VILNIAUSGEDIMINO TECHNIKOSUNIVERSITETAS
ARCHITEKTŪROS FAKULTETAS
ARCHITEKTŪROS KATEDRA
Evelina Stempkovskaja
TRADICIJOS IR INOVACIJOS SINTEZĖ: EDUKACINIS CENTRAS ŠEIMYNIŠKĖLIUOSE
THE SYNTHESIS OF TRADITION AND INNOVATION: AN EDUCATIONAL CENTRE IN ŠEIMYNIŠKĖLIAI
STRUCTUM IŠMANUSIS MIESTAS XI
Dėstytojas: prof. Gintaras Čaikauskas
Vilnius, 2025
Įvadas
Kiekvienas architektūros kūrinys – tai dialogas tarp laiko, vietos ir žmonių, siekiantis ne tik išsaugoti kultūrinį tapatumą, bet ir patenkinti naujausius technologinius poreikius. Šiuolaikinėje architektūroje vis svarbesnė tampa tradicijų ir inovacijų sintezė – galimybė
išlaikyti tradicijų esmę per medžiagos, formos arba vietos dvasios simboliką ir kartu įtraukti pažangių sprendimų, atitinkančių dabarties ir ateities poreikius. Tokia sintezė leidžia kurti erdves, kurios ne tik atspindi kultūrinį bei gamtinį kontekstą, bet ir skatina harmoningą
žmogaus bei aplinkos sąveiką.
Darbo tema – „Tradicijos ir inovacijos sintezė: edukacinis centras Šeimyniškėliuose“ –atspindi šią sintezę kaip principą, kuriuo grindžiama ne tik architektūrinė kūryba, bet ir mūsų ryšyssugamtabei kultūra. Lietuvos konteksteŠeimyniškėlių piliakalnis yraišskirtinis istorinio paveldo objektas, o šalia jo esantis edukacinis centras gali tapti vieta, kurioje tradicijos dera su inovatyviomis idėjomis.
Tradicijų architektūroje reikšmingas ne tik istorinis palikimas, bet ir jų gebėjimas perteikti vietos tapatumą. Medis kaip viena seniausių ir natūraliausių medžiagų bei kitos tradicinės medžiagos yra puikus pavyzdys, kad architektūra gali išlaikyti tradicijų dvasią ir kartu pritaikyti ją šiuolaikinėms reikmėms. Šiandien, kai architektūroje vis dažniau naudojamos tvarios ir atsinaujinančios medžiagos, tradicinės medžiagos tampa ne tik ekologišku pasirinkimu, bet ir simboliu, siejančiu žmogų su jo gamtinėmis šaknimis.
Vietos dvasios (genius loci) sąvoka taip pat yra esminė tradicijų ir inovacijų sintezės dalis. Kiekviena vieta turi savitą istoriją, kultūrą ir gamtos charakterį, tampantį įkvėpimo šaltiniu architektūriniams sprendimams. Šeimyniškėlių piliakalnis, esantis gamtinės ir kultūrinės svarbos vietovėje, gali būti puikus pavyzdys, kaip pasitelkus šiuolaikinę architektūrą galima įprasminti šią dvasią per subtilias formas, natūralias medžiagas ar inovatyvias ekologines sistemas, pavyzdžiui, tokias kaip žalieji stogai.
Inovacijos čia pasitelkiamos ne tam, kad užgožtų tradicijas, bet kad jas sustiprintų –tiek estetiškai, tiek funkcionaliai. Tvarūs sprendimai, tokie kaip žaliosios technologijos, saulės energijos panaudojimas ar biofiliniai elementai leidžia ne tik sukurti harmoningą ryšį su gamta, bet ir prisidėti prie žmogaus psichologinės gerovės. Architektūra, paremta tokiu požiūriu, tampa daugiau nei pastatu – tai erdvė, skatinanti sąmoningumą, harmoniją ir ryšį su aplinka.
Tema
Tradicijos ir inovacijos sintezė.
Tyrimų objektas
Tyrimas orientuotas į tai, kaip šiuolaikiniai architektūriniai sprendiniai gali išlaikyti tradicinių architektūros elementų - medžiagos, formos ir vietos dvasios - vertę ir kartu integruoti inovatyvias technologijas bei tvarumo principus. Analizuojama, kaip erdvė gali būti sukurta, išlaikant ryšį su gamta, tradicija ir kultūra.
Darbo tikslas
Atskleisti, kaip šiuolaikinėje architektūroje galima darniai integruoti tradicinius architektūros elementus ir inovatyvias technologijas, siekiant sukurti tvarią edukacinę erdvę, jautriai reaguojančią į gamtinį ir kultūrinį Šeimyniškėlių piliakalnio kontekstą.
Darbo uždaviniai:
1. Išnagrinėti tradicijų irinovacijų sintezės sampratą architektūroje, ypatingą dėmesį skiriant edukacinių centrų projektavimo principams.
2. Pagrįsti tradicinių medžiagų naudojimo pranašumus, siekiant sukurti harmoningą ryšį su gamta ir aplinka.
3. Išnagrinėti šiuolaikines architektūrines inovacijas ir tvarumo sprendimus, susijusius su edukacinių centrų kūrimu.
4. Ištirti edukacinių centrų architektūrinius sprendinius, derinančius tradicijas ir inovacijas, naudojant analogų studijas.
5. Analizuoti Šeimyniškėlių piliakalnio kultūrinį ir gamtinį kontekstą, siekiant užtikrinti vietos dvasios ir tradicijų išsaugojimą projekte.
6. Atsižvelgiant į tyrimus ir analizę, pasiūlyti edukacinio centro projektą, atitinkantį tiek ekologinius, tiek estetinius reikalavimus.
Temos aktualumas
Projekte, kuris vykdomas šalia kultūrinės ir gamtinės vertybės, svarbu ne tik išlaikyti vietos vertes, bet ir sukurti erdvę, kuri atitiktų šiandienos žmogaus ir aplinkos poreikius. Tradicijų ir inovacijų sintezė yra itin reikšminga, nes ji padeda sukurti erdves, kuriose ne tik gerbiama vietos dvasia, bet ir užtikrinamas šiuolaikiškumas.
Darbo metodika
Pirma, atliekama teorijos analizė, kur nagrinėjama tradicijų ir inovacijų sąveika architektūroje. Dėmesys skiriamas tradicinių medžiagų, tokių kaip medis, šiaudai, nendrės, akmuo ir molis naudojimui bei jų integravimui į šiuolaikinius sprendinius. Analizuojamos tvarios technologijos, biofilinės architektūros principai ir vietos dvasios atskleidimo galimybės.
Antra, atliekama analogų analizė, nagrinėjant šešis reikšmingus užsienio projektus:
VanDusen botanikos sodo lankytojų centrą, Pietų Kinijos jūros muziejų, Biesboso muziejų, Kinijos meno akademijos Liaudies meno muziejų, Naująją Glenstone muziejaus dalį ir
Silezijos muziejų Katovicuose. Šie pavyzdžiai padeda išryškinti sėkmingus tradicijų ir inovacijų derinimo sprendimus.
2. Tiriamoji dalis
2.1. Tradicijos ir inovacijos architektūroje
Tradicijų ir inovacijų sintezė leidžia sukurti harmoningą ryšį tarp tradicijos ir modernumo, išlaikant kultūrinį identitetą ir kartu įgyvendinant naujoves. Pirmiausia reikėtų išnagrinėti tradicijų svarbą architektūroje, nes tai yra esminis dalykas kuriant ryšį su kultūra, aplinka ir bendruomene.
2.1.1. Tradicijos architektūroje
Tradicijos – tai lyg gyvosios šaknys, jungiančios praeitį su dabartimi ir ateitimi. Jos suteikia žinių, vertybių ir simbolių, formuojančių kolektyvinę kultūrinę tapatybę. Tradicijos pulsuoja gyvenimu, prisitaiko prie naujų kontekstų, kartu išlaikydamos giluminį ryšį su praeitimi.
Kiekvienoje kultūroje siekiant sukurti grožį ir komfortą gyvuoja savitos architektūrinės tradicijos, susiformavusios per šimtmečius ir derančios vietiniam klimatui. Tradicinė architektūra parodo bendruomenės prisitaikymą prie aplinkos sąlygų, gebėjimą panaudoti vietines medžiagas ir būdus. Nors šiandien daugelis gali atrodyti pasenusios, jos išlieka svarbios dėl savo tvarumo ir galimybių kurti geresnes gyvenimo sąlygas. Svarbu suprasti, kad tradicinė architektūra nėra tiesiog senų pastatų kopijavimas, bet gyva tradicija, kuri atspindi per ilgą laikotarpį sukauptas žinias ir praktikas.
Tradicinė architektūra – dizainas, susiformavęs remiantis regiono kultūriniu paveldu naudojantvietinesmedžiagas, technikasirformas, perduodamasiš kartos į kartą.Pastatai, kurie yra natūraliai tvarūs ir įsišakniję bendruomenės tapatybėje, atspindi architektūros pritaikymą prie specifinių klimato, aplinkos ir socialinių sąlygų. Tradicinių architektūros statinių formos pasaulyje labai skiriasi – nuo Japonijos medinių namų (žr. 1 pav.) iki Pietų Vakarų Amerikos „adobe“ pastatų (žr. 2 pav.), kiekvienas jų harmoningai dera prie savo unikalios aplinkos.
1 pav. Tradicinis japonų namas.
Šaltinis: Cobasaigonjp, 2022.
2 pav. Tradicinis „Adobe “stiliaus pastatas Santa Fė mieste.
Šaltinis: 99 Percent Invisible, 2021.
Svarbupripažinti, kadarchitektūrąlaikomegyvąjatradicija,kaip jąapibrėžė architektas ir knygų „Originali žaluma“ (Original Green) bei „Gyvosios tradicijos“ (Living Traditions) autorius Steve'as Mouzonas. Knygoje „Gyvosios tradicijos: Bahamų architektūra“ (Living Traditions: Architecture of the Bahamas) jis paaiškina: „Gyvosios tradicijos yra geriausi būdai, kaip perduoti išmintį kultūroje, ir jos imituoja gyvenimo procesą… Gyvosios tradicijos veikia panašiai kaip žmogaus genetinis kodas. Gali būti daug išminties, susijusios su tam tikru architektūros ar urbanistikos modeliu, tačiau norint skleisti šį modelį, nėra būtina viską suprasti…“ Didžiąją žmogaus istorijos dalį tradicijos buvo perduodamos žodžiu – be piešinių ar rašytinių šaltinių, kartais per dainas, poeziją ar tiesiog pasakojimus. Gyvosios Tradicijos esmė – tai keturi paprasti žodžiai: „Mes tai darome, nes...“ Jei kiekvienas architektūros ar urbanizmo modelis yra pateikiamas šiais žodžiais, tai leidžia susimąstyti ir tradicija gali išplisti plačiai. Tradicinė architektūra nėra tik senos architektūros kopija, ja siekiama suprasti vietos istoriją, kultūrą ir kurti pastatus, kurie atspindi šias žinias ir vertybes. Tradicinė architektūra priima faktą, kad tam tikri sprendimai buvo priimti su konkrečia prasme, net jei negalime paaiškinti kodėl. Pavyzdžiui, stogas turi tam tikrą nuolydį, nes taip lengviau nubėga lietaus vanduo arba geriau laikosi sniegas; langas įstatytas taip, kad išlaikytų temperatūros pokyčius; parinktos tam tikros pastato proporcijos, nes taip tiesiog atrodo gražiau ir mes lengviau suvokiame jo mastelį.
Tradicinė architektūra, pasižyminti įvairove ir kultūrine svarba, sukurta remiantis pagrindiniais elementais, kurie apibrėžia jos tapatybę ir praktiškumą. Nors šie elementai įvairiose kultūrose ir regionuose yra skirtingi, jie turi ir bendrų temų, atspindinčių architektūros prisitaikymą prie žmonių ir aplinkos paveldo:
1. Vietinių medžiagų naudojimas: tradiciniai pastatai geriausiai atrodo ir tarnauja, kai statomi iš vietinių medžiagų, kurios buvo naudojamos ir anksčiau.
2. Klimato pritaikymas: tradiciniai projektavimo sprendimai dažnai pritaikomi prie vietinio klimato, kad būtų suvaldyta šiluma, šviesa ir oro srautas.
3. Kultūrinė simbolika: architektūriniai motyvai ir detalės dažnai turi kultūrinę arba religinę reikšmę.
4. Meistrystė ir detalės: tradicinė architektūra atskleidžia vietinių meistrų įgūdžius ir meną, dažnai suteikdama pastatams gilesnę prasmę per simbolius ir estetiką.
5. Tvarumas: vietinių medžiagų ir pasyviųjų dizaino principų naudojimas padeda palaikyti tvarias praktikas.
Tradicinė architektūra aprėpia platų spektrą – nuo liaudiškų paprastų, funkciškai orientuotų pastatų iki klasikinių didingų, visuomeninių ir institucinių kūrinių, sukurtų
talentingų, išsimokslinusių meistrų ir amatininkų. Liaudies architektūra gali būti apibūdinama kaip vietinė architektūra, kuri atsiranda ir vystosi tam tikroje geografinėje vietoje, naudojant ten randamas medžiagas bei išteklius. Tai architektūra, kuri atitinka regiono aplinką ir išreiškia vietinės bendruomenės gyvenimo būdą. Ši architektūra dažnai apima statinius, kuriuos kuria patys žmonės arba jų bendruomenės, pasitelkdamos tradicinius statybos metodus. Tokių pastatų tikslas – atsižvelgiant į kultūrines vertybes ir gyvenimo sąlygas patenkinti pagrindinius kasdienius žmonių poreikius. Liaudies architektūra yra paprasta ir praktiška, apimanti sodybas, klėtis ir kaimo bažnyčias. Klasikinė architektūra yra prabangi ir didinga, siekianti įkvėpti pagarbą,jos pavyzdžiai – šventyklos, valdžios pastatai,bibliotekos. Liaudies architektūraskirta patenkinti kasdienius poreikius, o klasikinė – pajusti jos ištaigingumą ir tvarką.
Taigi, kalbant apie tradicinę architektūrą, svarbu atsižvelgti į tradicinių medžiagų naudojimą bei ryšį su vieta.
2.1.2. Tradicijos per medžiagas ir ryšį su vieta
Viena iš ryškiausių tradicijų architektūroje – vietinių medžiagų naudojimas, tokių kaip medis, akmuo, molis, nendrės ar šiaudai. Tradicinės medžiagos architektūroje buvo pasirenkamos remiantis jų prieinamumu, ilgaamžiškumu ir tinkamumu vietos klimatui bei gyvenimo būdui. Šios medžiagos dažnai atspindėjo gilų žmonių ryšį su gamta ir gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, kuriant tiek funkcionalius, tiek estetiškai prasmingus statinius. Tradicinės medžiagos ne tik atliko praktinę funkciją, bet ir tapo simboliniais elementais, perteikiančiais tam tikros bendruomenės tapatybę, vertybes ir tradicijas.
Medis - pagrindinė tradicinė medžiaga
Medis, viena seniausių ir universaliausių statybinių medžiagų, naudojamas daugelyje pasaulio šalių dėl savolengvumo, prieinamumo irapdorojimo paprastumo. Medienatradicinėje architektūroje ne tik suteikė pastogę, bet ir perteikė kultūrinį identitetą, meistriškumą ir glaudų ryšį su aplinka.
Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse ir Japonijoje mediena ilgą laiką buvo naudojama kaip pagrindinė statybinė medžiaga, simbolizuojanti ne tik praktiškumą, bet ir gilų dvasinį ryšį su gamta.
Tradiciniai Norvegijos namai buvo projektuojami paprastai ir funkcionaliai, dažnai naudojant vietines medžiagas, tokias kaip mediena, kuri taip pat simbolizavo ryšį su gamta.
Daugelis statinių buvo pastatyti taip, kad derėtų su gamtovaizdžiu.
Tradiciniai Norvegijos namai buvo statomi medinių konstrukcijų pagrindu su stogais, padengtais žolės arba žaliųjų šiaudų danga. Medinės sienos, dažniausiai gaminamos iš pušies arba eglės, buvo surenkamos rankiniu būdu, naudojant iškirstą vietinį mišką. Žalieji stogai integravosi į kraštovaizdį, sukurdami harmoniją tarp žmogaus pastatytų struktūrų ir gamtos.
Pastatai su stogais, padengtais žaliaisiais šiaudais, buvo paplitę, nes jie gerai išlaikė šaltą klimatą ir ilgai išlikdavo. Tokie pastatai buvo itin pritaikyti ir ilgaamžiai, nes natūralūs stogai ir medinės konstrukcijos puikiai saugojo nuo šalčio, taip pat sukurdavo sveiką mikroklimatą viduje.
3 pav. Renndølsetra. Šaltinis: demilked, 2016
4 pav. Namai fiorduose. Šaltinis: hypescience, 2015
5pav. Byggeskikk stiliaus namas. Šaltinis: hypescience, 2015
Norvegija garsėja savo stulpinių bažnyčių, statytų viduramžiais, architektūra. Tokios
bažnyčios kaip Urneso, Borgundo, Hedalo išsiskiria sudėtingais medžio drožiniais ir unikaliomis konstrukcijomis, pritaikytomis atšiauriam Norvegijos klimatui. Šie pastatai simbolizuoja krikščioniųir vikingų tradicijų sintezę. Šios bažnyčios puikiai demonstruoja, kaip mediena buvo naudojama atsižvelgiant į vietinius resursus ir aplinkos sąlygas. Jų konstrukcija atspindi puikų gebėjimą prisitaikyti prie gamtinės aplinkos.
8pav. Hedalo
Šios bažnyčios - puikus pavyzdys, parodantis vietinių medžiagų (ypač medienos) pritaikymą pagal klimato ir geografines sąlygas, kultūrinio tęstinumo svarbą, kai tradicijos integruojamos į naujas formas, harmoniją tarp architektūros ir kraštovaizdžio, kuri yra aktuali ir šiuolaikiniams projektams.
Taigi, norvegų architektūra buvo labai susijusi su gamta ir vietine aplinka – medinės konstrukcijos puikiai pritaikytos prie kalnuotų kraštovaizdžių ir šalto klimato.
Japonijoje taip pat gaji ilgaamžė tradicija naudoti medį, atsižvelgiant į šaltą ir drėgną klimatą. Japonų tradiciniuose pastatuose, tokiuose kaip šventyklos ar namai, medis naudotas tiek konstrukcijose, tiek interjero elementuose. Japonų požiūris į medį grįstas pagarba gamtai ir atsargiu medžiagos naudojimu išlaikant harmoniją su gamtos ciklais. Tai išreiškė ne tik funkcionalumą, bet ir estetinį, filosofinį ryšį su aplinka. Tradiciniai japonų namai dažnai buvo statomi su medinėmis konstrukcijomis, kurios buvo labai atsparios žalingai drėgmei ir oro pokyčiams. Medžio naudojimas šiame regione turėjo gilią kultūrinę prasmę. Tradiciniams japonų namams (minkoms) būdingos medinės konstrukcijos, kurios ne tik atitiko vietos klimatą, bet ir harmoningai derėjo su gamta. Be to, toks elementas kaip „engawa“ – medinė terasa,jungianti išoręirvidų –pabrėžėharmonijąsugamtairbuvo labai svarbus architektūrinis sprendimas, suteikęs žmonėms galimybę pabūti gamtoje išlaikant patogumą ir privatumą. Kaip nedidelė erdvė, ji buvo naudojama kūrybiniam darbui ar studijoms harmoningoje aplinkoje ir natūralioje šviesoje. Kaip poilsio ar žaidimų zona, engawa buvo vieta, skirta atsipalaidavimui, laiko leidimui su šeima ar tiesiog mėgavimuisi oru, išlaikant intymų ryšį su gamta.
9 pav. Istorinio viduramžių laikotarpio samurajų rezidencija.
Šaltinis: moss-design, 2024
10 pav . "Moss Chicago" architektas Engawa istorinis.
Šaltinis:moss-design,2024
Japoniško pavyzdžio Horyu-ji šventykla yra puikus tradicinių medžiagų naudojimo pavyzdys į gamtą integruotuose pastatuose. Pastatyta Naroje, Japonijoje, VII amžiaus
pradžioje, ši šventykla yra vienas seniausių išlikusių medinių statinių pasaulyje. Šio statinio ilgaamžiškumas ir atsparumas žemės drebėjimams atspindi japonų medžio apdorojimo ir statybos technologijų meistriškumą.
11 pav. Horyu-ji-šventykla. Šaltinis: horyuji
Šventyklos dizainas harmoningai dera su aplinkiniu kraštovaizdžiu. Mediena, kaip statybinė medžiaga, puikiai pritaikyta aplinkai ir atspindi japonišką filosofiją, kurioje pagarba gamtai užima svarbiausią vietą.
Lietuvoje, turinčioje didelius miškų plotus, taip pat nuo seniausių laikų medis buvo tinkamiausia statybinė medžiaga. Tad nenuostabu, kad medinė architektūra šalyje turi gilias ir turtingas tradicijas. Iki 1940 metų apie 90 proc. pastatų buvo statomi iš medžio, o tai atspindi ne tik praktinius, bet ir kultūrinius, estetinius poreikius. Medis kaip statybinė medžiaga buvo lengvai prieinamas, jis suteikdavo šilumos ir komforto šaltomis žiemomis.
Mediena tradiciniame Lietuvos interjere
12 pav. Tradiciniai lietuvių namai
užėmė išskirtinę vietą, nes tai buvo tiek konstrukcinė, tiek estetinė medžiaga. Medinių interjerų dizainas buvo paprastas, funkcionalus ir tuo pat metu jaukus, pabrėžiantis ryšį su gamta. Grindys buvo klojamos dažniausiai iš obliuotų lentų, kurios buvo ne tik praktiškos, bet ir šiltos. Lubos, sienos buvo dekoruojamos medinėmis sijomis arba lentjuostėmis, kurios dažnai būdavo paliekamos natūralios spalvos arba perdažomos balta kalkių spalva. Baldai –stalai, suolai, spintos ir lovos – buvo gaminami iš vietinio ąžuolo, uosio ar pušies. Jie buvo ilgaamžiai, dažnai dekoruojami liaudies meno ornamentais.
Taigi, medis kaip natūrali medžiaga suteikia architektūrai unikalumo, šilumos ir sąsajų su gamta. Jis leidžia kurti pastatus, kurie nėra tik žmogaus kūriniai, bet ir gamtos dalis, į kurią žvelgiama pagarbiai ir atsakingai.
Medis - universali medžiaga, tinkama ne tik karkasams, bet ir fasadams, interjerams bei konstrukcinėms detalėms. Mediena puikiai dera su natūraliu kraštovaizdžiu, todėl yra ideali medžiaga projektams, siekiantiems harmoningai integruotis į aplinką. Naudojant medieną galima kurti pastatus, atrodančius kaip natūrali aplinkos dalis.
Šiaudai ir nendrės
Kitos tradiciškai naudojamos medžiagos - šiaudai ir nendrės, puikiai įrodančios, kaip tradicines statybas galima integruoti į gamtą ir pasiekti harmoningą pusiausvyrą su aplinka. Šios medžiagos buvo plačiai naudojamos dėl savo biologinių savybių ir dėl to, kad buvo lengvai prieinamos bei nebrangios. Nendrės, kaip natūrali medžiaga, buvo naudojamos įvairiose pasaulio vietose, ypač ten, kur palankios sąlygos jų augimui – pelkėse, upių pakrantėse ar ežerų šlaituose. Jos yra lengvai gaunamos, atsinaujinančios ir ekologiškos, nes greitai auga ir nereikalauja daug priežiūros. Šiaudų ir nendrių stogai ne tik užtikrino gerą šilumos izoliaciją ir atsparumą klimato pokyčiams, bet ir prisidėjo prie ekologiško požiūrio į statybas. Šios medžiagos greitai augančios ir lengvai perdirbamos, todėl nekenkė gamtai ir padėjo išlaikyti ekosistemą.
Lietuvoje ir šiaurės Europos šalyse šiaudų ir nendrių stogai buvo populiarūs dėl savo izoliacinių savybių ir atsparumo klimato sąlygoms. Šios medžiagos lengvos, biologiškai suyrančios ir ekologiškos, todėl labai tiko kuriant pastatus, harmoningai įsiliejančius į aplinką.
14 pav. Stogdengystės tradicijos Mažojoje Lietuvoje.
Šaltinis: atviraklaipeda, 2020
Tokių statybų pavyzdžių randama ir kitose šalyse, kur vietiniai žmonės pritaikė šiaudus ir nendres savo aplinkos poreikiams. Pavyzdžiui, Ma'dan žmonės Irake, gyvenantys pelkėtose vietovėse, tradiciškai statydavo namus iš nendrių, naudodami jas kaip medžiagą sienoms, stogams ir netgi konstrukcijoms, kurios galėjo plūduriuoti ant vandens.
14 pav. Prarasti plūduriuojantys Irako namai. Šaltinis: zmescience, 2023
Kalbant apie šiaudų naudojimą tradicinėje architektūroje, verta paminėti ir Japoniją. Iki 200 m. pr. Kr. Japonijoje dominavo Džomonų kultūra, kuriai būdingi namai buvo paprastos konstrukcijos, turėję kūginius ar dvišlaičius šiaudinius stogus, paremtus mediniais karkasais.
Grindys būdavo įdubusios, o pastato konstrukcija atitiko regiono klimatui tinkamą, ekonomišką formą. Tai primityvus, tačiau itin funkcionalus būdas pritaikyti šiaudus, siekiant sukurti šilumos izoliaciją ir apsaugą nuo lietaus.
15 pav. Rekonstruota Džomonų gyvenvietė. Šaltinis: britannica
16 pav. Tradiciniai japonų namų stiliai. Šaltinis: merchantandmakers, 2021
Taigi tradicinės medžiagos, tokios kaip šiaudai ir nendrės - išskirtinis pavyzdys, kad statybos gali būti tvarios ir harmoningai įsiliejančios į gamtą. Šiaudų ir nendrių biologinės savybės, lengvas perdirbimas ir ekologiškumas padarė jas ne tik prieinamomis, bet ir itin praktiškomis įvairiose pasaulio vietose. Šios medžiagos užtikrino puikią šilumos izoliaciją, atsparumą klimato poveikiui bei tenkino visus vietos ekologinius poreikius.
Ir Japonijos šiaudiniai stogai, ir plūduriuojantys Ma'dan namai Irake bei šiaurės Europos nendrių stogai liudija neabejotiną vietos gyventojų išmintį ir gebėjimą išradingai panaudoti turimus gamtos resursus.
Akmuo
Akmens pastatai, kurie atspindi stabilumą ir ilgaamžiškumą, taip pat turėjo glaudų ryšį su aplinka. Akmens naudojimas tradicinėje architektūroje dažnai buvo grįstas tuo, kad ši
medžiaga lengvai prieinama ir pritaikoma įvairiomis klimato sąlygomis. Jo natūralios šilumos izoliacijos savybės buvo svarbios tiek šaltame, tiek karštame klimate. Be to, akmens pastatai buvo harmoningai integruoti į kraštovaizdį, pavyzdžiui, Graikijos salų baltai tinkuoti akmenų namai.
17 pav. Tradiciniai graikų namai Mikėnų saloje. Šaltinis: traditional-greek-house-on-mykonos, 2012
Mikėnų architektūra puikiai iliustruoja tradicinį akmens naudojimą tiek gynybinėje, tiek kultūrinėje statyboje. Karališkoji rezidencija Tirynse buvo apsaugota itin storomis sienomis, kurios buvo pastatytos iš masyvių kalkakmenio riedulių, suteikiančių statiniams stabilumo ir ilgaamžiškumo. Atreus iždas – vadinamasis Agamemnono kapas – su savo įspūdingu tholos tipo akmeniniu skliautu demonstruoja ne tik techninius įgūdžius, bet ir simbolinį šių statinių ryšį su dangaus ir dievybės siekiais. Šie kapai kartu su Liūto vartais (seniausias monumentalios skulptūros pavyzdys - keturi masyvūs akmenys, sveriantys daugiau nei 60 tonų) ir citadelėmis, atspindi Mikėnų civilizacijos gebėjimą išnaudoti akmens tvirtumą, pabrėžiant gynybos ir amžinybės svarbą jų kultūroje.
18 pav. Įėjimas (dromos) į "Atreuso iždą".
Šaltinis: greece-is
19 pav. Liūto vartai. Šaltinis:greece-is
Taigi, akmens naudojimas tradicinėje architektūroje simbolizuoja stabilumą, ilgaamžiškumą ir glaudų ryšį su vieta. Akmuo kaip statybinė medžiaga buvo pasirenkamas dėl savo prieinamumo ir natūralumo, o jo apdirbimo būdai ir panaudojimo technikos atspindi vietovės tradicijas bei kultūrinę tapatybę. Tokie statiniai kaip Mikėnų įtvirtinimai ar Atreus iždas ne tik perteikia vietinėsmedžiagos praktiškumą, bet ir išreiškia sąsają su gamtine aplinka, pabrėždami harmoniją tarp žmogaus kūrybos ir gamtos jėgų. Akmuo įkūnija tradicijų tąsą, nes jonaudojimasperduodamasperkartųpatirtį tampaistorinio palikimo beivietos dvasios dalimi.
Molis
Molis turi unikalią savybę išlaikyti šilumą ir drėgmę, yra lengvai prieinamas, todėl nenuostabu, kad tai viena iš seniausių statybinių medžiagų. Dėl savo natūralumo molis buvo naudojamas tiek gyvenamiesiems, tiek visuomeniniams pastatams įvairiose pasaulio šalyse. Tokie pastatai, kaip istoriniai Meksikos adobe kaimai, Jemeno bokštai (žr. 21 pav.) ar tradicinė Marokomolio architektūrasu ornamentais (žr. 20 pav.)demonstruoja netik molio konstrukcijų funkcionalumą,bet irmeninį potencialą.Jieįkūnijaryšįsu aplinka, nes molis gaunamasvietoje
20 pav. Tradicinė molio architektūra su ornamentais Šaltinis: pexels.com
21 pav. Jemeno bokštas Šaltinis: flickr.com
ir dera prie kraštovaizdžio, o jų statybų technologijos perteikia kartų išmintį ir tvarumo principus.
Pueblos pastatai, ypač Taos Pueblo (žr. 22 pav.), yra tradiciniai, statyti iš molio ir šiaudų, naudojant senovinius Adobe statybos metodus. Plytos naudojamos sienoms statyti, o visą struktūrą dažnai dengia molio tinkas, apsaugantis pastatus nuo erozijos ir suteikiantis vientisą, natūralią išvaizdą bei išskirtinių savybių, tokių kaip puikus šilumos izoliavimas bei atsparumas karštam ir sausam šio regiono klimatui. Pastatai dažnai yra kelių aukštų ir primena tvirtovę siaurais langais ir plokščiais stogais, apsaugančiais nuo karščio ir vėjo. Taos Pueblo yra unikalus ne tik dėl senovinių statybų, bet ir dėl to, kad jo gyventojai ir šiandien vadovaujasi senovinėmis tradicijomis bei gyvenimo būdu. Taos Pueblo taip pat tapo populiariu turistų traukos objektu, lankytojai turi galimybę apžiūrėti šią autentišką bendruomenę, dalyvauti
įvairiuose renginiuose ir sužinoti daugiau apie Pueblo žmonių kultūrą ir gyvenimą. Adobekaip tradicinė statybinė medžiaga Taos Pueblo ir kituose senoviniuose Pueblo pastatuose yra daugiau nei architektūrinis sprendimas – tai giliai įsišaknijusi kultūrinio ir ekologinio tvarumo išraiška. Išsaugoję šią techniką, Pueblo žmonės ne tik puoselėja savo kultūrinį paveldą, bet ir siunčia žinią šiuolaikiniam pasauliui apie tvaraus statybų metodo svarbą žmonėms ir jų aplinkai.
22 pav. Taos Pueblo Šaltinis: insidesantafe.com
Molio kaip vienos seniausių statybinių medžiagų panaudojimas įvairiuose pasaulio regionuose atskleidžia ne tik jo funkcionalumą, bet ir gilų kultūrinį bei ekologinį ryšį su aplinka. Istoriniai statiniai įrodo šios medžiagos gebėjimą išlaikyti tvarumą ir prisitaikyti prie specifinių regioninių poreikių.
Tradicinių medžiagų ir ryšio su vietove apibendrinimas
Tradicinei architektūrai būdinga nuolatinė evoliucija, galinti suteikti vertingų įžvalgų apie tvarų gyvenimą ir kultūrinį paveldą per sukurtus statinius. Vietinės medžiagos ir subtilus kraštovaizdžio suvokimas paverčia tradicijas universalia, per amžius gyvuojančia kalba.
Architektūroje tai tampa prasmingu ir naudingu vizualiniu grožiu, padedančiu statiniams darniai susilieti su aplinka jos neužgožiant.
Tiesioginis glaudus ryšys su aplinka yra itin svarbus tradicinėje architektūroje, nes padeda išlaikyti ryšį su vietos kultūra, istorija ir gamta. Tai leidžia pastatams išsaugoti vietos identitetą ir harmoningai suderinti žmogaus sukurtus statinius su natūralia aplinka. Tokiubūdu
tradicinė architektūra išlieka gyva tradicija, jungiančia praeitį, dabartį ir ateitį.
2.1.3. Inovacijos architektūroje
Šiuolaikinių technologijų ir tvarių sprendimų panaudojimas
Šiuolaikinėje architektūroje lemiamas vaidmuo tenka inovacijoms, jungiančioms technologinius pasiekimus su tvarumo principais, kadangi siekiama kurti ne tik funkcionalius, bet ir draugiškus aplinkai pastatus. Viena ryškiausių krypčių – pažangūs konstrukciniai bei inžineriniai sprendimai, leidžiantys ženkliai sumažinti energijos sąnaudas ir poveikį aplinkai per visą pastato gyvavimo ciklą. Pavyzdžiui, natūralios šviesos integracija per stoglangius, šviesos šulinius arplačius stiklo fasadus netik mažinaenergijos poreikį apšvietimui, bet ir daro įtaką naudotojų psichologinei būsenai. Pastatuose vis dažniau įrengiamos saulės kolektorių ir fotovoltinių plokščių sistemos, leidžiančios pasiekti dalinį ar net visišką energinį savarankiškumą. Papildomi efektyvūs vandens ciklo valdymo sprendimai, tokie kaip lietaus vandens surinkimo sistemos, prisideda prie resursų tausojimo urbanizuotoje aplinkoje. Kita svarbi technologinė kryptis – išmaniosios pastatų valdymo sistemos (angl. Building Management Systems, BMS), leidžiančios realiuoju laiku stebėti ir valdyti pagrindines energijos ir komforto sritis – šildymą, vėdinimą, apšvietimą. Tokie sprendimai padeda ne tik sumažinti eksploatacines sąnaudas, bet ir prisideda prie geresnio mikroklimato užtikrinimo. Aplinkos integracija taip pat tampa svarbia architektūrinio sprendimo dalimi – vis dažniau taikomi žalieji stogai, vertikalūs sodai ar gamtinio reljefo įkomponavimas į urbanistinį kontekstą.
Biofilinės architektūros principai
Biofilinis dizainas – architektūrinė ir aplinkos kūrimo praktika, kurios tikslas – sukurti erdves, harmoningas su gamta ir žmogaus gerove. Šis dizainas siekia kurti aplinką, kuri remdamasi biologiniu bei psichologiniu pagrindu gerintų psichinę ir fizinę sveikatą. Pasak Stepheno Kellerto (2015), vieno iš biofilinio dizaino teorijos pradininkų, gamtiniai elementai žmogaus aplinkoje gali turėti teigiamą poveikį psichologinei ir fiziologinei būsenai – jie mažina stresą, gerina savijautą bei darbo našumą (Kellert, Biofilinio dizaino praktika).
Svarbiausios biofilinio dizaino taikymo kryptys apima:
1. Gamtinių elementų įtraukimą – tai ne tik augalai ar vandens elementai, bet ir natūralus apšvietimas, natūralios medžiagos bei vizualinis ryšys su išorine gamtine aplinka.
2. Biologinį suderinamumą – dizainas orientuotas į žmogaus poreikius bei pojūčius, siekiant sukurti psichologiškai saugią ir komfortišką erdvę.
3. Tvarumą – biofilinė architektūra remiasi tvarumo principais: natūralių ir atsinaujinančių medžiagų naudojimu, energijos taupymu bei ekosistemų palaikymu.
Praktiškai tai pasireiškia per erdves, kuriose naudojami tokie elementai kaip medis, akmuo, atviri langai, ventiliacija per natūralius oro srautus, o interjeruose integruojami augalai ar net gyvi ekosisteminiai fragmentai, pvz., mini tvenkiniai ar „žaliosios sienos“.
Inovacijų architektūroje apibendrinimas
Šiuolaikinės architektūros inovacijos ir biofilinis dizainas sujungia technologinius pasiekimus su tvarumo bei gamtos elementų integracija. Taip siekiama sukurti funkcionalius, energiją taupančius ir žmogaus gerovei palankius pastatus, kurie harmoningai įsilietų į aplinką ir leistų puoselėti ryšį su gamta.
2.1.3.Tradicijų ir inovacijų sintezė
Kaip tradicijos su inovacijomis dera kuriant harmoningą aplinką?
Tradicijos ir inovacijos dažnai suvokiamos kaip priešingi poliai – vienas orientuotas į praeitį, kitas į ateitį. Tačiau šis supratimas nėra visiškai tikslus, nes abu principai gali puikiai derėti tarpusavyje, papildyti vienas kitą ir kurti harmoningą aplinką. Tradicija apibrėžia kultūrinį paveldą, vietos identitetą, per ilgus amžius sukauptas žinias ir praktiką, išlaikančias vietos savitumą. Inovacijos, savo ruožtu, suteikia galimybę išlaikant tvarumą ir funkcionalumą šias vertybes transformuoti ir pritaikyti šiuolaikiniam pasauliui. Harmoningos aplinkos kūrimo esmė yra pusiausvyra tarp išlaikytų tradicijų ir šiuolaikinių sprendimų, atitinkančių dabartinius poreikius. Tradicijos suteikia gylį ir prasmę, o inovacijos – naujoviškas technologijas, leidžiančias išplėsti tradicijų ribas. Pavyzdžiui, tradicinės medžiagos, tokios kaip medis ar molis, gali būti pritaikomos inovatyviai, naudojant šiuolaikines technologijas jų apdorojimui ar integravimui į modernų dizainą. Tai suteikia galimybę išlaikyti ryšį su vietos kultūra, kartu atsižvelgiant į naujausius ekologinius ir funkcinius reikalavimus.
Vienas iš pavyzdžių – biofilinis dizainas, kuris sujungia gamtos elementus su šiuolaikinėmis technologijomis, taip pagerindamas žmonių savijautą ir išlaikydamas ryšį su aplinka. Tradicinių formų ar medžiagų naudojimas kartu su pažangiais sprendimais ne tik sukuria estetiškai ir funkcionaliai patrauklias erdves, bet ir užtikrina, kad šios erdvės derėtų su vietos kontekstu.
Tradicinių medžiagų inovacijos
Tradicinės medžiagos - medis, molis, akmuo ir šiaudai yra puikūs pavyzdžiai, kaip galima įgyvendinti inovatyvius sprendimus. Tokios medžiagos, kurios nuo senų laikų buvo naudojamos dėl savo atsparumo, lengvumo ir ekologinių savybių, lengvai pritaikomos šiuolaikinėse statybose, kur jas galima papildyti naujomis technologijomis ir metodais.
Medis, kaip tradicinė medžiaga, gali būti inovatyviai naudojamas pasitelkiant šiuolaikinius apdorojimo metodus, tokius kaip CLT (kryžminio sluoksnio medis) technologija, kuri padaro šią medžiagą daug tvirtesnę ir atsparesnę. CLT leidžia
23pav.
Medžio inovacijos ir dizaino centras. Šaltinis: ArchDaily, 2021.
naudoti medį kaip struktūrinę medžiagą didesniems pastatams, taip integruojant tradicinį medį
į šiuolaikinę architektūrą ir užtikrinant mažesnį anglies pėdsaką. Pavyzdžiui, Medžio inovacijų ir dizaino centras (The Wood Innovation and Design Centre) Kanadoje puikiai demonstruoja šią technologiją, kur mediena naudojama kaip estetinė ir kaip konstrukcinė medžiaga (žr. 23 pav.), užtikrinanti didesnį energijos efektyvumą ir mažinanti anglies dioksido išmetimą.
Šiuolaikinėje architektūroje vis dažniau naudojami šiaudai kaip ekologiška ir atsinaujinanti medžiaga. Šiaudų konstrukcijos suteikia gerą šilumos izoliaciją, yra lengvos ir tvarios. Akmuo kaip viena seniausių ir tvirčiausių statybinių medžiagų taip pat gali būti pritaikyta šiuolaikinėse statybose. Akmens plokštės gali būti naudojamos pastatų fasaduose, kuriuosenaudojami modernūs gamybos metodai,kad akmuo būtųlengvesnis irlabiau tinkamas
šiuolaikinėms statybos reikmėms. Molis kaip viena iš seniausių ir ekologiškiausių statybinių medžiagų šiandien gali būti naudojamas įgyvendinant modernius izoliacijos sprendimus, pavyzdžiui, ekologiškiems šilumą izoliuojantiems sluoksniams. Tai leidžia išlaikyti natūralią molio pastatų savybę – gebėjimą reguliuoti drėgmę ir šilumą, tačiau kartu užtikrinti geresnį energijos efektyvumą ir atsparumą oro sąlygoms. Vietos dvasios atskleidimas per tradicijų ir inovacijų sintezę.
Kiekviena vieta turi unikalią istoriją, gamtinę aplinką ir kultūrinį kontekstą, o architektūra tampa tarpininke, perteikiančia šį unikalumą per medžiagas, formas ir erdvines kompozicijas. Vietos dvasia(lot. geniusloci)–taivietovės būdas, kylantisiš fizinių, kultūrinių, istorinių ir emocinių elementų. Architektūroje ši sąvoka tampa esminiu pagrindu, leidžiančiu sujungti tradicijas ir inovacijas, kurti harmoningą ryšį tarp žmogaus ir aplinkos. Kiekviena vieta turi būti gerbiama ir įtraukta į kūrimo procesą, atsižvelgiant į jos unikalią atmosferą bei savitumą. Vietos dvasia atsiskleidžia per fizinius kraštovaizdžio elementus, tokius kaip gamtiniai objektai, architektūriniai ypatumai ar klimatui pritaikytos medžiagos. Kultūrinis paveldas – vietovės istorija, tradicijos ir simboliai – suteikia architektūriniams sprendimams prasmės bei autentiškumo. Šiuolaikinės technologijos ir tvarūs sprendimai papildo tradicinius principus, išplečia jų galimybes ir padeda tradicines medžiagas pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams. Biomimikrijos principai, gamtoje randami sprendimai ir išmaniosios sistemos leidžia statiniams ne tik susilieti su aplinka, bet ir tapti tvaria jos dalimi.
Vienas ryškiausių tradicijų ir inovacijų sintezės pavyzdžių yra Peterio Zumthoro suprojektuotas Vals terminių vandenų SPA (Therme Vals) Šveicarijoje, pastatytas 1996 metais (ArchDaily, 2009). Šis projektas subtiliai perteikia vietos dvasią, kadangi architektūra integruota į natūralų kalnų kraštovaizdį. SPA pastatytas naudojant vietinį kvarcito akmenį, kuris pabrėžia statinio ryšį su aplinka bei regiono geologines savybes. Kvarcito tekstūra ir
spalva atkartoja kalnų natūralumą, o inovatyvūs dizaino sprendimai suteikia pastatui
šiuolaikiškumo. Komplekse harmoningai dera natūralios šviesos panaudojimas, autentiškų
medžiagų grožis ir inovatyvios technologijos, kurios padidina pastato funkcionalumą (žr. pav. 24–26).
24 pav. Vaizdas iš Vals terminių vandenų SPA
Šaltinis: ArchDaily, 2009
25 pav. Vals terminių vandenų SPA centro lauko baseinas
Šaltinis: ArchDaily, 2009
26 pav. Vals terminių vandenų SPA fasadas
Šaltinis: ArchDaily, 2009
Kitas pavyzdys – Orangeale gamykla (Orangeale Factory). Šis pastatas, pastatytas 2023 metais, pasižymi harmoningu integravimu į aplinkinį kraštovaizdį ir išryškina vietos dvasią per subtilų aplinkos elementų santykį su gamta.
27 pav. Vaizdas į Orangeale gamyklą
Šaltinis: ArchDaily, 2024
28 pav. Orangealegamyklaiš paukščio skrydžio
Šaltinis: ArchDaily, 2024
Projektas įgyvendintas vietovėje, kurioje dominuoja agrarinis kontekstas, todėl jo dizainas akcentuoja natūralią estetiką, atspindinčią vietos istoriją ir kultūrą. Architektai – C&P Architetti, Luca Cuzzolin ir Elena Pedrina – siekė, kad pastatas taptų natūraliu aplinkos tęsiniu, išlaikančiu pusiausvyrą tarp modernumo ir tradicijų. Orangeale gamykla puikiai iliustruoja, kaip išryškinant lokacijos svarbą ir prisidedant prie darnios plėtros galima architektūra įkūnyti vietos dvasią (žr. pav. 27, 28; ArchDaily, 2024).
Dar vienas pavyzdys, kaip statinius galima priderinti prie aplinkos, yra Vikingų muziejus Vokietijoje. Šis muziejus, įkurtas istoriniame Haithabu mieste – svarbioje prekybos ir kultūros vietoje Vikingų laikais – buvo atidarytas 1985 metais ir atnaujintas 2005-aisiais.
Pastato architektūrapuikiai integruota irderanti su aplinka, atspindinti vietos istorijąir kultūrą.
29 pav. Vikingų muziejaus eksterjeras Šaltinis: geo.de
30 pav. Vikingų muziejaus interjeras Šaltinis: european.traveler.com
Vikingų muziejaus architektūroje išsaugotos senovinių gyvenviečių formos ir medžiagos, tokios kaip mediena ir žemės dangos, jos derinamos su moderniais konstrukciniais sprendimais (žr. pav. 29). Šiuolaikinės technologijos, tokios kaip interaktyvios ekspozicijos, sukuria
emocinį ryšį su istorija, o tradicinių medžiagų naudojimas pabrėžia autentiškumą ir ryšį su vietos gamta (žr. pav. 30). (European Traveler, 2018)
Dar vienas aktualus pavyzdys – ET 302 memorialinis parkas (ET 302 Memorial Park, Bishoftu, Etiopija, 2025), kuris jautriai įprasmina vietos charakterį ir kultūrinį atminties sluoksnį. Objektas integruotas į dirbamą kraštovaizdį, jo architektūrinė struktūra grindžiama trimis pagrindiniais principais: nebuvimu (praradimo atspindėjimu), apreiškimu (avarijos istorijos atskleidimu) ir gydymu (paguodos teikimu). Memorialo forma ir erdvinė kompozicija (žr. 31 pav.) atitinka konkrečią katastrofos vietą – pagrindinis takas žymi paskutines šešias skrydžio minutes, veda lankytoją per apmąstymo zonas, kapines ir paminklinį centrą.
31 pav. ET 302 memorialinio parko vaizdas iš paukščio skrydžio.
Šaltinis: ArchDaily, 2025.
32 pav. ET 302 objekto žaliasis stogas. Šaltinis: ArchDaily, 2025.
Žalieji stogai (žr. 32 pav.), natūralių medžiagų naudojimas ir subtilus takų išdėstymas
įrodo, kad šiuolaikine architektūra galima perteikti įvykusios tragedijos mastą neprarandant pagarbos aplinkai. Šis memorialas išsiskiria kaip pavyzdys, kuriame tradicinių reikšmių išsaugojimas ir modernių architektūrinių sprendimų sintezė formuoja įtaigią kolektyvinės atminties erdvę (ArchDaily, 2025).
Tradicijų ir inovacijų sintezės apibendrinimas
Taigi tradicijos ir inovacijos, dažnai laikomos priešingybėmis, gali puikiai derėti tarpusavyje ir kurti harmoningą aplinką. Tradicijos išsaugo kultūrinį paveldą ir vietos savitumą, o inovacijos leidžia šias vertybes pritaikyti šiuolaikinėje architektūroje, užtikrinti tvarumą ir funkcionalumą. Derinant tradicines medžiagas su šiuolaikinėmis technologijomis, pavyzdžiui, naudojant kryžminio sluoksnio medį arba biofilinį dizainą, sukuriamos erdvės, kurios ne tik estetiškai patrauklios, bet ir tinkamos tvarumui palaikyti. Tokie pavyzdžiai kaip Vals terminių vandenų SPA Šveicarijoje ar Vikingų muziejus Vokietijoje rodo, kad architektūra gali harmoningai jungti vietos dvasią ir modernius sprendimus, atskleidžia tradicijų ir inovacijų sintezės svarbą kuriant autentiškas ir tvarias erdves.
2.2. Analogų analizė
Renkantis analogus architektūros tyrimams svarbu atsižvelgti į šiuos aspektus:
1. Ar pabrėžia tradicinių ir inovatyvių elementų dermę?
2. Ar atsižvelgia į vietos kontekstą, gamtos integracijos išlaikymą?
3. Ar palaiko edukacinę/lankytojų centro funkciją, ar galėtų būti įkvėpimo šaltinis?
4. Ar akcentuoja medžiagų ir vietinių technologijų panaudojimą?
Socialinis aspektas. Kaip objektas įtraukia visuomenę į kultūros ar istorijos pažinimą?
Urbanistinis aspektas. Kaip objektas dera su kraštovaizdžiu ir aplinkos struktūra?
Architektūrinis aspektas. Kokios inovacijos naudojamos ir kaip jos dera su tradiciniais sprendimais?
VanDuseno botanikos sodo lankytojų centras (angl. VanDusen Botanical Garden Visitor Centre)
Autoriai (architektai): Perkins ir Will
Vyriausias architektas: Peter Busby
Vieta: Vankuveris, Kanada
Projektavimo ir realizavimo metai: 2011
VanDuseno botanikos sodo lankytojų centras įkūnija architektūrą, kuria ne tik gerbiama, bet ir stiprinama vietos svarba per tiesiogines sąsajas su gamta. Žaliasis stogas (žr. 33 pav.), medinės konstrukcijos (žr. 34 pav.), tvarios technologijos ne tik išryškina, bet ir tęsia aplinkos pasakojimą paversdamos pastatą neatsiejama kraštovaizdžio dalimi., Siekiant „LEED Platinum“ ir „Living Building Challenge“ sertifikavimo pastate įgyvendintos pažangiausios tvarumo inovacijos.
33 pav. VanDuseno lankytojų centro stogo vaizdas. Šaltinis: ArchDaily, 2021.
34 pav.VanDusenolankytojų centro eksterjeras. Šaltinis: ArchDaily, 2021.
A. Socialiniai aspektai
A.1. Objekto paskirtis – lankytojų centras, edukacija ir poilsis.
A.2. Socialinė svarba – lankytojų centras tarnauja kaip susibūrimo vieta, kurioje žmonės gali bendrauti ir gilinti žinias apie gamtą bei ekologiją.
B. Urbanistiniai aspektai
B.1. Objekto vieta urbanistiniame kontekste
Lankytojų centras yra Vankuverio miesto centre, Kanadoje, žaliojoje miesto zonoje, kurioje dominuoja parkai ir botanikos sodai. Pastatas, strategiškai įkurtas VanDusen botanikos sodo įėjimo zonoje, tampa ne tik vartais į sodą, bet ir traukos centru lankytojams. Šis centras veikia kaip jungtis tarp miesto ir gamtos, skatinanti ekologišką sąmoningumą. Centro vieta ne tik užtikrina patogų lankytojų patekimą į sodą, bet ir kuria edukacinį bei kultūrinį dialogą tarp urbanizuotos aplinkos ir natūralaus kraštovaizdžio.
B.2. Objekto ryšio su aplinka pobūdis
Susiejus sodo takus ir lankytinas vietas lankytojų centras pritaikytas botanikos sodo struktūrai. Tai užtikrina patogų judėjimą ir natūralų srautų valdymą, derantį prie natūralios teritorijos funkcinių poreikių. Banguotas, žaliu stogu dengtas pastato siluetas atkartoja aplinkinių kalvų ir augmenijos kontūrus. Tai sukuria įspūdį, kad pastatas yra organiška gamtinės aplinkos dalis. Pastato orientacija ir stiklo sienos maksimaliai išnaudoja natūralų apšvietimą, sumažindamos energijos suvartojimą ir sukurdamos vizualinį ryšį su kraštovaizdžiu.
C.1. Objekto funkcinis sprendimas
C.1.1. Gen. planas
Lankytojų centras yra strategiškai įrengtas sodo prieigos vietoje, užtikrinant patogų priėjimą iš automobilių stovėjimo aikštelių bei viešojo transporto stotelių. Pastatas yra pagrindinis sodo įėjimo taškas, nukreipiantis lankytojų srautus į pagrindinius takus, vedančius į sodą. Sklypo planas rodo, kad pastato forma ir orientacija atitinka natūralią kraštovaizdžio topografiją (žr. 35 pav.).
35 pav. VanDuseno lankytojų centro sklypo planas. Šaltinis: ArchDaily, 2021.
C.1.1. Pastato plano struktūra
VanDusen botanikos sodo lankytojų centro pastato plano struktūra (žr. 36 pav.) yra funkcionaliai išskaidyta į zonas, kurios apima įvairias veiklas ir tarnauja skirtingiems tikslams.
Pagrindiniai elementai:
1. Centrinė ašis ir atriumas – pagrindinė erdvė (2 ir 3 punktai), kuri veikia kaip atvykimo ir srautų paskirstymo centras. Ši dalis jungia skirtingas pastato funkcines zonas, tokias kaip administracinės patalpos (4), edukaciniai centrai (5, 12), lankytojų patalpos ir parduotuvės (14, 15).
2. Funkcinis zonavimas – viešosios zonos: įėjimo erdvė, maitinimo zona (6), edukaciniai ir ekspoziciniai centrai. Administracinės ir techninės zonos įrengtos šiaurinėje pastato dalyje (4, 8, 9). Edukacinės erdvės: klasės (12), biblioteka (13).
36 pav. VanDuseno pirmo aukšto planas. Šaltinis: ArchDaily, 2021.
C.2. Objekto meninis sprendimas
C.2.1. Kompozicinio sprendimo ypatumai
37 pav. VanDuseno fasadas. Šaltinis: ArchDaily, 2021.
Organinė ir gamtos formų įkvėpta struktūra: pastato forma (žr. 37 pav.) primena natūralius motyvus, tokius kaip gėlės žiedlapiai arba lapai. Dėl lenktų formų ir sklandaus pereinamojo ryšio su gamta pastatas praktiškai tampa neatsiejama aplinkos dalimi.
C.2.2. Stiliniai ypatumai
VanDusen Botanikos Sodo lankytojų centro stiliaus ypatumai apima modernizmą, kurio pagrindiniai bruožai yra paprastos linijos, minimalizmas ir dėmesys natūralioms medžiagoms.
C.2.3. Semantiškumo, psichologinio veikimo aspektai
Aspektai yra glaudžiai susiję su gamtos ir aplinkos integracija. Kad būtų sukurta raminanti harmoninga aplinka, gerinanti lankytojų psichologinę būseną, dizainui naudojamos organiškos formos ir natūralios medžiagos. Stikliniai fasadai ir atviri erdvės sprendimai sumažina ribas tarp vidaus ir lauko, sukurdami ryšį su gamta ir leisdami lankytojams pasijusti šios ekosistemos dalimi.
C.3. Objekto materiali struktūra
C.3.1. Medžiaginis – konstrukcinis sprendimas.
Pagrindines statybines medžiagas sudaro medis, stiklas ir betonas, kurios naudojamos taip, kadpabrėžtų šviesąirerdvę.Medinis rėmas irstogo konstrukcija padedasumažinti anglies dioksido pėdsakus, o dideli stiklo langai leidžianetrukdomaipatekti natūraliai šviesai. Mediena ne tik suteikia pastatui natūralumo, bet ir atkartoja tradicinį statybų metodą, būdingą Kanados regionui, kur mediena istoriškai buvo viena pagrindinių statybinių medžiagų. Struktūrinė sistema remiasi tvarios konstrukcijos principais, kur naudojamos lengvos medžiagos, o dėmesys skiriamas ilgalaikiam ir efektyviam pastato gyvavimo ciklui. Pastato fasadai
suprojektuoti taip, kad užtikrintų pakankamą ventiliaciją ir šilumos apsaugą, o apdailai naudojamos medžiagos atitiktų ekologiškus standartus (žr. pav. 38).
38pav. VanDuseno interjero vaizdas.
Šaltinis: ArchDaily, 2021.
C.3.2. Inžinerinis – techninis aprūpinimas
Šio pastato konstrukcija paremta pasyvių ir aktyvių sistemų deriniu (žr. pav. 39, 40) siekiant minimizuoti energijos vartojimą:
● Lietaus vandens surinkimo sistema, naudojama drėkinimui ir santechnikos reikmėms, užtikrina vandens ciklo uždarumą.
● Geoterminis šildymas ir vėsinimas naudojamas komforto palaikymui ištisus metus.
● Saulės kolektoriai ir fotovoltinės plokštės, integruotos į stogo struktūrą, generuoja atsinaujinančią energiją.
● Pastatas turi efektyvią šviesos valdymo sistemą, kuri mažindama energijos poreikį reguliuoja natūralią ir dirbtinę šviesą.
Šiesprendimainetikprisidedaprieminimalauspoveikioaplinkai,betirpabrėžiacentro kaip mokomojo tvarumo pavyzdžio funkciją.
39 pav. VanDuseno pjūviai. Šaltinis: ArchDaily, 2021.
40 pav. VanDuseno energijos ir vandens sistema Šaltinis: ArchDaily, 2021.
Išvada
VanDusen botanikos sodo lankytojų centras yra puikus tradicijų ir inovacijų sintezės pavyzdys, kur tvarūs sprendimai, tokie kaip žaliasis stogas, geoterminė energija ir lietaus vandens surinkimas dera su organiška architektūros forma bei natūralių medžiagų naudojimu. Pastatas efektyviai integruotas į gamtinę aplinką, stiprinantis ryšį su vietos kontekstu.
Pietų Kinijos jūros muziejus (angl. China Museum Of The South China Sea)
Autoriai (architektai): Architectural Design Research Institute of SCUT
Plotas: 70593 m²
Vieta:Hainanas,Kinija
Metai: 2017
Muziejus sujungia tradicinius elementus, atspindinčius Pietų Kinijos regiono kultūrą ir istoriją, su moderniais architektūriniais sprendimais ir technologijomis. Pastatui panaudotos
šiuolaikinės konstrukcinės sistemos, suderintos su tradiciniais dizaino principais, taip pagerbiant vietos kultūrą ir tradicijas.
61 pav. Pietų Kinijos jūros muziejus iš paukščio skrydžio
Šaltinis: ArchDaily, 2019.
A. Socialiniai aspektai
A.1. Objekto paskirtis – muziejus, skirtas Pietų Kinijos jūros regiono kultūros ir istorijos išsaugojimui bei viešinimui.
A.2. Socialinė svarba – muziejui tenka svarbus vaidmuo saugant vietos kultūrinį paveldą, ugdant visuomenės supratimą apie regiono istoriją ir tradicijas, stiprinant vietos ir tarptautinį kultūrinį dialogą.
B. Urbanistiniai aspektai
B.1. Objekto vieta urbanistiniame kontekste Pietų Kinijos jūros muziejus yra įsikūręs Hainano saloje, Kinijoje. Jis išsidėstęs strategiškai svarbioje vietoje, atspindinčioje regiono kultūrinę ir istorinę reikšmę, todėl
formuoja ryšį tarp lankytojų ir gamtinės bei istorinės aplinkos. Pastatas - svarbus vietos
kultūros centras, nes pabrėžia Hainano kaip Pietų Kinijos jūros kultūrinio ir geopolitinio židinio vaidmenį.
B.2. Objekto ryšio su aplinka pobūdis
Muziejaus architektūra harmoningai susilieja su aplinkiniu kraštovaizdžiu. Jo dizainas
įkvėptas tradicinių regiono architektūros formų, tokių kaip laivų ir bangų motyvai, kurie reprezentuoja Pietų Kinijos jūros istoriją ir vietos žvejų kultūrą.
C.1. Objekto funkcinis sprendimas
Gen. planas
Pietų Kinijos jūros muziejaus generalinis planas yra organiškos formos ir harmoningai
įsilieja į aplinkinį gamtos kraštovaizdį. Pagrindinė pastato dalis sudaryta iš lenktų linijų, kurios
simbolizuoja bangų dinamiką ir Pietų Kinijos jūros kultūrinį ryšį. Sklypo plane (žr. 42 pav.) maksimaliai išnaudojama pakrantės teritorija, taip sukuriant ryšį tarp muziejaus ir vandens.
Želdynai ir natūralios formos takai organiškai jungia pastatą su gamtine aplinka. Pagrindinės
erdvės sugrupuotos palei lenktas pastato ašis, užtikrinant aiškų srautų judėjimą. Priešais pastatą suplanuota atvira viešoji erdvė, skirta lankytojų priėmimui ir renginiams.
42 pav. Pietų Kinijos jūros muziejaus sklypo planas
Šaltinis: ArchDaily, 2019.
C.1.1. Pastato plano struktūra
Pastatas padalintas į skirtingas funkcines zonas: centrinėjedalyjeišdėstytospagrindinės
ekspozicijų salės, užtikrinančios nuoseklų lankytojų judėjimą, kairėje – administracinės ir techninės patalpos, izoliuotos nuo viešųjų erdvių, o dešinėje – renginių salės ir amfiteatras, skirtas edukaciniams ir kultūriniams renginiams. Centrinis koridorius veikia kaip pagrindinė
ašis, jungianti visas pastato dalis ir nukreipianti judėjimo srautus. Antrinės jungtys ir koridoriai užtikrina patogų perėjimą tarp skirtingų erdvių. Pastato lenkta forma, primenanti bangos ar laivo siluetą, simbolizuoja Pietų Kinijos jūros kultūrinę tematiką.
43 pav. Pietų Kinijos jūros muziejaus pirmo aukšto planas
Šaltinis: ArchDaily, 2019.
C.2. Objekto meninis sprendimas
C.2.1. Kompozicinio sprendimo ypatumai
Pietų Kinijos jūros muziejaus kompozicinis sprendimas pasižymi dinamiška, banguojančios jūros formą primenančia struktūra, kuri atspindi regiono kultūrinį ir geografinį identitetą. Pastato lenktos linijos simbolizuoja jūros bangavimą, o bendra forma sukuria organišką sąsają su gamtiniu kraštovaizdžiu ir vandens artumu.
44 pav. Pietų Kinijos jūros muziejaus fasadas
Šaltinis: ArchDaily, 2019.
C.2.2. Stilistiniai ypatumai
Pietų Kinijos jūros muziejaus stilistiniai ypatumai atspindi šiuolaikinės architektūros ir tradicinių elementų sintezę. Pastato forma bei dizainas pasižymi subtiliu ryšiu su vietos kultūra ir gamtine aplinka.
C.2.3. Semantiškumo, psichologinio veikimo aspektai
Pastato banguota forma ir lenktos linijos tiesiogiai simbolizuoja Pietų Kinijos jūrą, jos istoriją ir kultūrinį paveldą. Ši metafora sukuria emocinį ryšį, leidžiantį lankytojams pajusti gamtos ir žmogaus veiklos darną.
C.1. Objekto materialinė struktūra
C.3.1. Medžiaginis – konstrukcinis sprendimas
Pastato struktūrasukurtanaudojantplienines sijasirgelžbetonines konstrukcijas, kurios užtikrina tvirtumą bei ilgaamžiškumą, ypač atsižvelgiant į pakrantės klimatą. Plieniniai rėmai leidžia įgyvendinti dinamiškas, lenktas formas, simbolizuojančias jūros bangavimą. Abu elementai – tiek interjero, tiek eksterjero – pabrėžia šiuolaikinių medžiagų, tokių kaip stiklas, plienas ir aliuminis bei tvaraus dizaino naudojimą, išlaikant subtilų ryšį su vietos kultūra ir gamtos elementais.
45 pav. Pietų Kinijos jūros muziejaus atviros galerijos erdvės po stoglangiais
Šaltinis: ArchDaily, 2019.
C.3.2. Inžinerinis – techninis aprūpinimas
46 pav. Pietų Kinijos jūros muziejaus šiaurinis vestibiulis
Šaltinis: ArchDaily, 2019.
Pastate įrengta natūrali ventiliacija ir dideli stiklo fasadai bei stoglangiai, kurie maksimaliai išnaudoja natūralią šviesą, mažindami dirbtinio apšvietimo poreikį, o LED technologijos užtikrina ekonomišką elektros naudojimą.
Išvada
Pietų Kinijos jūros muziejus yra vertingas dėl galimybių sujungti vietos kultūros tradicijas ir simbolinius jūros motyvus su šiuolaikiniais architektūriniais bei tvariais sprendimais, taip sukuriant harmoningą aplinką, skatinančią istorijos pažinimą ir ekologinį sąmoningumą.
Biesbosch muziejus (angl. Biesbosch Museum)
Autoriai (architektai): Studio Marco Vermeulen
Plotas: 1 000 m²
Vieta: Werkendam, Nyderlandai
Metai: 2015
47 pav. Biesboscho muziejaus vaizdas iš paukščio skrydžio Šaltinis: ArchDaily, 2019.
A. Socialiniai aspektai
A.1. Objekto paskirtis – kultūrinės ir edukacinės paskirties objektas, skirtas pristatyti regiono gamtos istoriją, ekologiją ir žmogaus sąveiką su Biesbosch deltos kraštovaizdžiu.
A.2. Socialinė svarba – muziejui tenka svarbus vaidmuo šviečiant visuomenę apie tvarią gyvenseną ir ekologines sistemas. Tai ne tik stiprina vietos identitetą, bet ir pritraukia lankytojų, taip skatinamas turizmas bei regiono ekonominis vystymasis, didinamas sąmoningumas apie gamtos išsaugojimo svarbą.
B. Urbanistiniai aspektai
B.1. Objekto vieta urbanistiniame kontekste
Biesbosch muziejus įkurtas Werkendam mieste, Nyderlanduose, unikalioje Biesbosch deltos teritorijoje. Muziejus yra integruotas į natūralų gamtinį kraštovaizdį – salų ir kanalų tinklą, kuris atspindi vietos ekologinę ir hidrologinę sistemą.
B.2. Objekto ryšio su aplinka pobūdis Muziejus puikiai įsilieja į aplinką, nes jo žaliasis stogas atkartoja natūralią deltos augmeniją, o pastato forma atspindi subtilius gamtinius kontūrus. Tvarios medžiagos, natūrali ventiliacija ir apšvietimas sukuria harmoningą sąveiką su aplinka, pastatas tampa organišku kraštovaizdžio tęsinio elementu, jungiančiu žmogaus veiklą su gamta.
C.1. Objekto funkcinis sprendimas
C.1.1. Gen. planas
Biesbosch muziejaus generalinis planas (žr. 46 pav.) pasižymi organišku ryšiu su gamtine aplinka ir sklandžia integracija į salos kraštovaizdį.
Pagrindinis pastatas, esantis salos centre, savo forma primena korio struktūrą, kuri natūraliai susilieja su aplinkinėmis gamtos linijomis.
Funkcinės zonos yra aiškiai išdėstytos: centrinėje pastato dalyje įrengtos muziejinės ekspozicijos, edukacinės erdvės ir kavinė, o į salą veda tiltas bei
48 pav. Biesboscho muziejaus gen. planas Šaltinis: ArchDaily, 2019. prieplauka, užtikrinantys patogų lankytojų judėjimą. Salos rytinėje dalyje esantys pažintiniai takai vingiuoja per natūralias zonas, sukurdami galimybę tyrinėti vietinės gamtos ypatumus.
C.1.1. Pastato plano struktūra Planas sudarytas iš šešiakampių modulių, primenančių bičių korio struktūrą.
Kiekvienas šešiakampis modulis turi skirtingą paskirtį, pavyzdžiui, ekspozicijų sales, edukacines erdves ir poilsio zonas. Moduliai yra tarpusavyje sujungti koridoriais, užtikrinančiais sklandų lankytojų judėjimą tarp erdvių, be to, tokia struktūra leidžia pastatą pritaikyti skirtingoms funkcijoms.
49 pav. Biesboscho muziejaus pirmo aukšto planas Šaltinis: ArchDaily, 2019.
C.2. Objekto meninis sprendimas
C.2.1. Kompozicinio sprendimo ypatumai
Biesbosch muziejaus meninis sprendimas yra glaudžiai susijęs su jo vietove ir gamtiniu kraštovaizdžiu. Pastato forma ir kompozicija sukurta taip, kad darniai įsilietų į aplinkinius pylimus ir salų struktūrą. Pastatas yra integruotas į žemės reljefą, primindamas žalias kalvas, kurios natūraliai susilieja su vietos aplinka. Šešiakampiai segmentai formuoja ir stogo struktūrą, sukurdami vientisą, žemę primenantį paviršių. Žaliasis stogas ne tik prisideda prie pastato ekologinio tvarumo, bet ir atkartoja gamtos elementų ritmiką bei tekstūras. Kompozicija sukurta remiantis natūralių formų imitacija, o banguotos linijos ir nuolydžiai
leidžia pastatui atrodyti neatskiriama kraštovaizdžio dalimi.
50 pav. Biesboscho muziejaus priekinis fasadas Šaltinis: ArchDaily, 2019.
C.2.2. Stilistiniai ypatumai
Biesboscho muziejaus stilistiniai ypatumai išryškina modernios architektūros ir gamtos sintezę, derinant minimalistinę estetikąsuorganiškomis formomis. Pastatas pasižymi biofiliniu dizainu, kuriame vyrauja švelnios, gamtos įkvėptos linijos ir žaliosios erdvės, integruotos į architektūrinį sprendimą. Šešiakampiai moduliniai elementai atkartoja gamtos formas, primindami bičių korius ir organinius kraštovaizdžio motyvus.
C.2.3. Semantiškumo, psichologinio veikimo aspektai
Pasižymi gilumine simbolika ir psichologiniu poveikiu, kuris kyla iš harmoningos sąveikos su gamta bei architektūrinio konteksto. Biesboscho muziejaus psichologinis poveikis pasireiškia kaip harmonija ir įkvėpimas, kuriantis aplinką, kuri ne tik edukuoja, bet ir ramina, primindama gamtos ir kultūros sąsajas.
C.1. Objekto materialinė struktūra
C.3.1. Medžiaginis – konstrukcinis sprendimas
Statybose naudotos tvarios ir natūralios medžiagos, tokios kaip stiklas, betonas ir natūrali žolė, kuria padengtas stogas. Viduje dominuoja minimalizmas su lygiomis, švariomis betono grindimis bei natūralaus apšvietimo ir gamtos motyvų deriniu. Ekspozicijų erdvėse
išskirtinai naudojamos žolės tekstūros elementai, kurie sukuria natūralumo ir gamtos artumo pojūtį. Šie sprendimai pabrėžia tvarią architektūrą bei darnų ryšį su aplinka.
51 pav.Biesboschomuziejaus eksterjeras
Šaltinis: ArchDaily, 2019.
52 pav. Biesboscho muziejaus vestibiulis
Šaltinis: ArchDaily, 2019.
C.3.2. Inžinerinis – techninis aprūpinimas
53 pav. Biesboscho muziejauseskpozicijų erdvė
Šaltinis: ArchDaily, 2019.
Pastate integruotos natūralios ventiliacijos sistemos, leidžiančios efektyviai cirkuliuoti orui, kartu sumažinant mechaninio vėdinimo poreikį. Žaliasis stogas veikia kaip izoliacija –vasarą apsaugo nuo perkaitimo, o žiemą palaiko šilumą. Dideli stiklo fasadai maksimaliai išnaudoja natūralios šviesos srautus, mažindami dirbtinio apšvietimo poreikį, o papildomai įrengtas LED apšvietimas užtikrina ekonomišką elektros naudojimą. Vandentvarkos sprendimuose pritaikyta lietaus vandens surinkimo sistema, kuri naudojama žaliųjų erdvių drėkinimui ir pastato priežiūrai.
Išvada
Biesbosch muziejus yra puikus tradicijų ir modernių sprendimų sintezės pavyzdys, naudingas dėl harmoningos integracijos į gamtinę aplinką naudojant žaliuosius stogus ir tvarias technologijas, skatinančias ekologinį požiūrį.
Kinijos meno akademijos Liaudies meno muziejus (angl. China Academy of Arts’ Folk Art Museum )
Architektai: Kengo Kuma ir Associates
Vieta: Hangdžou, Kinija
Metai: 2015
Plotas: 5000 m²
54 pav. Kinijos meno muziejaus vaizdas iš paukščio skrydžio Šaltinis: ArchDaily, 2016. Pastate puikiai suderinti tradiciniai ir inovatyvūs elementai. Jame naudojamos tradicinės kinų architektūros formos ir medžiagos, tačiau šiuolaikinės technologijos ir metodai užtikrina, kad pastatas atitiktų šiuolaikinį estetikos ir funkcinio efektyvumo lygį.
A. Socialiniai aspektai
A.1. Objekto paskirtis – liaudies meno muziejus, skirtas eksponuoti ir saugoti Kinijos tradicinio meno kūrinius bei kultūrinį paveldą.
A.2. Socialinė svarba – muziejui tenka svarbus vaidmuo puoselėjant Kinijos kultūrinį identitetą ir tradicijas.
B. Urbanistiniai aspektai
B.1. Objekto vieta urbanistiniame kontekste
Liaudies meno muziejus įsikūręs Kinijos meno akademijos teritorijoje, Hangdžou mieste, natūraliame kraštovaizdyje tarp kalvų ir žaliųjų erdvių. Ši vieta suteikia harmonijos tarparchitektūrosirgamtos,pabrėždamapastatoryšįsutradicinekinųkultūrairfilosofija.Toks išdėstymas sukuria ramybės ir refleksijos atmosferą, tinkamą muziejaus funkcijai.
B.2. Objekto ryšio su aplinka pobūdis
Pastatas subtiliai įsilieja į gamtinį kraštovaizdį. Pastato forma, primenanti kalvų siluetus, sukuria organišką perėjimą tarp statinio ir aplinkos.
C.1. Objekto funkcinis sprendimas
C.1.1. Gen. planas
Pastato forma išdėstyta pritaikius jį prie kalvų kontūrų, taip išlaikant natūralų kraštovaizdžio ritmą. Muziejaus planas yra organiškas ir fragmentuotas, suskirstytas į skirtingus funkcinius blokelius, sujungtus erdviais takais ir kiemeliais. Šie elementai sukuria aiškias srauto kryptis lankytojams ir harmoningai dera su vietos topografija bei aplinkiniais pastatais (žr 53 pav.).
55 pav. Kinijos meno muziejaus gen. planas Šaltinis: ArchDaily, 2016.
C.1.1. Pastato plano struktūra
Plano struktūra pasižymi dinamišku ir fragmentuotu išdėstymu. Pastatas suskaidytas į skirtingus funkcinius segmentus, susijungiančius per vidaus kiemelius ir srautus. Aiškios ašys ir netaisyklingos formos kuria organišką ryšį su natūralia aplinka. Erdvės suplanuotos taip, kad jose dominuotų natūrali šviesa, integruoti atviri praėjimai ir vidiniai sodai. Tai leidžia sukurti harmoningą dermę tarp vidaus ir išorės, taip pat skirtingų aukščių lygiai pritaikyti prie vietovės reljefo.
56 pav. Kinijos meno muziejaus pirmo aukšto planas Šaltinis: ArchDaily, 2016.
C.2. Objekto meninis sprendimas
C.2.1. Kompozicinio sprendimo ypatumai
Muziejaus kompozicinis sprendimas remiasi integracija į kalvotą aplinką ir tradicinės architektūros interpretacija. Pastatas sudarytas iš daugybės tarpusavyje susietų tūrių, kurie imituoja kalnų terasas ir natūraliai atkartoja vietovės reljefą. Horizontalios linijos ir persidengiančios stogų plokštumos primena tradicinių kinų pastatų struktūrą bei plytelėmis dengtas stogų dangas, kartu suteikdamos dinamiškumo ir modernumo pojūtį.
57 pav. Kinijos meno muziejaus fasadas
Šaltinis:ArchDaily, 2016.
C.2.2. Stilistiniai ypatumai
58 pav. Kinijos meno muziejaus eksterjero vaizdas
Šaltinis: ArchDaily, 2016.
Pagrindinis pastato stiliaus bruožas – hierarchiškai komponuotos stogų plokštumos, primenančios tradicinius kinų namų ir šventyklų stogus, dengiamus keraminėmis čerpėmis. Tamsių plytelių fasadai ir stogai suteikia pastatui subtilų, sodrų estetinį vaizdą, kuris harmoningai dera su gamtiniu kraštovaizdžiu.
C.2.3. Semantiškumo, psichologinio veikimo aspektai
Kinijos Menų Akademijos Liaudies meno muziejus semantiškai jungia tradicinę kinų architektūrą su šiuolaikiniais sprendimais. Stogų kompozicija ir keraminės čerpės simbolizuoja istorinio paveldo tęstinumą, sukuria ryšį su vietos kultūra. Psichologiškai pastatas veikia kaip meditacinė erdvė – stiklo fasadai praleidžia gamtos šviesą, leidžia patirti ramybę ir harmoniją, pabrėždami žmogaus ir aplinkos sąveiką.
C.1. Objekto materialinė struktūra
C.3.1. Medžiaginis – konstrukcinis sprendimas
Medžiaginė struktūra pasižymi tradicinių ir modernių medžiagų deriniu. Pastatui naudojamos tradicinės juodų čerpių stogų dangos, kurios harmoningai įsilieja į kraštovaizdį, atkartodamos senovinių kinų pastatų estetiką. Medinė apdaila interjere (žr. 59 pav.) sukuria natūralumo ir šilumos pojūtį, kartu paryškindama ryšį su vietinėmis statybos tradicijomis.
Šiuolaikinės konstrukcijos, tokios kaip plieniniai rėmai ir stikliniai fasadai, užtikrina pastato stabilumą bei atvirumą šviesai, o fasado tinklo struktūra kuria dinamišką šviesos ir šešėlių žaismą vidinėse erdvėse (žr. 60 pav.).
59 pav. Kinijos meno muziejaus medinė interjero apdaila Šaltinis: ArchDaily, 2016.
60 pav. Kinijos meno muziejaus interjero stiklo vaizdas Šaltinis: ArchDaily, 2016.
C.3.2. Inžinerinis – techninis aprūpinimas
Tinklinis keraminis fasadas ne tik suteikia estetinės vertės, bet ir užtikrina saulės kontrolę, šilumos izoliaciją bei oro cirkuliaciją.
Išvada
Kinijos Menų Akademijos Liaudiesmenomuziejus rodo,kaip tradiciniai elementai gali būti naujai interpretuoti, siekiant sukurti autentišką ir modernų pastatą, išlaikant stiprų ryšį su vietos istorija ir kultūra.
Naujasis Glenstonas (angl. The New Glenstone)
Architektai: Thomas Phifer ir Partners
Plotas: 20 438 m²
Vieta: Potomakas, Merilandas, JAV
Metai: 2018
61 pav. Naujojo Glenstono vaizdas iš paukščio skrydžio.
Šaltinis: ArchDaily, 2018
A. Socialiniai aspektai
A.1. Objekto paskirtis – muziejaus paskirtis – šiuolaikinio meno kolekcijų eksponavimas ir edukacija.
A.2. Socialinė svarba – muziejus skatina kultūrinį švietimą ir suteikia erdvės lankytojų poilsiui gamtos ir meno apsuptyje.
B. Urbanistiniai aspektai
B.1. Objekto vieta urbanistiniame kontekste
Glenstone muziejus įsikūręs atokioje, natūralioje Potomako (Merilandas) vietovėje, apsuptoje kalvų ir miškų, toli nuo urbanizuotų zonų. Tokia aplinka sustiprina muziejaus ryšį su gamta ir sukuria ramybės bei atskirties atmosferą, būtiną meninei patirčiai.
B.2. Objekto ryšio su aplinka pobūdis
Glenstone muziejus harmoningai įkomponuotas į natūralų kraštovaizdį pasitelkus žemus, horizontalios formos pastatus ir natūralias medžiagas. Dideli stiklo fasadai ir žalieji stogai pabrėžia ryšį su gamta, o pastato planas sukuria sklandų perėjimą tarp vidaus erdvių ir aplinkinės gamtinės aplinkos.
C.1. Objekto funkcinis sprendimas
C.1.1. Gen. planas
Glenstone muziejaus generaliniam planui būdinga išsklaidyta, vientisa struktūra, integruota su natūraliu kraštovaizdžiu. Pastatai paskirstyti dideliame teritorijos plote taip pabrėžiant ryšį su gamta, suformuoti takai bei žaliosios erdvės. Daug dėmesio skiriama takų sistemai, natūraliems vandens telkiniams ir švelnioms topografijos formoms, taip sukuriant harmoningą ir funkcionalų muziejaus komplekso išdėstymą.
62 pav. Naujojo Glenstono gen. planas.
Šaltinis: ArchDaily, 2018
C.1.1. Pastato plano struktūra
Muziejaus planas yra minimalistinis ir funkcionalus, sudarytas iš tarpusavyje susietų kubinių tūrių. Pastato struktūra organizuota aplink centrinį vidinį kiemą, suteikiantį erdvėms natūralios šviesos ir kuriantį ramią atmosferą. Pagrindinės erdvės, tokios kaip galerijos, išdėstytos linijiškai, leidžia lankytojams nuosekliai
lankyti eksponatus. Priešais muziejų yra automobilių stovėjimo aikštelė ir papildomi techniniai pastatai, užtikrinantys patogų funkcinį išdėstymą.
63 pav. Naujojo Glenstono pirmo aukšto planas
Šaltinis: ArchDaily, 2018
64 pav. Naujojo Glenstono antro aukšto planas Šaltinis: ArchDaily, 2018
C.2. Objekto meninis sprendimas
C.2.1. Kompozicinio sprendimo ypatumai
Simetriška ir moduliuota kompozicija susilieja su kraštovaizdžiu, nes architektūra darniai integruojasi su aplinkinėmis žaliomis erdvėmis ir natūraliais elementais.
65 pav. Naujojo Glenstono vaizdas iš šono
Šaltinis: ArchDaily, 2018
C.2.2. Stilistiniai ypatumai
66pav. Naujojo Glenstono eksterjero vaizdas
Šaltinis: ArchDaily, 2018
Architektūriniai sprendimai harmoningai jungia pastatą su gamta – stogai apželdinti, o aplinkiniai vandens telkiniai bei mediniai takai sustiprina ryšį su kraštovaizdžiu ir ekologija.
C.2.3. Semantiškumo, psichologinio veikimo aspektai
Glenstone muziejuje, pasitelkiant minimalistinę architektūrą, natūralius elementus ir harmoningą santykį su gamta, sukuriama ramybės, meditacinės patirties erdvė, kurioje menas ir aplinka susilieja į vientisą emocinį dialogą.
C.1. Objekto materialinė struktūra
C.3.1. Medžiaginis – konstrukcinis sprendimas
Pagrindinė statybinė medžiaga yra betonas, suteikiantis pastatui solidumo ir ilgaamžiškumo, o jo paviršiaus tekstūra pabrėžia subtilias sąsajas su natūralia aplinka. Stoglangiai (žr. 67 pav.) leidžia šviesai natūraliai patekti į vidaus erdves, nes mažina dirbtinio apšvietimo poreikį ir padeda kurti ryšį su aplinkiniu kraštovaizdžiu. Medinė interjero apdaila (žr. 68 pav. ) prideda šilumos ir natūralumo pojūtį, harmoningai papildydama minimalistinį pastato dizainą.
67 pav. Naujojo Glenstono muziejaus interjero erdvė su stoglangiu
Šaltinis: ArchDaily, 2018
68 pav.NaujojoGlenstono interjero medinė apdaila
Šaltinis: ArchDaily, 2018
C.3.2. Inžinerinis – techninis aprūpinimas
Pastate įdiegtos pažangios inžinerinės sistemos, apimančios natūralią šviesą, efektyvią mikroklimato kontrolę, energijos taupymo sprendimus ir lietaus vandens surinkimo technologijas, užtikrinančias tvarumą ir komfortą.
Išvada
Šis projektas yra vertingas pavyzdys, kaip moderni architektūra gali būti harmoningai integruota į gamtinę aplinką panaudojus tvarius sprendimus ir minimalistinę estetiką.
Silezijos muziejus Katovicuose (angl. Silesian Museum Katowice)
Architektai: Riegler Riewe architektų biuras
Plotas: 25 000 m²
Vieta: Katovicai, Lenkija
Metai: 2014
69 pav. Silezijos muziejaus viršutinė dalis
Šaltinis: ArchDaily, 2015
Šis muziejus išsiskiria unikaliu požiūriu į architektūros ir aplinkos integraciją, kur pagrindinė ekspozicijų erdvė yra po žeme, o pastato elementai subtiliai iškyla paviršiuje, harmoningai susiliedami su aplinkiniu urbanistiniu kontekstu (žr. 69 pav.).
A. Socialiniai aspektai
A.1. Objekto paskirtis – muziejus, skirtas Silezijos regiono istorijos, kultūros ir pramonės paveldo pristatymui.
A.2. Socialinė svarba – atlieka reikšmingą edukacinę ir kultūrinę funkciją, suteikdamas lankytojams galimybę pažinti Silezijos regiono praeitį ir dabartį.
B. Urbanistiniai aspektai
B.1. Objekto vieta urbanistiniame kontekste
Silezijos muziejus yra įkurtas buvusioje anglies kasyklos teritorijoje, transformavus industrinį paveldą į kultūrinį ir bendruomeninį centrą.
B.2. Objekto ryšio su aplinka pobūdis
Pastatas harmoningai įsilieja į aplinką, nes didžioji jo dalis įleista į žemę, o stikliniai bokštai subtiliai jungia požemines erdves su paviršiaus kraštovaizdžiu.
C.1. Objekto funkcinis sprendimas
C.1.1. Gen. planas
Muziejaus pagrindinė struktūra išdėstyta po žeme, palikus paviršiuje minimalistinius stiklo bokštus, kurie tarnauja kaip šviesos šuliniai ir ventiliacijos elementai. Viršutinės
teritorijos kraštovaizdis apželdintas sukūrus viešąsias erdves, kuriose sujungiami nauji statiniai ir pramoninio paveldo objektai.
C.1.1. Pastato plano struktūra
Silezijos muziejaus pastato plano struktūra (žr. 70 pav.) pasižymi aiškiu funkciniu zonavimu ir efektyvia erdvių organizacija, kur pagrindinės muziejaus erdvės yra išdėstytos po žeme. Planas aprėpia parodų sales, administracines patalpas, technines zonas bei auditorijas, išlaikoma aiški lankytojųsrautų sistema. Erdvi centrinė dalis veikia kaip lankytojų paskirstymo ir pagrindinio judėjimo centras.
70 pav. Silezijos muziejaus požeminio aukšto planas
Šaltinis: ArchDaily, 2015
C.2. Objekto meninis sprendimas
C.2.1. Kompozicinio sprendimo ypatumai
Silezijos muziejaus kompozicija išsiskiria minimalistiniu ir funkcionaliu dizainu, kuriame muziejaus erdvės įrengtos po žeme (žr. 72 pav.) išsaugojus viršutinį kraštovaizdį ir vizualinę harmoniją su aplinka. Stikliniai bokštai (žr. 71 pav.) veikia kaip šviesos šuliniai, suteikiantys natūralų apšvietimą požeminėms erdvėms, taip pat simboliškai jungia pastatą su žemės paviršiumi. Šis sprendimas sukuria subtilų, bet įspūdingą santykį tarp architektūros ir
aplinkos, kur nauja struktūra tampa neatskiriama vietovės dalimi, pabrėždama istorinį ir kultūrinį kontekstą.
71 pav. Silezijos muziejaus eksterjeras
Šaltinis: ArchDaily, 2015
C.2.2. Stilistiniai ypatumai
72 pav. Silezijos muziejaus interjeras
Šaltinis: ArchDaily, 2015
Silezijos muziejaus pastatas pasižymi minimalistiniu ir modernistiniu stiliumi, kur stiklas ir plienas derinami su paprastomis, švariomis formomis, pabrėžiančiomis pastato funkcionalumą ir vizualinį lengvumą.
C.2.3. Semantiškumo, psichologinio veikimo aspektai
Silezijos muziejaus architektūra kuria psichologinį ryšį su praeitimi, simboliškai atspindėdama regiono kasybos istoriją per požeminę struktūrą, o natūrali šviesa ir stikliniai elementai suteikia lankytojams vilties ir atsinaujinimo pojūtį.
C.1. Objekto materialinė struktūra
C.3.1. Medžiaginis – konstrukcinis sprendimas
Stiklo bokštai ir konstrukcijos sukurtos naudojant grūdintą stiklą ir metalinius rėmus, leidžiančius natūraliai šviesai pasiekti požemines ekspozicijas, o betono ir plieno struktūros užtikrina pastato ilgaamžiškumą ir stabilumą.
Išvada
Silezijos muziejus yra vertingas dėl savo unikalaus požeminio dizaino, kur išsaugomas istorinis kontekstas ir efektyviai naudojamos šiuolaikinės technologijos, taip užtikrinant tvarumą, energijos taupymą bei funkcionalumą. Jame sukuriamas harmoningas ryšys tarp praeities ir dabarties, pabrėžiama kultūrinė reikšmė ir modernios architektūros estetika.
Analogų analizės apibendrinimas
Šie objektai demonstruoja, kaip tradicinės formos, medžiagos ir vietos kultūriniai simboliai gali būti derinami su šiuolaikinėmis technologijomis bei tvarumo principais siekiant sukurti funkcionalius ir estetiškai integruotus pastatus. VanDusen botanikos sodo lankytojų centras išsiskiria organiškomis formomis ir žaliuoju stogu, kuris susilieja su gamtiniu kraštovaizdžiu ir simbolizuoja ekologinį sąmoningumą. Pietų Kinijos jūros muziejuje panaudota dinamiška, bangas primenanti struktūra, kuri ne tik pabrėžia regiono kultūrinę tapatybę, bet ir įsilieja į pakrantės gamtą. Biesbosch muziejus – puikus pavyzdys, kaip sujungus tradicinius ir modernius sprendimus žaliasis dizainas gali tapti pastato architektūros pagrindu, kad pastatas taptų kraštovaizdžio dalimi. Kinijos Meno Akademijos Liaudies meno muziejaus dizainas atspindi subtilų santykį tarp tradicinių medinių konstrukcijų ir šiuolaikinių technologijų, o medžiagos ir erdvių išdėstymas kuria nuolatinį dialogą tarp praeities ir dabarties. Naujoje Glenstone muziejaus dalyje akcentuojamas minimalizmas ir paprastumas, kur naudojamos natūralios medžiagos, tokios kaip betonas ir stiklas, prisidedančios prie harmoningos integracijos su gamtiniu kontekstu ir sukuriančios erdvę, skatinančią lankytojų susikaupimą bei sąlytį su menu. Galiausiai Silezijos muziejus Katovicuose pasižymi unikaliu požiūriu į požeminę architektūrą, kur tradicinės istorinės vietos pritaikytos prie modernių poreikių, maksimaliai išnaudojant natūralią šviesą ir atskleidžiant kultūrinį paveldą.
Visuose šiuose projektuose pabrėžiamas inovatyvus požiūris į funkcionalumą, estetiką ir tvarumą. Jis įrodo, kad tradicinės medžiagos, tokios kaip medis, akmuo ar molis, gali būti pritaikytos šiuolaikinėje architektūroje naudojant pažangias technologijas, o kultūrinis paveldas gali tapti įkvėpimo šaltiniu kuriant modernias, aplinkai jautrias ir funkcionalias erdves. Šie pavyzdžiai gali tapti vertingu pagrindu kuriant edukacinius ir lankytojų centrus, derančius su vietos kontekstu bei istoriniu paveldu.
Teritorijos analizė
Baigiamajame darbe buvo pasirinkta projektuoti edukacinį centrą šalia Šeimyniškėlių piliakalnio, Anykščių rajone. Šeimyniškėlių piliakalnis yra viena reikšmingiausių Anykščių rajono archeologinių vietovių. Ši vieta pasižymi unikalia gamtine ir kultūrine aplinka, išskirtiniu reljefu. Svarbu sukurti erdvę, kuri harmoningai integruotųsi į kraštovaizdį ir atspindėtų vietos dvasią bei tradicijas. Teritorija reikalauja kokybiško šiuolaikinio centro, kuris pasiūlytų nuolatinę ekspoziciją, edukacines erdves.
Sklypo padėtis šalies ir miesto atžvilgiu
Sklypas, esantis Šeimyniškėlių piliakalnio (Vorutos) teritorijoje, strategiškai išsidėstęs
Anykščių rajone. Ši vieta yra patogiai pasiekiama iš pagrindinių Lietuvos miestų - Vilniaus (apie 120 km) ir Kauno (apie 160 km), kas leistų užtikrinti lankytojų srautus.
73 pav. Padėtis šalies atžvilgiu Šaltinis: sudaryta autorės.
Sklypas,esantis vos užkelių kilometrų (2,5km) nuoAnykščių miesto centro,užimastrategiškai svarbią vietą, jungiančią miesto infrastruktūrą su Šeimyniškėlių piliakalnio istoriniu ir gamtiniu kontekstu. Jis įtrauktas į Anykščių regioninio parko teritoriją.
74 pav. Padėties miesto atžvilgiu schema. Šaltinis: sudaryta autorės.
75 pav. Padėties rajono atžvilgiu schema. Šaltinis: sudaryta autorės.
Pasiekiamumas Šeimyniškėlių piliakalnio teritorija pasižymi puikiu pasiekiamumu tiek vietos gyventojams, tiek turistams. Sklypas yra arti pagrindinių kelių, jungiančių Anykščius su kitais regionais. Patogumą užtikrina šalia esanti automobilių stovėjimo aikštelė bei dvi autobusų stotelės, kurios leidžia lengvai atvykti tiek viešuoju, tiek privačiu transportu. Strateginė sklypo padėtis didina edukacinio centro patrauklumą ir skatina vietos bendruomenės įsitraukimą.
76 pav. Pasiekiamumo schema Šaltinis: sudaryta autorės.
Aplinkinio užstatymo analizė
Šalia sklypo esantys gyvenamieji namai daugiausia yra 1–2 aukštų individualios statybos pastatai. Šis užstatymo būdas suteikia vietovei ramybės ir natūralumo pojūtį, kuris yra svarbus projektuojant edukacinį centrą. Gyvenamųjų namų užstatymas taip pat pabrėžia poreikį integruoti objektą, kuris harmoningai įsilietų į esamą aplinką.
Teritorijoje yra mažai intensyvaus užstatymo, yra keli visuomeninės paskirties pastatai, todėl naujas pastatas turi galimybę tapti pagrindiniu traukos objektu, kuris formuotų edukacinį ir kultūrinį dialogą.
77 pav. Užstatymo schema Šaltinis: sudaryta autorės.
Gamtinė situacija
Sklypas, esantis šalia Šeimyniškėlių piliakalnio, yra unikalus savo gamtiniu kontekstu. Ši vieta pasižymi švelniai banguotu reljefu, kuris formuoja natūralų perėjimą tarp kalvotų vietovių ir žemesnių paviršių. Rytinėje sklypo dalyje yra Valupio upelis, suteikiantis vietovei papildomo estetinio žavesio. Šis upelis kartu su aplinkiniu gamtiniu kraštovaizdžiu sukuria natūralų ryšį tarp žmogaus ir gamtos. Sklypas yra apsuptas miškų, kurie suteikia galimybių naudoti vietines medžiagas. Insoliacija sklype yra gera – atvira teritorija užtikrina pakankamą natūralios šviesos kiekį visą dieną, ypač pietinėje ir vakarinėje pusėse. Reljefas ir želdiniai kartu sukuria sąlygas optimaliai reguliuoti natūralios šviesos sklaidą pastate, todėl yra visos galimybės integruoti tvarius sprendimus.
Teritorijos raida
Teritorijos raida siejasi su istorineirkultūrineŠeimyniškėlių piliakalnio svarba.Jis tapo pagrindiniu regiono identiteto simboliu. Per šimtmečius piliakalnis buvo ne tik kraštovaizdžio dominantė, bet ir svarbi socialinė vieta.
80 pav. Piliakalnio istorinis vaizdas Šaltinis: kulturos-miestas.lt
Anksčiau ši teritorija buvo intensyviai naudojama kaip gyvenvietės ir gynybinės struktūros vieta. Šeimyniškėlių piliakalnis, dar vadinamas Vorutos pilimi, yra viena reikšmingiausių Lietuvos viduramžių archeologinių vietovių. Ilgainiui gyvenvietė transformavosi, o piliakalnio reikšmė tapo labiau simboline, primenančia istorinius įvykius ir kultūrines vertybes. Manoma, kad čia stovėjo medinė Vorutos pilis – viena svarbiausių Mindaugo valdymo laikais, saugojusi šiaurinį Lietuvos valstybės pasienį. Piliakalnis ir aplinkiniai papiliai buvo strategiškai svarbi gynybinė struktūra, o istoriniai šaltiniai nurodo, jog 1251 m. Vorutos pilyje Mindaugas apsigynė nuo šalies viduje vykusių kovų. Ši pergalė buvo reikšminga, vedusi į Mindaugo krikštą ir karūnavimą pirmuoju Lietuvos karaliumi.
Šeimyniškėlių piliakalnis gyvuoja vietinių žmonių atmintyje kaip legendomis apipintas istorijos simbolis. Pasakojimai apie piliakalnį perduodami iš kartos į kartą. Šie pasakojimai iliustruoja stiprų emocinįir kultūrinį ryšį, kurį vietos gyventojai jaučia su piliakalniu ir aplinka. Vietiniai gyventojai dažnai pabrėžia piliakalnio svarbą kaip ne tik kultūrinio, bet ir asmeninio identiteto dalį, pavadinimus ir istorijas susiedami su savo patirtimi.
Piliakalnis įkurtas strategiškai svarbioje vietoje – apsuptas dviejų upelių, Vorelio ir Valupio, ir apsaugotas giliomis perkasomis, piliakalnis sudarė stiprią gynybinę struktūrą. Vietiniai pasakojimai taip pat mini požeminius tunelius ir paslaptingas pilies konstrukcijas, kurios dar labiau pabrėžia šios vietos kultūrinę svarbą.
1990–2005 m. archeologas Gintautas Zabiela vykdė išsamius tyrimus, kurių metu
Šeimyniškėlių piliakalnis tapo vienu geriausiai ištirtų piliakalnių Lietuvoje ir visame rytiniame
Baltijos regione. Atlikti tyrimai atskleidė ne tik piliakalnio gynybinę struktūrą, bet ir gyvenvietės bei aplinkinių papilių organizavimą. Ši teritorija apima apie 12 hektarų ir yra
įtraukta į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą. Archeologiniai tyrimai taip pat atskleidė informacijos apie radinius, tokius kaip arbaleto strėlių antgaliai, monetos, keramikos šukės bei ūkinės duobės.
81 pav.Šeimyniškėlių piliakalnio radiniai
Šaltinis: lituanistika.lt
82 pav. Šeimyniškėlių
piliakalnio keramika
Šaltinis: lituanistika.lt
Šeimyniškėlių piliakalnis yra ne tik svarbus istorinis Lietuvos objektas, bet ir vieta, kurioje per pastaruosius dešimtmečius vykdyti reikšmingi kraštovaizdžio ir infrastruktūros tvarkymo darbai. 1997 m. nuo šiaurinio piliakalnio šlaito buvo pašalinti medžiai, taip atveriant piliakalnio grožį ir jo reljefo savybes. 1996–1998 m. iki piliakalnio apsauginės zonos buvo nutiestas kelias ir įrengta automobilių stovėjimo aikštelė lankytojų patogumui. Šiaurės vakarų
šlaite įrengti paprasti, tačiau patogūs laiptai, kurie subtiliai integruoti į kraštovaizdį ir išsiskiria tik turėklais.
XXI a. pradžioje Šeimyniškėlių piliakalnio teritorija pradėta pritaikyti edukacinėms ir turistinėms veikloms. 2001 m. pastatytas tiltas per Valupio upelį, vedantis į piliavietę.
83 pav. Dabartinė teritorija - tiltas per Valupio upelį Šaltinis: kulturos-miestas.lt
2004 m. iškilo pirmasis medinis apžvalgos bokštas. Šis statinys ilgainiui virto medinės pilies kompleksu, kuris dabar apima du bokštus, galeriją ir viduramžių pilies kiemą, kuriame vyksta įvairios edukacinės programos - karybos demonstracijos ir istoriniai renginiai.
84 pav. Dabartinė teritorija su mediniu apžvalgos bokštu Šaltinis: kulturos-miestas.lt
85 pav. Dabartinė teritorija, interaktyvi zona Šaltinis: kulturos-miestas.lt
Nepaisant šių plėtros darbų, piliakalnio potencialas dar nėra pilnai išnaudotas. Nėra šiuolaikinio lankytojų aptarnavimo centro,kurgalimabūtų tinkamai eksponuoti archeologinius radinius ir suteikti lankytojams galimybę giliau pažinti istoriją. Esami pastatai neatitinka
šiuolaikinių muziejinių standartų. Tokia infrastruktūra suteiktų galimybę šią istorinę vietą dar labiau įtvirtinti kaip reikšmingą edukacinį, kultūrinį ir turistinį objektą.
Teritorijos galimybės
Įkūrus lankytojų/edukacinį centrą su nuolatinėmis ekspozicijomis ir interaktyviomis erdvėmis, būtų galima įgyvendinti tradicijų ir inovacijų sintezę. Tai leistų ne tik pristatyti autentiškus archeologinius radinius, bet ir pritaikyti juos šiuolaikinėms edukacinėms veikloms.
Kultūrinių renginių vieta – erdvės šventėms, koncertams ir tradiciniams renginiams, kurie įtrauktų vietos bendruomenę ir pritrauktų turistus.
Projektuojant naują pastatą galima būtų pasitelkti biofilinius principus, integravus gamtos elementus į architektūrą. Tai sukurtų harmoningą ryšį tarp pastatų, piliakalnio reljefo ir aplinkos gamtos. Naudojant vietines medžiagas, būtų sprendžiama tvarumo problema, o vietos kultūra atsispindėtų pastatų architektūroje.
Šios galimybės leistų atgaivinti Šeimyniškėlių piliakalnio teritoriją, paversti ją moderniu edukaciniu centru, kuris stiprintų ryšį tarp vietos istorijos, kultūros ir šiuolaikinių technologijų.
Pirminės
