Mažeikiai

Page 1

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS ŽEMĖS ŪKIO AKADEMIJA AGRONOMIJOS FAKULTETAS ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO MOKSLŲ INSTITUTAS

VIEKŠNIŲ VANDENS MALŪNO PRIEIGŲ IR APLINKINĖS TERITORIJOS SUTVARKYMO PROJEKTAS

Projekto autorius: Lukas Kavaliauskas Vadovas: Lekt. Aurelija Lozuraitienė

Akademija, 2020


SANTRAUKA Lukas Kavaliauskas Viekšnių malūno prieigų ir aplinkinės teritorijos sutvarkymo projektas

Projekto atlikimo vieta: Viekšnių vandens malūno prieigos ir kitapus Ventos upės esanti teritorija. Vandens malūno adresas - Akmenės g. 24, Viekšniai, Mažeikių r. savivaldybė. Teritorijos dydis – 13,5 ha Projekto tikslas: suprojektuoti Viekšnių vandens malūno prieigas ir aplinkinę teritoriją, atskleidžiant kraštovaizdžio planavimo principus ir įgytas žinias. Projekto uždaviniai: 1. Atlikti projektuojamos teritorijos daugiasluoksnę analizę geografiniu, istoriniu, demografiniu, ekologiniu aspektais, ištyrinėti vietines aplinkos sąlygas, ryšius su aplinkiniais objektais. 2. Išanalizuoti Lietuvos ir pasaulio analogus. 3. Funkciškai suskirstyti teritoriją. 4. Sukurti reprezentacinę, poilsio, pažintinę ir gamtos apsaugos zonas. 5. Įsigilinti į jautrų gamtiniu ir urbanistiniu požiūriais kontekstą ir pateikti atitinkamus sprendimus. 6. Parengti bendrą teritorijos planą su jį papildančiomis detalizacijomis. Želdyno projektavimo sąlygos: Buvo atlikti analizuojamai teritorijai reikalingi vietos tyrimai: istoriniai, dirvožemio, hidrologiniai, dendrologiniai, demografiniai, geografiniai, ištirtos gretimybės ir ryšiai, atliktos bendrųjų planų apžvalgos, želdinių inventorizacija. Projekto rezultatai: Formuojama daugiafunkcė teritorija su šešiomis funkcinėmis zonomis: reprezentacine zona, pažintine-edukacine zona, ramaus poilsio-pasivaikščiojimų zona, aktyvaus sporto zona, renginių zona ir poilsio prie vandens zona. Pagrindinis projekto akcentas – pažintinis takas lankytojus supažindinsiantis su išskirtiniu vietos kraštovaizdžiu ir atkreipsiantis dėmesį į Ventos regioniniame parke saugomas įvairias augalų ir gyvūnų rūšis. Takas ves per įvairias ekspozicijas ir ekologines zonas, lankytojai galės susipažinti su Lietuvoje natūraliai augančiais upių pakrančių augmenija, ornitochoriniais augalais. Teritorijoje atgaivinamas sporto kompleksas, įrengiami pasivaikščiojimų takai, renginių erdvė, paplūdimys su poilsinėmis.

2


TURINYS ĮVADAS ...................................................................................................................................................................... 4 1.

LITERATŪROS APŽVALGA................................................................................................................................... 5 1.1.

Kultūros paveldo padėtis Lietuvoje ............................................................................................................ 5

1.2.

Kraštovaizdžio apsauga Lietuvoje .............................................................................................................. 6

1.3.

Upės kraštovaizdyje................................................................................................................................... 8

1.3.1. 1.4. 2.

Vandens malūnų padėtis Lietuvoje .......................................................................................................... 11

ESAMOS SITUACIJOS ANALIZĖ ......................................................................................................................... 14 2.4.1.

Dirvožemio analizė .......................................................................................................................... 17

2.4.2.

Reljefo analizė ................................................................................................................................. 18

2.5.

Želdinių vertinimas .................................................................................................................................. 19

2.6.

Ryšiai ir gretimybės ................................................................................................................................. 20

2.6.1.

Objektai teritorijoje ......................................................................................................................... 20

2.6.2.

Ryšiai ............................................................................................................................................... 20

2.6.3.

Lankytinos vietos ............................................................................................................................. 21

2.7. 3.

Upių pakrančių tvarkymo pavyzdžiai pasaulyje .................................................................................. 9

Gamtinė aplinka ...................................................................................................................................... 23

REZULTATAI..................................................................................................................................................... 24 3.1.

Teritorijos koncepcija .............................................................................................................................. 24

3.2.

Želdiniai................................................................................................................................................... 25

3.3.

Infrastruktūra .......................................................................................................................................... 25

3.4.

Reprezentacinė zona ............................................................................................................................... 26

3.5.

Pažintinė-edukacinė zona ........................................................................................................................ 27

4.

NAUDOJAMI PROJEKTO PARTNERIŲ PRODUKTAI ............................................................................................ 29

5.

IŠVADOS .......................................................................................................................................................... 30

6.

LITERATŪROS SĄRAŠAS ................................................................................................................................... 31

3


ĮVADAS Vanduo ir hidrotechniniai statiniai visada buvo neatsiejama Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Užtvankos, kanalai, tvenkiniai, vandens malūnai yra labai svarbus komponentai, tiesiogiai prisidedantys prie šalies kraštovaizdžio ir kuriantys vientisą gamtos ir antropogeninių objektų audinį. Viekšnių vandens malūnas statytas 1897 m. Pranciškaus Lengvenio, Milių kaimo ūkininkų sūnaus. Šis pastatas kartu su visa jame išlikusia įranga įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą. Malūnas stovi Viekšnių miesto pakraštyje, vaizdingame Ventos upės slėnyje, dešiniajame krante, užtvenkta upė suformavo siaurą ir ilgą tvenkinį, nuo malūno prieitų atsiveria gražūs vaizdai, netoliese virš tvenkinio 1989 m. nutiestas kabantis tiltas. Projektuojama teritorija yra Ventos regioniniame parke. Šis unikalus raudonų plytų pastatas, iš vienos pusės įrėmintas Viekšnių miesto urbanistinio kraštovaizdžio, iš kitos pusės Ventos regioninio parko pievų ir miškų, yra labai patrauklioje vietoje ir turi daug potencialo, jis vienas iš daugelio Viekšnių mieste ir apylinkėse esančių kultūrinių, architektūrinių ir gamtinių traukos centrų. Vis dėlto objekto prieigose ir aplinkinėje teritorijoje stinga vientisos erdvinės ir ryšių struktūros, nėra vientisų želdynų, trūksta veiklų turistams, erdvės nėra pritaikytos poilsiui ir rekreacijai.

Projekto tikslas: suprojektuoti Viekšnių vandens malūno prieigas ir aplinkinę teritoriją, atskleidžiant kraštovaizdžio planavimo principus ir įgytas žinias Projekto uždaviniai: 1. Atlikti projektuojamos teritorijos daugiasluoksnę analizę geografiniu, istoriniu, demografiniu, ekologiniu aspektais, ištyrinėti vietines aplinkos sąlygas, ryšius su aplinkiniais objektais 2. Išanalizuoti Lietuvos ir pasaulio analogus 3. Funkciškai suskirstyti teritoriją 4. Sukurti reprezentacinę, poilsio, pažintinę ir ramaus poilsio zonas 5. Įsigilinti į jautrų gamtiniu ir urbanistiniu požiūriais kontekstą ir pateikti atitinkamus sprendimus 6. Parengti bendrą teritorijos planą su jį papildančiomis detalizacijomis

4


1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1.

Kultūros paveldo padėtis Lietuvoje

Santykis su paveldu ir požiūris į jo svarbą bėgant laikui smarkiai kito. Paveldo apsaugos ištakomis galime laikyti XIX a. II pusės Vakarų Europą, kur pradėjo formuotis paminklų apsaugos teorija ir praktika. Kultūros paveldas dažniausiai buvo sutapatinamas su meno šedevrais ar politiniais įvykiais (pvz. mūšių vietomis, didikų pilimis). Tokį požiūrį, beje, galime atpažinti ir sovietmečio laikotarpiu, kai menas ir kultūros paveldas dažnai tarnavo valdžios reprezentacijai, buvo elito ir valdžios reikalas. Požiūris į paveldą, toks, kokį mes suprantame šiandien, susiformavo kiek vėliau – XX a. viduryje ir antrojoje pusėje. Praeito amžiau įvairūs socialiniai ir ekonominiai pokyčiai privertė persislinkti vertybėms. Pasauliniai karai, 8 dešimtmečio ekonomikos krizė ir kitos amžiaus negandos kėlė grėsmę visiškam paveldo sunaikinimui. Plintant demokratiniams valstybės valdymo principams, paveldas taip pat patyrė demokratizaciją, paveldo sąvoka prasiplėtė ir ėmė apimti vis daugiau objektų. Kultūros vertybėmis imta laikyti ir industrinės eros liekanas (tame tarpe ir vandens malūnus), liaudies meną ir architektūrą, svarbą įgijo ir kultūrinio kraštovaizdžio sąvoka. Dar vienas svarbus šio vertybinio persislinkimo rezultatas – paveldas pradėtas laikyti viso sociumo turtu, kurį ne tik saugoti, tausoti, bet ir pažinti turėtų visi žmonės, nepriklausomai nuo jų padėties visuomenėje. Kitaip tariant, paveldas pavirto ne tik elito ir politikų domėjimosi sfera. R.Čepaitienė (2002) teigė: „Jo [paveldo] įvertinimas ir atvėrimas plačiajai visuomenei ne tik leido sušvelninti socialines traumas, bet ir tapo vienu iš kultūros paveldo, kaip masinio vartojimo produkto sampratos, formavimosi veiksnių. [...] Kultūros paveldo demokratizacija pagimdė jo industriją, kuri dabar užima reikšmingą Vakarų Europos ekonomikos sektorių“. Jungtinių Tautų Švietimo, Mokslo ir Kultūros Organizacijos (UNESCO) Generalinė konferencija septynioliktojoje sesijoje, vykusioje Paryžiuje, reaguodama į vis didesnę grėsmę gamtos ir kultūros paveldui sunykti, 1972 m. lapkričio 16 d. priėmė Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvenciją. Tokių veiksmų imtasi baiminantis, kad nacionalinio lygio paveldo globa ne visada užtikrina pilnavertę apsaugą ir yra netobula. Tiesa, Lietuva prie Konvencijos prisijungė tik po nepriklausomybės atgavimo. 1991 m. spalio 7 d. Lietuvos Respublika tapo UNESCO nare, 1992 m. kovo 31 d. prisijungė prie Pasaulio paveldo konvencijos. Tais pačiais metais Lietuvos Vyriausybė patvirtino pirmąją Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sudėtį ir Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos įstatus. Mūsų šaliai tai buvo ne tik labai svarbus žingsnis, bet ir įsipareigojimas. 5


Konvencija išskiria ir apibrėžia tris kultūros paveldo grupes: vietovės, pastatų grupės ir paminklai. Kultūros paveldu laikomi objektai, turintys išskirtinę visuotinę vertę istoriniu, estetiniu, etnologiniu, meno, mokslo ir antropologiniu požiūriais. Kultūros paveldu gali būti paskelbti architektūros, monumentaliosios skulptūros ir tapybos kūriniai, archeologinio tipo elementai, įvairūs gamtos arba bendri gamtos ir žmogaus kūriniai bei plotai, archeologinės vietovės bei kiti objektai (Konvencija, 1972). Svarbu tai, kad šis dokumentas paveldosaugoje įtvirtino iki šiol neegzistavusias sąvokas (pvz. pasaulio paveldas), į paveldo apibrėžimą įtrauktas ir gamtos paveldas, kai iki tol paveldu buvo laikomi tik žmogaus sukurti objektai. Greitai pasipylė ir kiti paveldo globą reglamentuojantys įstatymai. Prie paveldosaugos Lietuvoje stipriai prisidėjo 1993 m. išleistas Saugomų teritorijų įstatymas, vėliau išleisti Nekilnojamųjų kultūros vertybių įstatymas (1994 m.) ir Kilnojamųjų kultūros vertybių įstatymas (1996 m.).

1.2.

Kraštovaizdžio apsauga Lietuvoje

Aplinka, supanti paveldo vertybes, yra neatsiejama kultūros paveldo vertybių sudėtinė dalis, veikia ne tik kaip fonas, bet kuria darnią visumą, kurią vadiname kultūriniu kraštovaizdžiu. Labai svarbus, požiūrį į kraštovaizdį keičiantis ir prie kraštovaizdžio tvarkymo politikos modernėjimo Europoje ir Lietuvoje prisidėjęs dokumentas - Europos kraštovaizdžio konvencija - buvo pasirašytas 2000 m. spalio 20 d. Florencijoje. Lietuva jį ratifikavo 2002 m. spalio 3 d. Konvencijoje apibrėžiama sąvoka brėžiantį ryšį tarp kultūros paveldo ir kraštovaizdžio: „Kraštovaizdis - tai žmonių suvokiama vietovė, kurios pobūdį nulėmė gamtos ir (arba) žmonijos faktorių veikimas ir sąveika“. 1993 m. priimtas Lietuvos respublikos saugomų teritorijų įstatymas, kurio tikslas „išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams“. Šiuo įstatymu kartu eile kitų įstatymų reglamentuojama saugomų teritorijų (rezervatų, draustinių, atkuriamųjų ir genetinių sklypų, regioninių ir nacionalinių parkų ir kt.) veiklą, su jomis susijusius visuomeninius santykius, tvarkymo bei kontrolės teisinius pagrindus. Įstatymas taip pat reglamentuoja Europos ekologinio tinklo „Natura2000“ teritorijų Lietuvoje kūrimą. Ventos regioninis parkas, kuriame yra visa projekte nagrinėjama teritorija, įkurtas 1992 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo nutarimu su tikslu „išsaugoti Ventos paslėnių 6


kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes“ (Dėl regioninių parkų..., 1992). 2009 m. patvirtintos dabartinės Ventos regioninio parko, jo zonų ir buferinės apsaugos zonos ribos. Jo pagrindu regioniniame parke išskirtos 9 konservacinės paskirties zonos (1 rezervatas, 8 draustiniai). Teisės aktai apibrėžia skatinamas bei rekomenduojamas veiklas Ventos regioniniame parke. Yra skatinamas želdynų formavimas atkuriant pažeistus kraštovaizdžio kompleksus, objektus, vietovės vizualinę bei estetinę vertę, taip pat skatinamas kraštovaizdžio, biologinės įvairovės ir kitų vertybių apsaugos propagavimas. Išsaugant regioninio parko biologinę įvairovę ir buveines

rekomenduojama formuoti

ornitochorinius ir entomofilinius želdinius, įrengti inkilus uoksiniams paukščiams, šikšnosparniams bei kamanėms. Rekomenduojama palaikyti natūralias pievas, miško aikšteles ir laukymes šalinant savaiminius sumedėjusius augalus, taikant šienavimą ir ganymą. Didinant vietovės rekreacinę ir pažintinę vertę yra skatinamas apžvalgos aikštelių, apžvalgos bokštų ir ekspozicijų po atviru dangumi įrengimas. Rekreacinės paskirties zonose skatinama rengti poilsiavietes ir stovyklavietes. Projektuojama vieta patenka į „Natura2000“ saugomų teritorijų tinklą. Šį tinklą sudaro teritorijos Europos Sąjungos, kurias atrenka šalys narės pagal Buveinių direktyvą 92/4EEB ir Paukščių direktyvą 79/409/EEB. Tai išskirtinių buveinių ir paukščių apsaugai svarbios vietovės, kuriose privalo būti garantuota, kad ekologinė vertė nebus pabloginta. Lietuvoje šiuo metu (2019 m. duomenimis) yra 376 tokios teritorijos (Ventos regioniniame parke jų 13), jos užima 13% šalies teritorijos. Kiekviena teritorija yra atskirai inventorizuojama, aprašomos ten saugotinos gyvūnų ir augalų rūšys, rekomendacijos. Ventos upės ir Viekšnių malūno tvenkinio dalys, įeinančios į projektuojamą teritoriją priklauso Natura2000 teritorijai „Buveinių apsaugai svarbi teritorija (BAST) „Ventos upė“, kodas – LTAKM0002“. Čia saugomos gyvūnų rūšys: kirtiklis (Cobitis taenia), kartuolė (Rhodeus sericeus amarus), ūdra (Lutra lutra), upinė nėgė (Lampetra fluviatilis), ovalioji geldutė (Unio crassus). Teisės aktuose nurodoma, kad šioje teritorijoje draudžiamas upės vagos tiesinimas ir šalia upės vykdyti sausinimo darbus. Teritorijoje skatinamos veiklos: ekologiškas ūkininkavimas ir kitų priemonių įgyvendinimas siekiant gerinti vandens kokybę Antroji Natura200 teritorija persidengia su pirmąja ir užeina toliau už pakrantės ribų užimdama beveik visą Ventos salpą - Paukščių apsaugai svarbi teritorija (PAST) „Ventos upės slėnis“, kodas – LTAKMB002. Ši teritorija ypač didelė, vinguriuoja 71 kilometrą. Įeina didelė dalis Ventos slėnio, taip pat ir Ventos intakų atkarpos. Ši teritorija skirta griežlės (Crex crex) ir tulžio (Alcedo atthis) apsaugai. Teisės aktuose šioje teritorijoje nurodoma neversti pievų ir ganyklų ariama žeme, draudžiama keisti hidrologinį 7


upės režimą, įveisti mišką, stovyklauti, išskyrus rekreacinio funkcinio prioriteto zonas, taip pat draudžiama įveisti želdinius eroduojančiuose vandens telkinių krantuose. Teritorijoje skatinama: įrenginėti dirbtinius urvelius, kur yra galimos jų veisimosi vietos, šalinti sumedėjusią augaliją ir nendres, o krantus tvarkyti taip, kad bent 50 procentų atodangų ir stačių krantų būtų atviri.

1.3.

Upės kraštovaizdyje

Upės miesto ir gamtiniame kraštovaizdyje yra svarbus estetinis elementas ir reikšmingas ekologinis koridorius. Upė yra komforto ir stabilumo šaltinis, svarbus objektas miesto vystymuisi, miesto gyventojų socialinei gerovei. Upės kraštovaizdyje vaidina svarbią ekologinę rolę sudarydamos buveines įvairioms gyvybės formoms, veikdamos kaip ekologiniai filtrai, barjerai ir koridoriai, vandens šaltiniai. Žmonijos istorijoje upės užėmė dar vieną itin svarbią, transporto, funkciją. Nuo paleolito laikų Lietuvoje gyvenvietės kurtis pradėjo prie upių ir kitų vandens telkinių. Patvinusios upės pavasarį derlingomis nuosėdomis praturtinančios slėnių dirvožemius labai tiko užsiimti žemdirbyste. Upės pačios būdamos maisto ir vandens šaltiniu, tai pat supaprastindavo prekių mainus su aplinkinėmis gyvenvietėmis ir buvo jų transportavimo kelias. Dabar upės šio vaidmens praktiškai neteko atsiradus sausumos ir oro keliams, tačiau miestuose upės liko labai svarbiu komponentu. Upės įvairina miestovaizdį, prisideda prie gausesnės biologinės įvairovės ir žalumos jame, praturtina miesto žmonių gyvenimą suteikdami komforto ir estetikos. Pakrančių zonos yra ekologiniu požiūriu ypač svarbi tiek pačiai upei, tiek visai ekosistemai. Pakrantės yra pereinamoji buveinė tarp upės ir sausumos, kuriose susidaro ypatingos sąlygos turtingai bioįvairovei vystytis, jos atlieka svarbią rolę upės apsaugant upės vandens kokybę ir ekosistemos sveikatą. Pakrančių augalija veikia kaip kempinė, sugerianti aplinkos taršą, sumažinanti potvynių įtaką. Pakrantėse tarpstantys augalai ir jų nuokritos tampa namais bei maistu upės gyvūnijai. Pakrančių augalai šaknimis mažina krantų eroziją, lėtina vandens srovę, sulaiko pustomas dulkes ir perteklines maisto medžiagas, galinčias su paviršiniu vandeniu patekti iš žemės ūkio teritorijų ar kitų taršos šaltinių. Pakrantėse augančių krūmų ir medžių upei metamas šešėlis reguliuoja vandens temperatūrą ir deguonies kiekį, neleidžia jai perkaisti. Upių sveikata ir estetinė vertė yra lengvai pažeidžiama nemokšiško arba perteklinio jų tvarkymo metu. Visais atvejais privalu stengtis išlaikyti šiuos unikalius gamtinius koridorius. Išnaikinus pakrančių 8


augaliją, neišlaikius rekomenduojamų buferinių zonų, stipriai pertvarkius aplinkinį reljefą, apstačius ir išgrindus pakrantes yra didelė rizika pakenkti jautrioms buveinėms. Pakrantės zonos dydis, reikalinga

pilnavertei upės ekosistemos apsaugai, yra sunkiai

apibrėžiama. S. Wenger (1999 m.) rašo, kad 30 m pločio juosta dažniausiai jau užtikrina neblogą apsaugą, temperatūrinį slėnio režimą ir žymiai prisideda prie biologinės įvairovės.

1.3.1. Upių pakrančių tvarkymo pavyzdžiai pasaulyje River Forest Island Čangša mieste, Kinijoje Teritorijos dydis – 94 ha, projektas baigtas 2014 m. Projekte siekta maksimaliai prisitaikyti prie natūralių gamtos procesų. Žalieji plotai salos parke nėra kaip nors apsaugo nuo užtvindymo, tik pasivaikščiojimo takai yra gerokai pakelti nuo žemės, kad parko reginiais grožėtis būtų ga lima įvairiais sezonais, o želdiniai parinkti pagal vietos ekologiją.

Norges upės šlapių pievų parkas Norges-la-Ville miestelyje, Prancūzijoje Projekto autoriai siekdami pabrėžti natūralų užliejamų pievų grožį suprojektavo neutralaus dizaino medinį pasivaikščiojimo taką, neužgožiantį, tik švelniai kontrastuojantį su natūralia gamta. Vieta dažnai būna užsemta potvynių vandens ir pavirsta pelke, sausuoju sezonu pieva vis tiek lieka labai šlapia. Būtent tokios teritorijos dažnai žmonėms lieka nematomos. Įrengus pakeltus medinius šios unikalios vietos tampa prieinamos, taip pat atlieka edukacinę funkciją.

9


Mangfallpark Rozenheime, Vokietijoje Teritorijos dydis – 13 ha, baigtas 2010 metais. Projektas laimėjęs keletą kraštovaizdžio architektūros prizų. Naujasis parkas priartino Rosenheimo miestą prie netgi 4 jame tekančių upių ir kanalų – Ino, Mangfall, Hammerbach ir Mühlbach. Šis parkas savyje sujungia gamtos įvairovės išsaugojimą ir poreikį turėti daugiafunkcinį miesto parką – jame gausu ramaus ir aktyvaus poilsio vietų, takų, promenadų, tiltų, apžvalgos ir žaidimų aikštelių. Čia lankytojas priartinamas prie vandens, pakrantėse yra įrengti takai ir poilsio vietos, taip pat drėgnų augimviečių želdynai, vienas kanalų paverstas baidarių trasa. Skalda padengti iškyšuliai ir iš jos supiltos salos ne tik stabdo erozinius procesus ir lėtina upių srovę, bet ir suteikia erdves poilsiui.

10


Perreux River Banks, La Perreux-sur-Marne, Prancūzija Projektas Šalia Marnos upės 11 kilometrų nuo Paryžiaus centro. Baigtas 2013 m. Šis pakrantės sutvarkymo projektas ne tik prie upės priartino ne tik žmonės, tačiau ir natūralią vietinę augmeniją bei gyvūniją. Pagrindinis akcentas čia pakrante ir net upės paviršiumi meandruojantis medinis takas, atliekantis ir susisiekimo, ir estetinę bei pažintinę funkcijas. Pakrančių ruožuose išlaikyta natūrali pakrančių augalija ją papildant užliejamas teritorijas pakenčiančiais, natūralistinio stiliaus daugiametėmis gėlėmis.

1.4.

Vandens malūnų padėtis Lietuvoje

Malūnai Lietuvoje daugybę metų buvo ištikimi ir nepakeičiami Lietuvos žmonių palydovai. Be mums geriausiai suprantamos grūdų malimo paskirties, vandens ir vėjo energija buvo naudojama popieriui, kruopoms gaminti, velti vilnoms, veikė lentpjūvės, kalvės, aliejaus spaudyklos, siurblinės. Be kita ko, malūnai turėdavo ir nemažą socialinę reikšmę, klientai belaukdami eilėje aptardavo ūkio reikalus ir naujienas bei politinius įvykius, pasitaikydavo ir malūnuose rengiamų šokių. Deja, vandens malūnai dabar yra beišnykstantis kraštovaizdžio ženklai. Šiuo metu belikę vos šeštadalis XIX-XX a. sandūroje dar stovėjusių vandens malūnų, tada jų visoje Lietuvos teritorijoje buvo priskaičiuojama apie 2 tūkst. Seniausi malūno principu veikę įrengimai buvo žmonių arba gyvulių jėga sukamos girnos. paplitusios X a. Vėliau vystantis malūnininkystei traukiamoji jaučio ar arklio jėga buvo perduodama krumpliaratinėmis pavaromis. Netruko ateiti ir technologiškai pažangesni ir praktiškesni vėjo bei vandens malūnai. Pastarieji pradėti statyti XIII a. (anksčiau už vėjo), pirmąjį vandens malūną šaltiniai mini 1256 m. esantį Klaipėdoje ant Danės upės kranto. Spartaus vandens malūnų gausėjimo Lietuva sulaukė po Valakų reformos, nuo XVI a. vidurio, kai beveik visas Lietuvos ūkis persiorientavo į javų auginimą. Daugiausiai vandens malūnų sutikti galime Rytų Lietuvoje ir Žemaitijoje – šiuose regionuose upės sraunesnės, o vėjai 11


gūsingi ir nepastovūs, prasčiau tinkantys vėjo malūnų eksploatacijai. Buvo renkamos kalvotos ir raižytos vietovės. Pirmieji malūnai buvo statomi dvaruose, miestuose, bažnyčiose, vienuolynuose, įvairiose bendruomenėse. Tik nuo XIX a. antrosios pusės panaikinus baudžiavą jie paplito ir tarp valstietijos. Iš pradžių malūnai buvo statomi remiantis ilgamete malūnininkų praktiką ir iš kartos į kartą perduodamomis žiniomis, remiantis ilgamečiais upės tėkmės stebėjimais, buvo naudojamos vietinės medžiagos – medis, akmuo, pasitaikydavo plytų mūro. Tik nuo XIX a. malūnus projektuoti jau pradėjo technikai ir inžinieriai pritaikydami naujausius hidraulikos ir mechanikos pasiekimus. Laikas ir techninė pažanga šių, dabar jau paveldo objektų neaplenkė. XX amžiuje plintantys garo ir motoriniai malūnai ir vandens malūnų hidraulinę įrangą dažnai pakeitę elektriniai varikliai pamažu šiuos išstūmė. Galima teigti, kad vandens malūnų era baigėsi XX a. viduryje kartu su staigia šalies elektrifikacija ir atėjusiomis technikos naujovėmis. Jau nebenaudojamų vandens malūnų natūralų irimą paspartino ir jau anksčiau minėtos paveldo nykimo priežastys – daug jų buvo dalinai arba visiškai sugriauta karo metais, daug vidinės įrangos sunaikinta sovietinės Lietuvos metais, daug jų buvo suniokota per gaisrus, nereti ir vandalizmo atvejai. Vis dėlto, ne visas vandens malūnų paveldas išnykęs. Lietuvoje yra ir gerųjų šio technikos paveldo restauravimo ir įveiklinimo pavyzdžių. Dalis vandens malūnų po restauracijos yra tapę muziejais ir įvairių ekspozicijų bei amatų centrais (Pilaitės vandens malūnas, Vilniaus m., Pakretuonės vandens malūnas, Švenčionių raj., Ginučių vandens malūnas, Ignalinos raj., Liubavo dvaro malūnas, Vilniaus raj., Šlyninkos vandens malūnas, Zarasų raj., Mosėdžio vandens malūnas, Skuodo raj.), pobūvių salėmis, poilsio bazėmis (Gaveikėnų vandens malūnas, Ignalinos raj., Minčios vandens malūnas, Utenos raj. Balsių vandens malūnas, Pasvalio raj.), restoranais (Verkių vandens malūnas, Vilniaus m.). Dalis vandens malūnų teikia kompleksines paslaugas arba juose įrengti įvairūs pramogų centrai (Tiltiškių vandens malūnas, Zarasų raj., Vilkėnų vandens malūnas, Šilutės raj.) Bene sėkmingiausias Lietuvoje yra Belmonto vandens malūno likimas. Šis prancūziškojo tipo vandens malūnas su visu jį papildančiu kompleksu stovi ant Vilnelės kranto, vaizdingame Pavilnių regioniniame parke. Čia iškasta netgi 200 metrų vandens kanalų, grandiozinis ir pats malūno pastatas ir jo įrengimai. Dabar čia įrengtas didelis pramogų ir poilsio parkas, su restoranais ir įvairios paskirties pokylių salėmis. 2001 m. prasidėjusių darbų metu restauruoti autentiški malūno komplekso pastatai ir jų dalys bei atkurti prarasti elementai. Nebuvo pamiršta ir aplinka, atrestauruoti tiltai, kanalai, įrengti daugiamečių gėlių ir sumedėjusių augalų želdiniai. 12


Ventos regioninis parkas buvo ir vis dar yra vieta, kurioje gausu šių technikos paminklų, vien Papilės miestelio apylinkėse anksčiau jų buvo bent jau šeši. Regioninio parko teritorijoje be Viekšnių malūno galime rasti dar 3 išlikusius įvairios būklės vandens malūnus: Gudų vandens malūnas – Malūnas ant Virvytės kranto Viekšnių miesto apylinkėse. 1995 m. parduotas aukcione, jį įsigiję verslininkai čia įrengė nedidelę hidroelektrinę, buvo išsaugotas ir malūno pastatas. Šalia yra įrengta atokvėpio vieta su 7 vietų automobilių stovėjimo aikštele, 3 suoliukais ir informaciniu stendu. Augustaičių vandens malūnas - netoli Papilės, architektūra labiausiai primenantis Viekšnių malūną. Trijų aukštų raudonų plytų Ventos slėnio puošmena mūryta 1932 m. Statytas vietoje anksčiau stovėjusio, bet sudegusio medinio malūno. Šalia vandens malūno įrengta atokvėpio aikštelė su 11 vietų automobilių stovėjimo aikštele, 2 suoliukais ir informaciniu stendu. Papartynės vandens malūnas - netoli Papilės, veikė jau nuo 1867 m., šalia grūdų malimo gamino ir elektros energiją ir pjovė medienos lenteles. Paskutinį kartą girnos sukosi 1953 m. Malūnas renovuotas 1999 m. jį įsigijusių verslininkų, atstatyta užtvanka, įrengta hidroelektrinė.

BELMONTO VANDENS MALŪNAS

VERKIŲ VANDENS MALŪNAS

13

PAKRETUONĖS VANDENS MALŪNAS


2. ESAMOS SITUACIJOS ANALIZĖ 2.1.

Esamos būklės vertinimo metodika

Atliekant analizes buvo atlikti teritorijai reikalingi vietos tyrimai: istoriniai, dirvožemio, hidrologiniai, dendrologiniai, demografiniai, geografiniai, ištirtos gretimybės ir ryšiai, ir kt. Vykdant tyrimus buvo analizuojami Mažeikių rajono bendrojo plano (2008 m.) grafines dalis, Ventos regioninio parko tvarkymo ir zonų planus, topografines nuotraukas, Natura2000 žemėlapiai, Aplinkos apsaugos agentūros potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapiai. Informacijai apie vyraujančias dirvožemio sąlygas vertinti buvo pasitelkti internetines GIS ir kartografijos paslaugas teikiančios svetainės Geoportal duomenys. Nuvykus į vietą buvo vertinamas vietovės pobūdis, daromos fotografijos, vertinami želdiniai. Istoriniai tyrimai atlikti vykdant literatūros apžvalgą. Informacija apie teritorijos dirvožemį paimta iš internetines GIS ir kartografijos paslaugas teikiančioje svetainėje Geoportal, informacija apie elektros tinklus – iš geoinformacines paslaugas teikiančios svetainės Regia.

2.2.

Teritorijos kontekstas

Viekšniai yra miestas Mažeikių rajone, 14 km į pietryčius nutolęs nuo Mažeikių. Tai yra viena iš trijų rajono miesto statusą turinčių gyvenviečių: Mažeikiai (32 711 gyv.), Viekšniai (1670 gyv.), Seda (953 gyv.) (Lietuvos statistikos departamentas, 2019). Savivaldybės plotas - 1220,2 km² , iš jų 32 km² užima miestai ir gyvenvietės, 22 km² – pramonės įmonės ir keliai, 614 km² – žemdirbystės plotai, 273 km² – miškai ir 68 km² – kitos paskirties plotai. Mažeikių savivaldybė yra šiaurės vakarų Lietuvoje, ribojasi su Akmenės, Telšių, Skuodo ir Plungės savivaldybėmis, taip pat turi sieną su Latvija. Viekšnių miestas yra vienoje iš 9 Mažeikių savivaldybėje esančių – Viekšnių seniūnijoje. Savivaldybėje vyrauja lygumų kraštovaizdis, tik vietomis lygumų paviršius kalvotas. Teritorija išsidėsčiusi trijuose geografiniuose rajonuose: didžiąją dalį užima Ventos vidurupio žemuma, vakarinėje ir šiaurinėje dalys yra Vakarų Kuršo aukštumos pakraštyje, pietinė ir pietvakarinė – Rytų Žemaičių plynaukštės pakraštyje. Kraštovaizdyje išvagotas tankaus upių tinklo, visos upės priklauso Ventos, vandeningiausios rajono upės, baseinui. Taip pat gausu pelkių, deja, rajonas nėra ežeringas, iš viso suskaičiuojami tik 5 ežerai. Lietuvos bendrajame plane rašoma, kad Mažeikių rajonas yra mažo rekreacinio lankomumo potencialo. Šis rodiklis yra žemiausias Telšių apskrityje. Rajone yra vienas regioninis parkas, į kurio ribas ir pakliūva projektuojama teritorija. Yra 10 gamtos paveldo objektų. 14


Miestas turtingas istorija, paveldu ir kultūra. Tą rodo miesto paskelbimas urbanistiniu draustiniu. LR Vyriausybė 2008 m., siekdama „išsaugoti Viekšnių miesto istorinės dalies urbanistinę (planinę, erdvinę, tūrinę) struktūrą, tradicinį visos teritorijos ir joje esančių atskirų sklypų užstatymo tipą (-us), tradicinę statinių architektūrinę išraišką, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statinių kompleksą, kitus jame esančius kultūros paveldo objektus ir jų aplinką“, Viekšnių miestą paskelbė urbanistiniu draustiniu ir apjungė visas mieste esančias kultūros vertybes. (Dėl Ventos regioninio..., 2009). Viekšniai minimi nuo 1253 m., miestelis ypač išaugo XVI – XVIII a., tapo vienu iš didesnių Šiaurės Lietuvos prekybos centrų. Miesto statusą Viekšniai gavo du kartus – 1725 m. ir 1995 m. Deja, pirmą kartą miesto teisės gana greitai buvo atimtos. Miestą dažnai niokojo karai, epidemijos ir gaisrai. Viekšniai buvo visiškai sunaikinti 1656 m. tuo metu užėjusių švedų, taip pat stipriai nukentėjo per 1886 m. ir 1915 m. gaisrus. Miestelio plėtrai didelės reikšmės turėjo 1873 m. nutiestas Liepojos-Romnų geležinkelis. Vis dėlto šios negandos nesutrukdė miestui plėstis ir augti, nesukliudė sukaupti itin gausaus paveldo. Miestas pasigirti gali aviacijos pradininko Lietuvoje, Viekšniuose gyvenusio ir kūrusio, Aleksandro Griškevičiaus (1809-1863) memorialiniu muziejumi. Viekšniuose taip pat galime rasti M. V. V. Biržiškų memorialinę ekspoziciją ir miesto centre stovintį paminklą Biržiškų šeimai atminti, taip pat Viekšnių pirmosios vaistinės muziejų – tai autentiška XIX a. II pusės kaimo vaistinė, antra seniausia visame Žemaitijos regione. Mieste stovi 1921 m. statyta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – tai neabejotina miestovaizdžio dominantė, balti bažnyčios bokštai matomi beveik iš visų miesto ir jo apylinkių vietų. Viekšniuose taip pat galime rasti 1867 m. statytą cerkvę, paminklą Vytautui Didžiajam, senąsias kapines, senąsias žydų kapines, daug senosios medinės architektūros pavyzdžių, gausu gatvių grįstų akmenimis. Miestas pasigirti gali ne tik atskirais architektūriniais objektais, bet ir terpe, kurioje jie visi apjungiami, ypač įdomi centrinė, radialinio plano pagrindines gatves sujungianti netaisyklingos formos aikštė.

15


2.3.

Objektas

Malūnas stačiakampio plano, keturių aukštų (ketvirtas buvo pristatytas vėliau), kompaktinio tūrio, stogas pusvalminis, langų angos pusiau apskritiminės, fasadą puošia degto molio plytų reljefiniai karnizai, piliastrai. Viename iš piliastrų įmūryta plokštė su užrašytais pastato pastatymo metais. Malūno statybinė medžiaga – raudonų degto molio plytų mūras, pamatai iš akmens mūro, arka virš vandens kanalo sumūryta iš tašytų akmenų ir degtų molio plytų, vandens kanalas betoninis. Malūne taip pat išlikusi ir saugoma technologinė įranga – trys mediniai būgnai su girnomis, piltuvais ir rėmais, mediniai grūdų latakai, dveji valcai, medinės girnelės, dvi javų valymo mašinos (šatrai), kruopinė, akmenų smulkinimo mašina, elevatorius, girnų pakėlimo mechanizmas. Viekšnių vandens malūno apsaugos reglamento aktas verčia atsižvelgti į griežtus paveldosauginius reikalavimus, galiojančius ne tik pastatui, bet ir jam priklausančiame žemės sklype. Projektuojami želdiniai neturėtų užstoti pastato vertingųjų savybių, reikia išlaikyti esamą reljefą, Ventos upės vagą, teritorijoje esantį autentišką akmenų grindinį, užtvanką su žuvitakiu, kanalą.

16


2.4.

Reljefo charakteristika ir dirvožemiai 2.4.1. Dirvožemio analizė

Pagal naujausią dirvožemių rajonavimo klasifikaciją sudarytą apjungus TDV-96 ir LTDK-99 klasifikacijas, Viekšniai priklauso Žemaitijos aukštumų balkšvažemių ir išplautžemių sričiai, Mažeikių – Užvenčio išplautžemių rajonui. Šis rajonas sutampa su Ventos vidurupio žemuma. Šioje teritorijoje vyrauja daugiausiai moreniniai priemoliai ir limnoglacialinės aleuritingos nuogulos, daugiausiai paplitę glėjiškieji išplautžemiai (IDg). Pagal Geoportal duomenis, projektuojamoje teritorijoje yra trijų tipologinių grupių dirvožemiai: dešiniajame Ventos krante vyrauja išplautžemiai, kairiajame daugiausiai salpžemiai su pradžažemių intarpais. Pagal granuliometrinės sudėties klasifikaciją, visoje dirvožemiai yra lengvi. Vyrauja priesmėliai, o kairiajame Ventos krante yra įsiterpusio rišlaus ir biraus smėlio, pakrantėje už užtvankos yra smėlingų lengvų priemolių. Pradžiažemiai (PR/RG) – priskiriami prie neišsivysčiusių ar menkai išsivysčiusių dirvožemių, jie susidaro puriose nuosėdinės kilmės nuogulose, paplitę smarkiai eroduotose arba arba žmonių ūkinės veiklos pakeistose vietose, pavyzdžiui karjeruose. Tai dirvožemiai, galintys turėti neryškių glėjiškumo požymių, turi diagnostinį pilkšvąjį (ochrik) horizontą. Šie dirvožemiai turi labai mažai organinių medžiagų, yra labai mažo derlingumo. Salpžemiai (AD/FL) – kitaip vadinami aliuviniais dirvožemiais, jie susidaro upių (ypač didesniųjų), ežerų salpose bei deltose, ten kur sezoniniai potvyniai užlieję teritorijas palieka aliuvinių nuogulų sluoksnį. Šių dirvožemių išskirtinumas, kad jų granuliometrinės sudėties ir dirvodarinės sąlygos yra labai įvairios, yra intensyvus biogeniniai procesai, šie dirvožemiai yra nuolat atsinaujinantys. Išplautžemiai (ID/LV) – vieni būdingiausių dirvožemių Lietuvoje, kurie formuojasi priemolingose giliai karbonatingose nuogulose. Išplautžemių fizinės savybės nėra labai palankios, dirvožemiai turi prastą struktūrą. Ventos upė teka per karbonatingų dirvožemių sritis, todėl aliuvinės nuogulos yra derlingesnės ir palankesnės pakrančių bioįvairovei.

17


2.4.2. Reljefo analizė Didžiąją dalį teritorijos užima fliuvialinis geomorfologini pagrindas – čia reljefas suformuotas upės veiklos, kuri nuolat plaudama, grauždama ir pernešdama nuosėdas suformavo savitą vietovaizdį. Upės tėkmė suformavo gilų slėnį (dėl šios priežasties šalia Ventos glaudėsi daugybė vandens malūnų, nes užtvenkus upę, vanduo neišsiliedavo iš slėnio ir neužpildavo ūkininkų laukų). Projektuojamoje teritorijoje reljefo aukštingumas svyruoja nuo ~51 m virš jūros lygio ties Ventos upės krantas iki ~59,5 m virš jūros lygio rytiniame teritorijos pakraštyje. Apskaičiavus nuolydžius nustatyta, kad didžioji dalis teritorijos patenka mažo reljefo nuolydžio intervalą (0–10% nuol.). Priede matomas 10-20%, 20-30% ir >30% nuolydžių plotai. Staigiausi aukščių perkritimai nustatyti ties Ventos upės krantais, šiaurinėje teritorijos dalyje, taip pat ties Ventos salpos ribomis.

18


2.5.

Želdinių vertinimas

Didžioji dalis želdinių teritorijoje yra savaiminės kilmės. Viršsalpinėje terasoje kairiajame Ventos krante yra kelios grupės savaiminės kilmės paprastosios pušies (Pinus sylvestris) ir drebulės (Populus tremula) jaunuolynų. Ties įvažiavimu į malūno teritoriją iš Akmenės g. pusės yra vieninteliai nesavaiminiai įveisti želdiniai – 4 karpotieji beržai (Betula pendula), 2 mažalapės liepos (Tillia cordata) ir 1 blindė (Salix caprea). Dviejų rūšių krūmai: 5 paprastosios alyvos (Syringa vulgaris) ir eilė baltauogių meškyčių (Syphoricarpos albus)

19


2.6.

Ryšiai ir gretimybės 2.6.1. Objektai teritorijoje

Vandens malūno kieme pastatyti du informaciniai stendai. Šalia akmenimis grįsto įvažiavimo įrengtas šaligatvis nuo įvažiavimo atskirtas dekoratyvine metaline tvorele. Šaligatvis savo funkcijos beveik neatlieka, jis nėra sujungtas su gatve ir prasideda tik už beržų, liepų ir trako krūmynų eilės. Su gatve šaligatvis sujungtas tik per medžius ir krūmus nerangiai vingiuojančiu gruntiniu takeliu. Šalia šaligatvio įrengti keturi suolai su šiukšliadėže. Kitoje Ventos pusėje yra dar Smetonos laikus menantis stadionas su gretimomis keturiomis žaidimų aikštelėmis. Šiuo metu šis kompleksas yra apleistas. Taip pat netoliese yra vietos jaunimo naudojama pavėsinė ir šalia mėgėjiškai įrengta tinklinio aikštele su smėlio danga. Šalia pušų jaunuolyno, prie pagrindinio tako, vedančio nuo tilto į Juodeikių poilsiavietę, stovi liaudies meno stiliaus medinė skulptūra. 2.6.2. Ryšiai Į vandens malūno teritoriją yra patenkama iš Akmenės gatvės, nuo gatvės iki malūno veda pravažiuojamas autentiškas akmenų grindinys. Viekšnių centras nuo malūno nutolęs vos 300 m atstumu. Patekti į kitoje upės pusėje esančią teritoriją iš Viekšnių galima tik kabančiuoju pėsčiųjų tiltu, kuris pasiekiamas taip pat iš Akmenės gatvės, vos už 100 metrų nuo įvažiavimo į malūno teritoriją. Teritorija kairiajame Ventos krante įrėminta miškų, nuo pėsčiųjų tilto išsišakoja daug natūraliai susiformavusių išmintų takelių įvairiomis kryptimis. Šie takai ir pėsčiųjų tiltas naudojamas Užventės kaimo ir aplinkinių pavienių išsibarsčiusių sodybų gyventojų susisiekimui su Viekšniais – seniūnijos centru. Svarbesnės miesto institucijos: Viekšnių gimnazija, Viekšnių lopšelis darželis „Liepaitė“, biblioteka, Ventos regioninio parko direkcija, Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyrius, Viekšnių kultūros centras, Dr. A. Biržiškos sveikatos namai. Persikėlus per pėsčiųjų tiltą galima pasiekti už ~2km nuo vandens malūno esantį Mangusto pažintinį taką, pakeliui pušyne ~1 km atstumu nuo malūno yra Juodeikių poilsiavietė ir taku su ja sujungta Juodeikių poilsiavietė. Didžioji dalis projektuojamos teritorijos patenka ne į Viekšnių miesto teritoriją, žemė kairėje Ventos pusėje valdo Mažeikių r. savivaldybė panaudos tikslais.

20


Išanalizavus Ventos regioninio parko prioriteto zonų planą, paaiškėjo, kad projektuojama teritorija patenka į tris prioriteto zonas: Viekšnių urbanistinio draustinio zoną, rekreacinio prioriteto zoną ir maža dalis į ekologinės apsaugos prioriteto zoną. Pagal Ventos regioninio parko tvarkymo planą, LR aplinkos ministro patvirtintą 2009 m., projektuojama teritorija patenka šias tvarkymo zonas: kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo (GEk), specializuoto apsauginio ūkininkavimo (ŽAs), subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos (NRn), specializuoto apsauginio ūkininkavimo (MAs).

2.6.3. Lankytinos vietos Svarbu ištirti ryšius su aplinkiniais traukos objektais ir įvertinti galimus turistų maršrutus regione. Svarbesni gamtiniai ir kultūriniai traukos objektai, esantys 20 km spinduliu nuo Viekšnių malūno teritorijos nurodomi lentelėje ir paveiksle.

21


1.

Mangusto pažintinis takas

11. Jurakalnio geologinis pažintinis takas

2.

Gyvolių piliakalnis

12. Papilės vandens malūnas

3.

Gudų vandens malūnas

13. Daukanto memorialinis muziejus

4.

Pavirvytės dvaras

14. Purplių vėjo malūnas

5.

Uogiškių dešimtkamienė liepa

15. Jautakių vandens malūnas

6.

Pievėnų bažnyčia ir varpinė

16. Mažeikių muziejus

7.

Apžadų pakeliai

17. Mažeikių cerkvė

8.

Šiaudinės bažnyčia

18. Žerkščių pušyno takas

9.

Balsių slėnis

19. Ventos reg. parko lankytojų centras

10. Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas

20. Ventos Purvių kabantis tiltas per Ventą

22


2.7.

Gamtinė aplinka

Regione vyrauja vakarų, pietvakarių ir pietų vėjai. Geoportal.lt duomenimis vidutinė vėlyviausia pavasario šalnų žemės paviršiuje data regione – gegužės 15 d. Vidutiniškai ankstyviausios rudens šalnos žemės paviršiuje prasideda rugsėjo 30 d. Kairiajame upės krante susidaręs Ventos vidurupio slėnyje dažnai sutinkamas darinys, ~2 m aukščio atodanga geriausiai matoma nuo pusiasalio, tarp malūno kanalo ir upės. Jų gausu Ventos regioniniame parke, netoliese yra keletas žymesnių pavyzdžių: Papartynės malūno geologinė atodanga, Raudonskardžio geologinė atodanga, Papilės juros periodo atodanga, Jurakalnio geologinė atodanga, Purvių geologinė atodanga, Svirkaičių atodanga ir kt. Šiosios masteliai yra gerokai mažesni, tačiau taip pat yra saugotina dėl savo estetinės ir ekologinės vertės, stačiuose upių šlaituose ir atodangose peri paukščiai, svarbiausias jų ir teritorijoje saugomas – tulžys (Alcedo atthis).

23


3. REZULTATAI 3.1.

Teritorijos koncepcija

Įvertinus ypatingą vietos urbanistinį ir gamtinį audinį, vietos gyventojų poreikius ir esamą situaciją formuojama daugiafunkcė teritorija su šešiomis funkcinėmis zonomis: reprezentacine zona, pažintineedukacine zona, ramaus poilsio-pasivaikščiojimų zona, aktyvaus sporto zona, renginių zona ir poilsio prie vandens zona. Projekte ypač daug vietos skirama gamtos ir kultūros paveldo apsaugai. Teritorijoje siūloma įrengti pažintinį taką, kuris Viekšnių vandens malūno lankytojus supažindins su Ventos regioninio parko saugomu unikaliu paslėnių kraštovaizdžiu. Pažintinis takas ves per skirtingas ekspozicijas ir zonas, supažindinančias žmones su įvairiomis augalų grupėmis ir skirtingomis ekosistemomis. Teritorijoje projektuojami du tiltai – vienas virš malūno kanalo ir vienas virš Ventos upės – jie palengvins susisiekimą su kitoje upės pusėje esančia teritorija ir atvers naujus vaizdus. Tiltas per Ventos upę suteiks galimybę iš arčiau pasigrožėti stačiais ir eroduotais upės krantais. Teritorijoje siūloma atnaujinti dar smetoninius laikus menantį sporto kompleksą – stadioną ir žaidimų aukšteles. Papildant šiuos objektus siūloma papildomai įrengti treniruoklių zoną. Tęsiant sporto ir pramogų temą, netoliese prie tvenkinio siūloma įrengti maudyklą su poilsinėmis ir viešuoju tualetu. Atsižvelgiant

į

poreikį kartais organizuoti miesto

šventes,

kurios

galėtų nesutilpti į dabar renginiams

naudojamą

Viekšnių

gimnazijos

amfiteatrą, projektuojama didelė

universalaus

naudojimo

pieva,

esant tarnauti

poreikiui kaip

kuri galėtų erdvė

rengianiams.

24


3.2.

Želdiniai

Atlikus esamų želdinių ir žėlinių analizę, įvertinus jų estetinę ir vertingumo savybes bei pasitelkus Ventos regioninio parko teisės aktų rekomendacijas nuspręsta šalinti pušų jaunuolynus ir savaiminius sėjinukus esančius teritorijos centinėje dalyje paliekant tik drebulių jaunuolyno guotą jį gerokai išretinus ir tarp medžių palikus tinkamus (~8 m) atstumus. Siekiant užtikrinti geras sąlygas tulžių populiacijoms, pakrančių žolinė ir sumedėjusi augalija yra šalinama, išskyrus pažintinio tako atkarpą prie kabančiojo tilto, reprezentacinės zonos šlaitus ir keletą išskirtinės estetinės vertės medžių teritorijos pakrančių teritorijose. Parenkant naujai projektuojamus sumedėjusius želdinius buvo atsižvelgiama į aplinkiniuose miškuose vyraujančias rūšis. Siekiant išsaugoti natūralų vietos kraštovaizdį ir apsaugoti ekosistemas, pirmenybė teikiama buvo Lietuvos vietinėms rūšims ir paukščių mėgstamoms rūšims.

Projektuojami medžiai ir krūmai (be ornitochorinių augalų ekspozicijos) Eil. Nr. 1 2 3 4 5

Santrumpa Vib. Sym. Sal. Bet. Pru.

Pavadinimas lietuviškai ir lotyniškai Putinas triskiautis (Viburnum trilobum) 'Redwing' Meškytė baltauogė (Symphoricarpos albus) Karklas pelkinis (Salix rosmarinifolia) Beržas karpotasis (Betula pendula) Ieva paprastoji (Prunus padus)

3.3.

Vnt. 21 48 223 126 123

Infrastruktūra

Teritorijoje projektuojami trijų rūšių takai. Reprezentacinėje zonoje esančiam takui naudojamos užapvalintos ormos trinkelės siekiant dermės su šalia esančiu autentišku akmenų grindiniu, tako plotis – 1,2 m. Pažintiniam takui ir apžvalgos aikštelėms pasirinkta medžiaga – mediena, tako plotis – 2 m. Visi likę pagrindiniai ir antraeiliai takai teritorijoje dengiami atsijomis, takų pločiai – 4 m ir 2 m. Takai projektuoti turint omenyje jau esamus ryšius. Siekta sukuti vientisą takų struktūrą užtikrinant ir patogų susisiekimą, ir galimybę ramiai pasivaikščioti teritorijoje. Eliminuotas vienas žalingas ryšys – takas ėjęs per vidurį stadiono. Šalia stadiono numatoma galimybė įrengti stovėjimo aikštelę.

25


3.4.

Reprezentacinė zona

Pagrindinis patekimas į vandens malūno teritoriją skiriamas pastato reprezentacijai, vykdomi minimalūs pakeitimai, skirti objekto estetinėms savybėms pabrėžti, išsaugoma autentiška struktūra. Akmenų grindinys išlaikomas, juo organizuojamas judėjimas mašina ir pėsčiomis, o tarp medžių ir krūmų lygiagrečiai įvažiavimo išsirangęs gruntinis takelis kartu su trinkelių tako atkarpa yra naikinami. Įvertinus vietos želdinių estetinę vertę ir sveikatą, nuspręsta šalinti visas paprastąsias alyvas. Visi kiti želdiniai paliekami, o mažalapėms liepoms taikomas genėjimas. Lygiagrečiai įvažiavimui augančių medžių pomedžiai papildomi baltauogėmis meškytėmis, erdvė prie vandens apsodinama triskiaučiais putinais. Įrengiamas daugiametis gėlynas, kuris skiriamas į dvi zonas. Pirmosios zonos gėlynas ribojasi su akmenų grindiniu ir yra įrengiamas vietoje buvusių trinkelių, šis gėlynas vizualiai įrėmins įvažiavimą, o lankytojų akis nukreips link vandens malūno pastato, pagrindinės teritorijos dominantės, gėlyno augalų koloritas atkartoja pastato spalvas, pasirikti šilti – raudoni, bordo, gelsvi atspalviai. Antroji gėlyno zona ribojasi su tvenkinio vandeniu ir yra ant šlaito, čia pasirinkti drėgmę ir užmirkimą toleruojantys augalai, dalis jų yra natūralūs Lietuvos gamtos floros atstovai. Šiuo metu pakrantėje augantys pakrančių augalai yra dalinai išlaikomi ir tik šiek tiek praretinami siekiant atverti vaizdą į tvenkinį. Projektuojami gėlynai yra natūralistinio stiliaus, pasirinkti augalai yra atsparūs gamtos sąlygoms ir patikimi, ilgaamžiai, o priežiūra minimali. Projektuojamas takas su suoliukais šalia šlaito skirtas pasigrožėti gėlynais ir nuo šlaito atsiveriančiais vaizdais.

Augalai reprezentaciniam gėlynui 1 Eil.Nr. 1 2 3 4 5 6 7 8 9

Santrumpa Phl. Pen. San. Mol.h. Mol.m. Pan. Pan.s. Rud. Sed.

Pavadinimas lietuviškai ir lotyniškai Gumbenė paprastoji (Phlomis tuberosa) Penstemonas barzdotasis(Penstemon barbatus) Kraujalakė siauralapė (Sanguisorbia tenuifolia) 'Purpurea' Melvenė melsvoji (Molinia caerulea) 'Heiderbraut' Melvenė melsvoji(Molinia caerulea) 'Moorhexe' Sora rykštėtoji (Panicum virgatum) 'Hanse Herms' Sora rykštėtoji (Panicum virgatum) 'Strictum' Rudbekija žėrinčioji (Rudbeckia fulgida var. sullivanti) 'Goldsturm' Šilokas (Sedum aizoon) 'Euphorboides'

26

Spalva


Augalai reprezentaciniam gėlynui 2 Eil. Nr.

Santrumpa

Pavadinimas lietuviškai ir lotyniškai

1

Jun.

Vikšris kėstasis (Juncus efusus)

2

Fil.

Vingiorykštė pelkinė (Filipendula ulmaria)

3

Osm.

Osmunda (Osmunda cinnamomea)

4

Lyth.

Raudoklė (Lythrum anceps)

5

Typ.

Švendras plačialapis (Typha latifolia)

6

Ir.

Vilkdalgis geltonasis (Iris pseudocorus)

3.5.

Spalva

Pažintinė-edukacinė zona

Ši zona – pagrindinis projekto akcentas. Siekiant atkeipti dėmesį į Ventos regioniniame parke saugomas įvairias augalų ir gyvūnų rūšis bei išskirtinį kraštovaizdį, atsižvelgiant į teisės aktų rekomendacijų, siūloma įrengti pažintinį taką. Projektuojamas takas daugiau nei pusės kilometro ilgio, medinis, pakeltas virš žemės siekiant apsaugoti jį nuo galimo užtvindymo pavasarinių potvynių metu. Takas prasidės prie vandens malūno pastato prieigų ir ves per projektuojamą paupių augmenijos ekspoziciją, čia lankytojai galės susipažinti su natūraliai Lietuvos teritorijoje augančiais žoliniais upių pakrančių augalais, sužinoti apie jų svarbą upių ir su jomis besiribojančių ekosistemų sveikatai. Takas tiltu persikels į užliejamų pievų zoną, joje padaręs keletą vingių antruoju tiltu per Ventos upę persikels į ornitochorinių augalų espozicijos atkarpą. Šioje zonoje lankytojai būtų supažindinami su natūraliai Lietuvoje augančiais augalais, kurie turi didelę svarbą Lietuvos paukščiams – nokina paukščių lesamas uogas ir/arba yra naudojami paukščių kaip perėjimo vietos. Takas užsibaigia ties jau esamu kabančiuoju tiltu lankytojus vesdamas per natūralią sumedėjusių upių pakrančių augalų atkarpą. Take įrengti suoliukai su šiukšliadėžėmis ir apžvalgos aiktelė, nuo kurios atsiveria vaizdas į Viekšnių vandens malūną, užtvanką ir visą Viekšnių miestelį.

27


Augalai ornitochorinių augalų ekspozicijai Eil. Nr. 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13

Santrumpa Eu. Cr.l. Ri.s. Ri.n. Sa. Cr.r. Ro.m. Ju. Ro.c. Sor. Pr. Cr.m. Vib.

Pavadinimas lietuviškai ir lotyniškai Ožekšnis europinis (Euonymus europaeus) Gudobelė grauželinė (Crataegus laevigata) Serbentas ilgakekis (Ribes spicatum) Juodasis serbentas (Ribes nigrum) Šeivamedis juoduogis (Sambucus nigra) Gudobelė miškinė (Crataegus rhipidophylla) Erškėtis miškinis (Rosa majalis) Kadagys paprastasis (Juniperus communis) Erškėtis paprastasis (Rosa canina) Šermukšnis paprastasis (Sorbus aucuparia) Ieva paprastoji (Prunus padus) Gudobelė vienapiestė (Crataegus monogyna) Putinas paprastasis (Viburnum opulus)

28

Vnt. 36 8 36 51 21 13 76 19 36 24 16 13 14


4. NAUDOJAMI PROJEKTO PARTNERIŲ PRODUKTAI

Projektuojamos šiukšlių dėžės pažintiniame take pasirinktos iš „ISORT“ gaminių katalogo. Šiukšliadėžė BIARUM pasirinkta dėl minimalistinio neutralaus dizaino, derančio natūralioje gamtinėje aplinkoje.

Taip pat pažintiniuose takuose projektuojami suoliukai pasirinkti iš šios įmonės siūlomų suoliukų. Pasirinkti kombinuoti perdirbto aliuminio ir medžio suolai BLOCK. Reprezentacinėje zonoje projektuojamo takelio danga pasirinkta iš „BETONO MOZAIKA“ gaminių katalogo. Pasirinktos grindinio trinkelės GT 19-6 A, natūralaus akmens 503 tekstūros. Šios trinkelės puikiai tiks pėsčiųjų takui įrengti ir derės su šalia esančiu autentišku XX a. akmenų grindiniu.

29


5. IŠVADOS Teritorijoje daug potencialo, tačiau stinga vientisos erdvinės ir ryšių struktūros, nėra vientisų želdynų, trūksta veiklų turistams, erdvės nėra pritaikytos poilsiui ir rekreacijai. Darbo metu buvo pasiekta: 

Sukurtos naujos veiklos, traukos centrai.

Teritorija funkciškai suskirstyta, įrengta pažintinė zona turistams.

Užtikrintas patogus susisiekimas, vientisa takų ir erdvinė struktūra.

Sukurti nauji ryšiai – projektuojami nauji ryšiai dviem naujais tiltais.

Pasiūlyti tvarūs ir aplinką tausojantys sprendimai.

Suprojektuotas naujas pažintinis takas.

Suprojektuoti nauji želdiniai, augalų ekspozicijos, gėlynai.

30


6. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/vandens-malunai-lietuvoje-xvxvi-a-letatechnikos-revoliucija/1575 2. http://web.b.ebscohost.com/ehost/pdfviewer/pdfviewer?vid=8&sid=efd878bb-e602-4df6a395-227d59853cb6%40pdc-v-sessmgr03 3. http://www.gkk.gf.vu.lt/old/wp-content/uploads/2012/04/Mokomoji-priemone-Lietuvosdirvozemiai_txt.pdf 4. http://www.llt.lt/pdf/papile/etnine_malunai.pdf 5. http://www.mazeikiai.lt/media/2592/mazeikiu-krasto-zenklai_lt.pdf 6. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.1726 7. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.208627 8. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.36755 9. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.404459?jfwid=lqhyit32p 10. https://eseimas.lrs.lt/portal/legalActPrint/lt?jfwid=rivwzvpvg&documentId=TAIS.346946&categ ory=TAD 11. https://e-seimas.lrs.lt/rs/legalact/TAD/TAIS.314107/ 12. https://e-seimas.lrs.lt/rs/legalact/TAD/TAIS.314107/ 13. https://www.lgt.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=157&Itemid=1117&lang=l t 14. https://www.researchgate.net/publication/252178206_A_Review_of_the_Scientific_Literature _on_Riparian_Buffer_Width_Extent_and_Vegetation 15. https://www.slideshare.net/AbhilashSRam/landscape-architecture-and-water-pdf-downloadavailable?fbclid=IwAR0GEjMY31Q4Ja76VWPjuY4Bxe66pWoDdx2Wn3t_J4-M_Un4mXnuH9Xlog4 16. https://www-ebooks-vgtu-lt.ezproxy.vdu.lt:2443/pdfreader/miesto-kratovaizdio-architektra-iitomas-eldiniai-ir-j-komponavimo-principai

31