Martyno Liuterio gyvenimas ir laikai

J. H. Merle D’Aubigné

Martyno Liuterio gyvenimas ir laikai

Pateiktas tekstas yra VšĮ Reformatų literatūros centro nuosavybė

Pateiktas tekstas yra VšĮ Reformatų literatūros centro nuosavybė

J. H. Merle D’Aubigné

Martyno Liuterio gyvenimas ir laikai Ištraukos iš garsiosios D’Aubigné knygos „Šešioliktojo amžiaus Reformacijos istorija“ Paimta iš History of the Reformation of the Sixteenth Century by J. H. Merle D’Aubigné, D. D. and translated into English by Dr. Henry White

Reformatų literatūros centras Vilnius, 2012 Pateiktas tekstas yra VšĮ Reformatų literatūros centro nuosavybė

Jean Henri Merle d’Aubigné

Pateiktas tekstas yra VšĮ Reformatų literatūros centro nuosavybė

Iš autoriaus pratarmės

K

rikščionybė nėra nei abstrakti doktrina, nei išorinė organizacija. Tai Dievo gyvybė, perteikiama žmonijai, tikriau sakant – Bažnyčiai. Ši nauja gyvybė iš esmės glūdi Jėzaus Kristaus Asmenyje ir teikiama visiems, kurie yra susivieniję su Juo, – ar tai būtų episkopalai, presbiterionai, baptistai, ar kiti. Mat ši vienybė pasiekiama ne suaugusiųjų krikštu, ne per episkopatą ar bendrus susirinkimus, o tik tikėjimu tam tikrais Kristaus įvykdytais dieviškaisiais faktais, Jo nuolankiu įsikūnijimu, atperkančiąja mirtimi ir šlovinguoju prisikėlimu. Iš šios labai artimos krikščionių vienybės su Kristumi neišvengiamai kyla artima krikščionių vienybė su visais, kurie gauna Kristaus gyvybę. Mat gyvybė, esanti viename, yra gyvybė, esanti visuose. Ir visi kartu – episkopalai, presbiterionai, kongregacionistai, baptistai ir kiti – sudaro ne šiaip paprastą daugumą, bet ir (tai visų svarbiausia) gyvą bei organišką vienybę.

Reformacijos istorija – vieno iš didžiausių nuo Dievo ateinančios gyvybės išsiliejimų istorija. Tegu šis veikalas padeda vis labiau susivienyti tiems, kurie yra šios dieviškosios gyvybės dalininkai.

J. H. Merle D’Aubigné Eaux Vives, netoli Ženevos, 1846 m. vasaris

Pateiktas tekstas yra VšĮ Reformatų literatūros centro nuosavybė

UDK 23/28(430)(092) Me203

Versta iš J. H. Merle D’Aubigné “The Life and Times of Martin Luther”

Iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė Redagavo Audronė Kriaučiūnienė Išleido VšĮ „Reformatų literatūros centras“

© VšĮ „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2012 Visos teisės saugomos. Jokia šios knygos dalis negali būti kopijuojama bet kokia forma ar bet kokiomis priemonėmis be raštiško knygos leidėjo sutikimo, išskyrus trumpas citatas apžvalgoms, komentarams ar mokymui.

ISBN 978-9955-593-19-5 Pateiktas tekstas yra VšĮ Reformatų literatūros centro nuosavybė

TURINYS 1. Gyvenimo pradžia ir mokslas / 9 2. Atvykimas į vienuolyną / 17 3. Šventojo Rašto studijos originalo kalbomis / 24 4. Atsivertimas, įšventinimas; profesoriavimas Vitenberge / 33 5. Kelionė į Romą / 48 6. Jau teologijos daktaras / 57 7. Išteisinimas per tikėjimą / 65 8. Tezės. Pradedama Reformacija /74 9. Pamokslas rūmuose / 79 10. Tezės prieš pelagianizmą / 84 11. Tinklai sidabrui žvejoti / 91 12. Išgelbėjimo pažymėjimai / 100 13. Devyniasdešimt penkių tezių prikalimas / 110 14. Tezių išspausdinimas ir išplatinimas / 121 15. „Visi mokomi Dievo“ / 129 16. Tecelio atsakymas / 136 17. Obeliskai ir asteriskai / 144 18. Liuteris Heidelberge / 154 19. Laiškas Leonui X / 163 20. Pilypas Melanchtonas / 179 21. Išvykimas į Augsburgą / 187 22. Kajetanas ir Sera Longa / 192 23. Liuterio atleidimas iš ordino / 200 24. Naujas priešas / 207 25. Liuterio protestas De Vio / 211 26. Komunijos vakaras / 216 27. Vėl Vitenberge – saugus ir sveikas / 225 28. Romos grasinimai / 231 29. Tiesos sėklos virš kiekvienos šalies / 237 30. Ekas atnaujina kovą / 249 31. Ekas ir Karlštatas apie laisvą valią / 260 32. Bažnyčios pamatas – Petras ar Kristus? / 269 33. Liuteris apie „Laišką galatams“ ir Viešpaties vakarienę / 280 Pateiktas tekstas yra VšĮ Reformatų literatūros centro nuosavybė

34. Išrinktasis imperatorius – Karolis V / 287 35. Erazmas gina Liuterį / 291 36. Valstybė – bažnytinė ar dvasinė? / 299 37. Cvinglis iš Helvetijos. Liuterio pasmerkimas / 309 38. Melanchtonas veda Kateriną Krap / 317 39. Evangelijos plitimas per Alpes / 322 40. Knygelė Apie krikščionio laisvę / 326 41. Bulė Vitenberge. Cvinglio įsikišimas / 334 42. Knygos virsta pelenais / 339 43. Liuteris sudegina bulę / 345 44. Karolio V karūnavimas / 354 45. Liuterį apstulbina audringas pritarimas / 362 46. Vormso suvažiavimas / 369 47. Aleanderio veikla ir kaltinimai / 377 48. Liuterio apmąstymai apie Marijos giesmę „Magnificat“ /387 49. Apsauga vykstant į Vormsą / 393 50. Liuterio drąsa / 399 51. Liuteris Erfurte / 403 52. Liuteris stoja prieš Vormso suvažiavimą /409 53. „Bet tai tavo darbas!“ / 420 54. Karolis tesi žodį / 428 55. Liuterio išvykimas iš Vormso /435 56. Vormso ediktas / 443 57. Liuterio įkalinimas Vartburge / 452 58. Jo darbai nelaisvėje / 456 59. Liuteris palieka vienuolystę / 462 60. Halės stabas / 466 61. Biblijos vertimas / 472 62. Vienuolių emancipacija – mišių žlugimas / 478 63. Naujieji pranašai / 488 64. Liuteris grįžta į Vitenbergą / 497 65. „Aš iškeliu Dievo Žodį“ / 504 66. Melanchtono teologija / 513 67. Henrikas VIII puola / 521 68. Reformacijos plitimas / 532 69. Liuterio santuoka / 539

Pateiktas tekstas yra VšĮ Reformatų literatūros centro nuosavybė

Pirmas skyrius

Gyvenimo pradžia ir mokslas

M

oroje, kaimelyje netoli Tiuringijos Miško (Thüringer Wald), gyveno labai sena ir gausi Liuterių vardo giminė.

Pagal Tiuringijos valstiečių papročius trobesius ir tėvų žemes iš tėvo pusės visada paveldėdavo vyriausias sūnus, o kiti vaikai traukdavo ieškoti pragyvenimo kitur. Vienas iš jų, Hansas Liuteris, vedė Margaritą Lindeman, Noištato (Neustadt), priklausiusio Viurcburgo (Würzburg) vyskupijai, gyventojo dukterį.

Jaunavedžiai paliko Eizenacho (Eisenach) lygumas ir įsikūrė mažame Eislėbeno (Eisleben) miestelyje, Saksonijoje (Sachsen).

Ten, braukdami nuo kaktos prakaitą, ėmė pelnytis duoną.

Hansas Liuteris buvo doras žmogus, kruopštus, atviras ir tvirto, net užsispyrusio charakterio. Daug skaitė, turėjo labiau išlavintą protą nei daugelis jo klasės žmonių. Knygos anuomet buvo retenybė, bet Hansas nepraleisdavo progos jų įsigyti. Jos teikė atsipalaidavimą trumpomis atokvėpio valandėlėmis, nutvertomis tarp sunkių nuolatinių darbų. Margarita pasižymėjo visomis dorybėmis, kokios tik gali puošti dorą, religingą moterį.

Ypač minėtinas jos kuklumas, Dievo baimė ir pamaldi dvasia.

Visos garbingos ištekėjusios moterys kaimynystėje ją laikė sektinu pavyzdžiu.

Tiksliai nežinoma, kiek laiko jie buvo pragyvenę Eislėbene, kai lapkričio dešimtąją, vieną valandą iki vidurnakčio Margarita pagimdė sūnų. Melanchtonas dažnai klausinėjo savo bičiulio motiną, kada šis gimęs. „Aš gerai prisimenu dieną ir valandą, – atsakydavo ji. – Bet štai dėl metų nesu tikra.“ Tačiau Liuterio brolis

9 Pateiktas tekstas yra VšĮ Reformatų literatūros centro nuosavybė

10

Martyno Liuterio gyvenimas ir laikai

Jokūbas, sąžiningas ir doras vyras, yra rašęs, kad, visos šeimos nuomone, būsimasis reformatorius gimė šv. Martyno išvakarėse, 1483 metų lapkričio dešimtą dieną. Pats Liuteris žydiškame psalmyne, kuris yra išlikęs, užrašė: „Aš gimiau 1483 metais.“ Pirma jo karštai tikinčių tėvų mintis buvo Dievo jiems duotąjį vaiką šventa krikšto apeiga pašvęsti Jam. Kitą dieną – tai buvo antradienis – tėvas su dėkingumu ir džiaugsmu nunešė savo sūnų į Šv. Petro bažnyčią. Ten jis gavo pašventimo Viešpačiui antspaudą. Norėdami pažymėti tą dieną, sūnų tėvai pavadino Martynu.

Vaikui dar nebuvo nė pusės metų, kai tėvai iš Eislėbeno išvyko į Mansfeldą, esantį vos už penkių lygų1. Tuo metu miestelis garsėjo kasyklomis. Darbštuolis Hansas Liuteris, numanydamas galbūt susilauksiąs gausios šeimos, tikėjosi užsidirbti pinigų, kad išlaikytų save ir vaikus. Būtent čia buvo pradėtas plėtoti jaunojo Liuterio supratimas ir jėga. Čia pradėjo reikštis jo veikla, žodžiais ir darbais atsiskleidė charakteris. Mansfeldo lygumos ir Viperio (Wipper) krantai buvo pirmųjų žaidimų su kaimynų vaikais vietos.

Pirmieji gyvenimo Mansfelde metai garbingajam Hansui ir jo žmonai buvo sunkūs. Iš pradžių jie gyveno skurdžiai. „Mano tėvai, – pasakojo reformatorius, – buvo labai neturtingi. Tėvas vargšas medkirtys, o mama dažnai tampydavo ant nugaros malkas, kad pelnytų skatiką vaikams išlaikyti. Dėl mūsų jie iškentė sunkiausią darbą.“ Tėvų, kuriuos Liuteris gerbė, pavyzdys bei gebėjimai įkvėpė Liuterį ir anksti išmokė dirbti bei būti kukliam.

Juk jis, be abejo, daugybę kartų lydėjo motiną į mišką, kad surinktų ir savąją mažą žabų krūvelę!

Pažadėta, kad teisiųjų darbas bus palaimintas. Hansas Liuteris patyrė pažadų išsipildymą. Palankiau susiklosčius aplinkybėms, jis pastatė Mansfelde dvi metalo lydymo krosnis. Šalia šių krosnių mažasis Martynas stiprėjo. Dėl šio darbo tėvas galėjo išleisti sūnų į mokslus. „Dvasinis krikščioniškojo pasaulio kūrėjas kilo būtent iš kalnakasio šeimos, – pasakė gerasis Matezijus (Mathesius). – Jis buvo atvaizdas to, ką Dievas padarys, skaistin 1 lyga – 4, 8 km.

1

Pateiktas tekstas yra VšĮ Reformatų literatūros centro nuosavybė

Gyvenimo pradžia ir mokslas

11

damas per jį Levio sūnus ir išgrynindamas juos kaip auksą Savo krosnyse.“ Visų gerbiamas už savo sąžiningumą, nepriekaištingą gyvenimą ir sveiką nuovoką Hansas Liuteris tapo Mansfeldo, tuo vardu pavadintos grafystės sostinės, tarybos nariu. Pernelyg dideli vargai galėjo sugniuždyti vaiko dvasią, o pasiturintis gyvenimas tėvų namuose praplėtė širdį ir ugdė charakterį.

Pasinaudodamas naująja padėtimi Hansas ėmė remti savo mėgstamą visuomenės dalį. Jis labai vertino išsilavinusius žmones ir dažnai kviesdavosi prie savo stalo miestelio dvasininkus bei mokytojus. Namai atspindėjo bičiulių miestelėnų, kurie buvo garbingi šešioliktojo amžiaus pradžios Vokietijoje, susibūrimus. Tai buvo lyg veidrodis, kuriame, kaip ir neramioje anų laikų scenoje, vienas po kito keitėsi vaizdai. Vaikui jie buvo naudingi. Regint namuose gerbiamus žmones, mažojo Martyno širdyje, be abejo, ne kartą kilo ambicingas troškimas vieną dieną tapti mokytoju ar kitu išsilavinusiu žmogumi.

Vos tik Martynas pakankamai ūgtelėjo, kad galėtų būti mokomas, tėvai siekė perteikti Dievo pažinimą, auklėti jį Dievo baimėje ir formuoti krikščioniškąsias dorybes. Tėvai ypač rūpestingai auklėjo Martyną ankstyviausiu laikotarpiu. Tėvas dažnai klaupdavosi prie vaiko lovelės ir karštai bei garsiai melsdavosi, prašydamas Viešpatį, kad sūnus atmintų Jo vardą ir vieną dieną prisidėtų prie tiesos skleidimo. Tėvo malda maloningiausiai buvo išklausyta. Bet jo švelnus rūpinimasis tuo neapsiribojo.

Tėvas, labai norėdamas, kad Martynas įgytų išsilavinimo pradmenis, kuriuos jis pats vertino, meldė Dievo palaiminimo sūnui ir išsiuntė į mokyklą. Martynas buvo dar labai jaunas.

Tėvas arba Nikolas Emleris (Nicholas Emler), vienas jaunuolis iš Mansfeldo, dažnai nuveždavo jį į Georgo Emilijaus (Georg Emilius) namus, o paskui grįždavo jo pasiimti namo. Po daugelio metų Emleris vedė vieną iš Martyno seserų.

Tėvų pamaldumas, veikla ir asketiškumo dorybė suteikė berniukui gerą impulsą, formavo dėmesingą ir rimtą būdą. Tuo metu vyravusioje švietimo sistemoje pagrindinis paskatinimas mokytis buvo bausmės ir baimė. Margarita, nors kartais pritardavusi ­pernelyg Pateiktas tekstas yra VšĮ Reformatų literatūros centro nuosavybė

12

Martyno Liuterio gyvenimas ir laikai

griežtam savo vyrui, dažnai išskleisdavo motinišką glėbį sūnui ir paguosdavo jį verkiantį. Tačiau net ji nusižengdavo išmintingai patarlei: „Kas gailisi rykštės, nekenčia savo sūnaus, bet kas jį myli, laiku jį baudžia.“ Audringas Martyno charakteris dažnai sudarydavo pagrindą bausti ir papeikti. Vėliau gyvenime Liuteris sakė: „Tėvai man buvo šiurkštūs, todėl pasidariau labai baikštus. Kartą mama taip smarkiai trenkė man per galvą, kad pasirodė kraujas. Jie rimtai manė, kad elgiasi teisingai, bet neperprato mano charakterio – o tai absoliučiai būtina, norint žinoti, kada, kur ir kaip bausmė turi būti paskirta.

Bausti reikia. Bet šalia rykštės turi būti padėtas ir obuolys.“ Mokykloje su vargšu vaiku elgėsi ne mažiau griežtai. Vieną rytą mokytojas penkiolika kartų iš eilės jį išpėrė. Apie tą atvejį Liuteris sakė: „Vaikus turime mušti, bet kartu privalome mylėti.“ Šitaip auklėjamas Liuteris anksti išmoko nekęsti vien juslinio gyvenimo kerų. „Tai, kam lemta tapti didžiam, turi prasidėti nuo mažo, – teisingai rašė vienas pirmųjų jo biografų. – Jeigu vaikai nuo mažens auginami pernelyg švelniai bei meiliai, jie gyvens sužaloti.“ Mokykloje Martynas buvo mokomas katekizmo skyrių, Dešimties Dievo įsakymų, apaštališkojo išpažinimo, Viešpaties maldos, kelių giesmių, kelių maldos būdų ir lotyniškos gramatikos, kurią ketvirtame amžiuje parašė šv. Jeronimo mokytojas Donatas, o vienuoliktame amžiuje patobulino prancūzų vienuolis Remigijus ir kurios kiekvienoje mokykloje ilgai mokė. Vėliau jis studijavo Cisio Janus kalendorių, ypatingą kūrinį, sudarytą dešimtame ar vienuoliktame amžiuje. Galiausiai jis išmoko visko, ko galėjo išmokti lotyniškoje Mansfeldo mokykloje.

Tačiau vaiko mintys tuo metu dar, atrodo, nebuvo nukreiptos į Dievą. Vienintelis religinis jausmas, kurį tuomet galima aptikti – baimė. Kiekvieną kartą išgirdęs Jėzaus Kristaus vardą jis išbaldavo iš siaubo. Mat apie Gelbėtoją jam buvo kalbama tik kaip apie įsižeidusį Teisėją. Ši vergiška baimė – tokia svetima tikrajam tikėjimui – galbūt ir rengė jį gerajai Evangelijos naujienai bei džiaugsmui, kurį jis patyrė mokydamasis pažinti Tą, kuris romus ir nuolankios širdies.

Pateiktas tekstas yra VšĮ Reformatų literatūros centro nuosavybė

Gyvenimo pradžia ir mokslas

13

Hansas Liuteris norėjo, kad sūnus taptų mokslininku. Diena, pradėjusi aušti visur, smelkėsi net į Mansfeldo kalnakasio namus ir žadino ambicingas mintis. Sūnaus atkaklumas ir išskirtiniai polinkiai skatino Hansą puoselėti stipriausius lūkesčius. Taigi 1497 metais, kai Martynui sukako keturiolika, tėvas nusprendė su juo išsiskirti ir išsiuntė jį į pranciškonų mokyklą Magdeburge.

Motina turėjo sutikti, tad Martynas paliko tėvų namus.

Magdeburgas Martynui buvo lyg naujas pasaulis. Gyvendamas nepritekliuje ir vos sudurdamas galą su galu, jis klausinėjo ir klausėsi. Tuo metu augustinų ordino arkivyskupas Andrėjas Prolesas (Andreas Proles) šiltai gynė būtinybę reformuoti tikėjimą ir bažnyčią. Tačiau ne šis žmogus pasodino jaunuolio širdyje pirmuosius idėjų, kurias jis vėliau išplėtojo, daigus.

Liuteriui tai buvo sunkus mokymosi metas. Išstumtas į pasaulį keturiolikos, be draugų ar globėjų, jis virpėdavo šeimininkų akivaizdoje, o atokvėpio valandėlėmis kartu su kitais, dar skurdesniais vaikais skausmingai elgetavo. „Buvau pripratęs kartu su draugais prašyti truputį maisto, kad galėtume patenkinti poreikius, – vėliau pasakojo jis. – Kartą, kai Bažnyčia šventė Kristaus gimimą, mes drauge klaidžiojome po aplinkinius kaimus, ėjome iš namo į namą ir keturiais balsais giedojome įprastas giesmes apie Betliejuje gimusį kūdikėlį Jėzų. Sustojome prie vieno valstiečio namų, kaimo gale. Išgirdęs mus giedančius krikščioniškas giesmes, ūkininkas išėjo nešinas trupučiu maisto, kurį ketino duoti mums. „Berniukai, kur jūs?“ – garsiai ir griežtokai pašaukė jis. Išgąsdinti šių žodžių, puolėme bėgti kiek neša kojos. Nereikėjo jaudintis, nes ūkininkas tenorėjo maloningai mums pagelbėti, bet mūsų širdys buvo kupinos baimės dėl grasinimų ir tironijos, kuria mokytojai valdė mokinius.

Taigi staiga mus apėmė panika. Bet ūkininkas vis šaukė mus, ir mes pagaliau sustojome, užmiršome išgąstį, grįžome ir priėmėme iš jo rankų mums skirtą maistą.“ Liuteris priduria: „Taigi esame pratę drebėti ir bėgti, kai mūsų sąžinė kalta ir nerami. Mes bijome net tų, kurie mūsų draugai ir mielai mums suteiktų visokeriopą gerumą.“ Buvo praslinkę vos metai, kai Hansas ir Margarita, sužinoję, su kokiais sunkumais jų sūnus susidūrė Magdeburge, išsiuntė jį į Pateiktas tekstas yra VšĮ Reformatų literatūros centro nuosavybė

14

Martyno Liuterio gyvenimas ir laikai

Eizenachą. Ten buvo garsi mokykla ir gyveno daug jų giminaičių.

Tėvai turėjo daugiau vaikų ir, nors jų pajamos padidėjo, išlaikyti sūnaus mieste, kuriame jo niekas nepažinojo, negalėjo. Hanso Liuterio krosnys ir gamyba vos vos leido aprūpinti šeimą. Jis tikėjosi, kad Eizenache Martynas lengviau ras pragyvenimo būdų. Tačiau ir šiame mieste jaunuoliui nebuvo lengva. Giminės juo nesirūpino – gal patys buvo labai neturtingi ir niekuo negalėjo jam padėti.

Kai jaunąjį mokslininką suriesdavo alkis, jis būdavo priverstas kaip ir Magdeburge kartu su bendramoksliais vaikščioti giedodamas nuo durų prie durų ir taip pelnytis gabalėlį duonos.

Kartais jaunuolių balsai suskambėdavo kaip darnus ansamblis.

Tačiau dažnai vietoje maisto vargšas kuklusis Martynas sulaukdavo tik šiurkščių žodžių. Tuomet prislėgtas širdgėlos slapčia liejo ašaras ir su nerimu galvojo apie ateitį.

Vieną dieną, kai jis, išvarytas iš trijų namų, jau rengėsi grįžti alkanas į laikiną buveinę, Šv. Jurgio aikštėje sustojo kaip įbestas priešais vieno gerbiamo miestelėno namą ir nugrimzdo į liūdnas mintis. Nejaugi dėl duonos stygiaus teks mesti mokslus ir grįžus triūsti su tėvu Mansfeldo kasyklose? Staiga prasivėrė durys ir ant slenksčio pasirodė moteris. Tai buvo Uršulė, Konrado Kota žmona ir Ilefeldo burmistro duktė. Eizenacho kronikose ji vadinama „dievobaimingąja šunamiete“, moters, kuri privertė pranašą Eliziejų apsistoti pas ją ir kartu su ja valgyti duoną, atminimui. Šioji krikščionė šunamietė jau ne kartą buvo pastebėjusi jaunąjį Martyną tikinčiųjų susibūrimuose. Moterį sužavėjo jo švelnus balsas ir pasišventimas. Išgirdusi šiurkščius žodžius ir pamačiusi, kad jis nusiminęs stovi prieš jos duris, moteris panoro jam padėti – pakvietė užeiti ir davė maisto numalšinti alkį.

Konradas pritarė žmonos geranoriškumui. Jam taip patiko berniuko draugija, kad po kelių dienų priėmė jį gyventi. Taip Martyno mokslai tapo garantuoti – jis neprivalėjo grįžti į Mansfeldo kasyklas ir palaidoti ten Dievo patikėtų talentų. Tuo metu, kai Martynas dar nežinojo, kas su juo nutiks, Dievas atvėrė vienos krikščionių šeimos širdis ir namus. Dėl šio įvykio jame užgimė toks pasitikėjimas Dievu, kurio vėliau nesudrebino net sunkiausi išbandymai.

Pateiktas tekstas yra VšĮ Reformatų literatūros centro nuosavybė

Gyvenimo pradžia ir mokslas

15

Kota namuose Liuterio gyvenimas labai skyrėsi nuo to, kurį jis lig tol buvo pažinęs. Gyvenimas slinko ramiai, be trūkumų ir rūpesčių. Mintys tapo skaidresnės, charakteris džiaugsmingesnis, širdis atviresnė. Švelniuose labdarybės spinduliuose skleidėsi visi jo gebėjimai, ir Martynas pradėjo mėgautis gyvenimu, džiaugtis ir jaustis laimingas. Maldos tapo karštesnės, pažinimo troškulys didesnis, o mokslo pažanga greitesnė. Šalia literatūros ir mokslo Liuteris atrado Vokietijoje sparčiai plitusių vaizduojamųjų menų žavesį. Žmonės, kuriuos Dievas paskiria daryti įtaką savo amžininkams, patys būna pirmiau paveikti ir vedami visų tų laikų tendencijų. Liuteris išmoko groti fleita ir liutnia. Pastaruoju instrumentu jis dažnai pritardavo savo gražiam alto balsui ir taip pradžiugindavo širdį liūdesio valandomis. Jam patiko muzikuojant išreikšti gyvą dėkingumą savo globėjai, kuri aistringai mėgo muziką. Jis pats mėgo muziką iki senatvės ir yra sukūręs nuostabiausių giesmių, kokias tik turi Vokietija, žodžius bei melodijas. Daugelis jų net išverstos į mūsų kalbą.

Tai buvo jaunojo Liuterio laimingi laikai, kuriuos visada prisimindavo su jauduliu. Vienas iš Konrado sūnų, po daugelio metų atvykęs studijuoti į Vitenbergą, kuriame neturtingasis Eizenacho mokslininkas jau buvo tapęs pirmuoju to amžiaus daktaru, buvo su džiaugsmu priimtas prie jo stalo ir po jo stogu. Liuteris norėjo atsilyginti sūnui už jo tėvų gerumą. Būtent prisiminęs krikščionę, kuri pamaitino jį tada, kai visas pasaulis atstūmė, Liuteris išsakė šią gražią mintį: „Nieko nėra maloniau žemėje už moters širdį, kurioje gyvena pamaldumas.“ Liuteris niekada nesigėdijo tų dienų, kai slegiamas alkio su liūdesiu elgetavo pinigų, reikalingų mokslams ir pragyvenimui.

Priešingai, su dėkingumu mąstydavo apie nepaprastą skurdą, patirtą jaunystėje. Jis laikė tai viena iš Dievo priemonių padaryti jį tuo, kuo tapo, ir dėkojo Dievui už tai. Vargšai vaikai, kurie buvo priversti eiti panašiu gyvenimo keliu, palietė jo širdį. „Neniekinkite, – kalbėjo jis, – tų vargšų berniukų, kurie vaikšto gatvėmis giedodami ir maldaudami kąsnelio duonos dėl Dievo meilės (panem Pateiktas tekstas yra VšĮ Reformatų literatūros centro nuosavybė

16

Martyno Liuterio gyvenimas ir laikai

propter Deum): aš pats taip dariau. Tiesa, kiek vėliau, kai jau mokiausi Erfurto universitete, tėvas iš meilės ir gerumo rėmė mane savo kaktos prakaitu. Bet prieš tai buvau vargšas elgeta. O dabar per savo plunksną iškilau taip aukštai, kad nesikeisčiau vietomis nė su pačiu turkų sultonu. Net jeigu visos žemės turtai būtų sukrauti į vieną krūvą, neimčiau jų mainais į tai, ką turiu dabar. Ir vis dėlto nebūčiau ten, kur esu, jei nebūčiau ėjęs į mokyklą – jei nebūčiau išmokęs rašyti.“ Štai iš kokios kuklios pradžios šio didžio žmogaus akimis kilo visa jo šlovė. Jis niekada neužmiršo balso, jaudinusio imperiją, ir pasaulio, kuriame jis kitados mažo miestelio gatvėse meldė duonos kąsnelio. Tokie prisiminimai krikščioniui malonūs, nes primena, kad jis turi šlovinti tik Dievą.

Nuovokumas, gyva vaizduotė ir puiki atmintis greitai išskyrė Liuterį iš bendramokslių. Jis sparčiai darė pažangą, ypač mokydamasis lotynų kalbos, iškalbos ir poezijos. Martynas rašė kalbas ir kūrė eilėraščius. Kadangi buvo linksmas, paslaugus ir, kaip sakoma, „geros širdies“, mokytojai ir bendramoksliai jį mėgo.

Liuteris ypač prisirišo prie vieno profesoriaus – Johano Trebonijaus (Johann Trebonius), išsilavinusio ir iškalbingo žmogaus, sugebėjusio apgalvotai padrąsinti jaunimą. Martynas pastebėjo, kad kaskart įžengęs į klasę Trebonijus kilsteldavo kepurę sveikindamas mokinius – koks tai buvo nusižeminimas tais pedantiškais laikais! Jaunuoliui tai buvo malonu, nes atskleisdavo jo, kaip individo, vertę. Mokytojo pagarba padėjo mokiniui labiau vertinti save patį. Tokio elgesio nepraktikavę Trebonijaus kolegos kartą nusistebėjo jo kraštutiniu nusižeminimu. Jis atsakė: „Tarp šių berniukų yra tų, kuriuos Dievas kada nors padarys burmistrais, kancleriais, daktarais ir teisėjais.

Nors jūs dar nematote jų garbingumo požymių, yra teisinga, kad elgtumėtės su jais pagarbiai.“ Jaunasis mokinys šių žodžių, aišku, klausėsi su pasitenkinimu ir galbūt jau įsivaizdavo save su daktaro kepuraite.

Pateiktas tekstas yra VšĮ Reformatų literatūros centro nuosavybė

Me203 Jean-Henri Merle D’Aubigné „Martyno Liuterio gyvenimas ir laikai“ Iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė – Vilnius: Reformatų literatūros centras, 2012. – 552 p.

ISBN 978-9955-593-19-5

UDK 23/28(430)(092) Iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė Redagavo Audronė Kriaučiūnienė Viršelio dailininkė ir maketuotoja Skaistė Ašmenavičiūtė

Leidėjas VšĮ „Reformatų literatūros centras“ Pylimo g. 31–6, LT-01141 Vilnius Tel./faks. (8~5) 262 56 34 Mob. 8 607 57377 El. p.: refknygos2@yahoo.com refbookshop@yahoo.com

REFORMATŲ KNYGYNAS INTERNETE www.reformatuknygos.lt

2012-09-26 34,5 leidyb. apsk. l.

Tiražas 700 egz.

Spausdino „Standartų spaustuvė“, S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius

Pateiktas tekstas yra VšĮ Reformatų literatūros centro nuosavybė