Page 1


Prabilę namai:

Žydų gatvės kasdienybė XIX–XX a. (iki 1940 m.)

Houses that Talk:

Everyday Life in Žydų Street in the 19th-20th Century (up to 1940)

1


Leidinio rėmėjai | Sponsors Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos

Sudarytojos ir teksto autorės | Compilers and authors Aelita Ambrulevičiūtė Gintė Konstantinavičiūtė Giedrė Polkaitė-Petkevičienė Kalbos redaktorė | Editor Rima Bertašavičiūtė Vertėjai | Translators Adomas Gricius, Gintė Konstantinavičiūtė Vertimo redaktorius | Translation Editor Kerry Shawn Keys Dailininkas ir maketuotojas | Art Director Zigmantas Butautis

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). The bibliographic information about the publication is available in the National Bibliographic Data Bank (NBDB) of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania.

ISBN 978-609-8120-35-6

© Aelita Ambrulevičiūtė, Gintė Konstantinavičiūtė, Giedrė Polkaitė-Petkevičienė, 2018 © Vertimas į anglų kalbą, Adomas Gricius, Gintė Konstantinavičiūtė, 2018 © Aukso žuvys, 2018


Aelita Ambrulevičiūtė, Gintė Konstantinavičiūtė, Giedrė Polkaitė-Petkevičienė

Prabilę namai:

Žydų gatvės kasdienybė XIX–XX a. (iki 1940 m.)

Houses that Talk:

Everyday Life in Žydų Street in the 19th-20th Century (up to 1940)


turinys | content

Padėka | 9 Acknowledgement | 9 Vadovas po Žydų gatvę XIX–XX a. | 13 Guide to Žydų Street in the 19th-20th c. | 13

posesijos | possessions

Šiaurinė Žydų gatvės pusė | 103 North Side of Žydų Street | 103

Pietinė Žydų gatvės pusė | 171 South Side of Žydų Street | 171

380 namas neišliko building defunct | 104 247 namas neišliko building defunct | 116 248 namas neišliko building defunct | 126 249 namas neišliko building defunct | 148 250 dabar nr. 3 currently no. 3 | 156 251 dabar nr. 1 currently no. 1 | 164

246 namas neišliko building defunct | 172 245 namas neišliko building defunct | 182 236 namas neišliko building defunct | 190 244 namas neišliko building defunct | 200 243 namas neišliko building defunct | 210 242 dabar nr. 4 currently no. 4 | 222 241 dabar nr. 4A currently no. 4A | 230 240 dabar nr. 2 currently no. 2 | 236

Išnašos | 243 References | 243

Iliustracijų sąrašas | 275 List of Illustrations | 275

Asmenvardžių rodyklė | 261 Santrumpos | 279 List of Names | 261 Abbreviations | 279


Nr. 1 | LitvakĹł apgyvendinta teritorija. Litvak settlement.


7


Padėka

Acknowledgement

Šios knygos pagrindas – archyvinė medžiaga, kurios didžioji dalis surinkta Lietuvos valstybės istorijos, Lietuvos centriniame valstybės ir Vilniaus regioniniame valstybės archyvuose: Vilniaus namų aprašai, įrašai apie jų savininkus, gyventojus ir veiklą juose, municipaliniai gatvės reikalams skirti dokumentai, pasakojimai ir vaizdai iš gatvės gyvenimo XIX ir XX a. pirmosios pusės periodiniuose leidiniuose, nuotraukose. Leidinio tikslas – paviešinti rastus archyvinius liudijimus apie Žydų gatvės gyventojus, jų užsiėmimus ir kasdienybės fragmentus. Archyvinė medžiaga papildyta jau publikuotais duomenimis ir vaizdine medžiaga. Autorės už suteiktas konsultacijas, vertingus paaiškinimus ir patikslinimus rengiant leidinį dėkoja Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos skyriaus vadovei Larisai Lempertienei ir buvusiai Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus bendradarbei Irinai Guzenberg. Taip pat dėkojame už pagalbą ir bendradarbiavimą Lietuvos valstybės istorijos archyvo kolektyvui, direktorei Virginijai Čijunskienei, dokumentų saugojimo ir apskaitos skyriaus vedėjai Rūtai Šrubėnienei, archyvarams Danguolei Rukšėnienei, Aleksandrui Zamarajevui ir Liudmilai Safonovai, Lietuvos centrinio valstybės archyvo skaityklos darbuotojoms Lijanai Augulienei ir Ingai Bumažnikovai, Vilniaus regioninio valstybės archyvo skaityklos darbuotojoms Jolantai Tamašauskienei, Vaidai Sinkevičiūtei, vyriausiajai archyvarei Stanislavai Peleckienei, Lietuvos vaizdo ir garso archyvo darbuotojai Ramutei Vaikšnoraitei. Reiškiame padėką Vilniaus universiteto bibliotekos direktorei Informacinei, mokslo ir kultūros paveldo veiklai doc. dr. Marijai Prokopčik, Spaudinių saugojimo skyriaus vedėjai Lilijai Karželienei ir jo darbuotojams, Skaitmeninimo skyriui ir jo vedėjai Elonai Malaiškienei, skaitmenintojui Gediminui Bernotui ir laikraščių skaityklos darbuotojui Skirmantui Kunevičiui,

This book is largely based on the resources of the Lithuanian State Historical Archives, Lithuanian Central State Archives and Vilnius Regional State Archives: the inventories of the buildings of Žydų Street, items concerning their owners, tenants, and activities that took place in them, and municipal records; as well as on the everyday life narratives and images in contemporary periodicals and photography of Žydų Street in Vilnius, in the period between the 19th and the beginning of the 20th century. The objective of the book is to make public the archival and other data that could shed some light on the past daily life in the street, its inhabitants, and their quotidian practices. Some already published data on the subject is used here, too, for consistency of the account. The authors are much obliged to Larisa Lempertienė, Head of the Judaica Research Centre at the National Library of Lithuania, and to Irina Guzenberg, a former employee of the Vilna Gaon Sate Jewish Museum, for their valuable consultation and advice. We are grateful for assistance and collaboration to the staff of the Lithuanian State Historical Archives: to Virginija Čijunskienė, the Director, and to Rūta Šrubėnienė, Head of the Document Storage and Management Department, and archivists Danguole Rukšėnienė, Aleksandras Zamarajevas and Liudmila Safonova; to Lijana Augulienė and Inga Bumažnikova, archivists in the Reading Rooms at the Lithuanian Central State Archives; to Stanislava Peleckienė, Chief Archivist at the Vilnius Regional State Archives to Jolanta Tamašauskienė and Vaida Sinkevičiūtė, archivists in its Reading Rooms; and to Ramutė Vaikšnoraitė, archivist at the Lithuanian Archive of Image and Sound. We would like to thank Dr Marija Prokopčik, Director of Information, Research and Cultural Activities at the Vilnius 9


Dėkojame Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėjai dr. Daivai Narbutienei ir skaityklos darbuotojoms Jūratei Jakubavičienei, Gintarei Lapienei, Neringai Markauskaitei, skaitmeninimo skyriaus vedėjui Egidijui Gotalskiui. Esame dėkingos Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus pavaduotojai, vyriausiajai fondų saugotojai Aistei Niunkaitei-Račiūnienei, Rinkinių apskaitos tyrinėjimo ir apsaugos skyriaus vedėjai Ilonai Murauskaitei ir rinkinių saugotojai-tyrėjai Olgai Movšovič. Taip pat dėkojame Algei ir Valentinui Gyliams, Vyčiui Ramanauskui ir Vytautui Lisauskui už suteiktą galimybę publikuoti jų kolekcijų atvirukus ir nuotraukas.

10

University Library; Lilija Karželienė, Head of the Information Resources Management, for her helpful assistance, and all its personnel; Elona Malaiškienė, Head of the Digital Library Division, its staff, and digitizer Gediminas Bernotas; and Skirmantas Kunevičius, librarian in the Periodicals Reading Room. We are grateful to Dr Daiva Narbutienė, Head of the Rare Books Department at the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences; Jūratė Jakubavičienė, Gintarė Lapienė, Neringa Markauskaitė – librarians in its Reading Rooms; and Egidijus Gotalskis, Head of the Digitalization Department. We are also thankful to Aistė Niunkaitė-Račiūnienė, Deputy Director of the Vilna Gaon State Jewish Museum; to Ilona Murauskaitė, Head of the Inventory and Conservation Holdings Department at the Museum; and to Olga Movšovič, researcher and museology specialist of the Department. The authors express special thanks to Algė and Valentinas Gylys, Vytis Ramanauskas and Vytautas Lisauskas for permission to publish postcards and photographs from their collections.


vadovas the guide po Žydų gatvę XIX–XX a. | to Žydų Street in the 19th-20th c.


Nr. 2 | Žydų kvartalo (nr. 108) ir gretimų kvartalų situacinis planas. 1875.

An outline map of the Jewish Quarter (No. 108) and the neighbouring districts. 1875.

Nr. 3 | Žydų gatvės fragmentas tarp Šulhoifo ir Ramailės skersgatvio. Fotografas L. Boedekeris. 1917. A fragment of Žydų Street between Schulhoyf and Ramailės Alley. Photographer L. Boedeker. 1917. 14


Žydų gatvės istorija

The Historical Background of Žydų Street

Žydų gatvės statusas Vilniuje ypatingas: mieste, vadintame Lietuvos Jeruzale, Šiaurės Jeruzale, žydų kvartalo gatvėje su Didžiąja sinagoga ir jos kiemu (Šulhoifu) persipynė litvakų kasdienės veiklos ir turtingos kultūrinės tradicijos gijos. Iki šiol žinomas posakis: uždarbio reikia važiuoti į Lodzę, o išminties – į Vilnių1. Tad, skelbiant medžiagą apie Žydų  gatvę, nors fragmentiškai neapžvelgti žydų įsikūrimo Lietuvoje ir Vilniuje, jų kultūros istorijos būtų mažų mažiausiai keista ir neatitiktų paties tiriamo objekto. Amžininkų pasakojimai ir knygai surinkta medžiaga leidžia ne tik pažvelgti į Vilniaus žydų kvartalo kasdienio gyvenimo fragmentus, bet ir numanyti Žydų  gatvės reikšmę litvakų socialinės ir kultūrinės istorijos kontekste. Tačiau, peržiūrint šaltinius, kyla klausimų dėl keleto pagrindinės žydų kvartalo gatvės fenomenų, būdingų ir visam žydiškajam Vilniui, tarsi nederančių tarpusavyje. Vienas jų – tai neįtikėtinas šio kvartalo gyventojų kasdienis skurdas, aprašytas amžininkų ir liudijamas miesto šaltinių: smulkių prekeivių, supirkėjų ir perpardavinėtojų, amatininkų, įvairaus dydžio ir pajėgumo, bet dažniausiai labai smulkių krautuvėlių ir dirbtuvių nepailstanti skurdo ekonomika, gyvenamųjų būstų ankštumas ir išmaldos prašytojai, dešimtimis besibūriuojantys viso kvartalo gatvelėse. Pasak rašytojo ir žurnalisto Izraelio Coheno, kuris lankėsi Vilniuje prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią ir, talkinamas Chaikelio Lunskio, Strašūno bibliotekoje rinko medžiagą Vilniaus žydų istorijos studijai, – trys ketvirtadaliai 1938  m. Vilniuje gyvenusių žydų priklausė nuo labdaringų filantropinių organizacijų ar asmenų paramos, o keturi penktadaliai miesto žydų iš vakaro nežinojo, kur pusryčiaus kitą rytą2. Kitas žydiškojo Vilniaus reiškinys  – intelektinės tradicijos susitelkimas ir jos tęstinumas: litvakų religinei tra­ dicijai

Žydų Street in the old city of Vilnius was a place rich in implications. In that street, central for the Jewish Quarter of a city famous as the Jerusalem of Lithuania, or the Jerusalem of the North, with the Great Synagogue and its yard Schulhoyf at its core, all aspects of Jewish life, the numerous daily activities, and the diverging routes of Litvak cultural traditions met in a complex amalgam. There is a saying that is still remembered in the Litvak world: one should go to Lodz for wealth, and to Vilna for wisdom.1 Thus it would be obtuse and at odds with the place itself as the object of this book to say nothing not only of the Jewish settlement in Vilnius but of the intense Litvak intellectual history as well, however patchy this account may be. The historical documents accumulated for this publication do not only tell of everyday life in Žydų St., but are indicative of its social and cultural contexts. Even a casual examination of this material reveals the contrasting aspects of Jewish life typical not only of the main street of the Jewish Quarter but of the whole Jewish Vilnius as well. One of these divergent phenomena is the unsettling poverty of the residents of the Jewish Quarter evidenced by the incredulous contemporaries and documented in the records of the city throughout the whole history of its existence: the incessant toil of its petty sellers, street traders, pedlars, shoppers, crafters in their shops and workshops, differing in size and annual returns, but mostly tiny and stuffed or verging on destitution; the pettiness of the living quarters, the swarms of scroungers in the streets. Israeli Cohen, journalist and writer, who had visited Vilnius just before the beginning of the Second World War, and worked in the Strashun Library in Žydų St. (assisted by its librarian, Haikel  Lunski) on his study of the history of the Vilnius Jews, made a note in it that three fourths 15


Nr. 4 | Žydų gatvės perspektyva iš Stiklių gatvės po 1944 m. bombardavimo. Pirmas namas – 249 posesija (nr. 8), tolimesnis namas – Strašūno biblioteka, 248 posesija (nr. 6). Fotografas J. Bulhakas. 1944. A view of Žydų Street after the bombings in 1944. The first building is the possession no. 249 (No. 8), and in the possession no. 248 (No. 6) is the Strashun Library. Photographer J. Bułhak. 1944.

16


būdingas intelektualizmas, perėjęs ir į moderniųjų laikų kultūrinį, visuomeninį ir mokslinį gyvenimą, palikęs įspaudus Žydų gatvės erdvėse. Materialaus skurdo ir intelektinio gyvenimo intensyvumo sambūvį viename miesto kvartale gali paaiškinti ir oligarchinė žydų bendruomenės struktūra, arba tai, ką šiais laikais vadintume socialine diferenciacija. Tai dalis tiesos. Nors visus socialinius žydų sluoksnius šimtmečiais siejo bendrai išpažįstama vertybė – studijos, žinių gilinimas, religinė tradicija, vėlesniais amžiais – pasaulietinio žinojimo ir profesijų gausa, tačiau išsilavinimas ir XVII, ir XIX  a. žydams buvo nevienodai pasiekiamas: skurstantiems teliko mokslų pradmenys. Čia pat galima įžvelgti ir dar vieną tarsi nedermę Vilnius žydų kultūros istorijoje. Miestas, ilgą laiką buvęs rabinistinio judaizmo tvirtove, moderniais amžiais pratęsė kultūrinę veiklą – bet jau kaip Naujųjų laikų mokslo, literatūros ir menų, mokymo įstaigų, modernios žydų savimonės, ideologijų ir politinių jėgų telkimosi ir sklaidos centras. Vilniuje šis virsmas į modernybę nebūtinai ir ne visada vyko kaip atotrūkis nuo tradicijos ir susipriešinimas su ja, nors XIX  a. būta visko. Vis dėlto, žvelgiant iš laiko perspektyvos, haskala, žydų Apšvieta, paradoksaliai į moderniuosius laikus perkėlė ortodoksinės tradicijos išsilavinimui teiktą vertę ir žydų litvakų bendruomenėse šimtmečiais gyvavusias studijų, nuolatinio mokymosi praktikas. Žydų  gatvėje tiesėsi kelios litvakų istorijos ašys, religinės ir kultūrinės tradicijos, sutelktos intelektinio gyvenimo ir kasdienių kovų dėl išgyvenimo. Ortodoksų tradicijos judaizmo sekėjai joje ilgainiui taikstėsi su chasidų kaimynyste; greta tradicinių maldos namų kūrėsi maskilių studijų ir susibūrimo vietos; Didžiosios sinagogos prieigas, jos kiemą – Šulhoifą – nuo šurmulingai prekiaujančios Žydų  gatvės užstojo Strašūno biblioteka, tačiau šurmuliavo ir Šulhoifas... Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, žydų kvartalo pastatai rytinėje Vokiečių

of the Jews who lived in the city of Vilnius in 1938 were dependent on the support of charitable and philanthropic organisations or on private benefactors2. Yet another aspect of Vilnius Jews was the wealth and continuity of its intellectual culture; the highbrow tradition of Judaism modified by modern times into the thriving life of contemporary Jewish arts, politics, and sciences. The coexistence of astounding material poverty and the intensity of intellectual life could be explained by the oligarchic structure of the Jewish community, or by what is now recognized as social differentiation. There is an ounce of truth in it, for in all the strata of the Jewish community it was education, cultivation of knowledge, and religious tradition or, in later times, secular knowledge and modern professions that were credited the highest value in human achievements. However, this benefit was not equally accessible to all Jews. The poor had to be content with mere scraps of it up to the beginning of the 20th century as well, for wealth was needed for proper education. There is another seeming incoherence in the history of the Vilnius Jews. The city, where Rabbinic Judaism thrived, persisted in its cultural leadership in later times as the centre of education and modern literature, arts and science, and as a place where modern identities, ideologies and politics were embraced and realised. This transformation into modernity did not necessarily mean breaking apart from or conflict with tradition, though the 19th century saw all of it. Haskala, the Jewish enlightenment, paradoxically transferred traditional practices of study, self-education and a high value placed on learning by the Judaic orthodoxy into modern times. The distinct paths of the Litvak religious tradition and modern culture, the intense intellectual life and everyday struggles for survival intersected and left their imprints on the passageways of the Vilnius Jewish Quarter. The followers of Orthodox 17


Nr. 5 | Žydų gatvės fragmentas. Fotografas nežinomas. 1946. Part of Žydų Street. Unknown photographer. 1946.

18


Nr. 6 | Žydų gatvės plano fragmentas. Plane (iš kairės) pažymėtas įėjimas į Šulhoifą (Еврейскiя школы) ir į Ramailės skersgatvį (Двор) iš dešinės. 1885. A part of outline drawing of Žydų Street. The entrance into Schulhoyf is on the left (Еврейскiя школы), and the entry into Ramailės Alley (Двор) is on the right. 1885.

gatvės pusėje, taip pat ir Žydų gatvės šiaurinė dalis buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Dalis jų buvo smarkiai apgriauta besitraukiančios nacistinės kariuomenės; po karo senojo kvartalo likučiai buvo griaunami jau sovietų valdžios sprendimu. Sulyginta su žeme viršutinė Didžiosios sinagogos dalis ir Šulhoifo statiniai. Per Žydų gatvę tiesėsi ir dvipusė laiko ašis: atgręžto į praeitį veido – saugoma ir permąstoma tradicija, nuo egzodo tęsiama istorijos linija, kultūrinis palikimas; ir žvelgusiojo į ateitį veidas, pažįstančio, kuriančio, studijavusio ateičiai, planavusio ir tikėjusio – iki 1941-ųjų. Po 1941-ųjų – tai jau nebe dvipusė laiko ašis. Nebe tiesė, bet spindulys, atgręžtas į praeitį. Šioje knygoje tikima, kad spindulys, atgręžtas į praeitį, gali apšviesti ir mūsų ateitį.

Rabbinic Judaism came to live within the Hasidic neighbourhoods; the maskil house for study, specific to the Jewish Enlightenment, would end up beside a traditional kloyz, a place for learning and prayer; the Strashun Library walled the Great Synagogue with its scholarly yard, Schulhoyf, guarding it from the clatter of commerce in Žydų St., but in the Schulhoyf they traded as well… A two-sided stream of time intersected the Vilnius Jewish Quarter, up to 1941: the ray coming from the past as the treasured and reinterpreted tradition, reflecting the line of Jewish history from the Exodus onward, and as the cultural heritage; and a ray aimed to the future directed by learning, creating and teaching for the times to come, making plans and having expectations. After 1941, there was not a two-sided stream of time left, but a single ray to the past, for the many who lived in the Jewish Quarter of Vilnius had been made to leave. We still have hope that the ray from the past can shine on our future. 19


Nr. 7 | Pereinamasis kiemas tarp 236 ir 244 posesijų. 1918. Passageway between the possessions no. 236 and no. 244. 1918.


Litvakų kraštas: pastaba dėl teritorijos pavadinimo

A Note on the Place-Names of the Litvak Lands

Lietuva Lietuvos žydų (litvakų) istorinėje atmintyje užima didesnę teritoriją, nei įprastai apibrėžiamos jos etninės žemės. Lita (hebr. k.) arba Lite (jidiš k.) iš esmės sutampa su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (toliau – LDK) ir apima žemes, po 1569 m. Liublino unijos įtrauktas į LDK sudėtį. Tiesa, XIX  a. žydų bendruomenėje buvo įprasta skirti tris etninės Lietuvos sritis (Žemaitiją – Zamut, Kauno gubernijos teritoriją, Litą – Vilniaus gubernijos) ir Poy­len – Augustavo gubernijos šiaurinę dalį su Kalvarija3. Šioje litvakų istorijos apžvalgoje toponimai LDK, Lita vartojami sinonimiškai, atitinkamai, Lietuvos ir žydų litvakų istoriografijoje nusistovėjusiomis reikšmėmis. Toponimas Lietuva, kalbant apie laikotarpį iki Lietuvos nacionalinės valstybės sukūrimo 1918  m. (daugiausia apie XIX  a.), vartojamas į dabartinę Lietuvos valstybę įeinančiai teritorijai apibrėžti ir yra (su išlygomis) tapatus istoriografijoje vartojamų etninės Lietuvos, etninių lietuvių gyvenamos teritorijos ir pan. sampratai.

In the historical memory of Litvaks, the place-name Lithuania is associated with a larger area than the territory of the modern state. Lita in Hebrew or Lite in Yiddish approximately coincides with the area of the Grand Duchy of Lithuania with its borders after 1569. In the 19th century, however, it was convenient for the Litvak Jews to distinguish three districts of ethnic Lithuania that roughly coincided with the Russian Imperial divisions of the Lithuanian Duchy after its incorporation in 1795: the part of the governorate of Kaunas as Zamut (the southwest part of Lithuania), the Vilnius governorate as Lita, and the northern part of Augustavas governorate including Kalvarija as Poylen.3 In this outline of Litvak history the place-names Great Duchy of Lithuania (GDL) and Lita are used synonymously as is the convention in Lithuanian and Litvak historiography respectively. The placename Lithuania, when used in reference to the 19th century and the period before the declaration of the Lithuanian state in 1918, is synonymous with the terms ethnic Lithuania, territories populated by ethnic Lithuanians, etc. as was common in the contemporary Lithuanian historiography.

21


Nr. 8 | Sinagogos vyresnieji. Iš generolo Hermano von Eichoro siuntinių į Vokietiją. Apie 1916. The Elders of the Synagogue. A postal item to Germany by Gen. Hermann von Eichor. Circa 1916.

Nr. 9 | Sinagogos kiemas. Iš generolo Hermano von Eichoro siuntinių į Vokietiją. Apie 1916. The Synagogue courtyard. A postal item to Germany by Gen. Hermann von Eichor. Circa 1916.

22


Žydų teisinė padėtis LDK

The Legal State of Jews in the GDL

Istoriografijoje žydų įsikūrimo pradžia Lietuvos teritorijose paprastai siejama su Gedimino vardu. Pasak Jurgitos ŠiaučiūnaitėsVerbickienės, ši žydų atvykimo į Lietuvą iš Vakarų Europos versija laikytina klasikine.4 XIV a. buvo atsiliepta į kunigaikščio Gedimino kvietimą pirkliams, bet kokios padėties amatininkams iš Vakarų ir Šiaurės Europos miestų atvykti į Lietuvos žemes ir į mūsų karališką miestą Vilnių (in civitate nostra regia, Vilna dicta)5, dešimčiai metų atleidžiant juos nuo mokesčių ir prievolių6. Kita istoriografijoje taip pat nurodoma žydų atsiradimo Centrinėje ir Rytų Europoje, taigi ir LDK žemėse, versija kaip imigracijos ištakas nurodo pietinės Rusijos (Kijevo Rusios ir paties Kijevo, kuriame žydų pirklių būta jau IX–X a.) ir Juodosios jūros regionus. Be to, Gediminui prie LDK prisijungus Voluinę ir pietines rusų žemes, į Kunigaikštystės apimtį pateko jose jau įsikūrusios žydų bendruomenės7, tad žydams atvykti į Lietuvą iš rytų, Kijevo Rusios, galėjo palengvinti ir šios aplinkybės. Apie žydų, kartais ir didelės bendruomenės, apsigyvenimą Vilniuje XIV a. – pačioje miesto-sostinės istorijos pradžioje – rašyta pirmuosiuose LDK istorijai skirtuose darbuose8. Vis dėlto šiuo metu manoma, kad XIV  a. Vilniaus žydai buvo pavieniai žmonės, amatininkai ir pirkliai. Labiau susitelkusios, vidinės organizacijos požymių turinčios bendruomenės mieste dar nebūta. Pirmas žinomas dokumentas, kuriame minima žydų bendruomenė LDK, yra 1388 m. Vytauto Didžiojo suteikta privilegija Brastos žydams. Kaip ir kitose netrukus jų pagrindu kitų Kunigaikštystės miestų žydų bendruomenėms (bet dar ne Vilniaus) suteiktose privilegijose buvo skelbiamas jų pavaldumas Didžiojo kunigaikščio jurisdikcijai, o šių miestų žydai – laisvaisiais žmonėmis. Tai reiškė pakankamai aukštą statusą tuometinėje visuomenėje.

In historiography, the first Jewish settlements in the territories of the Lithuanian Duchy are traditionally associated with the name of the Lithuanian Duke Gediminas.4 The Jewish settlers could have been among those who came to Lithuania after letters had been dispatched by the Duke Gediminas to the West and North-West cities in Europe with an invitation for merchants and craftsmen of any position to come and settle in our kingly city of Vilnius (in civitate nostra regia, Vilna dicta5),granting them exemption from any dues or tax burdens6. There is another view in historiography on the subject according to which the South of Russia (the Kiev Rus’ and the city of Kiev, where Jewish merchants settled as early as the 9–10th century) and the Black Sea area could be a source of Jewish immigration to the GDL. Yet another reason for the increase of the Jewish population in Lithuanian lands in 14th century was the incorporation into the GDL of Volhynia and the lands of Southern Russia, with Jewish communities having already settled in them7. Jewish settlements, sometimes presenting a large Jewish community in 14th century Vilnius, at the outset of the history of Vilnius as the capital of the state, were mentioned by the first historians of the Great Duchy of Lithuania8. The dominant contemporary view is, however, that the Jews in the 14th century Vilnius were individual settlers, craftsmen and merchants, and there was no large Jewish community with a well-defined inner organisation. The first known document in which a Jewish community in the Lithuanian Duchy is mentioned is the charter of 1388 granted to the Jews of Brest by the Grand Duke Vytautas. Just like in the following charters for other Jewish communities in some cities of the GDL – Vilnius was not yet among them – Jews were subjected to the jurisdiction of the Grand Duke, and they were categorised as free men. In some of 23


Kai kuriomis nuostatomis žydai ir eksplicitiškai buvo prilyginami bajorams: už žydo sužeidimą skiriama bauda ir sužeistajam atlyginama, atsižvelgiant į jo sužalojimus, kaip bajorui9; už nužudymą kaltasis turėjo atsakyti galva, o jo turtas atitekdavo kunigaikščio iždui ir kita10. Be asmeninės ir bendros nuosavybės apsaugos, Brastos privilegija tvirtino žydų bendruomenės teises išpažinti savo religiją, turėti savo šventyklas ir kapines; buvo garantuota sinagogų, mokyklų, kapų apsauga nuo suniokojimo ar sugriovimo; remiantis popiežių bulėmis11, uždrausta kaltinti žydus vartojant krikščionių kraują ritualiniais tikslais, leista laisvai verstis prekyba ir lupikavimu įteisinant ir reglamentuojant jo formas, imti

the articles Jews were equated to noblemen: there were fines set for injuries inflicted on them and amends to be paid for the injured depending on the damage done – the way it is extorted for nobles9; in case of manslaughter of a Jew the homicide was to be punished by death and his property was to go to the treasury of the Grand Duke10. In addition to the protection of life and property, the Brest charter secured the Jews the right to profess their religion and follow their rites, to have their shrines and cemeteries; the security of their schools, synagogues, and graveyards was granted to them; and it forbade accusing Jews of using Christian blood in their rites, – with reference to the the papal bulls prohibiting slander of this

Nr. 10 | Kiemas žydų kvartale. Iš generolo Hermano von Eichoro laiškų į Vokietiją. Apie 1916. Backyard in the Jewish Quarter. A postal item to Germany by Gen. Hermann von Eichor. Circa 1916. 24


nekilnojamą turtą kaip užstatą už skolas, pirkti ir naudotis žeme12. Nusižengimus nagrinėjo kunigaikščio vietininko ar seniūno teismas, kuris taip pat sprendė ginčus dėl turto tarp žydų ir nežydų. Bylas ir ginčus tarp žydų sprendė pati bendruomenė (kehila) – jos 13 narių taryba (kahalas, arba beit din) ir kasmet renkamas 12 narių teismas13. Vadovaudamasis savais įstatymais, teismas galėjo skirti įvairias bausmes. Tokie teismai paprastai vykdavo sinagogose ar žydų maldos namuose14. Vytauto privilegijos buvo sudaromos XIII a. Vidurio ir Rytų Europoje taikomos Žydų teisės pagrindu (pirmas šios teisės taikymo pavyzdys – 1244  m. Austrijos hercogo Fridricho  II privilegija15), o Brastos

kind11. Commerce and moneylending was allowed for Jews, and regulations for usury set; they were permitted to take estates as a bail for loans; and they could purchase and utilise land themselves12. For crimes and offences Jews were to be judged in the court of the Grand Duke or in that of his governor/ lieutenant-general, as well as the contestations concerning property between Jews and non-Jews; while issues and controversies among the Jews themselves were left to the competence of the communal bodies of jurisdiction – the Kahal, a council of community (the kehila) consisting of 13 elected members, or Beit Din, a communal court of 13 judges re-elected each year13. The trials by these would usually proceed in synagogues or Jewish houses of prayer14. The charters for Jews were compiled as the Jewish Law customary to Central and Eastern Europe (the first known application of it was the charter by the Duke Friedrich of Austria in 124415; while the Charter for Jews of Brest was compiled after the pattern of privilege for Polish Jews by Boleslav the Pious in 126416). The recipients of these privileges were often the financial Jewish elite-moneylenders whose services were needed by nobility and sovereigns, collectors of customs, taxes and revenues, etc,17 and the issues for the charts were usually suggested or compiled by the applicants themselves and given to sign to their future overlords with gifts and payment, as was the custom of the time. Kazimieras, the King of Poland and the Grand Duke of Lithuania (1440), secured the right of settlement and selfgovernment18 to the Jews by the charter of 1453 and acted protectively even after he was forced to sign the Statute of Nieszawa that annulled it19.The Jewish communities were growing at that time due to the immigration from German lands, and Kazimieras used their financial and commercial capacities giving them lands for rent and allowing them merchandise in agricultural items and alcohol, or employing them as custom collectors, while those working on 25


Nr. 11 | L. Epšteino paskolų kasos reklaminis skelbimas. 1910. Advertisement of L. Epshtein’s credit office. 1910.

Nr. 12 | S. Elijasono banko kontoros reklaminis skelbimas. 1912. Advertisement of S. Eliyason’s bank office. 1912.

Nr. 13 | L. Epšteino paskolų kasos reklaminis skelbimas. 1910. Advertisement of L. Epshtein’s credit office. 1910. 26


privilegija rėmėsi Boleslovo Pamaldžiojo 1264 m. Lenkijos žydams suteiktos privilegijos tekstu16. Privilegijų prašytojai dažniausiai patys parengdavę jos tekstą ir – įprasta tiems laikams praktika  – sumokėdavę, atgabendavę dovanų valdovui už jos suteikimą17. Paprastai tai būdavo žydų finansinis elitas: skolintojai, kurių paslaugomis LDK naudojosi ir bajorija, ir Didysis Kunigaikštis, muitų ir įvairių mokesčių (už keltuvus, tiltus) išpirkėjai ir pan. Lenkijos karalius, LDK didysis kunigaikštis Kazimieras patvirtino kunigaikštystės žydų teises 1453  m. chartija, užtikrino jų teisę į savivaldą18 ir protegavo bendruomenę net po to, kai buvo priverstas pasirašyti chartiją anuliavusį Niešavo statutą19. Tuo metu žydų bendruomenė augo dėl emigracijos iš Vokietijos kraštų, ir Kazimieras naudojosi proga pasitelkti komercinius atvykėlių į LDK sugebėjimus nuomodamas jiems žemes, leisdamas prekiauti žemės ūkio produktais, rinkti muito mokesčius Lenkijos ir Lietuvos pasienyje, stambesnius muitininkus nuo mokesčių atleisdamas20. Tačiau Kazimieras paliko ir stambių įsiskolinimų žydų kreditoriams, kuriuos paveldėjo jo įpėdinis Aleksandras21. 1503 m. paskelbta pirmoji privilegija žydams visos LDK mastu, įtvirtinanti žydų teisę gyventi Kunigaikštystėje. Ja didysis kunigaikštis Aleksandras atšaukė savo paties 1495-ųjų įsaką, kai Kunigaikštystės valdiniams judėjams buvo liepta atsiversti į krikščionybę arba išsikraustyti - išvykimo atveju jų turtas būtų nusavintas. Tikėtina, kad tą įsaką ir išprovokavo iždo skolos: dalis nusavinto turto panaudota joms padengti22. 1503 m. atkurtos grįžtančių žydų teisės ir turėjo būti grąžinama jų nuosavybė bei įsiskolinimai jiems, tačiau tai įvykdyta nepilnai23. Pačios privilegijos turinys buvo siauresnis už vytautinės. 1507  m. Lenkijos karalius, LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis tvirtino Vytauto Brastos privilegijos tekstą visos LDK mastu. Pagrindinės Vytauto Brastos privilegijos nuostatos pateko ir į Pirmąjį statutą (1529 m.). Ir XVII a. buvo

the largest scale were exempt from taxes themselves20. But Kazimieras had large debts to Jewish creditors that were passed on to his son and successor Alexander21. In 1503 the first charter for all the Jews was issued by the Grand Duke Alexander that allowed them to (re)settle in the Duchy of Lithuania. The charter was promulgated as the revocation of the decree of 1495 by Alexander himself which ordered Jews to either convert to Christianity, or to leave the land and their possessions. It is possible that the debts of the treasury effected the decree22. The charter of 1503 restored the rights of the expelled Jews, who had settled mainly in Poland, and the possessions of those coming back and indebtedness to them were to be restituted, but not all of it had been accomplished23. The overall coverage of issues in this charter, universal in the boundaries of the GDL, was narrower than that signed by Vytautas the Great in the year 1388. In 1507, Sigismund who was the King of Poland and the Grand Duke of Lithuania, proclaimed a charter for all the Jews in the GDL that was based on the Brest privilege given by Vytautas the Great. It’s principal statements were incorporated into the First Statute of the GDL in 1529. Privileges for Jews were ratified and modified throughout the 17th century on, more often than not in the direction of equalising their rights with the rest of the population – in the opinion of one of the researchers J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė24. The position of Jews in the Duchy of Lithuania was peculiar at the time in several aspects when compared with their living conditions in other contemporary states. The possibility to acquire lands for farming, to take one example, was generally excluded for Jews in other European countries. The codification of laws for Jews in the GDL reached its conclusion in 1646 with the final charter by Władysław II Vasa, the King of Poland and the Grand Duke of Lithuania. This charter was in force until the Third Partition of the Polish–Lithuanian 27


Nr. 14 | M. Gercmano pensiono skelbimas. 1912. Advertisement of M. Gercman’s boarding house. 1912.

tvirtinamos modifikuotos privilegijos žydams – daugiausia jų teises, garantijas ir galimybes suvienodinant su kitų gyventojų grupių24. LDK žydų teisės išskirtinės tuo, kad jiems buvo leidžiama įsigyti žemės ir ja naudotis, – kituose tuometinės Europos kraštuose jie tokios galimybės neturėjo. LDK žydų teisinę padėtį baigė reglamentuoti 1646 m. Vladislovo Vazos privilegija, galiojusi iki trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo 1795 metais. Reikšmingiausia šia prasme buvo 1633 m. Vladislovo visuotinė privilegija, kuria patvirtintos galiojusios žydų teisės25. Ja pakartotos esminės anksčiau LDK žydų padėtį reglamentavusios nuostatos (taip pat ir Vytauto privilegijos), papildant detalesniu prekybos, užstatų ėmimo ir pardavimo, amatų reglamentavimu (leista, pavyzdžiui, užsiimti siuvėjo amatu, bet uždrausta siūti drabužius krikščionims)26. Be to, 1633  m. balandžio 23 d. karalius atleido Vilniaus žydus nuo mokesčių ir prievolių, leido jiems nevaržomai prekiauti visame mieste27. XVI a. antrojoje pusėje–XVII a. pradžioje, Vakarų Europoje pakilus grūdų kainoms, javų eksportu į šias šalis suinteresuoti bajorai samdydavo žydus dvarų valdytojais, nuomojo jiems smukles; už skolas įkeisti dvarai su žeme ar mišku dažnai patekdavo skolintojų žydų žinion. Žemės ūkio produktų eksportas išjudino ir importą, ir vidaus prekybą. Tad šiose srityse iki XVII a. vidurio karų plėtėsi LDK žydų verslai ir augo jų pajamos. Ekonominė žydų sėkmė savo ruožtu miestuose kėlė socialinių įtampų. LDK 28

state in 1795. The most significant in this line was the universal charter of 1633 by Władysław the Second which confirmed the previous rights given to the Jews.25. There were more regulations for trade, bonding and selling of bonds, with craftsmanship added (such as license for tailoring combined with the interdiction to tailor for Christians)26. In addition to that, the King exempted all the Jews in Vilnius from taxes and duties, and they were permitted to market in the city with no restraint27. Starting with the second half of the 16th century to the beginning of the 17th, crop prices rose in Europe, and the Lithuanian landlords, interested in export of the agricultural produce, employed Jews as managers of their possessions; Jews were given country taverns for rent; and the estates pledged for loans, with lands and forest, would be held by Jewish creditors for debts. The export of agricultural goods gave momentum to imports as well as to the home trade. All of these were activities where Jewish trades thrived and their incomes grew, – up to the wars with Sweden and Russia beginning by the middle of the century. The economic success of Jews in the cities of the GDL was another source of tension between them and other enterprisers. In order to hinder their competitors, the Christian city dwellers strove to place legal restraints on the Jews, and religious arguments, such as accusations that Jews were involved in ritual murder, would be


miestiečiai siekė teisiniais apribojimais silpninti labiau įgudusius konkurentus, tam buvo pasitelkiami ir religiniai argumentai: žydai kaltinti ritualinėmis žmogžudystėmis ir kt. Vis dėlto žydų teisinė padėtis buvo aukštesnė nei miestiečių28; valdovų privilegijos ir amžiaus seimai tvirtino jiems palankias nuostatas, plėtė teises (dažniausiai dėl pačios susitelkusios žydų bendruomenės pastangų), o žydų kreditorių finansinė padėtis neretai lemdavo ir jų statuso pranašumą prieš skolininkus bajorus. Tačiau visos šios teisinės, socialinio statuso ir veiklos sričių peripetijos, žinomos iš prieinamų šaltinių ir rašytinės teisės, buvo pirmiausia susijusios su turtėjančio finansinio ir prekybinio elito reikalais; didžiosios žydų bendruomenės dalies socialinė padėtis buvo kur kas prastesnė: jie užsiėmė smulkiais verslais, patys tarnavo stambiu kapitalu disponuojančiai žydų mažumai, bet dažniausiai – tiesiog skurdo. Tarp vietos gyventojų, miestiečių dar nebuvo išplitęs antisemitizmas, jo nereiškė ir bažnytinės institucijos. Vyskupai ir jėzuitai, kilus ginčams tarp žydų ir miestiečių, net dažniau stodavo pirmųjų pusėn. Nepasitenkinimą ir interesų susidūrimus tarp grupių ar asmenų lėmė turtiniai santykiai ar teisiniai netolygumai. Kiek būta bendrų prieš žydus nukreiptų pasisakymų, jie paprastai atspindi bendrai ir atskirais sprendimais susikūrusią ūkinių veiklų pasidalijimo struktūrą. Šį pasidalijimą, sąlygotą valdančiųjų LDK sluoksnių ir bajorijos socialinių santykių ir papročių, lėmusių jų pačių veiklos pasirinkimus ir žydams atiduodamas ar uždraudžiamas veiklos sritis, tiksliai nusako vienas piktas A. Janulaičio cituojamas XVII a. šaltinis: Eiki į Lietuvą, Gudus, Padolę, Rusiją – žydai prie muitų karklių, žydai nuomoja miestus ir sodžius, ištisas provincijas ir kunigaikštijas, žydai išpirko muitus, druską, žydai viešbučiuose laiko monopolį, ir tuo būdu niekur nieko negalima ir neleista gauti be žydo.29

invoked. Still, the legal position of Jews surpassed that of Christian city dwellers28; the charters and decisions by parliament had issued regulations that were advantageous to them, and the Jewish rights were extended (all of it was usually due to the efforts of the Jewish community itself ); besides, though never given the status of nobility, Jewish moneylenders would often be in a higher position than those of the estate indebted to them. Yet these definitions of juridical, social state and of fields of activity, known from surviving historical resources and legislation, were mainly related to the Jewish elite of finance and trade; for the major part of the Jewish population were in far worse social conditions. The majority of Jews were engaged in small and petty commerce or were employed by those with wealth, and many of them lived in poverty. Antisemitism as it is known in recent times had not yet been common nor did the Christian Church condone it. Bishops and Jesuits would more often uphold the Jewish side in the controversies between other city dwellers and the Jews. Issues of property and legal discontinuities for enterprise in towns were the usual source of conflict. The generalising codemnations of the Jews were often were often a reflection of the social structure and the distribution of economic activities in the GDL that had been set by decree or by custom depending on the social relations and the cultural conventions of the ruling elite and nobility. In this vein, a contemporary source from the 17th century proclaimed angrily: make your journey to Lithuania, or Belarus, or Podol, or Rus’, there are Jews at customs pikes, there are towns and farms leased to Jews, as are entire provinces and duchies; Jews have ransomed customs and salt and monopolised inns so that there is nothing and nowere one could or would be allowed to get without a Jew29.

29


Nr. 15 | Skelbimas: „Jauna, išsilavinusi Vokietijos žydė iš Hanoverio, mokanti vokiečių ir anglų kalbas, ieško guvernantės vietos žydų namuose.“ 1901. Advertisement: "Young, educated German Jewess from Hanover, with a good knowledge of German and English, is looking for a position as governess in a Jewish home." 1901.

Nr. 16 | Žydų vaikų darželio, kuriame mokoma „žydų kalbos“, skelbimas. 1910. Advertisement for a Jewish nursery where the "Jewish language" was studied. 1910.

Nr. 17 | Skelbimas: „Tyli žydų šeima išnuomos vieną kambarį 1–2 merginoms.“ 1914. Advertisement: "A quiet Jewish family looking to rent out a room to a girl or two." 1914. 30


Skirtumai ir asimiliacijos

Segregation and Assimilation

Daug kur Europoje žydai nuo savo apsigyvenimo pradžios turėjo mažiau laisvių nei LDK, daugelis jų gyvenimo sričių buvo labiau suvaržytos. Buvo labiau ribojama ūkinė žydų veikla, draudžiant, pavyzdžiui, amatininkystę30. Įstatymai reglamentavo ir aprangą: Italijoje žydai privalėjo vilkėti platų juodą viršutinį apsiaustą, pridengiantį po juo dėvimus drabužius ir puošmenas, Turkijoje XVI a. – nešioti geltonus tiurbanus31 ir pan. Nuo XVI a. antrosios pusės ir Lietuvos žydams atsirado daugiau apribojimų. Į Antrąjį Lietuvos statutą (1566 m.) įtraukus ir Petrakavo (Lenkija) seimo konstitucijos nuostatų32, jiems taip pat uždrausta dėvėti tokius drabužius kaip krikščionių, nešioti brangius papuošalus: Lai nedrįsta žydai vaikščioti brangiais drabužiais su aukso grandiniais, o jų žmonos puoštis auksu ir sidabru. Lai nedrįsta žydai nešioti sidabro ant kardų ir kalavijų. Drabužiai jų lai būna žymūs kiekvienam, lai jie dėvi geltonomis skrybėlėmis, o jų žmonos apsiaustais iš geltono audeklo. Idant kiekvienas galėtų atskirti žydą nuo nežydo.33 Šiuo atžvilgiu Trečiasis Lietuvos statutas (1588 m.) buvo kiek nuosaikesnis: Žydai neprivalo nešioti auksinių grandinėlių, nei naudoti brangakmenių. Taip pat puošti sidabru diržus, kortikus ir kardus. Bet kiekvienam jų leidžiama nešioti ant rankos vieną (didelį) žiedą ir paprastą žiedą [su antspaudu34] ant rankos, o žydėms žiedus, diržus ir viskokius parėdus pagal savo išteklių.35 Be to, žydams uždrausta turėti krikščionių tarnų ar vergų, o nuo XVI a. LDK sociume buvo matomi jau labai praturtėję žydų finansiniai sluoksniai – skolinę už užstatus, su palūkanomis diduomenei ir iždui, išsipirkę muitus ir mokesčius, XVII a. – ėję valdytojų pareigas dvarų išnuomotose įmonėse ir organizavę prekybą dvarų produkcija, Antrajame statute apibrėžus, kad prekyba užsiimantis bajoras netenka savo titulo. Visa tai kėlė didesnę ar mažesnę socialinę

In many European countries Jews, from the very beginning of their settlement, had less rights and were more restricted in their livelihood than in the Lithuanian Dutchy. Certain kinds of economic activity were prohibited to them, such as craftsmanship30 and farming. There were laws for Jews regulating dress: in Italy, for example, the Jews had to wear wide black cloaks covering their their outfit and accessories, and yellow turbans in Turkey.31. In the second half of the 16th century, regulations of a similar sort were passed for the Lithuanian Jews as well. The Second Statute of the GDL (a constitutional codification of common law) with some restrictive articles of the Pietrokow Constitution included32, prohibited Jews to dress like Christians or wear expensive jewellery in public: Let not Jews wear expensive garments with gorgets of gold, nor their wives be adorned in gold and silver. Let not Jews decorate their swords and blades with silver. Let their clothes be apparent to everyone, let them wear yellow caps, and the cloaks of their wives be of yellow material. So that anyone could tell a Jew from a non-Jew33. The Third Statute of 1588 was a little more temperate: Jews should not wear golden chainlets nor should they bear gemstones. And their belts and blades and swords should not be decked with silver. Still, all of them are allowed to wear a large ring and a simple ring [with a seal34] and their women can wear rings and belts and any adornment as their means allow them35. The Jews were forbidden to employ Christian servants or to have Christian slaves. In the 16th century the Jews with substantial wealth became conspicuous in the society of the GDL: the usurers and moneylenders holding estates for loans, collectors of custom and tax; or those employed at the estates in the 17th century as vendors of agricultural goods, managers of enterprises or tavern holders. Their opulence provoked the jealous (according to 31


Nr. 18 | Kiemas žydų kvartale. Fotografas M. Brazaitis. 1940. A courtyard in the Jewish Quarter. Photograph by M. Brazaitis. 1940.

trintį, poniją erzino regima žydų prabanga (kėlė pavydą – pasak Petro Šalčiaus). Tad minėtos nuostatos buvo skirtos prabangai pažaboti (lex sumptuaria)36. Žydų išskyrimą iš likusios visuomenės iš esmės lėmė jų religija, tačiau patys reglamentavimai šiuo pagrindu liudija pakankamai aukštą jų statusą: Antrajame ir Trečiajame statutuose sakoma, kad žydui ar žydei priėmus krikščionybę, jie patys „ir jų palikuonys būtų laikomi už bajorus“37. Vis dėlto atsivertimų iš judėjų tikybos į krikščionybę buvo labai reta. XVII a. santūrumas viešumoje darėsi priimtinas patiems žydams: sustiprėjus įtampoms su kitais gyventojais, Vaadas  – aukščiausioji LDK žydų savivaldos institucija – priėmė sprendimą skatinti žydus rengtis kuo paprasčiau38. Ilgainiui įsitvirtino gana santūraus žydo įvaizdis, o ilgas juodas apsiaustas keliems amžiams liko 32

P. Šalčius) nobility to issue lex sumptuaria36, a law restricting excessive display of luxury. Discrimination against Jews in general was conditioned by their religious distinction. There were regulations in both the Second (1566) and the Third (1588) Statutes that exhibited a rather high regard of their rank when the factor of the difference in religion was excluded. These articles stipulated that a convert Jew or Jewess, once they had accepted the Christian faith, would be considered as nobles themselves, as would their offspring37. Nevertheless, conversions from Judaism to Christianity were exceptionally rare. In the 17th century, however, the intensifying social confrontation between the Jews and the remaining population, mainly that of the cities, made moderate dress a reasonable choice for the Jews themselves: Va’ad, the highest Jewish Council in the


žydų išskirtiniu drabužiu. XIX a. pradžioje atsiminimuose Vilniaus universiteto profesorius Josifas  Frankas rašė: Žydai sudarė atskirą bendruomenę. <…> Vilniaus žydai rengėsi kaip Don Bazilijus iš „Sevilijos kirpėjo“. Moterys vilki rytietiškai.39 Tačiau buvo ir tokių kaip vienas J.  Franko klientų, pirklys Simpsonas, kuris nepaisė Lenkijos žydų prietarų ir savo gražutei žmonai leido rengtis pagal prancūzišką madą (bet slėpti plaukus), laikyti ekipažą, lankytis tarp žmonių ir net truputėlį koketuoti.40 XVI–XVIII  a. siekta išskirti žydų bendruomenę iš krikščioniškos aplinkos – ilgainiui tai tapo visų priimta norma, o XIX  a. Rusijos imperijoje žydų aprangą imtasi reglamentuoti priešingai: religinės bendruomenės asimiliavimo tikslais. Nuo 1845 m. viešai dėvėti tradicinius drabužius leista tik sumokėjus nustatytą mokestį: iš pirmosios gildijos pirklių buvo imamas 50  rb mokestis per metus, iš antrosios  – 30  rb, trečiosios – 20  rb, iš prekiaujančių miestiečių ir nuomotojų – 10  rb, iš amatininkų – 5  rb, iš neturtingųjų  – už teisę dėvėti kipą [apskrita plonos medžiagos kepuraitė, žydų dėvima kaip Dievo viršenybės priminimas ar kaip pripažinimas, kad Dievas yra aukščiau visko – aut.] – 5 rublius41. Įprastinę aprangą be mokesčio leista dėvėti vyresnio amžiaus asmenims nuo 60 metų ir mažamečiams vaikams iki 10 metų. Visiems kitiems reikėjo susimokėti valstybės žydams nustatytus mokesčius ir mokestį už drabužius metams į priekį42. Kad Vilniaus žydai paprastai mokėjo visus šiuos mokesčius, liudija amžininkų prisiminimai, kuriuose dažnai minima, jog žydai rengėsi juodai. Žydų bendruomenei privalomai nustatyta juoda apranga ilgainiui virto tam tikru iššūkiu, kultūrinės autonomijos raiška, konfrontuojant ir su universalumo siekiančia patvaldyste, ir su vietos krikščioniškąja visuomene. Paradoksalu, bet XIX a. viduryje žydų Apšvietos – haskalos – judėjimo atstovų nuomonės ir veiksmai beveik sutapo su Rusijos vykdyta asimiliacine politika žydų bendruomenės tradicijų atžvilgiu.

GDL, had issued a recommendation for the Jews in its charge to wear plain dress38. Over time, the image of a reserved Jew became the common denominator of the group, and the long black coat became part of the Jewish identity. At the beginning of the 19th century, Joseph Frank, a professor of medicine at Vilnius University, wrote in his memoirs: Jews constitute a distinct community of their own <…> the Jews of Vilnius dress like Don Basilio in Barbiere Di Siviglia <...> Jewish women dress in the Eastern manner39. Even so, reserved social behaviour was not an absolute rule for the Vilnius Jews. J. Frank tells of a Jewish patient of his, merchant Simpson, who payed no attention to the superstitions of Poles and allowed his beautiful wife to dress in Parisian fashion (wearing a headdress though), to have a coach with horses, to be in public and even to flirt a little40. The 16th–17th century ordinances prescribing public appearance for Jews were set to differentiate them from the Christians, and had developed into a generally accepted convention by the 19th; however, by the middle of that century the cultural policy in the Russian Empire towards the Jewish population was going in a reverse direction, that of cultural assimilation, and the regulations for Jewish dress were rectified accordingly. In that vein, a decree of 1845 set an annual fee for Jews for wearing their traditional robes. It specified a payment of up to 50 rbs for the merchants of the 1st guild, 30 rbs for the 2nd, and 20 rbs for the ones of the 3rd, while other Jewish traders and renters had to pay 10  rbs and craftsmen 5  rbs for their traditional dress, and the poor up to 5 rbs a year for wearing kippah, a circular cap made of thin cloth, worn by Jews as a reminder of God’s supremacy. The habitual attire was allowed the elderly (those over 60) for free and for kids under ten41. The rest of the Jewish population had to pay their fees for a year in advance in order to wear their everyday dress42. Nevertheless there is evidence that 33


Žinoma, tikslai, skyrėsi: imperija siekė religijos suvienodinimo, žydų švietėjai (maskiliai) – kultūrinės modernizacijos. Taip buvo ir šiuo atveju: maskiliai siekė, kad, be kitų tradicinėms žydų bendruomenėms būdingų dalykų (pavyzdžiui, ankstyvų santuokų), būtų atsisakyta ir tradicinių drabužių. Apribojimų būta visose kasdienio gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, Lietuvai ­prireikė ne vieno šimtmečio peržengti Katalikų Bažnyčios draudimą žydams samdytis tarnaites krikščiones, gyventi su krikščionimis viename kieme ir maudytis vienoje pirtyje43. Ši tradicija pasikeitė jau tarpukariu. Tai liudija gausi tarpukario namų gyventojų sąrašų archyvinė medžiaga: čia randame duomenų, kad žydų šeimose jau tarnavo krikščionių.

the Jews of Vilnius wore their black after the decree as well, so the fees must have been payed in general. The imposition to wear a black cloak, perceived as a constraint at first, eventually became a sign of cultural autonomy and confrontation with the dominant Russian orthodoxy, and the local Christian community. Paradoxically, the 19th century politics of cultural assimilation of the autocratic government of the Tsars nearly coincided with some views and efforts of the advocates of Haskala, the Jewish Enlightenment, though their objectives diverged from those of the government being firstly religious unification, while the maskilim – aimed at cultural modernisation of the Jews. Many aspects of Jewish everyday life were limited by a number of restrictions: like prohibition to employ Christian housemaids, to share a courtyard or a bathhouse with Christians43; and some of these persisted up to the interwar period of the 20th century.

Nr. 19 | Žydų instituto skelbimas. 1914. An advertisement of the Jewish Institute. 1914.

Nr. 20 | Skelbimas: „Reikalingi gražiai rašantys žydų berniukai darbui kontoroje.“ 1910. Advertisement: "Jewish boys with neat handwriting skills needed for office work." 1910. 34


Vilniaus žydų getas ar kvartalas?

Ghetto or Jewish Quarter in Vilnius?

Europoje ir Artimuosiuose Rytuose rajonų, kuriuose gyventų konkreti socialinė grupė, buvo nuo antikinių laikų, bet pats geto terminas pirmą kartą pavartotas 1516 m. Venecijos žydų kvartalui apibrėžti. Nuo XVI a. taip pradėta vadinti uždarus (kartais dėl įstatymų reikalavimo, bet dažniau dėl papročių) žydų ar kitų etninių grupių gyvenamuosius rajonus. Iki XVIII a. pabaigos segregaciniai įstatymai veikė daugelyje Europos šalių. Geto teritorija dažnai buvo aptveriama sienomis, nakčiai rakinama, jo gyventojams buvo taikomi specialūs įstatymai ir mokesčiai. Toks getas Romoje, įsteigtas 1555 m. liepos 15 d. popiežiaus Pauliaus IV (1555–1559) įsakymu, suformuotas per du mėnesius. Čia žydai turėjo gyventi atsitvėrę siena, tarsi uždaryti vienuolyne, o dieną saugomi vartai būdavo užrakinami nakčiai44. Getų atsiradimą iš dalies nulėmė abipusis krikščionių ir žydų bendruomenių polinkis atsiriboti: Europoje getai pradėjo steigtis Katalikų Bažnyčiai ir pasaulietinei valdžiai uždraudus gyventi greta kitatikių; savo ruožtu ir žydų kahalai draudė savo tikintiesiems gyventi drauge su krikščionimis. Tad gali būti, kad faktas, jog žydai Vilniuje ir kitur LDK pradėjo kurtis dar iki priimant krikščionybę, lėmė paprastesnę jų kaimynystės su vietos gyventojais formą ir vėliau, susitelkus didelei žydų bendruomenei. Kitas veiksnys, skatinęs užverti žydų bendruomenę atskirtoje erdvėje, buvo ekonominė konkurencija, nes ir kitos miesto gyventojų grupės užsiėmė panašia veikla. Šis veiksnys kaip motyvas LDK miestų žydų segregacijai jau buvo realizuotas ir miestų savivaldos sprendimuose: galėjo būti apribota prekybinė žydų veikla skiriant tam miesto kvartalą arba uždraudžiant prekiauti tam tikrose miesto gatvėse (tik pavieniais atvejais žydams buvo visiškai uždraudžiama prekiauti mieste – kaip Skuode 1572 ir 1645  m., Radviliškyje ir Joniškyje  1737 m.45).

Ever since antiquity, there have been urban areas in Europe and the Middle East populated by a single social group, but the term "ghetto" itself was first used only in 1516 to refer to the Jewish Quarter in Venice. From that time on, it has been used to refer to isolated areas (as laid down by law or, more commonly, by tradition) populated by Jews or other ethnic communities. However, up to the end of the 18th century, the law of segregation was in place in many European countries. Such areas would be fenced off and locked at night, and special legislation and tax burdens would be applied to their inhabitants. A ghetto of this sort was established upon the decree of Pope Paul IV (1555-1559) on 15 July 1555 in Rome and subsequently formed within two months.44. The emergence of the ghetto was partly due to the predispositions of both the Jewish and Christian communities to isolate themselves: in Europe it was after the interdiction by the Catholic Church and secular authorities not to live in neighborhoods with infidels, that ghettos started to appear; but the Jewish Kahals forbade their followers to live with Christians too. So it might be that the fact of the Jewish settlements in the GDL before the very start of Christianisation of its Lithuanian domains partly conditioned the less segregative forms of their cohabitation with the local populace there in the later times as well, when larger Jewish communities started taking shape. There was another force driving the segregation of Jewish communities in closed areas - economic competition. Jewish trade was often legally constrained and limited to certain areas or completely banned in particular streets. There were, however, rare cases when Jewish trade was completely banned. For example, in Skuodas in 1572 and 1645, and in Radviliškis and Joniškis in 1737 by a decree of the Church45). 35


Nr. 21 | Situacinio plano fragmentas. 1875. A fragment of an outline map. 1875.

Nr. 22 | Dominikonų ir Šv. Jono gatvių pastatų fragmentai. Įėjimas į dabartinę Gaono gatvę. 1886. Fragments of buildings in Dominikonų and Šv. Jono Streets. Entrance into the present-day Gaono Street. 1886.

Po 1789–1799 m. Prancūzijos revoliucijos plintant žmogaus teisių idėjoms, getai nyko. Kalbant apie LDK, ir apie Vilnių, daugelio šiomis temomis rašiusių autorių nuomone, čia taip ir neatsirado miesto struktūrų, kurios visiškai prilygtų geto formacijai, nors pastangų apibrėžti žydų kvartalą būta. Pirmą žydų gyvenamo kvartalo apibrėžimą Vilniuje įtvirtino Lenkijos karalius 36

After the French Revolution of 1789–1799 and under the influence of the ideas of the Declaration of the Rights of Man the institution of the ghetto diminished. In the case of the GDL, and of Vilnius in particular, the majority of the researchers hold the view that there was no ghetto formation in the strict sense of the term up to 1941, despite the recurring efforts to demarcate the Jewish Quarter.


Vladislovas IV (1632–1648) 1633 m. privilegija. Plotas apribotas Mėsinių ir Žydų gatvėmis bei pastarosios tęsiniu – Mikalojaus  skersgatviu46. Vieta, matyt, nustatyta remiantis 1593  m. Žygimanto Augusto  II privilegija, suteikta po sinagogos sugriovimo 1592-aisiais. Pagal privilegiją, tvirtinančią Vilniaus žydų teisę turėti sinagogą, kapines, pirtis, skerdyklą, jie buvo kviečiami kurtis ir gyventi vienoje vietoje47. Apibrėžiant vietą mieste, turėta planų įsteigti ir getą: 1633  m. privilegija žydams skirtas 15 metų terminas namams įsigyti trimis gatvėmis apribotame miesto plote, nustatant, kad šiam terminui suėjus jo gyventojai žydai nebegalės keltis už kvartalo ribų. Vilniuje 1892  m. rusų kalba leistame dienraštyje Vilniaus žinios (Виленский вестник) teisininkas S.  Rubinšteinas rašė, kad kaip ir Romoje, žydams gyvenimo apribojimai buvo panašūs: gyventi tik nurodytose gatvėse su įsipareigojimu įsigyti visą skirtoje teritorijoje esantį krikščionių nekilnojamąjį turtą, arba iškeisti jį į kituose kvartaluose esantį žydiškąjį; getas turėjo būti aptvertas, o esami vartai nakčiai rakinami (sakoma, kad Vilniaus geto vartų pėdsakų XIX a. buvo matyti Mėsinių gatvėje). Privilegija karalius skelbė, kad žydams gyventi steigiamas atskiras kvartalas vien tam, kad jie būtų atleisti nuo Magdeburgo teisės [t. y. miesto mokesčių – aut.] ir magistrato spaudimo: šiame kvartale žydams leista nusipirkti, iškeisti arba kitu legaliu būdu įsigyti medinių ir mūrinių namų. Tam skirtas 15 metų laikotarpis48. Kvartale Vilniaus žydai gyveno ir vertėsi prekyba, tačiau turėjo nuosavybės ir gretimose gatvėse. Be to, nuo XVII a. antrosios pusės pradėjo kurtis Šnipiškėse, Radvilų žemėse, – savininkams ši bendruomenė mokėjo po 220  guldenų kasmet49. Nuo XVIII a. žydų įsikūrė Antakalnyje, kur didesnė jų dalis priklausė Sapiegos, kita – vyskupo Masalskio jurisdikcijai50. Tad ilgainiui žydų gyventojų segregacija išskirtoje Vilniaus vietoje buvo sunkiai įvykdoma vien dėl demografinių priežasčių. Geto steigimą XVII a. stabdė ir sunkmečiai: XVII  a. LDK ir Vilnių niokojo

The first, and fundamental for fur­ther developments, initiative of this kind was the charter by the Polish king Władysław IV Vasa (1632–1648) of 1633. The territory for the prospective ghetto the Jews of Vilnius was drafted as a triangle formed by Mėsinių, Žydų and Mikalojaus  Streets46. The choice of the area had been indicated in the previous privilege by Zygimantas II Augustas signed in 1592. It was given as a recompensation to the Jews after the destruction of the Great Synagogue and it was conceded to them to have their own house of prayer, a cemetery, bath and slaughterhouse in the area; and all the Jews of Vilnius were invited to come and settle in the place47. Outlining the area in the city meant there were plans to establish a ghetto. In 1633, the term of 15 years had been given to the Jews for acquisition of the buildings in the plot delimited by the three streets, and resettlement beyond that area had been precluded in advance. In an article by the jurist S. F. Rubinstein, published by the Russian daily Vilnius News (Виленский вестник) in 1892, the author noted that It was asserted in the charter given by the King that an isolated district for Jews was being instituted just in order to exclude them from the Magdeburg Law [i.e. municipal tax – authors] and to shield them from the requisitions of the city magistrate; Jews were allowed to buy or exchange or otherwise purchase houses of wood or stone and the term of 15 years was set to fulfil it. 48 By the time of the legislation of the designed Jewish Quarter in Vilnius, however, the Jews had already lived and traded or owned property in the neighbouring streets as well. Moreover, starting with the second half of the 17th century, there had been Jewish settlers in the Shnipishok, the Radvilian lands, where the community there payed 200  guilder per year to the landlord49. In the 18th century, there had been yet another Jewish settlement in Antokol, the larger part of which fell under the jurisdiction of the Count Sapiega and the smaller one under that of the Bishop Masalsky50. So the 37


Nr. 23 | Skelbimas: „Našlio šeima ieško kuklios išvaizdos, be pretenzijų, vidutinio amžiaus vaikų auklėtojos. Siūlomas 120 rb metinis atlyginimas.“ 1899. Advertisement: "A widower‘s family is seeking an unpretentious, middle-aged nursemaid of modest looks. The monthly wage on offer is 120 rbs p.a." 1899.

Nr. 24 | Košerinio restorano skelbimas. 1910. Advertisement of a kosher restaurant. 1910.

Nr. 25 | Kandelio vynuoginių vynų parduotuvės reklama. 1910. Advertisement of Kandel’s Wineshop. 1910.

38


karai su Švedija ir Rusija, gaisrai ir maro epidemijos. Minėtinos ir nekilnojamojo turto įsigijimo komplikacijos: kvartalo pastatuose įsikuriantys gyventojai juos išsipirkti buvo nepajėgūs, todėl pradinis 15 metų terminas LDK valdovų buvo pratęsiamas 25 metams, dar kartą – 20-čiai metų. Po XVIII  a. pradžios maro LDK miestai ištuštėjo, sumažėjo gyventojų skaičius. Tikintis atgaivinti miestų gyvenimą, buvo atsisakoma apribojimų žydų veiklai; palankesnės galimybės ir demografiniai veiksniai skatino juos migruoti į etninės Lietuvos miestus iš kaimyninių sričių, lėmė vėlesnį žydų gyventojų skaičiaus augimą. Tai, matyt, buvo priežastis, kodėl Vilniuje išaugo žydų bendruomenė. Bendruomenės gyvenimas Vilniuje taip ir nebuvo griežtai apribotas kvartalo erdve, nors šimtmečius truko kitų miestiečių pastangos šiame plote segreguoti žydus. 1742  m. didžiojo kunigaikščio privilegija leido žydams, nebeišsitenkantiems savo kvartalo gatvelėse, gyventi ir verslauti visame Vilniuje, išskyrus dvi pagrindines gatves: nuo Aušros vartų iki Katedros ir nuo Trakų vartų iki Šv. Jonų bažnyčios51. Miestiečių kova, pasak bendruomenės teisinę istoriją tyrusio XIX  a. teisininko, istoriko Sergejaus Beršadskio, buvo galutinai pralaimėta, kai 1792 m. karaliaus dekretu žydams leista kurtis visame mieste, taip pat ir pagrindinėse jo gatvėse52. Tačiau kiti istoriniai šaltiniai liudija, kad tokią teisę vis dėlto turėjo tik žydai, gavę ypatingą privilegiją. Draudimas žydams gyventi ir prekiauti Aušros vartų–Didžiosios–Pilies ir Trakų–Dominikonų–Šv.  Jono gatvėse galutinai panaikintas tik 1861 metais. Vilniuje getas taip ir nebuvo suformuotas, nors ilgą laiką tai buvo daugelio žydų kaimynystėje gyvenusių miesto krikščionių siekiamybė – ne tiek dėl krikščioniškų, kiek dėl ekonominių priežasčių. Žinoma, Vilniaus žydai išlaikė erdviškai sutelkto gyvenimo ir religinio bei etninio uždarumo bruožų, tačiau teisi garsi JAV istorikė Liusi Davidovič, 1938–1947 m. Vilniaus atsiminimuose rašiusi: Galiausiai visiems iš galvos

containment of the Jewish population in a single district in Vilnius became unfeasable for demographic reasons alone. The establishment of the ghetto in the 17th century was impeded by complications in property acquisition as well as by the wars with Sweden and Russia, famine and plague. The initial term for the preemption of the property was prolonged for another 15 years, then for 25, and for 20 years, and so on. When another plague at the beginning of the 18th century had devastated the towns and cities of the GDL and the numbers of population decreased drammatically, the limitations for Jews in their trades were abandoned in the hope of reanimating urban life. These circumstances and demographic factors caused Jewish immigration into the Lithuanian provinces from neighbouring regions, and the Jewish population in Vilnius, as elsewhere, grew. The Jewish living places and their activities were not confined to the areas of the Jewish quarter as it was intended, despite the efforts of other citizens of Vilnius for a century or two on. According to the Charter issued by the Grand Duke in 1742, Jews were allowed to engage in trades and to settle anywhere in Vilnius with the exception of the two main arteries of the city: one leading down to the Cathedral from the Gates of Dawn, and the other from the Gates of Trakai to the Church of St. Johns.51 According to the 19th century historian A. S. Bershadsky, the strife of the Vilnius citizens to contain Jewish activities and enterprises in a single quarter was finally lost after the decree by the King in 1792 that conceded the Jews the right to settle anywere in the city, including in its principal streets as well52. However, numerous other historical documents give evidence that the final abolition of any limitations for Jewish trades, specifically those concerning the links between the Gates of Dawn and Cathedral, and the Traku Gates with St Johns, was only reached in 1861. 39


Nr. 26 | Šulhoifo kasdienybė. Atvirukas. Fotografas F. Krauskopfas. 1916. An ordinary day in Schulhoyf. Postcard. Photographer Fritz Krauskopf. 1916.

40


išdulkėjo nurodymai apie uždarą kvartalą, arba getą. Vilnius niekada neturėjo uždaro, siena apsupto geto ar vartų, rakinamų nakčiai. Vaizdingos arkos virš dviejų gatvių Vilniaus žydų kvartale nėra geto sienos, jos skirtos pastatams siaurose gatvelėse sutvirtinti.53 Getų neatsirado ir kituose XIV–XVIII a. Lietuvos miestuose, bet žydų gyvenamoji erdvė buvo apibrėžiama tam tikromis gatvėmis ar kvartalais; juose susitelkusios žydų bendruomenės (kahalai) paprastai naudojosi didžiojo kunigaikščio ar kitų privačių valdų savininkų privilegijomis. Apibendrindama getų neatsiradimo LDK miestuose priežastis, J.  Šiaučiūnaitė-Verbickienė nurodo ir silpną miestų savivaldą, LDK miestams būdingą jurisdikcijų netolygumą, kai dalis jų ploto priklausė skirtingiems savininkams54.

A ghetto had never been established in Vilnius, but the Vilnius Jews had certainly preserved the features of concentration and seclusion, in terms of space, as well as of religion, culture and life in the city for a long time. In her memoirs of Vilnius in 1938–1947, the American historian Lucy Schildkret  Dawidowicz wrote: <…> eventually the question of a restricted quarter – or a ghetto – faded away. Never had there been a walled ghetto in Vilna’s history or gates that were locked at night. The picturesque arches over two streets in Vilna’s Jewish quarter were not, as has often been supposed, remnants of a ghetto wall. They were only architectural devices to brace the facing two- and three-story buildings on the narrow streets.53 There were no ghettos formed elsewhere in Lithuanian cities up to the 18th century nor later on, although areas of Jewish settlements used to be delimited by particular streets or districts. The Jewish communities there were usually under the jurisdiction of the Grand Duke or of other landlords. Another explanation, as indicated by J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė, as to why ghettos were not formed in the GDL, could be the weakness of municipal organisation, and discontinuities of jurisdiction in the cities of GDL.54

41


Nr. 27 | Eksdivizinių namų išsidėstymas (eksdiviziniai namai pažymėti tamsesne spalva). 1808. The exdivision house location (exdivisions marked in black). 1808.

Nr. 28 | Žydų gatvės planas (juoda spalva pažymėta šiaurinė pusė, tamsiai pilka – pietinė pusė). 1808. Žydų Street (the Northern side marked in black, and the Southern in darker grey). 1808.

Nr. 29 | Plane 244 posesija – ilgas pastatas, susisiekiantis su Mėsinių gatve. 1808. The long building bordering Mėsinių Street is the possession no. 244. 1808. 42


Žydų kvartalo eksdiviziniai namai

Exdivisions in Žydų Street

Su nepavykusio geto steigimo ir pastatų neišsipirkimo žydų kvartale istorija susijęs Vilniaus eksdivizinių namų fenomenas. Pasak Petro Šalčiaus, eksdivizija – tai toks kreditorių reikalavimų patenkinimas, kai kreditoriai perima visą skolininko turtą ir jį pasidalija proporcingai skoloms. Kreditoriaus gautas turtas tampa jo nuosavybe. Tačiau realybėje eksdivizijos vykdavo labai sunkiai ir kreditorių nenaudai. Bylos tęsdavosi po kelias dešimtis metų55. Pasak vieno XIX a. šaltinio, Vilniaus eksdiviziniai namai – tai užkratas, dėl kažkokio teisinio senų laikų paklydimo įsisukęs į patį miesto centrą56. Vladas Terleckas, remdamasis S. Rubinšteino 1901 m. istorine eksdivizinių namų apybraiža, rašė, kad per tradiciją (lot. traditio – perdavimas) skolintojas perimdavo valdyti atitinkamą skolininko turto dalį tol, kol susigrąžins suteiktą paskolą ir palūkanas. Per eksdiviziją (lot. exdivisio – padalijimas) skolintojai perimdavo skolininko turtą ir jį pasidalydavo pagal suteiktų paskolų dydį. Manoma, kad Lietuvoje eksdivizijos institutas atsirado XVIII a. pirmojoje pusėje ir veikė iki 1840  m., kol buvo panaikintas Lietuvos statutas57. Kaip Vilniaus žydų kvartalo įkūrimas XVII  a. ir jam nustatyta namų įsigijimo tvarka paveikė vėlesnių šimtmečių žydų įsigyvenimą mieste ir nekilnojamojo turto valdymą, 1892  m. dienraštyje Vilniaus žinios (Виленский вестник) papasakojo S.  Rubinšteinas. Pateikiame jo straipsnio ištrauką: Eksdivizija susiformavo tuomet, kai nebuvo įstatymo, leidžiančio skolų padengimu išparduoti skolininko turtą. Eksdiviziniai teismai skolininko turtą išdalydavo kreditoriams už paskolas. Eksdiviziniai teismai, nors ir seniai panaikinti, kelių dešimčių griūvančių namų pavidalu įsiamžino Vilniaus centre. Šie teismai nebuvo įteisinti Lietuvos statuto. Statutas net neturėjo tokio termino, o ir Pirmojo Lietuvos statuto (1529), ir dar

The history of the unfulfilled plans to have a Jewish ghetto in Vilnius and the inability of its prospective inhabitants to appropriate the buildings in it resulted in a phenomenon of exdivisions, an exdivided real property. Exdivision is an economic term meaning, in a definition by the Lithuanian historian of economics P. Šalčius, enforcement of creditors' requests by means of division of the debtor's property among the lenders in proportion to the amount of their loans. The estate divided by the creditors in this way would in parts become their property. In reality, however, the court processes of exdivision were very complicated and would often end to the disadvantage of the lenders. The litigations would last for decades55. A source of the 19th century compared the exdivisions of Vilnius to a pest or a plague roosting at the very centre of the city due to some juridical fallacy of the past56. Another Lithuanian economist Vladas  Terleckas draws on S. Rubinstein’s outline (1901) of the history of exdivisions in Vilnius when he says that the lender by tradition [lat. traditio – a transfer, or extradition] would take a part of the property of the debtor into his possession until the loan would be paid back with interest. To sum up the accounts, by exdivision the lenders would take the debtor's property and divide it between them in proportion to their loans. It is generally agreed that the practice of exdivision originated in the first half of the 18th century and persisted up to the 1840, when the Third Statute of Lithuania was abolished57. S.  Rubinstein, mentioned above, had sketched in Vilnia News in 1892 the way by which the foundation of the Jewish quarter in the 17th century and the method that had then been set for the obtainment of the buildings in it, had been of consequence for further patterns of Jewish life in 43


Nr. 30 | Taip atrodė daugelis kiemų Vilniuje, nepasiturinčių gyventojų kvartaluose. 1918. One of the backyards of the poor in Vilnius. 1918.

ilgai po Trečiojo Lietuvos statuto priėmimo the city and to the modes of of their prop(1588), skolos buvo išieškomos tradicija. erty management. Here follows an extract <...> Eksdivizijos tvarka įkeistas turtas (kar- from S. Rubinstein’s historical review: Extu ir atiduotas tradicija) jau būdavo išdali- division took its form at the time when there jamas amžinai visų kreditorių nuosavybei was no law set for selling-out of the debtors proporcingai paskolų dydžiui. Lietuvoje­property for redemption of the debts. An exdieksdivizija kaip institucija susiformavo apie visional Court would partition the property XVIII a. pirmąją pusę, bet buvo įteisinta apie of the debtor among the lenders. Although XVIII a. vidurį. Tokiu būdu, kaip teisės insti- abolished a long time ago, the exdivisional tutas, eksdivizija egzistavo apie 80 metų, kol Courts have their heritage in dozens of de1840 m. buvo panaikintas Lietuvos statutas, composing buildings at the centre of Vilnius. taip pat ir eksdivizinis įstatymas.58 These Courts had not been validated by the Įstatymas [pagal tradiciją – aut.] lei- Lithuanian Statute. There had not even been do laikinai užstatyti dvarą paskolai gauti. a term in the Statute for the practice, while Savininkui būdavo paliekama teisė išsipirkti after the 1st Lithuanian Statute (1529), and užstatytą turtą be laiko apribojimo, svarbu after the 3rd one (1588) as well, for a long buvo grąžinti skolą. Pasitaikydavo atvejų, time a tradition had been used for exaction kai kreditorius valdė užstatytą turtą visą of debts. <...> The property that had been gyvenimą ir po jo mirties užstatytas turtas impawned by exdivision (as well as that by atitekdavo jo paveldėtojams arba būdavo tradition) used to be partitioned among the 44


perduodamas valdyti asmenims, perpirkusiems skolą. Vis dėlto nei kreditorius, nei jo įpėdinis niekada nebuvo laikomas turto savininku. Ilgainiui susiformavo dvi tradicijos (lot. perdavimo) formos – terminuotoji ir neterminuotoji: terminuotoji taikyta tuomet, kai dvaro pajamos turėjo padengti ne tik paskolos palūkanas, bet ir kapitalo dalį; neterminuotoji – kai pajamos padengdavo tik paskolos palūkanas. Tradicija įkeistas dvaras atitekdavo tik pirmajam kreditoriui, antrasis kreditorius skoloms išieškoti negalėjo įgyti jau įkeisto dvaro, net jei turto dydis būtų leidęs tai daryti.59 S. Rubinšteinas teigia, kad eksdiviziniai teismai pradėjo galioti ne anksčiau kaip 1771  m., nors pavienių atvejų pasitaiko ir 1760 m., ir kad būtent jų pagrindu (dėl didelės žemvaldžių skolos) ir buvo suformuota eksdivizijos teisė. Šiuo laikotarpiu, kai nei egzistavo ipoteka, nei buvo rengiamos viešos varžytynės įskolintam nekilnojamajam turtui išparduoti, – eksdivizija išdalyti dvarą kreditoriams buvo vienintelis būdas išbristi iš skolų. Daugelio didikų pavardės figūravo eksdivizinių teismų bylose. Bankrutavę skolininkai, bet dažniau jų įpėdiniai, susitarę su kreditoriais, kreipdavosi į teismą su prašymu pradėti eksdivizinį-taksatorinį teismą. Šiam teismui atstovavo valdininkai, žemės matininkai-taksatoriai ir pareigūnai, kurie aprašydavo ir įvertindavo skolininko turtą, nagrinėjo skolas, nustatydavo skolos dalis ir galiausiai padalydavo turtą kreditoriams pagal pirmenybę. Dalijimas būdavo laikinas – kai skolintojui buvo paliekama teisė išsipirkti turtą per dešimt metų, ir amžinas – kai bankrutavusio skolininko turtas būdavo išdalijamas kreditoriams. Neįvykdžius įsipareigojimų laikina eksdivizija galėjo būti pakeista amžina. Eksdivizinių teismų nuosprendis turėjo būti įvykdomas neatidėliotinai po nuosprendžio, nepaisant nepatenkintos šalies apeliacijos į aukštesnę instanciją, nekilnojamojo turto dalis (atitinkanti skolos dydį) pereidavo kreditorių nuosavybėn. Tačiau kreditoriui nesumokėjus turto mokesčio turto valdytojais buvo skiriamos vietos globos įstaigos tol, kol bus sumokėti mokesčiai.

creditors in proportion to their loans for their perennial use. In Lithuania, the institution of exdivision was formed in the first half of the 18th century and was legalised by the middle of the century. So it was for 80 years, until the abolition of the Lithuanian Statute in 1840, and of the law of exdivision as well, that the exdivisions had been legal practice58. The law [of tradition – auth.] allowed one to terminately pledge an estate for a loan. The owner was secured the right to redeem his property once the loans were paid. There had been instances of a creditor keeping the property pledged in his possession until his own death and the pledge would then go to his inheritors or to the redeemers of the loan. Still, neither the creditor nor the inheritor would be considered possessors. Eventually, two forms of the terminated and interminable tradition had settled down; the terminated one would be applied when the income of an estate would cover the loan interest and part of investments; and the interminable one for the interest alone. The estates pledged by tradition would go to the first creditor of its owner; and the next creditor could not have the estate already pledged even if the worth of the possession would have allowed it.59 <...> The exdivisional Courts had been functioning since 1771, and there were a few cases of exdivision in 1760 as well, so the exdivisional law had been formed by precedent due to the large debts of landlords. There were no mortgage laws nor auctions to be arranged in these times, so partitioning of property to creditors by exdivision would be the only way to dispose of debts. Names of many Lithuanian grandees appeared in lawsuits of this kind. Bankrupt debtors or, more commonly, their descendants, having agreed with creditors, would plead for initiation of legal proceedings of assessment and exdivision. The Court of exdivision was represented by officials, landsurveyors, and clerks to describe and appraise the bankrupter,s property and debts and to parcel his possessions on behalf of the creditors in proportion to their loans. Exdivision could either be terminated by a period given for its 45


Apeliacijos sukeldavo begalinius naujus sudėtingus bylinėjimusis, kuriais buvo užversti teismai. Tad po 1840 m. panaikinus eksdivizinius teismus, kai kurios bylos užbaigtos tik po pusės amžiaus.60 Svarbu pabrėžti, kad iš pradžių eksdivizija taikyta tik žemietijų žemės turtui (tik dvarams). Nekilnojamas turtas mieste, ypač namai, nebuvo dalomi, tad didesnių problemų dėl priežiūros nekildavo. Bet kai kelių aukštų mūrinis namas būdavo išdalijamas aukštais, butais ar kitomis dalimis tarp kelių kreditorių, jis nuvertėdavo, kaip dalimis supjaustytas paveikslas, moneta ar knyga. Privačių namų išdalijimo žala neapsiribojo vien privačia sfera, palietė ir visuotinę teisę, ir visuomeninį interesą, nes išdalytas namas nuvertėdavo, prastėdavo jo priežiūra. Todėl namų išdalijimas buvo griežtai draudžiamas įstatymų, o 1764 m. net išleisti du įstatymai: vienas bendras visiems miestams ir antras – išskirtinai Vilniui, Gardinui, Minskui, Kaunui ir dar keliems miestams. Įstatymas skelbė, kad miesto namai (orig. – каменицы), kiemai, sklypai už skolas iš savininkų turi būti parduoti magistrato tik vienam savininkui, o gautos lėšos skirtos skoloms padengti. Šiuo įstatymu buvo įvesta tuomet galiojusios Magdeburgo teisės taisyklės pataisa, pagal kurią nekilnojamąjį įsiskolinusio asmens turtą buvo draudžiama parduoti iš varžytynių, namas buvo atiduodamas kreditoriams naudoti, iki bus atgauta paskolinta suma su procentais (panašiai kaip pagal tradiciją). Taip namai nebuvo dalijami. Rusijos imperijos teisėje išleistas vienintelis įsakas, liudijantis eksdivizinių namų egzistavimą Vakarų gubernijose (Свод Законов Гражданских, изд. 1857 г., ч. I, т. X, ст. 1390). Straipsnyje nurodyta: eksdivizinių namų dalys gali būti parduotos tik pilnai ir tik kitiems namo savininkams, be teisės skaldyti. Tenka atkreipti dėmesį, kad 1848  m. birželio 14  d. įstatymas, priimtas bendruoju senato susirinkimu, remiantis kažkokiu privačiu atveju, matyt, dėl kažkokio Vilniaus eksdiviznio namo bylinėjimosi proceso. Kitaip senatas nebūtų leidęs įstatymo tik Vilniaus gubernijai; bet valstybės taryba, 46

owner to rebuy the property; or interminable when the possessions of the bankrupt person would be split among the creditors for perpetual use. Nonfulfillment of the liabilities in the first case were to be reversed into interminable exdivision. The verdict of the Exdivisional Court was to be implemented from the moment of its pronouncement, notwithstanding possible appeals of the dissatisfied side to the higher instance of the Court. In the case of the creditors nonpayment of the property tax, a local institution would be appointed to take care of the assets until the accomplishment of the taxation. Nevertheless appeals against the decisions of Exdivisional Courts would issue in extended and complicated litigations and the lawcourts would be overloaded by them for a long time, – so that some of the trials would last up to the end of the century even after the abolition of exdivisions in 1840.60 It is essential to note that the first exdivisions took place in the countryside and were only applied to landed estates, while the urban realty would not be partitioned, so there was no trouble with the maintenance of it. When in later times the city's real estate, houses in particular, would be disjointly shared-out in separated flats, floors etc. among several creditors, their worth would decline, as it would when a painting or a coin or a book is split. The damage, thus done by the practice of exdivision, was not limited to the private interest, but the common law and public wealth were affected as well, for the value and maintenance of the exdivision [the divided property – auth.] would degenerate. In view of this, numerous prohibitive laws were issued forbidding partition of buildings; in 1764, two decrees of the kind were declared - one for all the cities in general, and another for the cities of Vilnius, Gardin, Minsk and Kaunas in particular. The law stated that the pledged urban stonework, yards or sites must be sold by city magistrates to no more than one proprietor, and the gains to be used for redemption of the loans. In this way, the regulation of the Magdeburg Law had been amended so that the possessions of the indebted proprietor


sutikusi su senato išvadomis, pripažino galimybę šį įstatymą pritaikyti ir kitoms Vakarų gubernijoms: „nes ir jose, – rašoma Tarybos nuomonėje, – gali būti analogiškų atvejų“. Neabejotina, kad eksdivizinių namų niekur kitur, kaip Vilniuje, nėra. Be to, neabejotinai šis įstatymas turi tik neigiamą poveikį, t. y. eksdivizinių namų savininkų teisių apribojimą, prieštaraujantį 1390  straipsniui, pagal kurį savininkams leidžiama parduoti dalį be apribojimų. Taip buvo siekta panaikinti nenormalią eksdivizinių namų padėtį, sumažinus savininkų skaičių, ir galiausiai grąžinti vieną namą vienam savininkui. Kiek pavyko pasiekti šį tikslą, liudija [pora dešimčių – aut.] eksdivizinių namų Vilniaus centre. Kita vertus, galima prielaida, kad XIX  a. penktajame dešimtmetyje buvo praleista proga panaikinti tokią visais atžvilgiais neįprastą namų valdymo formą kaip eksdiviziniai namai. <...> Jie yra tam tikra neteisėta ydingų manipuliacijų pasekmė, praeities liekana.61 Eksdivizinio kvartalo kilmę S.  Rubinšteinas savo apybraižoje aiškino Vladislovo IV 1633 m. privilegija ir vėlesniais jos pakeitimais, priimtais dėl žydų kvartalo įsteigimo sukurtomis nekilnojamojo turto įsigijimo jame aplinkybėmis: Kad pardavėjai nekeltų kainų, o pirkėjai nesiūlytų per žemų, buvo įsakyta atlikti visų namų įvertinimą. Priverstinai turėjo būti parduoti ir namai, priklausantys labdaros organizacijoms. Krikščionių namai, atiduoti žydams už skolas (turbūt tradicija) turėjo būti perduoti jų nuosavybėn. Bet ši, kaip ir kitos privilegijos, ir Lenkijos karalių įsakymai apskritai, ne iš karto buvo vykdoma, tad kėlė tik dar daugiau sumaišties kasdieniame gyvenime, dėl jos atsirado naujų nesutarimų tarp suinteresuotų šalių – žydų ir magistrato. Dėl abiejų pusių keliamų intrigų, potvarkis buvo pildomas, taisomas ir keičiamas; ne vėliau kaip po pusantrų metų, 1634  m. rugsėjo 16  d., krikščionims uždrausta įsigyti namų žydų kvartale, o 1636 ir 1644  m. žydams leista gyventi visame mieste be apribojimų, kol įsigys namų steigiamame gete. Namams įsigyti nustatytas 25  metų terminas. Pagal

would not be put up for sale and the buildings in the debtor's possession would only be transferred to the creditors for fixed-term use until the redemption of the loan and interest – the way it used to be done by the Law of tradition. Thus the buildings had been prevented from partition. There was another decree by the Russian government that evidenced the presence of exdivided buildings in the Western governorates (Свод Законов Гражданских, изд.  1857  г., ч.  I, т.  X, ст.  1390). It was postulated that the parts of the exdivisions should only be sold as a whole and not partitioned. The decree issued by the Senate in 14 July 1848 must have been urged by some private case of exdivision in Vilnius, for it was directed to the Vilnius governorate solely. The Council of State admitted the relevance of its application to the other Western governorates too, “for there is a possibility of similar cases there as well”. There can be no doubt, however, that nowhere else were there exdivisioned houses except in Vilnius. Moreover, there is no doubt that the consequences of this decree were mainly negative and contradictory, for the right of the proprietors, as outlined by the article 1390, to sell their property in parts had been curtailed. How successful had been the effort to abolish the practice of exdivision by decreasing the number of proprietors of a house after its sale can now be seen by quite a few [up to ten at that time – auth.] exdivisions at the very centre of Vilnius. We might suppose that in the fifth decade of the 19th century there was a possibility to deal with the abnormality of exdivision as a way to possess a house, but it had been lost. <…> Exdivisions had persisted as a consequence of perverse manipulations, an illegitimate remnant of the past.61 The origin of exdivisionary practice was associated by S.  Rubinstein with the charter of 1633 by Władysław IV Vasa, and following its modifications that were aimed at establishing a Jewish quarter in Vilnius and setting the procedure for appropriation of the buildings in it by the Jews: <…> to prevent the sellers from raising costs, or 47


Nr. 31 | Vaizdas į Šulhoifą iš Žydų gatvės po 1944 m. bombardavimo. Fotografas J. Bulhakas. 1944. A view into Schulhoyf from Žydų Street after the bombings of 1944. Photographer J. Bułhak. 1944.

48


1646 m. Vladislovo IV raštą, krikščionys kreditoriai, atgavę įkeistų namų žydų kvartale, neturėjo teisės juose gyventi, jų išnuomoti arba juos parduoti ne žydams. 1661 m. karalius Jonas Kazimieras Vaza vėl pratęsė namų įsigijimo terminą, o jo įpėdinis Mykolas Kaributas Višnioveckis 1669 m. pratęsė terminą dar 20-čiai metų. Tą patį 1698  m. padarė ir Augustas  II. Pagaliau 1738 ir 1776  m. privilegijomis namų pirkimas buvo dar pratęstas. Taip Vilniaus žydams pavyko uždelsti geto steigimą, bet ir miesto valdžia į tai žiūrėjo atlaidžiai, ir tie, kam buvo draudžiama įsigyti namų žydų kvartale, nė nemanė šio įsakymo laikytis. Jie sudarydavo „Wiederkaufs-kontrakt“, kokių dar nebuvo Lietuvoje. Šios sutartys, iš pradžių pasirašomos trejiems metams, tęsdavosi daug metų. Taip elgėsi ir tokie asmenys kaip jėzuitų akademijos rektorius Voicechas Ceciševskis ar pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega, vėliau padovanojęs savo teisę rektoriui. Jų pavyzdžiu sekė ir mažiau įtakingi žmonės, nes XVIII a. viduryje žydų kvartale, įsteigtame 1633 m., tebuvo vos 14  namų, kurie priklausė žydams. Žydams dideli ir brangūs šio kvartalo namai buvo neįperkami: ir prieš 100, ir prieš 200 metų žydai stokojo pinigų, o jeigu kas ir turėdavo reikiamą sumą, kapitalas buvo panaudojamas investicijoms į verslą. Buvo paklausios nedidelės patalpos  – dešimtoji, dvidešimtoji namo dalis – krautuvei, smuklei įrengti. Be to, turintys nekilnojamojo turto mieste – kad ir kokio dydžio, nors nedidelę trobelę – jau buvo vadinami namo savininkais (balebus) ir turėjo daugiau teisių. Tačiau iki XVIII a. galimybių įsigyti namą žydų kvartale buvo nedaug. XVIII a. antrojoje pusėje teisininkų kazuistika išplėtė eksdivizijos teisę ir dideli namai buvo išskaidyti į mažas dalis: paskolinęs kelis šimtus zlotų stambiam žemvaldžiui, žydas galėjo tikėtis anksčiau ar vėliau gauti norimą namo dalį ir tapti nors nedidelės dalies namo savininku, nes skolų išieškojimo tvarka įkeistas namas eksdivizija atiteks kreditoriui. Štai dėl tokių fatališkų aplinkybių mūsų epocha [XIX amžius – aut.] paveldėjo eksdivizinių namų.62

the buyers from devaluating the possessions, it was decreed to make appraisal of all the buildings. The houses belonging to charitable organisations ought to be sold as well. The Christian homes pledged to the Jews for loans ought to be conceded (possibly by tradition) to their possession. The charter, however, did not come into effect at once, like many other decrees by the kings of Poland, and only more confusion and discontents between the Jews and the magistrate resulted from it. Due to the plots and machinations of both sides, the charter was supplemented, changed and rewritten. On the 16th of September1634, half a year past it,s declaration of it, Christians were forbidden to acquire real property in the Jewish Quarter, while in 1636 and 1644 Jews were allowed to live in the whole city without constrain until the homes in the Quarter be obtained by them. The term set to do it had been extended to 25 years. The decree by Władysław IV Vasa of 1646 set prohibition on Christian creditors, once they had re-bought the houses in the Jewish Quarter pledged for loans, to live there themselves or to rent them to non-Jews. In 1661 the King Jonas Casimir Vasa prolonged the term for acquisition of the buildings by Jews, and so did his successor Michał Korybut Wiśniowiecki in 1669 ( for 20 years more). The term was prolonged by Friedrich August II in 1689 as well; and the charters of 1738 and 1776 also extended it. The inability of Vilnius Jews to obtain property impeded the establishment of a ghetto, but the city authorities were permissive too, while those forbiden to acquire property in the Jewish quarters did not care to obey. They would make Wiederkaufs-kontrakts, which was a novelty in Lithuania. These kind of contracts would be signed for the period of three years, but would eventually last for many years to come. They became a common contract among nobles and dignitaries: the rector of the Jesuit academy and the Vice-Chancellor Casimir Leo Sapieha had arranged them; – the latter had transfered his rights to the property to the rector later on. Those less influential, followed the example, 49


Nr. 32 | Šulhoifas po 1944 m. bombardavimo. Iš dešinės matyti įėjimas į sinagogą (vaizdas iš Žydų gatvės). Fotografas J. Bulhakas. 1944. Schulhoyf after the bombings of 1944. On the right-hand side one can see the entrance into the Synagogue (view from Žydų Street). Photographer J. Bułhak. 1944.

Nr. 33 | Namo nuomos Žydų gatvėje skelbimas (kaina metams – 1400–1500 rb). 1910. Advert for a house to rent on Žydų Street. Annual rent - 1,400-1,500 rbs. 1910.

Nr. 34 | Buto Nr. 5, kuris yra Šv. Georgijaus prospekte (dab. Gedimino pr.) nuomos skelbimas. „Nuomos klausimais kreiptis į kiemsargį.“ 1899. Rental advertisement for Flat no. 5 on St Georgy Avenue (currently Gediminas Ave.): "Any enquiries about the rent should be addressed to the yard-keeper." 1899. 50


Eksdivizinių namų laikas ir vieta padeda suprasti jų atsiradimo istoriją. XVIII a. – eksdivizijos apskritai, ir eksdivizinių namų konkrečiai, išradimo šimtmetis, gausiai pilnas faktų, liudijančių neramumus, kurie griovė visuomeninį gyvenimą, bjaurojo Lietuvos kraštą ir turėjo kur kas blogesnių pasekmių nei eksdiviziniai namai. <...> Pati vieta, kurioje prisiglaudė eksdivizinių namų, iš esmės, kaip ir dirva, nėra nei išskirtinė, nei prastesnė už kitas miesto dalis; vieta nėra priežastis to, kad joje yra tokių keistybių kaip eksdiviziniai namai, bet ji įdomi dėl laiko, sukūrusio šį reiškinį, kuris atsitiktinai atsirado šioje teritorijoje. Eksdivizinių namų vieta iš labai senų laikų sudaro kvartalą, kuriame gyveno išskirtinai žydai. Garsaus istoriko Narbuto liudijimu, didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316–1341) laikais Vilnius buvo padalytas į skirtingas dalis, pagal gyventojų kilmę. Penktadalis Vilniaus buvo apgyvendintas karaimų ir žydų. „Jo ribos buvo šios: nuo Stiklių turgaus link gatvės, vedančios prie Trakų vartų. Nuo jų prie kairiojo Vokiečių gatvės kampo, iš ten – skersgatviu į kairę, prie turgaus (Rotušės aikštėje). Liaudis šią miesto dalį vadino „juoduoju miestu“. Ar tai buvo pačių žydų pasirinkta vieta gyventi, ar jie čia apgyvendinti priverstinai, istorija nutyli. Bet tai, kad vėlesniais laikotarpiais ši miesto dalis oficialiai buvo skirta gyventi žydams ir kitose gatvėse jiems pirkti turtą ir gyventi buvo draudžiama, – visiems žinomas faktas ir daugeliui dar atmintinas, nes draudimas galutinai buvo panaikintas prieš gal kokius trisdešimt metų. Pagal gyvenimo organizavimą žydų – vėliau eksdivizinių namų – kvartalas yra ne kas kita kaip Vilniaus getas, neįtikėtai panašus į Romos getą, skirtumas tik toks, kad Romos getas egzistavo tris šimtmečius: įkurdintas popiežiaus Pauliaus IV bule 1555 m. liepos 15 d., panaikintas tik 1847  metais. Vilniaus getas išsilaikė du su ketvirčiu šimtmečius: įsteigtas karaliaus Vladislovo IV privilegija 1633 m. sausio 19 d., panaikintas Aleksandro II 1861 m. spalio 27 dieną.63 Taigi, kaip paaiškėjo iš XIX a. S. Rubinšteino pasakojimo, Vilniuje, steigiamo

so that by the middle of the 18th century there were no more than 14 houses belonging to Jews. For the majority of the Jews, the big and costly buildings in the Quarter had been unaffordable one hundred, as well as two hundred years before, and if there were some among them with the sum of money required, they would rather invest it in some enterprise. A small lodgement constituting a tenth or a twentieth part of a house would have been requested for a shop or tavern; the more so that even a tiny property in a city would make its owner a baleboste, a citizen with more rights at his disposal. But there were very few opportunities to purchase a house in the Jewish Quarter untill the 18th century. The judicial casuistry amplified the right of exdivision and large buildings were being partitioned into small parts; so that a Jew, having loaned some hundred zloty to a grand landlord, could expect to obtain part of a large house when, as a pledge, it would by exdivision go to the creditor, once the law of exaction of debt was applied. Such were the fatal circumstances that originated the phenomenon of exdivisions in our epoch [i. e. the 19th century – auth.].62 The time and scene may help understand the history of the exdivision houses too. The 18th century provided circumstances for the practice of exdivision, and for exdivision as a kind of property, to destroy; nonetheless, the numerous disorders that played havoc with the social order in Lithuania and disfigured the country at that time had far more destructive consequences than the exdivisions. <...> the site where the exdivisioned buildings found a place had been inhabited by Jews for a very long time. <...> People call this place a “black city”. It is unknown whether the site had been chosen by the Jewish settlers themselves, or they had been forced to settle in it, but it is true that in the later times the Jews were legally settled exclusively in it and their living in other sites of Vilnius, as well as purchase of property outside the boundary, had been forbidden. That is a widely known fact, and the prohibitions were only abolished some thirty years before. To judge by 51


Nr. 35 | 2-jų kambarių buto nuomos skelbimas (kaina metams 140 rb). 1910. Advert for a 2-room apartment rental (140 rbs p. a.). 1910.

Nr. 36 | Skelbimas: „Pamestas lombardo kvitas. Radusįjį prašo palikti redakcijoje.“ 1910. Advertisement: “Lost pawnshop receipt. If found, please leave it at the Editorial Office”. 1910.

geto teritorijoje, susiformavo ir toks fenomenas kaip eksdivizinių namų kvartalas. Tam įtakos turėjo istorinės aplinkybės, o jų susitelkimą būtent Žydų gatvėje, matyt, lėmė gatvės prekybinė paskirtis. Kad geriau suprastume gatvės šurmulį, pailiustruosime eksdivizinių namų komerciškumą skaičiais: 1853  m. Žydų  gatvės eksdiviziniuose namuose prekybos patikrinimo metu buvo užregistruota 1 smuklė ir 87  krautuvėlės: 18 – metalo gaminių sendaikčių parduotuvių, 17 – padėvėtų drabužių, 11 – batų, 7 – grūdų, 8 – miltų, 5 – smulkmenų, po 4 – silkių ir gelumbės atraižų, po 3 – sviesto, miltų ir kruopų, po 2 – žvakių, siūlų, kojinių, vienoje prekiauta druska ir aliejumi64. 1854 m. prekybos patikrinimo metu registruota 81 krautuvėlė: 19 – padėvėtų drabužių, 14 – siūlų, 13 – kruopų, 9 – grūdų, po 6 – silkių ir batų, 5 – miltų, po 2 – metalo sendaikčių, žvakių, po 1 – arbatos ir cukraus, kojinių, sviesto, gelumbės, bakalėjos prekių65. 52

the manner of the settling of the Jews in this quarter, it is nothing less than a Vilnius ghetto, so very much like that in Rome where it had survived for three hundred years: it had been established by a bull of Pope Paul IV on the 15th of July 1555, and was dissolved no earlier than in 1847; while the Vilnius ghetto endured for two hundred and a quarter years, established by Wladislaws IV Vasa on February 19th 1633, and dissolved by Alexander II in October 27th 1861.63 S.  Rubinstein’s account makes it evident that it was in the territory of the intended ghetto that the district of exdivided houses had been formed. Historical circumstances had conditioned the phenomenon, while the concentration of these formations in the Jewish Quarter could have been correlated to its suitability for trade. Numbers can justly illustrate the industries on site: an Inspection in 1853 had registered in its records one tavern and 87  shops clustered in the exdivision


Pavyzdžiui, 1896 m. Vilniaus įmonių apžvalginėje knygoje eksdiviziniuose namuose buvo karininkų amunicijos krautuvė, moterų ir vyrų drabužių parduotuvių, grūdų, maisto prekių krautuvėlių, skrybėlių ir siuvėjų cechų, stalių, skardininkų dirbtuvių66. Žydų  gatvėje buvo 7 smuklės (Volpianskio, Š. Kliačko, Kenigsbergo, po 2 – marijavičių ir Šv. Dvasios vienuolyno namuose)67, 3 duonos kepyklos (Šv. Dvasios, Kliačko ir 236  posesijose)68, 248  name  – kirpykla ir felčeriai69. Net ir įsigyta maža nuosavai krautuvėlei skirta patalpa, žydams, kaip nekilnojamojo turto savininkams, pridėdavo daugiau teisių. Turėti tegul ir nedidelį verslą prekybinėje gatvėje žydams buvo siekiamybė. Dėl draudimų žydams prekiauti centrinėse miesto Aušros vartų–Didžiosios–Pilies ir Trakų–Dominikonų–Šv.  Jono  gatvėse iki 1861 m., artimoje centrui Žydų gatvėje įsikūrė daugybė mažų smulkių prekeivių žydų krautuvėlių, amatininkų dirbtuvių, cechų. Gatvės prekybinė paskirtis lėmė ir kai kurių pastatų likimą. Pirmiausia dėl įvairiausių perstatinėjimų (dažniausiai būdavo ploninamos sienos didinant krautuvėlių plotą, iškertamos naujos durys ar didinami langai, nesilaikant statybos taisyklių, įrengiami papildomi įėjimai į rūsį ir kita) pažeistos namų konstrukcijos. Kita vertus, eksdivizinių namų priežiūra buvo komplikuota. Daugybė skundų liudija, kad savininkai sunkiai susitardavo tarpusavyje, o valdžiai tarp kelių dešimčių savininkų buvo sunku surasti pažeidėjus. Juolab kad savininkai paprastai patys šiuose namuose negyvendavo – nuomodavo patalpas nepasiturintiems miestiečiams žydams. Todėl namai stovėjo neremontuoti ir netvarkyti. Deja, nepavyko aptikti dokumentų, liudijančių, kad būtų atlikta eksdivizinių namų inžinerinės būklės ekspertizė, tačiau tiesa, kad 1892  m. birželio 11  d. Rusijos imperijoje priimta Miestų nuostatų redakcija, kurioje skirta daugiau dėmesio miestų sanitarinės būklės pagerinimui, išjudino ir Vilniaus administraciją. Ją galėjo paskatinti ir 1892  m. kovą–balandį Vilniaus

buildings of the Jewish Quarter. To list some of the commercial units in the exdivisions, there were 18 metal junk shops, 17 secondhand clothes shops, 11  shoe shops, 7  cereal shops, 8 shops sold flour, 5 - junk, 4 - herring and another 4  - baize cut-offs, 3 sold butter and 3 flour and groats, there were 2 candle shops, thread shops and sock shops, and one selling salt and oil. Next year there were 81 - shops: 19 - sold secondhand clothes, 14  - threads, 13  - groats, 9 - cereal, 6 - sold herring and another 6 shoes, 5 - f lour, 2 - metal junk, another 2 - candle shops, and tea and sugar, while socks, butter, and baize were sold in single shops, and there was a grocer's65. In 1896, the Register of Enterprise in Vilnius enumerated those settled in the exdivisioned houses as follows: a military equipment shop, another selling clothes for men and women, grain and food shops, and workshops of hatmakers, tailors, woodworkers and tinkers66. There were seven taverns in Žydų St. (owned by Volpiansky, Sh. Kliacko and Kenigsberg, while the Mariavite Order and the Monastery of St Spirit owned two taverns each)67, three  bakeries (one owned by the St Spirit, another by Sh. Kliacko, and the third was in the possession 236)68, and in the 248th possession there was a barber’s shop and feldsher’s offices69. Any possession of a place for a shop, however small, would vest some additional rights to its owner; so it was advantageous for Jews to have at least a tiny trade. Since Jews were prohibited to trade in the central streets of Vilnius, i.e. those leading from the Gates of Dawn through Didžioji (Main) and Pilies (Castle)  Streets, and Trakų, Dominikonų and St John's Streets, it was in Žydų St. that multitudes of small Jewish shops, crafts and workshops took place. However, the commercial use of the street determined the sad fate of some of the buildings. All kinds of rearangements in the inside quarters of a house would take place: the walls would be thinned for a small shop to gain space, other doors, a 53


žiniose (Виленский вестник) S. Rubinšteino publikuotas straipsnis. Kaip bebūtų, jau tų pačių metų liepą Vykdomoji sanitarijos komisija atliko eksdivizinių namų ir aplink esančios teritorijos būklės ekspertizę. Patikrinimo protokole rašyta: 22 eksdivizinių namų, esančių Vokiečių, Žydų, Mėsinių ir Stiklių gatvėse, apžiūra parodė, kad namų savininkai ir butų gyventojai pasitiko Komisiją pasiruošę, todėl antisanitarinių pažeidimų rasta nedaug: visur buvo įrengtos buitinių atliekų ir ekskrementų duobės, sienos butuose – balintos, butai – sutvarkyti, nors ir ne iki galo. Tačiau visų sanitarinių pažeidimų nuslėpti nepavyko. Komisijos nustatyta: septyniuose namuose pakeisti kiemų grindinį, 20-ties namų savininkams įsakyta sutvarkyti buitinių atliekų dėžes, t. y. duobės dugną išplūkti moliu [taip buvo daroma, kad pamazgos nesiskverbtų į dirvą ir neterštų šulinių vandens – aut.], o pačioms dėžėms įtaisyti naują dugną70. Penki namai neturėjo nuosavų tualetų ir keturių namų gyventojai naudojosi tualetu Sinagogos kieme. Devynių namų savininkai įpareigoti pataisyti tualetuose grindis ir perdaryti sėdynes. Šuliniai aptikti tik penkių namų kiemuose, vienas šių šulinių, įrengtas per arti šiukšliadėžės, sanitarijos komisijos paliepimu uždarytas. Iš 15-os namų rūsių ir 20-ties namų palėpių skubos tvarka liepta išvalyti ten prisirinkusias šiukšles. Visuose namuose košimo dėžės įrengtos pagal taisykles, bet dviejų namų sutrūnijusias dėžes rekomenduojama atnaujinti, o trijų namų savininkai įrengė kanalizacijos vamzdžius. Dviejų namų rūsiuose įrengtos gyvenamosios patalpos neatitinka sanitarinių normų: vieną jų apskritai numatyta uždaryti, o kitą, kur yra riestainių kepykla ir šalia gyvenamosios patalpos, – apskritai iškeldinti. Keturių namų patalpos kiemsargiams neatitinka sanitarinių normų ir turi būti uždarytos, o kitų keturių patalpos – išvalytos ir sutvarkytos.71 Visa tai savininkai įpareigoti atlikti per 14 dienų. Tais pačiais metais nežinomo autoriaus išleistoje Vilniaus sanitarinės būklės apžvalgoje pacituota ekonominio žurnalo redaktoriaus Subotino nuomonė: <...> 54

passage to the basement, or a window cut through, and the basic constructions of the building would be harmed. On the other hand, the maintenance of the exdivided buildings was difficult. Numerous complaints addressed to municipalities show that it was complex for the multiple owners of a single house to reach agreement; while the city authorities would struggle in confusion to find the offender among dozens of them, – the more so that the owners would rather rent their quarters to those more deprived than live there themselves. In consequence, the homes stood without upkeep and repair. We have not found any records of evaluation of the structural conditions of the exdivision houses in Žydų St., but other documents with regards to the issue remain. After the new release of the Regulations for the Cities in the Russian Empire on the 11th of June 1892, with extended articles on sanitary supervision of the cities included, the authorities of Vilnius were set in motion too. S. Rubinstein’s paper in the Vilnia News could had been another inducement for the municipality to form the Sanitary Commission to conduct an examination of the exdivision houses and the surrounding areas. There is a protocol recording the procedure and conclusions of the examination of 22 exdivisions carried out on Vokiečių, Žydų, Mėsinių and Stiklių Streets: The Inspection had concluded to lay new pavement in five backyards of the buildings and 20 owners were instructed to line with clay the base of pits for their household waste bins [to prevent litter polluting water of the wells - auth.] …70 It had also found that there were no toilets in nine of the houses and their inhabitants used those in the courtyard of the Synagogue. Only five backyards had wells in them and one of these had to be closed by decision of the Inspection since its location was too close to the waste bin. It was ordered to clean up garbage in 15 basements and in 20 lofts without delay. And there were two cellars with living quarters found in them falling short of any sanitary


eksdivizinių namų su jų suvargusiais, sunykusiais gyventojais apžiūra palieka slegiantį įspūdį. Namai, kad ir mūriniai, bet aptriušę, o medinės galerijos labai abejotinos būklės, langai neretai išdaužtais stiklais, vidiniai laiptai – mediniai, siauri ir supuvę, žodžiu, laiptai padaryti taip, kad gaisro metu nukentėtų kuo daugiau žmonių. Laiptų šonuose, durų vietoje, – siauros angos, kurios veda į purvinus, drėgnus, suplėkusius apartamentus žemomis lubomis ir troškiu oru, kiemai, kad ir grįsti, bet purvini, ant grindinio pilami nešvarumai ir pamazgos. Namų sienomis leidžiasi purvinos, dvokiančios juostos, bet už viską baisiau – požeminiai urvai rūsiuose. Pirmą kartą, – rašo Subotinas, – kai mes priėjome prie tokios patalpos, net negalėjome numanyti apie jos egzistavimą: priešais matome skylę, pusiau pridengtą apipuvusiomis lentomis. Aplink ją mėtėsi likučiai daržovių, žuvies kaulai, skudurai. Štai Žydų, Mėsinių, Stiklių gatvių eksdivizinių namų vaizdinys. Be to, eksdivizinių namų būklė kasmet prastėja, nes nėra kam pateikti pretenzijų dėl namo nepriežiūros.72 Yra ir daugiau tų metų įrašų apie antisanitarines gyvenimo sąlygas žydų kvartale. Greičiausiai inspektuoti imtasi po to, kai 1892 m. išleistos Miestų nuostatų pataisos, kuriose daug dėmesio skirta miesto sanitarinei būklei, miesto aplinkai pagerinti. Taip pat ir spaudoje paskelbta daugiau skandalingų straipsnių apie kritinę miesto sanitarinę būklę. 1892 m. Vilniaus gubernijos atmintinėje (Памятная книжка Виленской губернии), parengtoje 1893 m., publikuota daktaro V.  S.  Zalkindo disertacijos Vilniaus medicininė ir topografinė apybraiža (Опыт медико-топографического описания г.  Вильны) ištrauka. Kaip viena prasčiausių sanitarinės būklės vietų minimas ir žydų kvartalas: Šią miesto dalį galima laikyti pačia prasčiausia sanitariniu-higieniniu požiūriu, nes šios gatvės namų kambariuose, daugiausiai užimančiuose 5–7  kubinius sieksnius erdvės, neretai gyvena po tris–keturias šeimas, kurių kiekviena turi ne mažiau nei po penkis narius. Trys ketvirtadaliai šių gyventojų – vaikai, atliekantys kambaryje, o

standard; it had been resolved [by the Inspection – auth.] to close one of them altogether, and the other one placed near a bagel bakery to be dislodged.71 The term set for the owners to make all arrangements was 14 days. In an anonymously published and written sanitary review of the same year, Subotin, the magazine's economics editor, was quoted saying: The exdivided homes with their shabby, weary inmates leave one depressed. The houses are seedy even though they are stonework, their galleries of wood are of a very dubious state, windows are often broke, staircases inside mostly wooden, narrow and decayed as if they were designed to injure as many persons as possible in the case of fire. There are narrow holes in the walls on both sides of the staircase where there should be doors, and they lead to the dirty, damp and musty apartments with low ceilings and stuffed air; and the backyards of the homes are muddy even though they are paved, and swill and dishwater pours out of them into them. Streaks of smelly mud on the outside walls of the buildings, but even creepier are the underground cellars, not seen from outside, for when we for the first time approached one, there was just a hole covered with rotting planks, and with scraps of vegetables, fishbones and rags cluttered around. This is the true site of the exdivisions in the streets of Žydų, Mėsinių and Stiklių. It should be noted that the condition of the houses is deteriorating with each passing year for there is no one to appeal to about the neglect of these buildings.72 There were more records on the unsanitary living conditions in the Jewish Quarter. The periodicals of the time would issue scandalous accounts of the sanitary neglect of the city in general. In the Book of Reports on the Vilnius Governorate (Памятная книжка Виленской губернии) of 1892, issued in 1893, there is an extract from the dissertation by Dr.  V.  S.  Zalkind, An Outline on Medical Topography of Vilnius, (Опыт медикотопографического описания г.  Вильны) in which the Jewish Quarter is mentioned 55


Nr. 37 | Skelbimas: „Šalia parduotuvės „Vaikų pasaulis“ pamesta piniginė. Grąžinusiam bus atsilyginta.“ 1910. Advertisement: “A yellow wallet lost near the store Children's World. The finder will be rewarded”. 1910.

Nr. 38 | Naudotų daiktų pardavimo skelbimas: „Parduodamas pianinas, veidrodis, lova, indauja.“ 1910. Advertisement of furniture on sale: “piano, mirror, cupboard, bathtub and other things”. 1910.

jei ir ne jame, tuomet prie pat slenksčio, gamtos reikalus. Jeigu prie to pridėtume, kad šie būstai skendi tokioje prietemoje, kad neretai ir dieną įžiebiamos žibalinės lempos, skleidžiančios dūmus ir paišus, bus nesunku suprasti, kokia oro kokybė šiose patalpose.73 Kokia prasta buvo šių namų būklė, liudija 1910 m. birželio 2  d. Žydų  gatvės 236 posesijos namo (nr. 5) tragedija. Ji įrodo, kad nei miesto administracija, nei patys savininkai nebuvo linkę investuoti į šiuos namus. Tragedija, – rašė dienraštis Mūsų kapeika (Наша корейка), – įvyko 18.45  valandą.74 Sugriuvo trijų [vėliau rašyta – keturių – aut.] aukštų fligelis Žydų gatvėje: 1910  m. gatvėje budintis policininkas, pastebėjęs pradėjus traškėti ir deformuotis namo sienas, pradėjo šaukti, jog namas 56

as one of the most unclean places in Vilnius from the sanitary point of view: The sanitary-higienic characteristics of this district are the poorest in the city for in the quarters of its homes, typically not exceeding 5–7 cubic sagenes [in Lithuania, up to the 20th c., one sagene amounted to six feet, or 1,83m] in airspace, three or four families would sometimes share a place, up to five members each. Three fourths of the tenants would be children relieving themselves on the spot, or barely outside the door. Even more, the darkness in the flats is such that oil lamps are needed even during the daytime, smoke and smut in the air, and one can appreciate the quality of life in the place.73 A disastrous outcome of the wretched state of the buildings was the collapse of the 236th possession (No. 5) in Žydų St. on


griūva. Dienraštyje rašyta, kad, laimei, tuo metu name buvo keli gyventojai, ješivoje studijuojantys berniukai, krautuvėlių pirkėjai ir patys prekybininkai, šalia namo sėdėjusios uogų ir žalumynų prekybininkės. Visi jie išbėgo į gatvę. Žuvo vienintelė duonos krautuvėlės savininkė Chaja Sora Černer, čia prekiavusi 25 metus. Ji uždelsė rinkdama prekes ir nespėjo išbėgti į lauką...75 Amžininkai namo griūtį aiškino tuo, kad eksdivizijos namai perleisti nuomininkams, kurie, siekdami pelno, platino patalpas, plonindami pagrindines sienas, gilindami rūsius, darydami naujus įėjimus. Vlado  Drėmos nuomone, prekybininkai irgi keitė namų konstrukcijas, pristatydami trečius ir net ketvirtus aukštus76. Greičiausiai taip ir atsitiko 236 posesijos namui: pristatytas ketvirtas aukštas, perdarytos sienos galėjo pakenkti namo konstrukcijai. Namo atstatymo data nežinoma, bet tai galėjo įvykti ne anksčiau kaip 1912 m. vasarį. Tai liudija tuomet Vilniaus miesto valdybai pateiktas pirmojo aukšto savininkės Marijanos  Chovtin, felčerio Chovtino įpėdinės, namo atstatymo projektas77. M.  Chovtin bylinėjosi su kita namo savininke Sora  Tauba Blušinskaja, nes neva į pirmojo aukšto namo rekonstrukcijos planą neįtraukė S.  T.  Blušinskajai priklausiusios krautuvėlės78, o aptikti keli dokumentai dėl nesutarimų su name buvusio Ramailės ješivos [rabinų ir žydų žemesniųjų dvasininkų seminarija – aut.] valdyba leidžia teigti, kad M. Chovtin bylinėjosi ir dėl neteisėtai pateikto prašymo leisti ješivos valdybai atkurti mokyklą buvusiose patalpose griuvusio namo antrajame aukšte. Man buvo pranešta, – rašyta M. Chovtin pranešime Vilniaus miesto valdybai, – kad kažkokios dabar jau neegzistuojančios Ramailės ješivos vyresnieji miesto valdybai pateikė prašymą leisti atstatyti namo antrąjį aukštą ir įrengti Ramailės ješivą. Bet neaišku, kokiu būdu miesto valdyba priimanti tokį sprendimą. Prašydami virš mano namo užstatyti antrąjį aukštą, ješivos vyresnieji kartu pripažino, kad namas priklauso man. Tuomet jie privalo gauti mano sutikimą. <...>

the 2nd of June in 1910, that revealed the reluctance of either the possessors or the city's administrative bodies to invest in or fund the maintenance of the dilapidated homes. There was an account of it in the daily called Nasha Kopeika (Наша копейка): a three-storey (four-storey in later accounts) outbuilding collapsed at 6.45 p.  m.75 The policeman on duty noticed the walls bending and cracking, and shouted that the house was falling down. There had been some people inside, according to Nasha Kopeika, – a few student boys at Yeshiva, attendants to the shops and shopmen and a few saleswomen of greens and berries sitting in the street. Everyone had gottten out except for Chaja-Sora Cherner, the owner of the baker's shop, who had been selling her goods for 25 years there. She had been delayed trying to bag her goods, and didn't have enough time to escape... Contemporaries explained the accident as caused by the tenants' illegal efforts to enlarge their quarters by thinning the supporting walls, lowering the basements or constructing new entrances. In the opinion of Vladas Drėma, the shoppers were altering the structures of the houses too, adding extra floors (one or even two) to a single-storey building this way damaging... its construction and the general view of the street76. The ruin of the 236th  possession must have been predestined this way too, for a third floor had been added and its supporting walls could have had destructive effect on it. The specific date of its reconstruction is unknown, but it could not have happened before February of 1912. There is a testimony about this in the form of a project proposed by the owner of the ground floor of the building, Mariana Chovtin, who inherited it from a feltcher, Chovtin77. M.  Chovtin had been put on trial with another owner of the 236th  possession, Sora Tauba Bluchinskaya, whose shop had not been included in the project78; and possibly for another reason concerning illegal application for restitution of the academy 57


Nr. 39 | Ramailės skersgatvis Vilniuje. Fotografė S. Urbanavičiūtė-Subačiuvienė. 1944. Ramailės Alley in Vilnius. Photographer S. Urbanavičiūtė-Subačiuvienė. 1944.

Tuo aš pareiškiu, kad Ramailės mokykla neturi tokios teisės ir aš be abejonių protestuoju prieš tokį sprendimą. Ši mokykla antrajame aukšte egzistavo gavus mano protėvio ir mano tėvo sutikimus, o po jo mirties – ir mano. Dabar, kai namas sugriuvo, mokykla daugiau neegzistuoja, kartu nustojo galios ir mokyklos valdytojų įgaliojimai. Tokiu būdu jie jau nebeturi teisės prašyti atkurti mokyklą be specialaus leidimo. <...> Nekyla abejonių, kad sugriuvęs namas Žydų gatvėje buvo eksdivizinis ir štai jau eksdivizinio teismo nutarimu apatinis aukštas (vienas kambarys su virtuve ir dvi krautuvėlės su rūsiu ir kambariu, išeinančios į kiemo pusę), turintis 18 × 12 aršinų nuosavoje žemėje (orig. – на вотчиной земле), išskirtas vienam savininkui. Ši teisė perėjo mano tėvui, o paskui man ir kitiems įpėdiniams, iš kurių jų dalis aš įsigijau. Antrąjį aukštą eksdivizinis teismas skyrė kitam asmeniui, bet tik ne Ramailės ješivai. Prijungus Lietuvos kraštą (orig. – Литовский 58

by the board of Ramailės Yeshiva on the ruined building’s first floor. The sophisticated report, submitted to the City Directorate of Vilnius, by M. Chovtin ran as follows: I have been informed of a request presented by the heads of some by now nonexistent Ramaile's Yeshiva to reconstruct the first floor in the two storey building for a school. It is inconceivable on what ground the City Directorate could have made its resolution. By their request to add another floor, the Heads of the Yeshiva have aknowledged my ownership of the building, in the face of which my permission should be pursued. <…> I declare by this my protest and claim the Ramailės Yeshiva has no rights for any construction on the location. The school on the second floor had existed after the consent of my grandfather and my father, and then my own. Now the house being ruined, there is no school any more and the licence is disposed of, after which they are not in


край) prie Rusijos imperijos, Lietuvos statutai buvo panaikinti ir įsigaliojo Rusijos įstatymai. Šie įstatymai draudė skaldyti namus į atskiras dalis, bet iki tol suskaidyti namai taip ir liko. Visa tai patvirtina 1396 str. 2  pataisa: „Iki 1848  m. Vakarų gubernijose buvo leidžiama pardavinėti eksdivizinių namų dalis, bet, kad namai nebūtų dalijami dar smulkesnėmis dalimis, tik kitiems namo savininkams.“ Išleidus šį įstatymą, skaidyti namus turėjo būti uždrausta. Tuo tarpu leidimas Ramailės ješivai užstatyti antrą aukštą virš namo dalies grąžins namą į Lietuvos statuto laikus. Todėl juriskonsulo sprendimas užstatyti antrą aukštą virš mano namo dalies yra neteisingas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, prašau miesto valdybą atšaukti suteiktą Ramailės ješivai leidimą statyboms.79 Vis dėlto 236 posesijos namo tragedija privertė miesto administraciją susirūpinti eksdivizinių namų būkle ir 1910  m. liepą pradėti ekspertizę. 1911  m. rugsėjo 24  d. miesto valdybos sudarytoje pažymoje buvo nurodyta: Po namo griūties Žydų gatvėje 1910 m. birželio 2 d. Vilniaus gubernatorius pasiūlė miesto valdybai sudaryti komisiją Žydų ir gretimų gatvių namų techninei apžiūrai atlikti. Komisija suformuota 1910 m. birželio 4 d., vadovaujant M. F. Dobrovolskiui, dalyvaujant miesto architektui ir šio padėjėjui bei gubernijos inžinieriui Soninui. Komisija 1910 m. gruodžio 3 d. miesto valdybai pateikė ataskaitą su namų apžiūros protokolais. Protokolų originalai išsiųsti Vilniaus gubernatoriui, kopijos įteiktos policmeisteriui, prašant su apžiūros rezultatais supažindinti eksdivizinių namų savininkus ir įpareigoti nedelsiant pradėti remonto darbus, tinkančius žiemai, o kitus darbus atlikti statybos sezono metu80. Tačiau eksdivizinių namų savininkai priešinosi sprendimui, rasdavo įvairių priežasčių namų renovacijos darbams atidėti. Pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad likusiems 236  posesijos pastatams reikėjo atlikti tokius darbus: Gružeso dalyje pirmojo, antrojo ir trečiojo aukšto apipuvusius medinius laiptus pakeisti metaliniais; antrajame ir trečiajame aukštuose Bojarino dalyje pakeisti

position to request the restitution of the Yeshiva without a distinct permission for it. There can be no doubt that the building that suffered a collapse had been exdivided, and by the decree of the Exdivisional Court its ground floor (including a room with a kitchen, and two stores with a cellar and a room with entrances outside), with a lot of 18x12 arshins (71,12cm) of owned land, had been given into possession of a single owner. Its inheritor had been my father, then myself with other successors, and I had their parts purchased. The first floor of the house had been given to another owner by the Exdivisional Court, but not to the Ramailės Yeshiva. When Lithuania was annexed by the Russian Empire, the Lithuanian Statute had been abolished and Russian laws came into effect. The Russian laws had prohibited division of buildings among several proprietors, but the buildings that had been partitioned before were left as they were. That was confirmed by the second amendment of the article 1396: “it is permitted to sell parts of the exdivision houses to the other owners of it alone, so that the house would not be partitioned into still smaller parts.” The further division of buildings has been prohibited this way. Meanwhile, permission for the Ramailės Yeshiva to build another floor on my part of the two-storey house would bring it back to the times of the Lithuanian Statute. On these grounds, the decision by the Legal Counsel to license the construction of the floor above my own part is inappropriate. Therefore, I ask the City Directorate to revoke the consent to the Ramailės Yeshiva’s restitution.79 The tragedy of the 236th possession made the city authorities take into account the disorder in the exdivisions and an examination of the buildings was initiated in July 1910. A notice of the City Directorate referred to the Governor having implied to form a Commision for technical inspection of Žydų and neighbouring streets. The Commision had been formed with the guidance of M. F. Dobrovolsky and the municipal architect with his assistant engineer Sonin, and by the 3rd of December 1910 it 59


skilusias pertvaras, medinius laiptus – metaliniais; Toros draugijos name perdaryti byrančias antrojo ir trečiojo aukšto sienas; Kavano dalyje sutvirtinti suskilusias antrojo ir trečiojo aukštų sienas, medinius laiptus pakeisti metaliniais; Glazo dalyje pakeisti medinius laiptus metaliniais; knygrišių sinagogos dalyje pakeisti supuvusias gegnes ir perdaryti lubas81. Nesutikę savininkai prašyme miesto galvai aiškino, kad remonto darbams atlikti neturi lėšų: duonos kąsniui uždirbame amatu, gyvename su didelėmis šeimomis, atsidūrėme beviltiškoje padėtyje, vienam mūsų  – Berkai  Glazui – 1911  m. lapkritį teko mokėti 300  rb baudą už rekrūto prievolę, tad jis savo dalį įkeitė: „esu beviltiškoje padėtyje, ir jeigu dabar pradėti remonto darbus – mums su vaikais teks voliotis po atviru dangumi“. Todėl nuolankiai prašome Jūsų didenybę atsižvelgti į neturtingų namo dalių savininkų padėtį ir nukelti mūsų namo dalių remonto darbus iki kitų metų gegužės.82 Eksdivizinių namų ekspertizė užtruko kone pusmetį – paskutiniai namai apžiūrėti lapkritį ir visų jų būklės išvados buvo panašios: supuvusios pertvaros ir gegnės, apgriuvę skliautai, byrančios sienų plytos, įlinkusios sienos ir lubos, apibyrėjęs tinkas ir pan. Tad tikėtina, kad eksdiviziniai namai iš tikrųjų buvo užkratas, įsėlinęs į patį miesto centrą dėl kažkokios senų laikų teisinės klaidos. Eksdiviziniai namai taip ir liko neremontuoti iki Pirmojo pasaulinio karo. Tai žinome iš 1915  m. gyventojų prašymo, kuriuo buvo dar kartą atidėtas Techninės komisijos nurodymas atlikti būtinus remonto darbus ir reikalui esant dėl ypač šaltos žiemos iškeldinti gyventojus iš pavojingų patalpų iki balandžio 23  dienos83, o 1915 m. vasarą Lietuvą okupavo kaizerio kariuomenė. Vilniaus žydų gyvenimas apsunko. Vilniuje viena po kitos keitėsi okupacinės valdžios. Kiekvienas okupantas revizuodavo gyventojų turtą ir mobilizuodavo juos priverstiniams darbams – taip pat ir žydus. Po pilietinio karo Rusijoje, gelbėdamiesi 60

submitted a report with conclusive entreaty to inform the homeowners of the results of the examination and to initiate repairs of the buildings, those performable in the in the winter season - immediately, and the remaining ones in the next suitable term.80 The owners, nevertheless, resisted the resolution and pointed to every possible obstacle in the hope of deferring the renovation81. In one of the cases, the tenants of a house pleaded the city authorities that they did not have the means for the repairs needed: We work for a living and our families are large, so now our situation is hopeless. There is one of us, Berka Glaz, who had had a fee to pay for the duty of recruitment in the amount of 300 roubles and he had pledged his part: “Now I have come to a dead end for when the reconstruction is started I have to go out and live roofless with my family and kids.” Therefore we beg Your Majesty to take into account the situation of the poor owners and to postpone the reconstruction works until the month of May of the next year.82 The next examination of the exdivisions lasted for another half of that year, and the evaluation of their condition in November did not differ much from the previous one. The buildings had not been renovated until the First World War – we know this from the tennants' appeals to the authorities, in fulfillment of which the necessary reconstruction required by the Technical Commission, with the resettlement of the tenants required, has been postponed due to the severe winter, until April 23rd 191583, but then in the summer of that year, Lithuania was occupied by the German Kaiser’s army. The life of Vilnius Jews was deteriorating under the constantly changing occupying forces. Every occupying power would requisite the property of inhabitants and mobilise them for labour. Seeking refuge from pogroms after the Russian Civil War, thousands of Jewish refugees flocked to Vilnius. At the end of the First World War, the reinstatement of the Lithuanian


nuo pogromų, į Vilnių suplūdo tūkstančiai žydų pabėgėlių. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuva atkūrė valstybingumą, o 1920 m. Vilniuje beveik dviem dešimtmečiams įsitvirtino Lenkijos valdžia. Tačiau gyvenimas žydų kvartale mažai keitėsi. Kaip ir iki Pirmojo pasaulinio karo, Vilniuje veikė daugybė maldos namų (kloizų, sinagogų), religinių mokyklų (hederių, ješivų) ir pensionų, kitų žydų bendruomenei svarbių organizacijų, aibė smuklių, biliardinių, krautuvėlių, dirbtuvių, cechų. Ir net sumenkę bendruomenės finansiniai ištekliai nesutrukdė žydams ir toliau plėsti kultūros, švietimo ir religinių organizacijų. Veikė daug žydiškų mokyklų, buvo leidžiami dienraščiai ir žurnalai, veikė žydų teatrai, remtas religinis gyvenimas, finansuojamos gausios privačios sinagogos, ješivos, labdaros organizacijos. Žydai taip pat sudarė pusę Vilniaus prekybininkų, daug žydų kūrė pramonės įmones. 1920  m. Vilniuje gyveno 46 500 žydų, arba 36 proc. visų miesto gyventojų, 1931  m. – 55  000, tai sudarė 29 proc. visų gyventojų84.

Republic had been declared, but in 1919 Poland had annexed the city of Vilnius for the next 20 years. The life in the Jewish Quarter did not change much, in spite of hostilities and the swelling antisemitism of Polish radical nationalism in the third and particularly the fourth decade. The houses of prayer, kloyzes and synagogues, Yeshivas and cheders as well as expanding secular schooling were on their usual schedule, and shops, guilds and workshops, pubs and poolrooms, boarding-houses, all kinds of charitable societies and other organizations important for Jewish life continued their existence, notwithstanding the deterioriating financial state of the community. There were Jewish schools for primary education taught in Yiddish or Hebrew; and the Institute of Jewish Science and Research had been founded. Half of the commercial enterprises and industries in Vilnius were run by the Jews. And the Jewish population in Vilnius amounted to 46 500 in 1920, and to 55 000 by 1931, i. e. to 29 percent of the population.84

61


Nr. 40 | Ramailės skersgatvis (fone matyti Strašūno bibliotekos fragmentas) po 1944 m. bombardavimo. Fotografas nežinomas. Ramailės Alley (a fragment of the Strashun Library can be seen in the background) after the bombings of 1944. Unknown photographer. 62


Žydų kvartalas

Jewish Quarter

Žydų gatvėje iš viso buvo 15 posesijų, kurių kiekvienas pastatas turėjo ypatingą istoriją, susipynusią su gyventojų biografijomis ir žydų kvartalo kasdienybe. Iki Antrojo pasaulinio karo pietinėje gatvės pusėje vienas šalia kito rikiavosi kampinis Vokiečių ir Žydų  gatvių 246  posesijos namas, 245, 244, 236, 243 posesijų namai. Visi jie apgriauti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, galutinai sunaikinti sovietų valdžios XX a. penktuoju–šeštuoju dešimtmečiais. Toliau šioje gatvėje stovėjo ir tebestovi tokio likimo išvengę 242, 241 ir 240 posesijų namai (dab. nr. 2, 4a, 4). Šiaurinėje gatvės pusėje prie kampinio Vokiečių ir Žydų gatvių (380 posesijos) namo šliejosi Gaono sinagoga (247  posesija). Toliau rikiavosi ilgiausias šios gatvės pastatas su kruopų krautuvėlėmis (vėliau – Strašūno biblioteka), už kurio gilyn į kiemą stovėjo Didžioji sinagoga ir kiti Šulhoifo pastatai, užėmę 248  posesijos sklypą. Šios posesijos pastatai ribojosi su vienu didžiausių 249 posesijos namu. Manoma, kad 249  posesijos name gyveno Gaonas. Visi šie pastatai taip pat neišliko. Iki mūsų dienų išliko du namai – 250 ir 251 posesijų (dab. nr. 1 ir 3). 246, 245, 244, 236, 243, 242, 241 posesijų namai pietinėje Žydų gatvės pusėje ir trys (380, 247, 249 posesijų) namai bei dalis 248 posesijos pastatų šiaurinėje pusėje kartu su 379, 378, 377, 376 namais (fasadais, nukreiptais į Vokiečių gatvę, o kitu galu – į Šulhoifą) pačioje miesto širdyje suformavo eksdivizinių namų kvartalą. Šie pastatai, aklinai užpildyti parduotuvių ir krautuvėlių ir gyvenami daugybės neturtingų žydų, – buvo turbūt tankiausiai apgyvendinti namai Vilniuje. Pavyzdžiui, 380  posesijos name 1901  m. septyni savininkai turėjo 22 patalpas (4 – trijų kambarių, 6 – dviejų, likusios – vieno kambario): vieno kambario butas priklausė Senajam kloizui, devyni butai (3 – trijų kambarių, 3 – dviejų, 3 – vieno kambario) buvo apgyvendinti, kituose įrengtos komercinės

There were 15 possessions in total in Žydų St., each building had a special history, interwoven with the biographies of its inhabitants and the daily life of the Jewish Quarter. Until the Second World War, on the south side of the street, the corner house of Vokiečių St. and houses of the 246th, 245th, 244th, 236th, 243d possessions on Žydų St. were aligned next to each other. All of them were damaged at the end of the Second World War, and were completely destroyed by the Soviet government in the forties and fifties of the 20th  century. The houses of the 242nd, 241st and 240th of possessions (now – nos. 2, 4, 6) escaped such a fate and stand in this street to this day. On the north side of the street, at the corner house of Vokiečių and Žydų Streets (380th  possession), there was the Gaon Synagogue (247th  possession). Farther on stood the longest building in this street  – the groats’ warehouse (later the Strashun Library), behind which stood the Great Synagogue and other Schulhoyf buildings occupying the plot of the 248th possession. The buildings of this possession had a border with one of the largest houses of the 249th  possession. It is believed the Gaon lived in the house of the 249th possession. All these buildings did not survive either. Today only two houses are preserved – the 250th and 251st possessions (now – No. 1 and No. 3). The houses of the 246th, 245th, 244th, 236th, 243d, 242d, 241st possessions in the south of Žydų St. and three houses (of 380th, 247th, 249th possessions) and part of the buildings on the north side of the 248th – possessions, together with houses no. 379, 378, 377, 376 (the façades facing Vokiečių St. and the other side facing Schulhoyf ), formed a whole quarter of exdivision houses. These buildings housed many shops and stores, and many poor Jews lived there. These were probably the most densely populated premises in Vilnius. For 63


Nr. 41 | Sinagogos griuvėsiai po 1944 m. bombardavimo. Fotografas nežinomas. The remains of the Synagogue after the bombings of 1944. Unknown photographer.

64


patalpos85. 236 ir 244 posesijų dviaukštis namas 1910 m. turėjo net 34 savininkus, be to, jame buvo įsikūrę penki kloizai86. 241 posesijos name XX  a. trečiuoju dešimtmečiu veikė smuklė ir biliardinė87, greta – 242 posesijos name – pirmosios gildijos pirklys Zavelis Germaizė įsteigė kloizą. 244 posesijos name įsteigta rabino Chaimo  Nachmano Parneso ješiva, Elijašo mokykla [orig. Rusijos dokumentuose rašoma: школа Елияша, пришколок Елияша, молитвенная школа Елияша, молитвенный дом Елияша ir kitos panašios modifikacijos; kadangi jos paskirtis liko neaiški, o pati „mokykla“ turėjo kelis „filialus“, vartosime terminą Elijašo mokykla – aut.], užėmė 8-ą butą 246 posesijos namo trečiajame aukšte88. Gaono namas apgyvendintas tankiausiai: 1892  m. buvo apie 50 butų, juose gyveno apie 500 gyventojų89, 1941 m. – 187 gyventojai90. XIX  a. pabaigoje modernėjanti visuomenė liberalizavo ir labai uždarą žydų bendruomenę. L. Davidovič rašė, kad per du dešimtmečius po Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje kūrėsi savita modernioji žydų kultūra, kaip seno ir naujo, pasaulietiškumo ir religingumo, sionizmo ir antisionizmo sąveika. Tarpusavyje varžėsi hebrajų ir jidiš kalbos, atsirado žydų literatūra lenkų kalba, klestėjo ir liaudiškoji, ir aukštoji žydų kultūra: 1938  m. pasaulis nebebuvo toks kaip 1895-aisiais. <...> Išskyrus aršiausius ortodoksus, kurie norėjo išlaikyti šimtametę praeitį, žydai troško išsiveržti už ekonominių ir intelektinių geto ribų ir mėgautis šiuolaikinės visuomenės pranašumais.91 Žydų, kaip ir visų kitų tautybių, jaunimas tarpukariu mieliau ėjo į kiną nei studijavo religinius raštus. Pats Vilnius, Niujorke užaugusios L.  Davidovič akimis, nusileidęs net Varšuvai, jau nekalbant apie jos gimtąjį miestą, buvo ramus provincijos miestas: Vilniaus gatvėms trūko didmiesčio šurmulio, skubančių žmonių minios bulvaruose, nebuvo ir transporto spūsčių. <...> Net žydų kvartalui stigo pašėlusios Varšuvos žydų rajonų energijos ir bruzdesio.92

example, in the house of the 380th possession in 1901, seven owners had 22 premises (4 premises had three rooms, 6 premises had two rooms, the rest had one room): the one-room apartment belonged to the Old kloyz, eight apartments (3 apartments had 3  rooms, 3  apartments – 2  rooms, 3 apartments – 1 room) had tenants, others were functioned as commercial premises85; two-storey house of 236th and 244th – position (in the plan – a long building reaching into Mėsinių St.) In 1910 there were even 34 owners, and there were five kloyzn in it;86, in the 1920s, the tavern and the billiards could be found in the house of the 241st possession87, besides – the merchant of the first guild Zawel Germaize established a kloyz in the 242nd possession house, the Rabbi Chaim Nachman Parnes’ yeshiva was established in the house of the 244th parsonage, the Elyash school [in orig. Russian documents – школа Елияша, пришколок Елияша, молитвенная школа Елияша, молитвенный дом Елияша and other similar modifications (school, prayer house) and because its true purpose is not known, and the “school” had many “branches”, we will use the name Elyash school. It occupied the 8th apartment on the third floor of the 246th possession house88, and the Gaon’s house (249 th possession) was populated most densely: in 1892 there were about 50 apartments, up to 500 inhabitants lived in it, in 1941 – 187 inhabitants90. At the end of the 19th  century, the more modern society liberalised a very closed Jewish community. Lucy  Dawidowicz wrote that, in two centuries after the First World War, an innovative Jewish culture was forming in Vilnius – the interplay between old things and novelties, secularism and religiosity, Zionism and anti-Zionism. Hebrew and Yiddish languages competed with each other, Jewish literature appeared in Polish, a popular and highbrow form of Jewish culture flourished: in 1938, the world was no longer as it was in 1895s: <...> Except for the headstrong Orthodox who wanted to preserve the past, the Jews wanted 65


Nr. 42 | Skelbimas: „Reikalingos sijonų siuvėjos.“ 1910. Advertisement: “Skirt tailors needed”. 1910.

Nr. 43 | Darbo skelbimas: „Antspaudų fabrikui lengvam darbui reikalingos mergaitės ir raštingi berniukai, turintys gražų rašymo braižą.“ 1910. Job advertisement: “The stamp factory is seeking girls and literate boys with good handwriting skills for easy work.” 1910.

Žydų gatvė ir tarpukariu buvo žydų kvartalo centras ir ašis. Šulhoifas į ją pritraukdavo bendruomenės narius, kurie rinkdavosi pasidalyti naujienomis, tiesiog paplepėti ar sužinoti paskalų. Čia, pasak I. Coheno, buvo skelbimų lentų su įvairiais religinio ar kitokio turinio pranešimais. Per Pirmąjį pasaulinį karą Šulhoife būdavo skelbiamos žinios apie karo veiksmus, žuvusiuosius, vokiečių valdžios įsakymai93. Ši vieta iki pat Antrojo pasaulinio karo buvo ir piligrimystės centras: L.  Davidovič atsiminimuose rašo, kaip kasmet spalį per Gaono mirties metines talmudistai, rabinai mokslininkai ir dievobaimingi žydai susirinkdavo 66

to get out beyond the economic and intellectual limitations of the ghetto and enjoy the benefits of a modern society91. In the interwar period, the young Jews, like those of all other nationalities, preferred to go to the movies, rather than studying religious scriptures. Vilnius itself, in the eyes of L. Dawidowicz who grew up in New York – was even less impressive than Warsaw (and certainly not New York), a quiet provincial city: the streets of Vilnius lacked a city’s hustle and bustle, rushing crowds in the boulevards, and there were no traffic jams. <...> Even the Jewish Quarter lacked the crazy energy and commotion of the Jewish areas in Warsaw92.


pasiklausyti mokslingų kalbų ir liaupsių Gaonui94, atvykę žydų ortodoksai iš viso pasaulio su virpuliu ir nuoširdžia pagarba pastovėdavo prie stalo, prie kurio rabis Elijas kalbėdavosi su savo mokiniais95. Per šventes ir kitomis ypatingomis progomis į Didžiąją sinagogą vis dar susirinkdavo apie 5 000 žmonių96. O didžiųjų žydų švenčių išvakarėse, kai krautuvininkai žydai visame Vilniuje uždarydavo parduotuves, miestas tarsi apmirdavo ir atgydavo tik kitą rytą, kai minios žydų imdavo plūsti į maldos namus. Nepasirūpinęs iš anksto bilietu į renginius, į Didžiąją sinagogą tokiomis dienomis negalėjai net patekti. Žydų gatvė ir toliau garsėjo savo maldos namų gausa. Be Didžiosios sinagogos, jų būta beveik kiekviename gatvės name. Katalogo Synagogues of Lithuania (Lietuvos sinagogos) sudarytojai XX a. pradžioje vien Šulhoife priskaičiavo 12 privačių sinagogų ir dar dešimt kituose Žydų gatvės pastatuose97, o C. H. Krinskis knygoje Synagogues of Europe (Europos sinagogos) mini Šulhoife buvus 14 sinagogų ir studijų namų98. Vieni jų buvo puošnūs, gerai išlaikomi ir gausiai lankomi (kaip Gaono), kiti vos surinkdavo minjan (dešimties besimeldžiančių suaugusių vyrų grupę, būtiną atlikti viešai kolektyvinei maldai), o kai kurios žiemą užsidarydavo – jei jų nariai neturėdavo lėšų susimokėti už šildymą99. Tarpukariu dar labiau išsiplėtė Strašūno biblioteka. Ji tapo tikru judaikos lobynu, traukė ir miestiečius, ir mokslininkus, ir studentus iš užsienio. 1935 m. duomenimis, bibliotekoje kasdien apsilankydavo apie 230 skaitytojų, per metus vidutiniškai apie 52 000 skaitytojų100. Čia prie vieno stalo galėjai matyti ir garbingus ilgabarzdžius skrybėlėtus vyriškius, ir vienplaukius vaikinus, ir merginas su berankovėmis suknelėmis; seniai kartais murmėdavo ir bambėdavo dėl pasaulio nuosmukio, jaunimas krizendavo101. Ši gatvė gyventojus traukė ne tik maldos ar studijų namais, bet ir pasilinksminimo vietomis. Žydų ir Vokiečių gatvių kampiniame name (380 posesija, arba nr. 2) buvo įsikūręs garsusis „Velfkės“ restoranas.

Žydų St., even in the interwar period, was the center and axis of the Jewish Quarter. The Schulhoyf attracted the members of the community who came to exchange news, just to chat, or to learn the latest gossip. Here, according to I. Cohen, there were bulletin boards with various announcements of religious and semi-religious content. During the First World War, the news of hostility, deaths, and orders from the German authorities were announced in the Schulhoyf 93. This place was also a center of pilgrimage until the Second World War: L. Dawidowicz writes in her memoirs that, every year in October, during the anniversary of the Gaon’s death, the Talmudists, rabbinic scholars and devout Jews gathered to listen to scholarly speeches and and praise of the Gaon 94. The Orthodox Jews from all over the world stood trembling with sincere respect at the table where Rabbi Eliyah talked to his disciples95. During the holidays and other special occasions, about 5,000 people were still gathering in the Great Synagogue96. On the eve of the great Jewish holidays, when Jewish shopkeepers closed down shops across all of Vilnius, the city became deserted until resurrected the next morning when Jewish, when Jewish crowds flooded into the house of worship. Without an event ticket booked in advance, one could not even get into the Great Synagogue these days. Žydų St. continued to be famous for the abundance of houses of prayer. Apart from the Great Synagogue, there were houses of prayer in almost every building of the street. The authors of the Catalog of Synagogues of Lithuania, in the beginning of the 20th century, mentioned that in the Schulhoyf alone there were 12 private synagogues and ten more in other buildings of Žydų  St.97, and C.  H.  Krinsky, in his book Synagogues of Europe, says that there were 14 synagogues and study houses in the Schulhoyf 98. Some of them were fancy, well-maintained and often visited (like the Gaon’s house), the others could barely collect a minyanin (a group of ten praying 67


Nr. 44 | Garsios chiromantės Ch. Akselrod, kuri buria iš delno praeitį, dabartį ir ateitį, skelbimas. „Atsiskaitymas – pagal galimybes.“ 1910. Advertisement for the famous palm-reader Ch. Akselrod: “Payment – within one‘s means.“ 1910.

Nr. 45 | Chiromanto M. Epšteino, kuris siūlo pažvelgti į savo ateitį ir gauti gerą patarimą, skelbimas. 1910. Advertisement for the palm-reader M. Epstein who offers a glimpse into one‘s future and some good advice. 1910. 68


Jame tvyrojo nerūpestinga atmosfera. Čia lankydavosi ir vežikai, stabtelėję išlenkti taurelės degtinės, ir žydų bohemos atstovai, ir aktoriai, užsukdavę išgerti, pavalgyti, pasilinksminti ar audringai aptarti Vilniaus kultūrinio gyvenimo naujienų. Ir A. Karpinovičius, ir L. Davidovič atsiminimuose apie Vilnių rašė, kad „Velfkės“ restorane mėgo lankytis didžiausia žydų teatro žvaigždė Abraomas Morevskis. Greta buvo įsikūręs ir vegetariškas Fanios Levando restoranas. Bet gatvėje nestigo ir skurdo. Amžininkų atmintyje žydų kvartalo senieji kiemai išlikę kaip apleisti, grįsti akmenimis, purvini ir be žalumos. Dažnai juose žaisdavo skarmaluoti vaikai. Į pastato vidų paprastai buvo patenkama per vidinį kiemelį. Praeivius stebindavo daugybė durų ir prieangių namuose, stovinčiuose iš trijų kiemo pusių102. Iš Vilniaus magistrato namų registracijos knygų matome, kad Žydų  gatvėje buvę eksdiviziniai namai ir tarpukariu nebuvo iškeldinti. Pastatai turėjo nuo kelių iki keliolikos savininkų, kurie savo turimus butus dar išnuomodavo ir pernuomodavo. A.  Karpinovičius savo trumpoje istorijoje Žydų pinigai vaizdingai aprašo nuomininko ir namo savininko, kuris pasak autoriaus, galėtų net iš žvirblių, tupinčių ant jo namo stogo, pareikalauti nuomos, santykį: namo valdytojas informuodavo namo savininką, jei kuris nuomininkas ilgesnį periodą neturėjo pinigų, jis tai suprasdavo kaip ženklą, kad nuomininkui striuka su pinigais, o tada pasirodydavo namo savininkas, kuris pasiūlydavo nuomininkui pasiieškoti pigesnio būsto.103 XX  a. pirmojoje pusėje Žydų  gatvė išsaugojo XIX, o gal net XVIII  a. dvasią. Nuomojamos patalpos dažniausiai buvo nedidelės: vieno–dviejų kambarių butai vidutiniškai užėmė 25–45  m2, bet juose gyvendavo keturi ir daugiau šeimos narių; parduotuvių patalpos buvo dar mažesnės – 10–20 m2. Namų registracijos knygų gyventojų sąrašai atskleidžia dažną nuomininkų kaitą. Tačiau, priešingai nei XIX a., tarpukariu Žydų  gatvėje keitėsi etninė gyventojų sudėtis: tarp gausiai gyvenusių

adult men needed to conduct a public collective prayer), and some closed in winter – if their members did not have the means to pay for heating99. In the interwar period, the Strashun Library was further expanded. It became a true Jewish treasure, and attracted citizens, scholars, and foreign students. According to the data of 1935, 230 readers visited the library daily, on average, about 52,000 readers per year100. Here, at the same table, you could see the honorable long-bearded men with hats and bare-headed boys, and girls with sleeveless dresses; the elderly people sometimes grumbled and complained about the global decadence while the young people sniggered101. This street attracted residents not only to prayer or study houses, but also to places of entertainment. In the corner house of Žydų and Vokiečių Sts., the famous “Velfka” restaurant was located (380th possession, or No.  2). There was a careless atmosphere in it. There were also caretakers who stopped there for a small glass of vodka and the representatives of Jewish bohemia, the actors who came to drink, eat and have fun, discussed the news of Vilnius' cultural life in a tumultuous manner. Both Abraham Karpinovich and L. Dawidowicz wrote in their memoirs about Vilnius that Abraham Morevski (Abraham Morewski, 1886–1968) – the biggest star of Jewish theater – liked to visit the “Velfka” restaurant. There was also a vegetarian Fania Lewando restaurant in the vicinity. But in the streets there was also a lot of poverty. In the memory of contemporaries, the remaining old courtyards of the Jewish Quarter were shabby, paved in stones, dirty and without greenery. Often, children dressed in rags would be playing in them. The inside of the building was usually accessible through the inner courtyard. The passerby was amazed at the many doors and porches in the houses, standing on the three sides of the courtyard.102 The registration books of the Vilnius magistracy show that people from former 69


Nr. 46 | Skelbimas: „Reikalingas kompanionas alaus daryklai." 1910. Advertisement: "Looking for a co-partner for a brewery." 1910.

lenkų šeimų pasitaikydavo ir stačiatikių. Labai dažnai sąrašuose įrašytos lenkės moterys, atvykusios iš provincijos ir dirbančios tarnaitėmis. Namų gyventojų registracijos knygose buvo prašoma nurodyti gimimo vietą, – šios žinios leidžia nustatyti gyventojų geografinę praeitį: be dažniausiai įvardijamo Vilniaus, buvo gausu atvykėlių iš Vilniaus apylinkių – Naujosios Vilnios, Vaidotų, Rudaminos, Trakų, Švenčionių ir Lietuvos (tarp minimų vietovių – Molėtai, Ukmergė, Anykščiai, Zarasai, Kupiškis, Kaunas), taip pat iš kitų Lenkijos, dabartinės Baltarusijos, Rusijos miestų (pavyzdžiui, Lodzės, Vroclavo, Balstogės, Suvalkų, Torunės, Slanimo, Lydos, Vitebsko, Minsko, Nesvyžiaus, Pinsko, Gardino, Dysnos, Ašmenos, Slucko, Sankt Peterburgo, Odesos, Kronštato). Tokios pat įvairios buvo ir Žydų gatvės gyventojų profesijos. Be tradicinių prekybininkų, pirklių ir amatininkų (siuvėjų, kepėjų, stalių, dažytojų, dailidžių, kaminkrėčių, batsiuvių, pirštinių ar sagų gamintojų, odininkų, kirpėjų, baldų apmušėjų), buvo minimos ir moderniesiems laikams būdingos profesijos – darbininkai, geležinkeliečiai, elektromonteriai, technikai, buhalteriai, vairuotojai, tarnaitės, laikraščių pardavėjai. Pasitaikydavo ir žemiausio sluoksnio atstovų, įvardytų kaip 70

exdivision houses in Žydų St. were not evicted even in the interwar period. The buildings had up to deveral dozen owners, who leased and rented their apartments. In his short history of Jew’s Money, A. Karpinovich describes in detail the relations between the tenant and the owner of the house, who, according to the author, could even demand a lease from the sparrows perching on the roof of his house. According to the story, the housekeeper would inform the owner of the tenant’s permanent difficulties to pay his rent in time, and then the owner of the house would step in and suggest to the tenant that he should get a cheaper apartment for rent103. So in the first half of the 20th century, Žydų St. preserved the spirit of the 19th, maybe even the 18th century. The rented premises were usually small: one- and tworoom apartments occupied from 25 to 45 m2 on average, but four or more family members lived in them. The shops’ premises were even smaller – 10–20 m2. Lists of house register books reveal frequent changes in tenants. However, in the interwar period, unlike in the 19th century, the ethnic composition of the population of Žydų St. changed: among many Polish families living there, there were also Orthodox families. Very often, Polish women who arrived from


Nr. 47 | „Ieškomas komivojažierius, gyvenęs Amerikoje, kalbantis rusiškai ir angliškai (tautybė nesvarbu), amerikietiškoms prekėms platinti.“ 1910. "Commercial traveller needed for distributing American goods – need to have lived in America and be able to speak Russian and English (nationality irrelevant)." 1910.

juodadarbiai, elgetos ar net prostitutės104 (tiesa, jos nebuvo žydų tautybės). 1939-ieji Vilniui buvo lemtingi. Antrasis pasaulinis karas Lenkijai smogė pirmiausia. Vilnius vėl keliavo iš rankų į rankas: rugsėjo 18–19 d. į miestą įžygiavo sovietų kariuomenė, spalio 27  d. miestas grąžintas Lietuvai. Nepraėjus metams – vėl okupuotas Sovietų Sąjungos, dar po metų – nacistinės Vokietijos. Sovietų okupuotame mieste 1940 m. antrojoje pusėje prasidėjo pir­moji turto nacionalizavimo banga. Ji skaudžiai palietė ir Žydų  gatvę: ateistinė valdžios propaganda pirmiausia nusitaikė į Didžiąją sinagogą ir šalia esančius pastatus. 1940  m. rugsėjo 30 d. sovietų valdžia perėmė visas Žydų g. 6 esančias patalpas – biblioteką, Didžiąją sinagogą, kitus maldos namus, pirtį ir kita. Šio pastato nacionalizavimo byloje išlikęs 1940  m. gruodžio 24  d. dokumentas liudija: Kovą su religinio fanatizmo lopšiu tautiniam šovinizmui ugdyti Vilniaus mieste reikia pradėti nuo naikinimo daugiau reakcinių lizdų, atitraukiant žydų jaunuomenę nuo revizionizmo-sionizmo nuodų.105 Per metus buvo nacionalizuoti visi Žydų gatvės pastatai, o gyventojai privalėjo mokėti nuomą Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto namų nacionalizavimo komisiją užplūdo

the provinces to work as maids, were included in the lists. The inhabitants were asked to indicate their place of birth in registration books – this information allows us to determine the origin / geographic past of the population: besides Vilnius (the most commonly named), there were numerous arrivals from the districts of Vilnius – Naujoji Vilnia, Vaidotai, Rudamina, Trakai, Švenčionys and from Lithuania in general (among these areas – Molėtai, Ukmergė, Anykščiai, Zarasai, Kupiškis, Kaunas), as well as from other cities of Poland, the present-day Belarus, Russian cities (for example, Lodz, Wroclaw, Bialystok, Suwalki, Torun, Slanim, Lida, Vitebsk, Minsk, Nesvyiz, Pinsk, Grodno, Dysna, Asmen, Sluck, St. Petersburg, Odessa, Kronstadt). The occupations of the residents in Žydų St. were also very varied. In addition to traditional tradesmen, merchants and craftsmen (tailors, bakers, joiners, painters, carpenters, chimney sweepers, shoemakers, manufacturers of gloves or buttons, leatherers, hairdressers, furniture upholsterers), the professions typical of modern times were also mentioned – workers, railwaymen, electricians, technicians, accountants, drivers, maids, newspaper salesmen. There were also representatives of the lowest class 71


Nr. 48 | Darbo skelbimai, kad ieškomos ekonomės, auklės, virėjos. 1910. Job advertisements for housekeepers, nursemaids, cooks. 1910.

Žydų gatvės gyventojų prašymai. Vieni prašė neapmokestinti jų butų, kiti, turėję šiuose pastatuose patalpų nuomai, – palikti vienintelį pragyvenimo šaltinį. Rasti dokumentai rodo, kad nė vienas prašymas nebuvo patenkintas. Ant prašymų buvo dedamas vienintelis spaudas su įrašu: Prašymą palikti, nemokamą butą atmesti, nes tai nenumatyta įstatymais.106 Antrasis pasaulinis karas ne tik sunaikino Žydų  gatvės materialųjį paveldą, sugriovė Šulhoifą, kartu su kitomis vertybėmis išplėšė iš Vilniaus žydų bibliotekos rankraščius, žydų ritualinio ir profesionaliojo meno objektus, bet nusinešė ir daugumą šios gatvės gyventojų, besimeldusių Didžiojoje sinagogoje, skaičiusių Strašūno bibliotekoje, vakarojusių „Velfkės“ restorane. Karo katastrofa paliko ir Vilnių, ir Žydų gatvę be Vilnės107.

72

named as black workers, beggars, or even prostitutes104 (they were not Jewish). 1939 was a decisive year for Vilnius. The Second World War hit Poland first. Vilnius again changed hands: on the 18th and 19th of September, the Soviet Army entered the city, on October 27th the city was returned to Lithuania. Not even a year later, it was re-occupied by the Soviet Union, one year later – by Nazi Germany. In the Soviet-occupied city (second half of 1940), the first wave of property nationalization began. It also severely affected Žydų Street: the atheistic propaganda of the government was firstly aimed at the Great Synagogue and nearby buildings. On September 30th, 1940, the Soviet government took over all the premises on Žydų  St. no.  6  – the Library, the Great Synagogue, other houses of prayer, bathhouses and more. As the document, from the nationalization case of this building on 24 December 1940 testifies: In the fight against the cradle of religious fanaticism for the development of national chauvinism, it is necessary to start


Nr. 49 | Būrėjos „Theophilės“ skelbimas. 1910. Advertisement of the fortune-teller “Theophil”. 1910.

Nr. 50 | Ramailės skersgatvio kiemas Vilniuje. Fotografė S. Urbanavičiūtė-Subačiuvienė. 1944. The courtyard of Ramailės Alley. Photographer S. Urbanavičiūtė-Subačiuvienė. 1944.

with the destruction of more reactionary nests in Vilnius, by removing the revisionist-Zionist poison from the Jewish youth105. During the year, all the buildings on Žydų St. were nationalised, and the residents had to pay rent to the Vilnius City Municipality. The House Nationalisation Commission of Vilnius City Executive Committee was flooded with requests from the residents of Žydų St. Some asked to exempt their apartments from taxes, others who had rented premises in these buildings asked that they be allowed to keep their only source of livelihood. The documents show that not one request was approved. A single stamp would be placed on the application with the entry: Request to leave the free of charge apartment is rejected, as it is not stipulated by law106. The Second World War not only destroyed the material legacy of Žydų Street, and left the Schulhoyf in ruins; its valued heritage, the manuscripts and books were looted from the Jewish Library of Vilnius, along with Jewish ritual and professional art objects. Most of the Street's inhabitants, who prayed at the Great Synagogue, read in the Strashun Library, and partied at Velfka restaurant, were gone. The military and humanitarian disaster left Vilnius, and Žydų Street without Vilnah107.

73


Nr. 51 | Didžiosios sinagogos pagrindinio fasado pjūvis iš Žydų gatvės. 1893. A section of the main façade of the Great Synagogue from Žydų Street. 1893.

Nr. 52 | Didžiosios sinagogos šoninio fasado pjūvis. 1893. A section of the side façade of the Great Synagogue. 1893.

74


Sinagoga

The Synagogue

Už kruopų krautuvėlių (vėliau – Strašūno bibliotekos) pastato kieme kilo Didžiosios sinagogos frontonas. Adomas Honoris Kirkoras knygoje Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes ragino užsukti į izraelitų sinagogą Žydų gatvėje. Pasak jo, tai erdvus ir gana grakštus pastatas. Šioje vietoje kitados buvo karaimų sinagoga, bet vėliau nežinia kaip ji tapo žydų nuosavybė. Jos viduje esantis užrašas reiškia 1572  metus; kai kas įrodinėja, kad tai jos įkūrimo data, tačiau, anot padavimų, sinagoga pastatyta gerokai anksčiau108. Šiuo metu laikomasi nuomonės, kad Vilniaus sinagoga įsteigta 1572  m., o mūrinė senosios medinės vietoje pastatyta 1642 metais. Vladislovo  IV privilegijoje, kuri leido statyti mūrinę sinagogą, nurodyta, kad ji savo aukščiu negalėjo pranokti bažnyčių ar vienuolynų, todėl sinagogos patalpos apie du metrus buvo įleistos į žemę. Vilniaus mūrinė sinagoga tuo metu buvo didžiausia visoje Abiejų Tautų Respublikoje. Didelis kvadratinio plano pastatas viduje buvo paremtas keturiomis masyviomis dorėninėmis kolonomis, kurios laikė puošnius skliautus, praturtintus dekoratyvinių briaunų raštais bei medalionais ir turėjo manierizmo bruožų109. Sinagoga degė 1748 ir 1749  m., po gaisro jos interjeras ir eksterjeras rekonstruoti vėlyvojo baroko stiliumi, pagal Jono Kristupo Glaubico projektą. Jo stilių rodo skliautų lipdiniai, ypač sakyklos (bimos) puošyba. Vidurinis sakyklos aukštas paremtas dvylika smulkiai drožinėtų kolonų, dekoruotų žydiškų motyvų ornamentais. Panašiais turtingais barokiniais ornamentais papuoštas ir šventyklos altorius (uren kodeš)110. Pastato išorėje glaudėsi žemesni priestatai: priekyje – prieangis, šonuose – moterų galerija. Tokios sinagogos buvo Pinske (1640 m.) ir Slonime (1642 m.). V.  Drėmos žodžiais, dalį sinagogos interjero galima pamatyti 1786  m. Pranciškaus Smuglevičiaus piešinyje, vaizduojančia-

Behind the groats shops (the Strashun Library later on), in the backyard, one could see the front of the Great Synagogue. Adam Honory Kirkor, in his book Walks in Vilnius and its Surroundings, prompted visitors of the city to go and see the Synagogue of Israel on Žydų Street. According to him, it was a spacious and rather prestigious building. The Karaim synagogue used to be in this place, but later it somehow became Jewish property. The inscription szeleg inside stands for the year 1572; someone argues that this is the date of its foundation, but, according to legends, the synagogue was built much earlier108. Now it is generally believed that the Vilnius Synagogue was established in 1572, and the brick synagogue was built in the place of the old wooden building in 1642. Vladislav IV’s privilege, which allowed the construction of a brick synagogue, indicated that it could not surpass churches or monasteries by its height, therefore the premises of the synagogue were about two meters deep in the ground. Vilnius' brick Synagogue at that time was the largest in the whole of the Republic of the two Nations. The large square building (archival picture of the plan) inside was based on four massive doric columns, which held the ornate vaults, enriched with decorative edges and medallions, and had features of mannerism.109 The Synagogue burned in 1748 and 1749, and after the fire its interior and exterior were reconstructed in the late Baroque style, according to the project of Johan Christoph Glaubic. His style is noticeable in the vaults’ molding, especially in the pulpit (bima) decoration. The middle floor of the pulpit is based on twelve finely carved columns, decorated with Jewish-themed ornaments. The altar of the temple (uren kodesh)110 is decorated with similar rich baroque ornaments. On the outside of the building there were lower annexe buildings: on the front there was a porch, on 75


Nr. 53 | Didžiosios sinagogos frontonas iš Ramailės skersgatvio. Fotografas J. Bulhakas. 1917. Gable of the Great Synagogue. A view from Ramailė Alley. Photographer J. Bułhak. 1917.

76


me sinagogą pamaldų metu, pilną besimeldžiančiųjų. Jame kruopščiai išpiešti puošnūs sakyklos skliautai, sietynai, žibintai, altorius. Piešinys įspūdingai perteikia šventyklos vidaus didingumą ir rimtį. Pasak V. Drėmos, sinagogos išorės architektūra gana tiksliai pavaizduota ir 1899  m. J.  Kamarausko akvarelėje. Sinagoga parodyta iš pietvakarių kampo nuo Žydų gatvės pusės. Pastatui savitumo teikė platūs laiptuoti barokiniai tarpulangių piliastrai ir jau klasicizmo laikais frontone įrengtos atviros dvieilės medinės galerijos. Priekiniame paveikslo plane menininkas pavaizdavo žydų minią, po pamaldų pasipylusią į gatvę. Knygoje spausdintas ir I. Levino apie 1925 m. nutapytas Šulhoifo fragmentas su vaizdu į sinagogos vartus, šalia kurių susitelkė kelios bičiulių grupės ir smulkūs prekiautojai, o už vartų kitoje gatvės pusėje, tarp aukštų namų, matyti siauras atviras kiemas, paverstas turgeliu (žr. p. 142)111. J.  Bulhakas 1948  m. užfiksavo karo metu sugriautos ir 1947  m. galutinai susprogdintos senosios sinagogos liekanas. Pasak V.  Drėmos, griuvėsių lauže sunku atsekti pastato struktūrą ar architektūrines detales. Griuvėsiai parodyti iš pietvakarių pusės. Matomos dviejų aukštų arkos su kolonomis leidžia manyti, kad tai maldos namų šiaurinė dalis, kur buvo įrengta patalpa moterims melstis, paprastai tokia būdavo antrajame aukšte. 1947–1950  m. sinagogos griuvėsius keliose akvarelėse nutapė ir Rafaelis  Chvolesas. Tačiau šiuose darbuose taip pat jau neįmanoma atsekti pastato struktūros elementų112. I.  Cohenas, savo akimis dar spėjęs pamatyti pačią Sinagogą ir jos prieigas prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią, Vilniaus žydų istorijoje rašė: Šulhoifas – judriausia vieta gete. Į jį buvo einama ir verslo reikalais, ir naujausių žinių ar gandų prisirinkti. Ramiam pasivaikščiojimui, pokalbiui ar kad susikaupę leistųsi į apmąstymus, į jį ateidavo rabinai, mokslo žmonės, pasakotojai ir poetai, filosofai ir bendruomenės politikai; čia pat ir pirkliai, grįžę iš kelionių po Rusiją ar Prūsiją, nekantravo išpasakoti

the sides – the women's gallery. Such synagogues were in Pinsk (1640) and Slonim (1642). According to Vladas  Drėma, part of the Synagogue’s interior can be seen in Pranciškus Smuglevičius drawing (1786), showing the Synagogue during the time of worship, full of praying people. The artist carefully depicted the pulpit vaults, chandeliers, lamps and the altar. The drawing impressively reflects the majesty and solemnity of the interior of the temple. According to V. Drėma, the architecture of the Synagogue is quite accurately depicted in Juozas Kamarauskas' watercolor of 1899, in which the Southwest corner of the Synagogue is seen from Žydų Street. Wide baroque pilasters framing its windows in folds, and classicist two-storied gables made as pillared galleries of wood in the later times, gave even more distinctiveness to its design. In the foreground of the painting the Jewish devotees are shown flooding the street after worship. V. Drėma also mentions that I. Levinas painted a fragment of the Schulhoyf with a view to the gates of the Synagogue, where several groups of friends and small dealers gathered at the front. Outside the gate on the other side of the street, a narrow open yard - turned into a flea market - is visible between the tall houses.111 J.  Bułhak, who photographed the streets of Vilnius in 1948, captured the remains of the Great Synagogue damaged during the war, and finally blown up in 1947. According to V. Drėma, it is difficult to trace the structure of the building or architectural details based on its ruins. The ruins are shown from the South. The view of the two-storeyarches with columns suggests that this is the northern part of the prayer house, where there was a room for women to pray, usually on the second floor. In 1947–1950 the ruins of the synagogue appeared in several watercolors by Rafael Chvoles (photo). However, in these works, it is also not possible to trace the elements of the structure of the building.112 77


Nr. 54 | Didžiosios sinagogos frontonas. Kortelė iš Palestinoje pagamintų cigarečių. Apie 1920–1930. Tokias įvairiausio turinio paveiksliukų serijas tarpukariu buvo madinga dėti į cigarečių pakelius. Pirkėjas turėjo galimybę surinkti visą seriją. Tematika buvo įvairi: nuo gyvūnų iki istorijos. Façade of the Great Synagogue in Vilnius printed on a card from a cigarette packet made in Palestine. It was popular in the interwar period to put cards with images designed as series of various subjects into packets for cigarettes so as to entice the buyers to get a full collection. Themes wold range from wildlife to history. Circa 1920–1930.

Nr. 55 | Kortelės reversas. The reverse side of the card. 78


savo nutikimus. Ir tai buvo svarbiausia vieta, kurią turėjo aplankyti keliauninkas iš kitų kraštų, ką nors girdėjęs apie Šulhoifo šlovę113. Didžioji sinagoga nebuvo vien maldos namai. Šulhoifas (Rusijos imperijos laikais dar vadintas Mokyklos kiemu) – buvo kasdienių žydų bendruomenės susibūrimų, švietimo ir savarankiškų studijų vieta, visuomeninis ir dvasinis žydų gyvenimo centras. Šulhoife vykdavo įvairūs susirinkimai ir susitikimai, būdavo sudaromi sandėriai, skirstoma labdara, aptariamos naujienos, vasarą jame posėdžiaudavo žydų teismas. Šulhoifą sudarė pastatų kompleksas, įrėmintas 248, 379, 378 ir 377  posesijų pasta­tais, kurių fasadai buvo atgręžti į Vokiečių gatvę. Šulhoife virė visas Vilniaus žydų bendruomenės gyvenimas. 248  posesijai priklausė keturi pastatai, su 377– 379 posesijoms priklausančiais statiniais – dar penki. Iš viso šiuose kiemuose buvo 14 Vilniaus žydams svarbių statinių114. Čia buvo Vilniaus žydų religinės bendruomenės valdybos namas (orig. – Молитвенное братство, Виленское Еврейское Главное Духовное Правление), Didžioji sinagoga, 11 privačių sinagogų, arba kloizų115: laidojimo, žydų labdaros organizacijos, amatininkų, dažytojų, batsiuvių, vežikų kloizai, Gaono sinagoga, chasidų sinagoga, spaustuvininkų cecho ješiva ir kloizas, Senasis ir Naujasis kloizai. Senasis  kloizas, pasak I.  Coheno,  – seniausia šventykla Šulhoife, Bet ha-Midraš Sinagogos kairėje. Šis terminas kilo iš lotynų kalbos žodžio clusa – vienuolynas. Taip vadinta patalpa ar pastatas, skirtas rabinistinės literatūros studijoms ir maldai. Tokie kloizai – labai būdingas reiškinys Rytų ir Vidurio Europos žydų bendruomenėse. Priklausomybę kloizui lėmė koks nors bendras jame besilankančiųjų interesas – socialinis, religinis ar ekonominis – ir Vilniuje šis paprotys buvo tiek paplitęs, kad aptariamu metu jame buvo šimtai kloizų, dažniausiai susijusių su įvairiais verslais. Įdomu, kad, pasak I.  Coheno, įrašas virš Senojo kloizo (Coheno tekste – „Old Klaus“) durų skelbė

I. Cohen, who saw the Synagogue itself and its environments with his own eyes before the beginning of the Second World War, wrote in the history of Vilnius Jews: the Schulhoyf was the busiest place in the ghetto. It was also used for business, and to hear the latest gossip. Rabbis, scholars, storytellers and poets, philosophers and community politicians came here for a walk, conversation and contemplation; and merchants were eager to tell their stories here, after returning from their trips to Russia or Prussia. This was the most important place to visit for a foreign traveller who had heard something about Schulhoyf ’s glory.113 The Great Synagogue was not only a prayer house. Schulhoyf (also known as the School Yard in the times of Russian Empire) was the site of daily Jewish community gatherings, education and independent studies, and the social and spiritual centre of Jewish life. In the Schulhoyf, all sorts of meetings and gatherings were held, deals made, charity distributed; news was discussed, and a Jewish court met there in summer. The Schulhoyf was a complex of buildings, framed by the 248th, 379th, 378th and 377th possessions, with their façades facing Vokiečių Street. The Schulhoyf was at the center of the whole life of the Jewish community in Vilnius. Fourteen buildings belonged to the 248th position, with buildings belonging to the 377–379th possessions. There were 14  buildings of significance for Vilnius Jews in these yards114. Here was the house of the Vilnius Jewish Prayer Board (Молитвенное братство, Виленское Еврейское Главное Духовное Правление), the Great Synagogue, 11 private synagogues, or kloyzn115: a burial society, Great charity association, craftsmen, shoemakers, painters, drivers' kloyzes, the Gaono synagogue, a Hasidic synagogue, a printer’s workshop, a yeshiva and kloyz, the Old and the New Kloyzn. According to I.  Cohen, the Old  kloyz, placed on the left of the Bet ha Midrash Synagogue, was the oldest 79


Nr. 56 | Kochanovskio vaikų darželio, kuriame mokoma „žydų kalbos“ ir tikėjimo pagrindų, skelbimas. 1910. Advertisement for Kochanovsky‘s nursery where the Jewish language and religion were taught. 1910.

Nr. 57 | P. Kagano žydų gimnazijos skelbimas. 1910. Advertisement of P. Kagans’s Jewish gymnasium. 1910.

Nr. 58 | P. Kagano žydų gimnazijos skelbimas. 1912. Advertisement of P. Kagans’s Jewish gymnasium. 1912.

Nr. 59 | Dmochovskio Varšuvos septynmetė realinė mokykla priima mokinius (žydų priėmimas neribojamas). 1906. A seven-year A. Dmochowski’s Realgymnasium in Warsaw receiving students with no quota for Jews. 1906. 80


jį buvus pastatytą 1440 m., – ir nors nesą tai patvirtinančių šaltinių, bendra šio pastato išvaizda liudijusi jį buvus ankstesnės statybos, nei Sinagoga gretimai116. L. Davidovič mini pasakotą legendą, kad 1440  m. žydai Vilniuje jau turėję kur melstis ir mokytis. Ilgainiui, augant Vilniuje apsigyvenusių žydų bendruomenei, Senasis kloizas darėsi ankštas. Tada iš turtingo lenko buvęs nupirktas medinis pastatas ir paverstas sinagoga. Netoliese žydai pasistatė pirtį, ritualinę maudyklą (mikvą) ir skerdyklą. Gatvė, vedanti į Šulhoifą, pradėta vadinti Žydų gatve, o patys žydai ją vadino Jidiše gas117. Vis dėlto istoriniai duomenys verčia manyti, kad toks datavimas per ankstyvas, o Senasis kloizas pastatytas XVII  a. pabaigoje, gal net XVIII a. pradžioje. Kai jis pasidarė per ankštas augančiai bendruomenei, pastatytas Naujasis kloizas. Jį, pasak Irinos  Guzenberg, 1755–1757  m. įsteigė mecenatas IeSoD118. Be Didžiosios sinagogos, Šulhoife buvo dešimtys įvairiausių maldos namų, religinių mokyklų, įvairioms brolijoms, dažniausiai religinėms ir labdaros, priklausančių pastatų. Į bendrijas buvo skirstomasi pagal profesijas ir amatus: skardininkai ir kalviai, stikliai ir staliai, spaustuvininkai ir knygrišiai, vežikai ir malkų kirtėjai, kepurininkai ir odininkai, kepėjai ir pardavėjai, kaminkrėčiai ir vandens nešėjai, mūrininkai ir dažytojai, batsiuviai ir siuvėjai, mėsininkai ir mezgėjai turėjo savo maldos namus. Bemaž kiekvienuose maldos namuose veikė talmudo ir kabalos studijavimo brolijos, chederiai ir talmud-toros (religinės mokyklos, kuriose mokomi vargingų šeimų berniukai), kloizai – ne tik maldos vieta, bet ir vieta, kur studijuojama Tora, Talmudas arba kita religinė literatūra, tarpusavyje arba su rabinu diskutuodavo mokiniai, rabinai konsultuodavo dėl kilusių klausimų. Sinagogos ir kloizai buvo ir bendruomenės susirinkimo vieta. Faktas, kad Vilniuje buvo apie 130 sinagogų, nėra iškreiptas, bet jo negalima suprasti tiesiogiai. Tai ne 130 atskirų pastatų,

sanctuary in Schulhoyf. This term came from the Latin word from the Middle Ages – clusa (monastery). This is a room or building for studying rabbinical literature and praying. Such a kloyz is a very typical phenomenon in Jewish communities in Eastern and Central Europe. Belonging to on the kloyz was determined by the general interest of the visitors – social, religious or economic – and in Vilnius this custom was so widespread that during the discussed period there were hundreds of kloyzes, mostly related to various businesses. It is intriguing that, according to I. Cohen, the entry on the door of the Old kloyz (in I. Cohen's text – Old Klaus) declared that it was built in 1440, and there is no evidence from the overall appearance of this building that it testifies to an earlier construction than the adjacent Synagogue.116 L. Dawidowicz also mentions the legend that in 1440, the Jews in Vilnius already had a place to pray and learn. In the long run, as the Jewish community grew in Vilnius, the Old kloyz became cramped. Then a wooden building was bought from a wealthy Pole and turned into a synagogue. Nearby, the Jews built a bathhouse, a ritual bathing site (mikvah) and a slaughterhouse. The street leading to the Schulhoyf was called Žydų  St., and the Jews themselves called it Yiddish gas.117 Nevertheless, historical data suggests that such dating is too early, and the Old kloyz was built at the end of the 17th century, maybe even at the beginning of the 18th century. When it became too cramped for the growing community, a new kloyz was built. According to Irina Guzenberg, it was founded by the patron IeSoD in 1755–1757118. In addition to the Great Synagogue, Schulhoyf had dozens of various houses of prayer, religious schools, and buildings belonging to various fraternities, mostly religious and charitable. The fellowships were divided according to occupations and trades: tin workers and blacksmiths, glaziers and carpenters, printers and bookbinders, 81


Nr. 60 | Žydų gatvės griuvėsiai po 1944 m. bombardavimo. Fotografas nežinomas. Ruins of Žydų Street after the bombings of 1944. Unknown photographer.

82


o daugiau nei 100 kloizų, priklausančių skirtingų profesijų žmonėms ar cechams, kartais įsikūrusių ir atskirame pastate, bet dažniau – viename ar keliuose kambariuose, ar namo priestate. Be maldos namų, Šulhoife buvo eksdivizinių namų, taip pat įrengtas bendrojo naudojimo vandens čiaupas, prijungtas prie Vingrių šaltinio vandentiekio, žydų ritualinė pirtis (mikva) ir paprasta pirtis, o kiek atokiau – turbūt vienas pirmųjų viešųjų tualetų Vilniuje.

carriers and loggers, cap-makers and tanners, bakers and sellers, chimney-sweepers and water carriers, masons and painters, shoemakers and tailors, butchers and knitters had their own houses of prayer. In almost all the houses of prayer there were Talmud and Kabbalah study fraternities, cheders and Talmud-thorah (religious schools for the teaching of poor boys), and kloyzn – were not only a place for prayer but also a place where Torah, Talmud or other religious literature was studied, where students had discussions with each other or with rabbis, who also consulted on various questions. Synagogues and kloyzn were also community gathering places. The fact that there were about 130 synagogues in Vilnius is not a distortion, but it should not be understood directly. These were not 130  individual buildings, but more than a hundred kloyz belonging to people of different occupations or guilds, sometimes located in a separate building, but more often in one or more rooms or in the annexe of a house. In addition to the house of prayer, the Schulhoyf contained some exdivision houses, as well as a general-usage water tap connected to the Vingrių source of the water supply, a Jewish ritual bath (mikveh) and a simple bath, and a little further – perhaps one of the first public toilets in Vilnius.

Nr. 61 | Didžiosios sinagogos pastatas. Fotografas Flioclas (?). 1946. The Great Synagogue. 1946. Photographer Fliocl (?). 1946. 83


Nr. 62 | Gaono portretas. Kortelė iš Palestinoje pagamintų cigarečių. Apie 1920–1930. Tokias įvairiausio turinio paveiksliukų serijas tarpukariu buvo madinga dėti į cigarečių pakelius. Pirkėjas turėjo galimybę surinkti visą seriją. Tematika buvo įvairi: nuo gyvūnų iki istorijos. Ši serija sukurta albumui „Žydų tautos istorija“. The Gaon's portrait. A card from a packet of cigarettes made in Palestine. Circa 1920–1930. It was popular in the interwar period to put cards with images designed as a series of various subjects into packets of cigarettes so as to entice the buyers to obtain a full collection. Themes would range from wildlife to history. This one belonged to the series made for the album History of the Jewish Nation.

Nr. 63 | Reverso įrašas: Gaonas rabis Elijas ben Jokūbas (sic!) iš Vilniaus, pramintas Hagra iš Vilniaus, arba Vilniaus Gaonu. Įklijuokite šiuos paveikslėlius į prašmatnų „Mesparo“ leistą albumą, kuris savo nuodugniais aprašymais ir gausiomis iliustracijomis prikelia žydų istorijos didumą – nuo mūsų protėvių iki dabartinio Izraelio žemės atstatymo. Apie 1920–1940. An inscription on the reverse side of the card says: Gaon Rabi Eliyah ben Jakob (sic!) of Vilna a. k. a. Hagra of Vilna, or the Gaono f Vilnia. Please insert these images into the magnificent album made by “Mespar” publishing house, whose exhaustive descriptions and abundant illustrations evoke the greatness of Jewish history from our ancestors to the restitution of the lands of Israel. Circa 1920–1940.

84


Tradicinis judaizmas Vilniuje: Gaonas

Traditional Judaism in Vilnius: The Gaon

Vilnius buvo vienas iš svarbesnių tradicinio judaizmo centrų. Tačiau gilinimasis į Torą ir Talmudą, Įstatymo interpretavimo įgūdžiai ir kanoninių tekstų komentavimo virtuoziškumas nebuvo vien rabinų rūpestis ar užsiėmimas. Šventraščių studijos ir tradicijos išmanymas buvo visos bendruomenės interesas: ir prekeivis, ir amatininkas, pabaigęs kasdienį savo triūsą, džiaugsmingai traukia link Beit ha-Midrašo ar kloizo, kad susikaupęs palinktų virš atversto Talmudo lapo ar skyriaus iš Mišnos, ar kurio nors iš daugybės Izraelio įstatymų ir priesakų tomų. Susikaupimas studijų namuose, kur jie rasdavo atgaivą nuo širdgėlos ir kovų, virusių už jų sienų, neišvengiamai aštrino jų protus ir ruošė gyvenimo mūšiui. Įpratimas mokytis, – religinių dalykų, nes nebuvo kito pasirinkimo, – jiems buvo įdiegtas nuo ankstyviausios vaikystės.119 Žydų gatvę tarptautiniu mastu išgarsino Vilniaus Gaonas (1720–1797), dėl kurio asmenybės Vilnius gavo Šiaurės Jeruzalės vardą. Vilniaus Gaonas buvo vienas žymiausių talmudistų, jo asmenybė apipinta pasakojimais ir net legendomis, kurios buvo keletą šimtmečių perduodamos iš lūpų į lūpas. Nėra nė vieno žydų istorijos vadovėlio, kur jis nebūtų paminėtas. Mejeris Šubas Vilniaus Gaono biografijoje rašė, kad Elijo Ben Saliamono Zalmano išskirtiniai gabumai buvo pastebėti būtent Žydų gatvėje esančioje Didžiojoje sinagogoje, kai jis, būdamas septynerių, pasakė pamokslą, labai patikusį tuometiniam rabinui120. Manoma, kad Vilniaus Gaonas gyveno Leibo Leizerio name (249 posesija, buvęs nr. 8). M. Šubas teigia, kad bendruomenė, norėdama pagerinti Gaonui gyvenimo sąlygas, 1756  m. pastatė nedidelį namelį, [247 posesijoje – aut.] kuriame jis su savo šeima gyveno iki pat mirties. Algės Jankevičienės leidinyje Vilniaus Didžioji sinagoga rašoma, kad Gaono namas buvo pastatytas 1758 m., o 1800 m. bendruomenės lėšomis perstatytas į Gaono sinagogą121.

Vilnius had been one of the prominent centers of traditional Orthodox, or Rabbinic Judaism. In the times of Traditional Judaism, the study of the Torah and Talmud, expertise in the religious Law or rabbinic texts was not confined to the scholars and rabbis alone but was the concern of the whole community. In the account by I. Cohen: the devotion to this religious lore <…> was shared by the merchant and artisan, who, when their daily work was over, would cheerfully mend their way to the Bet ha-Midrash or the Klaus, to become immersed in the Talmud, a chapter of the Mishna, or a portion of some other volume on the multifarious laws and customs of Israel. Cloistered within their houses of learning, their wits were inevitably sharpened for the battle of life, they found some solace from the sorrows of the struggle and strife without.119 It was because of the Gaon of Vilna (1720–1797) that the city of Vilnius was given the title Jerusalem of the North. The Gaon of Vilna was one of the prominent Talmud scientists in Lita. His personality has been surrounded by tales and legends for two centuries by word of mouth. According to Meyer Shub, the abilities of the future Gaon Eliyah Ben Solomon Zalman had been first noted in Žydų  St. In the Great Synagogue, where young Eliyah aged seven had delivered a sermon that greatly impressed the Rabbi of Vilna at the time.120 It was thought that Gaon Eliyah lived in the house of Leiba Leizer (249th possession, later no. 8). According to M. Shubb, the community was concerned to improve the lodgings of the Gaon and took care to have a small cottage built for him where he lived with his family until his death. Meanwhile, Algė Jankevičienė writes that tthe Gaon's house was built in 1758, and was rebuilt by the community into a synagogue in 1800121. It was located near the Great Synagogue, in the very center of the Jewish Quarter and Žydų Street. 85


Vilniaus Didžiojoje sinagogoje 1772 m., pirmąjį šeštadienį po judėjų Velykų, Vilniaus Gaonas viešai paskelbė cheremą (prakeikimą) visiems chasidams, o 1782  m. jo nurodymu Šulhoife viešai buvo sudeginta pirmoji chasidinė knyga – Jakobo Josefo Koheno iš Polonijos miesto veikalas JakoboJosefo istorija. Likimo ironija: ši sudeginimo ceremonija labai priminė viduramžių katalikų bažnyčios inkvizitorius, kurie viešai degino Talmudą122. Padavimas apie Gaono mirtį taip pat susijęs su Žydų gatve: 1797 m. rudenį <...> Gaonas suprato, kad artėja gyvenimo pabaiga. Jis gana trumpai pabuvo maldos namuose, o kai pasibaigė gavėjimo laikas <...>, paprašė sušaukti artimuosius ir su ašaromis akyse atsisveikino su jais. Viso Vilniaus žydai meldėsi, prašydami Dievo duoti jam sveikatos. Bendruomenės taryba įsakė Žydų gatvę iškloti šiaudais, kad ratų bildesys netrukdytų 86

It was in the Great Synagogue of Vilna that in 1772, on the first sabbath after Pesah, that the Gaon of Vilna declared cherem to all the Hasids in Lita; and in 1782, the first Hasidic book was publicly burned by his decree – The Story of Jacob-Josepf of Polonia122. The legend of the death of the Gaon is related to Žydų St. too: It was in the autumn of 1797 that the Gaon understood his death was approaching. After and when the time of Passover was over <...> he asked to call his kin and said farewell to them with tears in his eyes. All the Jews of Vilna prayed asking for good health for him. The Kahal commanded straw be laid on the pavements of Žydų Street so that the clatter of carts would not disturb the ailing. <...> when the news of the Gaon's death spread in the city, the community was in great sorrow.123


Nr. 64 | Gaono gyvenamasis namas. Autorius nežinomas. Piešinys. 1942. The house of the Gaon. Unknown author. Drawing. 1942.

ligoniui. <...> Kai mieste pasklido žinia apie Gaono mirtį, bendruomenę apėmė didelis gedulas.123 1820 m., minint Gaono gimimo 100-ąsias metines, bendruomenė Vilniuje atidengė paminklinę lentą jo maldos namuose, virš tos vietos, kur jis nuolatos sėdėdavo. Gerbdami rabį Elijų, bendruomenės nariai nesisėsdavo jo vietoje. Legendomis apipintas ne tik Vilniaus Gaono gyvenimas, bet ir jo namas. Pasakojama, kad Leibo Leizerio name (kur tariamai gyveno Gaonas) buvo užburtas rūsys, arba požeminis urvas, apie kurį patys žydai pasakojo tokią istoriją: Kai praėjusiame amžiuje ūmai numirė žydas, nepalikęs jokio potvarkio, namas buvęs parduotas iš varžytinių. Bet vos spėjęs įsikurti naujas savininkas, jį ėmusios taip negailestingai persekioti įvairios baisenybės, kad, įsibaiminęs ir nematydamas kitokios išeities, pasikvietęs vargšas

When the centenary of the birth of the Gaon was celebrated in 1820, there was a memorial plaque unveiled at his house of prayer, just above the place where he used to sit. No member of the community would sit in that place as a sign of respect to the memory of the Gaon. Not just the life of Gaon Eliyah was replete with legends, but the house where he resided as well. They used to say that there was a bewitched dungeon or a cave in the basement of the house of Leiba Leizer where the Gaon had possibly lived. According to a contemporary writer A. H.  Kirkor, the Jews themselves would tell a story about it: A house of a Jew suddenly deceased who left no will was sold at an auction. The new owner of the house had barely settled in when all kinds of horrors started perturbing him so that the terrified man could find no other recourse but to approach Rabbi Elijah who was renowned for 87


į pagalbą tuo metu garsėjusį mokslingumu Vilniaus rabiną Elijų. Šis, iššaukęs tam tikrą valandą sau priklausančias, taip pat piktas dvasias, paliepęs perpus padalyti kambarį ir pradėjęs bylą. Pertvara perskirtos šalys iš eilės dėsčiusios savo pretenzijas į šiuos namus. Sėdįs prie Talmudo ir rimtai klausęsis rabinas vienu žodžiu still! bematant nutildydavęs bylininkų barnius ir rėkimus, o atidžiai išklausęs abiejų šalių pretenzijas, kai ir dvasios įrodžiusios savo teises į mirusiojo palikimą, teisėjas didžiai susimąstęs prie Talmudo ir ilgai rymojęs, akis užmerkęs, susikaupęs. Pagaliau pravėręs akis bei lūpas ir taręs, kad abi pusės teisios. Tuomet kilę nauji rėksmai ir šauksmai, nes dvasios ėmusios džiūgauti, o žydas – garsiai priekaištauti, tačiau rabinas, dar sykį juos nutildęs, ryžtingai paskelbęs sprendimą – įsakęs namo dalį, t. y. vieną rūsį, atiduoti dvasioms, kaipo neteisėtiems 88

his scholarship. The Rabbi, having accepted the entreaty, waited for an appropriate hour to call out the answerable spirits, the evil ones as well, and, having divided the room into two parts, pronounced the beginning of the trial. The spirits and the Jew [the owner of the house], separated like this, spoke out their claims concerning the house. The Rabbi was sitting with the Talmud at his side and considered the assertions of the contestants calmly, and he was able to restrain their rage and clamour by an exclamation BE STILL! And when he had heard all of it, and all the parties had spoken their arguments, he paused for quite a while in deep thought and concentration with his eyes closed. And when he opened his eyes and spoke, his verdict was that both sides had reason in their claims. There was great uproar and clamour again, for the spirits rejoiced, while the Jew reproved the


Nr. 65 | Žydų senųjų kapinių Vilniuje fragmentas. Gaono kapas. Fotografas nežinomas. XX a. pradžia. The Gaon's grave. A fragment of the Old Jewish Cemetry in Vilnius. Unknown photographer. The beginning of the 20th century.

mirusio savininko vaikams, bet kartu griežtai uždraudęs joms įeiti į kitą namo dalį. Tad rūsys buvęs užmūrytas, ir nuo tada įsigalėjusi tyla.124 Gaono sinagoga, pastatyta visai šalia Didžiosios sinagogos, buvo pačiame žydų kvartalo, taip pat ir Žydų gatvės, centre. Tiesa, nuo gatvės buvo matyti tik Didžiosios sinagogos frontonas. Ją dengė ilgas vieno aukšto kruopų krautuvėlių pastatas. Kadaise čia buvo daugiau kaip 20 patalpų, skirtų prekybai, bet 1896  m. inžinierius N. K. Korojedovas siaurame plote tarp sinagogos ir Žydų  gatvės, kruopų krautuvėlių pastato vietoje, suprojektavo dviaukštį eklektinio stiliaus bibliotekos pastatą. 1901  m. čia įsikūrė didžiausia Rytų  Europoje žydų biblioteka. Paveldėjusi didžiulį Mato Strašūno knygų lobį, ji gavo mecenato Strašūno vardą.

judgement, but the Rabbi, having silenced them once more, proclaimed his final verdict which consisted of a ruling to give to the spirits one part of the house, i.e. the dungeon, treating them as if they were non-marital children of the deceased; and he forbade the spirits adamantly to enter any other part of the house. After that, the basement was walled up, and all was finally calm again.124 The house was settled near the Great Synagogue, in the very center of the Jewish Quarter and Žydų Street.

89


Chasidai ir chabadas

The Hasids and Chabad

Ortodoksinis judaizmas buvo elitistinė religija: tiek joje įsitvirtinusio aukšto mokytumo standarto, tiek ir socialine prasme. Dažnai aiškinama, kad chasidizmas, mistinės krypties judaizmas, atsirado kaip alternatyva nuostatai, kad nuoseklios ir daug metų trunkančios Šventraščių ir Talmudo studijos yra žydų tikėjimo esmė125; taip pat – kaip opozicija kehilų oligarchinei vadovybei ir su ja susisaisčiusių rabinų autoritetui, griežtiems kasdieniams talmudizmo reikalavimams su įvairiomis nuobaudomis už religinių priesaikų nesilaikymą126. Deramas Talmudo išmanymas, pagal šią tradiciją, buvo pasiekiamas ne tik tą sugebantiems, bet ir laisviau laiku disponuojantiems žmonėms, nesaistomiems būtinybės kasdien užsidirbti pragyvenimui. Ši socialinė sąsaja, sustiprinta laikmečio negandų, turėjo įtakos religinės tradicijos pokyčiams. Reformuoto tikėjimo pranašu tapo Israelis ben Eliezeras (1700–1760) iš Podolės, vadintas Ba’al Šem Tob („Turintis gerą vardą“, sutrumpintai – Bešt), savo mokymą skelbęs žodžiu127. Jo pasekėjai pasivadino chasidim – pamaldžiaisiais, dievobaimingaisiais. Chasidai buvo perėmę mistinės Safedo mokyklos ekstatines garbinimo praktikas, kuriose susilieja intensyvumas, spontaniškumas ir religinis uolumas, sukeliantis dar didesnę ekstazę. Ši ekstazė, per kurią siela susilieja su Dievu, leisdavo jiems patirti dangišką palaimą. Šokant ir ritmingai siūbuojant jų kūnai taip pat dalyvaudavo maldoje128. Septintuoju XVIII a. dešimtmečiu chasidų grupelių, tuomet dar slaptų, atsirado ir Vilniuje. Jie rinkdavosi atskiruose maldos namuose. 1772 m. chasidų ekskomunikos nutarusių siekti rabinų laiške, iš Vilniaus išsiųstame svarbiausioms žydų bendruomenėms Lietuvoje ir Baltgudijoje (tarp pasirašiusiųjų laišką Brastos rabinui Abraomui Kacenelenbogenui – ir Vilniaus Gaonas129), buvo baisimasi: <...>

Orthodox Judaism was an elitist religion in Lita due to the high standards of scholarship, and to its social linkage as well. It is often noted that this branch of mystic Judaism had emerged as an alternative to the conventions of the Rabbinic Orthodoxy wherein diligent study of the Holy Scriptures, lasting for a long period of time from the earliest age, was the essence of Jewish belief125. It is also notable for being opposed to the oligarchy of Kahal and the rabbinic authority interconnected with it; and religious rules prescribed for everyday life with the system of penalties imposed for their violation as well126. A proper knowledge of the Talmud in the whole of this tradition was only accessible to those not restricted by time in making their living. These social relationships had influenced a change in traditional Judaism. Israel ben Eliezer (1700–1760) from the city of Podol became the prophet of the reformed tradition. He had been assigned the name of Baal Shem Tov (“The One of Good Name”) abbreviated as Besht, and proclaimed his teaching by word127. His followers came to be called Hasids, i. e. The Pious Ones or The God-Fearing in Hebrew. The Hasids had absorbed the practice of ecstatic worship of the mystics of Safed with intense, spontaneous and religious zeal, and would fall into raptured ecstasy even more intense. This experience would lead their souls to converge with God, and to reach heavenly bliss. Their dancing and swinging bodies would partake in the prayer too128. There had been some clandestine Hasid clusters in the 1760s who would meet in the houses of prayer of their own. In 1772 a letter had been addressed to the main Jewish communities of Lita by a Rabbis’ congregation in Vilnius (among those who signed the letter addressed to the Rabbi of Brest Abraam Katzenellenbogen was the Vilna Gaon himself129) with the decree of herem (to be cast out from the Jewish community) for the Hasids; there was a

90


kiekviena diena jiems yra šventė. <…> Kai jie meldžiasi, skaitydami suklastotus tekstus, jie sukelia tokį gaudesį, kad dreba sienos <…> ir jie verčiasi kūlvirsčiais lyg sukdamiesi ratu, galvomis žemyn, o kojom į viršų <...>130. XVIII a. antrojoje pusėje čia atsirado ir plito vėlesnė, jau paties chasidizmo „reformuota“ versija: artimesnis racionaliai ir žinojimu paremtai ortodoksijai chabadas. Ši chasidizmo kryptis buvo inicijuota Šneuro Zalmano ben Borucho, rabino ir vieno žymiausių Talmudo žinovų. Pavadinimas CHaBaDas – terminų, laikytų esminiais deramam tikėjimo praktikavimui, santrumpa: chochma, bina, daat, verčiami kaip išmintingumas, supratimas ir pažinimas. Chabado išpažinėjai taip pat užsiėmė žydų šventraščių studijomis, tačiau jos, kaip ir Talmudo įstatymų laikymasis, nebuvo taip griežtai reglamentuotos kaip rabinistinėje tradicijoje. Tradicinis ortodoksinis judaizmas liko chasidizmo opozicijoje. Istoriografijoje yra įsitvirtinęs tradicinio judaizmo atstovams chasidų pritaikytas vardas mitnagedai – „oponentai“. Vilniuje, stipraus tradicinio judaizmo centre, Gaono Elijahu  Šlomo  Zalmanovičiaus veiklos ir įtakos mieste, laikėsi stipri opozicija tiek chasidizmui, tiek nuosaikesniam chabado mokymui. Chabado mokytojas Šneuras Zalmanas ne kartą siekė susitikti su Elijahu pokalbiui ar disputui, buvo atvykęs į Vilnių tikėdamasis sušvelninti pastarojo poziciją savo mokymo atžvilgiu, bet nebuvo šio priimtas131. XIX a. pradžioje būta ir mėginimų rasti sąlyčio taškų tarp ortodoksų ir chasidų. Valažine, netoli Vilniaus, Vilniaus Gaono mokinys Chaimas Voložineris, pats mitnagedas, pačioje XIX a. pradžioje įsteigė ješivą, tikėdamasis suderinti mistinę judaizmo kryptį su tradicinėmis Toros studijomis132. Pasak Henrio Minčeleso, [n]uo 1810–1820  m. chasidai ir mitnagedų palikuonys rado tam tikrą sugyvenimo modelį133. Abi judaizmo kryptys švelnino savo

description of the monstrosity of Hasidic worship in it: <…> Every day is for them a holiday <…> when they pray according to falsified texts they raise such a din that the walls shake <…> and they turn over like wheels, with the head below and legs above <...> 130. By the second half of the 18th century, however, there was another reformed version of the Hasidism itself on the rise: the Chabad movement which was more akin to the rationalism and sophistication of the Orthodoxy. It was initiated by Rabbi Schneur Zalman ben Boruch, a Talmudist known for his scholarship. Its title, Cha-BaD, was the abbreviation of the three terms considered essential to a proper practice of faith: chochma, bina, and daat, meaning wisdom, understanding, and knowledge. It was common for the followers of Chabad to get immersed in the studies of Scriptures, but just as as in the practice of the Talmudic Law, they were not governed by the strict rules inherent in the Rabbinic tradition. The Orthodox Judaism remained in stern opposition to Hasidism (there is a term for the Orthodoxy mitnaged/mitnagd, meaning “the opponent”, common in the historiography of the religious Judaic tradition). There was strong opposition to both Hasidism and the far more moderate followers of Chabad in Vilnius, the stronghold of traditional religion and the center of influence of Gaon Elijah. When the teacher of the Chabad, Rabbi Schneur Zalman came to Vilna in the hope of obtaining an audience with the Vilna Gaon for a dispute, he was not accepted by him131. By the beginning of the 19th century there had been attempts to reconcile, Orthodoxy with Hasidism. Chaim Volozhin, a disciple of the Vilna Gaon, was the founder of the famous Volozhin Yeshiva not far from Vilnius in 1802, where he had hoped to reach some accord between the mystical Judaism and the traditional Torah studies132. In the words of Henry Minczeles, “starting with 1810 to 1820 there was, some mode of coexistence between the Hasids 91


doktrinas, iš dalies dėl chabado. Tai, kad chasidizmas išplito ir Lietuvoje, liudija daugelyje žydų gyvenamų miestelių, štetlų, atsiradusios dvi sinagogos – vienoje melsdavosi ortodoksinio tikėjimo žydai, kitoje – chasidai.

and the descendants of the mitnageds”. It was largely due to the Chabad that both branches of Judaism mitigated their doctrines133. Meanwhile, Hasidism had spread in Lithuania and the small towns with Jewish population, the shtetls, would often have two synagogues, each with their own flock, one of the Orthodox Jews, and the other of the Hasids.

Tradicija ir haskala

Tradition and Haskalah

Haskalos pradžiai Lietuvoje buvo reikšminga Vilniaus Gaono Elijahu figūra: jo autoritetas turėjo įtakos Lietuvos žydų religinės tradicijos pokyčiams, jos racionalizavimui, kai Talmudo ir Šventojo rašto studijoms jis ėmė taikyti metodus, iš esmės prilygstančius naujųjų laikų moksliškumo standartams. Kritinis skirtingų Talmudo tekstų ir jų komentarų sulyginimas ir jo susisteminimas, Gaono diegta nuoseklaus, logiško kanoninių tekstų aiškinimo praktika134 lėmė iki tol scholastiško judaizmo nuosaikų modernizavimą. Racionalumas ir kritiškumas, buvę esminiai ir Apšvietos intelektinei aplinkai, palankus Gaono požiūris į pasaulietinius mokslus, jo raginimas susipažinti su naujausiomis žiniomis ir atradimais, taikyti juos kasdienybėje darė tiesioginės įtakos jo mokiniams ir pasekėjams bei tiesė kelius haskalai plisti tarp Vilniaus ir kitų miestų žydų. Pirmųjų švietėjų litvakų gretose buvo iškilių Gaono mokinių: Menašė ben Josef Elijeris (1767–1831); Baruchas Šikas iš Šklovo (1740–1812), hebrajų kalba parašęs veikalų apie žmogaus anatomiją ir astronomiją (Žmogaus tobulumas ir Dangaus stulpai buvo išleisti Berlyne 1777 m.) taip pat išvertęs šešis Euklido traktatus į hebrajų kalbą, išleistus Hagoje 1780 m., su įrašu pratarmėje, kad darąs tai paragintas Vilniaus Gaono.135 Tad tradicinio judaizmo ir modernių laikų idėjų santykis Litoje ne visada buvo priešiškas; esama kone tiesioginio

The activity of the Vilna Gaon Elijah had been of significant influence to the initiation of the Jewish enlightenment, Haskalah, in Lithuania (Lita), however paradoxical that might appear. Under the influence of his authority, the traditional practises of study and interpretation of Talmud and the Holy Scriptures had been rationalised, for he had applied methods conforming to the scientific standards of modern times. The comparative critics of the differing versions of the texts of Talmud and their commentary, their codification by the Gaon, as well as his coherent and consistent practice of interpretation of the religious texts134 effected the reasonable modernisation of traditional Judaism. Rationalism and criticism were essential to the intellectual atmosphere of Enlightenment in general; the Vilna Gaon’s acceptance of the scientific methods, his secular erudition, and favouring of the adaptation of the New Science, impressed his disciples and followers, and indirectly made its impact on the spread of Haskalah in the Jewish community in general135. The Vilna Gaon's disciples were among the first maskilim, otherwise known as the advocates and supporters of the Jewish Enlightenment: Mensh ben Joseph Eliyer (1767–1831); Baruch Shikh of Shklov (1740–1812) who wrote in Hebrew a treatise on human anatomy and another on astronomy, and translated six Euclidic texts that were published in 1780 in Berlin with

92


Nr. 66 | Gaono ir Žydų gatvių kampas. Fotografas nežinomas. 1946. A corner between Gaono and Žydų Streets. Unknown photographer. 1946.

tęstinumo tarp ortodoksinės religinės tradicijos XVIII a. antrosios pusės vilnietiškųjų tendencijų ir haskalos. Savo ruožtu tradicinį religinį išsilavinimą gavę pirmosios kartos maskiliai, paveikti Elijahu ben Solomono Zalmano mokymo, nenutraukė ryšių su religija ir ieškojo sąlyčio taškų tarp jos ir naujųjų laikų filosofijos, gamtos pažinimo, socialinės ir politinės minties. Gaono mokinys Manasija iš Ilijos jau Vilniuje išleido traktatą, kuriame įrodinėjo judėjų tikėjimo ir mokslinio pažinimo suderinamumą136.

an inscription saying that it had been done the encouragement of the Vilna Gaon. So there was no visible confrontation, initially, between traditional Judaism and the modern sciences and ideas. There was even a direct relation between the development of the Rabbinic tradition in Vilna in the second half of the18th century and Haskalah. On the other hand, the maskilim of the first generation, who had acquired their traditional religious education as it was due to them, and were under the influence of the teaching of Gaon Elijah, had not radically broken up their ties with the Judaic tradition and were inclined to look for points of intersection between it and the modern philosophy, natural science or social and political thought. One of the Gaon’s apprentices, Manasia if Iliya, had published a treatise in Vilnius in this vein in which he argued for the compatibility of the Jewish faith and scientific knowledge.136

93


Nr. 67 | Matas Strašūnas (1817–1885) Mattityahu Strashun (1817–1885)

94


Matas Strašūnas ir jo biblioteka

Mattityahu Strashun and His Library

Viena ryškiausių „ribinių“ figūrų, jungiančių ortodoksinę žydų tradiciją ir haskalą, – Matas  Strašūnas (1817–1885), vienos žymiausių žydų bibliotekų įkūrėjas. M. Strašūno tėvai 1812 m. persikėlė į Vilnių. Čia Šmueliui Strašūnui (1793–1872) gimė du sūnūs ir trys dukros: Matas (g. 1817 m.), Elijas (g. 1818 m.), Zlata ir Šeina (jų gimimo datos nežinomos) bei Ester (g. 1823 m.). Matas iki 1835 m. vedė Chaną, Elijas – Godką137. Šmuelis Strašūnas buvo Talmudo mokslininkas, be tradicinio religinio, įgijęs ir pasaulietinį išsilavinimą. Jo mokslinė veikla priskiriama litvakiškajai Vilniaus Gaono suformuotai tradicijai. Iškiliausias jo darbas – 1885  m. naujai išleisto Babilono Talmudo komentaras Hagahot haRashash’al Talmud Bavli (publikuotas kaip šio leidinio priedas), išskleidžiantis Šventojo Rašto interpretavimo galimybes. Užsiėmė ne tik moksline veikla – buvo aktyvus Vilniaus žydų bendruomenės narys, rūpinosi socialiniais bendruomenės reikalais. Per savo gyvenimą surinko reikšmingą religinės literatūros kolekciją. 1829 ir 1835–1836  m. buvo įsirašęs į Vilniaus pirklių gildiją, 1829 m. turėjo du viešbučius (31 ir 520 posesijose), 1835 m. prekiavo Paplaujoje nuosavame name, 1837  m. verslą perkėlė į Molėtus138. Šmuelio sūnus Matas  Strašūnas priklausė jau antrajai šviesuolių kartai Vilniuje. Jis buvo žymus haskalos (Apšvietos) judėjimo Vilniuje atstovas, rabinas ir maskilis; jam buvo artima tradicinio ir pasaulietinio išsilavinimo suartinimo idėja. 1841 m. jis mokytojavo Nisano Rosenthalio įkurtoje maskilių mokykloje Vilniuje; maskilių periodiniame leidinyje Pirḥe tsafon išspausdintas jo egzegetinis straipsnis. Ir vėliau jis dalyvavo Vilniaus maskilių akcijose – buvo vienas pasirašiusiųjų laišką vyriausybei dėl draudimo žydams dėvėti tradicinius drabužius; kaip vienas turtingesnių bendruomenės žmonių, buvo įsitraukęs ir į labdaringą,

One of the prominent figures connecting the Orthodox Jewish tradition and Haskala in Vilnius was Mattityahu Strashun (1817– 1885), the founder of the famous Jewish Library in Vilna. The Strashun family had settled in Vilnius in 1812 where they had two sons and three daughters (1793-1872). Mattityahu in 1817, Eliyahu in 1818, and Ester in 1823, while the birthdates of their sisters Zlata and Sheina are not known. Mattityahu had married Hana in 1835 (1819–1887) and Eliyahu’s wife was Godka. Their son had been born in 1831137. Shemu’el Strashun was a Talmud scholar who had acquired a secular education as well. His scientific activity belonged to the Litvak tradition advanced by the Vilna Gaon. His most prominent work was the commentary (Hagahot ha-Rashash’al Talmud Bavli, 1885) on the newly published Babilonian Talmud in which the scope of its possible interpretations was explored. He had a substantial collection of religious literature compiled. Aside from scholarly work, Shemu’el Strashun was active in the communal affairs, and he was a merchant himself and registered in the Merchant Guild of Vilnius in 1829 and in 1835 to 1836. He kept two hotels in the possessions nos. 31 and 520 in 1829, and had been trading in his house in Paplauja in 1835, but moved his business to Molėtai in 1837138. A Vilnius Rabbi and maskil himself he was also an advocate for bringing together the religious and secular education. He taught in the maskil school founded by Nissan Rosenthal in Vilnius in 1841, and there was also his exegetic essay published in Pir,e tsafon (Flower of the North in Hebrew), the first maskil journal in Hebrew in Russia. Later on, he was a participant of the maskilim activities and was one of those who signed a request addressed to the imperial authorities to ban traditional Jewish dress. He was involved in charitable 95


Nr. 68 | Strašūno biblioteka po 1944 m. bombardavimo (vaizdas iš Žydų gatvės). Fotografas J. Bulhakas. 1944. Strashun Library after the bombings of 1944 (view from Žydų Street). Photographer J. Bułhak. 1944.

96


rėmėjišką veiklą. Matas turėjo ir savo verslą – Vilniaus pirklių gildijoje registravosi nuo 1847 metų. Versle jam padėjo žmona Chana (1817 / 1819–1887). Šeima laikė audinių, manufaktūros ir drabužių parduotuvių, 1859  m. atidarė biliardinę. Verslas buvo ne visuomet pelningas, pavyzdžiui, 1866 m. iš Iciko ir Mato Strašūnų 30 000 rb skolai padengti buvo išreikalautas namas; tiesa, namas buvo mažesnės vertės ir negalėjo padengti visos sumos139. Skolos klausimas kažkokiu būdu vis dėlto buvo išspręstas, nes Strašūnai ir toliau užsiėmė verslu: XIX a. septintuoju–aštuntuoju dešimtmečiais prekiavo audiniais ir manufaktūra (1873–1874 m. Vokiečių gat­ vėje nuosavame name laikė manufaktūros ir audinių prekių parduotuvę). Kuo vertėsi Strašūnai 1875–1884  m., nežinoma, bet yra duomenų, kad 1885 m. laikė vyno rūsį: metinė apyvarta pasiekė 24 000 rb, pelnas – 1  300  rublių. 1886  m., po vyro mirties, Chana dar prekiavo vynu ir laikė smuklę iki pat mirties 1887 metais140. M. Strašūnas garsėjo ir kaip filantropas, įvairių labdaros organizacijų narys. Jam priklausančios namo dalies (kita dalis priklausė jo žmonai) Vokiečių g-vėje (376 posesijoje) ir namo Stiklių g-vėje nuomos lėšas testamentu skyrė žydų labdaros organizacijoms ir bibliotekoms išlaikyti141. Labdaros fondas turėjo palaikyti Torą studijuojantį jaunimą; skyrė piniginę paramą žydų senelių prieglaudai bei našlaičių mokyklai; stambią sumą skyrė išdalyti bendruomenės varguomenei ir aprūpinti maistu per žydų šventes; nemažą sumą skyrė ir miesto krikščioniškam labdaros fondui142. Reikšmingiausias M.  Strašūno palikimas – knygų kolekcija, tapusi garsiosios Strašūno bibliotekos pagrindu. Tarp jo sukauptų knygų buvo kuo įvairiausių tekstų ir manuskriptų hebrajų kalba: religiniai raštai, taip pat ir chasidų, grožinė literatūra ir moksliniai veikalai, žydų ir karaimų istorijos, kelionių pasakojimai. 1889  m. Berlyne išleistame Strašūno bibliotekos kataloge įvardyta apie 6 000 knygų egzempliorių. Tai ir leidiniai

activities and since he had been one of the wealthier members of the Jewish community, was a sponsor himself. M. Strashun had been an entrepreneur like his father and belonged to the Merchant Guild since 1847. His wife Hana (1817 or 1819–1887) helped him in his buisiness. They owned a number of shops (of drapery, manufacture and clothes) and a poolroom in 1859. The family business did not always pay for itself, and in 1866 a house had been exacted from Icik and Mathia’s Strashun’s for redemption of a 30,000 ruble loan, and it did not cover all of it139. The debt must had been dealt with one way or another, for the Strashuns continued their business in the seventh and eighth decades of the 19th century trading in manufacture and fabrics (it was recorded that they had a shop of these in their house on Vokiečių  St. in 1873 and 1874); and they had a wine vault in 1885, and Hana Strashun had dealt in wine and kept a tavern for a year after her husband’s death until she herself passed away in 1887140. Mattityahu Strashun was a reputable philanthropist. He left his part of the possession no. 376 (another part of it was owned by his wife), as well as that on Stiklių Street (Stiklių no.  3) to Jewish charitable organisations and for the upkeep of the library141. A charitable fund had also been designated for the young Torah students; a home for the elderly and a school for Jewish orphans were funded by his will; and a sum was left to the needy to supply them with food on Jewish holidays. Another sum of money was left by his will to a Christian charitable fund as well142. The most significant legacy of Mattityahu Strashun was of course, his collection of books that had been the basis for the famous Library. There were all sorts of Hebrew texts and manusripts in it: of religious content, Hasidic among them too, fiction and works of science, Jewish and Karaim histories, travelogues and so on. In the catalogue of the Strashun Library, published in Berlin in 1889, there 97


bei rankraščiai hebrajų kalba, religiniai darbai, grožinė literatūra, poezija, mokslinė literatūra, kelionių aprašymai bei gausūs judaikos leidinių rinkiniai kitomis kalbomis. Pasak Larisos Lempertienės, M.  Strašūnas testamentu visą kolekciją skyrė bendruomenės viešajai bibliotekai įkurti: knygos turėjo būti surinktos jam priklausiusiame name Stiklių gatvėje. Kolekciją prižiūrėti ir bibliotekos darbą organizuoti M. Strašūnas patikėjo trims savo draugams: Jozuei Chaimui Epšteinui, Dovydui Javičiui-Broido ir Juozapui Menachemui Grodzenskiui. Jie kreipėsi į M. Strašūno giminaitį Romo spaustuvės korektorių Samuelį Strašūną, prašydami kolekciją surūšiuoti ir aprašyti. M. Strašūno dovanotas pastatas nebuvo pritaikytas bibliotekos reikmėms, tad 1892 m. gruodžio 27  d. biblioteka pradėjo veikti laikinoje būstinėje: jai skirti trys kambariai J. Ch. Epšteino sūnaus Mordechajaus (beje, irgi knygų donatoriaus) name. Vėliau bendruomenės labdaros taryba, pasiryžusi išlaikyti biblioteką, nusprendė visai nenaudoti Stiklių  gatvėje esančio namo ir pastatyti specialiai bibliotekai skirtą dviejų aukštų pastatą. Naujas dviejų aukštų bibliotekos pastatas išdygo Žydų gatvėje, šalia Didžiosios sinagogos, kruopų krautuvėlių vietoje. Knygų kolekcija į naują bibliotekos pastatą perkelta 1901 m., o iškilmingas jos atidarymas įvyko 1902  m. balandžio 14  dieną. Strašūno bibliotekoje įrengta skaitykla turėjo 100 vietų ir iš karto tapo aišku, kad tiek vietų yra per mažai. Lankytojams tekdavo laukti laisvos vietos. 1935 m. bibliotekos knygų kolekcija siekė beveik 22 000 tomų143. Strašūno biblioteka tapo kultūrinio gyvenimo kelrode žydų bendruomenėms likusioje Lietuvoje: bibliotekas pradėta steigti visose bendruomenėse, kur tik buvo įmanoma, o jų knygų fondus sudarė ir religinė, ir naujųjų laikų literatūra. Po XX a. penktojo dešimtmečio sukrėtimų išlikusi Mato Strašūno kolekcijos dalis saugoma Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fonduose Vilniuje. Pasak L. Lempertienės, žymiausias ilgametis  bibliotekos 98

were 6,000 issues enumerated. According to L. Lempertienė, all of Strashun’s collection had been bequeathed by him to a public library to be founded in his house on Stiklių Street. He appointed his three friends to take care of the book collection and to organise the library: Joshua Chaim Epstein, David Javic-Broido and Joseph Menachem Grodzenski. They had asked Strashun’s cousin Samuel Strashun, a proofreader at the Roms’ printing-house, to classify the collection. Since the house on Stiklių Street was not fit for a library, in December 27th 1892 it had been moved to a temporary site in the house of Mordechai Epstein (a book-donor too), the son of J. C. Epstein, and three rooms had been given for the library in it. Later on, a communal Charity organisation decided to build a two-storey house for the Library of Strashun.143 The new two-storey building was erected in the place of the groats shops on Žydų  St., close to the Great Synagogue. The book collection had been moved into the new building in 1901 and on April 14th of the next year there was an opening ceremony. The Reading Room in the Library had 100 seats but it had been clear from the very start that they were not enough for all the visitors, and people would wait in queues for entrance. The Library collection reached 22,000 items by 1935144. Its long-time chief librarian and director had been Haikel Lunski who was proposed by Isaac Strashun to work as assistant librarian in 1895. Under the Nazi occupation of Vilnius, he worked in the library of the Vilna Ghetto until he perished there in 1943. The Strashun Library had been a landmark of the Jewish cultural life in Lithuania. Libraries started being founded anywhere where there was a Jewish community, wherever it had been possible, and their collections included both religious and secular literature. After the calamities of the 20th century, the preserved part of the Strashun Collection was kept in the National Library of Lithuania in Vilnius. According to L.  Lempertienė the Soviet


vadovas buvo Chaiklas Lunskis, 1895 m. pakviestas M. Strašūno giminaičio Izaoko Strašūno. Ch. Lunskis iš pradžių ėjo bibliotekininko padėjėjo pareigas, bet iš tikrųjų buvo faktinis jos vadovas. Atėjus naciams, dirbo geto bibliotekoje iki pat savo žūties 1943 metais144. Anot L.  Lempertienės, 1940  m. Vilniuje įsitvirtinusi sovietų valdžia iš pradžių nusprendusi likviduoti biblioteką, tačiau vėliau sprendimą atšaukė dėl kolekcijos unikalumo. Vis dėlto biblioteka nepriėmė lankytojų, bet knygos buvo saugomos. Naciai okupuotoje Lietuvoje, kaip ir kituose okupuotuose kraštuose, grobstė kultūrinį paveldą. Iš Vilniaus žydų bibliotekos išvežti rankraščiai, žydų ritualinio ir profesionaliojo meno objektai145. Laimei, tai ne visa judaikos vertybių Vilniuje istorija. 1990 m., atsikūrus Lietuvos valstybei, ir gerokai vėliau, 2016 m., perkeliant Nacionalinės bibliotekos knygų fondą iš jos saugyklų K. Sirvydo gatvėje į restauruotas patalpas, buvo surasta ir peržiūrėta išlikusi žydų kultūrinio paveldo dalis. Nuo pokario slapstyta tuometinių Knygų rūmų saugyklose, K. Sirvydo gatvėje, dabar ji yra Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje veikiančio Judaikos tyrimų centro dispozicijoje. Iš L. Lempertienės interviu sužinome, kad šio paveldo išsaugojimo istorija  tai įvykdžiusių žmonių pastangomis yra ne mažiau ypatinga nei išskirtinis jos turinys. Žinoma, kad vertingos Strašūno bibliotekos ir kitos Vilniaus studijų namuose pavienių asmenų sukauptos knygos ir rankraščiai pirmiausia buvo išsaugoti Vilniaus geto kalinių: nacių valdžia sudarė grupes iš gete kalintų žydų mokslininkų ir intelektualų, turėjusių atrinkti judaikos medžiagą, tinkamą išvežti į Vokietiją, o likusią perduoti popieriaus fabrikui sunaikinti ir utilizuoti. Ši grupė (jai priklausė ir jidiš rašytojas, žinomas Vilniaus poetas A.  Suckeveris) sugebėjo išslapstyti didelę dalį vertybių Vilniaus slėptuvėse, dalis jų buvo perduota saugoti privatiems asmenims, lietuviams ir lenkams. 1944  m. išlikęs judaikos fondas buvo susigrąžintas sugrįžusių jo gelbėtojų

authorities in 1940 intended to destroy the library but changed their decision in view of the uniqueness of the collection. The policy of Nazy Germany was to import the cultural legacy of the occupied lands. The most valued manuscripts, samples of Jewish religious and professional art had to be and, partly, were transported to Germany. 145 Fortunately, that is not the whole story of Judaic valuables in Vilnius. In 1990, when Lithuanian independence had been restored, and later on, when the contents of the National Library of Lithuania had been moved into the restored building (2016), large parts of the Jewish cultural legacy were found in its temporary repository in the former Book Chamber (Knygų rūmai) settled in the 16th-century Carmelite monastery complex on Sirvydo St. in Vilnius. The history of the preservation of this fund is no less remarkable than its legacy. Some of the most valued books and manuscripts were saved from the Nazi plans to transport them to Germany, or to destroy and utilise in paper mills, by the prisoners of the Ghetto formed in Vilnius in 1941. They were a group of Jewish scientists and intellectuals prescribed to revise the Jewish books gathered in the Ghetto for the purpose. This group (with the Vilna poet A.  Suckever among them) had managed to hide part of the items in the dungeons of Vilnius or to transport them to people, mostly Lithuanians and Poles, outside the ghetto. In 1944 the salvaged collection had been brought back by its rescuers and handed over to the Jewish Museum established by the efforts of some Jewish cultural workers in 1944. In 1949, however, the Museum had been closed by the decision of the Soviet government and the collections preserved in it were to be alloted to other cultural institutions while some had to be destroyed in the paper mills. This was not to happen due to Antanas  Ulpis (1904– 1981), the director of the Book Chamber from 1946 to 1982, who was engaged in finding and collecting the old books of the former estates in Lithuania. A. Ulpis saved 99


Nr. 69 | Strašūno bibliotekos pastatas prieš 1944 m. bombardavimą. Z. Čaikovskis. Piešinys. 1944 m. gegužė. Strashun Library before the bombings of 1944. A painting by Z. Chaikovsky. May of 1944.

ir perduotas Žydų muziejui, veikusiam Vilniuje 1944–1949 m. žydų kultūrininkų iniciatyva. Sovietų valdžiai nusprendus 1949  m. panaikinti Žydų muziejų, jame išsaugoto fondo vertingesnė dalis turėjo būti išskirstyta kitoms kultūros įstaigoms, o likusi – vėl atiduota popieriaus fabrikams. Tačiau tai nebuvo įvykdyta dėl Antano Ulpio (1904–1981), tuometinių Knygų rūmų direktoriaus (1949–1982), savo pastangomis užsiėmusio senų knygų Lietuvoje paieškomis ir rinkimu, apsisprendimo. Jis perėmė ne tik šį išlikusį, išskirstymui ir sunaikinimui skirtą Vilniaus judaikos fondą, bet ir kitų Lietuvos žydų bendruomenių, žuvusių karo metais, bibliotekose išlaikytas vertybes. Visa tai buvo slapstoma Vilniaus Šv.  Jurgio bažnyčioje įkurtose saugyklų patalpose visą sovietmetį, žinant siauram žmonių ratui146.

100

the Jewish legacy destined to dispersion and destruction once more, that had been sent from various places in Lithuania by that time, and had it assembled in the repositories of his institution, the Church of St George (not functioning then), keeping his authorities in ignorance. This collection, unnoticed for a long time, had been deposited in that place for the entire period of Soviet rule.146 Now it is preserved in the National Library and is being researched by the workers of the Judaica Research Center with the assistance of the YIVO Institute for Jewish Research.


Modernioji žydų kultūra Vilniuje

Modern Jewish Culture in Vilnius

XIX a. Vilnius – jau modernios litvakų kultūros centras, pasak I.  Coheno, ne tik Lietuvos (Litos), bet visos Rusijos imperijos mastu: dėl mokslininkų ir literatų, knygų leidybos ir periodinių leidinių, dėl žydams skirtų mokymo įstaigų tinklo. Tuo laikotarpiu išryškėjo skirtingas dviejų žydų kalbų statusas: rimtai literatūrai labiau tinkama laikyta hebrajų kalba, o pramoginiai žanrai  – beletristika, sentimentalūs romanai, dainos, bulvariniai tekstai buvo rašomi jidiš147. Ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje, suklestėjo grožinė literatūra klasikine hebrajų kalba. Hebrajų kalba Vilniuje rašė A.  D.  Lebensonas; Vilniuje gimė ir iki 1872  m. gyveno iškilus Vidurio Rytų Europos poetas J. L. Gordonas (1830– 1892), taip pat rašęs hebrajiškai. Vilniuje buvo leidžiami ir godžiai skaitomi Abraomo Mapu istoriniai romanai hebrajų kalba ir publicistika. XIX a. pabaigoje pradėjo irti tradicinės žydų bendruomenės. Reikšmingiausias poslinkis žydų kultūros istorijoje įvyko, kai Šventraščių studijoms skirtą vietą litvakų socialiniame gyvenime užėmė pasaulietinis išsilavinimas: dabar jau [s]tudijos universitetuose buvo vertinamos lygiai taip pat kaip Talmudo išmanymas anksčiau148. Tarpukario Vilniuje klestėjo žydų kultūra jidiš kalba. Gausiai leista grožinė, eksperimentinė modernioji literatūra, ėjo periodiniai įvairių politinių ir kultūrinių sąjūdžių leidiniai, bendro pobūdžio dienraščiai, veikė įvairios kūrėjų draugijos. 1922 m. susibūrė tarptautiniu mastu išgarsėjusių avangardinio meno kūrėjų, dailininkų ir literatų sąjūdis Jung-Vilne (Jaunasis Vilnius), kurio žymiausi nariai buvo poetai Abraomas Suckeveris (1913–2010), Chaimas Gradė (1910–1982), Mošė Kulbakas (1896–1937).

19th century Vilnius had been the centre of the modern Litvak culture not just of Lithuania (or Lita) but of the entire Russian Empire, due to the concentration of science and literary activity, the publishing houses and the institutions of Jewish education. It was the epoch when the different functions of the two Jewish languages, Hebrew and Yiddish, finally came to a settlement: Hebrew was considered as the superior language appropriate for religious and scholarly writings and quality literature; while Yiddish was treated as a language of the popular genre, beletristics, popular novels, songs, etc.147 Vilnius, and Lithuania in general, was the area where literature in Hebrew thrived. In Vilnius, the Jewish poet A. D. B. Lebenson wrote; and J. L. Gordon (1830–1892), a prominent poet of Central East Europe, had been born and lived in Vilnius until 1872. The widely-read historical novels by Abraham Mapu had been published in Vilnius. By the end of the 19th century, the traditional Jewish communities were starting to disintegrate. The most telling change had been the secular education of Jews taking over the traditional religious schooling: from then on, university studies were valued as much as the knowledge of Talmud in the previous age148. In the interwar period of the 20th century, Jewish literature in Yiddish thrived in Vilnius. It had been the centre of modern Jewish fiction and experimental art, there were numerous periodicals and all kinds of cultural societies. In the third decade, avant-garde art movement, the Jung-Vilne – Young Vilna – had been founded and gained international acclaim. The poets Avraham Suckever (1913–2010), Chaim Grade (1910–1982), and Moyshe Kulbak (1896–1937) were among its members.

101


posesijos possessions* Šiaurinė Žydų gatvės pusė | The North Side of Žydų Street

*Possession (lat. possessio) - the physical control or occupancy of land or property.


380

104


Nr. 70 | Vilniaus Žydų teatras ir aktoriai. 1933. Members of the Vilnius Jewish Theatre and its actors. 1933.

Pastatas

The Building

Kampinis Žydų ir Vokiečių g. namas. 1806  m. įrašuose nurodyta jame buvus 14  krosnių, 12  didelių ir 3 mažus kambarius bei 5 krautuves149. 1808 m. name buvo 10 didelių, 4 vidutiniai ir 2 maži butai, didelis sandėlis, 4 vidutinės krautuvėlės (kromos) ir 4 vidutinės parduotuvės150. 1892 m. name buvo 15 butų, apie 100 gyventojų151. Namas gatvių sankirtoje buvo parankus komercinei veiklai ir jo savininkai tuo naudojosi. Žinoma, kad 1806 m. name veikė penkios, 1808 m. – šešios parduotuvės, 1828–1830  m. pirklys Zelmanas  Kliačko laikė bakalėjos krautuvę152, 1862  m. Morduchas Reimickis laikė pozumentų dirbtuvę153. 1864 m. Vokiečių g. pusėje buvo įsikūrusi Mejerio Aronovskio odos gaminių parduotuvė, Maušos Iciko Aso ir Maušos Dimonto sidabro dirbinių dirbtuvės, Hiršo Šak Kurickio kordo dirbtuvė, Hiršo Tigerio užkandinė, Iciko Zaso dažykla154. Greta, iš Žydų  g. pusės, veikė trys miestiečių krautuvėlės: Jankelis Dumanovskis prekiavo

This is the corner house on Žydų and Vokiečių Streets. The records of 1806 indicated that there were 14 furnaces, 12 large ones and 3 small rooms and 5 stores149. In 1808, the house had 10  large, 4  medium and 2 small flats, 1 large warehouse, 4 stores of medium size and 4 medium-sized shops150. In 1892 the house had 15 apartments, and 100 or so inhabitants151. The house at the intersection of the streets was favourable for commercial activities, and its owners made use of this. It is known that, in 1806 there were five, in 1808  – six shops in the house, in 1828– 1830 a merchant Zelman Kliachko had a grocery store152, in 1862 Morduch Reimick had a passementerie workshop153. In 1864 on the side of Vokiečių St. was Meyer Aronovsky’s leather goods shops, Moshe Icik Ass and Moshe Dimonto had silver workshops, Girsha Shak Kuricky – a cord workshop, Girsha Tiger – cafeteria, Icik Zas – dyehouse154. Nearby, on Vokiečių Street side, 105


Nr. 71 | Fania Levando (centre) su pietautojais savo restorane. XX a. ketvirtasis dešimtmetis. Fania Lewando (in the center) among the diners in her restaurant. The fourth decade of the 20th century.

Nr. 72 | N. Lipovskio žydų teatro skelbimas. 1918. Advertisement for an operetta performed by N. Lipovski’s theater, “the first Jewish folks-theater in Lithuania”. 1918.

106


silkėmis, Šmuilis Joselis Finas – knygomis, Šmuelis Šteinbergas – miltais155. 1873–1874 m. vienas iš namo savininkų pirklys Nachmanas Bulhakas iš Vokiečių g. pusės laikė pozumentų dirbtuvę, o nuo 1885 m. – reikmenų karininkams parduotuvę. 1885 m. jos metinė apyvarta siekė 5 000 rb, pelnas – 300 rb, 1891 m. apyvarta pasiekė 10 000 rb, pelnas – 800 rb, nuo 1894 m. pelnas buvo 1 000 rublių156. 1887  m. čia veikė Vikentijaus Verižbickio smuklė, 1888–1889 m. – Josifo Petrovskio, su 3 000 rb metine apyvarta ir 300 rb pelnu157. 1892–1894 m. čia buvo pirklio Joselio Saeto smuklė su 4 000  rb ir 400 rb atitinkamai; 1898 m. antrosios gildijos pirklys Icikas Frumkinas čia įsteigė žuvies parduotuvę. Deklaruota apyvarta buvo 15 000 rb, pelnas – 1 500 rublių158. Buvo ir smulkių krautuvėlių: 1892 m. Česla Perla laikė tabako krautuvę, metinė apyvarta buvo 3  000  rb, pelnas  – 300  rb, 1892–1895 m. Chaja Saet – stiklo ir porceliano indų krautuvę. 1892  m. metinė apyvarta buvo 2  000  rb, pelnas – 200  rb, 1895 m. atitinkamai – 4 000 rb ir 400 rb; 1892 m. Beilia Štuser, o 1893 m. Beilia kartu su Šeina Asna Štucer prekiavo galanterija (1892  m. metinė apyvarta buvo 1  000  rb, pelnas – 100 rb, 1893 m. apyvarta ir pelnas išaugo trigubai)159. Bet tai nepilnas krautuvėlių sąrašas, nes, kaip ir kituose eksdiviziniuose namuose, komercines įmones nustatyti sunku – paprastai dokumentuose nebūdavo nurodomas namo numeris. 1940  m. nedideles krautuvėles laikė Chaimas Funkas ir Mira Žvaneckienė. Evadia Škliaras nuomojosi patalpas kepyklai, o Šimonas Gracas – dirbtuvėlei. Namo nuomininkų sąraše nurodyta, kad Sara Gurvičienė už 10 rb per mėnesį nuomojosi „framugą“ (įdubą sienoje) prekybai160. Taip pat name buvo įsikūrę du garsūs Vilniaus restoranai: namo dokumentuose pažymėta, kad 40 m2 patalpa priklausė Fanios Levando restoranui (savininkės šeima taip pat gyveno šiame name), o 130,5 m2 užėmė šešios „Velfkės“ restorano salės. Tais metais name registruoti 49  gyventojai ir 14  butų161.

there were three town dwellers' shops: Jankel Dumanovsky sold herring, Shmuil Josel Fin-books, and Shmuel Steinberg-flour.155. Nachman Bulhak, the owner of one of the houses on Vokiečių Street, had a passementerie workshop, and, since 1885, an accessories shop for officers. In 1885 it’s annual turnover was 5,000 rubles, the profit was 300 rubles, in 1891 the turnover reached 10,000 rb, the profit 800 rb, and from 1894 the profit was 1,000 rubles156. In 1887, the tavern of Vikenty Verizhbicky operated here, in 1888–1889 – Josef Petrovsky’s tavern annual turnover was 3,000 rubles, profit was 300 rubles157, in 1892–1894 the merchant Josel Saet’s tavern's annual turnover was 4,000  rubles, the profit was 400 rubles. And in 1898, the merchant of the second guild Icik Frumkin installed a fish shop with annual turnover of 15,000 rubles, and 1,500 rubles proft.158 There were also small shops: in 1892 Chesla Perla had a tobacco store with the annual turnover of 3,000 rubles, profit – 300 rubles, in 1892–1895 Chaja Saet – a glass and porcelain dishes store, in 1892 the annual turnover was 2,000 rubles, profit was 200  rubles, respectively in 1895 – 4,000 and 400 rb; in 1892 Beilia Schtuser, and in 1893 – Beilia together with Sheina Asna Shtucer sold haberdashery goods: in 1892 the annual turnover was 1 000 rubles, profit – 100  rubles, in 1893 the turnover and profit grew threefold159. But it is an incomplete list of shops, because, like in other exdivision houses, it is difficult to identify the commercial companies – house numbers were usually left unspecified in the documents. In 1940, Chaim Funk and Mira Zhvaneckienė had small shops. Evadia Shkliar rented the premises for the bakery, and Shimon Grac – for the workshop. It is indicated in the list of house tenants that Sara Gurvichienė rented a hollow in a wall for trading for 10 rubles a month160. There were also two famous restaurants in Vilnius in the house: the documents indicate that a 40 m2 room belonged to Fania Lavanda’s 107


Nr. 73 | Palestinos konjakų ir vynų reklaminis skelbimas. 1899. Advertisement for Palestinian cognacs and wines. 1899.

Nr. 74 | Košerinio vyno pesachui reklaminis skelbimas. 1899. Advertisement for kosher wine for Pesach. 1899.

Nr. 75 | H. Rafeso ir A. Kaco alkoholinių gėrimų parduotuvės reklaminis skelbimas: didelis pasirinkimas vyno, konjako, degtinės, likerių, midaus. 1910. Advertisement for H. Rafes and A. Katz's liquor shop: "a wide selection of wines, cognacs, vodkas, liqueurs, meads." 1910. 108


1940 m. Žydų g. 2 / Vokiečių g. 14 namo gyventojai apie savo eksdivizinį namą rašė: Šitoks institutas [eksdivizinių namų – aut.] Kaunijoje [kalbama apie nepriklausomos Lietuvos laikinąją sostinę Kauną – aut.], atrodo, net nėra žinomas ir apskritai yra retenybė <...> To instituto kilmės mes nežinome, tik patyrimas rodo, kad tos rūšies namai yra daugiausia žydų apgyventame rajone, pvz., Žydų g., dalis Vokiečių g-vės, ir kad tokie namai priklauso asmenims, kurie pagal savo socialinę ir turtinę būklę neįeina į žmonių kategoriją, apibūdinamą sąvoka „buržujus“.162

restaurant (the owner’s family also lived in this house), while the six halls of Velfke’s restaurant occupied 130.5 m2. In the same year, 49 residents and 14 apartments were registered.161 In 1940, the tenants of the house of Žydų  2 / Vokiečių  14 wrote about their exdivision house: this institute (of exdivision houses – auth.) in Kaunija [We have in mind the temporary capital of Lithuania, Kaunas – auth.], it seems, is not known at all and is generally a rarity <...> We do not know the origin of the institute, only from research do we know that those kind of houses are mostly in Jewish inhabited areas, e. g. Žydų St., part of Vokiečių St. and that such houses belong to persons who, according to their social and economic status, are not included in the category of people known as “bourgeois”162.

Nr. 76 | E. Reidelio gamykla Kišiniove siūlo platų pesacho degtinės ir vyno pasirinkimą. 1900 Advertisement for Pesach vodka and wine of E. Reidel's Kišenev's wine factory. 1900. 109


Nr. 77 | Geriausių rūšių vynuogių vyno, midaus, likerio ir kt. alkoholinių gėrimų J. Falko ir G. Segalio parduotuvės reklaminis skelbimas. 1910. Advertisement for J. Falk and G. Segal's wine shop offering the highest quality grape wine, mead, liqueur, and other drinks. 1910.

Nr. 78 | Fanios Levando vegetariškas restoranas Vilniuje nebuvo pirmas. Vegetariškos valgyklos-kavinės reklama. 1910. Fania Lewando’s vegetarian restaurant in Vilnius was not the first of its kind. Here is an advert of a vegetarian cafeteria. 1910.

110


Savininkai

Owners

1806 ir 1808 m. duomenimis, namas priklausė Litmanui163, 1813  m. – Litmanovai ir kitiems164. 1829  m. namo savininkais nurodyti pirkliai Saetai, 1830 m. – pirkliai Litmanai165. 1867  m. Chonono Belicos namo dalį įsigijo Hiršas Chaimovičius ir jo žmona Chaja Sora, kilusi iš Kurečnikovų Špakovų giminės166. 1868  m. dviejų kambarių namo dalis (su pertvara antrajame aukšte, įeinant pro vartus iš kairės, ir vienas kambarys trečiajame aukšte su prieangiu, virtuve ir palėpe) perėjo iš Šak  Kurickių į Šeinos Rivkos Arkavetovos (Šak  Kurickių giminės) nuosavybę, 1868 m. kaip namo dalies savininkai nurodyti Kuročkinas, Elijas Titeškinas, Leiba  Epšteinas, Dimontas167, 1870–1871 m. – Šlioma Bulhakas (jo namo dalį 1871  m. paveldėjo sūnus Nachmanas Bulhakas)168, Jankelis Elijašas, Leibova, Gabrielis Saetas, Kuročkinas, Ptaškinas, Epšteinas, Dimontas, dalis priklausė Senajam kloizui169. 1886 m. tarp savininkų buvo Joselis Saetas170, 1887 m. – N. Bulhakas ir Rubinas Raiberis171, 1889 m. – N. Bulhakas172, 1892 m. – N. Bulhakas173, Chaimas Icikas Dimontas, Mauša Levinas, Malkijelis ir Senasis kloizas (vyresnysis Ilja  Kosovskis) turėjo po vieną kambarį, Nachmanas Broido – 2, Elijas Ptaškinas – 4, J. Saetas – 5174. 1898 m. kaip namo dalies savininkai minimi Bulhakas ir Saetai175, 1901 m. – Icikas ir Chaimas Dimontai, Mauša  Parnesas, E.  Ptaškinas, Joselis ir Chaimas Zelmanas Saetai, dalis priklausė Senajam kloizui176, 1910  m. – N.  Bulhakas, I.  Dimontas, Benjaminas  Joselis, Jankelis  Mauša Parnesas,  E.  Ptašnikas, Ch.  Z.  Saetas ir Senasis kloizas177. 1928–1939  m. nurodyti savininkai: Abraomas Ptašnikas, Jokūbas Parnesas (jis minimas ir tarp Žydų g. 9 namo savininkų), Pesia Okunieva, Aronas Bulhakas, Benjaminas Saietas178. 1935 m. siuvėjas Icikas Jankelis Vaineris už 4 050 zlotų įsigijo namo dalį iš varžytynių179. 1940  m. namas priklausė septyniems savininkams: 50 proc. namo – Feigai Saiet[ienei] ir Taubai Grodzeckienei,

According to the data of 1806 and 1808, the house belonged to Litman163, in 1813– to Litmanova and others164. In 1829 the Saeth merchant family are indicated as the owners of the house, in 1830 – merchants Litman family165. In 1867, Chonon Belica’s part of the house was bought by Girsha Chaimovicz and his wife, Chaya Sora, from the Kurechnikov Shpakov family166. In 1868 the two-room part of a house (with partition on the second floor, with entrance through the gates from the left and one room on the third floor with porch, kitchen and attic) went from Shak Kuricki to the ownership of Sheina Rivka Arkavetova (Shak Kuricky family), in 1868 the owners of the house were Kurochkin, Elyash Titeshkin (?), Leibas Epstein, Dimont, in 1870–1871 – Slioma Bulhak (part of his home in 1871 was inherited by the son Nachman Bulhak)168, Jankelis Eliyah, Leibova, Gabriel Saet, Kurochkin, Ptashkin, Epstein, Dimontas and part belonged to the Old kloyz169. In 1886 among the owners was Josel Saet170, in 1887 – N. Bulgak and Rubin Raiber171, in 1889 – N. Bulha172, in 1892 – N. Bulhak173, Chaim Icik Dimond, Moshe Levin, Malkijel and Old kloyz (senior – Ilya Kosovsky) had 1 room each; Nachman Broido – 2, Elyash Ptashkin – 4, Josel Saeth – 5174. In 1898, the Bulhak and Saeth families were mentioned as the owners of part of the house175, in 1901 – Icik and Chaim Dimont, Moshe Parnes, E. Ptashkin, Josel and Chaim Zelman Saeth and part of it belonged to the Old kloyz176, in 1910 – N.  Bulhak, I.  Dimont, Benjamin Josel, Jankel M.  Parnes, E. Ptashnik, Ch. Z. Saeth and Old kloyz177. In 1928–1939 the indicated owners were Abraham Ptashnikas, Jacob  Parnes (also referred to as one of the owners of the house on Žydų St. 9), Pesia Okunieva, Aron Bulhak, Benjamin Sayeth178, in 1935 the taylor Icik Jankel Wainer bought part of the house at auction for 4,050 zloty179. In 1940, the house belonged to seven owners: 111


Nr. 79 | Pavyzdingo M. Hercmano restorano Aušros vartų g. 3 su įvairiais stipriais alkoholiniais gėrimais reklaminis skelbimas. 1910. Poster of M. Hercman’s restaurant in Gates of Dawn St. 3, boasting strong drinks. 1910.

Nr. 80 | H. Holdfaino restorano Vilniaus g. 27 reklaminis skelbimas: „Kasdien pusryčiai, pietūs ir vakarienė iš geriausių produktų. Nuolaidos mėnesio užsakymams.“ 1910. H. Holdfain’s restaurant in Vilniaus St. 27, advertising breakfast, lunch and dinner made from the best ingredients every day. Discounts applied to monthly orders. 1910.

17 proc. – Icikui Vaineriui, 14 proc. – Socialinio aprūpinimo liaudies komitetui, 10 proc. – Pesiai Okuniev[ienei], 7 proc. – Mirai Žvaneckienei, 2  proc.  – broliams Azgudams (elektromonteriui Mejeriui ir mokytojui Izaokui)180.

112

50 percent of the house belonged to Feiga Saietiene and Tauba Grodzeckiene, 17 percent – to Icik Wainer, 14 percent – to the Committee on Social Welfare, 10  percent – to Pesia. Okunieviene, 7  percent – to Mira Zhvaneckienė, 2 percent – to brothers Azgud (electrician Meyer and teacher Isaac)180.


Kasdienės istorijos

The Everyday Life Stories

Prieš karą name buvo populiarus Vulfo (Velfkės) Usiano restoranas, kuriame rinkosi visa miesto žydų bohema. Prie įėjimo beveik nuolat stoviniuodavo žmonės, šaltuoju metų laiku čia privažiuodavo vežikai, kad išlenktų taurelę restorano bufete. Restorane lankėsi vidurinioji miesto klasė, o ten buvusioje pokylių salėje buvo įrengta šokių aikštelė. Kita namo „įžymybė“ tarpukariu buvo Fanios Levando restoranėlis. F.  Levando buvo žydų vegetarizmo pradininkė Vilniuje, ne tik turėjusi vegetariškų valgių restoraną ir vadovavusi šalimais esančiai košerinio maisto gaminimo mokyklai, bet ir pirmoji moteris Europoje, 1938 m. išleidusi vegetariškų patiekalų knygą jidiš kalba. Jos įvade rašė: Profilaktiškai (t.  y. siekiant apsaugoti save ir savo šeimos narius nuo virškinimo bėdų ir kitų negalavimų) reikėtų nevartoti mėsos bent tris dienas per savaitę. Humaniškasis <...> principas nežudyti gyvų būtybių (juo grindžiamas vegetarizmas) taip pat skatina mėsą pakeisti grynai vegetariškais patiekalais.181 F.  Levando restoraną svečių knygoje išliaupsino ne tik Vilniaus menininkai ir rašytojai, bet ir tokios įžymybės kaip dailininkas Markas Šagalas ar poetas Icikas Mangeris. Vilniaus žydų teatro žvaigždės Abraomo Morevskio ranka įrašyta: Kaip negailestingas jautienos, vištienos ir avienos valgytojas, aš negaliu deramai reklamuoti jūsų restorano socialinio naudingumo. Tačiau galiu nuoširdžiai padėkoti už jūsų svetingumą, gražius santykius su lankytojais ir atsidavimą savo profesijai, būdingą kiekvienam neeiliniam žmogui.182 A. Morevskis dažniau mėgo lankytis tame pačiame name įsikūrusiame ne mažiau garsiame „Velfkės“ restorane, – jį net kelis sykius savo apsakymuose mini A. Karpinovičius: Ten sėdėjo Abraomas Morevskis, toli atsislinkęs nuo stalo dėl pilvo, taršė antį ir šaukė užkimusiu balsu: „Velfke, aš alkanas!“ Morevskis buvo turtingiausias aktorius Vilniuje. Jis turėjo nuosavą keturių aukštų namą, bet

Before the war, there was a popular Wulf (Velfke) Usian’s restaurant in the house and the whole of Vilnius Jewish bohemia gathered here. At the entrance, people would be gathering almost constantly; in the cold season, coachmen arrived here to drink one or two in the restaurant’s buffet. The middle class of the the city visited the restaurant and there was a dance floor in the banquet hall. Another “house celebrity” in the interwar period was Fania Levanda’s restaurant. F. Levando was the pioneer of Jewish vegetarianism in Vilnius; she not only held a restaurant for vegetarian food and managed a near-by kosher cooking school, but also was the first woman in Europe to publish a book on vegetarian dishes in Yiddish, in 1938. Fania Levando wrote in her book: Prophylactically (i.  e., to protect myself and my family from digestive and other ailments), you should not eat meat at least three days a week. The humane <...>principle of not killing living creatures (vegetarianism is based on it) also encourages to substitute meat with pure vegetarian dishes181. F. Levand’s restaurant was given high praise in the guest book not only by the artists and writers of Vilnius, but also by such celebrities as artist Mark Chagal and poet Icik Manger. The star of Vilnius Jewish theater, A.  Morevski wrote in the book: As a merciless beef, chicken and lamb eater, I cannot advertise enough your restaurant’s social benefits. However, I can sincerely thank you for your hospitality, kind relationship with the guests and the dedication to your profession, which is characteristic of every extraordinary person182. But A.  Morevski prefered to visit “Velfke’s” restaurant (which was also very famous) located in the same house, the restaurant is mentioned several times in stories by A.  Karpinovicz: A.  Morevski was there, his chair pushed far back from the table to make room for his belly. Tearing pieces from a duck he hollered hoarsely: “Velfke, I am hungry!” Morevski was the richest actor in Vilna. He 113


namo nepakako jo apetitui. Sprendžiant iš to, kiek jis valgė, tai pusė Vilniaus turėjo jam priklausyti. <...> Kiti aktoriai valgė burokėlius su bulvėmis [patį pigiausią patiekalą „Velfkės“ restorane183 – aut.] ir pagarbiai žvilgčiojo į Morevskio antį. Jiems buvo savaime aišku, kad Morevskis turi valgyti paukštieną.184 Vilniaus žurnalistas Rapolas Mackonis, savo atsiminimus pavadinęs Iš kavinės į kavinę, Volfo Usiano restoraną prisimena taip: Mėgindavome dar kartais užeiti „pas Velfkę“. Šio romantiško restorano, iš dalies – ir kavinės, iki šiol neminėjau. Ilgus dešimtmečius Vilniuje veikė ir tokia užeiga. Buvo ji siauroje Žydų gatvėje, priešais Šv. Mikalojaus gatvę. Dabar jau nėra nei šios tipiškos senamiesčio gatvelės, nei „Velfkės“ restorano-kavinės. Vidutinio amžiaus savininkas pasakojo, kad restoraną įsteigė jo senelis, laikė tėvas ir perleido sūnui. Restoraną-kavinę lankė daugiausia jo tautiečiai, bet retkarčiais užeidavome ir mes. Malonus savininkas mielai mus priimdavo ir stalą paruošdavo už bufeto atskirame kambaryje. Vaišindavo žydiškai įdaryta lydeka ir žydiška stipria degtine „Peisachuvka“.185 L. Davidovič ypač detaliai išdėstė savo apsilankymo „Velfkės“ restorane įspūdžius: Jis nusivedė mane į Velfkės („Vilkiuko“) restoraną, pavadintą savininko Volfo Usiano vardu. Sužinojau, kad Vilniuje tai garsi vieta. Čia išgerti, pavalgyti, užimti iš kitur atvykusių svečių, švęsti įvairių progų, o kartais tiesiog pasilinksminti ateidavo Vilniaus jidiš rašytojai, aktoriai ir intelektualai. Velfkės restoranas, stovintis pačiame žydų kvartalo centre, Žydų (Jidiše gas) ir Vokiečių (Daiče gas) gatvių sankryžoje, iš lauko atrodė neišvaizdžiai, o viduje – juo labiau. Didelė jidiš iškaba gatvėje rodė kelią į restorano kiemą; čia galėjai užsisakyti pusryčius, pietus ir vakarienę. Prie Velfkės restorano visada būriavosi žmonių, nes Vilniaus vežikai čia stabteldavo išlenkti taurelės. Kiek prisimenu, restoranas kaip Cezario Galija buvo padalyta į tris dalis. Įeidavai į pjuvenomis nubarstytomis grindimis smuklę su baru ir bufetininku. Prie baro visada spietėsi grupė tvirtų vyrų: gėrė, šnekėjo, kvatojo ir keikėsi. Velfkės bare ne tik gerdavo 114

owned his own building with four floors, but it was not enough to satisfy his appetite. For that, he would have needed half the city. <…> The other actors ate beets and potatoes [the cheapest item on Velfke’s menu – auth.183] and glanced respectfully at Morevski’s duck. They took it for granted that Morevski would eat duck184. Vilnius journalist Rapolas Mackonis, who named his memoirs From From Café to Café, remembers Volf Usian’s restaurant: We tried to go to “Velfkė” from time to time. I have not yet mentioned this romantic café-restaurant. For many decades, such an inn was working in Vilnius. It was on the narrow Žydų Street in front of St Mykalojaus  Street. Today this typical Old Town street and “Velfke’s” café-restaurant no longer exist. The middle-aged owner told me that the restaurant was opened by his grandfather, kept by his father and handed over to his son. The café-restaurant was visited mostly by his compatriots, but occasionally we also visited it. A pleasant owner was always happy to welcome us and set a table behind the buffet in a separate room. He served Jewish stuffed pike and Jewish strong vodka “Peisachuvka”.185 Lusy Dawidowitz told in detail her visit in “Velfke” restaurant: He took me to a place called Welfke’s (Wolfies) named for its owner Wolf Usian. It was, I learned, one of Vilna’s famous institutions. Here, Vilna’s Yiddish writers and intellectuals came to eat and drink, to entertain their out-of-town guests, to celebrate festive occasions and sometimes just to enjoy themselves. Located in the very heart of the Jewish Quarter on the corner of Žydų (Jidishe gas) and Vokiečių (Doiche gas) Streets, Velfkes’ was hard on the eyes on the outside and even more so on the inside. A large Yiddish sign in the street directed you into the courtyard to the restaurant where you could get breakfast, dinner and supper. You always saw knots of people outside Velfkeh’s, for Vilna’s droshky drivers used to stop there for a drink. As I remember it, Velfkeh’s, like Caesar’s Gaul, was divided into three parts. You came into a saloon, sawdust on the floor, with a bar-buffet and a bartender. A


vežikai, bet ir susitikdavo kietuoliai Vilniaus žydai. Už šios buvo antra, didesnė patalpa su kokiais šešiais stalais, čia kartais sėdėdavo vidurinio luomo šeimynos, kokia nors ypatinga proga atėjusios švęsti į restoraną. Dar toliau buvo kažkas panašaus į pokylių salę, kuri buvo dukart ilgesnė į plotį. Prisimenu, kad salė buvo visiškai paprasta, nei įdomaus apšvietimo, nei puošmenų. Čia stovėjo keli ilgi stalai su suolais ir keli mažesni staliukai su kėdėmis. Grindys buvo plikos, su šokių aikštele, šokta pagal radijo muziką. Kažkur už šio kambario buvo virtuvė. Čia galėjai gauti alaus, vyno, degtinės arba, jei svaigalai netraukė, arbatos. Galėjai užsisakyti troškintų kepenų su spirgais, įdarytos žuvies, virtos jautienos, čiolnto [jautienos troškinys, troškinamas duonkepėje krosnyje per naktį – aut.], keptos žąsienos. Per Chanuką ateidavome bulvinių blynų, o per Šavuotą – lietinių su varške. Velfkė didžiavosi literatūrinės bohemos klientais, nors šių kišenės dažnai būdavo skylėtos. Dėl tokių lankytojų restoranas turėjo Vilniaus jidišistų gerą vardą. Be to, bohemą kartais lydėdavo koks rėmėjas, apmokantis sąskaitą. Vilniaus jidiš žurnalistai, apmokami geriau negu rašytojai ir aktoriai, dažnai vakarieniaudavo ir gerdavo prašmatnesnėje Praterio kavinėje už kokio kvartalo, bet ir jiems patiko nerūpestinga Velfkės restoranėlio nuotaika.186 Abi šeimos – ir Usiano, ir Levando – 1941 m. buvo sušaudytos Paneriuose187.

group of burly men always congregated at the bar, drinking, talking, guffawing, swearing. Besides being a drinking place for the droshky drivers, Velfkeh’s bar was a hangout for Vilna’s Jewish toughs. You walked through this entry room into a second, somewhat larger space, with about six tables, where you would sometimes see middle-class families, who had come to mark a special occasion with a meal out. Passing through this room, you came into a place that was at least twice as wide as it was deep, like a banquet hall. I remember it as utterly plain, without attractive lighting or ornamentation. It was furnished with several long tables and benches and a few smaller tables and chairs. The floor was empty with space for dancing; a radio provided the music. The kitchen was someplace off this room. Here you could be served beer, wine, vodka, or just tea, if you preferred. You could eat chopped liver and cracklings, gefilte fish, boiled beef, cholent and roast goose. On Hanukkah we came for potato pancakes and on Shevuot – for cheese blintzes. Velfke took pleasure in his literarybohemian clientele, if they didn’t always have money to spend. Their presence gave his place a certain cachet in Vilna’s Yiddish circles. Besides, the bohemians were sometimes accompanied by a patron of the arts who picked up the check. The Yiddish journalists of Vilna, being better paid than the writers and actors, would often dine and drink at Cafe Prater, about a block away and classier, but they, too, liked the easygoing atmosphere of Velfkeh’s.186 Both families, Wolf Usian’s and the Lewand family, were shot at Ponary in 1941143.

115


Išleido | Published by „Aukso žuvys“, Vilnius

info@auksozuvys.lt Spausdino | Printed by POZKAL spaustuvė Šriftai | Fonts

Garamond Premier, Recta Tiražas | Print run 1000

280

www.auksozuvys.lt


Profile for aukso žuvys

Houses that Talk: Everyday Life in Žydų Street in the 19th-20th Century (up to 1940)  

This quiet little street in the Old Town was once one of the liveliest streets of the “Black Quarter” of Vilnius. Here stood the Great Synag...

Houses that Talk: Everyday Life in Žydų Street in the 19th-20th Century (up to 1940)  

This quiet little street in the Old Town was once one of the liveliest streets of the “Black Quarter” of Vilnius. Here stood the Great Synag...

Profile for sigitap
Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded