SOVIET RUSSIA

The Peace Treaty Between Lithuania and Russia was signed in Moscow, the capital of the Soviet Russia, on 12 July 19201. The Treaty was signed by the members of the Negotiating Delegation of the Republic of Lithuania, including Tomas Naruševičius, Head of Delegation; Petras Klimas, Simonas Rozenbaumas, Juozas Vailokaitis, and Vytautas Račkauskas, and members of the delegation of the Russian Soviet Federative Socialist Republic, including Adolf Joffe, Head of Delegation; Julian Marchlewski 2 , and Leonid Obolenski3. The Treaty was drawn up in duplicate in Lithuanian and Russian. The Constituent Seimas of the Republic of Lithuania ratified the Treaty on behalf of the Republic of Lithuania in Kaunas on 6 August 1920 4 . The Russian Soviet Federative Socialist Republic ratified the Treaty in Moscow on 9 September 19205. The instruments of ratification were exchanged in Moscow on 14 October 19206. The Treaty entered into force on the same day. On 8 March 1921, the Treaty was registered with the Secretariat of the League of Nations7

The Peace Treaty Between Lithuania and Russia consisted of 19 articles. In the first article of the Treaty, the Soviet Russia recognised the independent state of Lithuania with all the legal implications thereof and, in good faith, denounced all the rights of Russian sovereignty over the territories of the Lithuanian people. ‘On the basis of the proclaimed right of all nations in the Russian Soviet Federative Socialist Republic to decide freely before their complete separation from the state of which they are

7 November 1917, 1922–1991 – the Union of Soviet Socialist Republics (USSR).

2 „Marchlewski, Julian (1866–1925)“, in: Historical Dictionary of Poland, 966–1945, Westrport, Connecticut, London, 1996, p. 338.

3 Lietuvos Taikos Sutartis su Rusija, in: Vyriausybės žinios, 1920-11-30, Nr. 53, p. 1–11.

4 Lietuvos Steigiamojo Seimo 1930 m. rugpjūčio 6, 36-is posėdis, in: Steigiamojo Seimo darbai, [Kaunas, 1920].

5 Lietuvos Taikos Sutarties su Rusija ratifikavimo aktas, Maskva, 1920 m. rugsėjo 9 d., in: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 383, ap. 8, b. 1347, l. 14 a. p.

6 Lietuvos Taikos Sutartis su Rusija, p. 11.

7 Dvišalių sutarčių sąrašas, in: Užsienio reikalų ministerijos žinynas 1939, [Kaunas, 1939], p. 352.

Konkordatas Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos buvo pasirašytas 1927 m. rugsėjo 27 d. Vatikane. Konkordatas (lot. concordia – sutarimas, širdžių vienybė arba concordatus – sutartas, suderintas) – valstybės sutartis su Šventuoju Sostu, kuria apibrėžiama Romos Katalikų Bažnyčios padėtis toje valstybėje. Konkordatą pasirašė Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras prof. Augustinas Voldemaras ir Šventojo Sosto Valstybės sekretorius, kardinolas Pietro Gasparri 23. Konkordatas buvo sudarytas prancūzų kalba, dviem egzemplioriais. Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona šį konkordatą Lietuvos Respublikos vardu ratifikavo 1927 m. spalio 20 d. 24 , popiežius Pijus XI jį Šventojo Sosto vardu ratifikavo 1927 m. gruodžio 8 dieną 25. Ratifikaciniais dokumentais buvo pasikeista 1927m. gruodžio 10 d. Vatikane26, konkordatas, kaip ir buvo numatyta, įsigaliojo tą pačią dieną. Konkordatą Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos sudarė 28 straipsniai, kuriais buvo apibrėžti Romos Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos pasaulietiniai ir dvasiniai santykiai. Konkordatu buvo pripažinta Romos Katalikų Bažnyčios teisė Lietuvoje tvarkytis pagal savo kanonus, taip pat patvirtinta tikinčiųjų laisvė tiesiogiai susisiekti su vyskupais, dvasininkais ir Šventuoju Sostu. Geriems santykiams palaikyti Lietuvos Respublikai buvo deleguotas apaštališkasis internuncijus, o prie Šventojo Sosto – Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras. Dvasininkai buvo atleisti nuo karinės tarnybos, tačiau Lietuvos Respublikos ginkluotosioms pajėgoms skirti karo kapelionai. Taip pat buvo garantuotas bažnyčių, koplyčių ir kapinių neliečiamumas. Patvirtinta, kad be Lietuvos Respublikos pritarimo nebus keičiamos 1926 m. balandžio 4 d. įkurtos Lietuvos bažnytinės provincijos ribos: „[...] Bažnytinės provincijos, diocezijų ir prelatūros ribos sutaps su Lietuvos Valstybės sienomis.“ 27 Vyskupų skyrimas liko Šventojo Sosto teisė, tačiau konkordate buvo įsipareigota prieš paskiriant arkivyskupą, diecezijų vyskupus, vyskupų padėjėjus kreiptis į Respublikos Prezidentą, išsiaiškinti, ar jis neturi politinio pobūdžio priekaištų kandidatui. Prieš pradėdami eiti pareigas vyskupai turėjo prisiekti Respublikos Prezidentui, konkordate buvo įrašytas ir priesaikos tekstas: „Prieš Dievą Šventomis Evangelijomis prisiekiu ir prižadu, kaip pridera Vyskupui, Lietuvos Respublikai ištikimybę. Prisiekiu ir prižadu visu lojalumu gerbti pats ir įsakyti mano dvasiškijai gerbti Konstitucijos pastatytą Vyriausybę. Be to, prisiekiu ir prižadu, kad neprisidėsiu prie jokio susitarimo ir nedalyvausiu jokiame pasitarime, kuris galėtų daryti žalos Lietuvos Valstybei arba viešajai tvarkai. Aš neleisiu savo Dvasiškijai dalyvauti tokiuose žygiuose. Rūpindamasis Valstybės gerove ir nauda, stengsiuosi šalinti kiekvieną pavojų, apie kurį sužinosiu, kad jai graso.“ 28 Be to, aštuntasis konkordato straipsnis skelbė: „Sekmadieniais ir Nepriklausomybės dieną kunigai, laikydami pamaldas, skaitys liturginę maldą už Lietuvos Respublikos ir jos Prezidento gerovę.“ 29 Buvo įtvirtintas privalomas religijos mokymas mokyklose, garantuotos Teologijos-filosofijos fakulteto ir dvasinių seminarijų teisės. Bažnyčiai pripažintas juridinio asmens statusas, jai palikta teisė tvarkyti gimimo, krikšto, santuokos ir mirties metrikas, sudaryti santuoką. Lietuvos valstybė įsipareigojo suteikti visišką laisvę kurtis ir veikti vyskupo žinioje buvusioms katalikiškoms organizacijoms, tarp jų – Katalikų Akcijai. Konkordatas Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos – pirmoji Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartis, sudaryta po Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m., ir vienintelė dvišalė sutartis, pasirašyta tarp šių valstybių iki 1940 metų 30 .

Oficialūs dvišaliai pasitarimai tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto dėl konkordato sudarymo buvo prasidėję dar 1923 m. spalį 31, praėjus metams, kai Šventasis Sostas 1922 m. lapkričio 10 d. de jure pripažino Lietuvos valstybę. Pirmąjį Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordato projektą dar 1922 m. pabaigoje parengė Lietuvos Respublikos atstovas prie Šventojo Sosto Kazys Bizauskas, atskirus projektus parengė ir Lietuvos dvasininkai32 . Sėkmingai baigti derybas dėl konkordato sudarymo sutrukdė neišspręstas Lietuvos ir Lenkijos teritorinis ginčas dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto. Lietuva griežtai nesutiko ginčijamų teritorijų įtraukti į Lenkijos Respublikos ir Šventojo Sosto konkordatą, o 1925 m. vasarį tarp šių valstybių sudarytas konkordatas įšaldė

23 Konkordatas Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos, in: Vyriausybės žinios, 1927-12-20, Nr. 264, p. 1–6.

24 Ibid., p. 1.

25 Konkordatas, in: Lietuvių enciklopedija, t. 12, red. P. Čepėnas, Bostonas, 1957, p. 354.

26 Konkordatas Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos, p. 1.

27 Ibid., p. 2.

28 Ibid., p. 3.

29 Ibid., p. 2.

30 Dvišalių sutarčių sąrašas, p. 369.

31 Kasparavičius A. „Lietuvos ir Vatikano santykiai, arba Šventojo Sosto reikšmė tarpukario Lietuvos užsienio politikai“, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 23, Vilnius, 2003, p. 306.

32 Ibid., p. 304–306.