Utenos A. Šapokos gimnazijos laikraštis - 2014 m. spalis Nr. 76. - Laikraščio leidyba finansuojama iš 2 % gyventojų pajamų mokesčio paramos
Redaktorės žodis
Rūta Rastenytė
Nuo medžių jau nukritę margaspalviai lapai, paskutiniai šilti saulės spinduliai dar kutena nosį, o „Paupėja“ sveikina jus sugrįžus į mokyklą! Po smagių vasaros atostogų jau tikriausiai spėjote įsisupti į svaigų mokslų sūkurį. Nors praėjo dar nedaug laiko, tačiau mokykloje įvyko pakankamai, kad galėtumėme suprasti, jog Adolfo Šapokos gimnazija „gyva“. Rugsėjo 1-oji, nauji mokiniai, mokytojai, 18-tas mokyklos gimtadienis, nauji nariai mokinių savivaldoje ir dar daug visko. Dauguma mokinių jau verkia, kad pavargo, krūvis per didelis (neneigsiu, aš viena iš jų), tačiau nėra ko nerimauti, nes jau galima pradėti skaičiuoti likusias dienas iki svarbiausio šio mėnesio įvykio, tai RUDENS ATOSTOGŲ. Na, o kol kas, kol kai kuriuos galbūt jau apėmusi rudeninė apatija, linkiu tikėti. Kalbu ne religine prasme, o apskritai. Tikėti stebuklais, nes jų yra. Galbūt labai maži, tačiau kartais jie vyksta tiesiai jums prieš akis, tik kai kurie, laukdami ko nors labai didelio nepastebi mažesnio, bet taip pat reikšmingo. Tikėti gražesne ateitimi, kad kada nors viskas bus gerai. O svarbiausia, tikėti savim, nes tik tikint savimi, savo jėgomis ir svajonėmis žmogus gali kažko pasiekti, o ne sustojęs pusiaukelėje apsisukti ir grįžti. Garsus rašytojas ir romanistas Onore de Balzakas yra pasakęs „Netikėdamas savimi, genijus nebūsi“. Todėl mano palinkėjimas jums – nebijokite, tikėkite ir būkite. Galų gale, nueikite į kiemą, pažaiskite lapų krūvoje, juokitės, mylėkit, o svarbiausia – gyvenkit, nes egzistuoti geba kiekvienas, o gyventi moka tik vienetai. Gerų mokslo metų!
Išminties druska mokytojų gyvenime A. Debruselis yra pasakęs „Knyga – tai indas, kuris mus pripildo, bet pats netuštėja.“ Manau, daugelis pritartų šiai jo minčiai. Juk knygos padeda užpildyti išsilavinimo spragas, lavina fantaziją, turtina žodyną. Taip pat tai vienas iš maloniausių ir naudingiausių laisvalaikio leidimo būdų. Daugelis mokytojų vis skatina savo mokinius skaityti, neretai akcentuoja, kokia knygų skaitymo nauda ar net pasiūlo vieną kitą, jų manymu, įdomų kūrinį. Tačiau ką knygos reiškia patiems pedagogams? Kokius kūrinius jie renkasi? Pasiklabėjus su keletu Adolfo Šapokos gimnazijos mokytojų, galiu teigti, jog knygų skaitymas jiems ne tik malonumas, bet ir svarbus savęs tobulinimo būdas. Matematikos mokytoja Aurelija Grašienė sakė, jog skaito visokio žanro kūrinius, priklausomai nuo nuotaikos. Dažniausiai skaito dvi knygas iš karto. Istorines, biografines knygas, detektyvus. Kartais, kai nori pailsėti, ji į rankas ima romanus, nuotykių knygas. Skaitydama užsirašo patikusias mintis, tačiau tai būna labai retai, galbūt dėl to, kad tokių įspūdingų frazių neranda daug. Labai patiko Kolinos Makalou kūriniai: „Erškėčių paukščiai“ , „Morgano kelias“. Mokytojai Aurelijai patinka šios autorės savitas, lengvai suprantamas rašymo stilius. Taip pat matematikė teigė, jog gerų lietuvių rašytojų knygų yra nedaug. Labiausiai įsiminė Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, Stieg Larsson „Mergina su drakono tatuiruote“ . Visiems mokiniams A. Grašienė siūlo perskaityti matematinį romaną „Papūgos teorema“, nes Denis Guedj knyga galėtų sudominti jaunimą domėtis matematiką. Geografijos mokytojas Jonas Jarmalavičius labai nuoširdžiai pasakojo apie tai, kokią dalį jo gyvenime užima knygos. Geografas sakė, jog būdamas paauglys labai daug skaitė. Tuomet jam labai patiko serija „Drąsiųjų keliai“. Jis turėjo surinkęs beveik visas šios serijos knygas. Skaitydavo užsienio rašytojų knygas, žavėjosi detektyvais, nuotykių romanais. Vėliau, jau suaugęs, J. Jarmalavičius skaitė knygas iš „Pasaulio klasikos“ serijos, nes tarybiniais laikais buvo lengvai prieinama klasikinė literatūra. Skaitė V.Šekspyro, Cicerono, Dostojevskio, Levo Tolstojaus kūrinius. Šiuo metu vėl grįžo prie fantastinės literatūros. Tai „Žiedų valdovas“ , „Haris Poteris“. Iš pasaulio fantastikos serijos turi apie 450 knygų. Mokytojas sako, jog sugrižo prie vaikiškų knygų, ,nes „vienintelis dalykas, ko reikia gailėtis – jaunystė, nes ji niekada negrįžta“. Patikusių
Greta Ruzgaitė
frazių iš knygų neišsirašinėja, pačias geriausias įsimena. Dabar skaito jau kadaise skaitytus kūrinius. Geografui „knygos – brangus sportas“ , mat jis visuomet nori turėti jam patikusias knygas savo namų bibliotekoje. Įspūdingiausios knygos: A.Diuma „Trys muškietininkai“, J. Hašeko „Šauniojo kareivio sveiko nuotykiai“. Pastarąją skaitė galbūt jau 30 ar net 40 kartų. Šiuo metu ant mokytojo rankose laisvu laiku atsiduria „Trumpiausia pasaulio istorija“, kurioje trumpai bei aiškiai aprašyti svarbiausi pasaulio įvykiai. Istorijos mokytojo Šukevičiaus hobis – archeologija, tačiau tam, kad plėstų savo akiratį, domisi įvairiomis sritimis. Didžiulę įtaką jam turėjo nuostabi lietuvių kalbos mokytoja ir mama, kuri taip pat buvo dėstytoja. Mėgsta skaityti istorines knygas, paremtas dokumentine medžiaga. Yra skaitęs daugybę knygų ne kartą ir net ne du, tam, kad įsigilintų. Mokytojas teigia jog yra nemažai gerų knygų, tačiau pačios geriausios ir, jo manymu, reikšmingiausios – apie žmogaus būtį, apie patį žmogų. Tai prisiminimai įvairių kariškių, knygos apie karo bei pokario metus. Šukevičius skaitydamas įsijaučia į herojaus kailį, atrodo, jog pats dalyvauja visame įvykių sūkuryje. Dažniausiai skaito po 2-3 knygas vienu metu, mat kitaip nespėja. Mokytojas džiaugiasi tik tuo, kad gana greitai skaito, bet ir gerai viską įsidėmi. Labiausiai patikusi knyga B. Sruogos „Dievų miškas“. Etikos mokytojai Rūtai Vansevičiūtei neužteks viso gyvenimo geroms knygoms. Jos tai gyvenimo dalis, stilius. Rūta knygas laiko be galo dideliu turtu. Tai ne tik būdas atsipalaiduoti, atitrūkti nuo kasdienybės, bet ir žinių šaltinis. Mokytoja skaito labai daug psichologinės literatūros, kurią galėtu panaudoti darbe. Taip pat skaito įvairius grožinius tekstus. R. Vansevičiūtei didžiausias džiaugsmas, kai kažkas skaito. Ji neretai skolina turimas knygas, tačiau „būna ir taip, jog jos ilgai negrįžta, kartais net kelis metus“. Moteris negalėtų išskirti vienos ar kelių geriausių knygų, tačiau Kolumbijos rašytojo, Nobelio premijos laureato Gabrielio García Márquezo romaną „Šimtas metų vienatvės“ skaito kas du metus. Taigi, tik dar kartą įsitikinau, jog tie, kurie kasdieną moko kažko naujo ir vis kartoja, kokia svarbi ir naudinga gali būti gera knyga, patys labai daug skaito. Mokytojai tikrai yra perskaitę galybę įvairiausių knygų ir jiems tai ne tik užsiėmimas laisvalaikiu, bet ir svarbi dalis gyvenimo, savęs tobulinimo būdas.