Page 1


VDA NMK rėmėjai / VDA NAC projects were supported by: NORDIC-BALTIC MOBILITY PROGRAMME

Leidėjas: Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija Publisher: Nida Art Colony, Vilnius Academy of Arts Taikos str. 43, LT-93121 Neringa, Lithuania, tel. +370 469 20 370 (Nida), mob. +370 662 45216, fax +370 469 20 371 (Nida), info@nidacolony.lt, www.nidacolony.lt, www.vda.lt

Culture

Šiaurės ir Baltijos šalių mobilumo programa: Kultūra LR kultūros ministerija / Ministry of Culture of the Republic of Lithuania Neringos savivaldybė / Neringa Municipality Kultūros rėmimo fondas / Lithuanian Culture Support Foundation Europos kultūros fondas / European Cultural Foundation

Partneriai / Partners:

Sudarytojas / Editor Vytautas Michelkevičius Dizainerė / Designer Laura Grigaliūnaitė Fotografijos / Photography menininkai rezidentai / artists-in-residency Lietuvių kalbos redaktorės / Lithuanian language editors: Akvilė Rėklaitytė & Lina Michelkevičė Vertėjai / Translators: Lina Michelkevičė & Jurij Dobriakov

Neringa FM, Kuršių nerijos nacionalinis parkas / National Park of Curonian Spit Rašytojo Thomo Manno memorialinis muziejus ir kultūros centras / Writer Thomas Mann Museum and Culture Centre (Neringa) Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga / Lithuanian Interdisciplinary Artists’ Association www.artnews.lt www.echogonewrong.com.

Anglų kalbos redaktorė / English language editor Olivia Glasser Dėkojame už energiją / Thanks for the energy: Rasa Antanavičiūtė, Linas Ramanauskas, Mindaugas Gapševičius ir praktikantėms / and to the interns: Yulia Startsev (CAN/ RU, kuratoriaus asistentė / Curatorial assistant, 01 - 05, 2012), Sophie Bellot (FR, vizualinės komunikacijos asistentė / visual communication assistant, 04 - 08, 2012), Olivia Glasser (UK, kuratoriaus asistentė / curatorial assistant 09 - 12, 2012) Dėkojame / Thanks: Lina Michelkevičė, Algis Kovaliovas, Linas Jackevičius & visiems, prisidėjusiems prie žurnalo / all contributors to the magazine. NMK taryba / NAC board: prof. Arvydas Šaltenis (pirmininkas/ chairman), doc. dr. Ieva Kuizinienė, Ūla Tornau, Mindaugas Gapševičius, Brigita Urmanaitė, dr. Skaidra Trilupaitytė, Goda Giedraitytė, Lukas Brašiškis Tiražas / Copies 1200

ISBN 978-609-447-064-6

Pastaba: menininkų anglų kalba netaisyta, siekiant palikti kalbėjimo įvairovę / Note: Artists’ English was not proofread with an intention to have diversity of language usage Klaidų atitaisymas praeitame numeryje (Vasara 2011) / Mistakes in the previous issue (Summer 2011) p. 58-59: Viršutinės fotografijos autorius / upper photograph by: Rudolfas Levulis

ISSN 2029-8048

Apatinės fotografijos autorius / lower photograph by: Romanas Orlovas


Turinys / Table of contents

Įžanga: Vytautas Michelkevičius...................4 Menininkas ir briedis Rasa Antanavičiūtė..................10

Introduction: Vytautas Michelkevičius...................4 The Artist and the Moose Rasa Antanavičiūtė..................10

REZIDENTŲ PORTFOLIO John Grzinich..................16 Marianna La Rosa Maruyama.....................20

A-I-R PORTFOLIO

Saulius Leonavicius.....................24

John Grzinich..................16

Liddy Scheffknecht......................26

Marianna La Rosa Maruyama.....................20

Berglind Hlynsdottir..........................31

Saulius Leonavicius.....................24

Juha Pekka Matias Laakkonen ...............38

Liddy Scheffknecht......................26

Jaakko Karhunen & Bita Razavi Radio Alhqvist...............................................41

Berglind Hlynsdottir..........................31

Bjargey Ólafsdóttir ...................46

Juha Pekka Matias Laakkonen ...............38

Max Hattler................48

Jaakko Karhunen & Bita Razavi Radio Alhqvist..........................................41

Linas Kutavčius........50

Bjargey Ólafsdóttir ...................46

Lena Dobrowolska................52

Max Hattler................48

Vsevolod Kovalevskij...............57

Linas Kutavčius........50 Lena Dobrowolska................52 Vsevolod Kovalevskij...............57


Įvietintos parodos Viskas gerai, jie čia gyvena!.........................60 Paroda Genius Loci.......66

Site-specific exhibitions It’s ok they live here!.........................60

Pasakojimai apie atokumą ir nuotolį

Exhibition Genius Loci.......66

Laiškas butelyje ..............72 Pasakojant Baltiją.........................78

STORIES IN / ON REMOTENESS

Mapping Kaliningrad – a trip to Remoteness..................................................99

Message in a bottle ..........................72

Baltic-Nordic Network...................102 Baltijos turas.........................................104 Symposium on Remoteness and Contemporary Art.................................106 Itališkas vaizdelis.............116

Telling the Baltic.................78 Mapping Kaliningrad – a trip to Remoteness...................................................99 Baltic-Nordic Network....................102 Baltic Trip............................104

Fiona Woods.......................................118

Symposium on Remoteness and Contemporary Art....................................106

A Conversation on Remoteness.....................121

Italian View..................................116

Outrider artists....................131

Fiona Woods...............118

Yulia Startsev Ar jis tikrai neskęsta?..........................135

A Conversation on Remoteness..........121

Ute Meta Bauer and Kitty Scott Bendruomeniškumas ir atsitraukimas..........145

Outrider artists......................................131 Yulia Startsev But does it float?.................135 Ute Meta Bauer and Kitty Scott Communality and retreat.....................145

2


Curated Residencies Kuruotos rezidencijos

WebJs Yet another languege of new media............158

WebJs Ir dar viena naujųjų medijų klaba..........158

Abandoned Mystery............................163

Abandoned Mystery......................163 Chronicle of Events 2011 autumn–2012 spring............................................................170 Įvykių kronika 2011 ruduo–2012 pavasaris...................................................170


Nuotolis, atokumas ir nuošalus, tolimas – / Remoteness, Retreat, Remote, Distant Vytautas Michelkevičius

tai gana neutralūs lietuvių kalbos žodžiai, tačiau ištaręs juos šiuolaikinio meno kontekste netruksi pagalvoti apie periferiją, provinciją, paribį, pakraštį, marginaliją. Atokumas – tai ne tik geografinė erdvės sąvoka, bet ir psichologinė būsena. Pasaulyje apstu atokių vietų, kuriose veiklą vykdo meno organizacijos, tačiau net ir didmiesčių centruose jos gali būti visiškai nutolusios nuo dominuojančių diskursų. Arba, tarkim, meno institucija, iš centro viešuoju transportu pasiekiama viso labo per 10–15 min., gali būti visiškai tolima svarbiems šiuolaikinio meno centrams. Tačiau šiame žurnale atokumas nagrinėjamas ne kaip ribojantis ir silpninantis, bet atvirkščiai – kaip stiprinantis ir suteikiantis naujų galimybių. Atokumas gali priklausyti ir nuo laiko – ypač turistinėse vietose, patraukliose sezono metu ir visiškai atokiose jam pasibaigus. Tačiau menininkus, atvirkščiai, šis laikas gali vilioti, įkvėpti, žadėti susikaupimą.

These are more or less neutral words, yet when uttered in a contemporary art context they will instantly lead one to think about things like periphery, province, outskirts, margins, and marginality. Remoteness is not just a geographic spatial notion; it is also a state of mind. There are a vast variety of art organisations operating in remote places in the world, yet even in very metropolitan centres they can be completely distanced from the dominant discourses. Or, for instance, an art institution located merely 10-15 minutes away from the city centre by public transport can be completely distant in relation to major contemporary art centres. Yet remoteness is examined here not as limiting and weakening, but rather as empowering. Remoteness can also be time-related – especially in tourist destinations, which are very attractive during high season and completely remote during off season. However, for artists, in contrast, this time can be very enticing and inspiring, and promise concentration.

Žurnalo struktūra Šiame Nidos meno kolonijos žurnalo teminiame numeryje tyrinėjamas geografinis, psichologinis, laikinis atokumas ir nuotolis. Čia kalbame apie nutolusią vietą – Nidą ne sezono metu (2011 m. spalį–2012 m. gegužę) – ir tuo metu joje rezidavusius menininkus, jų kūrybinę veiklą, taip pat apie Kolonijos ryšius su tarptautiniais meno centrais atokiose vietovėse ir įvairias kitas „atokumo“ (angl. remoteness) raiškos formas.

4

The structure of the magazine This thematic issue of the Nida Art Colony Log explores the geographic, mental, and temporal. It focuses, firstly, on a remote place – Nida during off season (in the months between October 2011 and May 2012) – and, secondly, on the artists-inresidence who were staying here at the time and their creative practices, as well as the Colony’s


Žurnale pamatysite, kaip atokumas ir vietos savitumas inspiruoja Nidos meno kolonijoje reziduojančius menininkus. Atrinktų menininkų portfolio skyriuje pristatome įdomiausius įvietintus rezidencijoje sukurtus projektus – per šį laikotarpį kolonijoje rezidavo 42 menininkai, kūrę čia po mėnesį ar ilgiau. Vienas iš rezidentų Juha Pekka Matiasas Laakkonenas (Suomija) Kolonijoje buvo apsistojęs net 4 mėnesiams, kurie, pasak jo, prabėgo nepastebimai greitai ir leido subrandinti du kūrinius. Šalia portfolio pristatome dvi parodas – netikėtą eksperimentą vietinėje „Maxima“ parduotuvėje, sumanytą pačių menininkų po vieno atvirų studijų vakaro, sulaukusio vos kelių vietinių žiūrovų. Paroda prekybos centre, labiausiai lankomoje Nidos viešojoje vietoje, buvo būdas pasiekti žiūrovą. Kita paroda vyko Klaipėdos KKC Parodų rūmuose ir nagrinėjo Nidos meno kolonijos genius loci. Ją rengdami kartu su Kolonijoje rezidavusia kuratoriaus asistente Yulia Startsev (Kanada) peržvelgėme pirmųjų NMK veiklos metų menininkų kūrinių archyvą ir instaliavome erdvėje vaizdus ir garsus, nagrinėjančius Nidą kaip jutiminę aplinką. Įprastą Nidos meno kolonijos žurnalo struktūrą papildė nauji skyriai. Pasakojimai apie atokumą – tai vaizdai, tekstai ir diskusijos, skirti atokumui ir buvimui atokiai. Skyrius Kuruotos rezidencijos kalba apie eksperimentinius rezidencijos formatus, kai drauge su menininkais gyvena ir kuratoriai, organizuojantys programą, arba menininkai kuria bendra tema. Čia pristatomos dviejų kuruotų rezidencijų WebJs ir Apleista misterija idėjos bei keletas kūrinių, o visą tyrimo medžiagą ir rezultatus galima rasti interneto svetainėse www.webjs.lt ir abandonedmystery.info. Intarpai tarp skyrių dokumentuoja Nidos miško nuotaikas ir menininko Justino Tylerio Tate’o instaliacijos „Spygliuočių krepšinio aikštelė“ santykį su gamta, kuri įsiveržia į aikštelę ir žingsnis po žingsnio pasiglemžią „kultūrą“. Keičiantis sezonams, keičiasi ir aikštelės paskirtis bei san-

connections with international art centres in remote locations and various other forms in which remoteness manifests itself. The magazine offers an insight into how remoteness and site-specificity inspire the artists-in-residence at Nida Art Colony. The selected artists’ portfolios section presents the most interesting site-specific projects created in the residency – during the mentioned period, 42 artists resided at the Colony, producing work here for a month or longer. One of the residents, Juha Pekka Matias Laakkonen (Finland) was staying at the Colony for as long as 4 months, which, according to him, passed in a flash and enabled him to bring to fruition two works. Alongside the portfolios, the magazine presents two exhibitions. The first one was an unexpected experiment at the local supermarket Maxima, conceived by the artists themselves after one open studio evening, which attracted only a few local visitors. The exhibition in the shopping centre, one of Nida’s most visited public spaces, was a way to reach the audience. The other exhibition took place at the Klaipėda Culture Communication Centre’s Exhibition Hall and focused on Nida Art Colony’s genius loci. When putting it together, we reviewed the archive of works by the artists who had been residing in the Colony during its first year together with assistant curator Yulia Startsev, and installed in the space images and sounds that explored Nida as a sensual environment. New sections have augmented the usual structure of the Nida Art Colony Log. Stories on/in remoteness are images, texts, and discussions focusing on remoteness and being remote. The Curated residencies section speaks about experimental residency formats, when the curators responsible for the program live together with the artists, or artists all produce work on the same topic. Presented here are the ideas and a few selected works from the curated residencies WebJs and


tykis su kraštovaizdžiu, kol po paskutinio žaidimo per 2012-ųjų simpoziumą po metų gyvavimo aikštelė išmontuojama.

Teminis numeris apie atokumą ir nuotolį Pradėdami nuo klasikinės, tačiau šįkart menininkų peržaistos, komunikacijos formos pajūryje – žinutės butelyje, surinkome pasakojimus apie atokumą iš įvairių kampų: nuo vietinių gyventojų prisiminimų apie Kuršių Neriją kaip 1970ųjų hipių susitikimų vietą (projektas „Pasakojant Baltiją“) iki pokalbių su šiuolaikinio meno profesionalais apie šios sąvokos istoriją ir sampratą šiuolaikinėje kultūroje. Tarp tekstinių pasakojimų įsiterpia ir vaizdinės fikcijos bei dokumentinės istorijos. Kalva, ant kurios stovi Thomo Manno namelis su lankytinos vietos lentele „Itališkas vaizdelis“ (p. 118), pasakoja apie šiltų kraštų nostalgiją, nors Nidą ir Italiją viso labo sieja vandens mėlis, kurio skaidrumą akyse greitai užtemdo žvarbaus vėjo gūsiai. Regėjimo iliuzija sumažina milžinišką nuotolį ir maloni mintis apie Nidą kaip apie Italijos kurortą neapleidžia net ir vietinių gyventojų. Prieš keletą metų nidiškių pora atidarė restoranėlį su itališko prieskonio virtuve „Don Vito“ – pavadinimo kilmė greičiausiai bus vieno iš savininkų – pono Vytauto – vardas. Ką šiuolaikinio meno profesionalui (kuratoriui ar menininkui) reiškia gyventi, dirbti ir kurti atokioje vietoje, kur nėra nei meno centrų, nei atidarymų ir vakarėlių su vyno taure, madingais pašnekesiais ir meno gandais, nei patrauklių barų? Vienas iš diskursų apie darbą ir kūrybą nutolusiuose meno ir rezidencijų centruose kūrėsi per tarptautinį simpoziumą Interformatas: apie atokumą ir šiuolaikinį meną (2012 m. gegužės 17–20 d.). Daugiau kaip 40 kuratorių, centrų direktorių, menininkų ir kritikų diskutavo apie įvairias atokumo formas, bendravimą su vietiniais ir kaimynais, atokioje NMK rezidencijoje sukurtus kūrinius.

6

Abandoned Mystery, while the complete research materials and results can be found on the websites www.webjs.lt and abandonedmystery.info. The inserts between the sections document the moods of Nida’s forest and the relationship between the artist Justin Tyler Tate’s installation Softwood Basketball Court and nature, which intervenes into the court and usurps “culture” step by step. As seasons change, the court’s function and relationship with the landscape change, too, until the court is disassembled after the last game during the 2012 symposium, having served for one year.

Thematic issue on remoteness and distance Starting with the classic form of seaside communication – the message in a bottle, played around with by the artists this time, we collected stories of remoteness from various perspectives: from the locals’ reminiscences of hippy hitchhikers gatherings on the Curonian Spit in the 1970s (the project Telling the Baltic) to conversations with contemporary art professionals about this notion’s history and meaning in contemporary culture. Textual stories are interspersed with visual fictions and documentary accounts. The hill on which Thomas Mann’s house stands, with a “Places to Visit” Italian View sign (p. 118), tells the story of nostalgia for warm countries, although the only thing Nida and Italy have in common is merely the blue of the water, whose transparency the strong gusts of wind quickly obscure. Visual illusion reduces the enormous distance, and the pleasant thought of Nida as an Italian resort captures the imagination of even the locals. A few years ago, a couple of Nida residents opened a restaurant with a menu hinting at Italian cuisine, Don Vito – the name probably has its origins in the name of one of its owners, Mr. Vytautas.


Tinklo veikla prasidėjo nuo pasižvalgymų aplink, po Baltijos šalis. Kolektyvinė kelionė per Lietuvą, Latviją, Estiją leido ne tik pažinti aplankytus rezidencijų centrus, bet ir susibendrauti bei pasidalinti darbo su rezidentais patirtimi, sėkmėmis, iššūkiais. Nustebino atradimas, kad nuosekliai veikiančios ir profesionaliai kuruojamos rezidencijos Baltijos šalyse yra vien atokiose vietose, nes nei Taline, nei Rygoje, nei Vilniuje iki šiol nėra nuolatinės rezidencijų programos. Vizitų metu po Šiaurės šalių rezidencijas gimęs pokalbis su ypač atokios NES rezidencijos Islandijoje direktore Melody Woodnutt atskleidė darbo atokiose rezidencijose ypatybes. Dirbti direktoriumi ar kuratoriumi atokioje vietoje praktiškai tolygu būti atsiskyrėliu ar net vienuoliu, nes čia tėra du pasirinkimai: arba leisti laiką gamtoje, arba skirti visą dėmesį ir laiką darbui. Kuratoriai dažniausiai pasirenka antrąjį variantą. Atokumas yra ne tik erdvės, bet ir laiko sąvoka. Viena vertus, ilgai būnant vienoje vietoje nuotolio jausmas didėja (pagalvokite, kaip pasikeistų mūsų santykis su Nida, jei lapkričio mėnesį čia atvyktume ne vienam savaitgaliui, o 2 ar net 6 savaitėms), kita vertus, susikuria savita atmosfera, kuri gali būti labai kūrybiška. Šiaurės Europoje svarbus elementas yra ir šviesa, kurios šaltuoju metų laiku gali nebūti net keletą mėnesių. Pavyzdžiui, Skaftfell rezidencijoje Seidisfjorde (Islandija) sutikta menininkė dalinosi savo įspūdžiais apie ten praleistus gruodžio–sausio mėnesius, per kuriuos saulė išvis nepasirodė, nes fiordą su-

What does it mean to a contemporary art professional (curator or artist) to live and work in a remote place, where there are no art centres, openings and parties with glasses of wine, trendy talk and art gossip, or hip bars? One discussion of work and art production in remote art and residency centres unfolded during the international symposium Inter-format: On Remoteness and Contemporary Art (May 17-20, 2012). More than 40 curators, centre directors, artists and critics discussed diverse forms of remoteness, interaction with the locals and neighbours, and work produced in the remote residency of Nida Art Colony. This event was one of the main parts of the Baltic-Nordic Network of Remote Art & Residency Centres. The mentioned network, which originated in the Colony’s initiative of exploring nearby remote residency and art centres, evolved into research trips, short internships/residencies, and the richly illustrated blog http://remotenet. nidacolony.lt. It became obvious that in order to understand the place, distinctiveness and level of remoteness of a specific residency, one must reside in it for a while in the first place – that is the only way to find out whether one would like to stay here longer. The network’s activity began with looking around in the Baltic States. A collective trip through Lithuania, Latvia and Estonia enabled us to not only become acquainted with the visited residency centres, but also to establish contacts and share the experiences, successful practices and challenges of working with residents. What surprised us was the discovery that consistently working and professionally curated residencies are located only in remote places in the Baltics, since Tallinn, Riga and Vilnius still do not have a single permanent residency program. A conversation with Melody Woodnutt, director of the particularly remote residency NES in Iceland, which took place during a visit to the Nordic countries in the network, revealed the specific nature of working in remote residencies.

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

Šis renginys buvo vienas pagrindinių BaltijosŠiaurės šalių nutolusių rezidencijų ir meno centrų tinklo dalis. Tinklas, prasidėjęs nuo Kolonijos iniciatyvos patyrinėti kaimynystėje egzistuojančius nutolusius rezidencijų ir meno centrus, išsivystė į tyrimo ekspedicijas, trumpas stažuotes-rezidencijas ir gausiai iliustruotą tinklaraštį http://remotenet.nidacolony.lt. Tapo akivaizdu, kad norint perprasti konkrečios rezidencijos vietą, savitumą ir atokumo mastą, būtina joje pačiam kurį laiką pareziduoti – tik taip žinosi, ar norėtum čia užsibūti ilgiau.


pantys kalnai užstoja žemai tepakylančią saulę. Nepaisant to, kad jos psichologinė būsena buvo panaši į depresiją, rezidencija pasirodė ypač produktyvi kūrybiškai. Laikas rezidencijoje – labai reliatyvi sąvoka. Vienam menininkui ir mėnuo yra ilgas, kitam 2 ar net 3 mėnesiai – per trumpas laikas. Pavyzdžiui, Yulia Startsev iš Kanados, Kolonijoje atlikusi kuratoriaus asistentės praktiką, praleido čia net 5 mėnesius, kuriuos suguldė į asmeninę istoriją „Ar jis tikrai neskęsta?“, apmąstančią gyvenimą atokioje vietoje ir santykį su Nidos praeitimi bei dabartimi.

Apie atsitraukimą ir nuošalybę Nuo atokumo lengva peršokti prie atsitraukimo ir nuošalybės (angl. retreat), kuri buvo ir viena iš 2012 m. parodos dOCUMENTA (13) temų. Apie tai kalbasi Kitty Scott (Kanados Banfo vizualiojo meno centro direktorė) ir kritikė Ute Meta Bauer. Parodos dOCUMENTA (13) metu Banfo centras (vienas reikšmingiausių menininkų rezidencijų centrų pasaulyje) sukūrė dviejų savaičių rezidencijos programą Retreat Kanados miškuose, kuriai vadovavo Bifo – Franco Berardi (medijų teoretikas ir rašytojas), Bruno Bosteelsas (literatūrologas ir filosofas), Carolyna Christov-Bakargiev (dOCUMENTA (13) kuratorė), Pierre’as Huyghe’as (menininkas), Catherine’a Malabou (filosofė) ir Claire’ė Pentecost (menininkė ir pedagogė). Kvietimas teikti paraiškas atsitraukimą ir nuošalybę apibūdino ne kaip „pasitraukimą nuo socialinių iššūkių, politinių paradoksų ar kultūros akligatvių, bet [kaip] laikiną būseną, žadančią ilgalaikius pokyčius“. „Atsitraukti (lot. re-trahere = angl. with-draw) – tai kartu ir sutraukti draugėn (prieglobstyje, vienumoje, atskirtyje, bendrume) – ne atsisakyti aktyvaus gyvenimo su kitais, bet apmąstyti save tarp kitų.“ „Pasirinkimas pasitraukti nuošalėn, tačiau kartu likti pasaulyje, gali atverti galimybę sulyginti tai, kas nesulyginama, sutrikdyti galios santykius,

8

Working as a director or curator in a remote location practically equals being a recluse or even a monk/nun, because one has only two options here: to spend time in nature or to dedicate all of one’s attention and time to work. Curators usually opt for the latter. Remoteness is a temporal as well as spatial notion. On the one hand, spending a long time in one place increases the feeling of remoteness (think about how our relationship with Nida would change if we came here in November for 2 or even 6 weeks instead of just one weekend); on the other, a distinctive atmosphere, which can be very creative, emerges. In Northern Europe, light is another important element, sometimes absent for as long as several months in the cold season. For instance, an artist we met at the Skaftfell residency in Seyðisfjörður (Iceland) shared her impressions from the months of December-January she had spent there, during which there was no sunlight at all, as the mountains that surrounded the fjord obscured the low-rising sun. Despite the fact that her psychological state resembled depression, the residency proved to be particularly productive in regard to creative work. The time spent in residency is a very relative notion. For one artist, a month is very long, while for another, 2 or even 3 months are too short a period. For instance, the Canadian Yulia Startsev, who did an internship as an assistant curator at the Colony, spent as many as 5 months here, which she put together in her personal story “But Does it Float?”, reflecting on living in a remote place and her relationship with Nida’s past and present.

On retreat From remoteness, it is easy to jump to retreat, which was also one of the themes of the 2012 dOCUMENTA (13). This is the focus of the conversation between Kitty Scott (director of the Canadian Banff visual arts centre) and the critic Ute Meta Bauer.


During dOCUMENTA (13), the Banff Centre (one of the world’s most prominent artist residency centres) introduced a two-weeks residency program Retreat in the Canadian woods, led by Bifo – Franco Berardi (media theorist and writer), Bruno Bosteels (literary theorist and philosopher), Carolyna Christov-Bakargiev (dOCUMENTA (13) curator), Pierre Huyghe (artist), Catherine Malabou (philosopher) and Claire Pentecost (artist and educator). The call Kviesdami menininkus teikti paraiškas NMK refor proposals defined retreat not as “abandonzidencijoms teigiame, jog Kolonija suteikia „laiment of social challenges, political antinomies, ką ir erdvę“, o ar menininkai rezidenciją supranta or cultural dead ends, but a temporary condition kaip atsitraukimą nuo kasdienių darbų ar greito whose intent is to generate permanent change”. gyvenimo tempo didmiesčiuose, ar laikinos ben[...] “To enter or enact a retreat (The Latin ‘redruomenės kūrimą su bendromis vakarienėmis ir trahere’ = with-draw) is to draw together, in projektais – jų pačių reikalas. refuge, seclusion, separation, and sharing – not in order to abandon active life with others, but Išgyvenome pirmąjį ne sezoninį laiką Nidoje, to consider ourselves, with others.” [...] “The pirmąją žiemą ir įsitikinome, kad net ir gyvendachoice to retreat, to move to a space away yet in mi bei kurdami atokiai galime jaustis patogiai ir the world, can open up the possibility of redressbūti šiuolaikinės kultūros visumos dalimi. Nidos ing forms of disparity and can disturb relations meno kolonijos ritmas su sausio ledu ant marių of power, even if the act itself may seem a reneužšalo, o su pirmąja kovo saule ėmė vis sparduction of means or a lack of means altogether. tėti. Kiek dienų telpa vienoje dienoje praleistoje By choosing to retreat, one may be seeking an Nidoje, jei kurdami nuošalybėje patiriame ypaopportunity to withdraw from the bombardment tingą susitelkimą ir kūrybiškumą? of information with which we are blessed and cursed today.” As one of the motives for participation in the residency program, the call emphasised that various modes of retreat “point to opportunities for the strengthening and revitalization of body and spirit in order to return to that dangerous mess of social life and everyday consciousness that is caught up in the speed of contemporaneity”. Inviting artists to submit proposals for Nida Art Colony residencies, we claim that the Colony provides them with “time and space”, and whether the artists understand the residency as retreat from routine works and fast pace of life in big cities or as creation of a temporary community with collective dinners and projects is up to them. We have gone through our first off-season time in Nida, the first winter, and we have become convinced that even while living and working remotely we can feel comfortable and be a part of the whole of contemporary culture. The rhythm of Nida Art Colony did not freeze together with the January ice on the Curonian Lagoon, and began accelerating with the March sun. How many days fit into one day spent in Nida, if we experience exceptional concentration and creativity when working in retreat?

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

net jei ir atrodo, kad taip viso labo atsisakome kai kurių ar visų priemonių. Tas, kas pasirenka nuošalybę, galbūt nori išvengti informacijos lavinos – mūsų dienų palaiminimo ir prakeiksmo.“ Kaip vieną iš motyvų dalyvauti rezidencijos programoje kvietimas akcentavo tai, kad „sustiprinę ir atgaivinę kūną bei sielą galėtume vėl grįžti į pavojingą visuomeninio gyvenimo ir kasdienės sąmonės sūkurį, besisukantį šiandienos greičiu“.


Menininkas ir briedis / The Artist and the Moose Rasa Antanavičiūtė

Briedžiai yra vienas iš Neringos burtų: jų ieško, apie juos kalba, sudarinėja vietų, kur jie buvo sutikti, žemėlapius, kuria savo briedžius, planuoja jiems meninius projektus. Retas, didelis ir melancholiškas žvėris traukia kaip magnetas. Nidos briedžių ir menininkų santykiai užsimezgė XIX a. viduryje, kai Kionigsbergo (dab. Kaliningrado) universiteto dėstytojai, absolventai ir studentai Nidoje ėmė kurti savo vasaros koloniją. Šiai kolonijai įsibėgėjus, pats efemeriškasis Neringos superherojus Thomas Mannas apie Nidą pasakojo: „Mes praleidome kelias dienas Nidos žvejų kaimelyje ir mus taip sujaudino neapsakomas tos gamtos originalumas ir grožis, fantastinis klajojančių kopų pasaulis ir pušynuose gyvenantys briedžiai, kad nusprendėme nusipirkti nuolatinį būstą.“

Moose are one of the fascinations of Neringa: people look for them, talk about them, draw maps of places of moose encounters, create their own moose and think about moose as art project. This rare, big and melancholic animal attracts like a magnet. Relationships between Nida moose and artists began in the middle of the 19th century, when professors, alumni and students of Konigsberg (now Kalinigrad) University started to develop their summer colony in Nida. After this colony was well advanced, Thomas Mann, the most ephemeral Neringa super-hero himself, said: “We had spent several days in Nida’s fishermen’s village and were so much thrilled by indescribable originality and beauty of that nature, by the fantastic world of wandering dunes, and by moose living in the pinewoods, that we decided to purchase a permanent residence.” And he added precisely about moose:

Ir dar, jau tiksliau apie briedžius:

10

„Pirmojo briedžio reginys labai impozantiškas, įspūdinga tokioje savitoje aplinkoje regėti tuos didžiulius laukinius gyvulius. Tai jaučio, arklio, elnio, kupranugario ir buivolo mišrūnai labai ilgomis kojomis ir plačiais šakotais ragais.“ 1

“The sight of the first moose is highly spectacular, it is striking to see these huge wild animals in such distinctive environment. They are a crossbreed of a bull, a horse, a deer, a camel and a buffalo with very long legs and wide branched horns.” 1

Tais laikais briedžių stebėjimo seansą būdavo galima nusipirkti (dabar tokių paslaugų niekas nesiūlo): susimoki, važiuoji į mišką vežimu ir stebi. Tikras šiaurės safaris. Nors Thomas Mannas vadino Nidą briedžių rivjera.

At those times one could buy a moose watching tour (nobody offers such services today): you pay, go to the woods by cart and watch. True northern safari. Although Thomas Mann called Nida a Moose Riviera.

Nuo to laiko prabėgo beveik šimtas metų, bet menininkai vis dar jaučia silpnybę briedžiams. O briedžiai vis dar gyvena Neringoje ir nesibodi pasirodyti menininkams. Laimingiausiems briedis pasirodo ne miške, o prie jūros arba kopo-

Almost one hundred years later artists are still passionate about moose. While moose still live in Neringa and willingly appear to artists, the luckiest encounter them on the beach, in the dunes or on the frozen lagoon, not in the forest. Some peo-


se, arba ant marių ledo. Yra net mačiusių, kaip briedis maudosi. Čia jau ypatingi atvejai, kuriuos skaičiuojame ant vienos rankos pirštų.

ple have even seen the moose bathing. These are the special cases, which we count on the fingers of one hand.

Nors Nidos meno kolonijoje gyveno ir dirbo daug menininkų, nepamenu tokio, kuris būtų abejingas briedžiams. Kad ir kokie skirtingi rezidentai susirenka į laikiną bendruomenę Kolonijoje, briedžiai sugriauna barjerus ir tampa gyvų pokalbių tema prie bendro vakarienės stalo. Pamatę briedį menininkai jaučiasi šiek tiek ypatingi ir „savesni“ Nidoje, tarsi įšventinti į slaptą, briedžius regėjusiųjų, broliją.

Although Nida Art Colony has already hosted many artists, I do not remember a single one, who would be indifferent to the moose. No matter how different the residents are within the Colony’s temporary community, moose brake the barriers and become the topic of lively discussions at the dinner table. Seeing the moose makes artists more distinguished and more “at home” in Nida, as if they were ordained in to the secret brotherhood of those who have already met the moose.

Neringoje yra ir daugiau maniakiškai traukiančių ritualų: ieškoti pajūryje gintaro ir/arba akmenėlių su skylutėmis, rinkti jūros išmestas šiukšles, valgyti stintas, – tačiau briedis kitoks. Akmenėlį ir ryškiai mėlyną virvagalį gali pasiimti su savimi, įsidėti į kišenę, stintą gali suvalgyti, įsisavinti. Briedžio namo neparsivesi (nors tokių sumanymų būta). Jis niekieno, net jeigu jį ir radai. Sutikai ir išsiskyrei. Greičiausiai ši momentinė, atsitiktinė, nesuplanuota (random) patirtis ir yra tai, kas labiausiai jaudina į Nidą atvažiuojančius menininkus. Susitikimas su briedžiu priimamas tiesiog kaip dovana. Paprasta, niekaip nuo menininko nepriklausanti ir greičiausiai neužtarnauta sėkmė. Atostogų romanas. Rezidencija Nidoje. Mėnesis arba du tolimoje Pabaltijo (ar vis tik Balkanų?) provincijoje su nežinomais žmonėmis, kurie pasirodo ir dingsta iš horizonto (kaip briedžiai), bet dalijasi ta pačia patirtimi, taip pat ieško briedžio. Kartais ir nepažįstamų žmonių neplanuoti susitikimai nušvinta kaip sėkmė. 2011–2012 m. rudenį, žiemą ir pavasarį VDA Nidos meno kolonijoje įvyko ne vienas toks švytintis susitikimas – tiek žmonių ir žmonių, tiek tarp žmonių ir briedžių. Apie juos čia ir papasakosim.

1. Iš pranešimo Mano vasarnamis „Rotary“ klubo susirinkime Miunchene, 1931-12-01, publikuota Beilage zum Wochenbereicht 4/22 des Rotary-Clubs München, 1931 m. gruodį.

Although Neringa offers more obsessive rituals, like looking for amber and stones with holes on the beach, collecting trash thrown out by the sea or eating smelt, the moose is different. You can pick up the stone or a piece of bright blue rope and put it into your pocket; you can eat, i.e. appropriate the smelt. Whereas you can not take the moose home (even though such ideas existed); It belongs to no one, even if you found him. You meet and you part. Most likely this instantaneous, random experience is the thing which excites visiting artists most. Meeting the moose is taken as a sheer gift, a primitive luck, which does not depend on the artist and is most probably not deserved. A holiday romance. A residency in Nida – a month or two in the distant Baltic (or Balkan?) province with unknown people, who appear and disappear over the horizon (just as the moose), but share the same experience and also look for a moose. Sometimes encounters of unfamiliar people are also illuminated by luck. Several such luminous encounters (both between people, and between people and moose) happened at the VAA Nida Art Colony in the fall, winter and spring of 2011 and 2012. Let us tell you about them here.

1. From the presentation My Summerhouse made at the Rotary Club meeting in Munich, 1 December 1931; first published in Beilage zum Wochenbereicht 4/22 des Rotary-Clubs München, Dec 1931.


12


Fotografija / Photo by John Grzinich, 2011 11 01, 8:35 am


Rezidentai nesezono metu (2011 spalis–2012 gegužė) / Off-season residents (October 2011–May 2012)

2011

Rudens rezidentai / Autumn residents Eva-Fiore Kovacovsky (NL/CH) – su stipendija / with a grant by Dutch Fund BKVB Liddy Scheffknecht (AT) – su stipendija / with a grant Artist Exchange – Vorarlberg goes Nida Renata Heredia (LT) Tessa Androutsopoulos (FIN/GR) – su stipendija / with a grant from Frame (Finnish Fund for Art Exchange) Sydney Hart (CAN/UK)

Berglind Jóna Hlynsdóttir (Iceland) Bita Razavi & Jaakko Karhunen (Finland) John Grzinich (Estonia) WebJs.lt & Letmekoo.lt kuruota rezidencija / curated residency (Spalis – Gruodis / OctoberDecember)

Virginija Januškevičiūtė (LT)

Kuratoriai / Curators: Mindaugas Gapševičius & Jodi.org (Dirk Paesmans)

Menininkai su / Artists with Grants from Nordic-Baltic Mobility Programme for Culture (October-December)

Menininkai / Artists: Andrius Kviliūnas, Darius Mikšys, Robertas Narkus, Irma Stanaitytė, Linas Ramanauskas

2012

Sausis / January Cécile B. Evans (USA/BE/DE) Heidi Hove (DK) Lissa Holloway-Attaway (SE/CAN)

Kovas‒Vasaris / February‒March

Jurga Daubaraitė (LT) Bjargey Ólafsdóttir (IS) Juha Pekka Matias Laakkonen (FI)

14


Lena Dobrowolska (UK/PL) su Neringos savivaldybės meno stipendija / with a grant by Neringa municipality Vsevolod Kovalevskij (LT)

Marianna La Rosa (JP/USA) Saulius Leonavičius (LT)

Max Hattler (UK/ DE)

Karin Karlsson (SE)

Karima Klasen (DE)

Marianna La Rosa (JP/USA) Juha Pekka Matias Laakkonen (FI)

Gegužė / May Pawel Mendrek (PL)

Carolina Aponte (CAN)

Judit Hettema (NL)

Helen Acosta Iglesias (SP/DE) Juha Pekka Matias Laakkonen (FI)

Balandis‒Gegužė / April‒May Kuruota rezidencija ir meninio tyrimo ekspedicijos „Apleista misterija“ / Curated residency and artistic research expeditions “Abandoned Mystery” http://abandonedmystery.info

Julius Balčikonis (LT)

Mindaugas Gapševičius (DE/LT)

Lukas Brašiškis (LT)

Jon Irigoyen Ramos (ES/FI)

Katerina Cherevko (RU)

Milda Laužikaitė (LT)

Dmitry Demidov (RU)

Saulius Leonavičius (LT)

Fiona Flynn (UK)

Antanas Stančius (LT) Arnar Steinn Friðbjarnason (IS/SE)

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

Balandis / April


John Grzinich

Atokumas ir Nidos girdima geografija / Remoteness and the audible geography of Nida

Garsinių vietų tyrėjui nėra geresnių sąlygų už galimybę praleisti du besibaigiančio rudens mėnesius Nidoje. Turėjau laimės būti ten 2011 m. lapkritį ir gruodį. Užuot dirbęs pagal konkrečią koncepciją, „planavau“ tiesiog leisti laiką Kuršių nerijoje, įsiklausydamas į garsinę aplinką ir kurdamas laikinas su vieta susijusias instaliacijas (gerbdamas Kolonijos susitarimą su Nacionaliniu parku be leidimo nepalikti žymių). Bet kokią šias sąlygas tenkinančią situaciją stengiausi užfiksuoti garsu ir judančiu atvaizdu. Kasdien keletą valandų vaikštinėdavau po apylinkes ir rinkau medžiagą ateičiai (iš anksto nežinodamas, kas iš jos išeis). Gali atrodyti, kad šis tęstinio klajojimo metodas pasmerkia vienatvei, bet jis turi savų privalumų. Tokia praktika pačia savo esme padeda iš lėto pažinti kraštovaizdį ir, dar svarbiau (man), – suprasti, kaip jį formuoja ir keičia oras bei klimato sąlygos. Šis formavimo ir keitimo procesas yra pagrindinis mano veiklos elementas – tai darbo su kokiu nors nepastovių gamtos galių rinkiniu (čia – vėju ir vandeniu) atskaitos taškas. Dirbant su garsu, minėta „ideali sąlyga“, reiškia žmonių pertekliaus, paprastai būdingo Nerijai (kaip pagrindiniam turistų traukos taškui), nebuvimą. Rudens pabaigoje ir žiemą galima ilgai klajoti po kopas, paplūdimius ir Nidą supančius miškus ir nesutikti jokio žmogaus (ir netgi gyvū-

16

There is no more ideal condition for a researcher of sonic places, than the possibility to spend two months in Nida in late Autumn. I had the fortunate chance to do so during November and December of 2011. Rather than work from a specific conceptual perspective, the ‘plan’ was simply to spend time on the Curonian Spit actively listening to the sound environment and make temporary site-specific interventions (respecting the Colony’s terms with the national park not to leave marks without permission). Whatever situations emerged that seemed satisfying, I then attempted to capture them through recording with sound and moving image. Several hours each day were spent foraging the land, collecting material if you will, for some future use (that did not have a pre-determined outcome). This method of extensive wandering may seem like a lonely task yet it had its benefits. In its very foundation, this practice has the effect of helping one slowly learn the landscape itself and even more importantly (for me), understand how the weather and climate conditions modify and shape the landscape. This ‘shaping and modifying’ process is a key element in my practice as it is the position where I insert myself and work


no). Įrašinėjant gamtoje įprotis bėgti nuo žmogiško noro „atrasti“ tai, kas „paslėpta“, atsiranda dar neįgudus tikrai klausyti ir girdėti „gamtą“. Nereikia būti eskapistu: tų tylių mėnesių atokumas yra savaiminė sąlyga, leidžianti iš tiesų įsiklausyti į orą ir tam tikra prasme išgirsti, kaip formuojasi kraštovaizdis, ir gal net atrasti savo vietą šiame procese. Čia reikia šiek tiek kitokio požiūrio – tiesiog viską „palikti ramybėje“ ir pasinerti į chaotišką procesą mėginant įveikti sustabarėjusį gamtos romantizavimo efektą, kai kuriami standartiniai idealizuoti atvaizdai. Garsas čia efektyvesnis nei atvaizdai (nors aš mėginau

with a set of ever changing natural forces, in this case primarily wind and water. When working with sound, the ‘ideal condition’ I refer to above specifically refers to a certain freedom from an excess of human presence that usually occurs on the Spit (being a major tourist destination). In the

REZIDENTŲ PORTFOLIO / A-I-R PORTFOLIO / John Grzinich

Įrašinėjimas šalia ramumos prieš milžinišką įlankos platumą / Capturing near stillness against the vast expanse of the bay


Šakos visuomet vedė link šaknų, o šiuo atveju ir link mikrofonų / Branches always lead to roots and in this case also to microphones

18


late autumn and winter months one can spend extensive periods wandering the dunes, beaches and forests around Nida and never encounter another person (or animal for that matter). As is common with recording in nature, the habit to escape human activity to “discover” what is “hidden”, becomes the inherent goal because the sounds of “nature” are not present in our daily (urban) lives. Yet, rather than enter this escapist mode, the remoteness of those silent months free from predominant human activity is the given condition, where one can continually listen to the environment (the weather mainly) and in a sense, hear the shaping of the landscape and potentially learn to understand one’s place in that process. This is a rather different position to take, as the perspective requires ‘letting go’ and, as it were, falling into a chaotic process in an attempt to counteract the distancing effect of romanticizing nature by creating fixed idealized images of it. One can do this more effectively through sound than with images (although I attempt to with combinations of both). The notion of ‘letting go’ is implicit in the act of listening, to enhance our abilities and relax the tendency to rationalize the world around us, to hear it anew. Our acoustic sense of sound travels via air. We are immersed in the sonic world as we are in the weathered atmosphere. The two spheres are inseparable and contribute to this sense of place constructing what I call “audible geography”, that is geography as a process that we actively perceive more than analyze and take part in rather than shelter ourselves from. Remoteness on these terms becomes an attracting force, calling one back to exercise creative will rather than to fear or even overcome. Indeed I am ever called back.

Pastaba: medžiaga, kurią įrašiau rezidencijos metu, šiuo metu montuojama filmui. Daug įrašų ir bendrų projektų buvo transliuojami radijo stoties „Neringa FM“ 6 laidų cikle „Sound Seed Transmissions“ lygiagrečiai su papildomais įrašais projekte „Radio Aporee Maps“. Daugiau dokumentacijos galima rasti internete http://www. maaheli.ee. Additional note: The material I recorded during the residency is currently evolving into a film project. Many of the recordings and collaborations found their way into a 6 edition radio program for Neringa FM known as the “Sound Seed Transmissions” along with additional recordings contributed to Radio Aporee Maps. Further documentation can be found online at www.maaheli.ee

REZIDENTŲ PORTFOLIO / A-I-R PORTFOLIO / John Grzinich

derinti abu). „Palikimo ramybėje“ samprata neatskiriama nuo klausymo akto esmės – ji sustiprina mūsų gebėjimus ir išlaisvina nuo polinkio racionalizuoti mus supantį pasaulį, padeda išgirsti jį iš naujo. Akustinis garso pojūtis keliauja oru. Mes gyvename panirę į garso pasaulį taip, kaip į orais išreikštą atmosferą. Šios dvi sferos neatskiriamos viena nuo kitos; jos prisideda prie to vietos kūrimo jausmo, kurį vadinu „girdima geografija“, t. y. geografija kaip procesu, kurį mes aktyviai daugiau suvokiame, nei analizuojame, ir veikiau dalyvaujame nei slepiamės. Atokumas čia tampa patrauklia galia, kviečiančia atgal išbandyti kūrybiškumą užuot bijojus ar bandžius nugalėti. Mane išties nuolat traukia sugrįžti.


Marianna La Rosa Maruyama

Orientuotis – kiek galimybių glūdi šiame žodyje. Mes surandame save, nustatome savo padėtį, savo santykį su kitais, savo vietą pasaulyje ir tam tikrą vidinį centrą. Į Nidą vykau su tikslu pakeisti centrą, rasti naujų kelių (tiesiogine prasme vaikščiodama ir ieškodama kitokių trajektorijų) ir pamėginti suprasti savo sąsają su šiuo kraštu. Netrukau suvokti, kad jau esu centre įvairiomis prasmėmis: nerijos centre, krašto viduryje tarp dviejų vandenų, meninės veiklos centre ir (sąlyginai arti) „geografinio Europos centro“. Vaikštinėdama po miškus ir pakrantę bei aplink, pastebėjau daugybę ženklų „Centras“, kreipiančių į miesto centrą. Galbūt Europos miestuose tokie ženklai įprasti, tačiau man, atvykusiai iš Tokijo, kur nėra tikro centro, bei iš Pietų Kalifornijos, kuri yra tikras decentralizacijos įkūnijimas (išdrykęs), šis įkyrus dėmesys centrui pasirodė reikšmingas.

20

To orient ourselves: such possibility in that expression. We find ourselves and our position, our relation to others, our place in the world, and some kind of internal center. I came to Nida with the intention of re-centering, finding new paths (literally walking and finding different ways) and trying to understand my relationship to the land. I soon realized that I was already in the center in so many ways: the center of the spit, the middle of the land separating two waters, a center of artistic activity, and (relatively near) the “geographical center of Europe.” As I walked in and around the woods and the shore I was attracted to the numerous signs indicating “Centras”, the center of


the town. Maybe in European cities this is a common kind of sign, but for me, coming from Tokyo, where there really is no center (well, there is one but nothing is inside) or from Southern California, which is the epitome of a decentralized city (it`s sprawling), I found this obsession with the center remarkable. The starting point, the “Centras” sign, inspired a series of prints, signs, and map-like drawings focusing on an lexicon of orientation. The sign, “Never Far from Center” is both an observation and an aspiration. Initially I painted signs for myself, to remind myself of something true, but I later realized these expressions could have wider appeal and an audi-

REZIDENTŲ PORTFOLIO / A-I-R PORTFOLIO / Marianna La Rosa Maruyama

Šis pradžios taškas, ženklas „Centras“, įkvėpė seriją atspaudų, ženklų bei pieštų žemėlapių apie orientacijos leksiką. Ženklas „Niekada toli nuo centro“ (Never Far from Center) – tai ir pastebėjimas, ir troškimas. Iš pradžių kūriau ženklus pačiai sau, kad priminčiau apie kokią nors tiesą, tačiau vėliau supratau, kad jais galima kreiptis į platesnę auditoriją. Ženklas „Jūs esate čia“, padedantis mums susigaudyti žemėlapiuose, įkvėpė ženklą „Jeigu aš nesu čia, esu ten“ (If I am not here I am there), kuris išsako alternatyvią ir kartu slėpiningą paprastais žodžiais išreikštą tiesą.


Ir žemėlapiuose, ir ženkluose orientacijos sampratas išreiškiau glaustu žodynu. Darbe „T(T(T(T(Here)“ suprantame, kad artėdami prie „čia“ (here), tolstame nuo „ten“ (there), kurie abu yra sąlyginiai ir neapibrėžti. „Kito kitas“ (Other Other) taip pat kelia klausimą apie orientavimą – ne erdvinį, bet psichologinį. Jeigu esu „kitas“ tau, tai akivaizdu, kad tu esi „kitas“ man, mes abu esame „kito kitas“. Nida, kuri

ence of more than one. Inspired by the “You Are Here” signs we find on maps to orient ourselves, the sign “If I am not here I am there” gives us an alternative and enigmatic truth, worded quite simply. In both the maps and signs I expressed notions of orientation with a concise vocabulary. In “T(T(T(T(Here)” we understand that as we get closer to “here” we get further from “there,” both of which are relative and unfixed. “Other Other” also poses a question of orientation, not spatial but psychological. If I am “other” to you, then you are obviously “other” to me, which make us each other's “other other.” Nida, which was at first a kind of “over there” place for me quickly became my “here” and my center, which led me to the conclusion that to orient yourself is to bring your sense of center along with you as you move about the planet. As an alternative to the well-worn maxim, “Wherever you go there you are” I`d like to offer again a slightly different possibility that if you are not here, you are there and also that you are never far from center (especially in Nida).

22


REZIDENTŲ PORTFOLIO / A-I-R PORTFOLIO / Marianna La Rosa Maruyama

iš pradžių man buvo vieta „kažkur ten“, greitai tapo mano „čia“ ir mano centru. Taip supratau, kad orientuotis – tai neštis savo centro jausmą drauge, kai keliauji po planetą. Kaip alternatyvą nusidėvėjusiai maksimai „Kur bekeliautum, ten tu esi“, siūlyčiau šiek tiek kitokią galimybę: jeigu nesi čia, esi ten, ir niekada nesi toli nuo centro (ypač Nidoje).


Saulius Leonavičius Kraštotyros muziejus / Museum of Local Life

Studija, veiksmas. Nidos meno kolonija, 2012 m. kovas. / Studio, action. Nida Art Colony, March 2012.

Kad studija virstų galerija ‒ nieko nereikėjo daryti. Pasitvirtino Danielio Bureno svarstymai apie šių erdvių simbiozę. Mėnesį laiko studijoje dirbau įprastus su menu nesusijusius darbus, kad užsidirbčiau pinigų studijos nuomai. Erdvė buvo atvira visiems norėjusiems apžiūrėti, kaip gyvenu ir dirbu. Kūrinys yra tai, kad išnešama iš studijos, atskiriama nuo jos, tuo tarpu man buvo svarbu, kaip ši erdvė keitės vien ją pervadinus ir gerai išvėdinus.

24

I didn’t really have to do anything to transform the studio into a gallery. Daniel Buren’s reflections on the symbiosis of these spaces proved to be right. For a month, I was doing some routine non-art-related work in order to earn the money for the studio’s rent. The space was open for everybody to come and see how I lived and worked. A work of art is something that is taken out of the studio and separated from it; meanwhile, I was concerned with how it was possible to change this space by simply renaming it and ventilating it well.


Visos knygos vienodos, kai kiekviena skirtinga / All Books Are the Same When Each One Is Different

REZIDENTŲ PORTFOLIO / A-I-R PORTFOLIO / Saulius Leonavicius

Objektas, veiksmas. Nidos meno kolonija, 2012 m. kovas / Object, action. Nida Art Colony, March 2012.

Artūro Railos knyga „Roll over museum“ pavogta iš Nidos meno kolonijos bibliotekos ir užregistruota Nidos viešojoje bibliotekoje. Viešosios bibliotekos adresas: Pamario g. 53, Neringa, Nida, darbo laikas: II–V 12.00–19.00, VI 11.00–18.00.

I stole Artūras Raila’s book Roll Over Museum from the library of Nida Art Colony and registered it in the public library of Nida. The address of the public library is Pamario St. 53, Neringa, Nida, open: Mon-Fri 12:00–19:00, Sat 11:00–18:00.


Liddy Scheffknecht Slinkimas / Lapse Naudojant juodą maskavimo juostą ant lango buvo „nupiešta“ iškreiptos formos kėdė. Piešinys į kambarį meta šešėlį, kuris keletą valandų slenka grindimis. Tam tikru laiko momentu šešėlis susijungia su kambaryje stovinčia kėde, it priklausytų jai.

Using black adhesive tape a distorted chair has been “painted” on a window. The shadow of the drawing is cast into the room and moves over the floor within a time period of several hours. At a certain point in time the shadow connects with a chair inside the room, as if they belong together.

Slinkimas, 2011 m., saulės šviesa, šešėlis, lipni juosta, kėdė, kintantys matmenys / Lapse, 2011, sunlight, shadow, adhesive tape, chair, dimensions variable

26


REZIDENT킨 PORTFOLIO / A-I-R PORTFOLIO / Liddy Scheffknecht


28


Be pavadinimo / Untitled

REZIDENTŲ PORTFOLIO /A-I-R PORTFOLIO / Liddy Scheffknecht

Ant lango priklijuotas krepšinio kamuolio formos popieriaus lapas. Lapo šešėlis keletą valandų slenka siena. Prie sienos pritvirtintas krepšio piešinys. Saulės šviesa ir žemės rutulio sukimasis sulėtina krepšinio kamuolio skriejimą (šiaip itin staigų judesį). Galiausiai kamuolys nepasiekia krepšio. Kitą dieną, jei giedra, žaidimas prasideda iš naujo, kamuolys vėl praskrieja pro šalį.

A paper sheet in form of a basketball has been stuck onto a window. The shadow of the paper moves over the wall within a time period of several hours. A drawing of a basketball basket is attached to the wall. By using sunlight and the earth’s rotation the flight of a basketball – normally a very quick movement – has been put into slow motion. Finally the ball doesn’t make the basket. The next day, if the sun shines, the play starts anew, the ball fails again.

Be pavadinimo, 2011 m., saulės šviesa, šešėlis, pieštukas ant popieriaus (115 x 150 cm) / Untitled, 2011, sunlight, shadow, pencil on paper (115 x 150 cm)


30


„Lietuvos spaudos“ kiosko išpažintis / The NewStand – confessions of a “Lietuvos Spauda” Vieta ir data: kioskas „Lietuvos Spauda“, 2012 m. lapkričio 19–23 d. Sukurta: Nidos meno kolonijai Rėmėjai: Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinė mobilumo programa ir Myndstef Tekstas: Berglind Jóna Hlynsdóttir Vertimas į lietuvių k.: Aleksandra Fomina Balsas: Robertas Narkus Garso redagavimas: Milda Laužikaité

A public artwork by: Berglind Jóna Hlynsdóttir Placed in: the Lietuvos Spauda, in front of Maxima in Nida, Lithuania Between the 19th & 23th of November 2012. Made for: Nida Art Colony with sponsorship from Nord and Myndstef Text by: Berglind Jóna Hlynsdóttir Translation to Lithuanian by: Aleksandra Fomina Vocie: Robertas Narkus Sound editing: Milda Laužikaité

REZIDENTŲ PORTFOLIO / A-I-R PORTFOLIO / Berglind Hlynsdottir

Berglind Hlynsdottir


Šis kūrinys – tai monologas, kurį kartoja spaudos kioskas centriniame Nidos skvere. Kioskas priklauso didžiausiam spaudos kioskų tinklui Lietuvoje – „Lietuvos spaudai“. Atrodo, kad spaudos kioskas kone savarankiškai atsidaro žiemos ir rudens sezonu, kai paprastai būna apleistas. Vėl veikiantis ir apšviestas jis pradeda pasakoti savą miesto, savo paties ir nerijos istoriją, pro langelį dalindamas naujus laikraščius. Spaudos kioskas kvestionuoja viešąją atmintį ir oficialias istorijas, svarstydamas, kaip kiekviena visuomenė, atsirinkdama prisiminimus, renkasi kurti savo įvaizdį. Taip jis sukuria asmeninį žaismingą fiktyvų požiūrį į save patį praeityje ir dabartyje bei į teritorijos istoriją. Šio požiūrio pagrindas yra menininkės atliktas istorinių įrašų tyrimas ir daugybė interviu bei pokalbių su vietiniais gyventojais. Neapgyvendintas spaudos kioskas šiltu vyrišku balsu prabilo į jį supantį skverą ir praeivius tuo metu, kai dauguma turistų jau būna išvykę, o miestelyje likę tik vietiniai ir atsitiktiniai pirkėjai iš Kaliningrado, sustojantys pigesnio maisto lietuviškoje Kuršių nerijos dalyje. Rudenį, žiemą

32

The work is a monologue recited by a newsstand on the Curonian Spit in the central square of the town Nida in Lithuania. The stand belongs to the biggest chain of newsstands in Lithuania that bear the name Lietuvos Spauda. In the piece the newsstand appears to reopen almost autonomously during the winter and fall season through which it normally stands abandoned. Reopened and lit up it starts to tell its own story about the town, its own history and the history of the spit as it distributes a new newsletter from its small window opening. The newsstand questions the public memory and official histories told, questioning how all societies choose to create their image with selective memories from the past. Through this it creates its own playful fictional perspective of itself in the past and present as well as of the history of the area, which is built on the artist’s research into the historical record and numerous interviews and conversations with locals. The uninhabited newsstand spoke out to the surrounding square and passersby with a warm male voice, during a time when most of the towns tourists had left, leaving only locals and random


Russian shoppers from Kaliningrad stopping for cheaper food on the Lithuanian side of the boarder of the Curonian Spit. During fall, winter and early spring the city drags in its wings leaving numerous buildings, restaurants, hotels, museums and other services in hibernation for a large part of the year. These are the same services that give the area most of its income. The newsstand addresses this as it comes out of hibernation to speak to the locals who frequent this square and the local Maxima store which is the only large supermarket on the Lithuanian side, which along with the fact that it is open all year round make it a central figure in the city life. The animated shed attempts to create a strange presence in this familiar and central site.

Čia galima paklausyti garso kūrinio lietuvių kalba ir perskaityti skaitmeninę laikraščio anglų ir lietuvių kalbomis versiją: www.berglindjona.is/projects/thenewstand---confessions-of-a-lietuvos-spauda/

Here you can listen to the sound piece in Lituanian and read a digital version of the newsletter in English and Lithuanian: http://www.berglindjona.is/projects/thenewstand----confessions-of-a-litetuvos-spauda/

REZIDENTŲ PORTFOLIO / A-I-R PORTFOLIO / Berglind Hlynsdottir

ir ansktyvą pavasarį miestas suskleidžia sparnus, palikdamas daugybę pastatų, restoranų, viešbučių, muziejų ir kitų įstaigų snūduriuoti didžiąją metų dalį. Tokios paslaugos atneša daugiausia pajamų šioje teritorijoje. Spaudos kioskas apie tai kalba pakildamas iš snūdulio ir kreipdamasis į vietinius, dažnai lankančius šį skverą ir vietinę parduotuvę „Maxima“, kuri yra didžiausias ir visus metus veikiantis prekybos centras Lietuvos pusėje, todėl – ir centrinė figūra miesto gyvenime. Atgijęs kioskas keistai įsitraukia į šios gerai pažįstamos centrinės vietos gyvenimą.


Ištraukos ir garso kūrinio ir laikraščio / Exerpts from the soundwork and newsletter

“Being the clone that I am makes me wonder about reality, standing here on this sand spit between two battling bodies of water, far enough from the mothership to somewhat lose my allegiance. I wonder about my own reality and being, sometimes I wish I was built into a real timeline and that I was something other than this postmodern time-traveling impostor, but my historical camouflage comes with a good imagination and an inbuilt time machine. I have read enough history to know that everything is relative and after reading the news every day of my constructed life I can feel that the public memory is lacking in the everyday and local existence. Yes, maybe we are just grains of sand in some giant ocean and our smallest organic components do mimic images of large and vast galaxies in a way that might make us think that the infinitely small and infinitely big are somehow just the same mumbo jumbo. No matter how small and short of time we are in the vacuum of history, to our own senses we always play the leading role as we draw breath and take steps through our possible landscapes.”

„Dėl to, kad esu toks klonas, man dažnai kyla klausimų apie realybę – kadangi stoviu čia ant smėlio seklumos tarp dviejų tarpusavyje besigrumiančių vandens telkinių, pakankamai toli nuo pagrindinės kosminės stoties, kad neprarasčiau dalies savo ištikimybės jai. Man kyla klausimų dėl mano paties tikrovės ir būties. Kartais gailiuosi, jog mane pastatė šiame istorijos raidos taške ir kad esu tik postmodernus, laike keliaujantis apsimetėlis, tačiau mano istorinė maskuotė neatsiejama nuo geros vaizduotės ir manyje įdiegtos laiko mašinos. Esu gerai apsiskaitęs istorijos srityje, tad žinau, jog viskas yra reliatyvu, o kiekvieną savo sukonstruoto gyvenimo dieną skaitydamas žinias jaučiu, kad viešosios atminties laukui trūksta kasdienio gyvavimo ir įvietinto buvimo. Taip, galbūt visi esame tik smėlio grūdeliai kažkokiame didžiuliame vandenyne, o mūsų mažiausios dalelės savo forma ir sudėtimi atkartoja didžiules plačias galaktikas tokiu būdu, kad mums atrodo, jog be galo maži ir be galo dideli dalykai yra viso labo tos pačios nesąmonės. Nesvarbu, kokie maži ir laikini būtume istorijos vakuume, mūsų pačių jausmai visada yra svarbiausi, kol kvėpuojame ir žengiame žingsnius per savo įmanomus kraštovaizdžius.“

34


Dabar sutramdytos kopos stovi kaip paminklas pačioms sau ir savo ardomajai veiklai (sudėtingai praeičiai) – sustingusios laike tarsi didžiulės bangos nuotraukoje, o jų paviršių susiuva pušaitės imigrantės. Kultūrinis kraštovaizdis yra tiek paminklas Kopų tramdytojo pasiekimams ir visoms rankoms, padėjusioms jam susiūti kopas į vieną vietą, tiek paminklas neišmanymui, prieš tai leidusiam joms siusti ir išvesti iš pusiausvyros visą ekosistemą. Kartais man patinka galvoti, kad kopos yra užslėpti jūros štormai, tik sustingę ir suvaržyti laike, kad “This Was the Birth of the Cultural vėliau galima būtų paleisti juos Landscape. siautėti. Savyje nešiodami miestus ir artefaktus jie jau suėdė juos ir yra pasiruošę išspjauti, kai tik pastebės, kad niekas jomis nesirūpina.“

The now-tamed dunes stand as monuments to themselves and their destructive paths (pasts) – frozen in time like great waves in a photograph, their surfaces stitched together by immigrant pine trees. The cultural landscape is as much a monument to the achievement of the Dune Masters and all the hands that helped them sew the dunes in place, as it is a monument to the ignorance that first unleashed their fury by unbalancing the ecosystem. I sometimes like to think of the dunes as potential sea storms, petrified and bound in time to be unleashed later. Pregnant with the towns and artifacts they have eaten and ready to spew them out and eat others at the first sight of neglect.”

REZIDENTŲ PORTFOLIO / A-I-R PORTFOLIO / Berglind Hlynsdottir

„Tokia buvo kultūrinio kraštovaizdžio pradžia.


„Kolonizuota istorijos tiesioji ir atminties dinozaurų atkasimas. Kai vienus atsiminimus išstumia kiti, o istorijos raida yra nutraukiama, kolonizuojama ir „remiksuojama“, kartais mūsų ilgėjimasis to, ką galbūt praradome, gali tapti toks stiprus, kad gali pavogti iš mūsų ir dabartį, ir ateitį. Reikia ugdyti naujas tapatybes, kurios skirtųsi nuo mūsų kolonizuotų „aš“. Norėdami sukurti naują tapatybę, susikuriame ir naują siužeto liniją, ir savo kolektyvinės istorijos įvertinimo perspektyvą. Susikuriame naujas tautines tapatybes iš senų gerų laikų nuotrupų, bet kartu nušluojame nepageidaujamą kultūrą, kuri buvo įsiskverbusi į tai, kas buvo mūsų, kuri kurstė mūsų viltis į geresnę, šviesesnę ateitį. Ši tapatybė, kaip ir bet kuri kita, visada yra sukonstruota, kartais sudaryta iš rinktinių populiariausių įsitikinimų gabalėlių, kartais nuleidžiama iš viršaus, tačiau bet kuriuo atveju ji yra rankų darbo kūrinys ir niekada neateina savaime. Apskritai tai nėra blogai, kadangi visa, kas susiję su daugiau nei viena savimone, visada yra kažkieno sugalvotas susitarimas. Reikia labai atsargiai jungti senas idėjas prie dabarties, nes gali būti, jog jau praradome kontekstą, kuriam jos buvo sukurtos. Kai ieškodami idėjų, kurios išstumtų mūsų naujesnes, bet nepageidaujamas idėjas, pasitelkiame praeitį, gali nutikti, kad gaiviname dinozaurus iš visai kitos ekosistemos.“

“Colonized Timelines and Resurrecting Dinosaurs From Memory.

When memories have been displaced and timelines cut, colonized and remixed, sometimes our yearning for what might have been lost is so strong that it can rob us of our present and our future. We have a need to form new identities that mean something other than our colonized selves. To create that identity we create a new storyline and perspective to evaluate our collective history. We create new national identities out of pieces of older and better times, and clean away the unwanted culture which has infiltrated what was ours, with this we fuel our hopes of a better, brighter future. This identity like any other one is always constructed, sometimes cherry-picked from popular beliefs and sometimes from above, but it is always handmade and never occurring naturally. This is not a bad thing in itself because everything that has to do with more than one consciousness is some sort of a constructed agreement. We need to be careful when we incorporate old ideas into the present since we might have lost knowledge of the context they were created for. When we reach back in time for ideas to rid ourselves of more recent unwanted ideas, we might be resurrecting dinosaurs from other ecosystems.”

36


T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova


Juha Pekka Matias Laakkonen girgždinti / pliauškinti creaking / cracking Kolonijos rezidentė 2012 m. vasario–gegužės mėn. / Resident in the Colony, February–May, 2012

naudoti odą, tikėti medžiu, sekti stuburą, apibrėžti savo aplinką, priaugti 35 kg, naikinti parazitus, atidaryti, rodyti pastangas, pagrįsti kompoziciją, kreiptis į kaimą, skatinti eroziją, klausytis vėjo, taikytis į krioklį, stengtis išlaikyti, aiškinti kultūrą, svarstyti apie įdarbinimą, išsaugoti asmeninę vertę, vengti odos, daryti uodegą, drėkinti druską, gramdyti riebalus, džiovinti saulėje, lenkti šaknį, ieškoti jaunos sengirės, imtis visumos, kapoti gabalus, deginti pelenus, pripilti vandens, valyti plaukus, sekti sūkurį, pasilikti storiausią, atsišlieti į kampą, sverti vieną ant kito, likti tyliam, nutiesti kreivę, atmatuoti du tris metrus,

38

using a hide, trusting wood, following the spine, specifying self-environment, gaining 35 kg, treating parasites, opening, presenting effort, reasoning composition, addressing the village, promoting erosion, listening to wind, aiming a fall, attempting to retain, explaining culture, dealing with employment, maintaining personal value, avoiding leather, making a tail, showering salt, scraping fat, drying sun, bending a root, looking for the youth of the old growth, taking on a whole, chopping pieces, burning ashes, adding water, cleaning hair, following twirl, keeping the thickest, leaning to an angle, weighing on one another, standing silent, lying a curve, measuring two to three meters, braiding skin-


REZIDENTŲ PORTFOLIO / A-I-R PORTFOLIO / Juha Pekka Matias Laakkonen Įrankis, skirtas naudoti Kuršių nerijoje, pagamintas iš žaliaminės odos, batsiuvio siūlo, riebalų, pinties, ugnies, beržo pelenų ir vandens / A tool to be used on the Curonian Spit made from rawhide, shoemakers thread, fat, tinder fungus, fire, birch ash and water


pinti odos juostas, mirkyti mišinyje, atgaivinti dėl tikslo, užmušti negyvėlį, pašalinti higieną, gyventi tarp, dirbti viduje, gaminti įrankį, virškinti maistą, kramtyti mėsą, tyrinėti bemiškį, žvelgti į platybes, žinoti istoriją, virti valandų valandas, laikytis pozicijos, atsisakyti nuostatų, grįžti žemyn, ieškoti medžių, plakti jiems orą, sukeisti puses, aistringai kolekcionuoti, pridėti grybelį, sekti kopą, tapti judresniu, turėti charakterį, surasti dvasią, pervežti civilizaciją, sugauti ugnį, drožti beržą, plakti su tvokle, tempti pintį, pritvirtinti papliaušką, pakeisti botagą, sutelkti kolektyvą, rinktis pavieniui, perduoti būseną, drąsinančiai nusileisti, atpirkti nekaltybe, eiti vidurin, sulaužyti garso barjerą, girdėti florą ir fauną, girgždinti administraciją, trokšti išlaisvinimo, rodyti užuojautą, parodyti silpnumą, nustatyti viršenybę, išlikti ištikimam, pažadinti nuolankumą, pranešti mojuojant, nukreipti gyventojus, prašyti pakelio, sukelti aidą, šauktis logikos, palikti pajėgumą, mesti valgius, pridėti emostrips, soaking mixture, reviving for a purpose, cijų, apmąstyti visuomenę, kirsti slaying dead, removing hygiene, living within, mišką, pradėti praėjusius amžius, working inside, producing a tool, digesting nutriaugti į plotį, sujudėti atsakant, tions, chewing flesh, exploring treelessness, facskleisti atpirkimą, patiekti sode, ing vastness, knowing a history, boiling hours, prisitaikyti, kad būtum priimtas, holding position, leaving an attitude, returning būti rojumi, keistis bruožais, teigti below, searching trees, whipping their air, changaplinkybes ing sides, collecting sickness, adding fungus, following the dune, growing mobility, containing character, finding the spirit, transporting civilization, catching fire, carving birch, hitting mallet, stretching amadou, attaching a cracker, replacing stockwhip, mustering a collective, gathering individually, communicating a state, encouraging descend, redeeming innocence, going to the midst, breaking the sound-barrier, hearing flora & fauna, creaking administration, wishing liberation, handing compassion, showing weakness, locating supremacy, remaining loyal, waking up submission, waving notice, directing population, asking for a pack, echoing, pointing logic, leaving potency, dropping nourishments, adding emotions, reflecting society, deforesting forest state, starting past centuries, growing in width, moving in response, sowing atonement, serving in the garden, adjusting for acceptance, being a paradise, swapping features, stating circumstances

40


Radio Ahlqvist

Galią, kaip ir meilę, lengviau patirti nei išmatuoti. Joseph S. Nye, JR.: Bound to Lead, The Changing Nature of American Power (1990)

MUS valdo, mūsų protus lipdo, skonį formuoja ir idėjas įteigia žmonės, apie kuriuos dažniausia nesame nieko girdėję. Tai loginis mūsų demokratinės visuomenės organizacijos rezultatas. Didžiuliai skaičiai žmonių turi taip sąveikauti, kad gyventų drauge kaip sklandžiai funkcionuojanti visuomenė [...] Jie valdo mus remdamiesi prigimtiniu gebėjimu vadovauti, mokėjimu pateikti reikiamas idėjas ir svarbia padėtimi socialinėje struktūroje. Edgar Bernays: „Propaganda“ (1928)

Power, like love, is easier to experience than to measure. Joseph S.Nye, JR.: Bound to Lead, The Changing Nature of American Power (1990)

WE are governed, our minds are molded, our tastes formed, our ideas suggested, largely by men we have never heard of. This is a logical result of the way in which our democratic society is organized. Vast numbers of human beings must cooperate in this manner if they are to live together as a smoothly functioning society. [...] They govern us by their qualities of natural leadership, their ability to supply needed ideas and by their key position in the social structure. Edgar Bernays: Propaganda (1928)

REZIDENTŲ PORTFOLIO / A-I-R PORTFOLIO / Radio Alhqvist

Jaakko Karhunen & Bita Razavi


42


„Radio Ahlqvist“ yra garso instaliacija iš radijo aparatų tinklo, instaliuoto abiejose Lietuvos-Rusijos sienos pusėse Kuršių nerijoje, teritorijoje, kurioje veikia Nidos radijo siųstuvas. Radijo aparatai būdavo išjungti kasdieninės vietinės radijo stoties „Neringa FM“ programos metu ir įsijungdavo gavę tam tikro dažnio signalą iš radijo kanalo, kurį reguliariai atakuodavo „Société Anonyme Ahlqvist“. Projektas įgyvendintas 2012 m. gegužę per simpoziumą „Inter-formatas: apie atokumą ir šiuolaikinį meną“.

Radio Ahlqvist is a sound installation consisting of a network of radios, installed in both sides of the Lithuania-Russia border in Curonian Spit within the coverage area of radio transmitter of Nida. The radios were set to be off during the daily program of the local radio –Neringa FM– and turned on by receiving a certain frequency from the same radio channel which was hijacked periodically by Société Anonyme Ahlqvist. The project was realized during the Inter-format Symposium on Remoteness and Contemporary Art in May 2012.

Radijo aparatai transliuoja Neringa FM Lietuvos pusėje prie sienos su Rusija / Radio sets broadcasting Neringa FM on Lithuanian side of the border with Russia

Projekto pagrindas yra radijo propagandos ir garsinio karo Šiaurės ir Baltijos šalių teritorijoje tyrimas. Jame atkuriamas konkretus garso kovos tarp Suomijos ir Tarybų Sąjungos pavyzdys. Mūsų radijo aparatai funkcionavo panašiai kaip radijo ryšiu kontroliuojamos minos, naudotos II-ajame pasauliniame kare. Anot legendos, kurią skleidė suomių propaganda,

44

The project is based on research of radio propaganda and sonic warfare in Nordic/Baltic area and reenacts a particular example of the sonic warfare between Finland and Soviet Union. Our radios functioned in the similar way as the radio controlled mines which were used during the Second World War. According to a legend used by the Finnish propaganda machinery, it was because of one single song called Säkkijärven Polkka that the city of Viipuri wasn’t destroyed by the Soviet radio-controlled mines that were placed around the city during the retreat of the army. The mines were set to explode by receiving a detonating frequency through radio transmission. The Finnish army brought a portable radio transmitter and played the song over and over for three months to interfere with the transmission of the Soviet Union. After three months the batteries of the mines died. The project studies how the seemingly innocent piece of music mutates to a cultural signifier that denotes both victory in war and sorrow for lost territory.


It can be argued that this song and the related story has transformed in to propaganda, even though we usually perceive propaganda in its most explicit forms. In actuality propaganda generally functions as soft power, affecting emotions and building identity – as such reinforcing concepts like the nation, race and class.

Radijo aparatai transliuoja Neringa FM Rusijoje, keletas kilometrų už sienos su Lietuva / Radio sets broadcasting Neringa FM in Russia, just a couple of kilometers from the border with Lithuania

tinančios idėjos, tokios kaip tauta, rasė ir klasė. Galėtume suprasti Europą ne kaip neįmanomą „Tautų Europą“, kurios artimą katastrofą galima numatyti jau dabar, bet veikiau kaip neteritorišką ar užteritorišką erdvę, kurioje visi (piliečiai ir nepiliečiai) Europos valstybių gyventojai užimtų išeivio ar pabėgėlio padėtį. Tuomet būti europiečiu reikštų būti piliečiu išeivijoje.

Giorgio Agamben: We Refugees (1993)

“We could conceive of Europe not as an impossible ‘Europe of the nations’, whose catastrophe one can already foresee in the short run, but rather as an aterritorial or extraterritorial space in which all the (citizen and non-citizen) residents of the European states would be in a position of exodus or refuge; the status of European would then mean the being-in-exodus of the citizen.” Giorgio Agamben: We Refugees (1993)

Société Anonyme Ahlqvist

REZIDENTŲ PORTFOLIO / A-I-R PORTFOLIO / Radio Alhqvist

tik dėl vienos vienintelės dainos „Sekijervio polka“ Vypurio miesto nesugriovė sovietų radijo kontroliuojamos minos, kurias armija atsitraukdama išdėliojo aplink miestą. Minos turėjo sprogti gavusios detonuojančio dažnio signalą radijo transliacijos metu. Suomių armija atnešė nešiojamą radijo siųstuvą ir grojo šią dainą be paliovos tris mėnesius, kad trikdytų Tarybų Sąjungos transliacijas. Po trijų mėnesių minų baterijos išsikrovė. Projektas tiria, kaip iš pažiūros nekaltas muzikos kūrinys tampa kultūriniu signifikantu, žyminčiu ir pergalę kare, ir sielvartą dėl prarastos teritorijos. Galima teigti, kad ši daina ir su ja susijusi istorija virto propaganda, nors dažniausiai mes propagandą suprantame pačia akivaizdžiausia prasme. Išties propaganda paprastai funkcionuoja kaip švelni galia, veikianti emocijas ir kurianti tapatybę – kaip kad sutvir-


46


Bjargey Ólafsdóttir REZIDENTŲ PORTFOLIO / A-I-R PORTFOLIO / Bjargey Ólafsdóttir


Max Hattler Nidden Partikel „Meno kūrinys perduoda vaizdą ir garsą, kurį įkvėpė tas pats šaltinis – jūros krantas, ir parodo, koks abstraktus yra vizualusis panoraminės paplūdimio estetikos suvokimas. Intensyvus natūralių elementų detalumas sukuria kulminacinę sceną, kurioje smėlis ir jūra susilieja ir persikreipia pavirsdami pikseliais bei triukšmu. Hattlerio Nidden Partikel, pateikdamas alternatyvų požiūrį į nesuderinto katodinių spindulių kineskopo vaizdus ir garsus, kur nesibaigiantis balto triukšmo džeržgesys kuria meditatyvaus triukšmo vonią – tiek garsu, tiek vaizdu, – ištirpstančią grūdėtame sienos blikčiojime, į kurį jis projek“The artwork presents image and sound created tuojamas, – siūlo publikai įvertinti garsinius ir from the same source, the sea-shore, and porvaizdinius panašumus tarp filmuotų natūralių trays an abstraction of the visual understanding elementų ir analoginės televizijos vaizdinės bei of panoramic beach aesthetics. The fine detail garsinės patirties.“ Brick Wall, Waterfall (teksof natural elements culminates to create a scene tas iš katalogo) where sand and sea collide and distort to emerge as pixels and noise. Offering this work as an alternative view of the audio and visuals of an un-tuned cathode ray tube television – where Menininko pastabos: the indeterminate fuzz of white noise creates a meditative noise bath that is both sonic and Nidden Partikel skamba kaip „pavisual - melting into a granular flicker upon the slėpta dalelė“ (angl. hidden parwall on which it is projected – Hattler’s Nidden ticle), kuri, apvertus posakį „per Partikel asks the audience to consider the audio medžius miško nematyti“, nurodo and visual similarities between footage of natuį konkretumo ištirpimą triukšmo ral elements and the audio and visual experience jūroje. Kartu kūrinį ir jo pavadiniof analogue technology.” Brick Wall, Waterfall mą įkvėpė ir Vokietijos menininko (Catalogue Text) Alfredo Partikelio (1888–1945) istorija. Jis buvo peizažo tapybos profesorius Königsbergo menų akademijoje ir Maxo Pechsteino

48


Nidden Partikel sounds like “hidden particle”, which – in reverse “can't see the wood for the trees” fashion – refers to the dissolution of particularity into a sea of noise. At the same time, the work and its title are inspired by the story of German artist Alfred Partikel (1888–1945), who was professor for landscape painting at the Königsberg academy of arts, and a member of Max Pechstein's artist colony in Nida (German: Nidden). Partikel's works were classified as degenerate art in 1937. To hide menininkų kolonijos Nidoje (vok. from the Nazis, Partikel fled from Königsberg to Nidden) narys. Partikelio kūriniai Ahrenshoop in 1945, and disappeared picking 1937 metais buvo priskirti degefor mushrooms in the woods near Ahrenshoop. neratiniam menui. Slėpdamasis His remains were never found. Max Hattler nuo nacių, Partikelis 1945-aisiais išvyko iš Königsbergo į Ahrenshoopą, ir rinkdamas grybus miškuose netoli Ahrenshoopo dingo. Jo palaikų taip niekas ir nesurado. Max Hattler

Sukurta Karališkojo meno koledžo (Royal College of Art) šiuolaikinio meno kuravimo magistrantų parodai Brick Wall, Waterfall (UK), 2012 m., 1080p HD skaitmeninis failas.

Commissioned by MA Curating Contemporary Art, Royal College of Art, for the exhibition Brick Wall, Waterfall (UK), 2012, 1080p HD digital file, loop

REZIDENTŲ PORTFOLIO / A-I-R PORTFOLIO / Max Hattler

Note by artist:


Linas Kutavičius Foxfire

1

Mobili šviestuvų instaliacija Nidos meno kolonijai / Site-specific mobile lamp installation for Nida Art Colony

Metaliniai rėmai, vakuuminio formavimo technologija pagaminti plastikiniai gaubtai, energija nuo saulės elementų arba iš elektros tinklo 220V.

Metal frame, plastic lamp cover made by vacuum shaping technology, solar batteries and 220V power cable.

www.lightforms.lt

1. Tai biologinio švytėjimo reiškinys, kurį sukelia kai kurios grybų rūšys, esančios gendančioje medienoje.

50

1. Also sometimes referred to as “fairy fire”, is the bioluminescence created by some species of fungi present in decaying wood.


T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova


Lena Dobrowolska Įvietintas projektas „Zeitgeber“: pasodinta pušelė su lentele, fotografijų serija ir instaliacija (dydis kintamas) / Site-specific project “Zeitgeber”: planted tree and plaque, series of photographs and installation (variable dimensions)

52


REZIDENTŲ PORTFOLIO / A-I-R PORTFOLIO / Lena Dobrowolska

Viena iš meninikės pasodintų pušelių (rūšis Pinus Sylvestris – paprastoji pušis) ant Thomo Manno namelio kalvos / Artist's planted pine tree (Pinus Sylvestris – Scots Pine) on the hill of Thomas Mann House


54


REZIDENT킨 PORTFOLIO / A-I-R PORTFOLIO / Lena Dobrowolska


Instaliacija parodoje „Genius Loci: Nidos meno kolonija“, Klaipėda, 2012 m. balandis / Installation in the Exhibition “Genius Loci: Nida Art Colony”, Klaipėda, 2012 April

Instaliacijos fragmentas per atviras studijas Nidos meno kolonijoje, 2012 m. kovas / Installation Fragment during Open Studios at Nida Art Colony, 2012 March

56


Geografinė ir topografinė muzika / Geographical and topographical music

Using recording of the most common sound heard in Curonian Spit and editing it using data from geographical and topographical measurement of the Baltic Sea, Curonian Spit and Curonian Lagoon, I edit sound in such a way that the measurement data is represented in the form of sound waves in editing program. By doing so I get sounds that represent the land itself. The tone is a spaceless and continuous harmonising melody. Vietovei būdingo garso įrašas apdorojamas kompiuterine programa, kuri naudoja geografinių ir topografinių dviejų žemiausių – Baltijos jūros ir Kuršių marių – ir aukščiausio – Vecekrugo kopos – taškų matavimų duomenis. Su garso redagavimo programa žemės matavimo duomenims pritaikomi garso bangų dažniai. Taigi, vizuali garso banga atitinka žemės paviršiaus bangą. Taip gaunama melodija, kuri reprezentuoja žemę.

REZIDENTŲ PORTFOLIO / A-I-R PORTFOLIO / Vsevolod Kovalevskij

Vsevolod Kovalevskij


58


Fotografija / Photo by John Grzinich, 2011 11 04, 14:00 T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova


Viskas gerai, jie čia gyvena!/ It’s OK they live here ! Tai VDA Nidos meno kolonijos menininkų paroda „Maximoje“ (2011 11 05–07) / An exhibition at Maxima (local supermarket in Nida) on 5–7th November (2011) by the artists in residence of Nida Art Colony during October-November,

Parodos pavadinimas primena vienos Kolonijos menininkės atsitiktinį susidūrimą su vietine nidiške. Jos miške kartu pamatė du didžiulius briedžius ir vietinė moteris nuramino menininkę sakydama: „It’s OK they live here“ / „Viskas gerai, jie čia gyvena!“ „Jie“ šiuo atveju taip pat gerai tinka ir menininkams, ir briedžiams, ir vietiniams gyventojams.

The title of this show comes from an accidental meeting between one of the colony's artists in residence and a local woman just after they had come across two big moose in the forest - the local woman consoled the artist with the words: It´s OK, they live here! “They” in this sense could refer both to us (artists-in-residence), the moose or the locals.

Katalogas su „Maximos“ lipdukais. Klientai galėjo čia klijuoti gautus lipdukus perkant prekes ir laimėti galimybę 30 min pasikalbėti su menininku / Catalogue for “Maxima” with stickers. Customers had an opportunity to collect stickers (after spending a certain amount) and win 30 min time to chat with artists

60


Pokalbiai su menininkais / Artists' Reflections

Fragmentas iš katalogo / Excerpt from catalogue


Evos-Fiore Kavačovsky intervencija į Vaisių ir daržovių skyrių / Eva-Fiore Kovačovský's intervention into fruit and vegetable display

62


Irma Stanaitytė video / Irma Stanaitytė's video work

ĮVIETINTOS PARODOS / Site-specific exhibitions / Viskas gerai, jie čia gyvena! / It’s OK they live here!

Liddy Scheffknecht intervencija į spaudos stendą / Liddy Scheffknecht's intervention into newspapers stand


Liddy Scheffknecht kramtomosios gumos intervencija / Liddy Scheffknecht's bubble intervention

Renatos Heredios iš antrinių žaliavų perdirbtos mados intervencija / Renata Heredia's recycled fashion intervention

64


Parodoje dalyvavę Kolonijos menininkai / Colony artists who took part in the exhibition: Berglind Jóna Hlynsdóttir, 1979 (Islandijos menininkė, gyvenanti Brazilijoje / Icelandic artist based in Sao Paulo) Eva-Fiore Kovacovsky, 1980 (Šveicarijos menininkė, gyvenanti Olandijoje / Swiss artist based in the Netherlands) Liddy Scheffknecht, 1980 (Austrijos menininkė, gyvenanti Vienoje / Austrian artist based in Vienna) Renata Heredia, 1977 (Lietuvos menininkė, gyvenanti Vilniuje / Lithuanian artist based in Vilnius) Robertas Narkus, 1983 (Lietuvos menininkas, gyvenantis Vilniuje / Lithuanian artist based in Vilnius)

Berglind Jona Hlynsdottir performansas: istorijų rinkimas iš vietinių gyventojų mainais į nuspalvintus akmenukus / Berglind Jona Hlynsdottir’s performance of collecting stories from the local people in exchange of painted stones

Irma Stanaityte, 1972 (Lietuvos menininkė, gyvenanti Vilniuje / Lithuanian artist based in Vilnius) Tessa Androutsopoulos 1981 (Suomijos meninkė gyvenanti Helsinkyje / Finnish artist based in Helsinki)

ĮVIETINTOS PARODOS / Site-specific exhibitions / Viskas gerai, jie čia gyvena! / It’s OK they live here!

Berglind Jona Hlynsdottir. Vietai specifiška intervencija į parduotuvę „Maxima“ parduotuvę Nidoje. Menininkė pakeitė vieno NIVEA produkto logotipą į miestelio pavadinimą – NIDA – tam, kad sukurtų naują šaukinį Nidai, kurios pagrindinis pajamų šaltinis yra turistai. Produktas stovėjo lentynose tol, kol buvo išparduotas. / Berglind Jona Hlynsdottir's site specific intervention in the Maxima supermarket in Nida, Lithuania. The artist replaced the logo of a certain NIVEA product with the name of the city - to create a new advertising slogan for the city of Nida who's main income is tourism. The product remained for sale in the store until it was sold out.


Paroda „Genius Loci“ / Exhibition “Genius Loci”

66


*ge·ni·us lo·ci /ˈgɛnɪˌʊs ˈloʊki

Tai pirmoji kuruota paroda iš darbų, sukurtų VDA Nidos meno kolonijos menininkų rezidentų iš viso pasaulio. Sąvoka genius loci reiškia išskirtinę atmosferą ar visur įsiskverbusią vietos dvasią. Parodos kuratoriai Yulia Starsteva (Kanada) ir kolonijos meno direktorius Vytautas Michelkevičius į parodą atrinko įdomiausius darbus, kurie per pirmuosius kolonijos veiklos metus tyrinėjo Nidą kaip sensorinę aplinką. Šviesa, garsas, kvapas, lytėjimas, naratyvas, komunikacija – tai pagrindiniai patirties Nidoje raktažodžiai, virstantys menininkų kūriniais. Nidos, kaip vietos, apibrėžimas ištįsta už jos ribų į svyruojantį barometro spaudimą, judantį smėlį ir vandens temperamentą. Atokioje vietoje aplinka tampa personažu, su kuriuo reikia susibendrauti. Gamta pasirodo ne romantiška ar nostalgiška, bet

Genius Loci is the first curated exhibition of artworks produced at Nida Art Colony of the Vilnius Academy of Arts. The term 'genius loci' refers to the distinctive atmosphere or pervading spirit of a place. This exhibition focuses on those works that dealt primarily with Nida as a sensory environment; Light, sound, smell, touch, narrative, communication, and experience. The definition of a place goes beyond its spatial configuration. To the fluctuating barometric pressure, the shifting of the sand, and the temperament of the water. In a remote location, the environment becomes a character with whom one must make dealings. Nature presents itself not in a romantic or nostalgic way, but as something with which you exchange time; bargaining with the wind and the water, searching, waiting. The works produced by the residents in the first year of the colony reflect the psychological effect of the conditions of living and working in Nida.

kaip kažkas, su kuo keitiesi laiku, – derybos su vėjo kryptimi ir vandeniu, ieškojimas, laukimas. Per pirmuosius metus rezidentų sukurti kūriniai atspindi psichologinį gyvenimo ir kūrybos Nidoje poveikį. Nuo atidarymo 2011 m. kovo mėnesį Nidos meno kolonija priėmė daugiau kaip 50 menininkų, dirbusių čia nuo vieno iki keturių mėnesių. Vienu metu Nidoje reziduoja nuo 5 iki 10 menininkų, iš kurių 2/3 yra užsieniečiai.

Kuratoriai / Curators Vytautas Michelkevičius, Yulia Startsev

Menininkai / Artists Quentin Armand (FR), Liddy Scheffknecht (AT), Berglind Jóna Hlynsdóttir (IS), Mirae Rosner (CAN), Lena Dobrowolska (PL/UK), Juha Pekka Matias Laakkonen (FIN), Justin Tyler Tate (CAN/EE), Aistė Goda Viršulytė (LT), Milda Laužikaitė & Eglė Eigirdaitė (LT), Marianna La Rosa (JP/IT/JAV), Yulia Starstev (CAN), Fiona Flynn and Sascha Kachur (UK), Bjargey Ólafsdóttir (IS), Saulius Leonavičius (LT), Gwenn-Ael Lynn (JAV/FR) ir kiti menininkai / and other artists.

ĮVIETINTOS PARODOS / Site-specific exhibitions / Paroda „Genius Loci“ / Exhibition “Genius Loci”

Išskirtinis vietos charakteris ar atmosfera su nuoroda į įspūdį, paliekamą individui / The distinctive character or atmosphere of a place with reference to the impression that it makes on the mind.


Pirmoji parodos erdvÄ— / First space of the exhibition Fotografija / Photo Vytautas MichelkeviÄ?ius & Yulia Startsev

Parodos atidarymas / Opening of the exhibition

68


Du garsiniai kūriniai: Aistės Viršulytės „Garso sodas“ (toliau) ir Berglindos Jóna Hlynsdóttir „Lietuvos spaudos kiosko išpažintis“ / Two sound pieces: “Sound garden” by Aistė Viršulytė and “The NewStand – confessions of a Lietuvos Spauda” by Berglind Jóna Hlynsdóttir

ĮVIETINTOS PARODOS / Site-specific exhibitions / Paroda „Genius Loci“ / Exhibition “Genius Loci”

Lenos Dobrowolskos instaliacija / installation


70


T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova Justin Tyler Tate, Spygliuočių krepšinio aikštelė / Softwood Basketball Court, 2011 11 30, 6 mėnesiai nuo jos sukūrimo / 6 months after its start Fotografija / Photo John Grzinich


Laiškas butelyje / Message in a bottle Projekto „Laiškas butelyje“ pradžia buvo troškimas rezidencijos Nidos meno kolonijoje metu nuvykti į Kaliningrado regioną. Tačiau netrukome suprasti, kad kelionė ten per šį laikotarpį neįmanoma – norint apsilankyti, reikalingas kvietimas ir ilga bei brangi vizos išdavimo procedūra.

Apimtos nusivylimo, kad esame taip arti sienos, kurios negalime kirsti (tokia reta patirtis pigių skrydžių Europoje), ir nuolat rasdamos tuščius degtinės butelius pakrantėje, kurios horizonte matėsi Rusija, pradėjome šnekėtis apie alternatyvią komunikacijos formą: kaip pasiekti vietą į ją nenuvykus. Priėmėme šį iššūkį ir nusprendėme pasinaudoti natūraliomis Kuršių nerijos apylinkėmis – jūra ir mariomis – ir tais keistai simboliškai buteliais, nežinančiais jokių sienų. Suprasdamos visą bendradarbiavimo su jūra riziką, numatėme įvairius šio veiksmo rezultatus. Pirmiausia, kad buteliai galbūt niekada nepasieks Kaliningrado krantų ir pražus, kaip ir kitos komunikacijos formos.

The Message in a bottle project takes its starting point from the desire to go for a trip to the Kaliningrad region, during our stay at the Nida Art Colony. However, we quickly discovered that travel to the region would be impossible in this period- visitation requires invitation and a lengthly, as well as costly, VISA procedure.

In the midst of the frustration of being so close to a border you cannot cross, a rare experience felt in the age of EasyJet Europe, and the common occurrence of empty vodka bottles found on the shore with Russia in the horizon, we started thinking of an alternate form of communication; how to reach a place without going there. In response to this challenge, we decided to use the natural surroundings of the Curonian Spit, the sea and lagoon, and these strangely iconic bottles- which know no boundaries. Understanding the risks in our collaboration with the sea, the gesture considers the various outcomes. Firstly, that the bottles may never even reach the shores of Kaliningrad and will vanish, as other forms of communication have certainly done. Historically, messages in bottles have traveled worldwide; from love notes floating the oceans for more than 80 years to historical messages from prisoners during WWII. More specifically within the context of art, Correspondence Art, also known as Mail Art, which

72


Laiškų buteliuose istorija apima visą pasaulį – nuo meilės raštelių, plūduriuojančių vandenynuose daugiau kaip 80 metų, iki istorinių kalinių laiškų II-ojo pasaulinio karo metais. Meno istorijoje susirašinėjimo menas, žinomas kaip Mail Art, prasidėjęs septintojo dešimtmečio pradžioje, buvo naudojamas kaip alternatyvi ir sienas kertanti komunikacija, kurioje, bendradarbiaudamos su pašto sistema, paprastai dalyvaudavo abi pusės. Tuo tarpu šis projektas yra persunktas problemiškos kelionės grožio ir meta iššūkį kasdienei greitos komunikacijos sampratai ir tikėjimui, kad išaugome tokias pirmykštes priemones. Skaitmeniniame amžiuje, kai komunikaciją taip dažnai apibrėžia jos greitis (pvz., beveik sinchroniniai el. pašto ir SMS žinučių modeliai) ir kai technologija teigia ištrynusi sienas ir globalizavusi mūsų kaimus, mes siūlome lėtesnę sklaidos ir sąsajų alternatyvą. Naudodamos jūrą kaip laiškanešį, mes susitaikėme su nežinomybe, ar laiškas pasieks gavėją, ir bandome susisiekti su tais, kurie galbūt niekada mūsų nepažins, tačiau nepaisant to, patikime jiems savo asmenines patirtis ir deklaruojame abipusius ir besienius ryšius.

Dalyvaujančios menininkės: Lissa Holloway Attaway (CA/SE), Cecile B. Evans (US/BE), Yulia Startsev (CA/RU) ir Heidi Hove (DK). The participating artists are: Lissa Holloway Attaway (CA/SE), Cecile B. Evans (US/BE), Yulia Startsev (CA/RU) and Heidi Hove (DK).

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Laiškas butelyje / Message in a bottle

began in the early 1960’s has been used as an alternative and cross border communication in collaboration with the postal system, usually based on mutual participation. In contrast, this project is informed by the inherent beauty of its problematic journey and challenges our daily notion of communication in a time when we believe we’ve evolved beyond such rudimentary means. In our digital age when communication is so often defined by its speed (near synchronous models of email and text messaging, for example), and when technology claims to erase our borders and to globalize our villages, we offer a slower alternative to distribution and connection. Using the sea as our carrier, we embrace the uncertainty of reception and reach out to those who may never know us, but to whom, nonetheless we entrust with our personal expressions, affirming our mutual and borderless bonds.


Ryškiai mėlyna (abiem) / Deep Blue (for both) Lissa Holloway-Attaway

Šį projektą įkvėpė dviejų senų mano draugų mirtys, apie kurias sužinojau reziduodama Nidoje. Abudu jie buvo susiję su mano gyvenimo etapais, paženklintais intensyvaus kūrybingumo

This project is inspired by the recent deaths of two old friends whose passing I learned of during my residency stay in Nida. Both have connections to times of my life strengthened through intense periods of creativity and self-discovery. Both too represent the ways in which we may find intimacy through our unspoken secrets. To say is only one way of telling. Both bottles entreat connection and universal co-belonging that bypasses prejudice. Both balk at conformance and celebrate difference without dissent. Both trust that borders invite trespass, and both welcome the opportunity to test territorial and political demarcations with natural human curiosity. Both are Blue.

ir savižinos. Taip pat abu jie rodo, kaip per neišsakytas paslaptis galima užmegzti artimus ryšius. Pasakyti – tėra vienas būdas papasakoti. Abu buteliai meldžia ryšio ir universalaus priklausymo, kurį apsunkina prasilenkimai. Abu atsisako garbinti skirtumą be skirtybės. Abu tiki, kad sienos kviečia jas peržengti ir abu džiaugiasi galimybe išbandyti teritorines ir politines demarkacijas, vedami prigimtinio žmogiško smalsumo. Abu yra mėlyni.

74


Язык

Dalyvaudama projekte „Laiškas butelyje“ aš prisiminiau savo rusų kalbos patirtį. Esu gimusi Maskvoje ir puikiai suprantu rusų kalbą, tačiau bandymus kalbėti trikdo mokslų trūkumas. Panašiai jaučiasi daugelis mano emigrantų draugų, kurie kartu su savo šeimomis išvyko iš griūnančios Tarybų Sąjungos, ir prieš pat žlugimą gimę posovietinių šalių gyventojai. Įdomu, kaip formalios klaidos virsta konceptualiomis. Mano kalba pilna pauzių ir ieškojimo. Maža to, kalbinės asociacijos gimsta kaip vaikui, kai žodžiai jungiami remiantis grynai akustiniu pamatu. Pavyzdžiui, skambesio panašumas susieja žodžius „smėlis“ (песок) ir „rašyti“ (писать). Kaip ir žodžius „kvėpuoti“ (дышать) bei „siela, dvasia“ (душа). Mano laiškas – tai sudarkytas eilėraštis, rašytas ranka, kupinas rašybos ir gramatikos klaidų. Pilnas asociacijų ir ne vietoje vartojamų žodžių, kurie rusakalbiui vargu ar atrodys kas daugiau, nei tauškalai. Jeigu laišką suras, jis taps dėlione, kurią reikia skaityti garsiai ar išgarsinti, kad vizualios klaidos būtų suprastos kaip akustinė prasmė. Taip aš tikiuosi savo šneką perkurti gimtakalbio šnekoje, arba nusiųsti savąją kalbą butelyje į tolimą atskaitos tašką.

In response to the Message in a Bottle project I drew on my experience of the Russian language. I was born in Moscow, and have a high comprehension of Russian, however my attempts to speak are broken by a lack of studying and prolonged periods of disuse. This reflects the experience of a number of my ex-patriot friends who left with their families at the collapse of the soviet union and also of those living in post soviet countries, born just before the collapse. What is interesting is the cross from formal mistakes to conceptual ones. My speech is full of pauses and searching. Further, my associations to the language are of a child, where words become connected on a purely acoustic basis. For instance the similarity of the sound of sand (pesok) and the verb to write (pesyat) have become connected. As the words to breath (dishat) and soul/spirit (dusha). My letter is a broken poem, hand written and full of spelling and grammatical errors; full of associations and misplaced words, which, for a native speaker of Russian will probably be little more that gibberish. If the letter is found it becomes a puzzle that must be spoken aloud, or sounded out, in order to understand the visual mistakes as an acoustic meaning. In this way I hope to recreate my speech in the speech of a native speaker or to have my tongue travel in a bottle back to a distant reference point.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Laiškas butelyje / Message in a bottle

Yulia Startsev


Palaidotas robotas / The Buried Robot Cecile B. Evans

Brangus Kaliningrado pilieti, Negalėjau aplankyti tavo miesto dėl vizos apribojimų – gaila, juk buvo tiek dalykų, kuriuos būčiau norėjusi pamatyti. Vienas iš jų – Tarybų rūmai, arba, kaip tikriausiai juos vadini, „palaidotas robotas“. Ar tikrai nudažėte juos žydra spalva Putinui? Kaip ten bebūtų, labai mane nudžiugintum, jei galėtum nufotografuoti juos ir įkelti nuotrauką į šią svetainę: theburiedrobot. blogspot.com. Slaptažodis: ... Jei turi klausimų, rašyk theburiedrobot@gmail.com. Išties norėčiau vienądien pati juos pamatyti, bet kol kas man labai įdomu išvysti, kaip juos matai tu, ir pasidalinti tuo su kitais. Ačiū už dalyvavimą. Būk sveikas. Geriausi linkėjimai, Europos pilietis P. S. USB atmintinę gali pasilikti!

76


Pakvietimas / Invitation Letter

Butelis su pakvietimo laišku, kviečiančiu butelio gavėją į Daniją. Tai reakcija į tai, kad įvažiuoti į Rusiją reikalingas pakvietimas ir viza, bei į neseniai Danijoje vykusią diskusiją apie sustiprėjusią sienų kontrolę. Iki 1914 m. buvo įmanoma nukeliauti iš Paryžiaus į Sankt Peterburgą be paso, šiandien gi šalių sienos kuo toliau tuo labiau akcentuojamos, o laisvas judėjimas – kontroliuojamas. Šiuo buteliu aš stengiuosi pradėti subtilią tarpsieninę komunikaciją ir pakviesti jo gavėją į Daniją. Vis dėlto yra didelė rizika, kad butelis dings jūroje ir komunikacija liks neužmegzta.

A bottle with the message of an invitation letter that is inviting the finder of the bottle to Denmark. This is a reaction to the fact that you need an invitation letter and VISA for entering for instance, Russia and also to the discussion, that has recently taken place in Denmark concerning the increase of border controls. Before 1914, it was possible to travel from Paris to Saint Petersburg without a passport but today the land borders have increasingly been highlighted again and free movements controlled. With this bottle, I am trying to start a discrete cross border communication. However, the changes for this botcommunication will then get lost.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Laiškas butelyje / Message in a bottle

Heidi Hove


Pasakojant Baltiją / Telling the Baltic 2011 11 01–2013 03 31

Projekto „Art Line“ dalis / Part of the “Art Line” project „Pasakojant Baltiją“ subūrė pietų pabaltijo meno institucijas, švietimo įstaigas, muziejus ir keliautojus jūra tam, kad jie patyrinėtų mūsų santykį su jūra. Projektą sudaro kelios dalys: istorijų rinkimas, kūrybinės dirbtuvės menininkams, kuratoriams ir istorijų pasakotojams, bei po Europą keliaujanti paroda. Žvejų, švyturių prižiūrėtojų, okeanologų, keltų darbuotojų, buriuotojų ir laivų statyklų darbininkų papasakotos istorijos tampa atspirties tašku ir įkvėpimo šaltiniu menininkams, kurie kuria naujus meno kūrinius parodai. Pagrindinės projekto idėjos yra išbandyti mokslinius ir meninius darbo metodus, pasidalinti lokaliomis istorijomis ir kultūrinėmis “Telling the Baltic” has collected art institutions, academia, patirtimis. Projekte „Pasakojant museums and sea travelers around the Baltic Sea to explore our Baltiją“ dalyvauja 27 menininkai attitude towards the sea. The Project is structured into several iš Lenkijos, Švedijos, Rusijos, Voparts: collection of stories, workshops for artists and storytellkietijos, Danijos ir Lietuvos (Irma ers and an exhibition touring in Europe. Stories from fisherStanaitytė, Jurgita Remeikytė, Laumen, lighthouse keepers, marine scientists, ferry personnel, ra Stasiulytė, Dainius Dapkevičius, sailors and shipyard workers serve as a basis and inspiration Gintaras Makarevičius). Projektas for the artists who create new works for the exhibition. The exvykdomas pasitelkiant kūrybines ploration of the researcher’s and the artist’s working methods, dirbtuves. Vienos tokios dirbtuvės as well as the exchange of stories and cultural identities are the Rusijos ir Lietuvos menininkams main ideas behind the project. A total of 27 artists from Poland, vyko Nidos meno kolonijoje 2012 Sweden, Lithuania (Irma Stanaitytė, Jurgita Remeikytė, Laura m. balandžio 1–5 d. Stasiulytė, Dainius Dapkevičius, Gintaras Makarevičius), RusŠiuos pokalbius surinko lietuvių menininkų grupė.

sia, Germany and Denmark participate in “Telling the Baltic”. The project is developed by assembling artists and curators in workshops. One such workshop for Russian and Lithuanian artists was held at the Nida Art Colony on 1-5 April 2012. The following conversations were made by Lithuanian artists group.

78


2012 06 09–2012 09 16: Blekinge muziejus, Karlskrona, Švedija 2012 10 05–2012 12 02: Šiuolaikinio meno centras Laznia, Gdanskas, Lenkija 2012 12 14–2013 01 15: Rusijos šiuolaikinio meno centro Baltijos filialas ir VšĮ „Art Mission“, Kaliningradas, Rusija 2013 pavasaris: Kunsthalle Rostock, Rostockas, Vokietija 2013 birželis–rugpjūtis: Stena Line keltas, kursuojantis tarp Karlskronos ir Gdansko

5 October – 2 December 2012: Laznia Centre for Contemporary Art, Gdańsk, Poland 14 December 2012 – 15 January 2013: Baltic Branch of the National Centre for Contemporary Arts & NGO Art Mission, Kaliningrad, Russia Spring 2013: Kunsthalle Rostock, Rostock, Germany June–August 2013: On board Stena Line ferries between Karlskrona/Gdynia

Part-financed by European Cultural Foundation and EU South Baltic Programme. http://artline-southbaltic.eu/telling-the-baltic

Projektą dalinai finansuoja Europos kultūros fondas (European Cultural Foundation) ir ES Pietų Baltijos programa. http://artline-southbaltic.eu/telling-the-baltic

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Pasakojant Baltiją / Telling the Baltic

Parodos maršrutas:

Exhibition tour: 9 June – 16 September 2012: Blekinge Museum, Karlskrona, Sweden


Gediminas Dikšas pasakoja / Conversation with Gediminas Dikšas Kuo skiriasi miškininko darbas čia, nerijoje, nuo miškininko darbo kituose Lietuvos regionuose? Oi, skiriasi. Žemyno miškininkų pagrindinis darbas vadinamoji „gamyba“, miško kirtimas, medienos paruošimas, o čia viso to daug mažiau. Žiemą – kažkiek, o vasarą – tik prabėgom. Čia kopas turime visą laiką tvirtinti. Tie darbai prasideda pavasarį. Baigi miško sodinimą ir prasideda paplūdimio ruošimas sezonui: takai, laiptai, tvorelių pynimas. Žoles kopose sodindavom daugiausiai rudenį, kad jas užpustytų smėliukas, palaidotų, kad jos pavasarį galėtų pradėti šaknytis. Jas sodindavom tokiose vietose, kur negali nei žabų kloti, nei tvorelių pinti. Šlaitas nuo jūros pusės – grynas smėlis, jo nuolydis apie 30 laipsnių, tai eilėmis, šachmatine tvarka, maždaug kas 60 centimetrų sodindavom. Paskutinį kartą sodinom, kai formavom prieškopinę kopą, kad audros metu, kai ateina bangos, pirmiausia pradėtų tą prieškopę ardyt ir to pagrindinio kopagūbrio neardytų. Parnidžo kopa dabar jau baigia žolėm apaugti, tai ant jos nuvažiuodavom, iškasdavom ir perkeldavom tas žoles į pakrantės kopas. Tais laikais, kai aš čia atvažiavau, smiltlendrę kasdavom net mirusiose kopose. Apie 1985 m. girininkas Vaclovas Lukošius, pasiskaitęs tokią vokišką knygą, pamaryje pradėjo sodinti nendres. Niekas Lietuvoje tokio darbo iki jo nedarė. Mes taip pradėjome tvirtinti marių pakraščius, kad bangų mūša nepaplautų kranto. Čia viskas, ką matot marių pakrantėje, ne natūralu, o žmogaus rankomis yra apsodinta. (...) O ir pavasarinis miško želdinimas čia vyksta kitaip, nei žemyne. Ypač tose vietose, kur niekada miškas neaugo. Naudodavome tokį specialų grąžtą, išgręždavome ir į tą vietą įdėdavome molio, juodžemio. Jį veždavo iš Rasytės, dabar Rybačij vadinasi, arba iš Klai-

80

How does the forester’s job in other Lithuania regions differs from the forester’s job here in Nerija? Oh, differs. If in the continent the main task for foresters is so-called “production”, forest cutting, wood preparation, here it is much less of that. Some during the winters, but in summers – just occasionally. Here all the time we need to fortify the dunes. These works start in spring. You just finish the planting and you start beach preparation for the season: paths, stairs, fence weaving. We were planting grass on the dunes mostly in autumn time for the sand to cover it, to bury it so that in the spring it could start to strike roots. We were planting grass in such places where you can’t put brushwood, nor weave fences. The slope from the sea side – pure sand, its gradient – around 30 degrees, so we were planting in rows, chequerwise, somewhere around 60 centimeters. Last time we were planting when we were forming the predune dune so that during the storm when waves come first they would erode that predune and wouldn’t erode the main dune hill. Parnidzio dune now is overgrowing with the grass completely, so we were going there, we were digging out the grass and replacing it to the seaside dunes. In these times when I came here, we were digging ammophila even in the dead dunes. Around the year 1985 forester Vaclovas Lukosius, after reading one German book, started to plant reeds by the lagoon shore. Nobody in Lithuania was doing such kind of job. We started to fortify the shores in this way that the beat of the waves would not undermine it.


Jeigu Kuršių nerijoje netgi nendres reikia sodinti, tai kokie yra natūraliai čia augantys augalai? Karklas, paprastoji pušis ir beržas. Dar juodalksniai. Karklų yra netgi kelios rūšys. O kalninė pušis čia užsodinta apie 1875–1885 metus, toliau miškininkai ir tęsė tą darbą. Buvo visokių argumentų: kad reikia sutvirtinti šitą teritoriją, nes tai geriau, nei iškelti gyventojus; kad jeigu netvirtinsime smėlynų, tai gali ir Klaipėdos uostą užnešti. Pagal 1963 m. miškotvarkos surašymą, apie du su puse tūkstančio hektarų buvo užsodinta kalninėmis pušimis.

jobs – like all other foresters do. You need to weed out the young forest, to eliminate plants of other species. Earlier it was called ‘forest plants education’, now it is surveillance. Also, on-going cuttings, in winter time – sanitarian cuttings. Mostly in autumn time there are storms, it repeats after some years. After the storm we eliminate wind dumps. Wind moves out pine’s roots, tumble them and pines start to dry. There were entire quarters that we needed to afforest from the beginning. It lasts for couple of years until you fix it.

If in Curonian Spit you need to plant even the reeds, which plants are naturally growing here? Willow, usually pine and birch. Also black alder. And willows – there are several species. Mountain pines were planted around the year 1875–85; later foresters were continuing that job. There were different arguments. That this territory needs

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Pasakojant Baltiją / Telling the Baltic

pėdos. Viename hektare sodindavom po 10 tūkstančių, o kur nederlingos vietos, kur smėlis – ir po 15 tūkstančių daigų. Kiti darbai – kaip ir visų kitų miškininkų. Jaunuolynus reikia ravėt, šalinti kitos rūšies augalus. Anksčiau tai vadinosi „miško kultūrų auklėjimas“, dabar – „priežiūra“. Dar einamieji kirtimai, o žiemos metu – sanitariniai. Audros kas kažkiek metų kartojasi, daugiausia rudenį, tai po jų šaliname vėjovartas. Vėjas pušų šaknis išjudina, apvarto – pušys pradeda džiūti. Ištisus kvartalus reikdavo iš naujo želdinti. Kelis metus tvarkai, kol apeini.

Here, all what you see on lagoon shore it is not natural; it is planted by human hands. [...] Even spring afforestation here is going differently than in the continent. Especially in these places, where forest was never growing. We were using such a special drill. In the drilled place we were putting clay, mould. They were bringing this clay from Rasyte (now it is called Rybacij), or from Klaipeda. In one hectare we were planting 10 thousand sprouts; in the more infertile places, where is sand, even 15 thousand sprouts. Other


Kodėl buvo pasirinktos būtent kalninės pušelės? Visko buvo, kai skaitai istoriją, viską jie anksčiau mėgino. Pasiūlymas sodinti kalnines pušeles atėjo iš Danijos, nes ten jau buvo pradėta tokiu būdu kopas tvirtinti. Tų pušaičių stipri šaknų sistema, jos auga lėtai, sausrų nebijo. Iš pat pradžių veždavo ne sėklas, bet sodinukus iš Danijos atgabendavo. Vėliau tik pradėjo patys veisti daigynus. Rašo, kad toms kalninėms pušims prieš metus atveždavo molio, jį pakasdavo, ir tik po metų jas sodindavo. Reikia įsivaizduoti, kokie čia plotai – tūkstančiai hektarų. Įsivaizduokite, kaip tuos kalnus molio atplukdyti, arkliukais išvežioti, rankomis perkasti. Juk tai buvo katorginis darbas. Jį dirbo samdiniai, vietiniai žmonės. Buvo ir kalinių, netgi buvo prancūzų karo belaisvių, kaip pasakojama. Vėliau dirbo daugiausia samdytos moterys. O kur moterys, tai kaip gi be meilės. Yra išlikęs Meilės slėnio pavadinimas. Čia turbūt yra ryšys su gintaro kasykla, kuri 1862–1899 metais veikė Juodkrantėje. Kaip tik tuo metu, kai vyko želdinimas, gintaro kasykloj dirbo gal penki šeši šimtai vyrų.

to be fortified, that it is better than to settle out the inhabitants. That if the sand will not be fortified, it can go over to Klaipeda port. According to the forestry census in 1963 around two and a half thousand hectares were overplanted with mountain pines.

Why the mountain pines were chosen?

There was everything, when you read history, they were trying different things earlier. These little mountain pines came from Denmark as they have already started to fortify dunes in this way. These little pines have a strong roots system, they grow slowly, they are not afraid of drought. From the beginning they were bringing not seeds but the little plants from Denmark. Just later they started to grow their own nurseries. It is written that for the mountain pines they were bringing clay one year in advance, digging it down, O kas atsitiko, kad reikėjo kalnines pušaites išand just after the year they were kirsti ir paprastosiom pušim užsodinti? planting pines. You should imagine enormous territories here, thouMums jau seniai nebeleidžiama monokultūrų sand hectares. Just imagine these veisti. Kai tik viena rūšis auga, tai įsimeta ligos mountains of clay they should ir tada jos masiškai plinta. Dabar, lyginant su have floated here, carried out with 1963 m., kalninės pušies gal jau tik tūkstantis horses, dig it over by hands. It was šeši šimtai hektarų yra likę. Aš visą laiką buvau a bugger job. Specially hired and nusistatęs prieš kalninę pušį. Įsivaizduokite – du local people were doing that. Also su puse tūkstančio hektarų nenaudojamos žemės. there were prisoners among them, Niekam – nei žvėrims, nei paukščiams, ten nei even the French war captives, as grybai, nei žolytė auga. Niekas, išskyrus kalninę they say. Later this job was done by pušį, – tokia mirtina žemė, džiunglės. Ir žmonės hired women. Where are women, negali lankytis. Teko gesinti jų gaisrą, tai tikras there is love too. The name of Love siaubas. Jei prie paprastos degančios pušies gali Valley remains from that time. prieiti dešimt metrų, tai prie kalninės pušies, kai Probably there is a connection dega visas masyvas, neprieisi nei per dvidešimt with the amber mine, which was in metrų. Gaisrinės mašinos įvažiuoja atbulos, kad Juodkrante in the years 1862–1899. jeigu ką, dar spėtų išlėkt. Man teko matyti 1995 Exactly at the same time when the m. gaisrą toje vietoje, kur išvažiavus iš kelto ant afforestation took place in the amber mine there was maybe five-six hundred men working.

82


For a long time already we are not allowed to plant monocultures. When just one specie is growing, the illnesses start and they spread massively. Now if you compare with the year 1963 there is just around thousand six hundreds hectares of mountain pines left. I was always against the mountain pine. Just imagine these two and half thousand hectares wasted, used for nothing land. Not for the animals, not for the birds, no mushrooms, no grass. Nothing except the mountain pine – like a dead land, like jungle. And people are not able to visit it. I had a chance to fight mountain pine fire – it is really a terrible thing. If to the ordinary burning pine you can come in ten meters distance, to the mountain pine, when there is a whole

segment on fire, you can’t come as close as twenty meters. Fire engines are coming backwards that if something happens they could rapidly run away. I have seen the fire in 1995 in that place where after the ferry you go up on the hill. There is a clearing, around 50m wide. The forest was on fire on one side of the road, but then a huge mass fire, made of branches and cones went to the other side of the road. There some kind of hot masses separate, maybe ether oils, and they fly rapidly over. When you are fighting the fire you are always looking backwards if the forest is not yet burning behind. After that fire we were allowed to cut out more clearings, so that there would be a possibility to stop the fire, so that not such big territories of forest would be burned.

O kokia to paskutinio gaisro priežastis? Yra įvairių įtarimų. Gal kokie psichiškai nesveiki žmonės padegdavo, nes vis balandžio 22–23 dienomis, kada Leninas gimęs, kai tarybiniais laikais „subotnikas“, lenininė šeštadienio talka, būdavo. Žinodavom, kad kai ateis ta diena, būtinai kur nors Smiltynėj degs. O paskutinis gaisras buvo gegužės mėnesį per šv. Florijoną, per ugniagesių šventę. Kadangi šventė, tai užtruko, kol ugniagesiai susirinko. Jeigu ne malūnsparniai, tai būtume sustabdę tą gaisrą tik prie Juodkrantės. Gaisrinės neįstengia gesinti, ne visur įvažiuoti gali – smėliukas. Tai taip su tais gaisrais čia būna. Klaipėda yra sudėtingas rajonas, sudėtinga vieta, publika labai įvairi ir, kaip žinote, dar šių laikų demokratija... Tarybiniais laikais tai, būdavo, aš „pacanams“ įkrėsdavau į kailinius pasigavęs, o dabar pamėgink tą padaryt.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Pasakojant Baltiją / Telling the Baltic

kalno užkyli. Ten yra apie 50 m pločio proskyna. Užsidegė miškas vienoje kelio pusėje, bet pakilo toks, sakyčiau, ugnies gabalas, su šakom, su kankorėžiais, ir perlėkė į antrą kelio pusę. Išsiskiria kažkokios karštos masės, gal eterinių aliejų, ir jos lekia. Kai gesini, tik ir dairaisi, ar už nugaros tau dar nedega. Po to gaisro leido daugiau kirsti proskynų, kad gaisrą būtų galima stabdyti, kad neišdegtų tokie didžiuliai plotai.

Why did they need to cut out the mountain pines and to plant ordinary pines?


What was the reason of that last fire? Koks yra jūsų mylimiausias medis?

There are various suspicious. May be some mentally ill people were starting fire as it was always on 22-23 of April when Lenin was born and we used to have ‘subbotnik’ – Lenin’s Saturday bee (public volunteer work day) in Soviet times. We knew that when this day will come there will be a fire somewhere in Smiltyne. The last fire was in May on the day of Saint Florian, during the fireman’s celebration. As there was a celebration so it took for a while for fireman to gather. If not for helicopters, we would have stopped that fire just somewhere by Juodkrante. Fire engines can’t go everywhere, there is sand. So that is how it is with the fires here. Klaipeda is a complicated district and place, public is very various and as you know that democracy of these days… In Soviet times it was I would catch some youngsters and I would dust their coats but now you just try to do that.

Sunku pasakyti. Visi malonūs, visi geri, išskyrus kalnapušę (juokiasi). Kai pastačiau girininkiją, šalimais pasodinau ir ąžuolą. Buvo čia likęs senas ąžuolynas, kur dabar „Ąžuolyno“ poilsio namai stovi. Pagal istorinius šaltinius, po 1760 m. buvo sudaryti pirmieji tikslesni žemėlapiai, ir juose buvo parodyti sengirės fragmentai trijose vietose: Rasytėje, Nidoje ir Juodkrantėje. Kitur visur vaikščiojo smėlis. Juodkrantės giria buvo didžiausia. Dabar Juodkrantėje yra apie 40 hektarų sengirės. Viena pušis, suskaičiavome, turėjo 220 metų. Mums, miškininkams, pikta, kad leidžiama kormoranams dabar naikinti visą šitą gražiausią pušyną. Jie renkasi tik aukštus, didelius medžius. Kai savivaldybėj vyko ornitologų konferencija, daugiausia ir diskutuota dėl kormoranų. Čia mėgino ir su fejerverkais juos naikint, bet tik tapo aišku, kad jeigu vienoj vietoj pradeda baidyt, tai jų padaugėja kitoj vietoj. Reikėjo pačioj pradžioj juos naikint, kai tik pradėjo rodytis, nepriklausomybės atkūrimo pradžioj, tai būtų taip neišplitę. Manau, kad varna yra žymiai geresnis padaras nei kormoranas. Varna surenka visą tą „brudą“, ką žmogus pridergia. Kai tik išmeti ką nors, maisto ar ko, tai iš karto varnos sutvarko – išnešioja ir lieka švaru. Ir marių pakrantes išvalo. Kiek tos žuvies pridvisusios būdavo. Dabar, žinoma, taip nebėr, kaip tarybiniais laikais kad būdavo. Matydavosi iš čia, kaip lėktuvai skraido ir trąšas beria Nemuno deltoj, o po to rasdavai pilna žuvies mailiaus pridvisusio.

Ar turite kokių nors baimių? Čia gyvenant? Kokios čia baimės. Jei čia gyveni, gyveni kaip Dievo užantyje. Nėra čia nei to chuliganizmo, „banditizmo“, kas vyksta Lietuvėlėje. Čia to niekad nebuvo. Čia yra ramu. Vasarą žmonių yra daugiau, o žiemą pasiliekame vieni. Pamėginkite kada po darbo, po penktos valandos, pervažiuoti per miestą – nesutiksite nė vieno žmogaus.

84

What is your favorite tree? It is difficult to say. All are kind, all good, except the mountain pine (laughing). When I have built a forestry office, I have planted an oak tree next to it. There was an old forest of the oak trees left, where in our days the rest house ‘Azuolynas’ stands. According to the historical sources, after 1760 the first exact maps were drawn and in them three fragments of an old forest were shown: in Rasyte, in Nida and in Juodkrante. Everywhere else the sand was moving. Forest in Juodkrante was the biggest. Now in Juodkrante there is around 40 hectares of an old forest. We have counted one pine that had 220 years. We forest officers are angry when they now let cormorants destroy all this nicest pine forest. These birds are choosing just the high and big trees. In the municipality there was an ornithologist


Do you have any fears?

Esate jūros ar kranto žmogus? Iš manęs juokdavosi, kai buriuojant sakydavau, kad man gražu vanduo, bet būtų gerai, kad ir medžių vandeny būtų. Malonu paplaukioti, bet vis vien išlipus į krantą susirandu kokį parką, botanikos sodą. Norisi medžių paunksmės, užuovėjos tos.

When you live here? What kind of fear it could be? If you live here like in God’s house. There is no hooliganism, no banditry, which exists in our Lithuania. It was never here. Here it is quiet. In summer time there are more people, but during the winters it is left just us. You should try to drive through the city after work, after five o’clock. You will not meet a single person.

You are a man of the sea or a man of the shore? They were laughing at me when we were sailing when I was saying that water is nice but it would be better to have trees in the water too. It is nice to sail but anyway after coming ashore I find some park or botanical garden. I want a shade of a tree, that lee.

Gediminas Dikšas gimė 1944 m. Biržuose, gyvena Nidoje. 1944 m. su tėvais persikėlė į Klaipėdą. 1963 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją, Miškų fakultetą. 1963–1966 m. buvo paimtas į kariuomenę. Grįžo į studijas ir 1971 m. įgijo miškų inžinieriaus išsilavinimą. 1970 m. pradėjo dirbti girininko pavaduotoju Neringos miškų ūkyje, Nidos girininkijoje. Teorinius buriavimo pagrindus įgijo dar Klaipėdos K. Donelaičio viGediminas Dikšas was born in 1944 in Birzai and lives in Nida. In durinėje mokykloje. 1974 m. ir 1976 m. Tarybų 1944 with his parents he moved to Klaipeda. In 1963 he entered Sąjungos Baltijos jūros regatose, I-os klasės Lithuania Agriculture Academy, Forests Faculty. In 1963-66 he kreiserinių jachtų kategorijoje užėmė I-ą vietą, was taken to the army. He came back to study and in 1971 he 1975 m. – III-ią vietą. 1990–1995 m. buvo Neobtained forest engineer education. In 1970 he started to work ringos savivaldybės tarybos pirmininku. Girias forestry officer deputy in Neringa forestry, Nida forest ofninku dirbo iki 2009 m. fice. Theoretical sailing training obtained still in Klaipeda K. Donelaicio secondary school. In 1974 and 1976 in Soviet Union Baltic Sea Regatta in 1st class cruiser yachts category he took 1st place, in 1975 – 3rd place. In 1990-95 he was a chairman of Neringa Municipality Council. He was working as a forest officer til' 2009.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Pasakojant Baltiją / Telling the Baltic

conference so the most discussions were about cormorants. They were trying with fireworks to eliminate them but it just became clear that if you scare them out in one place, it is more of them in another place. We needed to eliminate them at the very beginning, when they just appeared, at the beginning of independence, so they wouldn’t spread so. I think that crow is a much better creature than cormorant. Crow collects all that trash that people defile. You just throw something, some food or anything, so crows are cleaning it at once, they take away and it is left clean. They clean lagoon shores too. How many dead fish it was there. Now, of course, not as it was in the Soviet times. We could see from here how planes are flying above the Nemunas delta and pouring manure. After that you will find plenty of small, dead fish.


Leonas Laurinavičius pasakoja / Conversation with Leonas Laurinavičius Smetonos laikais tėvai turėjo 27 hektarų ūkį, bet tėvukas neūkininkavo, nes buvo I pasaulinio karo invalidas. Traupio miestelyje laikė smulkių prekių parduotuvę. Kai sovietai mus „išlaisvino“, prekyba „užsidarė“, grįžom į kaimą. Man besimokant mokykloje, 1944 metais nušovė mūsų tėvuką. Mes su vyresniu broliu gulėjom ant šieno klojime, išgirdom šūvį, suriko „mama!“ ir nutilo. Už mūsų namo buvo didelis sodas – tėvukas svajojo senatvėj gyventi iš to sodo. Buvo pasodinęs 210 obelaičių, ir sodas tais metais jau davė vaisių. Tą naktį tėvukas viduriavo. Išėjo laukan, žiūri – kažkas obuolius krečia sode. Jis matyt norėjo pagąsdinti, priėjo artyn ir gavo šūvį, taip per ranką, į krūtinę. Už namo griovys buvo, tam In Smetona times my parents had a farm of 27 griovy ir suklupo. Mes tada mokėmės trise: du hectares, but my father was not farming as he broliai ir sesuo. Tėvukas buvo baisiai už tai, kad was an invalid from the First World War. He had be mokslo žmogus yra kvailas. Bet kai tėvukas a truck shop in village Traupis. When Soviets žuvo, namuose liko kelių mėnesių jauniausia se‘liberated’ us, the trade was closed and we came sutė, dar mažas brolis ir mes trys – penki vaikai. back to the countryside. When I was in school Ir motina viena. Aš tada perėmiau ūkį, man buvo in 1944 my father was shot. Me and my older penkiolika metų. Sėjau, pjoviau, ariau – viską brother were lying on hay in barn, we heard the dariau, kad būtų duonos. O sesuo su broliu moshot and scream ‘mama!’, and then it was quiet. kėsi. Į mokyklos suolą vėl grįžau po trejų metų, Behind our house there was a big garden: my fajau buvau vyras beveik. Mane tėvu vadindavo. ther was dreaming to live from that garden when Mokėmės Anykščiuose, mums samdydavo butą, he will be old. He had planted 210 apple trees to buto šeimininkei veždavo maistą iš ūkio ir ji and garden gave fruits in that year already. On mums darydavo valgyt. Kai įstojau į 10 klasę, that night father was feeling sick in his stomprasidėjo kolektyvizacija, ir iš mūsų atėmė visach. He went outside and he saw somebody was ką: žemę, trobas. Kada atėmė ir karvutę, nebeliko shaking down apples in the garden. Probably he ko vežti. O sesuo jau mokytojavo. Aš paieškojau wanted to scare them, he went closer and he got a darbo, niekur neradau, ir nuvažiavau pas seserį į shot, so through the hand to the chest. There was Širvintų rajoną. Ten mane paskyrė septynmetės a trench behind the house, so he tripped up in that mokyklos vedėju mokytoju. Mokykla – lietuvių, trench. We were going to school three of us: two o ten vieni lenkai, lietuviškai nemoka nieko. Tuo brothers and a sister. My father was strongly for metu visame Maišiogalos valsčiuje buvo du liethat, that without an education a person is stupid. tuviai: pašto viršininkas ir švietimo skyriaus virBut when we lost father it was a little few month šininkas. Ir va, reikėjo ten dirbt. Na, ir laimei, iš old sister left at home, also a small brother and ten mane kapt – ir į Voronežą kariuomenėn išgrūwe three – five kids. And mother alone. Then I do. 1950 metais. Ir va, tokia laimė – papuoliau took on a farm, I was fifteen then. I was seeding, tiesiai į autobatalioną. Nuvažiavusį mane išvežė į cutting, cultivating ground – I was doing everyautomokyklą, ir ten išmokau vairuoti. Labai sunthing to have bread. And my brother with sister ku buvo dėlto, kad viskas rusų kalba, visos dalys, was going to school. I came back on the school viskas, o aš mokėjau tiktai art plūgu, akėti, daubench after three years when I was almost a man. giau nieko. Grįžau iš kariuomenės 1953–1954 They were calling me a father. We were studying metais maždaug. Kadangi iš 10-os klasės išėjau, in Anyksciai, they were renting a flat for us and

86


bringing food from the farm to the flat hostess and she was making meals for us. When I have entered 10th grade, the collectivisation started and they took everything from us: land, houses. When they took away even a cow, there was nothing to bring. My sister was already a teacher. I was looking for a job, I couldn’t find anywhere and I went to my sister to Sirvintai region. There I was assigned a teacher-governor for the seven year school. School was Lithuanian, but there were just Poles, they know nothing in Lithuanian. In that time in all Maisiagala district there were two Lithuanians: a head of the post office and a head of the education department. And so, I was forced to work there. And may be for the luck they just caught me and – bundled away to Voronezh, to the army. In the year 1950. And – what a luck – I came directly to auto battalion. When I

just arrived they send me to auto school and there I have learned how to drive. It was very difficult as everything was in Russian language, all parts, everything and I knew just how to work with the plough, to harrow, nothing more. I came back from the army approximately in the year 1953-54. As I left school at 10th grade, it meant I have no school, no family, without anything – who will take me to job. So what, my brother Ipolit was studying at Forestry Department. He received an order to create a forestry office in Neringa. I had nowhere to go so I came to my brother and I was a scout in forestry office. My brother still hadn’t finished university so he left forestry for me, all the forests and left to defend his diploma work. In that moment fishermen brigadier found out that I have a driving licence and they needed a driver. And for me it was just to finish scout job as I didn’t like it: just something and you go, where some tree has dried to ‘mark’ it. Such job was not for me. And in these days the driver was ohoho! So I left that forest, I took a car, I sit in and I am going. Brother comes back with a diploma and I am standing by the ferry with a car. I say, brother, I will take you home. That’s how it went.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Pasakojant Baltiją / Telling the Baltic

vadinasi, nebaigęs mokyklos, be šeimos, be nieko – kas tau priims į darbą. Tai va, o mano brolis Ipolitas tuo metu mokėsi Miškų ūkio fakultete. Jis gavo įsakymą Neringoje sukurti girininkiją. Aš neturėjau kur dingti, tai atvažiavau pas brolį, ir girininkijoj „apsiforminau“ žvalgu. Brolis dar nebuvo universiteto baigęs, tai jis paliko man girininkiją, visus miškus ir išvažiavo diplominio darbo gintis. Ir tuo momentu sužinojo žvejų brigadininkas, kad


aš šoferio teises turiu, o jiems reikėjo vairuotojo. O man kad For how long you were working as tik mest tą žvalgo darbą, nes jis man nepatiko: ai, kas „biškis“, a driver? ir eini, kur medis išdžiūvęs, „užkleimuot“. Darbas toks – ne man. O tais laikais šoferis – tai o!.. Ir aš metu tą mišką, pasiimu I was working in a fishermen kolkmašiną, sėdu ir važiuoju. Brolis grįžta su diplominiu darbu, aš hoz (Soviet collective Farming prie kelto su mašina stoviu. Sakau, broli, parvešiu tave namo. unit) ‘Pasienietis’ ('Border Guard') Štai kaip gavos. until they joined fishery farm with the kolkhoz and made one of them eliminating kolkhoz. Later I was working as an ambulance driver. You know, when I have started to work here in all Nida, in all Neringa there were two Kiek ilgai išdirbote vairuotoju? cars. One that I was working on, another – old truck GAZ that belonged to fishery farm. Here Dirbau žvejų kolūkyje „Pasienietis“ tol, kol it was village. All the government here was a Žuvininkystės ūkį sujungė su kolūkiu, padarė director of fishery farm, a school director and bendrą ir kolūkį panaikino. Vėliau dirbau greia chairman of the parish – that was the highest. tojoje vairuotoju. Suprantate, kai aš pradėjau čia Here it was just a shop, food and manufacture dirbti, iš viso Nidoje, visoje Neringoje, buvo dvi goods in one house, and a bistro opposite the mašinos. Viena – su kuria aš dirbau, kita – Žuroad were you can get to drink and to eat. And vininkystės ūkio senas sunkvežimis GAZ’ikas. that’s it. They were not bringing milk, or sour Čia buvo kaimas. Visa valdžia čia buvo Žuvicream, or cottage cheese here – you needed to ninkystės ūkio direktorius, mokyklos direktorius go to the market in Klaipeda. There was a boat ir apylinkės pirmininkas – tas buvo vyriausias. ‘Nevezis’ going, but just in the summer. Autumn Čia buvo tik parduotuvė maisto ir pramoninė comes, no transport goes. So when I was going viename name ir anapus kelio užkandinė, kur to Klaipeda always there were some passengers. galėjai išgerti ir užvalgyti. Ir viskas. Čia nevežAlso because everybody that lived here was godavo nei pieno, nei grietinės, nei varškės – reiking to their fatherlands. You go to Klaipeda, you davo važiuoti į turgų į Klaipėdą. Kursavo laivas take a fisherman. You come for a fish to that fish„Nevėžis“, kuris eidavo tiktai vasarą. Ateina erman, how he would take money? I was bringruduo – joks transportas nevažiuoja. Todėl, kai ing post from Klaipeda too as there was nobody važiuodavau į Klaipėdą, tai visuomet keleivių else to bring it. After the war the surface of the būdavo. Dar ir dėl to, kad visi, kas čia gyveno, road was damaged, nobody was renovating it. važiuodavo į tėviškę. Važiuoji į Klaipėdą, paimi To go to Klaipeda it would take two, or two and – žveją nuveži. Ateini žuvies pas žveją – tai kaip half hours. The minister of light industry Filipajis ims pinigus? Ir paštą vežiojau iš Klaipėdos, vicius noticed one empty German villa, restored nes daugiau nebuvo kam jo atvežti. Po karo kelio it and started to let the holidaymakers. Then all danga buvo išdraskyta ir niekas jos neremontabig life started. Then they let regular bus to go, vo. Nuvažiuoti iki Klaipėdos užtrukdavo dvi, dvi they gravelled the road. Constructions started. su puse valandos. Lengvosios pramonės minisFirst they have built a restaurant, not a hospital tras Filipavičius pastebėjo vieną tuščią vokiečių or something else. vilą, ją suremontavo ir ėmė leisti poilsiautojus. Tada ir prasidėjo „didelis gyvenimas“. Tada ir autobusiuką paleido, kelią išžvyravo. Prasidėjo statybos. Pirmiausia pastatė restoraną, ne ligoninę ar dar ką nors.

What was your job in the fishermen kolkhoz? The driver was needed to bring a net once per month, to take it to the seaside. But mostly when a chairman needed to go to Klaipeda, an account-

88


Šoferis buvo reikalingas vienąkart per mėnesį tinklą nuvežti į pajūrį. Bet daugiausia – kai pirmininkui reikdavo į Klaipėdą, buhalterei kartais reikdavo į Kauną, o kasininkė buvo iš Veisiejų... Mūsų, žvejų kolūkio, pareiga buvo žvejoti žuvį ir ją priduoti Žuvininkystės ūkiui, o ten sūdė, rūkino ir išveždavo į Klaipėdą. Žvejodavo menkes jūroje, būdavo, pagauna iki tonos menkių su kabliukais. Reikėdavo važiuoti į pajūrį ir laukti tos menkės, po to vežti į ūkį ją priduoti. Ūkis paskui pradėjo nepriimti tos žuvies. Vežiau kartą ją lapėms, į lapių ūkį Kretingoje. Aš kiek kartų vežiau menkes, nė karto nepaėmiau į namus pakepti. Laikėme – blogiausia žuvis. Viena galva – ten nieko daugiau nėr. Geriausia žuvim čia visuomet buvo laikomas ungurys, gera buvo ir žiobris, karšis, lydeka. Bet lydeką man teko valgyti tėviškėje upėse pagautą, o upėse ir mariose pagauta yra didelis skirtumas. Upės lydeka yra daug skanesnė, nei kad marių. Man sykį Klaipėdoje pavogė visą dėžę ungurio rūkyto. Žmonės matė, kaip iš kitos mašinos įlipo į mano ir paėmė. Kai Juodkrantėje vyrams pasakiau, jie man suvežė po kelis kilogramus ungurio ir aš nieko nemokėjau, išlyginau. Žvejai išgelbėjo. O tada Juodkrantėje gerai pagaudavo ungurio. Toks ruselis išrado gaudykles tokias, tai kai pastatė nuo Juodkrantės beveik iki Pervalkos, vieną dieną pakėlė septynias tonas ungurio. Mes jau su mašina tiek pakrauti negalėjome, atsiuntė baržą. Aš veždavau į Klaipėdą šviežią žuvį, o atgal grįždamas surinkdavau rūkytą ungurį ir parveždavau į ūkį. Per Juodkrantę, Preilą, Pervalką kai surenku, tai būdavo tona ungurio. Man duoda už tai 10 kilogramų ungurio, galiu pasiimti. Bet paėmęs kur dėsi. Čia juk buvo žvejų kaimelis, niekas žuvies nepirkdavo. Va, kai pareina žvejai su silke, tai tą silkę iškrauna, druska užpila ir uždaro į statines. Ir tokią priima Klaipėda. O paskui mes ją iš Klaipėdos į ūkį parvežam, čia ją moterys rūšiuoja. Kur pirma rūšis, kur antra, kurią rūkyti. Mes, būdavo, pavagiam tos silkės, valgymui. Čia silkės nepagausi – silkę Norvegijoj gaudo.

ant – to Kaunas and a cashier was from Veisejai... Our fishermen kolkhoz duty was to catch fish and to deliver it to a fishery farm: there they were corning it, smoking and bringing out to Klaipeda. They were catching cod in the sea; it was they would catch up to a tonne of cod with hooks. I needed to go to the seaside and to wait for that cod, then to bring it to deliver to the farm. Later farm started not to take that fish. Once I was bringing it to foxes, to fox farm in Kretinga. How many times I was bringing cod, not a single one I took it for home to fry. We were counting it as a worst fish. Just a head, nothing more. The best fish here always was eel, next to it vimba, bream, pike. But it happened for me in fatherland to eat pike from a river and there is a big difference caught in a river and in the lagoon. River pike is much tastier that the lagoon pike. Once in Klaipeda they have stolen a whole box of smoked eel from me. People have seen how from other car they have climbed to mine and took it. When I told men in Juodkrante, they have brought for some kilos of eel and I didn’t need to pay for it, I compensated. Fishermen have saved me. Then they would catch eel well in Juodkrante. Such a Russian has invented such catchers, so when he placed them from Juodkrante almost till Pervalka, and one day he lifted seven tones of eel. We couldn’t load so many with the car, they have sent a barge. I was taking fresh fish to Klaipeda and on the way back I was collecting smoked eel and I was bringing it to a farm. When I collect through Juodkrante, Preila, Pervalka it was a tonne of eel. They give me 10 kilos of eel, I can take. But if I take, where I will put it? Here it was a fishermen village, nobody was buying fish. When the fishermen come with the herring, they unload that herring, pour salt and they close the barrels. And such a herring Klaipeda would take. Later we bring it from Klaipeda to the farm, here women sort it: where is a first sort, where the second, which to smoke. It happened; we would steal some of that herring to eat. Here you would not catch herring; they catch herring in Norway.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Pasakojant Baltiją / Telling the Baltic

O koks buvo jūsų darbas žvejų kolūkyje?


O pats ar žvejojot?

You were fishing yourself?

Ne, ne. Neteko. Ne žvejys.

No, no. It never happened. I am not a fisherman.

O į marias ar į jūrą plaukdavot?

But you were going to the lagoon or to the sea?

Pasivažinėt plaukdavau. Tik kad Just for a ride I was going. But what king of entertainment tokia ten ir pramoga ant vandens: is there on the water: when there is no wind it is not interkada vėjo nėra – neįdomu, o kada esting and when there is wind it is not interesting anyway. In vėjas – irgi nebeįdomu jau. Mariothe lagoon water was clean; we were swimming by the shores. se buvo švarus vanduo, mes mauIt was plenty of kids. And now they built toilets, all kinds of dydavomės pakrantėje. Būdavo, devils, and there is no swimming in the lagoon pilna vaikų. O dabar tualetus pastaany more. Now sea is polluted, Russians poltė, visokius velnius, ir mariose jokio maudymosi. lute it, also pollution comes by Nemunas. Sea is Dabar marios labai užterštos, jas teršia rusai, o ir cleaner, but it depends on the wind. Now they iš Nemuno ateina teršalų. Jūra švaresnė, bet nelygo for swimming to the sea. It is many years I gu koks vėjas. Dabar jau į jūrą eina maudytis. Jau haven’t been. I am so bored of it. When I was daug metų, kaip nebuvau. Man ji taip nusibodo. taking that cod, so when they load it, such a liqTą menkę kai vežiojau, tai kai ją sukrauna, nuo uid goes from it. The entire trailer gets soaked, jos toks skystis bėga. Į visą „kuzovą“ įsigeria, everything stinks. I would go by the sea and I prasmirsta viskas. Būdavo, nuvažiuoji į pajūrį ir didn’t know when they will come back. They sail nežinai, kada jie grįš. Jie plaukia keturias valanfour hours further into the sea, and then they put das tolyn į jūrą, tada meta kabliukus tuos, dešimt the hooks, ten thousand of them, then until they tūkstančių kabliukų, tada kol tą žuvį sukyloja... lift all that fish... I am sitting, I see a small dot in Sėdi, pamatai jūroj tokį taškelį – va, jau parvathe sea – already they are coming back! You are žiuoja! Sulauki, kol grįš... O laivo greitis – 12 waiting until they come... The speed of the boat kilometrų per valandą. Kol toks taškelis pavirsta is 12 kilometres per hour. Until such a dot turns laivu, tai praeina daug laiko. Valandų valandos. into a boat, a long time passes. Hours and hours. Tai man ta jūra tiek nusibodus, kad aš į ją ir žiūrėt So I am so fed up with that sea, I can’t even look negaliu. Sako man, einam į pajūrį; eikit sau, ‒ saat it. They say to me, let’s go to the seaside. I say kau... Prie jūros eidavau tik tada, kai atvažiuodago alone... I was going to the sea just when relavo giminės ar pažįstami. Pasiimam pusę litro ir tives or friends were coming. We would take half nueinam, bet kas charakteringa, kad kaip tu nori, a litter and we would go, but what is charactertaip gerk, vis tiek pilnos stiklinės smėlio. Tada istic, that you can drink as you want, anyway all jau vedi svečius namo. the glasses are full of sand. Then you bring your guests home already.

O dabar ar eitumėt prie jūros, jei sveikatos būtų? Absoliučiai, absoliučiai ne! Nei jūros, nei marių. Va, kai Nevėžyje prie Traupio maudžiausi, tai ten tai jo! Visai kitas vanduo. Man – upė,

90

Now you would go to the sea, if you had health? Absolutely, absolutely not! Not the sea, not the lagoon. When I was swimming in Nevezis River by the Traupis, there it was yes! Completely other water. For me – river, where water flows rapidly. There, where I was born, where I was growing up, there my heart goes. Here is just one profession: fishery. There was no other trade. But for me that water, that fishery... To


love it... not really. It is not in my heart. I am here for so many years... now I don’t see any beauty here, any. At the beginning I would go to the dunes. It was earlier, you climb the dune and it is fun to run down. You just start... When we were newcomers. Later it became boring too. The same valley, the same bushes...

Leonas Laurinavičius gimė 1929 m. Mickūniškių kaime, Panevėžio rajone. Gyvena Nidoje.

Leonas Laurinavičius was born in 1929 in village Mickuniskiai, in Panevezys region. He lives in Nida.

We have heard that earlier you were feeding crows and growing little ones?

That was something that came from my heart. I would catch a little crow, domesticate it and keep it. Just one was a witch to the other crows that came to her... If the male crow comes, it is nothing for her, but if a female crow, it follows her and hits with the beak to the legs. It has a name Karka. They had various characters. You would adopt them Girdėjome, kad jūs very easily. You give them to peck anksčiau varnas šeronce, twice. They were friends. davote ir varniukus I was taking the small ones that augindavote? would fall from the nests. But later these old crows would beat these Ai, mano buvo tokia grown up ones. When I was not prigimtis, pasigaunu there, they just hit them. But with varniuką, prisijauthem you will always be behind kinu jį ir laikau. Tik with cleaning: they would come on viena tokia rūpūžiokė the chair – they would smear, they buvo, kas jai užėjo. would come on the table – they Jeigu vyras ateina, jai would smear. That was why I have nieko, o jei moteris stopped to adopt them. You could – pasiveja ir į kojas not teach them not to do it. There kerta. Vardas buvo were people that were catching Karka. Įvairūs jų charakteriai. Jas labai greitai prisipratini. them and eating, but not me. My Lesti paduodi, paduodi. Draugės buvo. Imdavau mažiukus, brother once was offered one by a kur iškritę iš lizdo. Bet paskui tos senos varnos tuos paaugulocal German. He ate all and just sius varniukus tiek muša, tiek muša. Kai manęs nėra, kapoja. then they told him that he was eatBet su jom, nespėji eiti iš paskos valyti: užlipo ant kėdės – ing a little crow. You take a crow, priteršė, užlipo ant stalo – priteršė. Užtai ir nustojau jaukint. clean it, you add some sour cream, Jos neišmokysi, kad nedarytų. Buvo kas valgė jas, gaudė, bet butter. You would eat a chicken or a aš ne. Brolį kartą toks vietinis vokietis pavaišino. Jis pavalgė, crow, you would not recognise the viską, ir tik tada jam pasakė, kad varniuką valgė. Paimk varną, difference. But I was not participatišvalyk, pridėk grietinės, sviesto. Ar viščiuką tada, ar varniuką ing in that company. – jau ir nebeatskirsi. Bet aš toj kompanijoj nedalyvavau.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Pasakojant Baltiją / Telling the Baltic

kur vanduo sraunus bėga. Ten, kur gimęs, kur augęs, ten širdis ir traukia. O čia viena profesija – žvejyba. Kito amato čia ir nebuvo. Bet man tas vanduo, ta žvejyba... Kad pamilčiau... ne, nelabai. Ne prie širdies man. Aš tiek metų čia... Dabar jokio grožio nematau čia, jokio. Iš pradžių nueidavau į kopas dar. Anksčiau būdavo, užlipi į kopą ir labai nubėgti smagu. Kai pasileidi... Kol buvome naujokai. O paskui atsibodo ir tas. Tas pats slėnis, tie patys krūmai...


Andrius Varnas pasakoja / Conversation with Andrius Varnas Su kuo jums asocijuojasi Neringa? Kaip ten buvo anksčiau? Mes gyvenome Šilutėje, priešingame marių krante. Šilutė ir Neringa, atrodytų, visiškai šalimais, bet iš esmės – tai du visiškai atskiri pasauliai. Galų gale, kaip nori taip žiūrėk, bet Neringa geografiškai labiausiai į vakarus nutolusi vieta. O nuo pokario Lietuvoj visų žvilgsniai buvo nukreipti į Vakarus. Dažnai, kai užsilipdavome ant kopų, pasijusdavome taip, lyg jau būtume Vakaruose. Dabar į Neringą gal labiau važiuoja turtingi, bet tada važiuodavo tokie žmonės, kurie norėdavo laisvai, nesuvaržytai jaustis. Galų gale, tos pačios milicijos, kurios knibždėjo Palangoje, Klaipėdoje ar Vilniuje, Neringoje praktiškai nebuvo. Ten ir jokių muštynių nebūdavo, kas buvo kasdienybė Palangoj. Vykdavo buriavimo regatos, Sąjungos čempionatai, susirinkdavo šimtai buriuotojų, ir niekuomet nebūdavo muštynių. Ten ir dabar labiausiai saugu, mažiausiai vagysčių visoj Lietuvoj.

Ar galėtumėt papasakoti apie „haikerį“ Kuršių nerijoje? Įdomi vieta. Buvusi įdomi vieta, nes dabar ten yra Rusija, Kaliningrado sritis, ir į „Haikerį“ jau nebenuvyksi, tuo labiau, kad ten yra Rusijos pasienio zona. Atsimenu, mes keliavom po Kuršių marias su valtim ir apsistojom didžiulėj įlankoj į pietus nuo Grabšto rago. Ten buvo nuostabi pievelė, kurioje augo labai daug grybų. Įsidėmėjome ją ir kiekvienais metais ten apsilankydavome. Paskui palapines

92

What associations do you have with Neringa? How it was earlier there? We lived in Silute, in the opposite side of the lagoon. Silute and Neringa seem to be next to each other, but indeed are two completely separated worlds. At the end of the day, Neringa is the place that is geographically the most remote to the West. Since the postwar time in Lithuania everybody’s eyes were on the West. Usually as we would climb on dunes we would feel like we are already in the West. Now it may be there are more rich people going to Neringa, but then it was such people going that wanted to feel free, without restrictions. At the end, the same militia that Palanga, Klaipeda or Vilnius was so full of, in Neringa practically there were none. There was no fighting and in Palanga it was an everyday thing. There were sailing regattas, Union championships, hundreds of sailors would gather and there never was fighting. Even now, there is the most safe place, the least thefts in all Lithuania.

Could you tell us about the hikers’ place in the Curonian Spit? Interesting place. It is a former interesting place as now there is Russia, Kaliningrad area, and you would not go to hikers place, especially as there is a Russian borderline zone now. I remember we were travelling through Curonian Lagoon with a boat and we stayed in a big bay south from Grabstas Cape. There was a wonderful lawn; a lot of mushrooms grew there. We memorised that place and we visited it each year. Later we put tents; lake was nearby, next to it a lot of berries. It was hippy times and then in Lithuania J. Kerouac book ‘On the Road’ was published, that had that term ‘hitch-hiker’, so that place was also called ‘hiker’ (‘haikeris’ in Lithuanian) as everybody was hitch-hiking to get there: who from Vilnius, who


pasistatėme, ežeriukas šalia, prie jo – daug uogų. Buvo hipių laikai ir Lietuvoje tada buvo išleista J. Kerouaco knyga „Kelyje“, kurioje buvo tas „haikerio“ terminas vartojamas, taip ir tapo ta vieta „Haikeriu“, nes visi čia „athaikindavo“: kas iš Vilniaus, kas iš Šilutės, kas iš Kauno ar Rygos. „Haikeris“ „startavo“ 1967–1968 metais ir truko iki pat 1990 metų, iki tol, kol rusai atsitvėrė siena. Iš pradžių ten rinkdavosi tik mūsų Šilutės „chebra“ – nebuvom mes hipiai, bet prijaučiantys, o kai pradėjom studijuoti, tai iš paskos pradėjo rinktis ir studentiška bendruomenė. Pirmasis studijų savaitgalis rugsėjo mėnesį būdavo „Haikery“ sutinkamas, o ne kur nors Vilniaus ar Kauno alaus bare. Ta vieta pasidarė kaip Meka, kurioje jausdavaisi laisvas. Įvairiausi žmonės susirinkdavo, ir „tiksliukai“, tokie kaip aš, ir psichologai, ir menininkai, ir bedarbiai, ir narkomanai, ir alkoholikai, bet visi visi draugiškai būdavo. Dar ir dabar kai susitinkam, vis dar prisimenam „Haikerį“, nors daug ko jau nebėra, anapilin išėję. Kai atsirado vaikai, tai ir su vaikais ten važiuodavom. Labai graži vieta, labai gera aura ten, labai geras dangus rudenį... Kai kas ten gyvendavo visą vasarą, nes maisto yra: žuvis, grybai, uogos. Duonos nueini į Marskoje gyvenvietę šalimais arba į Nidą, ir viskas, užtenka. Daugiau nieko nereikia, vandens yra pilna mariose. Ežeriuke vanduo buvo geras, bet truputį dumblu kvepėjo, tai gerdavom marių vandenį. Maudaisi, eini iki jūros. Vakare nueit prie jūros neleisdavo pasieniečiai, tai stengdavomės vidurdienį eiti, nes tada negaudydavo. Jokio pliažo, ta prasme, kad jokių žmonių prie jūros ten nebūdavo, tai galėdavai nuogas maudytis, kaip Indonezijoj.

O ar niekam neužkliūdavo, kad jūs ten rinkdavotės? Problemos prasidėjo nuo 1979– 1980 metų, nuo Brežnevo laikų. Kiekvieną vasarą sovietų pasie-

the autumn... Some people were living there all the summer as there is food: fish, mushrooms, berries. You would go for bread to Marskoje village next door, or to Nida, and that’s all, that’s enough. You need nothing more; there is plenty of water in the lagoon. Water in the lake was good too, just it smelled a bit of mud, so we were drinking water from the lagoon. You swim, you go by the sea. Border guards would forbid going by

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Pasakojant Baltiją / Telling the Baltic

from Silute, who from Kaunas or Riga. Hiker started in the year 1967-68 and lasted up till the 1990 when Russians closed the border. At the beginning there was just our bunch from Silute gathering. We were not hippies, but sympathetic ones. And when we started to go to the studies, our student community started to follow and to gather there too. First study weekend in September we always met there in a hiker, not somewhere in a beer pub in Vilnius or Kaunas. That place became like Mecca where you would feel free. Various people would gather there, scientists, like me, psychologists, artists, jobless people, drug users and alcoholics, but everybody, everybody were friendly. Even now when we meet each other, we still remember hiker, even if there are not so many of us left, some have passed away. When we had kids already, we were going with kids there too. It is a very nice place, with very good aura, very good sky in


niečiai sulaikydavo visus stovyklautojus, išardydavo stovyklą, o ten būdavo laužavietės, speciali vieta šiukšlėms sudėti, stovėjo pats Haikeris – iš rąsto tokią skulptūrą buvom padarę. Veždavo visus ne į Nidą, o į Rybačij, dabartinę Rasytę, į sulaikymo izoliatorių, na, į cypę, bulvių skusti. Bet po savaitės atvažiuodavo kiti, nežinodami, kad anuos sulaikė – mobiliųjų telefonų nebuvo. Pasieniečiai vėl ateidavo gaudyti, ir tas tęsėsi metai iš metų, tokia kova kaip su vėjo malūnais, iki pat Lietuvos nepriklausomybės. Kiekvienais metais pasieniečiai tą stovyklą išardydavo, o jinai ir vėl atsistatydavo. Dabar daug kas, aišku, atrodo neįtikėtina. Dabar kam papasakoji, netiki, kaip galima nubausti žmogų už pieno gėrimą, pavyzdžiui. Kita vertus, o kodėl nebausti žmogaus, kuris, kad ir su pienu, bet įžeidė sistemą, rado būdą iš jos pasišaipyti. Šokių vakaruose, o tai buvo 1972 metai, aš jau buvau po pirmo kurso studijų, visi vartodavo alkoholį. Mums įkyrėjo tie visi girti. Nežinau net, kaip čia šovė į galvą... Mano klasiokės tėvai gyveno šalia tos šokių arenos Šilutėj ir laikė karvę. Kaip tik vakarais jos mama būdavo ją pamelžusi: „Na, vaikai, išgerkite pieno“. Man šovė į galvą mintis, kad pasiimtume tą pieną ir šokiuose išgertume. Mama taip ir nesuprato, sako: imkite. Pripylė trilitrinį to pieno šviežio, aš dar suradau stiklines, tas šešiakampes, vadinamus „šestigradnikus“, iš kurių visi gerdavo degtinę. Įsidėjom į tokią pintą „sietką“ ir su tuo pienu nuėjom į šokius. Atsisėdom prie scenos, kur gyvai muzika grojo, pasistatėm tą pieno trilitrinį. Susisveikinam „į sveikatą“, susidaužiam. O kitą dieną, jau pavakary, aš pas mamą su dalgiu pjaunu žolę, nes tada dar nebuvo žoliapjovių jokių. Ateina du milicininkai: „Ar čia gyvena Varnas? Tai einam“. Sakau, pasakysiu tėvams, kad išeinu. „Ne, einam“, – ir išsivedė. Nežinau, kas ten pasakė tėvams, kaimynai ar kas, kad mane pasodino. Kitą dieną uždarė į vienutę. Ta baimė – tikrai kažkaip nesmagu buvo, langiukas toks labai mažiukas viršuje ir lentinis gultas, jokios pata-

94

the sea in the evenings, so we were trying to go in the middle of a day, then they would not catch us. There was no beach, meaning no people by the sea there, so you could swim naked like in Indonesia.

Nobody would catch you that you were gathering there? Problems started from the year 1979-80, since Brezhnev’s times. Each summer Soviet border guards would detain all the campers, they would dismantle the camp: there were fire places, special place for

garbage: we have made such a hiker sculpture from a log. They were bringing everyone not to Nida, but to Rybacyj, in our days Rasyte, to a confinement centre or jail to clean potatoes. After a week others would come, they didn’t know that others were already restrained:


there were no mobile phones then. Border guards would come to catch again and it lasted like this year after a year, like fighting with wind mills, til’ the Lithuania’s independence. Each year border guards were detaining that camp but it was built back again. Now, of course, some things look incredible. Now when you tell someone, they don’t believe how it is possible to punish someone for example for drinking milk. On the other side, why not to punish someone who even with milk managed to offend the system, find out the way to make fun of it. It was in 1972, I was already after the first year of studies, in the dance evenings everybody was consuming alcohol. We were fed up with all these drunken ones. I don’t know how it came to the mind... Parents of my class made were living next to that dance arena in Silute and they had a cow. It was in the evening and her mother has just milked the cow: ‘So, kids, let’s drink some milk’. An idea rushed in to my head that we should take that milk and drink it in the dances. Mother didn’t understand, she said, take it. She poured up the full three litres glass pot of fresh milk, I found glasses, these six angle ones, so called ‘shestigrannik’ that everybody was drinking vodka from. We put it in such a wicker basket and we went with it to the dances. We sat down by the stage where live music was playing and we put those three litres of milk. We would cheer up to good health and we would clink glasses. On the next day, already in the evening, I was cutting grass in my mothers’ place with a scythe as there were no lawn trimmers then. Two militioners come: ‘Is Varnas living here? So, let’s go’. I say, I will say to my parents that I am leaving. ‘No, let’s go’ and they took me. I don’t know who then told my parents, neighbours, or who, that they have jailed me. On the next day they have closed me in to a solitary cell. That fear, it was really somehow uncomfortable, such a little window above and a berth made of boards, no bed linen, nothing. Next morning I have heard how in the yard my father was screaming, explaining something. On the same day they took me to the popular court, two militioners were taking me officially through the entire city, and I was sentenced 15 days for delinquency. Security policemen started to investigate me during the nights. They would call me at dusk, around 10-11 o’clock, they would put two spot lights and: ‘Why you were drinking milk?’, ‘Where you took the milk from?’, ‘Where you took the glasses from?’, ‘Why you were carrying it with that wicked basket, not in a closed bag?’, ‘Who has initiated it?’ – I remember it like today, that circus for the milk drinking. And here it is not the most interesting story still.

O kokių istorijų prisimenate iš plaukiojimų?

What stories you remember from sailing?

Labiausiai prisimenu tą didžiausią, bent jau mano gyvenime, štormą. Tai mums atsitiko spalio mėnesį grįžtant iš Liubeko, plaukėm tada trise. Danai mums pateikė netikslią prognozę. Aplink

I remember the most that biggest storm, at least in my life. It happened for us in October when we were coming back from Lubeck, three of us. The Danes gave us inaccurate weather forecast.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Pasakojant Baltiją / Telling the Baltic

lynės, nieko. Kitą rytą išgirdau, kad tėvas kieme ten kažką šūkauja, aiškina. Tą pačią dieną mane nuvedė į liaudies teismą, du milicininkai viešai per visą miestą vedė, ir nubaudė mane 15-ai parų už smulkų chuliganizmą. Saugumiečiai naktimis pradėjo mane tardyti. Išsikviečia temstant, apie 10–11 valandą, įjungia du prožektorius ir: „Kodėl jūs pieną gėrėt?“, „Iš kur paėmėte pieną?“, „Iš kur stiklines paėmėt?“, „Kodėl su šita „sietka“ nešėtės, o ne uždaram krepšy?“, „Kas tai iniciavo?“ – kaip dabar atsimenu, tą cirką dėl pieno gėrimo. Ir čia dar ne pati įdomiausia istorija. (…)


Bornholmo salą buvo švelnus, palankus vėjas, o nuplaukus 50 mylių, slėgis krito ir vėjas pasiekė 74 metrų per sekundę stiprumą. Tai jau uraganinis vėjas, ir aš niekada nebūčiau patikėjęs, kad toks gali būti Baltijos jūroje. Bangų aukštis buvo 12–14 metrų. Parplaukėm į Klaipėdą, uostas buvo uždarytas dėl uragano, pasieniečiai negalėjo patikėti, kad mes ką tik įplaukėm į uostą. Ko gero, visą gyvenimą prisiminsiu šitą štormą, nes paskui, kai plaukiau aplink pasaulį, nė karto tokio nepatyriau. Tai po to aš visada visiems sakau: netikėk vienu šaltiniu. Ir, antra, nepanikuok. Aišku, visokių atvejų būna, bet geriau nepanikuoti… Buvo toks įvykis Baltijoje, visai šalia mūsų. Lenkai pasistatė kokių 12 metrų metalinę jachtą, ir ja plaukiojo kapitonas su dukra, mokė kitus buriuoti. Kartą jie plaukė, pakilo stiprus vėAround the Bornholm Island it was a favourjas ir laive kilo panika, tarp tų jaunų buriuotojų, able breeze, but after 50 miles, the air preskuriuos jie mokė. Tie mobiliu telefonu iškvietė sure dropped and the wind reached speed of 74 pagalbą, nes, atseit, laivą labai stipriai mėto ir meters per second. That is a hurricane wind; I gali kažkas nutikti. Ir atėjo pagalba – atplaukė would have never believed that such a wind is didelis suomių keltas. Jis pabandė prisišvartuoti possible in the Baltic Sea. The waves were 12šonu prie tos jachtos, dėl didelio bangavimo tren14 meters high. We came back to Klaipeda, the kėsi į ją ir jos stiebas lūžo. Kapitonas bandė gelport was closed because of the hurricane, so bėti, tą stiebą laikyti, krito tarp jachtos ir kelto ir border guards couldn’t believe we just entered nuskendo dukters akyse. Istorija šituo nesibaigė. the port. Probably I will remember that storm Tas keltas nukėlė tą komandą nuo jachtos, nors all my life, as even later, when I was sailing jachta neskendo, ten jokios priežasties panikai around the world, I never experienced such one. nebuvo. Kaip viskas ateina ir praeina, baigėsi So after that I always say to everyone: never beir tas štormas. Tą jachtą rado Lietuvoje, kažkur lieve in one source. And, second, never panic. ties Nida plūduriuojančią. Atplaukė lenkų motoOf course, there are various cases, but it is betrinis laivas, atitempė ją į Klaipėdą ir ten pradėjo ter not to panic... There was such a case in the tvarkyti. Istorijos tragedija ta, kad, kai pradėjo Baltic Sea, very close to us. Some Poles built a kelti… na, kai stiebas nulūžta, tai nukrenta trometal yacht some 12 meters long and there was sai, visos burės į vandenį... Taigi, kai pradėjo a captain sailing with his daughter, he was teachviską kelti, tuose trosuose rado ir tą kapitoną. ing others to sail. Once they were sailing and a Kapitoną ištraukė iš vandens Klaipėdoje prie strong wind raised and they have panicked on dabartinio „Memelio“ viešbučio, ir liūdniausia the ship, these young sailors that he was teachtai, kad duktė tuo metu buvo prie tos krantinės. ing. So these ones have called for help on their Taigi, kapitonas vis tiek savo laivu parplaukė į mobile phone as if the ship is being thrown and krantą, kaip ir visi kapitonai – „prisirišęs“ prie something could happen. And the help arrived, laivo. Mes, lietuviai, sakome, kad namai – mūsų a big Finnish ferry came. It tried to moor to the tvirtovė. O kapitonui laivas – ne tik tvirtovė, jis side of that yacht but because of big waves it hit – dalis tavęs. O pamoka tokia: gali drebėti, bijoti, against and the mast broke. The captain was trybet nepanikuok. Aš visą laiką sakau savo dukrai, ing to rescue, to hold that mast, he fell down in kad pats didžiausias bailys jachtoje esu aš. Bijau between the yacht and the ferry and drowned in besikeičiančio vėjo, srovių – visko bijau. Bet tai the eyes of his daughter. Story didn’t finish here. man ir padeda saugiai plaukti. That ferry took all the crew from that yacht, even if that yacht was not drowning; there was no reason to panic. Like everything that comes and passes, the storm ended too. That yacht was found in Lithuania, floating somewhere by Nida. A polish motor boat came, dragged that yacht to Klaipeda and started to clear it. The tragedy was

96


PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Pasakojant Baltiją / Telling the Baltic

there, when they started to lift... When a mast breaks, all the cables and all sails fall down to the water... They started to lift and they found the captain in these cables. They withdraw captain from the water in Klaipeda, where now hotel ‘Memel’ stands and the saddest thing was that his daughter was by that quay at that time. So, captain anyway has come back ashore with his ship, like all the captains ‘bound’ with his ship. We Lithuanians say that house is our fortress. But Koks jūsų santykis su Baltijos jūra? for the captain his ship is not just fortress, but a part of him too. And the lesson is like this: you Tai pirma jūra, į kurią mes išplaukėm. Pirmas can shake, be afraid, but not panic. I am telling to vanduo, kur nesimato nieko horizonte. Netgi iš my daughter all the time that the biggest coward Klaipėdos ar Palangos pliažo jau nematai. Tikrai, on a yacht is me. I am afraid of a changing wind, pirmas didelis vanduo. Nes norint perplaukti į of streams; I am afraid of everything. But that is kitą vandenį, reikia perplaukti šitą vandenį. O kai what helps me to sail safe. sako „meilė jūrai“… Aš negaliu jos mylėt ar nemylėt, man jinai tiesiog yra. Aš galiu kalbėti apie meilę vaikams, o ne jūrai. Nesakai, kad myli orą, What is your relation with the Baltic Sea? nes tu juo kvėpuoji. Oru kvėpuoti yra natūrali būsena. Lygiai taip pat man jūra yra natūrali būsena. It is the first sea that we have sailed in to. First Į jūrą reikia plaukti. O Lietuvoje mes tą jūrą priiwater where nothing more is seen over the homame, na, tos pačios Nidos ar Palangos lygmeny. rizon. Already from Klaipeda or Palanga beach Tik kaip kurortinę jūrą. Mums nereikia jos payou see nothing. Really, first big water. Because čios, mes žiūrim į ją tik nuo kranto. Teisingiau if you want to go to other waters, you need to go būtų sakyti ne „jūros šalis“, o „šalis šalia jūros“. through this water first. And when they say ‘love Jeigu bangos lūžta prie kranto, tai – vajė! – koto the sea’... I can’t love it or not love it there, kia ta jūra yra audringa, nors jeigu akis pakeltum for me it just is. I can speak about love to the ir pažiūrėtum – ties horizontu bangos nelūžta. children, not about love to the sea. You don’t say Bangos lūžta, kuomet keičiasi gyliai. Vidutinis that you love the air as you are breathing it. To gylis Baltijos jūroje yra 100 metrų, o artėjant prie breathe the air is a natural condition. Exactly the kranto, mažėja iki 20 metrų, o paskui – iki 10 ir same for me: sea is a natural condition. You need 5 metrų. Ties 20 metrų „riba“ yra pirmas bangų to sail to the sea. And in Lithuania we think about lūžimas, ten būna labai didelės bangos, mažesnės the sea on the level of the same Nida or Palanga. būna ten, kur lūžta ties 10 ir 5 metrais. O toliau Just as a resort area. We don’t need it itself; we jūroje nėra lūžtančių bangų. Ten nėra ko bijot. look at it just from the coast. It would be more precise to say not a ‘sea country’, but a ‘country next to the sea’. If waves brake by the coast so – oho! – what a stormy that sea is, but if you raise your eyes and you look: by the horizon waves do not brake. Waves brake when depth changes. Average depth in the Baltic Sea is 100 meters and when you go closer to the shore it decreases up to 20 meters and later – up to 10 and 5 meters. By the 20 meters ‘line’ is the first breakage of the waves, there are really big waves. Smaller waves are there where it brakes by 10 and 5 meters. Further in the sea there are no breaking waves. There is nothing to be afraid of.


Koks jūsų santykis su šita žeme? Kai grįžau po dviejų metų plaukimo aplink pasaulį, pradėjau visiems sakyti, kad lietuviai turėtų vaikščioti su akiniais, bet ne nuo saulės, o nuo žalios spalvos. Galbūt labiausiai mane patį nustebino tai, kad taip žalia pas mus, kad kai pabūni pasaulyje ir grįžti, tau tos žalumos yra per daug čia… Ta žalia spalva viską užgožia. Bet esmė yra ta, kad tikrai norisi būti kelyje, kol dar fizinės jėgos leidžia, kol dar esu nesubyrėjęs. O ir tą žemę supranti daug labiau, jei esi dvejus metus joje nebuvęs.

What is your relation with this land? When I came back after two years of sailing around the world, I started to tell everyone that Lithuanians should be walking wearing glasses, but not against the sun, against the green colour. Probably I was amazed the most that when you travel in the world and you come back you have too much of that greenness here... That green colour shades everything. But the point is that you want to be on the road until your physical powers let you, until you are ‘crumbled’. And you understand that land much better if you have not been on it for two years.

Andrius Varnas was born in 1953 in Silute, lives in Kintai. In 1971-76 he was studying in Kaliningrad Higher Maritime Technical School, in 1986-89 – in Klaipeda Maritime School. He has obtained captains’ engineers’ and yacht captains’ education for unlimited territory sailing. He is a member of Lithuanian Seamen’s Union and Yachting Union of Lithuania, since 1994 he is a chairman of Kintai Amateur Yachting Club ‘Mariu Bures’. He is a participant and an organiser of international and local expeditions, a supervisor, an expert and a consultant for water tourism development, port planning and environment protection projects. Since 2007 he is an organiser and an expert of yachting, a captain and an organiser for yacht trips in the Baltic Sea and in the North Sea. In 1995 he has built himself a yacht ‘Ragaine 2’ and in 2008-10 sailed around the world together with his daughter Rasa.

Andrius Varnas gimė 1953 m. Šilutėje, gyvena Kintuose. 1971–1976 m. studijavo Kaliningrado aukštojoje jūrų techninėje mokykloje, 1986–1989 – Klaipėdos jūreivystės mokykloje. Įgijo kapitono-inžinieriaus ir neriboto rajono plaukiojimo jachtos kapitono išsilavinimą. Lietuvos jūrininkų sąjungos ir Lietuvos buriuotojų sąjungos narys, nuo 1994 m. – Kintų buriavimo mėgėjų klubo „Marių burės“ vadovas. Tarptautinių ir vietinių ekspedicijų dalyvis ir organizatorius, vandens turizmo plėtros, uostų planavimo, aplinkos apsaugos projektų vadovas, ekspertas, konsultantas. Nuo 2007 m. – buriavimo organizatorius ir ekspertas. Kelionių jachtomis po Baltijos ir Šiaurės jūras organizatorius, kapitonas. 1995 m. pats pasistatė jachtą „Ragainė II“ ir su ja 2008–2010 m. apiplaukė aplink pasaulį, drauge su dukra Rasa.

98


Mapping Kaliningrad

Dar vienas paminklas ir Tarybų rūmai / Just Another Monument and a House of Soviets

Reklama ant gatvės žibintų, siūlanti paskolas be užstato / advertising on street lamps offering loans without deposit

Rusiškasis paplūdimys Baltijske / Russian beach in Baltijsk

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Mapping Kaliningrad

Residents’ trip from Remote to Remoteness, 2012 March


Deja Vu – keltas „Nida“ Baltijske aptarnauja panašų atstumą, kaip Smiltynėje / Deja Vu - a ferry Nida is serving in Baltijsk a similar distance like in Smiltyne

Populiari reklama – parduodami diplomai / Popular advertising sellings diploma

Menininkų diskusijos Kaliningrado Šiuolaikinio meno centre / Artist talk in Kaliningrad Contemporary Art Centre

Būsimasis Kaliningrado Šiuolaikinio meno centro pastatas / Future building of Kaliningrad Contemporary Art Centre

Vaizdas iš bendrabučio (komunalkės) – jausmas lyg 2012-aisiais išgyventume 1980-uosius / A view from a communal flat (komunalka) window - feels like 1980s in 2012

100

Gyvenamųjų kvartalų apsupty / In between housing blocks


Menininkų performansas valgykloje / Artists’performance in the canteen

Renginių erdvė-knygynas „Kvartira“ (rus. Арт-кафе 'Квартира') įsikūrusi standartinio blokinio namo bute / Events’ space “Kvartira” is located in a standart block house flat

Kvartira / Kvartira

Kvartira / Kvartira

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Mapping Kaliningrad

Įėjimas į valgyklą, kuri vis dar pila degtinę į 200 ml stiklines, tik jos pagamintos jau ne iš stiklo, o iš balto plastiko / Entrance to the canteen which still serves vodka in 200 ml glasses, however they are not made from glass anymore but from white plastic


Baltijos ir Šiaurės šalių nutolusių meno ir rezidencijų centrų tinklas / Baltic-Nordic Network of Remote Art & Residency http://remotenet.nidacolony.lt

102

Baltijos ir Šiaurės šalių nutolusių meno ir rezidencijų centrų tinklas

Baltic-Nordic Network of Remote Art & Residency Centres

Sudarytas iš 8 centrų, išsidėsčiusių atokiose vietovėse ir siekiančių keistis patirtimi bei idėjoms, kaip veikti nutolusiose vietovėse ir bendrauti su vietinėmis bendruomenėmis.

Brings together 8 centres located in remote areas in order to share the experience and ideas of how to operate in the remoteness and how to interact with local communities.

Tinklą 2011 m. inicijavo Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija, finansiškai parėmė Šiaurės-Baltijos mobilumo programa kultūrai ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

The network was initiated in 2011 by Nida Art Colony of Vilnius Academy of Arts and financially supported by the Nordic-Baltic Mobility Programme for Culture and Lithuanian Ministry of Culture (Regional Development Programme).


Documentation of Baltic-Nordic Network of Remote Art & Residency Centres is available at http://remotenet.nidacolony.lt.

- dalintis tinklo narių patirtimi komunikuojant su vietinėmis bendruomenėmis ir atrasti, kaip tai daryti geriausia;

The network aims to find out what works, what does not and why when an art centre settles in a province and wants to become a meaningful and useful part of the local life. The main goals of the network are:

- išvystyti vietinių bendruomenių ir meno centrų bendradarbiavimo modelius, kuriant ir pristatant šiuolaikinį meną;

- to share network members’ experience in communication with local communities and learn how to do it best;

- sudaryti meno centrams galimybes tapti integralia vietinio gyvenimo dalimi, į jų veiklas įtraukiant vietinių bendruomenių narius.

- to develop cooperation schemes for local communities and art centres while producing and presenting contemporary art;

Tinklas apima žinių apsikeitimo simpoziumą kuratoriams ir kultūros vadybininkams, įvykusį 2012 m. gegužės 17–20 d., studijų ir darbo vizitus (trumpas stažuotes kuratoriams ir direktoriams) Šiaurės ir Baltijos šalių meno centruose, bendrą projektų vystymą abipusiai naudingos socialinės sąveikos tema, jungtinę išvyką po Baltijos meno ir rezidencijų centrus (įvykusią 2011-ųjų lapkritį) ir skaitmeninę idėjų keitimosi platformą su nuorodų rinkiniu, kaip įsitvirtinti provincijoje.

- to enable the art centres to become an integral part of the local life by involving local community members into the centres’ activities.

Tinklo nariai: 1. Meno ir socialinės praktikos centras MoKS (Mooste, 4 valandos kelio nuo Talino, Estija, www.moks.ee) 2. Sanna Culture Manor (Sanna, 4 valandos kelio nuo Talino, Estija, www.kultuurimois.kultuuritehas.ee) 3. Tarpdisciplininio meno grupė SERDE (Aizpute, 3 valandos kelio nuo Rygos, Latvija, www.serde.lv) 4. Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija (Nida, 5 valandos kelio nuo Vilniaus, Lietuva, www.nidacolony.lt) 5. Kultivator (Färjestaden, 5 valandos kelio nuo Stockholmo, Švedija, http://kultivator.org) 6. Nes Artist Residency (Skagaströnd, 5 valandos kelio nuo Reikjaviko, Islandija, http://neslist.is) 7. Meno ir gamtos centras Mustarinda (Hyrynsalmi, 8 valandos kelio nuo Helsinkio, Suomija, http://mustarinda.fi) 8. Vizualiųjų menų centras Skaftfell (8 valandos kelio nuo Reikjaviko, Islandija, http://skaftfell.is)

Members of the network: 1. Centre for Art and Social Practice MoKS (Mooste, 4h away from Tallinn, Estonia, www.moks.ee) 2. Sanna Culture Manor (Sanna, 4h away from Tallinn, Estonia, www.kultuurimois.kultuuritehas.ee) 3. Interdisciplinary Art Group SERDE (Aizpute, 3h away from Riga, Latvia, www.serde.lv) 4. Nida Art Colony of the Vilnius Academy of Arts (Nida, 5h away from Vilnius, Lithuania, www.nidacolony.lt) 5. Kultivator (Färjestaden, 5h away from Stockholm, Sweden, http://kultivator.org) 6. Nes Artist Residency (Skagaströnd, 5h away from Reykjavik, Iceland, http://neslist.is) 7. Art and Nature Center Mustarinda (Hyrynsalmi, 8h away from Helsinki, Finland, http://mustarinda.fi) 8. Center for visual Art Skaftfell (8h away from Reykjavik, Iceland, http://skaftfell.is)

The network encompasses a knowledge exchange symposium for curators and cultural managers in 17-20th May 2012, study and work visits (short internships for curators and directors) in Nordic and Baltic art centers, joint project development on mutually beneficial social interaction, joined trip visiting all Baltic art and residency centers (completed in November 2011), and a digital ideas exchange platform with a compilation of tips on how to root in the province.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Baltic-Nordic Network

Tinklas siekia išsiaiškinti veikiančius ir neveikiančius veiklos atokiose vietose modelius, tirti, kodėl meno centrai kuriasi provincijose ir nori tapti reikšminga bei naudinga vietinio gyvenimo dalimi. Pagrindiniai tinklo tikslai:


Tiriamoji išvyka į nutolusius Baltijos meno ir rezidencijų centrus / Reseach Trip of Remote Baltic Art & Residency Centres 18:24 valandų vairavimo, 1299,2 km, 4 dienos / 18:24 hours of driving, 1299.2 km, 4 days

Nutolusių Baltijos meno ir rezidencijų centrų maršrutas / route through remote baltic art and residency Centres

104


MOKS valgomasis ir bendravimo erdvė / MOKS dining and social room

Studija TotalDobze / Todal Dobze Studio

Nida Art Colony team together with partners made a reseach trip through the Baltic Art & Residency Centres in Latvia and Estonia: SERDE (1), MoKs (2), Sanna Culture Manor (3) and TotalDobže (4).

welcome dinner at MOKS / welcome dinner at MOKS

Atokus kraštovaizdis šalia MOKS / Remote landscape next to Moks

Baltijos komanda kelionėje / Baltic team on the trip Nakvojau SERDE rezidencijoje po Latvijos vėliava / I was sleeping in SERDE under Latvian flag

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Baltijos turas / Baltic Trip

Nidos meno kolonijos komanda su partneriais buvo Tiriamojoj išvykoj po nuotolinius Baltijos meno ir rezidencijų centrus Latvijoje ir Estijoje: SERDE (1), MoKs (2), Sanna Culture Manor (3) ir TotalDobže (4).


106


T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova


108


T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

Simpoziumo plakatas / Symposium porter Sophie Bell


Kraštai ir kraštutinumai: apie antrąjį „Interformato“ simpoziumą Nidos meno kolonijoje Gintarė Matulaitytė

Kas yra atokumas/nuotolis? Ką reiškia būti/veikti periferijoje? Kokia šiuolaikinio meno sąveika su vietiškumu bei kaip jį pristatyti skirtingoms auditorijoms? – tai pagrindiniai klausimai, žymintys antrą kartą Nidos meno kolonijoje (NMK) vykusio simpoziumo „Interformatas” diskusijų lauką. Kaip atvejo studijos Savo veiklą šiais klausimais pristatė septynios menininkų rezidencijos bei meno centrai periferijose: Skaftfell vizualiųjų menų centras (Islandija), rezidencija Botkyrka (Švedija), MoKS (Estija), Serde (Latvija), Wysing meno centras (JK), Grizedale Arts (JK), Škotijos skulptūros dirbtuvės (JK). Per keturias dienas dalyviai turėjo galimybę susipažinti su Nidos meno kolonijos rezidentais bei perprasti kolonijos gyvenimą, tad renginio vieta tiesiogiai koreliavo su simpoziume nagrinėjamais klausimais. Kita vertus – pasirinktą temą galima laikyti organizatorių deklaracija siekti atvirumo ir produktyvumo ne kiekybine, o kokybine prasme. Tai, matyt, kilo iš poreikio apsikeisti patirtimis mąstant apie jau/tik metus veikiančios Nidos meno kolonijos ateitį. Minėtų institucijų atstovai bei NMK rezidentai, be pavienių spaudos žmonių bei atsitiktinai atklydusiųjų, ir sudare auditoriją. Tai parodo dažną nutolusių institucijų realybę ir užduoda pirmąjį klausimą – kam skirta tokia vieta, jei ji pasiekiama tik nedaugeliui, ir kodėl sąmoningai pasirenkamos nuo šalies centrų nutolusios vietovės? Turiu galvoje simpoziume pristatytas iniciatyvas. Dauguma jų perkeltos sostinių gyventojų

110

arba iš ten grįžusiųjų į kaimus. Atitinkamai jas galima apibūdinti kaip siekiančias autonomiškumo, kuriančias alternatyvą centrui, o galbūt jį pratęsiančias? Kalbėdama su kolege šias institucijas pagal jų veiklą ir vidinę politiką apytiksliai suskirsčiau į: periferinius šiuolaikinio meno centrus-rezidencijas ir menininkų rezidencijasfermas. Pirmajai kategorijai priklausančios institucijos būtų įsikūrusios miškuose kaip centrinių institucijų satelitai. Pačios institucijos integracija nėra pagrindinis siekis, veikiau vykdomos ekspedicijos į „mėnulio“ žemę. Antroji, pavargusi nuo gyvenimo didmiestyje, galėtų būti įvardijama labiau kaip autonomiškas (ir ekonomine prasme) gyvenimo būdas - menininkai ten kuria ir ūkį ir meną, o kartais ir ūkišką meną. Ir vienu ir kitu atveju situacija panaši tuo, kad įsikūrus nedidelėje gyvenvietėje iškyla adaptacijos klausimas – į jį atsakoma skirtingai. Kaip ir galima tikėtis, lokali socialinė aplinka daugelio menininkų įtraukiama į projektus arba tampa jų pagrindu. Svarstymus, kiek menininkas turi teisės kištis į bendruomenės gyvenimą, nukirto Adamo Sutherlando replika: ar menininkui apskritai turėtų rūpėti aplinkinių reakcijos? Paradoksalu, bet būtent jo vadovaujamas Gricedale'o meno centras ypač artimai bendradarbiauja su miestelio bendruomene ir yra tapęs neatsiejama jos dalimi. Dėl bendros britų politikos, kuri siekia kultūrą padaryti prieinamą visiems žmonėms, institucijos daug energijos skiria savo auditorijos plėtimui, įvairinimui. Panašu, kad šiuo atveju rastas paprastas sprendimas: remiantis Johnu Ruskinu – meno centras prisijungia prie jau esančių bendruomenės ren-


Kitas, taip pat Didžiojoje Britanijoje įsikūręs Wysing meno centras – visai kitokio profilio, tikriausiai priklausytų pirmajai kategorijai, kuriai kolaboracijos su bendruomene yra daugiau medžiaga tyrimams. Būdami Tate satelitu, jie pristato šiuolaikinį meną, labiau rūpinasi vietinių gyventojų švietimu. Taip sakant pateikia kuratorinį pasiūlymą diskusijoms atsižvelgdami į vietinių gyventojų interesus. Taip, manau, išlaikoma pozicija neperžengiant ribos, kai vykdoma drastiška intervencija žmonių gyvenimus paverčia intelektualiniu eksperimentu. Kaip apsidrausti, kad tikslas netaptų savaiminis (projektas dėl paties projekto)? Kokia jų misija? Koks iš tiesų jų interesas? Šiais klausimais diskusijų trūko ir todėl, kad būnant tokių projektų „viduje“ juos užgožia pragmatiškos, išlikimo, problemos. Nutolusios rezidencijos, atlikdamos šiuolaikinio meno eksporto iš centrų į periferiją funkciją, prisiima atsakomybę formuoti vietinių žmonių suvokimą. Tad kaip ir kokį meną turi pristatyti periferiniai meno centrai, kad tai netaptų parodija, kuomet pristatomas ne menas, o žmonių aklai garbinamas objektas? Teisingai pastebėta Nuno Sacramento, Škotijos skulptūros dirbtuvių direktoriaus, jog reikia pradėti ne nuo institucijos ar bendruomenės, o nuo pagrindinių socialinių klausimų. Kiek iš platesnės distancijos į centrų-rezidencijų veiklą buvo pažiūrėta NES rezidencijos (Islandija) vadovės Melody Woodnutt moderuotoje diskusijoje. Trumpai tariant, diskusijoje išsakytų minčių seka buvo tokia: meno kūrimas rezidencijose argumentuojant, jog siekiama kultūrinių mainų, nėra įtikinantis;

svarbiau koks yra vienos ar kitos pusės interesas, pagrindas. Tikslas – ne rezultatas, bet procesas. Produkciją išvis anuliuoti, tada ir motyvacija bus kita. Iš tiesų, rezidencijos yra investicija ateičiai, kuri turėtų tapti galimybe permąstyti savo kūrybą, o ne užsiimti gamtos ar vietinės kultūros „įkvėpta“ gamyba. Peržvelgus dabartinių Nidos meno kolonijos rezidentų kūrinius, dėmesio vertų pasirodė tik pora – ir tai gana daug. Pabaigai manau tiktų prisiminti norvegų menininko Terje Nicolaiseno pasiūlymą Meno viešosiose erdvėse Norvegijoje (KORO) institucijai kaip komentarą bendrai meno finansavimo situacijai: Tai pasiūlymas naujam KORO veikimo principui. Pasamdytiems 4–6 menininkams 3–6 metus būtų mokami įprasti atlyginimai. Šie menininkai nebūtų susieti su KORO jokiu kitu aspektu, tik tuo, jog gautų jų mokamus mėnesinius atlyginimus ir dirbtų tai, ką paprastai dirba. KORO nekeltų jokių kitų sąlygų, išskyrus jau minėtąsias – jokių ataskaitų, kontaktų, atsiliepimų. KORO turėtų neskelbti jokios informacijos ir neaptarinėti menininkų veiklos, nors pasibaigus šiam laikotarpiui būtų logiška išleisti leidinį, pristatantį menininko veiklą. Šių santykių konfidencialumas veiktų menininką pozityviai ir stimuliuojančiai, tuo tarpu KORO gali tik tikėtis, kad šio periodo pabaigoje viešojoje erdvėje kas nors įvyks, kaip tiesioginis ar netiesioginis menininko veiksmų rezultatas. Deja, tai utopija, kaip ir mintis, jog meno centrų programas turėtų sudaryti publika. Vis dėlto būtina palaikyti atvirą diskusiją su ja, o galvojant apie struktūras – ir su vietos savivaldomis. Tad galbūt kitą kartą simpoziume išvysime ir Skaftfell savivaldos atstovus ar Botkyrkos kultūros ir laisvalaikio tarybos narius.

Tekstas pirmą kartą publikuotas www.artnews.lt, 2012 m. gegužės 28 d.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Symposium on Remoteness and contemporary Art

ginių organizavimo, užuot rengęs savo. Kitas dalykas, kad bendruomenės-menininkų galutinis produktas yra labiau kompromisas – pakeliamas renginių apipavidalinimo „meniškumo“ lygis, tačiau toliau, nei dizainas, nežengiama. Žinoma, tai tik viena veiklos dalis, kuri galbūt užtikrina auditoriją vis daugiau žinomų šiuolaikinių menininkų besikviečiančiai institucijai.


Simpoziumo dalyviai prie Lietuvos-Rusijos sienos per projekto „Radio Ahlqvist“ pristatymą / Participants of the Symposium at the Lithuanian-Russian border during the presentation of site-specific piece “Radio Ahlqvist”, 2012 05 19 “It consisted of a series of radios that were tuned to Neringa FM, which was “highjacked” by Radio Alqvist (a collective that the two artists are part of) at precisely 6 pm and played the Polka of Säkkijärvi over and over again. According to myths from the WWII period, the song had been used by a small town to disarm Russian radio-controlled mines that were tuned to a series of three notes. The song jammed the signal and kept the mines from exploding until their batteries ran out.” Yulia Startsev from remotenet.nidacolony.lt

Simpoziumo programa Nidos meno kolonijos valgomajame / Symposium programme in the dining room of Nida Art Colony

112


Simpoziumo dalyviai per ypač lėtą pasivaikščiojimą kosmose (tarp Žemės ir kitų planetų išlaikant mastelį ir greitį) pagal Hendrik Noor (EE) / Participants of the symposium during super slow spacewalk (in the respect of scale between the Earth and other planets), organized by Hendrik Noor (EE) “Henrik Noor, from Sanna Culture Manor presented a space walk at the speed of light. By scaling our solar system down to a short walk from the Nida Art Colony – where he positioned a to-scale sun, 10,000 times smaller than its actual size. The walk took us down the road past Mercury, Venus, and the moon, to the earth. Which we walked at the speed of light according to the scale. This meant that we would walk one meter every 3.3 seconds.” Yulia Startsev

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Symposium on Remoteness and contemporary Art

Įdago (brendinimo) performansas miške prie jūros, Ernest Truely, 2012 05 19 / Branding performance, Ernest Truely, 2012 05 19


Fragments from Ulrike Gerhardt’s text on the Symposium

The symposium was held in Nida, a historical place at the Curonian Spit, where remoteness can be experienced among the sand dunes of the nature resort as well as through the feeling of being a stranger in a touristic landscape1. During the symposium I learned about places which are and aren’t affected by the interests of a local community, funding problems, tourism, the art world or (wild) nature. Therefore the signification of the

term “remoteness” varies from center to center and cannot be reduced solely to a distant uninhabited geographical location. Rather than representing a fixed category, “remoteness” reflects an ambiguous and isolated state of being, which can be experienced by travelling and resting subjects. <…>

114

The inspiring mixture of participants from the former West and post-communist countries, established and non-established centers, curator-run spaces to artist-run spaces, traditional centers to newly founded ones brought a high pluralism and multidisciplinarity to the discussion. In ge-


The symposium gave the organizers of residencies the unique chance to disconnect from their daily practice and reflect on their center’s words and actions. A session organized by the artist and curator Melody Woodnutt, the artistic director of “Nes Artist Residency” in Skagaströnd, Iceland, moderated a discourse among the participants about the implications and effects of their achievements. It came out that facilitating a residency that inspires and supports artists, curators and researchers is a very demanding task that requires a lot of effort and respect to one’s self-boundaries. The essential feeling of being “remote” is not only important for migrating and “stable” cultural producers, but also for everyone else. Entering an imaginary “escalator”, a term borrowed from the program of “Wysing Arts Centre”3, which brings you to a remote place, is necessary for all of us from time to time. This existential sapience is one that connects all participants from the Baltic-Nordic network regardless of their discursive, political and contextual differences.

Tasting of herbal teas from SERDE centre

Thanks to: Leonard Bessemer, Friederike Hamann

1. See: Cartier, Carolyn; Lew, Alan A.: Seductions of Place. Geographical perspectives on globalization and touristed landscapes. New York 2005. 2. Pawelek, Kaja: Gone to Patagonia for Six Months. In: Ptak, Anna: Re-tooling Residencies. A closer look at the mobility of Art Professionals. Warsaw 2011, p. 60-77.

3. About the Escalator programme: “An ongoing programme of support to artists and curators built around four day retreats organised in a partnership with curators on the Royal College of Art Master degree Curating Contemporary Art.” In: Wysing Arts Centre: Ways of of Working. A Mock Up. Cambridge 2012, p.4.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Symposium on Remoteness and contemporary Art

neral, most everybody told captivating stories relating to “curiosity and […] fascination with wild nature, vast spaces, local lifestyle and identity”2. Discovering, experiencing and learning to partially understand foreign landscapes and mindsets is probably the most precious experience that artists in residence can make. <…>


116

Surado ir nufotografavo / discovered and took pictures Vytautas Michelkevičius, 2012 03 11.

Lankytinos vietos informacinė lentelė ant Thomo Manno kalvos ir vaizdas nuo jos / A plaque of sightseeing on Thomas Mann hill and a panoramic view from it.

Itališkas vaizdelis / Italian view


T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova


Siusiojimas septyniose j큰rose: Baltijos, Fiona Woods su Maria Kerin, 2012 m. / Pissing in the Seven Seas: Baltic, Fiona Woods with Maria Kerin, 2012

118


PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Fiona Woods Siusiojimas septyniose jūrose: Airijos, Fiona Woods su Andrew Collinsu, 2012 m. / Pissing in the Seven Seas: Irish, Fiona Woods with Andrew Collins, 2012


Fiona woods Ne vienas simpoziumo „Inter-formatas“ dalyvis pareiškė, kad menininkai turi įnešti indėlį į vietinę aplinką. Man kilo klausimas dėl tiesioginės „indėlio“ prasmės, ypač kai apie jį kalbama „etikos“ diskurse. Kieno etikos? Ko siekiančios? „Siusiojimas septyniose jūrose“ yra tęstinė fotografijų serija, fiksuojanti, kaip menininkas „įneša indėlį“ į vietinę aplinką, nesvarbu, ar ši to pageidauja, ar ne. At the Interformat Symposium on Remoteness, a view was put forward by many speakers that artists should contribute to localities. I have a question about the literal interpretation of that idea of 'contribution', particularly when it is framed within a discourse of 'ethics'. Whose ethics? To what end? Pissing in the Seven Seas is an ongoing series of photographic works in which the artist contributes something to the locality, whether or not the locality wants it.

Fiona Woods yra Airijoje gyvenanti vizualumo menininkė, kurios praktika apima kuravimą ir rašymą, www. fionawoods.net. / Fiona Woods is a visual artist based in Ireland, whose practice includes curating and writing. www. fionawoods.net

120


in Skagaströnd (Iceland) and Nida (Lithuania)

This talk started on the Greenland Sea (Arctic Ocean) coast, with an Icelandic breeze and cup of coffee in Skagaströnd, which has 500 inhabitants and hosts the artist-in-residency programme Nes. This is one of the most remote residencies in Europe, which has a capacity to host 11 artists at a time. There is almost no presence of urban life: no fancy cafeterias, galleries and even no public bus connection. However, artists are coming here to enjoy remoteness, vastness of the landscape and solitude. Artistic director of Nida Art Colony Vytautas Michelkevičius is in conversation with Nes director Melody Woodnutt about diferrent modes of remoteness and what it feels like to live and work in such remote areas as Skagaströnd and Nida, both as artists and as curators.

Vytautas Michelkevičius: What has attracted you to come back again and again to Skagaströnd ?

Melody Woodnut: Returning to Skagaströnd is emotional and complex when returning to live here due to the limitations of a rural location. My first time in Skagaströnd I came because I wanted a unique experience out of the city, I imagined it to be romantic because of its remoteness. Iceland was always appealing because of the Nordic beauty and small but incredibly unique concentration of creativity.

Then once I had been to Skagaströnd, it became my best contact here because of the residency and the way it provided access to the locals and traditional Icelandic culture, and that meant it became a good base to work from artistically and return to. V.M.: How would you describe remoteness in relation to Skagaströnd from positive and negative perspectives? What kind of other adjectives could you use to expand the notion of remoteness? (You were speaking about vastness...) Since you have been in Nida residency, could you compare it a little bit?

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / A Conversation on Remoteness

A Conversation on Remoteness


M.W.: Yes I find the vastness and spacious environment very directly related to our humanity, the way that a space so vast, remote, rural or isolated pushes us to discover our own boundaries and limits. Our humanity and way of being is challenged as we deal with things taken away from us; places to socialize, public transport, entertainment, shopping, the arts, or other things we take for granted in cities. In winter, it may also be that the ability to leave the house during a blizzard is taken from us. It is challenging to work and live in a place so removed from the metropolis as Skagaströnd is; it feels very excluded from creative industries or other arts. Socially, there are less opportunities and speaking as the immigrant that I am, there are less social networks to rely on. To communicate about artistic directions, to discuss artistic ideas, or to find creative industry colleagues in Skagaströnd is just about impossible, creating another fractional loss of the soul that is swallowed by the wind and carried out to sea from this lonely fishing village. However, it is not all so bleak! The remoteness here is also its greatest asset. I am enjoying the challenge it brings. Remoteness can also be a beautiful and simple thing. The same things it takes from us, it replaces with others. The peace and quiet, the spectacular visual drama of the ever changing skies, the incredible nature that is found in and around Skagaströnd is very unique. It enables artists to be here undisturbed without the distraction of the fleeting city environment, where you are just another face in a crowd. Artists are able to develop connections to the townspeople through the residency. It enables artists to discover more about the real Iceland. Romanticism of a place untouched, under developed, and free of tourists enables visiting artists to feel they are discovering something very special, and in the case of Nes this holds true. I feel this untouched wilderness “edge of the world” feeling is very important to the survival of Nes also. We do not want to become another residency that has everything at your fingertips. We want to see artists push themselves and their limits. It

122

is this experience that brings forth our humanity and enables insights and creative breakthroughs, or break downs! This is important; to embrace the challenge of living without, in the great expanse of remoteness. It is also important to remember this is often why people are attracted to Nes.

Having been to Nida, I feel the remoteness is perhaps more present there due to the separation of artist colony and local life. Nida is not located in the town the same as Nes, and here locals and children might just drop by Nes to visit. The Board of Nes comprises of local townspeople that often show artists around, tell them stories or invite them to dinner. This access to Icelandic culture is a great asset to Nes, and one we are careful to respect, not to expect too much of, to abuse, or take advantage of. So, not all artists will have this same experience. However in


local town (you need 10-20 min to reach it), however local people are coming to the cinema screenings and local school youth is attending workshops led by residents and students. Another difference is that

Try to spend several seconds looking at this panorama picture. You find yourself thinking like you are almost there or you would like definetely to come to this place. This is the power of photography. You can feel icelandic vastness, emptiness and remoteness. But what happens if you go down and start living in this village for a week, month, 3 months? The experience is totally changing from a nice picture into a feeling of being inside remotely. More pictures about this and other remote residencies at http://remotenet.nidacolony.lt

V.M.: I would not agree that Nida Art Colony is located further away from community than NES but I can see the clear difference since NES was established from both community and artists initiative and needs, whereas Nida Art Colony from artists’ needs. Of course Nida Art Colony is not in the center of

Nida is a resort town and it is bigger than Skagaströnd. That’s why there is no such big curiosity from the local people and there are some more cultural activities around. Moreover, there is always something going on in the local cultural center, so we are not the only one place of attraction.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / A Conversation on Remoteness

contrast, I feel Nes is more isolated from the arts than Nida due to Nidas’ affiliation to Vilnius Arts Academy. Nes very much feels like it is outside of the Icelandic arts periphery completely. This is something I´m now working to change since commencing the role of Director in March.


You said that you are the first director with artistic background. Could you tell us briefly who was running the residency before and what has changed since you have been here? And how it was established? What was the main goal initially and how has it developed till now? M.W.: Nes was set up by Hrafnhildur Sigurðardóttir, an artist and Board Member for SÍM Artist Residency, Reykjavik. She founded the residency along with commendable members of the community, who now sit on the Board of Nes. Hrafnhildur established the residency and handed over the reigns to marine biologists or townspeople to work and run the space. In retrospect, it seems this was absolutely necessary for this location, enabling the residency to find a place within the existent community with a site-

specific context and network, given that we are a small fishing village. It is also important that the town feels supported and involved with Nes. It has been a really excellent way for artists to connect with the town and the locals, and form cross-disciplinary research or projects. It may not have been possible for these things to occur if it was not run by local people from outside of the arts. The residency has been a great way to introduce arts to the town, and I think the benefit of creating the residency initially outside of the arts has given it a chance to be more accepted and involved with people outside of the arts and locals in the town.

124

Now that Nes has been established in the community for the last 4 years, it is perfect timing to develop the residency with an artistic focus and direction. As I have recently begun the position of director 4 months ago, I have been assessing how Nes operates; changes are now being determined and understood through the current observations. A development plan is currently being put together, which roughly involves curation, new programs, and collaborations. I won’t be able to elaborate much more on this until further discussions are made with other parties. The main goal of the residency still remains the same, to create a space for artists to base themselves in Iceland, create opportunities for cross-pollination of disciplines, networking, creation, possible collaborations, and to experience Skagaströnd or work with the community. These goals intend to benefit both artists in residence, and the town's development.

V.M.: During our meeting you told me about Sea Food festival (S.E.A.S.) and the film festival which are going to be curated by you. As far as I understood, the main goal of them are to bring international artists closer to the local community and backwards – to bring the place and its specificity closer to Icelandic and international artists. This means identifying and employing both local and global resources. How do you plan to do this?


M.W.: Curation of both these events aims to bring artists in touch with the site-specifics of the residency. I am interested in developing more interest around the immediate area of Skagaströnd in a way that profiles the town more creatively and engages arts culture to permeate into the periphery of rural and remote spaces. I believe artists have a unique ability to observe and see a place through new or fresh eyes. The townspeople are often blessed to rediscover their town over again each time they speak with an artist. The culmination of global resources (say in the form of international cultural exchange, networks, innovations, artists and art works) when met with local resources within the town (such as local knowledge, local connections, unused spaces, local materials or natural resources/environments) work together to develop Skagaströnd into a thriving and artistically exciting place. The development of a new wave of culture within the

More specifically; S.E.A.S. Festival (Site Exploratory Arts in Skagaströnd Festival) was founded by 2 local townspeople from the USA, Jacob and Andrea Kasper (acting directors in the interim before I commenced work here) and 2 artists, Henry Fletcher and Tanja Geis. S.E.A.S. started originally as a seafood and art festival based around collaborations with chefs and Henry Fletcher who is a forager and nature guide. Tanja and Andrea are from arts backgrounds, while Jacob is a local marine biologist; these ideologies came together to construct a plan to combine the arts with sea and coastal resources. Since taking over the project, I needed S.E.A.S. to have a curatorial framework so it would make sense as to why these disciplines are connected and why are we, Nes, doing this? Why not BioPol Marine Research Labs, or both BioPol and Nes? So I established the need for the thread that ties this project to Nes. Nes has a goal to engage with and give

A View to Nida Art Colony from the lighthouse Photo by Sophie Bellot

town feels very progressive and evolutionary. It is exciting to think of the influence Nes has on youth in the town, we have young children who come to visit the artists, we have a mentorship program for youth and a general presence that most generations don´t grow up with if they live in remote areas. To think we may be making a positive influence on a young life developing into our future generations is exciting.

back to the community. My interest in liveness or engaged functional arts practice, along with the main common denominator: site-specifics, made this simple. S.E.A.S. aims to work with site specific artists that may bridge the remoteness of the arts residency into the community. I wanted to curate engaged or live artists who feel the live audience is important to either their live process or final presented live works. S.E.A.S. aims to


connect artists with local culture, to develop the area, collaborate through coastal resources with chefs, and present to local people. The film festival next year aims to bring artists from Iceland, Nordic-Baltic states, or internationals together at Nes particularly. I want to develop an arts profile and artistic integrity that works to provide artists with exciting opportunities here. Through curated and/or funded events that create site-specific focus, Nes will now work to build an artistic reputation. One of these projects will be the film festival. Film making is one discipline that I find effective in connecting with people outside of the arts through narrative. Skagaströnd also has no cinema. 6 filmmakers in residence will work to create short films to present alongside the international festival program, simultaneously profiling or developing the residency and Skagaströnd alike.

V.M.: Iceland is based very much on its exceptional nature and tourism. You cannot escape from so many ads addressed to every visitor in a vast number of publications. Touristic curiosity is probably among the strongest motives to come to the residency in Iceland. How do you avoid this motive or maybe you employ it? M.W.: We definitely do not ignore Iceland’s beauty. And neither does the tourism industry. In the summer months I notice we do have more of these touristic artists applying. I don´t believe anyone would skip the chance to travel to some very unique and awe inspiring sights that are present in Iceland, to come to this small island and not explore it would almost be a waste of a trip. Artistically, we have artists who are very inspired by the midnight sun, aurora borealis, volcanic action, landscapes, or other attractions. I think to separate the artist from such an unusual

126

environment would be detrimental to the creative process or the influence that is gained by cultural exchange of a residency. It is part of the environment here, of which Nes is intrinsically connected to. We encourage artists to be inspired by it. Nature may be a tourist attraction in Iceland, but it is also functional in the artists’ experience.

V.M.: Seasonality is also an issue in the north of Iceland where very short mild summers are replaced by dramatic winters. How do the artists differ from season to season? M.W.: As mentioned, summer can be filled with artists who want to enjoy the milder and more manageable summer weather and see the nature; they can often be the shorter trip “arts tourists” who escape teaching or routine to attend the residency in their vacation time. In winter, I find more dedicated or specifically determined artists who stay for longer periods of time and who really are here to work. I prefer the winters, having attended all seasons here before as an artist or director. During the transitional months of spring or autumn, between our two extreme seasons of summer and winter, I often find artists who are interested in a more varied experience. The weather or environment may have little impact on the work they are creating during spring or autumn, but more the ideas or general Icelandic influence outside of the climate is important to them.

V.M.: After some time running a residency in Nida we have noticed that a lot of artists get overwhelmed by the beauty of surrounding nature and they start to make artworks straightforwardly from the


M.W.: This is an interesting question. Iceland does not necessarily have these kinds of resources available. The land can be very vast and bare, with natural phenomena appearing suddenly or ephemerally. Most of the beauty found is done through touristic trips and the influence this has on an artist's work may not necessarily appear in physical materials. The most obvious visual appearance of the beauty or landscape is in film, however this is often accompanied by a narrative, or shot in such a way as to draw something else out of the environment that we did not see before. On the occasion that artists use things from the location, it often comes in forms of industrial or fishing resources, as we are a fishing village. Site-specific materials are not necessarily nature materials here; if they are they are often fairly unrecognizable. Artists must be careful that these things fit in with their practice and are not novel fascination. However, the sea, the mountain, and the horses here often feature in many works as I think they do develop a fascination with them. I would treat this as fun, and not always as a serious work reflective of their practice.

V.M.: Could you describe everyday life in such a remote place like Skagaströnd? How does it go day to day for you and the artists? What kind of habits appear and what do you have to leave at home?

M.W.: I am working to encourage artists to be self-sufficient here. It means to be able to navigate and improvise on their own. As far as habits go, the artists all work to their own schedule. Their houses are separate from the studios so they have a home space and work space; they can choose to be in either. Often there is not really anywhere else to hang out, but for the gas station, or a bar that is rarely open outside of summer. If you´re here in summer, the café is a third place to share or meet. I am currently creating a tea room within the studio building to create a space for general conversation, reading and drinking coffee together. I do not tell artists that I have office hours, but that I am always available to contact via phone or email. I often work from home if there is a particularly, unnecessarily distracting group of artists in residence, or else if I just need to focus, as I get more work done with less incidental contact; I feel artists are able to experience the remoteness or focus just as easily in this place without the presence of the director in their studios. I do very much enjoy working from my office in the studios however and I am excited by a positive and proactive group of artists in residence and enjoy their creative company at work. I am still testing out the format of Nes to fully discover the most effective way of operating, so habits have not completely set in for myself that I can think of. One habit I notice is that when I close my office door, people are usually quicker in conversation as they understand I am busy. When I leave it open or ajar, then artists may chat more generally. It is one way I control my contact with artists while working. I would suppose artists have a habit of leaving a few days early at the end of the month to travel and sightsee. Often, I find artists from the USA

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / A Conversation on Remoteness

natural materials and present their naïve discoveries as something new. However, for those who have spent more time here it is clear that it is kind of banal to present ‘not processed’ material (like sand or pine cones) as an artistic insight. Do you have a lot of artists working with nature and how they deal with this ‘first impression’ naivety?


have the most questions about living here, operating household things, or generally find it more difficult or confusing. This may be because of a heightened displacement or perhaps less exposure to other cultures in general.

V.M.: During the weekend in the village I have seen only kids and artists-in-residency. It seems like everybody is safely sitting in their houses. How do you bring artists and the community together? Does the community embrace them or do they stay aside? In such small villages contemporary art is always an alien. Do we need to mediate it or maybe it is better to find other ways of communication with the locals? I find that our monthly welcome dinner brings the locals and artists together less formally and conversations flow around their common interests of Nes and Skagastrรถnd. The type of artist will always determine the type of interaction they receive. I have seen artists make local friends, acquire local resources independently, be invited to dinners or go on trips with locals. Otherwise, artists are happy to focus only on their work and draw from resources here that are not social. There are certain members of the community here that are always supportive of Nes and it is often a commitment they have decided on to invest in Nes and encourage or help the artists. Quite often they are members of the Board. To connect with other locals you may need to visit the bar after 01:00 or be adventurous and pave your own way with your interests or art projects to make the connections yourself. Contemporary art does still feel a little alien here in Skagastrรถnd, although we have had some very contemporary performances and exhibitions or projects that have pleased and connected very

128

well with the local community. I think for a practical farming and fishing village there is a lot of interest and sometimes it may not be necessary to bond just over art so much, but equally the ideas and interest in the village itself. The town can be particularly hard to meet people, due to established family lives here, but if you ask or need to talk to someone, they are always very responsive.

V.M.: How is it possible to keep professional contacts for curators who are working in remote places? Both of us are sitting in small villages, maybe reading some international newsletters and magazines and facebooking. But sometimes there comes a feeling that something is passing by while you are sitting here, and there is nobody to consult and discuss ideas with. Sometimes I am feeling the isolation within the local (Lithuanian) art context, whereas I am building international networks via common projects and trips. Another side of this issue is a very easy temptation to overwork because there is nothing to do besides the work. There are no friends, no art places with openings, no fancy bars and shopping centres. What are we doing after working hours and on weekends? We are probably working on the existing and new projects because this is the only way to escape loneliness and isolation. Of course if you are a sporty or adventurous guy, you might use these possibilities, but they are also limited.


meet, mingle, and develop industry connections, or do things with friends. This may reduce with the implementation of an intern soon, or a complete restructure of how Nes is currently run. But changes will be made around this, which aims to correct this problem that ultimately endangers my ability to work with Nes sustainably, over a longer period of time. One position I would like to take is to work between both Reykjavik and Skagaströnd in order to bridge this isolation both personally and with regards to Nes in an arts context and professional development.

V.M.: Let’s discuss artists’ needs and expectations a little bit. Their needs could be divided into technological and local orientation and curatorial help. The first and

I have thought about developing a hobby, or work on my own artwork, but Nes always seems more pressing or overloaded that I feel my time is better spent getting it under control so that in the future I might actually be able to do these things. I have relied on artists to socialize or go on trips with, or friends from Reykjavik to socialize with if I leave Skagaströnd for the weekend, but most people here are families and difficult to connect with or open up meaningful and fulfilling creative dialogues. I also feel the displacement from the arts community found in larger cities and believe that it is also part of my job to introduce that community to Nes. I do feel like I am missing out on something, however I also feel running this place alone doesn´t allow me time to connect with that anyhow. So the isolation from the arts community is very much related not only to the geographical isolation, but also from the workload that prevents me from having time to

NES artists' studios are located in the former fish factory, right on the ocean

second are quite clear, but how do we deal with curatorial help? Are we able to provide professional consultation to all the artists? And how do we share our attention to every artist? We are sort of the only professional people in the town to help if they need help.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / A Conversation on Remoteness

M.W.: This is a very good point, and as I write this it is 02:45am. I have worked non-stop today since 10:00. This is particularly so because of upcoming deadlines and current events, but I do turn to work to fill in my time when there is nothing else I am able to escape to. In fact, the workload and responsibility of carrying a residency by oneself drives me to work longer hours than I should or than I am paid for, but I convince myself that it is important for my work to continue! Otherwise I convince myself there is no harm in just quickly checking those emails again after dinner, or working late to write a support letter for a potential artists in residence, or a report, or create a website for an upcoming project, etc. I came from a large city of millions where I could be entertained any night of the week. With this entertainment, artistic community, or dear friends absent from my life I am learning again how to be alone.


Discussing with artists their work and ideas can be an interesting and fulfilling part of my work, however I remember my role here as the director of an artist residency. I am not a teacher, tutor, or artist assistant. Our artists also tend to talk among themselves to gain creative feedback. I can help the artists to facilitate their work through local orientation and providing them connections to people who can help them. In a recent feedback form sent to artists, I asked if they expected more help from the director to do their work; all artists answered â&#x20AC;&#x153;noâ&#x20AC;?. If I have time I very much enjoy assisting them to undertake their work by helping with a film or install etc. I allocate my curatorial energy to projects I am interested in, as I do not want to work on a project that is not my passion, interest, or idea, due to the danger of loosing interest in someone else´s dream and thus not working on it as hard as it deserves. I have been handed some existing projects upon my commencement of working with Nes that I can see value in but are not in line with my objectives or interests (or workload), so I will undertake them as best as I can but ultimately I will not feel fulfilled by their completion. It is a strategic decision that these projects must not pass through without my ok in future.

V.M.: There are different levels of remoteness in residencies. One might say that all the residencies in Iceland are remote; however, you can easily differentiate between them. The level of remoteness depends on how many local means you have to reduce the feeling of remoteness: bars, cafeterias, public activities, transport, etc. What else? Most of them help you to experience the urban feeling and reduce the change from home.

130

M.W.: It may be that we associate remoteness as the absence of what we are used to. I would also assume people from the countryside would feel incredibly isolated if they were suddenly displaced into a thriving city with millions of anonymous faces around them and entertainment every night. Remoteness and the vast expanse of emotional or geographical implications resulting from it can impact on the way we operate and experience our environment. Perhaps it is about coming to a compromise and understanding ourselves within new contexts and forming new ideas of who we are. It would be important also not to forget what makes us happy and find a way to bring this into our remote or isolated circumstances. If it is impossible to bring a burlesque show or a circus to town, I feel we must get out of town to see it.

V.M.: And finally, do you have any tips how to survive remoteness and enjoy it?

M.W.: I think we need to remember ourselves and respect our free time. Develop new ways of engaging with our surroundings. I have become more interested lately in domestic travel to simply get out of my town. This is also because there is no way to escape my identity as the director of Nes here. I am known as this, whereas in the city or traveling with people from other places or fields, I am not recognized as the director, it is just a job I do this alleviates some of the pressure or else the incoming discussions about work when I am in fact not working.


Outrider Artists

„Ilgas ilgas kelias nuo Klero iki čia“, anot žymios dainos žodžių. Klero grafystė vakarinėje Airijos pakrantėje (4 valandos kelio nuo Dublino) į Atlanto vandenyną nusileidžia stačiomis uolomis – tai kraštinis žemės gabalas Europoje, kita stotelė – Amerika. Ši geografiškai ribinė teritorija Klero kaime patraukė „Outrider Artists“ – septynias čia gyvenančias ir dirbančias drauges. Mums „atokumas“ taip pat reiškia ir meno pasaulio pakraštį, kurį pavertėme galimybe išvystyti alternatyvias bendradarbiavimo formas. Sutelkusios dėmesį į draugystę kaip praktiką, „Epizodų“ formomis bendraujame ir mainomės su kitais kultūros kūrėjais iš viso pasaulio. „Outrider Episodes“ pagrindas – gera valia, malonumas ir dialogo potencialas, variklis – svetingumas, kilnumas ir draugystė.

„Outrider Artists“ kūryba apima socialinę choreografiją kaip savivaldos, įgalinimo ir autonomijos strategiją. Šios choreografinės strategijos sujungia namų ir viešas erdves. „Outrider Artists“ sudaro draugės Jackie Askew, Maeve Collins, Sarah Fuller, Maria Kerin, Fiona O’Dwyer, Judy O’Sullivan ir Fiona Woods. Michaela Cuteya parašė tokią esė apie jų veiklą:

“It’s a long, long way from Clare to here”, so the lyrics of the famous song goes. County Clare on the West Coast of Ireland (4 hours from Dublin) edges the Atlantic; with the sheer cliffs the final land mass in Europe, next stop America. This geographically marginal area of rural Clare has attracted Outrider Artists, seven friends, who live and work there. For us, “remoteness” is also being situated on the margins of the artworld, something that we have turned into an opportunity for the development of alternative forms of collaborative practice. By focusing on friendship as praxis, we build dialogue and exchanges with other cultural creators from around the world in the form of Episodes. Outrider Episodes are motivated by goodwill and by the pleasure and potential of dialogue and we embrace hospitality, generosity and frienship. The work of Outrider Artists embraces social choreography as a strategy for self-organization, empowerment and autonomy. These choreographic strategies merge domestic and public spaces.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Outrider Artists

Draugystė kaip praktika: atsvara atokumui / Friendship as praxis: a counterpoint to remoteness


Draugystė kaip praktika Michaela Cutaya Dar prieš (nors tai nereiškia chronologinio ar netgi transcendentinio „prieš“) iš anksto apibrėžtas kategorijas, kurios paruošia mane susitikimams bei jiems tarpininkauja, apibrėždamos mane kaip klientą ar paslaugos teikėją, mokytoją ar mokinį, brolį ar sūnų ir t. t., aš įsipareigoju kitam santykiui, kurį Blanchot vadina draugyste. Esu draugas prieš tapdamas individu.1 Knygoje „Naujoji kapitalizmo dvasia“ (The New Spirit of Capitalism) Lucas Boltanskis ir Éve’a Chiapello2 aprašo, kaip tinklinimas, kaip santykio forma, pakeitė hierarchijas korporaciniame versle. Užuot užėmę nustatytą poziciją visa apimančioje struktūroje, individai laisvai sklando vienas aplink kitą ir puoselėja santykius, kad galėtų dalintis paslaugomis ir naudinga informacija.

Outrider Artists are friends Jackie Askew, Maeve Collins, Sarah Fuller, Maria Kerin, Fiona O’Dwyer, Judy O’Sullivan and Fiona Woods. Michaela Cuteya has written the following essay on their process:

Friendship as Praxis Michaela Cutaya

Liquid grupė (Estijos menininkai) kartu su „Outrider“ grupės menininkais ir draugais 2011 08 08 / Liquid group (Estonian artists) with Outrider Artists and friends at Mrua, Montreal North, Ennistymon, Ireland, 2011 08 08.

Tačiau ši korporacijoms nauja organizacijos forma meno pasaulyje jau seniai buvo modus operandi – „menininkas“ tapo naujojo verslininko šaukliu. Apibrėžti draugystę kaip praktiką, kaip daro „Outrider Artists“, reiškia pasiūlyti santykio formą, visiškai kitokią nei tinklų kūrimas – ji pagrįsta labiau empatija nei interesu. Draugystė seniai žavėjo filosofus kaip filosofinis santykis per se ir įkvėpė kai kuriuos iš gražiausių veikalų puslapių. Savo esė apie Maurice’ą Blanchot Larsas Iyersas rašo, kad, anot filosofo,

132

“Before (although this is not a chronological or even a transcendental “before”) the pre-determined categories that prepare and mediate my encounters, defining me as a client or service provider, as a teacher or a pupil, brother or son, etc., I am pledged to the other in a relationship Blanchot calls friendship. I am a friend before I am an individual.”1 In The New Spirit of Capitalism Luc Boltanski and Éve Chiapello2 describe how networking as a mode of relationship has come to displace hierarchies in corporate businesses. Instead of having a fixed place within an overall structure, individuals are free agents gravitating around each other and fostering relationships to share services and information to their ad-


Kaip meninė praktika tokia draugystės samprata siūlo ir kitokias darbo kartu formas. Paprastai grupinės parodos, jeigu tai ne atsitiktinai sugrupuoti darbai, būna teminės, t. y. darbai parenkami, kad daugiau ar mažiau atitiktų kuruojamą temą. Draugystės praktika sukuria kolektyvinės gamybos koncepciją, nenulemtą iš anksto, bet gimstančią iš menininkų sąveikų ir jų empatijos vienas kitam. Kūrinys tampa jų bendrumo žyme. Dažnai pernelyg mandagiam meno pasauliui, kur iltis ir nagus paslepia vyno taurė rankoje, skubiai reikia alternatyvių santykio formų. O draugystė, kaip praktika, yra pats patraukliausias pasiūlymas.

1. Lars Iyers „Born with the dead, Blanchot’s Mourning“, Angelaki, journal of the theoretical humanities, vol. 5, No. 3, December 2000, p. 39–50., p. 40. 2. Luc Boltanski, Éve Chiapello, The New Spirit of Capitalism, Verso, 2005.

vantage. What was a new mode of organisation for corporations however, had long been the modus operandi of the artworld, hence the heralding of the ‘artist’ as a model for the new entrepreneur.

To posit friendship as praxis, like the Outrider artists do, is to propose a radically different mode of relationship from networking: one based on empathy rather than interest. Friendship has long fascinated philosophers as the philosophical relationship per se, eliciting some of their most beautiful pages. In an essay on Maurice Blanchot, Lars Iyers writes that according to him, friendship “invites a reconception of the human being.” That unlike other relationships we form, there is no predetermination of what a friendship is going to be: “friendship is not mine to give since I am not there in advance to evince it, nor is it mine to receive since I am not there to receive it.” Thus friendship is not a reciprocal exchange between two individuals, but a communality formed in the act of being a friend. We do not know in advance what friend we are going to be. It may be our only free relationship. As an artistic practice, this conception of friendship also suggests different forms of working together. Generally group exhibitions, if they are not a haphazard grouping of works, are thematic, meaning that works are subjected with more or less appropriateness to an overall curatorial theme. Friendship as praxis here suggests a conception of collective production that is not determined in advance but which emerges from the interactions of the artists involved and their empathy to each other. The work produced becomes a trace of their communality.

In an artworld that all too often comes across as a polite world where fangs and claws have been commandeered to the art of holding one's wine glass, it is urgent to develop alternative modes of relationship. Friendship as praxis is a most seductive proposition.

1. Lars Iyers 'Born With the Dead, Blanchot's Mourning', Angelaki, Journal of the Theoretical Humanities, vol 5, number 3, December 2000, pp. 39-50. p.40 2. Luc Boltanski and Éve Chiapello, The New Spirit of Capitalism, Verso, 2005.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Outrider Artists

draugystė „skatina permąstyti žmogaus sampratą“. Kitaip nei kitų santykių, kuriuos užmezgame, draugystės raidos iš anksto nenumatysime: „Draugystės negaliu duoti, nes esu čia ne tam, kad ją paliudyčiau; jos negaliu ir gauti, nes esu čia ne tam, kad gaučiau ją“. Tad draugystė nėra abipusiai mainai tarp dviejų individų, bet bendrumas, gimstantis iš paties buvimo draugu akto. Aš iš anksto nežinau, koks draugas būsiu. Galbūt tai vienintelis laisvas mūsų santykis.


Kolaboracija tarp „Outrider“ menininkų grupės ir Estijos menininkių, lankančių festivalį „Vietos galia“ 2011 08 10 / Collaboration between Outrider Artists and Estonian Artists visiting Ennistymon, Co. Clare 2011 08 10 as part of the Power of Local Festival

Daugiau informacijos apie "Outrider Artists" grupę ieškokite internete / For more information on Outrider Artists Episodes see their website: outriderpress.wix.com/outriders

134


Yulia Startsev Ar jis tikrai neskęsta? / But does it float?

Visą žiemą ir pavasarį, kai gyvenau Nidoje, kartkartėm leisdavausi paplūdimiu ieškoti gintaro. Mane vedė pretenzija ką nors iš jo padaryti, be abejo – meną, juk turiu menininkės išsilavinimą. Žinoma, tapęs meno kūriniu, gintaras tikriausiai atsidurtų ant lentynos arba saugykloje, o gal būtų parduotas kam nors, kas irgi nežinotų, ką kitą su juo veikti nei tik pasidėti ant lentynos ar į saugyklą. Gintaras yra labai įdomi medžiaga. Ypač gerai žinomas Baltijos jūros gintaras. Angliškas jo pavadinimas „amber“ yra netiksliai perimtas prancūzų kalbos žodis „ambre“, kuris pats kildinamas iš arabiško „anbar“, o šis savo ruožtu – iš hebrajų kalbos. Šiuo žodžiu vadinta keista, vaškinga, pilka medžiaga, išplaunama į jūros pakrantes. Šiandien ši medžiaga pervadinta ir suklasifikuota į „ambre gris“ ir „ambre jaune“, arba pilkąjį (kitaip – ambrą, vert.) ir geltonąjį gintarą – keistus neskęstančius didelę paklausą turinčius akmenis. Pirmasis gintaras buvo pilkasis – į vašką panaši materija, kuri, laikoma (nors neįrodyta) esanti banginio vėmalai ar kitos kūno išskyros. Šviežias pilkasis gintaras turi aštrų jūros ir banginio kvapą. Keletą amžių jis sensta, fermentuojasi kaitinamas saulės ir mušamas bangų. Jis daug retesnis ir brangesnis nei geltonasis gintaras. Pirmiausia praktikoje buvo pritaikyta jo savybė itin veiksmingai išlaikyti bet kokį kvapą, todėl jis

During the winter and spring that I spent living in Nida, every now and then I took a walk along the beach looking for amber. This was with the pretense of making something out of it, that something being of course art, given that I was trained as an artist. And of course in being an artwork, the amber would probably sit on the shelf, or in storage, or be sold to someone who also didn't know what to do with it except for maybe put it on a shelf or into storage. Amber is a very interesting material; Baltic amber is especially renowned. The name “Amber” is actually a mistranslation of the French “ambre” - etymologically rooted in the Arabic “anbar” for a strange, waxy, gray material that washed up on the shore. Now these strange, floating rocks that happen to be highly marketable have been renamed and classified as ambre gris and ambre juane, or the gray and yellow ambers. The original amber was the gray amber, a waxy substance that is is said, but not proven, to be the vomit or the bodily waste of whales. Fresh ambre gris smells pungently of the sea, of whale, and spends several centuries aging and fermenting itself in the sun and being beaten by the waves. It is much rarer and much more expensive than yellow amber, and its primary use was as the most efficient preserver of smell available and used

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Yulia Startsev

Istorijų, minčių ir daiktų iš Nidos rinkinys / A collection of stories, thoughts and things from Nida, Lithuania


dažnai naudojamas parfumerijoje – net ir mūsų dienomis. Sulaukęs tinkamo amžiaus jis įgauna saldų alkoholio aromatą, tačiau be sutraukiančio prieskonio. Taip pat naudojamas žvakėms lieti ir maistui gardinti. Dauguma žmonių geriau pažįsta geltonąjį gintarą. Verdamas jis skleidžia kažkokį žudikišką aromatą ir nuodingų dūmų debesis. Jį valgyti ar naudoti kaip žvakę nepatartina. Tuose pačiuose suakmenėjusiuose medžių sakuose įstrigęs uodas paskatino atgaivinti visiškai netikslias (šiandien) Juros periodo parko dinozaurų kopijas. Šnekama, kad Gintaro kambaryje Kaliningrade gintaru buvo išklotas kiekvienas sienų plotelis. Gintarą kaip medžiagą savo bandymams renkasi daugelis juvelyrų mėgėjų. Graikai geltonąjį gintarą vadino „Elektron“ (sukurtu saulės) – iš šio žodžio kilo „elektra“, „elektronas“ ir kiti „elektro-“ žodžiai. Tai pirmoji (graikų) šaltiniuose minima medžiaga, kuri patrinta šilku sukelia teigiamą krūvį. Šiandien šį eksperimentą mėgstama demonstruoti mokyklose, nors gintaras dažnai pakeičiamas stiklu dėl riboto mokyklų biudžeto ir kitų pragmatinių sumetimų. Trintis tarp šilko ir stiklo/gintaro sukelia silpną srovę, kuri oru nukeliavusi iš akmens į gabaliuką įžeminto metalo virsta trumpu rantytu blausios šviesos blyksniu. Tiesą sakant, aš jau turėjau nedidelę dėželę gintarų. Neapdirbtų, rantuotų, nevalytų, skirtingų formų ir dydžių, kuriuos gavau gana keistomis sąlygomis ir lydimus šiokios tokios legendos. Tai buvo Baltijos jūros gintaras, kurį Kuršių nerijoje rado mano mama. Būdama maždaug mano amžiaus, ką tik pabaigusi universitetą, ji kartu su keliomis draugėmis išvažiavo žiemos atostogų Tarybų Sąjungoje. Bilietai į Kuršių neriją tais metais buvo kaip niekad pigūs, o kažin ko daugiau sau leisti studentės ir negalėjo. Jos atvažiavo, pamatė ir, atvirai kalbant, nežinojo, ką daugiau veikti nei tiesiog švaistyti laiką. O laiką jos daugiausia leido vaikštinėda-

136

frequently for perfumes, even today. Properly aged, it has the sweet smell of alcohol without the astringency. It is also used for candles and as an edible substance to garnish food. Yellow amber is what most people are familiar with; when boiled, it releases a scent of something murderous and simultaneously creates a noxious cloud of fumes, eating it is not highly recommended and it works horribly as a candle. The same petrified tree resin preserved a mosquito and lead to the resurrection of (now) completely inaccurate dinosaurs in Jurassic Park; it is reputed to have covered every visible surface on the walls of the amber room in Kaliningrad and has been the material of choice for many amateur attempts at a jewellery practice. Yellow amber was named by the Greeks’ “Elektron” (formed by the sun) – and is the etymological root of electricity, electron, and all other electri-words. It was the first material recorded, by the Greeks, to produce a positive charge when rubbed with silk. Now this experiment has taken form as a popular high school demonstration, replacing amber with glass due to limits in school budgets and other pragmatic concerns. The result of friction between the silk and the glass/amber produces a small current that travels from the stone through the air to a piece of grounded metal, producing a short, jagged cut of dim light.

I actually had a small box of amber stones. Raw, jagged, unrefined – of different shapes and sizes that had been given to me under some strange conditions along with a bit of a legend. It was Baltic amber, found on the Curonian Spit by my mother. At my age, approximately, and shortly after graduation, she had gone on a winter vacation with two friends in the Soviet Union. Prices for tickets to the Curonian spit were at an all time low that year and high school students couldn´t afford much more. They came, they saw, and quite honestly had little else to do than waste some time. The time consisted of mostly walking along the dunes and the beaches, talking and doing little things as they went. At one point, playing with the snow on the beach, they built a snowman in the shape of a centaur. The figure was relatively lifelike, and in my imagination so-


Po daugelio metų gavome siuntinį nuo mano močiutės. Tarp laikraščių iškarpų, batų, drabužių ir kitų mažmožių buvo ir gintarai, anuomet rasti mano mamos. Jie atrodė šiek tiek kitaip – įpinti į plonus aukso tinklus, kuriuos numezgė mano močiutė, ir surišti į apyrankes, karolius ir kitas smulkmenas, viliantis, kad jomis puošimės. Nes ką gi dar veikti su gintaru? Nei mano mama, nei aš nebuvome linkusios taip nei, tiesą sakant, kaip nors kitaip juos pritaikyti. Bet mama mane įpareigojo – pasiimti

mething along the lines of social realism as they had all been members of the same Soviet-funded sculpture club. They had left the snowman on the beach over night. The intention was of course to return in the morning to continue making small adjustments and to show another friend. Much to their dismay the following morning, evidence that a storm had swept the coast over the course of the night was strewn all over the city. There was little hope that the beloved and abandoned ice centaur had survived. However, since they had little else to do that day, they went to see the empty spot regardless. Indeed, the horse man was gone. But in his place was a pile of amber stones, perhaps it is more adequately described as a minor mountain. My mother and her friends, rather ecstatically, spent the day picking out the best amber stones, those with the clearest colour and the best form, to take home with them. It could easily be turned into a fairy tale for children, but what is most interesting is that it wasn't. It was a basic, accidental occurrence of some petrified tree resin being found in a specific spot that held meaning for three young women (or perhaps they were picking at bones). The meaning of an ice man, a storm, and a few decades of time. This story would not have interested me at all, if it wasn't implicit in its doubt of the miraculousness of this event.

Years later, a package was sent to our home from my grandmother. Amongst newspaper clippings, shoes, clothing and other small things, were the stones my mother had found years before. They had been altered slightly, encased in tiny golden nets that my grandmother had knitted for them, then knotted into bracelets, necklaces, and other baubles with the hope that they would be worn. After all, what else can you do with amber? Neither my mother nor I had any real inclination towards that particular use, or any other for that matter. But my mother gave me a task - that I take the amber. Since I was technically an artist, I would probably have a good use for such a beautiful material. So for the next 3 years, I wondered across North America with absolutely no idea as to how to use amber in a contemporary arts context, especially in such a way that would do the story justice.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Yulia Startsev

mos palei kopas ir pajūrį, pakeliui plepėdamos ir ką nors veikdamos. Žaisdamos su sniegu pajūryje jos nulipdė kentauro pavidalo sniego senį. Ši figūra buvo gana tikroviška, mano vaizduotėje – suręsta pagal socrealizmo taisykles – juk jos visos buvo to paties sovietinio skulptūros klubo narės. Sniego senis per naktį liko paplūdimyje. Žinoma, jos ketino ryte sugrįžti užbaigti darbo ir parodyti jį dar vienai draugei. Dideliam jų liūdesiui kitą rytą visas miestas buvo pilnas naktį pakrantę nusiaubusios audros likučių. Buvo maža vilties, kad išmylėtas ir apleistas sniego kentauras bus išgyvenęs. Nepaisant to, neturėdamos tądien kuo užsiimti, jos nuėjo apžiūrėti tuščios vietos. Arkliažmogis išties buvo dingęs. Bet vietoj jo gulėjo krūvelė, ar tiksliau, kalnelis gintaro. Mano motina ir jos draugės pagautos ekstazės visą dieną rinkosi geriausius akmenukus – skaidriausius ir dailiausios formos, – kad parsivežtų juos. Ši istorija lengvai galėtų tapti pasaka vaikams, bet įdomiausia, kad tokia ji nebuvo. Tebuvo grynas atsitiktinumas, kad tam tikras kiekis suakmenėjusios medžio dervos buvo rastas konkrečioje trims merginoms reikšmingoje vietoje (o gal jos ieškojo nebūtų reikšmių). Sniego senio reikšmė, audra ir keletas dešimtmečių. Ši istorija manęs nė kiek nedomintų, jeigu joje nebūtų užslėptos dvejonės dėl įvykio stebuklingumo.


gintarą. Kadangi turėjau menininkės profesiją, veikiausiai aš sugalvosianti, kaip gerai panaudoti tokią gražią medžiagą. Taigi kitus trejus metus klajojau po Šiaurės Ameriką nė nenutuokdama, kaip panaudoti gintarą šiuolaikinio meno kontekste, ypač taip, kad jis pateisintų minėtą istoriją.

My difficulty with the amber was that the use of a beautiful, or rather, valuable material within a conceptual art practice can quickly lead to work that tries to compete with the material. There is a great deal of pressure in maintaining or raising its status as a material, and one can not approach it as one would, say, plastic. In other words, one can not simply use amber as a material to sketch with, because it is too valuable, too precious, and as such that value is read into the meaning of whatever the material is used to construct. BeSunkumų kėlė tai, kad naudojant gražią, ar veiauty, rarity, inaccessibility and as a result, value kiau, vertingą medžiagą konceptualiame mene, and its meaning automatically become either a gali lengvai gimti darbas, kuris mėgins varžytis burden limiting the possibility of what may be su medžiaga. Menininkas jaučia spaudimą išlaiexpressed through a material to either self-refkyti ar pakelti tokios medžiagos statusą ją kuo lexivity or irony, or demands that all attention nors paverčiant, tad su ja negali elgtis kaip, tarbe paid to the material's history and its meaning kim, su plastiku. Kitaip tariant, negalima naudoti within the current cultural context. Anything that gintaro tiesiog eskizams, nes jis pernelyg vertindoes not take one or both of these limitations into gas, pernelyg brangus, ir ši vertė bus įskaityta account will border on kitsch (utilized to produce bet kame, kam naudojama medžiaga. Grožis, blasphemy or irony in contemporary art, depenretumas, neprieinamumas ir iš to kylanti vertė ding on how you approach it, and neither of these – šios reikšmės automatiškai tampa arba našta, things interested me). Amber, as a souvenir sold ribojančia galimybes to, kas gali būti išreikšby road side kiosks near the dunes and within the ta per medžiagą, iki savirefleksijos ar ironijos, city, holds this role of the kitsch in its sheer lack arba reikalavimu, kad visas dėmesys būtų skirtas of self-criticality towards its means and purpose medžiagos istorijai ir jos reikšmei šiuolaikinėje of production, yet seems to be more confident kultūroje. Bet kas, kas nepaiso vieno ar abiejų in itself than any of the ideas that I had. What I šių apribojimų, bus artima kičui (kurį šiuolaikifound difficult about amber, I also found difficult nis menas, priklausomai nuo požiūrio, naudoja in the landscape of the Curonion Spit. šventvagystėms arba ironijai, tačiau nė vienas šių manęs nedomino). Nors gintaras, kaip suvenyras parduodamas nuo pakelės prekystalių kopose ir mieste, atlieka šį kičo vaidmenį, nes yra visiškai nesavikritiškas priemonių ir gamybos tikslų atžvilgiu, man jis atrodė labiau pasitikįs savimi nei bet kuri iš mano turėtų idėjų. Panašių sunkumų kaip ir gintaras man kėlė Kuršių nerijos kraštovaizdis. Grožiui mene teko nepatogi istorija, ypač po pasaulinių karų. Jau keletą metų domiuosi nacių režisierės Leni Riefenstahl darbais. Jos susitelkimą ties grožiu tegaliu pavadinti – gal ir nekorektiškai – genialiu, nes jis man kartu reiškia tokį emocinės reakcijos į grožį suvokimą, kuris nėra nei kičinis, nei savikritiškas, tačiau parodo ideologinį tokio mąstymo pavojų. Naciai naudojo jos

138

Beauty has an uncomfortable history in art, especially after the World Wars. I have, for several years now, been investigating the work of Nazi Filmmaker Leni Refenstahl. Her focus on beauty was (as I would describe perhaps incorrectly) so uncompromisingly genuine that it signified for me simultaneously an approach to the emotional response of beauty without being either kitsch or self-critical, yet illustrated the ideological danger of such thinking. The Nazis used her films and other forms of the beautiful (such as the military uniforms, architecture etc) as an ideological tool to stimulate the German public into horrendous actions. Her first film “Das Blau Licht” could quickly be summarized as the story of a young girl discovering the beauty of gems located in a


Nida tarp turistų išpopuliarėjo prieš šimtmetį ar du, kai turizmas tapo moralaus darbinio gyvenimo dalimi. Tuo pat metu menininkai, tiksliau Die Brücke (vokiečių ekspresionistų dailininkų grupė), įkūrė čia dailininkų koloniją. Freudas, Sartre’as ir Simone’a de Beauvoir irgi lankėsi Nidoje, bet ne dėl to, kad čia būtų buvęs intelektualų traukos centras, o veikiau todėl, kad tai buvo labai populiari atostogų vieta. Sakykime, atsitiktinai. Tarybų Sąjunga mieste irgi įkūrė savotišką rezidencijų programą, susiedama kraštovaizdį su romantine menininko ar apskritai kūrėjo samprata ir pastatydama buveinę literatams. Menininkų rezidencija

cave, exiled by society and later killed for her love of beauty. The film does not reproach the beautiful in any way; its principle dangers are to become obsessed with it or to have others use it against you. This story sums up her career in a way – having been labelled a white supremacist, many of her late projects attempt to contradict these claims, only to be turned against her once more. She eventually abandoned her love of the human physique for a banal, kitsch film on the underwater realm of fish. Much to my surprise I found that she had also come to Nida as a young child - As a tourist. I found myself thinking about tourism in opposition to obsession as an approach to a given thing, it made me realize that the relationship between the beautiful and the kitsch had much to do with the intensity of the gaze. That in how intently one, or many, looked towards something defined its location within a value structure.

Nida became popular with tourists some time in the last century or two, when tourism became a part of what constituted a moral work life. Simultaneously, artists, specifically Die Brücke (the German expressionist artist group), established themselves here as an artist colony. Sigmund Freud, Jean Paul Sartre and Simone de Beauvoir also came, not because this was a hub for intellectuals, rather because it was a very popular vacation spot; by, if you will, accident. The Soviet Union also produced its own residency sort of program in the town, associating the landscape with a romantic notion of what it meant to be an artist or a creative professional and built a poetry residence. The artist residency developed parallel to a tourist culture where, in order to assimilate the working class into bourgeoisie values, they were encouraged to take vacations. The notion that the city centre was a proponent of moral corruption, and degradation of the psyche as a result of the urban environment, was already built into the system, with art and rest, relaxation and vacation as the cure rather than a symptom. The artist residency in Nida exists today, not as a bohemian locale but as an international hub where both foreign and local artists can come to a facility with most needs provided for, allowing them to focus on their work and to make connections between themselves. The communal kitchen becomes

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Yulia Startsev

filmus ir kitas grožio formas (karines uniformas, architektūrą ir t. t.) kaip ideologinį įrankį sužadinti tokius vokiečių publikos veiksmus, kuriuos šiandien sunku kaip nors pateisinti. Jos pirmąjį filmą „Mėlyna šviesa“ galima trumpai aprašyti kaip jaunos merginos istoriją, kuri, atradusi uoloje paslėptų brangakmenių grožį, ištremiama iš visuomenės ir vėliau nužudoma už meilę grožiui. Filmas jokiu būdu nepriekaištauja grožiui, esminiai grožio pavojai yra leistis jo užvaldomam ar leisti kitiems panaudoti jį prieš tave. Ši istorija savaip apibendrina pačios režisierės karjerą – pavadinta baltąja supremaciste, daugelyje vėlyvesnių projektų ji stengsis paneigti šiuos priekaištus, tačiau bandymai tik dar kartą atsisuks prieš ją. Galiausiai ji iškeis savo meilę žmogiškajai fizikai į banalų, kičinį kiną apie povandeninį žuvų pasaulį. Didelei savo nuostabai atradau, kad vaikystėje ji irgi buvo atvažiavusi į Nidą. Kaip turistė. Pajutau begalvojanti apie turizmą kaip priešpriešą manijai, kaip požiūrį į konkretų dalyką, ir supratau, kad santykis tarp grožio ir kičo smarkiai susijęs su žvilgsnio intensyvumu. Bet kokio dalyko vieta vertybių struktūroje priklauso nuo to, kaip įdėmiai į jį buvo pažvelgta.


vystėsi kartu su turistine kultūra – darbininkų klasę siekta integruoti į buržuazinių vertybių sistemą, tad jie buvo skatinami vykti atostogų. Manymas, kad miesto centras palaiko moralinę korupciją, o urbanistinė aplinka skatina dvasios degradaciją, buvo įaugęs į sistemą, kurioje menas ir poilsis, atsipalaidavimas, atostogos buvo laikomi vaistu, o ne simptomu.

a location where a community is constantly being restructured and reinvented, as new people come and go, as entire groups suddenly leave and a whole new set of individuals start to talk, to use the space. The Artist Residency has become much more wide spread and institutionalized phenomenon, and the question of how one enters into a residency environment automatically arises; the question of how the local community relates to the work automatically arises.

Thomas Mann built his summer home in Nida, and spent two summers there writing a book on Joseph and his brothers. His Menininkų rezidencija Nidoje yra writing became the subject of one of the artist in residency ir šiandien – ne bohemiška vieta, participants here. The resident artist’s entire body of work used bet tarptautinis centras, vietiniams photography and installation. The work itself was interesting, ir užsienio menininkams suteiyet what stood out was how it interacted with the ministry of kiantis daug reikalingų paslaugų, the town. The town had recently established an award for fine kad jie galėtų susikaupti savo darartists in Nida, and they had been persuaded, quite correctly bams ir užmegzti tarpusavio ryšius. from my point of view, that this artist deserved the inaugural Bendra virtuvė čia yra vieta, kur prize. As a photographer, she used the landscape of Nida and bendruomenė nuolat perdėliojama Lithuania, along with portraiture, to examine and contrast “orir kuriama iš naujo, kur atvyksta gans without bodies”, a concept that was independently devenauji žmonės ir išvyksta senieji loped by Gilles Deleuze and Félix Guattari, and arba staiga iškeliavus visai grupei by Thomas Mann himself. One of her principle visiškai naujas asmenybių rinkinys ima kalbėtis, actions was to plant a tree, a Scottish pine, in naudotis erdve. Menininkų rezidencijos tampa the back yard of Thomas Mann’s house. Without gerokai platesniu ir instituciniu reiškiniu, todėl going into an analysis of what was intended by savaime kyla klausimų, kaip tampama rezidencithe work, a much more interesting point is raijos aplinkos dalimi ar kaip vietinė bendruomenė sed by the ministries reaction - puzzlement. Why reaguoja į šį darbą. would you plant a tree? How is this really different from simply planting any tree? Thomas Mannas Nidoje pasistatydino vasarnamį, kuriame dvi vasaras rašė romaną apie Juozapą ir jo brolius. Jo kūryba tapo vienos reziduojančios menininkės tema. Savo darbe ji naudojo fotografiją ir instaliaciją. Kūrinys buvo įdomus, tačiau dar įdomiau į jį reagavo miesto savivaldybė, neseniai įsteigusi premiją Nidoje dirbančiam dailininkui. Ji buvo įtikinta (mano požiūriu, gana teisingai), kad ši menininkė nusipelno pirmojo prizo. Kaip fotografė ji naudojo Nidos ir Lietuvos kraštovaizdį, taip pat portretus, tyrinėjo ir priešino „organus be kūno“, idėją, kurią atskirai vieni nuo kitų išvystė Deleuze’as ir Guattari, ir pats Thomas Mannas. Vienas iš pagrindinių jos

140

A remote residency, unlike other residencies, has an unusual emphasis on the characteristics of place, and often this concept of place comes into play with the surrounding community. In the Symposium on Remoteness, this question of the interplay of a remote art centre and its surrounding community came into play. The very term 'remote' suggests a certain distance from, specifically, cultural centres. Remote residencies, on the basis of their funding, often must function as community centres to a certain degree; they must, by definition, do something for the “community”. This also puts the residency in the strange situation of cultural caretakers who respond


Atokiai įsikūrusi rezidencija, kitaip nei kitos rezidencijos, ryškiai pabrėžia vietos ypatumus ir dažnai vietos idėja neatsiejama nuo aplinkinės bendruomenės. Simpoziume apie atokumą buvo daug kalbama apie atokaus meno centro ir vietinės bendruomenės tarpusavio žaismę. Jau pats žodis „nutolęs, atokus“ byloja apie tam tikrą atstumą, ypač nuo kultūros centrų. Atokios rezidencijos dėl savo finansinės priklausomybės dažnai turi atlikti tam tikro lygio bendruomenės centro funkciją ir, kaip tokios, ką nors daryti dėl „bendruomenės“. Rezidencija atsiduria keistoje situacijoje – ji turi rūpintis kultūra ir būti atsakinga centrinei valdančiajai institucijai. Nepaisant to, plačioji visuomenė į menininkus ir jų intencijas žvelgia nepatikliai, ypač dėl to, kad įtaria juos apgaudinėjant žiūrovą. Taip menas tampa sfera, išstumta iš kasdienio gyvenimo, nes čia gali būti toleruojami veiksmai, kurie visuomenėje paprastai nepriimtini (nuogumas, socialiai ardomieji veiksmai, kartais politiniai komentarai). Dėl to kritika iš žmonių, kurie savanoriškai atsisako būti vadinamosios kūrybinės klasės dalimi, kartais gali būti ignoruojama. Menininkai dažnai mano, kad šis liaudies gebėjimas pasitraukti nuošalėn duoda jiems išimtinę teisę leisti žiūrovui jaustis įtrauktam, tačiau retai tekalbama apie tai, kad toks pasitraukimas nepriklauso nuo menininkų, bet galbūt yra neatskiriama dabartinio sisteminio požiūrio į meną dalis. Man būnant Kolonijoje, vienas menininkas dirbo čia keturis mėnesius. Mudu turėjome blogą įprotį šiek tiek padauginę sėdėti pakelėje ir filosofuoti apie orą. Vienąsyk pagaliau išdrįsau paklausti apie jo kūrybą, kurią man buvo labai sunku racionaliai suvokti. „Kokio velnio tau reikia plakti medžius

to a central governing body. However there is some suspicion of artists and their intentions in the general populous, especially that the viewer is 'being had'. As a result, art becomes a sphere that is excluded from daily life, where usually socially unacceptable behaviors might be tolerated (such as nudity, socially disruptive actions, and sometimes political commentary). As such, certain criticisms may be dismissed, by people who voluntarily exclude themselves from being considered a part of what might be termed a creative class. This ability of the populous to exclude itself is often seen by the artists as a prerogative to make the viewer feel included, but a fact that is rarely addressed is that the exclusion may not be in the artists hands, the exclusion of the public might be built into the current systemic approach to art. During my stay, there was one artist working at the colony for four months. He and I had a bad habit of drinking a little too much and sitting by the side of the road, having deep philosophical discussions regarding the weather. On one occasion, I finally felt brave enough to confront him about his practice, which I had a very difficult time rationalizing. “Why the hell do you want to whip trees with handmade leather? And why must everything be self-referential?” - “Because I'm a Christian!”. The answer left me stunned into silence for several minutes. Over the following weeks we continued to discuss this point, of how his religious understanding of the world actually informed everything he did, however this was never mentioned in any way in regards to his practice. It also came up that religion, as an actual subject rather than an ironic or easily dismissed “outsider art”, was totally absent from contemporary art, and what this possibly meant about the art world and its acceptance of other positions. By separating social activity into rational or irrational on the basis of utility, it becomes very easy to discard any form of critique without considering whether or not what constitutes “rationality” and “irrationality” has been rationally proven itself. In the context of the artist residency, the artist is often discarded by the community as a sort of “crazy person”, while the locals are

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Yulia Startsev

veiksmų buvo škotiškos pušies sodinimas Thomo Manno namelio galukiemyje. Nesiimsiu analizuoti, kokia buvo šio darbo intencija. Man kur kas įdomesnė savivaldybės tarybos reakcija – sutrikimas. Kam sodinti medį? Kuo tai iš tiesų skiriasi nuo paprasto medžio sodinimo?


su rankų darbo odiniu bizūnu? Ir considered ill-informed and therefore incapable of making a kodėl viskas turi nurodyti į save valid critique of contemporary art. Further, it is easy to feel as patį?“ – „Nes aš esu krikščionis!“ though a centre is being patronizing by trying to assume resAtsakymas kelioms minutėms man ponsibility for a community in this way. For starters, who defiatėmė žadą. Einant savaitėms mes nes the community? To paraphrase Nuno Sacramento (poorly) ir toliau kalbėdavomės, kaip reliin what he said during the symposium on remoteness: What ginis pasaulio supratimas iš tiesų is a community? Where do I find it? All I see are neighbors. formuoja visą jo veiklą, nors kalbėdamas apie savo kūrybą jis niekada I had a rather interesting experience of remoteness and the idea apie tai neužsimena. Taip pat paaišof an arts based neighborhood when I took a trip to do a short kėjo, kad religija, kaip aktuali tema, talk in the town of Šakiai, as part of a high school arts festival. o ne ironija ar lengvai nuvertinamas If we think of remoteness in a spatial sense, where there is a „outsider art“, šiuolaikiniame mene relationship between a centre and its periphery, then immediapskritai neegzistuoja, ir ką tai ately remoteness is designated by transportation routes. Nida galėtų reikšti meno pasauliui ir kiis remote in one way, in its physical isolation from the land, toms jo nuostatoms. Praktiniais suŠakiai is remote in another, because there is little reason to go metimais skirstant socialinę veiklą there. What is interesting is that the community arts festival į racionalią ir neracionalią, lengvai was not institutionally structured in any way; rather than hagalima atmesti bet kokią kritiką, ving a centre for arts that was instigating the festival, the fesnesvarsčius, ar pati „racionalumo“ tival was in many ways inspired by the media's representation ir „neracionalumo“ sudėtis buvo of art and what art could be, specifically in those art forms that racionaliai įrodyta. Menininkų reinterested the high school students, such as comics and music zidencijos kontekste bendruomenė videos. Their understanding of art was comparable to what one dažnai numoja ranka į menininką might find in an inner city school, or even a university, and this kaip į „kvaištelėjusį“, tuo tarpu has much to do with redefining the remote. Where a century vietiniai laikomi neišmanančiais ago the remote was the inaccessible, today the true remote is in ir negalinčiais tinkamai kritikuoti the incommunicable. The connection of remote centers to one šiuolaikinio meno. Maža to, lenanother over the internet, and the production of networks has gva jaustis taip, lyg centras elgtųsi limited the remote aspect to its spatial location. globėjiškai, prisiimdamas atsakomybę už bendruomenę. Tačiau kas, visų pirma, apibrėžia bendruomenę? Skurdžiai cituojant Nuno To put oneself in a physically consSacramento pranešimą, skaitytą per simpoziumą apie atokumą, trained position today is not irratioklausiu: Kas ta bendruomenė? Kur ją rasti? Aš viso labo temanal. But why should we be here? tau kaimynus. We are not needed by the community. Any work that bases itself off Man teko įdomiai patirti atokumą ir meninę kaimyniją, kai of Nida is immediately suspect. A skaičiau pranešimą Šakiuose vykusiame vidurinės mokyklos contemporary practice is very diffimenų festivalyje. Erdvine prasme atokumą kaip santykį tarp cult here because contemporary art centro ir periferijos galime apibrėžti pagal transporto kelius. needs the market in order to have Nida yra atoki todėl, kad ji fiziškai izoliuota nuo sausumos, relevancy to its viewers. Šakiai atokūs todėl, kad ten tiesiog nėra dėl ko važiuoti. Įdomu tai, kad šis bendruomenės menų festivalis neturi jokios insti__ tucinės struktūros. Jį inspiravo ne koks nors menų centras, bet meno ir to, koks jis galėtų būti, įvaizdis žiniasklaidoje. Ypač And yet, the question that I was kalbant apie tas meno formas, kurios įdomios mokiniams, kaip most frequently asked while I liantai komiksai ir muzikiniai klipai. Jų meno sampratą galima ved in Lithuania was why I came

142


here. This question betrays quite a lot. Lithuania, in these terms of accessibility by land and its communicative potential, is rather remote in the context of the history of Europe. This historical re--moteness exists in part due to the history of the Cold War, and the Nepaisant to, pagrindinis klausimas, kurį girdėdavau gyvenWest's relationship to the Soviet dama Lietuvoje, buvo, kodėl aš čia atvykau? Šis klausimas Union. Whatever went on within išduoda daug. Lietuva savo pasiekiamumu ir komunikaciniu Soviet countries has been supprespotencialu Europos istorijos kontekste atrodo gana nuošali. Šis sed as a history of catastrophe and istorinis atokumas iš dalies susijęs su Šaltojo karo istorija ir exploitation, separating the Soviet Vakarų požiūriu į Tarybų Sąjungą. Visa, kas vyko sovietinėse Union into a dichotomy of oppresšalyse, buvo nurašoma kaip katastrofos ir išnaudojimo istorija, sors and victims. This applies to the o pati Tarybų Sąjunga buvo suskaidyta į engėjų ir aukų dichoart world as well, where, as Boris tomiją. Taip pat ir meno pasaulyje, kuris, kaip savo knygoje Groys’ points out in Art Power, art „Art Power“ (The MIT Press, 2008) pastebi Borisas Groysas, work produced in the Soviet Union kūrinį, sukurtą Tarybų Sąjungoje, laikė diktatūros produktu. was assumed to be produced for the Žinoma, remiantis prielaida, kad bet kas, sukurta rinkai, buvo dictatorship. The assumption was daroma „laisvai“ ir be kontrolės. Todėl sovietinis menas nebuof course that anything produced vo laisva raiška ir jo saugoti neverta – joks Tarybų Sąjungoje for the marketplace was done so sukurtas menas, patyręs stiprią cenzūrą, nebegali įtilpti į meno “freely”, without being controlled. istorijos kanoną. Nei animaciniai filmai, kurie prisidengę vaiAs such, the art produced was not kiškomis pasakomis, kritikavo valdžią, nei užsienio tekstų free expression and there was no vertimai, publikuoti reikiamu momentu, kad būtų reikšmingi, reason to preserve it; no art proir išversti taip vaizdžiai, kad galėjo varžytis su gėlų poezija. duced in the Soviet Union after its Ir tikrai ne studentų darbas, primenantis pakrantėje išsitiesuactive censorship of art could possį kentaurą šalyje, šiandien vėl vadinamą Lietuva. Gal ir bus sibly be entered into the cannon of geriau, jei viso to nevadinsime menu, nes tuomet vėl turėtume art history. Not the animations that kalbėti apie rinką, kuri praėjusiame amžiuje suformavo meno were critical of the government kanoną. Toks „nurašymas“ – lyg under the guise of children´s fairy dviašmenis kalavijas, nes taip ne tales, not the translations of texts tik atmetama nemažai įdomios kulfrom foreign countries published tūrinės produkcijos, sukurtos priesat just the right moment to matter, translated so beautifully paudos metu, bet ir posovietinės that they rivalled Gaelic poetry, and of course not the students’ tautos toliau laikomos antrarūšėwork that resembled a centaur along the coast of what now is mis, padidinant jų pokolonizacijos again referred to as Lithuania. Far better to allow these things problemą. Lietuva, kaip ir kitos not to be termed as art, since this requires that we again speak Baltijos šalys, trokšta savo dabarof the market and it is the market that has in the last century tinę kultūrą tapatinti su atsinaujinidefined the artistic cannon. But this suppression is a double mu, o ne su naujai sukurta valstybe, edged sword, since it not only excludes a great deal of fascitaip mėgindama įlieti ją į Europos nating cultural production under pressure, it also further asserts the inferiority of post-Soviet nations, compounding the problem of post-colonization of those places. Lithuania, along with the other Baltic states, is especially keen on identifying

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Yulia Startsev

palyginti su miesto centro mokyklų ar netgi universitetų, ir tuo remiantis pergalvoti atokumo sąvoką. Praėjusio amžiaus pradžioje atokus reiškė nepasiekiamą, šiandien gi tikrai atoku yra tai, kas neperduodama.


istoriją tam, kad nebūtų pavaldi Europai, ar veikiau salai, vadinamai „Europa“. Tačiau nepaisant to, kad dabartinė Lietuvos valstybė oficialiai sieja save su Lietuvos valstybe prieš Šaltąjį karą, klausimas, ko vykti į Lietuvą, tebekeliamas, tarsi užsieniečiui čia, net ir turistinėje Nidoje, nebūtų kas veikti.

its current culture as a resurrection rather than as newly established, in an attempt to align itself with the history of Europe, to not be subordinate to “Europe”, or rather, the island that is referred to as Europe. However, even though the current state of Lithuania has officially associated itself with a historical Lithuania that existed before the Soviet Union, the question of coming to Lithuania is still asked as though there is nothing for foreigners to gain there, even within Nida – a tourist location.

Tiesą sakant, kai gyvenau Lietuvoje, aš ir pati dažnai užduodavau sau šį klausimą. Atsakymo nėra, And yet, this is the question that I too most frequently asked nes toks klausimas numato egzismyself while I lived in Lithuania. I don't really have an answer tuojant tikslingumą – sveiku protu for this one. There isn't an answer because the question implies pagrįstą racionalų veiksmą. Pats intentionality, something that is assumed to be a rational action nuoširdžiausias atsakymas, kurį based on a rational decision. Under these constraints, the most galėčiau duoti priremta prie siehonest answer I can give is that I needed somewhere to go. It nos – man tiesiog reikėjo kur nors was purely coincidental that I had amber from the Baltic Sea, važiuoti. Viso labo sutapimas, kad and that my mother was here before me. Something one of my aš turėjau Baltijos jūros gintaro ir co-workers mentioned offhand to me stayed in my mind for kad dar anksčiau čia buvo lankiusis a long time, something along the lines of 'Why are we trying mano mama. Kaip nerūpestingai to justify our being here? We are just trying to have fun'. To pasakė vienas mano kolega (dar ilattempt to rationalize the utilitarian use of artistic centres situagai prisiminsiu jo žodžius) – kodėl ted in remote locations is to misunderstand what is potentially mes stengiamės pasiteisinti, dėl ko possible within an international artist residency. It is precisely esame čia, juk mes tiesiog mėginathe accidental collection of people, actions and me smagiai leisti laiką. Mėginti raevents a foreign place, without any real purpose cionaliai pagrįsti praktinę meno centrų atokiose other than to enable its inhabitants to just do what vietose naudą reiškia nesuprasti, kokios yra tarpthey would normally do, that is valuable in its tautinės menininkų rezidencijos galimybės. Juk contemporary context. būtent tokia atsitiktinė žmonių, veiksmų ir įvykių svetimoje vietoje kolekcija, kai kiekvienas viso I never found any amber, walking along the belabo daro tai, ką ir visada, yra vertinga šiuolaikiach, and I never figured out what to do with what niame kontekste. I already had. I continue to carry it with me, still with the hope of doing something with it. On my Aš taip ir neradau gintaro vaikštinėdama pajūriu, grandmother's dresser drawer I found more of the ir nesugalvojau, ką daryti su tuo, kurį jau turėjau. little amber stones. Tiny ones that she felt were Aš tebesinešioju jį, vildamasi ką nors iš jo sunot worth sending back to my mother and me, so kurti. Savo močiutės tualetinio staliuko stalčiuje small that she couldn’t crochet little golden bags radau daugiau mažyčių gintarėlių. Tokių mažų, around them. So tiny, that, I remembered how I kad močiutei neatrodė verta grąžinti juos man ir had been told by one other resident artist to look mano mamai. Tokių mažų, kad ji negalėjo apnerti for amber: Don't look for amber, look for shards jų mažais auksiniais maišeliais. Tokių mažų, kad of glass. prisiminiau, kaip vienas rezidencijos menininkas mokė mane ieškoti gintaro: „Neieškok gintaro, ieškok stiklo šukių“.

144


Ute Meta Bauer & Kitty Scott In The Pleasure of the Text Roland Barthes wrote that there is only one way to escape the alienation of today’s society, namely “to retreat ahead of it.” The Retreat is one of the positions of dOCUMENTA (13) that has involved the Banff Centre, a Canadian institution in an incomparable wild natural setting, which thus plays host to experimentation on this particu„Teksto malonume“ Roland‘as Barthes‘as rašė, kad tėra vielar form of self-alienation—not nintelis kelias išvengti šiandienos visuomenei būdingo susverejection of the world or a lack of timėjimo – tai „atsitraukti jos priešakin“ (reterat ahead of it ). commitment, but a way of silently Atsitraukimas yra viena iš dOCUMENTA (13) pozicijų, įtraudeveloping new modes of action. kusių Banfo centrą, Kanados instituciją neprilygstamoje gamUte Meta Bauer and Kitty Scott, ditinėje aplinkoje, suteikti pastogę eksperimentams su šia savita rectors of Visual Arts at the Banff, savanoriško susvetimėjimo forma – ne atmesti pasaulį ar atsitalk about this theme. sakyti įsipareigojimų, bet tyliai kurti naujas veiklos formas. Šia tema kalbasi meno kritikė ir kuratorė Ute Meta Bauer ir Banfo (Kanada) vizualinių menų centro direktorė Kitty Scott.

1. Angliškas daiktavardis Retreat turi daug reikšmių: atsitraukimas, pasitraukimas, nuošalybė, vienuma, atsiskyrimas. Veiksmažodžio to retreat reikšmės: atsitraukti, pasišalinti, nueiti, išsižadėti. Šiuolaikiniame urbanistiniame pasaulyje ši sąvoka vartojama išvykos i kitą (tolimą) vietą ir atsiraukimo nuo kasdienių darbų, kad būtų galima efektyviau susikoncentruoti ir dirbti arba pailsėti, reikšme. Šiame tekste, atsižvelgiant į kontekstą, žodis verčiamas įvairiai, bet dėl patogumo daugiausiai vartojama „atsitraukimo“, kaip laikino nusišalinimo nuo bendruomenės, sąvoka.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Bendruomeniškumas ir atsitraukimas / Communality and retreat

Bendruomeniškumas ir atsitraukimas1 / Communality and Retreat


Ute Meta Bauer: Pagalvojus apie atsitraukimą, atsikyrimą (angl. retreat), išsyk į galvą šauna atsistatydinimas, izoliacija, vienatvė. Žinoma, jas galima apibūdinti ir kaip sąlygas meditacijai ar gilesnėms studijoms. Bet pasidomėjusi pačia pradžia, kai buvo apibrėžta atsitraukimo sąvoka, sužinojau štai ką:

Ute Meta Bauer:  When we think about retreats, a period of retirement, a space of seclusion or solitude immediately comes to mind. And of course also we think of

Vakarinis vaizdas iš Pirmojo vasarnamio, Banfo centras, 1949 m. / Westward view from Chalet I, The Banff Centre, 1949

Jorko psichikos ligonių prieglauda, pavadinimu „York Retreat“ (pažodžiui: Jorko atsitraukimas, priebėga), atsirado iš anglų kvakerių bendruomenės reakcijos į griežtą, nežmonišką priežiūrą kitose to meto pamišėlių prieglaudose ir tapo kvakerių požiūrio į gydymą modeliu. Tuo laiku pamišėliai visuotinai laikyti laukiniais gyvuliais. Tarp rekomenduojamų gydymo būdų būta sekinančių valymų, skausmingų pūslių pritrynimų, ilgalaikių supančiojimų ir staigių panardinimų į šaltas vonias – ir viską lydėjo baimė, teroras ir žiaurumas. Tuo

146

them in terms of a condition for meditation or deeper study. But in researching the initial moment when the retreat was introduced as an idea, I also learned about this: The York Retreat developed from the English Quaker community both as a reaction against the harsh,


Be to, atsitraukimą aš laikiau vienišumo būties forma, priešinga grupiniam atsitraukimui. Bet kalbant tiksliau, atsitraukimas iš tiesų suprantamas kaip veikla, kuriai reikia vadovauti, parodyti kryptį. Mane tai baugina, kaip ir bet koks kitas apribojimas.

inhumane treatment common to other asylums of that era, and as a model of Quaker therapeutic beliefs. A common belief at the time was that the mad were wild beasts. The recommended medical practices included debilitating purges, painful blistering, long-term immobilization by manacles and sudden immersion in cold baths—all administered in regimes of fear, terror and brutality. But the Quakers maintained that the humanity and inner light of a person could never be extinguished. A specific trigger was the death in 1790 of a Quaker, Hannah Mills, a few weeks after she had been admitted to the York Asylum (now known as Bootham Park Hospital). The asylum had not let her friends or family visit her, and they became suspicious. Visiting afterwards to investigate the conditions, the Quakers found that the patients were treated worse than animals.

Kitty, ką tu galvoji apie tokias atsitraukimo idėjas? Kitty Scott: Atsitraukimo samprata turi gilesnes šaknis už tavąją XVIII a. istoriją. Nors skirtingose kultūrose jis suprantamas įvairiai, Vakaruose, manau, atsitraukimo kilmės galime ieškoti vėlyvojoje Antikoje, kai Romos imperijai ėmė grėsti klajoklių antpuoliai iš už anapus jos sienų. Romos apiplėšimas V a. buvo neįtikėtinai skaudus įvykis, daugelį intelektualų paskatinęs permąstyti savo ryšį su pasauliu. Iki tol miestas buvo tradiciškai laikomas minties namais (polis – filosofijos lopšys), bet štai staiga kritinė mintis iš miesto persikėlė į įvairias „priebėgas“. Prisiminkime tokius šventuosius atsiskyrėlius, kaip Šv. Jeronimas, atvaizduotas žymiame Albrechto Dürerio raižinyje. Bet pasitraukimas iš miesto nereiškė atsiskyrimo nuo pasaulio. Kai Šv.

I also considered a retreat as a solitary state of being, versus a group retreat. But to be more precise, a retreat is actually considered a guided activity, something to be directed. It has a scary connotation to me, as does any confinement.

Kitty, how do you relate to those ideas of retreat? Kitty Scott:  The notion of retreat has deeper origins than your late 18th-century story. While different cultures have formed varying conceptions, in the West I think we can date the origins of “retreat” to late Antiquity, to the moment when the Roman Empire was being threatened by incursions of nomadic peoples from outside its borders. The sack of Rome in the 5th century was an incredibly traumatic event that led many intellectuals to radically question their relation to the world. If prior to this time the home of thought had traditionally been considered the city–the polis as the cradle of philosophy—now, suddenly, critical thought was being relocated outside the urban sphere in various “retreats.” Think of all those hermit-saints, like Saint Jerome as pictured in Albrecht Dürer’s famous engraving. But retreat from the city didn’t mean disengagement from the world. When Saint Augustine

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Bendruomeniškumas ir atsitraukimas / Communality and retreat

tarpu kvakeriai tikėjo, kad niekada negalima užgesinti žmoniškumo ir vidinės asmens šviesos. Ugnį ypač pakurstė kvakerės Hannah‘os Mills mirtis 1790 m., po kelių savaičių, praleistų Jorko pamišėlių prieglaudoje, žinomoje kaip Buthemo parko ligoninė. Nei draugams, nei šeimai nebuvo leista aplankyti ligonės, tad jiems kilo įtarimas. Vėliau prieglaudoje apsilankę kvakeriai, tirdami įvykio aplinkybes, atrado, kad su pacientais čia buvo elgiamasi blogiau nei su gyvuliais.


Augustinas supriešina Dievo miestą su žmonių miestu, girdime atsitraukimo aidą, tačiau kartu ir kvietimą dar sykį apmąstyti savo būtį pasaulyje kartu su kitais. Į Banfo centrą atvykau dirbti dėl galimybės tuo pat metu būti meno pasaulyje ir gyventi nepaprastai gražios gamtos apsuptyje – tarp kalnų, gryname ore, toli nuo Londono grūsčių ir taršos. Mokiausi to, kas mane žavėjo: žinoma, meno, bet kartu ir gamtos. Man tai, matyt, skambėjo kaip Thomo Manno „Užburto kalno“ aidas!

contrasts the city of god with the city of man, it is an echo of retreat but also a call to rethink our being in the world and being with others. I originally came to work at The Banff Centre because it offered a way of being in the art world while living in an incredibly beautiful natural setting, with mountains and clean air, away from the congestion and pollution of London. I was learning what I was passionate about: art, yes, but nature, too. Perhaps there was some echo of Thomas Mann’s Magic Mountain for me!

„Atsitraukimo“ dalyviai: dOCUMENTA (13) pozicija ir Laikas studijoje: gyvojo laikrodžio darbas išvykoje / Participants of The Retreat: A Position of dOCUMENTA (13) and Studio Time: Work of the Living Watch on a hike.

Be to, buvo labai smalsu, kokias galimybes turi tokios tarpinės institucijos, kaip Banfo centras, kuris pradžioje buvo kažkas panašaus į meno koloniją. Man patinka, kad tokia situacija XXI a. pradžioje atrodo šiek tiek anachroniška – juk idėja sukviesti draugėn kūrybingus žmones ir izoliuoti juos miške, rodos, prieštarauja sveikam protui. Tikriausiai Banfas, kalbant apie tavo citatą, primena ir pamišėlių prieglaudą, ir brolijos bendruomenę. Mes norime, kad šis atsiskyrimas būtų erdvė, kurioje sueina laukinis gyvulys ir vidinė šviesa. Šiandien tikrai nelengva surasti tokią vietą. Norime, kad čia būtų visko: protinės negalės ir religijos, disciplinos ir gyvuliškumo.

148

I was also very curious about the potential of the in-between institution that is The Banff Centre, which was founded as something like an art colony. I like the slight anachronism of that situation in the early 21st century, when the notion of bringing together creative people and isolating them out in the woods seems so counterintuitive. Perhaps, thinking of your quote, there’s a bit of both the asylum and the community of brethren at Banff. We want the retreat to create a space where the wild beast and the inner light can coexist. That is so hard to find today. We want to have a little of everything here: mental illness and religion, discipline and animality. Most of the residencies in my department are created and led by artists in collaboration with participants. For instance, Michael Portnoy is running the Experimental Comedy Training Camp in the fall. These programs are always more than the sum of their parts, with the leaders, special guests and participants often collaborating in various ways. Much of the activity is spontaneous.


ninkų kolonija. Ji buvo sukurta menininkams, kurie nori pasitraukti nuo paties Banfo centro, bet kartu ir išlikti susiję. Kolonija įkurta gražioje, miškingoje vietoje, šiek tiek tolėliau nuo Centro. Atvirai kalbant, aš ir pati nesu tikra, kas

People say that this location in the Bow Valley is a meeting point of several magnetic currents and that there are other unseen forces emitted by the stones in the very large mountains that surround

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Bendruomeniškumas ir atsitraukimas / Communality and retreat

Daugumą rezidencijų mano skyI can understand that you find the group activities you mention riuje kuria ir joms vadovauja scary, but whatever there is to be afraid of here really lies in the menininkai drauge su dalyviais. unpredictability of nature. The mountains, cougars and bears Pavyzdžiui, Michaelas Portnoy rucan be much more frightening than any individual. denį ves Eksperimentinę komedijos kūrimo stovyklą. Šios programos U.B.M.:  The Banff Centre offers both commuvisada yra daugiau nei sudedamųjų dalių suma, nality and retreat. There are some huts, even, in nes jų vadovai, kviestiniai svečiai ir dalyviai the forest, and I learned it has been a place whedažniausiai įvairiai bendradarbiauja. Didžioji re art critics and writers have finished texts and veiklos dalis yra spontaniška. books. Even today—or maybe especially today— there is a need, a desire to focus on one thing, the Suprantu, kad tave neramina tos grupinės veiluxury of stepping out, of taking a retreat from klos, kurias minėjai, bet jeigu čia ir yra ko bijoti, the professional “noise” our day-to-day pragmatai gamtos nenuspėjamumo. Kalnai, pumos ir tics include, to clear our thoughts, to refresh our lokiai gali išgąsdinti gerokai labiau nei bet koks minds, not unlike the retreat exercises of monks atskiras žmogus. or yogis, to learn more about ourselves, our motives, and what we really want to say through our U.M.B.: Banfo centre esama ir work. bendruomeniškumo, ir atskirties. Yra keletas trobelių netgi miške – girdėjau, kad čia meno kritikai ir rašytojai atvykdavo pabaigti So who do you hide in the Banff woods? What tekstų ir knygų. Net ir šiandien, o happens there? gal ypač šiandien, justi poreikis ir troškimas susitelkti ties vienu daK.S.:  On campus there is indeed a “hidden” lyku, prabanga išeiti, atsiskirti nuo group of eight studios known as the Leighton profesinio pragmatiškos kasdieArtist Colony. It was developed for artists who nybės „triukšmo“, išvalyti mintis, wanted to get away from the Centre itself, but atšviežinti protus (panašiai kaip still remain attached. The colony is situated in per atsiskyrėliškas pratybas, kurias a beautiful, forested site a bit removed from the atlieka vienuoliai ir jogai), sužinoti Centre. To be truthful, I am not exactly sure who daugiau apie save pačius, savo mois hiding out there and what is happening. It’s a tyvus ir ką išties norime pasakyti very private situation. Writers, poets, musicians savo darbu. and artists pass through, but it is also home to elk, deer, coyotes, pine martens and many other animals. Artists who have been working out there often tell me that it is the first time they have Tad kas gi slepiasi Banfo miškuose? Kas vyksta seen or been so close to such animals. AA Bronten? son had a studio there, and has since related stories of the queer, all-male spiritual histories and K.S.: Centro teritorijoje tikrai yra „slapta“ ašrituals belonging to the place. tuonių studijų grupė, vadinama Leitono meni-


ten slepiasi ir kas vyksta. Tai labai nuošali vieta. Ten reziduoja rašytojai, poetai, muzikantai ir menininkai, bet šalia gyvena ir briedžiai, elniai, kojotai, miškinės kiaunės ir daug kitų gyvūnų. Menininkai, kuriems yra tekę ten darbuotis, dažnai man sako, kad pirmą kartą matė ar buvo arti tokių gyvūnų. Ten studiją turėjo AA Bronsonas, ir nuo tada jis pasakoja vyriškas homoseksualias dvasines istorijas bei atlieka su šia vieta susijusius ritualus.

us. In the late 1950s scientists set up a research station nearby on Sulphur Mountain to study cosmic rays. Artists have amazing dreams up here. It has been described as a sacred and spiritual place. People have been coming to Banff and the surrounding region for a very long time. They enjoyed soaking in the hot springs and summer

Studentai Trečiojo vasarnamio (Farrally menės) terasoje, Banfo centras, 1956 m. / Students on deck of Chalet III (Farrally Hall), The Banff Centre, 1956

Žmonės kalba, kad šioje Bou slėnio vietoje susikerta kelios magnetinės srovės, o akmenys slėnį supančiuose didžiuliuose kalnynuose skleidžia ypatingas nematomas jėgas. XX a. šeštajame dešimtmetyje netoliese, ant Sulfuro kalno, mokslininkai įkūrė kosmoso spinduliavimo tyrimų stotį. Jau nuo senų laikų žmonės keliaudavo į Banfą ir aplinkinį regioną pasimėgauti maudynėmis karštuose šaltiniuose ir vasarine medžiokle. Slėnyje gausu ir įvairiausių gyvūnų: žinoma atvejų, kai

150

hunting. The valley is also home of many species of animals: cougars and grizzlies eke out a living and have been known to eat people. This might make it sound like those who visit have a very solitary experience. The opposite is true. It is extremely social. Even those who are working in the woods come out of hiding once in a while to attend lectures, shared meals and parties. They get lonely out there.


U.B.M.:  Does the individual who is taking a retreat get drawn back to him- or herself? Joan Jonas told me about the rituals of American Indians who go to nature, to the desert, and eat peyote to engage with their own nature and fears. Here the guide is the impact of the drug on our perceptive faculties. It interacts with our mindset. The taking of peyote has been described as a deep learning experience.

U.M.B.: Ar individas, pasirinkęs atsitraukti, užsidaro savyje? Joana Jonas pasakojo man apie Amerikos indėnų ritualus, kai iškeliavę į gamtą, į dykumą, jie valgo pejotlius, kad susivienytų su savo pačių prigimtimi ir baimėmis. Čia vedlys yra narkotiko poveikis suvokimui, sąveikaujantis su mūsų nuostatomis. Pejotlio valgymas aprašomas kaip didžiulė mokymosi patirtis.

K.S.: Daugelyje kultūrų esama tokių vizijų ieškojimų – svarbių akimirkų gyvenimo cikle, kai individas pasitraukia iš plačiosios visuomenės tam, kad pažvelgtų į vidų ar galbūt ieškotų aukštesnių būtybių, aukštesnių jėgų ženklų. Šias vizijas gali sukelti badavimas, fizinės treniruotės arba haliucinogenai. Prancūzų poetą Antoniną Artaud žavėjo Meksikos čiabuvių pejotlio ritualas. Arčiau mūsų, Banfo, daug Kanados čiabuvių eina į „prakaito namelius“ (pirtis), kartais pavieniui, kartais grupėmis. Fizinės transformacijos yra dvasinės ar psichinės transformacijos ir nušvitimo pranašai. Nežinau, ar karšti Banfo šaltiniai gali sukelti panašų poveikį šio mūsų atsitraukimo metu. Atsitraukimą Banfe aš suprantu daug plačiau. Kas įvyks Banfe, dar pamatysime – tai eksperimentas, kurio rezultatų nežinome. Kiekvienam dalyviui jie bus kitokie. U.M.B.: Joana Jonas kiekvieną vasarą keliauja į savo namą Bretono kyšulyje rytinėje Kanados pakrantėje netoli Halifakso. Šis metas jai svarbus kaip galimybė susitelkus kurti, eksperimentuoti, būti gamtoje, taip pat maudytis ir susitikti

K.S.:  Many cultures have such vision quests—crucial moments in the life cycle during which an individual removes him- or herself from the larger society in order to look within, or perhaps to search for signs from greater beings, greater powers. Those visions can be brought on by fasting, by physical exertion, or by hallucinogens. The French poet Antonin Artaud was fascinated by the peyote rituals of the native peoples of Mexico. Closer to us here in Banff, many First Nations peoples use sweat lodges, sometimes alone, sometimes in groups. The physical transformations are precursors to spiritual or psychic transformation, enlightenment. I’m not sure if the hot springs in Banff can have this effect during our retreat! My understanding of The Retreat in Banff is much more open. What is yet to happen at Banff remains to be seen; it is an experiment, and we don’t yet know the outcomes. They will be different for everyone involved.

U.B.M.:  Joan Jonas goes every summer to her house in Cape Breton near Halifax on the eastern coast of Canada. For her it is important to have focused time to work on new pieces, to experi-

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Bendruomeniškumas ir atsitraukimas / Communality and retreat

pritrūkę maisto pumos ir grizliai puldavo žmones. Gali pasirodyti, kad čia apsilankiusieji patiria tikrą vienatvę. Veikiau priešingai – tai labai sociali vieta. Net ir tie, kurie dirba miške, kartais išlenda iš savo slėptuvių pasiklausyti paskaitų, pasidalinti maistu ar sudalyvauti vakarėliuose. Jie pasijunta pernelyg vieniši.


su draugais. Daug naujų projektų buvo sukurti arba išvystyti čia, valandų valandos nuo artimiausio oro uosto. Tuo tarpu Gilbert’as ir George’as, kurdami naują seriją, pasitraukia,

ment, and to be in nature, as well as to swim and host friends. A number of new projects have been either created or further developed here, hours away from the nearest airport. Conversely, Gilbert & George retreat into their studio when working on a new series. They have been doing this for decades. They are in “off” mode while focusing on new work and creating it. They even refuse to meet friends during this

Banfo centras, 1968 m. / The Banff Centre, 1968

užsidaro savo studijoje, ir taip daro jau ne vieną dešimtmetį. Norėdami sutelkti dėmesį ir sukurti naują kūrinį, jie tarsi įjungia „off“ funkciją, netgi atsisako susitikimų su drau-

152

period. They are indeed “switched off” with respect to external communication, in order to have concentrated time for internal discussions and experimentation. Not being in a social space allows them to do what they do.


K.S.: Šios istorijos puikiai aprašo kūrybinį procesą. Kiekvienas menininkas žino, kokios sąlygos pačios geriausios jo/s mąstymui, darbui, gamybai. Joana Jonas ir Gilbert'as su Georg'u taip dirba jau seniai, o jų metodai yra atsitraukimo idėjos variantai. Abu yra produktyvūs: pasitraukti į kaimą su draugais arba pasitraukti mieste, išjungiant visus trikdžius, išskyrus darbą. Banfas vėlgi yra savitas, nes čia menininkai išlaiko tam tikrą namų situaciją. Banfas panašesnis į mokyklą, kurioje nėra klasių. O čia atvykstantys menininkai akimirkai palieka savo gyvenimus. Tavieji pavyzdžiai yra nusistovėjusios dienotvarkės. Mes esame kitokie, anapus tvarkos. Tačiau čia, panašiai kaip sanatorijoje, menininkai pasisemia naudos iš gryno oro pertekliaus, švaraus vandens, saulės šviesos, ramybės ir tylos. Tokia aplinka sukelia kitokias būsenas ir sąlygas. Lygiai taip ši vieta kažkuo panaši į „atostogas nuo gyvenimo“. Tarp kitko, Kanados nacionalinė filmų taryba yra sukūrusi filmą „Atostogos mokykloje“ (1946), pasakojantį apie ankstyvą Banfo centro kartotę. Juk šiaip ar taip esame viename vaizdingiausių visos šalies regionų ir tikriausiai vienoje gražiausių pasaulio vietų. Paruoštas maistas, reguliariai valomas kambarys, kasdien paklojama lova suteikia protui ir kūnui galimybę galvoti ir daryti kitus dalykus. U.M.B.: Kartu su labai savita kolegų grupe aš prisijungiau prie Okwui Enwezoro, kuris buvo dOCUMENTA 11 meno direktorius, ir drauge kuravau keturias iš eilės parodos platformas. Man tai buvo it intelektualinis atsitraukimas – nors trys iš platformų buvo viešos, – leidęs mums sutelkti dėmesį į klausimus, kurie suformavo 5-tą platformą, parodą Kaselyje.

K.S.:  These are beautiful anecdotes describing the creative process. Each artist knows what the ideal conditions are for his or her thinking/ working/production process. Jonas and Gilbert & George have been making things for a long time and their methods are variations on the idea of retreat. Both are productive: retreating to the countryside with friends, or retreating in the city by switching off all distractions with the exception of work. Banff again is different, as artists here still retain a domestic situation of some sort. Banff is more like a school without grades. And artists who come here are stepping out of their lives for a moment. The examples you bring up are routines. We are a different place, outside the routine. As with a sanatorium, though, artists do benefit from the abundance of fresh air, clean water, sunlight, and peace and quiet. This environment brings about other types of states and conditions. Equally, there is a little bit of a “holiday from life” aspect to this place. Incidentally, the National Film Board of Canada made “Holiday at School” (1946) about an early iteration of the Centre. You are after all in one of the most scenic regions in the country and perhaps one of the most beautiful places in the world. Your meals are prepared, your room is cleaned for you regularly, and the beds are made daily. This gives mind and body an opportunity to think about and do other kinds of things. U.B.M.:  Along with a very specific group of colleagues, I joined Okwui Enwezor, the artistic director of Documenta 11, as co-curator of its Platforms 1 to 4. These served as kind of intellectual retreat—even though three of them were public— allowing us to focus on the questions that shaped Platform5, the exhibition in Kassel.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Bendruomeniškumas ir atsitraukimas / Communality and retreat

gais. Tai yra, jie būna „išsijungę“ išorinei komunikacijai, kad galėtų susikaupti vidinėms diskusijoms ir eksperimentams. Nesociali aplinka leidžia jiems dirbti savo darbą.


Tu planuoji įgyvendinti atsitraukimą Banfe kartu su dOCUMENTA (13). Kokie tavo planai ir kas juose dalyvaus?

You are planning a retreat in Banff with dOCUMENTA (13). What are your plans and who is going?

K.S.: Taip, mes planuojame „Atsitraukimą“ kartu su dOCUMENTA (13) ir Imre Szemanu iš Albertos universiteto. Iš esmės tai yra bendradarbiavimo projektas – Carolyna Christov-Bakargiev bei Chusa Martinez buvo labai įsitraukusios į jo vystymą.

K.S.:  Yes, we are planning The Retreat in collaboration with dOCUMENTA (13) and Imre Szeman at the University of Alberta. It is very much a collaboration, and Carolyn Christov-Bakargiev and Chus Martínez have been very engaged in its development.

„Atsitraukimo“ dalyviai: dOCUMENTA (13) pozicija keramikos dirbtuvėse. Fotografijos © Banfo centras / Participants of The Retreat: A Position of dOCUMENTA (13) in a ceramics workshop. Photo © The Banff Centre.

154

„Atsitraukimas“ yra viena iš dOCUMENTA (13) pozicijų. Kitos trys yra: „Ant scenos“, „Apgultyje“, „Vilties“ ar „Optimizmo apimti“. Kiekviena jų siejasi su kokia nors viena vieta, Kaseliu, Kabulu, Aleksandrija / Kairu. Banfui Carolyn suformulavo tokią poziciją: „Atsitraukęs. Aš pasitraukiu, nusprendžiu palikti kitus, miegu“. Miegas, kaip žinome, atveria kelią sapnams, taigi šios pozicijos yra takios. Tiems, kurie čia apsilankys, atrodys, kad laikas sulėtėjo.

Retreat is one of the positions of dOCUMENTA (13). The others are on stage, under siege, and in a state of hope or optimism. Each relates to a location, whether Kassel, Kabul, or Alexandria/ Cairo. In Banff Carolyn has articulated this position: “On retreat. I am withdrawn, I choose to leave the others, I sleep.” Sleeping as we know gives way to dreaming, so these positions are fluid. Time, for those visiting, will appear to slow down.

Šio „Atsitraukimo“ šeimininkas bus vietinis menininkas Brianas Jungenas, o projektą sudarys šešios paskaitos (visos atviros publikai), seminarai, keramikos dirbtuvės, tylėjimo įžadai,

This time of retreat will be hosted by the indigenous artist Brian Jungen and will include six lectures (all of which are open to the public), seminars, ceramics workshops, vows of silence,


U.M.B.: Čia galima atpažinti vadovaujamo atsitraukimo idėją, kuriai būdingas stiprus socialinis dėmuo. Norėčiau šį tą pridurti apie nenuspėjamą gamtą, kurią minėjai anksčiau. Sakei, kad „kalnai, pumos ir lokiai gali išgąsdinti gerokai labiau nei bet koks atskiras žmogus“. Būdama kitoje kultūrinėje aplinkoje ir nemokėdama vietinės kalbos, patiriu tam tikrą psichinę atsitraukimo būseną – būtent taip dažniausiai sukuriu naujų projektų. Bet kaip „miesto augalui“ man būtų labai smalsu patekti į tokias sąlygas, kurias minėjai anksčiau, nes jas pažįstu dar menkiau. Mąstyti apie „atsitraukimo“ sampratą be tokios patirties neįmanoma lygiai taip, kaip svarstyti apie meną be jokio meninio patyrimo. Pagalvokime apie tai.

hikes, screenings, and an exhibition. Carolyn, Bruno Bosteels, Franco Berardi, Gáspár Miklós Támás, Catherine Malabou and Pierre Huyghe are all speaking. The topics range far and wide, yet they are situated very much in the time in which we live. There will be about 40 people attending The Retreat. They range from artists and students to academics. We are also premiering Modest Livelihood, a new film documenting a moose hunt by Jungen and Duane Linklater at the Walter Phillips Gallery. Concurrent with this is the thematic residency Studio Time: Work of the Living Watch, led by the artist Geoffrey Farmer. This means there will be many artists in Banff during the time of The Retreat. U.B.M.:  This mirrors the idea of a directed retreat, and it has a strong social component. I would also like to pick up on what you stated earlier about the unpredictability of nature. You mentioned that “mountains, cougars and bears can be much more frightening than any individual.” For me, being in another cultural surrounding, not speaking the language of the place that I am at, creates kind of a mental state of retreat, and this is where I most often develop new projects. But as an “urban plant” I would be very curious to be confronted with the conditions you mentioned earlier, as they are indeed, to me, more unknown. Reflecting on the notion of “retreat” without experience is as impossible as reflecting about art without any art experience. Let’s think about it.

This text is reprinted with permission from MOUSSE, Nr. 34, 2012, p. 226-229. Iš anglų k. vertė Lina Michelkevičė. Pokalbis pirmą kartą buvo publikuotas žurnale MOUSSE, Nr. 34, 2012, p. 226–229.

PASAKOJIMAI APIE ATOKUMĄ IR NUOTOLĮ / STORIES IN / ON REMOTENESS / Bendruomeniškumas ir atsitraukimas / Communality and retreat

žygiai, projekcijos ir paroda. Kalbės Carolyna, Bruno Bosteelsas, Franco Berardi, Gáspáras Miklósas Támásas, Catherine’a Malabou ir Pierre’as Huyghe. Temos kuo įvairiausios, tačiau dauguma susijusios su mūsų laikmečiu. Mūsų „Atsitraukimą“ aplankys apie 40 žmonių – nuo menininkų ir studentų iki akademikų. O Walter Phillips galerijoje pristatysime naują Jungeno ir Duane’s Linklater dokumentinį filmą apie briedžio medžioklę Modest Livelihood („Kuklus pragyvenimas“). Tuo pačiu metu vyks teminė rezidencija Studio Time: Work of the Living Watch („Laikas studijoje: gyvojo laikrodžio darbas“), kuriai vadovaus menininkas Geoffrey Farmeris. Tai reiškia, kad „Atsitraukimo“ metu Banfe bus daug menininkų.


156


T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova Justin Tyler Tate, Spygliuočių krepšinio aikštelė / Softwood Basketball Court, 2011 11 30, 6 mėnesiai nuo jos sukūrimo / 6 months after its start Fotografija / Photo John Grzinich


WebJs dar viena naujųjų medijų kalba / Yet another language of new media Mindaugas Gapševičius

Aštuonių savaičių „WebJs“ rezidencijos, kūrybinės dirbtuvės ir nesibaigiantis interneto duomenų srautas baigėsi lapkričio 18 dieną penkių valandų performansu, kuriame dalyvavo septyni menininkai, 54 tiesioginės transliacijos žiūrovai ir 89 vakaro svečiai. Performansas buvo transliuojamas internetu, o Nidos meno kolonijos žiūrovai buvo pakviesti kontroliuoti transliaciją iš nešiojamojo kompiuterio tam, kad patirtų makenzišką būtį – bevieliškumą (angl. wirelesness) 1. Vienas projekto reziduojančių menininkų Robertas Narkus aštuonių savaičių renginį pavadino „emocinėmis atostogomis“, kurių metu jis atliko juokdario vaidmenį, žinomą iš Šekspyro pjesių po tragiškų scenų, tokių kaip, pvz., Ofelijos mirtis ar karaliaus nužudymas „Makbete“.

On Tuesday, December 6, 2011 there was a discussion in the Tate Modern about contemporary art exhibitions planned in the Flemish part of Belgium in 2012. The director of the museum, Chris Dercon, insisted that curators answer the question about how they describe planned activities and if an “event” is a right word calling them in the Derridean or Foucaultian sense as something non-repeatable.

We saw the art action, WebJs, at the Nida Art Colony as an event in the Derridean and/or Foucaultian sense. A mix of eight weeks research and an endless stream of internet data resulted in a five hour performance on the 18th December where seven artists, 54 livestream viewers and 89 visitors were involved. The performance was transmitted in real time over the net. Visitors to the Nida Art Colony were invited to enjoy walking with a laptop computer around the space to appreciate the Mackenzian state of being - wirelessness1.

Tuo tarpu „WebJs“ kuratoriui ir šių eilučių autoriui buvo sunku rasti žodį, geriausiai apibūdinantį šį kompleksinį renginį. Išgelbėjo diskusija, klausyta „Tate Modern“ muziejuje Londone, kur jo šeimininkas Chrisas Dersonas primygtinai reikalavo diskusijos dalyvius įvardinti 2012 metais Flamanduose jų kuruojamų renginių formatą. Nors buvo siūloma J. Derrida ar M. Foucault „įvykio“ (angl. event) sąvoka, nurodanti renginio kompleksiškumą ir unikalumą, pašnekovai, tarp kurių buvo ir garsiosios „Manifesta“ kuratorė, mieliau pasiliko prie tradicinio – parodos – termino. „WebJs“ renginys, ko gero, labiausiai panašus į nepakartojamą įvykį, kuris, be įprastų poravimosi ar apgirtimo momentų, kartais priminė ir D. Lyncho filmų

158


Linas Ramanauskas & Jurga Šeduikytė

scenas, kuomet įvyksta kažkas netikėto, kaip, tarkim, katytė Mistufė lovoje atsiveda kačiukus, naktį koridoriuje atsiranda kraujo lašai ar tiesiog dingsta vienas rezidentų.

WebJs was extended to the Internet radio and Neringa FM with presenter Linas Ramanauskas, who together with piano virtuoso Marija Kalvelytė and prominent Lithuanian singer Jurga Šeduikytė performed a delayed sound piece ranging physical locations at the secondary school in Nida, Neringa FM studio, and the Nida Art Colony. “There is never a real time broadcast, only a delay because of the net structure; the real time is only what our eye sees, or while we act”, said Ramanauskas.

„WebJs“ įvykio baigiamasis performansas išsitęsė į „Neringos FM“ radiją su Lino Ramanausko, Marijos Kalvelytės ir Jurgos Šeduikytės garsiniu performansu, kvestionuojančiu tiesiogines transliacijas. Performansas buvo sudarytas iš 6–8 sekundes atsiliekančios fortepijono muzikos, sklindančios internetu iš Nidos meno mokyklos, ir vokalinės dalies, atliekamos Nidos meno kolonijoje. Projekto idėjos autorius Ramanauskas savo kūriniu pabrėžia, jog „tiesioginės transliacijos nėra, visuomet egzistuoja atsilikimas dėl įtinklinimo, o tiesiogiai vyksta tik tai, ką matome akimis ir dalyvaujame patys“. Nors dėl tokio „tiesiogiškumo“ galima būtų ginčytis, vėluojanti transliacija puikiai įsiliejo į visą renginio kontekstą.

Kuruotos rezidencijos / Curated Residencies / WebJs

One of the residing artists, Robertas Narkus, wrapped the event around his understanding of the notion of “emotional vacations” – a term, which referenced Shakespeare’s deaths of both the King in Macbeth or of Ophelia in Hamlet.


Projekte reziduojantis menininkas Darius Mikšys, apdovanotas 2011 metų Venecijos bienalės specialiuoju prizu, „WebJs“ performanso metu skelbėsi pats esąs internetas, kviečiantis žiūrovus jį „naršyti“. Naršydami išsiaiškinome, jog autorius vis dar nėra kyborgas, nors ateityje tokia galimybė neatmetama, mat už kokių 23 metų galėtų būti pagamintas lustas, kuris prijungtas prie kūno galėtų natūraliai naršyti internete 2. Interneto naršykle besiremiantis kito reziduojančio menininko Andriaus Kviliūno darbas siūlo daug nuobodžių garsių politikų, tokių kaip V. Putinas, S. Berlusconi, V. Landsbergis ir kitų, kalbų. Tinklo meno darbas žiūrovą įvelia į techninį žaidimą, kai žiūrovui siūloma naršyti tik šio darbo rėmuose, tačiau nesuteikiama galimybė išeiti iš svetainės – mat adreso laukas yra užblokuotas.

One of the artists on the project, Darius Mikšys, awarded a special mention at the Venice Biennale 2011, was performing the Internet itself asking the audience to “browse” him. While “browsing” the artist we realized that he is not yet a cyborg, although such an option was proposed not to be excluded: in 23 years might an artificial chip be introduced, which, if implemented into the human body could browse the Internet naturally.2 A traditional browser-based piece was offered by video artist Andrius Kviliūnas, who after five weeks of hacking websites and browsing YouTube, resulted in a collection of YouTube speeches given by media-covered politicians such as Berlusconi, Merkel, Putin, and a few others. Locking out the browser feature of navigation, Kviliūnas offered the surfer the chance to meditate while listening to well-known voices.

Dirko Paesmanso performansas / Performance by Dirk Paesmans

Pertraukėlė tarp realių ir virtualių performansų / In between live and internet performances

160

Another piece featuring found footage on the Internet presented by Irma Stanaitytė, who was working with “catch-concept”. Stanaitytė collected a number of images showing fishermen with their catch, exhibited alongside texts taken from sites devoted to dating possibilities, the idea being that the fisherman would compare a real catch with his ideal of a lover.


Irmos Stanaitytės kūrinys / A piece by Irma Stanaitytė

Vienas matomiausių baigiamojo „WebJs“ performanso darbų – R. Narkaus ant sofos šokinėjantys žmonės, apsivilkę spalvingais drabužiais, pasiūtais iš stalviršio ir užuolaidos. Šie žmonės, anot autoriaus, yra metaforiniai Adomas ir Ieva, bandantys atsiplėšti nuo paviršiaus skambant oktava kylančiam garsui iš „YouTube“ svetainės. Šokinėjimas ant sofos, perkeltas į tą patį „YuoTube“, taip pat kalba apie intymumo–viešumo ribas, mat paviešinta medžiaga tampa kiekvienam prieinamu interneto folkloru. Medžiaga iš inter-

One of the most visible pieces in the show, jumping on the sofa by Narkus, reminded anyone who’s seen voyeuristic behaviour as a classic example of the games of Adam and Eve in the Garden of Eden. The project was linked to YouTube, a virtual space where documented performance was uploaded. A project using available material on the net, Folksomy, performed by the JODI.org collective, could also question the borders of privacy within the Internet, though here, a viewer might see an extended version of Internet use.

Roberto Narkaus performansas / A performance by Robertas Narkus

Kuruotos rezidencijos / Curated Residencies / WebJs

Menininkė Irma Stanaitytė analizavo „laimikio“ sąvoką. Jos darbe gretinami du interneto šaltiniai: tekstai iš pažinčių portalų ir nuotraukos iš žvejų-mėgėjų svetainių. Pastarosiose – žvejai, demonstruojantys sugautą žuvį, o tekstuose vyrai aprašo savo lūkesčius ir įsivaizduojamas išsvajotos gyvenimo moters savybes. Stanaitytės pasirinkta monumentali „besikalbančių“ projekcijų forma, žiūrovą mėgino įtraukti į pasyvų darbo kontempliavimą.


neto taip pat naudojama ir bene garsiausių tinklo meninininkų JODI.org darbe „Folksomy“, kuris turi kiek platesnę paskirtį ir „miksuoja“ garsą bei vaizdą realiu laiku. Mėginant susumuoti aštuonių savaičių įvykį norėtųsi paklausti, ar Narkaus performansas su šokinėjančiais žmonėmis arba Dirko Paesmanso (JODI.org) laužomas skėtis galėtų būti pavadinti naująja medija? Skaitydami Levo Manovičiaus „Naujųjų medijų kalbą“ ko gero pasimesime, nes autorius leidžia suprasti, jog kompiuteriu sumaketuota ir atspausdinta knyga neturėtų būti apibūdinama naujųjų medijų kontekste. Todėl kalbant apie naująsias medijas, derėtų koncentruotis į jų turinį ir kontekstą, o ne formą, nes antraip diskutuotume apie dar vieną „naujųjų medijų kalbą“, kuri apibrėžia žmogaus ir kompiuterio sąveikoje atsirandančias naujas išraiškos formas.

Wrapping up an eight-week-long event on Internet research in 2011, could we say that Narkus’ sofa-jumping performance is a new media? Or even more radical: is an umbrella-destroying performance by software artist Dirk Paesmans from JODI.org collective new?

Referring to Lev Manovich’s definitions of new media, we would probably be confused: if computer-designed and printed media is not necessarily new, what then is the whole discourse on new media? Probably all the discourse should be defined by context, concepts and ideas and not be based on technological solutions offered by Manovich, otherwise we are approaching yet another language of new media, which is in between human and computer.

1. Adrian Mackenzie “Wirelesness”, MIT, 2010. 2. Technology develops fast. It is not new anymore, that an electrode, attached to the brain could stimulate it depending on what action from the body is awaited. Helmut Dubiel, a German sociologist suffering from Parkinson’s disease visually describes how it is at stake to carry a “Brain pacemaker” in his book “Deep in the Brain”, Europa Editions, 2009. Project website http://www.webjs.lt

1. Adrian Mazkenzie, „Wirelesness“, MIT, 2010. 2. Pažymėtina, jog interneto technologijos vystosi sparčiai. Ne paslaptis, kad elektrodas, prijungas prie smegenų, gali jas stimuliuoti priklausomai nuo poreikio. Vokiečių sociologas Helmutas Dubielis, kenčiantis nuo parkinsono ligos, savo knygoje „Deep in the Brain“ vaizdžiai aprašo, ką reiškia turėti tokį elektrodą.

Projekto svetainė http://www.webjs.lt Menininkai / Artists: JODI.org, http://www.jodi.org Darius Mikšys, http://www.dariusmiksys.com Robertas Narkus, http://www.rnarkus.lt Andrius Kviliūnas, http://www.kviliunas.com Linas Ramanauskas, http://www.neringafm.lt Mindaugas Gapševičius, http://www.triple-double-u.com Irma Stanaitytė, www.webjs.lt/irma-stanaityte-laimikiai/

162


Abandoned Mystery Mindaugas Gapševičius

„Abandoned Mystery“ (liet. „Apleista misterija“) – tai tarpdisciplininis projektas, skirtas apleistiems kariniams įtvirtinimams Baltijos jūros regione tirti. Projekto komanda organizuoja išvykas į apleistus ir žmonių pamirštus objektus Rusijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Suomijoje. Atviras visiems susidomėjusiems projekto dienoraštis pasiekiamas adresu http://abandonedmystery.info „Ką jaučia objektas, kai jis yra paliečiamas, sugadinamas, ignoruojamas, nesuprantamas ar netgi pavagiamas?“1 Karas, žlugimas ir atstatymas 2012 metais yra bene dažniausios temos tarpdisciplininiuose ar šiuolaikinio meno projektuose 2. Šiais metais vykstančio „Abandoned Mystery“ projekto iniciatorių užmačios – tirti ir tikriausiai naujai apibrėžti apleistus karinius objektus buferinėje zonoje tarp Rytų ir Vakarų Europos. Pavadinimas skatina galvoti apie romantinius ir mistinius potyrius, tačiau netgi

Abandoned Mystery is an interdisciplinary project on exploring the constitution of the phenomena of abandoned military sites in the Baltic Sea area. In cooperation with partners the team is organising field-trips towards abandoned places in Russia, Lithuania, Latvia, and Finland. http://abandonedmystery.info

Fiona Flyn ir Saulius Leonavičius, videomedžiaga Siekiant sunaikinti švelnia prievarta, performansas, Klaipėda, Alksnynės (Neringa) gynybinis kompleksas, Lietuva, 2012 m. gegužė / Video still, Attempting Obliteration with Benign Violence, performance, Memel Nord, Klaipeda, Schweinsrücken submarine storage base, Alksnynė (Neringa), Lithuania, May 2012, Fiona Flynn and Saulius Leonavičius, 2012

“What does an object feel when it is attached or destroyed or ignored or misunderstood, or even misplaced?”1 War, collapse and reconstruction have emerged as dominant themes for a series of interdisciplinary, contemporary art projects in 2012.2

Kuruotos rezidencijos / Curated Residencies / Abandoned Mystery

Apie šiuolaikinį meną ir traumas / On official knowledge of contemporary art and trauma


įsivaizduojant įmanomą pavojų, galimas tam tikras šių vietų patrauklumas. Minutėlę. Tema yra trauma, skausmas ir karas, bet ne paslaptis – ir misterija. Iš kitos pusės, tai, kas vieniems atrodo atgrasu, kitiems gali būti patrauklu. Be to, siekimas „tirti paslaptingas vietas ir studijuoti jų vidinę logiką kaip interakciją tarp gamtos, žmonių, seno, šiuolaikiško, praeities ir ateities“3 skamba viliojančiai, ypač kai tema tiesiogiai susijusi su documenta (13) tema.

The intention of the initiators of the Abandoned Mystery project3, begun in 2012, was to research and possibly redefine abandoned military places within a buffer zone between the East and West of Europe. The title, suggestive of romantic and mystic experiences proposed that even with a certain level of danger present, these forgotten sites might also attract. Stop. The subject is trauma, pain and war, not mystery, though what is repellent to some might be attractive to others. Nevertheless, the exploration of “mysterious locations… [to] study their inner logic as an interaction between nature, people, ancient, contemporary, past and future”3 sounds promising, especially as the topic directly correlates with the theme of Documenta 13.

On visiting bunkers and abandoned military places within this buffer zone on the Baltic coastline, the initial thought that arises is how these massive concrete con„Apleistos misterijos“ projekto ekspedicija į Alksnynės („Kiaulės nugaros“, vok. structions stand like foreign bodSchweinsrücken) gynybinį kompleksą / “Abandoned mystery” expedition to ies within a peaceful landscape. Alksnyne (German "Schweinsrücken") fortification in Curonian Spit “Someone must have been crazy, building fortifications in the midLankantis bunkeriuose ir apleistose karinėse teridle of nowhere,” – is the first reaction. The inner torijose buferinėje zonoje Baltijos pajūryje, atroparts of these constructions bring nothing more do, jog šie galingi betono statiniai yra tarsi svethan a sense of disgust. Even with no historical timkūniai taikiame peizaže. „Kažkas turėjo būti perspective, there is no romantic or mystic exišprotėjęs, kad statytų karo įrenginius nežinia perience left to seek out: these “mystic” places kur“, – kyla pirmoji reakcija. O ir konstrukcijų were, apparently, often used for “artistic invavidus kelia veikiau pasibjaurėjimą. Be istorinės sions”, love, parties and toilets – “miga, 2012”, perspektyvos nėra ir reikalo ieškoti romantinės one graffiti reads, alongside a toilet sign and ar mistinės patirties: šios „mistinės“ vietos, tikėother invitations. tina, buvo naudojamos „meninėms invazijoms“, meilei, vakarėliams ar tualetui: „miga, 2012“, War, suffer and trauma don’t leave the mind. – užrašyta viename grafičių, šalia ‒ tualeto ženPeople must have died, their remains replaced klas, dar kitame – nešvankūs kvietimai. with new bodies. During the first camp of the Abandoned Mystery project at Nida Art Colony4 Fiona Flynn and Saulius Leonavičius considered memory in their research of the bunkers and for-

164


Priešingai „Abandoned Mystery“ mistiškoms karo palikimo intencijoms, „documenta“ parodos kuratorė Carolyna Christov-Bakargiev apibrėžė karinę Kaselio praeitį kaip traumą, ar kiek optimistiškiau – kaip žlugimą ir atstatymą. Šalia maždaug 300 eksponuojamų parodos darbų uždarose ir atvirose Kaselio erdvėse vietiniame bunkeryje kuratorė nusprendė instaliuoti du darbus: Amano Mojadidi instaliaciją, sekančią pasaką apie karą, bei Alloros & Calzadillos filmą, perteikiantį seniausios fleitos garsą.2 Jei pasaka sustiprino nesaugumo ir pavojaus jausmą senoje karo erdvėje, tai kuratorės pasirinkimas rodyti seniausią fleitą toje pačioje erdvėje lieka nesuprantamas. Apmąstant bunkerio prasmę karo metu ir kartu dominuojančias parodos temas, bunkeris be objektų ko gero būtų stipriau paveikus bendroje ekspozicijoje.

In contrast to the mystic intentions of Abandoned Mystery towards the remains of war, the curator of Documenta 13, Carolyn Christov-Bakargiev, defined the military past of Kassel as a trauma or, more optimistically, as a process of collapse and reconstruction. Besides some 300 art pieces in both inner and outer parts of Kassel, she decided to install within a local bunker two pieces: an installation by Aman Mojadidi telling a fairy tale story about war and a film by Allora & Calzadilla, featuring the sound of the oldest musical instrument in the world2. If the fairy tale strengthened any feeling of unsafeness and danger within the old military space, her choice to feature the oldest flute in the same space is unclear. Considering both the bunker's mission during the war and the dominant themes of the exhibition, the bunker space without any additional objects would have probably worked better within the overall exhibition. Artists and theorists from top-ev.de, working outside of the official Documenta, have created a work and festivity space6 in Kassel where “collapse and reconstruction” can be contemplated. According to Google maps, space is located right in the heart of the Documenta-town, some 700 metres from the Kunsthalle Fridericianum. In June 2012, one of the top-ev.de team researched local aspects of the war and discovered that the street where they are based has an ambiguous meaning: during the Second World War, fire cleared the area, making way for a new, wide road known as a “Peemile”, which could have been a yet another ready-made “meteorite” for Documenta.

Kuruotos rezidencijos / Curated Residencies / Abandoned Mystery

tifications. Their performance Attempting Obliteration with Karas, kančia ir skausmas nepalieBenign Violence generated an unpredictable outcome: rather ka ramybėje. Žmonės turėjo mirti, than preserve or otherwise revive the remains of the war, the jų palaikai buvo keičiami naujais artists used explosives in order to foster decay, that the remains kūnais. Per pirmąją „Abandoned might continue to “descend where they belong, into the sea and Mystery“ projekto stovyklą Nidos beneath the sand.”5 Pain and tears are preserved within silicon meno kolonijoje4 Fiona Flynn ir samples in Katarina Cherevko’s piece The Tactile DocumentaSaulius Leonavičius mąstė apie tion. Silicon might stay for a while. And an ambiguous aspect atmintį tiriant bunkerius ir karo of the ‘official’ past is being analysed by Lukas Brašiškis, who įtvirtinimus. Jų performansas „Atis working on interdisciplinary installation.3 tempting Obliteration with Benign Violence“ atsiskleidė netikėtu rakursu: užuot užkonservavę ar kaip kitaip įamžinę karo palikimą, menininkai naudojo sprogmenis, kad pagreitintų irimo procesą, leidžiantį likučiams „pranykti kur jiems ir dera, į jūrą ir po smėliu“5.Skausmas ir ašaros buvo užkonservuoti Katarinos Cherevko silikoniniuose pavyzdžiuose kūrinyje „The Tactile Documentation“. Silikonas kurį laiką išliks. Dviprasmiška „pripažinta“ praeitis analizuojama Luko Brašiškio tarpdisciplininėje instaliacijoje.3


Menininkai ir teoretikai iš „Top“ asociacijos, dirbantys oficialios parodos užribyje, atidarė darbui ir linksmybėms skirtą erdvę POT6, kurioje galėtų būti apmąstomas „žlugimas ir atstatymas“. Google žemėlapių teigimu, minima erdvė yra pačioje „Documentos-miesto“ širdyje, apie 700 metrų nuo Fridericianum parodų rūmų. Šių metų birželio mėnesį vienas „Top“ asociacijos narių tyrė vietinius karo The curators of Documenta 13 may aspektus ir atrado, jog gatvė, kurioje įsikūręs have made some progress in adPOT, turi dviprasmę reikšmę: antro pasaulinio vancing the interdisciplinary nature karo metais ugnis šioje vietoje sunaikino viską, of contemporary art practice, but kas pakliuvo, dėl ko vėliau buvo nutiesta plati in contemplating the “unofficial” gatvė, žmonių dar vadinama „šlapinimosi mywork that is happening concurlia“. Ši gatvė galėjo tapti dar vienu gatavu (angl. rently in Kassel, it feels like the ready-made) documentos „meteoritu“. curators have possibly failed in deconstructing their own established documentos kuratoriai atsakingai padirbėjo theme of war and trauma. So what perteikdami tarpdisciplininį šiuolaikinių meno do we have in 2012? An “official” praktikų aspektą, tačiau svarstant paraleliai vyknowledge of contemporary art, kusį „neoficialų“ darbą, galima justi, jog kuratotrauma and past? The pointed quesriai nusivylė dekonstruodami jų pačių apibrėžtą tion, posed by Dr Matze Schmidt, karo ir traumos temą. Taigi kokia padėtis 2012 remains: “Does one do 'artgineermetais? Išlieka Dr. Matze Schmidto iškeltas ing’? Is the drone of bombers postklausimas „Ar kas nors užsiima „menoinžineridramatic? How far can cliché go, ja“ (orig. art-gineering)? Ar bombų zvimbimas how far glitchè?”7 po-dramatinis? Kaip ilgai galima pasitikėti štampuotėmis (orig. cliché ) ir kaip toli galima nueiti su klaidomis (orig. glitchè)?“7

Mindaugas Gapševičius, 2012, Kassel

Mindaugas Gapševičius, 2012 m., Kaselis Nuorodos: 1. Carolyn Christov-Bakargiev, „On the Destruction of Art—Or Conflict and Art, or Trauma and the Art of Healing“, DOCUMENTA (13) Catalog 1/3: The Book of Books, 2012, p 283. 2. http://documenta.de

166

References 1. Carolyn Christov-Bakargiev: On the Destruction of Art—Or Conflict and Art, or Trauma and the Art of Healing, DOCUMENTA (13) Catalog 1/3: The Book of Books, 2012, p 283. 2. http://documenta.de 3. http://abandonedmystery.info 4. http://nidacolony.lt 5. http://abandonedmystery.info/User_talk:Flynn 6. http://pot.top-ev.de 7. http://pot.top-ev.de/krieg-im-juni-war-in-june/


3. http://abandonedmystery.info 4. http://nidacolony.lt 5 . h t t p : / / a b a n d o n e d m y s t e r y. i n f o / U s e r _ talk:Flynn 6. http://pot.top-ev.de 7.http://pot.top-ev.de/krieg-im-juni-war-injune/

Prodiuseris / Producer: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS) / Lithuanian Interdisciplinary Artists' Association Rėmėjai / Supporters: Šiaurės šalių kultūros ir meno programa / Nordic Culture Point Kultūros rėmimo fondas / Lithuanian Culture Support Foundation Latvijos kultūros kapitalo fondas / Latvian Culture Capital Foundation Top paramos kultūrai asociacija / Top association supporting cultural practices Goethe Institute

Tactile documentation Projekto autorė – Katerina Cherevko (Kaliningradas, Rusija). Sukurta kaip projekto „Apleista paslaptis“ / The project of Katerina Cherevko (Kaliningrad, Russia), produced as part of the project Abandoned Mystery www.abandonedmystery.info

Panaudodama silikoną, renku buvusių karinių bazių paviršių atspaudus. Tikslas – sujungti šiuos atspaudus ir eksponuoti galerijos erdvėje kaip mūsų kelionės į karines bazes taktilinę dokumentaciją. Paviršių atspaudai leidžia skaityti delnu ir pajusti kiekvienos vietos vibracijas.

Šie paviršiai, kuriuos aš radau ir perkėliau, nepasižymi dideliais skirtumais nuo bet kokių kitų fragmentų su samanomis, viela, žolės šaknimis ar geležies detalėmis, neturi specifinių bruožų, kuriuos galėtumėt atpažinti iš vaizdo. Tačiau juos visą laiką lietė Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo laikų kareivių kūnai. Jie sugėrė jų baimę, atsiminimus, kraują. Tiesiog pajuskite visa tai prisiliesdami savo delnu.

By using silicone I collect samples of surfaces of the former military bases. The purpose is to connect these samples and to exhibit them in a gallery space; a tactile documentation of our travel to abandoned military bases. The samples of surfaces will make it possible to read through the palm of a hand and to accept the vibrations of each place.

These surfaces that I found and picked up have no great differences from other pieces of the moss, wires, grass, roots and iron details, no specific features that you can recognize from view. However, they were in permanent touch with the bodies of soldiers in the Second World War and the Cold War. They absorbed their fear, memories, blood. Just feel it by touch of the palm through your hand.


168


T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova Justin Tyler Tate, Spygliuočių krepšinio aikštelė / Softwood Basketball Court, 2012 02 14, 9 mėnesiai nuo jos sukūrimo / 9 months after its start Fotografija / Photo Yulia Starstev


170

VDA Nidos meno kolonijos kronika, 2011‒2012 ruduo‒pavasaris / Nida Art Colony Chronicle Autumn‒Spring 2011‒2012


172


Sutrumpinimai / abbreviations: NMK – VDA Nidos meno kolonija,VF – VDA Vilniaus fakultetas, KF – VDA Kauno fakultetas, TF – VDA Telšių fakultetas, KS – VDA Klaipėdos skyrius, VDU – Vytauto Didžiojo universitetas NAC – Nida Art Colony of Vilnius Academy of Arts (VAA), VF – VAA Vilnius Faculty, KF – VAA Kaunas Faculty, TF – VAA Telšiai Faculty, KS – VDA Klaipėda Department


Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija – tai: 5 menininkų rezidencijų studijos (65 kv. m.); 3 konferencijų ir dirbtuvių erdvės; 63 nakvynės vietos; daugiau informacijos internete www.nidacolony.lt Nida Art Colony, a branch of Vilnius Academy of Arts, invites artists, designers, architects, art researchers and curators to apply for a residency or to organize an event: seminar, workshop, summer / winter school, conference, etc. The colony has 5 A.I.R. studios, 63-bed guest house, 5 multifunctional spaces (53 – 423 sq. m.) and digital audio-visual and print laboratory.

Paraiškų terminai / The application deadlines are: - Vasario 15, Birželio – Gruodžio rezidencijoms / 15 February, for June – December residencies - Birželio 15, Sausio – Gegužės rezidencijoms / 15 June, for January – May residencies

A new Artist-in-residency and art & education place on the Baltic Sea coast

More info at / daugiau informacijos www.nidacolony.lt Nida Art Colony, Vilnius Academy of Arts, Taikos str. 43, LT-93121 Neringa, Lithuania, info@nidacolony.lt Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija, Taikos g. 43, Neringa, LT-93121, info@nidacolony.lt

174


Nida Art Colony Log / 3. Autumn-Spring 2011-2012: On Remoteness / Apie atokumą  

The third issue of the magazine of Nida Art Colony (PDF and printed) is out. Billingual (LT/ENG) magazine covers AIR portfolios, events at t...

Advertisement
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you