Laiškas Laimai barokiniu stiliumi
Laima. Vivat!
Tikiuosi, nesupyksi, kad pradžioje neįvardiju visų Tavo regalijų, aukštų akademinių pasiekimų, aukso ženkleliu įvertintų nuopelnų ir įvairiomis premijomis pagerbtų parodų. Visa tai aprašys technikų, metodikų, novacijų, kompozicijos, koloristikos etc. – tekstilės amatų bei menų subtilybių žinovai. Juk rašau ne profesorei, ne Nacionalinės premijos laureatei. Rašau Laimai, su kuria prieš daugiau nei trisdešimt metų, kai dar nebuvai Laima Oržekauskienė, pradėjom megzti – visus tuos metus Tu kūrei (audei ir mezgei) – nuoširdų, gal kiek naivoką, bet prasmingą dialogą. Anuomet tik kalbėjome apie meną, o jau kiek metų Tu jį kuri. Anuomet netikėjau, kad tekstilė gali būti menas, šiandien tikiu, nes Tu tai įrodai savo darbais. Dar, jeigu pameni, mes kalbėjome apie etikos ir estetikos santykius mene. Pasikartosiu – naiviai. Pasirinkai etiką. Tavo darbuose nėra objektų, visuomet subjektai. Viskas gyva. Taip gyvai ir nepailsdama Penelopė audė Odisėjo tėvui drobulę, įkūnydama vyrą ir prikeldama jį, Odisėją, o kartu ir save tikėjimui, vis naujam atgimimui. Naujai gyvasčiai. Audi ir ardai, ardai ir vėl audi, nes tiki. Tikinčios rankos siūlais, plaukais, aukso nytimis, kantrybe, ištverme ir kūrybine valia tveria tikėjimą, viltį, meilę. O tai reiškia – laisvę. Arhatą – laisvą nuo tariamo žinojimo iliuzijų ir šio pasaulio miražų moterį. Pitiją – laisvai besisukančių svastikų svaiguliui, pranašiškai beprotybei atsiduodančią moterį. Moterį. Net ir tuomet, kai ji miršta su paskutine nuotrauka, su pomirtine kauke; net ir tuomet, kai ji atgimusi peršasi asmeniniu, gašliu nuogumo grotesku; net ir tuomet, kai ji – tik kuklus puodelis arbatai ar dubenėlis kojoms numazgoti. Ir nežinia kas – Arhata ar Pitija – ir kokia laisvė pagirdys mus iš dviejų sklidinų stiklinių, ant stalo, drobe užkloto, stovinčių. „Duoti vandens atsigerti“ ar „Pamerkti gėlę“ įpareigojančiam išgyvenimui? Į dzen pialos bedugnę gelmę pamerkiant pažinimui? Ar apgaulingai skaidraus skysčio gundymui stiklinėje neatsispyrus – ekstaziškam užsimiršimui? Tyli, įsiklauso, nebyliai klausia, virpa ir laukia atsakymo. O gal labiau – veiksmo? Veiksmui nebūtinas siužetas, nors Tavo keturių paskutinių darbų sueiga kuria siužetą, istoriją. Nusimazgojimo – išsilaisvinimo, švaros, nuolankumo išminčiai, pagarbos gyvenimo patirtims, žmogaus priedermėms ir nuodėmėms istoriją. Ir ne tik meno, juolab ne tik tekstilės istoriją. Paprastas žmogiškas istorijas. Tas istorijas vienija Tavo tekstilės ideologija. Ir paprastučiai, naivūs, vitališki, žolėm dažyti „tautinių juostų“ margumynai, ir drėgnų rūkų alinami Venecijos gobelenai, ir