Issuu on Google+

1


2


1


TURINYS / contents 3

KAUNO BIENALĖS UNITEKSTAS LAUREATAI / LAUREATS OF KAUNAS BIENNIAL UNITEXT

24 / 38

MONIKA KRIKŠTOPAITYTĖ. Kauno bienalė: vienaragio beieškant / Kaunas Biennial: In Search of the Unicorn

52 / 54

ERNESTAS PARULSKIS. Mikroskopinė nuoskauda / A Microscopic Grievance

56

Nematoma saulė mumyse / Invisible Sun Within Us. Exhibition by PATRICIA PICCININI

70 / 76

ANA ČIŽAUSKIENĖ. Suvokimo veidrodžiai jaunųjų menininkų parodoje / The Mirrors of Perception at the Emerging Artists’ Exhibition

80 / 90

VĖJŪNĖ SUDARYTĖ. Pažink, mokykis, kurk / Know, Learn, Create

100 / 101 DANICA MAIER. Apie sugrįžimą / On Returning 112

2

Performansai, akistatos, unitekstai / Performances, Encounters, Unitexts


Konkursinės parodos UNITEKSTAS laureatai / Laureats of the competitive exhibition UNITEXT Žiuri nariai / The jury members Yves Aupetitallot – pirmininkas, Grenoblio šiuolaikinio meno centro „Le Magasin“ direktorius ir kuratorius / chairman, director and curator of the contemporary art centre in Grenoble Le MAGASIN, (Prancūzija / France) Patricia Piccinini – menininkė / artist (Australija / Australija) Osvaldas Daugelis – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius / director of M.K. Čiurlionis National Museum of Art (Lietuva / Lithuania); Dr. Skaidra Trilupaitytė – menotyrininkė / art critic (Lietuva / Lithuania) Ernestas Parulskis – menotyrininkas, Nacionalinės dailės galerijos kuratorius / art critic, curator at the National Art Gallery (Lietuva / Lithuania)

3


Serija Epizodai / Series Episodes, 2012

Audrius Janušonis Pagrindinio prizo laimėtojas / The winner of the First Prize

Paėmę keletą melodijų ir sudėję jas krūvon galime gauti triukšmą, kakofoniją, bet lygiai taip pat turime galimybę išgauti naują melodiją, naują skambėjimą. Taip pat neišvengiamai – ir naujas kiekvienos atskiros melodijos prasmes. „Epizodai“ – apie kalbėjimą solo ir ansamblyje, prasmių transformacijas, individualumą ir bendrystę. If you take several melodies and put them together, you can get a noise, cacophony. At the same time you have a chance to create a new melody, new sound and also inevitably the new meanings to every single melody. Episodes is about solo speaking and speaking in ensemble, the transformations of meanings, individuality and community.

4


5


6


7


Silvia Giambrone Pagrindinio prizo laimト葉oja / The winner of the First Prize

8


Performansas „Anatominis teatras“ yra stambesnio kūrinio dalis. Kūrinys tyrinėja siuvinėjimą kaip senovinę technologiją (dar tebevadinamą„moterišku menu“), kuri mūsų laikais labai branginama, tačiau yra kilusi iš daugelį metų trunkusių įvairių vergiškų veiklų: kaip moterys, gyvenusios prievartos epochoje, išnaudodavo laiką sukurti grožiui ir kaip kapitalas pasitelkė šį užsiėmimą, kad sukurtų pridėtinę vertę. Sicilijoje siuvinėjimas laikomas labai vertingu darbu – parduodant jis tarsi ženklinamas etikete „pagaminta Italijoje“. Unitekstas – kuo ši sąvoka jus asmeniškai domina? Man nepatinka pati uniteksto idėja, bet labai patinka joje veikti! Kaskart ėmusi ieškoti universalių dalykų, atrandu individualius, o pradėjusi ieškoti individualių, atrandu universalius. Būtent tuo man ir patinka unitekstas: universalumo paieškos leidžia atrasti ir išsaugoti skirtumus, taip pat apsaugoti nuo bet kokio brutalumo. Įvairovės išsaugojimas yra bet kokios bendros patirties pagrindas. Ar mintis, kad meno kūriniai gali kalbėti už save ir jiems nereikalingas joks paaiškinimas, nėra utopiška? Nemanau, kad meno kūriniams būdingos taisyklės. Visuomet įmanoma atrasti savas taisykles – kiekvieną kartą kurdamas kūrinį turi save išbandyti ir persvarstyti daugybę dalykų: save taip pat. Manau, kad meno kūriniai siekia prabilti nebylia kalba. Jacques’as Lacanas sakė, kad tiesos pasakyti neįmanoma, nes trūksta žodžių. Manau, kad meno kūriniai ir yra toji trūkumo karalystė, kurią jais siekiama ištirti ir mėgautis. A performance Anatomical theatre is part of a wider work around embroidery as an ancient practice (still called “feminine art”) considered in our time very precious but coming by years and years of several kind of slavery practice: the way in which women made something beautiful of their coercion time, and the way the Capital uses this practice to create value. Embroidery is considered in Sicily a very precious work, something that we sell as “made in Italy”. – Why was the notion UNITEXT interesting to you personally? – I don’t like the very idea of Unitext, rather I really like the practice of it! Every time you look for the universal you find the particular and every time you look for the particular you find the universal. This is what I like about Unitext, looking for the universal allows you to discover and preserve the differences you find and to keep them safe from any brutality. Keeping safe the differences is the basis to share anything. – Isn’t it a utopian idea to declare that artworks can talk themselves and no explanation is needed? – I don’t think artworks have rules. You can find your rules every time, and every time you make a work of art you have to challenge and to renegotiate many things, yourself included. I think that artworks aim to talk the language of the unspeakable. J. Lacan said that telling the truth is impossible because the words are missing. I think that artworks are the kingdom of that lack that artworks aim to explore and enjoy it. Anatominis teatras / Anathomical Theatre, 2012 9


10


11


Violeta Laužonytė Ypatingas paminėjimas / Special mention

12

Šiam darbui aiškinamasis tekstas nereikalingas – jis kupinas metaforų, tad žiūrovas pelenų laiškus gali perskaityti pats, intuityviai. Šį kartą padirbėjau su man visai nauja medžiaga – pelenais. Ji man labai jauki ir šilta, tarsi savo matricoje būtų išsaugojusi daug informacijos. Jautrus žmogus, liesdamas mano pelenų laiškus, neklysdamas jaučia medžio, saulės, ugnies šilumą... Primityvui tai gedulas :). Aš pelenus naudodavau sodui tręšti, dantims valyti ir puodams šveisti. Kol nutariau juos „įdarbinti“ kitaip.


This work needs no explanatory text, it is full of metaphors, so the viewer can intuitively read the “ash letters” himself.

Pelenų laiškai be klaidų / Ash-Letters Without Mistakes, 2011–2012

This time I have employed totally new material for me – ashes. I consider this material very warm and cosy, as if it has saved a lot of information in its matrix. Touching my ash-letters, a sensitive person can feel the warmth of a tree, the sun and fire. For a primitive one this associates with mourning. I used ashes to fertilize my garden, brush my teeth and to scrub pots. And then I decided to employ it in a different manner.

13


14


15


Marija Marcelionytė-Paliukė Ypatingas paminėjimas / Special mention „Neperskaityta knyga – tai visos įmanomos istorijos. Joje telpa visi įmanomi veikėjai, stiliai, žanrai, sparnuoti posakiai, metaforos, kalbos modeliai ir gilūs, gyvenimą pakeičiantys praregėjimai. Neperskaityta knyga egzistuoja tik pirmykštėje jūsų vaizduotės sriuboje. Čia ji gali išsivystyti į kokią panorėsite istoriją. Neperskaityta knyga – bet kuri neperskaityta knyga – gali pakeisti jūsų gyvenimą.

ir atverianti akis nei besislepiančioji tarp viršelių. Šiai knygai nieko netrūksta. Gali pasirodyti, kad ji išties puiki – pati geriausia iš skaitytųjų. Tačiau jūsų vaizduotė apima visas įmanomas istorijas, visas įmanomas prasmes, tad viena knyga gali tebūti mažytė galimo pasaulio dalis.“

<…> Prieikite prie lentynos ir išsirinkite dar neskaitytą knygą. Palaikykite ją rankose. Žvilgtelėkite Kirsty Logan, į viršelį, perskaitykite aprašymą nugarėlėje. Pagalvokite, kokia tai galėtų būti istorija, kokios temos rašytoja, redaktorė, mokytoja, apžvalgininkė ir motyvai, ką ji gali pasakyti apie pasaulį, kuriame gyvenate; ar ji gali padėti jums įsivaizduoti ir šiaip knygų žiurkė visiškai kitokį pasaulį. Manau, kad literatūrinė visata, kurią ką tik sukūrėte, galbūt daug įdomesnė 16


Septynios neskaitytos knygos / Seven Unread Books, 2012

“An unread book is all possible stories. It contains all possible characters, styles, genres, turns of phrase, metaphors, speech patterns, and profound life-changing revelations. An unread book exists only in the primordial soup of your imagination, and there it can evolve into any story you like. An unread book – any unread book – could change your life.

absolutely nothing wrong with that book. It might prove to be a great book; the best book you have ever read. But your imagination contains every possible story, every possible understanding, and any book can only be one tiny portion of that potential world.”

<...>Go to your bookshelves and pick a book you have not read. Hold it in your hands. Look at the cover and read the description on the back. Think about what the story might be about, what By Kirsty Logan, themes and motifs might be in it, what it might say about the world you inhabit, whether it can a writer, editor, teacher, reviewer, make you imagine an entirely different world. I suggest that the literary universe you just created and general book-nerd might be more exciting and enlightening than the one contained within those covers. There is 17


18


19


LIAO, Chi-Yu

Daugiaserijiniai šmėžavimai / Twinkle Series, 2011–2012

Ypatingas paminėjimas / Special mention Ji visad jautė, kad nuo pat gimimo yra be vietos. Atrodė, jog niekas negali nuraminti vidinio konflik­to. Pavyzdžiui, ji gyveno jūros pakrantėje, bet labai nemėgo žuvies patiekalų. Stiprus neišnykstantis žuvies kvapas jai priminė mirtį. Stebėdama, kaip vargsta ir grumiasi sugautos ir iš perpildyto laivo ant žemės išmestos žuvys, ji nuolat jautė nerimą. Kad ir kaip stengdavosi kvėpuoti, ištraukta iš vandens žuvis galiausiai mirdavo. Tačiau pakrantė be žvejybinių valčių taip pat nė kiek nenu­malšindavo nerimo. Nematydama grįžtančių laivų ji jaudindavosi, ar jūroje tėvo netyko pavojus. Mirtis jaunystėje atrodė tarsi žvejybiniai žibintai, plūduriuo­jantys tamsoje. Priartėdavo ir nutoldavo. Gyvenimas – tarsi persipynęs laukimo ir sunkumų tinklas. 20

She always felt that she was out of place since born. There seemed no ways for her to ease the conflict in her. For exam­ple, she lived on the seashore, but she did not like fish dishes in particular. The strong smell of fish that did not go away simply reminded her of death. Watching fish struggling and wrestling in the catch dumpped from the filled-up fishing vessels to the floor made her feel anxious all the time. No matter how hard it tried to breath, fish, out of water, died eventually. However, a shore without fishing boats could not ease her anxiety a bit, either. No boats returning worried her about her father’s safety on the sea. Death to the youth were like the fishing lights floating in the dark. It came and it went. Life was a web interwined by waiting and struggling.


Turgaus mėsininkė buvo išskirtinė. Ši moteris viena užaugino vaikus. Niekas nebuvo matęs jos vyro. Žmonės kalbėjo, kad jis buvo tikras frantas, palikęs žmoną ir vaikus dėl naujo meilės lizdelio. Laukdama klientų, moteris nuolatos dirbo. Jos rankos nesustodavo. Ji vikriai ir tiksliai gamino koldūnus. Visi jos pagaminti koldūnai buvo apvalūs, pilni, vienodo dydžio. Jos koldūnas atrodė tarsi meno kūrinys. Koldūnai buvo tokie skanūs, kad parduotuvė plačiai pagarsėjo ir klestėte klestėjo. Visa šeima be rūpesčių išgyveno iš nedidelio moters verslo. Koldūnai buvo mėgstamiausias jos vyro maistas. Ji visuomet palikdavo vieną užsakymą jam, net ir tuomet, jei koldūnų nepakakdavo klientams. Šis ritualas buvo tapęs moters įpročiu. Moteris tikėjosi, jog vieną dieną jos vyrelis sugrįš.

The butcher in the marketplace was a unique one. This wom­an raised her children on her own. No one ever saw her hus­band. It was said that man was a real dandy, who left his wife and kids behind for a newfound love nest. She kept working while waiting for customers coming in. Her hands never stopped. Deterously and precisely, she was making dumplings. Each dumpling she made was round, full, and of the same size. Her dumpling was like a work of art taking dexterity. Her dumplings were so good that her shop was widely known and prosperous. The whole family got by steadily on her small business. This was her husband’s favorite food. She always reserved one order for him, though there were even not enough in stock for customers. She was used to this ritual, thinking her hubby might come back someday.

Kažkas pasakė, jog nepaprasto koldūnų skonio paslaptis buvo atlaidumas. Someone said the secret for the dumplings to taste so good was forgiveness. 21


22


23


Monika Krikštopaitytė

KAUNO BIENALĖ: VIENARAGIO BEIEŠKANT Kad ir kaip bienalė keistų pavadinimus (dabar tiesiog – Kauno bienalė), man ji visada reiškė konceptualią tekstilę arba tam tikrą fundamentalumo formą, kai tarsi pro akinius, kad ir į ką žiūrėtum, matai pluoštą, jo tamprumą, sąsajas (filosofines, psichologines, metodologines etc.). Gal net labiau galvoji veiksmažodžiais: jungti, dygsniuoti, austi, badyti adata, (at)sieti, iš(traukti) ir panašiai. Tai tokia greičiausiai antropologiškai paaiškinama kūrimo forma, kai gyvybiškai būtina suvaldyti vis iš nežinia kur besiveržiantį chaosą. Todėl nekeista, kad bienalės istorijoje nuolat pasitaiko kūrinių, kur kalbama apie mirtį, keblias situacijas, kai kas nors „išmuša iš vėžių“, o kūriniu šios patirtys suvaldomos. Šiųmetėje bienalėje taip pat yra ir mirties tema, ir keblumų, ir sunkiai įvardinamų patirčių. Akivaizdžiausiai tą gali iliustruoti kviestinės viešnios – Patricios Piccinini iš Australijos kūriniai. Nuotraukose – fantastiniai silikoniniai gyvūnai, turintys žmogišką kūniškumą, bet pakitusių formų, galintys sukelti efektų besivaikančio kičo įspūdį. Tačiau pamačius ir susipažinus su kiekvieno kūrinio istorija, pribloškiantis ir kartu įtarumą kurstantis, lyg iš blizgios popkultūros atkeliavęs poveikis atsiduria antrame plane. Piccinini natūralizmas neturi jokio kito tikslo, kaip tik žadinti meilę, įsiklausymą, leisti išsiveržti iš tiesmuko pasaulio matymo. Kur kas labiau dirbtiniai atrodo maži vaikai, kurie bendrauja su išgalvotais, bet, regis, tuoj sukrutėsiančiais gyvūnais. Vienas jų panašus į senelę, kitas – į vaiko ir skunko hibridą, dar kiti – į žmogų taip ir nepavirtę augliai. Tačiau gyvi ir jautriu paviršiumi. Kitaip nei formaline plūduriuojantys organai kokiame nors medicinos muziejuje, šie sukelia empatiją, keistą patiklumo jausmą. Mąsčiau, kodėl šie padarai atrodo tokie gyvi, ir priėjau išvados, jog tai ne kas kita, o kūno paklaidos: apgamai, dėmės, pavieniai plaukeliai, raukšlės, odos poros – visa, ką žurnalas „Žmonės“ šalina retušu. Piccinini šias paklaidas išdidina iki psichologinio (ne)priėmimo ribos, užaštrina šį jausmą, arti arti prileisdama vaikus – tuos, kuriuos instinktyviai saugome. Menininkei rūpi ne tik praplėsti grožėjimosi kitokiu kūnu ribas. Jai svarbi ir meno magija – suvokimas, kad ji gali kurti savo pasaulį su kokiomis tik nori būtybėmis. Ir ji, kaip tikra australė – mylinti gamtą ir ekologiškai sąmoninga, – kuria gyvį, kuris maitinasi šiukšlėmis, būtent todėl vaikšto nuleidęs snukį žemyn. Ji kalba ir apie dugną valančius ryklius, kuriuos iš baimės žmonės žudo, nors šie nėra pavojingi. 24


Patricia Piccinini parodos atidaryme / Patricia Piccinini at the opening of exhibition Patricijos Piccinini paroda Nematoma saulÄ&#x2014; mumyse / Patricia Piccininiâ&#x20AC;&#x2122;s Exhibition An Invisible Sun Within Us 25


Silvia Giambrone (Italija / Italy). Anatominis teatras / Anathomical Theatre, 2012. Video, 5 min 3 s Tamar Nissim (Izraelis / Israel). Mordechi ir aš / Mordechi and Me, 2010. Video, 3 min 37 s 26


Jos pasaulyje didžiausią grėsmę gali kelti žmogus, bet ar taip nėra gyvenime? Su realia istorija visada dar skaudžiau nei su taktilinėmis fantasmagorijomis – Tamar Nissim videofilmas iš konkursinės parodos – „Mordechi ir aš“ – skaudina ilgesiu. Žydų kilmės autorė prikišamai švelniai elgiasi su Mordechajaus Anielevičiaus skulptūra: prausia ją, glaustosi lyg prie mylimojo. Savo pranešime autorė kalbėjo apie skulptūros vienišumą, jos beveik niekas nelanko. Tik kartą į metus, o juk didvyris gelbėjo žmones. Jis – tarsi bendros traumos draugas. Prausdama jį lyg kūdikį, glausdama lyg artimąjį, menininkė iš esmės „prausia“, „glaudžia“ ir guodžia save. Kad ir kas tai būtų, meilė čia nedžiugi, persmelkta sužeisto ilgesio, todėl tokia dusinanti. Trečias kūrinys, kuris sukėlė fizinių potyrių – bienalės žiuri geriausiu išrinktas Silvios Giambrone filme dokumentuotas performansas „Anatominis teatras“. Siužetas nesudėtingas: menininkei prie kaklo odos prisiuvama balta apykaklė. Ramiai, lėtai, akivaizdu, kad gydytojas – profesionalas. Dar 1975 m. Marina Abramoviċ save šukavo iki kraujo („Art Must Be Beautiful, Artist Must Be Beautiful“), kitaip tariant – apibendrino visuomenės reikalavimą moteriai būti gražiai. S. Giambrone leidžia ją „padaryti gražią ir tvarkingą“. Jos pasyvumas veikia kaip pasirinkimas – t. y. aktyvus veiksmas. Matyt, todėl ir stringa gerklėj... Visose situacijose, kai neaišku, kas ką skriaudžia, kodėl ir kas yra ko pasekmė bei kokios bus to veiksmo pasekmės, ir atsiranda fizinės žiūrovo reakcijos, kurias galime fiksuoti kaip ryškų meninį poveikį, net sukrėtimą. Regis, tokį ar panašų poveikį – kūnišką, veikiantį iškart, nelaukiant pagalbos iš teksto, – mėginta formuluoti bienalės organizatorių koncepcijoje. Jis įvardintas terminu „unitekstas“. Nevalingai pagalvojau apie istoriką ir kultūros teoretiką Aby Warburgą, savo bibliotekoje pagal vaizdų panašumą dėliojantį sekas iš įvairių epochų ir mėginantį suprasti išliekančių motyvų (kartais visai nesvarbių) kodus, reikšmes, kurios dažniausiai turbūt tūno ikikalbinėje plotmėje. Bienalės kataloge renginio vadovė Virginija Vitkienė užsimena, kad organizatoriai puikiai suvokia utopišką termino pobūdį. Ir tikrai – idėja panaši į vienaragį, kurį galima apibūdinti tik per skirtumą nuo žirgo. Turbūt nė vienas bienalės kūrinys neatsivertų be teksto, bent jau pavadinimo. Daugeliui jų suvokti bienalės kontekste būtini mano minėtieji „tekstilės fundamentalisto“ akiniai, be kurių kai kurie net nėra verti parodos. Pavyzdžiui, be argumentacijos, jog turi 27


sąsajų su metatekstile, Jūratės Jarulytės tapyti „Neracionalūs pjūviai“ (2007–2012) arba Naglio Ryčio Baltušniko mozaikos būtų tiesiog neraiškūs, negilūs darbai. Bienalė juos „timpteli“, bet jų poveikis parodos kolekcijai – priešingas. Plačiai aprašytų uniteksto savybių, sakyčiau, dviejose ankstesnėse Kauno bienalėse buvo net daugiau. Įtraukti į bienalę ne tik konceptualios tekstilės kūrinius, bet ir apskritai šiuolaikinio meno darbus organizatorius paskatino natūrali emancipacija – sutvirtėjęs (jų pačių seniai tvirtas, bet vietos kontekste paryškėjęs) supratimas, kad šiuolaikinės tekstilės kalba yra lygiavertė, viena iš daugelio šiuolaikinio meno kalbų. Tuo beveik dešimtmetį tikiu ir aš, tam antrina ir daugybės šią kalbą naudojusių menininkų kūryba. V. Vitkienė juos išvardino išsamiame pokalbyje apie bienalę: Christianas Boltanskis, Anette Messager, Louise Bourgeois, Jannis Kounellis, Maurizio Cattelanas, Yinka Shonibare, Yayoi Kusama ar Magdalena Abakanowicz1. Tačiau rezultatas tarsi priešingas – konceptualios tekstilės gerbėjai, atvykę į unikalų, ko gero, vienintelį pasaulyje tokį renginį, negavo to, ko troško. Bent jau negavo tokio pasitenkinimo kaip anksčiau. Nors jie yra tikrieji bienalės žiūrovai, labiausiai tikintys šiuolaikinės tekstilės pilnavertiškumu ir paveikumu. Vis dėlto rengėjų nuostatai bienalės pavadinime atsisakyti žodžio „Tekstilė“ ir palikti tik „Kauno bienalė“ karštai pritariu. Mat „tekstilė“ daug kam vis dar asocijuojasi ne daugiau nei su audimo staklių vaizdu. Be to, vizualinių menų eroje, kai tik nedaugelis dailės akademijų vis dar į diplomus įspaudžia meno srities štampą (nors jau per baigiamąjį bakalaurų gynimąsi nebeįmanoma nusakyti, kokios specialybės studento darbą matai), sensta šio žodžio reikšmė. Jis virsta istoriniu arba techniniu terminu. Tačiau labai norėčiau, kad Kauno bienalė išsaugotų pakraipą, kuri ir išskiria ją iš visų kitų bienalių bei nesuskaičiuojamos daugybės šiuolaikinio meno parodų. Gausioje bienalės komunikacijoje pabrėžiama, kad ji nuolat keičiasi, todėl net neabejoju, kad mūsų laukia daug staigmenų. Apskritai šis renginys, kas antri metai okupuojantis ekspozicines, ir ne tik, Kauno erdves, veikia kaip milžiniškas nežinia iš ko lėšų gaunantis organizmas: neapsiribojama pagrindine paroda, kviestiniais svečiais, kurių vienas visada būna išskirtinis, platesniu lygiu žymi asmenybė; vyksta lydinčios parodos, kurios veikia kaip įvykio kontekstas; edukacinės programos ir kita. Bienalė atiduoda 1 Virginija Vitkienė, „Kauno bienalė yra tikra sėkmės istorija, įmanoma tik tikint tuo, ką darai“, prieiga per internetą: http://www.kamane.lt/layout/set/ print/layout/set/print/Kamanes-tekstai/Daile/ (2013-04-08) 28


Jūratė Jarulytė (Lietuva / Lithuania). Neracionalūs pjūviai / Irrational Cuts, 2013. Oil on canvas

29


„duoklę“ ir tradicijai. Šių metų naujovė suteikia geras sąlygas pasirodyti jauniems menininkams. Bienalėje džiaugiausi galimybe pamatyti daugiau Felikso Jakubausko, Zinaidos Vogėlienės kūrinių, kuriuose siekta užčiuopti subtiliausius virpesius ir trinti ribą tarp išorinių ir vidinių erdvių. Su pasimėgavimu žiūrėjau ir niekieno neprižiūrima liečiau Laimos Oržekauskienės tapiserijas, ignoruodama faktą, kad biurų pastato fojė yra visiškai netinkama ekspozicijai erdvė, nors ir vadinama galerija. Sudrebėjau aptikusi Linos Jonikės instaliaciją „Reversinės trajektorijos“, kur virpančiu šovinių taku matavau sušaudymo nuotolį. Dar kartą pasikartojau Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės siuvinėjimus netikėtose vietose. Įdomu buvo spėlioti, kaip tai padaryta, grožėtis paviršiais Lietuvos ir Japonijos menininkų kūrinių parodoje „Tapiserijos Nova“. Buvo kelios parodos, kurių, manau, galėjo ir nebūti, dar buvo įvairių renginių prieš, po arba ne čia, kurių visų nesuminėsiu, tačiau atskirai aptarti reikėtų gana didelę „Jaunųjų menininkų parodą“, vykstančią Kauno paveikslų galerijoje. Surinkta labai įdomi ir solidžiai atrodanti kolekcija. Įdomumu ji, manau, pranoko net pagrindinę, konkursinę bienalės dalį, bet tik ne eksponavimu. Palyginti su M. Žilinsko dailės galerijos salėmis, kur buvo erdvu, logiška, nors kartais ir pristigo sąryšio, Paveikslų galerijos erdvės priminė vietą po sprogimo arba gerų kūrinių sandėlį – kūriniai „nekalba“ tarpusavyje. Rūtos Šatalovaitės „Pasisavinti prisiminimai“ lyg ir„šnekteli“ su netvarkingais kaimynais – Timo Kliukoit su Paulo Paper „Vaizdais, nepaisant visko“: abu kūriniai nori, kad iš detalių žiūrovai suaustų sau pasakojimą. Augustino Kluodos suraukta didžiulė vyro galva (F. X. Messerschmidto, gąsdinusio demonus, interpretacija?) – „Vienas iš vienkartinių“ – sukuria patriarchalinį santykį su Lauros Selmistraitytės „Naktiniais“. Atrodo lyg šeima su daug vaikelių pašaliuose. Omenyje turiu Renatos Vinckevičiūtės „Paliktuosius“: nematomi vaikai tarsi dėvi iš švitrinio popieriaus pasiūtus vaikiškus drabužius. Galbūt menininkė norėjo pabrėžti vaikų vienišumą, todėl juos išbarstė po vieną, tačiau jie buvo sunkiai pastebimi ir neprilygo tam įspūdžiui, kuris buvo pasiektas meno mugėje ARTVILNIUS 2013, kai iš švitrinio popieriaus autorė sukūrė visą interjerą.

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė (Lietuva / Lithuania). Išardymai / Unravellings. 2013 30

Palankiausią, nes beveik privačią, erdvę gavo kita minėtos mugės žvaigždutė – Barbora Gedminaitė. Jos „Šviesos dialogas – daiktai II“ galinėje Paveikslų galerijos „navoje“ daugybės veidrodėlių išskaidyta šviesa švyti tarsi centrinis altorius. Kiek per didelėje erdvėje įkurta Lino Blažiūno instaliacija „Mėnesiena pelėdų akyse“ primena šoninį altorių, taip pat skirtą gamtos reiškiniams.


Tim Kliukoit & Paul Paper (Lietuva / Lithuania). Vaizdai, nepaisant visko / Images after all, 2013 Laura Selmistraitytė (Lietuva / Lithuania). Naktiniai / Nightclothes, 2012. Spalvotas medžio raižinys / Coloured woodcarving 31


Keturiolika pelėdų kaip kokie apaštalai supa didžiulę pilnatį. Paukščių kūnų siluetai paversti peizažais, galima manyti, kad jos yra tai, ką mato jų akys. Čia„apdainuojamas“ gamtos tamprumas ir magiškas viso ko persipynimas, trapi, nykstanti šviesa, o kartu su ja ir vaizdai. Blažiūnas jau turi savo stilių, kurio su niekuo nesupainiosi, kritikams (o gal ir pačiam autoriui) lieka tik atsirinkti, kur grožis ironizuojamas, o kur transliuojamas, nes tai daugiausia nulemia interpretacijas. Minimaliomis priemonėmis sukurta įspūdinga Marijos Šnipaitės skulptūrinė instaliacija „Kas kartą“ į vieną kūrinį sujungia net kelias interpretacijos kryptis: tapybos pradžios mitą (iš šešėlio), teatro logiką (butaforija kuriamas tikroviškas vaizdinys) ir šiuolaikinės skulptūros lakoniškumą, gebėjimą prieštaringai prabilti netaurioms medžiagoms. Ilgesį, atsisveikinimą spinduliuojančiam kūriniui pritrūko šiek tiek erdvės. Kaimynai užgožė ir Povilo Ramanausko„Dedikaciją paveikslui“, kur lyg dekoratyvinis pano iš vidaus šviečia grubi drobė. Manau, labai taikliai atskleista tekstilinė tapybos priklausomybė. Jis įteisino tapybos (ant drobės) eksponavimą Kauno bienalėje. Žinoma, toji tapyba turi būti to verta. Įdomūs Gabrielės Gervickaitės ir Adomo Danusevičiaus kūriniai į bendrą ekspoziciją neįsiliejo. Gervickaitės kūno „taisymai“ paversti spalvotos lipnios juostos schema, kuri yra labai fiziška dėl medžiagos tamprumo, lipnumo. Biblijoje Dievas Adomą lipdo iš molio, o Gervickaitė kuria iš įtemptų juostų. Ar įsitempusio žmogaus būsena į tai nepanaši? Gabrielės vaizdai dideli ir aiškūs, o Danusevičiaus – nedidelio„skaitymo“ mastelio (A4) ir gožiami kiekybės: 49 piešiniai ant balto popieriaus arba ant atšviestų (?) vaizdų. Menininkas ne prikišamai, o labai švelniai stebi ir perkuria vyriškumo klišes. Jo piešiniuose vyrai poromis ir po vieną, įsijautę į vaidmenis ir ne, vaikštinėja, bendrauja, atsiduria įvairiose situacijose. Tai nedeklaratyvu, veikiau primena dienoraštį, kur galima laisvai fantazuoti. Jo kūrinys neužpuola, o laukia tų, kam įdomu, kas skirs laiko skaitymui. Išėjus iš Kauno paveikslų galerijos liko jausmas, kad jaunieji autoriai gerai įsijautė ir į tekstilės, kaip idėjos, specifiką, ir į „unitekstinio“ paveikumo siekį. Apskritai, jei bienalėje būtų buvę daugiau ne pačių susikuriamų taisyklių, o meninės valios, rezultatas būtų dar įtaigesnis. Šiaip ar taip, per bienalę Kaunas pasikeičia: tampa judresnis, pilnas gyvybės. Norint viską aprėpti, reikia apsiauti patogius batus. Miestas, regis, prabunda, ir net apsnūdusios parodų salių budėtojos būna kiek mažiau nuožmios. Nekantriai lauksiu kitos bienalės. Straipsnis perspausdintas iš Dailė‘2013/2 Art, ISSN 0130-6626 32


Barbora Gediminaitė (Lietuva / Lithuania). Šviesos dialogas – daiktai II / Dialogue of Light – Objects II, 2013 Linas Blažiūnas (Lietuva / Lithuania). Mėnesiena pelėdų akyse / Moonlight in the Owls’ Eyes, 2013 Marija Šnipaitė (Lietuva / Lithuania). Kas kartą / Every time, 2013 33


Gabrielė Gervickaitė prie savo kūrinio / Gabrielė Gervickaitė next to her artwork Adomas Danusevičius (Lietuva / Lithuania). Futur Anterieur, 2012. Fragmentas / Detail 34


35


36


Augustinas Kluoda (Lietuva / Lithuania). Vienas iš vienkartinių / One of One-off, 2013 37


Monika Krikštopaitytė

Searching for the Unicorn Regardless of what the Biennial changes its name to (now it is simply the Kaunas Biennial), for me it always meant conceptual textiles, or a certain fundamental form, as if you were looking through glasses, and whatever it was, you saw the fibre, its elasticity, and its connections (philosophical, psychological, methodological, etc). Perhaps you think more in verbs: join, stitch, weave, prick with a needle, (un)bind, pull (out) and the like. It’s most likely a form of creation that can be explained anthropologically, when it is dear to life that you control some sort of chaos that is invading from who knows where. Which is why it’s not strange that in the history of the Biennial, it has happened time and time again that there are works that talk about death, delicate situations, when something “takes us by surprise,” with these experiences being controllable through a work of art. This year’s Biennial also includes the theme of death, difficult questions, and experiences that are hard to name. This can be illustrated most vividly by the works of special guest Patricia Piccinini from Australia. In her photos, you find fantastic silicon animals that have a human touch, but in shapes that have been changed, which at first might make you think they are trying to get a rise out of you with cheap effects. However after seeing and becoming acquainted with the history of each work, which is stunning and at the same time raises suspicion, like they came from pop culture, the impact ends up being in the background. Piccinini’s naturalism doesn’t have any other aim than to awaken love, the desire to listen, and allow one to escape from a straightforward view of the world. The small children that communicate with animals that though are made up, look like they will soon come alive, seem somewhat more artificial. One of them is similar to a grandmother, another to a mix between a child and skunk, while others look like tumours that didn’t turn into humans. However they are alive and have a sensitive skin. Different from the organs swimming in formalin in some museum of medicine, these ones induce empathy, a strange feeling of trustfulness. I thought why these creatures look so alive, and I came to the conclusion that they are no other than defects of the body: birthmarks, spots, scattered hair, wrinkles, skin pores – everything that tabloids erase with the help of retouching. Piccinini enlarges these defects to the limits of psychological (un)acceptance, sharpens this feeling, letting the children come 38


Particijos Piccinini parodoje Nematoma saulÄ&#x2014; mumyse / At the exhibition of Patricia Piccinini An Invisible Sun Within Us, 2013 39


Silvia Giambrone (Italija / Italy). Anatominis teatras / Anathomical Theatre, 2012. Video, 5 min 3 s 40


closer, those that we have an instinct to protect. She is not only concerned about broadening the limits of appreciating another kind of body, but also the magic of art – the understanding that she can create her own world with whatever kind of beings she wants. And she as a true Australian loves nature and is environmentally conscious, creating a living being that feeds off trash, which is why it walks with its nose to the ground. She also speaks about sharks cleaning the bottom of the ocean that people kill out of fear, though they are not dangerous. In her world, the greatest threat is posed by man, but isn’t that how it is in real life? A real history is always even more painful than tactile phantasmagorias. Tamar Nissim’s video from the competition exhibition called Mordechi & Me aches with longing. Nissim, who has Jewish roots, acts unremittingly tenderly with a sculpture of Mordechai Anielewicz: she scrubs it, touching it like it was her beloved. In her presentation, Tamar spoke about the loneliness of the sculpture, as almost nobody visited it. Just once a year, however that person saved people. He is like a friend that went through the same trauma as you. Scrubbing it like a child, touching it like a beloved one, you essentially “scrub” and “touch” and comfort yourself. Whatever it is, love here is not happy, but rather transfused with a wounded longing, which is why it is so stifling. The third work that triggered physical sensations was the documented performance Anatomical Theatre by Silvia Giambrone, whose work was chosen by the Biennial’s jury as the best work. The plot is simple: a white collar is sewn onto the skin of the artist’s neck. Calmly, slowly, you see that you see that the doctor is obviously a professional. Already in 1975 Marina Abramović kept combing her hair until blood (Art Must Be Beautiful, Artist Must Be Beautiful), in other words, she summarized society’s demand that a woman must be beautiful. Giambrone allows the doctor to make her “beautiful and prim.” Her passiveness acts as choice, i.e. an energetic action. Therefore apparently it sticks in one’s throat. In all situations when it isn’t clear who has been hurt, why it happens and what the consequence of what is, as well as what the consequences of the action will be. Physical reactions from the viewer appear, which we can record as a vivid artistic impact, a shock even.

Tamar Nissim (Izraelis / Israel). Mordechi ir aš / Mordechi and Me, 2010. Video, 3 min 37 s

It seems that there were attempts to formulate a similar impact, one that is bodily, influences you at once, in the concept developed by the Biennial’s organizers. They offered the term unitext to name this concept. I thought of the historian and cultural theorist 41


Aby Warburg, who arranged images from various epochs based on their similarities and tried to understand the codes and meanings of the motifs remained (that sometimes were not important at all), which most often, perhaps, lie on a pre-linguistic plane. In the Biennial catalogue, the artistic director Virginija Vitkienė mentions that the organizers understand very well the utopian nature of the term. And truly, the idea is similar to a unicorn that can be described only through its differences when compared to a horse. There are perhaps a number of works at the Biennial that wouldn’t open themselves up without a text, at least as far as the name is concerned. In order to understand many of them in the context of the Biennial, you would need my above-mentioned “textile fundamentalist” glasses, without which some would not even be worth an exhibit. For example, there is no question that the work Neracionalūs pjūviai (Irrational Cuts, 2007–2012) painted by Jūratė Jarulytė or Naglis Rytis Baltušnikas’ mosaics are tied to metatextile, but they are works that are not as deep or vivid. The Biennal included them, however their effect on the collection of the exhibition was the complete opposite. I’d say the characteristics of unitext that were written about in detail were even more plentiful at the two earlier Kaunas Biennials. Not only were conceptual textile works included in the Biennial, but in general the the works of contemporary art included by the organizers was encouraged by natural emancipation – the established understanding (for them, which was established long ago, but which came to the fore in the context of the event), that the language of contemporary textile is equal, and one of the many languages of contemporary art. I have believed that for almost a decade, and that is seconded by a number of works of artists that use this language. V. Vitkienė named them in a comprehensive conversation about the Biennial: Christian Boltanski, Anette Messager, Louise Bourgeois, Jannis Kounellis, Maurizio Cattelan, Yinka Shonibare, Yayoi Kusama and Magdalena Abakanowicz1. However it’s like the result has the opposite effect – conceptual textile lovers that came to this unique event, perhaps the only like it in the world, and didn’t get what they desired. At least not 1 Virginija Vitkienė, „Kauno bienalė yra tikra sėkmės istorija, įmanoma tik tikint tuo, ką darai“, prieiga per internetą: http://www.kamane.lt/layout/set/ print/layout/set/print/Kamanes-tekstai/Daile/ (2013-04-08)

Naglis Rytis Baltušnikas (Lietuva / Lithuania). 79,99. Fragmentas / Detail 42


43


44


the same satisfaction as before. Though they are tried and true Biennial visitors, they are those who believe most in the value and impact of contemporary textile. However, the decision of the organizers to get rid of the name “Textile” in the name of the Biennial and leave it as the “Kaunas Biennial” is something I agree with wholeheartedly, because some associate the word “textile” with nothing more than the image of a loom. In addition to that, in this age of visual arts when just a few art academies include the field of art one has studied in their diploma, already in BA defences it’s not possible anymore to define the work that students have done in a certain field, showing that the meaning of this word is outdated. It is turning into a historical or technical term. However, I’d very much like for the Kaunas Biennial to preserve its main focus that distinguishes it from all other biennials and the countless number of contemporary art exhibitions. It is emphasized in much of the material provided by the Biennial that it is constantly changing, which is why I don’t doubt that a number of surprises await us. In general this event, which every other year occupies exhibition halls and other spaces of Kaunas, is like a huge organism, receiving its funding from who knows where: the unlimited main exhibition, with guest artists, one of whom is always exceptional, a famous personality on a broader level; there are satellite exhibitions that are like the context for the event; as well as educational programmes among other things. The Biennial gives tribute to tradition. This new wrinkle provides good conditions for young artists to make an impression.

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė (Lietuva / Lithuania). Išardymai / Unravellings. 2013 Tim Kliukoit & Paul Paper (Lietuva / Lithuania). Vaizdai, nepaisant visko / Images after all, 2013

I was happy to have the chance to see the works of Feliksas Jakubauskas and Zinaida Vogėlienė in greater detail at the Biennial, works in which they strove to grasp the most subtle of oscillations and erase the border between exterior and interior spaces. I looked with pleasure, and with nobody watching me, touched Laima Oržekauskienė’s tapestries, ignoring the fact that the lobby of an office building is not suitable as a space for an exhibition at all, though it’s called a gallery. I got the shivers when I saw Lina Jonikė’s installation Reversinės trajektorijos (Reversible Trajectories), where I measured the shooting distance along a path of quivering bullets. I once again returned to Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė’s embroidery in unexpected places. It was interesting to guess how it was done, and enjoy the beauty of the surfaces in the exhibition Tapiserijos Nova (Tapestry Nova) which featured works by Lithuanian and Japanese artists. There were a few exhibitions I thought that could have just not been there, as well as other various events before, after or not 45


here, all of which I won’t mention here, however the rather large “Young Artists’ Exhibition” in the spacious Kaunas Picture Gallery demands a separate discussion. A very interesting and good-looking collection was put together. The interest in it, I believe, even surpassed the main part of the Biennial, the competition exhibition, however not in how it was displayed. If you compare the halls of the M. Žilinskas Art Gallery, which are spacious, it’s logical that sometimes there would be a lack of cohesion, however the spaces of the Kaunas Picture Gallery looked like an explosion had happened, or like a warehouse of good works. The works did not “speak” between each other. It looked like Rūta Šatalovaitė’s Pasisavinti prisiminimai (Appropriated Memories) were “chatting” with the work of messy and chaotic neighbours Tim Kliukoit’s and Paul Paper’s called Vaizdai, nepaisant visko (Images After All): both works want that visitors would weave themselves a story from the details. Augustinas Kluoda’s huge, wrinkled head of a man (an interpretation of F. X. Messerschmidt that scares the demons perhaps?) called Vienas iš vienkartinių (One of One-off) creates a patriarchal tie with Laura Selmistraitytė’s Naktiniai (Nightclothes). It seemed like a family with many children in tow. What I have in mind is Renata Vinckevičiūtė’s Paliktieji (Cast-off): children’s clothing made from sandpaper, as if invisible kids were wearing them. Perhaps she wanted to emphasize the loneliness of children, which is why they are scattered around, however they were hard to notice and didn’t match the feeling that was achieved at the ARTVILNIUS 2013 art fair when she made an entire interior out of sandpaper. The most comfortable space, as it is almost a private space, went to another star of the abovementioned fair, Barbora Gedminaitė. Her Šviesos dialogas – daiktai II (Dialogue of Light – Objects II) located in the end nave of the Picture Gallery was spreading out a shining light by a number of small mirrors like a central altar. Linas Blažiūnas’ installation Mėnesiena pelėdų akyse (Moonlight in the Owls’ Eyes), which was exhibited over too large space, reminds one of a side altar that is also devoted to natural phenomena, with 14 owls surrounding a huge full moon like apostles. The silouettes of the birds’ bodies turn into landscapes, and one could think that they contain what their eyes see. Here the resilience of nature and the magical overlapping of everything is glorified, the fragile, fading light, and together with it, the images. Blažiūnas already has his own style that you will not confuse with anyone else. It’s up to the critics (or perhaps the author himself) to decide where beauty is made ironic, and where it is broadcast, because in large part that determines the 46


Linas Blažiūnas (Lietuva / Lithuania). Mėnesiena pelėdų akyse / Moonlight in the Owls’ Eyes, 2013 47


Marija Šnipaitė (Lietuva / Lithuania). Kas kartą / Every time, 2013 Gabrielė Gervickaitė (Lietuva / Lithuania). Kas ten, už horizonto / What’s out there beyond the Horizon, 2013 48


interpretations. The impressive sculptural installation Kas kartą (Every Time) made with minimal means by Marija Šnipaitė joins a few main ideas of interpretation into one work: the myth of the beginning of painting (from shadows), the logic of theatre (a life-like image made with props) and the terseness of contemporary sculpture, the ability to speak with total contradiction by using humble materials. The work, which radiates longing and parting, lacked a little space. Neighbours also choked out Povilas Ramanauskas’s Dedikacija paveikslui (Dedication to a Painting), where a rough canvas shines from within like a decorative panel. I think that the textile dependence of painting is very precisely revealed here. It justifies the displaying of painting (on canvas) at the Kaunas Biennial. Of course that kind of painting must be worth that.

Adomas Danusevičius (Lietuva / Lithuania). Futur Anterieur, 2012. Fragmentas / Detail

The interesting works of Gabrielė Gervickaitė and Adomas Danusevičaus did not suit the joint exposition. Gervickaitė’s bodily “repairs” are turned into a sticky coloured strip map, which has a very real physicalness to it due to the elasticity and stickiness of the material. In the Bible, Adam was made of clay, but Gervickaitė creates a body from stretched strips. If her images are large and clear, then for Danusevičius, the small A4 format for “reading” is hidden among a number of works, i.e. a total of 49 drawings done on either white paper or on photocopied images. He persistently, but very tenderly, observes and recreates the clichés of manliness. In his drawings, men are in pairs or alone, in roles and without roles, walking, talking, and find themselves in various situations. It’s not declarative, but rather reminds one of a diary, where you can freely let your imagination run wild. His works don’t attack, but await those who are interested in them, who will devote time to reading them. After leaving the Kaunas Picture Gallery, I had the feeling that the young artists had a good feeling for the specific character of textile as an idea, and the goal of the possible impact of the unitext idea. In general, if the Biennial had had more artistic will than rules for creating works, the result would be even more compelling. In any case, Kaunas is changing during the Biennial: it becomes more animated, full of life. In wanting to cover everything, you need to put on some comfortable shoes. The city, it seems, awakens and even the sleepy watchers at the exhibition halls are a bit less fierce. I am waiting excitedly for the next Biennial.

Article reprinted from Dailė’2013/2 Art, ISSN 0130-6626 49


Centre / In the centre: Augustinas Kluoda (Lietuva / Lithuania). Vienas iš vienkartinių / One of One-off, 2013 50


51


Ernestas Parulskis

MIKROSKOPINĖ NUOSKAUDA Akivaizdu, kad detektyvinė literatūra yra geriausiai būdas pažinti ir šiek tiek suprasti svetimą šalį. Tradicinės grožinės literatūros autoriai, įklampinti savo sukurtame ar tebekuriamame fiktyviame pasaulyje, pasakojimo naudai dekonstruoja taip pat ir dėliojamo siužeto aplinką, kad ir kokia, atrodytų, reali ji būtų. Kelionių vadovai dar mažiau patikimi: jei jų autoriai yra vietiniai, neišvengiama dailinimo arba saviniekos, o šaliai svetimi stebėtojai, kaip visada, rašo apie save. Detektyvų rašytojai dažniausiai elgiasi kitaip. Jie, konstruodami mįslės atsiradimo ir jos atskleidimo liniją, herojų – tyrėjų, aukų, nusikaltėlių, įtariamųjų ir šiaip pakeleivių – nekriminalinį gyvenimą demonstruoja korektiškai, šitaip skaitytojui sąžiningai atskleisdami beveik tikrą miesto ar valstybės antropologinį paveikslą.

Skersakiuodamas į kitus žiuri narius prisėdau prie kompiuterio. Greita paieška internete atskleidė, kad privati analogija nebuvo labai klaidinga. Viename iš straipsnių perskaičiau, kad mano favoritu išrinktas videodarbas praneša apie pasipriešinimą, tiesa, gerokai švelnesnį, tekstiliškesnį, nei demonstruoja brutalus siužetas: „[...] S. Giambrone videoprojekcijoje pasakoja apie siuvinėjimą, kuris Sicilijoje yra moterų meno forma ir amatas. Nėrinių įvaizdis perteikia moters statusą šeimoje ir visuomenėje. Skulptūra, tapyba laikomi tikraisiais menais, jų autoriai lieka istorijoje, o nėrinių autorystės niekas net nemėgina nustatyti, nevertina jų kaip meno kūrinių. Auksu austos tapiserijos kartais kainuoja daug daugiau nei tapybos darbai. Jas tamsiose celėse gamino nuo sunkaus darbo ankančios moterys, bet jų vardų niekas neprisimins. Keista, kad būtent moterys dažniausiai atstovauja „žemesnės vertės“ meno sritims“, – rašė apžvalgininkas. Štai ta subtili dedikacija tekstilei ir kartu Kauno bienalei, jos ištakoms man tapo dar vienu kūrinio kokybės argumentu, ir paskutiniu, suformavusiu pasirinkimo kriterijų kompleksą.

Dabar, kai vasaromis į Trapanį Sicilijoje iš Kauno galima skristi du kartus per savaitę, domėtis sala naudojant detektyvinę literatūrą nėra akivaizdžiausias ir mobiliausias būdas, bet aš jį tebenaudoju. Žinoma, svarbiausia tokio sprendimo priežastis – mano mėgstamo Andrea Camilleri sicilietiškų romanų ciklas. Juose šalia tobulo detektyvinio siužeto yra, manyčiau, tikslių krašto detalių ir, kas maloniausia, nepiktnaudžiaujama geografija ir peizažais, o akcentuojama (tiek, kiek reikia detektyvui) antropolo- Šiame komplekse man derėjo viskas – įtaigus filmo siužetas, gija. apčiuopiamas tekstiliškumas ir griežtas metaforiškumas, netrukdantis žiūrovui susikurti savas kūrinio reikšmių interRomanuose pagrindinį herojų komisarą Salvo Montalbano supa sicilietės, kurios yra... Na, jos turbūt pretacijas, bet neleidžiantis smarkiai iškrypti iš menininkės panašios, galvojau, į Silvios Giambrone filmo „Anatominis teatras“ heroję. Tądien, iki Kauno bienalės numatyto farvaterio. konkurso žiuri posėdžio likus porai valandų, filmą žiūrėjau jau trečią kartą. Man buvo aišku, kad tai geriausias konkursinės ekspozicijos darbas ir aš dar turėjau šiek tiek laiko atrasti argumentus savo pa- Žiuri nariai susirinko. Patraukėme Paveikslų galerijos link, kur sirinkimui paaiškinti. Pirmiausia reikėjo kuo skubiau atsikratyti įkyriai prikibusio detektyvinio konteks- turėjome užkąsti, padiskutuoti ir išrinkti bienalės nugalėtoto. Tai padaryti nebuvo lengva, nes filmas yra labai kinematografinis, faktiškai – įsivaizduojamo gero jus. Aš, ruošdamasis ginčams, šiek tiek paniškai inspektavau trilerio pabaiga: į anatominį teatrą įeina moteris (filmo autorė). Stebint žiūrovams, kamera stambiu savo rūsčiai lakonišką anglų kalbos žodyną, ieškodamas tinplanu fiksuoja, kaip medikas chirurginėmis adatomis moteriai tiesiai prie odos prisiuva nertą apyka- kamo varianto terminui „nėriniuota apykaklaitė“. Net slapta klę. Pasibaigus žiauriam veiksmui, moteris išdidžiai paleidžia plaukus. žvilgtelėjau į telefono žodyną. Jis pasiūlė gana įtartiną žodį „vandyke“. Man pavyko atsijungti nuo pirminės asociacijos tik įjungus atmintį. Pagalvojau, kad kruvinas apykaklės segimas susijęs su prievarta bei pasipriešinimu, ir prisiminiau nuosavą apykaklių istoriją. Sovieti- Baigus valgyti pietus, kurie, lyg tyčia, buvo įsivaizduojamai, niais laikais Lietuvos mokyklose buvo privalomai dėvima uniforma, identiška visoje šalyje. Mokiniai, literatūriškai – jei rašytojas būtų lietuvis – sicilietiški (maypač vyresnių klasių, jos nekentė ir įvairiausiai būdais kovojo su stilistine prievarta. Berniukams buvo karonai, jūros gėrybės, espresas), susižvalgėm. „Gal, – atsarlengviau – jie vilkėjo klasikinio kirpimo švarkus, o kelnes tereikėdavo prasiplatinti arba susiaurinti, giai pradėjau, – dedam ant stalo savo trumpuosius sąrašus pagal madą. O štai merginoms iki pat mokyklos baigimo tekdavo nešioti XIX amžiaus liekaną – tamsius su autorių pavardėmis? O tada, jei prireiks, padiskutuosim?“ sijonus, tamsias palaidines, tamsias kapronines prijuostes ir baltas apykakles. Jų kova su mokytojais ir Kolegos sutiko. Šiek tiek nustebom ir nudžiugom – sąrašai mada buvo ypač nelengva. Merginos ilgindavo arba trumpindavo sijonus, taip pat plisuodavo juos arba buvo vienodi, su „Anatominiu teatru“ pirmoje vietoje. Bet išlygindavo. Bet svarbiausias sistemos opozicionierės ženklas buvo uniforminė apykaklė. Standartinis mikroskopinę nuoskaudą jaučiau – man taip ir nepavyko reikalavimas buvo paprastas – jos turėjo būti baltos, vidutinio dydžio. Kokių tik apykaklaičių aš nepa- blykstelėti su įtartinai įspūdingu „vandyke“. mačiau per paskutinius trejus mokymosi vidurinėje mokykloje metus! Milžiniškų, iki pusės krūtinės, vos matomų, drąsiausios ateidavo su juodomis ir būdavo nedelsiant išvaromos iš klasės. Vyko nuožmi apykaklių kova, disidentavimas ir teisės ištrūkti iš unifikavimo demonstracija. 52


Žiūrint Silvios Giambrone kūrinį / When watching a video piece by Silvia Giambrone 53


Ernestas Parulskis

A MICROSCOPIC GRIEVANCE It is obvious that crime fiction is the best way to get to know and, somehow, to try to understand a foreign country. Authors of traditional fiction are usually bogged down by their fictitious worlds as well as deconstructing the setting for the benefit of the storyline no matter how realistic it may seem. Tour guides are even less reliable. If authors are local, either gloating or self-criticism is inevitable, while foreign observers, as always, write about themselves. Detective writers behave differently. Whilst constructing the lines of riddles that emerge and are solved they correctly show the lives of characters. Investigators, victims, offenders, suspects and the usual passengers, if removed from crime scene, reveal almost a true anthropological image of a city or a country to the reader. Now, when the flights go twice a week from Kaunas to Trapani in Sicily in the summer, to take interest in the island using crime fiction is not the most obvious or the most mobile of ways. Of course, the most important reason for this decision is a series of Sicilian novels by my favorite Andrea Camilleri. Alongside an ideal detective story, I think, there are exact descriptions of the country and the most pleasing details are not the geographical locations or landscapes, but the emphasis (as much as the detective story needs) on the anthropology. In the novels the main character inspector Salvo Montalbano is surrounded by Sicilian women, who are… Well, they are a little bit similar, I think, to the hero in Silvia Giambrone’s film Anatomical theatre. On the day of the Kaunas Biennial jury discussion, a few hours before I watched the film for the third time. It was clear to me that it is the best work in the competitive exhibition and I had a few hours left to find the arguments to explain my decision. Firstly, I had to get rid of the detective context, which had a persistent grip. It wasn’t easy to do, because the film is very cinematographic, virtually – a great ending to an imaginary thriller: a woman enters anatomical theatre (the author of the film). Whilst the audience are observing, the camera captures a close-up of a medic sewing a lace collar directly to a woman’s skin using surgical needles. At the end of the cruel operation, the woman lets her hair down.

Squinting at other members of the jury I sat down by a computer. A quick search on the internet revealed that my private analogy was not wrong. In one of the articles I read that my favourite video work communicates about resistance, although more gently, textile-based than shown in the brutal scene: “… S. Giambrone’s video projection speaks of embroidery, which in Sicily is a woman’s form of art and craft. The image of lace conveys the status of women in family and society. Sculpture and painting are regarded as the real arts, the authors of which remain in the history but nobody makes attempts to determine the authorship of lace works. Nobody considers them to be the works of art. Gold woven tapestries sometimes cost a lot more than the paintings. They were produced in dark cells by hard working women losing their eyesight, but no one will remember their names. I’s strange, that namely women most often represent the “lower value” art field”, the commentator wrote. So that’s the subtle dedication to textile and, at the same time, Kaunas Biennial and its origins, which formed another part of the argument about the quality of work and the last one that formed the complexness of the selection criteria. The entirety of this work was harmonious – a mesmerizing story, palpable materiality and strict metaphors allowing the viewer to create their own interpretations of the work, but not to steer too far from the fairway intended by the artist.

The members of the jury got together and headed towards the Picture gallery where we had to discuss and choose the winners of the biennial over dinner. I was preparing to argue and with little panic I was inspecting my rigorously concise English dictionary looking for a suitable version of the term “lace collar”. I even glimpsed secretly in the dictionary on my mobile phone. I succeeded disconnecting myself from the original association, only after I switched on my memory. I It suggested a rather suspicious word “vandyke”. thought that the bloody collar pinning was associated with violence and resistance and I remembered my own collar story. During the Soviet times there was a compulsory uniform worn in all Lithuanian schools, After the dinner, which as if intentionally was imagined, literwhich was identical throughout the country. The students, especially the ones in higher years, hated it and ally – if the writer was Lithuanian – Sicilian (pasta, seafood, fought against the stylistic violence. Boys had it easier – they had to wear a classical cut jacket and it was espresso), we glanced at each other. “Perhaps”, I began caupossible to narrow or widen the trousers according to the fashion. However, the girls, right up until they tiously, “let’s put our shortlists with the names of the artists on graduated, had to wear a 19th century relic – a dark skirt, a dark blouse, a dark nylon apron and a white the table? And then if necessary we can discuss?”. collar. Their fight with the teachers and fashion was particularly challenging. The girls lengthened or shortened their skirts they also pleated or flattened them. But the most important sign of the opposition was The colleagues agreed. We were all slightly surprised and overthe uniform collar. The standard requirements were simple – it had to be white and of medium size. What joyed – the lists were identical with the “Anatomy theatre” in collars I have seen in the last three years of high school! Enormous, down to half-of-the-chest ones, hardly the first place. However, I felt a microscopic grievance – I did not visible ones, the bravest girls used to come with black ones and they were immediately expelled from the manage to insert a suspiciously impressive “vandyke”. class. There was a fierce collar battle going on, and the demonstrations of dissent and the right to escape from the unification. 54


Silvia Giambrone (Italija / Italy). Anatominis teatras / Anathomical Theatre, 2012. Video, 5 min 3 s 55


kas šiuolaikinės medicinos požiūriui į kūną kaip į kintantį darinį. Šiandien norime, kad kūną – pradedant pačiais smulkiausiais ląsteliniais organizmais ir baigiant fizine žmogaus išvaizda – būtų galima pakeisti taip, kad jis atitiktų mūsų poreikius ir troškimus. Ši mintis dažniausiai paguodžia, tačiau kas nutiktų, jei Kauno bienalei „Unitekstas“ atrinkti meno kūriniai reprezentuoja mano dešimties metų kūrybinės veiklos galimybė keistis peržengtų tai, kas yra laikoma norma? Mane vaisius. Parodos pavadinimas „Nematoma saulė mumyse“ kalba apie bendrumą, siejantį žmones, ir apie tai labiausiai ir domina. tai, kas galbūt atsiranda už mūsų, bet yra šilta ir šviesu. Mano kūrinių kontekste nematomą saulę galima suvokti kaip empatiją. Empatija yra gebėjimas jausti ir suprasti kitų jausmus. Ji padeda užmegzti intelektu- „Atlas“ ir „Vaiduoklis“ žaidžia formaliomis tokių skulptūrų savyalinį ir dvasinį žiūrovo ryšį su kūriniais. Tikiuosi, kad mano darbai komunikuos su žiūrovu tiek intelektualiai, bėmis. Šių skulptūrų hiperrealizmas suardomas tyčia pasirentiek emociškai. Nors kiekvienam mano kūriniui būdingas ryškus naratyvas ir ryšys su vaizduotės pasauliu, kant visiškai nenatūralias formas. Galime atpažinti kai kurias šių formų dalis, tačiau vis vien nežinome, kas tai yra, todėl sudėtinemocinis ryšys toks pat svarbus kaip ir kūrinių suvokimas. ga pasakyti, kaip jas reikėtų vertinti – kaip tikroviškas ar me„Ilgai lauktas“ tiesiogiai nagrinėja emocinį ryšį, empatiją ir intymumą. Tai meilės portretas. Vienas svar- taforines būtybes. Jos kaip sapnai: nepriekaištingai įtikinamos, biausių mano įsivaizduotų būtybių bruožų yra keistumo ir tikėtinumo derinys. Akivaizdu, jog senelės figū- bet kartu ir neįmanomos. Tai tarsi primityvūs kūno gniužulai, ra šiame kūrinyje nepriklauso mūsų pasauliui, tačiau ir nėra tokia svetima, kad atrodytų neįtikėtina. Nors kuriems beveik nebūdingas gebėjimas jausti. Vis dėlto manau, senelė neabejotinai keista, vis dėlto ji yra ir pažeidžiama. Ji reikalauja iš mūsų ja rūpintis, kaip rūpinasi kad jos reikalauja mūsų pripažinimo. Šios būtybės neabejotinai turi dvasią – savotišką asmeninę „nematomą saulę“. berniukas. Šis kūrinys kreipiasi į mūsų gebėjimą įsijausti į tai, kas mums nepažįstama ir svetima. Patricia Piccinini

NEMATOMA SAULĖ MUMYSE

Kūriniai „Atlas“ ir „Vaiduoklis“ yra dar keistesni. Šiuose kūriniuose kūnas vaizduojamas kaip beformis ir kintantis – aiškiai kūniškas, bet nebūtinai primena kokį nors atpažįstamą gyvūną. Tam tikra prasme tai atsa-

Patricia Piccinini

AN INVISIBLE SUN WITHIN US

Works such as Atlas and Ghost are stranger still. These works imagine the body as amorphous and protean – definitely corporeal but not necessarily an animal in any recognizable way. In some ways, this is a response to our contemporary medical understanding of the body as essentially mutable. From the very cellular level of organisms to the physical appearance of people, we now expect that bodies can be changed to suit our needs and desires. This is often a comforting notion, but what if that mutability goes far beyond the ‘normal’? For me that is more interesting to contemplate.

The works collected together here for Unitext represent a broad overview of my practice over the last ten years. The title, An invisible sun within us, suggests the idea of a commonality within people and possibly beyond that which is both warm and illuminating. In the context of my work, this invisible sun might be understood as empathy. Empathy is the ability both to feel and to understand the feelings of others. It suggests a connection between the viewer and the works that is both intellectual and visceral. I hope that my works communicate on both the intellectual and emotional levels. While each work has a strong narrative and connection to Atlas and Ghost play with the formal qualities of this kind of the world of ideas, the viewer’s emotional connection is just as important as understanding. sculpture. Their hyperrealism is subverted by the deliberate anti-naturalism of the forms themselves; we can recognize The Long Awaited addresses most directly the ideas of emotional connections, empathy and parts of them but we don’t know what they are, so it is hard to intimacy. It is a portrait of love. One of the key aspects of the creatures that I imagine is their tell if they are meant to be literal or metaphorical. They are like combination of strangeness and plausibility. The grandmother type figure in this work is clearly dreams – seamlessly convincing but also completely impossinot of this world, yet she is not so far from it that she seems impossible. However, while her ble. They seem to be raw bodiliness without much accompanystrangeness is definitely confronting, she is also vulnerable and she challenges us to care for ing sentience. However, I still feel that they do challenge us to her, as the boy is doing. This work speaks to our ability to empathise with the strange and the accept them. For surely they too are animated by something, other. some sort of ‘invisible sun’ of their own. 56


Kairėje / Left: Vaiduoklis / Ghost, 2012 Dešinėje / Right: Atlasas / Atlas, 2012. Silikonas, organinio stiklo pluoštas, žmogaus plaukai, automobiliniai dažai / Silicone, fibreglass, human hair, automotive paint 57


Patricia Piccinini. Atlas / Atlas, 2012. Fragmentai / Details 58


59


60


Patricia Piccinini. Vaiduoklis / Ghost, 2012 61


62


Ekspozicijoje / At the exposition 63


64


Ekspozicijoje / At the exposition

65


66


Patricia Piccinini (Australija / Australia). Ilgai lauktas / The Long Awaited, 2008 67


68


Ilgai lauktas / The Long Awaited 69


Ana Čižauskienė

SUVOKIMO VEIDRODŽIAI JAUNŲJŲ MENININKŲ PARODOJE Stebint, kaip jaunųjų menininkų projektų parodoje į kai kurių dalyvių akiratį grįžta tradicinės technikos ir dailės šakos (L. Selmistraitytės medžio raižiniai, A. Kluodos realistinė skulptūra, L. Blažiūno tapyba), kaip skirtingi parodos kūriniai siūbuoja tarp formos ir antiformos, kruopštaus jos išpildymo ir devalvavimo, tapo įdomu – jei anksčiau medijos pasirinkimą nulemdavo jų hierarchija, nusistovėję standartai, ar šiandien, kai parodose giliai įsišaknijo tarpdisciplininis požiūris, meninė priemonė turi konceptualiai papildyti kūrinį? Nesiekiant išteisinti ar pasmerkti vieną ar kitą discipliną, labiau vizualų ar konceptualų, šiuolaikišką ar nešiuolaikišką meną, išvengiant sunkiųjų istorinių šio žodžio (kurį R. Krauss įvardija kaip ideologiškai, dogmatiškai, diskursyviai apkrautą1) konotacijų, kyla noras pažvelgti į tai, kiek iškalbinga, reflektuojanti yra medija jaunųjų kūryboje. Kalbant 2013 m. Kauno bienalės kontekste apie meną, kaip tekstą, – kaip parodos kūriniuose kalba pati medija ir kokį ryšį jos pasirinkimas turi su kūrinio idėja?

asociacijų raizginiai. Tik kokia yra objektyvi jų vertė, o kiek ji priklauso nuo individualių patyrimų? Kaip rašė Haruki Murakami, „viskas, ką apie mane žinai, tėra prisiminimai“. Karolį Vaivadą kūryboje domina eksperimentai su šviesa, galimas jos jutiminis patyrimas, santykis su suvokėju. Vaivada parodoje pristatė instaliaciją „Suvokimo kompozicijos“, sudarytą iš trijų dalių – šviesos, tamsos ir garso kompozicijų. Primityviai tariant, tai 3 dėžės, kuriose menininkas pamėgina „įdaiktinti“ šiuos tris neapčiuopiamus elementus. K. Vaivada eina abstrahavimo ir minimalizmo keliu – galima sakyti, kad vienu metu dėžėse yra ir viskas, ir nieko. Dėžės žmogaus ūgio – mastelis toks, kokio pakanka, kad visos trys substancijos imtų veikti receptorius ir klaidinti suvokimą. Pati mačiau, kaip buvo čiupinėjama Vaivados šviesa ir tamsa – šios dėžės demaskuoja mūsų sąlyginę percepciją, fokusuoja dėmesį į dviprasmybes, iškylančias, vos tik pasikėsinama į mūsų suvokimo logiką. Tai žaidimas mūsų suvokimo ribomis, polemika tarp filosofinio realizmo ir skepticizmo paradigmų. Ar tikrovė baigiasi ten, kur siekia mūsų suvokimo ribos? Ar tęsiasi už mūsų suvokimo ribų? Šiuos klausimus provokuoja santykis tarp K. Vaivados instaliacijos, kaip materialaus objekto, su tuo, kas neturi kūno.

Vienoje personalinėje parodoje Milane Yves’as Kleinas iškabino 11 sąlyginai identiškų monochrominių mėlynų drobių. Rašau „sąlyginai“, nes autorius kiekvieną iš jų įvertino ir pardavinėjo už skirtingą kainą, teigdamas, kad kiekvienoje jų glūdi visai kitokia dvasia, t. y. jam buvo svarbesnis kūrinio atsiradimo procesas, o ne galutinė išraiška. Povilui Ramanauskui kuriant darbą parodai („Dedikacija paveikslui“, 2013), taip pat buvo įdomi kūrinyje glūdinti nemateriali substancija, kuri, nepaisant materialaus meno kūrinio prado, tam tikrais atvejais, tikima, gali nulemti kūrinio vertę: anot autoriaus, „nors tai tarytum yra materialus objektas, susidedantis iš porėmio, drobės, gruntavimo medžiagų, dažų ir vizualios žinutės, atliekamos menininko / tapytojo rankomis, paveikslas vis tiek turi kažką daugiau, kažką nematomo, neapčiuopiamo.“ Keliamas amžinas klausimas – kur yra menas? Kurioje drobės pusėje – už jos ar prieš ją? Išties, kas tas kažkas, kas ten slypi? Idėja? Metafizika? Ar verta tuomet eikvoti dažus tapybai? O gal pakanka plikos drobės, kad pasaugotų kūrinio idėją, suteiktų jai laiko pranašumą? Ar jai egzistuoti reikalinga materiali „talpa“, įrėminta plokštuma? Savo kūrinyje kvestionuodamas tapybos prigimtį, Ramanauskas išeina už tradicinės tapybos disciplinos rėmų – ši kūrybinė strategija sukuria distanciją, kuri praplečia požiūrio lauką. Negaliu žvelgti į Renata Vinckevičiūtė dirba su kur kas labiau apčiuopiama maRamanausko kūrinį romantizuotai. Man jo kūrinio objektiškumas, eksponuojamas drobės dekoratyvumas, terija. Dažnai prisistato kaip „staliaus dukra“ – tai užuomina į jos eksploatuojamą medžiagą, švitrinį popierių, tapusį jos hermetiška šviesdėžės forma kalba apie tapybos materialumą ir meno objektifikavimą. vizitine kortele. Susipažinusieji su lietuvių tekstilės menužino, Rūtos Šatalovaitės kūrinių serija „Pasisavinti prisiminimai“ sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji – senų šeimos kad kaip tik šioje srityje vyksta įdomiausi eksperimentai su nuotraukų fragmentai: nepavykę, išplaukę, išblukę portretai. Klaida, įvykusi kuriant fotografinį vaizdą, medžiagomis. Nors švitras keliauja iš vieno menininkės kūrinio charakterizuoja ir trūkinėjančią atmintį bei jos fragmentiškumą, subjektyvumą. Atvaizdą taip pat veikia (instaliacijos, objektai) į kitą, jis kaskart kontekstualizuojamas laikas – blukina, naikina, romantiškai nusendina. T. y. laiko atstumas ima veikti atsiminimą – paverčia jį ir įgyja vis naujų simbolinių konotacijų. „Paliktieji“, Renatos legenda, fatališku, galbūt magišku įvykiu arba pradangina. Taip palaipsniui vienu metu irsta ir audžiasi žodžiais, – nuoroda į išvykusių emigrantų paliktus vaikus. Šviindividualios atminties audinys, susidedantis iš ryškių ir brangių atsiminimų, fragmentuotų atsiminimų, triniai vaikiškų rūbų kiaukutai stovi išsibarstę po galeriją, sustinšlamšto ir užmirštų istorijos fragmentų, kurie, net išsitrynę, kartais išplaukia pasikeitusiais, aptrupėjusiais gę ir pasimetę lyg palikti minutėlę palūkuriuoti. Švitras šiame pavidalais. kontekste – darbą išreiškiantis simbolis. Tačiau ir vėl suvokėjas klaidinamas – „autorė siekia suklaidinti žiūrovo matymą, suvoKita serijos dalis – paveldėtų ar užsilikusių sentimentaliai vertingų daiktų fotografijos – ištraukta iš kon- kimą, sukelti abejonę, o kartu – norą įsitikinti, paliesti“2. Kitaip tekstų, akistatoje prieš fotokamerą, tarsi būtų ieškoma objektyvumo. Bet daiktai ir atvaizdai, kurie pergy- sakant, kruopščiai įvaldydama sunkiai paklūstančią medžiagą, vena įvykį, kurie gali pergyventi jų naudotoją, ima patys pasakoti istorijas. Iškalbinga jų forma, juos apsiviję 1 Rosalind Krauss, A Voyage on the North Sea, London: Thames&Hudson, 1999, p. 5. 70

2 Virginija Vitkienė. Klaidinanti tikrovė pagal Renatą Vinckevičiūtę, Kaunas: VDU, 2013, p. 1.


įtaigiai imituodama tekstilinį minkštumą, klostes, drapiruotes, Vinckevičiūtė įteigia suvokėjui suklastotą tikrovę. Kūrinys „perskaitomas“ tuomet, kai suvokėjas, priartėjęs prie jo, įsisąmonina medžiagos šiurkštumą ir įvykusią suvokimo klaidą. Taigi, atgal prie suvokimo klausimų... Pateiktuose pavyzdžiuose medija traktuojama kaip įrankis atlikti pasirinkto reiškinio tyrimą. Čia ji neatsiejama nuo kūrinio idėjos, negali būti „skaitoma“ atskirai nuo jos. Tai liudija, kad medija yra eksploatuojama, o ne eksploatuoja pati. Kad ir kas buvo pastarųjų keturių kūrinių išeities taškas – įdomu, kad visi jie paraleliai prabyla apie subjektyvios interpretacijos, patyrimo, suvokimo temą. Kūriniai tampa veidrodžiu, atspindinčiu mūsų suvokimo modelius. Tai atveda prie šių metų bienalėje gvildenamo uniteksto termino – universalaus meno kūrinio „išskaitymo“, kurį, akivaizdu, jaunieji menininkai savo darbuose kvestionuoja.

Povilas Ramanauskas (Lietuva / Lithuania). Dedikacija paveikslui / Dedication to A Painting, 2013 71


RĹŤta Ĺ atalovaitÄ&#x2014; (Lietuva / Lithuania). Pasisavinti prisiminimai / Appropriated Memories, 2013 Karolis Vaivada (Lietuva / Lithuania). Suvokimo kompozicijos / Perceptual Compositions, 2013 72


73


Renata Vinckevičiūtė (Lietuva / Lithuania). Paliktieji / Castoff, 2013 74


75


Ana Čižauskienė

THE MIRRORS OF PERCEPTION AT THE EMERGING ARTISTS’ EXHIBITION It has become interesting to observe how traditional techniques and art forms have returned back in view in some of the works of the participants in the Emerging Artists’ projects exhibition (wood carving in L. Selmistraitytė’s work, A. Kluoda’s realistic sculpture and L. Blažiūnas’ painting), how different pieces sway between form and antiform, its careful fulfilment and devaluation. If earlier the choice in media was determined by its hierarchy, set standards, does it mean that today when the transdisciplinary approach is rooted in exhibitions the artistic tool has to complement the conceptual work? Without wishing to acquit or condemn one or the other discipline, more visual/conceptual, contemporary/outdated art, avoiding the difficult historical connotations of this word (which R. Krauss has described as ideologically, dogmatically and discursively loaded1) there is a desire to look into how eloquent and reflective media is in the emerging artists’ works. If, in the context of 2013 Kaunas Biennial, we should talk about art as text, how does the media speak itself within the exhibition pieces and what connections does its choice have with the idea of the piece? In his personal exhibition in Milan Yves Klein hung 11 relatively identical monochromatic blue canvases. I use the term ‘relatively’ as the painter valued and sold each of them for a different price, stating that each one of them has a different spirit, that is to say that the process of painting each of them was more important for him rather then the final result. Povilas Ramanauskas while creating a piece for the exhibition (Dedication to a Painting, 2013) was also interested in the immaterial substance within the work, which, despite the material origin of the piece, in some cases can determine the object’s worth: according to the author according to the author “although it is like a material object, composed of underframe, canvas, primer, paint and visual message, made by the hands of the artist/painter, the picture still needs something more, something invisible, intangible.” The eternal question is raised – what is art? Which side of the canvas – behind it or in front of it? Indeed, what is that something that lies out there? An idea? Metaphysics? Is it then worth wasting the paint for? Perhaps a bare canvas is enough to guard the idea of the piece, to give it superiority over time? Does it need a material “space” or a framed flatness to exist? By questioning the nature of painting Ramanauskas goes beyond the traditional discipline of painting – this creative strategy creates a distance that extends the point-of-view. I cannot view Ramanauskas’ work in a romantic way. The objectiveness of his piece, the exhibited decorative qualities of canvas, a sealed light-box form speaks of the materiality of painting and the objectification of art. The series Appropriated memories by Rūta Šatalovaitė consists of two parts. The first – fragments of old family photographs – unsuccessful, blurred, faded portraits. The error that occurred in the creation of the photographic image characterizes intermittent memory as well as its fragmentation, subjectivity. The image is also affected by time – fading, destroying, romantically aging. That is, the length of time begins to affect the memory – turns it into a legend, a weird and maybe a magical event or… it disappears. Thus gradually the fabric of individual memory consisting of bright and precious memories, fragmented memories, stuff and forgotten fragments of history, which even when erased can sometimes come back in changed and crumpled forms, disintegrates and again weaves itself at the same time.

1 Rosalind Krauss, A Voyage on the North Sea, London: Thames&Hudson, 1999, p. 5. 76

The other part of the series – photographs of inherited items or remnants of sentimentally valuable objects – is removed from context before the face of the camera as if searching for objectiveness. But the objects and images, which outlast an event or can outlive their user, start to tell stories themselves. They have a very eloquent form and they are tangled in associations. Although how objective is their value and how much does it depend on individual experiences? As H. Murakami wrote, “all that you know about me are only memories.” Karolis Vaivada is interested in experiments with light, a possible sensory experience with it, the relationship with the viewer. In the exhibition Vaivada presented an installation Perceptual compositions made-up of three components – light, darkness and sound. Basically, there are 3 boxes inside which the artist attempts to “materialize” the three intangible elements. Vaivada uses abstract art and minimalism – one could say that at the same time the boxes contain everything and nothing. The boxes are human height and the scale is enough to affect the receptors and deceive your perception of all three substances. I saw myself how someone tried to touch the light and the darkness in Vaivada’s work – these boxes expose our relative perception, focus our attention on ambiguities that arise as soon as a threat is posed to our understanding and logic. It is a game along the limits of our comprehension, polemics between philosophical realism and paradigms of scepticism. Does the reality end where the limits of our understanding end? These questions are provoked in the form of the relationship created in Vaivada’s installation between a physical object and that, which is intangible. Renata Vinckevičiūtė works with a far more tangible matter. She often introduces herself as a “carpenter’s daughter” – this is a clue to her medium – sandpaper that has become her calling card. Those who are familiar with the Lithuanian textile art will know that within the framework of this particular discipline (represented by Vincekevičiūtė) the most interesting experiments with materials take place. While sandpaper moves from one piece (installations, objects) to anther it is always contextualised and thus develops new symbolic connotations. Cast-Off according to Renata is a reference to the children who are left


abandoned by emigrant parents. Shells of children’s clothes made from sandpaper are scattered throughout the gallery, frozen and lost as if for a brief moment they are made to wait. Sandpaper in this context is a symbol used to express the idea. Again, the viewer is deceived – “the author seeks to deceive the viewer’s sight, perception, to cause doubt as well as the desire to make sure, to touch”2. That is to say, Vinckevičiūtė masterfully controlling a difficult material and managing to persuasively imitate the softness of textile, pleats, drapes, suggests a false reality to the viewer. The comprehension of the work occurs when the viewer has approached the work and becomes aware of the material roughness and understands the moment in which the error of perception has occurred. Therefore, back to the questions of perception… In the examples above the media is used as a tool to carry out the investigation into the chosen expression. Here it is inseparable from the idea of the work, it cannot be “read” separately from it. This shows that the media is maintained, but itself does not exploit. Whatever was the starting point of the four pieces discussed it is interesting that they all equally speak of the subjective interpretation/experience/understanding. The works become a mirror reflecting the models of our perception, which brings us to the term unitext examined at this year’s biennial – a “reading” of a universal work of art that is obviously questioned in the works by the emerging artists. 2 Virginija Vitkienė. Klaidinanti tikrovė pagal Renatą Vinckevičiūtę, Kaunas: VDU, 2013, p. 1.

Povilas Ramanauskas (Lietuva / Lithuania). Dedikacija paveikslui / Dedication to A Painting, 2013 Karolis Vaivada (Lietuva / Lithuania). Suvokimo kompozicijos / Perceptual Compositions, 2013 77


78


Rūta Šatalovaitė (Lietuva / Lithuania). Pasisavinti prisiminimai / Appropriated Memories, 2013 Renata Vinckevičiūtė (Lietuva / Lithuania). Paliktieji / Cast-off, 2013 79


Vėjūnė Sudarytė

PAŽINK, MOKYKIS, KURK Ruošiant edukacinę programą devintajai Kauno bienalei temą pakuždėjo pavadinimas: „Unitekstas“ – menas kaip universalus tekstas. Tyrinėti vaizdą yra kur kas maloniau ir paprasčiau, nei stengtis suvokti kartais „hieroglifais“ virstantį tekstą. Nesvarbu net tai, kad vaizdas kartais nesuvokiamas intelektu – jis transliuoja žinutę sensoriniam kūnui. Meno kūriniuose visuomet slypi daugiau, nei menininkas sąmoningai nori pasakyti, telpa daugybė prasmių, tad juos „skaityti“ galima iš skirtingų pozicijų. Stebėjau lankytojų reakciją į meno kūrinius. Daugiausiai dėmesio sulaukė dvi kūrinių grupės. Pirmoji jų – interaktyvūs kūriniai. Tokie, kuriuose galima pačiam „sudalyvauti“. Štai kad ir V. Stasiulytės „Homo“: visiems smagu pastumdyti metalo drožles magnetu ir savotiškai pasijusti po stiklo gaubtu uždengto pasaulio kuriamąja jėga. Arba išsitraukus išmanųjį telefoną nuskaityti QR kodą M. Žaltauskaitės-Grašienės ir B. Neverdauskienės „Absoliučioje lygybėje“ ir pažiūrėti, kas po kodu slepiasi interneto platybėse. Jusliniam aplinkos pažinimui labai svarbus aktyvaus dalyvavimo, fizinio veiksmo aspektas. Kita grupė kūrinių, sukėlusių daug reakcijų, badė akis drastiškumu: hiperrealistinės, bet ne visada realios P. Piccinini sukurtos būtybės arba S. Giambrone, prie odos prisisiuvanti nėrinį. Pirmoji reakcija į šių kūrėjų darbus – atmetimas. Abi menininkės kalba apie kitą, nemalonią gyvenimo pusę. Daug klausimų žiūrovams kėlė ir Aistės Jančiūtės performansas, o kai kurių darbų žiūrovai net ir nesistengė suvokti, nes aplink buvo daug kur kas patrauklesnių objektų: V. Tumėno, M. Tenisono ir A. Strazdo „Laimos tinklas“ arba A. Kluodos „Vienas iš vienkartinių“. Ar tai reiškia, kad žiūrovai nepajėgūs perskaityti? O gal menininkų kalba pavirto nesuvokiamais ženklais? Tiesą pasakius, nei viena, nei kita.

„Pažink ir kurk su šeima“. Jauniesiems menininkams, paruošusiems ar pasiūliusiems kūrybines dirbtuves, idėjas įgyvendinti padėjo savanoriai. Savanoriams, prieš pasimatuojant „mokytojo“ vaidmenį, ir patiems teko nemažai išmokti ir sužinoti: naujų technikų, amato paslapčių. Taigi kontaktas su lankytojais savanorius pavertė ir mokiniais. Beje, daugeliui jaunųjų menininkų bienalės kūrybinės dirbtuvės irgi buvo pirmoji patirtis, kai palikus asmeninės dirbtuvės komfortą teko akis į akį susidurti su publika. Tokios patirtys, kai fiziškai dalyvaujama bendroje kūrybinėje veikloje, ne tik lankytojams leidžia suvokti aplinką iš naujos perspektyvos. Žiūrovas, ekspozicijų salėje likęs vienas, nejučia mėgina užmegzti ryšį su kūrėju, prakalbinti menininką, „stovintį“ anapus kūrinio. Vieni galbūt norėtų užduoti daugybę klausimų, o kiti išsakyti nuomonę. Stovint prieš meno kūrinį, kai tampa sudėtinga suvokti jo prasmę, pirmiausia kyla klausimas: „O ką norėjo pasakyti menininkas?“ Nors vieno teisingo būdo perskaityti kūrinį nėra, vis dėlto, remiantis vienos iš parodų lankytojų žodžiais, žiūrovas tikisi, kad prasminį raktą, šifrą saugo menininkas, kūrinio autorius. Jaunųjų menininkų programos dalyvė A. Jančiūtė, galerijoje fiziškai praleidusi beveik mėnesį, kasdien bendravo su žiūrovais. Tokie susidūrimai atveria naujas prasmes abiem pusėms. Kaip viena iš „Pažink ir susipažink su menininku“ programoje apsilankiusių žiūrovių vėliau sakė, susitikimas su tapytoja Gabriele Gervickaite leido jai kitomis akimis pažvelgti į bienalėje pristatomą menininkės instaliaciją. Gabrielę susitikimas ir pasiruošimas jam taip pat privertė apmąstyti savo kūrybinį kelią. Jos nuomone, patiems menininkams nė kiek ne mažiau reikia susitikti su žiūrovu – tuo, kuris ateina įvertinti meno kūrinių.

Kauno bienalė siūlė unitekstą, tad edukacinės programos užduotis buvo išmok(y)ti tą tekstą skaityti. Pasaulį pažįstame ne tik skaitydami aiškinamuosius tekstus apie jį, bet ir – daugiausia – liesdami, matydami, uosdami, ragaudami ir girdėdami. Ši informacija gaunama per sensorinę (jutiminę) sistemą užsiimant aktyvia veikla. Edukacinė programa pakvietė šeimas, moksleivius ir mokytojus, studentus, senjorus, vyrus ir moteris, verslininkus, mokslininkus ir menininkus bendromis jėgomis atrasti ir išlaisvinti universalią meno kalbą aktyviai dalyvaujant edukacinėje programoje: kūrybinėse dirbtuvėse, pamokose, diskusijose, susitiTurbūt daugiausiai išmoko būtent programos „Mokykis su Kaukimuose su menininkais, specialiuose pažintiniuose turuose. no bienale“ dalyviai – ne tik moksleiviai, aplankę pamokas, bet Edukacinę programą sudarė trys dalys, parengtos Kauno bienalės ekspozicijas panaudojant kaip mokomąją ir jas parengę mokytojai bei savanoriai. Programa buvo visiškas medžiagą. „Pažink ir kurk su šeima“ apėmė įvairias kūrybines dirbtuves, kurias paruošė jaunieji menininkai. eksperimentas, pasufleruotas P. Piccinini parodos „Nematoma „Pažink ir susipažink su menininku“ programoje buvo rengiami susitikimai su Jaunųjų menininkų parodos saulė mumyse“. Nors savanoriai neturėjo jokios arba beveik dalyviais, o juos moderavo jaunieji meno kritikai, taip pat buvo trys turai su meno kritikais ir meninin- jokios pedagoginės patirties, o mokytojai niekuomet nebuvo kais. Taip sudaryta galimybė pažvelgti į pristatomus kūrinius menininkų akimis. Trečioji programos dalis dalyvavę panašioje veikloje, abi pusės ryžosi eksperimentui. Nei buvo skirta moksleiviams – „Mokykis su Kauno bienale“: bienalės komanda ir Kauno Gedimino sporto ir vieni, nei kiti neturėjo jokių metodologinių rėmų, tik nubrėžtą sveikatinimo mokyklos mokytojai, remdamiesi parodų eksponatais, parengė chemijos, fizikos, literatūros, bendrą programos kryptį: remiantis pasirinktu meno kūriniu paruošti mokomosios programos dalyko pamoką. R. Naujalybiologijos ir etikos, geografijos ir etikos, istorijos pamokas. tės darbas inspiravo pamoką „Cheminiai ryšiai“, B. GediminaiBe mokomosios medžiagos, mokymo(si) procese dalyvauja mokytojai su mokiniais. Mokytojo ir mokinio tės veidrodinis objektas pasitarnavo fizikos pamokai „Optika: pozicijos, atrodo, taip pat turėtų būti aiškios: mokytojas – tai edukatorius, menininkas, vadovas, atvedantis atspindys ir šešėlis“, D. Sederowsky pašnibždėjo temą lietuvių moksleivius į užsiėmimus, o mokiniai – visi edukacinės programos lankytojai. Tačiau edukacinei progra- kalbos pamokai – „Perkeltinė žodžių reikšmė“. Reikėtų pasakymai įsibėgėjus, riba tarp „mokytojo“ ir „mokinio“ ėmė tirpti. Šį reiškinį teko stebėti kūrybinėse dirbtuvėse ti, kad lietuvių kalbos pamoką paruošti pagelbėjo ir moksleivė. 80


Japonės Ai Ito tapiserija tapo istorijos pamokos „Pramonės perversmas ir jo padariniai: migracija“ ašimi, o K. Sereikaitės „Terra humana“ pasufleravo temą integruotai geografijos ir etikos pamokai – „Aplinkos ir vidinė ekologija“, kaip ir anksčiau minėtoji P. Piccinini paroda – integruotai biologijos ir etikos pamokai apie genetinius nukrypimus ir jų pasekmes. Anot mokytojų, iš pradžių skeptiškai vertinę šį eksperimentą, vėliau jie pastebėjo, kad tokios pamokos duoda naudos. Istorijos mokytoja, padėjusi paruošti pamoką apie pramonės perversmą, buvo nustebinta vaikų aktyvumu netradicinėje pamokoje. O moksleivių favorite tapo chemijos pamoka, kurios metu cheminiai ryšiai buvo aiškinami veriant karoliukus: papuošalų gamyba chemijos pamokoje sudomino ne tik mergaites, bet ir berniukus. Seras Kenas Robinsonas, patarėjas ir knygų autorius švietimo, inovacijų ir kūrybingo mąstymo klausimais, yra sakęs, kad labai sunku nuspėti, ko reikės rytojaus pasaulyje. Tikriausiai vienintelė galimybė išgyventi nuolat besikeičiančiame pasaulyje yra gebėjimas keistis, prisitaikyti, matyti ir suvokti aplinką iš kitos perspektyvos, kitaip tariant – kūrybingai mąstyti. Mokytojams ši programa atvėrė dar vienas duris. Savanoriai, kuriems teko „mokytojų“ vaidmuo, išbandė savo jėgas: daugelis suprato, kad ne kiekvienas galėtų dirbti su vaikais, kai kam tai buvo puiki viešo kalbėjimo patirtis, kai kam kitoks žvilgsnis į meno kūrinius – iš mokslo pusės. Moksleivių reakcija taip pat parodė, kaip reikėtų tobulinti pamokas. Taigi riba tarp mokytojų ir mokinių išsitrynė. Ar žiūrovai pajėgūs perskaityti bienalės pasiūlytą unitekstą? Ar perskaito? Žinant, kad edukacinėje programoje skirtumai tarp mokytojo ir mokinio dažnai išnykdavo, akivaizdu, jog suvokti meninį unitekstą gali visi, tačiau ne visuomet visi perskaito. Norint perskaityti reikia sustoti. Edukacinės programos tikslas buvo sustabdyti žiūrovą, savanorį, o kai kuriais atvejais ir patį menininką prie meno kūrinio ilgiau, nei spėjame pagalvoti „patinka–nepatinka“, ir paskatinti juos žengti į teritoriją, kurioje kyla jau kiti klausimai: kodėl? Kam? Kaip? Kas tai? Edukacinė programa tapo erdve susitikti, pabendrauti ir prakalbinti universalia meno kalba pačius įvairiausius parodų lankytojus.

Interaktyvus Monikos Žaltauskaitės-Grašienės ir Bronės Neverdauskienės projektas Absoliuti lygybė / Interactive project Total Equality by Monika Žaltauskaitė-Grašienė and Bronė Neverdauskienė 81


Interaktyvus Kęstučio Grigaliūno projektas Marginimas / Interactive project Stamping by Kęstutis Grigaliūnas Lauros Selmistraitytės kūrybinės dirbtuvės / Workshop by Laura Selmistraitytė Kūrybinės užduotys moksleiviams / Creative tasks for pupils 82


83


Kūrybinės dirbtuvės savaitgaliais / Workshops at weekends Modris Tenisons, Armands Strazds & Vytautas Tumėnas (Latvia, Lietuva / Latvia, Lithuania). Interaktyvus Zime fondo projektas Laimos tinklas / Interactive Zime Foundation project Laima’s Net 84


Kūrybinės dirbtuvės savaitgaliais / Workshops at weekends 85


86


Biologijos pamoka Patricijos Piccinini ekspozicijoje / Biology tought at the exhibition of Patricia Piccinini Augustino Kluodos vedamos kūrybinės dirbtuvės / Workshop led by Augustinas Kluoda Kūrybinės dirbtuvės, vedamos Aistės Jančiūtės / Workshop by Aistė Jančiūtė 87


Chemijos pamoka bienalÄ&#x2014;s ekspozicijoje / Chemistry lecture at the biennial exposition 88


Renatos Vinckevičiūtės parengta kūrybinė užduotis jaunųjų menininkų parodos lankytojams / A task for Emerging Artists’ Projects’ exhibition visitors prepared by Renata Vinckevičiūtė Kartu su „L’Officiel“ kūrėme Fi skaičių sekai pavaldžią suknelę / In cooperation with L’Officiel a dress was knitted following Phi sequence of numbers 89


Vėjūnė Sudarytė

KNOW, LEARN, CREATE During the preparation of the educational programme for the ninth Kaunas Biennial the suggested theme was Unitext – art as a universal language. To explore an image is much more enjoyable and easier than trying to understand the text that occasionally becomes a series of “hieroglyphs”. It does not even matter that the image is sometimes incomprehensible through intellectual experience – it transmits a message to the sensory body. Works of art always say more than it is intentionally intended by the artist, they can hold many meanings thus they can be “read” from different perspectives.

sound. This information is obtained through sensory systems when participating in various activities. The educational programme invited families, students and teachers, seniors, men and women, businesspeople, scholars and artists to find and unlock the universal language of art by working together and actively participating in the educational programme: creative workshops, lessons, discussions, meetings with artists and special guided tours. The educational programme consisted of three parts that have been prepared using the exposition of Kaunas Biennial as the educational material. “Know and create with the family” programme included various creative workshops that were arranged by emerging artists. “Know the artist. Learn with the artist” was a programme containing meetings with the participants of the Emerging Artists’ exhibition, moderated by young art critics, and three guided tours by the artists and art critics. This was an opportunity to look at the works of art on display through the eyes of the artists. The third part of the educational programme was designed for students – “Learn with Kaunas Biennial”: the biennial teamed together with the teachers from the Kaunas Gediminas Sports and Health Promotion secondary school using the pieces in the exposition and developed chemistry, physics, literature, biology-ethics, geography-ethics and history lessons.

I watched the visitors’ interaction with the works of art. The most attention was directed towards the two groups of works. The first of these were interactive pieces, those that you are able to “participate in” yourself, for example, a piece by V. Stasiulytė entitled Homo: it is fun for everyone to move the metal shavings using a magnet and feel the creative force in the world under a glass case. Or to scan a QR code with your mobile phone from the pieces created by M. Žaltauskaitė-Grašienė and B. Neverdauskienė Total equality and to see what is hiding behind each code in the realms of internet. Active participation and physical involvement are very important for sensory environmental experiences. Another group, which triggered a lot of comments, were radical pieces: hyperrealistic, although not always realistically correct, beings created by P. Piccinini and a work by S. Giambrone, having a lace collar sewn to her skin. The first reaction to these works was rejection. Both artists speak of the other side of life, the unpleasant one. Many questions were also raised about the performance by Aistė Jančiūtė. Sometimes the visitors did not even try to understand the pieces because there were many more interesting objects around: an interactive project by V. Tumėnas, M. Tenisons and A. Strazds entitled Laima’s Net and A. Kluoda’s sculpture One of One-off. Does this mean that the viewers are unable to read the works? Or maybe it means that the language of artists has become a language of incomprehensible signs? In fact, neither one nor the other.

Besides the usage of the educational material the process of teaching/learning also involved teachers and students. The positions of teacher and student, it seems, should be clear: a teacher is an educator and an artist who brings the students to the workshops, while students are all participants of the educational programme. However, as the educational programme progressed, the line between “teacher” and “student” became blurred. This phenomenon was clearly visible in creative workshops “Know and create with the family”. The volunteers assisted the emerging artists who prepared or suggested creative workshops. The volunteers took the role of the “teachers” and had to learn new techniques and secrets of the trade. Via the contact with the visitors the volunteers became teachers as well. For many emerging artists the creative workshops were the first experience. Away from the comfort of their personal studio they had to come face-to-face with the public. These experiences when people physically participate in a common creative activity allow understanding the environment from a different perspective for both participating parties, not only for the visitors.

Kaunas Biennial offered unitext, therefore the task for the educational programme was to learn/teach to “read” that text. We understand the world not only by reading the texts, which explain concepts, but also largely by touch, sight, smell, taste and

Perhaps those who learnt the most were the participants of the “Learn with Kaunas Biennial” programme, not only students, who attended the lessons, but also those who prepared them – teachers and volunteers. The programme was an experiment suggested by the P. Piccinini’s exhibition An invisible sun within us. Despite the fact that the volunteers did not have any or hardly any pedagogical experience and the teachers

90

The visitor, if left alone in the exhibition, unintentionally attempts to establish a connection with the creator, the artist “standing” behind the work. Some may want to ask a lot of questions, others to express their views. If it becomes difficult to decode a piece of art and its meaning the first question raised usually is: “What did the artist intended to say?” However, there is never a one way to “read” the work. According to one of the visitors, the viewer expects the author of the work to hold the fundamental key. The participant of the Emerging Artists’ programme A. Jančiūtė physically spent a whole month in the gallery and each day experienced a direct contact with the audience. Such encounters open up new meanings for both sides involved. Later one of the visitors to the “Know the artist. Learn with the artist” programme observed that the meeting with the painter Gabrielė Gervickaitė enabled her to understand the artist’s installation presented at the biennial. For the artist, Gabrielė, the meeting and preparation also made her think about the creative path she took. In her opinion, meeting the audience – those, who come to evaluate works of art – is no less useful for the artists as it is for the audience.


had never participated in a similar activity both sides were eager to experiment. Neither one nor the other had any methodological framework, just a common drive for the programme: select a work of art and prepare a subject lesson for the educational programme. R. Naujalytė’s work inspired a lesson entitled Chemical bonds, B. Gediminaitė’s mirror object was used for a physics lesson Optics: reflection and shadow, a piece by D. Sederowsky suggested a topic for the Lithuanian language lesson Figurative meaning of words. It should be noted that a student also assisted in the preparation of the Lithuanian language lesson. Japanese Ai Ito tapestry became a history lesson “Industrial Revolution and its discourses: migration” and K. Sereikaitė’s work Terra humana suggested a theme for an integrated geography and ethics lesson Environmental and internal ecology, as well as the afore mentioned exhibition by P. Piccinini became an integrated biology-ethics lesson about genetic variations and its consequences. According to the teachers, who initially were skeptical about the experiment, afterwards admitted the many benefits of such type of lessons. A history teacher, who prepared a lesson on Industrial Revolution, was surprised by the involvement of children in a non-traditional lesson setting. Meanwhile, the chemistry lesson during which the chemical bonds were explained by beading, became students’ favourite: jewellery making interested not only girls but boys as well. Sir Ken Robinson, the author and advisory on education, innovation and creative thinking has once said that it is extremely difficult to predict what knowledge or skills will be needed in tomorrow’s world. Probably the only opportunity to survive in an ever-changing world is the ability to change, adapt, see and understand the environment from a different perspective, in other words using creative thinking. This programme has opened another door for the teachers. The volunteers who took the role of the “teachers” tested their abilities; many realised that not everyone can work with children. For some it was a great experience in public speaking, for others a different way of looking at works of art – from the educational point of view. The response of students has also dictated how the lessons could be improved in the future. Thus the line between teachers and students disappeared. Were the visitors able to read the unitext suggested by the biennial? Could they read it? Given that the boundaries between teachers and students often vanished during the activities of educational programme, it was clear that everyone could understand the artistic unitext, although not always read it. In order to read it one has to stop and think. The educational

programme was designed to stop a viewer, a volunteer, and in some cases, even an artist encouraging them to spend more time absorbing a work of art than to just simply evaluate it, “I like it or I don’t like it”. It invited them to step into the domain where different questions arise, such as: Why? How? What is it? The educational programme has become a space to meet, discuss and speak the universal language of art by the diverse range of exhibition visitors.

Menotyrininkė Rasa Žukienė veda ekskursiją Monikos Žaltauskaitės-Grašienės ir Bronės Neverdauskienės parodoje „Absoliuti lygybė“ / Art critic Rasa Žukienė leads a guided tour through the exhibition Total Equality of Monika Žaltauskaitė Grašienė and Bronė Neverdauskienė 91


Kūrybinės dirbtuvės savaitgaliais / Workshops at weekends 92


93


94


Biologijos pamoka Patricijos Piccinini ekspozicijoje / Biology tought at the exhibition of Patricia Piccinini Kūrybinės dirbtuvės, vedamos Aistės Jančiūtės / Workshop by Aistė Jančiūtė 95


Kūrybinės dirbtuvės savaitgaliais / Workshops at weekends Modris Tenisons, Armands Strazds & Vytautas Tumėnas (Latvia, Lietuva / Latvia, Lithuania). Interaktyvus Zime fondo projektas Laimos tinklas / Interactive Zime Foundation project Laima’s Net 96


Interaktyvus Kęstučio Grigaliūno projektas Marginimas / Interactive project Stamping by Kęstutis Grigaliūnas Kūrybinės dirbtuvės savaitgaliais / Workshops at weekends 97


Augustino Kluodos vedamos kūrybinės dirbtuvės / Workshop led by Augustinas Kluoda 98


Chemijos pamoka bienalės ekspozicijoje / Chemistry lesson at the biennial exposition Kartu su „L’Officiel“ kūrėme Fi skaičių sekai pavaldžią suknelę / In cooperation with L’Officiel a dress was knitted following Phi sequence of numbers 99


Danica Maier

APIE SUGRĮŽIMĄ Pirmą kartą dalyvavau bienalėje 2005 metais kaip viena iš tarptautinės konkursinės parodos dalyvių. 2007-aisiais buvau konkursinės parodos komisijos narė, o kartu ir viena iš parodos „Išardyti ir Išmontuoti“ (Didžioji Britanija) kuratorių. Vaiko gimimas prieš pat bienalę „Tekstilė ’09“, taip pat įprasti akademiniai darbai neleido man sugrįžti iki pat UNITEKSTO. Taigi labai smagu, kad vėl atsirado galimybė apsilankyti Kaune, 2013 metų bienalėje, pamatyti, kaip renginys per tuos metus išaugo, o ypač smagu susitikti su senais draugais ir įsigyti naujų. Vienas iš nuolatinių ir pagrindinių Kauno bienalės elementų – tai nuoširdus organizatorių noras ištirti idėją ar temą viso renginio organizacinio proceso metu ir ypač atrenkant dalyvaujančius menininkus: leisti kūriniams, kurie sudaro bienalę, būti temos tyrinėjimo priemone; menininkams – atsakyti į kuratoriaus pateiktus klausimus. Bienalės vadovų nedomina galimybė diktuoti dabartinių šiuolaikinės dailės ir tekstilės sąlygų, jie siekia surasti bienalėje atsakymą per tuos, kurie dalyvauja. Tai ir yra viena iš Kauno bienalės stiprybių; atvirumas ir nuoširdus noras tyrinėti problemas platesniame kontekste pasitelkiant bienalės kuratorių kompetenciją. Man buvo malonu matyti šių metų tarptautinėje konkursinėje parodoje labiau koncentruotą požiūrį, tokiu būdu leidžiant pasirinktiems menininkams eksponuoti didesnius ir ambicingesnius darbus. Tai savo ruožtu suteikia parodos dalyviams daugiau erdvės pristatyti savo darbus, o žiūrovas gali skirti daug dėmesio kiekvienam eksponatui. Tačiau įdomu ir tai, kad erdvė leidžia sukurti mielą žaismę tarp atskirų kūrinių. Nuostabu matyti, kad dėmesys konkursinėje parodoje pakrypo nuo metodologiško požiūrio į tekstilę prie platesnės programos. Žiūrovas randa mažiau tekstilės kūrimo technikos, o vietoj to siūloma daugiau diskutuoti klausimais, kylančiais iš tekstilės problemų. Jaunųjų menininkų paroda taip pat rėmėsi šiuo požiūriu į kūrinius, pateikdama labai stiprią naujųjį menininkų ir studentų eskpoziciją. Šaunu, kad ši paroda užima svarbią vietą bienalėje; ji surengta kaip viena iš pagrindinių bienalės dalių ir eksponuojama Kauno paveikslų galerijoje, Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus padalinyje. Bienalė visuomet turėjo labai stiprią lydinčių parodų programą, kuri ne tik prideda šurmulio, bet ir praturtina visą renginį. Kaip ir bet kurioje bienalėje, lankytojai per lydinčias parodas gali susipažinti su menininkais, kurių daug ir kurie verti dėmesio. Kauno bienalės lydinčios parodos visuomet pristatydavo įvairius menininkus, ypač tuos, kurių darbuose yra giliai įsišaknijusi tekstilė. Kauniečių tekstilės menininkų suvokimas ir gilios žinios atskleidžia įvairiapusišką ir tikslų darbo supratimą bei tiesiog įspūdingą išsilavinimą. Tad lengva suprasti, kodėl tekstilės bienalė sužydėjo Kaune – ji išaugo iš šio miesto menininkų interesų. Lygiai taip pat ir jie patyrė bienalės poveikį, praplėtė savo supratimą apie šiuolaikinę dailę ir tekstilę. Sugrįžusi šiemet apsidžiaugiau matydama tokią pažįstamų veiklų raidą. Visa tai labai akivaizdu Kauno paveikslų galerijos antrame aukšte esančioje parodoje, o ypač – Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės ir Linos Jonikės darbuose. Nors neabejotinai šaunu matyti konkursinės parodos dėmesį įvairiapusiam požiūriui į meną, man taip pat patinka, kad bienalės visumoje vis dar galima rasti tradicinių tekstilės darbų. Svarbu prisiminti savo istoriją, išsaugoti susidomėjimą medžiaga ir kartu žvelgti į ateitį. Bienalei naudinga įtraukti įvairių sričių darbus, įskaitant tų menininkų, kuriems atramos tašką diktuoja medžiaga. Tai nuostabiai atspindi Felikso 100

Jakubausko ir Zinaidos Vogelienės darbai, eksponuojami A. Žmuidzinavičiaus memorialiniame muziejuje ir „Meno parko“ parodoje „Tapiserijos Nova: Japonija – Lietuva“, kurią kartu kuravo Keiko Kawashima (Japonija) ir Vita Gelūnienė. Maloniai nustebino gyvybingai atrodantis Kaunas bei „kavinių kultūra“, apėmusi visą Kauno senamiestį; smagu matyti tokį judrų miestą, dieną ir naktį muzikos garsais besimėgaujančius žmones. Muziejai taip pat atrodo padoriai; puikūs modernizmo pastatai sulaukė priežiūros ir dėmesio, kurių jiems taip seniai reikėjo. Žinau, kad yra daugybė projektų ir iniciatyvų, dėl kurių įvyko ši transformacija, tačiau bienalė taip pat turėtų būti paminėta. Bienalės atidarymo renginys visuomet pritraukia ir šalies, ir užsienio lankytojų minią, o šiemet ji buvo didesnė, nei aš atsimenu iš anksčiau. Apskritai bienalė, atrodo, subrendo ir išaugo, nors tai ir neturėtų stebinti po 16 metų. Tikrai malonu, kad po kelerių metų pertraukos mane vėl sutiko išskėstomis rankomis ir, būdama paprasčiausia lankytoja, iš karto pasijutau bienalės dalimi.


Danica Maier

remember our history and material interest (or focus) while also looking forward. The Biennial benefits from including the diversity of material practices including those artists whose starting point is materials lead. This is beautifully shown in the works of Feliksas Jakubauskas and Zinaida Vogelienė in the Visiting this year’s Kaunas Biennial: UNITEXT is my first visit back in 6 years. I was first involved in the Bien- A. Žmuidzinavičius Memorial Museum and in the Gallery “Meno nial in 2005 as part of the International Competitive Exhibition. Then again in 2007 I was a Jury member Parkas” Tapestry Nova: Japan – Lithuania co-curated by Keiko for that same exhibition as well as one of the co-curators for Unpicked and Dismantled (UK) as part of the Kawashima (JP) & Vita Gelūnienė. Narrow Examination. Having a baby shortly before the following Biennial Textile 09 as well as the usual academic and research commitments have prevented my return until UNITEXT. I was very pleased to be able Finally, it was a wonderful surprise to find Kaunas looking so to visit Kaunas for the 2013 Biennial, to see how the event has developed over the years and especially to vibrant and the ‘café culture’ that has taken over Kaunas’ old meet up with old and new friends. town: to see the city so busy day and night with the sounds of music and people having a good time. The museums are also One of the continuous key elements of the Kaunas Biennial is the organizers genuine desire to explore an looking respectable; wonderful modernist buildings have been idea or theme through the process of producing the event and importantly through the participating art- given the care and attention needed for so long. I know there ists. To allow the artworks that make up the Biennial to be the means of exploring the theme; for the artist are a host of projects and initiatives that have led to this transto answer the question(s) proposed by the curators. The Biennial directors are not interested in dictating formation but the Biennial should be celebrated for its part. what the current climate of Contemporary Art and Textiles is but to have the Biennial answer this through The Biennial opening event has always been a big draw for a those who take part. This is one of the strengths of the Kaunas Biennial; an openness and genuine desire to national and international crowd but this year it was larger then explore and trouble notions, from the wider context, through the curatorial remit of the biennial. I remember from the past. Overall the Biennale seems to have matured and grown, which is not surprising after 16 years. After I was pleased to see this year‘s International Competitive Exhibition have a more concentrated approach, years away it was great to be welcomed back with open arms thus allowing the selected artists room for larger, more ambitious artworks. This in turn gives the artists and even as merely a visitor this year to immediately be made the space/place to push their work, while allowing the viewer to really focus on each work exhibited. Yet, to feel part of the Biennial. interestingly, the space between the works enables some lovely moments of play amid individual pieces. It is refreshing to see the focus of the competitive exhibition move away from a methodological approach of textiles towards a wider agenda. The viewer finds less making of textiles and instead is offered a more embedded discussion of the issues arising from textiles-rooted concerns. The Emerging Artists’ exhibition has also taken on this approach to artwork showcasing a strong exhibition of newly established artists. It is good to see it take such a significant place within the Biennial; being placed as central to the event and located in the Kaunas Picture Gallery of the National Museum of M.K. Čiurlionis.

ON RETURNING

The Biennial has always had a strong series of Satellite exhibitions, which not only give a buzz to the overall program but also add richness to the event. As a visitor to any Biennial, it is through the Satellite exhibitions that you get acquainted with the wealth of artists and interest held within that city. The Kaunas Biennial Satellites have always showcased a range of artists particularly those whose practice is deeply embedded in Textiles. The plethora of knowledge and understanding of Textile based artists found within the city evidences a depth and rigor of making and scholarship that is impressive. It is easy to understand why a Textile Biennial has flourished in Kaunas as it has grown from the interests of these artists within the city. Equally they have allowed the Biennial to impact on them, expanding their knowledge and understanding of contemporary art and textiles. Returning this year it is great to see this evolution of familiar practices. This is particularly noted in the first floor exhibition in the Kaunas Picture Gallery and the works of Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė and Lina Jonikė. While it is positive to see the competitive exhibition focus on a diverse approach to artworks, I am equally appreciative that within the overall Biennial one can still find traditional textile works. It is important to 101


102


Paroda Tapiserijos Nova: Japonija – Lietuva / Exhibition Tapestry Nova: Japan – Lithuania Kuratorės / Curators: Keiko Kawashima (Japonija / Japan) & Vita Gelūnienė (Lietuva / Lithuania) 103


Feliksas Jakubauskas (Lietuva / Lithuania). KalbÄ&#x2014;jimas â&#x20AC;&#x201C; sidabras... / Speaking Is Silver... 104


Zinaida Vogelienė (Lietuva / Lithuania). Sidabrinis šnabždesys / Silver Whisper 105


106


Giedrė Kriaučionytė (Lietuva / Lithuania). Suformatuota / Formatted, 2013 107


Lina JonikÄ&#x2014; (Lietuva / Lithuania). ReversinÄ&#x2014;s trajektorijos / Reversible Trajectories, 2013 108


109


110


Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė (Lietuva / Lithuania). Išardymai / Unravellings, 2013 111


Rubiane Maia Brazilija / Brazil

„Spalvų tetralogijos“ performansuose prisiverčiu sukelti įtampą, kylančią dėl susidūrimo su rizika, tačiau niekuomet neatsisakau savotiško subtilumo besigilindama į skausmo (fizinio ar psichloginio) priepuolius. Kūnas skatinamas atskleisti savo silpnybes, priverčiant jį judėti neįprastai. „Gėlės oda“ gimė iš kūno ir erotiškumo santykio, iš veiksmo, kurio metu įmanoma įsipjauti ir nukraujuoti. „Akistata. Ir tuomet ištariau: „taip, sutinku“ prasideda nuo klajonės ir to, ką patiria užsienietis. To tikslas – literatūros ir gyvenimo sankirtoje apčiuopti galimybę pabūti kitu. Tokia galimybė gali atsirasti, kai esi priimamas ir globojamas.

112


During the performances of the series Color’s Tetralogy I force myself to create the tensions that occur on a threshold of risks, however, without ever abandoning the elaboration of a certain delicacy in dealing with the outbreaks of pain (physical and psychological). Here the body is invited to expose its weaknesses through the insistence on moving beyond its usual ways. The Flower Skin is created by the relationship between body and eroticism, from an action with cut risks and bleeding. Encounter. And then I said yes, I accept, begins with the wandering and with the experience of being a foreigner, in order to request through the intersection of literature and life the chasing for the possibility of being other that may occur through acceptance and care.

Gėlės oda / Flower Skin, 2013 09 15, M. Žilinskas gallery, Kaunas Akistata. Ir tuomet ištariau: „Taip, sutinku“ / Encounter. And then I said yes, I accept, 2013. Performansas bienalės atidarymo metu / Performance at the opening of biennial

113


Naglis Rytis Baltušnikas Lietuva / Lithuania

Prieš keletą metų gavau knygą iš vieno labai garsaus muziejaus. Knygos viršelis buvo labai gražus, o pati knyga – tuščia. Nenorėjau jos naudoti eskizams, todėl kurį laiką saugojau. Vieną dieną, kai į mūsų langus pažvelgė krizė, pradėjau rinkti to laikotarpio pirkinių etiketes. Nusprendžiau į knygą surinkti visas lipnias etiketes iš visų įmanomų parduotuvių ir prekyviečių. Kolekcija vis augo ir vieną dieną pastebėjau, jog kai kurios etiketės yra gražios ir kad galiu jas panaudoti savo kūriniams. Kai kurie ypatingi pirkiniai – tokie kaip lipdukai nuo gėlių vazonų ir kitų gražių daiktų – iš etikečių pavirto mozaika.

114


Some years ago I got a book from one very famous museum. The book had a very nice cover and was blank. I did not want to use it as a sketch book, so I kept it for some time.

Keramikos mozaikĹł fragmentai / Details of the ceramic mosaics

One day, when the crisis was looking at our windows, I decided to start collect the labels of our purchases of this period, and have the book of sticky labels of goods from all possible stores and markets. The collection was growing and one day I found some of the labels beautiful and thought they could be used for my artworks. Some special purchases â&#x20AC;&#x201C; as stickers from the flower pots and other nice things â&#x20AC;&#x201C; were transformed from labels to mosaic. 115


Chun Hua Dong Kinija, Kanada / China, Canada

Eilėje, atsisukusios į tą pačią pusę, stovi dvi dešimtys moterų, įsikandusių raudonas lūpas ir susisukusių į baltus rankšluosčius. Jos kartoja tris nejudrias pozas: stovi, klūpo ir guli ant grindų. Atlikėjos vienoje pozoje praleidžia penkias minutes, o vėliau pozą pakeičia. Performanso pozas įkvėpė Chimera – mitinis akmenyje išskaptuotas groteskas su lietvamzdžiu, įprastai skirtas vandeniui nuo stogo nutekėti. Plačiai pražiota burna gali būti palaikyta grasinimu. Vis dėlto atlikėjos šia išraiška gąsdinti neketino, o siekė parodyti, kad jas išgąsdino tai, ką jos stebi. Burna atlieka ertmės, per kurią vartojamas maistas ir artikuliuojami garsai, funkciją. Tačiau atlikėjoms įsikandus „lūpas“ ar tuomet, kai moterys priverstos išsižioti, burna praranda šią funkciją. Iš tikrųjų tai nutildo moteris ir padaro jas bejėges – moterys negali kalbėti, kai yra plačiai išsižiojusios. Uniteksto koncepcija, įkūnyta per didingą patirtį ar transcendencijos galimybę, kurią tyrinėja performansas, yra kita to, kas neregima ir apie ką nekalbama, pusė: pažeidžiamumas, kova, gėda ir kančia, apie kuriuos kalbėti ir kuriuos paviešinti nėra paprasta.

116


About twenty females wear red mouthpieces and white bath towels, standing in a row and facing the same direction. They repeat three still gestures: standing, kneeling, and lying on the floor. The performers hold each gesture for five minutes and then move to another gesture. The gestures in the performance are inspired by gargoyle, a legendary stone-carved grotesque with a spout that normally is designed to convey water from a roof. The action of pulling the mouth open might be regarded as a threatening gesture. However, the performers’ expressions may not have been intended to frighten, but that they are frightened by what they observe. Mouth serves as the opening for food intake and in the articulation of sound and speech. However, when performers wear the mouthpieces, or when women’s mouth is forced to open, the mouth loses its function. In fact, it silences and disables the women because they are unable to talk when their mouths are widely pulled open.

Dvigubas / Double, 2013. Performansas bienalės atidarymo metu / Performance for the opening of biennial

The concept of unitext is embodied at the experience of the sublime or the possibility of transcendence that the performance explores–another side of the unseen and unspoken–the vulnerability, struggle, shame, and suffering that we are uneasy to share and expose. 117


Craig Fisher Jungtinė Karalystė / United Kingdom

Įvyko didelė avarija – susidūrimas kaktomuša. Grindys išpieštos slydimo žymėmis, visur mėtosi nuolaužos, o ant sienų pritaškyta blizgančio ir šviežio kraujo. Jus filmuoja stebėjimo kameros: jūs auka ar kaltininkas? Prieiti neįmanoma, vieta atitverta juosta… kur atsidūrėte: didelės katastrofos vietoje, nusikaltimo vietoje ar siaubo filmo parodijoje? Mano paveikslai ir skulptūrinės instaliacijos gundo – verčia žiūrovus abejoti empiriškai pateikiamais smurtu ir katastrofa. Aš kuriu padarinius su daugybe populiarių nuorodų. Mano kuriamų instaliacijų teatrališkumas leidžia žiūrovui įsijungti į naratyvinę sąveiką. Filmų ir animacinio smurto idėjos supriešinamos su dekoratyviais tekstilės motyvais. Kūrinio sodrumas nustelbia siaubą, jis lieka nepastebėtas, nes instaliacija gundanti ir medžiagiška.

118


A major car crash has occurred – a head-on collision. Skid marks are emblazoned across the floor, there is wreckage strewn everywhere and blood is splattered up the walls – glistening and fresh. You are being filmed by surveillance cameras, are you the victim or perpetrator? Spaces seem inaccessible, areas cordoned off by hazard tape… where are you, in a major disaster, crime scene or a spoof horror film?

Pražūtingos situacijos (nuolaužos) / Disastrous Situations (Wreckage), 2011–2013

My painting and sculptural installations are seductive in nature and ask the viewer to question the representations of violence and disaster laid out before them in an experiential manner. I create an aftermath of multiple popular references. The theatricality of the installations I make allows the viewer to engage in a narrative interplay. Ideas of filmic or cartoon violence are juxtaposed with decorative motifs from textiles; the sense of saturation at play in the work makes it easy to miss the horror due to the seductive nature and materiality of the artwork. 119


Judit Hettema Nyderlandai / The Netherlands

Šioje darbų serijoje pristatau patirtis, paremtas tiesiogine akistata su objektu ar erdve. Klausiu žiūrovo, ar tai, ką jis mato ir suvokia, yra tikra, ar ne? Ar šiandien gyvename vienoje realybėje, ar serijoje atsitiktinių realybių ir aplinkų, kurios yra mūsų gyvenime ir kurias atkakliai mėginame suprasti ir apibrėžti? Kaip mūsų suvokimą veikia nenuilstančios dabarties patirtis? In this series of works I present experiences which are based on a direct confrontation with an object or space. I question the viewer whether what they see and perceive is reality or not. Do we live today in one reality or do we have a series of random realities and surroundings in our life that we unremittingly try to understand and to depict? How is our perception influenced when we experience the restless present?

Dešinėje / Right BE PAVADINIMO / UNTITLED, 2013 120


121


Ai Ito Japonija / Japan

Mėgstu keliauti. Traukinys, laivas arba lėktuvas nugabena mus ten, kur nelieka gyvenimo kasdienybės. Tos vietos turi savą atmosferą, kurią patirti galime tik nuvykę ten. Keliautojai pabėga nuo įprasto gyvenimo, bet vietiniai žmonės tebegyvena kasdienybėje. Pernai nuvykau į Niujorką. Ten gyvena daugybė skirtingų rasių, kalbų ar kultūrų žmonių, kurie suformuoja įvairiaspalves bendruomenes. Niujorkas išties yra kultūrų katilas. Niujorkas – didelis miestas, kupinas spalvų, šviesos ir tamsos. Miestas toks galingas, kad gali praryti bet ką. Mano tapiserija vaizduoja miesto šurmulį. Unikali miesto atmosfera beveik jaučiama. I like to travel. Train, ship, or airplane will take us to places where we don’t live everyday lives. They have their own atmosphere which we cannot feel without going. Travellers escape from ordinary life, but people living there are still having same everyday life. I went to New York last year. There are many people with different race, language and culture living there and creating very diverse communities. New York is truly a melting pot. New York is a big city, it has a lot of color, brightness and darkness. The city is so powerful that it can swallow anything. My tapestry illustrates the excitement of the city. You can almost feel the unique atmosphere the city has.

NIUJORKAS, NIUJORKAS / NEW YORK, NEW YORK, 2012 122


123


Boris Oicherman

Izraelis / Israel

Jei universali meno kalba iš viso įmanoma, tai turėtų būti žmogaus kūno, emocijų ir jausmų kalba. Pasaulį pažįstame judėdami jame: tyrinėdami ryšius tarp kūno ir jį supančios aplinkos. Esame iš prigimties emociškai prisirišę prie savo kūno įvaizdžio: prisiminkite, kaip žvilgsnis nekontroliuojamai nukrypsta į savo veidą stebint grupinę nuotrauką. 124

If universal artistic language is possible at all, it must be the human language of the body, of emotions and feelings. We learn the world by moving in it: by studying the relationship between the body and its environment. We are inherently emotionally attached to the image of our body: remember how the gaze uncontrollably moves to our own face in a group photo.


Tyrinėjimas vaikščiojant / Study for a Walk, 2013 125


Jūratė Jarulytė

126

Lietuva / Lithuania

Man tapyba yra tyra, gryna išraiškos forma, tekstas su informacija ir kalba, kurią pažįstu.

Painting for me is a pure form of expression, a text that contains information and a language that I know.

Paveiksluose, kuriuos tapau šiuo metu, nėra ypatingo motyvo ar naratyvo – čia vienas po kito pristatoma daug naratyvų be jokio racionalaus eiliškumo, paneigiant vieno susumuojančio objekto idėją. Toks mano šiandienis požiūris į aplinką. Šie paveikslai – tarsi sugeriantys veidrodžiai ekstremalaus vizualumo pakraščiuose.

The works that I am painting currently do not have one singular motif or narrative – here many narratives are introduced one after another with no rational sequence, undermining the idea of a singular totalizing object. That is my reflection of our environment nowadays. These paintings are like absorbing mirrors at the extreme edge of visuality.


Neracional큰s pj큰viai / Irrational Cuts, 2013 127


128


Dana Sederowsky Švedija / Sweden

Pasaulis, kaip ir garsas, sustojo tą akimirką, kai sužinojau, jog mirė mano tėvas. Tuoj pat sekė vakuumo pojūtis – juodos tuštumos ir nepakeliamo svorio. Per praėjusius metus mėginau atrasti, kaip skausmą išreikšti per meninę veiklą. Mano tėvas buvo žydų kilmės. Nešamos naštos simbolyje telpa daug nuorodų, tačiau jis kartu yra ir žydiško ritualo dalis: atnešti prie kapo akmenį ir palikti jį ten, parodyti, kad apsilankei. Kartu tai simbolizuoja ir amžinus dalykus. The world paused as well as the sound the moment I received the message that my dad away. Quickly followed a feeling of vacuum, of a black void and a tremendous weight. The year that has passed I have tried to find a way to translate my grief into artistic practice. My father was of Jewish origin. The symbol of carrying a weight has many references in itself but it is also a part of a Jewish rite – to carry a stone to the grave and to put it there and show that you have visited. At the same time it symbolizes eternal things.

Galva iš projekto D.E.A.D. / Head from the project D.E.A.D., 2012 Video, 15 min. Literatūros pamoka / Lecture of Literature 129


Vidmina Stasiulytė

Lietuva / Lithuania

„Iš dulkių į dulkes“ „Homo“ išreiškia subjektyvų globalizacijos įvertinimą, o kartu pasitarnauja kaip metafora, įkūnijanti žmonijos ambicijas užkariauti ir sunaikinti. From Dust to Dust Homo expresses the subjective assessment of globalisation and at the same time works as a metaphor embodying the ambitions of the humankind to conquer and destroy. 130


Homo, 2012 131


Performansas Būk mano svečias, 2013 m. rugsėjo 15 d. Kaunas / Performance Be My Guest. 2013 Sept 15, Kaunas

Tamar Nissim Izraelis / Israel

132

Performanso mintis glūdi moters – svetingos šeimininkės sampratoje. Biblinėje hebrajų kalboje mėnesinių ciklas vadinamas „moters svečiu“ arba „moters keliu“. Šiuo performansu aš akcentuoju menopauzės ir kūno kaitos ryšį, moters vaidmens pokyčius ir jų akivaizdoje kylančią baimę prarasti moteriškumą.

The performance is based on the notion of a woman as a host by definition. In biblical Hebrew a woman’s monthly cycles are called the “women’s guest” or “women’s way”. In the performance I refer to the connection between the menopause and the feeling of the bodily changes, the changes of the role of a woman and the fear of losing femininity as a part of these changes.


133


Terra Humana, 2011

Kristina Sereikaitė

Lietuva / Lithuania

„Terra Humana“ – tai serija, skirta žmogaus santykiui su viena iš gamtos stichijų – žeme. Iš žemės žmogus ateina ir grįžta į žemę. Žemė – tai pagrindinė žmogaus egzistencijos prielaida ir jos pabaiga. Ši gyvybinga, pulsuojanti materija atvira ir gimimui, ir mirčiai. Vieta, kur purvo grumstas bet kada gali virsti gyvastimi, o gyvastis – purvo grumstu.

Terra Humana is a series dedicated to the relationship between a human and one of the elements – the earth. The man comes from the earth and returns to the earth. The earth is the primary premise of human existence and the end of it. This vibrant, pulsating matter is open to both birth and death. The place where the dirt clump may turn into life at any given moment and the life can turn into dirt clods.

Kas yra žmogus? Tik laikina žemės ciklo dalelė... What is a human? Only a temporary particle of the earth cycle... 134


Sadik Kwaish Alfraji Irakas, Nyderlandai / Iraq, Netherlands

Sizifas ruošiasi demonstracijai Animaciją įkvėpė „Arabų pavasaris“, bet tai nėra politinė „Arabų pavasario“ vizija. Tai nesibaigiančio lemties ciklo vizija. 1 pastaba: Visi esame Sizifai. 2 pastaba: Šią akimirką Sizifas atrodo ir kalba arabiškai. 3 pastaba: Sizifas gali išsiruošti į demonstraciją ir garsiai pasisakyti prieš savąją lemtį. Sisyphus goes on demonstration A video animation was inspired by the Arabic spring, yet it is a non-political vision of the Arab spring. It is a vision of the endless cycle of destiny. Note 1: We are all Sisyphus. Note 2: Sisyphus, at this moment, has the face and the tongue of an Arab. Note 3: Sisyphus can go on a demonstration and cry out loud against his destiny.

Sizifas ruošiasi demonstracijai / Sisyphus goes on Demonstration, 2012 135


Potencialus senelis / Potential Grandpa, 2012

Victoria Marchenkova

Rusija / Russia

„Potencialus senelis“ – tai dokumentinis nesurežisuotas filmas, kurio veiksmas vyksta Kinijoje 2012 metais, po Rusijos dezintegracijos. Rusų menininkai pasakoja asmenines gyvenimo istorijas. Jos visos netiesiogiai susijusios su kinų tautybės veikėjo pasauliu. Jis gyvena teritorijoje, kuri kadaise priklausė jiems, o dabar priklauso jai. Veikėjai tvirtina žiną apie Rytų ir Vakarų santykius tuo laikotarpiu, kai juos dar skyrė demarkacinė linija. Tačiau jie neatsako į klausimą, ar pralaimėjimas galėjo virsti pergale ir kas yra pergalė, kai kalbama apie šalį. Projekte dalyvavo Jurijus Leidermanas, Sergejus Šutovas, Kirilas Preobraženskis, Levas Jevzovičius (priklausantys AES+F grupei). Filme pereinama nuo konkretesnio asmeninio prie abstraktaus ir teorinio naratyvo. Menininkai, kalbantys apie Rusiją ir Kiniją, pasimatuoja skirtingas kultūrines kalbėtojo kaukes: pasakotojo, švietėjo, eksperto ir, žinoma, senelio. 136

Potential Grandpa is a documentary live-action film set in China in 2012 following the disintegration of Russia. Russian artists tell stories of their lives. In an indirect way they are all connected with the world of the Chinese protagonist who lives on the territory that once belonged to them, but now belongs to her. The characters claim to have the knowledge about the relations between East and West at the time when there still was a demarcation line between them, but they do not answer the question of whether defeat could have been turned into victory and what should be considered a victory when we are dealing with a country. Yuri Leiderman, Sergey Shutov, Kirill Preobrazhenskiy, Lev Evzovitch (part of group AES+F) participated in the project. Film moves from more concrete personal narrative to abstract and theoretical narrative. Artists talking about Russia and China try different cultural masks of a narrator – a storyteller, an enlightener, an expert and, of course, a grandpa.


Dangiškos ramybės vartai / The Gate of Heavenly Peace, 2012

Liu Wei Kinija / China

„Dangiškos ramybės vartai“ yra kinų amžinybės prisiminimai. Kūrinys artimai susijęs su mano asmenine patirtimi. Tai prisiminimai apie antrąjį kursą, 1989 metus – metus, kai vos nežuvau. Išsaugojau keletą tų metų nuotraukų. Tos nuotraukos įamžino mano prisiminimus. Penki žmonės, kurių veidai matomi šiame videofilme, buvo nužudyti 1989 m. liepos 4-ąją. Kai kurie praeities prisiminimai sudaro neatsiejamą mano gyvenimo dalį. Kai jie man kelia liūdesį ir skausmą, kai išgyvenu vienatvę ir bejėgiškumą, tikiuosi, kad sugebėsiu išreikšti asmeninius jausmus panaudodama vaizdinius. Tikiuosi, šie vaizdiniai pažadins jūsų atmintį ir grąžins žmonių sąmoningumą. Taip, tikiuosi.

The Gate of Heavenly Peace is Chinese people’s memories of eternity. The work is closely related to my personal experience. That is the memory of my sophomore year of 1989, the year I was almost killed. I keep some photos about that year. Those images saved my memory. The five faces in this video were murdered on June 4, 1989. Some experiences of the past are an integral part of my life. When I feel sad and painful in my memories, when I experience loneliness and helplessness, I hope I can express these personal feelings by using images. I hope these images will wake your memories and get back people consciousness. Yes, I hope so. 137


Danny Winkler / Emilia Loseva Vizualusis pasakojimas „Anapus upės“ buvo sulipdytas iš molio, kaip ir žmogus, negrįžtamai ir instinktyviai, labai atsiribojant ir suvokiant, kad tiesa negali būti laikoma aukščiausia galia. Troškimas patirti apgaulę, tapsmą, pokytį turi būti laikomas labiau metafizišku ir svarbesniu nei tiesos, būvio siekis. 138

Jungtinė Karalystė / United Kingdom

„Tai, kas tiesoje yra tik tiesa, sugadina iliuziją. Tai, kas tiesoje viršija tiesą, priklauso aukštesnės iliuzijos karalijai. Tik tai, kas viršija realybę, gali viršyti realybės iliuziją.“ Jean Baudrillard Autoreferentiškumas kaip visuma, kaip Absoliutas, peržengia reglamentų ribas ir tampa savotišku paralogizmu – čia visa yra viena, visa yra visa, stebinčiajai sąmonei šiame pasakojime skaitant save ir naikinant kolektyvinę kalbą bei mėgaujantis utopijos prabanga, viskas patiriama kaip negrįžtama ir nereikalinga.


Anapus upės / Ebir Nāri (Beyond the River), 2009–2012. Video, 1 h 5 min 03 s

The visual story of Ebir Nāri has been sculptured out of brick earth, just like man, irreversibly and instinctively, with deep abyssal estrangement, with the knowledge that truth cannot be regarded as the highest power. The desire to experience deception, to becoming, to change has to be regarded as more metaphysical and more important than the will to truth, to being.

“What within truth is merely truth falls foul of illusion. What within truth exceeds truth is of the order of a higher illusion. Only what exceeds reality can go beyond the illusion of reality.” Jean Baudrillard Autoreferentiality as totality, as the Absolute, exceeds the bounds of regulations and is a kind of paralogism – here everything is one, everything is everything as the observer-consciousness reads itself in this story destroying the collective language and revelling in the luxury of a utopia, all experienced as something irrevocable and gratuitous. 139


Horia Boboia

Menas 101 / Art101, 2010. Video, 16 min JAV / USA

Vaizdai populiarėja, o kartu praranda prasmę.

Images are gaining popularity while loosing their meaning.

„Artforum“ žurnalas paverčiamas vaizdų kaleidoskopu, judančiu koliažu, rankų darbo knyga su atsitiktiniu ritmu, struktūra ir dizainu. Jo kontekstas nuolat kinta, provokuodamas naujus naratyvus ir kartu kritikuodamas tai, kaip vaizduojamas menas, kaip su juo susiduriame, ir tai, kad jis pamažu netenka konteksto. Tekstas pašalintas (daugiausiai), taigi vaizdai, likę be komentarų, turi apsiginti patys. Meno žurnalo fonas ir scena atskleidžia įvairiausias neįprastas sandūras. Šie susidūrimai laisvai komentuoja šiuolaikinio meno vizualinę politiką ir negebėjimą suformuluoti savo darnią viziją.

The Artforum magazine is turned into a kaleidoscope of images, a moving collage, a handmade book with an incidental rhythm, structure and design. Its context is always changing, provoking new narratives, but also commenting on the way art is portrayed, the way we encounter it and the way it is slowly slipping out of context. Text is removed (in most part) and with no other commentaries, the images are left to fend for themselves. With the art magazine providing the backdrop and the stage, a variety of odd encounters are revealed, commenting freely on the visual politics of contemporary art and the impossibility of formulating its own cohesive vision.

Verčiant puslapį po puslapio ši knyga tampa žiūrėjimo pamoka, judančia kompozicija, tekstu, susidūrimų žaidimu, tyrimu ir kvietimu prisijungti. Laikas, priverstiniai naratyvai, konteksto pokyčiai, tyrimas, tęstinumas, nuosavybė, meistriškumas, humoras – tai vis klausimai, pabrėžiami šiame videofilme. Lėtai atskleidžiant „Vaizdo lavoną“… 140

Page after page, this book becomes a lesson on looking, a moving composition, a text, a game of encounters, a survey and an invitation to associate. Time, forced narratives, changes of context, research, continuity, ownership, craftsmanship, humor are all issues being highlighted in this video. Slowly exposing ‘The Corpse of the Image’…


NUOŠIRDŽIAI DĖKOJAME SAVANORIAMS IR EDUKATORIAMS / SINCERE THANKS TO VOLUNTEERS AND EDUCATORS Vėjūnė Sudarytė Dovilė Butnoriūtė Aušra Sedlevičiūtė Kristina Čyžiūtė Vaida Venckutė-Nagė Rokas Petreikis Rasma Noreikytė Monika Beniulytė Giedrė Šaudytė Asta Puidokaitė Margarita Žigutytė Dominyka Kuraitė Sandra Grebliauskaitė Kamilė Rumzytė Kotryna Žemaitytė Evelina Januškaitė Agnė Berlinskaitė Živilė Zakarauskienė Liudvika Barisaitė Gintarė Vasiliauskaitė Inga Vaitkevičiūtė Ieva Irkinaitė Ramūnas Kanapeckas Aistė Osinskytė Rasa Bendoriūtė Birutė Paplauskaitė Lina Leskauskaitė Silvija Žygytė Agnė Kulikauskaitė Aušra Senovaitytė Tadas Balžekas Simona Marcinkevičiūtė Jolita Šimelionienė Edita Juodytė Aušra Rumbutytė Patricija Elžbieta Zarankaitė Roberta Guzovičiūtė Sigita Žurauskaitė Vaiva Graužinytė Agnė Stonkevičiūtė

Laura Pociūtė Urtė Čaplikaitė Kamila Jurgutytė Justina Kiuršinaitė Greta Vilkaitė Sandra Gailiūnaitė Justina Grabliauskaitė Greta Kniečiūnaitė Neringa Juškaitė Gintarė Dzindelėtaitė Justė Druskinienė Simona Valiūnaitė Gintarė Tumosaitė Ilona Bartkevičiūtė Greta Andriuškevičiūtė Gabrielė Penčylaitė Sandra Jasiulevičiūtė Indrė Pilipavičiūtė Evelina Pamarnackaitė Kęstas Indriūnas Indrė Černevičiūtė Eglė Palšytė Donata Juozėnaitė Gintarė Karaliūtė Eglė Agnė Benkunskytė Gedmantė Budreckaitė Ieva Grigaliūnaitė Rugilė Deksnytė Laura Lincevičiūtė Monika Pakulnytė Judita Petkutė Miglė Čimžaitė Dovilė Remeikaitė Deividas Aukščiūnas Milda Pociūtė Kamilė Andriulaitytė Karolina Černevičienė Kornelija Vitkutė Miglė Kavaliukaitė Ieva Salinkaitė

Gintarė Strigūnaitė Kamilė Andriulaitytė Margarita Žigutytė Eglė Ročkaitė Neringa Stoškutė Ugnė Žukauskaitė Monika Valentaitė Mantas Kumetis Beatričė Serpauskaitė Deimantė Petrutytė Aretas Kisielius Agnė Vainauskaitė Leonora Rožukaitė Eglė Darbutaitė Jovilė Piragiūtė Karolina Jakimavičiūtė Ramunė Jurkšytė Kęstas Indriūnas Aurelija Prašmutinaitė Kristina Terentjevaitė Dovilė Karvelytė Gedmantė Budreckaitė Ieva Irkinaitė Laimonas Kryžanauskas Indrė Urbonavičiūtė Gerda Viselgaitė Saima Tūbaitė Daiva Banikonienė Egle Vasiliauskaitė Akvilė Gerulskytė Vytautas Paplauskas Birutė Paplauskaitė Ieva Emilija Samuolytė Nijolė Jurkuvienė Simona Rybakovaitė Jolanta Narkevičienė Laura Kačinskienė Violeta Jasevičiūtė

141


142


143


ISBN 978-609-95548-0-8

Kauno bienalė UNITEKSTAS / Kaunas Biennial UNITEXT Katalogo sudarytoja / Editor of catalogue Virginija Vitkienė Tekstai / Texts © Monika Krikštopaitytė, Ernestas Parulskis, Ana Čižauskienė, Vėjūnė Sudarytė, Danica Maier, menininkai / artists Vertė / Translated by Jayde Will, Neringa Stoškutė Kalbos redaktoriai / Language editors Rita Markulienė, Edita Bartnikaitė Katalogo dizainas / Catalogue design © „Mamaika“ Nuotraukos / Photos © Kristina Čyžiūtė Spaudė / Printed by UAB „Spaudos praktika“ www.repro.lt Bienalę kūrė / Biennial team: Virginija Vitkienė, Laima Oržekauskienė, Rasa Andriušytė-Žukienė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė, Loreta Švaikauskienė, Vėjūnė Sudarytė, Agnė Pinigienė, Ana Čižauskienė, Dovilė Stirbytė, Dovilė Butnoriūtė, Danas Viluckas, Jolita Strašunskienė, Eglė Petreikienė, Darius Petreikis

Leidėjas / Publisher © VšĮ Kauno bienalė / NGO Kaunas Biennial www.bienale.lt

144


145


146


Kaunas Biennial UNITEXT