Vien tik tu
šviesiaplaukiui. Tačiau dabar turėjo pripažinti sau, kad visiškai pakeitė nuomonę. Nė vienas šviesiaplaukis Apolonas nė iš tolo neprilygtų šiam žemiško grožio milžinui. – Jūs esate Amanda Brajars, – galiausiai prabilo nepažįstamasis. – Romanų rašytoja. – Taip, aš išties rašau romanus, – nekantriai patvirtino ji. – O jūs esate tas džentelmenas, kurį ponia Bredšo atsiuntė mano pageidavimu, ar ne? – Regis, taip. – Na va, tokiu atveju priimkite mano atsiprašymą, pone... Ne, ne, nereikia pavardės. Kaip jau mėginau paaiškinti, aš padariau klaidą, todėl jums geriau išeiti. Aš, suprantama, atsiskaitysiu su jumis už sutrukdymą, nors man ir nereikia jūsų paslaugų. Šiaip ar taip, vis tiek esu kalta. Taigi sakykite savo įprastus įkainius ir mes nieko nelaukdami sutvarkysime šį reikalą. Nepažįstamasis vis dar tebežiūrėjo į ją, bet veido išraiška pasikeitė: nuostabą pakeitė gyvas susidomėjimas, o mėlynos akys sužibo tokiu velnišku linksmumu, kad Amanda nervingai pasimuistė. – Gal malonėtumėte paaiškinti, dėl kokių paslaugų buvo sulygta? – ramiai pasiteiravo jis ir pasitraukęs nuo durų staktos grėsmingai žingtelėjo artyn. – Bijau, kad mudu su ponia Bredšo nespėjome aptarti smulkmenų. – O, dėl pačių pagrindinių, – sumurmėjo Amanda, jausdama, kad vis labiau praranda savitvardą. Skruostai liepsnote liepsnojo, širdis daužėsi lyg patrakusi. – Na, pats suprantate. Beveik nieko nematydama ji pasisuko į prie sienos stovintį pjautuvo formos atlasmedžio staliuką, ant kurio gulėjo tvarkingas pluoštelis banknotų. 13