Puslapis 44 Puslapis
TAU... IR MAN
Šiokiadieniai ir šventės „Tiesiog negaliu...“ Spalio 30-osios rytas... Važiuojant į darbą, mano akys vis nejučia užkliūna už ant galinio vaizdo veidrodėlio pakabinto močiutės dovanoto rožančiaus... O mintys, mano nenuilstančios keliauninkės, akimirksniu nuneša į tas dienas prieš 20, 25, 30 metų... Keista, bet vaizdas visuomet tas pats – ruduo, berods spalio pabaiga, močiutė... Vienoje rankoje mažytis grėbliukas (toks lyg vaikiškas būtų), kitoje – maišelis su keliomis ryškiai geltonomis žvakėmis ir iš jo kyšančiomis baltomis chrizantemų galvelėmis. Senųjų mano gimtojo miesto kapinių akmeniniai vartai, kurie man dar ir dabar daro didelį įspūdį, tuomet man atrodydavo, kaip vartai į kažkokį kitą, nesuprantamą, paslaptingą, gal net šiek tiek kraupoką pasaulį. Bijojau, bet kiekvienais metais nekantriai laukdavau spalio pabaigos, kai kartu su močiute išeidavome „į svečius“. Ji visuomet taip sakydavo: „Eime į svečius dūšelių aplankyti...“ Ir mes išeidavome, ir „svečiuose“ praleisdavome visą dieną. Apsilankymą pradėdavome nuo pačių artimiausių, kurių net pavardės buvo tokios kaip mano šeimos. Vėliau eidavome pas kitus, kurių vardai ir pavardės man nebuvo žinomi, bet močiutė visuomet prisimindavo apie juos kokią nors istoriją ar pasakojimą. Prie kai kurių kapų mes tiesiog sustodavome atsitiktinai. Ir nors močiutė neatsimindavo nei vienos istorijos, mes vis tiek „užsukdavome į svečius“ – pašluoti, pagrėbti, pavalyti... Kartą, kai jau buvau gerokai paūgėjusi, jos paklausiau, kodėl mes tvarkome nepažįstamų žmonių kapus. Ji nusišypsojo ir
atsakė: „Nežinau, vaikeli, tiesiog negaliu ramiai praeiti...“ Spalio 30-osios rytas... Vėsu. Lauke šalvena, o širdyje lyg šimtas tūkstančių drugelių plasnotų. Jau žinau, kad pasukusi link mokyklos, jos kieme pamatysiu būrį nekantriai lūkuriuojančių vaikų. Taip, jie jau ten – savo atostogų metu, „apsiginklavę“ grėbliais, šluotomis, šiukšlių maišais, pasiruošę į darbą – prieš Vėlines tvarkyti kapelių. Sustoju mokyklos kieme. Akys dar kartą užkliūna už seno, ant galinio vaizdo veidrodėlio pakabinto močiutės dovanoto rožančiaus... Matai, močiute, ir mes - tiesiog negalim ramiai praeiti...
Kapinių tvarkymas Lietuvos mokyklose vis daugiau jaunų žmonių pasirenka savanorišką veiklą – visuomenei naudingą darbą, už kurį negauna jokio materialinio atlygio. Jau ne pirmus metus savanoriškoje veikloje dalyvauja Pilviškių ,,Santakos“ gimnazijos jaunimas. Gražia tradicija tampa kapinių tvarkymas prieš Vėlines. Žvarbų spalio 30 - osios rytą prie gimnazijos rinkosi 512 klasių mokiniai su grėbliais, darbinėm pirštinėm, šiukšlių maišais ir gera nuotaika. Mokiniai neišsigando šalto oro, nepabūgo lapų gausos. Kartu su 50 mokinių darbavosi anglų kalbos mokytojos Ina Kirvelaitienė ir Inga Ažukienė, dailės mokytojas Dainius Dunaitis, chemijos mokytoja Lina Šulinskaitė ir socialinė pedagogė Eglė Šeštakauskienė. Buvo sutvarkyti Juozūniškių ir Gulbiniškių kapai, Pilviškių miestelio senosios, žydų bei metodistų kapinės. Kai rudeninis šaltukas visus savanorius pažymėjo raudona spalva, jie sugrįžo į mokyklą. Čia visus pasitiko mokytojos Rūta Bakūnienė ir Daiva Kiulkienė. Sumuštiniai, saldumynai ir karšta arbata pradžiugino ir sušildė. Mokiniai džiaugiasi, galėdami prisidėti prie tokių akcijų. Štai pirmojoje akcijoje dalyvavo vos apie 20 savanorių, o šiais metais dalyvių skaičius išaugo. Dabar laukiame Kalėdų. Mokiniai keps sausainius, kuriuos savanoriai išdalins vienišiems seneliams. III a gimn.kl. mokinė Indrė Jabloskytė
Anglų kalbos mokytoja Ina Kirvelaitienė