subliūško. Stebuklas, kad rega nesutriko. Jis tai žinojo, nes šiuo metu skendo plaukų jūroje ir visur aplink save matė rudus plaukus. Mergina pasirėmė ant rankų ir pakėlė galvą. Į Džeimį įsispoksojo dvi didelės rudos akys. Ji buvo taip arti, kad Džeimis daugiau nieko nematė. – Ar viskas gerai? Ššš. Mergina uždėjo ranką Džeimiui ant skruosto ir bergždžiai patapšnojo. Akivaizdu, kad nesuprato, jog jo burna pilna plaukų. – Pone? Ar galite kalbėti? Ar jūs sužeistas? Džeimis palankstė pirštus. Rankose skausmo nepajuto, tad čiupo merginą už pečių ir patraukė nuo savęs. 11
Vi r gi n i a He a t h
– Tuoj pat patraukite nelemtus plaukus man nuo veido. Mergina skubiai nusiropštė nuo Džeimio ir priklaupė šalia jo. Žvelgė į jį susirūpinusi. Tik dabar Džeimis pagaliau galėjo deramai į ją įsižiūrėti. Didelės rudos akys, ilgos blakstienos, įspūdingos kaip ir poniukės blakstienos, širdelės formos veidas, nepadoriai putlios lūpos ir smulkiomis strazdanomis nuberta nosytė. Džeimio vos neuždusinę plaukai buvo nei raudoni, nei šviesūs – kažkur per vidurį. Tankūs, stori ir labai įspūdingi. Net plaukuose įsivėlę ir šukuoseną sugadinę lapai ir medžio šakelės keistai derėjo. Keista, kad šakelės taip puikiai tiko jai prie veido. Džeimis pasikėlė ant alkūnių, norėdamas įsitikinti, kad nesužalotas jo kaklas. Pasukiojo galvą į šalis, palenkė į priekį. Kol kas nejautė lūžių. Tiesą pasakius, tikras stebuklas – juk ką tik nudribo žemėn iš didelio aukščio, o paskui jį dar ir priplojo. – Suminkštinote man nusileidimą. – Puikiai tai žinau, – Džeimis atsargiai pajudino sužalotą koją. Kiek nuramino tai, kad koja neatrodė prastesnės būklės, nei buvo iki tol. Džeimis atsargiai atsisėdo ir dėbtelėjo į pašnekovę. Ši, atsakydama į žvilgsnį, plačiai nusišypsojo ir ištiesė ranką. Mergina čiupo jo delną ir energingai papurtė. – Mano vardas – Kasandra Rivs. Esu pastoriaus Rivso dukra. Jis naujasis šios parapijos pastorius. Labai malonu susipažinti, pone. 12
A r t e kė s i u ž m a n ę s ?
Na, Džeimiui nepatiko susipažinti tokiomis aplin kybėmis. Jis nė kiek nenorėjo šypsotis, tad tik susiraukė. Jį trikdė puiki merginos nuotaika. – Džeimsas Vorineris. – Na, labai ačiū, kad mane išgelbėjote. Tikrai esu dėkinga, pone Vorineri. – Esu kapitonas Vorineris, – pataisė jis, nors pats nesuprato, kodėl jam svarbu paminėti laipsnį. Niekas šiose apylinkėse į jį nesikreipdavo kitaip, kaip pirmuoju vardu ar niekinamai apibūdindami „vienas iš tų Vorinerių“. Tačiau jis vis dar oficialiai tarnavo Jo Didenybės kariuomenėje, tad būti vadinamam tiesiog ponu Džeimiui prilygo pralaimėjimui. Kol galutinai nepasitrauks iš tarnybos, jis išliks kapitonu Vorineriu. Norėjo būti taip vadinamas kuo ilgiau. Jau susitaikė, kad baigėsi ir jo karjera kariuomenėje, ir visas gyvenimas – į šipulius sutrupintos kojos niekas neišgydys, bet aplinkiniam pasauliui nebūtina to žinoti. Jam dar tik dvidešimt septyneri, o jis jau nieko vertas. Gana sunku nuryti tokią karčią piliulę. – Karininkas? Tai viską paaiškina. – Paaiškina ką? – suniurzgė Džeimis, pirštais apčiuopdamas skausmingą gumbą ant kaktos, jį padarė vienas iš obuoliukų, kuriais mergina apmėtė medyje. – Šiurkštų toną, – Kasandra susiraukė ir pamėgdžiojo sodrų balsą. – Labai svarbu, kad išliktumėte rami… Dabar pat čiupk prakeiktą ranką! 13
Vi r gi n i a He a t h
Džeimis nustojo trynęsis galvą ir netikėdamas įsispoksojo į merginą. Ar ji pamokslauja dėl manierų? Tikrai? – Jei būtumėt įsikibusi man į ranką, kai pasakiau, gal būčiau sulaikęs jus krintančią žemėn. Per jūsų plepumą abu vožėmės žemyn. – Mano drabužiai susipainiojo, – teisinosi mergina. Ak, Džeimis tai puikiai žinojo. Matė jos apatinius ir pastebėjo, kad ne tokių keliaraiščių tikėtumeisi iš pastoriaus dukters. – Būtų buvę negražu nesusitvarkyti aprangos. – Pastangos pasirodyti padoriai buvo gana ne laiku, argi ne? Dėl to abu trenkėmės į žemę. Be to, jos buvo beprasmės. Sijonai gana ilgą laiką buvo susipainioję ties juosmeniu, panele Rivs. O aš ne aklas. Išgirdusi šiuos žodžius Kasandra dailiai nuraudo, didelės rudos akys dar labiau išsiplėtė iš nuostabos. – Galėjote perspėti. Nelabai džentelmeniška paslapčiomis spoksoti. – Turbūt būtumėte pageidavusi, kad užsimerkčiau ir aklai grabinėčiausi aplink, tikėdamasis, kad man pasiseks ir užčiuopsiu jus? – Jūs ir užčiuopėte mane. Ir, jei teisingai prisimenu, labai nepadoriai, – Kasandra bardamasi iškėlė aukštyn strazdanotą nosytę. – Jūs visiškai teisi. Nuoširdžiai atsiprašau, kad sučiupau vienintelę jūsų kūno dalį, kurią galėjau pasiekti jums lekiant į mane pavojingu greičiu. Visų 14
A r t e kė s i u ž m a n ę s ?
pirma, turėjau stengtis apskritai jūsų neliesti. Tai būtų džentelmeniškas poelgis. Tada būtumėte dribusi iš medžio žemėn, o man netektų atlikti garbingo pagalvės vaidmens. *** Kai jis taip viską paaiškino, Kasandrai teko pripažinti, kad jo žodžiuose yra tiesos. Ji tą vargšą vyriškį beveik suplojo į blyną. Prieš kelias akimirkas jis vos galėjo kvėpuoti. Bet kaip apmaudu, kad jis pamatė riebias jos šlaunis. Ir grabinėjo stambų užpakalį. Jei vyras nebūtų toks velniškai patrauklus, gal ji taip nesisielotų dėl siaubingos apatinės kūno dalies. Ir gal taip smarkiai nesigėdytų, kad įstrigo medyje. Bet ji dar niekada nematė tokių ryškių mėlynų akių kaip kapitono Vorinerio. Tarsi giedras vasaros dangus su lazurito dulkelių priemaišomis. Plaukai buvo tamsūs, ilgoki. Vyras be perstojo raukėsi. Kasandra būtent taip įsivaizdavo piratus. Ar plėšikus. Ar mistinius riterius, sėdinčius aplink karaliaus Artūro apskritąjį stalą. Tikrai ne kiekvienas vyras dailiai atrodytų su grandininiais šarvais ar prašmatniu piratų auskaru, bet Kasandra buvo įsitikinusi, kad kapitonui Vorineriui jie puikiai tiktų. Ji išsaugos prisiminimus apie jo išvaizdą atminties kertelėse. Kartais prireikdavo įkvėpimo aprašant dailaus niekšelio išvaizdą... Bet ji jau skuba įtraukti jį į savo istoriją, o vargšas vyras tebesėdi ant žemės. Tikriausiai jam vis dar trūksta 15
Vi r gi n i a He a t h
oro, jis tik apsimeta, kad viskas gerai. Juk nė nepajudėjo iš vietos ant žolės. – Elgiuosi labai nedėkingai, kapitone Vorineri. Mane gelbėdamas pasielgėte kaip tikras džentelmenas. Nuoširdžiai atsiprašau, kad krisdama jus prispaudžiau. Jei tai kiek paguos, stengiausi nusileisti ne ant jūsų. Piratas iš jos fantazijų vis dar raukėsi. – Jau dabar žinau, kad gailėsiuosi uždavęs šį klausimą, panele Rivs, bet kaip įstrigote mano brolio obelyje? – Nežinojau, kad šie medžiai kam nors priklauso. Jei būčiau tai supratusi, nebūčiau taip elgusis, – patikino Kasandra. Vogti – nuodėmė, o ji ir taip buvo padariusi nemažai nuodėmių. „Nevok“ – septintas Dievo įsakymas. Keisė visus juos mokėjo paraidžiui. Galėjo išpilti nuo pradžios iki pabaigos ir, kadangi dėmesys dažnai nuklysdavo, nuo pabaigos iki pradžios. – Ar nepastebėjote šešių metrų aukščio sienos ir milžiniškų medinių vartų? Džeimis mostelėjo ranka jai už nugaros. Keisė apsisuko ir nužvelgė tolumoje kylančią didžiulę akmeninę barikadą. Tiesą pasakius, jodama nepažįstamu takeliu pastebėjo tą milžinišką sieną. Tačiau vartai buvo atdari, tad ji pamanė, kad tai – visiems atviras parkas. Ir Haid Parkas, ir Švento Džeimso parkas turėjo vartus. Nors, reikia pripažinti, jie buvo ne tokie milžiniški. Bet aptverti buvo ir daugelis parkų, kuriuos ji aplankė Notingame, Mančesteryje, Birmingame, Liverpulyje ir Bristolyje. Dabar ji gyvena labai toli nuo tų miestų. 16
A r t e kė s i u ž m a n ę s ?
Gal tikrai čia nereikia didžiulių parkų, kai visur, kur pažvelgsi, driekiasi sodri, vešli augmenija. – Nežinojau, kad čia privati valda. Esu pratusi prie gyvenimo dideliuose miestuose, kapitone Vorineri. Ten žmonės kvėpuoja grynu oru parkuose. Dabar jaučiuosi tikra kvailė. Džeimis nekantriai mostelėjo ranka. – Nesvarbu. Ką norėjote pasakyti apie medį, panele Rivs? Kasandra iš veido išskaitė, kad jis laiko ją keista. Tamsūs antakiai buvo klausiamai pakelti, bet akyse šmėžavo pašaipus susierzinimas. Keisė puikiai pažinojo tokią išraišką. Daugelis žmonių nuolat taip į ją spoksodavo. Dažniausiai tai šiek tiek ją įžeisdavo – ji jau buvo prie tokio žvilgsnio pripratusi. Tačiau kažkodėl ją gerokai įskaudino šio pribloškiamo pirato pašaipa. Juk jis neturėjo progos geriau ją pažinti. Akivaizdu, kad ji nepataisoma keistuolė. Jo Didenybės kariuomenės karininkas tuoj pat tai pastebėjo, nors Keisė nuo atvykimo į Retfordą smarkiai stengėsi elgtis kaip visi. Dar blogiau tai, kad dabar, geriau pagalvojusi, suprato, kad priežastis, kodėl atsidūrė medyje, tikrai idiotiška. Ši situacija puikiai parodė, kaip menkai Keisė pažįsta gyvenimą kaime. – Ieškojau Apelsinukei obuolių. Augantys ant žemesnių šakų maži ir kieti. Pamaniau, gal aukščiau bus labiau prinokusių vaisių. Juk jie arčiau saulės... Dabar suprantu, kad dar gerokai per anksti ieškoti prinokusių 17
Vi r gi n i a He a t h
obuolių. Tie, kuriuos nuskyniau medžio viršūnėje, buvo tokie pat kieti kaip ir ant apatinių šakų. – Aš ir tai puikiai žinau. Didžiuma tų obuoliukų nusileido man ant galvos, kol taisėtės sijoną. Ar ši diena gali tapti dar siaubingesnė? Ji gerokai apsikvailino, pati to nenorėdama įsibrovė į privačią teritoriją ir pavogė neprinokusių obuolių. O tada priplojo patį gražiausią kada nors regėtą vyrą, prieš tai parodžiusi jam storas savo kojas. – Labai apgailestauju ir dėl jūsų galvos, – liūdnai atsiprašė ji. – Ir dėl to, kad apskritai lipau į tą medį. Kai nulūžo šaka, ant kurios stovėjau, suknelė kažkur įsipainiojo, ir nebegalėjau pajudėti. Liksiu amžinai dėkinga už tai, kad mane išgelbėjote. Gal iki šiol būčiau kybojusi medyje. O aš pažadėjau tėčiui, kad grįšiu namo ketvirtą valandą ir išklausysiu jo parašytą sekmadienio mišių pamokslą, – ji ir vėl įstrigs namie, nors taip mėgo leisti laiką lauke. Kapitonas Vorineris spoksojo neįskaitomomis nuostabiomis akimis. Akivaizdu, kad jis džiaugėsi galėdamas greitai užbaigti pažintį. Keisė ryžtingai atsistojo ir nubraukė iš plaukų lapus ir šakeles. Pati save barė už kvailumą. Kodėl nuolat elgėsi taip keistai ir netaktiškai? Žmones atbaidydavo jos energingumas. Kaip sakė santūri pagyvenusi ūkvedė vienoje iš ankstesnių jos parapijų, Keisė buvo tarsi puodelis arbatos su trimis šaukšteliais cukraus. Jos buvo kiek per daug. Ji buvo kiek per garsi. Pernelyg plepi. Ji gerokai per greitai 18
A r t e kė s i u ž m a n ę s ?
užsidegdavo. Keisė kiekviename žingsnyje suerzindavo žmones. Kodėl ji nesugebėjo apsimesti, kad yra tokia pat kaip kitos jaunos panelės? Kodėl paikoje jos galvelėje nuolat atsirasdavo kvailų minčių? Ir kodėl ji jų paklausydavo? Pusžaliai obuoliai ir piratai. Tai du puikūs jos klaidžiojančių, keistų minčių pavyzdžiai. – Tikriausiai man jau derėtų eiti. Tėtis spėlios, kur pradingau. Kapitonas Vorineris linktelėjo galva. Atrodė, kad jam visai patinka sėdėti ant žolės. – Taip. Tikriausiai taip būtų geriausia, – šis vyras tikrai buvo linkęs kalbėti glaustai. Arba neturėjo kant rybės bendrauti su tokiomis kvailėmis. – Na, tuomet geros popietės. Ir dar kartą dėkoju, – Keisė susigėdusi susiraukė, atrišo Apelsinukę ir nusivedė ją siauru takeliu per baisųjį Gėdos sodą. Juodas tarsi anglis eržilas atrodė nepatenkintas kvailu jos elgesiu kaip ir jo savininkas. Žirgas pasišlykštėjęs dėbtelėjo į ją. – Tu paika žmogysta, tiesa? – Neklausyk jo, – ištikimai užtarė ją Apelsinukė. – Norėjai gero, Keise. Na, tai menka paguoda. Jos piratas kapitonas Galahadas laikė ją keista. Kažkodėl jai buvo labai svarbu padaryti jam gerą įspūdį. – Paprastai aš ne tokia kvaila, kapitone, – Keisė apsisuko ir pamatė, kad vyras klūpi ant vieno kelio ir skausmingai raukosi. Jis nesėkmingai bandė atsistoti. 19
Vi r gi n i a He a t h
– O dangau! Užsigavote koją, – Keisė paleido poniukės vadeles ir atskubėjo prie Džeimio, norėdama ištiesti pagalbos ranką. – Leiskite padėti. Palydėsiu namo, – juk tai ji kalta dėl kapitono patirto sužalojimo. Tai mažiausia, ką ji gali padaryti. Tos nuostabios mėlynos akys tapo šaltos tarsi ledo kristalai. – Aš nesu bejėgis, moterie! Pats galiu atsistoti ir surasti kelią namo! – tai įrodydamas Džeimis atsistojo ir nušlubavo prie žirgo. – Prašau, kapitone Vorineri, leisti jums padėti. Per mane susižalojote koją! Kapitonas nekreipė dėmesio. Greitai priėjo prie žirgo ir įsikibo į balno gugą, kad būtų lengviau išlaikyti pusiausvyrą. Vėl susiraukęs iš skausmo perkėlė svorį ant sužeistos kairės kojos, o dešinę pėdą įkišo į balnakilpę. Tik savo rankų jėga prisitraukė aukštyn ant žirgo nugaros. Po švarku sujudėjo tvirti raumenys. Keisė kuo aiškiausiai pamatė, koks jis stiprus, kokie platūs jo pečiai. Džeimis patogiau įsitaisė balne ir dėbtelėjo į Keisę niekinamu žvilgsniu. Tokios piktos akys užtamsintų net saulėčiausią dieną. – Geros dienos, panele Rivs. Kitą kartą išsiruošusi pajodinėti prisiminkite, kad čia – privati valda, – vyras kulnais bakstelėjo nekantraujančiam žirgui į šonus, ir šis nušuoliavo. Kapitonas Vorineris nė nedirstelėjo atgal.
20
2 Džeimis pamirkė vandenyje teptuką ir perbraukė juo mėlynus dažus, norėdamas sukurti švelnesnes spalvas. Jam labiau patiko akvarelė, o ne aliejiniai dažai. Tapyba aliejiniais dažais užėmė per daug laiko, ir Džeimis niekada nebuvo patenkintas sukurtu rezultatu. Be to, piešdamas akvarele galėjai taisyti ir išdžiūvusias spalvas. Dangui ar vandeniui vaizduoti Džeimis dažnai rinkdavosi itin švelnius atspalvius. O sausesniu teptuku galėjai išgauti ryškias linijas, aiškius siluetus. Kai piešinyje pritrūkdavo tekstūros, buvo galima akvarelę sumaišyti su guašu. Tada piešinys tapdavo panašus į tapytą aliejiniais dažais. Toks receptas buvo tobulas gamtos vaizdams kurti. Būtent tokie piešiniai Džeimiui labiausiai patiko. Jie turėjo ir terapinę galią. Panorėjęs jis galėdavo nutapyti ir gana tikrovišką portretą, bet jo stilius buvo greičiau romantiškas nei realistinis. Pernelyg lengvabūdiškas rimtam kareiviui,
Vi r gi n i a He a t h
tad Džeimis niekada su niekuo neaptarinėjo savo kūrinių. Kareiviams nedera grožėtis žiedlapio forma ir spalva ar meniškais debesų raštais. O Džeimis nuolat tai darė. Jis visą gyvenimą toks. Nuo tos akimirkos, kai suprato, kad gali piešti – tada jam buvo septyneri ar aštuoneri metai, Džeimis kūrė įmantrius, į sapną panašius aplink save matomos aplinkos vaizdus. Tėvas menkindamas vis kartojo, kad Džeimis piešia kaip mergaitė. Tas vyras buvo labai bjauraus charakterio, nuolat erzino aplinkinius ir laikė tai tinkamu elgesiu. Tad tėvo pasišlykštėjimas tik paskatino Džeimį kurti. – Panašu į mūsų sodą, – pastebėjo Džeimio brolienė Letė, dirstelėjusi jam per petį. Ji plačiai nusišypsojo. – Man visada atrodė, kad tu pasaulį matai gerokai gražesnį nei aš. – Hmmm. Džeimis šaltai sureagavo į komplimentą, bet Letė gerai jį pažinojo. Ji suprato, kad jo nereikia spausti. Džeimis stebėjo, kaip Letė prieina prie mėgstamiausio savo krėslo ir atsargiai į jį sėdasi. Dabar nėštumo jau nebuvo įmanoma paslėpti. Kiekvieną dieną pamatęs brolienę Džeimis prisimindavo, kad niekada neturės to, ką turi brolis ir ji. Jis tikrai džiaugėsi dėl vyresniojo brolio Džeko ir šauniosios jo žmonos. Puiku, kad jie rado vienas kitą. Abu nusipelnė laimės. Sunku būtų rasti du už juos geresnius žmones. Džeimis iš dalies net džiaugėsi, jog taps dėde. Bet šis džiaugsmas buvo kartus. Jis visada tikėjosi, kad sukurs šeimą. Jis niekada 22
A r t e kė s i u ž m a n ę s ?
apie tai nešnekėjo garsiai – juk nevyriška pripažinti, bet jis troško didelės šeimos. Svajonės apie šeimą palaikė jį sunkiais kovų svetimose žemėse metais. Jis įsivaizduodavo tamsiaplaukius, į save panašius ramybę drumsčiančius vaikus ir taip užmiršdavo negandas. Tačiau tomis dienomis jis elgėsi kaip tikras romantikas ir nežiūrėjo į bet kurią ant kelio pasipainiojusią moterį. Tikėjosi rasti tikrą lobį ir nenorėjo tenkintis trupiniais. Kova už karalių ir šalį užėmė visą laisvą laiką, bet jis kvailai vylėsi, kad po karo turės galimybių susipažinti su svajonių moterimi. Jo sielos draugė mylėtų gamtą kaip ir jis. Ji mėgautųsi ramiu poilsiu šalia, kol jis tapo. Toks laiko leidimas būtų jai malonus, nes jie dievintų vienas kitą. Dabar jau aišku, kad Džeimiui derėjo vesti prieš kelerius metus, kol dar buvo gražus ir nesužalotas. Kaži ar moterys bent dirstelės į amžiams sužalotą vyrą, grįžusį iš karo Pirėnų pusiasalyje. Ar galima jas dėl to kaltinti? Bet kuri jauna ko nors verta nuotaka tikėsis, kad jos vyras taip pat trykš energija ir gyvumu. Dvi tinkamai dirbančios kojos – neabejotina būtinybė. Taip pat ir stabili finansinė padėtis. Neįgaliems kareiviams tikrai sudėtinga daryti karjerą. Vargu ar Džeimis galėjo tikėtis, kad žmona gyvens iš jo brolio teikiamos labdaros. Džeimis stengėsi nepavydėti trims savo broliams. Džekas greit taps tėvu, Džo studijavo mediciną ir pagaliau siekė svajonės tapti gydytoju, Džeikobas mėgavosi studijomis universitete. Jų gyvenimai dar tik 23
Vi r gi n i a He a t h
prasideda, o jo jau baigėsi. Jokia moteris nenorės tekėti už vyro, neturinčio jokių perspektyvų. Be to, jis negalėjo prašyti kokios nors moters taikstytis su kitomis keistomis jo savybėmis. Jos gana akivaizdžios, tad nuo žmonos tikrai nenuslėptum. Beveik neįmanoma rasti tinkamų žodžių joms apibūdinti. Juk jis tuoj pat pasirodytų pavojingas, tinkamas tik gyventi Bedlamo psichiatrijos ligoninėje. Ne, kol jis neras būdo pasitaisyti, negalima nė galvoti apie žmoną ir šeimą. Grįžęs namo didžiąją metų dalį jis ir bandė pasikeisti, bet, deja, pastangos buvo bevaisės. Džeimis nesitikėjo, kad greitai ras išeitį. Nieko nepakeis ir nuolatinis svarstymas apie rūpesčius. Jis jau toks yra. Vis dėlto žlugusios svajonės nuolat jį kamavo. Džeimis pradėjo ant popieriaus tepti dažus. Jis buvo patenkintas išgautu atspalviu. Būtent toks vakar buvo dangus, kai žvelgė parkritęs ant žemės. – Kaip sugalvojai tapyti iš tokios neįprastos perspektyvos? – Letė vis dar nagrinėjo jo kūrinį. Turbūt tikrai gana keista vaizduoti tai, ką matai gulėdamas ant nugaros. Žinoma, vaizdas nebuvo tikslus – jis nenupiešė jam veidą dengusių plaukų. – Sumaniau išbandyti šį tą naujo. Panašu, kad Letė pasitenkino šiuo melu, nes daugiau nebekamantinėjo ir pasiėmė į rankas siuvinį. Iš tiesų Džeimis negalėjo nustoti galvojęs apie tuos prakeiktus rausvus keliaraiščius. Ir kaip jų savininkė gailėjo Džeimio pamačiusi, kad jam sunku. Kol kas jis 24
A r t e kė s i u ž m a n ę s ?
dar nežinojo, kokia spalva pavaizduoti didžiulę savo gėdą. Juoda labai tam tinkama, bet ji nederėtų prie mėlyno dangaus. Gal vis dėlto tos gėdos čia neperteikti? Džeimis turėjo menkutę viltį, kad kada nors pavyks iš atminties ištrinti šį siaubingą prisiminimą. Gal nereikia jo perkelti ant popieriaus. Į kambarį tyliai įėjo liokajus ir subtiliai kostelėjo. Kiekvieną kartą jį pamatęs Džeimis krūptelėdavo. Dar prieš šešis mėnesius jie neturėjo net tarnaitės. Dabar, Letės dėka Markhamo dvarą prižiūrėjo visa armija tar nų. Juos Letė atsivežė iš savo turtingų rūmų Meiferyje. – Mano ponia, atvyko lankytoja. Tikrai retas įvykis. Pas Vorinerius žmonės užsukdavo tik trokšdami kraujo arba reikalaudami pinigų. – Jauna dama. Panele Rivs. Ji teiraujasi, ar kapitonas Vorineris namie. Džeimiui suspaudė skrandį. Jis ir vėl patirs pažeminimą. Tačiau jis iš visų jėgų stengėsi atrodyti abejingas. – Kapitonas Vorineris? – Letė spoksojo į jį menkai temaskuodama pasitenkinimą. – Kaip šauniai skamba. – Čiversai, pasakyk jai, kad manęs nėra namie. – Nesakyk to! Tuoj pat palydėk ją vidun, Čiversai. Ir atnešk mums arbatos, – Džeimio brolienė metė šalin pamirštą siuvinį ir nekantraudama įsitaisė ant krėslo kraštelio. – Džeimi, kodėl tavęs ieško jauna dama? Jis pasvarstė, gal ką nors pameluoti. Tik akivaizdu, kad greitai išaiškės tikroji panelės Rivs apsilankymo priežastis, tad kam Letę apgaudinėti. 25
Vi r gi n i a He a t h
– Vakar mėginau ją išgelbėti iš medžio, kuriame ji buvo įstrigusi. – Mėginai? – Taip. Ir susimoviau. Beviltiškai. Jis išvengė tolesnių aiškinimų, nes pasirodė jo gėdos kaltininkė. Plaukų sagės sunkiai nulaikė raudonai auksines garbanas – visai kaip vakar. Iš po kuklios skrybėlaitės kyšojo kelios labai viliojančios šilkinės plaukų sruogos. Jos puikiai įrėmino dailų merginos veidą. Mie los kaštoninės akys neramiai šaudė tarp Džeimio ir Letės. Pasitinkant damą džentelmenui derėtų atsistoti. Bet jei atsistos, ji dar geriau pamatys jo negalią. Jau ir dabar savigarba gerokai nukentėjusi. Letė, žinoma, tuoj pat pašoko ant kojų ir audringai sutiko viešnią. – Panele Rivs! Labai malonu susipažinti. Esu Letė Voriner. Mano oficialus titulas yra Markhamo grafienė, nors vyras vengia taip prisistatyti. Prašau sėstis. Viliuosi, kad išgersite su mumis arbatos. Džeimio nuomone, Letė kiek persistengė. Žinoma, svečiai labai retai čia užklysdavo, bet Letė veltui taip nesivaldo. Jis jau skaičiavo minutes, kol panelė Rivs paliks jį vieną sėdėti gėdingoje tyloje. – Mielai išgerčiau arbatos, – sutiko Kasandra. Pa togiau įsitaisydama krėsle ji dirstelėjo į Džeimį. Jis vis dar jautė jos apvalumus rankose. Standūs. Apvalūs. Moteriški. Žinoma, jo mintys ir vėl nuklydo prie tų padoriai merginai netinkamų keliaraiščių. – Atėjau 26
A r t e kė s i u ž m a n ę s ?
aplankyti kapitono Vorinerio ir įsitikinti, kad jis sėk mingai sveiksta. Dėl neapdairaus mano elgesio vakar jis buvo sužeistas. Džeimis žvelgė tiesiai prieš save, bet jautė, kaip jį gręžia Letės akys. – Tikrai? Džeimis neminėjo traumos. Tiesą pasakius, jis nepasakojo apie tą įvykį, per kurį susižeidė. Težinau tiek, kiek jis paminėjo – kad jūs, panele Rivs, įstrigote medyje, o mano svainis bandė jums padėti išlipti, bet jam nepavyko. Letė labai pabrėžė žodį „svainis“. Akivaizdu, kad ji norėjo, jog viešnia tai įsidėmėtų. Džeimis tai girdėdamas jautėsi nepatogiai. Panele Rivs, jei kartais svarstėte apie tai, jis vienišas. Ir jis beviltiškai trokšta susirasti žmoną. Pasistenkite nekreipti dėmesio, kad jis luošas, neturi ateities perspektyvų ir užėjus blogai nuotaikai gali jus nužudyti. Panelė Rivs išraudo tarsi burokas – burokas su žaviomis strazdanėlėmis ant smulkios nosytės. Ji skausmingai susiraukė. – Kapitonas Vorineris lipo į obelį norėdamas mane išgelbėti, bet per daug muisčiausi, ir šaka lūžo. Deja, abu trenkėmės į žemę. Aš visu svoriu nudribau ant vargšo kapitono. Švelniai pasakyta. Jam šonkauliai vos neperlūžo pusiau. Letė lengvabūdiškai išsiviepė. 27
Vi r gi n i a He a t h
– Ant jo nukritote? Sode? – Džeimis kaip tikras kvai lys tapė tą nelemtą sodą. O Letė dar pastebėjo, kad žvel giant jo paikomis akimis viskas atrodo gerokai gražiau. Panelė Rivs linktelėjo. – Dėl to jaučiuosi siaubingai. Savo paties labui geriau nieko nelaukiant įsiterpti. Kitaip Letė pradės kaip įmanydama juos piršti. – Kaip matote, panele Rivs, aš geros sveikatos. Nereikėjo vargintis ir keliauti tokį ilgą kelią norint įsitikinti tuo savo akimis, – brolienė metė jam piktą žvilgsnį dėl nemandagaus elgesio, bet Džeimis nesijautė kaltas. Mažiausiai reikėjo, kad Letė pradėtų gilintis, kodėl jis pasirinko piešti sodo vaizdą. Dailios panelės Rivs akys nukrypo į jo koją, kaip visada užkeltą ant nedidelės kėdutės. Džeimis viduje nusikeikė. – Bet matau, kad jūsų koja vis dar nesveika, kapitone Vorineri. Tai tik mano kaltė. Ji pamanė, kad jis tik laikinai tapo luošiu. Nors ir labai viliojo pasinerti į šią fantaziją, Džeimis tuoj pat suprato, kad tai beviltiška. – Tai Napoleono kaltė, panele Rivs. Ne jūsų. O dabar prašau palikti mane ramybėje. – Napoleono? – Na, ne tiesiogiai jo. Bet tai jo karių muškietos šaudė į mane. – Šaudė! Merginos balsas tapo spigus. Džeimis tik linktelėjo. Jis tikrai neketino pasakoti, kad iš jo šlaunies išmėsinėjo tris bjaurius muškietos šovinius. Ir tai darė jam būnant 28
A r t e kė s i u ž m a n ę s ?
sąmoningam. Vėliau prasidėjo infekcija ir nedaug trūko, kad jis netektų visos kojos, o gal ir gyvybės. Kasandra tankiai sumirksėjo. Džeimis matė, kad ji puikiai nuspėja trūkstamas istorijos detales. Kol mergina mąstė, tankios blakstienos virpėjo tarsi drugelių sparnai. Kaip dailu. Kažkodėl Džeimis pasijuto dar blogiau. Žavi mergina ir jos gailestis privertė jį jaustis dar menkesniu vyru nei visada. Tačiau šiuo atveju turbūt geriau atskleisti bjaurią tiesą ir iškęsti gailestį nei suteikti Letei vilties, kad ši daili apvali mergina susidės su pavojingu luošiu. – Dėl tų šūvių visiems laikams likau neįgalus, panele Rivs, – paaiškino Džeimis. O luošiai tikrai nėra patrauklūs. Ypač ne strazdanotoms dievaitėms nuodėmės vertais plaukais ir viliojančiais keliaraiščiais. *** Keisė nesusigaudė, kaip reaguoti į tokį teiginį. Iš dalies ji liūdėjo dėl jo patirtų kančių, iš dalies jai palengvėjo, kad tai ne ji kalta dėl traumos. Ji negalėjo blaiviai mąstyti, nes vis prisimindavo, koks galingas, tvirtas ir vyriškas Džeimio kūnas. Ji tai puikiai pajautė nusileidusi tiesiai ant jo. Vien pagalvojusi apie Džeimio raumenis Keisė įkaisdavo. O tos nuostabios nuodėmės vertos akys tikrai nepadėjo nusiraminti. Ją ir vėl užplūdo aistringas potraukis Džeimiui. Keisė iš visų jėgų stengėsi jį suvaldyti, bet nesisekė. Laimė, liokajus patiekė arbatą, ir ji išsisuko nuo atsakymo. 29
Vi r gi n i a He a t h
30