Mary Kubica SVETIMAS VAIKAS by Svajonių knygos

Romanas

Vilnius 2016

Skirta tiems, kuri킬 netekau

HEIDĖ Pirmą kartą pamatau ją stovinčią Fulertono stotyje, metro perone, spaudžiančią prie savęs kūdikį. Ji susigūžia ir stipriau priglaudžia vaikelį, kai pro šalį praūžia violetinis ekspresas į Lindeną. Šiandien balandžio aštuntoji, devyni laipsniai šilumos, lyja. Lietus žliaugia šuorais kiek akys užmato, šėlsta žvarbus vėjas. Šukuosenų taršymo diena. Mergina vilki džinsus suplėšytais keliais. Jos nailoninis paltas plonytis, samanų spalvos. Ji neturi nei gaubtuvo, nei skėčio. Mergina įbeda smakrą į palto apykaklę ir merkiama lietaus įsistebeilija tiesiai priešais save. Žmonės aplinkui gūžiasi po skėčiais, bet niekas nepasiūlo jai pasislėpti nuo lietaus. Kūdikis, įsuptas į motinos paltą it koks kengūros jauniklis, netriukšmauja. Iš palto kyšo murzino rausvo multino kuokšteliai, todėl įtikinu save, kad šioje, mano akimis žiūrint, suirutėje kietai įmigęs vaikelis, sustiręs iki kaulų smegenų, girdintis pro šalį dundančius metro traukinius, yra mergaitė. Senovinis odinis lagaminas, rudas ir nudrengtas, stovi šalia merginos kojų, apautų kiaurai permirkusiais suvarstomais aulinukais. Jai ne daugiau nei šešiolika.

Mary Kubica

Ji liesa. „Prastai maitinasi“, – pagalvoju, bet gal mergina tiesiog liekna. Nuskamba Čikagos transporto įmonės pranešimas, informuojantis apie atvykstantį metro traukinį, stotyje sustoja rudosios linijos traukinys. Grupelė ryte į darbą skubančių žmonių sulipa į šiltesnį, sausesnį vagoną, bet mergina nepajuda iš vietos. Sekundėlę sudvejoju – jaučiu, kad turėčiau ką nors daryti, bet įlipu į traukinį kartu su kitais abejingais keleiviais ir, nuslinkusi prie sėdynės, pro langą matau, kaip užsidaro durys, ir mes nuskriejame palikdami merginą su kūdikiu lietuje. Negaliu jos pamiršti visą dieną. Važiuoju į centrinį verslo kvartalą, į Adamso-Vobašo stotį, pamažėle išlipu į lauką, nusileidžiu laiptais į pažliugusią gatvę; miesto gatvių kampuose tvyro aitrus kanalizacijos dvokas, balandžiai svirduliuodami suka ratus aplink konteinerius ir benamius, o milijonai lietaus merkiamų miestelėnų skuba iš taško A į tašką B. Nemažai laiko – per pertraukas tarp suaugusiųjų raštingumo kursų, rengimo egzaminams ir anglų kalbos pamokos vyrui iš Mumbajaus – praleidžiu įsivaizduodama merginą su kūdikiu, kaip ši visą dieną stoviniuoja perone ir stebi atvažiuojančius ir nuvažiuojančius traukinius. Mintyse kuriu istorijas. Kūdikį kamuoja diegliai ir jis užmiega tik jud rioje vietoje. Artėjančių traukinių keliamas virpesys padeda vaikeliui giliau įmigti. Merginos skėtį (įsivaizduoju raudoną skėtį su akį rėžiančiomis geltonomis saulutėmis) nunešė stiprus vėjo gūsis, išvertęs jį išvirkščią, kaip dažnai nutinka tokiomis dienomis. Jis sulūžo. Skėtis, kūdikis, lagaminas – viskam panešti jai neužteko rankų. Suprantama, vaikelio

Svetimas vaikas

palikti negalėjo. O lagaminą? Ko prikrautas lagaminas, jei tokią dieną kaip ši jis svarbesnis už skėtį? Gal mergina ten visą dieną laukė. Gal laukė ko nors atvažiuojant, o ne norėjo išvažiuoti. O gal vos po kelių sekundžių, rudosios linijos traukiniui dingus iš akių, ji įšoko į raudonosios linijos traukinį. Kai vakare važiuoju namo, jos nebėra. Krisui nepasakoju, žinau, kad jis pasakytų: „Na ir kas?“ Padedu prie virtuvės stalo įsitaisiusiai Zojai ruošti matematikos namų darbus. Zoja sako nekenčianti matematikos. Manęs tai nestebina. Pastaruoju metu Zoja beveik visko nekenčia. Jai dvylika. Tiksliai neatsimenu, bet, man regis, manasis „visko nekenčiu“ laikotarpis atėjo daug vėliau, kai sulaukiau šešiolikos ar septyniolikos. Tačiau šiomis dienomis viskas vyksta greičiau. Aš darželyje žaidžiau ir mokiausi abėcėlės, Zoja darželyje išmoko skaityti ir naudotis naujausiomis technologijomis. Lyginant su mano karta, dabartiniai berniukai ir mergaitės subręsta anksčiau, kartais net dvejais metais. Dešimtmečiai turi mobiliuosius telefonus, septynmetėms ir aštuonmetėms jau auga krūtys. Krisas pavakarieniauja ir, kol mudvi su Zoja užmigsime, kaip visada, užsidaro darbo kambaryje peržiūrėti nuobodžių ataskaitų. Kitą dieną ji vėl ten. Mergina. Ir vėl lyja. Dar tik antra balandžio savaitė, o meteorologai pranašauja rekordinį mėnesio kritulių kiekį. Anot jų, tai drėgniausias balandis istorijoje. Vakar O’Hero oro uostas pranešė, kad per parą iškrito pusantro centimetro kritulių. Vanduo ėmė skverbtis į rūsius, kauptis miesto gatvių duobėse. Kai kurie skrydžiai oro uoste

Mary Kubica

atšaukti, kiti – atidėti. Primenu sau, kad lietus balandį atneš žiedus gegužę, apsivelku kreminę neperšlampamą striukę, apsiaunu guminius batus ir išžygiuoju į darbą. Ji mūvi tuos pačius suplėšytus džinsus, vilki tą patį samanų spalvos paltą, avi tuos pačius suvarstomus aulinukus. Senovinis lagaminas stovi jai prie kojų. Mergina virpa nuo drėgmės ir žvarbos, kūdikis nepatenkintas muistosi. Ji šokdina vaikelį ant rankų aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, perskaitau iš lūpų, kad tildo jį tardama „ššš“. Šalia stovinčios moterys siurbčioja karštą kavą, pasislėpusios po milžiniškais golfo skėčiais, ir turbūt galvoja: „Jai nereikėtų neštis vaikelio į lauką. Tokią dieną kaip ši. Gal jai su galva negerai? Kur kūdikio kepurė?“ Violetinės linijos ekspresas prariaumoja pro šalį; atrieda ir sustoja rudosios linijos traukinys, vieni kitiems abejingi keleiviai išsirikiavę vorele pradeda lipti į vidų, tarsi prekės ant surinkimo linijos. Aš vėl delsiu norėdama ko nors imtis, bet bijau pasirodyti įkyri ar įžeisti. Pagalbą nuo nepagarbos skiria plonytė linija, o aš nenoriu jos peržengti. Galbūt yra milijonas priežasčių, dėl ko ji stovi su lagaminu, su kūdikiu ant rankų lietuje, milijonai kitų priežasčių nei ta, kuri sukasi mano galvoje: ji benamė. Aš dirbu su žmonėmis, kurie dažniausiai gyvena nepritekliuje, dauguma jų – imigrantai. Raštingumo statistika Čikagoje niūri. Trečdalis suaugusiųjų yra mažai raštingi ir net negali užpildyti darbo paieškos anketų. Jie negali perskaityti nuorodų ir nežino, kuri metro stotelė jiems reikalinga. Jie negali padėti vaikams paruošti namų darbus. Skurdo grimasos baisios: ant suolų miesto parkuose į

Svetimas vaikas

kamuoliukus susirietusios pagyvenusios moterys, išsiruošusios ieškoti konteineriuose maisto jos stumia visą gyvenimo turtą pirkinių vežimėliuose; šalčiausiomis sausio dienomis prisispaudę prie dangoraižių ir kietai miegantys vyrai, į kurių nejudančius kūnus atremtos kartono lentelės: „Prašau padėti“, „Alkanas“, „Telaimina Dievas“. Skurdo aukos gyvena normų neatitinkančiuose būstuose pavojinguose kvartaluose, jiems nuolat trūksta maisto, jie dažnai būna alkani. Jie beveik neturi galimybės rūpintis sveikata, pasiskiepyti; jų vaikai lanko per mažai finansuojamas mokyklas, jiems atsiranda elgesio sutrikimų, jie dažnai regi smurtą. Tokie vaikai per anksti pradeda lytinį gyvenimą, ką jau kalbėti apie kitus dalykus, ir taip vėl įsuka ratą. Paauglės gimdo mažo svorio kūdikius, jos neturi galimybės naudotis sveikatos priežiūros sistemos paslaugomis, vaikai nebūna tinkamai paskiepijami, jie suserga. Visi badauja. Čikagoje labiausiai skursta juodaodžiai ir ispanakalbiai, bet tai nereiškia, kad baltoji mergina negali būti vargeta. Visos šios mintys prasisuka mano galvoje per sekundę, svarstant, ką daryti. Padėti merginai. Lipti į traukinį. Padėti merginai. Lipti į traukinį. Padėti merginai. O tada, didelei mano nuostabai, mergina įlipa į traukinį. Ji įsmunka pro duris likus sekundei iki automatinio perspėjimo: „Din don, durys užsidaro“, aš nuseku iš paskos spėliodama, kur mergina, jos kūdikis ir aš važiuojame. Vagone pilna žmonių. Vyras pakyla ir maloniai užleidžia merginai vietą, ji netardama nė žodžio klesteli ant metalinio suoliuko šalia neaiškaus tipelio, vilkinčio ilgu juodu paltu, jis spokso į kūdikį, tarsi šis būtų ateivis iš Marso. Keleiviai rytiniame traukinyje susiranda, ką veikti: kalba mobiliaisiais

Mary Kubica

telefonais, įsijungia nešiojamuosius kompiuterius ar kitus elektroninius prietaisus, skaito knygas, laikraščius, ryto suvestines; jie gurkšnoja kavą ir žvelgia pro langą į apniukusios, dienos išblukintus, horizonte įsirėžusius miesto kontūrus. Mergina atsargiai išsitraukia kūdikį iš užančio. Ji nukloja rausvą vilnonę antklodę ir – stebuklas – po antklode kūdikis atrodo sausas. Traukinys pajuda Armitažo stoties pusėn, praskrieja pro plytinius pastatus ir tris ar keturis juose esančius butus, taip arti žmonių namų, kad įsivaizduoju, kaip gyventojai sudreba, traukiniui lekiant pro šalį, kai spintelėse sutarška taurės, o traukinio dundesys nustelbia televizorių – ir tai kartojasi kas kelios minutės visą mielą dieną iki pat išnaktų. Išvažiuojame iš Linkolno parko ir pasukame į senamiestį, pakeliui kūdikis aprimsta, o traukinio keleiviams akivaizdžiai palengvėja, kai jo rauda apmalšta iki tylaus inkštimo. Aš priversta stovėti toliau nuo merginos, nei man norėtųsi. Stoviu tvirtai, kad neparpulčiau traukiniui nenuspėjamai stabdant, stebeilijuosi pro kūnus ir lagaminus, stengdamasi bent akies krašteliu pamatyti tobulą dramblio kaulo odą, nuo verkimo išmuštą raudonomis dėmėmis, įdubusius motinos skruostus, baltą vaikišką kombinezoną, su desperatišku alkiu čiulpiamą čiulptuką, tuščias akis. Pro šalį einanti moteris pagiria: „Žavus kūdikėlis.“ Mergina išspaudžia šypseną. Ji šypsosi nenatūraliai. Palyginu merginą su Zoja ir suprantu, kad ji vyresnė; visų pirma jos amžių išduoda neviltis akyse, antra, ji nėra tokia pažeidžiama kaip Zoja. O dar, suprantama, kūdikis (tikinu save, neva Zoja vis dar galvoja, kad vaikus atneša gandras), nors šalia verslininko mergina

Svetimas vaikas

atrodo mažytė tarytum vaikas. Jos plaukai nevienodo ilgio: vienoje pusėje nurėžti trumpai, kitoje – siekia pečius. Jie išblukę tarsi sena, nuo laiko pageltusi sepija tonuota nuotrauka. Matyti raudonos sruogos, besiskiriančios nuo natūralios plaukų spalvos. Akys padažytos tamsiai ir ryškiai, nuo lietaus nubėgusį makiažą slepia ilgi kirpčiukai. Traukinys, pasiekęs centrinį verslo kvartalą, mažina greitį ir ima vinguriuoti. Stebiu, kaip kūdikėlis vėl susukamas į rožinę antklodę ir uždengiamas nailoninio palto atlapu; mintyse pasiruošiu stebėti juos išlipančius. Mergina išlipa prieš mane Valstijos-Van Bjureno stotyje, seku žvilgsniu ją pro langą, stengdamasi nepamesti iš akių besigrūdančioje minioje, kuri plūsteli į gatves šiuo paros metu. Bet vis tiek netrukus pametu ir mergina dingsta.

KRISAS – Kaip sekėsi? – pasiteirauja Heidė, kai įžengiu pro duris. Mane pasitinka aštrus kuminų kvapas, svetainėje per televizorių rodo žinias, koridoriaus gale plyšauja Zojos muzikos grotuvas. Per žinias praneša apie rekordines liūtis, siaubiančias centrinę šalies dalį. Prie lauko durų vis daugėja šlapių daiktų: striukių, skėčių ir batų. Pridedu saviškius prie kitų ir papurtau galvą it šlapias šuo. Atėjęs į virtuvę pakšteliu Heidei į skruostą – greičiau iš įpročio nei norėdamas prisimeilinti. Heidė jau persirengusi flaneline raudona languota pižama, kaštoninės jos garbanos sulipusios nuo lietaus. Kontaktiniai lęšiai išimti, nosis pabalnota akiniais. – Zoja! – šaukia Heidė. – Vakarienė ant stalo! – Tikimybė, kad Zoja išgirs ją už uždarų durų kitoje koridoriaus pusėje, kurtinamai griaudint vaikinukų grupės atliekamai dainai, yra nulinė. – Kas vakarienei? – klausiu. – Aštrus troškinys. Zoja! Mėgstu aštrų mėsos troškinį, bet pastaruoju metu Heidė ėmė gaminti vegetariškus troškinius, į kuriuos prideda ne tik paprastų ir juodųjų pupelių bei avinžirnių (dar ir kuminų),

Svetimas vaikas

bet ir dalykų, kuriuos ji vadina vegetariškomis mėsos granulėmis, turinčiomis atstoti mėsą apsieinant be karvės. Heidė pačiumpa dubenėlius iš spintelės ir deda troškinio. Ji nėra vegetarė, bet kai Zoja prieš dvi savaites ėmė burbėti apie mėsos riebalus, Heidė už visą šeimą nusprendė kurį laiką pagyventi be mėsos. Per tą laiką mes jau valgėme vegetarišką mėsos kepsnį, spagečių su vegetariškais mėsos kukuliukais ir vegetariškų bifšteksų. Nė kąsnelio mėsos. – Aš ją pakviesiu, – pasisiūlau ir nudrožiu siauru koridoriumi. Pasibeldžiu į virpančias duris ir, gavęs Zojos leidimą, kyšteliu galvą į vidų pranešti apie vakarienę, ji atsako „gerai“. Dukra tįso ant lovos su baldakimu, ant kelių pasidėjusi geltoną sąsiuvinį – tą, ant kurio viršelio suklijuotos iš žurnalų išplėštos paaugliukių žvaigždžių nuotraukos. Vos tik įžengiu į jos kambarį, Zoja išsyk užverčia sąsiuvinį ir apgraibom susiranda prie šono pamirštas socialinių mokslų korteles. Neužsimenu apie vegetariškas granules. Eidamas į mudviejų su Heide miegamąjį atsilaisvinu kaklaraištį ir suklumpu užkliuvęs už katės. Netrukus visi sėdime prie virtuvės stalo ir Heidė vėl klausia, kaip man šiandien sekėsi. – Gerai, – atsakau. – O tau? – Nekenčiu pupelių, – pareiškia Zoja; ji pasemia šaukštu troškinio ir išvarvina jį atgal į lėkštę. Nors televizorius svetainėje nutildytas, mūsų žvilgsniai krypsta į jį – mėginame iš lūpų perskaityti vakaro naujienas. Zoja sudrimba ant kėdės neketindama valgyti; ji atrodo it klonuota Heidės versija: nuo apskrito veido, banguotų plaukų ir rudų akių iki dailiai išlenktų lūpų ir strazdanomis nužertos riestos nosies.

Mary Kubica

– Ką nuveikei? – teiraujasi Heidė ir aš mintyse susiraukiu, visai netrokšdamas prisiminti praėjusios dienos; o pačios Heidės pasakojimai apie prieglobsčio ieškančius pabėgėlius iš Sudano ir beraščius suaugusius vyrus slegia. Aš tenoriu tyloje skaityti iš pranešėjų lūpų vakaro žinias. Vis dėlto papasakoju Heidei apie skambutį klientui, sudarytą pirkimo sutartį ir absurdiškai ankstyvą konferencinį pokalbį su klientu Honkonge. Trečią valandą ryto. Išsmukau iš mudviejų su Heide miegamojo ir nutipenau į darbo kambarį skambinti, baigęs kalbėtis nusiprausiau po dušu ir išvažiavau į darbą, kol Heidė su Zoja dar saldžiai miegojo. – Ryte vykstu į San Fransiską, – primenu žmonai. Ji linkteli. – Prisimenu. Ilgam? – Vienai nakčiai. Tada paklausiu, kaip sekėsi jai, ir Heidė papasakoja man apie jaunuolį, prieš pusmetį emigravusį į JAV iš Indijos. Jis gyveno Mumbajaus lūšnynuose, jei tiksliau, Daravi – pasak Heidės, tai vieni didžiausių lūšnynų pasaulyje, per dieną jis uždirbdavo mažiau nei du Amerikos dolerius. Jie turi labai nedaug tualetų. Gyventojai savo gamtinius reikalus atlieka upėje. Heidė padeda vyrui vardu Akaras mokytis gramatikos. O ji nelengva. Heidė man primena: – Anglų kalbos labai sunku mokytis. Atsakau, jog žinau. Mano žmona – Motina Teresė. Kai piršausi, jos noras visiems padėti mane žavėjo, bet po keturiolikos santuokos metų žodžiai „imigrantas“ ir „pabėgėlis“ ėmė erzinti, nes neturiu nė menkiausios abejonės, jog Heidei jų gerovė rūpi daug labiau nei manoji.

Svetimas vaikas

– O kaip praėjo tavo diena, Zoja? – klausia Heidė. – Sumautai, – burbteli ant kėdės išsidrėbusi Zoja; ji stebeilijasi į troškinį, tarsi jos lėkštėje garuotų mėšlo gabalas; mintyse sukrizenu. Bent vienas iš mūsų neveidmainiauja. Aš noriu iš naujo atsakyti į klausimą. Ir mano diena buvo sumauta. – Dėl ko sumautai? – teiraujasi Heidė. Man labai patinka, kaip Heidė sako „sumautai“. Jos lūpose tas žodis skamba taip nenatūraliai, kad net ima juokas; Heidė žodį „mauti“ vartoja tik kalbėdama apie drabužius. Paskui priduria: – Kas negerai su troškiniu? Per karštas? – Jau sakiau. Nekenčiu pupelių. Prieš penkerius metus Heidė būtų dukrai priminusi apie badaujančius vaikus Indijoje, Siera Leonėje arba Burundyje. Tačiau pastaruoju metu didžiulė sėkmė yra priversti Zoją nors ką nors suvalgyti. Ji arba visko negali pakęsti, arba maistas per riebus, pavyzdžiui, mėsa. Todėl vietoj jos valgome granules. Lagamine, kuris guli ant grindų šalia lauko durų, suskamba mano mobilusis telefonas, Heidė su Zoja pasisuka į mane spėliodamos, ar vidury vakarienės išbėgsiu su telefonu į darbo kambarį, kurį įrengėme trečiajame kambaryje, paaiškėjus, kad mudu su Heide daugiau vaikų neturėsime. Vis dar kartais pastebiu, kaip atėjusi į kabinetą ji žvilgsniu perbėga juodos kavos spalvos baldus – stalą, knygų lentynas, mano mėgstamą odinį krėslą, mintyse regėdama visai kitokį vaizdą: lopšį, vystymo stalą, sienomis liuoksinčius žaismingus džiunglių gyvūnus. Heidė visuomet troško didelės šeimos. Tačiau taip nesusiklostė.

Mary Kubica

Retai spėjame pavakarieniauti netrukdomi įkyraus mano mobiliojo skambučio. Kartais aš atsiliepiu, kartais – ne, tai priklauso nuo vakaro, mano nuotaikos arba, dar svarbiau, Heidės nuotaikos, nuo to, ar yra neatidėliotinų darbo reikalų. Šįvakar susigrūdu šaukštą troškinio į burną, nekreipdamas dėmesio į telefoną, ir Heidė kerimai nusišypso, lyg sakydama „ačiū“. Heidės šypsena pati žaviausia, saldi kaip medus. Ji šviečia iš vidaus, ne tik dailiai išlenktose lūpose. Heidei šypsantis prisimenu, kaip susipažinome miesto surengtame labdaros vakarėlyje, ji vilkėjo vintažinę tiulio suknelę be pet nešėlių – raudoną, derančią prie lūpų dažų. Heidė atrodė kaip meno kūrinys. Šedevras. Ji dar mokėsi koledže, atliko praktiką ne pelno organizacijoje, kuriai šiuo metu kone vadovauja. Tais laikais, kai dirbti kiaurą parą buvo vieni juokai, o keturios valandos miego man atstojo gerai išmiegotą naktį. Tais laikais, kai trisdešimtmečiai atrodė seniai, tokie seni, kad net nesvarsčiau apie gyvenimą, sulaukus trisdešimt devynerių. Heidei atrodo, kad per daug dirbu. Man septyniasdešimties valandų darbo savaitė yra norma. Kartais namo parsirandu tik apie antrą nakties, kartais grįžtu laiku, bet prasėdžiu darbo kambaryje iki saulėtekio. Mano telefonas skamba ir dieną, ir naktį, tarsi būčiau budintysis gydytojas, o ne žmogus, prižiūrintis įmonių susijungimą ir perėmimą. Heidė dirba ne pelno organizacijoje, tad tik vienas iš mūsų uždirba tiek, kad užtektų sumokėti už butą Linkolno parke, apmokėti Zojos mokslus prabangioje privačioje mokykloje ir atidėti pinigų jos studijoms. Telefonas nutyla, Heidė pasisuka į Zoją. Ji nori daugiau sužinoti apie dukros dieną.

Svetimas vaikas

Pasirodo, ponia Peters, septintokų gamtos mokytoja, neatėjo į pamoką, o pavaduojančioji mokytoja buvo tikra... Zoja prikanda liežuvį, suranda geresnį būdvardį už tą, kurį į galvą įkalė mažamečiai nepritapėliai... tikra „niurzga“. – Kodėl? – teiraujasi Heidė. Zoja vengia susitikti su motina akimis, įbeda žvilgsnį į troškinį. – Nežinau. Tiesiog ji tokia yra. Heidė gurkšteli vandens, išplečia akis ir nutaiso smalsią išraišką. Tokią pat, kokią išvydau užsiminęs apie skambutį trečią valandą nakties. – Ji buvo pikta? – Ne visai. – Per griežta? – Ne. – Per... bjauri? – įkišu trigrašį, norėdamas praskaidrinti nuotaiką. Dėl Heidės noro viską žinoti kartais kyla įtampa. Ji įtikino save, kad gaubiama tėvų dėmesio (kalbu apie perdėtą dėmesį) Zoja įžengs į, pasak Heidės, „trikdančius paauglystės metus“ žinodama, jog yra mylima. Iš savo trikdančių paauglystės metų geriausiai atsimenu norą pasprukti nuo tėvų. Kai jie vydavosi, bėgdavau dar greičiau. Heidė parsinešė knygų iš bibliotekos: psichologijos knygų apie vaikų brendimą, mylimą tėvystę, laimingos šeimos paslaptis. Ji užsibrėžusi trūks plyš viską padaryti tinkamai. Zoja sukrizena. Kai ji kikena, o taip nutinka retai, vėl tampa šešerių, dvidešimt keturių karatų aukso grynuoliu. – Ne, – atsako dukra. – Tada tiesiog... niurzga? Bjauri sena niurzga, – priduriu. Nustumiu juodąsias pupeles ir ieškau ko nors kito.

Mary Kubica

Pomidoro. Kukurūzų. Atliekų ieškotojo medžioklė troškinyje. Apeinu vegetariškas mėsos granules. – Aha, tikriausiai. – Kas dar? – klausia Heidė. – A? – Zoja vilki batikinius marškinėlius, ant kurių ryškiai rožine spalva išvedžioti žodžiai „taika“ ir „meilė“. Jie nužerti blizgučiais. Su šone surišta plaukų uodega dukra atrodo per daug rafinuota, kad nešiotų oranžines kabes ant į visas puses išklypusių dantų. Visa kairioji ranka išpaišyta: mirga taikos ženklai, jos vardas, širdis. Užrašytas Ostino vardas. „Ostinas?“ – Dėl ko dar diena buvo sumauta? – klausia Heidė. „Kas, po galais, tas Ostinas?“ – Teilorė per pietus išpylė pieną. Ant mano matematikos vadovėlio. – Ar vadovėliui nieko nenutiko? – nori žinoti Heidė. Teilorė yra geriausia Zojos draugė nuo ketverių metų amžiaus, pati pačiausia ir mylimiausia. Jos nešioja vienodus geriausių draugių vėrinius, ne iš bet ko, o iš kaukolių, ir nenusiima jų nei dieną, nei naktį. Teilorės mama Dženiferė yra geriausia Heidės draugė. Jei gerai pamenu, jos susipažino miesto parke: mažylės žaidė smėlio dėžėje, o mamos prisėdo atsikvėpti ant to paties suoliuko. Heidė tai vadina laimingu atsitiktinumu. Nors, man regis, iš tikrųjų Zoja švystelėjo smėlio Teilorei į akis, todėl pirmosios akimirkos nebuvo itin laimingos. Jei Heidė nebūtų turėjusi buteliuko vandens ir nebūtų nuplovusi smėlio, o Dženiferė tuo metu nebūtų išgyvenusi skyrybų, apie kurias žūtbūt troško kam nors išsipasakoti, ši istorija galėjo baigtis visai kitaip. Zoja murmteli:

Svetimas vaikas

– Nežinau. Tikriausiai nieko. – Ar reikia pirkti naują? Tyla. – O kas dar? Ar nutiko kas nors gero? Dukra papurto galvą. Štai tokia, trumpai tariant, sumauta Zojos diena. Dukra atsiprašo ir pakyla nuo stalo nesuvalgiusi troškinio. Heidė įtikina Zoją atsikąsti kelis kąsnelius kukurūzų miltų bandelės ir išgerti stiklinę pieno, paskui išsiunčia į kambarį baigti ruošti pamokų, tad mudu liekame dviese. Ir vėl suskamba mano mobilusis. Heidė pašoka plauti indų, o aš delsiu spėliodamas, ar man jau leista užsiimti savo reikalais. Vis dėlto pačiumpu kelias lėkštes nuo stalo ir nunešu Heidei, kuri beria Zojos porciją į atliekų smulkintuvą. – Skanus troškinys, – pameluoju. Jis nebuvo skanus. Sukraunu indus ant stalo, kad Heidė juos nuskalautų, ir lūkuriuoju jai už nugaros, priglaudęs delną prie raudonos languotos flanelės. – Kas dar važiuoja į San Fransiską? – klausia Heidė. Ji užsuka vandenį ir atsigręžia į mane, aš priglundu prie jos ir mane persmelkia atsiminimai apie kartu praleistą laiką, tas jausmas mums abiem gerai pažįstamas – jis natūralus kaip oras, į kraują įaugęs įprotis. Su Heide praleidau kone pusę gyvenimo. Žinau, ką ji ketina pasakyti, prieš jai prasižiojant. Suprantu jos kūno kalbą, siunčiamų ženklų reikšmę. Skiriu viliojantį žvilgsnį akyse, kai Zoja naktį leidžia pas drauges arba seniai miega savo lovoje. Žinau, kad dabar, kai apsiveja mane rankomis ir prisitraukusi arčiau suneria pirštus už nugaros, rodo ne meilę, o savininkiškumą. „Tu esi mano.“

Mary Kubica

– Keletas žmonių iš biuro, – atsakau. Ir vėl tos didelės smalsios akys. Ji nori, kad papasakočiau daugiau. – Tomas, – priduriu. – Ir Henris Tomlinas. – Sudvejoju, ta dvejonė greičiausiai mane ir išduoda. – Kesidė Nutsen, – nuolankiai pripažįstu pridėdamas pavardę, tarsi Heidė nežinotų, kas toji Kesidė. Kesidė Nutsen, pavardė rašoma su „ts“. Vos išgirdusi pastarąjį vardą Heidė mane paleidžia ir nusisuka į kriauklę. – Tai darbo komandiruotė, – primenu jai. – Išskirtinai darbo, – sakau ir įsikniaubiu Heidei į plaukus. Jie kvepia saldžiomis sultingomis braškėmis, taip pat persmelkti miesto kvapų: purvinų gatvių, metro sutiktų nepažįstamųjų ir lietaus. – Ar ji tai žino? – paklausia Heidė. – Būtinai priminsiu, – atsakau. Pokalbiui nutrūkus virtuvėje įsivyrauja tyla, kurią pertraukia tik į indaplovę dedamų indų tarškėjimas; pasinaudojęs proga išsmunku pro duris ir patraukiu į miegamąjį susikrauti lagamino. Aš nekaltas, kad turiu bendradarbę, kurios išvaizda traukia žvilgsnius.