IM9 – Kultūrinės ir pramoginės paskirties centras

STRUCTUM „IŠMANUSIS MIESTAS 9“

ŠVIESA ARCHITEKTŪROJE.

MUZIEJUS MOLĖTUOSE.

KULTŪRINĖS IR PRAMOGINĖS PASKIRTIES CENTRAS

Aiškinamasis raštas

Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas

Architektūros Fakultetas

V kurso studentė

Kristina Markauskaitė

Darbo vadovas: doc. dr. Darius Linartas

Vilnius, 2023

Modernistas L I. Kahnas yra pasakęs „Jokia erdvė architektūriniu požiūriu nėra erdvė, jei joje nėra natūralios šviesos“ (Kahn, & Johnson, 2011). Šviesa yra vienas iš esminių projektavimo elementų ir nuo pat pirmųjų architektūros atsiradimo dienų žmogus kūrė objektus lydimas saulės šviesos ir ta šviesa kūrė formas aplink žmogų, suteikdama architektūrai gylį bei erdvės suvokimą.

Nors šiais laikais yra daug variantų ir priemonių, kaip galima apšviesti aplinką dirbtine šviesa, natūrali šviesa architektūroje išlieka nepakeičiama ir neatsiejama geros architektūros dalis. Ji ne tik suteikia estetinį pranašumą, bet taip pat yra ir funkcionali, energetiškai tvari, naudinga žmogaus sveikatai bei nuolat kintanti ir kurianti gyvą erdvę Vis dėlto projektuojant architektūrą šiais laikais gali kilti pagunda, tiek daug dėmesio neskirti natūraliai šviesai ir atmestinai pasikliauti dirbtiniu apšvietimu, tačiau tokiu požiūriu galima prarasti architektūros kokybę.

Taigi šiuo darbu siekiama atkreipti dėmesį į natūralią šviesą, siekiant maksimaliai panaudoti pačios gamtos suteiktą šviesą architektūroje. Šiame darbe bus nagrinėjamos natūralios šviesos galimybės, jos vaidmuo architektūroje, pritaikymo būdai bei pačios šviesos projektavimas viešos paskirties objekte – muziejuje, siekiant sukurti kokybišką erdvę sujungiančią žmogų su šviesa.

Darbo tema

Natūrali šviesa architektūroje: muziejus Molėtuose.

Tyrimo objektas

Natūrali šviesa architektūroje. Tyrime nagrinėjami jos panaudojimo metodai, būdai, galimybės bei jos kuriama atmosfera ir emocija

Tyrimo problematika, aktualumas

Šiais laikais dirbtinis apšvietimas yra plačiai naudojamas architektūroje, tačiau gyvenant naujųjų technologijų amžiuje pradėta atsigręžti į gamtą dėl neefektyvaus energijos suvartojimo, aplinkosaugos bei pačio žmogaus sveikatos. Vis labiau aktualesnė tampa miestų apsauga nuo šviesos užterštumo ir protingas energijos suvartojimas. Dėl šių priežasčių vis labiau tampa svarbu suprojektuoti pastatą protingai panaudojant natūralią šviesą, todėl šis tiriamasis ir projektinis darbas

gilinsis į natūralaus apšvietimo galimybes architektūroje ir sieks atkurti žmogaus ryšį su gamtos teikiama šviesa.

Darbo tikslas

Atlikus natūralios šviesos architektūroje teorinę literatūros analizę ir analogų studiją suprojektuoti muziejų pritaikantį natūralios šviesos panaudojimo metodus sukuriant skirtingus pojūčius su šviesa.

Atlikti natūralios šviesos architektūroje teorinę literatūros analizę; atrasti natūralios šviesos panaudojimo metodus geriausiai atskleidžiančius architektūrines formas bei suteikiančius erdvei komfortiškumo; atrastus principus pritaikyti projektiniame pasiūlyme.

Darbo uždaviniai

1. Išsigryninti svarbiausias sąvokas šviesa architektūroje tematikoje;

2. Apžvelgti istorinę natūralios šviesos architektūroje raidą;

3. Panagrinėti lietuvių liaudies etnokosmologijos ryšį su šviesa;

4. Panagrinėti natūralios šviesos charakteristiką;

5. Išsiaiškinti, kokie būdai yra naudojami įsileisti natūralią šviesą į pastato vidų;

6. Apžvelgti skirtingus metodus, kaip yra panaudojama natūrali šviesa;

7. Atlikti analogų analizę;

8. Apžvelgus tiriamosios dalies medžiagą, įvardinti kriterijus, kuriais remiantis bus projektuojamas muziejus;

9. Atlikti objekto vietos tyrimų analizę;

10. Parengti muziejaus Molėtuose projektą, kuriame naudojami natūralios šviesos pritaikymo principai;

11. Pateikti viso baigiamojo darbo rezultatų apibendrinimą, išvadas.

Darbo metodika

1. Atliekama literatūros šaltinių, mokslinių darbų bei straipsnių apžvalga.

2. Atliekama daugiaaspektė analogų tyrimų studija.

3. Atliekami pasirinkto sklypo empiriniai, faktų registracijos, foto fiksacijos, vietos apmatavimų tyrimai.

4. Atliekamas eksperimentinis, variantinis projektavimas.

1. SĄVOKOS

Natūrali šviesa arba dieninė šviesa (angl. daylight arba angl. natural light) – pasak Oxfordo žodyno yra šviesa, kuri sklinda iš saulės dienos metu (Oxford Learner‘s Dictionaries, n. d.), tačiau D. Phillips pateikia kitokį natūralios šviesos apibrėžimą. Jis teigia, kad tai yra „šviesa, gaunama iš saulės ir dangaus, kuri kinta per dieną, priklausomai nuo oro sąlygų“ (1997). Toks sąvokos apibūdinimas pasiūlo, kadyragalimi keli šviesos šaltiniai irkadnatūrali šviesagali būti kintanti.J. Glass rašydamas apie natūralią šviesą labiau įsigilina į šviesos kitimą ir išskirią du skirtingus šviesos tipus. „Natūralios šviesos šaltinis gali būti „tiesioginis“ (t. y. tiesioginė saulės spindulių šviesa ir difuzinė dangaus šviesa) arba „netiesioginis“ (t. y. šviesa iš atspindinčių arba permatomų difuzorių, kurie iš pradžių buvo apšviesti pirminiais ar kitais antriniais šaltiniais)“ (2002, p. 190). Taigi apibendrinant galima teigti, kad natūrali šviesa yra „tiesioginė, išsklaidyta arba atspindėta saulės šviesa ir dangaus šviesa“ (Cowan & Smith, 2004).

Dirbtinėšviesa(angl.artificiallightarbaangl. electriclight)–„reiškiašviesą,kurinėranatūrali šviesa“ (Law Insider, n. d.). Taip apibūdinat sąvoką dirbtinė šviesa yra supriešinama su natūralia šviesa, tačiau dirbtinę šviesą galima būtų apibūdinti ir kaip „šviesa, atsirandanti iš elektros procesų arba deginant kurą“ (Cowan & Smith, 2004). Natūralios šviesos ne visada užtenka, tad dirbtinė šviesa tokiu atveju tampa svarbi tiek funkciniam naudojimui, tiek ir architektūrinei išraiškai perteikti. „Elektrinis apšvietimas gali būti naudojamas kaip platus foninis šaltinis, papildantis dienos apšvietimą, arba jis gali suteikti akcentinį ar nuotaikos apšvietimą ir jis dažniausiai naudojamas avariniuoseevakuacijoskeliuose“(Glass,2002,p. 192).Taigidirbtinėšviesa,priešingainegunatūrali šviesa, yra šviesa, kuri yra specialiai sukuriama žmonių pagalba naudojant elektrą, dujas ar kitus šaltinius, ir jos pagalba galima turėti šviesą, kai neužtenka natūralios.

Saulės šviesa arba saulės spinduliai (angl. sunlight) – pagal D. Phillips aiškinimą yra „šviesa gaunama tiesiai iš saulės, o ne iš dangaus“ (Phillips, 1997, p. 202) Tokią šviesą pastate galima gauti iš tiesiogiai nukreiptų saulės spindulių arba nukreipiant saulės spindulius atspindžiais. „netiesioginis naudojimas gali būti atliekamas naudojant atšvaitus ir atšvaitų sistemas, įmontuotas į pastatą, pvz., šviesos vamzdį“ (Cowan & Smith, 2004).

Dangaus šviesa (angl. sky light) – ją galima apibūdinti, kaip šviesą gaunamą ne iš tiesioginių saulės spindulių, o iš dangaus (Harris, 2006). Šis paaiškinimas praplečiamas dangaus šviesą apibūdinant,kaipšviesą„gaunamaiš visodangaus skliauto,kurikintapagal orosąlygasirparos laiką, ignoruojant saulės šviesą“ (Phillips, 1997, p. 202).

2.1. NATŪRALAUS APŠVIETIMO ARCHITEKTŪROJE ISTORINĖ RAIDA

Architektas Le Corbusier yra pasakęs – „architektūros

istorija tai yra kovos už šviesą istorija“ (1989, p. 29). Tad natūrali šviesa neabejotinai buvo svarbus niuansas architektūroje visais istorijos laikotarpiais. Pasak E. V. Ramos

šviesa „buvo tyrinėjama ir teoriškai nagrinėjama nuo seniausių laikų. Trečiajame amžiuje prieš mūsų erą graikų matematikas Euklidas jau žinojo apie šviesos savybes, taip pat atspindžio ir lūžio dėsnius ir tai, kad šviesa sklinda tiesiomis linijomis“

(2015, p. 3). Taigi atsigręžimas į praeitį ir panagrinėjimas, kaip architektai skirtingais istoriniais laikotarpiais „žaidė“ su natūralia šviesa, gali padėti labiau suprasti šviesos pritaikymo galimybes ir šiai dienai bei labiau suprasti šviesos sklidimo dėsnius.

Paveikslas 1 Šviesa kaip architektūrinė forma Amano šventyklos viduje (Egipte, 1530-323 pr. Kr.) (Demers, 1997)

2.1.1. Natūralios šviesos pritaikymas Senovės Egipt

e

Natūralaus apšvietimo pritaikymą architektūrinių statinių interjere ir šios šviesos projektavimas pastebimas dar Senovės Egipte (1 pav.). Egiptiečiai prisitaikydami prie dykumos klimato naudojo storų akmeninių sienų paviršių, atspindėti šviesos perteklių, o siaurų angų dydis sienose įsileisdavo tik ribotą saulės kiekį į vidų (Moore, 1991). Šviesa į Karnako šventyklų komplekse esančią Amano šventyklą pateko keliais būdais (2 pav.). Visų pirmą „siekiant apšviesti šventyklos vidų, šviesa į giliuosius planus įvedama per klerestorijaus elementus, sudarytus iš siaurų plyšių, iškaltų akmens plokštėse, kurios veikia kaip milžiniška akmens mašrabija“ (Baker & Steemers, 2002). Klerestorijus arba švieslangių tarpsnis įmontuotas paaukštintoje pagrindinėje salėje leidžia patekti šviesai į patalpą

Paveikslas 2 Amano šventyklos (Egipte, 1530-323 pr. Kr.) planas, pjūvis ir detalė (iš dešinės į kairę), kur pavaizduota šviesos pritaikymo metodika taikyta Senovės Egipte (Baker & Steemers, 2002)

per groteles taip sušvelninant jos intensyvumą. Tuo tarpu tamsiose, šoninėse salėse šviesa patenka tik per stogo denginyje padarytas angas prie kolonų bei pro išėjimą į lauką (Moore, 1991). Tokiu būdu pasak Baker ir Steemers „visa pastato forma ir erdvių seka yra manipuliuojama siekiant pabrėžti procesinį judėjimą nuo šviesos iki tamsos“ (2002).

2.1.2. Natūralios šviesos pritaikymas Senovės Graikijoje

Senovės Graikijoje šventyklų projektavime taip pat buvo planuojami saulės spindulių patekimo į pastatą būdai. Pastatytų šventyklų paradinės durys buvo orientuotos į rytinę pusę ir taip iš ryto įleidžiama žemo kampo saulė „pirmoji jauninanti dienos šviesa – skirta prasiskverbti giliai į (šventyklos) vidų ir atskleisti viduje esančias dievybių statulas“ (3 pav.) (Baker & Steemers, 2002). Tokiu pačiu principu buvo pastatytas ir Parteonas, šventykla skirtas Atėnės garbei. Saulėtekio metu pro portiką patekę saulės spinduliai tiesiogiai, aštriu kampu apšviesdavo Atėnės skulptūrą, o vėliau, dienai bėgant, patekusi šviesa pastate buvo neryški, o minkšta ir išsisklaidžiusi, atsispindinti nuo žemės (4 pav.) (Moore, 1991).

Paveikslas 4 Numanomas Parteono interjeras. Matoma kaip patenka šviesa per atriumą stogo viduryje (NeoMam Studios, 2019)

Paveikslas 3 Akropolio planas. Plane matoma įėjimų orientacija į rytinę pusę, kad iš ryto į pastatą patektų saulė (Moore, 1991)

2.1.3. Natūralios šviesos pritaikymas Senovės Romoje

Senovės Romos laikais architektai pritaikė naujus konstrukcinius išradimus tokius kaip arka, skliautas ar kupolas, kas leido į pastato vidų įsileisti daugiau dienos šviesos (6 pav.). Priešingai negu Senovės Graikijoje romėnai vieša veikla užsiimdavo daugiau laiko pastato viduje negu lauke, todėl buvo skiriamas ir didesnis dėmesys gero apšvietimo kūrimui juose (Baker & Steemers, 2002). Romėnų pamėgtos viešo naudojimo pirtys taip pat buvo statomos taip, kad gautų, kiek įmanoma daugiau šviesos. Jose buvo pritaikomos net kelios natūralaus apšvietimo strategijos, tai yra klerestorijai ir kupoluose sukonstruotus apvalius stoglangius (Moore, 1991). Vienas iš įspūdingiausių šio meto statinių, Panteono šventykla Romoje, taip pat turi suprojektuotą kupolo viduryje– 8m.skersmens apvaliąangą, kuri ne tik apšviečią visą patalpą, bet ir tobulai apskaičiuotas saulės judėjimas, kaip surežisuotas apšviečia pagrindines duris lygiai vidurdienį (5 pav. ir 7 pav.) (Phillips, 2004).

(National

Paveikslas 5 Džiovanio Paolo Paninio paveikslas. Pavaizduotas „Romos Panteono interjeras“ (1734 m.), kuriame matoma per kupolo angą patenkanti šviesa

Gallery of Art, 2004)

Paveikslas 6 Panteono pjūvis ir planas, kuriuose matoma šviesos patekimo trajektorija (Moore, 1991)

Paveikslas 7 Panteono viduje padaryti eskizai. Matosi kintančio laiko poveikis šviesos trajektorijai (Chris Eckersley, 2013)

Po krikščionybės įteisinimo Romos imperijoje religiniams tikslams pradėta naudotis bazilikos tipo pastatais, kurių centrinės navos denginys yra aukščiau už šoninių navų.

Šio tipo pastatai, anksčiau statomi ir naudojami teismams arba komercinėms paskirtims, buvo pradėti statyti ir įrengiant bažnyčias. Į tokį pastatą šviesa buvo įleidžiama per langų eiles, išdėstytas šoninėse navose ir langų eilę centrinės navos viršuje

klerestorijus (8 pav.). Keičiantis naujoms statybos technologijoms bažnyčioje šoniniai langai bei klerestorijai

turėjo susiaurėti ir patankėti jų išdėstymas. Dėl šios priežasties pastato viduje patekdavo mažiau tiesioginių saulės spindulių, tačiau apšvietimo sumažinimas suteikė daugiau mistinio jausmo, o bažnyčios gale apsidėje esantis altorius apstatytas puslankiu papildomų langų eile buvo labiau apšviestas ir labiau išryškintas. Toks pastato apšvietimas vizualiai išryškino svarbiausią pastato vietą (Moore, 1991).

2.1.5. Natūralios šviesos pritaikymas Bizantijoje

Bizantijos architektūroje imta statyti centrinės kompozicijos kupolines šventyklas. Graikiškojo plano šventyklose, šviesa į vidaus patalpas buvo įleidžiama per skliaute perimetru išdėstytų siaurų langelių eilę ir šoniniuose fasaduose įrengtus langus (10 pav.). Vienas įspūdingiausių šio periodo statinių Šv. Sofijos soboras Stambule taip pat turi centrinį kupolą, kuriame palei perimetrą išdėstyta 40 langų eilė, kurią papildo dar puskupoliaiuose esantys langai (9 pav.). Pro langus prasiskverbusi šviesa ne tik apšviesdavo pastato vidų, bet ir atsispindėdavo nuo anksčiau buvusio auksu padengto interjero apdailos, taip buvo sukuriamas apšviestumo įspūdis, tarsi „vieta nėra apšviesta saulės iš išorės, o spinduliai pasigamina viduje“ (Phillips, 1997).

2.1.4. Natūralios šviesos pritaikymas Ankstyvojoje krikščionybėje

Paveikslas 8 Šv. Apolinaro bazilikos eksterjeras ir pjūvyje pavaizduotos dieninės šviesos įsileidimo vietos (Moore, 1991)

Paveikslas 10 Šv. Sofijos soboro vidus šiais laikais (Mytrips.lt, 2013)

Paveikslas 9 Šv. Sofijos soboro pjūvis (Moore, 1991)

2.1.6.

Natūralios šviesos pritaikymas Gotikoje

Šviesos ir tamsos simbolika buvo ryškiai naudojama religijoje. Atsiradus naujoms struktūrinėms inovacijoms gotikinėse bažnyčiose siena nebeatlieka pagrindinės laikančiosios funkcijos ir sienose atsirandadideli langai, prokuriuospatekusi šviesagali laisvai apšviesti viso vidaus erdvę, kuri yra neužstojama plonų kolonų (Baker & Steemers, 2002). Dėl religinių priežasčių bažnyčių pagrindinis fasadas buvo atgręžtas į vakarus, priešingai negu Antikoje šventyklos. Tokiu būdu rytinė saulė apšviesdavo erdvę aplink pagrindinį altorių suteikiant tam simbolinės prasmės, o dienos metu bažnyčios vidus buvo apšviečiamas per ilgąjį pietinį fasadą (Moore, 1991).

Sen Deni vienuolyno bazilikoje, Prancūzijoje, 1144 m. pritaikius pirmąkartągotikiniusprincipusšviesaįpastatąpatekdavoperspalvoto stiklo vitražus, vaizduojančius religines scenas (12 pav.). Vis dėlto vidinėpastato erdvėnebuvoperšviesta – „tikrovėje gotikiniai interjerai buvo visai neryškūs. Stori, spalvoti vitražo stiklai švytėjo tik esant tiesioginiams saulės spinduliams, ir net tada tai buvo prislopintas, chromatinis apšvietimas, kurį jie sukelia. Būtent tas turtingas, gilus, inkrustuotas skaidrumas priminė puošnią dangaus struktūrą“ (13 pav.) (Kostof, 1985). Gotikinėse bažnyčiose šviesa, siejama su Dievu, pereidavo per vitražus taip sukuriant spalvotą, bet tuo pačiu ir paslaptingą atmosferą (11 pav.) (Baker & Steemers, 2002).

Paveikslas 11 Vitražai Sen Deni bažnyčioje (Scott Gunn 7wd.org, 2018)

Paveikslas 12 Sen Deni vienuolyno bazilika (Fineartamerica.com, the Rev. Samuel G. Green, 1878)

Paveikslas 13 Paslaptinga šviesa Ely katedros prieangyje, Anglijoje (Demers, 1997)

2.1.7. Natūralios šviesos pritaikymas Industrializacijoje

Įvykęs pramonės perversmas paskatino industrializaciją ir atsirado naujos pastatų statybos technologijos, leidžiančios projektuoti pastatus su didesniais langais (Baker & Steemers, 2002).

„Konstrukcinio karkaso sukūrimas ir ekonomiškų, didelio stiprumo plieninių elementų prieinamumas leido pastatą paremti tik kolonomis.“ (Moore, 1991)

Naudojant tokį karkasą pradėta montuoti didelius langus, kurių ne tik padidėjo gabaritai, bet ir pačio stiklo paketai buvo skaidresni (14 pav.). Tokios naujovės suteikė pastatui permatomumo efektą, o ant plonų kolonų paremtame pastato plane šviesa galėjo žymiai laisviau judėti negu anksčiau (Baker & Steemers, 2002). Atsiradus galimybei, kurti permatomus pastatus, vienas iš pirmųjų ja pasinaudojo Josephas Paxtonas. Jis 1850 m. suprojektavo Londone Pirmajai pasaulinei parodai parodų salę – „Krištolo rūmus“. Pasitelkus konstrukciniu karkasu iš geležinių profilių buvo sukonstruotas pastatas iš visų pusių įstiklintas stiklo paketais, per kuriuos iš visų pusių buvo apšviestas pastatas ir visa jo vidinė erdvė (Merin, 2013). Taigi naujausios technologijos leido pastatus pastatyti gerai apšviečiamus natūralaus apšvietimo iš visų pusių, tačiau toks didelis stiklo kiekiopanaudojimaspadidinoatspindžių kiekį bei žiemos metušilumos nuostolius, o vasaros metu perkaitinimą Dar po kelių metų, atsiradus kaitrinei lemputei, pastate apšvietimas tapo nebe toks priklausomas nuo išorinių langų. Pastatus pradėta projektuoti platesnius su didesniu atstumu nuo langų, nes dirbtinis apšvietimas galėjo apšviesti patalpas ir neturinčias ryšio su išore. Taip natūralaus apšvietimo svarba sumažėjo (Moore, 1991).

2.1.8. Natūralios šviesos pritaikymas Modernizme

Nors dirbtinis apšvietimas vis tobulėjo ir jo svarba nesumažėjo, tarp XX a. architektų atsirado ir kelių tokių architektų, kurie neatmetė natūralios gamtos teikiamos šviesos ir bandė projektuose jautriau į ją sureaguoti. Pasak B. Gherri „XX a. saulės šviesa vėl atgimė kaip iškalbinga, dinamiška ir kintanti reprezentacijos priemonė. Architektai norėjo užtikrinti savo kūriniams pridėtinę vertę, kylančią iš pasirodymo, susijusio su natūralia šviesa, be kurios pati architektūra neegzistuoja“ (2015, p. 27).

Paveikslas 14 Krikštolo rūmai (Getty Images, n. d.)

Paveikslas 15 Alvaro Aalto Vipurio miesto bibliotekos eskizai. Natūralios šviesos, dirbtinės šviesos eskizai ir įgyvendinto projekto interjeras (iš kairės į dešinę) (wikiarquitectura.com, 2014; The Finnish Committee/Petri Neuvonen, 2014)

Vienas iš modernistų, architektas Alvaras Aalto kurdamas savo projektus ne tik skyrė didelį dėmesį natūraliam apšvietimui, bet ir sugebėjo prisitaikyti prie Suomijos, savo šalies, išskirtinių klimato sąlygų. Nors dieninęšviesąčiaužtikrinti yratikras iššūkis,architektas„naudojo dienosšviesą kaip pagrindinį dizaino aspektą daugumoje pastatų. Nuolat pasikartojantys bruožai – tai šviesos gaubtai ir kūginiai stoglangiai“ (Baker & Steemers, 2002, p. 23) Vienas iš jo projektų buvo Vipurio miesto biblioteka (1927-1935 m.), kurioje taip pat buvo panaudoti stoglangiai – „šviesos gaubtai“. Naudojant eskizavimo metodą jis tyrinėjo bibliotekai tinkamą šviesą: tiek natūralios šviesos sklaidą, tiekirdirbtinėsšviesosatspindžiusirpasiskirstymą(15 pav.). Pritaikius apvalius stoglangius pagrindinėje salėje buvo užtikrinamas maksimalus dieninis apšvietimas, nesukeliant nemalonių tiesioginių saulės spindulių atspindžių. Į šį stoglangį

gaubtą „iš vienos pusės patenkanti šviesa atsispindi įvairiomis kryptimis nuo išlenktų šonų“ (Millet, 1996, p. 32 – 33). Dirbtinė šviesa šioje bibliotekoje taip pat buvo suprojektuota tokiu pat principu, išgaunant „išsklaidytos šviesos efektą“ bei nukreipiama tokiu kampu, kad nesusidarytų nepatogūs šešėliai. Vėlesniuose Alvaro

Aalto darbuose taip pat stengiamasi išnaudoti dieninės šviesos potencialą, „tačiau pagrindinė savybė atspindėti natūralią šviesą ir dirbtinę šviesą nuo pastato paviršių ir šviestuvų, kad būtų išgauta „išsklaidyta šviesa be šešėlių“, išliko nepakitusi“ (Millet, 1996, p. 33).

Paveikslas 16 Notre Dame du Haut koplyčioje patenkanti šviesa (designingbuildings.co.uk, 2013)

Kitas modernistas, skyręs daugiau dėmesio natūraliam apšvietimui, buvo Le Corbusier, kuris yra parašęs apie natūralų apšvietimą taip – „svarbiausia yra šviesa, o šviesa apšviečia formas, o formos turi emocinę galią“ (1957, p. 27). Jo suprojektuotoje 1955 m. Notre Dame du Haut koplyčioje (Ronchampe, Prancūzijoje) interjeras yra pritemdytas ir dieninė šviesa į pastato vidų sklinda tik per mažas angas sienoje (16 pav.). Šios angos yra įleistos giliai į pastato pietinę sieną bei langų stikle naudojami spalvoti vitražai, todėl patekusi šviesa pastate yra atfiltruota ir išsklaidyta. Kaip teigia M.

S. Millet koplyčios viduje „Kontrastas tarp dienos šviesos ir neryškaus interjero yra pakankamai didelis, todėl išplatėjusių angų kraštai yra uždengti sfumato technika, šviesūs ir tamsūs tonai susilieja taip, kad paslepia tikslią formą“ (1996, 58 – 59). Dideli angokraščiai veikia kaip perėjimas iš ryškios šviesos į blankę, tačiau prisitaikius stebėtojo akims yra juntamas pagrindinės salės gylys. Taip pat prislopintame interjere yra išryškinamos svarbiausios vietos, „naudojamos apvalios tekančios betono formos, kuriomis šviesa nukreipiama į centrinius taškus, pavyzdžiui, altorius“ (Baker & Steemers, 2002, p. 24).

Louis’as I. Kahn’as, laikomas modernistu, kurio mintys rodo postmodernizmo pradžią (Palekas, 2009), taip pat buvo tikras natūralios šviesos meistras, kurio architektūriniai kūriniai žaisdavo su šešėliais. Jis ne tik analizavo natūralią šviesą, bet ir projektavo su ja. L. Kahn’as tvirtino, „kad natūrali šviesa yra nepakeičiamas kūrybinis elementas, į kurį reikia atsižvelgti nuo pat kūrinio projektavimo etapo“ (Gherri, 2015, p. 8). Savo apmąstymus ir asmeninę filosofiją parašęs knygoje „Tarp tylos ir šviesos“ (angl. Between Silence and Light –Spirit in the Architecture of Louis I. Kahn Lobell, 1979) jis kalba, kad „struktūra yra šviesos davėja. Kai pasirenku struktūros tvarką, reikalaujančiąkolonos greta kolonos,ji pateikia ritmą: nėra šviesos, yra šviesa, nėra šviesos, yra šviesa, nėra šviesos, yra šviesa, nėra šviesos“ (p. 34). Taigi L. Kahn’as ne tik

Paveikslas 17 Kimbelio meno muziejaus forma padiktuota natūralios šviesos (Richard Anderson et. al., n. d.)

Paveikslas 18 Kimbelio meno muziejaus interjero apšvietimas (Sou Fujimoto, 2019)

projektavo natūralią šviesą, pritraukdamas į pastato vidų, bet ir visa architektūros forma bei struktūra buvo padiktuota pačios šviesos.

Vienas iš įspūdingiausių jo kūrinių Kimbelio meno muziejus (Fortvorte, Teksase) buvo suprojektuotas 1971 m., taip pat laikantis šviesos ir struktūros santykio (18 pav.). Šio projekto koncepcija kilo „nuo vizijos apie tylą – neišmatuojamą – kuri būtų atskleista per šviesą – išmatuojamą“ (17 pav.) (Millet, 1996, p. 160). Kimbelio meno muziejuje cilindrinės formos tūriai suformuoja išgaubtas lubas, per kurias įleidžiama šviesa pasiskirsto tolygiai palei išgaubtų lubų plotą (19 pav.). Pasak B. Gherri šio „projekto esmę sudaro kintantis ir dinamiškas šviesos poveikis, apibrėžiantis vidaus erdvę ir jos funkcijas“ (2015, p. 34 – 35).

2.1.9. Natūralios šviesos pritaikymas Posmodernizme

Nagrinėjant vėlesnius modernizmo laikus arba postmodernistinėje architektūroje matoma, kad yrakeli žymūs architektai,kuriepaėmėprieš tai buvusių modernistų Franko Lloydo Wrighto, Le Corbusier bei Louiso Kahno tradicinius apšvietimo metodus ir iš naujo pradėjo gilintis į natūralios šviesos sklaidą bei projektavimą (Plummer, 2009). Vienas iš tokių architektų Stevenas Hollas rašo, kad „architektūros suvokimo dvasiąirmetafizinęjėgąlemiašviesos ir šešėlių kokybė, kurią formuoja kietosios medžiagos ir tuštumos, neskaidrumo, skaidrumo ir permatomumo savybės. Natūrali šviesa, pasižyminti nežemiška kaitos įvairove, iš esmės orkestruoja architektūros intensyvumą“ (1996). Taip

(Archdaily.com, n. d.)

Paveikslas 19 Kimbelio meno muziejaus natūralios šviesos įsileidimo schema (Jon Pennington, 2014)

Paveikslas 20 Šviesos bažnyčia Osakoje minimaliai įsileidžia natūralios šviesos taip kuriant atmosferą

mąstydamas architektas ne tik teoretizuoja apie natūralią šviesą bet ir sukuria įspūdingą architektūrą, kurią atskleidžia šviesa.

Nagrinėjant natūralią šviesą būtinai reikėtų paminėti ir japonų architektą Tadao Ando. Jo ikoniškoji minimalistinio stiliaus Šviesos bažnyčia Osakoje, (1989) Japonijoje į pastato vidų šviesą įleidžia per altoriuje sukirstus du linijinius plyšius (20 pav.).

Kitas architektas, skyręs daug dėmesio natūraliai šviesai ir jos sukeliamoms emocijoms, buvo šveicaras

Peteris Zumthoras. Jo suprojektuotos terminės pirtys

Valse (1996) pasak J. Pallasmaa, „nutildo pasaulio triukšmą, nes šios erdvės sutelkia mūsų dėmesį į egzistencijos paslaptį. Mentalinė architektūros užduotis yra sukonkretinti mūsų buvimą pasaulyje ir padėti mums suvokti, kas mes esame. Vietoj padidinant triukšmo ir nervingo greičio mūsų gyvenime, ji turi kurti, saugoti ir palaikyti tylą“ (2015, p. 29). Taigi naudodamas šviesotamsos principus Peteris Zumthoras suprojektuoja architektūrą, kurioje žaidžia natūrali šviesa su šešėliais ir taip sukuriama jauki bei raminanti erdvė. Kiekviename tūryje „architektas tyrinėja skirtingus pojūčius, pasitelkdamas spalvas, erdvės mastelį ar net patį vandenį, jo temperatūrą, būseną, kvapą ir pan. Naktį patirtis drastiškai pasikeičia, nes didžioji dalis šviesos pastate atsiranda iš paties vandens“ (22 pav.) (Souza, 2016). Tarp pastato atskirų tūrių suprojektuojama tuštuma per kurią įsileidžiama į pastatą tiesioginė saulės šviesa. Toks natūralios ir dirbtinės šviesos panaudojimas uždarose erdvėse suteikia projektui minimalų apšvietimą bei paverčia erdves šiek tiek mistiškas bei ramybės oaze, o atvirose erdvėse žmogus jaučiasi tarsi „saulės voniose“. Taip projekte yra suprojektuojama šviesa ir tamsa, architektūroje atsiranda balansas tarp šviesos ir šešėlių.

Paveikslas 21 Peterio Zumthoro terminių pirčių interjeras apšviestas per plyšį ir per langą patenkančios natūralios šviesos (Fabrice Fouillet, 2018)

2.2.

NATŪRALAUS APŠVIETIMO ARCHITEKTŪROJE ISTORINĖS RAIDOS ANALIZĖ

Stogo plyšiai, klerestorijai, durų angos

Senovės Graikija IX a. pr. Kr. – I a.

Atriumai, klerestorijai, durų angos atgręžtos į rytus

Senovės Roma III a. pr. Kr. – III a. Stoglangiai, klerestorijai

Ankstyvoji

krikščionybė 313 m. –800 m.

Siauri, intensyvios ritmikos langai, klerestorijai

Bizantija 330 m. –1453 m.

Siauri, intensyvios ritmikos pusapvalios formos langai išdėlioti keliais auštais ratu

Gotika XII a. –XVI a.

Vitražai, rožė siauri aukšti langai, pag. fasadas atgręžtas į vakarus

Renesansas XIV a. –XVII a.

Vertikalus langų grupavimas, pusapvalios arba kvadratinės formos langai

Barokas XVII a. –XVIII a.

Šviesos žaismas iš skirtingų perspektyvų, naudojamos tokios pat angos

Industrializacija XVII a. pb. – XIX a.

Didelių gabaritų vitrininiai langai ir stoglangiai, pilnai įstiklinti namai, dirbtinis apšvietimas

Modernizmas XIX a. II p. – XX a.

Eksperimentavimas su unikalaus dizaino langais, stoglangiais, žaidžiama su visomis turimomis priemonėmis

Postmodernizmas XX a. II p. –XXI a.

Minimalistinis unikalaus dizaino angų naudojimas arba pilnai įstiklintas karkasas

Šiuolaikinė

architektūra XXI a.

Pilnai įstiklintas aptakių formų karkasas, maksimalus natūralios šviesos naudojimas pasitelkiant net ir naujausias technologijas

Lentelė 1 Istorinės raidos apibendrinimas (sudaryta autorės)

2.3. NATŪRALAUS APŠVIETIMO ARCHITEKTŪROJE ISTORINĖS RAIDOS APIBENDRINIMAS

Atlikus tokią natūralios šviesos istorinės raidos analizę matomi natūralios šviesos panaudojimo metodų tobulėjimas bei kitimas. Atlikus analizę paaiškėjo:

• Ankstesniais istoriniais laikotarpiais prieš industrializaciją naudota mažiau metodų, priemonių apsiribojant vienu ar dviem pagrindiniais metodais, o vėlesniais laikotarpiais – po industrializacijos, atsiradus daugiau galimybių, pradėta taikyti daugiau įvairesnių natūralaus apšvietimo metodų.

• Istorinius laikotarpius galima sugrupuoti į tris grupes pagal pritaikomų natūralios šviesos panaudojimo metodus: NUKREIPIAMA ŠVIESA, ĮSILEIDŽIAMA ŠVIESA, PROJEKTUOJAMA ŠVIESA.

• Nukreipiamos šviesos metodus pritaiko Senovės Egipto, Graikijos ir Romos laikotarpiais, kai šviesos yra įsileidžiama į pastatus palyginus nedaug ir ribotas šviesos kiekis yra tikslingai nukreipiamas į pastato svarbiausias erdves.

• Įsileidžiama šviesa yra pritaikoma Ankstyvosios krikščionybės, Bizantijos, Gotikos, Renesanso, Baroko laikotarpiais. Nors apšvietimui skirto pastato išorės ploto padaugėja palyginus su Senovės Egipto, Graikijos ir Romos laikotarpiais, apšviečiamos erdvės kiekis yra ribotas bei joje yra šešėlių ir šviesos žaismas. Įsileidžiama šviesa iš skirtingų pusių ir keliais aukštais sukuriavaizdą,tarsi objektotūris būtų prabadytasskylėmis, prokurias praeina ribotas šviesos kiekis.

• Projektuojamos šviesos metodus taiko laikotarpiai einantys po industrializacijos iki šių dienų. Atsiradus daugiau inovacijų ir galimybių architektūriniuose objektuose šviesa yra projektuojama individualiai pritaikant natūralaus apšvietimo metodus, tinkančius būtent tam objektui.

2.4. ETNOKOSMOLOGIJOS IR ŠVIESOS RYŠYS

Tyrinėjant natūralios saulės šviesos svarbą architektūroje matomas susidomėjimas ja per įvairius istorinius laikotarpius ir skirtingus pasaulio kontinentus. Nukreipiant dėmesį iš Pasaulio į Lietuvą čia taip pat matomas susidomėjimas saulės šviesa dar nuo ankstyvųjų laikų. Rašydamas apie lietuvių senuosius papročius, etnokosmologas J. Vaiškūnas sako, kad „...senovėje žmogus turėjo tiesioginį santykį su dangaus šviesuliais...“ (22 pav.).

Lietuviai nuo seniausių laikų ne tik stebėjo bet ir garbino šviesą bei ją skleidžiančius skirtingus dangaus kūnus. Baltų tikėjime buvo garbinami Saulė, Mėnulis, žvaigždės (ypatingas dėmesys Aušrinei) ir kiti meteorologiniai reiškiniai Šiame skyriuje bus nagrinėjami skirtingi lietuvių mitologijoje garbinami „dangaus šviesuliai“ ir gilinamasi, kaip etninėje kultūroje buvo suprantami šie natūralios šviesos šaltiniai, kokie skirtumai tarp jų skleidžiamos šviesos, kokią nuotaiką, kuria tokia šviesa, bei kaip galima būtų tai interpretuoti ar pritaikyti šias žinias architektūroje.

Paveikslas 22 Lietuvių garbinami „dangaus šviesuliai“ (sudaryta autorės pagal Dundulienė, 2008)

2.4.1. Saulė

Pagrindinis senovės lietuvių mitologijoje garbinamas dangaus kūnas yra Saulė. Ji laikyta didžiąją dangaus ugnimi, žibintu ir pasak legendos ją buvo nukalęs dangaus kalvis Teliavelis (25 pav.) Vėliau Saulė įgavo antropomorfinį pavidalą – moters pavidalą Saulė buvo laikoma, kaip dangaus šeimininkė, gyvybės tiekėja, dangaus dievų motina bei visos Žemės globėja. Lietuvių liaudies tautosakoje „ji vaizduojama mergina ilgais auksiniais ar linų plaukais su linų žiedų vainiku arba karūna, apsirengusi

Paveikslas 25 Saulės atvaizdavimas mediniame paminkle (Stravinskas, 1992)

Paveikslas 23 Apeiginė saulės skulptūra (wikipedia.org)

ilgais aukso drabužiais“ (23 pav.) (Dundulienė, 2008, p. 26).

Saulė buvo laikoma Mėnulio žmona, o visos žvaigždės bei Žemė buvo jų dukros. Todėl buvo tikima, kad Saulė rūpinasi žmonėmis ir jai buvo atliekamos įvairios apeigos tikint gausiant jos apsaugą nuo „piktos“ tamsos (24 pav.).

Baltų tautosakoje Saulė dalyvauja nuolatinėje kelionėje. Dienos metu ji keliauja po dangų žibančiu auksiniu, variniu ar moliniu vežimu pakinkytu poros žirgų ir prižiūri Žemę, ja rūpinasi bei apsaugo nuo piktų dvasių.

Nakties metu buvo tikima, kad Saulė plaukia aukso valtele (26 pav.) (Dundulienė, 2008).

Paveikslas 24 Skirtingi saulės simboliai (Straižys, 1983)

Paveikslas 26 Saulės judėjimas baltų mitinėje pasaulėžiūroje (sudaryta autorės)

Panagrinėjus lietuvių liaudies Saulės šviesos tradicijas šias žinias galima būtų pritaikyti ir architektūroje. Norint atkartoti senovės lietuvių ryšį su Saulės šviesa bei perteikti bendrą nuotaiką architektūroje, reikėtų sukurti projektą, kuris atskleistų dvejopą Saulę paros metu, tiek dieninę saulės kelionę, tiek ir naktinę. Taip pat imituojant Saulės vaizdinį architektūroje turėtų būti projektuojama patalpa su natūralia šviesa, kuri pripildo visą esančią patalpą ja ir Saulės šviesa tūrėtų tapti pagrindiniu patalpos akcentu.

Pasak etnologės P. Dundulienės lietuvių liaudies tautosakoje Mėnulis buvo laikomas kaip „nakties žibintas“, geradarys (27 pav.). Jis buvo garbinamas ir buvo tikima, kad jo dėka buvo išblaškomos nakties tamsybės, kurioje buvo tikima, kad yra „nepaprastai grėsmingos“, piktosios būtybės.

Jau nuo akmens amžiaus žmonių buvo pastebėtos Mėnulio besikeičiančios fazės ir joms pavaldūs daugelis žemėje vykstančių gyvybinių procesų. Lietuviai stebėjo kintantį

Mėnulį ir šie ženklai lemdavo tolimesnę žmonių buitį, darbus, prietarus, burtus (28 pav.). Taigi

Mėnulis buvo suvokiamas kaip nuolat besikeičiantis, paslaptingas bei mistiškas.

Paveikslas 27 Saulės ir Mėnulio atvaizdų raižinys (Dundulienė, 2008)

Paveikslas 28 Mėnulio fazių kaita su tautosakiniais pavadinimais (sudaryta autorės pagal Eimanavičiūtė, 2014)

Mėnulis turėjo zoomorfinius simbolius – buvo sutapatinamas su kai kuriais gyvūnais. Gimęs kumeliukas buvo jauno Mėnulio simbolis, jaučio ragai žmonėms priminė jauną Mėnulį arba delčią, taip pat elnias arba briedė buvo Mėnulio simbolis. Antromorfinis Mėnulio pavidalas yra jaunikaitis, tėvas, senis, baltas žmogus, piemuo.

Mėnulio simboliką galima būtų pritaikyti ir architektūroje. Siekiant perteikti Mėnulio kuriamą atmosferą reikėtų atsižvelgti į visas 8 Mėnulio fazes ir sukurti patalpas su skirtingu šviesos kiekiu jose. Taip pat į šias patalpas patenkanti šviesa tūrėtų būti šaltesnės temperatūros minkšta, tačiau koncentruota, o ne išsklaidyta.

„Žemę lietuviai vaizdavosi plokščią, apgaubtą milžiniško akmeninio kupolo – dangaus. Žvaigždės – tai skylutės danguje, pro kurias šviečia virš kupolo esanti šviesa“ (Dundulienė, 2008, p. 17). Taip pat šios dangaus švieselės laikytos ir gyvųjų žmonių vėlėmis. Tikėta, kad užmigus žmogui, užsidega jo žvaigždė ir ant jos užkabinamas gimusio gyvasties siūlas, o žmogui mirus – žvaigždė nukrinta, siūlas nutrūksta ir jo vėlė išskrenda Paukščių taku. Pagal zodiako žvaigždynus pirmykščiai žmonės nustatydavo svarbiausius sezonus, pagrindinių darbų laiką (Vaiškūnas, 2012).

Paveikslas 29 Baltiško zodiako atitikmenys graikiškajam zodiakui (sudaryta autorės pagal Eimanavičiūtė, 2014)

Atrastas Gardino bažnyčios rūsyje pagoniškas apeiginis kaušas atskleidė buvusį baltų Zodiaką. 12 senovinių piešinių atvaizduoja Zodiako žvaigždynus, kurie palyginus su graikišku Zodiaku, tapusiu tarptautiniu, skiriasi mitinėmis būtybėmisbei pavadinimais (29 pav.)(Virvičiūtė– Rybelienė, 2010).

Dangaus šviesulių kultui buvo naudojami šventieji akmenys, „kartais dar vadintus dievaičiais“. Archeologai juos atranda aukojimo apeigoms skirtose vietose, tai yra dubenėtieji akmenys su padarytais įvairiais ornamentais. „Dubenėtuosiuose ir kituose šventosiuose akmenyse žmonės iškaldavo įvairių dangaus ženklų, ypač žvaigždžių ir jauną bei pilną mėnulį, rečiau saulę ar ką kitą“

(30 pav.) (Dundulienė, 2008, p. 149). Akmenys buvo naudojami ne tik įamžinti žvaigždes, bet ir jas stebėti. „Naktį dangaus šviesuliams stebėti senų senovėje galėjo būti naudojami nedideli apskriti vandens telkiniai paprastai esantys prie šventyklų, iš kur žvaigždininkai galėjo sekti žvaigždes, sudarinėti kalendorius“ (31 pav.) (Dundulienė, 2008, p. 152).

Paveikslas 30 Dubenėtasis akmuo su žvaigždžių ženklais rastas Degučių kaime (Dundulienė, 2008)

Paveikslas 31 Spėjamos apvalios akmenų sienos prie mitologinių akmenų Bajorų kaime (Dundulienė, 2008)

Baltų tikėjime buvo tikima, kad tamsoje glūdi visas blogis, todėl buvoMėnulio ir Saulės kultas bei lietuviai garbino dangaus šviesos kūnus. Tiek Saulės, tiek Mėnulio užtemimas žmones gąsdino ir šis reiškinys buvo apipintas įvairiais tikėjimais (32 pav.). Buvo manoma, kad Saulė arba Mėnulis yra pagrobtas ar užpultas piktųjų dvasių, pabaisų. Taip pat “buvo manoma, jo užtemstąs Mėnulis todėl, kad apsiliejęs krauju ir pranašaująs pasaulio pabaigą” (Dundulienė, 2008, p. 74). Žmonės melsdavosi, kad butų sugražinta šviesa ir priimdavo saulės ar mėnulio užtemimą, kaip ženklą apie artėjantį blogį.

Paveikslas 32 Mėnulio ir Saulės užtemimas vaizduotas XVII a. knygoje (Dundulienė, 2008)

2.4.4. Saulės ir Mėnulio užtemimas

Paveikslas 34 Senovės lietuvių garbinami dangaus kūnai išskirti į naktinius ir dieninius tarp kurių ir vaivorykštė (Straižys, 1997)

Senovės lietuviai Vaivorykštę laikė margu, dryžuotu, spalvotu tiltu tarp Dangaus ir Žemės. Ji buvo vadinama – “laumės juosta” arba “deivės juosta”. Pirmiausia buvo tikima, kad Laumė yra vandeninė deivė, kuri padeda susiformuoti dangaus vandenims iš Žemės vandenų. Pasak legendos Vaivorykštė “siurbia į debesis vandenį”, o tada vanduo iš dangaus grįžta atgal lietaus metu. Todėl “laumės juosta” simbolizuoja ir balansą bei harmoniją. Pasak kitos legendos “vaivorykštė yra laumių – skalbėjų” arba laumių – audėjų “veiklos padarinys”. Laumių išskalbti drabužiai pakylaį dangų irtaip susidarospalvotajuostaarbalaumės išaudėtokiąilgąjuostą, kad ji pakilo iki dangaus (34 pav.). (Laurinkienė, 2019, p. 194 – 196)

Vaivorykštė kėlė šventumo bei harmonijos įspūdį. Atsiveriant įvairiaspalviui švytėjimui buvo jaučiama laimė bei pagarba šiam reiškiniui. Vaivorykštės simbolis – „skvarma“ – reiškia dievišką apsaugą, dangišką pastogę, pasaulio stogą. Toks ženklas simbolizuoja ir vartus ir vaivorykštę (33 pav.).

2.4.6. Laiko suvokimas

Paveikslas 33 Vaivorykštės simbolika Baltų tikėjime (sudaryta autorės)

Nagrinėjant lietuvių etnokosmologijos temą ir senovės lietuvių šviesos supratimą būtina paminėti ir laiko kitimo suvokimą. Lietuviai stebėdami Saulę, Mėnulį ir žvaigždes juos analizavo ir išmoko skaičiuoti bei orientuotis laike. Jau XIV a. lietuviai turėjo sukurtą mėnulio kalendorių

“Gedimino skeptrą”

išraižytą lazdą su mėnesio ženklais (35 ir 36 pav.). XVII a. buvo ir saulės kalendorių raižytų runomis – keturkampė lazda bei knyga iš 10 medinių lentelių.

2.4.5. Vaivorykštė

Dėl Saulės kulto pagrindinės kalendorinės šventės buvo išdėliotos pagal svarbiausias dangaus šviesulių datas. „Svarbiausios kalendorinės šventės buvo išsidėsčiusios reikšmingiausiais astronominiu ir gamtiniu požiūriu metų rato periodais.“ (37 pav.). (Laurinkienė, 2019, p. 49).

Saulės laikrodis – pirmasis laiko matavimo prietaisas taip pat buvo naudojamas ir lietuvių tautoje. Piemenys įbesdavo į žemę lazdą ir aplink ją nubrėždavo ratą su padalomis, kad stebėti kiek laiko praėjo. (Klimka, 2005)

Paveikslas 36 Mėnulio kalendorius –Gedimino skeptras (Straižys, 1997)

Paveikslas 35 Mėnesių simboliai kalendoriuje (sudaryta autorės)

Taip pat nagrinėjant šviesos temą senovės lietuvių papročiuose reikėtų paminėti apie laiko suvokimą skirtingu paros metu. Lietuvių tauta savaip negu dauguma Europos tautų turėjo ir išskyrė daugiau paros dalių, kurios buvo atskiriamos pagal saulės ir mėnulio padėtį (38 pav.). (Dundulienė, 2008)

Paveikslas 37 Kalendorinės šventės ir jų simbolika (Žarskus, 1990)

Paveikslas 38 Paros dalių skirstymas pagal Saulę (sudaryta autorės)

Taigi lietuvių tautosakoje ir kituose šaltiniuose randama daug informacijos apie įvairių dangaus šviesulių susidomėjimą ir jų garbinimą. Senovės lietuviai dangaus šviesą ir reiškinius buvo apipynę įvairiomis legendomis ir mistiškumu. Jie turėjo glaudų ryšį su natūralia šviesa ir kiekvienas dangaus kūnas ar reiškinys skleidžiantis tam tikrą šviesą turėjo savo paaiškinimą, simboliką bei sukurdavo skirtingas emocijas.

Metams bėgant lietuvio ryšys su Saule, Mėnuliu, jų užtemimu, vaivorykšte ir žvaigždėmis nutrūko ar pasikeitė, tačiau nagrinėjant etnokosmologijos temą dabar, galima įžvelgti visų šių dangaus šviesulių tarpusavio skirtumus bei, kaip skirtingai buvo interpretuojama vis kitokia natūrali šviesa. Šią skirtingą natūralią šviesą ir jos kuriamą emociją galima būtų perteikti ir architektūroje, pasitelkiant skirtingus natūralios šviesos pritaikymo metodus bei projektavimo būdus. Taip būtų galima projekte atkurti prarastą žmogaus ryšį su kosmosu.

2.5. ŠVIESOS SAVYBĖS

2.5.1. Šviesos temperatūra

Vienas iš veiksnių, galinčių turėti įtakos natūralios šviesos kokybei, yra spalvos temperatūra. Spalvos temperatūra – tai tam tikro šviesos šaltinio atspalvio matas, išreiškiamas Kelvinolaipsniais(K).Jiapibūdinašviesosšaltinio šiltumą arba vėsumą, kai žemesnė spalvinė temperatūra yra šiltesnė (daugiau geltonos arba raudonos spalvos), o aukštesnė – vėsesnė (daugiau mėlynos spalvos) (39 pav.). Natūralios šviesos spalvinė temperatūra kinta visą dieną ir priklauso nuo saulės kampo bei atmosferos sąlygų. Iš ryto ir vėlyvą popietę saulės šviesa turi šiltą, geltoną atspalvį, o saulei pasiekus aukščiausią dangaus tašką, natūralios šviesos spalvinė temperatūra padidėja ir atrodo labiau mėlyna (Livingston, 2014).

Paveikslas 39 Šviesos spalvos temperatūra skirtingomis sąlygomis (GL LED US Lighting, 2022)

Lauko oro sąlygos daro įtaką natūraliam apšvietimui dėl dangaus pralaidumo saulei. Yra trys pagrindinės dangaus sąlygos, kurios skirtingai praleidžia saulės bei dangaus

šviesą (40 pav.) (Evans, 1981). Pirmoji būsena yra –giedras dangus. Tokiomis sąlygomis saulės šviesa būna tiesioginė, intensyvi bei ryški, o nuo dangaus atsispindinti šviesa melsvo atspalvio. Taip pat tokiomis sąlygomis būna šviesos atsispindėjimas nuo blizgių paviršių. Antra dangaus būsena – apsiniaukęs dangus. Tokiomis oro sąlygomis, pro apsiniaukusį dangaus skliautą nepatenka tiesioginiai saulės spinduliai, o apšvietimas būna išsklaidytas bei pats apšvietimo intensyvumas yra varijuojantis pagal debesų sluoksnio storumą bei pralaidumą. Trečioji dangaus būsena yra, debesuota su pragiedruliais. Tokiomis sąlygomis į pastato vidų patenka tiek tiesioginiai saulės spinduliai, tiek išsklaidytas apšvietimas. Taigi projektuojant pastatus reikia atkreipti dėmesį į skirtingas oro sąlygas, nes skirtingos dangaus būsenos sukuria kitokį apšvietimą ir pastatas turėtų būti tinkamas ir komfortiškas skirtingomis sąlygomis (Evans, 1981).

Paveikslas 40 Dangaus sąlygos skirtingai praleidžiančios saulės bei dangaus šviesą. Giedras dangus, apsiniaukęs dangus, debesuota su pragiedruliais (iš viršaus į apačią) (Evans, 1981)

2.5.3. Natūralios šviesos patekimo į pastatą būdai

Dieniniai šviesai į patalpas įsileisti galima naudoti įvairių tipų pastato angas. Kai kurios iš jų jau buvo paminėtos praeituose skyriuose, o kai kurios dar nebuvo identifikuotos, tad šiame skyrelyje bus aptartas detalesnis jų sąrašas.

1. Langai – dažniausiai pasitaikanti anga, kuria į pastatą patenka dienos šviesa. Jie gali būti stacionarūs arba atidaromi, įvairių dydžių ir formų.

2. Stoglangiai – tai angos stoge arba lubose, pro kurias į patalpą iš viršaus patenka dienos šviesa. Jie gali būti stacionarūs arba varstomi ir dažnai naudojami natūraliai šviesai pritraukti į patalpas, kuriose nėra langų, pavyzdžiui, koridorius ir laiptines.

3. Klerestorijai – tai aukštai ant pastato sienos esantys langai, pro kuriuos natūrali šviesa į patalpą patenka iš viršaus. Jie dažnai naudojami norint įvesti šviesą į patalpas aukštomis lubomis arba kad šviesa prasiskverbtų giliai į pastatą (41 pav. a)).

4. Atriumai – tai didelė atvira erdvė pastate, kurią supa stiklas ir į kurią iš viršaus patenka dienos šviesa. Atriumai dažnai naudojami atvirumo jausmui sukurti ir natūraliai šviesai į pastato vidų pritraukti (41 pav. b))

5. Veidrodiniai šviesos vamzdžiai – tai įtaisai, kuriuose naudojami veidrodžiai arba lęšiai saulės šviesai surinkti ir nukreipti nuo stogo arba pastato išorės į vidų. Jie dažnai naudojami natūraliai šviesai į patalpas, į kurias nepatenka tiesioginiai saulės spinduliai, pritraukti (41 pav. c)).

6. Šviesos šuliniai

tai vertikali anga pastate, pro kurią natūrali šviesa patenka į patalpą iš viršaus. Šviesos šuliniai dažnai naudojami natūraliai šviesai į pastato vidų pritraukti, ypač tose vietose, į kurias nepatenka tiesioginiai saulės spinduliai (41 pav. d))

7. Stogo monitoriai – tai ant pastato stogo įrengtas stoglangis, kurį sudaro vertikali šachta su stiklinėmis lubomis. Stogo

Paveikslas 41 Natūralios šviesos panaudojimo strategijos.

a) klerestorijus; b) atriumas; c) veidrodinis šviesos vamzdis; d) šviesos šulinys; e) stogo monitorius; f) šešėliavimas. (ndr3w's bl0g on WordPress.com)

monitoriai leidžia natūraliai šviesai patekti į patalpą iš viršaus ir gali būti naudojami siekiant įvesti šviesą į giliai esančias ar kitaip prastai apšviestas pastato vietas (41 pav. e)).

8. Šešėliavimas: Tokie šešėliavimo įtaisai, kaip antai iškyšos, markizės ir žaliuzės, gali būti naudojami į pastatą patenkančios natūralios šviesos kiekiui ir kokybei kontroliuoti. Šešėliavimo įtaisai gali padėti sumažinti akinimą ir šilumos perteklių, tuo pat metu leidžiant į patalpą patekti natūraliai šviesai (41 pav. f)) (Russell, 2012).

2.5.4. Dirbtinis apšvietimas

Vis dėlto tam tikrais atvejais natūralaus apšvietimo neužtenka ir tada architektūroje yra naudojama dirbtinė šviesa, kuri papildo arba pakeičia natūralios šviesos nebuvimą. Dirbtinę šviesą galima lengvai valdyti ir reguliuoti, kad ji atitiktų konkrečius erdvės apšvietimo poreikius. Taip pat iš funkcionalumo perspektyvos erdvei, kuriai yra būtinas ypatingai geras matomumas, kaip ofisai, laboratorijos ar operacinės, tokia šviesa suteikia nuoseklumą. Dirbtinė šviesa yra pastovi, jos intensyvumas ir spalvų temperatūra nekinta, priešingai negu dieninės šviesos. Kitas dirbtinės šviesos privalumas yra lankstumas. Šią šviesą galima naudoti skirtingiems apšvietimo efektams išgauti ir nuotaikoms sukurti, priklausomai nuo šviesos šaltinio tipo ir jo naudojimo būdo.

Vis dėlto dirbtinis apšvietimas neturėtų išstumti natūralaus apšvietimo iš architektūros, o tik jį papildyti, pagerinti, nes per daug pasikliaunant dirbtine šviesa galima išprovokuoti „dvi rimtas architektūros klaidas“. Pasak E. V. Ramos pirmoji klaida, kurią gali atlikti architektai yra visiškas natūralios šviesos išstūmimas. „Geriausias stalas geriausiai dirbtinai apšviestame biure "protingiausiame" pasaulio pastate negali pranokti psichologinės naudos, kurią teikia darbas prie lango. Natūrali šviesa padeda mums orientuotis laike ir erdvėje. Mus veikia nuolatinė dienos šviesos kaita, nes, kaip ir visos gyvos būtybės, esame šviesos ieškančios būtybės, ir labai daug mūsų gyvenimo kokybę lemiančių veiksnių priklauso nuo šviesos stimulų.“ (Ramos, 2015, p. 189). Antroji architektūros klaida naudojant per daug dirbtinės šviesos yra šešėlių panaikinimas. Per didelis kiekis šviesos iš visų įmanomų pusių pilnai ir vientisai apšviečia erdvę, tačiau architektūrinei erdvei suprasti yra reikalingi šešėliai. „Architektūrą netgi galima apibūdinti kaip tinkamo šešėlio kūrimą. Šviesa yra savaime duota; saulė kyla rytuose ir kasdien keičia savo kryptį, nepriklausomai nuo to, ką daro žmonės. Architektams belieka tik įsiterpti į jos kelią kuriant šešėlius, kaip mus moko pati gamta “ (Ramos, 2015, p. 191).

2.6. NATŪRALAUS APŠVIETIMO PANAUDOJIMO METODAI

Šviesa neabejotinai yra svarbi architektūros formos dalis. L. I. Kahnas susieja šviesą su pastato forma bei struktūra. Jis rašo, kad „projektavimas tęsiasi ir tęsiasi; spekuliacijos apie būdus, kaip jūs galite suprojektuoti šį dalyką charakteringiausiais fantastiškais būdais, nes pripažįstate, kad struktūra turi tvarką; kad medžiaga turi tvarką; kad konstrukcija turi tvarką, kad erdvė turi tvarką [...]; kad šviesa turi tvarką, nes ji turi tvarką ta prasme, kad ją suteikia struktūra, ir kad jos tvarka yra jaučiama pasąmonėje.“ Taigi galima traktuoti, kad šviesa architektūroje turi savo tam tikrą tvarką bei sistemą.

Natūralios šviesos klasifikavimą bandė atlikti ne vienas architektas ir šios srities specialistas Nors ir nėra tikslių parametrų, pagal kuriuos galima būtų tiksliai apskaičiuoti identifikuojant skirtingus natūralios šviesos panaudojimo metodus, atsižvelgiant į emocinį šviesos pobūdį architektams yra naudinga suprasti, kokią atmosferą gali kurti tam tikras šviesos suprojektavimas.

Vienas iš architektų, pabandžiusių atlikti tokį klasifikavimą, buvo Pierre Von Meiss 1990 m. Jisišskyrė4natūraliosšviesospobūdžius:šviesos erdvė,šviesakaipobjektas,šviesaišserijosobjektų ir šviesa nuo paviršių (1 lentelė) (Demers, 1997).

Šviesos kategorija Charakteristika Reprezentacija

„Šviesos erdvė“

„Šviesa kaip objektas“

„Jaučiamos šviesos ribos erdvėje. Šviesa yra stipri, indikuojanti didelį kontrastą.“

„Šviesa tampa prožektoriumi tamsioje erdvėje arba žvakė kambaryje. Tai spinduliuojanti šviesa.“

„Šviesa iš serijos objektų“

„Šviesa kyla iš kelių šaltinių.“

„Šviesa nuo paviršių“

„Tai atviros sienos šviesa. Erdvės paviršiai taip pat gali tapti šviesos šaltiniais.“

Lentelė 2 Interpretacija P. Von Meisso šviesų kategorizavomo (Demers, 1997)

Kitas architektas, pasiūlęs šviesos klasifikavimą pagal jos sukurtą atmosferą, buvo H. Ciriani

1991 m., kuris išskyrė 4 šviesos tipus: emocinė šviesa, apšviečianti šviesa, švytinti šviesa ir tapybiška šviesa (2 lentelė) (Demers, 1997).

Šviesos kategorija Charakteristika Reprezentacija

„Emocinė šviesa arba

judanti šviesa“

„Ji veikia ant neskaidrumo, be kurio ji neegzistuotų, išskyrus išorę. Teatrinis.“

„Apšviečianti šviesa arba funkcinė šviesa“

„Vienalytė šviesa, dažnai sklindanti iš šiaurės. Ji slopina skirtumą tarp interjero ir eksterjero.“

„Švytinti šviesa“

„Tapybiška šviesa“

„Šviesos yra daugiau nei reikia. Šviesumo ant paviršių patyrimas.“

„Būti tapybiškam – tai įsivaizduoti, ką reiškia būti paveiksle. (...) Vaizdinė šviesa geba transformuoti materiją, išlaisvinti ją iš materialistinių sąlygų.“

Lentelė 3 Interpretacija H.Cirianio šviesų kategorizavomo (Demers, 1997)

Henry Plummer, architektūros mokslininkas, savo karjerą paskyręs natūralios šviesos architektūroje tyrimams, knygoje „Natūralios šviesos architektūra“ (The architecture of natural light, 2009) taip pat išskiria nagrinėjamus pavyzdžius į 7 skirtingus skirsnius: išnykimas, procesija, stiklo šydai, išskaidymas, kanalinis nukreipimas, atmosferinė tyla, liuminescencija.

Taip pat apie natūralios šviesos panaudojimo strategiją rašo ir architektūros profesorė Mary Guzowski (2018). Savo knygoje ji analizuoja projektus, kurie išsiskiria šviesos panaudojimo strategijomis ir pasiūlo jų klasifikaciją, išskirdama 6 šviesos tipus: surežisuota šviesa, atmosferinė šviesa, struktūrinė šviesa, šviesos medžiagiškumas ir integruota šviesa. Toliau bus labiau gilinamasi į šiuos išskiriamus metodus.

„Surežisuoti šviesą reiškia sukurti sąmoningus ryšius tarp norimų šviesos savybių ir kitų architektūrinio projektavimo kintamųjų, tokių kaip erdvinė seka, veikla, medžiagos ir struktūra bei kontekstas“ (Guzowski, 2018, p. 10). Tokia šviesa į architektūrą atneša nenuspėjamumo ir kintamumo pojūtį. Architektas gerai išmanydamas saulės judėjimo kryptis bei kampus gali sukurti erdvę, kurioje „šviesos nuotaikos ir spalvos bei besikeičiančios dangaus sąlygos sąveikauja su erdve, forma ir paviršiumi“ (Guzowski, 2018, p. 10). Pateiktame surežisuotos šviesos pavyzdyje 42 paveiksle matoma Avanto architektų įmonės suprojektuotą Šv. Lauryno koplyčią, Suomijoje (2010 m.), kurioje pietinis fasadas yra pilnai įstiklintas ir uždėtas varinis tinklelis, kaip užuolaida išsklaidyti šviesą, o ant šiaurinės ir rytinės sienų tiesioginė saulės šviesa patenka per stoglangį ir su sijomis sudaro įvairius raštus ant sienos pagal laiko tėkmę.

Paveikslas 42 Šv. Lauryno koplyčia skirtingu paros laiku apšviečiama surežisuotos šviesos (Tuomas Uusheimo, ArchDaily, 2011)

Atmosferinė šviesa architektūroje veikia sukurianti bendra nuotaiką erdvėje. Tai gali turėti didelę įtaką bendrai erdvės atmosferai ir įspūdžiui. Ji gali sukurti šilumos ir jaukumo pojūtį architektūroje arba priešingai kaip gotikoje perteikti mistiškumo ar net baugumo pojūtį. Ando muziejaus šiaurinėje galerijoje, kurią sukūrė Tadao Ando (Tadao Ando Architects & Associates), šiuolaikinės parodų erdvės, aptvertos betoninėmis sienomis ir įrengtos rekonstruotame tradiciniame japonų name iš medžio, tinko ir akmens (43 pav. ). Tiesioginiai saulės spinduliai, sklindantys iš į pietus nukreipto stoglangio, prasiskverbia pro betoninęsienąirapšviečiaviršutinętradicinės medinio karkaso ir tinko sienos dalį. Žemas linijinis langas su permatomu stiklu apšviečia horizontalų parodos paviršių (Guzowski, 2018).

Paveikslas 43 Ando muziejaus skirtingos erdvės ir atmosferinė šviesa jose (Margaret1122, 2008 ir Benesse Art Site Naoshima, n.d.)

2.6.3. Skulptūrinė šviesa

Taikant skulptūrinės šviesos principą, forma daro įtaką šviesos srautui, jos judėjimui, kiekiui ir kokybei. Natūralios šviesos savybės lemia mūsų architektūrinės formos ir erdvės suvokimą. Pastato masė, pjūvis, langų dydis ir išdėstymas bei kiti su forma susiję veiksniai lemia, kaip giliai šviesa gali prasiskverbti į erdvę, kaip ji pasiskirsto, koks yra šviesos kiekis ir atmosfera (Guzowski, 2018). Meno viršutinėje "Jumex" muziejaus galerijoje, sukurtoje Davido Chipperfieldo (David Chipperfield Architects) architektas naudoja skulptūrinę šviesą (44 pav.). Dideli stoglangių monitoriai su išsklaidomaisiaisfiltraisužtikrinatolygųviršutinioaukštogalerijosapšvietimąirkontroliuojagausius saulės spindulius bei saulės šilumos srautus (45 pav.).

2.6.2. Atmosferinė šviesa

Paveikslas

(Simon Menges, ArchDaily, 2023)

Paveikslas 45

2.6.4. Struktūrinė šviesa

2014)

Pastato struktūra bei konstrukcija, kuri diktuoja natūralaus apšvietimo atsiradimą, galima vadinti struktūrine šviesa. Apie tokią šviesą kalbėjo dar natūralios šviesos meistras, modernistas L. Kahn, kuris teigė, kad „struktūra yra šviesos davėja “. Christián Undurraga ("Undurraga Devés Architects") sukurtos rekolekcijų koplyčios „Capilla del Retiro“ interjere panaudota struktūrinė šviesa (47 pav.). Konstrukcinės apkrovos perkeltos į požeminės kraštovaizdžio tuštumos perimetrą, todėl atrodo, kad koplyčios medinė apdaila ir struktūrinio stiklo sienos plūduriuoja šviesos tūrio viduje. Paslėpta struktūra sustiprina paslaptingumo ir amžinumo pojūtį (46 pav.) (Guzowski, 2018).

44 Jumex muziejaus galerijoje sklindanti skulptūrinė šviesa

Jumex muziejaus pjūvis (courtesy David Chipperfield Architects,

Paveikslas 47 Koplyčios Capilla del Retiro eksterjeras (Roberto Saez, n. d.)

Paveikslas 46 Capilla del Retiro interjeras (Sergio Pirrone, n. d.)

Naudojant šviesą kaip medžiagiškumą Bradas Cloepfilas (Allied Works Architecture), minkšta išsklaidytos dienos šviesos plokštuma apšviečia Clyffordo Stillo muziejaus antrojo aukšto galerijas (48 pav. ). Gausūs Denverio saulės spinduliai patenka į permatomą rytų-vakarų stoglangių stiklą, atsispindi nuo baltų gilaus šviesos šulinio sienelių ir dar labiau išsisklaido pro betoninio lubų ekrano ovalias perforacijas.

2.6.6. Integruota šviesa

Dienos šviesos integravimas su dirbtiniu apšvietimu ir mechaninėmis sistemomis. Renzo

Piano paviljonas, kurį suprojektavo garsus architektas Renzo Piano, buvo pastatytas kaip laikina parodų erdvė ir garsėja savo minimalistiniu dizainu bei natūralios šviesos panaudojimu. Vienas svarbiausių

Renzo Piano paviljono bruožųdidelis lenktas stogas, pagamintas iš permatomų polikarbonato plokščių (49 pav. ). Šios plokštės leidžia natūraliai šviesai patekti į pastatą iš viršaus, todėl viduje sukuriama šviesi ir erdvi atmosfera. Lenkta stogo forma taip pat padeda tolygiai paskirstyti šviesą visoje erdvėje, todėl sumažėja dirbtinio apšvietimo poreikis.

2.6.5. Šviesos medžiagiškumas

Paveikslas 48 Clyffordo Stillo muziejuje naudojamas šviesos medžiagiškumas (James Florio, n. d.)

Paveikslas 49 Renzo Piano paviljonas (Richard Barnes, 2014)

Šio tiriamojo darbo dalyje bus atlikta daugiaaspektė analogų tyrimų analizė pastatų, kurie naudojo natūralią šviesą architektūroje ir natūralus apšvietimas vaidina išskirtinį vaidmenį atskleidžiant gerą architektūrą. Pagrindiniai nagrinėjami aspektai yra šie:

Socialiniai aspektai:

• Socialinė svarba (reikšmingumas).

Urbanistiniai aspektai:

• Objekto vieta urbanistiniame kontekste (funkcinės organizacijos aspektas);

• Objekto ryšio su aplinka pobūdis (kompozicinės organizacijos aspektas).

Architektūriniai-meniniai aspektai:

• Objekto funkcinis sprendimas:

► Generalinis planas;

► Pastato plano struktūra (zonavimas, ryšiai, srautai ir kt.).

• Objekto meninis sprendimas:

► kompozicinio sprendimo ypatumai;

► stilistiniai ypatumai;

► semantiškumo, psichologinio veikimo aspektai.

• Objekto materialinė struktūra:

► medžiaginis – konstrukcinis sprendimas (pastato konstruktyvinė sistema, pagrindinės statybinės ir apdailos medžiagos);

► inžinerinis – techninis aprūpinimas (įtakos architektūrinei kompozicijai aspektu).

2.7.1. Terminės vonios Valse

Bendra charakteristika:

Vieta Valsas, Šveicarija

Metai 1996 m.

Autorius Peter Zumthor

Paskirtis Sveikatingumo centras

Socialiniai aspektai:

• Socialinė svarba (reikšmingumas)

Terminės vonios Valse yra SPA ir sveikatingumo centras įsikūręs Šveicarijos Alpėse. Pastatas suprojektuotas iš vietinio Valserio kvarcito akmens ir pasižymi minimalistiniu dizainu. SPA centre yra įvairūs baseinai, saunos ir garinės pirtys, taip pat restoranas ir poilsio zona. „The Therme Vals“ yra laikomas vienu žymiausių Zumthor darbų, už kurio architektūrą ir dizainą pelnė daugybę apdovanojimų ir pagyrimų. Pastatas įsilieja į kalvotą vietovę ir susilieja su supančiu natūraliu kraštovaizdžiu (50 pav. )

Urbanistiniai aspektai:

• Objekto vieta urbanistiniame kontekste (funkcinės organizacijos aspektas)

Terminių vonių Valse aplinka yra ganėtinai gamtinė, objektas suprojektuotas mažame turistiniame kalnų kaimelyje. Pastatas suprojektuotas atokioje ir vaizdingoje vietovėje, apsuptas Šveicarijos Alpių viršūnių.

• Objekto ryšio su aplinka pobūdis (kompozicinės organizacijos aspektas)

SPA pastatas įkomponuotas į kalno šlaitą iš vakarinės pusės, todėl daugiausia tiesioginės saulės šviesos gauna pastato stogas, rytinis bei pietinis fasadai. Pastatas specialiai orientuotas taip, kad būtų galima išnaudoti slėnį užliejančią natūralią šviesą ir maksimaliai išnaudoti giedrą kalnų dangų (51 pav. )

Paveikslas 51 Terminių vonių Valse aplinka (sudaryta autorės)

Paveikslas 50 Terminių vonių Valse eksterjeras (Andrea Ceriani, ArchDaily, 2009)

Architektūriniai – meniniai aspektai:

• Objekto funkcinis sprendimas:

▪ Pastato plano struktūra (zonavimas, ryšiai, srautai ir kt.)

Terminių vonių Valse pastatas suprojektuotas per du aukštus. Pirmame aukšte įrengtos visos techninės patalpos, reikalingos SPA centro veiklai ir kurios nereikalauja natūralaus apšvietimo, o pagrindinėssausospatalpos, tokios kaip masažų

kabinetai, poilsio kambariai, suprojektuoti pietrytinėje pastato dalyje, kad gautų natūralų apšvietimą (53 pav. ).

Antrajame – viršutiniame aukšte išdėliotos visos likusios pagrindinės patalpos, saunos ir garinės pirtys, taip pat poilsio ir atsipalaidavimo zonos, įskaitant vidaus baseiną ir lauko baseiną. Sausos patalpos išsidėsčiusios kaip ir praeitame aukšte palei rytinį ir pietinį fasadus, taip suteikiant šioms patalpoms

dieninį apšvietimą, o vietomis neužstatant patalpomis paliekami tarpai

pagrindiniai erdvei

apšviesti. Vienas iš baseinų

yra atviras ir gauną pilną natūralų apšvietimą, o kitas yra pastato plano viduryje ir yra apšviečiamas per stoge suprojektuotus plyšius.

Paveikslas 53 Terminių vonių Valse pirmojo aukšto patalpų išdėliojimas plane atsižvelgiant į saulės trajektoriją

(sudaryta autorės)

Paveikslas 52 Terminių vonių Valse antrojo aukšto patalpų išdėliojimas plane atsižvelgiant į saulės trajektoriją

(sudaryta autorės)

• Objekto meninis sprendimas:

▪ Kompozicinio sprendimo ypatumai

Pastato pjūvyje

matosi, kaip rytinio fasado sienoje

suprojektuotos angos

veikia masažų bei atsipalaidavimo

kabinetų apšvietimą.

O gilesnes pastato patalpas saulės šviesa

pasiekia per stogo

konstrukcijoje

suprojektuotas angas –stoglangius (56 pav. ).

Paveikslas

Neapšviestos dieninės saulės lieka tik techninės patalpos,

esančios vienu lygiu žemiau

56 Terminių vonių Valse pjūvis su saulės spindulių kritimo trajektorija (sudaryta autorės)

Paveikslas 55 Antrajame aukšte esantis baseinas apšviestas minimaliai (Viabizzuno, n. d.)

Paveikslas 54 Pirmojo aukšto poilsio erdvė nukreipta į pietus (fathomaway.com, n. d.)

▪ Stilistiniai ypatumai

Vienas iš pagrindinių naudojamų natūralaus apšvietimo metodų šiame projekte – stoglangiai. Saulės tiesioginiai spinduliai į pastato gilumą patenka per stoge įmontuotus siaurus, bet ilgus stoglangius. Šie stoglangiai strategiškai išdėstyti taip, kad natūrali šviesa tolygiai pasiskirstytų visame pastate. Pro siauras angas patenkanti šviesa atsispindi nuo baseine esančio vandens ir apšviečiau didesnį plotą (57 pav. ) Taip pat siauras plyšys esantis prie pat sienos įleidžia saulės spindulius, kurie atsispindi nuo natūralaus kvarcito paviršiaus.

▪ Semantiškojo ir psichologinio veikimo aspektai

Terminių vonių Valse pastate naudojama natūrali šviesa yra kruopščiai suprojektuota, siekiant sukurti specifinę nuotaiką ir atmosferą SPA centre. Natūrali šviesa šiame projekte yra dvejopa.

Vietomis minimaliai apšviestos erdvės kuria intymumą žmogui su savimi pačiu, padeda sukurti ramybės, harmonijos jausmą (59 pav. ). Vietomis natūralus apšvietimas intensyviai apšviečia visą erdvę ir kuria judesio ir ryšio su gamta pojūtį (58 pav. ) Taip yra sukuriamas balansas.

Paveikslas 57 Terminių vonių Valse detalė vaizduojanti natūralaus apšvietimo metodą (sudaryta autorės)

Paveikslas 59 Minimaliai apšviesta erdvė (Architectuul, n. d.)

Paveikslas 58 Intensyviai apšviesta edrvė (EGHN, et al., Imagicasa, n. d.)

2.7.2. Toledo meno muziejaus stiklo paviljonas

Bendra charakteristika:

Vieta Toledo, Ohio, JAV

Metai 2006 m.

Autorius Kazuyo Sejima ir Ryue

Nishizawa (SANAA)

Paskirtis Meno muziejus

Paveikslas 60 Toledo meno muziejaus stiklo paviljonas (John t. Hrosko, UrbanGlass)

Prie Toledo meno muziejaus suprojektuotas papildomas paviljonas yra tiek stiklo dirbinių parodų erdvė, tiek stiklinių kūrinių dirbtuvė, o pats pastatas kaip stiklinis architektūros menas. Kvadratinio plano pastas išsiskiria tuo, kad beveik visos jame esančios sienos bei vidinės pertvaros yra stiklinės bei su suapvalintais kampais (60 pav. ) (Basulto, 2010)

Socialiniai aspektai:

• Socialinė svarba (reikšmingumas)

Toledo miestas XIX amžiuje buvo pasiekęs savo klestėjimo metus gamindamas įvairius stiklo gaminius bei jais prekiaudamas. Nors šiais laikais mieste stiklo pramonė beveik išnykusi, šis muziejaus priestatas tarsi atgaivina miesto istorinį identitetą. Pastato skaidrumas bei permatomumas tarsi kviečia užsukti praeivius ir susipažinti su stikliniais meno dirbiniais bei tuo pačiu susipažinti su jų gaminimo procesu peršviečiamose dirbtuvėse (Arquitectura viva, 2006).

Urbanistiniai aspektai:

• Objekto vieta urbanistiniame kontekste (funkcinės organizacijos aspektas)

Stiklo paviljonas yra suprojektuotas netankiame ąžuolyno parke, esančiame į pietus nuo gyvenamojo rajono ir yra priešais pagrindinį muziejaus pastatą, kuriuos atskiria gana plati gatvė

• Objekto ryšio su aplinka pobūdis (kompozicinės organizacijos aspektas)

Meno muziejus pastatytas teritorijos pakraštyje, kuriame vyrauja sodybinis užstatymas, tačiau prasideda kultūrinių objektų kvartalai. Taigi aplinkui paviljoną

esančių pastatų aukštingumas gana žemas, o didelė sklypo dalis yra skirta retai apsodintam parkui, todėl į muziejų gali lengvai patekti saulėiš visų pusiųiršešėlius

į pastatą meta tik gyvoji gamta (61 pav.).

Architektūriniai – meniniai aspektai:

• Objekto funkcinis sprendimas:

▪ Generalinis planas

Paveikslas 61 Toledo meno muziejaus stiklo paviljono aplinka ir jos įtaka natūraliam apšvietimui (sudaryta autorės)

Lygiuodamasis į pagrindinį muziejaus pastatą stiklo paviljonas yra atitrauktas nuo aplinkinių pastatų užstatymo linijos ir orientuojasi sklypo centrinėje dalyje (62 pav.). Į pastatą yra du pagrindiniai įėjimai – pirmasis einantis nuo pagrindinio pastato šiaurės vakarų pusėje, o antrasis šiaurės rytų pusėje. Pastarasis įėjimas skirtas šioje pusėje suprojektuotai autobusų sustojimo aikštelei, nuo kurios ateina atvažiavusios lankytojų grupės. Taip pat toje pačioje sklypo pusėje suprojektuotas požeminio automobilių saugyklos įvažiavimas. Likusioje sklypo dalyje išsaugotas ąžuolų parkas su išvedžiotais pasivaikščiojimo takeliais.

Paveikslas 62 Stiklo paviljono sklypo planas (DETAIL, Institut für internationale Architektur-Dokumentation, 2007)

▪ Pastato plano struktūra (zonavimas, ryšiai, srautai ir kt.)

Toledo meno muziejaus stiklo paviljono plane patalpos išsidėsčiusios išbarstytai, neskiriant didelio dėmesio į pagrindinių patalpų buvimą saulės apšviestoje pusėje, o pagalbinių patalpų būvimą tamsiojoje pusėje. Vis dėl to visos patalpos gauna šviesos, nes nėra daug sienų, kurios sulaikytų šviesos judėjimą(63 pav.).

Pastate visos patalpos neturi stačių kampų. Apskritimo, kvadrato ar „L“ formos patalpos visos yra su užapvalintais kampais. Patalpos su kraštinėmis be sujungimo linijos suteikia erdvėms vientisumo bei permatomos sienos sukuria iliuziją, kad visos patalpos yra tarsi bendra erdvė. Du pagrindiniai įėjimai apjungti bendru koridoriumi, kuris atskiria aktyviąją patalpų zoną (kavinė,

dirbtuvės, sanitariniai mazgai) nuo ramesniosios zonos (galerijos, konferencijų salė.), taip sukuriant darnią garso izoliaciją (Plummer, 2009, p. 94 – 97).

Paveikslas 63 Toledo meno muziejaus stiklo paviljono 1 aukšto plane patalpų išsidėstymas (sudaryta autorės)

• Objekto meninis sprendimas:

▪ Kompozicinio sprendimo ypatumai

Toledo meno muziejaus stiklo paviljono pjūvyje matoma, kad šviesa ne tik patenka per peršviečiamas sienas, tačiau ir per vidinius kiemelius, veikiančius kaip šviesos šulinys. Tokiu būdu patalpos esančios šiaurinėje pastato pusėje taip pat gauna tiesioginių saulės spindulių (64 pav.).

Paveikslas 64 Pastato pjūvyje vaizduojama saulės kritimo trajektorija (sudaryta autorės)

▪ Stilistiniai ypatumai

Pastato sienas imituojančios dviejų sluoksnių stiklo panelės yra skaidrios ir praleidžia saulės šviesą per visą pastatą (66pav.). Net jeigu tam tikru paros metu tiesioginės saulės spinduliuotė nepatenka per vitrinas, pastato viduje dėl permatomumo išlaikomas bendras apšvietimas (65 pav.). (Arquitectura viva, 2006).

Paveikslas 66 Detalus pjūvis vaizduojantis natūralaus apšvietimo metodą – permatomumą (sudaryta autorės)

Paveikslas 65 Vaizdas iš pastato vidaus į aplinką (Iwan Baan, 2010)

▪ Semantiškojo ir psichologinio veikimo aspektai

Šviesa patenkanti į objektą iš visų pusių suteikia pastatui gaivumo ir lengvumo bei švarumo. Minimalistinis dizainas suteikia švarumo pojūtį bei elegantiško. „Banguojantis 2 cm. storio vidaus stiklo plokščių profilis suteikia erdvei labirintinio lengvumo pojūtį, kuris ištirpsta vidinio kiemo pakraščiuose, kur lankytojai gali pažvelgti į dangų.“ (Dent, & Sherr, 2014, p 24).

• Objekto materialinė struktūra:

▪ Medžiaginis – konstrukcinis sprendimas (pastato konstruktyvinė sistema, pagrindinės statybinės ir apdailos medžiagos)

Paviljono konstruktyvinė sistema yra laikančiųjų kolonų tinklas (67 pav.).

Ant siaurų, apskrito skerspjūvio, plieninių kolonų remiasi stogas, kuris yra apdengtas aliuminine apdaila. Pagrindinės naudojamos statybinės medžiagos: grūdintas stiklas, betonas, plienas. Laminuoto stiklo panelės buvo specialiai atsiųstos iš Kinijos, kurių stiklo geležies kiekis buvo sumažintas norint atsisakyti tradiciškai esamą stikle žalsvumo spalvą, kuri ypač būna matoma žiūrint aštriu kampu.

Paveikslas 67 Pavljono interjeras (Iwan Baan, 2007)

Toks kruopštus medžiagos pasirinkimas dar labiau pastiprina vidaus ir aplinkos susiliejimo pojūtį (Dent, & Sherr, 2014).

▪ Inžinerinis – techninis aprūpinimas (įtakos architektūrinei kompozicijai aspektu)

Inžinerinis – techninis pastato aprūpinimas įvykdytas prisijungiant prie centralizuotų miesto tinklų.Norintsukurtigerąklimatąpastatovidujebuvo pasitelkta „Transsolar“ įmonės inžinierių pagalba, kurie „suprojektavo erdvę, kurioje oras galėtų tekėti tarp interjero „antrinių konstrukcijų“ ir pastatą gaubiančio stiklo fasado. Šiluma iš stiklo pūtimo

studijų nukreipiama šiais siaurais kanalais, kad būtų sukurtas šiluminis „amortizatorius“ ir būtų išvengta kondensacijos, kurią sukelia dideli temperatūros skirtumai.“ (68 pav.). (Dent, & Sherr, 2014, p 27).

Paveikslas 68 Stiklo paviljono konstrukcinė detalė (ArchDaily, 2010)

2.7.3. Klifordo Stilo muziejus

Bendra charakteristika:

Vieta Denveris, Koloradas, JAV

Metai 2011 m.

Autorius Allied Works Architecture

Paskirtis Meno muziejus

Abstraktaus ekspresionisto Klifordo Stilo darbams eksponuoti specialiai suprojektuotas dviejų aukštų muziejus. „Viso muziejuje saugoma daugiau nei 800 paveikslų ir daugiau nei 1500 darbų ant popieriaus, kuriuos menininkas paliko, kaip savo palikimą.“ (Betsky, 2012). Statinys veikiantis kaip vientisas kūnas suprojektuotas paprastos, minimalistinės formos, tačiau kiekvienas krintantis saulės spindulys detaliai apgalvotas taip, kad pastato interjere šviesa tampa vientisa materija (69 pav. ) (Allied Works Architecture, n. d.).

Paveikslas 69 Klifordo Stilo muziejaus eksterjeras (Clyfford Still Museum, Denver, Jacqueline Poggi, n. d.)

Socialiniai aspektai:

• Socialinė svarba (reikšmingumas)

Klifordas Stilas buvo vienas iš ryškiausių XX a. abstrakčiojo ekspresionizmo dailininkų. Šis muziejus talpina tiek produktyvaus menininko darbus, tiek supažindina lankytojus su tarptautinio masto dailininko gyvenimu. Kiekviena muziejaus galerijos erdvė bando sureaguoti į kintančią menininko tapybą per galerijos apšvietimo proporcijas, mastelį ir intensyvumą, bet tuo pačiu išdėlioti menininko darbus chronologine tvarka (The Plan, 2015).

Urbanistiniai aspektai:

• Objekto vieta urbanistiniame kontekste (funkcinės organizacijos aspektas);

Muziejus įsikūręs Denverio miesto centre, rajone, kuriame yra daug susitelkusių kultūrinės paskirties pastatų, tačiau Klifordo Stilo muziejus yra dar kaip tarpininkas, nuo kurio iš vakarų pusės gyvenamuosius pastatus keičia kultūrinės paskirties pastatai (Allied Works Architecture, n. d.).

• Objekto ryšio su aplinka pobūdis (kompozicinės organizacijos aspektas)

Intensyvus užstatymas iš rytinės pusės ir pietų

sunkiai leidžia patekti saulės tiesioginiai šviesai į

muziejaus patalpas, tačiau nuo gatvės iš vakarų pusės nėra toks intensyvus ir aukštas užstatymas, todėl šis fasadas yra labiau apšviestassaulėsspindulių (70 pav.).

Lygiuodamas kartu su gretimais pastatais muziejus stovi lygiagrečiai pagal vakarinėje pusėje esančią gatvę. Nors rajone apstu išskirtinos formos ir išraiškingos architektūros kultūrinių pastatų, Klifordo

Stilo muziejus yra labiau ramesnis, minimalistiškesnis bei elementaraus stačiakampio formos pastatas. Tokios kompozicijos statinys išsiskiria ramybe, minimalizmu ir „tyla“ iš aplinkinio „triukšmingo“, maksimalistinio ir intensyvaus užstatymo.

Paveikslas 70 Klifordo Stilo muziejaus aplinka ir jos įtaka natūraliam apšvietimui (sudaryta autorės)

Architektūriniai – meniniai aspektai:

• Objekto funkcinis sprendimas:

▪ Generalinis planas

Muziejus suprojektuotas paliekant laisvą erdvę šiaurinėje sklypo pusėje. Šioje vietoje sukuriama lapuočių medžių giraitę, kuri tampa prieglobsčio vieta nuo miesto veiklos ir į muziejų įeinama jau su nusiteikusiu susikaupimu, susitelkimu. Taip pat nuo giraitės vakarinėje sklypo pusėje irgi yra pasodinta medžiu alėja. Toks augmenijos panaudojimas padeda pastatą apsaugoti nuo intensyvios Kolorado valstijos saulės perkaitimo (The Plan, 2015).

Įvažiavimas į sklypą suprojektuotas iš vakarinės sklypo pusės, o pietinėje yra stovėjimo aikštelė. Toks išdėliojimas leidžia turėti estetiškai atrodančią šiaurinę sklypo dalį su pagrindiniu

įėjimu, parkeliu ir priėjimą prie gatvės vedančios link kitų muziejų, bibliotekos.

▪ Pastato plano struktūra (zonavimas, ryšiai, srautai ir kt.)

Klifordo Stilo muziejaus pagrindinis įėjimas į pastatą yra iš šiaurinės pusės. Pirmajame aukšte esančiame vestibiulyje yra daugiausia langų per visą pastatą. Iki žemės esančios vitrinos skatina gatvės praeivius susidomėti ir žvilgtelti, kas vyksta viduje. (71 pav.).

(sudaryta autorės)

Pirmo aukšto plane išdėstytos administracinės patalpos, saugyklos, archyvas, o antro aukšto plane išdėliotos pagrindinės ekspozicinės patalpos, galerijos, konferencijų salė. Saugyklai, archyvui ir kitoms pagalbinėms patalpoms nėra reikalinga natūrali šviesa, todėl joms tinkama vieta yra pirmame aukšte ir be dideliu langų, o antrame aukšte esančioms pagrindinėms patalpoms yra reikalingas natūralus apšvietimas. Šios patalpos yra apšviečiamos per perforuotas lubas įsileidžiant šviesą per stogo konstrukciją.

Paveikslas 71 Klifordo Stilo muziejaus pirmojo aukšto patalpų išdėliojimas plane atsižvelgiant į saulės trajektoriją

Taip pat išsiskiria šio muziejaus aukštų tarpusavio ryšys. Esant antrajame aukšte galima matyti tam tikras pirmojo aukšto erdves per specialiai atidengtas perdangas. (72 pav.). Tokiu būdu nuo lubų

Paveikslas 72 Klifordo Stilo muziejaus antrojo aukšto patalpų išdėliojimas plane atsižvelgiant į saulės trajektoriją (sudaryta autorės)

krintanti šviesa patenka ir į pirmojo aukšto patalpas, o antrajame aukšte vaikštantys muziejaus lankytojai ne tik gali matyti eksponuojamus darbus, bet ir pirmame aukšte esantį archyvą, saugyklą.

• Objekto meninis sprendimas:

▪ Kompozicinio sprendimo ypatumai

Klifordo Stilo muziejaus pjūvyje pateiktame (73 pav.) galima matyti, kokiu netradiciniu būdu šviesa patenka į pastato vidų. Pagrindinė natūrali šviesa į antrą aukštą patenka per stoge įmontuotų stoglangių seriją. Tada patekusi šviesa paskirstoma vientisai per visą stogo plotą išskaidant šviesą per perforuotas betonines lubas. Per tarsi tinklelį perėjusi šviesa tolygiai pasklinda per antro aukšto galerijas, nes galerijų vidinės

Paveikslas 73 Klifordo Stilo muziejaus pjūvis su saulės spindulių kritimo trajektorija (sudaryta autorės)

Paveikslas 74 Muziejaus pirmame aukšte matomas antrasis aukštas (Jeremy Bittermann, 2011)

sienos iš tiesų nėra pastatytos iki pat stogo konstrukcijos ir perforuotos lubos apjungia visą antrąjį aukštą. Taip pat sukurtuose bendrose erdvėse antrojo su pirmuoju aukštu, atsiranda šviesos šulinys, kuris apšviečia ir pirmojo aukšto patalpas. (74 pav.). (Baldwin, n. d.).

▪ Stilistiniai ypatumai

Muziejaus stoge esantys stoglangiai surenka Denverio mieste net 300 dienų per metus šviečiančią salę (Betsky, 2012). Tada ją perfiltruoja per akėtas betonines lubas ir taip paskleidžia natūralią šviesą tolygiai neperkaitinant vidinių patalpų ir nesukuriant ryškių atspindžių (75 pav. ). Šios tinklelį primenančios lubos buvo specialiai suprojektuotos bandant atrasti tinkamiausia jų variantą per šviesos sklidimo tyrinėjimą. Kitus pabandymus gali pamatyti 76 paveiksle. Pasirinktose perforuotose lubose „yra iškreiptų ovalų, nukreiptų į šiaurę, raštas, kuris eina įstrižai jų (lubų) paviršiuje ir sukuria angas saulės šviesai, patenkančiai pro aukščiau esančius stiklinius stoglangius. Ši plokštuma struktūriškai

pririšta prie gretimų betoninių sienų.“ (Betsky, 2012).

Paveikslas 75 Klifordo Stilo muziejaus stogo detalė (sudaryta autorės)

Paveikslas 76 Allied Works Architecture įmonės lubų struktūros paieškos (Allied Works Architecture, n.d.)

▪ Semantiškojo ir psichologinio veikimo aspektai

Šviesa pereinanti per betoninių lubų tinklelį tolygiai pasiskirsto per galerijas ir suteikia

plastiškumo bei susitelkimo jausmą, tačiau suteikia ir rimties dėl sunkių medžiagų panaudojimo.

“Norėjome pastato, kuris atrodytų pagamintas, o ne sukonstruotas,” teigia vienas iš pastato kūrėjų Bradas Cloepfilas. “Norėjomekažkoiš žemės. Kitosemenogalerijoseyrastoglangiai irbaltos sienos, kuriossuteikialengvumopojūtį.Čianorėjome,kadviskasbūtųsunku.Norėjome,kadbetonassukurtų šviesą, o šviesa turėtų svorį.” (Betsky, 2012).

• Objekto materialinė struktūra:

▪ Medžiaginis – konstrukcinis sprendimas (pastato konstruktyvinė sistema, pagrindinės statybinės ir apdailos medžiagos)

Pagrindinė statybinė šio projekto medžiaga buvo – betonas. Norint suteikti pastatui šiurkštumo buvo atliekami įvairūs bandymai siekiant atrasti tinkamiausią būdą. Galiausiai buvo pasirinktas betono klojinių sprendimas. Netvarkingai vertikaliai išdėliojant grubiai nupjautas medžio lentas betono klojiniuose, o po to medines lentas ištraukiant susidaro nelygus, grublėtas, tarsi natūraliai atsitikusį fasadas (Webb, 2011). Tokiu būdu atsiradus nelygiam paviršiui ima žaisti saulė su šešėliais padarydamabelangį fasadąįdomesniu. Šiaurinis irpietinis fasadas buvosukurtas su didesniais tarpais

„grublėtumas“, o rytinio ir vakarinio fasado tekstūra yra smulkesnio mastelio. Betonas buvo naudojamas ir pastato interjere. Jis buvo naudojamas tiek vidinių sienų apdailai, tiek lubų tekstūros kūrimui, kaip jau buvo anksčiau minėta. Taip pat ir grindims buvo naudojamas gruntuotas ir poliruotas betonas bei beicuotas baltas ąžuolas (Betsky, 2012).

▪ Inžinerinis – techninis aprūpinimas (įtakos architektūrinei kompozicijai aspektu)

Inžinerinis – techninis pastato aprūpinimas įvykdytas prisijungiant prie centralizuotų miesto tinklų ir didelės įtakos architektūrinei kompozicijai neturėjo.

2.7.4. Seona Reid Building

Bendra charakteristika:

Vieta Glazgas, Didžioji Britanija

Metai 2014 m.

Autorius Steven Holl

Paskirtis Meno mokykla

Paveikslas 77 Reid Building Glazgo meno mokykla (Glasgow School of Art’s Mackintosh building)

Reid Building Glazgo meno mokykla yra pastatyta priešais istorinį, 1909 m. pastatytą Charleso Rennie Mackintosho pastatą. Steveno Hollo suprojektuotas pastatas yra skirtas papildyti šią meno mokyklądizainoskyriauserdvėms.Šisprojektasišsiskiriapritaikydamastris unikaliussaulėsšulinius ir sugebėdamas pritraukti dienos šviesą net į pastato požeminius aukštus, nors ir pastato lokacija nėra labai palanki geram natūraliam apšvietimui (77 pav. ) (Archdaily, 2014).

Socialiniai aspektai:

• Socialinė svarba (reikšmingumas)

Glazgo meno mokykla yra „tarptautiniu mastu žinoma kaip puiki meno, architektūros ir dizaino studijų mokykla“ (Mary Guzowski, 2017, p. 260). Todėl projektuojant šiam universitetui papildomą pastatą šalia jau virš šimto metų skaičiuojančio architektūros šedevro Charleso Rennie Mackintosho pastato buvo tikras iššūkis. Steveno Hollo įmonės architektas Chrisas McVoy‘us pasakoja, kaip buvo bandoma projektuojant darniai įsiterpti į tokią istorinę vertę turinčią teritoriją: „Pradėjome analizuodami Charleso Rennie Mackintosho sukurtą meno mokyklą. [...] pastato puikios proporcijos, šviesos savybės, išradingas medžiagiškumas ir detalės ir toliau įkvepia studentus, menininkus ir architektus. Mackintoshas perneša dienos šviesą į savo pastato erdves daugiau nei 20 būdų, naudodamas šviesą iš viršaus, šviesą iš šono, klerestorijaus šviesą, šiaurinės šviesos ir tiesioginės šviesos variantus“ (Platt, Carter, and Baines, 2014, p. 6). Chrisas McVoy‘us teigia, kad įkvėpti šio istorinio objekto buvo siekiama su pastatu „užmegzti gilų ryšį“ su naujuoju kūriniu bei sukurti naujus šviesos pritraukimo metodus (Platt et al., 2014).

Urbanistiniai aspektai:

• Objekto vieta urbanistiniame kontekste (funkcinės organizacijos aspektas);

Ši meno mokykla įsikūrusi Gazgo miesto centrinėje dalyje. Aplinkui Reid Building meno mokyklą yra ir kitų svarbių kultūrinės paskirties objektų tokių, kaip biblioteka, meno galerija, filmų teatras, multikultūrinis centras ir taip toliau.

• Objekto ryšio su aplinka pobūdis (kompozicinės organizacijos aspektas)

Paveikslas 78 Seona Reid Building aplinka ir jos įtaka natūraliam apšvietimui (sudaryta autorės)

Meno mokyklos teritorijoje dominuoja perimetrinis užstatymas, o aplinkinių pastatų aukštis varijuoja tarp 3 – 5 aukštų, todėl šioje teritorijoje nėra labai daug tiesioginės saulės spindulių. Taip pat tam nepadeda ir vietovės klimatas, dėl kurio dažniausiai būna apsiniaukusios dienos. Vis dėlto galima teigiamai vertinti pastato padėtį gatvių atžvilgiu, nes iš rytinės, pietinės ir vakarinės pusės pastatas ribojasi su gatvėmis, todėl atsiradęs atstumas tarp gretiminių pastatų, leidžia patekti daliniai saulės spinduliuotei. (78 pav.).

Architektūriniai – meniniai aspektai:

• Objekto funkcinis sprendimas:

▪ Generalinis planas

Seona Reid Building mokykla suprojektuota taip, kad pilnai išnaudotų duotą sklypą užstatymui taip išlaikant senamiesčio perimetrinio užstatymo ribas.

▪ Pastato plano struktūra (zonavimas, ryšiai, srautai ir kt.)

Projektuojant pastato patalpas buvo stengiamasi išdėlioti, kuo labiau prisitaikyti prie unikalių Glazgo apšvietimo sąlygų. „Glazgas yra įsikūręs [...] su sezoniniais šviesos ir tamsos kraštutinumais, santykinai mažu saulės kampu ir trumpomis žiemos dienomis, kurios prieštarauja atkakliai vasaros dienos šviesai. [...] Per žiemos saulėgrįžą saulės šviesos yra tik septynios valandos, o vidurdienio saulės aukštis yra tik 10,6° virš horizonto. Vasaros saulėgrįžos metu saulė pakyla vidurdienį į 57,6° aukštį, dienos šviesa tęsiasi 17 valandų, o visą naktį yra prieblanda.“ (Mary Guzowski, 2017, p. 261).

Paveikslas 79 Reid Building meno mokyklos antrojo aukšto patalpų išdėliojimas atsižvelgiant į saulės trajektoriją (sudaryta autorės)

Atsižvelgiant į visas šias apšvietimo savybės ir atsiranda išskirtiniai problemų sprendimo būdai –architektūrinės galimybės.

Gana paprasto stačiakampio formos plano pastatas išsiskiria pritaikydamas ne vieną šviesos patekimoįpastatąmetodą.Šiosmokykloscentrepervisus aukštuspereinatrysšviesosšuliniai, aplink kuriuos išsidėsčiusios tiek pagrindinės patalpos, tiek pagalbinės ir tokiu būdų į pastato vidų patenka dienosšviesaįtaspastato vietasbeidalis,kuriastradiciškaibūtųneįmanomaapšviesti.Antrojoaukšto plano 79 paveiksle galima pamatyti, kaip „šviesos tuneliais“ atėjusi saulės šviesa apšviečia tiek komunikacinius koridorius, valgyklą, tiek šiaurinėje pastato esančias studijas. Šis šviesos elementas funkcionuoja taip pat kaip bendra erdvė, aplink kurią ištiesti laiptai. „Atvira laiptuotų rampų grandinė jungia visas pagrindines erdves – vestibiulį, parodų erdvę, projektų erdves, paskaitų teatrą, seminarų sales, studijas, dirbtuves ir žaliąsias terasas neformaliems susibūrimams ir parodoms.“ (Archdaily, 2014).

Apie šiame projekte naudojamus šviesos patekimo į pastatą metodus kalba ir architektas Chrisas McVoy‘us (Platt et al., 2014, p. 7) „Erdves pagyvina įvairūs šviesos patekimo į pastatą būdai

klerestorijai, langai, nukreipti į šiaurinį dangų, langai orientuoti į rytus, pietus, vakarus ir išsklaidančios išraižytos plokštės.“ Jo minimus į šiaurią nukreiptus langus galima pastebėti antrajame aukšte 50? paveiksle ir taip pat trečiajame aukšte 80 paveiksle. Šiaurinėje pusėje esančios studijos ir dirbtuvės turi langų virtines, kurios gaudo netiesioginę saulės šviesą. Šie langai tarp aukštų yra

Paveikslas 80 Reid Building meno mokyklos trečiojo aukšto patalpų išdėliojimas atsižvelgiant į saulės trajektoriją (sudaryta autorės)

suprojektuoti skirtingu kampu, kad kiek įmanomadaugiau išgauti šviesos, tačiau netiesioginiai saulės spinduliai, o vientisas bendras apšvietimas leidžia išvengti nepageidaujamų ryškių atspindžių darbo metu (Platt et al., 2014, p. 8).

• Objekto meninis sprendimas:

▪ Kompozicinio sprendimo ypatumai

Meno mokyklos pastato pjūvyje galima geriausiai pamatyti, kaip kruopščiai ir detaliai buvo apgalvotas pastato vidaus apšvietimas. (81 pav.). Skirtingu dienos metu krintanti saulės šviesa apšviečia skirtingas pastato dalis ir reikiamoje vietove suprojektuotas langas, klerestorijus, stoglangis ar šviesos šulinys

pagauna tą šviesą į patalpas. Pjūvyje pavaizduotame81paveikslegalimamatyti, kaip per centrąesantis šviesos tunelis netik įsileidžia šviesą į save , bet ir atspindžių

pagalba ta šviesa yra pateikiama per kitus pastato aukštus. Taip pat galima matyti, kaip patalpos, esančios požeminiame aukšte įsileidžia dienos šviesą per stoglangius, įmontuotus ant pėsčiųjų šaligatvio. Šiaurinio fasado langai praleidžia netiesioginę saulės šviesą į patalpas, tačiau langai projektuojami su palangėmis ir orientuoti labiau į patalpos viršutinę dalį. Tokiu būdu šviesa pasklinda giliau į patalpos vidų ir apšviečiamas didesnis plotas, priešingai negu langai nuleisti iki grindų sutelkiantys šviesą palei grindis.

Paveikslas 81 Seona Reid Building pjūvis su saulės spindulių kritimo trajektorija (sudaryta autorės)

▪ Stilistiniai ypatumai

Pastato viduje esančių trijų šviesos šulinių betoninis korpusas yrapasviręs į pietųpusę12°laipsniųkampu (82 pav. ). Taip yra pagaunama daugiausia šviesos, nors ir esant žemam saulės šviesos kritimo kampui. Patekusi šviesa į šį tunelį yra visaip „išmėtoma“ per cilindre esančias ertmes, kad

Paveikslas 82 Reid Building šviesos šulinio detalė (sudaryta autorės)

būtų apšviestos bendros patalpos. Pastato pagrindiniai komunikaciniai laiptai taip pat yra persipynę su šias cilindrais „Cirkuliaciniai takai, rampos ir laiptai juda per ir aplink juos (šviesos šulinius), kad sukurtų turtingas erdvines savybes, besikeičiančius vaizdus, dinamiškas apšvietimo savybes ir įvairias susibūrimo galimybes“ (Mary Guzowski, 2017 p. 262).

▪ Semantiškojo ir psichologinio veikimo aspektai

Baltų betonių sienų atspalvis ir surežisuotos šviesos žaismas suteikia pastatui vientisumo ir harmonijos jausmo, tačiau tamenėramelancholiškumo. Priešingai, aplinkaskatinajudesiui, veiksmui ir kūrybiškumui, nes tiek pačios saulės šviesos kiekis nuolat kinta, tiek ir pastato šviesos įsitraukimo scenarijus kinta. „Tiesioginiai saulės spinduliai patenka į pietinę pastato zoną, o tuo tarpu išsklaidytą šiaurinę šviesą dizaino studijose papildo pasiskolinta šviesa iš šviesos šulinių ir cirkuliacijos takų. Šis dinamiškas šiltos pietų šviesos ir vėsios šiaurės šviesos susitikimas sukuria įvairius natūralaus apšvietimo raštus ir atmosferos savybes, kurios keičiasi laikui bėgant ir metų laikais“ (Mary Guzowski, 2017 p. 263).

• Objekto materialinė struktūra:

▪ Medžiaginis – konstrukcinis sprendimas (pastato konstruktyvinė sistema, pagrindinės statybinės ir apdailos medžiagos)

Glazgo meno mokykla Reid Building sukonstruota iš gelžbetonio ir stiklinio fasado struktūros. Kontrastuodamas su aplinka šio pastato fasadas yra lengvo, permatomo medžiagiškumo. Pagrindinė fasado apdailos medžiaga yra peršviečiamo laminuoto stiklo lietaus danga. Statybų metu šviesos šuliniai buvo vietoje perforuojami betonu, taip pat betonas buvo naudojamas ir interjero apdailai (Cidon, n. d.).

Paveikslas 83 Reid Building mokyklos interjeras pietinėje pusėje (Phil Sayer, Paul Riddle, 2014)

Paveikslas 84 Reid Building mokyklos interjeras pietinėje šiaurinėje (Iwan Baan, 2014)

▪ Inžinerinis – techninis aprūpinimas (įtakos architektūrinei kompozicijai aspektu)

Šiam projektui buvo suteiktas BREEAM (Building Research Establishment Environmental Assessment Method) sertifikatas ir įvertintas kaip „Excellent“. Pastate, studijose ir pagalbinėse patalpose naudojamas natūralus vėdinimas pasinaudojant trimis šviesos šuliniais. Taip pat suprojektavus dvigubą fasadą pastatas įgavo pasyvaus šildymo efektą (Glasgow School of Art, n. d.).

2.7.5.

Bendra charakteristika:

Vieta Helsinkis, Suomija

Metai 2018 m.

Autorius JKMM Architects

Paskirtis Meno muziejus

Socialiniai aspektai:

• Socialinė svarba (reikšmingumas)

Paveikslas 85 Amos Rex meno muziejaus eksterjeras (JKMM, 2018)

„Amos Rex“ muziejus yra svarbus Helsinkio meninės ir kultūrinės veiklos centras, kuriame eksponuojamas šiuolaikinis menas iš viso pasaulio. Šio muziejaus dizainas buvo sukurtas taip, kad kurtu ryšį su supančia miesto aplinka. Kuriamas ne tik

vizualinis ryšys su aplinka, bet ir pačio muziejaus išsikišantys stoglangiai suformuoja viešąją erdvę bei kuria miesto kraštovaizdį.

Urbanistiniai aspektai:

• Objekto vieta urbanistiniame kontekste (funkcinės organizacijos aspektas);

Amos Rex meno muziejus yra įsikūręs Helsinkio miesto centrinė dalyje. Iš rytinės pusės muziejus yra prie intensyvios gatvės, o vakarinėje pusėje driekiasi aikštė bei alėja vedanti į prekybos centrus.

Paveikslas 86 Amos Rex meno muziejaus aplinka ir jos įtaka natūraliam apšvietimui (sudaryta autorės)

Amos Rex meno muziejus

• Objekto ryšio su aplinka pobūdis (kompozicinės organizacijos aspektas)

JKMM architektai muziejaus kompoziciją kūrė atsižvelgdami į urbanistinį vietovės kontekstą. Muziejus įsikūręs miesto centrinėje dalyje yra projektuojamas perimetriniu užstatymu nuo intensyvios gatvės ir sukuriant ramesnę erdvę vidinėje kvartalo pusėje. Taip atsižvelgiant į vietovės kontekstą, muziejaus ir jo aplinkos dizainas sklandžiai įsilieja į esamą miesto audinį.

Architektūriniai – meniniai aspektai:

• Objekto funkcinis sprendimas:

▪ Generalinis planas

Intensyvioje vietoje suprojektuoto muziejaus dalis, esanti prie gatvės yra tarsi triukšmą sugerianti siena, o iš pietvakarinės sklypo pusės suprojektuota vieša aikštė, po kuria yra kitos muziejaus patalpos, gaunančios šviesą iš į skirtingas puses nukreiptų ekranų.

▪ Pastato plano struktūra (zonavimas, ryšiai, srautai ir kt.)

Antžeminis parodų korpusas yra siauras, todėl įstiklinus pilnai fasadus, šviesa į patalpas patenka nesunkiai iš abiejų ilgojo fasado pusių. Renginių korpuse suprojektuota mažiau vitrinų ir

Paveikslas 87 Amos Rex meno muziejaus pirmojo aukšto patalpų išdėliojimas atsižvelgiant į saulės trajektoriją (sudaryta autorės)

siekiant išvengti tiesioginių pietinės saulės spindulių šioje vietoje yra vientisa siena. Aikštėje esantys stogo monitoriai nukreipiami į skirtingas puses taip pritraukiant į vidų dienos šviesą skirtingu paros metu. Požeminiame plane pagrindinės patalpos išdėliotos aplink penkis stoglangius, taip pilnai išnaudojant dieninę šviesą, o pagalbinės patalpos aprūpinamos dirbtine šviesa.

Paveikslas 88 Amos Rex meno muziejaus minus pirmojo aukšto patalpų išdėliojimas atsižvelgiant į saulės trajektoriją (sudaryta autorės)

• Objekto meninis sprendimas:

▪ Kompozicinio sprendimo ypatumai

Pagrindinė muziejaus architektūrinė išraiška – penki dideli stikliniai kupolai, kurie užlieja požeminę parodų salę natūralia šviesa.

Muziejaus požeminė

parodų salė yra specialiai suprojektuota taip, kad būtų galima išnaudoti natūralią šviesą, naudojant stoglangius ir strategiškai išdėstytus langus.

Paveikslas 89 Amos Rex meno muziejaus pjūvis su saulės spindulių kritimo trajektorija (sudaryta autorės)

▪ Stilistiniai ypatumai

Pagrindinis natūralaus apšvietimo metodas –stoglangis, įmontuotas į kupolą. Kupolo stiklo plokštės specialiai suprojektuotos taip, kad filtruotų natūralią

šviesą, mažintų akinimą ir užtikrintų optimalias apšvietimo sąlygas eksponuojamiems meno kūriniams. Kupole taip pat įrengta reguliuojamų žaliuzių sistema, kuriagalimareguliuotiįparodųsalępatenkančiąnatūralią šviesą, taip užtikrinant, kad meno kūriniai visada būtų eksponuojami geriausiomis įmanomomis apšvietimo sąlygomis.

Paveikslas 90 Amos Rex meno muziejaus kupolinio stoglangio detalė (sudaryta autorės)

▪ Semantiškojo ir psichologinio veikimo aspektai

Natūralios šviesos naudojimas šiame projekte sukuria judėjimo ir pokyčio per dieną pojūtį, nes šviesa keičiasi priklausomai nuo paros laiko ir esant požeminiame aukšte orientavimasis paros metu yra sudėtingas. Tokia šviesa padeda sukurti ryšio su supančia miesto aplinka jausmą, judėjimo ir kaitos pojūtį bei vizualinio įdomumo ir susitelkimo, susikoncentravimo ir netikėtumo ar įvairovės pojūtį.

Paveikslas 91 Stoglangiai formuojantys viešąją erdvę (Mika Huisman, 2018)

Paveikslas 92 Dieninė šviesa patenkanti į muziejuje ir formuojanti ryšys su aplinka (ubm-development.com, n. d.)

2.7.6. Analogų tyrimų analizės apibendrinimas

Terminės vonios Valse Toledo meno muziejaus stiklo paviljonas Klifordo Stilo muziejus Seona Reid Building

Amos Rex meno muziejus

Aplinka Uždara gamtinė aplinka Atvira gamtinė aplinka Uždara urbanistinė ir gamtinė aplinka Uždara urbanistinė aplinka Pusiau uždara urbanistinė aplinka

Pusiau uždaras

Planas

Pilnai atviras Pilnai uždaras Pusiau atviras Pilnai uždaras

Pjūvis

Apšvieti mo

metodas Kuriama nuotaika

Ribota šviesa kuria mistiškumą, susitelkimą bei ramybę, atsipalaidavimą.

Permatomumas suteikia gaivumo lengvumo ir elegancijos.

Visko nušvietimas kuria plastiškumo bei budrumo nuotaiką.

Kūrybiška, kintanti, harmoninga nuotaika. Kuriama susitelkimo, susikoncentravimo ir netikėtumo nuotaika.

Lentelė 4 Visų analogų palyginimas (sudaryta autorės)

2.7.7.

Analogų tyrimų analizės išvados

• Atlikus praktinių pavyzdžių analizę, galima teigti, kad architektūros objekto aplinka gali būti tiek urbanistinėje, tiek gamtinėje – uždara ar atvira ir nuo to priklauso objekto architektūrinės išraiškos panaudojimas siekiant pritaikyti natūralų apšvietimą.

• Projektuojant objektą uždaroje aplinkoje yra galimi du scenarijai. Pirmoji galimybė yra suprojektuoti uždarą objekto planą atsiribojant nuo aplinkos ir dienos šviesą gauti per stogui pritaikomus natūralausapšvietimometodus. Antroji galimybėyrasuprojektuoti atvirąobjekto planągaunant netiesioginęsaulės šviesą per pastatoperimetrą,o tiesioginius saulėsspindulius gauti iš stoge įmontuotų nukreipiamų stoglangių.

• Projektuojant uždaro plano objektą ir turint limituotą natūralią šviesą, pagrindinės patalpos yra projektuojamos, šalia natūralaus apšvietimo šaltinio, o projektuojant atviro plano objektą ir turint pakankamai šviesos per visą pastatą, patalpos gali būti projektuojamos išmėtytai, nepriklausomai nuo gaunamos šviesos šaltinio padėties.

• Pritaikius natūralaus apšvietimo metodus objekte, kurie koncentruotai kuria taškinį apšvietimą, žmogus šiame objekte yra labiau susitelkęs, susikoncentravęs ir tuo pačiu atsipalaidavęs, nes jo dėmesys labiau nukreipiamas į vieną tašką.

• Pritaikius natūralaus apšvietimo metodus objekte, kurie išsklaido šviesą ir apšviečia visą erdvę, sukuriama nuotaika yra labiau tinkama darbui, žmogus šiame objekte yra budresnis bei atidesnis, nes suvokiant erdvę reikia apžiūrėti visą apšviestą erdvę, nes viską vienodai apšviečiant nėra prioretizuojamos erdvės dalys.

• Atlikus praktinių pavyzdžių analizę, galima teigti, kad architektūros objektuose norint inovatyviai ir originaliai pritaikyti natūralų apšvietimą yra naudojami labiau stogui pritaikomi natūralaus apšvietimo metodai, nei sienose įmontuojami sprendimai.

2.8. TIRIAMOSIOS DALIES IŠVADOS

1. Apžvelgus istorinę natūralios šviesos architektūroje raidą, galima atrasti, kad skirtingomis epochomis buvo išrandami vis naujesni konstrukciniai sprendiniai, kurie leisdavo atsirasti naujiems šviesos įleidimo į pastatą būdams, tačiau senesni principai išlikdavo ir būdavo varijuojama vis tarp platesnio metodų pasirinkimo. Todėl ir šiais laikais galima pasisemti įkvėpimo iš praėjusių laikų ir pritaikyti tokį metodą pagal dabartines galimybes.

2. Įsigilinus į dirbtinio ir natūralaus apšvietimo privalumus bei trūkumus, galima daryti išvadą, kad dirbtinis apšvietimas neturėtų išbraukti natūralios šviesos. Dirbtinis apšvietimas turėtų būti tik antrinis architekto prioritetas po pirminio – natūralaus apšvietimo, nes pastarasis gali suteikti kitimo pojūtį bei duoti architektūrinei erdvei gylio dėl šešėlių žaismo.

3. Panagrinėjus natūralios šviesos patekimo į pastatą būdus paaiškėjo, kad architektai atlikdami projektus naudoja dažniausiai ne vieną variantą, o pasirinktų būdų kombinaciją, siekiant išgauti geriausią būtent tam tikram pastatui sugalvotą koncepciją, pasirinktą nuotaiką.

4. Apžvelgus skirtingus natūralios šviesos panaudojimo metodus paaiškėjo, kad tą pačią šviesą naudojant su tais pačiais pastato angų tipais, galima išgauti skirtingus afektus, skirtingas šviesos metodu, šviesos principus, jeigu iš anksto yra apgalvojama, kokia bus projekto koncepciją, kokią atmosferą siekiamą sukurti

5. Atlikus praktinių pavyzdžių analizę, paaiškėjo, kad turint pastato viziją prieš pradedant projektuoti yra svarbu išanalizuoti saulės judėjimą sklype ir projektuojant pastato koncepciją, pagrindinius tūrius bei pastato angas visada turėti suvokimą, kaip skirtingai kris saulės šviesa skirtingu metų laikais ir paros metu.

6. Atlikus tiriamąją dalį ir įsigilinus į natūralios šviesos architektūroje temą, atrandama didelė svarba kuriant su natūralia šviesa neperšviesti patalpų su per dideliu šviesos kiekiu. Kuriant projektą reikėtų nepamiršti ir tamsos, šešėlių panaudojimo, tam kad būtų suformuojamas geresnis erdvės suvokimas, šviesotamsa, atsirastų patalpos akcentai ir tinkamas kiekis šviesos galėtų kurti siužetą.

7. Paanalizavus lietuvių liaudies etnokosmologijos ryšį su šviesa, paaiškėjo, kad anksčiau lietuviai garbino natūralią šviesą bei ją skleidžiančius skirtingus dangaus kūnus: saulę, mėnulį, jų užtemimą, žvaigždes, vaivorykštę. Kiekvienas iš šių „dangaus šviesuliai“ buvo skirtingai lietuvių tautosakoje interpretuojamas ir kiekvieno skirtinga šviesa kūrė skirtingą nuotaiką bei emociją. Šias skirtingas atmosferas, skirtingas asociacijas bei simboliką galima būtų atkurti muziejuje projektuojant su natūralia bei dirbtine šviesa.

TYRIMŲ ANALIZĖ

3.1. Vietos ir sklypo pasirinkimas

Pasirinktas sklypas yra rytinėje Lietuvos pusėje. Jis priklauso Utenos apskrityje esančiam Molėtų rajonui, kuris ribojasi su Vilniaus apskrities teritorija. Pasirinktas sklypas yra Molėtų mieste, kuris yra Molėtų rajono geografinis centras.

Paveikslas 93 Pasirinkto sklypo padėtis Lietuvos, apskrities ir rajono padėtyje (sudaryta autorės)

Projektuojamas architektūrinis objektas yra visuomeninis pastatas – šviesos muziejus. Pasirinktas sklypas šiam objektui yra Molėtuose, nes Molėtai turi ganėtinai išvystytą turizmą ir pritraukia turistus dėl Kulionių kaime esančios Molėtų astronomijos observatorijos ir Lietuvos etnokosmologijos muziejaus. Taigi šis miestas jau turi stiprų su kosmologija susijusį identitetą ir šviesos muziejus galėtų tai paryškinti. Vis dėlto Molėtų observatorija yra nutolusi nuo pačio miesto ir yra jaučiamas poreikis aktyviau dienos metu veikiančio traukos objekto, todėl šiuo šviesos muziejaus projektu siūloma sukurti miesto vietoženklį, kuris papildytų Molėtų kosminių kūnų tematiką ir padėtų suaktyvinti turistinę veiklą pačiame Molėtų mieste

3.2. Teritorijos gamtos ir užstatymo santykis

Molėtų miestas atskiriamas į dvi dalis, nes per vidury, kaip ant virvelės sumauti karoliukai, yra ežerų grandinė sujungta intaku – Siesartis. Didžiausias ežeras yra – Pastovis, mažesnis yra –Pastovėlis, o mažiausias Promislavas. Ežerų karoliai atskiria šiaurinę miesto dalį – istorinį centrą, kur ir yra pasirinktas sklypas, nuo naujesnių rajonų esančių pietinėje ežerų pusėje. Ežerų krantas gana status, bet vis tiek Molėtai turi 2 paplūdimius ir vienas iš jų yra netoliese pasirinkto sklypo (73 pav.).

Paveikslas 94 Teritorijos gamtos ir užstatymo schema (sudaryta autorės)

Sklypas šiuo metu yra užstatytas ir jo funkcija yra Molėtų autobusų stotis, kurią yra ketinama perkelti Sklypas yra gana gamtinėje situacijoje, tačiau netoli intensyvaus gyvenamųjų vienbučių kvartalų Sklypas tampa kaip jungtis tarp užstatyto miesto istorinio centro ir gamtos karkaso Netoli sklypo yra svarbūs miestui rekreaciniai želdynai kaip Skulptūrų parkas, Pastovio pakrantė ir nuo pagrindinės gatvės judant link pagrindinio paplūdimio yra praeinamas pasirinktas sklypas.

Paveikslas 95 Sklypo gamtos ir užstatymo schema (sudaryta autorės)

3.3. Infrastruktūros ryšių sistema

Į Molėtų miestą įvažiuojama trimis pagrindinėmis kryptimis. Iš pietinės miesto ribos pusės yra magistralinis kelias Vilnius – Utena, todėl per patį miestą nevažiuoja didelis tranzitinis automobilių kiekis. Sklypas yra gerai pasiekiamoje vietoje, netoli miesto centro ir taip pat ne per toli nuo magistralinio kelio. Taip pat palei ežerus yra įrengti pėsčiųjų bei dviratininkų takai, kurie praeina ir palei sklypą (9 pav.).

Paveikslas 96 Molėtų ryšių sistema (sudaryta autorės)

Sklypo pasiekiamumas gerai išvystytas naudojantis automobiliu, sklypas yra prie įvažiavimo į Molėtus Taip pat sklypas yra pasiekiamas dviračiu, bet yra trūkstama jungtis dviračių tako tarp nacionalinės reikšmės tako ir palei krantinę esančio tako Pėsčiųjų ryšių ir jungčių rekreacinės funkcijos yra daugiausia prie krantinės palei paplūdimį ir į kitą ežero krantą, tačiau pėsčiųjų takai esantys prie pagrindinės miesto gatvės yra labiau funkciniai nuo taško „iki taško“.

Paveikslas 97 Sklypo ryšių sistema (sudaryta autorės)

3.4. Reljefas

Reljefas yra gana status, judant nuo pietinės miesto dalies link ežerų, tačiau pačiame sklypo reljefe didelis aukščio skirtumas nesijaučia, nes yra tik3metrų aukščio skirtumas, ovėliau žemėjantis reljefas leidžia atsiverti gerai panoramai į ežero pusę (10 pav.).

Paveikslas 98 Teritorijos reljefo schema (sudaryta autorės)

3.5. Užstatymas

Paveikslas 100 Teritorijos užstatymo pastatais intensyvumo schema (Registrų centras, 2018)

Paveikslas 99 Teritorijoje pagal sienų medžiagas schema (Registrų centras, 2018)

Pasirinkto sklypo gretimose teritorijose vyrauja nedidelio aukštingumo pastatai pagrinde vieno ar dviejų aukštų gyvenamieji namai arba komercinės paskirties pastatai, tačiau priešais sklypą kitoje gatvės pusėje yra keturių auštų pastatas išsiskiriantis iš bendro miesto silueto Taip pat netoliese pasirinkto sklypo yra viso miesto dominantė Molėtų Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.

Paveikslas 101 Teritorijos aukštingumo schema (sudaryta autorės)

3.6. Teritorijos problematika

Molėtai siekia gauti kurortinės teritorijos statusą ir stengiasi skatinti turizmą bei rekreaciją. Tačiau kol kas Molėtai stokoja pagrindinio traukos objekto, kuris patrauktų potencialius lankytojus. Šis objektas būtų tarsi centrinis taškas, leidžiantis žmonėms trumpai apibūdinti savomotyvus lankytis Molėtuose. Kol kas Molėtų mieste nėra išskirtinio ir didelio turistinio objekto, kuris galėtų pritraukti svarbius turizmo srautus. Savivaldybė planuoja pastatyti kultūros ir pramogų objektą pasirinktoje teritorijoje, siekdama sukurti unikalų ir didelį lankytojų srautą generuojantį turizmo objektą, kuris būtų patrauklus visų metųlaikais. Norimaperkelti autobusųstotįį kitąvietą,o „UAB Molėtų vanduo“ dalį pastatų, skirtų administraciniams ir pramoninėms tikslams, gali būti rekonstruojami ir panaudojami kultūrinėms, pažintinėms bei edukacinėms veikloms, pavyzdžiui, „Vandens namams“ .

Tikimasi, kad naujame objekte su priskirta teritorija, kuris būtų veikiantis visus metus ir nepriklausytų nuo sezono svyravimų, susiformuotų centrinis pritraukimo taškas lankytojams. Įkūrus šį unikalų traukos centrą, miesto bendruomenė ir vietos verslas turėtų galimybę kūrybiškai panaudoti šalia esančias teritorijas. Tai sukurtų naujas galimybes smulkiems verslams vystyti, padidinti gyventojų savarankiško verslo iniciatyvas, susijusias su centro veikla.

Paveikslas 102 Sklypo schema (Structum, 2022)

3.7. Vietos fotofiksacijos

Iš atliktų vietos fiksacijų matomas žemo aukštingumo aplinkinis užstatymas bei esamos viešosios erdvės, paplūdimys ir pėsčiųjų takai aplink ežerą, formuoja svarbų miesto traukos centrą (103 pav. ir 104 pav.)

Paveikslas 103 Aplinkinis užstatymas (sudaryta autorės)

Paveikslas 104 Teritorijoje esamos viešosios erdvės (sudaryta autorės)

3.8. Sklypo meniniai urbanistikos principai ir projektavimo galimybės

Lentelė 5 Sklypo esami urbanistiniai principai ir siūlomos galimybės (sudaryta autorės)

Vietos tyrimų analizės išvados

1. Atlikus analizę paaiškėjo, kadpasirinktojeteritorijojetrūksta funkciniųir vizualinių ryšių tarp Molėtų miesto centrinės dalies ir gamtinio karkaso esančio aplink Pastovio ežerą, o numatomas projekto sklypas galėtų veikti kaip jungtis tarp miesto ir gamtos link pagrindinio miesto paplūdimio;

2. Taip pat nuo miesto pagrindinės gatvės judant trūksta tiesioginio ryšio su pėsčiųjų tiltu vedančiuįkitąežerokrantą.Prietiltoesantiteritorijaturigalimybębūtipatrauklesnėturistams sutvarkius nesuformuotus lokalius želdynus;

3. Palei ežerą ir palei pagrindinę gatvę yra dviračių takai, tačiau vietomis jie nutrūksta, tad formuojant užbaigtą grandinę reikėtų pratęsti juos;

4. Taip pat yra matomas potencialas projektuojamo sklypo vakarinėje pusėje nutiesti pėsčiųjų ir dviratininkų takus vedančius nuo jau esamo dviračių tako link paplūdimio ir kitų rekreacinių teritorijų;

5. Pasirinktoje teritorijoje dominuoja žemas aukštingumas išskyrus kelias dominantes palei pagrindinę gatvę, todėl projektuojant galimos dvi alternatyvos Pirmoji suprojektuoti dar vieną dominantę palei gatvę, bet nenudominuojant bažnyčios, 3 4 aukštų pastatą Atroji suprojektuoti pastatą prisitaikantį prie esamo žemo aukštingumo ir projektuojant labiau į plotį ar po žeme;

6. Pasirinkta teritorija turi gana išraiškingą reljefą žemėjanti link ežero, tačiau pačio sklypo riboje esantis reljefas yra lygus, todėl galima būtų projektuoti ant lygaus reljefo neišlendant iš ribų arba projektuoti išlendant iš numatytų sklypo ribų judant labiau link vandens ir pastatą įkasant į reljefą arba laiptuotai prisitaikant prie jo.

4. PROJEKTINĖ DALIS

4.1. VARIANTINIS PROJEKTAVIMAS

Variantinio projektavimo metu buvo atliekamos architektūrinės formos paieškos atliekant įvairaus detalumo eskizus (9 pav.) bei 3d modeliavimą pasitelkiant programinėmis sistemomis. Atmetimo būdu buvo pasirinktos dvi skirtingos koncepcijos: susitelkimo į vieną erdvę ir nukreipimo jungiant erdves, kurios buvo labiau išdetalizuojamos ir vystomos Toliau pateikiama eksperimentinių variantų grafinė medžiaga bei palyginimas, kurio metu, parenkamas variantas tolimesniam projekto vystymui.

Paveikslas 105 Variantinio projektavimo metu atlikti eskizai (sudarė autorė)

4.1.1. Pirmoji idėja. Jungtis

Pirmoji idėja kilo nuomiesto jungties su Pastovioežeru. Nuo centrinės miesto dalies einant link paplūdimio praeiviai yra užkabinami ir nuvedami link pastato, kuris yra suprojektuotas į žemėjanti link vandens reljefą, todėl puse pastato atsiduria po žeme, o puse atgręžta į ežerą išlenda iš reljefo.

Pailgame stačiakampio tūryje formuojami 8 skirtingi korpusai pritaikantys vis kitokias natūralaus apšvietimo priemones, taip sukuriant ir skirtingas nuotaikas jose bei skirtingas emocijas. Taip pat kiekvienoje iš dalių veikia skirtingo tipo baseinai ar kitos paslaugos tokios kai masažai, saulės vonios, garsų terapija, meditacija.

Paveikslas 106 Pirmos idėjos vizualizacija

Paveikslas 107 Pirmosios idėjos koncepcija ir patalpų išdėliojimas (sudaryta autorės)

4.1.2. Antroji idėja. Saulės vonios

Antrosios idėjos pagrindinis akcentas rutulio tūris įmontuotas į kvadratą. Observatorijos kupolą primenantis tūris įsileidžia natūralų apšvietimą į sunkiai apšviečiamą pastato centrinę erdvę, kurioje yra suprojektuotas baseinas, nuo kurio šviesa patekusi per kupolo angą dar labiau yra išsklaidoma nuo vandens atspindžių. Taip pat tūryje yra įkertamos tris pagrindinės sklype jaučiamos kryptis: nuo centro, nuo miesto vartų ir link ežero

Paveikslas 109 Antrosios idėjos koncepcija (sudaryta autorės)

Paveikslas 108 Antrosios idėjos vizualizacija (sudaryta autorės)

4.2. PROJEKTO AIŠKINAMASIS RAŠTAS

4.2.1. Bendri duomenys

Projektuojamas sklypas yra Vilniaus g. 2 Molėtuose. Sklypo teritorija vakarinėje dalyje ribojasi su Turgaus gatve. Sklypas yra prie šių gatvių susikirtimo ir tęsiasi link Pastovio ežero.

Projektuojamoje teritorijoje patenkanti autobusų stotis yra numatoma iškelti į kitą vietą. Molėtų miesto bendrajame plane projektuojama teritorija įeina į Miesto dalies(rajonų) centro zona ir yra netoliese pagrindinės miesto zonos bei vieno iš pagrindinių įvažiavimų į miestą.

Sklypo gretimybės – iš rytinės pusės „UAB Molėtų vanduo“ administracinės ir pramoninės paskirties pastatai, iš vakarinės pusės vienbutis – komercinės paskirties pastatas, iš pietinės pusės pagrindinisMolėtųpliažasirišrytinėspusėsyrakelioservitutasgyvenamajamvienbučiaiprivažiuoti. Gretimybėse vyrauja gyvenamojo tipo, 1 – 2 aukštų sodybinis užstatymas link centrinės miesto dalies ir želdynų bei miško zonos link miesto administracinės ribos.

Sklype projektuojamas visuomeninės paskirties objektas – šviesos muziejus, kuris susideda iš 2dalinaiir1antžeminiųaukštų.Sklyporeljefasišraiškingas,altitudėssvyruojanuo160,72iki148,65. Projektuojamo pastato nulinė altitudė – 149,00.

Paveikslas 110 Eksterjero vizuolizacija iš paukščio skrydžio (sudaryta autorės)

Šiuo objektu kuriama viešoji erdvė, poilsio ir laisvalaikio praleidimui. Objekte numatoma įrengti recepcijos, edukacines, konferencijų, administracines, maitinimo erdves, muziejaus prekių parduotuvę, technines ir pagalbines patalpas. Pagrindinėse pastato patalpose įrengiamos skirtingos šviesos patyrimo erdvės bei ekspozicinės erdvės.

4.2.2. Projekto koncepcija

Pagrindinė projektuojamo objekto idėja – taikant įvairius natūralaus bei dirbtinio apšvietimo metodus sukurti muziejų, kuris atkurtų žmonių ryšį su etninėje kultūroje garbintais „dangaus šviesuliais“. Teoriniame skyriuje aptartus lietuvių liaudyje garbintus skirtingus šviesos kūnus, reiškinius ir jų kuriamas skirtingas nuotaikas ir asociacijos siekiama perteikti per architektūrą, kuriant šviesos patyriminį muziejų.

Projektuojamas pastatas kuria viešąją erdvę ir tampa tarsi jungtis tarp miesto ir gamtos (109 pav.). Iš vienos pusės į sklypą ateinama nuo Molėtų miesto centrinės dalies iš kitos pusės yra įvažiuojama į miestą. Praeinant projektuojamą sklypą patenkama į pagrindinį miesto pliažą prie Pastovio ežero ir palei jį esančius rekreacinius takus. Pastato formą padiktuoja šis ryšys tarp miesto ir gamtos, todėl sukuriamas dviejų aukštų pailgas tūris pabrėžiantis kryptį (110 pav.). Dėl sklype esančio didelio reljefo skirtumo bei siekiant įsikomponuoti į aplinką pastatas yra panardinamas į reljefą ir viršutinė pastato dalies altitudė yra sutapatinama su aukščiausiu sklypo lygiu. Formuojant toliau jungtį su ežeru bei kuriant viešąją erdvę suprojektuojama alėja – laiptai vedantis nuo miesto palei pastatą linkt ežero (111 pav.). Įėjimai į pastatą formuojami tiek pėstiesiems nuo pagrindinės gatvės tiek su automobiliais nuo šoninės gatvės. Muziejaus ilgas tūris yra išskaidomas skirtingais mažesniais tūriais – stoglangiais pagal skirtingas ekspozicinių salių paskirtį (112 pav.).

Paveikslas 111 Sklype dominuojantis miesto ir gamtos ryšys (sudaryta autorės)

Paveikslas 112 Į sklype esantį reljefą pastatomas tūris

Paveikslas 113 Sklype palei muziejų kuriama viešoji erdvė – jungtis (sudaryta autorės)

4.2.3.

Paveikslas 114 Muziejus išskaidomas mažiasniais tūriais naudojamais apšvietimui (sudaryta autorės)

Projektuojama teritorija aplink pastatą suskaidoma į 4 dalis: automobilių stovėjimo aikštelės, pagalbinis privažiavimas, viešoji erdvė – alėja, parkelis. Pastarasis projektuojamas prie gatvių sankryžos ir čia sukuriama aikštė parkelis su žaidimo, sporto aikštelėmis, bei etnokosmologijos simbolikos skulptūromis. Alėja susidedanti iš laiptų, rampų ir žaliųjų plotų projektuojama kartu su muziejumi ir nuo jos patenkama į pagrindinį įėjimą bei į kavinę, restoraną. Sklype nėra požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, o trys antžeminės automobilių aikštelės. Pirmoji ir pagrindinė automobilių stovėjimo aikštelė yra nuo Turgaus gatvės įvažiuojant ir čia yra 1 vieta turistinias autobusiui, 3 vietos žmonėms su negalia ir 28 įprastos vietos. Antroji nuošaliau yra suprojektuota tik įvažiavus į pagalbinį privažiavimą esantį rytinėje sklypo pusėje ir čia yra 13 automobilių vietų. Trečioji suprojektuota pavažiavus toliau pagalbiniu privažiavimu prie virtuvės ir prie ekspozicijų priėmimo rampos. Čia numatytos 8 paprastos automobilių vietos ir 2 žmonėms su negalia. Taigi išviso suprojektuota 54 automobilių aikštelės.

Sklypo ir teritorijos sprendiniai

Paveikslas 115 Sklypo planas (sudaryta autores)

Projektuojamas šviesos muziejus susideda iš 7 pagrindinių ekspozicinių salių, kuriose pagrindinis eksponatas yra skirtingai krentanti šviesa. Kiekviena salė skiriama vis kitam dangaus šviesuliui ar reiškiniui atskleisti ir atkartoti jo sampratą pagal lietuvių senąsias tradicijas. Taip projektuojant pačia šviesą atkuriamas lietuvių liaudies ryšys su ankščiau garbintais dangaus kūnais bei reiškiniais, leidžiant muziejaus lankytojui pajausti, kaip senovės žmogus juto šviesą, skirtingus dangaus kūnus ar reiškinius.

Paveikslas 116 Šviesos muziejaus inspiracija (sudaryta autorės pagal Dundulienė, 2008)

Pagrindinės 7 ekspozicinės salės išskiriamos į dienos šviesos ir nakties šviesos sales (9 pav.). Naktinės šviesos salės projektuojamos labiau į reljefą įlindusioje pastato dalyje, o dieninės šviesos salės projektuojamos labiau antžeminėje dalyje. Pradedant nuo dienos šviesos salių pirmoji yra pavadinama „Etnokosmologijos salė“ siekiant lankytojus supažindinti su muziejaus koncepcija. Antroji – „Saulės salė”, trečioji – „Laiko tėkmės salė“ atskleidžianti, kokia svarbi šviesa buvo siekiant suvokti laiką, ketvirtoji –„Vaivorykštės salė“. Naktinės šviesos salės yra „Mėnulio salė“, „Žvaigždžių salė“ ir „Saulės ir mėnulio užtemimo salė“.

Paveikslas 117 Muziejaus ekspozicinių salių išdėliojimas pagal etnokosmologiją (sudaryta autorės)

Paveikslas 118 Muziejaus ekspozicinės salės kuriančios skirtingą apšvietimą (sudaryta autorės)

Paveikslas 119 Aukštų funkcinis išplanavimas (sudaryta autorės)

4.2.5. Architektūriniai sprendiniai

Pirmajame aukšte yra projektuojamo pagalbinės, techninės, aptarnaujančios, administracinės patalpos ir vietomis ekspozicinės salės. Iš pastato rytinės pusės yra tarnybinis įvažiavimas ir automobilių stovėjimo aikštelė skirtas restorano darbuotojams ir virtuvės produktams pristatyti, o pats restoranas ir kavinė lankytojams yra prieinami nuo alėjos, vakarinės pusės. Taip pat tarnybinėje pusėje yra eksponatų priėmimo rampa, nuo kurios patenkama į paskirstymo ir saugyklos patalpas bei čia yra tarnybinis liftas. Einant iš saulės salės amfiteatro yra patenkama į muziejaus suvenyrų parduotuvę/ knygyną, taip pat šalia yra kelios administracinės patalpos bei konferencijų salė papildomiems renginiams. Pastato viduryje yra suprojektuoti pagrindiniai laiptai apjungiantys visus tris aukštus. Taip pat šio aukšto lygmenyje yra „Žvaigždžių“ ir „Saulės ir mėnulio užtemimo“ salės, į kurias patenkama per antrąjį aukštą

Paveikslas 120 Pirmo aukšto planas (sudaryta autorės)

Antrajame muziejaus aukšte per centrą įgilintoje erdvėje yra pagrindinis įėjimas nusileidus nuo gatvės per alėją. Patekus į pastato vidų patenkama į holą bei registratūrą nuo, kurios į dešinę yra visos dieninės šviesos ekspozicinės salės, o į kairę naktinės šviesos salės. Nuo holo einant į „Mėnulio salę“ čia apeinamos visos 8 mėnulio fazes primenantys stoglangiai bei langai ir jaučiama tarsi mėnulio šviesos kaitą. Iš šios salės patenkama į „Žvaigždžių salę“, kuri yra suprojektuota per du aukštus ir jos akcentaspervidurį esantis kupolassu mažomis angomis praleidžiantis ribotą šviesą tamsioje patalpoje ir taip imituojantis žvaigždžių kupolą,kurįsenovėjelietuviai laikė esantį dangaus skliautą. Toliau patenkama į „Užtemimo salę“, kurioje kabantis lubose skydas su siena formuoja ploną šviesos plyšį primenantį užtemimą ir tamsi patalpa kelia bauginantį bei slegiantį jausmą. Dieninės šviesos korpuse esanti pirmoji „Etnokosmogijos“ salė sujungiama su pirmuoju aukštu per atriumą ir per stoglangį patenkančia koncentruota šviesa. Kita salė „Saulės“ yra simbolizuojanti saulės kelionę dienos ir nakties metu, todėl pirmajame aukšte yra saulės šviesa „nakties metu“, antrajame –„dienos metu“. Kita ekspozicinė salė yra „Laiko tėkmės salė“, kurioje esantys 12 stoglangių įsileidžia šviesą ir per trafaretą kuria su šviesa skirtingų senovės lietuvių mėnesių simbolius. Paskutinė yra „Vaivorykštės“ salė, kurianti per spalvotus vitražinius stogo monitorius patekusios šviesos žaismą. Antrojo aukšto plane taip pat matoma terasa į kurią galima patekti ateinant nuo alėjos ir per praėjimą prie pagrindinio įėjimo.

Paveikslas 121 Antro aukšto planas (sudaryta autorės)

Trečiajame aukšte matomas antrojo aukšto stogas. Pastato pagrindinis stogo lygmuo nuo šiaurinės pusės yra tos pačios altitudės kaip ir žemės lygis. Ši dalis iki pastato pusės yra apželdinto eksploatuojamo stogo. Per išvedžiotus takelius galima pasivaikščioti tarp skirtingų stoglangių ir pasižiūrėti, kas vyksta viduje. Vidurinėje pastato dalyje yra trečio aukšto erdvė – tai pagrindinis

įėjimas nuo stogo arba nuo pagrindinės automobilių aikštelės ateinant per tiltelį. Įėjus į pastatą per tambūrą patenkama į holą, iš kurio pasirenkama ar nusileisti į registratūrą naudojantis laiptais ar naudojantis liftu. Likusi stogo dalis nėra eksploatuojama, todėl stogo perdangos storis suplonėja.

Paveikslas 122 Trečio aukšto planas (sudaryta autorės)

4.2.6. Fasadų sprendiniai

Fasadų medžiagiškumui pasirinktapagrindinėmedžiaga–betonas. Norint kurti muziejausišorę taip pat su šviesa buvo pasirinkta technika betono klojinių sprendimas. Apjungiant šių laikų technologijas ir senąsias tradicijas betono liejinyje atspausdinamas horizontaliai išdėliotų medinių lentų raštas. Taip išgaunamas gyvas ir natūralus fasado raštas, kuris nuolat kinta priklausomai nuo saulės apšvietimo kampo ir intensyvumo ir tuo pačiu medinių lentų motyvas primena senovines trobas. Langai ir vitrinos suprojektuotos su mediniais rėmais.

4.2.7. Vidaus erdvių ir interjero sprendiniai

Betonas yra naudojamas ir muziejaus interjere. Jis panaudojamas tiek vidinių sienų tekstūros kūrimui, taip pat kaip ir išorės su lentų klojiniais, tiek lubų apdailai. Taip pat ir grindims numatoma naudoti gruntuotą ir poliruotą betoną.

Kiekviena muziejaus salė yra suprojektuota su skirtingais stoglangiais, pritaikant prie salės tematikos. Mėnulio salėje panaudojami skirtingų formų stoglangiai atkartojant mėnulio kaitą (125 pav.).

Paveikslas 124 Vakarinis fasadas (sudaryta autorės)

Paveikslas 123 Rytinis fasadas (sudaryta autorės)

Paveikslas 125 Mėnulio salės interjeras su skirtingas mėnulio fazes simbolizuojančiais šviesos įleidimo sprendiniais (sudaryta autorės)

Paveikslas 126 Žvaigždžių salės interjeras. Kupolo išorėje šviesa prasiskverbia pro mažas angas simbolizuojančias žvaigždes, o kupoloo viduje yra baltiško žvaigždyno simboliai (sudaryta autorės)

Paveikslas 127 Užtemimo salės interjeras (sudaryta autorės)

Paveikslas 128 Etnokoslologijos salės interjeras (sudaryta autorės)

Paveikslas 129 Saulės salė antrame aukšte simbolizuojanti salės judėjimą dienos metu (sudaryta autorės)

Paveikslas 130 Saulės salė pirmame aukšte simbolizuojanti salės judėjimą nakties metu (sudaryta autorės)

Paveikslas 131 Laiko tekmės salėnaudojanti stoglangius su senovės lietuvių mėnesių runas (sudaryta autorės)

Paveikslas 132 Vaivorykštės salės interjeras (sudaryta autorės)

4.2.8. Konstrukciniai sprendiniai

Pagrindinė projektuojamo muziejaus laikančioji sistema yra – monolitinio gelžbetonio perdangų, sienų, kolonų, sijų bei santvarų konstrukcija. Pamatai įrengiami iš gręžtinių gelžbetoninių polių, sujungtų rostverku. Atsižvelgiant į perdengiamą tarpatramį (250-750 mm), parenkamas perdangų ir denginių storis. Didesniems tarpatamiams naudojamos sijos bei santvaros. Laikančių sienų, laiptinių ir liftų šachtų storis yra 250 mm, pagalbinių sienų storis 120 mm, o išorinės sienos storis apie 500 mm su apšiltinimu ir skirtingai varijuojančiu apdailos storiu. Laiptų maršai ir aikštelės taip pat yra gelžbetoninės ir

turi storį 250 mm.

Paveikslas 135 Pjūvis A – A per viso pastato ilgį (sudaryta autorės)

Paveikslas 134 Pjūviai C – C einantis per „etnokosmologijos“ salę ir D – D per „laiko tėkmės“ salę (sudaryta autorės)

Paveikslas 133 Pjūvis B – B einantis per „mėnulio“ salę (sudaryta autorės)

4.2.9. Detali projekto programa

4.2.10. Pasirinktų rėmėjų siūlomų produktų panaudojimo projekte aprašymas

VELUX

Šio projekto pagrindiniai akcentai – stoglangiai yra projektuojami pasirenkant VELUX produktus. Projekte numatyta integruoti Velux stoglangius ir stogo langų sistemas, kurios leis natūraliam šviesos srautui patekti į muziejaus interjerą. Šie langai suteiks puikią apšvietimo kontrolę bei pritaikius išmaniąją patalpų mikroklimato valdymo sistemą „VELUX ACTIVE with NETATMO“, bus galima reguliuoti langų atidarymą ir uždarymą, taip suteikiant muziejaus lankytojams tobulą komfortą. Taip pat naudojant VELUX jungiklius ir valdymo sistemas muziejus bus pritaikytas prie skirtingų oro sąlygų bei užtikrintas patogumas visais, muziejaus veikimo, metų laikais.

SELTEKA

Projektuojant šviesos muziejų, planuojama pritaikyti išmaniuosius LED šviestuvus

BIOWNLIGHT. Praktiškai pritaikant Selteka

BIOWNLIGHT išmaniuosius LED šviestuvus

šviesos muziejuje, bus pasiektas puikus šviesos valdymas, kuriuo galės būti kūrybiškai paryškintos eksponatų savybės ir sukurtos įspūdingos vizualinės patirtys lankytojams. Šie pažangūs šviestuvai prisidės prie įdomaus ir inovatyvaus muziejaus dizaino bei suteiks išskirtinį apšvietimo sprendimą visoms muziejaus erdvėms.

SCHOMBURG BALTIC

Pasirinkus INDUFLOOR®-IB

sistemą iš Schomburg Baltic, šviesos muziejus gaus patikimą, ilgaamžišką ir estetišką grindų sprendimą. Ši sistema pasirinkta, nes atitinka muziejaus poreikius dėl didelio atsparumo mechaniniam poveikiui bei dilimo. Tai yra ypatingai svarbu šiam muziejui, kur yra didelis lankytojų srautas, ir grindys nuolat patiria įvairius iššūkius.

BAREMA RYTAI

Šviesos muziejaus restorane ir kavineje, kuriuose yra vitrininiai langai, naudojamos "Barema rytai" apsauginės žaliuzės. Šios žaliuzės yra idealus pasirinkimas, siekiant užtikrinti patogią ir reguliuojamą saulės šviesos kontrolę šiose muziejaus erdvėse. BETONO

MOZAIKA

Projekte numatyta panaudoti trinkeles (Plaza 6x4 natūralaus akmens, Quartz) iš “Betono mozaikos”, kurios suteiktų minimalistišką ir estetiškai patrauklų dizainą. Šios trinkelės butų

panaudojamos pėsčiųjų takams, terasoms, bei automobilių aikštėms. Natūralaus akmens trinkelės suteiks muziejui natūralią ir elegantišką išvaizdą, prisidedant prie bendro muziejaus estetikos ir atmosferos.

SHNEIDER ELECTRIC

Šviesos muziejuje yra pasirinkta naudoti

Shneider Electric siūlomus EVlink Pro AC įkrovimo sprendimus ir įkrovimo stoteles elektromobiliams. Šios įkrovimo stotelės pasižymi moderniu dizainu, atitinkančiu muziejaus estetiką ir aplinką. Inovatyvūs sprendimai užtikrintų patogų ir efektyvų elektromobilių įkrovą, prisidedant prie šviesos muziejaus ilgalaikės tvarios strategijos.

WICONA (SELTEKA)

Projekte yra panaudojama WICTEC 50A

vitrininių langų sistema su mediniu profiliu, suteikianti šviesos muziejui išskirtinę vizualinę ir funkcionalią vertę. Naudojant WICONA aliuminę

vitrininių langų sistemą su mediniu profiliu, pastatui suteikiama natūrali ir šilta išvaizda.

ARTECHNIKA

Projekte taip pat strategiškai panaudojama „Artechnikos“ vaizdo stebėjimo įranga – FLEXIDOME kamera, kurios naudojimas muziejuje užtikrina saugumą ir apsaugą bei suteikia galimybę efektyviai stebėti ir kontroliuoti muziejaus teritoriją bei jo vidines erdves. Taip pat projekte panaudojama „Artechnikos“ siūloma gaisro apsaugos įranga VESDA-E VES. Šis įrenginys užtikrina projektuojamo pastato apsaugą nuo gaisro, greitai aptikdamas gaisro pradžią ir signalizuodamas.

NAUJIEJI ŽENKLAI

Projekte kuriant viešąsias erdves yra naudojamos „Naujųjų ženklų“

žaidimo aikštelės iš žaidimo komplekso „ZODIAC“, kuris puikiai atitinka muziejaus tematiką. Taip pat projekte naudojami lauko suoliukai „Portiqoa su aliuminio kojomis su atlošu“, kurie ne tik užtikrina komfortą lankytojams, bet ir prisideda prie bendravimo ir poilsio erdvių kūrimo. Projekte taip pat naudojamas

„LED parkinis šviestuvas ILGL“, kuris užtikrina efektyvų ir aplinkai draugišką apšvietimą viešojoje erdvėje ir parkelyje.

SĄRAŠAS

Baker, N., & Steemers, K. (2002). Daylight Design of Buildings: A Handbook for Architects and Engineers. Routledge, 5 – 24.

Banister, F. (1905). A history of architecture on the comparative method. (5 ed.). Bradbury, Agnew & Co. Ltd Printers.

Butcher, K. (2011). Lighting Guide 5: Lighting for Education. Charlesworth Press.

Cowan, H. J., & Smith, P. R. (2004). Dictionary of architectural and building technology (4th ed.). Spon Press.

Demers, C. MH (1997). The Sanctuary of ArtImages in the assessment and design of light in architecture, 2

15.

Dent, A., & Sherr, L. (2014). Material innovation: architecture. Thames & Hudson, 24 – 27.

Dundulienė, P. (2008). Lietuvių liaudies kosmologija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Evans, B. H. (1981). Daylight in architecture. McGraw-Hill, 93 – 99.

Gherri, B. (2015). Assessment of Daylight Performance in Buildings: Methods and Design Strategies. WIT Press, 8, 27, 34 – 35.

Glass, J. (2002). Encyclopaedia of architectural technology. Wiley-Academy, 190 – 192.

Guzowski, M. (2018). The Art of Architectural Daylighting. Laurence King Publishing, 10.

Harris, C. M. (2006). Dictionary of architecture & construction. (4 ed.). McGraw-Hill, 897.

Heschong, L. (2021). Visual delight in architecture: daylight, vision, and view. Routledge.

Holl, S., Pallasmaa, J., Gómez, A. P. (1996). Questions of Perception: Phenomenology of Architecture. William Stout, 63.

Kahn, & Johnson, N. E. (2011). Light is the theme : Louis I. Kahn and the Kimbell Art Museum (Rev. ed.). Kimbell Art Museum.

Klimka, L. (2005). Saulės laikrodžio tradicija: pažintinė, rekreacinė ir ekologinė reikšmė. 11-oji mokslinė konferencija "Žmogaus ir gamtos sauga".

Kostof, S. (1985). A history of architecture: settings and rituals. Oxford University Press, 331.

L. Klimka „Baltiškasis Pasaulio modelis ir kalendorius“

Laurinkienė, N. (2019). Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 49, 194 – 196.

Le Corbusier. (1957). The Chapel at Ronchamp. Praeger, 27.

Le Corbusier. (1989). Towards a New Architecture .Oxford: Butterworth Architecture, p. 29 (translated by F. Etchells; first published as Vers une Architecture by Editions Crés, 1923).

Livingston, J. (2014). Designing With Light: The Art, Science and Practice of Architectural Lighting Design. John Wiley & Sons, 109 – 112.

Lobell, J. & Kahn, L. I. (1979). Between Silence and Light: Spirit in the Architecture of Louis I. Kahn. Shambhala Publications, 34.

Millet, M. S. (1996). Light Revealing Architecture. Van Nostrand Reinhold, 32 – 33, 58 – 59, 160.

Moore, F. (1991). Concepts and Practice of Architectural Daylighting. Van Nostrand Reinhold.

Palekas, R. (2009). Pamąstymai apie Louis’o I. Kahn’o įžvalgas. Urbanistika ir architektūra, 33, 266 – 269.

Pallasmaa, J. (2015). Light, Silence and Spirituality in Architecture and Art. In Bermudez, J. Transcending Architecture: Contemporary Views on Sacred Space. (pp. 19–32). CUA Press, 29.

Phillips, D. (1997). Lighting Historic buildings Architectural Press, 202.

Phillips, D. (2000). Lighting modern buildings. Architectural Press.

Phillips, D. (2004). Daylighting: Natural Light in Architecture. Architectural Press.

Plummer, H. (2009). The architecture of natural light. Thames & Hudson, 11, 13 – 15, 94

Plummer, H. (2014). Nordic light: modern Scandinavian architecture. Thames and Hudson.

Ramos, E. V. (2015). Light in Architecture: The Intangible Material. RIBA Publishing, 3.

97.

Russell, S. (2012). The Architecture of Light: Architectural Lighting Design Concepts and Techniques: a Textbook of Procedures and Practices for the Architect, Interior Designer and Lighting Designer. (2 ed.). Conceptnine, 115

127.

Steane, M. A. (2011). The Architecture of Light: Recent Approaches to Designing with Natural Light. Routledge.

Straižys, V. & Klimka, L. (1997). The Cosmology of the Ancient Balts. Journal for the History of Astronomy, Archaeoastronomy Supplement, Vol. 28, p. S63.

Vaiškūnas, J. (2012). Skaitant dangaus ženklus. Lietuviško Zodiako pėdsakais. Dominicus Lituanus.

Valinskienė, A. J. Vaiškūnas: žmonės nebemoka skaityti dangaus ženklų

ISSN 1392-7639. – 2020, gruod. 12, p. 36.

Verges, M. (2007). Light in Architecture. Tectum.

Portr. // Kauno diena.

Žarskus, A. (1990). Lietuvių kalendorinės šventės. Rėdos ratas. Eksperimentinės technikos paminklų restauravimo įmonė.

6. NAUDOTŲ INTERNETO ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

Allied Works Architecture. Clyfford Still Museum. [žiūrėta 2022 m. lapkričio 09 d.]. Prieiga per internetą: https://alliedworks.com/projects/clyfford-still-museum

Archdaily. (2014). Seona Reid Building. Steven Holl Architects. [žiūrėta 2022 m. lapkričio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.archdaily.com/483381/seona-reid-building-steven-hollarchitects

Arquitectura viva. (2006). Glass Pavilion, Toledo Museum of Art, Ohio. [žiūrėta 2022 m. spalio 27 d.]. Prieiga per internetą: https://arquitecturaviva.com/works/pabellon-de-vidrio-museo-de-artede-toledo-ohio 4

Baldwin, E. Architectural Details: The Clyfford Still Museum by Allied Works. A museum explores concrete through light. [žiūrėta 2022 m. lapkričio 09 d.]. Prieiga per internetą: https://architizer.com/blog/practice/details/clyfford-still/

Basulto, D. (2010). Glass Pavilion at the Toledo Museum of Art. [žiūrėta 2022 m. spalio 27 d.].

Prieiga per internetą: https://www.archdaily.com/54199/glass-pavilion-at-the-toledo-museum-ofart-sanaa-pritzker-prize-2010

Betsky, A. (2012). Clyfford Still Museum. [žiūrėta 2022 m. lapkričio 09 d.]. Prieiga per internetą: https://www.architectmagazine.com/design/buildings/clyfford-still-museum_o

Cidon. Glasgow School of Art. [žiūrėta 2022 m. lapkričio 11 d.]. Prieiga per internetą:

https://www.cidon.co.uk/projects/special-projects/glasgow-school-of-art.html

Eimanavičiūtė, G. (2014). Pasaulio medis. [žiūrėta 2022 m. balandžio 28 d.]. Prieiga per internetą: http://verpste.lt/

Glasgow School of Art. GSA Reid Building BEEM Case Study. [žiūrėta 2022 m. lapkričio 11 d.]. Prieiga per internetą: https://www.gsa.ac.uk/media/835572/130919-case-study-breem-.pdf

Guzowski, M. (2017). Shaped By Light: Integrated Daylighting At The Reid Building At The Glasgow School Of Art. Architecture Of Complexity: Design, Systems, Society And Environment. 259 – 268. [žiūrėta 2022 m. lapkričio 11 d.]. Prieiga per internetą: https://www.researchgate.net/profile/AaronHipp/publication/317624272_In_Search_of_Healthy_Communities_A_Conceptual_Framework_for _Engaging_Developers/links/59444bf445851525f890aeee/In-Search-of-Healthy-Communities-AConceptual-Framework-for-Engaging-Developers.pdf

Law Insider. (n. d.). Artificial light. In Law Insider.com dictionary. [žiūrėta 2022 m. gruodžio 03 d.]. Prieiga per internetą: https://www.lawinsider.com/dictionary/artificial-light

Lietuvos regioninių tyrimų institutas. (2003). Kurorto statuso Lietuvoje reglamentavimo studija. [žiūrėta 2022 m. gruodžio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.tourism.lt/uploads/documents/kurorto%20statuso%20reglamentavimas.pdf

Merin, G. (2013). AD Classics: The Crystal Palace / Joseph Paxton. [žiūrėta 2022 m. gruodžio 09 d.]. Prieiga per internetą: https://www.archdaily.com/397949/ad-classic-the-crystal-palacejoseph-paxton

Oxford Learner‘s Dictionaries. (n. d.). Daylight. In Oxford Learner‘s Dictionaries.com dictionary. [žiūrėta 2022 m. gruodžio 03 d.]. Prieiga per internetą: https://www.oxfordlearnersdictionaries.com/definition/american_english/daylight

Platt, C., Carter, B. and Baines, M. (2014). Form Fabric Detail. 6, 10. [žiūrėta 2022 m. lapkričio 11 d.]. Prieiga per internetą: http://radar.gsa.ac.uk/3380/1/140320_-_Form_Fabric_Detail_sent.pdf

Souza, E. (2016). Peter Zumthor's Therme Vals Through the Lens of Fernando Guerra. [žiūrėta 2022 m. gruodžio 13 d.]. Prieiga per internetą: https://www.archdaily.com/798360/peter-zumthorstherme-vals-through-the-lens-of-fernando-guerra

The Plan. (2015). Clyfford Still Museum. Allied Works Architecture. [žiūrėta 2022 m. lapkričio 09 d.]. Prieiga per internetą: https://www.theplan.it/eng/architecture/clyfford-still-museum Virvičiūtė – Rybelienė, M. (2010). Baltų religija, lietuviškas Zodiakas ir šiuolaikinio žmogaus tapatybė. [žiūrėta 2022 m. balandžio 29 d.]. Prieiga per internetą: https://alkas.lt/2010/10/12/baltureligija-lietuviskas-zodiakas-ir-siuolaikinio-zmogaus-tapatybe/ Webb, M. (2011). Allied Works’ arresting art museum in Denver. [žiūrėta 2022 m. lapkričio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.architectural-review.com/today/allied-works-arresting-artmuseum-in-denver