Page 1

2011/9

6,80 Lt


redakcijos skiltis

tema I 04

Lietuvoje žodis „ekologija“ dar dažnai palydimas atsainiu nuosprendžiu – „mada“. Ir nuteisiamas kaip trumpalaikė nuobodžiaujančių ir nekritiškai mąstančių lengvatikių pramoga. Ar net kaip civilizacijos evoliucijos priešų ideologija.

Asbesto programos ateitis miglota

naujienos I 08

Brangstanti šiluma diktuoja parodų akcentus

APLINKOSAUGA

Statybų sektoriui – nuolatinis dėmesys

situacija I 12 požiūris I 18 Krašto opaligė

technologijos I 22

Statytojams prireiks cementinės valios

naujienos I 30

Vilniuje – diskusijos apie klimato kaitą

Kas šildys mūsų namus?

transportas I 40 Kuo važiuosime rytoj?

ekorykštė I 46

Tvarkytojai prašo tvarkos

APLINKOTVARKA

aplinka I 52

u t ir ys n

Miestai depresijai nepasidavė

požiūris I 59 Pastolių apsupty

renovacija I 62

Po renovacijos pasimiršta rūpesčiai

pasaulis I 65 Žaliosios sienos

renovacija I 70

Be valstybės paramos – nuostolis

naujienos I 79

Nori pasirodyti pasauliui

Redakcijos adresas Kareivių g. 19, biuro Nr. 141 LT-09133 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Bendrovės l. e. p. direktorius, vyr. redaktorius Darius Babickas Vyr. finansininkė Valda Valečkienė

sprendimas I 34

Tokio požiūrio priežasčių – objektyvių ir ne, akivaizdu, yra ne viena. Šiuokart jų neaptarinėsime, bet pateiksime nuomones tų, kurie mano, kad norint sukurti ateitį būsimoms kartoms jau dabar reikia priimti daug sudėtingų sprendimų.

ISSN 0131-9183 Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“

Rūšiuoti teks vis viena

EKOLOGIJA

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

naujienos I 10



Bendraautoriai: Ingrida Vičiulytė, Kotryna Valiukevičiūtė, Kristina Vaznonytė, Kristina Buidovaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Vilija Bernotienė Fotografas Paulius Lileikis Reklamos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Ignė Dausevičiūtė, Laura Biekšaitė © „Statyba ir architektūra“, 2011 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako. Spausdino UAB „Petro ofsetas“

„Kova su šiltnamio efektą sukeliančių dujų išleidimu šiandien yra pagrindinė žmonijos problema, ir ją reikia spręsti. Sprendimo būdas yra tik vienas – atsisakyti iškastinio organinio kuro“, – įsitikinęs vienas straipsnio apie ekologišką kurą herojų. Transporto rūšies pasirinkimas irgi suteikia galimybę pradėti taikos derybas su gamta. Negadinsime popieriaus agitacijoms už visapusišką vaikščiojimo pėsčiomis ar važiavimo dviračiu teikiamą naudą. Nors nemažai pasaulio daliai – tiems, kurie jau atsikando grūsčių autobusuose, tramvajuose ar metro, tai atrodo priimtini problemos sprendimo būdai. Galbūt kada nors dėl to dejuosime ir mes. Kol kas Lietuva, tiksliau – Vilnius, verda nuo diskusijų, kuri transporto priemonė galėtų ištraukti viešojo transporto sistemos kamštį. Ir kur rasti lėšų išsvajotoms permainoms. Lietuvoje terminas „statybinės atliekos“ nepopuliarus – nėra tokio lentgalio ar plytgalio, kurio mūsų auksarankiai nesugebėtų panaudoti trečią ir ketvirtą kartą. Tad jų ir atliekomis vadinti neišeina. Taip ir su šiferiniu asbestu. Visoje Europos Sąjungoje (ES) naudoti uždrausta sveikatai mirtinai pavojinga medžiaga retai nukeliauja iki sąvartyno – vos nuplėštą nuo stogų ar balkonų ją išsitampo tie, kurie netiki valdžios gąsdinimais. Valdžia kol kas nedaug ir padarė, kad auksarankiai įsisąmonintų, kuo gresia noras sutaupyti.

k a d e r ijos is c kilt Puiki valstybės iniciatyva – prieš trejus metus pradėta Asbesto šalinimo programa – vis dar popieriuje, o šiferis – ant tų pačių stogų. Tai, ko iš statybviečių ir kaimynų kiemų nesugeba susirinkti nagingi ir sumanūs šeimininkai, nebūtinai keliauja į sąvartynus. Daugiabučių prieigos, pamiškės, pakelės – bet kuri šių vietų vis dar nemažai daliai lietuvių atrodo tinkamesnė atsikratyti atliekų nei sąvartynas. Nes sąvartynai toli, atliekų priėmimas kainuoja, o miškas ir taip šiukšlinas. Taip nutinka ne tik su statybų, bet ir elektros ar elektronikos atliekomis. Žinoma, tik tomis, kurios netinka parduoti perdirbimui.

Niekas nepasikeis, kol šalyje neatsiras pakankamai stambių matmenų atliekų rinkimo aikštelių, į kurias žmonėms būtų patogu pristatyti seną buitinę techniką, įsitikinę atliekų rinkimu užsiimantys verslininkai. Neliko nė dvejų metų iki tos dienos, kai Lietuvoje turės būti uždaryti ir sutvarkyti visi seni ES reikalavimų neatitinkantys sąvartynai. Kas galėtų patikėti, kad šalyje, kurioje tėra šimtas miestų, sąvartynų – daugiau nei 800?! Ir kodėl Lietuva tarptautinėje parodoje „Expo 2012“ sugalvojo prisistatyti kaip Gintaro šalis? 

2011 Nr. 8




,,

tema

tema



Audrius NAKTINIS Aplinkos ministerijos Atliekų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas

Kas dabar žino: reikės vieno, dviejų ar daugiau milijonų litų? Pirminiai duomenys padės priimti konkrečius sprendimus. Vilniečiai nesnaudė Vilniaus savivaldybės Statinių naudojimo priežiūros poskyrio vedėja Stasė Kvederienė inventorizacijos rezultatais patenkinta: sostinėje Asbesto šalinimo programa sulaukė nemažo dėmesio. Inventorizuoti 4427 pastatai, kurių konstrukcijose yra asbesto turinčių gaminių. Daugiausia ataskaitų pateikė daugiabučių namų administratoriai. Šiuo metu, pasak specialistės, ypač daug žmonių domisi, ar jau yra patvirtinta ir kompensavimo tvarka.

Asbesto programos ateitis miglota

Planus visuotinai atsikratyti pavojingosios medžiagos stabdo abejingumas ir tuščios kišenės 2011 Nr. 9

Kristina BUIDOVAITĖ

a m e

Nebaigta inventorizacija – toks garsiosios Asbesto šalinimo programos statusas nesikeičia jau trejus metus. Gyventojams, konkrečių programos rezultatų laukiantiems asbestiniu šiferiu dengtuose namuose, tai jau ima panėšėti į pasityčiojimą. Pradėjo nuo surašymo 2008 metais priimtas Vyriausybės nutarimas dėl Asbesto šalinimo programos patvirtinimo liudijo apie pagirtinas valstybės pastangas apsaugoti piliečius nuo mirtinais pada-

riniais gresiančios kaimynystės. Dar 1976-aisiais asbestą, įtrauktą į kancerogeninių, taigi vėžinių, susirgimų galinčių sukelti medžiagų sąrašą, visoje Europos Sąjungoje uždrausta naudoti 2005 metais. Bet niekas

neabejojo, kad Lietuvoje šią problemą savarankiškai pajėgs išspręsti nedaugelis: atspari ugniai, lanksti ir laidi šilumai medžiaga mūsų šalyje daugiausia paplitusi kaip stogo danga, tad jos atsikratyti pasiryžusių gyventojų laukia tikrai ne simbolinės išlaidos. Vyriausybės planas nebuvo itin sudėtingas: asbestiniu šiferiu dengtų statinių naudotojai ir savininkai turėjo pateikti vietos savivaldybių administracijoms duomenis, reikalingus pirminei inventorizacijai, šios pagal gyventojų deklaracijas sudarytus asbesto turinčių gaminių sąrašus privalėjo perduoti Būsto ir urbanistinės plėtros agentūrai (BUPA),

2011 Nr. 9




tema

tema



įmonė, ir panašiai. O žmonės vis labiau abejoja, ar visas šis projektas nėra jų laiko ir jėgų švaistymas. Gal išties geriau gyventi stogo nekrutinant? Juk specialistai tvirtina, kad nelaužomas ir netrupinamas asbestas nepavojingas. Aplinkos ministerijos Atliekų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Audrius Naktinis nė vieno gando nenori nei patvirtinti, nei paneigti. Pasak jo, visos tolesnės programos įgyvendinimo detalės – kompensavimo tvarka – paaiškės, kai bus baigta inventorizacija. Kol nesuskaičiuoti stogai, nesuskaičiuoti ir milijonai. „Kas dabar žino: reikės vieno, dviejų ar daugiau milijonų litų? – retoriškai klausė pašnekovas. – Pirminiai duomenys padės priimti konkrečius sprendimus.“ Tiesa, tiems, kurie nesulaukę konkrečių valdžios darbų jau savo lėšomis persidengė stogus, A. Naktinis vieną patarimą turi – rinkti ir saugoti visus su asbestinio šiferio nuėmimu susijusius dokumentus. Ypač utilizavimo, kurie įrodo, kad nuo stogo nuplėštas šiferis, kaip Lietuvoje vis dar įprasta, neatgulė kur nors pamiškėje. administruojančiai tokios rūšies gaminių inventorizacijos duomenų bazę. Žodžiu, iki 2013 metų, numatytos programos vykdymo pabaigos, visi, kuriems rūpi ilgas gyvenimas, turėjo su valstybės parama perdengti savo būstą nekenksminga ir galbūt dailesne stogo danga.

Dėl kompensacijų – nežinia Nuo pat 2009 metų visoje Lietuvos žiniasklaidoje mirga straipsniai apie asbesto turinčių gaminių inventorizacijos niuansus. Viename šalies pakrašty piktinamasi iš lubų savivaldybių administracijos nukabinamais skaičiais, kitame stebimasi idėja į surašinėjimo darbus įtraukti viešiesiems darbams nuteistus asmenis. Bet štai naštos, kurią ant savo pečių turėtų užsiversti valstybė, dydis – visiems paslaptis iki šios dienos. Gyventojai nežino, ar gali tikėtis šimtaprocentės paramos kenksmingai dangai nuimti, ar gaus galimybę ją nemokamai utilizuoti (sąvartynai kol kas nemokamai priima skirtingą, bet ne itin didelį kiekį šiferio). Didžiausi optimistai tikisi pagalbos ir įsigyjant naują stogo dangą. O pesimistai, matyt, iš valstybės nesiti-

2011 Nr. 9

Šalinimas – komplikuotas Aplinkos ministerijos Atliekų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Audrius Naktinis priminė, kad nuimant seną stogo šiferio dangą būtina laikytis tam tikrų atsargumo priemonių. Dirbant svarbu užtikrinti, kad šalinami šiferio lakštai nelūžinėtų ir netrupėtų, ant žemės juos privalu nuleisti atsargiai, jokiu būdu negalima mesti nuo stogo. Būtina naudoti individualias priemones, apsaugančias kvėpavimo takus. Asbesto atliekos privalo būti išgabenamos į didžiųjų atliekų aikšteles, kur nustatytą kiekį asbesto atliekų gyventojai gali pristatyti nemokamai. Didesnį kiekį asbesto atliekų priima įmonės, kurios užsiima jų tvarky-

ki nieko gera, bet mano, kad geriau gyventi po kokiu nors stogu negu tiesiog po žvaigždėtu dangumi. Taigi kol kas asbestinio šiferio pastogėse sklando tik gandai: kad

mu. Šių įmonių sąrašas skelbiamas Aplinkos ministerijos tinklalapyje. Higienos instituto atstovė Liuda Bakienė aiškino, kad asbesto turintys stogai pavojaus žmonių sveikatai nekelia tol, kol yra nejudinami. Vis dėlto akivaizdu, kad asbestą iš mūsų aplinkos šalinti būtina, todėl pašnekovė ragina žmones ieškoti galimybės keisti senus stogus. Svarbu žinoti ir tai, kad asbesto yra ne tik asbestiniame šiferyje, bet ir izoliacinėse medžiagose. Čia asbesto pluoštas paprastai naudotas kartu su kitomis medžiagomis, todėl jo patekimas į kvėpavimo takus yra ne toks intensyvus. Asbesto plaušeliai dėl savo struktūros patekę į plaučių audinį neišsivalo, todėl žmogus gali susirgti asbestoze arba plaučių vėžiu.

Kantrybės dar reikės Laukti ir kantriems, ir nekantriems teks dar tikrai netrumpai: BUPA vyriausiojo specialisto Manto Vaškevičiaus turimais duomenimis, šiuo metu pirminės inventorizacijos sąrašus yra pateikusios tik 49 savivaldybių administracijos. Vienos juos vis papildo, kitos žada pateikti dar vėliau. Pagal vieną iš daugelio ne kartą perkeltų terminų, pirminės inventorizacijos duomenys turėjo būti apibendrinti prieš kelis mėnesius – liepos 1 dieną, ir pateikti Vyriausybei, kad ši apsvarstytų, kiek lėšų šiuo metu pajėgi skirti kompensacijoms. Planuojama, kad tik tada, kai paaiškės, kiek milijonų galėtų kainuoti asbestinio šiferio bei kitų asbesto turinčių gaminių pašalinimas iš gyvena-

mųjų namų, ūkinių, viešojo naudojimo pastatų, bus patvirtintos asbesto turinčių gaminių šalinimo taisyklės. Bet prašokus ir minėtą duomenų perdavimo Vyriausybei terminą, naujų kol kas nė nenumatyta. Tiesiog tolerantiškai laukiama vėluojančiųjų pateikti inventorizacijos duomenis. O kur skubėti, kai ta ki-

šenė, iš kurios turėtų būti dalijama parama – tuščia. Kol laukiama, yra laiko perdalyti įtakos sferas: šiuo metu aktyviai diskutuojama, ar neverta Asbesto šalinimo programą iš Aplinkos ministerijos perduoti Ūkio ministerijai, kuri koordinuoja pavojingųjų atliekų tvarkymo programą.

valstybė tepadengs 20 proc. stogo dangos nuėmimo kainos; kad parama bus skiriama tik tuo atveju, jei šiferį nuims ne pats šeimininkas, o atitinkamą specializaciją turinti

2011 Nr. 9




naujienos

APLINKOSAUGA

naujienos I 10

Statybų sektoriui – nuolatinis dėmesys

situacija I 12

Rūšiuoti teks vis viena

Brangstanti šiluma

diktuoja parodų akcentus Spalio 7–8 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO vyksiančioje 10-ojoje parodoje „Miestas. Nekilnojamasis turtas 2011“ lankytojai ne tik ras didelę būsto pasiūlą ir daugybę projektavimo bei harmoningos aplinkos kūrimo idėjų, bet ir brangstant šilumos kainoms galės susipažinti su ypač aktualia tema – energiškai efektyviu būstu. „Artėjant šildymo sezonui žmonės vis labiau domisi energiją taupančių namų statyba, kuri ypač mažina šildymui skirtas išlaidas. Pastebime, kad vis daugiau žmonių ieško konkrečios informacijos, kaip efektyviai apšildyti būstą, kokios medžiagos padėtų saugoti sukauptą šilumą, kaip sandarinti patalpas. Atsakymų į šiuos bei daugelį kitų klausimų ir siūlome ieškoti parodoje, nes stenduose čia dirbs savo srities specialistai, informacijos bus galima gauti iš pirmų lūpų“, – sakė LITEXPO direktoriaus pavaduotoja Kristina Pladienė. Lankytojai parodoje galės susipažinti su ekonomišku ir energiją taupančiu būstu, pastatų šiltinimo sprendimais, naujoviškais pastatų šiltinimo produktais bei paslaugomis. Čia bus demonstruojami pirmųjų lietuviškų pasyviųjų namų sprendimai, bus galima susitikti, pabendrauti su jų projektuotojais, statytojais. Parodoje dalyvausiančios bendrovės demonstruos aukščiausios klasės šildymo, kondicionavimo ir vėdinimo įrangą, optimaliai pritaikytą būtent šiaurinio klimato šalims, profesionalias hidroizoliacines medžiagas, užkertančias

2011 Nr. 9

kelią drėgmei kauptis pastatuose, atsinaujinančius energijos šaltinius: saulės ir vėjo energijos technologijas, karkasinių namų termoizoliacijos sprendimus bei produktus. Parodoje bus galima rasti ir didelę įvairiausio būsto pasiūlą – nuo nedidelių ekonomiškų butukų iki prabangių apartamentų gamtos apsuptyje, nes čia dalyvaus visos pagrindinės mūsų šalies nekilnojamojo turto plėtros bendrovės bei agentūros. Lankytojai čia galės susirinkti daugybę informacijos apie Lietuvoje ar įvairiuose Vilniaus rajonuose statomus namus, sužinoti būsto kainas, būsto finansavimo galimybes. Ypač patraukli naujiena laukia ieškančiųjų nestandartinių pasiūlymų – pirmą kartą parodoje bus pristatomi išskirtiniai ir finansiškai patrauklūs loftų projektai. Parodoje daug dėmesio bus skiriama ne tik pačiam būstui, tačiau ir jo vietai, aplinkai: žaliosioms zonoms, vidiniams namo kiemeliams, vaikams skirtoms aikštelėms. Kartu su paroda „Miestas. Nekilnojamasis turtas 2011“ tradiciškai vyks 4asis investicijų forumas „Vilnius Invest“,

kuriame laukiami visi, kurie nori susipažinti su investuotojo pradžiamoksliu ir siekia išmokti racionaliai valdyti savo finansus. Forume specialistai diskutuos daugeliu aktualių temų, aptars naujausias finansų rinkos tendencijas, pasaulio ekonomikos atsigavimo įtaką Lietuvos namų ūkiams. Šalia įsikurs temiškai parodą ir forumą papildantis, verslumą skatinantis renginys – „Versli Lietuva“. Jame savo patirtimi ir žiniomis dalysis įvairių sričių specialistai, sėkmės sulaukę verslininkai, verslo konsultantai ir kt. Čia lankytojai galės susipažinti su visais verslo kūrimo ir plėtros aspektais: verslo idėja, mokesčiais, verslo registravimu ir patentavimu, verslo plėtra, galimybėmis gauti finansinę Europos Sąjungos paramą, verslo galimybėmis kaime, verslo informacija ir kt. Paroda „Miestas. Nekilnojamasis turtas 2011“, investicijų forumas „Vilnius Invest“ ir renginys „Versli Lietuva“ vyks LITEXPO 5-ojoje salėje spalio 7 d. nuo 10 iki 18 val., spalio 8 d. – nuo 10 iki 17 val. Įėjimas į parodą ir abu renginius nemokamas.

požiūris I 18 Krašto opaligė

technologijos I 22

Statytojams prireiks cementinės valios

naujienos I 30

Vilniuje – diskusijos apie klimato kaitą


10

naujienos

naujienos

savavališkas statybas, tai pripažįstama lengvinančiomis aplinkybėmis ir jiems taikomos mažiausios administracinės baudos. Įstatymo pakeitimai gerokai supaprastina patį statybos procesą, sumažina biurokratinių kliūčių. Nebeliko reikalavimo gauti statinio projektavi-

,,

Įstatymo pakeitimai gerokai supaprastina patį statybos procesą, sumažina biurokratinių kliūčių. Nebeliko reikalavimo gauti statinio projektavimo sąlygų sąvadą, kurį išduodavo viešojo administravimo subjektai.

Statybų sektoriui – nuolatinis dėmesys Dainora Lukaitytė

Antrąjį rugsėjo šeštadienį Lietuvoje paminėta Statybininkų diena. Profesinė statybininkų šventė – gera proga prisiminti, ką esminio nuo vieno minėjimo iki kito nuveikė institucija, tiesiogiai atsakinga už statybų sektorių – Aplinkos ministerija. Statybos įstatymo nuostatai Pernai spalio 1-ąją įsigaliojo ministerijos ir kitų institucijų atstovų parengtos Statybos įstatymo pataisos. Jos iš

2011 Nr. 9

esmės pakeitė ligtolinius realijų nebeatitinkančius įstatymo nuostatus. Visų pirma sureguliuota, kaip turi būti šalinami savavališkos statybos padariniai.

Įstatymas numato galimybę įteisinti savavališkai statomus ar pastatytus statinius, nustato, kaip šią galimybę įgyvendinti ir kaip šalinti statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinius, taip pat numato juridinių asmenų atsakomybę už statybos reikalavimų pažeidimus. Savavališką statybą galima įteisinti teisės aktų numatytais atvejais ir mokant nustatyto dydžio įmoką. Dvejus metus po įstatymo įsigaliojimo įmokų dar nereikia mokėti. Taip pat per tą dvejų metų laikotarpį asmenims, siekiantiems savo noru įteisinti

mo sąlygų sąvadą, kurį išduodavo viešojo administravimo subjektai. Dėl to mažėja ir administracinė šių subjektų našta, nes dalis minėtų sąlygų buvo ne kas kita kaip nurodymai laikytis atitinkamų teisės aktų reikalavimų. Nuo šiol reikia gauti tik sąlygas statyti jautriomis pripažintose teritorijose (saugomose, kultūros paveldo), taip pat sąlygas prisijungti prie inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų. Statybos leidimas privalomas tik naujos statybos ir rekonstravimo atvejais. Supaprastintos ir statinių baigimo procedūros. Įstatymo numatytais atvejais nebereikia statinių pripažinimo tinkamais naudoti akto ir Nuolatinės statybos komisijos sprendimo. Užtenka statytojui ir statinį stačiusiai komandai deklaruoti, kad statinys pastatytas pagal projektą. Patobulintame įstatyme naujai ir suprantamai teikiamos statinio, statinio naujos statybos, rekonstravimo, remonto, laikinojo statinio sąvokos, nustatytos aiškios statybos rūšių takoskyros. Pavyzdžiui,

laikinasis statinys – ne tas, kuris yra nesudėtingas ar kaip nors lengvai surenkamas, išrenkamas, bet tas, kurį leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą. Laikinasis statinys gali būti ir labai sudėtingas, didžiulis statinys, pavyzdžiui, laikina koncerto arena, parodos paviljonas ir pan. Įvesta ir visai naują statybą leidžiančio dokumento sąvoka. Įstatymas išsamiai reglamentuoja, kokiais atvejais privalomas kiekvienas statybą leidžiantis dokumentas, nustato jų gavimo ir galiojimo panaikinimo tvarką, nurodo, kas turi tikrinti statinio projektus, tikrinimo principus, terminus, tikrintojų atsakomybę ir t. t.

Nauji STR reikalavimai Pakeistas 2005 metais patvirtintas statybos techninis reglamentas „Pastatų energinis naudingumas. Energinio naudingumo sertifikavimas“ ir nustatyti nauji mažai energijos naudojančių pastatų techniniai reikalavimai. Nuo 2012 metų vasario 1-osios pastatai pagal energinį naudingumą bus skirstomi ne į septynias kaip dabar, o į devynias klases. A, B, C, D, E, F ir G klasės papildytos dviem naujomis: A+ ir A++. B, A ir A+ energinio naudingumo klasės pastatai bus priskiriami mažai energijos naudojantiems pastatams, o A++ klasės – energijos beveik nenaudojantiems (beveik nulinės energijos). Taip pat pakeista pastato kvalifikacinio rodiklio C skaičiavimo tvarka. Apskaičiuojant šį rodiklį, bus vertinamas į pastatą tiektos energijos kiekis ir iš atsinaujinančių energijos šaltinių pastate pagamintos energijos kiekis. C, B, A, A+ ir A++ klasės pastatams bus taikomi ir papildomi reikalavimai, susiję su šiluminėmis atitvarų ypatybėmis, pastatui šildyti naudotos energijos sąnaudomis, pastato sandarumu bei jo vėdinimo sistema. Paprastesnis teritorijų planavimas Parengtas naujojo Teritorijų planavimo įstatymo projektas, jį rudens sesijoje svarstys Seimas. Jam palaiminus pataisas, teritorijų planavimo procesas, kurį daug kas – ir visiškai pagrįstai – keiksnoja dėl lėtumo ir gremėzdiškumo, kardinaliai paprastės ir todėl taps spartesnis, aiškesnis, skaidresnis. Dabar galiojančias procedūras siūloma keisti iš esmės, sukurti aiškią sistemą: kada sudėtingas teritorijų

11

planavimas yra būtinas, o kada užtenka pasirūpinti kur kas paprastesniais dokumentais. Pavyzdžiui, detalieji planai. Šiandien jie privalomi netgi žmogui, tenorinčiam padalyti savo sklypą. Įsigaliojus naujajam įstatymui to nebereikės – užteks kitų, paprastesnių ir kur kas greičiau gaunamų, dokumentų. Specialistai tvirtina, kad tuomet detaliųjų planų, kurie naujajame įstatyme vadinami užstatymo planais, rengimo atvejų sumažėtų 3–4 kartus. Žmonės sutaupys ne tik laiko, bet ir pinigų. Detalieji planai bus privalomi tik atliekant vadinamąjį tikrąjį teritorijų planavimą, kai kalbama ne apie sklypus, o kur kas didesnes erdves, mažiausiai – gyvenamuosius kvartalus su visa reikalinga infrastruktūra. Atsisakius perteklinių reikalavimų ir dokumentų, detalieji planai bus rengiami kur kas trumpiau. Šiandien nereta atvejų, kai detalieji planai rengiami metus, dvejus ar dar ilgiau. Prognozuojama, kad įsigaliojus naujajai tvarkai procesas sutrumpės maždaug iki pusmečio. Neabejojama, kad paprastesnė tvarka kur kas labiau masins investuotojus. Iki šiol jie jau ne kartą yra atsisakę planų, nes dvejų ar trejų metų teritorijų planavimo terminas jiems pagrįstai atrodydavo per ilgas. Taigi bus pagerinta verslo aplinka, sudarytos palankios sąlygos investicijoms, be to, verslo subjektai žinos, kad pats procesas yra ne tik spartesnis, bet ir skaidresnis. Dar ir dėl to, kad iš proceso bus pašalinta politika: detaliuosius planus tvirtins nebe savivaldybių tarybų nariai, o administracijų direktoriai. Papildomas privalumas – atsiras atsakingas asmuo, bus iš ko reikalauti atsakomybės dėl neteisingų ar neteisėtų sprendimų. Dabar, veikiant vadinamajai kolektyvinei atsakomybei, reikalauti atsakomybės nėra iš ko. Naujoji tvarka užtikrins subalansuotą ir kokybišką plėtrą. Šiandien netrūksta atvejų, kai gyvenamųjų namų kvartalus pastatę verslininkai skuba parduoti butus žmonėms, tačiau visiškai arba tik iš dalies pasirūpina infrastruktūra: keliais, jų asfaltavimu, inžineriniais tinklais, komunikacijomis. Nuo šiol bus privaloma pasirūpinti ir visais šiais elementais – kad žmonės negyventų tiesiog plyname lauke stovinčiuose namuose be būtinų patogumų.

2011 Nr. 9


12

situacija

situacija

Rūšiuoti teks

vis viena Jei nesumažės į naujuosius sąvartynus patenkančių atliekų kiekis, greitai bus perpildyti ir šie

13

Akvilė MARTINAITYTĖ

Neliko nė dvejų metų iki tos dienos, kai Lietuvoje turės būti uždaryti ir sutvarkyti visi seni Europos Sąjungos (ES) reikalavimų neatitinkantys sąvartynai. Koks bus tolesnis jų likimas ir ar nepridarysime naujų klaidų?

,,

Vilma KAROSIENĖ Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė

Uždarant nedidelius sąvartynus atliekos iš jų išvežamos į didesnius, ten užpilamos ne mažesniu kaip 1 metro dirvožemio sluoksniu. Uždaroma 800 sąvartynų Jaunajai kartai, kuri po dešimties ar daugiau metų skaitys Edmundo Malūko knygą „Šiukšlyno žmonės“, bus sunku įsivaizduoti ten aprašytą gyvenimą. Kone miesteliais tapę sąvartynai, kuriuose į visuomenės užribį pasitraukę žmonės rasdavo visko – nuo dar tinkamo vartoti maisto, dar tinkamos parduoti buitinės technikos, iki netyčia išmestų brangių papuošalų – tokios istorijos lietuviams liks tik kaip savotiškai egzotiškas prisiminimas. Bent jau taip turėtų būti. ES direktyvos griežtos: visose jai priklausančiose šalyse sąvartynai turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Sugalvota ne iš neturėjimo ką veikti – netinkamai eksploatuojami sąvartynai kelia grėsmę aplinkai, žmonių sveikatai, gali užteršti dirvožemį, paviršinį bei požeminį

2011 Nr. 9

2011 Nr. 9


14

situacija

,,

situacija

Rimantas BUDRYS Aplinkos vadybos ir audito instituto direktorius

Bent pusės dabar į sąvartynus atvežamų atliekų ten neturėtų būti. Jei taip tęsis toliau, tuoj vėl statysime naujus sąvartynus. vandenį, teršalų gali patekti ir į orą. Jei Lietuva nesugebėtų sumažinti į sąvartynus išvežamų biologiškai skaidžių komunalinių atliekų kiekio, kentės ne tik gyventojų sveikata – valstybės laukia teisinės sankcijos. Laiko susitvarkyti mūsų valstybei duota iki 2013 metų. Šiuo metu iš beveik 800 sąvartynų, šiukšlynų ir atliekomis užterštų terito-

rijų rekultivuota 568, dar du bus baigti tvarkyti šiemet, likę – per ateinančius metus. Tiesa, atliekos į senuosius sąvartynus nebevežamos jau nuo 2009-ųjų vidurio, o juos pakeitė 11 naujų modernių regioninių nepavojingųjų atliekų sąvartynų, atitinkančių ES teisės aktuose nustatytus aplinkos apsaugos ir visuomenės sveikatos saugos reikalavimus.

„Juose įdiegtos dujų ir filtrato rinkimo bei valymo sistemos, prie kai kurių sąvartynų diegiamos atliekų rūšiavimo linijos, – naujųjų sąvartynų privalumus vardijo Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Vilma Karosienė. – Be to, įrengti nelaidūs dugnai, dėl kurių į aplinką nebeišsiskiria tiek kenksmingųjų dujų, kiek išsiskirdavo

iš senųjų sąvartynų, o yrančios atliekos ir dėl kritulių susidarantis skystis nebeteršia dirvožemio, vandens.“ Pavyzdžiui, Vilniaus regioniniame nepavojingųjų atliekų sąvartyne kovai su nemaloniais kvapais įsigytas šalto rūko generatorius, skleidžiantis specialią nepavojingą žmonėms ir aplinkai medžiagą, neutralizuojančią nemalonius kvapus.

Atliekų kalnai nebekils? Uždaryti sąvartynai įprastai apželdinami. Pavyzdžiui, Klaipėdos apskrityje, kur prieš atliekų tvarkymo reformą buvo 26 užterštos teritorijos ir septyni sąvartynai, šie jau uždaryti ir baigiami rekultivuoti, o užterštos teritorijos iškuoptos, sutvarkytos, apželdintos. Didžiausiame Klaipėdos rajone Glaudėnų sąvartyne deginant atliekų puvimo metu susikaupiančias dujas gaunama elektros energija. Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro (KRATC) analitikas Arvydas Piepalius pripažįsta, kad dar kelis dešimtmečius arti uždarytų sąvartynų nebus galima statyti gyvenamųjų namų. Tačiau komercinė veikla gali būti vykdoma, ir KRATC ketina sąvartynus nuomoti vėjų jėgainių statytojams. O štai estai ant senų sąvartynų yra įsirengę net slidinėjimo trasų. Lietuvos prioritetas – mažinti užterštų teritorijų plotus juos išvalant. „Uždarant nedidelius sąvartynus atliekos iš jų išvežamos į didesnius, ten užpilamos ne mažesniu kaip 1 metro dirvožemio sluoksniu. Jei sąvartyne yra susidaręs filtratas, po viršutiniu dirvožemio sluoksniu turi būti įrengiami ne mažesni kaip pusės metro storio drenažo ir izoliacinis sluoksniai. Jei galimas sąvartyno dujų išsiskyrimas, po izoliaciniu sluoksniu įrengiamas dujų drenažo sluoksnis ir pasyvi dujas nekenksmingomis paverčianti arba aktyvi dujų išsiurbimo, deginimo sistema ir kt. Taip sutvarkytas sąvartyno kaupas apželdinamas“, – aiškino Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė V. Karosienė.

Geriausiu atveju – jų išvis neliks, kaip kad yra Skandinavijos šalyse. Atliekas maksimaliai perdirbant, deginant ir išgaunant iš jų šilumos bei elektros energiją sąvartynų nebereikia“, – aiškino KRATC analitikas A. Piepalius. Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė V. Karosienė jam pritaria – skaičiuojama, kad tobulindama atliekų išrūšiavimą ir perdirbimą iki 2013 metų Lietuva gali 50 proc. sumažinti į sąvartynus patenkantį atliekų

Arvydas PIEPALIUS Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro analitikas

2011 Nr. 9

,,

Už atliekų tvarkymą sumoka eiliniai mokesčių mokėtojai. Juo sudėtingesnė technologija, tuo didesni mokesčiai žmonėms.

Įranga – dar ne viskas Jei viskas vyks kaip numatyta, nauji atliekų kalnai Lietuvoje nebeaugs. „Kadangi atliekų tvarkymo reforma numato ne tik atliekų deponavimą, bet ir visapusišką jų išrūšiavimą, perdirbimą, sąvartynai turėtų tarnauti ilgai ir nauji atliekų kalnai nebekils.

2011 Nr. 9

15


situacija

kiekį. Ir privalo tai padaryti – kaip jau minėta, to reikalauja ES direktyvos. Bet aplinkosaugininkams šie optimistiniai planai dar kelia abejonių. Iki šiol procesas vyksta visiškai ne taip, kaip turėtų. Lietuva pristatė atliekų rūšiavimo konteinerių, bet nesugebėjo sukurti racionaliai funkcionuojančios sistemos, apgailestauja viešosios įstaigos Aplinkos vadybos ir audito instituto (AVAI) direktorius dr. Rimantas Budrys. „Nauji sąvartynai pastatyti laikantis ES reikalavimų. Nupirkta brangi technika, kurios net kai kuriose Vakarų Europos šalyse nėra. Be abejo, tai yra didelis žingsnis į priekį. Tačiau sąvartynuose turi atsidurti tik tai, ko negalima perdirbti. O mes kaip vežėme į juos viską, taip ir vežame. Čia mūsų bėda, jei į sąvartynus vis dar pakliūva, pavyzdžiui, plastiko pakuočių. O juk surinkti toną plastiko kainuoja 1000 litų. Bet gal esame labai turtinga šalis ir galime mesti turtus į sąvartyną? – ironizavo pašnekovas. – Žodžiu, bent pusės dabar į sąvartynus atvežamų atliekų ten neturėtų būti. Jei taip tęsis toliau, tuoj vėl statysime naujus sąvartynus.“

Technologijos kainuoja Uždaryti, sutvarkyti senuosius sąvartynus ir mažinti į naujuosius vežamą atliekų kiekį būtina ne tik dėl ekono-

17

i s tua a j i c mijos ar gresiančių ES sankcijų, bet ir žmonių sveikatos. „Galvodami apie užterštą orą visi kažkodėl pirmiausia rūpinasi automobilių tarša. Bet sąvartyne šalinamos bioatliekos irgi daro poveikį klimato kaitai, jų skleidžiamas kvapas kelia diskomfortą, kartais ir žalą žmonių sveikatai. Blogai ir tai, kad atliekų verslu susidomėjusiems žmonėms dažnai rūpi tik tai, kokią paramą savo projektams pavyks gauti iš ES fondų. Tačiau nieko nemokama nebūna – už komunalines paslaugas mokėti reikia visiems. Jei pasirinksime technologijas, kurias išlaikyti brangiai kainuoja, reikės mokėti ir mums, ir mūsų vaikams. Tačiau gal kam nors tai atrodo ateitis, kuri niekada neateis“, – kalbėjo AVAI direktorius dr. R. Budrys. Jam antrino KRATC analitikas A. Piepalius: „Pasaulis taiko įvairiausius atliekų tvarkymo būdus bei technologijas. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad už atliekų tvarkymą sumoka eiliniai mokesčių mokėtojai. Juo sudėtingesnė technologija, tuo didesni mokesčiai žmonėms.“ Kaip tvarkys besikaupiančias atliekas, kad jų kuo mažiau gultų į sąvartynus, turėjo apsispręsti kiekvienas Lietuvos regionas. Dauguma pasirinko mechaninio apdorojimo technologiją. „Taip, biologinio apdorojimo technologijos yra draugiškesnės

aplinkai, jomis galima pasiekti maksimalų atliekų išrūšiavimą ir perdirbimą. Tačiau net ES senbuvės dėl ekonominių priežasčių renkasi paprastesnius atliekų tvarkymo būdus“, – sakė A. Piepalius.

Deginimas – ne panacėja Tačiau Klaipėdoje pasirinktas kitoks atliekų naudojimo būdas – rūšiavimas ir deginimas išgaunant energiją. „Pagal KRATC užsakymu atliktą studiją, šis būdas pasirodė racionaliausias“, – aiškino A. Piepalius. Tačiau ir jis taikytinas ne visada. „Deginimas visada vertinamas kontroversiškai. Jis tinka tik tada, kai atliekos yra labai gerai išrūšiuotos: kai jose nėra virtuvinių atliekų, dalies pakuočių, tuomet degųjį likutį galima deginti. Bet geriausiu atveju sudeginti galima apie 30 proc. vidutinio kaloringumo atliekų. Ne kažin kas, – komentavo dr. R. Budrys. – Be to, jei atliekose liks vaistų ar baterijų, pelenai bus nuodingi. Kur juos dėti? Lietuvoje tam tinkamos vietos neturime, tektų vežti į Vokietiją, o tai brangu. Pavyzdžiui, Lenkija tam reikalui turi senas požemines šachtas. Negi mes jas kasime, kad turėtume kur dėti pelenus? Akivaizdu, tik įgyvendinta visa atliekų tvarkymo sistema gali duoti gerų rezultatų. Bet tai tolima perspektyva.“ 

2011 Nr. 9


18

požiūris

Krašto opaligė Ką kaltinti dėl nemažėjančių statybinių atliekų – nelabai aišku

požiūris

Aleksas GIRA

Lietuvių sąmoningumas, susijęs su aplinkos teršimu, dar tik rodo pirmuosius daigus, tad ir šiukšlintojų armija mažėja vėžlio greičiu. Tačiau ar tikrai dėl visų bėdų kaltas tik žmogiškasis veiksnys? Ką daryti norint atsikratyti statybinių atliekų? Vežti jas į nežinia kur esantį sąvartyną, mokėti pinigus už priėmimą, transportavimo paslaugas? Daugelis atsakytų „ne“ ir pasielgtų paprasčiau – paliktų atliekas kur papuola, nes šiandien jomis atsikratyti civilizuotai yra nepatogu, trūksta ne tik informacijos, bet ir rinkimo vietų.

Progresas buksuoja Gyventojų norai kuo greičiau ir gražiau susiremontuoti būstą, o įmonių – pastatyti ir įrengti naują objektą nublanksta prieš šiukšles ir atliekas, kurių lieka po įkurtuvių. Lietuvoje ši problema opi – krūvos tik į sąvartyną tinkamų daiktų neretai riogso prie daugiabučių laiptinių ar šalia buvusių statybviečių. Atliekų rinkimu ir perdirbimu užsiimančios bendrovės, aplinkosaugininkai apgailestauja, esą padėtis šitoje srityje gerėja tik pamažu. Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Vilma Karosienė dėl problemos vienareikšmiškai nekaltina nei šiukšlintojų, nei rinkėjų. Siūlo kaltę dalyti per pusę. „Žinoma, blogai, kai savo būstą remontuojantys

2011 Nr. 9

19

Aplinkos ministerijos atstovė užtikrino, kad savivaldybėms nuolat skiriamos nemažos pinigų sumos, kurias tereikėtų tinkamai nukreipti susidariusioms problemoms spręsti. „Turi būti taip, kad žmonėms būtų aišku, kur, kaip ir už kiek jie gali civilizuotai atsikratyti šiukšlių bei statybinių atliekų. Mano nuomone, trūksta ne tik informacijos, bet ir atitinkamų institucijų noro imtis spręsti šį reikalą“, – kritikos savivaldos institucijoms negailėjo V. Karosienė.

o p iūž is r

žmonės visas statybines atliekas meta į bendrojo naudojimo konteinerius – juk už tai tenka mokėti visiems namo gyventojams. Dar blogiau, kai tokias šiukšles žmonės palieka prie laiptinių, pakelėse ar pamiškėse. Tačiau yra ir kita medalio pusė: gyventojams turi būti sudarytos sąlygos priduoti atliekas taip, kad šis procesas nekeltų nepatogumų. Ar daug žmonių žino, kur reikia išvežti statybines ar pavojingąsias atliekas?“ – klausė V. Karosienė. Kaip pavyzdį pašnekovė pateikė Vilniaus miestą. Čia realiai veikia tik viena didelių atliekų rinkimo aikštelė, bet ir ši, anot V. Karosienės – apipešiota. Atliekų departamento direktorė tvirtino, kad tokių aikštelių sostinėje turėtų būti mažiausiai 10–11.

Problema be kontrolės Atliekų tvarkymo bendrovės „Žalvaris“ komercijos direktorius Sigitas Ašmonas „Statybai ir architektūrai“ teigė, kad atliekų tvarkymas, turintis būti reglamentuotas kaip sąnaudų reikalaujanti veikla, mūsų šalyje yra gana naujas dalykas, apraizgytas problemų voratinkliu. Pasak jo, bene sudėtingiausia situacija yra su pavojingosiomis statybinėmis atliekomis, kurios šiandien paliktos teisės aktų užribyje ir, siekiant išvengti papildomų išlaidų, savavališkai priskiriamos prie mišriųjų atliekų. „Pavojingosios atliekos tvarkomos pagal Atliekų tvarkymo įstatymą, kuris leidžia jas susidarymo vietoje laikyti ne ilgiau kaip 6 mėnesius. Mes, atliekų rinkėjai ir tvarkytojai, sakome, kad šioje srityje – per mažai kontrolės ir atsakomybės. Į statybinių atliekų sąvartynus važiuoja naudotos dažų, lakų, glaistų, impregnantų pakuotės, sandarinimo putų balionė-

2011 Nr. 9


20

požiūris

požiūris

liai, kitos medžiagos. Be to, baudos juokingos, gerokai mažesnės, negu atliekų tvarkytojams reikia mokėti už atliekų utilizavimą. Štai kodėl nėra jokio noro jas tvarkyti. Menka ir kontrolė. Krizės metu buvo mažinami inspektorių etatai, padidėjo krūviai, tad šie fiziškai nespėja darbą atlikti gerai“, – kalbėjo S. Ašmonas. Pašnekovas tvirtino, kad atliekomis dažnai netinkamai rūpinasi ir gyventojai, ir statybų įmonės. Guodžia nebent tai, kad pavienių statytojų teršimo mastas yra mažesnis negu statybų kompanijų. S. Ašmonas užtikrino, kad nei pavieniai statytojai, nei statybų organizacijos neišmano įstatymų, o jei ir išmano – jų nesilaiko. „Į mus dažniausiai kreipiasi įmonės, kurios turi įsidiegusios ISO standartus ir ateina atlikti metinį ISO auditą. Auditui reikia parodyti, kad priduotas tam tikras kiekis tam tikrų atliekų. Tuomet bendrovės pristato juokingus kiekius pavojingųjų statybinių atliekų – 200–500 kilogramų per metus. Jei statybų vyktų tik tiek, įmonės būtų seniai bankrutavusios“, – atliekų tvarkymo Lietuvoje ypatumus vardijo bendrovės „Žalvaris“ komercijos direktorius.

Įžvelgia proveržį Pramoninių statinių griovimo ir statybinių atliekų priėmimo įmonės komercijos direktorius Andrius Mikelskis „Statybai ir architektūrai“ tikino, kad Lietuvoje iki šiol yra nemažai

2011 Nr. 9

pavienių asmenų, bet kaip atsikratančių statybinių atliekų. Vis dėlto jis padėties tragiška nevadina. „Dalis gyventojų elgiasi tikrai negražiai, tačiau nežinia, ar taip daro dėl informacijos stokos, laiko trūkumo, ar kitų priežasčių. O štai įmonės tampa europietiškesnės, labiau brangina savo vardą, tad retai ryžtasi šiukšlinti kur papuola. Nors statybinių atliekų problema egzistuoja, ji sprendžiama į gera“, – teigė A. Mikelskis. Anot pašnekovo, situacija gerėja, nes dabar, gavus leidimą griauti statinius, statybvietėje mobiliaisiais trupintuvais galima perdirbti statybinį laužą antriniam naudojimui ir gauti įvairių frakcijų skaldą, o išrūšiuotas kitas atliekas priduoti supirkėjams ar rinkėjams. Anksčiau, kai nebuvo galimybių atliekas perdirbti objekte, šiukšles reikėdavo vežti į perdirbėjų aikšteles ir mokėti pinigus už jų priėmimą. Tad atliekos dažnai atsidurdavo ne ten, kur joms priklauso. A. Mikelskio teigimu, stambesnės atokesnių regionų įmonės, ūkininkai ir kiti ūkio subjektai ekonominės krizės metu ėmė skaičiuoti, ar jiems apsimoka statybines atliekas vežti į sąvartynus ir už tai brangiai mokėti, ar geriau sukaupus didesnį kiekį pasikviesti atitinkamas tarnybas. „Mobiliąja technika perdirbame atliekas į skaldą. Paslaugos kaina – maždaug du kartus mažesnė negu vežti atliekas į sąvartyną. Be to, užsakovui lieka skalda, kurią galima naudoti statybose ar keliams tiesti“, – dėstė pašnekovas.

21

se kiemuose stovintys mobilieji atliekų malūnai, kuriuose sėkmingai perdirbamos atliekos. Tokių smulkių įmonių yra beveik kiekviename miestelyje. Deja, Lietuvoje tokiai veiklai vykdyti keliami dideli reikalavimai“, – kalbėjo A. Mikelskis.

Vizija – karas be pralaimėtojų Išaiškinti ir nubausti statybines atliekas į bendrus šiukšlių konteinerius ar pamiškes metančius asmenis – užduotis ne iš lengviausiųjų. Mat įrodyti, kad vieną ar kitą šiukšlių krūvą paliko konkretus asmuo – dažniausiai neįmanoma. Tai „Statybai ir architektūrai“ patvirtino ir Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė V. Karosienė. „Tikslios statistikos nepasakysiu, tačiau iš patirties žinau, kad šiukšlintojai pagaunami labai retai. Aplinkosaugininkai bando aiškintis, kas iš gyventojų nelegaliai atsikrato statybinių ar pavojingųjų atliekų, tačiau tai dažniausiai – bergždžias reikalas“, – teigė V. Karosienė. A. Mikelskis įsitikinęs, kad kovoti su šiukšlintojais baudomis ir griežtomis sankcijomis nėra pats geriausias problemos sprendimo būdas. Jo nuomone, yra efektyvesnių metodų. „Kovoti nereikia, nes kare kas nors pralaimi. Mano manymu, būtų kur kas efektyviau, jeigu savivaldybės, užsakovai ar techninę statybų priežiūrą atliekantys specialistai oficialiai neįformintų statybos rangos darbų atlikimo pabaigos tol, kol rangovas nepateiks atliekų perdirbimo deklaracijų. Tai turėtų būti taikoma ir juridiniams, ir fiziniams asmenims“, – pabrėžė jis. S. Ašmonas neabejoja, kad, be jau išvardytų priemonių, veiksmingos būtų ir prevencinės inspektorių akcijos. „Jei inspektoriai atėję pirmą kartą pamato, kad nesitvarkoma, jie turėtų išaiškinti, kokie yra su tuo susiję įstatymai, kaip viską reikia rūšiuoti, tvarkytis. Jei antrą kartą atėję randa, kad tvarkomasi, yra sudaryta sutartis su pavojingųjų atliekų rinkėju bei tvarkytoju, bet vis tiek netinkamai ženklinama ar pakuojama pavojingąsias atliekas, turėtų suteikti konsultaciją. Bausti turėtų būti pradedama nuo 3–4 apsilankymo. Būtina leisti pasitaisyti, suvokti, kas daroma blogai. O baudos turėtų būti tokios, kad neskatintų pavojingąsias atliekas mesti kur papuolė“, – dėstė S. Ašmonas. 

o p iūž is Įkvepiantys pavyzdžiai A. Mikelskio nuomone, atliekų tvarkymo kultūra tarp įmonių randasi dar ir todėl, kad sukurta specializuota technika, galinti greitai ir pigiai statybinį laužą perdirbti į prekę, už kurią gaunami pinigai arba kurią dar kartą galima panaudoti gamyboje. Jis įsitikinęs, kad ilgainiui dėl sveikos konkurencijos tai savaime išsispręs. Užuot inertines medžiagas kasus karjere, šios bus išgaunamos iš atliekų perdirbimo. „Tam, kad taip atsitiktų, svarbu, jog būtų supaprastintas atliekų aikštelių, kurios neužsiima pavojingųjų atliekų laikymu ar perdirbimu, atidarymas, kaip kad yra kai kuriose valstybėse, kur statybinio laužo perdirbama iki 90 proc. Viešint Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje man į akis krito privačiuo-

požiūris

21

Kiek daug dalykų buvo laikomi neįmanomais, kol nebuvo įvykdyti...

Specialioji

purvo naikinimo komanda

UAB BSS grupė Mindaugo g. 42 LT-03210 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 204 1574 Faks. +370 5 204 1575 www.bssgrupe.lt 2011 Nr. 9


22

technologijos

technologijos

Dalius GESEVIČIUS

Panevėžio statybos tresto generalinis direktorius

Su panašios apimties projektais esame dirbę ir anksčiau, o šiuo metu tai vienas didžiausių pramo-

Statytojams prireiks cementinės valios Bendrovė „Akmenės cementas“ ryžosi šimtamilijoninėms investicijoms į naujas technologijas

Aleksas GIRA

Nuo pavasario bendrovėje „Akmenės cementas“ vyksta grandioziniai statybos darbai. Čia statomas korpusas, kuriame bus montuojama nauja technologinė linija, skirta klinkerio gamybai sausuoju būdu. Tokių užmojų kaip šiame projekte Lietuva nematė tikrai seniai. 2011 Nr. 9

Laikas kitokiai kokybei Projekto vertė siekia maždaug 350 mln. litų. Modernizavusi gamybą – šlapiąjį cemento gamybos būdą pakeitusi sausuoju – bendrovė „Akmenės cementas“ trečdaliu sumažins elektros, kuro ir cemento gamybos sąnaudas, ketvirtadaliu sumažės aplinkos tarša. Beje, bendrovė kaip kurą žada naudoti komunalines

atliekas. Atnaujinusi gamybos liniją įmonė planuoja ketvirčiu didinti gamybos apimtis ir per metus pagaminti iki pusantro milijono tonų cemento. Tikimasi, kad investicijos atsipirks greičiau nei per dešimt metų. Didžiausi darbų krūviai ir apimtys naujai statomame objekte teko Panevėžio statybos trestui (PST). Rangos darbų ir įrangos gamybos sutartį, kurios vertė – apie 150 mln. litų, bendrovė „Akmenės cementas“ su PST pasirašė 2011 metų kovo 31 dieną. Paleisti naująją gamybos liniją numatyta 2013-ųjų kovą. Bendras statomų statinių plotas sieks apie 100 tūkst. kvadratinių metrų. PST betonavimo darbus atliks nepertraukiamai, todėl statybininkai dirba pamainomis. Vien darbuotojų statybų aikštelėje skaičius sieks apie 400 žmonių. O darbų organizavimą apsunkina sprendimas rekonstrukcijos metu nestabdyti cemento gamybos. Šiuo metu objekte jau atlikti žemės kasimo ir senų konstrukcijų ardymo darbai, išlietas betonas, įrengti gręžtiniai pamatai, išbetonuotos monolitinės gelžbetonio sienos. Tačiau statytojų dar laukia ne vienas profesionalumo reikalaujantis darbas: milžiniškame objekte jiems teks atlikti kolonų, sijų, perdangų betonavimo darbus, įrengti inžinerinius tinklus, sumontuoti visą reikiamą įrangą. PST ekspertai apskaičiavo, kad šiems darbams įgyvendinti prireiks pakloti daugiau kaip 31 tūkst. kubinių me-

ninės statybos projektų Lietuvoje. Panevėžyje esame statę salyklo gamyklą „Viking Malt“, Panevėžio elektrinę, kur atlikome visus darbus – pradedant projektavimu, komandos apmokymu, baigiant rakto atidavimu. Šiuokart mūsų darbas – ne tik pastatyti gamybos korpusą, bet ir paleisti naująją liniją. Kol kas ypatingų technologinių problemų, kurių negalėtume išspręsti, nepasitaikė. Panevėžio statybos treste dirba aukšto profesinio lygio darbuotojai, kurie gali statyti sudėtingus statinius. Pasaulyje cemento gamybos linija, skirta klinkeriui gaminti sausuoju būdu, nėra naujiena. Visai kitaip yra Lietuvoje, todėl 22 mėnesiai, skirti pastatyti, sumontuoti ir išbandyti naują

trų betono, bus sumontuota 7,5 tūkst. tonų statybinių metalinių konstrukcijų ir per 3,7 tūkst. tonų armatūros.

Kasdien – naujas iššūkis PST projektų vadovas Egidijus Urbonas pripažino, kad naujosios klinkerio gamybos linijos statyba – iššūkis net ir jo itin patyrusiai bendrovei. Ir ne tik darbų mastais. Projektas pasižymi naujų pirmą kartą Lietuvoje taikomų sprendimų gausa. „Svarbūs visi darbai, tačiau išskirtiniu šiame etape vadinčiau masyvių pamatų betonavimą. Čia reikalingas ypatingas tikslumas, nes montuojant technologinę įrangą leidžiamos labai mažos paklaidos“, – aiškino E. Urbonas. Taigi cikloninių šilumokaičių pastato pamatai be pertraukos buvo betonuojami 36 valandas. Jiems sunaudota daugiau kaip 30 tūkst. kubinių metrų betono. Žaliavos siloso pamatai buvo betonuojami 16 valandų. Išlieti surenkamosios krosnies ST-I pamatus truko apie aštuonias valandas. Beje, betonas liejant masyvius pamatus pagal specialią technologiją buvo aušinamas vandeniu. „Įbetonavome šilumos daviklius, kad galėtume sekti medžiagos temperatūrą. Pagal ją reguliavome aušinimo intensyvumą. PST technologai apskaičiavo aukščiausią leidžiamą betono temperatūrą stingstant ir suprojektavo vandens aušinimo sistemą, užtikrinančią tolygų betono temperatūros pasiskirstymą“, – sudėtingą technologiją aiškino E. Urbonas.

23

technologinę liniją, yra gana trumpas laikas. Darbą apsunkina dar ir tai, kad statyboms vykstant montuojami nestandartiniai įrenginiai. Jie užsakomi gamyklose, gaminami, atvežami į aikštelę, surenkami ir sumontuojami jiems skirtose vietose. Tokie darbai ne tik atima daug laiko. Statydamas pramoninį objektą, niekada negali jo tiesiog pastatyti ir išeiti. Čia privalai dirbti kartu su subrangovais. Lietuvoje yra ne vienas projektas, kurį galėtume įgyvendinti. Kad ir atominės elektrinės statyba. Čia galėtume įrodyti, kad mokame betonuoti didelio masyvo monolitinio betono konstrukcijas. Tai yra vienas mūsų privalumų.

PST anksčiau nėra tekę išbandyti metodo, kai antžeminė žaliavos siloso bokšto dalis betonuojama slenkamaisiais klojiniais. Tokį sprendimą pasiūliusi bendrovė „Delta Nova“ jį taikė jau ketvirtąkart šiemet: prieš tai ši technologija buvo naudota statant du dumblo pūdymo rezervuarus Šiaulių vandens valymo įrenginių komplekse ir 60 metrų aukščio laiptinę Klaipėdos atliekų deginimo termofikacinėje elektrinėje. Tačiau naujoji „Akmens cemento“ technologinė linija buvo sunkiausiai įkandamas kąsnis. Technologinį statinio betonavimo projektą bendrovė „Delta Nova“ rengė kartu su austrų kompanija „Gleitbau“. „Delta Nova“ buvo atsakinga ir už klojinių sistemos valdymą. Betonavimo darbai siloso bokšte be atvangos – kiaurą parą, septynias dienas per savaitę – vyko net 26 paras. Betonuojant statinį buvo montuojami kanalai ir inkarai įtempiamų lynų pluoštams. Bokštą išbetonavus, iš Vokietijos atsigabenta įranga buvo veriami lynai, o vėliau lynų pluoštų poros buvo įtempiamos specialiais domkratais. Darbus apsunkino tai, kad jie buvo atliekami prie veikiančios sukamosios krosnies, nuo kurios sklido didžiulis karštis – kartais prie klojinių pritvirtinto termometro stulpelis pasiekdavo 40 laipsnių Celsijaus (oro temperatūra tuo metu buvo 22–27 laipsniai Celsijaus). Suprantama, toks temperatūros skirtumas skirtingose statinio pusėse darė įtaką tam, kad be-

h c e o t nol s o ij 2011 Nr. 9


24

technologijos

technologijos

tonas stingo netolygiai. Kad apsaugotų betoną nuo perkaitimo ir trūkinėjimo, specialistams teko suprojektuoti ir įrengti šilumos ekranus.

Kilti teks aukštai Vis dėlto sudėtingiausias etapas dar tik laukia. Jis prasidės tada, kai bus imtasi betonuoti 105 metrų aukščio cikloninių šilumokaičių pastatą. „Monolitinių kolonų ir sijų betonavimo darbai bus atliekami montuojant technologinę įrangą ir įrengiant inžinerinius tinklus. Bus naudojami du galingi – 32 tonų keliamosios galios ir 130 metrų aukščio – bokštiniai kranai, nes technologinė įranga sveria 35 tonas, o pakelti ją reikės į 105 metrų aukštį“, – laukiamus darbus apibūdino E. Urbonas. Vėliau PST komandos dar laukia žaliavų mišinio sandėlio su tiekimo ir grąžinimo estakadomis statybos. Didelių matmenų pastatas bus statomas iš sudėtingų metalinių konstrukcijų. Spaudė terminai Atlikti paruošiamuosius griovimo darbus buvo patikėta bendrovei „Vaidva“. Šiandien, kai išvalytoje teritorijoje jau įsibėgėjo statybos, „Vaidvos“ projektų

2011 Nr. 9

vadovas Darius Norgėla gali ramiai pasakoti apie darbų pradžioje nerimą kėlusias aplinkybes. Problema buvo tai, kad rangovai tiksliai nežinojo, kokius pamatus ras pradėję žemės kasimo darbus. Dar 2007 metais, kai teko griauti antžeminę kelių morališkai pasenusių technologinių linijų dalį, „Vaidvos“ komanda pradėjo įtarti, kad tokie masyvūs statiniai turi būti pastatyti ant ypač tvirtų pamatų. Spėjimus stiprino ir tai, kad statiniai iškilo tais laikais, kai dar nebuvo gailima cemento. „Neslėpsiu, iš pradžių spaudžiantys terminai mus šiek tiek gąsdino, tačiau nebuvo galimybių rinktis. Tai, ką radome pradėję kasti, buvo išties įspūdinga. Teko iškasti ir išvežti 60 tūkst. kubinių metrų grunto, iškalti 10 tūkst. kubinių metrų monolito, nemažai kalkakmenio“, – apie nelengvą darbų pradžią „Statybai ir architektūrai“ pasakojo D. Norgėla. Pats technologinis griovimo procesas nebuvo labai ypatingas. Darbas buvo atliktas pasitelkus hidrokūjį, hidraulines metalo žirkles ir kitas tokiam darbui reikalingas priemones. „Atrodo, įrankiai nedideli, tačiau kokius didelius darbus nuveikė. Žinoma, esame labai dėkingi ir mūsų technikų operatoriams, aptarnavimo personalui. Džiaugiamės, kad atlikdami griovimo darbus nesinuomojome technikos iš kitų įmonių: išsivertėme savo pajėgumais, nes reikiamu laiku sustygavome ir sustiprinome darbus šiame objekte“, – darnia komanda pasidžiaugė D. Norgėla.

perdirbo visą statybinį laužą ir jį vėliau panaudojo užpilamoms aikštelėms, keliams tiesti“, – aiškino D. Norgėla. Griovimo ir ardymo darbus planuojantiems užsakovams „Vaidvos“ projektų vadovas pataria itin atidžiai rinktis rangovus. „Siūlyčiau pirmiausia patikrinti įmonės turimos technikos sąrašą, darbuotojų kvalifikaciją, susipažinti su jų veiklos principais, darbo metodais, nuvykti į vieną ar kitą objektą ir pasižiūrėti, kaip vyksta griovimo darbai“, – detales, tampančias itin svarbiomis pradėjus darbus, vardijo D. Norgėla.

Derina nauja ir sena Naujai statomame „Akmenės cemento“ objekte darbuojasi ir bendrovė „Vaidora“. Jos specialistai čia atlieka sudėtingus lauko vandentiekio ir nuo-

25

tekų, vidaus šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų montavimo darbus, taip pat sprendžia visų šių sistemų projektavimo uždavinius. Pasak įmonės vadovo Dariaus Dikčiaus, darbas dideliame objekte, kur naujus inžinerinius tinklus teks jungti prie jau esamų, reikalauja specifinių sprendimų: „Tai iš tiesų sudėtingi darbai. Jiems reikia profesionalių projektinių sprendimų, kokybiško techninio bei inžinerinio pasiruošimo. Nors visus šios rūšies darbus jau esame darę ir anksčiau, šio objekto dydis ir specifika – tikrai išskirtiniai. Be to, teks montuoti specifines vėdinimo sistemas ir šiuolaikiškus oro kondicionavimo įrenginius. Sunkiausia, kad lauko dalyje dirbama veikiančiame objekte.“

Rinktis reikia atidžiai „Vaidvos“ projektų vadovas pabrėžė, kad visus griovimo darbus įmonė suprojektavo ir atliko taip, kad būtų taupomi gamtos ištekliai ir užsakovo pinigai. Taigi visos atliekos, kurių atsirado ardant, buvo perdirbtos ir panaudotos statant naują cemento gamybos liniją. „Sumalėme betoną ir gavome skaldą, kurios ypatybės pasirodė daug geresnės negu kitų inertinių medžiagų. Šį faktą patvirtino ir specialūs laboratoriniai tyrimai. Taigi mūsų specialistai vietoje

2011 Nr. 9


Cemento gamyklos išplėtimas Kamenec Podolske, Ukrainoje (2008–2010).

Klinkerio sandėliavimo silosas Ukrainoje.

Statoma nauja CEMEX cemento gamykla Brocenyje. Įtempiamas klinkerio žaliavos bokštas. Cukraus siloso bokštai Žabinkoje, Baltarusijoje (2008).

Armavimas įtemptais lynais – ne tik tiltams Bendrovės „Akmenės cementas“ naujosios technologinės linijos statybos subrangovų sąraše – ir bendrovės „Delta Nova“ pavadinimas. Įmonė čia jau atliko slenkamųjų klojinių sistemos valdymo darbus, kai buvo nepertraukiamai betonuojamas žaliavos siloso bokštas, o šiomis dienomis atlieka to paties bokšto įtempto armavimo darbus. 2011 Nr. 9

Šioje srityje įmonė, be abejo, turi didžiausią patirtį Lietuvoje: ji dalyvavo įgyvendinant daugiau kaip 30 statybos projektų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kuriuose buvo naudojamas gelžbetonio konstrukcijų armavimas įtemptais lynais. 2007–2008 metais suomių įmonės „Quattrogemini Ltd.“ užsakymu ben-

drovės „Delta Nova“ sėkmingai atlikti naujos CEMEX cemento gamyklos Brocenyje (Latvija) žaliavos siloso bokšto įtempto armavimo darbai (analogiški atliekamiems Naujojoje Akmenėje) tapo geriausia rekomendacija bendrovės specialistams. Vėliau pakviesti partnerių – vokiečių kompanijos „DYWIDAG-Systems International“ – jie kaip instruktoriai ir darbų vadovai dalyvavo statant panašius statinius Rumunijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Projektas Ukrainoje – nauja „Podilskij cement“ gamykla Kamenec Podolske – vertas paminėti dėl savo masto. Palyginkime: bendrovės „Akmenės cementas“ žaliavos siloso bokštas yra 58 metrų aukščio ir apie

CEMEX cemento gamyklos aikštelė Brocenyje, Latvijoje (2008).

22 metrų diametro, o vieno siloso bokšto „Podilskij cement“ aukštis – 80 metrų, diametras – apie 16 metrų, žemesnio aukštis – apie 30 metrų, o diametras – beveik 60 metrų! Beje, abu buvo betonuojami nepertraukiamai, naudojant bendrovės „Gleitbau“ slenkamuosius klojinius. „Akmenės cemento“ siloso bokštui armuoti bus sunaudota apie 30 tonų aukšto atsparumo plieno lynų, minėtiems silosams Ukrainoje – per 200 tonų. Be to, įtemptais lynais ir strypais ten dar buvo armuojamas ir klinkerio žaliavos trupintuvo pamatas. „Delta Nova“ didžiuojasi, kad AB Panevėžio statybos trestas jai patikėjo ne tik įtempto armavimo, bet ir kitus atsakingus darbus viename didžiausių

šiandienos pramoninės statybos objektų. Bendrovė tikisi, kad sukauptą patirtį ateityje vis dažniau galės panaudoti ne tik infrastruktūros statinių – tiltų ir viadukų, kur ši technologija jau ima įsitvirtinti, bet ir pramonės bei visuomeninės paskirties objektų statybose, kur projektuotojai dažnai dar nesiryžta taikyti šios pasaulyje jau seniai pasiteisinusios ir populiarios technologijos.

UAB „Delta Nova“, Užupio g. 30, LT-01203 Vilnius, Lietuva, tel. +370 5 272 5308, faks. +370 5 272 1062, mob. +370 615 13 669, el. p. info@deltanova.lt

2011 Nr. 9


Ant išbetonuoto siloso bokšto pamatų žiedo montuojami Gleitbau klojiniai

Kai tradiciniai klojinių sprendimai negelbsti Š. m. rugpjūčio 19-osios vakare buvo užbaigtas betonuoti AB „Akmenės cementas“ žaliavos siloso bokštas. Tai jau ketvirtas statinys, kuris šiais metais buvo pastatytas UAB „Delta Nova“ pasiūlytu nepertraukiamo betonavimo slenkamaisiais klojiniais būdu: prieš tai ši technologija buvo panaudota statant du dumblo pūdymo rezervuarus Šiaulių vandens valymo įrenginių komplekse ir 60 metrų aukščio laiptinę Klaipėdos

2011 Nr. 9

atliekų deginimo termofikacinėje elektrinėje. Tačiau savo apimtimi ir ypač sudėtingomis darbų sąlygomis ši statyba buvo išskirtinė: jau vien užtenka paminėti, kad beveik visą siloso bokšto statybos laikotarpį (išskyrus vieną neplanuotą poros dienų pertrauką) visiškai šalia betonuojamo statinio veikė sukamoji krosnis, dėl kurios toje statinio pusėje aplinkos temperatūra kartais

būdavo aukštesnė 10–12 laipsnių Celsijaus. Tokie išorės temperatūros skirtumai vienoje ir kitoje statinio pusėse negalėjo nedaryti įtakos betono stingimo greičiui, vadinasi – kėlė papildomų problemų, susijusių ir su klojinių sistemos valdymu, ir su tinkamo betono mišinio paruošimu (šiai technologijai labai svarbu pasiekti, kad visu pastato perimetru betonas kietėtų kuo tolygiau).

Montuojami RSB kūgio klojiniai.

Kad ir kaip ten būtų, bendromis pastangomis šie darbai buvo atlikti netgi keletą dienų greičiau, nei buvo planuota. UAB „Delta Nova“ kartu su austrų kompanija „Gleitbau“ parengė šio statinio betonavimo technologinį projektą ir buvo atsakingos už klojinių sistemos valdymą, o visus kitus darbus, tokius kaip armatūros rišimas, įdėtinių detalių ir angų klojinių montavimas bei betonavimas, atliko AB Panevėžio statybos tresto padalinio „PST betonas“ darbininkai (kuriems ši nauja patirtis, tikėtina, bus naudinga ir ateityje). AB Panevėžio statybos trestas pasirinko taip pat UAB „Delta Nova“ kartu su austrų kompanija „RSB Schalungstechnik“ pasiūlytą siloso bokšto vidi-

Betonuojamas klinkerio siloso bokštas

Nuo speacialių platformų (aikštelių) rišama kūgio sienų armatūra.

nio kūgio klojinių sprendimą. Išbetonuoti 22 metrų diametro ir beveik 20 metrų aukščio kūgį (kuris ir pats, beje, prasideda 10 metrų aukštyje), naudojant įprastines klojinių sistemas, pasirodė labai sudėtingas ir daug laiko atimsiantis darbas. Bet čia labai tiko austrų siūloma technologija, kurios esmę trumpai galima nusakyti. Iš dvitėjų plieno sijų yra suprojektuojami ir gaminami standūs vidinių ir išorinių klojinių karkasai, į kuriuos, fiksuojant spraustais, montuojamos specialiai išpjautos 0,5 metro aukščio klojinių plokštės. Karkasai montuojami iš atskirų aikštelėje surenkamų segmentų kranu. Klojiniams montuoti rezervuaro viduje centre yra pastatomas bokštelis su ant specialios atra-

minės platformos ratu besisukančia „laiptine“. Vidinių kūgio klojinių karkaso standumą užtikrina numatytais atstumais sumontuojami gniuždymo žiedai, išorinių – analogiški tempiamieji žiedai. Betonavimas vyksta, spirale pilant betoną iki 0,5 metro aukščio sluoksniu. Organizavus darbus 24 val. per parą, su šiais klojiniais irgi galima nepertraukiamai betonuoti iki visiškai užbaigiant. RSB siūlomi klojinių sprendimai dažniausiai naudojami betonuojant įvairius rezervuarus (ir paprastus cilindrinius, ir cilindrinius su priešingais dugno ir stogo kūgiais, ir kiaušinio formos (egg-shaped)), vandens bokštus, vėjo jėgainių stiebus, kitus specialius sudėtingų formų statinius.

2011 Nr. 9


30

požiūris naujienos

požiūris

EKOLOGIJA

sprendimas I 34 Kas šildys mūsų namus?

Vilniuje – diskusijos apie klimato kaitą Klimato kaita, jos įtaka miestams, sprendimai, galintys padėti pristabdyti šiltnamio efekto augimą ar pagaliau prisitaikyti prie jo sukeltų ir dar tik gresiančių pokyčių – tai problemos, kurios bus nagrinėjamos spalio 14 dieną Vilniuje įvyksiančioje Europos Sąjungos sostinių sąjungos (The Union of Capitals of the European Union (UCEU) Generalinėje Asamblėjoje. Tarptautinė organizacija UCEU buvo įsteigta 1961 metais siekiant palaikyti nuolatinius bendradarbiavimo ryšius tarp Europos Sąjungos (ES) valstybių sostinių. Dabar jai priklauso 27 sostinės. Vilnius UCEU nariu tapo 2006-aisiais, o šiemet teisę pirmininkauti organizacijai perėmė iš Lenkijos sostinės Varšuvos. UCEU organizuoja tyrimus, rengia susitikimus ir priemones, skirtas ES valstybių sostinių ekonominei, socialinei ir kultūrinei raidai. UCEU pirmininkaujanti sostinė kasmet organizuoja du organizacijos narių susitikimus: darbinį susitikimą pavasarį bei didįjį metų renginį – Generalinę Asamblė-

ją rudenį. Šiai kaskart parenkama tuo laikotarpiu aktuali tema. Vilniuje įvyksiančioje 51-osios Generalinės Asamblėjos konferencijoje bus nagrinėjama, kaip šiandienos miestai reaguoja ir sprendžia vieną opiausių mūsų laikų problemų – klimato kaitos keliamus iššūkius. Miestuose, kuriuose gyvena pusė žmonijos, sunaudojama du trečdaliai pasaulio energijos. Be to, skaičiuojama, kad jie atsakingi už 70 proc. pasaulyje išmetamo anglies dvideginio kiekio, tad ne vienas miestas jau ėmėsi priemonių klimato kaitai pristabdyti: stengiamasi didinti pastatų, gatvių apšvietimo ir viešojo transpor-

transportas I 40 Kuo važiuosime rytoj?

ekorykštė I 46

Tvarkytojai prašo tvarkos

to energijos naudojimo efektyvumą, tobulinti atliekų tvarkymo sistemas, didinti atsinaujinančios energijos naudojimą ir kita. Konferencijos metu bus pristatomi sėkmingi sąjungos miestų sprendimai mažinant žalingą jų veiklos poveikį aplinkai. Taip pat bus nagrinėjama, kaip ES institucijos galėtų padėti miestams atrasti instrumentų ir procesų lengviau prisitaikyti prie besikeičiančio klimato, stabdyti klimato kaitą. Be to, planuojama patvirtinti baigiamąsias konferencijos rekomendacijas, adresuotas ES, Europos Komisijai ir šalių dalyvių vyriausybėms. Konferencijos metu taip pat vyks paroda, susijusi su klimato kaitos sprendimais atsinaujinančios energetikos, transportavimo ir kitose srityse. UCEU Generalinėse Asamblėjose įprastai dalyvauja ES šalių sostinių merai, kiti savivaldybių pareigūnai, ES šalių kandidačių sostinių atstovai, ministerijų pareigūnai, verslo, nevyriausybinių organizacijų bei akademinės bendruomenės atstovai. Vilniuje vyksiančiame renginyje dalyvaus ir pasisakys žymūs aplinkosaugos, klimato kaitos ekspertai iš užsienio, sostinės meras Artūras Zuokas, ministerijų atstovai. Daugiau informacijos galima rasti Vilniaus savivaldybės puslapyje www. vilnius.eu/UCEU.

Parengė Kotryna VALIUKEVIČIŪTĖ

2011 Nr. 9

2011 Nr. 9

31


w w w.dek odazai.lt

Atsainumas gali nuodyti aplinką Renkantis dažus būtina atkreipti dėmesį, ar jie pažymėti ekologiniu ženklu

Švinas, manganas, cinkas, stroncis, arsenas, gyvsidabris, vanadis, rubidis – visi šie cheminiai elementai žmogaus organizmui gali padaryti labai didelę žalą. Tačiau kai kur šios medžiagos dar naudojamos dažų pramonėje. Pirkdami toksiškų dažų gyventojai nesusimąsto, kokius nuodingus spąstus sau spendžia. Būtina įsisąmoninti, kad ant pakuotės reikia ieškoti ne mažos kainos, bet ženklo, rodančio, kad produktas yra ekologiškas. Šiuo metu vartotojai daug jautriau reaguoja į supančios aplinkos apsaugą. Tyrimų duomenimis, 4 iš 5 Europos vartotojų rinktųsi ekologiškus, saugius produktus, turinčius nepriklausomos organizacijos sertifikatą. Kuriant ekologišką gyvenamąją erdvę, ypatingas dėmesys skiriamas dažams. Mat pusė dažų pakuotės po padengimo išgaruoja. Pavyzdžiui, išdžiūvusių medžiagų lieka nuo 30 iki 40 proc., po paden-

2011 Nr. 9

gimo iš 10 litrų 6–7 išgaruoja. Nėra jokių garantijų, kad garuojanti dažų dalis nenusės žmogaus organizme kaip kenksmingoji medžiaga ir nesukels apsinuodijimo, galinčio paveikti kvėpavimo takus, odą, regos organus, kepenis, inkstus bei kitus organus. Didesnės rizikos zonoje atsiduria tam tikros asmenų grupės: vaikai, senyvo amžiaus žmonės, sergantieji kvėpavimo organų ligomis bei alergija.

„Ekogėlė“ Vakarų šalys, ypač skandinavai, daug dėmesio skiria ekologiškiems produktams. Jiems žymėti skirti specialūs ženklai, gaminiai sertifikuojami. Neabejotinas kokybės ir ekologijos indikatorius dažų rinkoje – „Ekogėlės“ ženklas. Europos Sąjungoje (ES) tai oficialus ženklas, suteikiamas gamintojams, kurių produkcija pagal ekologijos kriterijus smarkiai viršija kitų gamintojų produkciją. Šiuo ženklu žymimi dažai visose ES ir Europos ekonominės bendrijos šalyse. Gamintojas, norintis gauti šį ekologiškumo ženklą, privalo įvykdyti nemažai reikalavimų. Produkto gamybos etape privalu riboti cheminių medžiagų, keliančių pavojų aplinkai bei sveikatai, kiekį, mažinti atmosferos užterštumą, pavojingųjų atliekų kiekį. Produktą eksploatuojant privalu mažinti atmosferos taršą naudojant tirpiklius, vartotojams turi būti užtikrinamas

prieinamumas prie informacijos apie eksploatavimą laikantis aplinkosaugos taisyklių. Taip pat produktas turi atitikti reikiamus standartus – cheminėmis ir mechaninėmis ypatybėmis. Galutinio produkto naudojimo etape reikia riboti cheminių medžiagų, kurios kelia pavojų žmogaus sveikatai bei aplinkai, naudojimą. „Skandinaviška gulbė“ „Skandinaviška gulbė“ – ekologiško sertifikavimo ženklas, 1990 metais pradėtas naudoti keturiose Skandinavijos šalyse: Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir Islandijoje. Tai Šiaurės ministrų tarybos įsteigtas oficialus ekologinis ženklas, žymintis produktus, atitinkančius griežtus ekologijos reikalavimus. Sprendimą dėl simbolio skyrimo tam tikrai prekei priima speciali tarptautinė komisija – Šiaurės šalių ekologinio ženklinimo valdyba. Švedijoje tinkamumą „Skandinaviškos gulbės“ ženklui gauti vertina Švedijos standartų institutas (SIS), kuris veikia Švedijos vyriausybės ir parlamento vardu. Paprastai gauti „Skandinaviškos gulbės“ ženklą prireikia trejų metų. Vėliau atitikties reikalavimai didėja, ir gaminanti įmonė privalo atlikti naują auditą sertifikatui gauti. Todėl ir toliau gaminami ekologiškai švarūs produktai. Kad produktas gautų sertifikuotą simbolį ir ekologinio ženklo „Skandinaviška gulbė“ licenciją, jis turi atitikti energijos ir išteklių naudojimo, gamybos atliekų išmetimo į atmosferą bei vandenį, atliekų naikinimo, aplinkai žalingų medžiagų kiekio produkte reikalavimus. Produkto poveikio aplinkai lygis tikrinamas visą produkto gyvavimo ciklą, pradedant naudojamomis žaliavomis, baigiant atliekomis, kurių atsiranda ir gamybos, ir eksploatavimo metu. „Skandinaviškos gulbės“ ženklo licencija įprastai galioja 3 metus, po to,

remiantis atnaujintais reikalavimais, įmonė turi vėl pateikti prašymą ekologiniam ženklui gauti. Dėl būtinybės tikrinti produkto atitikimą keliamiems reikalavimams licencijos galiojimo metu sprendžia Šiaurės šalių ekologinio ženklinimo valdyba. Pagal pateiktus reikalavimus produktai atsitiktinai parenkami prekybos vietose ir tikrinami nepriklausomose laboratorijose. Produkto ekspertizė gali būti atliekama ir statybos aikštelėse. Jei produktas akivaizdžiai neatitinka reikalavimų, licencija atšaukiama, o Šiaurės šalių ekologinio ženklinimo valdyba reikalauja iš licenciato apmokėti tyrimų išlaidas. Tokiu būdu ekologinis ženklas „Skandinaviška gulbė“ ne tik garantuoja produkto atitikimą šiandienos ekologijos reikalavimams, bet ir atsižvelgia į technologijų plėtrą, naujausius mokslinius atradimus. NOVEL PROJEKT 02, 04, 07, 20 Tai dažai, kuriems suteikti ES ir Skandinavijos šalių ekologiniai ženklai. Šie akriliniai dažai skirti dažyti vidaus patalpose. Dažų ir „Colorex Mix“ sistemoje naudojamų pigmentų cheminėje sudėtyje nėra organinių tirpiklių. Dažais „Projekt“ galima dažyti naujus ir jau dažytus tinkuotus, betoninius ar mūro paviršius, gipskartonio plokštes, dažomuosius ir stiklo pluošto tapetus, glaistytus paviršius, gruntuotas medienos plaušų bei medienos drožlių plokštes. „Projekt 02, 04, 07“. Šie matiniai akriliniai dažai skirti sausų patalpų, gyvenamųjų namų, biurų ir kitų viešųjų patalpų sienoms bei luboms dažyti. Dažytas paviršius atsparus plovimui. „Projekt 20“. Šie pusiau matiniai akriliniai dažai skirti sausų patalpų, gyvenamųjų namų, biurų, ligoninių, maitinimo, mokyklų ir kitų viešųjų patalpų sienoms bei luboms dažyti. Dažytas paviršius ypač atsparus plovimui.

UAB „Multikontraktas“, A. Kojelavičiaus g. 29, Vilnius, tel.: +370 5 2461587, +370 5 246 1586, faks. +370 5 268 5991, el. p. info@dekodazai.lt. Klaipėdos filialas Tilžės g. 4, Klaipėda, mob. tel. +370 615 61564, el. p. klaipeda@dekodazai.lt.

2011 Nr. 9


34

sprendimas

sprendimas

Išeitis – biokuras Tad kuo galime pakeisti naftą, akmens anglį ar dujas? Pasaulis nuo pat akmens amžiaus naudoja atsinaujinantį kurą – biokurą ir geofizinę – saulės, vėjo – energiją, žemės šilumą. Daugiausia atsinaujinančios elektros ir šilumos energijos šiuo metu išgaunama deginant biokurą – šilumos ir elektros energijos gamybai naudojamą specialiai paruoštą biomasę. Lietuvos energetikos instituto (LEI) mokslo darbuotojas Dalius Tarvydas patikslino, kad kalbant apie atsinaujinančius energijos šaltinius daugiausia elektros pagaminama vėjo jėgainėse. Tačiau biokuras neužleidžia savo tvirtų pozicijų šilumos ir elektros energijos gamyboje. Jis gaunamas iš medienos, jos atliekų, specialiai auginamų energinių augalų, šiaudų ar žolės. Perdirbant biomasę gaunamas smulkintas kietasis kuras, kuris deginamas katilinėse, biodujos, kurias galima deginti vidaus degimo varikliuose, ir biodegalai, kuriuos naudoja transportas.

Kas šildys mūsų namus? Pastatų šildymas naudojant alternatyvius energijos šaltinius Lietuvoje nėra naujiena Kristina BUIDOVAITĖ

Nuolat brangstantis iškastinis kuras ir kaip ant mielių augančios sąskaitos už šildymą verčia ieškoti alternatyvių šildymo sistemų. Taip lietuviai atrado skiedras, pjuvenas, granules, šiaudus, biodujas, saulės baterijas, geoterminį šildymą. Per pastaruosius keletą metų daugelis individualiųjų namų gyventojų iš naujo pasitelkė malkas. Naujovės neišvengiamos Kalbėti apie ryškėjančias tendencijas dar ankstoka: ar dėl informacijos stokos, ar dėl didesnių pradinių investicijų, galbūt dėl inertiškumo

2011 Nr. 9

daugelis nepatikliai vertina galimybę šildyti namus alternatyviais būdais. Be to, atsisakyti centralizuotai tiekiamos šilumos kainuoja nemažai laiko ir pastangų. Beje, daugelis

daugiabučių namų gyventojų tiesiog negali šildytis alternatyviąja energija. Nebent ruošti karštą vandenį padedant saulės kolektoriams. Vienintelė įmanoma alternatyva – centralizuotai tiekiamą šilumą gaminti iš biomasės. Ne tik senkantys iškastinio kuro ištekliai, bet ir nerimas dėl atmosferos taršos verčia neatidėliojant ieškoti išeičių. Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas Remigijus Lapinskas šiuo klausimu turi tvirtą nuomonę: „Kova su šiltnamio efektą sukeliančių dujų leidimu šiandien yra pagrindinė žmonijos problema, ir ją reikia spręsti. Sprendimo būdas yra tik vienas – atsisakyti iškastinio organinio kuro.“

Nuomonės išsiskiria Įrodant biokuro privalumus įprasta teigti, kad degdamas jis neišskiria anglies dvideginio, taigi nedaro įtakos šiltnamio efektui. Bet šis teiginys nėra visai tikslus: deginant biomasę ar jos gaminius anglies dvideginio išsiskiria kaip ir iš akmens anglies, dujų ar naftos. Tačiau reikia įvertinti, kad jie neseniai per fotosintezę buvo paimti iš atmosferos ir teoriškai tuoj pat gali būti grąžinami į naujai augančius augalus. Taigi dauguma specialistų vartoja nuosaikesnę formuluotę: biomasės naudojimas energijai gauti nedidina anglies dvideginio kiekio atmosferoje. R. Lapinsko nuomone, to pakanka, kad biokurą laikytume ekologišku kuru. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros profesorius Vytautas Martinaitis buvo kiek griežtesnis vertindamas biokuro ekologiškumą. Pasak profesoriaus, manyti, kad deginant medieną neišskiriama anglies dvideginio, būtų paprasčiausiai naivu. LEI mokslo darbuotojas D. Tarvydas irgi atkreipė dėmesį, kad deginant biomasę, ypač namų sąlygomis, taršos, pavyzdžiui, dūmų, nepavyks išvengti. O šalia gyvenantiems žmo-

35

,,

Dalius TARVYDAS Lietuvos energetikos instituto mokslo darbuotojas

Kova su šiltnamio efektą sukeliančių dujų leidimu šiandien yra pagrindinė žmonijos problema, ir ją reikia spręsti.

n e r s p a s dim nėms bene pavojingiausios yra kietosios dalelės, kenkiančios kvėpavimo takams. Dar viena biokuro ekologiškumu verčianti abejoti detalė: nuo tada, kai biokurui pradėta intensyviai naudoti kultūrinius augalus, pastebėta kita problema – maisto stygius ir kainų augimas. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Tadas Metelionis pasakojo, kad maistinių augalų vietoje laukuose vis dažniau įsikuria biokurui gaminti tinkamų augalų. Tokios pasaulinės tendencijos skatina diskutuoti, ar biokuras yra tikrai geriausia išeitis mažinant atmosferos taršą.

Išgelbės nuo šiukšlių Biodujos, asociacijos „Litbioma“ prezidento R. Lapinsko nuomone – irgi puikus ekologiškas kuras. Biodujas sudaro metanas ir anglies dvideginis. Jos taip pat gaunamos

iš biomasės. Beje, biodujų gamybos ir rinkimo įrenginiai gali atlikti dvi funkcijas – energinę ir tiesioginę ekologinę, mat biodujoms gaminti dažniausiai naudojamos taršos šaltiniais laikomos žemės ūkio bei pramonės atliekos. Lietuvoje biodujos gaminamos iš buitinių nuotekų, šiukšlynų. O kas negirdėjo apie kiaulių kompleksus ir nuo smarvės dūstančius jų kaimynus? Nemalonių kvapų problemą taip pat galėtų padėti išspręsti biodujų gamyba. LEI mokslininkas D. Tarvydas biodujų gamybą laiko daugiau atliekų tvarkymo technologija nei energijos gavybos būdu: „Biodegraduojančio žemės ūkio, maisto ir kitos pramonės paliktos šiukšlės gamtai padarytų daug daugiau žalos negu paverstos dujomis ir sudegintos.“ Apie biodujų ekologiškumą, jo nuomone, tikslingiausia kalbėti tada, kai šios naudojamos kombinuoto ciklo jėgainėse elektrai ir šilumai gaminti.

2011 Nr. 9


36

sprendimas

sprendimas

se namuose. Užsienio šalyse galima rasti pavyzdžių, kai tokie šilumos siurbliai sėkmingai naudojami daugiabučiams šildyti. Lietuvoje didžiausi geoterminiai projektai – „Geotermos“ jėgainė Klaipėdoje ir „Grand Spa Lietuva“ Druskininkuose. Šilumos siurblys iš paviršinių žemės sluoksnių, paviršinio ar gruntinio vandens surenka žemėje susikaupusią saulės energiją ir perduoda ją namo šildymo sistemoms. Šilumos siurbliais šilumą galima pasisavinti iš negilių sluoksnių (maždaug 1,5–3 metrų gylio) arba iš kelių kilometrų gylio gręžinių. Šilumos siurbliai šilumą gali imti ne tik iš žemės, bet ir iš oro – tokiu būdu Alytuje sėkmingai apšildomas daugiabutis. Pagrindinis geoterminio šildymo trūkumas – didelės pradinės investicijos. Be to, jis efektyvus tik mažatemperatūrėse sistemose (grindinis šildymas). Tai reikalauja papildomų investicijų, rekonstruojant pastatus,

Remigijus LAPINSKAS Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas

Biodegraduojančio žemės ūkio, maisto ir kitos pramonės paliktos šiukšlės gamtai padarytų daug daugiau žalos negu paverstos dujomis ir sudegintos.

,,

2011 Nr. 9

Šiuo metu ypač sparčiai populiarėjantys briketai, granulės, pjuvenos, drožlės – ekologiškai švarus biokuro produktas, skirtas šilumai ir elektrai gaminti, puikiai tinkantis kietojo kuro katilams. R. Lapinskas pasakojo, kad biokuras perdirbamas pirmiausia tam, kad sumažėtų logistikos ir transportavimo sąnaudos. Be to, toks kuras patogus naudoti automatizuotose katilinėse.

Šiluma iš žemės Geoterminio šildymo idėją siūlantys verslininkai įsitikinę, kad tai greitai atsipirksiantis būdas šildyti namus. Bet didžiausias šio šildymo būdo privalumas, be abejonės – patogumas. Dėl ekologiškumo geoterminį šildymą renkasi, ko gero, nedaugelis. Būtent ekologiškas, pasak Lietuvos geotermijos asociacijos valdybos pirmininko Felikso Zinevičiaus, jis ir yra. Mat čia nevyksta jokio degimo proceso. Žemės šilumą galima panaudoti ne tik šilumai, bet ir elektrai gaminti. Lietuvoje šilumai gaminti naudojami šilumos siurbliai, kuriuos diegia įvairios įmonės. Mažo galingumo 15–18 kilovatų šilumos siurbliai dažniausiai instaliuojami individualiuosiuo-

2011 Nr. 9

37


38

sprendimas

„20–20–20“ Populiariausias ekologiškas automobilių kuras Lietuvoje yra įvairių rūšių biodegalai – iš biomasės pagaminti skystieji arba dujiniai transporto degalai. Į rinką jie įžengė pernelyg nesireklamuodami. Gal ne visi žino, kad jau ne vienus metus perka degalus, kurių sudėtyje yra 5 proc. biodegalų. Tiesa, jei biodegalų kiekis yra didesnis nei 5 proc., kuras turi būti specialiai pažymėtas, kad vartotojai būtų apie tai informuoti. Mat, pavyzdžiui, biodyzelinas yra geras tarpiklis, tad naudojant jo mišinius tenka dažniau keisti kuro filtrus. Greičiau pažeidžiamos ir guminės tarpinės, tad variklius tokios rūšies kurui verta paruošti iš anksto. Biodegalų nauda neabejotina: naudojant juos mažinama šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija, taip

sprendimas

pat priklausymas nuo iškastinio kuro. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2010 metais Lietuvoje transporto priemonės sunaudojo 16,2 tūkst. tonų bioetanolio (mišinyje su benzinu) ir 39,3 tūkst. tonų biodyzelino (metilo esterio, mišinyje su dyzelinu). 2010 metais transportas sunaudojo 30,7 mln. kubinių metrų gamtinių dujų. Pasak Susisiekimo ministerijos atstovų, siekiant mažinti klimato kaitą 2007 metais Europos Sąjungoje (ES) buvo priimtas sprendimas „20–20–20“, kuris reiškia, kad ES valstybės narės sieks iki 2020 metų 20 proc. didinti energijos naudojimo efektyvumą, 20 proc. mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ir 20 proc. energijos gauti iš atsinaujinančių išteklių. Remiantis naujuoju Nacionalinės energetikos strategijos projektu, bus siekiama, kad iki 2020 metų transporto sektoriuje biodegalai su-

39

darytų 10 proc. visų naudojamų degalų. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Tadas Metelionis įsitikinęs, kad kalbant apie ekologiškų degalų ateitį nedera pamiršti iš buitinių atliekų gaunamų biodujų. Pavyzdžiui, Švedijos Malmės mieste jos naudojamos viešajam transportui. Planuojama, kad artimiausiu metu ir į Lietuvos didmiesčių gatves išriedės biodujomis varomų autobusų. Pašnekovas minėjo ir dar vieną ypač ekologišką kuro rūšį – vandenilį, kurio šalutinis degimo produktas – vanduo. Deja, vandenilį naudojantys varikliai vis dar plėtojami ir yra labai brangūs, todėl teks ilgai laukti, kol bus pradėti naudoti masiškai.

kuriuose įrengti radiatoriai. Turtingose valstybėse, tokiose kaip Japonija, Švedija, Austrija, Vokietija, geoterminis šildymas yra dažnai dotuojamas valstybės, dėl to plačiai paplitęs. Lietuvoje jis dar tik bando įsitvirtinti.

Vėjas ar nafta? Moderni vėjo energetika mūsų šalyje – vis dar naujovė, tačiau vėjas, be abejo, gali būti vienas alternatyviosios energijos gamybos būdų, tinkamų pastatams šildyti. Juk vėjo gaminama elektra galima šildyti namus. Taip pat įmanoma panaudoti saulės baterijas. „Labai teigiamai vertinu, kad naudojant saulės energiją šildomas vanduo ir gaminama elektra“, – alternatyviosios energijos privalumais dalijosi R. Lapinskas. Mitus kurti naudinga? Įsitikinimą, kad atsinaujinanti energija yra brangi, asociacijos „Litbioma“ prezidentas R. Lapinskas vadina mitu, kurį paprasta išsklaidyti. Jis priminė, kad labai dažnai galutinė energijos kaina skaičiuojama neįvertinant buvusių investicijų. „Pavyzdžiui, dažna dujų, mazuto ar elektrinė katilinė buvo pastatyta dar sovietmečiu. Šiandien tokios visiškai bevertės, tačiau jei lygintume su nauja, pavyzdžiui, vėjo, elektrine, kuriai pastatyti išleistume milijonus litų, atsinaujinanti energija pasirodytų esanti labai brangi. Jei lygintume korektiškai, suprastume, kad, tarkime, biokuro šiluma – gerokai pigesnė nei iškastinio kuro“, – teigė R. Lapinskas. 

2011 Nr. 9

www.arlanga.lt „ARLANGA pvc“ GAMINA Langus ir duris iš aukštos kokybės REHAU profilių sistemų:  EURO 60,  Brillant Design,  EURO 70,  GENEO,  NORDIC DESIGN. „ARLANGA pvc“ REKOMENDUOJA Langų profilių sistemą „GENEO“  geriausią savo klasėje, nustumiančią ligšiolines sistemas į antrąjį planą,  profilių sistemą tobuliems langams su „RAU-FIPRO“ – naujoviška, pažangiausių technologijų medžiaga,  geriausią būdą taupyti Jūsų namų šilumos energiją.

„ARLANGA pvc“ NAUDOJA  pažangias vokiškas technologijas, leidžiančias užtikrinti aukštą gaminių kokybę. „ARLANGA pvc“ SIŪLO  kokybišką gaminį reikliam vartotojui,  gerą servisą,  trumpus gamybos terminus,  priimtiną kainą. UAB „ARLANGA pvc“ Šviesos g. 3, LT-92317 Klaipėda, tel. +370 46 497151, mob. tel. +370 687 846 80, faks. +370 46 497 993, el. p. pvc@arlanga.lt.

Nutarę įsigyti aukštos kokybės medinius langus, kreipkitės UAB „ARLANGA wood“, Jankiškių g. 13 C, LT-02300 Vilnius, tel. +370 2011 5 2311 621, Nr.el.9p. wood@arlanga.lt.


40

transportas

kuo važiuosime rytoj?

Juozas GRABYS Įmonės „Vilniaus autobusai“ technikos direktorius

,,

transportas

41

Irgi nekenksmingi aplinkai, tik ne tokie patogūs autobusai Lietuvoje važinėjo jau prieš 20 metų.

Lietuviai tikisi ne tik ekologiško, bet ir greito bei patogaus viešojo transporto

Kristina BUIDOVAITĖ

Ekologijos banga neaplenkė ir Lietuvos, tačiau net tarp ją pagavusiųjų nedaug pasiryžusiųjų atsisakyti aplinką labiausiai teršiančios transporto priemonės – lengvųjų automobilių. Realybė tokia, kad kai tenka aukoti patogumą ar palengvinti piniginę, aistra žaliosioms idėjoms prigęsta.

2011 Nr. 9

Troleibusai – pati švariausia, tiesa, tik Vilniaus ir Kauno gatvėmis riedanti viešojo transporto priemonė. Bet specialistai šviesios ateities jiems nežada – kritikuoja dėl lėtumo ir nedidelio talpumo.

sukeliančių dujų išmetimo į atmosferą skaičiavimu neužtenka. Nagrinėjant didmiesčių problemas svarbesnis atrodo kitas ekologiškumo aspektas: rinkdamiesi viešąjį transportą, žmonės palaiko idėją, kurią galima pavadinti „miestas – miestiečiams“, taigi padeda atsiimti iš automobilių šių užimtą vaikų žaidimų aikštelių ar vejos vietą. „Išvada viena: bet koks viešasis transportas yra ekologiškesnis nei važiavimas automobiliu, – komentavo Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Tadas Metelionis. – Automobiliams statyti ir laikyti reikia vis daugiau vietos, tą vietą jie pagrobia iš žmonių.“ Jei įsivaizduotume gatvėje sustatytus 75 automobilius (tiek žmonių gali važiuoti autobusu), autobusą, kuriame tiek pat keleivių, ir 75 dviračius, būtų aiškiai matyti, kiek daug reikia vietos visiems tiems automobiliams. Dar vieną argumentą lengvųjų automobilių nenaudai pateikė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Transporto inžinerijos fakulteto Transporto vadybos katedros prof. dr. Jonas Butkevičius. Lengvasis automobilis važiuodamas gatve pagal dinaminius matmenis, kuriuos sudaro automobilis ir jam reikalingos važiuoti juostos plotis, užima ketvirtį sublokuoto autobuso dinaminių matmenų. Sublokuotas autobusas piko metu perveža iki 150 keleivių,

s n a r t por s a

Lengvų sprendimų nėra Problema sena kaip pasaulis: nors niekas nesiginčija, kad lengvųjų automobilių išmetamosios dujos, kuriose yra apie 200 įvairių cheminių junginių, teršia aplinką, prisideda prie dažnėjančių kvėpavimo takų, širdies bei kraujagyslių ligų ir vėžinių susirgimų, gatvėse motorinių transporto priemonių nemažėja. Turbūt visi sutiktų ir su tuo, kad ekologiškiausia yra vaikščioti pėsčiomis ar važiuoti dviračiu, tačiau toks pavyzdinis sprendimas Lietuvoje priimtinas dar nedaugeliui ir tai tik trumpą sezoną. Pirmiausia dėl to, kad dviračių takų tinklas mūsų šalyje stipriai atsilieka nuo Belgijos, Švedijos, Danijos ar Suomijos. Būtų galima pasidžiaugti, kad daug dėmesio ir lėšų Lietuva skiria ekologiško transporto plėtrai, tačiau kalbantis su specialistais paaiškėjo paradoksali situacija: diskusijų kelia net kriterijai, kuriais apibūdinamas toks transportas. Jei apie transporto ekologiškumą spręstume tik pa-

gal skaičius, tarkime, pagal tai, kiek šiltnamio dujų išskiriama keliaujant nuo taško A iki taško B, nuo olimpo galėtume nuversti bet kokį transportą. Daugiau ar mažiau aplinką teršia visos transporto priemonės. Troleibusai neteršia aplinkos išmetamosiomis dujomis, tačiau reikia įvertinti atominių elektrinių išmetamus teršalus ir atliekas. Elektra, pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių, t. y. vėjo, saulės, vandenynų bangavimo energijos, gali būti laikoma visiškai ekologiška. Tiesa, jei nebus skaičiuojama, kiek anglies dvideginio išsiskyrė gaminant, gabenant vėjo, saulės jėgaines ir t. t. Autobusams naudojant suspaustas gamtines dujas, išmetamųjų kenksmingųjų medžiagų bei kietųjų dalelių kiekis sumažėja iki 90 proc., tad jie tikrai mažiau teršia aplinką, bet vis viena nėra ekologiški.

Miestas – žmonėms Vertinant viešojo transporto ekologiškumą apsiriboti tik šiltnamio efektą

2011 Nr. 9


42

transportas

transportas

Metropoliteno Vilniuje idėjos gynėjai neketina užleisti pozicijų tramvajų propaguotojams.

s n a r t por s a t

o lengvasis automobilis – 1,5. Vadinasi, kitas logiškas žingsnis – plėsti viešąjį transportą, dar geriau – greitąjį viešąjį transportą. Pašnekovo nuomone, tinkamiausias pasirinkimas būtų greitasis tramvajus ar metropolitenas.

Švariausi, bet nešiuolaikiški Vertindami transporto priemones, kurios šiuo metu rieda mūsų gatvėmis, specialistai iš esmės sutaria: ekologiškiausi – troleibusai. Naudodami elektros energiją jie neteršia aplinkos išmetamosiomis dujomis. Tačiau troleibusai nėra šių dienų lūkesčius atitinkanti transporto priemonė. „Jie dalyvauja bendroje transporto sistemoje, išplėtoja tik nedidelį greitį, o jiems reikalingas kontaktinis tinklas ir stulpai gadina miesto vaizdą“, – troleibusų trūkumus vardijo prof. dr. J. Butkevičius. Šiuolaikiniai miestai, transporto ekspertų nuomone, nusipelnė darnaus transporto sistemos. T. y. transporto, neteršiančio aplinkos, neeikvojančio gamtinių išteklių, nebloginančio žmonių, gyvenančių dabar ir gyvensiančių ateityje, gyvenimo kokybės. Tiesa, pastebėjo Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vyriausiasis specialistas T. Metelionis, dauguma ekologišką transportą suvokia kur kas siauriau – tiesiog kaip neteršiantį aplinkos.

2011 Nr. 9

Gamtinės dujos – ne naujiena Šalies gatvėmis jau kelerius metus rieda „Euro 5“ standartus atitinkantys suspaustomis gamtinėmis dujomis varomi autobusai. „Vilniaus autobusų“ parke tokių – daugiau kaip šimtas. Beje, irgi nekenksmingi aplinkai, tik ne tokie patogūs autobusai Lietuvoje važinėjo jau prieš 20 metų. Įmonės „Vilniaus autobusai“ technikos direktorius Juozas Grabys priminė, kad tai buvo gamtinėmis dujomis varomi LAZ markės autobusai. Po to ilgą laiką gatvėmis riedėjo dyzeliniai autobusai. Taigi įmonė „Vilniaus autobusai“, po nemažos pertraukos pirmoji Lietuvoje įsigijusi 10 metų senumo gamtinėmis dujomis varomų autobusų, iš pradžių neturėjo nei tokių transporto priemonių eksploatavimo patirties, nei specialistų, kurie galėtų tuos autobusus remontuoti. O nenaujas transporto priemones reikia ne tik dažniau, bet ir brangiau remontuoti. Vis dėlto „Vilniaus autobusai“ gali džiaugtis ne tik nuopelnais aplinkosaugai. Jau akivaizdi ir šių autobusų teikiama ekonominė nauda. Vyriausybei nuo šių metų sausio 1 dienos panaikinus akcizą viešajame transporte naudojamoms suspaustoms gamtinėms dujoms, pavyksta nemažai sutaupyti. Vilniuje įgyvendinama dar viena žalioji idėja – nuo rugsėjo per senamiestį pradėjo kursuoti nedideli dujiniai autobusai.

Atsinaujinimą remia ES Penki didieji Lietuvos miestai šiuo metu renkasi ekologiškus autobusus, kuriuos pirks už Europos Sąjungos (ES) ir savivaldybių lėšas. Tokią veiklą remia ES Sanglaudos skatinimo veiksmų programa. Finansavimas skirtas priemonei „Kompleksinė ekologiško viešojo transporto plėtra“. Planuojama kompleksiškai modernizuoti viešojo transporto paslaugų sistemą, siekiant mažinti oro taršą, užtikrinti efektyvesnį miesto gyventojų susisiekimą, skatinti darbo jėgos mobilumą, mažinti transporto spūstis, gerinti eismo saugą, užtikrinti aukštą teikiamų viešųjų transporto paslaugų kokybę. Tam numatyta skirti ne mažiau kaip 88 mln. litų ES ir savivaldybių lėšų. Vilnius ketina įsigyti ne tik autobusų, bet ir troleibusų, eikvojančių mažiau elektros negu turimi dabar. Panevėžys taps pirmuoju miestu, kurio gatvėmis riedės hibridiniai, dyzelinu ir elektra varomi, autobusai. Susisiekimo ministerijos duomenimis, visi penki miestai turėtų įsigyti ne mažiau kaip 81 autobusą ir troleibusą. Kartu planuojama pailginti ir kontaktinį troleibusų tinklą – ne mažiau kaip 2,1 kilometro; įrengti ar rekonstruoti ne mažiau kaip 21,8 kilometro dviračių takų; įdiegti kitų viešojo transporto paslaugas gerinančių priemonių: viešojo transporto juostų, įvažų į viešojo transporto stoteles, viešojo transporto stotelių paviljonų.

Metro neteisingai vertinamas Prieš kelerius metus Vilnius buvo per žingsnį nuo sprendimo įsileisti naują transporto priemonę – modernų tramvajų, tačiau planai ir darbai pasikeitus miesto valdžiai įstrigo. Ekologiško viešojo transporto šalininkų asociacijos valdybos nario Jurijaus Čekurišvilio žiniomis, šiuo metu užsakytas naujas tyrimas, kuris turėtų išnagrinėti kartą jau atsakytą klausimą: koks viešojo transporto sprendimas šalies sostinei būtų optimalus? Vienas galimų variantų – metro, tačiau, pasak J. Čekurišvilio, tai gal nebūtų pats neekonomiškiausias sprendimas. Tiesa, metro pranašumų yra daugiau nei trūkumų. Metropolitenas ekologiškas tuo, kad jis netrukdo kitam transportui: nestabdo automobilių, nesukelia spūsčių, perveža daug keleivių (iki 52 tūkst. per valandą viena kryptimi). Tačiau įrengti metro reikia ir daug laiko, ir lėšų, todėl artimiausiu metu tikėtis Vilniuje metro nereikėtų. „Sostinėje buvo planuojamas 20 kilometrų tramvajaus tinklas. Tokio projekto vertė siektų 700–800 mln. litų. Metro tinklo kaina būtų dar didesnė. Akivaizdu, tokios investicijos Vilniaus biudžetui nepakeliamos“, – kalbėjo J. Čekurišvilis. „Metro sąjūdžio“ atstovai apgailestauja, kad sostinės savivaldybės parengtame specialiajame naujų transporto rūšių diegimo Vilniaus mieste plane iki 2040 metų viešojo transporto srityje naujovių nežadama. Metro šalininkus papiktino, kad metropoliteno idėja pripažinta ekonomiškai nepagrįsta ir neigiamai veikianti aplinką. „Metro sąjūdžio“ atstovų nuomone, tokios išvados padarytos dėl neteisingo išeities taško: požeminė transporto priemonė vertinta kaip konkurentė tramvajui, autobusams ir troleibusams, užuot analizavus ją kaip pagrindinį susisiekimo būdą ir vieną svarbiausių darnios plėtros elementų. Taigi metropoliteno idėjos propaguotojai dėl savo tikslo nusiteikę dar pakovoti. Tam, pasak jų, pritaria ir daugybė mokslo institucijų, organizacijų, verslo firmų bei asociacijų, miestiečiai. Troleibusai – ne išeitis J. Čekurišvilis svarstė, kad atsižvelgiant į skylėtą miesto biudžetą tokios brangios viešojo transporto priemonės kaip metro ar tramvajus Vilniui

43

Daugelyje Europos miestų populiarus tramvajus – kandidatas pakeisti Vilniaus viešojo transporto sistemą.

Asociacija „Ekologiško viešojo transporto šalininkai“ ES remia permainas

Asociacijos „Linava“ surinktais 2010 metų duomenimis, Lietuvos autobusų ir troleibusų parkai – vieni seniausių Europoje. Vos 17,9 proc. visų šalyje turimų keleivinio transporto priemonių yra naujesnės nei dešimties metų. Vilniuje ir Kaune važinėja po keliasdešimt naujų transporto priemonių, tačiau Lietuvos rajonų keliuose prasilenkti su nauju autobusu beveik neįtikima. Nors mūsų viešasis transportas atsilieka nuo Europos standartų, žaliojo transporto plėtra Lietuvoje įgauna pagreitį. Vilniuje šiuo metu važinėja maždaug 100 gamtinėmis dujomis varomų autobusų. Tiesa, jie senesni nei 10 metų. Skaičiuojama, kad vidutinis Vilniaus autobuso amžius yra apie 12,5 metų, o kituose Europos miestuose – 6–8 metai. Ekologiško viešojo transporto plėtra – vienas iš Europos Sąjungos prioritetų. Susisiekimo ministerija nurodė, kad Lietuvos laukiantys darbai įvardyti 2011 metų kovo 28 dieną Europos Komisijos paskelbtoje naujoje Baltojoje knygoje. Šiame dokumente numatyta, kad būtina skatinti

ekologiško keleivinio transporto plėtrą ir naudoti mažesnes, lengvesnes, labiau specializuotas keleivines kelių transporto priemones. Be to, miesto autobusų, taksi ir krovininių transporto priemonių parkai laikomi puikia terpe alternatyvioms varymo sistemoms ir degalams išbandyti. Kad šalyje būtų diegiamas švaresnis viešasis transportas ir užtikrinamas stabilus transporto srities finansavimas, būtina nemenka parama. Europos Komisija dar 2007-aisiais patvirtino 2007–2013 metų Sanglaudos skatinimo veiksmų programą, kuri skirta Lietuvoje įgyvendinti darnesnės visuomenės viziją. Vienas programos prioritetų yra gyvenimo aplinkos ir kokybės gerinimas. Kadangi užteršta aplinka pirmiausia daro įtaką žmonių gyvenimo kokybei, bus siekiama mažinti aplinkos oro taršą transporto priemonių išmetamais teršalais ir griežtinti transporto priemonių taršos kontrolę. Taip pat iki 2013 metų numatoma toliau kurti ekonomiškai efektyvią viešojo transporto sistemą, derinti visų transporto rūšių plėtrą, atnaujinti viešojo keleivinio transporto priemonių parką.

2011 Nr. 9


44

transportas

,,

rubrika

Jurijus Čekurišvilis Ekologiško viešojo transporto šalininkų asociacijos valdybos narys

Tikėtis, kad Lietuvoje greitu laiku persėsime į ekologišką transportą, bus galima tik tuo atveju, jei išryškės akivaizdus finansinis pranašumas renkantis šį kelią. bus vargiai įkandamos, todėl bent jau artimiausius dešimt metų radikalių pokyčių šioje srityje laukti neverta. Geriausia, ko galima tikėtis – kad bus įsigyta ekologiškesnių autobusų ir išsaugotas troleibusų parkas. Bet amžino gyvenimo troleibusams J. Čekurišvilis neprognozuoja. Specialistas įvardijo kelias konkrečias priežastis, dėl kurių, jo manymu, troleibusai neturi ateities. Pirmiausia – nedidelė jų talpa. Tramvajus ar metro gali pervežti daug daugiau keleivių nei troleibusai, todėl jie padėtų efektyviau spręsti keleivių pervežimo problemą piko valandomis. Antras svarbus priekaištas troleibusams ir autobusams – jų greitis neatitinka keleivių lūkesčių. Todėl troleibusai nesprendžia ir pagrindinio uždavinio – gundyti žmones atsisakyti lengvųjų automobilių. Europoje ekologiškas transportas laikomas priemone keisti miesto erdvių naudojimą. Jis padeda pasiekti, kad senamiesčiuose ir miestų centruose būtų mažiau automobilių, daugiau erdvių atitektų žmonėms. Europa žengė į priekį taip toli, kad turi spręsti jau kitas problemas, pavyzdžiui, viešojo transporto perkrovas. Bet išeičių visada galima rasti: dabar ten imamasi įgyvendinti projektus, kurie skatintų žmones mažiau naudotis viešuoju transportu ir daugiau vaikščioti ar važiuoti dviračiu.

Kai kurie priemiesčių gyventojai išvis neturi galimybės naudotis reguliariais viešojo transporto maršrutais – aptarnauti negausiai gyvenamus rajonus būtų nuostolinga. Tai leidžia daryti prielaidą, kad naujos viešojo transporto rūšies ar sistemos įdiegimas, esamų ir naujų transporto rūšių kombinavimas galėtų būti naudingas miestui. Viena galimų alternatyvų – vadinamoji „Park & Ride“ sistema, plėtojanti viešojo ir privataus transporto sąveiką: kai priemiesčiuose gyvenantys žmonės jau miesto pakraščiuose palieka automobilius specialiai įrengtose aikštelėse, o kelionę į darbą tęsia viešuoju transportu. Sistema nuo durų iki durų užtikrintų greitesnę, pigesnę ir ekologiškesnę kelionę nei nuosavu automobiliu. Vilniuje taip pat nėra plėtojamos efektyvios dalijimosi automobiliais programos („Car-Sharing“, „Car-Pooling“, „RideSharing“), trūksta darnios pėsčiųjų bei dviračių transporto infrastruktūros, nėra išplėtotas nei trumpųjų nuotolių dviračių susisiekimas, nei viešasis dviračių transportas (koncepcija „Bike sharing“) ar sąveika su viešuoju transportu („Bike & Ride“ sistema, „Velostation“ punktai ir kt.). Tokios sistemos būtų ypač efektyvios turint greitojo tranzito, pavyzdžiui, lengvuosius miesto, traukinius (Light Rail Transit), atskiro eismo sistemą (Bus Rapid Transit), miesto arba priemiesčio geležinkelį, skirtingo lygio sistemas (požeminis metro, kabantis miesto geležinkelis, estakadinis geležinkelis, metro ir pan.).

Kinijos bei Japonijos gamintojai, jie pradėjo rinkai siūlyti daugiau gamtinėmis dujomis varomų autobusų. Tiesa, J. Čekurišvilis čia įžvelgia nešvarius gamintojų žaidimus. „Gamintojai didina gamtinėmis dujomis varomų autobusų, kurie iš tiesų yra pigesni, kainas, kad pirkėjui nebūtų skirtumo, ar pirkti autobusą, kuriame įdiegtos senosios technologijos, ir mokėti mažiau, bet vėliau permokėti perkant degalus, ar mokėti šiek tiek daugiau, bet paskui sutaupyti degalų sąskaita. Sukuriamos tokios sąlygos, kad nebelieka jokio skirtumo, kokias transporto priemones įsigyti“, – apgailestavo pašnekovas. Padėti priimti sprendimą tokiu atveju turėtų bendra valstybės politika. Bet valstybės ir miestų vadovai turbūt pasakytų, kad nepavyksta remti ekologiškas idėjas pamirštant kitas problemas. J. Čekurišvilio nuomone, tikėtis, kad Lietuvoje greitu laiku persėsime į ekologišką transportą, bus galima tik tuo atveju, jei išryškės akivaizdus finansinis pranašumas renkantis šį kelią. O Vakarų Europos miestų gyventojai ekologiškas transporto priemones jau renkasi ne dėl to, kad tai jiems naudinga ekonomiškai. Jie net sutinka mokėti daugiau ir taip remti sveiką gyvenseną bei aplinką. Lietuvoje tokios atidos ekologijos idėjoms kol kas nėra. Tai susiję ne tik su sudėtingomis ekonominėmis aplinkybėmis. Žmonėms trūksta sąmoningumo. „Šiuo metu šviesios ekologiško viešojo transporto ateities piešti negalime. Ji bus viso labo tokia, kokios reikalaus, pavyzdžiui, ES“, – sakė J. Čekurišvilis.

s n a r t por s a t

Viešasis transportas – nepatrauklus Susisiekimo ministerijos atstovai pripažįsta, kad dabartinė Vilniaus miesto viešojo transporto sistema nėra pavyzdinė: neužtikrindama greito, patogaus ir saugaus susisiekimo ji negali konkuruoti su lengvaisiais automobiliais.

2011 Nr. 9

Ekologija prasideda galvoje Augantį žaliojo transporto populiarumą iškart pastebėjo Europos,

2011 Nr. 9

45


46

ekorykštė

Tvarkytojai prašo tvarkos Pavojingųjų elektros ir elektroninių atliekų utilizavimas – be realios apskaitos ir kon2011 Nr. 9

ekorykštė

Aleksas GIRA

Elektros ir elektroninės įrangos atliekos – ne tik kenksmingos. Jose yra vertingų antrinių žaliavų, kurias medžioja nelegalūs ardytojai. Ir išmėsinėtų likučių utilizavimu jie tikrai nesirūpina. Elektros ir elektroninės įrangos gamintojai nepatenkinti: valstybė nevykdo prievolės kontroliuoti pavojingųjų atliekų rinkimą bei perdirbimą.

47

Laikas pokyčiams Ne vienus metus elektros ir elektroninės įrangos atliekų rinkimas, perdirbimas bei pažymų pardavimas Lietuvoje buvo tik elektronikos atliekų perdirbimo įmonių rūpestis. Ir iki šiol tos įmonės dažnai pačios renka, rūšiuoja, perdirba ir apskaito didžiąją dalį šios rūšies atliekų. Nors elektros ir elektroninės įrangos gamintojai bei importuotojai, finansuojantys šią veiklą, lenkia gal-

2011 Nr. 9


48

ekorykštė

vas prieš atliekų tvarkytojus ir dėkoja jiems už nuveiktus darbus, jie atkreipia dėmesį, kad šių dienų situacija ir kitų Europos Sąjungos (ES) šalių patirtis reikalauja sisteminių pokyčių. Šalyje nepakankamai išplėtota gyventojų patogumui būtina gamintojų ir importuotojų bei savivaldybių elektronikos atliekų rinkimo vietų infrastruktūra, klesti šešėlinis, dažnai jokių mokesčių nemokantis, neapskaitomas senų prietaisų rinkimo ir aplinkai kenksmingo ardymo verslas.

Dingsta šešėlyje Vertingos antrinės žaliavos, kurių yra elektros ir elektroninės įrangos atliekose, yra ta priežastis, dėl kurios didžioji dalis šios rūšies atliekų, kitaip nei kitų rūšių šiukšlės, ne kaupiasi, o išnyksta kaip dūmas. Elektroninės įrangos gamintojai bei importuotojai skundžiasi, kad į specialias rinkimo vietas bei sąvartynus dažniausiai papuola jau sulaužyta elektroninė įranga – vertelgos būna išlupę parduoti tinkamas jos dalis, nekreipdami dėmesio, kad ardant į aplinką patenka kenksmingųjų medžiagų. „Tenka apgailestauti, kad taip ardoma elektronika aplinkai daro nepataisomą žalą, o mums lieka vykdyti atliekų tvarkymo užduotis perkant pažymas, – situaciją komentavo Elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų asociacijos direktorius Giedrius Mikulskas. – Niekam nereikalingos tik nevertingos baterijos ir dujošvytės lempos, kurių rinkimo kiekiai, didėjant gyventojų sąmoningumui, nuolat auga.“ Nors situacija elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo srityje nėra ideali, G. Mikulsko nuomone, einama teisinga linkme: gamintojai ir importuotojai, taip pat savivaldybės patys imasi vis daugiau iniciatyvos steigti elektronikos atliekų rinkimo punktus, platina informaciją gyventojams, kartu su Aplinkos ministerija, perdirbėjais siekia, kad surinktos atliekos būtų apskaitomos ir perdirbamos laikantis visų reikalavimų. „Vienas pavyzdžių, įrodančių, kad situacija gerėja, yra faktas, kad vien pernai mūsų iniciatyva visoje Lietuvoje įsteigta beveik 4 tūkst. baterijų bei akumuliatorių atliekų rinkimo vietų ir per 100 elektros bei elektroninės įrangos atliekų rinkimo

taškų“, – „Statybai ir architektūrai“ pasakojo asociacijos vadovas.

Stinga atliekų aikštelių Atliekų rinkimu užsiimančios bendrovės „Žalvaris“ komercijos direktoriaus Sigito Ašmono teigimu, šiandien beveik visa elektronika perdirbama Lietuvoje, o tai daro vos kelios įmonės. Be to, kasmet didėja tokių atliekų rinkimo ir perdirbimo normatyvai. Pavyzdžiui, elektros ir elektroninės įrangos atliekų rinkimo procentą nuo parduotos buitinės technikos kiekio kasmet nustato Ūkio ministerija. Šiuo metu minimali užduotis, kurią turi vykdyti importuotojai – surinkti 44 proc. nuo viso vietos rinkoje parduoto buitinės technikos kiekio. Nors žmonės pamažu pradeda įprasti prie atliekų rinkimo sistemos, yra daug tobulintinų dalykų. Pasak S. Ašmono, viena didesnių problemų – kad kai kurios elektronikos atliekos patenka į metalo rinkimo aikšteles, kur apskaitomos kaip metalo, o ne kaip elektros ir elektroninės įrangos atliekos. „Savivaldybės turi įkurti pakankamai didelių matmenų atliekų rinkimo aikštelių, į kurias būtų galima atiduoti seną buitinę techniką. Kol kas jų yra per mažai, kad gyventojams būtų patogu naudotis šia paslauga. Tiesa, jiems geriausia, kai viskas paimama iš namų ir dar nemokamai, kai nereikia sukti galvos, kaip tokias atliekas nuvežti, ką samdytis. Bet toks būdas yra per brangus rinkėjams, tad tenka laviruoti tarp patogumo ir rinkimo išlaidų“, – atliekų rinkimo sistemos niuansus atskleidė S. Ašmonas.

Sigitas AŠMONAS Bendrovės „Žalvaris“ komercijos direktorius

,,

2011 Nr. 9

buitinę techniką: kavos virimo aparatus, sulčiaspaudes, virtuvinius kombainus ir pan. „Statybos ir architektūros“ kalbinti pašnekovai negalėjo tiksliai įvardyti surenkamo ir perdirbamo pavojingųjų elektros bei elektroninės įrangos atliekų kiekio. S. Ašmonas remiasi 2006 metų ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis. Tada šalyje tokių atliekų susidarė 127 tūkst. tonų, o buvo sutvarkyta vos 5,8 tūkst. tonų. „Žodžiu, pavojingųjų atliekų Lietuvoje yra, tik jos nėra apskaitomos, netgi slepiamos. Manau, skaičiai puikiai rodo, kokia padėtis tokių atliekų rinkoje“, – kalbėjo S. Ašmonas. Elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų asociacijos direktorius G. Mikulskas irgi neturi tikslių duomenų. „Vadovaujantis ES direktyvomis, mūsų šalyje per metus iš vieno gyventojo vidutiniškai turi būti surinkta 4 kilogramai tokių atliekų. Tačiau, oficialiais Aplinkos ministerijos duomenimis, jų surenkama apie 3 kilogramus. Realių skaičių niekas nežino, nes, matyt, apskaitomos tik tos atliekos, už kurių perdirbimą pirkdami pažymas sumoka elektroninės įrangos gamintojai bei importuotojai“, – dar vieną problemą pripažino G. Mikulskas.

Įstatymas įstrigo Seimo girnose Kontroliuoti pavojingųjų atliekų rinkimą bei perdirbimą yra valstybės prievolė, tačiau, pašnekovų teigimu,

49

tinant jų pajamų. Kol kas nelegalūs atliekų rinkėjai ir ardytojai naudojasi galimybe tokias atliekas nešti neribotą skaičių kartų, tokiu būdu lyg ir legaliai gaudami dideles neapmokestinamas pajamas. „Praėjusiais metais elektros bei elektroninės įrangos atliekų tvarkymo situaciją nagrinėjo Vyriausybės sudaryta darbo grupė. Ji suformulavo esminius Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatus, kurie buvo sutikti nevienareikšmiškai. Remdamasi jais, Aplinkos ministerija parengė Atliekų tvarkymo įstatymo projektą, kuris iki šiol svarstomas Seime. Nors laikas eina, guodžia tai, kad su valstybinėmis institucijomis pavyksta rasti bendrą kalbą, tad tikimės, kad esminės problemos bus išspręstos“, – viliasi G. Mikulskas.

Savivaldybės turi įkurti pakankamai didelių matmenų atliekų rinkimo aikštelių. Kol kas jų yra per mažai, kad gyventojams būtų patogu naudotis šia paslauga.

o k e kšy r tė Statistika – tik apytikslė Specialistai sako, kad surinkti privalomą kiekį pavojingųjų elektroninių atliekų nėra problema, tačiau stinga griežtos apskaitos bei kontrolės. Pavyzdžiui, bendrovė „Žalvaris“ šiemet jau surinko visą metinį televizorių ir kompiuterių monitorių atliekų kiekį. Bėda, pasak S. Ašmono, tai, kad gyventojų išmetami televizoriai bei kompiuterių priedai yra dideli, o rinkoje dominuoja ploni, nedidelės apimties prietaisai. Todėl perdirbėjams kyla klausimas, ar elektroninės įrangos gamintojai bei importuotojai finansuos surinktų atliekų perdirbimą. Pašnekovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad šalyje keblu rinkti smulkiąją

ekorykštė

ši prievolė nevykdoma taip gerai, kad neliktų galimybės nepaisyti nustatytų taisyklių bei įstatymų. Nors didelio išradingumo čia gal ir nereikėtų. „Štai aplinkosaugos inspektorių apsilankymai atitinkamose įmonėse visada duoda rezultatų“, – patikino S. Ašmonas. „Problema ta, kad niekas nenori mokėti už atliekų tvarkymą, nors tai ir reglamentuota įstatymais. Žinoma, kai už surenkamas atliekas, tokias kaip akumuliatoriai, yra mokama, problemų nekyla, bet daugumą pavojingųjų atliekų reikia tvarkyti deginimo įrenginiuose, o tai, suprantama, kainuoja. Pastebėjau, kad mažiau problemų kyla su užsienio kapitalo įmonėmis – jos pavojingųjų atliekų tvarkymo kultūrą atsineša iš savo šalių. O lietuviškas įmones, kurios tvarkosi pagal visus reikalavimus, galima suskaičiuoti ant rankos pirštų“, – apgailestavo bendrovės „Žalvaris“ komercijos direktorius. Elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų asociacijos direktorius G. Mikulskas įsitikinęs, kad problema yra ne tik skylėta atliekų rinkimo kontrolė bei apskaita, bet ir Gyventojų pajamų mokesčių (GPM) įstatymo spragos. Jis tiki, kad situacija pagerėtų, jei atliekų tvarkytojams būtų užkirsta galimybė iki 200 litų vertės atliekas iš gyventojų pirkti neidentifikuojant jų asmenybės ir atitinkamai neapmokes-

2011 Nr. 9


50

ekorykštė

ekorykštė

51

aplinkotvarka titulinis

APLINKOTVARKA

aplinka I 52

Miestai depresijai nepasidavė

požiūris I 59 Pastolių apsupty

renovacija I 62

Po renovacijos pasimiršta rūpesčiai

pasaulis I 65 Žaliosios sienos

renovacija I 70

Be valstybės paramos – nuostolis

naujienos I 79 2011 Nr. 9

Nori pasirodyti pasauliui 2011 Nr. 9


52

aplinka

aplinka

53

Bitė RIMKUTĖ

Taupymo režimu veikiantis gatvių apšvietimas ir rečiau išvežamas sniegas – tik tokių nepatogumų pastaraisiais, krizės, metais tepajuto dauguma didžiųjų šalies miestų gyventojų. Gal dažni rinkimai lėmė, kad net gūdžiausiu laikotarpiu miestų ūkvedžiai uoliai rūpinosi kasdieniam miestiečių gyvenimui svarbiomis smulkmenomis.

,,

Aloyzas PAKALNIŠKIS Kauno miesto administracijos Miesto ūkio departamento Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas

Miestai depresijai nepasidavė Kasdieniame gyvenime svarbios visos smulkmenos: pradedant gėlėmis, baigiant šiukšliadėžėmis 2011 Nr. 9

Kai rinkdavomės gražesnes ir lengvesnes šiukšliadėžes, po nakties tvarkytojai jų dažnai nerasdavo. Dabar turime grubesnes – betonines. Tokias, kokių žmonės nori. Kai jie bus pasirengę, statysime kitokias – gražesnes. Ūpą kelia gėlynai Savivaldybės sugeba rasti lėšų net žydinčioms gėlėms skveruose ir gatvėse puoselėti. Nors žmonės, savo namų ūkiuose turėję atsisakyti dar svarbesnių dalykų, į šį praradimą turbūt būtų sureagavę abejingiausiai. Būtų sunku pasakyti, kiek praeivių tomis gėlėmis džiaugiasi kas dieną. Bet tikėtina, kad kur kas daugiau, negu jų burnoja dėl viešųjų tualetų ar šiukšliadėžių trūkumo. Nes ir šiose srityse situacija krizės laikotarpiu ne blogėjo, bet gerėjo. Na – šįkart nepriminsime Kauną garsinančio brangiausio Lietuvoje viešojo tualeto.

2011 Nr. 9


54

aplinka

Ir Vilniaus, ir Kauno gyventojai jau primiršo nepatogumus dėl tamsoje prieš dvejus metus paskendusių gatvių. Bet lėšų stygiaus išprovokuotas sprendimas, kai šiuose miestuose buvo nuspręsta išjungti kas antrą ar trečią žibintą, akivaizdžiai atnešė daugiau žalos nei naudos.

,,

2011 Nr. 9

p alina k

Už sostinės želdinius atsakinga Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus vedėja Irena Mikalauskienė apgailestauja tik todėl, kad dėl sumažėjusio biudžeto pastaraisiais metais nebuvo galimybių įrengti naujų gėlynų bei skverelių. Užtat tie, kurie įrengti anksčiau – tikrai neapleisti. Viskas kaip visada: gėlynai atnaujinami triskart per metus ir ne mažiau kaip 20 rūšių gėlėmis. Miesto pakraščiuose jie kuklesni, bet irgi neapaugo piktžolėmis. Kaunas ir žydėjo, ir tebežydi. Kauno miesto administracijos Miesto ūkio departamento Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis patenkintas tuo, kad gėlynus pastaruoju metu pavyko net šiek tiek praplėsti. Ir to nereikėtų sieti su Europos krepšinio čempionatu. Gal tik gėlės ant pėsčiųjų tilto į Nemuno salą buvo pakabintos dėl šios sporto šventės. Atlikta ir kur kas rimtesnių, vienadieniais nevadintinų darbų: išvalyti Nemuno pakrančių želdynai, Santakos parkas, Šančių dviračių takas. Laisvės alėjoje atliktas kompleksinis formuojamasis liepų genėjimas, analogiški darbai baigiami ir Savanorių prospekte.

„Kompleksinis tvarkymas – kur kas efektyvesnis nei kova su pavieniais senais medžiais, – aiškino A. Pakalniškis. – Vieną kartą tenka sumokėti daugiau, užtat grįžti prie tos problemos nebereikia kelerius metus.“

Medžiai grasina miestams Kauno miesto Aplinkos apsaugos skyrius įpareigotas atlikti avarinių medžių inventorizaciją. Per metus šiame mieste jų iškertama apie 1000. „Reikėtų galvoti ir apie medžių rekonstrukciją – atsodinimą. Bet tai kol kas tik planuojama, – pripažino A. Pakalniškis. – Turime laikytis prioritetų: pirmiausia tvarkomi avariniai medžiai, tada šienaujama, tada jau rūpinamasi želdynais ir gėlynais, o jau tuomet galima galvoti apie medžių atsodinimą.“ Seni medžiai kelia galvos skausmą visai Lietuvai. Vilniuje per liepos mėnesį siautėjusią audrą išgriuvo per 500 medžių. Ir dabar kasdien gaunama ne mažiau kaip 20 prašymų nukirsti medžių. Per metus avarinių išpjaunama apie 2000. Pasak I. Mikalauskienės, daugiausia tai – ne sodinti, o savaime pridygę medžiai, tokie kaip uosialapiai klevai, kuriais apaugęs visas An-

aplinka

takalnis. „Jie išsikeroję, nebegražūs ir linkę virsti. Sodintų medžių tikrai niekas neskuba kirsti. Nebent jie tikrai nugyvenę savo amžių ir kelia grėsmę, pavyzdžiui, kaip tuopos. Beje, apie tokius medžius mums dažnai praneša patys gyventojai“, – pasakojo sostinės Miesto tvarkymo skyriaus vedėja. Vilniuje kol kas tvarkomasi apčiuopomis – želdynus čia tik pradėta revizuoti. „Labai laukiu informacijos, kada medžiai sodinti, genėti, kokia jų būklė, yra ar nėra drevių“, – sakė I. Mikalauskienė.

reikia spręsti nuolatines miesto šiukšliadėžių problemas.

Išlaidauti neverta Turbūt visų miestų tvarkdariai apie rūpesčius dėl šiukšliadėžių – pradedant jų dizaino parinkimu, baigiant išradingais naikinimo būdais – galėtų rašyti romanus. Klaipėdiečiai labai džiaugėsi pasistatę gražias ketaus šiukšliadėžes. Jos kainavo kaip tikrai geras daiktas – po 2500 litų. Ir kaipmat liko be dangčių, atsiėjusių po 500 litų. Miesto tvarkytojai pademonstravo šventą naivumą – kai visi dangčiai buvo pavogti, užsakė naujų. O dabar nusiramino ir džiaugiasi, kad šiukšliadėžės gražiai atrodo ir be dangčių. Svarbiausia – niekas negali kaltinti, kad banano žievę tenka neštis pusę kilometro – šiukšliadėžės visų miestų centrinėse dalyse sustatytos tikrai tankiai. Klaipėdoje – kas 50 metrų. Be dangčių greitai liko ir sostinės centre sustatytos šiukšliadėžės. Miegamuosiuose Vilniaus rajonuose sustatytos paprastesnės – gelžbetonio – šiukšlių dėžės, ir jų likimas atsakingiems žmonėms kelia naujų klausimų. „Tiesiog neįsivaizduoju, kaip visuomeninio transporto stotelėse sudaužomos gelžbetonio šiukšliadėžės, – pasiguodė Miesto tvarkymo skyriaus vedėja I. Mikalauskienė. – Gal jaunimas neturi kur jėgų dėti.“ Pretenzijų dėl per mažo šiukšliadėžių skaičiaus ji jau seniai negirdėjo. „Negalime jas statyti prie kiekvieno stulpo, – pabrėžė pašnekovė. – Naujuose rajonuose šiukšliadėžių mažiau, bet tikrai yra pėsčiųjų alėjose, prie vaikų žaidimų aikštelių. O jei pastatysime prie kiekvienos laiptinės, žmo-

55

nės į jas mes buitines šiukšles. Niekas neneš į konteinerius. Tokia Lietuvoje praktika.“ Mažiausiai problemų dėl viešosiose vietose įrengtų šiukšliadėžių, regis, turi kauniečiai. Viskas tapo paprasčiau, kai miesto tvarkytojai nusprendė atsisakyti ambicijų miesto centrinę dalį apstatyti dailiomis šiukšliadėžėmis. „Kai rinkdavomės gražesnes ir lengvesnes, po nakties tvarkytojai jų dažnai nerasdavo. Dabar turime grubesnes – betonines. Tokias, kokių žmonės nori. Kai jie bus pasirengę, statysime kitokias – gražesnes“, – sakė A. Pakalniškis.

p alina k

Slėps šiukšlių konteinerius Vieną po kitos šventes visai Lietuvai rengiantys klaipėdiečiai neatsilieka nuo Vilniaus ir Kauno. Želdinių priežiūrai jie lėšų negaili ir bet kam jos nepatiki. „Ne, viešiesiems darbams nuteisti žmonės gėlių mums nesodina. Žinote: rytą įkas, vakare iškas“, – nusijuokė Klaipėdos savivaldybės Miesto ūkio departamento direktorius Liudvikas Dūda. Klaipėdiečiai džiaugiasi, kad sugeba rasti lėšų ir miestą puošiantiems, bet eksploatuotojų dėl didelių išlaidų įprastai keikiamiems fontanams. Uostamiestyje net visi medžiai aprašyti, o dabar jų planuose – rengti požeminių ar pusiau požeminių atliekų konteinerių įrengimo schemą. Klaipėdiečiai žvalgosi į antžeminių konteinerių bandančius atsisakyti miestus – požeminiai jau nėra naujiena nei Vilniuje, nei Kaune, o toliausiai pažengę yra Druskininkai, kur dar 2007 metais miesto valdžia priėmė sprendimą užvirinti senąsias šiukšlių rinkimo šachtas. Bet šie planai pajūryje tik pradedami įgyvendinti, kol kas

Nuskriausta tik prezidentūra Viešieji tualetai – dar viena tema, dėl kurios Lietuvoje įprasta aimanuoti. Taip įprasta, kad net tualetų pristačius ar juos sutvarkius aimanos nenutilo. Valdininkai ginasi faktais – vardydami vietas, kuriose veikia viešieji tualetai. „Na taip – prie prezidentūros tualeto nėra, o pasirodo – tai aktualiausia vieta“, – juokavo I. Mikalauskienė. Visos Lietuvos viešųjų tualetų schemos nepateiksime, bet po pokalbių su Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos tvarkdariais tenka pripažinti, kad jų tiek, jog skųstis nebėra ko. Klaidų žada nekartoti Ir Vilniaus, ir Kauno gyventojai jau primiršo nepatogumus dėl tamsoje prieš dvejus metus paskendusių gatvių. Bet lėšų stygiaus išprovokuotas sprendimas, kai šiuose miestuose buvo nuspręsta išjungti kas antrą ar trečią žibintą, akivaizdžiai atnešė

2011 Nr. 9


56

aplinka

Gyventojų teisė rinktis Antžeminius atliekų konteinerius keisti požeminiais planuojantys klaipėdiečiai turi, kur klausti patarimų – visą šį tikrai ne patį lengviausią kelią jau įveikė Druskininkai. Tiesa, miesto valdžia jį stipriai supaprastino: 2007 metais savivaldybė priėmė sprendimą užvirinti viso miesto šiukšlių rinkimo šachtas ir įrengti tik požeminius šiukšlių konteinerius. Įprastai dėl to susitarti turi patys gyventojai ar namų bendrijos. Ilgų diskusijų išvengę dzūkai jau baigė naujųjų konteinerių įrengimo darbus. „Ūkiškai planuojant miesto ateitį, siekiant šio kurorto tikslų yra labai gerai, kad jie įsirengė ne tik buitinių atliekų, bet visą keturių konteinerių komplektą, leidžiantį rūšiuoti atliekas“, – sakė bendrovės „VSA Vilnius“ direktorė Jurgita Petrauskienė. Druskininkuose šiuo metu įrengtas 131 suomių kompanijos „Molok“ konteineris. Pirmoji Lietuvai požeminius konteinerius pasiūliusi įmonė „VSA Vilnius“ yra vienintelis suomių kompanijos atstovas mūsų šalyje. Druskininkiečiai jau džiaugiasi matydami smarkiai pagerėjusį atliekų rūšiavimą. „Taip yra ne dėl

aplinka

požeminių konteinerių, bet dėl to, kad naudojant šiuos konteinerius galima sukurti vieningą atliekų rinkimo sistemą, – sakė J. Petrauskienė. – Žmonėms paprasčiau ir aiškiau, kai jie gali visų atliekų atsikratyti vienu veiksmu: kai nereikia į šachtą pilti buitinių atliekų, po to pėdinti ieškoti konteinerio, kad galėtų atsikratyti išrūšiuotųjų. Toks pat veiksmas atsikratant atliekų didina žmonių motyvaciją rūšiuoti – ir kokybė gerėja, ir kiekiai didėja.“ Gyventojai dažniausiai įvertina kitą požeminių konteinerių privalumą – jie kur kas geriau nei antžeminiai apsaugoti nuo knaisiojimosi po atliekas. „Tiesa, nuo žmonių sudėtinga apsisaugoti, nors ir tokių priemonių yra, bet kačių ir šunų kapstymasis tikrai nebegresia: jų ten negali patekti“, – užtikrino pašnekovė. Požeminių konteinerių skaičius auga ir sostinėje. Vien „VSA Vilnius“ yra įrengusi jau 204 tokius konteinerius. Tiesa, Vilniuje prie senos statybos namų dažniau įrengiami tik buitinių atliekų konteineriai. J. Petrauskienė nemano, kad taip yra dėl to, kad keturiems konteineriams būtų sunku rasti vietos. „Kur įkastas vienas konteineris, tilps ir keturi. Bet tiesiog ne visi nori rūšiuoti“, – apgailestavo bendrovės „VSA Vilnius“ atstovė.

Tiesa, ji pripažino, kad įrengti požeminių konteinerių aikštelę nėra visiškai paprastas veiksmas: reikia derinti konteinerių vietą, kad būtų patogu ir gyventojams naudotis, ir atliekų vežėjams prižiūrėti, kad nebūtų pažeistos požeminės komunikacijos: elektros laidai, šildymo trasos, kanalizacija ir pan. Dėl to kartais konteineriai būna įrengiami ne visai šalia namo. Kitaip nei kituose miestuose, į kuriuos keliauja „Molok“ konteineriai, Vilniuje bendrovė „VSA Vilnius“ atlieka visą jų priežiūrą: nuo įrengimo iki atliekų išvežimo. J. Petrauskienė tikino, kad naudotis požeminiais konteineriais nėra brangiau nei antžeminiais. „Pats konteineris – brangesnis, bet jei įskaičiuotume ir priežiūrą, įprastai atliekų išvežimas atpinga apie 10–20 proc., – sakė bendrovės „VSA Vilnius“ atstovė. – Tiesiog į juos telpa penkiskart daugiau atliekų, taigi jas reikia rečiau išvežti.“ Antžeminiame konteineryje telpa 1,1 kubinio metro šiukšlių, o požeminiame – iki penkių kubų (bet galimi ir kiti tūriai – pagal poreikį). Prie daugiabučių dažniausiai užsakomi didžiausios talpos konteineriai. Mažesnių prašoma rūšiuotoms plastiko, stiklo ir popieriaus atliekoms.

 Vandens grĘŽiniai  geoterminis Šildymas  vandens filtrai  inŽineriniai tyrinĖjimai  projektavimas UAB „Kauno hidrogeologija“ Rinkūnų k., Garliavos apyl. sen., LT-53280 Kauno r. Tel. +370 37 39 33 53, faks. +370 37 55 87 20 el. p. kaunas@hidrogeol.lt, www.hidrogeol.lt

2011 Nr. 9

57

daugiau žalos nei naudos. Policininkai ir pėstieji skundėsi dėl tamsiose gatvėse dažnesnio chuliganizmo, vairuotojai – dėl didesnio avaringumo. Tą laikotarpį prisiminęs Vilniaus savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento l. e. vedėjo pavaduotojo pareigas Algirdas Šešelgis labai neatgailauja: „Negaliu sakyti, kad miestas skendėjo tamsoje. Vis dėlto tai – ne priemonė.“ Vilnius ketina išbandyti naują būdą – modernizuoti gatvių apšvietimo sistemą, kad būtų sunaudojama mažiau elektros energijos, o perdegusios lempos būtų keičiamos laiku. „Atnaujinta seniai atlikta studija – aptartos naujausios technologijos ir valdymo sistemos. Miesto vadovams ji

labai patiko, o Ūkio ministerija ėmėsi iniciatyvos dar kartą parengti studiją su visa reikiama dokumentacija, ekspertizėmis, išlaidų skaičiavimu, kad būtų galima pradėti viešuosius pirkimus – skelbti konkursus ir ieškoti investuotojų. Neapsieisime ir be Finansų ministerijos ekspertizių“, – ilgus laukiančius procesus vardijo A. Šešelgis. Jis tiki, kad visiškai realu darbus pradėti jau kitąmet. Jau vien dėl to, kad Vilnius nebegali laukti – kitaip reikės mokėti dukart, nes baigsis pirmųjų įstatytų natrio lempų resursai. „Per trejus metus visas veikiančias lempas reikėtų pakeisti. Tad būtų ekonomiškai tikslinga suktis greičiau“, – aiškino A. Šešelgis. Vilnius linksta rinktis LED lempų šviesą. Pasak pašnekovo, jos naudoja

perpus mažiau elektros energijos, bet šviečia taip pat. Gamintojai LED lempoms teikia 25 metų garantiją. „Vis dėlto nesame labai patiklūs – juk tos technologijos taikomos mažiau nei 10 metų. Tiesa ta, kad jos nebėra tokios brangios kaip anksčiau. Kaina fantastiškai krinta, o galimybės didėja“, – pasirinkimą argumentavo A. Šešelgis.

Technologijos vilioja Gatvių apšvietimo ūkio valdymo galimybes miesto valdžia kartu su talkininkais dar tik renkasi, bet jos tikrai gundančios. „Visi gatvių apšvietimo stulpai, o jų Vilniuje yra 36 tūkst., dispečerių gali būti matomi taip, kaip dabar matoma šviesoforų sistema. Galima valdyti kiekvieną lempą atskirai, grupę ar gatvę. Reikia skaičiuoti,

2011 Nr. 9


p alina k 58

aplinka

kaip labiau apsimokėtų“, – pasakojo A. Šešelgis. Už tvarką gatvių apšvietimo sistemoje atsakingi darbuotojai džiaugtųsi galimybe iškart sužinoti apie kiekvieną perdegusią lempą. „Dabar jas pakeisti dažniausiai užtrunka – juk apie tai, kad lempa perdegė, kažkas turi pranešti. Tada dar reikia važiuoti pažiūrėti – žinoma, naktį – ir išsiaiškinti perdegimo priežastį. Po to reikia vėl važiuoti dieną taisyti“, – sudėtingą dabar veikiančią schemą aiškino pašnekovas. Jis tikisi, kad jau po kelerių metų bus kitaip: dispečerinė iškart gaus gedimų suvestinę, remontininkų ekipažas – planą, ir be jokio blaškymosi viskas bus tvarkoma. Iš kokio katilo bus semiamos visiems pertvarkymams reikalingos lėšos, dar nenuspręsta. „Be abejo, investicijos būtų didelės, bet, ko gero, išskirstytos etapais taip, kaip buvo daroma tiesiant aplinkkelius. Dar reikės nustatyti, kokiu būdu tai turėtų būti finansuojama: ar PPP (bendradarbiaujant viešajam ir privačiam sektoriui), ar konsignacijos, ar kokiu kitu“, – informacija apie dar neatsakytus klausimus dalijosi A. Šešelgis. Skaičiuojama, kad naujausių technologijų ir modernaus valdymo įdiegimas atneš stulbinamą ekonomiją – apie 60 proc. „Aš žiūriu realiau: tikiuosi 40–50 proc. ekonomijos, bet ir tai yra fantastika“, – iš anksto džiaugiasi pašnekovas. Beje, dabar sostinės apšvietimas su visomis išlaidomis per metus kainuoja 12–13 mln. litų. Investicijos turėtų atsipirkti per 10–15 metų.

Viltis neapšviestiems rajonams Ar vilniečiai pajus būsimas permainas? „Miesto centre labai nepajus: yra šviesu ir bus šviesu, – sakė Miesto ūkio departamento specialistas. – Pajus rajonų, kurie dabar yra labai prastai apšviesti arba išvis neapšviesti, gyventojai.“ Kol kas labiausiai nuskriaustos gyvenamaisiais kvartalais tapusios sodų bendrijos. Permainos iki jų, tiesa, ateis vėliausiai – apšvietimo sistemos modernizavimas, kaip dažniausiai visos permainos, bus pradėtas nuo miesto centro. A. Šešelgis atkreipė dėmesį, kad modernizavimo studijos autorių buvo paprašyta nekeisti specialiai suprojektuoto ir brangiai kainavusio meninio ypatingų Vilniaus objektų: pilių, bažnyčių, paminklų – apšvietimo: „Nusprendėme šių objektų neliesti, nors prožektoriai, kurie daugiausia naudojami jiems apšviesti, eikvoja daug elektros energijos. Bijome, kad net pasitelkę naujausias technologijas neišgausime architektų planuotų spalvų ir dėl to pasikeis miesto veidas. To tikrai nenorėtume.“ Taupys elektros energiją Taupyti naudodami modernizuotą gatvių apšvietimą tikisi ir kauniečiai. Pasak Kauno savivaldybės Energetikos skyriaus vedėjo Algirdo Vaitiekūno, iš pradžių bus keičiamos apšvietimo sistemos valdymo bei apskaitos spintos. Šiemet – pirmosios 10 ar 12: tos, kurių eksploatavimo laikas baigiasi, ir tos, kurios atlikus skaičiavimus padės sutaupyti daugiausia elektros energijos, vėliau – ir visos kitos. „Kartu būtų keičiamas ir tinklas: kabliai, oro linijos. Viskas bus modernizuojama, pritaikoma

požiūris aplinka

būsimai apkrovai“, – sakė A. Vaitiekūnas. Pokyčiai elektros energijos naudojimą turėtų sumažinti 40 proc. „Skaičiavimai rodo net didesnius skaičius, bet, turint omenyje dabartinį apkrovimą ir įtampų svyravimą, pasieksime tik tiek“, – pripažino A. Vaitiekūnas. Pirmame etape planuojama išsiversti su savivaldybės lėšomis, o antram greičiausiai bus ieškoma investuotojo. Kauniečiai tikisi, kad jų suplanuota modernizacija atsipirks vos per 5 ar 6 metus.

Vilniaus viešbutis „Kempinski“ miesto tvarkymo specialistų minimas tarp pavyzdžių, kaip reikia prižiūrėti teritoriją sudėtingų statybos, rekonstrukcijos ar restauravimo darbų metu.

Lauks mažesnių kainų Klaipėda į miestų, pasišovusių modernizuoti gatvių apšvietimą, gretas rikiuotis neskuba. „Šviestuvus pakeisti ekonomiškesniais galima visada, nors ir dabar naudojamų natrio lempų taupumu nesiskundžiame, – sakė Miesto ūkio departamento direktorius L. Dūda. – Bet įvairių firmų siūlymai, kuriuos esame gavę, neatrodė racionalūs: planuojamos išlaidos neatitinka būsimo efekto.“ Pavyzdžiui, viena korėjiečių firma klaipėdiečiams neseniai parengė studiją siūlydama visus miesto šviestuvus pakeisti už 60 mln. litų. Išsimokėti siūlė išperkamąja nuoma... „Mes dar turime laiko – penkerius ar net septynerius metus, iki mūsų natrio lempos pasens, – kalbėjo L. Dūda. – Juk žinote, kaip sparčiai tobulėja technologijos ir krinta jų kainos.“ Kol kas klaipėdiečiai pradeda įgyvendinti projektą, pagal kurį apšvies tamsius įvažiavimus į kiemą, atnaujins kai kurių skverelių apšvietimą. Projekto vertė – apie 3 mln. litų. Šiemet planuojama atlikti darbų už 250 tūkst. litų – tiek tepavyko atsignybti iš miesto biudžeto. 

Pastolių apsupty

Estetiška ar bent tvarkinga darbo aplinka daugumai statybos įmonių neatrodo verta išlaidų 2011 Nr. 9

59

Bitė RIMKUTĖ

Blogiau nei gyventi statybvietėje yra gyventi priešais ją – tai turbūt patvirtintų ne vienas patyrusiųjų, ką reiškia metus ar net kelerius kentėti tokią kaimynystę. Nes dažniausiai ji garantuoja triukšmą, dulkes ir ne itin jaukų vaizdą pro langą. Jei jūsų patirtis kitokia, tikriausiai gyvenate užsienyje. 2011 Nr. 9


60

požiūris

Tverti tvorą – ne visuomet sunku ir brangu Šiuo metu labai populiarios iš betoninių blokelių sumūrytos tvoros. Žmonės jas dažniausiai renkasi norėdami suteikti tvorai solidumo, išskirtinumo ir ilgaamžiškumo. Tokios tvoros pasižymi labai dideliu patvarumu, jas galima puikiai priderinti prie namo fasado apdailos ar tvoros intarpų. Kadangi įprastus betoninius blokelius rinkoje pakeitė betoniniai elementai, pasižymintys faktūrų ir spalvų įvairove (granitiniai, presuotųjų akmenukų, natūraliai skaldyti ir pan.), atsirado galimybė mūryti išvaizdžius stulpelius, sieneles ar įgyvendinti kitokius išskirtinius architektūros sprendimus neribojant net įnoringiausios fantazijos. Tačiau montuojant tvorų stulpus, sieneles arba apatinį mūrą iš specialių blokelių neišvengiama sunkaus mūrijimo darbo. UAB „Tvora“ pristato naujas spalvas ir sprendimus. Dėl lengvo ir greito montavimo nereikia apdoroti siūlių, o sumontavus tvorą nereikia papildomų apdailos darbų arba dažymo. Šie blokeliai gaminami vibropresavimo būdu taikant aukščiausius Europos Sąjungos standartus, naudojant natūralaus skaldymo technologiją įvairiems blokelių atspalviams. Produkcija gali būti su granitu arba iš presuotųjų akmenukų. Tvoroms skirti blokeliai gali būti iš skaldyto granito, smiltainio arba presuotųjų akmenukų. Įvairios spalvos ir jų deriniai, efektingai atrodanti faktūra – tai privalumai, leidžiantys kurti natūralią ir modernią namo aplinką. Šiais metais pasirodė nauja „Multicolor“ spalvų gama, dviejų spalvų derinys (Onix, Golden, Spiryt). Surenkamas tvoros pamatas – tai novatoriškas būdas pigiai ir greitai pastatyti tvirtą tvorą, naudojant tik sujungimo elementus. Naudojant tvoros pamatus – vejos bordiūrą – išvengiama betonavimo bei kitų daug darbo reikalaujančių darbų. Esant kietam gruntui, pagrindinis darbas, kurį reikia atlikti – įbetonuoti metalinius stulpus, o likę darbai – tik surinkti betoninius elementus. Šitaip gaunama universali estetiška betoninė konstrukcija. Klientai sutaupo ne tik pinigų, bet ir laiko.

www.tvora.eu visos tvoros čia! Iki spalio 31 d. vyksta akcija segmentinėms 2011 Nr. 9 tvoroms (žalia spalva).

60

požiūris

Aptvėrimams neišlaidaujama Tvarką statybvietėse kontroliuojantys Vilniaus savivaldybės valdininkai didelių trūkumų organizuojant statybos darbus nemato: teritorijos visada aptvertos, ten, kur reikia, įrengiami pėsčiųjų praėjimo tuneliai, o remontuojamų ar rekonstruojamų pastatų fasadai net tinklais ar tentais pridengiami, kad būtų švariau ir ne taip kristų į akis. Beje, tvoros statymas įteisinamas dar statybos darbų organizavimo projekte – prieš gaunant statybos leidimą. „Visoms tvoroms galioja estetinio vaizdo ir saugumo reikalavimas“, – pabrėžė Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyriaus Žemės darbų priežiūros poskyrio vedėja Viktorija Kaušylienė. Apibrėžti saugumo kriterijus paprasčiau, o štai dėl estetinio vaizdo parašus ant projektų dedantiems tarnautojams kartais tenka pakovoti. Bet ar valdininkai turi teisę reikalauti – kodėl gi statytojai turėtų švaistyti pinigus laikinam teritorijos aptvėrimui ar pastoliams? Bendrovės „Tvora“ direktorius Eugenijus Moskvičiovas užtikrino: kaldintomis tvoromis statybviečių Lietuvoje niekas netveria. „Net mobiliąsias tvoras žmonės ne visada perka – bando taupyti. Kuolus įkala, lentas prisuka – taip daro dauguma, – sakė pašnekovas. – Nedidelės įmonės kartais ir šiukšlėmis apsitveria. Statybininkai neuždirba tiek, kad galvotų apie savo apsaugos grožį. Svarbiausia, kad tvora būtų aukšta ir permatoma – turi matytis, jei statybinėmis medžiagomis ar technika susigundytų vagys.“ Dauguma renkasi galimybę išsinuomoti tvoras ir pastolius. Tik didžiosios įmonės šią įrangą turi savą, patikino bendrovės „Tvora“ vadovas. „Tai normalu – kam investuoti į laikinąjį statinį, kuris pervežant į kitą statybvietę kaskart susibraižys, kurį užkabinęs sugadins ekskavatorius ir pan.? Tiesa, viskas priklauso ir nuo finansinės šalies situacijos. Kai bus geriau, įmonės pagalvos ir apie savo prestižą, ir apie statybvietės įvaizdį.“ Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Miesto estetikos skyriaus vyriausiosios specialistės Beatričės Raguotienės vertinimai pozityvesni: „Pastoliai tikrai geresnės kokybės, negu buvo sovietiniais metais. Svarbu čia ne tik medžiagos, iš kurių jie ar tvoros suręsti. Visada labai akivaizdus kokybiškai padarytas darbas. O tai priklauso tik nuo statybų įmonės požiūrio.“ Ką slepia reklama? Reklamos taisyklės leidžia ant pastolių ir statybinio tinklo ar tento kabinti reklamą. „Pastoliai laikini, tad ir reklamos reikalavimai mažesni, – aiškino B. Raguotienė. – Nėra dokumentų, apibrėžiančių, kokia turėtų būti reklama, bet visada norisi kokybiškesnės, tvarkingesnės. Blogiausia, kad ant statybinių tvorų ir tinklų greta prikabinama daugybė reklamų – tokia gali tik kurtinti vartotojų psichiką.“ Tokių ir panašių problemų kyla daugiausia dėl to, kad pastaraisiais metais net ne projektavimo, o gamybos įmonės kuria reklamą. Sudėtinga susišnekėti, kai žmonės įsitikinę, kad reklama turi kurtinti, rėkti ir smogti. Štai gera reklama pastatą ar tvorą gali net papuošti. Miesto estetikos skyriaus darbuotoja prisiminė, kaip prieš kelerius metus džiaugėsi pamačiusi kokybišką, skoningą vienos telekomunikacijų bendrovės reklamą ant remontuojamo namo Dariaus ir Girėno bei Pelesos gatvių kampe. „Tas bai-

požiūris

61

o p iūž is r

sus namas ir po remonto liko baisus, bet bent jau vienu metu jis atrodė neblogai“, – pajuokavo B. Raguotienė. Kaip tik to, matyt, tikėjosi ir kauniečiai, prieš Europos vyrų krepšinio čempionatą sumanę gremėzdiškas, 20 metų dūlančias nebaigto statyti viešbučio „Respublika“ konstrukcijas kaip figos lapeliais apdangstyti spalvingomis reklamomis. Statybvietę supančią metalinę tvorą miesto šeimininkai leido išmarginti grafičiais.

Mokomasi iš pavyzdžių Užsienio kelionėse B. Raguotienė yra fotografavusi renovuojamus namus, kurių fasadus dengiantys tentai vaizduoja būsimą darbų rezultatą. Natūralaus dydžio vizualizacijos tokios tikroviškos, kad apsirikimas paaiškėja tik priėjus visai arti. Bet Lietuvoje tokių sprendimų galima pamatyti nebent teatro scenoje. Nors jie, be abejo, būtų vienas tinkamiausių būdų pridengti tvarkomus senamiesčių pastatus. „Gaila, bet žmonės ne visada įsivaizduoja, kad galima padaryti geriau – šioje srityje trūksta edukacijos. Norėtųsi tvarkytis kuo gražiau, bet tenka sutikti ir agresyvių užsakovų, ir projektuotojų, kurie tiki esantys teisūs ir nieko daugiau negirdi. Esą jie

turi teisę, ir nedrausk, jei tik draudimas niekur neįrašytas“, – apgailestavo B. Raguotienė. Vis dėlto ji tiki, kad situacija keisis. „Geriausiai auklėja geri pavyzdžiai. Tokių pamatę gal kitą kartą ir kaimynystėje gyvenantys žmonės norės susitvarkyti geriau. Taip norisi kultūrinti aplinką ir daryti ją ekologišką.“

Ieškoma kompromisų Kol kas tik geros valios tvarkant statybviečių aplinką tikimasi ir iš restauruojančiųjų ar statančiųjų naujus pastatus į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktame Vilniaus senamiestyje ar centrinėje miesto dalyje. Griežtesni reikalavimai nesuformuluoti ir šiai teritorijai. Galbūt gailimasi statybininkų, turinčių dirbti ir taip daug keblumų keliančioje aplinkoje: įsispraudus ankštose gatvėse, pro šalį vaikštant žmonėms. Bet juk tarp tų daugybės praeivių nemaža dalis ir turistų, nuo kurių lietuviai labiausiai ir stengiasi paslėpti savo gėdą. Dar svarbiau: tuo, kad remontuojamų ar rekonstruojamų namų prieigos būtų saugios ir bent jau tvarkingos, nepaprastai suinteresuoti ir tvarkomų namų gyventojai ar nuomininkai. Dažniausiai tai – įvai-

rios parduotuvės ar kavinės. Būtent jų protestai dažnai priverčia pasitempti statybų organizatorius. „Patikėkite, tokiose gatvėse kaip Vilniaus ar Didžioji tenka gerokai pavargti, kol su pastatų savininkais suderiname aptvėrimus, – pasakojo savivaldybės Žemės darbų priežiūros poskyrio vedėja V. Kaušylienė. – Problemų yra įvairiausių: tarkime, žmogus remontuoja antrą ar trečią fasado aukštą. O pirmame įsikūrusios parduotuvės, kurios turi turėti tvarkingą įėjimą, kad išsaugotų klientus, taigi ir verslą.“ Tada valdininkai tampa tarpininkais tarp šeimininkų ir nuomininkų – pirmyn atgal stumdo tvoras, prašo statybininkų, kad darytų jas perregimas ir pan. Bet išvengti konfliktų sunku. „Be abejo, visi žino, kiek visko buvo, kai vyko Gedimino prospekto rekonstrukcija, – neseną istoriją priminė V. Kaušylienė. – Ten aplinkybės buvo tikrai sudėtingos: visa gatvė buvo remontuojama, perkasama. Nors buvo tvarkomasi maksimaliais terminais, problemų neišvengta. Juk nepatogumų gyventojai patiria net tada, jei vienas kaimynas remontuoja butą. O tvarkytis turi ir miestas.“

Vykstant Gedimino prospekto rekonstrukcijai parduotuvių ir kavinių savininkai skundėsi, kad yra atitverti nuo klientų, ir kaltino valdžią dėl patiriamų nuostolių.

2011 Nr. 9


62

renovacija

renovacija

Beveik 20 metų skurdusi Žibų pradinė mokykla persikraustė į erdvias renovuotas buvusios Verdainės pagrindinės mokyklos patalpas.

Po renovacijos

pasimiršta rūpesčiai

Kristina BUIDOVAITĖ

Keliolika ar net keliasdešimt metų nerenovuotos mokyklos visoje Lietuvoje tampa galvos skausmu ir mokyklų vadovams, nebeišmanantiems, kaip lopyti kiaurus stogus ar klijuoti perpučiamus langus, ir savivaldybėms, į kurių duris nuolat beldžiasi tie išeities nerandantys vadovai. 2011 Nr. 9

Vilniaus 3-iųjų globos namų auklėtiniai ypač džiaugiasi statybininkų nuveiktais darbais – tai namai, kuriuose jie praleidžia visą savo laiką.

reikės. Pirmąjį egzaminą rekonstruoti pastatai išlaikė praėjusią žiemą – ji šeimininkų neišgąsdino nei šalčiu, nei šildymo sąskaitomis. Šilutės rajone vykusi ugdymo įstaigų reorganizacija praretino mokyklų gretas. Rajonui turės pakakti dviejų pradinių, vidurinių mokyklų ir gimnazijų. Reorganizacija užgriebė ir Verdainės pagrindinę mokyklą. Tiesa, kai rekonstrukcija prasidėjo, patalpos jau buvo atiduotos Žibų pradinei mokyklai. Prieš tai 17 metų ugdymo veiklai nepritaikytose bendrabučio patalpose dirbusi Žibų pradinė mokykla į naujuosius namus ateityje priims ir Šilutės meno mokyklą. Problemos, kurios kamavo mokyklos pastatą, panašios daugelyje retai statybininkus matančių įstaigų. Pradinės mokyklos direktorė Elena Šarkienė minėjo tas, kurios pastato įnamius liūdino labiausiai: pro kiaurus langus išgaruojančią šilumą, nusidėvėjusią pastato vidaus apdailą, mokyklos reikmėms nepritaikytas erdves. Kadangi savivaldybė reikiamu metu pritrūko lėšų, pastatas buvo rekonstruotas dviem etapais. Pirmojo metu už ES struktūrinių fondų lėšas apšiltintos sienos ir cokolis, pakeisti seni mediniai langai, lauko durys, pakeistas ir apšiltintas stogas, renovuotos šildymo, karšto vandens bei vėdinimo sistemos.

Antram etapui – patalpų remontui ir vidaus apdailai – lėšų skyrė savivaldybė. Buvo praplėstos vidinės pastato erdvės: siauri, tamsūs koridoriai ir klasės tapo erdvesni, šviesesni. Kad moksleiviai galėtų koncertuoti ir, be abejo, sportuoti, įrengtos jaukios aktų bei sporto salės. Pagrindinis mokyklos bendruomenės noras buvo dirbti šviesesnėje mokykloje. Netgi statybininkai atsižvelgė į šį pageidavimą parinkdami spalvas. Šiandien darbas vyksta šiltesnėje, patogesnėje mokykloje, kuri pateisindama savo pavadinimą sužibėjo visiškai naujai. Pirmo etapo darbams iš ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto skirta 3,7 mln. litų parama. Antro etapo darbams 1,8 mln. litų mokykla gavo iš Šilutės rajono savivaldybės. Renovacijos darbus atliko įmonė „Žibai“.

o a n j e i r vac

Ilgus metus nerenovuotos mokslo įstaigos viena po kitos tvarkosi byrantį ūkį

Ištrūko iš bendrabučio Didesniam remontui pinigų sugebama rasti pavieniais atvejais. Bet reikalai pajudėjo, kai atsirado galimybė mokykloms atnaujinti gauti Europos Sąjungos (ES) lėšų. Tiesa, kišenes teko patuštinti ir savivaldybėms. Trys „Statybos ir architektūros“ šnekinti jau renovuotų ugdymo įstaigų vadovai šiandien ramūs: ir svečius priimti negėda, ir langų kamšyti nebe-

63

Šaltyje – dieną ir naktį Vilniaus 3-ieji vaikų globos namai pastatyti 1962 metais. Iš pradžių juose buvo apgyvendinami ikimokyklinio amžiaus vaikai nuo 3 iki 7 metų, šiuo metu durys atveriamos įvairaus amžiaus vaikams. Globos namų pastatas nebuvo kapitališkai remontuotas nuo pat įkurtuvių. Būta tik kelių kosmetinių pagražinimų. Įstaigos direktorė Elvyra Lots pasakojo, kad per tiek metų pastatas tiesiog sudū-

lėjo, įšalo, o langų padėtis buvo apverktina. Vaikams būti šaltose patalpose tekdavo net ne pusę dienos, kaip būtų mokykloje. Gyvenimas čia vyksta visą parą. Su šalčiu globos namų bendruomenė mėgino kovoti tradiciškai – kamšydama langus, tačiau šie buvo pernelyg sukiužę, kad situacija iš esmės pagerėtų. Todėl pradėjus globos namų renovaciją pirmiausia pulta keisti langus. Pasirinkti ne šiuo metu populiariausi plastikiniai, o mediniai langai, iš išorės kaustyti aliuminiu. Šią žaliąją idėją ėmėsi įgyvendinti architektas Gabrielius Vizgirdas. „Nors tai brangu ir nepopuliaru, architektas buvo neperkalbamas, – pasakojo direktorė. – Juk globos namai – ne mokykla, kur vaikai ateina ir išeina. Čia jų nuolatiniai namai.“ Taip pat apšiltintas pastato fasadas, pamatai, pakeistos daug problemų kėlusios lauko durys, rekonstruotas šilumos punktas. Praėjusią žiemą vaikams jau nebeteko šalti. Pastato vidaus renovacijai lėšų šįkart neskirta. Bet ir vadovai, ir vaikai tikisi jos sulaukti artimiausiu metu. E. Lots džiaugiasi, kad globos namai aplinkinius stebina ne tik spalvotais, mediniais langais, bet ir fasadą puošiančia grafika. Taip globos namus papuošti sumanė architektas G. Vizgirdas ir dizainerė Rūta Radzevičiūtė. Idėją realybe pavertė statybos įmonė „Aitra“.

2011 Nr. 9


64

renovacija

renovacija pasaulis

65

Globos namams iš ES struktūrinių fondų lėšų skirta 860 tūkst. litų. Renovacijos darbus atliko įmonė „Aitra“. Langus ir duris gamino įmonė „Doleta“.

,,

„Šilo“ mokyklos direktorius L. Žuklys džiaugiasi, kad atlikus renovacijos darbus mokykloje patogiau, šilčiau, be abejo, jaukiau. Be to, pasiektas ir pagrindinis rekonstrukcijos tikslas – trečdaliu sumažėjo šilumos sąnaudos.

Pinigų pakako ir baseinui „Šilo“ vidurinė mokykla Ukmergėje duris atvėrė 1988 metais. Ir jos istorija šitame straipsnyje nepasirodys išskirtinė: kosmetinis remontas mokykloje irgi buvo reta šventė. Pasenę mediniai langai ir dėl jų patiriami šilumos nuostoliai, ypač apverktinos būklės stogas sporto salės korpuse, daug neveikiančių šviestuvų, susidėvėjusi grindų danga ir apgailėtina sanitarinių mazgų būklė – tokį vaizdą matė kasdien mokyklos duris varstantys moksleiviai bei pedagogai. Tokiomis sąlygomis jiems teko mokytis ir dirbti. O svečiui rodyti mokyklą buvo tiesiog gėda, atviravo direktorius Leonas Žuklys. ES Sanglaudos fondo lėšomis pirmiausia buvo apšiltintas stogas, sienos, visur pakeisti langai, šilumos mazgai, vietoj skardinių įrengti ketaus radiatoriai, atnaujinta visa elektros instaliacija. Ir čia darbai nesustojo. Savivaldybės lėšomis sutvarkytas baseinas, kuris skirtas ne tik pramogoms, bet ir plaukimo pamokoms rajono bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams rengti. Popietėmis čia gali užsukti paplaukioti ir kiti rajono gyventojai. Papildomų lėšų savivaldybė rado ir klasėms išdažyti bei grindims pakeisti. Įstaigos vadovas džiaugiasi, kad atlikus renovacijos darbus mokykloje patogiau, šilčiau, be abejo, jaukiau. Be to, pasiektas pagrindinis rekonstrukcijos tikslas – trečdaliu sumažėjo šilumos sąnaudos. Ukmergės „Šilo“ vidurinės mokyklos rekonstrukcijai skirta daugiau kaip 4,5 mln. litų. Generalinis darbų rangovas – „Ukmergės statyba“. 

Žaliosios

sienos

Išradingo prancūzų botaniko sekėjai spalvingus sodus želdina neprašydami nė pėdos žemės 2011 Nr. 9

2011 Nr. 9

Nuotr. © Patrick Blanc.


66

66

pasaulis

,, Žaliasis Paryžius. Prie Paryžiaus mokslo ir pramonės muziejaus. Nuotr. © Denis Čečervov.

Ingrida VIČIULYTĖ

Kartkartėmis iš radijo imtuvo nuvilnijanti daina „Mano namas vijokliais apaugęs...“ ne vieną miestietį mintimis nukelia į kaimą, prie vijokliais ar raganėmis apaugusio

Pirmasis P. Blanco vertikalus sodas. Paryžiaus mokslo ir pramonės muziejus. Nuotr. © Patrick Blanc.

2011 Nr. 9

pasaulis

Pasirodo, augalams augti dirvožemis apskritai nėra reikalingas: žemė jiems – viso labo mechaninis ramstis.

namo. Tokių gyvybe pulsuojančių ir kvepiančių namų pasitaiko ir miestuose, bet gyvenantieji Vilniuje ar kituose didesniuose Europos miestuose apsidairę dažniausiai tepamato pilkų dangoraižių girią.

pasaulis

67

pasaulis

Kai trūksta vietos Bet nėra ko skųstis: gyvenimo vieta – asmeninis pasirinkimas. Arba priimi miestietišką realybę, arba važiuoji gyventi į kaimą, arba galvoji, kaip keisti realybę. Jei negali gyventi kaime arba sode, galbūt sodas gali papuošti išorines ar vidines tavo namo sienas? Čia kalbama ne apie sienomis lipančius vijoklius. Verčiau prisiminkime kabančius Babilono sodus. Kodėl tokių nepakabinus Vilniaus senamiestyje ar, pavyzdžiui, ant savivaldybės daugiaaukščio? Ir tai ne pokštas. Jau apie 30 metų su žaliosiomis sienomis eksperimentuojantis prancūzų botanikas, vertikaliųjų sodų pradininku laikomas Patrickas Blancas žaliuojančių sienų idėja yra užkrėtęs ne vieną architektą ar architektų biurą. Dar 1988 metais sukonstravęs pirmąjį vertikalųjį sodą Paryžiaus mokslo ir pramonės muziejuje, P. Blancas moka išties gražiai apauginti vertikalius pastatų paviršius. O jo kūryba tikrai neprimena madingų sodininkystės šou eksponatų. Prancūzo kuriamus vertikaliuosius sodus būtų galima vadinti ekomenu ar tiesiog žalesne architektūra, kuri išsiskiria daugybės augalų virtinėmis, nusidriekiančiomis vidinėmis ar išorinėmis pastato sienomis. Tie patys Babilono sodai, tik kabantys ant šiuolaikinių betoninių pastatų. Ir tai nėra parodinės vienos ar kelių dienų instaliacijos. Aistringasis botanikas jau nuo 1982 metų Nacionaliniame mokslinių tyrimų centre Paryžiuje tyrinėja įvairias augalų prisitaikymo ekstremaliomis sąlygomis galimybes. Taigi kas yra tie organiniai P. Blanco plakatai? Paprasta ir genialu Vertikalųjį sodą, dar vadinamą gyvąja siena, sudaro trys pagrindiniai elementai: metalinis karkasas, PVC sluoksnis ir veltinis. Metalinį karkasą galima kabinti ant sienos arba, sumontavus specialias atramas, pastatyti kitoje pageidaujamoje vietoje. Po karkasu, pritvirtintu ant sienos, susiformuojantis oro tunelis sukuria šilumos ir garso izoliaciją. Ant karkaso prikniedijama 1 centimetro storio PVC plokštė, kuri šiai konstrukcijai suteikia stabilumo, tvirtumo ir kartu padaro ją nepralaidžią vandeniui. Tuomet prie PVC lakšto sankabėlėmis tvirtinamas 3 milimetrų storio iš poliamido pluošto pagaminto veltinio sluoksnis. Šis veltinis atsparus korozijai, o didelis jo kapiliarumas garantuoja tolygų vandens pasiskirstymą. Kaip tik veltinyje augalai įsišaknija. Laistomi augalai paprastu vandeniu iš čiaupo, tiesa, papildytu augalinėmis trąšomis. Vanduo teka iš viršaus taip, kaip gamtoje skardžiu ar uola tekėtų šaltinis. Visas laistymo ir tręšimo procesas automatizuotas. Bendras vertikaliojo sodo svoris – čia įskaičiuojamas ir metalinis karkasas, ir augalai – mažesnis kaip 30 kilogramų kvadratiniam metrui. Todėl tokį sodą galima montuoti ant bet kokio dydžio ar aukščio sienos.

2011 Nr. 9

67


68

pasaulis

Apsieina be dirvožemio Daugelį stebina tai, kad P. Blancas visiškai nenaudoja dirvožemio – kas galėtų patikėti, kad augalai gali augti be medžiagų, gaunamų iš žemės? Na nebent išskyrus kelis pavienius visiems žinomus atvejus – tokius kaip vandenyje augantys bambukai. Tačiau prancūzo sukurtas būdas leidžia auginti išties daugybę pačių skirtingiausių augalų, kuriuos esame įpratę matyti tradiciniuose soduose ar besišildančius ant palangių vazonuose. Pasirodo, augalams augti dirvožemis apskritai nėra reikalingas: žemė jiems – viso labo mechaninis ramstis. Tik vanduo ir jame ištirpusios gausios mineralinės medžiagos drauge su šviesa ir augalų fotosintezei vykti reikalingu anglies dvideginiu yra būtini, kad

augalai žaliuotų. Visur, kur vandens pakanka ištisus metus, pavyzdžiui, atogrąžų ar šiltuose kalnų miškuose, augalai gali augti ant uolų, medžių kamienų ir net šlaitų, kur tikrai nerasi jokio tvirto pagrindo. Pavyzdžiui, Malaizijoje net 2500 iš 8000 žinomų augalų rūšių auga be jokio dirvožemio. Netgi vidutinio klimato juostose galima aptikti daug augmenijos, augančios ant skardžių, uolų prieigose ar uolų properšose. Riestos augalų šakos liudija, kad jie greičiausiai kilę iš stačiuose šlaituose augančių miškelių, o ne iš plokščių teritorijų, tokių kaip sodai, kur jie paprastai sodinami.

net belangėse, kondicionuojamose patalpose, tokiose kaip parduotuvė, muziejus ar netgi uždara automobilių aikštelė. Ir tai jau ne vienų metų praktika patvirtintas faktas. Viduje įrengtos gyvosios sienos susikuria specifinę klimatinę aplinką. Įrodyta, kad vertikalieji sodai savo aplinkoje sukuria didesnį atmosferinės drėgmės lygį, kuris palankus augti mažiems paparčiams ir samanoms, taip pat dygti sėkloms. O tik dirbtiniu apšvietimu aprūpintos automobilių stovėjimo aikštelės puikiai tinka tropiniams augalams, kurie ir gamtoje išgyvena augdami saulės nepasiekiamose vietose.

Nereikia nė saulės Įdomiausia, kad vertikalieji sodai gali puikiai žydėti ne tik lauke. Jie veša

Nereikalauja daug priežiūros Bet kuris daugiau ar mažiau sodininkyste besidomintis žmogus, vos už-

Net 10 tūkst. augalų žaliuos didžiausiame Šiaurės Amerikoje „kabančiame“ sode. Surėjaus viešoji biblioteka britų Kolumbijoje (Kanada).

a p aus is l

metęs akį į kurį didesnį iš šių kabančių sodų, iškart išsigąstų įsivaizduodamas, kiek pastangų reikalauja jo priežiūra: visiems žinoma, kaip sunku tvarkyti ir paprastą sodelį. Tačiau šio metodo propaguotojai tikina, kad vargo čia bus net mažiau. Svarbiausia neapsirikti rengiant apželdinimo projektą. Jei parenkami tinkami augalai, tokio sodo savininkas gali būti ramus, nes keisti ir persodinti augalus visiškai nereikės. Pakanka jį aptvarkyti 3–4 kartus per metus. Investavęs į tokį sodą, sodininku gali tapti kone bet kas ir bet kur, ypač mieste, kur kiekvienas žalias augalas tampa vertybe. Toks sodas pagražins ne tik pastato fasadą, bet ir vidaus interjerą, kartu sumažins energijos naudojimą. Be to, tai puiki natūrali oro valymo ir šviežinimo technologija. Įsivaizduokite, kad visus metus galite gyventi gamtos apsuptyje ir tuo pačiu mėgautis visais miesto teikiamais patogumais. Galbūt tada ir galėsime kalbėti apie žalesnį miestą, apie ekologinę gyvenseną mieste. Nes kokia gi ekologija ant asfalto?!

džiaugiasi miesto merė Dianne Watts: „Tai bus gražus gyvas meno kūrinys, kuris dengs jau stovinčią betono sieną, taip pat atneš daug aplinkosauginės naudos: padės taupyti energiją, mažins šiltnamio efektą didinančių dujų išmetimą į aplinką ir Semiamu širdyje sukurs naują ekosistemą.“ Kompanijos „Green over Grey“ vadovas Patrickas Poiraud irgi pabrėžė, kad parinkta didelė augalų rūšių įvairovė sukuria subalansuotą ekosistemą, kuri miestuose gali būti savotiška bičių, drugelių ir kolibrių oazė – čia reikėtų atsiminti pastaruoju metu vis skausmingesne tampančią masinio bičių šeimų nykimo temą. „Gyvoji siena taps pastato izoliacija, grynins orą, o pilką betoną pavers šimtais žalių atspalvių“, – projektą gyrė firmos vadovas.

pasaulis

Kalbėdami apie įmonės veiklos pradžią, jos atstovai visada pasiūlo pasižvalgyti po laukines Kanados apylinkes. Patį Vankuverį supa vandenynas, kalnai ir miškai. Nereikia eiti toli norint pamatyti natūralias žaliąsias sienas, augančias ant skardžių prie jūros, šalia krioklių ar senose drėgnose atogrąžų giriose. Galima sakyti, kad tai mimikrija – gamtos atkartojimas kitoje aplinkoje, šiuo atveju mieste, stengiantis, kad žali tonai ir pustoniai atgaivintų didmiesčių pilkumą. Galbūt tai nėra pats ekologiškiausias architektūrinis sprendimas – gal tai daugiau žaliasis mąstymas, mėginimas vėl sutaikyti miestą ir gamtą. O didieji pokyčiai visų pirma ir prasideda nuo pasikeitusio mąstymo.

Didžiausia gyvoji siena Prancūzų botaniko išplėtota vertikaliojo sodo idėja ilgainiui rado atgarsį toli už jo gimtosios šalies ribų. Kasmet vis daugiau architektų ir dizainerių pritaiko šią technologiją savo projektuose. „Green over Grey“ („Žalia virš pilkos“) pasivadinusi viena didžiausių Šiaurės Amerikoje veikiančių projektavimo firmų jau keletą metų projektuoja ir įrengia gyvąsias sienas, kurios dar žinomos kaip žaliosios sienos ar vertikalieji sodai. Beje, centrinis įmonės biuras įsikūręs Vankuveryje (Kanada), kuris tikrai nepasižymi tropiniu klimatu – tai patvirtina, kad augalai gali žaliuoti ir gana vėsaus klimato juostose. Praėjusiais metais „Green over Grey“ dizaineriai baigė apželdinti didžiausią ir gausiausia botanine įvairove išsiskiriančią gyvąją sieną Šiaurės Amerikoje. Tai britų Kolumbijos provincijoje (Kanada) Surėjaus mieste stovintis Semiamu viešosios bibliotekos ir RCMP pastatas. Unikalaus dizaino sodas užima beveik 915 kvadratinių metrų plotą, o auga čia maždaug 120 augalų rūšių, iš viso per 10 tūkst. vienetų. Tai ir augalinis paklotas, ir dideli daugiamečiai augalai, krūmai, ir net maži medeliai. Šiuo projektu itin

Nuotr. © www.greenovergrey.com

2011 Nr. 9

69

2011 Nr. 9


70

,,

renovacija

Alytaus daugiabučio renovaciją vertinę ekspertai pastebi, kad šilumos siurbliai daugiabučiuose namuose gali būti įrengiami tik kaip papildomas šilumos šaltinis ir naudojami daugiausia ne šildymo sezono metu.

Be valstybės paramos – nuostolis

Alternatyvūs energijos šaltiniai sveikintini, tačiau ekonomiškai jie ne visuomet efektyvūs

Vladas ŠERELIS

Ieškant pigesnės šilumos tinka visokios priemonės, tačiau visada verta gerai ištirti situaciją, atlikti techninius bei ekonominius skaičiavimus ir tik tuomet pasirinkti optimalų sprendimą. Taip pataria elgtis ekspertai, nagrinėję, kokią naudą gavo vieno Alytaus daugiabučio gyventojai, centriniam šildymui pasitelkę orinį šilumos siurblį. 2011 Nr. 9

Įsirengė orinį siurblį Specialistų išanalizuoto daugiabučio butų savininkai centralizuotos šilumos tiekėjui, bendrovei „Listesko“, nuolat reiškė pasipiktinimą dideliais mokesčiais už šilumą ir karštą vandenį, todėl ilgai nesvarstydami palaikė namo pirmininko idėją dalį reikalingo šilumos kiekio pasigaminti naudojant orinį šilumos siurblį. Tikėtasi, kad tokiu būdu bus sumažintos šildymo išlaidos. Tačiau išsamūs specia-

listų skaičiavimai parodė, kad buvo priimtas skubotas sprendimas – papildomo šilumos gamybos šaltinio eksploatacija laukiamo ekonominio efekto neduos. Šilumos punktas Alytaus centre esančiame daugiabutyje buvo modernizuotas. Įrengiant šilumos siurblį buvo sumontuota nepriklausoma sistema, kurią su centrinio šildymo sistema sieja tik bendras šilumokaitis. Sumontuotas atskiras elektros skaitiklis, rodantis, kiek siurblys sunaudoja elektros energijos, ir šilumos apskaitos skaitikliai. Jų šilumos punkte yra du: vienas – centralizuotai tiekiamai šilumai iš centralizuoto šilumos tiekėjo fiksuoti, kitas – šilumos siurblio tiekiamai šilumai nustatyti.

4 tūkst. litų visame vertinamame name per metus.

Kaimynų sutarimas – sveikintinas Alytuje modernizuoto daugiabučio, kuriame buvo įrengtas orinis šilumos siurblys, analizę atliko dr. Vykintas Šuksteris, vadovaujantis bendrovei „Terma Consult“, ir Kauno technologijos universiteto doktorantas Rolandas Jonynas. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad daugiabučių namų modernizavimo tema pastaruoju metu yra labai populiari. Tačiau žiūrint iš šalies peršasi išvada, kad kol kas tai tik ir lieka kalbos be konkrečių darbų. Ir labai puiku, kad atsiranda iniciatyvių gyventojų, kurie sugeba susitarti tarpusavyje ir bando savo būste įgyvendinti priemones, palengvinsiančias gyvenimą ateityje. Daugiabutis namas Alytaus mieste – vienas pavyzdžių, kaip savininkai sukūrė mišrią šilumos šaltinio sistemą naudodami dalį atsinaujinančios energijos.

renovacija

71

buvo pradėta eksploatuoti nuo 2009 metų lapkričio 1 dienos. Pagal gautus eksploatacinius duomenis: šilumos ir elektros naudojimą, šilumos gamybą, investicines sąnaudas – buvo atliktas technologinis ir ekonominis naujovės įvertinimas. Energijos transformavimo įrenginių gamintojų deklaruojami techniniai duomenys, pateikiami specifikacijose, yra nustatomi laboratorijose (sertifikuotų įstaigų) esant numatytoms standartinėms sąlygoms, reglamentuotoms pagal įrenginių tipus. Kalbant apie šilumos siurblius, tai yra šilumos šaltinio ir į šildymo sistemą tiekiamo šilumnešio temperatūra. Orinių šilumos siurblių energijos transformavimo koeficientas (COP – parodo, koks yra naudojamos elektros energijos santykis su įrenginio pagaminamu šilumos kiekiu) gali kisti maždaug nuo 1,7 iki 6,0. Veikiančiuose objektuose šis išmatuotas transformacijos koeficientas paprastai skiriasi nuo laboratorinio. Nagrinėjamame daugiabučiame name gauta vidutinė metinė įrengto alternatyvaus šaltinio energijos transformacijos koeficiento reikšmė yra 2,85, o atskirais mėnesiais gerokai skiriasi: pavyzdžiui, 2010 metų sausį buvo pasiekta tik 2,28 (mažiausia, vidutinė lauko oro temperatūra – 9,9 laipsnio šalčio), 2010 metų gegužės ir spalio mėnesiais – atitinkamai 3,26 ir 3,28 (lauko oro temperatūra – 14,6 ir 5,8 laipsnio šilumos). Kad ir kaip būtų keista, birželio ir liepos mėnesiais lauko oro temperatūrai pakilus atitinkamai iki 18,2 ir 23,3 laipsnio šilumos, transformacijos koeficientas buvo mažesnis negu spalį – atitinkamai 3,15 ir 3,09. Ekspertams šilumos siurblio integravimo į šilumos punktą schema nebuvo pateikta, todėl jiems buvo sunku daryti išsamesnes išvadas. Tačiau tikėtina, kad inžinerinius sprendimus galima šiek tiek patobulinti ir gauti kiek geresnį rezultatą. Pateiktais matavimo duomenimis, įvertinus išlaidas už elektrą, investicijas, amortizacinius atskaitymus ir projektui įgyvendinti paimtos paskolos palūkanas, apskaičiuota, kad šilumos siurblio pagamintos šilumos kaina yra 22,53 ct/kWh. Tai prilygsta ar net viršija daugelio Lietuvos šilumos tiekimo įmonių, daugiausia naudojančių medienos atliekas, kainą. Dažnai šilumos vartotojai ignoruoja investicijų, amortizacinių atskaitymų ir paskolos dedamąsias, sudarančias

o n e i r vac a j

Padaryta ne viskas Apžvelgiant atliktus darbus daugiabutyje būtina paminėti, kad nebuvo padaryta nieko, kas būtų galėję sumažinti šilumos naudojimą pastate: neapšiltintos sienos, stogas, pirmo namo aukšto grindys, neizoliuoti vidaus šildymo sistemos vamzdynai. Visi šie darbai būtų leidę smarkiai (net iki 50 proc.) sumažinti šilumos naudojimą šildymui. Šildymo išlaidas lemia šilumos kaina ir naudojamas jos kiekis. Šis veiksnys ypač aktualus daugiabučiuose namuose. Todėl specialistai siekiantiesiems taupyti pataria pirmiausia sumažinti neefektyvų šilumos naudojimą pastate. Įrengiant šilumos siurblį vartotojų šilumos poreikiams tenkinti iš dalies ir įvertinus elektros, šilumos siurblio įrengimo bei priežiūros sąnaudas nustatyta, kad šilumos siurblio pagaminta kilovatvalandė šilumos kainuoja 22,53 ct, o vidutinė centralizuotai tiekiamos šilumos kaina Alytaus mieste 2010 metų sausio–spalio mėnesiais buvo 28,02 ct/kWh. Todėl šiam projektui įgyvendinti skolintis pinigų iš banko su 8 proc. palūkanomis neapsimoka, nes būtų sutaupyta tik apie

Elektra – per brangi Modernizuojant Alytuje esantį daugiabutį, kai šilumos poreikiui tenkinti iš dalies įrengtas šilumos siurblys, buvo atlikta išsami ekonominė šilumos siurblio naudojimo analizė. Ekspertai pastebi, kad esant dabartinėms elektros energijos kainoms nagrinėti galimybę įsidiegti alternatyvius energijos šaltinius ekonomiškai tikslinga tik tada, kai šilumos kaina iš centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) tinklų viršija 260 litų už MWh. Lietuvoje vidutinė šilumos kaina 2009 metais siekė 230 litų už MWh, o 2010-aisiais – 220 litų už MWh. Tokiu būdu daroma išvada, kad šilumos siurblių naudojimas net ir daugiabučių namų šilumos poreikiui tenkinti iš dalies yra ekonomiškai netikslingas. Mišri sistema, kurią sudaro šilumos siurblys „oras–vanduo“, sujungtas su šilumos punktu, daugiabutyje

2011 Nr. 9


72

renovacija

o n e i r vac a j

šilumos kainą. Tai šiurkšti klaida, nes į centralizuotai tiekiamos šilumos kainą visada yra įvertintos visos išlaidos vartotojams, todėl lyginti šią kainą su kitų šilumos šaltinių kuro kaina (šiuo atveju elektros) neįvertinus visų išlaidų – negalima. Mažesnę centralizuotai tiekiamos šilumos kWh kainą lemia šilumos gamybos šaltiniuose naudojamas daug pigesnis žemarūšis kuras (biomasė, pramonės medienos atliekos), kondensaciniai įrenginiai, kurie naudoja kure išgarinamą drėgmės šilumą, optimalus šilumos gamybos įrenginių darbo režimas, kogeneracijos naudojimas, pigesnis nei į pavienius objektus kuro pristatymas, mažesnės investicijos centralizuotai tiekiamos šilumos šaltinio galios vienetui įrengti ir kiti veiksniai.

Atsipirktų tik lengvatinėmis sąlygomis Projektas vertintas dviem atvejais. Pirmu skaičiavimai atlikti remiantis tuo, kad pinigai projektui yra skolinami iš banko šiuo metu galiojančiomis komercinėmis 8 proc. metinėmis palūkanomis. Antru atveju – kad pinigai būtų gaunami iš daugiabučių namų atnaujinimo programos su 3 proc. metinėmis palūkanomis. Pirmu atveju, kai paskolos trukmė yra 10 metų, šilumos siurblio pagamintos energijos kaina būtų 22,53 ct/kWh, o su 3 proc. palūkanomis – 20,81 ct/kWh. Matyti, kad skirtumas nėra didelis. Pirmu variantu vidinė grąžos norma yra 6,63 proc., esama dabartinė vertė –

5253 litai. Vertė teigiama, geras rodiklis, bet palyginti su investicijomis yra tik 11 proc., taigi nepakankama. Vadinasi, kitas investuotojas, norintis pinigus susigrąžinti ar juolab gauti pelno, tokiam projektui pinigų neskirtų. Antru variantu, kai pinigai būtų gaunami iš daugiabučių namų atnaujinimo programos su 3 proc. metinėmis palūkanomis, vidinė grąžos norma yra 10,96 proc., esama dabartinė vertė – 20 623 litai. Vertė teigiama, geras rodiklis, palyginti su investicijomis yra bemaž 50 proc. Šiuo atveju investuotojas nedvejotų dėl investicijų į projektą.

Įtaka CŠT sistemai Alytaus daugiabučio renovaciją vertinę ekspertai pastebi, kad šilumos siurbliai daugiabučiuose namuose gali būti įrengiami tik kaip papildomas šilumos šaltinis ir naudojami daugiausia ne šildymo sezono metu. Tačiau tuo pat metu šilumos tiekėjai turi išlaikyti savo katilinių galingumą ir vamzdynų laidumą visiems namo poreikiams tenkinti, jei šilumos siurblys sugestų ar negalėtų visu pajėgumu aprūpinti šiluma žiemą spaudžiant šalčiui. Kai namo bendrija įsirengia alternatyvius energijos šaltinius, šilumos tiekėjai patiria išlaidų nepriklausomai nuo to, ar toks modernizuotas namas perka šilumą, ar ne. Automatiškai sąnaudos sistemos pajėgumams išlaikyti gula ant kitų vartotojų pečių, o tai nėra socialiai teisinga. Todėl tokiems vartotojams turėtų būti pakeista šilumos pardavi-

mo kainodara, įvedant galios mokestį ir mokestį už sunaudotą šilumą. Taip būtų padengtos tiekėjų išlaidos sistemai išlaikyti, o vartotojams būtų suteikta galimybė prireikus bet kada gauti šilumos. Tokia sistema taikoma apmokestinant elektros energijos pardavimą juridiniams asmenims. Jei kombinuotų sistemų daugės, reikėtų koreguoti Šilumos ūkio įstatymą bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles. Nagrinėjamu atveju šilumos tiekėjas patiria papildomų išlaidų, kurias turi padengti kiti šilumos vartotojai. Įvertinus, kad Alytaus daugiabutis 34 proc. šilumos energijos pasigamino šilumos siurbliu, galima apskaičiuoti, kiek šilumos tiekėjui sudaro pastoviosios išlaidos – jos siekia 6339,61 lito per metus. Ši suma daugiabučio namo gyventojams bendrą tiekiamos šilumos kainą padidintų apie 11 proc., tuomet ekonominiai rodikliai taptų neigiami.

Esmė nesikeičia Dėl alternatyvios energijos priemonės daugiabučio gyventojai per metus gali sutaupyti 7–9 proc. šildymo išlaidų (priklausomai nuo paskolos palūkanų dydžio), o techniškai patobulinus sistemą galbūt būtų sutaupoma ir per 10 proc. Tačiau reikia atsižvelgti į biokuro naudojimo plėtrą Alytuje, kuri skatina šilumos kainos mažėjimą, dėl to metinis šilumos siurblio sutaupymas irgi mažės, atsipirkimo laikas gali viršyti jo fizinio nusidėvėjimo laiką. Ekspertai pabrėžė, kad tokio tipo modernizacija nesumaži-

1 lentelė Prielaidos ekonominiams skaičiavimams Prielaidos pavadinimas

Įvertinta reikšmė

Pastabos

EUROPEAN COMMISSION (2008). Guide to Nominali diskonto norma, % 5 COST-BENEFIT ANALYSIS of investment projects. Vidutinis metinis energijos kainų augimas, % 2 Istorinis ilgalaikis naftos kainų augimas Banko paskolos palūkanos Paskolos terminas 10 metų Vertinant esamas metines bankų palūkanas litais 8 Vertinant palūkanas litais pagal būsto 3 atnaujinimo programą Imamas Alytuje CŠT šilumos kainos 2010 m. sausio– Šilumos kaina iš CŠT, Lt/MWh 280,18 spalio mėn. vidurkis Imamas RST tiekiamos elektros energijos kainos 2010 m. sausio–spalio mėn. vidurkis, įvertinant 409,04 Elektros kaina, Lt/MWh dieninį ir naktinį tarifus bei 5 proc. nuolaidą daugiabučių namų bendrijoms JAV vartotojų asociacija prognozuoja 15 metų orinio Šilumos siurblio projekto vertinimo laikotarpis 15 metų šilumos siurblio darbo laiką iki pakeitimo Eksploatavimo pradžia Pradinės investicijos į šilumos siurblio sistemą, Lt

2011 Nr. 9

73

renovacija

2011 metai 44 000

2 lentelė Metinės išlaidos šildymui ir sutaupymas pirmu atveju (su 8 proc. banko palūkanomis) Išlaidų pavadinimas (1 variantas) Šildymo išlaidos šilumą perkant iš CŠT neįsirengus šilumos siurblio, Lt

Iš viso per metus 58 660,54

Šildymo išlaidos šilumą perkant iš CŠT ir įsirengus šilumos siurblio sistemą Išlaidos už centralizuotai tiekiamą šilumą, Lt

37 283,26

Išlaidos už šilumos siurblio sunaudotą elektros energiją, Lt

10 780,75

Grąžinama banko paskola su 8 proc. palūkanomis anuitetų metodu, Lt

6406,10

Bendros mišraus šildymo išlaidos, Lt

54 470,10

Sutaupymas įsirengus šilumos siurblį, Lt

4190,44

3 lentelė Metinės šildymo išlaidos ir sutaupymas antru atveju (su 3 proc. banko palūkanomis) Išlaidų pavadinimas (2 variantas) Šildymo išlaidos šilumą perkant iš CŠT neįsirengus šilumos siurblio, Lt

Iš viso per metus 58 660,54

Šildymo išlaidos šilumą perkant iš CŠT ir įsirengus šilumos siurblio sistemą Išlaidos už centralizuotai tiekiamą šilumą, Lt

37 283,26

Išlaidos už šilumos siurblio sunaudotą elektros energiją, Lt

10 780,75

Grąžinama banko paskola su 3 proc. palūkanomis anuitetų metodu, Lt

5098,41

Bendros mišraus šildymo išlaidos, Lt

53 162,41

Sutaupymas įsirengus šilumos siurblį, Lt

5498,13

Išvados 1. Šilumos siurblio naudojimas daugiabučiams namams šildyti galimas tik namo poreikiams tenkinti iš dalies, daugiausia nešildymo sezono metu, nes patenkinti visus daugiabučių pastatų šilumos poreikius neįmanoma dėl nepakankamo elektros tinklų bei pastatų elektros įvadų galingumo. 2. Esant dabartinėms elektros energijos kainoms ekonomiškai tikslinga nagrinėti tik atvejus, kai šilumos kaina iš centralizuoto šilumos tiekimo tinklų viršija 260 litų už MWh. 3. Vertinant Lietuvos mastu pagal vidutinę šilumos kainą (230 Lt/MWh 2009 metais ir 220 Lt/MWh 2010 metais (žr. www.lsta.lt), šilumos siurblių naudojimas net ir daugiabučių namų šilumos poreikiams tenkinti iš dalies ekonomiškai netikslingas.

4. Įvertinus pastoviąsias Alytaus miesto šilumos tiekėjo išlaidas, patirtas dėl nepatiektos energijos, ir jas priskaičiavus daugiabučio namo gyventojams, mišrios šilumos energijos kaina padidėtų apie 11 proc. 5. Tokio tipo modernizacija nesumažina pastato energijos poreikio – tik vieną šildymo būdą pakeičia kitu. Kadangi elektros energija, reikalinga šilumos siurbliui, Lietuvoje daugiausia importuojama iš Rusijos arba gaminama naudojant gamtines dujas, irgi importuojamas iš šios kaimyninės valstybės, šiuo atveju nei vartotojai, nei valstybė nemažina savo priklausymo nuo užsienio tiekėjų ir organinio kuro importo. Be to, reikia atsižvelgti į biokuro naudojimo plėtrą Alytuje, kuri skatina šilumos kainos mažėjimą, todėl metinis šilumos siurblio sutaupymas irgi mažės, o atsipirkimo laikas gali viršyti jo fizinio nusidėvėjimo laiką.

na pastato energijos poreikio – tik vieną šildymo būdą pakeičia kitu. Lietuvoje kol kas didžiausias kiekis elektros energijos pagaminamas deginant gamtines dujas, tiekiamas Rusijos monopolininkės „Gazprom“ kompanijos. Nemažai elektros energijos importuojama irgi iš tos pačios Rusijos. Todėl nei vartotojai, nei valstybė nemažina savo priklausymo nuo užsienio tiekėjų. Mažinti pastatų šilumos poreikius įmanoma tik renovuojant ir šiltinant pastatų konstrukcijas. Šiame skaičiavime kaip eksploatacinės išlaidos nėra vertinami papildomi darbai: oro filtro valymas (kas mėnesį), jo keitimas pagal gamintojo instrukcijose numatytą laiką, ventiliatoriaus valymas (kasmet), ventiliatoriaus variklio sutepimas (kasmet), šaltnešio lygio tikrinimas (kasmet ir papildomai prireikus). Iš 2 ir 3 lentelės matyti, kad kai banko palūkanos projektui siekia 8 proc., neapsimoka investuoti, investuotojas neuždirbs pelno, nes esama dabartinė vertė – 5253 litai (vertė teigiama, bet palyginti su investicijomis yra tik 11 proc., taigi nepakankama). Antru atveju, kai banko palūkanos projektui yra 3 proc., investuoti yra tikslinga, nes vidinė grąžos norma yra 10,96 proc., o esama dabartinė vertė – 20 623 litai (vertė teigiama, palyginti su investicijomis ji yra apie 50 proc.).

6. Siekiant mažinti šildymo išlaidas, kai daugiabutis gyvenamasis namas prijungtas prie CŠT tinklų, tikslingiausia yra mažinti šilumos naudojimą pastate, pasinaudojus LR Vyriausybės patvirtinta daugiabučių gyvenamųjų namų atnaujinimo (modernizavimo) programa. Investuoti dideles lėšas į naujus įrengimus nesumažinus šilumos naudojimo yra nuostolinga. Šilumos siurblio ar kito šilumos šaltinio įrengimas ekonomiškai pasiteisina tik tose vietovėse, kur daugiabučiai namai nėra prijungti prie CŠT sistemos ir neturi galimybės pasinaudoti jos teikiamais privalumais. Tai ir mažesnė šilumos kaina palyginti su kitais šilumos gamybos šaltiniais gaminama šiluma, ir išties gera oro kokybė gyvenamosiose patalpose. Be to, gyventojams nereikia rūpintis kuru ir šilumos šaltinių eksploatavimu. Jie visada tikri, kad šildymo sezono metu į butą bus tiekiamas reikiamas šilumos kiekis, yra ir daug kitų privalumų.

2011 Nr. 9


Bus privalu užtikrinti namų sandarumą Turbūt nedažnas susimąsto, kad nekontroliuojami oro srautai pastate didina šildymo energijos sąnaudas iki 20 kWh/m² per metus. Palyginkime, 1 kubinis metras dujų išskiria apie 10 kWh šilumos energijos. Pavertus pinigais, per metus susidaro išties nemaža suma, kurią gyventojai tikrąja to žodžio prasme paleidžia vėjais. Šių nuostolių galima išvengti, jei pastato sandarumui būtų skiriama daugiau dėmesio. Vario plėvelė – tvirtinama prie paviršiaus kas 200 mm.

Vario KB 1 arba KB 3 – lipni juosta „Vario“ plėvelės persidengimams sandarinti (kas 10–15 cm).

Vario DS – elastinė mastika „Vario“ plėvelės ir kampinių paviršių sujungimams.

2011 Nr. 9

Vadovaujantis Europos Sąjungos direktyvomis, nuo 2020 metų visų naujai statomų pastatų energijos sąnaudos turės būti beveik nulinės. Tam, kad tai būtų galima pasiekti, vienas svarbiausių kriterijų – pastato ir jo atitvarinių konstrukcijų sandarumas. Šią pastatų ypatybę vertėtų numatyti pradiniame projektavimo etape. Reikia įvertinti, kuris paviršius bus sandarus apvalkalas, kokios medžiagos formuos sandarų paviršių. Būtina kruopščiai nubraižyti, kaip turi būti įrengti sandarumu problemiškiausi mazgai, ir užtikrinti, kad nebūtų pažeistas vientisas sluoksnis. Derėtų išspręsti ir mazgų montavimą skirtingų plokštumų sandūrose. Rekomenduojama vengti vadinamųjų šalčio tiltų – šiltinimo sluoksnis turi juosti visą pastatą nenutrūkstamai. Geriausias būdas nustatyti, ar pastatas sandarus – atlikti sandarumo testą, kitaip dar vadinamą pučiančių durų bandymu. Šio tyrimo metu pastate laikinai užsandarinamos ventiliacijos kanalų nišos, uždaromi langai, patalpos durų angoje sumontuojama speciali konstrukcija su ventiliatoriumi – jis dirbtinai su-

kuria 50 paskalių slėgį tarp pastato vidaus ir išorės. Šis tyrimas rodo, kiek kartų per valandą pastato oro tūrio pasišalina pro nesandarumus. Bandymo metu nustatomos orui laidžios pastato vidinio apvalkalo vietos ir pateikiamos rekomendacijos, kaip jas ištaisyti. Vadovaujantis Lietuvoje galiojančiu statybos standartu STR 2.05.01:2005 „Pastatų atitvarų šiluminė technika“, pastatuose be priverstinės ventiliacijos oro apykaita turi neviršyti n50 < 3,0 kartų per valandą (tai yra per valandą esant 50 paskalių skirtumui pastato oro tūris gali pasišalinti ne daugiau kaip 3 kartus), o pastatuose su priverstine ventiliacija turi būti užtikrinamas n50 < 1,5 karto per valandą oro apykaitos rezultatas. Nuo 2012 metų įsigalios pakeitimai: STR 2.01.09:2005 „Pastatų energinis naudingumas. Energinio naudingumo sertifikavimas“ metodikoje nurodyta, kad A, A+ ir A++ energinio naudingumo klasių gyvenamosios, administracinės, mokymo ir gydymo paskirčių pastatų sandarumas turės būti išmatuoja-

mas privalomai ir turės būti užtikrinamas n50 ne didesnis nei 0,6 karto per valandą. Reikia priminti, kad toks pat reikalavimas yra keliamas ir pasyviesiems pastatams. Viena geriausių sistemų įrengiant šiluminį ir izoliacinį garų bei oro sluoksnį – „Isover Vario“. Viena jos sudedamųjų dalių yra naujoviška garų ir oro barjero plėvelė. Ji naudojama apšiltintose medinio, metalinio karkaso konstrukcijose (šlaitiniuose

„Įrengiant atitvarines pastato konstrukcijas svarbu užtikrinti vientisą orui nelaidų vidinį apvalkalą. Todėl visos siūlės plėvelės sujungimo vietose, ties kampais, plėvelės ir vamzdynų sandūros turi būti kruopščiai užsandarinamos“, – pasakojo M. Ramonas. „Isover Vario“ sistemą, be plėvelės, sudaro ir kiti komponentai. Vienas svarbesnių – tinkama izoliacinė šilumos medžiaga.

Martynas Ramonas Bendrovės „Saint-Gobain statybos gaminiai“ atstovas

,,

Įrengiant atitvarines pastato konstrukcijas svarbu užtikrinti vientisą orui nelaidų vidinį apvalkalą. stoguose, išorės sienose, perdangose). Įprastinės garų izoliacijos (pavyzdžiui, polietileno plėvelė) ištisus metus turi pastovią vandens garų varžą. Dėl to konstrukcijų džiūvimo procesas šiltuoju metų laiku sulėtėja. „Vario KM Duplex UV“ plėvelė veikia kaip garų izoliacija, kurios vandens garų laidumas kinta priklausomai nuo santykinės aplinkos drėgmės. Bendrovės „Saint-Gobain statybos gaminiai“ atstovas Martynas Ramonas paaiškino, kad žiemą šildymo sezono metu santykinis oro drėgnis patalpose būna gana žemas (mažesnis nei 50 proc.), todėl viduje jaučiamas sausas oras. „Isover Vario KM Duplex UV“ plėvelė žiemą tarnauja kaip garų barjeras, stabdantis vandens garų skverbimąsi iš patalpų į apšiltintas sienas, stogą, ir neleidžia drėgmei kauptis medinėse konstrukcijose. Vasarą santykinis oro drėgnis palyginti yra aukštas (didesnis nei 60 proc.). Todėl šiltuoju metų laiku plėvelės garų laidumas didėja, plėvelė leidžia pasišalinti drėgmei ir išdžiūti medinėms konstrukcijoms.

Konstrukcijose, kur izoliacija neveikiama apkrovų, gamintojai rekomenduoja naudoti „Isover KL 33“ mineralinės vatos plokštes, kurių šiluminės ypatybės (λD = 0,033 W/m2K) yra apie 12 proc. geresnės palyginti su įprastine šilumos izoliacija. Ypač efektyvi šilumos ir garso izoliacija padidins energinį atitvarų efektyvumą nedidinant izoliacijos storio. Kiti „Isover Vario“ komponentai – sandarumą užtikrinančios lipniosios juostos, naudojamos plėvelės ir pastatų konstrukcijų sujungimams klijuoti, stiklo vatos juostos „Isover SK-C“, skirtos ertmėms aplink langus sandarinti, elastinga lipni sandarinimo mastika ir netgi iš plėvelės pagaminti ruošiniai ventiliacijos kanalams, medinių konstrukcijų išsikišimams, kaminams, kolonoms ar langų angokraščių kampams sandarinti. Naudojant šiuos komponentus, suformuojamas tinkamas izoliacinis apvalkalas iš vidaus, konstrukcijos saugomos nuo galimo drėgmės, pelėsio poveikio, užtikrinamas pastato ilgaamžiškumas bei gyvenimo komfortas.

 ISOVER atstovybė Lietuvoje – UAB „SaintGobain statybos gaminiai“, naudodama „SaintGobain“ koncerno patirtį ir techninį potencialą, konsultuoja užsakovus, statybininkus, padeda jiems priimti pažangius sprendimus siekiant rezultato – energiškai efektyvaus, beveik nulinės energijos pastato.  UAB „Saint-Gobain statybos gaminiai“ kviečia architektus, projektuotojus, statybininkus ir užsakovus prisijungti prie energiškai efektyvių pastatų kūrimo ir skelbia akciją SANDARŪS IR ŠILTI NAMAI SU „ISOVER VARIO“.  Projektuojate ar jau statote šiltą būstą? Gaukite nemokamas ISOVER specialistų konsultacijas pastato sandarumo ir konstrukcijų šiltinimo klausimais.  Išsirinkite ISOVER VARIO sistemą savo namo atitvarinių konstrukcijų sandarumui ir šiltinimui, o ISOVER Jums atliks pirmąjį pastato sandarumo testą.  Akcijoje gali dalyvauti naujai statomi ar renovuojami gyvenamosios paskirties pastatai, kurių ne mažiau kaip 100 kvadratinių metrų ploto šiltinama ir sandarinama naudojant ISOVER VARIO sistemą.  Daugiau apie akciją ir jos sąlygas www.isover.lt.

2011 Nr. 9


Betranšėjės technologijos saugo aplinką ir teikia naujų galimybių Rezultatas dažnai priklauso nuo to, kaip būna atlikti namų darbai. Šią tiesą dar kartą gali priminti bendrovė „Edrija“, įgyvendinusi unikalų projektą – Kuršių marių dugnu nutiesusi perėjimą iš Klaipėdos į Neringą. Šis darbas – tai projekto „Kaimiškųjų vietovių informacinių technologijų plačiajuosčio tinklo RAIN plėtra“ RAIN-2 etapas. Naudojant betranšėjes technologijas, buvo išgręžtas ilgiausias ne tik Lietuvoje, bet ir vienas ilgiausių vientisų uždarų perėjimų Baltijos šalyse. Tai neeilinio masto ir sudėtingumo projektas. „Pasiruošimas darbams buvo tikrai atsakingas. Juk nuo kai kurių detalių priklausė darbų sėkmė. Vien tam, kad paruoštume darbo aikštelę Neringos pusėje, suvežtume medžiagas, įrengimus, inventorių ir kitus reikmenis, per Kuršių marias reikėjo

2011 Nr. 9

perkelti apie 800 tonų svorio krovinį. Tai prilygsta apie 500 lengvųjų automobilių“, – pasiruošimo ciklą prisiminė bendrovės „Edrija“ generalinis direktorius Edmondas Dargis. Paklaustas, kur prireikė daugiau pastangų – ant kranto, sprendžiant įvairius klausimus ar jau gręžiant dugnu, E. Dargis teigė, kad ir ten, ir ten teko spręsti daug klausimų. Pirmiausia reikėjo ištirti ir įvertinti gruntą Kuršių marių dugne. Atlikti geologiniai gręžiniai viename ir kitame Kuršių marių krante parodė, kad gruntas yra ne toks, koks prognozuotas, ypač ties Kuršių marių forvatoriumi.

Ledynmečio suformuotas dugnas buvo įvairus ir ne toks, koks buvo prognozuotas atliktais skaičiavimais. Susidūrę su realybe, specialistai planuotus sprendimus ir darbus buvo priversti koreguoti. Dar vienas atsakingas darbas – atgabenti olandišką gręžimo įrenginį, kurio svoris su priedais buvo didesnis nei 300 tonų. Šis krovinys iš Europos buvo vežamas 700 kilometrų. Gręžimo darbams vadovavo inžinieriai iš Lenkijos, Vokietijos ir, be abejo, lietuviai iš bendrovės „Edrija“. Susidūrus ne netikėtomis kliūtimis konsultuotasi su betranšėjų technologijų inžinieriais iš Italijos bei Vokietijos. Papildomas komplektuojamas įrangos dalis paskolino kolegos iš Didžiosios Britanijos. Gręžinys Kuršių marių dugnu siekė 1572 metrus. „Visam mūsų kolektyvui teko didžiulė atsakomybė, nes

tokio pobūdžio gręžinys yra vienas ilgiausių Europoje“, – kalbėjo „Edrijos“ vadovas E. Dargis. Pagal iš anksto numatytą projektą buvo nuspręsta, kad perėjimas bus gręžiamas maždaug 40 metrų gylyje, kur gruntas daug švelnesnis. Toks gylis yra pakankamas, kad nebūtų padaryta žala Kuršių marių ekosistemai. Darbų metu, atlikus labai sudėtingus gręžimo darbus, perėjimu ištrauktas plieninis vamzdis, kurio ertmėje buvo apsauginiai plastikiniai vamzdeliai su juose esančiais šviesolaidžiais kabeliais. „Greitas ir kokybiškas šio projekto įgyvendinimas parodė, kad plačiajame pasaulyje ne viską lemia pinigai. Ypač svarbus yra inžinerinis supratimas, dalijimasis patirtimi ir bendro rezultato siekis“, – sėkmingu projekto įgyvendinimu pasidžiaugė E. Dargis. UAB „Edrija“ yra Tarptautinės betranšėjų technologijų asociacijos (ISTT – International Society for Trenchless Technology) ir Lietuvos betranšėjų technologijų asociacijos narė. Tarptautinė betranšėjų technologijų asociacija vienija 27 šalis, tarp kurių yra JAV, Kinija, Rusija, Italija, Vokietija, Australija, Lenkija, Didžioji Britanija, Australija ir kitos.

UAB „Edrija“ Plieno g. 10, LT-95112 Klaipėda, tel. +370 46 34 12 40, faks. +370 46 40 41 43, el. p. info@edrija.lt, www.edrija.lt

2011 Nr. 9


naujienos

Verslo valdymo sistemos naudą jaučia ir partneriai UAB „Aveplast“ direktorius Vilius Eidukevičius

Pagerėjo klientų aptarnavimas „TIKS langai“ yra vienas didžiausių Lietuvoje plastikinių langų ir durų tiekimo tinklų. Šiandien „TIKS langų“ tinklą sudaro daugiau kaip 20 partnerių, kuriuos vienija ne tik lietuviškų gaminių pardavimo idėja, bet ir puoselėjamos pagarbos klientams vertybės. Siekiant šias vertybes išlaikyti ir efektyviau, operatyviau aptarnauti klientus sukurta vieninga verslo valdymo sistema. Naujoji verslo valdymo sistema yra puikus darbų planavimo ir savikontrolės įrankis, dėl kurio nė vienas klientas nėra pamirštamas ir pametamas. Laiku susisiekus su klientu užtikrinama aukšta aptarnavimo kokybė ir užkertamas kelias galimiems nesklandumams. Efektyviam klientų aptarnavimui būtina operatyvi vidinė komunikacija. „Naudodamiesi verslo valdymo sistema ne tik pagerinome vidinę komunikaciją, bet ir supaprastinome bendradarbiavimo procesą su partneriais: galime skirti užduotis vieni kitiems, dalytis informacija čia ir dabar“, – džiaugiasi UAB „Aveplast“ direktorius Vilius Eidukevičius. Anot jo, darbas yra efektyvesnis, kai visos tarnybos dirba kaip viena grandis. Informacija vienu paspaudimu Naujoje, specialiai prekybos tinklui „TIKS langai“ sukurtoje verslo valdymo sistemoje integruota langų ir durų skaičiuoklė, todėl visos įmonės, dirbančios „TIKS langų“ langų

Nori pasirodyti

pasauliui

UAB „Aveplast“, valdanti prekių ženklą „TIKS langai“, įdiegė unikalią ir rinkoje analogų neturinčią verslo valdymo sistemą, skirtą langų gamybos paslaugų procesui bei susijusiems įmonės veiklos valdymo procesams optimizuoti. Naujosios verslo valdymo sistemos naudą jaučia ne tik skirtingi įmonės tarnybų darbuotojai, bet ir partneriai, klientai.

Klampiose diskusijose apie architektūros muziejaus ar centro Lietuvoje kūrimą Estijos architektūros centro veikla dažnai pateikiama kaip pavyzdys. Pavydėtinas pavyzdys. Rugsėjo 8–11 dienomis šio centro surengta pirmoji, tačiau, kaip žada organizatoriai, ne paskutinė Talino architektūros bienalė (TAB) tapo dar viena priežastimi baltam pavydui.

pardavimo tinkle, klientams gali iš karto pateikti tikslias langų kainas. Ši skaičiuoklė leidžia bet kur, kur tik yra interneto ryšis, apskaičiuoti preliminarią langų sąmatą. Tai ypač patogu, nes langų pasiūlymą klientui galima pateikti netgi jo namuose. Naujoji langų skaičiuoklė nereikalauja aukšto techninio išsilavinimo, nes skaičiavimo procesai suprastinti – užtenka žinoti langų matmenis bei spalvą. UAB „Aveplast“ verslo valdymo sistemoje įdiegtas užsakymų sekimo modulis. Naudodamiesi šiuo moduliu ir įmonės darbuotojai, ir partneriai, sistemoje suvedę užsakymo numerį, iš karto kompiuterio ekrane realiu laiku mato informaciją apie užsakymo vykdymo eigą. „Sukūrę užsakymų sekimo modulį sutaupėme: visų pirma telefono pokalbių ir svarbiausia – darbuotojų darbo laiko sąskaita. Jie nuolatos turėdavo sužiūrėti, kada užsakymas bus pagamintas ir kada išvežtas“, – pasakojo V. Eidukevičius, UAB „Aveplast“ direktorius.

Renginio šeimininkai – 2008 metais Estijos dailės akademijos ir Architektų sąjungos įkurto Estijos architektūros centro komanda – tiki, kad tokio masto renginys ne tik kurs pridėtinę kultūrinę vertę, taps informacijos mainų erdve, bet ir pristatys Estijos architektūrą pasauliui. Vienas TAB kuratorių architektas Villemas Tomiste pabrėžė, kaip svarbu tokios mažos šalies kaip Estija architektams peržengti valstybės sienas – parodyti save, savo darbus, bendradarbiauti su užsienio architektais, keistis informacija bei patirtimi.

Būti partneriu naudinga Būti „TIKS langų“ partneriu – paprasta. „Aiški užsakymų teikimo tvarka, pažangi verslo valdymo sistema,

malonus bendravimas ir nemokamas gaminių pristatymas bet kurioje Lietuvos vietoje – tai tik maža dalis privalumų, kuriuos gauna su mumis bendradarbiaujančios įmonės“, – pabrėžė V. Eidukevičius. UAB „Aveplast“ logistikos centras įsikūręs pačiame Lietuvos centre, Kauno rajone, todėl gaminiai, kad ir koks būtų jų skaičius, į visus Lietuvos miestus bei miestelius pristatomi itin operatyviai. UAB „Aveplast“ nuolatos investuoja į prekių žinomumo didinimą, „TIKS langų“ vardo gerinimą. Kompleksiniai rinkodaros sprendimai atneša naudos ne tik bendrovės filialams, bet ir visoms po „TIKS langų“ ženklu dirbančioms įmonėms. Sukurta vieninga klientų aptarnavimo sistema leidžia visus klientus, kad ir į kokį miestą jie kreiptųsi, aptarnauti vienodai gerai. „TIKS langai“ turi padalinių Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir apie 20-yje atstovybių visoje Lietuvoje. Pripažinimą pelnė net ir labai reikliose skandinavų šalyse. Atidarius langą Kopenhagoje, Paryžiuje ar Barselonoje, ant jo rėmo dažnai galima pastebėti „TIKS langų“ ženkliuką.

Ambicingiems tikslams įgyvendinti organizatoriai į Taliną sukvietė būrį architektų ir su architektūra susijusių profesionalų iš Estijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Danijos, Švedijos bei Suomijos. Deja, lietuviai čia dalyvavo tik kaip stebėtojai. Pirmoji TAB atiduota kraštovaizdžio urbanizmo temai. Ją pasitelkus buvo nagrinėjamos grynosios architektūros, kraštovaizdžio architektūros bei urbanizmo sankirtos. „Analizuodami kraštovaizdį galime mokytis iš gamtos struktūrų mode-

79

lių, kurie pasitarnautų gerinant gyvenimą mieste“, – teigė architektė, TAB simpoziumo kuratorė Katrin Koov. Bienalės programos pagrindą sudarė trys dideli renginiai. Idėjų konkursas „Gatvė 2020“ vyko prieš prasidedant oficialiai bienalės programai. Šiame konkurse dalyvavo ir Lietuvos atstovų. Geriausias idėjas, siūlymus, kaip turėtų atrodyti humaniška gatvė, buvo galima apžiūrėti TAB metu veikusioje parodoje. Kitas svarbus renginys – simpoziumas „Kraštovaizdžio urbanizmas: aiškinantis sąvokas, mastelį ir pritaikymą“. Jo organizatoriai kvietė pamąstyti, ar kraštovaizdžio urbanizmas gali tapti trečiu keliu, kuris pakeistų tradicinį planavimą, nesugebantį susidoroti su šių dienų problemomis. Iš politinio konteksto pasiskolintas terminas apibrėžia XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje vykusias politines valdymo bei ekonomikos srities reformas. Dar vienas renginys – pagrindinė renginio paroda „11 flirtų“ – lankytojus kvietė pasižvalgyti po netoli Talino esančius barokinius Kadriorgo rūmus. Juose buvo eksponuojami eksperimentinės architektūros darbai. Be pagrindinių bienalės renginių, organizatoriai siūlė dalyvauti dirbtuvėse, leidinių pristatymuose, ekskursijose po Taliną ir vakarinėse programose, kuriose buvo gausu meninių instaliacijų.

Vienas iš parodos ,,11 flirtų“ darbų. Iwamoto Scott, ,,Vandens linija“. © Iwamoto Scott.

Parengė Kotryna VALIUKEVIČIŪTĖ

2011 Nr. 9

2011 Nr. 9


80

summary

Topic I Misty Future of Asbestos Programme Unfinished inventory – such status of the famous Asbestos disposal programme has not been changing for as long as three years already. Meanwhile the people, waiting for concrete results of the programme while staying in their houses roofed with asbestine slating, are seeing it already as a mockery. The Government’s decision of 2008 regarding the ratification of Asbestos disposal programme was the evidence about laudable attempts of the state to protect its citizens from the lethal neighbourhood. As far back as in 1976, asbestos was registered into the list of carcinogenic materials, i.e. those likely to cause cancer, and in 2005 its use was prohibited in the entire European Union. Yet, there was no doubt that not many in Lithuania would be able to solve this problem on their own: this fire resistant, elastic, and transcalent material is most widespread roofing in our country, thus, those people determined to get rid of it will be facing definitely more than symbolic expenses. The Government’s plan was not particularly complex: the users and owners of those constructions roofed with asbestine slating had to provide the local municipal administrations with the information needed for primary inventory; the latter had to refer the lists of items containing asbestos, drafted according to the inhabitants’ statements, to the Housing and Urban Development Agency (BUPA) which administrates the inventory data base of such type of items. In short, it was until 2013, when the implementation of the planned programme comes to an end, that all who are concerned about long living, were expected, with the state support, to reroof their housing with innocuous and, possibly, a prettier roofing.

m y u smar ECO-rod I Trimmers Requesting for Trim The waste from electrical and electronic appliances is not only hazardous. It too contains valuable recyclable materials hunted by those dismantling them illegally. And they sure do not bother about the recovery of “disembowelled” waste. Producers of electrical and electronic appliances are dissatisfied with this situation: the state is not pursuing its obligation to control the collection of hazardous waste. For some years already, collecting and recycling the waste from electrical and electronic appliances, as well as selling waste certificates in Lithuania has been the concern of electronic waste recycling companies solely. And to this day, those companies still often do the collection, sorting, recycling and accounting of most waste of this type themselves. Although producers and importers of electrical and electronic appliances, that are funding these activities, do bow to the waste managers, thanking them for the works accomplished, they, nevertheless, notice that the present-day situation and the experience of other EU countries require systematic changes. There is no adequately developed infrastructure of producers’, importers’ and municipal electronic waste collection points in the country for the convenience of people; often paying no taxes and being not accountable either, thriving there is the shadow business of collecting old items and pursuing environment-unfriendly dismantling.

Attitude I Country’s Ulcer – Construction Waste Who is to be blamed for the tradition that would not do credit to any civilized country, but which is still ineradicable in Lithuania – to throw one’s rubbish over the fence? At the approaches of multi family block houses, the outer woods, by the roadsides – any of these locations fit many Lithuanians more than the dumping ground. What is lacking for this to change: consciousness, information, control, or maybe, waste collection points? Although you would feel like claiming otherwise, it is clear, that not everybody is happy with the idea to bring one’s construction waste to some where about existing dumping ground, to pay for the transportation services, and also for one’s waste to be accepted. It is true that the companies collecting and recycling waste as well as the environment protection experts say do noticing some signs of hope, yet the situation is improving not as fast as it could. And it would be pleasing to believe that this improvement is not only due to the fact that there were simply less constructions, and, thus, less construction wastes in the last years. The Director of the Waste Department under the Ministry of Environment, Vilma Karosienė does not blame one or the other side of this problem: litterlouts or collectors. She suggests sharing the fault half-and-half.

2011 Nr. 9


2011/9

6,80 Lt


Profile for SA.lt (Statyba ir architektūra)

Statyba ir architektūra (2011/9)  

Statyba ir architektūra (2011/9)  

Advertisement