48
ekorykštė
vas prieš atliekų tvarkytojus ir dėkoja jiems už nuveiktus darbus, jie atkreipia dėmesį, kad šių dienų situacija ir kitų Europos Sąjungos (ES) šalių patirtis reikalauja sisteminių pokyčių. Šalyje nepakankamai išplėtota gyventojų patogumui būtina gamintojų ir importuotojų bei savivaldybių elektronikos atliekų rinkimo vietų infrastruktūra, klesti šešėlinis, dažnai jokių mokesčių nemokantis, neapskaitomas senų prietaisų rinkimo ir aplinkai kenksmingo ardymo verslas.
Dingsta šešėlyje Vertingos antrinės žaliavos, kurių yra elektros ir elektroninės įrangos atliekose, yra ta priežastis, dėl kurios didžioji dalis šios rūšies atliekų, kitaip nei kitų rūšių šiukšlės, ne kaupiasi, o išnyksta kaip dūmas. Elektroninės įrangos gamintojai bei importuotojai skundžiasi, kad į specialias rinkimo vietas bei sąvartynus dažniausiai papuola jau sulaužyta elektroninė įranga – vertelgos būna išlupę parduoti tinkamas jos dalis, nekreipdami dėmesio, kad ardant į aplinką patenka kenksmingųjų medžiagų. „Tenka apgailestauti, kad taip ardoma elektronika aplinkai daro nepataisomą žalą, o mums lieka vykdyti atliekų tvarkymo užduotis perkant pažymas, – situaciją komentavo Elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų asociacijos direktorius Giedrius Mikulskas. – Niekam nereikalingos tik nevertingos baterijos ir dujošvytės lempos, kurių rinkimo kiekiai, didėjant gyventojų sąmoningumui, nuolat auga.“ Nors situacija elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo srityje nėra ideali, G. Mikulsko nuomone, einama teisinga linkme: gamintojai ir importuotojai, taip pat savivaldybės patys imasi vis daugiau iniciatyvos steigti elektronikos atliekų rinkimo punktus, platina informaciją gyventojams, kartu su Aplinkos ministerija, perdirbėjais siekia, kad surinktos atliekos būtų apskaitomos ir perdirbamos laikantis visų reikalavimų. „Vienas pavyzdžių, įrodančių, kad situacija gerėja, yra faktas, kad vien pernai mūsų iniciatyva visoje Lietuvoje įsteigta beveik 4 tūkst. baterijų bei akumuliatorių atliekų rinkimo vietų ir per 100 elektros bei elektroninės įrangos atliekų rinkimo
taškų“, – „Statybai ir architektūrai“ pasakojo asociacijos vadovas.
Stinga atliekų aikštelių Atliekų rinkimu užsiimančios bendrovės „Žalvaris“ komercijos direktoriaus Sigito Ašmono teigimu, šiandien beveik visa elektronika perdirbama Lietuvoje, o tai daro vos kelios įmonės. Be to, kasmet didėja tokių atliekų rinkimo ir perdirbimo normatyvai. Pavyzdžiui, elektros ir elektroninės įrangos atliekų rinkimo procentą nuo parduotos buitinės technikos kiekio kasmet nustato Ūkio ministerija. Šiuo metu minimali užduotis, kurią turi vykdyti importuotojai – surinkti 44 proc. nuo viso vietos rinkoje parduoto buitinės technikos kiekio. Nors žmonės pamažu pradeda įprasti prie atliekų rinkimo sistemos, yra daug tobulintinų dalykų. Pasak S. Ašmono, viena didesnių problemų – kad kai kurios elektronikos atliekos patenka į metalo rinkimo aikšteles, kur apskaitomos kaip metalo, o ne kaip elektros ir elektroninės įrangos atliekos. „Savivaldybės turi įkurti pakankamai didelių matmenų atliekų rinkimo aikštelių, į kurias būtų galima atiduoti seną buitinę techniką. Kol kas jų yra per mažai, kad gyventojams būtų patogu naudotis šia paslauga. Tiesa, jiems geriausia, kai viskas paimama iš namų ir dar nemokamai, kai nereikia sukti galvos, kaip tokias atliekas nuvežti, ką samdytis. Bet toks būdas yra per brangus rinkėjams, tad tenka laviruoti tarp patogumo ir rinkimo išlaidų“, – atliekų rinkimo sistemos niuansus atskleidė S. Ašmonas.
Sigitas AŠMONAS Bendrovės „Žalvaris“ komercijos direktorius
,,
2011 Nr. 9
buitinę techniką: kavos virimo aparatus, sulčiaspaudes, virtuvinius kombainus ir pan. „Statybos ir architektūros“ kalbinti pašnekovai negalėjo tiksliai įvardyti surenkamo ir perdirbamo pavojingųjų elektros bei elektroninės įrangos atliekų kiekio. S. Ašmonas remiasi 2006 metų ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis. Tada šalyje tokių atliekų susidarė 127 tūkst. tonų, o buvo sutvarkyta vos 5,8 tūkst. tonų. „Žodžiu, pavojingųjų atliekų Lietuvoje yra, tik jos nėra apskaitomos, netgi slepiamos. Manau, skaičiai puikiai rodo, kokia padėtis tokių atliekų rinkoje“, – kalbėjo S. Ašmonas. Elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų asociacijos direktorius G. Mikulskas irgi neturi tikslių duomenų. „Vadovaujantis ES direktyvomis, mūsų šalyje per metus iš vieno gyventojo vidutiniškai turi būti surinkta 4 kilogramai tokių atliekų. Tačiau, oficialiais Aplinkos ministerijos duomenimis, jų surenkama apie 3 kilogramus. Realių skaičių niekas nežino, nes, matyt, apskaitomos tik tos atliekos, už kurių perdirbimą pirkdami pažymas sumoka elektroninės įrangos gamintojai bei importuotojai“, – dar vieną problemą pripažino G. Mikulskas.
Įstatymas įstrigo Seimo girnose Kontroliuoti pavojingųjų atliekų rinkimą bei perdirbimą yra valstybės prievolė, tačiau, pašnekovų teigimu,
49
tinant jų pajamų. Kol kas nelegalūs atliekų rinkėjai ir ardytojai naudojasi galimybe tokias atliekas nešti neribotą skaičių kartų, tokiu būdu lyg ir legaliai gaudami dideles neapmokestinamas pajamas. „Praėjusiais metais elektros bei elektroninės įrangos atliekų tvarkymo situaciją nagrinėjo Vyriausybės sudaryta darbo grupė. Ji suformulavo esminius Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatus, kurie buvo sutikti nevienareikšmiškai. Remdamasi jais, Aplinkos ministerija parengė Atliekų tvarkymo įstatymo projektą, kuris iki šiol svarstomas Seime. Nors laikas eina, guodžia tai, kad su valstybinėmis institucijomis pavyksta rasti bendrą kalbą, tad tikimės, kad esminės problemos bus išspręstos“, – viliasi G. Mikulskas.
Savivaldybės turi įkurti pakankamai didelių matmenų atliekų rinkimo aikštelių. Kol kas jų yra per mažai, kad gyventojams būtų patogu naudotis šia paslauga.
o k e kšy r tė Statistika – tik apytikslė Specialistai sako, kad surinkti privalomą kiekį pavojingųjų elektroninių atliekų nėra problema, tačiau stinga griežtos apskaitos bei kontrolės. Pavyzdžiui, bendrovė „Žalvaris“ šiemet jau surinko visą metinį televizorių ir kompiuterių monitorių atliekų kiekį. Bėda, pasak S. Ašmono, tai, kad gyventojų išmetami televizoriai bei kompiuterių priedai yra dideli, o rinkoje dominuoja ploni, nedidelės apimties prietaisai. Todėl perdirbėjams kyla klausimas, ar elektroninės įrangos gamintojai bei importuotojai finansuos surinktų atliekų perdirbimą. Pašnekovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad šalyje keblu rinkti smulkiąją
ekorykštė
ši prievolė nevykdoma taip gerai, kad neliktų galimybės nepaisyti nustatytų taisyklių bei įstatymų. Nors didelio išradingumo čia gal ir nereikėtų. „Štai aplinkosaugos inspektorių apsilankymai atitinkamose įmonėse visada duoda rezultatų“, – patikino S. Ašmonas. „Problema ta, kad niekas nenori mokėti už atliekų tvarkymą, nors tai ir reglamentuota įstatymais. Žinoma, kai už surenkamas atliekas, tokias kaip akumuliatoriai, yra mokama, problemų nekyla, bet daugumą pavojingųjų atliekų reikia tvarkyti deginimo įrenginiuose, o tai, suprantama, kainuoja. Pastebėjau, kad mažiau problemų kyla su užsienio kapitalo įmonėmis – jos pavojingųjų atliekų tvarkymo kultūrą atsineša iš savo šalių. O lietuviškas įmones, kurios tvarkosi pagal visus reikalavimus, galima suskaičiuoti ant rankos pirštų“, – apgailestavo bendrovės „Žalvaris“ komercijos direktorius. Elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų asociacijos direktorius G. Mikulskas įsitikinęs, kad problema yra ne tik skylėta atliekų rinkimo kontrolė bei apskaita, bet ir Gyventojų pajamų mokesčių (GPM) įstatymo spragos. Jis tiki, kad situacija pagerėtų, jei atliekų tvarkytojams būtų užkirsta galimybė iki 200 litų vertės atliekas iš gyventojų pirkti neidentifikuojant jų asmenybės ir atitinkamai neapmokes-
2011 Nr. 9