miškuose. Visi Panevėžio miškų urėdijos miškai suskirstyti pagal degamumo klases (pirmojo, didelio, gamtinio degamumo klasės miškų urėdijos teritorijoje – 20 proc., antros klasės – 23 proc., trečios – 57 proc.). 2012 metais urėdijos valdomoje teritorijoje gaisrų kilę nebuvo. Vis dėlto, pripažįsta pašnekovas, blogėjant kelių būklei, ypač privačių miškų masyvuose, miškus apsaugoti nuo gaisrų miškininkams tampa vis sudėtingiau. „Dėl sunkiai pravažiuojamų kelių miško gaisrai žalos gali pridaryti ne tik valstybiniuose, bet ir privačiuose miškuose. Auganti mokesčių našta mažina galimybę skirti pakankamai lėšų kelių priežiūrai, remontui, naujų kelių statybai“, – situaciją komentavo V. Šiūšis.
Išsiskiria saugomų teritorijų gausa
Panevėžio miškų urėdijos miškai gausūs šiam kraštui būdingos augalijos, gyvūnijos, kraštovaizdžio, gamtos paminklų. Per 12 tūkst. hektarų urėdijos miškų (16,5 proc.) priskirta saugomoms teritorijoms, daugiau kaip pusę jų užima draustiniai. Krekenavos regioninis parkas (11 868 hektarų ploto) įsteigtas siekiant išsaugoti Nevėžio vidurupio paslėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą ir kultūros paveldo vertybes. Regioniniam parkui priskirta 5180 hektarų miškų. Tarp jų – Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio (495 hektarų ploto), Ramygalos telmologinis (274 hektarų), Gringalių botaninis ir zoologinis (376 hektarų), Linkavos hidrografinis (14 hektarų) ir Upytės geomorfologinis (12 hektarų) draustiniai. Urėdijos teritorijoje yra 4 valstybiniai draustiniai. Žaliosios botaninis ir zoologinis draustinis (3092 hektarų ploto) skirtas apsaugoti jame esančias Vidurio Lietuvos lygumai būdingas augalų bendrijas bei gyvūniją. Tai vienas didžiausių draustinių miškų urėdijoje, apimantis dalį Žaliosios, Stumbriškio ir Karsakiškio girininkijų. Naudvario botaninis (68 hektarų ploto) draustinis, saugantis Šiaurės Lietuvos lygumų plačialapių miškų augalų bendrijas su retų rūšių augalų augavietėmis, yra Gustonių girininkijos Naudvario miške. Čia aptikta viena rečiausių Lietuvoje samanų rūšių – brijinė skeltadantė (Fissidens bryoides). Viržonių botaninis (37 hektarų ploto) draustinis įsteigtas išsaugoti Viržonių pelkę su retų rūšių augalų augimvietėmis. Juostos hidrografinis (305 hektarų ploto) draustinis saugo mišku apaugusią negilaus salpinio slėnio silpnai vingiuotą Juostos upelio atkarpą. Urėdijos teritorijoje yra ir du vietos reikšmės draustiniai. Tai – Sanžilės kraštovaizdžio 540 hektarų ploto draustinis, kurį Panevėžio rajono savivaldybė įkūrė siekdama išsaugoti Sanžilės upelio kraštovaizdį su šiai vietovei būdinga miškų ir pievų augmenija. Pagrindinę draustinio dalį užima miškai (508 hektarus). Pašilės botaninį ir zoologinį draustinį, kurio plotas – 300 hektarų, įsteigė Kėdainių rajono savivaldybė. Draustinio tikslas – išsaugoti Pašilės miškui būdingas retas augalų bendrijas ir gyvūniją. Panevėžio miškų urėdijoje gausu ne tik saugomų miškų teritorijų, našių medynų, bet ir aukštapelkių, dar išlikusių unikalių žmogaus veiklos nepažeistų miškų sklypų. Čia galima aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų augalų, grybų, kerpių, samanų bei gyvūnų rūšių. Bendradarbiaujant Lietuvos ir Švedijos ekspertams bei miškų urėdijos specialistams, urėdijoje inventorizuota 583,2 hektaro kertinių miško buveinių ir 1379,4 hektaro ekosistemų pavyzdinių plotų. Kertinėse buveinėse ir pavyzdiniuose ekosistemų plotuose ūkinė veikla nevykdoma. Saugomose teritorijose atliekamas patvirtintas monitoringas.
66
Miškininkai lankytojams įrengė 70 įvairios paskirties rekreacinių objektų: pažintinių takų, poilsiaviečių, atokvėpio vietų. Mėgstamiausias miško lankytojų – Pašilių stumbrynas, pažintiniai takai, poilsiavietės Žaliosios girioje. Šiose pasirūpinta pavėsinėmis, laužavietėmis, žaidimų aikštelėmis. Rekreaciniams objektams atnaujinti ir prižiūrėti urėdija kasmet skiria apie 150–200 tūkst. litų. Dar vienas įpareigojimas miškų urėdijai – parduoti miško kirtimo atliekas. Šiais metais jų suplanuota parduoti 13 tūkst. kubinių metrų. Urėdija nuo naujųjų metų dalyvauja energijos išteklių biržoje BALTPOOL, nuolat teikia siūlymų, bet iki šios dienos nėra pardavusi nė vieno kubinio metro miško kirtimo atliekų biokurui. Artimiausi miškininkų planai – baigti miškų urėdijos medelyno modernizavimą. „Jau turime įsirengę geras sodmenų laikymo ir rūšiavimo patalpas, įsigiję reikiamą techniką miško sodmenims auginti, lieka pakeisti senus ir jau atgyvenusius šiltnamius. Šiuo metu rengiamas naujų šiltnamių statybos projektas“, – apibendrino V. Šiūšis.
2014 Nr. 7
MIŠKŲ URĖDIJOS ISTORIJĄ PAKOREGAVO LAIKOTARPIS Panevėžio kraštas nuo seno garsėja didžiuliais miškų masyvais. XVI amžiaus viduryje sparčiai augant Panevėžio miestui ėmė nykti jį supantys miškai. Ypač didelę įtaką miškų retėjimui turėjo 1873 metais per Panevėžį nutiestas platusis geležinkelis ir 1899-aisiais paklota siaurojo geležinkelio atšaka Panevėžys–Švenčionėliai. Abipus geležinkelių miškai buvo sparčiai kertami. Panevėžio krašto miškų tvarkymo ir administravimo aprašymų aptinkama nuo 1560 metų. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo padalyta į girias, kiekvienai jų numatytas girininkijų skaičius. Senoji kunigaikštystės miškų administravimo tvarka buvo vykdoma nuo 1795 iki 1831 metų. 1841-aisiais Panevėžio apskrityje buvo įkurta vienintelė Panevėžio miškų girininkija. 1906 metais Subačiaus, Šimonių ir Raguvos girios perėjo naujai įsteigtai Raguvos girininkijai, o kitas girias administravo Panevėžio girininkija. Miškams ypač nepalanki padėtis susidarė po 1905 metų, kai kaimus pradėta skirstyti į vienkiemius: miškeliai buvo kertami ir juose kūrėsi sodybos. Skaudžių padarinių Panevėžio krašto miškai patyrė Pirmojo pasaulinio karo ir okupacijos metais – buvo kertami nesilaikant jokių miškininkystės normų. Labiausiai kentėjo arčiau geležinkelių buvusios Paežerio ir Taruškų girininkijos. Tuomet iškirsti beveik visi miškai. Kiek mažiau nukentėjo Žaliosios giria, nes nespėta nutiesti suplanuotos geležinkelio atšakos. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, 1919 metais Panevėžio apskrityje buvo įsteigta Panevėžio miškų urėdija, savo plotu gerokai pranokstanti dabartinį Panevėžio rajoną. Urėdiją sudarė dabartiniai Panevėžio, Biržų, Pasvalio rajonai ir dalis Kupiškio, Anykščių bei Radviliškio rajonų. Urėdijai buvo priskirta apie 35 tūkst. hektarų valstybinių miškų. 1920 metais nusavinus privačius miškus įkurta Biržų miškų urėdija, o Panevėžio miškų urėdijai atiteko visi Panevėžio apskrities miškai – 78,6 tūkst. hektarų.