privilegija rėmėsi Boleslovo Pamaldžiojo 1264 m. Lenkijos žydams suteiktos privilegijos tekstu16. Privilegijų prašytojai dažniausiai patys parengdavę jos tekstą ir – įprasta tiems laikams praktika – sumokėdavę, atgabendavę dovanų valdovui už jos suteikimą17. Paprastai tai būdavo žydų finansinis elitas: skolintojai, kurių paslaugomis LDK naudojosi ir bajorija, ir Didysis Kunigaikštis, muitų ir įvairių mokesčių (už keltuvus, tiltus) išpirkėjai ir pan. Lenkijos karalius, LDK didysis kunigaikštis Kazimieras patvirtino kunigaikštystės žydų teises 1453 m. chartija, užtikrino jų teisę į savivaldą18 ir protegavo bendruomenę net po to, kai buvo priverstas pasirašyti chartiją anuliavusį Niešavo statutą19. Tuo metu žydų bendruomenė augo dėl emigracijos iš Vokietijos kraštų, ir Kazimieras naudojosi proga pasitelkti komercinius atvykėlių į LDK sugebėjimus nuomodamas jiems žemes, leisdamas prekiauti žemės ūkio produktais, rinkti muito mokesčius Lenkijos ir Lietuvos pasienyje, stambesnius muitininkus nuo mokesčių atleisdamas20. Tačiau Kazimieras paliko ir stambių įsiskolinimų žydų kreditoriams, kuriuos paveldėjo jo įpėdinis Aleksandras21. 1503 m. paskelbta pirmoji privilegija žydams visos LDK mastu, įtvirtinanti žydų teisę gyventi Kunigaikštystėje. Ja didysis kunigaikštis Aleksandras atšaukė savo paties 1495-ųjų įsaką, kai Kunigaikštystės valdiniams judėjams buvo liepta atsiversti į krikščionybę arba išsikraustyti - išvykimo atveju jų turtas būtų nusavintas. Tikėtina, kad tą įsaką ir išprovokavo iždo skolos: dalis nusavinto turto panaudota joms padengti22. 1503 m. atkurtos grįžtančių žydų teisės ir turėjo būti grąžinama jų nuosavybė bei įsiskolinimai jiems, tačiau tai įvykdyta nepilnai23. Pačios privilegijos turinys buvo siauresnis už vytautinės. 1507 m. Lenkijos karalius, LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis tvirtino Vytauto Brastos privilegijos tekstą visos LDK mastu. Pagrindinės Vytauto Brastos privilegijos nuostatos pateko ir į Pirmąjį statutą (1529 m.). Ir XVII a. buvo
the largest scale were exempt from taxes themselves20. But Kazimieras had large debts to Jewish creditors that were passed on to his son and successor Alexander21. In 1503 the first charter for all the Jews was issued by the Grand Duke Alexander that allowed them to (re)settle in the Duchy of Lithuania. The charter was promulgated as the revocation of the decree of 1495 by Alexander himself which ordered Jews to either convert to Christianity, or to leave the land and their possessions. It is possible that the debts of the treasury effected the decree22. The charter of 1503 restored the rights of the expelled Jews, who had settled mainly in Poland, and the possessions of those coming back and indebtedness to them were to be restituted, but not all of it had been accomplished23. The overall coverage of issues in this charter, universal in the boundaries of the GDL, was narrower than that signed by Vytautas the Great in the year 1388. In 1507, Sigismund who was the King of Poland and the Grand Duke of Lithuania, proclaimed a charter for all the Jews in the GDL that was based on the Brest privilege given by Vytautas the Great. It’s principal statements were incorporated into the First Statute of the GDL in 1529. Privileges for Jews were ratified and modified throughout the 17th century on, more often than not in the direction of equalising their rights with the rest of the population – in the opinion of one of the researchers J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė24. The position of Jews in the Duchy of Lithuania was peculiar at the time in several aspects when compared with their living conditions in other contemporary states. The possibility to acquire lands for farming, to take one example, was generally excluded for Jews in other European countries. The codification of laws for Jews in the GDL reached its conclusion in 1646 with the final charter by Władysław II Vasa, the King of Poland and the Grand Duke of Lithuania. This charter was in force until the Third Partition of the Polish–Lithuanian 27