Kaunas Biennial UNITEXT

Keturiolika pelėdų kaip kokie apaštalai supa didžiulę pilnatį.

Paukščių kūnų siluetai paversti peizažais, galima manyti, kad jos yra tai, ką mato jų akys. Čia„apdainuojamas“ gamtos tamprumas ir magiškas viso ko persipynimas, trapi, nykstanti šviesa, o kartu su ja ir vaizdai. Blažiūnas jau turi savo stilių, kurio su niekuo nesupainiosi, kritikams (o gal ir pačiam autoriui) lieka tik atsirinkti, kur grožis ironizuojamas, o kur transliuojamas, nes tai daugiausia nulemia interpretacijas.

Minimaliomis priemonėmis sukurta įspūdinga Marijos Šnipaitės skulptūrinė instaliacija „Kas kartą“ į vieną kūrinį sujungia net kelias interpretacijos kryptis: tapybos pradžios mitą (iš šešėlio), teatro logiką (butaforija kuriamas tikroviškas vaizdinys) ir šiuolaikinės skulptūros lakoniškumą, gebėjimą prieštaringai prabilti netaurioms medžiagoms. Ilgesį, atsisveikinimą spinduliuojančiam kūriniui pritrūko šiek tiek erdvės. Kaimynai užgožė ir Povilo Ramanausko„Dedikaciją paveikslui“, kur lyg dekoratyvinis pano iš vidaus šviečia grubi drobė. Manau, labai taikliai atskleista tekstilinė tapybos priklausomybė. Jis įteisino tapybos (ant drobės) eksponavimą Kauno bienalėje. Žinoma, toji tapyba turi būti to verta. Įdomūs Gabrielės Gervickaitės ir Adomo Danusevičiaus kūriniai į bendrą ekspoziciją neįsiliejo. Gervickaitės kūno „taisymai“ paversti spalvotos lipnios juostos schema, kuri yra labai fiziška dėl medžiagos tamprumo, lipnumo. Biblijoje Dievas Adomą lipdo iš molio, o Gervickaitė kuria iš įtemptų juostų. Ar įsitempusio žmogaus būsena į tai nepanaši? Gabrielės vaizdai dideli ir aiškūs, o Danusevičiaus – nedidelio„skaitymo“ mastelio (A4) ir gožiami kiekybės: 49 piešiniai ant balto popieriaus arba ant atšviestų (?) vaizdų. Menininkas ne prikišamai, o labai švelniai stebi ir perkuria vyriškumo klišes. Jo piešiniuose vyrai poromis ir po vieną, įsijautę į vaidmenis ir ne, vaikštinėja, bendrauja, atsiduria įvairiose situacijose. Tai nedeklaratyvu, veikiau primena dienoraštį, kur galima laisvai fantazuoti. Jo kūrinys neužpuola, o laukia tų, kam įdomu, kas skirs laiko skaitymui.

Išėjus iš Kauno paveikslų galerijos liko jausmas, kad jaunieji autoriai gerai įsijautė ir į tekstilės, kaip idėjos, specifiką, ir į „unitekstinio“ paveikumo siekį. Apskritai, jei bienalėje būtų buvę daugiau ne pačių susikuriamų taisyklių, o meninės valios, rezultatas būtų dar įtaigesnis. Šiaip ar taip, per bienalę Kaunas pasikeičia: tampa judresnis, pilnas gyvybės. Norint viską aprėpti, reikia apsiauti patogius batus. Miestas, regis, prabunda, ir net apsnūdusios parodų salių budėtojos būna kiek mažiau nuožmios. Nekantriai lauksiu kitos bienalės.

Straipsnis perspausdintas iš Dailė‘2013/2 Art, ISSN 0130-6626 32