Daug metų įbrolių saugota paslaptis grasina apkartinti jų ateitį. Ar ji įveiks ir tikrąją meilę?
.
keturių knygų serija „idenų šeimos paslaptys“ antra knyga
Vilnius 2016
PIRMAS SKYRIUS
– Sutarta? Samanta Deivis susiraukusi šyptelėjo Agnesei, visą gyvenimą buvusiai šalia jos. Pasitikėjo šia senyva moterimi jau nuo pradinių klasių. Be to, Agnesė nuolat kartojo, kad ja pasirūpins. Tai erzino. Nemenkas žygdarbis buvo patekti į Agnesės įstaigą. Semai atrodė, kad ji saugoma griežčiau nei žvalgybos būstinė. 5
Andrea Laurence
Ar jai iš tikrųjų vertėjo čia eiti? Linksėdama galva, Agnesė padėjo ant stalo anketą ir pastūmė jai. – Nesijaudink, mieloji. Ponas Idenas labai rūpinasi savo slaptumu. Todėl visi, norintys lankytis šiame aukšte, yra griežtai tikrinami. Išskyrus mane, poną Ideną ir saugumo viršininką. Vienintelė iš visų darbuotojų turiu teisę nepranešusi užeiti į jo kabinetą. Tam, kad galėtum su juo matytis per mano atostogas, privalai pasirašyti šią sutartį. Semai per nugarą perbėgo šiurpuliukai. Kabinete jos buvo vienos, tačiau ji jautėsi nuolat stebima. Apsidairiusi po šiuolaikiškais, bet patogiais baldais apstatytą kambarį kampe prie lubų pastebėjo tiesiai į ją nukreiptą mažytę kamerą. Priešais ant sienos irgi buvo panaši kamera, tik pasukta kitu kampu. Matyt, kažkam rūpi, ką veikia ir su kuo susitinka įstaigos sekretorė. Jei toji sekretorė nebūtų jos krikštamotė, įkalbėjusi imtis šio darbo, ji būtų atsistojusi 6
Idenai. Paslėptas grožis
ir nėrusi pro duris. Agnesė tikrai nesiūlytų jai prastos darbo vietos tik tam, kad išdirbusi joje keturiasdešimt metų galėtų išeiti atostogų. Už to slypėjo kažkas daugiau. Vis dėlto ji niekaip negalėjo suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Pasidygėjusi permetė akimis laikyti paslaptį įpareigojantį dokumentą. Brodis Idenas vadovauja savo įmonei, kuri rūpinasi programine įranga. Jis vienas čia viską valdo ir viską sprendžia. Nieko slapta. Nieko, kas grėstų nacionaliniam saugumui, jei informacija būtų paviešinta. Nepaisant to, jei ji nesilaikys sutarties, privalės sumokėti penkių milijonų dolerių baudą. – Kaip suprasti? Penki milijonai dolerių? Neturiu tiek pinigų. – Aš taip pat neturiu, – nusijuokė Agnesė. – Tokia suma įrašyta tyčia, kad niekam nekiltų pagundos pažeisti susitarimą. Jei tinkamai dirbsi ir pono Ideno reikalus aptarsi tik su manimi, viskas bus gerai. – Nesuprantu. Ką galėčiau aptarinėti? – 7
Andrea Laurence
Sema žinojo, kad Brodis Idenas buvo vadinamas genijumi. Netgi lyginamas su Bilu Geitsu. Žurnalistai veltui ieškojo apie jį informacijos, o tai dar labiau didino smalsumą ir susidomėjimą. Iki programinės įrangos imperijos sukūrimo jis buvo niekam nežinomas. Jei paaiškėtų, kad ji su juo bendrauja, žmonės tikriausiai imtų ją kamantinėti, bet ką tokio jai reikėtų slėpti? Kad jis mėgsta kavą? Toks slaptumas Semai buvo nesuprantamas. Jis tik sukelia nepagrįstų gandų apie įmonę, tačiau kameros ir sutartis vertė ją galvoti, kad viskas čia ne taip paprasta. Agnesė atsiduso. – Pasirašyk ir tau paaiškinsiu. Viskas labai paprasta. Juolab kad nėra jokios prasmės atsisakyti tokios galimybės ir tokios algos, kurią gausi man išvykus. Tau juk reikia pinigų. Pasirašyk, – ji pastūmė jai rašiklį ir linktelėjo. – Nagi, drąsiau. Semai iš tiesų reikėjo pinigų. Užmokestis buvo geras. Netgi labai geras. Įtartinai 8
Idenai. Paslėptas grožis
geras. Tam turėjo būti priežastis, bet tą ji, matyt, sužinos tik pasirašiusi sutartį su velniu. Tiesą sakant, jai buvo nė motais. Jai reikėjo mokėti nuomą, o sąskaitoje tebuvo vos penkiolika dolerių. Ji paėmė rašiklį, pasirašė sutartį ir jos apačioje įrašė datą. – Puiku, – šypsodamasi pasakė Agnesė. – Dabar ramiai galiu leistis į kruizą. – Atsistojusi iš už stalo, ji sudėjo visus dokumentus į aplanką. Tada, laikydama jį rankose, nuėjo prie mažų, sidabro spalvos durelių, kurios, kaip paaiškėjo, buvo į sieną įmontuotas stalčiukas. Įdėjusi į jį aplanką, Agnesė įstūmė stalčiuką atgal į sieną. – Kas čia? – Ką tik įteikiau ponui Idenui tavo sutartį. – Kodėl nenuėjai pas jį ir neįteikei į rankas? Agnesė nusijuokė. – O ne. Ten retai lankausi. Sema pasuko galvą ir pasižiūrėjo į tvirtas ąžuolines duris, skiriančias jas nuo 9
Andrea Laurence
paslaptingojo Brodžio Ideno irštvos. Jos buvo su geležiniais apkaustais, įmantriomis spynomis ir kitomis apsaugos priemonėmis, kaip ir visos kitos jos čia matytos durys. Jos kėlė jai baimę. Negalėjo suvokti, kam tokių reikia. Ir kartu knietėjo išsiaiškinti, kas už jų slypi. – Ir jis niekados neateina pasiimti pats? – Ateina, bet tik tada, kai nori. Dažniau bendrauja per garsiakalbį arba kompiuteriu. Jis linkęs rašyti elektroninius laiškus ir trumpąsias žinutes, kurių per dieną gaunu gana daug. Šiaip naudojamės šiuo stalčiuku. Į jį dedu jo laiškus ir kitus dokumentus. Jis juos sutvarko ir tuo pačiu keliu grąžina atgal. – Kaip Hanibalas Lekteris? – Panašiai, – atsakė Agnesė. Ji atsisėdo prie stalo, kuris kitą mėnesį bus Semos darbo vieta, ir sunėrė rankas. – O dabar, kai viską išsiaiškinome, galime ir paplepėti. Sema giliai įkvėpė. Pusvalandį trukęs pokalbis išvargino. Pasirašiusi sutartį, ji 10
Idenai. Paslėptas grožis
ėmė dvejoti, ar iš tikrųjų nori sužinoti tą griežtai saugomą paslaptį. Vis dėlto smalsumas nugalėjo. – Ką dar norėtum man pasakyti, Agnese? – Manai, būčiau čia taip ilgai ištvėrusi, jei darbas būtų sunkus? Man teko dirbti su baisiais viršininkais, bet šis ne toks. Dievinu Brodį, jis man kaip sūnus. Tau irgi teks jį perprasti. Jei pavyks, jis... nebus toks... priekabus. Priekabus. Semai šis žodis nepatiko. Nenorėjo priekabaus ir aikštingo viršininko. Antra vertus, patrauklus ir žavus viršininkas galėjo užgauti jai širdį ir išmesti ją iš darbo. Gal priekabus ir šaltas nėra blogiausias variantas. Jei neteks dažnai matytis, nebus ir progos įsimylėti ar u žsidegti aistra. Sema pasižiūrėjo į vieną iš kamerų. Jautėsi nepatogiai žinodama, kad jis galbūt klausosi jų pokalbio. – Ar jis mus stebi? Agnesė žvilgtelėjo į kamerą ir gūžtelėjo pečiais. 11
Andrea Laurence
– Galbūt, bet mūsų negirdi. Girdėtų, jei šnekėtume į mikrofoną arba labai garsiai šauktume. Taigi, galime kalbėti atvirai ir išduosiu tau vieną didelę paslaptį. Ponas Idenas prieš daug metų patyrė skaudų įvykį ir buvo sužalotas. Jo veidas randuotas. Dėl to jis labai išgyvena ir vengia žmonių. Nenori, kad jie apie tai žinotų. Štai ir visa paslaptis. Niekas neturi žinoti apie randus. Jei tektų su juo susitikti, patariu apsimesti, kad jų nematai. Pasistenk nesistebėti, nerodyk pasišlykštėjimo ar užuojautos. Iš pradžių gali būti sunku, bet paskui apsiprasi. Visai to nesitikėdama Sema kažkodėl pajuto naujajam savo viršininkui prielankumą. Šitaip gyvendamas turėjo būti labai vienišas. Jai tai atrodė siaubinga. Kilo noras kažkuo jam padėti. Iš prigimties buvo gailestinga. Jos tėvas vadino ją mažąja savo padėjėja. Mama mirė, kai ji buvo antroje klasėje, tad būdama vos septynerių Sema liko vienintele moteriškos giminės atstove namuose. 12
Idenai. Paslėptas grožis
Virti ir kepti ne itin sekėsi, bet ji kažkaip tvarkėsi. Suplyšo kojinės? Užadys. Nėra pinigų maisto produktams? Pietums patieks makaronų. Jei kam kildavo sunkumų, Sema juos greitai ir sumaniai išspręsdavo. Jei žmogus jų neturėdavo, Sema vis tiek sugebėdavo juos sutvarkyti. Gal todėl abu jaunėliai broliai vadino ją Ilganose. Tačiau kaip pagelbėti nuo visų besislapstančiam ponui Idenui? – Ar jį kada pamatysiu? Regis, jis niekados neišeina iš savo kabineto. – Kada nors išeis. Piktas kaip lokys po žiemos miego. Jis garsiai riaumoja, bet nesikandžioja. Nėra pavojingas. Jei neerzini. Semai nieko kito neliko, tik linksėti ir klausytis. Paskui Agnesė jai paaiškino, kokie darbai jai teks. Be įprastų sekretorės pareigų, dar reikės vykdyti įvairius jo užsakymus. – Nešioti jo drabužius į valyklą? Ar to negalėtų daryti jo žmona ar kas kitas? – 13
Andrea Laurence
paklausė ji, peržiūrėjusi Agnesės atspausdintą ir jai įteiktą darbų sąrašą. – Ne, jis nevedęs. Patikėk, be manęs ir tavęs jis neturi jokio kito artimo žmogaus. Rytais turėsi išvirti jam kavos. Kartais ruošiu jam ir pusryčius, bet dažniausiai jis kažko atsineša iš namų arba palieka užsakymą registratorei, kuriuo pasirūpinti teks tau. Tas vyras iš tiesų vengia viešumos. Tiesiog neįsivaizduojama. – Kaip galima gyventi niekur neišeinant? Į parduotuvę, į kiną ar susitikti su draugais? – Ponas Idenas viską valdo kompiuteriu. Viską, ko jam reikia, užsisako internetu. Jei to padaryti neįmanoma, turėsi atlikti tu. Esi ne tik jo sekretorė, bet ir pagalbininkė. Gera alga tau mokama ne už tai, kad brūžintum dilde nagus ir kilotum telefono ragelį. Regis, iš tikrųjų ne už tai. Bet Sema su tuo susidoros. Išaiškėjus visoms paslaptims, jai pasidarė ramiau. Ne viskas taip baisu, kaip įsivaizdavo. 14
Idenai. Paslėptas grožis
– Kada man reikės pradėti? – Rytoj. Rytoj ir penktadienį tau padėsiu, o paskui keturias savaites tvarkysiesi pati. – Gerai. Ar yra kokie aprangos reikalavimai? Agnesė patraukė pečiais. – Beveik visų darbuotojų drabužiai paprasti. Ponas Idenas kasdien vilki kostiumą, nors man taip ir nepavyko išsiaiškinti, kodėl, juk niekas be manęs jo nemato. Visada turėjai uoslę madai, tad neabejoju, kad susitvarkysi. Sema vos nesusijuokė, išgirdusi krikštamotės užuominą apie uoslę. Bet Agnesė buvo teisi. Jai iš tiesų patiko keisti drabužius ir batelius. Ypač mėgo jaunatviškus, bet tik tokius, kurie pabrėžė moteriškumą. Prie širdies buvo viskas, kas blizga, kas yra rausva ar ryškiai raudona. Įsigijusi aukštakulnius ar odinę rankinę, jausdavosi neapsakomai laiminga. Deja, du pastaruosius mėnesius ji neturėjo darbo ir tai skaudžiai atsiliepė 15
Andrea Laurence
garderobui. Paskutinėje darbovietėje ištikusi nesėkmė ją sukrėtė taip smarkiai, kad ėmė vilkėti megztinius ir paprastus marškinėlius. Atsisakė ir aukštakulnių, be kurių, tiesa, buvo lengviau stebėti tarsi kine pro šalį skriejantį gyvenimo maratoną. Bet visa jau praeitis. Dabar ji turi darbą, vėl sugrįžo į gyvenimą ir nuo šiol galės rengtis madingai. Taigi, ponas Idenas savo kamerų ekrane išties galės mėgautis akį traukiančiais reginiais. – Eime, pasiimsi savo leidimo kortelę ir sužinosi kodus. Beje, kad būtum įleista į šį aukštą, turi būti nuskaityti tavo pirštų atspaudai. Sema atsistojo ir kartu su krikštamote nuėjo prie durų. Buvo drąsi, tad akimirką stabtelėjo prie jų ir atsisukusi pažvelgė į kamerą, kuri filmavo jos žingsnius per kambarį. Įsmeigusi akis tiesiai į objektyvą, papurtė auksines ilgų plaukų garbanas ir įžūliai atsitiesė. 16
Idenai. Paslėptas grožis
– Jei norėsi, visą kitą mėnesį galėsi spoksoti į mane ekrane, – pasakė ji, nors ir žinojo, kad jis jos negirdi. – Tikiuosi, vaizdas tau patiks. *** Žodis „patiks“ buvo akivaizdžiai per menkas.
Samanta
Deivis
išties
darė
įspūdį. Brodis dvi pastarąsias dienas stebėjo Agnesę ir naująją savo sekretorę, jautėsi taip, tarsi žiūrėtų puikų naują filmą. Du dideli ekranai, sujungti su apsaugos kameromis, patraukė jo dėmesį tą pačią dieną, kai ji atėjo pasikalbėti apie darbą. Jis nepajėgė dirbti. Praleido skambutį iš konferencijų salės. Jį domino ir ji pati, ir tai, kad prieš kamerą elgėsi taip, tarsi ne tik jis, bet ir jinai jį matytų. Manė, jog šitaip jaučiasi dėl to, kad beveik nesutinka žmonių, ypač moterų, tačiau Samanta būtų patraukusi jo akį net 17
Andrea Laurence
ir priešingu atveju. Patiko jos tankūs auksu švytintys plaukai, garbanomis užkritę ant pečių ir dengiantys visą nugarą. Jos oda buvo įdegusi saulėje, gal jodinėjant, gal plaukiojant. Jį traukė didelės rudos jos akys ir plati šypsena. Nebuvo labai aukšta, todėl avėjo įspūdingais aukštakulniais ir dėl to jos kojos, pridengtos trumpu, į apačią siaurėjančiu sijonėliu, atrodė žavingai. Ji iš tiesų atrodė nuostabiai. Vaizdas išties buvo pasikeitęs, palyginti su penkiasdešimt devynerių Agnese. Jis Agnesę mylėjo kaip mamą. Moteris buvo darbšti ir pareiginga, net per daug, bet ji jam visada įtikdavo. Agnesė buvo pati energingiausia jo įmonės darbuotoja ir Brodis šiek tiek nuogąstavo, kad visą mėnesį jam teks verstis be jos. Apie šią jubiliejinę savo kelionę Agnesė jam pranešė prieš kelis mėnesius. Jis turėjo laiko tam pasirengti. Tačiau vis dar negalėjo patikėti, kad jos nebus šitaip ilgai. 18
Idenai. Paslėptas grožis
Agnesės pasiūlymas įdarbinti jos krikšto dukrą, kol pati bus išvykusi, iš pradžių jam pasirodė priimtinas. Tačiau tada net į galvą nešovė mintis pasiteirauti apie jos krikštaduktės išvaizdą. Tai daugumai žmonių gal ir nerūpi, bet jis buvo kitoks. Jis vengė žmonių, o gražių moterų – itin. Kitiems toks jo elgesys atrodė nesuprantamas, ypač jo įbroliams, nuolat raginantiems jį išeiti iš namų ir susirasti kokią merginą. Tačiau jie nesuprato tikrosios jo padėties. Kai jie susitikdavo su gražuole, jiems rūpėjo tik viena – kad ši jų neatstumtų. Visi trys įbroliai buvo dailūs, puikų verslą turintys turtingi vyrai, todėl moterų labai geidžiami. Brodis, susitikęs su gražuole, net neabejojo, kad bus atstumtas. Bet ne tai buvo blogiausia. Labiausiai jį gąsdino jų pasikeitusi veido išraiška jį išvydus. Pirmoji jų reakcija. Tas baimės ir pasišlykštėjimo šešėlis, kurio nesugebėdavo nuslėpti net subtilios sielos asmenys. Brodis jį pastebėdavo iškart, nors 19
Andrea Laurence
žmonės greit susitvardydavo ir apsimesdavo, kad jiems tai nerūpi. Dar labiau jį erzino užuojauta, kuri neišvengiamai pasirodydavo jų akyse. Žinojo, kad yra žmonių, dar smarkiau sužalotų nei jis. Iš karo Viduriniuosiuose Rytuose kasdien sugrįždavo karių, apdegusių ne tik veidus, bet ir kūną. Jie to neslėpė. Kai kurie savo žaizdas rodė viešai, net didžiavosi jomis prieš būsimas aukas. Žmonėms patiko didvyriška jų laikysena, nepaisant randų. Gal tai ir buvo didvyriška, bet jo padėtis kitokia. Jis susižalojo ne tarnaudamas savo šaliai ir nenorėjo viešai rodyti savo žaizdų kaip tie, kurie buvo nudeginti sprogmenų rūgštimi. Nepakentė užuojautos. Kitų žmonių atjauta kėlė pasidygėjimą. Gal todėl buvo laikomas ne tik atsiskyrėliu, bet ir nesukalbamu. Ir pačiam nepatiko šitoks gyvenimo būdas, bet neturėjo kitos išeities. Žmonės nemyli užsidarėlių, net jei šie būtų luošiai. Jie tiesiog manė, kad jis gavo tai, ko buvo nusipelnęs. 20
Idenai. Paslėptas grožis
Vėl pažvelgęs į ekraną ir pamatęs, kad Agnesė ir Samanta sklaido kažkokius dokumentus, Brodis atsiduso. Susitikti su gražia moterimi ir išvysti, kad ji žiūri į tave taip, tarsi būtum apsigimėlis, o dar ir nuoboda... To nenorėjo ir kiek įmanydamas tokių susitikimų vengė. Todėl apsisprendė niekur neiti ir su ja nebendrauti, bent kol kas. Tegul ji mano, kad jis nemandagus. Visi taip manė. Gėrėjosi ja iš tolo, negalvodamas, kaip ji reaguotų, pamačiusi jo perkreiptą ir randuotą veidą. Ji dirbs čia visą mėnesį, tad jam tikriausiai nepavyks išvengti jųdviejų susitikimo. Kol tai įvyks, jis galės grožėtis ja, o pats bus toks... koks buvo. Iš liūdnų minčių jį pažadino netikėtai garsus vieno iš jo kompiuterių zyzimas. Pasisukęs su visa kėde, privažiavo prie vieno iš šešių, ratu ant jo stalo sustatytų ekranų. Garsinis kompiuterio signalas pranešė, kad baigėsi paieška, kurią buvo nustatęs atlikti internete kompiuterio programinei 21
Andrea Laurence
įrangai. Jo sukurta sistema kasdien vykdė įvairių sričių internetines paieškas, tarp jų ir Brodžio Batlerio – jo vardo ir pavardės. Atsakymai buvo rūšiuojami, atmetant visus kitus Brodžius Batlerius, jam svetimus žmones. Paskui jis įvertindavo abejotinus rezultatus. Tokius, kurie galėtų žeisti jį arba jo artimuosius. Jei kažkas, kad ir kur būtų, sugalvotų jo ieškoti, jis apie tai sužinotų pirmas. Buvo uždaras ir neketino leisti, kad praeitis taptų kliūtimi jo dabarčiai. Dėl to, baigęs mokyklą, nutarė pasivadinti savo įtėvio pavarde. Norėjo pamiršti vaikystę. Troško viską pradėti iš naujo ir sulaukti sėkmės – buvo sumanus ir supratingas, nors žmonės nelinko juo pasitikėti. Jis kažkodėl manė, kad paaiškėjus, jog Brodis Batleris ir Brodis Idenas yra vienas asmuo, žmonėms kiltų ir daugiau klausimų apie jo praeitį, o tai kėlė jam nerimą. Gal dėl visko buvo kalta jo vaikystė, bet Brodis niekados neprarasdavo budrumo. 22
Idenai. Paslėptas grožis
Jei įtardavo, kad jį gali ištikti nesėkmė, paprastai taip ir įvykdavo. Jo broliai vadino jį pesimistu, bet jam patiko būti pasirengusiam blogiausiam atvejui. Biologinis jo tėvas kartais jį prikuldavo, bet jis, nors negalėjo to išvengti, visada buvo fiziškai ir psichologiškai tam pasirengęs. Iki šiol jis, prisimindamas vaikystę, gyveno būdraudamas, jei taip galima pasakyti. Nuolat tikrino internetą. Jei kas sumanytų jo ieškoti, apie tai internetas būtinai praneš. Turės užtektinai laiko susekti tuos žmones ir pasirengti galimam susitikimui. – Ir ką gi čia turime? – jis permetė akimis ataskaitą ir lengviau atsiduso. Kažkoks Brodis Batleris, vairuodamas sunkvežimį, Viskonsino valstijoje rėžėsi į prekių sandėlio langą. Pranešimas, dėl kurio neverta nerimauti. Šiandien jo niekas nepasigedo. Nepasigedo ir vakar. Ir šitaip jau penkeri metai, nuo tada, kai pradėjo savo stebėjimus. Gal niekas niekada jo ir neieškos. Kaip asmuo jis pranyko tada, kai baigė 23
Andrea Laurence
mokyklą. Tiesiog buvo paprastas vaikas iš globos namų. Jo nepasigedo net tikrieji tėvai. Tėvas buvo sunkiai pasiekiamas, nes sėdėjo kalėjime, motina taip pat jo neieškojo. Jei ji būtų palaikiusi ne smurtaujantį sutuoktinį, o sužalotą sūnų, gal viskas būtų pakrypę kitaip. Vargu ar jis kada pajėgs perprasti moteris. Buvo šaunus, rūpestingas ir sėkmės lydimas vyras, tačiau dauguma moterų matė tik jo randus. Antra vertus, motina nepraleido nė vieno susitikimo kalėjime ir kantriai laukė, kada smurtaujantis jo tėvas bus paleistas ir jie vėl galės gyventi kartu. Jis nutarė, kad bus geriau, jei gyvens vienas. Moterys – nesvarbu, gražios ar negražios – neša tik nelaimes ir skausmą. Buvo įsitikinęs, kad naujoji sekretorė irgi tokia pat. Ji buvo jam lyg naujas, blizgantis žaislas. Netrukus blizgesys nusitrins ir jis vėl grįš prie įprastinių savo darbų. Lakstyti paskui savo sekretorę buvo ne 24
Idenai. Paslėptas grožis
tik senas, bet ir prastas įprotis. Jį reikėtų išvis pamiršti. Pasistengs laikytis nuo jos atokiau, kol grįš Agnesė. Brodis pasisuko į ekranus, rodančius kamerų užfiksuotus vaizdus, ir pamatė, kad Samanta viena sėdi prie savo stalo. Šviesūs plaukai buvo užkritę jai ant veido ir ji atrodė labai miela. Jam kilo nenumaldomas noras nueiti, prisistatyti ir nubraukti plaukus jai nuo kaktos. Mintis buvo kvaila ir netikusi. Nuo Samantos privalo laikytis kuo toliau. Vadinasi, reikia kuo daugiau dirbti, nes tik sunkus darbas gali sutramdyti troškimą su ja susitikti. Jis spustelėjo mikrofono mygtuką. – Kur Agnesė? – paklausė jis. Balsas buvo šiurkštokas, jis sąmoningai vengė malonaus tono. Tai ją žeidė – jis pastebėjo, kad ji atsitiesė ir susiraukusi pasižiūrėjo į mikrofoną. Staigiu rankos judesiu atmetusi garbanas nuo pečių, ji pasilenkė į priekį. – Laba diena, pone Idenai, – pasisveikino 25
Andrea Laurence
linksmu balsu, pabrėžtinai nekreipdama dėmesio į jo klausimą ir nemandagumą. Įdomu. Molė, jo įmotė, už tokį šiurkštų elgesį būtų gerai įkrėtusi jam į kailį, bet jis buvo susitaikęs su mintimi, kad jo reputacija nėra itin gera. Beje, tai irgi turėtų paskatinti Samantą laikytis atokiau. – Kur Agnesė? – pakartojo jis. – Ji nusileido žemyn – nunešė apskaitininkams kažkokius dokumentus, kartu iš registratorės paims ir atneš jūsų pietus. Paliko mane čia, kad atsiliepčiau į telefonų skambučius. Pietūs. Jis visiškai pamiršo, kad užsakė pietus iš savo mėgstamo tailandiečių restorano. – Kai grįš, tegul ateina ir atneša mano pietus. Noriu jos šio to paklausti. Jis stebėjo ją ekrane ir matė, kaip ji, prieš įjungdama mikrofoną, akimirką dvejojo, tarsi mintyse dėliodama žodžius. – Žinote, jos nebus ištisą mėnesį ir jums teks bendrauti su manimi. Galėtume pradėti 26
Idenai. Paslėptas grožis
nedelsdami. Ką pasakytumėte, jei pietus jums atneščiau aš? Prisistatyčiau jums, o jūs galėtumėte užduoti tą savo klausimą man. Gal ir nežinosiu, ką atsakyti, bet galėčiau išsiaiškinti. Įžūli mergiotė. Dar tik antra diena darbe, o įstaigoje jau nori įvesti savo tvarką. Jis buvo nusiteikęs jos vengti ir su ja susitikti kiek įmanoma vėliau. Jei būtų galėjęs, išvis su ja nesusitiktų. – Nesivarginkite, panele Deivis. Tik perduokite Agnesei, kad pas mane užeitų. Matyt, ji gerokai supyko, nes pasilenkusi linksmai sušnypštė į ragelį. – Klausau, pone. Brodis ekrane stebėjo, kaip ji surikiavo į vieną eilę visus ant stalo buvusius daiktus. Tada pasižiūrėjo į kamerą. Jam akimirką užėmė kvapą, pamačius tiesiai į jį įsmeigtą nuožmų žvilgsnį. Žinoma, ji negalėjo jo matyti, bet jis, išvydęs rūsčias jos akis, tuo suabejojo. Ji žvelgė į kamerą be jokios baimės, jos 27
Andrea Laurence
28