Protagonistas 4 | Vasara 2020 by Protagonistas

Skaitiniai po apokalipsÄ&#x2014;s

4 numeris

Vasara 20201

Protagonistas | vasara 2020

2 Protagonistas | vasara 2020

Sveiki, Turime prisipažinti, kad pristatydami šį, vasarai skirtą žurnalo numerį, jaučiamės taip, lyg turėtume ypatingų galių. Daugiau nei prieš pusmetį, dar konstruodami antrąjį savo žurnalą, nutarėme, kad savo metų ciklą užbaigsime teminiu žurnalu. Tuomet rinkomės iš keleto idėjų ir nusprendėme, kad vasarą dedikuosime postapokalipsei. Tuomet dar nežinojome, kad pavasarį pasaulyje pasklis mirtinas virusas, o mūsų žurnalas pakibs ant plauko. Ir vis tik visų jūsų dėka apokalipsę išgyvenome bei užbaigiame metus su dar vienu rekordiškai storu žurnalu. Kaip visada tikimės, kad šiuose puslapiuose surasite naujų ir dar nematytų dalykų, susipažinsite su dar daugiau negirdėtų kūrėjų ir praskaidrinsite ilgas vasaros dienas pasinerdami į postapokalipsę populiariojoje kultūroje. Beje, atskiru žodžiu norime padėkoti visiems, kurie nepabijojo sudalyvauti pirmajame Protagonisto kūrybos konkurse. Su dalimi šio eksperimentinio konkurso darbų galėsite susipažinti antroje šio žurnalo dalyje. Džiaugiamės turėdami tiek šaunių kūrėjų, kurių talentas puošia šį žurnalą. Belieka palinkėti malonaus skaitymo ir gražios vasaros,

Protagonisto komanda

Leidinyje pateikima informacija yra sukurta informaciniais tikslais. Leidinio kūrėjas MB „Ductus Exemplo“ neprisiima jokios atsakomybės dėl leidinyje pateiktos klaidingos, nepilnos ar vėluojančios informacijos ar dėl to imamų veiksmų. Leidinyje pateikta informacija apie asmenis ar organizacijas buvo pateikta su to asmens ar organizacijos sutikimu ir netikrinta leidinio kūrėjo. Leidinyje išreikštos nuomonės yra straipsnio autoriaus nuomonės ir nebūtinai atspindi leidinio rengėjo MB „Ductus Exemplo“ nuomonę. Leidinio rengėjas MB „Ductus Exemplo“ neprisiima atsakomybės už išreikštas nuomones. Bet kokia forma kopijuoti, perleisti ar atkartoti leidinio turinį be leidėjo sutikimo griežtai draudžiama. © MB „Ductus Exemplo“ 2020. Visos teisės saugomos.

Protagonistas | vasara 2020

Palaikykite Protagonistą! Mūsų tikslas (kaip ir dera geram protagonistui) - parodyti įdomiausius ir ryškiausius Lietuvos bei pasaulio kūrėjus, suteikti jiems platformą viešinti savo darbus bei idėjas. Žurnalą smagiausia pačiupinėti, o tam mums reikalinga jūsų pagalba. Jei norėtumėte tapti Protagonisto kolekcininku (kolekcionuoti tikrai yra ką), kviečiame palaikyti mus Patreon platformoje, kurioje galite gauti ankstyvą prieiga prie naujausio žurnalo numerio arba užsisakyti ir spausdintą žurnalo versiją į namus. Ačiū!

patreon.com/protagonistas

4 Protagonistas | vasara 2020

TURINYS: Viršelio autorė

stalo žaidimai, išmokysiantys išgyventi katastrofą

Interviu: Dominykas klajumas ir standup'as, kinas ir žaidimai

Postapokaliptinės muzikos rekomendacijos

Pražūtis iš kosmoso

Mokslinės fantastikos žanras: Dabarties baimės ateityje

Protagonistas rekomenduoja: Vasaros filmai ir serialai

„Lituaniconas“: vieta naujiems potyriams, įspūdingoms pažintims ir… tokiems kaip tu

104

Zombių evoliucija - nuo folkloro iki pop kultūros

Protagonistas rekomenduoja: Vasaros skaitiniai

110

Pasaulis po teismo dienos: žvilgsnis į ateities karą „Terminatoriuje“

interviu: Širšė ir rašymo laisvė

114

Pamirškime pabaisas – pasaulį sunaikins žmonija! XX–XXI A. atspindžiai postapokaliptiniuose filmuose

Interviu: Marijus gailius ir mus slegiantis oras

120

„AKIRA“ - kaip buvo išrastas naujas raudonas atspalvis

kūrybos konkurso dalyvių darbai:

126

Protagonistas rekomenduoja: Vasaros žaidimai

interviu: Liudas ubarevičius - nuo „Never Future“ iki žaidimų studijos

FALLOUT: 1,2,3,4...76?

VAULT-TEC SOCIALINIAI EKSPERIMENTAI

Interviu: Egidijus Bachur ir žaidėjų bendruomenės kuriama postapokalipsė

Kaip kompiuteriniai žaidimai prisidės prie KOVOS su klimato kaita

„Death Stranding“ ir dar viena Hideo Kojima pranašystė

O kas, jei apokalipsė? Ką aš vaikui pasakočiau apie buvusį geimergyvenimą (3 dalis)

7 bylojimai apie žaidimą, kurio pasaulis paprasčiausiai nesugeba pamiršti

Ilgas kelias namo

128

ligūnas

132

Mieganti princesė

136

samanos

142

nieko naujo

146

prakeiktieji

152

ūžesys

156

kartą žirmūnuose

158

Protagonistas | vasara 2020

Viršelio autorė Už vasarišką „Protagonisto“ viršelį dėkojame Brigitai Zaleckei, su kuria susipažinome kurdami žiemos numerį bei ieškodami iliustracijų tekstui apie „Dungeons & Dragons“ žaidimą. Jau tuomet supratome, kad turime reikalų su tikrai puikia dailininke, o dabar mums net nebaigus sakinio apie tai, ko iš jos norėtume, ji pasakė „mielai“ ir padovanojo „Protagonistui“ postapokaliptinę vasarą. Brigita pradėjo piešti prieš maždaug 16

Dabar ji piešia kone kasdien - darbe kuria

Paklausta apie tai, iš kur semiasi idėjų,

metų, kuomet LNK televizija penktadienio

žaidimų vartotojo sąsajas, jų dizainus, o

Brigita nedaugžodžiauja: „Neatsiejama

naktimis transliuodavo „Hellsing“ anime,

laisvalaikiu užsiima užsakomaisiais pro-

kūrybos dalis man yra muzika. Dažnai

o šis serialas tapo Brigitos įkvėpimu pradė-

jektais, piešia komiksus (ir, žinoma, žur-

piešiniai gimsta būtent iš jausmo atrasto

ti. Vėliau viršelio autorės gyvenime atsirado

nalų viršelius). Brigita sako, kad visuomet

muzikoje. Ir būna taip, kad negaliu piešti,

manga, kuri ir suformavo stilistinius

stengiasi rungtyniauti su savim ir nori, kad

jei neskamba įkvepiantis takelis ausinėse.“

pamatus.

kiekvienas naujas piešinys būtų geresnis už prieš tai buvusį. Tai leidžia tobulėti ir pasiekti geriausių rezultatų.

Rekomenduojame aplankyti autorės galeriją: MRSZALEC.artstation.com

6 Protagonistas | vasara 2020

Protagonistas | vasara 2020

Interviu: Dominykas klajumas ir Standup'as, kinas ir žaidimai | Vaidas Mikelskas

INTERVIU:

Vaidas Mikelskas

Dominykas klajumas Žaidimų entuziastas, greičiausias maketuotojas šioje Nemuno pusėje ir miškinis elfas paladinas

Standup'as, kinas ir žaidimai

Dominykas Klajumas geriausiai visiems Lietuvoje yra žinomas kaip komikas, humoristas arba ne visai lietuviškai standup’eris. Tačiau be to, Dominykas yra didelis kino ir kino industrijos gerbėjas, ir nepaisant nemažos krūvos išties geros filmų (ir vaizdo žaidimų) apžvalgų savo „YouTube“ kanale, prie kino kūrimo jis taip pat yra prisilietęs. Apie standup karjerą, lietuvišką kiną, „Močiutę“ ir mėgstamiausius filmus Dominyko paprašėme papasakoti šiek tiek plačiau.

8 Protagonistas | vasara 2020

Interviu: Dominykas klajumas ir Standup'as, kinas ir žaidimai | Vaidas Mikelskas

Dominykas Klajumas | Foto: Humoro klubas

Aš, asmeniškai, standup’ą laikau populiariosios kultūros dalimi, mano redaktorius, tuo tarpu, griežtai su manimi nesutinka. Visgi juokingi paveikslėliai, memes ir tų pačių komikų video ištraukos yra daugelio mūsų kasdienybėje. Ką manai pats? Ar esi pramogų ir populiariosios kultūros atstovas ar visgi standup’ą reiktų dėti kažkur į tą pačią lentyną su teatru ar poezija? Nemanau, kad vienas gyvena be kito. Geri komikai supranta, jog standup’as yra paprasto žmogaus pramoga, tačiau vistiek deda

Martynu Snieganu „Piano Man“ bare, kur jie manęs tikra to žodžio prasme paprašė pabūt juokingu. Dabar suprantu, jog čia buvo jų būdas mane paerzint, bet tą akimirką tiesiog ėmiau pasakot apie save, pasijuokėm, gavau lipt ant scenos ir visa kita jau istorija.

Dabar standup’as yra suvokiamas ir suprantamas kiekvienam, pasirodymus su „Humoro klubu“ rengiate ir didžiausiuose muzikos festivaliuose. Kur vyko ir koks buvo pats geriausias tavo standup’as?

vadinamąjį antrą dugną, kuriame ir atsiranda aukštesnės prasmės, kurias džiaugiasi atradę giliau besikapstantys žiūriovai. Esmė tokia,

Anksčiau sekdavau blogus ir gerus pasirodymus bei apie juos daug

jog abi žiūrovų rūšys sėdi toje pačioje salėje (tie kurie mėgsta popsą

galvodavau, bet praėjus tiek metų tą darant jie visi susiliejo į vieną

ir tie kurie mėgsta teatrą), svarbu ką ten atsineša komikas.

patirtį. Gal ir atsiminčiau kelis, kuriuose kaip komikai sako „publi-

Ant scenos su mikrofonu rankoje pirmą kartą bajerių papasakot užlipai prieš aštuonerius metus, 2012-aisiais. Kaip kilo noras išstoti standup’ui?

ka iš delno valgo“, bet pasirodymų gerumo skalė mano galvoje yra pakitusi ir daugiau ar mažiau standartą laikau neblogą.

O blogiausias? Mane paskatino sesuo. Pastoviai ieškojau būdų nuleist kūrybinį garą (šokau, tapiau, piešiau animaciją, grojau instrumentais),

Mano galva blogas pasirodymas yra tas, kuriame pats komikas

tačiau nei vienas jų neprilipdavo ilgam. Vieną dieną mano sesė

yra kaltas. Per mano pasirodymus yra: išjungę žmogų, daužę

pamatė Facebook’e renginį, kuriame buvo rašoma, jog Humoro

„Palanginę“ kriaušę už 2€ bei yra man grasinę, tačiau šių dalykų aš

Klubas vis dar daro pasirodymus ir man pasiūlė jiems parašyt.

negalėjau suvaldyti ir dėl jų nepergyvenu. Užtat blogų pasirodymų

Tą padaręs susitikau su Pauliumi ir ankstesniu HK vadybininku

dėl savo kaltės turiu pastoviai – per daug atsipalaiduoju, per daug

Protagonistas | vasara 2020

Interviu: Dominykas klajumas ir Standup'as, kinas ir žaidimai | Vaidas Mikelskas

Klajumo Kanalo iliustracija

susikaustau, nuvertinu arba pervertinu publiką arba savo jėgas.

nutinka sulaužius vieną ar kitą kūrybos principą ar struktūros tai-

Taip pat, open mic scenoje pastoviai „degu“, nes ten išsimėginu

syklę. Taip pat apie blogus filmus lengviau bajeriai rašosi.

naujas programas. Be prastų pasirodymų, geri netenka prasmės.

Tavo asmeninis kanalas turi tik keletą vaizdo įrašų su tavo standup’ais, o visa kita yra tikrai rimto kalibro kino juostų apžvalgos. Kaip čia taip nutiko?

Prie kino industrijos Lietuvoje esi pirštus prikišęs ir ne tik kaip apžvalgininkas. „Gautas iškvietimas“ filmavimo metu esi plika šikna bėgęs Vilniaus gatvėmis, o be to esi vienas iš trijų filmo „Aš žvaigždė“ rašytojų. Koks darbas yra rašyti scenarijų filmui?

Mano kanalas ir buvo sukurtas aptarinėti kiną, tačiau kažkuriuo metu ėmiau plėsti turinio kategorijas ir standup’as kanale ėmė vis

Visi filmai yra skirtingi, jų scenaristai taip pat. Kinas kaip ir kitos

mažiau atrodyti kaip balta varna.

medijos formos turi savo principus, o scenaristo darbas juos žinant kažką sukurti. Atsiprašau už sausą atsakymą. Prieš porą metų gal

Vienos populiariausių tavo apžvalgų yra apie lietuvišką kiną. Nors tikrai stengiesi nesutaršyti lietuviškų filmų su lapais, dažnai nuomonė vis tiek lieka prasta? Kodėl išvis verta apžvelgti tokius filmus ar kodėl reikia juos žiūrėti?

būčiau atsakęs kažką konkretaus ir griežto, tačiau su amžiumi imuosi darytis mažiau kategoriškas, nes matau vis daugiau kitaip į kūrybinį procesą žiūrinčių ir puikius kūrinius į pasaulį išleidžiančių žmonių. Ko gero vienintelis dalykas ties kuriuo (be kūrinio struk-

Blogas kinas lygiai taip pat kaip ir geras yra mokomoji priemonė.

tūros svarbos) sutartų visi scenaristai yra tai, jog geriausi scenarijai

Mano apžvelgiami prasti filmai leidžia aiškiai pailiustruoti kas

kyla iš tiesiogiai arba maskuotai pateiktų asmeninių patirčių.

10 Protagonistas | vasara 2020

Interviu: Dominykas klajumas ir Standup'as, kinas ir žaidimai | Vaidas Mikelskas Kokia yra kino industrija Lietuvoje? Ne taip seniai, čia filmavo „Černobilį“, Lukiškių kalėjime buvo filmuotos scenos ketvirtam „Stranger Things“ sezonui. Kuo Lietuvos industrija skiriasi nuo pasaulio?

pamėginti nedraudžiama. Pats filmas susidūrė su kūrybiniais sunkumais, su kuriais susiduria beveik kiekviena produkcija ir čia jiems visiems nupasakoti tiesiog neužtektų laiko, Savo „YouTube“ kanale esu įkėlęs recenziją – dokumentiką apie tai, kokius kalnus

Lietuva jau seniai yra žinoma kaip pigią darbo aikštelėse jėgą ir fil-

teko įkopti kuriant „Močiutę“.

mavimo lokacijas turinti valstybė. Primenu, jog Artūras Orlauskas yra vaidinęs „Dungeons & Dragons“ filmo antroje dalyje. Ko gero,

Ar planuose yra „Močiutės“ tęsinys, o gal pilno metro adaptacija?

klausime minėtos produkcijos pakels mūsų valstybės žinomumą kino pasaulyje, tačiau ar nuo to pakils Lietuvos kino industrijos

Šiuo metu ne.

lygis ar tiesiog būsime kitų šalių rekvizitų sandėliuku – parodys laikas.

Nepaisant filmų apžvalgų, tavo YouTube kanale atsirado ir žaidimo „Kelyje 2“ skit’as, o kiek vėliau atsirado ir „Klajumas Žaidžia“ kanalas. Keletas pirmų video yra apie tavo ir mano vaikystės žaidimus. Kaip manai, kodėl šiuo metu tokia populiari nostalgija? Žaidimuose, kine, TV serialuose?

Kaip manai, ką gali Lietuva pasiūlyti pasauliniam kinui? Visos šalys turi ką unikalaus pasakyti ekrane, tarp jų ir Lietuva. Naujosios Zelandijos kino renesansas yra puikus to pavyzdys.

Manau, jog žiūrovai asocijuoja nostalgiškus dalykus su geriausiais

Lietuvių kūrėjai jau ilgą laiką kuria daugelio žiūrovų burbulo

ir nerūpestingiausiais laikais savo gyvenime. Užaugus daugėja

nepasiekiančius tarptautinio pasisekimo sulaukusius filmus, bet

galvos skausmų ir nedidelė nostalgijos dozė leidžia nuo to trumpam

manau, jog ir Holivudas mums nėra nepasiekiamas. Kiekvienai

pabėgti, tačiau ji manau turėtų būti tik prieskonis turinyje, o ne

daržovei savas metas.

pagrindinė „mėsa“.

Interviu rašymo metu yra praėjusios kelios savaitės po tavo režisūros debiuto, trumpo metro filmo „Močiutė“ premjeros. Gal galėtum papasakoti, kaip nutiko šitas filmas ir kas jam nutiko?

Žurnalo puslapiuose esam kalbinę dėdę Zemkauską, kuris, ko gero, yra kino sinonimas Lietuvoje. Paprašėme jo pasidalinti penkiais jam arba jo manymu svarbiais filmais. Ar galėtum pasidalinti keliais filmais, kurie yra svarbūs tau ir trumpai apie juos papasakoti?

Noriu kurti kiną ir „Močiutė“ yra to pradžia. Nežinau kaip man seksis ir ar turiu savy pakankamai smarvės būti režisieriumi, tačiau

Burden of Dreams

1982

Arrival

2016

Tai dokumentika apie Werner Herzog statomą „Fitzcarraldo“

Gaivus oro gūsis blogu kinu užlietame mokslinės fantastikos žanre.

filmą, kurio produkcijos metu jis Amazonės džiunglėse tempė laivą

Viskas filme kažką reiškia, nei viena sekundė nėra įdėta be reikalo.

per kalną ir su kokiais sunkumais jis susidūrė. Tai filmas apie tą

Tai tiesiog geras filmas.

ploną ribą tarp užsispyrimo siekti tikslų ir beprotybės.

Protagonistas | vasara 2020

Interviu: Dominykas klajumas ir Standup'as, kinas ir žaidimai | Vaidas Mikelskas

Marriage story

2019

Skyrybas kine nešaržuotai atvaizduoti yra sudėtinga. Daugelis filmų jas paverčia romantinėmis komedijomis, kurių visų pabaigos ir struktūra yra vienoda. „Marriage Story“ ir „Kramer VS Kramer“ yra vieni iš nedaugelio filmų kurių metu verkia ir suaugę vyrai (draugas pasakojo, kad verkė, aš tai ne, baikit juokus).

Ed wood

1994

Amour

2012

Filmas, kuriame Johny Depp dar nėra pavargęs nuo ryškių per-

Filmas apie tą dalyką, apie kurį nenorime galvoti – senatvę. Tai

sonažų vaidybos ir puikiai atvaizduoja kino pasaulyje žinomą

toks geras filmas, kad net skauda. Jis žiūrovą palaužia ir atstato iš

veikėją. Ed Wood (Depp vaidinama reali asmenybė) yra blogų filmų

naujo. Šiuo metu kai visų seneliai yra rizikos grupėje, šitas filmas

kūrėjas, kuris juos daro, nes tiesiog nori ir jais tiki bei į juos sudeda

išsiverkus primins jiems paskambinti.

visą širdį. Tai lengvai romantizuota tikro žmogaus istorija, po ku rios norėsis kažką sukurti nekreipiant dėmesio į kitų nuomonę.

12 Protagonistas | vasara 2020

Protagonistas | vasara 2020

Mokslinės fantastikos žanras: Dabarties baimės ateityje | Tomas mitkus ir Vaida Nedzinskaitė-mitkė

Mokslinės fantastikos žanras: Dabarties baimės ateityje

Tomas Mitkus ir Vaida Nedzinskaitė-Mitkė

VGTU lektoriai, animacijos ir komiksų medijos tyrėjai bei praktikai

Mokslinės fantastikos žanras, nepaisant jo populiarumo tarp įvairių išraiškų, yra ganėtinai sunkiai apibrėžiamas. Dar daugiau, kaip teigia mokslinės fantastikos rašytojas Adam Roberts, jei mes paklaustume žmonių apie mokslinę fantastiką, nesunkiai gautume atsakymą – geriausius (ar bent žinomiausius) šio žanro pavyzdžius, tačiau ženkliai rečiau išgirstume bent kiek tikslesnį šio žanro apibrėžimą. Reikia pažymėti, kad apibrėžti mokslinės fantastikos žanrą yra sunku net ir kritikams bei teoretikams. Kaip pastebi lektorė Christine Cornea, šiandien šio žanro apibrėžimų yra beveik tiek pat, kiek ir kritikų, kurie bandė jį apibūdinti. Taigi, mokslinės fantastikos žanras nėra labai aiškiai apibrėžta koncepcija.

14 Protagonistas | vasara 2020

Mokslinės fantastikos žanras: Dabarties baimės ateityje | Tomas mitkus ir Vaida Nedzinskaitė-mitkė

kadras iš The „terminator 2: Judgement day“

Apibrėžiant mokslinės fantastikos žanrą reikėtų pradėti ne nuo klausimo „Kas tai yra?“, bet nuo klausimo „Iš ko tai sudaryta?“ Bandant atsakyti į pastarąjį klausimą šiandien galima išskirti šias kategorijas:

•

kosminiai laivai, tarpplanetinės bei tarpžvaigždinės kelionės;

• •

ateiviai bei susidūrimai su ateiviais; mechaniniai robotai, genetinė inžinerija, biologiniai robotai, androidai;

• • •

•

futuristinės utopijos bei distopijos.

Šis kategorijų sąrašas sukurtas remiantis Adam Roberts pateiktu siūlymu, bet tikrai neturėtų būti laikomas baigtiniu ar net visiškai teisingu. Priklausomai nuo asmens poreikių ir norų sąrašas gali būti detalizuojamas, skaidomas bei praplečiamas subžanrais. Tačiau šiuo atveju Roberts pateiktas sąrašas patogus pagrindas atsispirti, siekiant suvokti, kas yra mokslinės fantastikos žanras. Kaip jau minėta ankščiau, ne vienas

galingi bei išmanūs kompiuteriai ir

kritikas, teoretikas ar net kūrėjas bandė

kitokio pobūdžio technologijos, vir

apibrėžti šį žanrą, tačiau mokslinės fan-

tuali bei papildyta realybė;

tastikos gebėjimas išreikšti tokią daugybę

kelionės laiku; alternatyvi istorija;

naratyvo formų, koncepcijų bei temų daro šią užduotį iš tiesų sudėtingą. Visgi, kaip siūlo ir išvardytos kategorijos, šis žanras,

vaizduodamas šiuo metu neįgyvendinamas bei neišrastas technologijas ar net neįrodytas koncepcijas (pavyzdžiui, kelionės laiku ar ateivių egzistavimas), parodo, kad minėti reiškiniai gali egzistuoti harmoningai su moksliniais dėsniais. Kitaip sakant, technologijos ar reiškiniai egzistuoja naratyve be magijos pagalbos. Būtina pabrėžti, jog gebėjimas nustebinti žiūrovą, skaitytoją ar žaidėją neįtikėtinų ateities technologijų išmone nėra tai, kas privertė šio žanro gerbėjus įsimylėti konkrečius jo kūrinius. Ypač audiovizualūs mokslinės fantastikos kūriniai gali pateikti žiūrovui iš tiesų įspūdingą reginį. Visgi Holivudas tikrai ne vieną kartą buvo skaudžiai nubaustas už tai, jog išleidęs kelis šimtus milijonų specialiesiems efektams (ir dar apie penkiasdešimt milijonų rinko

Protagonistas | vasara 2020

Mokslinės fantastikos žanras: Dabarties baimės ateityje | Tomas mitkus ir Vaida Nedzinskaitė-mitkė darai), pašykštėjo papildomų keliasdešimties tūkstančių dolerių patyrusiems ir kompetentingiems scenaristams. Matyt, nerasime žiūrovo, kuris piktintųsi įspūdinga scena, nukeliančia į ateitį, praeitį ar net nežemišką planetą, bet ne tai priverčia žiūrovą pamilti mokslinės fantastikos kūrinius. Tai padaryti padeda struktūrizuotas ir logiškai išdėstytas naratyvas, gerai išvystyti personažai, kurie turi motyvuotus tikslus ir tikrai galingus priešininkus. Tačiau iš tiesų įspūdingi ir išsiskiriantys mokslinės fantastikos kūriniai turi pasižymėti ne tik šiais elementais, bet ir šiuo tuo daugiau... Rašytoja ir kultūros istorikė Annette Kuhn teigia, kad audiovizualioje raiškoje mokslinės fantastikos kūrinai turi sėkmingai

Robocop, 1987

įgyvendinti tris uždavinius. Pirmasis uždavinys yra suformuluoti ideologiją. Kūrėjams vaizduojant dar nematytą pasaulį

atsisakiusi pinigų, kadangi visi turi viską,

iš karto gerai apgalvoję šį aspektą, o ne

yra būtina sukurti santvarką, kurioje

ko trokšta, ir niekam nebereikia dirbti

tiesiog nutarę „kaip būtų cool, jei ateityje

visuomenė galėtų sėkmingai funkcionuoti.

tam, kad tai gautų. Tačiau serialo kūrėjai

žmonija būtų taip pažengusi, kad niekam

Tai reiškia, kad kūrinys turi pateikti

nepaaiškino, kaip tokia visuomenė gali

nereikėtų pinigų“.

įrodymų, jog pasaulis, kuriame egzistuoja

egzistuoti, ir seriale vis dažniau pasiro-

ateiviai, naudoja dar nematytas technolo

dydavo įvykių, kurie iš esmės prieštarauja

Antrasis uždavinys nurodo, kad žiūrovui

gijas ar, valdomas postapokaliptinių

ekonominei logikai – kaip gali egzistuoti

turi būti pateiktas reginys. Tai reiškia, kad

genčių, turi logiškus ir funkcionuojančius

barai bei azartinių lošimų namai, kaip gali-

mokslinės fantastikos žanrui yra labai

socialinius konstruktus.

ma samdyti karinį personalą ar žudikus, jei

svarbu, kad demonstruojamas reginys ne

nėra kaip jiems sumokėti? Tiesa, šio serialo

tik sukeltų pasigėrėjimą, tačiau ir niekada

Pavyzdžiui, vienas garsus mokslinės fan-

fanai ir net ekonomistai ėmėsi narplioti

nepažeistų įtraukiančio potyrio. Kitaip

tastikos žanro serialas iliustravo žiūro-

iškilusią dilemą siekdami apginti serialo

sakant, žiūrovo pamatytas užtrauktukas

vams pasaulį, kuriame XXIV a. žmonija yra

garbę, bet to nebūtų reikėję, jei kūrėjai būtų

ant ateivio kostiumo, neteisingai keliuose kadruose pateiktos monstro kūno deformacijos ar pastebėtas putplastis, iš kurio pagamintos „akmeninės“ uolos sienos, gali negrįžtamai nutraukti žiūrovo savanorišką tikėjimą ir sugadinti kinematografinį potyrį. Tačiau elementarios kompetencijos demonstravimas kuriant specialiuosius efektus nėra vienintelis šio uždavinio iššūkis. Ne mažiau svarbu yra gebėti sėkmingai užkoduoti matomus vaizdus taip, kad net pats kitoniškiausias pasaulis būtų lengvai suprantamas žiūrovams. Kitaip tariant, mokslinės fantastikos žanro kūriniuose net patys svetimiausi pasauliai ir būtybės negali atrodyti per daug atitolusios nuo mūsų pasaulio – priešingu atveju žiūrovui kils iššūkis suvokti tai, ką jis mato ir kokia to svarba visam naratyvui. Taigi, žiūrovas turi gebėti priskirti prasmę matomiems reiškiniams remdamasis gautomis

back to the future, 1985

16 Protagonistas | vasara 2020

žiniomis bei savo empirine patirtimi.

Mokslinės fantastikos žanras: Dabarties baimės ateityje | Tomas mitkus ir Vaida Nedzinskaitė-mitkė

gattaca, 1997 Šiam tikslui pasiekti kūrėjai turi naudotis

svetimas bei tolimas pasaulis vaizduoja-

perviršis, tarša bei kiti ekologiniai iššūkiai,

kultūrinių kodų sistema – panaudoti

mas mokslinės fantastikos žanro kūrinyje,

su kuriais susiduria žmonija. Aštuntajame

mums žinomus simbolius, ikonas,

tai yra hiperbolizuota dabarties socialinių

dešimtmetyje pasirodo dabar jau kultiniai

socialinius konstruktus bei sistemas ir,

problemų refleksija. Tam tikrais atvejais šio

filmai „Silent Running“ (1972), „Soylent

jas šiek tiek modifikavę, pateikti mums

žanro kūriniai gali būti naudojami net kaip

Green“ (1973), „Alien“ (1979), kurie

kaip svetimas, bet kartu ir tokias, kurias

tam tikro laikotarpio socialinių problemų

naratyve pateikia naujas socialines proble-

galėtume suprasti. Kartais tai padaroma

dokumentacija.

mas – socialinių klasių diviziją, agresyvią kapitalistinę eksploataciją ir žmonijos

subtiliai ir sukuriamos komplikuotos ir tikėtinos kultūros, kurios, nors paremtos

Iliustruoti, jog mokslinė fantastika yra

priklausomybę nuo technologijų (tiesa,

žmonijos istorijos bendruomenėmis, vis

dabarties baimių išraiška ateityje, galima

pastarosios dar nėra išmanios).

tiek gali funkcionuoti kaip savarankiškos ir

atliekant kelių mokslinės fantastikos žanro

unikalios kultūros kūrinio kontekste. Kitais

kūrinių raiškos ir atvejų analizę. Pradėti

Devintajame dešimtmetyje pasirodė tokie

atvejais rezultatas kitoks – daiktų, tautų

galima nuo tokių filmų kaip „Invasion of

kultiniai mokslinės fantastikos filmai (bei

arba reiškinių stereotipai tiesiog perkeliami

the Body Snatchers“ (1956) ir „The Thing

franšizės) kaip „Mad Max 2: The Road

į... kosmosą! Žinoma, dažniausiai matome

from Another World“ (1951), kurie šiandien

Warrior“ (1981), „E.T. the Extra-Terres-

kažką per vidurį, tačiau sunku nenusivilti

kritikų vienareikšmiškai suvokiami kaip

trial“ (1982), „The Thing“ (1982), „Blade

scenaristų tingumu, kai ekrane pasirodo

amerikiečių baimės dėl komunistų invazi-

Runner“ (1982), „Tron“ (1982), „The

etniškai, kultūriškai ir lingvistiškai mono-

jos refleksija. Šiuose filmuose pateikia-

Terminator“ (1984), „Back to the Future“

litinė ateivių rasė, turint omenyje, kad vien

mos alegorijos apie komunistų gebėjimą

(1985), „The Fly“ (1986), „RoboCop“

mūsų Žemėje yra beveik 200 šalių ir yra

apsimesti eiliniu amerikiečiu ir mėginti

(1987), „Predator“ (1987) ir daugybė

žinoma daugiau nei 7000 kalbų.

sunaikinti visuomenę iš vidaus, akcentuo-

kitų, kurių įtaka kuriant distopinius bei

jant, kad priešas pasitenkins tik visišku JAV

apokaliptinius pasaulius juntama net šian-

sunaikinimu.

dien. To dešimtmečio filmai pasižymėjo

Trečiasis ir sąlygiškai svarbiausias uždavi

temomis, kurios nagrinėja, kaip potencia

nys yra gebėjimas reflektuoti dabartį, tiks liau, dabarties iššūkius ir baimes ateities

Septintajame dešimtmetyje mokslinės

liai pavojingos technologijos „priartėja“

pasaulyje. Būtina pabrėžti, kad tai yra viena

fantastikos žanro kino filmuose yra na-

prie paprasto žmogaus. Taip sunaikinimo

įdomiausių šio žanro savybių – kad ir koks

grinėjamos tokios temos kaip populiacijos

ar užkariavimo pavojus jau nebekyla iš

Protagonistas | vasara 2020

Mokslinės fantastikos žanras: Dabarties baimės ateityje | Tomas mitkus ir Vaida Nedzinskaitė-mitkė konkrečios šalies ar ideologijos, bet su technine ir programine įranga tai sėkmingai gali pasiekti nužmonėjusios tarptautinės korporacijos ar net vienas pamišęs mokslininkas. Amerikiečių žiūrovai vis labiau juto, kad valstybė (ir iš dalies – naujos technologijos) nebegali užtikrinti jiems žadėtos gerovės ir šviesios ateities, todėl jie turi gebėti apginti save ir savo šeimą patys. Kūriniuose (ne tik audiovizualiuose) vyravo tendencija, jog ateitis nebėra tokia aiški ir užtikrinta. Paskutinis praėjusio šimtmečio dešimtmetis mokslinės fantastikos žanro gerbėjams buvo iš tiesų dosnus. Tai dešimtmetis, kai mus sužavėjo „Gattaca“ (1997), „The Matrix“ (1999), „Stargate“ (1997), „The Iron Giant“ (1999), „12 Monkeys“ (1995), „Total Recall“ (1990), „Independence Day“ (1996), „Men in Black“ (1997), „Jurassic

The matrix, 1999

Park“ (1993) ir daugybė kitų nepamirštamų filmų. Šis dešimtmetis mokslinės fantastikos kontekste taip pat yra įdomus ir tuo, kad Holivudas jau nebežiūrėjo į mokslinės fantastikos žanrą kaip į kažką egzotiško bei eksperimentinio arba į kažką, kas dažniau nei bet kuris kitas žanras klausia: „O kas būtų, jei...?“ Holivudas įžvelgė mokslinę fantastiką kaip jėgą, kurią pažabojus galima kurti tikrus kino blockbuster‘ius. Dėl mokslinės fantastikos filmų gausos išskirti vieną ar kelias dominuojančias temas šio žanro filmuose nebeįmanoma. Kino kūrėjai eksperimentuoja su tokiomis temomis kaip genetinėmis technologijomis

konstruojami vaikai ir etinės šio reiškinio

ne tik suteikia pramogą, bet ir veikia kaip

dilemos („Gattaca“), nauji skaitmeninio

perspėjanti pasaka, kuri žiūrovui gali padėti

pasaulio pavojai („The Matrix“), kvazivy-

ateityje priimti teisingus sprendimus ar

riausybinių organizacijų siekis nuslėpti

bent jau išvengti blogų sprendimų.

tiesą nuo populiacijos („Men in Black“) ar asmens gebėjimas valdyti savo likimą („12

Galiausiai, 2020-ieji metai tikriausiai daug

Monkeys“). Tokie mokslinės fantastikos

kam ilgam išliks kaip laikotarpis, kai vyko

žanre pateikiami „minties pratimai“

pandemija ir dalis žmonijos gyveno karan-

žiūrovams leidžia žvilgtelėti į visuomenes,

tino sąlygomis. Jau dabar yra duomenų,

kurios, atrodo, žengė vos vieną žingsnį

kad tik prasidėjus karantinui VOD (angl.

link radikalumo. Žingsnį, kuris, net turint

Video on demand service) platformose staiga

geriausias intencijas sukurti utopiją

padažnėjo filmų, nagrinėjančių pan-

Žemėje, nuvedė prie vienokios ar kitokios

demijos temą, peržiūros. Bene didžiausiu

distopijos ar net sukėlė apokalipsę. Taigi,

susidomėjimu gali pasigirti filmas „Con-

gerai sukonstruota mokslinė fantastika

tagion“ (2011), kuris prasidėjus karantinui iš karto pakliuvo į populiariausių filmų dešimtukus įvairiose platformose. Jau dabar galime drąsiai spėti, kad pasibaigus karantinui kils didžiulė mokslinės fantastikos (bei siaubo) žanro filmų kūrimo banga, nagrinėjanti pandemiją pačiais įvairiausiais pjūviais. Geriausi iš būsimų kūrinių pateiks „minties pratimus“, kurie nagrinės, kas būtų, jei virusas mutuotų į super pavojingą; kas būtų, jei virusas visiškai sužlugdytų Vakarų ekonomiką; kas būtų, jei dėl viruso žlugtų demokratinės bei diktatūrinės vyriausybės; kas būtų, jei virusas turėtų ilgalaikių sveikatos pasekmių žmonijai; kas būtų, jei vyriausybės pakliūtų į situaciją, kai jos turi pasirinkti mažos gyventojų dalies mirtį arba visos šalies pragaištį; kas būtų, jei dėl viruso sukeltos suirutės prasidėtų karinės invazijos; kas

Blade runner, 1982

18 Protagonistas | vasara 2020

būtų, jei...

Nepamirškite sekti naujienų! Kviečiame sekti mūsų socialinių tinklų profilius. Gyvename ir Facebook ir Instagram! Facebook dalinamės aktualiomis naujienomis, konkursais, straipsniais iš praėjusių numerių (jei netyčia visų nesuskaitėte žurnale) bei svarbiais pranešimais apie prekybą, gyvus susitikimus ir žinoma žinutėmis iš mūsų partnerių. Na, o Instagram profilis, nepaisant „ūkio“ reikalų, skirtas šlovinti mūsų puslapiuose nugulusių piešinių autorius bei istorijose dalintis jūsų įspūdžiais apie mūsų meilės vaisių popieriaus formoje.

ProtagonistasMagazine

ProtagonistasMag

Ačiū už palaikymą,

Protagonistas | vasara 2020

Protagonistas rekomenduoja: vasaros filmai ir serialai

Protagonistas rekomenduoja: Vasaros filmai ir serialai Regis, kad būsime nemažai primelavę savo pavasarinio numerio skaitytojams ir prašovę su beveik visomis filmų išleidimo datomis. Tačiau nuo to mūsų vasara tik įdomesnė! Greta gausybės jau praeitame žurnale išvardintų ir jau aprašytų filmų bei TV serialų, kurie perkėlė savo debiutą į vasarą, galime pridėti ir šiuos puikius žiūralus… Belieka tikėtis, kad kalendoriuje daugiau nesklandumų nebekils.

FILMAI TENET

liepos 17 D. Dar vienas Christopher Nolan filmas, kuris neabejotinai mėgins susukti žiūrovams galvas ne tik įspūdinga muzika, kinematografija ir režisūra, tačiau ir istorija apie keliautoją laiku, kuris bando apsaugoti pasaulį nuo dar vieno pasaulinio karo. Ar mums bent jau taip pasirodė iš šio filmo pristatymo. Dalykas toks, kad su Christopher Nolan filmais niekada nežinai iki galo. Na, o jei tokio argumento pasidomėti „Tenet“ labiau neužtenka, turėtumėte žinoti, kad dalis ateities scenų nufilmuota ne tokioje tolimoje Estijoje.

20 Protagonistas | vasara 2020

Protagonistas rekomenduoja: vasaros filmai ir serialai

The SpongeBob Movie: Sponge on the Run

rugpjūčio 7 D. Jei jūs, kaip ir dalis mūsų redakcijos, užaugote žiūrėdami „Kempiniuką Plačiakelnį“, turėtumėte žinoti, kad šiuo metu kuriamas dar vienas pilno metro filmas. Tiesa, šį kartą filmas bus ne pieštas, o animuotas kompiuterinės grafikos pagalba. Nors originaliai šis filmas turėjo debiutuoti pavasarį, jo premiera buvo perkelta į rugpjūtį. Nežinome kaip jums, bet mums atrodo, kad pasivaikščiojimas vandenyno dugne vasarą irgi puikiai tinka.

Wonder Woman 1984

rugpjūčio 14 D. 2017 metų vasarą pasirodęs „Wonder Woman“ filmas buvo išties šviežias oro gurkšnis visiems išvargintiems serijos prastų DC filmų apie superherojus. „Nuostabioji Moteris“ pasirodė išties nuostabiai ir kino teatruose surinko daugiau nei 800 milijonų dolerių. Nieko nuostabaus, kad beveik iškart po šio filmo debiuto, studija pradėjo dirbti su tęsiniu. „Wonder Woman“ 1984 toliau tęs Dianos Prince istoriją kovojant prieš neteisybę, tik ta kova bus pripildyta 80-ųjų spalvų ir garsų.

Bill & Ted Face the Music

rugpjūčio 21 D. Jei esate vyresnis mūsų žurnalo skaitytojas, greičiausiai prisimenate du nurautus „Bill & Ted“ filmus, kurie pasirodė 1989 bei 1991 metais. Nors rimtais fantastiniais filmais jų nepavadinsi, tačiau tai nemenkino jų populiarumo, o „TV3“ su didžiu malonumu įtraukia juos į savo tinklelį bent kartą kasmet. Ir štai prabėgus beveik 30 metų Bilas ir Tedas grįžta užbaigti trilogijos. Šiems dviems dabar jau vidutinio amžiaus vyrukams teks atsiraitoti rankoves, ir sukurti epinį muzikinį gabalą, kuris, pasak keliautojo iš ateities, išgelbės visą galaktiką.

Protagonistas | vasara 2020

Protagonistas rekomenduoja: vasaros filmai ir serialai

TV serialai gegužės 29 D.

Space Force

Ei… palaukit! Gegužė - tai jau ne vasara! Teisingai, ne vasara, bet naudodamiesi ypač siauru šios vasaros televizijos serialų pasirinkimu, leidžiame sau padaryti išimtį ir į savo rekomendacijų sąrašą pridėti tai, ką praleidome praėjusiame numeryje. „Space Force“ - tai naujas, gegužės 29 dieną debiutavęs, komedijinis „Netflix“ serialas apie JAV kosmoso pajėgas. Jei ši idėja jums skamba pakankamai juokingai, verta atkreipti dėmesį ir į serialo kūrėjus, kurių tarpe randame ir Steve Carell vardą. „Ofisas“ kosmose? Skamba pernelyg gerai, kad būtų galima praleisti...

The Falcon & The Winter Soldier

RUGPJŪTIS „Marvel“ fanai šio rugpjūčio laukia su dvigubu užsidegimu, nes televizijos eteryje turėtų dar ryškiau sužibėti dar dviejų, mažiau žinomų Keršytojų vardai. Prieš kurį laiką, „Marvel Studios“ paskelbė, jog rugpjūtį „Disney Plus“ platformoje turėtų debiutuoti „The Falcon & The Winter Soldier“, kurie tęs „Avengers: Endgame“ filme papasakota istoriją. Tie kurie matėte filmą, žinote ko galite tikėtis, na o nemačiusius raginame pažiūrėti - nenorime būti apkaltinti pabaigų gadinimu. Tiesa, verta paminėti, kad „The Falcon & The Winter Soldier“ neturi tikslios išleidimo datos, o karantino metu serialo filmavimo darbai buvo pristabdyti. Belieka tikėtis, kad kurėjams pavyko suspėti užbaigti pirmąjį serialo sezoną laiku.

BONUS: SKAITYTOJų rekomendacijos What We Do in the Shadows Mūsų autorius, skaitytojas ir šiaip geras žmogus Airidas Kondrotas pastebėjo, kad nei redakcija, nei skaitytojai dar nerekomendavo „What We Do in the Shadows“ serialo. Tai jau antrą sezoną einantis serialas pastatytas pagal to paties pavadinimo Taika Waititi filmą apie vampyrus nūdienos pasaulyje. Absurdiškų situacijų humoras, nurauti veikėjai ir puikiai parašyti epizodai - ar vasariškam žiūralui reikia ko nors daugiau?

22 Protagonistas | vasara 2020

Protagonistas rekomenduoja: vasaros filmai ir serialai

Better Call Saul Prisipažinsime, kad žiauriai mėgstame „Better Call Saul“. Nors ir ne fantastika, tačiau Tomas Špiliauskas teigia, kad šis kultinio serialo „The Breaking Bad“ spin-off’as tik įsivažiuoja. Kai mūsų asmeniniai favoritai sutampa su skaitytojų skoniu, tiesiog negalime nesidalinti su visais likusiais.

Tales of the Loop Naujausias fantastinis serialas „Amazon Prime“ platformoje jau žybtelėjo ne vieno fantasto radare. Žybtelėjo ir mūsiškiame, kai apie jį mums pasakė Vilius Matulis. „Tales of the Loop“ - tai serialas, kuris sukurtas pagal to paties pavadinimo menišką švedų dailininko Simon Stålenhag knygą išleistą 2014 metais. 8 serijos, kurių kiekviena - tai naujas fantastinis pasakojimas priversiantis žagtelėti iš nuostabos ir susimąstyti.

The Girl Who Leapt Through Time Mūsų skaitytoja Miglė Pašauskaitė taip pat nepagailėjo rekomendacijų šiai vasarai, bet iš jos pasiūlyto sąrašo norėtume išskirti retą apraišką mūsiškėje pop kultūroje - anime filmą „The Girl Who Leaped Through Time“. Jis turėtų patikti visiems besidomintiems japoniška animacija ir lengva, romantikos nestokojančia fantastika.

Protagonistas | vasara 2020

Zombių evoliucija - nuo folkloro iki pop kultūros | Airidas Kondrotas

Zombių evoliucija nuo folkloro iki pop kultūros

Airidas Kondrotas

„It’s bullshit, I did not hit her. I did not. Oh hi, Mark.“

„Zombiai atrieda atidunda.” - šitaip apie juos dainavo mums gerai žinoma roko grupė „Antis”. Zombiai - ryški ir puikiai pažįstama postapokaliptinio pasaulio grandis. Tačiau iš kur atsirado šie mėsą ir smegenis ryjantis padarai? Kaip vaikštantys numirėliai tapo neatsiejama populiariosios kultūros dalimi?

Pirmieji vakarų literatūros šaltiniai zom

- zombiai tokios pat kažkieno kito valios

numirėlio. Šiuo atveju „zombiu“ pakrikšti-

bius minėti pradeda dar 1929 metais, tačiau

valdomos marionetės. Angliškas žodis

jamas Afro-brazilų sukilėlių lyderis Zumbi

šičia šie padarai dar neturi jokių šiandien

„zombie“ pirmą kartą užrašytas 1819

arba „nzambi“.

jiems būdingų atributų. Jie besmegeniai,

metais, Brazilijos istorijoje. Tai padarė

savo valios neturintys sutvėrimai. Vergai.

poetas Robertas Southey, tačiau jo tekste, iš

Pagal apibrėžimą „zombis” yra reanimuo-

Tarnai. Tokie - ne vien literatūroje. Kine

tiesų, šis žodis dar nereiškia vaikštančiojo

tas negyvėlis, antram gyvenimui prikeltas

24 Protagonistas | vasara 2020

Zombių evoliucija - nuo folkloro iki pop kultūros | Airidas Kondrotas

Kadras i6 „The Walking dead“ įvairios magijos metodais - voodoo, nekro-

vyrus. Pats grįžta į Europą. Išardytas laivas

Kiti įvykiai: Kolonistai verčia vietinius

mancija. Šitokius zombius mini Haičio

tampa maža tvirtove.

dirbti aukso kasyklose ir plantacijose. Iš Europos plūstantys naujakuriai, lauktu-

folkloras. Būtent iš Haičio ir atkeliauja pirmieji susidūrimai su vaikštančiais

Nedatuoti įvykiai: Ilgainiui kolonistus

vėms atplukdo raupų. Vietiniai neatsispiria.

negyvėliais.

užvaldo godulys ir seksualinis badas.

Užsikrečia. Miršta. 1507 metais užfiksuo-

Kolumbo vyrai ima peštis tarpusavyje.

jama pirmoji masinė raupų epidemija.

1492 metai.Gruodžio 6. „Tai tik menkas

Konflikto priežastis – auksas ir moterys.

Kolonistai auksą kasti patys tingi. Vergų

žingsnelis Kristupui Kolumbui, tačiau

Moterų jie neturi. Akys krypsta į čiabuves.

atsiplukdo iš Afrikos. Paskui į salą plaukė

milžiniškas šuolis Karūnai!“ Kolumbas

Iki tol buvę geri santykiai su vietiniais

prancūzai. Įvyko daug revoliucijų ir per-

išsilaipina nepažįstamoje žemėje. Vieto

pašlyja. Šie kolonistams surengia egze-

versmų. Tik 1804-1806 m. sala atsiskiria

vę jis pakrikštija Môle-Saint-Nicolas ir

kuciją.

nuo Dominikos Respublikos ir paskelbia nepriklausomybę. Prieš tai žinoma kaip La

priglaudžia ją po Castile Karūnos sparnu. Vietiniai svečius pasitinka su šypsena,

1493 metai. Lapkričio 27. Kolumbas grįžęs

Isla Espaniola, 1804 m Sausio 1 dieną sala

juoda duona, druska ir 0,7 l degtinės. Keletą

į salą randa iki pamatų sudegintą fortą ir

pakrikštijama į Haitį.

dienų pabaliavoję naujakuriai sužino, jog

pūvančius savo vyrų kūnus. Susiparinęs

sala gausėja aukso ištekliais.

Kolumbas atsitraukia į rytus, dabartinę

Manoma, jog zombių fenomeną į Haitį at-

Dominikos respubliką, kur įkuria naują

sivežė būtent pavergti afrikiečiai. Šie tikėjo,

1492 metai. Gruodžio 25. Kalėdų išvakarėse

gyvenvietę. Ją pakrikštija karalienės Isabe

jog voodoo dievybė Baronas Samedi prikels

vienas iš Kolumbo laivų užplaukia ant

llos vardu.

jų kūnus iš kapų ir parlydės į pomirtinį

seklumos ir apsiverčia. Įsakęs likviduoti

gyvenimą. Namo, atgal į gimtąją Afriką.

sudužusį laivą, Kolumbas saloje palieka 39

Skamba gražiai, tačiau šis medalis turi ir

Protagonistas | vasara 2020

Zombių evoliucija - nuo folkloro iki pop kultūros | Airidas Kondrotas kitą pusę. Jeigu dievybė supyktų, įsižeistų, tikėta, jog ir po mirties, per amžių amžius, jie liktų vergauti. Kaip zombiai. Vergval džiai ir voodoo šventikai naudojosi ir skiepijo zombifikacijos baimę, taip atgrasydami vergus nuo savižudybės. Haičio zombių fenomenas pradėjo plisti po to, kai 1915 m. Jungtinėms Amerikos Valstijoms atsibodo politinė Haičio betvar kė. Įsisiūbuojant Pirmajam Pasauliniam karui, Haitis tapo ypač patraukliu kurortu vokiečių turistams. Jausdami grėsmę savo pakrantėse, JAV jūrų pėstininkai įžengė ir okupavo vidinių konfliktų plėšomą salą. 1929 m. Autorius William Seabrook susižavėjo Haičio folkloru ir išleido knygą pavadintą „Magiškoji sala“. Joje Seabrook citavo 246-ąjį Haičio kriminalinį kodeksą, kuriame minimas žmogaus apnuodijimas psichotropinėmis medžiagomis, taip

White zombie, 1932

sukeliant letargo miegą. William Seabrook tvirtino šį ar bent panašų fenomeną matęs savo paties akimis. Būtent šis veikalas ir tapo pirmuoju literatūros kūriniu, vakarus supažindinusiu su zombifikacija. Vėliau išverstas kodekso straipsnis buvo panaudotas kaip reklama 1932 m. išleistame kino filme „Baltasis Zombis“ (White Zombie). „Baltasis Zombis“ buvo pirmoji vakarų kinematografinė pažintis su gyvaisiais numirėliais, tačiau filme vaizduojami „baltieji“ (Haičio numirėliai, žinoma, buvo juodaodžiai) zombiai taip pat buvo vergai. Bella Lugosi sukurto personažo marionetės. Tarnai atliekantys juodus fizinius darbus.

Kitaip sakant, juostos scenaristai Haičio

(taip, perskaitėte teisingai) Ann Dvorsky

zombių fenomeną priėmė tiesiogiai. Filmo

šeimoje šventė. Pasaulį papildo dar viena

personažai žodis žodin citavo minėtąjį

rėkianti burna. Tėvai pakrikštija ją George

baudžiamąjį kodeksą.

Andrew Romero. Mažai jie žinojo, jog jų meilės vaisius vieną dieną suformuos ir

„Baltasis Zombis“ pradeda megzti plonytę

pakeis populiariosios kultūros veidą.

naujo siaubo žanro atšakos giją. Visgi, vaikštantys numirėliai kine taip ir liko

Mažasis George jaunystę praleido Niujorke,

tik lėtai slenkančia, į tuštumą spoksančia

Bronkse. Jis ypatingai mėgdavo lipti į

mėsa. Iš kapų pakilusia voodoo šventiko

metro, riedantį į Manheteną, iš kurio

valia. Zombiai buvo tik šiurpulius kelianti

namo visuomet grįždavo nešinas kino

siužetinė girna. Iki...

juostomis. Romero buvo vienas iš dviejų žmonių, kuris nuolat išsinuomodavo kino

1940 metai. Vasario 4. Iš Ispanijos į Kubą

operą „Hofmano pasakos“ (The Tales of

emigravusio Jorge Romero ir JAV lietuvės

Hoffman). Kitas asmuo buvo, anuomet dar niekam nežinomas vaikinukas, vardu Martin Scorsese. Romero prasitarė, jog būtent šis filmas tapo magiška lazdele, sužadinusia norą tapti kino kūrėju. 1960 m. baigęs koledžą Romero kūrė trumpametražius industrinius filmus ir reklamas televizijai. Tramplinu į komercinius vandenis tapo segmentas TV serialui „Pono Rodžerso kaimynystė“ (Mister Rogers‘ Neighbourhood). Tačiau Romero greitai atsibodo lengva ir nuobodi TV reklamų duona. Šeštajam dešimtmečiui skaičiuojant paskutinius metus, Romero su devyniais bičiuliais įkūrė „Image Ten Productions“ kompaniją. 1968 metai. Spalio 1. Kino ekranuose debiutuoja George A. Romero režisuota ir

Night of the living dead, 1968

26 Protagonistas | vasara 2020

kartu su draugu John Russo parašyta juosta

Zombių evoliucija - nuo folkloro iki pop kultūros | Airidas Kondrotas „Gyvųjų numirėlių naktis“ (Night of the

pakilo Žemės planetos atmosferoje sprogus

ir gyrė už potekstes, kiti smerkė už

Living Dead). Filmas sukelia revoliuciją.

iš Veneros grįžtančiam zondui. Duodamas

groteskišką siaubą, filmą vadindami nuo-

Šiurpina auditoriją. Atpučia kontroversi-

interviu Romero sakė norėjęs kažko, kas

bodžiu, jokių intelektinių iššūkių nekelian

jų audrą ir apgyvendina zombius siaubo

sukeltų drebėjimą, tačiau vampyrų naudoti

čia šlykštyne. Dabar „Gyvųjų numirėlių na-

monstrų Panteone.

negalėjo. Taip sakant – galutinai neapsi

ktį“ galima rasti geriausių filmų sąrašuose,

vogė. „O ką, jeigu numirėliai, nebebūtų

kino prezervacijos fonduose. O, ironija!

Juodai balta kino juosta (ne dėl kūrybinių

mirę? “ – samprotavo Romero. „O mano

Romero pasirinkimų, bet biudžeto apribo

istorijos bus apie gyvųjų mėginimą arba

Pastatyti tokį filmą, George A. Romero

jimų) sukėlė suirutę. Iki tol nuobodūs ir

nesėkmę su tuo susitvarkyti. Tai viskas, ką

prisipažino, įkvėpė ekscentriško (angliš

svajingi zombiai virsta pūvančiais iš šalto

man reiškė zombiai“ – tvirtino režisierius.

kas atitikmuo cituojant režisierių būtų „bizarre“) siaubo troškulys. Iki tol siaubas

kapo įsčių prisikėlusiais, gyvųjų mėsą ryjančiais kanibalais. Tokius padarus sukurti

Kritikai pasičiupo George A. Romero

kine buvo saugus. Kraują ir smurtą kino

Romero įkvėpė 1954 metų distopinis,

zombius ir pradėjo nagrinėti, tarsi antrojo

ekranuose vis dar prispaudęs laikė sunkus

postapokaliptinis romanas „Aš esu Legen

mesijaus apraišką. „Vartotojiškos kultūros

cenzūros padas.

da“ (I Am Legend), kurį parašė Richard

satyra! Karo Vietname kritika! Socialinė

Matheson. „Geri menininkai imituoja.

segregacija!“, - rėkė šie. Nors ir pats

Smurtas kine, be abejonės, egzistavo. Kaip

Didieji menininkai vagia“ – Pablo Picasso.

autorius kiek vėliau atskleidė, jog kažkokia

Kainas nerado gailesčio atleisti Abeliui,

Taip ir Romero prisipažino pavogęs R. Ma

žinutė į scenarijų įsliuogė. „Gyvenome

taip ir kinas nepajėgė išlikti tyras. Visgi -

thenson sukurtus padarus. Tik pastarojo

6-ajame dešimtmetyje, žmogau.“, - sakė

sausas, bekraujis 1915 metais įtvirtintas

romane tie padarai turėjo vampyrišką

Romero. „Anuomet visi turėjo kažkokią

cenzūros kodeksas, kiną traktavo kaip

kilmę. Romero savuosius pavadino gūlais

žinutę.“

komerciją, bet ne meno apraišką. Ir vis tiek,

(Angl. ghoul). Pasak arabų mitologijos

išsišokti mėgusių kūrėjų jis nesulaikė. Savo

- gūlai, nors irgi negyvėliai, tačiau yra

Žinoma, ne visos liaupsės buvo glostančios.

filmuose D.W. Griffith netikrą kraują liejo

demoniškos kilmės. Romero gyviai iš kapų

Kol vieni Romero kūrinį narstė po kaulelį

laisvai. 1916 m. gimusioje „Netolerancijoje“ (Intolerance) pastarasis nepabūgo nukapo tų galūnių ar aktorius perskrosti įvairiais ginklais. Tokie ir panašūs išsišokimai konservaty viems vyriausybės organams nepatiko. Kol vyriausybė nepradėjo kišti nagų prie kino industrijos, didžiųjų Holivudo studijų galvos susėdo ir 1930 m. surašė Hayes ko deksą. Vadovaudamiesi kodekso reglamentais, tokie filmai kaip 1922 metais pasirodęs „Nosferatu“ ar 1932 m. „Vampyr“ ėmėsi riboti kraujo normas. Gangsteriai, suvarpyti kulkų krisdavo, tarsi plastikiniai manekenai. Išimčių, žinoma, buvo. 1925 m. Sergei Eisenstein „Šarvuotis Potiomkinas“ (Battleship Potemkin) ar Luis Banuel ir Salvadoro Dali „Andalūzijos šuo“ (Un Chien Andalou, 1929 m.), kuriame stambiu planu skutimosi peiliuku perpjaunamas akies obuolys. Iki 1934 m. Hayes kodeksas stovėjo tik kaip gairės, taisyklės, kurių vertėtų laikytis vengiant, jog kino juosta nebūtų iškarpyta arba uždrausta. Tačiau 1934 m. Hayes kodeksas tapo įstatymu. Kodekso pamatus kino kūrėjai judinti mėgino, tačiau kodas ėmė braškėti tik 1960 m., kai britų režisierius Alfred Hitchcock pastatė dabar jau klasika tapusį „Psichopatą“ (Psycho). Dabar jau ikoniškoje juostos scenoje kraujas (šokoladinis siru-

George a. romero

pas) nuteka į dušo nubėgamąją angą. 1967 m. „Boni ir Klaidas“ (Bonnie and Clyde)

Protagonistas | vasara 2020

Zombių evoliucija - nuo folkloro iki pop kultūros | Airidas Kondrotas šoko ir krito po kulkų lietumi. A. Hitchcock tėškė antausį. Visgi, tai viso labo buvo tik kraujas. Tuo tarpu, George A. Romero zombiai plėšė galūnes, nuo kaulų graužė mėsą, iš pilvų traukė žarnas. Smurto ir grotesko kartelę Romero kilstelėjo iki 11. Įdomu yra tai, jog MPAA kino reitingavimo sistema atsirado tik 1968 metų lapkritį, todėl filmą pamatyti galėjo netgi nepilnamečiai. Žymiausias kino kritikas Roger Ebert vėliau sakė, jog auditorijoje sėdėję vaikai buvo priblokšti. Vyravo visiška tyla. Nuo jo netoliese sėdėjusi mergaitė apsipylė ašaromis. George A. Romero ne tik sulaužė ilgai užšalusį ledą. Jo padarai tapo tuo, ką šiandien įsivaizduojame išgirdę žodį „zombis“. Ir vis tiek, įdomu, jog Romeriš ko zombio archetipą galima sutikti dar

Evil dead 2, 1987

senovės Mesopotamijoje. „Gilgamešo epe“ yra eilutė, mininti Deivės Ishtar grasinimą prikelti negyvėlius, kurie suris gyvuosius ir nuo tol numirėlių žeme vaikščios daugiau negu gyvųjų. Nors būtent Romero modernizavo vaikštančius numirėlius, pačių zombių evoliucija tuo nesibaigė. Net paties George A. Romero kine zombiai kito, evoliuciona vo. Sulig kiekviena kino juosta tapo protingesni, mąstantys. Trečiajame filme (Day of the Dead, 1985 m.) vienas iš zombių sugebėjo tapti ištikimu augintiniu. 2005 m. „Negyvųjų žemėje“ (Land of the Dead) zombiai ėmė lyderiauti. Kokią reakciją

manote iššaukė toks Romero sprendi-

Populiariausias jų – Sam Raimi „Piktieji

mas? Garsiai norėjosi sušukti tą anglišką

numirėliai“ (Evil Dead). Kita vertus, Raimi

trijų žodžių junginį, kurio akronimas būtų

kine zombius pakeitė demoniški apsėdimai,

„WTF“, tačiau, kai tai vyksta filme, kurį

o gyvų numirėlių akivaizda - tik jutiminė.

parašė ir režisavo pats zombių tėtis... na,

Dešimtmečiui įpusėjus zombiai pasitraukė

visi tavo argumentai tiesiog išnyksta.

į pogrindį, kur šiuos prisiminė tokie reži sieriai kaip Peter Jackson, Bob Balaban ar

Kiti kino kūrėjai Romero zombio archetipo

Michele Soavi.

pernelyg nelaužė. Vieni jų pakeitė epide mijos kilmę, kiti kaip zombių alkio

Bet ar galima nužudyti tai, kas jau miręs?

šaltinį specifikavo smegenis, tačiau

Likus keliems žingsniams iki naujojo

pagrindinių taisyklių keisti neišdrįso.

amžiaus zombiai namus atrado kompiute

1985-1995 zombių populiarumas pradėjo

riniuose žaidimuose. Tolimuosiuose

kristi. Aštuntajame dešimtmetyje buvo

rytuose kompanija „Capcom“ išleido

pastatyti vos keli zombių žanro filmai.

nesuskaičiuojamo pasisekimo ir kulto statusą dabar jau turinčių video žaidimų seriją „Resident Evil“. Ne tik zombiai apsigyveno kompiuterių kietuosiuose diskuose, kūrybingi kompanijos protai zombifikuoti ėmėsi ir gyvūnus. Pirmojoje žaidimo dalyje galima sutikti zombiais virtusius šunis. Vėlesnėse žaidimų serijos dalyse (RE4) zombiai pradėjo bėgioti. Ironiška, jog vie name interviu Romero juokėsi, jog tai yra išmislas ir zombiai greitai judėti nepajėgtų, argumentuodamas, jog jų pūvanti mėsa paprasčiausiai neatlaikytų fizinio krūvio. 1998 metais, „Capcom“ pasiūlė Romero režisuoti 30 sekundžių trunkančią antrojo „RE“ žaidimo live-action reklamą. Juk būtent Romero ir buvo vienu iš svarbiausių serijos įkvėpimo šaltinių. Velniškai populiarus klipas dėl autorinių teisių buvo

Day of the dead, 1985)

28 Protagonistas | vasara 2020

prieinamas tik Japonijoje, tačiau „Capcom“

Zombių evoliucija - nuo folkloro iki pop kultūros | Airidas Kondrotas

kadras iš The Last of us 2, 2020 galvas George A. Romero apsukti sugebėjo

gero, žymiausiu projektu galima įvardinti

vedami instinktų išgyventi, žudyti. Susi-

ir šie pasiūlė pastarajam sėstis į žaidimo

2005 m. Tim Burton animacinį filmą „Mi-

taikyti ir susitapatinti su tamsiausiomis

adaptacijos režisieriaus kėdę. Romero atsi-

rusi nuotaka“ (The Corpse Bride).

žmogiškosios prigimties ydomis.

paremto ne jo paties sukurtais personažais.

Kad ir kokias evoliucijas patyrė gyvie-

Panašių tiesų 2019 m. ieškoti mėgino ir

Kad ir kaip bebūtų, bėgant metams jis per-

ji numirėliai, tačiau metaforiškos tarnų

Jim Jarmuch. Kadaise R. Kirkman pasako-

sigalvojo ir parašė scenarijų pirmajai „Re

rolės atsikratyti nepavyko. Kaip ir minėjau,

jo kokiu būdų apgavo „Image“ komiksų

sident Evil“ kino juostai. Deja, šaukštai jau

George A. Romero zombius nuo pat pradžių

kostiumus, jog šie publikuotų „dar vieną

buvo po pietų ir „Capcom“ projektą atidavė

įsivaizdavo kaip siužeto įrankį. Viename

komiksą apie zombius“. Du kart išgirdęs

W. S. Anderson. Visa kita – istorija.

interviu kompiuterinio žaidimo „The Last

riebų „NE“ Kirkman sugalvojo papokštau-

of Us“ režisierius Neil Drukmann sakė:

ti. „Vat anie zombiai, čia iš tiesų į Žemę

„Residenti Evil“ sukėlė naują zombių kino

„Jeigu manote, jog mūsų žaidimas yra apie

yra atsiųsti ateivių ir, žinot, čia galų gale

bangą. Žanras atgimė Japonijoje. Prasidėjo

zombius, jūs jo nesupratote“. Ir iš tiesų,

paaiškės, jog šitas komiksas visai ne apie

mažo biudžeto azijietiško zombių kino

nuo Romero iki Kirkman – pagrindinė ir,

zombius. Čia ateivių invazija!“ , - prieš

renesansas. Netrukus banga pasiekė ir

ko gero, dramatiškiausia zombių funkcija

begalę metų melavo Kirkman. Atrodo, Jar-

vakarus. „Resident Evil“ žaidimo sėkmė

po šiai dienai išliko kaip katalistas gyvu-

much perskaitė šį interviu ir pagalvojo, jog

privertė kino kūrėjus melžti naujai

osius įstatyti į išgyvenimo žanro rėmus.

tai – puiki mintis. Jarmuch filmas – enig-

(at)gimusią ir žaliais lapais besispjaudančią

Nagrinėti tarpusavio santykius, spaudyti

matiškas. Iš pažiūros chaotiškas, paviršuti-

karvę. Nesvarbu ar priežastys buvo kūry-

žmogiškumo mygtukus ir sukioti moralini

niškas. Iš tiesų – metafizinis. Savo zombius

binės, ar korporacinės – zombių kinas iš

kompasą. Neginčyjamai populiariau-

jis pavertė socialinę mediją skrolinančiais

atmosferinio siaubo virto į veiksmą orien-

sio žanro komikso „The Walking Dead“

negyvėliais. Pasak Jarmuch - socialinė

tuotas skerdynes.

autorius Robert Kirkman zombius pavertė

medija ir konsumerizmas - zombifikuoja.

viso labo fonu. Filosofuodamas teigė, jog ne

Dabar numirėliai kyla nebe iš kapų. Evoliu

Atsirado ir tokių kino kūrėjų, kurie mėgino

zombiai, o būtent žmonės yra „vaikštan-

cija, taip sakant. Naujojo amžiaus zombiai.

zombius romantizuoti, sugrąžinti jiems

tys numirėliai“. Suprask, ar gyvi, kol bus

The Dead Don‘t Die.

mirties atimtas charakterio savybes. Ko

sukandžioti ir atversti, ar mirę dvasiškai,

sakė teigdamas, jog negali režisuoti filmo,

Protagonistas | vasara 2020

Pasaulis po teismo dienos: žvilgsnis į ateities karą „Terminatoriuje“ | Tadas jakubauskas

Tadas jakubauskas

Vaikas, kuris bando būti suaugusiuoju, berniukas, kuris bando būti vyru ir gyvūnas, kuris bando būti žmogumi

Pasaulis po teismo dienos: žvilgsnis į ateities karą „Terminatoriuje“ „Trys milijardai žmonių gyvybių užgęso 1997-ųjų rugpjūčio 29-ąją. Išgyvenusieji branduolinę ugnį karą pavadino „Teismo diena“. Jie liko gyvi tik tam, kad susidurtų su nauju košmaru – karu prieš mašinas.“ Būtent šiais Sarah Connor (Linda Hamilton) žodžiais prasideda vienas garsiausių visų laikų veiksmo filmų – „Terminatorius 2: Teismo diena“ (1991). James Cameron sukurti mokslinės fantastikos epai apie keliones laiku ir žudymo mašinas iš ateities daugiausiai susikoncentruoja į įvykius dabartyje, tik pavienėse scenose vaizduodami smalsumą žadinančią, postapokaliptinę „Terminatoriaus“ ateitį ir joje vykstančią desperatišką žmonijos kovą prieš dirbtinį intelektą Skynet. „Terminatoriaus“ fanai ištisus dešimtmečius siekė sužinoti daugiau apie šią tamsią, bet intriguojančią ateities viziją, tačiau informacijos apie tai visuomet buvo maža. Kas yra žinoma apie pasaulį po Teismo dienos? Kas jį įkvėpė ir kaip jis buvo realizuotas nepasitelkiant kompiuterinės grafikos? Pastarieji klausimai yra puiki proga pažvelgti į ateities karą „Terminatoriuje“ iš arčiau.

30 Protagonistas | vasara 2020

Pasaulis po teismo dienos: žvilgsnis į ateities karą „Terminatoriuje“ | Tadas jakubauskas

terminator t-800

Gyvendami 2020-siais mes be abejonės

gale, būtent jie yra laikomi kanoniniais

turbinomis skraidantys ginkluoti dronai

žinome, jog jokios Teismo dienos praėjusio

ir visos kitos ateities karo interpretacijos

sudaro tik vieną iš daugelio Skynet fabri-

amžiaus pabaigoje nebuvo. Šią aplinkybę

vienaip ar kitaip remiasi pradinėmis James

kuose sumontuotų žudymo mašinų rūšių.

galima pateisinti ir pačiu „Terminatoriaus“

Cameron nustatytomis gairėmis.

HK nenuilsdami dieną ir naktį ieško Teismo dieną išgyvenusių žmonių ir šaltakrau-

filmų siužetu – skirtinguose franšizės tęstinumuose Teismo diena buvo arba

Abi Jame Cameron pastatytos kino juostos

jiškai juos likviduoja tik pasitaikius progai.

nukelta į dar tolimesnę ateitį, arba net

prasideda scena 2029-ųjų Los Andžele.

Tokiomis akimirkomis niūrius Los Andželo

visiškai sustabdyta. Kiekvienas naujas

Mes matome tamsius miesto griuvėsius

griuvėsius trumpai apšviečia ryški, viole

„Terminatoriaus“ filmas ar kompiuterinis

nubarstytus žmonių kaukolėmis ir su-

tinė plazmos iškrova (pastarosios dažnai

žaidimas šį apokaliptinį įvykį bei jo pasek

daužytais automobiliais. Ekrane domin-

klaidingai laikomos lazeriais). Intensyviose

mes vaizduoja kiek kitaip, todėl pastarojo

uoja šaltos spalvos – daugiausia juoda ir

ateities mūšių scenose žmonių sukilėliai ir

straipsnio dėlei daugiausia dėmesio bus

mėlyna. Naktiniame danguje patruliuoja

Skynet mašinų armija agresyvia plazminių

skiriama originaliai „Terminatoriaus“

dirbtiniu intelektu aprūpinti Skynet orlai

ginklų ugnimi nuolat raižo tamsiai mėlyną

ateities vizijai, pristatytai pirmuosiuose

viai – Medžiotojai Žudikai (angl. „Hunter

Los Andželo griuvėsių peizažą – visa tai

dviejuose James Cameron filmuose. Galų

Killers“ arba tiesiog „HK“). Šie dvejomis

„Terminatoriaus“ postapokaliptinės atei-

Protagonistas | vasara 2020

Pasaulis po teismo dienos: žvilgsnis į ateities karą „Terminatoriuje“ | Tadas jakubauskas ties vaizdams suteikia išskirtinai futuristinį

platintoja JAV ir ilgainiui visi amerikiečių

pradeda mokytis geometrine progresija. Jis

įspūdį, pakerėjusį franšizės gerbėjus.

„stealth“ bombonešiai atnaujinami įranga,

tampa sąmoningas rugpjūčio 29-ąją 2:14

paverčiančia juos visiškai bepiločiais

ryte, Rytų pakrantės laiku. Apimti panikos

orlaiviais. Be abejonės, ambicingiausias

žmonės bando Skynet atjungti. Priimdamas

„Cyberdyne“ projektas yra sistema Skynet,

tai kaip agresijos aktą, D.I. žmoniją palaiko

Kadangi ateities įvykiai nėra pagrindinė

kuriai tikėtasi pavesti visos šalies gynybą,

grėsme savo egzistavimui. Pasitelkdamas

pirmųjų „Terminatoriaus“ filmų tema,

įskaitant ir branduolinių ginklų arsenalą.

JAV branduolinį arsenalą, Skynet atakuoja

informacijos apie pasaulį po Teismo dienos

Šis sprendimas esą priimtas siekiant

Rusiją tarpkontinentinėmis balistinėmis

juose nėra pateikta daug, tačiau remiantis

išvengti žmogiškosios klaidos dislokuojant

raketomis žinodamas, kad rusų kontrataka

pavienėmis ekspozicinio dialogo eilutėmis

branduolinį ginklą. Iš dalies, tai galima

pražudys jo priešus Šiaurės Amerikoje. Trys

ir papildomais šaltiniais įmanoma

pateisinti, kadangi tokių klaidų realaus

milijardai žmonių gyvybių užgęsta kelių

susidaryti bendrą įvykių eigos, lėmusios

Šaltojo karo metu ne sykį buvo išvengta tik

valandų bėgyje – tuo metu tai sudarė apie

apibūdintą žmonijos situaciją, vaizdą. Kaip

per plauką.

50% žmonijos populiacijos. Kaip ir mini

Skynet genezė

Sarah Connor, išgyvenusieji branduolinį

ir nurodo žymusis Arnold Schwarzenegger įkūnytas personažas – perprogramuotas

Skynet centrinis kompiuteris įrengiamas

karą 1997-ųjų rugpjūčio 29-ąją pramina

Terminatorius T-800 – žmogus labiausiai

realiai egzistuojančiame Šiaurės Amerikos

Teismo diena.

atsakingas už Skynet iškilimą ateityje yra

Oro Erdvės Gynybos (NORAD) bunkery-

informacinių technologijų kompanijos

je Šajeno kalne, Kolorado valstijoje. Šis

„Cyberdyne Systems“ mokslininkas Myles

Šaltojo karo laikų karinis kompleksas geba

Bennett Dyson. Kaip specialiųjų projek-

atlaikyti tiesioginę 30 megatonų galios

Kol vienoje iš „Terminatorius 2: Teismo

tų direktorius jis vadovavo revoliucingo

branduolinę ataką. Fikcinėje „Terminato-

diena“ scenų Sarah Connor balsas neper-

mikroprocesoriaus išradimui ir gamybai,

riaus“ istorijoje Skynet gynybinė sistema

traukia Arnold Schwarzenegger įkūnyto

kuria susidomi Jungtinių Amerikos Valstijų

pradeda veikti 1997-ųjų rugpjūčio 4-ąją.

Terminatoriaus personažo, iš T-800 galima

valdžia. Laikui bėgant „Cyberdyne“ tampa

Žmonių sprendimai visiškai pašalinami iš

išgirsti, jog po Teismo dienos visoje Žemės

didžiausia karinių kompiuterinių sistemų

strateginės gynybos ir dirbtinis intelektas

planetoje prasidėjo branduolinė žiema. Tai

Karas prieš mašinas

reiškia, jog branduolinių ginklų sukurti sprogimai į atmosferą pakelė didelį dulkių, dūmų ir pelenų kiekį, užstojusį saulę ir lėmusį radikalų temperatūros nuosmukį visame pasaulyje. Tai iš dalies paaiškina ir šaltas spalvas bei tamsų dangų „Terminatoriaus“ scenose vaizduojančiose 2029-ųjų Los Andželą. Tačiau šaltis, radiacija, badas ir infrastruktūros trūkumas sudarė tik dalį iššūkių su kuriais žmonijai teko susidurti ateinančiame laikotarpyje. Įvykdęs genocidą, Skynet nedelsdamas pradeda konstruoti įvairiausio tipo žudymo mašinas, medžiojančias Teismo dieną išgyvenusius žmones. Dirbtinis intelektas kuria terminatorių fabrikus bei koncentracijos stovyklas, kuriose sugauti žmonių belaisviai studijuojami žiauriais eksperimentais, tvarkingai žudomi arba verčiami dirbti renkant kūnus bei laukiant savo likvidavimo eilės. Vienas iš pagrindinių „Terminatoriaus“ veikėjų, karys iš ateities vardu Kyle Reese (Michael Biehn), užsimena, kad Skynet žmonių vergus ženklino lazeriu išdeginant barkodą ant dešinės rankos. Žudymo mašinos veikė kiaurą parą, žmonijos likimas atrodė apspręstas, tačiau net ir šiomis aplinkybėmis neišnyko viltis, kurią įkūnijo žmonių karinio pasipriešinimo vadas – legendinis John Connor.

The terminator 2: Judgement day, 1991

32 Protagonistas | vasara 2020

Pasaulis po teismo dienos: žvilgsnis į ateities karą „Terminatoriuje“ | Tadas jakubauskas Būtent John išmokina griuvėsiuose besislapstančius žmones kovoti partizaniniame kare prieš Skynet robotų armiją. Dešimtmečius besitęsiančio karo eigoje vadovaujami John Connor žmonės lėtai, bet užtikrintai pradeda įgauti persvarą. Kare ypač pasižymi tiesiogiai John Connor paklūstančios specialiosios Tech-Com pajėgos, kurioms priklauso ir minėtasis Kyle Reese. Patirdamas nuostolius Skynet pradeda kurti infiltratorius – žmonių išvaizdos mašinas sugebančias prasibrauti giliai į priešų gretas. Pirmieji T-600 infiltratoriai lengvai atpažįstami dėl guminės odos, tačiau Arnold Schwarzenegger įkūnyti T-800 sugeba puikiai imituoti žmonių išvaizdą, būdami gyvais audiniais apvilkti, šarvuoti endoskeletai. Tai klasikiniai, visiems gerai žinomi Terminatoriai, tačiau net ir jų dislokavimas nesugeba užtikrinti Skynet pergalės. Connor pajėgos sugeba šturmuoti

Terminator: salvation, 2009

iš pažiūros neįveikiamą Šajeno kalną ir dirbtiniui intelektui lieka tik viena alternatyva – eksperimentinė laiko dislokacijos įranga. Pasinaudodamas laiko mašina, prieš pralaimėdamas, Skynet spėja išsiųsti savo Terminatorius į praeitį, į laikotarpį prieš Teismo dieną, su tikslu sunaikinti John Connor iki jo iškilimo žūtbūtiniame ateities kare tarp žmogaus ir mašinos. Kaip žinia, būtent apie tai ir sukasi pagrindinių James Cameron „Terminatoriaus“ filmų siužetai, o postapokaliptinis ateities pasaulis juose vaizduojamas tik protarpiais – daugiausia ekspozicijos tikslais ar suteikiant siužetui gilesnį kontekstą. Žinoma, galbūt todėl retai vaizduotas „Terminaroriaus“ ateities

karas ir yra tarsi uždraustas vaisius serijos

atspirties tašku tiek Cameron, tiek Arnold

gerbėjams, žadinęs smalsumą retsykiais

Schwarzenegger karjeroms ir stebino

pasitaikiusiomis, intriguojančiomis

tuometines kino audorijas tikrovišku grimu

užuominomis.

bei įspūdingais specialiaisiais efektais. „Terminatoriaus“ idėja režisieriui kilo

Kas įkvėpė 2029-ųjų Los Andželą?

filmuojant liūdnai pagarsėjusį, komerciškai nesėkmingą, 1981-ųjų siaubo filmą

Pats pirmasis „Terminatoriaus“ filmas

„Piranija 2“. Patirdamas didelį stresą,

buvo išleistas 1984-siais, o jo pastatymas

dirbant ties šiuo projektu, Cameron susap

kainavo vos 6,4 milijono dolerių. Filmo

navo skeleto pavidalo robotą, išnyrantį

biudžetas nebuvo didelis, tačiau režisie

iš liepsnų. Būtent šis sapnas ir tapo

rius James Cameron visuomet garsėjo savo

pagrindiniu „Terminatoriaus“ įkvėpimu, o

išradingumu, inovacijomis ir sugebėjimu

postapokaliptinis ateities pasaulis, iš kurio

išgauti maksimalius rezultatus naudo-

šis kibernetinis žudikas atvyksta, tapo

jantis minimaliais resursais. Juosta tapo

priemone pateisinti jo egzistavimą. Būtina įvertinti aplinkybę, kad „Termina torius“ taip pat yra ir savo laikotarpio produktas. 1984-ieji vis dar buvo Šaltojo karo metas, pasižymėjęs paranoja, politine įtampa ir branduolinio karo grėsme. Kartu tai buvo laikotarpis, išvydęs pirmuosius asmeninius kompiuterius bei interneto ištakas. Nuo vaikystės, būdamas mokslinės fantastikos entuziastu, James Cameron įsivaizdavo pasaulį, kuriame šios dvi tendencijos pasiekia savo kraštutinumus – branduolinio karo suniokotą Žemę valdomą šaltakraujiškų mašinų. Nors George Miller postapokaliptinis veiksmo filmas „Pašėlęs Maksas: Keliaujantis karys“ (1981) galėjo veikti „Terminatoriaus“ ateities karo estetiką, daug

The terminator, 1984

didesnę įtaką šioms scenoms turėjo nespal-

Protagonistas | vasara 2020

Pasaulis po teismo dienos: žvilgsnis į ateities karą „Terminatoriuje“ | Tadas jakubauskas

The terminator, 1984

34 Protagonistas | vasara 2020

Pasaulis po teismo dienos: žvilgsnis į ateities karą „Terminatoriuje“ | Tadas jakubauskas votas, 1963-siais prasidėjęs amerikiečių

sukūrusiai komandai vadovavo dirbtinės

tačiau labai talentingas aktorius Michael

mokslinės fantastikos TV serialas „The

perspektyvos specialistas Gene Warren Jr.

Biehn, dirbęs ir prie kitų James Cameron

Outer Limits“. Tai ypač akivaizdu žiūrint

Beveik viskas regėta 1984-ųjų „Termi-

projektų tokių kaip „Svetimi“ (1986) ir

1964-siais rugsėjo 19-ąją išleistą seriją

natoriaus“ ateities scenose buvo pasiekta

„Gelmė“ (1989). Biehn taip pat buvo 2013-

„Soldier“, kuri vaizduoja postapokalipti

pasitelkiant sugriuvusių pastatų maketus,

ųjų Ubisoft žaidimo „Far Cry 3: Blood Dra

niame pasaulyje kovojančius ateities kari-

kartu su HK tanko ir orlaivio miniatiūromis.

gon“ pagrindinio veikėjo Rex Power Colt

us, spindulinius ginklus bei keliones laiku.

Gene Warren Jr. pabrėžia, jog siekiant

įgarsintojas – pastarasis žaidimas sėmėsi

Pagrindinį serijos veikėją tikrai nesunku

sukurti filme matytą masto ir perspektyvos

įkvėpimo iš ateities karo segmentų „Ter-

įsivaizduoti kaip Kyle Reese prototipą. Tiesa

įspūdį komanda naudojo stiprų apšvietimą

minatoriuje“, tad toks kūrėjų pasirinkimas

sakant, išvydęs „Terminatorių“ mokslinės

ir smilkalus. Dėl šių priemonių filmavimo

nestebina. Ateinančiu metu aktorius turėtų

fantastikos autorius Harlan Ellison, pagal

patalpose buvo itin karšta ir nepatogu dirb

pasirodyti ir būsimose „Žvaigždžių karų“

kurio apsakymą ir buvo pastatyta minėtoji

ti. Laikas taip pat nebuvo specialistų pusėje

tematikos serialo „Mandalorian“ serijose.

„The Outer Limits“ serija, apkaltino James

– HK tankas buvo filmuojamas jo net

Cameron plagiacija. Režisierius niekada

pilnai nesurinkus! Pradžioje buvo užbaigti

Be Michael Biehn, ateities karo scenose

nepripažino šių kaltinimų, tačiau jis vis tiek

kadrai vaizduojantys tanko vikšrus, vėliau

regėti žmonės daugiausiai buvo įkūnyti

buvo juridiškai obliguotas įtraukti Harlan

nufilmuoti ginklai ir tik galiausiai visas

kaskadininkų. Tarp jų verta išskirti moterį

Ellison vardą į „Terminatoriaus“ kredi-

modelis stambiu planu, kartu įtraukiant ir

vardu Jean Malahni. „Terminatoriaus“

tus. Ar šie kaltinimai turėjo realų pagrindą

nuotoliniu ryšiu valdomą galvą.

fanai ją atsimins kaip kovotoją iš Kyle Reese

yra kitas klausimas, bet vienaip ar kitaip

sapno, kuriame jiedu bando sunaikinti

paralelių tarp minėtos „The Outer Limits“

Modelių kūrėjas Pete Gerard taip pat

HK tanką. Ši kaskadininkė taip pat dirbo

serijos ir „Terminatoriaus“ ateities karo

atkreipia dėmesį į įdomų James Cameron

kaip Linda Hamilton (aktorės vaidinusios

scenų sunku nepastebėti.

reikalavimą filmuojant antrąją „Termina-

Sarah Connor) dublerė „Terminatoriaus“

toriaus“ dalį – visi HK modeliai turėjo būti

scenose, vykstančiose 1984-siais. Tai visai

chromuoti. Pasak Cameron, HK korpusas

įdomi smulkmena, turint omenyje, jog

turi pasižymėti optinėmis savybėmis,

Sarah Connor ir Kyle Reese sieja romantinis

Daugeliu požiūrių ateities karo scenų

atspindinčiomis ateities kare naudojamų

ryšys. Tam tikra prasme, tai galima regėti

filmavimas „Terminatoriuje“ buvo panašus

lazerių atakas. Iš pažiūros tai prieštarauja

tarsi Sarah Connor dvasinį buvimą šalia

į mūšių scenų pastatymą originaliojoje

Terminatoriaus žodžiams pirmajame filme,

Kyle postapokaliptinėje ateityje, dar iki jo

„Žvaigdžių karų“ trilogijoje. Galų gale, juk

kuomet ginklų parduotuvėje T-800 teirau-

kelionės laiku į praeitį.

būtent šie filmai ir įkvėpė James Cameron

jasi savo epochai būdingo 40 vatų galios

tapti režisieriumi. Net ir antrojoje „Ter-

plazminio šautuvo. Ateities ginklų veikimo

Kita įdomi smulkmena liečia vieną iš

minatoriaus“ dalyje, turėjusioje daug

principas „Terminatoriaus“ filmuose nėra

kraupių ateities scenų, kurioje Kyle Reese

didesnį biudžetą ir taikiusią techniškai

paaiškintas, tačiau šį prieštaravimą įmano-

susiduria su į žmonių slėptuvę įsibrovusiu

pažangesnius specialiuosius efektus, karo

ma išspręsti spekuliuojant, jog ateities

T-800 Terminatoriumi. Šis šaltakraujiškas,

scena filmo prologe buvo įgyvendinta be

ginklai naudoja nematomus lazerius kaip

plazminiu kulkosvaidžiu ginkluotas

trimatės kompiuterinės grafikos. Tokios

jonizuotus kanalus, nukreipiančius plaz-

infiltratorius su raudonai šviečiančiomis

rūšies specialieji efektai jau egzistavo, pvz.,

mos srautus į pasirinktus taikinius. Pavyz

akimis, kaip ir Arnold Schwarzenegger,

tai liudija 1982-ųjų Steven Lisberger filmas

džiui, tokiu principu plazminiai ginklai

pasižymi atletiška išvaizda, tačiau jį vaidi-

„Tronas“, tačiau jie buvo brangūs ir sąlygi-

veikia 2011-ųjų kompiuteriniame žaidime

no visai kitas žmogus. Tai buvo kultūristas

nai primityvūs. „Terminatorius 2: Teismo

„Deus Ex: Human Revolution“. Kalbant

vardu Franco Columbu – geras „Termina-

diena“ taikė kompiuterinę grafiką saikiai,

apie pačius spindulinių ginklų efektus –

toriaus“ žvaigždės Arnold Schwarzenegger

daugiausiai vaizduojant skysto metalo

pirmajame filme pasitelkta permatomų

draugas.

Terminatorių T-1000, įkūnytą aktoriaus

plokščių animacija, nutapant plazmines

Robert Patrick. Net ir šiais atvejais kompiu

iškrovas ant kadro, visai kaip „Žvaigždžių

Per visą franšizės gyvavimo istoriją žmoni-

terinė grafika buvo derinama su grimu ir

karuose“. Tuo tarpu „Terminatorius

jos pasipriešinimo lyderis John Connor

praktiniais specialiais efektais.

2: Teismo diena“ rėmėsi skaitmenine

buvo įkūnytas daugybės skirtingų aktorių,

tapyba – ta pati priemonė naudota taisant

bet James Cameron režisuotuose

Pastarosios rūšies specialieji efektai

pavienes trimatės kompiuterinės grafikos

„Terminatoriaus“ filmuose ateities John

įtraukia miniatiūrinius modelius, sustab

klaidas scenose su T-1000.

Connor buvo pavaizduotas tik vieną kartą –

„Terminatoriaus“ ateities karo filmavimas

„Terminatorius 2: Teismo diena“ prologe.

dytų kadrų animaciją, animatroniką, pirotechniką, galinę projekciją ir dirbtinę

Ateities scenų aktoriai

Tai vos trisdešimties sekundžių trukmės scena, tačiau ji išliko įkvepianti ir ryški

perspektyvą. Identiškos technikos buvo taikomos filmuojant Hoto mūšį filme

Pirmajame „Terminatoriaus“ filme post

serijos gerbėjų atmintyje. Chaotiškame ate-

„Žvaigždžių karai Ep. V: Imperija smogia

apokaliptinis 2029-ųjų Los Andželas dau-

ities kare mes regime John Connor išeinantį

atgal“. Remiantis šiais metodais pirmojoje

giausiai pristatomas iš Kyle Reese perspek-

iš bunkerio. Jam ryžtingai žingsniuojant

„Terminatoriaus“ dalyje ateities scenos

tyvos, vaizduojant ateities kario sapnus ir

koridoriumi kiekvienas karys atiduoda

buvo sukurtos specialiųjų efektų kompani-

prisiminimus. Dėl šios priežasties scenose

pagarbą. Kuomet Connor išvysta sprogimų

jos „Fantasy II“. 2029-ųjų Los Andželą

daugiausiai dalyvauja gan retai aptariamas,

ir plazminių ginklų ugnies apšvies

Protagonistas | vasara 2020

Pasaulis po teismo dienos: žvilgsnis į ateities karą „Terminatoriuje“ | Tadas jakubauskas

terminator: dark fate, 2019 tą postapokaliptinį mūšio lauką, jo kūno

pabaigoje. Ši scena vyksta lygiai toje pačioje

„Terminatoriuje“, „Matricoje“ arba filme

kalba neišduoda jokios baimės ar dvejonių,

žaidimų aikštelėje, kurioje prasideda

„Aš, Robotas“. Postapokaliptinė ateities

tarsi jis matytų šį pragarišką vaizdą jau

ateities mūšis filmo įžangoje, tačiau šį

vizija pristatyta pirmuosiuose „Termina-

tūkstantinį kartą. John Connor nuleidus

kartą mes regime taikų pasaulį, o sceną

toriaus“ filmuose neišsipildė, tačiau tai

žiūronus, mes išvystame nuožmų, bet ir

įgarsinantis Sarah Connor balsas pasakoja

anaiptol nereiškia, jog mašinos šiandien

tuo pačiu brandų žmogaus veidą. Už kadro

apie tai, kaip Teismo diena buvo sustab-

nekelia žmonijai grėsmės daug subtiles

įvykęs sprogimas apšviečia du randus ant

dyta. Šiais alternatyviais 2029-siais John

niais būdais. Tiesa sakant, vienas iš James

kairiojo skruosto, liudijančius apie kovotojo

Connor yra politikas Jungtinių Valstijų

Cameron „Terminatoriaus“ filmų tikslų

patirtį.

Senate. Pirminė James Cameron idėja buvo

yra iliustruoti pastarąją tendenciją – kuo

pavaizduoti tą patį personažą skirtinguose

mašinos darosi panašesnės į žmones, tuo

Beveik visa „Terminatoriaus“ filmų, ko-

kontekstuose, siekiant įvertinti kontrastą

žmonės darosi panašesni į mašinas. Tai

miksų, romanų ir kompiuterinių žaidimų

tarp milžiniška atsakomybe apkrauto karo

atsispindi kontraste tarp perprogramuoto

serija sukasi apie John Connor bei dirbtinio

vado ir šiltai besišypsančio John Connor,

T-800, kuris išmoksta gerbti žmogaus

intelekto Skynet pastangas jį eliminuoti

saulėtame parke supančio savo dukrą.

gyvybę ir Sarah Connor, kuri ryžtasi

pasitelkiant keliones laiku. Vaizduodamas

Cameron teigimu, scena esą buvo pašalinta

nužudyti Skynet išradėją Myles Bennett

legendinį žmonijos lyderį, James Cameron

dėl su likusiu filmu nederančio tono. Taip

Dyson. Ties šiuo tašku ji pati tampa

siekė labai specifiškos išvaizdos, greičiau

pat yra spėjimų, kad ši vieta buvo išimta

Terminatore – ji bando nužudyti svarbų

tam tikro jausmo. Būtent tai režisierius

vien komercinėmis paskatomis, kadangi

asmenį siekdama pakeisti ateities įvykius.

rado pas Michael Edwards. Šis asmuo ir

tokia pabaiga užkerta kelią tęsiniams. Bet-

Ironiška, tačiau šitaip ji tampa būtent tuo,

įkūnijo John Connor „Terminatoriaus 2“

kokiu atveju, ne vienam „Terminatoriaus“

ką prisiekė sunaikinti. Tad ties šiuo tašku

prologe. Nors per savo karjerą Michael Ed-

fanui būtent ši scena žymi tikrąją franšizės

žmonijos karas prieš mašinas persikelia

wards atliko įvairius epizodinius vaidmenis

pabaigą.

į psichologinį lygmenį ir tampa kova dėl žmogaus sąmonės, kurioje branduolinio

skirtinguose amerikiečių serialuose, jis labiau žinomas kaip modelis, o ne aktorius.

Kova prieš mašinas šiandien

Mes dar kart išvystame Michael Edwards

Praeityje mokslinės fantastikos autoriai

kaip John Connor ištrintoje, alternatyvioje

įsivaizdavo hipotetinį ateities karą prieš

filmo „Terminatorius 2: Teismo diena“

mašinas kaip fizinį konfliktą. Tai regime

karo suniokotas 2029-ųjų Los Andželas išreiškia ne ką kita, kaip technologijoms

36 Protagonistas | vasara 2020

subordinuotą modernaus žmogaus širdį.

Intelektuali naujienĹł laida apie Ĺžaidimus

Protagonistas | vasara 2020

Pamirškime pabaisas – pasaulį sunaikins žmonija! | Benita Balsytė

Pamirškime pabaisas – pasaulį sunaikins žmonija!

Benita Balsytė

Kino mylėtoja, kolekcionierė ir filmosofė, kurios diena neapsieina be filmų

XX–XXI A. atspindžiai postapokaliptiniuose filmuose Praėjusio amžiaus pradžios apokaliptiniuose filmuose Žemę naikino ateiviai, o nekaltų mergelių kraują liejo įvairūs monstrai, vampyrai ir vaiduokliai. Buvo bijoma mistifikuotų, legendomis apipintų pabaisų, o noras pastebėti NSO kaip olimpinė ugnis karštai užgimė kiekvieno amerikiečio širdyje. Tačiau XXI a. parodė pokytį. Nemažai postapokaliptinių filmų perėjo prie kitokio požiūrio: „pamirškime pabaisas – pasaulį sunaikins žmonija!“ Kodėl? Nes tam nutikti jau ne kartą buvo

karai, branduolinio karo pavojus, naujų

sparti mokslo ir technologijų pažanga

susiklosčiusios palankios aplinkybės.

ligų evoliucija, įvairios diktatūros, masiniai

gali tapti per daug galinga jėga, kurios

Įvairūs mokslininkai ir apžvalgininkai

žmonių genocidai, terorizmas, globalinis

paprastas mirtingasis tiesiog nepajėgs su-

patvirtina, kad didžioji dalis apokaliptinių

atšilimas, nykstantys Žemės ištekliai ir

valdyti. Galiausiai, daugybei pasaulio tautų,

kūrinių remiasi XX–XXI a. tragedijų ar

daugybė kitų tragedijų, kurias pradėjo

tarp jų ir mums, teko iškentėti distopijas

pavojingų, žmonių sukeltų situacijų vaiz-

žmogus – tik spėk rinktis. Net ir teigiamas

primenantį totalitarizmą, priespaudą bei

davimu. Jų turime į valias: du pasauliniai

žmonijos progresas ėmė kelti abejones:

makabriškų ideologijų pasekmes. Todėl

38 Protagonistas | vasara 2020

Pamirškime pabaisas – pasaulį sunaikins žmonija! | Benita Balsytė

I am legend, 2007

nenuostabu, kad dviejų, bene daugiausia

yra filmų, kurių apokalipsės priežastys

kurie taip pat taptų naujaisiais pabėgusių

pokyčių ir pavojų suteikusių amžių įvy-

neatskleidžiamos („The Road“), tačiau

Džo žmonų bei jų vaikų namais. Filmų

kiai įkvepia režisierius parodyti: o kas, jei

nenuostabu, jog dažniausiai tai – mirtini

„I am Legend“ ir „12 Monkeys“ herojai

mums būtų pasisekę mažiau?

virusai, įvairūs (branduoliniai) karai bei

siekia atkurti namus – atstatyti civilizaciją,

mokslo nesėkmės.

atrasdami vaistą mirtinam virusui. „Cargo“ pagrindinis herojus ieško virusu neužsi

XX–XXI a. įvykiai pirmiausia atsispindi postapokaliptinių filmų tragedijų

Nors pagrindinis postapokaliptinių filmų

krėtusių žmonių, kurie suteiktų namus jo

priežastyse. Tai ir taršos, smurto, karų,

herojų siekis visuomet buvo ir bus išgyventi

dukrai.

Žemės išteklių niokojimo padariniai („Mad

(atrasti vaistą nuo viruso, apsaugoti ar-

Max“ franšizė, „The Book of Eli“, „Inter-

timuosius, atkurti civilizaciją), jis dažnai

Kita svarbi ir ypač su XX a. susijusi tema,

stellar“), ir tyčinės („12 Monkeys“) bei at-

veda prie daug reikšmingesnio tikslo –

dažnai lydinti postapokaliptinius filmus,

sitiktinės pandemijos („Cargo“, „Zombie-

namų. „Mad Max: Fury Road“ filmo herojai

yra distopija. Ji pasitelkiama ir kaip apo-

land“ franšizė, „World War Z“), ir mokslo

išsilaisvina iš tirono Nemirtingojo Džo val-

kalipsę išgyvenusios visuomenės valdymo

evoliucijos bei technologijų katastrofos

domo Citadelės miesto ir keliauja į išsvajotą

sistema („12 Monkeys“, „Snowpiercer“), ir

(„Snowpiercer“, „I am Legend“). Žinoma,

Žaliąją vietą – buvusius Furiosos namus,

kaip likusių bendruomenių egzistavimo bei

Protagonistas | vasara 2020

Pamirškime pabaisas – pasaulį sunaikins žmonija! | Benita Balsytė santykių pagrindas („Mad Max“ franšizė). Žiaurią ir diktatūros persmelktą klasinę visuomenę atskleidžia filmo „Snowpiercer“ režisierius, visą pasaulį sužavėjęs ir keturis Oskarus filmu „Parasite“ pelnęs, Bong Joon Ho. Jame vieninteliai nuo naujojo ledynmečio išsigelbėję žmonės gyvena amžinojo variklio varomame traukinyje, keliaujančiame aplink pasaulį. Išlikusi visuomenė suskirstyta pagal klases: turtingiausieji mėgaujasi visais gyvenimo malonumais traukinio priekyje, o jo gale išnaudojami ir vabalais misti priversti skurdžiausieji. Traukinio kūrėjas ir vadovas, nors ir išgelbėjo žmoniją, tačiau taip pat yra propaganda ir legendomis apsuptas

The book of eli, 2010

diktatorius, kurio žemesnioji klasė neken čia, o aukštesnioji – jį garbina. Kitokia distopija parodoma filme „Mad Max: Fury Road“. Ankstesniuose filmuose dykumas valdė smurtautojų gaujos, tačiau paskutinė dalis įgavo ir totalitarinę valdymo formą, kur Citadelės miestui vadovauja Nemirtingasis Džo ir jo gentis. Jie apsimeta gelbėtojais, nes kontroliuoja tai, ko neturi kiti – neužteršto vandens gręžinį, dėl kurio gali mėgautis derlinga žeme bei maistu. Taip diktatorius valdo ir manipuliuoja žmonių gyvenimais, spręsdamas, kiek vandens skirti likusiems gyventojams. Distopija filmuose pasitelkiama ne tik kaip postapokaliptinį gyvenimą iliustruojanti priemonė. Ji dažnai tampa filmo siužeto priežastimi: pasipriešinimas distopijai pradeda istoriją, o ją nugalėjęs pagrindinis herojus tampa didvyriu. Filme „Snowpier cer“ pagrindinis herojus Kurtis su trauki-

nio galo gyventojais pradeda revoliuciją,

bruožus ir bendrą tikslą: ištikimai tarnauti

siekdami pasipriešinti įvestai sistemai ir

savo valdovui. Daug įtakos tokiam genties

perimti amžinąjį variklį. Filme „Mad Max:

formavimuisi turi pakitęs vertybių ir turto

Fury Road“ Furiosa priešinasi tironijai,

suvokimas. Tai primityvūs ir išlikimui būti-

išnaudojimui ir siekia atkeršyti Nemirtin-

ni dalykai: vanduo, benzinas ir kulkos.

gajam Džo. Maksas taip pat priešinasi distopijai – bando pabėgti nuo genties bei

Tačiau turtas, kurio ne taip paprasta gauti,

susigrąžinti laisvę. Taip distopija postapo

tikrąja to žodžio prasme tampa sveikata.

kaliptiniuose filmuose tampa ir blogąja

Nemirtingojo Džo kulto nariai dėl bran-

jėga, kurią reikia nugalėti.

duolinio karo pasekmių yra kamuojami nepagydomų ligų, tad norint išgyventi ir

Postapokaliptinius filmus charakterizuoja

susilaukti sveikų palikuonių, turtą jiems

ir kitas dažnas motyvas: paprastesnio,

atstoja ir sveikos žmonos-reproduktorės,

primityvesnio pasaulio vaizdavimas. Jis at-

donorystė, net motinos pienas. Taip silpna

skleidžiamas per pasikeitusias turto ir ver-

sveikata ir trumpas kulto narių gyvenimas

tybių sąvokas, grįžimą prie genčių kultūros

sukuria religiją, šlovinančią garbingą mirtį,

ar technologijų regresą link mechanikos.

karą ir skatinančią mirtininkų kultūrą. Jų gyvenimo būdu tampa mechanika, o

„Mad Max: Fury Road“ Nemirtingojo Džo

postapokaliptinę šventąją trejybę be Džo

vadovaujama gentis turi „visą paketą“:

papildo V8 variklis ir mašinos vairas. Ir

yra sukūrę savo religiją-kultą, atlieka

kaip be muzikos ritualų – būgnų motyvų

ritualus, turi savitą kultūrą, išvaizdos

ir ikoniškosios ugnimi besispjaudančios, į kovą lydinčios, gitaros. Tikri postapokaliptiniai rokeriai. Genčių motyvas išsiskiria ir filme „Cargo“. Aborigeninės Australijos gentys ne tik kovoja su užkrėstaisiais, bet ir tampa stipriąja visuomenės grandimi, prisidedančia prie civilizacijos atkūrimo, puoselėjimo ir apsaugos. Gentys atlieka šokių ritualus medžiodami užkrėstuosius, tiki, kad viruso nešiotojai netenka sielos ir padeda pagrindiniam herojui įgyvendinti savo tikslą. Reikšmingos ir postapokaliptinių filmų herojų charakteristikos. Dauguma jų visai ne geriečiai Žemės gelbėtojai – jie

Snowpiercer, 2013

40 Protagonistas | vasara 2020

komplikuoti, kankinami netekčių, vidinių

Pamirškime pabaisas – pasaulį sunaikins žmonija! | Benita Balsytė

Mad max: fury road, 2015 paslapčių, praradę viltį ar besirūpinantys

Taip tragiškumas tampa pagrindiniu

pasauliui, kad net ir didžiausi postapoka

tik savo kailiu. Tačiau lemiami aplinky-

postapokaliptinio herojaus bruožu. O jis

lipsės rokeriai turi slaptą norą kažkada

bių priima teisingus sprendimus, taip

veda prie bene reikšmingiausios XX–XXI

tapti Star Wars visatos piktuoju džedajumi.

išgelbėdami kitus ir tapdami didvyri-

a. tragedijas atspindinčios temos –

ais. Puikus pavyzdys: „Mad Max: Fury

nužmogėjimo. Tai ne vien viruso sukurtų

Skurdieji Citadelės vandens laukiantys

Road“ herojus Maksas. Jis persekiojamas

zombių atsiradimas. Tai – žmogaus asme-

gyventojai dėl nepritekliaus ir ligų labiau

prisiminimų, kaip nesugebėjo išgelbėti

nybės skilimas ir destrukcija. Ypač jautriai

primena didžiulius vabzdžius nei žmones,

artimiausių žmonių, todėl turi tik vieną

šią temą plėtoja režisieriai B. Howing’as ir

o pagrindinių herojų kelionėje matomi

siekį – išgyventi. Tačiau vystantis siužetui,

Y. Ramke filme „Cargo“, kuriame artimųjų

žmonės–paukščiai su kojukais ir skrais

veikėjas iš jausmais ir išvaizda primenančio

netektis ir herojų kova su virusu nelieka

tėmis taip pat išdarko įprastą žmogaus

Beino virsta empatišku sąjungininku ir

tik sausa statistika. „Cargo“ išsiskiria tuo,

paveikslą.

padeda Furiosai bei reproduktorėms išsi-

kaip jautriai ir giliai yra žvelgiama į virsmą

laisvinti ir pasiekti naujus namus. Verta pa-

užkrėstuoju: itin vaizdžiai atskleidžiamas

Taip postapokaliptinis herojus dėl tragiš-

minėti, kad tragiško herojaus humanišku-

žmogaus priešinimasis neįveikiamam vi-

kumo, savęs praradimo, atsigręžimo į

mo savyje atradimas yra visoje „Mad Max“

rusui, skaičiuojamas valandos, kol žmogus

pirminius poreikius bei antžmogiškos

franšizėje besitęsianti tema, atskleidžianti

negrįžtamai praranda save, o savižudybės

išvaizdos primena ir tragišką XX a. žmogų:

komplikuoto, tačiau gero herojaus įvaizdį.

motyvas ir dėmesys žmogaus sielai sukuria

Didžiosios depresijos, karų, epidemijų,

dar gilesnę vidinę kovą už brangiausių

okupacijų bei bado aukas. Šios tragedijos

Filmo „12 Monkeys“ herojus Džeimsas

žmonių išsaugojimą. Bene labiausiai

dažnai privesdavo prie tapatybės praradi-

tragiškas, nes supranta padėties beviltiš-

pribloškia ir filme atskleidžiama savotiška

mo, kurį patyrė gyventi po karo nebesug-

kumą: visa, ką jis mato laiko mašina grįžęs į

pergalė prieš virusą – žmogaus pasiruoši-

ebantys veteranai, kare žuvusių artimųjų

90–tuosius, yra mirčiai pasmerkti žmonės.

mas net tapus zombine būtybe pasitarnauti

kūnų taip ir nepalaidoję artimieji ar tokių

Žiauri distopija filme „Snowpiercer“ ne

artimųjų gerovei.

tironijų kaip SSRS aukos, dėl propagandos,

tik įkvepia pagrindinį herojų priešintis,

verbavimo ir grasinimų priverstos atsisa

bet ir negrįžtamai jį sutraumuoja: dėl

Nužmogėjimas atsiskleidžia ir kaip žmonių

kyti savo idėjų, net minčių ir elgtis taip,

žiaurių sąlygų ir bado protagonistas slepia

regresas bei grįžimas prie pirminių

kaip reikalauja valdžia.

paslaptį, kad buvo pasidavęs kanibalizmui

poreikių filme „Snowpiercer“. Jame

ir vos nesuvalgė kūdikio.

šlykštūs ir glitūs maistiniai batonėliai ne tik

Tad postapokaliptiniai filmai reflektuoja

tampa turtu ir vieninteliu būdu išgyventi,

su praeities įvykiais ir kuria scenarijus,

Daug populiarumo sulaukusio filmo „I

bet ir siaura riba, skiriančia nuo kanibaliz

kaip atrodytų žmonija, kuriai pasisekė šiek

am Legend“ herojus taip pat netenka savo

mo ir kovos už būtį. Nužmogėjimo tema

tiek mažiau nei mums: suprimityvėjusi,

šeimos ir lieka vienas postapokaliptiniame

nagrinėjama ir iš fizinės pusės: išvaizdos

persmelkta tragizmo, pasimetimo, tačiau

pasaulyje su Darkseekeriais – zombinėmis

bei kūno pokyčių. Filme „Mad Max: Fury

išsauganti viltį ir norą padėti kitiems. Taip

būtybėmis. Jam reikalingas ryšys su žmo-

Road“ Citadelės genties vadas dėl silpnos

galime pora valandų pagyventi apokalipsės

gumi, kad neišprotėtų, o tam artimiausias

sveikatos ir siekio gyventi amžinai atrodo

nusiaubtame pasaulyje ir pradėti labiau

atitikmuo – manekenai, su kuriais jis

kaip antžmogis su nusilupusia, baltais

vertinti švelnesnę, liuks klasės šių dienų

kalbasi ir net planuoja nueiti postapoka

milteliais padengta oda ir ant sprando

apokalipsę: darbo skambučius iš lovos,

liptinės vakarienės.

besikilnojančiu kvėpavimo aparatu. O

dienas su šeima ir galimybę daugiau laiko

pastarasis dar ir keičia valdovo balsą, pri-

skirti filmams.

mindamas Darth’ą Vader’į ir atskleisdamas

Protagonistas | vasara 2020

Išminties puslapis

puslapis „Everybody has gone out their mind. You're not the only one Max.“ - Immortal Joe, Mad max: Fury Road

*„Visi išėjo iš proto. Tu ne vienintelis, Maksai.“

42 Protagonistas | vasara 2020

Tavo vartai į Lietuvos žaidimų industriją

www.gamedev.lt Protagonistas | vasara 2020

„AKIRA“ arba kaip buvo išrastas naujas raudonas atspalvis | Violeta Pročkytė

„AKIRA“ kaip buvo išrastas naujas raudonas atspalvis

Violeta Pročkytė

Fantastikos mėgėja, nepripažinta mitologijos ekspertė, vaikystėje norėjo tapti hobitu

Kaip atrodys pasaulio pabaiga? Galbūt bevardėje pievoje nusileis ateivių laivas? O gal visi tie zombių filmai pasirodys esą pranašiški ir dėl visko bus kaltas suktas virusas? Ar už visko gali slėptis paprasti žmogiški poelgiai, kurie vienaip ar kitaip pakeis pasaulį? Būtent tokią situaciją ir nupasakoja klasika tapęs japonų animacijos šedevras „Akira“. Šiame tekste tikrai nebandysiu nagrinėti herojų minčių ar poelgių (tam tikriausiai prireiktų daugybės puslapių), mano tikslas yra supažindinti jus su pasauliu, kuriame ir vyksta veiksmas. Nepaisant ganėtinai garbingos išleidimo datos (1988), „Akira“ ne be reikalo puikuojasi įvairiuose geriausių filmų bei anime sąrašuose. Tai buvo daug pastangų ir darbo reikalavęs filmas, kuris daugeliui naujokų atvėrė duris į japonų animacijos pasaulį.

44 Protagonistas | vasara 2020

„AKIRA“ arba kaip buvo išrastas naujas raudonas atspalvis | Violeta Pročkytė Tad kodėl gi „Akira“ subūrė tiek daug gerbėjų ir yra mėgstamas visame pasaulyje net po daugiau nei trijų dešimtmečių? Na, mano nuomone, atsakymas labai paprastas – „Akira“ yra mokslinės fantastikos filmas, kuris nenori būti nei per daug mokslinis, nei per daug fantastinis. Čia nėra ateivių ar tarpgalaktinių karų, veiksmas vyksta Žemėje, o veiksmo sūkuryje atsiduria nepaaiškinamų galių turintys vaikai, kurie geba sunaikinti miestus. Ši formulė, žinoma, nieko nenustebins, bet prieš 30 metų, ateivių, kelionių laiku ir tolimų planetų apsuptyje, fantastinė istorija apie žmones, kurie nesėkmingai bando susitvarkyti su žmogiškomis problemomis, buvo gana originali.

Siužetas ir veikėjai Filmas vyksta sunaikintame ir atstatytame

Kadras iš „akira“

Tokijuje. Miestas nebėra toks gražus, koks buvo – pilna gaujų, korumpuotų politikų, nepatenkintų žmonių ir protestuotojų.

draugą. Tetsuo po truputį praranda sveiką

teroristinis išpuolis, jį sukėlė vyriausybės

Po dar vieno pasaulinio karo visi bando

protą ir imasi vienas ieškoti Akiros, kad

eksperimentu tapęs Akira.

išgyventi kaip tik begali.

šis padėtų jam suvaldyti nekontroliuojamą gebėjimą. Noras suvaldyti save netrukus

Leiskite, paaiškinsiu... Japonijos valdžia

Pagrindiniai veikėjai yra Tetsuo ir Kaneda,

pavirsta į galios troškimą – juk dabar

labai norėjo savo pusėje turėti telepatinių

draugai nuo vaikystės, kurių charakteriai

Tetsuo gali daryti ką tik panorėjęs ir jam

galių turinčių žmonių. Tai tapo ypač svar-

skiriasi kaip diena ir naktis. Kaneda yra

nebereikia geriausio draugo pagalbos!

biu eksperimentu, kurio rezultatas – 4 šių

savimi pasitikintis Kapsulių gaujos vadas, o

galių turintys vaikai. Vyriausybės akyse tai

Tetsuo tėra gaujos narys, kurį Kaneda

Siužetas, kuriame vienas iš veikėjų tampa

buvo puiki sėkmės istorija. Tačiau vienas

neretai turi ginti. Šie paaugliai ramiai

pagrindiniu blogiečiu, tikrai nėra „Oska-

iš vaikų parodė daug didesnius ir pavo-

leidžia dienas siautėdami gatvėse, kol vieną

ro“ verta istorija. Tačiau filmo „Akira“

jingesnius telepatinius gebėjimus nei jo

naktį netikėtai susiduria su telepatinių

varomoji jėga yra idėjos, kurios slepiasi už

draugai. Akira greitai atitrūko nuo tikrovės

galių turinčių vaiku.

herojų ir jų veiksmų. Galima ginčytis, ar

ir (dėl mums nežinomų priežasčių) jo galia

visi filmo herojai turėjo svarias savo elgesio

sunaikino Tokiją.

Tai amžiams išskiria draugus. Sužeistas

priežastis, nes žiūrovui jos gali atrodyti

Tetsuo yra nugabenamas į karinę labora-

kvailos arba paviršutiniškos. Visgi per-

Vyriausybė nebuvo pasiruošusi prisiimti

toriją, kurioje jam atliekami eksperimentai,

sonažai ir gvildenamos temos pavertė filmą

kaltės. Juk eksperimentui buvo skirta

o viskam vadovauja griežtasis Pulkininkas.

vienu įtakingiausių mokslinės fantastikos

daugybė pinigų! Taigi, užuot prisiėmę kaltę

Būtent jis atsakingas už eksperimento eigą,

kūrinių.

ir kentėję pasekmes, jie nuslėpė, kad Akira

jis taip pat saugo Akiros paslaptį. Mažai kas žinoma apie jo praeitį, ir nors jis bijo

apskritai egzistavo ir padėjo skleisti naujo

Trečiasis pasaulinis karas

Akiros, pats padeda sukurti naują košmaro versiją.

pasaulinio karo naratyvą – jei nėra ginklo, nėra ir nusikaltimo.

Neišsigąskite, filmas tikrai ne apie karą (bent jau ne apie tiesioginį). Veiksmas

Pasaulis po Akiros

Netrukus į viską įsivelia ir Pasipriešini-

vyksta Naujajame Tokijuje (Neo-Tokyo)

mo grupės narė Kei. Ši grupė nori surasti

2019 metais. Miesto pirmtaką prieš 31 me-

Pradėkime nuo pačios visuomenės. Nen-

ir išvaduoti Akirą, nors patys nežino, ką

tus sunaikino neaiškios kilmės sprogimas.

uostabu, kad šalyje, kuri per trumpą laiką

tas vardas reiškia. Jų nuomone, Akira gali

Visas likęs pasaulis, išvydęs tokią katastro-

turėjo išgyventi net du ją parklupdžiusius

padėti nuversti dabartinę netikusią valdžią

fą, netruko sugalvoti, jog prasidėjo naujasis

pasaulinius karus, netrūksta problemų.

ir padėti sukurti naują, geresnę valdymo

Didysis karas. Neaišku, kiek laiko jis truko

Naujajame Tokijuje pilna motociklais

sistemą.

ir kokios jo globalinės pasekmės, tačiau

važinėjančių gaujų, kurių nariais gali

pačiai Japonijai prireikė kelių dešimt-

tapti vos paauglystės sulaukę jaunuoliai.

Kuo daugiau Kaneda sužino apie veikė-

mečių, kad atstatytų bent dalį senosios

Žinoma, įstatymai tai draudžia, tačiau

jų planus, tuo labiau nori išvaduoti savo

sostinės. Visgi sprogimas nebuvo koks nors

miestas yra labai tankiai apgyvendintas ir

Protagonistas | vasara 2020

„AKIRA“ arba kaip buvo išrastas naujas raudonas atspalvis | Violeta Pročkytė pareigūnai tiesiog neturi laiko (ar noro) tvarkytis su gatvėse siaučiančiais vaikėzais. Jie tarsi nustumiami į šalį – juk ir taip apstu problemų, kam čia dar vaikytis kažką greitkeliuose? Filme policininkai tokias gaujas traktuoja kaip kasdienį dalyką, nieko ypatingo. Reikia pabrėžti, kad ne dėl pinigų šie nusikaltėliai taip blaškosi. Naujoji sostinė nepasižymi dideliais turtais, todėl gaujos pešasi dėl statuso arba kai neranda sau vietos. Kad ir kaip baisiai skambėtų, toks jų nusistatymas nėra iš piršto laužtas. Pagrindiniai filmo veikėjai Kaneda ir Tetsuo – moksleiviai, lankantys profesinę mokyklą, kurioje taikomos fizinės bausmės; jie kieti „per alkūnes“ ir kartais pešasi su kitomis gaujomis. Nors tokie susidūrimai dažnai baigiasi kieno nors mirtimi, 16-mečių tai nebaugina. Jie užaugo nusivylusioje visuomenėje, kurioje tokie nutikimai tapo dažnu reiškiniu. Kalbant apie nusivylusius piliečius... Filmo fone vyksta konfliktas, kurį kartais galime iš arčiau išvysti tik veikėjų akimis. Tokijo gyventojai yra nepatenkinti mokesčių reforma, kuri tariamai patuštins daugelio kišenes. Gyventojai eina į gatves protes tuoti, kur juos pasitinka vyriausybę palaikančios pajėgos. Konfliktai tarp paprastų žmonių ir ginkluotų pajėgų yra žiauri Naujojo Tokijo realybė. Tokie protestai duoda pradžią pasipriešinimo judėjimui – labiau organizuotai piliečių kovai prieš valdžią. Žmonių nepasitenkinimas turėtų tapti paskata vyriausybei, kad metas kažką keisti.

„akira“ plakatas

Juk praėjo 31 metai po katastrofos, miestas atstatytas iš naujo, o karinės pajėgos turi beveik futuristinę technologiją... Bet štai čia ir prasideda uždaras Akiros ratas. Japonijos vyriausybė skiria didelius pinigus, kad jų paslaptys būtų išsaugotos. Niekas, išskyrus aukščiausius valdžios sluoksnius, negali žinoti apie Akirą, kitaip Japonija praras savo statusą ir niekada jo nebeatgaus. Taigi, pinigai kurie galėtų būti skiriami švietimui ar infrastruktūrai keliauja į armijos rankas, nes būtent jie ir saugo tai, kas liko iš Akiros. Filme yra trumpa scena, kuri puikiai nusako Japonijos sunkumus. Valdžios atstovų susitikime aptariami ateities planai ir visi ministrai nori kuo didesnės pyrago dalies. Kai Pulkininkas pareikalauja didesnės sumos eksperimentams, kiti tuoj

46 Protagonistas | vasara 2020

prieštarauja: juk reikia Olimpines žaidynes

ir galiausiai pražudė daugybę žmonių.

rengti, sveikatos apsaugai pinigų ir taip

Tai, kad juos skiria keletas dešimtmečių,

neužtenka ir t.t. Vienas valdžios atstovas

aiškiai nusako armijos ir valdžios požiūrį.

net pabrėžia, jog nėra konkrečių įrodymų,

Sveiką protą išsaugojusiam žmogui šautų

kad būtent paslaptingasis Akira sukėlė pa-

mintis, kad jei laboratoriniai eksperimentai

saulinį karą. Kitaip tariant, naujoji valdžia

sunaikino miestą ir pradėjo pasaulinį karą,

jau pamiršo, ko taip bijojo senoji, ir Akira

metas būtų juos nutraukti. Tačiau armija

jiems tėra pašalinis galvos skausmas.

laikėsi savo. Jie eksperimentavo su Akiros palaikais, o tuomet jiems į rankas pakliuvo

Nesibaigianti istorija

Tetsuo.

Viskas filme „Akira“ tarsi sukasi ratu. Kai

Filmo pradžioje Tetsuo nerodė jokių

vienas ciklas baigiasi, prasideda kitas, ir

išskirtinų gebėjimų, tiesą pasakius, jis

taip tikriausiai be galo. Turbūt geriausiai tai

buvo vienas iš silpnesnių veikėjų ir Kaneda

atsispindi Tetsuo ir Akiros gyvenimuose. Su

turėjo jį ginti. Tačiau kai Tetsuo susidūrė su

jais armija atliko pavojingus eksperimen-

vienu iš originalių telepatų, armija netruko

tus, jie sustiprėjo, buvo pavadinti priešais

jį suimti ir atliko keletą eksperimentų. Jie

„AKIRA“ arba kaip buvo išrastas naujas raudonas atspalvis | Violeta Pročkytė

„akira“ DVD disko viršelis aptiko panašumų tarp Akiros ir Tetsuo,

radikalių sprendimų, o šie – prie sunkesnių

Kad „Akira“ darytų kuo didesnį įspūdį,

tačiau nenustojo eksperimentuoti. Kuomet

gyvenimo sąlygų. Naujasis miestas tarsi

animacijos studija išrado daugybę įvairių

Tetsuo paspruko ir ėmė siautėti mieste,

įspraustas į amžiną ratą ir tegali atkartoti

spalvų atspalvių. Tikriausiai populiariau-

jie negaišo paskelbti jį naujuoju blogiečiu,

senojo veiksmus. Kol nepasikeis žmonių

sias iš jų vadinasi „Akirared“ – būtent ši

kuris kelia pavojų nekaltiems žmonėms. Tai

požiūris, tol miesto likimas išliks toks pats.

raudona ir tapo neoficialiu filmo simboliu.

„Akirared“

Yra teigiančių, kad būtent „Akira“

puikus išsipildančios pranašystės pavyz dys: armija taip bijojo antrojo Akiros, kad pati jį ir sukūrė.

paskatino pasaulinį susidomėjimą japonų Tekstą norėčiau pabaigti linksmiau, nei

animacija, nes filmas tikrai nėra skirtas

Dar vienas pasikartojantis ciklas – miesto

pradėjau. „Akira“ pasirodė tuo metu, kai

vaikams (kaip daugelis animuotų istorijų

sunaikinimas. Pirmą kartą tai įvyko 1988

mokslinė fantastika buvo gana populiari.

vakarų kultūroje). Unikalus „Akira“ stilius

m., antrą kartą – 2019 m. Naujasis Tokijas

Kino ekranuose buvo pilna ateivių, grobuo

tapo įkvėpimu daugeliui po jo pasirodžiusių

buvo atstatytas įlankos viduryje kaip dirb

nių ir panašių visus skriaudžiančių sutvė

istorijų, o filmai ir žaidimai vis dar skoli-

tinė sala. Miestas susitraukė, iš milžiniško

rimų, o geriausiais personažais tapdavo

nasi elementus iš šios japoniškos klasikos

didmiesčio jis tapo koncentruota gyvenvi-

būtent paprasti žmonės, kurie virsdavo

(ypač iki skausmo pažįstamą raudoną

ete, viena iš tankiausiai apgyvendintų vietų

herojais. Nieko nuostabaus, kad Japonija

motociklą).

pasaulyje. Po antrojo sunaikinimo atstatyti

norėjo sukurti savąjį mokslinės fantastikos

miestą bus dar sunkiau. Pinigų liks dar

gigantą. Filmas kainavo daugiau nei 1 mili-

mažiau, gyventojai bus dar labiau nepaten-

jardą jenų ir ilgą laiką buvo brangiausias

kinti ir kils dar aršesnės miesto

japonų animacijos projektas.

problemos. Tai gali vesti prie daugiau

Protagonistas | vasara 2020

Protagonistas rekomenduoja: Vasaros žaidimai

Protagonistas rekomenduoja: Vasaros žaidimai Globalinė pandemija ir visuotinis karantinas sujaukė įprastą žaidimų išleidimo tvarkaraštį. Keletas žaidimų, kuriuos minėjome praėjusiame žurnalo numeryje buvo perkelti į kiek ramesnį laikotarpį, o tarp jų ir dvi postapokalipsės - „Wasteland 3“ bei „The Last of Us Part II“. Tačiau mūsų komanda optimistiška ir tikinti, kad kol kūrėjų studijos darbavosi namuose, joms pavyko nuveikti titanišką darbą. Sukryžiuojame pirštus ir nuoširdžiai tikimės, kad vasaros žaidimų kalendoriuje šis įtemptas laikotarpis bus beveik nematomas.

Griftlands

Birželis

Ghost of Tsushima

liepos 17 d.

„Griftlands“ - tai dar vienas pastaruoju metu vis labiau populiarė-

„PlayStation“ fanai kone kiekvieną ketvirtį gauna išskirtinai jiems

jančių nesibaigiančių nuotykių CCG (Angl. collectible card game)

sukurtą aukščiausios prabos žaidimų patirtį ir ši vasara nėra jokia

žanro atstovas. Tokių žaidimų esmė be galo paprasta - žaisdami

išimtis. „Ghost of Tsushima“ - tai naujausias „Sucker Punch Pro-

konstruojate savo kaladę, su kuria bandote įveikti vis didėjančius

ductions“ studijos darbas, kuris staklėse praleido beveik šešerius

žaidimo iššūkius, iki tol kol pralaimite. Žaidimas kiekvienos sesijos

metus. Žaidimas suksis apie 13-ojo amžiaus japonų legendą - karį,

metu generuoja vis naują įvykių seką, tad tiek jūsų kortų kaladė,

kuris vienas pats bandė pasipriešinti Mongolų invazijai. Kūrėjų

tiek istorijos tėkmė turi begalines variacijas. Beje, į „Griftlands“

kompanija mums žinoma dėl puikių veiksmo žaidimų, tad mažų

labai verta atkreipti dėmesį ir dėl nuostabiai nupieštos žaidimo

mažiausia ko galime tikėtis iš „Ghost of Tsushima“, tai epiškų

grafikos.

scenų, kuomet mosuodami savo katana kaposime įsibrovėlius.

48 Protagonistas | vasara 2020

Protagonistas rekomenduoja: Vasaros žaidimai

Liepos 28 d.

Grounded

Jei esate užkietėjęs žaidimų fanas, tikrai žinote „Obsidiean Entertainment“ ir bent keletą pastarųjų šios kompanijos žaidimų, kurie buvo apipilti šimtais apdovanojimų. Tarp jų tokie projektai kaip „Pillars of Eternity“, „The Outer Worlds“ ar net senas, bet vis dar nerealiai geras „Fallout: New Vegas“. Šią vasarą kūrėjai debiutuoja su visiškai nauju projektu pavadinimu „Grounded“. Įsivaizduokite kas būtų, jei filmą „Brangioji, aš sumažinau vaikus“ paverstumėte kompiuteriniu išgyvenimo žanro žaidimu. Būtent tokiu žada būtu „Grounded“

New world

Rugpjūčio 25 d.

WIndbound

Rugpjūčio 28 d.

Vasaros pabaigoje turėtų driokstelėti naujas žaidėjas MMORPG

Jei naujas žemes mieliau tyrinėjate vienas, turėtumėte atkreipti

žaidimų rinkoje. „New World“ - tai ilgai brandintas „Amazon“

dėmesį į nepriklausomos kūrėjų studijos „5 Live Studios“ kuriamą

žingsnis į žaidimų rinką tikintis atsiriekti savąją pyrago dalį iš

„Windbound“ žaidimą, kuris leis pasijausti tikrų tikriausiu atradė-

tokių žaidimų kaip „World of Warcraf“, „Final Fantasy XIV“ ar

ju. Tai meniškas veiksmo vaidmenų žaidimas, kuriame konstruo

„The Elder Scrolls Online“. Žaidimo vaizdai išties gniaužia kvapą

site bei tobulinsite savo laivą, plaukiosite po Užmirštąsias salas ir

ir, regis, kad „Amazon“ nepagailėjo pinigų siekdami pristatyti

bandysite išnarplioti visas jose glūdinčias paslaptis. Akis džiugins

aukščiausios prabos produktą. Šiek tiek neramina tai, kad pirmoji

spalvinga ir be galo meniška grafika, o ausis kutens puikus garso

žaidimo versija, pasak kūrėjų, buvo žiauriai nuobodi, tad žaidimas

takelis!

buvo perkurtas iš pagrindų. Belieka tikėtis, kad antras blynas gavosi puikesnis.

Protagonistas | vasara 2020

Protagonistas rekomenduoja: pavasario žaidimai

BONUS: SKAITYTOJų rekomendacijos Kaip ir su kiekvienu nauju „Protagonisto“ numeriu, pavasarį kvietėme savo skaitytojus palikti savo rekomendacijas vasarai. Šį kartą jų gavome išties nemažai, tad susidomėjusius rekomenduojame aplankyti mūsų „Facebook“ arba „Patreon“ puslapiuose. Taupydami žurnalo puslapius ir jūsų laiką išrinkome keletą, kurios mums pasirodė ypač įdomios.

Divinity: Original Sin 2

Mūsų „Patreon“ rėmėja Eglė Jankauskaitė šią vasarą rekomenduoja išmėginti „Divinity: Original Sin 2“. Eglė sako, kad žaidimas skirtas tiems, kam patinka RPG žaidimai ir dark fantasy. Žaidime įdiegta ypač originali kautynių sistema, kuri leidžia tarpusavyje kombinuoti skirtingus įgūdžius, magijos rūšis ir gauti vis naujų efektų. Beje, žaidimas turi puikią istoriją, tad turėtų patikti ir tiems, kurie savo žaidimus renkasi būtent pagal šį aspektą.

50 Protagonistas | vasara Ruduo 2019 2020

Journey

The Flame in the Flood

O štai Greta Kazlauskaitė priminė mums apie vieną mėgstamiau-

Mūsų skaitytojas Tomas Lazickas šią vasarą siūlo išmėginti atmos-

sių mūsų visų žaidimų „Journey“. Šis žaidimas - tai stebuklinga,

ferinį išgyvenimo tipo žaidimą „The Flame in the Flood“. Pasak

trumpa ir labai meniška kelionė į kalno viršūnę. Verta paminėti ir

Tomo, ypač verta atkreipti dėmesį į šio žaidimo garso takelį, kurį

tai, kad šis žaidimas buvo išleistas 2012 metais, bet sulaukęs išskir-

kompozitorius Chuck Ragan parašė plaukdamas plaustu žemyn upe.

tinio dėmesio, vėliau buvo perleistas naujos kartos konsolėms, o

Žaidimą pažaidėm, muzikos paklausėm ir labai rekomenduojam

pernai debiutavo ir asmeniniuose kompiuteriuose.

visai „Protagonsito“ bendruomenei.

Hellblade: Senua’s Sacrifice

Visiems puikiai pažįstamas ir didelis žurnalo fanas Artūras „DJ Mamania“ Matkevičius mūsų „Facebook“ paskyroje pasidalino net keliomis dėmesio vertomis rekomendacijomis. Vis tik vieną iš jo paminėtų žaidimų norėtume išskirti - „Hellblade: Senua’s Sacrifice“. Tai ypač mistiškas dark fantasy tipo žaidimas, kuriame susipina fantastika ir šiauriečių mitologija. Keliam nykštį į viršų ir tvirtiname šią rekomendaciją!

Protagonistas | vasara 2020

Interviu: Liudas Ubarevičius - nuo „Never future“ iki žaidimų studijos | mangirdas beniušis

INTERVIU:

Mangirdas beniušis

Daugybės išgalvotų pasaulių kūrėjas, pilietis bei kritikas

Liudas ubarevičius nuo „Never Future“ iki žaidimų studijos

Vos kelios žaidimų kūrėjų komandos Lietuvoje, gali pasigirti ilga ir turtinga istorija. Tačiau jau aštuntuosius savo veiklos metus skaičiuojančios žaidimų kūrimo kompanijos „SneakyBox“ bendraįkūrėjas ir vadovas Liudas Ubarevičius - kuklus. Jis teigia, kad šis laikotarpis nepaverčia jų žaidimų kūrimo veteranais, o mokytis ir kaupti žinias galima visą laiką. Per šiuos 8 metus dviejų draugų įkurta žaidimų kūrimo studija išaugo, išleido ne vieną sėkmingą žaidimą ir šiuo metu darbuojasi su keletu naujų, ambicingų projektų. O viskas prasidėjo nuo idėjos sukurti postapokalipsę... Apie studijos atsiradimą, sėkmingiausią „SneakyBox“ žaidimą ir apie tai, ko reikia norint pradėti kurti savo žaidimus, pakamantinėjome nuolat besišypsantį ir visai Lietuvos žaidimų kūrėjų bendruomenei puikiai pažįstamą Liudą.

52 Protagonistas | vasara 2020

Interviu: Liudas Ubarevičius - nuo „Never future“ iki žaidimų studijos | mangirdas beniušis

Liudas ubarevičius

Tai pasipasakok dabar. Ką atsimeni iš pačios pradžios? Kaip atsirado „SneakyBox“ ir nuo ko viskas prasidėjo?

davo įvairiausius taip vadinamus code jam’us. Žinojau, kad jis labai domisi žaidimų kūrimu, o aš pats tuo metu laisvalaikiu modindavau „TES: Morrowind“. Tiesiog vieną vakarą kilo mintis, parašiau

Atsimenu, kad pačioje pradžioje nei žaidimų, nei „SneakyBox“ var-

Justui, kad susitinkam, mes susitikom ir per kokias tris minutes

do dar nebuvo. Iš pradžių buvome tiesiog bendraminčių komanda,

nusprendėm, kad kursim drauge.

paskui tapome komanda, kuri kuria žaidimus, o tik vėliau atsirado ir idėja vystyti žaidimų kūrimo kompaniją. Tik tuomet vadinomės

Tai koks tas jūsų pirmas žaidimas?

ne „SneakyBox“, o „LevelUp“. Galima sakyti, kad tik dabar, po daugiau nei 8 metų sėkmingo ir ne tokio sėkmingo darbo, esame

Pirmasis mūsų žaidimas buvo „Never Future“, projektas skirtas

ketvirtajame vystymosi etape, kuriame atsiranda supratimas kaip

„Microsoft“ kompanijos organizuojamam „Imagine Cup“ konkur-

tuos žaidimus iš tikro reikia kurti, atsiranda priežastingumas,

sui. Konkurso tikslas - pademonstruoti, kad technologijos gali

ilgalaikių planų kūrimas...

paversti pasaulį geresne vieta, padėti išspręsti tam tikrus pasaulį kamuojančius iššūkius.

O viskas prasidėjo nuo pažinties su kolega Justu Šalkevičiumi. Tuomet buvau studentų atstovybės pirmininkas, o Justas inicijuo-

Žinoma, mes kaip jauni ir ambicingi kūrėjai nuėjome į Jungtinių

Protagonistas | vasara 2020

Interviu: Liudas Ubarevičius - nuo „Never future“ iki žaidimų studijos | mangirdas beniušis galėdavo tęsti konkurso. Tiesą pasakius, keletą kartų ir mums teko paprakaituoti siunčiant reikalingus dalykus likus 15 minučių iki termino pabaigos. Iki pat šios dienos esu dėkingas, kad KTU turi ypač greitą internetą (juokiasi).

Po visai sėkmingo „Never Future“ debiuto „Windows Phone“ turėjote minčių išleisti žaidimą asmeniniuose kompiuteriuose. Kas pakišo koją? Aš seniau pats naktimis nemiegodavau svarstydamas, kodėl gi taip nutiko. O atsakymas yra gana paprastas - praeityje mums buvo be galo sunku išleisti žaidimus. Mes dirbdavome su įvairiais žaidimų projektais ir šlifuodavome juos tol, kol tos kūrybinės idėjos tapdavo nebeaktualios ir neįdomios mums patiems. Mes mokėjome kurti, tačiau nemokėjome pasakyti stop - čia jau gerai ir galime leisti. Per tuos metus, kai darėme žaidimų projektus kitiems, savo stalčiuje turėjome apie 10 visai neblogų žaidimų prototipų, kurie ten nugulė dėl vienokių ar kitokių priežasčių.

Ir dabar jūs kuriate ne tik žaidimus, tačiau ir įvairius interaktyvius sprendimus. Kodėl?

„Never future“ konceptinis piešinys Tautų puslapį ir suradome ten opiausias artimiausio tūkstantmečio problemas. Tame sąraše galima rasti tokius dalykus kaip socialinė atskirtis, įvairūs edukaciniai klausimai, ekologinės problemos ir taip toliau. Nesismulkinom ir nusprendėm, kad „Never Future“ išspręs visus šiuos iššūkius (juokiasi). O tuomet prasidėjo kūryba, prisibraižėm dešimtis visokių lentelių, planų, piešinių ir panašiai. Kaip ir dabar, tuomet taip pat buvome labai dideli „Fallout“ žaidimo fanai, tad įkvėpimo sėmėmės iš tų žaidimų ir pradėjome kurti savo postapokalipsės versiją.

Kaip vyko procesas? Kas pasirodė lengviausia, o kas sunkiausia?

Mes nusprendėme eiti saugesniu keliu ir vietoje pakankamai didelės rizikos kurti bei leisti tik savo žaidimus, taip pat kuriame žaidimus ar, kaip tu minėjai, interaktyvius sprendimus kitiems. Ir čia ne tik dėl finansinio saugumo - darydami projektus kitiems mes turime laisvės eksperimentuoti, mokytis naujų dalykų, o taip pat dalintis žiniomis su kitų sferų atstovais. „SneakyBox“ kuria įvairius sprendimus muziejams, tam tikras sužaidybintas patirtis įvairiems produktams. Taip pat kūrėme pristatomąjį žaidimą Lietuvos krepšinio rinktinei, turėjome projektą su „YouTube“ įžymybe. Per eilę metų išbandėme daug įvairių konceptų ir matome, kad tos žinios, kurias sukaupėme žaidimų sferoje gali būti kokybiškai ir naudingai perkeltos į kitas industrijas. Tiek mokymosi, tiek įtraukimo prasme...

Tikriausiai kaip ir kiekvienam pradedančiam žaidimų kūrėjui dide lis iššūkis buvo teisingai sudėti procesus ir prioritetus. Kūrėme ne tik žaidimą - taip pat patys rašėme ir to žaidimo variklį - turėjome gerai apgalvoti koks tas žaidimas bus ir kokių kūrimo įrankių jam reikės. Tačiau didele dalimi viskas vyko spontaniškai. Sugalvodavome ką nors kieto ir įdėdavome tai į savo žaidimą. Prisimenu atvejį, kuomet dėliojau „Never Future“ lygius ir netyčia padariau, kad žaidėjo valdomas veikėjas galėtų užlipti ant pastatų. Mums tai pasirodė kaip smagi idėja ir vėliau padarėme papildomą misiją, kur žaidėjas turėjo vaikščioti tik pastatų stogais. Buvo ir daugiau panašių nutikimų, kuomet sugalvodavome ką nors kieto, bet ilgainiui turėjome tas idėjas nubraukti, nes jei būtume prie jų praleidę tiek laiko, kiek tuomet norėjosi jo skirti, greičiausiai žaidimo taip ir nebūtume išleidę. Tuomet mums didelė pagalba buvo tai, kad žaidimas buvo įspraustas į konkursinius rėmus. „Imagine Cup“ turėjo aiškius terminus - iki tam tikros datos turėjome pateikti savo žaidimo dizaino dokumentą, kitą kartą privalėjome išsiųsti pristatomąjį filmuką ir panašiai. Buvo komandų, kurios nespėdavo į terminą ir nebe-

54 Protagonistas | vasara 2020

„Never future“ konceptinis piešinys

Interviu: Liudas Ubarevičius - nuo „Never future“ iki žaidimų studijos | mangirdas beniušis

„Never future“ skrajutė

Su kokiais projektais šiuo metu dirba „SneakyBox“?

planus nuo svajonių. Tokia komanda turėtų tiksliai žinoti, ką ji nori daryti. Dar prieš kuriant žaidimą reikėtų įvertinti tokio projekto

Pastaruosius metus labai daug dirbame su žaidimų perkėlimu iš

išskirtinumą, reikalingumą rinkoje ir taip toliau. Tik pasidarius

vienos platformos į kitą. Tapome oficialiais didžiųjų konsolių ga-

visus namų darbus galima pradėti dirbti.

mintojų partneriais ir kitoms žaidimų kūrimo studijoms padedame perkelti jų žaidimus į norimą platformą. Tai mums leidžia kaupti

Taip pat vertėtų ieškoti išorinio finansavimo. Ne viena studija ne

žinias, kurių mums reikės leidžiant savo žaidimus.

tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje yra netikslingai išleidusi savo pinigus, nors galėjo paieškoti įvairių projektų, fondų ar investuotojų, kurie

Galiu pasigirti, kad šiuo metu daug bendraujame su „Atari“ kom-

padengtų žaidimo kūrimo išlaidas. Jei visi atliktų reikalingus namų

panija, kurios žaidimų fanams tikriausiai nereikia pristatinėti.

darbus ir žinotų, kur brenda, manau, kad ir Lietuvoje turėtume

Labai didžiuojuosi, kad „SneakyBox“ prisidėjo prie naujos „Missile

gerokai daugiau žaidimo kūrimo kompanijų.

Command: Recharged“ versijos, kuriai kūrėme papildytos realybės režimą. Taip pat galiu pasakyti, kad dirbame ir su dar vienu „Atari“

Galiausiai, naujos komandos turėtų būti žingeidžios. Šiais laikais

projektu, tik kol kas negaliu nieko atskleisti.

vyksta daug renginių, kuriuose galima pasisemti žinių iš industrijos senbuvių. Mes patys savęs nelaikome veteranais ir nuolat mokomės

Negana to, nuo šių metų pradžios „SneakyBox“ viduje suforma-

kaip išleisti išties sėkmingą žaidimą.

vome atskirą komandą, kuri dirbą tik su mūsų žaidimais. Pirmiausia ruošiamės padaryti naują mūsų seno žaidimo „Hamster

O ar „Never Future“ buvo sėkmingas žaidimas?

Universe“ versiją. Turime aiškius šiam projektui keliamus tikslus, kurių pagrindinis - suformuoti procesus, kuriuos galėtume

Neabejotinai. Nors „Never Future“ neatnešė planuotų turtų, galiu

panaudoti kuriant naujus „SneakyBox “žaidimus. Galbūt ir naują

drąsiai teigti, kad tai buvo sėkmingiausias „SneakyBox“ kompani-

postapokalipsę.

jos žaidimas. Ne finansiškai. Šis projektas padėjo mums užauginti komandą, išmokė, kad net žaidimų kūrime egzistuoja darbo struk-

Ko reikia Lietuvos žaidimų studijai, norinčiai išgyventi tik iš žaidimų projektų?

tūra, leido susipažinti su kitais kūrėjais. „Never Future“ pastatė „SneakyBox“ pamatus ir tik dėl šio žaidimo dabar esame tai kas

Viskas priklauso nuo ambicijos. Manau, kad komanda, kuri ruošiasi

esame.

eiti tokiu keliu, turėtų labai gerai pasverti visus už ir prieš, atsijoti

Protagonistas | vasara 2020

FALLOUT: 1,2,3,4...76? | Agnė juškėnaitė

FALLOUT: 1,2,3,4...76?

Agnė Juškėnaitė

Tikra populiariosios kultūros evangelistė, GeekPropaganda.lt portalo autorė, skleidžiantį gerąjį žodį visiems norintiems jo klausyti.

„Fallout“ – kompiuterinių žaidimų serija, kurią kiekvienas postapokaliptinio prieskonio ieškantis žaidėjas žino ir myli dar nuo devintojo dešimtmečio pabaigos. Pirmieji du žaidimai pasirodė 1997–1998 metais „Black Isle“ leidimu, tuomet leidybą perėmė ir dar keturis žaidimus šiuo pavadinimu išleido „Bethesda Softworks“. Nepaisant įvairių nuosmukių, Fallout pasakojama istorija iki šių dienų yra geriausia, ką man teko sutikti RPG pasaulyje, – šiame straipsnyje trumpai ja ir pasidalinsiu. Bendrą „Fallout“ žaidimų atmosferą ir

boms, jūs esate priversti slėptis specialiai

kelionė po postapokaliptinę dykynę.

žanrą būtų galima apibūdinti taip: postapo

tam sukurtose pogrindinėse slėptuvėse

Kartais žaidimas prasideda dar prieš karą,

kaliptinio bei retrofuturistinio pasaulio,

(angl. - vaults), kurias jums parūpino

kartais – praėjus šimtui ar daugiau metų po

įkvėpto 1950-ųjų Amerikos populiariosios

įmonė „VAULT-TEC“. Praėjus kuriam

nukritusių bombų. Neįmanoma pajusti viso

kultūros, išgyvenimo žaidimas. Daugu

laikui jūs išlendate į paviršių (tikslus laikas

šio žaidimo grožio nepakapsčius jo istorijų

moje žaidimo serijų netikėtai, tačiau

ir priežastys kiekvienoje žaidimo dalyje

giliau…

neišvengiamai užklupus atominėms bom-

skiriasi) ir taip prasideda jūsų išgyvenimo

56 Protagonistas | vasara 2020

FALLOUT: 1,2,3,4...76? | Agnė juškėnaitė

Fallout 4

Fallout 1 & 2

royo kaime, kurį jūsų protėvis ir įkūrė.

jų vykdymas, o postapokaliptinio pasaulio

Jūsų kaimą kankina sausros ir badas,

tyrinėjimas ir šimtai, šimtai didelių bei

Pirmoje „Fallout“ dalyje veiksmas

todėl esate išsiunčiamas surasti G.E.C.K.

mažų šalutinių istorinių linijų.

vyksta postapokaliptinėje 2161 m. pietų

(„Garden of Eden Creation Kit“) – specialų

Kalifornijoje. Jūs – Slėptuvės Gyventojas

prietaisą, skirtą atgaivinti ir/ar sukurti

Mano, šio straipsnio autorės, širdyje

(„Vault Dweller“), gaunate užduotį surasti

gyvenvietes po atominio karo. Šis daug

„Fallout 2“ užima ypatingą vietą: jis tapo

pakaitalą lūžusiai vandens mikroschemai,

žadantis prietaisas atrodo kaip nedidelis

pirmuoju žaidimu, nuo kurio pradėjau savo

kuri yra būtina tinkamai jūsų Slėptuvės nr.

sidabrinis lagaminėlis, kuris, anot „Vault-

kelionę į kompiuterinių žaidimų pasaulį.

13 („Vault 13“) veiklai. Antrojoje žaidimo

Tec“ reklamos, turėjo būti kiekvienoje

Dar būdama visai maža pro petį stebėdavau

dalyje, pavadintoje „Fallout 2“ – žaidimo

požeminėje slėptuvėje ir padėti sukurti

namiškius, žaidžiančius antrąją „Fallout“

kūrėjai rato neišradinėja ir iki šios dienos

tinkamą gyvenimą po žeme.

dalį, ir be galo susižavėjau tuo, kas, kaip

pavadinime tekeičia skaičius, – veiksmas

Tiesa, pagrindinės misijos šioje žaidimų

vėliau paaiškėjo, yra RPG žanro pagrindai:

vyksta praėjus 80-čiai metų po pirmosios

serijoje yra tarytum nuoroda į tai, ką galbūt

galimybė kurti personažo charakterį ir

dalies įvykių. Čia jūs esate pirmosios dalies

pasieksite po keliasdešimt valandų žaidimo.

žaidimo stilius, leidžiantis pačiam žaidėjui

protagonisto palikuonis, gyvenate Ar-

Didžiausiu žaidimo malonumu tampa ne

nuspręsti savo herojaus veiksmus. O labiau

Protagonistas | vasara 2020

FALLOUT: 1,2,3,4...76? | Agnė juškėnaitė Fallout 4

už viską likau sužavėta tuo, kiek daug ir

niekam nieko nesakęs palieka slėptuvę be

įvairiai žaidime reikėjo bendrauti: vieną

Prižiūrėtojo („Overseer“) leidimo. Šioje

vertus, galėjau vienu „netinkamų žodžių“

žaidimo serijoje jūsų tikslas atsiranda

Po dusinančios septynerių metų tylos

rinkiniu iššaukti susišaudymą ir prarasti

natūraliai: iškilęs į paviršių puolate ieškoti

„Bethesda“ nusprendžia papokštauti ir be

šalutinės misijos liniją ar gerus santykius

dingusio tėvo, keliaujate po postapo-

jokio perspėjimo pareiškia, kad vos už pen-

su svarbiais personažais, kita vertus, jei

kaliptinį Vašingtono miestą ir smagiai

kių mėnesių išleis naujutėlaitį „Fallout“

kurdama savo personažą neapdovanojau

kapojate kiekvieną monstrą, pasitaikiusį

žaidimą. Visame pasaulyje šėlo ir klykė

jo pakankamu kiekiu intelekto, visi mano

jūsų kelyje (jei esate pakankamai aukš-

užkietėję žaidimo gerbėjai: jų laukė ištisos

dialogo pasirinkimai prilygdavo neander-

to lygio, tinkamų atributų ir tinkamai

galybės naujų postapokaliptinio pasaulio

taliečio sapaliojimams! Jauną žaidėją, dar

apsišarvavęs – kitu atveju greičiausiai

istorijų ir nuotykių. Stipriai patobulinusi

nepažinusią RPG pasaulio, tokios, rodos,

lavinate sneak sugebėjimą ir stengiatės

grafinę žaidimo pusę, žaidimų studija pri-

nesuskaičiuojamų scenarijų galimybės

kiekvieną situaciją spręsti diplomatišku

statė milžinišką postapokaliptinį pasaulį,

tiesiog pribloškė.

pasikalbėjimu). Kalbant apie monstrus,

naujas personažo bei aplinkos kūrimo

„Fallout“ serija rato ir čia neišradinėja:

galimybes ir beveik neribotą veikėjo laisvę.

dar pirmojoje žaidimo dalyje susipažinę

O taip pat ir galimybę žvilgtelėti į tai, apie

su postapokaliptinėmis būtybėmis, mes

ką tyliai svajojo kiekvienas „Fallout“ ger-

Trečiąją žaidimo dalį perėmė ir savo

ir po šiai dienai kovojame su gigantiškais

bėjas – gyvenimą prieš Didįjį Karą.

technologijomis papuošė „Bethesda”

tarakonais, skorpionais, dešimtimis kitų

žaidimų studijos kūrėjai. Pokyčiai nepaliko

mutavusių gyvūnų, supermutantais,

Ketvirtojoje žaidimo dalyje veiksmas

abejingų: 2D grafiką pakeitusi į 3D, ėjimais

radiacijos sunaikintais savotiškais „gyvais

vyksta dviejuose laikotarpiuose: praėjus dar

skirstomą muštynių rėžimą į realaus laiko

numirėliais“ ghouls ir kiekvieno žaidė-

dešimčiai metų po trečiosios dalies įvykių ir

kovą ir tarytum leidusi dar giliau panirti

jo siaubu – milžiniškais grobuoniais

viso 210 metų po nusileidusių atominių

į postapokaliptinio gyvenimo ypatumus,

Deathclaws. Negana to, tarpusavyje kovoja

bombų bei pačią Didžiojo Karo dieną,

ši dalis buvo įvertinta ištisais maišais ap-

ir karą išgyvenę bei į nusikalstamas gru-

kuomet minėtosios bombos ir nukrito.

dovanojimų ir aukščiausiais kritikų balais.

puotes susibūrę postapokaliptinio pasaulio

Galite tik įsivaizduoti, ką tai reiškia, kai

Kaip bebūtų, iki šių dienų dar galima atrasti

gyventojai.

po beveik dvidešimties nostalgijos kupinų

Fallout 3

metų žaidimas galiausiai leidžia jums

užkietėjusių „Fallout“ serijos veteranų, kurie prisimins nostalgiškus 90-uosius

Nėra jokios abejonės, kad stipriai atsi-

pamatyti pasaulį, kurio buvote priversti

ir mielai paburbės dėl žaidimo perėjimo

naujinęs „Fallout 3“ kiekvienam serijos

ilgėtis savo vienišų kelionių metu. Kūnas

į first-person vaizdavimą.

gerbėjui sukėlė beprotiškai daug emocijų.

dreba žengiant žingsnius savo priešapoka-

Vien tai, kad pirmą kartą galėjome pirmojo

liptinių namų koridoriumi, kol galiausiai

Trečiojo „Fallout“ istorija tęsiasi praėjus

asmens akimis pamatyti Slėptuvę iš vidaus,

išgirstate TV pranešėjo balsą, su pasibaisė-

dar trisdešimčiai metų po „Fallout 2“

buvo kažkas neįtikėtino! „Bethesda“ grei

jimu pranešantį apie prasidėjusią atominę

įvykių ir viso 200 metų po atominių bombų

tai pavergė žaidėjų širdis atviro pasaulio

ataką. Lyg tyčia vos prieš kelias minutes

nusileidimo. Šį kartą jūs – Slėptuvės nr. 101

vaizdiniais ir naujomis postapokaliptinių

pasirašęs „Vault-Tec“ dokumentus dėl

(„Vault 101“) gyventojas, priverstas sprukti

nuotykių galimybėmis.

savo vietos Slėptuvėje, jūs kartu su savo

į žemės paviršių po to, kai jūsų tėvas

antrąja puse ir kūdikiu nuskuodžiate į Slėp-

„Fallout“ Bigbox rinkinys

58 Protagonistas | vasara 2020

FALLOUT: 1,2,3,4...76? | Agnė juškėnaitė tuvę nr. 111, už nugarų palikdami dešimtis kaimynų, kurie tokios prabangos negavo. Nesijaudinkite, vėliau dalį jų lavonų rasite ten, kur ir palikote, o kita dalis radiacijos paveiktų zombių pavidalu klajos kažkur pamiestyje. Pirmą kartą pamatome, kaip sprogsta bombos virš mūsų galvų. Pirmą kartą patys išgyvename naujų gyventojų priėmimo į slėptuves procedūrą. Pirmą kartą per visą „Fallout“ žaidimų istoriją savo kailiu patiriame tai, ką šis žaidimas nuo mūsų ilgai slėpė: kiekviena „Vault-Tec“ slėptuvė iš tiesų yra socialinis eksperimentas. Taip, mes, žaidėjai, tai greičiausiai žinojome jau ir anksčiau – ankstesnėse žaidimo versijose tikrai būta galimybių atrasti ir tokias postapokaliptinio pasaulio paslaptis. Tačiau ketvirtojoje „Fallout“ dalyje

Fallout: new vegas

mes kaip niekada iš arti susipažįstame su eksperimento procesu ir patys tampame jo bandomaisiais triušiais. Negadinsiu žaidimo džiaugsmo ir ekspe rimento bei kitų žaidimo detalių jums neatsikleisiu. Net jei ir norėčiau, tai būtų sudėtinga: žaidimas turi net keletą pabaigų, o ir jas išpildžius jūsų nuotykiai tęsiasi toliau. „Fallout 4“ įvedė gyvenviečių statymo naujovę, todėl net ir po pagrin dinės istorinės linijos baigties galėsite metų metus leisti siekdami atstatyti pasaulį į jo buvusį grožį. Taip pat kartais yra leidžiami nauji šio žaidimo papildymai, o net ir be jų niekada negalite būti tikri, kad atradote kiekvieną šalutinę šios žaidimo dalies misiją ar istorinę liniją.

Nepagrindinės serijos leidimai

jūs – šįkart yra kurjeris, dirbantis Mojave Express. Paskutinės siuntos pristatymo

Nepagrindinės serijos „Fallout“ žaidimai,

metu jums peršauna galvą ir atima siuntinį,

liaudyje žinomi kaip spin-off leidimai,

kuriame buvo platininė mikroschema. Tik

taip pat paliko didelį įspaudą žaidimo

per atsitiktinumą likęs gyvas jūs pasilei

gerbėjų širdyse. Jų, neskaitant visokių pin-

džiate į užpuoliko paiešką tam, kad susi

ball versijų, būta penki: „Fallout: New

grąžintumėte savo siuntinį ir pristatymėte

Vegas“, „Fallout Shelter“, „Fallout:

jį teisingam gavėjui. Skamba kaip profe-

Tactics“, Fallout: Brotherhood of Steel”

sionalus siuntų servisas! Kaip ten bebūtų,

ir paskutinis „Fallout“ serijos leidinys

ši istorija – tik kalno viršūnėlė ir netrukus

– „Fallout 76”. Neabejotinai labiausiai

jūsų nuotykių meniu prasiplėčia taip

pavykusiu ir pralenkusiu net originalų

stipriai, kad prie žaidimo galite nenuobo

žaidimą yra laikomas „Fallout: New

džiaudami praleisti ištisus mėnesius.

Vegas“. Šios dalies istorija tęsiasi praėjus

Nuotykių pasirinkimas tapo kaip niekad

keturiems metams po trečiosios dalies įvy-

platus ir dėl to, kad žaidime atsirado net

kių, ir sukasi aplink New Vegas, t.y. buvusį

keli scenarijai, kurių pasirinkimas galiau-

Las Vegas miestą. Pagrindinis veikėjas –

siai nulemdavo vis kitokią istorijos pabaigą. Šią savybę vėliau perėmė ir pagrindinės serijos žaidimas „Fallout 4“.

Fallout Tactics: Brotherhood of Steel. Tai 2001 m. pasirodžiusi „Fallout“ serijos atšaka, daug stipriau orientuota į žaidimo taktikas bei strategijas, nei į istorijos pasakojimo ar bendravimo elementą. Pagrindinis veiksmas čia sukasi apie Brotherhood of Steel, kurios kariu jūs, kaip žaidimo veikėjas, ir tampate bei žaidimo eigoje keliate savo karinį rangą. Atvirai sakant, žaidimas sausokas ir neturi nė pusės tiek žavesio, kiek pirmieji du „Fallout“ serijos žaidimai.

Fallout: Brotherhood of Steel. Itin panašiu pavadinimu pasipuošęs 2004 m. spin-off leidimas tapo pirmuoju „Fallout“ serijos žaidimu, pritaikytu žaidimų konsolėms.

„Fallout 4“ konceptinis piešinys

Tai, deja, buvo vienintelė gera naujiena,

Protagonistas | vasara 2020

FALLOUT: 1,2,3,4...76? | Agnė juškėnaitė

Fallout 76 nes pats žaidimas nė iš tolo nebuvo panašus

„Bethesda“ nusprendė, kad štai, reikia imti

kūrėjų sprendimu žaidimą išleisti be NPC

į tai, ką mėgstame „Fallout“ serijoje. Čia

ir inovuoti jau tobulą žaidimą, sukuriant jo

(non-playable characters) veikėjų. Ilgai

nebuvo atviro pasaulio, žaidėjas galėjo

tinkle žaidžiamą (online) versiją. Prakeiktą

tylėję „Bethesda“ atstovai galiausiai ėmėsi

egzistuoti tik vienoje nedidelėje zonoje, o ją

online versiją žaidimui, kurio visa esybė

reaguoti į tragiškus žaidėjų atsiliepimus,

palikęs nebegalėdavo grįžti atgal. Egzistavo

(negaliu to labiau pabrėžti!) yra vieno

tačiau ilgą laiką – nesėkmingai. Tik šių

tik viena istorija ir jokio, jokio pasaulio

žaidėjo patirties malonumai. Žaidimo

metų pavasarį galiausiai buvo išleistas

tyrinėjimo džiaugsmo! Žaidimo grafika,

kūrėjai grindžia, neva tai labai logiškas

papildymas „Wastelanders“, į žaidimą

valdymas ir istorijos vingiai primena taip

sprendimas: štai, iškišote nosį iš Slėp-

įvedęs NPC veikėjus. Nemeluosiu, tai išties

pat 2004 m. pasirodžiusį „Shrek 2“ žaidi

tuvės nr. 76, o su jumis ją iškišo ir krūva

pavertė žaidimą šiek tiek panašesniu į

mą, o tai tikrai nėra geras palyginimas.

kitų Slėptuvės Gyventojų. Kas gi gali būti

įprastą „Fallout“ serijos žaidimą, tačiau

tikroviškiau, nei realūs žmonės, kuriuos

sunku pasakyti, kiek ilgai šis atnaujinimas

Fallout Shelter. Tai – pirmasis „Fallout“

sutinkate postapokaliptiniame pasaulyje,

išlaikys pozityvias nuotaikas. Ypač kai ne

žaidimas, skirtas specialiai mobiliesiems

praėjus vos 25 metams po bombų sprogi-

taip jau ir seniai „Bethesda“ paleido ir dar

įrenginiams. Šiame žaidime jums su-

mo? Argi ne šaunu bus savo mėgstamiausią

vieną mokamą paslaugą – „Fallout 1st“

teikiama galimybė išpildyti seną „Fallout“

žaidimą žaisti tinkle su draugais? Ne, Todd

žaidimo prenumeratos sistemą, kurioje

žaidėjo svajonę – tapti Slėptuvės Prižiūrė-

Howard, ne.

vos už kuklius 119,99 eurų per metus galite gauti viską, ką šešiasdešimt eurų mokantis

toju („Vault Overseer“)! Iš tiesų tai visiškai paprastas statybų ir resursų rinkimo

Žaidimas pasirodė 2018 m. rudenį ir

žaidimo pirkėjas turėtų šiaip ar taip gauti

žaidimas, kuriame bėgant metams atsirado

nuo to laiko „Bethesda“ neturėjo nė

nuo pirmosios žaidimo dienos.

visokių papildomų pramogėlių: nedidelės

dienos ramybės. „Fallout 76“ tapo pačia

misijos, leidžiančios palikti savo Slėptuvę,

nuobodžiausia, techniškai be galo brokuota

Nenoromis tenka pripažinti, kad pastaruo-

šarvų bei ginklų gamyba ir taip toliau. Jei

kūrėjų klaida, o jo išleidimas ir reklaminė

sius porą metų „Fallout“ vardas nežiba visu

kada svajojote auginti skruzdėles akvariu

kampanija nulėmė didžiausią „Bethesda“

gražumu. Belieka tikėtis, kad ilgamečiams

me ir niekada neturėjote progos, „Fallout

nuosmuokį įmonės istorijoje. Žaidimų

žaidimo gerbėjams tokia juodoji „Fallout

Shelter“ yra žaidimas kaip tik jums! Tik

studija ne tik neišpildė nė vieno pažado, bet

76“ dėmė neužtemdys meilės žaidimui, o

nepamirškite užsirašinėti, kuriems tėvams

daugeliu atveju ir absurdiškai apsimelavo.

po keleto metų „Bethesda“ mus apdovanos

gimė konkretus Slėptuvės Gyventojas (taip,

Šešiasdešimt eurų kainavęs žaidimas buvo

įprastu ir gerokai patobulėjusiu „Fallout 5“

taip, juos reikia poruoti, kaip kitaip tikitės

prikimštas mokamų paslaugų, šimtus

leidimu. Na, o kol tai neįvyko, kokybiškų

išgyventi po žeme?), nes kitaip neišveng-

kainavę kolekciniai žaidimo atributai

ir į „Fallout“ seriją panašių RPG žaidimų

site nejaukių akimirkų miegamuosiuose,

į pirkėjų namus atkeliavo tragiškos

ištroškę žaidėjai gali pasimėgauti „Obsi

kai netyčiomis į juos suvesite porelę

kokybės arba visiškai ne tokie, kokie

dian Entertainment“ dar praėjusį rudenį

giminaičių…

buvo išreklamuoti. Negana to, žaidėjai

išleistu žaidimu „The Outer Worlds“.

liko pasibaisėję ne tik nesibaigiančiomis

Autorė rekomenduoja!

Fallout 76. Ilgus metus kūrusi puikius

techninėmis „Fallout 76“ klaidomis ar

„Fallout“ serijos žaidimus, žaidimų studija

šlykščiu elgesiu su vartotojais, bet ir

60 Protagonistas | vasara 2020

.com

Gauk -3% nuolaidą su šiuo nuolaidos kodu: Protagonistas Gauk -3% nuolaidą su šiuo nuolaidos kodu:

Protagonistas

Protagonistas | vasara 2020

Vault-tec socialiniai eksperimentai | Agnė jušnėkaitė

VAULT-TEC SOCIALINIAI EKSPERIMENTAI

Agnė Juškėnaitė

Tikra populiariosios kultūros evangelistė, GeekPropaganda.lt portalo autorė, skleidžiantį gerąjį žodį visiems norintiems jo klausyti.

Ne paslaptis, kad bene kiekviena postapokaliptiniuose „Fallout“ serijos žaidimuose egzistuojanti „Vault-Tec“ atominė slėptuvė turėjo ganėtinai makabrišką paskirtį: jų gyventojų sveikatos kaina buvo vykdomi kraupiausi socialiniai eksperimentai. Kokie gi tai buvo eksperimentai ir kokios jų pasekmės? Štai ką mes žinome: Vault-Tec: Among The Stars

Vault-Tec University: Simulation Vault

susisiekti su „Vaul-Tec“ prižiūrėtojais,

Tai „Vault-Tec“ demonstracinė slėp-

Slėptuvės simuliacija, kurioje „Vault-Tec

kad šie nutrauktų eksperimentą anksčiau

tuvė, esanti „Nuka-World“ pramogų

University“ studentai atlikdavo įvairius

laiko, tačiau nesulaukė atsakymo. Kadangi

parke. Dar prieš karą jos lankytojai buvo

eksperimentus. Vieno tokio eksperimento

niekas durų jiems niekada ir nebeatidarė,

testuojami net keliais būdais: smegenų

metu nukrito bombos… Tuo metu Simulia

visi slėptuvėje buvę studentai galiausiai

bangų trikdymu, paslėptomis žinutėmis,

cinėje Slėptuvėje dirbę studentai tyrė

mirė iš bado.

radiacija ir toksinais ore. Šio eksperimento

naujos maisto pastos poveikį slėptuvės

dalyviais tapo ne tik slėptuvės lankytojai,

gyventojams. Praėjus dviem eksperimento

bet ir darbuotojai. Sakoma, kad nukritus

savaitėms paaiškėjo, kad pasta užkemša

Kontrolinė slėptuvė, sukurta taip, kad

bomboms vienas darbuotojas spėjo įbėgti

arterijas ir ja besimaitinančius ištinka

automatiškai atsidarytų po 20 metų. Kon-

į vidų, uždaryti duris ir galimai išsigelbėti

širdies smūgis. Tuo metu eksperimento

trolinėse slėptuvėse nevyksta socialiniai

nuo sprogimo.

„prižiūrėtoju“ buvęs studentas bandė

eksperimentai, ji skirta išsaugoti žmones,

62 Protagonistas | vasara 2020

Vault 3

Vault-tec socialiniai eksperimentai | Agnė jušnėkaitė

kurie galėtų atstatyti civilizaciją. Deja, kai

visi gyventojai bus nužudyti. Išžudę

Vault 13

šios slėptuvės gyventojai išlindo į paviršių,

didžiąją dalį bendruomenės, likę gyvi nus-

Ši slėptuvė turėjo būti uždaryta 200 metų,

visai netrukus juos išskerdė būrys laukinių

prendė nebesilaikyti aukojimo taisyklės ir

idant padėtų tirti prailgintos izoliacijos

plėšikų.

priimti tai, kas jų laukė: mirtį. Jų džiaugs

poveikį žmogaus protui. Deja, kaip rodo

mui, vietoj mirties laukė tik garso įrašas,

pirmojo „Fallout“ žaidimo istorija, dėl

Vault 8

kuriame jie buvo pasveikinti kaip „spin-

lūžusios vandens mikroschemos iš slėptu-

Kontrolinė slėptuvė, sukurta taip, kad

dintys visuomenės pavyzdžiai“ už tai, kad

vės buvo išleistas Slėptuvės Gyventojas, o

atsidarytų po 10 metų. Ši slėptuvė vėliau

pasirinko nežudyti. Taip pat įrašas pranešė,

toliau istoriją mes jau žinome…

tapo „Vault City“ – vienu technologiškai

kad jų slėptuvės durys atrakintos ir jie yra

pažangiausių postapokaliptinių miestų.

laisvi išeiti. Gyvų slėptuvėje buvo likę viso

Vault 15

labo 5 žmonės.

Ši slėptuvė turėjo būti uždaryta 50-čiai

Vault 11

metų, o joje apgyvendinti kardinaliai skir

Šioje slėptuvėje atliekamų eksperimentų

Vault 12

tingų ideologijų žmonės. Galiausiai dėl šio

tikslas buvo išsiaiškinti, kaip lengvai

Siekiant geriau suprasti radiacijos poveikį,

eksperimento po postapokaliptines žemes

žmonės pasiaukoja dėl kitų ir ar iškelia

šios slėptuvės durys buvo sukurtos taip, kad

paplito trys skirtingos raider (dykynės

bendras vertybes aukščiau savo paties.

užsidarytų ne visai iki galo. To pasekmė –

nusikaltėlių, žudikų ir vagių) grupuotės bei

Slėptuvei užvėrus duris gyventojams buvo

Nekropolio Slėptuvė (pasirodžiusi žaidime

užgimė Shandy Sands miestelio gyventojai.

paaiškinta, kad kartą per metus jie turi

„Fallout 1“) ir nesibaigianti galybė radiaci-

paaukoti vieną saviškį – jei to nepadarys,

jos sugriaužtų ghoul būtybių.

Protagonistas | vasara 2020

Vault-tec socialiniai eksperimentai | Agnė jušnėkaitė Vault 17 Šią slėptuvę 2154 metais užgrobė ir jos gyventojus įkaitais paėmė būsimos supermutantų armijos vadas ir, na, pavertė juos savo armija. Apie pačios slėptuvės eksperimentus nėra žinoma.

Vault 19 Ši slėptuvė buvo padalinta į dvi dalis – raudoną ir mėlyną. Kiekvienas spalvai priskirtas gyventojas gyveno tik tos spalvos patalpose. Manoma, kad slėptuvės gyventojai buvo atrinkti dėl polinkio susirgti paranoja.

Vault 21 Pagrindinis šios slėptuvės tikslas – loši-

Vault 88

mai. Čia buvo surinkti tik užkietėję lošėjai, o visus konfliktus jiems buvo paliepta spręsti lošimų būdu. Tai viena iš nedaugelio

Vault 43

žmones, kurie išgyventų postapokaliptinėje

nekontrolinių slėptuvių, kurios eksperi-

Šioje slėptuvėje buvo apgyvendinti 20 vyrų,

dykynėje. Nėra likę užrašų apie galutinius

mentas nesibaigė nelaime: visi slėptuvės

10 moterų ir viena pantera.

eksperimento rezultatus, tačiau sakoma,

gyventojai išgyveno ir vėliau integravosi į visuomenę.

jog jis pavyko neblogai.

Vault 69 Super brandus žaidimo kūrėjų juoke-

Vault 22

Vault 76

lis: šešiasdešimt devinta slėptuvė buvo

Tai – kontrolinė slėptuvė, kurioje gyveno

Slėptuvė, kurios tikslas buvo išrasti

apgyvendinta 99 moterimis ir vienui vienu

išskirtinai protingi, tiesiog rinktiniai

pažengusią agrokultūrinę technologiją. Čia

vyru. Niekur nenurodyta, ar jis nebuvo

Amerikos piliečiai. Turint omeny, kad iš čia

buvo išrasti augalai, galėję visavertiškai

homoseksualus.

„išejo“ ir visa online žaidėjų bendruomenė,

augti dirbtinėje šviesoje. Deja, vienas iš

drįsčiau abejoti šiuo eksperimentu.

genetiškai modifikuotų augalų apkrėtė ir

Vault 75

transformavo slėptuvės gyventojus.

Šioje slėptuvėje turėjo būti tobulinama

Vault 77

žmogaus genetika. Nusileidus bomboms ir

Šioje slėptuvėje buvo uždarytas vienas

Vault 34

šeimoms sugūžėjus į slėptuvę, tėvai buvo

vyras ir dėžė marionečių. Kaip buvo galima

Šioje slėptuvėje visi ginklai ir šoviniai buvo

tyliai atskirti nuo savo vaikų ir… dar tyliau

tikėtis, slėptuvės gyventojas išprotėjo dėl

laisvai prieinami kiekvienam jos gyven-

užmušti slėptuvės apsaugininkų. Slėptu-

žmogiško kontakto trūkumo ir galiausiai

tojui. Iš čia kilo The Boomers – dėl ginklų

vėje liko tik nepilnamečiai, o su jais buvo

pabėgo iš slėptuvės, prieš tai „nužudęs“

išprotėję ir su savo pistoletu nesiskiriantys

atliekami žiauriausi ir labiausiai kankinan-

vieną marionetę.

karinės oro bazės gyventojai.

tys eksperimentai, taip viliantis sukurti

Vault 81 Šioje slėptuvėje buvo bandoma išrasti vieną vaistą nuo visų ligų, o visi tam reikalingi eksperimentai buvo atliekami su nieko nenutuokiančiais slėptuvės gyventojais. Slėptuvė buvo padalinta į dvi dalis: vienoje gyveno nieko neįtariantys gyventojai, o kitoje – „Vault-Tec“ mokslininkai. Slėptuvės Prižiūrėtojui paprotestavus ir specialiai sugadinus kenksmingą eksperi mento įrangą, šis nutrūksta, visi gyventojai lieka sveiki ir dar šiandien sėkmingai gyvena slėptuvėje, kartais atverdami duris prekeiviams iš paviršiaus.

Vault 87 Šioje slėptuvėje tyrinėjamas mutacijos vi-

Vault 76

64 Protagonistas | vasara 2020

rusas. Juo užkrėsti slėptuvės gyventojai po dviejų dienų ima mutuoti į tai, kas vėliau į

Vault-tec socialiniai eksperimentai | Agnė jušnėkaitė

Vault 94 „Fallout“ pasaulį paleidžia supermutantus

Vault 101

Vault 112

ir kentaurus.

Šios slėptuvės tikslas buvo niekuomet

Šioje slėptuvėje visi gyventojai buvo pri

neatsidaryti, idant būtų tiriamas Prižiūrė-

jungti prie virtualios realybės simulia

Vault 88

tojo vaidmuo izoliacinėmis sąlygomis.

toriaus, su kuriuo turėjo gyventi „tobu

Ši slėptuvė nebuvo užbaigta statyti, todėl

Taip ir būtų buvę, jei trečiajame „Fallout“

lą“ gyvenimą. Deja, daktaras, valdęs šį

atradę ją „Fallout 4“ žaidime galite beveik

žaidime iš šios slėptuvės nebūtų pasprukęs

eksperimentą, galiausiai pradėjo virtualiai

nuo pradžių sukurti savo paties Slėptuvę su

pagrindinis žaidimo veikėjas ir jo tėvas.

kankinti gyventojus savo malonumui.

„Vault-Tec“ technologijomis.

Vault 106

Vault 114

Vault 92

Šios slėptuvės Prižiūrėtojui buvo nurodyta

Slėptuvė turėjo surinkti turtingiausius

Ši slėptuvė buvo apgyvendinta geriausių

pripildyti patalpas bespalviais psicho-

šalies politikus ir tirti jų stresą, gyvenant

pasaulio muzikantų, kuriems buvo pažadė-

aktyviais narkotikais praėjus vos 10-čiai

visiškame nepritekliuje. Deja, slėptuvė

ta, kad taip bus apsaugotas jų muzikinis

dienų po slėptuvės uždarymo. Visi gyven-

nebuvo baigta statyti ir vėliau buvo oku-

palikimas. Vietoj to su jais buvo atliekami

tojai ėmė matyti haliucinacijas ir netrukus

puota.

white noise eksperimentai, kurių tikslas

išprotėjo.

buvo siųsti slaptas žinutes į gyventojų

Vault 118

smegenis ir galiausiai sukurti aklai paklus-

Vault 108

Šioje slėptuvėje turėjo būti įrengtos dvi

nių karių armiją.

Slėptuvė tyrė konfliktus, kylančius

zonos: viena skirta itin turtingiems,

lyderiaujant. Atrinktas Prižiūrėtojas turėjo

aukščiausios klasės verslininkams, kita –

Vault 94

mirti nuo vėžio po 40-ties mėnesių, o slėp-

visiškiems vargšams. Deja, laiko pakako tik

Ši slėptuvė buvo „sukurta remiantis

tuvės energijos tiekimas turėjo sutrikti dar

vienai zonai ir, nors slėptuvė buvo naudo-

tikėjimo, taikos ir gyvenimo harmonijoje

po 200 mėnesių. Taip pat čia nebuvo jokių

jama apsaugai nuo karo, eksperimentas joje

principais“, o jai vadovavo pastorius. Čia

pramogų, tačiau buvo klonavimo aparatas

taip ir nebuvo vykdomas.

gyvenanti bendruomenė buvo paskatina

ir, panašu, kad juo pasinaudojo gyvento-

dalintis savo resursais su žiauriu išoriniu

jas vardu Garis, kadangi atvėrus slėptuvę

Vault 0

pasauliu, tačiau slėptuvės duris atverti

joje randame tik dešimtis agresyvių Gario

Speciali slėptuvė, sukurta kitų slėptuvių

jiems gali tik Slėptuvės Ambasadoriai, o jų,

klonų.

priežiūrai. Taip pat joje buvo saugomi

deja, gyvų niekas nematė jau šimtus metų.

užšaldyti šalies genijai, kuriuos buvo

Vault 111

planuojama išleisti, kai atmosfera taps

Vault 95

Šioje slėptuvėje buvo tiriamas ilgalaikio

tinkama gyvenimui.

Šioje slėptuvėje gyvena vien tik narkomanai

kriogeninio užšaldymo poveikis žmogaus

ir vienas užsislėpęs „Vault-Tec“ darbuo-

kūnui ir protui. Nors eksperimentas turėjo

Secret Vault

tojas. Čia jie lanko terapiją pagal priklau-

trukti tik 180 dienų, net ir šio laiko neištvė

Ypač slapta… am, slėptuvė, skirta apsaugoti

somybių gydymui skirtą programą, kuri,

rę slėptuvės darbuotojai iškeliavo ieškoti

aukščiausio rango „Vault-Tec“ narius.

pasirodo, veikia išties sėkmingai. Deja, po

maisto ir resursų į žemės paviršių. Po

Taip pat čia buvo tiriamos įvairios naujos

5 metų buvo atrakintas slaptas narkotikų

daugiau nei šimto metų į slėptuvę įsilaužę

technologijos ir mutacijos virusas.

sandėlis ir absoliučiai visi slėptuvės gyven-

plėšikai nužudė visus užšaldytus gyvento-

tojai sugrįžo prie savo priklausomybių bei

jus, išskyrus vieną.

išžudė vieni kitus.

Protagonistas | vasara 2020

Interviu: egidijus bachur ir žaidėjų bendruomenės kuriama postapokalipsė | mangirdas beniušis

INTERVIU:

Mangirdas Beniušis

Daugybės išgalvotų pasaulių kūrėjas, pilietis bei kritikas

Egidijus Bachur ir žaidėjų bendruomenės kuriama postapokalipsė

Vos prasidėjus pavasariui mūsų ausis pasiekė žinios apie dar vieną be galo įdomų žaidimo projektą. Galite įsivaizduoti, kaip nustebome, kai sužinojome, jog jį kuria vilnietis? „Withstand: Survival“ tapo maloniu postapokaliptiniu siurprizu, kurio kūrėjas Egidijus Bachur jau žinomas Lietuvos žaidimų kūrėjų tarpe. 2016 metais vaikinas išleido „Scrap Garden“, kuris pelnė daugybę liaupsių, tarp kurių ir Lietuvos Žaidimų Kūrėjų Asociacijos apdovanojimas už geriausią meninį stilių. Po trumpos tylos, Egidijus grįžta su trenksmu ir siūlo visiškai naują patirtį - atviro pasaulio postapokaliptinį išgyvenimo nuotykį. Kvapą gniaužiantys „Withstand: Survival“ vaizdai ir intriguojanti istorija privertė šiuo žaidimu bei jo kūrėju pasidomėti išsamiau...

66 Protagonistas | vasara 2020

Interviu: egidijus bachur ir žaidėjų bendruomenės kuriama postapokalipsė | mangirdas beniušis

Egidijus bachur

Pradėkim nuo pradžių pradžios. Koks kompiuterinis žaidimas tapo tavo pirmuoju priviliojusiu tave į skaitmeninį pasaulį. Ką apie jį gali papasakoti šiandien?

„Counter-Strike“ žemėlapius, „GTA 3“ ir „Vice City“ automobilius,

Su pirmaisiais kompiuteriniais žaidimais susipažinau labai anksti,

Vėliau atsirėmiau į lubas - žaidimuose norėjosi modifikuoti vis

dar prieš pradedant eiti į mokyklą. Žinau, kad pirmaisiais tapo

daugiau dalykų, o ne tiesiog pakeisti žaidimo personažo išvaizdą.

„Super Nintendo Entertainment System“ (SNES) konsolei bei

Būtent tuomet atradau žaidimų variklį „Unity 3D“ - tuo metu tai

PC MS-DOS žaidimai, tačiau tuomet dar buvau per mažas, kad

buvo tik dar labai ankstyvas „Unity 3.0“, kuris labai skyrėsi nuo

įsidėmėčiau mėgiamiausių pavadinimus. Dėl to savo pirma tikra

šiuolaikinės variklio versijos. Tačiau užsikabliavau ir praktiškai

patirtim labiau laikau pirmajam „PlayStation“ leistus žaidimus -

visą savo laisvą laiką pradėjau leisti kurdamas įvairius prototipus

„Silent Hill“, „Tekken“, „Resident Evil“ ir kitus, kuriuos žaidžiau

bei tobulindamas savo žinias. Vėliau pradėjau bendraut ir su kitais

jau šiek tiek vyresniame amžiuje. Visi tie žaidimai padarė labai

žaidimų kūrėjais ir sutikau savo būsimą kolegą Aleksėjų Davydovą,

didelę įtaką šiuolaikei žaidimų industrijai - net prabėgus

kuris jau turėjo patirties žaidimų industrijoje ir su kuriuo mes

dvidešimčiai metų pačiuose naujausiuose žaidimuose mes galime

vėliau išleidome „Scrap Garden“.

„Star Wars Jedi Knight“ personažus ir panašiai.

rasti labai daug pasikartojančių panašių elementų. Tame pačiame mano kuriamame „Withstand“ galima atrasti idėjų, kurias skolinausi tiek iš „Resident Evil“, tiek iš pirmos „Left 4 Dead“ dalies. Taigi pirmieji mano žaisti žaidimai tapo savotišku pavyzdžiu.

Kuris momentas gyvenime tapo tuo, po kurio supratai - „viskas, kursiu žaidimus pats“?

Tavo pirmasis žaidimas „Scrap Garden“ laimėjo Lietuvos Žaidimų Kūrėjų Asocia cijos apdovanojimą už geriausią meninį stilių. Kaip vyko šio žaidimo kūrybos procesas, ko išmokai? „Scrap Garden“ buvo tas projektas - prie kurio aš ir dirbau, ir mokiausi tuo pat metu. Tai buvo mano pirmas didelis, komercinis produktas, kuris atnešė itin daug techninių ir verslo valdymo žinių.

Nemanau, kad tai įvyko per vieną dieną. Tas procesas truko ne vienus metus. Viskas prasidėjo nuo to, kad dar mokykloje domė-

Žaidimas buvo kuriamas kiek ilgiau nei metus, o mano pagrindinė

jausi modeliavimo programomis, tokiomis kaip „3D Studio Max“.

pareiga buvo žaidimo programavimas ir visa vizuali jo dalis. Tuo

Bandžiau sukurti savo modelius žaidimams, kūriau modifikacijas -

tarpu Aleksėjus buvo apsiėmęs spręsti visus leidybos, marketingo,

Protagonistas | vasara 2020

Interviu: „angelų takais“ arba čiurlionis 21-ąjame amžiuje | Valdemaras Nedvecki verslo ir kitus klausimus. Tai man labai padėjo, nes galėjau sukoncentruoti visas savo jėgas pačio žaidimo kūrybai.

Papasakok, kaip kūrėjas nuo mielo galvosūkio peršoka į postapokaliptinį išgyvenimo žanrą?

Kuo „Withstand: Survival“ skiriasi nuo kitų postapokaliptinės temos išgyvenimo žaidimų? „Withstand“ yra bendruomeniškas projektas, kur žmones aktyviai bendrauja socialiniuose tinkluose, siūlo idėjas, padeda jas testuot. Tai nėra žaidimas, kurį aš padarau pats ir dabar parduodu auditori-

Tai susiję su keliomis priežastimis. Viena iš jų yra ta, kad pasikeitė

jai. Tai yra žaidimas, kuris ir yra paremtas auditorijos norais. Mes

žaidimai, kuriuos aš pats žaidžiu. Paskutiniu metu mano mėgstam-

kartu analizuojame, koks transportas būtų įdomus žaidime, kokie

iausių žaidimų sąrašas pasipildė būtent šio žanro žaidimais.

priešai, kaip geriau realizuot bazės statybos elementus ir panašiai.

Kita priežastis labiau susijusi su verslu, nes žaidimai iš mano hobio

Kitas dalykas, kurį aš aktyviai vystau, tai didelis lankstumas iš

virto mano darbu, kuris turi mane maitinti. Nevyniojant į vatą,

techninės pusės. Aš noriu padaryti žaidimą, kuris vėliau būtų

norėjosi dirbti prie, jei galima taip pasakyti, aktualių žaidimų,

nesunkiai modifikuojamas, aš ar kiti bendruomenės nariai turėtų

kuriuos nori žaist kiti žmones, už ką jie pasiruošę mokėti pinigus ir

galimybę kurti naujus režimus, žemėlapius, ginklus ir taip toliau.

kokie yra šiuolaikiniai žaidimų trendai.

Iš kur sėmeisi įkvėpimo kurdamas „Withstand: Survival“?

Žinau, kad žaidimo istoriją rašai kartu su žmona. Papasakok, kaip atrodo jūsų darbo procesas. Sėdite kartu ir galvojate pasaulio pabaigos scenarijus?

Pagrindiniai žaidimai, kurie mane įkvėpė buvo „Fallout“ ir „Days

Mano žmona nedirba prie „Withstand“ pilną dieną. Ji laisvai sam-

Gone“. Taip pat nemažai nusižiūrėjau nuo „Metro“ knygų ir žai-

doma marketingo specialistė. Tačiau kai turi laisvo laiko, ji su mielu

dimų serijos. Pagrindiniai dalykai, į kuriuos kreipiau dėmesį buvo

noru prisideda prie žaidimo kūrimo proceso, padeda suformuluoti

atmosfera ir kaip ji išlaikoma dideliame atvirame pasaulyje. Čia

žaidimo tekstus. Iš esmės taip ir atrodo - sėdim ir kartu galvojam

verta paminėti ir „Horizon Zero Dawn“.

kaip tą pasaulio pabaigą padaryti įtikinamesne.

Taip pat stebėjau ir kitus, itin populiarius išgyvenimo žanro

Didžiausias iššūkis, kurį teko nugalėti kuriant šį žaidimą?

žaidimus, žiūrėjau kaip kiti kūrėjai realizuoja personažo valdymą, pagrindines mechanikas, kokius sprendimus sugalvoja vartotojo

Kaip vieną iš didžiausių iššūkių galėčiau išskirti patį žaidimo

sąsajai ir panašiai. Vieni geriausių tokių projektų buvo „Subnau

išleidimą, nes tam reikia itin gero pasiruošimo. Žaidimas turi būti

tica“ir „The Forest“.

ištestuotas kuo geriau, naudojant kuo daugiau įvairių kompiuterių.

Kadras iš „Withstand: survival“

68 Protagonistas | vasara 2020

Interviu: „angelų takais“ arba čiurlionis 21-ąjame amžiuje | Valdemaras Nedvecki

Kadras iš „Withstand: survival“

Ir visai tikėtai, vos tik paleidau žaidimą į „Steam“ bendruomenės rankas, jis per pirmas valandas pradėjo rinkti negatyvius atsiliepi-

Daugelis žaidimų kūrėjų teigia, kad Lietuvoje sunku sukurti didelį žaidimą, ką jiems į tai galėtum atsakyti?

mus ir prašymus grąžinti už žaidimą sumokėtus pinigus. Tiesiog techniškai žaidimas nebuvo iki galo tvarkingas, turėjo problemų

Aš manau kad Lietuva kaip tik labai gera šalis tokiam tikslui pasiek-

tam tikruose kompiuteriuose ir ne pas visus pasileisdavo. Teko pra-

ti. Lietuvoje yra gan mažos pragyvenimo ir gamybos kainos, kurios

leisti keletą dienų be miego - tol, kol buvo ištaisytos visos kritinės

leidžia kurti didelius žaidimus su minimaliomis investicijomis.

klaidos. Iki pat šiol vis dar stengiuosi kuo dažniau taisyti, tobulinti

Negana to, gera transporto infrastruktūra ir atviros sienos leidžia

ir atnaujinti žaidimą, kad naujai jį radęs žaidėjas tokios patirties

greitai ir nebrangiai skraidyti į kitas šalis, lankyti tarptautines

neturėtų.

parodas, o buvimas Europos Sąjungoje palengvina partnerių iš kitų šalių paiešką, padeda apsaugoti intelektinę nuosavybę Europiniais

Kaip tau atrodo, kodėl pasaulio pabaigos tema ne tik žaidimuose, tačiau ir filmuose bei serialuose tampa vis populiaresnė?

įstatymais. O kur dar galimybės dalyvauti įvairiose ES finansavimo

Sunku atsakyt į tokį klausimą, kai kalbame apie kitas medijas.

Pabaigai iš serijos, kas būtų, jeigu būtų... Tavo patarimas norintiems išgyventi postapokalipsėje.

Tačiau, manau, kad turiu atsakymą, kodėl šis žanras populiarus

programose...

žaidimuose. Išgyvenimo tipo žaidimai tapo populiariais dėl savo atvirumo. Tai žaidimai, kuriuose žmogui suteikiama laisvė daryti

Na aš labai tikiuosi, kad postapokaliptinis scenarijus liks tik

viską, kas tik šauna į galvą. Gali eiti kur tik nori ir bandyti išgyventi

kompiuteriniuose žaidimuose ir niekada nepasieks realaus mūsų

virtualiame pasaulyje įvairiausiais į galvą šaunančiais metodais.

gyvenimo. Bet galiu pasakyti, kad „Withstand“ kūrimo proceso

Kiekvieną kartą žaidžiant tą patį žaidimą įvykių grandinė nebūna

metu labai dažnai skaičiau įvairias išgyvenimo knygas, su tikslu

vienoda - kaskart tai tampa nauju nuotykiu.

rasti ten kažkokios įdomios medžiagos, kurią galima būtų panaudoti. Teko perskaityti tiek oficialias šalių ar kariuomenių išleistas

Sakykime, „Withstand: Survival“ tampa pasauliniu hitu ir atneša tau kalną pinigų. Koks būtų sekantis tavo projektas?

knygas, tiek hobby leidinius ir supratau, kad vieno gero patarimo neužtenka. Tie leidiniai turi galybę įdomios informacijos, su kuria reikėtų susipažinti net ir tiems, kurie nekuria savo postapo-

Jeigu „Withstand“ iš tikrųjų sulauktų tokios didelės sėkmės, aš,

kaliptinių istorijų. Tikrai verta žinoti, kaip suteikti pirmąją pagalbą,

manau, kad nebūtų tikslo iškarto viską mesti, bėgti ir daryti visiškai

kaip saugoti maistą, ką daryti jeigu jus užpuolė laukinis gyvūnas ir

naujo projekto. Idealiausias variantas būtų vystyti jau esamą

taip toliau.

žaidimą ir toliau, kurti ir pardavinėti papildomą turinį. Taip pat, manau, su mielu noru investuočiau į kitas potencialias komandas ir jų naujus projektus.

Dėkojame Egidijui už pokalbį ir linkime jam sėkmės. Jei jus sudomino „Withstand: Survival“, kviečiame prisijungti prie pirmosios žaidėjų bangos „Steam“ puslapyje. Taip pat kviečiame pasekti žaidimą socialiniuose tinkluose.

Protagonistas | vasara 2020

Kaip kompiuteriniai žaidimai prisidės prie KOVOS su klimato kaita | Ignas vieversys

Kaip kompiuteriniai žaidimai prisidės prie KOVOS su klimato kaita

Ignas Vieversys

Nuo mažų dienų apsėstas video žaidimais, nuo vidurinės – rašymu apie juos. Nepamainomas kino geek‘as, sausų pusryčių entuziastas. Portalo „DFCitas“ autorius.

Pirmą kartą besigrožėdamas pernelyg detaliais gamtos vaizdiniais 2019-ųjų „Netflix“ dokumentikoje „Our Planet“, neturėjau žalio supratimo, jog greitu metu mano pašonėje nenorom „apsigyvens“ miniatiūrinė, tačiau garsi (tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme) švedų aktyvistė. Jei šios dokumentikos pasirodymas, kaip tirpstantys Arkties ledynai, būtų bent šiek tiek pasislinkęs, kiekvieno magiško epizodo džiaugsmas būtų pasiglemžtas į ekraną staiga įžengusios žurnalo „Time“ metų personos „Oskaro“ vertų monologų.

Kad ir kaip dangiškai atrodė snieginiai

mai akcentuojami. Kitaip sakant – Greta

reiškia woke kultūra. Visgi, turiu pripažinti,

leopardai 4K rezoliucijoje, fone skambant

Thunberg šią dokumentiką būtų pavertusi

jog šio asmens bei pastarųjų matytų filmų

epinėms, audioporno lygio melodijoms

taikaus piketo plakatu, o pro „Netflix“

– ypač „First Reformed“ (2018) – kritika

bei žymiojo gamtos istoriko angelo balsu,

reitingus praūžusi lyg bengališkas taifūnas.

tapo mano sąžinės dalimi, kaip mašinos „dalimi“ tampa ant priekinio stiklo pri-

David Attenborough, įžvalgoms, kritikai skundėsi, jog globalinis atšilimas ir kiti

Nesijaudinkit, daugiau šio vardo ne-

žmonijos padariniai nebuvo pakanka-

minėsime; nei bandysime išsiaiškinti, ką

70 Protagonistas | vasara 2020

siploję, nenukrapštomi moskitai.

Kaip kompiuteriniai žaidimai prisidės prie KOVOS su klimato kaita | Ignas vieversys

The legend of zelda: breath of the wild

Turėdamas omeny, jog net pats Amerikos

kaip visų tėvų taip mėgstamas „Grand

Kodėl tuomet nepradėjus nuo kompiute

prezidentas pagaliau pripažino globalinio

Theft Auto“, už savanaudiškus poelgius –

rinių žaidimų, kurių pagrindinė publika

atšilimo egzistavimą (tačiau, žinoma,

mašinos pagrobimus, apiplėšimus, masinę

yra žmonijos ateitis? Ne, kalbu ne apie

neigia prie to prisidėjęs) ir tai, kad video

destrukciją – gan greitai ir aiškiai leidžia

„Fortnite“. Jei manai turįs globalinio atši

žaidimų „kelialapiai“ nebaudžiamai leidžia

suprasti padarinių rezultatus, visai kaip

limo sprendimą, kodėl gi nepratestavus jo

negyvenamas salas, Afrikos savanas, net

realiame gyvenime. Priešingai nei pradi

viename iš labiausiai prieinamų, didžiausią

UNESCO rezervatus paversti vienkartinėmis

nėse klasėse ar „Angry Birds“ žaidimuose,

auditoriją turinčių žaidimų – „Minecraft“.

„smėlio dėžėmis“, pagalvojau, jog būtų

didėjantis žvaigždučių skaičius čia nesim-

Prieš kelerius metus programavimo stu-

įdomu pažvelgti, kaip ši interaktyvi medijos

bolizuoja puikiai atliekamo progreso.

dentas Nick Porillo, įkvėptas klimato kaitos mokslo paskaitų, būtent taip ir padarė:

rūšis gali prisidėti kovoje prieš globalinį atšilimą iki mūsų planetai pavirstant

Likusieji žaidimai – Bioshock‘ai, Witch-

sumeistravęs ne itin originalaus pavadi

į postapokaliptinį pasaulį, aprašomą

er‘iai ar Undertale‘ai – veikia visiems gerai

nimo, tačiau veiksmingą žaidimo mod’ą

tolimesniuose žurnalo puslapiuose.

pažįstamos karmos principu: jei pasek-

„GlobalWarming“, jis ėmė šviesti jaunuo-

mės ir matomos žaidimo eigoje, moralūs/

sius geimerius jiems pažįstama kalba.

Virtualus pasaulis viso labo veikia kaip

amoralūs pasirinkimai yra sumuojami ir

simuliacija, kurioje mūsų pasirinkimai

atskleidžiami gavus vieną iš galimų pa-

Šis papildymas ne tik prideda CO2 ly-

(dažniausiai) turi vienokias ar kitokias

baigų, atspindinčių mūsų moralę.

gio matuoklį, kurio rodmenims įtaką

pasekmes. Vieni kompiuteriniai žaidimai,

daro kiekvienas žaidėjo veiksmas – nuo

Protagonistas | vasara 2020

Kaip kompiuteriniai žaidimai prisidės prie KOVOS su klimato kaita | Ignas vieversys metalo lydymo iki medžių sodinimo, – bet ir efektingai supažindina su realiomis globalinio atšilimo pasekmėmis: staigiu vandens lygio kilimu ar negailestingais miškų gaisrais. Panašiai kaip to siekia paskutinis brandesnio, politiškesnio bei ne tokio kampuoto „Civilization 6“ papildymas „Gathering Storm“, užbėgęs už akių turtingiausiam pasaulio magnatui, „Amazon“ įkūrėjui Jeff Bezos, pasiūliusiam išskraidinti žmoniją į orbitą – verčiant „naują puslapį“, pamirštant kasmet didėjančią pasaulinę temperatūrą bei mokesčius už šilumą. Visgi šansai, jog žaidėjai po poros valandų įmantraus žongliravimo CO2 skalėmis – sodinant šešiakampius maumedžius ar posėdžių salėje stengiantis atkalbėti

Minecraft

australus nuo iškastinio kuro sąnaudų viršijimo – taip pat atsakingai pradės

Antra vertus, Romano jugoslaviški juokeliai

ne taip detaliai, tačiau efektingai (beveik)

yra maži. Tam yra dvi priežastys.

neskamba taip blogai, kaip daugelio anks

visada galima pasiekti patepliojus krauju

tyvųjų žaidimų povandeniniaii lygiai ar

ant sienų stambiu, bauginančiu šriftu,

Visų pirma – jei tai nėra smagi žaidimo

„The Legend of Zelda: Breath of the Wild“

iškeitus tekstą į garsinius įrašus, arba dar

ginklų lūžimo mechanika, kurios bereika-

geriau – visa tai minimalistiškai nupasako-

lingas egzistavimas vardan žiupsnelio

jant per žaidimo pasaulį. Paslaptingasis

realizmo ar tiesiog prastas įgyvendinimas

2016-ųjų „Inside“ yra nebylus bei neverčia

iki šiol glumina.

skaityti, tačiau šio žaidimo pasakojimas,

žiūrėti į šiltnamio efektą už ekrano ribų,

mechanikos dalis, kad ir kokia interaktyvi ar apgalvota, ji mažai kam terūpės, gal net erzins. Man patiko idėja, jog brangusis pusbrolis Romanas norėjo manęs kaip savo boulingo kompaniono („Grand Theft Auto IV“ žaidime). Tačiau mūsų santykiai greitai pavirto į ignoruojamus skambučius, o „Rockstar“ studijos raginimas pasisocia linti vietoj to, jog „Didįjį obuolį“ paverstum nuosava smėlio dėže, liko ten pat kur ir apmokymų metu numušti kėgliai.

kad ir kiek vietos palikta interpretacijai, yra Antra, ir tai ypač svarbu, – priversti žaidėją

labiau intriguojantis nei dauguma pastarų-

užsiimti ne itin jaudinančia veikla, kad ir

jų didelio biudžeto žaidimų.

kaip aiškiai bei efektingai yra pavaizduota jos nauda, yra velniškai sudėtinga. Pagal-

Jei skaitymas žaidimuose dažniausiai

vokit, kiek kartų per visus šiuos metus bu-

yra lyg namų ruoša, geresniais atvejais –

vot raginami skaityti „atsitiktinai“ paliktus

malonus atokvėpis nuo mygtukų maigymo,

dienoraščius, rankraščius; kai visa tai, nors

vis vien nestimuliuojantis atsiversti tikros knygos – kiek šansų, jog jaunieji žaidėjai išmainys magiškus drakonus, antikinius skeletus į kovą su klimato kaita – tiek realiam, tiek jiems iki paskutinio kubelio pažįstamam pasauly? Galbūt per siaurai mąstome. Kad ir kokie bauginančiai fotorealistiški peizažai šiais laikais yra atkuriami žaidimuose, tai neatgrasys kasdienio piliečio nuo noro pažlibyti akutėmis į krištolo ryškumo originalą, taip (neišvengiamai) prisidedant prie išmetamo anglies dioksido problemos ar masinio, visa naikinančio turizmo (Venecija, jei tik nebūtų apsemta, manau pritartų). Kaip tuomet įtikinti kaimyną ar „World of Warcraft“ raid‘o bendražygius imtis veiksmų iki virtuali, vis daugiau pikselių įgaunanti fauna, turtingumu pralenks mirštantį, realų jos atitikmenį?

Grand theft auto V

72 Protagonistas | vasara 2020

Kaip kompiuteriniai žaidimai prisidės prie KOVOS su klimato kaita | Ignas vieversys

Uncharted 4 Gal mūsų mylima industrija ir neturi

Kad visa tai atrodytų dar absurdiškiau,

Kol tai neliečia kasdienio civilio ir kol nėra

tokios gamtosaugai atsidavusios personos

prie visos šios imersijos pridėk

aišku, su kuo turime reikalų (visai kaip

kaip DiCaprio, su beribėmis kišenėmis ir

„smegenų-kompiuterio technologiją“,

klasika tapusiame John Carpenter susuk-

visais įmanomais pasaulio kontaktais, jog

apie kurią užuolankomis ne per seniausiai

tame „The Thing“ (1982), vien taikių pro-

suklijuotume „Before The Flood“(2016) –

užsiminė tiek robotiškasis socialinių tinklų

testų ir barimo pirštu nepakaks; per ekraną

dokumentinio aktoriaus raginimo atsibusti

valdovas Mark Zuckerberg, tiek žaidėjų

matomų globalinio atšilimo padarinių

(ten ir Obamą išvysi) - lygio žaidybinį ati-

gretose sumitologintas „Half-Life“ serijos

– vienas po kito kylančių miškų gaisrų,

tikmenį. Visgi savo amunicijoje turime kai

tėvelis Gabe Newell.

potvynių – taip pat. Seniausiai turime visus duomenis, visas reikalingas prevencines

ką geresnio – imersiją („visiškai įtraukianti patirtis, dažnai naudojanti 3D animaciją“ –

Jei tai, ką jie nupasakojo, yra tiesa, dėl šios

priemones – vienintelė trūkstama jungtis

Oksfordo žodynas).

per-daug-baisu-kad-būtų-tikra tech-

yra žmogus ir tinkamas virtualios realy-

nologijos reklamos ne tik turės greitesnę

bės panaudojimas nematomos grėsmės

Ilgai sukau galvą, koks būtų tinkamesnis

prieigą prie mūsų slapčiausių troškimų, bet

vizualizacijai.

būdas kovoti prieš šią neapčiuopiamą

ir leis virtualioms patirtims, kaip aukščiau

grėsmę pasitelkiant žaidimo kūrimo įran

minėtajai, tiesiogiai sąveikauti su smege

Tik laiko klausimas, kuomet šio „judėji-

kius. Tada prisiminiau pirmąją bauginančią

nimis būdais, kurie atrodys atkeliavę tiesiai

mo“ aktyvistai, vedami jaunosios švedės

patirtį žaidžiant „Richie’s Plank Expe

iš filmo „Demolition Man“ (1993). Tuomet

rūstybės, savo atsidavimu primenančios

rience“, naudojantis tikra medine lentele,

pasąmonėje vykstantis metažaidimas,

„Princess Mononoke“ (1997) iš „Studio

ir supratau, jog galbūt atsakymas slypi

kiekvieną kartą stengiantis įsilieti į vir-

Ghibli“ animacijos, pasibels ir į mūsų,

virtualiam „liepto gale“.

tualią simuliaciją, skambės kaip praeities

žaidėjų, duris. Jie reikalaus sumažinti

dalykas.

interneto sąnaudas, pamiršti 4K raiškos ekranus, elektrą ryjančius VR prietaisus...

Tinkamai žaidžiant imersiškus siaubo, ypač virtualios realybės žaidimus, ta baimė lieka

Daugelis apie tai nepagalvoja, tačiau

Jei iki tol neturėsim veiksmingo atsakymo,

su mumis ir už ekrano ribų – persekioja

kalbant apie globalinį atšilimą, verta

kuo galim prisidėti, ne tik nukentės neri-

einant tamsiais koridoriais iki tualeto ir

atsigręžti į Šaltojo karo laikotarpį. Norint

botas žaidimo laikas, už realybę ryškesnės

atgal. Kodėl gi „atvirkštine inžinerija“

pamatyti tikrą, nepažabotą Amerikos bei

grafikos, „Overwatch“ rank‘ai, bet prie

nepanaudojus tos pačios technologijos,

kitų didžiųjų šalių kovinę dvasią, pasaulis

visų egzistuojančių apribojimų prisidės

pasitelkiamos virtualiam, itin veiksmingam

turi jausti kasdienę, apčiuopiamą, grėsmę.

papildomas – elektros sąnaudų limitas.

fobijų gydymui, ne pagal paskirtį –

Jankiai nežinojo apie karo mastą, kiek tai

priverčiant žmones dirbtinai išgyventi tai,

gali trukti ar kainuoti; tačiau aiški varžovo

Tuomet net ir tie patys multimilijar-

ko, tikėkimės, neteks realiai patirti mūsų

egzistencija, diena iš dienos ore tvyrantis

dierių, filantropų pasiūlymai išskraidinti

palikuonims? Tik pagalvokit: pripučiamas

pavojus veikė kaip iki pat mėnulio nuskrai

žmoniją į beribį kosmosą, paliekant Žemę

vaikiškas baseinas, šlakelis H2O vandens

dinęs stimuliantas.

savarankiškai „gydytis“, kad ir kaip tai

lygio kilimui susimuliuoti, ir mes viena

nehumanitariškai skamba, nebeatrodys

koja ten!

taip absurdiškai.

Protagonistas | vasara 2020

„Death Stranding“ ir dar viena Hideo Kojima pranašystė | Donatas Pocius

„Death Stranding“ ir dar viena Hideo Kojima

Donatas Pocius

Viešosios politikos tyrėjas ir jaunojo fantasto tėtis, jau beveik nustojęs skaityti knygas ir žiūrėti serialus, bet vis dar bandantis atrasti laiko pageiminti

pranašystė Kai pasaulis keičiasi, didėja neapibrėžtumas, vyksta revoliucijos, žmonėms natūraliai norisi visur ieškoti paralelių, faktų, nuomonių, bandant susivokti, kaip viskas bus toliau. Tokia jau žmonių prigimtis – pokyčiai mažai kam patinka, visada norisi pažįstamumo, apibrėžtumo, gebėjimo suprasti. Kai kurie to ieško moksle, kiti istorijoje, filosofijoje, dar kiti – mene.

74 Protagonistas | vasara ruduo 2020 2020

„Death Stranding“ ir dar viena Hideo Kojima pranašystė | Donatas Pocius COVID-19, koronavirusas, SARS-Cov-2 – kaip jį bepavadinsi, tai yra reiškinys, keičiantis pasaulį panašiai, kaip rugsėjo 11-oji ar Sovietų Sąjungos griūtis. Tad ir šiuo atveju, žinoma, daug kam kilo klausimas, ką reikia pažiūrėti, perskaityti, sužaisti, kad visi tie kasdieniai pokyčiai būtų nors kiek suprantamesni? Albert Camus knyga „Maras“ ir 2011-ųjų filmas „Contagion“ buvo turbūt populiariausi ir tikrai puikūs pasirinkimai. O ką rinktis žaidimų gerbėjams? „The Last of Us“? „Pandemic“? „A Plague Tale: Innocence“? Gal ir neblogi žaidimai. Tačiau norėtųsi ne tik kažko, kas kalba apie užkrečiamas ligas. Tikrai puikus ir aktualus dabartinei situa cijai meno kūrinys turėtų padėti suprasti kitus žmonijai kylančius iššūkius. Pati epidemija yra tik milžiniško pokyčių ledkalnio viršūnė. Būtent todėl mano pirmasis pasiūlymas bandant atrasti sąsajų su koro-

Death stranding

naviruso situacija būtų „Death Stranding“ – postapokaliptinis japono Hideo Kojimos fantazijos vaisius, kuris šiaip jau apie jokias epidemijas tiesiogiai apskritai nekalba. Jei nebūtų vienas iš talentingiausių pasaulyje žaidimų kūrėjų, Kojima galėtų susikurti neblogą karjerą kaip būrėjas ar tiesiog futurologas. Savo „Metal Gear“ ir „Metal Gear Solid“ serijoje, besitęsiančioje nuo 1987 metų, jis sugebėjo išpranašauti tokius dalykus, kaip visuotinį valdžios vykdomą piliečių skaitmeninį sekimą, dronų naudojimą bombardavimui, fake news fenomeną, socialinių tinklų iškilimą ir kitus sociali nius, politinius ir karinius pokyčius. Nenuostabu, kad 2019-ųjų lapkritį išėjus naujam jo kūriniui (pirmą kartą su nauja asmenine studija „Kojima Productions“, sukurta po to, kai dėl kūrybinių skirtumų išsiskyrė keliai su gigantu „Konami“), kritikai ir žaidimų mėgėjai puolė analizuoti, ką gi Kojima norėjo pasakyti šįkart. Kas gi galėtų būti tas naujas visuomenės pokytis, kurį jis prognozuoja? Žaidimo esmė yra tokia. Po apokaliptinio kataklizmo (kuris yra susijęs su tuo, kad gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai susiliejo, ar panašiai – suprasti visus tuos ezoterinius terminus labai sunku, o šio straipsnio tikslams ir nebūtina) JAV visuomenė, ekonomika, ir kone visa infrastruktūra sugriuvo (apie kitas valstybes nėra jokios informacijos). Nebėra ir vieningos

valstybės – tik atskiri miestai, neturintys

ir prisilietimo fobiją. Pristatinėti krovinius

tiesioginio susisiekimo ar galimybės

nėra vienintelis Sam‘o tikslas – jis bando

bendrauti tarpusavyje. Išeiti į lauką beveik

dar ir suvienyti Ameriką, atkurdamas

niekas nedrįsta, nes ten yra daugybė

kažkokį lyg ir ezoterinį internetą, vadinamą

grėsmių: a) juodos, į dervą panašios

chiral network. Kojimos veikėjų vardai kaip

anapusinės pabaisos, vadinamos BTs

visada yra tokie pat subtilūs, kaip beisbolo

(„beached things“), gali nusitemp-

lazdos smūgis per pakaušį. „Sam“ simboli-

ti į pražūtį; b) siautėja proto netekę ir

zuoja Uncle Sam – Ameriką, „Porter“ – jo

priklausomybę daiktams turintys plėšikai,

profesiją, o „Bridges“ – siekį suvienyti

vadinami MULEs – per jų teritoriją geriau

Ameriką iš naujo. Taip, Make America Great

neiti, nes jie gali iš tavęs pagrobti bet kurį

Again, tam tikra prasme.

krovinį; c) lietus yra ne šiaip lietus, o pa greitina visko, ką paliečia, senėjimą;

Iš esmės žaidėjas dirba vienas, bet nėra

d) nėra jokios infrastruktūros ir norint kur

taip, kad niekas nepadėtų. Vienas iš

nors nueiti gali tekti kabarotis per kalnus ir

įspūdingiausių „Death Stranding“ ele-

upes, kur galima paskęsti arba sušalti. Ir tas

mentų yra tai, kad žaidimas yra visada

kabarojimasis žaidžiant yra realiai sunkus

prisijungęs prie interneto, ir tai išnaudo-

– tai yra turbūt geriausiai žygius per kalnus

jama gana netradiciniu būdu. Tiesiogiai

atspindintis žaidimas rinkoje, pereiti per

su kitais žaidėjais bendrauti galima, bet

tarpeklį su kroviniu yra tikrai sudėtinga ir

neįprastai – tik šūktelėti į bekraštį eterį ir

reikia nuolat dirbti spaudant mygtukus. Jei

sulaukti atsakymo arba ne. Užtat galima

mėgstate haikinti – tikrai rekomenduoju.

dalintis ištekliais ar priemonėmis. Tarkime, eini, gabeni ypač svarbų krovinį, ir staiga

Bet išlįsti į lauką bijo ne visi. Žaidimo

gili upė, o tilto nėra, kopėčių, kurias gali

herojus yra kurjeris, vardu Sam Porter

ma permesti per ją, irgi nebeturi. O tada

Bridges (aktorius Norman Reedus, daug

pamatai, kad tolėliau yra kito žaidėjo pa-

kam pažįstamas iš „The Walking Dead“).

liktos kopėčios. Galima jomis pasinaudoti.

Jis nepaiso visų tų priežasčių nebūti lauke

Arba matai, kad stovi įsmeigtas kelio ženk

ir pristato žmonėms krovinius – nuo picos

las, kuris, sakydamas „keep on keeping

iki kraujo perpylimui. Kai žaidėjas atneša

on“, pakelia motyvaciją ir kartu ištvermę.

krovinį, jį reikia nuleisti žemyn į bunkerį,

O galbūt randi išteklių kupiną saugyklą,

o siuntinio gavėjai tiesiogiai su kurjeriu

prie kurios gali ir pats prisidėti, o joje –

nebendrauja, tik hologramomis. Sam‘as

kažkieno paliktą motociklą ar automobilį.

per daug dėl to nesisieloja, mat jis turi dar

Tačiau turbūt geriausiai toks bendradar-

Protagonistas | vasara 2020

„Death Stranding“ ir dar viena Hideo Kojima pranašystė | Donatas Pocius

Death stranding biavimas atsiskleidžia kuriant didesnius

pasaulis yra labai atšiaurus ir piktas, iš ki-

O, šventas naivume. Šįkart pranašystė

jungtinius projektus – kelius, tiltus ar ter-

tos – tokiomis keistomis sąlygomis santy-

buvo kur kas labiau tiesioginė, be jokių

minalus. Žinoma, galima bandyti atstatyti

kiai tarp žmonių yra labai nuoširdūs ir šilti.

perkeltinių prasmių. Nepraėjo net trys

kelią vienam, bet išteklių reikia labai daug,

Nors tų žmonių, išskyrus vieną kitą, fiziškai

mėnesiai, o „Death Stranding“ pasaulis

sunešioti tiek metalų ar keramikos užtruktų

per visą žaidimą žaidėjas nesutinka.

didele dalimi tapo realybe. Pabandykime pavardinti sutapimus.

valandas. Bet gali sudėti tiek, kiek turi, o po poros dienų prisijungęs matai, kad kelias

Taigi, dar kartą apibendrinkime. Bijodami

atstatytas, nes kiti žaidėjai prisidėjo savo

nematomos grėsmės, žmonės visą savo

Žmonės užsidarė nuo grėsmės. Gal ne

ištekliais.

laiką praleidžia užsidarę, niekada neišlen-

bunkeriuose, tik savo namuose, bet visgi.

da į lauką, vieni su kitais bendrauja tik

Prisilietimo bijome visi – to poros metrų

Ir už pristatymus, ir už visokią pagalbą

vaizdo komunikacijomis. Lauke vaikšto

atstumo laikomės sąžiningai. Hologramų

atsiskaitoma yra ne pinigais, o... laikais.

tik drąsiausi – kurjeriai, kurie ir nešioja

kaip ir nelabai naudojame, bet vaizdo

Taip, tokiais pačiais, kaip feisbuke. Gauni iš

visiems viską. Žmonės tarpusavyje dalijasi

skambučiai tapo nauja norma ir mada,

kažkieno kopėčias – laikini. Tavo atstatytą

priemonėmis, ištekliais, organizuoja kartu

ir kone visiškai pakeitė bet kokį fizinį

kelią naudoja kiti žaidėjai – gauni laikų.

didelius projektus, siuntinėja vieni kitiems

kontaktą.

Naudos iš to lyg ir jokios – čia ne pinigai,

palaikančias žinutes ir už gerus darbus

nieko nusipirkti negali. Tiesiog kažkieno

dalijasi laikais. Kažkur girdėta, ar ne?

išreikšta padėka. Ir apskritai žaidime su-

Kurjerio profesija per naktį tapo reikalingiausia ir gerbiamiausia. Kai kuriems

lauki daugybę, daugybę dėkingų ir džiugių

Žaidimui pasirodžius, kritikai spėliojo:

mūsų iš jų rankų gaunama siunta ilgai buvo

laiškų, daugybę pagyrų, kokį nuostabų

„hmm, gal Kojima taip bando komentuoti

vienintelis būdas gauti prekių, kurios bū-

darbą tu darai. Žaidimo žmonės neturi itin

apie radikalėjančią politiką? Platformų

tinos išgyvenimui. Kitiems – tiesiog šiaip

daug pramogų ir kurjerio atnešama siunta

ekonomiką? Socialinių tinklų ateitį ir

smagiausias savaitės įvykis.

jiems dažnai yra įdomiausias įvykis per ilgą

kišimąsi į privačius gyvenimo aspektus?

laiką, po kurio jie kontaktuoja su žaidėju

Darbuotojų išnaudojimą, o gal kaip tik

Kai kurie iš mūsų išprotėjo dėl prekių ir

ir informuoja apie tai, kaip jiems sekasi.

savanorystę? Donald‘o Trump‘o valdymą?

puolė pirkti grikius bei tualetinį popierių.

Taigi, iš vienos pusės „Death Stranding“

Apie ką jis čia?“

Valstybiniu lygmeniu tokiomis prekėmis

76 Protagonistas | vasara 2020

„Death Stranding“ ir dar viena Hideo Kojima pranašystė | Donatas Pocius tapo testai, apsauga, plaučių ventiliatoriai. Svarbias siuntas, keliaujančias iš Kinijos į įvairias pasaulio šalis, kai kurios tranziti nės valstybės ėmė sulaikinėti prie sienos ir konfiskuoti savo reikmėms. Visiškai kaip pakvaišę MULEs, grobiantys žaidėjų krovinius. Nors esame žymiai labiau atsiskyrę, taip pat tapome ir kur kas labiau susivieniję. Sienos uždarytos, durys užrakintos, bet ar atsimenate, kada dar jautėme tiek daug bendražmogiškumo? Mes kur kas labiau domimės, kaip gyvena žmonės už tūkstan čių kilometrų. Kad ir laukiant vaistų ar vakcinos – aha, o tai kinai jau kažką turi? O amerikiečiai? Kaip banga Italijoje, jau nuslūgo? Kiek mirčių šiandien JAV? Beveik nematome kitų žmonių, bet palaikome

Death stranding

vieni kitus taip, kaip seniai neteko matyti. Septintą vakaro einame į balkonus ir plojame medikams. Dėkojame prekybos centrų darbuotojams. Renginių organizatoriams sakome, kad gali negrąžinti pinigų už bilietus, mes palauksime ir kitos datos. Seneliams ir saviizoliacijoje esantiems padedame nusipirkti produktų, apmokėti sąskaitas ar sutvarkyti kitus reikalus. Net ir tas dalijimasis ištekliais bei didelių darbų darymas kartu tapo pastebimas kaip niekada – nors labdara ar minios finansavimas jau yra gana seni dalykai. Prisidėdami keliais eurais, suaukojome milijonus apsaugos priemonių pirkimui –

lygiai taip, kaip krūva žaidėjų „susimeta“

pakankamas kiekis plaučių ventiliatorių ir

kelio statyboms žaidime. Panašiai kaip ir

respiratorių – ir mes taip pat kaip ir „Death

„Death Stranding“ viduryje laukų esančioje

Stranding“ Amerika būsime „great again“.

saugykloje galima rasti kažkieno paliktus

Koncertuosime, vakarieniausime restora

įrankius, laiptinėse ne kartą teko matyti

nuose ir keliausime po pasaulį su dviguba

kažkieno paliktas pačių siūtas kaukes su

jėga.

raginimu imti ir naudotis. Neišdavinėsiu „Death Stranding“ pabaigos. Galiausiai, viltis atsitiesti ir atsikurti yra

Bet ne tik ji, o ir visas žaidimas atspindi,

panaši. Ekonominiai rodikliai baisoki, bet

mano manymu, postapokalipsės esmę.

rinkos laikosi (bent jau mano rašymo laiku)

Žmonija vieną dieną neišvengiamai žlugs,

neblogai. Investicijos atsistatymui didžiu

pasaulio pabaiga vis tiek ateis. Tai yra

lės. Nors šiemet prognozuojamas kritimas,

nepaneigiamas faktas. Tolimos atei-

kitiems metams beveik visas pasaulis

ties scenarijus yra gana gerai žinomas ir

tikisi didelio augimo. Vakcina, vaistai,

visiškai negailestingas. Bet postapokalipsė pagal apibrėžimą reiškia, kad pasaulis dar nesibaigė. Tikroji pasaulio pabaiga neturi jokio „post“. Taip yra ir dabar. Galbūt dabar (ar epidemijos įkarštyje) žmonija yra šiek tiek arčiau žlu gimo negu buvo vakar, bet ta paskutinioji diena dar ne šiandien. Postapokalipsė yra ne žlugimas, o viltis, kad mes esame stiprūs ir atsitiesime. Kad milžiniškas pokytis, kurį visada patiria postapokaliptinių kūrinių pasauliai, bus į gera. Jis reikalingas tam, kad ne tik atstatytume tai, kas buvo, bet ir išeitume iš krizės protingesni ir geresni. Koronaviruso atveju – labiau vertinantys santykius tarp žmonių. Daugiau besidalijantys. Geriau sugebantys dirbti dėl bendro tikslo. Labiau dėkingi savo herojams. Turime tapti ne „great again“, o „even greater“. Rašydamas šias eilutes 2020-ųjų balandį, to ir linkiu bei tikiuosi. Išgyven-

Death stranding

kime savo mini postapokalipsę drauge.

Protagonistas | vasara 2020

O kas, jei apokalipsė? Ką aš vaikui pasakočiau apie buvusį geimergyvenimą (3 dalis) | Adomas Rutkauskas

O kas, jei apokalipsė? Ką aš vaikui pasakočiau apie buvusį geimergyvenimą

3 dalis

Adomas Rutkauskas

Oldschool geekas, nerdas, o kai darbas priverčia - modernių technologijų žurnalistas

Na ką, prisišnekėjom apokalipsę? Tiesa, ji pasirodė esanti gerokai kitokia, nei dažnai rodyta įvairiuose filmuose, knygose ir žaidimuose – nemažai daliai va tokia, kokia ji dabar buvo Lietuvoje, gi iš tiesų visai nebuvo baisi. Tiesą sakant, gal net ir savotiškai jauki – sėdi sau namie, daug valgai, žiūri „Netflix“ ir geimini. Aišku, neramina rytojus – bet tiesą sakant, kada jis iš tikrųjų buvo visiškai ramus ir užtikrintas? Tai yra straipsnis iš ciklo apie tūkstantmečių

mai. Tad šįkart apie tai ir pakalbėsime

ar cRPG. Nes nors stalo vaidmenų žaidėjų

sandūros (1995-2005 m.) žaidimus, kuriuos

– kompiuterinius vaidmenų žaidimus,

bendruomenė Lietuvoje devyniasdešimtai-

žaidė karta, pradėjusi savo geimerių gyveni

sutrumpintai vadinamus RPG.

siais ir nebuvo itin gausi, ji vis dėlto buvo – ir žaidė lietuviškuosius Kastyčio Beito

mą dar priešinternetinėje eroje. Beje, tais laikais, apie kuriuos šiame

„Karius ir Magus“, D&D, nors daugiau-

Tik va, sėdėjimas namie išties plėšia

straipsnyje bus daugiausia kalbama, t. y.

sia, žinoma – GURPS. Bet tai – daugiau

stogą. Bet va šioje vietoje labiausiai ir gali

šimtmečių ir tūkstantmečių sandūrą, bent

sistemos, o ne pasauliai, tad pasakymas,

pagelbėti eskapizmas, o ypač – labiausiai

jau pradžioje kalbantis tarp geekų neretai

kad žaidi „Vampire the Masquerade“ ir

išgryninta jo forma: vaidmenų žaidi-

reikėdavo net patikslinti – kalbi apie RPG

„Fallout“ galėjo reikšti tiek kad rūgsti prie

78 Protagonistas | vasara 2020

O kas, jei apokalipsė? Ką aš vaikui pasakočiau apie buvusį geimergyvenimą (3 dalis) | Adomas Rutkauskas 2-ąją dalį skaitykite trečiajame Protagonisto numeryje!

„Might and Magic“ žemėlapis iš japoniško žaidimo leidimo pakuotės

kompo, tiek kad barškini dvidešimtbriau-

yra gerokai daugiau nei actionas skirtingose

įvykdymą (paprasčiausiai visus išdaužyti ar

niais kauliukais ir pieštuku braukai savo

aplinkose.

įkalbėti taip, kad tau dar primokėtų už tai, ką ir taip ruošeisi padaryti?).

character sheetą. Dėl to ir reikėjo tikslinti – RPG ar computer-RPG?

Fallout & Fallout II

Bet žinoma, plintant kompiuterijai, raidė

Kai manęs kas paklausia, kokį žaidimą

niūruma, dykynių vienatvė, depresija – na,

c ilgainiui nukrito – stalo vaidmenų žaidi-

laikau tobuliausiu kompiuteriniu žaidimu

kas gi negriebtų tokio saldainiuko?

mus liko žaisti dešimtys ar geriausiu atveju

ever, atsakymas suvaikšto kiek lėčiau nei

„Fallout“ ne veltui turi savo firminį kolo-

keli šimtai, o didžioji dalis (bet persiden-

per 5G ryšį (nes, žinokit, 5G latency yra

ritą – metalo rūdžių tonus. Tai rūdijantis,

gianti su žaidžiančiais stalo RPG) paniro į

greitesnis už žmogaus neuroreakciją), bet

dūlantis pasaulis, skendintis radioak-

kompiuterinius pasaulius.

užtat yra tvirtas – man tai yra pirmi du

tyviame irime ir vienišume.

Na ir žinoma, pasaulis. Jo atmosfera,

„Fallout“. Ir šalia tokio beviltiškumo bei niūrumos –

Tačiau bent jau man stalo RPG padarė didelę įtaką. Ir dėl to šiame tekste nerasite

O čia dar toks sutapimas, kad tai yra ir kuo

progresyvios retrofuturistinės technologi-

nei „Diablo“, nei panašių į jį – nes kiek tik

tikriausias, neabejotinas RPG – su daugybe

jos bei iš po žemių tarsi pirmasis pavasario

norite pykite, tačiau mano įsitikinimu RPG

kelių į personažo vystymą ir užduočių

stiebas besikalanti nauja civilizacija (ar

Protagonistas | vasara 2020

O kas, jei apokalipsė? Ką aš vaikui pasakočiau apie buvusį geimergyvenimą (3 dalis) | Adomas Rutkauskas mikrocivilizacijos). Nes mano numylėtas fantastikos rašytojas David Brin (lietuviškai turime tik kadaise išleistą „Išaukštinimo karo“ dvitomį) apie postapopkalipses yra pasakęs vieną labai teisingą dalyką: daugelis jas vaizduoja absoliučiai klaidingai. Daug kas kuria postapokaliptinį pasaulį tokį, tarsi visi jo gyventojai būtų patenkinti esama padėtimi ir siektų išlaikyti postapokaliptinį status quo. Dabar gi pažiūrėkime į mažąją koronavirusiškąją apokalipsę – negi niekas nelaukia, kada pagaliau bus galima šveisti šalin tas dusinančias kaukes, vėl matyti žmonių veidus, eiti visur, kur nori ir kada nori? Lygiai taip ir su tikra, realistiška ir maksimaliai galinga apokalipse – D.Brin

Žemėlapis iš „Fallout“

buvo/yra teisus: pirmiausia ką darys ir ko trokš žmonija, tai kuo greičiau atkurti priešapokaliptinį pasaulį. Tiesa, prieš apokalipsę „Fallout“ pasaulis buvo kiek kitoks, nei mums dabar įprastas. Dizaineriai čia labai skoningai ir taikliai sužaidė retrofuturizmu, kai XXI a. atomi nėmis mikrocelėmis varomas automobilis atrodo tarsi skraidantis XX a. ketvirtojo dešimtmečio „Buickas“. Kultiniai šarvai „T-51b“ irgi atrodo sėkmingai nužengę iš to paties laikmečio komiksų apie marsie čius. Priešapokaliptinis „Fallout“ pasaulis – tai tiesiog futuristiniai praėjusio amžiaus penkiasdešimtieji ir šešiasdešimtieji, stumtelėti apie šimtmetį pirmyn. Ir štai į tokį retrofuturistinį pasaulį „Fallout“ gyventojai ir siekia vienaip

ar kitaip sugrįžti. Sekasi jiems nekaip –

tobulumą… originaliu savo pasirodymo

pirmojoje dalyje Naujoji Kalifornija dar

laiku abu „Fallout“ tiesiog garsėjo savo

tik rąžosi po branduolinio pragaro, bet

klaidomis. Atsitiktinai užklydęs NPC galėjo

žaidimo scenaristai jau sėkmingai kraupina

užblokuoti tau kelią atgal (ir niekada iš

puikiu nauju rūdijančiu pasauliu, kurį valdo

ten nebepasitraukti), ne ten pastatytas

nusikaltėlių gaujos, siautėja plėšikai, siau-

automobilis galėjo tiesiog pranykti iš save’o

tėja mutantai ir kažkokie pusiau mitiniai

su visu automobilio bagažinėje prikauptu

deathclaw - o labiausiai išsivysčiusi yra

turtu – todėl patyrę žaidėjai save’indavo ne

karinė chunta Enklavas ir tarsi altruistiška,

tik dažnai, bet ir į atskirus save’us. Šiuolai-

bet iš tiesų ganėtinai purvinokais apati-

kinės perleistos versijos gerokai palengvino

niais švysčiojanti mokslininkų-paladinų

žaidimą – bet, tenka pripažinti, ir atėmė

Plieno Brolija. „Fallout 2“ pasaulyje viskas

nemažai žavaus autentiškumo.

dar komplikuočiau – bet ir civilizacijos yra daugiau.

Užtat vienas dalykas, dėl ko niekada neatleisiu „Fallout 2“ kūrėjams – tai žaidimo

Abi pirmos „Fallout“ dalys yra viena kitos

valiutos pakeitimo. Alaus kamšteliai buvo

tęsinys, ir „Fallout 2“ yra akivaizdžiai

tobulas pinigas! Kam reikėjo jį keisti į

patobulintas pirmtakas. Nors kalbant apie

kažkokias banalias monetas? Tad „Fallout“ ir yra tai – klajonės iš nevil ties į šviesų (t. y. jau nebe radioaktyvia šviesa spindintį) rytojų. Su tikrai puikiais (ir kaip tiems laikams - gausiais) questais, ne taip jau retai šmėstelinčiu tamsoku humoru, puikiai sukurta retrofuturistine estetika, nepaprastai gerai pritaikytu garso takeliu. Vienintelis dalykas, kurio gailiuosi – kad šiais laikais „Fallout“ vardas didžiajai daugumai asocijuojasi su skurdžiomis trimatėmis šaudyklėmis, turinčiomis varganus RPG elementus – o ne itin detaliu, smulkiai nupieštu izometriniu pasauliu, kurį matai iš dievo pozicijos. Tad nebandžiusiems šių senovinių šedevrų

„Fallout 2“ viršelis

80 Protagonistas | vasara 2020

– juos peržaisti yra tiesiog privaloma. Be

O kas, jei apokalipsė? Ką aš vaikui pasakočiau apie buvusį geimergyvenimą (3 dalis) | Adomas Rutkauskas jokių atsikalbinėjimų. O dar galima paban-

Enrotho planetoje, kurioje klesti klišinis

Free Haven, kalėdiškas White Cap (kuriame

dyti ir neseniai fanų išleistą „Fallout 1.5“.

viduramžiškas fentezi pasaulis su pilimis,

vietinės mergelės vis tiek lauke dėvi sukne-

Kurtas ne pačių „Black Isle“ - bet tikrai ne

riteriais, drakonais, blasteriais (atsiprašau,

les su trumpomis rankovėmis, nepaisant

blogesnis

dar kartą spoiltelėjau), kultistais, magija ir

sniego) ir kitos gyvenvietės.

kitomis klišėmis.

Might & Magic VI-VIII

Kartu tai buvo pasaulis, kuriame reikėjo M&M VI gameplay kažkiek primena

išmokti išgyventi ir kurį reikėjo mokytis

Prisipažinsiu, dievinu kontrastus. Todėl

šaudykles (o savo vizualika ir technologijų

atrasti. Nuklydai ne ten ir per anksti –

tik kalbėję apie niūrų, mirtina radiacija,

karta – dar ir prieš vieną „Protagonisto“

viskas, krauk save’ą iš naujo. Nori išmokti

rūdimis ir dulkėmis dvelkiantį pasaulį,

numerį aptartą „Doom“. Labiausiai dėl

naujo įgūdžio – visame mieste ieškok, kas

persikelkime į visišką priešingybę – tiesiog

grafikos, kai aplinka ir jos objektai yra

jo moko, jokio kompaso, rodančio į namą X

įkyriai spalvingą, naivią ir beveik visiškai

grubiai trimačiai, o priešai – dvimači-

nėra. O galiausiai vis tiek teks trenktis į kitą

klišinę fentezi visatą „Might & Magic“.

ai sprite’ai) - tik čia kautynės gali vykti

lokaciją.

Apie kurią, jei duos dievai redaktoriai, dar

ėjimais. Bet jei jau esi gerai užkačialinęs

pakalbėsime ir kažkuriame ateinančiame

savo personažus – tada jokių ėjimų beveik

Su užduotimis dar sunkiau – M&M VI į

numeryje, kai apšnekinėsime bene geriau-

nereikia ir skerdi visus realiu laiku. Dar

Lietuvą atkeliavo pačioje internetinės

sią visų laikų ėjimų strategiją - „Heroes of

viena ranka laikydamas arbatos puodelį.

eros aušroje, tad išrinktieji, kurie gaudavo priėjimą prie Tinklo, ne ieškodavo žaidimų

Might & Magic II-III”. Žaidimas taip pat garsėjo savo klaidomis.

walkthrough (kurių turbūt dar nelabai ir

Taigi, “Might & Magic“ visata. Atsiprašau

Kurios neretai būdavo naudingos žaidėjui:

buvo žaidimo pasirodymo metu), o lįsdavo

už šiek tiek spoilerių, bet M&M erdvė – tai

pavyzdžiui, kai kur durys užsidarydavo

į echkonofencijas ginčytis dėl gyvenimo

ne tik klišinė fentezi, bet ir šiek tiek moks

ne visai „sandariai“, ir per mažytį tarpelį

tiesų ar IRC flirtuodavo su priešinga lytimi

linės fantastikos. Ar jei tiksliau - mokslinės

galėdavai strėlėmis iššaudyti visą armiją

- o ne ieškodavo geimeriškų reikalų.

fantastikos, panaudotos kaip siūlai fentezi

kokių nors vorų ar kultistų (jų pačių DI

pasaulio susiuvimui.

buvo itin primityvus, atsidaryti durų jie

Tad M&M VI žaidimo pasaulis buvo

nesusigalvodavo. Ko norėti, 1998-ieji).

tyrinėjamas namas po namo, neretai šalia pasidėjus sąsiuvinį užrašams, o paskui

Mat pirmosios penkios „Might & Magic“ dalys iš tiesų vyksta kaip ir savotiškuose

Vis dėlto kaip tiems laikams, žaidimas

draugai susitikę dalindavosi atradimais –

kosminiuose megalaivuose (tik tas žaidė-

atrodė turintis daugiau privalumų nei trū-

ar žinai kad kalavijo meistrystės išmoksi

jams leidžiama suprasti neiškart) – tik kad

kumų. O didžiausias jų – didelis pasaulis,

iš vieno bičo Blackshire, o gintarą superka

juose savo ruožtu viskas atrodo pakanka-

viena pirmųjų „smėlio dėžių“ (angl. sand-

tai ten toks bičelis Free Haven'e, ten prie to

mai viduramžiškai. Tik įtarimai pradeda

box game). Eik kur nori, daryk ką nori - ir

prūdo miesto vidury?

kilti tada, kai visokiuose požemiuose be

kokia tik nori tvarka. Be to, M&M VI buvo pakankamai sudėtin-

orkų ir minotaurų dar ir kiborgus imi Taip pat didelį įspūdį darydavo pakankamai

gas žaidimas ir dėl to, kad jame buvo

skirtingos jo aplinkos - ak tas idiliškas ir

aktualus laikas (tais laikais tai dar buvo

Šeštoji M&M dalis jau vyksta nebe

nekaltą rojų primenantis Naujasis Sorphin-

nemaža naujovė). Tarkime, cirkas su jame

kosminiame konstrukte, bet natūralioje

gailas, romantiškai jūros rūke skendintis

įsitaisiusiu pabėgusiu reikalingu asmeniu

sutikti.

„Might and magic 7“ viršelis

Protagonistas | vasara 2020

O kas, jei apokalipsė? Ką aš vaikui pasakočiau apie buvusį geimergyvenimą (3 dalis) | Adomas Rutkauskas

Neįtikėtinas radinys sename žaidimų žurnalo kompaktiniame diske

82 Protagonistas | vasara 2020

O kas, jei apokalipsė? Ką aš vaikui pasakočiau apie buvusį geimergyvenimą (3 dalis) | Adomas Rutkauskas pasirodydavo tik nustatytomis dienomis, ir

Beje, ką šios minimos dalys turėjo ir ko la-

nors kulkosvaidis („Mechanized Gun“)

jei nepataikysi atkeliauti – sėkmės belau

bai pasigendu šių laikų žaidimuose – žaidi-

šventoje giraitėje greičiausiai strigs, o prie

kiant kito ciklo.

mo perėjimo sertifikatų. Nes kodėl jei vieni

kokio megaganeratoriaus išsišaukti Ugnies

gali didžiuotis išklausytais kursais, praei

elementą nebus labai prasminga. Štai tau ir

Tad apibendrinant – ne, M&M VI nebuvo

tais pamokymais ar dar kuo, kiti negalėtų

iššūkis - kaip tvarkytis su kokiais druidais,

lengvas žaidimas, ir kuo toliau žaidimo

džiaugtis įveikto žaidimo liudijimu?

jei pats esi gunslingeris.

diškai tariant, buvo irgi ne kažką.

Arcanum: Of Steamworks and Magick Obscura

Vis dėlto jei reikėtų išsirinkti vieną dalyką,

O va jo tęsiniai – M&M VII ir M&M VIII

Gerai, pakalbėjome apie mokslinės fan-

Magick Obscura“ patenka į šį sąrašą – tai

– buvo beveik tikra munčkino svajonė

tastikos cRPG, pakalbėjome apie maginės

būtų pasaulio atmosferiškumas. Jei jums

(munchkinas bent jau senovinių geimerių

fantastikos cRPG - o ar negali egzistuoti

patinka tas kažkuo nepaaiškinamai roman-

žargone – na, daugmaž toks, kuris visur

kažkas, kas sujungtų abi sritis?

tiškas – nors iš tiesų purvinas, dvokiantis

eigoje, tuo jis sunkėjo. Su balansu, liaudėl kurio „Arcanum: Of Steamworks and

ir pavojingas - XIX a. Londono / Viktorijos

nori ir siekia būti John Rambo, pakeliui dar ir visą iš monstrų išbyrėjusį auksą

Žinoma gali. Ir egzistavo, net keli

eros anturažas ir dvasia, tai „Arcanum“

susirenkantis - o prieš drakoną galutiniame

žaidimai. Pavyzdžiui „Shadowrun“ - pati

patiks dar labiau. Nes čia be urbanistikos

požemio kambaryje stojantis ginkluotas

RPG sistema nuo 1989 metų, o jos cRPG

egzistuoja ir maginė aplinka ir gamta – bet

magišku durklu d6+20, stebuklingu

inkarnacijos – nuo 1993-ųjų. Bet Lietuvoje,

ne skaisti, o irgi tamsoka bei niūroka.

kalaviju 2d10+30 cold damage, 5d20 „Desert

deja, ji iki tūkstantmečių sandūros nebuvo

Eagle“ ir 10d20 kulkosvaidžiu, turėdamas

itin žinoma.

Tad į apokaliptinį sąrašą „Arcanum“ keliauja už unikalų pasaulį ir puikiai sukurtą

1000 gydomųjų eliksyrų ir dar džino iš lempos mobiliojo numerį, kad esant reikalui

Tad tiems, kas norėjo IR mokslinės, IR

galėtų ir jį išsikviesti).

maginės fantastikos cRPG, tie laikai galėjo pasiūlyti tik „Arcanum: Of Steamworks and

atmosferą (ko verta vien muzika!).

The Elder Scrolls III: Morrowind

Munčkino svajonė, nes palyginus su M&M

Magick Obscura“. Magija + technologija +

VI, septinta ir aštunta dalys buvo nepaly-

steampunk estetika ir dvasia. Tiesa, nebuvo

Ar žinote žaidimą, kuriame norėtumėte iš

ginamai lengvesnės, bet turtingesnės.

viskas taip paprasta.

tiesų gyventi? Manyčiau, didesnio stažo

Daugiau inventoriaus, burtų. Be to, žaidimo

geimeris tokių turėtų bent kelis.

grupė (angl. player’s party) atsirado tokios

Tai iš tiesų buvo išskirtinis žaidimas - ir

power rasės kaip vampyrai ar net drakonai

ne vien pačia teigiamiausia prasme. Bet

Ir žiūrint chronologiškai, man pačiam pir-

– tuo tarpu M&M VI savo grupę galėjai

kuriam senam geimeriui paminėkite

muoju tokiu žaidimu tarpo „Morrowind“.

rinktis tik iš žmonių.

„Arcanum“ ir vienas iš pirmųjų dalykų, ku-

Vėlesnėse dalyse lengvesnis ir žaidimo bal-

riuos klausiamasis paminės – tai žaidimo

Turbūt jau pastebėjote – pasakodamas

klaidos.

apie žaidimus, daugiausia dėmesio skiriu

ansas, ir lengviau perprantama istorija.

ne mechanikai, ne siužetui, bet pasauliui Bet pats žaidimas vis dėlto jas stipriai

ir jo perteikimui. Ir „Morrowind“ mane

O kodėl neminiu „Might & Magic IX” ir

nusvėrė. Milžiniškas, įspūdingas pasaulis

pakerėjo nuo pat įžengimo į jo pasaulį, nuo

„Might & Magic X”? Nes devintoji dalis

su smagiai melancholiška atmosfera, visai

pat pirmojo miestelio.

buvo išleista tuo klaikiu laiku, kai buvo

nemažai purvo, rasizmo (tik nukreipto

tikima, kad viskas, kas yra 3D, yra savaime

ne prieš žmones, bet prieš kitas magiškas

Berods „Morrowind“ pradėjo tradiciją

geriau – ir žaidimas gavosi baisus.

rases) ir Viktorijos eros laikotarpio estetika

(kurią pratęsė ir „Oblivion“, ir „Skyrim“),

- šiais laikais žaidimo pasaulį ir atmosferą

kad žaidėjas įžengia į „The Elder Scrolls“

Beje, „M&M IX” pasirodė vienu metu su

galima būtų palyginti su serialu „Carnival

pasaulį kaip vienaip ar kitaip laisvę atgau-

„Heroes of M&M IV” (ir Lietuvoje buvo jau

Row“ - daugmaž purvinu XIX a. Londo-

nantis kalinys – trečiojoje TES dalyje jis

legaliai platinamas dvigubu CD). Bet gana

nu, kuriame sugyventi tenka žmonėms ir

iš kalinius gabenusio laivo perkeliamas į

dideli ir pakankamai drastiški pakeitimai

magiškoms rasėms.

apsnūdusį provincijos miestelį Seyda Neen.

– tačiau bent jau HoMM IV atveju, regis,

Labiausiai „Arcanum“ išsiskyrė savo

Bet po velnių, koks tai miestelis! Visiška

visai patiko naujiems žaidėjams, kurie

taisyklėmis. Nes jei žaidimo pasaulyje ir

tyluma ir provincijos ramuma. Ūkuose

nebuvo bandę ankstesnių žaidimo dalių.

egzistuoja tiek magija, tiek technologija,

paskendęs kanalas ir vandenynas, jaukiai

bet jos suguldytos ant priešingų svarstyklių

kriokiančios ir ūbaujančios milžiniškos

Tad viską apibendrinant – M&M VI re-

lėkštelių. T.y. magas su granatsvaidžiu

vandens blusos silt strideriai (naudojamos

komenduočiau pradėti visiems, bet jei bus

efektyviai nepasišvaistys, kaip ir elektrikui

kaip tarpmiestiniai autobusai), visokios

pernelyg sunku – nesibodėti po kelinto

(ne, nėra tokios klasės, bet čia viena iš spe-

lūšnos – vienos iš vėjo nugairinto medžio,

bandymo mesti. Tuo tarpu M&M VII ir

cializacijų) su nekromantija bus ne kažką.

kitos - pilko grubaus akmens ar padengtos

smarkiai supykdė senuosius serijų gerbėjus

M&M VIII neturėtų kelti jokių didesnių

vos besilaikančiu tinku. Ir pelkės, pelkės

iššūkių ir suveikti kaip trimatis pirmo

Įdomu, kad tai galioja ne tik patiems

asmens RPG žaidimas.

personažams, bet ir aplinkai. Tai yra, koks

aplinkui. Visiškas relaksas!

Protagonistas | vasara 2020

O kas, jei apokalipsė? Ką aš vaikui pasakočiau apie buvusį geimergyvenimą (3 dalis) | Adomas Rutkauskas

The elder scrolls III: Morrowind O mažame provincijos miestelyje – ir tokie

Štai pavyzdžiui, daugumoje žaidimų pirma

Bet kol „Skywind“ nėra – tol tikrai verta

patys jo gyventojai, t.y. su mažo miestelio

skiri taškus savo žaidžiamo personažo

išbandyti ir originalųjį „Morrowind“. Jau

problemomis ir nuodėmėmis. Štai vienas

įgūdžiams, o nuo to tie įgūdžiai pasidaro

vien dėl jo gamtos, milžiniškų grybų ir

stumdo svaigalus, kitas prasilošęs pirmąjį

geresni. „Morrowind“ viskas atvirkščiai:

gigantiškų ūbaujančių vandens blusų.

reketuoja, o trečias nepasitiki valdžia ir

nori būti geresnis akrobatas? Tada prašom

galiausiai nukneckina jos atstovą. Na, kaip

daugiau šokinėk – kad ir visą kelią nuo

nemylėti tokio mažo ir jaukaus mieste

Seyda Neen iki Balmoros. Nori geresnių

liūkščio?

įgūdžių lupti kalaviju – tai ir išmoksi to ne

2003-ieji buvo jau gana modernūs laikai,

kaip kitaip, o tik naudodamas kalaviją pagal

kai trimatė žaidimų grafika jau pradė-

Ir tai – tik pradžia. Toliau seka Tunisą

paskirtį (medžių kapojimas nesiskaito,

jo judėti į priekį, o aštrūs poligonai jau

akivaizdžiai primenanti Balmora,

ne vienas bandė). O jau skausmingiausia

nebebadė akių. Bet žinokite, tada jau irgi

actekiškasis Suranas, viduramžiška Calde-

yra išmokti šarvuotę – turi tiesiog leistis

egzistavo retromanų kultas, kurie sakė,

ra, velniai žino koks, bet kažką japoniško

lupamas. Auč.

kad geriausi cRPG žaidimai yra tie, kurie

turintis Vivecas. Ir gamta. Daug gamtos. Morrowind – Tam-

Lionheart: Legacy of the Crusader

išleisti praėjusiame amžiuje (su malonia Ta pati sistema buvo perkelta ir į vėlesnius

„Arcanum“ išimtimi, kuri pasirodė 2001).

TES žaidimus.

Ir panašu, tokiems ir buvo skirtas

siųjų elfų provincija – yra neatskiriama nuo

„Lionheart“: senovinio dizaino izometrin-

gamtos. Milžiniški grybai, besiraitanči-

Taip, šiais laikais „Morrowind“ grafika

is 2D cRPG, kurio leidėjais tapo kultiniai

os šaknys, peraugančios į pastatus,

atrodo gerokai pasenusi ir kertanti akį – bet

„Black Isle Studios“ (tie patys, kurie išleido

milžiniškos skruzdės ir jau minėtos van-

egzistuoja toks tikrai gigantiškas projektas

pirmus du „Fallout“, „Planescape: Tor-

dens blusos – taip tik maža dalis natūralis-

„Skywind“, kuriame „Morrowind“ yra

ment“ ir porą „Icewind Dale“).

tinės aplinkos, kuri turėtų tiesiog lipte lipti

perkūrinėjamas ant „Skyrim“ varikliuko.

prie širdies ir akies klasikiniam lietuviui.

Tai daro ne patys kūrėjai, bet gerbėjai - kas

Taip, „Lionheart“ kažkuo primena

reiškia, kad viskas užtruks dar tikrai ilgai.

„Fallout“ - prie to prisidėjo ir žaidė-

Pats žaidimas nėra lengvas. Tiesą sakant,

Bet gera žinia – projektas nors ir lėtas, bet

jams jau labai gerai pažįstama SPECIAL

vienas iš sunkesnių žaistų - bet su gana

štai jau aštunti metai kaip nemiršta, o po

charateristikų sistema, bet ir kiti dalykai –

įdomia (ir logiškai realistiška) mechanika.

truputį vis juda į priekį.

tamsos/niūrumo kiekis, bendras emo-

84 Protagonistas | vasara 2020

O kas, jei apokalipsė? Ką aš vaikui pasakočiau apie buvusį geimergyvenimą (3 dalis) | Adomas Rutkauskas cinis fonas. Ne, „Lionheart“ yra gerokai šviesesnis ir optimistiškesnis už „Fallout“ pasaulį, bet jame irgi netrūksta neraminančių dalykų. Nes veiksmas vyksta XVI amžiaus Ispanijoje – po trijų šimtmečių nuo Trečiojo Kryžiaus žygio, kurio metu, pasirodo, dėl vieno ne visai gražaus Ričardo Liūtaširdžio poelgio į pasaulį prasiveržė magija – ir dabar jame pilna visokių ne visai mūsų pasauliui būdingų būtybių, tarp kurių šiaip yra ir pats žaidėjas. Taigi – XVI amžiaus Barselona, jos uoste dar besiilsinti dalis Didžiosios ispanų Armados, pusrūsyje nelegaliai magiškus

Vampire the Masquerade: Redemption

darbelius dirbantis Leonardo da Vinci, uoste gyvena kažkaip čia atsidūręs William Shaekspeare, dar galima sutikti bičą, prisistatantį Guy Fawkes (tuo pačiu, kuris bandė išsprogdinti Lordų rūmus Londone, ir kurio tariamu veidu dabar naudojasi „Anonymous“ grupuotės), dar Galileo Galilei, Machiavellį ir dar kelias renesanso legendas, kažkodėl vienu metu sugrūstas į Barseloną. Žaidimo sunkumo kreivė labai keista – pradžia nemaloniai sunki, o kuo toliau – tuo lengviau. Ir nors žaidimas susilaukė gana įvairaus įvertinimo (t. y. ne vien tik gero), vis dėlto jis patenka į „Apokaliptinį sąrašą“ dėl įdomaus požiūrio į istoriją, Ispaniją, magiją ir renesansą.

Vampire the Masquerade: Redemption

kokius burtus/įgūdžius moki, bet kokį personažą ir jo charakterį tu atžaidinėji.

Kiekviena RPG sistema yra kažkuo unikali ir skiriasi nuo kitų, bet pripažinkime –

Sistema (vėliau pavadinta „Storyteller

dauguma jų yra panašios. Tokie ir tiek

system“) susilaukė daug dėmesio – bet

kauliukų daromai žalai ar įgūdžių pasitikri

ne tiek fanų skaičiumi, kiek jų atsidavimu.

nimui (na, ar išgirdai, kai kažkas už tavęs

„VtM “ (o taip pat jo atšakos apie vilkolak-

žvangtelėjo, ar taip ir prašleivojai pro šalį ir

ius, mumijas, fėjas, vaiduoklius ir kt.) tapo

labai nustebai, kaip čia pas tave iš krūtinės

kultu.

netikėtai kalavijo ašmenys išlindo). Tokie ar anokie personažų aprašymo lapai (angl.

O kai po beveik dešimtmečio nuo stalo RPG

character sheet), burtai, įgūdžiai. Daug kas

atsirado cRPG versija, reikia pripažinti,

labai panašu.

jausmas buvo keistokas. Grafika pasirodymo metu (2000 m.) buvo jau kiek pagyve-

Tuo tarpu „Vampire the Masquerade“ į RPG

nusi (ak, ta baisioji pirmųjų pilnai 3D

pažiūrėjo kitaip – būtent per RPG prizmę,

žaidimų karta), bet į tipinę VtM atmosferą

kai svarbiausia ne kokį inventorių turi ar

buvo pataikyta visai neblogai. Žaidimas prasideda labai jau kampuotai nupieštoje ir itin mažytėje XII amžiaus Prahoje. Kaip ir privaloma VtM, visas dėmesys – į personažus. Kilnus riteris, meilutė tyrutė vienuolė, atrodo – kas čia galėtų nutikti blogo? Nutinka, žinoma, vampyrai. Šviesos riteris-kryžiuotis tampa nekenčiamu kraujasiurbiu (be jokio pasirinkimo – Brujah klano nariu. Žodžiu, kariu), jo mylimoji pagrobiama - ir prasideda visiškai linijinės misijos. Bet nepaisant linijiškumo, nežinau nė vieno VtM fano, kuris „Redemptionui“ turėtų didelių priekaištų. Žaisdamas valdai kelių vampyrų grupę, tad turi galimybę išbandyti skirtingus klanus (daugmaž klases) ir jų

Lionheart: Legacy of the Crusader

disciplinas (daugmaž įgūdžius, burtus).

Protagonistas | vasara 2020

O kas, jei apokalipsė? Ką aš vaikui pasakočiau apie buvusį geimergyvenimą (3 dalis) | Adomas Rutkauskas

Star Wars: Knights of the Old Republic II O vėliau viskas ima ir persikelia į XX amžių, į Londoną. Šimtmečių senumo vampyras

Star Wars: Knights of the Old Republic ir Star Wars: Knights of the Old Republic II

Be to, tai buvo bene pirma proga pamatyti „Star Wars“ pasaulį detaliai, su jo istorija ir tais tikraisiais bet kurio pasaulio gyven-

su „Uzi“ rankose besiblaškantis Anglijos sostinės dokuose – kodėl gi ne? Juk tai –

Turbūt jau pastebėjote – nuolat zirziu dėl

tojais – ne herojais, o tais, kurie valkiojasi

smagu!

baisios 3D grafikos epochos, kuri realiai

gatvėse, knisasi šiukšliadėžėse, dirba ir

nutiko kažkur 1998-2002 metais. Tuo

gyvena, o ne tik skaldo žygdarbius į visas

Žaidime sutinkami bene visi Camarilla

metu buvo išleista daug baisiai atrodžiu

puses.

grupuotės (čia tokie „gerieji vampyrai“)

sių žaidimų, kurie klaikiai atrodė net ir jų

klanai – Brujah, Gangreliai, Toreadorai,

pasirodymo metu (o koks nors „World of

Reikia pripažinti, „SW:KotOR“ yra kiek

Cappadocianai, Setite’ai, Assamite’ai,

Warcaft“ taip atrodo dar ir šiandien. Bet

klaustrofobiškas žaidimas – didelė jo dalis

Malkavianai (šitų atstovas, nors už jį ir

laimei, jame grafika vaidina kokį penktaeilį

vyksta uždarose kosminėse stotyse ar

neįmanoma pažaisti, bene smagiausias

vaidmenį).

panašiose erdvėse (pvz. tikrai puikiai, atmosferiškai sukurtas Tario ekumenopolis,

visame žaidime), Nosferatu, Tzimisce, Tremere, Giovanni ir Ventrue. Tiesa,

Todėl man nuoširdžiai keista, kai jau 2003

t. y. planeta-miestas), bet yra ir įdomesnių

pažaisti leidžiama ne už visus.

metais pasirodė cRPG, kurio grafika (nors

aplinkų – klasikinė Tatooino dykuma,

iš tiesų ir minimalistiška. Gal čia ir buvo

povandeninis pasaulis (nedaug, kaip ir

Didelis žaidimo privalumas tas, kad jis

raktas į sėkmę?) atrodė geriau nei tų pačių

SW:KotOR II – atviras kosmosas), wookių

tiek įtinka seniems „VtM“ fanams, tiek

metų šaudyklių. Taip, aplinka (ypač ten, kur

gimtoji planeta Kashyykas, tropinis (ne)

gali tapti puikiais vartais į „VtM“ pasaulį

vaizduojama gamta) nebuvo itin įspūdinga,

rojus Lehonas ir kiti.

ir naujiems žaidėjams. O čia užsukti, pa-

bet bent patys personažai, o taip pat jų ani

tikėkit, verta. Žinoma, jei patinka RPG.

macija buvo padaryta gyvai ir pakankamai

„SW: KotOR“ yra žaidimas, tūkstantmečių

įtikinamai.

sandūros laikais (konkrečiai - 2003) bene giliausiai leidęs įsijausti į „Star Wars“ pa-

Na, o žaidimo pabaiga – tiksliau, visos jo pabaigos – jau visiškai tipiškai VtM-iškai

O be to, tai buvo vardą jau užsitarnavusios

saulius – jų pulsą, atmosferą, legendą. Žai-

vampyriškos. Nė viena iš jų nėra laimin-

„Bioware“ studijos (tuo metu - „Baldur’s

dime yra ir veiksmo, tik jis neskatina jokio

ga. Nes nei vampyrai yra laimingi, nei jų

Gate“, „Neverwinter Nights“, vėliau -

adrenalino išsiskyrimo - nereikia skubiai

pasaulis yra laimingas. Žodžiu, viskas kaip

„Mass Effect“, „Dragon Age“ serija ir kiti)

spaudyt mygtukų, demonstruoti paauglišką

ir turi būti. Čia jums ne kokie saldūs „Twi-

darbas. Ir dar - „Star Wars“ franšizėje. Tai

reakciją ir šaunumą. Todėl yra daug laiko

light“ ar „True Blood“.

jau sėkmė kaip ir garantuota.

tyrinėjimui, dialogų skaitymui ir gilinimuisi į mechanizmą, kaip veikė ta „Galaktika

86 Protagonistas | vasara 2020

O kas, jei apokalipsė? Ką aš vaikui pasakočiau apie buvusį geimergyvenimą (3 dalis) | Adomas Rutkauskas Toli Toli“ dar 4000 metų iki Galaktinės

gilesnė ir rimtesnė nei keli plokštoki naujų-

Tai – cRPG pagal visas DnD taisykles (ir įsi-

imperijos sukūrimo, apie ką pasakoja IV, V

jų filmų herojai.

jungus žaidimo konsolę, galima matyti kaip ten krenta kauliukai bei kokius efektus bei

ir VI George Lucas sukurti epizodai.

Ir paskutinis šiame sąraše

žalą jie daro). O dar jis ir prasideda nuo to, kaip mes praleidome didžiąją dalį pavasario

Beje, žaidimo istorija susukta tikrai gerai – ypač džiuginanti yra pabaiga, kur paaiškėja,

Na ir tokį sąrašą reikėtų užbaigti kažkokiu

– nuo karantino Neverwinter mieste, kuri-

kas yra kas.

kanonu, ar ne?

ame įsisiautėja paslaptingas maras (kažkas

Nelabai ką daugiau išeina pasakyti apie po

O kas kanoniškiau būtų RPG pasaulyje jei ne

metų pasirodžiusį „Star Wars: Knights of

„Dungeons & Dragons“? Tai – tarsi „Ford“

Vis dėlto karantinas Neverwinteryje (ar

the Old Republic II – The Sith Lords“ - bet

tarp automobilių, „Coca Cola“ tarp gaiviųjų

Neverwinterėje?) reiškia ne sėdėjimą na

ne dėl to, kad jis būtų kuo blogas, o labiau

gėrimų ar Žemaitė tarp lietuvių rašytojų.

muose, draudimą išvykti iš miesto. O žaidė-

dėl to, kad jis nelabai skyrėsi nuo pirmtako.

Tad kaip turbūt visi yra nors kartą važiavę

jui dar ir tenka užduotis parūpinti miesto

Tik atsirado naujų aplinkų, ginklų, per-

„Fordu“, gėrę „Coca Cola“, o lietuviai –

valdžiai ingredientus stebuklingiems vais-

sonažo įgūdžių.

skaitę Žemaitę, taip RPGistai turbūt nors

tams nuo koronaviruso paslaptingo maro.

labai jau pažįstamo, ar ne?).

kartą yra žaidę DnD. Taip ir prasideda epas – gerai atidirbtas

Tad apibendrinant – „SW: KotOR“ ir „SW: KotOR II“ ir šiandien yra puikūs vartai į

Ir kalbant apie cRPG, daugelis tikėsis,

epas su dar vis pobaise, bet jau pakenčiama

Tolimos Tolimos Galaktikos pasaulį, kur

kad čia bus pasakojama apie turbūt bene

trimate grafika, daug magijos, maginės

švysčioja šviesos kardai, žioplinėja robotai

žymiausią ir visų mylimiausią „Baldur’s

fantastikos bei RPG klišių – bet ir su sma-

ir įvairiausius garsus skleidžia keisčiau-

Gate“. O štai ir ne. Taip, „Baldur’s Gate“

giais siužeto vingiais. Pavyzdžiui, kai kurių

si ateiviai. O tiems, kas matę tik VII, VIII

yra klasika, kiti tos pačios serijos žaidimai

veikėjų vartymosi į įvairias puses,

ir IX filmus – pabandyti šiuos žaidimus,

– irgi, bet man iš tūkstantmečių sandūros

netikėtais įkritimais į kitus pasaulius

manyčiau, net būtina. Tam, kad patirtų,

labiausiai yra įstrigęs bene pirmas trimatis

(įsivertimo į „sniego rutulio“ pasaulio

jog „Star Wars“ visata yra gerokai didesnė,

cRPG - „Neverwinter Nights“.

idėją prisimenu va ir po beveik dviejų dešimtmečių) ir visokiomis paslaptimis, slypinčiomis po paslaptimis. Be to, žaidimas vyksta ne vien nuobo džiuose pastatuose bei dar nuobodesniuose požemiuose, bet ir atvirose erdvėse – miestų gatvėse ar laukinėje gamtoje. „Neverwinter Nights“ yra puikiai išlaikytas „D&D“ epiškumas, masyvumas, į visas puses besidriekiančios ir persipinančios jo mitologijos bei istorijos gijos. Tik priešingai nei žaidžiant stalo RPG, „NWN“ kovos gana greitos, paprastos ir relaksuojančios – skamba atseit grėsmingesnė muzika, bet viskas vyksta ėjimais, tai jei turi gerą ginkluotę, svarbu tik laiku gerą eliksyrą išlenkti. Taip, NWN yra puikus pirmas žingsnis tiek tiems, kurie nieko nežino apie „Dungeons & Dragons“ pasaulį, tiek išvis nebandžiu siems cRPG. Ilgas (su keliais expansion packais), lėtas, klasikinis, be didesnės įtampos – pats tas nuraminti nervams. O išbandžius kompiuterinį variantą, gal kils noras išbandyti ir klasiką su popieriaus lapu, pieštuku ir kauliukais? Patikėkit, atrastumėte visiškai kitą pasaulį. Na, šiam kartui tiek. O kitame numeryje, jei

Neverwinter nights, Lady aribeth de tylmarande

palaimins dievai ir redaktoriai, pakalbė sime apie ėjimų strategijas.

Protagonistas | vasara 2020

7 bylojimai apie žaidimą, kurio pasaulis paprasčiausiai nesugeba pamiršti | Vytautas lukaševičius

7 bylojimai apie žaidimą,

Vytautas lukaševičius

Vieta, skirta palepinti savo ego, bet aš verčiau parekomenduosiu nepelnytai užmirštą „PlayStation 2“ žaidimą – „Time Splitters 2“

kurio pasaulis paprasčiausiai nesugeba pamiršti Legenda byloja, kad 1987 metais be galo talentingi kūrėjai iš Japonijos sudėjo viską, ką turėjo į kompiuterinį žaidimą, kuris galėjo tapti jų studijos baigtimi. Todėl jis taip ir buvo pavadintas – paskutinė fantazija. Simboliška, bet žaidime taip pat buvo kalbama apie grupelę išskirtinių veikėjų – karys, trys magai, vagis ir vienuolis – kurie keliauja į savo paskutinę kelionę. Jos metu jie arba sustabdys apokalipsę, arba ne, o tai priklauso nuo žaidimo siužeto ir, žinoma, pačių žaidėjų. Planas pavyko, o istorija apie tai, kaip

kartų – nuo žaidimo „Final Fantasy“, skir-

atskiras didelio biudžeto anime filmas, dar

grupelė herojų kovoja su nenugalimo-

to konsolei NES, iki žaidimo „Final Fantasy

vėliau – papildomas žaidimas, o pastarąjį

mis jėgomis, likimu bei neišvengiama

XV“, išleisto visoms dabartinėms žaidimų

dešimtmetį kūrėjai nusprendė jį perdaryti

apokalipse prigijo. Taip metai iš metų, be-

konsolėms. Šį kartą daugiausiai kalbėsime

nuo nulio dabartinei kartai. Intensyviai

sikeičiant kūrėjams ir idėjoms, iki šių dienų

apie žaidimą „Final Fantasy VII“, nes jis,

dirbdami kūrėjai užtruko visus 5 metus ir

žaidėjams visame pasaulyje buvo pasako-

pasirodęs dar 1997 metais, žaidėjams (ir ne

žaidimas šiemet, po ilgo laukimo, pagaliau

jama ta pati istorija tik skirtingai. Viso ši

tik) visame pasaulyje įstrigo ilgam. Tiek,

pasirodė, tačiau jame atkurta vos 15 pro-

istorija per 33 metus papasakota jau 15

kad šio žaidimo motyvais buvo sukurtas

centų originaliojo „Final Fantasy VII“.

88 Protagonistas | vasara 2020

7 bylojimai apie žaidimą, kurio pasaulis paprasčiausiai nesugeba pamiršti | Vytautas lukaševičius

Final fantasy VII

Nepaisant to, apie šį perdirbinį tikrai

panirti į šiandien ypač aktualią 1997 m.

kraipyti visaip, bet pagal ją žaidime taip

verta pakalbėti arba paskaityti. Kodėl? Nes

sukaltą istoriją. Priežasčių, kodėl buvo

sudygsniuotas siužetas, kad nesusimąstyti

kompiuteriniuose žaidimuose, kaip medi-

perdarinėjamas „Final Fantasy VII“ ir

apie dalykus paprasčiausiai neišeina.

joje, ne kartą bandyta kalbėti apie aktualius

2020-aisiais jau galime žaisti „Final

Žaisdamas vienu metu ir kaifuoji nuo

bei skaudžius dalykus, bet šis bandymas

Fantasy VII Remake“ – daug, bet viena iš

autentiškai ir išmoningai perteiktos

– vienas geriausių. O dabar dar ir su apatinį

kertinių be abejonės yra jo siužetas. Jeigu

„cyberpunk“ atmosferos, ir galvoji, kad

žandikaulį atvėpti verčiančia grafika.

šis prieš 23 metus pirmą kartą pasirodęs

pasaulyje viskas nebepataisomai sumauta.

žaidimas nekalbėjo apie amžinas aktualijas, Taigi, jūsų dėmesiui 7 bylojimai apie

tuomet apie jas labiau kalbančių ar apnuo

praeito amžiaus žaidimą, apie vienintelį ir

ginančių, ypač menine išraiška, turbūt

nepakartojamą „Final Fantasy VII“, kurį

apskritai nėra.

pasaulis atsisako pamiršti iki pat šių dienų.

Kompiuterinio žaidimo laiko kapsulėje užstrigusi žinutė apie dabartį Dabar, kai realiame pasaulyje siaučia karantinas, virtualiame galime dar kartą

Žaidimo siužetas: distopinis, „cyberpunk“ stilistikos pasaulis, kurio centre – megakorporacija „Shinra“, siurbianti planetos gyvybę savo reikmėms bei su ja kovojanti bioteroristų grupuotė „Avalanche“. Šią paprastą fabulą galima

Nuo ko priklauso meilė įsimintiniems protagonistams? Originalusis „Final Fantasy VII“ pasirodė 1997 metais žaidimų kompiuteriui „PlayStation“. Tai reiškia, kad tais laikais, nors žaidimai jau buvo perėję iš dvimačių į trimačius, žaidėjo matomi personažai nepasižymėjo dideliu poligonų skaičiumi. Tai reiškia, kad žaidėjai valdydavo tiesiog

Protagonistas | vasara 2020

7 bylojimai apie žaidimą, kurio pasaulis paprasčiausiai nesugeba pamiršti | Vytautas lukaševičius kampuotus kūnus, kurie, jei dabar panaršytume paieškos sistemoje, atrodo vos ne vos panašūs į žmones ir vaizduoja kokius nors jų bruožus. Nepaisant to, žaidėjai visame pasaulyje stipriai prisirišo prie „FFVII“ protagonisto Cloud Strife. Tiems, kas originalo nežaidė, dabar yra galimybė susipažinti su šiuo personažu jau pro šiuolaikinės žaidimų grafikos prizmę ir gauti tiek išorines, tiek kitas savybes, dėl ko šis personažas iki šiol tituluojamas kaip vienas geriausių kompiuterinių žaidimų protagonistų. Tylus, bet tiesiogiai atsako už kiekvieną pasakytą žodį. Dirbdamas nesiskundžia, bet atlikęs darbą apie kiekvieną pažadėtą

Final fantasy VII

skatiką primins tiek kartų, kiek to reikės. Absoliučiai neįžvelgiamo charakterio, dalykiškas, kiek iškrentantis iš konteksto,

supintų tironų, bet „Final Fantasy VII“ į

besilaikantis principų – toks yra samdinys

dienos šviesą išleido Sephiroth. Nežinia,

Cloud Strife, apie kurio praeitį nuolat niežti

koks buvo galutinis kūrėjų tikslas, tačiau

pirštai sužinoti vis daugiau. Tam tikra

kartais atrodo, kad jie tiesiog padarė iš

prasme su šiuo veikėju lengva tapatintis,

pagrindų visiškai ir absoliučiai blogą

nes jis tam palieka nemažai vietos, bet

personažą, be prošvaisčių, be jokių pilkų

ir negali nesižavėti, kaip minimaliomis

potėpių ir suteikė jam tokią galią, kad

pastangomis ar žodžiais jis prikausto

jam net nebereikia stengtis. Tai sunkiai

dėmesį. Kažkuo primena neprilygstamą

aprašoma, bet Sephiroth greičiausiai, jei

Raganių, tik Cloud yra gerokai jaunesnis

visi atsidurtų toje pačioje visatoje, be vargo

ir... japoniškas. To pakako, kad šį personažą

nugalėtų daugelį mylimų personažų. Tokia

žinotų net nežaidžiantys žaidimų.

yra jo koncepcija ir ji veikia stebuklingai.

Kam sudėtingi psichologiniai mechaniz

Tobulo antagonisto mantra

Kompiuterinių žaidimų serija „Final Fantasy“ gebėjo pasigirti įsimenamais ir visiškai valdančiais blogiečiais gerokai iki kol tai tapo madinga. Variacijų būta įvairių – nuo

mai, kai galima pasitelkti paprastus sprendimus ir jie nuneša stogą? Ir kai toks antagonistas susitiko su tokiu protagonistu, koks aprašytas anksčiau, gavosi vienas žaidžiamiausių visų laikų žaidimų bei viena įsimintiniausių istorijų.

Ko dar nepasakė ar neparodė Romeo ir Džiuljeta Kai mokykloje pirmą kartą perskaitai „Romeo ir Džiuljetą“, vienas nebenuplaunamų dalykų yra tai, kad išmoksti vartyti akis. Ypač, kai seriale, filme, knygoje ar kompiuteriniame žaidime kalbama apie meilę. Su tuo nieko nepadarysi. Ir daugelis kūrėjų, kad ir kokie talentingi jie bebūtų ar kad ir kaip besistengtų, vis tiek neišvengia vartomų akių. Todėl įdomu ar stengėsi ir ar to siekė „Final Fantasy VII“ kūrėjai, nes jiems – pavyko. Prie jau galingo Cloud ir Sephiroth dueto prisijungia mįslinga Aerith. Iš pirmo žvilgsnio – naivi gėlių pardavėja, kuri, atrodo, per klaidą atsidūrė tokiame niūriame, distopiniame metropolyje, kuriame ir vyksta žaidimo

charizmatiškų neurotikų iki labai įmantriai

veiksmas. Dūmai, vamzdžiai, pati plačiausia rūdžių ir metalo spalvų paletė, o čia – rausva suknelė, geltoni žiedai. Tai, kas vyksta ar mezgasi tarp jos ir Cloud yra trapu, kaip ir reikalinga tokiose istorijose, bet tuo pat metu ir labai subtilu. Daug kas nutylima, nepasakoma, užtapoma kitais dalykais, todėl žaisdamas lieki lyg kažko nesužinojęs, ne iki galo suspėjęs išjausti ir tada viskas baigiasi. Visų kortų neatskleidimas padėjo žaidimo kūrėjams sukurti vieną jautriausių, liūdniausių ir neišvengiamai gražiausių meilės istorijų ne tik kompiute rinių žaidimų tarpe, bet ir apskritai. Dabar, kai pagaliau pasirodė „Final Fantasy VII Remake“, ją gali pajausti ir tie, kas žaidimo taip ir neturėjo galimybės išbandyti. Iki šiol.

Final fantasy VII

90 Protagonistas | vasara 2020

7 bylojimai apie žaidimą, kurio pasaulis paprasčiausiai nesugeba pamiršti | Vytautas lukaševičius

Koks jausmas turėti asmeninį orkestrą?

Kuo visais laikais garsėjo žaidimų serija „Final Fantasy“, tai įtraukiančiu, užliūliuojančiu ir ilgai nepaleidžiančiu simfoniniu garso takeliu. Dažnai tai būna tokios muzikinės temos, kurių, ypač anuomet, tiesiog galima būdavo klausytis atskirai. Tai – sunkiai užmirštami kūriniai, bet toks ir būdavo jų tikslas, nes visi „Final Fantasy“ žaidimai, nors ir skirtingi, bet apie tą patį – apokalipsę sustabdyti bandančią grupelę žmonių. Japonų muzikos meistras Nobuo Uematsu ne vienam serijos žaidimui padovanojo savo garso takelį ir jo vardas bei pavardė žaidimo titruose turi ne tik savo svorį, bet ir garantą – bus labai gerai. Įrašęs originaliojo „Final Fantasy VII“ garso takelį, perdirbiniui jis padovanojo visiškai naują savo kurtą muzikinę temą, o bendrai prie „Final Fantasy VII Remake“ garso takelio darbavosi daugiau nei vienas kompozitorius. Ką gauname? Ne tik žaidimą, bet ir galimybę tiesiog užsimerkti bei klausytis. Tai muzikinė terapija ausims, masažas ir kažkas japoniško, tad turintiems šią silpnybę – privalu.

Jausmas, lyg kompiuterinių žaidimų dešimtmetis būtų sutalpintas į vieną žaidimą Šis skyrelis gali pasirodyti sudėtingesnis tiems, kas su kompiuteriniais žaidimais turi mažiau bendro, bet kitaip neišeina. Taigi, „Final Fantasy VII Remake“ žaidėjams siūlo pasižiūrėti, kaip atrodo žaidimai vaidmenimis, veiksmo žaidimai,

lenktynės, vaikštynės, pasaulio tyrinėjimas,

„Blu-ray“ diskus. Tuo gali pasigirti ir kitas

linijiniai koridoriai, mini žaidimai, įvairaus

ilgai lauktas bei jau plačiai apkalbėtas šios

plauko šalutinės misijos ir t. t. Labai

kartos kompiuterinis žaidimas „Red Dead

keista, kai žaidi tarsi vieno žanro žaidimą,

Redemption 2“ (taip pat labai geras, verta

bet jame atrandi integruota daugybę

išbandyti, bet dabar ne apie jį).

kitų. Link ko suku? Jei nežaidžiančiam ar mažai žaidžiančiam žmogui (o gal čia

Taigi, jeigu norisi savom akim pasižiūrėti,

apie jus) norite parekomenduoti vieną

kaip atrodo 1997-ieji (kalbant nuo lygių

vienintelį žaidimą su tikslu parodyti, ką

dizaino iki tuometinio distopinės ateities

kompiuteriniai žaidimai apskritai gali,

įsivaizdavimo) pro 2020-ųjų technologijų

tai vienas geriausių kandidatų – naujasis

prizmę, žaidimas „Final Fantasy VII

„Final Fantasy“. Visi žaidimo segmentai

Remake“ yra atviras kvietimas jums. Dabar,

sukurti taip, kad būtų draugiški net

kai gyvename karantino nuotaikomis,

nežaidžiantiems žaidimų, o bendrą

pasivaikščiojimas kitų išgalvotomis ir

patirtį tai stipriai praturtina. Jautiesi

atkurtomis gatvėmis, kuriose tiek detalių,

ir pasivažinėjęs motociklu metropolio

kad gali apsisukti galva, yra lyg savotiška

tuneliais, ir paragavęs šiais laikais kiek

terapija. Ypač, jeigu mėgstate fantastiką,

pasikeitusio žaidimo vaidmenimis žanro,

nors ji ir polengvė. Arba jeigu nesate abe-

ir, be viso to, aukščiau aprašytą istoriją,

jingi japoniškiems nuotykiams, kurie, kaip

personažus bei muziką. Galbūt per

žinia, nors kartais keisti, bet savo žavesio

drąsu, bet žvelgiant iš dabartinės kartos

niekada nestokoja. Bet kuriuo atveju, „Final

perspektyvos, „Final Fantasy VII Remake“

Fantasy VII Remake“ yra įvykis.

yra tarsi modernus paminklas ištisiems kompiuterinių žaidimų dešimtmečiams.

Visai įdomu gyventi pasaulyje, kai jame

Lyg gyvas atvirukas iš 1997-ųjų

Viena priežasčių, kodėl kyla noras įsijungti žaidimą (ar atsiversti knygą, nueiti į kino teatrą) yra galimybė atsidurti ten, kur šiaip mūsų nėra – kitų žmonių vaizduotėje. Kartais ji būna beprotiška, kartais – labai autentiška, o kartais tokia, iš kurios nesi nori išnirti. Toks visuomet buvo „Final Fantasy VII“, bet tuometinė grafika nebuvo atspari laikui. Todėl šiandien galima įsirašyti „Final Fantasy VII Remake“, kuris sveria beveik 90 GB ir užima net du

vyksta tiek dalykų, įvykių, bet tie patys įvykiai vieniems prilygsta dešimčiai metų laukimo, o kitiems taip ir lieka nepastebėti gyvenant dėl kitų, reikšmingesnių ar įdomesnių nutikimų. Naivu, bet gal šis tekstas leis atsidūrusiems sekančioje kryžkelėje pasukti link „Final Fantasy VII Remake“ ir susipažinti su šiuo kūriniu patiems. Žaidimas gali patikti, gali nepatikti, bet tai tikrai bus nepamirštama patirtis, kokių kartais taip norisi, kai pagauna atitinkama nuotaika.

Final fantasy VII

Protagonistas | vasara 2020

Stalo žaidimai, išmokysiantys išgyventi katastrofą | Inga Zavackienė

Stalo žaidimai, išmokysiantys išgyventi katastrofą

Inga Zavackienė

Stalo žaidimų klubo „Rikis“ narė, www.rikis.lt/blogas redaktorė

Gyvenimas ištikus katastrofai – sultinga tema, maitinanti įvairiausių žanrų ir kategorijų žaidimų kūrėjus. Joje telpa viskas – tiek vaizduotę kutenantys naujojo pasaulio vaizdiniai, tiek iššūkiai, bandant išgyventi apokalipsės akivaizdoje, tiek neišsemiamos tyrinėjimo ir atradimų galimybės nuotykių ištroškusiems žaidėjams. Papildykime sąrašą geru greta vyniojamos istorijos užtaisu ir abejingų tokioms potencialaus žaidimo perspektyvoms liks labai nedaug. Ne veltui postapokaliptinė tema nuolat

išgyventi naujame pasaulyje siekiančiais

kurios jus lydės keliaujant „Fallout“

šmėžuoja stalo žaidimų lentynose. Šios

herojais, savo nuotykius pradėsiančiais

dykynės žemėlapiu. Smagiausia žaidžant šį

temos fanai lengvai ras patinkantį žaidimą,

ant nepažįstamo pasaulio krašto. Jums

žaidimą, tyrinėti ir dalyvauti įvykiuose,

nes rinktis tikrai yra iš ko – nuo kietų

reikės atrasti, ką slepia žemėlapis, kautis

kokie skausmingi jie bebūtų. Na, o mėgs

strateginių, darbininkų valdymo (angl.

su nuožmiais priešais, įgyti svarbių įgūdžių

tantiems agresyvesnį žaidimą patiks

worker placement), civilizacijos kūrimo žai-

bei vykdyti nelengvas misijas, balansuojant

strateguoti savo kelią į pergalę, stengian

dimų iki istorija persisunkusių nuotykių.

tarp žaidimo metu besivaržančių jėgų.

tis pasinaudoti aplinkybėmis. Nors stalo

Istorijai rutuliojantis, žaidėjai įgis naujų

žaidimas „Fallout“ kritikuojamas dėl kiek

tikslų, kurie leis auginti jų įtaką atšiau

vangaus istorinio motyvo, franšizės fanams

riame „Fallout“ pasaulyje, kas praktiškai

jis suteiks daug malonumo akimirkų.

Kas nežino „Fallout“? Vienas žymiausių nuotykių ir eksploravi-

yra pagrindinė valiuta stengiantis laimėti

mo žaidimų postapokaliptinėje dykynėje

žaidimą.

Vos po metų „Fantasy Flight Games“ išleido deluxe papildymą „Fallout: New

atstovų – žaidimas „Fallout“. Kaip ir pirmtakas video žaidimas, jis nukels nuotykiams

Visi jūsų atradimai, susidūrimai ir istorijos

California“, kuris ne tik praplėtė nuoty-

po branduolinės katastrofos, kur tapsite

detalės užfiksuotos tuntuose kortelių,

kius dykynėje naujomis kampanijomis,

92 Protagonistas | vasara 2020

Stalo žaidimai, išmokysiantys išgyventi katastrofą | Inga Zavackienė

FOTO: TADAS BOTYRIUS

misijomis bei herojais, bet ir gerokai

bendruomenei bei manipuliuoti resursais

tojai pragariškomis sąlygomis pristatinės

timptelėjo žaidimo reitingus į viršų. Na, o

ir darbininkais, kad jie būtų sotūs, laimingi

prekes ir ginklus į dykynės gyvenvietes,

šiemet laukiame dar vieno mini papildy-

bei saugūs nuo radiacijos ir dykynėje

vykdydami misijas ir laviruodami tarp

mo „Fallout: Atomic Bonds“, kuris leis

siaučiančių monstrų.

siaučiančių reiderių.

ir bendradarbiaujant su kitais žaidėjais.

Susidraugaukite su „Pašėlusiu Maksu“

Žaidimą „Wasteland Express Delivery

„Fallout“ franšizė galinga, tad žinoma, tai

Dar viena postapokaliptinė ikona –

dienos šviesą išleidusi tokius klasika

ne vienintelis stalo žaidimas šioje visatoje.

„Pašėlęs Maksas“ – taip pat neliko

tapusius žaidimus, kaip „Dead of Winter“,

Karinių figūrėlių žaidimų fanai džiaugiasi

nepastebėtas žaidimų kūrėjų ir nors

„Fleet“, „Morocco“. Na, o iliustracijos

„Fallout: Wasteland Warfare“, keliaudami

„Wasteland Express Delivery Service“ nėra

ir apipavidalinimas visa tai sujungia į

su 32 mm skalės įvairiausių frakcijų ir

tiesioginė šio filmo reimplementacija,

nepaprastai estetišką patirtį – žaidimo

veikėjų figūrėlėmis per kultines „Fallout“

paties žaidimo atmosfera jį taip stipriai

iliustracijas kūrė apdovanojimų pelnęs

vietoves – nuo Red Rocket iki Sanctuary

primena, kad pasijunti vienu iš tų kietuolių,

menininkas Riccardo Burchielli.

Hills.

skuodžiančių radioaktyvia dykyne kuo

mėgautis žaidimu ne tik konkuruojant, bet Service“ kūrė „svajonių komanda“, į

greičiau pristatyti vandenį, nes kitame jos

Smagiausia, jog šis žaidimas nepaprastai

Šiemet „Fantasy Flight Games“ žada

gale tiesiog labai gerai už tą vandenį moka.

grakščiai sulieja nuotykinių ir strateginių

pamaloninti ir strateginių žaidimų

Taigi, žaidime tapsite pamišusiais pasku-

žaidimų elementus, tad žaisdama visuomet

fanus – jau leidžiamas žaidimas „Fallout

tinės krovinių pristatymo tarnybos Žemėje

jaučiuosi lyg skriečiau savo ką tik paturbin-

Shelter: The Board Game“. Čia jums

„Wasteland Express Delivery Service“

tu sunkvežimiu per dykumą, bandydama

teks kurti šviesesnį rytojų savo požemio

vairuotojais. Norėdami išgyventi, vairuo-

įvykdyti per daug dalykų tuo pat metu, bet

Protagonistas | vasara 2020

Stalo žaidimai, išmokysiantys išgyventi katastrofą | Inga Zavackienė ką čia padarysi. Nuvežti krovinius, iškasti lobį, įsitaisyti antiradiacinį skydą bei ištaškyti atsitiktinius reiderius – tiesiog dar viena eilinė diena dykynėje.

Kaip išgyventi mažam ir silpnam peliukui? „Aftermath“ – tai žaidimas – nuotykių knyga pačiame mieliausiame postapokaliptiniame pasaulyje, mat čia jūsų herojai ne kietuoliai keistomis šukuosenomis ar bioninėmis galūnėmis, o peliukai, žiur kėnai ar net jūrų kiaulytė. Neapsigaukite – nors šie padarėliai iš pirmo žvilgsnio atrodo mieli ir menki, jie moka gyventi atšiauriomis sąlygomis ir gali duoti į kaulus kur kas didesniems už save priešininkams – žiurkėms, driežams, tarakonų pulkui ar net... katei.

FOTO: TADAS BOTYRIUS

Kaip viskas iki to nusirito? Sklinda pasakojimai apie didžąją katastrofą, kai vieną

kaip „Mice and Mystics“, „Tail Feathers“,

išleistos versijos tobulino ir šlifavo žaidimo

dieną tiesiog dingo žmonės ir mažiems

„Stuffed Fables“, – puikiai įvaldė nuotykių

sistemas. Dar šiemet turėtų pasirodyti

gyvūnėlių parduotuvės padarėliams teko

knygų žaidimus, tad nieko nuostabaus, jog

antrasis šio žaidimo leidimas, gerokai

patiems prasimanyti maisto ir vandens, tuo

„Aftermath“ pateisina nuotykių žaidimų

pagerinsiantis savo pirmtaką. Beje, „Zom-

pačiu saugantis nuo kiekviename žingsnyje

gurmanų lūkesčius su ypač stipria, sultinga

bicide“ galite žaisti ir išmaniuoju telefonu,

tykančių pavojų.

ir skania istorija.

mat šis žaidimas egzistuoja ir mobiliosios

Kas tas žaidimas – nuotykių knyga? Čia,

Zombicidas – vienintelis būdas išgyventi

programėlės pavidalu. užuot savo herojų miniatiūromis liuoksėję

Dar daugiau apokalipsės

stalo žaidimo lenta, jūs keliausite spalvin-

Kokia apokalipsė be zombių? „Zombicide“

gos knygos puslapiais. Vienas atvarto

– tai žaidimas, giliai įleidęs šaknis zombių

Be aprašytų postapokalipsės grandų verta

puslapis atstos lentą, jį jums teks ištyrinėti,

taškymo visatoje. Per 8 metus nuo pirmojo

paminėti ir kitus šios temos žaidimus.

įveikti tam tikras kliūtis ar įvykdyti tam

„Zombicide“ išleidimo pradžios „CMON“

Nuotykių ir tyrinėjimo žaidimų mėgėjams

tikrą tikslą. O kitas atvarto puslapis pasakos

išleido pačių įvairiausių šio žaidimo varia

taip pat rekomenduoju pasižvalgyti į

istoriją. Kampanijos metu žaidimas jums

cijų. Jei zombiai moderniajame pasaulyje

„Saltlands“ ir „Defenders of the Last

nuolatos sufleruos, kurį puslapį jums reikia

jums daug žavesio nekelia, galbūt jums

Stand“.

atversti ar kurį istorijos paragrafą perskai-

patiks viduramžiškas „Zombicide: Black

tyti, priklausomai nuo to, kokius veiksmus

Plague“, labiau primenantis fantasy tipo

Dairotės rimtesnių strateginių žaidimų?

atliksite ir kaip jums seksis juos atlikti.

žaidimus? Patinka orkai? Prašom –

Siūlau pasidomėti šiais: „Colony“ – mani

„Zombicide: Green Horde“! Na, o sci-fi

puliuokite resursais ir statykite miestą,

Žaidimą sudaro per 20 pagrindinių ir

gerbėjams patiks „Zombicide: Invader“,

„51st State“ – kortų žaidimas, žymio-

papildomų misijų, tad nuotykių užteks

kur kautis teks su suzombėjusiais ateiviais

jo „Imperial Settlers“ pirmtakas kurio

ilgam! Taip pat ilgai galėčiau apie jį kalbėti,

monstrais.

mechanizmas užmautas ant apokalipsės

nes tai ypač intuityvus ir smagus žaidimas

temos, „Neuroshima Hex“ – strateginis

su jaudinančia istorijos linija, nes jums teks

„Zombicide“ – tai bendradarbiavimo žai-

kovos arenos tipo žaidimas, „Kero“,

ne tik įvykdyti misijas, bet ir užtikrinti, kad

dimas, kur žaidėjai taps išgyvenusiais

„Outlive“, „Paris: New Eden“ – ekonomi

jūsų peliukų kolonija išgyventų. Už misijos

herojais, kiekvienas su unikaliomis

niai žaidimai su darbininkų ir resursų

metu surinktus resursus galėsite statyti

galiomis. Teks paplušėti, kad bendromis

valdymo mechanikomis.

gynybines konstrukcijas ir kitus reikiamus

jėgomis ištaškytumėte nuspėjamus, kvai-

statinius, kaip pavyzdžiui, dirbtuvės,

lus, tačiau mirtinai pavojingus zombius.

Zombių temą puikiai pratęs klasika tapęs

mokymo centras ar paprastas daržas.

Raskite ginklų, išžudykite zombius. Kuo

blefavimo, dedukcijos ir tuo pačiu bendra-

Taip po truputį auginsite ir plėsite savo

daugiau kovosite, tuo galingesni tapsite,

darbiavimo žaidimas „Dead of Winter“,

bendruomenę, o tai taip pat padės siekti

tuo daugiau zombių ir vėl pasirodys.

kauliukų ir kortų žaidimas „Hit Z Road“.

specialių tikslų.

Vienintelis būdas išgyventi – zombicidas.

Na, o karinių figūrėlių žaidimų mėgėjus

Žaidimo kūrėjas – Jerry Hawthorne, kurio

Nors pirmasis originalusis „Zombicide“

portfolio tūno tokie kultiniai žaidimai,

kritikuojamas dėl balanso stokos, naujai

sudominti gali „Gaslands“ mašinytės.

94 Protagonistas | vasara 2020

Suomiška pasakėlė apie vienus geriausių žaidimų kūrėjų „Remedy“ | Vytautas Lukaševičius

RIKIS REKLAMA

Protagonistas | vasara 2020

Postapokaliptinės muzikos rekomendacijos | Valdemaras Nedvecki

Postapokaliptinės muzikos rekomendacijos

Valdemaras Nedvecki

Nereikia net ir bokalo alaus, kad pradėtų diskutuoti fantastikos temomis. Labai greitai diskusija gali tapti monologu.

Dar antrajame „Protagonisto“ numeryje svečiavęsis grupės „G&G Sindikatas“ narys DJ Mamania teigė, kad jis populiariajai kultūrai priskirtų ne tik pirmiau į galvą ateinančius komiksus, filmus ar kompiuterinius žaidimus, bet taip pat ir muziką. Šiame žurnalo numeryje dominuojanti postapokalipsės tema, supratome, kad yra puiki proga pasikapstyti savo muzikos archyvuose ir atrinkti kelis koncepcinius, viena tema pasižyminčius, muzikos albumus, kuriuose postapokalipsė yra dalis visos albumo kuriamos atmosferos. Tad šią vasarą, kuomet nuspręsite, kad oras lauke yra pernelyg gražus sėdėti namuose ir žiūrėti į ekraną, nepamirškite kartu su savimi prigriebti ausinių ir pasinerti į vieną iš šių muzikinių postapokaliptinių kelionių. Paul Kantner and Jefferson Starship – Blows Against the Empire (1970) Jungtinėse Valstijose hipių kultūros įkarštyje „Jefferson Straship“ grupės narys Paul Kantner įrašinėdamas savo pirmąjį solinį albumą (ne be grupės pagalbos) pasinėrė į moks linės fantastikos temą ir apjungė jau minėtus hipius ir kosminius laivus. „Blows Against the Empire“ yra koncepcinis albumas, kurio įvadinis kūrinys „Mau Mau (Amerikon)“ vaizduoja postapokaliptinį pasaulį, paliekamą visų hipių. Visame albume galime ne kartą išgirsti apie planą pavogti orbitoje išlikusį kosminį laivą ir keliauti iš nuniokotos Žemės ieškoti kitų namų. Beje, albumas tiek kupinas mokslinės fantastikos tematikos, kad net buvo nominuotas gauti „Hugo“ apdovanojimą.

96 Protagonistas | vasara 2020

Postapokaliptinės muzikos rekomendacijos | Valdemaras Nedvecki

Planet P Project – Pink World (1984) „Pink World“ yra koncepcinis albumas, pasakojantis istoriją apie visuomenę, kuri išvengė branduolinio sunaikinimo saugioje zonoje, kurią sukūrė septynmetis Artemus su psichinėmis antžmogiškomis galiomis. Tai tarsi progresyvaus roko audio knyga, pasakojanti apie valdžios manipuliaciją vaiku, kuris turi absoliučią galią daryti bet ką su saugioje zonoje gyvenančiais žmonėmis, kurioje galime rasti ir ne vieną siužeto posūkį.

Deltron 3000 – Deltron 3000 (2000) Futuristinio hip-hopo konceptas nėra labai dažnai sutinkamas reiškinys muzikos pasaulyje. Bet prodiuseriams Dan the Automator ir Kid Koala bei reperiui Del the Funky Homosapien sukūrus projektą „Deltron 3000“ atrodė, kad toks konceptas buvo sukurtas būtent jiems. Debiutinis tuo pačiu vardu pavadintas albumas yra smagi kelionė po technokratinį postapo kaliptinį pasaulį, kuris kupinas daug valdžios turinčių korporacijų, kompiuterinių virusų ir proto kontrolės. Visas albumas skamba tarsi vakarėlių muzikos rinkinys. Tik šis vakarėlis vyksta ant seniai sudegusios civilizacijos pelenų.

El-P – Fantastic Damage (2002), I‘ll Sleep When You’re Dead (2007) Dažnai politinio ir conscious elementų turintys El-P tekstai pirmajame soliniame albume „Fantastic Damage“, regis, atrado naujas savo galimybes sukurdamas tamsų netolimos ateities pasaulį, kuriame ant žlugusios visuomenės pamatų iškyla korporacijų vykdomos represijos (vis tik nuo politinių temų nenutolstama). Šios temos vėliau buvo tęsiamos ir trečiajame albume „I‘ll Sleep When You‘re Dead“, kuriame modernus hip-hopas pinasi su apokaliptine fantastika, paranoja, technologiškai galingomis korporacijomis ir korupcija.

Gary Numan – Savage (Songs from a Broken World) (2007) Industrinio, gotikinio ir elektroninio roko albumas „Savage (Songs from a Broken World)“ vien savo pavadinimu pasako daug. Tai koncepcinis albumas, nukeliantis mus į postapo kaliptinį pasaulį, kuris tapo viena didžiule dykuma dėl laiku nesustabdyto globalinio atšilimo. Kaip sako šio albumo autorius Gary Numan, albumas yra istorija apie bandymą išgyventi visais įmanomais būdais ir siaubingus dalykus, daromus, kad tai būtų padaryta. Atlikėjas maišo rytų ir vakarų kultūras ir įpina net religijos, dėl kurios albume vaizduojamo pasaulio gyventojai tikisi pateisinti savo veiksmus. Mūsų muzikos redaktorius sako, kad tai albumas, kurį klausydamas jis jautėsi tarsi tikrai matytų šios žlugusios visuomenės gyvenimą.

Protagonistas | vasara 2020

Pražūtis iš kosmoso | kastytis zubovas

Pražūtis iš kosmoso

Kastytis Zubovas

Astrofizikas, mokslo populiarintojas ir visokiausios fantastikos entuziastas.

Milžiniškas asteroidas artėja link Žemės; jo smūgis bus toks galingas, kad sunaikins ne tik žmonių civilizaciją, bet apskritai kone visą gyvybę. Narsių astronautų komanda, po įvairių negandų pasiekusi asteroido paviršių, susprogdina ten branduolinį užtaisą ir išgelbsti žmoniją. Nelaimės išvengta, minios džiaugiasi ir šlovina savo herojus.

98 Protagonistas | vasara 2020

Pražūtis iš kosmoso | kastytis zubovas Praeitoje pastraipoje daugelis turbūt atpa žinote filmo „Armagedonas“ scenarijaus detales. 1998 metų vasarą kino ekranus pasiekė net du labai panašūs filmai – šis bei „Gilus sukrėtimas“ („Deep Impact“), kuriame Žemei grasina ne asteroidas, o kometa, bet smūgio pasekmės būtų tokios pačios. Kine randame ir daugiau kosminių negandų: „Žinojime“ („Knowing“) tai yra Saulės žybsnis, „Saulės šviesoje“ („Sunshine“) apskritai Saulė, o „2012“ – viskas vienu metu. Ką jau kalbėti apie nežemiškų būtybių invaziją, kuri žmones jaudina ir gąsdina dar nuo „Pasaulių karo“ laikų. Visi šie kūriniai atsirado ne tuščioje vietoje. Nežinomybė žmones neramino visais laikais, o kosmosas yra turbūt geriausias

Armageddon, 1998

nežinomybės įsikūnijimas. Laimei, pastaraisiais dešimtmečiais mokslininkai vis geriau supranta, kokie pavojai mums gresia

metu žinoma daugiau nei 20 tūkstančių

smūgio vieta atsisuko į mus ir viso pasaulio

iš dangaus. Ir ne tik supranta, bet ir kuria

asteroidų, kurie kartais priartėja trigubai

astronomai išvydo juodus ratilus, didesnius

planus, kaip šių pavojų išvengti.

arčiau Žemės nei mūsų planetą skiria nuo

už Žemę, kurie laikėsi planetos atmosferoje

Saulės. Beveik pusės jų skersmuo siekia 140

kelis mėnesius.

Kometos ir asteroidai

metrų – tokio dydžio asteroidas, pataikęs į Žemę, gali sukelti regioninę katastrofą –

Taip ir mokslo bendruomenė, ir įvairių

Kometos pasirodymas danguje nuo seniau

išmušti poros kilometrų skersmens kraterį

valstybių valdžia suprato, jog asteroidų ir

sių laikų buvo laikomas pranašišku ženklu.

ir sulyginti su žeme ištisą miestą. Maždaug

kometų smūgiai vyksta ir šiandien ir kad jie

Pagalvokite: nekintančiame dangaus

tūkstančio artimų Žemei asteroidų

gali kelti pavojų mums. Filmų „Armage-

skliaute atsiranda naujas šviesulys, nuo

skersmuo viršija kilometrą. Tokio kūno

donas“ bei „Gilus sukrėtimas“ kūrimas ir

kurio driekiasi ilgiausia uodega, o po

smūgis į Žemę sukeltų pasaulinę

komercinė sėkmė greičiausiai irgi bent iš

kelių mėnesių pranyksta. Tikrai galima

katastrofą: nors krateris būtų nedidelis,

dalies susiję su šio pavojaus supratimu. Bet

pagalvoti, jog dievai ar kokios dvasios

į orą išmestos dulkės užtemdytų Saulę ir

daug svarbiau yra tai, kad panašiu metu

siunčia svarbią žinią. Bet vėliau astronomai

kenktų daugybės žmonių sveikatai.

pradėti projektai, skirti pavojingų asteroidų paieškoms. 1998 metų pradžioje buvo

išsiaiškino, jog tai – tiesiog ledo ir dulkių gumulai, skrajojantys labai ištęstomis

Žinios apie asteroidų smūgių poveikį

atrasta mažiau nei penki šimtai artimų

orbitomis aplink Saulę. Didžiąją dalį laiko

Žemei ir gyvybei joje nėra labai senos.

Žemei asteroidų ir kometų. 2010-aisiais

jie praleidžia toli nuo Saulės ir Žemės, bet

Turbūt geriausiai žinomas asteroido

buvo žinomi 7000, o dabar – jau minėti

kartais priartėja arčiau žvaigždės nei mūsų

krateris Čiksulubas (Chicxulub), Meksikoje

daugiau nei 20 tūkstančių. Žinoma, toli

planeta. Tada kometos įkaista, ledas ima

atrastas tik praeito amžiaus devintame

gražu ne visi jie yra pavojingi. Aptikus

garuoti ir veržtis į aplinką, taip suformuo

dešimtmetyje. Panašiu metu iškelta ir

kiekvieną naują asteroidą ar kometą, fik-

damas uodegą. Taip pat visa kometa ima

hipotezė, kad prieš 66 milijonus metų

suojamas objekto judėjimas ir skaičiuojama

švytėti ryškiau, o dar ir yra arčiau Žemės,

įvykusį masinį gyvybės išnykimą sukėlė

orbita. Kuo daugiau stebėjimų, tuo orbita

todėl tampa lengviau matoma. Kai kurioms

asteroido smūgis. Ilgą laiką mokslininkai

apskaičiuojama tiksliau ir tuo geriau galima

kometoms apsukti vieną ratą aplink Saulę

galvojo, kad Saulės sistema yra tvarkinga

prognozuoti jo judėjimą ateityje. Daugumos

prireikia dešimtmečių, kitoms – išvis

ir nekintanti, tad ir hipotezių apie

asteroidų orbitos niekada nesusikerta su

tūkstančių metų, tad prognozuoti, kada jos

kataklizmus, sukeltus asteroidų ar kometų,

Žemės orbita; susikertančių, kurių dydis

pasirodys, nelabai pajėgiame net ir dabar.

niekas rimtai nesvarstė. Net ir gausėjant

viršija 140 metrų, yra žinoma apie porą

įrodymams, kad įvairiausi krateriai

tūkstančių. Net ir tarp jų dauguma tikrai

Kometos nėra vieninteliai nedideli kūnai,

yra kosminių smūgių padarinys, buvo

nepriartės arti Žemės per artimiausius kelis

skrajojantys Saulės sistemoje. Taip pat

manoma, kad tokie smūgiai galėjo vykti

šimtmečius; tiesa, jie gali sukelti pavojų

egzistuoja ir daugybė uolinių objektų,

tik tolimoje praeityje. Požiūriui pasikeisti

tolimesnėje ateityje. Keli asteroidai, vos

vadinamų asteroidais. Pirmieji asteroidai

labai padėjo įvykis, nutikęs 1994-aisiais.

atrasti, sukėlė nerimo. Pavyzdžiui,

aptikti tik XIX a. pradžioje, tarp Marso ir

Tų metų liepą kometa Shoemaker-Levy

2004-aisiais aptiktas Apofis (99942

Jupiterio orbitų. Ten jų yra daugiausia – jie

9, atrasta vos metais anksčiau, nukrito į

Apophis) praskries šalia Žemės 2029 ir

sudaro vadinamąjį Asteroidų žiedą. Bet

Jupiterį. Paties smūgio iš Žemės nesimatė,

2036 metais; pirminiai orbitos skaičiavi-

daug asteroidų yra ir arčiau Žemės. Šiuo

bet praėjus kelioms valandoms po jo,

mai neleido atmesti tikimybės, kad vieno

Protagonistas | vasara 2020

Amerikietiškų komiksų įtaka „Boku no Hero Academia“ | Violeta Pročkytė Pražūtingi Saulės spinduliai

iš praskridimų metu jis susidurs su mūsų

kelių būdų, kaip galima pakeisti jo orbitą.

planeta. Daugiau nei trijų šimtų metrų

Kitas variantas būtų susprogdinti bombą

skersmens kūnas atrodė tikrai grėsmingai,

asteroido viduje, paviršiuje arba netgi šalia

Asteroidai ir kometos yra palyginus maži

tačiau 2006 metais patikslinti skaičiavimai

jo. Kuo arčiau asteroido įvyktų sprogimas,

ir juda apskaičiuojamomis trajektorijomis,

parodė, kad susidūrimo nebus.

tuo labiau pakistų orbita, bet kyla pavojus,

tad jų pavojų galima prognozuoti šimtmetį

kad asteroidas subyrės į gabalus, kurie dar

į priekį, o aptikus grėsmę – ją nukreipti

Jei aptiktume asteroidą ar kometą, skrie-

padidins pavojų Žemei. Be to, bomba turėtų

šalin. Kiti kosminiai pavojai, deja, žmonijai

jantį tiesiai mūsų link ar galėtume ką nors

būti galinga, greičiausiai branduolinė, o

nėra įveikiami. Vienas iš jų kyla iš Saulės.

padaryti? Prieš tris dešimtmečius atsaky-

skraidinti tokį pavojingą užtaisą erdvė

Nors žvaigždė mums teikia šviesą ir šilumą,

mas buvo kategoriškai neigiamas – žmoni-

laiviu, kuris gali subyrėti dar nepalikęs

be kurios Žemėje negalėtų egzistuoti gyvy-

ja neturėjo nei galimybių nukreipti aste

Žemės atmosferos, neatrodo labai pro-

bė, ji taip pat žybsi energingais spinduliais

roido orbitą, nei aiškaus supratimo, kaip

tinga. Tad sprogimais asteroidų ir kometų

ir spjaudo plazmos pliūpsnius, kurie,

tą reikėtų padaryti. Šiuo metu situacija yra

greičiausiai nenaikinsime.

pasiekę mūsų planetą, gali pridaryti daug žalos. Dažniausiai Žemės magnetinis

šiek tiek geresnė. NASA ir Europos kosmoso agentūra (ESA) jau daug metų planuoja

Dar vienas būdas yra pritaisyti prie aste

laukas – planetą gaubianti magneto

misijas, skirtas asteroido orbitai pakreip-

roido ar kometos variklį. Kometoms tą pa-

sfera – sustabdo elektringų dalelių srautą,

ti. NASA misija DART – Double Asteroid

daryti gali būti visai paprasta: jose jau yra

vadinamą Saulės vėju. Tik nedidelė dalis

Redirect Test (Dvigubo asteroido nukreipi-

labai daug ledo, kuris pakaitintas išgaruo-

vėjo pasiekia Žemės atmosferą, ir tai tik

mo bandymas) – kitąmet turėtų išskristi į

ja. Užtektų pakaitinti tinkamą kometos

arti šiaurės ir pietų ašigalių, kur jis sukelia

artimą Žemei asteroidą Didymos. Šis aste

paviršiaus tašką ir garuojantis ledas pats

pašvaistes. Visgi stipresni vėjo gūsiai –

roidas įdomus dar ir tuo, kad turi palydovą

nustumtų ją į naują orbitą. Asteroiduose

Saulės audros – prispaudžia magnetosferą

– mažesnį asteroiduką, neoficialiai vadi-

taip pat galima rasti lakiųjų medžiagų,

arčiau prie planetos paviršiaus, o pašvaistės

namą Didymoon. Būtent mažasis asteroidas

kurios tiktų kaip reakcijos masė. Varikliu

išplinta tolyn nuo ašigalių.

yra pagrindinis DART tikslas – palydovas

gali tapti ir didelis veidrodis, atspindintis

turėtų atsitrenkti į Didymoon`o centrą

Saulės šviesą bei dėl jos slėgio pakeičiantis

Jei vienintelis Saulės vėjo poveikis būtų

ir taip pakeisti jo greitį maždaug puse

kūno trajektoriją. Galų gale vien palydovo

pašvaistės, nebūtų ko apie jį čia rašyti.

milimetro per sekundę. Pokytis, žinoma,

kuriamas gravitacinis laukas gali patraukti

Bet energingos dalelės, sudarančios vėją,

mažytis, bet ir jo gali užtekti, jei grėsmę

asteroidą. Visi šie pokyčiai būtų mažyčiai,

gali labai pakenkti įvairiai elektronikai bei

keliantį asteroidą pastumtume pakankamai

bet tokių ir užtenka.

elektros tinklams. Elektronai, protonai ir jonizuotų atomų branduoliai gali pralaužti

iš anksto. Per keletą metų pakitusi orbita jį nuskraidintų saugiu atstumu nuo Žemės.

Šiuo metu nėra nei vieno pavojingo

prietaisų korpusus, pataikyti į mikrosche-

DART ir po jos į tą patį Didymos skrisian

asteroido, kuris su Žeme turėtų susidurti

mas ir jas sugadinti. Šis pavojus daugiau

čios ESA misijos Hera tikslas yra išbandyti

per artimiausius šimtą metų. Visgi ateityje

gresia palydovams ir kosminiams laivams,

tokią asteroido pastūmimo technologiją,

tokių bus; tiesiog negalime tiksliai pasakyti

kurie skraido už magnetosferos ribų, bet

įvertinti orbitos ir paties asteroido pokyčius

kada. Laimei, vis geriau suprasdami

jie yra statomi turint tai omeny. Taigi jų

ir taip pasiruošti pritaikyti metodą, jei kada

asteroidų sandarą ir išbandydami būdus

prietaisai yra ypatingai gerai ekranuoti,

jo iš tiesų prireiktų Žemės gynybai.

juos nukreipti, tampame vis saugesni nuo

turi atsargines sistemas ir klaidų pataisymo

šios kosminės grėsmės.

įrangą, kuri gerokai sumažina tikimybę, jog

Smūgis sunkiu daiktu – faktiškai, kulka

Saulės vėjo sustiprėjimas išves prietaisą iš

– į lekiantį asteroidą yra tik vienas iš

rikiuotės. Bet jei dalelių srautas pralėktų Žemės paviršiumi, pasekmės gali būti katastrofiškos. Iš rikiuotės išėję skaitme niniai prietaisai – tai ne tik kompiuterių gedimai, bet ir nebeveikiančios automobilių ir lėktuvų autopiloto sistemos, medicinos prietaisai ir kiti gyvybiškai svarbūs įrengimai. Galiausiai, tos pačios energingos dalelės kenkia ir žmonėms – ląstelių ir jose esančios DNR pažeidimai gali sukelti vėžį. Greitai besikeičiantis magnetinis laukas elektros laiduose sukuria stiprią srovę, kuri gali sudeginti arba pačius laidus, arba prie jų prijungtus prietaisus. Tad nors galingo Saulės žybsnio metu bendra žvaigždės išspinduliuojama energija beveik nepakinta, išaugęs energingų dalelių srautas gali sukelti kataklizmą.

Saulės spinduliai, nasa

100 Protagonistas | vasara 2020

Amerikietiškų komiksų įtaka „Boku no Hero Academia“ | Violeta Pročkytė Aukščiau aprašytas scenarijus nėra parem-

audra buvo bent dvigubai silpnesnė nei

tas vien teoriniais skaičiavimais. 1859

Karingtono įvykis.

Žvaigždžių sprogimai Asteroidai ir Saulės žybsniai yra labiausiai

metais Žemė patyrė stipriausią kada nors užfiksuotą Saulės audrą, vadinamą Karing

2012 metų liepą Saulė išmetė tokį ener

tikėtinos kosminės grėsmės. Bet pavojų

tono įvykiu. Jos metu Šiaurės pašvaistės

gingų dalelių pliūpsnį, kad jo sukelta audra

yra ir daugiau, nors jie mažiau tikėtini, bet

buvo matomos netgi Meksikoje, pietinėje

galėjo netgi viršyti Karingtono įvykio

sunkiau ir prognozuojami.

Japonijos dalyje ir panašiose platumose.

galingumą. Laimei, audra pralėkė šalia

Naktį JAV pašvaistės buvo tokios ryškios,

Žemės, mūsų planetos neužkliudžiusi.

Vienas iš jų – žvaigždės sprogimas, vadina-

kad žmonės galėjo skaityti knygas, o kai

Pastaruoju metu vis daugiau antžeminių

mas supernova. Tokie įvykiai Paukščių Tako

kur tiesiog atsikėlė, nes pagalvojo, kad

ir kosminių teleskopų naudojami Saulės ir

galaktikoje nutinka maždaug sykį per šimtą

jau rytas. Kanadoje ir JAV sudegė daugybė

jos vėjo stebėjimams, taigi galime aptikti

metų. Kelis mėnesius supernova šviečia

telegrafo linijų. Prieš pusantro šimto metų

tokius įvykius. Kol kas dar neįmanoma

ryškiau nei visos galaktikos žvaigždės kartu

elektros tinklų dar nebuvo, elektroninių

prognozuoti kosmoso orų daugiau nei

sudėjus ir yra matoma netgi iš kitų galak-

prietaisų – juo labiau, taigi audros poveikis

kelioms dienoms į priekį, bet net ir kelių

tikų. Paskutinė supernova, kurią žmonės

civilizacijai buvo palyginus nedidelis. Jei

valandų perspėjimas apie atlekiančią audrą

galėjo matyti plika akimi, sprogo 1987

panašus įvykis nutiktų dabar, pasekmės

gali padėti jai pasiruošti – išjungti svarbius

metais kaimyninėje galaktikoje, Didžia-

gali būti tikrai liūdnos. 1921 ir 1960 metais

prietaisus, nutupdyti lėktuvus ir panašiai.

jame Magelano debesyje; paskutinė tokia,

Saulės audros sutrikdė radijo ryšį dauge-

Sustabdyti Saulės audrų negalime ir galbūt

sprogusi mūsų Galaktikoje, nutiko dar 1604

lyje šalių, o 1989 metų kovo mėnesį audra

niekada negalėsime, bet didžiausių pavojų

metais. Didžioji dauguma supernovų yra,

išvedė iš rikiuotės elektros linijas didžiojoje

išvengti galimybių yra.

geriausiu atveju, netikėti pokyčiai nakties

Kvebeko dalyje. Manoma, kad pastaroji

danguje (pavadinimas „supernova“ reiškia

Autorė: silvija vaičikonytė

Protagonistas | vasara 2020

101

Amerikietiškų komiksų įtaka „Boku no Hero Academia“ | Violeta Pročkytė

Autorė: silvija vaičikonytė

102 Protagonistas | vasara 2020

Amerikietiškų komiksų įtaka „Boku no Hero Academia“ | Violeta Pročkytė „labai ryški nauja žvaigždė”) ir daugybės

pavadinimas, yra visiškai tamsus objek-

sąmoningų būtybių – nežemiškų protingų

žinių šaltinis astronomams. Bet jei super-

tas. Iš jo negali ištrūkti netgi šviesa, taigi

civilizacijų? Ar realu kada nors tikėtis „Ne-

nova įvyktų arti mūsų, Žemei ir visai Saulės

ji pati neskleidžia jokios spinduliuotės.

priklausomybės dienos“ („Independence

sistemai pasekmės gali būti pražūtingos.

Juodąsias skyles aptinkame tik tada, kai

Day“) ar kitų panašių apokaliptinių filmų

jos skrieja dvinarėje sistemoje arba kai

scenarijaus?

Kaip arti yra arti? Jei supernova sprogtų

į jas krenta dujos, kurių spinduliuotę

taip arti, kaip artimiausia Saulei žvaigždė

užfiksuojame. Didžioji dalis juodųjų skylių

Užbėgdamas už akių prisipažįstu, kad

Kentauro Proksima, jos šviesa ir energ-

skrajoja vienišos. Tad jei kuri iš jų šiuo

atsakymo neturiu. Ir niekas kitas netu-

ingų dalelių srautas greičiausiai išgarintų

metu lekia Saulės sistemos link, apie tai

ri, nes mes negalime įsivaizduoti, kokia

nemažą dalį Žemės atmosferos ir sunai-

turbūt sužinosime tik jai pasiekus sistemos

ta nežemiška protinga gyvybė yra. Dalis

kintų beveik visą ozono sluoksnį. Panašų

pakraščius ir pradėjus destabilizuoti ten

mokslininkų ir entuziastų teigia, kad tarp

efektą gali turėti net ir 30 kartų toliau

lakstančių mažų kūnų orbitas. Nors iki

žvaigždines keliones įvaldžiusi civilizacija

sprogusi supernova, bet tik tuo atveju,

atskridimo į centrinę sistemos dalį dar

turėtų būti pakankamai pažangi, kad

jei tarpžvaigždinėje medžiagos, esančios

bus likę daug metų, to laiko greičiausiai

nenorėtų pavergti visų sutiktų būtybių. Jų

magnetinio lauko linijos, eina tiesiai nuo

neužtektų pastatyti tarpžvaigždinių laivų

manymu, bandyti užmegzti ryšį su kitomis

jos iki mūsų. Iš dar didesnio atstumo mums

flotilei, kuri išgabentų bent dalį žmonių

civilizacijomis yra naudinga, gal net būtina,

galėtų pakenkti gama spindulių žybsnis

į kitas žvaigždžių sistemas. Mat juodoji

nes iš tokio ryšio ateinančios žinios gerokai

– sprogimas, kurio metu susidaro siaura

skylė, praskridusi centrine Saulės sistemos

nusveria bet kokią riziką. Kiti mokslinin

labai energingų fotonų ir greitų dalelių

dalimi, planetų orbitas sujauktų taip, kad

kai ir atsargiau nusiteikę žmonės mano

čiurkšlė, bet tik tuo atveju, jei čiurkšlė būtų

Žemė greičiausiai taptų nebetinkama gyvy-

priešingai: nežemiška civilizacija mums

nukreipta į mus.

bei – arba iškeptų, priartėjusi prie Saulės,

gali kelti egzistencinį pavojų. Jie remiasi

arba suledėtų nuo jos nutolusi.

pavyzdžiais iš žmonijos istorijos, kai beveik visi susidūrimai tarp skirtingo išsivystymo

Laimei, supernova sprogsta toli gražu ne kiekviena žvaigždė. Yra dvi pagrindinės

Dar egzotiškesnė ir gąsdinanti perspektyva

lygio civilizacijų baigėsi silpnesniosios

supernovų rūšis; viena iš jų – masyvių

vadinama vakuumo kolapsu. Visatos erdvė

sunaikinimu.

žvaigždžių mirtys. Tokių masyvių

iš tiesų nėra tuščia – ji kupina nuolat atsi

žvaigždžių Paukščių Take yra tik, maždaug,

randančių ir iškart pranykstančių dalelių

Visgi remtis žmonija, kaip pavyzdžiu,

viena iš šimto, artimiausia mums –

porų. Procesas negalėtų vykti, jei vakuume

nėra protinga. Mūsų elgesį didžiąja dalimi

ryškiausia Mergelės žvaigždyno žvaigždė

nebūtų energijos. O jei yra energijos,

lemia biologija, kuri kitose planetose gali

Spika. Ją nuo mūsų skiria 77 parsekai arba

vadinasi, galima jos ir netekti. Gali būti,

būti visiškai kitokia. Kultūrinis pagrin-

60 kartų daugiau nei iki Kentauro Prok-

kad egzistuoja kokia nors Visatos būsena,

das – tuo labiau. Taigi spręsti, koks

simos. Kiek arčiau, už 46 parsekų, rasime

kurioje vakuumas turi žemesnę energiją nei

susidūrimo scenarijus labiau tikėtinas,

dvinarę sistemą Pegaso IK: viena jos narė

dabartinėje. Mūsiškę Visatos konfigūraciją

praktiškai neįmanoma. Tiesa, sprendžiant

yra į Saulę panašios žvaigždės liekana, bal-

tuomet būtų teisinga vadinti „netikru

iš to, ką žinome apie fizikos dėsnius, tar-

toji nykštukė, o būtent tokios žvaigždės gali

vakuumu“, nors ši būsena gali būti labai

pžvaigždinės kelionės apskritai turėtų būti

sprogti kitos rūšies supernovomis. Žinoma,

ilgaamžė, niekada negalime žinoti ar

ypatingai techniškai sudėtingas uždavinys,

žvaigždės visą laiką juda ir atstumai tarp

ji staiga nepereis į tikrojo vakuumo –

nes skristi greičiau už šviesą greičiausiai

jų kinta. Visgi skaičiuojama, kad pavojingu

žemesnės energijos – būvį. Jei taip nutiktų,

neįmanoma, o tūkstančius metų

atstumu nuo mūsų supernova sprogsta

nuo perėjimo taško į visas puses šviesos

trunkančias keliones surengti ir užtikrinti

ne dažniau nei kas šimtą milijonų metų.

greičiu imtų plėstis burbulas, keičiantis Vi-

jų saugumą gali būti pernelyg sunku.

Viena hipotezė teigia, kad gama spindulių

satos būvį iš mums įprasto į kažkokį kitokį.

žybsnis prieš 440 milijonų metų sudegino

Ta kitokia būsena gali būti smulkus

Tad ateivių invazija yra daug mažiau

dalį Žemės atmosferos, o tai sukėlė masinį

pokytis, kurio net nepastebėtume, bet

tikėtina nei asteroidų smūgiai, pražūtingi

gyvybės išnykimą.

gali būti ir radikaliai kitokia, neleidžianti

Saulės žybsniai ar netgi supernovų sprogi-

egzistuoti net mums įprastoms elementa

mai netoliese. Prognozuoti šiuos pavojus,

riosioms dalelėms. Tokio pokyčio irgi

išvengti jų ar apsiginti įmanoma ir galimy-

nepastebėtume, nes vienintelis vykstančio

bės vis gerėja. Taigi kosminė apokalipsė

Nors prognozuoti supernovų sprogimų kol

pokyčio signalas būtų pats pokytis, sunai-

mums greičiausiai negresia, bet tai tikrai

kas nemokame, bent jau galime įvertinti,

kinantis mus ir visa kita aplink.

nereiškia, kad galima prarasti budrumą.

Egzotiški reiškiniai

kurios žvaigždės gali kelti pavojų. Kiti kosminiai baubai gali būti apskritai nematomi

Pikti ateiviai

ir neaptinkami iki kol jau bus per vėlu. Vienas toks pavyzdys – klajojanti juodoji

Visi iki šiol aptarti pražūties scenarijai

skylė. Masyvių žvaigždžių mirtys – super

remiasi nenumaldomais fizikos dėsniais.

novų sprogimai – sukuria juodąsias skyles.

Asteroidas nesirenka, trenktis jam į Žemę

Paukščių Take jų turėtų būti apie šimtą

ar ne; Saulė nesprendžia, kada jai sužibti

milijonų, bet pamatyti jų beveik neturime

ar kuria kryptimi išmesti plazmos pliūpsnį.

galimybės. Mat juodoji skylė, kaip byloja ir

O kaip vertinti galimą pavojų, keliamą

Protagonistas | vasara 2020

103

„Lituaniconas“: vieta naujiems potyriams, įspūdingoms pažintims ir… tokiems kaip tu | Adomas Rutkauskas

„Lituaniconas“: vieta naujiems potyriams, įspūdingoms pažintims ir… tokiems kaip tu

Adomas Rutkauskas

Oldschool geekas, nerdas, o kai darbas priverčia - modernių technologijų žurnalistas

Ar kada nors bandei įsivaizduoti, kaip atrodytų tavo gyvenimas, jei šiandien būtų ne 2020-ieji, o 2220-ieji? Jei gyventum ne Žemėje, o būtum, tarkime, Antrosios bangos Marso kolonistas? Už lango matytum ne žaliuojantį klevą ar kaštoną, o tuščią raudoną dykynę su šmirinėjančiais robotais, kurie taiso po audros apgadintą teraformavimo įrangą? Kaip manai, kokie didžiausi iššūkiai tavęs lauktų tada? Galbūt neramintų gresianti Trečioji kolonizacijos banga, kuri garantuotai supurtytų ir taip varganą dabartinę Marso civilizaciją? O galbūt suktum galvą, kodėl derlius hidrofermose nenusiseka lygiai kas 26 Žemės mėnesius – būtent tada, kai atsidaro skrydžių langas iš Žemės? Ar išvis – koks jausmas būtų teisėtai vadintis marsiečiu? Ir ar galėtų galioti dviguba pilietybė – Žemės ir Marso?

104 Protagonistas | vasara 2020

„Lituaniconas“: vieta naujiems potyriams, įspūdingoms pažintims ir… tokiems kaip tu | Adomas Rutkauskas

foto: Nail Garejev

O gal kartais pasvarstai, koks iš tiesų būtų

– kaip gali būti, kad Grafystėje (ar dwarfų

termometro skalė) irgi sakė, kad rent-

gyvenimas J.R.R. Tolkieno Viduržemėje? Juk

karalystėse) nė neužsimenama apie kokius

geno spinduliai yra fake news, kad radijas

ten gyveno ne vien didvyriai herojai, bet ir

nors Oktoberfesto analogus, juk hobitai (ir

neturi ateities, o tikėtis, kad sunkesnės

milijonai kitų būtybių, užsiimančių pačia

dwarfai) tiesiog sutverti tokiai šventei?

už orą mašinos kada nors skraidys, išvis neįmanoma - bet šiandien turbūt sunkoka

įvairiausia veikla? Galbūt nugalėti Tamsą galima būtų buvę įmanoma ne tik žiauriais

Mes, žmonės, esame apdovanoti nepa-

rasti civilizuotą asmenį, kuriam nebūtų

ir daug gyvybės pareikalavusiais karais,

prastai galingu ginklu – fantazija. Iš čia

atlikta rentgenograma arba kuris nebūtų

bet ir ekonominiais metodais? Kokia būtų

net yra atsiradęs atskiras kūrybos žanras –

skridęs lėktuvu.

Gondoro ar Minas Morgulo politiko kas-

fantastika. Tai, ko (galbūt tik kol kas) nėra,

dienybė? Kodėl Baltajame mieste nebuvo

bet kas galėtų būti – ar norėtųsi, kad būtų,

Ir dar - kultinis fantastikos rašytojas

rohirimų ambasados? Arba kaip viskas būtų

bet vargu, ar kada bus.

Arthur C. Clarke yra pastebėjęs, kad bet

susiklostę, jei elfų magija būtų ne įgimta ir

kuri pakankamai išvystyta technologija

paveldima, bet išmokstama? Ir ar Numeno-

Nors dėl to „niekada nebus“ - lordas Kel-

tampa neatskiriama nuo magijos. Tad gal

re keisdavosi drabužių mados? O taip pat

vinas (tas pats, pagal kurį pavadinta viena

ir Tolkieno elfų magija galėjo būti išmanus

Protagonistas | vasara 2020

105

„Lituaniconas“: vieta naujiems potyriams, įspūdingoms pažintims ir… tokiems kaip tu | Adomas Rutkauskas manipuliavimas nanotechnolgojomis ar biotechnologijomis (tik naudojant kitus terminus), o Drakonų motina savo augintinius valdė pasitelkdama, šiuolaikiniais terminais tariant, smegenų alfa, beta, delta ir theta bangas, kurioms jautrūs buvo Drogonas, Rhaegalis ir Viserionas? Tai štai, apie tokius dalykus svarstantys ir diskutuojantys žmonės vadinami fantastais. Kurie domisi, gyvena fantastika – ir ne tik pasyviai vartoja turinį, bet ir aktyviai dalinasi mintimis apie pamatytus, perskai tytus ir peržaistus dalykus. Nemažai kuria ir patys, daug kur dalyvauja. Pavyzdžiui, žaidžia žaidimus - ir toli gražu ne vien kompiuterinius ar stalo, ar

foto: Nail Garejev

kortų. Ar teko girdėti apie džagerį (angl. jugger)? Tai kažkas panašaus į regbį, tik su (paminkštintais) ginklais. Viso pasaulio fantastai nusižiūrėjo jį iš vieno fantastinio filmo, adaptavo jį realybei (filmo pasaulyje ginklai buvo tikri) – ir voilà!

metų. Ir dėl ko jau tris dešimtmečius iš eilės

seminarus fantastikos temomis. „Kom-

Lietuvos fantastai kasmet renkasi į seniau-

jaunimo tiesoje“ publikuodavome skel-

sią šalyje fantastų konventą (susitikimą)

bimą, kad planetariume bus diskusija, susi-

– „Lituaniconą“.

tikimas su rašytoju ar dar kas panašaus“, - teigia ilgametis Vilniaus fantastų klubo

Arba RPG – turbūt žinai šį terminą bent iš kompiuterinių žaidimų. Bet ar žinojai, kad fantastai tą patį dalyką žaidžia be jokių kompiuterių, o pasitelkdami pačią galin giausią kompiuterinės grafikos plokštę pasaulyje – fantaziją? Taip, iš šono stebint žmones, susėdusius prie stalo, kažką žyminčius popieriuje ir mėtančius keistų formų kauliukus atrodo gal ir keista – bet nors kartą pabandyti tikrai verta. Nes tai – tikrai smagi patirtis.

Pradžia – prieš daugiau nei keturis dešimtmečius

„Dorado“ prezidentas ir taip pat pirmųjų „Lituaniconų“ organizatorius Gediminas

„Tiksliai neprisimenu, nuo ko visa tai

Beresnevičius. Jis patikslina, kad tada dar

prasidėjo. Bet nusižiūrėjome nuo to, kas

aktualu būdavo ir filmų peržiūros.

vykdavo užsienyje“, - renginio gimimą prisimena vienas iš paties pirmojo

Tais laikais į tokį „seminarą“ susirink-

„Lituanicono“ organizatorių Rolandas

davo pilna senojo Planetariumo salė - iki

Maskoliūnas, šimtmečių sandūros kartai

šimto žmonių, ir tokie renginiai vykdavo

labiausiai žinomas iš laidos „Videokauko“

iki 1984 metų – kol fantastų susirinkimų

(ir kultinio pasisveikinimo „Sveiki, fantas-

neuždraudė Lietuvos komunistų partija.

tikos mėgėjai“).

Bet 1988 metais atlaisvėjus politiniams varžtams ir prasidėjus Gorbačiovo pere-

Ir visa tai – tik nedidelė dalis to, kas vyksta Lietuvoje jau daugiau nei keturiasdešimt

„Iš tiesų viskas prasidėjo 1981-aisiais,

stroikai - o taip pat fantastams jau žinant

kai Planetariume pradėjome rengti tokius

apie tokius dalykus kaip Worldconai, t. y. visapasauliniai fantastų konventai, kuriuose susirenka tūkstančiai žmonių – kilo idėja surengti ir Lietuvos fantastų konventą - „Lituaniconą“. „Buvo diskusijos, kur jį rengti – buvo svarstomi tokie variantai kaip Molėtų observatorija, ar kur Vilniuje, bet 1989 metų rudenį pas mane atvažiavo Rolandas su viena Kauno Profsąjungų Kultūros rūmų darbuotoja, atsakinga už renginių organizavimą. Taip trise bekalbant, kur daryti, jie ir pasiūlė rengti pirmąjį „Lituaniconą“ Kaune“, - prisimena G. Beresnevičius, kuris su R. Maskoliūnu parengė ir visą renginio programą.

foto: Nail Garejev

106 Protagonistas | vasara 2020

Anot ilgamečio „Dorado“ prezidento, tokio renginio tikslas buvo ir prisikviesti tuos

„Lituaniconas“: vieta naujiems potyriams, įspūdingoms pažintims ir… tokiems kaip tu | Adomas Rutkauskas lankytojus, kurie anksčiau lankydavosi seminaruose, ir bandymas pritraukti didesnes mases. Be to, Lietuvos fantastai jau turėjo savo žiniasklaidos šaltinį – prenumeruojamą ziną „Infosferą“, G. Beresnevičiaus leidžiamą daugmaž 1000 egzempliorių tiražu – tad buvo planuojama, kad į renginį ateis ir jo skaitytojai. Be to, tuo metu, apie devyniasdešimtuosius, visuose Lietuvos miestuose pradėjo kurtis fantastų klubai – jau nebe tik Kaune ir Vilniuje. Tad vienu iš „Lituanicono“ tikslų tapo ir pritraukti naujus žmones į klubus – piešiančius, rašančius ir kitaip kuriančius“, - aiškina G. Beresnevičius. Jis prisimena, kad pirmasis „Lituaniconas“

foto: Nail Garejev

sutraukė tris šimtus lankytojų. Iki šiol dar yra išlikusios pirmojo renginio programėlės – iš jų matyti, kad jis vyko 1990 birželio 29 – liepos 1 dienomis, jo metu dalyviai žiūrėjo „Džedajų sugrįžimą“, „Konaną naikintoją“, „Indiana Džounsą ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojus“ ir kitus filmus, klausėsi pranešimų apie mokslą ir mistiką bei fantastiką kine, diskutavo apie fantastiką dailėje ir Lietuvos fantastikos ateitį, dalyvavo fantastiniame aukcione. Vyko ir stalo vaidmenų žaidimų sesijos, kuriomis

Renginys išgyveno įvairius laikus – ir džiu

Pasitvirtinus renginio „perkrovimo“ kon-

gius, kai į jį susirinkdavo šimtai dalyvių,

cepcijai, jos laikomasi ir toliau – “Lituani

ir nelengvus, kai susirinkdavo vos kelios

conas” siekia tiek suteikti progą susitikti

dešimtys fantastų. Bet Lietuvos fantastų

Lietuvos fantastikos senbuviams, tiek

bendruomenė gali didžiuodamasi paliudyti,

pritraukti naujus lankytojus – ir kad tiek

kad renginio tradicija nenutrūko visus tris

vieniems, tiek kitiems būtų ką veikti.

dešimtmečius – ir nepanašu, kad tai nutiktų artimiausiu metu.

Renginio organizatoriai sako pastebintys, kad dabar daug žmonių – ypač jaunesnių

„Lituaniconas“ persikrauna

- vartoja fantastiką, bet nesuvokia to kaip atskiro žanro, ir dėl to neturi galimybės

rūpinosi kol kas vienintelės oficialiai išleistos lietuviškos stalo vaidmenų žaidimo

Trisdešimt metų – tai daug. Per tiek laiko

atrasti daugiau kūrinių bei veiklų. Bet

sistemos „Kariai ir Magai“ kūrėjas a. a.

užauga karta ir gimsta nauja. Per tiek laiko

galbūt tereikia nedidelio postūmio, kad tas

Kastytis Beitas (deja, jo mūsų tarpe nebėra

neišvengiamai turi pasikeisti ir renginys.

ar ta, kas šiandien dar tik žiūri filmus su populiariais „Marvel“ ar DC visatų hero-

nuo 2015 metų) Antrąjį šio amžiaus dešimtmetį „Lituani

jais, po kelerių metų pradėtų kurti patys?

Nuo tų laikų įsitvirtino taisyklė, kad vienais

conas“ pasitiko kiek nusilpusiu krauju

Fantastika – ideali terpė augti naujiems

metais „Lituaniconas“ vyksta Vilniuje, o

– renginio dalyvių skaičius buvo labai

rašytojams, dailininkams, kino industrijos

kitais metais – Kaune (būta pavienių atvejų

nedidelis, jame lankydavosi beveik vien tik

atstovams, žaidimų kūrėjams.

ir su kitais miestais). Kelis kartus „Lituani-

seniai fantastika besidomintys asmenys,

conas“ buvo sujungtas ir su „Euroconu“ ar

jau ir taip pažįstantys vieni kitus. Pokyčiai

Tai ir yra pagrindinis „Lituanicono“ skir-

„Baltconu“.

prasidėjo 2016 metais, kai renginio organ-

tumas nuo kitų fantastikai skirtų renginių.

izavimą perėmė „Tolkien Lietuva“.

„Lituaniconas“ kalba ne tik apie kažkieno galutinai iškeptus populiariausius kūrinius,

„Renginio idėja buvo suburti visos Lietuvos – ir ne tik Lietuvos – fantastikos mėgėjus,

„Norėjome sugrįžti prie pradinės renginio

bet ir idėjas – svarsto jas, nagrinėja, kuria

ir kadangi tuo metu pradėjau bendrauti su

idėjos, kad konventas pristatytų fantastiką

savas.

lenkais, kitus „Lituaniconus“ organiza-

ir jos privalumus kuo didesniam skaičiui

vome su svečiais iš užsienio. Atvažiuodavo

žmonių“ , - pasakoja „Tolkien Lietuva“

rašytojai iš Lenkijos, Anglijos. Atvykdavo

klubo prezidentas ir vienas iš pagrindinių

fanai, leidėjai. Jie supažindindavo su tuo,

„Lituanicon XVIII-XXX“ organizatorių

Be abejo, šie metai atnešė nemenkų iššūkių.

kas vyksta Europoje ir pasaulyje“ - pasako-

Kastytis Zubovas. Tai pavyko - „perkrau-

Ir vis dėlto, „Lituanicono“ organizatoriai

ja R. Maskoliūnas.

tas“ „Lituaniconas“ sulaukė 400 dalyvių,

garantuoja: renginys tradiciją išlaikys ir šių

o jo pažibomis tapo tikrai įsimintinas JAV

metų rugsėjo 12 dieną įvyks.

G. Beresnevičius prisimena, kad svarbia „Lituaniconų“ dalimi būdavo ir fantastiniai spektakliai, kuriuos renginio metu pristatydavo fantastų klubai. Taip pat vykdavo „cosplay dar iki cosplay“ - kaukių ir kostiumų konkursai.

Lituaniconas XXXI: Ateitis yra dabar

rašytojas Lawrence M. Schoen (jo romanas “Barsk: The Elephants’ Graveyard” tapo

„Nors karantinas dar nesibaigė ir nėra

vienu iš 2016 metų „Nebula“ premijos fi-

aišku, kada vėl bus leista vykti masiniams

nalistų) ir Švedijos žaidimų kūrėjas Henrik

renginiams, esame nusiteikę optimistiškai

Fåhraeus („Hearts of Iron“, „Crusader

ir viliamės, kad rugsėjo mėnesį visos Lietu-

Kings“).

vos fantastai ir fantastikos mėgėjai galės

Protagonistas | vasara 2020

107

„Lituaniconas“: vieta naujiems potyriams, įspūdingoms pažintims ir… tokiems kaip tu | Adomas Rutkauskas

foto: Nail Garejev susitikti gyvai. Vis dėlto, jei fiziniai rengi

„Šiandien skaitydami prieš kelis dešimt-

„Manyčiau, toks renginys net ir inter-

niai dar ar jau negalės vykti, esame numatę

mečius parašytas knygas galime įvertinti,

netiniais laikais turi prasmę, nes tai yra

alternatyvų ir ne ką prastesnį renginio

kurios fantastų spėlionės išsipildė, o kurios

socializacija, tai yra žmonių bendravimas.

formatą“, – tvirtina viena iš pagrindinių

ne. Nors skraidlentė ir nebuvo išrasta laiku,

Tai yra svarbus aspektas, negali visko pa-

šiemetinio „Lituanicono“ organizatorių

entuziastai ėmėsi šio projekto ir sukūrė

keisti virtualumu ar vien knygų skaitymu“,

Rūta Miškinytė.

ribotai veikiantį prototipą. Tuo tarpu dirb

- įsitikinęs Lietuvos fantastas-veteranas R.

tinio intelekto, pajėgumais prilygstančio

Maskoliūnas. Ir trys dešimtmečiai „Litua

Šiemetinio renginio tema - „Ateitis yra

HAL 9000, dar gali tekti palūkėti“, - teigė

nicono“ tik įrodo, kad jis neklysta.

dabar“. Ar pamenate sceną iš antrosios

vienas iš festivalio „Lituanicon“ koordina-

„Atgal į ateitį“ sagos dalies, kurioje Marty

torių Kastytis Zubovas.

Tad atėjus rudeniui, prisimink – rugsėjo 12 dieną Lietuvoje vyks tiesiogine to žodžio

McFly nuo blogiukų spruko naudodamas skraidlentę? Pagal filmo legendą, tai vyko

Tad jei turi minčių tokiomis temomis,

prasme fantastiškas renginys, skirtas

2014 metais! Tuo tarpu „bėgantis skustuvo

norisi apie tokius dalykus pasiginčyti, ar

mėgstantiems fantastiką - fantastinių

ašmenimis“ Rick Deckard androidus „Nex-

pasiklausyti naujų fantastiškų idėjų, jei

idėjų ir kūrybos festivalis „Lituanicon“.

us 6“ vaikėsi 2019-aisiais, o legendinis

nori sutikti daugiau žmonių, kurie domisi

Daugiau informacijos apie jį organizatoriai

„2001-ųjų kosminės odisėjos“ dirbtinis in-

tuo pat, kuo ir tu – žinok, Lietuvoje jau

skelbia renginio „Facebook“ puslapyje, bet

telektas HAL 9000 buvo sukurtas praėjusio

trisdešimt metų vyksta renginys, skirtas

svarbiausia, prisimink – nauja ir lietuviš

amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Visus

būtent tam.

kos kilmės „Ledo ir Ugnies giesmė“ pati nepasirašys, kaip ir naujoviški mūsiški

šiuos fantastikos klasika tapusius siužetus vienija tai, kad žvelgiant iš dabarties pers-

O gal turi ką pasiūlyti pats? „Lituaniconas“

„Žvaigždžių karai“ patys nepasistatys,

pektyvos jų veiksmas vyksta praeityje.

- tai ne uždaras klubas. Renginio organiza-

o bene visų žymiausių lietuviškų fantas-

toriai labai laukia naujų idėjų. Nedrąsu iš-

tinių knygų autoriai – Andrius Tapinas,

Mėginimas įsivaizduoti ateitį yra neatsie-

siruošti vienam ar vienai? Imk už parankės

Gintautas K. Ivanickas, Justinas Žilinskas ir

jama fantastinės literatūros bei kino dalis.

draugą ar draugę ir ateikite dviese. Ar trise.

kiti – irgi buvo (ar ir yra) ilgamečiai „Lit-

Ateities vizijos fantastų kūryboje varijuoja

Ar su šeima – jau kelerius metus iš eilės

uaniconų“ dalyviai (ar net organizatoriai).

nuo nedrąsių spėlionių iki pačių neįtikėti

renginyje veikia jaunųjų fantastų kampe-

Tad „Lituaniconas“ - turbūt pati geriausia

niausių scenarijų – fantastai visais laikais

lis, kur tėvai gali palikti savo atžalas, o šie

starto aikštelė pradėti kelią į fantastikos

bandydavo nuspėti, kas pasaulio laukia

čia taip pat užsiims fantastinės tematikos

gilumas.

tolimoje ateityje ir artimiausiais metais. Ir

veikla – pieš, lipdys, klausysis galbūt

jei prieš 50 metų XXI amžius dar neatrodė

„Hobito“, o gal kitokios jauniesiems fan-

toks artimas, šiandien dalį jo netgi per-

tastams skirtos knygos skaitymo.

gyvenome.

108 Protagonistas | vasara 2020

EI, bičiuli! Taip, tu! Jei skaitai šį žurnalą skaitmeniniu formatu, labai kviečiame pasvarstyti galimybę įsigyti žurnalą popieriniu formatu. Mūsų spausdintas žodis, nesikuklindami pasigirsime, gyvai atrodo tikrai įspūdingai ir yra šiokia tokia kolekcinė vertybė. Mūsų bendros meilės vaisius (ne tik šį, bet ir kitus, senesnius numerius) galite įsigyti vienoje iš šių parduotuvių:

Parduotuvėse: Kuroneko vytauto g. 8, vilnius Rikis Šv. Stepono g. 5, vilnius Spacebar Verkių g. 29, Vilnius

Internetu: Kuroneko.lt rikis.lt herolab.lt kamehame.lt baltic.spacebar.gg

World of games Šv. gertrūdos g. 42, Kaunas

P. S. Jei šiuos žodžius skaitai ant ypač seksualaus 120 gsm ofsetinio popieriaus, o rankas sveria 13mm storio nugarėle besidižiuojantis ketvirtasis Protagonistas, nuoširdžiai tau sakome ačiū!

Protagonistas | vasara 2020

109

Protagonistas rekomenduoja: vasaros skaitiniai

Protagonistas rekomenduoja: Vasaros skaitiniai Kone nuo pirmojo „Protagonisto“ numerio vis galvojame apie tinkamą formatą rekomenduojant gerą ir dėmesio vertą literatūrą. Pirmajame žurnale Agnė Juškėnaitė pateikė sąrašą, nuo ko pradėti skaityti komiksus. Vėliau sekusiuose žurnaluose, rekomendacijomis dalindavomės atskirais tekstais... O štai šią vasarą turime nerealiai ilgą sąrašą rekomendacijų, kurį sukurpė Lietuvos fantastai, tad nusprendėme trumpai jį pristatyti ir suteikti šiek tiek ekstra puslapių puikiai literatūrai. Praėjusiais metais Lietuvos fantastai bal-

lituanicon.lt internetiniame puslapyje. Na,

Žodžiu, jei ieškote gero postapokaliptinio

savo už pačias pačiausias skirtingų fan-

o šiam teminiam numeriui skolinamės vie

romano, ar visos serijos, nieko nelaukę

tastikos lentynų knygas – nuo stympanko

ną iš daugybės topų - (post)apokaliptinius

čiupkite vieną iš šių knygų...

iki kosminių operų – o rinkimų rezultatai

romanus. Topas sudarytas viešo balsavimo

nugulė į ilgą fantastinės literatūros re-

metu, tačiau tai nereiškia, kad žemiau

komendacijų sąrašą, kurį visą galite rasti

sąraše esančios knygos yra blogesnės už kitas.

„Trifidų diena“ (J. Wyndham)

„Vorų pasaulio“ serija (C. Wilson) „Metro 2033“ (D. Glukhovsky)

110 Protagonistas | vasara 2020

Protagonistas rekomenduoja: vasaros skaitiniai

„Kelias“ (C. McCarthy)

„Aš esu legenda“ (R. Matheson)

„Dvikova“ (S. King)

„Perėja“ trilogija (J. Cronin)

10.

„Užslinks naktis“ (I. Asimov)

„Pasaulinis karas Z“ (M. Brooks)

„Laiškanešys“ (D. Brin) Protagonistas | vasara 2020

111

Protagonistas rekomenduoja: vasaros skaitiniai

BONUS: SKAITYTOJų rekomendacijos Negana šio puikaus literatūrinio topo, savo žurnalo skaitytojų prašėme nepagailėti tiesiog puikių vasariškų rekomendacijų. Šiek tiek netikėtai, mūsų socialinės paskyros buvo užverstos įvairiais pasiūlymais, tad dalinamės keliais įdomiausiais.

Black Science

Watchmen Mūsų „Patreon“ rėmė-

Galėtume prisiekti, kad

jas Maksimas Demčenko

savo skaitytojams esame

širdingai rekomenduoja

ne kartą užsiminę apie visų

ypač įdomiai atrodančią

grafinių novelių čempioną -

„Black Science“ komiksų

„Watchmen“. Ir išties, apie

seriją, kuri, pasak jo, yra

šią Alan Moore ir Dave

tikras perlas mokslinės

Gibbons sukurtą graf-

fantastikos fanams. Ši

inę novelę užsiminėme

komiksų serija pradėta

pirmajame „Protagonisto“

leisti dar 2013 metais ir iki

numeryje. Vis tik tuomet

2019-ųjų sulaukė net 43-jų

turėjome kur kas siauresnį

atskirų istorijų. Žodžiu, jei

skaitytojų ratą, o dabar gal-

mėgstate tokius reikalus,

ime žinią apie šį gėrį pask-

būtinai pasidomėkit!

leisti plačiau. Valentinas Drūlia labai rekomenduoja. Labai rekomenduojame ir mes.

American Vampire

Miglos vaikai Mūsų skaitytoja Ugnė

Jei norisi daugiau teksto

Lisauskaitė pasidalino išties

ir mažiau paveikslėlių, šio

originalia rekomendaci-

žurnalo viršelio autorė

ja. „American Vampire“

Brigita sako, kad Brandon

- tai Rafael Albuquerque

Sanderson knygų seri-

paišoma grafinių novelių

ja „Miglos vaikai“ išties

serija, kurią pagrinde rašo

verta dėmesio. Mes galime

Scott Snyder. Sakome

tik paantrinti. Originalioji

„pagrinde“, nes Scott –

trilogija, kuri pasakoja įvy

ne vienintelis rašytojas.

kius nutikusius pirmojoje

Pirmieji penki šios serijos

eroje, buvo išversta į lietu-

komiksai papasakojo dvi

vių kalbą. Na, o jei patiks,

skirtingas istorijas, iš kurių

savo nuotykius galėsite

vieną sukūrė visiems fan-

tęsti su dar trimis „Wax and

tastams pažįstamas siaubo

Wayne“ serijos tęsiniais.

tėtušis Stephen King.

112 Protagonistas | vasara 2020

Protagonistas | vasara 2020

113

Interviu: Širšė ir rašymo laisvė | Greta Musteikienė

INTERVIU:

Greta Musteikienė

Širšė Rašymo mėgėja, norinti tai daryti vis geriau ir geriau, dviejų elektroninių knygų autorė

ir rašymo laisvė

Širšė – rašytoja-fantastė, kuri prieš trejus metus išleido savo pirmąją knygą „Spiečius“. Šį romaną leidykla pristatė, kaip romaną apie postapokalipsę. Nors apie antrąją knygą dar kol kas negirdėti, tačiau Širšė sudėjusi rankų nesėdi: jos apsakymai publikuoti „Protagonisto“ antrajame numeryje, fantastinių apsakymų rinkiniuose „Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachas“ bei „Pašiurpos“. Prie lietuviškos fantastikos gyvavimo autorė prisidėjo ir nupiešdama du viršelius leidyklos „Naujas Vardas“ knygoms bei nulipdydama bareljefą pagarsėjusiai 2018 metų Lituanikono Chtulhu skulptūrai. Nors savo veido fantastikos renginiuose Širšė neslepia, tačiau tikrąjį vardą yra linkusi nutylėti. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas ir dar daug kitų dalykų ji sutiko atskleisti „Protagonisto“ skaitytojams.

114 Protagonistas | vasara 2020

Interviu: Širšė ir rašymo laisvė | Greta Musteikienė

Iliustracija pagal Širšės eskizą

Tai pradėkime turbūt nuo jau dažnai girdėto klausimo: kodėl pasirinkai pasirašinėti slapyvardžiu ir neatskleisti savo tapatybės?

elektroninių knygų leidykla „Naujas vardas“ ir iki šiol man nebuvo kilusi mintis, kad noriu kažko kito nei nemokamos ar elektroninės knygos. O kol neinu į „tikrų” knygų leidyklas, mano tapatybė

Prieš pasirodant „Spiečiui“, leidykla manęs klausė ar pseudoni-

niekam nerūpi ir aš tuo mėgaujuosi.

mas „Širšė” – galutinis ir nekeičiamas? Klausiu todėl, kad kūrinys – pakankamai rimtas, o toks pseudonimas verčia žiūrėti į jį kiek

- visos asmeninės priežastys, tokios kaip, pavyzdžiui, nepasitikėji-

nerimtai..

mas (tiek savimi, tiek kitais): kadangi slapyvardis leidžia maksimaliai pasislėpti, todėl galiu manyti, kad jei kažkam patinka Širšė, tai

Tada pasakiau, kad pagalvosiu ir tikrai pagalvojau. Pasvėriau „už”

tik dėl sukuriamo turinio kokybės, o ne dėl kažkokių kitų priežasčių

bei „prieš” ir apsisprendimą nulėmė tai, kad:

– tokia mąstymo logika šiek tiek apmaldo mano paranojas.

- rašymas nėra ir niekada nebus mano pragyvenimo šaltinis, todėl

Taigi šis klausimas turi daugybę atsakymų, bet trumpiausias,

nenoriu profesinės veiklos, iš kurios valgau duoną, maišyti su hobiu

matyt, būtų tas, kad pasirašyti slapyvardžiu priežasčių buvo ir vis

– vis dar yra labai daug žmonių, kurie tapatina autorių ir veikėją: jo

dar yra gerokai daugiau nei tikruoju vardu, mat pastarasis variantas

veiksmus, įsitikinimus, paklydimus.

vis dar neturi nė vieno „už“.

- rašymas man yra laisvė. Nenoriu savęs riboti, nenoriu atmesti

Kaip suradai leidyklą „Naujas Vardas“ ir kodėl nusprendei savo knygą leisti būtent ten?

temų ar siužetų, nes jie kuo nors „nepriimtini”, per daug grubūs, per daug erotiški, per daug sadistiniai, per daug stabmeldiški, per daug politiški, per daug...

Kaip suradau – nebepamenu, nes tikrai seniai apie juos žinau. Greičiausiai užtikau kažko ieškodama internetuose, o gal kokiam

- jau praėjo trys metai, kaip sukirtome rankomis su nemokamų

forume perskaičiau. Žinau tik, kad dar prieš rašydama Spiečių

Protagonistas | vasara 2020

115

Interviu: Širšė ir rašymo laisvė | Greta Musteikienė

Chtulhu menumentas išlikęs lukiškių aikštėje jau buvau jų puslapį panaršiusi ir pasižymėjusi atminty, kad „čia

Kiti darbai taip pat ilgai netruko: nuo susitarimo su leidykla iki

kažkas įdomaus“. Mane patraukė pati idėja – leisti (dar) nežinomus

knygos pasirodymo praėjo vos trys mėnesiai.

autorius ir būtent nemokamos elektroninės knygos formatu. Nesklandumų nebuvo tik kelios pamokos man pačiai, kurių svarSu kitomis leidyklomis nebendravau, nes rašydama Spiečių nepla-

biausia turbūt ta, kad ateity neleisiu knygos be kalbos redaktoriaus.

navau, kad jis taps knyga. Tai buvo tiesiog dar viena mano parašyta,

„Naujas vardas“ man jo neskyrė, nes įvertino tekstą kaip gana

elektroninėje erdvėje skelbta istorija. Ir tik kūrinį užbaigus šovė

raštingai parašytą, bet vis dėlto knygoje likę nemažai klaidų, kurios

mintis pamėginti susirasti tą „įdomią“ leidyklą, kur leidžia

man vis dar daro gėdą. Siaubingai apmaudu, kai susilauki komenta-

nemokamas elektronines knygas ir pabandyti nusiųsti rankraštį.

ro, jog istorija gera, bet klaidos, klaidos…

Nelabai tikėjau, kad jie sutiks leisti, į visą šį bandymą žiūrėjau daugiau kaip į žaidimą, kažkokį eksperimentą ir visai nemaniau, kad tai taps kažkuo realiu, o juo labiau – knyga.

Ar buvo kokių nesklandumų su elektroninės knygos leidimu? Kiek užtruko nuo atsakymo „taip“ iki jos pasirodymo?

Ar turėdama antrą knygą leistum ją ten pat? O gal turi tikslą iš knygos kada nors uždirbti? Taip, manau, kad ten pat leisiu ne tik antrą, bet ir trečią, ketvirtą ir visas knygas, kiek tik man jų pavyks parašyti (čia aš stengiuosi būti optimistė).

Viskas vyko labai sparčiai – ypatingai greitai gavau atsakymą, kad knygą leis. Pamenu, vos kelios dienos buvo praėjusios nuo išsiun-

Labiausiai dėl to, jog man patinka, kad mano knyga yra elektroninė

timo, kai gavau pakankamai lakonišką „leisim“. Tuomet man net

ir nemokama. Jei nebūtų šios leidyklos, greičiausiai mano kūryba

keista buvo, jog fiziškai perskaityti taip greitai pavyko, jau nekalbu

taip ir liktų prieinama tik bloge ar kokiose rašytojams skirtose

apie sprendimo priėmimą.

platformose, taip niekada ir neįgaudama knygos pavidalo, nes

116 Protagonistas | vasara 2020

Interviu: Širšė ir rašymo laisvė | Greta Musteikienė nemanau, kad rašau taip gerai, jog būtų verta nukirsti bent vieną

erdvėje, matyt, sudarau visai priešingą įspūdį, mat vis nutinka

medį. Taip pat nevertinu savo kūrybos ir materialia prasme. Gal

sulaukti pasiūlymų sudalyvauti tai viename, tai kitame projekte. Tai

labiausiai būtent dėl to, kad visiškai netikiu galimybe užsidirbti iš

šis nebuvo išimtis – man parašė vienas „Lituanicon“ organizatorių

knygų rašymo Lietuvoje. Bent jau ne su tokiais resursais, kurie man

su pasiūlymu prisidėti prie Chtulhu paminklo gamybos, mat buvo

prieinami – čia labiausiai turiu omenyje (savi)reklamos poreikį, kas

girdėjęs, kad aš esu „lyg ir skulptorė“. Na, jokia aš ne skulptorė

man iš prigimties yra labai svetima ir neįdomu.

(neturiu supratimo, iš kur tokie gandai...), bet ši klaida buvo man labai naudinga, nes leido išmėginti kažką naujo ir tiesiog turėti dar

O kadangi išplaukti į platesnius vandenis, tai yra pradėti rašyti

vieną šaunų prisiminimą. Visada labai džiaugiuosi visokiomis nau-

kitomis kalbomis, neketinu, tai atitinkamai nei turėti agentą, nei

jomis patirtimis ir stengiuosi nepraleisti pasitaikančių progų.

kontraktą su užsienio leidykla, nei uždirbti milijoną iš rašymo nesišviečia… Taigi, kol tokia situacija, lieku prie geriausiai mano požiūrį šiai dienai atitinkančio „Naujo vardo“.

Su „Nauju Vardu“ vėliau bendradarbiavai piešdama viršelius kitų autorių kūriniams. Kaip prasidėjo šitas bendradarbiavimas?

Daug kas sako „parašyti knygą tai tik pradžia“ ir kad didžiausias darbas prasideda norint ją reklamuoti, pristatinėti. Ar sutinki? Ar esi ta autorė, kuriai kalbėti apie savo kūrinį lengva? Šiaip nelabai galiu atsakyti į šitą klausimą, nes aš pati nedariau jokios knygos reklamos, neskaitant keleto įrašų „Facebook“.

Dėl to beveik visi laurai tenka mano bičiuliui Aurimui Gailiūnui.

Galima sakyti, kad „Spiečius“ gyvena savo gyvenimą, o aš – savo.

2018 metų vasarą rasyk.lt svetainėje jis organizavo siaubo pasakų

Kraičio iš manęs jis gavo savo elektroninę nemokamą formą ir

suaugusiems konkursą, o geriausių darbų rinktinę pasižadėjo

dabar viskas priklauso nuo to, kiek skaitytojų įstengs privilioti savo

išleisti „Naujo vardas“. Taigi konkursas įvyko, laimėtojai buvo

turiniu bei prieinamumu.

išrinkti, prasidėjo knygos leidimo darbai: kažkur prieš metus Aurimas man pasiūlė prisidėti prie jų kuriant viršelį. Sutarėm,

Tiesa, buvo keli knygos pristatymai už kuriuos esu dėkinga Justinui

kad aš piešiu „senoviškai“ (popierius ir pieštukas), o jis padarys

Žilinskui, pakvietusiam mane į „Hukoną“ ir į „Lituaniconą“, kur

visus „naujoviškus“ patobulinimus, t.y. skaitmenizuos, papildys,

galėjau auditorijai pristatyti savo knygą. Taip pat, buvo vienas susi-

suredaguos. Na, žodžiu pavers tokiu, kad nebūtų gėda žmonėms

tikimas su skaitytojais „Fantastinių knygų klube“, tad apie knygą

parodyti. Tai taip kartu ir sukūrėme siaubo pasakų rinktinės

teko šiek tiek pakalbėti, tik nežinau ar tai galima būtų pavadinti

„Pašiurpos“ viršelį. Tik tiek, kad kol ši knyga išvydo pasaulį, dar

kažkokia reklamine kampanija, nes darbu tai tikrai nepavadinčiau:

gavau pasiūlymą ir tiesiai iš „Naujo vardo“, nupiešti viršelį kitai jų

man malonu kalbėti apie kūrinį, kūrybą, išgirsti kaip kiti tai vertina

leidžiamai knygai – „Beveidė“ (aut. Rima Kišūnaitė, Gintaras

ir supranta. Tai tokius aptarimus daryti tikrai nėra sunku, tačiau

Balionis). Šiek tiek patrypčiojau, nes buvo nejauku imtis to vienai,

apie aktyvią reklamą negalvoju, nes man, kaip senovės lietuvei,

bet leidykla neišsigando, kad aš jiems duosiu ne skaitmeninį

save girti ir siūlyti yra kažkas tokio ypatingai varginančio.

piešinį, o tiesiog skanuotą ar fotografuotą paveiksliuką, todėl nebeliko priežasčių atsisakyti tokio įdomaus iššūkio.

Na ir dar papasakok kaip nutiko, kad darei Chtulhu bareljefą žymiajam paminklui Lukiškių aikštėje?

Papasakok apie savo rašymo ritualus. Ar rašai kasdien? Ar planuoji prieš rašydama? Jei taip, tai kaip vyksta tavo planavimo procesas? Ypatingosios rašymo kėdės ar kūrybos aromatą skleidžiančios žvakės neturiu. Produktyviausias kūrybinis laikas man būna tada,

Oi, Chtulhu paminklo istorija verta atskiro pasakojimo ir ne tiek

kai gyvenime nieko įdomaus nevyksta pakankamai ilgą laiką: kai

to monumento kūrimas, kiek jo trumpas, bet ryškus pasirodymas

įsigali rutina, nurimsta visos santykių dramos, darbiniai mara-

Vilniaus viešojoje erdvėje. Manau, tai buvo labai geras 2018 metų

tonai, išsisemia kūrybiniai projektai ir horizonte nesišviečia jokie

„Lituanicon“ organizacinės grupės projektas. Vien ko verta tai,

nauji nuotykiai. Jei mano gyvenime vyksta bent kažkas įdomesnio –

kad pastačius jį (darbai vyko nakties metu), ryte buvo pranešta

kaip rašytoja aš niekam tikus, nes negaliu prisiversti net minima-

policijai apie galimai pavojingą savadarbį objektą, kad savivaldybė

liai prisėsti prie rašymo, o ir galvoje istorijos tokiu metu lizdelių

gavo oficialų raštą su susirūpinusių piliečių skundu dėl šventos

nesuka.

vietos niekinimo ir kabalistinių objektų garbinimo, kad paminklas buvo „Grindos“ demontuotas ir išvežtas nežinoma kryptimi, ir po

O štai tobulos rutinos periodais išsigelbėjimo ieškau rašyme ir

kelių valandų vėl tos pačios „Grindos“ sugrąžintas į Lukiškių aikštę

iš gyvenimo nuobodybės bėgu į išgalvotus pasaulius. Tada daug

(matyt, nustačius, kad tas savadarbis objektas nėra toks pavojingas,

laiko spoksau į vieną tašką, tuo švelniai kraupindama aplinkinius,

kaip iš pradžių įtarta). Žodžiu, tai buvo tikrai reakciją sukėlęs ir jos

ir suku kokią nors kūrybinę mintį. Pradžioje žymiuosi tik siužeto

įvairiais kanalais susilaukęs projektas.

stuburą, detales apie veikėjus, jei reikia – pasirenku medžiagos, nuolat dėlioju ir perdėlioju siužetą galvoje, kol jis man ima patikti.

O kaip aš ten atsiradau? Tai kaip dažniausiai man nutinka –

Tada pereinu prie smulkesnių epizodų apmąstymo ir, idealiu

atsitiktinai.

atveju, rašyti sėdu jau turėdama atskiras teksto atkarpas galvoje. Žinoma, jei kūrinys trumpas, tarkime iki 10 psl., būna parašau ir be

Turiu tokią laimę-nelaimę gyvenime žmonėms atrodyti atšiauri

jokio ypatingo pasirengimo, tiesiog ekspromtu dėliodama galvoje

ir neprieinama. Kartais tai rimtai apsunkina gyvenimą ir tampa

susikaupusius epizodus, mintis, palyginimus ar kitas gyvenimo

įvairių nesusipratimų šaltiniu, ypatingai keblu su tokiu įvaizdžiu

detales.

profesinėje veikloje. Bet geroji reikalo pusė ta, kad štai virtualioje

Protagonistas | vasara 2020

117

Interviu: Širšė ir rašymo laisvė | Greta Musteikienė pasitaiko proga, savo potencialių betų sąrašiuką praplečiu – mėgstu išmėginti bendradarbiavimą ir su naujais žmonėmis, nes niekada negali žinoti… Tad neturiu pastovaus savo tekstų vertintojo. Ilgiausią šio darbo stažą turi sesuo, kuri buvo pirmoji mano skaitytoja bei kritikė ir kurią vis dar kartais įkalbinu paskaityti kokį juodraštį.

Kaip reaguoji į kritiką? Ar ji skaudina? Ar pati mėgsti kritikuoti kitus rašančiuosius? Dėmesio, tuojau perskaitysite tikros babos monologą, tai turit galimybę išvengti to „o mano laikais buvo“ – nesakykit, kad neįspėjau. Kritiką aš myliu ir labai vertinu. Kadangi mes neturime jokių rimtesnių kūrybinio rašymo mokymų, tai autoriui mėgėjui kolegų rašytojų kritika yra vienintelis būdas tobulėti. Jei jūs dabar galvojate apie visus tuos rašymo kursus, kurių reklamas matėte, tai aš dar neaptikau nė vienų, kurie siūlytų normalų mokymą. Su tekstų nagrinėjimu, klaidų aptarimu, pabaksnojimu į vietas, kur nusigrybauta ir aptarimu, kodėl čia yra blogai (taip, tas baisus žodis, kurio pradėjome bijoti). Dabar mokymuose yra priimta ne ugdyti, o kurti malonią atmosferą, skatinti saviraišką, mokyti atrasti savo kūrybinį potencialą, leisti pasijusti kūrėju ir taip toliau ir panašiai. Jūs man parodykite smuikininką, su dideliu potencialu, labai išraiškingą ir didį kūrėją, kuris nemokėtų laikyti stryko ir negebėtų išgroti visų akordų. Arba kepėją, kuris nežinotų, ką kepiniui duoda sviestas, kiaušiniai ir ką daryti su soda. Paimkit bet kurią profesiją, amatą ar hobį. Visur be įkvėpimo turi būti ir žinios. O žinių negali įgyti vien

Autorės knygos viršelis Paskutiniais metais rašymui laiko išvis neskiriu. Buvo vienas trumpas etapas (kitaip dar vadinamas atostogomis), kai galėjau skirti vidutiniškai 4-5 valandas per dieną, bet tuomet tai jau tampa darbu ir nežinau, kiek ilgai tokiu ritmu galima būtų rašyti ir vis dar tai vadinti hobiu (ir iš tikro tai mėgti). O pats optimaliausias rašymui skiriamas laikas man – dvi valandos. Skiriant tiek laiko nesunku prisėsti kasdien, o ir progresas yra apčiuopiamas, todėl kūryba nespėja apaugti voratinkliais dar istorijos vidurio nepasiekus. Tiesa, vis dėlto prie ritualų galėčiau paminėti laisvąjį rašymą. Nors paprastai aš tingiu jam skirti papildomą ketvirtį valandos, tačiau kai prisiverčiu, niekada nesigailiu, nes mane jis tikrai veikia labai teigiamai, tad jei nebandėte – labai rekomenduoju.

Ar prieš publikuodama tekstą klausi kokio nors „beta skaitytojo“ nuomonės? Kol pagrindinė kūrybos skelbimo platforma buvo rasyk.lt, tą funkciją atlikdavo tuntas kintančių betų – tai yra visi svetainės lankytojai, kurie užsukdavo paskaityti. Žinoma, toks masinis komentavimas reikalauja šiokios tokios atrankos: reikia susivokti, kad kai kurie komentarai būna nulemti asmeninių skaitytojų preferencijų, kai kurie patarėjai lenkia ne į tą pusę, kur man norisi eiti, dar kiti pastebėjimai iš principo būna į pievas. Bet, kadangi toje platformoje pragyvenau ne vienerius metus, ilgainiui atsirinkau visą būrį labai šaunių skaitytojų, kurių patarimus visuomet labai vertinu ir dabar, jei jaučiuosi neužtikrinta dėl teksto, galiu kreiptis į bet kurį iš jų ir būti tikra, kad kažką tikrai įkalbinsiu pabūti mano beta. Be to, kai

118 Protagonistas | vasara 2020

iš teorijos, tam reikalinga praktika. O praktika nieko verta, jei nėra „veidrodžio“, parodančio klaidas. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad kreipiantis privačiai į kai kuriuos kūrybinio rašymo mokytojus, galima gauti ir argumentuotos kritikos, ir patarimų, tačiau mes kalbame apie privačias pamokas, kurios ne kiekvienam įkandamos. Taigi mano akimis kritika yra tas nemokamas bei gana lengvai prieinamas būdas tobulėti. O dažnam mėgėjui – ir vienintelis. Ar man malonu gauti kritikos? Ne, nėra malonu – taip pat kaip mokykloje nebūdavo malonu gauti prastą pažymį iš temos, kurią mokiausi, į kurią gilinausi, bet kažkas nepavyko. Taip pat ir rašyme: apmaudu, kad nepavyko, bet stengiuosi į tai žiūrėti kaip į pamoką. Dėl kitų rašančiųjų kūrinių nagrinėjimo turiu pripažinti, kad dabar jau tingiu tai daryti. Duoti geras pastabas ilgesniam prozos tekstui užima visai rimtą laiko atkarpą, reikalauja įsiskaitymo, įsigilinimo ir pamąstymo, o kadangi dauguma pradedančiųjų autorių jaučiasi labai gabūs, tai dažnai tos pastabos būna arba ignoruojamos, arba dar geriau – sukelia pyktį. Todėl taupydama savo laiką ir kitų emocijas dabar komentuoju tik tiems autoriams ir tuos tekstus, kuriuos pakomentuoti manęs paprašo.

Dažnai girdžiu rašytojų padūsavimus, kad jie turi tiek idėjų, bet jų niekaip nesugeba užbaigti iki kūrinio. Ar tau irgi taip būna? Ne, man taip nebūna. Nors tam tikrais etapais kyla nemažai idėjų, kurios suintriguoja ir įžiebia viltį, kad „o gal tai būtų visai nebloga

Interviu: Širšė ir rašymo laisvė | Greta Musteikienė istorija“, bet paprastai tos idėjos labai greitai būna atmetamos, nes

kūrybiškumas (kaip užmušti mamutą, kai rankoje turi tik runk-

nepraeina elementarios patikros: vienoms stinga originalumo, ki-

elį?), praeities likučių integravimas (Senieji garbino deivę Neste,

toms nesiriša siužetas, trečios tiesiog manęs netraukia – priežastys

jos ženklą keldavo prie kelių ir sankryžų, nes ji buvo keliautojų

įvairios, bet rezultatas vis tiek tas pats. Gera, man patinkanti idėja

globėja), visuomenės architektūros pokyčiai (mes sekame Petrą,

yra retas paukštis, todėl – brangus.

nes jo odą išberia neoninėmis dėmėmis, vos priartėja Blogis) – čia yra neišsemiami klodai fantazijai ir didžiausi iššūkiai. Nors pasaulio

Dar apie „Spiečių“. Elektroninėje knygoje įrašyta, kad tai „postapokaliptinis fantastinis romanas“. Ar taip apie jį ir galvojai jį rašydama?

(at)kūrimas nebuvo pirminė knygos idėja ir akcentas, bet rašant poreikis apsvarstyti tas naujas struktūras (visuomenės, technologijų, tikėjimo...) iškildavo kiekviename žingsnyje, todėl galutiniame

Taip jį pavadino leidykla. Aš pati jo nelaikau postapokaliptiniu, bet

variante jo tikrai daug, o kadangi jis toks kitoks nei mūsiškis, tas jo

tuo pačiu šis priskyrimas nėra ir klaidingas. Veiksmas romane tikrai

pavadinimas postapokaliptiniu ir nesukelia gilaus noro prieštarauti.

vyksta po tam tikro civilizacijos žlugimo, tačiau tai yra senas įvykis, t.y. po žlugimo jau yra praėję šimtmečiai. Čia tas pat, kaip sakyti, kad mes esame dinozaurų postapokaliptinė visuomenė. Na, kaip ir

Kaip pati žiūri į postapokaliptinę literatūrą? Ar skaitai? Ar rašai? Ir kodėl nedalyvavai Protagonisto postapokaliptinės Lietuvos konkurse?

taip, bet kaip ir „whaaat?“ Skaitau labai impulsyviai ir negalėčiau išskirti jokio mylimo ar Kadangi suprantu, jog tam tikras priskyrimas yra reikalingas vien

nekenčiamo žanro. Būna etapų, kai skaitau detektyvus, būna – ro-

tam, kad potencialiam skaitytojui būtų aiškiau, o kiti fantastikos

manus, būna pasineriu į fantastiką ar pasiimu kažką rimtesnio. Kai

(sub)žanrai man neatrodė labiau tinkamesni už postapokalitiką, tai

pradėjau rašyti fantastiką, buvo momentas, kai galvojau, kad reikia

taip ir liko.

jos daugiau paskaityti, tačiau ilgainiui supratau, kad nesu aš vien fantastikos rašytoja ir nesirišu taip stipriai prie šio žanro. O kitas,

Be to romane išties yra daug pasaulio: naujų, po ankstesnės

net svarbesnis dalykas – pamačiau, kad koncentracija į kažką vieną

civilizacijos atėjusių socialinių struktūrų, naujų „technologijų“,

apriboja. Literatūra yra universali ir ta sėkla, kuri į galvą įkrito

naujos religijos, net naujų rasių, tad tai, kas yra aprašoma, kas

skaitant klasiką, gali puikiai augti rašant meilės romaną. Galima

susikūrė, tikrai kilo iš žlugusio seno (jau beveik kalbu knygos

mokytis detektyvo rašymo subtilybių ir panaudoti jas toje pačioje

žodžiais…). Žodžiu, pasaulis knygoje tikrai užima svarbią vietą ir tai

fantastikoje.

yra dar vienas ryšys su postapokaliptiniu žanru – man pačiai jame labiausiai ir patinka būtent tas visa apimantis jaunos civilizacijos

Tiek gyvenime, tiek literatūroje neturiu favoritų, mėgstu jungti, perkelti elementus iš jiems įprastų terpių į netipines vietas, man patinka eksperimentuoti ir labiausiai nemėgstu kartotis, todėl man yra būtinos „erdvios ganyklos“. Bet postapokaliptinį žanrą išties mėgstu, tik ne literatūroje, o kine. Čia turbūt vienintelis, pro kurį nepraeinu ir mielai žiūriu, kai tik pasitaiko proga. Protagonisto postapokaliptinės Lietuvos konkursas… Rašiau post apokaliptinį apsakymą Lietuvos šimtmečio fantastikos almanacho konkursui, beje – tada apsakymas pateko tarp nugalėtojų ir buvo publikuotas tame (taip pat elektroniniame ir taip pat nemokamame!) leidinyje. Be to, mano apsakymas buvo spausdintas ankstesniame „Protagonisto“ numeryje, tai pamaniau, kad būtų nesąžininga kitų autorių atžvilgiu… O jei rimtai, tai trumpieji žanrai man sunkiai sekasi. Jie arba „nutinka“, arba ne… Kol kas neišmokau suvaldyti šito savo gebėjimo, tad tenka tenkintis arba atsitiktiniais žybtelėjimais, arba ilgais nebaigtais romanais, prie kurių vis pasižadu sugrįžti.

Ačiū už pokalbį. Daugiau apie Širšės kūrybą galite sužinoti jos „Facebook“ puslapyje facebook.com/pikta.kaip.sirse

Autorės iliustracija

Protagonistas | vasara 2020

119

Interviu: Marijus gailius ir mus slegiantis oras | Justinas žilinskas

INTERVIU:

Justinas žilinskas

Skaitantis ne tik fantastiką

Marijus gailius ir mus slegiantis oras

Kai pasirodė Marijaus Gailiaus knyga „Oro“, tarsi pro skafandro plyšelius oras, ėmė skverbtis žinia, kad knygoje yra fantastinių elementų, kad tai – lietuviška distopija. Aš ir pats knygą įsigijau Lituanicono metu. Atsiverčiau, pradėjau skaityti. Iš karto prisiminiau prieš keletą metų nutikusį mudviejų su Marijumi pašnekesį, kai aptarinėjome Andriaus Tapino „Vilko valandą“, ir jis pastebėjo, kad Andriaus bestseleryje „mažai literatūrinio krūvio“. „Oro“ literatūriniu krūviu, ką ten, visu jupiterišku atmosferos slėgiu, mane užgriuvo iš karto. Taip užgriuvo, kad knyga turėjo sulaukti karantino, kad vėl jos imčiausi, nes tai – nelengvas skaitinys. Ji – sudėtinga, paini, vietomis poetiška, lyriška, vaizdinga, o kai kur – užknisančiai klampi, nes tenka brautis per naujakalbę, arba įsijausti į kruopščiai analizuojamas veikėjų būsenas. Kitaip tariant, tai – ne pramoginės literatūros knyga. Marijus ne pirmasis iš lietuvių rašytojų imasi distopinių svarstymų, labiausiai tuo garsėja Jaroslavas Melnikas (jo kūriniai „Tolima erdvė“ ir „Maša, arba postfašizmas“), tačiau pirmą kartą distopinis romanas su fantastiniais elementais tampa „Metų knyga“ (nežinau, kaip jums, bet man tai buvo labai netikėta). Prisiminus, kad kažkada „Metų knyga“ tapo ir „Vilko valanda“, turime gražią simbiozę: skaitytojų lentynose telpa ir veiksmo, ir žmogaus turinio fantastika (nors vargu ar tos lentynos tos pačios). Vis dėlto, apsimesdamas kritiku, galėčiau pasakyti, kad ne viskas „Oro“ man patiko: kiek per daug melodramos, per menka „didžioji paslaptis“ ir milžiniškos bangos nesugriautas nei Vilnius, nei Kaunas, nei Kaipėda ir netgi, Kastyti, Panevėžys finale! Tačiau laiko, skirto knygai, nesigailiu. O kadangi kiekvienas lietuviškas kūrinys su fantastikos elementais yra džiaugsmas senam (bet dar ne rizikos grupės) fantastui, tai užsidėjau kritiško interviuotojo kaukę, ir pasibeldžiau į Marijaus Messengerio kanalą. Siūlau paskaityti mūsų pašnekesį ir, tikiuosi, nuspręsite, ar sugebėsite įveikti „Oro“ mįsles.

120 Protagonistas | vasara 2020

Interviu: Marijus gailius ir mus slegiantis oras | Justinas žilinskas

Marijus Gailius

Jeigu paimam “Oro” ir nulupam literatūrinius pagražinimus, ten lieka muilo opera (ar melodrama) su distopijos elementais? Sutiktum, ar toks pastebėjimas neteisingas ir gal net įžeidus?

į pražūtį, todėl nebijome. Būtent todėl tai yra taip baisu. Yra keletas pagrindinių klimato kaitos scenarijų: kas nutiks, jeigu iki 2100 metų vidutinė oro temperatūra kils 2, 3, 4 ar ne duokdie daugiau laipsnių. Žemaitija bus užlieta tuo atveju, jeigu ištirps visi ledynai

Bet jeigu nuluptume muilo pagražinimus, tai galbūt būtų detek-

(jei neklystu, įskaitant ir Antarktidą). Bet kuriuo atveju, tikrai dar

tyvas su trilerio ir fantastikos elementais? Sutinku, kad romane

ne šio amžiaus pabaigoje, kada vyksta dalis romano veiksmo.

melodramiškų motyvų netrūksta. Man pačiam keista, kodėl kurdamas intrigą vaizdavau motiną ir dukrą nėščias ir tai viena nuo kitos tarsi slepiančias. Tai melodramatiškas sutapimas. Kita vertus, „Oro“ pirmiausia yra ne tik klimato, kiek santykių antiutopija.

Tas momentas man patiko - gyvename katastrofos akivaizdoje, bet business goes as usual. Ar pats esi pesimistas dėl žmonijos gebėjimo tvarkytis su klimato krize? Visgi, kasdien išrandamos naujos technologijos, sprendimai ir t.t.?

Mano uždavinys buvo kurti įvairius išnaudojimo santykius kaip planetos išnaudojimo alegoriją.

Bet planetos išnaudojimas atskleidžiamas gana fragmentiškai - vos ne užuominomis. Man skaitant net nebuvo baisu - juk pagal prognozes turėtų būti užlieta pusė Žemaitijos, gi knygoje - tik Neringa tapusi sala ir Palanga su jūrsiene?

Nežinau, ar suvokti žmogaus ribotumą yra pesimizmas. Mūsų pačių rankomis kuriamą katastrofą vertinu natūraliai ir ironiškai, juk ne pirmas kartas (ir tikėkimės, nes paskutinis). Manau, kad pokyčius teigiama linkme lems ne technologijos. Technologijų taikymas sprendžiant klimato kaitą yra, palyginsiu melodramiškai, lyg seksualinio gyvenimo turtinimas žiūrint pornografiją. Pirmiausia turi

Taip, Justinai, fragmentiškumas visiškas sąmoningas. Klimato

keistis vartotojų elgesys globaliniu lygiu: tai yra visi bemaž 8 mlrd.

kaita jau dabar daro poveikį užuominomis, tik ateityje jos bus vis

mūsų rūšies individų turėtų pradėti gyventi labiau kaip nepaliečiai

ryškesnės. Šis reiškinys būtent todėl toks pavojingas, kad prieš akis

negu amerikiečiai. Antraip game over.

nematome viso jo poveikio. Manau, žmonijai nelemta netgi suprasti, kad klimato kaita „įvyko“: romane ateities žmonės nenutuokia gyvenantys jau po katastrofos, nes neatsimena. Mes, Justinai, nei individualiai, nei kaip bendruomenės, nesuprantame, kad riedame

Bet turbūt game over nepaliečiams, kas, beje , yra ir paties knygoje - klimato pabėgėliai tiesiog šaudomi? Nemanai, kad priversti „auksinį milardą“ atsisakyti savo gyvenimo būdo - utopija? Turi vilties?

Protagonistas | vasara 2020

121

Interviu: Marijus gailius ir mus slegiantis oras | Justinas žilinskas

Marijus Gailius Man kelia šypseną, kai pati tikrovė diktuoja utopiją. Juk dabartinė

mąsčiau, kaip kūrinyje vaizduojamų ateities technologijų nepad-

sveikatos krizė (kuri yra ir ekologinė problema) uždarė auksinį

aryti pernelyg stulbinančių (fantastinių), kad nenukreiptų dėmesio

milijardą tarp keturių sienų. Daugybė veiklių vyrukų jau visą mėnesį

nuo man svarbesnių klausimų, kita vertus, sąmoningai vengiau

negali išskristi darbo ar pramogų reikalais. Daugybė moterų jau

kultūroje įprastų klišių: ekranų ant sienų, įsiuvamų mikroschemų

visą mėnesį negali pasimatuoti naujos suknelės. Kitaip sakant,

ir pan. Manau, virtualybės susiliejimas su tikrove jau yra visuotinai

pandemija bent trumpam atpratino nuo visiškai nereikalingų ir

priimtina futuristinė prognozė, tad nesu pernelyg originalus. Tiesa,

gamtai žalingų užsiėmimų. Nuoširdžiai tikiuosi, kad dėl korona-

įvedu sąvoką – profilio, avataro, paskyros sinonimą ateičiai, kurį

viruso dauguma pigių avialinijų žlugs. Mes jau seniai skraidome

man pakuždėjo T. S. Eliotas – tai duomenų kūnas.

iš paiko įpročio vaikydamiesi tuščių simuliakrų, kartu alindami istorines vietoves ir napaliestas buveines. Ir, kaip pamatėme, kartu sklandžiai platindami ligas.

Gerai, prie prognozių dar galėsim grįžti, dabar šiek tiek apie distopiją pačioje knygoje. Viena vertus, viskas labai modernu: tinklaodės, dvigubos asmenybės, skaitmeninė tremtis, kita vertus - tokie seni dalykai kaip neįgaliojo vežimėlis (kai dauguma prognozuotojų kalbėtų apie egzoskeletus). Ar sąmoningai nekėlei sau tikslo paskirti daugiau dėmesio ateities aplinkai, anturažui, nes bent jau man nepavyko susidaryti aiškaus įspūdžio, kaip ta ateitis atrodys?

Kitas klausimas, susijęs su futuristine dalimi - tai yra naujakalbė, savotiškas lietuvių - anglų kalbų mišinys, tačiau ne tas įprastinis kaip kalbame dabar, pvz., “Geiminau Apex, gavau penkis kilus”. Ar tą naujakalbę kūrei sugalvodamas jos dėsningumus? Kodėl tokios neįprastos (dabarties ausiai) gramatinės formos ir pan.? Sukurti naujakalbę buvo rimtas, bemaž autonomiškas kūrybinis projektas, nes tai ne tiek literatūros, kiek kalbotyros uždavinys. Iš pradžių užrašant dialogus, šio šimtmečio pabaigos žmonės tiesiogine kalba bendravo vien suanglėjusiu leksiniu lygmeniu, tai

Žinai, atsimenu mokykloje vieną pamoką, kai skaitėme Ray‘aus

yra taip pat, kaip dabar. Tai kokia čia ateitis? Pats nuolat nesąmo

Bradbury ištrauką – pedagoginiais tikslais joje buvo prikišamai

ningai vartoju anglicizmus. Neseniai ištariau „demedžų“ ir iškart

vaizduojamos technologijos (regis, tame fragmente vekėjai kepė

atkasiau, kad mano vidinė semantika išstūmė „žalas“. Palikęs vien

maistą iškart ant valgomojo stalo). Man, kaip tuo metu jau iki kaklo

suanglėjusią leksiką nebūčiau galėjęs pasiūlyti nieko futuristiško.

atsiskaičiusiam sci-fi, tai pasirodė banalybė.

Todėl it koks Jablonskis-3000 ėmiausi kurti ateities lietuvių kalbos matmenis. Pirmiausia nusitaikiau į morfologiją. Šitaip dauguma

Išmokau šitą pamoką: nekišk į pirmą planą futuristinių atributų.

lietuviškų priesagų pagal apygriežčius dėsnius keičiamos angliš-

Tai todėl tinklaodės (angl. netskin) veikimo principas romano

komis galūnėmis -ed, -er, -en, -in, -ing.: sąvartynas = sąvar

veikėjo lūpomis konkrečiai atskleidžiamas tik pasakojimo pabai-

tingas, laimingai = laiming, gyvenimas = gyvenera, kvėpuoti =

goje: tai yra lyg ant kūno glaudžiamas audinys-kompiuteris. Ilgai

kvėpinti, ir pan. Pavyzdžiui, „būti“ tokioje kalboje būtų keičiamas

122 Protagonistas | vasara 2020

Interviu: Marijus gailius ir mus slegiantis oras | Justinas žilinskas į „būten“, bet palikau ir bendraties galūnę „ti“, antraip tekstas

Iš pradžių turėjau motyvą pašaržuoti nebent nacionalistus, bet su-

turbūt taptų neperskaitomas. Vis dėlto veikėjus įsivaizduoju tariant

veikus menininko sąžinei kliuvo ir kairuoliams. Domiuosi ideologi-

ne „būtenti“, o „būten“.

jų takoskyra praktiniame lygyje, kasdienybėje, prie pietų stalo su teta ir dėde. Labiausiai stebina, kad smerkimo retorikos intensyvu-

Keičiasi ir priešdėliai, prie daugumos žodžių iš principo paliekant

mu teisuoliai kairieji mažai kuo skiriasi nuo ribotų dešiniųjų.

du – teigiamą, aktyvų (į) ir neigiamą, pasyvų (už): pavyzdžiui: įskola, užbaiga. Todėl naujakalbė taip ir ūžia nuo „už“: beje, už

Pagal įvairius tyrimus, atsiradus feisbukui tarp JAV respublikonų ir

šio priešdėlio idėją dėkingas Vytauto Stankaus poezijos knygai

demokratų rėmėjų žiojasi vis ryškesnė praraja: nors virtualybė

„Iš veidrodžio, už“. Daugumoje žodžių sangrąžinė dalelytė šoka į

turėtų mus suartinti, iš tikro tik dar labiau supriešina. Prieš išsi-

žodžio galą (įsižeisti = įžeistis). Taip pat įvyksta ryškesnė fonetiškai

trindamas feisbuką atsimenu pasišlykštėjimą Vytauto Sinicos sekėjų

artimų garsų asimiliacija, pavyzdžiui: aš iš istorijos = aš-storijos.

elgesiu, nors jam pačiam jo sienoje pilama neapykanta buvo vienodai. Jis dar feisbuke? Ar toliau leidžia siautėti tamsiems gaivalams?

Tarptautiniai žodžiai konvertuojasi pagal anglišką tarimą

Kodėl jo niekas neapskundžia? Nes niekas neturi laiko gilintis ir

(demokrasė, civilizeišė, bajografė).

priešintis.

Tai pagrindiniai dėsniai, nors ir ne visi. Už įkvėpimą esu dėkingas

Manau, demokratijos virtualėjimas toliau tik ryškins ideologinius

titaniškam Laimanto Jonušio darbui David Mitchell romano „De-

skirtumus ir aštrins kraštutinumus – geigryniškos kairės ir blek-

besų atlasas“ vertime: juk jis genialiai, vos vieno kūrinio tikrovėje,

mūniškos dešinės.

sukūrė naują lietuvių kalbos dialektą su visa kalbos dėsnių sistema. Manąjį projektą Ferdinand de Saussure turbūt iškart demaskuotų, vis dėlto man patinka, kad suanglėjusi kalba primena nelyg kokį Donelaitį. Beje, jeigu romano veiksmas vyktų dviem šimtais metų vėliau negu dabar, kalbos inžineriją būčiau taikęs ne tik leksikai ir morfologijai, bet ir sintaksei.

Ir vis dėlto, tas titaniškas darbas knygoje naudojamas ribotai - jis naudojamas kaip rašto šaltinių kalba, truputį kaip slengas, bet jeigu lendi į veikėjo galvą, jis ten mąsto įprastine kalba. Pasigailėjai skaitytojo?

Dar vienas dalykas: toks veikėjas (reto atgrasumo - bent jau man) Albertas. Jis yra išvykęs į ES misiją stabdyti klimato migrantus ties Bangladešu, na, ir tuos migrantus ten šaudo, jų moteris prievartauja, tada šaudo, ir pan. Galbūt aš nepataisomas naivuolis, bet ar pats tikrai manai, kad ES a) bus pajėgi turėti vieningas ginkluotąsias pajėgas; b) jos elgtųsi taip barbariškai ir dėl to nekiltų atsakomybė? Na, ir ką apie tai galvotų Kinija/Indija? Šiuo atveju nelinkęs užsiiminėti geopolitinėmis prognozėmis, manipuliuoti – užtenka istorinių faktų. Ar NATO valstybės pajėgos nėra parodę nežmoniškumo Gvantaname, Irake? Kaip elgiasi ES

Pagailėjau – redaktoriaus Alvydo Šlepiko siūlymu. Kita vertus, kai

valstybės ir JAV su pabėgėliais prie savo pietinių sienų? Ateityje

kurie pasakojime daugiau kalbantys veikėjai yra arba vyresni, arba

klimato kaitos pasekmės dar labiau kurstys migraciją. Neturiu

tradicinių pažiūrų, todėl sąmoningai vengia liberalios laikmečio

vilties, kad žmonės su ginklais, siekdami išlaikyti pusiausvyrą arba

kalbos.

galią, ekstremaliomis aplinkybėmis, kurios neišvengiamai kils, elgsis globėjiškai lyg darželio auklėtojos. (P.S. Albertas dalyvauja

Antanas Mončys - tikrai gyvenęs skulptorius, Palangoje tikrai yra jo muziejus („Protagonisto“ skaitytojai – būsit Palangoje, apsilankykit!). Kiek suprantu, tikra yra ir “Begalinė procesija”? Kodėl jis? Antano Mončio muziejus Palangoje yra lyg brangakmenis kičo

kaip NATO pajėgų karys.)

Atsiprašau, kad supainiojau. Ir vis dėlto, net jeigu NATO prie Bangladešo - kodėl tai pakenčia Kinija/Indija, kurių iškilimas kaip pagrindinių pasaulio jėgų prognozuojamas jau po 50 metų?

vitrinoje. Romane jam atiduodu duoklę. „Vandens nešėja“ yra įspūdingos medžio plastikos dirbinys, o niūrioji „Begalinė pro-

Taip, ko gero, pasaulio politinės masės centras iš JAV-ES pakryps į

cesija“ labai išsiskiria iš kitų skulptoriaus darbų. Būdamas išskir

Indijos-Kinijos ašį. Tokiu atveju kur nors socialinį bruzdėjimą (kaip

tinės griežtos struktūros, tas bareljefas pats prisiprašė paslaptingos

dabar Kašmyre) atitvers ne NATO pajėgų karys Albertas, o indas

funkcijos romane.

Arhanas. Bet tai jau kito, dar neparašyto romano futuristinė plotmė.

Ar domėjaisi - po “Oro” sėkmės neišaugo muziejaus lankytojų srautas?

Dar vienas klausimas: jeigu žmogus skaito “paprastąją” fantastinę literatūrą, ar jis gali imtis taviškės? Gal ne tiek, kiek “gali”, bet, tavo manymu, ar jis sugebės įveikti literatūriškai tirštą tekstą? Kaip paskatintumei griebtis tokio iššūkio?

Paskambinau muziejaus direktorei Loretai Birutei Turauskaitei. Sakė, tikrai buvo atėjusių dėl “Oro”. Sprendė pagal lankytojų elgesį: atėję jie iškart puolė apžiūrinėti “Begalinę procesiją”.

Kodėl skaitančiam „paprastąją“ fantastinę literatūrą verta atsiversti „Oro“? Gal įveikiant vidinį slenkstį? Atsimenu, iki pat abitūros

Aš po karantino irgi tą patį padarysiu!

pats laisvalaikiu skaitydavau vien „paprastąją“ fantastinę literatūrą. Kartą su grupele vaikinų ir merginų išvykome į iškylą prie

Politiniame ateities kontekste knygoje matome gana tradicinę opoziciją: geigrynai (šaržuoti (?) ultraliberalai) prieš nacionalistus (blakmūnus), irgi šaržuotus. Ar prognozuojate, kad ateityje dėl virtualybės politika neteks prasmės, taps niekam neįdomi ir joje galės tarpti tokie manipuliatoriai kaip GAP (knygoje veikiantis politikas)?

Bijotės ežero Šiaulių krašte, kaip šiauliečiai sakydavo – načiovkę. Atsimenu ne tik palapines užtvindžiusią liūtį, kuri buvo nė motais dar iki sutemų padauginusiam moksladraugiui, nusmigusiam per sprindį apsemtoje palapinėje ant krūvon suverstų kuprinių. Atsimenu ir pora metų jaunesnę mergaitę, kuri neištvėrusi visa

Protagonistas | vasara 2020

123

Interviu: Marijus gailius ir mus slegiantis oras | Justinas Ĺžilinskas

Marijaus gailiaus knyga â&#x20AC;&#x17E;oroâ&#x20AC;&#x153;

124 Protagonistas | vasara 2020

Interviu: Marijus gailius ir mus slegiantis oras | Justinas žilinskas persmelkusios drėgmės naktį išsikvietė tėvą, atvažiavusį jos ke-

tojui patirti dabartinio žmogaus ekologinio-ekonominio modelio

leiviniu autobusu – daugiau niekas nenorėjo evakuotis, nors tame

šleikštulį. Šleikštulį, kurio aš, žinoma, kaip įmanoma vengiu: ar tai

naktiniame eksprese buvo 50 laisvų vietų. Atsimenu, kaip per prie-

būtų skrydžiai, ar mėsos valgymas, ar nauji drabužiai.

blandą vandenyje bučiavausi su žavia šviesiaplauke, dvejais metais jaunesne brolio klasioke, kurios nei vardo, nei veido nebeatsimenu,

O šachmatinės logikos romano struktūra turbūt nedomina? Nes ji

bet paties spontaniško ir švelnaus veiksmo jau turbūt nepamiršiu

mat buvo siužeto pagrindas.

niekada. Kaip drąsiausieji maudėmės rytą esant 10 laipsnių temperatūrai, nes vandeny buvo 20. Dar atsimenu pokalbį prie laužo su

Domina, nes jos neidentifikavau, tik dabar dašilo ta balta/juoda kaukolė!

kitu dvejais metais jaunesniu vaikinu, kurio veidą iki šiol atsimenu. Mes su juo kartais pakalbėdavome apie fantastiką. Nebeskaitau

Tai partija, kai pirmą kartą protingiausias žmogus pralaimėjo

fantastikos, paaiškino. Laikas skaityti klasiką, rimtai tarė. Mane

“protingiausiai” mašinai. Ėjimai atitinka skyrius, figūros - veikė-

toks pareiškimas iš pradžių mažne įžeidė, bet išgirdau. Ir pats,

jus. Toks naratyvinis žaidimėlis lyg Alisoj.

kaip dvejais metais vyresnis, netrukus savanoriškai ėmiau skaityti klasiką. Ir skaitau iki šiol – išsilavinimą lopau. Užtat fantastikos veidą, kaip paauglystės dienų atminimą, tebebranginu.

Tuomet gal visgi plačiau apie šachmatų žaidimą? Regis, tiek daug veikėjų pas patį neiškrito (būtų tarsi „Sostų karai“ tuomet), kaip kilo pati mintis ir pan.?

O ką iš fantastikos autorių labiausiai vertini? Ir idėjų, ir literatūros prasme?

Apie šachmatus romane labai daug galėčiau kalbėti. Iš principo viena istorinė partija sudaro viso naratyvo pagrindą. Baltieji yra

(Phillip K.) Dick. (Brian) Aldiss. (Robert) Heinlein. Na, ir (Isaac)

dabartis, juodieji – ateitis. Ėjimai atitinka skyrius, figūros – visus

Azimov - tai default. (Stanislaw) Lem.

vardu įvardytus veikėjus. Tai todėl pats pasakojimas vietomis toks

Kokia įdomi trijulė! O kūrinius?

keistas.: štai pasirodo veikėjas vienoje scenoje ir dingsta – juk jis tik pėstininkas, kurį nukerta. Šitoje „Deep Blue“ ir Gario Kasparavo partijoje vienas pėstininkas liko nepajudintas – tai yra niekur ne-

Ubikas, Šiltadaržis, Lėlininkai, Futurologų kongresas. Šitie padarė

pasirodanti moteris iš praeities – Jolanta. Toks žaidimas. Šachma

tuo metu didžiausią įspūdį.

tinės „Alisos veidrodžio karalystėje“ versija suaugusiems.

Dar vienas dalykas: “Oro” gana drąsiai dėlioji nuorodas į tikrus politinius įvykius (dabarties), ar tai yra noras aiškiai įlaikinti knygos veiksmą? Tad klausimas – „Oro“ veiksmas vyksta dabar ar jau vakar?

Bet romane į tai nėra net užuominų, ar tai buvo tavo vidinis žaidimo džiaugsmas, kurį planavai nutylėti, ar tikėjaisi, kad kažkas atras? Beje, kalbant apie nukirtimus - mirčių pas tave ne tiek jau ir daug, tai visos figūros kaip ir liko ant lentos?

Atidaus skaitytojo klausimas. Man skaudokas. Tiesą sakant, vis

Nukirtimas - nebūtinai mirtis. Gali būti ir užmarštis. Arba neviltis.

taikiau rašyti apie vos vos „rytoj“, nors matau, kad išėjo „vakar“.

Jei visas iškapotas figūras paversčiau fizine veikėjo nebūtimi, tai

Tikėjausi, kad skaitytojui, atsivertusiam romaną 2019, 2020 ar

tikrai būtų kitas žanras.

tebūnie 2021 metais atrodys, kad dabarties siužetinė linija byloja apie jo šiandieną. Bet tą pačią dieną, kai buvo atspausdinta knyga,

O kaip dėl paslapties, apie kurią nežino, kol nepasakai?

mirus režisieriui Eimantui Nekrošiui, kuris pasakojime veikia kaip netiesioginis, užtat gyvenantis veikėjas, supratau, kokią romanisto

Tai paslaptis! Šiaip romane užminavau bent keliolika užuominų.

debiutanto klaidą padariau. Gal per daug konkretumo? Lygiai taip

Vien du epigrafai yra nuorodos į Kasparavo mūšį prieš „Deep Blue“

pat kitas veikėjas mini „prezidentę“ rašytojui naiviai tikintis, jog

(cituojamas Z. Herberto eilėraštis jam ir skirtas). Buvo skaitytojų,

iššovus Šimonytei veikėjo minimo daiktavardžio moteriška giminė

kurie ieškodavo. Ne konkrečią partiją, bet principą.

ištirpdys konkretų laiką. Deja, pagal tikrovės logiką išeina, kad pasakojimas vyksta „iki Nausėdos“, vadinasi, vos vos vakar.

Ir pabaigai - kas toliau? Oro-3, ar kažkas visai kito?

Aha, man irgi Eimunto Nekrošiaus pavardė suveikė kaip krūptelėjimas. “Oro” turbūt skirtas ir skatinti ekologinį sąmoningumą. Ar pats irgi eini tuo keliu? Jeigu taip - ką darai kitaip, ir ar manai, kad vienas individas pajėgus pakeisti 8 mlrd. elgseną?

Kuriu vėlgi tolimo fantastikos požanrio pasakojimą – spekuliatyvinę fikciją. Šįkart idėja ne apie aplinkosaugą, o Lietuvos istoriją ir kultūrines traumas. Pasakojimas turėtų būti kur kas lengvesnis nei „Oro“, todėl lengvai einasi, ir veikėja bus viena pagrindinė, o ne 32. Tik bėda, kad karantinas įvarė frustraciją: paskutinis teksto

Neabejoju, kad vienas individas gali daug – ir gero, ir blogo, bet

atnaujinimas, patikrinau, kovo 15-ąją. Pertvarkęs rutiną pagaliau

aš sau dėl to nekvaršinu galvos. Tikiu burbulais: kodėl štai tiek

pamažu gaudau ir aspiraciją.

daug žmonių staiga užlipo ant e. paspirtukų? Paspirtukai užpildė nišą tiems, kuriems bloga nuo kamščių ir mašinų, bet su dviračiu tingisi. Tikiu, kad 15 metų važinėdamas dviračiu į paskaitas ir darbą

Pažįstamas jausmas! Labai tau ačiū ir sėkmės su spekuliatyvine fikcija!

pamažu su kitais (anuomet tik pavieniais) dviratininkais lipdžiau simbolinį burbulą, kuris kasmet traukė vis daugiau dviratininkų. Jeigu rašydamas romaną ir turėjau švietėjiškų ketinimų, tai veikiau skatinti nesąmoningumą – tai yra pajautos lygmeniu leisti skaity-

Protagonistas | vasara 2020

125

Konkurso dalyvių darbai O dabar laikas atverti įdomiausią šio vasaros žurnalo dalį, kuri skirta visiems kūrėjams. Net didžiausiose savo svajose negalėjome įsivaizduoti, kad praeituose žurnalo numeriuose skelbtas kūrybos konkursas Postapokaliptinė Lietuva sulauks šitiek dėmesio. Gavome 27 puikius apsakymus, 8 piešinius ir 2 komiksus. Norėdami, kad geriausi konkurso darbai neliktų tik interneto platybėse, o kūrėjams už jų darbus galėtume atsidėkoti bent simboline dovana, į šią žurnalo dalį sudėjome pačius verčiausius kūrinius. Nors šiuose puslapiuose tilpo ne visi - gerų darbų netrūko ir juos būtinai paskelbsime kituose žurnalo numeriuose. dėkojame visiems dalyvavusiems,

Visus darbus galite perskaityti ir peržiūrėti Geekpropaganda.lt tinklalapyje.

126 | vasara 2020 126 Protagonistas Protagonistas | vasara 2020

Jovita Rajunčiūtė Piešinys postapokaliptinės Lietuvos kūrybos konkursui

Protagonistas | vasara 2020

127

Kūrybos konkursas: Ilgas kelias namo | Egidijus Zaikauskas

Ilgas kelias namo Egidijus Zaikauskas

Vertėjas, redaktorius, properšose tarp rūpesčio svetimais tekstais brūkštelintis ką nors ir savo

Tyliai suklaksėjo perimetro sargas.

valgo ir įsibrovėlio kūną. Nuo minties, kad valgo žmogieną, nors ir per žuvį, vos nesusivėmė. Manė, žuvies daugiau nė į burną paimti

– Gulk, – pusbalsiu paliepė Tėvukas.

negalėsiąs.

Mariui ir sakyti nereikėjo – ne pirmas kartas – kaip ilgas išsitiesė

Tėvukas papasakojo, kad senovėje kai kurios gentys turėjo paprotį

tarpuežy. Čia maloniai svaigino pražydusių vėlyvųjų žirnių aroma-

valgyti savo nugalėtus priešus. Gal nelaikė žmogienos skanėstu,

tas, žalia gaiva dvelkė salotos ir bulvių daigai. Atrodė ramu ir saugu.

tačiau manė, kad taip perima priešo jėgą, vikrumą, drąsą. Bailių

Būtų mielai taip ir gulėjęs, uodęs žalesos kvapą, pirštais čiuopęs

kūnus išmesdavo laukiniams žvėrims suėsti.

grublėtą žemę, akimis klaidžiojęs tarp žalių liaunų stiebelių ir gležnų lapų. Tačiau žinojo, kad ramybė – tik iliuzija. Tuoj prasidės.

Marius tada pagalvojo: Tėvuką jo priešai turbūt mielai suvalgytų – jis drąsus ir stiprus. O jį patį tikriausiai išmestų žuvims. Laukinių

Jau ne kartą sargas klaksėjo, ne kartą Marius slėpėsi darže, ne kartą

žvėrių seniai nebelikę. Nebent kur Indokinijoj ar Amerikoj. Užtat

virš galvos švilpė strėlės ir kulkos. O paskui su Tėvuku ne kartą

žuvų toli ieškoti nereikia.

įsibrovėlių kūnus tempė prie plūdrės krašto ir, pririšę prie kojų akmenį – tam jų tyčia nuolat turėjo atsargoje, leido tų piktų, o gal

Susitaikyti su žuvies racionu Tėvuko pasakojimas menkai padėjo.

nelaimingų žmonių palaikus gelmėn. Leido, laidojo. Tėvukas dėl

Kur kas svarbesnis argumentas buvo alkis – žuvis buvo jų pagrin

visa ko pasižymėdavo tikslią „laidotuvių“ vietą – jei artimiausiu

dinis maistas, neretai ir vienintelis. Marius būtų mieliau valgęs

metu pasitaikytų dreifuoti kur netoliese, geresnės vietos žvejy-

daržoves ir duoną, bet vien su daržovėm iš savo mažyčio daržo jie

bai nerasi. Vėgėlėms, menkėms, jei giliau, ir ešeriams nelaimėlių

nepratemptų nė mėnesio, o duoną apskritai sau leisti galėjo tik per

palaikai tapdavo tikra puota. Dar ilgai po to ten žuvys būriuodavosi.

didžiausias šventes.

Tokioj vietoj nereikėdavo nė Ruonio, pakakdavo meškerių. Žuvys ant pliko pilkerio kibdavo. Didelės, riebios. O kas gali būti skaniau

Nors kažkada ir daržoves jam, vaikui, teko ryti su ašarom.

už riebų keptą ešerį! Marius gerai prisiminė savo šeštąjį gimtadienį. Jiedu su Tėvuku Kartą, gardžiuodamasis šviežia žuvimi, Marius sumojo, kad kartu

128 Protagonistas | vasara 2020

jau kelis mėnesius gyveno nuosavoje plūdrėje – šešiakampė-

Kūrybos konkursas: Ilgas kelias namo | Egidijus Zaikauskas je dvidešimties metrų skersmens salelėje iš saturuotų suslėgto

Jie atplaukdavo geresnėm valtim, kartais ne po vieną, ir paprastai

plastiko atliekų blokų. Pamena, kaip ankstyvą pavasarį, po šaltų

ieškodavo daiktų, kuriuos buvo lengva parduoti: netkomo įrangos,

darganų sezono, savo naujų namų darže rado ką tik prasikalusį

saulės baterijų, metalinių įrankių. Šie plėšė ne iš vargo. Plėšikavi-

žalią daigelį. Jis buvo visai kitoks nei sėkliuose jų renkamos gličios

mas buvo jų verslas. Tikriausiai gana pelningas, nes kai kurie vilkė-

jūržolės ir šiurkščialapės nendrės pakrančių plovose. Švelnus ir

jo medvilninius drabužius ir avėjo odiniais batais. Neretai turėdavo

gležnas. Netrukus pasirodė antras, trečias. Tėvukas paaiškino, kaip

tikrų ginklų. Dėl svetimo gero buvo pasirengę žudyti. Kartą vienas

jais rūpintis, kad užaugtų ir duotų vaisių. Iš vieno – laibas žalias

peršovė Tėvukui petį. Būtų kiek dešiniau... Marius vijo šalin mintį,

agurkas. Iš kito – storapilvė bulvė. Iš trečio – skaisčiai oranžinė

kas tada būtų buvę. Ką jis būtų vienas daręs.

morka. Augalai jų darže buvo tokie įvairūs ir tokie įdomūs! Kaip mažučiai žmogučiai žaliais kuodais. Marius visiems davė vardus.

Tėvukas pagijo. Liko tik randas. Tiek tam plėšikui, tiek kitiems –

Agurkas tapo Karoliu, bulvė – Miranda, pupelės – iš vieno daigelio

visiems – baigėsi „laidotuvėmis“ jūros gelmėse. „Kardą pakėlęs,

jų išaugo visas sesių krūmas – Salvija, Delija, Arija, Nolija ir Aure-

nuo kardo ir krisi“, – sakydavo Tėvukas. Jis buvo įgudęs kovoto-

lija. Dar buvo svogūnas Piteris, cukinija Liucija, salota Frida. Visi

jas. Turėjo toks būti. Tokiems jūrų klajokliams, kaip jiedu, reikia

jie buvo jo mažoji draugija. Kas rytą, apeidamas daržą, laistydamas

mokėti apsiginti. Per pastaruosius penkerius metus jie pakeitė

augalus lietaus vandeniu, purendamas apie juos žemę, Marius

šešis plastlandus, daug mėnesių vieni patys su savo plūdre dreifavo

matė, kaip jo žalieji draugai auga, stiepiasi į saulę, leidžia ūglius,

palei didesnių salų, tokių kaip Tauragna, Sėlė, Navaiša, Vaiškūnė,

žydi, mezga vaisius. Planavo, kur visus juos reiks išsodinti. Prireiks

Astrava, krantus. Dieną žvejodavo priekrantėse, seklumose

daug žemės... Neprireikė. Gimtadienio rytą rado savo mažuosius

rinkdavo jūržoles, moliuskus, o naktį Tėvukas dažnai išplaukdavo

draugus ant stalo – vietoje torto.

Ruoniu. Nieko neaiškindavo. „Taip reikia“, – sakydavo. Bet Mariui ir aiškinti nereikėjo. Žinojo kodėl ir dėl ko. Tikėjo, kad ir jis greitai

Apie tortą žinojo iš senovinių knygų. Jie būdavo įvairiausių spalvų,

taip plauksiąs.

keisčiausių formų, turbūt ir skirtingų skonių. Bet jų pasaulyje tortų nebebuvo. Užtat žalumynai buvo labai vertingas maistas.

Kas kiek laiko, pasikaupę atsargų, jie prisijungdavo prie kokio

Jūrai pasiglemžus didelę sausumos dalį, daržovės, vaisiai, duona,

plastlando. Visada iš krašto – kad bet kada galėtų atsiskirti. O gal

pienas, mėsa – visa, ką anksčiau gausiai davė žemė, tapo prabanga.

kad pakrašty mažiau smalsių akių. Tiesa, ir pavojingiau – plėšikai

Jų plastlande, Verniejuje, duonos ir mėsos nė su žiburiu nebūtum

visada ateina iš jūros.

radęs. Nebent pieno šlakelį iš senės Stepanos – ji laikė ožką, kurią šėrė jūržolėm ir žuvų miltais, – būtum galėjęs išmaldauti. Ir tai tik

Vis dėlto iš jūros į jų plūdrę atakdavo ne vien plėšikai.

sunkiam ligoniui. Daržoves savo plūdrėse augino daugelis. Tačiau kiek jau tų daržovių iš vaikiškos smėlio dėžės dydžio daržo! Be to,

Dieną kartkartėmis atsibelsdavo klajojantys prekeiviai. Triukšmin-

dirva ir sėklos kainavo tiesiog nežmonišką pinigą.

gai prisiirdavo, rėksmingai siūlydavo prekes, garsiai derėdavosi, juokaudavo, būdavo net pasibardavo, o kokį niekniekį suderėję,

Marius matė, kiek jėgų Tėvukui kainuoja jų daržą puoselėti ir

patyliukais apsikeisdavo su Tėvuku nedideliais ryšulėliais, persi

apsaugoti nuo jūros. Stengėsi padėti, kiek įmanydamas, bet kiek

mesdavo pašnibždom keliais žodžiais ir kuo garsiau, kad kaimynai

menkutės vaiko rankos gali?! Todėl dabar drebančiais pirštai lupo

net per bangų mūšą išgirstų, atsisveikinę nusiirdavo sau.

Mirandą, apmirusia širdimi kando Karolį, niekaip negalėdamas nuryti ilgai kramtė seses Salviją, Deliją, Ariją, Noliją ir Aureliją.

Kiti atplaudavo naktį. Sulaukę iš Tėvuko sutarto ženklo be garso

Negalėjo nulaikyti ašarų. „Nuo Pite... – vos susizgribo. – ... Nuo

pričiuoždavo prie plūdrės, kažką iškraudavo, kažką pasikraudavo ir

svogūno“, – pasiaiškino. Nenorėjo Tėvuko skaudinti.

lygiai taip pat be garso dingdavo.

Gerai, kad žuvims vardų nespėjo duoti.

Ir dar buvo Abba. Šis ilgaplaukis vyras didžiulėmis įdiržusiomis plaštakomis, be perstojo sau po nosimi niūniuojantis smagias

Įsibrovėliai visada atplaukdavo jūra. Daugelis kitų Verniejaus

melodijas, visada pasirodydavo netikėtai, tarsi iš niekur. Netaręs

gyventojų, tų, kurių plūdrė buvo plastlando gilumoje, gal nė

nė žodžio prišvartuodavo savo jolą prie plūdrės ir tiesiu taikymu

nenutuokė apie plėšikavimo mastą, kai kurie gal apskritai nežinojo,

traukdavo į trobelę. O ten jau prasidėdavo ir rankų pasispaudymai,

kas dedasi jų plastikinės salos pakrašty. Tačiau kraštinių plūdrių

ir pasiglebėsčiavimai, ir pasisėdėjimai iki paryčių.

gyventojams jūrų plėšikai buvo tikra rakštis. Nors plėšikas plėšikui nelygu.

Abba visada Mariui atveždavo dovanų: tai spalvotą kriauklę, tai riešutą ar slyvą, o kartais – kokį radinį iš jūros dugno – senųjų

Vieni priplaukdavo aplūžusiais luotais ar iš visokiausių atliekų

laikų reliktą. Tąkart padėjo ant stalo mažą metalinę plokštelę.

suraišiotais plaustais, ropšdavosi ant plūdrės ir čiupdavo viską, kas

Jūros vanduo ją buvo tik nežymiai apgadinęs. Geltonojoje pusėje

po ranka pakliūdavo. Labiausiai juos masino maisto sandėliukas ir

buvo lenkta adatėlė, o kitoje paveiksliukas – pasisodinęs ant peties

daržas. Retas kuris turėjo kokį ginklą. Tokius Tėvukas dažniausiai

raumeningas vyras su lazda nešė per vandenį vaiką. Virš jų užrašas

griebdavo už pakarpos ir nutrenkdavo atgal į jūrą. Pasitaikyda-

– VILNIUS.

vo, ypač po sėkmingos žvejybos, kad pričiupęs tokį tik išbardavo, įsprausdavo į ranką plastiko skiautėn įvyniotą žuvį ir paleisdavo.

– Iššš...? – klausiamai žvelgdamas į daiktą nutęsė Tėvukas.

Vis dėlto gerokai dažniau apsilankydavo kitokie nekviesti svečiai.

– Iš ten, – linktelėjo Abba.

Protagonistas | vasara 2020

129

Kūrybos konkursas: Ilgas kelias namo | Egidijus Zaikauskas Jiedu įsileido į Mariui sunkiai suprantamų prisiminimų, pasvars

agentas. Gal ir jų Verniejuje toks gyvena?! Tik kas jis, paslaptis...

tymų ir pafilosofavimų labirintus: žaliasis eksperimentas... alternatyvi energija... giluminiai bandymai... tektoninės plokštės...

Klausydamas tokių istorijų Marius tyliai šypsodavosi. Jis žinojo

kataklizmai... kolapsas... geopolitiniai perversmai... Tie žodžiai

daugiau. Apie Žemaitiją, apie Miestą, apie slaptąjį agentą Verniejuje.

Mariui skambėjo kaip kokie senoviniai burtažodžiai ar net kaip pikti

Dar – apie jų plūdrėje paslėptą greitaeigį šliupą. Kas būtų įtaręs, kad

užkeikimai. Iki kalba pasisuko apie Didžiąją Slavų Žemę.

suvargęs žvejys su sūnumi ne šiaip sau klajoja po visą Europos jūrą! Kas būtų pamanęs, kad jų, rodos, visai suvargusi plūdrė – ne tokia

– Per paskutinį mėnesį plėšikų gaujos regione nusiaubė kelis

ir paprasta, kad sandėliuko kaugė slepia kokpitą, vėjo atitvaras

didelius plastlandus: Epopėją, Lačplesį, Veisietį, – nugeltusiais

iš tikro yra antena ir prireikus gali susidėti į šliupo stiebą, o laivo

dantimis triauškindamas vėžio žnyplę pasakojo Abba. – Daug

denio pavidalo kiemas – visai ne nostalgiškas seno jūreivio įgeidis!

laisvųjų žmonių paklojo. Įtariam, kad Didžiosios Slavų Žemės

Ir kad pačioje apačioje, po menamu sandėliuku, gudriai paslėptas

nurodymu.

D-kompileris – pats įmantriausias ir visų plėšikų bei samdinių

Apie Didžiąją Slavų Žemę, liaudyje vadinamą DoSiŽu, plastlande

ti duomenys apskritai neįkainojami. DoSiŽu už juos turbūt visą

žmonės baimingai kuždėjosi jau kurį laiką. Slavų kalba DoSiŽu

Balkaniją atiduotų. Ir dar Karpatiją priedo. Arba... galėtų pasamdyti

reiškia „baigsiu sėdėti“. Nuo sėdėjimo ar ne, bet Didžiųjų Slavų

visą armiją šnipų ir galvažudžių D-kompileriui sumedžioti.

geidžiamiausias elektroninės žvalgybos įtaisas! O jame sukaup-

apetitas pastaruoju metu labai išaugo. Pirma prie DoSiŽu prisijungė Kaukazo Sandrauga. „Beveik savanoriškai“. Žuvys palei Kaukazą

Visai šalimais sugurgždėjo žemė – vienas iš tokių galvažudžių

ilgai puotavo. Po jos sekė Karpatija, Balkanija, Jonšiopingas ir

dabar žengė per jų daržą. Atėjo ne iš jūros. Šitie po vieną nedirba.

daugybė mažų salelių. Ne mažesniam žuvų džiaugsmui. Mažiau

Greta namuko Marius pastebėjo dar vieną šešėlį. Ir dar vieną

aukų kainavo suplėšyto bei negrabiai susiūto pusmėnulio pavidalo

prie sandėliuko! Abejonių, ko čia ieško, nebuvo. Marius tvirčiau

salos su gyvybės pilnu Vileikos uostu pietvakariniame rage ir

suspaudė kauptuką, kuriuo kaip tik pureno ežią. Apsiginti nuo

niūriuoju Minsku pietryčiuose prijungimas. Vadinosi ta sala Wilno,

suaugusio užpuoliko neapsigins, bet gal laimės bent kiek laiko iki

lietuviškai Vilnius.

Tėvukas suspės.

– Ar tik nebus plėšrūnas savo purvinus nasrus į Žemaitiją išžiojęs?

Suspėjo. Švilptelėjo arbaleto strėlė, sutreškėjo lūžtanti kaukolė ir

– susiraukė Tėvukas.

ant ežios šlumštelėjo kūnas. Trekštelėjo gaidukas. Šūvis. Dar viena strėlė. Vėl šūvis. Dar vienas. Dar. Mariau, nesikelk, – tai Tėvukas.

Žemaitija – nykštukinių salelių valstybėlė tarp Wilno ir Jonšiopingo

Smūgis. Kitas smūgis. Lūžtantis plastikas – tikriausiai jų namuko

– buvo likusi vienintelė DoSiŽu neužgrobta teritorija šioje pasaulio

siena. Aimana – čia svetimas. Vėl strėlė. Aimana nuslopo. Šūvis.

dalyje. Gal per menkas grobis? Nors, kai žemė tokia vertinga, keista.

Dar šūvis. – Negi tai niekada nesibaigs?! Grumtynės. Mirštančio

Juoba, viena iš salų, Girgždūtė, apaugusi tikru senoviniu mišku.

gargaliavimas. Ne, svetimo. Sunkus dunkstelėjimas. Prislopinta

Paskutinis likęs miškas apsemtoje Europoje. Tėvuko žodžiais, ten

dejonė... Tėvukas?!

auga eglės ir klevai, yra beržų, liepų. Net ąžuolų. Vienas, penki vyrai vos apimtų, – dar iš anų laikų, iki tvano. Tikras miškas! – Turėtų

Marius pašoko. Vos už poros metrų išsipleikęs ant morkų ir bu-

būti gardus kąsnelis grobuoniui.

rokėlių ežios tysojo įsibrovėlis su strėle galvoje. Rankoje tebespaudė įmantrų automatinį ginklą. Dar vieno kojos auliniais batais – viena

Apie Žemaitiją liaudyje sklandė legendos. Ko žmonės tik ne-

konvulsiškai tebetrūkčiojo – kyšojo iš už namuko. Tai du. Turėtų

pasakojo. Ir apie superginklus, kuriais Žemaitija visus agresorius

būti dar vienas – Marius girdėjo tris. Ir kur Tėvukas?

atbaidanti, ir apie turtus gelmėse, o dažniausiai – apie Miestą. Esą milžiniškoj oloj po jūros dugnu įsikūręs nuostabus miestas.

Iš už sandėliuko kaugės vėl pasigirdo tyli dejonė. Tėvukas! Marius

Milijonas gyventojų jame. Ne, trys milijonai! Dešimt! Dieną po olos

turėjo skubėti tenai, bet į kojas tarsi švino kas buvo pripylęs. Tuos

skliautu šviečianti saulė ir plaukioją tikri debesys, o naktį švytįs

kelis žingsnius ėjo tikriausiai visą amžinybę.

mėnuo ir spindinčios žvaigždės. Mieste žaliuoją tikrų medžių parkai, juose laisvi ganąsi taurūs žvėrys ir čiulbą margaplunksniai

Už kaugės drybsojo trečiasis užpuolikas juoda uniforma. Negyvos

paukščiai. Žmonės ten kasdien duoną su sviestų valgą, tikru alumi

akys, rodos, žvelgė į Marių su nuostaba, iš žaizdos kakle tebesro

iš javų užsigerdami! Tik naujų gyventojų miestas šiaip neįsileidžiąs.

veno kraujas.

Vien savo piliečius. Šalia įsibrovėlio lavono abi rankas prispaudęs prie krūtinės Dar, žinoma, savo agentus. Pasakojimai apie slaptuosius Miesto

gulėjo Tėvukas. Po jo delnais plėtėsi tamsi dėmė. Švininės kojos

agentus Mariui patiko labiausiai. Drąsius, paslaptingus, nesugau

akimirksniu virto vatinėmis ir Marius susmuko.

namus. Atidžiai stebinčius kone visą pasaulį ir raportuojančius Miestui. Jie galį apsimesti bet kuo: paprastu žveju, prekeiviu ar

„Kraujas. Priešai. Daržas. Tėvukas. Gelmės. Žuvys...“ – minčių

net plastlando burmistru, bet niekas nič niekas nė neįtars, kad

nuotrupos pynėsi į klaikų paveikslą.

jų kaimynas, su kuriuo kas rytą sveikinasi, drauge paburnoja dėl prasto oro, pasiguodžia krintančia žuvies ir augančia dirvos

– Tėvuk, – beveik be garso ištarė. – Neišeik!

kaina Rudaminos uosto turguje, su kuriuo net pasišnibžda apie vis plėšrėjančią DoSiŽu ir fantastiškąjį Miestą, galbūt ir yra tas Miesto

130 Protagonistas | vasara 2020

– Sūnau, – sušnabždėjo Tėvukas, – paklausyk...

Kūrybos konkursas: Ilgas kelias namo | Egidijus Zaikauskas Stabtelėjo atsikvėpti.

D-kompilerio ekrane matė sparčiai jį besivejantį katerį. Toli. Suspės – Žemaitija visai čia pat.

– Duomenys... Kompileris... Reikia į Miestą... – Pauzė atsikvėpti. – Negalima Slavams... – Vėl pauzė. Kiekvienas įkvėpimas Tėvukui

Staiga šliupas sustoja it užplaukęs ant seklumos. Jokio smūgio,

kainavo milžiniškų pastangų. – Kai spindulys... nykštį, kodą...

švelniai. Priešais bušpritą mirguliuoja vos akiai pagaunamas jėgos

profundo... ir žemyn...

laukas. – Spindulys – Žemaitijos siena. Čirkšteli elektros iškrova ir ant sienos sušvinta užrašas interlingva, kartu garsiai suskamba

Marius smiliumi nubraukė kraujo lašą Tėvukui nuo smakro. Taip

įsakmus balsas: „Pateikite įplaukimo kodą arba atsitraukite. Kitaip

braukdavo rasą nuo pomidoro odelės. Lygios ir stangrios. Čia kitaip.

jūsų laivas bus sunaikintas. Turite 3 minutes.“ Ekrane užsižiebia atgalinės atskaitos laikas, balsas skaičiuoja: „3:00, 2:59, 2:58...“

„Turbūt tris dienas nesiskutęs. Reikėtų nuskusti“, – pagalvojo. Ašaros jam riedėjo skruostais ir krito Tėvukui ant krūtinės, rankų,

Marius šypteli: „sunaikintas“... Tai ne jam.

neskusto veido. Prispaudžia nykštį prie mažulyčio ekranėlio, surenka kodą – frazę Jis neverks. Jis susiims. Jis moka, jis žino, jis gali. Jis padarys, kaip

senovine kalba: Verum profundo latet, Tiesa slypi gelmėje. Skubiai

reikia.

nulipa žemyn, įsiropščia į ankštą Ruonio kabiną. Pusę jos dabar užima D-kompileris. Nuleidžia gaubtą, spusteli hermetizavimo

– Mariau, – vos girdimai ištarė Tėvukas, – plauk... namo...

mygtuką. Priešais ekrane mirksi skaičiai: „0:27, 0:26, 0:25...“ Metas. Patraukia atkabinimo svirtį. Kitką sutvarkys spindulys.

*** Ruonis pasvyra ir neria. Marių apgaubia žalsva prietema. Kuo giliau, Forštevenis monotoniškai skrodžia vandenį. Tylu. Tik apie bortus

tuo tirštesnė tamsa, kuo toliau, tuo arčiau tiesa.

šnara vanduo ir kartais apmaudžiai pliaukšteli vėją pametusi burė. Marius patempia šotą, sukteli šturvalą. Vėl tyla. Užsimerkus atrodo,

Ruonį supurto atokaus sprogimo banga. – Žinutė jo persekiotojams.

kad pasaulis sustingo it atvėsusi lava. Tik lengvas supimas išduoda, kad jis – atviroje jūroje. Šliupe – kitaip nei plastlande. Ten nesupa,

Įsijungia Ruonio šviesos. Iš paviršiaus jau nepastebės. Net jei

ten sunku išgirsti jūros tylą. Juk plastlandas – tai nedidelis miestas.

priplaukė prie pačios sienos. Tik vargu – juk matė, kaip veikia

Su gatvėm, tiltais, turgum, maldos namais. Verniejuje net parkas

žemaičių spindulys. Kas norės rizikuoti!

yra: sklypelis pačiam centre užklotas tikra velėna, žaliuoja tikra žolė, po apsauginiu tinku auga tikras medis. Kai ateina tavo eilė

Apačioje išryškėja laivo kontūrai. Ant borto užrašas: KURŠIS.

piknikauti parke, gali atsigulti aukštielninkas ant žolės ir per

Už jo matyti kitas laivas – SKALVIS. Kažkur greta turėtų būti ir

medžio šakas žiūrėti į dangų. Tik visą laiką jausi, kaip tave stebi

DZŪKAS, AUKŠTAITIS, SŪDUVIS, ŽEMAITIS, JOTVINGIS. Ir dar

nekantrios akys – neužtruk, neužmiršk, kad už tavęs laukia dar

daug kitų senosios Lietuvos valstybės laivų. Ne, jų nesupjaustė į

aštuoni šimtai porų akių, norinčių pažvelgti į dangų pro tikro

metalo laužą, nesusprogdino per karines pratybas kaip taikinių,

medžio šakas.

nepardavė pusvelčiui nuskurdusioms šalims. Visi jie čia, visi 50. Kai pasidarė aišku, kad Lietuva neatsilaikys, Valstybės Gynybos Taryba

Šliupe Marius gali kiek tinkamas spoksoti į dangų pro burę. Visai

nusprendė laivus nuskandinti. Bet prieš tai sumontavo sudėtingą

nesunku įsivaizduoti, kad stiebas – tai medis, o burė – lapija.

įrangą, hermetizavo ir paruošė povandeninę infrastruktūrą. O

Vandens palei bortus šnarėjimas ne taip labai ir skiriasi nuo medžio

tada nugramzdino į tiksliai numatytą vietą. Sujungti komunikacijų

lapų šiurenimo. Tereikia trupučio fantazijos. Štai plaukė palei

galerijomis jie tapo povandeniniu miestu. Tik gyvena jame ir kelio

Asono salas su tolumoje kyšančiu Gedanonių kalnu. Sako, prieš

likoje salų ant žemės ne milijonai – viso labo apie du tūkstančiai

tvaną čia irgi žaliavęs miškas. Dešimtys, šimtai tikrų medžių.

žmonių. Paskutinio Europos miško sergėtojai.

Marius užsimerkė ir įsivaizdavo, kaip vaikšto miške. Žengė per

Blausiai švyti iliuminatoriai ir stiklinės galerijos. Marius net įžiūri

žalias samanas, ranka glostė šiurkštų klevo kamieną, klausėsi lapų

žmones. Vienas jam moja ranka. Marius irgi pamoja ir plaukia toliau

šnabždesio. Visai šalia ant šakos nutūpė raibas paukštis. Išdidžiai

palei didžiąją galeriją. Tolumoje sušvinta žiburiai. Ištisos girlian-

pasukiojo koduotą galvą, lenktu snapu pasikedeno margas plunks

dos. Tai laivas, didžiulis laivas.

nas ir sučiulbo... Marius niekada negirdėjo paukščių giedant. Tik kvarkiant, kreksint, kleketuojant. Senovinėse knygose skaitė, kad

Štai jis ir namuose. Namuose, kuriuose dar niekada nebuvo.

miškuose gyveno daugybė paukščių: kėkštai, strazdai, meletos, žalvarniai. Dabar liko vien antys, kirai ir žuvėdros. Tik niekas iš jų

Ant tamsiai mėlyno borto – baltas užrašas: INDEPENDENCE. O po

nečiulba.

juo didesnėmis raidėmis –

Iš už horizonto pasirodo Medvėgalė. Toliau – Šakija, už jos –

LIETUVA

Josūda, Moteraitė. Kažkur ten ir Girgždūtė. O anapus – dar Sprūdė, Šatrija, Žąsūgala, Vembūta, Tveros. Čia jo kelionė baigsis. Marius nuleidžia genują ir grotą. Plaukia pirmyn palengva tik su spinakeriu.

Protagonistas | vasara 2020

131

Kūrybos konkursas: ligūnas | rokas mikutis

Ligūnas Rokas Mikutis Rašyti - ne griovį kasti, įkvėpimo nereikia

Iš Antakalnio troleibusų žiedo, netoli kurio buvome įsikūrę, išvy-

toliau. Netrukus dulkių sūkurys susiformavo vėl ir tokia pat tra-

kome dar vakar. Kelionėje, kurią anksčiau bet kuris pėstysis galėjo

jektorija pajudėjo kitos tilto pusės link. Neilgai trukus išnyko ir jis.

įveikti per gerą pusvalandį, sugaišome parą. Man buvo daugiau

Tada vėl susiformavo, vėl išnyko. Darius tuo tarpu kažką šnabždėjo

nei aišku, jog mūsų laukia ilgos dienos, o gal ir savaitės kupinos

sau po nosimi. Meldžiasi?

įtampos bei pavojų, todėl aš jau nuoširdžiai gailėjausi pasirašęs šiam reikalui.

– Tu teisus, – tariau, – tikrai laiko kilpa.

– Stop, Vincai, nejudam, – staiga sušnabždėjo Darius ir mostelėjo

Darius papurtė galvą:

ranka link tilto per Vilnelę, visai greta Senojo Arsenalo. Pažvelgiau, bet nieko įtartino nepamačiau.

– Čia ne laiko kilpa.

– Kas?

– Kaip tai ne? Juk kartojasi sukūriukas.

Darius nykščiu ir smiliumi perbraukė sau per ūsus, lyg bandydamas

– Kartojasi tavo mama, o ne sukūriukas. Čia ne laiko kilpa.

juos ištiesinti. Jis taip darydavo tik tada, kai stipriai nervindavosi. – Ta prasme? – Laiko kilpa. Galbūt. – Aš skaičiavau. Pirmą kartą truko dvidešimt sekundžių, antrą – Iš ko nusprendei? Nieko nematau.

dvidešimt dvi, trečią devyniolika.

– Pažvelk ten va, link tilto pradžios, kur perėja.

– Tu gi ne laikrodis, tipo tu vienodai skaičiuoji kiekvieną kart?

Iš pradžių nieko keisto nepastebėjau, bet netrukus mano dėmesį

– Gal ir ne laikrodis, bet čia tikrai ne laiko kilpa. Atidžiau

patraukė nedidukas dulkių ir įvairių šapelių sūkurys vėjo genamas

pasižiūrėk. Va, kaip tik vėjas pučia.

išilgai tilto. Tik vietoje to, kad darinys iširtų, o dulkės išsisklaidytų po visas puses, jis staiga dingo lyg jį būtų kažkas iš šio pasaulio

Pažvelgiau į eilinį kartą susiformavusį sukūriuką, kuris, bent jau

ištrynęs. Norėjau pasakyti, jog suprantu, ką jis turi omenyje, bet

mano manymu, visiškai identiškai atkartojo visus savo ankstesnius

Darius pridėjo pirštą prie lūpų ir galvos linktelėjimu liepė žiūrėti

žygius ir staiga pamačiau vėjo plaikstomą medžio lapelį, kuris

132 Protagonistas | vasara 2020

Kūrybos konkursas: ligūnas | rokas mikutis nekreipdamas dėmesio į sūkuriuką praskrido jį kiaurai ir varta

Taigi, žmonės išmoko anomalijas atpažinti, vaikščioti lėtai, dairytis

liodamasis nusileido kažkur kitoje tilto pusėje.

pasikartojimų. Ir kai jau atrodė, kad įvaldėme šį pavojų, pasirodė pirmieji ligūnai. Plėšrūs ir nuolat alkani padarai iš pradžių mito

– Ligūnas? – sušnabždėjau.

paukščiais, katėmis ir šeimininkų netekusiais šunimis. Agurko formos, gumbuota, balkšvai permatoma, lyg grambuolio vikšro,

– Ligūnas, – pritarė Darius, – dar visai, turbūt, mažiukas, nemoka

oda, po kuria galėjai įžiūrėti judant vidaus organus, voriškomis

tobulai kilpos imituoti, o tuo pačiu ir ta kilpa tokia sunkiai įžiūrima.

juodomis orbitose nejudančiomis facetinėmis akimis, keliomis ei-

Šūdo gabalas… Turbūt vis tiek pakankamai stiprus, jog užklupęs

lėmis rykliškų dantų bei šimtais balkšvų kojelių, primenančių tvirto

mus iš netyčių nepaliktų šansų ištrūkti. Ką dabar, Vincai?

voratinklio ir pelėsio hibridą, kuriomis pabaisa prisitvirtindavo prie įvairių paviršių ir tarsi susiliedavo su jais.

Aš nežinojau „ką dabar“. Bet labai tikėjausi, kad žinos Darius. Atstumianti išvaizda greitai prilipdė pavadinimą – ligūnas. Pa***

daras, kuris tave gali apkrėsti ligomis. Tiesa, nebuvo jokių įrodymų, kad tai tiesa, bet gandai pasklido ir niekas nepuolė jų tikrinti,

Ligūnai atsirado po Kataklizmo. Arba tiesiog po Klizmos, kaip mes

niekam nekilo minčių prie ligūnų glaustytis ar, pavyzdžiui, bandyti

vadinom įvykį panardinusį visą žemę į kažkokią keistą realybę: per

juos išdulkinti. Nors šiais dalykais paprastai draugų kompanijoje

naktį be jokios suprantamos priežasties kažkur dingo beveik visi

nesigiriama, todėl tenka pripažinti, kad visgi galėjo būti visko.

žmonės, o likusi saujelė susidūrė su iki tol neregėtais pavojais. Ligūnai įsirangydavo visur: kabėdavo virš galvos, tūnodavo po Viena dažniausių anomalijų buvo laiko kilpa: patekęs į ją likdavai

automobiliu, šiukšliadėžėje, lauko tualete, medyje, žodžiu, kur tik

amžiams kartoti savo paskutines akimirkas – tapdavai savotišku

nori. Kol buvo maži, pavojaus nekėlė, žmonės net džiaugėsi, kad

filmo įrašu, kurį kažkieno nematoma ranka vis atsukdavo kelias

yra kam tuos valkataujančius gyvūnus išnaikinti, bet su kiekvienu

sekundes atgal ir vėl paleisdavo nuo pradžių. Keliaudami iš An-

suvirškintu auksaspalviu retriveriu, eilinis ligūnas tapdavo vis

takalnio specialiai užsukome pažiūrėti anomalijos, kurią vietiniai

didesnis ir stipresnis.

išgyvenusieji praminė Savižudžio kilpa. Tai buvo senas pilkų plytų penkiaaukšits, vijokliais apaugusiomis sienomis. Labai arti nėjome;

Vieną dieną jie ėmė puldinėti vaikus. Žmonių požiūris greitai

niekada negalėjai žinoti kokį plotą užima ir kas kiek laiko kilpa

pasikeitė – pamatę kur nors įsirangiusį ligūną, kaip mat pabaisą

pasikartoja. Vienos trukdavo vos kelias sekundes, todėl būdavo

užmušdavo. Ligūnai greitai suvokė, kad nėra pakankamai stiprūs

lengvai pastebimos, o kitos galėjo tęstis ištisas minutes, todėl

kovoti su žmonių grupėmis, todėl ėmė slapstytis. Iš pradžių niekas

suprasti, ar stovi greta kilpos ar ne, kartais būdavo labai sunku.

nesuprato, kaip tie balti, iš tolo šviečiantys padarai sugebėjo

Buvome atsargūs, juk kartą įžengęs likdavai ten amžinai. Iš tolo

išvengti žvilgsnių, bet netrukus paaiškėjo, jog ligūnai yra kažkokios

žvelgėme į pastatą, laukėme kas nutiks.

rūšies telepatai ir sugeba suprojektuoti aplink save įvairius objek tus. Guli ligūnas, o tu matai šiukšlių kaugę. Tiesa, ilgai išlaikyti

Staiga ant daugiabučio stogo pasirodė vyras. Net iš toli galėjome

projekcijų nesugebėdavo, todėl mieliau iš tiesų slėpdavosi kuo

įžiūrėti jo ilgus susitaršiusius garbanotus plaukus bei odinę striukę

toliau nuo žmonių akių.

prikaltą saulėje blizgančių kniedžių. Vyras, imituodamas garsiakalbį, pakėlė rankas prie burnos ir garsiai sušuko:

Lūžis įvyko, kai vieną dieną prie Kalvarijų turgaus kažkas išgirdo verkiant mergaitę. Priėjęs prie vaiko, pabandė užkalbinti, bet

– Bybį aš ant jūsų visų dėjau!

mergaitė staiga išnyko, o nuo turgaus tvoros ant žmogaus užgriuvo alkanas plėšrūnas. Tai, anot pasklidusių gandų, buvo primas su-

Ir šoko žemyn. Vėjas kedeno jo ilgus plaukus, plazdėjo odinės striukės skvernai, bet vos tik nosimi palietė šaligatvio plyteles – išnyko. Lyg niekur nieko. Pūtė vėjelis, lingavo šaligatvio tarpuose auganti žolytė. Mes stovėjome tyloje is stebėjome. Praėjo minutė.

augęs žmogus, kurį ligūnas telepatiškai suviliojo ir nužudė. Vėliau verkiančių vaikų pasirodydavo vis dažniau – pabaisos mokydavosi vienos iš kitų, todėl naujas įviliojimo į spąstus būdas greitai išplito visame Vilniaus mieste.

Staiga ant stogo pasirodė vyras garbanotais susitaršiusiais plaukais. Tiesa, ilgai šis triukas neveikė – žmonės, išgirdę ką nors verkiant, – Bybį aš ant jūsų visų dėjau! – suriko jis ir šoko žemyn.

greitai pasukdavo priešinga linkme ir dažniausiai išvengdavo

Žemės nepasiekė.

imituoti laiko kilpas. Eini, pamatai laiko kilpą, nusprendi ją apeiti, o

– Aš ant tavęs irgi dėjau, – sumurmėjo Darius. Iš karto supratau,

tiesiai pabaisai į nagus. Nei vienas ligūnas nebuvo pakankamai

kad šis atsakymas skirtas ne ilgaplaukiui metalistui. Būdamas geriausiu Dariaus draugu, žinojau, kad prieš dešimt metų panašiai nusižudė jo brolis. Tik jis nušoko nuo Žaliojo tilto. Žiemą. Tėškėsi į ledus. Kažkaip išgyveno, bet po savaitės kančių mirė ligoninėje. Darius niekada apie tai nekalbėdavo, tik kartą girtas man buvo prasitaręs, jog iki šiol broliui negali atleisti.

rykliškų ligūno nasrų. Tada ligūnai išmoko naujų triukų – ėmė ligūnui tik to ir tereikia, kad išsuktum iš saugaus takelio ir žengtum stiprus, kad užmuštų žmogų sutikęs akis į akį, bet puolimas iš pasalų mirtimi keliautojui baigdavosi beveik visada. Mudu su Darium įsikūrėme jo bute Antakalnyje, netoli troleibusų žiedo. Užbarikdavome kitų butų įėjimus, užkalėmė langus ir laukėme kol viskas aprims ir pavojus praeis. Tik jis nepraėjo, anaiptol. Kartais išsiruošdavome į netoliese buvusią maisto prekių

Protagonistas | vasara 2020

133

Kūrybos konkursas: ligūnas | rokas mikutis parduotuvę – žmonių liko tiek mažai, jog išgrobstyti prekių niekas

Nusprendę, kad sėdėti vienoje vietoje nėra prasmės, išsiruošėme

nespėjo net kelių mėnesių laikotarpyje. Kiekvienas toks žygis mums

į kelionę. Nelabai mes tikėjome Viliaus pasakojimu, bet tuo pačiu

kainuodavo daug nervų ir būdavo neapsakomai pavojingas. Nors

sutarėme, kad būtų kvaila praleisti progą ir paskui visą gyvenimą

žmonių po Klizmos liko nedaug, parduotuvės traukė visus. Tarp tų

graužtis, jog likai gyventi pasaulyje su ligūnais vietoj pasaulio su

visų, galėdavo pasitaikyti ir nelabai malonių asmenybių, su kurio

veikiančiais striptizo klubais. Ne tai, kad aš ten kada nors eidavau,

mis kontakto apturėti netroškome.

tiesiog gera buvo žinoti, kad tokie egzistuoja.

Aš nekalbu apie eilinius marozus – su jais dar būdavo galima

***

susitarti. Žodžiais arba lazdų pagalba. Priklausydavo nuo bendro mūsų visų girtumo vidurkio bei nuotaikos. Blogiau buvo tai, kad po

– Ką dabar, Vincai? – vėl paklausė Darius žvelgdamas į vis pasikar-

Klizmos atsirado įvairių psichiškai nestabilių asmenybių. Galbūt jie

tojantį sūkuriuką.

neatlaikė artimųjų netekties, o gal tiesiog mėgavosi nebaudžiamumu. Juk jokie įstatymai nebeegzistavo – bent jau nebebuvo kas juos

– Eisim per tiltą? – pasiūliau, – Ligūnas juk apačioje.

užtikrintų, o tai vienas ir tas pats. Žodžiu, labiausiai prisibijojom žudikų kanibalų bei… seksualinių kanibalų. Patys dar ant tokių nei

Darius gūžtelėjo pečiais ir kreivai šyptelėjo.

karto neužsirovėme, bet sklido gandai, kad pastarųjų tiesiog knibžda Žirmūnuose, kitoje upės pusėje. Kažkodėl nestebino, aš

– O jeigu jis viršuje? Jeigu jis save dangsto šia laiko kilpa?

visada maniau, kad tame rajone gali gyventi tik nenormalūs. Susimąsčiau. Nežinau kodėl likome mudu su Darium, kai išnyko mūsų žmonos, mano vaikai, tėvai ir visi kiti draugai bei pažįstami. Galbūt lėmė vi-

– Turi omenyje, kad jis specialiai sukuria nelygią laiko kilpą tam,

eta ir tai, kad buvome kartu – Klizmos metu sėdėjome pas Darių ant

kad mes ją pastebėtume, tada pagalvotume, kad ligūnas yra apačio-

sofos, gėrėme alų ir talžėme vienas kito snukius „Mortal Kombat

je ir drąsiai eitume per tiltą, kur mūsų lauktų siaubinga mirtis?

XIII“ žaidime. Staiga namas sudrebėjo, o mus perliejo keistas jausmas, paprastai patiriamas, kai su automobiliu staigiai leidies nuo kalno. Ir viskas. Mes likome, o štai gretimame kambaryje „Mass Effect 3“ žaidusi Dariaus žmona Ema pranyko, nors kėdė, kurioje moteris sėdėjo, vis dar buvo šilta nuo jos plataus užpakalio. Aš patikrinau. Tada išbėgau ieškoti savo žmonos ir vaikų. Radau tuščius namus. Bandžiau skambinti tėvams, broliui, bet nebuvo ryšio. Todėl tiesiog grįžau pas Darių ir ten pasilikau. Tiesa, dar kelis kartus buvau sugrįžęs namo, bet butas, kaip ir anksčiau, buvo tuščias, o kai vieną dieną mano daugiabučio kieme atsirado laiko kilpa, nusprendžiau niekada ten nebesilankyti. Ištverti netektis buvo sunku, bet pamažu su tuo susitaikiau. Kelis mėnesius praleidome Dariaus bute, išeidami tik reikalingiausių produktų, tokių kaip tualetinis popierius ar viskis. Daug jo išgerdavome. Tiesą sakant, nelabai buvo ką veikti, todėl tiesiog gėrėme. Vieną dieną prie parduotuvės sutikome keliautoją Vilių, kuris, kartu su savo nepilnamete dukra Katre, papasakojo mums įdomų dalyką: anot jų, šalia Šeškinės turgelio yra Plyšys – skylė erdvėje per kurią gali patekti atgal į normalią realybę su visais žmonėm, be ligūnų ir anomalijų. Atsisveikinę su Viliumi, kelias dienas mąstėme ką daryti: gal verta pabandyti laimę ir mums? Šeškinės turgelį žinojau gerai, tame rajone gyvenau studijų metais, todėl dažnai ten pirkdavau lenkiškas daržoves, kurias bobutės teigė užauginusios šiltnamyje bei marinuotus agurkėlius, kurios bobutės teigdavo marinavusios pa čios, bet identiškai tokių pat stiklainėlių be etiketės galėjai nusipirkti bent pas tris skirtingas pardavėjas. Man tada buvo nusispjaut, agurkėliai buvo fantastiškai skanūs. Galbūt dėl to, kad juose būdavo tiek privaryta cukraus, jog galėjo konkuruoti su „Coca Cola“. Tiesa, dabar man agurkai asocijavosi su ligūnais ir apetito nebežadino.

134 Protagonistas | vasara 2020

– Taip. – Nerandu logikos. Juk jeigu jis nekurtų šitos sušiktai feikinės kilpos, tai mes ir taip ramiausiai eitume per tiltą. Darius akivaizdžiai suirzo. Jam nepatiko, kad jo įžvalgą paleidau vėjais. – O jeigu jis būtent taip ir pagalvojo, kad mes pagalvosim? Aš manau, reikia patikrinti. Davai nusileidžiam į tilto apačią, galbūt pamatysim, kurioj vietoj ligūnas įsitaisęs. Nors tai, mano manymu, buvo nereikalinga rizika, aš sutikau. Pamaniau, kad visai gerai žinoti kurioje vietoje tūno pabaisa – bus tikrai ramiau einant tiltu. – Atsargiai, slidu čia, – perspėjo Darius kaip tik tą akimirką kai aš slystelėjau ant stiklo šukių ir nudardėjau šlaitu žemyn. Mano geriausias draugas ramiai žiūrėjo kaip aš riedu į apačią, kur prie pat upės kranto gulėjo riebus alkanas ligūnas. Žybtelėjo rykliški nasrai, o aš paskutinę sekundę supratau, kad nepažįstu aš jokio Dariaus. *** Ligūnas sumurkė iš pasitenkinimo. Simuliacija pavyko. Tiesa, jis padarė keletą logikos klaidų, bet tam ir reikalinga praktika, kad esant tikrai situacijai, viską būtų galima atlikti be priekaištų. Gaila, kad nei Darius nei Vincas iš tiesų neegzistavo, kitaip jis jau būtų prisikimšęs pilvą gardžios žmogienos. Abu vyrai tebuvo ankstes nių ligūno aukų sąmonių kratiniai. Viena moteris buvo mačiusi Savižudžio kilpą, kitas turėjo žmoną žaidžiančią „Mass Effect 3“,

Kūrybos konkursas: ligūnas | rokas mikutis trečias buvo alkoholikas svajojantis laiką leisti striptizo klube, bet

po kurio laiko, ligūnas išmoko ne tik kurti netikrus žmones, bet ir

nuolat stokojantis šiai pramogai pinigų. Kažkas turėjo dukrą Katrę.

per atstumą raustis savo būsimų aukų smegenyse, įrašyti netikrus

O gal tai buvo kažkieno mergina? Kažkas buvo seksualinis kani-

prisiminimus, keisti praeitį tam, kad būtų galima nulemti ateitį.

balas. Kažkas turėjo geriausią draugą Darių. Kažkieno vardas buvo

Pastaroji visada vedė į rūgštingą ligūno skrandį.

Vincas. O gal kažkas tiesiog Vincą pažinojo? Ligūnas nebežinojo iš kur tiksliai gavo visus savo prisiminimus – aukų buvo daug. Būtent

Pabaisa vėl sumurkė. Didžiavosi savimi ir savo pasiekimais. Nuo

jis kadaise prie Kalvarijų turgaus sugalvojo projektuoti verkiančius

miršgyvio, kuris džiaugdavosi pagavęs pavienę blusuotą katę

vaikus žmonių sąmonėse, būtent jis tapo pirmuoju ligūnu prikim

šūdinu kailiuku, jis nuėjo ilgą kelią. Dabar jis pats šauniausias. Pats

šusiu pilvą gardžia suaugėliška žmogiena. Tiesa, jis nesitikėjo,

protingiausias. Pats alkaniausias!

kad turės naudos iš gan erzinančio pašalinio efekto – mirdamos aukos perduodavo visus savo prisiminimus telepatiškai imliam

Staiga telepatinius ligūno pojūčius suvirpino besiartinanti kaž

ligūnui. Sudėtingus prisiminimus, pilnus istorijų, išgyvenimų,

kieno sąmonė. Parietęs savo agurkišką kūną jis kilstelėjo galvą ir

ateities planų. Iš pradžių pabaisa nežinojo ką su jais daryti, kaip

iš apmąstymų grįžo į realybę. Įtempęs regėjimą tolumoje įžvelgė

ir su beverčiais šunų, žvirblių ir kačių prisiminimais, bet vėliau

vienišą keliautoją: upės pakrante pasiremdamas lazda ėjo vyras.

ėmėsi eksperimentų. Ligūnas augo, stiprėjo, o tuo pačiu vystėsi ir

Lėtai, atsargiai. Ligūnas susikaupė ir po akimirkos šalia keliautojo

jo telepatinės galios. Netrukus jis jau sugebėjo suprojektuoti visai

atsirado antra figūra.

tikroviškas asmenybes, su vardais, prisiminimais, netgi tokias projekcijas, kurios pačios net neįtarė esančios projekcijomis. Dar

Geriausias vyro draugas Darius.

Juozapas špokas Piešinys postapokaliptinės Lietuvos kūrybos konkursui

Protagonistas | vasara 2020

135

Kūrybos konkursas: Mieganti princesė | Aurimas Gailiūnas

Mieganti princesė Aurimas Gailiūnas Rašys fantastiką, kol numirs. Numiręs irgi rašys

Saulė dar nespėjo persiristi per horizontą, o Kernavės Lobių Medži-

Elenka elegantiškai užbaigė arbatą, nukraustė stalą prieš save ir at-

otojų Asociacijos būstinė jau buvo sausakimša. Vėliau atsibastę

sistojo, pirmą kartą įdėmiau nužvelgdama susirinkusią itin margą

ramstė tarpuvartę negalėdami patekti vidun, o pavėlavusieji sėdėjo

gaują. Šurmulys kaipmat nutilo. Moteris kilstelėjo nuo stalo storą

ant tvoros ir leido ratu ilgą, riebią suktinę. Pūtė dūmą, keikė tą,

segtuvą su popieriais:

kuris tokią nevykusią taboką užraugė, tačiau dūmas vis tiek nesiliovė kilęs, o tykios kalbos nesiliovė sklidusios. Signalas skubiam susirinkimui nuskambėjo pusę šešių ryto. Visi žinojo, ką tai reiškia. Pinigai, turtai ir garbė – jei pasiseks.

- Reikalingi savanoriai svarbiai ir atsakingai užduočiai, - pradėjo itin oficialiai. - Šįryt asociacija gavo pranešimą iš Trapų. Vakar vakare, tarp penktos ir šeštos valandų pagrobtas itin svarbus asmuo. Taikinio buvimo vieta tiksliai žinoma, pagrobėjai taip pat

Asociacijos viršininkas Gundaminas dirstelėjo į sieninį laikrodį,

žinomi. Užsakovas reikalauja visų asociacijų įsikišimo ir moka iš

tada į savo rankinį laikrodį. Tada į sekretorę Elenką, gurkšnojančią

anksto, nepriklausomai nuo rezultatų, todėl esu įpareigotą išsiųsti

pirmą šio ryto arbatą. Jis ir pats norėjo arbatos. Arba ko nors sti-

bent vieną komandą iš jūsų tarpo...

presnio, kad atlaikytų būsimą įtampą. Lobių medžiotojai - rimta ir neatlaidi chebra. Padaryk menką klaidą, ne taip įvertink jų atneštą

- Tik vieną? - išsprūdo kažkuriam.

grobį – galvą nukąs ir net neatsiprašys. Gundaminas dažniausiai

- Jo, kažkaip neteisinga. Jei pinigai geri, mes galime ir būriu

palikdavo vertinimo darbus Elenkai. Sekretorės ne tik visi lobių

užgriūti, tiems pagrobėjams kylančią saulę parodyti...

medžiotojai bijojo, jis pats moters privengė. Atrodytų, ko ten bijoti? Moteris smulki it pelė, jėgos lyg ir apskritas nulis, ginkluotės

- Ką ji pasakė?! - atsklido iš lauko.

jokios, šarvų irgi nenešioja. Bet va pažiūrės į tave pro akinių viršų...

Elenka ištraukė iš segtuvo didelę nuotrauką ir magnetu prisegė ją

Pusę minutės žiūrės nemirksėdama. Arba dar ilgiau. Ir kai jau

prie skelbimų lentos.

pradedi justi ant sprando besišiaušiančius plaukus, ji pasako: - Nepatinka – varai į Nemenčinę. O iki sumautos Nemenčinės – visi trisdešimt kilometrų pėsčiomis.

- Čia gi panelė Teisutė! - pažino kažkas. - Vainiaus devintoji nesantuokinė dukra. Sklido kalbos, ją kažkas į žmonas norėjo imti. Vakar lyg ir vestuves turėjo kelti? - Aha, kažkoks VIP’as iš Nemenčinės. Geros vestuvės turėjo būt,

Autoriaus iliustracija

136 Protagonistas | vasara 2020

Kūrybos konkursas: Mieganti princesė | Aurimas Gailiūnas gaila jog nepakvietė... - Kas tave kvies šitaip apsirengusį? Pasvajok. - Ahem, - krenkštelėjo Elenka į delną. - Tikriausiai patys suprantate. Taikinį reikia sugrąžinti namo gyvą, pageidautina be žaizdų ir prievartos ženklų. Ponas Vainius pats pažadėjo sumokėsiąs į rankas dvidešimt tūkstančių ir... - Dvidešimt gabalų?! - suošė minia.

- Ei! - stūgtelėjo kantrybės netekęs Gundaminas. Pašokęs nuo kėdės, jis rūsčiai nužvelgė visus asociacijos narius. - Kol nebaigsime šio susirinkimo, niekas niekur neišeis! - Bet Gundamai, juk girdėjai, ką ji pasakė! - cyptelėjo liesas medžiotojas. - Panelę į Velnių nusinešė. Ne kur kitur. Ir paskui nanovėtras bėgioti? Argi ne tu visą laiką kartoji, kad navojų niekas nemedžioja ir atlygių už juos neduoda? - Teisybė, sakiau, - patvirtino viršininkas. - Bet čia išimtis. Mums

- Ei, praleiskite vidun! Ten kalba apie dvidešimt gabalų! - pasigirdo

būtina bent vieną komandą išsiųsti, nėr kaip išsisukti. Vainius ke-

iš lauko.

turiasdešimt procentų visų jūsų suneštų lobių iš mūsų perperka. Jei

- Greičiau sakyk, kur! - ragino lobių medžiotojai. - Kas pirmas ten nusigaus, tas turtingas! - Neleiskite vidun lauke likusių! Daugiau konkurentų tikrai nereikia! - Malonu matyti tokį mūsų asociacijos narių entuziazmą, nusišypsojo Elenka. Tada pačiupo kreidą ir užrašė ant lentos didelėmis raidėmis: „VELNIUS“.

mes šiai misijai nepaskirsime komandos, prarasime finansuotoją. Tada galėsite visi iki vieno keliauti į Nemenčinę, nes čia nebebus ką veikti! Lobių medžiotojai baikščiai dairėsi vienas į kitą bei į abu viršininkus, nedrįsdami praverti burnos. - Tu siūlykis, - galop kažkas bakstelėjo alkūne. - Ko tu čia mane... Pats ir siūlykis! Aš ir taip turiu ką veikti! Mano motina sunkiai serga... - O mano šuo vakar kojos neteko, nebegali manęs visur lydėti bei

Triukšmas priimamajame kaipmat nutyko iki mirtinos tylos. Galėjai girdėti, kaip girgžda odinės šarvų dalys ir palubėje zyzia vieniša musė.

užnugario saugoti... - TYLOS! - pagriebusi arbatos puodelį, Elenka dunkstelėjo juo į stalviršį. Puodelis nuo smūgio suskilo. Publika vėl nuščiuvo. - Jei

- Kas... kokio galo tu užrašei tą... tą žodį? - pravapėjo kažkuris

šitaip, aš turiu nuostabų sprendimą. Visų komandų vadai trauks

medžiotojas.

burtus. Kam „pasiseks“, tas ir šuoliuos Velniaus kryptimi, jokių

- Tai vieta, kur pagrobėjas nusinešė panelę Teisutę, - pakomentavo Elenka mirtinoje tyloje. - Buvusi Lietuvos sostinė Velnius. Visai šalia Niūries upės. Paskutinė panelės Teisutės buvimo vieta užfiksuota pirmą valandą nakties ir nuo to laiko ji nekrustelėjo nė per metrą. Mes manome, jog tai greičiausiai bus tas senovinis bokštas

atsikalbinėjimų. Supratot? - Betgi... Dar neužgimus naujai atsikalbinėjimų bangai, lauke ūmai pasigirdo baisiai nepatenkintas balsas:

ant kalno, kurio pavadinimo jau niekas neprisimena. Viena iš vietų,

- Ko jūs čia, pienburniai, susigrūdę kaip į pamaldas? Nors taką

kur vis dar stovi išlikusi nomandinė antena.

paliktumėt iki stalo! Mes čia apsikrovę lobiais grįžtame! Kojas

- Pala, o tai KAS ją pagrobė? - galiausiai kažkas susiprotėjo pak-

kilnokite, kad jus kur navojai rautų!..

lausti.

- Kas ten tokie keikiasi pavėlavę?

- Nanovėtra.

- Ten Yonas su Ketru ir Murate... Trise vėl po Labirintą trynėsi visą

Tyla. - Pa...pakartok? - NANOVĖTRA, - išskiemenavo Elenka. Jai atsakė dar gūdesnė tyla. Kuo toliau, tuo geriau Elenka suprato, kodėl ponas Vainius negailėjo tokio astronominio atlygio. Lobių medžiotojai iš kitų asociacijų veikiausiai jau skirstėsi namo purtydami galvas. - Aš... aš pasižadėjau dukrai, kad dalyvausiu jos vaikų darželio spektaklyje, - sumurmėjo vienas, braudamasis link durų. - Aha, o aš žmonai jau visą mėnesį žadu, kad indus suplausiu... - Gal kas norite į Rūdiškių girią savaitei? Sako, ten vis dar galima nepaliestų griuvėsių atrasti. - Į Elektrinį labirintą būt neblogai, vis ne namie sėdėti...

naktį. Greičiausiai net signalo negirdėjo. - Pala... Yono komanda? - sužibo kažkieno akys. - Taip, Yono... - dar vieno medžiotojo akys sužibo gyvesne ugnimi. - Pati stipriausia komanda mūsų tarpe, tiesa? - Aha, ir aš girdėjau. Yonas, Ketras ir Muratė visur trise traukia, nieko nebijo. Jie patys geriausi! Tikra plieninė komanda! - Tegyvuoja Plieninė Komanda! - užbaubė kažkuris. - Jie mus visus išgelbės! - Jeigu reikėtų, jie ir į Velnių basi ir nuogi nusigautų bei nanovėtrą pasmaugtų nutvėrę! Tiesą sakau?! - Durniau, nanovėtros niekas nepajėgtų... Bet tavo tiesa, Yonas gal ir pajėgtų! Visi už Yono komandą! - Na va... - atsiduso Gundaminas, paremdamas kumščiu kaktą. Štai ir vėl prasideda. Elenka šį kartą nutylėjo. Jai pačiai nepatiko toks žmonių elgesys,

Protagonistas | vasara 2020

137

Kūrybos konkursas: Mieganti princesė | Aurimas Gailiūnas bet lobių medžiotojai buvo savotiškai teisūs – Yono komanda buvo daug geriau nei kažkuri kita, išrinkta atsitiktiniu būdu. - Jūs tikri didvyriai! - plojo vyrai stambiam Yonui per petį, traukdami link išėjimo. - Mes tave tikrai gerbiame, Ketrai! - tapšnojo ilgšio Ketro nugarą kiti. - O tu tikrai daili, Murate! Beveik kaip ta Teisutė iš Trapų! - gyrė treti. Visa gauja skubėjo kuo greičiau dingti iš čia, kol Elenka nepersigalvojo. - Čia dabar kas? Žydrų ir laimingų būrelis?! - pasipurtė Yonas. Baikit mane liesti, o tai pirštus nulaušiu! Ir ko jūs čia tokie laimin-

- Per daug žodžių. Gal tiesiog „Kalnbokštis“? - Liežuvį nusilaužt. Geriau „Bokštkalnis“. - A, sugalvojau! „Bokšc“! - Einu, iššveisiu puodus, kol jūs čia durnių voliojate, - atsiduso Muratė. - Ne durnių voliojame, o nuo realybės bėgame, - pataisė ją ilgšis Ketras. - Nes retsykiais reikia, Muračiuk. - Galėsi nuo jos bėgti, kai atplauksime į Velnių. Pažiūrėsiu tada aš... Visi trys stryktelėjo it įgelti, kai upės slėnyje ūmai sugaudė plausto pavojaus ragas. Kraupiai išvertęs akis, Olegas laikėsi įsitvėręs jungiklio.

gi?!

- Ruoškitės, geltonsnapiai! - užriko jis. - Tuoj įsirėšime!

***

- Į... į ką? - dairėsi Muratė po tuščią, ramią upę.

Iš rąstų bei plastikinių butelių sukurptas plaustas – kateris tingiai

- Povandeninis navojus! Gražuole, greit lipk čionai, ant būdos!

suposi ant Niūries bangų. Plačiame upės slėnyje aidėjo variklio duslus pukšėjimas bei vienintelio asociacijos „jūreivio“ Olego

- Navojus?!

švilpavimas. Jis tingiai suposi pintame krėsle ant kapitono būdelės,

Yonas kaipmat surimtėjo ir nutvėrė savo keturšūvį, nors gerai

vienu piršteliu sukiodamas vairą. Plačios upės viduryje pavojų buvo

žinojo – navojams iš kulkų bus tik juoko. Būtų stvėręs kuvaldą su

ypač mažai ir gyvenimas atrodė beveik gražus.

išgraviruotu radiacijos simboliu, tačiau iš pastarosios buvo dar

Tik Yonas, Ketras ir Muratė sėdėjo plausto viduryje parietę kojas,

mažiau naudos.

nutaisę ypač nelaimingas veido išraiškas. Prieš juos ant denio gulė-

Gerokai gudresnis Ketras gniaužė delne medžioklinį peilį. Ilgi

jo ištiestas didelis planas, kuriame Elenka pribraižė daugybę linijų

metai bemedžiojant lobius išmokė trijulę vieno svarbaus įgūdžio:

bei pašaliniams nesuvokiamų ženklų.

sutikai navojų – mauk jam iš kelio. Nesvarbu, kiek kulkų, granatų

- Bet tai ot pederastai... - gal dvidešimtą kartą atsiduso Yonas. Plieninė komanda... Sugalvok tu man. - Ir dar į Velnių, - dvidešimtą kartą atsiduso Ketras. - Sako, ten net žemė nugraužta iki kanalizacijos vamzdžių bei karo tunelių. O

ar kito gėrio jiems besušersi, jie tik nusičiaudės ir sumals tave į miltus. Žinoma, jei būsi žvairys ir nepasitrauksi jiems iš kelio. Tačiau dabar jie buvo upės viduryje ir plaustas atrodė it labai prastas bėgikas.

navojai vos ne kiekviename žingsnyje. Ar ne kvailystė tris žmones

- Laikyk vairą! - pastatė Muratę į savo vietą Olegas. - Ir žiūrėk, kad

aukot dėl vienos gražios mergos?

į krantą neįvairuotum.

- Aš tik paprasta virėja! - kniauktelėjo Muratė. - Ir dar su metalo

- O tu kur?!

detektoriumi laisvalaikiu pabėgioju! Galvojau, imsiu mėnesį atostogų po to, kai tą senovinį „Ford Mustang“ iškasėme labirinte... - Tai jau įkliuvai kartu su mumis, Muračiuk, - palietė raminančiai

- Kariauti, žinoma! Olegas nudardėjo laiptais žemyn ir dingo savo būdelėje.

merginos petį Ketras. Ir tuoj pat atitraukė it nusvilęs, išvydęs piktas

Yonas klausiamai susižvalgė su Ketru, tačiau nė vienas nenutuokė,

merginos akis. - Ką? Bent jau sotūs būsime, pakol Velnių pasiek-

ką valtininkas turėjo galvoje.

sime.

Ūmai plaustas krūptelėjo ir variklio garsas pasikeitė – ėmė strigti

- O jeigu taip... nepasieksime? - primerkė akis Yonas. - Tarkime,

bei kosėti. Negana to, jie ėmė suktis vidury upės. Muratė aiktelėjo

išlipsime kažkur netoli tikslo, kur dailesni griuvėsiai. Apeisime ratą

ir puolė sukti vairą į priešingą pusę, tačiau plaustas nereagavo.

– kitą. Pastovyklausime...

Atrodė, lyg milžiniška ranka būtų visus pagriebusi ir dabar kažkur

- Khem khem! - užsikosėjo valtininkas Olegas į delną. - … bet čia tik teorija, - skubiai užbaigė Yonas. - Sakė, jog ne vienintelė komanda ten būsime. Tai gal nutiks taip, jog kažkas kitas Teisutę išvaduos ir į Trapus išgabens. Mums net nebereikės stengtis. - Bet tai vis tiek reikės į tą prakeiktą bokštą užkopti ir savo akimis įsitikinti. Ar ne? - Na taip, reikės... Kaip tas bokštas iš viso vadinamas? - Nežinau. Bokštas ant kalno ir tiek.

138 Protagonistas | vasara 2020

neštų – dvigubai greičiau nei jie prieš tai kapstėsi. - Che che, ogi mums pasisekė, - išlindo iš būdos Olegas. - Čia tik paprastas transportinis navojus, nieko baisaus. Blogiausiu atveju į pakrantės žoles įvels. Tuoj, palaukite truputį. Aš su juo lyg niekur nieko susitvarkysiu. - Susitvarkysi? - nepatikėjo Ketras. - Su navojumi? - Ateik čia, pats pažiūrėk, - pamojo Olegas. Jis parodė į vandenį už borto. - Matai? Tamsiuose upės vandenyse švytėjo nesuskaičiuojama daugybė

Kūrybos konkursas: Mieganti princesė | Aurimas Gailiūnas blausių linijų. Visos jos atrodė keistai tvarkingai išsirikiavusios,

Kraupi ir nesvetinga tai buvo vieta. Daugiaaukščių skeletai vakaro

sudarydamos savotišką tinklą. Ir visos tos linijos be perstojo judėjo,

prietemoje švytėjo vaiduokliškomis šviesomis. Šen bei ten nugriau-

kažkur plaukė.

dėdavo duslus griaustinis, sužaibuodavo iškrovos tarp pastatų bei

- Oho, - iškvėpė Ketras. - Aš ir negalvojau, kad jie vandenyje geriau matomi... - Ar tai išties navojus? - suraukė kaktą Yonas. - Viena iš formų, - trūktelėjo pečiais Olegas. - Nanorobotai, pritaikyti darbui po vandeniu. Senovėje prekes transportavo, ardė povandeninius statinius arba naujus statė. Vandenynus nuo šiukšlių valė ir šiaip daug ką už mus, žmones darė, pakol kažkas neprisižaidė su jais. Dabar arba tave į krantą išmeta, arba plaustą

sumirguliuodavo oras – tai ore pasklidę navojai darbavosi tik jiems vieniems suprantamais tikslais. Vieni griovė pastatus, kiti juos remontavo ar net iš naujo statė. Treti graužė pamatus naujiems statiniams – iki kelių šimtų metrų gylio. Navojų uraganai nešė šiukšles bei statybines medžiagas ir pylė viską į kalnus atsitiktinėse vietose. Atrodė, jog senovinis miestas virto tikru kvėpuojančiu organizmu, kuris nesėkmingai stengėsi užgydyti senas it pasaulis žaizdas. Atsitiktinis praeivis šioje vietoje būtų virtęs elementariųjų dalelių srautu ir išrūšiuotas dar prieš suvokdamas, kas atsitiko.

suėda per pusę minutės. Šitas navojų debesis, laimei, nėra kenk-

Keturi žmonės ant plausto stebėjo panoramą pakraupę, mintyse

smingas.

dėkodami aukštesnėms būtybėms, jog navojai vis dar vengė upės.

- Jūs greičiau su juo kariaukite, nes plaustas greitai į krantą atsitrenks! - cyptelėjo Muratė, įnirtingai kovodama su vairu. - A, tuoj... Olegas atvėrė būdelės duris, siektelėjo jungiklio ir trūktelėjo šį žemyn. Kitą akimirką pasigirdo keistas, kylantis cypimas, kurį

Galbūt užleido vietą povandeniniams savo giminaičiams. - Ir mes turėsime brautis per visą šitą... - parodė Yonas, trindamas kita ranka smilkinius. Jam skaudėjo galvą. - Aš niekur neisiu! Prisiekiu, aš tikrai niekur neisiu! - bėrė it poterius Muratė.

palydėjo duslus „BAM“. Plaustas vėl krūptelėjo, tačiau šį kartą

- O man visai tas pats, eisit jūs ar neisit, - pastebėjęs Ketro klau-

variklis visiškai atsigavo ir vėl ėmė laimingai pukšėti.

siamą žvilgsnį pareiškė Olegas. - Aš tik plaustą vairuoju ir dar

- Viskas, - pareiškė Olegas. - Rimtai? - nepatikėjo trijulė. - Jo, labai rimtai. Dešimt tūkstančių voltų į vandenį bet kurį navojų „padaro“. Firma garantuoja, - Olegas trinktelėjo sau į krūtinę. - Bet tik povandeninį. Jūs man jau atleiskite. Aplink plaustą subolavo išvirtusios žuvų papilvės. Iš pradžių viena kita, tada ėmė kilti vis daugiau ir daugiau, kol galop visa Niūris nusidažė žuvų papilvėmis. Visos skaisčiai žėrėjo prieš saulę. - O, mūsų pietūs! - apsidžiaugė Muratė. Tačiau plaustas vis tiek įplaukė į pakrantės žoles. Buvo per vėlu jį suvairuoti. *** Iki vakaro plaustas įveikė du trečdalius kelio ir praplaukė virš Bedugnės – zonos Niūries upėje, kur dar niekas nebuvo dugno pasiekęs. - Sako, senovės Lietuviai labai ambi... amba... žodžiu – AMBEC-

Elenkai atsiskaitau už visą sugadintą inventorių. Jūs ką norite, tą ir darykite. Dvi dienas lauksiu upėje grįžtančių. Nesulauksiu – išplauksiu. Sulauksiu anksčiau – išplauksime anksčiau. Bet ne be panelės Teisutės. - O jeigu taip susitartume? - gudriai primerkė akis Yonas. - Penki tūkstančiai, - negalvodamas pareiškė Olegas. - Ką?! Iš kur mes tau... Bet tu ir žvėris, Olegai! - Klausykit, čia viskas labai paprasta, - atsiduso Olegas. - Viskas priklauso nuo to, ko jūs labiau bijote – Elenkos ar navojų. Man asmeniškai į navojus nusispjaut, aš į krantą šiaip ar taip neišlipu, che che... Taigi... Jis patrynė pirštus, reikalaudamas pinigų. - Dvi dienas sakai lauksi, - urgztelėjo Yonas. - Bet jei nerasime laukiančio, tu geriau saugokis, Olegai. - Pala, ką?.. Tai mes einame? - cyptelėjo Muratė. - Panašu į tai.

INGI jie buvo ir norėjo visam pasauliui parodyti, jog mes viską

- Ė tai jūs dar pakentėkite, dar nelipkite, - nusišaipė Olegas. - Iki

turime, - papsėjo pypkę Olegas, pasakas sekdamas. - Ir aukščiausią

bokšto dar visą pusvalandį plaukti. Čia tik menkas priemiestis,

kalną, ir giliausią bedugnę. Su kalnu apsivožėme, bet va nanoro-

nieko ypatingo.

botai bedugnę iškasė. Sako, jog penkiasdešimt metų kasė. Net kai visi išprotėjo bei navojais virto – vis tiek kasė, kol galop net patys

***

nebežinojo, ko ir kur kasa. Sako, dabar ši bedugnė trisdešimt kilo-

- Jis pasakė „menkas priemiestis“, - pūkštė Ketras, permesdamas

metrų siekia. Giliausia vieta Žemėje. Tik pasididžiuoti nėr prieš ką.

savo kuprinę virš prarajos Yonui į rankas. - Ir kad, matai, „nieko

Prakeikti navojai ne tik bedugnę, bet į mūsų kaimynus nukasė...

ypatingo“... Prisiekiu, aš jį užsmaugsiu, kai grįšime.

Yonas, Ketras ir Muratė spoksojo per bortą į kraupiai juodą vandenį.

- Tu mažiau kalbėk, o tai dar sugrius čia viskas nuo tavo balso, -

Dugno išties nebuvo matyti ir Muratei vaidenosi, jog iš tos tamsos

sušnabždėjo Muratė, mirtinai įsitvėrusi alpinisto virvės.

tuoj pasirodys didelė švytinti ranka ir visus juos pastvers. Tačiau niekas nepasirodė. Vakare visi keturi pasiekė Velnių.

Kalnas, į kurį trijulė turėjo įkopti, kažkodėl buvo virtęs groteskiška kombinacija iš kelių nesuvokiamo dizaino, tarpusavyje sujungtų dangoraižių. Pastatų viršuje buvo išlikusios tikrojo kalno liekanos

Protagonistas | vasara 2020

139

Kūrybos konkursas: Mieganti princesė | Aurimas Gailiūnas – su visu senoviniu bokštu, kurio kažkodėl navojai taip pat nelietė. Tačiau pusės kilometro perimetrą aplink kalną-dangoraižį jie sąžiningai išrausė iki kelių šimtų metrų gylio ir vis dar tebesidarbavo apačioje. Kuo toliau, tuo labiau pasakymas „įkopkite į kalną“

Tačiau visi trys ėmė skubėti it patrakę. Sraigtasparnis išdidžiai nusičiaudėjo ir ėmė leistis bokšto viršūnėje, girgždėdamas per visas suvirinimo siūles. Dar nesulaukę pilno nusileidimo, iš jo ėmė šokinėti žmonės.

Yonui darėsi panašesnis į prastą anekdotą. Jei trijulė atrasdavo

- Močkrušiai, šita misija mūsų! - neišlaikęs užkriokė Yonas. Ketras

normalią laiptų aikštelę, jie naudojosi laiptais. Tačiau dažniausiai

jį netgi stūmė iš apačios, tačiau labiau paspartinti kopimo virve

laiptų aikštelės arba buvo sukonstruotos iš putų polistirolo, arba

nebuvo įmanoma nenusisukus sprando.

pakopos siekdavo kelių metrų aukštį. Kai kur sienos buvo paprasčiausiai per plonos ir lūždavo vos palietus ranka. Kitur ištisi koridoriai subyrėdavo, vos tik ne ten padėdavai koją. Kol kas „kopi-

Kai po dešimties minučių visi trys uždusę įsiveržė į patalpą, beregint sustingo vietoje, sukrėsti vaizdo.

mas į kalną“ vyko taip lėtai, jog trijulė teįveikė keletą dangoraižio

Bokšto menėje, ant grindų gulėjo penki kareiviai – visi ginkluoti iki

aukštų.

dantų ir visi absoliučiai negyvi. Šeštas tebestovėjo sveikas ir gyvas,

Užslinkus nakčiai, jie įsikūrė viename beveik normaliai

įnirtingai gestikuliuodamas rankomis:

atrodančiame kambaryje. Niekas šviesos nedegė ir valgyti neg-

- Tu gi man buvai pažadėta! Aš tavo tėvui pinigus sumokėjau! Galė-

amino. Trise graužė sausas atsargas ir klausėsi kraupių, pusiau

jai gi tarti žodį tada, kol dar nepradėjome! Kaip aš dabar žmonėms į

mechaninių garsų, sklindančių iš miesto gilumų. Atrodė, visas Vel-

akis pažiūrėsiu?!

nius ruošiasi pakilti iš žemės ir pradėti vaikščioti. Muratei norėjosi verkti, tačiau vos tik pirmosios ašaros nukrito ant betoninių grindų, visi trys pastebėjo, jog toje vietoje „betonas“ ėmė minkštėti, kol galop iškrito visas gabalas. Pro skylę galėjai apžiūrėti žemutinius aukštus.

- O tu manai, man rūpi? - atsikirto jauna, vos aštuoniolikos sulaukusi mergina, kuri tebevilkėjo baltą vestuvinę suknelę. - Šis navojus pats dailiausias pasaulyje, jam niekas negali prilygti! Ir aš jį myliu! Ką, tavo nuomone, būčiau savo tėvui pasakiusi? Jis būtų pagalvojęs, jog man ne visi namie! Tai man nieko daugiau ir neliko, kaip

Todėl Muratė nebeverkė, kad ir kaip norėjosi. Net gertuves visi trys

būti pagrobtai savo mylimojo pačią geriausią akimirką! Ar ne tiesą

naudojo ypač atsargiai.

sakau?

Antrą dieną kopimas gerokai paspartėjo, nes kuo aukščiau, tuo

Mergina kilstelėjo ranką ore ir aplink jos pirštus ėmė suktis nano-

dangoraižių interjeras buvo vis geresnės kokybės ir normaliau

robotų srautai. Teisutė sukikeno ir ėmė suktis vietoje, it šokdama

sukonstruotas. Lyg navojai būtų atsitokėję ir nustoję „chaltūrinti“.

vestuvinį šokį.

Tiesa, „betonas“ vis dar lydėsi nuo menkiausio vandens lašo ir trijulei beliko melstis, jog neužeitų lietus. Vyrai ieškojo geriausio kelio, kalė į sienas kuolelius ir rišo virves, o Muratė GPS įrenginyje tikrino Teisutės koordinates ir rodė kryptį. Pagrobtoji vis dar tebeegzistavo bokšto viršūnėje, it kokia mieganti princesė iš pasakos. Baigėsi dangoraižis, beliko įveikti patį bokštą. Yono virvės tiek susitrynė, jog girgždėjo ir dejavo sulig kiekvienu trūktelėjimu. Muratei

- Tai man taip ir paaiškint Vainiui, jog jo dukra – išprotėjusi technofilė? - riktelėjo išraudęs iki ausų buvęs jaunikis. - Svieto pabaiga kažkokia... - Aš ne išprotėjusi, - ūmai paniuro nuotaka. Jos akys tapo šaltos it Bedugnė vidury Niūries. - Aš tik myliu savo navojų. O tu... jei neketini nešdintis į visas keturias puses, tai viso gero.

skaudėjo rankas bei kojas, tačiau netgi mergina nebesiskundė,

Mergina ištiesė ranką ir vos įžiūrimos gijos nusidriekė į pakraupusį

užuodusi visai sėkmingą pabaigą. Tiesa – Velnius atrodė kraupiai

jaunikį.

ten, apačioje. Ir navojai atkakliai tebesidarbavo kalno papėdėje, rausdami žemes bei statydami naujus priestatus iš betono, kuris

- Palauk!..

ištirps, vos pirmas lietus pakrapsės. Bet užtai ji galės visoms

Tiek jis tesuspėjo suklykti, prieš susmukdamas vietoje. Vyrui iš

draugėms girtis įvykdžiusi misiją pačioje sostinėje, kur niekas

ausų ėmė lietis kraujas.

nedrįso įžengti ilgiau nei šimtą metų! Valio jai!..

- Ak, kaip netvarkinga, - suraukė nosį mergina. - Ir kas čia? Nauji

- Už trisdešimties metrų, - dirstelėjo mergina į GPS. - Vos keli

svečiai? Ar jūs taip pat norite mane „išlaisvinti“ ir pargabenti

aukštai beliko...

namo?

Ūmai visi trys dirstelėjo į dangų, išgirdę keistą, kalenantį

- Mes... - sumikčiojo sutrikęs Yonas.

garsą. Link bokšto artinosi gerokai apkramtytas, aplankstytas sraigtasparnis. Kai kurios korpuso detalės buvo iškritusios, tačiau

- Ne, mes tik... - pritarė toks pat sutrikęs Ketras.

didelis raudonas logotipas išliko vietoje - „Nemenčinės Lobių

- Mes atėjome pasveikinti nuotakos, - užbaigė atsitokėjusi Muratė.

Medžiotojų Gildija“.

- Ir... ir dovanų šiek tiek atnešėme.

- Konkurentai! - aiktelėjo Yonas. - Greičiau, lipam!

- Tikrai?! - nudžiugo Teisutė. - Pagaliau, bent keli protingi

- Prisiekiu, aš jiems kojas bei rankas išsukiosiu, jei bent pirštu panelę Teisutę palies... - grąsino dangui Ketras. - Na bent galėsime greičiau namo grįžti, - mėgino įžiūrėti teigiamą pusę Muratė. - Nukelt Teisutę nuo kalno būtų daug vargo...

140 Protagonistas | vasara 2020

žmonės! Tuoj, palaukite, aš tik kambarį susitvarkysiu ir priimsiu jus kaip pridera... Jūs ką, virvėmis čia užlipote? Kitoje kalno pusėje veikiantis liftas yra, tai kitą kartą juo naudokitės! Mano brangusis Tomas viską sugeba ir daug ką gali! Tiesą sakau, brangusis? Iš jos iškirptės plūstelėjo nanorobotų debesis ir tuoj pat stvėrė

Kūrybos konkursas: Monika Vosyliūtė negyvėlius nuo grindų. Vienas po kito, visi šeši buvo išmesti pro langą. Kraujo dėmės buvo akimirksniu išvalytos, kilimai išsiurbti ir oras pravėdintas. Baigęs darbą, navojus vėl pasislėpė Teisutės iškirptėje.

- Tai, - galop pravėrė burną Yonas. - Ką dabar Vainiui pasakysime? - Parodysime povestuvines nuotraukas ir tikėsimės, jog dvidešimt tūkstančių tebegalioja, - išmurmėjo Ketras. - Turiu idėją, - ant denio išsitiesusi mirtinai išvargusi Muratė

- Arbatos? - pasiūlė ši.

kilstelėjo pirštą, - o jeigu taip pakeliui namo vienus ar kitus griuvėsius patikrintume? Mačiau keletą, kai plaukėme čionai. Gal kokį

*** Iš rąstų bei plastikinių butelių sukaltas plaustas tingiai suposi ant

senovinį „Tesla“ keturratį netyčia atkastume?

Niūries bangų. Net Olegas nebešvilpavo, apžiūrinėdamas Muratės

- Man dabar jau viskas tinka, - numojo Yonas. - Vis tiek nėr ką

darytą Teisutės nuotrauką. Mergina atrodė sveika ir nepaprastai

veikti.

laiminga, apsupta mirtinų navojų.

Monika Vosyliūtė Piešinys postapokaliptinės Lietuvos kūrybos konkursui

Protagonistas | vasara 2020

141

KĹŤrybos konkursas: Samanos | Justinas JaĹžauskas

142 Protagonistas | vasara 2020

KĹŤrybos konkursas: Samanos | Justinas JaĹžauskas

Protagonistas | vasara 2020

143

KĹŤrybos konkursas: Samanos | Justinas JaĹžauskas

144 Protagonistas | vasara 2020

KĹŤrybos konkursas: Samanos | Justinas JaĹžauskas

Protagonistas | vasara 2020

145

Kūrybos konkursas: Nieko naujo | Andrius guzaitis

Nieko naujo Andrius Guzaitis

Tarsi koks vikšrelis iš užkietėjusio skaitytojo pamažu transformuojasi į rašytoją. Būsimų sparnų spalva intriguoja griežtai tik patį autorių.

You must feel frustration

ji dauguma tiesiog nepasirodė paskutiniame, atseit lemiamame

Cause your mind feels such temptation

mūšyje.

And your ways appear a total lack of faith Eva neatsakė į mano klausimą. Ji niekuomet neskuba. Dėl visa ko - Nick Holmes, Forever Failure“

luktelėjau dar porą minučių ir aš - kartais traukinį patyliukais seka samdinių drezina. - Šiąnakt drezinos nebus, - dirbtinai užtikrintu balsu pareiškiau

Traukinys prašniokštė rausvai pilku žaibu, palikdamas tepalo

Evai, sugrūdau apsiaustą kuprinėn, ir persiritau per sankasą.

tvaiką ir nykiai tamsoje zvimbiančius bėgius. Sankasą apaugusios

Greičiau, greičiau namo.

dygliažolės pašnarėjo, nurimo. Troški naktis be vėjo, be žvaigždžių. Vakaruose, už horizonto, kaupėsi audra. Galva pulsavo nuo statinio

Kitoje geležinio kelio pusėje, viduryje kemsyno, bolavo beržų

krūvio.

kamienų strampai. Tarsi iš po žemių išlindę milžiniško skeleto pirštukai. Puikus, net ir naktį matomas orientyras.

- Judam? - paklausiau Evos. Žiauriai norėjau grįžti namo ir ištiesti kojas. Mano misija šiame gyvenime baigėsi. Pasipriešinimo armija,

Atraitojau žvejo batus virš kelių ir, pagaliu čiuopdamas drum-

a.k.a. “partizanai”, a.k.a. „banditai“, nebeegzistavo. Nepaisant

zliname skystyje pasislėpusią kūlgrindą, nuslinkau link savo salos.

dešimtmetį trukusių pastangų, kas žuvo, kas pasislėpė, o didžio-

146 Protagonistas | vasara 2020

Kūrybos konkursas: Nieko naujo | Andrius guzaitis Mano svajonės, mano dešimtmečius trukę pastangos išgaravo,

- Amžius kažkur apie dvidešimt penkis, gal trisdešimt, - toliau

palikusios tik stingdantį nuovargį, bet reikėjo paskubėti ir grįžti,

fiksavau, - akivaizdūs prastos mitybos irgi pastovios dehidratacijos

kol nepatekėjo saulė. Arba nepradėjo lyti.

požymiai, liaudyje žinomi kaip vieni kaulai ir skūra.

Sakoma, kad alpinistai dažniausiai krenta lipdami žemyn nuo

Su kaulais ir skūra šiek tiek perspaudžiau. Kažkada, dar iki Spren-

kalno, kuomet atsipalaiduoja, galvodami jog sunkumai jau baigėsi.

dimo, spėjau pastudijuoti XX amžiaus karus. Neprašytos viešnios

Nežinau, ar mane taip paveikė veik apčiuopiamas savo guolio ar-

negalėjai prilyginti konclagerio gyventojai - raumenis ji turėjo,

tumas, ar vis dar nejučia laukiau patyliukais atriedančios drezinos,

ir dar kokius. Užtat poodinio riebalų sluoksnio nebuvo visiškai.

bet nuo Pravėnų brendantį patrulį pastebėjau kai tarp mūsų liko gal

Tame tarpe ir ten, kur vyrai labiausiai mėgsta matyti to sluoksnio

pusšimtis žingsnių.

sankaupas. Nebuvo ir skiepų randų. Viena iš nedaugelio laimingųjų su natūraliu imunitetu?

Samdiniai ėjo žąsele, gana arti vienas kito, priekinis nešėsi portatyvinę “žmonių uostyklę”. Prietaisas buvo nutaikytas į kažką

Subjektas kažką sugargaliavo.

kitą. Turėjo būti, kitaip aš jau gulėčiau apsvaigintas arba nušautas. Na o šį kartą… Mikliai sukantis, laiko susisukti į apsiaustą ir tyliai

- A? - pasilenkiau arčiau.

prigulti būtų pakaką, bet pati mintis jog smirdžiai išdrįso atsibrukti ten, kur dar prieš savaitę nedrįso net nosį kyštelėti... Ilgai negal-

- Tu... Pelkių... Senis?..

vodamas išsitraukiau fosforinę granatą ir, užmerkęs dešinę akį, švystelėjau. Deja, samdinys su uostykle spėjo riktelti, ir visa trijulė

- Žiūrėk tu man! O ji dar ir šneka! Eva, tu girdėjai? Ir dar mūsiškai!

sugriuvo kas kur akimirką prieš granatai tvykstelint.

Ne toks aš ir senas. Nesimuistyk, o tai galėsi pati tvarsčius keistis.

- Šūdų šūdų, šūdų šūdas! - Mano planas ramiai “nuimt” apakintus

- Ačiū...

ir apsvilintus samdinius nuėjo ten, kur ir visi puikūs planai. Eva nekomentavo. Nemėgsta ji grubios kalbos.

- Pasakysi ačiū, kai galėsi vaikščiot ir būsi išspirta keliauti į visas keturias puses. Su atėjūnais aš nesicackinu.

Pirmus du bjaurybes nupyliau be didelių problemų, tačiau trečiasis, tas kuris nešėsi uostyklę, privertė gerokai paplušėti. Jau uostęs

Nesu nei vieno gydęs tai tikrai. Bent jau po Sprendimo.

parako. Mano laimei, vienu momentu smirdžius vietoje to, kad dairytųsi, pabandė greitosiomis perjungti “uostyklę” į platų spek-

***

trą. Mano nelaimei, pašautas įvirto į akivarą kartu su aparatu. Gaila. Seniai norėjau tokį įsitaisyti. Iš kitos pusės, koks dabar skirtumas…

Saanvi. Toks buvo atklydėlės vardas. Iš pradžių tylėjusi, kaip pelė po šluota, įsidrąsino šnekėti į trečią dieną. Nors kiek ten to

Gerai, kad iš paskos nėjo antra grupė, o tai per savo impulsyvumą

šnekėjimo - atsakys vienu dviem žodžiais į klausimą, ir vėl akys į

būčiau gerai įkliuvęs.

žemę. Kai pirmą kartą išėjau papildyti atsargas, grįžęs radau Saanvi pasiruošusią iškeliauti. Jei būčiau užtrukęs ilgėliau, ko gero būtų ir

Bambėdamas ir keikdamasis sugrūdau likusius du negyvėlius į tą

išėjusi, nebodama vos pradėjusių trauktis žaizdų ir nerimstančio

patį akivarą. Lai pūva, niekšai nelaimingi! Reikėjo čia jiems atsi

lietaus. Neturiu nei lašo meilės ar užuojautos atėjūnams iš kitų

brukti. Teks gerai pergalvoti, ar mano prieglauda vis dar saugi. Bet

kraštų, bet Saanvi būtų gavusi pilnus balus už ištvermę ir atkak-

ne šiandien. Rytas už vakarą protingesnis. Na arba vakaras už rytą,

lumą. Žinoma, ne iš manęs.

jei dienos karštį stengiesi praleisti miegodamas. - Koks velnias tave nešė į mano pelkę? - Jokių nuosavybės doDeja taip greitai pamiegoti nepavyko - saloje manęs laukė prizas,

kumentų neturėjau, bet jeigu jau mane vadina Pelkių Seniu, tai

kurio taip atkakliai ieškojo samdiniai. Be sąmonės, maždaug

tebūnie mano.

penkiasdešimties kilų svorio, saulės nudeginta ir pelkių skysčio nugraužta oda. Tamsia oda. Tokia pat, kaip samdinių.

- Velnias?...

***

- Ak, neapsimetinėk! Puikiai kalbi mūsiškai, nors ir su akcentu. Kipšas, biesas, ožiagalvis porakanopis, šėtonas, tfu kad jį kur.

Vėjas tratino vandens šuorus į žeminės duris. Lietus prapliupo paryčiais, bet statika vis dar tūnojo viršutiniuose atmosferos

- Šaitaan?...

sluoksniuose ir spaudė galvą - Viešpatie su viešpačiukais! Kodėl atsibrukai… eee… atėjai į mano - Randai ant randų, o ant tų randų švieži nudegimai. Gražuolė,

salą?

nieko nepasakysi. Saanvi nudelbė akis į dubenį su koše. Mano vienintelį dubenį, beja. Eva nekomentavo mano bambėjimo. Medicina ir estetika nėra

Aš pats išimties tvarka - tai yra tol, kol atvykėlė negali pilnai valdyti

stipriosios jos pusės.

kairės rankos - valgiau iš lėkštės. Kai jau galvojau, kad laikas pa-

Protagonistas | vasara 2020

147

Kūrybos konkursas: Nieko naujo | Andrius guzaitis kartoti klausimą, Saanvi tyliai atsakė:

- Kiek tau metų? - ištrūko man.

- Tikėjausi, kad nušausi mane.

- Septyniolika?... - neužtikrintai gūžtelėjo pečiais Saanvi.

Aha. Čia toks geresnis. Nors gal ir nėra visai netikėtas.

- OK… - nutęsiau. Gyveni žmogus ir mokaisi. Atlikdamas apžiūrą visiškai neįvertinau, kokį efektą odai gali turėti ilgalaikė dehidra

- Dovanok, kad nuvyliau, bet iš kur toks įsitikinimas?

tacija ir prasta mityba. Net po dešimties partizanavimo metų visus tempiu ant to paties kurpalio.

Nepakeldama akių Saanvi gūžtelėjo pečiais. Man beliko pakartoti judesį. Kaip taisyklė, belaisvių neimu, tad ir apie savo reputaciją

Man šovė į galvą kita mintis.

priešo pusėje galėjau tik spėlioti. Gal ir neblogai tokią turėti. Bėda ta, kad vien tik reputacija net košės iš lėkštės nepasemsi, taigi kibau

- Pala, tai nori pasakyti, kad be tėvų, be suaugusiųjų tu trenkeisi per

į darbą šaukštu. Nėra ko vėl pradėti galvoti apie tai kas galėjo būti,

visą žemyną dar neturėdama dešimties metų?!

bet nebuvo. Aš jau žinojau, kad Saanvi tėvus, kaip ir visus suaugusiuosius bei Sekančią dieną Saanvi įsmuko į mano lovą. Esu tikras, kad ne dėl

dalį vaikų nunešė viena iš paskutinių pandemijų. Išlikusieji iške-

mano svaiginančio žavesio, o vedama išskirtinai išskaičiavimo.

liavo šiaurėn, bėgdami nuo nepakeliamo karščio, sausros, bado ir

Jai buvo toli iki mano moters idealo tiek tautybės, tiek sudėjimo

kitų nūdienos malonumų siaučiančių egzotiškuose kraštuose. Toks

atžvilgiu, bet ilgas susilaikymas, instinktai ir pasąmonė užtruko

atvirkštinis Vaikų Kryžiaus Žygis. Pagal gana miglotus merginos

lygiai tris sekundes, kad nuodugniai apsvarstytų, išdiskutuotų ir

atsiminimus, kelionė truko šešis-septynis metus. Laimingieji

vienbalsiai atmestų sąmonės ir moralės padūsavimus.

pasiekė mūsų kraštus prieš tris-keturis metus. Na ir čia aišku pa puolė tiesiai į plačiai išskleistas samdinių rankas.

Prieš sutemstant driokstelėjo pirmasis pavasarinės audros žaibas, atnešdamas ilgai lauktą statikos iškrovą.

Saanvi tik gūžtelėjo pečiais, vietoje atsakymo. Net nežinau, ar mane labiau erzino, ar patiko tas amžinas gūžčiojimas. Dar vienas klausimas atsekė iš paskos pirmajam:

Žibintai švietė, ežero paviršius žaliavo, samdinių trijulės patruliavo gatves. Šiltnamiai bruzdėjo gyvybe. Tokia kaip ir gerąja prasme

- O kur dėjosi visi berniokai? Ten apačioje vienos moterys.

- šimtai darbuotojų įnešinėjo, išnešinėjo, rinko, karpė ir kitokia agronomija užsiiminėjo, kaip tos patarlinės bitutės. Trūko tik

Nepakeldama akių nuo žiūronų, Saanvi brūkštelėjo pirštu per

transparanto: „Kietaviškių Anklavas – Tautos Maitintojas!“.

gerklę.

Visiškai taikus vaizdelis, neskaitant atvirai demonstruojamų ginklų. Ir smulkaus fakto, kad visus darbus dirbo išskirtinai tamsiaodės

- Ką, visus?!

moterys. Gūžt. Linkt. - Kas ta Eva? Kažką daugiau pakomentuoti nespėjau, nes Saanvi staiga metė - A? - Saanvi klausimas užklupo visiškai netikėtai.

žiūronus, griebė ant žemės gulėjusį mano kalašą, vienu judesiu permetė saugiklį ir prisidėjusi prie peties ko nenulaužė nuleistuko.

- Tu šneki su ja. Štai ką reiškia žiopsoti. - A! Eva yra - o tiksliau buvo - mano telefono DA, dirbtinė asmenybė. Telefonas, aišku, nugaišo senų seniausiai. Kalbinu ją grynai

Mano, jos ir, ko gero, vieno ar dviejų samdinių laimei, nebuvau

iš įpratimo.

palikęs uokse patrono. Be ceremonijų atėmiau šautuvą, kol daugiau ko nors nepridirbo.

Nepaisant vakar praūžusios audros, šiaurinėje anklavo pusėje prožektorių spinduliai dulsvai atsispindėjo nuo švariai nušveistų

- Ramiai, - pasakiau, - ramiai. Pradžioje įvertinkime situaciją.

saulės baterijų fermų. Nuostabus ūkiškumas. Tik vat nesimato nei vieno tautiškai skaistaus veidelio. Viskas atėjūnų, imigrantų, sve-

Trys samdiniai - och ir mėgsta jie trejybę - akivaizdžiai juokau-

timųjų - pavadinimų buvo daug - rankose.

dami vienas su kitu, vedėsi grupelę darbininkių link atokiau esančio pastato. Intencijos buvo aiškiau negu aiškios.

- Kas yra „telefonas“? Vienas iš „jaunavedžių“ dėvėjo baltą galvos aprišalą. - Ką?! - taip apstulbau, kad net patraukiau akis nuo žiūronų ir atsisukau. Saanvi visiškai rimtai žiūrėjo į mane.

148 Protagonistas | vasara 2020

- Tas pats? - paklausiau.

Kūrybos konkursas: Nieko naujo | Andrius guzaitis - Taip. Nudėk jį!

Och, ir atšipę mano socialiniai įgūdžiai - klausimas net man pačiam nuskambėjo lėkštai ir ne į temą. Merė dar labiau sučiaupė lūpytes ir

Ak tas jaunatviškas karštis.

smerkiančiai pakraipė galvą:

- O, aš mielai, bet skubėjimas gerai tik blusas gaudant. Pasižiūrėk

- Būtų tiesiog puiku, jei kuo mažiau apsunkintum ir save, ir mus,

štai ten, truputį dešiniau.

be abejo. Mes viską žinome ir apie teroristinės veiklos kurstymą, ir apie nepilnamečių nelegalių imigrantų slapstymą...

Už paskutinio šiltnamio kampo, nematomos iš anksto įsilinksminusiems samdiniams, lūkuriavo kelios darbininkės, ginkluotos

- Aš mirštu, Ilona, - pertraukiau įsibėgėjančią tiradą. Kaip ir tikė-

solidžiai atrodančiais ir neabejotinai aštriais žemės ūkio įrankiais.

jausi, šokas buvo visiškas.

- Praminklink kojeles, pasiruošk sprukti.

- Ti… Tikrai?..

Pertraukiau kalašo spyną, pasitikrinau atstumą, ir prisitaikiau į

- Vėžys. Du augliai.

patrulį kitame anklavo šone. Kuomet pasigirdo sekso ištroškusiųjų riksmai, dupletu nupyliau du iš trijų samdinių. Galėjau prigriebti ir

Ponią merę net nupurtė šitoks vulgarus tiesmukumas.

trečiąjį, bet reikėjo, kad kas nors paskelbtų aliarmą. - Ne, negali būti! Pradžioje atliksime pilnus tyrimus… - Laikas pabėgėti. - Ilona, aš daktaras, žinau, ką sakau. Net neatsisukau pažiūrėti, kaip einasi kirstynės tarp moterų ir samdinių. Ne mano reikalas kariauti svetimus karus.

Mačiau, kaip jos veidą perkreipė pasipiktinimas, kad du kart iš eilės pertraukiau neišklausęs, tačiau socialinis įpročiai niekaip neleido

Tačiau atitraukti bent dalies apsauginių dėmesį į kitą šoną kainavo

parodyti neigiamų emocijų sergančiam sunkia liga.

tik du šovinius.

- Ką gi. Kuo galėtume padėti?

Šviesiai žydra Pravėnų Anklavo merės kabineto sienų spalva

žirklutes. Ilona per dešimtį metų nepasikeitė nei per nago juodymą.

tiesiog puikiai derėjo prie pilko stalo ir dviejų kėdžių komplekto.

Net kabinetas liko toks pats.

Gūžtelėjau pečiais, padėjau rašiklį atgal į pieštukinę ir paėmiau

Neskaitant keleto ekranų, nieko daugiau kambarėlyje ir nebuvo. Na ir žinoma pati ponia merė, kaip gi be jos.

- Niekuo. Beje, nelegalų neslėpiau ir neslepiu. Saanvi jau daugiau kaip tris metus dirba šiltnamiuose.

Klestelėjau į antrąją kėdę ir mostelėjau surakintomis rankomis mane atlydėjusiam maloniai tamsaus veido samdiniui:

Vėl suspaustos lūpytės. Šįkart su raukšlėmis skruostuose.

- Gal teiksiesi atrakinti?

- Na ir kam meluoji? Aš gi puikiausiai žinau, kad niekas tokiu vardu ten nedirba ir nedirbo, aš juk gaunu kassavaitines ataskaitas iš

Nulis emocijų. Atsisukau į kabineto valdovę ir kilstelėjau kairį

viršininko!

antakį. Vėl atsakiau gūžtelėjimu. Užkrečiamas įprotis. - Buka kunci borgol sila, - ištarė ši. - O kada paskutinį kartą matei viršininką? Samdinys pamirksėjo, neskubėdamas nuėmė antrankius ir išėjo kažką švilpaudamas ir sukdamas antrankius ant piršto

- Ak baik! Vėl tos tavo pasakos, apie gyvenimą kalėjime, kaip samdiniai mus laiko uždarę, ir kaip jie mus valdo!

- Koks fainas bičas, - pasakiau, trindamas riešus, - neseniai prisijungė? Kaip miela iš tavo pusės išmokti jų kalbą.

Vietoje atsakymo palingavau galvą. Ilona užsivedė ne juokais.

- Zikri atlieka tarnybą nuo pat pradžių ir yra vienas iš patikimiausių

- Kiek metų klausiau tavo verkšlenimų! Jei nori žinoti, samdin-

mūsų pagalbininkų, - švelniu, bet pabrėžtinai šaltu tonu atsakė

iai atlieka labai sunkų ir pavojingą darbą, kuriam jų papročiai

merė, - o kalbos mokėjimas yra universalus mandagumas.

ir įgūdžiai labiau tinka! Taip, aš nesijaučiu gerai, kad tą naštą perkėlėme jiems ant pečių, tačiau… tačiau… Ak, po šimts!

- Žinoma, žinoma, - atsakiau, nors ir labai niežėjo liežuvį pasakyti, ką aš manau apie tokį vienpusį mandagumą. Dar ne laikas. Vietoje

Visa išraudusi, tankiai ir negiliai dvėsuodama, merė paskubomis

to paėmiau iš pieštukinės rašiklį ir pradėjau sukti tarp pirštų. - Tai

pasiraususi stalčiuje išsitraukė lapelį su mažomis pailgomis tab-

kaip laikaisi? Senokai nesimatėm.

letėmis. Akimirką per anksti…

Protagonistas | vasara 2020

149

Kūrybos konkursas: Nieko naujo | Andrius guzaitis - Alprazolamas? Na ir nusiritai.

sudejavo merė. - Kodėl tu tai padarei?

Pataikiau! Ilona tėškė tabletes ant stalo.

Gūžtelėjau pečiais. Man visai pradėjo patikti šis gestas.

- Aš taip gerai laikiausi! Jau beveik dvi savaitės be incidentų!...

- Aš nemelavau apie tuos du auglius.

Toliau išgirsti nespėjau, nes į kabinetą nepasibeldęs įvirto samdi-

- Bet… Bet juk mes paskutinis anklavas!... Paskutiniai tikri lietu

nys su racija rankose. Senas pažįstamas Imanas, tituluojantis save

viai!.. - Ilonos skruostais riedėjo ašaros.

“apsaugos vadu”. - Lietuviai? - Netikėtai pačiam sau, atsakiau. - O ką tai keičia? - Ilona, - be įžangų pradėjo, - darbininkai ant šiltnamiai vėl maištas. Šitas kartas su tikri ginklais. Reik siųst Zikri būrys į pagalba.

Ekranuose matėsi, kaip paskutiniai likę gyvi samdiniai sprunka pakniopstomis. Tuo tarpu anklavo gyventojai barikadavosi, verkė ir

- Lai važiuoja, - išraudusi tėškė merė, - ir sutvarko jas!

laukė, kol viskas baigsis. Nei vienas nebandė gintis. Dar visai neseniai būčiau dėl to pasiutęs. Dabar jaučiau tik pasibodėjimą.

Jas? Jas. - Eva. – Tyliai pasakiau. Akyse truputį tavaravo. – Eva. Kiek mūsų Samdinių vadas, akivaizdžiai nesitikėjęs tokio greito sprendimo,

istorijoje jau buvo civilizacijų, kurios savo didybėje atsisakė pačios

mirktelėjo, bet tuojau sulojo racijon komandą ir apsisuko eiti.

gintis? Kurios purviną, nekultūringą karybą paliko prakaituotiems barbarams samdiniams?

- Iman! - pašaukiau, o kai atsisuko, suvariau žirklutes į kirkšnį. Eva neskubėjo su atsakymu, bet aš ir pats žinojau krūvą pavyzdžių. Vienas pašalinis medicininio išsilavinimo pliusas - visuomet žinai,

Egiptas, Roma, Frankai, Bizantija. Kiek dar reikia?

kaip geriausia nugalabyti artimą savo. Pavyzdžiui tai, kad viena iš stambiausių mūsų organizme šlaunies arterija yra stebėtinai arti

Vaizdas akyse dvejinosi ir plaukė. Kėpsojau kėdėje, nelabai suvok-

paviršiaus, o ją pradūrus kraujo slėgis galvoje krenta taip greitai,

damas, ar tai pulsas kalė mano ausyse, ar kažkas daužė į duris. Aš

kad auka tampa bejėgė praktiškai iš karto.

išties nemelavau apie auglius. O po pirmojo priepuolio, kuomet Saanvi mane atgaivino, pasakiau, kur paslėpti Paskutinės Armijos

Iš atsipalaidavusių Imano pirštų ištraukiau raciją, o jį patį pagul-

ginklai. Ne mano reikalas kariauti už kitus.

džiau ant žemės. Kraujo bala, kaip visuomet, buvo įspūdinga. - Eva... – sušnibždėjau. Norėjau dar pasakyti, kad šalį, žemę, kraštą Paėmiau nuo stalo tablečių lapelį, iš įpratimo patikrinau datą. Pora

nusipelno turėti ir valdyti tik tie, kas pasiruošę ją dirbti ir dėl jos

metų praėjusi, bet koks gi dabar skirtumas. Išspaudžiau dvi ir įdėjau

kovoti. Bet turbūt nespėjau. Nesvarbu. Eva vistiek tylėjo, o istorija

Ilonai į ranką.

pati moka kartotis. Nieko tame naujo.

- Nuryk, kol neapsivožei. Klestelėjau atgal kėdėn. Mano darbas buvo baigtas. *** Reikia pripažinti, ponia merė turėjo parako kiek daugiau, nei maniau. Ji pabandė pasiekti komunikatorių. Bet tik vieną kartą. Užteko vangiai mostelėti Imano pistoletu. Po kurio laiko sukaukė sirenos lauke. Įsijungė ekranai ant merės stalo. Prisitraukiau kėdę, kad geriau matyčiau. Penkiametrę Pravėnų komplekso tvorą šturmavo mažos figūrėlės. Ne itin profesionaliai, bet entuziastingai. Samdiniai atsišaudė neblogai, bet skaičius padarė savo. Sekantis vaizdas buvo gerokai iš arčiau, kažkuriame koridoriuje. Gerai matėsi, jog puolančiosios visos buvo moterys, daugiau ar mažiau tamsia oda. - Kodėl?! - apspangusiu nuo dvigubos raminančiųjų dozės balsu

150 Protagonistas | vasara 2020

Kūrybos konkursas: Jonas špokas, Liutauras kairys

Jonas špokas

Piešinys postapokaliptinės Lietuvos kūrybos konkursui

Liutauras kairys Piešinys postapokaliptinės Lietuvos kūrybos konkursui

Protagonistas | vasara 2020

151

Kūrybos konkursas: prakeiktieji | Greta Musteikienė

Prakeiktieji Greta Musteikienė

Rašymo mėgėja, norinti tai daryti vis geriau ir geriau, dviejų elektroninių knygų autorė

Į ritualą Daumantas atėjo vėluodamas ir pamatęs susirinkusius

to apsisaugoti, nei kaip gydytis. Todėl iš kaimo, kapinaičių link,

sunerimo. Žmonės laisvai sutilpo kalvos viršūnėje. Bet juk krivis

kasdien lingavo ir lingavo vis trumpėjančios laidotuvių procesijos.

kvietė visus. Vaikinas nužvelgė žemiau, miško apsuptame slėnyje,

Liga neaplenkė ir Daumanto namų. Tvirtos metalu kaustytos durys,

išsidėsčiusias trobeles. Tik kur ne kur virš šiaudinių stogų dar kilo

gerai saugoję nuo plėšikų, šiai nelaimei kelio neužkirto.

ugniakurų dūmai. Didesnioji dalis namų buvo tamsūs, nykūs ir tikriausiai tušti.

Tėvo gyvenimo pabaiga buvo baisi. Žiaurus ir ūmaus būdo kalvis savo sūnui visada kėlė baimę, bet susirgęs, rodos, ėmė gąsdinti dar

Kai prieš porą savaičių susirgo kailiadirbio šeima, Daumantas

labiau. Tas karščiuojantis, raudonais taškais nusėtas, iš veido tėvą

nė nesistebėjo – jie ir šiaip nuolat sirgdavo. Tik štai šį kartą liga

tik šiek tiek primenantis žmogus nuolat drebėjo, kalbėjo tyliai ir

pasirodė rimtesnė. Nors kailiadirbys išsikapstė, jo mažoji dukrelė ir

baikščiai, netgi bandė būti malonus. Kartais Daumantui pasiro-

žmona atgulė į patalą, ėmė klejoti ir greitai po to numirė.

dydavo, kad tai tik dar vienas tėvo žaidimas, kad taip jis bando jo ištikimybę, laukdamas klaidos už kurią tuojau pat skausmingai

Liga išplito po kaimą kaip gaisro ugnis. Sirgo vaikai, seniai,

nubaus. Tačiau kitu metu, žiūrėdamas į jo paraudusias akis, vaiki-

moterys, vyrai, turtingi ir bedaliai. Niekas nežinojo nei kaip nuo

nas jose tarėsi matantis tik sau lizdą besisukančią mirtį ir begalinę žmogaus baimę. Paskutiniąją dieną tėvas jų nebepažino. Ne tik

152 Protagonistas | vasara 2020

Kūrybos konkursas: prakeiktieji | Greta Musteikienė sūnaus, kuriuo niekada nebuvo patenkintas, bet ir savo numylė-

vo ir košmarus. Tie apie tėvą gąsdino mažiau, negu tie, kuriuose

tosios dukters. Tą dieną ir vėl trumpam tapo panašus į save, kai iki

matydavo sesers mirtį. Kiekvieną kartą pašokęs glausdavo ausį prie

užkimimo rėkė nerišlius prakeiksmus visiems, kuriuos pažinojo.

sienos į jos kambarį ir nusiramindavo tik išgirdęs ją sukosint ar

Vakarėjant nurimo ir ėmė kalbėtis su mirusiais. Galų gale verkė.

giliai atsidūstant. Ji tikriausiai irgi beveik nemiegojo. Bet bent jau

Daumantas dar niekad nebuvo girdėjęs jo verkiant.

buvo gyva.

Tėvas numirė prieš tris dienas. Vakar susirgo sesuo. Krivis kreiptis

Vakare Silmanė tikrai nudžiugo kai Daumantas parnešė krivio pag-

pagalbos į dievus sugalvojo tik šiandien.

aminto skysčio. Klusniai išgėrė vieną gurkšnį ir pasidėjo likusį šalia savęs, kad auštant rastų čia pat. Netgi nusišypsojo, netgi trumpam

Jei Daumantas būtų dar nors kiek tikėjęsis dievų pagalbos jam būtų

nustojo drebėti. Akimirką Daumantas taip norėjo jai pasakyti, kad

mažų mažiausiai apmaudu dėl sugaišto laiko. Tačiau jo tikėjimas

viskas bus gerai. Tik meluoti nemokėjo.

dievų buvimu dabar buvo trapus, kaip ledas pavasarį. Jei jie iš vis egzistavo, buvo tokie pat žiaurūs kaip ir jo tėvas. Jam jie niekada

Giliai užmigti ir nebesapnuoti pasisekė tik paryčiui. Tačiau vos

nepadėjo. Labai abejojo ar padės ir šį kartą, bet dėl Silmanės būtų

kūnui atsipalaidavus, jį grubiai pažadino riksmas iš sesers kam-

išbandęs viską.

bario. Dar vargiai susivokdamas puolė tiesiai pas ją.

Šalia liepsnojančios aukuro ugnies, priešais senąjį krivį ir dvi jo

Erdvus Silmanės kambarys jau buvo nušviestas neryškios ryto

vaidilutes pūpsojo didelis katilas pilnas skysčio, kurio aižų kvapą

šviesos, o ji pati sėdėjo lovoje ir pasikūkčiodama verkė. Ašaros

Daumantas jautė ir iš toliau. Senolis jau kurį laiką pakėlęs virš

riedėjo jos raudonomis dėmėmis nusėtais skruostais ir kapsėjo ant

indo rankas, tyliai murmėjo savo maldas, tai užsimerkdamas, tai

drebančių rankų.

įsmeigdamas akis į tuščią vakarėjantį dangų. Žmonės tylėdami laukė ir ta tyla, rodės, vis labiau svėrė krivio pečius. Jis sulinko,

– Aš netyčia, aš…

priklaupė ant žemės ir įrėmė raukšlėtą kaktą į pageltusią nuo sausros žolę. Vienintelis čia skambėjęs balsas išsisklaidė. Ritualas

Tik dabar Daumantas pastebėjo, kad grindys nusėtos žalio stiklo

baigėsi. Abi vaidilutės priklaupė abipus senio ir padėjo jam atsistoti.

šukėmis. Jis pritūpė ir apsidairė. Skysčio likučiai sunkėsi į medines lentas, varvėjo į siaurus dulkėtus tarpus. Sesuo nerangiai atsiklaupė

– Dievaitis išklausė mūsų maldų. Jis jus pagydys, – bejausmiu balsu

šalimais. Ilgais plonais pirštais čiuopdama prieblandoje besi-

pasakė krivis.

mėtančias aštrias šukes kažką dar tikėjosi atrasti. Vienoje didesnėje duženoje sužibėjo skysčio lašai. Silmanė pakėlė ją ir priglaudė prie

Susirinkusiais nuvilnijo džiaugsmingas šnabždesys.

lūpų. Nė nepastebėjo įsipjovusi. Kai virpančiu smakru lėtai nusirito kraujo lašas, Daumantas pažvelgė į jos dideles tamsias akis. Jose

– Duokit savo indus, jos padalins vaistus, – sumurmėjo senis,

įskaitė klausimą greičiau negu jį ištarė jos lūpos:

mostelėdamas galva į vaidilutes. Tada pasiramstydamas ilga gumbuota lazda, nebesidomėdamas kas vyks toliau, ėmė šlubčioti kalva

– Dabar ir aš mirsiu?

žemyn. *** Žmonės dar apgaubti tos apeiginės rimties tvarkingai išsirikiavo prie merginų. Po vieną tiesė joms atsineštus ragus, bokalus,

Vešlūs krivio antakiai susiraukė, tamsiais šešėliais uždengdami jo

samčius, puodus ir ąsotėlius. Šios atsargiai sėmė viralą ir

šviesias akis.

gražindamos indus kiekvienam kartojo tuos pačius žodžius. Daumantas, jo eilei priėjus, irgi ištiesė žalio stiklo puodelį.

– Jau pasakiau – daugiau nėra ir nebus.

Hilda pasėmė to tamsaus skysčio ir pripylė iki pat viršaus. Šyptelėjo

Daumantas stipriai sukando dantis. Su seniu susikalbėti nepavyks.

Daumantui ryškiai rausvomis lūpomis ir jis pabandė atsakyti į jos

Tas jau buvo aišku. Jis, rodos, savo vieninteliais valdovais laikė

šypseną tuo pačiu. Jie užaugo kartu, kartu su ja ir Silmane lakstė

dievus, o žemiški titulai ar grasinimai jam nereiškė nieko. Kai krivis

po aplinkinius miškus, tačiau nuo tada, kai Hilda tapo vaidilute

apsisuko ir nė neatsisveikinęs patraukė į šventyklą Daumantas

jiedu bendraudavo retai. Priešais ją dabar jau visuomet jausdavosi

nebebandė jo stabdyti. Žvelgdamas į ištryptą pievą po savo kojomis

nejaukiai.

tik mąstė ką turėtų daryti dabar.

– Tegul geria po vieną gurkšnį saulei tekant ir saulei leidžiantis

– Gal aš galiu padėti?

ir po penkių dienų pasveiks. Bet ne anksčiau. Negali nustoti gerti anksčiau, – vis dar taip švelniai besišypsodama pasakė Hilda. Dau-

Išgirdęs pažįstamą balsą atsisuko. Visai šalia stovėjo Hilda. Tokia

mantas linktelėjo, paėmė puodelį ir patraukė namų link.

pat meili kaip visada. Nuleidęs rankas atsiduso.

***

– Silmanė… Ji…

Naktį jis miegojo prastai. Užslinkdamas snaudulys atsinešda-

– Girdėjau, – nutraukė. – Matai, šiaip krivis teisus, neturėtumėm

Protagonistas | vasara 2020

153

Kūrybos konkursas: prakeiktieji | Greta Musteikienė daryti išimčių, bet… – Ji stabtelėjo ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų

Jame išvydo nerimą, nekantrumą ir dar kažką neįprasto. Kažką, kas

tarsi su kokia užuojauta. – Aš su juo pakalbėsiu, gerai? Dėl tavęs ir

privertė ir jį sunerimti. Atrodė, kad ji išsiruošė kažkokiam gąsdi-

Silmanės. Gal pavyks dar parūpinti vaistų.

nančiam žygiui. Dar niekada nebuvo matęs Hildos tokios: lūpose nebuvo nė mažiausios tos nuolatinės šypsenos užuominos.

Jis įdėmiai žiūrėjo į ją. Į tas dabar jau visad besišypsančias lūpas, į tiesią liekną jos figūrą, jos aukštai iškeltą galvą. Anksčiau ji tokia

Apsidairiusi ji vėl žengė į miško gilumą. Daumantas akimirką

nebuvo. Anksčiau buvo tyli drovi mergaitė, visada klausianti jo

dvejojo. Ko jai į tą pusę? Gal ten auga žolelės, buvusios krivio virale?

ar jo sesers nuomonės, visada su jais sutinkanti. Dabar atrodė už

Dar kelias akimirkas stebėdamas jos tolstantį siluetą dvejojo ar ne-

juodu gerokai pranašesnė. Tikriausiai ir buvo. Ar todėl šalia jos taip

reikėtų jos pašaukti. Tuomet ji dar kartą stabtelėjo ir vėl baugščiai

nejauku?

apsidairė, lyg tikrindama ar niekas jos nemato. Kodėl ji slapstosi? Tai pasirodė labai labai keista. Dėl to buvo neramu. Tikrai neramu.

Šiaip ar taip, jam būtinai reikėjo to antpilo. Net jei šis ligos ir

Gal tik todėl Daumantas tyliai patraukė paskui.

neišgydys, bent jau kiek numalšins Silmanės baimę. Nebūtų įstengęs žiūrėti į tą siaubą mylimo šeimos nario akyse.

Nutolusi nuo šventyklos Hilda ėmė skubėti. Nesustojo net ir ten kur, visai netoliese, baigėsi kunigaikščio valdos. Dar šiek tiek ir ji

– Dėkui, Hilda. Aš tikrai būčiau labai dėkingas, jei pavyktų.

pasieks Tamsiapelkio mišką. Seniai žinoma, kad ten eiti nevalia, tačiau ji nė nestabtelėjo priėjusi ribą žymintį upeliuką. Kilstelėjusi

– Ateik ryt ryte.

suknelę, peršoko jį ir pradingo tarp plačiai išsikerojusių eglių. Čia plati kalva jau leidosi žemyn ir užsilipus į aukštesnę pušį jau būtum

Jis susiraukė:

pamatęs prakeiktojo miesto bokštus. Daumantas tai puikiai žinojo, vaikystėje dažnai iki čia ateidavo. Bet tik iki čia. Nė karto nebandė

– Bet tada Silmanė praleis vieną saulėlydį.

peržengti abu miškus skiriančio upelio. Kiekvienas jo pažįstamas žinojo bent po kelias baisias istorijas apie tai, kas nutinka tiems,

– Dėl vieno vienintelio saulėlydžio, manau, nenutiks nieko blogo.

kurie nueina į šią vietą, tiems, kurie bando pasiekti prakeiktąjį

***

Kas nutikdavo tose kitose Daumantas dabar nė nenorėjo prisiminti.

Namuose Daumantas nesugebėjo sulaukti net vakaro. Silmanė buvo

Kažkas čia gyveno. Ne žmonės. Dvasios, siaubūnai, didžiuliai vilkai,

įsitikinusi, kad tas pirmasis gurkšnis jai iš tiesų padėjo ir tai, kad dabar kurį laiką to antpilo negaus varė ją į neviltį. Daumantai, gal Hilda jau įkalbino krivį? O gal jau gali nueiti

miestą. Pačiose paprasčiausiose istorijose žmonės tiesiog dingdavo.

vaikščiojantys lavonai… Apie tai irgi buvo daug istorijų. Baisių istorijų. Tad ko gi čia prireikė Hildai? Negi jie renka žoleles viralui ten?

pažiūrėti? O gal nereiks laukti iki ryto?

Daumantas stabtelėjo ties upelio vaga. Hilda juk žinojo kur eina.

Nuolatiniai jos klausimai vedė iš proto. Kartą buvo beužmieganti,

Įkvėpęs dar kartą jis peržengė vandenį ir atsidūrė ten, kur niekada

bet kosulys ir vėl ją prižadino, ir tamsių baimės pilnų akių žvilgsnis vėl ėmė gręžtis į jį. Suprasdamas, kad nesugebės jos nuraminti, išėjo. Taip nors pačiam buvo lengviau. O gal iš tiesų ryto laukti

Bet ėjo taip, tarsi būtų šiuo keliu vaikščiojusi daugybę kartų. Ką gi… nemanė patekti. Tai, kad nieko nenutiko iš karto, kiek nuramino. Jis apsidairė ir vėl

nereiks?

įkvėpė drėgno vėsaus miško oro. Nežinojo, ar tai tik jo vaizduotė,

Tikėjosi rasti Hildą šventykloje, tačiau jau iš toliau išvydo kitą

kitoks.

vaidilutę tupinėjančią apie ugnį. Pasuko vaidilučių namelio link. Pabeldė. Niekas neatsakė. Brautis į vidų nepakviestas nedrįso. Geriau kiek luktels. Atsitraukė ir prisėdo žemai šakas nuleidusio karklo priedangoje. Galbūt Hilda jau įkalbėjo krivį ir jiedu nuėjo vėl

ar iš tiesų Tamsiapelkio miške net samanų ir pūvančių lapų kvapas

Tačiau delsdamas jis jau pametė Hildą. Po galais! Nejaugi grįžti atgal? Ne. Jei ji čia eina, maty, žino ką daro. Gal čia nėra taip pavojinga, kaip kalba žmonės. Dairydamasis pažemiui ir stengdamasis

atlikti ritualo?

rasti nors kokį merginos pėdsaką ėjo tolyn.

Bet ėmė vakarėti ir niekas nei šalia šventyklos, nei šalia namo

Staiga pasislėpė saulė. Jis pakėlė galvą ir suprato atsidūręs šešėlyje.

nesirodė. Rausvam saulės skrituliui jau persiritus per ąžuolo šakas Daumantas pakilo sumanęs nueiti iki šventosios kalvos ir paieškoti

Per medžių šakas išvydo tai, ko pamatyti iš taip arti niekada nesitikėjo. Virš jo ir miško, rūsčiai parimęs stūksojo prakeiktojo miesto

jų ten, tačiau kaip tik tada tolėliau miške išvydo siluetą.

bokštas. Tamsus, sutrūkinėjusiomis sienomis, tarsi išskaptuotomis

Hilda? Galėjo būti ji. Daumantas išlindo iš po karklo šakų. Figūra

ąžuolas. Iš toli šie bokštai neatrodydavo taip kraupiai. Šis buvo toks

stovėjo į jį nugara. Jei norėjo ją užkalbinti, dabar reikėjo šūktelėti arba pribėgti artyn. Vaidilutė ėmė suktis atgalios. Daumantas nė nesusimąstęs kodėl taip elgiasi, pasislėpė už gervuogių krūmų. Ji jo nepastebėjo, tačiau jis ir iš čia stebėtinai aiškiai matė jos veidą.

154 Protagonistas | vasara 2020

iš pilko trūnijančio akmens, jis stiebėsi aukščiau negu aukščiausias platus, kaip kunigaikščio pilis, ilgomis, tuščiomis, keturkampių langų akiduobėmis, devyniomis eilėmis išsidėsčiusiomis viena virš kitos. Šiurpas perbėgo Daumanto kūnu kai jis įsivaizdavo, kaip šitas milžinas ant jo griūna ir palaidoja čia pat prakeiktajame mieste. Jis juk jau čia. Nusipurtė bandydamas nekreipti dėmesio į ausyse

Kūrybos konkursas: prakeiktieji | Greta Musteikienė skambančius senolių perspėjimus.

– Aš vėl paruošiu žolelių mišinio, sakysiu, kad visą naktį krivis meldėsi ir prašė dievaičio užkerėti šitą viralą.

Apėjęs dar du tokius pat daugiaaukščius galų gale ją išvydo. Vaidilutė stovėjo šalia pilkų neaukštų laiptų į vieną iš milžiniškų pastatų.

Laumė nusišypsojo ir patenkinta linktelėjo.

– Didžioji Motina lai bus pagarbinta! – garsiai ištarė žvelgdama į

Daumanto galvoje ūžė. Jam atrodė, kad sapnuoja, tik niekaip

tamsą įėjimo angoje.

neįstengia prabusti. Visa tai, kas vyko prieš jo akis buvo per daug… Per daug ne šio pasaulio. Laumė duoda Hildai kažko, kas gali juos

– Hilda!

išgydyti. Ar tikrai? Gal tai apgavystė? Tokia pat apgavystė, kaip ta, kurią Hilda žada papasakoti jam? Ne, dabar jis nesuprato nieko.

Išgirdęs balsą ataidintį iš tamsos Daumantas krūptelėjo. Greitai pa-

Dabar tenorėjo iš čia dingti. Gal tai prakeiktojo miesto dvasios

sislėpė už šalia augančios ir į langų kiaurymes šakas betiesiančios

žaidžia su jo mintimis? Gal jis nemato, negirdi to, ką tariasi matan-

liepos. Jo širdis ėmė kalti taip greitai, lyg norėtų išsiveržti lauk,

tis ir girdintis? Jis išsitiesė ir atbulas žengė porą žingsnių.

tačiau Hilda, atrodo, pavojaus nejautė. Kažkas po koja trakštelėjo ir staiga orą pervėrė šaižus garsas. – Ir kas tave pas mus atvedė šį kartą?

Tiesiai į jį suspindo ryški šviesa. Daumantas sustingo. Turėjo bėgti, bet nuo to beprotiškai garsaus cypimo norėjosi tik susigūžti ir

Balsas iš tamsos artėjo ir jau greitai Daumantas išvydo laiptais

užsidengti ausis, stipriai užsimerkti, kad šviesa neišdegintų akių.

besileidžiančią būtybę. Jos ilgas baltas apdaras net panašus į

Tada kažkas dar garsiau pokštelėjo ir jis pajuto stiprų skausmą

vaidilutės suknelę, jos figūra ne per daug skyrėsi nuo Hildos, tačiau

kojoje. Neišsilaikęs pargriuvo ant žemės. Skausmas plito, tačiau

jos akis dengė plati smulkiai iškarpyta juosta, o iš kaktos į viršų

tas šaižus garsas nutilo. Liko tik spengimas ausyse. Ranka palietęs

tiesėsi ilgi tarsi elnio ragai. Laumė?! Ar ne taip jas apibūdindavo

šlaunį pajuto savo kraujo karštį. Šviesa priblėso ir virš jo sumirgėjo

pasakoriai? Juk tai jos pasirodydavo, kai reikėdavo nubausti kokį

šešėliai. Ašarojančiomis akimis vis tik sugebėjo išskirti tris figūras.

žmogų už tai, kad neklausė dievų nurodymų. Hilda bendrauja su

Hilda žvelgė į jį nenuslėpdama nuostabos. Kitos dvi buvo laumės.

tais padarais?!

Atrodė visiškai vienodos, jis nebežinojo kur yra ta, kuri kalbėjosi su Hilda. Kita vertus ar tai svarbu?

– Atleiskite, aš ir vėl dėl mūsų kaimo. – Tu jį pažįsti? – paklausė viena vaidilutės. Laumė priėjo dar arčiau. – Čia… Čia tas, kuriam prašiau padėti. Atsiprašau, nepastebėjau, – Juk sakiau, kad dar per anksti tikėtis pasveikimo, – atsiduso

kad jis mane atsekė.

būtybė. – Reikia bent poros dienų, kad tikrai pamatytum, kad veikia. Ir pilno antibiotikų kurso, kad jie pasveiktų.

Viena būtybė garsiai atsikvėpė ir jos ranka sujudėjo. Hildos pirštai sugniaužė jos riešą.

– Suprantu. Tik… Man reikia dar vaistų. – Ar būtina? – Dar? Gi paskaičiavom. Juk sakiau, kad dvigubos dozės neduotumėt niekam. Taip tik susilauksim šalutinių poveikių. – Laumės

Daumantas neprisiminė, kada paskutinį kart girdėjo jos balse

balsas garsėjo ir darėsi piktas. – O dializės tavo kaimiečiam tikrai

liūdesį.

netaikysim! Jei savo interpretacijom privarysit ką nors iki inkstų nepakankamumo, tai ir žinokitės! Ir taip jau per daug kišamės!

– O kaip tu manai? – nė neatsisukdama į ją paklausė laumė. – Signalizacija suveikė, iš kart turėsim paskambinti į Vilnių ir pranešti

– Viską suprantu, tikrai, – linksėjo Hilda. – Tik va vienas vaiki-

kas atsitiko. Manai turiu kitą išeitį?

nas… Jis parnešė vaistus savo seseriai, o ta netyčia išpylė. Jis atėjo paprašyti dar. O jo sesuo tikrai labai miela mergina. Ji mano draugė.

Hilda paleido laumės ranką, o akys stipriai užsimerkė. Prieš Daumanto veidą sušmėžavo į kaktą nukreipto metalinio vamzde-

Laumė kurį laiką tylėjo. Tada atsiduso ir iš krepšelio prie diržo

lio tamsa. Vėl garsiai pokštelėjo ir viską paskutinį kartą užklojo

išsiėmė kažkokią nedidelę keturkampę plokštelę.

juoduma.

– Še. Juk su juo problemų nebus? Hilda papurtė galvą. – Gerai. Tu už jį atsakinga. – Pagrūmojo pirštu. Tada lyg susimąstė. – Kaip jam paaiškinsi? Vaidilutė paėmė plokštelę iš laumės rankų .

Protagonistas | vasara 2020

155

Kūrybos konkursas: Ūžesys | Eglė Žvirblienė

Ūžesys Eglė Žvirblienė

Rašymas padeda būti sąžininga su savimi. Tai darydama supratau, kad, jei nekursiu, apvogsiu ne kitus, bet save

Skubėdama Laima dėjo į krepšį beveik viską kas papuolė po ranka

tuokdami apie jiems keliamą reikalavimą tylėti, elgėsi kaip visada.

ir tarėsi pati su savimi: “Svarbiausia nepamiršti šiltų rūbų. Paimsiu

Arba miegojo, arba verkė. Jei miegojo niekam netrukdė, tačiau

patogius batus ir kepurytę Benui. Taip, nepamiršt kepurytės, kad

verkiantys kūdikiai kėlė vis didesnę grėsmę ne tik sau, bet ir savo

nesušaltų ausys. Dar maisto, mišinukų ir vitaminų“. Sumetusi pas-

šeimoms.

kutinius daiktus į krepšį ir prie krūtinės priglaudusi mažylį moteris ruošėsi eiti pro duris.

Laimai pienas baigėsi pačią pirmąją ūžesio dieną.

Prisiminė nepaėmusi Luko nuotraukos. Grįžo iki kambario, kur ant

Teko griebtis dirbtinių mišinukų nuo kurių mažylį bėrė. Pilvo skau-

komodos iš graviruotų ąžuolo imitacijos rėmelių šypsojosi vyriškis.

smas ir užkietėję viduriai virkdė vaiką ir gąsdino Laimą. Jau po kelių

Prieš pusmetį miręs Beno tėtis ir jos vyras Lukas. Dabar jo taip

ūžesio dienų vaiko verksmas vienus kaimynus privertė kraustytis,

trūko. Jis tikrai turėtų ką pasakyti kiekvienam, kuris prieš silpną

kitus grąsinimais vyti iš kaiminystės pačią Laimą. „ Nešdinkitės,

moterį ir kūdikį nori pakelti ranką.

nes bus blogai“. Laima girdėjo kaip kažkas pro rakto skylutę veblena pasmerkimą. Džiaugėsi tik dėl vieno – Benas per mažas suprasti

Ūžesys Lietuvoje nesiliovė jau kelias savaites. Iš pradžių tik

tuos šiurpius žodžius, raganiškus piktųjų burtažodžius lyg smogą

erzinęs, po kurio laiko keistasis ūžesys pradėjo kelti šleikštulį ir vis

paleistus pro durų plyšius. Piktesnius net už paslaptingą ūžesį. Lai-

labiau kylantį įtarimą, kad šis nežinia iš kur atsiradęs garsas yra

ma žinojo kokie baisūs gali būti žmonės, kokie negailestingi tiems,

prasidedančių nelaimių pranašas.

kurie neturi galimybių pasipriešinti.

Ūžesio priežasties nerado nei vienos srities specialistai. Jis sklido

Kol paskubomis ėjo link mokyklos moteris jautėsi dėkinga. Pirm-

ore, kartais atrodė, kad stipriausios vibracijos kyla iš tirštų švino

iausia dėl to, kad Benas, prigludęs prie jos krūtinės, jusdamas

spalvos debesų, kartais, kad vėjas ūžesį atneša iš Baltijos jūros

skubrų, bet tolygų kojų ritmą nurimo ir miegojo. Dar už tai, kad

pusės. Vieni jį girdėjo kylant iš žemės gelmių, kiti įtikinėjo, kad jis

turėjo kur bėgti. Suprato, kad visiškai pasislėpti nepavyks, tačiau

įsitaisė pačiame mieste, virš ligoninių, mokyklų, centrinio parko.

mokyklos rūsys puikiai tiko atsiriboti nuo tų, kurie tūžmastį liejo ant nekaltų vaikų. Bėgimas įgavo vertę – turėjai likti ir mirti arba

Žmonės vis labiau ilgėjosi tylos. Net patys triukšmingiausieji

bėgti ir galbūt, stebuklo dėka, išsigelbėti.

svajojo apie absoliučią, spengiančią, guodžiančią tylą. Kiekvieną dieną neaiškios kilmės triukšmas skverbėsi į žmonių protus,

Mokyklos rūsį Laima atsiminė dar nuo tada, kai dirbo mokyto-

atrodė, kad jis įkyriai lenda po oda ir mėgina sutrikdyti ne tik kraujo

ja. Dar prieš dekretines atostogas eidavo ten su savo mokiniais

cirkuliaciją, bet pasiekti net žmogui nesuvokiamą dvasios ir sielos

atlikinėti įvairių užduočių. Ten ji leisdavo išlieti susikaupusius

atšaką.

jausmus, išsidūkti, kvailioti, rėkti, daužyti daiktus ir miegoti. Vaikai džiaugėsi turintys supratingą ir juos gerbiančią mokytoją, o ji buvo

Praėjus porai savaičių niekad nenutylančiame ūžesio fone tapo

sukūrusi jiems tik vieną taisyklę – mokiniai privalėjo jausti saiką ir

nepakeliama klausytis artimųjų šnekų, vaikų verkšlenimų, išgirsti

neperžengti ribų.

kaip netyčia sudūžta puodukas, ar prabėganti katė su uodega numeta šluotkotį. Visi gyvenimo rutinos garsai, kažkada buvę

Skubėdama pro ištuštėjusias miesto gatves Laima matė pavieni-

tokie įprasti ir nepastebimi dabar kėlė tūžmastį. Nors žmonės

us, baikščius kaip ir ji pati siluetus. Galbūt jie ieškojo prieglobsčio

buvo išradingi ir kūrė vis daugiau būdų apsisaugoti nuo triukšmo

ir tylos, o gal, kaip ir daugelis šiom dienom – priekabių ir noro

poveikio, tačiau siautulys jų protuose vargiai galėjo būti suvaldytas.

pasielgti kuo agresyviau. Tankiai apgyvendintoje plačiojoje miesto

Užslopintas ausų kamštukais iš vaško, silikono ir net akmenų, gar-

gatvėje švietė tik keli langai, parduotuvės nedirbo, ant šaligatvių

sas persekiojo ir tuo pačiu sargdino žmones absoliučiu nepakantu-

mėtėsi šiukšlės, o oras, apsunkęs nuo ūžesio biro dulksna,s-

mu.

logučiu ir besiartinančia, bet kol kas nepaaiškinama grėsme. Dabar svarbiausia reikėjo nusigauti iki mokyklos, įsitaisyti rūsy, o kiek

Didžiausios neapykantos susilaukė patys bejėgiškiausi – vaikai ir

aprimus, pamąstyti kaip reiks gyventi. O gal gelbėjimasis taps net

kūdikiai. Jei su vaikais dar galėjai susitarti, tai kūdikiai nė nenu-

košmaruose nesapnuota gyvenimo rutina? Laima žinojo, kad kovoja

156 Protagonistas | vasara 2020

Kūrybos konkursas: Ūžesys | Eglė Žvirblienė ne tik už savo, bet ir mažylio gyvybę, tad tikėjo, kad kažką sugalvos.

įmanomas sprogstamąsias medžiagas ir sprogdinti taip, kad

Būtinai sugalvos.

prakeiktas triukšmas dingtų ten iš kur atkeliavo.

Visai netoli mokyklos stadiono Benas prabudo ir iš nusvirusių lūpų

– К черту, – pritariamai spjaudėsi biologijos mokytojas, – к

kampučių Laima suprato, kad tuoj pravirks. Reikėjo skubėti ir mot-

чертовой бабе*.

eris nepamatė, kad netoli jos, apgaubti oranžinio ir rožinio sutemų dangaus, stoviniuoja penki vyrai. Jie taip įsijautę apie kažką kal-

Tąsyk jie nusprendė sprogdinti tada, kai pradės temti. O Arkliukas,

bėjosi, kad lygiai taip pat nepastebėjo vienišos moters su vaikeliu.

kuris laikė save išmintingesniu už juos visus tarstelėjo:

Tik mokyklos apylinkių katės matė kaip ji skubriu žingsniu perėjo tuopų alėją, aptrupėjusiais betono laiptais nusileido į mokyklos rūsį

– Tiesa, tamsos darbai šviesoje nesimatys.

ir pradingo už ryškiai žalia spalva dažytų rūsio durų. Ten ji pasijuto ramiau. Turėjo taip pasijusti. Bent dviem dienom turėjo maisto sau

Ir kaip gi jis klydo.

ir Benui, šiltų rūbų apsisaugoti nuo vėsių rugpjūčio naktų. *** Čiučia liūlia čiūčia Tarp griuvėsių, pro tirštą dūmų ir dulkių miglą girdėjosi kūdikio Čia saugu mažuti

klyksmas. Visi puolė bėgti ir buvo pasiruošę gelbėti, galbūt, dar gyvą kūdikį. Kai iki sutrupėjusių nuo sprogimo mokyklos pamatų

čiučia liūlia čiūčia

beliko šimtas metrų, vyrai labai aiškiai pamatė boluojančius kūdikio šliaužtinukus ir visai netoli jo nejudantį suaugusio žmogaus kūną.

mik mano vaikuti Kūdikio klyksmas netilo. Kitomis aplinkybėmis bent keliuose iš Nors ūžesys skverbėsi pro rūbus, ausų kamštukus, kuriuos Laima

mokytojų būtų prabudęs inkstintas apsaugoti bejėgį ir niekuo

pasigamino iš bičių vaško ir, pamažėl, ardė nervines ląsteles, mot-

nenusikaltusį mažylį, tačiau dabar, kai kūdikio riksmas tik garsėjo

eris, niūniuodama lopšinę, iš čia paliktų sėdmaišių pradėjo ruošti

ir vis labiau vedė iš proto, jie tepajėgė dangstytis ausis, stambiomis

jaukią mygio vietą.

rankų plaštakomis irtis per savo plyštančias nuo nepakeliamo garso galvas, o jų smilkiniais bėgo prakaito lašai. Kiekvienas iš jų suprato

***

vienintelį dalyką – tuoj įvyks kažkas siaubinga.

Nutįsusiais ir neviltimi alsuojančiais mokytojų veidais žliaugė

Prisiartinus vyrams, mažasis akimirkai pritilo, sumirksėjo žy-

prakaitas.

dromis akutėmis ir vėl pradėjo kūkčioti. Į juos žvelgė gražus, nė kiek nuo sprogimo nenukentėjęs baltaveidis berniukas. Keli metrai

– Ar tikrai mokykloje nieko nebuvo? Tikrai viską apžiūrėjot?

į šoną, iš po griūvėsių, kyšojo suglebusi, gyvasties apleista jo motinos ranka. Dar prieš valandą moteris planavo gelbėtis ir saugoti

Bet klausimui buvo per vėlu. Jie aiškiai girdėjo vaiko klyksmą.

savo mažylį visais įmanomais būdais, dabar gi, gulėdama tarp betoninių nuolaužų, net neįsivaizdavo kaip jai pasisekė.

Arkliukas, piešimo mokytojas, pravardę gavęs dėl juokingai banguojančios plaukų uodegos, pravirko. Fizrukas, sugrūdęs rankas

Jei būtų likusi gyva, matytų, kad vyrų veidus perkreipė baimė ir

į kišenes kažko desperatiškai ieškojo sau po kojomis ir vis valėsi

įsiūtis, girdėtų kaip keikdami ūžesį ir patys save, jie paėmė į rankas

bėgančią nosį. Biologas, pradinių klasių mokytojas ir ilgšis fizikas

jos mažylį ir, po akimirkos, pasigirdo liaunų, dar nespėjusių išsivy-

mokinių pravardžiuojamas Siūlu, tiesiog tylėjo, o gal tyliai tyliai

styti kaklo slankstelių trakštelėjimas. Tada,vyras su kasele panašia

keiksnojo savo nenusisekusį planą.

į pašepusią arklio uodegėlę, švystelėjo negyvą gumulėlį į jos pusę ir lyg daugiau neturėtų ką pridurti teištarė: „ Trakšt“. Tarsi mėgintų į

Visi susirinkusieji jautė savo sprendimo absurdiškumą ir gėdą. „Tik

visą šį reikalą pažiūrėt ironiškai.

pagalvok, – tylomis smerkė save Arkliukas, – ir iki ko mes priėjom?” Panašius apgailestavimus jis išskaitė ir kitų kolegų akyse.

Tačiau jau po kelių akimirkų, vyrai, ieškodami paguodos ir pateisinamos žmogžudystės priežasties, ilgai žiūrėjo vienas kitam į akis.

Vienam iš jų, berods, fizrukui, prieš kelias dienas pasirodė, kad

Dar įnirtingiau jie stengėsi išlikti abejingi ir jaustis vyriški, priversti

ūžesys sklinda iš čia. Visą savaitę, bemiegėmis naktimis ir nera-

aplinkybių ir butinybės pasielgti būtent taip ir, jokiais būdais,

miomis dienos valandomis, ūžesio ir nežinomybės apsupti, šios

nesijausti sužlugdyti. Tačiau vietoj to suvokė , kad visą šalį apėmęs

mokyklos mokytojai stebėjo, klausėsi ir vis labiau įsitikino, kad fiz-

ūžesys yra tik grėsmę keliantis nematomas baubas. Į jų sąmonę lyg

rukas neklydo. Neradę tikslios ūžesio buvimo vietos jie nusprendė

į peiliu išskaptuotą medieną įsirėžė supratimas, kad nuo šiol juos

sunaikinti visą mokyklą. Vietą, kurią dar prieš kelias savaites

persekios kažkas daug grėsmingesnis už ūžesį. Tai bus triukšmas

naikino tik svajose, trokšdami išsivaduoti iš neoraus atlyginimo ir

jų pačių širdyse. Ir nors perbalusiuose vyrų veiduose nekrustelėjo

garbės nenešančių boikotų prie Seimo rūmų.

nė vienas raumuo, jie girdėjo kaip jų viduje kilo riksmas. Sielos riksmas. Nė kiek nepanašus į paviršutinišką apgailestavimą. Vien

– Susprogdinti, – nusprendė didžioji dauguma , – surinkti visas

kančios iškreiptas tylus „trakšt“ – daug garsesnis už visus Lietuvos ūžesius ir triukšmus.

*К черту, к чертовой бабе – iš rusų kalbos išvertus – Velniop, pas velnio bobą.

Protagonistas | vasara 2020

157

Kūrybos konkursas: Kartą Žirmūnuose| Justinas Žilinskas

Kartą Žirmūnuose Justinas Žilinskas Vienas iš nedaugelio fantastikai ištikimų rašytojų

Žirmūnai kvepėjo baime.

Į šūvį sureagavo automatiškai – krypteldamas galvą, bet kulka vis tiek nubruožė skruostą. Visi plaukeliai atsistojo, viduje ėmė cypti

Daug kas iš senojo pasaulio pasakytų, kad baimė neturi kvapo, juk

ir kaukti. Jis pavojingai susvyravo – dar truputis, ir būtų baigęsi

baimė – tik jausmas, kaip ją užuosi? Bet labiau patyrę žino, kad

prastai, bet svyravimą pajutę delno čiuptuvai taip prisisiurbė prie

baimė turi labai aiškų kvapą: nesulaikyto šlapimo, skystų išmatų,

atbrailų, kad išsilaikyti pavyko, ir jis tuoj pat užsirangė aukštėliau.

priplėkusių, dvokiančių kambarių ir drėgnų rūsių. Ir Gedas uodė

Sekėsi – žmogus jau seniai voliotųsi ten, ant žemės, pavirtęs

daugiau nei tai, ką gali užuosti paprasta nosis. Jis ne tik uodė – jis

minkštųjų audinių ir kaulų koše. Tik pamanyk – šūvis pro orlaidę.

jautė, matė, girdėjo, šilo, šalo, virpėjo, vizualizavo. Kiekvienas

To jis nesitikėjo – regis, lipo taip tyliai, taip atsargiai. Bet dabar

plaukelis ant pilko, ilgomis galūnėmis mostaguojančio kūno gėrė

aišku, kad tėvas – ginkluotas, su juo bus sudėtingiau - pirmoje

informaciją, ją tuoj pat versdamas vaizdiniais. Štai ir dabar – uodė

būsenoje kulkos Gedui pavojingos.

ir suprato: septintame daugiabučio aukšte – septynių asmenų šeima. Jis žinojo apie tas gausias „septynininkų“ šeimas, sulin-

Už lango pasigirdo prislopintas klausimas: „Kas čia buvo?!“ Ir

dusias į užkaborius, užsibarikadavusias, išsislapčiusias, besime-

tylus atsakymas: „Nežinau, pasirodė, kad kažkas lipo prie lango“...

ldžiančias visokiems dievams, tikinčias, kad jas saugo skaičius ir jo

„Dabar svarbiausia – kantrybė“ – Gedas pakartojo pats sau. Jis

antipusiausvyra, anksčiau vadinta magija. Tokios šeimos jam tiko

kabėjo ant aštunto aukšto konstrukcijų, pilkas, susiliejęs su betonu,

ir patiko. Tiko jos ir Mokytojams – mat tokių šeimų žmonės vis dar

tarsi kokia atplaiša. Bute vėl viskas nutilo – bet Gedo jutimai

galvojo, kad žmogus valdo šį pasaulį, kai pasaulis jau senokai nu-

lengvai paišė vaizdus: kampe susispietę vaikai, barzdotas tėvas,

sispjovė į žmogų. Tačiau žmogus visada tikisi gyventi ir išgyventi,

tebespaudžiantis rankoje šautuvą, ir moteris, į rankas pasiėmusį

tam jis ir išsivystė, nors iš principo tebuvo gerai susiorganizavusi

kirvį. „Vaikai, bėkite į kitą kambarį“, - išgirdo moters balsą.

stabilios formos mėsa. Bet Gedas nebuvo žmogus - filosofinės

„Aha, kitas kambarys...“ – jis atsargiai, stengdamasis nesukelti

mintys jo nekamavo. Filosofija – Mokytojams. O Mokytojai jam

jokio triukšmo, peršoko į šoną. Kur tas kambarys? Už kampo?

davė aiškią užduotį – medžioklė! Septynių žmonių šeima – septyni

Išgirdo užsidarant duris. Ir prasiveriant langą – vyras aiškiai

gerai susiorganizavusios mėsos vienetai – užduotį puikiai atitiko.

norėjo pasižiūrėti, kur kliuvo jo šūvis ir kas mėtosi apačioje. Gedas akimirką svarstė – o gal grįžti, mėginti šokti vidun pro langą, kol

Prieš lipdamas aukštyn, jis įvertino sienos pokrypį: septintas aukš-

anas spokso, taukšt-braukšt ir bus padaryta? Jis jau atlaisvino

tas – ne juokai, be to, aplūžinėjusios plokštės, perpuvusi armatūra.

vieną galūnę, jau tiesė, kad užkištų ir neleistų uždaryti lango, bet

Nesinorėtų nei pačiam nukristi, nei su kroviniu kartu nusidrėbti.

tuo metu Šiaurės miestelio užkaboriuose plykstelėjo sprogimas.

Bet pro duris įeiti negali, ten saugos, priraizgys kliūčių, užminuos,

Smūgio banga suvirpino pastatą, ir langas pats užsitrenkė.

tad kito kelio nėra – tik aukštyn!

Akimirka praleista. Et, būtų jis dabar antros būsenos – įsiveržtų su visais rėmais... Bet antroje būsenoje niekaip neiškarotų ant sienos.

Lengvu ir grakščiu šuoliu Gedas šoktelėjo ir užsikabino už pirmo

Kurgi – net neužliptų!

aukšto palangės. Uodė, kad šiame bute seniai niekas negyvena, ir net palaikai kampe beveik sutrūniję, tik žiurkė, pajutusi kažką

Liko vėl tik kantrybė. Vyriškis grįžo prie stalo. Atsisėdo. Šautuvą

svetimo, mikliai nuturseno į tamsiausią kampą. Prisitraukęs

pasistatė šalia. Sutarškėjo indai, sučežėjo ir verčiamos knygos lapai.

patogiai atsistojo, išilgėjo ir siektelėjo kito atramos taško. Perkėlė

Gedo uoslė išfiltravo kvapą – tarp pelėsių ir drėgmės jis užčiuopė

svorį. Supleišėjęs betonas kiek sulingavo, bet jutimai rodė, kad

cheminius elementus, ir nustatė, kad knyga spausdinta maždaug

tokia amplitudė dar nekelia pavojaus... Ketvirtas aukštas buvo

apie 2000 metus, pagal žmonių skaičiavimą. Bet dabar nebuvo laiko

sudėtingesnis: kadaise nukritus vienai plokštei, atsivėrė tuštuma,

aiškintis apie knygą, reikėjo susikaupti į vaikus – jie tupi kitame

tad teko sudėtingai balansuoti ant buvusio balkono atramos, bet

kambaryje, balkono durys uždarytos... Bet jis girdi, kaip plaka jų

viskas baigėsi gerai. Septintas aukštas jau buvo netoli. Dabar tik

širdelės, kaip prasideda pasistumdymai tarp brolių, kaip sesės

reikėjo nuspręsti: išgąsdinti, kad patys pabėgtų, ir tada sugaudy-

mėgina juos raminti, kaip jie tuoj nesutilps, nors stengiasi ir netri-

ti? Tam reiktų daug laiko. Pamėginti paimti bent vieną, ir taip

ukšmauti, kad nepykdytų tėvų.

kitus išvilioti į lauką? Pradėti nuo tėvų, ar nuo vaikų? Dvi galūnes užmetęs ant atskirų atbrailų, pasitikrinęs, kad kabo saugiai ir pu-

Gedas, vėl sutikrinęs balansą, ilga galūne siektelėjo ant nugaros

siausvyroje, jis pažvelgė pro langą.

kabančios kuprinę ir iš ten ištraukė mažą, pūkuotą gniutulą – numetė jį į balkoną ir pasiuntė komandą: „Pabusk!“ Gniutulas švelniai

158 Protagonistas | vasara 2020

Kūrybos konkursas: Ona Šmitaitė

Ona šmitaitė

Piešinys postapokaliptinės Lietuvos kūrybos konkursui ir iliustracija šiam Justino Žilinsko apsakymui.

Protagonistas | vasara 2020

159

Kūrybos konkursas: Kartą Žirmūnuose| Justinas Žilinskas šleptelėjo, išsirangė, ištiesė į priekį letenėles ir garsiai sukniaukė:

ir tvirtas kaip jautis. Kabarotis balkonais taip pat nebereiks – išeis

„Miau!“ Dar kartą apsidairė – ir ėmė kniaukti be perstojo: „Miau!

pro duris, laiptai matyt dar sveiki, juk šeima kažkaip laipiodavo.

Miau! Miau!..“ Minutės bėgo. „Katinukas...“ – sušlamėjo vaikų žodžiai, - „Mūsų katinukas grįžo?“ „Ar tikrai mūsų?“ „Reikia

Lengvai, tarsi žaisdamas, jis visus kūnus suvyniojo į apsauginius

įleisti“ „Negalima nieko įleisti!“ „Bet jis kniaukia!“ „Aš tik vos vos

dangalus, šie netrukus išsipūtė, tapdami vamzdžio pavidalais,

praversiu duris...“

puikiai saugantys krovinį. Mėsai netinka trankymai. Mėsa turi būti saugi. Durys buvo siauros, bet siena – silpna, ją išgriauti užteko

Gedas pasiruošė. Jis aiškiai girdėjo, kaip lėtai sukasi durų rankena,

įsibėgėjus trinktelėti, laiptinė – kiek platesnė. Senas namas dusliai

kaip klakteli užrakto metalas ir kelias atsiveria. It vėjo gūsis jis

ir grėsliai aidėjo nuo sunkių Gedo žingsnių, bet dar laikėsi, nebyrė-

įskriejo į balkoną, viena letena atplėšė duris, kita- apglėbė arčiau-

jo. O kai visi kroviniai buvo lauke, jis viską lengvai sukabino diržais,

siai esantį vaiką, trečia, ketvirta, penkta ir šešta siekdamas kitų.

užsivertė ant nugaros ir pasuko link Jeruzalės slėptuvių. Kelias buvo

Vaikai klykė, spiegė, blaškėsi, bet – neilgai – nagais jam pavyko

tolokas.

kepštelėti kiekvienam, o preparatas veikė žaibiškai – visa jaunoji karta glebo ir krito. Jis stryktelėjo ir prilipo prie lubų.

Gedas džiūgavo. Mokytojai bus patenkinti. Mokytojai jam sakys: „Gera medžioklė! Gedas – šaunuolis!“ Bet staiga kažką pajuto – ir

„Kas ten?!“ – nuaidėjo suvirpėjęs tėvo balsas. – „Vaikai, kas ten

vos tai pajutęs, nepaisant krovinio svorio, šoko į šoną. Gretima sie-

darosi?!“

na patyško betono fontanėliais, bet niekas nenukentėjo. Jis tuoj pat įžiebė hologramą, pakibusią aukštai virš galvos: „Nešaudykit!“

Bet jam atliepė tik tylus „Miau!“, vėl pasigirdęs iš balkono. Sutapsėjo atsargūs žingsniai. Tėvas atsargiai nuspaudė kambario

„IŠEIK PAKĖLĘS RANKAS!“ – pasigirdo šūksnis.

durų rankeną, koja pastūmė duris, bet pirmiausia į kambarį įlindo šautuvo vamzdis. Pastebėjęs pravertą balkoną žingtelėjo staigiau

Gedas kruopščiai suguldė krovinį ir išlindo iš užuoglaudos, pakėlęs

ir sustingo, pamatęs išgriuvusius vaikus. Gedas artimiausia galūne

rankas.

brūkštelėjo jam per kaklą. Vyriškis refleksiškai griebėsi suskaudusios vietos, ir tos akimirkos užteko, kad Gedo galūnės apsivytų

Prie jo artėjo keturi ginkluoti žmonės, tamsžalėmis uniformo-

ir išplėštų iš jo rankų šautuvą. Švyst – ir ginklas išlėkė iš septinto

mis su emblemomis. Gedas įvertino jų ginklus – antroje būsenoje

aukšto aukštumų. Vyro akys, sustingusios baime netrukus išskydo,

sužalotų, bet nenužudytų, nors jie mano kitaip.

ir jis suzmeko šalia. „KODĄ!“ – riktelėjo. Kas dar liko? Motina. Kur ji? Gedas atsuko nugarą – ant jos floroscencuojančiomis raidėmis Gedas tyliai nutipeno gilyn į butą. Vos įžengus pro virtuvės duris,

švytėjo užrašas „Brolis Biogolem“. Cyptelėjo skaneris, ir žmogus

klyksmas suvirpino orą – moteris spaudėsi prie sienos, rankose

mostelėjo ranka kitiems nuleisti ginklus.

gniauždama kirvį. Gedas pastovėjo, keletą akimirkų paskaičiavo, kiek pastangų reikės, kad kirvis jo nesužalotų, ar mėsa pati sau

„O krovinys kur?“

panikuodama nepasidarytų, tada tiesiog spjovė tiesiai ir taikliai į prasegtų marškinių apykaklės nepridengtą odos zoną. Šimtai

Gedas šeštu pirštu nurodė į sukrautus vamzdžius. Ginkluotas žmo-

mažyčių adatėlių susmigo – moteriškė, regis, vėl žiojosi surikti, bet

gus priėjo artyn, kažkodėl paspardė koja, pažiūrėjo į „vamzdžio“

nebeišspaudė nė garso. Susmuko. Viskas!

galą.

Grįžęs į balkono kambarį, Gedas apžiūrėjo grindis – nuostabiai,

„Gerai, čiuožk iš čia...“ – stumtelėjo šautuvo buože. Gedas, kaip

jis viską atliko tiesiog nuostabiai! Septyni. Visi septyni iš kar-

mokė Mokytojai, lengvai nusilenkė (kiek galėjo nusilenkti jo gigan-

to. Nereikės nieko niekur vilioti, ilgai laukti, tykoti, gaudyti po

tiškas kūnas), ir užsivertė ant kupros „vamzdžius“.

vieną. Dabar gi mėsos organizacinės funkcijos prigesintos, dabar galės juos ramiai susipakuoti, susikrauti ir išgabenti. „Kac-kac!“

Tolstant jo nežmogiškai jautri klausa dar pagavo žmonių pokalbį:

šūktelėjo. Katinukas klusniai parėjo iš balkono, prieš tai apuostydamas seną ir jauną mėsą. „Užmik!“ – pasiuntė komandą. Padarėlis susirangė į minkštą, jaukų kamuoliuką. Gedas jį įsimetė į kuprinę, tada dar nuo sienos nudrėskė „7“ ženklą, pasitraukė į tuščiausią kambario kampą, užsimerkė ir sustingo.

„Tai čia tas?...“ „Jo, iš vaiko teisių apsaugos. Gedas – genetically advanced disaster amelioration system. Išgabena besislapstančius septynininkus iš pavojaus zonos“ „Bet tai koks išsigimėlis...“ „Specialiai toks sukurtas.“ „Aš tai jam šiknon granatą sukisčiau, o ne prie vaikų prileisčiau...“

Kai atsibudo, už lango aušo rytas, raudoniu nutvieksdamas Žirmūnų griuvenas ir tolių toliuose stūksančius grybo formos bokšto likučius. Pirmiausia Gedas patikrino, ar šeima vis dar, kaip sakydavo Mokytojai, „šviežia“. Viskas gerai – gilus letargas, ramybė ir tyla. Tada – ar visi pavidalo keitimo procesai įvyko sėkmingai, juk iš ilgakojo ilgarankio patapti trumpakoju trumparankiu – užtrunka. Pajudino rankas, kojas, patampė raumenis. Gerai - dabar jis stiprus

160 Protagonistas | vasara 2020

„O kad tu žinotum, ką aš tau padaryčiau...“ – mintyse atsiliepė Gedas ir pats savęs išsigando. Mokytojai bartų. O kodėl jam rūpi Mokytojai? “Kol kas geriau nežinok“ – įtarią, bet saldžią mintį visgi nuvijo. Ir nulingavo toliau. Žirmūnai kvepėjo baime. Genetiškai patobulintos ateities baime.

Kūrybos konkursas: Gintarė čeponytė, Paulina Ružauskaitė

Gintarė čeponytė Piešinys postapokaliptinės Lietuvos kūrybos konkursui

Paulina Ružauskaitė Komiksas postapokaliptinės Lietuvos kūrybos konkursui

Protagonistas | vasara 2020

161

Ačiū, draugai! Vasaros Protagonistas surado daygybę pasiekėjų! Šio nuostabaus 164 puslapių rinkinio nebūtų be šių nuostabių žmonių. Rašytojai: Adomas Rutkauskas Agnė Juškėnaitė Airidas Kondrotas Andrius Guzaitis Aurimas Gailiūnas Benita Balsytė Donatas Pocius Egidijus Zaikauskas Eglė Žvirblienė Greta Musteikienė Ignas Vieversys Inga Zavackė Justinas Žilinskas Kastytis Zubovas Mangirdas Beniušis Rokas Mikutis Tadas Jakubauskas Tomas Mitkus Vaida Nedzinskaitė-Mitkė Valdemaras Nedvecki Violeta Pročkytė Vytautas Lukaševičius

Antagonistai: Lukas Dapkus Virginija Juodakytė

162 Protagonistas | vasara 2020

Paišytojai: Brigita Zaleckė - artstation.com/mrszalec Gintarė Čeponytė - www.gintareart.com Jonas Špokas - artstation.com/jonasspokas1 Jovita Rajunčiūtė - artstation.com/vanilecream Justinas Jažauskas - facebook.com/justinas.jazauskas Monika Vosiliūtė - www.vosyliute.art Ona Šmitaitė - facebook.com/IonSilentalArt Širšė - instagram.com/pikta.kaip.sirse Paulina Ružauskaitė - facebook.com/pollyrougeart Salvija Vaičikonytė - instagram.com/salvija_art Žurnalo maketas ir ekstra iliustracijos - Vaidas Mikelskas

klaidų ieškotojai: Agnė Juškėnaitė Benita Balsytė Justina Liaukevičiūtė Karolina Daniusevičiūtė Mangirdas Beniušis Vaidas Mikelskas Norite pasidalinti savo mintimis ar įžvalgomis? Rašote puikias, fantaziją žadinančias istorijas? O gal tiesiog norite pasidalinti savo piešiniais, kurie dulka stalčiuje ar „New folder (1)“ pavadintame kompiuterio aplankale? Atsiųskite juos mums! Visuomet esame atviri idėjoms, pasiūlymams ir darbams, kurie praturtintų sekantį žurnalo numerį. Jei manote, kad turite kuo pasidalinti, parašykite mums:

ProtagonistasMagazine@gmail.com Spausdino

www.kopa.lt

Miniatiūrų, kortų, stalo žaidimų vakarai ir turnyrai, žaidimų naktys ir geras laikas su draugais geek'ais! worldofgameslt

Šv. Gertrūdos g. 42, Kaunas Protagonistas | vasara 2020

163

164 Protagonistas | vasara 2020