1. TIRIAMOJI DALIS
1.1.Bioklimatologijos samprata
Lietuviškuose šaltiniuose terminas „bioklimatologija“ nėra plačiai paplitęs, todėl jo apibrėžimą gana sunku rasti. Tačiau serbiškame žodyne „Vokabular.net“ bioklimatologija apibrėžiama kaip mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų ir aplinkos klimato sąlygų tarpusavio sąveiką. Šioje srityje nagrinėjama, kaip klimato veiksniai (temperatūra, drėgmė, vėjas, saulės spinduliuotė) veikia gyvuosius organizmus, įskaitant augalus, gyvūnus ir žmones. Bioklimatologija taikoma įvairiose srityse, tokiose kaip: Žemės ūkis – nustatant augalų auginimui tinkamiausias klimato sąlygas ir sprendžiant klimato kaitos poveikio klausimus.
Medicina ir sveikata – analizuojant, kaip klimato sąlygos veikia žmonių sveikatą ir gerovę.
Urbanistika ir architektūra – kuriant pastatus ir miestus, kurie prisitaiko prie vietinio klimato, mažina energijos poreikį ir didina komfortą.
Ekologija – tyrinėjant gyvūnų ir augalų prisitaikymą prie klimato sąlygų.
Bioklimatinė architektūra, kaip viena iš bioklimatologijos taikymo sričių, siekia projektuoti pastatus, kurie maksimaliai išnaudoja natūralias klimato sąlygas (pvz., saulės šviesą, vėją, lietaus vandenį), kad būtų sumažintas energijos vartojimas ir užtikrintas tvarumas bei komfortas. Šis požiūris glaudžiai susijęs su pasyviosios architektūros principais.
1.2. Bioklimatinės architektūros principai ir pritaikymas
1.2.1. Prisitaikymas prie vietos klimato ir aplinkos
Prisitaikymas prie vietos klimato ir aplinkos yra pagrindinis bioklimatinės architektūros tikslas. Jo metu yra kuriami pastatai, kurie darniai integruojasi į aplinką, išnaudoja vietos klimato teikiamas galimybes ir mažina energijos sąnaudas, kartu užtikrindami maksimalų komfortą ir prisidėdami prie tvaraus gyvenimo būdo.
Knygoje „Architektūra: komfortas ir energija“ (Architecture: Comfort and Energy) pabrėžiama, kad bioklimatologijos dizainas remiasi pasyviais sprendimais, kurie užtikrina šiluminį komfortą be didelių išlaidų energijai. Vienas iš pagrindinių bioklimatinės architektūros principų – tai natūralus pastatų apšildymas ir vėsinimas, pasitelkiant vietinius klimato išteklius, tokius kaip saulės šviesa, vėjas, vanduo ir geoterminė energija (Sala, Gallo, Sayigh, 1998).
Bioklimatinė architektūra taip pat pabrėžia pastatų integravimą į aplinką. Todėl vietiniai mikroklimatai, pavyzdžiui, vėjo srautai ir saulės spinduliavimas, turi būti atidžiai įvertinti projektuojant pastatus. Knygoje teigiama, kad naudojant vietinius mikroklimatus galima pasiekti optimalią pastato energijos sistemą, užtikrinant minimalų priklausomumą nuo išorinių šaltinių, tokių kaip elektros tinklai, centrinis šildymas ir pan. (Sala et al., 1998).
Abu Dabio Luvro muziejus yra puikus pavyzdys, kaip pastatas gali prisitaikyti prie dykumos klimato, išnaudodamas natūralias vietos sąlygas ir kartu užtikrindamas estetinio dizaino standartus (žr. 1 pav.).
Muziejus įsikūręs ant salos, išnaudoja vandens telkinius natūraliam pastato vėsinimui, o jo akcentinis elementas – kupolas ne tik atspindi saulę, apsaugo pastatą nuo karščio ir skatina natūralią oro cirkuliaciją, bet ir simbolizuoja tradicinę arabų architektūrą – tai užuomina į mašrabijos elementus (žr. 2 pav.).
Šie pasyvūs dizaino sprendimai, kartu su šiuolaikinėmis tvarumo technologijomis, pelnė muziejui LEED sidabro sertifikatą (ArchEyes, 2024).
1.2.2. Tradicinės architektūros bruožų ir medžiagų pritaikymas
Kalbant apie tradicinę architektūrą, tai yra gyvas pavyzdys pastatų, kurie buvo projektuojami atsižvelgiant į vietos klimatą ir aplinką, taip sukuriant komfortiškas sąlygas žmonėms. Tokie sprendimai, kaip masyvios sienos, kurios kaupia šilumą dieną ir ją atiduoda naktį, padėdavo sumažinti energijos
1 pav. Abu Dabio Luvro muziejus | © Roland Halbe (ArchEyes, 2024)
2 pav. Mašrabija | © Autorius nežinomas (stone-ideas, 2022)
3, 4 pav. Naujasis Gourna kaimas | © Viola Bertini
vartojimą ir prisitaikydavo prie aplinkos sąlygų (Sala et al., 1998). Taip pat būdavo pabrėžiama medžiagų svarba architektūroje. Medžiagos, tokios kaip akmuo, molis, pasižymi natūralia šilumos izoliacija, kuri padėdavo išlaikyti pastato komfortą be didelių energijos sąnaudų. Vienas tokių pavyzdžių, taikančiu šį bioklimatinės architektūros principą – Hassan‘as Fathy „Naujasis Gourna kaimas“ (New Gourna Village), esantis Egipte (žr. 3, 4 pav.). Šis projektas iliustruoja Fathy siekį sukurti alternatyvią modernybę, pagrįstą tradicinėmis vertybėmis ir vietos kontekstu, kuri atspindi jo arabų tapatybę ir priešinimąsi užsienio kultūrinei įtakai. Tai tik įrodo, kad architektūra gali tapti kultūrinės tapatybės išraiškos priemone, naudojant vietines medžiagas, tokias kaip molis ir žemė, bei tradicinius metodus. Tokiu būdu siekiama sukurti tvarų gyvenimo modelį, kuris gerbtų žmones ir jų aplinką (Bertini, 2020).
1.2.3. Pastato orientacija / Natūralus apšvietimas
Kitas svarbus bioklimatinės architektūros principas – pastatų orientavimas, maksimaliai pritaikytas natūralių energijos šaltinių naudojimui, ypač saulės šviesos ir šilumos. Saulės energija gali būti naudojama tiek pastato apšvietimui, tiek šildymui. Pastatai, orientuoti į pietus, gauna daugiausiai saulės spindulių žiemos sezono metu, kai saulė yra žemiau horizonto, ir yra šešėliuojami vasarą, kai saulės spinduliai yra aukštesni.
Pritaikymo galimybės:
Siekiant pasyvaus saulės šildymo, pastatų fasadai, orientuoti į saulės pusę, gali būti projektuojami su didelėmis vitrinomis. Tokiu būdu yra maksimaliai išnaudojama saulės šviesa – bet kuriuo metų laiku, saulės šiluma – žiemos metu.
Vienas tokių pastatų, kuriame panaudotas šis pasyvios architektūros principas – Frank‘o Loyd‘o Wright‘o projektas „Saulės pusratis“ (Solar hemicycle).
Šis projektas buvo novatoriškas bandymas sukurti tvarų, energiją taupantį pastatą, kuris maksimaliai išnaudotų natūralius energijos šaltinius, ypatingai saulės energiją. Didelis dėmesys buvo skiriamas pietinei pastato pusei (žr. 5 pav.).
5 pav. „Saulės pusratis“ pietinis fasadas | © Andrew Pielage (apizm.com, n. d.)
Pietinėje pastato pusėje F. L. Wrightas įrengė didelius langus, per kuriuos saulės spinduliai gali lengvai patekti į vidines pastato patalpas ir šildyti jas be papildomų šildymo sistemų (žr. 6 pav.).
Be to, „Saulės pusratis“ išsiskiria savo tūriu, kuris yra puslankio formos (žr. 7 pav.). Toks dizainas natūraliai padidina saulės veikiamą fasado plotą ir užtikrina apsaugą nuo vėjo. Šis
principas gali būti taikomas bet kokios paskirties pastatuose tiek gyvenamuosiuose, tiek visuomeniniuose.
Šis projektas įrodo, kad bioklimatinė architektūra gali būti ne tik funkcionali, bet ir estetiška, sujungianti tvarumą su inovacijomis, tuo pačiu užtikrinant harmoningą pastato integraciją į aplinką, komfortiškos ir efektyvios architektūros kūrimą.
6 pav. „Saulės pusratis“ interjero fotofiksacija | © Ezra Stoller (apizm.com, n. d.)
7 pav. „Saulės pusratis“ pirmo aukšto planas | © William Allin Storrer
Kai papildoma saulės šiluma nėra reikalinga, dažniausiai – vasarą, naudojami įvairūs sprendimai, tokie kaip saulės uždangos, pavyzdžiui, žaliuojančios sienos arba markizės. Šie sprendimai apsaugo pastatą nuo tiesioginių saulės spindulių ir perkaitimo, tačiau leidžia natūraliam šviesos srautui patekti į vidų (žr. 8 pav.).
1.2.4. Vandens valdymas ir tausojimas
Vandens valdymas taip pat yra labai svarbus aspektas bioklimatinėje architektūroje. Tinkamai surinktas lietaus vanduo gali būti naudojamas įvairiems poreikiams, tokiems kaip laistymui, sanitarijai ar net šildymo sistemoms. Jis taip pat mažina priklausomybę nuo centralizuoto vandens tiekimo, prisideda prie gamtos išteklių išsaugojimo ir mažina potvynių riziką. Šis sprendimas yra ypač naudingas vietovėse, kuriose dažni krituliai arba riboti gėlo vandens ištekliai. Vienas iš pavyzdžių, pritaikančių lietaus vandens valdymą ir kaupimą – „Lietaus surinkimo paviljonas“ (Rain Harvesting Pavilion), esantis Nigerijoje (žr. 9, 10 pav.). Šis objektas – pavėsinė pagaminta iš vietinių medžiagų ir suprojektuota taip, kad jos stogas surinktų lietaus vandenį ir nukreiptų jį į vandens surinkimo sistemą, kurioje kaupiamas vanduo vėliau bus panaudojamas aplinkinio parko laistymui (Cooke, 2017).
Pritaikymo galimybės
Sanitariniams poreikiams
Sanitarinių poreikių srityje lietaus vanduo naudojamas įvairiems praktiniams tikslams, kuriems nereikia gėlo vandens kokybės. Naudojant lietaus vandenį šiam tikslui, galima gerokai sumažinti centralizuoto vandens tiekimo poreikį.
8 pav. Žaliuojančios sienos | © Hirouyki Oki (ArchDaily, n.d.)
9, 10 pav. Rain Harvesting Pavilion | © Iwan Baan (INHABITAT, 2017)
:
Drėkinimo sistemoms
Surinktas lietaus vanduo gali būti naudojamas per laistymo sistemas, o tai ypač aktualu sausmečiu.
Tokios sistemos užtikrina vandens tiekimą augalams, sumažinant priklausomybę nuo viešųjų vandens tinklų.
Techninei įrangai
Lietaus vanduo gali būti naudojamas aušinimo sistemose, pavyzdžiui, šilumos siurbliuose ar oro kondicionieriuose.
Vandens rezervuarams ir priešgaisrinėms sistemoms
Lietaus vandens saugyklos gali būti naudojamos kaip papildomas vandens šaltinis gesinant gaisrus, ypač pramoniniuose ar didesniuose gyvenamuosiuose pastatuose.
1.2.5. Natūralus vėdinimas ir oro srautai
Natūralus vėdinimas yra kitas bioklimatinės architektūros principas, kuris padeda reguliuoti pastato vidaus temperatūrą ir užtikrina oro cirkuliavimą patalpose be mechaninio vėdinimo. Šis principas remiasi vėjo srautų ir natūralaus oro judėjimo išnaudojimu. Strategiškai išdėstyti langai ir angos leidžia efektyviai nukreipti oro srautus ir užtikrinti sklandų oro judėjimą pastate. Toks sprendimas ne tik padeda sumažinti energijos sąnaudas, bet ir prisideda prie sveikos vidaus aplinkos kūrimo.
Pritaikymo galimybės:
Kryžminis vėdinimas
Įrengiant langus priešingose pastato pusėse, galima pasiekti kryžminį vėdinimą, kuris leidžia orui natūraliai
cirkuliuoti per visą pastatą.
Vėjo bokštai
Tradiciniuose karšto ir sausringo klimato regionų pastatuose buvo naudojami vėjo bokštai (žr. 11 pav.), kurie sugerdavo vėjo energiją ir nukreipdavo ją į vidaus patalpas (žr. 12 pav.). Tokiu būdu buvo užtikrinamas patalpų temperatūros reguliavimas ir vėsa.
11 pav. Vėjo bokštai | © Autorius nenurodytas (financialtribune.com, n.d.)
12 pav. Vėjo bokštų veikimo principas | © Autorius nenurodytas (ScienceDirect, 2015)
1.3. Klimato ir vietos sąlygų poveikis architektūrai
Klimatas yra pagrindinis veiksnys, lemiantis pastatų projektavimą ir jų energijos efektyvumą.
Bioklimatinė architektūra, kaip metodas, siekia prisitaikyti prie konkretaus regiono klimato sąlygų, kad pastatai būtų tvarūs, energiją taupantys ir komfortiški žmonijai. Todėl galima teigti, kad skirtingos klimato juostos reikalauja skirtingų sprendimų. Lietuva, esanti vėsiojo vidutinio klimato zonoje, turi specifinių klimato bruožų, kurie lemia pastato dizainą ir turi tiesioginį poveikį energijos poreikiams. Vėsusis vidutinis klimatas (Lietuva ir panašūs regionai)
Lietuva yra vidutinio klimato zonoje su aiškiai išreikštomis šaltomis žiemomis ir vidutiniškai šiltomis vasaromis. Vidutinė metinė temperatūra Lietuvoje svyruoja ties 6–7 °C. Žiemą temperatūra dažnai nukrenta žemiau nulio, o per stiprias šalčio bangas gali siekti -20 °C ar dar žemiau, o sniegas gali dengti žemę kelias savaites ar net mėnesius. Vasarą temperatūra paprastai svyruoja nuo 17 iki 20 °C, tačiau karštomis dienomis gali viršyti 30 °C.
Dėl tokių klimato sąlygų pagrindinis bioklimatinės architektūros tikslas Lietuvoje – užtikrinti efektyvų pastatų šildymą žiemos metu ir natūralų vėsinimą vasaros. Tai gali būti pasiekta pasitelkiant natūralią ventiliaciją, šilumos kaupimo sprendimus ir gerą izoliaciją, kurios padeda sumažinti energijos sąnaudas ir sukurti komfortišką vidaus aplinką. Šie aspektai gali būti įgyvendinti naudojant tai klimato zonai būdingas medžiagas, turinčias geras šilumos izoliacijos bei kaupimo savybes.
Tropinis, subtropinis ir sausas klimatas
Kai kuriuose pasaulio regionuose, turinčiuose šiltesnį klimatą, pastatai turi būti projektuojami taip, kad apsaugotų nuo perteklinio karščio ir perkaitimo vasarą. Tokiose šalyse pagrindinis prioritetas yra užtikrinti vėdinimą ir vėsinimą. Saulės energija ir vėjo energija čia gali būti labai svarbios pastatų energijos tiekimo sistemos. Bioklimatiniai sprendimai, tokie kaip žalieji stogai, aplinkos želdynai, vėjo srautų reguliavimas ir efektyvios vėsinimo sistemos, tampa svarbiais elementais.
Klimato sąlygų įtaka pastatų orientacijai ir formoms
Lietuvoje ir kitose vidutinio klimato zonose saulės energijos panaudojimas yra vienas svarbiausių tvarių pastatų projektavimo aspektų. Pavyzdžiui, pagrindinės pastato patalpos turėtų būti orientuotos į pietų pusę, kad maksimaliai išnaudotų žiemą žemiau esančią, tačiau intensyvesnę saulės spinduliuotę, kuri natūraliai šildo patalpas. Toks sprendimas sumažina šildymo sąnaudas ir prisideda prie energijos efektyvumo. Langų dydis, vieta ir stiklo tipas taip pat daro didelį poveikį energijos taupymui. Dideli rytų - pietų pusės langai (žr. 14 pav.) leidžia patekti daugiau saulės šilumos ir šviesos, o mažesni ir gerai izoliuoti langai šiaurinėje, vakarinėje pusėse (žr. 15 pav.) sumažina šilumos nuostolius.
13 pav. Apželdinti stogai | © Patrick Bingham-Hall (2030 palette, n.d.)
14 pav. Pastato rytų - pietų fasadai | © Norbert Tukaj (ArchDaily, n.d)
15 pav. Pastato šiaurės - vakarų fasadai | © Norbert Tuka (ArchDaily, n.d)
Be to, pastato forma ir dizainas, pritaikyti prie vietos klimato sąlygų, turi didelę reikšmę šilumos išlaikymui. Apvalios formos pastatai dažnai yra efektyvesni šilumos požiūriu, nes jų išorinė struktūra neturi kampų, kurie yra labiausiai pažeidžiamos, šilumos nuostolius patiriančios vietos. Tuo tarpu kvadratinės arba stačiakampės formos pastatai, padidina pasipriešinimą vėjui (žr. 16 pav.), todėl reikalauja papildomos izoliacijos kampuose, kad būtų kompensuotas šis trūkumas.
Taip pat šio klimato zonoje esančioje architektūroje taikomi kiti papildomi sprendimai, tokie kaip pastato sienų ir stogo izoliacijos storis, šilumą kaupiančių medžiagų naudojimas bei pasyvių architektūros elementų – stogelių, kurie sukuria natūralų šešėliavimą vasaros metu, arba refleksinių paviršių, kurie nukreipia šviesą, integravimą (žr. 17 pav.). Tokių sprendimų kombinacija leidžia ne tik efektyviau naudoti saulės energiją, bet ir užtikrina komfortą visais metų laikais.
17 pav. Refleksinių paviršių naudojimas | © Autorius nenurodytas (bigladdersoftware, n.d.)
1.4. Bioklimatinės architektūros principų taikymo svarba edukacinės, muziejų paskirties pastatuose
1.4.1. Eksponatų apsauga ir mikroklimato valdymas
Vidaus patalpų mikroklimato valdymas muziejuose yra vienas svarbiausių aspektų norint apsaugoti juose laikomus eksponatus ir jų gyvavimo laiką. Eksponatai, ypač istoriniai artefaktai, paveikslai, tekstilės dirbiniai ar dokumentai, yra jautrūs aplinkos pokyčiams, tokiems kaip drėgmės, temperatūros kaita ir tiesioginė saulės šviesa. Net menkiausi šių veiksnių svyravimai gali sukelti eksponatų deformacijas, įtrūkius ar netgi spalvos išblukimą. Todėl yra būtina užtikrinti stabilų ir lengvai kontroliuojamą mikroklimatą.
16 pav. Pastato forma | © Sonia Al-Najjar (ResearchGate, 2021)
Šiems aspektams užtikrinti gali padėti bioklimatinės architektūros principo, natūralių medžiagų naudojimo interjere, pritaikymas. Natūralios, gamtinės medžiagos, kaip molis ir gruntas (žr. 18 pav.), padeda natūraliai reguliuoti pastato vidaus mikroklimatą, sumažinant poreikį naudoti energijai imlias mechanines sistemas, tokias kaip kondicionieriai ar oro drėkintuvai. Šios medžiagos ne tik reguliuoja oro drėgmę, bet ir palaiko tolygią temperatūrą, veikdamos kaip šilumos kaupimo sistemos, nepriklausomai nuo išorės klimato sąlygų.
18 pav. Gruntinė siena („rammed earth wall“) | ©Rémi Chauvin (Architecture, Au, 2014)
Svarbu ir tai, kad bioklimatinės sistemos padeda užtikrinti oro kokybę. Natūralios ventiliacijos sprendimai, tokie kaip strateginis langų ir angų išdėstymas ar vėjo bokštai, leidžia palaikyti gerą oro cirkuliaciją, nepakenkiant mikroklimato stabilumui. Tai ypač naudinga bendrose zonose, kur lankytojų srautai yra nuolat kintantys ir dideli.
Kitas svarbus aspektas, į kurį būtina atkreipti dėmesį – saulės šviesa. Kadangi tiesioginiai saulės spinduliai gali pažeisti eksponatus, jos panaudojimas ekspozicijos erdvėse turi būti labai ribotas arba visiškai atsisakytas. Tačiau, į pastatą integravus saulės šviesos valdymo sprendimus, tokius kaip pastato orientacija ir forma, saulės šviesą galima panaudoti bendro naudojimo muziejaus erdvėse, pavyzdžiui, fojė (žr. 19 pav.).
19 pav. Muziejaus erdvė | © Autorius nenurodytas (First In Architecture, n.d.)
1.4.2. Energijos efektyvumas
Energijos efektyvumas muziejuose yra itin svarbus aspektas, nes šie pastatai dažnai yra didelio masto, reikalauja sudėtingų klimato kontrolės sprendimų ir ilgo darbo laiko. Bioklimatinė architektūra suteikia galimybę sumažinti energijos sąnaudas, naudojant tvarius dizaino sprendimus ir natūralius resursus. Edukacinės paskirties muziejai paprastai turi dideles erdves, tokias kaip parodų salės, auditorijos, fojė ir techninės patalpos, kuriose reikia užtikrinti tinkamą šildymą, apšvietimą, vėsinimą ir ventiliaciją. Kaip ir buvo minėta anksčiau, bioklimatinė architektūra šias užduotis sprendžia integruodama pasyvius šildymo ir vėsinimo metodus bei atsinaujinančios energijos šaltinius.
Efektyviai naudojama energija muziejuose ne tik sumažina veiklos išlaidas, bet ir prisideda prie tvarumo tikslų, mažinant anglies dioksido emisijas. Ilgalaikėje perspektyvoje energijos efektyvumo sprendimai taip pat padidina muziejų ekonominį gyvybingumą, kadangi mažesnės eksploatacinės išlaidos leidžia daugiau lėšų skirti pagrindinei muziejaus veiklai – edukacijai, kultūros išsaugojimui ir plėtrai.
1.4.3. Lankytojų komfortas
Lankytojų komfortas muziejuose yra vienas pagrindinių bioklimatinės architektūros siekių, kadangi muziejus yra ne tik eksponatų saugykla, bet ir vieta, kur žmonės leidžia laiką mokydamiesi, patirdami kultūrą ir bendraudami. Lankytojų patogumas turi tiesioginį poveikį jų patirčiai ir apsilankymo trukmei.
Bioklimatinė architektūra padeda užtikrinti lankytojų komfortą per kruopščiai apgalvotus sprendimus, kurie reguliuoja temperatūrą, apšvietimą, oro kokybę ir erdvių akustiką, kuri užtikrinama per natūralių medžiagų naudojimą. Tam tikros natūralios medžiagos sugeria triukšmą ir mažina aidą didelėse erdvėse. Tai yra svarbu edukacinėse zonose ar parodų salėse, kur tyla ir aiškus garsų perdavimas yra svarbūs potyrio faktoriai.
1.4.4. Tvarumo skatinimas ir edukacija
Muziejai, kaip edukaciniai objektai, yra svarbūs ne tik kultūros ir istorijos sklaidoje, bet ir gali tapti svarbia edukacine priemone, skatinančia lankytojų sąmoningumą apie tvarumą ir ekologišką gyvenimo būdą.
Muziejai, kuriuose įgyvendinami bioklimatinės architektūros principai, dažnai tampa pavyzdiniais projektais, demonstruojančiais, kaip pastatai gali darniai veikti kartu su gamta.
1.4.5. Prisitaikymas prie vietos klimato
Kiekvienas klimato regionas turi savitas ypatybes, todėl muziejaus dizainas, konstrukcijos ir eksploatacijos sprendimai turi būti pritaikyti prie vietos klimato ir gamtinės situacijos.
Prisitaikymas prie vietos klimato neapsiriboja tik energijos vartojimo mažinimu. Tai apima ir vietinių medžiagų naudojimą (žr. 20 pav.), kurios atspindi regiono kultūrą, sumažina statybos išlaidas ir anglies dioksido emisijas, susijusias su transportavimu. Vietos klimato sąlygos taip pat lemia muziejaus architektūrinę formą.
1.5. Muziejaus veikla: istorija ir samprata
Muziejus apibrėžiamas kaip ne pelno siekianti, nuolatinė institucija, veikianti visuomenės labui. Pagrindinis jo tikslas – saugoti, tirti ir interpretuoti materialųjį ir nematerialųjį paveldą, taip prisidedant prie kultūrinio, švietėjiško ir socialinio visuomenės tobulėjimo (ICOM, 2022).
1.5.1. Muziejų istorija
Muziejai neabejotinai yra viena ryškiausių pastato paskirčių, kuri geriausiai atspindi žmonijos pastangas išsaugoti ir užfiksuoti savo praeitį, kultūrą ir identitetą. Iš pradžių muziejai atsirado kaip vietos, skirtos kolekcijų archyvavimui, tačiau laikui bėgant jų paskirtis išsiplėtė. Jie tapo reikšmingais visuomenės gyvenimo centrais, skatinančiai kultūros skleidimą, švietimą ir bendruomenės įtraukimą. Knygoje „Muziejų raida“ (Museums in Motion) šios paskirties objektai analizuojami kompleksiškai, akcentuojant jų kilmę ir raidą įvairiuose istoriniuose ir kultūriniuose kontekstuose bei šiuolaikines jų funkcijas globalizuotame pasaulyje.
20 pav. Vietinių medžiagų panaudojimas fasaduose | © Sergio Grazia (DIVISARE, 2013)
Šios paskirties pastatų istorija prasidėjo nuo privačių kolekcijų, dažniausiai priklausiusių aristokratijai ar valstybės institucijoms. Kolekcijos, tokios kaip istoriniai artefaktai, meno kūriniai ilgą laiką buvo pasiekiami tik privilegijuotiems asmenims. Vėliau, keičiantis visuomenės struktūroms ir vertybėms, muziejai tapo bendro naudojimo erdvėmis, kuriose lankytojai gali ne tik apžiūrėti eksponatus, bet ir gilinti savo supratimą apie kultūrą ir istoriją. Ši transformacija simbolizavo platesnius socialinius pokyčius –nuo elitinės kontrolės iki demokratinio žinių prieinamumo. Knygoje taip pat pabrėžiama, kad istorijos muziejai turi žengti dar vieną žingsnį – identifikuoti artefaktus, atspindinčius ir tų grupių istoriją, kurios tradiciškai nebuvo įtrauktos į rašytinius pasakojimus (Sorin, 2000).
Europos muziejai
Europos muziejai yra tapę nacionalinės tapatybės kūrimo ir stiprinimo priemonėmis.Anglijoje, Prancūzijoje ir Skandinavijoje muziejai išsiskyrė kaip pagrindinės vietos, kurios saugo ir pristato kultūrines vertybes. Kaip pavyzdžiai gali būti:
• Britų muziejus Anglijoje (The British museum), kuris atspindi britų imperijos ambicijas ir globalų kultūros kaupimą. Jis buvo skirtas ne tik artefaktų saugojimui, bet ir tautos istorijos bei kultūrinės didybės demonstravimui.
21 pav. Britų muziejus | © Autorius nenurodytas (The British Museum, n.d.)
• Luvro muziejus (The Louvre) Prancūzijoje yra nacionalinis simbolis, atspindintis Prancūzijos kultūrinę ir meninę istoriją. Jis jungia tiek karališkosios praeities, tiek Apšvietos laikotarpio vertybes, simbolizuodamas Prancūzijos kultūros reikšmę Europai ir pasauliui.
22 pav. Luvro muziejus anksčiau | © Autorius nenurodytas (Britannica, 2025)
23 pav. Luvro muziejus dabar | © Autorius nenurodytas (Britannica, 2025)
• Regiono muziejai, tokie kaip Norvegijos kultūros istorijos muziejus (Norsk Folkemuseum) (žr. 24 pav.), didžiausią dėmesį skiria Norvegijos tradicijų ir kasdienio gyvenimo istorijai. Tai apima tradicinius šios šalies pastatus, tautinius drabužius. Kitas pavyzdys – Švedijos istorijos muziejus (Historiska Museet). Muziejus apima daugiau nei tūkstančio metų Švedijos istoriją, ypač vikingų paveldo laikotarpį (žr. 25 pav.). Šie muziejai orientuodamiesi į vietinių tradicijų, folkloro ir vikingų paveldo išsaugojimą, formuoja tautinę tapatybę.
Azijos muziejų plėtra atspindi unikalius regioninius procesus. Muziejai evoliucionavo nuo tradicinių kultūros paveldo saugojimo vietų iki svarbių socialinių ir kultūrinių transformacijos įrankių.
Vienas įspūdingiausių procesų – Kinijos muziejų plėtra nuo 1949 metų. Jų skaičius išaugo nuo 25 iki kelių tūkstančių. Kas atspindi šalies politinius ir ekonominius pokyčius bei norą išsaugoti savo kultūrinį paveldą. Taip pat nuo 2008 metų įsigaliojusi nemokamo įėjimo politika padidino lankytojų skaičių. Tai rodo, kad muziejai tampa erdvėmis, aktyviai prisidedančiomis prie socialinės lygybės skatinimo.
Šiuolaikiniai muziejai plėsdami savo veiklą ir siekdami ne tik pristatyti istoriją, bet ir reaguoti į dabartinius iššūkius, tampa gyvybiškai svarbia visuomenės dalimi, kuri prisideda prie kultūrinio sąmoningumo ugdymo.
1.5.2. Muziejaus pagrindinės funkcijos ir veiklos
Muziejai atlieka daugybę tarpusavyje susijusių funkcijų, kurių tikslas – išsaugoti kultūros paveldą, skatinti bendruomenės įsitraukimą ir šviesti visuomenę. Jų veikla yra pagrįsta istorinės ir kultūrinės reikšmės artefaktų rinkimu, saugojimu, interpretavimu bei pristatymu visuomenei. Visos šios funkcijos
24 pav. Norvegijos kultūros istorijos muziejus | © Autorius nenurodytas (Norsk Folkemuseum, Azijos muziejai
25 pav. Švedijos istorijos muziejus | © Anneli Karlsson (Stockholm The Capital of Scandinavia, 2024)
turi būti atliekamos laikantis etikos ir profesionalumo principų. Tai padeda kurti erdves, kurios ne tik išsaugo praeitį, bet ir padeda ją suprasti ir integruoti į šių dienų kontekstą. Knygoje „Muziejų kaita: Istorija ir funkcijos“ (Museums in Motion:An Introduction to the History and Functions of Museums) aptariamos šios pagrindinės muziejaus funkcijos:
Kolekcionavimas(„To Collect“)
Pirmoji ir bene svarbiausia muziejų funkcija – kolekcionavimas. Muziejai siekia kaupti materialųjį ir nematerialųjį paveldą, kuris atspindi kultūros, istorijos, meno ar gamtos svarbą (žr. 26 pav.). Ši funkcija apima reikšmingų objektų paiešką, atranką ir įsigijimą. Kolekcionavimas grindžiamas moksliniais, teminiais ir regioniniais kriterijais, tačiau svarbu atsižvelgti į etinius aspektus, pavyzdžiui, eksponatų kilmę ar teisėtą jų įsigijimą.
Konservavimas („To Conserve“)
Kai kolekcija suformuojama, muziejai perima atsakomybę už jos konservavimą. Ši funkcija užtikrina eksponatų apsaugą nuo fizinės ir cheminės žalos, išsaugant juos ateities kartoms. Konservavimas apima prevencines priemones, tokias kaip tinkamos aplinkos sąlygos (temperatūra, drėgmė, apšvietimas), bei aktyvų restauravimą, siekiant atkurti pažeistų objektų būklę(Alexander, Alexander, M., Decker, 2017) (žr. 27 pav.). Šis procesas yra būtinas, kad eksponatai galėtų būti tiriami, interpretuojami ir eksponuojami.
26 pav. Kolekcionavimas | © Autorius nenurodytas (esri, 2022)
Eksponavimas („To Exhibit“)
Kita muziejaus funkcija – eksponavimas, kurio dėka kolekcijos pateikiamos visuomenei (žr. 28 pav.).
Tai procesas, apimantis parodų kūrimą ir objektų interpretaciją. Šio proceso metu yra organizuojamos nuolatinės ekspozicijos, pristatančios pagrindinę muziejaus tematiką, taip pat laikinas parodas, skirtas naujoms idėjoms, tyrimų rezultatams.
27 pav. Konservavimas | © Autorius nenurodytas (The British Museum, n.d.)
28 pav. Eksponavimas | © Autorius nenurodytas (ACME, 2019)
Interpretavimas ir įtraukimas („To Interpret and to Engage“)
Muziejai neapsiriboja vien tik eksponatų pateikimu. Jie taip pat siekia gilinti lankytojų supratimą per interpretaciją ir įtraukimą. Interpretacija yra būdas, suteikiantis eksponatams prasmingą kontekstą, naudojant įvairias priemones, tokias kaip audiogidai, interaktyvūs stendai. Įtraukimas apima praktines veiklas, kūrybines dirbtuves ar renginius, kurie lankytojus paverčia aktyviais muziejaus dalyviais (žr. 29 pav.). Tai skatina ne tik gilų mokymąsi, bet ir padeda įsijausti ir geriau suprasti pristatomą temą.
Tarnavimas visuomenei ir veikimas („To Serve and toAct“)
Muziejai yra ne tik žinių saugyklos, bet ir socialinės platformos, kurios skatina bendruomenių dialogą, įvairovę ir tvarumą. Jie organizuoja renginius, skirtus spręsti aktualias problemas, tokias kaip klimato kaita, socialinė atskirtis ar kultūrinės įvairovės išsaugojimas. Ši funkcija pasireiškia per interaktyvias veiklas, paskaitas, ekskursijas ir programas, pritaikytas įvairioms auditorijoms.
Muziejus, būdamas atvira, įtraukia ir visuomenei tarnaujančia institucija, atlieka svarbų vaidmenį švietimo, kultūros paveldo išsaugojimo ir bendruomenės stiprinimo srityse. Jo misija – ne tik kaupti ir saugoti praeities liudijimus, bet ir kurti prasmingas patirtis, kurios skatina mokymąsi, įvairovę ir tvarumą. Muziejai tampa erdvėmis, kuriose lankytojai gali ne tik mokytis, bet ir mėgautis kultūra, reflektuoti praeitį ir dalintis žiniomis, prisidėdami prie ateities kūrimo.
1.5.3. Muziejų erdvių tipai Muziejaus erdvės turi būti suplanuotos taip, kad atitiktų skirtingas funkcijas:
• Ekspozicijų salės – skirstomos į du tipus: Nuolatinės ekspozicijos erdvės, skirtos muziejaus pagrindinėms kolekcijoms pristatyti.
29 pav. Interpretavimas | © Autorius nenurodytas (QUINN EVANS, 2024)
Laikinų parodų salės, kurios yra lankstesnės ir gali būti pritaikomos įvairiems teminiams projektams.
• Edukacinės erdvės, tokios kaip dirbtuvės, mokymo klasės ar seminarų kambariai, skirti interaktyviai veiklai, mokymuisi (žr. 30 pav.).
30 pav. Edukacinė erdvė - klasė | © Autorius nenurodytas (Museum of Natural History, n.d.)
• Technologinės zonos. Į šias zonas patenka virtualios realybės kambariai, skaitmeninių ekspozicijų zonos, interaktyvūs ekranai, leidžiantys lankytojams įsijausti ir tyrinėti temas.
31 pav. Technologinė zona | © Autorius nenurodytas (DesignLab by Schaller, n.d.)
• Socialinės ir poilsio zonos, kuriose lankytojai galėtų atsipalaiduoti ar bendrauti, pavyzdžiui, kavinės.
• Renginių erdvės – salės ar auditorijos, skirtos renginiams, konferencijoms ar specialioms parodoms.
32 pav. Socialinė ir poilsio zona | © Autorius nenurodytas (STS, n.d.)
33 pav. Renginių erdvė | © Autorius nenurodytas
1.5.4. Funkciniai ir dizaino sprendimai
• Srautų valdymas
Erdvių išdėstymas turi būti intuityvus, užtikrinantis sklandų lankytojų judėjimą.Aiškiai pažymėti maršrutai padeda lengviau rasti norimas parodas ar veiklas. Sklandžios judėjimo trajektorijos ne tik palengvina orientaciją, bet ir skatinta aktyvų sąveikavimą su eksponatais.
Vienas iš svarbiausių muziejaus dizaino tikslų – užtikrinti, kad lankytojai jaustųsi laukiami tik įžengę
muziejų. Įėjimo erdvėje turėtų būti aiškūs kryptiniai ženklai, nukreipiantys lankytojus į skirtingas ekspozicijų dalis, taip pat suteikiantys informaciją apie vykstančius renginius ar specialias parodas. Sėkmingai suprojektuoti muziejai pasižymi aiškiai struktūruotais lankytojų judėjimo maršrutais, kartu palikdami pakankamai laisvų erdvių, kuriose lankytojai gali laisvai judėti.
• Erdvių universalumas
Šiuolaikiniai muziejai dažnai projektuojami kaip daugiatikslės erdvės, kurias galima greitai transformuoti pagal poreikius (pvz., laikinoms parodoms ar specialiems renginiams).
• Natūrali ir dirbtinė šviesa
Tinkamas apšvietimas padeda išryškinti eksponatus ir sukurti pageidaujamą atmosferą. Dirbtinė šviesa dažniausiai naudojama eksponatų apšvietimui, siekiant apsaugoti jautrius objektus nuo natūralios šviesos žalos. Natūrali šviesa – naudojama lankytojų erdvėse.
• Akustika
Akustinės priemonės užtikrina, kad lankytojai galėtų mėgautis ekspozicijomis netrukdomi išorinio triukšmo.
1.6.Apibendrinimas
• Bioklimatinė architektūra yra ne tik tvarumo, bet ir išmintingo prisitaikymo prie klimato bei vietos sąlygų simbolis. Šie principai ypač reikšmingi muziejų projektuose, kur reikia derinti energijos efektyvumą, eksponatų apsaugą ir lankytojų komfortą. Naudojant vietinius resursus, pasitelkiant tradicinės architektūros bruožus ir inovatyvias tvarumo technologijas, muziejai tampa ne tik vietomis, kur saugoma praeitis, bet ir pavyzdžiais, kaip kurti tvarią ateitį.
• Projektuojant muziejų, būtina atsižvelgti į jų funkcionalumą, lankytojų komfortą ir tvarumo principus. Pagrindinės erdvės turi būti aiškiai suplanuotos. Svarbu užtikrinti lankytojų srautų valdymą, lengvą navigaciją ir erdvių universalumą. Tinkamas apšvietimas ir mikroklimatas yra būtini eksponatų apsaugai, o prieinamumas ir poilsio zonos – lankytojų patogumui.
• Muziejus turi harmoningai įsilieti į vietos kontekstą, atspindėti kultūrą ir tapti ne tik eksponatų saugykla, bet ir bendruomenės traukos centru.
• Bioklimatinė architektūra tampa pagrindu, ant kurio galima kurti darnų santykį tarp kultūros, žmonių ir aplinkos.
2. DAUGIAASPEKTĖ ANALOGŲ TYRIMŲ ANALIZĖ
2.1. Analogų pasirinkimo ir vertinimo kriterijai
Analogų studijai atlikti pasirenkami penki mokymo pastatų objektai. Kiekvienas objektas analizuojamas išskiriant 3 aspektų grupes: socialines, urbanistines, architektūrines. Kiekvienoje iš grupių išskiriami atskiri tyrimo aspektai, objekto struktūriniai elementai ir ypatumai.
A. SOCIALINIAI ASPEKTAI:
A.1. – objekto paskirtis;
A.2. – socialinė svarba (reikšmingumas).
B. URBANISTINIAI ASPEKTAI:
B.1. – objekto vieta urbanistiniame kontekste (funkcinės organizacijos aspektas);
B.2. – objekto ryšio su aplinka pobūdis (kompozicinės organizacijos aspektas).
C. ARCHITEKTŪRINIAI-MENINIAI ASPEKTAI:
C.1. – Objekto funkcinis sprendimas:
C.1.1. – gen. planas;
C.1.2. – pastato plano struktūra (zonavimas, ryšiai, srautai ir kt.).
C2. – Objekto meninis sprendimas:
C.2.1. – kompozicinio sprendimo ypatumai;
C.2.2. – stiliniai ypatumai;
C.2.3. – semantiškumo, psichologinio veikimo aspektai, kita.
C.3. – Objekto materialinė struktūra:
C.3.1. – medžiaginis – konstrukcinis sprendimas (pastato konstruktyvinė sistema, pagrindinės statybinės ir apdailos medžiagos);
C.3.2. – inžinerinis – techninis aprūpinimas (įtakos architektūrinei kompozicijai aspektu).
Literatūros šaltiniai ir tiriami objektai parenkami vadovaujantis aktualumo, naujumo, originalumo bei problemiškumo principais. Taip pat studijuojama ne tik architektūros teorijos, bet ir gretimų mokslo krypčių (kultūrologijos, menotyros, filosofijos, sociologijos ir kt.) literatūra, praplečianti mąstymo ribas, inspiruojanti gilesnį architektūros problemų supratimą, atverianti platesnius kūrybinės paieškos kelius.
2.2. Vatų jūros centras
Objekto pavadinimas: Vatų jūros centras (Wadden Sea Centre)
Architektas: Dorte Mandrup
Vieta: Danija, Ribė
Plotas: 2.800 m²
Realizavimo metai: 2017
SOCIALINIAIASPEKTAI:
• Objekto paskirtis: Lankytojų centras, muziejus, edukacinė ir informacinė.
• Socialinė svarba (reikšmingumas): Šis objektas atlieka svarbų vaidmenį edukacijos ir aplinkosaugos srityse, skatindamas visuomenės sąmoningumą apie Vatų jūros ekosistemas ir gamtosaugą. Centras taip pat skatina tvarų turizmą, prisideda prie vietos ekonomikos ir suteikia papildomų darbo vietų. Jo dizainas, derinantis tradicinius statybos metodus su šiuolaikiniais sprendimais, stiprina vietos kultūros išsaugojimą ir tapatybę. Be to, tai yra socialinis susibūrimo taškas, kuris stiprina bendruomenės ryšius ir skatina atsakingą požiūrį į gamtą (žr. 35 pav.).
35 pav. Vatų jūroscentro interjero fotofiksacija | © Adam Mørk (Arquitectura Viva, 2025)
URBANISTINIAI ASPEKTAI:
• Objekto vieta urbanistiniame kontekste (funkcinės organizacijos aspektas): Muziejus įsikūręs Danijos pietvakarių dalyje, netoli Ribė miesto. Jo vieta urbanistiniame kontekste harmoningai įsilieja į gamtinį kraštovaizdį ir miestelio infrastruktūrą. Strategiškai pasirinkta vieta leidžia lengvai pasiekti objektą tiek vietos gyventojams, tiek lankytojams.
34 pav. Vatų jūroscentras | © Adam Mørk (Arquitectura Viva, 2025)
• Objekto ryšio su aplinka pobūdis (kompozicinės organizacijos aspektas): Ryšys su aplinka yra harmoningas ir tvarus, o architektūriniai sprendimai puikiai dera su gamtiniu kraštovaizdžiu. Pastatas buvo suprojektuotas taip, kad organiškai įsilietų į aplinką, naudojant tradicines vietines medžiagas, kaip šiaudais dengti stogai ir fasadai, kurie pabrėžia vietos gamtos ir kultūros vertybes.
ARCHITEKTŪRINIAI-MENINIAI ASPEKTAI:
Objekto funkcinis sprendimas:
• Gen. planas: patekimai į pastatą yra kelių lygių: pagrindiniai ir antraeiliai. Pagrindiniai įėjimai išsidėstę šiaurinėje ir pietinėje pastato pusėse, o antraeiliai – vakarinėje ir rytinėje.
Generaliniame plane ypatingas dėmesys skiriamas natūralios aplinkos išsaugojimui.
Pėsčiųjų takai, želdiniai ir poilsio zonos integruojamos į aplinką taip, kad lankytojai galėtų patirti visus gamtos elementus ir ekologines vertybes. Pastato aplinkoje taip pat numatytos atviros erdvės, skirtos edukacinėms veikloms ir stebėjimui.
• Pastato plano struktūra (zonavimas, ryšiai, srautai ir kt.): Šio lankytojų centro plano struktūra buvo sukurta taip, kad padėtų natūraliai ir intuityviai vaikščioti erdvėse. Lankytojai patenka į erdvias edukacines zonas, kurios toliau jungiasi su interaktyviomis parodų erdvėmis ir poilsio zonomis. Tuo pačiu metu, visos erdvės yra suplanuotos, kad srautai būtų nuoseklūs –lankytojai pereina nuo vienos ekspozicijos, prie kitos be papildomos painiavos.
Objekto meninis sprendimas: Šiame projekte remiamasi gamtos ir žmogaus santykio pabrėžimu. Pastato forma ir proporcijos harmoningai susijungia su aplinka, o medžiagos, tokios kaip
36 pav. Sklypo planas (ArquitecturaViva, 2025)
37 pav. Pirmo aukšto planas (ArquitecturaViva, 2025)
šiaudai ir medis sukuria natūralų, organišką įspūdį. Visa pastato estetinė išvaizda tarsi pagarbos gamtai ir tradicijoms išraiška.
• Kompozicinio sprendimo ypatumai: Pastatas, nors ir yra modernus, tačiau atrodo tarsi išaugęs iš aplinkos. Dėl naudojamų medžiagų jis tampa gamtos dalimi, bet tuo pačiu išlaiko aiškią identifikaciją.
38 pav. Eksterjero fotofiksacijos | © Adam Mørk (Arquitectura Viva, 2025)
• Stiliniai ypatumai: Pastatas pasižymi minimalizmu, išlaikydamas regiono tradicinius bruožus. Naudojamos medžiagos, jų apdorojimas ir forma, ypač šiaudų ir medžio panaudojimas, atspindi tradicines
Danijos statybos technikas. Tai leidžia pastatui harmoningai susilieti tiek su vietos kraštovaizdžiu, tiek su kultūra.
• Semantiškumo, psichologinio veikimo aspektai: Lankytojai patiria gilų ryšį su gamta, ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai – erdvės su atviromis terasomis ir panoraminiais langais skatina ramybę ir apmąstymus apie gamtos svarbą.
Objekto materialinė struktūra:
• Medžiaginis – konstrukcinis sprendimas (pastato konstruktyvinė sistema, pagrindinės statybinės ir apdailos medžiagos): Pastato konstrukcija yra lengva ir ekologiška. Naudojant medį ir šiaudus kaip pagrindines medžiagas, užtikrinamas ne tik tvarumas, bet ir šiluminė izoliacija. Pastato struktūra atspari aplinkos poveikiui ir patogi naudoti visus metus.
Taigi, Vatų jūros centras yra puikus pavyzdys, kaip šiuolaikinė architektūra gali harmoningai susijungti su gamtosaugos principais ir pabrėžti vietos tapatybę bei kultūrinį paveldą.
39, 40 pav. Eksterjero fotofiksacijos | © Adam Mørk (Arquitectura Viva, 2025)
Objekto pavadinimas: Alesia muziejus
Architektas: Bernard Tschumi Architects
2.3. Alesia muziejus
Vieta: Alise-Sainte-Reine, Burgundija, Prancūzija
Plotas: Tikslus plotas nėra nurodytas šaltiniuose
Realizavimo metai: 2012
SOCIALINIAI ASPEKTAI:
• Objekto paskirtis: Muziejus
• Socialinė svarba (reikšmingumas): Šis objektas tampa svarbiu švietimo centru, kuris ne tik atskleidžia istorinius įvykius, bet ir siūlo edukacines programas, pritaikytas įvairaus amžiaus lankytojams. Muziejuje ir lankytojų centre yra interaktyvios parodos, kurios skatina ir motyvuoja žmones aktyviai įsitraukti į kultūros ir istorijos mokymosi procesą. Muziejus taip pat prisideda prie regiono plėtros.
URBANISTINIAI ASPEKTAI:
• Objekto vieta urbanistiniame kontekste (funkcinės organizacijos aspektas): Alesia muziejus ir archeologinis parkas yra įsikūrę Burgundijoje, Prancūzijoje. Šis kompleksas yra atsitraukęs nuo artimiausių gyvenamųjų ir miesto teritorijų, tačiau yra lengvai pasiekiamas lankytojams.
Objekto ryšio su aplinka pobūdis (kompozicinės organizacijos aspektas): Pastatas harmoningai integruojasi į kraštovaizdį, naudojant natūralias medžiagas, būdingas šiam regionui. Muziejus yra minimaliai įgilintas į žemę, kad nebūtų pažeidžiamas kraštovaizdis. Tai sukuria natūralų ryšį su gamta.
41 pav.Alesia muziejus | © Christian Richters (ArchDaily, n.d.)
42 pav.Alesia muziejus iš paukščio skrydžio| © Iwan Baan (ArchDaily, n.d.)
ARCHITEKTŪRINIAI-MENINIAI ASPEKTAI:
Objekto funkcinis sprendimas: Muziejus sukuria istorines edukacines erdves ir suteikia lankytojams galimybę patirti istoriją tiek viduje, tiek lauke.
• Gen. planas: Patekimas į Alesia muziejų yra tik vienas. Jis suprojektuotas pietvakarinėje pastato pusėje. Lankytojų keliai ir srautai suplanuoti taip, kad užtikrintų sklandų judėjimą. Muziejus turi aiškiai apibrėžtas automobilių stovėjimo aikšteles ir poilsio zonas.
• Pastato plano struktūra (zonavimas, ryšiai, srautai ir kt.): Pastato plano struktūra atitinka tiek funkcinius, tiek estetikos reikalavimus, kurie užtikrina sklandų lankytojų srautų valdymą. Pagrindinės erdvės apima edukacines zonas, kuriose lankytojai susipažįsta su mūšio istorija per interaktyvias ekspozicijas ir mokomuosius kambarius. Atviros erdvės ir jungtys su lauko teritorijomis, kuriose yra pėsčiųjų takai, poilsio zonos ir archeologiniai radiniai, leidžia lankytojams pažinti istoriją ne tik viduje, bet ir lauke.
44, 45 pav.Alesia muziejaus aukštų planai (ArchDaily, n.d.)
43 pav.Alesia muziejus | © Iwan Baan (ArchDaily, n.d.)
Objekto meninis sprendimas:
• Kompozicinio sprendimo ypatumai: Muziejaus dizainas buvo sukurtas siekiant pabrėžti ryšį su aplinka ir istorine vieta, kurioje vyko Alesijos mūšis. Pastatas, naudodamas paprastas ir aiškias formas, harmoningai įsilieja į kraštovaizdį, tuo pačiu išlaikydamas unikalius ir išskirtinius estetinius bruožus. Kūrybiškai panaudojant istorinius elementus, tokius kaip Romėnų tvirtovių imitacija bei praeityje naudotas medžiagas, projektas siekia skatinti lankytojus ne tik sužinoti pačią istoriją, bet ir ją patirti per modernius architektūrinius sprendimus.
• Stiliniai ypatumai: Modernus dizainas derinamas su tradicinėmis medžiagomis, tokiomis kaip akmuo ir medis. Šių medžiagų derinimas sukuria ryšį su vietos istorija ir gamta, išlaikant tiek modernumo, tiek tradicijų pusiausvyrą.
• Semantiškumo, psichologinio veikimo aspektai: Pastatas kuria ramybę ir pagarbią atmosferą.
Architektūra ne tik atspindi vietos paveldą, bet ir sukuria erdvę apmąstymams, užtikrinant, kad kiekviena erdvė prisidėtų prie lankytojo istorijos suvokimo ir patirties.
Objekto materialinė struktūra:
• Medžiaginis – konstrukcinis sprendimas (pastato konstruktyvinė sistema, pagrindinės statybinės ir apdailos medžiagos): buvo sukurta naudojant tiek natūralias, tiek ilgaamžes medžiagas – medį, akmenį ir betoną. Pastato fasadų apdaila atlikta naudojant medį, kuris sukuria šiltą ir natūralų įvaizdį, taip pat padeda užtikrinti pastato tvarumą ir ekologiškumą. Mediena buvo pasirinkta dėl savo lengvumo, estetikos ir aplinkosaugos pranašumų, taip pat dėl to, kad ji harmoningai dera su gamtos elementais ir regiono tradicijomis. Pati konstrukcija yra paprasta, bet funkcionali.
46 pav.Alesia muziejaus eksterjeras | © Christian Richters (ArchDaily, n.d.)
47 pav.Alesia muziejaus interjeras | © Christian Richters (ArchDaily, n.d.)
Alesia muziejus yra pavyzdinis projektas, kurį galima apibūdinti kaip puikų tvarios architektūros ir istorinio konteksto derinį. Tai ne tik edukacinė erdvė, bet ir svarbus kultūrinis objektas, prisidedantis prie gamtos bei istorijos puoselėjimo ir regiono plėtros.
2.4.
Objektopavadinimas:Naujasis Glenstone muziejus (The New Glenstone museum)
Architektas: Thomas Phifer and Partners
Vieta: Potomac, Merilandas, JAV
Plotas: 22 000 m²
Realizavimo metai: 2018
SOCIALINIAI ASPEKTAI:
• Objekto paskirtis: muziejus
• Socialinė svarba (reikšmingumas): Muziejus pristato meno kolekcijas, skatina kultūrinį dialogą bei švietimą, tapdamas svarbiu kultūros centru regione.
URBANISTINIAI ASPEKTAI:
• Objekto vieta urbanistiniame kontekste (funkcinės organizacijos aspektas): Glenstone muziejus įsikūręs 93 hektarų plote, apimančiame miškus ir pievas, užtikrina ramybę ir privatumą. Yra lengvai pasiekiamas iš Vašingtono, D.C.
• Objekto ryšio su aplinka pobūdis (kompozicinės organizacijos aspektas): Muziejus harmoningai integruojasi į natūralų kraštovaizdį, naudojant neutralios spalvos medžiagas ir atviras erdves, kurios leidžia lankytojams patirti tiek meną, tiek gamtą.
Naujasis Glenstone muziejus
48 pav. Naujasis Glenstone muziejus | © Iwan Baan (ArchDaily, n.d.)
49 pav. Naujasis Glenstone muziejus | © Iwan Baan (ArchDaily, n.d.)
ARCHITEKTŪRINIAI-MENINIAI ASPEKTAI:
Objekto funkcinis sprendimas:
• Gen. planas: Muziejus susideda iš kelių atskirų galerijų, sujungtų stikliniais koridoriais, leidžiančiais lankytojams pereiti nuo vienos erdvės prie kitos, tuo pačiu mėgaujantis gamtos vaizdais. Konkretaus pagrindinio įėjimo nurodyti neišeitų, nes kone kiekvienas tūris turi savo įėjimą.
• Pastato plano struktūra (zonavimas, ryšiai, srautai ir kt.): Galerijos išdėstytos aplink centrinį vandens sodą (žr. 52 pav.), kuris veikia kaip pagrindinis orientyras ir susiejimo taškas.
50, 51 pav. Muziejaus aukštų planai (ArchDaily, n.d.)
52 pav. Muziejaus vandens sodas | © Iwan Baan (ArchDaily, n.d.)
Objekto meninis sprendimas:
• Kompozicinio sprendimo ypatumai: Pastatas suprojektuotas taip, kad atspindėtų modernizmo principus, naudojant paprastas formas ir neutralios spalvos medžiagas, kurios harmoningai įsilieja į aplinką.
• Stiliniai ypatumai: Minimalistinis dizainas, pabrėžiantis erdvės ir šviesos svarbą. Dideli stikliniai langai, leidžia natūraliai šviesai patekti į vidų.
• Semantiškumo, psichologinio veikimo aspektai: Atviros erdvės ir natūralūs elementai sukuria raminančią atmosferą, skatindami lankytojus gilintis į meno kūrinius.
Objekto materialinė struktūra:
• Medžiaginis – konstrukcinis sprendimas (pastato konstruktyvinė sistema, pagrindinės statybinės ir apdailos medžiagos): Pastatas pastatytas iš anksčiau paruoštų betono blokų, kurie buvo liejami skirtingais metų laikais, siekiant sukurti įvairius spalvų atspalvius. Taip pat interjere yra naudojamas ir medis.
53, 54 pav. Muziejaus interjero fotofiksacijos | © Iwan Baan (ArchDaily, n.d.)
Inžinerinis – techninis aprūpinimas (įtakos architektūrinei kompozicijai aspektu): Dideli stikliniai langai ir stoglangiai užtikrina gausų natūralios šviesos patekimą, sumažindami poreikį dirbtiniam apšvietimui ir sukuriant ryšį su išoriniu pasauliu.
Glenstone muziejus yra puikus pavyzdys, kaip sujungti meną, architektūrą ir gamtą, suteikiant lankytojams galimybę ne tik stebėti meno kūrinius, bet ir mėgautis natūraliais peizažais, kurie sukuria ramybės ir apmąstymų atmosferą.
2.5. Moesgaardo muziejus
Objektopavadinimas:Moesgaardomuziejus
Architektas: Henning Larsen Architects
Vieta: Aarhus, Danija
Plotas: 16 000 m²
Realizavimo metai: 2014
SOCIALINIAI ASPEKTAI:
• Objekto paskirtis: Muziejus
• Socialinė svarba (reikšmingumas): Muziejus ne tik saugo ir pristato svarbius istorinius artefaktus, bet ir veikia kaip kultūrinis centras, skatindamas švietimą, tyrimus ir bendruomenės įsitraukimą. Erdvės pritaikytos įvairioms veikloms tiek edukacinėms programoms, tiek ekspozicijoms, leidžiančioms lankytojams aktyviai įsitraukti į istorijos ir kultūros pažinimą. Muziejus taip pat skatina ne tik vietos gyventojų kultūrinį gyvenimą, bet ir turistų atvykimą. Šis aspektas prisideda prie miesto plėtros, suteikiant erdvę vietiniams ir tarptautiniams lankytojams.
URBANISTINIAI ASPEKTAI:
• Objekto vieta urbanistiniame kontekste (funkcinės organizacijos aspektas): Muziejus įsikūręs pietinėje Aarhus dalyje, Skåde kalvotame kraštovaizdyje.
56 pav. Moesgaardo muziejus iš paukščių skrydžio | © Jan Kofod Winther (ArchDaily, n.d.)
• Objekto ryšio su aplinka pobūdis (kompozicinės organizacijos aspektas): Projektas pasižymi savitu kūrybiškumu, ypač savo forma ir integracija į kraštovaizdį. Muziejus įsikūręs ant kalvos. Jo stogas harmoningai susijungia su aplinka. Šis dizainas ne tik suteikia muziejui išskirtinę estetiką, bet ir pagerina jo energijos efektyvumą, nes žalios stogo erdvės padeda reguliuoti pastato temperatūrą.
55 pav. Moesgaardo muziejus | © Jens Lindhe (ArchDaily, n.d.)
ARCHITEKTŪRINIAI-MENINIAI ASPEKTAI:
Objekto funkcinis sprendimas:
• Gen. planas: Muziejus įsikūręs kalvotoje teritorijoje, todėl planas atsižvelgia į kraštovaizdžio ypatumus, maksimaliai išnaudojant natūralias reljefo formas.
Pagrindinis akcentas – didelis žaliuojantis stogas, kuris ne tik tarnauja kaip ekologiška apdaila, bet ir tampa integruota sklypo dalimi, jungiančia pastatą su aplinkiniu kraštovaizdžiu.
Sklype taip pat yra gerai suplanuotos pėsčiųjų erdvės, takai ir poilsio zonos, kurios, netrikdydamos natūralios gamtos, saugiai ir patogiai nukreipia
lankytojus nuo muziejaus pastato iki aplinkinių žaliųjų plotų ir miesto parko.
Sklypo planas taip pat apima automobilių stovėjimo aikšteles, tačiau jos yra įrengtos toliau nuo pagrindinių lankytojų erdvių, kad nesutrikdytų gamtos ir architektūros patirties.
Pagrindinis įėjimas suprojektuotas vakarinėje pastato dalyje.
57 pav. Moesgaardo muziejaus stogas | © Martin Schubert (ArchDaily, n.d.)
58 pav. Sklypo planas (ArchDaily, n.d.)
• Pastato plano struktūra (zonavimas, ryšiai, srautai ir kt.): Centrinė laiptų erdvė veikia kaip pagrindinis orientyras, jungiantis skirtingus aukštus ir ekspozicijas. Ši erdvė ne tik funkcionaliai susieja visas pastato zonas, bet ir suteikia vizualinį ryšį tarp muziejaus interjero ir išorinio kraštovaizdžio. Skirtingi aukštai ir erdvės yra suplanuoti taip, kad atitiktų įvairius ekspozicijų tipus. Viršutiniai aukštai skirti laikinoms ekspozicijoms, o žemesni – nuolatinėms ekspozicijoms apie Danijos, Skandinavijos ir Europos istoriją. Toks išdėstymas ne tik užtikrina logišką ir patogią patirtį lankytojams, bet ir suteikia muziejui vizualinę įvairovę ir dinamiką.
Objekto meninis sprendimas:
(ArchDaily, n.d.)
60 - 63 pav.Aukštų planai (ArchDaily, n.d.)
• Kompozicinio sprendimo ypatumai: Pastato forma ir medžiagomis buvo siekiama atspindėti archeologinių kasinėjimų sluoksnius, simbolizuojant istorijos sluoksniavimąsi.
• Stiliniai ypatumai: Modernus dizainas su reljefo išnaudojimu sukuria šiuolaikišką, tačiau šiltą ir svetingą aplinką.
• Semantiškumo, psichologinio veikimo aspektai: Atviras stogas, prieinamas visiems, suteikia lankytojams galimybę mėgautis panoraminiais vaizdais ir sukuria ryšį su aplinka.
59 pav. Laiptai | © Jens Lindhe
Objekto materialinė struktūra:
• Medžiaginis – konstrukcinis sprendimas (pastato konstruktyvinė sistema, pagrindinės statybinės ir apdailos medžiagos): Naudojamas betonas, stiklas – eksterjere ir natūralios medžiagos – interjere užtikrina pastato tvarumą ir estetiką.
Taigi, Moesgaardo muziejus yra puikus pavyzdys, kuris rodo, kaip modernūs architektūriniai sprendimai gali būti derinami su vietos tradicijomis ir kraštovaizdžiu, sukuriant pastatą, kuris yra ne tik funkcionalus ir tvarus, bet ir vizualiai harmoningas, prisidedantis prie regiono kultūrinio ir socialinio gyvenimo.
64 pav. Muziejaus interjero fotofiksacija | © Jens Lindhe (ArchDaily, n.d.)
2.6.Muziejus ir biologinės įvairovės tyrimų centras
Objekto pavadinimas: Muziejus ir biologinės įvairovės
tyrimų centras (Museum and Biodiversity Research Center)
Architektas: Guinée et Potin Architects
Vieta: La Roche-sur-Yon, Prancūzija
Plotas: 2057 m²
Realizavimo metai: 2013
SOCIALINIAI ASPEKTAI:
• Objekto paskirtis: Muziejus ir biologinės įvairovės
tyrimų centras
• Socialinė svarba (reikšmingumas): Šis muziejus ir tyrimų centras yra atviras ne tik mokslininkams, bet ir plačiajai visuomenei. Jo edukacinės programos, parodos ir viešos erdvės yra skirtos skirtingo amžiaus žmonių
grupėms, taip skatinant socialinę įtrauktį, švietimą/edukaciją ir bendruomenės dalyvavimą jau nuo mažens.
URBANISTINIAI ASPEKTAI:
• Objekto vieta urbanistiniame kontekste (funkcinės organizacijos aspektas): Pastatas yra įsikūręs La Roche-sur-Yon mieste, Prancūzijoje ir yra integruotas į vietos kraštovaizdį, atsižvelgiant į aplinkinius gamtinius ir urbanistinius elementus.
• Objekto ryšio su aplinka pobūdis (kompozicinės organizacijos aspektas): Harmoningai įsilieja į aplinką, naudodamas natūralias medžiagas ir formas, kurios atspindi vietos tradicijas ir kraštovaizdį.
65 pav. Muziejus ir biologinės įvairovės tyrimų centras | © Stéphane Chalmeau (ArchDaily, n.d.)
66 pav. Muziejaus ekspozicinė erdvė | © Stéphane Chalmeau (ArchDaily, n.d.)
ARCHITEKTŪRINIAI-MENINIAI ASPEKTAI:
Objekto funkcinis sprendimas:
• Gen. planas: Pastatas išdėstytas aplink centrinį kiemą, kuris veikia kaip pagrindinė jungiamoji erdvė tarp skirtingų pastato dalių. Šis kiemas suteikia lankytojams galimybę pereiti tarp įvairių funkcinių zonų, tokių kaip ekspozicijos salės, edukacinės erdvės ir administracinės patalpos. Kiemas taip pat atlieka poilsio ir susibūrimų vietos funkciją, skatindamas bendravimą ir atsipalaidavimą. Įėjimo ir išėjimo zonos aiškiai apibrėžtos, užtikrinant sklandų lankytojų judėjimą ir srauto valdymą. Pagrindinis įėjimas į pastatą yra orientuotas pietryčių pusėje.
67 pav. Sklypoplanas (ArchDaily, n.d.)
• Pastato plano struktūra (zonavimas, ryšiai, srautai ir kt.): Pastate yra atskiros zonos ekspozicijoms, edukacinėms veikloms ir administracijai, su aiškiais ryšiais tarp jų, leidžiančiais lankytojams lengvai pereiti nuo vienos erdvės prie kitos (žr. 68 pav.).
Objekto meninis sprendimas:
• Kompozicinio sprendimo ypatumai: Pastato forma ir struktūra imituoja gamtos elementus, tokius kaip medžių šakas ir lapus, sukuriant organišką ir harmoningą ryšį su aplinka.
68pav.Aukštoplanas (ArchDaily, n.d.)
69 pav. Vaizdas išpaukščioskrydžio | © Spectrum/Xavier Poirier (ArchDaily, n.d.)
• Stiliniai ypatumai: Naudojant šiuolaikines statybos technologijas ir tradicines medžiagas, pastatas sujungia modernizmą su regiono architektūros tradicijomis.
• Semantiškumo, psichologinio veikimo aspektai: Pastato dizainas skatina lankytojus jaustis gamtos dalimi, suteikdamas naujų žinių apie biologinę įvairovę ir aplinkosaugą.
Objekto materialinė struktūra: Objektas pastatytas naudojant medį, šiaudus ir stiklą. Su natūralia medžio ir šiaudų apdaila, kurie laikui bėgant įgauna pilkšvus atspalvius, harmoningai įsilieja į aplinką.
• Medžiaginis – konstrukcinis sprendimas (pastato konstruktyvinė sistema, pagrindinės statybinės ir apdailos medžiagos): Konstrukcija yra iš medžio ir šiaudų. Ji užtikrina struktūrinį stabilumą ir šilumos izoliaciją.
70, 71 pav. Medžiagiškumas interjere ir eksterjere | © Stéphane Chalmeau (ArchDaily, n.d.)
Muziejus ir biologinės įvairovės tyrimų centras yra puikus pavyzdys, kaip architektūra gali skatinti aplinkosaugą ir šviesti visuomenę, kuri ne tik tenkina mokslinius ir edukacinius tikslus, bet ir gerbia gamtą bei istoriją. Architektūriniai sprendimai sukuria harmoningą ryšį su gamta, ne tik per estetinę pusę, bet ir per natūralių medžiagų panaudojimą. Naudojant tvarias medžiagas ir energiją taupančias sistemas, projektas prisideda prie tvaraus vystymosi.
2.7. Analogų tyrimo analizės apibendrinimas Išnagrinėjus muziejaus, edukacinės paskirties objektus prieitos tokios išvados:
• Architektūros integracija į aplinką ir kultūrinį kontekstą. Kiekvienas objektas puikiai įsilieja į aplinką, atsispindėdamas vietos kultūrą. Naudojamos tradicinės ir natūralios medžiagos, kaip medis, šiaudai ir akmuo, užtikrina harmoningą ryšį su kraštovaizdžiu ir paveldu, pabrėžiant vietos tapatybę.
• Išraiškinga ir įdomi architektūrinė koncepcija. Projektuose naudojamos unikalios architektūrinės formos, kurios ne tik atlieka praktinę funkciją, bet ir išreiškia edukacines ir kultūrines vertybes. Modernūs ir tradiciniai elementai derinami tarpusavyje, siekiant sukurti išskirtinį estetinį įspūdį.
• Bendruomenės ir lankytojų įtraukimas. Šie projektai tampa svarbiais socialiniais ir kultūriniais centrais, skatinančiais bendruomenių ryšių stiprinimą ir turizmą.
• Natūralios šviesos panaudojimas. Visuose objektuose maksimaliai išnaudojama natūrali šviesa, kuri ne tik padeda taupyti energiją, bet ir suteikia erdvėms šilumą ir komfortą.
• Natūralių medžiagų panaudojimas. Visuose objektuose naudojamos natūralios medžiagos, tokios kaip medis, akmuo ir šiaudai, kurios ne tik prisideda prie estetikos, bet ir padeda užtikrinti pastatų tvarumą, mažinti ekologinį pėdsaką ir spręsti klimato kaitos problemas.
Objektas
Savybė
Statybos metai 2017 2012 2018 2014 2013
Plotas 2.800 m² Nėra nurodyta 22 000 m² 16 000 m² 2057 m²
Statybos rūšis Rekonstrukcija Nauja statyba Nauja statyba Nauja statyba Konversijair nauja statyba
Pastato paskirtis Lankytojų centras / gamtospažinimo centras
Naudotos medžiagos
Bioklimatinės architektūros principų pritaikymas
Nendrinė danga (tradicinė,vietinė medžiaga), medis
• Nendrinė danga –natūraliizoliacijanuo šalčio, vėjo, drėgmės;
• Žemastūris–mažina vėjo poveikį, išlaiko šilumą;
• Vietinės,tvarios medžiagos.
Istorinis muziejus
Medis, plienas, betonas, želdintas stogas
• Želdintas stogas –šilumos izoliacija; •Medinės grotelės –saulės šešėliavimas;
• Organinis tūris –natūraliai reaguojaį reljefą ir klimato poveikį.
Naudingi aspektai, į kuriuos atsižvelgti rengiant lankytojų centrą Anykščiuose
• Vietiniųmedžiagų naudojimas;
• Gamtosintegracija –pastatas nesistengia dominuoti, betįsiliejaį peizažą;
• Saulės kontrolės sprendimai–paprastos pasyvios priemonės;
• Žemastūris–tinkamas atviroje gamtinėje teritorijoje kaip Anykščių apylinkės.
• Teminis ryšys su istorija;
• Pastataskaip edukacinė priemonė.
Šiuolaikinio meno muziejus
Lieti betoniniai blokai – (unikalūs, rankų darbo, tekstūruoti),medis, vandens baseinas.
• Betoninėssienos–šiluminė masė, temperatūros stabilizavimas;
• Vandenskiemas–mikroklimato reguliavimas;
• Stoglangiai–natūralus apšvietimasbe perkaitimo;
• Integracijasu gamta.
Archeologijosir etnografijos muziejus
Gamtos muziejus + tyrimų centras
Medis, betonas, apželdintasstogas
Nendrinėdanga, medis
• Neutralios spalvos, natūralios medžiagos–dėmesysaplinkai, o ne pastatui.
•Įžemintas tūris –natūrali šilumos inercija, apsauga nuo vėjo;
•Reljefo išnaudojimas –tūrispritaikytas kraštovaizdžiui;
•Orientacijapagal saulę – efektyvus natūralus apšvietimas.
• Vietinės, tvarios medžiagos;
• Organinė forma.
• Stogaskaip vieša erdvė;
• Integracija su gamta –neišsiskiriantis, bet įtraukiantis tūris.
• Vietinių medžiagų naudojimas.
Išvados:
Analizuoti pavyzdiniai pastatai atskleidžia šiuolaikinės bioklimatinės architektūros potencialą kuriant tvarius ir gamtai jautrius kultūros objektus. Visi jie pasižymi stipriu ryšiu su vietos aplinka, naudoja natūralias, dažnai lokalias medžiagas (šiaudus, nendres, medieną) išnaudoja natūralų apšvietimą, saulės kryptis ir reljefą. Architektūriniai sprendimai dažnai atspindi istorines ar gamtines temas, kurios tampa ekspozicijos dalimi. Be to, dauguma pastatų jungia vidines ir išorines edukacines erdves, kuriose lankytojų patirtis prasitęsia gamtoje.
3. DAUGIAASPEKTĖ OBJEKTŲ VIETOS TYRIMŲANALIZĖ
3.1.Anykščiai
Baigiamajame magistro darbe pasirinkta objekto teritorija yraAnykščių mieste.
Anykščiai – tai kraštas, kuriame gamta ir istorija susipina į nepaprastą harmoniją. Šis regionas pasižymi savo gražiu kraštovaizdžiu, išraiškingu reljefu, kuris papildomas istoriniais piliakalniais, menančiais senovės gyvenvietes ir kultūrą. NorsAnykščiai neturi didžiausio piliakalnių skaičiaus ar paties išraiškingiausio reljefo, tačiau ši vieta turi gilią ir svarbią istoriją, kuri yra neatsiejama nuo jos kraštovaizdžio.
PiliakalniaiAnykščių krašte dažnai buvo ne tik gynybinės tvirtovės, svarbūs gyvenvietės formavimosi centrai, bet ir pagrindinės kraštovaizdžio dominantės, kurios simbolizavo žmogaus ryšį su gamta ir aplinkiniu pasauliu.
Vienas svarbiausiųAukštaitijoje esančių piliakalnių – Šeimyniškėlių piliakalnis. Manoma, kad XIII a. čia stovėjo medinė pilis, kuri buvo svarbus politinis ir karinis centras, susijęs su Mindaugo valdymo laikotarpiu. Šeimyniškėlių piliakalnis yra vienintelis, labiausiai išnagrinėtas Lietuvoje. Jame buvo rasta daugybė įvairiausių tipų radinių, kurie ne tik liudija Anykščių krašto istoriją, bet ir įkvepia šiuolaikinę architektūrą bei kultūrinius projektus. Šioje vietovėje atkurti medinės pilies elementai simbolizuoja pagarbą praeičiai ir tampa lankytinu objektu, jungiančiu istoriją, tradicijas ir modernią krašto kultūrinę tapatybę.
Šiuo metu Anykščiuose esantis Šeimyniškėlių piliakalnio muziejus susiduria su svarbia problema –jame nėra nuolatinės ekspozicijos, pristatančios archeologinius radinius. Ši spraga ne tik mažina lankytojų patirtį, bet ir kelia iššūkių kultūrinio paveldo išsaugojimui. Atsižvelgiant į šiuos iššūkius, buvo nuspręsta sukurti edukacinį centrą su ekspozicijų erdvėmis, kuris būtų įrengtas šioje geografiškai patogioje ir kultūriškai bei strategiškai svarbioje teritorijoje.
Vietos pasirinkimas atspindi siekį integruoti pastatą į natūralią aplinką, išlaikant pagarbą istoriniams ir tradiciniams sprendimams bei medžiagoms, kurios buvo naudojamos šiose vietose senovėje. Todėl, projektuojant šį objektą, bus nagrinėjama tradicinė šio miesto architektūra ir medžiagos, siekiant sukurti pastatą, kuris jungs praeitį su dabartimi.
3.2. Aukštaitijos tradicinės architektūros bruožai
Remiantis knygoje „Kaimo statyba: Rytų Aukštaitija“ (Bertašiūtė, 2014) pateikta mintimi, žmonijos užduotis yra atpažinti ir suprasti pirmapradžio grožio principus, kurie daro senąją architektūrą amžiną ir įkvepia naująją siekti jos vertės. Sakoma, kad tradicinė architektūra neturi autorystės, nes jos kūrėja –kaimo bendruomenė. Daugelis Rytų Aukštaitijos gyvenviečių išlaikė senojo kaimo atmosferą, harmoningai įsiliedamos į kalvotą, miškingą ir ežeringą kraštovaizdį. Jos subtiliai prisitaiko prie aplinkos tiek formomis, tiek spalvomis, derindamos savo tūrius su vandens ir augalijos masyvais, vingiuotomis linijomis ir tapybiška atvirų bei uždarų erdvių kaitos dinamika. Senieji gyventojai nesistengė, kaip dabar dažnai būna, užgožti aplinkos, o atvirkščiai, stengėsi formuoti sąsają su gamta, atkartoti jos formas sodybų struktūroje. Natūralių dėsnių pritaikymas kuriant gyvenamąją aplinką yra esminė tradicinės architektūros savybė bei šiuolaikinės kaimo plėtros tikslas.
Statiniai šiame regione išdėstyti pagal reljefą: pirkios – aukštesnėse ir sausesnėse reljefo vietose, ūkiniai pastatai – žemesnėse. Pastatai buvo pritaikyti vietinėms klimato sąlygoms, su plačiais stogais ir mažais langais, kad būtų išlaikyta šiluma. Svarbu ir tai, kad visi statiniai buvo gaminami iš vietinių medžiagų, esančių netoliese – medžio, molio, žemės, akmens, šiaudų, nendrių ir kt. Tai užtikrino išskirtinę architektūros ir aplinkos darną. Kiekvienos gyvenvietės vaizdas itin savitas, jį, dažniausiu atveju, lemia gamta, tiksliau – reljefas. Tokios gyvenvietės atrodo tarsi natūraliai išaugusios iš aplinkos. Kaimo gyventojai nestatė aukštų nepermatomų tvorų, neslėpdavo savęs nuo kaimynų. Priešingai, jie atverdavo gražiausius langus, gėlių darželius ir svetingus kiemus į viešąją erdvę.
Rytų Aukštaitijos senąją architektūrą galima atpažinti iš pusskliautinės (pusvalminės) stogų formos. Stogai kone visur buvo dengti šiaudais. Tačiau pasitaikydavo stogų, dengtų gontais, skiedromis ar lentelėmis.
74 pav.SodybosfragmentasTrumponių k. (Kaimo statyba: Rytų Aukštaitija, 2014)
72 pav. Sodyba Molėtų r. (Kaimo statyba: Rytų Aukštaitija, 2014)
73 pav. Kluonai Kosciuškų k. Švenčionių r. (Kaimo statyba: Rytų Aukštaitija, 2014)
Sienos ir stogai yra paprasti, be jokių nereikalingų laužymų, užlenkimų ar užraitymų. Visa konstrukcija yra tvirta, tektoniška, funkciškai ir ekonomiškai pagrįsta. Tradicinė architektūra yra ekologiška ir organiška, ji natūraliai dera su aplinka ir nesukelia jokios papildomos taršos – nei fizinės, nei vizualinės.
Šio regiono architektūroje dažnai projektuojami prieangiai, pastogės, kas pagyvina namą šviesotamsos kontrastais, suminkština perėjimus iš uždarų erdvių į atviras ir taip suteikia jaukumo. Tačiau pagrindinis pastato akcentas ir puošmena – durys.
Kalbant apie medžiagas, dažnai buvo naudojamas molis, sumaišytas su organinėmis medžiagomis, tokiomis kaip šiaudai, pjuvenos ir medienos drožlės. Šios medžiagos padėjo pagerinti sienų šilumos izoliacijos savybes. Be to, į molį buvo pridedami ir mineraliniai priedai, tokie kaip keramzitas ir pelenai, taipogi dėl tos pačios priežasties – kad pagerintų izoliaciją.
Norint apšiltinti ir apsaugoti sienas nuo atmosferos poveikio, jos apkalamos lentomis ir dažomos, kad ilgiau išliktų tvirtos. Aukštaitijos regione galima pastebėti daug medinių, molinių pastatų, tarp jų ir gyvenamųjų namų.
Taigi, galima išskirti 3 pagrindines medžiagas, dažniausiainaudotasAukštaitijosarchitektūrai apšiltinti – molis, medis – sienoms, o šiaudai – stogams.
75 pav.Pirkiosprieangis (Kaimo statyba: Rytų Aukštaitija, 2014)
76 pav. Molinis namas Pilipuščiuose (Kaimo statyba: Rytų Aukštaitija, 2014)
77 pav. Skaistgirio bažnyčia – plukto molio (Kaimo statyba: Rytų Aukštaitija, 2014)
78 pav. Molinis pastatas (Kaimo statyba: Rytų Aukštaitija, 2014)
3.3.Tradicinės medžiagos, jų privalumai ir trūkumai
3.3.1. Gruntas
Gruntas – seniausia ir labiausiai paplitusi visame pasaulyje medžiaga, naudojama statybose. Pagrindinės grunto savybės, dėl kurių jis yra naudojamas statyboje yra: prieinamumas; geras šilumos kaupimas; atsparumas gniuždymui.
Statybai dažniausiai naudojamas – molingas gruntas.
3.3.2. Molis
Nuo seniausių laikų molis buvo naudojamas visur, kur tik jo buvo randama. Nors Lietuva yra miškų šalis, o jos tradicinis gyvenamasis namas – medinis, joje molio statybos pastatų taip pat yra randama kone visuose etnografiniuose Lietuvos regionuose, išskyrus miškingąją Dzūkiją. Molio naudojimas statybose labiausiai paplito tarpukario laikotarpiu, kuomet brango miško medžiagos – mediena.
Geležies junginiai, esantys molio sudėtyje, suteikia šiai medžiagai charakteringą rausvą spalvą. Kai šių geležies oksidų molyje nėra, molis yra baltas, kitaip vadinamas – kaolinu.
Ši medžiaga dažnai yra skirstoma į tris grupes: riebus molis; vidutinio riebumo; liesas.
Nuo jo sudėties priklauso dedamas mineralinių ir plaušinių medžiagų kiekis, gaminant statybinius gaminius.
2 lentelė. Molio grupės (Kaimo statyba: Rytų Aukštaitija, 2014)
Kuo riebesnis molis, tuo plaušinių medžiagų reikia daugiau. Šie priedai į molį dedami siekiant jį „suliesinti“, kad nepradėtų skeldėti džiūdamas, taip pat tokiu būdu yra gerinamos šilumos izoliacinės savybės ir mechaninis atsparumas bei mažinamas tūrio svoris.
Teigiamos molio savybės:
Išgaunant ir apdorojant molį, sunaudojama nedaug energijos, tokiu būdu į atmosferą išmetama mažiau taršių medžiagų;
79 pav. Pastatassu gruntinesiena (Kaimo statyba: Rytų Aukštaitija, 2014)
Medžiaga dažnai iškasama tame pačiame sklype, nereikia papildomo transportavimo; Turi stabilią drėgnumo pusiausvyrą, apsaugo jame esančias, įmontuotas medines konstrukcijas, atsisakoma chemiško medžiagų apdorojimo;
Reguliuoja drėgmę patalpose: išskiria, kai trūksta, sugeria, kai jos per daug; Sukuriamas geras patalpų mikroklimatas: akumuliuojama šiluma, neutralizuojami kvapai;
Molinės konstrukcijos neskleidžia kancerogeninių medžiagų, nėra toksiškos aplinkiniams, biologiškai atsparios, nerezonuoja elektromagnetinių laukų; Patvari medžiaga. Gerai apdorota išsilaiko tūkstantmečius;
Galima pakartotinai naudoti statybose. Paimtas iš senų pastatų ir sudrėkintas molis gali būti pakartotinai panaudotas;
Nebrangi medžiaga;
Atspari ugniai;
Projektuojant monolitinę molio sieną, išvengiama siūlių, pro kurias dažniausiu atveju prarandame daugiausia šilumos mūriniuose, mediniuose ar blokiniuose pastatuose.
Neigiamos (nedegto) molio savybės:
Turi būti apsaugotas nuo vandens, nes turi gebėjimą sugerti vandenį, todėl gali tapti trapiu ir silpnu, kai yra per daug drėgnas.
Molis be priemaišų yra mažų termoizoliacinių rodiklių;
Džiūdamos molio sienos sėda, priklausomai nuo sienos storio ir dydžio, sėdimas gali būti 2 – 8 cm;
Tęsiant statybos darbus, reikia palaukti mažiausiai mėnesį, kol sienos išdžius ir sutvirtės;
Turi būti tinkamai paruošta molio mišinio masė, nes priešingu atveju, dėl nevienalytės sudėties molinės sienos džiūdamos ims pleišėti.
Molio rišimui dažniausiai naudojami įvairūs organiniai priedai, tokie kaip šiaudai, spaliai, nendrės, spygliai ir pan. Iš mineralinių priedų dažnai renkamasi žvyrą, skaldą, smėlį, keramzitą ir kt. Pasak R. Bortkūno, šie priedai ne tik pagerina molio termoizoliacines savybes, bet ir padidina jo tvirtumą, sukibimą, taip pat sumažina masės nusėdimą, skilinėjimą bei deformacijas.
Poveikis aplinkai:
Teigiamas poveikis:
Naudojant gruntą/molį, sumažinamas iškastinio kuro naudojimas bei CO₂ emisijos kiekis, susijęs su cemento gamyba ar statybinių medžiagų transportavimu.
Šios medžiagos yra visiškai perdirbamos, todėl jų likučiai ar atliekos nekenkia aplinkai.
Galimi neigiami padariniai:
Netinkamai išgaunant gruntą/molį, galima pažeisti vietos kraštovaizdį ar ekosistemą.
Intensyvus grunto/molio kasimas gali prisidėti prie erozijos arba dirvožemio struktūros pažeidimo.
Siekiant pagerinti molio savybes galima įterpti natūralų medžiagos rišiklį – sapropelį, kuris dar nėra labai plačiai naudojamas statyboje.
3.3.3. Šiaudai
Šiaudai yra sausi javų stiebai, kuriuose randama 35–45 proc. celiuliozės ir 3–8 proc. mineralinių medžiagų. Jie naudojami statyboje įvairiomis formomis, pavyzdžiui, kaip šiaudų ryšuliai arba palaidi šiaudai, taip pat gali būti derinami su moliu ar gruntu.
Statyboje, dažnų atveju, yra randami šiaudų ryšuliai. Šiaudų ryšuliai yra specialiai ruošiami žemės ūkio technikos pagalba, sudarant konstrukcinius blokus, perrištus virvėmis. Šie ryšuliai plačiai naudojami bekarkasinėje statyboje, kaip pagrindinė laikančioji medžiaga, taip pat naudojami karkasinių pastatų šilumos izoliacijai. Šiaudai dažnai buvo naudojami senovėje – stogams, pastogėms bei grindims šiltinti.
Dėl savo ilgaamžiškumo ir gerų šilumos izoliacijos savybių, ilgų rugių šiaudai yra puikus pasirinkimas stogams. Norint pasiekti ilgalaikį rezultatą, šie šiaudai impregnuojami specialiu molio pieneliu, kuris suteikia stogui papildomą atsparumą ir ilgalaikį efektyvumą.
Palaidi šiaudai naudojami gaminant šiaudų ir molio sienas, plytas ir blokelius, be to, jie gali būti dedami į tinką arba naudojami gaminant statybines plokštes. Ši medžiaga buvo naudojama tiek praeityje, tiek šiandien, kaip viena iš tvarių ir efektyvių statybinių medžiagų, suteikiančių puikią šilumos izoliaciją ir mažinančių energijos sąnaudas.
Pirmasis statinys iš šiaudų Lietuvoje buvo pastatytas 1996
metais architekto Petro Devižio Aukštaitijoje, tiksliau –
Taraldžių kaime. Nors šis namas statybos eigoje buvo negrįžtamai sugadintas viesulo, tai nesustabdė tolesnės šiaudinių namų statybos plėtros Lietuvoje.
Pasak D. Jurevičiaus, net ir sparčiai tobulėjant technologijoms, žmogus negali sukurti medžiagos, kuri savo
savybėmis prilygtų natūralioms, iš gamtos kilusioms medžiagoms, tokioms kaip medis ar šiaudai. Organiniai pluoštai išsiskiria aukštesnės kokybės savybėmis – jie yra ekologiški, ilgaamžiai, gerai izoliuoja šilumą ir leidžia palaikyti natūralų pastatų mikroklimatą. Šiaudai, naudojami statybose, ne tik užtikrina tvarumą, bet ir suteikia puikias termoizoliacines savybes, dėl ko mažėja energijos sąnaudos. Toks požiūris į tradicines medžiagas skatina grįžti prie natūralios statybos principų, išlaikant pusiausvyrą tarp modernumo ir ekologiškumo.
80 pav. Pirmasis šiaudinis namas Lietuvoje
Šiaudų privalumai:
Šiaudai yra natūralūs ir atsinaujinantys ištekliai, gaunami iš žemės ūkio produktų. Jie yra
perdirbami ir naudojami statyboje, todėl tai sumažina statybinių medžiagų poveikį aplinkai;
Naudojant šiaudus statybose, sumažėja priklausomybė nuo dirbtinių ir energijos imlių medžiagų, tokių kaip betonas ar plastikai;
Šiaudai pasižymi puikiomis šiluminės izoliacijos savybėmis;
Šiaudai taip pat turi geras garso izoliacijos savybes, todėl pastatai iš šiaudų padeda sumažinti išorinio triukšmo poveikį;
Šiaudų ryšuliai yra lengvai tvarkomi ir lengvi, todėl statyba su šiaudais yra paprasta ir greita;
Prieinami ir nebrangūs;
Tinkamai apdoroti ir naudojami, jie yra ilgalaikiai ir atsparūs nuo drėgmės ir kenkėjų;
Apdoroti šiaudai, impregnuoti specialiais ugniai atspariais preparatais, tampa gana atsparūs ugniai;
Padeda reguliuoti drėgmę ir užtikrinti, kad patalpos būtų nei per sausos, nei per drėgnos;
Turi mažesnį anglies dioksido pėdsaką.
Šiaudų trūkumai:
Jei šiaudai nėra tinkamai apdoroti ir apsaugoti nuo drėgmės, jie gali pelyti ar pūti, kas sumažina jų ilgaamžiškumą;
Neapdoroti šiaudai gali būti labai degūs;
Statant didesnius pastatus, šiaudai gali reikalauti papildomų tvirtinimo ir palaikymo priemonių (pavyzdžiui, karkasų ar papildomų struktūrinių elementų), kad užtikrintų stabilumą;
Jie reikalauja nuolatinės priežiūros ir papildomų apsaugos priemonių, kad išlaikytų savo funkcionalumą ilgą laiką;
Dideliems ir aukštiems pastatams šiaudai gali būti netinkama medžiaga, nes jie gali nesuteikti reikiamo struktūrinio stabilumo ir atsparumo didelėms apkrovoms.
Šiaudų naudojimas statybose yra aplinkai draugiškas sprendimas, jei tinkamai valdomas. Jie mažina atliekų kiekį, CO₂ emisijas, prisideda prie tvarios statybos ir yra natūraliai yranti medžiagą, kuri vėliau gali būti panaudota kaip trąša. Tačiau siekiant išvengti neigiamo poveikio, būtina užtikrinti tinkamą šiaudų apsaugą ir naudojimą, kuri gali būti pasiekta naudojant natūralias priemones, tokias kaip – molio pienelis. Molio pieneliu apdorotas šiaudas tampa ilgaamžiškesnis, labiau apsaugotas nuo drėgmės, pelėsio ir ugnies.
Kita panaši statyboje naudojama medžiaga – nendrės.
Nendrės yra daugiamečiai augalai, kurie dažniausiai auga upių ir ežerų pakrantėse, taip pat pelkėse ir drėgnose vietovėse. Jų stiebai yra ilgi, tuščiaviduriai ir lankstūs, todėl puikiai tinka įvairiems praktiniams
tikslams, ypač statybose. Nendrės dažnai naudojamos stogams dengti, kur jos atlieka svarbų vaidmenį kaip natūrali stogo danga, suteikianti gerą apsaugą nuo lietaus ir izoliaciją nuo šalčio.
Kaip ir šiaudai, jos gali būti perrišamos į ryšulius ir naudojamos bekarkasinei statybai arba įvairių konstrukcijų gamybai. Tačiau jų šiluminės savybės nėra tokios geros kaip šiaudų.
3.3.4. Mediena
Mediena nuo seno buvo pagrindinė statybinė medžiaga tradicinėje Lietuvos architektūroje. Jos gausa, prieinamumas ir geros konstrukcinės savybės lėmė plačiai paplitusią medinių pastatų statybą. Tradiciniai lietuvių gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai, bažnyčios ir kryžiai yra puikūs medinės architektūros pavyzdžiai. Mediena buvo naudojama ne tik sienoms, bet ir stogų konstrukcijoms, grindims bei dekoro elementams.
Privalumai:
Prieinamumas. Lietuvoje gausūs miškai užtikrino lengvą medienos prieinamumą. Tai buvo pigiausia ir labiausiai paplitusi statybinė medžiaga.
Geros šiluminės savybės.
Estetika ir tradicijų puoselėjimas. Mediena suteikia pastatams natūralų ir jaukų vaizdą. Ji buvo puošybos pagrindas: raižyti ornamentai, stogų detalės ir langų apvadai dažnai atspindėjo regioninius stilius.
Tvarumas. Mediena yra atsinaujinanti medžiaga, kuri, tinkamai tvarkant miškus, yra ekologiška ir mažai teršianti aplinką.
Trūkumai:
Degumas. Mediena yra lengvai užsideganti medžiaga, todėl mediniai pastatai buvo itin jautrūs gaisrams.
Pažeidžiamumas drėgmei ir kenkėjams. Neapsaugota mediena yra jautri pelėsiui, puvimui ir kenkėjų (pvz., medienos vabzdžių) daromai žalai.
Ribotas ilgaamžiškumas. Netinkamai prižiūrima, greitai nusidėvi ir praranda konstrukcines savybes.
Reguliarus priežiūros poreikis. Mediniai pastatai reikalauja nuolatinės priežiūros, apsaugos nuo drėgmės, impregnacijos ar perdažymo.
Poveikis aplinkai:
Teigiamas poveikis:
Medienos naudojimas statybose prisideda prie anglies dioksido mažinimo, nes augdami medžiai kaupia anglį;
Mediniai pastatai yra biologiškai suyrantys.
Neigiamas poveikis:
Nekontroliuojamas miškų kirtimas ir netvarus medienos naudojimas gali sukelti miškų nykimą ir
ekosistemų pažeidimus;
Medienos transportavimas ir apdorojimas gali prisidėti prie anglies dioksido emisijų. Taigi, mediena yra pagrindinė tradicinė medžiaga, kuri atspindi gilias kultūrines ir istorines tradicijas. Jos privalumai, tokie kaip natūralumas, estetika ir ekologiškumas, nusveria trūkumus, kai mediena naudojama tvariai ir yra prižiūrima. Nors ji jautri ugniai ir drėgmei, tinkamos technologijos bei apsaugos priemonės leidžia ją pritaikyti net ir šiuolaikiniuose projektuose.
3.3.5. Akmuo
Akmens naudojimas Aukštaitijos regione turi gilias tradicijas, kurios susiformavo veikiamos tiek gamtinių sąlygų, tiek kultūrinių įpročių. Lauko akmuo – natūraliai dirvožemyje aptinkama žaliava – nuo seno naudotas pamatams, krosnims, ūkinės paskirties statiniams, o kai kur net sienų mūrui. Ši medžiaga buvo lengvai prieinama, nereikalavo sudėtingų technologijų ir pasižymėjo išskirtiniu ilgaamžiškumu, todėl tapo viena svarbiausių tradicinės architektūros sudėtinių dalių.
Akmens privalumai:
Ilgaamžiškumas.Akmens konstrukcijos tarnauja šimtmečius, reikalauja minimalios priežiūros.
Atsparus ugniai, drėgmei, kenkėjams ir temperatūrų svyravimams.
Šiluminė masė. Kaupia šilumą dieną ir ją atiduoda naktį, padeda stabilizuoti vidaus temperatūrą.
Estetika. Natūralus akmens grožis suteikia pastatams išskirtinį charakterį.
Tvarumas. Naudojant vietinius akmenis, sumažinamas transportavimo poreikis ir anglies dioksido emisijos.
Akmens trūkumai:
Svoris. Didelis svoris apsunkina transportavimą ir montavimą.
Apdirbimas. Reikalauja specialių įrankių ir įgūdžių.
Poveikis aplinkai:
Teigiamas:
Naudojant vietinius akmenis, sumažinamas transportavimo poreikis ir anglies dioksido emisijos.
Neigiamas:
Akmens gavyba gali turėti neigiamą poveikį kraštovaizdžiui ir ekosistemoms, jei nėra tinkamai valdoma.
Vienas iš šiuolaikiškų ir kartu tradiciją reflektuojančių akmens panaudojimo būdų – gabionai. Tai vielos tinklo krepšiai, užpildyti akmenimis, kurie leidžia moderniai interpretuoti istorinį akmens naudojimą Aukštaitijoje. Gabionai atlieka tiek konstrukcinę, tiek estetinę funkciją. Jie dažnai pasitelkiami šlaitų sutvirtinimui, atraminių sienelių formavimui, taip pat kaip mažosios
architektūros elementai – suolai, informacinių stendų pagrindai ar net pavienių tūrių fasado detalės.
3.4.Teritorijos padėtis Lietuvos atžvilgiu
Šeimyniškėlių piliakalnio kompleksas ir aplinkinė teritorija yra įsikūrę šiaurės rytų Lietuvos dalyje, Anykščių rajone, šalia Anykščių miesto.
82 pav. Teritorijos padėtisšalies atžvilgiu © autorė
Geografiškai ši teritorija yra strategiškai svarbi, nes ji susijungia su pagrindiniu keliu Anykščiai–Rokiškis, kuris yra vienas iš pagrindinių transporto arterijų Lietuvoje, jungiančių šiaurės ir centrinius šalies regionus. Tai užtikrina gerą susisiekimą su kitais svarbiais regionais ir miestais, taip pat su turistų lankomomis vietomis.Anykščiai, kaip miestas su turtinga istorija ir kultūra, yra gerai pasiekiamas iš kitų šalies vietų, o tai suteikia papildomą potencialą plėtoti šios teritorijos turizmo ir švietimo galimybes. 3.5. Esama teritorijos situacija mieste
Šeimyniškėlių archeologinis kompleksas, kurį sudaro vienas didžiausiųAukštaitijos piliakalnių ir senkapiai – išsidėstęs šiaurės rytinėjeAnykščių miesto dalyje. Tai yra viena svarbiausiųAukštaitijos
81 pav.Gabionas
piliakalnių vietų, kurioje vykdyti kasinėjimai atskleidė įdomią praeities istoriją. Pagal archeologinius tyrimus, XIII–XIV a. čia stovėjo medinė pilis. Ši teritorija – ne tik reikšmingas archeologinis objektas, bet ir strateginė vieta, turinti didelę kultūrinę ir istoriją atspindinčią vertę.
Piliakalnio teritorija užima 11,85 ha plotą, kurio vystymo planas apima ne tik archeologinių radinių apsaugą, bet ir galimybes plėtoti turizmą bei edukacinius projektus. Ši vieta yra įtraukta į Anykščių rajoną, kurio savivaldybė atsakinga už šio komplekso išsaugojimą. Jau šiuo metu teritorija pripažinta kaip kultūrinės vertybės objektas, kurio apsauga ir tyrimai atlieka svarbų vaidmenį, kad būtų išlaikytas jos autentiškumas.
Piliakalnis ir nagrinėjama teritorija yra įsikūrę šiaurės
rytų Anykščių mieste, šalia svarbaus kelio, jungiančio Anykščius ir Rokiškį. Šią aplinką supa didelė miškų teritorija. Iš šios vietos atsiveria nuostabūs kraštovaizdžiai, o kalvotoje vietovėje matomi archeologiniai pėdsakai, liudijantys apie senovės gyvenvietes ir pilies struktūras. Nors teritorija dabar naudojama miško ir žemės ūkio reikmėms, ją supanti gamta išlieka labai svarbi tiek ekologiniu, tiek kultūriniu požiūriu. Anksčiau piliakalnį supantis vanduo – beveik išnykęs, pastebimas susiaurėjęs Elmės upės kairysis intakas – Volupis. Teritoriją supa du gilūs slėniai, vienas – šiaurinėje pusėje, kitas – pietinėje.
83 pav. Teritorijos padėtismiesto atžvilgiu © autorė
84 pav. Esama situacija © autorė
3.6.
85 pav.Teritorijosvaizdas iš viršaus© Google maps nuotr.
86 pav. Piliaklanio vaizdas iš viršaus © Google maps
87 pav. Piliakalnis iš šono © autorius nenurodytas
88 pav. Teritorija iš šono © Rytis Kulbokas
89 pav.Vaizdasnuo automobilių stovėjimo aikštelės © autorė
90 pav. Piliakalnis © Google maps nuotr.
91 pav. Laiptai © autorė
92 pav. Vaizdas nuo piliakalnio © autorė
93pav. Papilioirgriovio vaizdas© autorė
94 pav. Nykstanti upės vaga © autorė
3.7.Šeimyniškėlių piliakalnio istorija
Šeimyniškėlių piliakalnis, esantis Anykščių rajone, yra vienas iš svarbiausių istorinių ir archeologinių objektų Lietuvoje. Ši vieta, kurioje galima atrasti senovės gyvenviečių pėdsakų, turėjo didelę reikšmę ne tik vietiniams gyventojams, bet ir kaip strateginė gynybos vieta. Piliakalnis įsikūręs aukštame Šventosios upės dešiniajame krante, todėl jis nuo senų laikų buvo itin palankioje geografinėje padėtyje.
3.7.1. Piliakalnio formavimasis ir pirmieji gyventojai
Piliakalnio istorija siekia net senąsias akmens ir bronzos amžiaus bendruomenes. Archeologiniai radiniai rodo, kad ši teritorija buvo apgyvendinta jau IV–III tūkstantmetyje pr. Kr. – tuo metu gyventojai užsiėmė medžiokle, žvejyba ir pirmomis žemdirbystės formomis. Būtent šiame laikotarpyje prasidėjo piliakalnio naudojimas kaip natūraliai saugi vieta, galėjusi apsaugoti gyventojus nuo priešų.
Bronzos amžiaus laikotarpiu (apie 1000–500 m. pr. Kr.) šioje vietovėje įsikūrę žmonės pradėjo statyti pirmuosius įtvirtinimus, kurie buvo svarbūs ne tik gyvenamajai aplinkai, bet ir saugumui. Šeimyniškėlių piliakalnis tapo svarbiu gynybiniu objektu, kuriame gyventojai galėjo slėptis nuo galimų priešo atakų.
3.7.2. Viduramžiai
Šeimyniškėlių piliakalnis ypatingas ir dėl galimo ryšio su pirmuoju Lietuvos karaliumi Mindaugu. Nors archeologiniai įrodymai tiesiogiai nepateikia įrodymų, kad Mindaugas įkūrė savo pilį šiame piliakalnyje, istorinės teorijos siūlo galimybę, kad jis galėjo pasirinkti šią vietą kaip savo valdžios centrą. Piliakalnio aukštis ir jo strateginė vieta, šalia Šventosios upės, suteikė natūralų pranašumą gynybos tikslais.
Istorikai remiasi tuo, kad Mindaugas, siekdamas suformuoti savo karalystę, galėjo naudoti
Šeimyniškėlius kaip svarbų administracinį bei gynybinį objektą. Šis piliakalnis buvo labai patogus kaip ta vieta, kur buvo galima sukurti svarbų valdovų centrą, ypač atsižvelgiant į kitų tuo metu svarbių miestų, tokių kaip Vilnius ir Trakai, buvimo vietas.
3.7.3. Vėlesnės istorijos etapai
Su laiku, nors piliakalnio reikšmė sumažėjo, jis išliko svarbiu istoriniu paminklu. Iki XVII a. vidurio jis buvo dar naudojamas, tačiau vėliau, kaip ir daugelis kitų piliakalnių, patyrė apleidimą ir natūralų nykimą dėl įvairių karų ir kitų istorinių įvykių.
Tačiau ir po to, ši vieta nebuvo pamiršta. Nuo XIX a. vidurio, kai Lietuvos istorija tapo svarbia tiek švietimo, tiek kultūros kontekstu, Šeimyniškėlių piliakalnis vėl sulaukė dėmesio. Šiuo laikotarpiu pradėta suvokti jo reikšmė kaip istorinio paveldo dalies.
3.7.4. Šiuolaikiniai laikai ir edukacinė reikšmė
Šeimyniškėlių piliakalnio reikšmė šiandien yra daugiau nei tik archeologinis objektas. Nuo 2013 m. pradėto aktualinimo projekto šioje vietoje įkurtas muziejus ir edukacinis centras, kuris ne tik išsaugo
archeologinius radinius, bet ir tampa svarbiu šaltiniu, leidžiančiu susipažinti su senovės Lietuvos istorija ir kultūra. Tai vieta, kur lankytojai gali ne tik išgirsti pasakojimus apie praeitį, bet ir dalyvauti edukacinėse veiklose, susijusiose su senovės gyvenimu.
Šiandien, su Šeimyniškėlių piliakalnio aktualinimo projekto pagalba, ši vieta ne tik atskleidžia senosios Lietuvos istoriją, bet ir skatina kultūrinius renginius, parodas ir koncertus, kuriuose galima pažinti tiek senąją, tiek šiuolaikinę kultūrą.
Šeimyniškėlių piliakalnis, pagal aprašymus, buvo apsuptas vandens iš pietrytinių ir šiaurės vakarinių pusių. Pietrytiniame krašte teka kairysis Elmės intakas – Volupis (Valupis), o šiaurės ir šiaurės vakarų pusėse Vorelis (Varelis). Šie upeliai ir jų santakos suteikė natūralų gynybinį barjerą, stiprinantį piliakalnio apsaugą.
3.8. Reljefas
Nagrinėjamos teritorijos reljefas – išraiškingas.Aukščių skirtumai kinta nuo 81,5 iki 107,5. Kas sudaro skirtumą iki 26 m. Tačiau teritorija, kurioje šiuo metu stovi Šeimyniškėlių piliakalnio istorinis kompleksas – lygesnio reljefo.
95 pav. Istorinė schema © autorė
96 pav. Esamos situacijos schema © autorė
97 pav. Vietos reljefo 3D © Gatis Kalniņš
98 pav. Vietos reljefo schema © autorė
3.9.Teritorijų tipai aplinkui
Vakarinėje pusėje planuojama teritorija ribojasi su ekosistemų apsaugos draustinių mišku, o pietinėje dalyje turi ribą su žemės ūkio paskirties žeme, kuri taip pat yra Elmės kraštovaizdžio draustinyje.
Pietryčių pusėje teritoriją riboja sodininkų bendrija ir respublikinės reikšmės kelio juosta –Anykščiai –Rokiškis. Nagrinėjama teritorija, savo strategine ir kultūrine reikšme, turi didelį potencialą tapti vieta, kurioje susilieja istorija, gamta ir šiuolaikinis turizmas, ir tapti svarbiu objektu ne tik vietos bendruomenei, bet ir šalies paveldo išsaugojimui.
99 pav.Aplinkinių teritorijų schema © autorė 3.10. Susisiekimas
Šeimyniškėlių piliakalnio ir nagrinėjamos teritorijos susisiekimas yra patogus, kadangi jis yra šalia pagrindinio kelio, jungiančioAnykščius su Rokiškiu. Šis kelias, esantis šalia piliakalnio, užtikrina lengvą ir greitą prieigą tiek automobiliams, tiek kitiems transporto būdams. Tai suteikia šiai vietai didelį potencialą kaip kultūrinio ir edukacinio turizmo objektui, nes lankytojai gali lengvai pasiekti teritoriją iš kitų miestų ir regionų.
Be to, teritorija turi gerą pėsčiųjų ir dviračių takų prieigą, kuri leidžia patogiai pasiekti piliakalnį ir apžiūrėti aplinkinius kraštovaizdžius. Šie takai jungiasi su Anykščių miesto infrastruktūra ir užtikrina saugų judėjimą pėsčiomis arba dviračiais tiek vietiniams gyventojams, tiek turistams.
Pėsčiųjų takai daugiausia veda į piliakalnio aikštelę, nuo kurios atsiveria visas istorinis kontekstas. Dviračių takas, esantis prie pagrindinės gatvės, taip pat suteikia galimybę pasiekti piliakalnį iš įvairių aplinkinių vietų, įskaitant Anykščių miestą. Taip pat prie šios nagrinėjamos teritorijos yra autobusų stotelės, todėl ją galima patogiai pasiekti ir viešuoju transportu.
100 pav. Susisiekimo schema © autorė
Ateityje, siekiant dar labiau pagerinti susisiekimą, gali būti sukurta papildoma infrastruktūra, pvz., specialūs dviračių takai, kurie jungtų piliakalnį su kitais svarbiais regiono objektais, taip sudarant galimybes tiek vietos gyventojams, tiek turistams aktyviai praleisti laiką ir atrasti kultūrinį bei gamtinį paveldą.
3.11. Saugomi objektai ir teritorijos
Šeimyniškėlių piliakalnio ir nagrinėjamos teritorijos saugomi objektai apima tiek archeologinius, tiek gamtinius elementus, kurie turi didelę kultūrinę ir ekologinę vertę.
1. Šeimyniškėlių piliakalnis – tai pagrindinis saugomas objektas šioje teritorijoje. Piliakalnis yra pripažintas archeologiniu paveldu, ir tai viena iš svarbiausių senovės gyvenviečių bei pilių vietų Aukštaitijoje. Jo archeologinė vertė yra įregistruota kaip valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, ir jis saugomas tiek nuo žalos, tiek nuo galimos neatsakingos prieigos, kad būtų išsaugota istorinė ir kultūrinė reikšmė.
2. Archeologiniai radiniai. Piliakalnio teritorijoje atlikti archeologiniai tyrimai atskleidė daugybę radinių, liudijančių apie senovės gyvenvietes, kas buvo įvertinta ir įtraukta į saugomus paveldo
objektus. Tai apima senovinius įrankius, keramikos šukes, įvairius kasinėjimų metu rastus artefaktus, kurie priskiriami XIII–XIV a.
3. Šeimyniškėlių piliakalnio ir nagrinėjamos teritorijos aplinkoje taip pat yra Elmės kraštovaizdžio draustinis, kuris yra svarbus gamtinis objektas. Draustinis apima miškų ir natūralių kraštovaizdžių plotus, kuriuose saugomos vertingos gamtinės ekosistemos ir biologinė įvairovė. Elmės
kraštovaizdžio draustinio teritorija yra svarbi ne tik dėl savo ekologinės reikšmės, bet ir dėl kraštovaizdžio estetikos bei jos vaidmens aplinkinių ekosistemų išsaugojime.
Draustinio teritorija ribojasi su Šeimyniškėlių piliakalnio kompleksu ir yra įtraukta į regioninio parko ribas. Šioje vietovėje saugomi miškai, upės ir kitos gamtos formos, kurios prisideda prie ekologinio paveldo išsaugojimo, o kartu ir lemia piliakalnio teritorijos kraštovaizdžio išskirtinumą. Elmės kraštovaizdžio draustinis taip pat užtikrina apsaugą nuo intensyvaus žmogaus poveikio, kas leidžia išlaikyti natūralų ir autentišką gamtos vaizdą.
101 pav. Elmės kraštovaizdžio draustinio apimamos teritorijos schema © autorė
3.12. Legenda apie Šeimyniškėlių piliakalnį
102 pav. Šeimyniškėlių piliakalnio legendos © autorė
Senovėje, kai Šeimyniškėlių piliakalnis buvo galinga tvirtovė, jo viršūnėje stovėjo didžiulė, medinė karaliaus Mindaugo pilis, kurioje buvo saugomi vertingi lobiai ir svarbūs senovės daiktai. Auksas, brangenybės ir religiniai artefaktai, saugantys paslaptis ir išmintį, buvo laikomi šioje pilyje. Tačiau, kai svetimi kariai užpuolė kraštą, vietos gyventojai suprato, kad pilis negali apsaugoti jų turtų.
Norėdami apsaugoti savo turtą, jie nusprendė paslėpti jį kalno viduje. Visus vertingus daiktus ir senovines žinias jie paslėpė, užpildydami visą piliakalnį, kartu su pilimi, žemėmis, taip sukuriant natūralią apsaugą nuo bet kokių užpuolikų.
Lobiai, paslėpti po žemėmis, nebuvo tik materialūs turtai. Juose buvo saugomos senovinės žinios ir dvasinės galios, kitaip tariant - praeitis.
Iki šiol sklinda tikėjimas, kad lobiai ir paslaptys tebėra po žeme. Pasak legendos, senovės išmintis ir galios bus atskleistos tik tada, kai praeitis ir jos lobiai išlįs į paviršių.
3.13. Vietos tyrimo analizės išvados
1. Šeimyniškėlių piliakalnis įsikūręs strategiškai svarbioje vietoje – šalia Šventosios upės, kuri kartu su reljefu suteikė natūralias gynybines savybes. Šalia esantis pagrindinis kelias Anykščiai–Rokiškis užtikrina gerą susisiekimą ir teritorijos pasiekiamumą.
2. Šeimyniškėlių piliakalnis – labiausiai ištyrinėtas Baltijos šalyse. Jame rasta daugybė unikalių radinių, įskaitant keramikos šukes, įrankius, tačiau dažniausiai buvo randamos monetos.
3. Piliakalnį supanti gamtinė aplinka – tai Elmės kraštovaizdžio draustinis, kuriame gausu miškų ir natūralių ekosistemų. Reljefas pasižymi kalvotumu, kurio dėka piliakalnis harmoningai integruojasi į vietinį kraštovaizdį. Toks kraštovaizdis sustiprina piliakalnio vizualinį ir simbolinį išskirtinumą.
4. Rytų Aukštaitijos tradicinės architektūros principai, tokie kaip natūralių vietinių medžiagų naudojimas ir harmonija su aplinka, buvo svarbūs formuojant gyvenvietes aplink piliakalnį. Šie bruožai rodo gilų žmonių ryšį su gamta ir praktinį jos išnaudojimą.
4. PROJEKTINĖ DALIS
4.1. Aspektai, darantys poveikį formos paieškai
Vizualinės ašys
4.2.1. I idėja. Moneta
Legendos Piliakalnis–kraštovaizdžio dominantė
4.2.Eksperimentinis variantinis projektavimas
Šeimyniškėlių piliakalnyje dažniausias radinys archeologinių kasinėjimų metu buvo monetos. Iš to gimė mintis formuoti pastatą monetos formos.
Pastato dizainas subtiliai susilieja su aplinka, gerbia piliakalnio istoriją ir kuria dialogą tarp architektūros ir gamtos. Vidinė centrinė erdvė – tai vieta bendruomenei susiburti, mokytis ir patirti istoriją. Šis pastatas tampa vieta, kur lankytojai kviečiami atrasti kultūros paveldą šiuolaikiniame kontekste.
103 pav. I idėjos vaizdas © autorė
104 pav. I idėjos sklypo plano schema © autorė
105 pav. I idėjos pirmo aukšto schema © autorė
4.2.2. II idėja. Tyla
Šio projekto forma yra įkvėpta natūralaus kraštovaizdžio ir piliakalnio simbolikos. Pastato horizontalios linijos ir įleistas tūris harmoningai susilieja su aplinkos reljefu, simbolizuodami žemės sluoksnius ir istorijos tęstinumą. Šiuolaikiškas dizainas subtiliai interpretuoja tradicinę piliakalnio apsaugos ir užuovėjos funkciją, sukuriant architektūrinį dialogą tarp praeities ir dabarties.
Pastato forma remiasi tradicinės architektūros principu – nesiekti dominuoti aplinkoje, o integruotis į ją.
107 pav. II idėjos vaizdas © autorė
106 pav. I idėjos pjūvis © autorė
108 pav. II idėjos sklypo plano schema © autorė
109 pav. II idėjos pirmo aukšto schema © autorė
4.3. Projekto aiškinamasis raštas
4.3.1. Esama situacija
Projektuojama teritorija yra Anykščių rajone, šalia Šeimyniškėlių piliakalnio – reikšmingo kultūrinio ir istorinio objekto. Teritorija patenka į Elmės kraštovaizdžio draustinį, todėl jai taikomi gamtosaugos ir vizualinio jautrumo reikalavimai. Šiuo metu vietovę supa miškingos vietovės, laukai bei senos gyvenvietės pėdsakai – papiliai, senkapiai ir piliakalnis, tačiau visa tai nėra pilnai įveiklinta ar pritaikyta lankytojams.
Pastebimi teritorijos trūkumai:
1. Neįveiklintas kultūrinis paveldas
Šeimyniškėlių piliakalnis, kaip pagrindinis istorinis objektas, šiuo metu menkai integruotas į lankytojų judėjimo trajektorijas. Nėra aiškios sistemos, kaip lankytojai galėtų pasiekti, pažinti ir išgyventi šio objekto vertę.
2. Nenaudojamas vakarinės pusės miško masyvas – Vakarinėje dalyje esantis miškas turi didelį pažintinį ir edukacinį potencialą, tačiau šiuo metu nėra įtrauktas į viešą lankymą ar kultūrinį maršrutą.
3. Nykstančios upių vagos – Per teritoriją teka kelios nedidelės upės ar upelių liekanos, kurios dėl apleidimo ar natūralių procesų nyksta. Tai ne tik ekologinis praradimas, bet ir praleista galimybė atkurti istorinį kraštovaizdžio naratyvą, kur vanduo turėjo svarbų vaidmenį gynyboje ir kasdieniame gyvenime.
4.Architektūriniai barjerai
110 pav. II idėjos pjūvis © autorė
– Šalia teritorijos esantis senas statinys (esančiose prieigose) formuoja vizualinį ir funkcinį barjerą –riboja teritorijos vientisumą ir užstoja panoraminius vaizdus į piliakalnį bei kraštovaizdį.
5. Nestruktūruoti lankytojų srautai
– Teritorijoje trūksta aiškiai suplanuotos pėsčiųjų judėjimo schemos, dėl ko lankytojai blaškosi ir neišnaudoja viso kultūrinio ir gamtinio potencialo.
6. Nepakankama infrastruktūra lankytojams
– Dabartinė infrastruktūra yra nepakankama arba prastai integruota į kraštovaizdį, todėl nekuria kokybiškos aplinkos patirčiai.
Apibendrinant – esama teritorija pasižymi didele istorine ir gamtine verte, tačiau dėl apleistumo, silpnos infrastruktūros ir informacijos stokos jos potencialas išlieka neišnaudotas. Šie trūkumai tampa pagrindu architektūriniams sprendimams, kurie siekia atkurti, įveiklinti ir suderinti gamtą su kultūra bei lankytojų poreikiais.
111pav. Esamos situacijos schema © autorė
Teritorijoje identifikuoti keli pagrindiniai iššūkiai ir neišnaudoti potencialai, kurie tampa svarbia projekto atspirtimi. Vakarų pusėje esantis miško masyvas šiuo metu nėra įtrauktas į aktyvų naudojimą, tačiau turi didelį pažintinį ir edukacinį potencialą.
Per teritoriją tekančios nykstančios upės vagos gali būti atkurtos kaip vertingi ekologiniai ir kraštovaizdiniai elementai. Taip pat pastebėta, kad kultūrinis paveldas – piliakalnio teritorija – nėra įveiklintas ir menkai integruotas į lankytojų srautus.
Papildomai, esamas pastatas teritorijos prieigose formuoja architektūrinį barjerą, kuris apriboja teritorijos suvokimą. Visi šie veiksniai rodo būtinybę kurti darnią, gamtos ir istorijos vertes atskleidžiančią erdvinę sistemą.
4.3.2. Siūlymas
Reaguojant į esamos situacijos iššūkius, siūloma suformuoti darnią, tvarią ir kultūriškai prasmingą architektūrinę bei kraštovaizdinę sistemą, kuri ne tik įveiklintų vertingus teritorijos elementus, bet ir užtikrintų ilgalaikį jų išsaugojimą bei prieinamumą lankytojams.
1. Muziejaus ir edukacinio centro integracija į kraštovaizdį
Siūloma suprojektuoti žemą, į reljefą integruotą pastatą, kuris ne konkuruotų, o papildytų kraštovaizdį. Pastato architektūriniai sprendimai pagrįsti bioklimatiniais principais – stogas apželdintas, naudojamos vietinės, natūralios medžiagos, išnaudojami natūralūs šviesos šaltiniai. Muziejus tampa pagrindiniu informaciniu mazgu, iš kurio lankytojai leidžiasi pažinti teritoriją.
2. Pažintinių takų tinklo kūrimas
Siūlomaformuoti vientisąpažintinį maršrutą, kuris sujungtų pagrindinius istorinius taškus: piliakalnį, papilį, senkapį ir papėdės gyvenvietės liekanas. Takai būtų formuojami minimaliai invaziniu būdu –tausojant gamtinį reljefą, išsaugant vertingas buveines, naudojant natūralias dangas. Tai ne tik struktūruotų lankytojų srautus, bet ir padėtų kryptingai perteikti istorines bei gamtines vertes.
3. Nykstančių upių vagų atkūrimas
Planuojama atgaivinti upelių vagas, kurios šiuo metu nyksta. Jos galėtų tapti svarbia ekologine ir edukacine ašimi, atkuriant natūralų drėgmės režimą, formuojant buveines bei pasakojant apie senovinius gynybinius ir gyvenimo būdo aspektus, susijusius su vandeniu.
4. Vakarinio miško įtraukimas į pažinimo sistemą
Siūloma į pažintinį maršrutą įtraukti vakarinį miško masyvą, pritaikant jį edukaciniams ir rekreaciniams užsiėmimams. Tai būtų papildoma galimybė tyrinėti vietovės biologinę įvairovę ir gamtinius procesus.
Apibendrinant, siūlomas sprendinys siekia ne tik spręsti identifikuotas problemas, bet ir išryškinti vietovės unikalumą, sudarant sąlygas tvariai, įtraukiamai ir išsilavinimą skatinančiai patirčiai. Tai projektas, kuriame gamta, istorija ir žmogus veikia kaip lygiaverčiai partneriai.
112 pav. Siūlymo schema © autorė
4.3.3. Gen. planas
113 pav. Gen. planas © autorė
Pastatas yra prie kelioAnykščiai – Rokiškis. Prie pastato projektuojama automobilių stovėjimo aikštelė, o nuo jos – tiesioginis priėjimas prie pagrindinio įėjimo.
Vakarinėje dalyje projektuojamas tiltas per upę (up. Volupis), jungiantis muziejų su miško ir pažintinių takų sistema. Teritorija formuoja natūralią ašį, kur pastatas tampa tarpine stotele tarp kultūrinio paveldo objektų ir lankytojų infrastruktūros. Sklypo konfigūracija išnaudoja natūralų reljefą. Šalia upės paliekamos atviros žaliosios erdvės.
Generaliniame plane teritorija suplanuota taip, kad derintų gamtos išsaugojimą, kultūrinės tapatybės stiprinimą ir lankytojų patirtį. Aplinkos struktūra formuojama atsižvelgiant į natūralų reljefą, istorinį paveldą ir esamus ekosistemų bruožus.
1. Pagrindiniai kraštovaizdžio elementai
Šeimyniškėlių piliakalnis – vizualinė ir kultūrinė dominantė, į kurią orientuotas visas teritorijos išdėstymas. Jis yra pagrindinis kelionės taškas tiek vizualiai, tiek erdviniuose ryšiuose.
Miško masyvas vakarinėje pusėje – šiuo metu neužstatytas, bet turintis rekreacinį ir edukacinį potencialą. Generaliniame plane planuojama jį įtraukti į pažintinę sistemą natūraliai vingiuojančiais takais.
Upių vagų reliktai – teritorijoje esantys nykstantys vandens telkiniai numatomi atkūrimui. Jie tampa ekologiniu akcentu, susijusiu su vietovės istorija (gynyba, gyvenvietės veikla).
2. Aplinkos struktūriniai ryšiai
Pažintinių takų sistema jungia pagrindinius taškus – piliakalnį, muziejų, senkapį, papilį, miško zoną. Takai išdėstyti natūraliai, vengiant grubių intervencijų į gamtinį karkasą.
Vizualiniai koridoriai – generaliniame plane numatytos atviros kryptys link piliakalnio ir kraštovaizdžio panoramų, kurios stiprina ryšį tarp lankytojo buvimo vietos ir istorinės topografijos.
4.3.4. Koncepcija
Pagrindinis projekto tikslas – sukurti muziejų ir edukacinį centrą, kuris įsilietų į natūralų kraštovaizdį, išlaikydamas Šeimyniškėlių piliakalnį pagrindine vizualine kraštovaizdžio dominante.
Muziejus tampa subtilia jungtimi tarp praeities ir dabarties – ne dominuojantis, o atskleidžiantis krašto istoriją.
114 pav. Koncepcija © autorė
Pagrindiniai architektūrinės koncepcijos principai:
1. Įsiliejimas į kraštovaizdį
Pastatas formuojamas įkastas į reljefą, todėl vizualiai nedrumsčia kraštovaizdžio. Tokiu būdu piliakalnis išlieka pagrindine kraštovaizdžio dominante, o muziejus tarsi tampa žeme – tylus, bet gyvybingas. Reljefas natūraliai pereina į pastato stogą, kuris taip pat naudojamas kaip viešoji, aktyvi erdvė.
2. Bioklimatiniai sprendimai
Pastato architektūroje taikomi bioklimatiniai principai:
• Išnaudojama saulės šviesa projektuojant stoglangius, kurie veikia ne tik kaip pertvaros ant stogo esančioms zonoms atskirti, bet ir šviesos šaltiniai.
• Stogo apželdinimas pagerina pastato šiluminę izoliaciją, reguliuoja mikroklimatą ir vizualiai integruoja statinį į gamtinį kontekstą.
• Naudojamos vietinės, tradicinės medžiagos (pvz., medis, akmuo, molis) ne tik mažina CO₂ pėdsaką, bet ir kuria emocinį ryšį su vietos tradicijomis.
3. Ryšys su istorine struktūra
Pastato ašys, kryptys ir pėsčiųjų trajektorijos orientuotos į piliakalnį, formuojant ne tik fizinį, bet ir simbolinį ryšį su praeitimi. Architektūra tarnauja kaip įrankis atrasti, suprasti ir aktualizuoti vietovės istorinę reikšmę.
4.3.5. Pėsčiųjų judėjimas
Projektu siūloma sukurti vientisą pažintinę struktūrą, kuri sujungia pagrindinius istorinius objektus – Šeimyniškėlių piliakalnį, papilį, senkapį ir papėdės gyvenvietės teritoriją – į bendrą lankymo sistemą. Šią sistemą sudaro pažintinių takų tinklas, kuris organizuoja lankytojų judėjimą ir leidžia kryptingai pažinti teritorijos istorinį bei gamtinį turinį.
115 pav. Judėjimas © autorė
Judėjimas pro pastatą organizuojamas dviem kryptimis (žr. 116 pav.): – horizontalioji trajektorija veda lankytoją nuo įėjimo per muziejų ir pažintinį taką iki piliakalnio; – vertikalioji trajektorija – tai judėjimas ant muziejaus stogo, vedantis link apžvalgos bokšto ir papildomų patyrimų zonų.
116pav. Judėjimas © autorė
4.3.6. Transporto judėjimas
Lankytojų transporto srautas organizuojamas vienpusio judėjimo principu, užtikrinant sklandų ir saugų judėjimą. Muziejus patogiai pasiekiamas viešuoju transportu – netoliese yra autobusų stotelės.
Aptarnaujančio personalo privažiavimas numatytas per pagrindinę nuožulną, vedančią į pagrindinę muziejaus lauko zoną.
Aptarnavimo transportas planuojamasnaudoti ne lankymo metu – anksti ryte arba po darbo valandų, siekiant išvengti kontakto su lankytojais.
117 pav. Transporto judėjimas © autorė
4.3.7. Pirmas aukštas
Vidinė muziejaus struktūra yra organiška, nes ji reaguoja į lankytojo judėjimo logiką, erdvinius poreikius, patyrimo ritmą ir kontekstą, kuris yra gamta – organiška forma. Erdvių išdėstymas seka natūralų maršrutą, kuriame nėra aštrių perėjimų ar priverstinės sekos – lankytojas tarsi vedamas „taku“, kuris išsiplečia ties ekspozicijomis, susiaurėja ties jungtimis, atsiveria prie edukacinių ar poilsio zonų. Šis judėjimas suformuoja laisvas, „tekėjimą“ primenančias vidaus formas, kurios skatina tyrinėjimą, atvirumą ir pojūtinį ryšį su aplinka.
Tuo tarpu išorinis pastato kontūras išlaikomas griežtų, aiškių geometrinių formų – jis atkartoja buvusio pastato perimetrą, taip įprasminant istorinį pėdsaką teritorijoje. Buvusios imitacinės pilies ribos subtiliai pažymėtos švieslangių išdėstymu palei pastato kraštus. Šis sprendimas priimtas siekiant įamžinti ilgametę šioje vietovėje egzistavusio traukos centro – imitacinės pilies – reikšmę ir palikti architektūrinę atminties žymę.
Kontrastas tarp laisvai formuojamos, patyrimu grįstos vidinės struktūros ir disciplinuoto išorinio kontūro kuria dinamišką įtampą.
Šis sprendimas simboliškai atspindi ir pačią vietovės dvasią – gamtiškai ir istoriškai gyvą, bet formaliai saugomą ir apibrėžtą. Vidinis pasaulis – lankytojo kelionė, išorinis – tylus buvimas kraštovaizdyje.
Pirmame aukšte judėjimas prasideda nuo pagrindinio įėjimo, kur lankytojai patenka į erdvų priėmimo holą su informacine zona, rūbine ir sanitariniais mazgais. Iš čia judėjimas natūraliai išsišakoja į dvi kryptis – į kavinės ir poilsio zoną bei į ekspozicines erdves.
Ekspozicijos išdėstytos nuosekliai viena po kitos, todėl lankytojas gali lengvai sekti pasirinktą teminį maršrutą. Šalia jų įrengta interaktyvi informacijos zona, kuri siūlo šiuolaikiškas patirtis pasitelkiant technologijas. Ilgas koridorius su edukaciniais elementais veikia ne tik kaip judėjimo ašis, bet ir kaip patyrimų erdvė, vedanti į kūrybines bei amatų dirbtuves, kur vyksta edukaciniai užsiėmimai.
Pirmame aukšte taip pat įrengta konferencijų salė renginiams ir paskaitoms, poilsio kambarys, techninės bei eksponatų priežiūrai skirtos patalpos. Lankytojų maršrutas užbaigiamas suvenyrų parduotuvėje, išdėstytoje šalia išėjimo. Judėjimas organizuotas taip, kad sudarytų vientisą ratą – be grįžimų atgal, leidžiantį patirti muziejaus turinį nuosekliai ir intuityviai. Iš įvairių taškų numatytas pateikimas į laiptines, kurios veda į muziejaus stogą ir apžvalgos bokštą – taip vertikalus ir horizontalus judėjimas susijungia į vientisą erdvinę patirtį.
118 pav. Pirmas aukštas ir jo funkcinis zonavimas © autorė
Atskiroje pirmo aukšto dalyje – amatų kūrybinės dirbtuvės, kuriose lankytojai gali mokytis tradicinių amato technikų, kurios apima rankų darbą su medžiagomis, tokiomis kaip medis, metalas, keramikos molis, tekstilė, oda ir kt. Šiose patalpose vyksta kalvystė, keramikos gamyba, odos apdirbimas. Į pirmo aukšto planą patenka ir jau prieš tai minėta švieslangių galerija, kuri yra suprojektuota palei pirmo aukšto perimetrą kaip refleksiją esamos imitacinės pilies. Švieslangiai apšviečia bendro naudojimo erdves, o ekspozicinės erdvės yra saugomos nuo tiesioginių saulės spindulių, siekiant prailginti eksponatų tarnavimo laiką.
4.3.8. Interjeras
Interjeras išreiškia bioklimatinės architektūros principus, orientuotus į natūralios aplinkos pojūtį, energinį efektyvumą ir žmogaus gerovę. Pirmiausia, pastato erdvės suplanuotos taip, kad maksimaliai išnaudotų natūralų apšvietimą – švieslangiai išdėstyti palei perimetrą ne tik simboliškai žymi buvusios imitacinės pilies ribas, bet ir leidžia giliai į interjerą patekti dienos šviesai, taip sumažinant dirbtinio apšvietimo poreikį.
Taip pat interjere svarbi natūrali ventiliacija – pro langus ir vertikalius šviesos bei oro kanalus užtikrinama oro apykaita, padedanti palaikyti komfortišką mikroklimatą be papildomo mechaninio vėdinimo.
Interjero medžiagiškumas taip pat atitinka bioklimatinės architektūros vertybes – naudojamos vietinės, natūralios medžiagos, tokios kaip medis, molis, akmuo, kurios „kvėpuoja“, reguliuoja drėgmę ir temperatūrą, nesukelia alergijų ar teršalų. Toks pasirinkimas sukuria sveiką, natūralų žmogui artimą mikroklimatą.
Be to, interjero forma organiška – erdvės ne griežtai kampuotos, o švelniai lenktos ir pereinančios viena į kitą, kas leidžia švelniai vesti lankytoją per patyrimo seką, atkartojant natūralius kraštovaizdžio kontūrus ir išvengiant vizualinio bei emocinio nuovargio.
4.3.9. Stogo planas
121 pav. Stogo planas © autorė
Muziejaus stogas suprojektuotas kaip daugiafunkcė viešoji erdvė, įtraukianti lankytojus į aktyvias, edukacines bei rekreacines veiklas. Ši stogo plokštuma tampa pilnaverte muziejaus dalimi – lauko ekspozicija ir patyrimų platforma.
Stogo erdvės suskirstytos į šešias zonas, kurios formuoja teminį maršrutą, kviečiantį lankytoją įsitraukti į istoriją per judėjimą, žaidimą, stebėjimą ir refleksiją. Šiose erdvėse lankytojai galės:
• dalyvauti koncertuose, edukaciniuose užsiėmimuose ir kituose renginiuose po atviru dangumi;
• išbandyti senovinius lietuvių žaidimus, sužinoti apie jų kilmę ir kultūrinę reikšmę;
• stebėti bei dalyvauti aksties metimo veikloje, susipažinti su šiuo sportu bei jo istoriniu kontekstu;
• dalyvauti lankininkystės mokymuose ir praktiniuose užsiėmimuose, žiūrėti gyvas demonstracijas;
• pailsėti, pasimėgauti aplinkos ramybe;
• stebėti kraštovaizdį nuo aukščiausio stogo taško – grožėtis piliakalniu ir aplinkinėmis panoramomis.
Stogo vizualizacijos
122 pav. Stogo funkcinis zonavimas © autorė
123 pav. Stogo vizualizacija © autorė
4.3.10. Fasadai
Muziejaus fasadai sukurti vadovaujantis bioklimatinės architektūros principais – jie vizualiai santūrūs, natūralūs ir harmoningai susilieja su aplinka, pabrėždami pastato ryšį su žeme, istorija ir kraštovaizdžiu. Fasadų medžiagos pasirinktos taip, kad atsispindėtų vietinės tradicijos, būtų ilgaamžės ir nereikalautų intensyvios priežiūros.
Fasadų medžiagiškumas
1. Medis (gontai) – pagrindinė fasado apdailos medžiaga, naudojama tiek horizontaliam, tiek vertikaliam apkalimui. Jo šiltas paviršius ir tekstūra kuria natūralią aplinką bei dera su miško ir piliakalnio kontekstu. Gontai – tradicinė medinių stogų ir fasadų danga. Jie perteikia istorinį architektūrinį paveldą, primena senąsias medines pilis ar trobas, tuo pačiu vizualiai smulkina tūrio mastelį ir suteikia tekstūriškumo.
2. Molis – panaudotas kaip tinkas arba molio plokštės – dažniausiai saugesnėse nuo kritulių fasado dalyse ar interjerui artimose vietose. Molio paviršius kvėpuoja, natūraliai reguliuoja drėgmę ir suteikia šiltą, žemišką įspūdį.
3. Gabionai – įkomponuoti pastato pagrindo zonoje ir kaip atraminės sienutės, ypač šalia įkastų tūrių ir šlaitų. Jie ne tik stabilizuoja gruntą, bet ir vizualiai įtvirtina pastatą kaip kraštovaizdžio dalį. Užpildyti vietiniais akmenimis gabionai primena piliakalnio akmens mūrą, simboliškai tęsia istorinio gynybinio sluoksnio motyvą.
124 pav. Stogo vizualizacija © autorė
Estetinė ir simbolinė dermė
Fasadų medžiagos pasirinktos ne tik dėl funkcinių ar ekologinių savybių, bet ir dėl jų kultūrinės reikšmės. Medis, molis, gontai ir akmuo – tai tradicinės Aukštaitijos statybos medžiagos, kurios čia įgauna šiuolaikišką, bet pagarbią išraišką. Fasadas tarsi pasakoja istoriją per medžiagas – nuo žemės (molio ir akmens) iki žmogaus rankomis formuotų paviršių (gontų).
Pastato stogo ir kai kurių sienų pasvyrimai formuojami kryptingai, reaguojant į:
• vaizdinių ašių pabrėžimą – pasvyrimai orientuoti į Šeimyniškėlių piliakalnį ir apžvalgos taškus, todėl lankytojo judėjimas vizualiai vedamas kryptimis, kurios turi istorinę ir kraštovaizdinę reikšmę;
• kraštovaizdį. Pasvyrusio plokštumos, labiau sulieja pastatą su gamta.
Architektūrinė įtampa ir įtraukimas
Pasvyrimai ir laužytos stogo plokštumos taip pat kuria erdvinę dinamiką. Lankytojas jaučia pokytį, judesį, virsmą. Tokia architektūrinė kalba kviečia tyrinėti, o ne tik stebėti. Ji sukuria vizualinį ryšį tarp vidaus ir išorės, tarp reljefo ir pastato, tarp kraštovaizdžio ir architektūros.
125 pav. Fasadas © autorė
126 pav. Fasadas © autorė
Nuožulna link piliakalnio suformuota kaip pagrindinė pėsčiųjų judėjimo ašis, natūraliai
įkomponuota į reljefą. Ji jungia muziejų su piliakalniu, vedant lankytoją kryptingai, bet švelniai – be staigių pakilimų. Nuožulna ne tik užtikrina patogų judėjimą visiems lankytojams, įskaitant judumo negalią turinčius asmenis, bet ir kuria nuoseklų erdvinį perėjimą nuo šiuolaikinės architektūros prie istorinės kraštovaizdžio dominantės. Judėjimo metu lankytojas palaipsniui įsitraukia į vietos atmosferą, vizualiai artėdamas prie piliakalnio.
4.3.11. Automobilių stovėjimo aikštelė
Automobilių stovėjimo aikštelė suprojektuota įgilinta į reljefą, kad vizualiai neiškiltų į pirmą planą ir netrukdytų kraštovaizdžio vientisumui bei piliakalnio panoramai. Ji yra išdėstyta šalia pagrindinio įėjimo, patogioje vietoje lankytojams, tačiau paslėpta nuo pagrindinių žvilgsnio krypčių.
Judėjimas aikštelėje organizuojamas vienpusio eismo principu, kas užtikrina sklandų automobilių srautą, mažina sankirtų skaičių ir gerina saugumą. Šis principas leidžia efektyviau išnaudoti aikštelės plotą, išvengiant sudėtingų manevravimo zonų.
Aikštelė integruota į aplinką ne tik per reljefo sprendinius, bet ir per apželdinimą – jos kraštai ir tarpai tarp stovėjimo vietų apsodinami vietiniais augalais bei krūmynais, kurie padeda dar labiau susilieti
127pav. Vizualizacija © autorė
su aplinka, mažina vizualinį poveikį ir skatina ekosistemos vientisumą. Tokiu būdu stovėjimo aikštelė tampa funkcine, bet nepastebima teritorijos dalimi, prisidedančia prie bendros estetinės ir ekologinės kokybės.
4.3.12. Pjūviai
Pjūviai atskleidžia pastato santykį su reljefu – matyti, kad jis yra dalinai įkastas į žemę, todėl natūraliai susilieja su kraštovaizdžiu.Aiškiai išryškėja žema, horizontali tūrio kompozicija, kurioje stogas kyla link apžvalgos bokšto, formuodamas viešąją erdvę. Pjūviuose taip pat matoma, kaip funkcinės zonos išdėstytos skirtinguose lygiuose, išnaudojant natūralius aukščio skirtumus. Tai padeda efektyviai organizuoti srautus ir pabrėžti ryšį tarp vidaus ir išorės erdvių.
128 pav.Automobilių stovėjimo aikštelės vizualizacija © autorė
129 pav. Pjūvis 1 © autorė
IŠVADOS
Darbe atlikta bioklimatinės architektūros principų analizė atskleidė, kad šie sprendimai – tai daugiau nei energijos vartojimo mažinimo priemonė. Tai visapusiškas požiūris, leidžiantis kurti aplinkai jautrius, kultūriškai integruotus ir žmogui palankius pastatus. Anykščių Šeimyniškėlių piliakalnio kontekste tai tampa ypač aktualu – istorinė ir gamtinė vietos vertė reikalauja atsakingo architektūrinio atsako.
Tyrimas parodė, kad bioklimatinė architektūra padeda pasiekti tris esminius tikslus: (1) prisitaikyti prie vietos klimato sąlygų, (2) tausoti gamtinius išteklius ir (3) kurti komfortišką, įtraukiančią aplinką lankytojui. Projektuojant muziejų šalia piliakalnio, ypatingas dėmesys skirtas pastato integracijai į reljefą, saulės šviesos valdymui, vėdinimui be papildomos energijos, taip pat tradicinių medžiagų panaudojimui, kas sustiprina kultūrinį ryšį su vieta.
Palyginus su pasauliniais analogais, galima teigti, jog šiuolaikiniai muziejai peržengia tradicines ribas – jie tampa ne tik žinių perdavimo, bet ir tvarumo edukacijos centrais. Šiame kontekste bioklimatinė architektūra tampa efektyviu įrankiu, leidžiančiu jungti estetiką, ekologiją ir istoriją.
Anykščių lankytojų centras tampa pavyzdžiu, kaip lokali tapatybė ir globalūs tvarumo principai gali būti sujungti architektūriniuose sprendimuose. Projektas ne tik prisideda prie Šeimyniškėlių piliakalnio aktualinimo, bet ir rodo, kad architektūra gali būti atsakinga, išliekanti ir turinti aiškų edukacinį poveikį.
PARTNERIAI
PARTNERIAI
BETONO MOZAIKA
Teritorijoje takai projektuojami iš vietinės medžiagos – akmens. Jai sutvirtinti naudojome ROMPOX PROFI-DEKO surišėją. Parkingo grindiniui parinkome Eco Domino korėtas plyteles, kurios užtikrina vandens pralaidumą ir esantį infiltraciją. Taip pat parkavimo vietos geriau integruosis į gamtinį kontekstą kuomet tarpuose sužaliuos žolė.
SCHOMBURG
Apžvalgos tako kolonoms betonuoti naudojamos
Schomburg produktas BETOCRETE CR. Kiekvieną dalį betonuojant atskirai, naujas vandens įgeriamumas į betoną sumažinamas iki 8%. Tai suteikia struktūrai ilgaamžiškumą.
WICONA
Stiklinio fasado profiliams naudojami Wicona WICTEC 50HI aliuminio stiklo profiliai. Šilumos izoliacija viršija standartinius pasyvaus namo reikalavimus, U vertė yra labai 0,65 W/(m2K) dėl lengvai montuojamų profilių. Specialūs šiluminės pertraukos profiliai kartu su trigubu stiklu.
ARTECHNIKA
Saugos technologijos
Projektuojant pastatą siekiama, kad jis būtų kuo išmanesnis, efektyviau valdytų savo inžinerines sistemas ir užtikrintų saugumą bei komfortą. Todėl parenkamos pažangios technologijos, leidžiančios
PRODUKTAS arbaPARTNERIŲ LOGOTIPAS
pastatą stebėti, valdyti ir operatyviai reaguoti į įvairias situacijas.
Gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemos
Vidaus patalpų priešgaisrinei apsaugai siūloma naudoti adresuojamą analoginę sistemą iš UTC Fire & Security 2000-osios serijos. Ši sistema apima įvairius dūmų, optinius detektorius, pavojaus mygtukus bei įėjimų/išėjimų modulius. Ji taip pat leidžia integruoti automatikos įrangą, kuri reaguoja į gaisro signalą – pavyzdžiui, įjungia ventiliaciją, atidaro ar užrakina duris.
Sistema leidžia ne tik užfiksuoti gaisrą, bet ir tiksliai nustatyti jo kilimo vietą bei automatiškai pritaikyti evakuacijos sprendimus: atidaryti tik tam tikras duris, nukreipti žmonių srautus, užtikrinti, kad evakuacija vyktų sklandžiai ir saugiai.Tai įmanomadėl lanksčios programavimo logikos, leidžiančios valdyti net sudėtingas situacijas.
Vaizdo stebėjimo ir valdymo sistemos
Vaizdo stebėjimui siūloma UTC Fire & Security sistema, kuri veikia integruotai su kitomis saugos sistemomis – gaisro signalizacija, apsauga ir automatika. Tai leidžia užtikrinti sklandų duomenų perdavimą, centralizuotą valdymą ir efektyvų reagavimą į įvykius. Visa informacija kaupiama ir valdoma per Alliance programinę įrangą, kuri leidžia stebėti vaizdo srautus realiuoju laiku, analizuoti įvykius bei centralizuotai prižiūrėti visą saugos infrastruktūrą.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Agroverslas. (2018). Šiaudinis namas kaime: Privalumai, trūkumai ir kaina. Prieiga per internetą: https://www.delfi.lt/agro/agroverslo-naujienos/siaudinis-namas-kaime-privalumai-trukumai-irkaina-79401401
2. Akmuo apdailai. (n.d.). Akmens pranašumai. Prieiga per internetą: http://www.akmuoapdailai.lt/lt/panaudojimo-idejos/i/3/akmens-pranasumai/
3. Alexander,E. P.,Alexander, M., & Decker, J. (2017). Museums in Motion:An Introduction to the History and Functions of Museums (3rd ed.). Rowman & Littlefield.
4. Ambrose, T., & Paine, C. (2006). Museum Basics (2nd ed.). Routledge.
5. Anykšta redakcija. (n.d.). Supuvę Šeimyniškėlių piliakalnio laiptai atvėrė žvyrkelio problemą. Prieiga per internetą: https://www.anyksta.lt/supuve-seimyniskeliu-piliakalnio-laiptai-atverezvyrkelio-problema/
6. Anykščių krašto istorija ir kultūra. (n.d.). Šeimyniškėlių piliakalnis. Prieiga per internetą: https://www.anykstenai.lt/vietoves/vietove.php?id=651
7. ArchDaily.(2012).Alesia Museum by BernardTschumiArchitects. Prieiga per internetą: https://www.archdaily.com/254235/alesia-museum-bernard-tschumi-architects
8. ArchDaily. (2013). Museum and Biodiversity Research Center by Guinée et Potin Architects. Prieiga per internetą: https://www.archdaily.com/423127/museum-and-biodiversity-researchcenter-guinee-et-potin-architects
9. ArchDaily. (2015). Moesgaard Museum by Henning Larsen Architects. Prieiga per internetą: https://www.archdaily.com/590484/moesgaard-museum-henning-larsen-architects
10. ArchDaily. (2017).Wadden Sea Centre by Dorte Mandrup. Prieiga per internetą: https://www.archdaily.com/868361/wade-sea-centre-dorte-mandrup-a-s
11. ArchDaily. (2018). The New Glenstone Museum by Thomas Phifer and Partners. Prieiga per internetą: https://www.archdaily.com/902692/the-new-glenstone-thomas-phifer-and-partners
12. Arquitectura Viva. (2024). Centro de visitantes del Mar de Frisia en Ribe. Prieiga per internetą: https://arquitecturaviva.com/works/centro-de-visitantes-del-mar-de-frisia-en-ribe
13. Bertašiūtė, R. (2010). Kaimo statyba: RytųAukštaitija. Kaunas: Lututė.
14. Bertašiūtė, R. (2013). Kaimo statyba: VakarųAukštaitija. Petro ofsetas.
15. Bertini,V. (2020). Hassan Fathy (1900–1989). Prieiga per internetą: https://www.architecturalreview.com/essays/reputations/hassan-fathy-1900-1989
16. Cooke, L. (2017). Diebedo Francis Kéré's Rainwater Harvesting 2017 Serpentine Pavilion Unveiled in LondonToday. Prieiga per internetą: https://inhabitat.com/diebedo-francis-keresrainwater-harvesting-2017-serpentine-pavilion-unveiled-in-london-today/
17. Divisare. (n.d.). Museum and Biodiversity Research Center by Guinée et PotinArchitects. Prieiga per internetą: https://divisare.com/projects/243807-guinee-potin-architectes-sergio-graziamuseum-biodiversity-research-center-beautour
18. FinancialTribune. (2014). Everything about Wind Towers ofYazd. Prieiga per internetą: https://financialtribune.com/articles/travel/252/everything-about-wind-towers-of-yazd
19. First inArchitecture. (n.d.). Museum Design Guide 101. Prieiga per internetą: https://www.firstinarchitecture.co.uk/museum-design-guide-101/
20. Gurskis, V., Šadzevičius, R., ir Ramukevičius, D. (2015). Žemės ūkio gamybinių pastatų statyba –iš šiaudų. Mano ūkis. Prieiga per internetą: https://www.manoukis.lt/mano-ukiszurnalas/2015/03/zemes-ukio-gamybiniu-pastatu-statyba-is-siaudu/
21. Harrison, S. (2014). Heavy Metal Retaining Wall. Prieiga per internetą: https://architectureau.com/articles/heavy-metal-retaining-wall/
22. International Council of Museums (ICOM). (2022). International Council of Museums (ICOM). Prieiga per internetą: https://icom.museum
23. International Council of Museums (ICOM). (2022). Museum definition. Prieiga per internetą: https://icom.museum/en/resources/standards-guidelines/museum-definition/
24. Jarockienė, N. (n.d.). Muziejų edukacinė veikla: istorija, samprata, praktika. Prieiga per internetą: https://www.museums.lt/Ateitis/images/Kurkime_ateities_muz_leidinys/leidinys_56_62.pdf
25. Malaz Birka. (n.d.). Bioklimatika. Prieiga per internetą: https://malazbirka.com/bioklimatikaid_37949/?utm_source=chatgpt.com
26. McElheny,A. (2014). How Empathy and Engagement Will Shape the Future of Museums. Prieiga per internetą: https://www.quinnevans.com/news/how-empathy-and-engagement-will-shape-thefuture-of-museums
27. Milutienė, E. (2008). Šiaudiniai namai. Vilnius.
28. Minkevičius, J. (1987). Lietuvos architektūros istorija: Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio. I tomas. Vilnius: Mokslas.
29. Puodžiukienė, D. (Sud.). (2014). Lietuvos architektūros istorija: Lietuvos etninė architektūra nuo seniausių laikų iki 1918 m. IV tomas. Vilnius: Paveldas.
30. Rapp, K. (2019). Museum Exhibit Designs We Love. Prieiga per internetą: https://acmeticketing.com/museum-exhibit-designs-we-love/
31. Sala,M., Gallo, C., & Sayigh,A.A. M. (1998).Architecture: Comfort and Energy. Elsevier Science.
32. Simmons, J. E. (2016). Museums:AHistory. Rowman & Littlefield.
33. Vietos dvasia. (n.d.). Šeimyniškėlių piliakalnis. Prieiga per internetą: https://vietosdvasia.lt/item/seimyniskeliu-piliakalnis/
34. Vietos dvasia. (n.d.). Vorutos pilis. Prieiga per internetą: https://vietosdvasia.lt/vorutos-pilis/
35. Visuotinė lietuvių enciklopedija. (n.d.). Šeimyniškėlių piliakalnis. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/seimyniskeliu-piliakalnis/
36. Vokabular. (n.d.). Bioklimatika. Prieiga per internetą: https://vokabular.net/bioklimatika/?utm_source=chatgpt.com
37. Widera, B. (2015). Bioclimatic architecture. Prieiga per internetą: https://www.researchgate.net/profile/BarbaraWidera/publication/276936877_Bioclimatic_architecture/links/5deac706a6fdcc28370c2683/Biocli matic-architecture.pdf
PAVEIKSLŲSĄRAŠAS
1 pav.Abu Dabio Luvro muziejus| © Roland Halbe, (ArchEyes, 2024) - 10 psl.
2 pav. Mašrabija | ©Autorius nežinomas (Stone-ideas, 2022) - 10 psl.
3 pav. Naujasis Gourna kaimas | © Viola Bertini (TheArchitectural Review, 2020) - 10 psl.
4 pav. Naujasis Gourna kaimas | © Viola Bertini (TheArchitectural Review, 2020) - 10 psl.
5 pav. „Saulės pusratis“ pietinis fasadas | ©Andrew Pielage (apizm.com, n. d.) – 11 psl.
6 pav. „Saulės pusratis“ interjero fotofiksacija | © Ezra Stoller (apizm.com, n. d.) - 12 psl.
7 pav. „Saulės pusratis“ pirmo aukšto planas | © WilliamAllin Storrer - 12 psl.
8 pav. Žaliuojančios sienos | © Hirouyki Oki (ArchDaily, n.d.) - 13 psl.
9 pav. Rain Harvesting Pavilion | © Iwan Baan (INHABITAT, 2017) - 13 psl.
10 pav. Rain Harvesting Pavilion | © Iwan Baan (INHABITAT, 2017) - 13 psl.
11 pav. Vėjo bokštai | ©Autorius nenurodytas (financialtribune.com, n.d.) – 14 psl.
12 pav. Vėjo bokštų veikimo principas | ©Autorius nenurodytas (ScienceDirect, 2015) - 15 psl.
13 pav.Apželdinti stogai | © Patrick Bingham-Hall (2030 palette, n.d.) - 16 psl.
14 pav. Pastato rytų – pietų fasadai | © Norbert Tukaj (ArchDaily, n.d.) - 16 psl.
15 pav. Pastato šiaurės - vakarų fasadai | © Norbert Tukaj (ArchDaily, n.d.) - 16 psl.
16 pav. Pastato forma | © SoniaAl-Najjar (ResearchGate, 2021) – 17 psl.
17 pav. Refleksinių paviršių naudojimas | ©Autorius nenurodytas (bigladdersoftware, n.d.) - 17 psl.
18 pav. Gruntinė siena („rammed earth wall“) | © Rémi Chauvin (Architecture,Au, 2014) - 18 psl.
19 pav. Muziejaus erdvė | ©Autorius nenurodytas (First InArchitecture, n.d.) - 18 psl.
20 pav. Vietinių medžiagų panaudojimas fasaduose | © Sergio Grazia (DIVISARE, 2013) - 20 psl.
21 pav. Britų muziejus | ©Autorius nenurodytas (The British Museum, n.d.) – 21 psl.
22 pav. Luvro muziejus anksčiau | ©Autorius nenurodytas (Britannica, 2025) - 22 psl.
23 pav. Luvro muziejus dabar | ©Autorius nenurodytas (Britannica, 2025) - 22 psl.
24 pav. Norvegijos kultūros istorijos muziejus | ©Autorius nenurodytas (Norsk Folkemuseum, n.d.) - 23 psl.
25 pav. Švedijos istorijos muziejus | ©Anneli Karlsson (Stockholm The Capital of Scandinavia, 2024)23 psl.
26 pav. Kolekcionavimas | ©Autorius nenurodytas (esri, 2022) - 24 psl.
27 pav. Koncervavimas | © Autorius nenurodytas (The British Museum, n.d.) - 25 psl.
28 pav. Eksponavimas | ©Autorius nenurodytas (ACME, 2019) - 25 psl.
29 pav. Interpretavimas | ©Autorius nenurodytas (QUINN EVANS, 2024) - 26 psl.
30 pav. Edukacinė erdvė - klasė | ©Autorius nenurodytas (Museum of Natural History, n.d.) - 27 psl.
31 pav.Technologinė zona | ©Autorius nenurodytas (DesignLab by Schaller, n.d.) - 27 psl.
32 pav. Socialinė ir poilsio zona | ©Autorius nenurodytas (STS, n.d.) – 27 psl.
33 pav. Renginių erdvė | © Autorius nenurodytas (STS, n.d.) – 28 psl.
34 pav.Vatų jūros centro interjero fotofiksacija | ©Adam Mørk (Arquitectura Viva, 2025) - 31 psl.
35 pav.Vatų jūros centro interjero fotofiksacija | ©Adam Mørk (Arquitectura Viva, 2025) - 31 psl.
36 pav. Sklypo planas (Arquitectura Viva, 2025) - 32 psl.
37 pav. Pirmo aukšto planas (Arquitectura Viva, 2025) - 32 psl.
38 pav. Eksterjero fotofiksacijos | ©Adam Mørk (Arquitectura Viva, 2025) - 33 psl.
39 pav. Eksterjero fotofiksacijos | ©Adam Mørk (Arquitectura Viva, 2025) - 34 psl.
40 pav. Eksterjero fotofiksacijos | ©Adam Mørk (Arquitectura Viva, 2025) - 34 psl.
41 pav.Alesia muziejus | © Christian Richters (ArchDaily, n.d.) – 35 psl.
42 pav.Alesia muziejus iš paukščio skrydžio| © Iwan Baan (ArchDaily, n.d.) - 35 psl.
43 pav.Alesia muziejus | © Iwan Baan (ArchDaily, n.d.) - 36 psl.
44 pav.Alesia muziejaus aukštų planai (ArchDaily, n.d.) - 36 psl.
45 pav.Alesia muziejaus aukštų planai (ArchDaily, n.d.) - 36 psl.
46 pav.Alesia muziejaus eksterjeras | © Christian Richters (ArchDaily, n.d.) - 37 psl.
47 pav.Alesia muziejaus interjeras | © Christian Richters (ArchDaily, n.d.) - 37 psl.
48 pav. Naujasis Glenstone muziejus | © Iwan Baan (ArchDaily, n.d.) - 39 psl.
49 pav. Naujasis Glenstone muziejus | © Iwan Baan (ArchDaily, n.d.) - 39 psl.
50 pav. Muziejaus aukštų planai (ArchDaily, n.d.) - 40 psl.
51 pav. Muziejaus aukštų planai (ArchDaily, n.d.) - 40 psl.
52 pav. Muziejaus vandens sodas | © Iwan Baan (ArchDaily, n.d.) - 40 psl.
53 pav. Muziejaus interjero fotofiksacijos | © Iwan Baan (ArchDaily, n.d.) - 41 psl.
54 pav. Muziejaus interjero fotofiksacijos | © Iwan Baan (ArchDaily, n.d.) - 41 psl.
55 pav. Moesgaardo muziejus | © Jens Lindhe (ArchDaily, n.d.) - 42 psl.
56 pav. Moesgaardo muziejus iš paukščių skrydžio | © Jan Kofod Winther (ArchDaily, n.d.) - 42 psl.
57 pav. Moesgaardo muziejaus stogas | © Martin Schubert (ArchDaily, n.d.) - 43 psl.
58 pav. Sklypo planas (ArchDaily, n.d.) - 43 psl.
59 pav. Laiptai | © Jens Lindhe (ArchDaily, n.d.) - 44 psl.
60 pav.Aukštų planai (ArchDaily, n.d.) - 44 psl.
61 pav.Aukštų planai (ArchDaily, n.d.) - 44 psl.
62 pav.Aukštų planai (ArchDaily, n.d.) - 44 psl.
63 pav.Aukštų planai (ArchDaily, n.d.) - 44 psl.
64 pav. Muziejaus interjero fotofiksacija | © Jens Lindhe (ArchDaily, n.d.) - 45 psl.
65 pav. Muziejus ir biologinės įvairovės tyrimų centras | © Stéphane Chalmeau (ArchDaily, n.d.) - 46 psl.
66 pav. Muziejaus ekspozicinė erdvė | © Stéphane Chalmeau (ArchDaily, n.d.) - 46 psl.
67 pav. Sklypo planas (ArchDaily, n.d.) - 47 psl.
68 pav.Aukšto planas (ArchDaily, n.d.) - 48 psl.
69 pav. Vaizdas iš paukščio skrydžio | © Spectrum/Xavier Poirier (ArchDaily, n.d.) - 48 psl.
70 pav. Medžiagiškumas interjere ir eksterjere | © Stéphane Chalmeau (ArchDaily, n.d.) - 49 psl.
71 pav. Medžiagiškumas interjere ir eksterjere | © Stéphane Chalmeau (ArchDaily, n.d.) - 49 psl.
72 pav. Sodyba Molėtų r. (Kaimo statyba: RytųAukštaitija, 2014) - 53 psl.
73 pav. Kluonai Kosciuškų k. Švenčionių r. (Kaimo statyba: RytųAukštaitija, 2014) - 53 psl.
74 pav. Sodybos fragmentas Trumponių k. (Kaimo statyba: RytųAukštaitija, 2014) - 53 psl.
75 pav. Pirkios prieangis (Kaimo statyba: RytųAukštaitija, 2014) - 54 psl.
76 pav. Molinis namas Pilipuščiuose (Kaimo statyba: RytųAukštaitija, 2014) - 54 psl.
77 pav. Skaistgirio bažnyčia – plukto molio(Kaimo statyba: RytųAukštaitija, 2014) - 54 psl.
78 pav. Molinis pastatas (Kaimo statyba: RytųAukštaitija, 2014) - 54 psl.
79 pav. Pastatas su gruntine siena (Kaimo statyba: RytųAukštaitija, 2014) - 55 psl.
80 pav. Pirmasis šiaudinis namas Lietuvoje - 57 psl.
81 pav. Gabionas – 61 psl.
82 pav. Teritorijos padėtis šalies atžvilgiu © autorė – 61 psl.
83 pav. Teritorijos padėtis miesto atžvilgiu © autorė – 61 psl.
84 pav. Esama situacija © autorė - 61 psl.
85 pav. Teritorijos vaizdas iš viršaus © Google maps nuotr. - 63 psl.
86 pav. Piliaklanio vaizdas iš viršaus © Google maps - 63 psl.
87 pav. Piliakalnis iš šono © autorius nenurodytas - 63 psl.
88 pav. Teritorija iš šono © Rytis Kulbokas - 63 psl.
89 pav. Vaizdas nuo automobilių stovėjimo aikštelės © autorė - 64 psl.
90 pav. Piliakalnis © Google maps nuotr. - 64 psl.
91 pav. Laiptai © autorė - 64 psl.
92 pav. Vaizdas nuo piliakalnio © autorė - 64 psl.
93 pav. Papilio ir griovio vaizdas © autorė - 64 psl.
94 pav. Nykstanti upės vaga © autorė - 64 psl.
95 pav. Istorinė schema © autorė - 66 psl.
96 pav. Esamos situacijos schema © autorė - 66 psl.
97 pav. Vietos reljefo 3D © Gatis Kalniņš - 66 psl.
98 pav. Vietos reljefo schema © autorė - 66 psl.
99 pav.Aplinkinių teritorijų schema © autorė - 67 psl.
100 pav. Susisiekimo schema © autorė - 68 psl.
101 pav. Elmės kraštovaizdžio draustinio apimamos teritorijos schema © autorė - 69 psl.
102 pav. Šeimyniškėlių piliakalnio legendos © autorė - 70 psl.
103 pav. I idėjos vaizdas © autorė - 71 psl.
104 pav. I idėjos sklypo plano schema © autorė - 72 psl.
105 pav. I idėjos pirmo aukšto schema © autorė - 72 psl.
106 pav. I idėjos pjūvis © autorė - 73 psl.
107 pav. II idėjos vaizdas © autorė - 73 psl.
108 pav. II idėjos sklypo plano schema © autorė - 74 psl.
109 pav. II idėjos pirmo aukšto schema © autorė - 74 psl.
110 pav. II idėjos pjūvis © autorė - 75 psl.
111pav. Esamos situacijos schema © autorė - 76 psl.
112 pav. Siūlymo schema © autorė - 78 psl.
113 pav. Gen. planas © autorė - 79 psl.
114 pav. Koncepcija © autorė - 80 psl.
115 pav. Judėjimas © autorė - 81 psl.
116 pav. Judėjimas © autorė - 82 psl.
117 pav. Transporto judėjimas © autorė - 82 psl.
118 pav. Pirmas aukštas ir jo funkcinis zonavimas © autorė - 84 psl.
119 pav. Interjero vizualizacija © autorė - 85 psl.
120 pav. Interjero vizualizacija © autorė - 85 psl.
121 pav. Stogo planas © autorė - 86 psl.
122 pav. Stogo funkcinis zonavimas © autorė - 87 psl.
123 pav. Stogo vizualizacija © autorė - 87 psl.
124 pav. Stogo vizualizacija © autorė - 88 psl.
125 pav. Fasadas © autorė - 89 psl.
126 pav. Fasadas © autorė - 89 psl.
127 pav.Vizualizacija © autorė - 90 psl.
128 pav.Automobilių stovėjimo aikštelės vizualizacija © autorė - 91 psl.
129 pav. Pjūvis 1 © autorė - 91 psl.
130 pav. Pjūvis 2 © autorė - 92 psl.
LENTELIŲ SĄRAŠAS
1 lentelė. Išvadinė analogų lentelė ©Autorė – 51 psl.
2 lentelė. Molio grupės (Kaimo statyba: RytųAukštaitija, 2014) – 55 psl.
